Civilines teises konspektai

4456 0

CIVILINE TEISE.

I BENDRIEJI NUOSTATAI

1. Civiline teise kaip teises saka.

T1.1. Civilines teises savoka.

Zmoniu bendruomeneje egzistuojantys santykiai tarp zmoniu – visuomeniniai santykiai.

Tie visuomeniniai santykiai, kurie sureguliuoti teises normomis – teisiniai santykiai.

Isskiriamos dvi teises rusys: Pozityvioji teise, Prigimtine teise.

Pozityvioji teise – tai taisykles, kuriu laikymasis yra sankcionuotas valstybes prievarta.

Prigimtine teise – tai amzinu ir nekintanciu normu visuma. Ju pagrinda sudaro issamus

vaizdinys apie zmogu, zmogaus gimines tapatuma laike ir erdveje, zmogaus reikmiu nekintama pobudi.

Jau senoves Romos teisininkai visas pozityviosios teises normas skirste i dvi dideles

grupes: i viesaja teeise ir privatine teise.

Viesoji teise: – nustato viesosios valdzios organizacija ir reguliuoja atskiru asmenu

santykius su valstybes organais, susivienijimais, bendruomenemis bei kt. viesaisiais junginiais;

– gina valstybes interesus;

– jos reguliuojamiems santykiams budinga valdzia ir

pavaldumas.

Paprastai viesajai teisei priskiriamos konstitucines, administracines, finansines,

baudziamosios teises sakos, taip pat viesoji tarptautine teise.

Privatine teise: – reglamentuoja privaciu asmenu santykius;

– jos reguliuojami santykiai grindziami privacios autonomijos, lygiateisiskumo, nepavaldumo principais.

Paprastai privatinei teisei priskiriamos civiline (iskaitant ir seimos teise), prekybine,

darbo, agrarine (ekologine) ir tarptautine teise.

Svarbiausia privatines teises saka – civiline teise.

Civiline teise – tai teises saka, kurios normos reeguliuoja lygiu ir vienas kitam

nepavaldziu subjektu visuomeninius turtinius santykius ir su jais susijusius, taip pat ir nesusijusius,

asmeninius neturtinius santykius.

T1.2. Civilinio teisinio reguliavimo dalykas.

Civilinio teisinio reguliavimo dalykas rodo, kokius visuomeninius santykius reguliuoja

civiline teise.

LR CK 1 str. Sakoma, kad sis K reguliuoja turtinius sa

antykius ir su jais susijusius

asmeninius neturtinius santykius, susiklostancius tarp fiziniu asmenu, juridiniu asmenu ar organizaciju,

neturinciu juridinio asmens statuso. Istatymu numatytais atvejais K taip pat reguliuoja ir kitokius

asmeninius neturtinius santykius (nesusijusius su turtiniais).

Pagrindinis civilinio teisinio reguliavimo dalykas yra turtiniai santykiai.

Turtiniai santykiai – tai visuomeniniai – ekonominiai santykiai del turto valdymo,

naudojimosi juo bei disponavimo, jo perejimo is vienu asmenu kitiems, taip pat del darbu atlikimo,

paslaugu tiekimo ir pinigu mokejimo.

Turtiniams santykiams, kuriuos reguliuoja CT, yra budinga prekine pinigine israiska. Su

prekine pinigine forma yra susije ir daugelis neatlygintinu turtiniu piniginiu santykiu: pvz., pasaugos,

panaudos, paveldejimo, ir kt. Is isores tokie santykiai, atrodo, neturi prekines pinigines israiskos,

taciau ji yra ju pagrindas. Antai, uz daiktus, kurie neatlygintinai perduodami naudotis, pasaugoti ar yra

paveldimi, atlyginimas nenumatytas. Taciau tie daiktai yrra turtas, turi savo verte, kuri, juos del kieno

nors kaltes sugadinus, praradus ir pan., gali buti isieskoma pinigais.

Asmeniniai neturtiniai santykiai, nesusije su turtiniais, – tai visuomeniniai santykiai,

kurie atsiranda del nematerialiniu gerybiu, neatskiriamu nuo zmogaus ar zmoniu organizuoto kolektyvo. Tos

gerybes nera ivertinamos pinigais ar kitokiu turtu. Jos apibudina asmenybe (zmogaus, organizuoto zmoniu

kolektyvo individualybe), atskleidzia jos visuomenine, dorovine verte. Sioms vertybems priklauso garbe,

orumas, vardas (pavarde), juridinio asmens pavadinimas, prekes zenklas, asmens laisve, nelieciamybe, buto

nelieciamybe, pilieciu asmeninio gyvenimo, susirasinejimo, telefoniniu pokalbiu slaptumas ir kt
t. Sios

vertybes neatsiejamos nuo asmens, ju negalima perleisti, pasisavinti ir pan. Taciau ne visus santykius,

atsirandancius del siu vertybiu, reguliuoja CT normos. Dauguma ju reguliuoja Konstitucines normos, kuriu

CT nekonkretizuoja. CT normos gina garbe ir oruma, uzgarantuoja vaizduojamojo meno kurinyje pavaizduoto

piliecio interesu apsauga ir kt. Naujuosiuose civiliniuose istatymuose reiketu isplesti bei padidinti

pilieciu neturtiniu teisiu apsauga.

Asmeniniai neturtiniai santykiai, susije su turtiniais, – tai santykiai, kurie atsiranda

del dvasines kurybos produktu: mokslo, literaturos, meno kuriniu, atradimu, isradimu bei pramones

pavyzdziu sukurimo bei naudojimo. Kurejas, sukurdamas atitinkama kurini, ideda i ji savo darbo ir

pasiekia tam tikra kurybos rezultata. Jeigu tas dvasines kurybos produktas visuomenei yra naudingas, tai

ji panaudojant autorius igyja asmenines neturtines ir su jomis susijusias turtines teises, o kartu ir

neturtinius santykius, kurie susije su turtiniais. Pvz., asmuo, sukures literaturos kurini, igyja sias

asmenines neturtines teises: 1) autorystes teise; 2) teise i autorini varda; 3) teise i kurinio

paskelbima, dauginima ir platinima; 4) teise i kurinio nelieciamybe; teise versti kurini i kitas kalbas.

Taip pat turtine kurejo teise i autorini atlyginima (honorara).

Asmeniniu neturtiniu santykiu, susijusiu su turtiniais, budinga savybe yra ta, kad sie

santykiai turi objektyvia forma isoriskai isreiksta objekta (kurini, isradima ir pan.), kuris yra

atskiras nuo kurejo asmenybes. Tuo tarpu asmeniniu neturtiniu santykiu, nesusijusiu su turtiniais,

atskiro objekto nera. Zmogaus garbe, orumas ir kitos vertybes, su
udarancios siu santykiu objekta, is esmes

yra paties asmens savybes.

T1.3. Visuomeniniu santykiu civilinio teisinio reguliavimo metodas.

Civilinio teisinio reguliavimo dalykas rodo, kokius visuomeninius santykius reguliuoja

civiline teise, o civilinio teisinio reguliavimo metodas, – kaip, kokiais budais ir priemonemis tai yra

daroma.

Civilinio teisinio reguliavimo metodas – tai sistema teisiniu priemoniu, budu, kuriais

civiline teise veikia reguliuojamus visuomeninius santykius, nukreipia juos visuomenei pageidaujama

kryptimi.

Teisinio reguliavimo metodo svarbiausi elementai (teisinio poveikio budai): leidimo,

isakymo (liepimo) ir draudimo.

Administracineje teiseje dominuoja liepimo (isakymo) elementai, baudziamojoje – draudimo,

civilineje teiseje – leidimo. Tokiu budu susidaro savarankiski administracinio , baudziamojo ir civilinio

teisinio reguliavimo metodai, turintys kiekvienam ju budingus pozymius, kurie siuos metodus ir skiria

vienus nuo kitu.

Civilinio teisinio reguliavimo metodo pozymiai: 1) teisine civiliniu teisiniu santykiu

dalyviu lygybe; 2) siu santykiu dalyviu iniciatyva formuojant santykius; 3) dispozityviskumas igyjant bei

igyvendinant civilines teises subjektams priklausancias teises; 4) turtine subjektiniu civiliniu teisiu

pazeidejo atsakomybe, siekiant atstatyti pazeistas subjektines teises; 5) ieskinine pazeistu ar gincijamu

teisiu gynimo tvarka.

Teisine CT santykiu dalyviu lygybe: CT reguliuojamu santykiu dalyviai yra nepavaldus vieni

kitiems, CT normos jiems nustato lygias teises ir pareigas (neprikl. nuo to, kas siu santykiu subjektas –

fizinis asmuo, juridinis asmuo, valstybe., kokia subjektu turtine padetis ir t. t.). Pavyzdziui, teisine

lygybe pirkimo – pardavimo santykyje reiskiasi tuo, kad pirkejas ir pardavejas teisiskai yra nepavaldus

vienas kitam ir pardavejas negali priversti pirkejo, kad jis nusipirktu daikta uz tam ti

ikra kaina. Bet CT

santykio dalyviai patys savo susitarimu gali pakeisti lygia pradine teisine padeti (pvz., skolintojas,

pagal paskolos sutarti perdaves tam tikra pinigu suma skolininkui, turi tik teise tos sumos reikalauti, o

skolininkas – tik pareiga skola grazinti), ir vel ja atstatyti (skola grazinama), t.y. pavaldus vienas

kitam netampa.

CT santykiu dalyviu iniciatyva formuojant santykius: CT subjektai, noredami igyti civilines

teises ar susikurti civilines pareigas, turi isreiksti savo valia: sudarydami ivairius sandorius (pirkimo

– pardavimo, mainu, dovanojimo, paskolos ir t.t.); sukurdami mokslo, meno, literaturos kurinius;

priimdami ar atsisakydami priimti palikima (fiziniai asmenys) ir pan. CT yra vienintele teises saka,

kurios normos civilines teises subjektams suteikia tokia placia valios ir veiksmu laisve atsirasti,

pasikeisti bei pasibaigti ivairiems teisiniams santykiams, taip pat isigyti subjektines teises bei

disponuoti jomis.

Dispozityviskumas CT santykiuose, – tai CT normomis pagrista civiliniu teisiniu santykiu

subjektu galimybe savo nuoziura igyvendinti savo civilini teisini subjektiskuma – pasirinkti atitinkama

savo elgesio varianta: igyti vienokias ar kitokias subjektines teises ar ju neigyti, pasirinkti konkretu

ju igijimo buda, savo nuoziura istatymo nustatytuose remuose reguliuoti teisiniu santykiu turini,

disponuoti subjektinemis teisemis.

Turtine subjektiniu civiliniu teisiu pazeidejo atsakomybe. Pagrindinis CT reguliavimo

dalyko komponentas yra turtiniai santykiai. Kadangi turtiniu santykiu objektas – turtas – CT pazeidimo

atveju sunaikinamas, kitokiu budu padaromi nuostoliai ar neivykdoma pareiga, tai neteisetais veiksmais

yra pazeidziama ir CT santykiu dalyviu turtine lygybe, kuria butina atstatyti. Todel turtiniu teisiu

pazeidejas yra ipareigojamas atstatyti buvusia iki teises pazeidimo padeti: atlyginti zala natura arba

pinigais (nuostolius), o istatymo nustatytais atvejais sumoketi netesybas (bauda, delspinigius) ir kt.

Neturtiniu, susijusiu su turtinemis, teisiu pazeidejas istatymu numatytais atvejais taip

pat ipareigojamas atlyginti zala. Ji atlyginama, pvz., uz autorystes teises pazeidimus, del kuriu

atsirado turtiniu nuostoliu, uz juridiniu asmenu neturtiniu teisiu pazeidimus, jeigu jie padare zala.

LR CK numato tik vieninteli neturtiniu, nesusijusiu su turtinemis, teisiu pazeidimo atveji,

kai zala atlyginama. Tai vadinamasis moralines zalos atlyginimas uz garbes ir orumo pazeidima, paskelbus

tikroves neatitinkancias zinias, taip pat paskleidus informacija apie fizinio asmens asmenini gyvenima.

Zalos atlyginimo dydi – nuo 500 iki 10.000 Lt – nustato teismas. Siuo atveju zala padaroma asmeninems

neturtinems vertybems ir nera susijusi su turtiniais praradimais, o pasireiskia dvasinio pobudzio

praradimais, kuriuos bent is dalies gali kompensuoti pinigines sumos. Reiketu atsizvelgti i uzsienio

valstybiu patirti ir nustatyti daugiau neturtines zalos atlyginimo atveju.

CT normose numatyti ir tokie atvejai, kai uz padaryta zala atsako ne patys pazeidejai, o

kiti asmenys: pvz., uz nepilnameciu iki 15 metu padaryta zala atsako tevai, iteviai, globejai arba

mokymo, auklejimo ar gydymo istaiga (CK 498 str.).

Turtines atsakomybes tikslas – pasalinti civiliniu teisiniu subjektiniu teisiu pazeidimo

pasekmes ir garantuoti siu teisiu igyvendinima.

Ieskinine pazeistu ar gincijamu teisiu gynimo tvarka. CT santykiu dalyviai turi lygias

teises, yra nepavaldus vieni kitiems. Todel tarp ju kilusi ginca turi spresti nesuinteresuotas organas,

su kuriuo pavaldumo rysiais nera susijusi ne viena is ginco saliu. Tokie specialus jurisdikciniai organai

yra teismas bei arbitrazas, kurie paprastai ir sprendzia civilinius gincus.

Taigi civilinio teisinio reguliavimo metodas yra teises subjektu juridine lygybe pagrista

teisinio poveikio budu ir priemoniu visuomeniniams santykiams sistema, leidzianti pasireiksti tu santykiu

dalyviu iniciatyvai ir dispozityviskumui, igyjant bei igyvendinant civilines subjektines teises, o jas

pazeidus, numatanti turtines atsakomybes priemones ir teise turinciam asmeniui garantuojanti gynybos

priemones, kad pazeistosios teises bus atstatytos.

T1.4. Civilines teises funkcijos ir uzdaviniai.

Teises funkcija – tai jos poveikis, vaidmuo, paskirtis, itvirtinant, organizuojant bei

vystant visuomeninius santykius. Teise kaip visuomeniniu santykiu itvirtinimo, organizavimo bei vystymo

veiksnys atlieka dvi svarbiausias funkcijas: reguliavimo ir apsaugos. Atskirose teises sakose jos

pasireiskia nevienodai. Baudziamoji, baudziamojo ir civilinio proceso teise daugiausiai atlieka apsaugos

funkcijas. Civilineje teiseje pagrindine vieta skiriama pozityviam visuomeniniu santykiu reguliavimui,

t.y. reguliavimo funkcijai. CT paskirtis – teisiskai veikti susiklosciusius turtinius, taip pat

asmeninius neturtinius santykius tarp vienas kitam nepavaldziu subjektu, organizuoti tuos santykius taip,

kad jie funkcionuotu remiantis visuomenes vystymosi desningumais, pagal visuomenes poreikius, kad butu

uzkertamas kelias atsirasti ir plestis visuomenei zalingiems santykiams.

Pagal CT normu poveikio visuomeniniams santykiams pobudi tikslinga skirti dvi reguliavimo

funkcijos rusis: statiska ir dinamiska. Statiskos reguliavimo funkcijos poveikis reiskiasi tuo, kad

atitinkami CT institutai itvirtina visuomenei bei valstybei pageidautinus visuomeninius santykius

(nuosavybes teises institutas – nustato nuosavybes teises subjektus, turini, objektus ir t.t., autorines

teises institutas, isradimu teises institutas ir kt.). Dinamiska reguliavimo funkcija pasireiskia tuo,

kad civilines teises normu poveikis nukreipiamas i visuomeniniu santykiu dinamikos iforminima, tu

santykiu keitima, tobulinima, skatinima atsirasti naujiems visuomeniniams santykiams, atitinkantiems

zmogaus ir visuomenes poreikius.

Nors civiline teise is esmes yra reguliacinio pobudzio, taciau ji vykdo ir apsaugos funkcija.

Pazeidus CT normas bei kitu asmenu subjektines teises, tos normos numato ir sankcijas, kuriu tikslas –

atstatyti padeti, buvusia iki teises pazeidimo: pvz., savininkas ar teisetas valdytojas gali isreikalauti

daikta is svetimo, jei jis neteisetai ji valdo, reikalauti atlyginti zala ar nuostolius, reikalauti per

teisma paneigti garbe bei oruma zeminancia informacija, jei ji neatitinka tikroves, ir pan.

Visuomeniniu santykiu teisinio itvirtinimo faktas, numatytos sankcijos, kurios gali buti

taikomos pazeidus civilines teises normas, be abejo, vaidina ir tam tikra auklejamaji bei ispejamaji

vaidmeni. Todel manoma, kad CT atlieka ir auklejimo funkcija.

Pagrindinis CT uzdavinys – nukreipti zmoniu, ivairiu organizaciju, taip pat valstybes

instituciju veikla ta linkme, kad butu sparciau vystoma privatine nuosavybe pagrista visuomenes ekonomine

baze ir sudarytos salygos vis geriau patenkinti fiziniu bei juridiniu asmenu materialinius ir dvasinius

poreikius.

Remdamiesi isdestytu, galime suformuluoti CT sampratos apibrezima:

Civiline teise – tai teises normu sistema, skirta teisiskai reguliuoti vienas kitam

nepavaldziu subjektu turtinius santykius, kuriu objektas turi tiesiogiai isreiksta ar numatoma verte,

taip pat tiek su turtiniais susijusius, tiek ir nesusijusius asmeninius neturtinius bei organizacinius

santykius, siekiant sukurti privatine nuosavybe pagrista visuomenes ekonomine baze, kuri sudarytu salygas

vis geriau patenkinti fiziniu bei juridiniu asmenu materialinius bei dvasinius poreikius.

T1.5. Civilines teises atribojimas nuo kitu teises saku.

Teisinio reguliavimo dalykas yra pagrindinis kriterijus, metodas – pagalbinis kriterijus,

kuriais remiantis viena teises saka yra atribojama nuo kitos. Atriboti CT nuo valstybines ar BT nesunku,

nes ju reguliuojami santykiai kokybiskai skirtingi. Daug sunkiau CT atriboti nuo Administracines, Darbo

ir Seimos teises, nes jos turi daug bendro su CT.

Civilines teises atribojimas nuo administracines. Administracine teise reguliuoja santykius,

atsirandancius valstybes institucijoms igyvendinant vykdomaja bei tvarkomaja veikla (valstybiniu imoniu,

akciniu bendroviu steigimo, reorganizavimo, likvidavimo tvarka, valstybinems imonems – valstybinio

kapitalo lesu ir kt.). Turtiniams santykiams, kuriuos reguliuoja administracine teise , budinga tai, kad

viena is siu santykiu saliu yra valdymo institucija, tuose santykiuose dalyvaujanti kaip jai pavestu

vykdomuju – tvarkomuju funkciju vykdytoja, o kita salis – jai pavaldi. T.y. administraciniai teisiniai

santykiai yra valdzios ir pavaldumo santykiai. Jeigu valstybinio valdymo organas (pvz., savivaldybes

miesto valdyba) lygybes pagrindu sudarytu rangos sutarti del savo patalpu remonto, siuos sutartinius

santykius reguliuotu jau ne administracines , bet CT normos. Administraciniam teisiniam reguliavimui

budingi teisinio isakymo (liepimo) ir pavaldumo elementai, o civiliniam teisiniam reguliavimui – leidimo,

koordinavimo elementai ir teisine lygybe.

Finansu teise nuo civilines teises skiriasi tuo, kad jos reguliavimo dalykas – santykiai,

atsirandantys valstybei igyvendinant finansine veikla (biudzeto, emisijos ir kt.). Siems santykiams, kaip

ir administraciniams teisiniams, budingas ju subjektu pavaldumas, o ne ju teisine lygybe.

Darbo teises reguliavimo dalykas – visuomeniniai santykiai, susidarantys darbo proceso metu.

Darbo teisiniu santykiu subjektai teisiskai yra lygus ir kartu pavaldus imoneje, organizacijoje

nustatytai vidaus tvarkai. Tuo is esmes darbo teise ir skiriasi nuo civilines (pvz., CT normomis

reguliuojami rangos santykiai – rangovas nepriklauso uzsakovo darbuotoju kolektyvui, pats organizuoja

savo darba, nustato veiklos tvarka).

Seimos teises reguliavimo dalykas – asmeniniai ir turtiniai santykiai, atsirandantys tarp

sutuoktiniu, tevu ir vaiku, kitu seimos nariu, taip pat tarp globeju ir globotiniu, rupintoju bei

rupintiniu. Seimos teiseje dominuojantis vaidmuo tenka asmeniniams santykiams tarp grieztai apibreztu

subjektu, o turtiniai santykiai priklauso nuo asmeniniu, yra neatlygintini bei pasizymi kitais ypatumais,

kuriuos lemia asmeniniai santykiai.

Atriboti CT nuo prekybos teises is esmes neimanoma.Todel kai kurie autoriai kelia klausima:

ar civiline ir prekybos teise yra dvi savarankiskos teises sakos, ar tai viena saka. Daugelis autoriu CT

laiko bendraja privatine teise, o prekybine – specialiaja privatine teise. Taigi CT reguliuoja daugiau

bendrus privacius santykius, kitos privacios teises sakos, tame tarpe ir prekybos teise, – siaurus,

specifinius privacios teises santykius. Lietuvos Respublikoje rengiami du atskiri Civilines ir Prekybos

teises kodeksu projektai.

T1.6. Civilines teises sistema.

Sistema – tai sandara, junginys, skirtingu reiskiniu sasaja, isskirianti juos is aplinkos

kaip vientisa santykinai savarankiska darini. Ji apima savo komponentus (posistemes, dalis, elementus) ir

tu komponentu tarpusavio rysius bei santykius. T.y. sistema tai ne tik tam tikru reiskiniu pasidalijimas

i atskiras dalis – elementus, bet ir tu elementu tarpusavio rysiai, vienijantys juos i darnia visuma.

Sistema sudaro ne vien teise apskritai. Atskiros teises sakos, posakiai, net atskiros teises

normos, budamos didesnes sistemos elementai, pacios sudaro santykinai savarankiskas sistemas.

CT, kaip teises sistema, yra visuma CT normu tam tikra tvarka suburtu i atskirus, nuosekliai

isdestytus institutus, posakius, kurie saveikaudami sudaro vieninga civilines teises sistema.

Pirminis (bazinis) CT sistemos elementas yra CT norma. Atskira sios sakos norma dazniausiai

taip pat sudaro sistema, susidedancia is susijusiu elementu: hipotezes, dispozicijos ir sankcijos.

CT institutas – tai tam tikra CT normu grupe, reguliuojanti santykinai savarankiska

visuomeniniu santykiu sistema, – dali CT reguliuojamu santykiu (CT subjektu, sandoriu, ieskinines

senaties ir kt. institutai).

CT posakis – tai keli pagal reguliavimo dalyka vienarusiai tarpusavyje susije CT institutai,

sudarantys santykinai savarankiska CT sistemos dali. Tai nuosavybes, prievoline, butu teise, autorine ir

isradybos teise (pvz., prievolines teises posakis susideda is pirkimo – pardavimo, dovanojimo, paskolos,

pavedimo, turto nuomos, komiso, rangos ir kt. institutu).

Be minetu CT sistemos elementu, si sistema dar yra skirstoma i: bendraja ir ypatingaja CT

sistemos dalis.

Bendrosios CT dalies normos ir institutai nustato bendras taisykles, kurios paprastai

taikomos visiems CT normu reguliuojamiems visuomeniniams santykiams. Pagal savo struktura bendroji dalis

skirstoma i tarpusavyje susijusi teises institutu kompleksa. Siems svarbiausiems institutams priklauso

pagrindiniai nuostatai, nurodantys civiliniu istatymu uzdavinius, civilines teises normomis reguliuojamus

santykius, nustatantys civiliniu teisiu ir pareigu atsiradimo pagrindus, civiliniu teisiu igyvendinimo

salygas, civiliniu teisiu gynimo budus, teisine civilines teises subjektu padeti, teises normas apie

sandorius, atstovavima, terminus ir ieskinine senati.

Ypatingosios CT dalies normos, institutai ir posakiai reguliuoja tik tam tikras, atskiras

visuomeniniu santykiu grupes. Ypatingosios dalies normos skirstomos i siuos posakius ir institutus:

1) nuosavybes teises posakis, kurio normos (tame tarpe ir bendros) reguliuoja privatines, kooperatyvu,

visuomeniniu organizaciju, valstybes, savivaldybiu nuosavybes santykius.

2) Prievolines teises posakis. Jis susideda is bendru normu ir institutu, kurie taikomi visu rusiu

prievoliniams santykiams, ir specialiu normu bei institutu, skirtu atskiriems prievoliniams santykiams

reguliuoti.

3) CT posakis, reguliuojantis santykius, atsirandancius del dvasines kurybos rezultatu sukurimo ir

panaudojimo, susideda is autorines teises, teises i atradima, isradimu teises, teises i pramonini pavyzdi

institutu. Sio posakio normos reguliuoja santykius, atsirandancius del literaturos, mokslo, meno kuriniu

sukurimo, atradimu, isradimu padarymo ir t.t.

T1.7. Privatine ir civiline teise.

Jau senoves Romos teisininkai visas pozityviosios teises normas skirste i dvi dideles

grupes: i viesaja teise ir privatine teise.

Viesoji teise: – nustato viesosios valdzios organizacija ir reguliuoja atskiru asmenu

santykius su valstybes organais, susivienijimais, bendruomenemis bei kt. viesaisiais junginiais;

– gina valstybes interesus;

– jos reguliuojamiems santykiams budinga valdzia ir pavaldumas.

Paprastai viesajai teisei priskiriamos konstitucines, administracines, finansines,

baudziamosios teises sakos, taip pat viesoji tarptautine teise.

Privatine teise: – reglamentuoja privaciu asmenu santykius;

– jos reguliuojami santykiai grindziami privacios autonomijos, lygiateisiskumo, nepavaldumo principais.

Paprastai privatinei teisei priskiriamos civiline (iskaitant ir seimos teise), prekybine,

darbo, agrarine (ekologine) ir tarptautine teise.

Svarbiausia privatines teises saka – civiline teise.

Civiline teise – tai teises saka, kurios normos reguliuoja lygiu ir vienas kitam

nepavaldziu subjektu visuomeninius turtinius santykius ir su jais susijusius, taip pat ir nesusijusius,

asmeninius neturtinius santykius.

2. Civiliniai istatymai.

Civilines teises saltiniai.

Kiekvieno civilinio teisinio santykio subjekto elgesi reguliuoja vieno ar kito valstybinio

norminio akto teises normos. Siuo poziuriu valstybiniai norminiai aktai igyja CT saltinio reiksme.

Pagrindinis CT saltinis – Konstitucija (K). K suprantama kaip istatymu leidimo, tobulinimo

baze, pagrindiniai principai. Bet kokie CT istatymai negali priestarauti K-jai. Pvz., K 23 str.

“Nuosavybe nelieciama. Nuosavybe gali buti paimama tik istatymo nustatyta tvarka visuomenes poreikiams ir

teisingai atlyginama.” Joks CT istatymas negali pazeisti sio principo.

LR CK – pagrindinis kodifikuotas CT saltinis. Susideda is 2 daliu: bendroji dalis,

prievoliniai santykiai.

Sekantis saltinis – Civiliniai istatymai.

Visi kiti norminiai aktai reguliuojantys civilinius santykius – poistatyminiai. Juos

leidzia institucijos, kurios neturi istatymo leidybos teises. Dazniausiai tai valstybes valdymo organu

isleisti aktai. Jie negali priestarauti istatymams, yra mazesnes teisines galios. Poistatyminiu aktu

paskirtis – konkretizuoti istatymus, juose itvirtintas normas. Tai Vyriausybes nutarimai, potvarkiai,

Ministeriju, departamentu, kt. valdymo organu teises aktai, ivairiu organizaciju nuostatai, istatai

(daznai reguliuoja organizacijos nariu turtines teises). Savivaldybiu Tarybu priimami sprendimai, jei jie

turi CT pobudzio normu.

Paprociai gali buti CT saltiniai, jei jie yra istatymu numatytais atvejais visuotinai

pripazinti (sankcionuoti valstybes).

Konstitucinio teismo nutarimai, nustatantys, kad normos atitinka ar ne Konstitucijai – taip

pat CT saltiniai (daznai paaiskinama, kaip gincijama norma naudoti).

Teismu praktikos reiksme taikant ir tobulinant CT istatymus.

Svarbiausi – AT sprendimai. AT teiseju senatas nagrineja istatymu taikymo apibendrinimo

rezultatus, aprobuoja teismu sprendimus. Tiek aprobuojant, tiek nagrinejant istatymu taikymo

apibendrinimo rezultatus, pasiekiama vieninga istatymu taikymo praktika.

Civiliniu istatymu galiojimas laiko, erdves, asmenu atzvilgiu.

1993.04.06. isleistas istatymas “Del LR istatymu ir kitu teises aktu skelbimo ir

isigaliojimo tvarkos” nurodo nuo kada TA laikomi galiojanciais.

Lietuvos Respublikos istatymai isigalioja po to, kai juos pasiraso ir “Valstybes

ziniose” oficialiai paskelbia Respublikos Prezidentas , jeigu paciuose istatymuose nenustatoma

velesne isigaliojimo diena.

Kiti Seimo priimti teises aktai isigalioja kita diena po ju paskelbimo “Valstybes

ziniose”, jeigu paciuose aktuose nenustatoma kita isigaliojimo tvarka.

Respublikos Prezidento dekretai taip pat isigalioja kita diena po ju paskelbimo

“Valstybes ziniose”, jeigu paciuose dekretuose nenustatoma kita ju isigaliojimo diena.

Esant neatideliotinam reikalui, Lietuvos Respublikos istatymai, kiti Seimo priimti

teises aktai, taip pat Respublikos Prezidento dekretai oficialiai gali buti paskelbti specialiame

Seimo leidinyje arba respublikiniuose laikrasciuose per Lietuvos telegramu agentura (ELTA). Tokiu

atveju istatymai ir kiti Seimo priimti aktai isigalioja po to arba kita diena po ju

paskelbimo, taciau artimiausiu metu sie teises aktai skelbiami ir “Valstybes ziniose”.

Lietuvos Respublikos Vyriausybes nutarimai, kuriuose nustatomos, keiciamos ar

pripazistamos netekusiomis galios teises normos, isigalioja kita diena po to, kai jie pasirasyti

Ministro Pirmininko ir atitinkamo ministro paskelbiami “Valstybes ziniose”.

Konstitucinio Teismo priimtas nutarimas isigalioja ta diena, kuria jis pirmiausiai

buvo paskelbtas “Valstybes ziniose” arba specialiame Seimo leidinyje, arba respublikiniuose

laikrasciuose per Lietuvos telegramu agentura (ELTA).

Nustoja galios: 1) jei tas istatymas ar kt. norminis aktas buvo isleistas apibreztam

terminui, – pasibaigus jo galiojimo laikui:

2) pripazinus netekusiu galios (priemus nauja normini

akta nurodoma nuo kada ir kokie norminiai aktai netenka galios, nors daznai valstybinio valdymo organai

(VVO) isleidzia normini akta, nenurodydami, kad tokiu paciu pavadinimu anksciau isleistas norminis aktas

nustojo galios).

Bendra taisykle – teises norminiai aktai (TNA) atgal negalioja. TNA taikomi tik tiems

santykiams, kurie atsirado jau isigaliojus TNA-ui. Bet paciame TNA-e gali buti nurodyta, kad sis aktas

reguliuoja ir santykius buvusius iki TNA-o isigaliojimo.

Galiojimas erdveje. Visi LR istatymai ar kt. TNA-ai galioja visoje salies teritorijoje. Tam

tikrais atvejais Vyriausybes nutarimai, ministeriju, departamentu ar kt. VVO teises aktai gali buti

apibrezto teritorinio galiojimo, pvz., administracinio vieneto teritorijoje. Tai turi buti numatyta

paciame teises akte. Administracinio vieneto TNA galioja toje teritorijoje.

Galiojimas visuomeniniu santykiu subjektams (galiojimas asmenims). Bendra nuostata –

istatymai, kiti TNA-ai galiojantys t.t. teritorijoje, taikomi visiems, toje teritorijoje esantiems

asmenims. Toks aktu galiojimas vadinamas bendruoju.

Galimas ir specialusis CTNA galiojimas asmenims. Tai tokie atvejai, kai CTNA taikomas ne

visiems CT santykiu subjektams t.t. teritorijoje. Tokiu atveju subjektu, kuriems taikomas CTNA ratas turi

buti nurodomas paciame CTNA-e. Jei kyla neaiskumu, turi buti vadovaujamasi nuostata, kad CTNA galioja

visiems asmenims.

5, Uzsienio valstybiu civilines ir prekybines teises bendra charakteristika.

Monistine ir dualistine civilines teises sistemos. Raidos tendencijos.

Dualistine CT teises sistema – civiline ir prekybos teises laikomos savarankiskomis

privatines teises sakomis. Valstybes, turincios dualistine privatines teises sistema: Vokietija,

Prancuzija, Ispanija ir kt. Prekybos teise is pradziu susikloste kaip pirkliu luomo teise. Pirkliams

nebuvo naudinga laikytis visu civilines teises normu, kai kurios ju varze prekyba. Palaipsniui formavosi

prekybos paprociai, savitos prekybos sandoriu sudarymo taisykles, kurios veliau buvo itvirtintos teises

normomis, o pastarosios savo ruoztu buvo kodifikuotos atskiruose Prekybos kodeksuose.

Monistine CT sistema. Prekybos teise nera savarankiska teises saka, nes vadinamoji prekybos

teise yra ne kas kita, kaip specialios civilines teises normos, taikomos komersantu (verslininku)

tarpusavio santykiams.

Raidos tendencijos. Olandija, Italija ir Kanados Kvebeko provincija, kuriose egzistavo

dualistine privatines teises sistema, ilgainiui jos atsisake. Vieningu (unitariniu) civiliniu kodeksu

egzistavimas ir skirtumu tarp civilines bei prekybos teises isnykimas buvo pavadintas civilines teises

“komercializacija”. Civilines ir prekybos teises santykio problema tebera aktuali Lietuvoje).

Pastaraisiais desimtmeciais salia savoku civiline teise, prekybos teise pradetos vartoti kitos savokos:

biznio, arba verslo, teise, ekonomikos teise, ukine teise ir pan. Vargu ar jos laikytinos savarankiskomis

teises sakomis. Minetos savokos is esmes reiskia ne ka kita, o tam tikra teisine disciplina, kursa, kuri

destant yra analizuojama visa, kas yra susije su verslu (analizuojami ne tik civilines teises institutai

– sutarciu teise, imoniu teise, bet ir darbo teise, kainu ir konkurencijos teisinis reguliavimas,

vartotoju teisiu gynimas, bankininkyste ir kt.).

Pagrindines uzsienio saliu teisines sistemos.

Pasaulyje egzistuoja daugybe nacionaliniu teisiniu sistemu. Panasumai, kuriuos nulemia

istorines, ekonomines, kulturines, politines ar kitokios priezastys, leidzia isskirti kelias giminingas

teises seimas. Literaturoje pateikiamas skirtingas pagrindiniu pasaulio sistemu grupiu skaicius Pvz., R.

David pasaulio teisines sistemas skirsto i romanu – germanu (kontinentine) teises seima, anglu –

amerikieciu (bendraja) teises seima, socialistine teises seima ir teises seimas, grindziamas religijos ar

tradiciju panasumu. Pagrindines yra bendroji ir kontinentine teises seimos.

Valstybese, atstovaujanciose kontinentines teises teisinei sistemai, civiline teise

suprantama kaip vieninga teises saka, kurios normos reguliuoja turtinius ir su jais susijusius ar

nesusijusius neturtinius santykius.

Bendrosios teises teisines sistemos salyse civilines teises , kaip vieningos teises sakos,

apskritai nera. JAV, Anglijoje ir kt. bendrosios teises teisines sistemos salyse egzistuoja institucine

privatines teises sistema, sudaryta is seimos teises, nuosavybes teises, sutarciu teises, deliktu teises,

imoniu teises, paveldejimo teises, intelektines nuosavybes teises ir kt. teises institutu.

II. CIVILINIS TEISINIS SANTYKIS.

6. Civilinio teisinio santykio savoka ir ypatumai.

T6.1. Civilinio teisinio santykio savoka ir strukturiniai ypatumai.

Noredami patenkinti savo poreikius asmenys dalyvauja ivairiuose visuomeniniuose

santykiuose. Jeigu siuos santykius reguliuoja TN os, visuomeniniai santykiai igyja teisine forma ir tampa

teisiniais santykiais, o santykiu subjektai igyja subjektines teises ir teisines pareigas. CT santykiai,

tai CT normomis sureguliuotas faktinis visuomeninis santykis, kurio dalyviai turi subjektines civilines

teises bei pareigas. Sureguliavus visuomeninius santykius CTN-omis visuomeniniai santykiai neisnyksta,

faktiniai visuomeniniai santykiai igyja tam tikra teisini apibreztuma. T.y. faktinio visuomeninio

santykio turini sudarantys veiksmai tampa to santykio dalyviu subjektinemis teisemis ir teisinemis

pareigomis. Taigi, i tuos pacius santykius galime zvelgti dvejopai: kaip i faktinius visuomeninius

santykius ir teisinius santykius.

CT santykis tai CTN-u pagrindu del materialiniu ar nematerialiniu gerybiu atsirandantis

teisinis santykis, kurio dalyviai turi teisini savarankiskuma bei turtini atskiruma ir dalyvauja tame

santykyje kaip lygiateisiai teisiu ir pareigu subjektai.

CT santykiu ypatumai. Specifinius CT santykiu bruozus, pagal kuriuos CT santykius galima

atriboti nuo kitu teisiniu santykiu nulemia teisinio reguliavimo dalyko ir metodo ypatumai. Civilinis

teisinis santykis nuo kitu teisiniu santykiu skiriasi savo subjektais, kurie turi organizacini ir turtini

atskiruma, yra teisiskai nepavaldus vieni kitiems.

CT santykio turinys. Civilinio teisinio santykio turinys yra teisemis ir pareigomis

numatyti civiliniu teisiniu santykiu dalyviu veiksmai.

Civilines subjektines teises savoka. Civiline subjektine teise apibudinama, apibreziama

kaip galimas elgesys skirtas tenkinti savo ar kitu santykio dalyviu interesus.

Civilines subjektines teises turinys -tai civilines teises normomis leidziamas

(nedraudziamas) elgesys, susidedantis is triju rusiu galimybiu:

1) galimybes turinciam teise asmeniui pasirinkti tam tikra elgesio varianta,

2) galimybe reikalauti is kitu asmenu tam tikro aktyvaus elgesio,

3) galimybes imtis priemoniu savo subjektinei teisei apsaugoti ar ginti.

Civiline subjektine pareiga – suprantama kaip privalomo elgesio ribos, kaip privalomas

elgesys, skirtas tenkinti teisiniu santykiu dalyviu interesus.

Civilines subjektines pareigos turinys -tai privalomas elgesys, susidedantis is teisiniu

butinybiu, kurios atitinka teise turincio asmens galimybes:

1) galimybe paciam teise turinciam asmeniui tam tikru budu elgtis atitinka ipareigoto asmens teisine

butinybe netrukdyti jam tai daryti (netrukdyti savininkui turta valdyti, naudotis juo bei disponuoti),

2) galimybe reikalauti tam tikro aktyvaus elgesio is kito ar kitu asmenu atitinka ipareigoto asmens

teisine butinybe tuos aktyvius veiksmus ivykdyti (nuomotojas privalo perduoti nuomininkui jo issinuomota

daikta),

3) galimybe imtis priemoniu savo subjektinei teisei apsaugoti bei ginti atitinka ipareigoto asmens

teisine butinybe ne tik kad netrukdyti imtis tokiu priemoniu, bet atitinka jo pareiga padeti atstatyti ta

pazeista ar gincijama subjektine teise.

Jeigu vieno asmens teises negarantuotos kitu asmenu privalomas elgesys, tai bus tik jo

noras. Todel civilinis teisinis santykis ir reiskiasi keliu asmenu galimo bei privalomo elgesio aktais,

kurie numato ju teises ir pareigas.

CT santykiu subjektai. – tai asmenys, tarp kuriu susiklosto arba atsiranda CT santykis.

Teigiama, kad CT santykiai gali atsirasti ir tarp asmens ir daikto (pvz., nuosavybes teisiniai

santykiai). Taciau toks teiginys is esmes neteisingas. CT santykiai gali atsirasti tik tarp asmenu

(subjektu) del to daikto (objekto). CT santykiu subjektu gali buti kiekvienas asmuo, kuris pagal

atitinkamus galiojancius CT NA gali buti tu civiliniu santykiu subjektu. T.y. tas asmuo turi tureti

civilini teisini subjektiskuma. Igyvendindamas si subjektiskuma, siekdamas tenkinti savo poreikius, asmuo

gali igyti ivairias subjektines civilines teises. CT santykiu subjektu gali buti valstybe, savivaldybe,

fizinis ar juridinis asmuo.

Fiziniai asmenys kaip civiliniu santykiu subjektai skirstomi:

1) LR pilieciai,

4) uzsienieciai,

5) apatridai (asmenys be pilietybes).

Uzsienio pilieciai ir apatridai naudojasi Lietuvoje su nezymiais apribojimais naudojasi

tokiomis pat civilinemis teisemis ir pareigomis kaip ir Lietuvos pilieciai.

Juridinis asmuo, kaip CT santykiu subjektas, suprantamas kaip tam tikra organizacija,

turinti savo atskira turta ir galinti savo vardu igyti turtines ir asmenines neturtines teises bei

pareigas, buti ieskovu bei atsakovu teisme arba treciuju teisme (arbitraze).

CT santykiuose istatymu numatytais atvejais dalyvauja valstybe bei savivaldybes.

CT subjektiskumas – tai CTN-omis nustatyta fiziniu, juridiniu, asmenu bei valstybes ar

savivaldybiu galimybe buti civiliniu teisiniu santykiu subjektais.

CT santykiu subjektu teisinis subjektiskumas nera vienodas. Jis priklauso nuo Ctsantykiu

subjektu paskirties, ju poreikiu.

Laikoma, kad fiziniu asmenu TC subjektiskumas yra bendro pobudzio- jie gali tureti ivairias

CT-es ir pareigas, kurios reikalingos zmogui apskritai.

Juridiniai asmenys kuriami tam, kad pasiektu konkretu, specialu tiksla. Todel ju CT

subjektiskumas – specialus.

Tam tikru ypatumu turi ir Valstybes bei Savivaldybiu CT subjektiskumas, nes ju paskirtis

specifine ir skiriasi nuo fiziniu bei juridiniu asmenu subjektiskumo.

Vyrauja nuomone, kad CT subjektiskumas susideda is teisnumo ir veiksnumo.

Teisnumas – tai bendra subjektine teise igyti, tureti konkrecias civiliniais istatymais

numatytas ar jais nedraudziamas teises bei susikurti sau pareigas.

Veiksnumas – bendra subjektine teise savo veiksmais igyti sias civilines teises bei

susikurti pareigas.

Pvz., Konstitucijos 47 str. Yra nuostata, kad “zeme (.) nuosavybes teise gali priklausyti

tik LR pilieciams ir valstybei”. Si K nuostata nurodo kas gali tapti zemes nuosavybes subjektais –

apibreztas LR pilieciu ir valstybes teisnumas. Noredamas tapti konkrecios zemes nuosavybes subjektu,

asmuo turi atlikti (galeti atlikti) aktyvius veiksmus – t.y. turi buti veiksnus.

Teisnumas -tai subjektui suteikta galimybe igyti konkrecias subjektines teises, o ju

realizavimui reikia, kad subjektas butu veiksnus.

CT santykiu rusys.

Dazniausiai CT santykiai klasifikuojami atsizvelgiant i ju objektus:

1) turtiniai CT santykiai – atsirandantys tarp subjektu del turto,

2) neturtiniai CT santykiai – atsirandantys del zmogaus kurybos rezultatu ar asmeniniu neturtiniu

gerybiu, neatskiriamu nuo asmens

Pagal savo turini CT santykiai skirstomi:

1) absoliutiniai CT santykiai- kuriuose gali dalyvauti kiekvienas asmuo,

2) santykiniai – kuriuose gali dalyvauti tik tam tikras asmenu ratas.

Turtiniai CT santykiai skirstomi i:

1) nuosavybes CT santykius – tai tokie CT sureguliuoti turtiniai santykiai, kur teise turintis asmuo,

nuosavybes teises subjektas, turi teise turta valdyti, naudotis juo ir disponuoti, o visi kiti asmenys

turi pareiga netrukdyti jam igyvendinti sias teises.

2) prievolinius CT santykius – tai CT normomis sureguliuoti turtiniai santykiai, kuriu vienas subjektas

– kreditorius, turi teise reikalauti is kito subjekto – skolininko, kad sis perduotu jam turta, atliktu

darbus, teiktu paslaugas, sumoketu pinigus arba susilaikytu nuo kokiu nors veiksmu, o skolininkas privalo

ivykdyti savo pareiga.

Nuosavybes teisiniai santykiai skirstomi i:

1) privacios nuosavybes teisinius santykius (subjektai – fiziniai ar juridiniai asmenys),

2) viesosios nuosavybes teisinius santykius ( subjektai – valstybe ar savivaldybes).

Neturtiniai CT santykiai yra triju rusiu:

1) asmeniniai neturtiniai santykiai, atsirandantys del neturtiniu gerybiu, kurios neatskiriamos nuo

zmogaus ar zmoniu kolektyvo (neturtiniai santykiai nesusije su turtiniais), – tai santykiai del garbes,

orumo, vardo, firminio pavadinimo ir pan.), siu santykiu objektai negali buti perleidziami kitiems

asmenims,

2) neturtiniai santykiai, atsirandantys del intelektualines veiklos produktu (neturtiniai santykiai

susije su turtiniais), – atsiranda del mokslo, meno, literaturos kuriniu, isradimu ir pramoniniu

pavyzdziu sukurimo bei panaudojimo, intelektualines veiklos objekta, neturtines bei turtines teises,

isskyrus autorine teise, autoriai gali perleisti kitiems asmenims,

3) organizaciniai teisiniai santykiai, jie susije tiek su turtiniais, tiek su neturtiniais santykiais ir

padeda tiems santykiams atsirasti, formuotis ar juos igyvendinti, – tai santykiai, atsirandantys sudarant

pervezimo ir kitas panasias ukines sutartis, atstovavimo santykiai ir kt.

T6.10. Civiliniu teisiniu santykiu atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai.

CT santykiui atsirasti reikalingas teisinis – faktinis pagrindas, vadinamas juridiniu faktu

Juridinis faktas (JF) – tai toks realios tikroves reiskinys, su kuriuo CT normos sieja

CT-io santykio atsiradima, pasikeitima ar pasibaigima.

JF budingi pozymiai:

1) tai tam tikros realios tikroves reiskinys,

2) tai toks reiskinys, kuri numato CT normos,

3) tai turi buti toks reiskinys, su kuriuo CT normos sieja tam tikrus teisinius padarinius (pasekmes).

JF sukelia pasekmes:

1) CT santykiu atsiradima,

2) CT sant. Pasikeitima,

3) CT sant. Pasibaigima.

Pagal jas JF klasifikuojami i:

1) teise sukuriancius,

2) teise pakeiciancius,

3) teise panaikinancius.

JF pagal savo turini skirstomi:

1) veiksmus, t.y. faktus priklausancius nuo zmogaus valios,

2) ivykius, t.y. faktus nepriklausancius nuo zmogaus valios.

Nors CT nevartojama savoka “veika”, bet CT istatymais numatytais atvejais kaip veiksmas

gali buti suprantamas ir neveikimas (pvz., prievoles nevykdymas, skolos negrazinimas, uztraukia

skolininkui atsakomybe).

Veiksmai gali buti teiseti (nepriestarauja CT normu reikalavimams) arba neteiseti

(neatitinka, priestarauja konkrecioms teises normoms).

Pagal tiksla teiseti veiksmai skirstomi i teisinius aktus ir poelgius.

Teisiniai aktai – tokie teiseti veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba

panaikinti CT santykius.

Poelgiai – tokie CT subjekto veiksmai, kuriais jis specialiai nesiekia sukurti sau

subjektiniu teisiu ar igyti teisiniu pareigu, bet del tokiu veiksmu atsiranda teisines pasekmes, nes tai

numato C istatymai.

Teisiniai aktai savo ruoztu skirstomi i administracinius aktus ir sandorius.

Administraciniai aktai – tai valstybinio valdymo organu, visuomeniniu valdymo organu aktai,

turintys CT reiksme.

Sandoriai – asmenu veiksmai, specialiai skirti sukurti tam tikriems teisiniams padariniams.

Labiausiai paplite sandoriai – CT sutartys.

Teisiniai ivykiai skirstomi i:

1) absoliucius – atsiranda ir vystosi nepriklausomai nuo zmogaus valios (naturali zmogaus mirtis,

sutartyse – nenugalima jega ir t.t.).

2) santykinius – atsiradimas susijes su zmogaus valios isreiskimu, bet toliau vystosi nepriklausomai nuo

zmogaus valios, kartais tolesnis vystymasis gali buti net priesingas zmogaus valiai (trobesiu padegimas,

vaiko gimimas irt.t.)

Viskas, kas auksciau isdestyta, pavaizduota piesinyje:

III SKYRIUS. DAIKTINĖ TEISĖ

17 tema

DAIKTINĖS TEISĖS SĄVOKA

17.1 .Daiktinės teisės sąvoka.

LR konstitucijoje ir kituose įstatymuose įtvirtinus privačią nuosavybę ir užtikrinus pagrindines asmens teises ir laisves,atsirado galimybė,o kartu kilo ir būtinumas sukurti daiktinės teisės institutą,plačiai žinomą pasaulinei teisės teorijai ir praktikai.

Daiktinė teisė – tai absoliutinė teisė į daiktą, pasireiškianti asmens galimybe įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teises ar tik kai kurias iš šių teisių (pagal naują kodeksą).

Pačiu bendriausiu požiūriu daiktinę teisę galima apibūdinti kaip absoliučią asmens teisę į daiktą.

Daiktinė teisė gali pasireikšti labai įvairiai priklausomai nuo to, kokia tai daiktinė teisė. Jei tai nuosavybės teisė, tai bus į nuosavybės teise priklausantį daiktą, jei patikėjimo – tai į patikėjimo teise priklausantį daiktą.

17.2. Daiktinės teisės rūšys.

Kai kurios daiktinės teisės buvo žinomos ir tarpukario Lietuvoje.Dabar galiojančiuose įstatymuose pagrindinės daiktinės teisės jau įtvirtintos.Galima išskirti keturias + keturias naujas (pagal naują CV kodekso projektą) daiktinės teisės rūšis:

– – nuosavybės teisė –tai teisė savo nuožiūra,bet nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių interesų,valdyti,naudoti daiktą ir juo disponuoti.

– – turto patikėjimo teisė – tai valstybės ar savivaldybės įmonės įstaigos,organizacijos teisė savo įstatų (nuostatų),taip pat tam tikros rūšies valstybės ar savivaldybių įmonių,įstaigų,organizacijų veiklą reglamentuojančių aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis,nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų,valdyti,naudoti atitinkamai valstybės ar savivaldybės jai perduotą daiktą,juo disponuoti.

Pagal nauja kodeksą – turto patikėjimo teisė – tai patikėtinio teisė patikėtojo nustatyta apimtimi, tvarka bei sąlygomis valdyti, naudoti perduotą turtą bei ja disponuoti.

ipoteka (pagal LR ipotekos įstatymą) – tai esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą apsaugantis turto įkeitimas, kai įkeisto turto savininkui paliekama nuosavybės teisė. Jei suėjus nustatytam terminui skola ipotekos kreditoriui negrąžinama, jis turi teisę reikalauti, kad įkeistas turtas būtų parduotas iš varžytynių ir iš gautų pinigų atlyginta jam priklausanti suma. Susitarimas dėl įkeisto turto perleidimo ipotekos kreditoriaus nuosavybėn negalioja.

Pagal CK projektą

Ipoteka – tai esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis registruotino daikto įkeitimas, kai įkeistasis daiktas neperduodamas kreditoriui.

– – servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamą daiktą,pasireiškianti teisės naudotis tuo svetimu daiktu(tarnaujančiuoju daiktu) suteikimu arba to daikto savininko,valdytojo teisių juo naudotis apribojimu,siekiant užtikrinti daikto,dėl kurio nustatomas servitutas,tinkamą naudojimą.

– – įkeitimas – prievolės užtikrinimo būdas, kai įkeistu turtu teisė naudotis paliekama įkeisto turto savininkui, taip pat jam lieka teisė naudotis to daikto vaisiais ir pajamomis.

Pagal naują LR civilinio kodekso projektą numatyta Lietuvos teisinėje sistemoje įtvirtinti dar keletą daiktinių teisių:

– – uzufrukto teisę – tai asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę, nustatyta uzufruktoriaus teisė naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas.Daiktą naudojant gaunami vaisiai ,produkcija ir pajamos priklauso uzufruktoriui ,jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip.

– – valdymo teisė – daikto valdymu, kaip savarankiška daiktine teise, kuri yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti, laikomas faktinis daikto turėjimas turint tikslą valdyti daiktą kaip savą.

– – superficijaus teisė – tai teisė naudotis kitam asmeniui priklausančia žeme statinių ar daugiamečių sodinių ant jos įsigijimui bei valdymui nuosavybės teise ar žemės gelmių naudojimui.

– – Emphyteusio teisė – tai teisė naudotis kitam asmeniui priklausančiu žemės sklypu ar kitu nekilnojamuoju daiktu nebloginant jo kokybės, nestatant statinių, nesodinant daugiamečių sodinių ir neatliekant kitų darbų, kurie iš esmės padidintų naudojamos žemės ar kito nekilnojamojo daikto vertę.

17.3. Daiktinės teisės objektas.

Daiktai yra labiausiai paplitęs civilinės teisės objektas,kadangi dauguma civilinių teisinių santykių atsiranda būtent dėl daiktų.Daiktinės teisės objektas taip pat yra daiktai.

Daiktais laikomi iš gamtos pasisavinti arba gamybos procese sukurti materialaus pasaulio dalykai.

Teisiniu požiūriu daiktais nebuvo laikomi materialaus pasaulio dalykai,egzistavę gamtoje,bet,esant nepakankamam mokslo ir technikos lygiui,negalėję būti panaudoti žmogaus poreikiams tenkinti.

Daiktu laikomas toks pasisavintas iš gamtos dalykas, kurį tikrai galima įrodyti pasisavinus, taip pat būtų galima tam tikrais būdais apginti nuosavybės teisę į tą dalyką. (Pvz. Oro stulpas virš t. t. teritorijos negali būti nuosavybės objektu, nes šios nuosavybės teisės negalima įgyvendinti, pažeisti, ginti).

Daikto sąvokos papildymas – daiktas turi tenkinti žmonių materialinius, dvasinius ir ekonominius poreikius – šiuo metu neturi prasmės, nes daugėja daiktų, kurie tikrai netenkina žmonių poreikių, bet teisiniu požiūriu tie daiktai bus daiktinės teisės objektais, nes dėl jų iškyla teisiniai santykiai (pvz. Neperdirbamos liekanos).

Kadangi daiktai turi skirtingas fizines ir kitas savybes ,įvairi jų paskirtis ir ekonominė reikšmė.Reguliuojant daiktinius teisinius santykius,nevienodiems daiktams nustatomas ir skirtingas teisinis režimas.Tuo tikslu pagal įvairius kriterijus daiktai klasifikuojami į rūšis:

(toliau viskas pagal naują CK projektą)

Nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai:

Nekilnojamieji daiktai (bet ne turtas):

– nekilnojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie yra nekilnojamieji pagal prigimtį bei pagal savo prigimtį kilnojamieji daiktai, kuriuos nekilnojamaisiais pripažįsta įstatymai.

– – nekilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra žemė ir su ja susiję daiktai, kurie negali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir esminiai nesumažinus jų vertės.

Kilnojamieji daiktai:

– kilnojamieji daiktai – daiktai, kuriuos iš vienos vietos į kitą galima perkelti nepakeitus jų paskirties ir esminiai nesumažinus jų vertės, jei įstatymas nenumato ko kita.

– kilnojamasis daiktas, inkorporuotas į nekilnojamąjį daiktą ir praradęs savo individualumą, yra nekilnojamojo daikto dalis.

– kilnojamasis daiktas, fiziškai pritvirtintas ar kitaip prijungtas prie nekilnojamojo daikto, o taip pat inkorporuotas į jį, bet nepraradęs savo individualumo, nelaikomas nekilnojamojo daikto dalimi.

Macro ir micro daiktai (pagal prancūzų civilinę teisę) :

Macro – tai tie daiktai, kurie pas mus yra kilnojami pagal prigimtį, bet nekilnojami pagal savo teisinį statusą.

Micro – super smulkūs daiktai (mikrobai ir t. t. ), kaip žaliava gali būti panaudota, bet turėti t.t. neigiamų pasekmių, todėl būtinas teisinis reguliavimas ir tų santykių, kurie susiklosto naudojant tuos micro daiktus.

Pakeičiamieji ir nepakeičiamieji daiktai

– pakeičiamaisiais daiktais laikomi rūšiniais požymiais apibrėžti ir neindividualizuoti daiktai.

– nepakeičiamaisiais daiktais laikomi individualiais požymiais apibrėžti daiktai.

Individualiais požymiais apibrėžtais laikomi tie daiktai, kurie vienu ar kitu būdu atskiriami nuo kitų vienarūšių daiktų.

Rūšiniais požymiais apibrėžtais laikomi daiktai, kurie turi bendrus visai tai daiktų rūšiai požymius.

Pakeičiamiesiems daiktams būdinga tai, kad jie apibūdinami rūšiniais kokiai tai rūšiai ypatingais požymiais, bet viens nuo kito jie pagal jokius požymius neatskiriami. Atskiras atvejis, kai rūšiniais požymiais apibrėžtas daiktas individualizuojamas. Individualizavimas – kai rūšinis daiktas iš esmės pakeičiamas. Tai yra jam suteikiama tam tikra savybė, pagal kurią jį bus galima išskirti iš kitų rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų. Individualiais požymiais apibrėžtiems daiktams būdinga tai, kad jie tik pagal jiem būdingus požymius skiriasi nuo kitų tos rūšies daiktų.

Suvartojamieji ir nesuvartojamieji daiktai.

Skirstomi priklausomai nuo to, kiek tas daiktas pasikeičia jį pavartojus.

– suvartojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie, panaudojus juos pagal paskirtį, iš karto sunaikinami, prarandami arba iš esmės pasikeičia.

– nesuvartojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie, naudojant juos pagal paskirtį, ilgą laiką iš esmės nepakeičia savo vertės ir paskirties.

Dalieji ir nedalieji daiktai

– daliaisiais daiktais laikomi daiktai, kuriuos fiziškai padalijus, nepasikeičia jų tikslinė paskirtis ir kiekviena dalis gali būti kaip savarankiškas daiktas.

– nedaliaisiais daiktais laikomi daiktai, kuriuos fiziškai padalijus, pasikeičia jų tikslinė paskirtis ir dalieji pagal prigimtį daiktai, kuriuos nedaliaisiais pripažįsta įstatymai.

Dalieji pagal prigimtį daiktai šalių susitarimu gali būti laikomi nedaliaisiais daiktais.

CK 187 str. 2 d. – kai prievolės objektas nedalus – skolininkai laikomi solidariais skolininkais, o kreditoriai – solidariais kreditoriais.

Išimti iš apyvartos, ribotai esantys apyvartoje ir neišimti iš apyvartos daiktai.

Neišimtus iš apyvartos daiktus įgyti ar parduoti gali bet kuris santykių subjektas, taip pat jie gali būti bent kurių daiktinių teisių santykių objektu.

– kiekvienas asmuo nuosavybės teise gali turėti bet kuriuos daiktus, jeigu tie daiktai neišimti iš apyvartos arba nėra ribotai esantys apyvartoje.

– išimti iš apyvartos yra tik išimtinėje valstybės nuosavybėje esantys daiktai.

– ribotai esantys apyvartoje yra tam tikras savybes turintys daiktai, kurių apyvarta ribojama dėl tiems daiktams būdingų savybių. Apyvarta ribojama visuomenės saugumo, sveikatos apsaugos ar kitais tikslais. Tokių daiktų apyvartos ribojimas išreiškiamas tam tikrų taisyklių buvimu, reikalavimu turėti leidimą ir t. t.

Namų apyvokos daiktai

– namų apyvokos daiktais laikomi visi namų ūkyje naudojami kilnojamieji daiktai, baldai ir dekoracijos, išskyrus knygų rinkinius (bibliotekas), meno kūrinių kolekcijas, o taip pat mokslinės ar istorinės reikšmės daiktus.

Pagal vadovėlį yra išskirta dar viena daiktų grupė – įprastinę vertę,išskirtinę vertę,asmeniniams tikslais pagrįstą vertę turintys daiktai .

Pagal vertę daiktus būtų tikslinga skirstyti į įprastinę vertę turinčius daiktus,išskirtinę vertę turinčius daiktus ir į asmeniniais tikslais pagrįstą vertę turinčius daiktus.

Daiktai, kurių vertė priklauso nuo to, kas sukūrė, kas naudoja tą daiktą, bei to naudojimo rezultatas taip pat vadinami įprastinę vertę turintys daiktai (pvz. Televizorius, kėdė ir t. t.). Įprastinę vertę turinčių daiktų vertė priklauso nuo naudos, kurią galima gauti iš daikto. Teisine prasme – daikto vertė priklauso nuo to, kokias teises ir pareigas jis gali suteikti jį naudojančiam asmeniui.

Yra daiktų, kuriuos panaudoti gali tik specialių žinių turintys asmenys. Tokie daiktai vadinami ypatingą vertę turinčiais daiktais. Tokio daikto vertė priklausys nuo to, kokią naudą gaus pats asmuo, kuris juo naudojasi, tai yra priklauso nuo to, kiek tas asmuo turi specialių žinių tam daiktui panaudoti pagal paskirtį.

Asmeniniais tikslais pagrįstą vertę turintys daiktai – tokie daiktia, kuriems asmuo suteikia išskirtinę reikšmę. Tokių daiktų vertė priklauso nuo savybių, kurias asmuo priskiria tam daiktui dėl savo išskirtinių ryšių su tuo daiktu, nepriklausomai nuo naudos, kurią galima gauti iš to daikto.

Iš savininko daiktas gali būti paimamas tenkinti visuomeniniams poreikiams tik teisingai už tai atlyginant. Teisingas atlyginimas aktualus pastarajam daiktų skirstymui (pvz. Už šeimos herbą, kaip relikviją, gali būti atlyginta kaip už 0,5 kg vario gabalą).

Be šio daiktų skirstymo daiktus galima skirstyti dar į dvi dideles rūšis – pagrindiniai ir antraeiliai daiktai.

Pagrindiniai daiktai – pagrindiniais daiktais laikomi daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais.

Pagrindinis daiktas, sudarytas iš esminių pagrindinio daikto dalių, neesminių pagrindinio daikto dalių ir iš papildomų pagrindinio daikto dalių.

Antraeiliai daiktai – antraeiliais daiktais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai.

Antraeiliai daiktai skirstomi į esmines pagrindinio daikto dalis, į gaunamus iš pagrindinio daikto vaisius, produkciją ir pajamas, į pagrindinio daikto priklausinius.

Vaisiai – vaisiais laikomi daiktai, kurie, organiškai vystantis pagrindiniam daiktui, turi atsiskirti, atsiskiria ar atskiriami nuo jo, nepažeidžiant pagrindinio daikto vientisumo ir paskirties.

Produkcija – produkcija laikomi daiktai, kurie sukuriami kaip darbo rezultatas naudojant gamybos procese pagrindinius daiktus.

Pajamos – daikto gaunamomis pajamomis laikomi pinigai ir kitos materialinės vertybės, kurie gaunami naudojant pagrindinį daiktą civilinėje apyvartoje (siaurąja prasme).

– – pajamomis taip pat gali būti laikomi visi daiktai, kurie gali būti gaunami visokeriopai naudojant pagrindinį daiktą. Šia prasme pajamomis laikomi ne tik 1 šio straipsnio dalyje nurodyti daiktai, bet taip pat ir vaisiai bei produkcija ( plačiąja prasme).

Daikto priklausiniai – savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skiriamo daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. CK 153 str. – priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas, jei įstatymas ar sutartis nenumato ko kita.

Žemė = pastatas (gali būti vienas kito priklausinys ir atvirkščiai).

Apsunkinimai daiktui yra tam tikri su daiktu susiję įsipareigojimai. Apsunkinimai keliauja u daiktu kartu.

Išlaidos daiktui – svarbu, kai yra daikto grąžinimas naudojant jį neteisėtai. Pvz. Grąžinant daiktą savininkui: asmuo neteisėtai naudojęs daiktą, turi grąžinti daiktą savininkui ir reikalauti grąžinti, padengti visas su daiktu susijusias išlaidas.

Išlaidos: Būtinosios ir ypatingosios.

Būtinosios – būtinos sąlygos tam daiktui išsaugoti, kad jis nesusidėvėtų, nesugestų ir t. t. (kitaip vadinamos – įprastinės išlaidos).

Ypatingosios – kurių pasekoje daikto vertė padidėja, daiktas žymiai pagerinamas (kitaip – specialiosios išlaidos).

Tuo atveju, jei neteisėtas valdytojas yra sąžiningas, tai savininkas turi atlyginti ne tik būtinąsias išlaidas, bet ir daikto pagerinimui skirtas išlaidas, jei to pagerinimo negalima atskirti nuo daikto.

17.4. Daiktinės teisės ir prievolinės teisės santykis. 17.5. ių teisų skirtumai.

Daiktinei teisei būdinga tai,kad tik vienas daiktinių teisinių santykių subjektas yra aktyvus,o kitas subjektas,kuriuo gali būti bet kuris tiek fizinis,tiek ir juridinis asmuo,valstybė ar savivaldybė yra pasyvus.Prievolinei teisei kaip santykinei teisei, būdinga,kad visi subjektai yra konkretūs asmenys,paprastai turintys konkrečių prievolių.Vadinasi ,daiktines teises gali pažeisti bet kuris subjektas,o prievolines – konkretūs prievolinių teisinių santykių subjektai.Pažeidus daiktinės teises,ieškinį galima pareikšti bet kuriam šias teises pažeidusiam asmeniui,t.y.ieškinys visur eina paskui daiktą nepriklausomai nuo to,kur ir pas ką daiktas yra,kaip jis ten atsidūrė ir pan.Be to ,daiktinės teisės atsiranda nepriklausomai nuo pasyvių subjektų valios,o prievolinės teisės negali atsirasti be subjektų tiesiogiai ar netiesiogiai pareikštos valios.

Daiktinė teisė yra absoliutinė teisė, o prievolinė teisė – santykinė. Daiktinėje teisėje konkretus savininkas ir konkretus daiktas. Tiek daiktinės, tiek prievolinės teisės objektais gaili būti daiktai, bet daiktinės teisės objektai tik daiktai, o prievolinės – ne tik daiktai. Daiktinei teisei būdinga tai, kad visi su daiktu susiję apsunkinimai eina kartu su daiktu, nepriklausomai nuo daikto savininko pasikeitimo. Prievoliniuose teisiniuose santykiuose tai priklauso nuo šalių valios. Jei susiduria daiktiniai ir prievoliniai teisiniai santykiai, tai visais atvejais prioritetas suteikiamas daiktinei teisei.

17.6. Nuosavybės teisės vieta daiktinės teisės sistemoje.

Nuosavybės teisė daiktinių teisių sistemoje užima išskirtinę vietą.Ji ,kaip savarankiškas institutas,geriausiai žinoma ir plačiausiai iš visų daiktinių teisių LR įstatymuose.Daiktinės teisės tarpusavyje skiriasi pagal turinį,bet nuosavybės teisė apima visas teises ,kurios įmanomos daiktinei teisei,t.y.teises daiktą valdyti,naudoti ir juo disponuoti.Kitos daiktinės teisės apima kai kurias teises,įeinančias į valdymo,naudojimo teisių,o kartais net ir į disponavimo daiktu teisių visumą.

Praktikoje nuosavybės teisei nustatomi įvairūs apribojimai,todėl ši teisė savo realia išraiška nėra visiškai absoliuti ir nuo nieko nepriklausanti.Esminis nuosavybės skirtumas nuo kitų daiktinių teisių yra tas,kad savininko teisės į turtą nepriklauso nuo kitų asmenų.Savininko teises tiesiogiai nustato teisės normos.Kitų daiktinių teisių subjektų teises dažnai nustato savininkas savo nuožiūra,neviršydamas įstatymo leistinų ribų.Pagal dabar galiojantį CK – nuosavybės teisė kaip vienintelė ( nuo sovietmečio) daiktinės teisės sistemoje formavo visą daiktinės teisės institutą,kuriame pagrindinę vietą užėmė nuosavybės teisė.

Kadangi visos besiformuojančio daiktinių teisių instituto teisės tiesiogiai tarpusavyje susijusios,ypač kai kalbama apie šių teisių objektą ir turinį,jos turi būti tinkamai atribotos ir teisiškai įtvirtintos.

Jeigu subjektyvią nuosavybės teisę apibūdinsime kaip atskirų asmenų galimybę savo nuožiūra objektyvios teisės normų nustatytose ribose tam tikrą turtą valdyti,naudoti ir juo disponuoti,tai subjektyvinę daiktinę teisę(neskaitant nuosavybės teisės) reikėtų suprasti kaip atskirų asmenų galimybę turėti ir įgyvendinti objektyvios teisės normomis ir savininko valia nustatytas kai kurias nuosavybės teisės turinį sudarančias teises.

Nuosavybės teisės ir kitų daiktinių santykis bendriausiu požiūriu yra nusakytas rusų teisininko Kozako žodžiais:”Bet kokios kitos daiktinės teisės subjektas su jam priklausančiu daiktu gali daryti tai,kas jam tiesiogiai leista,o savininkas su jam priklausančiu daiktu – kas jam tiesiogiai neuždrausta”.

Visos kitos daiktinės teisė nuo nuosavybės teisės skiriasi tuo, kad jos žymiai siauresnės. Uzurfruktas ribojamas laiko atžvilgiu, servitutas suteikiamas tik tam tikru metu arba tik tam tikrai daikto daliai.

17.7 Daiktinės teisės reikšmė.

Daiktinė teisė įtvirtina LR konstitucijoje ir kituose įstatymuose numatytas asmens teises ir laisves,įgyvendinant valdymo,naudojimo ir disponavimo daiktais galimybes.

IV SKYRIUS. NUOSAVYBĖS TEISĖ

18 tema

BENDRIEJI NUOSAVYBĖS TEISĖS NUOSTATAI

18.1. Nuosavybė kaip ekonominė kategorija.

Nuosavybė (1 prasme) – santykiai tarp asmenų dėl objekto naudojimo, disponavimo.

Nuosavybė (2 prasme) – kaip pats objektas.

Nuosavybė – objektas ar santykiai – šios abi sampratos labai dažnai painiojasi,tačiau nėra būtina jas visada ir skirti.

18.2. Nuosavybės formos ir rūšys.

Pagal CK 95 str.LR yra privati ir viešoji nuosavybė,tai pat leidžiama mišri nuosavybė,jeigu tai neprieštarauja LR įstatymams.

Privačios nuosavybės teise Lietuvos Respublikoje leidžiama turėti bet kokį turtą, jeigu to nedraudžia šis kodeksas ar kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.

Privati nuosavybė gali būti,kai fizinis asmuo pats įgyvendina savo nuosavybės teisę į turtą.

Privati juridinio asmens nuosavybė yra ,kai privatus juridinis asmuo yra perduoto jam turto savininkas,o tą turtą perdavusieji asmenys – steigėjai,akcininkai,pajininkai ir pan.,yra tik atitinkamai akcijų,pajų savininkai,bet visais atvejais jie išsaugo reikalavimo teisę į perduotą turtą.

Bendroji nuosavybė – tai kai fizinis asmuo,įgyvendindamas nuosavybės teisę į savo turtą,gali sujungti jį su kitų asmenų turtu bendrai veiklai,neįsteigiant juridinio asmens.Bendrąja nuosavybe yra laikomas turtas,kuris priklauso kartu dviem ar keliems savininkams.

Bendroji dalinė nuosavybė – kai bendroje nuosavybėje nustatytos kiekvieno savininko dalys.

Bendroji jungtinė nuosavybė – kai turto dalys nėra nustatytos.PVZ.santuokos sudarymas sudaro prielaidas bendrosios jungtinės nuosavybės teisei atsirasti.

Viešąją nuosavybę sudaro valstybės nuosavybė ir savivaldybių nuosavybė.

Pagal LR konstitucijos 47 str.3 dalį,LR išimtine teise priklauso:žemės gelmės,taip pat valstybinės reikšmes vidaus vandenys,miškai,parkai,keliai,istorijos,archeologijos ir kultūros objektai.Valstybės nuosavybės teise turi priklausyti ir turtas,būtinas gyvybiškai reikšmingoms šalies funkcijoms vykdyti:šalies parūpinimas kuru,energija,vandeniu,kai kuriomis žaliavų rūšimis;aprūpinimas pašto,telefono,telegrafo ir kt. komunikacijos rūšimis;automobilių kelių;geležinkelių;oro ir vandens transporto vystymas;atsilikusių gamybos šakų,pasižyminčių dideliu kapitalo imlumu ir mažu kapitalo grįžtamumu,modernizavimas;mažai pelningos socialinės – ekonominės infrastruktūros vystymas ir t.t.

Pagal LR vietos savivaldos įstatymo 21 str.1 d.nustatyta ,kad savivaldybės ekonominį pagrindą sudaro savivaldybės nuosavybė.Savivaldybės nuosavybė – tai nuosavybės teise savivaldybei priklausantis turtas ,kurio savininko funkcijas pagal įstatymus įgyvendina taryba.

Mišri nuosavybė – Lietuvos Respublikoje leidžiama bendra Lietuvos Respublikos juridinių ar fizinių asmenų ir užsienio valstybių juridinių ar fizinių asmenų nuosavybė, bendra Lietuvos valstybės ir užsienio valstybių nuosavybė, jeigu tai nustato Lietuvos Respublikos įstatymai bei tarpvalstybinės sutartys.

Lietuvos Respublikos teritorijoje leidžiama užsienio piliečių, asmenų be pilietybės, užsienio valstybių juridinių asmenų, tarptautinių organizacijų bei užsienio valstybių nuosavybė, jeigu ko kita nenustato Lietuvos Respublikos įstatymai.

18.4. Teisinės nuosavybės santykių reglamentavimas.

Kadangi bet koks visuomeninis santykis gali susiklostyti tik tarp ne mažiau kaip dviejų subjektų,negali būti išimtimi ir nuosavybės teisinis santykis.Todėl kiekviename konkrečiame nuosavybės santykyje iš vienos pusės dalyvauja asmenys,valdantys,naudojantys daiktą bei juo disponuojantys,o iš kitos pusės asmenys,kurie privalo elgtis su šiuo daiktu kaip su svetimu.Vadinasi ,nuosavybės teisiniam santykiui būdingas tik pasyvus įpareigotų asmenų elgesys.Toks santykis susiklosto būtent tarp asmenų dėl daiktų,ir tai jokiu būdu nėra asmens santykis su daiktu.

Nuosavybės teisinių santykių būdingas bruožas,kad jie tęstinio pobūdžio.Kol savininkas yra nuosavybės teisiniuose santykiuose ,jis negali iš kitų asmenų reikalauti nieko kito,kaip tik susilaikyti nuo jo turto valdymo,naudojimo bei disponavimo juo.Teisę iš kitų asmenų reikalauti teigiamų veiksmų savo turto atžvilgiu jis įgauna tik tuo atveju,jei nuosavybės teisinių santykių pagrindu kiti teisinai santykiai,kurių subjektu savininkas tapo.

Teisiniams santykiams atsirasti būtini mažiausiai du subjektai.Vienas subjektas nuosavybės teisiniuose santykiuose yra savininkas,kuris nuosavybės teise turimą turtą gali valdyti,naudoti ir juo disponuoti.Kadangi nuosavybės teisė absoliuti,tai paprastai laikoma,kad kita nuosavybės teisinių santykių šalis yra pasyvi įpareigotų subjektų visuma.Kadangi ši visuma neturi teisių valdyti ir naudoti savininkui priklausantį turtą,juo disponuoti,ir netgi privalo susilaikyti nuo tokių veiksmų,todėl teisiškai reikšmingiausias nuosavybės teisiniuose santykiuose yra turto savininkas,kaip nuosavybės teisės subjektas.

18.5. Objektyvioji nuosavybės teisė.

Nuosavybės teisė objektyviąja prasme – nuosavybės teisė apibūdina kaip visuma teisės normų,reguliuojančių ekonominius santykis dėl daiktų valdymo,naudojimosi jais bei disponavimo.Nuosavybės teisės objektyviąja prasme kaip teisės instituto uždavinys ir yra reguliuoti visuomenėje egzistuojančius nuosavybės santykius.

18.6. Subjektyvinė nuosavybės teisė.

Nuosavybės teisė subjektyviąja prasme – nuosavybės teisė suprantama kaip savininko teisė savo nuožiūra,bet nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisų ir interesų,valdyti,naudoti daiktą bei juo disponuoti.Savininko teises turtą valdyti ,naudotis juo ir disponuoti atitinka visų kitų asmenų pasyvi pareiga susilaikyti nuo veiksmų,kliudančių savininkui šias pareigas įgyvendinti.Pagal CK 96 str.savininkas valdo jam priklausantį turtą,naudojasi juo pagal LR įstatymus,nepažeisdamas kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų.

18.7. Savininko teisės jų turinys ir įgyvendinimas.

Turinys.Pagal CK 96 str.Savininkas valdo jam priklausantį turtą, naudojasi bei disponuoja juo pagal Lietuvos Respublikos įstatymus,nepažeisdamas kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų.Įstatymų nustatytais atvejais bei sąlygomis ir tiek, kiek įstatymai leidžia, savininkas privalo leisti ribotai savo turtu naudotis kitiems asmenims, valstybei ar savivaldybei.

Nuosavybės teisės turinį taip pat galima apibūdinti ir išvardijant visas savininko teises į turtą,Greta valdymo ,naudojimo bei disponavimo,kaip savarankiškos teisės išskiriamos teisės išskiriamos :teisė gauti daikto duodamas pajamas,sunaudoti ir išeikvoti daiktą,perduoti jį kitam,teisė saugiai eksploatuoti daiktą,teisė turėti daiktą neterminuotai,teisė naudoti daiktą tik taip,kad nebūtų tuo naudojimu daroma žala kitiems asmenims,galimybė paimti daiktą už skolą,taip pat garantija,kad bus užtikrintas pažeistos nuosavybės teisės gynimas,atstatymas.

Teisės turinį apibūdinti užtenka trijų pagrindinių teisių,t.y.daikto valdymo,naudojimo ir disponavimo juo. Kai kurių teisininkų nuomone, šias tris pagrindines teises sudaro atskiros teisių grupės.

Nuosavybės teisės įgyvendinimas.Nuosavybės teisę savininkas gali įgyvendinti pats tiesiogiai valdydamas ir naudodamas jam nuosavybės teise priklausantį turtą bei juo disponuodamas,arba kitiems asmenims perduodamas kai kurias iš jam priklausančių teisių į turtą.Lemiamas vaidmuo įgyvendinant nuosavybės teisę tenka valdymo ir ypač naudojimo teisių realizavimui,kadangi sąvoka “įgyvendinimas” reiškia besitęsiantį procesą,o ne veiksmo rezultatą.

Nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas priklauso nuo to,ar asmuo pats turtą valdo,naudoja juo disponuoja ir tokiu būdu įgyvendina nuosavybės teisė,ar perduoda dalį šių teisių kitiems asmenims.Jeigu perduoda kitiems asmenims,tai nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas priklauso ir nuo to,kokią tų teisų dalį jis perduoda.

Valstybė bei savivaldybė taip pat gali įvairiais būdais įgyvendinti savo nuosavybės teises.Pvz.,nuosavybės teisės į finansinius biudžetų išteklius atitinkamai valstybė ar savivaldybės įgyvendina tiesiogiai per savo valdžios ir valdymo organus.Nuosavybės teisių įgyvendinimui į valstybinėms(savivaldybės) perduoda toms įmonėms,įstaigoms,bei organizacijoms ir didelę dalį nuosavybės teisės turinį sudarančių teisių,kurios sudaro turto patikėjimo teisę.

Nuo to,kokius nuosavybės teisės įgyvendinimo būdus nustato įstatymai,priklauso gyventojų pajamų šaltiniai,šalies ekonomikos vystymosi tempai ir daugelis kitų veiksmų.

18.8. Nuosavybės teisės objektai.

Teisės teorijoje labiausiai paplitusi nuomonė,kad nuosavybės teisinių santykių objektai gali būti tik daiktai,nors jie dažnai vadinami turtu.Kadangi pinigai ir vertybiniai popieriai taip pat priskiriami daiktams ir sudaro ypatingą daiktų grupę,todėl jie irgi gali būti nuosavybės teisnių santykių objektai.

Nuosavybės teisės objektas – daiktai teisine prasme,t.y.tie materialinio pasaulio dalykai,kurie yra kaip darbo produktai sukurti gamybos procese arba kitaip pasisavinti iš gamtos.Pagal CK 95-3 str.nuosavybės teisės objektai yra Nuosavybės teisės objektai yra žemė, jos gelmės, vandenys,miškai, kita augmenija, gyvūnija, kiti gamtos ištekliai,gyvenamieji namai, butai, kiti pastatai, statiniai, įrenginiai,įmonės, kiti ūkiniai ir neūkiniai kompleksai, bankai,vertybiniai popieriai ir kitas turtas.

Visi tie patys objektai kaip ir daiktinės teisės.

18.9. Nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas kaip nuosavybės teisės objektai.

Turtas skirstomas į nekilnojamąjį ir kilnojamąjį.

Nekilnojamuoju turtu paprastai laikomi tokie daiktai, kurie yra susiję su žeme ir kurie negali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei esmės ir iš esmės nesumažinus jų vertės; pvz.: žemė, pastatai, fabrikai ir kitas turtas, kuris pagal savo prigimtį yra nekilnojamasis arba tokiu pripažįstamas įstatymuose.

Kilnojamuoju turtu, laikome tokį turtą, kurį galima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jo esmės, iš esmės nesumažinus jo vertės ar be didelės žalos jo paskirčiai, jeigu įstatymai nenustato ko kita.

18.10. Žemės nuosavybės teisė.

Žemės nuosavybės turinys CK projekte išdėstomas sekančiai:

1. Žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymu ar sutartimi nenustatyta kitaip.

2. Žemės sklypo savininkas į virš jo sklypo esančią oro erdvę turi tokias teises ir tokia apimtimi, kiek jos neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams ir kiek tai būtina naudoti žemės sklypą pagal paskirtį .

3. Žemės sklypo savininkas turi nuosavybės teisę į sklypo viršutinį žemės sluoksnį bei žemėje esančias naudingąsias iškasenas, kiek ši teisė neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams ir kiek tai būtina naudoti žemės sklypą pagal paskirtį .

Specifika: yra numatyta daugiausia atvejų, kai žemės – kaip nuosavybės teisės objektas – gali būti paimama visuomenės poreikiams tenkinti. Kitų daiktų atžvilgiu tokių atvejų mažiau. Žemės nuosavybės teisė LR ribojama užsieniečiams, asmenims be pilietybės.

– – Žemės nuosavybės teisė ribojama tam tikrų subjektų atžvilgiu;

– – Žemės naudojimo kontrolė daug didesnė (ypač iš valstybės pusės);

– – Žemės nuosavybės ribojimas, kai:

1) 1) reikia tenkinti visuomeninius poreikius;

2) 2) kai ta žemės naudojama ne pagal paskirtį (nors pvz. Į kitus daiktus, kurie naudojami ne pagal pasirtį, nuosavybės teisė nėra taip griežtai ribojama).

Žemė yra:

1) 1) žemės ūkio paskirties; 2) ne žemės ūkio paskirties ir kt.

Nuo žemės paskirties priklauso žemės mokesčiai ir nuosavybės teisės į ją ribojimas.

– asmeninio ūkio žemė – iš buvusių trihektarių;

– namų valdos – buvo galimybė už investicinius čekius įsigyti žemę prie namų;

– valstiečių ūkių žemė – buvo suteikinėjami atitinkami žemės sklypai valstiečiams, siekiant ardyti kolūkius, suteikiant žemės sklypą valstiečiui, buvo išduodamas žemės nuosavybės aktas.

Žemės nuosavybės teisės teisinis reguliavimas priklauso ir keičiasi nuo gyvenimo realybės. CK 117 str.

LR nuostata – ūkininko nuosavybė laikoma bendrąja jungtine nuosavybe. Pagal įstatymą anksčiau ūkininkas negalėjo disponuoti savo žeme. Todėl vėliau buvo priimtas įstatymas, įtvirtinantis nuostatą – ūkininkas yra savininkas.

8.11. Pastatai, įrenginiai kaip nuosavybės teisės objektai.

CK 114 str. Specifinė šio straipsnio paskirtis. Stainių naudojimui (antroje vietoje po žemės) nustatomi dideli apribojimai. Šis CK straipsnis buvo keičiamas 1994, 1995, 1997 m. Keitimo niuansas – valdymas tų pastatų ribojamas tiek, kad jei pastatas ar statinys neatitinka reikalavimų, jis laikomas nebaigtu statyti namu ar kitu pastatu, ir savininkas, kol neatitinka jo namo reikalavimai, netampa savininku pastato kaip namo, o turi nuosavybės teisę tik į sudėtas statybines medžiagas. Tuo atveju, kai nepašalinami nustatytų reikalavimų pažeidimai, pastatas nugriaunamas. Vėliau ši nuostata buvo pakeista į tai, kad nebaigtą pastatą savo nuosavybėn perima valstybė arba savivaldybė. Ck 157 str. paimti daiktą galima visuomenės poreikiams.

18.13. Nuosavybės teisės įgijimas ir pasibaigimas.

Nuosavybės teisės įgijimo ir praradimo pagrindai..Teisės teorijoje nuosavybės įgijimo ir praradimo pagrindai skirstomi į pradinius ir išvestinius. Išskiriami taip pat ir bendrieji bei specialieji nuosavybės teisės įgijimo ir praradimo pagrindai.Toks skirstymas pagrįstas tuo,kad kai kurie nuosavybės teisės įgijimo pagrindai būdingi visiems nuosavybės teisės subjektams,t.y.tais pagrindais nuosavybės teisė į daiktą gali įgyti bet kuris nuosavybės teisės subjektas,o kai kurie – tik tam tikriems nuosavybės teisės subjektams.PVZ.nacionalizacija,konfiskacija ir kt.panašūs nuosavybės teisės įgijimo pagrindai būdingi tik valstybės nuosavybei įgyti,kadangi šios nuosavybės teisės subjektas turi turėti politinę valdžią.

18.14. Nuosavybės teisės įsigijimo būdų klasifikavimas ir atskirų būdų charakteristika.

Bendrieji įgijimo pagrindai – kai kurie nuosavybės įgijimo pagrindai yra būdingi visiems nuosavybės teisės subjektams t.y.tais pagrindais nuosavybės teisę į daiktą gali įgyti bet kuris nuosavybės teisės subjektas;

Specialieji – tik tam tikriems teisės subjektams (kai nuosavybę įgyti gali tik tam tikri subjektai).

Bendrieji įgijimo pagrindai – kai kurie nuosavybės įgijimo pagrindai yra būdingi visiems nuosavybės teisės subjektams t.y.tais pagrindais nuosavybės teisę į daiktą gali įgyti bet kuris nuosavybės teisės subjektas.Bendrieji skirstomi į tris grupes:

– – naujų daiktų sukūrimas gamybinės veiklos procese;

– – turto įgijimas pagal sutartis ir kitus civilinius- teisinius sandorius;

– – nuosavybės teisė įgijimas į daikto duodamus vaisius ir pajamas.

Vienų nuosavybės teisės įgijimo pagrindų priskyrimas prie bendrųjų,o kitų – prie specialiųjų,ir toks jų įtvirtinimas įstatymuose turi esminę reikšmę ekonomikos vystymuisi,kadangi toks skirstymas atskiroms nuosavybės teisės subjektų grupėms gali suteikti tam tikras lengvatas bei privilegijas,tuo suteikiant skirtingą teisinę padėtį subjektams ,kurių nuosavybė priklauso skirtingoms nuosavybės rūšims ir formoms.

Tikslinga būtų išskirti tris pagrindines pradinio nuosavybės teisės įgijimo teorijas:

– – darbas yra vienintelis pradinis nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas;

– – teorija pirminio užėmimo,papildomo ir sutvirtinamo darbu;

– – teorija pirminio užėmimo,priklausomo nuo darbo.

Pagal pirmąją teoriją žmogus gali laikyti nuosavybe tik tai,kas yra jo darbo produktas.

Pagal antrąją teoriją priminio užėmimo fakto pakanka sukurti tam tikrą nuosavybės teisę,bet ši teisė dar nesanti išsami,nei apibrėžta (nustatyta).Ji tampa apibrėžta ir išsami ,ypač kalbant apie teisę į žemę,tik tuomet,kai teisė įtvirtinama.Asmuo ,užėmęs žemės plotą,kuris dar niekam nepriklausė,įgyja teisę į šią žemę,bet nuosavybės teisę į ją įgis tik tada ,kai žemė jo darbu bus įdirbta ir taps derlinga.

Pagal trečiąją teoriją ir priminis užsiėmimas ir darbas,nepriklausomai vienas nuo kito ir vienodai reikšmingai gali būti pradiniai nuosavybės teisės įgijimo pagrindai. Šios teorijos šalininkai ,kad darbas suteikia dirbusiajam išskirtinę ir visišką teisę į visą tai,kas yra jo padaryta.Bet jie neigia galimybę turėti teisių tik į savo darbo vaisiu,pripažindami,kad ir priminis užėmimas suteikia nuosavybės teisę į daiktus,jeigu tie daiktai iki to neturėjo savininko,ir kad priminis užėmimas faktiškai buvo pirmasis nuosavybės teisės įgijimo pagrindas.

Pagal CK projektą nuosavybės įgijimo pagrindai.

Nuosavybės teisė gali būti įgyjama:

1) pagal sandorius;

2) paveldėjimu;

3) pasisavinant vaisius ir pajamas;

4)pagaminant naują daiktą;

5)pasisavinant bešeimininkį daiktą;

6) pasisavinant laukinius gyvūnus, laukines ir namines bites;

7) pasisavinant bepriežiūrius ir priklydusius gyvūnus;

8) pasisavinant radinį, lobį;

9) atlygintinai paimant netinkamai laikomas kultūrines vertybes bei paimant kitus daiktus visuomenės poreikiams;

10) konfiskavus ar kitokiu būdu už pažeidimus pagal įstatymą paėmus daiktus;

11) įgyjamąja senatimi;

12) kitais įstatyme nustatytais pagrindais.

Nuosavybės teisės įgijimas perdavimu:

1. Perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo.

2. Perdavimu naujasis savininkas įgyja į perduotąjį daiktą tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto savininkas, jeigu ko kita nenumato įstatymas ar sutartis.

3. Jeigu buvo perduotas daiktas, kurio perdavėjas neturėjo teisės perduoti, tai naujasis savininkas įgyja nuosavybės teisę, jeigu perduotasis daiktas nebuvo nekilnojamasis daiktas, perdavimas buvo atlygintinas, o daikto įgijėjas buvo sąžiningas.

Kitas nuosavybės atsiradimo pagrindų skirstymo būdas:

pradiniai; 2) išvestiniai.

1 – priskiriami tokie nuosavybės teisė įgijimo pagrindai, pagal kuriuos:

– daiktas įgyjamas pirmą kartą ( viena nuomonė);

– pagal kuriuos nuosavybės teisė į daiktą įgyjama kad ir ne primą kartą, bet priklausomai nuo savininko valios ir kada daiktas įgyjamas pirmą kartą (antra nuomonė). Antros nuomonės pvz.: nacionalizacija, bešeimininkio turto perėmimas savivaldybės arba valstybės žinion.

2 – priskiriami tokie atvejai, kada nuosavybės teisė įgyjama iš kito asmens, perimant ir teises į turėtą daiktą.

Tokio skirstymo (pagal antrą nuomonę) teisinė reikšmė – daikto apsunkinimai kartu su daiktu nepereina. Tai nėra gerai. Pvz. Bešeimininkio turto nacionalizacija Lietuvos nepriklausomybės metais.

18.17. Nuosavybės teisės praradimo pagrindai gali būti suskirstyti į atatinkamas grupes,vadovaujantis panašiais arba analogiškais kriterijais,kurių pagrindu buvo suskirstyti anksčiau aptartieji bendrieji nuosavybės teisės įgijimo pagrindai. Tai būtų:

– – nuosavybės teisės praradimas,sunaudojus daiktą gamybos procese,dėl to sukūrus naują daiktą,kaip nuosavybės objektą, išnykus pačiam daiktui;

– – turto perdavimas pagal sutartis ir kitus civilinius- teisinius sandorius,ir teismo sprendimus bei kitus valdingus parėdymus turinčių teisę duoti institucijų aktus;

– – turto sunaudojimas tenkinant asmeninius poreikius – šitą reikėtų išbraukti, o vietoje jo įrašyti – per prievartą paimant daiktą viešiems poreikiams.

Be savininko valios nuosavybės teisė prarandama:

– – žuvus daiktui;

– – kai nuosavybės teisė pereina kitam asmeniui pagal įgyjamąją senatį,arba dėl to jog daiktas susijungia su kitu daiktu;

– – teismo sprendimu,kuriuo daiktas priteisiamas kitam asmeniui arba nuosprendžiu,kuriuo už padarytą nusikaltimą daiktas konfiskuojamas valstybės naudai;

– – kai nuosavybė įgyta tik iki tam tikro laiko ar su naikinamąja sąlyga- pasibaigus nustatytam terminui arba įvykdžius sąlygą;

– – pabėgus iš savininko priežiūros prijaukintiems laukiniams žvėrims arba praradus jiems įprotį grįžti į namus;

– – paėmus nuosavybę valstybės ar visuomenės poreikiams įstatymo nustatyta tvarka.

Labai svarbus nuosavybės teisės įgijimo pagrindas,kurį pats laikas yra įtvirtinti mūsų įstatymuose,tai įgyjamoji senatis.

CK projekte apie įgyjamąją senatį:

Įgyjamosios senaties samprata – fizinis ar juridinis asmuo, nesantis daikto savininku, bet sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau dešimties metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau trejų metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę realizuoti savo teisę į daiktą, bet nei karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.

18.15. Nuosavybės teisės į turtą pagal sutartį atsiradimo įgijėjui momentas.

Pagal CK 149 str. Turto įgijėjui pagal sutartį nuosavybės teisė (patikėjimo teisė) atsiranda nuo daikto perdavimo momento, jeigu ko kita nenumato įstatymas arba sutartis. Jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojama,tai nuosavybės teisė atsiranda įregistravimo momentu.

Ck 149 str. – nuosavybės įgijimo momentas atsiranda nuo daikto perdavimo momento, jei ko kita nenustato įstatymai arba sutartis. Jei sutartis registruojama, tai nuosavybės teisė atsiranda nuuo įregistravimo momento.

Ck 150 str. – Daiktų perdavimas įgijėjui – tai daiktų įteikimas įgijėjui, taip pat daiktų perleistų per prievoles įteikimas transportui arba paštui.

Momentas, nuo kurio įgyjama nuosavybė, svarbus dėl:

1) perleidžiamo daikto atsitiktinio žuvimo rizikos, nes ši rizika pereina įgijėjui tuo pat metu, kai perduodama nuosavybės teisė. (CK 152 str.) Jei perleidėjas praleido terminą daiktui perduoti, arba įgijėjas praleidžia terminą daiktą priimti, tai daikto atsitiktinio žuvimo rizika tenka terminą praleidusiai šaliai.

2) Įregistruojamos sutartys dėl nekilnojamojo turto, kultūros vertybių. Jei perduodamas registruojamas daiktas, tai laikoma, kad kol daiktas neįregistruotas, nuosavybės teisė neatsiranda. Nekilnojamųjų daiktų registravimui 3 mėn. terminas, kad būtų galima sustabdyti piktnaudžiavimą turto pardavimu kelis kartus. CK projektas – siūloma, kad nuosavybės teisė pereina nuo sutarties sudarymo momento, bet jei kyla ginčas dėl nuosavybės teisių, tai teisėtu įgijėju bus tas, kuris pirmas įregistravo.

CK 156 str. – bešeimininkis turtas tas, kuris yra be savininko, arba jo savininkas nežinomas.

18.16. Perleidžiamų daiktų atsitiktinio žuvimo ar sugadinimo rizika.

Pagal 152 straipsnis.Perleidžiamo daikto atsitiktinio žuvimo ar atsitiktinio sugedimo rizika pereina įgijėjui tuo pačiu metu,kada jam pereina nuosavybės teisė, jeigu ko kita nenustato sutartis.Jeigu perleidėjas praleidžia terminą daiktui perduoti arba įgijėjas praleidžia terminą daiktui priimti, tai atsitiktinio žuvimo ar atsitiktinio sugedimo rizika tenka praleidusiai terminą šaliai.

19. tema.

Viešoji nuosavybė

19.1. Viešoji nuosavybė kaip ekonominė kategorija.

Viešoji nuosavybė yra pakankamai sudėtinga ekonominė kategorija, kurios pagrindinis subjektas įgyvendina įvairių gyventojų grupių ir sluoksnių interesus.

Valstybei nuosavybės teise turi priklausyti turtas, būtinas gyvybiškai reikšmingoms šalies funkcijoms vykdyti: šalies aprūpinimas kuru, energija, vandeniu, kai kuriomis žaliavų rūšimis; aprūpinimas pašto, telefono, telegrafo, radijo ir kt. komunikacijų rūšimis; automobilių kelių, geležinkelių, oro ir vandens transporto vystymas; atsilikusių gamybos šakų, pasižyminčių dideliu kapitalo imlumu ir mažu kapitalo grįžtamumu, modernizavimas; mažai pelningos socialinės – ekonominės infrastruktūros vystymas ir t.t.

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 1-ojoje dalyje nustatyta, kad savivaldybės ekonominį pagrindą sudaro savivaldybės nuosavybė. 21 straipsnio 2-ojoje dalyje įtvirtinta, kad savivaldybės nuosavybė – tai nuosavybės teise savivaldybei priklausantis turtas, kurio savininko funkcijas pagal įstatymus įgyvendina taryba.

Numatyti ir savivaldybių nuosavybės teisės atsiradimo pagrindai. Savivaldybei perduodami kai kurie valstybės nuosavybės objektai. Priimtas netgi Lietuvos Respublikos įstatymas “Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn”, kuriame numatytas savivaldybių nuosavybėn perduotinas valstybės turtas bei jo perdavimo tvarka. Savivaldybės nuosavybė taip pat gali atsirasti sukuriant naujus nuosavybės objektus bei sudarant sandorius ir kitais įstatymo numatytais būdais.

Valstybės ir savivaldybių nuosavybę apjungianti nuosavybės rūšis vadinama viešąja nuosavybe, kadangi aukščiausieji valstybės valdžios ir vietiniai valdžios organai atitinkamai valstybės ar savivaldybių turtą viešai valdo, naudoja bei juo disponuoja viešam (bendram) interesui, pasinaudodami rinkėjų tiesiogiai jiems suteikta teise. Viešąjį turtą taip pat valdo ir juo disponuoja atitinkamai aukščiausieji ar vietiniai valdymo organai bei jų pavedimu – tam įgalioti juridiniai asmenys turto patikėjimo teise.

Tačiau taip apibūdinta viešoji nuosavybė suprantama siaurąja prasme, kaip nuosavybės teisės objektas. Klasifikuojant nuosavybę į rūšis ir formas, pagrindiniais kriterijais turėtų būti pasirenkami subjektas ir nuosavybės panaudojimo tikslas. Vertinant pagal šiuos kriterijus, sąvoka “viešoji nuosavybė” naudojama apibūdinti nuosavybės rūšiai, apjungiančiai valstybės nuosavybės ir savivaldybių nuosavybės formas.

19.2. Lietuvos Respublikos Konstitucija apie viešąją nuosavybę.

LRK 47 straipsnis

Žemė, vidaus vandenys, miškai, grybai miškuose bei parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei.

Savivaldybėms, kitiems nacionaliniams subjektams, taip pat tiems ūkinę veiklą Lietuvoje vykdantiems užsienio subjektams, kurie nustatyti konstitucinio įstatymo pagal Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, gali būti leidžiama įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus, reikalingus jų tiesioginei veiklai skirtiems pastatams ir įrenginiams statyti bei eksploatuoti. Tokio sklypo įsigijimo nuosavybėn tvarkа, sаlygas ir apribojimus nustato konstitucinis įstatymas.

Žemės sklypai nuosavybės teise įstatymų nustatyta tvarka ir sаlygomis gali priklausyti užsienio valstybei – jos diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms įkurti.

Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.

Lietuvos Respublikai priklauso išimtinės teisės į oro erdvę virš jos teritorijos, jos kontinentinį šelfа bei ekonominę zonа Baltijos jūroje.

19.3. Objektyvioji viešosios nuosavybės teisė.

Objektyviąja prasme viešosios nuosavybės teisė apibūdinama kaip visuma teisės normų, reguliuojančių ekonominius santykius dėl daiktų valdymo, naudojimosi jais bei disponavimo. Tik dėl objektyviosios teisės normų egzistuoja galimybė subjektyviajai viešosios nuosavybės teisei atsirasti bei jos turiniui įtvirtinti. Todėl viešosios nuosavybės teisės objektyviąja prasme kaip teisės instituto uždavinys ir yra reguliuoti visuomenėje egzistuojančius viešosios nuosavybės santykius.

Tik Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai, oro erdvė virš Lietuvos respublikos teritorijos, jos kontinentinis šelfas bei ekonominė zona Baltijos jūroje Lietuvos Respublikai priklauso ne nuosavybės, o išimtinėmis teisėmis.

Savivaldybė taip pat gali turėti nuosavybės teisę į tam tikrus objektus, kurie sudaro savivaldybės ekonominės veiklos pagrindą. Toks turtas, pavyzdžiui, gali būti komunalinis butų fondas, miesto (gyvenvietės) ūkio objektai ir įrenginiai, savivaldybių įmonėms patikėjimo teise parduotas turtas (pagrindinis ir apyvartinis kapitalas), infrastruktūros objektai, į akcijas ir kitus vertybinius popierius investuotas savivaldybės kapitalas.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 98-2 straipsnį, savivaldybės nuosavybe gali būti bet koks turtas, kuris reikalingas Lietuvos Respublikos teritorijos administraciniam vienetui ir pagal įstatymus priskiriamas savivaldybių nuosavybėn.

19.4. Subjektinė viešosios nuosavybės teisė ir jos ypatumai.

Subjektyviąja prasme nuosavybės teisė suprantama kaip savininko teisė savo nuožiūra, bet nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti daiktą bei juo disponuoti. Savininko teises turtą valdyti, naudotis juo ir disponuoti atitinka visų kitų asmenų pasyvi pareiga susilaikyti nuo veiksmų, kliudančių savininkui šias teises įgyvendinti.

Nuosavybę reikia nagrinėti kaip ekonominį – teisinį reiškinį, kuriame teisinė forma neatsiejamai susiliejusi su ekonominiu turiniu.

Nuosavybės santykių teisinis subjektiškumas nuo savininko ekonominio subjektiškumo ypač nutolsta viešosios ( valstybės ir savivaldybių ) nuosavybės santykiuose. Nutolimo laipsnis priklauso nuo tų socialinių darinių, kurie tampa nuosavybės teisės subjektais, sandaros ir veiklos demokratiškumo.

Valstybės bei savivaldybių nuosavybės teisiniuose santykiuose nuosavybės teisės subjekto funkcijas faktiškai atlieka tik valstybės ar savivaldybės valdžios ir valdymo institucijos, sudarančios valstybės ar savivaldybių aparatą. Tačiau tai nereiškia, kad šiam aparatui ir priklauso turtas, kuriuo jis disponuoja. Turtas priklauso visiems šalies gyventojams ar jų daliai. Todėl tikras savininkas ( mes jį vadiname ekonominiu savininku ) yra visa visuomenė ar atitinkamai jos dalys, kurių interesais, valia nuosavybės teisės subjektas – valstybė ar atitinkamos savivaldybės – įgyvendina teises valdyti, naudoti bei disponuoti turtu, priklausančiu visai visuomenei ar jos daliai bendrai.

Ekonominis savininkas – mes visi. Tai visų turtas, iš kitos pusės, tai valstybės nuosavybė. Valstybė kaip savininkas turi būti suprantama kaip teisinis savininkas. Nuosavybės teisė į tam tikrą turto dalį – įgyvendinama tiesiogiai per specialias institucijas ( pvz.: biudžetinės lėšos ).

Valdymo įgyvendinimas, suteikiant įgaliojimus atstovams, vykdomajai valdžiai – vykdo tiesioginiu būdu – per referendumus.Vykdomąją valdžią institucijos įgyvendina turto valdymą, disponavimą, naudojimą. Priimtas biudžetinės sandaros įstatymas, finansų ministerija, mokesčių inspekcija, valstybės kontrolė ir t.t. – surenka realiai ir padalina, taip pat kontroliuoja. Dalį nuosavybės valstybė perduoda turto patikėjimo teise valstybinėms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms.

Valstybės ir savivaldybių turto ekonominis savininkas yra tikrasis tos nuosavybės subjektas, o valstybė ar savivaldybės, kaip politinės valdžios ir valdymo organizacijos yra ta teisinė forma kuria tikrasis savininkas įgyvendina nuosavybės teise.

19.5. Viešosios subjektinės teisės atsiradimo ir pasibaigimo pagrindai.

Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai, skirstomi į bendruosius ir specialiuosius.( žiūr. 18 temą ).

Įstatymais įtvirtinti specialieji nuosavybės teisės įgijimo pagrindai, būdingi tik valstybei ar savivaldybėms, kaip ypatingiems nuosavybės teisės subjektams.

Valstybė turtą įgyja:

1) įstatymų nustatyta tvarka gaudama pajamų iš mokesčių, kitų įmokų ir rinkliavų;

2) gaudama pajamų iš valstybės turto valdymo ir naudojimo;

3) pagal sandorius;

4) paveldėdama turtą;

5) įstatymų nustatyta tvarka rekvizuodama visuomenės reikmėms fizinių ir juridinių asmenų, veikiančių Lietuvos Respublikos teritorijoje, turtą;

6) perimdama savivaldybės turtą, jei šį turtą valstybei nusprendžia perduoti savivaldybės taryba;

7) perimdama lobį;

8) perimdama teismo sprendimu bešeimininkį turtą ir konfiskuojamą turtą;

9) kitais įstatymų nustatytais būdais.

Savivaldybė turtą įgyja:

1) perimdama valstybės turto, kuris perduodamas savivaldybės nuosavybėn pagal įstatymus, dalį;

2) įstatymų nustatyta tvarka gaudama pajamų iš mokesčių, kitų įmokų ir rinkliavų;

3) gaudama pajamų iš savivaldybės turto valdymo ir naudojimo;

4) pagal sandorius;

5) pagal testamentą paveldėdama turtą;

6) kitais įstatymų nustatytais būdais.

Civilinio kodekso 157 straipsnis, nustato neūkiškai laikomo pastato ar įrenginio neatlygintina paėmimą iš savininko ir perdavimą vietos savivaldybės nuosavybėn, kaip specialųjį savivaldybių nuosavybės teisės įgijimo pagrindą.

Dabar nustatyta, kad neūkiškai laikomas nuosavybės teise fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis turtas gali būti perduotas tiktai teismo sprendimu tik tada, kai jis yra avarinis ir avarijos atveju gali padaryti žalos kitiems asmenims, ir jeigu savininkas tokio statinio ar įrenginio nesuremontavo per miesto, rajono savivaldybės valdybos paskirtą terminą. Aišku, tas statinys ar įrenginys gali būti perduotas savivaldybės nuosavybėn tik atlygintinai.

Neūkiškai laikomų kultūrinių vertybių perdavimas valstybės nuosavybėn, kaip specialusis valstybės nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, galimas tik vieninteliu atveju – pripažinus, kad neūkiškai laikydamas visuomenei žymią istorinę, meninę ar kitokią vertę turintį turtą ir tokiu būdu įgyvendindamas savo nuosavybės teisę, savininkas pažeidžia visos visuomenės interesus. Bet šiuo atveju savininkui būtinai turi būti teisingai atlyginama paimto turto vertė.

Nuosavybės teisės įgijimo pagrindas yra ir radinio perdavimas kito subjekto nuosavybėn, kai per nustatytą laiką nepaaiškėja rastojo daikto savininkas.

Šiuo metu Lietuvos civiliniuose įstatymuose nustatyta, kad per šešis mėnesius nepaaiškėjus pamestojo daikto savininkui, daiktas neatlyginamai pereina savivaldybės nuosavybėn. Tai būtų specialusis savivaldybės nuosavybės teisės įgijimo pagrindas.

Labai svarbus nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, kurį pats laikas yra įtvirtinti mūsų įstatymuose, tai įgyjamoji senatis.

19.6. Viešosios nuosavybės teisės subjektas.

CK 97 str. Viešosios nuosavybės teisės subjektai Lietuvos Respublikoje yra valstybė ir savivaldybės.

Viešosios nuosavybės teisės objektai ir jų klasifikavimas. Atskirų viešosios nuosavybės objektų rūšių teisinis rėžimas. Lietuvos Respublikos išimtinė nuosavybės teisė.

CK 98 str. Viešosios nuosavybės teisės objektai Lietuvos Respublikoje yra:

1) žemė, gamtos ištekliai, išskyrus tuos atvejus, kai šie objektai nuosavybės teise priklauso kitiems nuosavybės teisės subjektams;

2) materialiniai ištekliai, skirti Lietuvos Respublikos aukščiausiosios valstybinės valdžios ir vietinės valdžios funkcijoms bei vykdomosioms – tvarkomosioms funkcijoms įgyvendinti;

3) turto dalis, priklausanti Lietuvos Respublikai ar savivaldybei bendrosios nuosavybės teise su kitais nuosavybės teisės subjektais;

4) valstybinių (savivaldybių) įmonių, įstaigų ir organizacijų turtas;

5) valstybės (savivaldybių) bankai bei finansiniai biudžetų ištekliai.

CK 98-1 str. Lietuvos valstybei nuosavybės teise gali priklausyti visas 98 straipsnyje išvardytas turtas.

Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.

Lietuvos Respublikai priklauso išimtinės teisės į oro erdvę virš jos teritorijos, jos kontinentinį šelfą bei ekonominę zoną Baltijos jūroje.

CK 98-2str. Savivaldybės nuosavybe gali būti bet koks turtas, kuris reikalingas Lietuvos Respublikos teritorijos administraciniam vienetui ir pagal įstatymus priskiriamas savivaldybių nuosavybėn.

CK 99 str. Valstybės ir savivaldybių turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo atitinkamai Lietuvos Respublikos aukščiausiosios valstybinės valdžios bei valdymo institucijos ir vietinės valdžios bei valdymo institucijos, remdamosi Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais norminiais aktais.

Valstybinės ar savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos atitinkamą valstybės ar savivaldybių turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo turto patikėjimo teisėmis, vadovaudamosi savo įstatais (nuostatais).

CK 101 str. Išieškojimas pagal kreditorių pretenzijas gali būti nukreipiamas į valstybės ar savivaldybių įmonių, įstaigų ir organizacijų turtą bendra įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos įstatymuose gali būti išvardijami valstybės ir savivaldybių objektai, į kuriuos negali būti nukreipiamas išieškojimas. Tokiu atveju kreditorių reikalavimai tenkinami iš kito tų įmonių, įstaigų ar organizacijų turto, o jei tokio turto nėra, – atitinkamai iš valstybės ar savivaldybės biudžeto.

19.7. Valstybinės subjektinės nuosavybės teisės turinys. Viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimas.

Teisinėje literatūroje ir netgi įstatymuose (Civilinio kodekso 96 straipsnis) subjektyvinės nuosavybės teisės turinys apibūdinamas išskiriant tris savininko teisių grupes: teises jam priklausantį turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti.

Taigi teisė valdyti daiktą turi būti suprantama kaip konkrečių valdymo teisių visuma. Pagrindinės valdymo teisės šios: teisė turėti daiktą savo žinioje ir teisė daryti daiktui fizinį bei ūkinį poveikį. Bet šia prasme daikto turėjimas savo žinioje turi būti suprantamas ne kaip faktinis, o kaip juridinis turėjimas

Naudojimas – tai gavimas iš daikto naudos, kuria pasireiškia jo ekonominis reikšmingumas.

Daikto naudojimo teisių grupę sudaro teisė pritaikyti daikto naudingas savybes savininko poreikiams tenkinti, teisė gauti iš daikto pajamas ir produkciją. Pajamų gavimas iš daikto vėlgi galimas realizavus vieną iš daugelio savininko turimų savo daikto naudojimo teisių.

Disponavimo turtu teisių grupei priklausytų teisės nustatyti daikto teisinę padėtį, jo teisinį likimą, pakeisti jo ekonominę būklę.

Savininko teisė naudoti savo turtą bet kokiai įstatymo nedraudžiamai ūkinei veiklai, kaip ypatinga subjektyvinė teisė į nuosavą ūkinę veiklą, turi principinę reikšmę rinkos ekonomikos kūrimuisi ir funkcionavimui.

Bet reikia sutikti, kad nėra ir negali būti visiškai neribojamos nuosavybės teisės. Apribojimai, aišku, pasireiškia kai kurių nuosavybės teisės turinį sudarančių teisių apribojimu, t.y. tų teisių paėmimu ar jų nesuteikimu.

CK 99 str. Valstybės ir savivaldybių nuosavybės teisės įgyvendinimas

“Valstybės ir savivaldybių turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo atitinkamai Lietuvos Respublikos aukščiausiosios valstybinės valdžios bei valdymo institucijos ir vietinės valdžios bei valdymo institucijos, remdamosi Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais norminiais aktais.

Valstybinės ar savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos atitinkamą valstybės ar savivaldybių turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo turto patikėjimo teisėmis, vadovaudamosi savo įstatais (nuostatais).”

Valstybė bei savivaldybės gali įvairiais būdais įgyvendinti savo nuosavybės teises. Pavyzdžiui, nuosavybės teises į finansinius biudžetų išteklius atitinkamai valstybė ar savivaldybės įgyvendina tiesiogiai per savo valdžios ir valdymo organus. Nuosavybės teisių įgyvendinimui į valstybinėms (savivaldybių) įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms perduotą turtą, valstybė (savivaldybės) perduoda toms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms ir didelę dalį nuosavybės teisės turinį sudarančių teisių, kurios sudaro turto patikėjimo teisę.

Pagrindinė priežastis, dėl kurios valstybinė ar savivaldybės įmonė, kaip juridinis asmuo, skirtingai nei privatus juridinis asmuo, jai perduotą turtą valdo, naudoja ir disponuoja ne nuosavybės, o turto patikėjimo teise, yra ta, kad į pagrindinio jos valdymo organo sudėtį neįeina turtą perdavusieji ir reikalavimo teises į jį išsaugojusieji asmenys.

Kaip turėtų būti suprantama valstybė, kaip turto savininkė? Aukščiausiosios valstybės valdžios institucijos valstybės turtą valdo, juo naudojasi ir disponuoja visų rinkėjų, t.y. visos visuomenės vardu. Tik jos išreiškia visos visuomenės valią valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo srityje.

Taigi valstybė, kaip turto savininkė, turi būti suprantama kaip visa visuomenė. Bet juk pats su savimi subjektas negali būti jokiuose teisiniuose santykiuose.

Vadinasi, nuosavybės teisiniuose santykiuose visuomenė, kaip subjektas, iš kitos pusės turi būti suprantama ne kaip visuomenė apskritai, o tik kaip atskiri fiziniai ar juridiniai asmenys, jų grupės ar net tų grupių susivienijimai.

Todėl darome išvadą, kad kita šalimi, galinčia dalyvauti teisiniuose santykiuose atitinkamai su valstybe (savivaldybėmis) kaip turto savininke (-ėmis), gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, jų grupės ar tų grupių susivienijimai ir netgi užsienio valstybės. Valstybės ir savivaldybių turtą, t.y. viešąjį turtą, valdo, juo naudojasi ir disponuoja atitinkamai aukščiausiosios valstybės valdžios ir valdymo bei vietinės valdžios ir valdymo institucijos, taip pat jų pavedimu – įgalioti juridiniai asmenys turto patikėjimo teise. Minėta, kad aukščiausiosios valstybės valdžios bei vietinės valdžios institucijos atitinkamai valstybės ir savivaldybių turtą valdo, juo naudojasi ir disponuoja pasinaudodamos rinkėjų tiesiogiai joms suteikta teise. Aukščiausiosios ir vietinės valdžios institucijos atitinkamai valstybės ir savivaldybių turtą taip pat valdo, juo naudojasi ir disponuoja, bet kadangi jos yra vykdomosios, o ne atstovaujamosios institucijos, tai tiesiogiai iš rinkėjų nėra gavę įgalinimų įgyvendinti šias teises.

Aukščiausiosioms valdymo institucijoms teises valstybės turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti suteikia aukščiausiosios valstybės valdžios institucijos, leisdamos įstatymus ir poįstatyminius aktus, reguliuojančius valstybės turto valdymą, naudojimą, ir disponavimą. Vietinėms valdymo institucijoms teises savivaldybių turtą valdyti, naudoti ir disponuoti juo suteikia vietinės valdžios institucijos.

Daugiausiai teorinių diskusijų, tiesiogiai susijusių su praktinių problemų sprendimu, sąlygoja klausimas, kokia gi teise, arba kokiomis teisėmis valstybinės ar savivaldybių įmonės turi šias teises, sudarančias nuosavybės teisės turinį.

Valstybinės ir savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos valdo joms perduotą turtą, juo naudojasi ir disponuoja ne nuosavybės teise, kadangi jos neturi absoliučių teisių. Absoliučias teises valstybės ar savivaldybių turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti turi tik atitinkamai aukščiausiosios valstybinės valdžios ir vietinės valdžios institucijos, kurioms šias teises delegavo rinkėjai. Mat valstybę ar atitinkamai savivaldybę, kaip turto savininką, reikia suprasti kaip piliečius, kaip tam tikrą kolektyvą, nors atskiras tokio kolektyvo narys jau nėra to turto savininkas. Todėl aukščiausiasis valstybinės valdžios ar vietines valdžios institucijas galima laikyti atitinkamai valstybės ar savivaldybių nuosavybės teisės įgyvendintojomis, kadangi jos, nors ir turi nuosavybės teisės turinį sudarančias visas teises, bet šių teisių turėjimas yra ribotas laiko atžvilgiu dėl minėtų institucijų renkamumo ir kartu šių teisių joms suteikimo tik tam tikram laikotarpiui. Pasibaigus šiam apibrėžtam laikotarpiui, tik valstybės turto savininkas – valstybė, kuri šiuo atveju turi būti suprantama kaip visa visuomenė, o savivaldybių turto atžvilgiu – savivaldybės, kurios šiuo atveju turi būti suprantamos kaip visuomenės dalys, gyvenančios konkrečiuose administraciniuose teritoriniuose vienetuose, sprendžia, kam perduoti šias teises.

Valstybės ir savivaldybės, kaip nuosavybės teisės subjektų, valdymo teisė – tai įstatymu įtvirtintos galimybės turėti savo žinioje tam tikrą turtą. Šių nuosavybės teisės subjektų valdymo teisė pasireiškia tuo, kad visas jų turtas yra kurių nors valstybinių institucijų ar organizacijų apskaitoje.

Valstybės ar savivaldybės, kaip savininkės, valdymo teisė realizuojama išleidžiant instrukcijas, privalomas taisykles ir pan.

Įgyvendinant valstybės bei savivaldybių nuosavybės teisę, turtas gali būti perduodamas naudotis kitiems asmenims, išnuomojamas ir pan. Tačiau tokiu atveju valstybei ar savivaldybei, kuri lieka šio turto savininkė, lieka ir perduoto naudotis ar išnuomoto turto valdymo teisė, kadangi tiesioginė daikto turėjimo galimybė yra tik vienas iš sudėtinių valdymo teisės elementų. Šį elementą laikinai perleidus kitam subjektui, absoliuti valdymo teisė jam nepereina, t.y. savininkas nepraranda valdymo teisės. Jis turi teisę šį turtą laikyti savo turto apskaitoje, tikrinti, ar tas turtas tinkamai saugomas ir valdomas, ar naudojamas pagal paskirtį ir t.t. jeigu savininkas visiškai netektų valdymo teisės, jis nebegalėtų savo turto išreikalauti.

Valstybės ir savivaldybių gyventojai turi teisę reikalauti, kad tas turtas būtų naudojamas jų visų bendriems interesams.

Valstybė ir savivaldybės, kaip nuosavybės teisės subjektai, disponuodami turimu turtu, gali nustatyti to turto teisinę padėtį, jo teisinį likimą sudarant atitinkamus sandorius bei perkeliant tą turtą iš vienos ekonominės būklės į kitą, iš vieno ekonominio proceso į kitą.

Lietuvos Respublikos Seimas valstybės (savivaldybių) turto disponavimo teisę įgyvendina leisdamas įstatymus ar kitus privalomą galią turinčius teisinius aktus, t.y. veikdamas tik valdingais aktais. Pagal 1994 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 21 straipsnį, Lietuvos Respublikos Vyriausybė vykdo valstybės biudžetą, įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka valdo, naudoja ir disponuoja valstybiniu turtu.

Vadinasi, Lietuvos Respublikos Vyriausybė valstybės, kaip turto savininkės, valdymo, naudojimo ir disponavimo teises įgyvendina priimdama normatyvinius aktus, t.y. valdingais būdais. Tačiau šie aktai vertinami ne kaip administracinio valdymo teisė, o kaip nuosavybės teisės įgyvendinimas valstybinio valdymo aktais.

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnyje nustatyta, kad savivaldybės taryba priima sprendimus įsteigti, reorganizuoti ar likviduoti veikiančias pagal Įmonių įstatymą savivaldybės įmones ir organizacijas, priima sprendimus dėl iš savivaldybių biudžeto lėšų išlaikomų įstaigų, įmonių, organizacijų steigimo, reorganizavimo bei likvidavimo, taip pat tvirtina savivaldybės biudžetą ir jo įvykdymo apyskaitą.

Taigi savivaldybės taip pat yra ypatingi nuosavybės teisės subjektai, o viena svarbiausių valstybės ir savivaldybių, kaip savininkių, disponavimo teisės įgyvendinimo formų yra leidimas norminių aktų, kuriais nustatoma ar keičiama teisinė valstybės ar savivaldybių turto padėtis. Ypač reikšmingi yra administracinio valdymo aktai, pavyzdžiui, potvarkiai ar nutarimai steigti naujas įmones, įstaigas, organizacijas, paskirti joms atitinkamus materialinius išteklius, reorganizuoti ar likviduoti tas įmones, įstaigas, organizacijas paskirstant ar perduodant jų turtą kitiems ūkinės veiklos subjektams ir t.t. Savivaldybių valdybos ir kitos valdymo institucijos teisę disponuoti turtu įgyvendina ir sudarydamos sandorius, pavyzdžiui, nuomos, pirkimo – pardavimo ir kitas. Sudarant sandorius, valstybės ar savivaldybių nuosavybės teisę paprastai įgyvendina jų įmonės, įstaigos ar organizacijos, kurios valstybės ar savivaldybių turtą valdo, jį naudoja ir juo disponuoja patikėjimo teise. Todėl gali būti skiriamas tiesioginis valstybės ir savivaldybių nuosavybės teisės įgyvendinimas, ir sąlyginai vadinamasis “netiesioginis” jos įgyvendinimas valstybės ar savivaldybių įsteigtų organizacijų – patikėjimo teisės subjektų veiksmais. Tiesiogiai valstybė ar savivaldybės įgyvendina nuosavybės teisę per savo valdžios ir valdymo institucijas, kurios kompetentingai veikdamos ūkinėje srityje, pačios sau turtinių teisių neįgyja, o jas sukuria, keičia arba panaikina valstybei ar savivaldybėms, kaip turto savininkėms.

Valstybės ir savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos, turinčios juridinio asmens teises, joms perduotą valstybės ar savivaldybių turtą valdo, juo naudojasi bei disponuoja savo vardu kaip savarankiški teisės subjektai, susikurdamos sau teises bei pareigas.

20. tema.

Patikėjimo teisė

20.1. Patikėjimo teisė kaip ekonominė kategorija. 20.2. Jos reglamentacija.

Valstybės turtas patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti perduodamas įstatymų nustatyta tvarka.

Valstybės turtą patikėjimo teise valdo, naudoja ir juo disponuoja valstybės įmonė Valstybės turto fondas, o turtą, kuris Vyriausybės nutarimu neperduotas šiam fondui, – valstybės valdžios ir valdymo institucijos, valstybės įmonės ir įstaigos. Valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo ribas nustato:

1) valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, valstybės įmonėms ir įstaigoms – Vyriausybė, jeigu kitaip nenustato įstatymai;

2) savivaldybėms – įstatymai.

CK 99 str.

Turto patikėjimo teisė (subjektine prasme) – valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos teisė savo įstatuose (nuostatuose), taip pat tam tikros rūšies valstybės ar savivaldybės įmonių, įstaigų, organizacijų veiklą reglamentuojančiuose norminiuose aktuose nustatytu mastu, tvarka bei sąlygomis valdyti, naudoti valstybės ar savivaldybių jai perduotą turtą ir disponuoti juo. Savivaldybė, valstybė neturi teisė mainyti turimo turto.

Valstybės ir savivaldybių turtą valdo, naudoja ir disponuoja – atitinkamos institucijos. Kitą dalį – valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos.

Patikėjimo teisės gynimas – gali būti ginama tais pačiais būdais, kaip ir nuosavybės teisė.

Reikia pripažinti, kad valstybinės ir savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos, būdamos ekonomiškai ir juridiškai savarankiški subjektai, joms perduotą atitinkamai valstybės ar savivaldybių turtą valdo, juo naudojasi ir disponuoja. Dėl to, kad šios įmonės, įstaigos ir organizacijos joms perduotą turtą valdo ir juo naudojasi, nekyla jokių abejonių, nes tai akivaizdžiai patvirtina praktinė šių įmonių, įstaigų ir organizacijų veikla. Abejonių gali kilti tik dėl to, ar jos disponuoja perduotu turtu. Paanalizavus tiek valstybinių, tiek savivaldybių įmonių, įstaigų ir organizacijų veiklą, matyt, kad šioms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms iš tikrųjų yra suteiktos kai kurios teisės,priskirtinos prie disponavimo teisių. Pavyzdžiui, ypač valstybinės ar savivaldybių gamybinės įmonės turi teisę savarankiškai pasirinkti žaliavų tiekėjus ir susitarti dėl žaliavų kainos, pasirinkti asmenis, kuriems realizuos savo pagamintą produkciją ir netgi nustatys tos produkcijos kainas, o svarbiausia, gali nurašyti pagrindinius gamybinius fondus dėl jų amortizacijos ir pan. Šis pavyzdys liudija, kad valstybinės ar savivaldybių įmonės, įstaigos ar organizacijos tikrai turi disponavimo joms perduotu turtu teisę, nes perkant žaliavas ar realizuojant pagamintą produkciją, pasikeičia apyvartinių fondų, kurie sudaro įmonės dalį, teisinė padėtis. Mat šis turtas perduodamas nuosavybėn kitam asmeniui, t.y. produkcijos pirkėjui, ar savo turto dalis pinigine ar kitokia išraiška perduodama žaliavų tiekėjui už pateiktas žaliavas.

Taigi galima daryti išvadą, kad savivaldybėms ir savivaldybių įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms tikrai suteiktos teisės joms paskirtą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti. Įvertinant, kad nuosavybės teisės turinį sudaro trijų pagrindinių teisių grupės – valdymo, naudojimo ir disponavimo nuosavybės teisės turinys apsprendžia turto savininką, vėlgi galima būtų teigti, jog valstybinės įmonės, įstaigos ir organizacijos valdo perduotą joms turtą, juo naudojasi ir disponuoja nuosavybės teise, t.y. turi būti pripažįstamos to turto savininkėmis.

Norint daryti išvadą, kad turintis teisę turtą valdyti, naudoti jį ir juo disponuoti asmuo yra to turto savininkas, būtina įsitikinti, ar šis asmuo turi nurodytąsias teises visa apimti. Valstybės ar savivaldybės įmonių, įstaigų, organizacijų turto valdymo, naudojimo bei disponavimo teisės yra griežtai tikslinės paskirties, kadangi jos yra tam tikrai veiklai vystyti.

Paanalizavus, kokia apimtimi valstybinės ir savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos turi teises joms perduotą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti, paaiškėja, kad pastarosios teisės gali būti realizuojamos tik tiek, kiek tai leidžia įstatymai ir įvairūs poįstatyminiai aktai, reglamentuojantys aptariamųjų įmonių veiklą, bei jų įstatai ( nuostatai ). Tai priklauso nuo konkrečių įmonių, įstaigų, organizacijų veiklos tikslų bei turto paskirties. Todėl teisinis to paties daikto režimas skirtingose įmonėse, įstaigose, organizacijose gali būti nevienodas. Pavyzdžiui, valstybinės ar savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos negali iš esmės keisti gamybos apimties, pobūdžio, gaminamos produkcijos rūšies, jeigu to nenumato jų įstatai ar nuostatai.

Kadangi teises, įgalinančias spręsti šiuos klausimus, reikėtų priskirti prie naudojimosi turtu teisių grupės, tai reikštų, kad šioms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms paprastai nėra suteikiamos absoliučiai naudojimosi joms perduotu turtu teisės. Valstybinės ir savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos taip pat negali priimti sprendimų dėl reorganizavimosi ar likvidavimosi, susijungimo su kitomis įmonėmis, įstaigomis ar organizacijomis.

20.3. Subjektinė patikėjimo teisė.

Valstybinės ar savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos atitinkamą valstybės ar savivaldybių turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo turto patikėjimo teisėmis, vadovaudamosi savo įstatais (nuostatais).

Išeina, kad valstybinės ir savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos valdo joms perduotą turtą, juo naudojasi ir disponuoja ne nuosavybės teise, kadangi jos neturi absoliučių teisių.

Valstybės ir savivaldybių įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms atitinkamai valstybės ar savivaldybių turtas yra perduodamas patikint jį valdyti, naudoti bei juo disponuoti, kiek tai leidžia daryti aukščiausiosios valstybės valdžios ir valdymo bei vietinės valdžios ir valdymo institucijos, atitinkamai leisdamos įstatymus ar priimdamos poįstatyminius norminius aktus, reglamentuojančius šių įmonių, įstaigų ir organizacijų veiklą, bei tvirtindamos jų įstatus ( nuostatus ), kuriais vadovaujamosios valstybinės ar savivaldybių įmonės, įstaigos bei organizacijos joms perduotą turtą valdo, juo naudojasi ir disponuoja.

Valstybinės įmonės, įstaigos ar organizacijos turto patikėjimo teisė savo prigimtimi yra subjektinė teisė, kadangi ji sudaro galimybę atlikti bendromis teisės normomis ar konkrečios įmonės, įstaigos, organizacijos įstatais ( nuostatais ) numatytus veiksmus ir reikalauti, kad tretieji asmenys netrukdytų.

20.4. Patikėjimo teisė kaip valstybinių, savivaldybių organizacijų teisinis turtinio savarankiškumo pagrindas.

Siūlomi atsiradimo pagrindai: įstatymai, administraciniai aktai, sutartys testamentas, teismo sprendimas.

Patikėjimo teise savivaldybės valdo, naudoja ir disponuoja:

1) valstybės turtą, kuris buvo priskirtas savivaldybių reguliavimo sričiai Vyriausybės nutarimais, bet įstatymų nustatyta tvarka neperduotas ar neperimtas savivaldybių nuosavybėn. Jeigu savivaldybė atsisako perimti nuosavybėn jai perduodamą valstybės turtą, Vyriausybės nutarimu šis turtas gali būti perduotas patikėjimo teise valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, valstybės įmonėms, įstaigoms ar kitai savivaldybei;

2) valstybės turtą, savivaldybėms perduotą Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymu ar Vyriausybės nutarimais, įstatymų deleguotoms savivaldybių funkcijoms atlikti. Savivaldybės šį turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo tik įstatymų nustatyta tvarka, o jeigu ji nenustatyta, – kiekvienu atveju gavusios Vyriausybės leidimą. Jeigu pasikeičia deleguotos funkcijos ar jų subjektai, Vyriausybės nutarimu šis turtas patikėjimo teise gali būti perduotas valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, valstybės įmonėms, įstaigoms ar kitai savivaldybei.

Savivaldybėms nuosavybės teise priklausantį turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo savivaldybių tarybos, turto savininko teises įgyvendindamos pagal įstatymus.

Kitos savivaldos institucijos, savivaldybės įmonės, įstaigos ir organizacijos joms patikėjimo teise perduotą savivaldybės turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo pagal įstatymus ir savivaldybių tarybų sprendimus. Su savivaldybės turtą patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti juo įgaliotais asmenimis savivaldybė pasirašo savivaldybės turto perdavimo-priėmimo aktus. Savivaldybės vardu šiuos aktus pasirašo savivaldybės tarybos įgaliotas asmuo.

20.5. Patikėjimo teisės turinys. 20.6. Šį turinį sudarančių teisių charakteristika.

Turinys – tos teisės ir pareigos, kurias gali turėti patikėtiniai, valdydami, naudodami, disponuodami turtu.

Valstybės ir savivaldybių turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo atitinkamai Lietuvos Respublikos aukščiausiosios valstybinės valdžios bei valdymo institucijos ir vietinės valdžios bei valdymo institucijos, remdamosi Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais norminiais aktais.

Valstybinės ar savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos atitinkamą valstybės ar savivaldybių turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo turto patikėjimo teisėmis, vadovaudamosi savo įstatais (nuostatais).

Patikėjimo teisės turinys toks pats kaip ir nuosavybės teisės, nes perduodant turtą patikėjimo teise – naudojimo, valdymo ir disponavimo juo teisės perduodamos kartu.

20.7. Patikėjimo teisės ir viešosios nuosavybės teisės santykis.

Patikėjimo teise yra įgyvendinama viešosios nuosavybės teisė į dalį viešosios nuosavybės, į tą kuri perduoda patikėjimo teise įmonei, organizacijai, įstaigai.

Jei perduodamas turtas, perduodama ir teisė valdyti, naudoti, disponuoti.

Patikėtinis – jo teisės valdyti, naudoti, disponuoti – apibrėžtos nuostatais ar atitinkamais norminiais aktais ( universiteto – net įstatymo patvirtintas statutas )

Disponavimą reglamentuoja ne tik įstatai, nuostatai, bet ir bendro pobūdžio teisės aktai ( valstybinio turto nurašymo nustatymo aktai ).

Nuosavybės teisė nuo patikėjimo teisės skiriasi: turi būti tikslinama, konkretizuojama patikėjimo teisės turinys ( pvz. Privat. Subjektai – sutartimis, testamentu ir t.t. ).

Nuosavybės teisė – teisė į savo daiktą. Patikėjimo teisė – teisė į svetimą daiktą.

Patikėjimo teisė – yra viešosios nuosavybės teisė, įgyvendinama į dalį viešosios nuosavybės.

Santykis turinio prasme – valstybės ar savivaldybė viešosios nuosavybės atžvilgiu turi visas pilnas teise, sudarančias nuosavybės teisės turinį. O patikėtinio šios trys teisės yra apibrėžtos , tai yra jos tokio dydžio, kokį nustato tų įmonių, įstaigų, organizacijų nuostatai, įstatai. Išvada: viešosios nuosavybės teisės savininko nuosavybės teisės turinys visada pilnas, tai yra didesnis negu patikėtinio, nes patikėtinis turtą valdo, naudoja, disponuoja juo tik tam tikra apimtimi. Patikėjimo teisė nuo nuosavybės teisės skiriasi tuo, kad patikėjimo teisė neapibrėžia teisės turinio, tai yra nurodant, kad turtas perduodamas patikėjimo teise, turi būti nurodoma ir tos patikėjimo teisės apimtis.

Patikėjimo teisė – nuosavybės teisė į svetimą daiktą, nuosavybės teisė – nuosavybės teisė į savo daiktą.

20.8. Patikėjimo teisės subjektai.

Turto patikėjimo teisės subjektai gali būti tik valstybinės ar savivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos, turinčio juridinio asmens teises, nes tik juridinio asmens turto atskirumas įgalina jas savo vardu įgyti turtines bei asmenines ne turtines teises, t.y. būti savarankiškais civilinių teisinių santykių subjektais.

Turto valdytojas – valstybės valdžios ar valdymo institucija, valstybės įmonė, įstaiga ar organizacija arba savivaldybės taryba, patikėjimo ar nuosavybės teise valdanti, naudojanti valstybės ar savivaldybės turtą ir disponuojanti juo.

Valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo subjektai.

1. Valstybės turtą patikėjimo teise valdo, naudoja ir juo disponuoja:

1) valstybės valdžios ir valdymo institucijos, įstaigos ir organizacijos, remdamosi įstatymais ir kitais teisės aktais.

2) valstybinės mokslo ir studijų institucijos, kurioms valdyti ir naudoti valstybės turtą priskiria Mokslo ir studijų įstatymas;

3) valstybės įmonės.

2. Subjektų, valdančių, naudojančių valstybės turtą ir disponuojančių juo, teises ir pareigas nustato įstatymai, Vyriausybės nutarimai ir šių subjektų įstatai (nuostatai).

Savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo subjektai

1. Savivaldybių turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja:

1) savivaldybių tarybos pagal Vietos savivaldos įstatymą – nuosavybės teise;

2) savivaldybės įmonės, įstaigos ir organizacijos – patikėjimo teise.

2. Subjektų, valdančių, naudojančių savivaldybių turtą ir disponuojančių juo, teises ir pareigas nustato įstatymai, savivaldybių tarybų sprendimai bei tų subjektų įstatai (nuostatai).

20.9. Teisinė turto, priskirto įmonių padaliniams, padėtis.

Valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos, kaip turto patikėjimo teisės subjektai, dėl savo žinioje turimo turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo yra teisiniuose santykiuose ne tik su trečiaisiais asmenimis, turinčiais pastyvią pareigą, bet ir atitinkami su valstybe savininke ar savivaldybe savininke bei atitinkamomis valstybės ar savivaldybės valdymo institucijomis, kurios joms yra pavaldžios ir kurių atžvilgiu jos pačios yra įpareigoti asmenys. Todėl atitinkamai valstybės ar savivaldybės įmonių, įstaigų, organizacijų teisės valdyti, naudoti joms perduotą turtą bei disponuoti tuo turtu yra ir jų pareigos atitinkamai valstybės ar savivaldybės nustatytu būdu bei tvarka šias teises įgyvendinti. Valstybės ar savivaldybės turto perdavimas turto patikėjimo teisėmis atitinkamai valstybės ar savivaldybės įmonei, įstaigai, organizacijai yra vienas iš svarbiausių valstybės bei savivaldybės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. Valstybės ar savivaldybės interesai sudaro pagrindinį turto patikėjimo teisės subjekto veiklos turinį, pagrindinį jo tikslą. Tačiau be šio pagrindinio tikslo, be valstybės ar savivaldybės interesų, turto patikėjimo teisės subjektas, įgyvendindamas teises jam perduotą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti, turi taip pat ir savo interesus. Todėl turto patikėjimo teisė lieka įstatymu įtvirtinta valstybinių ar savivaldybių įmonių, įstaigų, organizacijų galimybe tam tikru būdu veikti – įgyti sau teises bei sukurti pareigas, tuo tenkinant ir savo interesus, t.y. lieka subjektine teise.

20.10. Patikėjimo teisės objektai.

Turto patikėjimo teisė yra turtinio pobūdžio. Jos objektas, kaip ir kitų daiktinių teisių objektas, yra daiktai. Ir ne bet kokie daiktai, o daiktai, nuosavybės teise priklausantys valstybei ar savivaldybei, kuriuos pastarosios yra perdavusios atitinkamai savo įmonėms, įstaigoms ar organizacijoms. Todėl turto patikėjimo teisė priklauso atitinkamai nuo valstybės savininkės ar savivaldybės savininkės teisių. Ji yra išvestinė iš valstybės ar savivaldybės teisės.

20.11. Įstatinio fondo ir balanso sąvoka. Žiūrėti finansų teisės konspektus.

20.12. Patikėjimo teisės pasibaigimas. Žiūrėti 18 temą.

21 Tema.

PRIVATINĖS (t.b. PRIVAČIOS !!!) NUOSAVYBĖS TEISĖ.

21.1. Privati nuosavybė ir nuosavybės teisė.

Lietuvos konstitucijos 46 straipsnio 1-ojoje dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise.

Nuosavybė gali būti suprantama kaip:

– – teisinis santykis dėl daikto valdymo, naudojimo, disponavimo juo (santykis tarp savininko, kuris valdo, naudoja daiktą, disponuoja juo, ir kitų asmenų, kurie privalo elgtis su šiuo daiktu kaip su svetimu);

– – pats daiktas.

Privati nuosavybė gali būti suprantama kaip:

– – teisinis santykis tarp privataus asmens ir kitų asmenų dėl daikto valdymo, naudojimo, disponavimo juo (santykis tarp privataus asmens, kuris valdo, naudoja daiktą, disponuoja juo, ir kitų asmenų, kurie privalo elgtis su šiuo daiktu kaip su svetimu);

– – pats daiktas, kuris nuosavybės teise priklauso privačiam asmeniui.

Nuosavybės teisė.

Nuosavybės teisė subjektyviąja prasme – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti turtą bei juo disponuoti. (CK projekto 4.37 str. 1 p.)

Nuosavybės teisė objektyviąja prasme – tai visuma teisės normų, reguliuojančių daiktų valdymą, naudojimąsi bei disponavimą jais.

21.2. Privačios nuosavybės teisės sąvoka ir jos ypatumai.

Privačios nuosavybės teisė – tai privataus asmens (fizinio ar juridinio) teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti turtą bei juo disponuoti.

Privačios nuosavybės teisės ypatumai:

– – privačią nuosavybės teisę privatus asmuo gali įgyvendinti pats tiesiogiai valdydamas ir naudodamas jam privačios nuosavybės teise priklausantį turtą bei juo disponuodamas;

– – privačią nuosavybės teisę privatus asmuo gali įgyvendinti perduodamas kitiems asmenims kai kurias iš jam priklausančių teisių į tą turtą (dažniausiai per sandorius);

– – privačios nuosavybės teise turtas gali priklausyti ne tik fiziniam, bet ir juridiniam asmeniui;

– – privačia nuosavybės teise turtas gali priklausyti ne tik vienam, bet ir keliems asmenims (asmenų daugetui), kelių asmenų privati nuosavybės teisė vadinama bendrąja nuosavybės teise; pvz.: bendrąją jungtinės nuosavybės teisę į turtą (šeimos turtą, ūkininko ūkį, personalinės įmonės turtą) gali turėti tik privatūs asmenys (sutuoktiniai).

21.3. Asmenų daugeto privačios nuosavybės teisė.

Bendroji jungtinės nuosavybės teisė ?

Privačios nuosavybės teise turtą gali turėti nebūtinai 1 asmuo, turtas gali priklausyti asmenų daugetui. Tokiu atveju bus bendroji nuosavybės teisė.

21.4. Nuosavybės teisės įgijimo ir pasibaigimo pagrindai.

(konspektuose – N T atsiradimas ir pasibaigimas)

(knygoje –N T įgijimo ir praradimo pagrindai. Šie terminai labiausiai atitinka esmę, nes nuosavybės teisė įgyjama o ne atsiranda; prarandama, o ne pasibaigia.)

Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai skirstomi į:

– – bendruosius – pagal kuriuos įgyti nuosavybės teisę į bet kokį (išskiriant įstatymais numatytas išimtis) daiktą gali bet kuris nuosavybės teisės subjektas.

– – specialiuosius – pagal kuriuos įgyti nuosavybės teisę į tam tikrus daiktus gali tik tam tikri įstatymų numatyti nuosavybės teisės subjektai (pvz.: nacionalizacija, konfiskacija ir kt. panašūs nuosavybės teisės įgijimo pagrindai priskiriami prie specialiųjų, nes šiais pagrindais nuosavybės teisę gali įgyti tik valstybė; įgyti nuosavybės teisę į bepriežiūrius, priklydusius gyvulius gali tik privatūs asmenys (CK 161 str.); lobis atitenka valstybės nuosavybėn (CK 162 str.)).

Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai taip pat skirstomi į:

– – pradinius;

– – išvestinius.

Pradiniai nuosavybės teisės įgijimo pagrindai.

Egzistuoja dvi teorijos:

1) pradiniai nuosavybės teisės įgijimo pagrindai yra tie, kuriais daiktas nuosavybės teise įgyjamas pirmą kartą.

2) pradiniai nuosavybės teisės įgijimo pagrindai gali būti dvejopai:

a) kuriais daiktas nuosavybės teise įgyjamas pirmą kartą,

b) kuriais daiktas nuosavybės teise įgyjamas nors ir ne pirmą kartą, bet nepriklausomai nuo pirmesniojo savininko valios. Iš šios teorijos sektų, kad prie pradinių nuosavybės teisės įgijimo pagrindų reikia priskirti ne tik daikto pagaminimą, pasisavinimą iš gamtos, bet ir nacionalizaciją, bešeimininkio, neūkiškai išlaikomo turto perėmimą, t. y., kai daiktas, kažkieno turėtas nuosavybės teise, paimamas, pasisavinamas be daikto savininko valios (jo sutikimo ar noro).

Išvestiniai nuosavybės teisės įgijimo pagrindai – tokie, kuriais nuosavybės teisė į daiktą įgyjama iš kito asmens, t. y. perimant nuosavybės teises. Šiuo atveju visi daikto apsunkinimai taip pat pereina.

Nuosavybės teisė gali būti įgyjama:

1) pagal sandorius;

2) paveldėjimu;

3) pasisavinant vaisius ir pajamas;

4)pagaminant naują daiktą;

5)pasisavinant bešeimininkį daiktą;

6) pasisavinant laukinius gyvūnus, laukines ir namines bites;

7) pasisavinant bepriežiūrius ir priklydusius gyvūnus;

8) pasisavinant radinį, lobį;

9) atlygintinai paimant netinkamai laikomas kultūrines vertybes bei paimant kitus daiktus visuomenės poreikiams;

10) konfiskavus ar kitokiu būdu už pažeidimus pagal įstatymą paėmus daiktus;

11) įgyjamąja senatimi;

12) kitais įstatyme nustatytais pagrindais ( CK proj. 4.47 str.)

Nuosavybės teisės praradimo pagrindai:

– – daiktas išnyko (daiktą sunaudojus, sunaikinus ir t.t.);

– – daiktas perduodamas kitam asmeniui (ar asmenims);

– – daiktas per prievartą atimamas.

21.5. Privačios nuosavybės teisės turinys.

Privačios nuosavybės teisės į atitinkamą daiktą turinys – privataus asmens išimtinių teisių į tą daiktą visuma. Civiliniame Kodekse (96 str.) išskiriamos tris teisių grupės: teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti turtą bei juo disponuoti.

Savininkas valdo jam priklausantį turtą, naudojasi bei disponuoja juo pagal Lietuvos Respublikos įstatymus,nepažeisdamas kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų. Įstatymų nustatytais atvejais bei sąlygomis ir tiek, kiek įstatymai leidžia, savininkas privalo leisti ribotai savo turtu naudotis kitiems asmenims, valstybei ar savivaldybei. (CK 96 str.).

21.6. Privačios nuosavybės teisės objektai.

Privačios nuosavybės teise Lietuvos Respublikoje leidžiama turėti bet kokį turtą, jeigu to nedraudžia šis kodeksas ar kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.(CK 95 str. 2 d.)

Privačios nuosavybės teisės objektais gali būti bet koks turtas, neribojant kiekio, jeigu šiame kodekse ar kituose įstatymuose neuždrausta tą turtą turėti privačios nuosavybės teise.Privačios nuosavybės teisės objektais negali būti turtas,kuris nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos valstybei. (CK 109-1 str.).

21.7. Įmonė kaip privačios nuosavybės teisės objektas.

Būtina skirti įmonę, kaip privačios nuosavybės teisės objektą, ir įmonės turtinį kompleksą (pastatus, mašinas ir t.t.).

Įmonė – juridinis asmuo. Įmonės steigėjai, akcininkai, pajininkai ir pan., yra įmonės savininkai. Tuo tarpu pati įmonė, t. y. privatus juridinis asmuo, yra perduoto jai turto (pastatų, mašinų ir t.t.) savininkas.

Privačios nuosavybės teisė į įmonę, kaip privačios nuosavybės teisės objektą, priklauso įmonės savininkams (steigėjams,akcininkams, pajininkams).

Privačios nuosavybės teisė į įmonės turtą, kaip į privačios nuosavybės teisės objektą, priklauso pačiai įmonei.

Tačiau visais atvejais įmonės savininkai (steigėjai, akcininkai, pajininkai) išsaugo reikalavimo teisę į įmonės turtą.

Įmonės turtas ne tik materialinis, bet ir nematerialinis (ženklas, vardas ir t.t.).

Įmonės kaip komplekso perdavimas dažniausiai vyksta per paveldėjimą.

CK 1091 str. 1 d. – privačios nuosavybės teisės objektais gali būti bet koks turtas, neribojant kiekio, jei šiuo kodeksu ar kitais įstatymais neuždrausta tą turtą turėti privačios nuosavybės teise.

21.8. Gyvenamas namas ar butas kaip privačios nuosavybės teisės objektas.

Gyvenamasis namas ar butas kaip privačios nuosavybės teisės objektas yra bendroji dalinė nuosavybė, jeigu jo savininkai – keli asmenys.

Gyvenamojo namo ar buto bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, kuria bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis šio namo ar buto patalpomis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis. (CK 127 str.)

21.9. Privačios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai ir ribos.

Privačios nuosavybės teisę savininkas gali įgyvendinti:

pats – tiesiogiai valdydamas ir naudodamas jam priklausantį turtą bei juo disponuodamas;

perduodamas teises ar jų dalį kitiems asmenims;

sujungdamas jam privačios nuosavybės teise priklausantį turtą su kitų asmenų turtu bendrai veiklai, neįsteigiant juridinio asmens ir tapdamas bendrasavininkiu bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis (ūkinės, komanditinės bendrijos);

perduodamas turtą juridiniam asmeniui ir tapdamas juridinio asmens bendrasavininkiu bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis.

Privačios nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos:

Privačios nuosavybės teisės įgyvendinimo ribas nusistato pats savininkas, tačiau, įgyvendindamas savo teises, jis neturi pažeisti kitų asmenų teisių, t. y. įstatymų reikalavimų (bendra nuostata).

1. Nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymais arba teismo sprendimu.

2. Kilus abejonėms dėl nuosavybės teisės apribojimo, visais atvejais laikoma, kad nuosavybės teisė neapribota. (CK proj. 4.39 str.)

Tam tikroms turto, į kurį privačios nuosavybės teisė įgyvendinama, rūšims gali būti nustatomi apribojimai. Fiziniai ar juridiniai asmenys (toliau – statytojai), kurie pasistatė, rekonstravo, statosi arba persistato ar rekonstruoja pastatą (statinį) ar įrenginį, ar jų dalis neturėdami dokumento, patvirtinančio, kad jiems priklauso nuosavybės teise ar yra išnuomotas, ar suteiktas naudotis žemės sklypas, arba nustatyta tvarka suderinto statybos projekto, arba neturėdami leidimo statybai, arba turėdami neteisėtai išduotą leidimą, arba su esminiais nukrypimais nuo projekto arba šiurkščiai pažeisdami statybos normas ar taisykles, neturi teisės tokiu pastatu (statiniu) ar įrenginiu naudotis ir disponuoti (parduoti, dovanoti, išnuomoti ir pan.). Apskrities viršininkas statybos valstybinės priežiūros tarnybos ar savivaldybės teikimu nustatydamas terminą turi:1) įpareigoti statytoją suderinti projektą, padaryti jame reikalingus pakeitimus, gauti nustatytą leidimą statybai ar pašalinti kitus trūkumus, susijusius su tokio pastato (statinio) ar įrenginio dokumentų tinkamu parengimu; 2) įpareigoti statytoją reikiamai pertvarkyti tokį pastatą (statinį) ar įrenginį pagal suderintą projektą (dalį pastato (statinio) ar įrenginio nugriauti, perstatyti ar pan.); 3) pareikalauti iš statytojo nugriauti tokį statomą (pastatytą, perstatytą ar rekonstruotą) pastatą (statinį) ar įrenginį. Jeigu statytojas įvykdo šio straipsnio antrosios dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus reikalavimus, apskrities viršininkas išduoda statybai leidimą ir leidžia priimti naudoti baigtą pastatą (statinį) ar įrenginį.Jeigu statytojas įvykdo šio straipsnio antrosios dalies 3 punkto reikalavimą ir nugriauna tokį statomą (pastatytą, perstatytą ar rekonstruotą) pastatą (statinį) ar įrenginį,statybinės medžiagos, gautos juos nugriovus, yra statytojo nuosavybė. Jeigu statytojas per nustatytą terminą neįvykdo šio straipsnio antrosios dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytų reikalavimų, teismo sprendimu tokie pastatai (statiniai) ar įrenginiai nugriaunami arba perduodami valstybės ar savivaldybės nuosavybėn. (CK 114 str.).

22. tema.

Bendrosios nuosavybės teisė.

22.1. Bendrosios nuosavybės teisės sąvoka.

Bendrąja nuosavybe yra laikomas turtas, kuris priklauso kartu dviems ar keliems savininkams.Tokiais bendrasavininkiais gali būti keli fiziniai ar juridiniai asmenys, fiziniai ir juridiniai asmenys, šie subjektai ir valstybė, kelios valstybės. (CK 121 str.)

1. 1. Bendrosios nuosavybės teise yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį daiktą bei juo disponuoti (CK proj. 4.72 str.).

22.2. Objektyvioji bendrosios nuosavybės teisė – tai visuma teisės normų, reguliuojančių ekonominius santykius atsirandančius dėl keliems asmenims priklausančio to paties nuosavybės teisės objekto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo.

22.3. Subjektinė bendrosios nuosavybės teisė – tai kelių asmenų teisė valdyti, naudoti tą patį nuosavybės teisės objektą, disponuoti tuo pačiu nuosavybės teisės objektu (vienu ar keliais daiktais).

22.4. Vidiniai ir išoriniai bendrosios nuosavybės teisiniai santykiai.

Skirtingai nei kiti nuosavybės teisiniai santykiai, bendrosios nuosavybės teisiniai santykiai gali būti tiek vidiniai, tiek išoriniai.

Vidiniai bendrosios nuosavybės teisiniai santykiai – tai santykiai tarp pačių bendrasavininkų dėl turto valdymo, naudojimo, dėl disponavimu turtu.

Išoriniai bendrosios nuosavybės teisės santykiai – tai santykiai tarp bendrasavininkų kaip vieno vieningo subjekto ir kitų asmenų. Išorinių santykių šalys:

1) 1) bendrasavininkiai

2) 2) kiti asmenys } tarp jų vyksta išorinis santykis

Abiejų rūšių santykiai tampriai susiję ir vieni kitus įtakoja. Pvz.: Jeigu dalis bendrosios nuosavybės teisėje parduodama pašaliniam asmeniui, tai kiti bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai turi pirmenybės teisę pirkti parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis,išskyrus tuos atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytinių (CK 125 str.)

Bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvio kreditorius turi teisę pareikšti ieškinį dėl jo skolininko atidalijimo nukreipti išieškojimui į jo dalį. (CK 126 str.)

22.5. Bendrosios nuosavybės teisės rūšys ir ypatumai.

Bendrosios nuosavybės teisės rūšys: Skiriama bendroji dalinė nuosavybė, kai bendroje nuosavybėje nustatytos kiekvieno savininko turto dalys, ir bendroji jungtinė nuosavybė – kai turto dalys nėra nustatytos.

Bendrosios nuosavybės teisė laikoma daline, jeigu įstatymai nenustato ko kita (CK 121-1 str.).

Bendroji dalinė nuosavybė gali būti nustatoma ir atitinkamai įforminama procentiniais arba trupmeniniais dydžiais (1/3 dalis, 30 proc. Ir t.t.).

Bendrojoje dalinėje nuosavybėje savininkui priklausančios dalies nustatymas nereiškia, kad jam priklauso konkreti konkretaus daikto dalis, t.y. pats konkretus turtas nėra atidalintas.

Bendroji dalinė nuosavybė valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama visų jos dalyvių sutikimu. Esant nesutarimui,valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismine tvarka bet kurio iš dalyvių ieškiniu (CK 122 str.).

Gyvenamojo namo ar buto bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, kuria bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis šio namo ar buto patalpomis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis.Jeigu šiame straipsnyje nurodytas susitarimas yra notariškai patvirtintas ir įregistruotas techninės inventorizacijos biure, tai jis yra privalomas ir tam asmeniui,kuris vėliau įgyja dalį šio namo ar buto bendrosios nuosavybės teisėmis (CK 127 str.)

22.6. Bendrosios nuosavybės teisės atsiradimo pagrindai.

1) Bendrosios dalinės nuosavybės teisė ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisė gali atsirasti kartu sukuriant daiktą (pagaminant, įgyjant);

2) Bendrosios dalinės nuosavybės teisė gali atsirasti paveldėjimo būdu;

3) bendrosios dalinės-mišrios nuosavybės teisė – dažniausiai atsiranda paveldėjimo keliu.

22.7. Bendrosios nuosavybės teisės subjektai.

.bendrasavininkiais gali būti keli fiziniai ar juridiniai asmenys, fiziniai ir juridiniai asmenys, šie subjektai ir valstybė, kelios valstybės (CK 121 str.).

2. Bendrasavininkiu gali būti kiekvienas asmuo, galintis būti nuosavybės teisinių santykių subjektu (CK proj. 4.72 str.).

Apibendrinus, – bendrasavininkiu gali būti kiekvienas asmuo, galintis būti nuosavybės teisinių santykių subjektu, t.y. fizinis, juridinis asmuo, valstybė, savivaldybė. Bendrasavininkiais gali būti skirtingų nuosavybės formų subjektai (fizinis asmuo ir savivaldybė, juridinis asmuo ir valstybė ir t.t.), t.y. galima mišri nuosavybė.

Išimtis ! Bendrosios jungtinės nuosavybės teisės subjektai negali būti mišrūs. Jais gali būti tik fiziniai asmenys (sutuoktiniai).

22.8. Bendrosios nuosavybės teisės objektai.

Bendrosios nuosavybės teisės objektais gali būti bet koks turtas, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato ko kita (CK 121-2 str.)

Bendrosios nuosavybės teisės objektais gali būti bet kokie daiktai, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato ko kita (CK proj. 4.74 str.).

22.9. Bendroji dalinė nuosavybė ir jos ypatumai.

Tikriausiai turėjo būti – bendrosios dalinės nuosavybės teisė ir jos ypatumai?

Bendroji dalinė nuosavybė valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama visų jos dalyvių sutikimu. Esant nesutarimui, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismine tvarka bet kurio iš dalyvių ieškiniu (CK 122 str.).

Būtina skirti !!!

Nepriklausomai nuo to, kokia bendrosios dalinės nuosavybės dalis priklauso kiekvienam bendrasavininkiui, jie nustatydami valdymo, naudojimo, disponavimo tvarką turi vienodai teisių. Jiems nesutarus, šią tvarką nustato teismas bet kurio iš bendrasavininkų ieškiniu.

Kai kalbame apie bendrosios dalinės nuosavybės teisės bendrasavininkų teises ir pareigas naudojimosi turtu ir jo išlaikymo srityje, šios teisės ir pareigos priklauso nuo bendrasavininkui priklausančio turto dalies dydžio.

Kiekvienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvių,proporcingai savo daliai, turi teisę į bendro turto duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru turtu, taip pat privalo dalyvauti išlaidose, daromose jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitiems mokėjimams sumokėti (CK 123 str.).

Savo bendrosios nuosavybės teises bendrasavininkas gali įgyvendinti:

pats tiesiogiai naudodamasis jam priklausančia daikto dalimi,

pavesdamas kitam bendrasavininkui įgyvendinti savo teises,

pavesdamas tretiesiems asmenims įgyvendinti savo teises,

bendrosios nuosavybės pradais steigdamas juridinį asmenį, kuris įgyvendintų jo teises.

22.10. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų ir tvarkos ypatumai.

Įgyvendindamas savo teises į bendrą dalinę nuosavybę bendrasavininkas gali išreikšti valią nutraukti bendrą dalinę nuosavybę:

perleisdamas savo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje kitam asmeniui;

atsidalindamas iš bendro turto.

Perleidimas.

Kiekvienas bendrasavininkis turi teisę perleisti savo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje kitam asmeniui laikydamasis tam tikros tvarkos, kuri priklauso nuo to, ar bendrasavininkai yra įsteigę ūkinę bendriją.

Jeigu dalis bendrosios nuosavybės teisėje parduodama pašaliniam asmeniui, tai kiti bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai turi pirmenybės teisę pirkti parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis ,išskyrus tuos atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytinių. Dalies bendrosios nuosavybės teisėje pardavėjas privalo raštu pranešti kitiems bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviams ketinimą parduoti savo dalį pašaliniam asmeniui ir kartu nurodyti kainą bei kitas sąlygas, kuriomis ją parduoda. Kai parduodama dalis gyvenamojo namo bendrosios nuosavybės teisėje ar buto daugiabučiame name, tai pranešama per notarinę kontorą. Jeigu kiti bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai atsisako pasinaudoti savo pirmenybės teise pirkti arba šios teisės neįgyvendina gyvenamojo namo ar buto atžvilgiu per vieną mėnesį, o kito turto atžvilgiu – per dešimt dienų nuo pranešimo gavimo dienos, tai pardavėjas turi teisę parduoti savo dalį bet kuriam asmeniui. Jeigu dalis parduota, pažeidžiant pirmenybės teisę pirkti ją, kitas bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvis turi teisę per tris mėnesius teismine tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. Šios taisyklės netaikomos perduodant ūkinių bendrijų tikrųjų narių turto dalį (įnašą) (CK 125 str.).

C K projekte siūloma:

Kiekvienas iš bendrasavininkių turi teisę perleisti kitam asmeniui nuosavybėn, išnuomoti ar kitokiu būdu perduoti naudotis, įkeisti ar kitaip apsunkinti visą savo dalį ar dalį dalies bendrosios dalinės nuosavybės teisėje.

4. Šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytos taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai butų ir kitų patalpų namuose savininkai parduoda kitiems asmenims bendrojoje dalinėje nuosavybėje (palėpės, rūsio patalpos ir pan.) jiems tenkančią dalį, proporcingą jų turimai nuosavybės teise patalpai. Jeigu parduodama dalis bendrosios nuosavybės teisėje į daiktą, kuris yra ar gali būti naudojamas tenkinant ne viso namo, o tik atskiroje jo dalyje (laiptinė ir pan.) esančių patalpų savininkų poreikius, nepažeidžiant name esančių patalpų savininkų teisių, tai apie dalies bendrosios nuosavybės teisėje pardavimą turi būti pranešta ir pasinaudoti pirmenybės teise ją pirkti leidžiama tik toje namo dalyje esančių patalpų savininkams.

5. Dalies bendrosios nuosavybės teisėje pardavėjas ir pirkėjas yra solidariai atsakingi už su parduodamo daikto dalimi susijusių prievolių, atsiradusių iki šio daikto dalies pardavimo, įvykdymą kitiems bendrasavininkiams (CK proj. 4.79 str.).

2. Buto ar kitos patalpos savininkas neturi teisės perduoti savo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, o taip pat atlikti kitus veiksmus, sukeliančius tos dalies perdavimą atskirai nuo nuosavybės teisės į butą ar kitą patalpą, išskyrus atvejus, kai perduodama dalis į tokį bendrąją dalinę nuosavybę sudarantį daiktą, kuris gali būti ar jį pertvarkius galės būti naudojamas kaip atskiras daiktas ir toks jo naudojimas netrukdys naudoti butų ar kitų patalpų pagal jų paskirtį (CK proj. 4.82 str.)..

Jeigu bendrojoje dalinėje nuosavybėje esančio daikto dalis ne parduodama o perduodama kitokiu būdu (pvz.: dovanojama, mainoma ar kt.), pirmumo teisės nelieka.

Ūkinių bendrijų nariai savo dalį (įnašą) bendrijos turte gali perduoti kitam bendrijos nariui ar tretiesiems asmenims, įstojusiems į bendriją, tik visų tikrųjų narių ir komanditorių balsais priimtu nutarimu (CK 124 str.).

Atidalijimas.

Kiekvienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvių turi teisę reikalauti atidalyti jį iš bendro turto. Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai, bet kurio bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvio ieškiniu, turtas padalijamas natūra, kiek tai galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; priešingu atveju atsidalijantis bendrasavininkus gauna kompensaciją pinigais.

Bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvio kreditorius turi teisę pareikšti ieškinį dėl jo skolininko atidalijimo nukreipti išieškojimui į jo dalį (CK 126 str.).

Galimi atvejai, kai atsidalijančiam bendrasavininkiui priklauso didesnė turto dalis, tuomet nuostata – gauti kompensaciją pinigais – nėra visiškai logiška, todėl C K projekte siūloma:

2. Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai, bet kurio bendrasavininkio ieškiniu, daiktas padalijamas natūra, kiek tai galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendrasavininkių gauna kompensaciją pinigais (CK proj. 4.80 str.)

C K projekte siūlomas dar vienas esminis papildymas:

Atidalijant dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, turi dalyvauti globos ir rūpybos institucija, jeigu vienas iš bendrasavininkių yra neveiksnus ar nepilnametis (CK proj. 4.80 str.).

Atidalijimas, jeigu bendrasavininkiai yra įsteigę ūkinę bendriją:

Tikrasis ūkinės bendrijos narys ar narys komanditorius gali išstoti iš bendrijos, jeigu jis subankrutavo ir dėl to negali dalyvauti bendrijos veikloje. Kitais atvejais tikrasis narys gali išstoti iš bendrijos ir atsiimti savo turto dalį, jeigu tam neprieštarauja nė vienas iš tikrųjų narių. Bendrijos jungtinės veiklos sutartyje gali būti nustatytos ir kitos išstojimo iš bendrijos sąlygos (CK 126 str.).

Gyvenamojo namo ar buto bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvių teisių pasikeitimas.

Jeigu gyvenamojo namo ar buto bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvis, turėdamas kitų dalyvių sutikimą ir laikydamasis įstatymų nustatytų taisyklių, savo lėšomis padidina šio namo ar buto plotą, juos pristatydamas, atstatydamas arba perstatydamas, tai šio dalyvio reikalavimu namo ar buto dalys, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis, ir naudojimosi juose esančiomis patalpomis tvarka turi būti atitinkamai pakeičiamos (CK 128 str.).

22.11. Bendrosios jungtinės nuosavybės teisė.

Bendroji jungtinė nuosavybė yra, kai bendrojoje nuosavybėje nuosavybės dalys nėra nustatytos.

Bendrosios jungtinės nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį daiktą bei juo disponuoti.

Šiuo metu galiojančiame CK bendrosios jungtinės nuosavybės teisė minima tik viename – 131 str.:

131 straipsnis. Sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisė

Sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į bendrą jų turtą reguliuoja Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos įstatymai.

T.y. šiuo metu bendroji jungtinė nuosavybė gali atsirasti tik tarp sutuoktinių.

CK projekte:

Bendrosios jungtinės nuosavybės teisė gali atsirasti tik įstatymuose numatytais atvejais (CK proj. 4.83 str.).

P.S.

4.83 straipsnis. Bendrasavininkių teisės ir pareigos naudojantis bendrąja jungtine nuosavybe ir ją išlaikant

1. Bendrasavininkiai turi vienodas teises į bendro daikto duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu, taip pat privalo dalyvauti išlaidose, daromose jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitiems mokėjimams sumokėti solidariai, jeigu įstatymai nenustato ko kita.

2. Bendrosios jungtinės nuosavybės teisė gali atsirasti tik įstatymuose numatytais atvejais.

4.84 straipsnis. Bendrasavininkių teisių pasikeitimas, padidinus bendrąją jungtinę nuosavybę

Jeigu bendrasavininkis, laikydamasis įstatymų nustatytų taisyklių, padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę, tai į padidinimą bendrosios jungtinės nuosavybės teises įgyja lygiai visi bendrasavininkiai.

4.85 straipsnis. Bendrasavininkio teisė perleisti ar apsunkinti savo dalį bendrosios jungtinės nuosavybės teisėje

1. Daiktas, esantis bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objektu, valdomas, naudojamas bei juo disponuojama tik esant visų bendrasavininkių sutikimui.

2. Visų bendrasavininkių sutikimas būtinas nekilnojamojo daikto perleidimui kito asmens nuosavybėn, išnuomojimui ar perdavimui naudotis kitokiu būdu, įkeitimui ar kitokiam apsunkinimui. Jeigu bendrasavininkis yra nepilnametis asmuo, tai tokį sutikimą už jį gali duoti tėvai, įtėviai, globėjai ar rūpintojai.

3. Bendrasavininkis neturi teisės perleisti kitam asmeniui nuosavybėn savo dalį bendrosios jungtinės nuosavybės teisėje, kol ta dalis nebus nustatyta konkrečiame bendrame daikte, išskyrus atvejus kai daiktas paveldimas ir kitais įstatymų nustatytais atvejais.

4.86 straipsnis. Bendrasavininkio dalyvio dalies nustatymas bendrojoje jungtinėje nuosavybėje

1. Bendrasavininkio dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatoma paties bendrasavininkio reikalavimu arba pasibaigus bendrosios jungtinės nuosavybės teisiniams santykiams, arba nukreipus išieškojimą į bendrasavininkio turtą pagal asmenines jo prievoles, jeigu kito jo turimo turto, išskyrus daiktus bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, neužtenka, kad būtų patenkinti kreditorių reikalavimai.

2. Bendrasavininkio dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje dydis nustatomas bendrasavininkių susitarimu. Jeigu jie nesusitaria – sprendžia teismas.

4.87 straipsnis. Atidalijimas iš bendrosios jungtinės nuosavybės

1. Kiekvienas iš bendrasavininkių turi teisę reikalauti atidalyti jį iš bendrosios jungtinės nuosavybės.

2. Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai atsidalijančiojo bendrasavininkio ieškiniu, daiktas padalijamas natūra, kiek tai galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; priešingu atveju atsidalijantis bendrasavininkis gauna kompensaciją pinigais.

3. Bendrasavininkio kreditorius turi teisę pareikšti ieškinį dėl jo skolininko atidalijimo nukreipti išieškojimą į jo dalį.

4.88 straipsnis. Išieškojimo nukreipimas į bendrąją jungtinę nuosavybę

1. Pagal vieno bendrasavininkio sudaromus sandorius išieškojimas gali būti nukreipiamas į visą bendrąją jungtinę nuosavybę, jeigu iš aplinkybių neišplaukia, kad sandoris sudarytas asmeniniais paties sudariusiojo sandorį bendrasavininkio interesais ir jeigu įstatymais nenustatyta kas kita.

2. 2. Bendrasavininkio nusikaltimu padarytai žalai atlyginti išieškojimas gali būti nukreipiamas į bendrąją jungtinę nuosavybę, jeigu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objektu esantis daiktas įgytas iš nusikalstamu būdu gautų lėšų arba jis ar jo vertė padidėjo šių lėšų sąskaita.

22.12. Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. 22.13. Šios nuosavybės teisės objektai, nuosavybės teisės turinys ir jos įgyvendinimo ypatumai.

Turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Sutuoktiniai turi lygias dalis šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti. .(Santuokos ir Šeimos kodekso 21 str.).

. turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė.

2. Sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė tol, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu (CK proj. 3.87 str.).

Sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objektai.

Bendrosios nuosavybės teisės objektais gali būti bet koks turtas, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato ko kita (CK 121-2 str.).

Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama:

1) turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu;

2) pajamos ir vaisiai, gauti iš sutuoktinio asmenine nuosavybe esančio turto;

3) pajamos, gautos iš abiejų sutuoktinių bendros veiklos, bei pajamos, gautos iš vieno sutuoktinio veiklos, išskyrus lėšas, būtinas sutuoktinio profesinei veiklai;

4) įmonė ir iš jos veiklos arba kitokio verslo gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo. Jeigu iki santuokos sudarymo įmonė nuosavybės teise priklausė vienam iš sutuoktinių, tai bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė yra po santuokos sudarymo iš įmonės veiklos ar kitokio verslo gautas pelnas bei įmonės (verslo) vertės padidėjimas;

5) pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokie mokėjimai, išskyrus specialios paskirties mokėjimus (žalos, padarytos sveikatos sužalojimu, taip pat neturtinės žalos atlyginimas, tikslinė materialinė parama, skiriama tik vienam sutuoktiniui, ir kita (CK proj. 3.88 str.).

Bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisės turinį sudaro sutuoktiniams priklausančių išimtinių teisių į tą daiktą visuma. Išskiriamos tris teisių grupės: teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti turtą bei juo disponuoti.

Bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisės įgyvendinimo ypatumai.

Pagrindinis ypatumas – būtinas abiejų sutuoktinių sutikimas.

Sutuoktiniai turi lygias dalis šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti.

Turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu.

Sandoriams sudaryti dėl turto, kuriam reikalingas privalomas notariškas tvirtinimas ar registracija atatinkamuose organuose, perleidimo arba įkeitimo, kito sutuoktinio sutikimas sandoriui sudaryti turi būti išreikštas raštu (Santuokos ir Šeimos kodekso 21 str.).

1. Turtu, esančiu bendrąja jungtine nuosavybe, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu.

2. Kito sutuoktinio sutikimas nereikalingas atliekant šiuos veiksmus:

1) priimant ar atsisakant priimti palikimą;

2) atsisakant sudaryti sutartį;

3) imantis neatidėliotinų priemonių bendram turtui apsaugoti;

4) pareiškiant ieškinį dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės gynimo;

5) pareiškiant ieškinį dėl savo teisių, susijusių su bendru turtu, gynimo arba savo asmeninių teisių, nesusijusių su šeimos interesais, gynimo.

3. Preziumuojama, kad sutuoktinis sandorius sudaro esant kito sutuoktinio sutikimui, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas. Išimtiniais atvejais, kai delsimas padarytų esminę žalą šeimos interesams, o kitas sutuoktinis negali išreikšti savo sutikimo dėl ligos ar kitų objektyvių priežasčių, sandorį sutuoktinis gali sudaryti be kito sutuoktinio sutikimo, išskyrus šio straipsnio 4 dalyje numatytus sandorius.

4. Sandorius, susijusius su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio nekilnojamojo daikto ar daiktinių teisių į jį disponavimu ar jų apsunkinimu, taip pat sandorius dėl bendros įmonės perleidimo ar apsunkinimo bei vertybinių popierių, esančių bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, perleidimo ar apsunkinimo gali sudaryti tik abu sutuoktiniai.

5. Kiekvienas sutuoktinis turi teisę be kito sutuoktinio sutikimo atidaryti banko depozitinę sąskaitą savo vardu ir laisvai disponuoti joje esančiomis lėšomis, jeigu tos piniginės lėšos nebuvo perduotos bendrojon jungtinėn nuosavybėn.

6. Jeigu sandoris yra sudarytas be kito sutuoktinio sutikimo, tai sutikimo sandoriui sudaryti nedavęs sutuoktinis gali tokį sandorį patvirtinti per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai sužinojo apie sandorį. Iki sandorio patvirtinimo momento kita šalis gali nuo sandorio atsisakyti. Jeigu per vieną mėnesį sutuoktinis sandorio nepatvirtina, pripažįstama, kad sandoris yra sudarytas be kito sutuoktinio sutikimo. Jeigu kita sandorio šalis žinojo, kad asmuo, su kuriuo jis sudaro sandorį, yra santuokoje, tai nuo sutarties ji gali atsisakyti tik tuo atveju, jeigu sutuoktinis melagingai pareiškė esant kito sutuoktinio sutikimą sandoriui sudaryti (CK proj. 3.92 str.).

Bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė išnyksta (prarandama teisė į bendrą jungtinę sutuoktinių nuosavybę) jį padalijus:

susitarus abiem bendrasavininkiams (sutartį būtina patvirtinti notariškai).

Teismo sprendimu (pareiškus ieškinį bet kuriam iš bendrasavininkų – sutuoktinių.

Pagal įstatymą bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimas galimas ir nesant ištuokai.

Padalijant turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, jų dalys laikomos lygiomis..

Turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalijamas tiek jiems išsituokiant, tiek ir santuokos metu, kiekvieno iš sutuoktinių reikalavimu.(Santuokos ir šeimos kodeksas 23 str.)

Jeigu sutuoktiniai nesusitaria dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė jų nuosavybė, tai pagal vieno iš sutuoktinių ieškinį padalijama šitaip:

turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir kiekvieno sutuoktinio dalį bendrame turte, jeigu galima taip padalyti;

turtas natūra perduodamas vienam iš sutuoktinių, kartu jį įpareigojant kompensuoti antrajam sutuoktiniui jo dalį pinigais.

Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į turtinę sutuoktinių padėtį, vaikų interesus ir kitus dėmesio vertus sutuoktinių interesus (Santuokos ir Šeimos kodeksas 24 str.).

Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia šiais pagrindais:

1) mirus vienam iš sutuoktinių;

2) vieną iš sutuoktinių paskelbus mirusiu ar pripažinus nežinia kur esančiu;

3) pripažinus santuoką negaliojančia;

4) nutraukus santuoką;

5) sutuoktiniams pradėjus gyventi skyrium;

6) teismo sprendimu padalijus bendrą turtą;

7) sutuoktinių susitarimu pakeitus įstatyminį turto teisinį režimą;

8) kitais įstatymų numatytais atvejais (CK proj. 3.100 str.).

22.14. Ūkinių bendrijų narių bendrosios nuosavybės teisės ypatumai.

Ūkinių bendrijų tikrieji nariai pagal ūkinės bendrijos prievoles atsako solidariai visu savo turtu, o nariai komanditoriai – tik ta savo turto dalimi, kurią pagal sutartį yra perdavę bendrai komanditinės (pasitikėjimo) bendrijos veiklai, jeigu sutartyje nenustatyta kitokia atsakomybė. Tikrieji bendrijos nariai gali disponuoti savo turtu, neperduotu bendrijai, tol, kol kiti nariai ar kreditoriai, siekdami garantuoti būsimus turtinius reikalavimus, to neužginčijo įstatymų nustatyta tvarka (CK 123 str.).

Ūkinių bendrijų nariai savo dalį (įnašą) bendrijos turte gali perduoti kitam bendrijos nariui ar tretiesiems asmenims ,įstojusiems į bendriją, tik visų tikrųjų narių ir komanditorių balsais priimtu nutarimu (CK 124 str.).

Tikrasis ūkinės bendrijos narys ar narys komanditorius gali išstoti iš bendrijos, jeigu jis subankrutavo ir dėl to negali dalyvauti bendrijos veikloje. Kitais atvejais tikrasis narys gali išstoti iš bendrijos ir atsiimti savo turto dalį, jeigu tam neprieštarauja nė vienas iš tikrųjų narių (CK 126 str.).

23 tema.

NUOSAVYBĖS TEISĖS GYNIMAS

23.1 nuosavybės apsaugos reikšmė. Nuosavybės teisės apsauga ir gynimas

Daiktinės teisės apsauga ir gynimas nėra tapačios sąvokos.

Apsauga – tai pirmiausiai prevencinio pobūdžio galimam pasikėsinimui į nuosavybės teisę priemonės.

Gynimas – siauresnio turinio sąvoka, apimanti realias gynybos priemones ir metodus.

Nuosavybės teisės apsauga – tai eilė teisės normų, numatančių bei įtvirtinančių t.t. nuostatas, užtikrinančias nuosavybės teisės apsaugą bei daiktinių teisinių santykių stabilumą.

Daiktinės teisės apsaugos tikslas – įspėti, padaryti negalimais daiktinių teisių pažeidimus, atstatyti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį, užkirsti kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams.

Tuo tarpu nuosavybės teisės gynimo sąvoka ir apima tik tas priemones, kurios yra taikomos teisės pažeidimo atveju. Šių priemonių tikslas – atstatyti padėtį buvusią iki teisės pažeidimo.

23.3 Nuosavybės teisės gynimo būdai

Priklausomai nuo to statiniai ar dinaminiai teisiniai santykiai yra ginami, nuosavybės teisės gynimo būdai yra skirstomi,

sutartiniai NT gynimo būdai (dar vadinami prievoliniais);

Daiktiniai NT gynimo būdai.

taikomi atvejais, kai pažeidžiamos NT į daiktą dėl kurio šalys sueina į sutartinius santykius.

Prievoliniai teisiniai reikalavimai yra pagrįsti atitinkama prievoline teise, ginančia savininko turtinius interesus. Iš prievolinių NT gynimo būdų pažymėtini:

savininko reikalavimai skolininkui dėl parduoto daikto pagal sutartį (nuomos, pasaugos ir pan.) grąžinimo;

Reikalavimas dėl žalos, padarytos savininko turtui atlyginimo;

Reikalavimas atiteisti kitą tos pačios rūšies ir vertės daiktą;

Reikalavimas grąžinti be teisėto pagrindo įgytą arba sutaupytą turtą ir pan.

Yra 2:

turto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo (vindikacinis ieškinys);

reikalavimas dėl nuosavybės teisių pažeidimo , nesusijusio su valdymo teisės praradimu (negatorinis ieškinys);

knygoje išskiriamas ir 3-ias – tai valdymo gynimas (dėst. Taminskas paskaitose prie šių dviejų neminėjo);

a – galimi du atvejai, kai turtas yra valdomas neteisėtai (prieš savininko valią) kitas asmuo. Šis asmuo gali būti:

sąžiningas įgijėjas; (tai toks įgijėjas, kuris turto įgijimo momentu nežinojo ir neturėjo žinoti, kad asmuo, iš kurio jis įgijo turtą, neturėjo teisės jo perleisti. Įgijėjo sąžiningumas šiuo atveju yra preziumuojamas (CK projektas);

– – nesąžiningas įgijėjas; (tai toks įgijėjas, kuris turto įgijimo momentu žinojo ar privalėjo žinoti, kad daikto perleidėjas neturi teisės jo perleisti.)

Nuo to, sąžiningas ar nesąžiningas yra neteisėtas turto įgijėjas, priklauso turtinių teisių atstatymo apimtis ir pasekmės.

PASTABA: daiktiniai teisiniai reikalavimai skiriasi nuo prievolinių teisinių reikalavimų, nes jiems taikomos skirtingos teisės normos. Ginčai dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, dėl teisių pažeidimų, nesusijusių su valdymo praradimu, pašalinimo, dėl valdytojo teisių gynimo, sprendžiami vadovaujantis CK 142-148 str. (galiojantis). Tuo tarpu prievolinių teisių gynimą reglamentuoja prievolinės teisės normos ir šalių sudarytos sutartys.

23.4 Turto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo (vindikacinis ieškinys)

Kai turtas ar daiktas valdomas neteisėtai kito asmens, visais atvejais toks valdymas vyksta prieš savininko valią, bet tas neteisėtas valdytojas vienais atvejais gali būti sąžiningas įgijėjas, kitais atvejais nesąžiningas.

Sąžiningas – toks įgijėjas, kuris nežinojo ir neturėjo žinoti, kad jis tą daiktą įgijo iš asmens, kuris neturėjo teisės jos perleisti.

Nesąžiningas įgijėjas – asmuo, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad daiktą įsigyja neteisėtai.

Daikto išreikalavimas iš neteisėto valdymo priklauso nuo to, ar neteisėtas savininkas yra sąžiningas ar nesąžiningas įgijėjas.

Tiek iš sąžiningo, tiek iš nesąžiningo įgijėjo savininkas turi teisę išreikalauti daiktą visais atvejais, jei tas daiktas įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti, neatlygintinai. Jei daiktas įgytas atlygintinai iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti, ir įgijėjas sąžiningas, tai savininkas turi teisę išsireikalauti tą daiktą iš įgijėjo tik tuo atveju, jei daiktą savininkas ar kitas asmuo, kuriam savininkas buvo perdavęs tą daiktą valdyti, pametė įgytą daiktą, arba iš jų tą daiktą kas nors pavogė arba jie kitu būdu nustojo tą daiktą valdyti be savo valios. Išreikalauti daikto ką tik minėtais pagrindais negalima, jei daiktas yra perduotas teismo sprendimams įvykdyti nustatyta tvarka.

Teisę išreikalauti turtą iš svetimo neteisėto valdymo nustato CK 142 str. Straipsnis nustato savininko teisių garantijas, todėl niekas neturi teisės perimti turtą prieš jo šeimininko valią (išskyrus įst. numatytus atvejus).

Vindikacinius reikalavimus gali pareikšti kitų asmenų neteisėtai valdomo turto savininkai (fiziniai asmenys, juridiniai asmenys, valstybės bei savivaldybių įmonės).

Ieškovas reikalavimo pateikimo momentu privalo turėti turtą nuosavybės teise, arba jam turtas turi priklausyti patikėjimo teise.

Vindikacinis reikalavimas yra grindžiamas nuosavybės teise, todėl asmuo, kuris praranda nuosavybės ar patikėjimo teisę, netenka teisės išreikalauti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Todėl vindikacinis ieškinys yra galimas tik iki to laiko, kol pas neteisėtą valdytoją yra daiktas. Jeigu neteisėtas valdytojas daiktą suvartojo ar kitu būdu sunaikino, tai galimas tik žalos atlyginimo ieškinys, nes išnykus nuosavybės teisės objektui, pasibaigia ir pati nuosavybės teisė.

Vindikacinis ieškinys yra pareiškiamas asmeniui, pas kurį yra daiktas, o ne tam, kuris pažeidė savininko nuosavybės teisę. Vindikacinio reikalavimo dalyku gali būti tik individualiais požymiais apibrėžti daiktai (kurie nuosavybės teise priklauso savininkui). Reikalavimas atiteisti kitą tos pačios rūšies daiktą arba daikto vertę nėra vindikacinis ieškinys. Tai – prievolinis teisinis reikalavimas atlyginti padarytą žalą (nuostolius). Vindikacijos objektu gali būti tiek visas daiktas, tiek ir jo dalis.

Specifikuotus neteisėtai valdomus daiktus (pergamintus) iš teisėto savininko medžiagos pagamintus daiktus teisėtas savininkas taip pat gali išsireikalauti iš svetimo neteisėto valdymo, atlygindamas jo pagaminimo vertę, arba atsisakyti nuo daikto jį pagaminusio asmens naudai ir išieškoti iš pastarojo nuostolius (CK 155 str.).

CK 143 str. nustato vindikacijos apribojimus. Savininkas turi teisę jam priklausantį nuosavybės teise turtą išreikalauti iš svetimo neteisėto valdymo šiais atvejais:

kai turtą neteisėtai valdo nesąžiningas įgijėjas;

kai neteisėtas įgijėjas (tiek sąžiningas tiek ir nesąžiningas) turtą įgijo neatlygintinai;

kai turtas valdomas sąžiningo įgijėjo yra savininko, ar asmens, kuriam savininkas buvo pavedęs jį valdyti pamestas arba iš kurio nors pagrobtas, arba kitaip nustojo būti jų valdomas be jų valios.

Turtui išreikalauti iš sąžiningo įgijėjo yra nustatyti apribojimai. Galima turtą išreikalauti, jei sąžiningas įgijėjas jį įgavo neatlygintinai, pavyzdžiui, pagal dovanojimo sutartį, paveldėjo. Taip pat turtą iš sąžiningo įgijėjo galima išreikalauti, jei turtas savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo davęs jį valdyti, buvo pamestas, iš jų pagrobtas arba kitaip nustojo būti jų valdomas be jų valios.

Neleidžiama iš įgijėjo išreikalauti turto, jei jis parduotas nustatyta teismo sprendimams vykdyti tvarka (CK 143 str. 2 d.).

Jeigu savininkas pagal sutartį perduoda daiktą kitam asmeniui naudotis (nuomos sutartis), o pastarasis daiktą parduoda kitam asmeniui, tai savininkas negalės šio turto vindikuoti, jeigu pirkėjas bus sąžiningas. Šiuo atveju savininkas turėtų išieškoti žalą iš nuomininko pardavusio turtą. Atgauti daiktą savininkas gali tik atveju, jeigu turtas buvo perduotas neatlygintinai (šiuo atveju įgijėjas nieko nepraranda) (CK 143 str.). Pagal Taminską šiuo atveju ginamos sąžiningo įgijėjo teisės.

Sprendžiant vindikacinius reikalavimus CK projekte numatoma vadovautis nekaltumo prezumpcija, kad asmuo valdantis turtą, yra teisėtas valdytojas. Ieškovas šiuo atveju turi paneigti šią prezumpciją. Ieškovas šiuo atveju turi įrodyti ir vindikuojamo turto valdytojo nesąžiningumą, nes pastarojo sąžiningumas yra preziumuojamas.

CK 145 str. Nustato, kad pinigai ir pareikštiniai vertybiniai popieriai (pareikštinės akcijos, obligacijos, pareikštiniai čekiai ir pan.) negali būti išreikalaujami iš sąžiningo įgijėjo. Iš nesąžiningo įgijėjo galima išreikalauti tik individualiai apibrėžtus pinigus ir pareikštinius vertybinius popierius (t.y. jeigu jie yra pažymėti numeriais arba kaip nors kitaip pvz. Yra išimti iš apyvartos, senoviniai etc).

23.5 Atsiskaitymai grąžinant turtą iš svetimo neteisėto valdymo

Jei tam tikrą laiką asmuo (neteisėtas valdytojas) naudoja daiktą, reikalingos t. t. sąnaudos tam daiktui priklausomai nuo jo paskirties, išlaikyti są`naudos gali būti būtinos, nebūtinos.

Iš kitos pusės – tikrasis savininkas tuo pat metu negalėjo to daikto naudoti ir gauti iš jo t. t. pajamų (priklausomai nuo daikto paskirties).

Visais atvejais grąžinant daiktą iš neteisėto valdymo, turi būti išspręstas atsiskaitymo tarp teisėto ir neteisėto savininkų klausimas.

Šiuo atveju lemiamą reikšmę turi neteisėto įgijėjo sąžiningumas ar nesąžiningumas. Todėl :

1) nesąžiningas neteisėtas valdytojas vindikuojamo turto savininkui privalo grąžinti arba atlyginti visas pajamas ir vaisius, kuriuos jis gavo arba turėjo gauti per visą valdymo laikotarpį.

2) iš sąžiningo neteisėto valdytojo savininkas turi teisę reikalauti grąžinti arba atlyginti visas pajamas, kurias pastarasis gavo arba turėjo gauti nuo to laiko, kada jis sužinojo arba turėjo sužinoti, kad valdo turtą neteisėtai (gavo šaukimą į teismą etc.) (CK 146 str. 1 d.).

Savininkui turi būti grąžinamos arba atlyginamos ne tik realiai gautos pajamos, bet ir tos, kurias neteisėtas valdytojas galėjo gauti, jeigu būtų turtą naudojęs pagal paskirtį. Neišieškomos tos pajamos, kurias neteisėtas valdytojas būtų gavęs nuomodamas turtą, jeigu turtas iš tikrųjų nuomojamas nebuvo.

Neteisėtas valdytojas (tiek sąžiningas tiek ir nesąžiningas), turi teisę reikalauti iš savininko atlyginti jo padarytas turtui būtinąsias išlaidas. Išlaidų atlyginimas siejamas su vaisių ir pajamų grąžinimu. Neteisėto valdytojo padarytos būtinos išlaidos atlyginamos nuo to laiko, nuo kurio savininkui priklauso gautos iš turto pajamos (CK 146 str. 2 d.). todėl neteisėtam nesąžiningam valdytojui atlyginamos jo padarytos būtinosios išlaidos per visą turto valdymo laikotarpį, sąžiningam – tik nuo to momento, kada jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie valdymo neteisėtumą.

Atlyginamos yra tik būtinosios išlaidos. Tokiomis yra laikomos išlaidos reikalingos turtui išlaikyti, išsaugoti bei jam naudoti pagal paskirtį (išlaidos kapitaliniam ir einamajam remontui, išlaidos gyvuliams šerti etc.).

Be būtinųjų neteisėtas valdytojas gali turėti su daikto valdymu susijusių papildomų (pagerinančiųjų) išlaidų, padidinančių turto vertę. Šiuo atveju sąžiningas valdytojas turi teisę pasilikti sau pagerinimus, jeigu jie yra atskiriami nuo pagrindinio daikto jo nesugadinant. Nesant tokiai galimybei, daikto savininkas sąžiningam valdytojui privalo atlyginti turėtas išlaidas, bet ne daugiau kaip daikto vertės padidėjimo ribose (CK 146 str. 3 d.). nesąžiningam valdytojui viršpelnio vertė neatlyginama, jeigu jis yra neatskiriamas nuo pagrindinio daikto pastarojo nesugadinant.

23.6 Nuosavybės teisės gynimas nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu

Nuosavybės teisė gali būti pažeidžiama ne tik neteisėtai užvaldant svetimą daiktą, bet ir trukdant savininkui normaliai naudotis jam priklausančiu turtu (pvz. užtverti praėjimą, pastatyti kieme triukšmą keliančius įrenginius ir pan.). CK 147 str. Nustato, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kokius jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu.

Tokie reikalavimai yra vadinami negatoriniais. Toks ieškinys pareiškiamas tada, kai savininkas valdo turtą, tačiau yra pažeidžiamos kitos (naudojimosi, disponavimo turtu, servitutai) teisės. Negatorinį reikalavimą galima pareikšti iki to laiko, kol tęsiasi teisių pažeidimas. Reikalavimo tikslas – nutraukti teisę pažeidžiančius veiksmus ir uždrausti juos ateičiai. Jei neteisėtais veiksmais ieškinio pareiškėjui padaroma žala, tai ieškiniu reikalaujama nutraukti neteisėtus veiksmus ir atlyginti padarytą žalą. Negatoriniams reikalavimams netaikomi ieškininės senaties terminai, kadangi tokie pažeidimai yra tęstinio pobūdžio.

Negatoriniai ieškiniai gali būti pareiškiami ne tik pažeidžiamoms savininko teisėms apginti, bet ir kitoms daiktinėms teisėms ginti (uzufruktas, servitutai).

23.7 Visų rūšių nuosavybės teisės gynimo lygybė

Nuosavybės teisiniuose santykiuose yra įtvirtinta visų NT rūšių gynimo lygybė. Iš šio bendro principo įstatymai numato t.t. išimtis (ypatingais tais atvejais, kai nuosavybės teisiniuose santykiuose dalyvauja Valstybė). Čia objektų ratas į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas yra ribotas. Tačiau manoma kad tuo NT gynimo lygybės principas nėra pažeidžiamas (kompensuojama NT teisių įgijimo būdų santykiu). T.y. valstybė gindama savo nuosavybės teises negali pasinaudoti savo valdingais įgalinimais, o privalo ją ginti bendrai nustatyta tvarka.

Kai kurių nuomone, nuosavybės teisės subjektų klasifikavimas (bažnyčių turtas, ūkininko turtas ir etc.) t.t. prasme reiškia n

. . .

Join the Conversation

×
×