Civilines teises konspektai

CIVILINE TEISE.
I BENDRIEJI NUOSTATAI
1. Civiline teise kaip teises saka.

T1.1. Civilines teises savoka.

Zmoniu bendruomeneje egzistuojantys santykiai tarp zmoniu – visuomeniniai santykiai.

Tie visuomeniniai santykiai, kurie sureguliuoti teises normomis – teisiniai santykiai.

Isskiriamos dvi teises rusys: Pozityvioji teise, Prigimtine teise.

Pozityvioji teise – tai taisykles, kuriu laikymasis yra sankcionuotas valstybes prievarta.

Prigimtine teise – tai amzinu ir nekintanciu normu visuma. Ju pagrinda sudaro issamus
vaizdinys apie zmogu, zmogaus gimines tapatuma laike ir erdveje, zmogaus reikmiu nekintama pobudi.

Jau senoves Romos teisininkai visas pozityviosios teises normas skirste i dvi dideles
grupes: i viesaja teeise ir privatine teise.

Viesoji teise: – nustato viesosios valdzios organizacija ir reguliuoja atskiru asmenu
santykius su valstybes organais, susivienijimais, bendruomenemis bei kt. viesaisiais junginiais;
– gina valstybes interesus;

– jos reguliuojamiems santykiams budinga valdzia ir
pavaldumas.

Paprastai viesajai teisei priskiriamos konstitucines, administracines, finansines,
baudziamosios teises sakos, taip pat viesoji tarptautine teise.

Privatine teise: – reglamentuoja privaciu asmenu santykius;
– jos reguliuojami santykiai grindziami privacios autonomijos, lygiateisiskumo, nepavaldumo principais.

Paprastai privatinei teisei priskiriamos civiline (iskaitant ir seimos teise), prekybine,
darbo, agrarine (ekologine) ir tarptautine teise.

Svarbiausia privatines teises saka – civiline teise.

Civiline teise – tai teises saka, kurios normos reeguliuoja lygiu ir vienas kitam
nepavaldziu subjektu visuomeninius turtinius santykius ir su jais susijusius, taip pat ir nesusijusius,
asmeninius neturtinius santykius.

T1.2. Civilinio teisinio reguliavimo dalykas.

Civilinio teisinio reguliavimo dalykas rodo, kokius visuomeninius santykius reguliuoja
civiline teise.

LR CK 1 str. Sakoma, kad sis K reguliuoja turtinius sa

antykius ir su jais susijusius
asmeninius neturtinius santykius, susiklostancius tarp fiziniu asmenu, juridiniu asmenu ar organizaciju,
neturinciu juridinio asmens statuso. Istatymu numatytais atvejais K taip pat reguliuoja ir kitokius
asmeninius neturtinius santykius (nesusijusius su turtiniais).

Pagrindinis civilinio teisinio reguliavimo dalykas yra turtiniai santykiai.

Turtiniai santykiai – tai visuomeniniai – ekonominiai santykiai del turto valdymo,
naudojimosi juo bei disponavimo, jo perejimo is vienu asmenu kitiems, taip pat del darbu atlikimo,
paslaugu tiekimo ir pinigu mokejimo.

Turtiniams santykiams, kuriuos reguliuoja CT, yra budinga prekine pinigine israiska. Su
prekine pinigine forma yra susije ir daugelis neatlygintinu turtiniu piniginiu santykiu: pvz., pasaugos,
panaudos, paveldejimo, ir kt. Is isores tokie santykiai, atrodo, neturi prekines pinigines israiskos,
taciau ji yra ju pagrindas. Antai, uz daiktus, kurie neatlygintinai perduodami naudotis, pasaugoti ar yra
paveldimi, atlyginimas nenumatytas. Taciau tie daiktai yrra turtas, turi savo verte, kuri, juos del kieno
nors kaltes sugadinus, praradus ir pan., gali buti isieskoma pinigais.

Asmeniniai neturtiniai santykiai, nesusije su turtiniais, – tai visuomeniniai santykiai,
kurie atsiranda del nematerialiniu gerybiu, neatskiriamu nuo zmogaus ar zmoniu organizuoto kolektyvo. Tos
gerybes nera ivertinamos pinigais ar kitokiu turtu. Jos apibudina asmenybe (zmogaus, organizuoto zmoniu
kolektyvo individualybe), atskleidzia jos visuomenine, dorovine verte. Sioms vertybems priklauso garbe,
orumas, vardas (pavarde), juridinio asmens pavadinimas, prekes zenklas, asmens laisve, nelieciamybe, buto
nelieciamybe, pilieciu asmeninio gyvenimo, susirasinejimo, telefoniniu pokalbiu slaptumas ir kt
t. Sios
vertybes neatsiejamos nuo asmens, ju negalima perleisti, pasisavinti ir pan. Taciau ne visus santykius,
atsirandancius del siu vertybiu, reguliuoja CT normos. Dauguma ju reguliuoja Konstitucines normos, kuriu
CT nekonkretizuoja. CT normos gina garbe ir oruma, uzgarantuoja vaizduojamojo meno kurinyje pavaizduoto
piliecio interesu apsauga ir kt. Naujuosiuose civiliniuose istatymuose reiketu isplesti bei padidinti
pilieciu neturtiniu teisiu apsauga.

Asmeniniai neturtiniai santykiai, susije su turtiniais, – tai santykiai, kurie atsiranda
del dvasines kurybos produktu: mokslo, literaturos, meno kuriniu, atradimu, isradimu bei pramones
pavyzdziu sukurimo bei naudojimo. Kurejas, sukurdamas atitinkama kurini, ideda i ji savo darbo ir
pasiekia tam tikra kurybos rezultata. Jeigu tas dvasines kurybos produktas visuomenei yra naudingas, tai
ji panaudojant autorius igyja asmenines neturtines ir su jomis susijusias turtines teises, o kartu ir
neturtinius santykius, kurie susije su turtiniais. Pvz., asmuo, sukures literaturos kurini, igyja sias
asmenines neturtines teises: 1) autorystes teise; 2) teise i autorini varda; 3) teise i kurinio
paskelbima, dauginima ir platinima; 4) teise i kurinio nelieciamybe; teise versti kurini i kitas kalbas.
Taip pat turtine kurejo teise i autorini atlyginima (honorara).

Asmeniniu neturtiniu santykiu, susijusiu su turtiniais, budinga savybe yra ta, kad sie
santykiai turi objektyvia forma isoriskai isreiksta objekta (kurini, isradima ir pan.), kuris yra
atskiras nuo kurejo asmenybes. Tuo tarpu asmeniniu neturtiniu santykiu, nesusijusiu su turtiniais,
atskiro objekto nera. Zmogaus garbe, orumas ir kitos vertybes, su
udarancios siu santykiu objekta, is esmes
yra paties asmens savybes.

T1.3. Visuomeniniu santykiu civilinio teisinio reguliavimo metodas.

Civilinio teisinio reguliavimo dalykas rodo, kokius visuomeninius santykius reguliuoja
civiline teise, o civilinio teisinio reguliavimo metodas, – kaip, kokiais budais ir priemonemis tai yra
daroma.

Civilinio teisinio reguliavimo metodas – tai sistema teisiniu priemoniu, budu, kuriais
civiline teise veikia reguliuojamus visuomeninius santykius, nukreipia juos visuomenei pageidaujama
kryptimi.

Teisinio reguliavimo metodo svarbiausi elementai (teisinio poveikio budai): leidimo,
isakymo (liepimo) ir draudimo.

Administracineje teiseje dominuoja liepimo (isakymo) elementai, baudziamojoje – draudimo,
civilineje teiseje – leidimo. Tokiu budu susidaro savarankiski administracinio , baudziamojo ir civilinio
teisinio reguliavimo metodai, turintys kiekvienam ju budingus pozymius, kurie siuos metodus ir skiria
vienus nuo kitu.

Civilinio teisinio reguliavimo metodo pozymiai: 1) teisine civiliniu teisiniu santykiu
dalyviu lygybe; 2) siu santykiu dalyviu iniciatyva formuojant santykius; 3) dispozityviskumas igyjant bei
igyvendinant civilines teises subjektams priklausancias teises; 4) turtine subjektiniu civiliniu teisiu
pazeidejo atsakomybe, siekiant atstatyti pazeistas subjektines teises; 5) ieskinine pazeistu ar gincijamu
teisiu gynimo tvarka.

Teisine CT santykiu dalyviu lygybe: CT reguliuojamu santykiu dalyviai yra nepavaldus vieni
kitiems, CT normos jiems nustato lygias teises ir pareigas (neprikl. nuo to, kas siu santykiu subjektas –
fizinis asmuo, juridinis asmuo, valstybe., kokia subjektu turtine padetis ir t. t.). Pavyzdziui, teisine
lygybe pirkimo – pardavimo santykyje reiskiasi tuo, kad pirkejas ir pardavejas teisiskai yra nepavaldus
vienas kitam ir pardavejas negali priversti pirkejo, kad jis nusipirktu daikta uz tam ti

ikra kaina. Bet CT
santykio dalyviai patys savo susitarimu gali pakeisti lygia pradine teisine padeti (pvz., skolintojas,
pagal paskolos sutarti perdaves tam tikra pinigu suma skolininkui, turi tik teise tos sumos reikalauti, o
skolininkas – tik pareiga skola grazinti), ir vel ja atstatyti (skola grazinama), t.y. pavaldus vienas
kitam netampa.

CT santykiu dalyviu iniciatyva formuojant santykius: CT subjektai, noredami igyti civilines
teises ar susikurti civilines pareigas, turi isreiksti savo valia: sudarydami ivairius sandorius (pirkimo
– pardavimo, mainu, dovanojimo, paskolos ir t.t.); sukurdami mokslo, meno, literaturos kurinius;
priimdami ar atsisakydami priimti palikima (fiziniai asmenys) ir pan. CT yra vienintele teises saka,
kurios normos civilines teises subjektams suteikia tokia placia valios ir veiksmu laisve atsirasti,
pasikeisti bei pasibaigti ivairiems teisiniams santykiams, taip pat isigyti subjektines teises bei
disponuoti jomis.

Dispozityviskumas CT santykiuose, – tai CT normomis pagrista civiliniu teisiniu santykiu
subjektu galimybe savo nuoziura igyvendinti savo civilini teisini subjektiskuma – pasirinkti atitinkama
savo elgesio varianta: igyti vienokias ar kitokias subjektines teises ar ju neigyti, pasirinkti konkretu
ju igijimo buda, savo nuoziura istatymo nustatytuose remuose reguliuoti teisiniu santykiu turini,
disponuoti subjektinemis teisemis.

Turtine subjektiniu civiliniu teisiu pazeidejo atsakomybe. Pagrindinis CT reguliavimo
dalyko komponentas yra turtiniai santykiai. Kadangi turtiniu santykiu objektas – turtas – CT pazeidimo
atveju sunaikinamas, kitokiu budu padaromi nuostoliai ar neivykdoma pareiga, tai neteisetais veiksmais
yra pazeidziama ir CT santykiu dalyviu turtine lygybe, kuria butina atstatyti. Todel turtiniu teisiu
pazeidejas yra ipareigojamas atstatyti buvusia iki teises pazeidimo padeti: atlyginti zala natura arba
pinigais (nuostolius), o istatymo nustatytais atvejais sumoketi netesybas (bauda, delspinigius) ir kt.

Neturtiniu, susijusiu su turtinemis, teisiu pazeidejas istatymu numatytais atvejais taip
pat ipareigojamas atlyginti zala. Ji atlyginama, pvz., uz autorystes teises pazeidimus, del kuriu
atsirado turtiniu nuostoliu, uz juridiniu asmenu neturtiniu teisiu pazeidimus, jeigu jie padare zala.

LR CK numato tik vieninteli neturtiniu, nesusijusiu su turtinemis, teisiu pazeidimo atveji,
kai zala atlyginama. Tai vadinamasis moralines zalos atlyginimas uz garbes ir orumo pazeidima, paskelbus
tikroves neatitinkancias zinias, taip pat paskleidus informacija apie fizinio asmens asmenini gyvenima.
Zalos atlyginimo dydi – nuo 500 iki 10.000 Lt – nustato teismas. Siuo atveju zala padaroma asmeninems
neturtinems vertybems ir nera susijusi su turtiniais praradimais, o pasireiskia dvasinio pobudzio
praradimais, kuriuos bent is dalies gali kompensuoti pinigines sumos. Reiketu atsizvelgti i uzsienio
valstybiu patirti ir nustatyti daugiau neturtines zalos atlyginimo atveju.

CT normose numatyti ir tokie atvejai, kai uz padaryta zala atsako ne patys pazeidejai, o
kiti asmenys: pvz., uz nepilnameciu iki 15 metu padaryta zala atsako tevai, iteviai, globejai arba
mokymo, auklejimo ar gydymo istaiga (CK 498 str.).

Turtines atsakomybes tikslas – pasalinti civiliniu teisiniu subjektiniu teisiu pazeidimo
pasekmes ir garantuoti siu teisiu igyvendinima.

Ieskinine pazeistu ar gincijamu teisiu gynimo tvarka. CT santykiu dalyviai turi lygias
teises, yra nepavaldus vieni kitiems. Todel tarp ju kilusi ginca turi spresti nesuinteresuotas organas,
su kuriuo pavaldumo rysiais nera susijusi ne viena is ginco saliu. Tokie specialus jurisdikciniai organai
yra teismas bei arbitrazas, kurie paprastai ir sprendzia civilinius gincus.

Taigi civilinio teisinio reguliavimo metodas yra teises subjektu juridine lygybe pagrista
teisinio poveikio budu ir priemoniu visuomeniniams santykiams sistema, leidzianti pasireiksti tu santykiu
dalyviu iniciatyvai ir dispozityviskumui, igyjant bei igyvendinant civilines subjektines teises, o jas
pazeidus, numatanti turtines atsakomybes priemones ir teise turinciam asmeniui garantuojanti gynybos
priemones, kad pazeistosios teises bus atstatytos.

T1.4. Civilines teises funkcijos ir uzdaviniai.

Teises funkcija – tai jos poveikis, vaidmuo, paskirtis, itvirtinant, organizuojant bei
vystant visuomeninius santykius. Teise kaip visuomeniniu santykiu itvirtinimo, organizavimo bei vystymo
veiksnys atlieka dvi svarbiausias funkcijas: reguliavimo ir apsaugos. Atskirose teises sakose jos
pasireiskia nevienodai. Baudziamoji, baudziamojo ir civilinio proceso teise daugiausiai atlieka apsaugos
funkcijas. Civilineje teiseje pagrindine vieta skiriama pozityviam visuomeniniu santykiu reguliavimui,
t.y. reguliavimo funkcijai. CT paskirtis – teisiskai veikti susiklosciusius turtinius, taip pat
asmeninius neturtinius santykius tarp vienas kitam nepavaldziu subjektu, organizuoti tuos santykius taip,
kad jie funkcionuotu remiantis visuomenes vystymosi desningumais, pagal visuomenes poreikius, kad butu
uzkertamas kelias atsirasti ir plestis visuomenei zalingiems santykiams.

Pagal CT normu poveikio visuomeniniams santykiams pobudi tikslinga skirti dvi reguliavimo
funkcijos rusis: statiska ir dinamiska. Statiskos reguliavimo funkcijos poveikis reiskiasi tuo, kad
atitinkami CT institutai itvirtina visuomenei bei valstybei pageidautinus visuomeninius santykius
(nuosavybes teises institutas – nustato nuosavybes teises subjektus, turini, objektus ir t.t., autorines
teises institutas, isradimu teises institutas ir kt.). Dinamiska reguliavimo funkcija pasireiskia tuo,
kad civilines teises normu poveikis nukreipiamas i visuomeniniu santykiu dinamikos iforminima, tu
santykiu keitima, tobulinima, skatinima atsirasti naujiems visuomeniniams santykiams, atitinkantiems
zmogaus ir visuomenes poreikius.

Nors civiline teise is esmes yra reguliacinio pobudzio, taciau ji vykdo ir apsaugos funkcija.
Pazeidus CT normas bei kitu asmenu subjektines teises, tos normos numato ir sankcijas, kuriu tikslas –
atstatyti padeti, buvusia iki teises pazeidimo: pvz., savininkas ar teisetas valdytojas gali isreikalauti
daikta is svetimo, jei jis neteisetai ji valdo, reikalauti atlyginti zala ar nuostolius, reikalauti per
teisma paneigti garbe bei oruma zeminancia informacija, jei ji neatitinka tikroves, ir pan.

Visuomeniniu santykiu teisinio itvirtinimo faktas, numatytos sankcijos, kurios gali buti
taikomos pazeidus civilines teises normas, be abejo, vaidina ir tam tikra auklejamaji bei ispejamaji
vaidmeni. Todel manoma, kad CT atlieka ir auklejimo funkcija.

Pagrindinis CT uzdavinys – nukreipti zmoniu, ivairiu organizaciju, taip pat valstybes
instituciju veikla ta linkme, kad butu sparciau vystoma privatine nuosavybe pagrista visuomenes ekonomine
baze ir sudarytos salygos vis geriau patenkinti fiziniu bei juridiniu asmenu materialinius ir dvasinius
poreikius.

Remdamiesi isdestytu, galime suformuluoti CT sampratos apibrezima:

Civiline teise – tai teises normu sistema, skirta teisiskai reguliuoti vienas kitam
nepavaldziu subjektu turtinius santykius, kuriu objektas turi tiesiogiai isreiksta ar numatoma verte,
taip pat tiek su turtiniais susijusius, tiek ir nesusijusius asmeninius neturtinius bei organizacinius
santykius, siekiant sukurti privatine nuosavybe pagrista visuomenes ekonomine baze, kuri sudarytu salygas
vis geriau patenkinti fiziniu bei juridiniu asmenu materialinius bei dvasinius poreikius.

T1.5. Civilines teises atribojimas nuo kitu teises saku.

Teisinio reguliavimo dalykas yra pagrindinis kriterijus, metodas – pagalbinis kriterijus,
kuriais remiantis viena teises saka yra atribojama nuo kitos. Atriboti CT nuo valstybines ar BT nesunku,
nes ju reguliuojami santykiai kokybiskai skirtingi. Daug sunkiau CT atriboti nuo Administracines, Darbo
ir Seimos teises, nes jos turi daug bendro su CT.

Civilines teises atribojimas nuo administracines. Administracine teise reguliuoja santykius,
atsirandancius valstybes institucijoms igyvendinant vykdomaja bei tvarkomaja veikla (valstybiniu imoniu,
akciniu bendroviu steigimo, reorganizavimo, likvidavimo tvarka, valstybinems imonems – valstybinio
kapitalo lesu ir kt.). Turtiniams santykiams, kuriuos reguliuoja administracine teise , budinga tai, kad
viena is siu santykiu saliu yra valdymo institucija, tuose santykiuose dalyvaujanti kaip jai pavestu
vykdomuju – tvarkomuju funkciju vykdytoja, o kita salis – jai pavaldi. T.y. administraciniai teisiniai
santykiai yra valdzios ir pavaldumo santykiai. Jeigu valstybinio valdymo organas (pvz., savivaldybes
miesto valdyba) lygybes pagrindu sudarytu rangos sutarti del savo patalpu remonto, siuos sutartinius
santykius reguliuotu jau ne administracines , bet CT normos. Administraciniam teisiniam reguliavimui
budingi teisinio isakymo (liepimo) ir pavaldumo elementai, o civiliniam teisiniam reguliavimui – leidimo,
koordinavimo elementai ir teisine lygybe.

Finansu teise nuo civilines teises skiriasi tuo, kad jos reguliavimo dalykas – santykiai,
atsirandantys valstybei igyvendinant finansine veikla (biudzeto, emisijos ir kt.). Siems santykiams, kaip
ir administraciniams teisiniams, budingas ju subjektu pavaldumas, o ne ju teisine lygybe.

Darbo teises reguliavimo dalykas – visuomeniniai santykiai, susidarantys darbo proceso metu.
Darbo teisiniu santykiu subjektai teisiskai yra lygus ir kartu pavaldus imoneje, organizacijoje
nustatytai vidaus tvarkai. Tuo is esmes darbo teise ir skiriasi nuo civilines (pvz., CT normomis
reguliuojami rangos santykiai – rangovas nepriklauso uzsakovo darbuotoju kolektyvui, pats organizuoja
savo darba, nustato veiklos tvarka).

Seimos teises reguliavimo dalykas – asmeniniai ir turtiniai santykiai, atsirandantys tarp
sutuoktiniu, tevu ir vaiku, kitu seimos nariu, taip pat tarp globeju ir globotiniu, rupintoju bei
rupintiniu. Seimos teiseje dominuojantis vaidmuo tenka asmeniniams santykiams tarp grieztai apibreztu
subjektu, o turtiniai santykiai priklauso nuo asmeniniu, yra neatlygintini bei pasizymi kitais ypatumais,
kuriuos lemia asmeniniai santykiai.

Atriboti CT nuo prekybos teises is esmes neimanoma.Todel kai kurie autoriai kelia klausima:
ar civiline ir prekybos teise yra dvi savarankiskos teises sakos, ar tai viena saka. Daugelis autoriu CT
laiko bendraja privatine teise, o prekybine – specialiaja privatine teise. Taigi CT reguliuoja daugiau
bendrus privacius santykius, kitos privacios teises sakos, tame tarpe ir prekybos teise, – siaurus,
specifinius privacios teises santykius. Lietuvos Respublikoje rengiami du atskiri Civilines ir Prekybos
teises kodeksu projektai.

T1.6. Civilines teises sistema.

Sistema – tai sandara, junginys, skirtingu reiskiniu sasaja, isskirianti juos is aplinkos
kaip vientisa santykinai savarankiska darini. Ji apima savo komponentus (posistemes, dalis, elementus) ir
tu komponentu tarpusavio rysius bei santykius. T.y. sistema tai ne tik tam tikru reiskiniu pasidalijimas
i atskiras dalis – elementus, bet ir tu elementu tarpusavio rysiai, vienijantys juos i darnia visuma.

Sistema sudaro ne vien teise apskritai. Atskiros teises sakos, posakiai, net atskiros teises
normos, budamos didesnes sistemos elementai, pacios sudaro santykinai savarankiskas sistemas.

CT, kaip teises sistema, yra visuma CT normu tam tikra tvarka suburtu i atskirus, nuosekliai
isdestytus institutus, posakius, kurie saveikaudami sudaro vieninga civilines teises sistema.

Pirminis (bazinis) CT sistemos elementas yra CT norma. Atskira sios sakos norma dazniausiai
taip pat sudaro sistema, susidedancia is susijusiu elementu: hipotezes, dispozicijos ir sankcijos.

CT institutas – tai tam tikra CT normu grupe, reguliuojanti santykinai savarankiska
visuomeniniu santykiu sistema, – dali CT reguliuojamu santykiu (CT subjektu, sandoriu, ieskinines
senaties ir kt. institutai).

CT posakis – tai keli pagal reguliavimo dalyka vienarusiai tarpusavyje susije CT institutai,
sudarantys santykinai savarankiska CT sistemos dali. Tai nuosavybes, prievoline, butu teise, autorine ir
isradybos teise (pvz., prievolines teises posakis susideda is pirkimo – pardavimo, dovanojimo, paskolos,
pavedimo, turto nuomos, komiso, rangos ir kt. institutu).

Be minetu CT sistemos elementu, si sistema dar yra skirstoma i: bendraja ir ypatingaja CT
sistemos dalis.

Bendrosios CT dalies normos ir institutai nustato bendras taisykles, kurios paprastai
taikomos visiems CT normu reguliuojamiems visuomeniniams santykiams. Pagal savo struktura bendroji dalis
skirstoma i tarpusavyje susijusi teises institutu kompleksa. Siems svarbiausiems institutams priklauso
pagrindiniai nuostatai, nurodantys civiliniu istatymu uzdavinius, civilines teises normomis reguliuojamus
santykius, nustatantys civiliniu teisiu ir pareigu atsiradimo pagrindus, civiliniu teisiu igyvendinimo
salygas, civiliniu teisiu gynimo budus, teisine civilines teises subjektu padeti, teises normas apie
sandorius, atstovavima, terminus ir ieskinine senati.

Ypatingosios CT dalies normos, institutai ir posakiai reguliuoja tik tam tikras, atskiras
visuomeniniu santykiu grupes. Ypatingosios dalies normos skirstomos i siuos posakius ir institutus:
1) nuosavybes teises posakis, kurio normos (tame tarpe ir bendros) reguliuoja privatines, kooperatyvu,
visuomeniniu organizaciju, valstybes, savivaldybiu nuosavybes santykius.
2) Prievolines teises posakis. Jis susideda is bendru normu ir institutu, kurie taikomi visu rusiu
prievoliniams santykiams, ir specialiu normu bei institutu, skirtu atskiriems prievoliniams santykiams
reguliuoti.
3) CT posakis, reguliuojantis santykius, atsirandancius del dvasines kurybos rezultatu sukurimo ir
panaudojimo, susideda is autorines teises, teises i atradima, isradimu teises, teises i pramonini pavyzdi
institutu. Sio posakio normos reguliuoja santykius, atsirandancius del literaturos, mokslo, meno kuriniu
sukurimo, atradimu, isradimu padarymo ir t.t.

T1.7. Privatine ir civiline teise.

Jau senoves Romos teisininkai visas pozityviosios teises normas skirste i dvi dideles
grupes: i viesaja teise ir privatine teise.

Viesoji teise: – nustato viesosios valdzios organizacija ir reguliuoja atskiru asmenu
santykius su valstybes organais, susivienijimais, bendruomenemis bei kt. viesaisiais junginiais;
– gina valstybes interesus;
– jos reguliuojamiems santykiams budinga valdzia ir pavaldumas.

Paprastai viesajai teisei priskiriamos konstitucines, administracines, finansines,
baudziamosios teises sakos, taip pat viesoji tarptautine teise.

Privatine teise: – reglamentuoja privaciu asmenu santykius;
– jos reguliuojami santykiai grindziami privacios autonomijos, lygiateisiskumo, nepavaldumo principais.

Paprastai privatinei teisei priskiriamos civiline (iskaitant ir seimos teise), prekybine,
darbo, agrarine (ekologine) ir tarptautine teise.

Svarbiausia privatines teises saka – civiline teise.

Civiline teise – tai teises saka, kurios normos reguliuoja lygiu ir vienas kitam
nepavaldziu subjektu visuomeninius turtinius santykius ir su jais susijusius, taip pat ir nesusijusius,
asmeninius neturtinius santykius.

2. Civiliniai istatymai.

Civilines teises saltiniai.

Kiekvieno civilinio teisinio santykio subjekto elgesi reguliuoja vieno ar kito valstybinio
norminio akto teises normos. Siuo poziuriu valstybiniai norminiai aktai igyja CT saltinio reiksme.

Pagrindinis CT saltinis – Konstitucija (K). K suprantama kaip istatymu leidimo, tobulinimo
baze, pagrindiniai principai. Bet kokie CT istatymai negali priestarauti K-jai. Pvz., K 23 str.
“Nuosavybe nelieciama. Nuosavybe gali buti paimama tik istatymo nustatyta tvarka visuomenes poreikiams ir
teisingai atlyginama.” Joks CT istatymas negali pazeisti sio principo.

LR CK – pagrindinis kodifikuotas CT saltinis. Susideda is 2 daliu: bendroji dalis,
prievoliniai santykiai.

Sekantis saltinis – Civiliniai istatymai.

Visi kiti norminiai aktai reguliuojantys civilinius santykius – poistatyminiai. Juos
leidzia institucijos, kurios neturi istatymo leidybos teises. Dazniausiai tai valstybes valdymo organu
isleisti aktai. Jie negali priestarauti istatymams, yra mazesnes teisines galios. Poistatyminiu aktu
paskirtis – konkretizuoti istatymus, juose itvirtintas normas. Tai Vyriausybes nutarimai, potvarkiai,
Ministeriju, departamentu, kt. valdymo organu teises aktai, ivairiu organizaciju nuostatai, istatai
(daznai reguliuoja organizacijos nariu turtines teises). Savivaldybiu Tarybu priimami sprendimai, jei jie
turi CT pobudzio normu.

Paprociai gali buti CT saltiniai, jei jie yra istatymu numatytais atvejais visuotinai
pripazinti (sankcionuoti valstybes).

Konstitucinio teismo nutarimai, nustatantys, kad normos atitinka ar ne Konstitucijai – taip
pat CT saltiniai (daznai paaiskinama, kaip gincijama norma naudoti).

Teismu praktikos reiksme taikant ir tobulinant CT istatymus.

Svarbiausi – AT sprendimai. AT teiseju senatas nagrineja istatymu taikymo apibendrinimo
rezultatus, aprobuoja teismu sprendimus. Tiek aprobuojant, tiek nagrinejant istatymu taikymo
apibendrinimo rezultatus, pasiekiama vieninga istatymu taikymo praktika.

Civiliniu istatymu galiojimas laiko, erdves, asmenu atzvilgiu.

1993.04.06. isleistas istatymas “Del LR istatymu ir kitu teises aktu skelbimo ir
isigaliojimo tvarkos” nurodo nuo kada TA laikomi galiojanciais.

Lietuvos Respublikos istatymai isigalioja po to, kai juos pasiraso ir “Valstybes
ziniose” oficialiai paskelbia Respublikos Prezidentas , jeigu paciuose istatymuose nenustatoma
velesne isigaliojimo diena.

Kiti Seimo priimti teises aktai isigalioja kita diena po ju paskelbimo “Valstybes
ziniose”, jeigu paciuose aktuose nenustatoma kita isigaliojimo tvarka.

Respublikos Prezidento dekretai taip pat isigalioja kita diena po ju paskelbimo
“Valstybes ziniose”, jeigu paciuose dekretuose nenustatoma kita ju isigaliojimo diena.

Esant neatideliotinam reikalui, Lietuvos Respublikos istatymai, kiti Seimo priimti
teises aktai, taip pat Respublikos Prezidento dekretai oficialiai gali buti paskelbti specialiame
Seimo leidinyje arba respublikiniuose laikrasciuose per Lietuvos telegramu agentura (ELTA). Tokiu
atveju istatymai ir kiti Seimo priimti aktai isigalioja po to arba kita diena po ju
paskelbimo, taciau artimiausiu metu sie teises aktai skelbiami ir “Valstybes ziniose”.

Lietuvos Respublikos Vyriausybes nutarimai, kuriuose nustatomos, keiciamos ar
pripazistamos netekusiomis galios teises normos, isigalioja kita diena po to, kai jie pasirasyti
Ministro Pirmininko ir atitinkamo ministro paskelbiami “Valstybes ziniose”.

Konstitucinio Teismo priimtas nutarimas isigalioja ta diena, kuria jis pirmiausiai
buvo paskelbtas “Valstybes ziniose” arba specialiame Seimo leidinyje, arba respublikiniuose
laikrasciuose per Lietuvos telegramu agentura (ELTA).

Nustoja galios: 1) jei tas istatymas ar kt. norminis aktas buvo isleistas apibreztam
terminui, – pasibaigus jo galiojimo laikui:

2) pripazinus netekusiu galios (priemus nauja normini
akta nurodoma nuo kada ir kokie norminiai aktai netenka galios, nors daznai valstybinio valdymo organai
(VVO) isleidzia normini akta, nenurodydami, kad tokiu paciu pavadinimu anksciau isleistas norminis aktas
nustojo galios).

Bendra taisykle – teises norminiai aktai (TNA) atgal negalioja. TNA taikomi tik tiems
santykiams, kurie atsirado jau isigaliojus TNA-ui. Bet paciame TNA-e gali buti nurodyta, kad sis aktas
reguliuoja ir santykius buvusius iki TNA-o isigaliojimo.

Galiojimas erdveje. Visi LR istatymai ar kt. TNA-ai galioja visoje salies teritorijoje. Tam
tikrais atvejais Vyriausybes nutarimai, ministeriju, departamentu ar kt. VVO teises aktai gali buti
apibrezto teritorinio galiojimo, pvz., administracinio vieneto teritorijoje. Tai turi buti numatyta
paciame teises akte. Administracinio vieneto TNA galioja toje teritorijoje.

Galiojimas visuomeniniu santykiu subjektams (galiojimas asmenims). Bendra nuostata –
istatymai, kiti TNA-ai galiojantys t.t. teritorijoje, taikomi visiems, toje teritorijoje esantiems
asmenims. Toks aktu galiojimas vadinamas bendruoju.

Galimas ir specialusis CTNA galiojimas asmenims. Tai tokie atvejai, kai CTNA taikomas ne
visiems CT santykiu subjektams t.t. teritorijoje. Tokiu atveju subjektu, kuriems taikomas CTNA ratas turi
buti nurodomas paciame CTNA-e. Jei kyla neaiskumu, turi buti vadovaujamasi nuostata, kad CTNA galioja
visiems asmenims.

5, Uzsienio valstybiu civilines ir prekybines teises bendra charakteristika.

Monistine ir dualistine civilines teises sistemos. Raidos tendencijos.

Dualistine CT teises sistema – civiline ir prekybos teises laikomos savarankiskomis
privatines teises sakomis. Valstybes, turincios dualistine privatines teises sistema: Vokietija,
Prancuzija, Ispanija ir kt. Prekybos teise is pradziu susikloste kaip pirkliu luomo teise. Pirkliams
nebuvo naudinga laikytis visu civilines teises normu, kai kurios ju varze prekyba. Palaipsniui formavosi
prekybos paprociai, savitos prekybos sandoriu sudarymo taisykles, kurios veliau buvo itvirtintos teises
normomis, o pastarosios savo ruoztu buvo kodifikuotos atskiruose Prekybos kodeksuose.

Monistine CT sistema. Prekybos teise nera savarankiska teises saka, nes vadinamoji prekybos
teise yra ne kas kita, kaip specialios civilines teises normos, taikomos komersantu (verslininku)
tarpusavio santykiams.

Raidos tendencijos. Olandija, Italija ir Kanados Kvebeko provincija, kuriose egzistavo
dualistine privatines teises sistema, ilgainiui jos atsisake. Vieningu (unitariniu) civiliniu kodeksu
egzistavimas ir skirtumu tarp civilines bei prekybos teises isnykimas buvo pavadintas civilines teises
“komercializacija”. Civilines ir prekybos teises santykio problema tebera aktuali Lietuvoje).
Pastaraisiais desimtmeciais salia savoku civiline teise, prekybos teise pradetos vartoti kitos savokos:
biznio, arba verslo, teise, ekonomikos teise, ukine teise ir pan. Vargu ar jos laikytinos savarankiskomis
teises sakomis. Minetos savokos is esmes reiskia ne ka kita, o tam tikra teisine disciplina, kursa, kuri
destant yra analizuojama visa, kas yra susije su verslu (analizuojami ne tik civilines teises institutai
– sutarciu teise, imoniu teise, bet ir darbo teise, kainu ir konkurencijos teisinis reguliavimas,
vartotoju teisiu gynimas, bankininkyste ir kt.).

Pagrindines uzsienio saliu teisines sistemos.

Pasaulyje egzistuoja daugybe nacionaliniu teisiniu sistemu. Panasumai, kuriuos nulemia
istorines, ekonomines, kulturines, politines ar kitokios priezastys, leidzia isskirti kelias giminingas
teises seimas. Literaturoje pateikiamas skirtingas pagrindiniu pasaulio sistemu grupiu skaicius Pvz., R.
David pasaulio teisines sistemas skirsto i romanu – germanu (kontinentine) teises seima, anglu –
amerikieciu (bendraja) teises seima, socialistine teises seima ir teises seimas, grindziamas religijos ar
tradiciju panasumu. Pagrindines yra bendroji ir kontinentine teises seimos.

Valstybese, atstovaujanciose kontinentines teises teisinei sistemai, civiline teise
suprantama kaip vieninga teises saka, kurios normos reguliuoja turtinius ir su jais susijusius ar
nesusijusius neturtinius santykius.

Bendrosios teises teisines sistemos salyse civilines teises , kaip vieningos teises sakos,
apskritai nera. JAV, Anglijoje ir kt. bendrosios teises teisines sistemos salyse egzistuoja institucine
privatines teises sistema, sudaryta is seimos teises, nuosavybes teises, sutarciu teises, deliktu teises,
imoniu teises, paveldejimo teises, intelektines nuosavybes teises ir kt. teises institutu.

II. CIVILINIS TEISINIS SANTYKIS.
6. Civilinio teisinio santykio savoka ir ypatumai.

T6.1. Civilinio teisinio santykio savoka ir strukturiniai ypatumai.

Noredami patenkinti savo poreikius asmenys dalyvauja ivairiuose visuomeniniuose
santykiuose. Jeigu siuos santykius reguliuoja TN os, visuomeniniai santykiai igyja teisine forma ir tampa
teisiniais santykiais, o santykiu subjektai igyja subjektines teises ir teisines pareigas. CT santykiai,
tai CT normomis sureguliuotas faktinis visuomeninis santykis, kurio dalyviai turi subjektines civilines
teises bei pareigas. Sureguliavus visuomeninius santykius CTN-omis visuomeniniai santykiai neisnyksta,
faktiniai visuomeniniai santykiai igyja tam tikra teisini apibreztuma. T.y. faktinio visuomeninio
santykio turini sudarantys veiksmai tampa to santykio dalyviu subjektinemis teisemis ir teisinemis
pareigomis. Taigi, i tuos pacius santykius galime zvelgti dvejopai: kaip i faktinius visuomeninius
santykius ir teisinius santykius.

CT santykis tai CTN-u pagrindu del materialiniu ar nematerialiniu gerybiu atsirandantis
teisinis santykis, kurio dalyviai turi teisini savarankiskuma bei turtini atskiruma ir dalyvauja tame
santykyje kaip lygiateisiai teisiu ir pareigu subjektai.

CT santykiu ypatumai. Specifinius CT santykiu bruozus, pagal kuriuos CT santykius galima
atriboti nuo kitu teisiniu santykiu nulemia teisinio reguliavimo dalyko ir metodo ypatumai. Civilinis
teisinis santykis nuo kitu teisiniu santykiu skiriasi savo subjektais, kurie turi organizacini ir turtini
atskiruma, yra teisiskai nepavaldus vieni kitiems.

CT santykio turinys. Civilinio teisinio santykio turinys yra teisemis ir pareigomis
numatyti civiliniu teisiniu santykiu dalyviu veiksmai.

Civilines subjektines teises savoka. Civiline subjektine teise apibudinama, apibreziama
kaip galimas elgesys skirtas tenkinti savo ar kitu santykio dalyviu interesus.

Civilines subjektines teises turinys -tai civilines teises normomis leidziamas
(nedraudziamas) elgesys, susidedantis is triju rusiu galimybiu:
1) galimybes turinciam teise asmeniui pasirinkti tam tikra elgesio varianta,
2) galimybe reikalauti is kitu asmenu tam tikro aktyvaus elgesio,
3) galimybes imtis priemoniu savo subjektinei teisei apsaugoti ar ginti.

Civiline subjektine pareiga – suprantama kaip privalomo elgesio ribos, kaip privalomas
elgesys, skirtas tenkinti teisiniu santykiu dalyviu interesus.

Civilines subjektines pareigos turinys -tai privalomas elgesys, susidedantis is teisiniu
butinybiu, kurios atitinka teise turincio asmens galimybes:
1) galimybe paciam teise turinciam asmeniui tam tikru budu elgtis atitinka ipareigoto asmens teisine
butinybe netrukdyti jam tai daryti (netrukdyti savininkui turta valdyti, naudotis juo bei disponuoti),
2) galimybe reikalauti tam tikro aktyvaus elgesio is kito ar kitu asmenu atitinka ipareigoto asmens
teisine butinybe tuos aktyvius veiksmus ivykdyti (nuomotojas privalo perduoti nuomininkui jo issinuomota
daikta),
3) galimybe imtis priemoniu savo subjektinei teisei apsaugoti bei ginti atitinka ipareigoto asmens
teisine butinybe ne tik kad netrukdyti imtis tokiu priemoniu, bet atitinka jo pareiga padeti atstatyti ta
pazeista ar gincijama subjektine teise.

Jeigu vieno asmens teises negarantuotos kitu asmenu privalomas elgesys, tai bus tik jo
noras. Todel civilinis teisinis santykis ir reiskiasi keliu asmenu galimo bei privalomo elgesio aktais,
kurie numato ju teises ir pareigas.

CT santykiu subjektai. – tai asmenys, tarp kuriu susiklosto arba atsiranda CT santykis.
Teigiama, kad CT santykiai gali atsirasti ir tarp asmens ir daikto (pvz., nuosavybes teisiniai
santykiai). Taciau toks teiginys is esmes neteisingas. CT santykiai gali atsirasti tik tarp asmenu
(subjektu) del to daikto (objekto). CT santykiu subjektu gali buti kiekvienas asmuo, kuris pagal
atitinkamus galiojancius CT NA gali buti tu civiliniu santykiu subjektu. T.y. tas asmuo turi tureti
civilini teisini subjektiskuma. Igyvendindamas si subjektiskuma, siekdamas tenkinti savo poreikius, asmuo
gali igyti ivairias subjektines civilines teises. CT santykiu subjektu gali buti valstybe, savivaldybe,
fizinis ar juridinis asmuo.

Fiziniai asmenys kaip civiliniu santykiu subjektai skirstomi:
1) LR pilieciai,
4) uzsienieciai,
5) apatridai (asmenys be pilietybes).

Uzsienio pilieciai ir apatridai naudojasi Lietuvoje su nezymiais apribojimais naudojasi
tokiomis pat civilinemis teisemis ir pareigomis kaip ir Lietuvos pilieciai.

Juridinis asmuo, kaip CT santykiu subjektas, suprantamas kaip tam tikra organizacija,
turinti savo atskira turta ir galinti savo vardu igyti turtines ir asmenines neturtines teises bei
pareigas, buti ieskovu bei atsakovu teisme arba treciuju teisme (arbitraze).

CT santykiuose istatymu numatytais atvejais dalyvauja valstybe bei savivaldybes.

CT subjektiskumas – tai CTN-omis nustatyta fiziniu, juridiniu, asmenu bei valstybes ar
savivaldybiu galimybe buti civiliniu teisiniu santykiu subjektais.

CT santykiu subjektu teisinis subjektiskumas nera vienodas. Jis priklauso nuo Ctsantykiu
subjektu paskirties, ju poreikiu.

Laikoma, kad fiziniu asmenu TC subjektiskumas yra bendro pobudzio- jie gali tureti ivairias
CT-es ir pareigas, kurios reikalingos zmogui apskritai.

Juridiniai asmenys kuriami tam, kad pasiektu konkretu, specialu tiksla. Todel ju CT
subjektiskumas – specialus.

Tam tikru ypatumu turi ir Valstybes bei Savivaldybiu CT subjektiskumas, nes ju paskirtis
specifine ir skiriasi nuo fiziniu bei juridiniu asmenu subjektiskumo.

Vyrauja nuomone, kad CT subjektiskumas susideda is teisnumo ir veiksnumo.

Teisnumas – tai bendra subjektine teise igyti, tureti konkrecias civiliniais istatymais
numatytas ar jais nedraudziamas teises bei susikurti sau pareigas.

Veiksnumas – bendra subjektine teise savo veiksmais igyti sias civilines teises bei
susikurti pareigas.

Pvz., Konstitucijos 47 str. Yra nuostata, kad “zeme (.) nuosavybes teise gali priklausyti
tik LR pilieciams ir valstybei”. Si K nuostata nurodo kas gali tapti zemes nuosavybes subjektais –
apibreztas LR pilieciu ir valstybes teisnumas. Noredamas tapti konkrecios zemes nuosavybes subjektu,
asmuo turi atlikti (galeti atlikti) aktyvius veiksmus – t.y. turi buti veiksnus.

Teisnumas -tai subjektui suteikta galimybe igyti konkrecias subjektines teises, o ju
realizavimui reikia, kad subjektas butu veiksnus.

CT santykiu rusys.

Dazniausiai CT santykiai klasifikuojami atsizvelgiant i ju objektus:
1) turtiniai CT santykiai – atsirandantys tarp subjektu del turto,
2) neturtiniai CT santykiai – atsirandantys del zmogaus kurybos rezultatu ar asmeniniu neturtiniu
gerybiu, neatskiriamu nuo asmens

Pagal savo turini CT santykiai skirstomi:
1) absoliutiniai CT santykiai- kuriuose gali dalyvauti kiekvienas asmuo,
2) santykiniai – kuriuose gali dalyvauti tik tam tikras asmenu ratas.

Turtiniai CT santykiai skirstomi i:
1) nuosavybes CT santykius – tai tokie CT sureguliuoti turtiniai santykiai, kur teise turintis asmuo,
nuosavybes teises subjektas, turi teise turta valdyti, naudotis juo ir disponuoti, o visi kiti asmenys
turi pareiga netrukdyti jam igyvendinti sias teises.
2) prievolinius CT santykius – tai CT normomis sureguliuoti turtiniai santykiai, kuriu vienas subjektas
– kreditorius, turi teise reikalauti is kito subjekto – skolininko, kad sis perduotu jam turta, atliktu
darbus, teiktu paslaugas, sumoketu pinigus arba susilaikytu nuo kokiu nors veiksmu, o skolininkas privalo
ivykdyti savo pareiga.

Nuosavybes teisiniai santykiai skirstomi i:
1) privacios nuosavybes teisinius santykius (subjektai – fiziniai ar juridiniai asmenys),
2) viesosios nuosavybes teisinius santykius ( subjektai – valstybe ar savivaldybes).

Neturtiniai CT santykiai yra triju rusiu:
1) asmeniniai neturtiniai santykiai, atsirandantys del neturtiniu gerybiu, kurios neatskiriamos nuo
zmogaus ar zmoniu kolektyvo (neturtiniai santykiai nesusije su turtiniais), – tai santykiai del garbes,
orumo, vardo, firminio pavadinimo ir pan.), siu santykiu objektai negali buti perleidziami kitiems
asmenims,
2) neturtiniai santykiai, atsirandantys del intelektualines veiklos produktu (neturtiniai santykiai
susije su turtiniais), – atsiranda del mokslo, meno, literaturos kuriniu, isradimu ir pramoniniu
pavyzdziu sukurimo bei panaudojimo, intelektualines veiklos objekta, neturtines bei turtines teises,
isskyrus autorine teise, autoriai gali perleisti kitiems asmenims,
3) organizaciniai teisiniai santykiai, jie susije tiek su turtiniais, tiek su neturtiniais santykiais ir
padeda tiems santykiams atsirasti, formuotis ar juos igyvendinti, – tai santykiai, atsirandantys sudarant
pervezimo ir kitas panasias ukines sutartis, atstovavimo santykiai ir kt.

T6.10. Civiliniu teisiniu santykiu atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai.

CT santykiui atsirasti reikalingas teisinis – faktinis pagrindas, vadinamas juridiniu faktu

Juridinis faktas (JF) – tai toks realios tikroves reiskinys, su kuriuo CT normos sieja
CT-io santykio atsiradima, pasikeitima ar pasibaigima.

JF budingi pozymiai:
1) tai tam tikros realios tikroves reiskinys,
2) tai toks reiskinys, kuri numato CT normos,
3) tai turi buti toks reiskinys, su kuriuo CT normos sieja tam tikrus teisinius padarinius (pasekmes).

JF sukelia pasekmes:
1) CT santykiu atsiradima,
2) CT sant. Pasikeitima,
3) CT sant. Pasibaigima.

Pagal jas JF klasifikuojami i:
1) teise sukuriancius,
2) teise pakeiciancius,
3) teise panaikinancius.

JF pagal savo turini skirstomi:
1) veiksmus, t.y. faktus priklausancius nuo zmogaus valios,
2) ivykius, t.y. faktus nepriklausancius nuo zmogaus valios.

Nors CT nevartojama savoka “veika”, bet CT istatymais numatytais atvejais kaip veiksmas
gali buti suprantamas ir neveikimas (pvz., prievoles nevykdymas, skolos negrazinimas, uztraukia
skolininkui atsakomybe).

Veiksmai gali buti teiseti (nepriestarauja CT normu reikalavimams) arba neteiseti
(neatitinka, priestarauja konkrecioms teises normoms).

Pagal tiksla teiseti veiksmai skirstomi i teisinius aktus ir poelgius.

Teisiniai aktai – tokie teiseti veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba
panaikinti CT santykius.

Poelgiai – tokie CT subjekto veiksmai, kuriais jis specialiai nesiekia sukurti sau
subjektiniu teisiu ar igyti teisiniu pareigu, bet del tokiu veiksmu atsiranda teisines pasekmes, nes tai
numato C istatymai.

Teisiniai aktai savo ruoztu skirstomi i administracinius aktus ir sandorius.

Administraciniai aktai – tai valstybinio valdymo organu, visuomeniniu valdymo organu aktai,
turintys CT reiksme.

Sandoriai – asmenu veiksmai, specialiai skirti sukurti tam tikriems teisiniams padariniams.
Labiausiai paplite sandoriai – CT sutartys.

Teisiniai ivykiai skirstomi i:
1) absoliucius – atsiranda ir vystosi nepriklausomai nuo zmogaus valios (naturali zmogaus mirtis,
sutartyse – nenugalima jega ir t.t.).
2) santykinius – atsiradimas susijes su zmogaus valios isreiskimu, bet toliau vystosi nepriklausomai nuo
zmogaus valios, kartais tolesnis vystymasis gali buti net priesingas zmogaus valiai (trobesiu padegimas,
vaiko gimimas irt.t.)

Viskas, kas auksciau isdestyta, pavaizduota piesinyje:

III SKYRIUS. DAIKTINĖ TEISĖ
17 tema
DAIKTINĖS TEISĖS SĄVOKA

17.1 .Daiktinės teisės sąvoka.
LR konstitucijoje ir kituose įstatymuose įtvirtinus privačią nuosavybę ir užtikrinus pagrindines asmens teises ir laisves,atsirado galimybė,o kartu kilo ir būtinumas sukurti daiktinės teisės institutą,plačiai žinomą pasaulinei teisės teorijai ir praktikai.

Daiktinė teisė – tai absoliutinė teisė į daiktą, pasireiškianti asmens galimybe įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teises ar tik kai kurias iš šių teisių (pagal naują kodeksą).

Pačiu bendriausiu požiūriu daiktinę teisę galima apibūdinti kaip absoliučią asmens teisę į daiktą.

Daiktinė teisė gali pasireikšti labai įvairiai priklausomai nuo to, kokia tai daiktinė teisė. Jei tai nuosavybės teisė, tai bus į nuosavybės teise priklausantį daiktą, jei patikėjimo – tai į patikėjimo teise priklausantį daiktą.
17.2. Daiktinės teisės rūšys.
Kai kurios daiktinės teisės buvo žinomos ir tarpukario Lietuvoje.Dabar galiojančiuose įstatymuose pagrindinės daiktinės teisės jau įtvirtintos.Galima išskirti keturias + keturias naujas (pagal naują CV kodekso projektą) daiktinės teisės rūšis:
– – nuosavybės teisė –tai teisė savo nuožiūra,bet nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių interesų,valdyti,naudoti daiktą ir juo disponuoti.
– – turto patikėjimo teisė – tai valstybės ar savivaldybės įmonės įstaigos,organizacijos teisė savo įstatų (nuostatų),taip pat tam tikros rūšies valstybės ar savivaldybių įmonių,įstaigų,organizacijų veiklą reglamentuojančių aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis,nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų,valdyti,naudoti atitinkamai valstybės ar savivaldybės jai perduotą daiktą,juo disponuoti.
Pagal nauja kodeksą – turto patikėjimo teisė – tai patikėtinio teisė patikėtojo nustatyta apimtimi, tvarka bei sąlygomis valdyti, naudoti perduotą turtą bei ja disponuoti.
ipoteka (pagal LR ipotekos įstatymą) – tai esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą apsaugantis turto įkeitimas, kai įkeisto turto savininkui paliekama nuosavybės teisė. Jei suėjus nustatytam terminui skola ipotekos kreditoriui negrąžinama, jis turi teisę reikalauti, kad įkeistas turtas būtų parduotas iš varžytynių ir iš gautų pinigų atlyginta jam priklausanti suma. Susitarimas dėl įkeisto turto perleidimo ipotekos kreditoriaus nuosavybėn negalioja.

Pagal CK projektą

Ipoteka – tai esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis registruotino daikto įkeitimas, kai įkeistasis daiktas neperduodamas kreditoriui.
– – servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamą daiktą,pasireiškianti teisės naudotis tuo svetimu daiktu(tarnaujančiuoju daiktu) suteikimu arba to daikto savininko,valdytojo teisių juo naudotis apribojimu,siekiant užtikrinti daikto,dėl kurio nustatomas servitutas,tinkamą naudojimą.
– – įkeitimas – prievolės užtikrinimo būdas, kai įkeistu turtu teisė naudotis paliekama įkeisto turto savininkui, taip pat jam lieka teisė naudotis to daikto vaisiais ir pajamomis.
Pagal naują LR civilinio kodekso projektą numatyta Lietuvos teisinėje sistemoje įtvirtinti dar keletą daiktinių teisių:
– – uzufrukto teisę – tai asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę, nustatyta uzufruktoriaus teisė naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas.Daiktą naudojant gaunami vaisiai ,produkcija ir pajamos priklauso uzufruktoriui ,jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip.
– – valdymo teisė – daikto valdymu, kaip savarankiška daiktine teise, kuri yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti, laikomas faktinis daikto turėjimas turint tikslą valdyti daiktą kaip savą.
– – superficijaus teisė – tai teisė naudotis kitam asmeniui priklausančia žeme statinių ar daugiamečių sodinių ant jos įsigijimui bei valdymui nuosavybės teise ar žemės gelmių naudojimui.
– – Emphyteusio teisė – tai teisė naudotis kitam asmeniui priklausančiu žemės sklypu ar kitu nekilnojamuoju daiktu nebloginant jo kokybės, nestatant statinių, nesodinant daugiamečių sodinių ir neatliekant kitų darbų, kurie iš esmės padidintų naudojamos žemės ar kito nekilnojamojo daikto vertę.
17.3. Daiktinės teisės objektas.
Daiktai yra labiausiai paplitęs civilinės teisės objektas,kadangi dauguma civilinių teisinių santykių atsiranda būtent dėl daiktų.Daiktinės teisės objektas taip pat yra daiktai.

Daiktais laikomi iš gamtos pasisavinti arba gamybos procese sukurti materialaus pasaulio dalykai.

Teisiniu požiūriu daiktais nebuvo laikomi materialaus pasaulio dalykai,egzistavę gamtoje,bet,esant nepakankamam mokslo ir technikos lygiui,negalėję būti panaudoti žmogaus poreikiams tenkinti.

Daiktu laikomas toks pasisavintas iš gamtos dalykas, kurį tikrai galima įrodyti pasisavinus, taip pat būtų galima tam tikrais būdais apginti nuosavybės teisę į tą dalyką. (Pvz. Oro stulpas virš t. t. teritorijos negali būti nuosavybės objektu, nes šios nuosavybės teisės negalima įgyvendinti, pažeisti, ginti).

Daikto sąvokos papildymas – daiktas turi tenkinti žmonių materialinius, dvasinius ir ekonominius poreikius – šiuo metu neturi prasmės, nes daugėja daiktų, kurie tikrai netenkina žmonių poreikių, bet teisiniu požiūriu tie daiktai bus daiktinės teisės objektais, nes dėl jų iškyla teisiniai santykiai (pvz. Neperdirbamos liekanos).

Kadangi daiktai turi skirtingas fizines ir kitas savybes ,įvairi jų paskirtis ir ekonominė reikšmė.Reguliuojant daiktinius teisinius santykius,nevienodiems daiktams nustatomas ir skirtingas teisinis režimas.Tuo tikslu pagal įvairius kriterijus daiktai klasifikuojami į rūšis:
(toliau viskas pagal naują CK projektą)

Nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai:
Nekilnojamieji daiktai (bet ne turtas):
– nekilnojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie yra nekilnojamieji pagal prigimtį bei pagal savo prigimtį kilnojamieji daiktai, kuriuos nekilnojamaisiais pripažįsta įstatymai.
– – nekilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra žemė ir su ja susiję daiktai, kurie negali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir esminiai nesumažinus jų vertės.
Kilnojamieji daiktai:
– kilnojamieji daiktai – daiktai, kuriuos iš vienos vietos į kitą galima perkelti nepakeitus jų paskirties ir esminiai nesumažinus jų vertės, jei įstatymas nenumato ko kita.
– kilnojamasis daiktas, inkorporuotas į nekilnojamąjį daiktą ir praradęs savo individualumą, yra nekilnojamojo daikto dalis.
– kilnojamasis daiktas, fiziškai pritvirtintas ar kitaip prijungtas prie nekilnojamojo daikto, o taip pat inkorporuotas į jį, bet nepraradęs savo individualumo, nelaikomas nekilnojamojo daikto dalimi.

Macro ir micro daiktai (pagal prancūzų civilinę teisę) :

Macro – tai tie daiktai, kurie pas mus yra kilnojami pagal prigimtį, bet nekilnojami pagal savo teisinį statusą.

Micro – super smulkūs daiktai (mikrobai ir t. t. ), kaip žaliava gali būti panaudota, bet turėti t.t. neigiamų pasekmių, todėl būtinas teisinis reguliavimas ir tų santykių, kurie susiklosto naudojant tuos micro daiktus.
Pakeičiamieji ir nepakeičiamieji daiktai

– pakeičiamaisiais daiktais laikomi rūšiniais požymiais apibrėžti ir neindividualizuoti daiktai.
– nepakeičiamaisiais daiktais laikomi individualiais požymiais apibrėžti daiktai.

Individualiais požymiais apibrėžtais laikomi tie daiktai, kurie vienu ar kitu būdu atskiriami nuo kitų vienarūšių daiktų.

Rūšiniais požymiais apibrėžtais laikomi daiktai, kurie turi bendrus visai tai daiktų rūšiai požymius.

Pakeičiamiesiems daiktams būdinga tai, kad jie apibūdinami rūšiniais kokiai tai rūšiai ypatingais požymiais, bet viens nuo kito jie pagal jokius požymius neatskiriami. Atskiras atvejis, kai rūšiniais požymiais apibrėžtas daiktas individualizuojamas. Individualizavimas – kai rūšinis daiktas iš esmės pakeičiamas. Tai yra jam suteikiama tam tikra savybė, pagal kurią jį bus galima išskirti iš kitų rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų. Individualiais požymiais apibrėžtiems daiktams būdinga tai, kad jie tik pagal jiem būdingus požymius skiriasi nuo kitų tos rūšies daiktų.
Suvartojamieji ir nesuvartojamieji daiktai.

Skirstomi priklausomai nuo to, kiek tas daiktas pasikeičia jį pavartojus.
– suvartojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie, panaudojus juos pagal paskirtį, iš karto sunaikinami, prarandami arba iš esmės pasikeičia.
– nesuvartojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie, naudojant juos pagal paskirtį, ilgą laiką iš esmės nepakeičia savo vertės ir paskirties.
Dalieji ir nedalieji daiktai

– daliaisiais daiktais laikomi daiktai, kuriuos fiziškai padalijus, nepasikeičia jų tikslinė paskirtis ir kiekviena dalis gali būti kaip savarankiškas daiktas.
– nedaliaisiais daiktais laikomi daiktai, kuriuos fiziškai padalijus, pasikeičia jų tikslinė paskirtis ir dalieji pagal prigimtį daiktai, kuriuos nedaliaisiais pripažįsta įstatymai.

Dalieji pagal prigimtį daiktai šalių susitarimu gali būti laikomi nedaliaisiais daiktais.

CK 187 str. 2 d. – kai prievolės objektas nedalus – skolininkai laikomi solidariais skolininkais, o kreditoriai – solidariais kreditoriais.
Išimti iš apyvartos, ribotai esantys apyvartoje ir neišimti iš apyvartos daiktai.

Neišimtus iš apyvartos daiktus įgyti ar parduoti gali bet kuris santykių subjektas, taip pat jie gali būti bent kurių daiktinių teisių santykių objektu.
– kiekvienas asmuo nuosavybės teise gali turėti bet kuriuos daiktus, jeigu tie daiktai neišimti iš apyvartos arba nėra ribotai esantys apyvartoje.
– išimti iš apyvartos yra tik išimtinėje valstybės nuosavybėje esantys daiktai.
– ribotai esantys apyvartoje yra tam tikras savybes turintys daiktai, kurių apyvarta ribojama dėl tiems daiktams būdingų savybių. Apyvarta ribojama visuomenės saugumo, sveikatos apsaugos ar kitais tikslais. Tokių daiktų apyvartos ribojimas išreiškiamas tam tikrų taisyklių buvimu, reikalavimu turėti leidimą ir t. t.
Namų apyvokos daiktai
– namų apyvokos daiktais laikomi visi namų ūkyje naudojami kilnojamieji daiktai, baldai ir dekoracijos, išskyrus knygų rinkinius (bibliotekas), meno kūrinių kolekcijas, o taip pat mokslinės ar istorinės reikšmės daiktus.
Pagal vadovėlį yra išskirta dar viena daiktų grupė – įprastinę vertę,išskirtinę vertę,asmeniniams tikslais pagrįstą vertę turintys daiktai .

Pagal vertę daiktus būtų tikslinga skirstyti į įprastinę vertę turinčius daiktus,išskirtinę vertę turinčius daiktus ir į asmeniniais tikslais pagrįstą vertę turinčius daiktus.

Daiktai, kurių vertė priklauso nuo to, kas sukūrė, kas naudoja tą daiktą, bei to naudojimo rezultatas taip pat vadinami įprastinę vertę turintys daiktai (pvz. Televizorius, kėdė ir t. t.). Įprastinę vertę turinčių daiktų vertė priklauso nuo naudos, kurią galima gauti iš daikto. Teisine prasme – daikto vertė priklauso nuo to, kokias teises ir pareigas jis gali suteikti jį naudojančiam asmeniui.
Yra daiktų, kuriuos panaudoti gali tik specialių žinių turintys asmenys. Tokie daiktai vadinami ypatingą vertę turinčiais daiktais. Tokio daikto vertė priklausys nuo to, kokią naudą gaus pats asmuo, kuris juo naudojasi, tai yra priklauso nuo to, kiek tas asmuo turi specialių žinių tam daiktui panaudoti pagal paskirtį.
Asmeniniais tikslais pagrįstą vertę turintys daiktai – tokie daiktia, kuriems asmuo suteikia išskirtinę reikšmę. Tokių daiktų vertė priklauso nuo savybių, kurias asmuo priskiria tam daiktui dėl savo išskirtinių ryšių su tuo daiktu, nepriklausomai nuo naudos, kurią galima gauti iš to daikto.
Iš savininko daiktas gali būti paimamas tenkinti visuomeniniams poreikiams tik teisingai už tai atlyginant. Teisingas atlyginimas aktualus pastarajam daiktų skirstymui (pvz. Už šeimos herbą, kaip relikviją, gali būti atlyginta kaip už 0,5 kg vario gabalą).

Be šio daiktų skirstymo daiktus galima skirstyti dar į dvi dideles rūšis – pagrindiniai ir antraeiliai daiktai.

Pagrindiniai daiktai – pagrindiniais daiktais laikomi daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais.
Pagrindinis daiktas, sudarytas iš esminių pagrindinio daikto dalių, neesminių pagrindinio daikto dalių ir iš papildomų pagrindinio daikto dalių.
Antraeiliai daiktai – antraeiliais daiktais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai.

Antraeiliai daiktai skirstomi į esmines pagrindinio daikto dalis, į gaunamus iš pagrindinio daikto vaisius, produkciją ir pajamas, į pagrindinio daikto priklausinius.
Vaisiai – vaisiais laikomi daiktai, kurie, organiškai vystantis pagrindiniam daiktui, turi atsiskirti, atsiskiria ar atskiriami nuo jo, nepažeidžiant pagrindinio daikto vientisumo ir paskirties.
Produkcija – produkcija laikomi daiktai, kurie sukuriami kaip darbo rezultatas naudojant gamybos procese pagrindinius daiktus.
Pajamos – daikto gaunamomis pajamomis laikomi pinigai ir kitos materialinės vertybės, kurie gaunami naudojant pagrindinį daiktą civilinėje apyvartoje (siaurąja prasme).
– – pajamomis taip pat gali būti laikomi visi daiktai, kurie gali būti gaunami visokeriopai naudojant pagrindinį daiktą. Šia prasme pajamomis laikomi ne tik 1 šio straipsnio dalyje nurodyti daiktai, bet taip pat ir vaisiai bei produkcija ( plačiąja prasme).
Daikto priklausiniai – savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skiriamo daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. CK 153 str. – priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas, jei įstatymas ar sutartis nenumato ko kita.
Žemė = pastatas (gali būti vienas kito priklausinys ir atvirkščiai).
Apsunkinimai daiktui yra tam tikri su daiktu susiję įsipareigojimai. Apsunkinimai keliauja u daiktu kartu.

Išlaidos daiktui – svarbu, kai yra daikto grąžinimas naudojant jį neteisėtai. Pvz. Grąžinant daiktą savininkui: asmuo neteisėtai naudojęs daiktą, turi grąžinti daiktą savininkui ir reikalauti grąžinti, padengti visas su daiktu susijusias išlaidas.

Išlaidos: Būtinosios ir ypatingosios.

Būtinosios – būtinos sąlygos tam daiktui išsaugoti, kad jis nesusidėvėtų, nesugestų ir t. t. (kitaip vadinamos – įprastinės išlaidos).

Ypatingosios – kurių pasekoje daikto vertė padidėja, daiktas žymiai pagerinamas (kitaip – specialiosios išlaidos).

Tuo atveju, jei neteisėtas valdytojas yra sąžiningas, tai savininkas turi atlyginti ne tik būtinąsias išlaidas, bet ir daikto pagerinimui skirtas išlaidas, jei to pagerinimo negalima atskirti nuo daikto.
17.4. Daiktinės teisės ir prievolinės teisės santykis. 17.5. ių teisų skirtumai.
Daiktinei teisei būdinga tai,kad tik vienas daiktinių teisinių santykių subjektas yra aktyvus,o kitas subjektas,kuriuo gali būti bet kuris tiek fizinis,tiek ir juridinis asmuo,valstybė ar savivaldybė yra pasyvus.Prievolinei teisei kaip santykinei teisei, būdinga,kad visi subjektai yra konkretūs asmenys,paprastai turintys konkrečių prievolių.Vadinasi ,daiktines teises gali pažeisti bet kuris subjektas,o prievolines – konkretūs prievolinių teisinių santykių subjektai.Pažeidus daiktinės teises,ieškinį galima pareikšti bet kuriam šias teises pažeidusiam asmeniui,t.y.ieškinys visur eina paskui daiktą nepriklausomai nuo to,kur ir pas ką daiktas yra,kaip jis ten atsidūrė ir pan.Be to ,daiktinės teisės atsiranda nepriklausomai nuo pasyvių subjektų valios,o prievolinės teisės negali atsirasti be subjektų tiesiogiai ar netiesiogiai pareikštos valios.

Daiktinė teisė yra absoliutinė teisė, o prievolinė teisė – santykinė. Daiktinėje teisėje konkretus savininkas ir konkretus daiktas. Tiek daiktinės, tiek prievolinės teisės objektais gaili būti daiktai, bet daiktinės teisės objektai tik daiktai, o prievolinės – ne tik daiktai. Daiktinei teisei būdinga tai, kad visi su daiktu susiję apsunkinimai eina kartu su daiktu, nepriklausomai nuo daikto savininko pasikeitimo. Prievoliniuose teisiniuose santykiuose tai priklauso nuo šalių valios. Jei susiduria daiktiniai ir prievoliniai teisiniai santykiai, tai visais atvejais prioritetas suteikiamas daiktinei teisei.
17.6. Nuosavybės teisės vieta daiktinės teisės sistemoje.
Nuosavybės teisė daiktinių teisių sistemoje užima išskirtinę vietą.Ji ,kaip savarankiškas institutas,geriausiai žinoma ir plačiausiai iš visų daiktinių teisių LR įstatymuose.Daiktinės teisės tarpusavyje skiriasi pagal turinį,bet nuosavybės teisė apima visas teises ,kurios įmanomos daiktinei teisei,t.y.teises daiktą valdyti,naudoti ir juo disponuoti.Kitos daiktinės teisės apima kai kurias teises,įeinančias į valdymo,naudojimo teisių,o kartais net ir į disponavimo daiktu teisių visumą.

Praktikoje nuosavybės teisei nustatomi įvairūs apribojimai,todėl ši teisė savo realia išraiška nėra visiškai absoliuti ir nuo nieko nepriklausanti.Esminis nuosavybės skirtumas nuo kitų daiktinių teisių yra tas,kad savininko teisės į turtą nepriklauso nuo kitų asmenų.Savininko teises tiesiogiai nustato teisės normos.Kitų daiktinių teisių subjektų teises dažnai nustato savininkas savo nuožiūra,neviršydamas įstatymo leistinų ribų.Pagal dabar galiojantį CK – nuosavybės teisė kaip vienintelė ( nuo sovietmečio) daiktinės teisės sistemoje formavo visą daiktinės teisės institutą,kuriame pagrindinę vietą užėmė nuosavybės teisė.

Kadangi visos besiformuojančio daiktinių teisių instituto teisės tiesiogiai tarpusavyje susijusios,ypač kai kalbama apie šių teisių objektą ir turinį,jos turi būti tinkamai atribotos ir teisiškai įtvirtintos.

Jeigu subjektyvią nuosavybės teisę apibūdinsime kaip atskirų asmenų galimybę savo nuožiūra objektyvios teisės normų nustatytose ribose tam tikrą turtą valdyti,naudoti ir juo disponuoti,tai subjektyvinę daiktinę teisę(neskaitant nuosavybės teisės) reikėtų suprasti kaip atskirų asmenų galimybę turėti ir įgyvendinti objektyvios teisės normomis ir savininko valia nustatytas kai kurias nuosavybės teisės turinį sudarančias teises.

Nuosavybės teisės ir kitų daiktinių santykis bendriausiu požiūriu yra nusakytas rusų teisininko Kozako žodžiais:”Bet kokios kitos daiktinės teisės subjektas su jam priklausančiu daiktu gali daryti tai,kas jam tiesiogiai leista,o savininkas su jam priklausančiu daiktu – kas jam tiesiogiai neuždrausta”.

Visos kitos daiktinės teisė nuo nuosavybės teisės skiriasi tuo, kad jos žymiai siauresnės. Uzurfruktas ribojamas laiko atžvilgiu, servitutas suteikiamas tik tam tikru metu arba tik tam tikrai daikto daliai.
17.7 Daiktinės teisės reikšmė.
Daiktinė teisė įtvirtina LR konstitucijoje ir kituose įstatymuose numatytas asmens teises ir laisves,įgyvendinant valdymo,naudojimo ir disponavimo daiktais galimybes.

IV SKYRIUS. NUOSAVYBĖS TEISĖ
18 tema
BENDRIEJI NUOSAVYBĖS TEISĖS NUOSTATAI
18.1. Nuosavybė kaip ekonominė kategorija.

Nuosavybė (1 prasme) – santykiai tarp asmenų dėl objekto naudojimo, disponavimo.

Nuosavybė (2 prasme) – kaip pats objektas.

Nuosavybė – objektas ar santykiai – šios abi sampratos labai dažnai painiojasi,tačiau nėra būtina jas visada ir skirti.
18.2. Nuosavybės formos ir rūšys.

Pagal CK 95 str.LR yra privati ir viešoji nuosavybė,tai pat leidžiama mišri nuosavybė,jeigu tai neprieštarauja LR įstatymams.

Privačios nuosavybės teise Lietuvos Respublikoje leidžiama turėti bet kokį turtą, jeigu to nedraudžia šis kodeksas ar kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.
Privati nuosavybė gali būti,kai fizinis asmuo pats įgyvendina savo nuosavybės teisę į turtą.
Privati juridinio asmens nuosavybė yra ,kai privatus juridinis asmuo yra perduoto jam turto savininkas,o tą turtą perdavusieji asmenys – steigėjai,akcininkai,pajininkai ir pan.,yra tik atitinkamai akcijų,pajų savininkai,bet visais atvejais jie išsaugo reikalavimo teisę į perduotą turtą.
Bendroji nuosavybė – tai kai fizinis asmuo,įgyvendindamas nuosavybės teisę į savo turtą,gali sujungti jį su kitų asmenų turtu bendrai veiklai,neįsteigiant juridinio asmens.Bendrąja nuosavybe yra laikomas turtas,kuris priklauso kartu dviem ar keliems savininkams.
Bendroji dalinė nuosavybė – kai bendroje nuosavybėje nustatytos kiekvieno savininko dalys.
Bendroji jungtinė nuosavybė – kai turto dalys nėra nustatytos.PVZ.santuokos sudarymas sudaro prielaidas bendrosios jungtinės nuosavybės teisei atsirasti.
Viešąją nuosavybę sudaro valstybės nuosavybė ir savivaldybių nuosavybė.
Pagal LR konstitucijos 47 str.3 dalį,LR išimtine teise priklauso:žemės gelmės,taip pat valstybinės reikšmes vidaus vandenys,miškai,parkai,keliai,istorijos,archeologijos ir kultūros objektai.Valstybės nuosavybės teise turi priklausyti ir turtas,būtinas gyvybiškai reikšmingoms šalies funkcijoms vykdyti:šalies parūpinimas kuru,energija,vandeniu,kai kuriomis žaliavų rūšimis;aprūpinimas pašto,telefono,telegrafo ir kt. komunikacijos rūšimis;automobilių kelių;geležinkelių;oro ir vandens transporto vystymas;atsilikusių gamybos šakų,pasižyminčių dideliu kapitalo imlumu ir mažu kapitalo grįžtamumu,modernizavimas;mažai pelningos socialinės – ekonominės infrastruktūros vystymas ir t.t.
Pagal LR vietos savivaldos įstatymo 21 str.1 d.nustatyta ,kad savivaldybės ekonominį pagrindą sudaro savivaldybės nuosavybė.Savivaldybės nuosavybė – tai nuosavybės teise savivaldybei priklausantis turtas ,kurio savininko funkcijas pagal įstatymus įgyvendina taryba.

Mišri nuosavybė – Lietuvos Respublikoje leidžiama bendra Lietuvos Respublikos juridinių ar fizinių asmenų ir užsienio valstybių juridinių ar fizinių asmenų nuosavybė, bendra Lietuvos valstybės ir užsienio valstybių nuosavybė, jeigu tai nustato Lietuvos Respublikos įstatymai bei tarpvalstybinės sutartys.

Lietuvos Respublikos teritorijoje leidžiama užsienio piliečių, asmenų be pilietybės, užsienio valstybių juridinių asmenų, tarptautinių organizacijų bei užsienio valstybių nuosavybė, jeigu ko kita nenustato Lietuvos Respublikos įstatymai.
18.4. Teisinės nuosavybės santykių reglamentavimas.
Kadangi bet koks visuomeninis santykis gali susiklostyti tik tarp ne mažiau kaip dviejų subjektų,negali būti išimtimi ir nuosavybės teisinis santykis.Todėl kiekviename konkrečiame nuosavybės santykyje iš vienos pusės dalyvauja asmenys,valdantys,naudojantys daiktą bei juo disponuojantys,o iš kitos pusės asmenys,kurie privalo elgtis su šiuo daiktu kaip su svetimu.Vadinasi ,nuosavybės teisiniam santykiui būdingas tik pasyvus įpareigotų asmenų elgesys.Toks santykis susiklosto būtent tarp asmenų dėl daiktų,ir tai jokiu būdu nėra asmens santykis su daiktu.

Nuosavybės teisinių santykių būdingas bruožas,kad jie tęstinio pobūdžio.Kol savininkas yra nuosavybės teisiniuose santykiuose ,jis negali iš kitų asmenų reikalauti nieko kito,kaip tik susilaikyti nuo jo turto valdymo,naudojimo bei disponavimo juo.Teisę iš kitų asmenų reikalauti teigiamų veiksmų savo turto atžvilgiu jis įgauna tik tuo atveju,jei nuosavybės teisinių santykių pagrindu kiti teisinai santykiai,kurių subjektu savininkas tapo.
Teisiniams santykiams atsirasti būtini mažiausiai du subjektai.Vienas subjektas nuosavybės teisiniuose santykiuose yra savininkas,kuris nuosavybės teise turimą turtą gali valdyti,naudoti ir juo disponuoti.Kadangi nuosavybės teisė absoliuti,tai paprastai laikoma,kad kita nuosavybės teisinių santykių šalis yra pasyvi įpareigotų subjektų visuma.Kadangi ši visuma neturi teisių valdyti ir naudoti savininkui priklausantį turtą,juo disponuoti,ir netgi privalo susilaikyti nuo tokių veiksmų,todėl teisiškai reikšmingiausias nuosavybės teisiniuose santykiuose yra turto savininkas,kaip nuosavybės teisės subjektas.
18.5. Objektyvioji nuosavybės teisė.
Nuosavybės teisė objektyviąja prasme – nuosavybės teisė apibūdina kaip visuma teisės normų,reguliuojančių ekonominius santykis dėl daiktų valdymo,naudojimosi jais bei disponavimo.Nuosavybės teisės objektyviąja prasme kaip teisės instituto uždavinys ir yra reguliuoti visuomenėje egzistuojančius nuosavybės santykius.
18.6. Subjektyvinė nuosavybės teisė.
Nuosavybės teisė subjektyviąja prasme – nuosavybės teisė suprantama kaip savininko teisė savo nuožiūra,bet nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisų ir interesų,valdyti,naudoti daiktą bei juo disponuoti.Savininko teises turtą valdyti ,naudotis juo ir disponuoti atitinka visų kitų asmenų pasyvi pareiga susilaikyti nuo veiksmų,kliudančių savininkui šias pareigas įgyvendinti.Pagal CK 96 str.savininkas valdo jam priklausantį turtą,naudojasi juo pagal LR įstatymus,nepažeisdamas kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų.
18.7. Savininko teisės jų turinys ir įgyvendinimas.
Turinys.Pagal CK 96 str.Savininkas valdo jam priklausantį turtą, naudojasi bei disponuoja juo pagal Lietuvos Respublikos įstatymus,nepažeisdamas kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų.Įstatymų nustatytais atvejais bei sąlygomis ir tiek, kiek įstatymai leidžia, savininkas privalo leisti ribotai savo turtu naudotis kitiems asmenims, valstybei ar savivaldybei.
Nuosavybės teisės turinį taip pat galima apibūdinti ir išvardijant visas savininko teises į turtą,Greta valdymo ,naudojimo bei disponavimo,kaip savarankiškos teisės išskiriamos teisės išskiriamos :teisė gauti daikto duodamas pajamas,sunaudoti ir išeikvoti daiktą,perduoti jį kitam,teisė saugiai eksploatuoti daiktą,teisė turėti daiktą neterminuotai,teisė naudoti daiktą tik taip,kad nebūtų tuo naudojimu daroma žala kitiems asmenims,galimybė paimti daiktą už skolą,taip pat garantija,kad bus užtikrintas pažeistos nuosavybės teisės gynimas,atstatymas.
Teisės turinį apibūdinti užtenka trijų pagrindinių teisių,t.y.daikto valdymo,naudojimo ir disponavimo juo. Kai kurių teisininkų nuomone, šias tris pagrindines teises sudaro atskiros teisių grupės.
Nuosavybės teisės įgyvendinimas.Nuosavybės teisę savininkas gali įgyvendinti pats tiesiogiai valdydamas ir naudodamas jam nuosavybės teise priklausantį turtą bei juo disponuodamas,arba kitiems asmenims perduodamas kai kurias iš jam priklausančių teisių į turtą.Lemiamas vaidmuo įgyvendinant nuosavybės teisę tenka valdymo ir ypač naudojimo teisių realizavimui,kadangi sąvoka “įgyvendinimas” reiškia besitęsiantį procesą,o ne veiksmo rezultatą.
Nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas priklauso nuo to,ar asmuo pats turtą valdo,naudoja juo disponuoja ir tokiu būdu įgyvendina nuosavybės teisė,ar perduoda dalį šių teisių kitiems asmenims.Jeigu perduoda kitiems asmenims,tai nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas priklauso ir nuo to,kokią tų teisų dalį jis perduoda.
Valstybė bei savivaldybė taip pat gali įvairiais būdais įgyvendinti savo nuosavybės teises.Pvz.,nuosavybės teisės į finansinius biudžetų išteklius atitinkamai valstybė ar savivaldybės įgyvendina tiesiogiai per savo valdžios ir valdymo organus.Nuosavybės teisių įgyvendinimui į valstybinėms(savivaldybės) perduoda toms įmonėms,įstaigoms,bei organizacijoms ir didelę dalį nuosavybės teisės turinį sudarančių teisių,kurios sudaro turto patikėjimo teisę.
Nuo to,kokius nuosavybės teisės įgyvendinimo būdus nustato įstatymai,priklauso gyventojų pajamų šaltiniai,šalies ekonomikos vystymosi tempai ir daugelis kitų veiksmų.
18.8. Nuosavybės teisės objektai.
Teisės teorijoje labiausiai paplitusi nuomonė,kad nuosavybės teisinių santykių objektai gali būti tik daiktai,nors jie dažnai vadinami turtu.Kadangi pinigai ir vertybiniai popieriai taip pat priskiriami daiktams ir sudaro ypatingą daiktų grupę,todėl jie irgi gali būti nuosavybės teisnių santykių objektai.
Nuosavybės teisės objektas – daiktai teisine prasme,t.y.tie materialinio pasaulio dalykai,kurie yra kaip darbo produktai sukurti gamybos procese arba kitaip pasisavinti iš gamtos.Pagal CK 95-3 str.nuosavybės teisės objektai yra Nuosavybės teisės objektai yra žemė, jos gelmės, vandenys,miškai, kita augmenija, gyvūnija, kiti gamtos ištekliai,gyvenamieji namai, butai, kiti pastatai, statiniai, įrenginiai,įmonės, kiti ūkiniai ir neūkiniai kompleksai, bankai,vertybiniai popieriai ir kitas turtas.

Visi tie patys objektai kaip ir daiktinės teisės.
18.9. Nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas kaip nuosavybės teisės objektai.

Turtas skirstomas į nekilnojamąjį ir kilnojamąjį.

Nekilnojamuoju turtu paprastai laikomi tokie daiktai, kurie yra susiję su žeme ir kurie negali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei esmės ir iš esmės nesumažinus jų vertės; pvz.: žemė, pastatai, fabrikai ir kitas turtas, kuris pagal savo prigimtį yra nekilnojamasis arba tokiu pripažįstamas įstatymuose.

Kilnojamuoju turtu, laikome tokį turtą, kurį galima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jo esmės, iš esmės nesumažinus jo vertės ar be didelės žalos jo paskirčiai, jeigu įstatymai nenustato ko kita.
18.10. Žemės nuosavybės teisė.

Žemės nuosavybės turinys CK projekte išdėstomas sekančiai:

1. Žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymu ar sutartimi nenustatyta kitaip.

2. Žemės sklypo savininkas į virš jo sklypo esančią oro erdvę turi tokias teises ir tokia apimtimi, kiek jos neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams ir kiek tai būtina naudoti žemės sklypą pagal paskirtį .

3. Žemės sklypo savininkas turi nuosavybės teisę į sklypo viršutinį žemės sluoksnį bei žemėje esančias naudingąsias iškasenas, kiek ši teisė neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams ir kiek tai būtina naudoti žemės sklypą pagal paskirtį .

Specifika: yra numatyta daugiausia atvejų, kai žemės – kaip nuosavybės teisės objektas – gali būti paimama visuomenės poreikiams tenkinti. Kitų daiktų atžvilgiu tokių atvejų mažiau. Žemės nuosavybės teisė LR ribojama užsieniečiams, asmenims be pilietybės.
– – Žemės nuosavybės teisė ribojama tam tikrų subjektų atžvilgiu;
– – Žemės naudojimo kontrolė daug didesnė (ypač iš valstybės pusės);
– – Žemės nuosavybės ribojimas, kai:
1) 1) reikia tenkinti visuomeninius poreikius;
2) 2) kai ta žemės naudojama ne pagal paskirtį (nors pvz. Į kitus daiktus, kurie naudojami ne pagal pasirtį, nuosavybės teisė nėra taip griežtai ribojama).
Žemė yra:
1) 1) žemės ūkio paskirties; 2) ne žemės ūkio paskirties ir kt.
Nuo žemės paskirties priklauso žemės mokesčiai ir nuosavybės teisės į ją ribojimas.
– asmeninio ūkio žemė – iš buvusių trihektarių;
– namų valdos – buvo galimybė už investicinius čekius įsigyti žemę prie namų;
– valstiečių ūkių žemė – buvo suteikinėjami atitinkami žemės sklypai valstiečiams, siekiant ardyti kolūkius, suteikiant žemės sklypą valstiečiui, buvo išduodamas žemės nuosavybės aktas.
Žemės nuosavybės teisės teisinis reguliavimas priklauso ir keičiasi nuo gyvenimo realybės. CK 117 str.
LR nuostata – ūkininko nuosavybė laikoma bendrąja jungtine nuosavybe. Pagal įstatymą anksčiau ūkininkas negalėjo disponuoti savo žeme. Todėl vėliau buvo priimtas įstatymas, įtvirtinantis nuostatą – ūkininkas yra savininkas.

8.11. Pastatai, įrenginiai kaip nuosavybės teisės objektai.
CK 114 str. Specifinė šio straipsnio paskirtis. Stainių naudojimui (antroje vietoje po žemės) nustatomi dideli apribojimai. Šis CK straipsnis buvo keičiamas 1994, 1995, 1997 m. Keitimo niuansas – valdymas tų pastatų ribojamas tiek, kad jei pastatas ar statinys neatitinka reikalavimų, jis laikomas nebaigtu statyti namu ar kitu pastatu, ir savininkas, kol neatitinka jo namo reikalavimai, netampa savininku pastato kaip namo, o turi nuosavybės teisę tik į sudėtas statybines medžiagas. Tuo atveju, kai nepašalinami nustatytų reikalavimų pažeidimai, pastatas nugriaunamas. Vėliau ši nuostata buvo pakeista į tai, kad nebaigtą pastatą savo nuosavybėn perima valstybė arba savivaldybė. Ck 157 str. paimti daiktą galima visuomenės poreikiams.
18.13. Nuosavybės teisės įgijimas ir pasibaigimas.

Nuosavybės teisės įgijimo ir praradimo pagrindai..Teisės teorijoje nuosavybės įgijimo ir praradimo pagrindai skirstomi į pradinius ir išvestinius. Išskiriami taip pat ir bendrieji bei specialieji nuosavybės teisės įgijimo ir praradimo pagrindai.Toks skirstymas pagrįstas tuo,kad kai kurie nuosavybės teisės įgijimo pagrindai būdingi visiems nuosavybės teisės subjektams,t.y.tais pagrindais nuosavybės teisė į daiktą gali įgyti bet kuris nuosavybės teisės subjektas,o kai kurie – tik tam tikriems nuosavybės teisės subjektams.PVZ.nacionalizacija,konfiskacija ir kt.panašūs nuosavybės teisės įgijimo pagrindai būdingi tik valstybės nuosavybei įgyti,kadangi šios nuosavybės teisės subjektas turi turėti politinę valdžią.
18.14. Nuosavybės teisės įsigijimo būdų klasifikavimas ir atskirų būdų charakteristika.

Bendrieji įgijimo pagrindai – kai kurie nuosavybės įgijimo pagrindai yra būdingi visiems nuosavybės teisės subjektams t.y.tais pagrindais nuosavybės teisę į daiktą gali įgyti bet kuris nuosavybės teisės subjektas;

Specialieji – tik tam tikriems teisės subjektams (kai nuosavybę įgyti gali tik tam tikri subjektai).
Bendrieji įgijimo pagrindai – kai kurie nuosavybės įgijimo pagrindai yra būdingi visiems nuosavybės teisės subjektams t.y.tais pagrindais nuosavybės teisę į daiktą gali įgyti bet kuris nuosavybės teisės subjektas.Bendrieji skirstomi į tris grupes:
– – naujų daiktų sukūrimas gamybinės veiklos procese;
– – turto įgijimas pagal sutartis ir kitus civilinius- teisinius sandorius;
– – nuosavybės teisė įgijimas į daikto duodamus vaisius ir pajamas.

Vienų nuosavybės teisės įgijimo pagrindų priskyrimas prie bendrųjų,o kitų – prie specialiųjų,ir toks jų įtvirtinimas įstatymuose turi esminę reikšmę ekonomikos vystymuisi,kadangi toks skirstymas atskiroms nuosavybės teisės subjektų grupėms gali suteikti tam tikras lengvatas bei privilegijas,tuo suteikiant skirtingą teisinę padėtį subjektams ,kurių nuosavybė priklauso skirtingoms nuosavybės rūšims ir formoms.
Tikslinga būtų išskirti tris pagrindines pradinio nuosavybės teisės įgijimo teorijas:
– – darbas yra vienintelis pradinis nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas;
– – teorija pirminio užėmimo,papildomo ir sutvirtinamo darbu;
– – teorija pirminio užėmimo,priklausomo nuo darbo.

Pagal pirmąją teoriją žmogus gali laikyti nuosavybe tik tai,kas yra jo darbo produktas.

Pagal antrąją teoriją priminio užėmimo fakto pakanka sukurti tam tikrą nuosavybės teisę,bet ši teisė dar nesanti išsami,nei apibrėžta (nustatyta).Ji tampa apibrėžta ir išsami ,ypač kalbant apie teisę į žemę,tik tuomet,kai teisė įtvirtinama.Asmuo ,užėmęs žemės plotą,kuris dar niekam nepriklausė,įgyja teisę į šią žemę,bet nuosavybės teisę į ją įgis tik tada ,kai žemė jo darbu bus įdirbta ir taps derlinga.

Pagal trečiąją teoriją ir priminis užsiėmimas ir darbas,nepriklausomai vienas nuo kito ir vienodai reikšmingai gali būti pradiniai nuosavybės teisės įgijimo pagrindai. Šios teorijos šalininkai ,kad darbas suteikia dirbusiajam išskirtinę ir visišką teisę į visą tai,kas yra jo padaryta.Bet jie neigia galimybę turėti teisių tik į savo darbo vaisiu,pripažindami,kad ir priminis užėmimas suteikia nuosavybės teisę į daiktus,jeigu tie daiktai iki to neturėjo savininko,ir kad priminis užėmimas faktiškai buvo pirmasis nuosavybės teisės įgijimo pagrindas.
Pagal CK projektą nuosavybės įgijimo pagrindai.
Nuosavybės teisė gali būti įgyjama:

1) pagal sandorius;

2) paveldėjimu;

3) pasisavinant vaisius ir pajamas;

4)pagaminant naują daiktą;

5)pasisavinant bešeimininkį daiktą;

6) pasisavinant laukinius gyvūnus, laukines ir namines bites;

7) pasisavinant bepriežiūrius ir priklydusius gyvūnus;

8) pasisavinant radinį, lobį;

9) atlygintinai paimant netinkamai laikomas kultūrines vertybes bei paimant kitus daiktus visuomenės poreikiams;

10) konfiskavus ar kitokiu būdu už pažeidimus pagal įstatymą paėmus daiktus;

11) įgyjamąja senatimi;

12) kitais įstatyme nustatytais pagrindais.

Nuosavybės teisės įgijimas perdavimu:

1. Perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo.

2. Perdavimu naujasis savininkas įgyja į perduotąjį daiktą tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto savininkas, jeigu ko kita nenumato įstatymas ar sutartis.

3. Jeigu buvo perduotas daiktas, kurio perdavėjas neturėjo teisės perduoti, tai naujasis savininkas įgyja nuosavybės teisę, jeigu perduotasis daiktas nebuvo nekilnojamasis daiktas, perdavimas buvo atlygintinas, o daikto įgijėjas buvo sąžiningas.

Kitas nuosavybės atsiradimo pagrindų skirstymo būdas:
pradiniai; 2) išvestiniai.
1 – priskiriami tokie nuosavybės teisė įgijimo pagrindai, pagal kuriuos:
– daiktas įgyjamas pirmą kartą ( viena nuomonė);
– pagal kuriuos nuosavybės teisė į daiktą įgyjama kad ir ne primą kartą, bet priklausomai nuo savininko valios ir kada daiktas įgyjamas pirmą kartą (antra nuomonė). Antros nuomonės pvz.: nacionalizacija, bešeimininkio turto perėmimas savivaldybės arba valstybės žinion.

2 – priskiriami tokie atvejai, kada nuosavybės teisė įgyjama iš kito asmens, perimant ir teises į turėtą daiktą.

Tokio skirstymo (pagal antrą nuomonę) teisinė reikšmė – daikto apsunkinimai kartu su daiktu nepereina. Tai nėra gerai. Pvz. Bešeimininkio turto nacionalizacija Lietuvos nepriklausomybės metais.

18.17. Nuosavybės teisės praradimo pagrindai gali būti suskirstyti į atatinkamas grupes,vadovaujantis panašiais arba analogiškais kriterijais,kurių pagrindu buvo suskirstyti anksčiau aptartieji bendrieji nuosavybės teisės įgijimo pagrindai. Tai būtų:
– – nuosavybės teisės praradimas,sunaudojus daiktą gamybos procese,dėl to sukūrus naują daiktą,kaip nuosavybės objektą, išnykus pačiam daiktui;
– – turto perdavimas pagal sutartis ir kitus civilinius- teisinius sandorius,ir teismo sprendimus bei kitus valdingus parėdymus turinčių teisę duoti institucijų aktus;
– – turto sunaudojimas tenkinant asmeninius poreikius – šitą reikėtų išbraukti, o vietoje jo įrašyti – per prievartą paimant daiktą viešiems poreikiams.
Be savininko valios nuosavybės teisė prarandama:
– – žuvus daiktui;
– – kai nuosavybės teisė pereina kitam asmeniui pagal įgyjamąją senatį,arba dėl to jog daiktas susijungia su kitu daiktu;
– – teismo sprendimu,kuriuo daiktas priteisiamas kitam asmeniui arba nuosprendžiu,kuriuo už padarytą nusikaltimą daiktas konfiskuojamas valstybės naudai;
– – kai nuosavybė įgyta tik iki tam tikro laiko ar su naikinamąja sąlyga- pasibaigus nustatytam terminui arba įvykdžius sąlygą;
– – pabėgus iš savininko priežiūros prijaukintiems laukiniams žvėrims arba praradus jiems įprotį grįžti į namus;
– – paėmus nuosavybę valstybės ar visuomenės poreikiams įstatymo nustatyta tvarka.

Labai svarbus nuosavybės teisės įgijimo pagrindas,kurį pats laikas yra įtvirtinti mūsų įstatymuose,tai įgyjamoji senatis.

CK projekte apie įgyjamąją senatį:

Įgyjamosios senaties samprata – fizinis ar juridinis asmuo, nesantis daikto savininku, bet sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau dešimties metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau trejų metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę realizuoti savo teisę į daiktą, bet nei karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.
18.15. Nuosavybės teisės į turtą pagal sutartį atsiradimo įgijėjui momentas.
Pagal CK 149 str. Turto įgijėjui pagal sutartį nuosavybės teisė (patikėjimo teisė) atsiranda nuo daikto perdavimo momento, jeigu ko kita nenumato įstatymas arba sutartis. Jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojama,tai nuosavybės teisė atsiranda įregistravimo momentu.

Ck 149 str. – nuosavybės įgijimo momentas atsiranda nuo daikto perdavimo momento, jei ko kita nenustato įstatymai arba sutartis. Jei sutartis registruojama, tai nuosavybės teisė atsiranda nuuo įregistravimo momento.

Ck 150 str. – Daiktų perdavimas įgijėjui – tai daiktų įteikimas įgijėjui, taip pat daiktų perleistų per prievoles įteikimas transportui arba paštui.

Momentas, nuo kurio įgyjama nuosavybė, svarbus dėl:

1) perleidžiamo daikto atsitiktinio žuvimo rizikos, nes ši rizika pereina įgijėjui tuo pat metu, kai perduodama nuosavybės teisė. (CK 152 str.) Jei perleidėjas praleido terminą daiktui perduoti, arba įgijėjas praleidžia terminą daiktą priimti, tai daikto atsitiktinio žuvimo rizika tenka terminą praleidusiai šaliai.

2) Įregistruojamos sutartys dėl nekilnojamojo turto, kultūros vertybių. Jei perduodamas registruojamas daiktas, tai laikoma, kad kol daiktas neįregistruotas, nuosavybės teisė neatsiranda. Nekilnojamųjų daiktų registravimui 3 mėn. terminas, kad būtų galima sustabdyti piktnaudžiavimą turto pardavimu kelis kartus. CK projektas – siūloma, kad nuosavybės teisė pereina nuo sutarties sudarymo momento, bet jei kyla ginčas dėl nuosavybės teisių, tai teisėtu įgijėju bus tas, kuris pirmas įregistravo.

CK 156 str. – bešeimininkis turtas tas, kuris yra be savininko, arba jo savininkas nežinomas.
18.16. Perleidžiamų daiktų atsitiktinio žuvimo ar sugadinimo rizika.
Pagal 152 straipsnis.Perleidžiamo daikto atsitiktinio žuvimo ar atsitiktinio sugedimo rizika pereina įgijėjui tuo pačiu metu,kada jam pereina nuosavybės teisė, jeigu ko kita nenustato sutartis.Jeigu perleidėjas praleidžia terminą daiktui perduoti arba įgijėjas praleidžia terminą daiktui priimti, tai atsitiktinio žuvimo ar atsitiktinio sugedimo rizika tenka praleidusiai terminą šaliai.

19. tema.
Viešoji nuosavybė
19.1. Viešoji nuosavybė kaip ekonominė kategorija.
Viešoji nuosavybė yra pakankamai sudėtinga ekonominė kategorija, kurios pagrindinis subjektas įgyvendina įvairių gyventojų grupių ir sluoksnių interesus.
Valstybei nuosavybės teise turi priklausyti turtas, būtinas gyvybiškai reikšmingoms šalies funkcijoms vykdyti: šalies aprūpinimas kuru, energija, vandeniu, kai kuriomis žaliavų rūšimis; aprūpinimas pašto, telefono, telegrafo, radijo ir kt. komunikacijų rūšimis; automobilių kelių, geležinkelių, oro ir vandens transporto vystymas; atsilikusių gamybos šakų, pasižyminčių dideliu kapitalo imlumu ir mažu kapitalo grįžtamumu, modernizavimas; mažai pelningos socialinės – ekonominės infrastruktūros vystymas ir t.t.
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 1-ojoje dalyje nustatyta, kad savivaldybės ekonominį pagrindą sudaro savivaldybės nuosavybė. 21 straipsnio 2-ojoje dalyje įtvirtinta, kad savivaldybės nuosavybė – tai nuosavybės teise savivaldybei priklausantis turtas, kurio savininko funkcijas pagal įstatymus įgyvendina taryba.
Numatyti ir savivaldybių nuosavybės teisės atsiradimo pagrindai. Savivaldybei perduodami kai kurie valstybės nuosavybės objektai. Priimtas netgi Lietuvos Respublikos įstatymas “Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn”, kuriame numatytas savivaldybių nuosavybėn perduotinas valstybės turtas bei jo perdavimo tvarka. Savivaldybės nuosavybė taip pat gali atsirasti sukuriant naujus nuosavybės objektus bei sudarant sandorius ir kitais įstatymo numatytais būdais.
Valstybės ir savivaldybių nuosavybę apjungianti nuosavybės rūšis vadinama viešąja nuosavybe, kadangi aukščiausieji valstybės valdžios ir vietiniai valdžios organai atitinkamai valstybės ar savivaldybių turtą viešai valdo, naudoja bei juo disponuoja viešam (bendram) interesui, pasinaudodami rinkėjų tiesiogiai jiems suteikta teise. Viešąjį turtą taip pat valdo ir juo disponuoja atitinkamai aukščiausieji ar vietiniai valdymo organai bei jų pavedimu – tam įgalioti juridiniai asmenys turto patikėjimo teise.
Tačiau taip apibūdinta viešoji nuosavybė suprantama siaurąja prasme, kaip nuosavybės teisės objektas. Klasifikuojant nuosavybę į rūšis ir formas, pagrindiniais kriterijais turėtų būti pasirenkami subjektas ir nuosavybės panaudojimo tikslas. Vertinant pagal šiuos kriterijus, sąvoka “viešoji nuosavybė” naudojama apibūdinti nuosavybės rūšiai, apjungiančiai valstybės nuosavybės ir savivaldybių nuosavybės formas.
19.2. Lietuvos Respublikos Konstitucija apie viešąją nuosavybę.
LRK 47 straipsnis
Žemė, vidaus vandenys, miškai, grybai miškuose bei parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei.
Savivaldybėms, kitiems nacionaliniams subjektams, taip pat tiems ūkinę veiklą Lietuvoje vykdantiems užsienio subjektams, kurie nustatyti konstitucinio įstatymo pagal Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, gali būti leidžiama įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus, reikalingus jų tiesioginei veiklai skirtiems pastatams ir įrenginiams statyti bei eksploatuoti. Tokio sklypo įsigijimo nuosavybėn tvarkа, sаlygas ir apribojimus nustato konstitucinis įstatymas.
Žemės sklypai nuosavybės teise įstatymų nustatyta tvarka ir sаlygomis gali priklausyti užsienio valstybei – jos diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms įkurti.
Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.
Lietuvos Respublikai priklauso išimtinės teisės į oro erdvę virš jos teritorijos, jos kontinentinį šelfа bei ekonominę zonа Baltijos jūroje.
19.3. Objektyvioji viešosios nuosavybės teisė.
Objektyviąja prasme viešosios nuosavybės teisė apibūdinama kaip visuma teisės normų, reguliuojančių ekonominius santykius dėl daiktų valdymo, naudojimosi jais bei disponavimo. Tik dėl objektyviosios teisės normų egzistuoja galimybė subjektyviajai viešosios nuosavybės teisei atsirasti bei jos turiniui įtvirtinti. Todėl viešosios nuosavybės teisės objektyviąja prasme kaip teisės instituto uždavinys ir yra reguliuoti visuomenėje egzistuojančius viešosios nuosavybės santykius.
Tik Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai, oro erdvė virš Lietuvos respublikos teritorijos, jos kontinentinis šelfas bei ekonominė zona Baltijos jūroje Lietuvos Respublikai priklauso ne nuosavybės, o išimtinėmis teisėmis.
Savivaldybė taip pat gali turėti nuosavybės teisę į tam tikrus objektus, kurie sudaro savivaldybės ekonominės veiklos pagrindą. Toks turtas, pavyzdžiui, gali būti komunalinis butų fondas, miesto (gyvenvietės) ūkio objektai ir įrenginiai, savivaldybių įmonėms patikėjimo teise parduotas turtas (pagrindinis ir apyvartinis kapitalas), infrastruktūros objektai, į akcijas ir kitus vertybinius popierius investuotas savivaldybės kapitalas.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 98-2 straipsnį, savivaldybės nuosavybe gali būti bet koks turtas, kuris reikalingas Lietuvos Respublikos teritorijos administraciniam vienetui ir pagal įstatymus priskiriamas savivaldybių nuosavybėn.
19.4. Subjektinė viešosios nuosavybės teisė ir jos ypatumai.
Subjektyviąja prasme nuosavybės teisė suprantama kaip savininko teisė savo nuožiūra, bet nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti daiktą bei juo disponuoti. Savininko teises turtą valdyti, naudotis juo ir disponuoti atitinka visų kitų asmenų pasyvi pareiga susilaikyti nuo veiksmų, kliudančių savininkui šias teises įgyvendinti.
Nuosavybę reikia nagrinėti kaip ekonominį – teisinį reiškinį, kuriame teisinė forma neatsiejamai susiliejusi su ekonominiu turiniu.
Nuosavybės santykių teisinis subjektiškumas nuo savininko ekonominio subjektiškumo ypač nutolsta viešosios ( valstybės ir savivaldybių ) nuosavybės santykiuose. Nutolimo laipsnis priklauso nuo tų socialinių darinių, kurie tampa nuosavybės teisės subjektais, sandaros ir veiklos demokratiškumo.
Valstybės bei savivaldybių nuosavybės teisiniuose santykiuose nuosavybės teisės subjekto funkcijas faktiškai atlieka tik valstybės ar savivaldybės valdžios ir valdymo institucijos, sudarančios valstybės ar savivaldybių aparatą. Tačiau tai nereiškia, kad šiam aparatui ir priklauso turtas, kuriuo jis disponuoja. Turtas priklauso visiems šalies gyventojams ar jų daliai. Todėl tikras savininkas ( mes jį vadiname ekonominiu savininku ) yra visa visuomenė ar atitinkamai jos dalys, kurių interesais, valia nuosavybės teisės subjektas – valstybė ar atitinkamos savivaldybės – įgyvendina teises valdyti, naudoti bei disponuoti turtu, priklausančiu visai visuomenei ar jos daliai bendrai.
Ekonominis savininkas – mes visi. Tai visų turtas, iš kitos pusės, tai valstybės nuosavybė. Valstybė kaip savininkas turi būti suprantama kaip teisinis savininkas. Nuosavybės teisė į tam tikrą turto dalį – įgyvendinama tiesiogiai per specialias institucijas ( pvz.: biudžetinės lėšos ).
Valdymo įgyvendinimas, suteikiant įgaliojimus atstovams, vykdomajai valdžiai – vykdo tiesioginiu būdu – per referendumus.Vykdomąją valdžią institucijos įgyvendina turto valdymą, disponavimą, naudojimą. Priimtas biudžetinės sandaros įstatymas, finansų ministerija, mokesčių inspekcija, valstybės kontrolė ir t.t. – surenka realiai ir padalina, taip pat kontroliuoja. Dalį nuosavybės valstybė perduoda turto patikėjimo teise valstybinėms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms.
Valstybės ir savivaldybių turto ekonominis savininkas yra tikrasis tos nuosavybės subjektas, o valstybė ar savivaldybės, kaip politinės valdžios ir valdymo organizacijos yra ta teisinė forma kuria tikrasis savininkas įgyvendina nuosavybės teise.
19.5. Viešosios subjektinės teisės atsiradimo ir pasibaigimo pagrindai.
Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai, skirstomi į bendruosius ir specialiuosius.( žiūr. 18 temą ).
Įstatymais įtvirtinti specialieji nuosavybės teisės įgijimo pagrindai, būdingi tik valstybei ar savivaldybėms, kaip ypatingiems nuosavybės teisės subjektams.
Valstybė turtą įgyja:
1) įstatymų nustatyta tvarka gaudama pajamų iš mokesčių, kitų įmokų ir rinkliavų;
2) gaudama pajamų iš valstybės turto valdymo ir naudojimo;
3) pagal sandorius;
4) paveldėdama turtą;
5) įstatymų nustatyta tvarka rekvizuodama visuomenės reikmėms fizinių ir juridinių asmenų, veikiančių Lietuvos Respublikos teritorijoje, turtą;
6) perimdama savivaldybės turtą, jei šį turtą valstybei nusprendžia perduoti savivaldybės taryba;
7) perimdama lobį;
8) perimdama teismo sprendimu bešeimininkį turtą ir konfiskuojamą turtą;
9) kitais įstatymų nustatytais būdais.

Savivaldybė turtą įgyja:
1) perimdama valstybės turto, kuris perduodamas savivaldybės nuosavybėn pagal įstatymus, dalį;
2) įstatymų nustatyta tvarka gaudama pajamų iš mokesčių, kitų įmokų ir rinkliavų;
3) gaudama pajamų iš savivaldybės turto valdymo ir naudojimo;
4) pagal sandorius;
5) pagal testamentą paveldėdama turtą;
6) kitais įstatymų nustatytais būdais.

Civilinio kodekso 157 straipsnis, nustato neūkiškai laikomo pastato ar įrenginio neatlygintina paėmimą iš savininko ir perdavimą vietos savivaldybės nuosavybėn, kaip specialųjį savivaldybių nuosavybės teisės įgijimo pagrindą.
Dabar nustatyta, kad neūkiškai laikomas nuosavybės teise fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis turtas gali būti perduotas tiktai teismo sprendimu tik tada, kai jis yra avarinis ir avarijos atveju gali padaryti žalos kitiems asmenims, ir jeigu savininkas tokio statinio ar įrenginio nesuremontavo per miesto, rajono savivaldybės valdybos paskirtą terminą. Aišku, tas statinys ar įrenginys gali būti perduotas savivaldybės nuosavybėn tik atlygintinai.
Neūkiškai laikomų kultūrinių vertybių perdavimas valstybės nuosavybėn, kaip specialusis valstybės nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, galimas tik vieninteliu atveju – pripažinus, kad neūkiškai laikydamas visuomenei žymią istorinę, meninę ar kitokią vertę turintį turtą ir tokiu būdu įgyvendindamas savo nuosavybės teisę, savininkas pažeidžia visos visuomenės interesus. Bet šiuo atveju savininkui būtinai turi būti teisingai atlyginama paimto turto vertė.
Nuosavybės teisės įgijimo pagrindas yra ir radinio perdavimas kito subjekto nuosavybėn, kai per nustatytą laiką nepaaiškėja rastojo daikto savininkas.
Šiuo metu Lietuvos civiliniuose įstatymuose nustatyta, kad per šešis mėnesius nepaaiškėjus pamestojo daikto savininkui, daiktas neatlyginamai pereina savivaldybės nuosavybėn. Tai būtų specialusis savivaldybės nuosavybės teisės įgijimo pagrindas.
Labai svarbus nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, kurį pats laikas yra įtvirtinti mūsų įstatymuose, tai įgyjamoji senatis.

19.6. Viešosios nuosavybės teisės subjektas.
CK 97 str. Viešosios nuosavybės teisės subjektai Lietuvos Respublikoje yra valstybė ir savivaldybės.
Viešosios nuosavybės teisės objektai ir jų klasifikavimas. Atskirų viešosios nuosavybės objektų rūšių teisinis rėžimas. Lietuvos Respublikos išimtinė nuosavybės teisė.

CK 98 str. Viešosios nuosavybės teisės objektai Lietuvos Respublikoje yra:
1) žemė, gamtos ištekliai, išskyrus tuos atvejus, kai šie objektai nuosavybės teise priklauso kitiems nuosavybės teisės subjektams;
2) materialiniai ištekliai, skirti Lietuvos Respublikos aukščiausiosios valstybinės valdžios ir vietinės valdžios funkcijoms bei vykdomosioms – tvarkomosioms funkcijoms įgyvendinti;
3) turto dalis, priklausanti Lietuvos Respublikai ar savivaldybei bendrosios nuosavybės teise su kitais nuosavybės teisės subjektais;
4) valstybinių (savivaldybių) įmonių, įstaigų ir organizacijų turtas;
5) valstybės (savivaldybių) bankai bei finansiniai biudžetų ištekliai.
CK 98-1 str. Lietuvos valstybei nuosavybės teise gali priklausyti visas 98 straipsnyje išvardytas turtas.
Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.
Lietuvos Respublikai priklauso išimtinės teisės į oro erdvę virš jos teritorijos, jos kontinentinį šelfą bei ekonominę zoną Baltijos jūroje.
CK 98-2str. Savivaldybės nuosavybe gali būti bet koks turtas, kuris reikalingas Lietuvos Respublikos teritorijos administraciniam vienetui ir pagal įstatymus priskiriamas savivaldybių nuosavybėn.
CK 99 str. Valstybės ir savivaldybių turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo atitinkamai Lietuvos Respublikos aukščiausiosios valstybinės valdžios bei valdymo institucijos ir vietinės valdžios bei valdymo institucijos, remdamosi Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais norminiais aktais.
Valstybinės ar savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos atitinkamą valstybės ar savivaldybių turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo turto patikėjimo teisėmis, vadovaudamosi savo įstatais (nuostatais).
CK 101 str. Išieškojimas pagal kreditorių pretenzijas gali būti nukreipiamas į valstybės ar savivaldybių įmonių, įstaigų ir organizacijų turtą bendra įstatymų nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos įstatymuose gali būti išvardijami valstybės ir savivaldybių objektai, į kuriuos negali būti nukreipiamas išieškojimas. Tokiu atveju kreditorių reikalavimai tenkinami iš kito tų įmonių, įstaigų ar organizacijų turto, o jei tokio turto nėra, – atitinkamai iš valstybės ar savivaldybės biudžeto.

19.7. Valstybinės subjektinės nuosavybės teisės turinys. Viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimas.

Teisinėje literatūroje ir netgi įstatymuose (Civilinio kodekso 96 straipsnis) subjektyvinės nuosavybės teisės turinys apibūdinamas išskiriant tris savininko teisių grupes: teises jam priklausantį turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti.
Taigi teisė valdyti daiktą turi būti suprantama kaip konkrečių valdymo teisių visuma. Pagrindinės valdymo teisės šios: teisė turėti daiktą savo žinioje ir teisė daryti daiktui fizinį bei ūkinį poveikį. Bet šia prasme daikto turėjimas savo žinioje turi būti suprantamas ne kaip faktinis, o kaip juridinis turėjimas
Naudojimas – tai gavimas iš daikto naudos, kuria pasireiškia jo ekonominis reikšmingumas.
Daikto naudojimo teisių grupę sudaro teisė pritaikyti daikto naudingas savybes savininko poreikiams tenkinti, teisė gauti iš daikto pajamas ir produkciją. Pajamų gavimas iš daikto vėlgi galimas realizavus vieną iš daugelio savininko turimų savo daikto naudojimo teisių.
Disponavimo turtu teisių grupei priklausytų teisės nustatyti daikto teisinę padėtį, jo teisinį likimą, pakeisti jo ekonominę būklę.
Savininko teisė naudoti savo turtą bet kokiai įstatymo nedraudžiamai ūkinei veiklai, kaip ypatinga subjektyvinė teisė į nuosavą ūkinę veiklą, turi principinę reikšmę rinkos ekonomikos kūrimuisi ir funkcionavimui.
Bet reikia sutikti, kad nėra ir negali būti visiškai neribojamos nuosavybės teisės. Apribojimai, aišku, pasireiškia kai kurių nuosavybės teisės turinį sudarančių teisių apribojimu, t.y. tų teisių paėmimu ar jų nesuteikimu.
CK 99 str. Valstybės ir savivaldybių nuosavybės teisės įgyvendinimas
“Valstybės ir savivaldybių turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo atitinkamai Lietuvos Respublikos aukščiausiosios valstybinės valdžios bei valdymo institucijos ir vietinės valdžios bei valdymo institucijos, remdamosi Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais norminiais aktais.
Valstybinės ar savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos atitinkamą valstybės ar savivaldybių turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo turto patikėjimo teisėmis, vadovaudamosi savo įstatais (nuostatais).”
Valstybė bei savivaldybės gali įvairiais būdais įgyvendinti savo nuosavybės teises. Pavyzdžiui, nuosavybės teises į finansinius biudžetų išteklius atitinkamai valstybė ar savivaldybės įgyvendina tiesiogiai per savo valdžios ir valdymo organus. Nuosavybės teisių įgyvendinimui į valstybinėms (savivaldybių) įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms perduotą turtą, valstybė (savivaldybės) perduoda toms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms ir didelę dalį nuosavybės teisės turinį sudarančių teisių, kurios sudaro turto patikėjimo teisę.
Pagrindinė priežastis, dėl kurios valstybinė ar savivaldybės įmonė, kaip juridinis asmuo, skirtingai nei privatus juridinis asmuo, jai perduotą turtą valdo, naudoja ir disponuoja ne nuosavybės, o turto patikėjimo teise, yra ta, kad į pagrindinio jos valdymo organo sudėtį neįeina turtą perdavusieji ir reikalavimo teises į jį išsaugojusieji asmenys.
Kaip turėtų būti suprantama valstybė, kaip turto savininkė? Aukščiausiosios valstybės valdžios institucijos valstybės turtą valdo, juo naudojasi ir disponuoja visų rinkėjų, t.y. visos visuomenės vardu. Tik jos išreiškia visos visuomenės valią valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo srityje.
Taigi valstybė, kaip turto savininkė, turi būti suprantama kaip visa visuomenė. Bet juk pats su savimi subjektas negali būti jokiuose teisiniuose santykiuose.
Vadinasi, nuosavybės teisiniuose santykiuose visuomenė, kaip subjektas, iš kitos pusės turi būti suprantama ne kaip visuomenė apskritai, o tik kaip atskiri fiziniai ar juridiniai asmenys, jų grupės ar net tų grupių susivienijimai.
Todėl darome išvadą, kad kita šalimi, galinčia dalyvauti teisiniuose santykiuose atitinkamai su valstybe (savivaldybėmis) kaip turto savininke (-ėmis), gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, jų grupės ar tų grupių susivienijimai ir netgi užsienio valstybės. Valstybės ir savivaldybių turtą, t.y. viešąjį turtą, valdo, juo naudojasi ir disponuoja atitinkamai aukščiausiosios valstybės valdžios ir valdymo bei vietinės valdžios ir valdymo institucijos, taip pat jų pavedimu – įgalioti juridiniai asmenys turto patikėjimo teise. Minėta, kad aukščiausiosios valstybės valdžios bei vietinės valdžios institucijos atitinkamai valstybės ir savivaldybių turtą valdo, juo naudojasi ir disponuoja pasinaudodamos rinkėjų tiesiogiai joms suteikta teise. Aukščiausiosios ir vietinės valdžios institucijos atitinkamai valstybės ir savivaldybių turtą taip pat valdo, juo naudojasi ir disponuoja, bet kadangi jos yra vykdomosios, o ne atstovaujamosios institucijos, tai tiesiogiai iš rinkėjų nėra gavę įgalinimų įgyvendinti šias teises.
Aukščiausiosioms valdymo institucijoms teises valstybės turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti suteikia aukščiausiosios valstybės valdžios institucijos, leisdamos įstatymus ir poįstatyminius aktus, reguliuojančius valstybės turto valdymą, naudojimą, ir disponavimą. Vietinėms valdymo institucijoms teises savivaldybių turtą valdyti, naudoti ir disponuoti juo suteikia vietinės valdžios institucijos.
Daugiausiai teorinių diskusijų, tiesiogiai susijusių su praktinių problemų sprendimu, sąlygoja klausimas, kokia gi teise, arba kokiomis teisėmis valstybinės ar savivaldybių įmonės turi šias teises, sudarančias nuosavybės teisės turinį.
Valstybinės ir savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos valdo joms perduotą turtą, juo naudojasi ir disponuoja ne nuosavybės teise, kadangi jos neturi absoliučių teisių. Absoliučias teises valstybės ar savivaldybių turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti turi tik atitinkamai aukščiausiosios valstybinės valdžios ir vietinės valdžios institucijos, kurioms šias teises delegavo rinkėjai. Mat valstybę ar atitinkamai savivaldybę, kaip turto savininką, reikia suprasti kaip piliečius, kaip tam tikrą kolektyvą, nors atskiras tokio kolektyvo narys jau nėra to turto savininkas. Todėl aukščiausiasis valstybinės valdžios ar vietines valdžios institucijas galima laikyti atitinkamai valstybės ar savivaldybių nuosavybės teisės įgyvendintojomis, kadangi jos, nors ir turi nuosavybės teisės turinį sudarančias visas teises, bet šių teisių turėjimas yra ribotas laiko atžvilgiu dėl minėtų institucijų renkamumo ir kartu šių teisių joms suteikimo tik tam tikram laikotarpiui. Pasibaigus šiam apibrėžtam laikotarpiui, tik valstybės turto savininkas – valstybė, kuri šiuo atveju turi būti suprantama kaip visa visuomenė, o savivaldybių turto atžvilgiu – savivaldybės, kurios šiuo atveju turi būti suprantamos kaip visuomenės dalys, gyvenančios konkrečiuose administraciniuose teritoriniuose vienetuose, sprendžia, kam perduoti šias teises.
Valstybės ir savivaldybės, kaip nuosavybės teisės subjektų, valdymo teisė – tai įstatymu įtvirtintos galimybės turėti savo žinioje tam tikrą turtą. Šių nuosavybės teisės subjektų valdymo teisė pasireiškia tuo, kad visas jų turtas yra kurių nors valstybinių institucijų ar organizacijų apskaitoje.
Valstybės ar savivaldybės, kaip savininkės, valdymo teisė realizuojama išleidžiant instrukcijas, privalomas taisykles ir pan.
Įgyvendinant valstybės bei savivaldybių nuosavybės teisę, turtas gali būti perduodamas naudotis kitiems asmenims, išnuomojamas ir pan. Tačiau tokiu atveju valstybei ar savivaldybei, kuri lieka šio turto savininkė, lieka ir perduoto naudotis ar išnuomoto turto valdymo teisė, kadangi tiesioginė daikto turėjimo galimybė yra tik vienas iš sudėtinių valdymo teisės elementų. Šį elementą laikinai perleidus kitam subjektui, absoliuti valdymo teisė jam nepereina, t.y. savininkas nepraranda valdymo teisės. Jis turi teisę šį turtą laikyti savo turto apskaitoje, tikrinti, ar tas turtas tinkamai saugomas ir valdomas, ar naudojamas pagal paskirtį ir t.t. jeigu savininkas visiškai netektų valdymo teisės, jis nebegalėtų savo turto išreikalauti.
Valstybės ir savivaldybių gyventojai turi teisę reikalauti, kad tas turtas būtų naudojamas jų visų bendriems interesams.
Valstybė ir savivaldybės, kaip nuosavybės teisės subjektai, disponuodami turimu turtu, gali nustatyti to turto teisinę padėtį, jo teisinį likimą sudarant atitinkamus sandorius bei perkeliant tą turtą iš vienos ekonominės būklės į kitą, iš vieno ekonominio proceso į kitą.
Lietuvos Respublikos Seimas valstybės (savivaldybių) turto disponavimo teisę įgyvendina leisdamas įstatymus ar kitus privalomą galią turinčius teisinius aktus, t.y. veikdamas tik valdingais aktais. Pagal 1994 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 21 straipsnį, Lietuvos Respublikos Vyriausybė vykdo valstybės biudžetą, įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka valdo, naudoja ir disponuoja valstybiniu turtu.
Vadinasi, Lietuvos Respublikos Vyriausybė valstybės, kaip turto savininkės, valdymo, naudojimo ir disponavimo teises įgyvendina priimdama normatyvinius aktus, t.y. valdingais būdais. Tačiau šie aktai vertinami ne kaip administracinio valdymo teisė, o kaip nuosavybės teisės įgyvendinimas valstybinio valdymo aktais.
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnyje nustatyta, kad savivaldybės taryba priima sprendimus įsteigti, reorganizuoti ar likviduoti veikiančias pagal Įmonių įstatymą savivaldybės įmones ir organizacijas, priima sprendimus dėl iš savivaldybių biudžeto lėšų išlaikomų įstaigų, įmonių, organizacijų steigimo, reorganizavimo bei likvidavimo, taip pat tvirtina savivaldybės biudžetą ir jo įvykdymo apyskaitą.
Taigi savivaldybės taip pat yra ypatingi nuosavybės teisės subjektai, o viena svarbiausių valstybės ir savivaldybių, kaip savininkių, disponavimo teisės įgyvendinimo formų yra leidimas norminių aktų, kuriais nustatoma ar keičiama teisinė valstybės ar savivaldybių turto padėtis. Ypač reikšmingi yra administracinio valdymo aktai, pavyzdžiui, potvarkiai ar nutarimai steigti naujas įmones, įstaigas, organizacijas, paskirti joms atitinkamus materialinius išteklius, reorganizuoti ar likviduoti tas įmones, įstaigas, organizacijas paskirstant ar perduodant jų turtą kitiems ūkinės veiklos subjektams ir t.t. Savivaldybių valdybos ir kitos valdymo institucijos teisę disponuoti turtu įgyvendina ir sudarydamos sandorius, pavyzdžiui, nuomos, pirkimo – pardavimo ir kitas. Sudarant sandorius, valstybės ar savivaldybių nuosavybės teisę paprastai įgyvendina jų įmonės, įstaigos ar organizacijos, kurios valstybės ar savivaldybių turtą valdo, jį naudoja ir juo disponuoja patikėjimo teise. Todėl gali būti skiriamas tiesioginis valstybės ir savivaldybių nuosavybės teisės įgyvendinimas, ir sąlyginai vadinamasis “netiesioginis” jos įgyvendinimas valstybės ar savivaldybių įsteigtų organizacijų – patikėjimo teisės subjektų veiksmais. Tiesiogiai valstybė ar savivaldybės įgyvendina nuosavybės teisę per savo valdžios ir valdymo institucijas, kurios kompetentingai veikdamos ūkinėje srityje, pačios sau turtinių teisių neįgyja, o jas sukuria, keičia arba panaikina valstybei ar savivaldybėms, kaip turto savininkėms.
Valstybės ir savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos, turinčios juridinio asmens teises, joms perduotą valstybės ar savivaldybių turtą valdo, juo naudojasi bei disponuoja savo vardu kaip savarankiški teisės subjektai, susikurdamos sau teises bei pareigas.

20. tema.
Patikėjimo teisė

20.1. Patikėjimo teisė kaip ekonominė kategorija. 20.2. Jos reglamentacija.

Valstybės turtas patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti perduodamas įstatymų nustatyta tvarka.
Valstybės turtą patikėjimo teise valdo, naudoja ir juo disponuoja valstybės įmonė Valstybės turto fondas, o turtą, kuris Vyriausybės nutarimu neperduotas šiam fondui, – valstybės valdžios ir valdymo institucijos, valstybės įmonės ir įstaigos. Valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo ribas nustato:
1) valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, valstybės įmonėms ir įstaigoms – Vyriausybė, jeigu kitaip nenustato įstatymai;
2) savivaldybėms – įstatymai.
CK 99 str.
Turto patikėjimo teisė (subjektine prasme) – valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos teisė savo įstatuose (nuostatuose), taip pat tam tikros rūšies valstybės ar savivaldybės įmonių, įstaigų, organizacijų veiklą reglamentuojančiuose norminiuose aktuose nustatytu mastu, tvarka bei sąlygomis valdyti, naudoti valstybės ar savivaldybių jai perduotą turtą ir disponuoti juo. Savivaldybė, valstybė neturi teisė mainyti turimo turto.
Valstybės ir savivaldybių turtą valdo, naudoja ir disponuoja – atitinkamos institucijos. Kitą dalį – valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos.
Patikėjimo teisės gynimas – gali būti ginama tais pačiais būdais, kaip ir nuosavybės teisė.
Reikia pripažinti, kad valstybinės ir savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos, būdamos ekonomiškai ir juridiškai savarankiški subjektai, joms perduotą atitinkamai valstybės ar savivaldybių turtą valdo, juo naudojasi ir disponuoja. Dėl to, kad šios įmonės, įstaigos ir organizacijos joms perduotą turtą valdo ir juo naudojasi, nekyla jokių abejonių, nes tai akivaizdžiai patvirtina praktinė šių įmonių, įstaigų ir organizacijų veikla. Abejonių gali kilti tik dėl to, ar jos disponuoja perduotu turtu. Paanalizavus tiek valstybinių, tiek savivaldybių įmonių, įstaigų ir organizacijų veiklą, matyt, kad šioms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms iš tikrųjų yra suteiktos kai kurios teisės,priskirtinos prie disponavimo teisių. Pavyzdžiui, ypač valstybinės ar savivaldybių gamybinės įmonės turi teisę savarankiškai pasirinkti žaliavų tiekėjus ir susitarti dėl žaliavų kainos, pasirinkti asmenis, kuriems realizuos savo pagamintą produkciją ir netgi nustatys tos produkcijos kainas, o svarbiausia, gali nurašyti pagrindinius gamybinius fondus dėl jų amortizacijos ir pan. Šis pavyzdys liudija, kad valstybinės ar savivaldybių įmonės, įstaigos ar organizacijos tikrai turi disponavimo joms perduotu turtu teisę, nes perkant žaliavas ar realizuojant pagamintą produkciją, pasikeičia apyvartinių fondų, kurie sudaro įmonės dalį, teisinė padėtis. Mat šis turtas perduodamas nuosavybėn kitam asmeniui, t.y. produkcijos pirkėjui, ar savo turto dalis pinigine ar kitokia išraiška perduodama žaliavų tiekėjui už pateiktas žaliavas.
Taigi galima daryti išvadą, kad savivaldybėms ir savivaldybių įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms tikrai suteiktos teisės joms paskirtą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti. Įvertinant, kad nuosavybės teisės turinį sudaro trijų pagrindinių teisių grupės – valdymo, naudojimo ir disponavimo nuosavybės teisės turinys apsprendžia turto savininką, vėlgi galima būtų teigti, jog valstybinės įmonės, įstaigos ir organizacijos valdo perduotą joms turtą, juo naudojasi ir disponuoja nuosavybės teise, t.y. turi būti pripažįstamos to turto savininkėmis.
Norint daryti išvadą, kad turintis teisę turtą valdyti, naudoti jį ir juo disponuoti asmuo yra to turto savininkas, būtina įsitikinti, ar šis asmuo turi nurodytąsias teises visa apimti. Valstybės ar savivaldybės įmonių, įstaigų, organizacijų turto valdymo, naudojimo bei disponavimo teisės yra griežtai tikslinės paskirties, kadangi jos yra tam tikrai veiklai vystyti.
Paanalizavus, kokia apimtimi valstybinės ir savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos turi teises joms perduotą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti, paaiškėja, kad pastarosios teisės gali būti realizuojamos tik tiek, kiek tai leidžia įstatymai ir įvairūs poįstatyminiai aktai, reglamentuojantys aptariamųjų įmonių veiklą, bei jų įstatai ( nuostatai ). Tai priklauso nuo konkrečių įmonių, įstaigų, organizacijų veiklos tikslų bei turto paskirties. Todėl teisinis to paties daikto režimas skirtingose įmonėse, įstaigose, organizacijose gali būti nevienodas. Pavyzdžiui, valstybinės ar savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos negali iš esmės keisti gamybos apimties, pobūdžio, gaminamos produkcijos rūšies, jeigu to nenumato jų įstatai ar nuostatai.
Kadangi teises, įgalinančias spręsti šiuos klausimus, reikėtų priskirti prie naudojimosi turtu teisių grupės, tai reikštų, kad šioms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms paprastai nėra suteikiamos absoliučiai naudojimosi joms perduotu turtu teisės. Valstybinės ir savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos taip pat negali priimti sprendimų dėl reorganizavimosi ar likvidavimosi, susijungimo su kitomis įmonėmis, įstaigomis ar organizacijomis.

20.3. Subjektinė patikėjimo teisė.

Valstybinės ar savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos atitinkamą valstybės ar savivaldybių turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo turto patikėjimo teisėmis, vadovaudamosi savo įstatais (nuostatais).
Išeina, kad valstybinės ir savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos valdo joms perduotą turtą, juo naudojasi ir disponuoja ne nuosavybės teise, kadangi jos neturi absoliučių teisių.
Valstybės ir savivaldybių įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms atitinkamai valstybės ar savivaldybių turtas yra perduodamas patikint jį valdyti, naudoti bei juo disponuoti, kiek tai leidžia daryti aukščiausiosios valstybės valdžios ir valdymo bei vietinės valdžios ir valdymo institucijos, atitinkamai leisdamos įstatymus ar priimdamos poįstatyminius norminius aktus, reglamentuojančius šių įmonių, įstaigų ir organizacijų veiklą, bei tvirtindamos jų įstatus ( nuostatus ), kuriais vadovaujamosios valstybinės ar savivaldybių įmonės, įstaigos bei organizacijos joms perduotą turtą valdo, juo naudojasi ir disponuoja.
Valstybinės įmonės, įstaigos ar organizacijos turto patikėjimo teisė savo prigimtimi yra subjektinė teisė, kadangi ji sudaro galimybę atlikti bendromis teisės normomis ar konkrečios įmonės, įstaigos, organizacijos įstatais ( nuostatais ) numatytus veiksmus ir reikalauti, kad tretieji asmenys netrukdytų.

20.4. Patikėjimo teisė kaip valstybinių, savivaldybių organizacijų teisinis turtinio savarankiškumo pagrindas.

Siūlomi atsiradimo pagrindai: įstatymai, administraciniai aktai, sutartys testamentas, teismo sprendimas.
Patikėjimo teise savivaldybės valdo, naudoja ir disponuoja:
1) valstybės turtą, kuris buvo priskirtas savivaldybių reguliavimo sričiai Vyriausybės nutarimais, bet įstatymų nustatyta tvarka neperduotas ar neperimtas savivaldybių nuosavybėn. Jeigu savivaldybė atsisako perimti nuosavybėn jai perduodamą valstybės turtą, Vyriausybės nutarimu šis turtas gali būti perduotas patikėjimo teise valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, valstybės įmonėms, įstaigoms ar kitai savivaldybei;
2) valstybės turtą, savivaldybėms perduotą Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymu ar Vyriausybės nutarimais, įstatymų deleguotoms savivaldybių funkcijoms atlikti. Savivaldybės šį turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo tik įstatymų nustatyta tvarka, o jeigu ji nenustatyta, – kiekvienu atveju gavusios Vyriausybės leidimą. Jeigu pasikeičia deleguotos funkcijos ar jų subjektai, Vyriausybės nutarimu šis turtas patikėjimo teise gali būti perduotas valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, valstybės įmonėms, įstaigoms ar kitai savivaldybei.
Savivaldybėms nuosavybės teise priklausantį turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo savivaldybių tarybos, turto savininko teises įgyvendindamos pagal įstatymus.
Kitos savivaldos institucijos, savivaldybės įmonės, įstaigos ir organizacijos joms patikėjimo teise perduotą savivaldybės turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo pagal įstatymus ir savivaldybių tarybų sprendimus. Su savivaldybės turtą patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti juo įgaliotais asmenimis savivaldybė pasirašo savivaldybės turto perdavimo-priėmimo aktus. Savivaldybės vardu šiuos aktus pasirašo savivaldybės tarybos įgaliotas asmuo.

20.5. Patikėjimo teisės turinys. 20.6. Šį turinį sudarančių teisių charakteristika.

Turinys – tos teisės ir pareigos, kurias gali turėti patikėtiniai, valdydami, naudodami, disponuodami turtu.
Valstybės ir savivaldybių turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo atitinkamai Lietuvos Respublikos aukščiausiosios valstybinės valdžios bei valdymo institucijos ir vietinės valdžios bei valdymo institucijos, remdamosi Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais norminiais aktais.
Valstybinės ar savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos atitinkamą valstybės ar savivaldybių turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo turto patikėjimo teisėmis, vadovaudamosi savo įstatais (nuostatais).
Patikėjimo teisės turinys toks pats kaip ir nuosavybės teisės, nes perduodant turtą patikėjimo teise – naudojimo, valdymo ir disponavimo juo teisės perduodamos kartu.

20.7. Patikėjimo teisės ir viešosios nuosavybės teisės santykis.

Patikėjimo teise yra įgyvendinama viešosios nuosavybės teisė į dalį viešosios nuosavybės, į tą kuri perduoda patikėjimo teise įmonei, organizacijai, įstaigai.
Jei perduodamas turtas, perduodama ir teisė valdyti, naudoti, disponuoti.
Patikėtinis – jo teisės valdyti, naudoti, disponuoti – apibrėžtos nuostatais ar atitinkamais norminiais aktais ( universiteto – net įstatymo patvirtintas statutas )
Disponavimą reglamentuoja ne tik įstatai, nuostatai, bet ir bendro pobūdžio teisės aktai ( valstybinio turto nurašymo nustatymo aktai ).
Nuosavybės teisė nuo patikėjimo teisės skiriasi: turi būti tikslinama, konkretizuojama patikėjimo teisės turinys ( pvz. Privat. Subjektai – sutartimis, testamentu ir t.t. ).
Nuosavybės teisė – teisė į savo daiktą. Patikėjimo teisė – teisė į svetimą daiktą.
Patikėjimo teisė – yra viešosios nuosavybės teisė, įgyvendinama į dalį viešosios nuosavybės.
Santykis turinio prasme – valstybės ar savivaldybė viešosios nuosavybės atžvilgiu turi visas pilnas teise, sudarančias nuosavybės teisės turinį. O patikėtinio šios trys teisės yra apibrėžtos , tai yra jos tokio dydžio, kokį nustato tų įmonių, įstaigų, organizacijų nuostatai, įstatai. Išvada: viešosios nuosavybės teisės savininko nuosavybės teisės turinys visada pilnas, tai yra didesnis negu patikėtinio, nes patikėtinis turtą valdo, naudoja, disponuoja juo tik tam tikra apimtimi. Patikėjimo teisė nuo nuosavybės teisės skiriasi tuo, kad patikėjimo teisė neapibrėžia teisės turinio, tai yra nurodant, kad turtas perduodamas patikėjimo teise, turi būti nurodoma ir tos patikėjimo teisės apimtis.
Patikėjimo teisė – nuosavybės teisė į svetimą daiktą, nuosavybės teisė – nuosavybės teisė į savo daiktą.

20.8. Patikėjimo teisės subjektai.

Turto patikėjimo teisės subjektai gali būti tik valstybinės ar savivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos, turinčio juridinio asmens teises, nes tik juridinio asmens turto atskirumas įgalina jas savo vardu įgyti turtines bei asmenines ne turtines teises, t.y. būti savarankiškais civilinių teisinių santykių subjektais.
Turto valdytojas – valstybės valdžios ar valdymo institucija, valstybės įmonė, įstaiga ar organizacija arba savivaldybės taryba, patikėjimo ar nuosavybės teise valdanti, naudojanti valstybės ar savivaldybės turtą ir disponuojanti juo.
Valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo subjektai.
1. Valstybės turtą patikėjimo teise valdo, naudoja ir juo disponuoja:
1) valstybės valdžios ir valdymo institucijos, įstaigos ir organizacijos, remdamosi įstatymais ir kitais teisės aktais.
2) valstybinės mokslo ir studijų institucijos, kurioms valdyti ir naudoti valstybės turtą priskiria Mokslo ir studijų įstatymas;
3) valstybės įmonės.
2. Subjektų, valdančių, naudojančių valstybės turtą ir disponuojančių juo, teises ir pareigas nustato įstatymai, Vyriausybės nutarimai ir šių subjektų įstatai (nuostatai).
Savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo subjektai
1. Savivaldybių turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja:
1) savivaldybių tarybos pagal Vietos savivaldos įstatymą – nuosavybės teise;
2) savivaldybės įmonės, įstaigos ir organizacijos – patikėjimo teise.
2. Subjektų, valdančių, naudojančių savivaldybių turtą ir disponuojančių juo, teises ir pareigas nustato įstatymai, savivaldybių tarybų sprendimai bei tų subjektų įstatai (nuostatai).

20.9. Teisinė turto, priskirto įmonių padaliniams, padėtis.

Valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos, kaip turto patikėjimo teisės subjektai, dėl savo žinioje turimo turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo yra teisiniuose santykiuose ne tik su trečiaisiais asmenimis, turinčiais pastyvią pareigą, bet ir atitinkami su valstybe savininke ar savivaldybe savininke bei atitinkamomis valstybės ar savivaldybės valdymo institucijomis, kurios joms yra pavaldžios ir kurių atžvilgiu jos pačios yra įpareigoti asmenys. Todėl atitinkamai valstybės ar savivaldybės įmonių, įstaigų, organizacijų teisės valdyti, naudoti joms perduotą turtą bei disponuoti tuo turtu yra ir jų pareigos atitinkamai valstybės ar savivaldybės nustatytu būdu bei tvarka šias teises įgyvendinti. Valstybės ar savivaldybės turto perdavimas turto patikėjimo teisėmis atitinkamai valstybės ar savivaldybės įmonei, įstaigai, organizacijai yra vienas iš svarbiausių valstybės bei savivaldybės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. Valstybės ar savivaldybės interesai sudaro pagrindinį turto patikėjimo teisės subjekto veiklos turinį, pagrindinį jo tikslą. Tačiau be šio pagrindinio tikslo, be valstybės ar savivaldybės interesų, turto patikėjimo teisės subjektas, įgyvendindamas teises jam perduotą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti, turi taip pat ir savo interesus. Todėl turto patikėjimo teisė lieka įstatymu įtvirtinta valstybinių ar savivaldybių įmonių, įstaigų, organizacijų galimybe tam tikru būdu veikti – įgyti sau teises bei sukurti pareigas, tuo tenkinant ir savo interesus, t.y. lieka subjektine teise.

20.10. Patikėjimo teisės objektai.

Turto patikėjimo teisė yra turtinio pobūdžio. Jos objektas, kaip ir kitų daiktinių teisių objektas, yra daiktai. Ir ne bet kokie daiktai, o daiktai, nuosavybės teise priklausantys valstybei ar savivaldybei, kuriuos pastarosios yra perdavusios atitinkamai savo įmonėms, įstaigoms ar organizacijoms. Todėl turto patikėjimo teisė priklauso atitinkamai nuo valstybės savininkės ar savivaldybės savininkės teisių. Ji yra išvestinė iš valstybės ar savivaldybės teisės.

20.11. Įstatinio fondo ir balanso sąvoka. Žiūrėti finansų teisės konspektus.

20.12. Patikėjimo teisės pasibaigimas. Žiūrėti 18 temą.

21 Tema.
PRIVATINĖS (t.b. PRIVAČIOS !!!) NUOSAVYBĖS TEISĖ.

21.1. Privati nuosavybė ir nuosavybės teisė.
Lietuvos konstitucijos 46 straipsnio 1-ojoje dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise.
Nuosavybė gali būti suprantama kaip:
– – teisinis santykis dėl daikto valdymo, naudojimo, disponavimo juo (santykis tarp savininko, kuris valdo, naudoja daiktą, disponuoja juo, ir kitų asmenų, kurie privalo elgtis su šiuo daiktu kaip su svetimu);
– – pats daiktas.
Privati nuosavybė gali būti suprantama kaip:
– – teisinis santykis tarp privataus asmens ir kitų asmenų dėl daikto valdymo, naudojimo, disponavimo juo (santykis tarp privataus asmens, kuris valdo, naudoja daiktą, disponuoja juo, ir kitų asmenų, kurie privalo elgtis su šiuo daiktu kaip su svetimu);
– – pats daiktas, kuris nuosavybės teise priklauso privačiam asmeniui.
Nuosavybės teisė.
Nuosavybės teisė subjektyviąja prasme – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti turtą bei juo disponuoti. (CK projekto 4.37 str. 1 p.)
Nuosavybės teisė objektyviąja prasme – tai visuma teisės normų, reguliuojančių daiktų valdymą, naudojimąsi bei disponavimą jais.

21.2. Privačios nuosavybės teisės sąvoka ir jos ypatumai.
Privačios nuosavybės teisė – tai privataus asmens (fizinio ar juridinio) teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti turtą bei juo disponuoti.
Privačios nuosavybės teisės ypatumai:
– – privačią nuosavybės teisę privatus asmuo gali įgyvendinti pats tiesiogiai valdydamas ir naudodamas jam privačios nuosavybės teise priklausantį turtą bei juo disponuodamas;
– – privačią nuosavybės teisę privatus asmuo gali įgyvendinti perduodamas kitiems asmenims kai kurias iš jam priklausančių teisių į tą turtą (dažniausiai per sandorius);
– – privačios nuosavybės teise turtas gali priklausyti ne tik fiziniam, bet ir juridiniam asmeniui;
– – privačia nuosavybės teise turtas gali priklausyti ne tik vienam, bet ir keliems asmenims (asmenų daugetui), kelių asmenų privati nuosavybės teisė vadinama bendrąja nuosavybės teise; pvz.: bendrąją jungtinės nuosavybės teisę į turtą (šeimos turtą, ūkininko ūkį, personalinės įmonės turtą) gali turėti tik privatūs asmenys (sutuoktiniai).

21.3. Asmenų daugeto privačios nuosavybės teisė.
Bendroji jungtinės nuosavybės teisė ?
Privačios nuosavybės teise turtą gali turėti nebūtinai 1 asmuo, turtas gali priklausyti asmenų daugetui. Tokiu atveju bus bendroji nuosavybės teisė.

21.4. Nuosavybės teisės įgijimo ir pasibaigimo pagrindai.
(konspektuose – N T atsiradimas ir pasibaigimas)
(knygoje –N T įgijimo ir praradimo pagrindai. Šie terminai labiausiai atitinka esmę, nes nuosavybės teisė įgyjama o ne atsiranda; prarandama, o ne pasibaigia.)
Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai skirstomi į:
– – bendruosius – pagal kuriuos įgyti nuosavybės teisę į bet kokį (išskiriant įstatymais numatytas išimtis) daiktą gali bet kuris nuosavybės teisės subjektas.
– – specialiuosius – pagal kuriuos įgyti nuosavybės teisę į tam tikrus daiktus gali tik tam tikri įstatymų numatyti nuosavybės teisės subjektai (pvz.: nacionalizacija, konfiskacija ir kt. panašūs nuosavybės teisės įgijimo pagrindai priskiriami prie specialiųjų, nes šiais pagrindais nuosavybės teisę gali įgyti tik valstybė; įgyti nuosavybės teisę į bepriežiūrius, priklydusius gyvulius gali tik privatūs asmenys (CK 161 str.); lobis atitenka valstybės nuosavybėn (CK 162 str.)).
Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai taip pat skirstomi į:
– – pradinius;
– – išvestinius.
Pradiniai nuosavybės teisės įgijimo pagrindai.
Egzistuoja dvi teorijos:
1) pradiniai nuosavybės teisės įgijimo pagrindai yra tie, kuriais daiktas nuosavybės teise įgyjamas pirmą kartą.
2) pradiniai nuosavybės teisės įgijimo pagrindai gali būti dvejopai:
a) kuriais daiktas nuosavybės teise įgyjamas pirmą kartą,
b) kuriais daiktas nuosavybės teise įgyjamas nors ir ne pirmą kartą, bet nepriklausomai nuo pirmesniojo savininko valios. Iš šios teorijos sektų, kad prie pradinių nuosavybės teisės įgijimo pagrindų reikia priskirti ne tik daikto pagaminimą, pasisavinimą iš gamtos, bet ir nacionalizaciją, bešeimininkio, neūkiškai išlaikomo turto perėmimą, t. y., kai daiktas, kažkieno turėtas nuosavybės teise, paimamas, pasisavinamas be daikto savininko valios (jo sutikimo ar noro).
Išvestiniai nuosavybės teisės įgijimo pagrindai – tokie, kuriais nuosavybės teisė į daiktą įgyjama iš kito asmens, t. y. perimant nuosavybės teises. Šiuo atveju visi daikto apsunkinimai taip pat pereina.

Nuosavybės teisė gali būti įgyjama:

1) pagal sandorius;

2) paveldėjimu;

3) pasisavinant vaisius ir pajamas;

4)pagaminant naują daiktą;

5)pasisavinant bešeimininkį daiktą;

6) pasisavinant laukinius gyvūnus, laukines ir namines bites;

7) pasisavinant bepriežiūrius ir priklydusius gyvūnus;

8) pasisavinant radinį, lobį;

9) atlygintinai paimant netinkamai laikomas kultūrines vertybes bei paimant kitus daiktus visuomenės poreikiams;

10) konfiskavus ar kitokiu būdu už pažeidimus pagal įstatymą paėmus daiktus;

11) įgyjamąja senatimi;

12) kitais įstatyme nustatytais pagrindais ( CK proj. 4.47 str.)
Nuosavybės teisės praradimo pagrindai:
– – daiktas išnyko (daiktą sunaudojus, sunaikinus ir t.t.);
– – daiktas perduodamas kitam asmeniui (ar asmenims);
– – daiktas per prievartą atimamas.

21.5. Privačios nuosavybės teisės turinys.
Privačios nuosavybės teisės į atitinkamą daiktą turinys – privataus asmens išimtinių teisių į tą daiktą visuma. Civiliniame Kodekse (96 str.) išskiriamos tris teisių grupės: teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti turtą bei juo disponuoti.
Savininkas valdo jam priklausantį turtą, naudojasi bei disponuoja juo pagal Lietuvos Respublikos įstatymus,nepažeisdamas kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų. Įstatymų nustatytais atvejais bei sąlygomis ir tiek, kiek įstatymai leidžia, savininkas privalo leisti ribotai savo turtu naudotis kitiems asmenims, valstybei ar savivaldybei. (CK 96 str.).

21.6. Privačios nuosavybės teisės objektai.
Privačios nuosavybės teise Lietuvos Respublikoje leidžiama turėti bet kokį turtą, jeigu to nedraudžia šis kodeksas ar kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.(CK 95 str. 2 d.)
Privačios nuosavybės teisės objektais gali būti bet koks turtas, neribojant kiekio, jeigu šiame kodekse ar kituose įstatymuose neuždrausta tą turtą turėti privačios nuosavybės teise.Privačios nuosavybės teisės objektais negali būti turtas,kuris nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos valstybei. (CK 109-1 str.).

21.7. Įmonė kaip privačios nuosavybės teisės objektas.
Būtina skirti įmonę, kaip privačios nuosavybės teisės objektą, ir įmonės turtinį kompleksą (pastatus, mašinas ir t.t.).
Įmonė – juridinis asmuo. Įmonės steigėjai, akcininkai, pajininkai ir pan., yra įmonės savininkai. Tuo tarpu pati įmonė, t. y. privatus juridinis asmuo, yra perduoto jai turto (pastatų, mašinų ir t.t.) savininkas.
Privačios nuosavybės teisė į įmonę, kaip privačios nuosavybės teisės objektą, priklauso įmonės savininkams (steigėjams,akcininkams, pajininkams).
Privačios nuosavybės teisė į įmonės turtą, kaip į privačios nuosavybės teisės objektą, priklauso pačiai įmonei.
Tačiau visais atvejais įmonės savininkai (steigėjai, akcininkai, pajininkai) išsaugo reikalavimo teisę į įmonės turtą.
Įmonės turtas ne tik materialinis, bet ir nematerialinis (ženklas, vardas ir t.t.).
Įmonės kaip komplekso perdavimas dažniausiai vyksta per paveldėjimą.
CK 1091 str. 1 d. – privačios nuosavybės teisės objektais gali būti bet koks turtas, neribojant kiekio, jei šiuo kodeksu ar kitais įstatymais neuždrausta tą turtą turėti privačios nuosavybės teise.

21.8. Gyvenamas namas ar butas kaip privačios nuosavybės teisės objektas.
Gyvenamasis namas ar butas kaip privačios nuosavybės teisės objektas yra bendroji dalinė nuosavybė, jeigu jo savininkai – keli asmenys.
Gyvenamojo namo ar buto bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, kuria bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis šio namo ar buto patalpomis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis. (CK 127 str.)

21.9. Privačios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai ir ribos.
Privačios nuosavybės teisę savininkas gali įgyvendinti:
pats – tiesiogiai valdydamas ir naudodamas jam priklausantį turtą bei juo disponuodamas;
perduodamas teises ar jų dalį kitiems asmenims;
sujungdamas jam privačios nuosavybės teise priklausantį turtą su kitų asmenų turtu bendrai veiklai, neįsteigiant juridinio asmens ir tapdamas bendrasavininkiu bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis (ūkinės, komanditinės bendrijos);
perduodamas turtą juridiniam asmeniui ir tapdamas juridinio asmens bendrasavininkiu bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis.
Privačios nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos:
Privačios nuosavybės teisės įgyvendinimo ribas nusistato pats savininkas, tačiau, įgyvendindamas savo teises, jis neturi pažeisti kitų asmenų teisių, t. y. įstatymų reikalavimų (bendra nuostata).

1. Nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymais arba teismo sprendimu.

2. Kilus abejonėms dėl nuosavybės teisės apribojimo, visais atvejais laikoma, kad nuosavybės teisė neapribota. (CK proj. 4.39 str.)

Tam tikroms turto, į kurį privačios nuosavybės teisė įgyvendinama, rūšims gali būti nustatomi apribojimai. Fiziniai ar juridiniai asmenys (toliau – statytojai), kurie pasistatė, rekonstravo, statosi arba persistato ar rekonstruoja pastatą (statinį) ar įrenginį, ar jų dalis neturėdami dokumento, patvirtinančio, kad jiems priklauso nuosavybės teise ar yra išnuomotas, ar suteiktas naudotis žemės sklypas, arba nustatyta tvarka suderinto statybos projekto, arba neturėdami leidimo statybai, arba turėdami neteisėtai išduotą leidimą, arba su esminiais nukrypimais nuo projekto arba šiurkščiai pažeisdami statybos normas ar taisykles, neturi teisės tokiu pastatu (statiniu) ar įrenginiu naudotis ir disponuoti (parduoti, dovanoti, išnuomoti ir pan.). Apskrities viršininkas statybos valstybinės priežiūros tarnybos ar savivaldybės teikimu nustatydamas terminą turi:1) įpareigoti statytoją suderinti projektą, padaryti jame reikalingus pakeitimus, gauti nustatytą leidimą statybai ar pašalinti kitus trūkumus, susijusius su tokio pastato (statinio) ar įrenginio dokumentų tinkamu parengimu; 2) įpareigoti statytoją reikiamai pertvarkyti tokį pastatą (statinį) ar įrenginį pagal suderintą projektą (dalį pastato (statinio) ar įrenginio nugriauti, perstatyti ar pan.); 3) pareikalauti iš statytojo nugriauti tokį statomą (pastatytą, perstatytą ar rekonstruotą) pastatą (statinį) ar įrenginį. Jeigu statytojas įvykdo šio straipsnio antrosios dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus reikalavimus, apskrities viršininkas išduoda statybai leidimą ir leidžia priimti naudoti baigtą pastatą (statinį) ar įrenginį.Jeigu statytojas įvykdo šio straipsnio antrosios dalies 3 punkto reikalavimą ir nugriauna tokį statomą (pastatytą, perstatytą ar rekonstruotą) pastatą (statinį) ar įrenginį,statybinės medžiagos, gautos juos nugriovus, yra statytojo nuosavybė. Jeigu statytojas per nustatytą terminą neįvykdo šio straipsnio antrosios dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytų reikalavimų, teismo sprendimu tokie pastatai (statiniai) ar įrenginiai nugriaunami arba perduodami valstybės ar savivaldybės nuosavybėn. (CK 114 str.).

22. tema.
Bendrosios nuosavybės teisė.

22.1. Bendrosios nuosavybės teisės sąvoka.
Bendrąja nuosavybe yra laikomas turtas, kuris priklauso kartu dviems ar keliems savininkams.Tokiais bendrasavininkiais gali būti keli fiziniai ar juridiniai asmenys, fiziniai ir juridiniai asmenys, šie subjektai ir valstybė, kelios valstybės. (CK 121 str.)
1. 1. Bendrosios nuosavybės teise yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį daiktą bei juo disponuoti (CK proj. 4.72 str.).

22.2. Objektyvioji bendrosios nuosavybės teisė – tai visuma teisės normų, reguliuojančių ekonominius santykius atsirandančius dėl keliems asmenims priklausančio to paties nuosavybės teisės objekto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo.

22.3. Subjektinė bendrosios nuosavybės teisė – tai kelių asmenų teisė valdyti, naudoti tą patį nuosavybės teisės objektą, disponuoti tuo pačiu nuosavybės teisės objektu (vienu ar keliais daiktais).

22.4. Vidiniai ir išoriniai bendrosios nuosavybės teisiniai santykiai.
Skirtingai nei kiti nuosavybės teisiniai santykiai, bendrosios nuosavybės teisiniai santykiai gali būti tiek vidiniai, tiek išoriniai.
Vidiniai bendrosios nuosavybės teisiniai santykiai – tai santykiai tarp pačių bendrasavininkų dėl turto valdymo, naudojimo, dėl disponavimu turtu.
Išoriniai bendrosios nuosavybės teisės santykiai – tai santykiai tarp bendrasavininkų kaip vieno vieningo subjekto ir kitų asmenų. Išorinių santykių šalys:
1) 1) bendrasavininkiai
2) 2) kiti asmenys } tarp jų vyksta išorinis santykis
Abiejų rūšių santykiai tampriai susiję ir vieni kitus įtakoja. Pvz.: Jeigu dalis bendrosios nuosavybės teisėje parduodama pašaliniam asmeniui, tai kiti bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai turi pirmenybės teisę pirkti parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis,išskyrus tuos atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytinių (CK 125 str.)
Bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvio kreditorius turi teisę pareikšti ieškinį dėl jo skolininko atidalijimo nukreipti išieškojimui į jo dalį. (CK 126 str.)

22.5. Bendrosios nuosavybės teisės rūšys ir ypatumai.
Bendrosios nuosavybės teisės rūšys: Skiriama bendroji dalinė nuosavybė, kai bendroje nuosavybėje nustatytos kiekvieno savininko turto dalys, ir bendroji jungtinė nuosavybė – kai turto dalys nėra nustatytos.
Bendrosios nuosavybės teisė laikoma daline, jeigu įstatymai nenustato ko kita (CK 121-1 str.).
Bendroji dalinė nuosavybė gali būti nustatoma ir atitinkamai įforminama procentiniais arba trupmeniniais dydžiais (1/3 dalis, 30 proc. Ir t.t.).
Bendrojoje dalinėje nuosavybėje savininkui priklausančios dalies nustatymas nereiškia, kad jam priklauso konkreti konkretaus daikto dalis, t.y. pats konkretus turtas nėra atidalintas.
Bendroji dalinė nuosavybė valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama visų jos dalyvių sutikimu. Esant nesutarimui,valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismine tvarka bet kurio iš dalyvių ieškiniu (CK 122 str.).
Gyvenamojo namo ar buto bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, kuria bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis šio namo ar buto patalpomis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis.Jeigu šiame straipsnyje nurodytas susitarimas yra notariškai patvirtintas ir įregistruotas techninės inventorizacijos biure, tai jis yra privalomas ir tam asmeniui,kuris vėliau įgyja dalį šio namo ar buto bendrosios nuosavybės teisėmis (CK 127 str.)

22.6. Bendrosios nuosavybės teisės atsiradimo pagrindai.
1) Bendrosios dalinės nuosavybės teisė ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisė gali atsirasti kartu sukuriant daiktą (pagaminant, įgyjant);
2) Bendrosios dalinės nuosavybės teisė gali atsirasti paveldėjimo būdu;
3) bendrosios dalinės-mišrios nuosavybės teisė – dažniausiai atsiranda paveldėjimo keliu.

22.7. Bendrosios nuosavybės teisės subjektai.
.bendrasavininkiais gali būti keli fiziniai ar juridiniai asmenys, fiziniai ir juridiniai asmenys, šie subjektai ir valstybė, kelios valstybės (CK 121 str.).

2. Bendrasavininkiu gali būti kiekvienas asmuo, galintis būti nuosavybės teisinių santykių subjektu (CK proj. 4.72 str.).
Apibendrinus, – bendrasavininkiu gali būti kiekvienas asmuo, galintis būti nuosavybės teisinių santykių subjektu, t.y. fizinis, juridinis asmuo, valstybė, savivaldybė. Bendrasavininkiais gali būti skirtingų nuosavybės formų subjektai (fizinis asmuo ir savivaldybė, juridinis asmuo ir valstybė ir t.t.), t.y. galima mišri nuosavybė.
Išimtis ! Bendrosios jungtinės nuosavybės teisės subjektai negali būti mišrūs. Jais gali būti tik fiziniai asmenys (sutuoktiniai).

22.8. Bendrosios nuosavybės teisės objektai.
Bendrosios nuosavybės teisės objektais gali būti bet koks turtas, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato ko kita (CK 121-2 str.)
Bendrosios nuosavybės teisės objektais gali būti bet kokie daiktai, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato ko kita (CK proj. 4.74 str.).

22.9. Bendroji dalinė nuosavybė ir jos ypatumai.
Tikriausiai turėjo būti – bendrosios dalinės nuosavybės teisė ir jos ypatumai?
Bendroji dalinė nuosavybė valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama visų jos dalyvių sutikimu. Esant nesutarimui, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismine tvarka bet kurio iš dalyvių ieškiniu (CK 122 str.).
Būtina skirti !!!
Nepriklausomai nuo to, kokia bendrosios dalinės nuosavybės dalis priklauso kiekvienam bendrasavininkiui, jie nustatydami valdymo, naudojimo, disponavimo tvarką turi vienodai teisių. Jiems nesutarus, šią tvarką nustato teismas bet kurio iš bendrasavininkų ieškiniu.
Kai kalbame apie bendrosios dalinės nuosavybės teisės bendrasavininkų teises ir pareigas naudojimosi turtu ir jo išlaikymo srityje, šios teisės ir pareigos priklauso nuo bendrasavininkui priklausančio turto dalies dydžio.
Kiekvienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvių,proporcingai savo daliai, turi teisę į bendro turto duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru turtu, taip pat privalo dalyvauti išlaidose, daromose jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitiems mokėjimams sumokėti (CK 123 str.).
Savo bendrosios nuosavybės teises bendrasavininkas gali įgyvendinti:
pats tiesiogiai naudodamasis jam priklausančia daikto dalimi,
pavesdamas kitam bendrasavininkui įgyvendinti savo teises,
pavesdamas tretiesiems asmenims įgyvendinti savo teises,
bendrosios nuosavybės pradais steigdamas juridinį asmenį, kuris įgyvendintų jo teises.

22.10. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų ir tvarkos ypatumai.
Įgyvendindamas savo teises į bendrą dalinę nuosavybę bendrasavininkas gali išreikšti valią nutraukti bendrą dalinę nuosavybę:
perleisdamas savo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje kitam asmeniui;
atsidalindamas iš bendro turto.

Perleidimas.
Kiekvienas bendrasavininkis turi teisę perleisti savo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje kitam asmeniui laikydamasis tam tikros tvarkos, kuri priklauso nuo to, ar bendrasavininkai yra įsteigę ūkinę bendriją.
Jeigu dalis bendrosios nuosavybės teisėje parduodama pašaliniam asmeniui, tai kiti bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai turi pirmenybės teisę pirkti parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis ,išskyrus tuos atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytinių. Dalies bendrosios nuosavybės teisėje pardavėjas privalo raštu pranešti kitiems bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviams ketinimą parduoti savo dalį pašaliniam asmeniui ir kartu nurodyti kainą bei kitas sąlygas, kuriomis ją parduoda. Kai parduodama dalis gyvenamojo namo bendrosios nuosavybės teisėje ar buto daugiabučiame name, tai pranešama per notarinę kontorą. Jeigu kiti bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai atsisako pasinaudoti savo pirmenybės teise pirkti arba šios teisės neįgyvendina gyvenamojo namo ar buto atžvilgiu per vieną mėnesį, o kito turto atžvilgiu – per dešimt dienų nuo pranešimo gavimo dienos, tai pardavėjas turi teisę parduoti savo dalį bet kuriam asmeniui. Jeigu dalis parduota, pažeidžiant pirmenybės teisę pirkti ją, kitas bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvis turi teisę per tris mėnesius teismine tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. Šios taisyklės netaikomos perduodant ūkinių bendrijų tikrųjų narių turto dalį (įnašą) (CK 125 str.).
C K projekte siūloma:

Kiekvienas iš bendrasavininkių turi teisę perleisti kitam asmeniui nuosavybėn, išnuomoti ar kitokiu būdu perduoti naudotis, įkeisti ar kitaip apsunkinti visą savo dalį ar dalį dalies bendrosios dalinės nuosavybės teisėje.

4. Šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytos taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai butų ir kitų patalpų namuose savininkai parduoda kitiems asmenims bendrojoje dalinėje nuosavybėje (palėpės, rūsio patalpos ir pan.) jiems tenkančią dalį, proporcingą jų turimai nuosavybės teise patalpai. Jeigu parduodama dalis bendrosios nuosavybės teisėje į daiktą, kuris yra ar gali būti naudojamas tenkinant ne viso namo, o tik atskiroje jo dalyje (laiptinė ir pan.) esančių patalpų savininkų poreikius, nepažeidžiant name esančių patalpų savininkų teisių, tai apie dalies bendrosios nuosavybės teisėje pardavimą turi būti pranešta ir pasinaudoti pirmenybės teise ją pirkti leidžiama tik toje namo dalyje esančių patalpų savininkams.

5. Dalies bendrosios nuosavybės teisėje pardavėjas ir pirkėjas yra solidariai atsakingi už su parduodamo daikto dalimi susijusių prievolių, atsiradusių iki šio daikto dalies pardavimo, įvykdymą kitiems bendrasavininkiams (CK proj. 4.79 str.).

2. Buto ar kitos patalpos savininkas neturi teisės perduoti savo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, o taip pat atlikti kitus veiksmus, sukeliančius tos dalies perdavimą atskirai nuo nuosavybės teisės į butą ar kitą patalpą, išskyrus atvejus, kai perduodama dalis į tokį bendrąją dalinę nuosavybę sudarantį daiktą, kuris gali būti ar jį pertvarkius galės būti naudojamas kaip atskiras daiktas ir toks jo naudojimas netrukdys naudoti butų ar kitų patalpų pagal jų paskirtį (CK proj. 4.82 str.)..

Jeigu bendrojoje dalinėje nuosavybėje esančio daikto dalis ne parduodama o perduodama kitokiu būdu (pvz.: dovanojama, mainoma ar kt.), pirmumo teisės nelieka.
Ūkinių bendrijų nariai savo dalį (įnašą) bendrijos turte gali perduoti kitam bendrijos nariui ar tretiesiems asmenims, įstojusiems į bendriją, tik visų tikrųjų narių ir komanditorių balsais priimtu nutarimu (CK 124 str.).
Atidalijimas.
Kiekvienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvių turi teisę reikalauti atidalyti jį iš bendro turto. Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai, bet kurio bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvio ieškiniu, turtas padalijamas natūra, kiek tai galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; priešingu atveju atsidalijantis bendrasavininkus gauna kompensaciją pinigais.

Bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvio kreditorius turi teisę pareikšti ieškinį dėl jo skolininko atidalijimo nukreipti išieškojimui į jo dalį (CK 126 str.).
Galimi atvejai, kai atsidalijančiam bendrasavininkiui priklauso didesnė turto dalis, tuomet nuostata – gauti kompensaciją pinigais – nėra visiškai logiška, todėl C K projekte siūloma:

2. Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai, bet kurio bendrasavininkio ieškiniu, daiktas padalijamas natūra, kiek tai galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendrasavininkių gauna kompensaciją pinigais (CK proj. 4.80 str.)
C K projekte siūlomas dar vienas esminis papildymas:

Atidalijant dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, turi dalyvauti globos ir rūpybos institucija, jeigu vienas iš bendrasavininkių yra neveiksnus ar nepilnametis (CK proj. 4.80 str.).
Atidalijimas, jeigu bendrasavininkiai yra įsteigę ūkinę bendriją:
Tikrasis ūkinės bendrijos narys ar narys komanditorius gali išstoti iš bendrijos, jeigu jis subankrutavo ir dėl to negali dalyvauti bendrijos veikloje. Kitais atvejais tikrasis narys gali išstoti iš bendrijos ir atsiimti savo turto dalį, jeigu tam neprieštarauja nė vienas iš tikrųjų narių. Bendrijos jungtinės veiklos sutartyje gali būti nustatytos ir kitos išstojimo iš bendrijos sąlygos (CK 126 str.).
Gyvenamojo namo ar buto bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvių teisių pasikeitimas.
Jeigu gyvenamojo namo ar buto bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvis, turėdamas kitų dalyvių sutikimą ir laikydamasis įstatymų nustatytų taisyklių, savo lėšomis padidina šio namo ar buto plotą, juos pristatydamas, atstatydamas arba perstatydamas, tai šio dalyvio reikalavimu namo ar buto dalys, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis, ir naudojimosi juose esančiomis patalpomis tvarka turi būti atitinkamai pakeičiamos (CK 128 str.).

22.11. Bendrosios jungtinės nuosavybės teisė.
Bendroji jungtinė nuosavybė yra, kai bendrojoje nuosavybėje nuosavybės dalys nėra nustatytos.
Bendrosios jungtinės nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį daiktą bei juo disponuoti.
Šiuo metu galiojančiame CK bendrosios jungtinės nuosavybės teisė minima tik viename – 131 str.:
131 straipsnis. Sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisė
Sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į bendrą jų turtą reguliuoja Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos įstatymai.
T.y. šiuo metu bendroji jungtinė nuosavybė gali atsirasti tik tarp sutuoktinių.
CK projekte:

Bendrosios jungtinės nuosavybės teisė gali atsirasti tik įstatymuose numatytais atvejais (CK proj. 4.83 str.).
P.S.

4.83 straipsnis. Bendrasavininkių teisės ir pareigos naudojantis bendrąja jungtine nuosavybe ir ją išlaikant

1. Bendrasavininkiai turi vienodas teises į bendro daikto duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu, taip pat privalo dalyvauti išlaidose, daromose jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitiems mokėjimams sumokėti solidariai, jeigu įstatymai nenustato ko kita.

2. Bendrosios jungtinės nuosavybės teisė gali atsirasti tik įstatymuose numatytais atvejais.

4.84 straipsnis. Bendrasavininkių teisių pasikeitimas, padidinus bendrąją jungtinę nuosavybę

Jeigu bendrasavininkis, laikydamasis įstatymų nustatytų taisyklių, padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę, tai į padidinimą bendrosios jungtinės nuosavybės teises įgyja lygiai visi bendrasavininkiai.

4.85 straipsnis. Bendrasavininkio teisė perleisti ar apsunkinti savo dalį bendrosios jungtinės nuosavybės teisėje

1. Daiktas, esantis bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objektu, valdomas, naudojamas bei juo disponuojama tik esant visų bendrasavininkių sutikimui.

2. Visų bendrasavininkių sutikimas būtinas nekilnojamojo daikto perleidimui kito asmens nuosavybėn, išnuomojimui ar perdavimui naudotis kitokiu būdu, įkeitimui ar kitokiam apsunkinimui. Jeigu bendrasavininkis yra nepilnametis asmuo, tai tokį sutikimą už jį gali duoti tėvai, įtėviai, globėjai ar rūpintojai.

3. Bendrasavininkis neturi teisės perleisti kitam asmeniui nuosavybėn savo dalį bendrosios jungtinės nuosavybės teisėje, kol ta dalis nebus nustatyta konkrečiame bendrame daikte, išskyrus atvejus kai daiktas paveldimas ir kitais įstatymų nustatytais atvejais.

4.86 straipsnis. Bendrasavininkio dalyvio dalies nustatymas bendrojoje jungtinėje nuosavybėje

1. Bendrasavininkio dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatoma paties bendrasavininkio reikalavimu arba pasibaigus bendrosios jungtinės nuosavybės teisiniams santykiams, arba nukreipus išieškojimą į bendrasavininkio turtą pagal asmenines jo prievoles, jeigu kito jo turimo turto, išskyrus daiktus bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, neužtenka, kad būtų patenkinti kreditorių reikalavimai.

2. Bendrasavininkio dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje dydis nustatomas bendrasavininkių susitarimu. Jeigu jie nesusitaria – sprendžia teismas.

4.87 straipsnis. Atidalijimas iš bendrosios jungtinės nuosavybės

1. Kiekvienas iš bendrasavininkių turi teisę reikalauti atidalyti jį iš bendrosios jungtinės nuosavybės.

2. Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai atsidalijančiojo bendrasavininkio ieškiniu, daiktas padalijamas natūra, kiek tai galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; priešingu atveju atsidalijantis bendrasavininkis gauna kompensaciją pinigais.

3. Bendrasavininkio kreditorius turi teisę pareikšti ieškinį dėl jo skolininko atidalijimo nukreipti išieškojimą į jo dalį.

4.88 straipsnis. Išieškojimo nukreipimas į bendrąją jungtinę nuosavybę

1. Pagal vieno bendrasavininkio sudaromus sandorius išieškojimas gali būti nukreipiamas į visą bendrąją jungtinę nuosavybę, jeigu iš aplinkybių neišplaukia, kad sandoris sudarytas asmeniniais paties sudariusiojo sandorį bendrasavininkio interesais ir jeigu įstatymais nenustatyta kas kita.
2. 2. Bendrasavininkio nusikaltimu padarytai žalai atlyginti išieškojimas gali būti nukreipiamas į bendrąją jungtinę nuosavybę, jeigu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objektu esantis daiktas įgytas iš nusikalstamu būdu gautų lėšų arba jis ar jo vertė padidėjo šių lėšų sąskaita.

22.12. Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. 22.13. Šios nuosavybės teisės objektai, nuosavybės teisės turinys ir jos įgyvendinimo ypatumai.
Turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Sutuoktiniai turi lygias dalis šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti. .(Santuokos ir Šeimos kodekso 21 str.).
. turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė.

2. Sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė tol, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu (CK proj. 3.87 str.).
Sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objektai.
Bendrosios nuosavybės teisės objektais gali būti bet koks turtas, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato ko kita (CK 121-2 str.).

Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama:

1) turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu;

2) pajamos ir vaisiai, gauti iš sutuoktinio asmenine nuosavybe esančio turto;

3) pajamos, gautos iš abiejų sutuoktinių bendros veiklos, bei pajamos, gautos iš vieno sutuoktinio veiklos, išskyrus lėšas, būtinas sutuoktinio profesinei veiklai;

4) įmonė ir iš jos veiklos arba kitokio verslo gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo. Jeigu iki santuokos sudarymo įmonė nuosavybės teise priklausė vienam iš sutuoktinių, tai bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė yra po santuokos sudarymo iš įmonės veiklos ar kitokio verslo gautas pelnas bei įmonės (verslo) vertės padidėjimas;

5) pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokie mokėjimai, išskyrus specialios paskirties mokėjimus (žalos, padarytos sveikatos sužalojimu, taip pat neturtinės žalos atlyginimas, tikslinė materialinė parama, skiriama tik vienam sutuoktiniui, ir kita (CK proj. 3.88 str.).
Bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisės turinį sudaro sutuoktiniams priklausančių išimtinių teisių į tą daiktą visuma. Išskiriamos tris teisių grupės: teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti turtą bei juo disponuoti.
Bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisės įgyvendinimo ypatumai.
Pagrindinis ypatumas – būtinas abiejų sutuoktinių sutikimas.
Sutuoktiniai turi lygias dalis šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti.
Turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu.
Sandoriams sudaryti dėl turto, kuriam reikalingas privalomas notariškas tvirtinimas ar registracija atatinkamuose organuose, perleidimo arba įkeitimo, kito sutuoktinio sutikimas sandoriui sudaryti turi būti išreikštas raštu (Santuokos ir Šeimos kodekso 21 str.).
1. Turtu, esančiu bendrąja jungtine nuosavybe, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu.
2. Kito sutuoktinio sutikimas nereikalingas atliekant šiuos veiksmus:

1) priimant ar atsisakant priimti palikimą;

2) atsisakant sudaryti sutartį;

3) imantis neatidėliotinų priemonių bendram turtui apsaugoti;

4) pareiškiant ieškinį dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės gynimo;

5) pareiškiant ieškinį dėl savo teisių, susijusių su bendru turtu, gynimo arba savo asmeninių teisių, nesusijusių su šeimos interesais, gynimo.

3. Preziumuojama, kad sutuoktinis sandorius sudaro esant kito sutuoktinio sutikimui, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas. Išimtiniais atvejais, kai delsimas padarytų esminę žalą šeimos interesams, o kitas sutuoktinis negali išreikšti savo sutikimo dėl ligos ar kitų objektyvių priežasčių, sandorį sutuoktinis gali sudaryti be kito sutuoktinio sutikimo, išskyrus šio straipsnio 4 dalyje numatytus sandorius.

4. Sandorius, susijusius su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio nekilnojamojo daikto ar daiktinių teisių į jį disponavimu ar jų apsunkinimu, taip pat sandorius dėl bendros įmonės perleidimo ar apsunkinimo bei vertybinių popierių, esančių bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, perleidimo ar apsunkinimo gali sudaryti tik abu sutuoktiniai.

5. Kiekvienas sutuoktinis turi teisę be kito sutuoktinio sutikimo atidaryti banko depozitinę sąskaitą savo vardu ir laisvai disponuoti joje esančiomis lėšomis, jeigu tos piniginės lėšos nebuvo perduotos bendrojon jungtinėn nuosavybėn.

6. Jeigu sandoris yra sudarytas be kito sutuoktinio sutikimo, tai sutikimo sandoriui sudaryti nedavęs sutuoktinis gali tokį sandorį patvirtinti per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai sužinojo apie sandorį. Iki sandorio patvirtinimo momento kita šalis gali nuo sandorio atsisakyti. Jeigu per vieną mėnesį sutuoktinis sandorio nepatvirtina, pripažįstama, kad sandoris yra sudarytas be kito sutuoktinio sutikimo. Jeigu kita sandorio šalis žinojo, kad asmuo, su kuriuo jis sudaro sandorį, yra santuokoje, tai nuo sutarties ji gali atsisakyti tik tuo atveju, jeigu sutuoktinis melagingai pareiškė esant kito sutuoktinio sutikimą sandoriui sudaryti (CK proj. 3.92 str.).
Bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė išnyksta (prarandama teisė į bendrą jungtinę sutuoktinių nuosavybę) jį padalijus:
susitarus abiem bendrasavininkiams (sutartį būtina patvirtinti notariškai).
Teismo sprendimu (pareiškus ieškinį bet kuriam iš bendrasavininkų – sutuoktinių.
Pagal įstatymą bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimas galimas ir nesant ištuokai.
Padalijant turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, jų dalys laikomos lygiomis..
Turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalijamas tiek jiems išsituokiant, tiek ir santuokos metu, kiekvieno iš sutuoktinių reikalavimu.(Santuokos ir šeimos kodeksas 23 str.)
Jeigu sutuoktiniai nesusitaria dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė jų nuosavybė, tai pagal vieno iš sutuoktinių ieškinį padalijama šitaip:
turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir kiekvieno sutuoktinio dalį bendrame turte, jeigu galima taip padalyti;
turtas natūra perduodamas vienam iš sutuoktinių, kartu jį įpareigojant kompensuoti antrajam sutuoktiniui jo dalį pinigais.
Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į turtinę sutuoktinių padėtį, vaikų interesus ir kitus dėmesio vertus sutuoktinių interesus (Santuokos ir Šeimos kodeksas 24 str.).
Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia šiais pagrindais:

1) mirus vienam iš sutuoktinių;

2) vieną iš sutuoktinių paskelbus mirusiu ar pripažinus nežinia kur esančiu;

3) pripažinus santuoką negaliojančia;

4) nutraukus santuoką;

5) sutuoktiniams pradėjus gyventi skyrium;

6) teismo sprendimu padalijus bendrą turtą;

7) sutuoktinių susitarimu pakeitus įstatyminį turto teisinį režimą;

8) kitais įstatymų numatytais atvejais (CK proj. 3.100 str.).

22.14. Ūkinių bendrijų narių bendrosios nuosavybės teisės ypatumai.
Ūkinių bendrijų tikrieji nariai pagal ūkinės bendrijos prievoles atsako solidariai visu savo turtu, o nariai komanditoriai – tik ta savo turto dalimi, kurią pagal sutartį yra perdavę bendrai komanditinės (pasitikėjimo) bendrijos veiklai, jeigu sutartyje nenustatyta kitokia atsakomybė. Tikrieji bendrijos nariai gali disponuoti savo turtu, neperduotu bendrijai, tol, kol kiti nariai ar kreditoriai, siekdami garantuoti būsimus turtinius reikalavimus, to neužginčijo įstatymų nustatyta tvarka (CK 123 str.).
Ūkinių bendrijų nariai savo dalį (įnašą) bendrijos turte gali perduoti kitam bendrijos nariui ar tretiesiems asmenims ,įstojusiems į bendriją, tik visų tikrųjų narių ir komanditorių balsais priimtu nutarimu (CK 124 str.).
Tikrasis ūkinės bendrijos narys ar narys komanditorius gali išstoti iš bendrijos, jeigu jis subankrutavo ir dėl to negali dalyvauti bendrijos veikloje. Kitais atvejais tikrasis narys gali išstoti iš bendrijos ir atsiimti savo turto dalį, jeigu tam neprieštarauja nė vienas iš tikrųjų narių (CK 126 str.).

23 tema.
NUOSAVYBĖS TEISĖS GYNIMAS

23.1 nuosavybės apsaugos reikšmė. Nuosavybės teisės apsauga ir gynimas
Daiktinės teisės apsauga ir gynimas nėra tapačios sąvokos.
Apsauga – tai pirmiausiai prevencinio pobūdžio galimam pasikėsinimui į nuosavybės teisę priemonės.
Gynimas – siauresnio turinio sąvoka, apimanti realias gynybos priemones ir metodus.
Nuosavybės teisės apsauga – tai eilė teisės normų, numatančių bei įtvirtinančių t.t. nuostatas, užtikrinančias nuosavybės teisės apsaugą bei daiktinių teisinių santykių stabilumą.
Daiktinės teisės apsaugos tikslas – įspėti, padaryti negalimais daiktinių teisių pažeidimus, atstatyti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį, užkirsti kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams.
Tuo tarpu nuosavybės teisės gynimo sąvoka ir apima tik tas priemones, kurios yra taikomos teisės pažeidimo atveju. Šių priemonių tikslas – atstatyti padėtį buvusią iki teisės pažeidimo.

23.3 Nuosavybės teisės gynimo būdai
Priklausomai nuo to statiniai ar dinaminiai teisiniai santykiai yra ginami, nuosavybės teisės gynimo būdai yra skirstomi,
sutartiniai NT gynimo būdai (dar vadinami prievoliniais);
Daiktiniai NT gynimo būdai.
taikomi atvejais, kai pažeidžiamos NT į daiktą dėl kurio šalys sueina į sutartinius santykius.
Prievoliniai teisiniai reikalavimai yra pagrįsti atitinkama prievoline teise, ginančia savininko turtinius interesus. Iš prievolinių NT gynimo būdų pažymėtini:
savininko reikalavimai skolininkui dėl parduoto daikto pagal sutartį (nuomos, pasaugos ir pan.) grąžinimo;
Reikalavimas dėl žalos, padarytos savininko turtui atlyginimo;
Reikalavimas atiteisti kitą tos pačios rūšies ir vertės daiktą;
Reikalavimas grąžinti be teisėto pagrindo įgytą arba sutaupytą turtą ir pan.
Yra 2:
turto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo (vindikacinis ieškinys);
reikalavimas dėl nuosavybės teisių pažeidimo , nesusijusio su valdymo teisės praradimu (negatorinis ieškinys);
knygoje išskiriamas ir 3-ias – tai valdymo gynimas (dėst. Taminskas paskaitose prie šių dviejų neminėjo);
a – galimi du atvejai, kai turtas yra valdomas neteisėtai (prieš savininko valią) kitas asmuo. Šis asmuo gali būti:
sąžiningas įgijėjas; (tai toks įgijėjas, kuris turto įgijimo momentu nežinojo ir neturėjo žinoti, kad asmuo, iš kurio jis įgijo turtą, neturėjo teisės jo perleisti. Įgijėjo sąžiningumas šiuo atveju yra preziumuojamas (CK projektas);
– – nesąžiningas įgijėjas; (tai toks įgijėjas, kuris turto įgijimo momentu žinojo ar privalėjo žinoti, kad daikto perleidėjas neturi teisės jo perleisti.)
Nuo to, sąžiningas ar nesąžiningas yra neteisėtas turto įgijėjas, priklauso turtinių teisių atstatymo apimtis ir pasekmės.

PASTABA: daiktiniai teisiniai reikalavimai skiriasi nuo prievolinių teisinių reikalavimų, nes jiems taikomos skirtingos teisės normos. Ginčai dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, dėl teisių pažeidimų, nesusijusių su valdymo praradimu, pašalinimo, dėl valdytojo teisių gynimo, sprendžiami vadovaujantis CK 142-148 str. (galiojantis). Tuo tarpu prievolinių teisių gynimą reglamentuoja prievolinės teisės normos ir šalių sudarytos sutartys.

23.4 Turto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo (vindikacinis ieškinys)
Kai turtas ar daiktas valdomas neteisėtai kito asmens, visais atvejais toks valdymas vyksta prieš savininko valią, bet tas neteisėtas valdytojas vienais atvejais gali būti sąžiningas įgijėjas, kitais atvejais nesąžiningas.
Sąžiningas – toks įgijėjas, kuris nežinojo ir neturėjo žinoti, kad jis tą daiktą įgijo iš asmens, kuris neturėjo teisės jos perleisti.
Nesąžiningas įgijėjas – asmuo, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad daiktą įsigyja neteisėtai.
Daikto išreikalavimas iš neteisėto valdymo priklauso nuo to, ar neteisėtas savininkas yra sąžiningas ar nesąžiningas įgijėjas.
Tiek iš sąžiningo, tiek iš nesąžiningo įgijėjo savininkas turi teisę išreikalauti daiktą visais atvejais, jei tas daiktas įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti, neatlygintinai. Jei daiktas įgytas atlygintinai iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti, ir įgijėjas sąžiningas, tai savininkas turi teisę išsireikalauti tą daiktą iš įgijėjo tik tuo atveju, jei daiktą savininkas ar kitas asmuo, kuriam savininkas buvo perdavęs tą daiktą valdyti, pametė įgytą daiktą, arba iš jų tą daiktą kas nors pavogė arba jie kitu būdu nustojo tą daiktą valdyti be savo valios. Išreikalauti daikto ką tik minėtais pagrindais negalima, jei daiktas yra perduotas teismo sprendimams įvykdyti nustatyta tvarka.
Teisę išreikalauti turtą iš svetimo neteisėto valdymo nustato CK 142 str. Straipsnis nustato savininko teisių garantijas, todėl niekas neturi teisės perimti turtą prieš jo šeimininko valią (išskyrus įst. numatytus atvejus).
Vindikacinius reikalavimus gali pareikšti kitų asmenų neteisėtai valdomo turto savininkai (fiziniai asmenys, juridiniai asmenys, valstybės bei savivaldybių įmonės).
Ieškovas reikalavimo pateikimo momentu privalo turėti turtą nuosavybės teise, arba jam turtas turi priklausyti patikėjimo teise.
Vindikacinis reikalavimas yra grindžiamas nuosavybės teise, todėl asmuo, kuris praranda nuosavybės ar patikėjimo teisę, netenka teisės išreikalauti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Todėl vindikacinis ieškinys yra galimas tik iki to laiko, kol pas neteisėtą valdytoją yra daiktas. Jeigu neteisėtas valdytojas daiktą suvartojo ar kitu būdu sunaikino, tai galimas tik žalos atlyginimo ieškinys, nes išnykus nuosavybės teisės objektui, pasibaigia ir pati nuosavybės teisė.
Vindikacinis ieškinys yra pareiškiamas asmeniui, pas kurį yra daiktas, o ne tam, kuris pažeidė savininko nuosavybės teisę. Vindikacinio reikalavimo dalyku gali būti tik individualiais požymiais apibrėžti daiktai (kurie nuosavybės teise priklauso savininkui). Reikalavimas atiteisti kitą tos pačios rūšies daiktą arba daikto vertę nėra vindikacinis ieškinys. Tai – prievolinis teisinis reikalavimas atlyginti padarytą žalą (nuostolius). Vindikacijos objektu gali būti tiek visas daiktas, tiek ir jo dalis.
Specifikuotus neteisėtai valdomus daiktus (pergamintus) iš teisėto savininko medžiagos pagamintus daiktus teisėtas savininkas taip pat gali išsireikalauti iš svetimo neteisėto valdymo, atlygindamas jo pagaminimo vertę, arba atsisakyti nuo daikto jį pagaminusio asmens naudai ir išieškoti iš pastarojo nuostolius (CK 155 str.).
CK 143 str. nustato vindikacijos apribojimus. Savininkas turi teisę jam priklausantį nuosavybės teise turtą išreikalauti iš svetimo neteisėto valdymo šiais atvejais:
kai turtą neteisėtai valdo nesąžiningas įgijėjas;
kai neteisėtas įgijėjas (tiek sąžiningas tiek ir nesąžiningas) turtą įgijo neatlygintinai;
kai turtas valdomas sąžiningo įgijėjo yra savininko, ar asmens, kuriam savininkas buvo pavedęs jį valdyti pamestas arba iš kurio nors pagrobtas, arba kitaip nustojo būti jų valdomas be jų valios.
Turtui išreikalauti iš sąžiningo įgijėjo yra nustatyti apribojimai. Galima turtą išreikalauti, jei sąžiningas įgijėjas jį įgavo neatlygintinai, pavyzdžiui, pagal dovanojimo sutartį, paveldėjo. Taip pat turtą iš sąžiningo įgijėjo galima išreikalauti, jei turtas savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo davęs jį valdyti, buvo pamestas, iš jų pagrobtas arba kitaip nustojo būti jų valdomas be jų valios.
Neleidžiama iš įgijėjo išreikalauti turto, jei jis parduotas nustatyta teismo sprendimams vykdyti tvarka (CK 143 str. 2 d.).
Jeigu savininkas pagal sutartį perduoda daiktą kitam asmeniui naudotis (nuomos sutartis), o pastarasis daiktą parduoda kitam asmeniui, tai savininkas negalės šio turto vindikuoti, jeigu pirkėjas bus sąžiningas. Šiuo atveju savininkas turėtų išieškoti žalą iš nuomininko pardavusio turtą. Atgauti daiktą savininkas gali tik atveju, jeigu turtas buvo perduotas neatlygintinai (šiuo atveju įgijėjas nieko nepraranda) (CK 143 str.). Pagal Taminską šiuo atveju ginamos sąžiningo įgijėjo teisės.
Sprendžiant vindikacinius reikalavimus CK projekte numatoma vadovautis nekaltumo prezumpcija, kad asmuo valdantis turtą, yra teisėtas valdytojas. Ieškovas šiuo atveju turi paneigti šią prezumpciją. Ieškovas šiuo atveju turi įrodyti ir vindikuojamo turto valdytojo nesąžiningumą, nes pastarojo sąžiningumas yra preziumuojamas.
CK 145 str. Nustato, kad pinigai ir pareikštiniai vertybiniai popieriai (pareikštinės akcijos, obligacijos, pareikštiniai čekiai ir pan.) negali būti išreikalaujami iš sąžiningo įgijėjo. Iš nesąžiningo įgijėjo galima išreikalauti tik individualiai apibrėžtus pinigus ir pareikštinius vertybinius popierius (t.y. jeigu jie yra pažymėti numeriais arba kaip nors kitaip pvz. Yra išimti iš apyvartos, senoviniai etc).

23.5 Atsiskaitymai grąžinant turtą iš svetimo neteisėto valdymo
Jei tam tikrą laiką asmuo (neteisėtas valdytojas) naudoja daiktą, reikalingos t. t. sąnaudos tam daiktui priklausomai nuo jo paskirties, išlaikyti są`naudos gali būti būtinos, nebūtinos.
Iš kitos pusės – tikrasis savininkas tuo pat metu negalėjo to daikto naudoti ir gauti iš jo t. t. pajamų (priklausomai nuo daikto paskirties).
Visais atvejais grąžinant daiktą iš neteisėto valdymo, turi būti išspręstas atsiskaitymo tarp teisėto ir neteisėto savininkų klausimas.
Šiuo atveju lemiamą reikšmę turi neteisėto įgijėjo sąžiningumas ar nesąžiningumas. Todėl :
1) nesąžiningas neteisėtas valdytojas vindikuojamo turto savininkui privalo grąžinti arba atlyginti visas pajamas ir vaisius, kuriuos jis gavo arba turėjo gauti per visą valdymo laikotarpį.
2) iš sąžiningo neteisėto valdytojo savininkas turi teisę reikalauti grąžinti arba atlyginti visas pajamas, kurias pastarasis gavo arba turėjo gauti nuo to laiko, kada jis sužinojo arba turėjo sužinoti, kad valdo turtą neteisėtai (gavo šaukimą į teismą etc.) (CK 146 str. 1 d.).
Savininkui turi būti grąžinamos arba atlyginamos ne tik realiai gautos pajamos, bet ir tos, kurias neteisėtas valdytojas galėjo gauti, jeigu būtų turtą naudojęs pagal paskirtį. Neišieškomos tos pajamos, kurias neteisėtas valdytojas būtų gavęs nuomodamas turtą, jeigu turtas iš tikrųjų nuomojamas nebuvo.
Neteisėtas valdytojas (tiek sąžiningas tiek ir nesąžiningas), turi teisę reikalauti iš savininko atlyginti jo padarytas turtui būtinąsias išlaidas. Išlaidų atlyginimas siejamas su vaisių ir pajamų grąžinimu. Neteisėto valdytojo padarytos būtinos išlaidos atlyginamos nuo to laiko, nuo kurio savininkui priklauso gautos iš turto pajamos (CK 146 str. 2 d.). todėl neteisėtam nesąžiningam valdytojui atlyginamos jo padarytos būtinosios išlaidos per visą turto valdymo laikotarpį, sąžiningam – tik nuo to momento, kada jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie valdymo neteisėtumą.
Atlyginamos yra tik būtinosios išlaidos. Tokiomis yra laikomos išlaidos reikalingos turtui išlaikyti, išsaugoti bei jam naudoti pagal paskirtį (išlaidos kapitaliniam ir einamajam remontui, išlaidos gyvuliams šerti etc.).
Be būtinųjų neteisėtas valdytojas gali turėti su daikto valdymu susijusių papildomų (pagerinančiųjų) išlaidų, padidinančių turto vertę. Šiuo atveju sąžiningas valdytojas turi teisę pasilikti sau pagerinimus, jeigu jie yra atskiriami nuo pagrindinio daikto jo nesugadinant. Nesant tokiai galimybei, daikto savininkas sąžiningam valdytojui privalo atlyginti turėtas išlaidas, bet ne daugiau kaip daikto vertės padidėjimo ribose (CK 146 str. 3 d.). nesąžiningam valdytojui viršpelnio vertė neatlyginama, jeigu jis yra neatskiriamas nuo pagrindinio daikto pastarojo nesugadinant.

23.6 Nuosavybės teisės gynimas nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu
Nuosavybės teisė gali būti pažeidžiama ne tik neteisėtai užvaldant svetimą daiktą, bet ir trukdant savininkui normaliai naudotis jam priklausančiu turtu (pvz. užtverti praėjimą, pastatyti kieme triukšmą keliančius įrenginius ir pan.). CK 147 str. Nustato, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kokius jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu.
Tokie reikalavimai yra vadinami negatoriniais. Toks ieškinys pareiškiamas tada, kai savininkas valdo turtą, tačiau yra pažeidžiamos kitos (naudojimosi, disponavimo turtu, servitutai) teisės. Negatorinį reikalavimą galima pareikšti iki to laiko, kol tęsiasi teisių pažeidimas. Reikalavimo tikslas – nutraukti teisę pažeidžiančius veiksmus ir uždrausti juos ateičiai. Jei neteisėtais veiksmais ieškinio pareiškėjui padaroma žala, tai ieškiniu reikalaujama nutraukti neteisėtus veiksmus ir atlyginti padarytą žalą. Negatoriniams reikalavimams netaikomi ieškininės senaties terminai, kadangi tokie pažeidimai yra tęstinio pobūdžio.
Negatoriniai ieškiniai gali būti pareiškiami ne tik pažeidžiamoms savininko teisėms apginti, bet ir kitoms daiktinėms teisėms ginti (uzufruktas, servitutai).

23.7 Visų rūšių nuosavybės teisės gynimo lygybė
Nuosavybės teisiniuose santykiuose yra įtvirtinta visų NT rūšių gynimo lygybė. Iš šio bendro principo įstatymai numato t.t. išimtis (ypatingais tais atvejais, kai nuosavybės teisiniuose santykiuose dalyvauja Valstybė). Čia objektų ratas į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas yra ribotas. Tačiau manoma kad tuo NT gynimo lygybės principas nėra pažeidžiamas (kompensuojama NT teisių įgijimo būdų santykiu). T.y. valstybė gindama savo nuosavybės teises negali pasinaudoti savo valdingais įgalinimais, o privalo ją ginti bendrai nustatyta tvarka.
Kai kurių nuomone, nuosavybės teisės subjektų klasifikavimas (bažnyčių turtas, ūkininko turtas ir etc.) t.t. prasme reiškia nuosavybės teisės gynimo lygybės principo pažeidimą (taip mano Latviai. Logiška, tačiau ginčytina).

23.8 Valdytojo, nesančio savininku, teisių gynimas
Žr. Žemiau: “Valdymo teisės gynimas”, “Valdymas kaip atskira nuosavybės teisės rūšis”).
Iš esmės moralas yra tas, kad atvejais, kai valdymas yra suprantamas kaip atskira nuosavybės teisės rūšis, savininko interesai yra ginami pagal bendrus nuosavybės teisės gynimo principus.

23.9 kiti nuosavybės teisės civilinio teisinio gynimo būdai
Manau, kad čia turi būti kalbama apie vadinamuosius sutartinius NT gynimo būdus (dar vadinamus prievoliniais). Šiuos žr. Skyriuje 23.2.

24 tema.
Valdymo teisė
24.1 valdymo teisės sąvoka
Daikto valdymas yra suprantamas kaip teisė turėti daiktą savo žinioje ir daryti jam fizinį bei ūkinį poveikį.
Dažniausiai valdymas suprantamas kaip sudėtinė nuosavybės teisės turinio dalis (vadinamoji Romėniškoji triada: utendi, fruendi, abutendi). Valdymas taip pat gali atsirasti ir tais atvejais, kai valdytojas su savininku sudaro sutartį dėl t. t. daikto valdymo. Tokiu atveju savininkas bus žinomas, nors valdo ir ne jis pats.
Naujasis CK projektas numato valdymo teisę kaip savarankišką daiktinę teisę. Juridinė valdymo teisės reikšmė šiuo atveju pasireškia tuo, kad valdymas yra ginamas nuo pažeidimų, o taip pat yra vienintelis būdas įgyti nuosavybės teisę į daiktą pagal įgyjamąją senatį.
Daikto valdymas kaip savarankiška daiktinė teisė gali būti apibrėžiamas kaip faktinis daikto turėjimas, turinti tikslą valdyti jį kaip savo.
Valdymo teisės yra priskiriama daiktinių teisių kategorijai, kadangi yra ginama nuo visų, turi absoliutų pobūdį bei visus daiktinei teisei būdingus požymius.
Tam tikrais atvejais susidaro situacijos, kai asmuo daiktą valdo, nors jis ne savininkas. Tas asmuo kildina savo teisę iš kažkokio pagrindo, kurie priskiriami prie nuosavybės teisės atsiradimo pagrindų, bet dėl t. t. priežasties jis savininko teisių neįgijo.
Daikto valdymas kaip savarankiška daiktinė teisė, nuo valdymo atsirandančio iš prievolinių teisinių santykių skiriasi tuo, kad paskutiniajai būdinga tai, kad daikto valdymo ir naudojimo teisės yra tiesiogiai siejamos su prievole, o valdymo atsiradimas ir pasibaigimas siejamas atitinkamai su konkrečių prievolinių teisinių santykių atsiradimu bei pasibaigimu.
Iš prievolinių teisinių santykių atsiradęs daikto valdymas negali peraugti į nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį.
Būtinybę CK projekte įvesti valdymo teisę kaip atskirą daiktinės teisės institutą, pirmiausiai sąlygojo privačios nuosavybės atkūrimas po nepriklausomybės. T.t. atvejais gyvenime atsirado situacijos, kai asmuo daiktą valdo, juo naudojasi, tačiau įteisintos nuosavybės teisės tam daiktui neturi. Turimas teises asmuo gali kildinti iš pagrindo, priskiriamo prie nuosavybės teisės atsiradimo pagrindų, tačiau dėl objektyvių priežasčių nuosavybės teisės savo laiku įgyta nebuvo.
(pvz. Neinventorizavus kaimo vietovėje kai kurių nekilnojamo turto objektų, liko neaiškus jo teisinis statusas: sakysim, mano valdomą namą statė senelis ir karta jame gyveno. Tačiau šiuo atveju (teisinės nuosavybės registracijos prasme) nuosavybės teisės nėra, nes nuosavybė dėl vienokių ar kitokių priežasčių liko neregistruota. Dabar: kokiu pagrindu registruoti šią nuosavybę? Daikto sukūrimo? Tačiau aš šio namo nestačiau (statė mano senelis). Paveldėjimo? Bet tai nebuvo oficialiai teisiškai įregistruota ir t.t.).
Nelaikoma daiktine teise daikto valdymas, kai faktinis daikto turėtojas daikto savininku pripažįsta kitą asmenį.

24.2 valdymo teisės subjektai ir objektai
Valdymo teisės subjektais gali būti fiziniai, juridiniai asmenys ((būtinas teisnumas bei veiksnumas), o taip pat valstybė bei savivaldybės.
Valdymo teisės objektu yra pripažįstamas tik toks daiktas (tiek materialus, tiek ir nematerialus), kuris gali būti nuosavybės teisės objektu, nes iš valdymo teisės pagal įgyjamąją senatį gali atsirasti nuosavybės teisė.

24.3 sąžiningas ir nesąžiningas daikto valdymas
Daikto valdymas gali būti:
– – teisėtas;
– – neteisėtas;
CK projekte siūloma nuostata (prezumpcija), teigianti, kad daikto valdymas yra teisėtas tol, kol nėra įrodoma priešingai.
Neteisėtu laikomas valdymas įgytas prievarta arba slapta. (Šitą dalį Taminskas dėstė prie valdymo teisės sąvokos, t. y. 24.1).
Valdymo įgijimas gali būti:
– – sąžiningas;
– – nesąžiningas.
CK projekte taip pat yra numatoma sąžiningo valdymo įgijimo prezumpcija (valdymas yra sąžiningas, kol nėra įrodoma priešingai). Šiaip sąžiningas valdymo įgijimas – tai valdymo į daiktą įgijimas, kai valdymą įgyjantis asmuo yra įsitikinęs, kad daugiau niekas neturi teisių į daiktą, į kurį jis įgyja valdymą.
Nesąžiningas valdymo įgijimas – tai toks valdymo į daiktą įgijimas, kai valdymą įgyjantis asmuo žinojo, arba turėjo žinoti apie tai, jog jis neturi teisės tapti to daikto baldytoju, arba kad kitas asmuo turi daugiau teisių į užvaldomą daiktą.

24.4 Valdymo teisės įgijimas
valdymas į nekilnojamą daiktą gali būti įgyjamas ne tik fiziškai užvaldžius daiktą, bet taip pat ir perduodančiam valdyti nekilnojamą daiktą asmeniui nurodžius apie įvykusį perdavimą, jeigu nėra kliūčių įeiti į tą daiktą ar kitokiu panašiu būdu jį fiziškai užvaldyti. Valdymas į kilnojamą daiktą dažniausiai gali būti įgyjamas:
pageidaujančiam įgyti valdymą į kilnojamą daiktą – paėmus tą daiktą į savo rankas;
pakliuvus gaudomam daiktui į spąstus, tinklus ir pan.
Pastačius prie daikto apsaugą;
Norinčio įgyti valdymą į daiktą asmens nurodymu perdavus daiktą jo atstovui;
Patalpinus daiktą į patalpą, priklausančią asmeniui, pageidaujančiam įgyti valdymą į tą daiktą;
Perdavus pageidaujančiajam įgyti valdymą asmeniui raktus nuo patalpos, kurioje yra tas daiktas;
Pageidaujančiam įgyti valdymą asmeniui atitinkamai pažymėjus niekieno nevaldomą daiktą.
Valdymas į kilnojamą daiktą taip pat gali būti įgyjamas kitais asmens veiksmais, išreiškiančiais jo valią užvaldyti daiktą.
T.t. atvejais valdymas į daiktą gali būti įgyjamas per atstovą. Šiuo atveju atstovas privalo užvaldyti daiktą neturėdamas tikslo pats įgyti valdymo į tą daiktą, o siekdamas įgyti valdymą atstovaujamajam.
Per atstovą gali būti įgyjamas ne tik valdymas, bet taip pat daiktas gali būti faktiškai valdomas (CK projektas).

24.5 Valdymo teisės pasibaigimas
valdymas kaip savarankiška daiktinė teisė pasibaigia daikto valdytojui įgijus į valdomą daiktą nuosavybės teises pagal įgyjamąją senatį. Šiuo atveju valdymas, kaip savarankiška daiktinė teisė transformuojasi į valdymą kaip vieną sudėtinių nuosavybės teisės turinio teisių dalį.
Įgyjamoji senatis – tai atvejai, kai fizinis ar juridinis asmuo nesantis daikto savininku, bet sąžiningai įgijęs daiktą, bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepartraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamą daiktą ne mažiau 10 metų, arba kilnojamą daiktą ne mažiau 3 metų, kai per visą valdymo laikotarpį savininkas turėjo galimybę realizuoti savo teisę į daiktą, bet nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.
Nuosavybės teisės įgijimu pagal įgyjamąją senatį valdymas (CK projektas) pasibaigia ne į bet kokį daiktą ir ne bet kokiomis aplinkybėmis. Taip įgyjamąja senatimi nuosavybės teisė negali būti įgyta į slaptai ar neteisėtai įgytus daiktus (nesąžiningas valdymas), nepriklausomai nuo to, ar nuosavybės teisę ketina įgyti pats slaptai ar per prievartą daiktą įgijęs asmuo, ar kitas asmuo.
Nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi gali būti įgyjami tik daiktai galintys būti nuosavybės teisės objektais. Prie objektų, negalimų įgyti nuosavybės teise įgyjamąja senatimi CK projektas numato priskirti Valstybei ir Savivaldybėms priklausančius daiktus, bei daiktus, registruotus kito asmens (ne valdytojo vardu).
Įgyjamosios senaties atveju naudojama ne tik “sąžiningo įgijimo”, bet ir “sąžiningo valdymo” sąvokos (savininkas turi būti ne tik sąžiningas daikto įgijėjas, bet ir privalo būti sąžiningu valdytoju visą įgyjamosios senaties terminą ir net įgydamas daiktą nuosavybės teisėn nežinoti apie kliūtis, trukdančias jam įgyti tą daiktą pagal įgyjamąją senatį). Daikto dalies ar kelių dalių nesąžiningas įgijimas ar valdymas netrukdo valdytojui pagal įgyjamąją senatį nuosavybės teise įgyti likusią, sąžiningai įgytą ir valdytą daikto dalį. Jeigu valdymo teisė yra įgyjama per atstovą, sąžiningumo reikalaujama ir iš atstovo ir iš atstovaujamojo.
Jeigu įgyjamosios senaties laikotarpiu daikto valdymas perėjo keliems asmenims ir kiekvieno jų valdymas atitiko reikalavimus keliamus NT pagal įgyjamąją senatį atsirasti (sąžiningai įgyti, sąžiningai valdyti ir etc.), tai tų asmenų valdymo laikas įgyjamosios senaties termine skaičiuojama kartu.
CK projekte numatoma, kad valdymas turėtų pasibaigti kai daikto valdytojas atsisako savo kaip valdytojo teisių į daiktą, t.y. atsisako faktiškai valdyti daiktą ar turėti jį kaip nuosavą, ir kitais įstatymo numatytais pagrindais. Valdymo teisės atsisakymas šiuo atveju turi būti aiškiai išreikštas arba numanomas. Perduodant daiktą valdyti kitam asmeniui, negalima perduoti jam daugiau teisių nei į jų turėjo pats valdytojas.
Taip pat CK projekte numatoma nustatyti, kad kilnojamo daikto valdymas pasibaigia, valdytojui praradus galimybę paveikti daiktą pagal savo valią, kai daiktą užvaldo kitas asmuo (netgi slaptai arba per prievartą), taip pat, kai daiktą pametęs valdytojas negali jo rasti.
Kilnojamo daikto valdymas pasibaigia (CK projektas) taip pat ir atvejais, kai valdytojas negali daikto valdyti (daryti jam fizinį ir ūkinį poveikį) dėl kitų priežasčių.
Valdytojo nesinaudojimas nekilnojamu turtu nereiškia valdymo atsisakymo, jeigu toks noras nėra numanomas iš kitų aplinkybių.
Nepertraukiamas daikto valdymas
Daikto valdymas laikomas nepertraukiamu, kai asmuo daiktą valdė nuo valdymo į tą daiktą įgijimo iki to daikto įgijimo nuosavybėn įgyjamąja senatimi. Jei per įgyjamosios senaties laiką daikto valdymas perėjo keliems asmenims ir kiekvieno iš jų valdymas atitiko tuos reikalavimus, keliamus nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį atsirasti, tai tų asmenų valdymo laikas skaičiuojamas kartu. Savininkas bus paskutinis valdytojas.
Joks daiktas neturėtų būti be savininko arba valdytojo, pavyzdžiui kad ir dėlto, kad beprižiūriai daiktai nepadarytų žalos, kad būtų galima apmokestinti valdytoją ar savininką ir t. t.
Bet koks daiktas, kurio savininkas nežinoma, gali būti užvaldytas. Bet taip valdant galima pažeisti savininko teises, kurių jis dėl tam tikrų priežasčių negali įgyvendinti. Iš kitos pusės – visiems geriau, kai daiktą kas nors valdo, todėl sudaromos kuo palankesnės sąlygos daiktui užvaldyti (būtent įgyjamoji senatis). Tokia senatimi įgyjant daiktą siūlomi terminai, kad vis dėlto savininkas galėtų pareikšti savo teises į tą daiktą, jei jam to reikia. Įgyjamosios senaties nenutraukia daikto valdymo praradimas be valdytojo valios, jeigu per metus laiko buvo susigrąžintas daikto valdymas. Jeigu daikto, kuriam skaičiuojamas įgyjamosios senaties terminas, savininkas neturėjo teisinės galimybės reguliuoti savo teisės į daiktą, tai įgyjamosios senaties termino skaičiavimas sustabdomas laikui, kol egzistuoja kliūtis.
Valdymas į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus gali atsirasti skirtingai. Valdymas į nekilnojamąjį daiktą gali atsirasti ne tik fiziškai užvaldžius daiktą, bet ir asmeniui nurodžius apie įvykusį perdavimą, jei nėra kliūčių patekti į tą daiktą arba jį užvaldyti.
24.6 valdymo teisės gynimas
CK projekte numatoma sureguliuoti keletą normų dėl valdymo teisės gynimo.
Dabartiniu metu galiojančio CK 148 straipsnis nustato, kad asmuo, kuris nors ir nėra daikto savininkas, bet turtą valdo pagal įstatymą arba sutartį, turi tokią pačią teisę į savo daiktinių teisių gynybą kaip ir turto savininkas. Jis gali reikalauti gražinti turtą iš svetimo neteisėto valdymo ir pašalinti bet kokius teisės pažeidimus, nesusijusius su valdymo netekimu. Šie reikalavimai gali būti pareiškiami ne turto savininkui, o tretiesiems asmenims, kurie pažeidžia valdytojo teises. Teisėto valdytojo pareikšti reikalavimai teisme yra nagrinėjami vadovaujantis CK 142-147 str. Atmetus teisėto valdytojo reikalavimus grąžinti turtą iš neteisėto valdymo, tokį reikalavimą pakartotinai gali pareikšti turto savininkas.
Kiekvienam valdytojui turi būti garantuojama teisė ginti esamą valdymą ir atnaujinti atimtą valdymą. Valdymas gali būti pažeidžiamas bandymu pasisavinti daiktą ar jo dalį, taip pat teises į jį, trukdymu valdyti daiktą. Valdymo pažeidimas gali pasireikšti ir grasinimais, sukeliančiais valdytojui realią grėsmę.
CK numatoma nustatyti, kad valdymo pažeidimu nelaikomas toks valdymo pažeidimas, kai kaltinamasis valdymo pažeidimu įrodo, kad būtent iš jo ir neteisėtai pareiškėjas įgijo valdymą.
Sąžiningam valdytojui šiuo atveju numatoma atlyginti išlaidas reikalingas daikto išlaikymui (būtinosios išlaidos), jeigu pastarųjų nepadengė pajamos gautos iš daikto. Sąžiningas valdytojas šiuo atveju gali pasilikti jo padarytus daikto pagerinimus (jeigu šie yra atskiriami nuo daikto nepadarant jam žalos). Jeigu pagerinimai nėra atidalinami nepadarius daiktui žalos, sąžiningas valdytojas turi teisę reikalauti atlyginti padarytų pagerinimų vertę, bet ne daugiau kaip daikto vertės padidėjimas.
CK projekte valdymo pažeidimu siūloma vadinti:
Valdymas gali būti pažeidžiamas paimant daiktą ar jo dalį, taip pat teises į tą daiktą, arba kitaip trukdant valdyti daiktą. Valdymo pažeidimu nelaikomi veiksmai, formaliai atitinkantys a.n. požymius, jeigu pažeidėjas nurodo, kad būtent iš jo ir neteisėtai pareiškėjas įgijo valdymą.
Įrodymai, kad valdymas yra neteisėtai įgytas iš 3-io asmens nėra pagrindas pripažinti, kad kaltinamas valdymo pažeidimu asmuo nepažeidė valdymo (t.y. savo veiksmų neteisėtumo negalima ginti kito veiksmų neteisėtumu).
Kilus ginčui dėl valdymo, kai keli (2 ar daugiau) asmenų pareiškia esą daikto valdytojai ir visi remiasi veiksmais, patvirtinančiais tebesitęsiantį valdymą, turi būti ginamas valdymas to asmens, kuris įrodys, kad jis yra teisėtas daikto valdytojas. Jei šito padaryti nė viena pusė negali, turi būti ginamas valdymas to asmens, kuris daiktą valdo seniausiai (CK projektas).
(Daugiau apie valdymo teisės gynimą žiūrėti NT gynime, tema 23).

25 Tema
SERVITUTAI

25.1.Servituto sąvoka
Projektas: 7 skyrius. SERVITUTAS

Pirmasis skirsnis. Bendrieji nuostatai

4.108 straipsnis. Servituto sąvoka

1. Servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, pasireiškianti suteikimu teisės naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu) arba to daikto savininko teisių naudotis daiktu apribojimu, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą.

2. Pasikeitus tarnaujančiojo ar viešpataujančiojo daikto nuosavybės teisės subjektui, nustatytasis servitutas išlieka.

4.109 straipsnis. Servituto turinys

1. Servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš to daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės.

2. Kilus abejonėms dėl servituto turinio, ir nesant galimybių tiksliai jį nustatyti, laikoma, kad servitutas yra mažiausios apimties.

3. Jeigu nustatant servitutą ar vėliau nebuvo konkrečiai nustatytas servituto turinys, ji sąlygoja viešpataujančiojo daikto poreikiai.

4. Servituto nustatymas neatima iš tarnaujančiojo daikto savininko daikto naudojimo teisių, sudarančių servituto turinį, jeigu tokių teisių įgyvendinimas netrukdo nustatytajam servitutui.

5. Viešpataujančiojo ar tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę kreiptis į teismą ir prašyti pakeisti servituto turinį ar panaikinti servitutą, jeigu iš esmės pasikeičia aplinkybės ar atsiranda nenumatytos aplinkybės, dėl kurių servituto suteikiamų teisių įgyvendinimas tampa neįmanomas ar labai sudėtingas.

LR žemės įstatyme 2str. pagrindinės sąvokos: “žemės servitutai-žemės savininko ar valstybinės žemės naudotojo prievolė įstatymų nustatyta tvarka leisti kitiems asmenims ribotai naudotis žemės sklypo dalimi.”

Ne visai į temą, pagal LR Vyriausybės nutarimą 1995 m. rugsėjo 27 d. Nr. 1278 “Dėl žemės servitutų nustatymo, įregistravimo ir panaikinimo tvarkos patvirtinimo”:
11 punktas. Ginčus dėl naudojimosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar apskrities valdytojo nustatytais servitutais, taip pat dėl jų pakeitimo atitinkamai sprendžia Lietuvos Respublikos
Vyriausybė arba apskrities valdytojas, o jų priimti sprendimai gali būti skundžiami teismui.

12 punktas. įstatymų nustatyti žemės servitutai yra neriboto laiko, jeigu įstatyme nenumatyta kitaip, ir perleidus žemės sklypą kitiems asmenims nuosavybėn arba suteikus naudotis lieka galioti.

žemės servitutai, nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar apskrities valdytojo sprendimais, yra neriboto laiko, jeigu sprendimuose nenumatyta kitaip, ir perleidus žemės sklypą kitiems asmenims nuosavybėn arba suteikus naudotis lieka galioti.

Praktika: Atneša pažymą žemės pardavimui iš žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialo Vilniaus gyventojų aptarnavimo biuro (- taip vadinasi žemėtvarka) o ten:
7.Servitutai:
7.1.Šio žemės sklypo servitutai kituose žemės sklypuose: Nėra.
7.2.Kitų žemės sklypų (žemės sklypo naudotojų) servitutai šiame žemės sklype: 1)Teisė kitiems eiti, važiuoti per sklypo dalį. Leisti naudotis 0.34 ha plote, esant.kt. asmenims priklausančiais pastatais ir teritorija. Juridinis pagrindas:1998 11 05 Nr.33-713 Apskrities viršininko įsakymai.

Ir juos būtinai reikia įrašyti į pirkimo-pardavimo sutartį. šiaip servitutai – gana retas atvejis.

25.2. Servitutų ekonominė reikšmė
Vadovėlis: Servitutų atsiradimas ir vystymasis siejamas su privačios nuosavybės teise. Servitutus iššaukė bendruomeninės žemėvaldos iširimas ir smulkios nuosavybės į žemę atsiradimas. Be servitutų smulki žemės nuosavybė būtų atsidūrusi padėtyje be išeities ir daug žemių būtų praradusios savo ekonominę reikšmę, kadangi nebūtų įmanoma įrengti vandentiekio per svetimą žemę, iškasti melioracijos griovį ir pan.Servitutai papildo vienų žemės plotų natūralius trūkumus kitų plotų, turtingų gamtos turtais, sąskaita, tuo pakeldami jų vertą. Juo smulkesnė žemės nuosavybė, juo didesnis servitutų vaidmuo. Ir atvirkščiai, esant stambiai žemės nuosavybei, dideli žemės plotai dažniausiai yra gerai aprūpinti viskuo, kas reikalinga žemės ūkiui. Todėl čia mažesnis servitutų reikalingumas.
Po LR nepriklausomybės atstatymo žemės ūkyje atsirado būtinumas nustatyti servitutus bei sureguliuoti teisės normomis iš servitutų nustatymo atsirandančius santykius, kadangi kaip piliečių nuosavybės teisių atstatymo bei privatizavimo procesų pasekmė yra stambios žemėnaudos pakeitimas smulkia, t.y. ūkinių ūkių kūrimas, 2-3ha asmeninio naudojimo žemės sklypai bei dar mažesnių namų valdų sklypų įgijimas.

25.3. Servitutų rūšys
Vadovėlis: Pagrindiniai romėnų teisei žinomi servitutai buvo daiktiniai servitutai.Jais buvo “apsunkinama” viena žemė kitos žemės naudai.Seniausi, dar vadinami grynai kaimo servitutais yra tako, kelio, gyvulių pragynimo bei vandens perleidimo servitutai.Daiktiniai servitutai dar buvo dalijami į kaimo ir miesto.

Servitutu gali būti suteikiama teisė naudotis įvairiais nekilnojamaisiais daiktais. Labiausiai paplitę yra kelio servitutas bei pastatų, įrenginių servitutai. Taip pat gali būti nustatomi servitutai, suteikiantys teisę tiesti požemines ir antžemines komunikacijas, aptarnauti jas bei jomis naudotis.-Toliau vadovėly dėst.Taminskas neišskiria dabar esančių konkrečių servitutų rūšių, o vardija projekte numatytus servitutus.
Pagal LR Vyriausybės nutarimą 1995 m. rugsėjo 27 d. Nr. 1278 “Dėl žemės servitutų nustatymo, įregistravimo ir panaikinimo tvarkos patvirtinimo”:

7punktas:. Sprendime dėl žemės servitutų nustatymo valstybinės žemės naudotojas arba (jeigu to reikia visuomenės poreikiams tenkinti) privačios žemės savininkas gali būti įpareigojamas, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 11 straipsnio reikalavimų, leisti:

7.1. kitiems asmenims eiti, važiuoti per jo naudojamo žemės sklypo dalį prie jiems nuosavybės teise priklausančių arba jų naudojamų pastatų bei įrenginių, taip pat naudotis žemės sklypo dalimi aptarnaujant bei remontuojant šiuos pastatus ir įrenginius;

7.2. kitiems asmenims eiti, važiuoti arba ginti gyvulius keliu (taku), nutiestu per jo naudojamą žemės sklypą, jeigu ši kelio (tako) vieta pažymėta teritorinio planavimo dokumente, arba tais atvejais, kai tenkinti šių asmenų pageidavimų kitaip neįmanoma;

7.3. jo naudojamame žemės sklype tiesti ryšių ir elektros linijas, vandentiekio, kanalizacijos trasas bei kitas požemines ir antžemines komunikacijas, kasti melioracijos griovius, įrengti drenažo ar drėkinimo sistemas, aptarnauti ir remontuoti šias linijas, komunikacijas ir įrenginius – jeigu to reikia miestų ir gyvenviečių infrastruktūrai plėtoti, viešojo naudojimo objektams aptarnauti, taip pat kitiems visuomenės poreikiams;

7.4. prieiti arba privažiuoti prie valstybei ar kitiems asmenims priklausančių vandens telkinių fiziniams ir juridiniams asmenims, turintiems teisę šiuos vandens telkinius naudoti (juos eksploatuoti, prižiūrėti ir saugoti);

7.5. kitiems asmenims ribotai naudotis jo naudojamo žemės sklypo dalimi kitais tikslais, atsižvelgiant į visuomenės poreikius;

7.6. privažiuoti prie atskirų miškų, iš visų pusių apsuptų žemės ūkio naudmenomis;

7.7. lankyti saugomus kraštovaizdžio kompleksus bei objektus, taip pat rekreacines teritorijas bei objektus.

Servitutų rūšys pagal Taminską:
1) 1) žemės servitutai;
2) statinių servitutai;
3) servitutai, suteikiantys teisę tiesti požemines, antžemines komunikacijas, jas prižiūrėti.
Projekte: 1. (projekto 4.114 straipsnis). Kelio servitutas: Kelio servitutu gali būti nustatoma teisė naudotis pėsčiųjų taku, antžeminėms transporto priemonėms skirtu keliu bei galvijams varyti skirtu taku.

2. (pr.4.115 straipsnis). Kelio servitutas, suteikiantis teisę naudotis pėsčiųjų taku: 1. Kai kelio servitutu suteikiama teisė naudotis pėsčiųjų taku, papildomai nenustatant galimybės pasinaudoti juo kitais tikslais bei nenustatant naudojimosi juo apribojimų, tai laikoma, kad tokiu pėsčiųjų taku gali eiti pėstieji bei važiuoti dviračiai, neturintys variklių bei gali būti vedami už pasaito galvijai.

2. Jeigu nustatant kelio servitutą, suteikiantį teisę naudotis pėsčiųjų taku, nenustatomas pėsčiųjų tako plotis ir jo neįmanoma nustatyti pagal anksčiau buvusį taką, kai toks buvo, laikoma, kad galima naudotis vieno metro pločio taku.

3. (pr.4.116 straipsnis). Kelio servitutas, suteikiantis teisę važiuoti transporto priemonėmis: 1. Kai kelio servitutu suteikiama teisė važiuoti transporto priemonėmis, papildomai nenustatant galimybės pasinaudoti juo kitais tikslais bei nenustatant naudojimosi juo apribojimų, laikoma, kad tokiu keliu galima važiuoti įvairiomis transporto priemonėmis bei naudotis kaip pėsčiųjų taku.
2. Jeigu nustatant kelio servitutą, suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis, nenustatomas kelio plotis ir jo neįmanoma nustatyti pagal anksčiau buvusį kelią, kai toks buvo, laikoma, kad galima naudotis keturių metrų pločio keliu. Tais atvejais, kai tikėtina, jog toks kelias gali būti naudojamas važiuoti specialiomis plačius gabaritus turinčiomis mašinomis, žemės sklypo, kuriam nustatytas kelio servitutas, suteikiantis teisę važiuoti transporto priemonėmis, savininkas neturi teisės sodinti krūmų ir medžių arčiau kaip trys metrai nuo kelio kraštų.

4.(pr. 4.117 straipsnis.) Kelio servitutas, suteikiantis teisę varyti galvijus:1. Kai kelio servitutu suteikiama teisė varyti galvijus, papildomai nenustatant galimybės pasinaudoti juo kitais tikslais bei nenustatant naudojimosi juo apribojimų, laikoma, kad tokiu keliu (taku) galima tik varyti galvijus bei servituto turėtojui naudotis juo kaip pėsčiųjų taku.

2. Kelio servitutu suteikiama teisė varyti galvijus, nesuteikia teisės ganyti galvijus šalikelėse ar ant tako bei šalia jo.

3. Jeigu nustatant kelio servitutą, suteikiantį teisę varyti galvijus, nenustatomas kelio (tako) plotis ir jo neįmanoma nustatyti pagal anksčiau buvusį kelią (taką), kai toks buvo, laikoma, kad galima naudotis keturių metrų pločio keliu (taku).

5. (pr. 4.118 straipsnis.) Kelio (tako) vietos ir krypties nustatymas: Kai kelio servitutu suteikiama teisė naudotis pėsčiųjų taku, antžeminėms transporto priemonėms skirtu keliu ar galvijams varyti skirtu taku, nenustatant kelio (tako) vietos ir krypties, laikoma, kad suteikiama teisė naudotis esamu keliu (taku), o kai tokio nėra – anksčiau buvusiu keliu (taku), o kai tokio nebuvo arba negalima nustatyti jo vietos ir krypties, kelio (tako) vietą ir kryptį turi teisę parinkti daikto savininkas, esant galimybei, laikydamasis nuostatos, kad parenkamoji vieta kiek įmanoma labiau atitiktų keliui (takui) keliamus reikalavimus.

6. (pr.4.119 straipsnis.) Pastatų, įrenginių servitutas: Gali būti nustatomas pastatų, įrenginių servitutas, suteikiantis teisę atremti viešpataujantįjį pastatą, įrenginį į tarnaujantįjį daiktą arba pritvirtinti prie jo, įtvirtinti į tarnaujančiojo pastato (įrenginio) sieną (konstrukciją) kablius ir kitokius pritvirtinimui skirtus dalykus bei naudotis jais, statyti pastatų ar montuoti įrenginių dalis, pakibusias virš tarnaujančiojo sklypo, uždrausti tarnaujančiojo sklypo savininkui statyti pastatus, įrenginius, kurie užstotų šviesą ar esamą vietovaizdį, taip pat atlikti kitus įstatymų neuždraustus veiksmus ar reikalauti iš tarnaujančiojo daikto savininko, kad jis susilaikytų nuo konkrečių veiksmų atlikimo.

7. (pr.4.120 straipsnis.) Kiti servitutai: Gali būti nustatomi servitutai, suteikiantys teisę tiesti požemines ir antžemines komunikacijas, aptarnauti jas bei jomis naudotis, o taip pat – kiti servitutai.

25.4.Servitutų nustatymo tvarka

Pagal LR Vyriausybės nutarimą 1995 m. rugsėjo 27 d. Nr. 1278 “Dėl žemės servitutų nustatymo, įregistravimo ir panaikinimo tvarkos patvirtinimo”:

1. Registruojant žemės sklypus Valstybinio žemės kadastro duomenų registre, žemės servitutai įrašomi į žemės sklypų naudojimo sąlygas ir įregistruojami Valstybinį žemės kadastrą tvarkančiose įstaigose.

2. žemės servitutų įregistravimo pagrindas yra:

2.1. įstatymai;

2.2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimai;

2.3. apskrities valdytojo sprendimai;

2.4. žemės savininkų ir fizinių bei juridinių asmenų rašytinės sutartys, kuriose šalių tarpusavio susitarimu nustatyti žemės servitutai. Sutartys, kuriose nustatyta privačios žemės savininko prievolė leisti naudotis jam nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalimi kitiems asmenims, tvirtinamos notariškai.

3. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nustato žemės servitutus valstybinėje žemėje, suteiktoje (suteikiamoje) naudotis Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu, taip pat privačioje žemėje, jeigu to reikia visuomenės poreikiams tenkinti, – didesniuose kaip 10 ha privačios žemės plotuose kaimo vietovėje ir 1 ha – miestuose.

4. Apskrities valdytojo sprendimu žemės servitutai nustatomi:

4.1. valstybinėje žemėje, išnuomotoje fiziniams ir juridiniams asmenims, arba suteiktoje naudotis;

4.2. privačioje žemėje, jeigu to reikia visuomenės poreikiams tenkinti, – mažesniuose kaip 10 ha privačios žemės plotuose kaimo vietovėje ir 1 ha – miestuose.

5. Lietuvos Respublikos Vyriausybė sprendimus dėl žemės servitutų priima žemės ūkio ministerijos teikimu, atsižvelgdama į apskričių valdytojų pasiūlymus.

Pasiūlymai dėl žemės servitutų nustatymo rengiami vadovaujantis nustatytąja tvarka parengtais detaliojo planavimo dokumentais: žemės sklypų arba jų grupių urbanizuotuose teritorijose, inžinerinės infrastruktūros juostinių sklypų,miestų, miestelių bei rekreacinių teritorijų detaliaisiais planais ir neurbanizmuotose teritorijose – žemėtvarkos ir miškotvarkos projektais, taip pat elektros tinklų ir ryšių linijų apsaugos taisyklėmis.

Apskričių valdytojų pasiūlymai Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl žemės servitutų nustatymo priimami 6 punkte nurodyta tvarka ir pateikiami žemės ūkio ministerijai.

Jeigu žemės servitutai nustatomi miškų urėdijoms priskirtoje žemėje, apskričių valdytojų pasiūlymai turi būti suderinti su Miškų ūkio ministerija. Jeigu žemės servitutai nustatomi valstybinių parkų teritorijose, padidinto pavojingumo zonose (pageležinkelės juostose, aerodromuose, magistralinių dujotiekių ir naftotiekių zonose, elektros tiekimo linijų apsaugos zonose), apskričių valdytojų pasiūlymai turi būti suderinti su ministerijomis, kurių reguliavimo sričiai priklauso nurodytosios teritorijos. Jeigu žemės servitutai nustatomi užstatytose teritorijose, esančiose miestuose ir kaimo vietovėse, ir neužstatytoje kitos paskirties žemėje, apskričių valdytojų pasiūlymai (tekstinė ir grafinė dalis) turi būti suderinti su savivaldybių architektais.

6. Apskričių valdytojų sprendimai dėl žemės servitutų nustatymo priimami šia tvarka:

6.1. apskričių valdytojų administracijos žemės ūkio departamento miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos bei rajonų žemės ūkio valdybų žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos (toliau vadinama – apskričių valdytojų administracijos žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos) išnagrinėja žemės reformos žemėtvarkos projektus bei kitus toje vietovėje galiojančius teritorinio planavimo dokumentus, parengia pasiūlymus dėl suprojektuotų žemės servitutų ir pateikia juos apskričių
valdytojams. žemės servitutų planui rengti naudojamas žemės kadastro žemėlapis, jame pažymimos žemės sklypo dalys, kuriose nustatomi servitutai;

6.2. projektuojant žemės servitutus ir rengiant žemės ūkio ministerijai pasiūlymus dėl jų nustatymo, su privačios žemės sklypų savininkais turi būti suderintos žemės servitutų nustatymo sąlygos. Jeigu derinimo metu šie asmenys raštu pareikalauja atlyginti nuostolius dėl žemės servitutų nustatymo, apskrities valdytojas sudaro komisiją, kuri nustato nuostolių dydį;

6.3. apie sprendimų dėl žemės servitutų nustatymo priėmimo vietą ir laiką apskrities valdytojo administracijos žemėtvarkos ir geodezijos tarnyba žemės savininkams ir valstybinės žemės naudotojams praneša prieš 10 dienų registruotu laišku. Jeigu kviesti asmenys neatvyksta be svarbių priežasčių, apskrities valdytojas sprendimą dėl žemės servitutų nustatymo priima jiems nedalyvaujant;

6.4. apskrities valdytojas, apsvarstęs apskrities valdytojo administracijos žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos pasiūlymus ir privačios žemės savininkų bei valstybinės žemės naudotojų pageidavimus, priima sprendimą dėl žemės servitutų nustatymo, o jeigu servitutus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė – teikia žemės ūkio ministerijai pasiūlymus dėl žemės servitutų nustatymo.

7. Sprendime dėl žemės servitutų nustatymo valstybinės žemės naudotojas arba (jeigu to reikia visuomenės poreikiams tenkinti) privačios žemės savininkas gali būti įpareigojamas, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 11 straipsnio reikalavimų, leisti. (servitutų rūšys aprašytos aukščiau pagal LR Vyriausybės nutarimą 1995 m. rugsėjo 27 d. Nr. 1278 “Dėl žemės servitutų nustatymo, įregistravimo ir panaikinimo tvarkos patvirtinimo”, nuo 7 iki 7.7):
9. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar apskrities valdytojo sprendimuose dėl žemės servitutų nustatymo ar rašytinėse sutartyse dėl žemės servitutų nurodoma žemės sklypo dalis, kurioje nustatomas servitutas, jo vieta ir ribos, kelių (takų), kuriais bus naudojamasi servituto teise, pločiai, naudojimosi servitutais teisės, sąlygos ir laikas, nuostolių dėl žemės servitutų atlyginimo sąlygos (nurodant, kad suteikiama teisė naudotis žemės sklypo dalimi neatlygintinai, arba konkrečius nuostolių ar žalos atlyginimo būdus). Prie rašytinės sutarties dėl žemės servitutų turi būti pridedamas 5 punkte nurodyta tvarka parengtas ir apskrities valdytojo administracijos žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos patvirtintas žemės sklypo, kuriame nustatomi žemės servitutai, planas.

10. žemės servitutai ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo jų nustatymo Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar apskrities valdytojo sprendimu (arba ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo rašytinės sutarties dėl žemės servitutų sudarymo) registruojami Valstybinio žemės kadastro duomenų registre nurodant: žemės sklypą, kuriame nustatyta (suteikta) teisė naudotis servitutu, šio žemės sklypo savininką ar valstybinės žemės naudotoją, žemės servituto vietą, rūšį, galiojimo laiką ir sąlygas, asmenis bei žemės sklypus, kuriems suteikta žemės servituto teisė. žemės servituto objektai pažymimi žemės kadastro žemėlapyje. Tais atvejais, kai žemės servitutas suteiktas gretimam žemės sklypui, tai įrašoma prie Valstybinio žemės kadastro duomenų registre įregistruoto šio sklypo duomenų.

LR žemės įstatymo 11 str. nurodomi aukščiau minėto nutarimo 2 punkto žemės servitutų įregistravimo 3 pagrindai ir plačiau nedetalizuojami. Ir iš viso, žemės įst. servitutams skirtas tik 11 straipsnis, kuriam – 1) 3 servitutų nustatymo pagrindai, 2) paminėta, kaip atlyginama už nuostolius, patirtus dėl nustatytų servitutų 3) servitutų panaikinimo tvarka – ir viskas.

Kitokie servituto nustatymo pagrindai ir tvarka:
Projekte: Antrasis skirsnis. Servituto nustatymas: (taip pat dėstė ir Taminskas)

4.121 straipsnis. Servituto nustatymo pagrindai ir momentas

1. Servitutas gali būti nustatomas įstatymais, sandoriais bei teismo sprendimu, o įstatymo nustatytais atvejais – administraciniu aktu.

2. Iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą, išskyrus atvejus, kai servitutas nustatomas įstatymais ar teismo sprendimu.
3. Nustatant servitutus, visais atvejais turi būti ir viešpataujančiuoju dėl servitutų nustatymo tampančio daikto savininko valia, išskyrus atvejus, kai servitutas nustatomas įstatymais ar teismo sprendimu.

4.122 straipsnis. Servituto nustatymas sandoriais

Sandoriais nustatyti servitutus turi teisę tik pats tarnaujančiuoju tampančio daikto savininkas.

4.123 straipsnis. Servituto nustatymas teismo sprendimu

1. Teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesutaria, o nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį.

2. Dėl servituto nustatymo teismo sprendimu gali kreiptis daikto savininkas ar valdytojas.

4.124 straipsnis. Servituto nustatymo apribojimai

1. Nustatyti tarnaujančiajam daiktui naują servitutą leidžiama, jeigu tuo nebus pažeidžiamas pirmiau nustatytasis servitutas.

2. įkeistam (ipotekuotam) nekilnojamajam daiktui nustatyti servitutą leidžiama tik esant visų kreditorių sutikimui arba teismo sprendimui.

4.125 straipsnis. Daiktai, kuriems gali būti nustatomas servitutas

1. Servitutas gali būti nustatomas nekilnojamajam daiktui, kuris savo pastoviomis savybėmis neterminuotam laikui gali užtikrinti viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą.

2. Servituto nustatymu viešpataujančiuoju ir tarnaujančiuoju tampantys daiktai ne būtinai privalo turėti bendrą ribą. Svarbiausia, kad dėl nustatyto servituto tarnaujančiuoju tampantis daiktas savo pastoviomis savybėmis teiktų viešpataujančiuoju tampančiam daiktui servituto nustatymu siekiamą nuolatinę naudą.

3. Jeigu nustatant servitutą nebuvo konkrečiai nurodyta daikto dalis, kuriai nustatomas servitutas, laikoma, kad servitutas nustatytas visam daiktui. Bet jeigu servituto suteikiamomis tarnaujančiojo daikto naudojimo teisėmis galima vienodai gerai pasinaudoti tiek visu daiktu, tiek ir jo dalimi, tuo užtikrinant tinkamą viešpataujančiojo daikto naudojimą, tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę nustatyti daikto dalį, kurioje gali būti naudojamasi servituto nustatytomis teisėmis.

25.5.Servitutų pasibaigimas
Pagal LR Vyriausybės nutarimą 1995 m. rugsėjo 27 d. Nr. 1278 “Dėl žemės servitutų nustatymo, įregistravimo ir panaikinimo tvarkos patvirtinimo”:

13punktas:. Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba apskrities valdytojo sprendimais nustatyti žemės servitutai gali būti panaikinti šiuos sprendimus priėmusios institucijos sprendimu, jeigu:

13.1. to prašo žemės servituto teise besinaudojantys asmenys;

13.2. pagal nustatytąja tvarka patvirtintus teritorinio planavimo dokumentus žemės servitutas pasidaro nereikalingas arba jį reikia patikslinti;

13.3. dėl pasikeitusių aplinkybių išnyksta visuomenės reikmės, į kurias atsižvelgiant buvo nustatytas žemės servitutas.

14. Lietuvos Respublikos Vyriausybė sprendimus dėl jos nustatytų žemės servitutų panaikinimo priima žemės ūkio ministerijos teikimu. Apskričių valdytojai sprendimus dėl nustatytųjų žemės servitutų panaikinimo priima apsvarstę naujus arba patikslintus teritorinio planavimo dokumentus ir išnagrinėję apskričių valdytojų administracijos žemėtvarkos ir geodezijos tarnybų, taip pat suinteresuotų asmenų (privačios žemės savininkų, valstybinės žemės naudotojų) ir kitų asmenų pateiktus prašymus.

žemės servitutai, nustatyti privačios žemės savininkų ir fizinių bei juridinių asmenų tarpusavio susitarimu, gali būti panaikinti Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 11 straipsnyje nustatyta tvarka.
15. Sprendimas arba rašytinė sutartis dėl žemės servitutų panaikinimo registruojami apskrities valdytojo administracijos žemėtvarkos ir geodezijos tarnyboje ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo jo priėmimo, išregistruojant žemės servitutus arba kitaip patikslinant Valstybinio žemės kadastro duomenis.

16. Apskričių valdytojų administracijos žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos, padariusios įrašus Valstybinio žemės kadastro duomenų registre apie žemės servitutus, apie tai raštu praneša žemės savininkams ar valstybinės žemės naudotojams, kurių žemėje yra nustatyti žemės servitutai, taip pat asmenims, kurie turi teisę į žemės servitutus kitų žemės savininkų ar valstybinės žemės naudotojų žemėje.

LR žemės įstatymo 11 str. numatyta:

žemės servitutai panaikinami šia tvarka:

1.nustatyti įstatymų – įstatymų;
2. nustatyti LR Vyriausybės arba apskrities viršininko sprendimais – šių institucijų sprendimais;
3. nustatyti žemės savininkų ir fizinių bei juridinių asmenų tarpusavio susitarimu – šalių susitarimu arba teismo sprendimu.
Projekte: Trečiasis skirsnis. Servituto pasibaigimas

4.127 straipsnis. Servituto pasibaigimo pagrindai ir momentas

1. Servitutas pasibaigia:

1) atsisakius jo;

2) tam pačiam asmeniui tapus ir viešpataujančiojo, ir tarnaujančiojo daikto savininku;

3) žuvus viešpataujančiajam ar tarnaujančiajam daiktui;

4) pablogėjus tarnaujančiajam daiktui;

5) išnykus servituto būtinumui;

6) suėjus senaties terminui.

2. Servitutas gali pasibaigti tik šio straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais. (per paskaitą dėstytojas sakė, kad 1 dalies sąrašas baigtinis)

3. Servituto pasibaigimo momentu laikomas jo išregistravimo momentas, išskyrus šio straipsnio 1 dalies p.2 ir 3 numatytus atvejus.

4.128 straipsnis. Atsisakymas servituto

1. Viešpataujančiojo daikto savininkas gali atsisakyti turimo servituto tik tarnaujančiojo daikto savininko naudai.

2. Kai servitutas suteikia keletą to paties daikto naudojimo teisių, galima atsisakyti ir tik nuo kai kurių iš jų.

3. Kai viešpataujantysis daiktas priklauso keliems asmenims, atsisakymas nuo servituto galioja tik tuo atveju, jeigu yra bendras visų jų sutikimas.

4. Turimo servituto atsisakymas turi būti įformintas rašytine sutartimi.

4.129 straipsnis. Servituto pasibaigimas tam pačiam asmeniui tapus viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daikto savininku

1. Servitutas pasibaigia tik tada, kai tas pats asmuo tampa viso viešpataujančiojo ir viso tarnaujančiojo daikto savininku.

2. Jeigu tas pats asmuo tampa tik dalies viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daikto savininku, tai likusiajai daliai servitutas lieka galioti.

3. Kai tarnaujantysis daiktas priklauso keliems asmenims, servitutas pasibaigia tik tada, kai visi tarnaujančiojo daikto savininkai nuosavybės teisėmis įgijo viešpataujantįjį daiktą.

4.130 straipsnis. Servituto pasibaigimas žuvus viešpataujančiajam ar tarnaujančiajam daiktui

Viešpataujančiajam ar tarnaujančiajam daiktui žuvus, servitutas pasibaigia.

4.131 Servituto pasibaigimas pablogėjus tarnaujančiajam daiktui

1. Tarnaujančiajam daiktui pablogėjus tiek, kad jis nebegali atlikti tarnaujančiojo daikto funkcijų, pasibaigia ir servitutas.

2. Tarnaujančiojo daikto pablogėjimu pasibaigęs servitutas atnaujinamas, jeigu daiktas atgauna savybes, dėl kurių jis vėl gali atlikti tarnaujančiojo daikto funkcijas. Šiuo atveju neturi reikšmės netgi tai, kad per laiką, kurį pablogėjęs daiktas negalėjo atlikti tarnaujančiojo daikto funkcijų, servitutas būtų pasibaigęs dėl senaties.

3. Sprendimą dėl servituto pasibaigimo bei atnaujinimo priima tarnaujančiojo daikto savininkas ir viešpataujančiojo daikto savininkas tarpusavio susitarimu, o esant ginčui, – teismas.

4.132 straipsnis. Servituto pasibaigimas išnykus servituto būtinumui

1. Kai aplinkybės pasikeičia taip, kad viešpataujantysis daiktas gali būti tinkamai naudojamas nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu, neribojant tarnaujančiojo daikto savininko teisių naudotis tuo daiktu, servitutas pasibaigia tarnaujančiojo daikto savininko ir viešpataujančiojo daikto savininko susitarimu.

2. Jeigu tarnaujančiojo daikto savininkas ir viešpataujančiojo daikto savininkas nesusitaria, sprendimą dėl servituto pasibaigimo priima teismas.

4.133 straipsnis. Servituto pasibaigimas suėjus senaties terminui

1. Servitutas pasibaigia suėjus senaties terminui, jeigu turintis teisę juo naudotis asmuo savanoriškai dešimt metų pats ar per kitus asmenis nesinaudojo servitutu suteikiamomis teisėmis.

2. Laikas, kurį nebuvo naudojamasi servitutu suteikiamomis teisėmis dėl nenugalimos jėgos ar dėl tarnaujančiojo daikto savininko ar valdytojo trukdymo, į senaties terminą neįskaitomas.

3. Jeigu servituto turėtojas servitutu suteikiamas teises dešimt metų įgyvendino tik dalyje tarnaujančiojo daikto, tai likusiosios tarnaujančiojo daikto dalies atžvilgiu servitutas pasibaigia.

4. Servitutas negali pasibaigti dėl senaties, jeigu buvo naudojamasi nors dalimi servituto turinį sudarančių teisių.

5. Suėjus senaties terminui negali pasibaigti kelio servitutas, suteikiantis teisę naudotis taku ar keliu, vedančiu į kapines.

4.134 straipsnis. Pastatų, įrenginių servitutų pasibaigimas dėl senaties

Pastatų, įrenginių servitutas dėl senaties pasibaigia tik tada, kai viešpataujančiojo daikto savininkas dešimt metų pats ar per kitus asmenis nesinaudojo servitutu suteikiamomis teisėmis ir tarnaujančiojo daikto atžvilgiu padarė ką nors tokio, kas nesuderinama su naudojimusi servituto suteikiamomis teisėmis.

25.6. Teisės į servitutą gynimas
Pagal LR Vyriausybės nutarimą 1995 m. rugsėjo 27 d. Nr. 1278 “Dėl žemės servitutų nustatymo, įregistravimo ir panaikinimo tvarkos patvirtinimo”:

8 punktas: žemės savininkų ir kitų naudotojų prašymu už nuostolius dėl nustatytų servitutų (išskyrus privačios žemės savininkų nuostolius dėl servitutų, nustatytų pagal 2.4 punktą, kuris: žemės savininkų ir fizinių bei juridinių asmenų rašytinės sutartys, kuriose šalių tarpusavio susitarimu nustatyti žemės servitutai”) atlyginama Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka suinteresuotų asmenų ar valstybės lėšomis. Privačios žemės savininkų prašymu už nuostolius dėl žemės savininkų ir fizinių bei juridinių asmenų tarpusavio susitarimu nustatytų servitutų šiems savininkams atlyginama šalių susitarimu suinteresuotų asmenų lėšomis.
LR .žemės įstatymo 11 str. tas pat

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 8 d. nutarimas Nr. 1545 “Nuostolių, atsiradusių dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar apskrities valdytojo sprendimu nustatytų žemės servitutų, atlyginimo tvarka”:

1. Nuostoliai, padaromi privačios žemės savininkams ir valstybinės žemės valdytojams, nuomininkams ar kitiems naudotojams dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar apskrities valdytojo sprendimu nustatytų žemės servitutų, apskaičiuojami taip:

1.1. kai bus sunaikinami vaismedžiai, vaiskrūmiai ar sodai, nuostoliai įvertinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 135 “Dėl vaismedžių ir vaiskrūmių, kurių vertė atlyginama dėl žemės sklypų paėmimo visuomenės reikmėms, įkainojimo normatyvų” (žin., 1991, Nr. 14-379; 1994, Nr. 30-552);

1.2. kai žemės ūkio paskirties žemės nebus galima panaudoti pagal tikslinę jos paskirtį, nuostoliai apskaičiuojami dauginant metinį normatyvinį pelną (apskaičiuotą pagal Agrarinės ekonomikos instituto parengtą metodiką) iš terminuoto servituto naudojimo metų skaičiaus (tačiau ne daugiau kaip 15), o jeigu žemės servitutai nustatyti neterminuotam laikui, dauginama iš 15;
1.3. kai bus sunaikinami pasėliai arba prarandamos įdėtos (arimui, tręšimui, sėjai, pasėlių priežiūrai) lėšos, nuostoliai nustatomi suinteresuotų asmenų tarpusavio susitarimu arba, jiems nesutarus, šiuos nuostolius nustato apskrities valdytojo administracijos žemės ūkio departamento žemės ūkio valdyba pagal vidutinius tos vietovės žemės ūkio darbų įkainius ir medžiagų, sėklos bei trąšų kainas;

1.4. kai reikės kirsti mišką, miškų ūkio nuostoliai apskaičiuojami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 776 “Dėl Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir keitimo tvarkos patvirtinimo” (žin., 1994, Nr. 66-1276) patvirtintos Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir keitimo tvarkos 10.2 ir 10.3 punktais;

1.5. kai privatinės nuosavybės objektais naudosis ir šių objektų savininkai, nuostoliai nustatomi proporcingai naudojimosi šiais objektais apimčiai (trukmei) pagal susitarimą tarp žemės savininko ir servitutu suinteresuotų asmenų, o jeigu šie asmenys neįvardyti, – tarp žemės savininko ir apskrities valdytojo.

2. Privačios žemės savininkams ir valstybinės žemės valdytojams, nuomininkams ar kitiems naudotojams nuostolius, atsiradusius dėl žemės servitutų nustatymo, atlygina servitutu suinteresuoti asmenys. įstaigoms ir organizacijoms, išlaikomoms iš Lietuvos valstybės biudžeto ar savivaldybių biudžetų, lėšos, kurių reikia nuostoliams atlyginti, gali būti skiriamos iš atitinkamo biudžeto, o kai nuostolius pagal susitarimą su privačios žemės savininku turi atlyginti apskrities valdytojas, naudojamos žemės reformos fondo lėšos.

3. Valstybiniuose miškuose miškų ūkio nuostoliai, nurodyti šios tvarkos 1.4 punkte, atlyginami sumokant nustatytą pinigų sumą į Miškų ūkio ministerijos miško fondą.

Projekte: 4.135 straipsnis. Servituto naudotojo teisė reikalauti nuostolių atlyginimo

Jeigu tarnaujančiojo daikto savininkas ar valdytojas trukdo servituto naudotojui įgyvendinti servitutu suteikiamas teises, tai servituto turėtojas turi teisę reikalauti dėl trukdymo atsiradusių nuostolių atlyginimo.

4.136 straipsnis. Tarnaujančiojo daikto savininko teisių gynimas

1. Jeigu servituto turėtojas netinkamai realizuoja servitutu suteiktas tarnaujančiojo daikto naudojimo teises, tuo pažeisdamas tarnaujančiojo daikto savininko teises, tai tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę reikalauti pašalinti bet kokius pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu.

2. Pasibaigus servitutui, servituto turėtojas, pareikalavus tarnaujančiojo daikto savininkui, turi atstatyti to daikto būklę į padėtį, buvusią iki servituto nustatymo. Iš servituto turėtojo negali būti reikalaujama pašalinti tokius daikto pasikeitimus, kurie atsirado nepriklausomai nuo servituto buvimo.

4.137 straipsnis. Atsakomybė pagal turtines prievoles, kylančias iš servituto

1. Jeigu viešpataujantysis ar tarnaujantysis daiktas nuosavybės teise priklauso keliems savininkams, jie yra solidariai atsakingi pagal turtines prievoles, kylančias iš servituto.

2. Jeigu viešpataujantysis ar tarnaujantysis daiktas perleidžiamas kitam asmeniui, pagal turtines prievoles, atsiradusias iš servituto iki daikto perleidimo momento, solidariai atsako daikto perleidėjas ir įgijėjas.

26 Tema
UZUFRUKTAS

Paskaitose šia tema buvo skaitomas projektas, vadovėly – cituojamas projektas. Be CK 154str. ir projekto apie uzufruktą daugiau nieko nerasta.

26.1. Uzufrukto sąvoka

Vadovėlis: Justiniano Corpus Civilis uzufruktas apibūdintas kaip teisė vartoti ir naudoti svetimą daiktą nekeičiant jo teisinės esmės. Toliau cituojamas projektas.
LR Civilinio kodekso 154 str.: Daikto duodami vaisiai, pajamos, gyvulių prieauglis priklauso jo savininkui, jeigu įstatymas arba savininko sutartis su kitu asmeniu nenustato ko kita. Turto ūkinio naudojimo rezultatai – produkcija ir pajamos – priklauso turto savininkui, jeigu įstatymai ar savininko sutartis su kitu asmeniu nenustato ko kita. Toks terminas, kaip “uzufruktas” CK neminimas.

PROJEKTAS: Pirmasis skirsnis. Bendrieji nuostatai

4.138 straipsnis. Uzufrukto sąvoka

1. Uzufruktas – tai asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę, nustatyta uzufruktoriaus teisė naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas.

2. Uzufruktas gali būti nustatytas vieno ar kelių asmenų (bendrai ar nustatant kiekvieno dalį) naudai.

4.139 straipsnis. Uzufrukto objektas

1. Uzufrukto objektu gali būti kiekvienas nesuvartojamasis tiek kilnojamasis, tiek ir nekilnojamasis daiktas, esantis nuosavybės teisės objektu.

2. įgydamas uzufruktą į pagrindinį daiktą, uzufruktorius įgyja uzufruktą ir į antraeilius daiktus, jeigu sutartimi ar įstatymais nenustatyta kitaip.

3. Uzufrukto objektas perduodamas uzufruktoriui pagal aprašą.

4. Pasikeitus daikto, į kurį nustatytas uzufruktas savininkui, uzufruktas išlieka.

4.140 straipsnis. Uzufrukto turinys

1. Uzufruktorius turi teisę valdyti daiktą bei jį naudoti taip, kaip nustatyta, o jeigu nenustatyta, – kaip tą darytų rūpestingas savininkas atsižvelgiant į daikto paskirtį.

2. Uzufrukto objekto naudojimo procese gaunami vaisiai, produkcija ir pajamos priklauso uzufruktoriui, jeigu sutartimi ar įstatymais nenustatyta kitaip.

3. Uzufrukto turinys nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju nustatant uzufruktą. Nustatantis uzufruktą subjektas gali uzufrukto turinį sudarančias teises nustatyti tokias, kurios neprieštarauja daikto naudojimui pagal paskirtį.

4. Jeigu uzufruktas nustatytas į bendrosios nuosavybės teisės objektu esantį daiktą, tai uzufruktorius turi tas daikto valdymo ir naudojimo teises, kurios priklausytų jam kaip bendrasavininkiui.

5.Uzufruktorius turi teisę reikalauti įvykdyti uzufrukto objekto atžvilgiu prievoles ir priimti mokėjimus.

6. Uzufruktorius neturi teisės perduoti uzufruktą kitam asmeniui, bet jis gali perduoti kitam asmeniui teisę įgyvendinti uzufruktą. Tokiu atveju abu subjektai atsako pagal prievoles solidariai. Laikas, kuriam perduodama kitam asmeniui teisė įgyvendinti uzufruktą, negali būti ilgesnis už laiką, kuriam nustatytas uzufruktas.

7. Uzufruktorius neturi teisės perdirbti uzufrukto objektą arba kitokiu būdu iš esmės jį pakeisti be uzufrukto objekto savininko leidimo ar, įstatymo nustatytais atvejais, – teismo sprendimo.

8. Uzufruktorius neturi teisės į uzufrukto objekte rasto lobio dalį, pagal įstatymą priklausančią daikto savininkui.

4.141 straipsnis. Uzufruktoriaus pareigos

1. Uzufruktorius privalo išlaikyti ir remontuoti uzufrukto objektą, kiek tai būtina jo normalios būsenos užtikrinimui.

2. Proporcingai turimoms uzufrukto objekto naudojimo teisėms bei gaunamoms iš jo pajamoms, uzufruktorius privalo mokėti nustatytus mokesčius bei kitus su uzufrukto objektu susijusius mokėjimus, jeigu sutartimi ar įstatymais nenustatyta kitaip.

3. Jeigu uzufrukto objektas sugadinamas arba pažeidžiamas, arba paaiškėja būtinumas atlikti neeilinius jo gerinimo ir remonto darbus, apsaugoti jį nuo nenumatytų pavojų, arba tretieji asmenys pareiškia apie savo teises į uzufrukto objektą, uzufruktorius privalo tuojau pat pranešti apie tai savininkui.

4. Uzufruktorius sutartyje, testamente ar įstatyme numatytais atvejais privalo apdrausti uzufrukto objektą. Jeigu uzufruktorius neapdraudžia uzufrukto objekto, tą gali padaryti uzufrukto objekto savininkas uzufruktoriaus sąskaita.

5. Kasmet uzufruktorius savo sąskaita turi pateikti uzufrukto objekto savininkui ataskaitą, jeigu uzufrukto sąlygose nenumatyta kas kita.

4.142 straipsnis. Uzufrukto įgyvendinimas į žemę

1. Uzufruktorius neturi teisės kirsti žemėje, kuri yra uzufrukto objektas, augančių medžių, išskyrus išvartas ir sausuolius. Sunaikintus medžius uzufruktorius privalo atsodinti, jeigu uzufrukto sąlygose nenumatyta kas kita.

2. Uzufruktorius negali išgauti iš žemės naudingų iškasenų, išskyrus atvejus, kai žemės naudojimo paskirtis yra naudingų iškasenų gavyba.

4.143 straipsnis. Uzufruktoriaus atsakomybė

1. Uzufruktorius atsako už uzufrukto objekto pablogėjimą, kuris atsirado netinkamai įgyvendinant uzufruktą.

2. Jeigu uzufruktorius nevykdo iš uzufrukto atsirandančių esminių pareigų, uzufrukto objekto savininko prašymu teismas gali skirti turto, esančio uzufrukto objektu, administratorių.

26.2. Uzufrukto ekonominė reikšmė

šia tema vadovėlyje 0, per paskaitą tik paminėjo temą, ir nieko nepasakė. Manau, kad tokio klausimo nebus.

26.3. Uzufrukto nustatymo pagrindai

Antrasis skirsnis. Uzufrukto nustatymas

4.144 straipsnis. Uzufrukto nustatymo pagrindai ir momentas

1. Uzufruktas gali būti nustatomas įstatymais, teismų sprendimais, kai tai numato įstatymai, bei sandoriais.

2. Iš uzufrukto kylančios teisės ir pareigos į daiktą, kuriam privaloma valstybinė registracija, subjektams atsiranda tik įregistravus uzufruktą, išskyrus atvejus, kai uzufruktas nustatomas įstatymu ar teismo sprendimu.

3. į kilnojamąjį daiktą, kuriam nėra nustatyta privaloma valstybinė registracija, uzufruktas atsiranda nuo daikto perdavimo momento, jeigu kitaip nenumato įstatymas, kai uzufruktas nustatomas įstatymu, jeigu kitaip nenumatyta sandoryje, kai uzufruktas nustatomas sandoriumi, ir jeigu kitaip neišplaukia iš teismo sprendimo, kai uzufruktas nustatomas teismo sprendimu.

4. Nustatant uzufruktą, turi būti uzufruktoriumi tampančio asmens valia, išskyrus atvejus, kai uzufruktas nustatomas įstatymu ar teismo sprendimu.

4.145 straipsnis. Uzufruktų nustatymas sandoriais

1. Nustatyti uzufruktą sandoriais turi teisę tik pats daikto savininkas.

2. Nustatant uzufruktą, visais atvejais turi būti ir uzufruktoriumi tampančio asmens valia.

4.146 straipsnis. Uzufruktų nustatymo apribojimai

Naujas uzufruktas gali būti nustatomas į s daiktus, į kuriuos jau yra nustatytas uzufruktas, jeigu naujai nustatomo uzufrukto turinį sudarančios daikto naudojimo teisės nesutampa su jau nustatyto uzufrukto turinį sudarančiomis daikto naudojimo teisėmis ir naujuoju uzufruktu nustatomų teisių įgyvendinimas nepažeis jau esamo uzufruktoriaus teisių.

26.4. Uzufrukto pasibaigimas
PROJEKTAS: Trečiasis skirsnis. Uzufrukto pasibaigimas

4.147 straipsnis. Uzufrukto pasibaigimo pagrindai ir momentas

1. Uzufruktas pasibaigia:

1) atsisakius jo;

2) mirus uzufruktoriui, likvidavus juridinį asmenį ar praėjus trisdešimčiai metų nuo jo nustatymo juridiniam asmeniui;

3) pasibaigus terminui ar įvykus naikinančiojoje sąlygoje numatytam juridiniam faktui;

4) uzufruktoriui tapus uzufrukto objekto savininku;

5) žuvus uzufrukto objektui;

6) pablogėjus uzufrukto objektui;

7) suėjus senaties terminui;

8) panaikinus uzufruktą teismo sprendimu.

2. Uzufruktas gali pasibaigti tik šio straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais.

3. Uzufrukto pasibaigimo momentu laikomas jo išregistravimo momentas, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktuose numatytus atvejus, bei tuos atvejus, kai uzufruktas neturėjo būti registruotas.

4. Kelių asmenų naudai nustatytas uzufruktas pasibaigia, pasibaigus paskutinio asmens teisei, jeigu nenustatyta kitaip.

5.Uzufrukto objekto savininko ir uzufruktoriaus susitarimu ar teismo sprendimu uzufruktas gali būti pakeistas į rentą, jeigu dėl svarbių priežasčių uzufruktorius negali vykdyti savo pareigų.

4.148 straipsnis. Atsisakymas uzufrukto

1. Uzufruktorius gali atsisakyti turimo uzufrukto tik uzufrukto objekto savininko naudai.

2. Kai uzufruktas suteikia keletą to paties daikto naudojimo teisių, galima atsisakyti nuo kai kurių iš jų.

3. Turimo uzufrukto atsisakymas turi būti įformintas raštu.

4.149 straipsnis. Uzufrukto pasibaigimas mirus uzufruktoriui, likvidavus juridinį asmenį ar praėjus trisdešimčiai metų nuo jo nustatymo juridiniam asmeniui

1. Uzufruktoriaus mirtimi uzufruktas pasibaigia nepriklausomai nuo to, ar jis buvo nustatytas apibrėžtam terminui, ar konkretaus asmens gyvenimo trukmei. Uzufruktui pasibaigus uzufruktoriaus mirtimi, jo teisių perėmėjai privalo grąžinti daiktą savininkui.

2. Juridinio asmens kaip uzufruktoriaus turėtas daiktas turi būti grąžintas savininkui priėmus sprendimą likviduoti juridinį asmenį arba praėjus trisdešimčiai metų nuo uzufrukto nustatymo juridiniam asmeniui.

4.150 straipsnis. Uzufrukto pasibaigimas pasibaigus terminui ar įvykus naikinančiojoje sąlygoje numatytam juridiniam faktui

1. Jeigu nustatant uzufruktą buvo numatytas jo pasibaigimo terminas ar uzufrukto pasibaigimas buvo susietas su naikinančiąja sąlyga, tai, pasibaigus nustatytam terminui ar įvykus naikinančiojoje sąlygoje numatytam juridiniam faktui, uzufruktas pasibaigia.

2. Jeigu uzufruktas buvo nustatytas laikotarpiui, kol trečiasis asmuo sulauks tam tikro amžiaus, o tas asmuo nesulaukęs nustatytojo amžiaus miršta, tai uzufruktas išlieka iki to laiko, kada mirusysis asmuo būtų sulaukęs nustatytojo amžiaus.

3. Jeigu uzufruktas buvo nustatytas laikotarpiui, kol atsiras su trečiuoju asmeniu susiję sąlygos, o trečiasis asmuo iki tų sąlygų atsiradimo mirė ir todėl numatytosios sąlygos atsirasti negalės, tai uzufruktorius išsaugo savo teises iki savo gyvenimo pabaigos.

4.151 straipsnis. Uzufrukto pasibaigimas uzufruktoriui tapus uzufrukto objekto savininku

1. Uzufruktas pasibaigia tik tada, kai uzufruktorius tampa viso uzufrukto objekto savininku.

2. Jeigu uzufruktorius tampa tik dalies uzufrukto objekto savininku, tai likusiajai daliai uzufruktas lieka galioti.

4.152 straipsnis. Uzufrukto pasibaigimas žuvus uzufrukto objektui

Uzufrukto objektui žuvus pasibaigia ir uzufruktas.

4.153 straipsnis. Uzufrukto pasibaigimas pablogėjus uzufrukto objektui

1. Uzufrukto objektui pablogėjus tiek, kad jis nebegali būti naudojamas pagal nustatyto uzufrukto paskirtį, uzufruktas pasibaigia.

2. Uzufrukto objekto pablogėjimu pasibaigęs uzufruktas atnaujinamas, jeigu uzufrukto objektas atgauna savybes, dėl kurių jis vėl gali atlikti tokio objekto funkcijas. šiuo atveju neturi reikšmės netgi tai, kad per laiką, kurį pablogėjęs uzufrukto objektas negalėjo būti naudojamas pagal nustatyto uzufrukto paskirtį, uzufruktas būtų pasibaigęs suėjus senaties terminui.

3. Sprendimą dėl uzufrukto pasibaigimo bei atnaujinimo priima uzufrukto objekto savininkas ir uzufruktorius tarpusavio susitarimu, o esant ginčui – teismas.

4.154 straipsnis. Uzufrukto pasibaigimas suėjus senaties terminui

1. Uzufruktas, kurio objektas yra nekilnojamasis daiktas, pasibaigia suėjus senaties terminui, jeigu uzufruktorius nepertraukiamai savanoriškai dešimt metų pats ar per kitus asmenis nesinaudojo uzufruktu suteikiamomis teisėmis.

2. Uzufruktas, kurio objektas yra kilnojamasis daiktas, pasibaigia dėl senaties, jeigu uzufruktorius savanoriškai trejus metus pats ar per kitus asmenis nesinaudojo uzufruktu suteikiamomis teisėmis.

3. Laikas, kurį nebuvo naudojamasi uzufruktu suteikiamomis teisėmis dėl nepaprasto įvykio (nenugalimos jėgos) ar dėl uzufrukto objekto savininko (valdytojo) trukdymo, į senaties terminą neįskaitomas.

4. Jeigu uzufruktorius uzufruktu suteikiamas teises penkiolika metų įgyvendino tik dalyje nekilnojamojo daikto, tai likusiosios daikto dalies atžvilgiu uzufruktas pasibaigia.

5. Uzufruktas negali pasibaigti dėl senaties, jeigu buvo naudojamasi nors dalimi uzufrukto turinį sudarančių teisių.

4.155 straipsnis. Uzufrukto objekto grąžinimas pasibaigus uzufruktui

1. Pasibaigus uzufruktui, uzufruktorius privalo grąžinti savininkui uzufrukto objektą tos būklės, kurios jį gavo, atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą, jeigu nustatant uzufruktą nebuvo aptarta kitaip.

2. Uzufruktorius turi teisę pasilikti daikto pagerinimus, kuriuos galima atskirti, jeigu tai nepadarys žalos uzufrukto objektui. Jeigu pagerinimų taip atskirti negalima, tai uzufruktorius turi teisę reikalauti atlyginti padarytas pagerinimui išlaidas, bet ne daugiau kaip daikto vertės padidėjimas, tik tuo atveju, jeigu pagerinimus jis padarė daikto savininko sutikimu.

26.5. Teisės į uzufruktą gynimas

PROJEKTAS: 4.156 straipsnis. Uzufrukto objekto savininko teisių gynimas

Jeigu uzufruktorius netinkamai įgyvendina uzufruktu suteiktas uzufrukto objekto naudojimo teises, tuo pažeisdamas daikto savininko teises, tai uzufrukto objekto savininkas turi teisę reikalauti pašalinti bet kokius pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu.

šia tema per paskaitą perskaitė tik vieną šitą sakinį.

27 tema.
IPOTEKA

27.1. Ipotekos sąvoka.

LR Ipotekos įstatyme ipoteka apibūdinama kaip esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą apsaugantis turto įkeitimas, kai įkeisto turto savininkui paliekama nuosavybės teisė. Jei suėjus nustatytam terminui skola ipotekos kreditoriui negrąžinama, jis turi teisė reikalauti, kad įkeistas turtas būtų parduotas iš varžytynių ir iš gautų pinigų atlyginta jam priklausanti suma. Susitarimas dėl įkeisto turto perleidimo ipotekos kreditoriaus nuosavybėn negalioja. dėst. Taminsko komentaras – Ipoteka – prievolės užtikrinimo būdas.

Hipoteka suprantama kaip:
1) 1) kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas;
2) 2) kaip daiktinė teisė.
Pagal antrą sampratą: savininkui paliekama ne tik nuosavybės teisė, bet ir pats daiktas ir negalima susitart dėl daikto perleidimo kreditoriaus naudai.
Hipoteka leidžia įkeistą daiktą parduoti, perleisti, bet įkeitimas seka paskui daiktą. Hipoteka – apsunkinimas daiktuyi. Hipoteka kaip daiktinė teisė pasireiškia kaip tų kreditorių reikalavimo teisė į tą turtą, kuris yra įkeistas. Šios teisės realizavimo galimybė tiesiogiai susijusi su skolinio įpareigojimo įvykdymu. Hipoteka, skirtingai nuo kitų prievolių, siejama ne su asmeniu, o su daiktu. Daikto savininkas gali pasikeisti, o išieškojimas į tą daiktą išliks.

27.2. Ipotekos reikšmė.

Hipotekos atsiradimas siejamas su privačios nuosavybės atsiradimu. Realiausia kredito suteikimo garantija, nes įkeičiamas nekilnojamasis turtas. Hipotekos reikšmė – kad savininkas galėtų gauti paskolą kokioms nors investicijoms, bet užstatydamas daiktą. Daiktą įkeisti hipoteka galima kelis kartus, jei jo vertė didelė, ir už tai gauti kelias paskolas. Todėl leidus daiktą perleisti kreditoriams (kai daiktas įkeistas kelis kartus), būtų pažeistos kitų kreditorių teisės. Pagal dabartinius įstatymus perleisti daiktą kreditoriui galima. Hipoteka įkeisti turtą gali tik to turto savininkas, bet turtas gali būti įkeičiamas svetimam skoliniam įsipareigojimui užtikrinti.

27.3. Ipotekos subjektai. Įstatyme nieko. dėst. Taminskas – subjektas – tas, kuriam galima įkeisti daiktą (kreditorius) (pagal tą sampratą, jei hipoteką laikome daiktine teise). Žiūrėti pagal bendrus pagrindus: kas gali turėti kitas daiktines teises, tas gali būti ir hipotekos subjektu.

27.4. Ipotekos objektai.
Įstatymas – ipotekos objektu laikomi atskiri registruojami, iš civilinė apyvartos neišimti daiktai, kurie gali būti parduodami viešose varžytinėse. Gali būti įkeičiamas nekilnojamas turtas, įregistruotas LR nekilnojamo turto registre. Kilnojamo turto ipoteka apima įkeitimo momentu turto registre įregistruotą turtą, jo sudėtines dalis ir priklausinius. Kilnojamo turto ipoteka neapima iš šio turto gaunamų pajamų. Negali būti įkeičiamas turtas, išimtas iš civilinės apyvartos, areštuotas turtas, taip pat turtas, į kurį pagal LR įstatymus negali būti nukreiptas išieškojimas. Įkeičiamas turtas, išskyrus žemę, turi būti apdraustas, kol ipoteka bus baigta. Norint įkeisti turto dalį, ši dalis turi būti tiksliai apibrėžta ir įregistruota turto registre kaip atskiras objektas. Turtas, priklausantis bendrosios nuosavybės teisė, gali būti įkeistas tik rašytiniu bendrasavininkių sutikimu.
Nekilnojamo turto įkeitimas apima:
– ipotekos registravimo momentu nekilnojamojo turto registre įregistruotą pagrindinį daiktą ir jo priklausinius;
– – vėliau prie to turto jo savininko valia prijungtus ar dėl gamtinių įvykių prisijungusius daiktus.

Ipoteka neapima turto, kurį prie pagrindinio daikto po jo įkeitimo prijungė nuomininkas ar asmuo, naudojantis turtą pagal panaudos sutartį.
Jeigu įkeičiant pastatą nėra įkeičiamas žemės sklypas, ant kurio stovi pastatas, pastato įkeitimas apima žemės sklypo, ant kurio stovi įkeistasis pastatas, nuomos (panaudos) teisę, atsiradusią nekilnojamojo turto registre įregistruotos žemės nuomos (panaudos) sutarties pagrindu.
Įkeičiant žemę, ant jos stovintys pastatai neįkeičiami, jei ipotekos sutartyje nenustatyta kitaip. Šiuo atveju, pardavus įkeistą žemę varžytynėse, pastato savininkas įgyja teisę į žemės servitutą. Jei varžytynėse parduodamas įkeistas žemės sklypas, ant kurio stovi kitam asmeniui (ne žemės savininkui) nuosavybės teise priklausantys pastatai, įsigijusiam varžytynėse žemę asmeniui pereina buvusio žemės savininko teisės ir pareigos, turėtos pastato savininkui. Nekilnojamo turto ipoteka neapima iš šio turto gaunamų pajamų.
Padalijus įkeistą nekilnojamąjį turtą, ipotekos reikalavimas nedalijamas ir lieka galioti visiems po padalijimo esantiems nekilnojamojo turto objektams. Susitarimas dėl ipotekos reikalavimo padalijimo negalioja.
Įkeisti nekilnojamo turto objektai gali būti sujungti į vieną tik gavus kreditorių, kurių reikalavimo tenkinimo eiliškumas po susijungimo pasikeis, sutikimą raštu. Sujungus kelis nekilnojamo turto objektus, kiekvieno iš jų ipoteka apima po sujungimo suformuotą nekilnojamąjį turtą. ipotekos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė nustatoma pagal prašymo įregistruoti ipoteką įregistravimo ipotekos skyriuje datą.
Įkeisto turto savininkas neturi teisės mažinti įkeisto turto vertės.

27.5. Ipotekos rūšys. LR nustatomos šios ipotekos:
paprastoji;
jungtinė;
svetimo turto;
maksimalioji;
bendroji;
sąlyginė.
Paprastoji ipoteka registruojama, kai skolininkas vieno konkretaus įsipareigojimo įvykdymą apsaugo įkeisdamas vieną konkretų savo turto objektą.
Jungtinė ipoteka registruojama, kai skolininkas vieno konkretaus įsipareigojimo įvykdymą apsaugo vienu metu įkeisdamas kelis savo turto objektus. Parduodant jungtine ipoteka įkeistą turtą varžytinėse, skola išieškoma iš visų parduodamų objektų vienu metu, o parduoti galima tik tiek, kiek reikia kreditoriaus reikalavimui patenkinti. Turto objektų pardavimo eilę nustato turto savininkas.
Svetimo turto ipoteka registruojama, kai turto įkeitimu apsaugomas ne įkeičiamo turto savininko (įkaito gavėjo), bet kito asmens (skolininko) skolinio įsipareigojimo įvykdymas. Įkaito davėjas neatsako už skolininko įsipareigojimo vykdymą kitu savo turtu. Tais atvejais, k ai įkaito davėjas įvykdo įkeistu turtu apsaugotą skolinį įsipareigojimą arba įkeistas turtas parduodamas iš varžytinių, įkaito davėjas turi atgręžtinio reikalavimo teisę į asmenį, kurio įsipareigojimo įvykdymui buvo įkeistas turtas, dėl sumokėtos sumos atlyginimo.
Maksimalioji ipoteka registruojama, kai susitariama tik dėl maksimalios įsipareigojimų apsaugojimo turtu sumos ir dėl paskolos naudojimo srities. Maksimalioji ipoteka galioja ne ilgiau kaip 5 metus. Pasibaigus šiam terminui, skolos dydis fiksuojamas ir ipoteka pradeda veikti kaip paprastoji, o vėliau prisiimtų įsipareigojimų ši ipoteka neapsaugo. Skolos dydžio fiksavimo data gali būti nustatyta ipotekos sutartyje. Jeigu tai nepadaryta, ipotekos kreditorius gali reikalauti skolos dydi fiksuoti bet kuriuo momentu, bet ne anksčiau kaip praėjus 3 metams nuo ipotekos įregistravimo dienos. Skolos dydis taip pat fiksuojamas šiais atvejais:
kai kiti kreditoriai reikalauja parduoti įkeistą turtą iš varžytinių;
areštavus įkeistą turtą;
paskelbus skolininką arba kreditorių nemokiais ar juos likviduojant;
kreditoriui ar skolininkui mirus, jeigu turto paveldėtojai per 8 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos neperregistravo ipotekos savo vardu.
Skolos dydžio fiksavimas panaikinamas, jei kreditoriai atšaukia reikalavimą parduoti turtą iš varžytinių, taip pat jei panaikinamas turto areštas arba atšaukiamas skolininko ar kreditoriaus likvidavimas.
Bendroji ipoteka registruojama, kai vienam skoliniam įsipareigojimui apsaugoti įkeičiama keletas atskiriems savininkams priklausančių objektų. Bendrosios ipotekos sutartyje turi būti nurodyta įkeistų objektų pardavimo varžytinėse eilė. Bendrąja ipoteka įkeisto objekto savininkas gali šį objektą dar kartą įkeisti tik baigęs ipoteką.
Sąlyginė ipoteka registruojama, jeigu susitariama, jog:
ipoteka įsigalios nuo to momento, kai sutartyje numatyta sąlyga bus įvykdyta. Kol sąlyga neįvykdyta, ipoteka kreditoriaus prašymu gali būti bet kuriuo momentu panaikinta.
ipoteka galios tik iki to momento, kol bus vykdoma sutartyje numatyta sąlyga. Jei sąlyga nebevykdoma, kreditorius turi teisę reikalauti, kad ipoteka būtų baigta.
Sąlyga gali būti nustatoma tiek kreditoriui, tiek skolininkui.

27.6. Ipotekos įstaigos. 27.7. Ipotekos sudarymo ir perdavimo tvarka
Ipotekos įregistravimo tvarka. ipoteka įsigalioja nuo jos įregistravimo ipotekos knygoje momento, kartu padarant atitinkamas atžymas įkeisto turto registre.
Prašymas įregistruoti nekilnojamojo turto ipoteką pateikiamas nekilnojamo turto buvimo vietos ipotekos skyriui, o prašymas įregistruoti kilnojamojo turto ipoteką – bet kuriam ipotekos skyriui.
Prašymas pakeisti arba baigti ipoteką pateikiamas ipoteką įregistravusiam ipotekos skyriui.
Turto įkeitimo (ipotekos) sutartis arba vienašalis įkeičiamo turto savininko pareiškimas įkeisti turtą įforminami ipotekos lakštu, kurio formą tvirtina Teisingumo ministerija. Kai turtas įkeičiamas ipotekos sutartimi, ipotekos lakštą pasirašo skolininkas, įkeičiamo turto savininkas (kai skolininkas ir turto savininkas ne tas pats asmuo) ir kreditorius, o tais atvejais, kai turtas įkeičiamas vienašaliu įkeičiamo turto savininko pareiškimu – įkeičiamo turto savininkas.
ipotekos lakštas turi būti patvirtintas notaro ir įstatymo nustatyta tvarka įregistruotas ipotekos registre.
Jeigu ipotekos lakštą surašo įkeičiamo turto savininkas vienašališkai, kreditorius gali būti nenurodytas. Šiuo atveju surašomas pareikštinis ipotekos lakštas. Pareikštinis ipotekos lakštas jo turėtojo pageidavimu bet kuriuo momentu gali būti įformintas vardiniu ipotekos lakštu.
Skolinį įsipareigojimą, apsaugotą ipoteka, galima reikalauti vykdyti tik pateikus ipotekos lakštą. Jeigu kreditorius nepateikia ipotekos lakšto, skolininkas savo įsipareigojimo gali nevykdyti.
Skolininkui įvykdžius ipoteka apsaugotą skolinį įsipareigojimą, kreditorius privalo grąžinti skolininkui ipotekos lakštą, kuriame pažymėta apie skolinio įsipareigojimo įvykdymą.
Prašymas įregistruoti ipoteką registruojamas pateikus ipotekos skyriui ipotekos lak?tą ir kitus ipotekos registro nuostatuose nurodytus dokumentus.
ipotekos skyrius atsisako priimti prašymą įregistruoti ipoteką ir grąžina jį kartu su prie jo pridėtais dokumentais kiekvienu iš šių atvejų, jeigu:
prašymas įregistruoti nekilnojamojo turto ipoteką pateiktas ipotekos skyriui ne pagal turto buvimo vietą;
prašyme nenurodyti skolininkas ir įkeičiamo turto savininkas bei juos identifikuojantys duomenys.

Įregistruotas ipotekos lakšto originalas kartu su prie jo pridėtais dokumentais ir pažymėjimu apie ipotekos įregistravimą centriniame ipotekos registre išsiunčiami ipotekos kreditoriui, o tais atvejais, kai įregistruotas pareikštinis ipotekos lakštas – įkeičiamo turto savininkui.
Prašymai pakeisti ir baigti ipoteką registruojami ta pačia tvarka kaip ir prašymai įregistruoti ipoteką.
ipotekos reikalavimo perleidimas ir įkeitimas. ipotekos reikalavimą kreditorius gali perleisti kitam asmeniui, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimu ipotekos sutartyje įrašyta, jog kreditorius neturi teisės tai daryti. Asmeniui, įgijusiam ipotekos reikalavimą, pereina visos ankstesnio ipotekos kreditoriaus teisės.
ipotekos reikalavimas perleidžiamas perduodant ipotekos lakštą indosamentu. Indosamentas turi būti įrašytas ipotekos lakšte, nurodant asmenį, kuriam perleidžiamas ipotekos reikalavimas. Indosamentas turi būti pasirašytas indosanto (ipotekos lakšto turėtojo) ir įregistruotas ipotekos registre.
Kai turtas įkeistas kelis kartus, vienas ipotekos kreditorius gali perleisti savo eilės pirmumą patenkinti reikalavimą iš įkeisto turto vertės kitam to paties skolininko ipotekos kreditoriui. Tai įrašoma abiejuose ipotekos lakštuose. Jei kreditoriaus, perleidžiančio savo eilės pirmumą, reikalavimo suma yra mažesnė nei perėmėjo, būtinas tolesnės nei perleidėjo ir pirmesnės nei perėmėjo eilės kreditorių notariškai patvirtintas sutikimas. Susitarimas dėl ipotekos kreditoriaus pirmumo perleidimo įsigalioja įregistravus jį ipotekos registre.
ipotekos kreditorius gali įkeisti savo ipotekos reikalavimą gaunamai paskolai apsaugoti. Įkeičiant ipotekos reikalavimą, skolos grąžinimo terminas negali būti ilgesnis už ipotekos sutartyje nurodytą skolos grąžinimo terminą. ipotekos reikalavimas įkeičiamas šalių susitarimu, įrašant tai ipotekos lakšte, ir įsigalioja nuo šio susitarimo įregistravimo ipotekos registre.

27.8. Skolos išieškojimas ipotekos kreditoriaus naudai.

Jeigu skolininkas sutartyje nustatytu terminu neįvykdo ipoteka apsaugoto skolinio įsipareigojimo, kreditorius gali kreiptis į ipoteką įregistravusį ipotekos skyrių su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo. ipotekos teisėjas priima nutartį areštuoti įkeistą turtą ir įspėja skolininką ir įkeisto turto savininką, kad, negrąžinus skolos per vieną mėnesį, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytinių.
ipotekos kreditorius turi teisę reikalauti patenkinti ipoteka apsaugotą reikalavimą prie? terminą, jeigu:
kiti kreditoriai įstatymų nustatytais atvejais reikalauja parduoti įkeistą turtą iš varžytinių;
skolininkas mirė;
pradėta skolininko ar įkeisto turto savininko bankroto procedūra arba priimtas sprendimas jį likviduoti (kai skolininkas yra juridinis asmuo ar įmonė, neturinti juridinio asmens teisių);
įkeisto turto vertė sumažinama tiek, kad kyla pavojus, jog nebebus galima iki galo atlyginti ipotekos kreditoriaus reikalavimo, kreditorius gali reikalauti iš skolininko anksčiau nei sueis sutarties terminas, įvykdyti tą skolinio įsipareigojimo dalį, kuria sumažėjo įkeisto turto vertė, bet skolininkas šio reikalavimo neįvykdė;
įkeisto turto draudimo sutartis nutraukta prieš terminą.
Nuo įkeisto turto arešto momento įkeisto turto savininkas netenka teisės perleisti turtą kitiems asmenims, taip pat įkeisti, išnuomoti ar kitokiomis teisėmis jį apsunkinti. Sutartys, sudarytos pažeidžiant šiuos draudimus, teismine tvarka gali būti pripažintos negaliojančiomis.
Jei skola per 1 mėnesį nuo įkeisto turto arešto dienos negrąžinta, kreditorius pakartotinai kreipiasi su pareiškimu į ipotekos skyrių dėl skolos išieškojimo ir kartu pateikia ipotekos lakštą. ipotekos teisėjas priima nutartį už skolą įkeistą turtą parduoti iš varžytinių.
Apie varžytines teismo antstolis raštiškai turi pranešti visiems ipotekos kreditoriams, kurių reikalavimams patenkinti yra įkeistas šis turtas, įkeisto turto savininkui ir skolininkui.
Varžytinės skelbiamos ir vykdomos ipotekos įstatymo ir CPK nustatyta tvarka.
Neparduotas varžytinėse turtas gali būti perduotas išieškotojui arba parduotas be varžytinių CPK nustatyta tvarka.
ipotekos teisėjas per 3 dienas nuo turto pardavimo (perdavimo) akto gavimo dienos priima nutartį baigti ipoteką.
Jei varžytinėse buvo parduotas turtas, kurį po ipotekos įregistravimo atlygintinai buvo įgijęs kitas asmuo, šis asmuo turi atgręžtinio reikalavimo į skolininką teisę.

27.9. Ipotekos pasibaigimas.
Ipoteka pasibaigia nuo to momento, kai išregistruojama iš centrinio ipotekos registro.
Sumokėjęs visą skolą arba įvykdęs kitą sutarties įsipareigojimą, skolininkas gali reikalauti, kad ipoteka būtų baigta.
Asmuo, įgijęs įkeistą turtą atlygintinai, kol kreditorius nesikreipė į ipotekos skyrių dėl skolos išieškojimo, gali išlaisvinti turtą nuo ipotekos, pasiūlydamas kreditoriui mažesnę sumą, negu nustatyta skoliniame įsipareigojime. Įkeisto turto įgijėjas turi nurodyti sumą, siūlomą už turto išlaisvinimą. Apie tai ipotekos skyrius privalo raštu pranešti kreditoriui. Jei per 40 dienų kreditorius nieko nepraneša ipotekos skyriui, laikoma, kad jis su siūloma kaina sutiko. Naujasis turto savininkas sumoka kreditoriui sutartą sumą ir taip u?baigia ipoteką. Jei kreditorius nesutinka su siūloma kaina, ipotekos teisėjas priima nutartį priverstinai parduoti įkeistą turtą varžytynėse. Pradinę kainą siūlo kreditorius. Ši kaina privalo būti didesnė už pasiūlytą jam kainą ne mažiau kaip dešimtadaliu. Asmuo, atlygintinai įgijęs kelis kartus įkeistą turtą, gali išlaisvinti turtą nuo ipotekų jų eilės tvarka. Jei turtas parduodamas varžytinėse, kreditorius privalo atlyginti turto pirkimo įforminimo išlaidas asmeniui, reikalavusiam i?laisvinti turtą nuo ipotekos. Išlaisvinti turtą nuo ipotekos įkeisto turto paveldėtojai bei asmenys, įgiję turtą neatlygintinai, neturi teisės.
Priverstinis įkeisto turto pardavimas išlaisvina jį nuo visų ipotekų.
Kreditorius turi teisę bet kuriuo momentu atsisakyti ipotekos, nors skolininkas ir nebūtų įvykdęs įsipareigojimo.
Įstatymų nustatyta tvarka pripažinus ipotekos sutartį negaliojančia, įregistruota ipotekos registre ipoteka baigiama ir išregistruojama iš ipotekos registro.
Jei pasibaigus skolos grąžinimo terminui ipotekos kreditoriaus buvimo vieta yra nežinoma, įkeisto turto savininkas arba skolininkas gali įmokėti reikalingą atsiskaityti skolos ir palūkanų sumą į depozitinę ipotekos skyriaus sąskaitą ir pateikti pareiškimą ipotekos skyriui baigti ipoteką. Kreditorius gali atsiimti skolą per 10 metų.
Jeigu nuo skolos grąžinimo termino pabaigos 10 metų ipotekos kreditoriaus buvimo vieta yra nežinoma, įkeisto turto savininkas ar skolininkas gali reikalauti, kad ipoteka būtų baigta.

Kitos daiktinės teisės (nėra nei vadovėlyje nei galiojančiame CK, bet atsiras, kai bus priimtas naujas CK)

28 tema. Įkeitimas.
Įkeitimas – prievolės užtikrinimo būdas, kai įkeistu turtu teisė naudotis paliekama įkeisto turto savininkui, taip pat jam lieka teisė naudotis to daikto vaisiais ir pajamomis.

Įkeitimas – tai esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis neregistruotino daikto ar turtinių teisių įkeitimas, kai įkeitimo objektas perduodamas kreditoriui, trečiajam asmeniui ar paliekamas pas įkaito davėją. Pagal įkeitimą kreditorius (įkaito turėtojas) turi teisę, skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įkeistojo turto vertės pirmiau už kitus kreditorius.
Įkeitimas atsiranda pagal sutartį arba įstatymą. Jeigu įkeitimas atsiranda pagal įstatymą, tai įstatyme turi būti nurodyta, koks būtent turtas yra įkeičiamas.
Įkeitimu gali būti užtikrintos bet kurios piniginės prievolės įvykdymas.
Įkeitimo objektu gali būti neregistruotini daiktai ir turtinės teisės. Įkeitimo objektu negali būti tokie daiktai, į kuriuos pagal galiojančius įstatymus negali būti nukreiptas išieškojimas. Jeigu įstatymas ar sutartis nenumato ko kita, daikto įkeitimas apima ir daikto priklausinius bei neatskirtus vaisius. Daiktų įkeitimas gali būti atliekamas perduodant kreditoriui dokumentus, suteikiančius teisę į tą daiktą (konosamentus ir kt.). Įstatymo nustatytais atvejais įkeitimo objektu taip pat gali būti daiktai, kurie taps įkaito davėjo nuosavybe ateityje.
Įkeisti daiktą, esantį bendrąja nuosavybe, galima tik esant rašytiniam visų bendrasavininkių sutikimui. Įkeičiant įkaito davėjui priklausančią dalį bendrojoje nuosavybėje, kitų bendrasavininkių sutikimas nereikalingas.
Įkaito davėjas, sutikus įkaito turėtojui, gali pakeisti individualiais požymiais apibrėžtą daiktą, esantį įkeitimo objektu, kitu daiktu.
Įkeitimo objektu gali būti teisės į žemę, mišką, kitus daiktus, t.y. naudojimo teisė, nuomos teisė ir kitos turtinės teisės, išskyrus teises, susijusias su kreditoriaus asmenybe, taip pat teises, kurias perleisti draudžia įstatymas ar sutartis. Įstatymo nustatytais atvejais įkeitimo objektu taip pat gali būti turtinės teisės, kurias įkaito davėjas įgys ateityje. Kai įkeičiamą turtinę teisę patvirtina vertybiniai popieriai ar specialūs dokumentai, jie perduodami įkaito turėtojui, jeigu nesusitarta kitaip.
Įkaito davėju gali būti tiek pats skolininkas, tiek ir trečiasis asmuo. Įkaito davėjas turi būti įkeičiamojo daikto savininkas arba asmuo, kuriam priklauso turtinė teisė, esanti įkeitimo objektu, išskyrus atvejus, kada įstatymas nustato, kad įkeitimo objektas gali būti įgytas įkaito davėjo nuosavybėn ateityje. Turtinė teisė, priklausanti keliems asmenims, gali būti įkeista tik jiems visiems raštu sutikus. Teises, susijusias su daiktų nuoma (panauda), nuomininkas (panaudos gavėjas) gali įkeisti tik nuomotojui (panaudos davėjui) raštu sutikus.
Įkeistojo daikto nuosavybės teisei perėjus iš įkaito davėjo kitam asmeniui, įkeitimo teisė lieka galioti, kai įkeitimo objektas buvo perduotas įkaito turėtojui arba jeigu įkeitimo lakštas buvo įregistruotas ipotekos registre, jeigu įstatymas nenustato kitaip. Ši taisyklė taip pat taikoma ir tais atvejais, kai įkeitimo objektu yra turtinės teisės. Įkeitimo teisė galioja pilna apimtimi ir tuo atveju, jeigu skolininkas prievolę įvykdo dalinai.
Kai įkeitimo objektas perduodamas įkaito turėtojui, sudaroma rašytinė įkeitimo sutartis. Kai įkeitimo objektas perduodamas trečiajam asmeniui arba paliekamas pas įkaito davėją, įkeitimo sutartis ir įkeitimo objekto savininko vienašalis pareiškimas įkeisti daiktus ar turtines teises įforminami surašant įkeitimo lakštą, kuris tvirtinamas notariškai ir registruojamas ipotekos registre.
Jeigu dėl to paties įkeitimo objekto yra įforminti keli įkeitimo lakštai, prioritetas yra suteikiamas reikalavimui, kuris yra užtikrintas anksčiau įformintu įkeitimo lakštu. Kreditoriaus, kuriam įkeitimo teisė atsirado vėliau, reikalavimas tenkinamas tik atlyginus įkeisto daikto pardavimo išlaidas ir visiškai patenkinus ankstesnio kreditoriaus reikalavimus.
Jeigu pirmesniuoju įkeitimu daiktas nebuvo perduotas įkaito turėtojui ir jeigu ko kita nenumato įkeitimo lakštas, yra leidžiamas paskesnis įkeitimas neperduodant įkeitimo objekto įkaito turėtojui. Tokiais atvejais ankstesnis įkeitimas lieka galioti. Įkaito davėjas privalo pranešti kiekvienam kreditoriui apie visus ankstesnius ir paskesnius įkeitimus.
Įkeitimo teisė atsiranda nuo įkeitimo sutarties sudarymo momento, kai įkeistas daiktas perduodamas kreditoriui ar trečiajam asmeniui, arba nuo įkeitimo įregistravimo momento, kai įkeistas daiktas paliekamas įkaito davėjui, jeigu įkeitimo lakšte nenumatyta kitaip.
Asmuo, kuriam perduotas įkeistas daiktas, privalo jį tinkamai laikyti. Jis atsako už šio daikto išsaugojimą, jeigu neįrodo, kad daiktas prarastas arba sužalotas ne dėl jo kaltės. Toks asmuo neturi teisės naudotis įkeistuoju daiktu, jeigu ko kita nenumato įstatymas arba sutartis.
Įkaito turėtojas įgyja teisę nukreipti išieškojimą į įkeitimo objektą, jeigu, suėjus prievolės įvykdymo terminui, prievolė nėra įvykdoma, tačiau ne anksčiau, kaip po dvidešimties dienų po prievolės įvykdymo termino pasibaigimo. Šalių susitarimu gali būti nustatytas kitoks, tačiau ne trumpesnis, kaip dešimties dienų lengvatinis terminas.
Skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, kreditoriaus reikalavimas patenkinamas iš įkeistojo daikto vertės, jeigu ko kita nenustato įstatymas ar sutartis.
Kreditorius parduoda įkeistą daiktą kreditoriaus, skolininko ir įkaito davėjo (kai įkaito davėjas yra ne skolininkas) sutartu būdu arba bendru sutarimu perduoda jį kreditoriaus nuosavybėn, o nesutarus, – aukcione ipotekos teisėjo nustatyta tvarka. Jeigu sumos, gautos pardavus įkeistąjį daiktą, neužtenka įkaito turėtojo reikalavimui pilnutinai patenkinti, tai, nesant kitokio nurodymo įstatyme ar sutartyje, įkaito turėtojas turi teisę išieškoti trūkstamą sumą iš skolininko kito turto.
Įkeitimas įdėtas prie daiktinės teisės projekte, todėl, kad įkeistojo daikto nuosavybei perėjus iš įkaito davėjo kitam asmeniui, įkeitimo teisė lieka galioti, kai įkeitimo objektas buvo perduotas įkaito turėtojui arba įkeitimo lakštas registruotas hipotekos registre, jei įstatymas nenustato kitaip. Ši nuostata taikoma ir turtinėms teisėms.
Įkeitimas – daikto apsunkinimas, o pagal daiktinės teisės bendrus principus – apsunkinimas eina paskui daiktą. Todėl pagal anksčiau minėtą nuostatą įkeitimas keliauja su daiktu. Šiuo aspektu įkeitimas ir priskiriamas projekte prie daiktinės teisės.
CK projektas: galimas ir nevienkartinis daikto įkeitimas.

Įkeitimo teisė pasibaigia:
1) pasibaigus įkeitimu užtikrintai prievolei;
2) žuvus įkeistam daiktui;
3) įkaito turėtojui įgijus įkeistojo daikto nuosavybės teisę arba įkeistoms teisėms perėjus įkaito turėtojui;
4) pasibaigus teisės, esančios įkeitimo dalyku, galiojimo terminui;
5) kreditoriui negalint patenkinti savo reikalavimo įkeitimo dalyko sąskaita dėl ieškininės senaties termino praleidimo.
Įkaito davėjas turi teisę bet kuriuo metu iki įkeitimo dalyko realizavimo momento panaikinti įkeitimą tinkamai įvykdydamas įkeitimu užtikrintą prievolę.

Teisės į svetimą daiktą:
1) 1) daikto sulaikymo teisė;
2) 2) kito asmens turto administravimas.
Šios teisės pagal savo turinį lanbai skirtingos, todėl turi būti reguliuojamos.
Daikto sulaikymo teisė.
Kitam asmeniui priklausančio daikto teisėtas valdytojas, turintis daikto savininkui reikalavimo teisę, gali sulaikyti jo daiktą tol, kol bus patenkintas reikalavimas. Sulaikymo teisė negali būti įgyvendinama, jeigu nėra suėjus reikalavimo įvykdymo terminas.
Daikto sulaikymo teisę turintis asmuo gali pasilikti sulaikyto daikto duodamus vaisius ir jų sąskaita patenkinti savo reikalavimus pirmiau už kitus kreditorius. Daikto duodamų vaisių sąskaita pirmiausiai sumokamos palūkanos, o po to – pagrindinė prievolė.
Daikto sulaikymo teisę turintis asmuo privalo jį saugoti ir laikyti taip, kad būtų u?tikrintas daikto saugumas. Be skolininko sutikimo sulaikyto daikto negalima išnuomoti, įkeisti, kitaip jį apsunkinti ar naudoti jį pagal tikslinę paskirtį, išskyrus tokį jo naudojimą, kuris būtinas daikto išsaugojimui.
Jeigu daikto sulaikymo teisę turintis asmuo turėjo sulaikyto daikto išlaikymo išlaidų, jis gali reikalauti iš daikto savininko atlyginti šias išlaidas, išskyrus atvejus, kai savininkas įrodo, kad tos išlaidos nebuvo būtinos. Jeigu daikto sulaikymo teisę turintis asmuo daikto sulaikymo laikotarpiu padaro išlaidas, kurios padidina daikto vertę, jis gali reikalauti iš daikto savininko sumokėti pinigų sumą, kuria padidėjo daikto vertė, arba kitaip atlyginti šias išlaidas.
Skolininkas, pateikęs adekvatų savo prievolės įvykdymo užtikrinimą, turi teisę reikalauti, kad daiktas būtų perduotas jam. Daikto sulaikymo teisė pasibaigia, kada valdytojas praranda valdymą, išskyrus atvejus, kai daikto savininkui (skolininkui) sutikus, valdytojas daiktą išnuomoja arba įkeičia kitiems asmenims.

Kito asmens turto administravimas.
Taikymo sritis – normos reguliuoja bet kokio asmens veiklą, kuris administruoja kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantį turtą, išskyrus atvejus, kai CK arba kiti LR įstatymai nustato kitokį turto administravimo būdą. Administravimas steigiamas teismo nutartimi, įstatymu arba sandoriu. Nekilnojamojo daikto administravimo faktas, nurodant administratorių, registruojamas viešame registre.
Turto administratoriumi gali būti fizinis ar juridinis asmuo, kuriam LR teisės aktai leidžia teikti turto administravimo paslaugas. Administratorius, sudarydamas sandorius, privalo nurodyti, kad jis veikia kaip administratorius.
Skiriamas turto paprastas administravimas, kai administratorius atlieka visus veiksmus, būtinus turto išsaugojimui arba jo naudojimui pagal tikslinę paskirtį užtikrinti, ir turto visiškas administravimas – kai administratorius ne tik turi išsaugoti turtą, bet taip pat privalo jį gausinti, tvarkyti taip, kad jis duotų pajamas bei naudoti jį tokiam tikslui, kuris yra palankiausias naudos gavėjui. Administravimo rūšis nustatoma administravimą steigiančiame akte.
Turto paprasto administravimo atveju administratorius privalo priimti turto duodamus vaisius ir pajamas, registruoti skolas ir jas apmokėti iš administruojamo turto, taip pat įgyvendinti kitas teises, susijusias su turto valdymu ir naudojimu. Iš administruojamo turto gaunamas lėšas administratorius turi teisę saugiai investuoti pagal CK normas. Administratorius neturi teisės keisti turto tikslinę paskirtį, išskyrus atvejus, kai tokiems veiksmams leidimą i?duoda teismas.

Turto visiško administravimo atveju administratorius, greta turto paprasto administravimo numatytų teisių, taip pat gali perleisti turtą, jį investuoti, įkeisti ar kitaip apsunkinti, ar keisti jo tikslinę paskirtį.

Administratoriui draudžiama panaudoti savo funkcijas jo asmeniniais interesais. Apie bet kokį interesų konfliktą administratorius privalo nedelsiant pranešti naudos gavėjui. Administratorius neturi teisės sujungti ar sumaišyti administruojamo turto su savo turtu, neturi teisės naudoti administruojamo turto ar informacijos, gaunamos ryšium su turto administravimu, savo interesais, išskyrus atvejus, kai tai leidžia daryti naudos gavėjas ar administravimą įsteigęs aktas. Administratorius neturi teisės perleisti administruojamo turto neatlygintinai kitiems asmenims, taip pat negali atsisakyti teisių, kurias naudos gavėjas turi į administruojamą turtą. Administratorius neturi teisės administruojamą turtą įsigyti savo nuosavybėn, išskyrus atvejus, kai tai leidžia naudos gavėjas ar teismas, arba kai administruojamą turtą paveldi.

Administratorius nėra asmeniškai atsakingas prieš trečiuosius asmenis pagal prievoles, kurias jis sudarė administruodamas turtą, išskyrus atvejus, kai jis veikė savo vardu. Administratorius asmeniškai atsakingas prieš trečiuosius asmenis, jeigu jis viršijo savo įgaliojimus, išskyrus atvejus, kai naudos gavėjas sandorį vėliau patvirtino, ar tretysis asmuo žinojo, kad administratorius veikdamas viršijo savo įgaliojimus. Naudos gavėjas atsako prieš trečiuosius asmenis už administratoriaus kaltais veiksmais, vykdant funkcijas, padarytą žalą tik ta suma, kurią jis gavo i? administratoriaus. Pripažįstama, kad administratorius viršijo savo įgaliojimus, jeigu jis vienas atliko tokius veiksmus, kuriuos galėjo atlikti tik su kitu asmeniu, išskyrus atvejus, kai tokius veiksmus jis atliko naudingiau, nei iš jo buvo reikalaujama.
Kai turtą administruoja keli administratoriai, visus su turto administravimu susijusius sprendimus priima administratorių dauguma, jeigu įstatymas ar administravimo steigimo aktas nereikalauja visų administratorių bendro sprendimo. Jeigu keli administratoriai vengia priimti sprendimą, kiti gali kreiptis į teismą leidimo veikti pavieniui ar pakeisti sprendimų priėmimo tvarką. Administratorius kitiems asmenims arba savo atstovui gali pavesti atlikti tik atskirus veiksmus. Vykdyti visas savo funkcijas administratorius gali pavesti tik kitiems administratoriams. Už tokių asmenų atliktus veiksmus atsako pats administratorius.
Visi administratoriai už veiklos pasekmes atsako solidariai, išskyrus atvejus, kai jų pareigos buvo paskirstytos įstatymu, teismo sprendimu ar administravimo steigimo aktu. Tokiu atveju kiekvienas administratorius atsako tik už savo veiksmus. Administratoriai atsako naudos gavėjui už savo veiksmus, o tais atvejais, kai paveda tuos veiksmus atlikti kitiems asmenims, – ir už tų asmenų, kuriems buvo pavedę juos atlikti, veiksmus.
Administruojamo turto investicijos atliekamos naudos gavėjo vardu, jeigu kitaip nenustato įstatymas ar administravimo steigimo aktas. Preziumuojama, kad administratoriaus atliktos investicijos yra saugios, jeigu:

1) turtas investuotas į nekilnojamuosius daiktus;

2) turtas investuotas į valstybės vertybinius popierius.
Nesaugioms investicijoms turtą naudojantis administratorius atsako u? visokius nuostolius.
Iš administruojamo turto gautų pajamų administratorius turi teisę:

1) sumokėti draudimo įmokas, susijusias su administruojamu turtu;

2) padengti turto remonto ir išlaikymo išlaidas;

3) sumokėti turto mokesčius;

4) panaudoti turto amortizaciniams atskaitymams;

5) vykdyti kitas prievoles, susijusias su turto administravimu.
Administratorius privalo vesti pajamų ir išlaidų apskaitą.

Turto administravimas pasibaigia:

1) pasibaigus naudos gavėjo teisėms į administruojamą turtą;

2) pasibaigus administravimo terminui ar įvykus sąlygai, numatytai administravimo steigimo akte;

3) išnykus priežastims, dėl kurių buvo įsteigtas administravimas arba pasiekus tikslą, kuriam buvo įsteigtas administravimas;
panaikinus turto administravimą.

Turto administratoriaus įgaliojimai pasibaigia:

1) administratoriui mirus, jį likvidavus ar iškėlus bankroto bylą;

2) administratoriui atsisakius įgaliojimų;
3) administratorių pripažinus neveiksniu ar ribotai veiksniu;

4) pakeitus vieną administratorių kitu;

5) panaikinus administravimą.
Pasibaigus administravimui, administratorius turi pateikti ataskaitą naudos gavėjui, jį paskyrusiam asmeniui (institucijai), taip pat kitiems administratoriams, perduoti turtą jo buvimo vietoje, bei grąžinti viską, ką gavo vykdydamas pareigas.

Daiktų, daiktinių teisių ir juridinių faktų registravimas. (Suteiktas atskiras skyrius CK projekte)
Registruojami daiktai – tai nekilnojamieji daiktai ir pagal prigimtį kilnojamieji daiktai, kurių įgijimo ir perleidimo pagrindų registravimą nustato LR teisės aktai. Šie daiktai, jų apsunkinimai, daiktinės teisės, o įstatymų nustatytais atvejais ir juridiniai faktai turi būti registruojami įstatymo nustatyta tvarka viešame registre.
Viešame registre turi būti registruojami su daiktais, jų apsunkinimais bei daiktinėmis teisėmis susiję šie juridiniai faktai:

1) sandoriai ir sprendimai, kuriais keičiamas registruojamo turto teisinis statusas ar iš esmės keičiamos jo valdymo, naudojimo ir disponavimo galimybės;

2) sutartys tarp registruojamo turto bendrasavininkių dėl bendro turto;

3) registruoto turto paveldėjimas;

4) registruoto turto areštas;

5) registruoto turto (dydžio, paskirties ir pan.) ir daiktines teises į jį turinčių asmenų pavardės, pavadinimo pasikeitimai;

6) civilinės bylos, dėl registruojamo turto teisinio statuso, iškėlimo faktas;
7) įsiteisėję teismo sprendimai, įtakojantys registruojamo turto teisinį statusą, bei atitinkamos teismo nutartys;

8) turto administravimo faktas.

Daiktai, jų apsunkinimai, daiktinės teisės ir juridiniai faktai laikomi įregistruotais, kai atitinkami duomenys įstatymų nustatyta tvarka įrašomi viešame registre.

Superficijus. Superficijus – tai teisė naudotis kitam asmeniui priklausančia žeme statinių ar daugiamečių sodinių ant jos įsigijimui bei valdymui nuosavybės teise ar žemės gelmių naudojimui. Pasikeitus žemės, statinių ar sodinių savininkui, superficijus išlieka.

Superficijų nustatančiame akte gali būti numatyta, kad jo turėtojas turi sumokėti žemės savininkui vienkartinę sumą arba mokėti nuolat periodiniais mokėjimais.

Superficijaus turėtojas turi teisę ant kitam asmeniui priklausančios nuosavybės teise žemės įsigyti nuosavybėn ar turėti nuosavybės teise statinius ar sodinius. Nustatant superficijų gali būti apribota superficijaus turėtojo teisė statyti, naudoti ar griauti statinius bei sodinti ar naikinti sodinius. Superficijus gali būti terminuotas arba neterminuotas.

Superficijus nustatomas žemės savininko ir superficijaus turėtoju tampančio asmens susitarimu arba testamentu.
Superficijus pasibaigia:

1) sutapus viename asmenyje žemės savininkui ir superficijaus turėtojui;

2) pasibaigus terminui;

3) ?žuvus statiniams ar sodiniams;

4) superficijaus turėtojui nesumokėjus mokesčio daugiau kaip už dvejus metus.

Pasibaigus superficijui, nuosavybės teisė į statinius ar sodinius pereina žemės savininkui. Žemės savininkas turi atlyginti jų vertæ, jeigu taip buvo numatyta superficijų nustatančiame akte. Superficijaus turėtojas gali pasiimti statinius ar sodinius, jeigu jis atstato žemę į ankstesnę padėtį ir jeigu superficijų nustatantis aktas nenumato ko kita.

Emphyteuzis. Emphyteusis – tai teisė naudotis kitam asmeniui priklausančiu žemės sklypu ar kitu nekilnojamuoju daiktu nebloginant jo kokybės, nestatant statinių, nesodinant daugiamečių sodinių ir neatliekant kitų darbų, kurie iš esmės padidintų naudojamos žemės ar kito nekilnojamojo daikto vertę.
Emphyteusis gali būti terminuotas arba neterminuotas. Emphyteusio terminas negali būti trumpesnis kaip dešimt metų.
Pasikeitus emphyteusio objekto savininkui arba mirus emphyteusio turėtojui, emphyteusis išlieka, jeigu emphyteusio turėtojo įstatyminiai įpėdiniai tinkamai naudoja emphyteusio objektą ir vykdo kitus emphyteusį nustatančiame akte numatytus įsipareigojimus.

Emphyteusį nustatančiame akte gali būti numatyta, kad jo turėtojas turi sumokėti emphyteusio objekto savininkui vienkartinę sumą arba mokėti nuolat periodiniais mokėjimais.

Emphyteusis nustatomas nekilnojamojo daikto, tampančio emphyteusio objektu, savininko ir emphyteusio įgijėjo susitarimu arba testamentu.

Jeigu emphyteusį nustatantis aktas nenumato kitaip, tai jo turėtojas naudojasi emphyteusio objektu kaip savininkas, tik iš esmės nedidindamas jo vertės, o taip pat neturi teisės keisti jo tikslinės paskirties be savininko sutikimo. Jeigu emphyteusio objektas yra žemės sklypas, emphyteusį nustatančiame akte gali būti numatyta emphyteusio naudotojo teisė statyti statinius ar sodinti sodinius, reikalingus žemės naudojimui pagal paskirtį.
Emphyteusio turėtojas savo sąskaita privalo išlaikyti emphyteusio objektą ir jį remontuoti.

Jeigu nenustatyta kitaip, emphyteusio turėtojui priklauso nekilnojamojo daikto, esančio emphyteusio objektu, duodami vaisiai.

Emphyteusį nustatančiame akte gali būti nurodyta, kad emphyteusio turėtojas be savininko sutikimo savo teisių negali perleisti kitam asmeniui arba padalinti emphyteusio.

Jeigu emphyteusį nustatančiame akte nenumatyta kitaip, emphyteusio turėtojas turi teisę steigti subemphyteusį. Subemphyteusio turėtojas neturi daugiau teisių už pradinį turėtoją. Emphyteusiui pasibaigus, pasibaigia ir subemphyteusis.

Jeigu emphyteusį nustatančiame akte nenumatyta kitaip, emphyteusio turėtojas turi teisę i?nuomoti emphyteusio objektą. Pasibaigus emphyteusiui, nuomos sutartis i?lieka ir tampa privaloma savininkui, išskyrus atvejus, kai nuomos sutartis be savininko sutikimo sudaryta ilgesniam nei penkerių metų terminui.

Emphyteusis pasibaigia:

1) pasibaigus terminui;

2) žuvus emphyteusio objektui;

3) panaikinus teismo sprendimu;

4) sutapus viename asmenyje emphyteusio objekto savininkui ir emphyteusio turėtojui;

5) nenaudojant emphyteusio objekto dešimt metų;

6) šalių susitarimu.

Ephyteusį nustatančiame akte gali būti numatyti priešlaikiniai emphyteusio pasibaigimo pagrindai tiek savininko, tiek ir emphyteusio turėtojo iniciatyva.

Praėjus dvidešimt penkeriems metams po įsteigimo, turėtojo ar savininko prašymu emphyteusis gali būti teismo sprendimu pakeistas ar panaikintas, jeigu atsiranda nenumatytos aplinkybės, dėl kurių nebegalima naudotis daiktu ankstesnėmis sąlygomis.

Pasibaigus emphyteusiui, jo turėtojas privalo grąžinti savininkui emphyteusio objektą. Emphyteusio objekto turėtojui turi būti kompensuota daikto, į kurį buvo nustatytas emphyteusis, pagerinimų vertė, jeigu pagerinimai buvo padaryti savininkui sutikus. Emphyteusio turėtojas turi teisę sulaikyti emphyteusio objekto perdavimą savininkui tol, kol savininkas nesumokės kompensacijos. Emphyteusio objekto savininkas gali sulaikyti emphyteusio turėtojui priklausantį daiktą, kol turėtojas su juo neatsiskaitys.

Jeigu emphyteusį nustatančiame akte buvo numatyta emphyteusio naudotojo teisė statyti statinius ar sodinti sodinius, reikalingus žemės naudojimui pagal paskirtį, tai pasibaigus emphyteusiui, jo turėtojas gali pasiimti statinius ar sodinius, jeigu jis atstato žemę į ankstesnę padėtį ir jeigu emphyteusį nustatantis aktas nenumato ko kita.

Leave a Comment