Valstybės ir teisės teorija

3146 0

Valstybės ir teisės teorija studentams:

1. Bendrosios sąvokos: dalykas, metodas.

2. Ką nagrinėja VTT ir kokiais metodais.

3. VTT mokslo dalykas.

4. Valstybės sąvoka. Valstybės funkcijos. Pagrindiniai valstybės požymiai (politinė tauta, etnografinė tauta, politinė teritorija, geografinė teritorija ir kt.).

5. Valdžių padalijimo principas.

6. Valstybės formos samprata. (valdymo forma, politinio teritorinio suskirstymo forma, valstybinis režimas).

7. Etatistinė teisės koncepcija ir teorijos į ją įeinančios. Teisės samprata pagal šią teoriją.

8. Sociatarinė teisės koncepcija. Teisės samprata pagal šią teoriją.

9. Šiuolaikinė teisės samprata.

10. Socialinių normų samprata. Moralės ir teisės normų santykis.

11. Teisės normos samprata: požymiai, struktūra, sąvoka, rūšys.

12. Teisės funkcijų samprata: teisės funkcionavimas, teeisės uždavinių ir funkcijų santykis, teisės poveikis.

13. Teisės sistemos samprata. Sąvoka pagal etatistinę ir sociatarinę teorijas.

14. Teisės sistemos ir įstatymų leidybos sistemų santykis. Priklausomai nuo koncepcijos.

15. Subjektyvioji ir objektyvioji teisė. Priklausomai nuo koncepcijos.

16. Teisės ir įstatymo santykis. Priklausomai nuo koncepcijos. Kriterijai, pagal kuriuos vienas įstatymas priskiriamas teisei, o kitas – ne.

17. Teisinės sistemos samprata: plačiąja ir siaurąja prasme. Kokios gali būti teisinių, sistemų klasifikacijos ir kriterijai.

18. Bendroji teisės sistema.

19. Kontinentinė teisės sistema.

20. Teisės šaltinių samprata. Teisinis precedentas:administracinis ir teisminis. Teisinis paprotys.

21. Teisėkūros samprata. Priklausomai nuo koncepcijos. Teisėkūros rūšys, subjektai, etapai (22) ir stadijos.

22. Teisinė sąmonė. Sąvoka, struktūra ir rūšys.

23. Teisinių santykių samprata. Sąvoka. Visuomeniniai santykiai, atsiradę teisės normų ir teisinių faktų pagrindu. Subjektiškumas.

24. Teisinių santykių struktūra. Turinys – struktūros elementas.

25. Teisinė pareiga, subjektinė teisė – kaip jos pasireiškia. Teisinių santykių rūšys.

26. Teisiniai faktai, rūšys ir sąvoka.

27. Teisės aiškinimo samprata. Są

ąvoka, būdai, rūšys.

28. Teisės realizavimo samprata. Realizavimo formos, sąvoka.

29. Teisės reguliavimo samprata. Dalykas, metodas, mechanizmas.

30. Teisės taikymo samprata. Taikymo stadijos. Teisės taikymo aktai ir jų rūšys.

31. Teisės spragų samprata. Pirminės ir antrinės teisės spragos. Priežastys.

32. Įstatymo analogijos ir teisės analogijos samprata.

33. Teisėto elgesio samprata. Sąvoka, rūšys. Marginalinės, konformistinis.

34. Teisės pažeidimo samprata. Sudėtis, rūšys.

35. Teisinės atsakomybės atsiradimo pagrindai, rūšys. Teisinės atsakomybės filosofinis ir teisinis pagrindas. Atsakomybės požymiai.

36. Teisės akto samprata. Sąvoka. Rūšys.

37. Teisės norminis aktas.Požymiai, rūšys.Teisės norminių aktų galiojimo ribos erdvėje, asmenų atžvilgiu ir laike.

38. Teisės principų samprata. Klasifikacija.

39. Teisinės technikos samprata.

40. Žmogaus teisių ir laisvių samprata. Sąvokos. Kokios yra I, II, III kartų laisvės ir teisės.

41. Valstybinio ir politinio rėžimo sąvokos ir santykis.

42. Tarptautinės sutartys teisinėje sistemoje.

43. Teisinės valstybės principai.

1. BENDROSIOS SĄVOKOS: DALYKAS, METODAS

Sąvoka – suvokimo išdava;

Samprata – suvokimo būdas, procesas;

Statusas – teisinė padėtis;

Statutas – įstatai,

Forma – sandara;

Institutas – tam tikras visuomeninių santykių srritis reguliuojančių teisės normų kompleksas (pvz. Nuosavybės institutas, atsakomybės institutas);

Objektas – žmogaus kaip subjekto pažinimo, mąstymo ir veiklos dalykas;

Subjektas – subjektinių teisių ir teisinių pareigų turėtojas (fiziniai ir juridiniai asmenys)

Dalykas – tiriamasis, mokomasis objektas (teisės mokslas turi bendrą objektą, bet kuri teisės šaka turi bendrą objektą. Tai teisiniai reiškiniai). Teisės mokslai išskiriami remiantis dalyku.

Sistema – išdėstymas, tvarka, ko nors darinys;

Teisės sistema – teisės vidinė sandara;

Koncepcija – plačiau nei teorija, kelios teorijos gali sudaryti vieną koncepciją. Pvz. Etatistinę koncepciją gali sudaryti keletas teorijų: marksistinė ir kt.

Teorija – tam ti

ikrų universalių teiginių t.y. dėsnių ir konkrečias aplinkybes aprašančių teiginių visuma. Nagrinėja tam tikrą problemą. Funkcija – perteikti problemos aiškinimą bei atsakymą į suformuluotą klausimą. Tikslas – unifikuoti, paaiškinti, kritikuoti suformuluotus dėsnius.

Dėsnis – tyrimo pasekmė, teiginys. Dėsnis gali būti bendras, gali būti individualus. Ne kiekvienas teiginys yra dėsnis, bet tik bendras.

Dėsniai klasifikuojami:

1. Susiję su laiku (svarbus kintamasis yra laikas)

1.1. Intervaliniai (sieja įvykius, kuriuos skiria tam tikras laiko tarpas);

1.2. Genetiniai (aprašo įvykių seką ar raidą laike)

2. Statiniai dėsniai (formuluoja tam tikrus tikimybinius ryšius tarp objektų);

Teorijos klasifikuojamos:

1. Hierarchinės teorijos – dėsniai išvedami iš tam tikrų bazinių teiginių rinkimo principu. Nuo bendrų teiginių einama prie konkrečių, kalbančių apie tam tikrus faktus. Susiję hierarchiniais ryšiais, išvedami vieni iš kitų.

2. Kekės tipo teorijos – centras – problema, klausimas, aiškinamasis reiškinys. Nagrinėja veiksmus, kurie turėjo įtaką aiškinamajam reiškiniui. Susideda iš tikimybinių teiginių.

3. Mikro – makro teorijos – populiarios sociologijoje. Nagrinėja elgesį individų lygiu. Analizės elementas – individas ir jo veiksmai.

Metodas – tikslo siekimo veikimo būdas, gamtos ir socialinio gyvenimo reiškinių pažinimo tyrimo būdas. Becon’as “Metodas, tai žibintas, padedantys ir šlubam mokslininkui pasiekti tikslą”.

Mokslinių tyrimų metodai sudaro metodologiją. Ji gali būti suprantama įvairiai:

1. kaip technika (koncentruoja dėmesį į konkrečius duomenų rinkimo bei analizės metodus)

2. kaip žinojimo teorija (epistemologija). Klausimai turi mokslo filosofijos pobūdį.

Tikslas – galimybė susikalbėti ir naujų atradimų skatinimas, neatmetant samprotavimų.

Metodai klasifikuojami:

1. bendrieji;

2. specialieji;

3. vidiniai arba individualūs;

2. KĄ NAGRINĖJA TT IR KOKIAIS ME

ETODAIS

TT – išsiskiria iš socialinių reiškinių sistemos, nagrinėja teisės vidinius dėsningumus. Tačiau ji susieta su politika, kultūra, morale, sąmone. TT taip pat nagrinėja ir žmonių požiūrį į teisę, t.y. teisinę sąmonę (požiūrių į teisinius santykius visumą). TT atskleidžia teisės vystymosi dabartiniu metu dėsningumus, apibendrina teisinę praktiką, formuluoja idėjas ir principus. Tai atspirties taškas šakiniams bei specialiems teisės mokslams.

TT metodai – teisės pažinimo būdai, padedantys gauti daugiau žinių apie teisinius reiškinius. Tai turinio, medžiagos sutvarkymo būdai, loginis išdėstymas tikslu geriau ir giliau pažinti.

Metodologiją apsprendžia – objektyvūs veiksniai (mokslo dalykas teisės atsiradimo, vystymosi bei funkcionavimo dėsningumai); subjektyvūs veiksniai (tyrinėtojo sugebėjimas atrasti naujus arba sugebėjimas efektyviai panaudoti senus tyrimo metodus);

Klasifikuojami:

4. bendrieji;

5. specialieji;

6. vidiniai arba individualūs;

1. Bendrieji metodai (naudojami ir kituose moksluose)

a) lyginamasis – labai plačiai taikomas (XIX a. lyginamoji teisėtyra)

b) sisteminis struktūrinis – apsprendžia sisteminė reiškinių prigimtis (plačiai naudojamas teisėje, padeda išspręsti vidinius teisės sistemos prieštaravimus, įstatytmų atitikimas Konstitucijai);

c) istorinis metodas – vystymosi logika, atsižvelgiant į atsitiktinumus (teisinis precendentas);

d) teleologinis metodas – tyrimas pagal tikslą (koks buvo vienas ar kitas tesės normos atsiradimo tikslas;

2. Specialieji metodai (naudojami ir kituose moksluose)

a) matematinis

b) statistinis (duomenų rinkimas bei apjungimas pagal kriterijus) – dažnai naudojamas teisėje

c) sociologinis – apibendrina teisinę praktiką

d) psichologinis

3. Vidiniai individualūs metodai taikomi tik teisės moksluose. Sukurti teisės teorijoje bei kituose teisės šakiniuose moksluose.

a) bendrųjų teisės principų metodas

b) precendentinės teisės aiškinimosi metodas

c) įstatymo leidėjo ketinimo metodas

d) formalus teisinis metodas (sukuriamos praktinės rekomendacijos)

e) civilinis teisinis me

etodas

f) administracinis teisinis

3. TT MOKSLO DALYKAS

Teisės teorijos dalykas – teisės atsiradimo, vystymosi bei funkcionavimo dėsningumai

4. VALSTYBĖS SĄVOKA

Platonas – Valstybė – tai visuomenė, kurią valdo išrinktieji. Tą visuomenę, kurioje kiekvienas dirba savo darbą, atitinkantį jo sugebėjimus, jungia teisingumas.

Aristotelis – aukščiausia ir tobuliausia visų žmonių, nereikalaujančių kitokio bendravimo ir nuo nieko nepriklausančia bendravimo forma. Tai mechanizmas, kuris padeda užtikrinti įstatymų laikymąsi, piliečių laisvę bei lygybę.

XVI a. Ž.Bodenas teisinis šeimynų ir jų santykių su aukščiausia valdžia, kuri privalo vadovautis amžinais gėrio ir teisingumo pradais, valdymas. Gėrio ir teisingumo pradai turi sąlygoti visuotinę gerovę, kuri yra valstybės egzistavimo tikslas.

Ž.Ž. Ruso – tokia korporacinė organizacija, kurios aukščiausioji valdžia priklauso liaudžiai. Valdžia dideles galias turinti atstovė. Galios gali būti atimamos arba keičiamos.

XX a. Riomeris – tai tam tikros teritorijos žmonių, jų socialiniai funkcijai vykdyti arba socialiniams tikslams siekti, sąjunga savo suverenios valdžios konsoliduojama į neskaldomą funkcinį vienetą.

Valstybė – suvereni žmonių bendrija, įsikūrusi tiksliai apibrėžtoje teritorijoje, turinti savo vyriausybę (valdžią), nepriklausoma ir pripažinta kitų suverenių bendrijų.

Valstybės požymiai

Pagrindiniai požymiai:

1. tauta;

2. teritorija;

3. valdžia;

4. suverenitetas.

5. tarptautinis pripažinimas (ne visada privalomas)

Papildomi požymiai:

1. teisė leisti teisės normas

2. mokesčių sistema;

1. Tauta – svarbiausias ir būtinas požymis.

Suprantama dviem prasmėm:1. Etnografine prasme- kaip atitinkamos tautybės žmonių visuma; bei 2. Politine prasme- tam tikras valstybingumo agentas.

Etnografine prasme

Atitinkamos tautybės žmonių visuma, tačiau etnografinė tauta – atskiras nuo valstybės socialinis junginys.:

– bendra praeitis;

– tradicijos;

– kalba;

– kultūra;

– daugmaž aiškus teritorijos atsiradimo centras;

– yra tautinė savimonė (t.t. tautos noriai priskiria save t.t. bendruomenei);

Tautos etnografine prasme suverenitetas – tautos apsisprendimo teisė.

Politine prasme – tam tikros valstybės nuolatiniai gyventojai.

1. Be politinės tautos nėra ir negali būti valstybės ir ji be valstybės neegzistuotų (Riomeris);

2. Politinė tauta susikuria ir išnyksta kartu su valstybe;

3. Politinė tauta susieta su tam tikra teritorija. Ryšio su teritorija pagrindas – pilietybė.

4. Politinė tauta yra tęstinė žmonių grupė (individų keitimasis jos konstrukcijos negriauna);

5. Teritorijoje tautą jungia bendra imperatyvinė valstybės valdžia.

6. Politinė tauta turi suverenitetą – teisę savarankiškai nustatyti socialinę – ekonominę valstybės sistemą bei valstybės formą.

7. Panaudodama suverenitetą pagrindines nuostatas įtvirtina konstitucijoje bei teisėje

Pagal gyventojams taikomą teisinį režimą, išskiriamos šios jų kategorijos:

1. Pilietis;

2. Užsienietis;

3. Asmuo be pilietybės (apatridas);

4. Dviejų valstybių pilietis (bipatridas).

Į politinės tautos sampratą įeina tik piliečiai ir bipatridai. Pilietybė – valstybingumo pasekmė, o ne jos sąlyga.

2. Teritorija

Ji kaip valstybės elementas turi dvi prasmes:

1. Geografinė (t.t. žemės rutulio dalis, oro erdvė);

2. Politinė (valstybinė) teritorija.

Politine prasme Valstybės teritorija – žemės rutulio dalis, susidedanti iš sausumos, gelmių, vandenų ir oro, priklausanti tam tikros valstybės suverenitetui, kurio ribose valstybė įgyvendina savo valstybinę valdžią.

Teritorijai politine prasme priklauso:

– jūriniai, upių, kosminiai laivai, lėktuvai, esantys su tos valstybės vėliava arba atitinkamu ženklu;

– povandeniniai kabeliai, vamzdynai, pravesti jūroje, jungiantys atskiras valstybės dalis;

– techniniai statiniai, esantys ant kontinentinio šelfo arba ant atviros jūros dugno;

– dirbtiniai kosminiai objektai, valstybės paleisti į kosminę erdvę;

– valstybės atstovybės kitose valstybėse – ambasados, konsulatai.

Kiekviena valstybė – tarptautinės teisės subjektas, nepriklausomai nuo jos politinio ar ekonominio išsivystymo lygio, neatsižvelgiant į socialines – ideologines sistemas – turi teisę į teritorinę neliečiamybę, įtvirtintą daugelyje nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų, sutarčių, kurios įpareigoja gerbti šį principą, susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, nukreiptų prieš valstybės teritorinį vientisumą ar nepriklausomybę.

Teritorija ne visuomeninė, o natūrali valstybės egzistavimo sąlyga. Pati teritorija nesukuria valstybės, ji tik sukuria erdvę, kurios ribose valstybė vykdo savo valdžią. Teritorinis tautų pasiskirstymas sukuria naujus socialinius institutus: pilietybę, asmenis be pilietybės ir užsieniečius.

Jau Aristotelis pastebėjo teritorijos svarbą “tik šiltame klimate gali būti vystoma valstybės kultūra”.

VALSTYBĖS FUNKCIJOS

Valstybės funkcijos yra pagr. Valstybės veiklos kryptys, atspindinčios valstybės esmę ir socialinę paskirtį, taip pat skirtos įgyvendinti valstybės uždavinius.

Valstybės f-jų (VF)požymiai:

1. VF sudaro visumą vienrūšių valstybės veiklos aspektų.

2. VF yra bendro pobūdžio.

3. VF skiriasi nuo veiklos rūšių,

4. VF – ne realizavimo metodai.

VF realizavimo formos:

Teisinės:

1) teisės kūrimo,

2) teisės vykdomoji- organizacinė forma,

3) teisėsaugos

Organizacinės:

1) reglamentacinė (valstybės mechanizmo apibūdinimas)

2) auklėjamoji/ideologinė,

3) ekonominė.

Naudojami tokie metodai:

1) įtikinėjimo

2) skatinimao

3) prievartos

Valstybės f-jos nukreiptos valstybės tikslams pesiekti ir užtikrinti.

Valstybės uždaviniai yra abstraktūs ir absoliutūs, pvz.: kad būtų kuo daugiau laimingų žmonių)

VF skirstymas

Pagal veikimo sferą

1. vidinės:

1) Ekonominė

2) Socialinė

3) Finansinės kontrolės

4) Teisėsaugos

5) Ekologinė

1. išorinės:

1) tai pagrindinės veiklos kryptys tarptautiniuose santykiuose, pasireiškia įvairiai.

2) bendradarbiavimo užmezgimas ir palaikymas

3) valstybės apsauga nuo išorės priešų.

Pagal galiojimo laiką:

1) pastovios,

2) laikinos.

Pagal svarbą:

1) pagrindinės

2) ne pagrindinės

5. VALDŽIA. Valdžia yra fundamentali socialinių mokslų kategorija.

Valdžia := vieno žmogaus, žmonių grupės ar kolektyvo valia, kuri sąlygoja sprendimų, būtinų visai grupei, priėmimą.

• Behavioristinė samprata. V := ypatingas elgesio tipas, pagrįstas galimybe keisti kitų žmonių elgesį.

• Teleologinė samprata. V := suvokiama, kaip konkrečių tikslų, pasiekimų, numatytų rezultatų gavimas.

• Instrumentalistinė samprata. V := galimybė panaudoti nustatytas ar tam tikras priemones.

• Struktūrinė samprata. V := ypatingas santykis tarp valdančiojo ir valdomojo.V := įtakos darymas kitiems.

• Konfliktinė samprata. V. := galimybė priimti sprendimus, reguliuojančius naudos paskirstymą konfliktinėse situacijose.

Valdžia – viešpatavimo ir pavaldumo santykis, kuriam esant valia ir veiksmai vienų asmenų dominuoja kitų (pavaldinių) valios ir veiksmų atžvilgiu. Taip pat valdančiojo sugebėjimas primesti savo valią valdomajam, o pastarojo paklusimas valdančiajam.

Valdžios požymiai:

1. Įsakinėjančiojo ir paklūstančiojo subjektų buvimas.

2. Įsakymas privalo būti lydimas sankcijų.

3. Paklusimas įsakymui:

Kad atsirastų valdžia reikia:

1. Ne mažiau kaip 2 valdžios santykių subjektų (individualūs arba kolektyviniai)

2. Būtinas įsakymas bei valios primetimas.

3. Paklusimas to, kurio atžvilgiu įgyvendinama valdžia tam, kuris ją įgyvendina.

4. Reikalingos visuomenės normos (teisės, socialinės ir kitos), nustatančios, kad įsakymą duodantis turi teisę, o tai kuriam įsakoma, privalo paklusti valdžią įgyvendinančio įsakymams, t.y. turi būti sankcionuotos.

Valdžios struktūra:

1. valdžios subjektas (individualus ar kolektyvinis)

2. valdžios objektas (į ką nukreipta valdžia)

3. normų laikymasis

Valdžios pasireiškimo būdai:

1) praktinė jėga, besiremianti abipuse nauda, tai yra, kai paklūstantieji už tai, kad pakluso gauna tam tikrą atlygį. (gero susitarimo būdas)

2) kaip prievarta, kuri remiasi bausme ar paskatinimu. (nėra pasirinkimo alternatyvos)

3) įtikinėjimas, demagoginė propaganda ar argumentuoti įsakymai, kuriais pasiekiamas paklusimas.

VALDŽIOS FORMOS.

Valdžios formos išskiriamos pagal socialinių santykių sritis:

1. Ekonominė;

2. Socialinė;

3. Politinė;

4. Ideologinė;

5. Administracinė;

6. Karinė;

7. Interesų, grupių ir kt.

Pagal kitus kriterijus:

Patrauklumas – jo pagrindą sudaro individo jausmai – charizmatiniai atributai. Šis patrauklumas kaip valdžios forma yra trumpalaikė ir mažiausiai stabili valdžios santykių forma.

Dar vienas valdžios formos išskyrimas daromas remiantis teisėtumo principu.

1. Legitiminė – tai sociologinė kategorija, kuri rodo visuomenės požiūrį į valdžios sugebėjimą pateikti save kaip valdžią, kuriai visuomenės sąmonėje nėra realiai alternatyvos, tai yra socialinis psichologinis santykis tarp visuomenės ir valdžios.

2. Nelegitiminė – neteisėta, nesocialinė.

Legitiminę valdžią įgyvendina subjektai, turintys teisės norminių aktų nustatytą kompetenciją. O nelegitiminę valdžią naudoja lobistinės struktūros, nusikalstamos organizacijos ir pan.

Nelegalios valdžios šaltinių nereglamentuoja jokie teisės aktai.

SUVERENITETAS

Suverenitetas reiškia, jog valstybės viduje valstybinė valdžia yra aukščiausia ir nevaržoma jokios kitos valdžios.

Vidinis suverenitetas – absoliuti valdžia valstybės viduje.

Išorinis suverenitetas – nepavaldumas jokiai kitai valdžiai santykiuose su kitomis valstybėmis.

Samprata istorijos eigoje pasikeitė. Net vidaus suverenitetas turi tam tikras ribas, kurių negali peržengti nei valstybinė valdžia nei jos institucijos. Teisinėje valstybėje visos trys valdžios turi būti reglamentuotos teisės normų. Jos ir jų vykdymas turi atitikti žmogaus teisių apsaugos reikalavimus. Valstybės vidaus gyvenime valstybinė valdžia yra aukščiausia visos jos teritorijos ir jos gyventojų atžvilgiu. Valstybės organai turi pilną jurisdikciją dėl įstatymo leidybos, įgyvendinimo, teisingumo.

Tarptautiniuose santykiuose suverenitetas yra esminis ir būtinas kiekvienos valstybės požymis. Čia suverenitetas suprantamas kaip teisės ir privilegijos, išplaukiančios iš paprotinės teisės ir t.t. Suverenitetas neatskiriamas nuo valstybės nepriklausomybės. Tai politinė nepriklausomybė.

Politinė valstybės nepriklausomybė – teisė priimti sprendimus savo vidaus ir užsienio politikos klausimais, tai laisvė priimti politinius sprendimus. Politinė nepriklausomybė apima tokias valstybės teises ir pareigas:

1. teisė tvarkytis taip, kai ji mano esant tinkama;

2. leisti įstatymus, atitinkančius jos interesus;

3. valdyti ir tvarkyti karines pajėgas bei kt. Tarnybas;

4. apibrėžti teismų jurisdikciją ir kompetenciją nepriklausomai nuo to, ar jos politinė nepriklausomybė pripažinta kitų valstybių;

Politinė nepriklausomybė pagal 1975 m. Helsinkio aktą – tai teisė laisvai pasirinkti ir vystyti savo politines, socialines, ekonomines ir kultūrines sistemas, savo nuožiūra nustatyti ir vystyti santykius su kitomis valstybėmis, priklausyti ar ne tarptautinėms organizacijoms, būti ar ne dvišalių ar daugiašalių sutarčių dalyvėmis, sąjungos sutarčių dalyvėmis.

Tai reiškia, kad valstybės turi teisę netoleruoti įsikišimo,priešintis, neturi būti verčiamos sudaryti tarptautinių susitarimų, bet kokie įsipareigojimai turi būti priimami laisva valia.

Valstybė, pasiekusi politinę nepriklausomybę, yra suvereni.

Suverenitetas atlieka valstybės garanto vaidmenį.

Valstybės administracinis vienetas suvereniteto neturi. Jo teisinį statusą, nepriklausomai nuo autonomijos, apibūdina teisinė priklausomybė nuo valstybės centrinių ar federacinių organų. Federacija yra tarptautinės teisės subjektas, tačiau jos nariai nėra tarptautinės teisės subjektais.

Kiekviena valstybė turi teisę laisvai apsirinkti politinę, ekonominę, socialinę sistemas.

Suverenitetą sudaro teisės:

1. į laisvą politinę organizaciją;

2. savarankiškumą tvarkant socialinius reikalus;

3. į kalėjimų sistemą;

4. viešą tikėjimo išpažinimą;

5. viešą švietimą

6. administracijos mechanizmą;

7. mokesčių sistemą;

8. komunikacijas;

9. policijos organizavimą;

10. karinę prievolę;

11. laisvą prekybą;

12. vėliavą;

13. sudaryti sutartis.

Šios teisės apribotos gali būti tik jos pačios sudarytomis sutartimis (pvz. Europos sąjunga)

VALDŽIŲ PADALIJIMO PRINCIPAS

Šio principo atsiradimą sąlygojo kovo prieš feodalinį absoliutizmą. Šios teorijos atstovai, pradininkai – Lokas, Monteskje. Jiems prieštaravo Ž.Ž. Ruso, sakydamas, kad valdžia priklauso liaudžiai, valdžios įgyvendinimo forma priklauso liaudies susirinkimui.

Valdžių teorija vystėsi, modifikavosi, požiūriai kito.

Valdžia turi būti padalinta į:

1) įstatymų leidžiamąją vykdomąją,

2) vykdomąją valdžią,

3) teisminę valdžią.

Lot Amerikos šalyse skiriama ir 4-oji valdžia – rinkiminė, Nikaragvoje – 5-oji kontrolės valdžia ir t.t.

LR yra klasikinis padalinimas į tris valdžias. Tik Konstitucinis teismas neįsipaišo.

Griežtas valdžių padalijimas būdingas prezidentinei respublikai arba dualistinei monarchijai, o ne toks griežtas – parlamentinei respublikai.

Valdžių subalansavimo problema, kad nė viena neliktų be kontrolės, nesavivaliautų.JAV buvo įtvirtinta svertų ir atsvarų sistema – parlamentas prezidentą gali nušalinti tik impičmento būdu, o prezidentas negali paleisti parlamento, prezidentas turi veto teisę, bet ją galima įveikti 2/3 balsų dauguma.

Įstatymų leidžiamoji suteikiama gyventojų renkamam parlamentui.

Vykdomoji – valstybės vadovui, monarchui

Teisminė – įgyvendinama nepriklausomų teismų.

6.VALSTYBĖS FORMOS SAMPRATA

Formą apibūdina sutvarkymo būdai. Ji parodo, kokia valstybės struktūra, valstybinės valdžios įgyvendinimo metodai. Forma kinta priklausomai nuo ekonominių bei socialinių veiksnių.

Valstybės formą sudaro 3 elementai:

1. Valdymo forma – aukščiausiųjų atstovaujamųjų organų sudėtis, jų santykis su kitomis organizacijomis, gyventojais, sudarymo tvarka, kompetencija.

2. Valstybės teritorinio suskirstymo forma – parodo valstybės teritorinių dalių santykį su centrine valdžia, jų tarpusavio sąveiką, taip pat parodo valstybinės valdžios teritorinį – organizacinį suskirstymą.

3. Politinis /Valstybinis režimas – valstybės valdžios įgyvendinimo oficialių ir faktinių metodų visuma. Kokia yra valstybinės valdžios metodų ir principų sistema.

Valdymo forma – priklausomai nuo to, kiek asmenų įgyvendina valdžią. Paprastai skirstomos į monarchijas ir respublikas.

Monarchijos – anksčiausia valdžia atstovaujama monarcho, renkamo ar dinastinio

1. absoliutinė, Omanas.

2. parlamentinė (demokratiškesnė, Norvegija, Švedija),

3. konstitucinė,

4. parlamentinė-militaristinė, vyriausybę sudaro kariškiai

5. teokratinė – bažnyčios vadovas yra ir valstybės vadovas.

Respublikos – tokia valstybės valdymo forma, kai vis aukščiausieji

1. Parlamentinės, (būdinga daugiapartinė sistema)

2. Prezidentinės,(dvipartinė sistema)

3. Mišrios (pusiau prezidentinės),

4. Vyriausybinės, Šveicarija

5. Teokratinės,Iranas.

6. Partokratinės.valstybė valdymą atlieka viena partija (Kinija, Kuba), visos 3 valdžios pavaldžios partijai.

Mišraus tipo (pusiau prezidentinės)

2) Valstybės teritorinio suskirstymo forma

1. Paprastos – unitarinės:

1) centralizuotos,

2) decentralizuotos.

2. Sudėtinės – a) federacijos: (Federacijos yra valstybinės teritorinės dalys turi ypatingą teisinį statusą, aukščiausius valdžios organus tik atstovaujamuosius tiek vykdomuosius). Federacijos subjektai neturi suvereniteto, jie negali būti tarptautinės teisės subjektu.

Federacijos subjektai skiriasi pagal subjekto savarankiškumo pobūdį būna:

autonomijos:

• personalinės, kai kuria savo organizacijas ir per jas dalyvauja valstybės valdyme: Samiai,

• korporatyvinė, kai tautinėms mažumoms rezervuotos vietos valstybės organuose,

• nacionalinė, yra ten, kur kompaktiškai gyvena, turi savo mokyklas, relig org ir t.t.

paprastieji subjektai yra federacijos:

1)simetrinės

2)asimetrinės

b) konfederacijos – sudaroma sutarties pagrindu, nauja valstybė nesusikūria, kiekviena narė išlaiko suverenitetą.

3) Politinis /Valstybinis režimas

Politinis režimas (PR) priklauso nuo: 1) valdžios formos, 2) valdžios koncentracijos, 3) faktinio valdžios pasiskirstymo, 4) politinių lyderių, 5) santykių tarp socialinių grupių ir t.t.

Politinio režimo tipai:

Pagal kovą dėl valdžios:

1) atviri,

2) uždari.

Pagal politikos kryptį:

1) konservatyvūs,

2) persitvarkantys,

3) prisitaikantys.

SVARBIAUSIAS skirstymas. Pagal demokratijos laipsnį ir realų politinį-teisinį asmenybės statusą:

1) demokratiniai, (dem režimas funkcionuoja, kai vadovaujanti dauguma sutampa su visuomenės interesais ir kai ją aktyviai ar pasyviai palaiko gyventojai.) Požymiai: 1) vald institucijos renkamos laisvų rinkimų pagrindu, laisvas balsavimas, 2) valdžią vykdo išrinkta valdžia, 3) daugumos pareiga gerbti mažumą, 4) laikomasi konstitucijos.

2) nedemokratiniai:

• autoritariniai,

• totalitariniai,

• kariniai,

• kariniai-civiliniai.

7. 8. 9. TEISĖS SAMPRATA

Sampratos kryptys:

1. ETATISTINĖ, – Visuomenė-Valstybė-Teisė – teisę kuria valstybė

2. SOCIATARINĖ, – Visuomenė-Teisė-Valstybė – teisę kuria visuomenė

3. ŠIUOLAIKINĖ.

Etatizmo koncepciją labiausiai išvystė teisinio pozityvizmo teorija. Pagal ją teisė yra teisės normos išreikštos valstybės aktuose. Žmogaus vaidmuo pasyvus, jis tik privalo paklusti valstybės išleistiems aktams ir negali pats veikti teisės. Teisė yra valstybės valios pasireiškimas. Ši koncepcija pateisina diktatūrą ir valstybė pati nustato individo valios ir laisvės ribas, normas.

Teisė yra apibrėžiama kaip valstybės nustatytų ar sankcionuotų visiems privalomų, formaliai apibrėžtų, prireikus valstybės prievarta garantuojamų, visuomeninių santykių dalyvių elgesio sistema.

1) Teisė yra valstybės politikos įgyvendinimo priemonė. Pagal tai teisė suprantama kaip normų visuma, kurios nustatytos valstybės kaip įstatymai, t.y. rašytiniai normatyviniai aktai.

2) Įstatymai galioja nuo tada, kai jie oficialiai priimami ir galioja iki tol, kai jie oficialiai panaikinami.

3) Valstybė savo prievarta garantuoja įstatymų laikymąsi;

4) Teisininkų veikla apribota tik teisės normų taikymo problemomis. Teisės kūrimas į teisininkų veiklą neįeina.

Etatistinė koncepcija dar vadinama institucine teisės samprata, kai teisė apibūdinama remiantis savo struktūra.

Teisės efektyvumo problema, taip pat įstatymų leidybos kritika sąlygojo šiuolaikinės teisės sampratos atsiradimą.

Pagal ją teisė yra ne tik teisės normos, bet ir teisiniai santykiai.

Įeina tokios teisės teorijos:

1) teisinis pozytivizmas,

2) filosofinis pozytivizmas,

3) Hegelio etatizmas,

4) marksistinis materializmas,

5) normatyvizmo teorija.

Sociatarinė koncepcija – visuomenė kuria teisę, o teisė kuria visuomenę

Teisė suprantama kaip normos, kurias nustato ne valstybė, o visuomenė, kurios atsiranda susidūrus žmonių interesams. Ji remiasi prigimtinės teisės teorija, t.y. tikėjimu, kad yra aukštesnė visuomeninė jėga. Valstybė turi užtikrinti visuomenės sukurtą teisę ir paklusti jai, todėl teisė ir norminis aktas nesutampa. Svarbus individo vaidmuo – jis teisės kūrėjas. Svarbiausia problema prigimtinių ir politinių teisių suderinimas.

Teisė – tai normos, garantuojančios visos visuomenės narių prigimtinių teisių ir laisvių įgyvendinimą, nepažeidžiant kitų visuomenės narių tokių pat interesų

Neteisingas norminis aktas nėra teisė.

Įeina tokios teorijos:

1) prigimtinės teisės teorija,

2) istorinė,

3) psichologinė,

4) instrumentalistinė, religinė.

Šiuolaikinė koncepcija

Remiantis šiuolaikine koncepcija teisė kaip normų sistema išlieka, bet ji suprantama kaip teisės normose įtvirtintas teisingumas. Į ją įtraukiama ne tik teisės normos, bet ir jų sureguliuoti santykiai. Santykių dalyvių subjektinės pareigos, teisės reguliavimo principai ir kt.

Remiantis šia teorija, kuriant teisę didelis vaidmuo tenka visuomenei. Pagal šią sampratą valstybė turi užtikrinti visuomenės sukurtą teisę bei jai paklusti.

Remiantis šia koncepcija teisė ir įstatymas nesutampa, nes teisingumo principas apsprendžia teisės turinį, o norminis įtvirtinimas yra būtina teisės forma.

Remiantis tuo, teisę galima apibrėžti kaip teisės normose įtvirtintą teisingumą su tikslu realizuoti visuomenės kompromisą.

Ji apima ne tik norminę bet ir sociologinę teisės teoriją.

Siekiant apibrėžti teisę, svarbu išsiaiškinti teisės ir įstatymų santykį.

10. SOCIALINIŲ NORMŲ SAMPRATA

Socialinių normų požymiai:

a) žmonių elgesio taisyklės, parodančios, koks turi ir gali būti žmonių elgesys. Tai pavyzdžiai, su kuriais žmones derina savo elgesį.

b) Bendro pobūdžio elgesio taisyklės. Jų reikalavimai keliami ne vienam asmeniui, o daugeliui. Kiekvienas patekęs į socialinės normos veikimo sferą, privalo joms paklusti.

c) Ne tik bendros, bet ir privalomos žmonių elgesio visuomenėje taisyklės. Ne tik teisės bet ir kitos socialinės normos privalomos tiems, kuriems jos yra skirtos. Būtinais atvejais jų realizavimas nagrinėjamas prievarta, Asmenims, pažeidusiems teisės normas, gali būti taikomos valstybinio bei visuomeninio poveikio priemonės. Jei asmuo pažeidė teisės normas – jam bus taikoma valstybinė prievarta, jei moralės – visuomenės pasmerkimas ir t.t.

Visos normos gali būti skirstomos:

1. Pagal jų susikūrimo būdą ir jų apsaugos nuo pažeidimų priemones:

1. Teisės normos – visiems privalomos elgesio taisyklės, nustatytos ir saugojamos valstybės.

2. Moralės normos – elgesio taisyklės, nustatytos remiantis tų žmonių požiūriu į gėrį ir blogį, teisingumą, pareigą, garbę ir saugomos visuomenės.

3. Paprotinės normos – tai taisyklės, susiklosčiusios tam tikroje visuomeninio gyvenimo sferoje ir dėl daugkartinio naudojimo tapusios žmonių įpročiu. Jos vykdomos iš įpročio.

4. Visuomeninių organizacijų (korporatyvinės normos) – tai elgesio taisyklės, nustatytos pačių organizacijų ir saugomos visuomeninio poveikio priemonių, nustatytų organizacijų įstatuose, statutuose ar nuostatuose.

5. Tradicijų normos – bendriausios, pastoviausios elgesio taisyklės, kurios atsiranda tam tikroje gyvenimo sferoje (šeimyninės, profesinės, karinės). Tradicijos pateikia didesnius reikalavimus nei papročiai.

6. Ritualų normos – taisyklės, kurios nustato žmonių elgesį tam tikrų apeigų metu ir yra saugomos moralinio poveikio priemonėmis. Pvz., valstybės vadovo sutikimas.

7. Religinės normos

2. Pagal tai kaip jos apsaugotos ir pagal jų turinį:

1. Politinės

2. Techninės

3. Darbo

4. Kultūrinės

5. Šeimos

6. Religinės.

3. Pagal susikūrimo pobūdį jos būna:

1. Stichiškai susikūrusios

2. Paprotinės, tradicijų normos

3. Sąmoningai nustatytos (teisės, korporatyvinės, visuomeninių organizacijų)

4. Pagal įtvirtinimo būdą gali būti:

1. Žodinės (moralės, papročių);

2. Rašytinės (teisės, religijos).

5. Pagal įgyvendinimo mechanizmą:

1. Besiremiančios valstybine prievarta (teisės);

2. Besiremiančios tam tikro kolektyvo autoritetu (moralinės, korporatyvinės).

TEISĖS IR MORALĖS NORMŲ SANTYKIS

Tiek moralė, tiek teisė reguliuoja visuomeninius santykius. Moralė – žmonių požiūris į gėrį ir blogį. Šio požiūrio pagrindu formuojasi ir moralės – visuotinai priimtino elgesio – normos.

teisė moralė

– turinti valstybės suteiktą priverstinę galią moralė valstybės priverstinės galios neturi

Veikimo sfera – apima tik tas sritis, kur yra būtina taikyti valstybės prievartą Apima visas žmogaus elgesio sritis

Realizavimą garantuoja valstybė, numatytos teisisnė atsakomybė Realizuojamos remiantis asmens įsitikinimais (vidinis garantas žmogaus sąžinė, išorinis – visuomenė)

Išraiškos forma – įtvirtinamos valstybės organų teisės aktuose Išraiškos forma – apsprendžiamos žmonių sąmonės lygiu

Tas pats veikimo objektas – apima visą visuomenę

Bendri tikslai ir uždaviniai

Yra asmenų ir jų santykių harmonizacijos priemonė

11. TEISĖS NORMOS SAMPRATA

Labiausiai paplitęs požiūris -T. norma suprantama kaip elgesio taisyklė. Norminėje teorijoje teisė ir teisės norma yra sutapatinama. Šis požiūris labiausiai paplitęs. Teisės norma išlieka svarbiausiu teisės apskritai ir teisės sistemų elementu. T. norma tai taisyklė leidžianti, apribojanti, uždedanti tam tikrą pareigą. T. norma yra taisyklė, nustatanti kaip galima arba privaloma elgtis esant tam tikromis aplinkybėmis. Pvz: sudarant sandorius.

Norma apskritai objektyviai nustatoma sąmon. valinė visuotinė elgesio taisyklė užtikrinanti, t.t. žmonių veiklos tikslingumą santykiuose su gamta ir tarpusavyje vienas su kitu.

Normos apskritai skirstomos į:

1) technines

2) Socialinė norma yra suinteresuotojo kolektyvo ar visuomenės nustatyta visuom. poelgio saugoma privalomo elgesio taisyklė reguliuojanti žmonių tarpusavio santykius. Teisės norma yra viena iš socialinių normų. Jai būdingos soc. normų ypatybės, o taip pat požymiai, tik specifiški ir būdingi tik teisės normai.

T. normos požymiai

1.Turi visuotinai privalomą pobūdį. Šis visuotinis privalomumas reiškia, kad t. normų privalo laikytis visuomeninių santykių dalyviai nežiūrint į jų subjektyvų požymį į šias normas, teigiamą ar neigiamą normų įvertinimą.

Išvada: Teisės norma reguliuoja visuomeninius santykius ir yra privaloma visiems santykių dalyviams. 2.Teisės normos nustatomos arba sankcionuojamos arba saugomos nuo pažeidimų valstybės, kuri kontroliuoja kaip realizuojamos teisės normos, o esant reikalui taiko prievartos priemones.

Pagal normos nesilaikymo pasekmes t. normos specifika atsiskleidžia, kad teisės normos pažeidėjas visada patiria valstybės prievartą. Valstybės prievartos priemonės yra viena iš visuom. poveikio priemonių, rūšių, kurios būdingos visuom. soc. normoms.

3. Teisės norma visada yra formaliai apibrėžta elgesio taisyklė. T. normos visada yra rašytinės. Formaliame t. normos tekste tiksliai apibrėžiamos toje teisės normoje išreikštos visuomeninio santykio dalyvio elgesys, kuris išdėstytas kaip subjektyviosios teisės ir teisinės pareigos.

Visuom. santykis teisės normoje tampa formaliai apibrėžtu visuom. santykiu.

Specifiniai teisės normos požymiai, išskiriantieji ją iš teisnių nuorodų:

1.Teisės norma skirta ne konkrečiam atvejui, asmeniui, o visiems santykių, kuriuos ji reguliuoja dalyviams.

2.Teisės norma naudojama ne vieną kartą, o kiekvieną kartą atsiradus t.t. būtinoms aplinkybėms.

Teisės norma visiems privaloma formaliai apibrėžta socialinio elgesio taisyklė, nustatyta arba sankcionuota valstybės, kuri suteikia visuomeninių santykių dalyviams apibrėžtas subjektyvinias teises ir teisines pareigas ir yra saugoma valstybės.

Teisės normos struktūra, teisės normos elementai

Teisės normos klasikinis modelis: Ją sudaro 3 elementai:

1. Hipotezė, tai teisės normos dalis, nurodanti sąlygas, kurioms esant teisės norma veikia. Jos pagalba tam tikras abstraktus elgesio variantas priartinamas prie konkretaus gyvenimo atvejo, konkretaus subjekto, konkrečios vietos ir laiko.

Hipotezės klasifikuojamos pagal apimtį:

1.Kazualios nurodo konkrečias elgesio sąlygas, o abstrakčios-priešingai, nurodo tam tikrų sąlygų tipą. Skirtumas tame, kad kazualios nurodo nors ir pasikartojančias bet griežtai individualizuotas sąlygas. Kazualios hipotezės šiuo metu nenaudojamos. Pvz: jų galima rasti teisiniuose precedentuose.

2.Abstrakčios apima visas vienos rūšies sąlygas.

Pagal turinio išreiškimo būdus hipotezės skirstomos:

1. paprastas kuri sąlygoje teisės normos veikimą, esant vienai sąlygai, vienai teisinei aplinkybei. Pvz: BK 69 str.vieši raginimai sukelti karą, bus baudžiamas laisvės atėmimu.

2. sudėtinė hipotezė numato faktinę teisinę sudėtį, būtiną tam tikrų pasekmių atsiradimui. (Atskiriama pagal žodelių “jei” naudojimą).CK 30 str. Jei pasibaigus sut. terminui ir nuomotojas tam neprieštarauja. Jei nėra nors vienos sąlygos teisės norma neveikia. Teisėjas konstatuoja, kad nėra nusikaltimo sudėties.

3. alternatyvi hipotezė tokia, kuri sąlygoja teisės normos veikimą, kai įvyksta viena iš aplinkybių, arba vienas iš faktų numatytų toje hipotezėje (žodeliai “ar” “arba”)

CK 389 str. Jai rangovas neatlieka sutarties arba dirba taip lėtai.

2. Dispozicija, tai t. normos dalis, kuri nurodo kaip turi elgtis teisinių santykių subjektas.

Tai teisės normos turinys. Teisės norma sutapatinama su dispozicija, tačiau teisės norma susidėti tik iš dispozicijos negali, turi būti nors 2 struktūriniai elementai.

1.Pagal turinį:

1.Paprastos dispozicija numato tik vieną privalomo elgesio variantą atsiradus aplinkybėms nurodytoms normos hipotezėje.

2.Sudėtinės dispozicija yra tokia, kuri numato kelis privalomo elgesio būdu, tuo pačiu metu. Privalo atlikti kelias veikas, numatytas dispozicijoje.

3.Alternatyvios tokia, kuri nurodo kelis privalomo elgesio variantus, numatydama galimybę pasirinkti tik vieną iš jų.

2.Pagal elgesio taisykles išreiškimo būdą dispozicija skirstoma:

1. Paprastos dispozicijos, įvardija leidžiamą, draudžiamą ar privalomą elgesį, bet jo nepaaiškina ir neapibrėžia.

2. Aprašomosios dispozicijos, ne tik įvardina dispozicijoje nustatytą elgesio tipą, bet ir nustato šio elgesio esminius požymius. Pvz: BK normos apie nužudymus.BK 225 str. Chuliganizmas

3. Nukreipiamosios dispozicijos gali būti modeliuojamos pagal tuos pačius principus kaip ir paprast. ir aprašomosios dispozicijos, tačiau skiriasi tuo, kad čia elgesys yra tik nurodomas, o kad jį tiksliai galėtume suprasti dispozicija nukreipia į kitas konkrečias normas (to paties akto), kuriuose šis elgesys išreikštas detaliau.

4. Blanketinės gali būti:

Jos skiriasi tuo, kad nurodo elgesio taisykles, bet jos nėra konkrečiai formuluojamos, o tik liepiama laikytis įstatymų, kuriais reguliuojamas tose dispozicijose nurodytas elgesys. Šie įst. skirtingai nuo nukreipiamųjų nėra blanketinių dispozicijų dalis, o egzistuoja kaip savarankiškos reikšmės aktai. Pvz: konst. 25 str. politinių partijų veiklą reglamentuoja įstatymas – visai kitas įstatymas.

Nukreipiamosios ir blanketinės vartojamos norint išvengti teisės normų pasikartojimo bei siekiant glaustumo įstatymuose. Blanketinės išlieka nepasikeitusios nepriklausomai nuo to keičiasi įstatymas ar ne.Nukreipiamosios norma pasikeitus įstatymui gali keistis.

3. SANKCIJA

Teisės normą logiškai užbaigiantis struktūrinis elementas, išreiškiantis pasekmes, atsirandančias nesilaikant dispozicijose nurodytos elgesio taisyklės. T.y. atsakomybė už t. normos reikalavimų nevykdymą.

Turinys siejamas su valst. prievartos priemonių taikymu, bausme.

Teisės normos veikimas susijęs su t.t. neigiamų pasekmių atsiradimu. Sankcija yra sudėtinė sąvoka, kadangi apima retrospektyvios atsakomybės priemones (t.y. už padarytus veiksmus), taip pat išankstinio įspėjančio pobūdžio priemones, gynybos priemones bei neigiamas pasekmes kylančias iš paties subjekto veiksmų. Neigiamas pasekmes vienija tai, kad jos nurodo į neig. mat. org. pobūžio pasekmes, kurios atsiranda subjektui pažeidusiam teisės normą, arba vengiančiam atlikti joje privalomas veikas.

1.Pagal turinį skirstomos:

1.Pilnos numato valst. poveikio priemones asmeniui, pažeidusiam teisės normą. Tokios visos BK normos. Taip pat kai kurios CK normų sankcijos, kur numatomas turto konfiskavimas ir žalos atlyginimas.

2.Nepilnos tokios sankcijos, kurios nesusijusios su valst. prievartos taikymu teisės pažeidėjui ir yra išreiškiamos: Jei asmuo nesilaiko teisės normų reikalavimų, neatsiranda tos teisės pasekmės, kurių siekia asmuo, atlikdamas tam tikrus veiksmus. Kaip ir visos turi valstybės prievartos pobūdį, kadangi jos užtikrina valstybės

Pvz: CK negalioja sutartis, kuri prieš įstatymui

2.Pagal apibrėžtumo laipsnį sankcijos skirstomos:

1.Apibrėžtos sankcijos turinys, apibrėžtas tekste ir negali būti keičiamas. Ją taikanti institucija negali jos nei padidinti nei sumažinti. Tai CK normų sankcijos, numatomos pilną (visišką) žalos atlyginimą. ATPK normos

2.Santykinai apibrėžtos tokios, kurių aukščiausia ir žemiausia riba nustatoma įstatymu, o tą sankciją taikanti institucija nustato sankcijos didį tarp įstatymo numatyto min. ir max. Pvz: BK normos.

3.Neapibrėžtų sankcijų nurodomas tik max. (nėra minimumo) yra taip pat santykinai apibrėžtos. Jų ypatybė ta, kad atsižvelgus į konkrečias aplinkybes galima nustatyti pagal veikos dydį, nustatyti bausmę, t.y. pasirinkti tinkamą prievartos priemonę.

Pvz: BK tyčinis nužudymas baudžiamas laisvės atėmimu iki 15 m.

3.Pagal sandorą sankcijos skirstomos:

1.Paprastos, kurios numato tik vieną poveikio priemonę (pvz: l. atėmimas nuo 3 iki 5 metų).

2.Alternatyvios, kurios sudaro 2 ar daugiau sankcijų iš kurių vieną parenka šią sankciją teikiantis organas.

3.Komuliatyvinės (sudėtinės) sudarytos iš kelių sank., bet taikomas sankcijų sujungimas konkrečiam pažeidėjui. (vagystė su įsilaužimu baudžiamas laisvės atėmimu su bauda arba be baudos).

4.Pagal išraiškos būdus:

1.Tiesioginės išreiškiamos teisės normoje tiesiogiai (laisvės atėmimas nuo tiek iki tiek).

2.Nukreipiamojo sankcija nėra formuluojama pačioje normoje, tačiau nukreipiama į kitą normą, kurioje yra siekiama sankcija.CK 55 str. Jei sandoris, kurį sudaro... negalioja, taikomos taisyklės nustatytos šio kodekso 50 str. 3 dalyje

3.Blanketinė sankcija nėra nurodytos rūšies. Ji formuluojama taip “atsako pagal galiojančius įstatymus”.

5.Pagal poveikio rūšis:

1.Baudžiamosios (tik BK) taiko t.t. teismai.

2.Administracinės-jas taiko ne tik teismai, bet ir įgalioti kompetentingi valstybinei organai.

3.Drausminės-skiria įmonių, įstaigų valdymo organai savo darbuotojams.

4.Turtinės (baudžiamasis ir administracinis)

6.Dar sankcijos gali būti:

1.Pagrindinės sankcijos (bauda)

2.Papildomos (pvz: laisvės atėmimas su bauda ar be jos. Bauda papildoma).

Jei yra tokios aplinkybės (hipotezė) tai santykių dalyviai privalo elgtis taip ir taip (dispozicija) kitaip jiems bus taikoma tokia atsakomybė (sankcija).

Daugelis normų turi tik dispoziciją ir sankciją. Be dispozicijos norma nėra įmanoma, be hipotezės ji yra beprasmė, o be sankcijos – bejėgė. Baudž. teisės normoms būdingi dispozicija ir sankcija, o hipotezė numanoma. Konst. teisės normose yra hipotezė ar dispozicija, o nėra sankcijos.

Teisės normos išdėstymo teisės norminiuose aktuose ypatumai

1.Teksto pažodiniame supratime teisės normos elementai ne visada aiškiai atskiriami vienas nuo kito. Galima atskirti tik logiškai analizuojant teisės normos tekstą. BK-hipotezė ir dispozicija susilieja į vieną formuluotę. Pvz: Jei kliudoma teisėtai profsąjungų veiklai.Dispozicija-kliudoma

2.Teisės norma gali būti išdėstyta nukreipiamuoju būdu tokia teisės norma t. akte neturės visų struktūrinių elementų, todėl nukreipiama į kitą šio norminio akto straipsnį, kuriame šio norminio akto straipsnį, kuriame išdėstoma trūkstama dalis.

3. Norma gali būti išdėstoma ir blanketiniu būdu. Nurodyta tik atsakomybė.Čia nėra nuorodos į kitą to paties įst. straipsnį hipotezė tik numanoma, o dispozicija turi tik pavadinimą. Reikia žiūrėti kitą įstatymą.

4.Tiesioginis išdėstymo būdas. Teisės norma ir teisės norminio akto straipsnis sutampa. Čia pilnai išdėstoma teisės norma. Loginė t. akto struktūra sutampa.

Teisės normų rūšys

1.Pagal teisės šakas:

1.Administracinės

2.Civilinės

3.Baudžiamosios

4.Finansinės

5.BPK ir t.t.

2. Pagal funkcijas:

1.reguliarines (statines ir dinamines)

2.apsaugines (BT normos apsauga)

3. Pagal elgesio pobūdį:

• Įpareigojančios. Nustato pareigą atlikti tam tikrus teigiamus veiksmus.

• Draudžiančios-draudžiama atlikti t.t. veikas.

• Įgaliojančios-kurios teis. santykių dalyviams suteikia teisę atlikti teigiamus veiksmus, kad būtų patenkinti jų teigiami interesai.

4. Pagal asmenų, kuriems adresuojamas ratą:

• Bendrosios-skirtos visiems asmenims t.t. teritorijoje.

• Specialiosios-tik t.t. asmenų ratui.

5. Pagal veiksmo sferą:

1.Bendro veikimo-jų veikimas absoliučiai neapribotas.

2.Apribotos-numatyti apribojimai laiko, subjekto, erdvės, situacijų atžvilgiu.

3.Lokalinės-veikia t.t. organizacijos ar jos padalinio viduje, reguliuoja santykius at. org. viduje. Jos galioja kartu su bendrosiomis ir specialiosiomis.

6. Remiantis vaidmeniu teisinio reguliavimo procese yra:

1.reguliuojančios-apsauginės.

2.specializuotos, jos yra išvestinės ir reguliuojančių-apsauginių teisės normų:

1.Įtvirtinamosios, apibendrintai įtvirtina t.t. reg. santykių elementus t.t. būsena Lietuva-demok.

2.Definityvios. šios normos išaiškina t.t. sąvoką.

3.Normos principai jose įtvirtinti bendrieji šakiniai ir tarpšakiniai principai ir uždaviniai.

7. Teisės normos dar yra:

1.Rekomendacinės įtvirtina pasiūlymus, pageidavimus atlikti t.t. veiką.

2.Skatinamosios nustato t.t. paskatinimą už dispozicijoje leidžiamo elgesio įvykdymą.

Nė viena klasifikacija nėra absoliuti.

12. TEISĖS FUNKCIJŲ SAMPRATA

Teisės funkcijos reiškia: galimi keli atvejai:

1) teisės socialinę paskirtį;

2) teisinio poveikio visuomeniniuose santykiuose kryptis;

3) Ir viena ir kita.

Socialinė paskirtis formuojama susietai su visuomenės vystymosi poreikiais. Priklausomai nuo visuomenės poreikių, socialinės būtinybės yra kuriami įstatymai, skirti sureguliuoti visuomeninius santykius arba juos apsaugoti. Teisės socialinė paskirtis yra reguliuoti, suteikti jiems stabilumo, sudaryti būtinas sąlygas žmogaus teisių realizavimui bei visuomenės fukcionavimui.

Teisės poveikis = apibrėžia teisinio poveikio visuomeniniams santykiams formas bei būdus. Tai teisės principų realizavimas, draudimų nustatymas, normų, reglamentuojančių visuomenės gyvenimą, valstybės organų ir visuomeninių organizacijų veiklos nustatymas.

Teisinio poveikio ir teisinio reguliavimo santykis:

1.Teisinis poveikis tai ne tik grynai norminė, bet ir psichologinė ir ideologinė teisės įtaka žmonių jausmams, sąmonei bei veiksmams.

2.Teisinio poveikio forma yra informacinis, orientacinis teisės poveikis, o teisinio reguliavimas yra viena iš teisinio poveikio formų.

3.Teisinis reguliavimas reiškia visuomenės santykių sutvarkymą teisės priemonių sistemos pagalba.

TEISĖS VAIDMUO yra teisės reikšmė visuomenės, valstybiniame gyvenime apskritai arba tam tikru laikotarpiu.Aiškinantis teisės vaidmenį tam tikru laikotarpiu neišvengiamai reikia atsižvelgti į teisės funkcijas, kurios apibūdina socialinė teisės paskirtį.

TEISĖS UŽDAVINYS – politinė, socialinė, ekonominė problema, kurią turi išspręsti teisė.

Uždaviniai nurodo nuolatinį arba laikiną, artimiausią ar galutinį tikslą, kurį turi pasiekti teisė.

Nė vienas teisės uždavinys negali būti išspręstas nerealizavus teisės funkcijų.Atitinkami uždaviniai reikalauja ir atitinkamų funkcijų.

Teisės uždaviniai netiesiogiai apsprendžia teisės funkcijų egzistavimą, jos turinį, t.p. įtakoja jų realizavimo formas ir metodus, nustato konkrečias teisinio poveikio kryptis.

TEISĖS FUNKCIONAVIMAS reiškia teisės veiklą socialinėje sistemoje. Tai poveikio visuomeniniams santykiams formos ir būdai ir reiškia teisės veiklą esamu momentu/ – tai teisės funkcijų realizavimas, jų įgyvendinimas visuomeniniuose santykiuose.

Tuo tarpu teisės funkcija atspindi tiek dabartį, tiek ateitį.

Teisės funkcijų sistema glaudžiai susijusi su teisės sistema.

TEISĖS FUNKCIJOS:

 BENDRATEISINĖS (būdingos visoms teisės šakoms)

 TARPŠAKINĖS (būdingos kelioms teisės šakoms – 2,3 – bet ne visoms)

 ŠAKINĖS (būdingos vienai teisės šakai)

 TEISĖS INSTITUTŲ (konkrečiam teisės institutui)

 TEISĖS NORMOS (t.t. teisės normų rūšiai priklausančios funkcijos)

Teisės funkcijas galima klasifikuoti pagal 2 kriterijus:

1. VIDINIAI KRITERIJAI išvedami iš teisės sistemos, jos poveikio žmonių elgesiui būdų, realizavimo formos:

 Reguliacinė funkcija;

 Apsauginė funkcija.

2. IŠORINIAI KRITERIJAI – įvairūs socialiniai veiksniai, apsprendžiantys teisės paskirtį:

 Ekonominė;

 Politinė;

 Socialinė; funkcija

 ekologinė

Visos teisės funkcijos kinta. Ir kai tik kokia visuomenės gyvenimo sfera tampa svarbia, atsiranda dar viena teisės funkcija.

Pagal valstybinės valdžios subjektus teisės funkcijos yra:

 įstatymų leidybos;

 įstatymų vykdymo;

 teisminė.



TEISĖ REGULIUOJA šiuos santykius:

 turtinius;

 valdymo;

 teisėsaugos.

REGULIACINĖ teisės funkcija – tokia teisinio poveikio kryptis, kuria siekiama garantuoti visuomeninių santykių organizacinę tvarką, jų funkcionavimą bei vystymąsi. Ji susijusi su turtiniais, finansiniais, šeimos ir kt. santykiais.Ši funkcija pasireiškia visuomenės santykių įtvirtinimu teisės norminiuose aktuose, teisės normose.Teisės normos suteikia privalomą teisės formą tiems visuomeniniams santykiams, kurie yra visuomenės funkcionavimo pagrindas.

REGULIACINĖ FUNKCIJA SKIRSTOMA į:

1) reguliacinę – dinaminę;pasireiškia teisės poveikiu visuomeniniams santykiams, įtvirtinant juos vienuose ar kituose institutuose, t.p. įtvirtina t.t. statusus visuomenėje, kurie garantuoja socialinių-teisinių vertybių stabilumą ir nekintamumą:

 valstybės formos įtvirtinimas Konstitucijoje;

politinės sistemos pagrindų įtvirtinimas.

Dinaminė funkcija pasireiškia tuo, jog apibrėžiami institutai



2) reguliacinę – statinę.pasireiškia teisės poveikiu visuomeniniams santykiams, įforminant jų vystymosi dinamiką. Šios formos pagrindu įtvirtinamos teisės normos, kurios teisinių priemonių pagalba dalyvauja socialiniuose procesuose:

 pirkimo – pardavimo santykių reguliavimas;

 sutartis;

 kreditas.

Reguliacinė funkcija pasireiškia:

1. Apibrėžiant teisės normų pagalba asmenų subjektiškumą (veiksnumas ir teisnumas);

2. Piliečio teisinio statuso įtvirtinimu bei pakeitimu;

3. Juridinio asmens statuso nustatymu;

4. Teisinių faktų, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia arba pasibaigia teisiniai santykiai, nustatymu;

5. Valstybės organų, pareigūnų kompetencijos nustatymu;

6. Kt.

Apsauginė Per apsauginę funkciją teisė t.t. būdu apsaugo ir gina socialines vertybes, nurodydama asmenims ir organizacijoms jų interesų realizavimo teisėtus ir tikslingiausius kelius.

Ji pasireiškia ne tada, kai padaromas teisės nusižengimas, o turi prevencinį pobūdį (siekiama užkirsti kelią nusikaltimams).

Apsauginė funkcija pasireiškia:

1. Nustatant draudimus atlikti t.t. veiką (teisinis terminas, reiškiantis veikimą arba neveikimą);

2. Nustatant funkcijas už uždraustos veikos atlikimą;

3. Teisės sankcijų asmenims, padariusiems teisės pažeidimus, taikymas.

Šių (reguliacinės ir apsauginės) funkcijų išskyrimas yra labiau teorinis dalykas, nes praktiškai abi funkcijos reguliuoja teisės socialinę paskirtį, t,y, sureguliuoja visuomeninius santykius, garantuoja jų stabilumą, nepriklausomumą nuo išorinio poveikio.

Riomeris išskyrė teisės funkcijas:

 Liepimo;

 Draudimo.

Kiti išskyrė:

 Atlyginimo;

 Atėmimo;

 Draudimo;

 Baudimo;

 Leidimo.

Pagal teisės poveikio rūšis f-jos gali būti:

 Apsauginės;

 Organizacinės.

Pagal būdus:

 Represinės;

 Auklėjamosios.

Teisės funkcijų realizavimo formos:

1) INFORMACINĖS F-JOS tikslas – informuoti asmenis apie reikalavimus, kokios yra jų veiklos galimybės (advokatai, žiniasklaida, teismai.);

2) ORIENTACINĖ F-JA – pasireiškia nuostatų formavimu ir jų poveikiu asmenų elgesiui.

3) TEISINĖ F-JA – vykdoma teisinių priemonių, normų pagalba.

Teisinės f-jos realizavimo efektyvumas priklauso nuo teisės reguliavimo efektyvumo sąlygų, teisinio reguliavimo proceso, socialinio reguliavimo rezultatų.Teisinio reguliavimo efektyvumo sąlygos:

1) Objektyvios sąlygos: – nuosavybės forma;

– socialinė – ekonominė padėtis;

– kt.

2) Subjektyvios sąlygos:- mokslinis reguliavimo būtinumo pagrindimas;

– optimalaus reguliavimo varianto parinkimas;

– įstatymų leidybos tobulinimas;

– teisės normų aiškumas;

– kt.

Teisinio reguliavimo stadijos:

I. Visuomeninių santykių reglamentavimas, teisės normų kūrimas;

II. Subjektinių teisių ir pareigų atsiradimas (teisinių santykių atsiradimas);

III. Teisės normų realizavimas:

1. Subjektinių teisių naudojimas;

2. Pareigų vykdymas;

3. Draudimų laikymasis;

4. Teisės taikymas.

13. TEISINĖS SISTEMOS SAMPRATA

Sistema suprantama kaip reiškinių sąsaja, išskirianti juos iš aplinkos kaip savarankišką darinį. Sistema – tvarkingas, planingas, taisyklingas išdėstymas, sutvarkymas, organizacija.

Teisės sistema – teisės vidinė sandara, jos padalijimas į susijusias ir kartu diferencijuotas atskiras dalis – šakas, pošakius, institutus, subinstitutus, teisės normas.

Teisės kaip sistemos požymiai:

1. tai vieningas reiškinys, o ne atsitiktinis normų rinkinys. Ji negali būti sukurta subjektyviai, nes ji pagrįsta realiai egzistuojančia visuomeninių santykių sistema. Teisės normos yra vieningos ir susiję (negali egzistuoti izoliuotai)

2. Įvairiapusis teisinis reiškinys, į kurį įeina ne vienodi pagal turinį ir apimtį struktūriniai elementai

Pagrindinis elementas – teisės šaka – plačiausias teisės normų rinkinys, reguliuojantis tam tikros rūšies teisinius santykius. Teisės sistemoje funkcionuoja savarankiškai.

Teisės institutas – institutai apjungia tik dalį tam tikros rūšies santykių (materialiniai ir procesiniai institutai)

Pošakis – kurios nors šakos giminingų institutų visuma. Reguliuoja visuomeninių santykių artimas grupes. Turi savarankišką objektą, tačiau neturi savarankiško metodo..

Pagal etatistinę teisės sistemą sudaro:

1. šakos,

2. pošakiai,

3. institutai,

4. normos.

Pagal sociotarinę teisės sistemą sudaro tokie elementai:

1.Teisės idėjos.

2.Teisės normos.

3.Teisiniai santykiai.

Skirstymas į šakas ir pošakius atitinka įstatymų leidyklos sistemą.

Pagal etatistinę

TEISĖS ŠAKOS

Teisės sistemos išskyrimo į šakas pagrindas yra teisinio reguliavimo dalykas ir metodas. Skirstymo į įstatymo leidybos šakas pagrindas yra teisinio reguliavimo dalykas. Savarankiško metodo šis skirstymas neturi. Būtų idealu, jei teisės sistemos ir tesiės šakų struktūra sutaptų. Įstatymų leidybos sistema yra šiek tiek platesnė už teisės šakų sistemą.

Pagrindiniai teisinės sistemos elementai yra teisės šakos. Teisės šaka yra plačiausias teisės normų, reguliuojančių tam tikros rūšies teisinius santykius, rinkinys. Skirtingai nuo kitų teisės sistemos struktūrinių elementų, teisės šakos funkcionuoja teisės sistemoje savarankiškai, kadangi turi savarankišką teisinio reguliavimo dalyką ir metodą. Teisės šaką galima apibrėžti taip:

Teisės šaka – tai teisės normų visuma, sudaranti savarankišką teisės sistemos dalį reguliuojanti kokybiškai specifinę visuomeninių santykių rūšį. Pavyzdžiui – teisės normos, reguliuojančios santykius dėl žemės – žemės teisės, teisės šaka gali būti skirstoma į atskirus, tačiau susijusius elementus – teisės institutus.

Teisės šakos gali būti įvairiai klasifikuojamos:

INTEGRACINĖS:

 tarptautinė teisė;

 viešoji teisė;

 privatinė teisė;

 konstitucinė teisė. DALYKINĖS

PAGAL TEISĖS ŠAKOS VYSTYMĄSI

FUNDAMENTALIOS (pirminės)

– konstitucinė;

– administracinė;

– civilinė;

– žemės;

– baudžiamoji ir kt. SPECIALIZUOTOS (išvestinės)

Jos susikuria fundamentaliųjų pagrindu.

– šeimos;

– bausmių vykdymo;

– ekologinė;

– finansų ir kt.

PAGAL REGULIUOJAMŲ VIS. SANTYKIŲ ĮVAIROVĘ:

PAGRINDINĖS

– administracinė teisė;

– konstitucinė teisė;

– baudžiamoji teisė ir kt. KOMPLEKSINĖS

– Žemės ūkio teisė;

– Ekologinė teisė;

– Prekybos teisė;

– Butų teisė ir kt.

Kita klasifikacija

MATERIALINĖS

Tokios, kur įtvirtina teisės norma, kurios garantuoja reguliacines ir apsaugines teisės funkcijas:

– BT;

– CT;

– KT ir kt. PROCESINĖS

Nustato materialinių teisių įgyvendinimo tvarką:

– CPK;

– BPK;

– APK ir kt.

Teisės šaka gali būti skirstoma į pošakius iš vienarūšių šakų.

Tokio skirstymo pagrindai yra keli:

Pagal reikalavimo subjektą, subjektus, pagal tai, kieno interesus gina:

– viešoji;

-privatinė.

Viešoji teisė saugo ir gina privatinę teisę. Viešoji teisė yra valdžios ir pavaldumo sritis, o privatinė – laisvių ir privačios iniciatyvos sritis.

TEISĖS POŠAKIS

Teisės pošakis yra kokios nors teisė šakos giminingų institutų visuma. Teisė pošakis reguliuoja tam tikros rūšies visuomeninius santykių grupes. Pavyzdžiui – civilinės teisės šakos pošakis yra įsipareigojimų pošakis; konstitucinės teisė pošakis – rinkimų teisė. Šaka nuo pošakio skiriasi tuo, kad jis neturi savarankiško reguliavimo metodo, o tik dalyką.

Teisės institutas – teisės normų visuma, sudaranti atskirą teisės šakos reguliuojamų visuomeninių santykių reliatyviai izoliuotą rūšį. Ji apjungia normas, kurios reguliuoja tik dalį tam tikros rūšies santykių.

Pvz: Civ. teisės šakos pošakis-įsipareigojimų teisė, o konstitucinės teisės pošakis – rinkimų teisė.

Teisės šaka bei pošakis yra stambūs elementai, bet skiriasi tuo, kad teisės pošakis neturi savarankiško reguliavimo metodo, tik dalyką.

TEISĖS INSTITUTAS

Tai teisinių normų visuma, sudaranti atskirą, teisės šakos reguliuojamų visuomeninių santykių, reliatyviai izoliuotą rūšį ir skirtingai nuo teisinės šakos, apjungia normas, kurios reguliuoja tik dalį t.t. rūšies santykius.

Teisės institutai skirstomi pagal teisės šakas: civ. teis. inst. ir baudž. teis. instututas.

1.šaliniai

2.tarpšaliniai (mišrūs)

Pagal sudėtį:

1.paprasti – nedidelės sudarytos iš 1 elemento (mainai)

2.sudėtiniai-mažesni sav. elementai, subinstitutai nuosavybės valdymo disponavimo.

Pagal teisės atliekamas funkcijas:

1.Reguliaciniai: Konst. teis., civ.

2.Apsauginiai: baudž. teisė

3.Reguliacianiai įtvirtinakieji: įtvirtina t.t. organų, organizacijų asmenų statusą, konst., administ. t.

14. TEISĖS SISTEMOS IR ĮSTATYMŲ LEIDYBOS SISTEMŲ SANTYKIS PRIKLAUSOMAI NUO KONCEPCIJOS

Teisės sistema ir įstatymų leidybos sistema glaudžiai susiję tarp santyk. kaip formos ir turinio santyk.

Teisės sistema pagal turinį yra vidinė teisės struktūra, kuri atitinka reg. vis. sant. pobūdį.

Įstatymų leidybos sistema išreiškia teisės šaltinių sistemą, išreiškia teisės norminių aktų sistemą.

Teisės sistemos pagrindinis elementas – teisės norma.

Įstatymų leidybos pagrindas yra teisės norminis aktas.

Įstatymų leidybos sistema pagal apimtį yra platesnė nei teisės sistema, nes apima ne tik teisės normas, bet ir įvairias programines nuostatas, aktų išleidimų motyvų nuorodas.

Teisės sist. skirstoma: teisės šakos ir inst. pagal teisinio reg. dalyką ir metodą, tuo tarpu įst. leidybos sistemos pagrindas yra tik turinio reguliavimo dalykas, neturi vieningo metodo.

Teis. sist. turi labiau objektyvų pagrindą, o įst. leidyb. sistema turi labiau subjektyvų pagrindą, nes priklauso nuo įst. leidėjo valios.

Pagal etatistinę teisės sistemą ie įstatymų sistema sutampa.

Pagal sociotarinę- netutampa.

14 klausimas – prie 13 klausimo.

15. SUBJEKTYVIOJI IR OBJEKTYVIOJI TEISĖ

Objektyvi teisė – teisės normų sistema.

Subjektyvi teisė – konkretaus teisės subjekto teisių ir pareigų sistema.

Norminė teorija objektyvią teisę apibrėžia kaip teisės normų, įtvirtintų teisės norminiuose aktuose, sistemą. O subjektyvios teisės pagrindą sudaro bendros elgesio taisyklės – teisės normos.

Sociologinė teorija objektyviąja teisę apibrėžia kaip teisės idėjas, teisės normas, teisinius santykius.

16. TEISĖS IR ĮSTATYMŲ SANTYKIS

Pagal etatistinę – visi įstatymai yra teisė.

Pagal sociotarinę – ne kiekvienas įstatymas yra teisė.

Tai ne tik teorinė, bet ir praktinė problema.

Egzistuoja:

1.įstatymai, atitinkantys teisės reikalavimus, bet yra ir tokių,

2. įstatymai, neatitinkantys šių reikalavimų.

Galimi du variantai:

1) Valstybė – vienintelis ir išskirtinis teisės šaltinis – teisės kūrėjas. Todėl tai, ką ji priima – viskas yra teisė. Tokiu atveju teisė suprantama kaip teisės aktas, priimtas įstatymo reglamentuota forma nepriklausomai nuo jo turinio.

2) Kalbant apie šiuolaikinę teisę, teisė yra vertinama kaip nepriklausoma nuo valstybės ir įstatymo arba net aukščiau už įstatymą (prigimtinė teisė). Šiuo atveju teisė ir įstatymas nesutampa. Čia teisė ir valstybė yra savarankiški institutai, tačiau išvestiniai iš objektyvių aplinkybių.

Teisė – laisvės visuomeniniuose santykiuose išraiškos forma kaip formalus laisvės ar laimės lygmuo.

Čia valstybė pati apribota teise. Valstybė suprantama kaip institutas, kuris nenustato, o tik formuluoja teisę įstatymo leidybos procese arba išveda teisę iš objektyviai egzistuojančios tikrovės. Valstybė monopolizuoja įstatymų leidybą o ne teisės kūrimą.

Pagal kokius kriterijus galima atskirti įstatymus, formuojančius teisę ir įstatymus – neformuojančius teisės?Ļšąāīāīé ēąźīķ – įstatymas atitinkantis teisę.

19-20 a. pradžioje buvo nuomonė, – įstatymai ar kiti teisės normų aktai atitiks teisės reikalavimus ten, kur jie išreiškia bendrą valią. Visi kiti laikomi neatitinkančiais teisės reikalavimų.

Imta remtis bendromis vertybėmis, teisingumu, gėriu, nuoširdumu ir kt. Teise apibrėžtose teisės normose įtvirtintas teisingumas.

Kai kada remiamasi teisiniu idealu. Tai individuali, visuomeninė, mokslinė sąmonė, nuostatos bei požiūris teisės reiškinius apie būties sutvarkymą remiantis gėrio, teisingumo, humanizmo principais. Teisinis idealas sudaro įstatymus atitinkančią teisę ___.

Galimi ir kiti kriterijai, tai yra kaip įstatymas taikomos ar realizuojamos, tai yra kiek jis efektyvus.

Kitas kriterijus yra visuomenės požiūris į teisės norminį aktą, taip pat bendros ir teisinės kultūros lygis, mokslinis įstatymo vertinimas ir kt.

Remiantis šiais kriterijais išskirti __ akto, atitinkančio teisę, požymius:

1. Toks teisės norminis aktas __ ir įtvirtina pagrindines žmonių teises ir laisves, taip pat

2. Įtvirtina formalų teisinės lygybės principą, kuris turi visuotinį teisingumo pobūdį, bei kuri išreiškia vienodus reikalavimus tiek valdžios atstovams, tiek piliečiams.

3. Jis atsižvelgia į visų teisės subjektų (veiksnių ir neveiksnių) interesus ir juos apsaugo.

Veiksnumas yra sugebėjimas savo jėgomis įgyvendinti subjektines teises ir subjektines pareigas.

Teisnumas yra galėjimas būti teisinių santykių subjektu.

Įstatymas yra objektyviai susiklosčiusi teisės išdava, įtvirtinta teisės normose. Čia įstatymų leidėjas tik suteikia teisei formą. Kokie bebūtų įstatymai, jie visi turi būti vykdomi, kol nepakeisti arba nepanaikinti. Nustatant, ar įstatymas atitinka teisę, ar ne gali būti pagrindas pakeisti ar panaikinti tam tikrus teisės aktus, tai yra sukurti jų turinio kontrolės mechanizmą, tai yra ar ji atitinka pagrindines žmogiškąsias vertybes. Tai atlieka konstitucinė kontrolė. Jos esmė, kad kiekvienos valstybės konstitucija įtvirtina pagrindines nuostatas apie žmonių teises, teisingumą, laisvę, lygybę ir kt. Todėl aprioriškai pripažįstama, kad konstitucija yra teisės norminis aktas, atitinkantis teisingumo reikalavimus.

Visi teisės norminiai aktai gali būti suprantami pagal tai, ar atitinka teisės reikalavimus, remiantis konstitucija. Jei neatitinka – vadinasi, neatitinka ir teisės. Konstitucijos kriterijus yra praktiškai vienintelis, kadangi tokie kriterijai, kaip tiesos idealas praktikoje sunkiai panaudojami, nes jie neturi norminio įtvirtinimo. Jei viena ar kita teisinga idėja įtvirtinama teisės normos, ji įgauna privalomą galią ir tampa teise. Jei neįtvirtinama – moralės norma.

Todėl iš vienos pusės teisė yra siauresnė nei įstatymas, kadangi ne visi įstatymai teisingi, o iš kitos pusės teisė yra platesnė už įstatymą, nes apima teisės idėjas bei teisinius santykius.

Paprastai laikomasi etatistinės teisės teorijos.

Baigta teisės normų santrauka.

17. TEISINĖS SISTEMOS SAMPRATA PLAČIĄJA IR SIAURĄJA PRASME

Siaurąja prasme – tai sistema, vartojama apibūdinti vienos ar kitos valstybės teisę. Tada kalbama apie nacionalinę teisinę sistemą. Nacionalinė teisinė sistema yra autentiška visuomenės teisė, nulemta šios visuomenės gyvenimo būdo, istorinės patirties. Todėl kiekvienai valstybei ji yra individuali.

Plačiąja prasme teisinė sistema suprantama kaip teisės šeima arba kelių panašių valstybių teisinių sistemų visuma. Ji apima tiek teisės sistemą, tiek teisėsaugos organus, o taip pat teisinius santykius, teisinę sąmonę ir visus kitus teisinius reiškinius.

(Nepainioti: teisinė sistema ir teisės sistema, kuri reiškia vidinę teisės sandarą.)

Teisinės sistemos gali būti klasifikuojamos pagal įvairiausius kriterijus:

1. Rasiniai

2. Geografiniai;

3. Etniniai;

4. Religiniai;

5. Remiantis teisės technika ir teisės stiliumi.

Čia gali būti išskiriamos:

1. Romanų;

2. Germanų;

3. Šiaurės šalių;

4. Socialistinės;

5. Bendrosios;

6. Tolimųjų Rytų;

7. Islamo;

8. Indijos teisės sistemos.

Pagal Holą, teisinės sistemos gali būti klasifikuojamos remiantis rasiniu požiūriu:

1. Semitų;

2. Mongolų;

3. Indoeuropiečių;

3.1.Lietuvių-slavų teisė (vienas iš indoeuropiečių teisės pogrupių)

Kristovas išskyrė sistemas pagal tai kaip visuomenė suvokia galimybę kontroliuoti narių elgesį.

1. Sistemos, kurios pagrįstos nuostata, kad elgesys kontroliuojamas taisyklėmis. Iš šių sistemų išskiriamos sistemos, paveiktos romėnų teisės (bendroji ir konstitucinė teisė);

2. Sistemos, paremtos visuomenės narių tarpusavio prievolėmis (Indonezija, Japonija);

3. Teokratinės sistemos, kuriose teikiama pirmenybė religinės kilmės elgesio taisyklėms (Islamo, Indijos);

4. Sistemos, besiorientuojančios į vadovus, kurių auklėjimas laikomas pagrindiniu visuomenės narių elgesio kontrolės mechanizmu (Kinija, Afrika).

Populiariausios klasifikacijos:

1. Romanų-germanų

2. Bendroji (anglosaksų)

3. Socialistinė

4. Islamo

5. Indijos

6. Tolimųjų Rytų

7. Afrikos bei Madagaskaro.

Kriterijai, populiariausios klasifikacijos:

1. Atsiradimo ir vystymosi panašumai. (Remiasi istorija. Bendra valstybės ir teisės istorija);

2. Pagal teisės šaltinius, kur ir kaip įtvirtinamos teisės normos ir koks jų vaidmuo, reikšmė ir santykis;

3. Pagal struktūrą. Valstybės, turinčios panašias teisės sistemas, turi turėti ne tik normų, bet ir šakų bei pošakių [panašias] struktūras;

4. Pagal visuomenės santykių reguliavimo sferą. Kokios idėjos ir kokie teisinio reguliavimo pagrindai. Pvz.: subjektų lygybės idėja, kitose –religiniai pradai, trečiose – socialistinės idėjos;

5. Pagal teisės terminologiją. Tai yra teisnių normų išdėstymo ir sisteminimo technika. Valstybėse, turinčiose panašias teisines sistemas, naudojami panašūs terminai.

Remiantis šiais penkiais kriterijais, būtų tokios teisinės sistemos:

1. Anglosaksų (USA, UK, Kanada, Australija);

2. Romanų – germanų (Dauguma kontinentinės Europos valstybių, Turkija, Afrikos dalis);

3. Religinės – teisinės (Islamas, Induizmas, Judaizmas);

4. Socialistinės (Š.Korėja, Kuba);

5. Paprotinė teisė (Madagaskaras, Pusiaujo Afrika);

Galimi penki teisinės sistemos tyrimo lygiai:

1. Subjektinis. Jis išskiriamas tam, kad pabrėžtų teisės subjektų svarbą teisės sistemoje;

2. Intelektualinis – psichologinis. Kalbama apie konkretaus žmogaus teisės supratimą ir teisinę sąmonę;

3. Norminis – reguliacinis. Kaip teisės normose įtvirtinamos pagrindinės moralės ir teisės vertybės (teisingumas ir pan.);

4. Organizacinis – veiklos lygis. Apima tesės realizavimo formas, tesės kūrimą, teisinio elgesio rūšis, teisės taikymą.

Socialinis – rezultatyvinis. Kaip žmogus kaip teisės subjektas įsisavina teisinę realybę, t.p. kaip susiformavo ir kaip atitinka visuomeninius interesus įvairūs režimai, leidžiantys išsiaiškinti teisės normų veikimo efektyvumą.

18. ANGLOSAKSŲ ARBA PRECEDENTINĖ (BENDROSIOS TEISĖS SISTEMA)

Susiformavo XII-XIII a. Ji dažnai vadinama precedentine teise, nes jai svarbiausias šaltinis – teisminis precedentas. Įstatymas čia vaidina mažą vaidmenį ir jis apsiriboja precedento sukurtos teisės papildymu ir koregavimu. Šiuo metu situacija keičiasi, kadangi teisės aktai priskiriami pirminiams teisės šaltiniams. Be įstatymų ir precedentų kiti teisės šaltiniai yra paprotys, tradicija, doktrina, romėnų teisės recepcija bei ES teisė. Precedentas pripažįstamas pagrindiniu teisės šaltiniu. Jam būdinga:

1. Tikslumas.

2. Tikslumas

3. Lankstumas

Taip precedentas priklauso nuo teismų instancijų hierarchinės padėties. Lordų Rūmų sprendimai privalomi visiems žemesniesiems teismams. Apeliacinio teismo sprendimai privalomi visiems žemesniesiems teismams ir jam pačiam. Aukščiausiojo teismo sprendimo privalomi visiems žemesniesiems teismams. Žemesniųjų teismų sprendimai neprivalomi žemesniesiems teismams, kadangi apie juos nepateikiamos ataskaitos. Precedentinėje teisėje yra svarbus teismo sprendimo turinys. Jį sudaro dvi dalys:

1. Ratio Decidendi Privaloma. Ji ir tampa precedentu.

2. Orbiter Dictum pagalbinė dalis sprendimo atžvilgiu ir ji neprivaloma.

Įstatymas šioje teisinėje sistemoje traktuojamas įvairiai. Vieni įstatymai yra vieni iš pagrindinių teisės šaltinių, kiti – antraeiliais teisių šaltiniais. Pagal klasikinę teoriją, įstatymas tik koreguoja ir taiso teisę, bet nesukuria teisės principų, o tik tikslina, patvirtina juos. Teisės principus kuria teismai. Svarbiausia yra tai, kad įstatymas nėra natūrali teisės išraiškos forma ir jis galutinai inkorporuojamas į teisės sistemą tik po to, kai jį išaiškina ir taiko teismai.

Papročiai. Jie eina po precedento ir įstatymo. Jie dažnai tampa bendrosios teisės sistemos dalimi, įrodžius, kad paprotys egzistavo ilgą laiką, jam visuotinai pritariama ir jis nėra jėga primestas.

Paprotys turi derintis su kitais papročiais, turi būti reikšmingas ir neabejotinas. Paprotys turi būti protingas.

Tradicija kaip teisės šaltinis. Savo svarba ji prilygsta papročiams ir yra dažnai taikomos. Daugelis tradicijų yra susiję su parlamento ir monarcho veikla. Lyginant kontinentinę ir bendrąją teisės temas, bendrojoje teisės sistemoje nėra teisės skirstymo į viešąją ir privatinę. Šis skirstymas taikomas tik tada, kai kalbama apie žalą arba nuosavybės teisę. Sąlyginai suskirsčius, privatinei teisei priklausytų žalos, nuosavybės, šeimos, paveldėjimo, sutarčių, patikėtinė teisė.

Bendroje teisės sistemoje, teisė yra skirstoma į

1.Bendrąją,

2.Teisingumo teisė suprantama kaip normų, suformuotų kanclerio teismo visuma, atsiradusi kaip konservatyvi, lėtai besivystanti ir negalinti sureguliuoti visuomenės santykių, bendroji teisė. Ji papildo ir patikslina bendrąją teisę. Apskritai, bendrajai teisei priskiriama: Baudžiamoji teisė, sutarčių teisė, atsakomybės klausimai.

Ja vadovaujantis sprendžiami ginčai, susiję su nuosavybe, taip pat bylos susijusios su patikėtąja nuosavybe, neveiksnumu, testamentų aiškinimu ir paveldėjimo panaikinimu.

3.Statutinę teisę.kurią sudaro parlamento priimti teisės aktai. Tai parlamentinė rašytinė teisė. Skirtingai nei kontinentinės teisės sistemoje, čia teisės norma laikoma ne privaloma taisyklė, o precedentas, teismų praktika. Teisės norma tai tam tikros nuostatos, teiginiai, paimti iš sprendimų, priimtų aukščiausiųjų teismų. Teisės normos yra glaudžiai susiję su konkrečios bylos aplinkybėmis. Jos ne tokios apstrakčios, kaip kontinentinės teisės sistemoje. Teisėjo funkcija yra vykdyti teisingumą, o ne nustatyti bendrą elgesio taisyklę.

19. KONTINENTINĖ (ROMANŲ – GEMANŲ TEISĖS SISTEMA (CIVILINĖS TEISĖS TRADICIJA, KONTINENTINĖ TEISĖS SISTEMA)

Jai priskiriamos valstybės, kuriose teisės mokslas formavosi Romėnų teisės pagrindu.

Romanų – Germanų teisės sistema formavosi laikotarpiui būdinga ypatinga sąveika tarp Romėnų teisės, germanų vietinių papročių, kanonų ir prekybos teisės, taip pat būdingas laisvos savitas vaidmuo, kurį ši tradicija skyrė teisės mokslui. Jos pagrindinis požymis tas, kad ji remiasi kodifikuotos teisės šaltiniais. Teisės norma suprantama kaip privaloma teisinė norma, atitinkanti teisingumo reikalavimus.

Įstatymas – teisės norminis aktas yra svarbiausias, pagrindinis teisės šaltinis. Aukščiausiai šaltinių hierarchijoje yra valstybės išleisti įstatymai. Jie apima ne tiktai teisės normas, nustatytas įstatymų leidybos organų, bet ir tas, kurias nustato vykdomieji ir administraciniai organai. Taip pat normos, kurios nustatytos tautos referendumo keliu. Čia visi teisės šaltiniai grupuojami į pirminius ir antrinius:

1.Pirminiai privalomi teisėjams, sprendžiant bylas ir jais pirmiausia remiasi, o antriniai šaltiniai dar yra autoritetingomis nuomonėmis. Dažnai šaltiniai yra valstybės išleisti įstatymai ir sankcionuoti papročiai. Kai kada šaltiniais gali būti ir bendrieji teisės principai.

2.Antriniai teisės principai autoritetingomis nuomonėmis remiasi, kai nėra pirminių šaltinių arba jie neaiškūs ir nepilni. Remtis antriniais šaltiniais neprivaloma, ir jie nėra nei būtinas, nei pakankamas pagrindas priimant teismo sprendimą. Tokie antriniai šaltiniai yra precedentinė teisė ir teisės mokslininkų darbai – teisinė doktrina. Kontinentinėje teisės sistemoje jos nepripažįstamos. Kai tuo tarpu kontinentinėje teisėje teismo sprendimai neprivalomi nei žemesniesiems teismams, nei to paties lygio teismams. (nors čia ir yra įvairių variacijų). Kai kuriose valstybėse pripažįstama, kad teisėjai turi atsižvelgti į ankstesnius sprendimus, jei precedentinė teisė įrodo, kad susiformavo tam tikra bylų seka. Kontinentinės teisės sistemoje mokslininkų darbai pripažįstami antriniais šaltiniais, o ar jei bus taikomi teismų praktikoje, priklauso nuo konkretaus teisėjo ir teismo.

ĮSTATYMŲ HIERARCHIJA:

Konstitucija

Įstatymai

Vykdomosios valdžios aktai, kuriuos ji išleidžia naudodamasi deleguotąja įstatymų leidybos teise

Administracinių organų poįstatyminiai aktai

Vietos valdžios organų aktai

Federacinėse valstybėse papildomomis normomis apribojama federacijos ir federacijos narių įgaliojimai. Kartais į šią hierarchiją įtraukiamos tarptautinės sutartys bei konvencijos.

Kontinentinės teisės sistemoje, šaltinis yra įstatymai ir kodeksai. Jeigu nėra kodeksų, tam tikras sritis reguliuoja įstatymai. Čia paprotys pripažįstamas kaip pirminis teisės šaltinis. Jo reikšmė priklauso nuo atskiros nacionalinės teisės sistemos, pvz., Katalonijoje civilinio kodekso normos netaikomos, jeigu santykius reguliuoja paprotinės normos. Ten, kur yra reikšmingas paprotys, jo reikšmė prilyginama įstatymams. Kitur paprotys gali būti laikomas antriniu teisės šaltiniu. Vokietijoje dominavo paprotys prieš rašytinę teisę, o VFR jis tik papildo rašytinę teisę.

Bendrieji principai vienose valstybėse yra pagrindinis šaltinis, o kitose papildomas. Šveicarijoje civilinis kodeksas draudžia piktnaudžiavimą teise. Taikant bendruosius principus yra svarbi teisminė kontrolė. Teismams suteikiama teisė taikyti teisės principus.

Kitas kriterijus vidinė teisės šaltinio struktūra. Visose kontinentinės teisinės sistemos valstybėse laikomasi nuomonės, jog teisę sudaro viešoji ir privatinė teisė. Toks skirstymas yra jos pagrindas. Viešajai teisei priklauso tos teisės normos ir institutai, kurie nurodo valstybės organų statusą bei veiklos tvarką, taip pat santykius tarp valstybės ir individo.

Viešoji teisė apima:

Konstitucinę teisę

Administracinę teisę

Baudžiamąją t.

Privatinė teisė apima tik tas šakas ir institutus, kurie reguliuoja santykius tarp individų.

Komercinė teisė

Civilinė t.

(šios pastarosios laikomos mišriomis. Jos dažnai apibūdinamos kaip ypatingos ir specialiosios kilmės teisės šakos.)

Darbo teisė.

Soc draudimo t.

20. TEISĖS ŠALTINIŲ SAMPRATA

Teisės šaltiniai dažniausiai suprantami formaliąja prasme. TŠ yra specialus teisinis terminas, skirtas apibrėžti teisės normų įvertinimo ir išraiškos būdus. TŠ gali būti suprantami:

1.Veiksniai, lemiantys teisės atsiradimą bei vystymąsi (plačiąja prasme);

2.Realiai egzistuojantys objektai, kurių pagalba vyksta teisės pažinimas (rašytiniai šaltiniai);

3.Oficialūs valstybės būdai, kuriais bendros elgesio taisyklės paverčiamos teisės normomis. (Teisės kūrimo būdai).

4.Oficiali valstybės sankcionuotų teisės normų išorinė išraiškos forma. (Kiekvienos valstybės organų priimami teisės aktai, įtvirtinantys teisės normas).

1. Romanų – germanų:

1.pirminiai (privalomieji)

teisės norminis aktas, teisinis paprotys, bendrieji teisės principai, ES teisė;

2.papildomi

eisės aiškinimas, teisinis precedentas (teisės ir taikymo), doktrina

2. Anglosaksų:

1.nerašytiniai

(teisinis paprotys, teisinis precedentas, teisinė tradicija, karališkoji prerogatyva).

2.rašytiniai (norminiai aktai, ES teisė).

TEISINIS PAPROTYS (TP)

Paprotys- elgesio taisyklė, susikūrusi ilgą laiką ją taikant.

Teisinis paprotys- paprotys, sankcionuotas valstybės ir įtvirtintas teisės normose (teisės šaltinis)

Papročiai priklauso nuo vaidmens teisės sistemoje:

1.papildantys įstatymą (aiškinantis papildomus įstatymo terminus, nuostatas, kurios vartojamos neįprasta prasme);

2.”be įstatymo” – jie taikomi esant teisės spragoms. (Vystantis įstatymų leidybai yra apribota veikos sfera);

3.”prieš įstatymą”- taikomi esant kolizijai tarp papročio ir įstatymo.

Kad paprotys būtų teisiniu papročiu:

1.reikia, kad jis būtų visuotinas (pripažintas ten, kur susikūrė);

2.kad būtų tam tikro amžiaus;

3.neturi prieštarauti viešajai tvarkai ir moralei;

4.turi būti “protingas” (bendrosios teisinės sisitemos valstybėse);

5.nepertraukiamo veikimo (bendrosios teisinės sisitemos valstybėse);

6.apibrėžtumas ir suderinamumas (bendrosios teisinės sisitemos valstybėse);

7.privalomumas (bendrosios teisinės sisitemos valstybėse).

Vienose valstybėse TP yra kaip pagrindinis teisės šaltinis ir prilygsta įstatymui. Bendrosios teisės sistemos paprotinės taisyklės gali būti skirtingos įstatymams ir precedentuose nustatytoms taisyklėms.

Teisini precedentas gali būti:

1. Administraciniu

2. teisiniu

21. TEISĖKŪROS SAMPRATA

Teisėkūra-visuomenės ir v-bės teisinių poreikių pažinimas, įvertinimas, kompetentingų subjektų veikla kuriant ir priimant teisės aktus nustatyta tvarka.Teisėkūra- teisės norminių aktų kūrimas. Teisėkūra kiekvienoj v-bėj skiriasi, bet visada yra nukreipta sukurti vieningą teisės normų sistemą, kuri nukreipta reguluoti santykius.

Teisėkūros elementai:

1. Teisinio reguliavimo reikalaujančių reiškinių, procesų pažinimas, analizė.

2. Nustatomas organas ar kitas subjektas, įgalintas primti vieną ar kitą teisės aktą.

3. Galimybė rinktis teisės aktų formą.

4. teisės akto rengimas, priėmimas ar keitimas nustatyta procedūra.

Šie elementai būtini, tik jų visuma sąlygoja efektyvią teisėkūrą. Jei vieno elemento nebus-chanaa.

Teisėkūros supratimo 2 prasmės:

– siauraja – kompetentingo organo veikla kuriant teisės normas,

– plačiaja – teisėkūra, kaip procesas, kuris prasideda nuo teisės kūrimo idėjos ir baigiasi teisės normų realizavimu.

Veiksniai, įtakojantys teisėkūrą:

1.veiksniai, lemiantys teisinio reguliavimo dalyką (įv. ekonominiai, socialiniai, politiniai ir kt.).

2. veiksniai, išskiriantys teisėkūros proceso dalyvių nuomones, poziciją (visuomenės ir valdžios požiūris į įstatymus, lobizmas, polit.partijų veikla).

3. teisinio pobūdžio veiksniai(teisės vidinė struktūra).

4. teisingų teisės priemonių pasirinkimas (teisingas teisinės technikos taikymas).

Teisėkūros procesas paremtas principais:

1)profesionalumo- dalyvauja kuo kompet. specialistai, įst.paruošimo planavimas, įst.projektų

rengimo t-klės, nepriklausoma mokslinė ekspertizė, įst. leidėjas turi žinoti įst.laidybos tkles.(LR reglamentuoja- LR įst. ir teisės norminių aktų rengimo tvarkos įst. 1995 05 02).

2) teisėtumo – teisėkūros procesas turi vykti remiantis tam skirtais įst., K-tucija, kitais teisės norminiais aktais; būtina laikytis procedūrų, t-klių, principų.

3) viešumo, demokratiškumo- efektyviau išreikšti visuomenės valią, siekius, skelbti įst. projektus, (pvz.skelbiami internete).

4)moksliškumo – susijęs, kad teorija turi būti susieta su taikymu praktikoje; įst.rengiami atsižvelgiant į būtinumą, v-bės ekonominę padėtį.

Čia-pagrindiniai principai, ir dar – aktai turi atitikti teisės principus.

Teisėkūros etapai, stadijos:

1. Apima organizacinius klausimus, nesusijęs su teisiniais veiksmais – tai įv. v-bės organų, visuomeninių organizacijų, specialistų, mokslininkų veikla teisės norminio akto projektui parengti. Šį etapą sudaro stadijos:

a) visuomeninių reiškinių, procesų analizė, bei teisinio reguliavimo būtinumo konstatavimas;

b) organų, subjektų, įgalintų priimti teisinius sprendimus, nustatymas, bei teisės akto rūšies nustatymas;

c) teisės akto projekto rengimas (atlieka grupė, organas);

d) išankstinis, pleniminarus akto projekto svarstymas, vykdymas, apdorojimas;

e) projekto aptarimas visuomenėje.

2. Susijęs su teisiniais veiksmais, jo pradžios pagrindas – sprendimas dėl teisės akto projekto parengimo. Stadijos:

a) sprendimo dėl teisės akto prijungimo priėmimas;

b) teisės akto projekto pateikimas teisėkūros subjektui svarstyti;

c) oficialus teisės akto projekto svarstymas atitinkamame organe, remiantis atitikimu nustatytai procedūrai;

d) projekto priėmimas;

e) teisės akto paskelbimas.

Teisės aktų rūšys:

Teisės aktai pagal teisinės informacijos pobūdį:

1. teisės norminiai aktai – teisės normas įtvirtinantys teisės aktai, įst. ar poįstatyminiai aktai; turi norminį pobūdį;

2. individualūs teisės aktai – nustato, pakeičia ar įtvirtina subjektinių teisių ir teisinių pareigų pasibaigimą. Tai v-bės organų individualaus pobūdžio aktai, teismų, arbitražo sprendimai, tyrimo ir apklausos aktai, inspekcijų sprendimai;

3.teisės aktai, įtvirtinantys teisinius faktus, t.p. įtvirtinantys subjektų teisinį statusą. Jie skiriami:

1) įtvirtinačius teisinį statusą (pasas, karinis bilietas),

2) įtvirt. faktus, nuo kurių priklauso teisės objektų teisinis režimas (transporto priemonės registracijos liudijimas, liaudiškai – auto techninis pasas),teisės aktai, įtvirt. teisės subjektų valios išraišką (sutartys, pareiškimai),

3) t.a. įtvirt. faktus, įvykius – aktai dėl statinių, auto sugadinimo stichinės nelaimės metu,

4) t.a. įtvirt. prekinių, materialinių vertybių paskirtymą (finansiniai bankų pajamų-išlaidų aktai),

5) t.a. įtvirt. jų turėtojų turtines teises (vertybiniai popieriai),

6) t.a. įtvirt. įrodymo faktus, t.p. naudojami įrodinėjant faktus, turinčius teisinę reikšmę(teisinius faktus).Tai faktai, kurie patys neturi teisinės reikšmės savaime, bet įtvirt. įrodymus.

Teisėkūros rūšys išskiriamos remiantis šiais kriterijais:

1. Teisėkūros subjektai – gali būti organas ar asmenų grupė, turinti teisę priimti vieną ar kitą teisės aktą. Jų įgalinimų apimtį įtvirtina K-cija: ar subjektas gali turėti iniciatyvos teisę, t.y. inicijuoti teisės akto rengimą, ar dalyvauti jo rengime – siūlyti pataisas.

2.Teisės aktai, reglamentuojantys teisėkūros precesą – t.y. reglamentai, t-klės, tvarkos, kuriose įtvirtinti įv. teisės aktų rengimo stadijos, etapai, taip pat kiekvienos stadijos subjektai, subjektų kompetencija, teisės ir pareigos. (sudėtingas parlamento reglamentas).

1. Tikslus teisės aktų normų reguliuojamų ribų apibrėžimas, teisės akto formos parinkimas.

Teisėkūros rūšys: remiantis šiais  kriterijais:

1) Įst. leidyba

2) poįst. aktų teisėkūra,

3) vietinės valdžios organų teisėkūra

4) tiesioginė teisėkūra

5) sutartinė teisėkūra

1. Įstatymų leidyba – veikla, skirta parengti ir priimti įst. Įst.-aukščiausią teisinę galią turintis teisės norminis aktas, priimtas aukščiausio v-binės valdžios organo, dažniausiai atstovaujamojo, arba tiesiogiai tautos referendumu, kuriame įtvirt. pirminės teisės normos. Pirminės-anksčiau tokių normų nebuvo. Įst.- LR K-cijos ir seimo statuto nustatyta tvarka išleistas teisės aktas, išreiškiantis įst. leidėjo valią ir turintis aukščiausią teisinę galią. Įst. reguliuojami svarbiausi visuomeniniai santykiai, pvz. v-tybinės valdžios organizavimo pagrindai – k-tucinio pobūdžio klausimai: pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės, pareigos, visuomeninių ir politinių organizacijų kūrimo sąlygos, biudžeto priėmimo, keitimo klausimai, mokesčių nustatymas, gynybos ir tarptautiniai klausimai.

Įst. leidybos rūšys:

1)deleguotoji įst. leidyba. Jai ilgai buvo skiriama mažai dėmesio. Deleguotoji įst.leidyba neegzistavo, nes griežtas valdžių padalijimas. Vykdomoji valdžia kai kada turi teisę leisti įst. prilyginamus aktus. Deleg. Įst. leidyba- vyriausybės, įgaliotos parlamento, veikla, siekiant išleisti norminį aktą, turintį įst. galią. Įst. leidyba gali būti deleguota vyriausybės jai pavaldiems organams. (Federacijoje – subjektų vyriausybėms.) Tos delegavimas reiškia, kad perduodama teisė leisti įst. v-bės organui, kurio kompetencijoje tokios teisės nėra. Pagal susiklosčiusią praktiką, įst. leidybos teisės delegavimas vykdomas 2 būdais: 1)tiesiogiai – kai parlamentas išleidžia teisės aktą, kurio pagrindu vyriausybei suteikiama teisė leisti įst. Čia nurodomas organas, laikas ir kokiais klausimais; 2) netiesioginis – parlamento aktas bendro pobūdžio, kad jis būtų pritaikytas, reikalingas vykdomosios valdžios išleistas teisės norminis aktas (Prancūzijoj). Deleguotoji įst. leidyba – turi įst. formą, pataisos daromos remiantis tvarka, nustatyta K-cijoje ir įst., reglamentuojančiuose įst. leidybos tvarką.

2)sankcionuotoji įst. leidyba – įst. leidėjas tik patvirtina, sankcionuoja kokio nors organo priimtą teisės norminį aktą.

Įstatymų rūšys:

– Kostitucija- aukščiausią teisinę galią turintis teisės norminis aktas, kuriame įstvirtinti v-bės ir visuomenės pagrindai;

– Konstituciniai įst. – jų ir K-cijos pagrindu kuriama teisės norminių aktų sistema;

– Kodeksai – įst., kur apjungtos ir susistemintos teisės normos, reguliuojančios tam tikrą grupę visuomeninių santykių (BK, CK ir t.t.);

– Modeliniai įst. – t.y. tipinis aktas, kur įtvirt. norminio pobūdžio rekomendacijos, taip pat vienų ar kitų klausimų galimi tei siniai sprendimų variantai ( 1962m. JAV BK);

– Tarptautinės sutartys – įst. galią turintys norminio pobūdžio susitarimai. LR turi galią tik seimo ratifikuoti;

– Programiniai įst. – tokie įst., kurie nustato v-bės ekonominės ir socialinės veiklos tikslus, bet ne teisės normas, reguliuojančias teisinių santykių subjektų elgesį;

– Paprastieji(organiniai) įst.-priimami ir veikia remiantis K-cijos aktais ir reglamentuoja apibrėžtą visuomenės gyvenimo sritį.

Įst. požymiai: 1. Įst. leidžia aukščiausi atstovaujamieji organai ar tauta referendumu.

2. įst. reguliuoja svarbiausius visuomeninių santykių sritis.

3. Įst.visada yra norminio pobūdžio ir daugkartinio taikymo aktai.

4. Įst. būdinga speciali sudėtinga struktūra, kuri skiriasi nuo kt. teisės aktų struktūros.

5. Įst. priimami ypatinga tvarka, įtvirtinta K-cijoje ir kt. įst.

6. Įst. skirti visiems asmenims, pareigūnams ar organizacijoms.

7. Įst. gali būti keičiami, papildomi, panaikinti ypatinga tvarka, tai daroma tik išleidus kitą įst. arba kai K-cinis teismas pripažįsta jį prieštaraujančiu K-cijai.

Kiti teisės aktai turi būti priimti remiantis įst. ir negali jiems prieštarauti, negali kištis į įst. reguliavimo sferą, keisti įst. normų. Įst. reguliavimo ribos priklauso nuo veiksnių: 1.Teisės tradicijų, 2) Visuomenės politikos ir teisės kultūros lygio.

2. Poįstatyminių aktų teisėkūra (kita teisėkūros rūšis) – poįst. teisės aktas- įst.nustatytais pagrindais ir tvarka, kompetetingo organo priimtas teisės aktas. Poįst. teisės aktas – valdymo aktas, juo realizuojamos įst. normos, tačiau toks teisės aktas negali pakeisti paties įst. ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios savo galia konkuruotų su įst. normomis. Poįst. aktų priėmimo tvarka paprastesnė, ją reglamentuoja t-klės. Poįst. aktas irgi norminio pobūdžio aktas ir kartu su įst. jis yra teisės norminis aktas. (Teisės norminio akto yra dvi rūšys: įst. ir poįst.aktai).

Poįst.aktų rūšys:

1.v-bės vadovo: įsakai, dektretai. LR prezidentas leidžia leidžia norminio ir individualaus pobūdžio dekretus, pvz. 98 02 19 dėl v-bės energetikos daugiau.(su pavyzdžiais Liekytei silpnai).

2. vyriausybės norminiai aktai – nutarimai(norminio pobūdžio), ir potvarkiai.

1. ministerijų, departamentų, kt. valdymo organų norminio pobūdžio aktai.

2. vietos savivaldos organų sprendimai.

3. Tarptautinės sutartys, turinčios norminį pobūdį, bet neratifikuotos.

Individualaus pobūdžio aktai – skirti konkretiems teisės subjektams, kurie yra teisinio reguliavimo feroje. Jie – vienkartinio taikymo aktai. Juos realizavus, jie baigia galioti. Tai būtina priemonė realizuojant teisės normų bendruosius nurodymus, įtvirtintus teisės norminiuose aktuose. In. aktai turi privalomąjį pobūdį, jų vykdymas garantuojamas v-bės kompetetingų organų.

Ind.aktų rūšys:

Pagal formą:

nutarimai, nuosprendžiai, sprendimai, įsakymai, sutartys – jie neįtvirtina teisės normų

Pagal juos priimančius teisės subjektus:

valstybiniai, nevalstybiniai.

Pagal teisės f-jas:

reguliaciniai (pvz. įsakymas dėl paaukštinimo pareigose),

apsauginiai (teisės nuosprendžiai).

Pagal teisinę prigimtį:

pagrindiniai ir pagalbiniai.

Pagal teisinio reguliavimo dalyką, pagal teisės šakas:

civiliniai, baudžiamieji, administraciniai, darbo ir tt.

Teisės norminis aktas yra teisės šaltinis, o individualaus pobūdžio aktai nėra.

1) vietinės valdžios organų teisėkūra

2) tiesioginė teisėkūra

3) sutartinė teisėkūra

apie šias 3 Teisėkūros rūšis mūsų draugė dėstytoja pamiršo plačiau pranešti.

22. TEISINĖ SĄMONĖ

1. Teisinė sąmonė – viena žmogaus sąmonės rūšių, atspindinčių asmens požiūrį į galiojančią teisę, jos raidos kryptis ir perspektyvas;

1.1. Asmens teisinė sąmonė tiesiogiai priklauso nuo asmens išsilavinimo, socialinės padėtis, jį supančios aplinkos;

2. Teisinę sąmonę sudaro teisinė psichologija ir teisinė ideologija;

2.1. Teisinė ideologija – objektyvioji teisinės sąmonės pusė;

2.2. Teisės psichologija – subjektyvioji teisinės sąmonės pusė;

3. Lietuvoje visuomeninės teisinės sąmonės lygis yra žemas dėl piliečių neigiamo požiūrio į teisę ir valstybę apskritai, taipogi dėl valdžios pareigūnų nekompetentingumo ir aplaidumo;

3.1. Tik bendromis piliečių ir valdžios geranoriškomis pastangomis galima išbristi iš “teisinio nihilizmo” krizės;

4. Teisinės sąmonės lygis valstybėje tiesiogiai priklauso nuo gyventojų ekonominio lygio, kriminogeninės situacijos, šalies tradicijų.

23. TEISINIŲ SANTYKIŲ SAMPRATA (SĄVOKA-NORMŲ,TEISINIŲ FAKTŲ PAGRINDU; STRŪKTŪRA; TURINYS-SUBJEKTAS, OBJEKTAS, SUBJEKTINĖS TEISĖS IR TEISINĖS PAREIGOS)

Teisiniai santykiai-tai teisės subjektų bendravimo ypatinga forma tikslu realizuoti interesus, pasiekti įstatyme įtvirtintų jiems ir kitiems šaltiniams neprieštaraujančių rezultatų. (klasikinis apibrėžimas)

Tai visuom. santykiai, sureguliuoti teisės normai.

Teisiniai santykiai tai teisės normų ir t. faktų pagrindu atsiradę faktiniai valiniai visuomeniniai santykiai, kurių dalyviai arba subjektai turi subjektines teises ir subjekt. pareigas.

Teisiniams santykiams būdingi specifiniai požymiai:

1.Teisiniai santykiai atsiranda tik tarp savarankiškų lygių šalių. Kiekviena šalis gali turėti subjektines teises ir pareigas. Ne tik subjekt. teisės teises ar tik pareigas. Kiekviena iš šalių gali tiek tapti santykių dalyviu tiek iš jų pasitraukti.

Teisiniai santykiai atsiranda teisės normų pagrindu. Teisinės normose įtvirtintos bendros subjekt. normos ir pareigos, kurių subjektai konkrečiai nenurodo tuo tarpu šios pareigos ir teisės realizuojamos tada, kai teisės normose nurodyti subjektai tampa teisinių santykių dalyviai.

2.Teisiniai santykiai atsiranda teisinių faktų pagrindu.

3.Teisiniai santykiai turi valinį pobūdį. Tuos santykius garantuoja ir saugo valstybė.

Teisinių santykių atsiradimo pagrindas yra

1.teisės norma

2.teisinis faktas,

3.subjektiškumas.

Teisinių santykių rūšys:

Pagal teisines šakas:

1.Procesiniai. Tai santykiai kurie atsiranda ir vystosi proces. teisinių šakų normų pagrindu.

2.Materialiniai teisės šakų santykiai atsiranda materialinės teisės šakų normų pagrindu.

Pagal teis. santykių pobūdį, kuris atitinka teisės funkcijas reguliacinę ir apsauginę.

1.reguliaciniai: Civ. darbo, šeimos, baudž.

2.apsauginiai: baudž. ir adm. teisės pagrindu ir susiję su valstybės prievartos taikymu.

Pagal t. santykių subjektų pareigų pobūdį:

1.aktyvieji t. santykiai: kai vienas subjektas turi pareigą atlikti teigiamą veiką, kurią atitinka kito subjekto teisė reikalauti atlikti.

2.pasyvieji t. santykiai: subjektas turi pareigą susilaikyti nuo, tam tikrų veiksmų, o kitas turi teisę atlikti t. tikrą veiką.

Pagal tęstinumą laike:

1.vienkartiniai (skirti konk. atvejui).

2.tęstiniai ( atsiranda teisinių būsenų (giminystė, liga) pagrindu).

Pagal šalių skaičių:

1.dvišaliai

2.daugiašaliai

Žmogaus teisės yra daugiašaliai sant.: žmogus, valstybė ir trečioji šalis (teismas).

Populeri klasifikacija pagal teisinių santykių individualizmo laipsnį:

1. Bendrieji – konstitucinių normų pagrindu atsirandantys santykiai turi bendrą pobūdį ir yra ne individualizuoti ir ne detalizuoti.Privalo neviršyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Jie yra pastovūs ir galioja tol, kol galioja tas norminis aktas, kurio normų pagrindu jis atsiranda.Jei atsiranda ne iš konk. faktų, o iš įstatymo t.y. iš aplinkybių, kurios sąlygoje konkretaus teisės akto priėmimą, įtvirtina teises ir pareigas, laisves bei atra. vienų prieš kitus bei valstybę.

Bendrieji susiję su teisės vykdymu, teisės laikymusi.

2. Konkretūs. Jiems būdinga, kad sant. subjektai konkrečiai apibrėžti ir jie tiek atsiranda, pasikeičia ir pasibaigia teisinių normų pagrindu. Nustatyta konk. subjekt. teisės ir pareigos. Jie susiją su teisės taikymu.

24.TEISINIŲ SANTYKIŲ STRUKTŪRA

Teisinių santykių struktūra: Struktūros elementai:

1.Teis. sant. subjektas.

2.Teis. sant. objektas.

3.Teis. sant. turinys. (turinys tai ne struktūra)

1.Teisinių santykių subjektu gali būti atskiri individai ir asmenys ar organizacijos, kurie turi teis. n. nustatytas sub. teises ir pareigas.

Teis. sant. subjektus nulemia įvairūs veiksniai: psichologiniai, fiziologiniai ir kt. Pvz.: vaikai.

Teis. sant. subjektiškumas būdingas teis. sant. dalyviams.

Tai teisės normomis nustatytas galėjimas būti teis. sant.subjektu

1.Bendrasis (visų t. sant. subjektu).

2.Šakinis (t.t. šakos teisinių santykių subjekt. civ. teis.).

3.Specialusis (t.t. teisinių sant. subjekt.).

Elementai yra:

Veiksnumas-savo veiksmais įgauti teises ir pareigas. Veiksnumo turinys ir apimtis priklauso nuo amžiaus: pilnas arba ribotas, nuo sveikatos būklės, pvz: giminystės nebuvimas.

Teisnumas-normimis nustatytas galėjimas turėti t.t. teises ir pareigas.

Subjektai yra: Fiziniai-individ. asmenys, konk. valst. piliečiai, užsieniečiai ir pan.

Juridinio asmens požymiai:

1.Organizavimo vieningumas; pasireiškiantis atskirų jurid. asmenų organų bei jo strukt. padalinių išskyrimu bei jų sąveika, pavaldumu vienas kitam.

2.Atskiras turtas: pinig. lėšos, įreng. nekilnojamas turtas ir kitas turtas priklausantis nuosavybių ar patikėjimo teise.

3.Galėjimas savo vardu įgauti turtines ir asmenines neturtines teises ir pareigas.

4.Savarankiška atsakomybė: turėdamas turtą, jis atsako savo turtu už neįvykd. ar netinkamai įvykd. prievoles ar žalą.

2. Teisinių santykių objektas

1.Momonistinė teorija.

T. sant. objektu yra žmogaus veiksmai ir elgesys.

2.Pliuralistinė teorija. Objektu yra mater., dvasinės gėrybės, asmeninės neturtinės gėrybės, teisinių santykių dalyvių veikos, veikų pasekmės bei rezultatai.

Popopuliariausia-pliuralistinė.

T. sant. objektas (neturi būti supainiotas su teis. regul. objektų t.y. teis. santykių dalykų – visuom. santykiai).

3. Teisinių santykių turinys – tai teis. santykių subjekto teisinės pareigos ir subjektinės teisės.

Subjektinė teisė tai t. santykių dalyvių galimas leistinas elgesys, skirtas tenkinti jų interesus.

Subjekt. teisė – tai valst. suteikta ir saugoma subjekto galimybė savo nuožiūra patenkinti objektyvios teisės interesus.

Subjekt. teisę sudaro 3 galimybių vienybė – t.y. 3 teis. galės:

1.galimybė turinčiam teisę asmeniui pasirinkti t.t. elgesio variantą.

2.galimybė teisės neturėtojui reikalauti atitinkamo elgesio iš kito įpareigoto asmens. Pvz: nuoma.

3.galimybė būtinais atvejais kreiptis į kompet. subjektą, kad jis apgintų pažiestas teises. Turima omenyje ir įst. numatyta savigyną, kreip. į teismą ir pan.

25. TEISINĖ PAREIGA, SUBJEKTINĖ TEISĖ

Teisinė pareiga – tai teis. santyk. dalyvio privalomas elgesys, skirtas tenkinti kito dalyvio interesus arba teisės normos nustatyta ir saugoma būtinybė privalomo teis. santykio dalyvio elgesio skirto tenkinti teisės turėtojo interesus. Jei subjekt. teise yra būtinas elgesys, tai pareiga-privalomas elgesys.

Turinys, tai privalomas elgesys, kurį sudaro 3 būtinybės, kurios atitinka teisę kuriančio asmens galimybes:

1.įpareigoto asmens teisinė būtinybė netrukdyti teisę turinčiam asmeniui t.t. būdu elgtis.

2.pareiga susilaikyti nuo t.t. veiksmų draudžiamų teisės normomis.

3.pareiga teisiškai atsakyti.

26. TEISINIAI FAKTAI (ŽR. KT)

Teisiniai faktai – tai tokie realios tikrovės reiškiniai su kuriais t. normos sieja tei. santykio atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą.

Jų požymiai:

1.Realios tikrovės faktas-t.y. materialaus pasaulio reiškinys, nes asmens valia jo poelgiuose teis. reikšmės neturi.T. faktai numatyti teisės normos hipotezėje.

2.Teisinis faktas tai tokios aplinkybės su kuriomis teisės normos sieja tam tikrus teisinius pagrindus.

Pagal atsiradusių teisinių pasekmių pobūdį.

1.pakeičiantys teisę.

2.teis. faktai, kurių pagrindu susikuria teisiniai santykiai arba teisę sukuriantys. Pvz: darbo sutartis.

3.t. faktai, kurių pagrindu teisiniai santykiai pasibaigia arba teisę panaikinantys faktai. Pvz: mirtis.

Priklausomai nuo subjekto valios teisiniai faktai yra:

1.Veikos. Tai tokie t. faktai, kurie priklauso nuo žm. valios yra jos išorinė išraiška.

Veikos:-veikimas-neveikimas

1)teisėtos, kurios atitinka t. normos reikalavimus,

1.Teisiniai (individualūs) aktai – tai tokios teisėtos veikos, kurias subjektai atlieka tikslu sukurti, pakeisti ar panaikinti teisinius santykius. Pvz:sandoriai, sutartys.

2.Teisiniai poelgiai – tokios teisėtos veikos, kurių pagrindu atsiranda teisinės pasekmės, tačiau subjektai specialiai jų nesiekia. Pvz: kūrinio sukūrimas.

2)neteisėtos yra tos kurios prieštarauja t. normų reikalavimams. Neteisėtos veikos yra įv. teisės pažeidimai: nusikaltimai arba nusižengimai. Jie skiriasi pagal pavojingumo visuomenei laipsnį. Nusikaltimai pavojingiausi, jų baigtinis sąrašas BK. Nusižengimai – CK ir AK.

2. Teisinės būsenos: (giminystė, eiga) priskirtino prie veikų.

3. Teisniai įvykiai. Tai tokie teis. faktai kurie atsiranda be teisinio subjekto valios. Pvz: laikas, stichinės nelaimės, mirtis ir pan.

1) Absoliutūs įvykiai atsiranda ir vystosi nepriklausomai nuo žmog. valios (mirtis, potvynis).

2) Santykiniai įvykiai atsiranda dėl žmogaus valios, bet ne su tuo kuriam atsiranda pasekmės. (Jei namą padegs, išmokės draudimą). (Jei aš pats padegsiu namą bus veika) tai yra ne su atsiradusio teisinio santykio subjekto valia.

1. Teisinių faktų sudėtis – tai būtini keli teisiniai faktai reikalingi teisiniams santykiams atsirasti, pasikeisti ir pasibaigti. Pvz: norint įsigyti namą, reikia eilės teisinių faktų. Žmogaus gimimas ir mirtis, pensija. Sudėtis yra kelių savarankiškų faktų sistema.

2.Sudėtingas faktas. Yra vieno fakto požymių sistema.

Teisės pažeidimas reikalauja:

1.objekto,

2.subjekto,

3.objektyviosios pusės: žala.,

4.subjektyviosios pusės: kaltė, motyvai.

Tik visi 4 sąlygoja teisės pažeidimo atsiradimą.

T. faktai g.b. Santykio su tikrovės reiškiniais pobūdis.

pozityvūs ir negatyvūs.

Šios klasifikacijos kriterijus – teis. faktų funkcijos teisinėje faktinėje sudėtyje.

1.Teisę sukurtys faktai-tai tokios aplinkybės, kurios būtinos, kad atsirastų t.t. teis. pasekmės.

2. teis. faktai trukdantys sukurti t.t. teisę, f.-tai tokios aplinkybės kurios trukdo atsirasti teis. pasekmėms. Tiek trukdantys, tiek padedantys atsirasti teisei faktai neturi skirt. ribos.

Pagal vaidmenį teisinėje fakt. sudėtyje yra:

1.pagrindiniai visiškai atspindi reguliuojamąją situaciją.

2.pagalbiniai faktai turi tikslinantį, organizuojantį pobūdį. Pagrindiniai faktai yra stažas ir amžius. Amžių viršijanti riba. Pvz: 60 metų ir stažas.

Priklausomai nuo teis. fakto sąsajos su teis. santykiai faktai yra:

1.materialiniai ir yra tokios fakt. aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda materialiniai santykiai.

Mat. santykiai yra santykiai ats, mat. teisės normų pagrindu.

2.procesiniai. faktai yra tokie, kurie susiję su procesiniais santykiais. Priklausomai nuo to kaip jie yra įforminti teisės aktuose jie gali būti: 1.įforminti ir 2.neįforminti.

Neįforminti yra neįtvirtinti teisės normose. Pvz: žodinis susitarimas tarp asmenų.

Tokie faktai gali būti įvardinami latemtiniais arba paslėptais. Pvz: teisės pažeidimas, nes sužinome apie juos.

Apskaičiavimo (skaičiavimo) teisniai faktai, tai tokie faktiniai rodikliai, koef. indeksai, kurių pagrindu gali atsirasti į priedus, nuolaidas, apdovanojimus.

Prezumpcija yra nuostatos apie tikras gyvenimo (tikrovės) aplinkybės. Tačiau ji nėra teisinis faktas, bet jos pagrindu gali atsirasti t.t. teisinės pasekmės. pvz: yra galimybė 3 metus nieko nežinant paskelbti asmenį mirusiu, teismas remiasi ne faktu, o būtent prezumecija.

Jei rastas lavonas yra faktas, jei jo nėra yra prezumpcija. Jei asmuo atsiras teismo sprend. naikinamas. Dažnai teisinė prezumpcija traktuojama kaip galimas teisinių faktų aiškinimo būdų, bet nėra savar. teisinis faktas.

Didžioji faktinė sistema – tai sistema teis. faktų, apimančių konkretų norminį aktą, teisės institutą, teisės šaką ar teisės sistemą tam tikru periodu.

Sistemos skirstomos į:

1.uždaras kurių sudėtis yra baigtinė

2.atviras kurios leidžia atsirasti aplinkybėms, kurios nėra nustatytos norminiais t. aktais.

Teis. faktai į sistemą apjungiami dėl priežasčių:

1.Jei yra neizoliuoti ir glaudžiai susiję, kadangi jie atsiranda visuomeninių santykių vystymosi bei atsiradus dėsningumams.

2.Teisės normos įtvirtina įvairiausių teisių šakų institutų norminių aktų teisinių faktų sąsają.

Kadangi teisinės normos sudaro t.t. sistemą, kad teisės normos įtvirtina teisės faktus, kurie įtvirtinti normose sudaro tam tikrą sistemą.

Faktų reikšmė teisinio reg. mechanizmui.

Mech.-visa sist. teisinių priemonių kurių pagalba reguliuojami teisiniai santykiai.

Jų pagrindu atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia teisiniai santykiai.

Jei teisės norma nustato abstraktų elgesio modulį, tai teisinis faktas padeda tą modelį sukonkretinti, individualizuoti, pritaiko konkr. subjektui konk. situacijoje. Jos pagrindu sukuriami teisiniai santykiai, nes jie numato konkrečias subjekto teises ir pareigas konkr. subjektams konkrečiose situacijose.

Teisiniai faktai sąlygoja perėjimą nuo abstraktaus elgesio modelio prie konkretaus.

3.Teisiniai faktai yra teisėtumo garantai. T. faktai.

Pvz: CK ir kituose CPK yra nustatyti pagrindai atsisakyti priimti ieškininį pareiškimą. Tie pagrindai yra teisiniai faktai, negalima atsisakyti nuo iešk. pareiškimo.

27. TEISĖS AIŠKINIMO SAMPRATA

TEISĖS AIŠKINIMAS

 ilgą istoriją turinti teisinės veiklos sritis. Istorijos laikotarpiais Teisės aišk. Įv. vertinamas – pvz. Justinianas draudė teisę aiškinti. Sąvoka “aiškinimas” suprantama kaip ko nors aiškinimas, esmės apibūdinimas. Dvi aiškinimo prasmės:

 plačiaja prasme- menas pažinti ženklus, kurie perduodami vienos sąmonės ir suvokiami kitos sąmonės, per jų išorinę išraišką: textus, gestus, ženklus.

 siauraja – dviprasmybių aiškinimas, abejotinų rašto dalykų, kalbos dalių tikrosios prasmės nustatymas.

 Teisės aišk.- teisės šaltinių turinio, jų prigimties ir vietos teisės sistemoje nustatymas, taip pat neaiškių, vienas kitam prieštaraujančių įst. ir teisės normų tikrosios prasmės ir tikslo nustatymas taikant teisę.

Bet kai atsisakoma jas aiškinti – taikoma bendra t-klė – aiškūs dalykai neinterpretuojami.

Teisės aišk. – nėra įst. reguliuojamas, jo svarbiausių t-klių nustatymas iki šių dienų yra teisės doktrinos dalykas.

Teisės prasmė, esmė gali būti atskleista taikant tokius būdus:

1.lingvistinį

2. sisteminį

3. funkcionalinį

4. istorinį

5. teleologinį (pagal tikslą)

6. precedentinį

7. lyginamąjį,

8. analoginį

9. teisinį-loginį

Teisės aišk. konsepcijos:

1.subjektyvioji(statinė)

2.objektyvioji (dinaminė)

Subjektyvioji – jos esmė, tikslas – nustatyti įst. leidėjo valią, istorinę raidą ir tai gali būti ir turi būti per visą teisės normos galiojimo laiką.

Jei teisės norma neatitinka keliamų tikslų, gali būti keičiamas ne jos turinys, bet pati norma.

Tuo tikslu priimamas naujas įst., kuriuo pakeičiama ar papildoma normos reguliuojamoji sritis. Esant tokiam aiškinimui, kiekvienas gyventojas žino- jei norma nepakeista ar nepakitęs jos turinys ?

Remiantis šia konsepcija užtikrinamas normos stabilumas, teisinis saugumas. Subjektyviojo aiškinimo esmė ir ta, kad visomis galimomis priemonėmis būtų nustatyta normoje išreikšta nesikeičianti valia. Šio aiškinimo šalinikai siūlo ne tik naudoti normos textu, bet ir išsiaiškinti aplinkybes, kurios patvirtintų ar paneigtų atitinkamos valios buvimą.

Objektyvioji – jos tikslas- užtikrinti kiek galima glaudesnį atitikimą tarp teisės normos ir gyvenimo, t.y. tų visuomeninio ir politinio gyvenimo laikotarpio, kuriuo ta norma aiškinama.

Visuomenės santykiai vystosi sparčiai, todėl atsiranda neatitikimas tarp teisės ir gyvenimo. Šis konfliktas sprendžiamas 2 būdais:

1)priimant naujas normas, kurios atitiktų gyvenimo etapą

2)arba aiškinti teisės normas taip, kad būtų pašalintas tas neatitikimas.

LR taikoma ir subjektyvioji ir objektyvioji konsepcijos.

Pagrindinės teisės aiškinimo priežastys:

(jų labai daug, plačiau 1997 Justitia Nr.1,2,3)

1. Pasikeitusios ekonominės, ideologinės, politinės visuomenės vystymosi, egzistavimo sąlygos.

2. Lingvistinės priežastys, nes teisinė kalba abstrakti, neapibrėžta, daug apibendrinimų sąvokų dėl to reikia atskleisti tų tikrąją teisės normos prasmę, pagrįsti jos taikymą konkrečiai gyvenimo situacijai.

3. Teisės spragos – atsiranda esant netobulai įst. leidybai. Teisės spragos pagal prigiimtį yra:

1) Pirminės- kai dėl netobulos įst. leidybos ar kitų priežasčių (pvz. teisinės technikos) iš tikrųjų egzistuojantys visuomeniniai santykiai apskritai nėra teisinio reguliavimo dalykas (pvz. nereguliuojami santykiai dėl donorystės, organų transplantavimo).

2) Antrinės – tam tikri visuomeniai santykiai nors ir sureguliuoti teisės normomis, bet dėl gyvenimo pokyčių atsirado naujų aplinkybių, kurios įst. nebuvo numatytos ir aptartos, (pvz. CK nenumatyta kompiuterinės duomenų bazės apsauga).

4.Aiškinama siekiant užtikrinti visuomenės santykių stabilumą.

Siekiant organizuoti ir unifikuoti teisę, svarbu atsižvelgti taikant teisę į tarptautines sutartis. Nacionalinės teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į tarptautinės teisės šaltinius.

TEISĖS AIŠKINIMO BŪDAI: (T.aišk. būdas- visuma giminingų mąstymo priemonių, skirtų teisės turiniui nustatyti. Svarbu, kad t-klės remtųsi vienodais argumentais, priemonėm.)

Čia populiariausi:

1. Lingvistinis- kalbos mokslo metodas, kartais vadinamas – gramatiniu, semiotiniu ir tt. Lingvistinio aiškinimo išskiriami tokios pagrindinės t-klės:

1. žodžiams ir terminams turi būti suteikta ta reikšmė, kuri būdinga ir literatūrinėje kalboje, jei nėra pagrindo kitaip aiškinti. Ši t-klė vadinama auksine aiškinimo t-kle. Jei žodžiui suteikiama kitokia reikšmė, nei literatūrinėje kalboje, tai turi būti pagrįsta, įrodyta kitų aiškinimo būdų pagalba arba tai turi sekti iš įst. įtvirtinto termino apibrėžimo. Abibrėžimai, įtvirt. įst. vadinami legalia definicija – legalus apibrėžimas.

2. jei įst. leidėjas legalia definicija ar kt. būdu apibrėžia atitinkamą terminą, tai būtent šia prasme ir reikia jį vartoti.

3. terminas, kurį įst.leidėjas nustato konkrečiai teisės šakai, negali būti vartojamas aklai kitoje teisės šakoje.

4. negalima skirtingus terminus vienodai apibrėžti.

5. jei įst. neįtvirtintas termino apibrėžimas, reikia remtis teisės mokslu ir praktika.

2. Sisteminis aišk. – pagrįstas, kad egzistuoja teisės normų sistema. Jo šaknys siekia Sen.Romą, kai buvo draudžiama aiškinti teisės normą, nesusietą su įst. textu. Šio metodo pagalba nustatoma teisės normos reikšmė, remiantis sąveika su kitom teisės normomis. Pirma nustatoma teisės normos vieta teisės sistemoje, teisės šakoj, teisės institute, po to nustatomos normos, kurios logiškai susietos su aiškinama norma. Kai taikomas sisteminis metodas, svarbu nustatyti tokius ryšius:

1. aiškinamos teisės normos ryšį su norma, kurios pagalba atskleidžiama teisės termino, esančio aiškinamoje normoje, reikšmė.

2. bendrų ir specialių normų ryšį. Spec. normos apibrėžia bendrų normų veikimo ribas, nustato išimtis. Kai yra spec. norma, bendroji norma netaikoma.

3. nukreipiamųjų normų ryšius. Šioms normoms būdinga, kad jose norma formuluojama nepilnai. Kad išsiaiškinti normą, reikia žiūrėti į kitą normą, į kurią nukreipiama.

4. panašiu turiniu vienarūšių normų ryšį. (To nereikia painioti su bendrų ir spec. normų ryšiu).Čia taikomas lyginamasis metodas, kurio pagalba nustatomi šių normų požymiai, kurie jas atskiria vienas nuo kitų.

3. Funkcionalinis metodas- remiasi faktų aplink žinojimu., kuriuose funkcionuoja veikianti, taikoma teisės norma.Čia naudojamai politiniai, moraliniai argumentai, pažiūros į tam tikrus teisinius santykius.

4. Loginis metodas – toks mąstymo procesas, kurio metu teisės normos reikšmė nustatoma logikos priemonių pagalba. Tokio proceso metu abstrakti teisės normos esmė įgauna konkretesnį pobūdį. Log.m. sudaro kiti metodai:

loginė analizė

išvados remiantis analogija

privedimas iki absurdo ir kt.

Log. Analizės metu išaiškinami požymiai, apimtis ir kt.

Išvados remiantis analogija – naudojamas, kai normose įtvirt. nebaigtinis aplinkybių sąrašas – pvz. “ ir kita”, “ir panašiai”. Čia įst. leidėjas įgalina teisės aiškintoją išaiškinti teisės normas, išplėsti nebaigtinį sąrašą kitų analogiškų aplinkybių pagalba.

TEISĖS AIŠKINIMO RŪŠYS Aiškinimo apimtis susijusi su teisės normos textine išraiška:

Pagal aiškinimo apimtį:

1. Pažodinės – tikrąjį teisės normų turinį galima nustatyti perskaičius textą. Prasmė ir raidė sutampa. Taikyti tik pažodinį aiškinimą negerai, nes svarbu ne tai, kokia žodine forma t-klė suformuluota, o tai, kad remiantis jos textu galima neabejotinai suprasti, jog kalbama apie tam tikriems subjektams nuorodų atitinkamomis sąlygomis veikti atitinkamu būdu.

Pvz. norma – banko indėlininkais gali būti piliečiai, be pilietybės, užsieniečiai.

2. Plečiamasis – kai tikrasis turinys platesnis nei raidinis, textinis normos formulavimas. Teisės normos textinė prasmė aiškinama plačiau, iki tikrosios tos normos prasmės. Šis aiškinimas naudojamas aiškinant nebaigtas aplinkybes bei veiksmus. Negalimas šis aišk., kai yra baigtinis aplinkybių subjektų sąrašas, taip pat kai yra išimtys iš bendrų t-klių.

3. Siaurinamasis – atvirkštinis plečiamajam.Jį sąlygoja spec. normų buvimas. Spec. norma apriboja bendrąją normą ir daro išimtis. Ji tarsi apriboja bendros normos veikimą toje dalyje, kuriai skirta spec. norma. Naudoti siaur. Aikš., kai yra nebaigtas sąrašas negalima. Taip pat draudžiama naudoti siaur. ir plečiam. aiškinimus, kai tam tikri teisiniai terminai yra apibrėžti, įtvirt. įstatyme, bet jei toks aiškinimas praplečia ar siaurina ribas.

Pagal aiškinimo subjektus: Tai priklauso nuo aiškinančių subjektų statuso

1. Oficialus aiškinimas – atlieka kompetentingi tai atlikti v-bės organai ir yra privalomas viesiems teisės subjektams. Oficialus aišk. gali būti:

1)autentiškas – kai aiškina teisės aktą išleidęs organas, tam nereikalingi spec. įgalinimai;

2)deleguotas- aiškina ne aktą išleidęs subjektas, o tam specialiai įgaliotas.

Tiek autentiškas tiek deleguotas gali būti:

1)Kazualus-oficialiai privalomas konkrečioje teisinėje byloje, konkretiems subjektams konkrečiu atveju.

2)Norminis- bendro pobūdžio, privalomas visiems teisės subjektams ir visada, kai realizuojama teisės norma, kuri aiškinama. Jis formaliai privalomas nagrinėjant bylas, išaiškintas tos teisės normos pagrindu. Tačiau tai tik argumentų, suvokimo pagrindai , bet ne tam tikro teismo sprendimo pagrindas. Šis išaiškinimas nenagrinėja efektyvumo klausimų, o apsiriboja teisės taikymo praktikoje analize.

2. Neoficialus aišk. – atlieka visi teisės subjektai. Neprivalomas. Jo reikšmė priklauso nuo aiškintojo autoriteto, išvadų pagrįstumo. Jis yra:

paprastas- atlieka žmonės be teisinio išsilavinimo;

kompetentingas – aiškintojas su teisiniu išsilavinimu;

mokslinis – aiškina teisininkai- mokslininkai savo monografijose, komentaruose, straipsniuose.

Teisės aiškinimo priežastis – panaikinti teisės spragas.

28. TEISĖS REALIZAVIMO SAMPRATA

Teisės aktuose įtvirt. normos tampa gyvomis, kai realizuojamos tam tikruose santykiuose.

Teisės realizavimas – teisės normose nustatytų reikalavimų ir galimybių įgyvendinimas teisės subjektų praktinėje veikloje.

Teisės realizavimas suprantamas kaip teisės reguliavimo proceso konkreti išraiška.

Teisės realizavimo išskiriamos formos pagal teisės subjektų teisėkūros veiksmų pobūdį:

1. naudojimasis teise.

2. vykdymas.

3. laikymasis.

4. taikymas.

1.Naudojimasis teise- pasireiškia aktyviu galimybių, nustatytų teisės normose, realizavimu. Šios formos ribose realizuojamos teisinių santykių subjektų subjektinės teisės. Taip pat tai yra v-bės organų, organizacijų įgalinimų realizavimas. Tai daroma vadovaujantis savo statutais, įst. ir kitais teisės aktais, įtvirt. jų teisinį statusą. Naudojimosi teisės įgyvendinamos įgaliojančiomis teisės normomis. Išskiriamas : naudojimasis teise asmenų ir naudojimasis teise v-bės organų ar pareigūnų. Asmenų naudojimasis ar nesinaudojimas priklauso nuo jų valios, jei turi pasirinkimo laisvę. V-bės organų ir pareigūnų naudojimosi teisė yra ne tik teisė, bet ir pareiga. Asmenų niekas negali priversti naudotis ar nesinaudoti teise, niekas jiems netaiko už tai atsakomybės.

2.Vykdymas – realizuojamos įpareigojančios teisės normos. Tai susiję su subjekto pareigos vykdymu. Tai fizinių ir juridinių asmenų veiksmų, nustatytų teisės normose atlikimas. Tie veiksmai gali būti nustatyti sutartyse, kituose individualiuose aktuose, priimamuose teisės taikymo procese(pvz. K-cijoje piliečių pareigos – jų vykdymas – teisės vykdymas). Vykdymui kartais prilyginamas susilaikymas nuo tam tikrų veiksmų, bet nesvarbu, ar tai aktyvūs, ar pasyvūs veiksmai, jie susiję su įparigojančių normų įgyvendinimu. Teisės vykdymo tvarką reguliuoja procesinės teisės normos.

3.Laikymasis – susijusi su draudžiančių normų realizavimu. Tai tokia teisės realizavimo forma, kai teisės subjektai neatlieka teisės normomis uždraustų veikų, t.y. susilaiko nuo jų. Šiuo atveju teisės subjektai savo elgesį suderina su teisės normų reikalavimais.Laikymusi realizuojamos pasyvios teisinės pareigos. Laikantis teisės normų nereikia atlikti kokios nors specialios veiklos, o užtenka nevykdyti uždraustų veiksmų. Laikymasis įgyvendinamas savanoriškai, teisėtais poelgiais.

4.Teisės taikymas – teisinėje literatūroje išskiriamas teisės realizavimas ir teisės taikymas. Realizavimas buvo suprantamas plačiau, apėmė teisės normų igyvendinimo kelius, o teisės taikymas aiškinamas kaip v-bės organų valdinga veikla ir v-bės organai, remdamiesi savo įgalinimais, priimdavo individualius teisės taikymo aktus. Šiuo atskyrimu pripažįstama, kad asmenys nėra teisės taikytojai. To atskyrimo pagrindas – teisės taikytojų lygis – aukštesnis lygis(v-bė jos organai) ir žemesnis ( kiti asmenys). Bet dabartinėje teisės teorijoje realizavimas ir taikymas neatskiriami, nes realizuoti galimas tik ją taikant. Teisės taikymas suprantamas plačiau, kaip teisės normų įgyvendinimo visuomeninėje praktikoje procesas. Šiuo atveju praktiškai reikia abi šias sąvokas sutapatinti. Bet teisę realizuoti galima vykdant ir tt.

29. TEISĖS REGULIAVIMO SAMPRATA. DALYKAS, METODAS, MECHANIZMAS.

Teisinis reguliavimas yra visuomeninių santykių sutvarkymas bei sureguliavimas teisinių priemonių pagalba. Teisinis reguliavimas yra sudėtingas ir įvairiapusiškas reiškinys, nes yra vykdomas daugelio priemonių pagalba. Teisinis poveikis yra platesnis už teisinį reguliavimą, nes į teisinio poveikio struktūrą įeina teisinė sąmonę, politika ir kt.

Teisinis reguliavimas yra teisinio poveikio rūšis.

Į teisinio reguliavimo sferą patenka ne visi teisiniai santykiai, o tik turintys tam tikrus specifinius požymius:

1. Jie atspindi ne tik individualius interesus, bet ir visos visuomenės interesus.

2. Šių santykių pagalba realizuojami santykių dalyvių interesai.Čia svarbu ne tik tai, kad jie yra realizuojami, bet iš karto preziumuojama, kad kiekvieno jų interesai yra apribojami, kad būtų patenkinti kito dalyvio interesai.

3. Šie santykiai turi būti pagrįsti susitarimu, kad būtų įvykdytos tam tikros taisyklės, o t.p. paremti pripažinimu, kad šios taisyklės yra privalomos.

4. Šių santykių pagrindu reikalaujama laikytis taisyklių, kurios garantuojamos tam tikra jėga.

Teisinis reguliavimas yra taip pat pagrįstas tam tikra vystymosi patirtimi.

Siekiant nustatyti teisinio reguliavimo sferą, reikia remtis ne tik santykiu, bet ir teisės specifika, jos esme. Teisės esmė – tam tikra tvarka visuomenėje.

Visuomeninė tvarka yra tokie santykiai, kai vienų asmenų ar organų sprendimai tampa privalomais kitiems asmenims ar organams. Privalomumo šaltiniai yra šie:

– paklusimas;

– susitarimas;

– įtikinimas;

– prievarta.

Čia svarbu tam tikrų apibrėžtų sprendimų buvimas bei sutikimas juos vykdyti.

Į teisinio reguliavimo sferą patenka: Šios trys grupės sudaro teisinio reguliavimo dalyką.

1. Turtiniai santykiai. (Prekiniai – piniginiai santykiai). Jie taip pat apima gamybinius, mainų, paskirstymo ir kt. santykius.

Jiems bendra, kad juos praktiškai visus galima išreikšti pinigų pagalba. Jie sudaro ekonominį valstybės pagrindą, todėl jiems būtinas teisinis reguliavimas.

2. Visuomenės valdymo sfera. Visuomenės valdymo santykiai sutampa su turtiniais, kai kalbama apie ekonominį valdymą. Esminis valdymo santykių požymis – tai aukštesniųjų organizacijų bei pareigūnų sprendimų privalomumas žemesniesiems organams, pareigūnams bei piliečiams. Šis mechanizmas apima tris valstybinės valdžios šakas, o jų valdingų santykių pagrindas ir viena pagrindinių priemonių yra teisinis reguliavimas.

3. Visuomeniniai santykiai, skirti visuomeninės tvarkos pažeidimų užkirtimui, taip pat kaltės pobūdžio nustatymui, bei skirti atsakomybės pobūdžiui už įvairius nusikaltimus nustatyti. Kitaip tariant tomis sant. ____ kuriais visuomenė pati save gina nuo neigiamų reiškinių, naudodamasi teisės normų pagalba. Tai yra apsauginiai santykiai.

Kiti santykiai patenka į teisinio reguliavimo sferą tik tada, kai jie turi turtinį, valdymo ar apsaugos pobūdį. Todėl kartais sutinkama situacija, kada dalis reguliuojama teisinėmis normomis, o kita dalis – ne. Pavyzdžiui – šeimos santykiuose santuokos sudarymas, sutuoktinių turto klausimai reguliuojami teisinio reguliavimo pagalba, o bendravimas, santykiai šeimoje – ne.

Nacionalinėje teisės sistemoje reguliuojamas dalykas yra turtiniai, valdymo ir apsauginiai santykiai, bet tai vyksta aukštesnėje sistemoje.

Teisinio reguliavimo sfera gali kisti priklausomai nuo įvairių tam tikrų veiksnių ar aplinkybių. Pavyzdžiui – ji gali plėstis atsiradus naujam, anksčiau neegzistavusiam santykiui, kuris priima turtinius, valdymo ar apsaugos elementus. Pavyzdžiui – santykiai ekologijos srityje. Ekologiniai santykiai tuo yra įdomūs, kad juose “sutelpa” visi – turtiniai, valdymo ir apsauginiai.

Teisinio reguliavimo sfera gali būti siaurinama, atsisakant naudotis vienose ar kitose visuomeninių santykių sferose.

Pavyzdys – šeimos santykiai musulmoniškose valstybėse, kur viskas paremta Koranu.

TEISINIO REGULIAVIMO METODAS – tai tam tikros teisės poveikio visuomeniniams santykiams būdai bei priemonės.

Jei dalykas pasako, ką reguliuoja teisė, tai metodas – kaip teisė realizuoja savo reguliavimo funkcijas. Nuo teisinio reguliavimo metodo priklauso ir teisinio reguliavimo efektyvumas.

Teisinio reguliavimo metodą sudaro tokie elementai, kurie leidžia geriau suprasti, kaip teisė veikia įvairius socialinius procesus.

Imperatyvusis naudojamas detaliai sureguliuoti visuomeninius santykius, siekiant nustatyti konkretų santykių dalyvių elgesį. Kai siekiama santykius sureguliuoti siekiant jiems suteikti didesnę laisvę, naudojamas dispozityvinis metodas. Ši laisvė duodama tam tikrose ribose.

Grynu pavidalu šie abu metodai egzistuoja retai. Dažniausiai taikoma jų sintezė, tačiau vienas jų dominuoja.

Administracinėje ir baudžiamojoje teisėje dominuoja imperatyvusis metodas, civilinėje teiėje – dispozityvusis.

Atlikdamas reguliavimą teisės kūrėjas taiko tam tikras teisinio reguliavimo priemones. Jis gali santykių dalyviams duoti tokius nurodymus:

– elgtis tik taip (nurodymas); Nurodymas būdingas imperatyviajam reguliavimo metodui. Jis suvokiamas: visa, kas neleista – draudžiama.

– taip nesielgti (draudimas); Draudimas ir leidimas yra būdingi dispozityviniam metodui.

Tiek esant draudimui, tiek leidimui, santykių dalyviai gali pasirinkti elgesio variantai gali elgtis, kaip galvoja esa būtina. Esant draudimui elgesio laisvė prasideda už konkretaus draudimo ribų, o leidimui – elgesio laisvė neribojama.

– elgtis taip, kaip atrodys būtina (leidimas). Dispozityviajam metodui būdinga tokia formulė – visa, kas nedraudžiama, yra leidžiama.

Kuris metodas vyrauja lemia įvairūs veiksniai, tokie, kaip:

– teisinio reguliavimo prigimtis;

– istorinės tradicijos;

– kultūros lygis;

– sąmonės lygis; ir kt.

Svarbiausias vaidmuo tenka teisinio reguliavimo prigimčiai bei valstybės vietai visuomenėje.

Valdymo santykiuose naudojamas imperatyvinis ir dispozityvinis metodai, bet, kuris vyrauja, priklauso nuo politinio režimo. Jei imsime totalitarinę visuomenę, tai dispozityvinis reguliavimas taikomas tiems, kurie valdo, o tiems, kuriuos valdo – imperatyvinis. Demokratiniame režime vaizdas yra atvirkščias.

Turtiniuose ir apsauginiuose santykiuose taip pat naudojami abu metodai, tačiau vyrauja dispozityvinis reguliavimas.

Kuo stipresni valstybės vaidmuo visuomenėje, tuo labiau vyrauja imperatyvinis reguliavimo metodas ir atvirkščiai.Imperatyviniame reguliavime dažniausiai naudojamas nurodymas, o visa kita yra už įstatymo ribų.

– Subordinacija ir valdingo įsakymo metodas taikomas administracinėje teisėje.

– Skatinimo metodas – darbo teisėje, kur veikia premijavimo ir nuolaidų sistemos, skirtos darbuotojų materialiniam skatinimui, o t.p. administracinėje teisėje, kai kalba eina apie apdovanojimą ordinais ir medaliais.

– Autonomiškumo ir šalių lygybės metodas. Jis garantuoja šalių vienodą procesinę padėtį, bet tai nereiškia, kad jie suniveliuoti. Taikomas procesinėse teisė šakose.

– Įtikinėjimo ir prievartos metodas. Jis taikomas administracinėje, baudžiamojoje ir kt. teisės šakose. Jis būdingas teisei apskritai.

– Rekomendacinis metodas taikomas žemės ūkio teisėje.

– Individualus metodas. Savarankiška subjektų teisinė veikla, nukreipta reglamentuoti vienetinius visuomeninius santykius, neturinčius visuotinio pobūdžio, teisnių priemonių pagalba.

TEISINIS REŽIMAS

Tai tam tikrų atitinkamų visuomeninių santykių grupių reguliavimo būdų bei priemonių visuma.Viešojoje teisėje taikomos metodai ir priemonės, apimančios privatinėje teisėja naudojamas metodus ir priemones. Jos gali būti, kaip matėme, atskiros teisinės sistemos. Pavyzdžiui – konkrečios teisės sistemos teisinis režimas. Jis priklauso nuo reguliuojamų santykių turinio ir sąlygų ir aplinkybių, kurios reikalauja būtent tokio o ne kitokio reguliavimo metodo.

Visas teisinis reguliavimas vyksta teisinio reguliavimo mechanizmo pagalba. Teisinio reguliavimo mechanizmas – sistema teisnių priemonių, kurių pagalba reguliuojami visuomeniniai santykiai arba teisinio reguliavimo priemonių sistema. Teisinį mechanizmą sudaro šie elementai:

– teisės normos;

– teisės norminis aktas;

– oficialus teisės aiškinimo aktas;

– teisiniai faktai;

– teisiniai santykiai;

– teisės realizavimo aktai;

– teisės taikymo aktai;

– teisinė sąmonė.

Kiekvienas tų elementų tam tikru būdu reiškia ž

. . .

2.Teisės taikymo ir kt. teisės aktų technika, arba individualių teisės aktų technika.Arba teisės aktų taikymo ir kt. teisės aktų rengimo tvarka: forminimas priklauso nuo reguliuojamų santykių pobūdžio, o formą apsprendžia tam tikri teisės norminiai aktai.

Bendros t-klės: Kiekvienas aktas turi turėti pavadinimą, organą, laiką, išdavimo, dieną, adresatą, atitinkamų pareigūnų parašus ir tt.

Turinys turi būti labai aiškus, trumpas, nedviprasmiškas.

Šių aktų naudojama terminologija neturi skirtis nuo teisės aktų terminologijos.

Jei daromos pataisos, tai daromos tap pačiam pagrindiniam įstatyme.

3.Teisės norminio akto apskaitos technika: Ši apskaita daroma teisėkūros teisės norminio akto sisteminimo tikslu, kad teisingai būtų taikoma teisė. Apskaita daroma tiek teisėkūros tiek teisės taikimo organų..

Apskaitos rūšys:

1. Žurnalinė- uždedami, pildomi žurnalai, kuriuose registruojami teisės norminiai aktai chronologiškai arba pagal dalyką. Kiekvienas aktas turi savo numerį. Apskaita remias chronologija- aktai registruojami pagal rūšis- aktai – įst.- nutarimai, priklausomai nuo priėmimo datos. Žurnalas skirtosmas į skyrius, poskyrius ir tt.

2. Kartotekinė apskaita – tobulesnė, labiau išbaigta, keikvienam norminiam aktui užvedama kortelė , kur nurodoma : organo, išleidusio aktą, pavadinimas, akto rūšis, numeris, priėmimo data, pilnas pavadinimas, šaltinis, kur aktas paskelbtas. Nurodomos pastabos dėl akto panaikinimo, pakeitimo, papildymo – žurnalinėj to nėra.

3. kompiuterinė apskaita- įv. galimi variantai, principai panašūs į kartotekinę apskaitą, tik galima pasižiūrėti patį dokumentą, yra greitesnė.

4.Įst. ir kitų teisės aktų registras, kuris skirtas teisės aktų apskaitai, sisteminimui, informacijos tiekimui. Šį registrą įsteigė LR Teisingumo ministerija, o tvarko Teisės ir informacijos centras prie teisingumo ministerijos. Registre rašoma: kiekvienam teisės aktui suteikiamas kodas, institucijos pavadinimas, teisės akto rūšis, pavadinimas, teisės akto priėmusioje instirucijoje numeris, oficialus paskelbimo šaltinis, teisės akto chronologija, teisės akto textas. Nurodomi ir pakeitimai, papildymai, datos ir tt.

4. Teisės norminių aktų sisteminimas: – veikla, skirta sukurti, tobulinti ar sutvarkyti teisės normas. Sisteminimo dėka panaikinami prieštaravimai tarp teisės normų, pakeičiamos, panaikinamos pasenusios teisės normos ir sukuriamos naujos, tobulesnės. Esant sisteminimui, teisės normos grupuojamos pagal sisteminimo formas, apjungiamos į kodeksus, įst. rinkinius, kitus sistematizuotus aktus.Išskiriamos 3 sisteminimo formos:

1. Kodifikacija – kodifikuotas aktas – jungtinis teisės norminis aktas;

2. Inkorporavimas – procese nekeičiamas teisės normų turinys;

3. Konsolidavimas- panašus į sisteminį inkorp., bet turi kodif. požymių. Konsolidavimas naudojamas, kur nėra galimybės ar būtinybės taikyti kodifikavimą.

1.Kodifikavimas- tokia forma, kai aktai pertvarkomi iš esmės, pertvarkomas jų turinys, iš jų sukuriamas naujas bendras teisės norminis aktas.

Kodifikavimo požymiai:

1. Kodif. atlieka kompetentingi teisėkūros organai, įgalinti K-cijos arba įst..

2. Kodif. procese sukuriamas naujas teisės norminis aktas, įtvirtinantis normas, kurios iš esmės skiriasi nuo anksčiau galiojusių.

3. Kodif. aktas apjungia teisės normas, anksčiau buvusias skirtinguose aktuose, tačiau reguliuojančias tą pačą visuomeninių santykių sritį.

4. Kodifikuotas aktas – pagrindinis kitų aktų atžvilgiu.

5. Kodifik. Akte įtvirt. teisės normos reguliuoja visuomeninius santykius, kurie yra tam tikros teisės šakos reguliavimo dalykas (pvz. žemės kodeksas).

6. Teisės norminiai aktai, sukurti kodif. procese skirti ilgalaikiam visuomeninių santykių reguliavimui.

7. Kodifikavimas turi teisėkūros pobūdį, jo procese sukuriamas vieningas teisiškai ir logiškai teisės norminis aktas.

Kodifikuoti aktai pagal turinį ir pavadinimą skiriami:

1. Įst. pagrindai – teisės norminiai aktai, įtvirt. svarbiausias tam tikros teisės šakos nuostatas arba v-bės valdymo sritis. (-naudojami federacinėse v-bėse).

2. Kodeksas – populiariausia kodifikuoto akto rūšis – CK, BK ir tt.

3. Statutai, įstatai – specialaus veikimo kodifik. Aktas, kuris išleidžiamas ne tik įst. leidybos, bet ir kt. teisėkūros organų (pvz. Karinis statutas).

šios rūšys – nebaigtinis sąrašas.

Kodifikuoto akto struktūra:

1. Bendroji dalis -įtvirt. šakinius principus, bendrąsias nuostatas, apsprendžiančios teisės šakos pobūdį ir turinį.

1. Specialioji arba ypatingoji dalis- įtvirt. konkrečias teisės normas, kurių pagalba reguliuojami visuomeniniai santykiai.

2. Inkorporavimas- galiojančių teisės norminių aktų sujungimas tam tikra tvarka į vieną rinkinį, nekeičiant jų formos ir turinio. Inkorp. Procese vykdomas tik teisės norminių aktų išorinis apdorojimas – t.y. teisės norminiai aktai išdėstomi tam tikra tvarka – abėcėlės, chronologine arba dalykine.

Teisės normų turinys iš esmės nekeičiamas, taip pat į tuos rinkinius neįtraukiamos normos, kurios įst. nustatyta tvarka panaikintos ar pripažintos negaliojančiomis. Inkorp. Atlieka organas, neturintis įgalinimų panaikinti, sukurti ar pakeisti teisės normą. Tas organas tik įtraukia pakeitimus ir papildymus.

Inkorporavimas gali būti: 1) oficialus, 2) neoficialus

Oficialus: atlieka kompetentingų teisėkūros organų įgalioti ir jų kontroliuojami organai. Jų išleisti teisės norminių aktų rinkiniai yra oficialūs, ir nors nėra teisė šaltiniai, jais galima remtis teisėkūros procese ir kuriant teisę.- sviestas sviestuotas.

Nuo kodifikavimo skiriasi teisės normų sisteminimo lygiu. Kodifikavime keičiamas turinys, inkorporavimo to nedaroma, čia aktai jungiami į sistemą.

Oficialus inkorporavimas yra:

1) Chronologinis- teisės norminiai aktai sisteminami pagal jų paskelbimo ir įsigaliojimo datą. Kiekvienam aktuo suteikiamas numeris, nurodomas jo pavadinimas, išleidimo metai, mėnuo ir data.

2) Sisteminis (dalykinis) – teisės norminiai aktai sutvarkomi pagal dalyką, t.y. pagal teisės šakas, teisės institutus ar v-binės veiklos sritis. Norminė medžiaga išdėstoma pagal teisinio reguliavimo rūšis ar sritis (finansų, baudžiam.).

2. Neoficialus inkorporavimas: atlieka atskiri asmenys, organizacijos neturinčios įgalinimų. Neturi oficialios paskelbimo formos, jais negalima remtis teisėkūros ir teisės taikymo procesuose.

3. Konsolidavimas: retas praktikoje, tokia sisteminimo forma, kai apjungiami keli teisės normų aktai, reguliuojantys vienos srities visuomeninius santykius į teisės norminių aktų sąvadą, nekeičiant turinio.

Konsolidavimo ypatybė – turi kai kuriuos kodifikavimo ir inkorporavimo požymius:

40. ŽMOGAUS TEISIŲ IR LAISVIŲ SAMPRATA

Pagrindinės piliečių pareigos įtvirtintos tiek tarptautiniuose, tiek nacionaliniuose teisės aktuose.

Be minėto klasifikavimo, remiantis visuomeninio gyvenimo sferomis, yra kitas klasifikavimas pagal žmogaus teisių kartas.

I žmogaus teisių karta. Jai priskiriamos žmogaus teisės, kurios yra tradiciškai liberalios vertybės, susiformavusios t.t. istorijos bėgyje po buržuazinių revoliucijų, o vėliau buvo konkretizuota valstybių įstatymuose.

 Žodžio;

 Religijos;

 Nuo savavališko arešto;

 Teisė į viešą ir teisingą bylos nagrinėjimą;

 Teisingas ir bešališkas teismas;

 Visos prigimtinės žmogaus teisės.

II žmogaus teisių karta. Šios žmogaus teisės atsirado siekiant geresnės ekonominės ir politinės padėties.

 Socialinės; -teisė į darbą

 Ekonominės; – teisė į laisvą darbo pasirinkimą;

 Kultūrinės. – teisė į socialinį aprūpinimą;

– teisė į poilsį ir laisvalaikį;

– teisė į išsilavinimą ir kt.

Dauguma jų įtvirtintos tarptautiniuose teisės aktuose:

Visuotinėje žmogaus ir piliečių teisių deklaracijoje;

Tarptautiniame ekonominių, kultūrinių, socialinių teisių pakte;

Valstybių konstitucijose, bei nacionaliniuose teisės aktuose (įstatymuose).

I ir II kartos žmogaus teisės skiriasi savo prigimtimi:

I k. – įgimtos (prigimtinės);

II k. – įgytosios.

III žmogaus teisių karta. Pradėjo formuotis po II-ojo pasaulinio karo. Dėl jos iki šiol vyksta daug diskusijų, bet ją galima būtų pavadinti:

Žmogaus ir tautų teisės

Teisė į sveiką aplinką;

Teisė į taiką;

Teisė į socialinį-ekonominį išsivystymą ir kt.

III k. teisės priklauso kaip kiekvienam žmogui, taip ir tautai, bet jų ypatybė yra ta, kad šios teisės yra kolektyvinės ir gali būti įgyvendinamos ne atskirų žmonių, o kolektyvo, bendrijos ar asociacijos.

Dalyvavimas susijęs ne su individualiu statusu, o ne su priklausomybe kokiai nors visuomenei.

Visuomeninio statuso rūšis – asmens teisinis statusas.

Individualios arba kolektyvinės teisės susijusios, nors ir skiriasi savo prigimtimi.

Kolektyvinės teisės nėra prigimtinės, nes formuojamos atsižvelgiant į bendruomenės interesus. Jų negalima traktuoti kaip individų teisių sumos, t.y. kokybiškai kitos ypatybės, kurias apsprendžia bendruomenės kolektyvinio junginio tikslai ir interesai. Kolektyvinės teisės negali ignoruoti žmogaus teisių, prieštarauti joms ar jas paneigti.

Išimtis yra: tik tokiu atveju jas galima paneigti, jei iškilęs pavojus tautai.

Bendra taisyklė – riboti negalima.

Šiuolaikinėse žmogaus teisių teorijose vyrauja nuomonė, jog naujai žmonių kartai priskiriamos teisių normos, konkretizuojančios I ir II kartos žmogaus teises, o taip pat kaip kurios kolektyvinės teisės (pvz. Teisė į tarptautinį bendradarbiavimą). Trečiosios kartos teisės priskiriamos prie žmogaus ir tautų teisų.

Remiantis šiomis žmogaus teisių prigimtimis visos teisės klasifikuojamos į:

1)konstitucinės (įgytosios teisės);

2)prigimtinės (įgyja gimdamas).

Kai kuriose literatūrose nėra prigimtinių teisų. Rusai dažnai vartoja terminą “konstitucinės teisės”, įtraukdami į jį ir [prigimtines] teises.

ŽMOGAUS TEISIŲ IR LAISVIŲ GARANTIJOS

GARANTIJOS – tai sistema sąlygų, priemonių, būdų, sąlygojančių visiems ir kiekvienam vienodas teisines galimybes įgyjant, realizuojant savo teises ir laisves.

Garantijos gali būti klasifikuojamos pagal įvairius kriterijus:

1. PAGAL VEIKIMO SFERĄ:

1.1. Tarptautinės teisinės garantijos;

1.2. Tarptautinių regioninių organizacijos garantijos;

1.3. Valstybės vidaus teisinės garantijos;

1.4. Autonominės teisės garantijos.

1.1. Tarptautinės teisinės garantijos įtvirtintos Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, tarptautiniuose paktuose bei kituose tarptautiniuose teisės dokumentuose. Jų įgyvendinimu rūpinasi JT organizacija, jos organai, taip pat organizacijos, veikiančios prie JT per įvairias programas bei projektus. Svarbi vieta tenka JT Saugumo tarybai, JT Generalinės asamblėjos k-tams, Tarptautiniam teisingumo teismui, JT spec, įst. – žmogaus teisių, vaiko teisų komitetai, komitetai prieš kankinimus.

Valstybės – JT narės turi pareigą realizuoti teises ir laisves.

1.2. Tarptautinių regioninių organizacijos garantijos

ES, Baltijos valstybių taryba, Afrikos vienybės organizacija ir kt. Jų narės privalo vadovautis tų organizacijų priimtais teisės aktais, garantuojančiais žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimą.

Jos turi įkūrusios t.t. teismus (Strasbūre – žmogaus teisių teismas), kuriuose problemos sprendžiamos tada, kai visos kitos teisminės priemonės išnaudotos.

1.3. Valstybės vidaus teisinės garantijos įtvirtintos Konstitucijoje ir kituose įstatymuose. Garantijos užtikrinamos materialinėmis ir organizacinėmis priemonėmis. Valstybėje didžiausi laisvių ir teisių garantai yra pirmos instancijos teismai, Konstitucinis teismas, įvairūs žmogaus teisių komitetai, centrai ir kitos organizacijos, galinčios daryti poveikį.

1.4. Autonominės teisės garantijos įtvirtintos federacijos subjektų, narių (valstybių) įstatymuose ir kituose teisės norminiuose aktuose. Federacinėje valstybėje garantijos tiek federacijos lygyje, tiek federacijos subjektų lygyje.

2. PAGAL VEIKLOS TURINĮ IR RŪŠIS

2.1. Ekonominės – teisinės garantijos;

2.2. Politinės teisinės garantijos;

2.3. Socialinės teisinės garantijos;

2.4. Teisinės garantijos;

2.5. Techninės – teisinės garantijos.

2.1. Ekonominės – teisinės garantijos – tai ekonominės veiklos laisvės įtvirtinimas, privačios nuosavybės apsauga bei pripažinimas.

2.2. Politinės teisinės garantijos – tai valdžių padalijimo principo įtvirtinimas, daugiapartinės sistemos įtvirtinimas, nuomonių pliuralizmas.

2.3. Socialinės teisinės garantijos – tai draudimas kurstyti tautinę, religinę, lytinę, rasinę ir kt. Nesantaiką.

2.4. Teisinės garantijos – tai:

1. Nepriklausomas teismas;

2. Teisė ginti teises ir laisves visais būdais, kurių nedraudžia įstatymai;

3. Galimybė gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą:

 Materialinės, t.y. normatyvinės nuostatos, įtvirtinančios teisių ir laisvių realizavimo sąlygas;

 Idealios – nekaltumo prezumpcija (asmuo nekaltas tol, kol jo kaltė neįrodyta);

 Procesinės – priežiūros institucijos ir kasacija; teisėjų įgaliojimų nutraukimas bei sustabdymas.

2.5. Techninės – teisinės garantijos – tai įvairūs ieškininiai pareiškimai, sutartys.

Kaip teisinė garantija yra teisinės atsakomybės institutas.

ŽMOGAUS TEISIŲ IR LAISVIŲ ĮTVIRTINIMAS LIETUVOJE

Žmogaus teisių ir laisvių institutas yra LR Konstitucijos sudedamoji dalis.

Pirmą kartą Lietuvos konstitucinėje raidoje žmogaus teisių ir laisvių konstitucinis reglamentavimas grindžiamas tuo, jog žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės (K 18str.).

K 5str. Įtvirtintos normos įpareigoja valdžios įstaigas tarnauti žmonėms.

LR žmogaus teisių ir laisvių reglamentavimui Konstitucijoje būdingi požymiai:

1. K-joje įtvirtintas platus žmogaus teisių ir laisvių sąrašas, t.y. tradicinės, pilietinės ir politinės teisės ir laisvės (pvz. Žmogaus teisė į gyvybę, pilietybę, minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė 27str.), t.p. ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės (52str. Teisė gauti senatvės pensiją, med.pagalbą ir kt.).

Tai yra sąlyginis klasifikavimas, nes nė vienai iš šių garantijų neteikiama prioriteto, visos joje įtvirtintos teisės ir laisvės yra tarpusavyje susiję ir neatskiriamos.Straipsniai, reglamentuojantys žmogaus teises ir laisves yra išdėstyti dvejuose K-jos skirsniuose:

1) Žmogus ir valstybė; 2) Visuomenė ir valstybė.

Tuo parodoma, kam teikiamas prioritetas valstybėje.

2. Daugelis teisių K-joje išdėstytos ne tik nurodant jas, bet ir uždraudžiant kitiems asmenims ar valstybės institucijoms atlikti veiksmus, kurie gali jas pažeisti (pvz.25str,26str 3d).

Kaip kurios nuostatos (21, 48 str.) išdėstytos kaip griežtas teisės imperatyvas (privaloma norma).

Esminis žmogaus teisių ir laisvių požymis – teisių ir laisvių atsiradimas, jų įgyvendinimas nesiejamas su pareigų vykdymu.

Reziumuojant galima pasakyti, kad:

1.K-joje buvo mėginta atspindėti svarbiausiuose tarptautiniuose dokumentuose suformuluotas žmogaus teisių ir laisvių normas, stengiantis pamėgdžioti formą, bet šis sąrašas nepilnas.

2.Žmogaus teisės ir laisvės neapsiriboja tik k-joje išdėstytomis normomis.

3.Lietuvoje atsiranda grynai pozityvistinė pažiūra į teisę.

3. Konstitucija nustatė kokybiškai naujas žmogaus teisių apsaugos garantijas.

K-joje įtvirtinta nemažai bendrų politinių ir ekonominių nuostatų, neleidžiančių kuriai nors vienai valstybės institucijai sukoncentruoti visos valdžios.

Prie bendrųjų garantijų reikia priskirti pirmą kartą aiškiai suformuluotą valdžių subalansavimo ir atskyrimo principą.:

Nė viena valdžios institucija negali turėti visos ir absoliučios valdžios. Jos viena kitą kontroliuoja ir įtakoja viena kitos veiklą (K. 5str.).

Nuostatos, kurios atskiria ekonominę sistemą nuo politinės, leidžia visoms politinėms partijoms kovoti dėl valdžios, garantuoja laisvą ir nepriklausomą spaudą, sudaro galimybes susiformuoti daugybei skirtingų interesų.

41. VALSTYBINIO IR POLITINIO REŽIMO SĄVOKA, SANTYKIS

42. TARPTAUTINĖS SUTARTYS TEISINĖJE SISTEMOJE

43. TEISINĖS VALSTYBĖS PRINCIPAI

1. Valstybėje turi realiai galioti teisės viršenybės principas (dura lex – sed lex, tačiau yra konstitucijos viršenybė)

2. Valstybėje turi būti įtvirtintas valdžių padalinimo principas;

3. Periodiškai turi vykti laisvi ir demokratiški rinkimai, valstybės valdyme turi dalyvauti kelios politinės jėgos;

4. Valstybė privalo gerbti ir saugoti žmogaus teises.

PAGRINDINĖS TEISĖS KILMĖS TEORIJOS

Prigimtinės teisės teorija

Prigimtinės teisės idėja iškilo sen. Graikijoje, Romoje.

Žymiausi filosofai: Sokratas; Aristotelis; Ciceronas; Ulpinjanas ir kt.

Viduramžiais – Tomas Akvinietis (teologinės kilmės).

Kaip savarankiška teisės mokykla ši teorija susiformavo XVII-XVIII a.

Žymiausi jos atstovai:

Hugo Gracijus; Tomas Hobsas; Locke; Monteskje; Ruso;Volteras.

Prigimtinės teisės mokykla rėmėsi 2-jomis sistemomis:

 Prigimtine;

 Pozityviąja (kaip kada vadinama teigiamąja). Tai oficialiai pripažinta, veikianti vienoje ir kitoje valstybėje, teisė, išreikšta įstatymuose ir kt. valstybinės valdžios teisės aktuose, t.p. jos sankcionuoti papročiai. (Jos šaltinis – valstybė).

Prigimtinė teisė kyla iš žmogaus prigimties, t.y. žmogaus sąmonės, moralės principų. Prigimtinė teisė yra išmintinga ir teisinga, neapribota atskiros valstybės, sukurta visiems laikams ir žmonėms, ji yra amžina ir nekintanti. Pagrindinės moralės ir teisės idėjos principai pagrįsti šios teorijos yra kaip prigimtiniai įstatymai, kitaip tariant, priimtos neatimamos žmogaus teisės:

1. lygybė;

2. nuosavybė;

3. saugumas;

4. orumas;

5. šeima;

Jų apsauga yra kiekvienos politinės sąjungos, visų pirma, valstybės uždavinys. Todėl pozityvioji teisė, prieštaraujanti prigimtinės teisės reikalavimams, turi būti pakeista tokia teise, kuri remtųsi prigimtiniais įstatymais sąlygotų prigimtinės teisės idėjų ir principų realizavimą.Tik tuo atveju, pozityvioji teisė gali būti vertinama išmintinga ir teisinga. Jei tai pervesti į šiuos laikus, problema yra teisingumo ir teisėtumo sąveika ir problema. (Pvz., jei nežinodamas nusipirkai vogtą daiktą, iš tavęs jį atima, tai teisėta, bet neteisinga) Idealu kaip abi sutampa.

XX a. ji tapo kovos už žmonių teises teoriniu pagrindu.

Pati prigimtinė teisė kaip moralės ir teisės idėjos, principai, reikalavimai nėra teisė teisine prasme, o yra moralė, teisės sąmonė, demokratiniai siekiai, tai yra teisės artimiausios ir būtinos ištakos.

Pozityvioji teisė įtvirtina ir įgyvendina prigimtinės teisės idealus.

Istorinė teisės mokykla

Susiformavo XIX a. Vokietijoje. Žymiausi atstovai PUCHTA IR SAVINJI.

Jie neigė bendroms visoms tautoms teisės egzistavimą. Tai grindė tuo, kad, pvz., vokiečiai, kaip ir kitos tautos turi tik jiems būdingą teisę, nepanašią į kurios nors kitos tautos teisę ir kurią nulemia istoriškai susiformavusi tautos dvasia. Kiekvienos tautos teisė yra tautos dvasios atspindys, išreiškiantis bendrąją tautos sąmonę, įsitikinimus bei nuotaikas.

Teisė – istorinio proceso rezultatas.Teisės formavimasis prilyginamas kalbos, papročių formavimuisi. Paralelė vedama su žaidimo taisyklėmis, kurios susiformuoja palaipsniui remiantis praktika.

Pasak jų, įstatymas ne tik ne vienintelis, bet ir nepagrindinis teisės šaltinis. Čia papročiams suteikiamas prioritetas prieš įstatymus. Jie sako, kad daugelis nežino įstatymo normų, bet žino faktiškai susiklosčiusias gyvenimo normas. Todėl faktiškai kiekvienas institutas, jei jis istoriškai susiklostė ir yra įprastas, tai jis teisingas.

Ši teorija skatino teisės istoriją plėtotis. Ji turėjo įtakos psichologiniai teisės mokyklai.

Psichologinė teisės teorija

Ši teorija ypač buvo išplėtota XX a. pradžioje VFR ir RF, taip pat ir RSFSR.

Atstovai Birlingas (VFR), Tardot (RF), Petražickis (RSFSR)

Čia buvo aiškinta:

pozityvioji teisė – oficialiai veikianti valstybėje teisė ir

intuityvioji, kurios šaltiniai yra žmogaus psichikoje ir susiformavo iš to, ką žmonės supranta kaip teisę. Intuityvioji teisė susideda iš imperatyvinių atributyvinių emocijų. Ji, pasak šios teisės mokyklos, turi prioritetą, reguliuojant turtinius, paveldėjimo ir kitus santykius.

Pasak jos atstovų, psichologinė teisė įtvirtinta įstatymuose ir kituose teisės aktuose ir sunkiai pasiekiama žmonėms.

Žmonių požiūrį, nuostatas į teisę Petražickis vadina fantazmais.

Su intuityviąja teise žmogus susiduria santykiuose su kitais žmonėmis.

Petražickis išskiria emocijas – impulsyvūs išgyvenimai, skatinantys atlikti tam tikrus veiksmus. Tokios emocijos skirstomos į 2 grupes:

1. Imperatyvinės emocijos (moralės) Imperatyvinės emocijos yra vienpusės emocijos. Vieno asmens pareiga atlikti vieną ar kitą veiksmą kito asmens atžvilgiu, tačiau kitas asmuo nereikalauja atlikti tos pareigos. Pvz., išmaldos davimas. Moralinė pareiga sušelpti, bet išmaldos prašantis nereikalauja.

2. Imperatyvinės atributyvinės (teisinės). – dvipusės, kai vienas turi pareigą atlikti tam tikrą veiksmą kito atžvilgiu, o kitas turi teisę reikalauti tos pareigos įvykdymo. Pvz., pirkėjo ir pardavėjo santykiai.

Kiek yra žmonių, tiek yra intuityviųjų teisių.

Teisė suprantama kaip teisiniai santykiai ir teisinė sąmonė.

Šiomis idėjomis rėmėsi skandinavų teisės mokyklos: ROSAS, OLIVER KPONA IR kt.

Normatyvinė arba abstrakčiai normatyvinė teorija

Ši teorija XIX a. Ji rėmėsi prigimtinės teisės idėjomis, įtvirtinant teisėtumą ir apribojant teismų veiklą, taip pat iškėlė valstybinės valdžios apribojimą įstatymais. XIX a. gale XX a. pradžioje ši teorija modifikavosi ir jos pagrindu buvo “grynasis mokymas apie teisę” (KELSENAS)

Teisė suprantama kaip teisės normos, kurios tiriamos nesusietai su ekonomikos, politikos, visuomenės struktūra. Tai buvo paaiškinama tuo, jog teisės normų atsiradimą sąlygojo ne realūs santykiai, o arba:

– valstybės formali nuostata

arba

– iškylanti virš visuomenės bazinė norma (suvereni, pagrindinė)

Ši bazinė norma apsprendžia hierarchinę piramidę, pagal kurią kiekviena norma remiasi savo teisine galia ir aukštesnės normos pagal hierarchiją galia.

Konstitucija

Konstituciniai įstatymai

Įstatymai

Poįstatyminiai aktai

Kiti

Tik valstybė, besiremianti teise ir teisės normų privalomumą lemia ne moralė, o valstybės autoritetas.

Tačiau valstybė kildinama iš teisės, suprasdama kaip organizacija ir teisėtvarkos įtvirtinimas.

Valstybė negali egzistuoti be teisės, kaip ir teisė be valstybės.

Remiantis jais:

Teisė tam tikra specifinė tvarka arba valdžios organizacija.

Sociologinė teisės teorija

Susiformavo XX a. pradžioje Europoje ir kritikavo normatyvinę teisės teoriją. Kiek vėliau įsivyravo CISA. Šiuo metu ji labai populiari bendrosios teisės valstybėje.

Atstovai PAUNDAS, LEVELINAS, DIU.

Teisė apima:

1) administracinius aktus,

2) teismo sprendimus ir nuosprendžius,

3) teisėjų ir kitų pareigūnų teisinę sąmonę, yra pažiūrų į tam tikrus teisinius reiškinius sistema.

4) teisinius santykius, teisės normų ir teisinių faktų pagrindu atsirandantys visuomenės santykiai, kurių dalyviai turi subjektines teises ir teisines pareigas.

5) teisės normas.

Teisiniai santykiai – Teisė turi būti tiriama veikime, tai yra taikymo procese.

Teisė yra veikla, kurios pagalba galima kištis į kito veiklą.

Teisės norma neturi aktyvaus vaidmens, tai yra plikas standartas, kuris įgyja turinį kiekvienu konkrečiu atveju, priimant individualius administracinius arba teismo aktus.

Teisėjams suteikiama teisė kurti teisę. Tuo remiantis, teisė apibrėžiama kaip normų, kurias nustato teismas, nustatydamas šalių teisių ir pareigų visumą. Čia teisė yra tai, kas atsiranda sprendžiant konkrečią bylą. Tai yra precedentinės teisės pagrindas.

Čia svarbus vaidmuo tenka teisėjų supratimui ir suvokimui, tai yra teisėjų teisinei sąmonei.

Teisė čia faktinis teismų, vyriausybės ir kitų valstybės organų, jų pareigūnų veiklos būdas, taip pat tai teisinių santykių atsiradimas ir egzistuojančių nepriklausomai nuo normų, visuma.

Marksistinė teisės teorija

Teisė suvokiama kaip visuomenės ekonominės bazės antstato dalis. Ją sąlygoja materialinės gyvenimo sąlygos, bet ji irgi veikia tas materialines gyvenimo sąlygas.

Svarbiausia teisėje – klasinė jos esmė. Teisė dažnai apibendrinama kaip įstatymo įtvirtinta, viešpataujančios tam tikroje visuomenėje klasės valia.

Teisė glaudžiai susijusi su valstybe ir tiriama neatsiejamai nuo jos.

Valstybė ne tik formuoja teisę, bet ir dalyvauja ją realizuojant.

Teisė yra istoriškai kintantis reiškinys, būtinas visuomenei tam tikrame vystymosi etape.

Išnykus klasėms, teisė praras savo socialinę reikšmę.

Čia atmetamos prigimtinės žmogaus teisės bei žmogaus vaidmuo kuriant teisę.

Teisė – prievartinė tvarka, kuri atsiranda kartu su valstybe ir ji yra tik politikos priedas.

Neopozityvizmas (analitinė jurisprudencija) Hartas gg teisės samprata

Pagrindinė mintis – teisę reikia tirti tokią, kokia ji yra. Tačiau Hartas teisėje mato suvereno įsakymą, o prisipažinimo normą, kuri leidžia anksčiau galiojančius įstatymus laikyti dabar galiojančiais. Tai būdinga precedentinei teisei.

Tokios normos įtvirtintos įstatymuose, precedentuose bei papročiuose. Iki tų normų yra taip vadinama bendroji norma, kuri yra neformalaus pobūdžio. Jos egzistavimą sąlygoja pačios teisinės sistemos egzistavimo faktas.

Hartas nepripažįsta valstybės vaidmens kuriant teisę, bet pripažinimo normą sieja su tam tikrais socialiniais veiksniais.

Klasikinio pozityvizmo teorija (Lloydas, Grin)

Šios teorijos esmė ta, kad suvereno įsakymas pakeičiamas santykiu tarp konstitucinės iniciatyvos ir soc jėgų. Ypatingas vaidmuo, kuriant teisę priklauso precedentui, kaip teisės sistemos detalizavimo praktikos pagrindų priemonė.

Prigimtinės teisės atgimimo teorija

Ji įvertina moralines vertybes teisėje: teisingumą ir kitas neatimamas prigimtines žmonėms teises. Teisingumas suprantamas kaip įstatymų leidybos pagrindas – ideali tvarka, kuria žmonės siekia realizuoti per teisę į įstatymą.

Atstovai: DŽEKINSAS, HOLAS IR KT.

Tarptautinės ir nacionalinės teisės santykis. Vyrauja nuomonės:

1. Dualistinė kai tarpt. t. normos tiesiogiai netaikomos nac. teisėje, o tam kad jos būtų pritaikytos reikalinga, kad įst.-leid. kiekvienam konkr. atveju sudarius tarp. sutartį, priimtų nac. teisės aktą, kuriuo būtų įgyvendinami valst. tarp. įsipareigojimai. D.Britanija, Lietuva.

Dualistinė: teigia, kad tarp. ir vidaus teisė tai savarankiškos teisės sistemos, turinčios skirtingą reguliavimo dalyką. Tarp. reguliuoja santykius tarp suverenių valstybių, o nac.-valstybės viduje.

Valstybės savo suverenia galia nustatė, kad tarp. sutartys taikomos nac. teisėje. Iškilus kolizijai dualistai teigtų, kad teismai privalo taikyti vidaus teisės normas, jei ji nenumato kitaip. Ši doktrina nepripažįsta tiesioginės sąveikos tarp tarptautinės ir nacionalinės teisės. Vienintelė sąveika būtų tik tada, kai valst. pasiremdama vidaus teise, kurios normos nustato kitaip nei tarpt. sutartis, atsisakytų vykdyti tarpt. įsipareigojimus, iškiltų valst. atsakomybė pagal tarp. teisės normas.

Monistinė doktrina. nac. t. sistema vadinama tokia nac. teisės sistema, kai tarpt. teisės normos pvz: sutartys, tiesiogiai taikomos valst. viduje pirmiausia teismuose ir turi viršenybę nac. įst. atžvilgiu, Prancūzija.

Monistai: pripažįsta tiesioginę tarpt. ir nac. teisės sąvoką. Visi atstovai pripažįsta, kad jeigu kiekv teisės normos susikūrimo šaltinis yra valstybės valia nustatyti, kad t.t. norma privaloma nepriklausomai nuo jų formalių šaltinių turi būti vieningoje darnioje sistemoje.

Pagal čią doktriną tarptautinė teisė su nac. sudaro vieningą sistemą, kurioje viršų turi tarpt. teisės normos. Ginčas tarp doktrinų neturi reikšmės, nes valstybės sudaro efekt. būdų klausimų sprendimui, tačiau

Viešoji tarptautinė teisė reguliuoja tarpvalstybinius santykius arba santykius, kurie yra tarpinės politikos išraiška ir neturi privataus pobūdžio.

Privatinę tarp. teisę sudaro normos, reguliuojančios santykius tarp atskirų valst. privat. teisės subjektų t.t. santykius su užsienio elementu.

Tarpt. teisės normos dažniausiai reguliuoja panašius santykius, padaro nuorodas į tai, kurios valst. teisė reguliuoja šį santykį, kokios valstybės teismas kompetetingas spręsti ginčą.

Tarp. teisės, Europos Sąjungos teisės ir nac. teisės santykis.

Europos sąjungos teisės sistema yra savarankiška teisės sistema nesutampanti nei su bend. tarp. teise nei su nac. teise.

Būdinga:

1.Valstynės suteikia teisę Europos saj. org. priimti joms privalomus teisės aktus ir tuo pačiu apriboti savo suverenes teises t.t. srityse.Tai yra sukurti viršvalstybinį organą kas nėra būdinga tarp. teisei.

2.Valstybės narės sutiko, kad ES sutarčių 1957(Romos), 1992(Mastrichto) ir 1997 (Amsterdamo), o taip pat ES organų priimami aktai, viršesni už nac. teisės aktus.

3.Privalomi Europos teisingumo teismo sprendimai ES narės privalo harmonizuoti savo vidaus teisės normas su ES teisės nuostatomis.

4.Harmonizavimas-valst. normų įst. teisės aktų derinimas, koordinavimas.

5.ES teisės subjektas taip pat yra jos valstybės narių fiziniai ar juridiniai asmenys. Tuo tarpu šie asmenys nėra bendrosios tarptautinės teisės subjektai.

Bendros tarptautinės teisės ir Lietuvos teisės sistemos santykis.

Bend. tarptautinę teisę sudaro:

1.tarp. papročiai.

2.tarp. teisėsprincipai:

1.Jėgos ir grąsinimo jėga draudžiama.

2.Nesikišimas į kitos valstybės vidaus reikalus.

3.Valstybių suvereni lygybė.

4.Sąžiningas tarptautinių įsipareigojimų vykdymas ir kt.

LR Konst. 135 str. I dalis nurodo, kad LR vadovaujasi tarp. teisės normomis.

Teoriškai LR teisės sist. yra tarpt. teisė sudėtinė dalis, o praktiškai – ne.

Tarp. org. teisės aktai ir LR nac. teisės sistema.

Tarp. org. privalomų teisės aktų tiesioginis taikymas susijęs su valstybių ES įsipareigojimais, užtikrinti ES teisės normų įgyvendinimą. LR-analogiškų teisės normų nėra. Vienint. nac. teisės aktas skirtas tarpt. organiz. yra:

1991.03.12 Aukšč. Tarybos nutarimas “Dėl LR prisijungimo prie žmog. teisių chartijos dokumentų“ 1948 m. visuot. žmog. teisių deklaracijos.

Join the Conversation

×
×