Teisės aiškinimas

TURINYS

ĮVADAS ………………………………………………………………………………………………………………….. 31. TEISĖS AIŠKINIMO SAMPRATA ………………………………………………………………………… 42. TEISĖS AIŠKINIMO METODAI IR TAISYKLĖS ………………………………………………….. 72.1. Lingvistinis teisės aiškinimo metodas ………………………………………………………………… 82.2. Sisteminis teisės aiškinimo metodas …………………………………………………………………… 92.3.Istorinis teisės aiškinimo metodas ………………………………………………………………………. 102.4. Teleologinis (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo metodas ………………………………………. 112.5. Precedentinis teisės aiškinimo metodas ……………………………………………………………… 122.6. Įstatymo leidėjo ketinimo metodas …………………………………………………………………… 142.7. Lyginamasis teisės aiškinimo metodas ………………………………………………………………. 152.8. Bendrųjų teisės principų metodas ……………………………………………………………………… 162.9. Analoginis teisės aiškinimo metodas …………………………………………………………………. 172.10. Loginis teisės aiškinimo metodas ……………………………………………………………………. 173. GALIMI TEISĖS AIŠKINIMO VARIANTAI …………………………………………………………. 193.1. Adekvatus teisės aiškinimas ………………………………………………………………………….. 193.2. Kūrybiškas teisės aiškinimas ………………………………………………………………………….. 19IŠVADOS ……………………………………………………………………………………………………………… 21LITERATŪRA ………………………………………………………………………………………………………….. 22PRIEDAI ………………………………………………………………………………………………………………….. 23ĮVADASTeisės aiškinimas padeda nustatyti tikrąją teisės normos prasmę, o remiantis teisine argumentacija pasakoma, kodėl pateikiama tikroji teisės normos prasmė yra racionali, protinga, pagrista. Ne veltui teisės aiškinimas, kaip sudedamoji teisinės argumentacijos dalis, užsienio valstybių teisės doktrinoje išanalizuotas gana plačiai. Teisės aiškinimo svarbą pirmiausiai lemia tai, kad teisė, kaip žmonių elgesio taisyklių visuma, formuluojama kalba. O kalba, L. Wittgensteino žodžiais tariant, „yra takų labirintas”. Kad teisės normos tekste formuluojamus draudimus ar leidimus būtų galima įgyvendinti, žmonės privalo juos suvokti. L. Wittgensteinas rašė: „Tarp įsakymo ir jo įvykdymo yra praraja. Ji turi būti užpildyta supratimo. Tai reiškia, kad tik suprasdami mes turime padaryti TAI. Įsakymas – tai iš tikrųjų tik garsai, rašalo žymės. Vadinasi, įgyvendinti teisės normas galima tik suvokiant tikrąja jų prasme, o suvokiama aiškinant, nes „aiškinimas reikalingas tam, kad išvengtume nesusipratimo arba pašalintume tą nesusipratimą, kuris atsirastu, jeigu nebūtu paaiškinimo“. Tokio aiškinimo Lietuvos teismų praktika ir teisės doktrina, deja. stokoja. Dar ir šiandien gaji pažiūra į teisėja ne kaip į teisės aiškintoja, o tik kaip į formalu jos taikytoja. Šis požiūris ribotas bent jau dėl to, kad, tinkamai neišaiškinus tikrosios prasmės, teisės normos neįmanoma teisingai taikyti.Taigi teismo proceso, kaip teisės taikymo, analizė būtu neišsami neaptarus teisės aiškinimo problematikos.1. TEISĖS AIŠKINIMO SAMPRATAŽodis „aiškinimas“ (lot. interpretation) dažniausiai suprantamas kaip tam tikro reiškinio prasmės, esmės nustatymas, t.y. kaip pažintinis procesas. Tačiau aiškinimą galima analizuoti mažiausiai trimis aspektais.Visų plačiausiai (sensu largissimo) aiškinimas reiškia bet kurio mus supančio pasaulio objekto prasmės, jo prigimties ir reikšmės nustatymą ir gali būti suprantamas kaip pažinimo forma. Šitai pasakytina, pavyzdžiui, apie kamuolinio žaibo, kitų gamtos reiškinių prigimties aiškinimą.Žiūrint plačiai (sensu largo), aiškinimas reiškia bet kurio rašytinio teksto, pavyzdžiui, rašytinės sutarties, laiško, knygos, eilėraščio, atskirų žodžiu ar ženklu, prasmės nustatymą. Toks aiškinimas yra ne kas kita, kaip hermeneutika, t.y. filologijos mokslo šaka, tirianti raštijos paminklus. Būtinumas aiškinti rašytinius šaltinius kyla tada, kai egzistuoja kalbinė informacija, bet nėra jos autoriaus (jeigu autorius būtų, tai tekstą, tikrąja jo prasmę paaiškintų pats). Plačiai aiškinimas suprantamas kaip neatsiejama dviejų dalykų – aiškinimo objekto (teksto) ir aiškinimo subjekto (interpretatoriaus) – vienovė.Siaurai (sensu stricto) aiškinimas suprantamas kaip dviprasmių, abejonių, neaiškių rašto ar kalbos dalių tikrosios prasmės ir reikšmės nustatymas. Pavyzdžiui, sutarties punkto, numatančio arbitražinę išlyga, kad „visi šalių ginčai, kilsiantys iš šios sutarties, bus nagrinėjami visuotinai pripažintame arbitraže“, aiškinimas būtent ir reikštu siaurai suprantama aiškinimą. Ši sutarties sąlyga yra nevienareikšmė, todėl reikėtų aiškintis, kokią konkrečiai arbitražo instituciją šalys turėjo omenyje: Londono arbitražo teismą. Paryžiaus arbitražo teismą prie Tarptautinių prekybos rūmų. Stokholmo arbitražo institutą ir pan.Teisės aiškinimą taip pat galima suprasti keleriopai:1. teisės aiškinimas gali būti suprantamas kaip teisės – tam tikro socialinio fenomeno, teisės esmės ir prigimties apskritai atskleidimas. Toks teisės aiškinimas yra mąstymo, pažintinė veikla, kurios rezultatai materializuojami teisės mokslo veikalais, o netiesiogiai – ir įstatymų leidyba bei teismų praktika. Šiuo atžvilgiu teisės aiškinimą galima apibūdinti kaip teisės doktrina, kuri pateikia teisės esmės suvokimo metodus ir būdus.2. teisės aiškinimą galima suprasti kaip teisės šaltinių turinio, jų prigimties ir vietos teisės sistemoje nustatymą. Pavyzdžiui, gali būti aiškinama, kokiai teisei – viešajai ar privatinei, materialiajai ar proceso priklauso konkretus teisės šaltinis ar konkreti teisės norma. Šitaip teisė aiškinama leidžiant įstatymus, sisteminant ir derinant teisą, taip pat ją taikant. Teisės aiškinimą galima suprasti ir kaip kuriamąja teisėjo veikla, kai aiškinamos teisės normos taikymo sfera gali būti išplėsta ar susiaurinta arba pati aiškinama teisės norma gali būti net modifikuota.

3. žiūrint siaurai, teisės aiškinimas reiškia neaiškių, vienas kitam prieštaraujančių įstatymu ar teisės normų tikrosios prasmės ir tikslo nustatymą taikant teise, t.y. kai konkretų įstatymą ar teisės norma siekiama taikyti konkrečiai gyvenimo situacijai. Aiškinant teisų šiuo atžvilgiu, iš esmės ieškoma vienintelio teisingo varianto iš kelių galimų alternatyvų, o teisės aiškinimas, jo rezultatai yra įtvirtinami tam tikrame viešame dokumente, pavyzdžiui, teismo sprendime. Taigi ir šiuo atveju teisės aiškinimui būdingi du elementai – psichologinė ir procesinė veikla. Psichologinė, mastymo (loginė) veikla padeda teisėjui pirmiausiai pačiam išsiaiškinti tikrąja laikytinos teisės normos prasmę. Tam tikra procesinė veikla yra loginiu samprotavimu rezultatų įstatymo nustatyta tvarka įtvirtinimas atitinkamame oficialiame dokumente – teismo sprendime. Čia teisėjas pateikia taikomos normos išaiškinimą teismo sprendimo adresatams. Šiuo aspektu teisės aiškinimas yra viena iš teisinės argumentacijos rūšių, kai yra grindžiami, t.y. pateisinami (motyvuojami), teisės taikymo aktai. Kadangi operatyvusis teisės aiškinimas yra ne tik mastymo, bet ir procesinė veikla, tokį teisės aiškin…imą galima kažkiek sunorminti, t.y. sureguliuoti teisės normomis. Aiškinant teisę operatyviai, siekiama sau ir kitiems atsakyti, ką konkreti teisės norma draudžia ar leidžia, ko ji reikalauja ir ko nereikalauja. Apibendrinant darytina išvada, kad operatyvusis teisės aiškinimas yra ne tik taikomos teisės normos tikrosios prasmės, bet ir teisingumo, sąžiningumo, protingumo ir kitų vertybių bei bendrųjų teisės principų tikrosios prasmės atskleidimas, o tinkamas teisės aiškinimas padeda įgyvendinti teisingumą. Operatyvusis teisės aiškinimas apima du aspektus:• teisės normos ir kitų teisės šaltinių analize,• teisinės problemos analizą.Pirmuoju atveju išsiaiškinama tikroji teisės normos teksto prasmė, taip pat. jeigu galimos kelios aiškinimo alternatyvos, pasirenkamas vienintelis aiškinimo variantas. Šio aiškinimo aspektas pavaizduotas Priede Nr.1. Konkrečios teisinės problemos analizė reiškia teisinio ginčo sprendimo variantų paieška. Čia galimi keli sprendimai, ir juos taip pat reikia argumentuoti. Pirma, konfliktinį faktinę situaciją gali reguliuoti ne viena, o kelios viena kitai prieštaraujančios teisės normos. Dėl šios priežasties galimi keli teisinės problemos sprendimo variantai, kurie nurodyti Priede Nr.2.Antra, nors faktinę situaciją reguliuoja tik viena teisės norma, tačiau, yra galimi keli tos normos prasmės aiškinimo variantai. Atitinkamai yra galimi ir keli faktinės situacijos sprendimo variantai: pasirinkus vieną aiškinimo variantą, būtų vienoks teisinio konflikto sprendimas, pasirinkus kita – kitoks (Priedas Nr.3).Taigi teisės aiškinimas yra pagrindinė sudedamoji teisinės argumentacijos ir teismo proceso taikant teisę dalis. Bendriausiais bruožais teisės aiškinimas yra procesas, kai teisės aiškinimo subjektas turi pasirinkti vieną iš kelių galimų sprendimų. Jis sąlygiškai susideda iš tokių etapų:• taikytinos teisės normos pasirinkimo;• nustatymo, ar teisės norma galioja;• aiškinimo būtinumo nustatymo, t.y. taikytina teisės norma yra aiški ar ne • taikytinos teisės normos tikrosios prasmės išsiaiškinimo;• vienintelio išaiškintos teisės normos prasmės varianto pasirinkimo, t.y. nustatymo, kuri galima taikytinos teisės normos prasmė atitinka faktines bylos aplinkybes (tai dar vadinama teisiniu vertinimu, arba teisiniu kvalifikavimu);• motyvuoto teisės aiškinimo akto priėmimo.2. TEISĖS AIŠKINIMO METODAI IR TAISYKLĖSKiekvienas teisės aiškinimo metodas taikomas pagal tam tikras teisės ar kitų mokslų taisykles. Pavyzdžiui, taikant lingvistinį teisės aiškinimą vadovaujamasi kalbotyros sukurtomis kalbos vartojimo taisyklėmis; taikant loginį aiškinimo metodą remiamasi logikos suformuluotomis taisyklėmis ir t.t.Taikyti teisės aiškinimo metodus ir taisykles sunku dėl to, kad jie paprastai nėra įtvirtinti įstatymuose. Tik nedaugelis valstybių įstatymų forma reglamentuoja kelias teisės aiškinimo taisykles. Pavyzdžiui, Latvijos Respublikos civilinio kodekso 4 straipsnyje nustatyti ne tik pagrindiniai kodekso aiškinimo metodai, bet ir jų taikymo eiliškumas: pirmiausiai kodekso normas būtina aiškinti pagal tiesiogine vartojamų žodžiu reikšme, paskui taikomi sisteminis ir įstatymo tikslo metodai.Apskritai teisės aiškinimo taisyklės Lietuvos teisės doktrinoje žinomos, o kartais jos aiškiai įtvirtintos ir įstatymuose, bet, deja, praktiškai dažnai pamirštamos. Mūsų teismų sprendimuose būtų sunku rasti nuorodų į teisės aiškinimo metodą ar taisyklę.Remiantis užsienio valstybių teisės doktrina ir teismų praktikos analize galima teigti, kad daugiau ar mažiau sutariama esant dešimt teisės aiškinimo metodų. Skiriami tokie teisės aiškinimo metodai:• lingvistinis;• sisteminis;• istorinis;• teleologinis;• precedentinis;• įstatymų leidėjo ketinimo;• lyginamasis;• bendrųjų teisės principų;• analoginis, ir• loginis.Teisėtų ir teisingų sprendimų priėmimą garantuotų tik geras šių metodų ir taisyklių išmanymas, teisingas jų taikymas. Todėl ne tik teisininkas teoretikas, bet ir teisininkas praktikas privalo gerai išmanyti teisės aiškinimo metodus, taisykles, jų taikymo eiliškumą, tarpusavio konkurencijos sprendimo būdus.2.1. Lingvistinis teisės aiškinimo metodas
Lingvistinis (lot. lingua – kalba), t.y. kalbos mokslo, metodas plačiausiai taikomas aiškinti teise. Teisės aiškinimo metodu taikymo eiliškumo atžvilgiu jį būtina taikyti pirmiausiai. Tik siekiant sustiprinti ar paneigti taikant lingvistini metodą gautą teisės aiškinimo rezultatą, įtraukiami ir kiti teisės aiškinimo metodai. Lingvistiniu teisės aiškinimo metodu teisės normos prasmė nustatoma analizuojant jos tekstą pagal bendrinėje ar specialiojoje kalboje priimtas žodžiu reikšmes ir taikant įvairių kalbotyros sričių suformuluotas kalbos taisykles. Šiuo metodu analizuojama:• aiškinamos teisės normos tekste vartojamų bendrinės kalbos žodžiu prasmė;• aiškinamos teisės normos tekste vartojamų teisinių sąvokų ir jų apibrėžimu prasmė;• žodžių ir posakių sandara, jų jungtys ir ryšiai;• aiškinamos teisės normos teksto stiliaus ypatumai;• kontekstas, kur vartojami aiškinamieji žodžiai ir tais žodžiais įvardyti objektai,• kalbos ir specialių terminų žodynuose, kitokioje lingvistinėje literatūroje pateikiami samprotavimai, informacija.Lingvistinis teisės aiškinimas nepakeičia ir nepatobulina raidinės aiškinamo įstatymo išraiškos, nes interpretatorius neturi teisės revizuoti įstatymo, perrašyti jo savais žodžiais. Tačiau taikant šį metodą įstatymo tekstas tikslinamas ir aprašomas pagal bendriną ar specialiąja jame vartojamų žodžių reikšme, todėl jo prasmė gali keistis.Taikant lingvistini teisės aiškinimo metodą svarbu įvertinti kiekviena aiškinamos teisės normos žodį, sakinio konstrukcija, skyrybos ženklus ir t.t. Pavyzdžiui. Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 14 straipsnio 6 punkte nustatyta, kad asmuo į tarnyba muitinėje nepriimamas, jeigu toje muitinėje tarnauja jo tėvai, įtėviai, sutuoktinis, broliai, seserys, vaikai, įvaikiai, taip pat sutuoktinio tėvai, broliai, seserys ir vaikai, su kuriais būtų „tiesioginio pavaldumo ar kontrolės ryšys“. Taikant lingvistinį teisės aiškinimo metodą, ne ką mažiau svarbu atsižvelgti į aiškinamos teisės normos tekste vartojamu žodžiu logine, prasmę. Vadinasi, lingvistiškai aiškinant teisės normas nedera pamiršti ne tik lingvistikos, bet ir logikos taisyklių. Pavyzdžiui, teisės normos tekste vartojami žodžiai „draudžiama“, „privalo“, „neturi teisės“ ir pan. paprastai reiškia, kad ši teisės norma yra imperatyvi. Tuo tarpu žodžių „gali būti“, „sutarties numatytais atvejais“, „jeigu sutartis nenumato ko kita“ ir pan. vartojimas paprastai reiškia, kad aiškinama teisės norma yra dispozityvi. Taikant lingvistinio teisės aiškinimo metodą aiškinamos ne tik pozityviosios teisės normos, bet ir kiti rašytiniai teisės šaltiniai. Pavyzdžiui, vadovaujantis tomis pačiomis lingvistinio teisės aiškinimo taisyklėmis, būtina aiškinti ir neaiškius, dviprasmiškus teismo precedentus. Teisėjas, siekiantis išspręsti bylą remdamasis neaiškiu teismo precedentu, teismo precedento tekstą turi aiškintis taikydamas tas pačias lingvistinio teisės aiškinimo taisykles.2.2. Sisteminis teisės aiškinimo metodasSisteminį teisės aiškinimo metodą lemia sisteminė teisės prigimtis, ir natūralu, kad jis taikomas gana dažnai. Sistemiškai aiškinant teisę nustatoma tikroji aiškinamos teisės normos vieta. Sisteminio teisės aiškinimo metodo praktinio taikymo schema būtų tokia: pirmiausiai nustatytina teisės normos vieta teisės sistemoje apskritai, paskui – jos vieta teisės šakoje, atskirame teisės institute ar įstatymo dalyje, skyriuje, skirsnyje arba straipsnyje (nors ši schema galėtu būti ir atvirkštinė, t.y. einama nuo atskirybės prie bendrybės). Taikant ši metodą, nustatomas šakinis aiškinamos teisės normos pobūdis, t.y. išsiaiškinama, kokia tai norma – materialiosios ar proceso, viešosios ar privatinės, darbo ar civilinės teisės ir t.t. Išsiaiškinus teisės normos vieta teisės aktų sistemoje, galima nustatyti jos taikymo ribas, t.y. kokia ji – bendroji ar specialioji.Aiškinant ir taikant teisės normas svarbu įvertinti visus įmanomus sisteminius jų ryšius su kitomis teisės normomis – tiek su to paties šaltinio, tiek su kitų teisės šaltiniu. Viena iš dažniausių teisės normų sąveikos apraiškų, kai viena teisės norma papildo kitą teisės normą. Sisteminis teisės aiškinimas padeda išspręsti įvairius vidinius teisės sistemos prieštaravimus ir iš dalies leidžia užtikrinti teisės sistemos vienovę. P.Leonas rašė: „Sisteminis įstatymo aiškinimas yra daromas lyginant jo turinį su kitais įstatymu straipsniais: pirmiausia jis turi būti lyginamas su tos pačios dalies straipsniais. Jei to neužtenka, reikia jis derinti su viso skyriaus arba su visos rūšies įstatymo turiniu, pagaliau ir su įstatymų visumos prasme. Juk visa veikiamoji teisė yra vieno tikslo vedama, būtent, jos tikslas yra tvarkyti ir derinti žmonių pasielgimai einant tikru teisingumo dėsniu. Todėl įstatymai negali turėti tokių priešingumų, kad jų kai kurie galėtu neatitikti bendrai visuomenės teisingumo sąmonei.“ Antai, kai teisės norma aiškinama atsižvelgiant į įstatymo, kuriame ji yra, sistema, galima nustatyti, ką ta norma įtvirtina – bendrąja taisyklę ar bendrosios taisyklės išimtį.
Sisteminiu teisės aiškinimo metodu galima nustatyti:• taikytinos teisės normos vieta visoje teisės sistemoje, atitinkamos teisės šakos ar teisės instituto sistemoje (normos santykį su konstitucija, kitais atitinkamos teisės šakos ar instituto teisės šaltiniais);• taikytinos teisės normos vieta teisės šaltinyje, t. y. jos santykį su kitomis, pavyzdžiui, definicijas pateikiančiomis, to šaltinio normomis;• bendrosios ir specialiosios teisės normos santyki;• artimo turimo ir prasmės normų tarpusavio ryši;• laikytinos teisės normos ir teisės principu ryšį;• laikytinos nacionalinės teisės normos ir tarptautinės teisės ryšį. Sisteminis teisės aiškinimo metodas dažniausiai taikomas, kai taikytinos teisės normos tekstas yra dviprasmiškas, įstatymo tekste vartojamų žodžių reikšmė neaiški, norma yra labai abstrakti arba joje nurodomi vertinamieji požymiai, taip pat kai yra teisės spraga arba teisės normų kolizija ir t.t. Tada taikyti vien lingvistinį teisės aiškinimo metodą gali būti ne tik neveiksminga, bet ir pavojinga, nes galimi absurdiški teisės aiškinimo rezultatai. Sisteminis ir lingvistinis teisės aiškinimo metodai dažnai taikomi kartu. Dažnai lingvistinis teisės aiškinimas tiesiog neįmanomas lygia greta netaikant sisteminio teisės aiškinimo metodo. Tai lemia kai kurių teisės aiškinimo taisyklių bendrumas abiem metodams. Pavyzdžiui, reikalavimo aiškinti teisės normos teksto žodžius atsižvelgiant į visą kontekstą, o ne izoliuotai nebūtų įmanoma laikytis neanalizuojant teisės normos viso teisės šaltinio, kuriame ji yra, kitų tos pačios teisės šakos šaltiniu, konstitucijos, bendrųjų teisės principų kontekste. Sisteminis teisės aiškinimo metodas svarbus dar vienu – aiškinamos normos galiojimo aspektu. Siekiant taikyti teisės normą, būtina nustatyti, ar ji galioja. Normos galiojimą galima analizuotis trimis aspektais – sisteminiu, faktiniu ir aksiologiniu. Siekiant nustatyti, ar norma y…ra galiojanti sisteminiu atžvilgiu, būtina atsakyti į tokius klausimus:• ar teisės norma yra priimta laikantis galiojančiu taisyklių, t. y. būtina analizuoti teisės aktus, reguliuojančius teisės normų rengimo, svarstymo, priėmimo klausimus, teisės aktus priimančiu institucijų kompetenciją ir t.t.;• ar teisės norma yra įsigaliojusi, t.y. būtina analizuoti teisės aktus, reguliuojančius teisės normų įsigaliojimo tvarka;• ar teisės norma nėra formaliai panaikinta;• ar teisės norma neprieštarauja kitoms to paties įstatymo normoms;• ar teisės norma neprieštarauja Konstitucijai ir kitiems įstatymams.2.3.Istorinis teisės aiškinimo metodasIstorinis teisės aiškinimo metodas pasireiškia trimis formomis. 1. siekiama nustatyti istorinius įstatymų leidėjo ketinimus, t.y. kokius santykius ketinta sureguliuoti, kokių tikslų siekta priimant teisės normą ir t.t. Šiuo tikslu analizuojama aiškinamos teisės normos atsiradimo istorija, jos kūrimo ir svarstymo eiga ir t.t. Todėl kartais šis metodas vadinamas ne istoriniu, o genetiniu, ir kai kurie autoriai įstatymų leidėjo ketinimo nustatymo nelaiko savarankišku teisės aiškinimo metodu ir pripažįsta jį esant sudedamąja istorinio teisės aiškinimo metodo dalimi.2. aiškinamasi priimant teisės normą buvusios ekonominės, socialines, politinės, tarptautinės ir kitos sąlygos, daugelio metų normos taikymo praktiku, jos pakeitimai ir papildymai bei to priežastys. Taip pat aiškinama teisės norma lyginama su galiojusiomis teisės normomis, reguliavusiomis ta patį santykį.3. istorinį teisės aiškinimo metodą galima taikyti aiškinant naujai priimtą įstatymą, pakeitusį ankstesnįjį. Natūralu, kad siekiant išsiaiškinti naujos teisės normos prasmę analizuojami prieš tai galioję įstatymai, jų aiškinimo ir taikymo praktika. Tik analizuojant teisinę problemą istoriniu atžvilgiu, įmanoma geriau įsigilinti į reikalo esmę, gyvenimo realijas. Tokiu atveju į teisę žvelgiama ne kaip į tam tikrą fiksuotą ir stabilų, o kaip į dinamišką reiškinį, atitinkantį visuomenės gyvenimo pokyčius.Istorinio teisės aiškinimo metodo reikšmė Lietuvos teisinei sistemai didės: leidžiant įstatymus dažnai remiamasi užsienio valstybių patirtimi. Tad aiškinant teisės normas, perimtas iš užsienio valstybių, neišvengiamai reikės analizuoti jų priėmimo, aiškinimo ir taikymo istoriją konkrečioje užsienio valstybėje.2.4. Teleologinis (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo metodasTeisės filosofijoje šis metodas vadinamas įvairiai: funkciniu, įstatymo tikslo, teleologiniu. Metodo pavadinimas tiesiogiai išreiškia jo turinį (gr. telos – tikslas), nes ideologija apibrėžiama kaip filosofinė pažiūra, kad visi gamtos ir visuomenės raidos procesai turi galutinį, išankstinį tikslą. Taigi teleologinio teisės aiškinimo metodo esmė nusakoma interpretatoriaus siekiu nustatyti įstatymo ar aiškinamos teisės normos tikslus, uždavinius.Pripažįstama, kad teleologinis teisės aiškinimo metodas priimtiniausias esant neabejotinų įrodymų, patvirtinančių įstatymo tikslus, pavyzdžiui, kai jie yra aiškiai suformuluoti įstatymo preambulėje ar atskiruose įstatymo straipsniuose arba juos galima aiškiai suvokti iš įstatymo pavadinimo ir turinio. Neabejotinai (tiksliai) žinomi įstatymo tikslai lemia ir kitų teisės aiškinimo metodų taikymą (taikymo specifiką, principus). Tokiu atveju bet kurį teisės aiškinimo metodą reikia taikyti atsižvelgiant į aiškinamo įstatymo tikslus. Pavyzdžiui, kilus lingvistinio ir teleologinio normos aiškinimo rezultatų kolizijai, kai normos (įstatymo) tikslai yra visiškai aiškūs, pirmenybę būtina teikti teleologinio teisės aiškinimo rezultatui.
Jeigu pačiame įstatyme pakankamai aiškiai nenurodytas jo tikslas, šį galima nustatyti remiantis kitais teisės aiškinimo metodais. Pavyzdžiui, įstatymo tikslus galima nustatyti taikant istorinį teisės aiškinimo metodą – analizuojant istorines įstatymo priėmimo sąlygas, jo rengimo medžiaga ir pan. Įstatymo tikslas gali paaiškėti ir taikant sisteminį teisės aiškinimo metodą – analizuojant sisteminius aiškinamo įstatymo ar teisės normos ryšius su konstitucija, kitais tos pačios ar kitos teisės šakos įstatymais. Šitaip nustatomi tikroji įstatymo dvasia ir tikslas.Remiantis teleologiniu teisės aiškinimo metodu galima išsiaiškinti daugelį dalykų, tarp jų – teisės normos pobūdį (detalizuojant, kokia ji —viešosios ar privatinės teisės norma, taip pat bendroji ar specialioji), teisės normos taikymo sfera, jos santykį su kitomis teisės normomis; galima nustatyti ir tikrąją teisės normų, nustatančiu vertinamuosius požymius ar kriterijus, prasmę. Kokios būtų bendriausios teleologinio teisės aiškinimo metodo taikymo išvados? Be jokių abejonių, teisė suprantant pragmatiškai, t.y. kaip įranki pasiekti tam tikrų tikslų, tikrosios teisės normos prasmės teisingai nustatyti neįmanoma nenustačius tikslų, kurių siekta priimant konkrečią teisės normą ar konkretų įstatymą. Todėl teisingai taikyti teisės normą galima tik teisingai nustačius jos tikslus. Tačiau tai padaryti kartais nėra lengva. Be to, gali paaiškėti, kad yra keli tarpusavyje prieštaraujantys normos tikslai, pavyzdžiui, finansiniai valstybės interesai ir privatūs mokesčių mokėtojo interesai. Taip pat gali paaiškėti, kad šalia tiesioginio teisės norma turi ir netiesioginį tikslą. Taigi siekiant nustatyti teisės normos tikslus, o juos nustačius – išspręsti teisės normos tikslų konfliktą, neįmanoma apsiriboti tik teleologiniu teisės aiškinimu ir apsieiti be gilesnio, papildomo teisės normos aiškinimo. Tai reiškia, kad teisės normos tikslus galima teisingai nustatyti tik kartu su teleologiniu tinkamai taikant kitus teisės aiškinimo metodus – lingvistinį, sisteminį, istorini, loginį ir t.t. Taigi teleologinis teisės aiškinimo metodas iš tiesų turi būti taikomas lygia greta su kitais teisės aiškinimo metodais.Radikalus požiūris į teleologinį teisės aiškinimą atitinka šiuolaikinę valdžių padalijimo principo samprata, tačiau irjo reikšmės absoliutinti nederėtų.2.5. Precedentinis teisės aiškinimo metodasTeismo precedento esmę sudaro stare decisis principas, grindžiamas teismo sprendimo autoritetu: visas tapačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip, kaip išspręsta byla, kurioje suformuluotas teismo precedentas – auetoritas rerum similiter judicatarum. Precedentinis teisės aiškinimo metodas reiškia, kad aiškintis tikrąją teisės normos prasme panaudojami teismų sprendimai, kur jau pateiktas tos pačios teisės normos aiškinimas. Teismo sprendimas, kuriuo remiantis išaiškinama teisės norma, tampa savotišku tos teisės normos priedu, jos dalimi. Jis tampa „autoritetu“ ne tik kitiems teismams, bet ir pačiam tą sprendimą priėmusiam teismui, t.y. teismo precedentas turi dvejopa poveikį: vertikalusis teismo precedento poveikis reiškia, kad jis yra privalomas žemesniesiems teismams; horizontalusis teismo precedento poveikis reiškia, kad jis privalomas ir pačiam teismo precedentą suformulavusiam teismui. Taigi kitu teismu, taikančių jau anksčiau teismo išaiškinta teisės normą, uždavinys palengvėja, nes jie gali remtis autoritetu – teismo precedentu.Vienas iš pagrindinių visos teisinės sistemos tikslų užtikrinti vienodą teisės taikymą. Teisingumo principas reikalauja visas vienodas situacijas vertinti tapačiai. Jeigu teismas vieną kartą išaiškintų teisės normą vienaip, o kitą kartą analogiškoje situacijoje tą pačią teisės normą išaiškintų visiškai kitaip, niekada nepavyktų sukurti apibrėžtos, stabilios teisės sistemos, kad būtų galima protingai nuspėti, kaip teismai turėtu išspręsti tam tikra bylą. Vadinasi, siekiant užtikrinti stabilią teisės sistemą ir teisini apibrėžtumą, identiškas bylas privalu spręsti vienodai. Dėl šios priežasties didėja teismų praktikos vaidmuo aiškinant teisę, nes siekiant nustatyti tikrąją teisės normos prasmę galima vadovautis teismo sprendimu, kuriame teisės norma jau buvo išaiškinta.Vadovaujantis teisino precedentais, išvengiama skirtingu tos pačios teisės normos aiškinimo ir tokiu pačių faktinių aplinkybių vertinimo. O vienodą teisės aiškinimą ir teisinį faktų vertinimą būtina užtikrinti ne tik siekiant teisinio apibrėžtumo, bet ir grynai pragmatiniais, pavyzdžiui, ekonominiais, sumetimais.Precedentus formuoja aukščiausiosios teismo instancijos aukščiausieji teismai, kur dažniausiai dirba labiausiai patyrų ir aukščiausios kvalifikacijos teisininkai (kai kuriose valstybėse precedentus formuoja ir konstituciniai bei specializuoti aukščiausieji teismai, pavyzdžiui, aukščiausiasis administracinis ar net apeliacinis teismas). Todėl šių teismų pateiktas teisės aiškinimas tradiciškai laikomas autoritetingu ir sektinu.
Nesutikimą su teismo precedentu reikia papildomai argumentuoti. Atmėtus precedentą be jokių argumentų, teismo sprendimas naikinimas instancine tvarka. Tą žinodami žemesniųjų teismų teisėjai grynai praktiniais sumetimais vadovaujasi aukščiausiojo teismo suformuotu teisės aiškinimu.Remiantis teismo precedentu ne tik išaiškinama konkreti teisės norma, bet ir užpildoma teisės spraga. Todėl teismas panašiu atveju, kuris nėra sureguliuotas, gali išspręsti bylą remdamasis tą spraga užpildančiu teismo precedentu.Precedentinio teisės taikymo efektas tiesiogiai priklauso nuo taikomo teismo precedento kokybės. Apskritai teismo precedento galia ir vertė priklauso nuo jo argumentų stiprumo: kuo jis išsamiau ir kategoriškiau motyvuotas, tuo didesnė jo argumentacijos galia. Remtis teismo sprendimu, kur tik cituojamas teisės normos tekstas ir visiškai neaiškinama jos esmė, beprasmiška. Tada teisės norma būtina aiškinti taikant kitus teisės aiškinimo metodus. Lietuvoje teismų sprendimai menkai motyvuojami, tad nenuostabu, kad teismo precedento įtaka teisės aiškinimui kol kas minimali.2.6. Įstatymo leidėjo ketinimo metodasŠis teisės aiškinimo metodas panašus į jau aptartą teleologinį (įstatymo tikslo), arba funkcinį. Abiem atvejais iš esmės yra aiškinami įstatymų leidėjo ketinimai. Tačiau teleologinio teisės aiškinimo atveju įstatymų leidėjo ketinimai gali būti aiškiai išreikšti pačiame įstatyme, pavyzdžiui, nurodyti įstatymo tikslai. Kai įstatymo tikslai nėra aiškūs, reikia aiškintis tikruosius įstatymų leidėjo ketinimus, nes aiškintis teisę tam tikru atžvilgiu reiškia nustatyti jos „autoriaus“ ketinimus, nuomone. Dėl šios priežasties kai kurie autoriai, įstatymu leidėjo ketinimo metodą neigdami kaip savarankišką, teigia, kad yra tik teleologinis teisės aiškinimo metodas, arba atvirkščiai – neigia esant teleologinį ir nurodo, kad galima kalbėti tik apie įstatymų leidėjo ketinimo metodą. Kai kurių valstybių įstatymai specialiai nustato, kad aiškindamas teise teismas turi atsižvelgti i įstatymų leidėjo ketinimus (Austrijos civilinio kodekso 6 str., Italijos civilinio kodekso 12 str.). įstatymų leidėjo ketinimas – tai jo valia, išreikšta rengiant ir svarstant įstatymą. Tačiau reikia atminti, kad aiškinantis tikrąja kitų asmenų valią išvados visada yra daugiau ar mažiau hipotetinės, juo labiau kai kalbama apie valios išraiškos atžvilgiu gana abstrahuotą subjektą – įstatymų leidėją. Visuotinai pripažįstama, kad taikyti ir aiškinti teisę yra išimtinė teismo prerogatyva, Teismas negali pavesti šios funkcijos įstatymų leidėjui. Taikant įstatymų leidėjo ketinimo metodą, būtina įvertinti laiko reikšmę. Kuo daugiau laiko praėję nuo įstatymo priėmimo iki bylos nagrinėjimo, tuo įstatymų leidėjo ketinimo argumentas laikytinas silpnesniu, nes galima didesnė paklaidos, nustatant įstatymų leidėjo ketinimą, tikimybė. Dažnai teisės norma reikia aiškinti ir taikyti visiškai skirtingomis sąlygomis, negu buvusios priimant įstatymą. Todėl teisėjas privalo atsižvelgti į įvykusius pokyčius ir besąlygiškai nesivadovauti istorinio įstatymų leidėjo ketinimu. Priešingu atveju galimi absurdiški teisės aiškinimo ir taikymo rezultatai.Taikant įstatymu leidėjo ketinimo metodą vadovaujamasi tokiomis prezumpcijomis:• įstatymų leidėjas yra racionalus, nuoseklus ir siekia užtikrinti teisės sistemos vienovę;• įstatymų leidėjas žino bendrine nacionaline kalbą ir žodžius įstatymo tekste vartoja bendrine ar specialiąja jų reikšme;• įstatymų leidėjas ketino priimti konstitucijai neprieštaraujanti įstatymą:• įstatymų leidėjas nesiekė absurdiško ar akivaizdžiai neteisingo arba nesąžiningo tikslo;• įstatymu leidėjas neketino nustatyti, kad įstatymas veiks atgal,• priimdamas įstatymą įstatymu leidėjas neketino pažeisti tarptautinės teisės.Taigi teleologinio ir įstatymų leidėjo ketinimo metodų panašumas lėmė ir šiuos metodus taikant naudojamų prezumpcijų panašumą.2.7. Lyginamasis teisės aiškinimo metodasKonkrečios valstybės teisės sistema nėra izoliuota nuo kitų valstybių teisės sistemų. Teisė, kaip ir žmonija, evoliucionuoja ir teisės sistemos viena iš kilos kažką perima. Šitaip susidaro giminingos teisės sistemos („šeimos”) – bendrosios, prancūzų, vokiečių, skandinavų ir kitos teisės grupės, savo ruožtu veikiančios vieną kitą. Taigi vyksta įvairių teisės sistemų konvergencija. Natūralu, kad panašius ar net identiškus kelių valstybių teisės institutus ar įstatymus galima ir privalu aiškinti atsižvelgiant j kitų valstybių patirtį. Pavyzdžiui, kasacijos instituto tėvynė laikoma Prancūzija. Todėl jo esmė ir reikšmė galima teisingai suvokti tik analizuojant Prancūzijos teisę, teisės doktrina ir teismų praktiką. Vadinasi, užsienio teisė ir teisimi praktika inspiruoja teisinį mastymą lyginamuoju aspektu. Visais tokiais atvejais teismas, siekdamas išsiaiškinti tikrąja teisės normos prasmę, gali analizuoti, kaip tą pačią ar panašią teisės normą aiškina kitos valstybės teismai ir teisės doktrina. Lyginama, kaip panaši teisės norma suvokiama ir taikoma svetur ir ar ją galima analogiškai aiškinti ir taikyti savo valstybėje. Taigi savo, nacionalinės teisės aiškinimo problema galima išspręsti remiantis užsienio valstybėse taikomais argumentais ir tokios pačios problemos sprendimo būdais.
Ypač svarbus lyginamasis metodas tapo dabar, nes dėl tarptautinio valstybių bendradarbiavimo labai padidėjo tarptautinės ir nacionalinės teisės vienodinimo bei derinimo reikšmė. Nacionalinių teismų aiškinama ir taikoma vienodai, tarptautinė teisė būtų veiksminga. Prisijungdama valstybė ne tik įsipareigoja laikytis tarptautinio dokumento, bet ir vienodai jį aiškinti bei taikyti. Šį uždavinį įmanoma įgyvendinti, tačiau su sąlyga, kad aiškinant ir taikant teisę bus remiamasi lyginamuoju metodu. Pavyzdžiui. Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įtvirtina iš esmės tas pačias žmogaus teises. Tačiau tikrąją šios konvencijos normų prasme galima suvokti tik analizuojant Europos žmogaus teisiu teismo, vienintelio turinčio teisę ir pareiga aiškinti Konvencija, praktiką.Lyginamasis metodas tampa itin aktualus šiandieninės Lietuves teisinei sistemai. Kuriant naują teisės sistemą, dažnai įstatymai perimami iš kitų valstybių teisės sistemos. Pavyzdžiui, į rengiamo Civilinio kodekso projektą buvo inkorporuojamos Olandijos. Italijos, Kanados Kvebeko provincijos, kitų užsienio valstybių civilinių kodeksų normos ar net ištisi institutai. Tikrąją šių naujų normų ar institutų prasme bus galima suvokti tik analizuojant atitinkamų užsienio valstybių teismų praktiką ir teisės doktrina. Lyginamasis teisės aiškinimo metodas gali būti veiksmingas esant gerai informacijos bazei ir galint ja naudotis atitinkamos kvalifikacijos žmonėms (nepakanka būti nacionalinės teisės specialistu, dar būtina mokėti užsienio kalbų ir turėti patirties skaityti specialius teisinius tekstus). Štai kodėl užsienio valstybių aukščiausieji teismai yra ne tik aukščiausiosios teismo institucijos, bet ir tam tikri mokslo tiriamieji centrai. Daugelis aukščiausiųjų teisinu turi puikias bibliotekas, kurių gausiuose fonduose teisėjai ar jų padėjėjai gali operatyviai rasti reikiamų užsienio teisės šaltinių. Ne visi Lietuvos teismai tuo kol kas gali pasigirti. Tai, kad nėra tinkamos informacijos bazės, nelabai gerai mokama užsienio kalbų, matyt, ir lėmė, jog lyginamąjį teisės aiškinimo metodą Lietuvos teismai dar tik pradeda taikyti, nors jo pavyzdžių esti vis daugiau.2.8. Bendrųjų teisės principų metodasTeisės principai yra teisės sistemos pamatas, teisės normų hierarchijos viršūnė. Todėl aiškinant bet kurią teisės norma būtina nustatyti jos santykį tiek su bendraisiais, tiek su atitinkamos teisės šakos principais. Šis teisės aiškinimo metodas panašus į sisteminį, tačiau jie nesutampa. Skirtingai nei taikant sistemini metodą, šiuo atveju aiškinama teisės norma analizuojama ne bet kokiu, o teisės principus įtvirtinančių teisės normų kontekste.Ne visi teisės principai yra pakankamai aiškiai suformuluoti pozityviojoje teisėje. Dažnai teisės principą ir jo turinį galima iššifruoti tik sistemiškai aiškinant teisę, analizuojant teismų praktika ir teisės doktrina. Šiuo atveju teisė aiškinama dviem etapais. Pirmiausiai nustatoma teisės principo esmė, jo ribos ir nurodoma konkreti teisės norma ar normos, kuria nors forma įtvirtinančios teisės principą. Išsiaiškinus teisės principo esmę, remiantis nustatytu teisės principo turiniu, aiškinama konkreti teisės norma.Aiškinant teisės norma, pirmiausiai analizuotinas jos santykis su konstitucijoje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tai ypač svarbu atminti šiandieninėje Lietuvoje. Nors Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straipsnis ir nustato, kad ji yra tiesiogiai taikomas aktas ir kiekvienas asmuo savo teises gali ginti ja remdamasis, tačiau inertiškas mastymas, konstitucingumo tradicijų stoka ištikrųjų menkina Konstitucijos reikšmę.Teisės principai reikšmingi aiškinant teisę ir kitu požiūriu. Be teisės principų – jų analizės ir taikymo – nebūtų įmanoma taikyti teisės pagal analogijų, užpildyti teisės spragų. Tik taikant teisės principus galima priimti ir contra legem teismo sprendimą. Pavyzdžiui, esant teisės spragai, ginčas dėl teisės gali būti išspręstas remiantis teisingumo, sąžiningumo, protingumo principais, sutarties laisvės, teisės būti išklausytam ir daugybe kitų teisės principų.Išskirtine reikšme aiškinant teisę turi vadinamieji bendrieji teisės principai – teisingumo, lygiateisiškumo, protingumo, sąžiningumo. Būdami bendrieji, jie yra ir teisės aiškinimo bei taikymo principai. Tai reiškia, kad teisėjas, aiškindamas teisę, privalo jais vadovautis. Pavyzdžiui. 1937 m. Latvijos civilinio kodekso 5 straipsnyje nustatyta, kad kai teismas sprendžia byla savo nuožiūra ar kai yra ypatingų priežasčių, teisėjas privalo vadovautis teisingumo ir bendraisiais teisės principais.Aptariamas teisės aiškinimo metodas, kaip ir bet kuris kitas, nėra taikomas izoliuotai, o lygia greta su kitais teisės aiškinimo metodais. Pavyzdžiui, aiškinantis teisės normos prasmę taikant sisteminį metodą, pirmiausiai teisės norma analizuojama teisės principu kontekste, nepamirštant teisės principų hierarchijos – nuo konstitucinių iki atskiro teisės instituto principų. Tad, aiškinant bet kurio kodekso normas, būtina atsižvelgti į jų išdėstymą kodekse hierarchine tvarka: juose pirmiausiai pateikiami principai, toliau – detalės ir principų išimtys. Taigi konkrečią kodekso norma būtina aiškinti kodekse įtvirtintų teisės principų kontekste.2.9. Analoginis teisės aiškinimo metodas
Žodis „analogija“ (gr. analogia – atitikimas) suprantamas keliomis prasmėmis. Logikos požiūriu, analogija yra samprotavimo rūšis, kai konstatavus. kad tam tikri atitinkamų objektų požymiai yra panašūs, daroma išvada, kad yra panašūs ir kiti tų objektu požymiai. Bendrinėje kalboje „analogija“ reiškia objektų, reiškinių panašumą, suvienodėjimą.Teisėje analogija taip pat suprantama nevienareikšmiškai. Analogija suprantant kaip panašumu paieška, visą teisės taikymą galima aiškinti kaip atitikimų paieška, nes. siekiant taikyti konkrečia teisės norma konkretiems faktams, būtina konstatuoti, kad normos taikymo sąlygos (hipotezė) ir taktinės bylos aplinkybės sutampa arba bent jau yra iš esmės panašios. Tad teisės taikymas yra elgesio taisyklėje užfiksuotos informacijos ir konkrečios gyvenimo situacijos panašumų paieška.Kaip teisės aiškinimo metodas, analogija reiškia, kad sąvoka ar teisės norma aiškinamos taip, kaip tapati sąvoka ar teisės norma jau išaiškintos anksčiau. Pavyzdžiui, sąvoka „rašytinė sandorio forma“ galima aiškinti taip, kaip ji apibūdinta 1996 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 9 straipsnio antrojoje dalyje.Analogiją siūloma skirti nuo subsidiaraus teisės normų taikymo, kai, be pagrindinės teisės šakos normų, papildomai taikomos ir kitos, giminingos teisės šakos normos. Pavyzdžiui, civilinės teisės normos, reguliuojančios ieškinio senatį, taikomos šeimos teisėje. Manoma, kad subsidiarus taikymas negalimas, kai galima įstatymo analogija.2.10. Loginis teisės aiškinimo metodasTeisės aiškinimas yra sudedamoji teisinės argumentacijos dalis, todėl taikant bet kurį teisės aiškinimo metodą būtina remtis logika. Pavyzdžiui, be logikos neįmanoma apsieiti, kai norma aiškinama taikant lingvistinį metodą. Analoginis teisės aiškinimas taip pat yra loginis samprotavimas: analogija yra viena iš redukcijos rūšių. Taigi ir loginis teisės aiškinimo metodas nėra izoliuotas nuo kitu teisės aiškinimo metodų.Logika aiškinant teisę ypač svarbi analizuoti teisės normų struktūrą ir pasirinkti teisės aiškinimo metodika.Toliau aptariami įvairūs loginiai argumentai, kuriais remiamasi aiškinant teisę.1. Argumentum c contrario (lot. e contrario – priešingai, iš kitos pusės) – priešinga patvirtinantis argumentas. Šis argumentas reiškia prieštaravimą ir vartojamas siekiant paneigti siūloma teisės aiškinimo variantą. 2. Argumentum a fortiori (lot. Afortiori – su stipresne jėga, juo labiau) — stipresnės galios, svaresnis argumentas. Šis argumentas turi teiginio „tuo labiau“ reikšmę ir vartojamas siekiant sustiprinti išvadas ir teiginius, atsiradusius remiantis kitais argumentais. 3. Argumentum ab exemplo. Juo paprastai remiamasi taikant lyginamąjį ir precedentini teisės aiškinimo metodus. Be pagrindinio argumento (pagrindinių argumentų), dar nurodoma, kad, pavyzdžiui, tą patį klausimą analogiškai reguliuoja užsienio valstybių teisė arba tokią pat teisės normą analogiškai aiškina ir užsienio teismai.4. Argumentum ad absurdum. Šiuo argumentu operuojama siekiant parodyti galimo teisės aiškinimo varianto absurdiškumą ir įrodyti, kad jis yra nepriimtinas. Pavyzdžiui, šiuo argumentavimo būdu galima siekti įrodyti, kad Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 5 straipsnyje pateiktas „darbdavio“ sąvokos apibrėžimas yra klaidingas.5. Argumentum a cohaerentia. Tai yra tipiškas sisteminio teisės aiškinimo būdas. Jis taikomas siekiant parodyti, kad teisės aiškinimo rezultatas atitinka teisės sistemos nuoseklumo, jos darnos užtikrinimo reikalavimą, todėl jis pripažinimas vieninteliu galimu. Loginis metodas labai svarbus aiškinantis taikytinos teisės normos pobūdi, t.y. siekiant nustatyti, kokia ji – imperatyvi ar dispozityvi. Normų logikoje normos skirstomos į draudžiamąsias, leidžiamąsias, įpareigojamąsias. Šis skirstymas ypač reikšmingas privatinei teisei, kurioje galima viskas, ko teisė akivaizdžiai nedraudžia. Tačiau viešojoje teisėje, kur taikomas skirtingas nei privatinėje teisėje teisinio reguliavimo metodas, šį principą būtina taikyti ribotai.3. GALIMI TEISĖS AIŠKINIMO VARIANTAIJau minėjau, kad taikant skirtingus teisės aiškinimo metodus galimas nevienodas teisės aiškinimo rezultatas. Vienu atveju pateikiamas aiškinimas visiškai atitiks kalbinę aiškinamos teisės normos teiksto reikšmę, kit – aiškinimo rezultatas bus platesnis nei kalbinė normos teksto reikšmė, trečiu, atvirkščiai – aiškinimo rezultatas, pagal apimtį bus siauresnis nei kalbinė normos teksto reikšmė. Taigi priklausomai nuo pasirinkto teisės aiškinimo varianto aiškinamos teisės normos taikymo sritis gali kisti. Teisės doktrina skiria kelis teisės aiškinimo variantus, kuriuos aptarsiu toliau.3.1. Adekvatus teisės aiškinimasAdekvatus teisės aiškinimas teisės doktrinoje dar vadinamas aiškinimu ad litteram, arba aiškinimu de lege ferenda. Šie pavadinimai pabrėžia, kad adekvatus teisės aiškinimas rodo griežtai laikantis aiškinamos teisės normos pažodinės teiksto prasmės. Adekvatus teisės normos aiškinimas iš esmės yra pažodinis, kai teisės normos tekste vartojamiems žodžiams suteikiama tik tiesioginė, pažodinė jų prasmė. Aiškinant teisės normos tekstą, pažodžiui, tiesioginė teksto reikšmė sutampa su aiškinimo rezultatu. Todėl teigiama, kad aiškinimo rezultatas yra adekvatus aiškinamos teisės normos teksto prasmei, t.y. jis nei išplečia jos, nei susiaurina.
Dažniausiai adekvačiai teisė aiškinama taikant tik lingvistinį teisės aiškinimo metodą, t.y. kai aiškinamos teisės normos prasmė nustatoma tik iš normos teksto prasmės, neįtraukiant kitų kriterijų, pavyzdžiui, netaikant sisteminio, teleologinio metodų.Adekvatus teisės aiškinimas galimas tada, kai taikant kitus teisės aiškinimo metodus rezultatai esti tokie patys kaip ir remiantis lingvistiniu metodu. Adekvataus teisės aiškinimo metodo taikymą lemia ir kitos priežastys. Svarbiausia iš jų – aiškinamos teisės normos pobūdis, reikalaujantis tik adekvataus aiškinimo. Antai baudžiamosios teisės, kitos viešosios teisės normos, nustatančios įvairius draudimus, žmogaus teisių ribojimus, dažniausiai aiškinamos adekvačiai. Šitaip aiškinamos specialiosios ir imperatyvios privatinės teisės normos.3.2. Kūrybiškas teisės aiškinimasSkirtingai nei esant adekvačiam teisės aiškinimui, kūrybiškai aiškinant teisės normas aiškinimo rezultatas visiškai nesutampa su normos teksto prasme. Priklausomai nuo normos teksto prasmės ir aiškinimo rezultato santykio kūrybiškai aiškinti teisų galima dvejopai: papildant ir taisant.Teisės aiškinimo papildant išdava yra ta, kad teisės aiškinimas neprieštarauja teisės normos teksto prasmei, tačiau taip aiškinant teise nustatomos kelios galimos teksto, jame vartojamų žodžių reikšmės. Pavyzdžiui, galima aiškinti, kad teisės normos tekste vartojamas žodis „asmuo“ reiškia tiek fizinį, tiek juridinį asmenį.Teisės aiškinimas taisant reiškia, kad aiškinimo rezultatas neatitinka teisės normos teksto prasmės, t.y. išaiškinta teisės normos prasmė neatitinka pažodinės jos prasmės. Todėl ši teisės aiškinimo variantas dar vadinamas aiškinimu contra legem. Jis gali būti keleriopas:1. skiriamas plečiamasis teisės aiškinimas. Šiuo atveju išaiškinta teisės normos prasmė yra platesnė nei jos teksto prasmė. Todėl teisės normos taikymo sritis, palyginti su lingvistine jos teksto prasme, išsiplečia. 2. skiriamas siaurinamasis teisės aiškinimas, kai išaiškinta teisės normos prasmė yra siauresnė nei lingvistinė. Tada teisės normos taikymo sritis susiaurėja. Kai aiškinant sukuriama nauja teisės norma, nuo plečiamojo taisomasis teisės aiškinimas skiriasi tuo, kad pastarojo pagrindu gautas aiškinimo rezultatas išeina už normos lingvistiškai priimtinos prasmės ribų. Aiškinant teisės norma dalį jos lingvistinės prasmės pašalinus, turima redukcija, t.y. esminis normos prasmės ir taikymo ribų susiaurinimas. Nuo siaurinamojo koreguojamasis teisės aiškinimas šiuo atveju skiriasi tuo, kad taikant ji ne tik susiaurinamos normos lingvistinės prasmės ribos, bet dalis jos lingvistinės prasmės apskritai atmetama. Taigi, konkretaus teisės aiškinimo varianto pasirinkimas priklauso nuo daugelio aplinkybių. Tam įtakos gali turėti ir aiškinamos teisės normos prigimtis, teisės aiškinimo ir taikymo tikslas, ginamos teisės ar teisėto intereso pobūdis ir t.t. Tik įvertinus konkrečioje byloje visus palaikančius ir atmetančius argumentus, būtų galima atsakyti, kokį teisės aiškinimo variantą pasirinkti racionaliausia.IŠVADOS1. Teisės aiškinimas gali būti suprantamas kaip teisės – tam tikro socialinio fenomeno, teisės esmės ir prigimties apskritai atskleidimas. Toks teisės aiškinimas yra mąstymo, pažintinė veikla, kurios rezultatai materializuojami teisės mokslo veikalais, o netiesiogiai – ir įstatymų leidyba bei teismų praktika. Šiuo atžvilgiu teisės aiškinimą galima apibūdinti kaip teisės doktrina, kuri pateikia teisės esmės suvokimo metodus ir būdus.2. Teisės aiškinimą galima suprasti kaip teisės šaltinių turinio, jų prigimties ir vietos teisės sistemoje nustatymą. 3. Teisės aiškinimas yra pagrindinė sudedamoji teisinės argumentacijos ir teismo proceso taikant teisę dalis. 4. Ne tik teisininkas teoretikas, bet ir teisininkas praktikas privalo gerai išmanyti teisės aiškinimo metodus, taisykles, jų taikymo eiliškumą, tarpusavio konkurencijos sprendimo būdus. 5. Nors lingvistinis teisės aiškinimo metodas visuotinai pripažįstamas vienu iš pagrindinių teisės aiškinimo metodu, tačiau galimybės jį taikyti nėra neribotos. Kiekvieną teisės normą galima analizuoti ne tik lingvistiniu, bet ir kitais aspektais – teisės sistemos, teisės normos (įstatymo) tikslo ir įstatymų leidėjo ketinimo, loginiu, istoriniu ir t.t. Kai teisės norma aiškinama taikant skirtingus metodus, galimas visiškai skirtingas rezultatas. Tad įmanoma, kad tam tikrais teisės aiškinimo metodais patinstąs teisės aiškinimo rezultatas nesutaps su gautuoju taikant lingvistinį teisės aiškinimo metodą. Vadinasi, taikant šį metodą gautais rezultatais nedvejojant galima remtis tik jei, taikant kitus, rezultatai ne tik kad nepaneigiami, bet ir patvirtinami. Ir atvirkščiai, jeigu aiškinant teisės normą remiantis sisteminiu, loginiu ar kitu metodu rezultatas yra priešingas gautajam taikant lingvistinį metodą, reikia aiškintis toliau pasirinkus kurį nors vieną aiškinimo variantą.
6. Tik analizuojant teisinę problemą istoriniu atžvilgiu, įmanoma geriau įsigilinti į reikalo esmę, gyvenimo realijas. Tokiu atveju į teisę žvelgiama ne kaip į tam tikrą fiksuotą ir stabilų, o kaip į dinamišką reiškinį, atitinkantį visuomenės gyvenimo pokyčius. 7. teleologinis teisės aiškinimo metodas priimtiniausias esant neabejotinų įrodymų, patvirtinančių įstatymo tikslus, pavyzdžiui, kai jie yra aiškiai suformuluoti įstatymo preambulėje ar atskiruose įstatymo straipsniuose arba juos galima aiškiai suvokti iš įstatymo pavadinimo ir turinio. 8. Aptariamas teisės aiškinimo metodas, kaip ir bet kuris kitas, nėra taikomas izoliuotai, o lygia greta su kitais teisės aiškinimo metodais. 9. Teisės aiškinimas yra sudedamoji teisinės argumentacijos dalis, todėl taikant bet kurį teisės aiškinimo metodą būtina remtis logika.LITERATŪRA1. H.L.A.Hart. Teisės Samprata / Vertė E.Kūris. Vilnius, 1997.2. Leonas P. Teisės enciklopedija. Vilnius, 1995.3. Leonas P. Teisės filosofijos istorija. Vilnius, 1995.4. Lietuvos Respublikos Konstitucija (1992 10 25) // Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos ir Vyriausybės Žinios, 1993, Nr. 33-1014.5. Mikelėnienė D., Mikelėnas V. Teismo procesas: Teisės aiškinimo ir taikymo aspektai. Vilnius, 1999. 6. S.Vansevičius. Teisės teorija. Vilnius, 1998.7. S.Vansevičius. Valstybės ir teisės teorija. Vilnius, 2000.