teises teorija

Lastauskienė

Be teisės žmonija negalėtų egzistuoti. Visos kitos normatyvinės sistemos
pripažįstamos nepakankamomis. Tačiau iki šiandien nerimsta diskusija kokie
yra skiriamieji teisės požymiai kurie padėtų atskirti teisę nuo kitų
žmogaus elgesio reguliatorių. Bet kokia normatyvinė tvarka (moralinė,
politinė, teisinė) yra išreiškiama normomis ir(arba) principais. Visos
normos savo turiniu ir išraiškos pavidalu yra vienododos, o šių normų
privalomumą lemia ypatingi kriterijai. Kaip tik dėl teisės normos kriterijų
ir nesutaria skirtingos teisės sampratosšiandieninė teisės teorija, teisės
normos privalomumą sijea su vienu ar daugiau kriterijų.

I) Bihevioristinis

II) Formalusis

III) Akseologinis

Pagal I-ą kriterijų norma galioja, kai išš tikrųjų daro poveikį adresatui.
Kai jos laikomasi ir ja naudojamasi (ryški sociologinio pobūdžio teisės
mokyklose). Pagal II-ą kriterijų yra nagrinėjamas normos sukūrimo
mechanizmas ir jos prievartinis garantas (pozityvistinė ir normatyvistinė
teisės samprata). Šiuo požiūriu norma yra teisinė, jei ji sukurta tinkama
teisėkūros procedūra ir garantuota vasltybės sankcija. Pagal III-ą
kriterijų norma laikoma galiojančia jei ji tinkamai įtvirtina ir gina
vyraujančią vertybių sistemą (nuoroda į vertybines teisės sampratas). Norma-
privalomo elgesio modelis.

“Skolas privaloma grąžinti”

I krieterijus- jei laikomasi, tai yra teisės norma.
II kriterijus- jei įstatymas tai nurodo ir baudžia-tai teisės noorma.
III kriterijus- jei ji gina tam tikrą vertybę tai yra teisės norma.

Skirtingos teisės sampratos atstovauja skirtingus normos galiojimo arba
teisės virtimo kriterijus.

Pagal teisės ontologinę (būties) prigimtį visas teisės mokyklas galima
suskirstyti į dvi skirtingas grupes:

I) Šiai grupei priskiriamos teisės mokyklos teigiančios, kad teisė

savo bū

ūtimi yra vienarūšė, todėl reikai nustatyti tik, kokie

vienarūšiai faktai teisę sudaro.

I.I Pagal tai kokius faktus akcentuoja, galime išskirti tris

pogrupius.

Teisės mokyklos akcentuojančios teisinę idėją (Prigimtinės

teisės mokykla, psichologinė teisės samprata, solidarumo teorija..)

Teisės mokyklos akcentuojančios teisės normą. (formaliai

apibrėžtą elgesio modelį-Teisinis pozityvizmas, teisinis normatyvizmas,

marksizmas)

Teisės mokyklos akcentuojančios realius susiformavusius,

susiklosčiusius žmonių santykius (Įvairios sociologinio instrumentinio

pobūdžio teisės sampratos)

Pirmąjį teisės sampratos tipą galime vadinti siauraja
teisės samprata.

II) Teisės mokyklos teigiančios, kad teisės neįmanoma apibrėžti per

vienarūšius ontologinius faktus, nes teisė per daug sudėtinga. Šios

mokyklos analizuoja teisę kaip dviejų ar daugiau ontologinių

lygmenų sistemą. Į Lietuvos teisės teoriją A.Vaišvila perkėlė tokį

teisės supratimą iš Livšico teorijos ir apibrėžė teisę kaip trijų

ontologinių lygmenų visumą:

Teisės idėja
Teisės norma
Teisiniai santykiai

Pagal šiuos autorius, reiškinį galima vadinti teisiniu tik tada kai jis
egzistuoja ir kaip teisinė idėja, ir kaip teisės norm aiir kaip teisniai
santykiai.

Šį teisės sampratos tipą galime vadinti plačiąja teisės samprata. Šio tipo
pagrindinė problema – skiritngiem teisės ontologiniams lygmenims tirti
taikomi skirtingi ir prieštaringi tyrimo metodai, todėl gali būti abejojama
tyrimo rezultatu. (pvz: teisės normos daugiausia yra tiriamos
formaliaisiais (lingvistiniais) tyrimo metodais, o vertybinė teisės analizė
tyrėja dažnai perkelia į filosofinę teisės tyrimo sritį taikant
spekuliatyvius tyrimo metodus).

Pagal teisės tyrimo metodologiją, mokyklas galime skirstyti į dvi grupes:

I) Mokyklas taikančias empirinius teisės tyrimo metodus (analizuojami

teisės tekstai, teismų sprendimai)

II) Teisės mokyklos taikančios spekuliatyvius folosofinius teisės

tyrimo metodus. Tradicinės prigimtinės teisės mokyklos grupės ka

ai

bandoma suprasti teisės gilumą.

Tik iš pirmo žvilgsnio teisės samprata yra teisininkui praktiškai
nereikšminga problema. Kaip tik teisės sampratos turiningieji požymiai
nulemia konkrečių bylų sprendimus ir leidžia prognuozuoti teisės reikšmingų
veiksmų rezultatą bei ta linkme organizuoti teisininkų darbą. Taigi
vyraujanti teisės samprata, suvokimas, kokia ji vyrauja, suteikia pagrindą
teisiniam argumentavimui ir teisinių reikalavimų pagrindimui.

Teisinis pozityvizmas

Europoje yra vyraujanti teisės samprata. Teisinis pozityvizmas yra glaudus
su filosofiniu pozityvizmu. Taigi pozityvizmas tiria realiai egzistuojančią
tikrovę taikant empirinius tikrovės tyrimo metodus. Pozityvistinę
koncepciją galime apibūdinti dviem teiginiais:

I) Mokslas apsiriboja visiškai patikimais teiginiais, jų patikimumą

tapatinant su faktais.

II) Tyrėjas nagrinėja ne daiktų vaizdinius, o daiktus išlaikant

objektyvią tyrėjo poziciją.

Modernusis pozityvizmas yra siejamas su atgimimo laikotarpiu. Teisinis
pozityvizmas taip pat kaip ir filosfoinis siekia sukurti mokslinę teisės
tyrimo schemą. T.y. teisę tirti empiriškai ir gautus rezultatus fiksuoti ir
analizuoti. Nuo XVIII a. pozityvizmas įtvirtinogriežtą ribą tarp gamtinės
tikrovės ir normatyvinės tikrovės. Buvo išskirtos dvi tikrovės sritys:

I) Faktų sritis, kurioje visi teiginiai gali būti patvirtinti kaip

teisingi arba paneigti kaip klaidingi.

II) Privalomybės sritis kurioje nustatoma, kokia daiktų tvarka TURĖTŲ

būti. Kadangi neįmanoma padaryti išvadų apie II-ąją sritį iš faktų

stebėjimo, ši tirkovės sritis turi būti eliminuota iš mokslinio

tyrimo lauko. (pvz: mirties bausmė egzistavo visose valstybėse. Ar

turėtų būti mirties bausmė? Nežinome.)

Pagrindiniai teiginiai:

I) Teisė tai valstybės nustatytos (sukurtos arba sankcionuotos)

elgesio taisyklės.

II) Teisinė normatyvinė sistema atskiriama nuo moralinės no

ormatyvinės

sistemos. Pozityvistai neneigia, kad tarp teisės ir moralės yra

sąveika, tačiau nurodo, ka dir nemoralūs įstatymai yra teisė.

Morlainis teisės vertingumas yra eliminuojamas iš tyrimo lauko.

III) Atribojamos dvi tikrovės sritys (YRA ir PRIVALO BŪTI) .Teisė yra

priskiriama prie YRA būties, kurią galima pažinti loginėmis

operacijomis. Būtis PRIVALO BŪTI nėra mokslinio pažinimo objektas,

nes grindžiama susitarimais ar kažkieno subjektyviais sprendimais.

IV) Kiekvienos valstybės teisinė sistema formuojama formaliais

kriterijais, kuriuos lengva nustatyti:

a) Taisyklę skelbia teisine tam įgaliojimus turinti valstybės

institucija.

b) Taisyklė yra oficialiai paskelbiama žmonėms.

c) Taisyklė yra garantuojama valstybine prievarta.

V) Iš teisės tyrimo lauko dingsta teisės genezės, teisėkūrinės

politicos, vertybinio teisės pagrindimo kalusimai ir kiti..

Šiandien teisinis pozityvizmas užima releatyvią poziciją ir teigia: “Jei
būtų galima nustatyti visuotinai paplitusias vertybines nuostatas, tai
vertybės galėtų būti įtrauktos į teisės tyrimo schemą. Pozityvizmo kritika
remiasi dviejų tipų argumentais:

I) Vertybių teisėje neigimas leido susikurti totalitariniems rėžimams.

II) Bendražmogiškos veretybės iš tikrųjų egzistuoja ir tai galima

įrodyti.

Pagrindiniai atstovai:
Džonas Austinas.Pagal jį teisę sudaro teisės normos. Austinas teigia, kad
teisės norma tai generali ir abstrakti elgesio taisyklė, nustatyta
suvereno, kurios laikymasis garantuojamas valstybės prievarta/sankcija.
Pagal jį teisę sudaro tik tos normos, kurios formuluoja draudimus ir
įsipareigojimus. Taigi leidimus formuluojančios normos nelaikomos
savarankiškomis. Austino teorijos kritikai pabrėžia, kad šioje teorijoje
yra naudojami ir sociologijai būdingi elemnetai .

Pagal Austiną:

I) Suverenas neturi įpročio paklusti kitų įsakymams, o normų adresatai

tokį įprotį turi.

II) Suverenas sugeba ti

inkamai įsakynėti.

Teise Austinas laikė tik valstybės vidaus teisę. O tarptautinę teisę vadino
pozityviaja morale, nes ji neturi teisei būdingų požymių.

Neopozityvistas Haartas XX a. teisės teoretikas. Kritikavo Austino teoriją.
Hartas kritikavo perdaug paprastą teisės struktūrą ir tai, kad teisė
remiasi įpročiu paklusti suverenui. Haartą pozityvistu vadiname dėl jo
pastangų aiškinti teisę ja pačia. Neišeinant į kitas plotmes. Pagrindinis
Haarto teiginys: Teisės sistema susideda iš dviejų tipų taisyklių. Pirminių
normų ir antrinių normų. Pirminės normos tai taisyklės kurios nustato
pareigas adresatams elgtis tam tirku būdu (ši norma atitiktų Austino normų
supratimą). Pagal Haartą pirminių normų pilnai pakanka primityviai
bendruomenei funkcionuoti (nevok, nežudyk, skolas grąžink..) Pasak Haarto,
jeigu teisę sudarytų tik pirminės normos, ji būtų nelanksti ir negalėtų
prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių. Todėl Haartas išskiria
antrines normas. Tokias taisykles, kurios skirtos kurti. Keisti ir taikyti
pirmines normas. Haartas išskiria tris antrinių normų grupes.

I) Pripažinimo taisyklės ledžia nustatyti, kad viena ar kita taisyklė

priklauso pirminėms normoms.

II) Keitimo taisyklės suteikia galias asmeniui ar asmenų grupei sukurti

naujas pirmines normas.

III) Bylų sprendimo taisyklės suteikia galimybę spręsti ar tam tikru

atveju nebuvo pažeistos pirminės normos.

Haarto teiginys iškrentantis iš pozityvizmo sampratos: Haartas apibrėždamas
pripažinimo taisykles įveda akceptavimo sąvoką. Teisė normos galioja, jeigu
jas akceptuoja visuomenė.

Teisinis Normatyvizmas

Pagrindinis atstovas Kelzenas. Teorija kurta kritikuojant teisinį
pozityvizmą. Kelzenas remiasi neokantizmu ir būties bei privalomumo sferų
atribojimu.
Klezenas atriboja gamtinę tikrovę ir normatyvinę tikrovę. Pozityvistai
teisę laikė realia ir empyriškai pažįstama tikrovės sritimi, o Kelzenas
teisę priskiria ne gamtinei, o normatyvinei tikrovės sričiai. Gamtinėje
tikrovėje veikia dėsnis, kūrį galima išreikšti taip: Jei yra X tai yra Y.
Normatyvinei tikrovei veikia kitas dėsnis: Jei yra X, tai privalo būti Y.
Pagal Kelzeną, teisė talpinama į normatyvinės tikrovės sritį ir
normatyvinis metodas leidžia teisę tirti kaip normų sistemą taikant logines
lingvistines priemones (Jei kažkas nužudė žmogų, tai jis privalo būti
nubaustas).
Kelzenas teisę siūlo tirti be jokio sąlyčio su faktine tikrove, taikant
„grynąją teisės teoriją“. Pagal Kelzeną teisė funkcionuoja kaip nuosekli
hierarchiška, loginiais ryšiais susijusių normų sistema (piramidė).
Piramidės viršuje Kelzenas talpina Konstituciją, žemiau Konstitucijos
pagrindu kuriamus teisinius norminius aktus ir piramidės pabaigoje
įtvirtinamos individualius paliepimus formuluojančios normos. Impulsą
veikti teisės normų sistemai suteikia ypatinga norma, kurią Kelzenas vadina
pagrindine norma. Pagal jį ši norma nepriklauso teisės normų sistemai, bet
leidžia jau veikti ir funkcionuoti. Kelzenas šios normos netapatina su
Konstitucija, bet nurodo, kad ji yra arčiausiai tos normos. Į savo mistinę
pagrindinę normą Kelzenas perkelia visas įmanomas įtakas funkcionuojančiai
teisei, atsisakydamas jas tirti normatyviniu metodu.
Pagal Kelzeną teisės norma, tai elgesio taisyklė, kurioje įtvirtintos
neigiamos poveikio priemonės (sankcija) ir aprašomas teisės pažeidimas,
kaip sankcijos taikymo prielaida. Pagal Kelzeną tikrosios teisės normos ir
yra tokios normos. Jis teigia, kad jei teisės normų sistemoje yra norma
nustatanti sankciją ir nurodanti sankcijos taikymo sąlygas arba prielaidas
tai norma uždraudžianti kažkokius veiksmus yra perteklinė arba nebūtina.
Pagal Kelzeną teisinės tvarkos skiriamoji savybė tos tvarkos prievartinis
taikymas.

Prigimtinės teisės samprata

Prigimtinės teisės samprata kalba apie dualistinę teisės sampratą:

I) Teisę kaip žmonių kūrinį (pozityviąją teisę) dažniausiai tai

įstatymai (žmonių sukurti).

II) Tikrąją aukštesniąją teisę (dieviškos arba natūralios kilmės)

kuriai žmonių teisė turi paklusti.

Prigimtinės teisės raidoje išskiriami tam tikri etapai:

I) Senovės Graikų etapas (ypač daug dėmesio skiriama teisės

būčiai/sampratai).Skriama, kas teisinga žmogaus prigimtyje ir kas

teisinga įstatymuose. Prigimtinis teisingumas ir įstatyminis

teisingumas laikomas skirtingomis sąvokomis.

II) Senovės Romos etapas. Suteikia tirkajai teisei „ius naturale“

vardą. Romėnai kūrė įstatymus, kurie reguliavo vienos bendruomenės

santykius ir nereguliavo santykių tarp romėnų ir svetimtaučių.

Prasidėjo visiems žmonėms bendros teisės paieška. Juristas Paulius

suformavo tokius pozityviosios ir prigimtinės teisės skirtumus:

a) Prigimtinė teisė yra pozityviosios teisės pagrindas.

b) Prigimtinė teisė yra kriterijus pozityvios teisės kokybei įvetinti.

III) Nuo XVIII a. susiformavo racionalsitinės filosofijos kryptis.

Pabandyta matematikos ir gamtos mokslų dedukcinius metodus

pritaikyti prigimtinei teisei. Formuluojama aksioma, kad žmogaus

prigimtis yra laisva. Šios aksiomos pagrindu bandoma suformuoti

prigimtinių dėsnių visumą. Racionalizmo dėka prigimtinė teisė yra

išlaisvinima iš sekuliarinio jos pobūdžio, tačiau prigimtinė teisė

netapo vyraujančia teisės samprata ir nuo XVIII a. yra jaučiama

visiška prigimtinės teisės krizė.

IV) Nuo XVIII a. prigimtinės teisės nuostatos apie žmogaus teises ir

valstybės pareigą jas ginti persikelia į pozityviąją (žmonių

skurtą) teisę. Moderni žmogaus sauga siejama su 1789m. Prancūzijos

Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija. Dauguma jos nuostatų

perkelta į Europos šalių konstitucijas. 1766m. JAV

nepriklausomybėsz deklaraciją. Tačiau Prancūzijos prigimtinė teisė

išgyveno visišką fiasko. XIX a. šią mokyklą visiškai užgožė

teisinis pozityvizmas, o Europoje istorinė teisės mokykla.

V) Renesansas. Prigimtinės teisės renesansas po II-o Pasaulinio karo .

Bendražmogiškų vertybių sulaužymas tapo pagrindu spręsti problemą

ar nėra dėl to kalta pozityvistinė teisės samprata, išvaliusi teisę

nuo vertybių.

Prigimtinės teisės sampratos bšiandien:
Teologinė
Filosofinė
Sociologinė

Teologinė išlaiko panašią formulę kaip ir A.Akviviniečio, nors jau yra
kintamo turinio.
Filosofinė prigimtinė teisė Kanto mintys. Jo pasiekėjas Štamleris bandė
loginiais būdais išvesti normas iš Kanto kategorinio imperatyvo ir kūrė jau
kintamo turinio teisės koncepciją.
Sociologinės krypties prigimtinės teisės koncepcija tiria žmonių poreikių
ir siekių sistemą ir šiuo pagrindu bando kurti normas tiem poreikiams ir
siekiams realizuoti.

Šiandien teoretikai mėgsta demonstruoti savo simpatijas prigimtinės teisės
tradicijai, tačiau dažnaiusiai tai daroma tokiomis miglotomis formuluotėmis
ir dažnaiusiai neturi jokio mokslinio pagrindo.

Prigimtinė teisė pačią teisę supranta kaip:

I) Taisykles reguliuojančias ir įvertinančias žmogaus elgesį.

II) Taisykles, kurios nėra tikslingos žmonių veklos rezultatas.

III) Galioja neprikalusomai nuo pozityvios teisės.

IV) Sudaro pozityvios teisės įvertinimo,o kartais ir

V) Galiojimo pagrindą.

Prigimtinė teisė yra teocentristinės arba antropocentristinės krypties.

Teocentrizmas- pažiūra, kad žmogaus gyvenimas prikaluso nuo Dievo kaip
aukščiausios ar net vienintelės vertybės.

Antropocentrizmas- pažiūra, kad žmogus yra visatos centras ir aukščiausias
jos raidos tikslas.

Teisinis pozityvizmas

Tai teisine ideologija, pagrista valstybes vaidmens teiseje
pabrezimu.Isliko dvieju skirtingu versiju teisinis pozitywizmas: amglosaxu
ir kontinentinis.Teisiniam pozitywizmui bendri bruozai:

1) Subjektivystine tesies samprata. Teise – tai valstybes sukurtu teises

normu rinkinys.Pasak Johno Austino , teises norma tj bendra, abstrakti

suvereno nustatyta elgesio taisykle, kuri ka nors isako arba

uzdraudzia ir kurios vykdimas garantuotas valstybes priewarta.

Valstybes valia cia near saistoma jokiu nuo valstybes nepriklausomai

egzistuojanciu vertybiu. Todel ir pati teisekura teisiniams

pozitywistams near didesnio demesio verta sritis.

2) Kadangi teise tapatinama su istatymu, tai teises problema cia is esmes

pakeiciama istatymo problema: kiekwienas istatymas – teisnis, nes nera

istatymo kuris meturetu teises normu. O koks tu teises normu turinys –

ne jurisprudencijos reikalas, nes jurisprudencija domisi ne elgesio

tasykles turiniu, o pacia elgesio taisykle (teises norma).

3) Teise grieztai skiriama nuo morales. Ipareigojancios tesies normos

esancios nepriklausomos nuo to, jos realizuoja ar ignoruoja moralines

wertybes. Teisniai pozitywistai neginciojo paziuros, kad teises normos

gali rasti atramos moraleje irk ad teise is esmes gali buti vertinama

morales poziuriu, bet teige kad toks wertinimas nera teises mokslo

reikalas. Teise perkeliama I valstybes sriti, pawirsta formalumais

kurie iformina valstybes aparato komandas.

4) Buvo skiriami teiginiai KAS YRA nuo to KAS PRIVALO BUTI. Buties

pasaulis , kaip empirine tikrove yra pazinus o privalejimo pasaulis

yra tas kuris vertinamas kaip geras teisingas priwalomas ir kuris esa

neprieinamas pazinimui.Mokslas galis iwertinti tik tai, kas yra

objektywiai gera, teisinga, priwalu.

5) Teises mokslas priwalas uzsimineti uzsiimineti tik teisines dogmatikos

problemomis ir tai daryti formaliu budu, t.y. tirti teises forma,

neiieskant jos turinio.Uztenka atskleisti tik teisiniu tekstu prasme,

tiksliai sutwarkyti teises normas.Pozityvistu silogistine teises

taikymo koncepcija kaip tik ir sieke is esmes apsiriboti teises

taikymo klausimais:

a) ipareigojanciu normu nustatymu

b) su sia norma saweikaujanciu faktiniu aplinkybiu nustatymu

c) normos aiskinimu

d) teises taikymo akto priemimu

Teisiniam pozitywizmui teise – tai valstybes nustatytu ir valstybes walia
isreiskianciu ipareigojanciu teises normu rinkinys. Cia postuluojama tik
pareiga paklusti pozityviosios teises imperatyvams, o atsakymas I klausima,
kuo gali buti grindzima butinybe ta pareiga vykdyti. Nebutinas.

Normativystine (etatistine) teises samprata

Normatyvizmas yra toks metodas tirti teise, kuris siekia susiaurinti teises
samprata iki elgesio taisykles (teises normos) ir tyrineti teise tik
logikos bei kalbos poziuriu. Todel teise cia nera procesas, o statine normu
butis, kuri prasideda norm air baigiasi jos taikymu. Jurisprudencija turi
tik tyrineti teise kaip grynaja t.y. pacias teises normas kaip elgesio
taisykles, siekada twarkyti ju tarpusawio santykius, kad jos atitiku
nepriestaringumo, ekonomiskumo, taikymo patogumo, operatywumo, loginio
aiskumo reikalavimus.Teise tai sistema teises normu, kuriu vykdymas
garantuotas valstybes priewarta (kelzenas). Kelzenas pradeda sawo teorija
nuo Pagrindines normos, kuri turi tik metadologine prasme. Pagr. Norma
reikalinga suteikti teises normoms vidine twarka remiantis ju juridines
galios diferencijacija.Teises sistemai suteikiamas hierarchinis pobudis kai
is aukstesniu normu wedamos zemesnes (Pagr.Norma-Tarptautiniai istatymai-
konstitucija-vidiniai istatymai-individualus istatymai.) .Teise- kaip
priwalomo elgesio tasiykliu sistema, nesanri valstybes valia, atvirksciai –

pati valstybe yra sawoka, determinuota teises: moralinio priwalomumo
personifikacija.Taciua neatskleidziant pagr normos saltinio sis teiginys
liko neirodytas. Teise normomis jsi laike ne tik bendras, abstrakcias, bet
ir individualias elgesio taisykles, kuriomeis baigiasi teises
sistema.Teises priwalomumo turini siejo ne su abipuse santykio dalywiu
nauda, o su institucijos kuriancios norma valia.privalomumas buwo grinaj
formalus.

Prigimtines teises teorija

Tai jurisprudencijos isiwadawimo is teologijos budas, perkeliant teises
saltini is diewo valios I zmogu, I jo prigimti, jo egzistencinius
interesus, kartu isaugant objektyvistini poziuri I teises saltini.Teologini
teises objektyvuma isaugo ir antropocentristine teises samprata, tik dabar
jis turi buti siejams su tais zmogaus interesais, kuriuos sis ne
sawawaliskai,o kurie slypi pacioje jo prigimtyje=gyvybeje, sweikatoje,
orume, kurie kiekwienam zmogui yra butini kad jis isliktu tuo kuo yra. Sie
interesai vadinami prigimtiniais, o teise juos ginanti
prigimtine.Prigimtine teise visada buwo zmoniu kuriamos teises idealas ir
kartu priemone diskwalifikuoti amoralia teise, taip pat kovoti del
teisingos teises.

Objektyvumas-nepriklausomybe,nesaliskumas

Teologine teises samprata

Istoriskai pirmoji teises samprata kuri teigia kad teise yra ne zmogaus o
diewiskojo intereso pawertimas elgesio taisykle.Susikure meginant zemiskus
dalykus paaiskinti nezemikomis priezastymis-teises propaguojamos sugywenimo
wertybes kilme.Tam dawe pagrindo intuityviai suwokta pati teises paskirtis-
saugoti ne tik stipriuju, bet wisu zmoniu gerowe.Bet jeigu teise siekia
visu gerowes, tai ar ji gali atsirasti is zmogaus , kurisis prigimties yra
egoistas, pirmiausia zinantis tik sawo interesus ir del to labiau linkes I
agresija pries artima negu I santarwe su juo.Taigi teologine teises amprata
mistifikawo visiskai nemistiskus dalykus. Juos mistifikawo tam kad
padidintu teises autoriteta, susiedama ji su ano meto zmonems didziausia
autoriteta turincia Diewo valia. Kas paklusta Diewui, tas turi paklusti ir
jo kuriniui-teisei.

Marxistine teorija

K.Marxas buwo isitikines, kad teise gali virsti ne bet kuris interesas, o
tik disponuojantis socialine jega – pirmiausia ekonomine (priwacia
nuosawybe). Visi, kurie neturi priwacios nuosawybes (kapitalo) ,
nedalywauja kuriant teise (viusomenine tvarka). Teise kylanti is zmoniu
materialiuju interesu ir nuosawybes santykiu. Todel teise esanti antrinis
reiskinys, arba ju antstatas.Teise esanti ekonomiskai ir politiskai
viespataujancios klases valia, pawersta istatymu.K.Marxas kalba ne apie
teises apskritai, o tik apie klasines teises isnykima.t.y. tokios teises,
kurios pagrindine funkcija – priewartos priemonemis igyvendinti vienos
klases viespatawimakitai.Isnykus priwaciai nuosawybei, isnyks isnaudotoju
klases, darbas tapsias laiswas nuo isnaudojimo ir todel nereikesia tokios
teises, kuri gina isnaudotoju klasems naudinga socialine twarka.Bet tai
nerejskia kad K.marxas nepripazino prigimtines teises. Klasine taeise jam
kaip tik ir atrode priesinga prigimtinei teisei, su kuria jis siejo teises
esme.K marxui rupejo ne sejp sklebti asmens laiswe, o ieksoti budu, kaip
formaliaaja teisiene laiswe pawersti faktine.Jis laikesi paziuros, kad
visuomene neagli buti islaiswinta, kol nera suwisuomeninta priwati
nuosawybe.Suwisuomeninima jis suprato kaip suwalstybinima.

Teises sampratu diferencijacija pagal kildinima is jegos perswara
garantuoto intereso

Gumploviciaus Priewartos teorija:

Valstybe ir teise – tai organizacines priemones igyvendinti stipriuju
valia, pawersti ju interesa visai visuomenei priwalomo elgesio
taisykle.Teise tai tik sunormuota nelygybe. Priewartinis vienos grupes
smurtinis valdymas, ugdas iproti elgtis pagal smurtu nustatoma twarka ir ta
twarka, remdamasi iprociu weliau isitiwrtina kaip teise.Teise – tai jegos
perswara besinaudojancios socialines grupes interesas, pawerstas wisiems
priwalomo elgesio taisykle.toliau tas mintis pletojo marxizmas.

Realistine teises samprata:

R. von Iheringas maste panasiai kaip marxas. Jis I pirma wieta isklele
tiksline, samoninga zmogaus weikla, kuri sukurianti teise atsizwelgiant I
zmoniu interesus.Teise atsirandanti kuriant konkretu zmogaus teisiu
apsuagos ir igywendinimo mechanizma, kuris turys apsaugoti zmogaus
interesus darydamas atitinkama poweiki jo elgesiui.Teise anot Iheringo
susideda is intereso ir jo apsaugos mechanizmo.Todel ji esanti juridiskai
apsaugotas interesas arba kitaip sakant , teise- tai interesas ginamas
organizuota valstybes jega.Iheringas glaudziai siejo teise su jegos
sawoka.Zmogus gimstas be teisiu, todel priwalas jas igyti kovodamas su
kitais indiwidais, trukdanciais jam igyti subjektine teise ir ja naudotis.

Sociologine teises samprata
(pragmatinis instrumentalizmas, teisinis psichologizmas, gywoji teise, ir
t.t.)

Si idejine kryptis remiasi empirine teises samprata – laikomasi pragmatines
nuostatos, kad kiekwiena tiesa – tai praktiskai pritaikoma hipoteze, o
hipotezes teisingumas visiskai priklauso nuo to, ar ji duoda reikiama
rezultata.Todel atsisakoma teises esmes tyrimo, twirtinant, kad ji
nepazini.Tos krypties dewizas – tirti gywaja, tiesiogiai taikoma
teise.Raginama nuo teises esmes klausimo pereiti prie teises funkciju
nklausimo.Cia keliamas ne teises esmes ar buties klausimas o veikiau
kokiais konkreciais pawidalais teise egzistuoja, reiskiasi asmens ar
wisuomenes gywenime.

E.Erlichas Gywoji Teise.
Jis teise aiskino ne kaip abstrakciu elgesio normu sistema o kaip gywaja
socialine twarka, kaip konkreciu teisiniu istatymu tinkle.Todel ir teises
pazinimas pradedamas nuo realaus gywenimo:nuo analyzes sutarciu,tesimu
sprendimu,ju wykdymu aktu.Pasak Erlicho istatymu leidejas ne sukuria nauja
elgesio norma o tik ja atranda susiformavusia zmoniu santykiu
praktikoje.Pirma atsiranda faktiniai santykiai ir ju formuojama elgesio
taisykle, o tik weliau – istatymas, sankcionuojantis ir atinkamai
formuluojantis sia taisykle. Tikroji istatymu werte yra ne patys istatymai
o ju igywendinimas.Rasytiniai istatymai laikytini teises normomis tik tada
jei daro realu poweiki zmoniu elgesiui (jei taikomi faktiskai).
Teise – faktiniai zmoniu santykiai, susikloste realiame gywenime
atsizwelgiant I to meto teisingumo samprata, paplitusia visuomeneje.Teise
tai kartu ir teiseju sprendimai priimti fixuojant realiai susiformavusia
zmoniu santykiu praktikoje taisykle ir remiantis vyraujancia teisingumo
samprata.Teise laikoma ne bendra taisykle o konkretus teismu sprendimai.

TRIS ONTOLOGINIUS TEISES LYGMENIS INTEGRUOJANTI TEISES DEFINICIJA:

TEISE – TAI HUMANISTINE IDEJA (isisamoninti zmoniu interesai) , PAWERSTA
VISUOTINAI PRIWALOMO ELGESIO TAISYKLE ( teises norma), O GALIAUSIAI –
ZMONIU ELGESIO REALYBE (teisiniais santykiais).

Prigimtines teises mokykla neegzistuoja kaip wienalyte teises samprata.T.y.
ja sudaro iwairios teieses sampratos konceptijos.Prigimtines tesises
doktrinos gali buti suskirstytos:

a) Absoliutines ir reliatywios priklausomai nuo to ar wertybes laikom

neppriklausomas nuo laiko ir erdwes ar siejam jas su atitinkamomis

kulturomis.

b) Materialines ir procedurines.Priklausomai nuo to ar doktrina

formuluoja wertybes kurias prigimtine teise gina ar akcentuoja

teisingas proceduras.mazaj kreipiant demesi i pacias wertybes ju

anlayze.

c) Naturalistines ir antinaturalistines.Priklausomai nuo to ar teises

saltiniu laiko raciponaliai pazinta gamtos zmoagaus ir wisuomenes esme

ar kazkokia antgamtine butybe leidziancia pazinti sawo walia.

Pozitywistu isakomi teiginiai apie prigimtine teise:

a) Daufuma prigimtines teises nuostatu yra itwirtinta nacionalinese

konstitucijose.Vos jas uzrasius ir pawertus pozitywiosisos teises

taisyklemis jos tampa pozitywiaja teise.

b) Visi kintamijei teises elementai ateje is prigimtines teises

(teisingumas, protingumas, paprociai.) yra apibreziami pozitywiojoje

teiseje ir tik tada tampa teisiskai reiksmingais.

c) Kiekiwenoj valstybei egzistuoja iwairios paziuros i wertybes ir ju

apsauga.(eutanazija, abortai, sawizudybes, ..)Kol walstybe neitwirtina

sawo pozicijos pozitywiosios teises normomis tol nera aisku kokia

paziura yra laikoma tinkama wertybiu apsauga.

d) Kolkas nepawyko surasti wieno autoriteto ( visuotinai priimtinos

wertybiu sistemos) kuri galetu apspresti pozitywiosioss teises turini.

Psichologine teises samprata

Siejama su Levo Petrazickio wardu.Jis pirmamsis pabande teises esme
aiskinti per tai kaip ja supranta atskiras asmuo. Jo teorija atsirado kaip
opozicija teisiniam pozityw. Susiaurinusiam teises samprata iki istatymo
sampratos.Jis pasireme dwiem pagr prigimt teises teiginiais:

a) jis pripazino kad teise egzistawo ir iki walstybes sukurimo.

b) Jis pripazino teises dualizma.Ir ishskyre pozitywiaja teise ir tikraja

teise.Ja pawadines intuitywiaja teise. Visom kitom prasmem tai buwo

wisisikai sawarankiska teises koncepcija.Sukurta panaudojant

psichologijos, istirijos, formalios logikos, politines ekonomijos,

sociologijos ir kt. mokslu laimejimus.Pagr waidmuo skirtas

psichologijai.Todel petr.remdamasis psichologija padare iswada: Uz

zmogaus psichikos ribu teise praranda betkoki realuma.Teise tj

ypatingos zmogaus emocijos.Skyre dwejopas emocijas:

1) vienpuses-zmogus jaucia pareiga elgtis tam tikru budu.

2) Dwipuses-(normatyvines-atributyvines) zmogus jaucia pareiga elgtis tam

tikru budu ir suwokia kad kazkas gali pareikalauti ta pareiga atlikti.

Vienpuses emocijas Pter. Pavadino dorowinemis. O dvipuses –
teisinemis.Vienpusiu emociju pagrindu susiformuoja doroviniai teises
santykiai o antruju teisiniai. Dvipuses emocijas petr. Pavadino
intuityviaja teise ir priespastate jas pozytiwiajai teisej. Pter. Iskyre
tokisu intuitywiosios ir pozitywiosios teises skirtumus:

1) Pozit.teise nustato sabloniskas elgesio taisykles didelem zmoniu

grupems.O int teise yra indiwiduali.

2) Pozit teise turi rysku unifikacini elementa(suwienodinimo) fiksuojant

tik jai reiskmingus faktus, o int teise fixuoja wisus faktus.

3) Int teise keiciasi grejciau ir lengwiau prisitajko prie gywenimo

aplinkybiu nej pozit teise.Taciau pozit teises turinys yra daznaj

geresnis negu int teises.

4) Int teise yra nefixuota, o pozit teise wejkia tik islejdus tam tikras

normas ir tik tam tikroje teritorijoje.Int treise laiko ir terit

atzwilgiu yra neribota.

5) Int teises intensywumas(teises normu laikymasis) yra didesnis negu

pozit teises.

Pagal pozit ir int teisiu saweika,petr. Skyre tokias zmoniu gywenimui
reiksmingas sritis:

1) Sritis kur weikia tik pozitywioji teise (valstybes biudzeto sudarymas)

2) Sritis kur weikia tik intuitywioji teise (garbes ir orumo supratimas)

3) Sritis kur weikia ir konkuruoja abi teises (pagr.teises turetu

sutapti, o jej nesutampa turetu buti keiciama pozit. Teise, priesingu

atweju pozit teise bus pakeista rewoliucijos keliu.)

Teisinis funkcionalizmas(teisinis realizmas, teisnis instrumentalizmas ,
sociologine jurisprudencija)

Siai teises sampratai priklauso iwairios teises doktrinos akcentuojancios
teiseje realini elementa (zmoniu santyki). Bendra: Visos doktrinos oponuoja
kalsikinio pozitywizmo formalizmui ir akcentuoja teises realu
funkcionawima(pasireiskima wisuomeneje).Tokios teises sampratos tiria
teises funkcionawimo ir igywendinimo mechanizma.Moderniu koncepciju pradzia
yra siejama su laiswosios teises mokykla.Ehrlich ir Zheni. Sios mokyklos
priespastate gywaja teise formaliajai teisej.Gywaja teise kuria iwairius
wisuomen susiwienijimai.Valstybiniai nurodymai sudaro tik nedidele teises
dali.Todel teismai nera susaistyti pozitywiaja teise.Ypac jei ji pasenuis
ar netinkamai reguliuoja situacija.Teismai turetu remtis gywjaa teise ir
jos pagrindu priimti sprendimus.Teisejai yra prilyginti istatymu
leidejams.Labiausia si teises samprata isitwirtino JAV, kuriai ytin budinga
precedentines teises tradicija.Dazniausia apibendrintai si samprata
wadinama sociologine jurisprudencija.Ir tokiai teises sampratai didele
ytaka daro filosofinis pragmatizmas: Teisinga tai-kas naudinga.Tokia teises
samprata supina teisines taisykles su kitais socialiniais
reguliatoriais.Teises esmes yra ieskoma ne formaliose taisyklese, o
konkreciose bylu sprendimuose, sutarciu tekstuose ir kituose individ teises
aktuose.Neilazas.(Dr.Remigijaus Simasiaus Teisinis Pliuralizmas).

Be iswardytu teises sampratu yra dar lbj daug teises doktrinu. Ne wiena is
ju jokioje teisineje bendruomeneje neegzistuoja grynuoju pawidalu. Iwairios
teises sampratos koegzistuoja kartu.Todel kalbame apie ju tam tikra
sinteze, derini. Bendrieji teises pozymiai veikiantis skirtingu
intensywumu:

1) Teise pasireiskia kaip ypatinga normatywine twarka igijusi

teises normu ir teises principu pawidala.

2) Teise tai ypatinga teises normu ir teises principu organizacija

pasireiskianti specifiniais siu elementu rysiais, iskirianciias

ja is kitu reiskiniu.

3) Teise tai tokia normatyvine sistema kuri turi ypatingus rysius

su walstybe.Dazniausiai Teigiama kad normos tampa teisinemis

kaip jas sukuria arba sankcionuoja valdingas galais turincios

walstybes institucijos.

4) Teise isreiskiam valstybes kaip politiskai organizuotos

wisuomenes walia kai teise yra pawerciami soc aktywiu wisuomenes

grupiu interesai itwirtinant ju kompromisa.

5) Teise yra garantuojama walstybine priewarta.Potiancila grasinant

tam tikrais praradimais ar suwarzymais arba realia pritaikant

pazeidejui neigiamas poweikio priemones t.y. sankcijas.

6) Teise kompensuoja kitu normatyviniu sistemu nepakankamuma tik

todel kad jos iwykdyma garantuoja walstybe, specialiai tam

sukurtu priewartiniu mechanizmu.

Bendras mokslas apie teise

Fundamentalius teises klausimus psrendzia bendras mokslas apie teise
vadinamas iwiariai: Teises teorija, Bendroji teises teorija, Teises
filosofija, Ivadas i teises filosofija, Jurisprudencija, Bendroji
jurisprudencija.Visus teises mokslus galima suskirstyti 3 grupes:

1) Bendrieji fundamentalus teises mokslai.Sie mokslai nagrineja wisaj

tesej bendras problemas. (teises teorija, teises filosofija, teises

istorija, lyginamoji teisetyra.)

2) Shakiniai teises mokslai.Sie mokslaj tiria tiesiogiai zmogaus elgesi

reguliuojancias teises normas.(civiline teise, baudziamoji teise, civ

proceso.)

3) Pagalbiniai teises mokslai akumuliuojantys ir perkeliantys i bteises

moksla kitu mokslu metodus (teismo medicina, kriminalistika, teismo

expertize ir kt.)

Teises teorija priklauso pirmajai teises mokslu grupei:

1) Teises teorija formuluoja argumentus leidziancius iwertinti realiai

funkcionuojancios teises teisinguma.

2) Teises teorija atlieka tarpininko waidmeni tarp teisiniu ir artimu

teisej disciplinu (logika,ekinomika,etika.)

3) Teises teorija formuluoja pagrindines teisines kategorijas bendras

wisiems teises mokslams.(norma,atsakomybe, sankcija..)

4) Teises teorija nustato formalius teises atpazinimo pozymius.

5) Teises teorija tiria teisini zmogaus elgesio kwalifikavimo mehanizma.

6) Teises teorija analizuoja teisekuros politikos ir teisines technikos

pagrindus.

Wadowaujantis situo galima iskirti 3 teisines teorijos funkcijas (poweikio
kryptis arba budas):

1) Metodologine

2) Analitine (pazinimo)

3) Prognozawimo

Teises norma

Norma gali reiksti tam tikru atsitiktiniu procesu bendra widutini lygi: pwz
krituliu norma.
Platesne prasme sawoka norma apibudiname naturalia objekto busena kuria
salygoja sio objekto prigimtis: 36,6 laipsniu normali zmogaus temperatura.
Pacia bendriausia prasme, sawoka norma apibrezia tam tikra mata, kokybes ir
kiekybes vienove kurios remuose egzistuoja tam tikras reiskinys, taciau
sawoka norma turi skirtingas reiksmes gamtiniams ir socialiniams
reiskiniams apibrezti. Gamtiniuose reiskiniuose sawoka norma reiskia tam
tikra desni, desninguma kuris isreiskia priezastini rysi (priezastis-
pasekme). Sis desnis yra pastowus, nekintantis, jo negalima pazeisti, jis
yra wisuotinas. Soc reiskiniuose norma visiiskaj kitokios prigimties
kategorija. Soc norma yra nustatoma tam kad butu ivykdyta. Soc norma yra
skirta tam tikram subjektui, tam kad butu galima is jo reikalauti
atitinkamo elgesio. Todel butina soc normos sawybe, faktine galimybe ja
pazeisti. Soc norma visada reiskia ne buties o priwalomumo fakta. Normu
logikos pagrindu yra iskyriama tokia normu struktura:

Adresatas—– Aplinkybes——Elgesio Modelis——Elgesio modelio Pobudis

Tokia struktura yra budinga wisoms normoms. Normos kuriose nera adresato ir
aplinkybiu, yra wadinamos komandomis. Teisingos teoses sampratos nusatato
skirtingus tokios normos wirtimo teisine kritterijus. Pagal biahievistini
kriteriju norma yra teisine kai si tikruju daro poweiki adrestui , kai jos
laikomasis ir ja naudojamasi. Paklusimas normai, ir sankcijos taikymas uz
jois pazeidima reiskia kad norma yra teisine.
Pagal legalumo kriteriju, nenagrinejamas adresato poziuris I norma. Bet
pabreziama normos nustatymo procedura. Jei norma nustatyta reikiantis
teisetos teisekuros proceduros, ji yra laikoma teisine, priwaloma.
Pagal normos wertingumo kriteriju, norma laikoma teisnie jei ji tinkamai
gina wyraujancia wertybiu sistema.

Visa zmogaus gywenima regulioja daugybe elgesio taisykliu. Kurios leidzia
mums pasiekti norimus rezultatus, derinti kiekwieno musu laiswe ir
interesus su kitais. Apibendrinus galime kalbeti apie dwejopa elgesio
reguliavima. Vienai grupei priskirtini elgesio standartai, kai
reguliuojamas zmogaus elgesys, akcentuojant jo santyki su gamtine tikrove
ir siekiamaias tikslais.pvz: noredamas nesusalti, zmogus siltai apsirengia.
Antrai grupei priklauso elgesio standartai, kuriuose gamtines aplinkos
iwaldymas yra antraeilis dalykas, nes siais standartais yra reguliuojami
zmoniu tarpusawio santykiai. Siuo poziuriu wisas elgesio taisykles galima
suskirstyti I 2 stambias grupes:

1) Socialines normos

2) Tikslo (technines) normos

Siu normu grupiu skirtumai:

1) Socialines normos reguliuoja santykius tarp zmoniu, o tikslo zmogaus

santykius su isoriniu pasauliu ar isorine aplinka.

2) Soc normos leidzia suderinti skirtingus zmoiniu interesus maziausiia

skausmingomis priemonemis, o tikslo normos leidzia pasiekti uzsibrezta

tam tikra prisitaikymo prie aplinkos tiksla.

3) Soc normos yra subjektywaus pobudzio, nes ju turini itakoja galimai

iwairi normos kurejo pozicija, tiklso normos yra objektyvios nes

isreiskia objektyvius gamtinius desningumus.

4) Tikslo normu laikymaisis nera priwalomas, ju laikytis mus wercia

turima info apie mus supancia tikrowe, objektyvus normu pobudis, ir

suwokimas, kad lauzydami sias normas mes nepasieksim norimo tikslo.

Soc normu laikymasisi yra garantuojamas potencialia (realia) kitu

asmenu reakcija I normu nesilaikyma.

Galimos situacijos kai kai kurios tiklso normos yra sankcionuojamos ir
tampa soc normomis. Ypac daznai tikslo normos tampa teisinemis normomis,
paprastai igydamos standarto pawidala. Standartas tai tam tirki
nreikalavimai gaminiui ar procesui kurie isreiskiami teisine kalba, ir uz
kuriu neisilaikyma yra nuamtytos teisnes sankcijos.

Soc normos

Soc norma tai sociailiai reiksmingas elgesio modelis (standartas,
etalonas). Visos soc normos turi tokius bendrus pozymius:

1) Reguliuoja santykius tarp zmoniu.

2) Leidzia suderinti prieisngus interesus.

3) Sudaro dali visuomenines kulturos ir sukuria prielaidas kulturai

pletotis.

4) Atlieka informavimo funkcija ir leidzia zmonems be dideliu pastangu

susiwokti kokio elgesio is jo tikisi kiti.

Skiriamos tokios soc normu rusys:

1. Religines normos

2. Teisines normos

3. Moralines normos

4. Paprotines normos

5. Politines normos

6. Korporatyvines normos ir t.t.

Religines normos. Sios normos isreiskiamos taisyklemis reguliuojanciomis
tam tikros religines bendruomenes nariu poziuri I dieva, nariu tarpusavio
santykius, bendruomenes organizacijos ir weiklos principus. Religiniu normu
laikymasi nulemia tikejimo elementas. Religinio pobudzio rastuose ir
kanonuose itwirtinamas tam tikras tikinciojo elgesio standartas ir
dorowinis etalonas. Religines normos tai wienas seniausiu zmogaus elgesio
reguliatorius. Labai intensyvus, net ir moderniose walstybese. Ypatinga
waidmeni atlieka religinio pobudzio teises tradicijose pvz: musulmonu
teises salyse. Jokia walstybe negali ignoruoti wyraujancios religijos.

Politines normos. Politika- valstybes waldymo menas. Politines normos
reguliuoja santykius valstybines waldzios siekimo ir islaikymo sferoje.
Santykius tarp walstybiu, tarp socialiniu grupiu walstybes widuje, tarp
pilieciu ir walstybes, santykius tarp tautu. Isreiskiamos skirtingom
formom: politinem deklaracijom, manifestais, partiju ir judejimu
programiniais dokumentais ir kt. Politines normos igyjusios walstybes
sankcija tampa teisinemis. Siu normu intensywuma salygoja skirtingos
tradicijos valstybese, kur politine kultura auksta ir turi ilga istorija
veikia labai intensyviai.

Korporatyvines normos. Visuomeniniu organizaciju ar judejimu nariu elgesio
taisykles. Didzioji siu normu dalis yra organizuojamo pobudzio. Jos
apibrezia organizacijos sukurimo ir veiklos principus, nariu teises ir
pareigas, skiriamasis normu pozymis: jos yra sukurtos nariu interesams,
todel ju laikomasi sawanoriskai. Nes jos laikomos teisingomis ir butinomis.
Bendruoju poziuriu sios normos negaletu priestarauti teisei ir gerai
moralei.

Paprociai. Pparotys tai elgesio modelis isitwirtines wisuomenineje
praktikoje del daugkartinio jo taikymo. Vienas seniausiu elgesio
reguliatoriu. Labia konserwatyvus ir sunkiai beiskeiciantis. Vystantis
visuomenei paprociai kinta, bet labai skausmingai. Paprociu pagrindu
formuojasi tradicijos. Tradicija tai paprotys+testinumas+vertybine
orientacija+socialines nuostattos+..kt. Paprociai turi daug bendru bruozu
su morale. Abu yra kildinami net is to paties zodzio: mores reiskia ir
paproti ir morale.

Morales normos. Tai elgesio modeliai, kurie isreiskia zmoniu poziuri I
geri, grozi, teisinguma, garbe, meile, oruma ir kt.. Moralumas tai individo
charakteristika, taciua skiriama ir bendrazmogiska morale, kuri isreiskia
visuomeneje vyruojancias nuostatas. Teiisnga teise priwalo tureti tam tirka
morlaes minimuma, kitaip ji nepasieks sawo tikslu.

Teises ir morales palyginimas.
Morale yra senesnis elgesio reguliatorius uz teise. Jei laikysimes
pozityvistines teises sampratos.
Teise atspindi social aktyvios wisuomenes dalies interesus, o morale wisos
wisuomenes.
Morale skirtingai negu teise yra nerasyta ir ne formalizuota ir egzistuoja
kaip visuomenine nuomone.
Morale reguliuoja platesni wisuomeniniu santykiu rata, bet yra situaciju,
kai teise reguliuoja, o morale – ne.
Morale suteikia didesne veikimo laisve ir leidzia laisviau interpretuoti
situacijas.
Morales normu zmones laikosi del vidinio isitikinimo ju teisingumu ir
visuomeninio spaudimo, o teises normu wewrcia laikytis valstybine
priewarta.
Skiriasi galimos reakcijos apibreztumas. Teiseje pasekmes grieztai
apibreztos, o moraleje galima tik speti.
Teise dazniausiai netiria zmogaus poelgio motyvu, o moraliniam wertinimui
tai swarbaiusia.
Morale nustato zmogui tik pareiga, o teise – vienam pareiga, o kitam teise
reikalauti ta pareiga atlikti.

Teisinis reguliavimas

Reguliavimo sąlyga reiskia tvarkimą pagal tam tikrą pavizdį. Teisinis
reguliavimas tai žmonių elgesio formavimas, standartizaviams teisinėmis
priemonėmis. Teisė reguliuoja tik tam tikra dalį žmonių tarpusavio
santykių. Santykiai kurie gali ir turi būti reguliuojami yra vadinami
teisinio reguliavimo sfera arba objektu. Teisinio reguliavimo ribų
problema. Kiek intensyviai teisė gali ir turi kištis į žmonių
santykius.Asmuo suidūręs su situacija, kai egzistuoja teisinė spraga. Kai
santykiai nesureguliuoti teisinėmis priemonėmis. Gali tikėtis, kad šią
spragą pašalins teismas taikydamas įstatymo arba teisės analogiją. Įsttaymų
analogija yra tai, kad yra pritaikomas panašius santykius reguliuojantis
įstatymas. Teisės analogija- ginčas sprendžiamas pagal bendruosius teisės
principus. Tačiau įstatymo ir teisės analogija yra taikoma tik tais
atvejais , kai situacija patenka į teisinio reguliavimo sferą. Teisinio
reguliavimo sferą nulemia daugybę faktorių ir skirtingose valstybėse jos
skiriasi. Ją įtakoja vyraujanti religija.,visuomenės kultūros lygis,
tradicijos, valstybės ekonominė padėtis ir kt. Teisės teorija tradiciškai
skiria tam tikrus požymius, kurie padeda apibrėžti teisinio reguliavimo
sferą, ir nustatyti kokie snatykiai į ją įeina. Skiriami vidiniai ir
išoriniai pozžymiai:

a) Vidiniai- tai visuomeninių santykių, kuriuos būtina ir galima

reguliuoti teise specifika, jų turinio ypatybės. Skiriamos trys

santykių grupės:
A) Turtiniai santykiai. Jie susiformuoja žmonėms keičiantis paslaugomis ir

vertybėmis. Šiuos santykius galime įvertinti piniginiu ekvivalentu.

Santykių savybė, kad subjektai yra lygūs ir nepavaldūs vieni kietiems.

Daugiausia tokių santykių reguliuoja civilinė teisė.
B) Valstybinę sąrangą įtvirtinantys ir išlaikantys santykiai. Jie

susiformuoja nustatant valstybinių institucijų sistemą ir jų

kompetenciją, bei piliečių teises ir pareigas šią sistemą formuojant.

Santykių subjektai nėra lygiateisiai, nes vyrauja pavaldumo santykiai.

Konstitucinės teisės, administracinės teisės (plačiąja prasme).
C) Teisėsauginiai santykiai. Susiformuojantys užkertant kelią teisės

pažeidimams ir nubaudžiant pažeidėjus. Tokius santykius reguliuoja

baudžiamasis kodeksas, ATPK ir kiti.

b) Išoriniai požymiai išreiškia išorines teisinėmis priemonėmis

reguliuojamas santykių savybes, kurioms būdinga tiesioginė

priklausomybė nuo teisės kitimo fono ir kurios kinta keičiants

laikmečiui. Teisiškai reguliuojami visuomeniniai santykiai:

A) Kurie yra svarbiausi ir reikšmingiausi visai visuomenei.

B) Kuriuos įmanoma išreikšti formalia teisine kalba, suteikiant teisių ir

pareigų pavidalą.

C) Kuriuos objektyviai galima tirkinti tesiinės kontrolės priemonėmis.

D) Kurių neapima privačios asmens laisvės sfera.

Į tesiinio regulaivimo sferą priklauso tokie viusomeniniai santykiai, kurie
atitinka bent vieną vidinį ir visus išorinius požymius

Teisinio reguliavimo priemonės

Tai privalomo arba leidžiamo elgesio standartų nustatymo būdai. Teisinio
reguliavimo priemonės:

a) Teisinis draudimas-įsako susilaikyti nuo negatyvių ir žalingų

veiksmų ir formuoja pasyvų elgesio tipą.

b) Teisinis įpareigojimas- įsako atlikti aktyvius ir teisei naudingus

veiksmus ir formuoja aktyvų elgesio tipą. „Daryk taip..“

Teisinis leidimas – nustato teisiškai ginamo elgesio galimybę.

Pprastai ši priemonė reiškia teisinę laisvę elgtis tam tirku būdu,

kurią garantuoja kitų subjektų pareiga šią laisvę gerbti. Tam tirkais

atvejais teisinis leidimas tikslina teisinių liepimų sferą.

Teisinių liepimų ir teisinių leidimų deriniai yra vadinami teisiniais
metodais. Išskiriami du pagr. Regulaivimo metodai. Imperatyvusis ir
Dispozityvusis.

Imperatyvus- pasireiškia tada, kai normų kūrėjas tiksliai apibrėžia elgesio
standartą, kurio normų adresatas negali keisti arba laisvai interpretuoti.
Tokio reguliavimo atveju, teisės ar normų kūrėjas naudoja teisinius
liepimus. T.Y. teisinius draudimus ir teisinius įpareigojimus.

Dispozityvaus reguliavimo atveju, normų kūrėjas nustato elgesio modelį kurį
adrestas gali laisvai interpretuoti, pasirinkdamas vieną iš kelių pasiūlytų
elgesio varinatų, arba net susikurti savą veikimo modelį, neprieštaraujantį
įsakmiom teisinėm nuostatom. Pvz: pirkėjas įsigijęs netinkamos kokybės
daiktą, gali savo apsirinkimu daiktą grąžinti ir pareikalauti pinigų, arba
reikalauti daikta pakeisti, arba. Dažnaiusiai dispozityvaus reguliavimo
atveju yra derinami teisiniai leidimai su teisinaiis liepimais, kurie tik
apibrėžia leidimų taikymo laisvę.

Imperatyvus ir dispozityvus regulaivimo metodai, grynuoju pavidalu
neegzistuoja. Kalbame apie tokių metodų derinimą, kai vienam iš jų
suteikiamas primumas ir prioritetas. Civ teisėje vyrauja dispozityvus
regulaivimo metodas, o represinėse teisės šakose vyrauja imperatyvus
metodas. Greta nurodytų teisinio regulaivimo priemonių, teisės normų
kūrėjas naudoja ir specifinę priemonę ir gali nustatyti tam tikras teisei
reikšmingų veiksmų atlikimo procedūras, kurios nėra savarankiška teisinio
regulaivimo priemonė. Pvz: jei norime sudaryti dovanojimo sutarti, tai jai
yra privaloma rašytinė forma. Jei nesilaikoma teisiniams liepimams numatytų
procedūrų, tai jų nesilaikymas reiškia teisinių liepimų pažeidimą, ir už
tai gresia neigiamos poveikio priemonės. Jei nesilaikoma teisinių leidimų
atlikimo procedūrų tai asmuo nepasiekia norimo teisinio tikslo. (Liepimo
procedūrų neislaikymas) Pirmos poveikio proiemonės vadinamos represinėmis,
o antrosios yra negaliojančios sankcijos.

Pagrindinės teisės normos ir šaltiniai

Tinkamo elgesio standartai yra formuluojami normų arba principų pavidalu,
tai yra išreiškiami kalba. Šie elgesio standartai, nustatomi tekstu, o
teisinėje dferoje – teisiniu tekstu. Tam kad teisė atliktu savo funkcijas
ir reguliuotų žmonių elgesį, ji turi būti išreikšta objektyviu apčiuopiamu
pavidalu ir perduota adresatui. Šis objektyvus teisės išraiškos pavidalas
yra vadinamas teisės forma arba teisės šaltiniu ir toliau tebevyksta
diskusija, kuris iš terminų yra geresnis. Vieni autoriai pripažista šitų
sąvokų lygiareikšmiškumą ir nemati problemos tame, kad jos yra vartojamos
abi ar kuri viena iš jų. Lietuvoje yra vienas autorius, ryžtingai apsisakęs
už sąvokų atskyrimą. Pasauilinėje jurisprudencijoje galima rasti įvairių
požymių. Pvz: Kelzenas nebuvo įsitikinęs sąvokos teisinis šasltinis
tinkamumu, teisės išoriniam pavidalui išreikšti, siūlydamas ieškoti
tinkamesnės sąvokos. Carinės Rusijos profesorius Švšvš.. taip pat sakė, kad
sąvoka turi būti pakeista. Tačiau pranc. Teoretikas Beržė nemato problemos,
kad sąvokos būtų vartojamos kaip sinonimai, teisės šaltinis yra plačiai
vartojama sąvoka. Autoriai teigiantys teisės sąvokos „teisės forma“
tinkamumą teisės išoriniam pavidalui apibūdinti. Kalbiniu požiūriu forma
yra apibrėžiama kaip reiškianti pavidalą, daikto reiškinio reiškimosi būdą.
Taigi kalbiniu pobūdžiu ši sąvoka tinka išreikšti išoriniam teisės
pavidalui. Sąvoka teisės šaltinis kalbiniu požiūriu turi tokias reikšmes:
1)tai kas duoda pradžia, iš ko išeina. 2)Rašytinis paminklas, dokumentas.
Šią sąvoką Titas Livijus pirmasiis panaudojo teisiniam pavidalui išreikšti.
Palaipsniui pasaulinėje jurisprudensijoje įsitvirtino teisės šaltinio
sąvokos daugiareikšmingumas. Skiriamos tokiso sąvokos reikšmės: a) Teisės
šaltiniai materialiuoju aspektu, taip apibrėžiami visuomeniniai interesai
ir visuomenės egzistavimo sąlygos dėl kurių, viena ar kita idėja yra
paverčiama teisės norma. Tokiems šaltiniams priskiriami: religiniai,
filosofiniai, politiniai, principai. Visuomenės, ekonominis politinis
socialinis fonas. Situacijos ypatingumas laiko ir erdvės požymiu ir kt.. b)
Teisės šaltiniai formaliuoju aspektu. Taip apibrėžiami teisės išoriniai
pavidalai, kuriias teisė pateikiama adresatams. Ir šia prasme sąvokos
teisės forma ir teisės šaltinis sutampa. c) Teisės šaltiniai istoriniu
aspektu. Tai yra apibrėžiama visa nenormatyvinė info apie anksčiau
galiojusią teisę. Visgi stipriausia tendencija yra ta, akd dėl įprastos
knvencijos šios sąvokos gali būti vartojamos kaip sinonimai. Nors sąvoka
„teisės forma“ kalbiniu požiūriu ir būtų tinkamesnė.

Teisės šaltinių rūšys

Pagal tekste nustatotmus normos adresatus:

a) Bendro regulaivimo (bendrieji tesiės šaltiniai) – pvz: parlamento

priimti įstatymai. Nėra personifikuoto adresato ir galimas

pakartotinumas.

b) Individualaus reguliavimo (individualieji) – yra personifikuotas

adresatas, virnkartinumas. Pvz: sprendimas konkrečioj byloj.

Pagal tekste formuojamo elgesio modelio apibrėžtumo laipsnį:

a) Teisės principai – modelis apibrėžtas abstarkčiai.

b) Teisės normos

Pagal šaltinio atsiradimo pagrindus

a) Sutartimi sukurti teisės šaltiniai. (bendro pobūdžio sutartys

(federacinės))

b) Valstybės valdingu nurodymu sukurti teisės šaltiniai (teisminis

precedentas, norminis aktas..)

c) Papročiu sukurti teisės šaltiniai (teisnis paprotys)

d) Autoritetingu pranešimu sukurti teisės šaltiniai (teisės doktrina)

Pagal teisinio teksto išraiškos formą:

a) Rašytiniai teisės šaltiniai

b) Nerašytiniai teisės šaltinia ( teisinis paprotys, teisės principai)

Pagal įtaką teisiniam rguliavimui:

a) Tieisogiai reguliuojantys elgesį t.š. (tokie kurie suformuoja

nuosttaas teisiogiai įtakojančias adresato elgesį) Teisės norminis

aktas..

b) Teisiogiai nereguliuojantys teisės šaltiniai (teisės doktrina).

Pagal privalomumo pobūdį:

a) Adresatui privalomi teisės šaltiniai. Nepalieka adresatui galimybės

rinktis, taikyti jį ar ne..

b) Neprivalomi teisės šaltiniai. Tokie kurie interpretatoriui nesuteikia

privalomumo, bet yra patariamojo pobūdžio del autoriaus autoriteto.

(doktrina..)

Teisinis paprotys kaip teisės norma

Pirmosios žmonių pastangos reguliuoti santykius papročiais siekia kem syuku
m. Jau primitivioje santwarkoje formavosi taisyklės perduodamos iš kartos į
kartą. Papročių daugiasia laikomasi buvo savanoriškai. O pavieniais
nesilaikymo atvejais buvo taikomos sankcijos. Jau tada formavosi tokie
papročių požymiai kaip konservatyvumas, pastovumas, tvirtumas. Teisiniais
papročiai virto tesąmoninga ir organizuota žmonių veikla, kai stipraiusia
soc grupė sau naudingiausius papročius pavertė visuotinai privalomus ir
prievarta ginamais. Taip atsirado paprotinė teisė, kuri buvo pirminis visų
teisių pavidalas. Apie teisiniį paprotį kaip savarankišką teisės šaltinį
teorijoje pradėta kalbėti XIX a. siejama su Vokietijos istorine teisės
mokykla. Ši mokykla papročio privalomumą siejo ne su valstybės pozicijos
išsakymu o su papročio esme. Kalbama buvo apie visai laiudžiai bendrus
papročius, kurių laikomasi dėl jų teisingumo. Papročio įtaka yra skirtinga
skirtingose teisės tardicijose. Bendrojoje tesiės tradicijoje papročių
pagrindu kūrėsi precedentinė teisė. Tačiau ir ten likę papročių kurie
neįgijo precedento pavidalo. (žvejybos taisyklės, tinklų džiovinimo..)
Kontinentinėje teisėje paprotys tapo įstatymo kūrimo pagrindu.
Vakarietiškoje teisės tradicijoje iki XX a. pab. Buvo konstatuota, kad
teisiniai papročiai yra seniausia , bet mažai reikšminga ir atgyvenusi.
Išimtimi nurodoma Ispainijos Katalonijos provincija, kur nacionalinis
civilinis kodexas netaikomas santykiui reguliuojamam teisiniais papročiais.
Vokietijoje įtvirtinta galima papročio ir rašytinės teisės konkurencija ir
papročio galimybė keisti rašytinę teisę. Prancūzijoje paprotys galėjo
papildyti, bet ne keisti rašytinę teisę. Tačiau nuo XX a. pab. Stebimas
didelis teisinio papročio reikšmės augimas, ypač komercinėje sferoje, laivų
gamyboje, tarptautinėje prekyboje. Teisinis paprotys tai dviejų
visuomeninių reiįkinių junginys ir jam yra būdingi ir teisės ir paprasto
paproęio požymiai.

Paprotys tai visuomeninė praktika susiformavusi dėl nuolatinio ir vieningo
tam tikrų faktinių santykių kartojimosi. Visuomeninė praktika tampa
teisiniu papročiu, kai jai būdingi specialūs požymiai. Vidiniai ir
išoriniai. Šiuos požymius įtvirtina ne įstatymas o teisinė doktrina.
Vidiniai požymiai-vidinės papročio savybės. Jie parodo ar praktika yra
paplitusi ir universali. T.y. ar ji tikrai nuolatinio karotjimosi. Šie
požymiai yra vadinami keikybiniais. Juos nustatant nėra kažkokių
išankxtinių kriterijų pvz: anglijoje kalbama apie šimtemčius trunkančia
praktiką, o prancūzijoje dešimtis.. Antroji grupė požymiu gali būti
pavadinta kokybiniais ir parood ar analyzuojama praktika yra teisinga ir
būtina teisinei tvarkai palaikyti. Taigi kokybiniai kriterijai tai
visuomeninės praktikos moralinio vertingumo testas.

Teisinis paprotys tai teisinis tekstas susiformavęs dėl nuoaltinio ir
vieningo tam tikrų faktinių santykių kartojimosi ir interpretuojamas kaip
visuotinai reikšmingas ir privalomas. Papročio virtimas teisniu momentu
skirtingai apibrėžiamas pozityvistinės ir nepozityvistinės tradicijos.
Pozitivistinė tradicija šį momentą sieja su valstybinės pozicijos išsakymu,
teigia kad paprotys tampa teisiniu kai valstybė jį sankcionuoja. Ir
išskiria du galimus sankcionavimo būdus:
a) Valstybė paprotį sankcionuoja įrašydama į istatymą savo pareigą jį
gerbti ir saugoti, bet nedetalizuoja papročio turinio.
b) Valstybė paprotį sankcionuoja konkrečioje byloje teismo sprendimu
suteikdama visumeninei praktikai teisinę gynybą. Nepozityvistinės
tradicijos teisininkai visuomeninę praktiką laiko teisiniu papročiu jei ji
atitinka kiekybinius ir kokybinius požymius nepriklausomai nuo to ar
valstybės pozicija išsakyta.

Lietuvoje teisinis paprotys apibrėžiamas pozityvistine tradicija siejant ją
su valstybės sankcionavimu ir net naujasis civilinis kodeksas nenurodo
teisinio papročio prie savarankiškų teisės šaltinių.

Teisinis precedentas

Teisinė sistema kurioje precedentas įvardijimas kaip oficialus teisės
šaltinis vadinama precedentine teisės sistema. Sistema, kuri būdinga
bendrosios teisės tradicijai. Precedentinės teisės pradžia XIa. Anglija.
Užkariautojai normanai nevertė anglų laikytis savo paprotinės teisės
svarbiausiu uždaviniu laikydami centralizuotos valstybės išlaikymą. Greta
bendrųjų teismų egzistavo karališkieji teismai. Karaliaus teisėjai važinėjo
po šalį ir spresdavo ginčus vietinių papročių pagrindu. Grįžę į žiemos
rezidenciją Londone apibendrindavo skirtingus vietos papročius, išrinkdavo
iš jų teisingiausius ir protingiausius ir išvežiodavo juos po šalį taip
unifikuodami ir kurdami bendrą visai Anglijai teisę.Anglijos teisė buvo
kuriama ne įstatymų,o karališkųjų teismų sprendimo pagrindu. Iš pradžių
teisėjui nebuvo pareigos laikytis anksčiau priimto sprendimo. Ši pareiga
atsirado tik XVIII-XIX a. kuri vadinasi ankstesnio sprendimo gerbimo ir
tęstinumo tradicija. Tik nuo XIII a. sprendimai pradėti užrašinėti. Juos
rašė privatūs asmenys. Dėl privačios sprendimų užrašymo struktūros jie
įgijo specifinį pavidalą, nes buvo užrašoma viskas kas įdomu. Tik XVI a
antroj pusej normalūs teisininkai pradėjo užrašinėti sprendimus. 1865
Įkuriama spec tarnyba registruoti sprendimus.

Precedentas – einantis priešakyje. Precedentas tai sprendimas byloje, tapes
privalomu sprendžiant analogišką bylą.

Sprendimai tesinėje sferoje gali būti dvejų rūšių teisminiai ir
administraciniai. Teisminis precedentas tai teismo sprendimas priimtas
byloje ir tapęs privalomu kitam tos pačios ar žemesnės instancijos teismui
nagrinėjančiam analogišką bylą. Teisminis precedentas leidžia išspręsti
ginčą net ir tuo atveju kai nėra jam tinkamo įstatymo vadovaujantis
bendraisiias teisės principais. Šį sprendimą pakartojus kitam teismui,
sprendimas tampa precedentu ir įgyja bendrumo požymį. Precedento esmę
sudaro du momentai:

a) Teisėjo galimybė pačiam kurti normą, jei įstatymo nėra arba jis

pasenęs.

b) Teisėjo pareiga pakartoti teismo sprendimą priimtą analogiškoje

byloje.

Kiekvieną sprendimą sudaro dvi dalys.

a) Ratio decidenti – priežastis sprendimui priimti. Ši dalis yra vadinama

įpareigojančiu precedentu. Joje yra formuojama privalomo elgesio

taisyklė, kurią turi karoti kita teisėjas.

b) Obiter dictum – dalykai pasakyti tarp kitko. Patariamasis

precedentas.Ją sudaro teismo komentarai, argumentai, pavyzdžiai. Tai

neprivaloma sprendimo dalis, nors autoritetingo teisėjo obiter dictum

yra įtraukiama į kito teismo sprendimą. Tekste šios dalys nėra

atskirtos. Teisėjas pats turi nustatyti kur yra ratio decidenti o kur

obiter dictum. Teisėjas privalo kartoti precedento sprendimą tik

analogiškoje byloje. Analogiška laikoma tokia byla kuri sutampa su

lyginamają byla esminiais faktais ir jų tarpusavio sąveika. Panašių

bylų ratio decidenti gali būti apibendrinti ir suformuluojant bylų

sprendimo principą. Tas kas ateina vykdyti teisingumą, turi ateiti

švariomis rankoimis. Tradisiškai tra formuluojami tokie precedentinės

teisės pliusai: a) teisinių [pasiekimų aiškumas – kiekvianma iš anxto

aušku kuo paisbaigs byla turinti precedentą b) teisės sistemos

lankstumas- precedentas leidžia operatyviai užpildyti teisės spragą

priimant teismo sprendimą nelaukiant įstatymo leidėjo c) sprendimo

tixlumas ir tikrumas – precedentas reisškia konkrečioje

Minusia: a) teisės sitemos sudetingumas ir painumas – precedentų yra labai
daug todel sunku rasti tinkamą b) precedentinės teisės nekonstucingumas –
teigiama kad teisėjai kurdami naujas normas sugriauna valdžių padalijimo
principą c) precedentų prigimtis apsunkina galimybę juos sisteminti d) per
didelė tesiėjų laisvė sprendžiant bylas e) teisės sistemos konservatyvumas
ir sąstingis – teisėjai siekdami išsaugoti precedeento tradiciją nėra linkę
naikinti pasenusių precedentų.

Teismų praktika kontinentinėje

Aukščiausių grandžių teismų sprendimai turi didelę įtakaą teisės sitemai.
Jie yra visada įvertinami nagrinėjant panašias bylas. Vienodas bylas spręsk
vienodai. Tačiau kontinnetinės teisės tradicijoje teismų sprendimai turi ne
privalomą o autoritetingą reikšmę. T.y. sprendimų analogiškose bylose yra
laikomasi dėl psichologinių ir organizacinių priežascčių. Kontinentinės
tesiėsvalstybėse aukščiausio teismo precedentui yra suteikiamas įstatymui
precedetno autoritetas. (argentina, kolumbija). Kai kuriose vasltybėse
teisėjams yra palikta laisvė interpretuoti faktus ir gautas rezultatas
panašėja į bendrų normų kūrimą.
Lietuvoje teismų įsttayme yra įtvirtinta nuostata kad teismai atsižvelgia į
aprobuotas ir paskelbtas aukščiausio teismo nutartis. Nieku nėra įtvirtinta
teismo pareiga kartoti auščiausio teismo sprendimą. Plius yra numatytas
pagrindas teikti kasaciją, jei sprendime nukrypta nuo aukščiausio teismo
aprobuotos praktikos. (kasacija – apeliacija apeliacijai ).

Teisės doktrina kaip teisės šaltinis

Doktrina tai vienas seniausių teisės šaltinių, ypač vertinamas
kontinentinės tesiės tradicijoje. Ištakos siejamos jau su senovės Romos
laikais. Teisės doktrina (autoritetingos nuomonės) tai nuostatų, taisyklių,
principų visuma, kurią formuluoja autoritetingi mokslininkai ir praktikai
ir kuriia suteikiama visuotinai privaloma reikšmė. Jau IIIa. Kai kuriias
Romos juristais, teiisninkais buvo galima remtis taip pat kaip ir įsttaymų
tekstu, 426m. Imperatorius Valentianas išleido nurodymą dėl privalomų
juristų citavimo sprendimuose išvardindamas kokie autoriai turi būti
cituojami. Doktrina priskiriama šaltiniams kurie nėra tiesiogiai privalomi
adresatams. Šis šaltinis taikomas kai nėra pirminių šaltinių arba kai
priminiai šaltiniai neaiškūs ar nepilni. Teisės doktrina atlieka daug
reguliavimui svarbių funkcijų. Šiandien doktrina formuluoja teisės
principus, analizuoja jų turinį, nusttato principų svorio įvertinimo
taisykles, formuluoja kolizines taisykles ir tiria jų hierarchiją,
nagrinėja teisėjo diskrecijos ribas, formuluoja reikalavimus teisės normų
turiniui. Doktrina nulemia, kokia teisės samprata vyrauja visuomenėje.
Kontinnetinė teisė ypač įtakojama teisės doktrinos. Teisės doktrina yra
įtvirtinama kodeksų ir kitų įstatymų komentaruose, monografijose,
disertacijose, publikacijose. Kontinentinėj teisėj nėra ataskiatų apie
teismų sprendimus todėl teisės doktrina tampa vienintele galimybe susieti
teisės sampratą, įstatymus ir teisinę praktiką.

Teisinė sutartis

Naujois teisės normos gali būti išreikštos arba įtvirtintos sutartyje.
Skiriamops yra dvi sutartčių rūšys:

a) Individualios sutartys

b) Bendro pobūdžio (normatyvinės)

Individualios sutartys formuoja individualią teisės normą, privalomą tik
sutarties šalims.Pvz: automobilio pirkimo pardavimo sutartis. Normatyvinės
sutartys formuluoja bendro pobūdžio elgesio taisyklę, kuri netrui
personalaus adresato ir kurią galima kartoti. Individuali sutartis tai
savireguliacijos instrumentas kai bendros teisės normos pagrindu (pvz:
civiliniam kodekse) sutarties šalys sukuria sau individualią teisės normą.
Normatyvinės sutartys nustato elgesio taisyklę, kuri tampa privaloma
visiems adresatams patenkantiems į tos taisyklės veikimo sferą.Pvz:
kolektyvinė suatrtis įstaigoje yra privaloma visiems darbuotojams, kurie
dirba toje įstaigoje. Nors jie dar nedirbo kai sukurtos taisyklės buvo.
Vyrauja nuomponė kad teisės šaltiniu laikoma tik bendro pobūdžio
(normatyvinės) sutartys. Šių pavyzdžių istoriniai pavyzdžiai galėtų būti
karalių ir miestų sutartys, šiandien pavyzdžiai galėtų būti tarptatutinės
sutartys, sutartys dėl federacijos sudarymo, kolektyvinės sutartys įmonėje
ar įstaigoje. Normatyvinė sutartis kaip ir individuali sutartis yra
sukuriama šalių susitarimu ir išreiškia sutarties dalyvių valią. Suerinta
valia ir bendri tikslai paprastai nulemia savanorišką sutarties laikymąsi
ir minimalią prievartą ja garantuojant.

Teisės norminis aktas

Visose teisninėse sistemose dalis taisyklių yra kuriama spec galias
turinčių instiucijų nurodymais. Lietuvoje apibrėžiant šį teisės šaltinį
įsitvirtino sąvoka teisės norminis aktas ( TNA). Kaip sinonimas yra
vartojama sąvoka įstatymas. Suteikiant šiai sąvokai platesnę prasmę, nes
įstatymas yra tik viena TNA rūšis. Vartojama ir kita sąvoka-statutinė
teisė. Teisės norminiai aktai yra valstybinių institucijų arba visos tautos
kūrinys, kuriias siekiama tikslingai tvarkyti ir įtakoti žmonių elgesį.
Europoje labiausia paplitčs ir svarbiausias teisęs šaltinis. Visada
rašytinis teisės šaltinis. Išsisikiria tiksliom ir nedviprasmiškom
formuluotėmis. Suteikia galimybę nesunkiai kontroliuoti ar žmonės jų
laikosi. Pasižymi stabilumu kir gali būti sėkmingai taikomas ilgą
laikotarpį. Būdinga galimybė keisti arba naikinti teisės norminį aktą, jei
jis pasenęs ir nebeatitinka gyvenimo realijų. Kitavertus teisės norminiai
aktai reaguoja į praeities realijas buvusias akto ruošimo metu ir dažnai
pradeda senti nuo priėmimo momento, nes socialinės realijos keičiasi
greičiau negu vyksta akto priėmimo procedūros, todėl TNA stabilumas kaip
pliusas gali transformuotis į TNA nelankstumą kaip minusą, tą problemą
paaštrina dažnai sudėtinga teisės norminio akto priėmimo ir keitimo
procedūra. Teisės norminis aktas yra jaunesnis teisės šaltininis negu
paprotys ar teisinis precedentas. Visa ankstyvoji teisė tai paprotinė
teisė. Papročio pagrindu formavosi ir precedentas. Tik kontinnentinėje
teisėsje susidarė prielaidos teiginiui, kad teisės sistema gali būti
apibrėžta, kaip kad iš TNA išvedama vieninga hierarchiška, logiškai
sujungtų normų organizacija.

Valstybėje priimamus aktus įpratsa vadinti teisės aktais.Teisės aktas
tai tautos kompetetingų valstybinių institucijų ar pareigūnų priimtas
rašytinis dokumentas kuriame išreikšta ( suformuluota pritaikyta ar
išaiškinta ) teisės norma. Visus teisės aktus skirstome į III grupes.
Teisės norminiai aktai – tai tautos valstybinių poareigūnų rašytinis
dokumentas formuluojantis bendro pobūdžio taisyklę. Teisės taikymo aktai
(TTA) – rašytiniai dokumentai formuluojantys individualų paliepimą bendros
normos pagrindu. Interpretaciniai aktai (aiškinimo aktai) tai dokumentai
išaiškinantys teisės normas.

TTA ier TNA palyginimas

TNA formuluoja spec kompetenciją turinčios institucijos, o TTA
platesnis subjektų ratas. TNA neturi personalaus adresato ir skirtas
visiems subjektams atitinkantiems rūšinius adresato požymius, o TTA turi
personalų adresatą. TNA suformuluoja elgesio taisyklę, kuriia budingas
pakartotinumas, TTA vienkartinį paliepimą. TNA išreiškia visia visuomenei
svarbią teisinę taisyklę, o TTA sprendžia personalaim adresatui svarbius
klausimus. TNA būdinga speciali paprastai gan sudėtiga ir griežtai
teisiškai reglamentuota procedūra. O TTA priėmimo procedūra paprastesnė.
Reiklaavimai TNA formai dažniausiai griežtesni negu reiklaavimai TNA
reikalavimams.

Teisės norminių aktų rūšys

Teisės norminiai aktai funkcionuoja kaip hierarchiška, suderinta,
specializuota, diferencijuota sistema. Pagal teisės juridinių aktu galią
skirstoma:

I) Įstatymai

a) Konstitucija

b) Konstituciniai įstatymai

c) Seimo ratifikuotos tarptatutinės sutartys

d) Kodifikuoti įsttaymai (kodeksai)

e) Paprastieji įstaymai.

II) Poįstatiminiai aktai

a) Seimo nutarimai

b) Prezidento dekretai

c) Vyriausybės nutarimai

d) Ministro pirmininko potvarkiai ir rezoliucijos

e) Ministerijų departamentų instrukcijos ir įsakymai

f) Apskričių viršininkų įsakymai

g) Savivaldybių tarybų sprendimai

h) Savivaldybių valdymo organų priimti aktai

Pagal veikimo pobūdį

I) Pagrindiniai

II) Pagalbiniai

Pagal teisės šakas skirstoma

I) Civilinės

II) Baudžiamosios

III) Ir kt..

Pagal galiojimo trukmę

I) Nuolatinio galiojimo ir

II) terminuoto arba laikino galiojimo.

Pagal veikimo apimtį

I) Bendro veikimo TNA (visiems tos rūšies asntykiams ir visoje

teritorijoje)

II) Riboto veikimo (tam tikriems santykiams ir /arba tam tikroj

teritorijoj)

Teisės norminių aktų galiojimo ribos tai kriterijai kurie leidžia įvertinti
ar teisės norminis aktas gali ir turi būti taikomas konkrečiam atvejui
teisiškai kvalifikuoti. T.y. ar teisinis norminis aktas galioja. TNA
galiojimas vertinamas III kriterijais: Laiko, teritorijos ir asmenų
atžvilgiu.

Laiko požiūriu

Galiojimas laike tai laiko tarpas nuo akto įsigaliojimo iki galiojimo
pabaigos. Galiojimo pradžia ir jai nustatyti taikoma bendra taisyklė: aktas
galioja ne anksčiau negu adresatas įgyja objektyvią galimybę susipažinti su
jo turiniu. Galiojimo pradžia apibrėžta taip: aktas įsigalioja nuo
paskelbimo (bendravalstybiniai aktai skelbiami Valstybės Žiniose, o
vietiniai vietinėje spaudoje.) I) Įstatymai ir konstitucnio teismo
nutarimai įsigalioja paskelbimo dieną II) Referendumu priimti įstatymai ir
visi kiti bendravalstybiniai poįstatyminiai aktai įsigalioja kitą dieną po
paskelbimo Valstybibėse Žiniose. III) Vietiniai aktai įsigalioja kitą diena
po paskelbimo vietinėje spaudoje >>>(visiem) jeigu aktuose nenurodyta
kitaip. Aktas įsisgalioja nuo momento nurodyto pačiame akte vadinamas
atidedamasis galiojimas. Aktas įsisgalioja nedelsiant, sudarant įpatingas
sąlygas susipažinti su jo turiniu. Aktas įsigalioja nuo faktinio jo gavimo
dienos jei jis nėra skelbtinas. Ta diena yra laikoma akto užregistravimas
registracijos žurnale.

Akto galiojimo pabaiga: I) Aktas baigia galioti kai baigiasi jame nurodytas
terminas. II) Aktas baigia galioti kai jis panaikinamas kitu spec išleistu
aktu. III) Aktas baigia galioti kai kompetetinga institucija priima kitą
aktą kitaip reguliuojantį tuos pačius visuomeninius santykius. (blogai).
IV) Aktas baigia galioti kai konstitucinis teismas pripažysta aktą
nekonstituciniu. Aktas baigia galioti kai išnyksta jo reguliuojami
visuomeniniai santykiai.

Teisės norminių aktų galiojimas į praeitį (retro aktyvus galiojimas)

Aktai reguliuoja tik tuos santykius, kurie atsiranda po akto
įsigaliojimo. Tačiau tam tikrais atvejais įvertinant faktus, kurie įvyko
anksčiau, yra taikomi vėliau priimti aktai. Tai vadinama aktų galiojimu į
praeitį. Aktai turi grįžtamąją galią. Yra dvi pagr. Išimtis kada aktai gali
galioti į praeitį:

a) Atgal galioja aktai, kurie naikina arba švelnina baudžiamąją

ir administracinę atsakomybę.

b) Atgal galioja aktai jeigu tai tieisogiai nurodyta pačiame

akte. (baudž. Kodekso III str. III dalis nusako, kad baudž

įstatymas nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis

bausmę ar kitaip sunkinantis asmens padėtį neturi

grįžtomosios galios, išskyrus: normas nustatančias

atsakomybę už genocidą, tarptautinės teisės draudžiamą

elgesį su žmonėmis, draudžiamą karo ataką ir kt.)

Teisės aktų galiojimas asmenų ir teritorijos atžvilgiu. Aktai galioja
visoje teritorijoje valdžios, kuri tuos aktus priimė. Bendravalstybiniai
aktai galioja visoje valstybės teritorijoje, o vietiniai aktai savivaldos
teritorijoje. Teisės teorija skiria dvi sąvokas: geografinę teritoriją ir
teisinę teritoriją. Teisinė teritorija yra platesnė sąvoka. Lietuvos
teisinė teritorija tai: valstybės sienomis apibrėžta sausumos teritorija,
vidaus ir teritoriniai jūros vandenys, oro erdvė virš sausumos, žemės
gelmės, visi laivai su Lietuvos vėliava esantys atviroje jūroje, karo
laivai, esantys kitų valstybių teritoriniuose vandenyse, skraidančių ir
kosminių aparatų kabinos esančios atmosferoje. Tradiciškai nurodoma, kad
Lietuvos teritorija yra Lietuvos ambasadų teritoriją kitose valstybėse,
tačiau teisininkai teigia, kad taip apibrėžti yra netikslu ir kad tai yra
vieta, kur negalioja kitos valstybės įstatymai. Valstybės teritorijoje gali
galioti ir kitos valstybės teisė. Tai yra vadinama teisės recepsija. Ji
gali būti savanoriška ir prievartinė. Teisės aktai galioja visiems
asmenims, kurie yra valdžios išleidusios aktą teritorijoje. Akto galiojimas
asmenims sutampa su akto galiojimo teritorija. Tačiau galimos tam tikros
išimtys:

a) Kai kuriais atvejais akto galiojimui yra būtinas spec asmens

ryšys su valstybe (pilietybė).

b) Baud-iamąją ir administracinę atsakomybę įtvirtinantys

įstatymai netaikomi diplomatinę neliečiamybę turintiems

asmenims: diplomatinius rangus turintys ir diplomatines

pareigas einantys asmenys, diplomatų šeimos nariai,

administracinio ir techninio personalo nariai jei jie nėra

Lietuvos piliečiai. Konsulinių atstovybių pareigūnai, jei

tai numato konsulinės sutartys.

c) Baudžiamąją ir administracinę atsakomybę įtvirtinantys

įstatymai netaikomi prezidentui, o premjerui, ministrams,

teisėjams, ir seimo nariams taikomi laikantis specialios

tvarkos.T.y. gaunant leidimus patraukti juos atsakomybėn.

Akto veikimas gali būti susietas su adresato amžiumi. Amžius teisėje žymi
momenta, nuo kada asmuo tampa teisiškai atsakingu už savo poelgius.
Galėjimas būti teisinių santykių subjektu yra vadinamas teisiniu
subjektiškumu. Civilinės ir darbo teisės subjektai yra apibudinami dviem
kategorijom: teisnumu (galėjimas turėti teises ir pareigas), veiksnumu
(gebėjima savo veiksmais įgyti teises ir nusistatyti pareigas). Teisnumą
asmuo įgyja nuo gimimo, o tam tikrais atvejais ir iki jo. Pilnai veiksniu
laikomas asmuo nuo 18 metų, 14-18 m. Ribotai veiksniais. Asmuo gali įgyti
pilną veiksnumą anksčiau, nustačius teismui emancipaciją (pripažinti asmenį
veiskniu nesulaukus 18 metų) ar sudaręs santuoką. Darbo teisės subjektas
įgyja darbini veiksnumą nuo 16 metų. Administarcinės atsakomybės subjektas
nuo 16 metų, baudžiamosios nuo 16 metų-kartais nuo 14 metų. Tačiau asmenims
iki 18 metų takomi tam tikri ribojimai skiriant baudžaiamasias ir
administracines sankcijas.

Teisės principai

Teisę dažnaiusiai tapatiname su konkrečiomis elgesio taisyklėmis, nors
bene didžiausią reikšmę turi ne jos, o nuostatos vadinamos teisės
principais. Principas lot. Principium reiškia pagrindo pradžią. Tai
įsitikinimas lemiantis žmogaus santykį su tikrove, jo elgesio ir veiklos
normas. Tai pagrindinė kurios nors teorijos, koncepsijos idėja, pradinis
teiginys. Taigi sąvoka principas diktuoja dvi reikšmes: a) Išskirtinė
nuostatos svarba b) šios nuostatos privalomybė teorijai ar koncepsijai.
Teisės principai- tai teisės sistemos pamatinės nuostatos, kuriomis
grindžiamas teisinis reguliavimas ir teisinė praktika. Teisei ypač svarbu,
kad teisės principas formuluoja tam tikrą privalomo elgesio standartą, kaip
ir teisės norma. Tačiau principas nėra tiksliai apibrėžtas ir palieka
didelę interpretacijos laisvę. Nėra lengva atskirti teisės principą ir
teisės normą. Teisės principams nėra būtina rašytinė forma, nors jie dažnai
įtvritinami aukščiausiuose teisės aktuose, tačiau ir teisės norma gali būti
nerašyta, pvz. Papročių atveju. Teisės principų esmę galima atskleisti
lyginant juos su panašiom kategorijom, tai vertybėmis ir normomis.

Principai ir vertybės. Protingumas, sąžiningumas tai pirmiausia yra
vertybė, o pareiga elgtis sąžiningai ir protingai yra principas.

I) Principai kildinami iš funkcionuojančios pozityviosios

teisės ar bent tradicijos. O vertybės turi etinę ar

pilietinę politinę reikšmę ir egzistuoja už ar prieš teisę.

II) Principai pasireiškia kaip elgesio modelis, overtybė kaip

teisės saugomas objektas. Vertybės įvardija galutinį tikslą,

o principai yra tik priemonė šio tikslo siekiant.

Konstituciniai principai šiuo požiūriu priartėja prie

vertybių.

III) Vertybės yra griežtos fundamentalios ir nekompromisinės, o

principai pliuralistiniai ir veikiantys su išimtimis.

Taigi vertybė tampa teisės principu kai ji yra atpažįstama, pavadinama ir
įtvirtinama teisinėje tvarkoje.

Principai ir normos

Ir principai ir normos itviritna privalomo elgesio standartą.

I) Teisės normos dažniausiai yra rašytinės, o principui užrašymas

nesuteikia svarbos.

II) Teisės norma nustato konkrečiai apibrėžtą elgesio modelį ir

normos veikimo aplinkybes, todėl subsunkcijos būdu galima ją

pritaikyti konkrečiam atvejui teisiškai kvalifikuoti. Principai

nurodo tik tikslo siekimo kryptį, todėl jo pagrindu išspręsti

konkretų atvejį beveik neįmanoma. (nebent nebūtų konkuruojančių

principų).

III) Teisės norma arba galioja arba ne, o teisės principai taikytini

visais atvejais. Niekada nebūna situacijų kai vienas iš

principų apskritai negalioja.

IV) Jei susikerta dvi teisės normos, viena iš jų netaikoma

vadovaujantis kolizijos taisyklėmis, jei susikerta du teisės

principai nėra netaikytino principo. Stipresnis principas yra

įtvirtinamas labiau nei silpnesnis.

Bendrųjų teisės principų pvz: Tas kas ateina vykdyti teisingumo turi ateiti
švariomis rankomis. Niekas negali turėti naudos iš nusikaltimo. Vienodas
bylas traktuok vienodai, o skirtingas skirtingai. Išklausyk ir kitą pusę.
Tegu niekas nebūna teisėjas savo paties byloje.

Šiandieninėse publikacijose yra pabrėžiama, kad teisėjas kiekvieną kartą
taikydamas teisės normą, privalo patikrinti ar ji neprieštarauja
bendriesiems teisės principais, ir netaikyti normos jei ji prieštarauja.
Teisės principai atlieka esmines funkcijas teisiogiai įtakojančias teisės
veikimą.

I) Principai nubrėžia ribas įstatymų leidėjui, kuriančiam teisnes

taisykles.

II) Teisės principai tarnauja kaip betkurios teisės normos patikrinimo

testas.

III) Teisės principai leidžia išspręsti teisinį ginčą, net kai nėra

teisės normų. Tokiu atveju teisės spragą užpildo teisėjas

taikydamas teisės analogiją, spręsdamas ginčą pagal bendruosius

teisės principus.

IV) Didžiausia problema yra ta, kad nėra sukurtas metodas, kuris leistų

pasverti ir įvertinti konkuruojančius principus. Ryškaiusi bandymai

nustatyti tokius metodus yra siejami su Dvorkino ir jo teorijų

vystytojo Aleksio vardais.

Teisėkūra

Skiriamos dvi sąvokos teisėkūra reikšmės: plačiaja prasme teisėkūra
tai- stichiškas ir neorganizuotas visuomeninis procesas, kurio metu
formuluojamos teisinės idėjos, vertinami jau išleisti teisės šaltiniai,
formuojamos kryptys, kokios teisės žmonės norėtų. Šio proceso metu gimsta
nauji teisiniai siekiai, apibrėžiama teisės adresatų pažiūra į esamą ir
siektiną teisinį regulaivimą. Teisėkūra siauraja prasme tai teisiškai
sureguliuota valstybinių institucijų veikla joms kuriant, keičiant ar
naikinant teisės norminius aktus. Teisėkūros procesas yra reglamentuotas
teisės norminiuose aktuose, konstitucijoje, įstatymuose: dėl LR įstatymų ir
kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos, LR įstatymų ir kitų
teisės aktų rengimo tvarkos įsttaymas, Seimo statutas ir kt..Ir vyriausybės
nutarimai skirti tam.

Teisėkūros subjektai-tai asmenys ir institucijos dalyvaujantys
teisėkuros procese.

I) Valstybinės valdžios institucijos-seimas ir savivaldybių

tarybos.

II) Valstybinio valdymo institucijos-prezidentas,vyriausybė,

ministerijos, departamentai, merai, savivaldybių

administracija

III) Įmonės, įstaigos ir organizacijos priima lokalinius aktus.

IV) Piliečiai priimantys aktus referendumo metu.

Iš teisėkūros subjektų išsiskiria ypatinga kategorija, konstitucinio
lygmens, Įstatymų iniciatyvos teisę seime turintys subjektai. Tai asmenys
ir institucijos, kurių pateiktą pasiūlymą ar įstatymų projektą, seimas
privalo svarstyti. Kas turi tokia galią lietuvoje:

I) Seimo nariai

II) Vyriausybė

III) Prezidentas

IV) 50000 rinkimų teisę turinčių piliečių.

Teisėkūros būdai

Teisės teorija skiria du pagrindinius teisėkūros būdus: originalioji kūryba
(šiuo būdu yra kuriama nauja iki tol visuomeninių santykių neregluliavusi
elgesio taisyklė), sankcionavimas (šiuo būdu visuotinis privalomumas ir
valstybės garantas yra suteikiamas elgesio taisyklei atsiradusiia ne dėl
tiesioginės valstybės veiklos ir jau reguliavusiai žmonių santykius iki
tol. Pvz: Sankcionuojamas paprotys arba politinė norma. Skiriamas tam
tirkas sankcionavimo porūšis-ratifikavimas, kai visuotinis privalomumas ir
valstybės garantas suteikiamas tarptautiniam susitarimui ar kitokio
pobūdžio tarptautiniam dokumentui.

Teisės aiškinimo būdai

Teisės aiškinimo interpretatorius naudoja įvarias priemones ir operacijas
teisės prasmei atskleisti – įvairius aiškinimo būdus. Teisės teorija
nesutaria dėl baigtinio aiškinimo būdų sąrašo. Vieni autoriai išskiria
keletą, o kai kurie net iki kelių šimtų. Bet apibendrintai galima išskirti
tris pagrindines teisinio teksto tyrimo metodologijas:

1. Kalbinė. Pradiniame tyrimo etape naudojamas kalbinis (lingvistinis)

aiškinimo būdas. Jį taikant yra tiriamso žodžių reikšmės ir žodžių

sąranga bei sąryšis siekiant nustatyti minties turinį. Taigi, kalbinis

būdas yra pagrįstas kalbos tyrimo mokslo priemonių naudojimu: leksiniu

(nustatomos teisiniame tekste naudotų žodžių prasmės), morfologinių

(aiškinama žodžio sandara) ir sintaksės (nagrinėjamas žodžių jungimas

į sakinius). Kalbinis aiškinimo būdas veikia dviem plotmėm.

Pirmiausiai interpretatoriui būtinas bendrinės kalbos, kuria

išreikštas tekstas, žinojimas. Kita plotmė – tekstui suprasti reikia

specialios kalbos ir terminijos išmanymo. Kalbinis aiškinimas yra

formalizuojamas tam tikrom prezumpcijoml kurios leidžia operatyviai

pasiekti aiškinimo rezultatus. Jeigu pačiame teisiniame tekste

nenurodoma kitaip arba jei kitiokie svarūs argumentai neleidžia daryti

priešingos išvados, tai:

1. Bet kuri sąvoka pirmiausia interpretuojama įprasta, o ne specialia

prasme.

2. Skirtingi terminai apibrėžia skirtingas sąvokas.

3. Tapačios sąvokos turi patačias prasmes.

4. Kiekvienas teksto žodis i ženklas yra reikšmingas ir būtinas.

5. Vyriškos giminės žodis apima ir moterišką giminę.

6. Kt.

Kalbinis aiškinimo būdas interpretatoriui leidžia nustatyti pradinę

elgesio standartų prasmę, tačiau sudėtingose teisinėse sistemose

kalbinis aiškinimo būdas dažnai pasiūlo kelis alternatyvius rezultatus

arba rezultatas būna abejotinas logikos, moralės ar sveiko proto

požiūriu, todėl kalbinio aiškinimo rezultatas yra privalomai

tikrinamas kitais aiškinimo metodais ir patvirtinamas arba

paneigiamas. Kaip tik todėl kalbinis aiškinimo rezultatas yra

tikrinamas taikant kitą aiškinimo kategoriją – sisteminį aiškinimą.

2. Sisteminė. Sisteminis teiksto tyrimas leidžia nustatyti teigininais

formuluotą mintį atsižvelgiant į teiginių vietą teisės sistemoj ir

sąveiką su kitais teisės elementais. Dar neseniai šis tyrimo būdas

buvo siejamas išskirtinai su teisės normų sistema. Silpnėjant

pozityvistinės teisės sampratos vaidmeniui, sisteminis aiškinimas

pradėtas taikyti ne tik teisės normų sistemos, bet ir teisės principų

požiūriu.

Kalbinia teisės tyrimas visus rezultatus kildina iš kalbos, o

sisteminis – iš teisės sistemos ar kažkurios jos dalies (pvz., šakos)

ar elementų (pvz., teisės principų). Sisteminis aiškinimas nėra

skirtas teiginiui suprasti, tai kalbinio aiškinimo uždavinys.

Sisteminiu aiškinimu yra tikrinamas kalbinio aiškinimo rezultato

teisingumas. Jei kalbinis aiškinimas pateikia keletą normos prasmių,

tai sisteminio aiškinimo įpareigoja pasirinkti tokią, kuri derėtų su

funkcionuojančia teisės sistema ir neprieštarautų nei vienai

galiojančiai normai. Jei ir tokių prasmių yra keletas, turi būti

pasirinkta ta, kuri dera su artimiausiom, giminingom teisės normom.

Sisteminis aiškinimas leidžia patikrinti ir kalbinių požiūriu

iššifruotos normos derėjimą su teisės principais ir galutiniais teisės

tikslais. Interpretatorius, nustatęs pradinį teisės normos turinį,

privalo tikrinti, ar ši norma neprieštarauja pamatinėm teisės

vertybėms. Sistemiškai aiškinant teisę galima nustatyti, ar norma

atitinka teisės egzistavimo tikslus, teisės doktina pabrėžia, kad

teisę taikantis pareigūnas, ypač teismas, privalo netaikyti teisės

normos, kuri prieštarauja teisės principam ir teisės tikslam. Iš

teisinio teksto iššifravę normas, susiduriame su situacija, kai viena

norma prieštarauja kitai. Tokia situacija vadinama teisine kolizija,

kartais – konkurencija. Kolizijos sprendžiamos taikant kolizines

taisykles ir jos leidžia susiaurinti vienos iš normų veikimo sritį ar

apskritai vienos iš jų netaikyti. Viena iš dažniausiai ataikomų

taisyklių, besiremianti nurodymų išleidimų laiku, vadinama

chronologine taisykle: vėlesnis įstatymas turi pirmenybę prieš

ankstesnį įstatymą. Ši kolizija dažniausiai atsiranda dėl įstatymų

leidėjo neraštingumo, kai jis išleidžia naują taisyklę nepanaikinęs

senos. Kita dažnai taikoma taisyklė, vaidnama specialiosios normos

taisykle, kuri įpareigoja taikyti normą, kuri yra speciali bendros

normos atžvilgiu (lex specialis deroga legi generali). Specialia

laikoma tokia norma, kuri bent dalinai sutampa su bendrosios normos

veikimo sritimi (adresatu, veikimo sąlygomis), tačiau numato kitokį

teisinį reguliavimą negu bendroji norma. Teisės teorijoje vyrauja

požiūris, kad ši taisyklė yra universali ir specialioji norma visais

atvejais turi viršenybę prieš bendrąją normą. O Vaišvila pasakė kitaip

🙂 Atribodamas normų konkurenciją jis įvedė kitą terminiją (kai

specialioji norma neprieštarauja, o tik detalizuoja specialiosios

normos reguliuojamus santykius) ir normų kolizija (kaip visuomeninį

santykį reguliuoja viena kitai prieštaraujančios normos). Pirmuoju

atveju profesorius siūlo taikyti psecialiosios normos taisyklę,

kolizijos atveju – taikyti bendrąją normą, o ne specialiąją. Nėra

požymių, leidžiančių atskirti koliziją ir konkurenciją, nes abiem

atvejais normos turi bendrą norminimo sritį ir skirtingai reguliuoja

adresatų elgesį. Todėl specialiosios normos taisyklė turi būti visais

atvejais taikoma šalinant prieštaringumą tos pačios juridinės galios

aktuose. Jei prieštaringos normos įtvirtintos skirtingos juridinės

galios aktuose, ši taisyklė apskritai negali būti taikoma. Darviena

kolizinė taisyklė yra vadinama hierarchijos taisykle. Jos esmė:

hierarchiškai aukštesnės institucijos aktai turi pirmumą žemesnės

institucijos aktams (lex superior deroga legi imperiori). Su šia

taisykle susijusi kita (lex inferiora non daroga legi superiori)::

žemesnės kompetencijos aktas negali prieštarauti aukštesnės

kompetencijos aktui, bet nepaaiškinantis kaip elgtis, kai taip yra,

todėl ši taisyklė labiau skirta įstatymų leidėjui ir kaip savarankiška

taisyklė nėra taikoma. Kita taisyklė – tai aksiologinio turinio

direktyva (lex benignior). Pagal ją, esant prieštaringam reguliavimui,

turi būti taikoma mažiausiai asmens padėtį apsunkinanti teisės norma.

Jei prieštarauja nacionalkinės teisės norma tarptautinės teisės

normai, galioja tarptautinės teisės norma. Jei prieštarauja paprasta

norma ir kodekse įtvirtinta norma, taikoma kodekse įtvirtinta norma.

3. Funkcinė. Kurios pritaikymas leidžia nustatyti, ar teisės norma dera

su teisės leidėjo ketinimais bei tikslais. Funkcinis aiškinimas verčia

tikrti normą išleidusios institucijos tikruosius tikslus bei

ketinimus. Teisės teorijoj jau daugiau kaip šimtas metų

tebediskutuojama ar teisės interpretatorius turi aiškintis konkrečios

institucijos turėtus tikslus (toks aiškinimas vadinams subjektyviuoju)

ar objektyviai egzistavusius normos atsiradimo tikslus. Subjektyviojo

aiškimo požiūriu tyrėjas turi galimybę nukrypti nuo teisinio teksto,

kai tokį sprendimą lemia tikrieji normos kūrėjo tikslai, atskleisti iš

teisinio teksto rengimo dokumentų ar kitų šaltinių. Tokia pozicija yra

klasikinė pozityvizmo tradicija ir ilgą laika buvo vienintelė.

Objektyvaus aiškinimo atveju siekiama nustatyti ne tai, ką tiksliai

kažką norėjo pasakyti įstatymų leidėjas, o tai, ką jis pasakytų dabar,

jei viską apie tam tikrą atvejį žinotų. Toks aiškinimas suteikia

pirmumą įstatymų dvasiai ir siekia nustatyti bendrąjį idealą, kurio

siekė ar turėjo siekti įstatymų leidėjas. Ir didžiausiai objektyvaus

aiškinimo problema – jis yra sunkiai formalizuojamas, o tai sukelia

grėsmę subjektyviu ir skirtingu teisės suvokimu ir bet kokiu atveju

pabrėžiama, kad objektyviuoju aiškinimu gautas rezultatas neturėtų

būti naudojamas kaip kalbinio aiškinimo pakeitimo ar sąmoningo

sumenkinimo priemonė. Plius – objektyviuoju aiškinimu neturėtų būti

sukurtas visas teisinis nurodymas. Juo galima tik koreguoti ar pildyti

atskiras nurodymo vietas.

1 Netiesioginis teisės normų įstatymas

Normų leidėjas tekste įtvirtina tik norminančios informacijos minimumą. Iš
šio minimumo teisę taikantis asmuo loginėmis operacijomis išveda kitas
teisės normas, neįtvirtintas teisiniame tekste, bet taip pat priklausančias
normų sistemai, nustatęs tarp normų esant tam tikrą ryšį. Teisės teorija
yra suformulavusi tokias netiesioginio normų istatymų taisykles:

1. Instrumentinio įpareigojimo taisyklė. Jei tekste įtvirtinta norma N1,

įpareigojanti užtikrinti R padėtį, tai reikia laikyti privaloma ir

norma N2, kuri įpareigoja adresatą padaryti viską, kas būtina

padėties R užtikrinimui.

2. Instrumentinio draudimo taisyklė. Jei tekste įtvirtinta norma N1, kuri

įpareigoja užtikrinti padėtį R, tai reikia pripažinti privalomą normą

N3, kuri uždraudžia adresatui padaryti kažką, kas taptų padėties

R neužtikrinimo prielaida.

Abiejų taisyklių nustatytas normas interpretatorius taip pat tikrina

sisteminiu ir funkciniu požiūriu.

3. Teisės analogija. Šiuo atveju teisės norma nustatoma remiantis

išskirtinai vertybine situacijos analize. Tyrėjas, nustatęs, kad iš

teisinio teksto iššifruotos normos N1, N2, N3, remiasi tuo pačiu

vertybiniu pagrindu O privalo laikyti galiojančia NX, kurios negalime

išvesti iš teksto, bet kuri remiasi tuo pačiu vertybiniu pagrindu. Tai

pakankamai spekuliatyvi koncepcija ir tokios koncepcijos taikymui

būtinas aukštas teisinės kultūros lygis plius kontinentinės teisės

tradicijoj teisės analogijos taikymas yra uždraustas baudžiamosios ir

kitose viešosios teisės šakose ir kitose srityse, kai tai susiję su

pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių ribojimu.

2 Teisinio teksto aiškinimo rūšys

Pagal aiškinimo rezultato ir aiškinamo teksto santikį ir išskiriamos tokios
aiškinimo rūšys:

1. Adekvatus teisės aiškinimas. Aiškinamo teksto prasmė sutampa su

aiškinimo rezultatu.

2. Plėčiamasis teksto aiškinimas. Kai aiškinimo rezutlatas yra platesnis

nei aiškinamo teksto reikšmė.

3. Siaurinamasis aiškinimas. Kai aiškinimo rezultatas yra siauresnis nei

aiškinamo teksto reikšmė.

Pagal aiškinimo rezulatų privalomumo pobūdį:

1. Privalomas aiškinimas. Šiam aiškinimui būdingi trys požymiai:

1. Vykdo specialias galias turičios institucijos.

2. Aiškinimo rezultatas yra privalomas normą vykdantiem subjektam.

3. Šiuo aiškinimu siekiama suvienodinti teisės taikymą.

Teisę privalomai aikšiniti gali tik tos institucijos, kurios

kompetencijos normose tai tiesiogiai įtvirtinta. Pagal taisyklę kas

gali daugiau, gali ir mažiau, teisę privalomai aiškinti gali ir

institucijos, aiškinančios jų pačių leidžiamus aktus.

Neprivalomas (neoficialus) aiškinimas

Teisinio teksto aiškinimas

Teisės suvokimas ir pažinimas apibrėžiamas koncentruota sąvoka- teisės
aiškinimas. Ir sąvoka aiškinimas nėra vienareikšmė. Yprasta skirti tris
sąvokos aiškinimo aspektus. Plačiauisu aspektu (sensu largissimo) tiriamo
objekto prasmės, turinio prigimties nustatymas. Siauresniu aspektu arba
sensu largo reiškia bet kurių tekstinių šaltinių prasmės nustatymas, ir
siauriausiu aspektu (sensu stricto) aiškinimas tai dviprasmybių, abejonių
ir prieštaravimų atskirose teksto vietose pašalinimas. Sąvoka teisės
aiškinimas tap pat vartojama panašiais aspektais. Plačiausiai teisės
aiškinimas reiškia- teisės kaip sudėtingo soc fenomeno esmės ir paskirties
suvokimo aspektas. Taip teisė tiriama plačiausiu požiūriu ir gilinamės į
jos ontoligiją. Aiškinimo rezultatas – įvairios teisės koncepcijos
(sampratos). Aiškinimo rezultatas atsispindi moksliniuose doktriniuose
reiklauose. Vartodami sąvoką teisės aiškinimas siaurresne ir siauriausia
prasme, turime galvoje teisinio teksto aiškinimą. Sensu largo aiškinimas
leidžia ištirti teisės šaltinių turinį ir prasmę, o sensus stricto
aiškinimas pašalinti prieštaravimus tame tekste. Tolaiu kalbėsime tik apie
siauresnią ir siauriausią teiksto aiškinimą. Teisinis tekstas tai teisei
reikšmingų ženklų sistema, tai išspausdunta, parašyta ar kitaip
formalizuota teisei rekšmingos informacijos išraiška, kuriai būdinga tam
tirkas apibrėžtumas, bent minimalus išbaigtumas, ir koherencija (darna,
vieningumas). Teisinis tekstas leidžia įtvirtinti reikšmingą informaciją,
ją koduojant. Ir adresatams gauti informaciją, ją iššifruojant. Taigi
teisinio teksto interpretavimas, tai mąstymo peocesas, kurio metu iš teksto
yra iššifruojami teisei reikšmingo elgesio standartai. Jo metu teisės raidė
arba forma transformuojama į suvoktą, suprastą, elgesio modelį (turinį).
Išskyriamos dvi interpretavimo galimybės. I) Teisinio teksto išsiaiškinimas-
psichologinė intrepretatoriaus veikla, kurios metu jis nustato teisei
reikšmingo elgesio standartą. II) Teisinio teksto paaiškinimas, tokie
interpretatoriaus veiksmai, kai suvokimo rezultatas išreiškiamas objektyviu
pavidalu.

Teisės aiškinimo priežastys. Teisės teorijoje visdar vyksta ginčas, ar
teisę reikia aiškinti tik tais ayvejais kai teisės tekstas yra neaiškus ar
visais atvejais. Kontinentinės teisės tradicjai visada buvo būdingas noras
kontroliuoti teksto interpretatoriaus galias aiškinti tekstą. Yra eilė prie-
asčių, dėl kurių darome išvadą, kad teisinį tekstą aiškinmae kiekvieną
kartą jį taikydami. I) Teisinis tekstas išreiškia privalomo legesio
standartus tam, kad juos nustatyyume, kiekvieną kartą tekstą aiškinamės.
II) Teise reguliuojami santykiai sparčiai kinta, todėl teisės aiškinimas
leidžia pritaikyti tekstą, pasikeitusiom aplinkybėm. III) Tekstą aiškinti
verčia kalbinės (lingvistinės) priežastys. Iš vienos pusės, teisiniam
tekstui būdingas formlaizmas (savitas minčių reiškimoi būdas), plius teisė
taiko daug spec. terminų. Iš kitos pusės, siekiant, kad nurodymai būtų
suprantami eiliniams teksto vartotojams, tekstas formuluojamas kiek įmanoma
paprastesne kalba. Taip į tekstą patenka kalbos daugiareikšmingumas. Be to
teisė yra linkusi vartoti daug skolintų terminų. IV) Tekstą aiškinti verčia
jos nuostatų neapibrėžtumas. Kiekvieną teisės normą sudaro pastovūs
elementai, kurie nesikeičia, ar mažai keičiasi bėgant laikui, ir kintamieji
elementai (vertybiniai elementai) per kuriuos į teisę patenka vertybės,
principai, emocijos. Būtent vertybinių elemntų turinį, mes nustatome
aiškindamiesi teisę. V) Teisę aiškiname todėl, kad ji neveikia kaip
kazualiniai nurodymai, o veikia kiap vieninga sistema, kurios elementai
sąveikauja vieni su kitais ir papildo vieni kitus. Todėl aiškindameiis
nustatome ar nustatytas elementas dera su kitais elemnatis. VI) Įstatymų
leidėjo darbo brokas.

Teisinio teksto aiškinimo schema. Bandymai teisinį tekstą tirtį kaip
jį sudarančių teiginių gramatinių visumą, nebuvo rezultatyvūs. Todėl nuo XX
a. prad. Teisės tyrėjai vartoja spec. sąvoką teisės normą. Teisės norma
suprantama kaip speciali kategorija, smulkaiusias teksto elementas,
išsiskyriantis santykiniu savarankiškumu ir gebėjimu daryti įtaką elgsenai.
Todėl interprecasinis procesas prasideda descriptyviu (apraomuoju)
lygmeniu, analyzuojant informaciją aprašančią normas ir perauga į direktyvų
lygmenį, nustatant tekste aprašytus privalomo ar leidžiamo elgesio
standartus. Tam teisinės nuostatos yra transformuojamos į deontinius
teiginius nusttatančius, kad viena ar kita veika, tam tikram adresatui yra
leidžiama, draudžiama ar privaloma, todėl tirdami tekstą turime nustatyti
keturis privalomus lementus- adrestas, aplinkybė, elgesio modelis, elgesio
modelio pobūdis. Teisės teorijoje sutariama, kad tiriant gramatinio
teiginio (nuo taško iki taško, ar nuo taško iki kablelio ar kabliataškio)
ir juo išreikštos normos snatykį, yra būtinas tam tirkas informacijos
minimumas, kad galėtume suformuluoti savarankišką, arba pilną teisės normą.
Ir pabrėžiama, kad šiuo minimumu laikome galimybę gauti informaciją apie
elgesio modelį ir jo pobūdį. Normos adresato veiksmų kvalifikavimui galioja
tam itkri moduliai, normos adresatai įgyja teisines pareigas, jei norma
formuliuoja veikos draudimą arba įpareigojimą jas atlikti. Jei norma
nsutato pareigą atlikti tam tikrus veiksmus, toks veiksmas kvalifikuojamas
kaip teisiškai privalomas. Jei norma nustato veiksmą, kurio negalima
atlikti, jis normos atžvilgiu yra kvalifikuojamas kaip draudžiamas
veiksmas. Veiksmai, kurie nėra uždrausti laikomi leistinais veiksmais.
Veiksmai, kurie normos atžvilgiu nėra privalomi, vadinami fakultatyviniais
veiksmais. Jei veiksmas yra fakultatyvinis ir leistinas jį traktuojame kaip
indiferentišką. Kartu indiferentiškas veiksmas nėre nei privalomas, nei
draudžiamas. Egzistuoja šio veiksmo realizavymo arba nerealizavimo laisvė.

Veiksmas Privalomas Veiksmas Draudžaiams

——————————–|——————————–

Veiksmas leidžiamas

Veiksmas Privalomas Veiksmas Draudžiamas

——————————–|——————————–

Veiksmas fakultatyvinis

Veiksmas Privalomas Veiksmas Draudžiamas

————————–|———-|—————————-

.......................,,,,,,
,,,,,,,,,,,,,,,

Veiksmas indiferentiškas

Jau iš schemų matome, kad dauguma leidimų teisėje neturi savarankiško
veikimo. Teiisnių leidimų nesavarankiškumo problema yra išskyriama teisės
teorijoje seniai. Leidžiančiomis vadinami labai įvairūs teisiniai
nurodymai. I) Taip vadinami nurodymai, kuriias paskaoma, kad veiksmai
galiojančios teisės požiūriu nėra uždrausti. Toks nurodymas teisinės
technikos požiūriu yra beprasmis. II) Leidimu yra formuluojamos nuosttaos,
kurios reiškia priešingo elgesio draudimą. Leidimu formuluojami nurodymai,
kurie tik tikslina prieš tai sufomuotą elgesio taisyklę, apribodami
uždraustų veikų skaičių, ar susiaurindamas normos veikimo aplinkybes. III)
Leidžiamais nurodymais normos kūrėjas gali panakinti anksčiau tam tikrą
veiką draudusią normą. Visias nurodytais atvejais leidimais, teisiniai
leidimai neatlieka savarankiškos funkcijos ir jie yra reikšmingi tik tiek,
kiek tiklsina liepimais suformuluotų normų veikimą. Tačiau tam tirkais
atvejais leidimai teisėje turi svarankišką veikimą ir tai yra atvejai, kai
kalbame apie kompetencijos normas.

Siekdami nustatyti kompetencijos normų požymius lyginsime jas su ne
kompetencijos normomomis, pavadindami jas pirminėmis. Pirminės normos gali
būti suformuluotos išskiritnai teisiniais liepimais, leidimai čia neturi
savrankiškos funkcijos. Kompetencijos normose leidimai atlieka savarankišką
funkciją. Pirminėse normose yra reguliuojam vieno adresato teisinė
situacija, o kompetencijos normos kuria dviem subjektam reikšmingą
situaciją: Subjektui A suteikia teisiškai garantuotą galimybę nustatyti
subjektui B privalomo elgesio modelį. Kompetencijos normose veikia
principas-viskas draudžiama, kas nėra tieisogiai leidžiama. Kompetencijos
normos turi tiksliai išvardinti kompetencijos turėtojo teisinias galimybes.
O pirminėse normose veikia principas-leidžiama viskas, kas nėra teisiogiai
uždrausta. Jei paneigiama paprastą leidimą įtvirtinanti norma, tai tokia
veika yra interpretuojama kaip uždrausta. Kompetencijos normos neigimas
išreiškia ne draudimą, o kompetencijos neturėjimą. Netinkamai įgyvendinus
kompetenciją, veiksmas nėra traktuojamas kaip teisiškai reikšmingas. Bet
nėra liakoma ir teisės pažeidimas, kaip pavojinga ir priešinga teisei
veika. Kompetencijos normos pažeidimas tampa sankcijos taikymo prielaida
tik spec įstatymuose nustaytais aktais. Teisės teorija išskiria dvi
kompetencijos normų rūšis. I) Normos, kurios įtvirtina asmens arba
institucijos kompetenciją, sukurti nauajas teisės normas.(pvz; seimo
tesinis nurodymas vyriausybei, parengti kažkokią veiklą reglamentuojančią
tvarką). II) Normos kurios įtvirtina asmens arba institucijos kompetenciją
aktyvuoti jau įtvirtintas teisės normose pareigas (CK VI knyg. 485 str. 2
dalis). Kompetencijos normos gali remtis kompetencijos subjekto laisve
naudotis kompetencija arba pareiga naudotis kompetencija. Valstybinės
institucijos savo kompetencija naudotis privalo. Privatūs asmenys savo
kompetencija naudotis gali. Tačiau kompetencijos normos visada reiškė
imperatyvų tesinį reguliavimą ir kaip tik tuo ypač išsisikiria iš priminių
teisės normų. Gautos kompetencijos delegavimas kitam subjektui leistinas
tik tais atvejais, kai kompetencijos normoje tiesiogiai tai nurodyta.
Kompetenciją deleguoti galima tik hierarchiškai žemesniam arba lygiam
subjektui. Ypač svarbu, kad valstybinių institucijų veikla yra reguliuojama
išskirtinai kompetencijos normomis. Tai reiškia, kad valstybinės
institucijos gali atlikti tik tokius veiksmus, kurie tiesiogiai išvardyti
teisiniame tekste. Ir tik tokai apimtimi, kuri numatyta. (teisės taikymas
kaip veikla išskirtinai sureguliuota kompetencijos normų)

Nesavarankiški teisiniai teiginiai

Lietuvos teisės teorijoje išskyriamos tokios normos kaip
definityvinės, deklaratyvinės. Neatsižvelgiant į tą aplinkybę, kad šios
nuostatos nesuformuluoja privalomo elgesio modelio. Kitų valstybių teisės
teorijoje seniai atkreiptas dėmesys į vadinamuosius neišsamius arba
nesavarankiškus teisės teiginius. Pabrėžiant, kad kalbos požiūriu tai yra
išsamūs, pilni teiginiai, tačiau neformuluoja savarakkiškų teisės normų.
Požymia:

I) Jie turi įtakos įstatymo galiojimui

II) Nėra deskritpyvūs teiginiai

III) Sudaro tik dalį valdingo paliepimo

IV) Įgyja savo galią tik veikdami kartu su kitom teisės normom

Paprastai skiriamos trys tokių teiginių grupės: I) Aiškinantieji teiginiai-
jais paprastai apibrėžiamos tekste vartojamos sąvokos II) Ribojantys
teiginiai- tokie, kurie susiuarina savarakiškų teisės normų veikimo sritį.
Jai prie aplinkybiu T (nustatytų savrankiškoj teisės normoj) prisideda
ypatingos aplinkybės Y (nusttaytos nesavarankiškam teisiniam teiginy) tai
iš aplinkybių T+Y nekyla teisinės pasekmės R nurodytos, kiap aplinkybiu T
teisinės pasekmės. III) Nukreipiantis teisės teiginys ir jo ypatybę lemia
būtinybė jį derinti su kitomis teisės normomis (ta pati veika, tie patys
veiksmai, .)

Teisės pažeidimas

Žmogaus elgesys teisės požiūriu gali būti dvejopas: I) Teisėj
nereikšmingas elgesys II) Teisėj reikšmingas elgesys a) Teisėtas elgesys b)
Teisėj priešingas elgesys. Teisėtas elegesys kai atitinka teisėje
įtvirtintą privalomą elgesio modelį. Teisėj priešingas elgesys tai faktinis
elgesys, kuris nedera su teisėje įtvirtintais modeliais. Plačiausia prasme,
betkoks elgesys kuris neatitinka teisės numatytų standartų gali būti
apibrėžtas kaip teisės pažeidimas. Jei teisėje yra įtviritnti teisiniai
draudimai, tai teisėtas elgesys pasireiškia teisės įgyvendinimo forma-
teisės laikymusi. Jei teisėje įtvirtinti teisiniai įpareigojimai, teisėtas
elgesys realizuojamas teisės vykdymu. Jeigu teisėje įtvirtinti leidimai,
teisėtas elgesys įgyvendinamas- naudojimusi. Siauraja prasme, sąvoka teisės
pažeidimas yra suprantama kaip negatyviųjų teisinių sankcijų taikymo
prielaida. Kurios gali būti dvejopos: restitucinės (reparacinės) kai
valstybės prievartos pagalba yra atkūriama pažeidimu pažeista teisinė
padėtis, ir represinės- kai teisės pažeidėjui yra suformuluojama nauja
teisinė pareiga (pvz; grąžinantn daiktą iš neteisėto valdymo sąvininkui bus
realizuota restitucinė sankcija, o priteiisant baudą dėl netinkamo
sutarties vykdymo bus realizuota represinė sankcija). Teisės pažeidimas
siauraja prasme> Kiekvieną teisinį reiškinį apibūdinant yra analizuojama jo
esmė, svarbaiusi požymiai, turinys-reiškinio sudedamosios dalys ir forma-
išorinis pavidalas. Teisės pažeidimo esmė- tai juridinis faktas, kurio
pagrindu atsiranda sankcijų taikymo teisinis santykis. Teisės pažeidimo
turinys tai įpareigojančių ir draudžiančių teisės normų neislaikymas.
Teisės pažeidimo forma- tai teisę pažeidusio asmens veika. Teisės
pažeidimas tai neteisėtas juridins faktas, kuriuo pažeidžiama reguliuojanti
elgesio taisyklė ir kuris tampa negatyviosios teisinės sankcijos taikymo
prielaida. Teisės pažeidimo požymiai padeda atskirti pažeidimą nuo teisėto
elgesio. I) teisės pažeidimą gali padaryti tik žmogus arba žmonių
susivienijimas turintis deliktinį subjektiškumą. Juridiniai asmenys gali
būti civilinės, finansų, baudžiamosios atsakomybės subjektais: A) bauda B)
veiklos apribojimas C) juridinio asmens likvidavimas. II) Teisės pažeidimas
tai veika (veikimas arba neveikimas), mintys jausmai, siekiai, nerealizuoti
veika negali būti laikomi teisės pažeidimu. III) teisės pažeidimui būdingas
neteisingumas- juo yra pažeidžiami reikalavimai, nurodyti teisės taikymo
akte, įstatyme ar sutartyje. Kontinentinės teisės tradicijoj nelaikomi
pažeidimai administracinių ir badžiamųjų veikų, kurios nėra sankcijos
prielaidos. IV) teisės pažeidimui būdinga spavojingumo požymis. Pažeidimu
padaroma žala valstybės ir visuomenės interesams. Pavojingumas paima ne tik
žalos padarymo faktą, bet ir grėsmę jai atsirasti. Teisė gina tik teisėtus
interesus. Iš neteisės nekyla teisė. Tam tikrais atvejais įstatymų leidėjas
išvardina aplinkybes, kurios naikina veikos pavojingumą visuomenei ir
priešingumą teisei. Pavojingumą visumenei naikinančios aplinkybės: būtinoji
gintis, būtinasis reikalingumas, gamybinė ar ūkinė rizika ir t.t.
Aplinkybės kurios pašailna vaikos pavojingumą teisei- įsakymo vykdymas,
nukentėjusiojo sutikimas. Teisės pažeidimas tai kalta veika- analyzuojant
teisės pažeidimą yra tiriamas pažeidimo subjekto psichinis santykis su
veika ir veikos pasekmėm. Šis požymis yra neryškus civilinei teisei, nes
ten galima atsakomybė be kaltės.

Teisės pažeidimo sudėtis. Sąvoka atsirado XVI-XVII a. siejama su
nusikaltimo sudėtimi. Corpus delicti. Sąvoka susiformavo ne materialinei
teisei, kaip yra dabar, o proecesinei teisei ir buvo suprantama kaip visi
pėdsakai, kuriuos nusikaltėlis palieka išoriniam pasauly (kraujas,
nusikaltimo padarymo įrankiai.. ). XVIIIa. Pab. Sąvoka pradėta sieti su
materialine baudžiamaja teise, o vėlaiu paplito po kitas teusės šakas.
Teisės pažeidimas tai objektyviso tikrovės reiškinys, kuris kelia pavojų
visuimenei ir valstybei, todėl yra uždraustas. Teisės pažeidimo sudėtys- ne
tikrovės reiškinys, o tam tikra abstrakcija, loginė abstrakcija, loginė
schema, kuri leidžia išanalyzuoti faktinį elgesio modelį ir jį teisiškai
kvalifikuoti: įvardyti teisės pažeidimu, arba ne. Teisės pažeiidmo sudėtis
plačiausiai nagrinėjama baudžiamojoje ir administracinėje teisėje, darbo
teisėje, o civilinėje teisėje labaiu vartojama kita sąvoka: civilinės
atsakomybės sąlygos. Teisės pažeidimo sudėtis tai obkjektyvių ir
subjektyvių požymių visuma, kurių buvimas konkrečioje veikoje leidžia ją
laikyti teisės pažeidimu ir taikyti teisines sankcijas. Skiriami tokie
pažeiidmo sudėties elementai- teisės pažeidimo objektas, teisės pažeiidmo
objektyvioji pusė, teisės pažeiidmo subjektas, teisės pažeidimo
subjektyvioji pusė. Teisės pažeidimo objektas- teisės ginami visuomeniniai
santykiai į kuriuos kėsinasi arba kuriuos pažeidžia asmuo. Skiriams bendras
teisės pažeidimo objektas, kuris apima visus teisės ginamus santykius.
Rūšinis objektas išskyria vienarūšius teisinius santykius į kuriuos
nukreipta veika (pvz: nuosavybės santykiai). Tiesioginis objektas-
konkrečiu teisės pažeiidmu pažeidžiami teisiniai santykiai. (pvz: atitiktų
konkretaus BK straipsnio dispoziciją) . Objektyvioji pusė: tai visuma
teisje įtviritntų požymių, kurie apibūdina išorinį veikos pasireiškimą. Tai
matomoji teisės pažeidimo pusė, kuri gali būti fiksuota empyriškai.
Objektyviosios pusės požymiai: I) teisei priešinga veika II) žalingos
veikos pasekmės III) priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių. Tai
privalomi objektyviosios pusės požymiai,jej nėra nėra ir teisės pažeidimo.
IV) Veikos padarymo būdas, vieta ir kitos aplinkybės. Šis požymis įeina į
objektyviosios pusės sudėtį tik tada, kai tai yra tiesiogiai įstatymo
numatyta įsttaymo. Civilinėje teisėje šie požymiai yra nagrinėjami kaip
civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, trys požymiai.

Subjektas- tai asmuo, kuris pagal konkrečioje valstybėje suformuotą
teisinę tradiciją turi deliktinį subjektiškumą (gebėjimą atsakyti už
padarytą teisės pažeidimą-BK subjektas nuo 16 kartais 14 m., CK nuo 18,
kartais 14, AK-). Subjektyvioji pusė. Lietuvoje yra įsitviritnusi
subjektyvioji kaltės teorija. Subjektyvioji pusė tai- visuma požymių, kurie
apibūdina teisės pažeidėjo psichinį santykį su teisei priešinga veika ir
jos pasekmėmis. Subjektyviosios pusės elementai- kaltė (tiesioginis ryšys
tarp veikos ir pasekmių), motyvas (paskatos, kuria sturėjo amsuo
atliekantis teisei priešingą veiką), tikslas (rezultatas, kurio pažeidėjas
siekia). Pagrindinis požymis yra kaltė. Dvi formos: Tyčia ir neatsargumas.
Dvi tyčios rūšys (Baudž.teis.): Tiesioginė tyčia reiškia, kad asmuo numatė
tesei priešingos veiklos padarinius ir jų sąmoningai siekė. Sunkiausia
kaltės forma. Netiesioginė tyčia- asmuo numatė galimus veikos pdarinius, jų
nesiekė, bet sąmoningai leido jiems atsirast. Neatsargumas irgi dvejopas
(Baudž.teis.): Nusikalstamas pasitikėjimas (asmuo numatė padarinius, bet
lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti), Nusikalstamas nerūpestingumas (asmuo
nenumatė padarinių, nors galėjo ir turėjo juos numatyti). Civilinė teisė
neskiria tokių detalių kaltės formų ir rūšių, nes civilinės teisės
pagrindinis principas – elkis taip, kad nepadarytum žalos, o jei padarei-
privalai ją atlyginti. Tačiau civ.teisė skiria specialią sąvoką: didelis
neatsargumas, kuri kartais gali būti pagrindas netaikyti arba mažinti
civilinę atsakomybę. Teisės pažeidimu laikoma tik tokia veika, kuriai
būdingi visi sudėties elementai, nesant bent vienai iš jų- veika nelaikoma
teisės pažeidimu ir už ją negalima taikyti negatyviųjų teisinių sankcijų.

Negatyviosios teisinės atsakomybės rūšys

Baudžiamoji atsakomybė. Tai griežčiausia teisinės atsakomybės rūšis,
jos atsiradimo pagrindas nusikaltimas arba baudžiamasis nusižengimas (tai
tokia baudž.kodekse įtviritnta pavojinga veika, už kurią netaikoma reali
laisvės atėmimo bausmė. Baudžiamąsias sankcijas taiko išskiritnai teismai.
Baudžiamosios atsakomybės subjektu gali būti tam tikro amžiaus asmuo (16-
14) jei veikos padarimo metu jis galėjo suvokti savo veiksmų esmę, juos
kontroliuoti. Baudžiamoji atsakomybė taikoma tik tais atvejais, kai veikos
padarymo metu veika buvo aprašyta baudž.kodekse kaip nusikalstama. Bet
egzistuoja išimtys (žiūrėti ten kur galioja retrokatyvūs aktai).
Kontinentinės teisės tradicijoje baudžiamoji teiseje yra draudžiama taikyti
įstatymo ir teisės analogiją ir plečiamai aiškinti teisinį tekstą.
Baudžiamosios atsakomybės sankcijos yra pačios griežčiausios. Viešųjų
teisių atėmimas, teisės dirbti tam tikrą darbą atėmimas, viešieji darbai,
bauda (į valstybės biudžetą), laisvės apribojimas, areštas, terminuotas
laisvės atėmimas, laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Realizavus baudžiamąją
atsakomybę, išlieka specifinės pasekmės, teistumas.

Civilinė atsakomybė. Tai asmeniui pažeidusiam sutartį arba civilinės
teisės normas prutaikomos neigiamos turtinio poveikio priemonės.
Baudžiamoji atsakomybė siekia nubausti pažeidėją, o civilinė siekia atkurti
iki pažeidimo buvusią nukentėjusio asmens turtinę padėtį. Civilinė
atsakomybė gali būti realizuota savanoriškai, be valstybės įsikišimo. Pvz:
skolininkas pats grąžina skolą. CA ir BA skitumai: I) CA atsiranda pažeidus
privatų interesą, o BA viešą interesą; II) Skiritnga kaltės įrodinėjimo
tvarka: BA remiasi asmens nekaltumo prezumpcija, civilinė atsakomybė
remiasi skolininko kaltumo prezumpcija- yra įrodinėjamas tik skolos faktas,
o nekaltumą įrodyti turi pats skolininkas III) Civilinės atsakomybės
sankcijos yra išskiritnai turitinio pobūdžio ir patenka į kitos šalies
kišenę, o ne valstybės. IV) Skiritnga civilinės atsakomybės įgyvendinimo
procesinė tvarka, bei senaties terminai. V) CA teismas pasyvus, įrodymų
pateikimu ir rinkimu rūpiansi pačios šalys, BA teismas aktyvus, pats renka
įrodymus; VI) Į CA valstybė kišasi mažai, tik tada kai šalys nesusitaria ir
viena iš jų kreipiasi į teismą; BA visi procesiniai veiksmai atliekami
valstybės institucijų; VII) CA gali būti ir nesant pažeidėjo kaltės (tėvai
atskao už vaikus), skiriamos pagr. CA formos: Nuostolio atlyginimas,
netesybų sumokėjimas (bauda). CA gali būti sutartinė, kai tarp šalių jau
egzistavo teisiniai santykiai ir nesutartinė kylanti iš civilinės teisės
normų, kai santykiai neegzistavo tarp šalių (pvz: pažeidus autorines
teises).

Leave a Comment