Lastauskienė
Be teisės žmonija negalėtų egzistuoti. Visos kitos normatyvinės sistemospripažįstamos nepakankamomis. Tačiau iki šiandien nerimsta diskusija kokieyra skiriamieji teisės požymiai kurie padėtų atskirti teisę nuo kitųžmogaus elgesio reguliatorių. Bet kokia normatyvinė tvarka (moralinė,politinė, teisinė) yra išreiškiama normomis ir(arba) principais. Visosnormos savo turiniu ir išraiškos pavidalu yra vienododos, o šių normųprivalomumą lemia ypatingi kriterijai. Kaip tik dėl teisės normos kriterijųir nesutaria skirtingos teisės sampratosšiandieninė teisės teorija, teisėsnormos privalomumą sijea su vienu ar daugiau kriterijų.
I) Bihevioristinis II) Formalusis III) Akseologinis
Pagal I-ą kriterijų norma galioja, kai iš tikrųjų daro poveikį adresatui.Kai jos laikomasi ir ja naudojamasi (ryški sociologinio pobūdžio teisėsmokyklose). Pagal II-ą kriterijų yra nagrinėjamas normos sukūrimomechanizmas ir jos prievartinis garantas (pozityvistinė ir normatyvistinėteisės samprata). Šiuo požiūriu norma yra teisinė, jei ji sukurta tinkamateisėkūros procedūra ir garantuota vasltybės sankcija. Pagal III-ąkriterijų norma laikoma galiojančia jei ji tinkamai įtvirtina ir ginavyraujančią vertybių sistemą (nuoroda į vertybines teisės sampratas). Norma-privalomo elgesio modelis.
“Skolas privaloma grąžinti”
I krieterijus- jei laikomasi, tai yra teisės norma.II kriterijus- jei įstatymas tai nurodo ir baudžia-tai teisės norma.III kriterijus- jei ji gina tam tikrą vertybę tai yra teisės norma.
Skirtingos teisės sampratos atstovauja skirtingus normos galiojimo arbateisės virtimo kriterijus.
Pagal teisės ontologinę (būties) prigimtį visas teisės mokyklas galimasuskirstyti į dvi skirtingas grupes:
I) Šiai grupei priskiriamos teisės mokyklos teigiančios, kad teisė savo būtimi yra vienarūšė, todėl reikai nustatyti tik, kokie vienarūšiai faktai teisę sudaro. I.I Pagal tai kokius faktus akcentuoja, galime išskirti tris pogrupius. Teisės mokyklos akcentuojančios teisinę idėją (Prigimtinės teisės mokykla, psichologinė teisės samprata, solidarumo teorija..) Teisės mokyklos akcentuojančios teisės normą. (formaliai apibrėžtą elgesio modelį-Teisinis pozityvizmas, teisinis normatyvizmas, marksizmas) Teisės mokyklos akcentuojančios realius susiformavusius, susiklosčiusius žmonių santykius (Įvairios sociologinio instrumentinio pobūdžio teisės sampratos) Pirmąjį teisės sampratos tipą galime vadinti siaurajateisės samprata.
II) Teisės mokyklos teigiančios, kad teisės neįmanoma apibrėžti per vienarūšius ontologinius faktus, nes teisė per daug sudėtinga. Šios mokyklos analizuoja teisę kaip dviejų ar daugiau ontologinių lygmenų sistemą. Į Lietuvos teisės teoriją A.Vaišvila perkėlė tokį teisės supratimą iš Livšico teorijos ir apibrėžė teisę kaip trijų ontologinių lygmenų visumą:
Teisės idėjaTeisės normaTeisiniai santykiai
Pagal šiuos autorius, reiškinį galima vadinti teisiniu tik tada kai jisegzistuoja ir kaip teisinė idėja, ir kaip teisės norm air kaip teisniaisantykiai.
Šį teisės sampratos tipą galime vadinti plačiąja teisės samprata. Šio tipopagrindinė problema – skiritngiem teisės ontologiniams lygmenims tirtitaikomi skirtingi ir prieštaringi tyrimo metodai, todėl gali būti abejojamatyrimo rezultatu. (pvz: teisės normos daugiausia yra tiriamosformaliaisiais (lingvistiniais) tyrimo metodais, o vertybinė teisės analizėtyrėja dažnai perkelia į filosofinę teisės tyrimo sritį taikantspekuliatyvius tyrimo metodus).
Pagal teisės tyrimo metodologiją, mokyklas galime skirstyti į dvi grupes:
I) Mokyklas taikančias empirinius teisės tyrimo metodus (analizuojami teisės tekstai, teismų sprendimai) II) Teisės mokyklos taikančios spekuliatyvius folosofinius teisės tyrimo metodus. Tradicinės prigimtinės teisės mokyklos grupės kai bandoma suprasti teisės gilumą.
Tik iš pirmo žvilgsnio teisės samprata yra teisininkui praktiškainereikšminga problema. Kaip tik teisės sampratos turiningieji požymiainulemia konkrečių bylų sprendimus ir leidžia prognuozuoti teisės reikšmingųveiksmų rezultatą bei ta linkme organizuoti teisininkų darbą. Taigivyraujanti teisės samprata, suvokimas, kokia ji vyrauja, suteikia pagrindąteisiniam argumentavimui ir teisinių reikalavimų pagrindimui.
Teisinis pozityvizmas
Europoje yra vyraujanti teisės samprata. Teisinis pozityvizmas yra glaudussu filosofiniu pozityvizmu. Taigi pozityvizmas tiria realiai egzistuojančiątikrovę taikant empirinius tikrovės tyrimo metodus. Pozityvistinękoncepciją galime apibūdinti dviem teiginiais:
I) Mokslas apsiriboja visiškai patikimais teiginiais, jų patikimumą tapatinant su faktais. II) Tyrėjas nagrinėja ne daiktų vaizdinius, o daiktus išlaikant objektyvią tyrėjo poziciją.
Modernusis pozityvizmas yra siejamas su atgimimo laikotarpiu. Teisinispozityvizmas taip pat kaip ir filosfoinis siekia sukurti mokslinę teisėstyrimo schemą. T.y. teisę tirti empiriškai ir gautus rezultatus fiksuoti iranalizuoti. Nuo XVIII a. pozityvizmas įtvirtinogriežtą ribą tarp gamtinėstikrovės ir normatyvinės tikrovės. Buvo išskirtos dvi tikrovės sritys:
I) Faktų sritis, kurioje visi teiginiai gali būti patvirtinti kaip teisingi arba paneigti kaip klaidingi. II) Privalomybės sritis kurioje nustatoma, kokia daiktų tvarka TURĖTŲ būti. Kadangi neįmanoma padaryti išvadų apie II-ąją sritį iš faktų stebėjimo, ši tirkovės sritis turi būti eliminuota iš mokslinio tyrimo lauko. (pvz: mirties bausmė egzistavo visose valstybėse. Ar turėtų būti mirties bausmė? Nežinome.)
Pagrindiniai teiginiai:
I) Teisė tai valstybės nustatytos (sukurtos arba sankcionuotos) elgesio taisyklės. II) Teisinė normatyvinė sistema atskiriama nuo moralinės normatyvinės sistemos. Pozityvistai neneigia, kad tarp teisės ir moralės yra sąveika, tačiau nurodo, ka dir nemoralūs įstatymai yra teisė. Morlainis teisės vertingumas yra eliminuojamas iš tyrimo lauko. III) Atribojamos dvi tikrovės sritys (YRA ir PRIVALO BŪTI) .Teisė yra priskiriama prie YRA būties, kurią galima pažinti loginėmis operacijomis. Būtis PRIVALO BŪTI nėra mokslinio pažinimo objektas, nes grindžiama susitarimais ar kažkieno subjektyviais sprendimais. IV) Kiekvienos valstybės teisinė sistema formuojama formaliais kriterijais, kuriuos lengva nustatyti: a) Taisyklę skelbia teisine tam įgaliojimus turinti valstybės institucija. b) Taisyklė yra oficialiai paskelbiama žmonėms. c) Taisyklė yra garantuojama valstybine prievarta.
V) Iš teisės tyrimo lauko dingsta teisės genezės, teisėkūrinės politicos, vertybinio teisės pagrindimo kalusimai ir kiti..
Šiandien teisinis pozityvizmas užima releatyvią poziciją ir teigia: “Jeibūtų galima nustatyti visuotinai paplitusias vertybines nuostatas, taivertybės galėtų būti įtrauktos į teisės tyrimo schemą. Pozityvizmo kritikaremiasi dviejų tipų argumentais:
I) Vertybių teisėje neigimas leido susikurti totalitariniems rėžimams. II) Bendražmogiškos veretybės iš tikrųjų egzistuoja ir tai galima įrodyti.
Pagrindiniai atstovai:Džonas Austinas.Pagal jį teisę sudaro teisės normos. Austinas teigia, kadteisės norma tai generali ir abstrakti elgesio taisyklė, nustatytasuvereno, kurios laikymasis garantuojamas valstybės prievarta/sankcija.Pagal jį teisę sudaro tik tos normos, kurios formuluoja draudimus irįsipareigojimus. Taigi leidimus formuluojančios normos nelaikomossavarankiškomis. Austino teorijos kritikai pabrėžia, kad šioje teorijojeyra naudojami ir sociologijai būdingi elemnetai .
Pagal Austiną:
I) Suverenas neturi įpročio paklusti kitų įsakymams, o normų adresatai tokį įprotį turi. II) Suverenas sugeba tinkamai įsakynėti.
Teise Austinas laikė tik valstybės vidaus teisę. O tarptautinę teisę vadinopozityviaja morale, nes ji neturi teisei būdingų požymių.
Neopozityvistas Haartas XX a. teisės teoretikas. Kritikavo Austino teoriją.Hartas kritikavo perdaug paprastą teisės struktūrą ir tai, kad teisėremiasi įpročiu paklusti suverenui. Haartą pozityvistu vadiname dėl jopastangų aiškinti teisę ja pačia. Neišeinant į kitas plotmes. PagrindinisHaarto teiginys: Teisės sistema susideda iš dviejų tipų taisyklių. Pirminiųnormų ir antrinių normų. Pirminės normos tai taisyklės kurios nustatopareigas adresatams elgtis tam tirku būdu (ši norma atitiktų Austino normųsupratimą). Pagal Haartą pirminių normų pilnai pakanka primityviaibendruomenei funkcionuoti (nevok, nežudyk, skolas grąžink..) Pasak Haarto,jeigu teisę sudarytų tik pirminės normos, ji būtų nelanksti ir negalėtųprisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių. Todėl Haartas išskiriaantrines normas. Tokias taisykles, kurios skirtos kurti. Keisti ir taikytipirmines normas. Haartas išskiria tris antrinių normų grupes.
I) Pripažinimo taisyklės ledžia nustatyti, kad viena ar kita taisyklė priklauso pirminėms normoms. II) Keitimo taisyklės suteikia galias asmeniui ar asmenų grupei sukurti naujas pirmines normas. III) Bylų sprendimo taisyklės suteikia galimybę spręsti ar tam tikru atveju nebuvo pažeistos pirminės normos.
Haarto teiginys iškrentantis iš pozityvizmo sampratos: Haartas apibrėždamaspripažinimo taisykles įveda akceptavimo sąvoką. Teisė normos galioja, jeigujas akceptuoja visuomenė.
Teisinis Normatyvizmas
Pagrindinis atstovas Kelzenas. Teorija kurta kritikuojant teisinįpozityvizmą. Kelzenas remiasi neokantizmu ir būties bei privalomumo sferųatribojimu.Klezenas atriboja gamtinę tikrovę ir normatyvinę tikrovę. Pozityvistaiteisę laikė realia ir empyriškai pažįstama tikrovės sritimi, o Kelzenasteisę priskiria ne gamtinei, o normatyvinei tikrovės sričiai. Gamtinėjetikrovėje veikia dėsnis, kūrį galima išreikšti taip: Jei yra X tai yra Y.Normatyvinei tikrovei veikia kitas dėsnis: Jei yra X, tai privalo būti Y.Pagal Kelzeną, teisė talpinama į normatyvinės tikrovės sritį irnormatyvinis metodas leidžia teisę tirti kaip normų sistemą taikant logineslingvistines priemones (Jei kažkas nužudė žmogų, tai jis privalo būtinubaustas).Kelzenas teisę siūlo tirti be jokio sąlyčio su faktine tikrove, taikant„grynąją teisės teoriją“. Pagal Kelzeną teisė funkcionuoja kaip nuoseklihierarchiška, loginiais ryšiais susijusių normų sistema (piramidė).Piramidės viršuje Kelzenas talpina Konstituciją, žemiau Konstitucijospagrindu kuriamus teisinius norminius aktus ir piramidės pabaigojeįtvirtinamos individualius paliepimus formuluojančios normos. Impulsąveikti teisės normų sistemai suteikia ypatinga norma, kurią Kelzenas vadinapagrindine norma. Pagal jį ši norma nepriklauso teisės normų sistemai, betleidžia jau veikti ir funkcionuoti. Kelzenas šios normos netapatina suKonstitucija, bet nurodo, kad ji yra arčiausiai tos normos. Į savo mistinępagrindinę normą Kelzenas perkelia visas įmanomas įtakas funkcionuojančiaiteisei, atsisakydamas jas tirti normatyviniu metodu.Pagal Kelzeną teisės norma, tai elgesio taisyklė, kurioje įtvirtintosneigiamos poveikio priemonės (sankcija) ir aprašomas teisės pažeidimas,kaip sankcijos taikymo prielaida. Pagal Kelzeną tikrosios teisės normos iryra tokios normos. Jis teigia, kad jei teisės normų sistemoje yra normanustatanti sankciją ir nurodanti sankcijos taikymo sąlygas arba prielaidastai norma uždraudžianti kažkokius veiksmus yra perteklinė arba nebūtina.Pagal Kelzeną teisinės tvarkos skiriamoji savybė tos tvarkos prievartinistaikymas.
Prigimtinės teisės samprata
Prigimtinės teisės samprata kalba apie dualistinę teisės sampratą:
I) Teisę kaip žmonių kūrinį (pozityviąją teisę) dažniausiai tai įstatymai (žmonių sukurti). II) Tikrąją aukštesniąją teisę (dieviškos arba natūralios kilmės) kuriai žmonių teisė turi paklusti.
Prigimtinės teisės raidoje išskiriami tam tikri etapai:
I) Senovės Graikų etapas (ypač daug dėmesio skiriama teisės būčiai/sampratai).Skriama, kas teisinga žmogaus prigimtyje ir kas teisinga įstatymuose. Prigimtinis teisingumas ir įstatyminis teisingumas laikomas skirtingomis sąvokomis. II) Senovės Romos etapas. Suteikia tirkajai teisei „ius naturale“
vardą. Romėnai kūrė įstatymus, kurie reguliavo vienos bendruomenės santykius ir nereguliavo santykių tarp romėnų ir svetimtaučių. Prasidėjo visiems žmonėms bendros teisės paieška. Juristas Paulius suformavo tokius pozityviosios ir prigimtinės teisės skirtumus: a) Prigimtinė teisė yra pozityviosios teisės pagrindas. b) Prigimtinė teisė yra kriterijus pozityvios teisės kokybei įvetinti. III) Nuo XVIII a. susiformavo racionalsitinės filosofijos kryptis. Pabandyta matematikos ir gamtos mokslų dedukcinius metodus pritaikyti prigimtinei teisei. Formuluojama aksioma, kad žmogaus prigimtis yra laisva. Šios aksiomos pagrindu bandoma suformuoti prigimtinių dėsnių visumą. Racionalizmo dėka prigimtinė teisė yra išlaisvinima iš sekuliarinio jos pobūdžio, tačiau prigimtinė teisė netapo vyraujančia teisės samprata ir nuo XVIII a. yra jaučiama visiška prigimtinės teisės krizė. IV) Nuo XVIII a. prigimtinės teisės nuostatos apie žmogaus teises ir valstybės pareigą jas ginti persikelia į pozityviąją (žmonių skurtą) teisę. Moderni žmogaus sauga siejama su 1789m. Prancūzijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija. Dauguma jos nuostatų perkelta į Europos šalių konstitucijas. 1766m. JAV nepriklausomybėsz deklaraciją. Tačiau Prancūzijos prigimtinė teisė išgyveno visišką fiasko. XIX a. šią mokyklą visiškai užgožė teisinis pozityvizmas, o Europoje istorinė teisės mokykla. V) Renesansas. Prigimtinės teisės renesansas po II-o Pasaulinio karo . Bendražmogiškų vertybių sulaužymas tapo pagrindu spręsti problemą ar nėra dėl to kalta pozityvistinė teisės samprata, išvaliusi teisę nuo vertybių.Prigimtinės teisės sampratos bšiandien:TeologinėFilosofinėSociologinė
Teologinė išlaiko panašią formulę kaip ir A.Akviviniečio, nors jau yrakintamo turinio.Filosofinė prigimtinė teisė Kanto mintys. Jo pasiekėjas Štamleris bandėloginiais būdais išvesti normas iš Kanto kategorinio imperatyvo ir kūrė jaukintamo turinio teisės koncepciją.Sociologinės krypties prigimtinės teisės koncepcija tiria žmonių poreikiųir siekių sistemą ir šiuo pagrindu bando kurti normas tiem poreikiams irsiekiams realizuoti.
Šiandien teoretikai mėgsta demonstruoti savo simpatijas prigimtinės teisėstradicijai, tačiau dažnaiusiai tai daroma tokiomis miglotomis formuluotėmisir dažnaiusiai neturi jokio mokslinio pagrindo.
Prigimtinė teisė pačią teisę supranta kaip:
I) Taisykles reguliuojančias ir įvertinančias žmogaus elgesį. II) Taisykles, kurios nėra tikslingos žmonių veklos rezultatas. III) Galioja neprikalusomai nuo pozityvios teisės. IV) Sudaro pozityvios teisės įvertinimo,o kartais ir V) Galiojimo pagrindą.
Prigimtinė teisė yra teocentristinės arba antropocentristinės krypties.
Teocentrizmas- pažiūra, kad žmogaus gyvenimas prikaluso nuo Dievo kaipaukščiausios ar net vienintelės vertybės.
Antropocentrizmas- pažiūra, kad žmogus yra visatos centras ir aukščiausiasjos raidos tikslas.
Teisinis pozityvizmas
Tai teisine ideologija, pagrista valstybes vaidmens teisejepabrezimu.Isliko dvieju skirtingu versiju teisinis pozitywizmas: amglosaxuir kontinentinis.Teisiniam pozitywizmui bendri bruozai:
1) Subjektivystine tesies samprata. Teise – tai valstybes sukurtu teises normu rinkinys.Pasak Johno Austino , teises norma tj bendra, abstrakti suvereno nustatyta elgesio taisykle, kuri ka nors isako arba uzdraudzia ir kurios vykdimas garantuotas valstybes priewarta. Valstybes valia cia near saistoma jokiu nuo valstybes nepriklausomai egzistuojanciu vertybiu. Todel ir pati teisekura teisiniams pozitywistams near didesnio demesio verta sritis. 2) Kadangi teise tapatinama su istatymu, tai teises problema cia is esmes pakeiciama istatymo problema: kiekwienas istatymas – teisnis, nes nera istatymo kuris meturetu teises normu. O koks tu teises normu turinys – ne jurisprudencijos reikalas, nes jurisprudencija domisi ne elgesio tasykles turiniu, o pacia elgesio taisykle (teises norma). 3) Teise grieztai skiriama nuo morales. Ipareigojancios tesies normos esancios nepriklausomos nuo to, jos realizuoja ar ignoruoja moralines wertybes. Teisniai pozitywistai neginciojo paziuros, kad teises normos gali rasti atramos moraleje irk ad teise is esmes gali buti vertinama morales poziuriu, bet teige kad toks wertinimas nera teises mokslo reikalas. Teise perkeliama I valstybes sriti, pawirsta formalumais kurie iformina valstybes aparato komandas. 4) Buvo skiriami teiginiai KAS YRA nuo to KAS PRIVALO BUTI. Buties pasaulis , kaip empirine tikrove yra pazinus o privalejimo pasaulis yra tas kuris vertinamas kaip geras teisingas priwalomas ir kuris esa neprieinamas pazinimui.Mokslas galis iwertinti tik tai, kas yra objektywiai gera, teisinga, priwalu. 5) Teises mokslas priwalas uzsimineti uzsiimineti tik teisines dogmatikos problemomis ir tai daryti formaliu budu, t.y. tirti teises forma, neiieskant jos turinio.Uztenka atskleisti tik teisiniu tekstu prasme, tiksliai sutwarkyti teises normas.Pozityvistu silogistine teises taikymo koncepcija kaip tik ir sieke is esmes apsiriboti teises taikymo klausimais: a) ipareigojanciu normu nustatymu b) su sia norma saweikaujanciu faktiniu aplinkybiu nustatymu c) normos aiskinimu d) teises taikymo akto priemimu
Teisiniam pozitywizmui teise – tai valstybes nustatytu ir valstybes waliaisreiskianciu ipareigojanciu teises normu rinkinys. Cia postuluojama tikpareiga paklusti pozityviosios teises imperatyvams, o atsakymas I klausima,kuo gali buti grindzima butinybe ta pareiga vykdyti. Nebutinas.
Normativystine (etatistine) teises samprata
Normatyvizmas yra toks metodas tirti teise, kuris siekia susiaurinti teisessamprata iki elgesio taisykles (teises normos) ir tyrineti teise tiklogikos bei kalbos poziuriu. Todel teise cia nera procesas, o statine normubutis, kuri prasideda norm air baigiasi jos taikymu. Jurisprudencija turitik tyrineti teise kaip grynaja t.y. pacias teises normas kaip elgesiotaisykles, siekada twarkyti ju tarpusawio santykius, kad jos atitikunepriestaringumo, ekonomiskumo, taikymo patogumo, operatywumo, loginioaiskumo reikalavimus.Teise tai sistema teises normu, kuriu vykdymasgarantuotas valstybes priewarta (kelzenas). Kelzenas pradeda sawo teorijanuo Pagrindines normos, kuri turi tik metadologine prasme. Pagr. Normareikalinga suteikti teises normoms vidine twarka remiantis ju juridinesgalios diferencijacija.Teises sistemai suteikiamas hierarchinis pobudis kaiis aukstesniu normu wedamos zemesnes (Pagr.Norma-Tarptautiniai istatymai-konstitucija-vidiniai istatymai-individualus istatymai.) .Teise- kaippriwalomo elgesio tasiykliu sistema, nesanri valstybes valia, atvirksciai – pati valstybe yra sawoka, determinuota teises: moralinio priwalomumopersonifikacija.Taciua neatskleidziant pagr normos saltinio sis teiginysliko neirodytas. Teise normomis jsi laike ne tik bendras, abstrakcias, betir individualias elgesio taisykles, kuriomeis baigiasi teisessistema.Teises priwalomumo turini siejo ne su abipuse santykio dalywiunauda, o su institucijos kuriancios norma valia.privalomumas buwo grinajformalus.
Prigimtines teises teorija
Tai jurisprudencijos isiwadawimo is teologijos budas, perkeliant teisessaltini is diewo valios I zmogu, I jo prigimti, jo egzistenciniusinteresus, kartu isaugant objektyvistini poziuri I teises saltini.Teologiniteises objektyvuma isaugo ir antropocentristine teises samprata, tik dabarjis turi buti siejams su tais zmogaus interesais, kuriuos sis nesawawaliskai,o kurie slypi pacioje jo prigimtyje=gyvybeje, sweikatoje,orume, kurie kiekwienam zmogui yra butini kad jis isliktu tuo kuo yra. Sieinteresai vadinami prigimtiniais, o teise juos ginantiprigimtine.Prigimtine teise visada buwo zmoniu kuriamos teises idealas irkartu priemone diskwalifikuoti amoralia teise, taip pat kovoti delteisingos teises.
Objektyvumas-nepriklausomybe,nesaliskumas
Teologine teises samprata
Istoriskai pirmoji teises samprata kuri teigia kad teise yra ne zmogaus odiewiskojo intereso pawertimas elgesio taisykle.Susikure meginant zemiskusdalykus paaiskinti nezemikomis priezastymis-teises propaguojamos sugywenimowertybes kilme.Tam dawe pagrindo intuityviai suwokta pati teises paskirtis-saugoti ne tik stipriuju, bet wisu zmoniu gerowe.Bet jeigu teise siekiavisu gerowes, tai ar ji gali atsirasti is zmogaus , kurisis prigimties yraegoistas, pirmiausia zinantis tik sawo interesus ir del to labiau linkes Iagresija pries artima negu I santarwe su juo.Taigi teologine teises ampratamistifikawo visiskai nemistiskus dalykus. Juos mistifikawo tam kadpadidintu teises autoriteta, susiedama ji su ano meto zmonems didziausiaautoriteta turincia Diewo valia. Kas paklusta Diewui, tas turi paklusti irjo kuriniui-teisei.
Marxistine teorija
K.Marxas buwo isitikines, kad teise gali virsti ne bet kuris interesas, otik disponuojantis socialine jega – pirmiausia ekonomine (priwacianuosawybe). Visi, kurie neturi priwacios nuosawybes (kapitalo) ,nedalywauja kuriant teise (viusomenine tvarka). Teise kylanti is zmoniumaterialiuju interesu ir nuosawybes santykiu. Todel teise esanti antrinisreiskinys, arba ju antstatas.Teise esanti ekonomiskai ir politiskaiviespataujancios klases valia, pawersta istatymu.K.Marxas kalba ne apieteises apskritai, o tik apie klasines teises isnykima.t.y. tokios teises,kurios pagrindine funkcija – priewartos priemonemis igyvendinti vienosklases viespatawimakitai.Isnykus priwaciai nuosawybei, isnyks isnaudotojuklases, darbas tapsias laiswas nuo isnaudojimo ir todel nereikesia tokiosteises, kuri gina isnaudotoju klasems naudinga socialine twarka.Bet tainerejskia kad K.marxas nepripazino prigimtines teises. Klasine taeise jamkaip tik ir atrode priesinga prigimtinei teisei, su kuria jis siejo teisesesme.K marxui rupejo ne sejp sklebti asmens laiswe, o ieksoti budu, kaipformaliaaja teisiene laiswe pawersti faktine.Jis laikesi paziuros, kadvisuomene neagli buti islaiswinta, kol nera suwisuomeninta priwatinuosawybe.Suwisuomeninima jis suprato kaip suwalstybinima.
Teises sampratu diferencijacija pagal kildinima is jegos perswaragarantuoto intereso
Gumploviciaus Priewartos teorija:
Valstybe ir teise – tai organizacines priemones igyvendinti stipriujuvalia, pawersti ju interesa visai visuomenei priwalomo elgesiotaisykle.Teise tai tik sunormuota nelygybe. Priewartinis vienos grupessmurtinis valdymas, ugdas iproti elgtis pagal smurtu nustatoma twarka ir tatwarka, remdamasi iprociu weliau isitiwrtina kaip teise.Teise – tai jegosperswara besinaudojancios socialines grupes interesas, pawerstas wisiemspriwalomo elgesio taisykle.toliau tas mintis pletojo marxizmas.
Realistine teises samprata:
R. von Iheringas maste panasiai kaip marxas. Jis I pirma wieta iskleletiksline, samoninga zmogaus weikla, kuri sukurianti teise atsizwelgiant Izmoniu interesus.Teise atsirandanti kuriant konkretu zmogaus teisiuapsuagos ir igywendinimo mechanizma, kuris turys apsaugoti zmogausinteresus darydamas atitinkama poweiki jo elgesiui.Teise anot Iheringosusideda is intereso ir jo apsaugos mechanizmo.Todel ji esanti juridiskaiapsaugotas interesas arba kitaip sakant , teise- tai interesas ginamasorganizuota valstybes jega.Iheringas glaudziai siejo teise su jegossawoka.Zmogus gimstas be teisiu, todel priwalas jas igyti kovodamas sukitais indiwidais, trukdanciais jam igyti subjektine teise ir ja naudotis.
Sociologine teises samprata(pragmatinis instrumentalizmas, teisinis psichologizmas, gywoji teise, irt.t.)
Si idejine kryptis remiasi empirine teises samprata – laikomasi pragmatinesnuostatos, kad kiekwiena tiesa – tai praktiskai pritaikoma hipoteze, ohipotezes teisingumas visiskai priklauso nuo to, ar ji duoda reikiamarezultata.Todel atsisakoma teises esmes tyrimo, twirtinant, kad jinepazini.Tos krypties dewizas – tirti gywaja, tiesiogiai taikomateise.Raginama nuo teises esmes klausimo pereiti prie teises funkcijunklausimo.Cia keliamas ne teises esmes ar buties klausimas o veikiaukokiais konkreciais pawidalais teise egzistuoja, reiskiasi asmens arwisuomenes gywenime.
E.Erlichas Gywoji Teise.Jis teise aiskino ne kaip abstrakciu elgesio normu sistema o kaip gywajasocialine twarka, kaip konkreciu teisiniu istatymu tinkle.Todel ir teisespazinimas pradedamas nuo realaus gywenimo:nuo analyzes sutarciu,tesimusprendimu,ju wykdymu aktu.Pasak Erlicho istatymu leidejas ne sukuria naujaelgesio norma o tik ja atranda susiformavusia zmoniu santykiupraktikoje.Pirma atsiranda faktiniai santykiai ir ju formuojama elgesiotaisykle, o tik weliau – istatymas, sankcionuojantis ir atinkamaiformuluojantis sia taisykle. Tikroji istatymu werte yra ne patys istatymaio ju igywendinimas.Rasytiniai istatymai laikytini teises normomis tik tadajei daro realu poweiki zmoniu elgesiui (jei taikomi faktiskai).Teise – faktiniai zmoniu santykiai, susikloste realiame gywenimeatsizwelgiant I to meto teisingumo samprata, paplitusia visuomeneje.Teisetai kartu ir teiseju sprendimai priimti fixuojant realiai susiformavusiazmoniu santykiu praktikoje taisykle ir remiantis vyraujancia teisingumosamprata.Teise laikoma ne bendra taisykle o konkretus teismu sprendimai.
TRIS ONTOLOGINIUS TEISES LYGMENIS INTEGRUOJANTI TEISES DEFINICIJA:
TEISE – TAI HUMANISTINE IDEJA (isisamoninti zmoniu interesai) , PAWERSTAVISUOTINAI PRIWALOMO ELGESIO TAISYKLE ( teises norma), O GALIAUSIAI –ZMONIU ELGESIO REALYBE (teisiniais santykiais).
Prigimtines teises mokykla neegzistuoja kaip wienalyte teises samprata.T.y.ja sudaro iwairios teieses sampratos konceptijos.Prigimtines tesisesdoktrinos gali buti suskirstytos:
a) Absoliutines ir reliatywios priklausomai nuo to ar wertybes laikom neppriklausomas nuo laiko ir erdwes ar siejam jas su atitinkamomis kulturomis. b) Materialines ir procedurines.Priklausomai nuo to ar doktrina formuluoja wertybes kurias prigimtine teise gina ar akcentuoja teisingas proceduras.mazaj kreipiant demesi i pacias wertybes ju anlayze. c) Naturalistines ir antinaturalistines.Priklausomai nuo to ar teises saltiniu laiko raciponaliai pazinta gamtos zmoagaus ir wisuomenes esme ar kazkokia antgamtine butybe leidziancia pazinti sawo walia.Pozitywistu isakomi teiginiai apie prigimtine teise: a) Daufuma prigimtines teises nuostatu yra itwirtinta nacionalinese konstitucijose.Vos jas uzrasius ir pawertus pozitywiosisos teises taisyklemis jos tampa pozitywiaja teise. b) Visi kintamijei teises elementai ateje is prigimtines teises (teisingumas, protingumas, paprociai…) yra apibreziami pozitywiojoje teiseje ir tik tada tampa teisiskai reiksmingais. c) Kiekiwenoj valstybei egzistuoja iwairios paziuros i wertybes ir ju apsauga.(eutanazija, abortai, sawizudybes, ..)Kol walstybe neitwirtina sawo pozicijos pozitywiosios teises normomis tol nera aisku kokia paziura yra laikoma tinkama wertybiu apsauga. d) Kolkas nepawyko surasti wieno autoriteto ( visuotinai priimtinos wertybiu sistemos) kuri galetu apspresti pozitywiosioss teises turini.
Psichologine teises samprata
Siejama su Levo Petrazickio wardu.Jis pirmamsis pabande teises esmeaiskinti per tai kaip ja supranta atskiras asmuo. Jo teorija atsirado kaipopozicija teisiniam pozityw. Susiaurinusiam teises samprata iki istatymosampratos.Jis pasireme dwiem pagr prigimt teises teiginiais: a) jis pripazino kad teise egzistawo ir iki walstybes sukurimo. b) Jis pripazino teises dualizma.Ir ishskyre pozitywiaja teise ir tikraja teise.Ja pawadines intuitywiaja teise. Visom kitom prasmem tai buwo wisisikai sawarankiska teises koncepcija.Sukurta panaudojant psichologijos, istirijos, formalios logikos, politines ekonomijos, sociologijos ir kt. mokslu laimejimus.Pagr waidmuo skirtas psichologijai.Todel petr.remdamasis psichologija padare iswada: Uz zmogaus psichikos ribu teise praranda betkoki realuma.Teise tj ypatingos zmogaus emocijos.Skyre dwejopas emocijas: 1) vienpuses-zmogus jaucia pareiga elgtis tam tikru budu. 2) Dwipuses-(normatyvines-atributyvines) zmogus jaucia pareiga elgtis tam tikru budu ir suwokia kad kazkas gali pareikalauti ta pareiga atlikti.
Vienpuses emocijas Pter. Pavadino dorowinemis. O dvipuses –teisinemis.Vienpusiu emociju pagrindu susiformuoja doroviniai teisessantykiai o antruju teisiniai. Dvipuses emocijas petr. Pavadinointuityviaja teise ir priespastate jas pozytiwiajai teisej. Pter. Iskyretokisu intuitywiosios ir pozitywiosios teises skirtumus: 1) Pozit.teise nustato sabloniskas elgesio taisykles didelem zmoniu grupems.O int teise yra indiwiduali. 2) Pozit teise turi rysku unifikacini elementa(suwienodinimo) fiksuojant tik jai reiskmingus faktus, o int teise fixuoja wisus faktus. 3) Int teise keiciasi grejciau ir lengwiau prisitajko prie gywenimo aplinkybiu nej pozit teise.Taciau pozit teises turinys yra daznaj geresnis negu int teises. 4) Int teise yra nefixuota, o pozit teise wejkia tik islejdus tam tikras normas ir tik tam tikroje teritorijoje.Int treise laiko ir terit atzwilgiu yra neribota. 5) Int teises intensywumas(teises normu laikymasis) yra didesnis negu pozit teises.
Pagal pozit ir int teisiu saweika,petr. Skyre tokias zmoniu gywenimuireiksmingas sritis: 1) Sritis kur weikia tik pozitywioji teise (valstybes biudzeto sudarymas) 2) Sritis kur weikia tik intuitywioji teise (garbes ir orumo supratimas) 3) Sritis kur weikia ir konkuruoja abi teises (pagr.teises turetu sutapti, o jej nesutampa turetu buti keiciama pozit. Teise, priesingu atweju pozit teise bus pakeista rewoliucijos keliu.)
Teisinis funkcionalizmas(teisinis realizmas, teisnis instrumentalizmas ,sociologine jurisprudencija)
Siai teises sampratai priklauso iwairios teises doktrinos akcentuojanciosteiseje realini elementa (zmoniu santyki). Bendra: Visos doktrinos oponuojakalsikinio pozitywizmo formalizmui ir akcentuoja teises realufunkcionawima(pasireiskima wisuomeneje).Tokios teises sampratos tiriateises funkcionawimo ir igywendinimo mechanizma.Moderniu koncepciju pradziayra siejama su laiswosios teises mokykla.Ehrlich ir Zheni. Sios mokyklospriespastate gywaja teise formaliajai teisej.Gywaja teise kuria iwairiuswisuomen susiwienijimai.Valstybiniai nurodymai sudaro tik nedidele teisesdali.Todel teismai nera susaistyti pozitywiaja teise.Ypac jei ji pasenuisar netinkamai reguliuoja situacija.Teismai turetu remtis gywjaa teise irjos pagrindu priimti sprendimus.Teisejai yra prilyginti istatymuleidejams.Labiausia si teises samprata isitwirtino JAV, kuriai ytin budingaprecedentines teises tradicija.Dazniausia apibendrintai si sampratawadinama sociologine jurisprudencija.Ir tokiai teises sampratai dideleytaka daro filosofinis pragmatizmas: Teisinga tai-kas naudinga.Tokia teisessamprata supina teisines taisykles su kitais socialiniaisreguliatoriais.Teises esmes yra ieskoma ne formaliose taisyklese, okonkreciose bylu sprendimuose, sutarciu tekstuose ir kituose individ teisesaktuose.Neilazas.(Dr.Remigijaus Simasiaus Teisinis Pliuralizmas).
Be iswardytu teises sampratu yra dar lbj daug teises doktrinu. Ne wiena isju jokioje teisineje bendruomeneje neegzistuoja grynuoju pawidalu. Iwairiosteises sampratos koegzistuoja kartu.Todel kalbame apie ju tam tikrasinteze, derini. Bendrieji teises pozymiai veikiantis skirtinguintensywumu: 1) Teise pasireiskia kaip ypatinga normatywine twarka igijusi teises normu ir teises principu pawidala. 2) Teise tai ypatinga teises normu ir teises principu organizacija pasireiskianti specifiniais siu elementu rysiais, iskirianciias ja is kitu reiskiniu. 3) Teise tai tokia normatyvine sistema kuri turi ypatingus rysius su walstybe.Dazniausiai Teigiama kad normos tampa teisinemis kaip jas sukuria arba sankcionuoja valdingas galais turincios walstybes institucijos. 4) Teise isreiskiam valstybes kaip politiskai organizuotos wisuomenes walia kai teise yra pawerciami soc aktywiu wisuomenes grupiu interesai itwirtinant ju kompromisa. 5) Teise yra garantuojama walstybine priewarta.Potiancila grasinant tam tikrais praradimais ar suwarzymais arba realia pritaikant pazeidejui neigiamas poweikio priemones t.y. sankcijas. 6) Teise kompensuoja kitu normatyviniu sistemu nepakankamuma tik todel kad jos iwykdyma garantuoja walstybe, specialiai tam sukurtu priewartiniu mechanizmu.
Bendras mokslas apie teise
Fundamentalius teises klausimus psrendzia bendras mokslas apie teisevadinamas iwiariai: Teises teorija, Bendroji teises teorija, Teisesfilosofija, Ivadas i teises filosofija, Jurisprudencija, Bendrojijurisprudencija.Visus teises mokslus galima suskirstyti 3 grupes: 1) Bendrieji fundamentalus teises mokslai.Sie mokslai nagrineja wisaj tesej bendras problemas. (teises teorija, teises filosofija, teises istorija, lyginamoji teisetyra.) 2) Shakiniai teises mokslai.Sie mokslaj tiria tiesiogiai zmogaus elgesi reguliuojancias teises normas.(civiline teise, baudziamoji teise, civ proceso…) 3) Pagalbiniai teises mokslai akumuliuojantys ir perkeliantys i bteises moksla kitu mokslu metodus (teismo medicina, kriminalistika, teismo expertize ir kt.)
Teises teorija priklauso pirmajai teises mokslu grupei: 1) Teises teorija formuluoja argumentus leidziancius iwertinti realiai funkcionuojancios teises teisinguma. 2) Teises teorija atlieka tarpininko waidmeni tarp teisiniu ir artimu teisej disciplinu (logika,ekinomika,etika…) 3) Teises teorija formuluoja pagrindines teisines kategorijas bendras wisiems teises mokslams.(norma,atsakomybe, sankcija..) 4) Teises teorija nustato formalius teises atpazinimo pozymius. 5) Teises teorija tiria teisini zmogaus elgesio kwalifikavimo mehanizma. 6) Teises teorija analizuoja teisekuros politikos ir teisines technikos pagrindus.
Wadowaujantis situo galima iskirti 3 teisines teorijos funkcijas (poweikiokryptis arba budas):
1) Metodologine 2) Analitine (pazinimo) 3) Prognozawimo
Teises norma
Norma gali reiksti tam tikru atsitiktiniu procesu bendra widutini lygi: pwzkrituliu norma.Platesne prasme sawoka norma apibudiname naturalia objekto busena kuriasalygoja sio objekto prigimtis: 36,6 laipsniu normali zmogaus temperatura.Pacia bendriausia prasme, sawoka norma apibrezia tam tikra mata, kokybes irkiekybes vienove kurios remuose egzistuoja tam tikras reiskinys, taciausawoka norma turi skirtingas reiksmes gamtiniams ir socialiniamsreiskiniams apibrezti. Gamtiniuose reiskiniuose sawoka norma reiskia tamtikra desni, desninguma kuris isreiskia priezastini rysi (priezastis-pasekme). Sis desnis yra pastowus, nekintantis, jo negalima pazeisti, jisyra wisuotinas. Soc reiskiniuose norma visiiskaj kitokios prigimtieskategorija. Soc norma yra nustatoma tam kad butu ivykdyta. Soc norma yraskirta tam tikram subjektui, tam kad butu galima is jo reikalautiatitinkamo elgesio. Todel butina soc normos sawybe, faktine galimybe japazeisti. Soc norma visada reiskia ne buties o priwalomumo fakta. Normulogikos pagrindu yra iskyriama tokia normu struktura:
Adresatas—– Aplinkybes——Elgesio Modelis——Elgesio modelio Pobudis
Tokia struktura yra budinga wisoms normoms. Normos kuriose nera adresato iraplinkybiu, yra wadinamos komandomis. Teisingos teoses sampratos nusatatoskirtingus tokios normos wirtimo teisine kritterijus. Pagal biahievistinikriteriju norma yra teisine kai si tikruju daro poweiki adrestui , kai joslaikomasis ir ja naudojamasi. Paklusimas normai, ir sankcijos taikymas uzjois pazeidima reiskia kad norma yra teisine.Pagal legalumo kriteriju, nenagrinejamas adresato poziuris I norma. Betpabreziama normos nustatymo procedura. Jei norma nustatyta reikiantisteisetos teisekuros proceduros, ji yra laikoma teisine, priwaloma.Pagal normos wertingumo kriteriju, norma laikoma teisnie jei ji tinkamaigina wyraujancia wertybiu sistema.
Visa zmogaus gywenima regulioja daugybe elgesio taisykliu. Kurios leidziamums pasiekti norimus rezultatus, derinti kiekwieno musu laiswe irinteresus su kitais. Apibendrinus galime kalbeti apie dwejopa elgesioreguliavima. Vienai grupei priskirtini elgesio standartai, kaireguliuojamas zmogaus elgesys, akcentuojant jo santyki su gamtine tikroveir siekiamaias tikslais.pvz: noredamas nesusalti, zmogus siltai apsirengia.Antrai grupei priklauso elgesio standartai, kuriuose gamtines aplinkosiwaldymas yra antraeilis dalykas, nes siais standartais yra reguliuojamizmoniu tarpusawio santykiai. Siuo poziuriu wisas elgesio taisykles galimasuskirstyti I 2 stambias grupes:
1) Socialines normos 2) Tikslo (technines) normos
Siu normu grupiu skirtumai: 1) Socialines normos reguliuoja santykius tarp zmoniu, o tikslo zmogaus santykius su isoriniu pasauliu ar isorine aplinka. 2) Soc normos leidzia suderinti skirtingus zmoiniu interesus maziausiia skausmingomis priemonemis, o tikslo normos leidzia pasiekti uzsibrezta tam tikra prisitaikymo prie aplinkos tiksla. 3) Soc normos yra subjektywaus pobudzio, nes ju turini itakoja galimai iwairi normos kurejo pozicija, tiklso normos yra objektyvios nes isreiskia objektyvius gamtinius desningumus. 4) Tikslo normu laikymaisis nera priwalomas, ju laikytis mus wercia turima info apie mus supancia tikrowe, objektyvus normu pobudis, ir suwokimas, kad lauzydami sias normas mes nepasieksim norimo tikslo. Soc normu laikymasisi yra garantuojamas potencialia (realia) kitu asmenu reakcija I normu nesilaikyma.
Galimos situacijos kai kai kurios tiklso normos yra sankcionuojamos irtampa soc normomis. Ypac daznai tikslo normos tampa teisinemis normomis,paprastai igydamos standarto pawidala. Standartas tai tam tirkinreikalavimai gaminiui ar procesui kurie isreiskiami teisine kalba, ir uzkuriu neisilaikyma yra nuamtytos teisnes sankcijos.
Soc normos
Soc norma tai sociailiai reiksmingas elgesio modelis (standartas,etalonas). Visos soc normos turi tokius bendrus pozymius: 1) Reguliuoja santykius tarp zmoniu. 2) Leidzia suderinti prieisngus interesus. 3) Sudaro dali visuomenines kulturos ir sukuria prielaidas kulturai pletotis. 4) Atlieka informavimo funkcija ir leidzia zmonems be dideliu pastangu susiwokti kokio elgesio is jo tikisi kiti.
Skiriamos tokios soc normu rusys: 1. Religines normos 2. Teisines normos 3. Moralines normos 4. Paprotines normos 5. Politines normos 6. Korporatyvines normos ir t.t.
Religines normos. Sios normos isreiskiamos taisyklemis reguliuojanciomistam tikros religines bendruomenes nariu poziuri I dieva, nariu tarpusaviosantykius, bendruomenes organizacijos ir weiklos principus. Religiniu normulaikymasi nulemia tikejimo elementas. Religinio pobudzio rastuose irkanonuose itwirtinamas tam tikras tikinciojo elgesio standartas irdorowinis etalonas. Religines normos tai wienas seniausiu zmogaus elgesioreguliatorius. Labai intensyvus, net ir moderniose walstybese. Ypatingawaidmeni atlieka religinio pobudzio teises tradicijose pvz: musulmonuteises salyse. Jokia walstybe negali ignoruoti wyraujancios religijos.
Politines normos. Politika- valstybes waldymo menas. Politines normosreguliuoja santykius valstybines waldzios siekimo ir islaikymo sferoje.Santykius tarp walstybiu, tarp socialiniu grupiu walstybes widuje, tarppilieciu ir walstybes, santykius tarp tautu. Isreiskiamos skirtingomformom: politinem deklaracijom, manifestais, partiju ir judejimuprograminiais dokumentais ir kt. Politines normos igyjusios walstybessankcija tampa teisinemis. Siu normu intensywuma salygoja skirtingostradicijos valstybese, kur politine kultura auksta ir turi ilga istorijaveikia labai intensyviai.
Korporatyvines normos. Visuomeniniu organizaciju ar judejimu nariu elgesiotaisykles. Didzioji siu normu dalis yra organizuojamo pobudzio. Josapibrezia organizacijos sukurimo ir veiklos principus, nariu teises irpareigas, skiriamasis normu pozymis: jos yra sukurtos nariu interesams,todel ju laikomasi sawanoriskai. Nes jos laikomos teisingomis ir butinomis.Bendruoju poziuriu sios normos negaletu priestarauti teisei ir geraimoralei.
Paprociai. Pparotys tai elgesio modelis isitwirtines wisuomeninejepraktikoje del daugkartinio jo taikymo. Vienas seniausiu elgesioreguliatoriu. Labia konserwatyvus ir sunkiai beiskeiciantis. Vystantisvisuomenei paprociai kinta, bet labai skausmingai. Paprociu pagrinduformuojasi tradicijos. Tradicija tai paprotys+testinumas+vertybineorientacija+socialines nuostattos+..kt. Paprociai turi daug bendru bruozusu morale. Abu yra kildinami net is to paties zodzio: mores reiskia ir
paproti ir morale.Morales normos. Tai elgesio modeliai, kurie isreiskia zmoniu poziuri Igeri, grozi, teisinguma, garbe, meile, oruma ir kt.. Moralumas tai individocharakteristika, taciua skiriama ir bendrazmogiska morale, kuri isreiskiavisuomeneje vyruojancias nuostatas. Teiisnga teise priwalo tureti tam tirkamorlaes minimuma, kitaip ji nepasieks sawo tikslu.
Teises ir morales palyginimas.Morale yra senesnis elgesio reguliatorius uz teise. Jei laikysimespozityvistines teises sampratos.Teise atspindi social aktyvios wisuomenes dalies interesus, o morale wisoswisuomenes.Morale skirtingai negu teise yra nerasyta ir ne formalizuota ir egzistuojakaip visuomenine nuomone.Morale reguliuoja platesni wisuomeniniu santykiu rata, bet yra situaciju,kai teise reguliuoja, o morale – ne.Morale suteikia didesne veikimo laisve ir leidzia laisviau interpretuotisituacijas.Morales normu zmones laikosi del vidinio isitikinimo ju teisingumu irvisuomeninio spaudimo, o teises normu wewrcia laikytis valstybinepriewarta.Skiriasi galimos reakcijos apibreztumas. Teiseje pasekmes grieztaiapibreztos, o moraleje galima tik speti.Teise dazniausiai netiria zmogaus poelgio motyvu, o moraliniam wertinimuitai swarbaiusia.Morale nustato zmogui tik pareiga, o teise – vienam pareiga, o kitam teisereikalauti ta pareiga atlikti.
Teisinis reguliavimas
Reguliavimo sąlyga reiskia tvarkimą pagal tam tikrą pavizdį. Teisinisreguliavimas tai žmonių elgesio formavimas, standartizaviams teisinėmispriemonėmis. Teisė reguliuoja tik tam tikra dalį žmonių tarpusaviosantykių. Santykiai kurie gali ir turi būti reguliuojami yra vadinamiteisinio reguliavimo sfera arba objektu. Teisinio reguliavimo ribųproblema. Kiek intensyviai teisė gali ir turi kištis į žmoniųsantykius.Asmuo suidūręs su situacija, kai egzistuoja teisinė spraga. Kaisantykiai nesureguliuoti teisinėmis priemonėmis. Gali tikėtis, kad šiąspragą pašalins teismas taikydamas įstatymo arba teisės analogiją. Įsttaymųanalogija yra tai, kad yra pritaikomas panašius santykius reguliuojantisįstatymas. Teisės analogija- ginčas sprendžiamas pagal bendruosius teisėsprincipus. Tačiau įstatymo ir teisės analogija yra taikoma tik taisatvejais , kai situacija patenka į teisinio reguliavimo sferą. Teisinioreguliavimo sferą nulemia daugybę faktorių ir skirtingose valstybėse josskiriasi. Ją įtakoja vyraujanti religija.,visuomenės kultūros lygis,tradicijos, valstybės ekonominė padėtis ir kt. Teisės teorija tradiciškaiskiria tam tikrus požymius, kurie padeda apibrėžti teisinio reguliavimosferą, ir nustatyti kokie snatykiai į ją įeina. Skiriami vidiniai irišoriniai pozžymiai: a) Vidiniai- tai visuomeninių santykių, kuriuos būtina ir galima reguliuoti teise specifika, jų turinio ypatybės. Skiriamos trys santykių grupės:A) Turtiniai santykiai. Jie susiformuoja žmonėms keičiantis paslaugomis ir vertybėmis. Šiuos santykius galime įvertinti piniginiu ekvivalentu. Santykių savybė, kad subjektai yra lygūs ir nepavaldūs vieni kietiems. Daugiausia tokių santykių reguliuoja civilinė teisė.B) Valstybinę sąrangą įtvirtinantys ir išlaikantys santykiai. Jie susiformuoja nustatant valstybinių institucijų sistemą ir jų kompetenciją, bei piliečių teises ir pareigas šią sistemą formuojant. Santykių subjektai nėra lygiateisiai, nes vyrauja pavaldumo santykiai. Konstitucinės teisės, administracinės teisės (plačiąja prasme).C) Teisėsauginiai santykiai. Susiformuojantys užkertant kelią teisės pažeidimams ir nubaudžiant pažeidėjus. Tokius santykius reguliuoja baudžiamasis kodeksas, ATPK ir kiti. b) Išoriniai požymiai išreiškia išorines teisinėmis priemonėmis reguliuojamas santykių savybes, kurioms būdinga tiesioginė priklausomybė nuo teisės kitimo fono ir kurios kinta keičiants laikmečiui. Teisiškai reguliuojami visuomeniniai santykiai: A) Kurie yra svarbiausi ir reikšmingiausi visai visuomenei. B) Kuriuos įmanoma išreikšti formalia teisine kalba, suteikiant teisių ir pareigų pavidalą. C) Kuriuos objektyviai galima tirkinti tesiinės kontrolės priemonėmis. D) Kurių neapima privačios asmens laisvės sfera.
Į tesiinio regulaivimo sferą priklauso tokie viusomeniniai santykiai, kurieatitinka bent vieną vidinį ir visus išorinius požymius
Teisinio reguliavimo priemonės
Tai privalomo arba leidžiamo elgesio standartų nustatymo būdai. Teisinioreguliavimo priemonės:
a) Teisinis draudimas-įsako susilaikyti nuo negatyvių ir žalingų veiksmų ir formuoja pasyvų elgesio tipą. b) Teisinis įpareigojimas- įsako atlikti aktyvius ir teisei naudingus veiksmus ir formuoja aktyvų elgesio tipą. „Daryk taip..“ Teisinis leidimas – nustato teisiškai ginamo elgesio galimybę. Pprastai ši priemonė reiškia teisinę laisvę elgtis tam tirku būdu, kurią garantuoja kitų subjektų pareiga šią laisvę gerbti. Tam tirkais atvejais teisinis leidimas tikslina teisinių liepimų sferą.
Teisinių liepimų ir teisinių leidimų deriniai yra vadinami teisiniaismetodais. Išskiriami du pagr. Regulaivimo metodai. Imperatyvusis irDispozityvusis.
Imperatyvus- pasireiškia tada, kai normų kūrėjas tiksliai apibrėžia elgesiostandartą, kurio normų adresatas negali keisti arba laisvai interpretuoti.Tokio reguliavimo atveju, teisės ar normų kūrėjas naudoja teisiniusliepimus. T.Y. teisinius draudimus ir teisinius įpareigojimus.
Dispozityvaus reguliavimo atveju, normų kūrėjas nustato elgesio modelį kurįadrestas gali laisvai interpretuoti, pasirinkdamas vieną iš kelių pasiūlytųelgesio varinatų, arba net susikurti savą veikimo modelį, neprieštaraujantįįsakmiom teisinėm nuostatom. Pvz: pirkėjas įsigijęs netinkamos kokybėsdaiktą, gali savo apsirinkimu daiktą grąžinti ir pareikalauti pinigų, arbareikalauti daikta pakeisti, arba… Dažnaiusiai dispozityvaus reguliavimoatveju yra derinami teisiniai leidimai su teisinaiis liepimais, kurie tikapibrėžia leidimų taikymo laisvę.
Imperatyvus ir dispozityvus regulaivimo metodai, grynuoju pavidaluneegzistuoja. Kalbame apie tokių metodų derinimą, kai vienam iš jųsuteikiamas primumas ir prioritetas. Civ teisėje vyrauja dispozityvusregulaivimo metodas, o represinėse teisės šakose vyrauja imperatyvusmetodas. Greta nurodytų teisinio regulaivimo priemonių, teisės normųkūrėjas naudoja ir specifinę priemonę ir gali nustatyti tam tikras teiseireikšmingų veiksmų atlikimo procedūras, kurios nėra savarankiška teisinioregulaivimo priemonė. Pvz: jei norime sudaryti dovanojimo sutarti, tai jaiyra privaloma rašytinė forma. Jei nesilaikoma teisiniams liepimams numatytųprocedūrų, tai jų nesilaikymas reiškia teisinių liepimų pažeidimą, ir užtai gresia neigiamos poveikio priemonės. Jei nesilaikoma teisinių leidimųatlikimo procedūrų tai asmuo nepasiekia norimo teisinio tikslo. (Liepimoprocedūrų neislaikymas) Pirmos poveikio proiemonės vadinamos represinėmis,o antrosios yra negaliojančios sankcijos.
Pagrindinės teisės normos ir šaltiniai
Tinkamo elgesio standartai yra formuluojami normų arba principų pavidalu,tai yra išreiškiami kalba. Šie elgesio standartai, nustatomi tekstu, oteisinėje dferoje – teisiniu tekstu. Tam kad teisė atliktu savo funkcijasir reguliuotų žmonių elgesį, ji turi būti išreikšta objektyviu apčiuopiamupavidalu ir perduota adresatui. Šis objektyvus teisės išraiškos pavidalasyra vadinamas teisės forma arba teisės šaltiniu ir toliau tebevykstadiskusija, kuris iš terminų yra geresnis. Vieni autoriai pripažista šitųsąvokų lygiareikšmiškumą ir nemati problemos tame, kad jos yra vartojamosabi ar kuri viena iš jų. Lietuvoje yra vienas autorius, ryžtingai apsisakęsuž sąvokų atskyrimą. Pasauilinėje jurisprudencijoje galima rasti įvairiųpožymių. Pvz: Kelzenas nebuvo įsitikinęs sąvokos teisinis šasltinistinkamumu, teisės išoriniam pavidalui išreikšti, siūlydamas ieškotitinkamesnės sąvokos. Carinės Rusijos profesorius Švšvš.. taip pat sakė, kadsąvoka turi būti pakeista. Tačiau pranc. Teoretikas Beržė nemato problemos,kad sąvokos būtų vartojamos kaip sinonimai, teisės šaltinis yra plačiaivartojama sąvoka. Autoriai teigiantys teisės sąvokos „teisės forma“tinkamumą teisės išoriniam pavidalui apibūdinti. Kalbiniu požiūriu formayra apibrėžiama kaip reiškianti pavidalą, daikto reiškinio reiškimosi būdą.Taigi kalbiniu pobūdžiu ši sąvoka tinka išreikšti išoriniam teisėspavidalui. Sąvoka teisės šaltinis kalbiniu požiūriu turi tokias reikšmes:1)tai kas duoda pradžia, iš ko išeina. 2)Rašytinis paminklas, dokumentas.Šią sąvoką Titas Livijus pirmasiis panaudojo teisiniam pavidalui išreikšti.Palaipsniui pasaulinėje jurisprudensijoje įsitvirtino teisės šaltiniosąvokos daugiareikšmingumas. Skiriamos tokiso sąvokos reikšmės: a) Teisėsšaltiniai materialiuoju aspektu, taip apibrėžiami visuomeniniai interesaiir visuomenės egzistavimo sąlygos dėl kurių, viena ar kita idėja yrapaverčiama teisės norma. Tokiems šaltiniams priskiriami: religiniai,filosofiniai, politiniai, principai. Visuomenės, ekonominis politinissocialinis fonas. Situacijos ypatingumas laiko ir erdvės požymiu ir kt.. b)Teisės šaltiniai formaliuoju aspektu. Taip apibrėžiami teisės išoriniaipavidalai, kuriias teisė pateikiama adresatams. Ir šia prasme sąvokosteisės forma ir teisės šaltinis sutampa. c) Teisės šaltiniai istoriniuaspektu. Tai yra apibrėžiama visa nenormatyvinė info apie anksčiaugaliojusią teisę. Visgi stipriausia tendencija yra ta, akd dėl įprastosknvencijos šios sąvokos gali būti vartojamos kaip sinonimai. Nors sąvoka„teisės forma“ kalbiniu požiūriu ir būtų tinkamesnė.
Teisės šaltinių rūšys
Pagal tekste nustatotmus normos adresatus: a) Bendro regulaivimo (bendrieji tesiės šaltiniai) – pvz: parlamento priimti įstatymai. Nėra personifikuoto adresato ir galimas pakartotinumas. b) Individualaus reguliavimo (individualieji) – yra personifikuotas adresatas, virnkartinumas. Pvz: sprendimas konkrečioj byloj.
Pagal tekste formuojamo elgesio modelio apibrėžtumo laipsnį: a) Teisės principai – modelis apibrėžtas abstarkčiai. b) Teisės normos
Pagal šaltinio atsiradimo pagrindus a) Sutartimi sukurti teisės šaltiniai. (bendro pobūdžio sutartys (federacinės)) b) Valstybės valdingu nurodymu sukurti teisės šaltiniai (teisminis precedentas, norminis aktas..) c) Papročiu sukurti teisės šaltiniai (teisnis paprotys) d) Autoritetingu pranešimu sukurti teisės šaltiniai (teisės doktrina)
Pagal teisinio teksto išraiškos formą: a) Rašytiniai teisės šaltiniai b) Nerašytiniai teisės šaltinia ( teisinis paprotys, teisės principai)
Pagal įtaką teisiniam rguliavimui: a) Tieisogiai reguliuojantys elgesį t.š. (tokie kurie suformuoja nuosttaas teisiogiai įtakojančias adresato elgesį) Teisės norminis aktas.. b) Teisiogiai nereguliuojantys teisės šaltiniai (teisės doktrina).
Pagal privalomumo pobūdį: a) Adresatui privalomi teisės šaltiniai. Nepalieka adresatui galimybės rinktis, taikyti jį ar ne.. b) Neprivalomi teisės šaltiniai. Tokie kurie interpretatoriui nesuteikia privalomumo, bet yra patariamojo pobūdžio del autoriaus autoriteto. (doktrina..)
Teisinis paprotys kaip teisės norma
Pirmosios žmonių pastangos reguliuoti santykius papročiais siekia kem syukum. Jau primitivioje santwarkoje formavosi taisyklės perduodamos iš kartos įkartą. Papročių daugiasia laikomasi buvo savanoriškai. O pavieniaisnesilaikymo atvejais buvo taikomos sankcijos. Jau tada formavosi tokiepapročių požymiai kaip konservatyvumas, pastovumas, tvirtumas. Teisiniaispapročiai virto tesąmoninga ir organizuota žmonių veikla, kai stipraiusiasoc grupė sau naudingiausius papročius pavertė visuotinai privalomus irprievarta ginamais. Taip atsirado paprotinė teisė, kuri buvo pirminis visųteisių pavidalas. Apie teisiniį paprotį kaip savarankišką teisės šaltinįteorijoje pradėta kalbėti XIX a. siejama su Vokietijos istorine teisėsmokykla. Ši mokykla papročio privalomumą siejo ne su valstybės pozicijosišsakymu o su papročio esme. Kalbama buvo apie visai laiudžiai bendruspapročius, kurių laikomasi dėl jų teisingumo. Papročio įtaka yra skirtingaskirtingose teisės tardicijose. Bendrojoje tesiės tradicijoje papročiųpagrindu kūrėsi precedentinė teisė. Tačiau ir ten likę papročių kurieneįgijo precedento pavidalo. (žvejybos taisyklės, tinklų džiovinimo..)Kontinentinėje teisėje paprotys tapo įstatymo kūrimo pagrindu.Vakarietiškoje teisės tradicijoje iki XX a. pab. Buvo konstatuota, kad
teisiniai papročiai yra seniausia , bet mažai reikšminga ir atgyvenusi.Išimtimi nurodoma Ispainijos Katalonijos provincija, kur nacionaliniscivilinis kodexas netaikomas santykiui reguliuojamam teisiniais papročiais.Vokietijoje įtvirtinta galima papročio ir rašytinės teisės konkurencija irpapročio galimybė keisti rašytinę teisę. Prancūzijoje paprotys galėjopapildyti, bet ne keisti rašytinę teisę. Tačiau nuo XX a. pab. Stebimasdidelis teisinio papročio reikšmės augimas, ypač komercinėje sferoje, laivųgamyboje, tarptautinėje prekyboje. Teisinis paprotys tai dviejųvisuomeninių reiįkinių junginys ir jam yra būdingi ir teisės ir paprastopaproęio požymiai.Paprotys tai visuomeninė praktika susiformavusi dėl nuolatinio ir vieningotam tikrų faktinių santykių kartojimosi. Visuomeninė praktika tampateisiniu papročiu, kai jai būdingi specialūs požymiai. Vidiniai irišoriniai. Šiuos požymius įtvirtina ne įstatymas o teisinė doktrina.Vidiniai požymiai-vidinės papročio savybės. Jie parodo ar praktika yrapaplitusi ir universali. T.y. ar ji tikrai nuolatinio karotjimosi. Šiepožymiai yra vadinami keikybiniais. Juos nustatant nėra kažkokiųišankxtinių kriterijų pvz: anglijoje kalbama apie šimtemčius trunkančiapraktiką, o prancūzijoje dešimtis.. Antroji grupė požymiu gali būtipavadinta kokybiniais ir parood ar analyzuojama praktika yra teisinga irbūtina teisinei tvarkai palaikyti. Taigi kokybiniai kriterijai taivisuomeninės praktikos moralinio vertingumo testas.
Teisinis paprotys tai teisinis tekstas susiformavęs dėl nuoaltinio irvieningo tam tikrų faktinių santykių kartojimosi ir interpretuojamas kaipvisuotinai reikšmingas ir privalomas. Papročio virtimas teisniu momentuskirtingai apibrėžiamas pozityvistinės ir nepozityvistinės tradicijos.Pozitivistinė tradicija šį momentą sieja su valstybinės pozicijos išsakymu,teigia kad paprotys tampa teisiniu kai valstybė jį sankcionuoja. Irišskiria du galimus sankcionavimo būdus:a) Valstybė paprotį sankcionuoja įrašydama į istatymą savo pareigą jįgerbti ir saugoti, bet nedetalizuoja papročio turinio.b) Valstybė paprotį sankcionuoja konkrečioje byloje teismo sprendimusuteikdama visumeninei praktikai teisinę gynybą. Nepozityvistinėstradicijos teisininkai visuomeninę praktiką laiko teisiniu papročiu jei jiatitinka kiekybinius ir kokybinius požymius nepriklausomai nuo to arvalstybės pozicija išsakyta.
Lietuvoje teisinis paprotys apibrėžiamas pozityvistine tradicija siejant jąsu valstybės sankcionavimu ir net naujasis civilinis kodeksas nenurodoteisinio papročio prie savarankiškų teisės šaltinių.
Teisinis precedentas
Teisinė sistema kurioje precedentas įvardijimas kaip oficialus teisėsšaltinis vadinama precedentine teisės sistema. Sistema, kuri būdingabendrosios teisės tradicijai. Precedentinės teisės pradžia XIa. Anglija.Užkariautojai normanai nevertė anglų laikytis savo paprotinės teisėssvarbiausiu uždaviniu laikydami centralizuotos valstybės išlaikymą. Gretabendrųjų teismų egzistavo karališkieji teismai. Karaliaus teisėjai važinėjopo šalį ir spresdavo ginčus vietinių papročių pagrindu. Grįžę į žiemosrezidenciją Londone apibendrindavo skirtingus vietos papročius, išrinkdavoiš jų teisingiausius ir protingiausius ir išvežiodavo juos po šalį taipunifikuodami ir kurdami bendrą visai Anglijai teisę.Anglijos teisė buvokuriama ne įstatymų,o karališkųjų teismų sprendimo pagrindu. Iš pradžiųteisėjui nebuvo pareigos laikytis anksčiau priimto sprendimo. Ši pareigaatsirado tik XVIII-XIX a. kuri vadinasi ankstesnio sprendimo gerbimo irtęstinumo tradicija. Tik nuo XIII a. sprendimai pradėti užrašinėti. Juosrašė privatūs asmenys. Dėl privačios sprendimų užrašymo struktūros jieįgijo specifinį pavidalą, nes buvo užrašoma viskas kas įdomu. Tik XVI aantroj pusej normalūs teisininkai pradėjo užrašinėti sprendimus. 1865Įkuriama spec tarnyba registruoti sprendimus.
Precedentas – einantis priešakyje. Precedentas tai sprendimas byloje, tapesprivalomu sprendžiant analogišką bylą.
Sprendimai tesinėje sferoje gali būti dvejų rūšių teisminiai iradministraciniai. Teisminis precedentas tai teismo sprendimas priimtasbyloje ir tapęs privalomu kitam tos pačios ar žemesnės instancijos teismuinagrinėjančiam analogišką bylą. Teisminis precedentas leidžia išspręstiginčą net ir tuo atveju kai nėra jam tinkamo įstatymo vadovaujantisbendraisiias teisės principais. Šį sprendimą pakartojus kitam teismui,sprendimas tampa precedentu ir įgyja bendrumo požymį. Precedento esmęsudaro du momentai: a) Teisėjo galimybė pačiam kurti normą, jei įstatymo nėra arba jis pasenęs. b) Teisėjo pareiga pakartoti teismo sprendimą priimtą analogiškoje byloje.
Kiekvieną sprendimą sudaro dvi dalys.
a) Ratio decidenti – priežastis sprendimui priimti. Ši dalis yra vadinama įpareigojančiu precedentu. Joje yra formuojama privalomo elgesio taisyklė, kurią turi karoti kita teisėjas. b) Obiter dictum – dalykai pasakyti tarp kitko. Patariamasis precedentas.Ją sudaro teismo komentarai, argumentai, pavyzdžiai. Tai neprivaloma sprendimo dalis, nors autoritetingo teisėjo obiter dictum yra įtraukiama į kito teismo sprendimą. Tekste šios dalys nėra atskirtos. Teisėjas pats turi nustatyti kur yra ratio decidenti o kur obiter dictum. Teisėjas privalo kartoti precedento sprendimą tik analogiškoje byloje. Analogiška laikoma tokia byla kuri sutampa su lyginamają byla esminiais faktais ir jų tarpusavio sąveika. Panašių bylų ratio decidenti gali būti apibendrinti ir suformuluojant bylų sprendimo principą. Tas kas ateina vykdyti teisingumą, turi ateiti švariomis rankoimis. Tradisiškai tra formuluojami tokie precedentinės teisės pliusai: a) teisinių [pasiekimų aiškumas – kiekvianma iš anxto aušku kuo paisbaigs byla turinti precedentą b) teisės sistemos lankstumas- precedentas leidžia operatyviai užpildyti teisės spragą priimant teismo sprendimą nelaukiant įstatymo leidėjo c) sprendimo tixlumas ir tikrumas – precedentas reisškia konkrečioje
Minusia: a) teisės sitemos sudetingumas ir painumas – precedentų yra labaidaug todel sunku rasti tinkamą b) precedentinės teisės nekonstucingumas –teigiama kad teisėjai kurdami naujas normas sugriauna valdžių padalijimoprincipą c) precedentų prigimtis apsunkina galimybę juos sisteminti d) perdidelė tesiėjų laisvė sprendžiant bylas e) teisės sistemos konservatyvumasir sąstingis – teisėjai siekdami išsaugoti precedeento tradiciją nėra linkęnaikinti pasenusių precedentų.
Teismų praktika kontinentinėje
Aukščiausių grandžių teismų sprendimai turi didelę įtakaą teisės sitemai.Jie yra visada įvertinami nagrinėjant panašias bylas. Vienodas bylas spręskvienodai. Tačiau kontinnetinės teisės tradicijoje teismų sprendimai turi neprivalomą o autoritetingą reikšmę. T.y. sprendimų analogiškose bylose yralaikomasi dėl psichologinių ir organizacinių priežascčių. Kontinentinėstesiėsvalstybėse aukščiausio teismo precedentui yra suteikiamas įstatymuiprecedetno autoritetas. (argentina, kolumbija). Kai kuriose vasltybėseteisėjams yra palikta laisvė interpretuoti faktus ir gautas rezultataspanašėja į bendrų normų kūrimą.Lietuvoje teismų įsttayme yra įtvirtinta nuostata kad teismai atsižvelgia įaprobuotas ir paskelbtas aukščiausio teismo nutartis. Nieku nėra įtvirtintateismo pareiga kartoti auščiausio teismo sprendimą. Plius yra numatytaspagrindas teikti kasaciją, jei sprendime nukrypta nuo aukščiausio teismoaprobuotos praktikos. (kasacija – apeliacija apeliacijai ).
Teisės doktrina kaip teisės šaltinis
Doktrina tai vienas seniausių teisės šaltinių, ypač vertinamaskontinentinės tesiės tradicijoje. Ištakos siejamos jau su senovės Romoslaikais. Teisės doktrina (autoritetingos nuomonės) tai nuostatų, taisyklių,principų visuma, kurią formuluoja autoritetingi mokslininkai ir praktikaiir kuriia suteikiama visuotinai privaloma reikšmė. Jau IIIa. Kai kuriiasRomos juristais, teiisninkais buvo galima remtis taip pat kaip ir įsttaymųtekstu, 426m. Imperatorius Valentianas išleido nurodymą dėl privalomųjuristų citavimo sprendimuose išvardindamas kokie autoriai turi būticituojami. Doktrina priskiriama šaltiniams kurie nėra tiesiogiai privalomiadresatams. Šis šaltinis taikomas kai nėra pirminių šaltinių arba kaipriminiai šaltiniai neaiškūs ar nepilni. Teisės doktrina atlieka daugreguliavimui svarbių funkcijų. Šiandien doktrina formuluoja teisėsprincipus, analizuoja jų turinį, nusttato principų svorio įvertinimotaisykles, formuluoja kolizines taisykles ir tiria jų hierarchiją,nagrinėja teisėjo diskrecijos ribas, formuluoja reikalavimus teisės normųturiniui. Doktrina nulemia, kokia teisės samprata vyrauja visuomenėje.Kontinnetinė teisė ypač įtakojama teisės doktrinos. Teisės doktrina yraįtvirtinama kodeksų ir kitų įstatymų komentaruose, monografijose,disertacijose, publikacijose. Kontinentinėj teisėj nėra ataskiatų apieteismų sprendimus todėl teisės doktrina tampa vienintele galimybe susietiteisės sampratą, įstatymus ir teisinę praktiką.
Teisinė sutartis
Naujois teisės normos gali būti išreikštos arba įtvirtintos sutartyje.Skiriamops yra dvi sutartčių rūšys: a) Individualios sutartys b) Bendro pobūdžio (normatyvinės)
Individualios sutartys formuoja individualią teisės normą, privalomą tiksutarties šalims.Pvz: automobilio pirkimo pardavimo sutartis. Normatyvinėssutartys formuluoja bendro pobūdžio elgesio taisyklę, kuri netruipersonalaus adresato ir kurią galima kartoti. Individuali sutartis taisavireguliacijos instrumentas kai bendros teisės normos pagrindu (pvz:civiliniam kodekse) sutarties šalys sukuria sau individualią teisės normą.Normatyvinės sutartys nustato elgesio taisyklę, kuri tampa privalomavisiems adresatams patenkantiems į tos taisyklės veikimo sferą.Pvz:kolektyvinė suatrtis įstaigoje yra privaloma visiems darbuotojams, kuriedirba toje įstaigoje. Nors jie dar nedirbo kai sukurtos taisyklės buvo.Vyrauja nuomponė kad teisės šaltiniu laikoma tik bendro pobūdžio(normatyvinės) sutartys. Šių pavyzdžių istoriniai pavyzdžiai galėtų būtikaralių ir miestų sutartys, šiandien pavyzdžiai galėtų būti tarptatutinėssutartys, sutartys dėl federacijos sudarymo, kolektyvinės sutartys įmonėjear įstaigoje. Normatyvinė sutartis kaip ir individuali sutartis yrasukuriama šalių susitarimu ir išreiškia sutarties dalyvių valią. Suerintavalia ir bendri tikslai paprastai nulemia savanorišką sutarties laikymąsiir minimalią prievartą ja garantuojant.
Teisės norminis aktas
Visose teisninėse sistemose dalis taisyklių yra kuriama spec galiasturinčių instiucijų nurodymais. Lietuvoje apibrėžiant šį teisės šaltinįįsitvirtino sąvoka teisės norminis aktas ( TNA). Kaip sinonimas yravartojama sąvoka įstatymas. Suteikiant šiai sąvokai platesnę prasmę, nesįstatymas yra tik viena TNA rūšis. Vartojama ir kita sąvoka-statutinėteisė. Teisės norminiai aktai yra valstybinių institucijų arba visos tautoskūrinys, kuriias siekiama tikslingai tvarkyti ir įtakoti žmonių elgesį.Europoje labiausia paplitčs ir svarbiausias teisęs šaltinis. Visadarašytinis teisės šaltinis. Išsisikiria tiksliom ir nedviprasmiškomformuluotėmis. Suteikia galimybę nesunkiai kontroliuoti ar žmonės jųlaikosi. Pasižymi stabilumu kir gali būti sėkmingai taikomas ilgąlaikotarpį. Būdinga galimybė keisti arba naikinti teisės norminį aktą, jeijis pasenęs ir nebeatitinka gyvenimo realijų. Kitavertus teisės norminiaiaktai reaguoja į praeities realijas buvusias akto ruošimo metu ir dažnaipradeda senti nuo priėmimo momento, nes socialinės realijos keičiasigreičiau negu vyksta akto priėmimo procedūros, todėl TNA stabilumas kaippliusas gali transformuotis į TNA nelankstumą kaip minusą, tą problemąpaaštrina dažnai sudėtinga teisės norminio akto priėmimo ir keitimoprocedūra. Teisės norminis aktas yra jaunesnis teisės šaltininis negupaprotys ar teisinis precedentas. Visa ankstyvoji teisė tai paprotinėteisė. Papročio pagrindu formavosi ir precedentas. Tik kontinnentinėjeteisėsje susidarė prielaidos teiginiui, kad teisės sistema gali būtiapibrėžta, kaip kad iš TNA išvedama vieninga hierarchiška, logiškaisujungtų normų organizacija.
Valstybėje priimamus aktus įpratsa vadinti teisės aktais.Teisės aktas
tai tautos kompetetingų valstybinių institucijų ar pareigūnų priimtasrašytinis dokumentas kuriame išreikšta ( suformuluota pritaikyta arišaiškinta ) teisės norma. Visus teisės aktus skirstome į III grupes.Teisės norminiai aktai – tai tautos valstybinių poareigūnų rašytinisdokumentas formuluojantis bendro pobūdžio taisyklę. Teisės taikymo aktai(TTA) – rašytiniai dokumentai formuluojantys individualų paliepimą bendrosnormos pagrindu. Interpretaciniai aktai (aiškinimo aktai) tai dokumentaiišaiškinantys teisės normas.TTA ier TNA palyginimas
TNA formuluoja spec kompetenciją turinčios institucijos, o TTAplatesnis subjektų ratas. TNA neturi personalaus adresato ir skirtasvisiems subjektams atitinkantiems rūšinius adresato požymius, o TTA turipersonalų adresatą. TNA suformuluoja elgesio taisyklę, kuriia budingaspakartotinumas, TTA vienkartinį paliepimą. TNA išreiškia visia visuomeneisvarbią teisinę taisyklę, o TTA sprendžia personalaim adresatui svarbiusklausimus. TNA būdinga speciali paprastai gan sudėtiga ir griežtaiteisiškai reglamentuota procedūra. O TTA priėmimo procedūra paprastesnė.Reiklaavimai TNA formai dažniausiai griežtesni negu reiklaavimai TNAreikalavimams.
Teisės norminių aktų rūšys
Teisės norminiai aktai funkcionuoja kaip hierarchiška, suderinta,specializuota, diferencijuota sistema. Pagal teisės juridinių aktu galiąskirstoma: I) Įstatymai a) Konstitucija b) Konstituciniai įstatymai c) Seimo ratifikuotos tarptatutinės sutartys d) Kodifikuoti įsttaymai (kodeksai) e) Paprastieji įstaymai. II) Poįstatiminiai aktai a) Seimo nutarimai b) Prezidento dekretai c) Vyriausybės nutarimai d) Ministro pirmininko potvarkiai ir rezoliucijos e) Ministerijų departamentų instrukcijos ir įsakymai f) Apskričių viršininkų įsakymai g) Savivaldybių tarybų sprendimai h) Savivaldybių valdymo organų priimti aktai
Pagal veikimo pobūdį
I) Pagrindiniai II) Pagalbiniai
Pagal teisės šakas skirstoma
I) Civilinės II) Baudžiamosios III) Ir kt..
Pagal galiojimo trukmę
I) Nuolatinio galiojimo ir II) terminuoto arba laikino galiojimo.
Pagal veikimo apimtį
I) Bendro veikimo TNA (visiems tos rūšies asntykiams ir visoje teritorijoje) II) Riboto veikimo (tam tikriems santykiams ir /arba tam tikroj teritorijoj)
Teisės norminių aktų galiojimo ribos tai kriterijai kurie leidžia įvertintiar teisės norminis aktas gali ir turi būti taikomas konkrečiam atvejuiteisiškai kvalifikuoti. T.y. ar teisinis norminis aktas galioja. TNAgaliojimas vertinamas III kriterijais: Laiko, teritorijos ir asmenųatžvilgiu.
Laiko požiūriu
Galiojimas laike tai laiko tarpas nuo akto įsigaliojimo iki galiojimopabaigos. Galiojimo pradžia ir jai nustatyti taikoma bendra taisyklė: aktasgalioja ne anksčiau negu adresatas įgyja objektyvią galimybę susipažinti sujo turiniu. Galiojimo pradžia apibrėžta taip: aktas įsigalioja nuopaskelbimo (bendravalstybiniai aktai skelbiami Valstybės Žiniose, ovietiniai vietinėje spaudoje.) I) Įstatymai ir konstitucnio teismonutarimai įsigalioja paskelbimo dieną II) Referendumu priimti įstatymai irvisi kiti bendravalstybiniai poįstatyminiai aktai įsigalioja kitą dieną popaskelbimo Valstybibėse Žiniose. III) Vietiniai aktai įsigalioja kitą dienapo paskelbimo vietinėje spaudoje >>>(visiem) jeigu aktuose nenurodytakitaip. Aktas įsisgalioja nuo momento nurodyto pačiame akte vadinamasatidedamasis galiojimas. Aktas įsisgalioja nedelsiant, sudarant įpatingassąlygas susipažinti su jo turiniu. Aktas įsigalioja nuo faktinio jo gavimodienos jei jis nėra skelbtinas. Ta diena yra laikoma akto užregistravimasregistracijos žurnale.
Akto galiojimo pabaiga: I) Aktas baigia galioti kai baigiasi jame nurodytasterminas. II) Aktas baigia galioti kai jis panaikinamas kitu spec išleistuaktu. III) Aktas baigia galioti kai kompetetinga institucija priima kitąaktą kitaip reguliuojantį tuos pačius visuomeninius santykius. (blogai).IV) Aktas baigia galioti kai konstitucinis teismas pripažysta aktąnekonstituciniu. Aktas baigia galioti kai išnyksta jo reguliuojamivisuomeniniai santykiai.
Teisės norminių aktų galiojimas į praeitį (retro aktyvus galiojimas)
Aktai reguliuoja tik tuos santykius, kurie atsiranda po aktoįsigaliojimo. Tačiau tam tikrais atvejais įvertinant faktus, kurie įvykoanksčiau, yra taikomi vėliau priimti aktai. Tai vadinama aktų galiojimu įpraeitį. Aktai turi grįžtamąją galią. Yra dvi pagr. Išimtis kada aktai galigalioti į praeitį: a) Atgal galioja aktai, kurie naikina arba švelnina baudžiamąją ir administracinę atsakomybę. b) Atgal galioja aktai jeigu tai tieisogiai nurodyta pačiame akte. (baudž. Kodekso III str. III dalis nusako, kad baudž įstatymas nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę ar kitaip sunkinantis asmens padėtį neturi grįžtomosios galios, išskyrus: normas nustatančias atsakomybę už genocidą, tarptautinės teisės draudžiamą elgesį su žmonėmis, draudžiamą karo ataką ir kt.)
Teisės aktų galiojimas asmenų ir teritorijos atžvilgiu. Aktai galiojavisoje teritorijoje valdžios, kuri tuos aktus priimė. Bendravalstybiniaiaktai galioja visoje valstybės teritorijoje, o vietiniai aktai savivaldosteritorijoje. Teisės teorija skiria dvi sąvokas: geografinę teritoriją irteisinę teritoriją. Teisinė teritorija yra platesnė sąvoka. Lietuvosteisinė teritorija tai: valstybės sienomis apibrėžta sausumos teritorija,vidaus ir teritoriniai jūros vandenys, oro erdvė virš sausumos, žemėsgelmės, visi laivai su Lietuvos vėliava esantys atviroje jūroje, karolaivai, esantys kitų valstybių teritoriniuose vandenyse, skraidančių irkosminių aparatų kabinos esančios atmosferoje. Tradiciškai nurodoma, kadLietuvos teritorija yra Lietuvos ambasadų teritoriją kitose valstybėse,tačiau teisininkai teigia, kad taip apibrėžti yra netikslu ir kad tai yravieta, kur negalioja kitos valstybės įstatymai. Valstybės teritorijoje galigalioti ir kitos valstybės teisė. Tai yra vadinama teisės recepsija. Jigali būti savanoriška ir prievartinė. Teisės aktai galioja visiemsasmenims, kurie yra valdžios išleidusios aktą teritorijoje. Akto galiojimasasmenims sutampa su akto galiojimo teritorija. Tačiau galimos tam tikrosišimtys: a) Kai kuriais atvejais akto galiojimui yra būtinas spec asmens ryšys su valstybe (pilietybė). b) Baud-iamąją ir administracinę atsakomybę įtvirtinantys įstatymai netaikomi diplomatinę neliečiamybę turintiems asmenims: diplomatinius rangus turintys ir diplomatines pareigas einantys asmenys, diplomatų šeimos nariai, administracinio ir techninio personalo nariai jei jie nėra Lietuvos piliečiai. Konsulinių atstovybių pareigūnai, jei tai numato konsulinės sutartys. c) Baudžiamąją ir administracinę atsakomybę įtvirtinantys įstatymai netaikomi prezidentui, o premjerui, ministrams, teisėjams, ir seimo nariams taikomi laikantis specialios tvarkos.T.y. gaunant leidimus patraukti juos atsakomybėn.
Akto veikimas gali būti susietas su adresato amžiumi. Amžius teisėje žymimomenta, nuo kada asmuo tampa teisiškai atsakingu už savo poelgius.Galėjimas būti teisinių santykių subjektu yra vadinamas teisiniusubjektiškumu. Civilinės ir darbo teisės subjektai yra apibudinami dviemkategorijom: teisnumu (galėjimas turėti teises ir pareigas), veiksnumu(gebėjima savo veiksmais įgyti teises ir nusistatyti pareigas). Teisnumąasmuo įgyja nuo gimimo, o tam tikrais atvejais ir iki jo. Pilnai veiksniulaikomas asmuo nuo 18 metų, 14-18 m. Ribotai veiksniais. Asmuo gali įgytipilną veiksnumą anksčiau, nustačius teismui emancipaciją (pripažinti asmenįveiskniu nesulaukus 18 metų) ar sudaręs santuoką. Darbo teisės subjektasįgyja darbini veiksnumą nuo 16 metų. Administarcinės atsakomybės subjektasnuo 16 metų, baudžiamosios nuo 16 metų-kartais nuo 14 metų. Tačiau asmenimsiki 18 metų takomi tam tikri ribojimai skiriant baudžaiamasias iradministracines sankcijas.
Teisės principai
Teisę dažnaiusiai tapatiname su konkrečiomis elgesio taisyklėmis, norsbene didžiausią reikšmę turi ne jos, o nuostatos vadinamos teisėsprincipais. Principas lot. Principium reiškia pagrindo pradžią. Taiįsitikinimas lemiantis žmogaus santykį su tikrove, jo elgesio ir veiklosnormas. Tai pagrindinė kurios nors teorijos, koncepsijos idėja, pradinisteiginys. Taigi sąvoka principas diktuoja dvi reikšmes: a) Išskirtinėnuostatos svarba b) šios nuostatos privalomybė teorijai ar koncepsijai.Teisės principai- tai teisės sistemos pamatinės nuostatos, kuriomisgrindžiamas teisinis reguliavimas ir teisinė praktika. Teisei ypač svarbu,kad teisės principas formuluoja tam tikrą privalomo elgesio standartą, kaipir teisės norma. Tačiau principas nėra tiksliai apibrėžtas ir paliekadidelę interpretacijos laisvę. Nėra lengva atskirti teisės principą irteisės normą. Teisės principams nėra būtina rašytinė forma, nors jie dažnaiįtvritinami aukščiausiuose teisės aktuose, tačiau ir teisės norma gali būtinerašyta, pvz. Papročių atveju. Teisės principų esmę galima atskleistilyginant juos su panašiom kategorijom, tai vertybėmis ir normomis. Principai ir vertybės. Protingumas, sąžiningumas tai pirmiausia yravertybė, o pareiga elgtis sąžiningai ir protingai yra principas. I) Principai kildinami iš funkcionuojančios pozityviosios teisės ar bent tradicijos. O vertybės turi etinę ar pilietinę politinę reikšmę ir egzistuoja už ar prieš teisę. II) Principai pasireiškia kaip elgesio modelis, overtybė kaip teisės saugomas objektas. Vertybės įvardija galutinį tikslą, o principai yra tik priemonė šio tikslo siekiant. Konstituciniai principai šiuo požiūriu priartėja prie vertybių. III) Vertybės yra griežtos fundamentalios ir nekompromisinės, o principai pliuralistiniai ir veikiantys su išimtimis.
Taigi vertybė tampa teisės principu kai ji yra atpažįstama, pavadinama irįtvirtinama teisinėje tvarkoje.
Principai ir normos
Ir principai ir normos itviritna privalomo elgesio standartą. I) Teisės normos dažniausiai yra rašytinės, o principui užrašymas nesuteikia svarbos. II) Teisės norma nustato konkrečiai apibrėžtą elgesio modelį ir normos veikimo aplinkybes, todėl subsunkcijos būdu galima ją pritaikyti konkrečiam atvejui teisiškai kvalifikuoti. Principai nurodo tik tikslo siekimo kryptį, todėl jo pagrindu išspręsti konkretų atvejį beveik neįmanoma. (nebent nebūtų konkuruojančių principų). III) Teisės norma arba galioja arba ne, o teisės principai taikytini visais atvejais. Niekada nebūna situacijų kai vienas iš principų apskritai negalioja. IV) Jei susikerta dvi teisės normos, viena iš jų netaikoma vadovaujantis kolizijos taisyklėmis, jei susikerta du teisės principai nėra netaikytino principo. Stipresnis principas yra įtvirtinamas labiau nei silpnesnis.
Bendrųjų teisės principų pvz: Tas kas ateina vykdyti teisingumo turi ateitišvariomis rankomis. Niekas negali turėti naudos iš nusikaltimo. Vienodasbylas traktuok vienodai, o skirtingas skirtingai. Išklausyk ir kitą pusę.Tegu niekas nebūna teisėjas savo paties byloje.
Šiandieninėse publikacijose yra pabrėžiama, kad teisėjas kiekvieną kartątaikydamas teisės normą, privalo patikrinti ar ji neprieštaraujabendriesiems teisės principais, ir netaikyti normos jei ji prieštarauja.Teisės principai atlieka esmines funkcijas teisiogiai įtakojančias teisėsveikimą. I) Principai nubrėžia ribas įstatymų leidėjui, kuriančiam teisnes taisykles. II) Teisės principai tarnauja kaip betkurios teisės normos patikrinimo testas. III) Teisės principai leidžia išspręsti teisinį ginčą, net kai nėra teisės normų. Tokiu atveju teisės spragą užpildo teisėjas taikydamas teisės analogiją, spręsdamas ginčą pagal bendruosius teisės principus. IV) Didžiausia problema yra ta, kad nėra sukurtas metodas, kuris leistų pasverti ir įvertinti konkuruojančius principus. Ryškaiusi bandymai nustatyti tokius metodus yra siejami su Dvorkino ir jo teorijų vystytojo Aleksio vardais.
Teisėkūra
Skiriamos dvi sąvokos teisėkūra reikšmės: plačiaja prasme teisėkūratai- stichiškas ir neorganizuotas visuomeninis procesas, kurio metuformuluojamos teisinės idėjos, vertinami jau išleisti teisės šaltiniai,
formuojamos kryptys, kokios teisės žmonės norėtų. Šio proceso metu gimstanauji teisiniai siekiai, apibrėžiama teisės adresatų pažiūra į esamą irsiektiną teisinį regulaivimą. Teisėkūra siauraja prasme tai teisiškaisureguliuota valstybinių institucijų veikla joms kuriant, keičiant arnaikinant teisės norminius aktus. Teisėkūros procesas yra reglamentuotasteisės norminiuose aktuose, konstitucijoje, įstatymuose: dėl LR įstatymų irkitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos, LR įstatymų ir kitųteisės aktų rengimo tvarkos įsttaymas, Seimo statutas ir kt..Ir vyriausybėsnutarimai skirti tam.Teisėkūros subjektai-tai asmenys ir institucijos dalyvaujantysteisėkuros procese. I) Valstybinės valdžios institucijos-seimas ir savivaldybių tarybos. II) Valstybinio valdymo institucijos-prezidentas,vyriausybė, ministerijos, departamentai, merai, savivaldybių administracija III) Įmonės, įstaigos ir organizacijos priima lokalinius aktus. IV) Piliečiai priimantys aktus referendumo metu.
Iš teisėkūros subjektų išsiskiria ypatinga kategorija, konstituciniolygmens, Įstatymų iniciatyvos teisę seime turintys subjektai. Tai asmenysir institucijos, kurių pateiktą pasiūlymą ar įstatymų projektą, seimasprivalo svarstyti. Kas turi tokia galią lietuvoje: I) Seimo nariai II) Vyriausybė III) Prezidentas IV) 50000 rinkimų teisę turinčių piliečių.
Teisėkūros būdai
Teisės teorija skiria du pagrindinius teisėkūros būdus: originalioji kūryba(šiuo būdu yra kuriama nauja iki tol visuomeninių santykių neregluliavusielgesio taisyklė), sankcionavimas (šiuo būdu visuotinis privalomumas irvalstybės garantas yra suteikiamas elgesio taisyklei atsiradusiia ne dėltiesioginės valstybės veiklos ir jau reguliavusiai žmonių santykius ikitol. Pvz: Sankcionuojamas paprotys arba politinė norma. Skiriamas tamtirkas sankcionavimo porūšis-ratifikavimas, kai visuotinis privalomumas irvalstybės garantas suteikiamas tarptautiniam susitarimui ar kitokiopobūdžio tarptautiniam dokumentui.
Teisės aiškinimo būdai
Teisės aiškinimo interpretatorius naudoja įvarias priemones ir operacijasteisės prasmei atskleisti – įvairius aiškinimo būdus. Teisės teorijanesutaria dėl baigtinio aiškinimo būdų sąrašo. Vieni autoriai išskiriakeletą, o kai kurie net iki kelių šimtų. Bet apibendrintai galima išskirtitris pagrindines teisinio teksto tyrimo metodologijas:
1. Kalbinė. Pradiniame tyrimo etape naudojamas kalbinis (lingvistinis) aiškinimo būdas. Jį taikant yra tiriamso žodžių reikšmės ir žodžių sąranga bei sąryšis siekiant nustatyti minties turinį. Taigi, kalbinis būdas yra pagrįstas kalbos tyrimo mokslo priemonių naudojimu: leksiniu (nustatomos teisiniame tekste naudotų žodžių prasmės), morfologinių (aiškinama žodžio sandara) ir sintaksės (nagrinėjamas žodžių jungimas į sakinius). Kalbinis aiškinimo būdas veikia dviem plotmėm. Pirmiausiai interpretatoriui būtinas bendrinės kalbos, kuria išreikštas tekstas, žinojimas. Kita plotmė – tekstui suprasti reikia specialios kalbos ir terminijos išmanymo. Kalbinis aiškinimas yra formalizuojamas tam tikrom prezumpcijoml kurios leidžia operatyviai pasiekti aiškinimo rezultatus. Jeigu pačiame teisiniame tekste nenurodoma kitaip arba jei kitiokie svarūs argumentai neleidžia daryti priešingos išvados, tai:
1. Bet kuri sąvoka pirmiausia interpretuojama įprasta, o ne specialia prasme.
2. Skirtingi terminai apibrėžia skirtingas sąvokas.
3. Tapačios sąvokos turi patačias prasmes.
4. Kiekvienas teksto žodis i ženklas yra reikšmingas ir būtinas.
5. Vyriškos giminės žodis apima ir moterišką giminę.
6. Kt.
Kalbinis aiškinimo būdas interpretatoriui leidžia nustatyti pradinę elgesio standartų prasmę, tačiau sudėtingose teisinėse sistemose kalbinis aiškinimo būdas dažnai pasiūlo kelis alternatyvius rezultatus arba rezultatas būna abejotinas logikos, moralės ar sveiko proto požiūriu, todėl kalbinio aiškinimo rezultatas yra privalomai tikrinamas kitais aiškinimo metodais ir patvirtinamas arba paneigiamas. Kaip tik todėl kalbinis aiškinimo rezultatas yra tikrinamas taikant kitą aiškinimo kategoriją – sisteminį aiškinimą.
2. Sisteminė. Sisteminis teiksto tyrimas leidžia nustatyti teigininais formuluotą mintį atsižvelgiant į teiginių vietą teisės sistemoj ir sąveiką su kitais teisės elementais. Dar neseniai šis tyrimo būdas buvo siejamas išskirtinai su teisės normų sistema. Silpnėjant pozityvistinės teisės sampratos vaidmeniui, sisteminis aiškinimas pradėtas taikyti ne tik teisės normų sistemos, bet ir teisės principų požiūriu.
Kalbinia teisės tyrimas visus rezultatus kildina iš kalbos, o sisteminis – iš teisės sistemos ar kažkurios jos dalies (pvz., šakos) ar elementų (pvz., teisės principų). Sisteminis aiškinimas nėra skirtas teiginiui suprasti, tai kalbinio aiškinimo uždavinys. Sisteminiu aiškinimu yra tikrinamas kalbinio aiškinimo rezultato teisingumas. Jei kalbinis aiškinimas pateikia keletą normos prasmių, tai sisteminio aiškinimo įpareigoja pasirinkti tokią, kuri derėtų su funkcionuojančia teisės sistema ir neprieštarautų nei vienai galiojančiai normai. Jei ir tokių prasmių yra keletas, turi būti pasirinkta ta, kuri dera su artimiausiom, giminingom teisės normom. Sisteminis aiškinimas leidžia patikrinti ir kalbinių požiūriu iššifruotos normos derėjimą su teisės principais ir galutiniais teisės tikslais. Interpretatorius, nustatęs pradinį teisės normos turinį, privalo tikrinti, ar ši norma neprieštarauja pamatinėm teisės vertybėms. Sistemiškai aiškinant teisę galima nustatyti, ar norma atitinka teisės egzistavimo tikslus, teisės doktina pabrėžia, kad teisę taikantis pareigūnas, ypač teismas, privalo netaikyti teisės normos, kuri prieštarauja teisės principam ir teisės tikslam. Iš teisinio teksto iššifravę normas, susiduriame su situacija, kai viena norma prieštarauja kitai. Tokia situacija vadinama teisine kolizija, kartais – konkurencija. Kolizijos sprendžiamos taikant kolizines taisykles ir jos leidžia susiaurinti vienos iš normų veikimo sritį ar apskritai vienos iš jų netaikyti. Viena iš dažniausiai ataikomų taisyklių, besiremianti nurodymų išleidimų laiku, vadinama chronologine taisykle: vėlesnis įstatymas turi pirmenybę prieš ankstesnį įstatymą. Ši kolizija dažniausiai atsiranda dėl įstatymų leidėjo neraštingumo, kai jis išleidžia naują taisyklę nepanaikinęs senos. Kita dažnai taikoma taisyklė, vaidnama specialiosios normos taisykle, kuri įpareigoja taikyti normą, kuri yra speciali bendros normos atžvilgiu (lex specialis deroga legi generali). Specialia laikoma tokia norma, kuri bent dalinai sutampa su bendrosios normos veikimo sritimi (adresatu, veikimo sąlygomis), tačiau numato kitokį teisinį reguliavimą negu bendroji norma. Teisės teorijoje vyrauja požiūris, kad ši taisyklė yra universali ir specialioji norma visais atvejais turi viršenybę prieš bendrąją normą. O Vaišvila pasakė kitaip 🙂 Atribodamas normų konkurenciją jis įvedė kitą terminiją (kai specialioji norma neprieštarauja, o tik detalizuoja specialiosios normos reguliuojamus santykius) ir normų kolizija (kaip visuomeninį santykį reguliuoja viena kitai prieštaraujančios normos). Pirmuoju atveju profesorius siūlo taikyti psecialiosios normos taisyklę, kolizijos atveju – taikyti bendrąją normą, o ne specialiąją. Nėra požymių, leidžiančių atskirti koliziją ir konkurenciją, nes abiem atvejais normos turi bendrą norminimo sritį ir skirtingai reguliuoja adresatų elgesį. Todėl specialiosios normos taisyklė turi būti visais atvejais taikoma šalinant prieštaringumą tos pačios juridinės galios aktuose. Jei prieštaringos normos įtvirtintos skirtingos juridinės galios aktuose, ši taisyklė apskritai negali būti taikoma. Darviena kolizinė taisyklė yra vadinama hierarchijos taisykle. Jos esmė: hierarchiškai aukštesnės institucijos aktai turi pirmumą žemesnės institucijos aktams (lex superior deroga legi imperiori). Su šia taisykle susijusi kita (lex inferiora non daroga legi superiori):: žemesnės kompetencijos aktas negali prieštarauti aukštesnės kompetencijos aktui, bet nepaaiškinantis kaip elgtis, kai taip yra, todėl ši taisyklė labiau skirta įstatymų leidėjui ir kaip savarankiška taisyklė nėra taikoma. Kita taisyklė – tai aksiologinio turinio direktyva (lex benignior). Pagal ją, esant prieštaringam reguliavimui, turi būti taikoma mažiausiai asmens padėtį apsunkinanti teisės norma. Jei prieštarauja nacionalkinės teisės norma tarptautinės teisės normai, galioja tarptautinės teisės norma. Jei prieštarauja paprasta norma ir kodekse įtvirtinta norma, taikoma kodekse įtvirtinta norma.
3. Funkcinė. Kurios pritaikymas leidžia nustatyti, ar teisės norma dera su teisės leidėjo ketinimais bei tikslais. Funkcinis aiškinimas verčia tikrti normą išleidusios institucijos tikruosius tikslus bei ketinimus. Teisės teorijoj jau daugiau kaip šimtas metų tebediskutuojama ar teisės interpretatorius turi aiškintis konkrečios institucijos turėtus tikslus (toks aiškinimas vadinams subjektyviuoju) ar objektyviai egzistavusius normos atsiradimo tikslus. Subjektyviojo aiškimo požiūriu tyrėjas turi galimybę nukrypti nuo teisinio teksto, kai tokį sprendimą lemia tikrieji normos kūrėjo tikslai, atskleisti iš teisinio teksto rengimo dokumentų ar kitų šaltinių. Tokia pozicija yra klasikinė pozityvizmo tradicija ir ilgą laika buvo vienintelė. Objektyvaus aiškinimo atveju siekiama nustatyti ne tai, ką tiksliai kažką norėjo pasakyti įstatymų leidėjas, o tai, ką jis pasakytų dabar, jei viską apie tam tikrą atvejį žinotų. Toks aiškinimas suteikia pirmumą įstatymų dvasiai ir siekia nustatyti bendrąjį idealą, kurio siekė ar turėjo siekti įstatymų leidėjas. Ir didžiausiai objektyvaus aiškinimo problema – jis yra sunkiai formalizuojamas, o tai sukelia grėsmę subjektyviu ir skirtingu teisės suvokimu ir bet kokiu atveju pabrėžiama, kad objektyviuoju aiškinimu gautas rezultatas neturėtų būti naudojamas kaip kalbinio aiškinimo pakeitimo ar sąmoningo sumenkinimo priemonė. Plius – objektyviuoju aiškinimu neturėtų būti sukurtas visas teisinis nurodymas. Juo galima tik koreguoti ar pildyti atskiras nurodymo vietas.
1 Netiesioginis teisės normų įstatymas
Normų leidėjas tekste įtvirtina tik norminančios informacijos minimumą. Iššio minimumo teisę taikantis asmuo loginėmis operacijomis išveda kitasteisės normas, neįtvirtintas teisiniame tekste, bet taip pat priklausančiasnormų sistemai, nustatęs tarp normų esant tam tikrą ryšį. Teisės teorijayra suformulavusi tokias netiesioginio normų istatymų taisykles:
1. Instrumentinio įpareigojimo taisyklė. Jei tekste įtvirtinta norma N1, įpareigojanti užtikrinti R padėtį, tai reikia laikyti privaloma ir norma N2, kuri įpareigoja adresatą padaryti viską, kas būtina padėties R užtikrinimui.
2. Instrumentinio draudimo taisyklė. Jei tekste įtvirtinta norma N1, kuri įpareigoja užtikrinti padėtį R, tai reikia pripažinti privalomą normą N3, kuri uždraudžia adresatui padaryti kažką, kas taptų padėties R neužtikrinimo prielaida.
Abiejų taisyklių nustatytas normas interpretatorius taip pat tikrina sisteminiu ir funkciniu požiūriu.
3. Teisės analogija. Šiuo atveju teisės norma nustatoma remiantis išskirtinai vertybine situacijos analize. Tyrėjas, nustatęs, kad iš teisinio teksto iššifruotos normos N1, N2, N3, remiasi tuo pačiu vertybiniu pagrindu O privalo laikyti galiojančia NX, kurios negalime išvesti iš teksto, bet kuri remiasi tuo pačiu vertybiniu pagrindu. Tai pakankamai spekuliatyvi koncepcija ir tokios koncepcijos taikymui būtinas aukštas teisinės kultūros lygis plius kontinentinės teisės tradicijoj teisės analogijos taikymas yra uždraustas baudžiamosios ir kitose viešosios teisės šakose ir kitose srityse, kai tai susiję su pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių ribojimu.
2 Teisinio teksto aiškinimo rūšys
Pagal aiškinimo rezultato ir aiškinamo teksto santikį ir išskiriamos tokiosaiškinimo rūšys:
1. Adekvatus teisės aiškinimas. Aiškinamo teksto prasmė sutampa su aiškinimo rezultatu.
2. Plėčiamasis teksto aiškinimas. Kai aiškinimo rezutlatas yra platesnis
nei aiškinamo teksto reikšmė.3. Siaurinamasis aiškinimas. Kai aiškinimo rezultatas yra siauresnis nei aiškinamo teksto reikšmė.
Pagal aiškinimo rezulatų privalomumo pobūdį:
1. Privalomas aiškinimas. Šiam aiškinimui būdingi trys požymiai:
1. Vykdo specialias galias turičios institucijos.
2. Aiškinimo rezultatas yra privalomas normą vykdantiem subjektam.
3. Šiuo aiškinimu siekiama suvienodinti teisės taikymą.
Teisę privalomai aikšiniti gali tik tos institucijos, kurios kompetencijos normose tai tiesiogiai įtvirtinta. Pagal taisyklę kas gali daugiau, gali ir mažiau, teisę privalomai aiškinti gali ir institucijos, aiškinančios jų pačių leidžiamus aktus.
Neprivalomas (neoficialus) aiškinimas
Teisinio teksto aiškinimas
Teisės suvokimas ir pažinimas apibrėžiamas koncentruota sąvoka- teisėsaiškinimas. Ir sąvoka aiškinimas nėra vienareikšmė. Yprasta skirti trissąvokos aiškinimo aspektus. Plačiauisu aspektu (sensu largissimo) tiriamoobjekto prasmės, turinio prigimties nustatymas. Siauresniu aspektu arbasensu largo reiškia bet kurių tekstinių šaltinių prasmės nustatymas, irsiauriausiu aspektu (sensu stricto) aiškinimas tai dviprasmybių, abejoniųir prieštaravimų atskirose teksto vietose pašalinimas. Sąvoka teisėsaiškinimas tap pat vartojama panašiais aspektais. Plačiausiai teisėsaiškinimas reiškia- teisės kaip sudėtingo soc fenomeno esmės ir paskirtiessuvokimo aspektas. Taip teisė tiriama plačiausiu požiūriu ir gilinamės įjos ontoligiją. Aiškinimo rezultatas – įvairios teisės koncepcijos(sampratos). Aiškinimo rezultatas atsispindi moksliniuose doktriniuosereiklauose. Vartodami sąvoką teisės aiškinimas siaurresne ir siauriausiaprasme, turime galvoje teisinio teksto aiškinimą. Sensu largo aiškinimasleidžia ištirti teisės šaltinių turinį ir prasmę, o sensus strictoaiškinimas pašalinti prieštaravimus tame tekste. Tolaiu kalbėsime tik apiesiauresnią ir siauriausią teiksto aiškinimą. Teisinis tekstas tai teiseireikšmingų ženklų sistema, tai išspausdunta, parašyta ar kitaipformalizuota teisei rekšmingos informacijos išraiška, kuriai būdinga tamtirkas apibrėžtumas, bent minimalus išbaigtumas, ir koherencija (darna,vieningumas). Teisinis tekstas leidžia įtvirtinti reikšmingą informaciją,ją koduojant. Ir adresatams gauti informaciją, ją iššifruojant. Taigiteisinio teksto interpretavimas, tai mąstymo peocesas, kurio metu iš tekstoyra iššifruojami teisei reikšmingo elgesio standartai. Jo metu teisės raidėarba forma transformuojama į suvoktą, suprastą, elgesio modelį (turinį).Išskyriamos dvi interpretavimo galimybės. I) Teisinio teksto išsiaiškinimas-psichologinė intrepretatoriaus veikla, kurios metu jis nustato teiseireikšmingo elgesio standartą. II) Teisinio teksto paaiškinimas, tokieinterpretatoriaus veiksmai, kai suvokimo rezultatas išreiškiamas objektyviupavidalu. Teisės aiškinimo priežastys. Teisės teorijoje visdar vyksta ginčas, arteisę reikia aiškinti tik tais ayvejais kai teisės tekstas yra neaiškus arvisais atvejais. Kontinentinės teisės tradicjai visada buvo būdingas noraskontroliuoti teksto interpretatoriaus galias aiškinti tekstą. Yra eilė prie-asčių, dėl kurių darome išvadą, kad teisinį tekstą aiškinmae kiekvienąkartą jį taikydami. I) Teisinis tekstas išreiškia privalomo legesiostandartus tam, kad juos nustatyyume, kiekvieną kartą tekstą aiškinamės.II) Teise reguliuojami santykiai sparčiai kinta, todėl teisės aiškinimasleidžia pritaikyti tekstą, pasikeitusiom aplinkybėm. III) Tekstą aiškintiverčia kalbinės (lingvistinės) priežastys. Iš vienos pusės, teisiniamtekstui būdingas formlaizmas (savitas minčių reiškimoi būdas), plius teisėtaiko daug spec. terminų. Iš kitos pusės, siekiant, kad nurodymai būtųsuprantami eiliniams teksto vartotojams, tekstas formuluojamas kiek įmanomapaprastesne kalba. Taip į tekstą patenka kalbos daugiareikšmingumas. Be toteisė yra linkusi vartoti daug skolintų terminų. IV) Tekstą aiškinti verčiajos nuostatų neapibrėžtumas. Kiekvieną teisės normą sudaro pastovūselementai, kurie nesikeičia, ar mažai keičiasi bėgant laikui, ir kintamiejielementai (vertybiniai elementai) per kuriuos į teisę patenka vertybės,principai, emocijos. Būtent vertybinių elemntų turinį, mes nustatomeaiškindamiesi teisę. V) Teisę aiškiname todėl, kad ji neveikia kaipkazualiniai nurodymai, o veikia kiap vieninga sistema, kurios elementaisąveikauja vieni su kitais ir papildo vieni kitus. Todėl aiškindameiisnustatome ar nustatytas elementas dera su kitais elemnatis. VI) Įstatymųleidėjo darbo brokas.
Teisinio teksto aiškinimo schema. Bandymai teisinį tekstą tirtį kaipjį sudarančių teiginių gramatinių visumą, nebuvo rezultatyvūs. Todėl nuo XXa. prad. Teisės tyrėjai vartoja spec. sąvoką teisės normą. Teisės normasuprantama kaip speciali kategorija, smulkaiusias teksto elementas,išsiskyriantis santykiniu savarankiškumu ir gebėjimu daryti įtaką elgsenai.Todėl interprecasinis procesas prasideda descriptyviu (apraomuoju)lygmeniu, analyzuojant informaciją aprašančią normas ir perauga į direktyvųlygmenį, nustatant tekste aprašytus privalomo ar leidžiamo elgesiostandartus. Tam teisinės nuostatos yra transformuojamos į deontiniusteiginius nusttatančius, kad viena ar kita veika, tam tikram adresatui yraleidžiama, draudžiama ar privaloma, todėl tirdami tekstą turime nustatytiketuris privalomus lementus- adrestas, aplinkybė, elgesio modelis, elgesiomodelio pobūdis. Teisės teorijoje sutariama, kad tiriant gramatinioteiginio (nuo taško iki taško, ar nuo taško iki kablelio ar kabliataškio)ir juo išreikštos normos snatykį, yra būtinas tam tirkas informacijosminimumas, kad galėtume suformuluoti savarankišką, arba pilną teisės normą.Ir pabrėžiama, kad šiuo minimumu laikome galimybę gauti informaciją apieelgesio modelį ir jo pobūdį. Normos adresato veiksmų kvalifikavimui galiojatam itkri moduliai, normos adresatai įgyja teisines pareigas, jei normaformuliuoja veikos draudimą arba įpareigojimą jas atlikti. Jei normansutato pareigą atlikti tam tikrus veiksmus, toks veiksmas kvalifikuojamaskaip teisiškai privalomas. Jei norma nustato veiksmą, kurio negalimaatlikti, jis normos atžvilgiu yra kvalifikuojamas kaip draudžiamasveiksmas. Veiksmai, kurie nėra uždrausti laikomi leistinais veiksmais.Veiksmai, kurie normos atžvilgiu nėra privalomi, vadinami fakultatyviniaisveiksmais. Jei veiksmas yra fakultatyvinis ir leistinas jį traktuojame kaipindiferentišką. Kartu indiferentiškas veiksmas nėre nei privalomas, neidraudžiamas. Egzistuoja šio veiksmo realizavymo arba nerealizavimo laisvė.
Veiksmas Privalomas Veiksmas Draudžaiams ——————————–|——————————– Veiksmas leidžiamas
Veiksmas Privalomas Veiksmas Draudžiamas ——————————–|——————————– Veiksmas fakultatyvinis
Veiksmas Privalomas Veiksmas Draudžiamas ————————–|———-|—————————- ………………………………………………………..,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,, Veiksmas indiferentiškas
Jau iš schemų matome, kad dauguma leidimų teisėje neturi savarankiškoveikimo. Teiisnių leidimų nesavarankiškumo problema yra išskyriama teisėsteorijoje seniai. Leidžiančiomis vadinami labai įvairūs teisiniainurodymai. I) Taip vadinami nurodymai, kuriias paskaoma, kad veiksmaigaliojančios teisės požiūriu nėra uždrausti. Toks nurodymas teisinėstechnikos požiūriu yra beprasmis. II) Leidimu yra formuluojamos nuosttaos,kurios reiškia priešingo elgesio draudimą. Leidimu formuluojami nurodymai,kurie tik tikslina prieš tai sufomuotą elgesio taisyklę, apribodamiuždraustų veikų skaičių, ar susiaurindamas normos veikimo aplinkybes. III)Leidžiamais nurodymais normos kūrėjas gali panakinti anksčiau tam tikrąveiką draudusią normą. Visias nurodytais atvejais leidimais, teisiniaileidimai neatlieka savarankiškos funkcijos ir jie yra reikšmingi tik tiek,kiek tiklsina liepimais suformuluotų normų veikimą. Tačiau tam tirkaisatvejais leidimai teisėje turi svarankišką veikimą ir tai yra atvejai, kaikalbame apie kompetencijos normas. Siekdami nustatyti kompetencijos normų požymius lyginsime jas su nekompetencijos normomomis, pavadindami jas pirminėmis. Pirminės normos galibūti suformuluotos išskiritnai teisiniais liepimais, leidimai čia neturisavrankiškos funkcijos. Kompetencijos normose leidimai atlieka savarankiškąfunkciją. Pirminėse normose yra reguliuojam vieno adresato teisinėsituacija, o kompetencijos normos kuria dviem subjektam reikšmingąsituaciją: Subjektui A suteikia teisiškai garantuotą galimybę nustatytisubjektui B privalomo elgesio modelį. Kompetencijos normose veikiaprincipas-viskas draudžiama, kas nėra tieisogiai leidžiama. Kompetencijosnormos turi tiksliai išvardinti kompetencijos turėtojo teisinias galimybes.O pirminėse normose veikia principas-leidžiama viskas, kas nėra teisiogiaiuždrausta. Jei paneigiama paprastą leidimą įtvirtinanti norma, tai tokiaveika yra interpretuojama kaip uždrausta. Kompetencijos normos neigimasišreiškia ne draudimą, o kompetencijos neturėjimą. Netinkamai įgyvendinuskompetenciją, veiksmas nėra traktuojamas kaip teisiškai reikšmingas. Betnėra liakoma ir teisės pažeidimas, kaip pavojinga ir priešinga teiseiveika. Kompetencijos normos pažeidimas tampa sankcijos taikymo prielaidatik spec įstatymuose nustaytais aktais. Teisės teorija išskiria dvikompetencijos normų rūšis. I) Normos, kurios įtvirtina asmens arbainstitucijos kompetenciją, sukurti nauajas teisės normas.(pvz; seimotesinis nurodymas vyriausybei, parengti kažkokią veiklą reglamentuojančiątvarką). II) Normos kurios įtvirtina asmens arba institucijos kompetencijąaktyvuoti jau įtvirtintas teisės normose pareigas (CK VI knyg. 485 str. 2dalis). Kompetencijos normos gali remtis kompetencijos subjekto laisvenaudotis kompetencija arba pareiga naudotis kompetencija. Valstybinėsinstitucijos savo kompetencija naudotis privalo. Privatūs asmenys savokompetencija naudotis gali. Tačiau kompetencijos normos visada reiškėimperatyvų tesinį reguliavimą ir kaip tik tuo ypač išsisikiria iš priminiųteisės normų. Gautos kompetencijos delegavimas kitam subjektui leistinastik tais atvejais, kai kompetencijos normoje tiesiogiai tai nurodyta.Kompetenciją deleguoti galima tik hierarchiškai žemesniam arba lygiamsubjektui. Ypač svarbu, kad valstybinių institucijų veikla yra reguliuojamaišskirtinai kompetencijos normomis. Tai reiškia, kad valstybinėsinstitucijos gali atlikti tik tokius veiksmus, kurie tiesiogiai išvardytiteisiniame tekste. Ir tik tokai apimtimi, kuri numatyta. (teisės taikymaskaip veikla išskirtinai sureguliuota kompetencijos normų)
Nesavarankiški teisiniai teiginiai
Lietuvos teisės teorijoje išskyriamos tokios normos kaipdefinityvinės, deklaratyvinės. Neatsižvelgiant į tą aplinkybę, kad šiosnuostatos nesuformuluoja privalomo elgesio modelio. Kitų valstybių teisėsteorijoje seniai atkreiptas dėmesys į vadinamuosius neišsamius arbanesavarankiškus teisės teiginius. Pabrėžiant, kad kalbos požiūriu tai yraišsamūs, pilni teiginiai, tačiau neformuluoja savarakkiškų teisės normų.Požymia: I) Jie turi įtakos įstatymo galiojimui II) Nėra deskritpyvūs teiginiai III) Sudaro tik dalį valdingo paliepimo IV) Įgyja savo galią tik veikdami kartu su kitom teisės normom
Paprastai skiriamos trys tokių teiginių grupės: I) Aiškinantieji teiginiai-jais paprastai apibrėžiamos tekste vartojamos sąvokos II) Ribojantysteiginiai- tokie, kurie susiuarina savarakiškų teisės normų veikimo sritį.Jai prie aplinkybiu T (nustatytų savrankiškoj teisės normoj) prisidedaypatingos aplinkybės Y (nusttaytos nesavarankiškam teisiniam teiginy) taiiš aplinkybių T+Y nekyla teisinės pasekmės R nurodytos, kiap aplinkybiu Tteisinės pasekmės. III) Nukreipiantis teisės teiginys ir jo ypatybę lemiabūtinybė jį derinti su kitomis teisės normomis (ta pati veika, tie patysveiksmai, …)
Teisės pažeidimas
Žmogaus elgesys teisės požiūriu gali būti dvejopas: I) Teisėjnereikšmingas elgesys II) Teisėj reikšmingas elgesys a) Teisėtas elgesys b)Teisėj priešingas elgesys. Teisėtas elegesys kai atitinka teisėjeįtvirtintą privalomą elgesio modelį. Teisėj priešingas elgesys tai faktiniselgesys, kuris nedera su teisėje įtvirtintais modeliais. Plačiausia prasme,betkoks elgesys kuris neatitinka teisės numatytų standartų gali būtiapibrėžtas kaip teisės pažeidimas. Jei teisėje yra įtviritnti teisiniai
draudimai, tai teisėtas elgesys pasireiškia teisės įgyvendinimo forma-teisės laikymusi. Jei teisėje įtvirtinti teisiniai įpareigojimai, teisėtaselgesys realizuojamas teisės vykdymu. Jeigu teisėje įtvirtinti leidimai,teisėtas elgesys įgyvendinamas- naudojimusi. Siauraja prasme, sąvoka teisėspažeidimas yra suprantama kaip negatyviųjų teisinių sankcijų taikymoprielaida. Kurios gali būti dvejopos: restitucinės (reparacinės) kaivalstybės prievartos pagalba yra atkūriama pažeidimu pažeista teisinėpadėtis, ir represinės- kai teisės pažeidėjui yra suformuluojama naujateisinė pareiga (pvz; grąžinantn daiktą iš neteisėto valdymo sąvininkui busrealizuota restitucinė sankcija, o priteiisant baudą dėl netinkamosutarties vykdymo bus realizuota represinė sankcija). Teisės pažeidimassiauraja prasme> Kiekvieną teisinį reiškinį apibūdinant yra analizuojama joesmė, svarbaiusi požymiai, turinys-reiškinio sudedamosios dalys ir forma-išorinis pavidalas. Teisės pažeidimo esmė- tai juridinis faktas, kuriopagrindu atsiranda sankcijų taikymo teisinis santykis. Teisės pažeidimoturinys tai įpareigojančių ir draudžiančių teisės normų neislaikymas.Teisės pažeidimo forma- tai teisę pažeidusio asmens veika. Teisėspažeidimas tai neteisėtas juridins faktas, kuriuo pažeidžiama reguliuojantielgesio taisyklė ir kuris tampa negatyviosios teisinės sankcijos taikymoprielaida. Teisės pažeidimo požymiai padeda atskirti pažeidimą nuo teisėtoelgesio. I) teisės pažeidimą gali padaryti tik žmogus arba žmoniųsusivienijimas turintis deliktinį subjektiškumą. Juridiniai asmenys galibūti civilinės, finansų, baudžiamosios atsakomybės subjektais: A) bauda B)veiklos apribojimas C) juridinio asmens likvidavimas. II) Teisės pažeidimastai veika (veikimas arba neveikimas), mintys jausmai, siekiai, nerealizuotiveika negali būti laikomi teisės pažeidimu. III) teisės pažeidimui būdingasneteisingumas- juo yra pažeidžiami reikalavimai, nurodyti teisės taikymoakte, įstatyme ar sutartyje. Kontinentinės teisės tradicijoj nelaikomipažeidimai administracinių ir badžiamųjų veikų, kurios nėra sankcijosprielaidos. IV) teisės pažeidimui būdinga spavojingumo požymis. Pažeidimupadaroma žala valstybės ir visuomenės interesams. Pavojingumas paima ne tikžalos padarymo faktą, bet ir grėsmę jai atsirasti. Teisė gina tik teisėtusinteresus. Iš neteisės nekyla teisė. Tam tikrais atvejais įstatymų leidėjasišvardina aplinkybes, kurios naikina veikos pavojingumą visuomenei irpriešingumą teisei. Pavojingumą visumenei naikinančios aplinkybės: būtinojigintis, būtinasis reikalingumas, gamybinė ar ūkinė rizika ir t.t.Aplinkybės kurios pašailna vaikos pavojingumą teisei- įsakymo vykdymas,nukentėjusiojo sutikimas… Teisės pažeidimas tai kalta veika- analyzuojantteisės pažeidimą yra tiriamas pažeidimo subjekto psichinis santykis suveika ir veikos pasekmėm. Šis požymis yra neryškus civilinei teisei, nesten galima atsakomybė be kaltės. Teisės pažeidimo sudėtis. Sąvoka atsirado XVI-XVII a. siejama sunusikaltimo sudėtimi. Corpus delicti. Sąvoka susiformavo ne materialineiteisei, kaip yra dabar, o proecesinei teisei ir buvo suprantama kaip visipėdsakai, kuriuos nusikaltėlis palieka išoriniam pasauly (kraujas,nusikaltimo padarymo įrankiai.. ). XVIIIa. Pab. Sąvoka pradėta sieti sumaterialine baudžiamaja teise, o vėlaiu paplito po kitas teusės šakas.Teisės pažeidimas tai objektyviso tikrovės reiškinys, kuris kelia pavojųvisuimenei ir valstybei, todėl yra uždraustas. Teisės pažeidimo sudėtys- netikrovės reiškinys, o tam tikra abstrakcija, loginė abstrakcija, loginėschema, kuri leidžia išanalyzuoti faktinį elgesio modelį ir jį teisiškaikvalifikuoti: įvardyti teisės pažeidimu, arba ne. Teisės pažeiidmo sudėtisplačiausiai nagrinėjama baudžiamojoje ir administracinėje teisėje, darboteisėje, o civilinėje teisėje labaiu vartojama kita sąvoka: civilinėsatsakomybės sąlygos. Teisės pažeidimo sudėtis tai obkjektyvių irsubjektyvių požymių visuma, kurių buvimas konkrečioje veikoje leidžia jąlaikyti teisės pažeidimu ir taikyti teisines sankcijas. Skiriami tokiepažeiidmo sudėties elementai- teisės pažeidimo objektas, teisės pažeiidmoobjektyvioji pusė, teisės pažeiidmo subjektas, teisės pažeidimosubjektyvioji pusė. Teisės pažeidimo objektas- teisės ginami visuomeniniaisantykiai į kuriuos kėsinasi arba kuriuos pažeidžia asmuo. Skiriams bendrasteisės pažeidimo objektas, kuris apima visus teisės ginamus santykius.Rūšinis objektas išskyria vienarūšius teisinius santykius į kuriuosnukreipta veika (pvz: nuosavybės santykiai). Tiesioginis objektas-konkrečiu teisės pažeiidmu pažeidžiami teisiniai santykiai. (pvz: atitiktųkonkretaus BK straipsnio dispoziciją) . Objektyvioji pusė: tai visumateisje įtviritntų požymių, kurie apibūdina išorinį veikos pasireiškimą. Taimatomoji teisės pažeidimo pusė, kuri gali būti fiksuota empyriškai.Objektyviosios pusės požymiai: I) teisei priešinga veika II) žalingosveikos pasekmės III) priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių. Taiprivalomi objektyviosios pusės požymiai,jej nėra nėra ir teisės pažeidimo.IV) Veikos padarymo būdas, vieta ir kitos aplinkybės. Šis požymis įeina įobjektyviosios pusės sudėtį tik tada, kai tai yra tiesiogiai įstatymonumatyta įsttaymo. Civilinėje teisėje šie požymiai yra nagrinėjami kaipcivilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, trys požymiai. Subjektas- tai asmuo, kuris pagal konkrečioje valstybėje suformuotąteisinę tradiciją turi deliktinį subjektiškumą (gebėjimą atsakyti užpadarytą teisės pažeidimą-BK subjektas nuo 16 kartais 14 m., CK nuo 18,kartais 14, AK-). Subjektyvioji pusė. Lietuvoje yra įsitviritnusisubjektyvioji kaltės teorija. Subjektyvioji pusė tai- visuma požymių, kurieapibūdina teisės pažeidėjo psichinį santykį su teisei priešinga veika irjos pasekmėmis. Subjektyviosios pusės elementai- kaltė (tiesioginis ryšystarp veikos ir pasekmių), motyvas (paskatos, kuria sturėjo amsuoatliekantis teisei priešingą veiką), tikslas (rezultatas, kurio pažeidėjassiekia). Pagrindinis požymis yra kaltė. Dvi formos: Tyčia ir neatsargumas.Dvi tyčios rūšys (Baudž.teis.): Tiesioginė tyčia reiškia, kad asmuo numatėtesei priešingos veiklos padarinius ir jų sąmoningai siekė. Sunkiausiakaltės forma. Netiesioginė tyčia- asmuo numatė galimus veikos pdarinius, jųnesiekė, bet sąmoningai leido jiems atsirast. Neatsargumas irgi dvejopas(Baudž.teis.): Nusikalstamas pasitikėjimas (asmuo numatė padarinius, betlengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti), Nusikalstamas nerūpestingumas (asmuonenumatė padarinių, nors galėjo ir turėjo juos numatyti). Civilinė teisėneskiria tokių detalių kaltės formų ir rūšių, nes civilinės teisėspagrindinis principas – elkis taip, kad nepadarytum žalos, o jei padarei-privalai ją atlyginti. Tačiau civ.teisė skiria specialią sąvoką: didelisneatsargumas, kuri kartais gali būti pagrindas netaikyti arba mažinticivilinę atsakomybę. Teisės pažeidimu laikoma tik tokia veika, kuriaibūdingi visi sudėties elementai, nesant bent vienai iš jų- veika nelaikomateisės pažeidimu ir už ją negalima taikyti negatyviųjų teisinių sankcijų.Negatyviosios teisinės atsakomybės rūšys
Baudžiamoji atsakomybė. Tai griežčiausia teisinės atsakomybės rūšis,jos atsiradimo pagrindas nusikaltimas arba baudžiamasis nusižengimas (taitokia baudž.kodekse įtviritnta pavojinga veika, už kurią netaikoma realilaisvės atėmimo bausmė. Baudžiamąsias sankcijas taiko išskiritnai teismai.Baudžiamosios atsakomybės subjektu gali būti tam tikro amžiaus asmuo (16-14) jei veikos padarimo metu jis galėjo suvokti savo veiksmų esmę, juoskontroliuoti. Baudžiamoji atsakomybė taikoma tik tais atvejais, kai veikospadarymo metu veika buvo aprašyta baudž.kodekse kaip nusikalstama. Betegzistuoja išimtys (žiūrėti ten kur galioja retrokatyvūs aktai).Kontinentinės teisės tradicijoje baudžiamoji teiseje yra draudžiama taikytiįstatymo ir teisės analogiją ir plečiamai aiškinti teisinį tekstą.Baudžiamosios atsakomybės sankcijos yra pačios griežčiausios. Viešųjųteisių atėmimas, teisės dirbti tam tikrą darbą atėmimas, viešieji darbai,bauda (į valstybės biudžetą), laisvės apribojimas, areštas, terminuotaslaisvės atėmimas, laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Realizavus baudžiamąjąatsakomybę, išlieka specifinės pasekmės, teistumas. Civilinė atsakomybė. Tai asmeniui pažeidusiam sutartį arba civilinėsteisės normas prutaikomos neigiamos turtinio poveikio priemonės.Baudžiamoji atsakomybė siekia nubausti pažeidėją, o civilinė siekia atkurtiiki pažeidimo buvusią nukentėjusio asmens turtinę padėtį. Civilinėatsakomybė gali būti realizuota savanoriškai, be valstybės įsikišimo. Pvz:skolininkas pats grąžina skolą. CA ir BA skitumai: I) CA atsiranda pažeidusprivatų interesą, o BA viešą interesą; II) Skiritnga kaltės įrodinėjimotvarka: BA remiasi asmens nekaltumo prezumpcija, civilinė atsakomybėremiasi skolininko kaltumo prezumpcija- yra įrodinėjamas tik skolos faktas,o nekaltumą įrodyti turi pats skolininkas III) Civilinės atsakomybėssankcijos yra išskiritnai turitinio pobūdžio ir patenka į kitos šalieskišenę, o ne valstybės. IV) Skiritnga civilinės atsakomybės įgyvendinimoprocesinė tvarka, bei senaties terminai. V) CA teismas pasyvus, įrodymųpateikimu ir rinkimu rūpiansi pačios šalys, BA teismas aktyvus, pats renkaįrodymus; VI) Į CA valstybė kišasi mažai, tik tada kai šalys nesusitaria irviena iš jų kreipiasi į teismą; BA visi procesiniai veiksmai atliekamivalstybės institucijų; VII) CA gali būti ir nesant pažeidėjo kaltės (tėvaiatskao už vaikus), skiriamos pagr. CA formos: Nuostolio atlyginimas,netesybų sumokėjimas (bauda). CA gali būti sutartinė, kai tarp šalių jauegzistavo teisiniai santykiai ir nesutartinė kylanti iš civilinės teisėsnormų, kai santykiai neegzistavo tarp šalių (pvz: pažeidus autorinesteises).