Tarptautines teises konspektas

TARPTAUTINĖ VIEŠOJI TEISĖ, TVmn 2006 m

1 tema. TARPTAUTINĖS TEISĖS SĄVOKA, ŠALTINIAI IR SISTEMAPirmasis terminą „tarptautinė teisė” (international law) pavartojo anglų filosofas Džeremis Bentamas (Jeremy Bentham) 1870 m. Bet vis dėlto iš pradžių buvo tautų teisė (jus gentium) – terminas, atsiradęs romėnų teisėje ir plačiai vartotas net iki XX a. vidurio pažymėti tam, ką mes dabar įpratę vadinti tarptautine teise. Be abejo, Senovės Romoje terminas jus gentium reiškė ką kita, būtent civilinės teisės normas, reguliuojančias Romos piliečių santykius su ne Romos piliečiais. Tiesa, jau tada terminu jus gentium buvo žymimos taip pat visoms tautoms bendros taisyklės ir institucijos. Tačiau ilgainiui jus gentium nusistovėjo kaip terminas, apibrėžiantis teisės normas, reglamentuojančias valstybių santykius, nors pažodžiui verčiant išeitų, kad jus gentium turėtų reguliuoti tautų santykius. SPECIFINIS REGULIAVIMO DALYKAS. Tarptautinė teisė reguliuoja nepriklausomų valstybių santykius. Taigi valstybėms privalomos teisės normos kuriamos jų laisva valia, išreikšta sutartyse arba visuotinai priimtuose papročiuose, kurie nustato teisės principus ir yra sukurti tam, kad reguliuotų šių kartu egzistuojančių bendrijų santykius, arba tam, kad būtų pasiekti bendri tikslai.Dabar tarptautinė teisė reglamentuoja ne tik valstybių, bet ir tarptautinių organizacijų santykius.Tarptautinė teisė reguliuoja pirmiausia suverenių valstybių santykius, o vidaus teisė – santykius valstybės viduje. Jei, pavyzdžiui, nacionalinė konstitucija nustato, kad šios valstybės sudarytos tarptautinės sutartys yra jos teisinės sistemos sudedamoji dalis (tuomet jos taikomos tiesiogiai vidaus teisėje), tai reiškia tik viena –valstybė pati savo suverenia valia nustatė, kad tarptautinės sutartys taikomos jos nacionalinėje teisėje.TARPT. TEISINIŲ SANTYKIŲ SUBJEKTŲ; TARPT. TEISĖS NORMŲ KŪRIMO PROCESO IR ĮGYVENDINIMO YPATYBĖS, JŲ UŽTIKRINIMO METODAI. TT subjektas apibrėžiamas 2 požymiais:1. galėjimas turėti teises ir pareigas;2. teisė ginti teises ir pareigas paduodant tarptautinius ieškinius.Būtina šių požymių visuma.TT subjektų teisių ir pareigų apimtis gali būti skirtinga. Apimtis visada priklauso nuo visuomenės poreikių.1) tiesioginiai TT subjektai – valstybės. Jos gali turėti visas įmanomas teises ir pareigas.2) išvestiniai TT subjektai – tarptautinės organizacijos, fiziniai ir juridiniai asmenys, tarptautinės nevyriausybinės organizacijos, laisvieji miestai ir kiti subjektai.Neaišku, ar nevyriausybinės organizacijos yra subjektai. Turi teisių ir pareigų, bet neaišku, ar gali paduoti ieškinius. Nevyriausybinė organizacija – privati organizacija.Fizinis asmuo turėtų būti laikomas TT subjektu, tik jo teisė paduoti ieškinius siauresnė negu valstybės. Tarptautinės nevyriausybinės organizacijos – fizinių ar juridinių asmenų susivienijimai, įsteigti tų asmenų tikslams siekti. Tarptautinės organizacijos sinonimas tarptautinė vyriausybinė organizacija. Tai išvestinis TT subjektas.Tai, kad tarptautinėje teisėje nėra kompetentingo organo, kuriam būtų suteikta galia privalomai spręsti ginčus, yra paprastos tiesos akcentavimas tarptautinės teisės teorijoje. Faktas, kad tarptautiniuose santykiuose nėra „centrinių” teisės normų kūrimo, jų vykdymo bei ginčų sprendimo priemonių, visiškai nereiškia, kad tarptautinė teisė yra „primityvi” teisinė sistema, panaši į primityvios gentinės visuomenės „teisėtvarką”. Toks palyginimas yra klaidinantis, nes tarptautiniuose teisiniuose santykiuose vyrauja savotiška suverenių jos narių visiška savivalda, nustatanti teises ir pareigas. Tokia visuomenė yra integruota, t. y. susijusi glaudžiais tarpusavio ryšiais; ji veikia per bendrus veiksmus. „Šiuo pagrindu vadovaujantis tarptautinė teisė, kitaip nei viešpatavimo teisė ar subordinacijos teisė, apibūdinama kaip „koordinacijos” teisė .TARPTAUTINĖS TEISĖS SANKCIJOS. (taip pat prie Tarpt. teisės ypatybių)Teisei, kaip privalomų elgesio normų sistemai, būdinga tai, kad prireikus šių normų priverčiama laikytis. Tačiau prievartinis pobūdis nėra pagrindinė teisės savybė.Tarptautinei teisei taip pat būdingas prievartinis pobūdis; jis čia pasireiškia specifinėmis formomis. Tarptautinę teisę valstybės gali taikyti individualiai – atsakomosiomis priemonėmis (represalijomis) prieš valstybę pažeidėją arba kolektyviai taikydamos tarptautinių organizacijų nustatytas tarptautines sankcijas ar net naudodamos ginkluotą jėgą pagal Jungtinių Tautų Chartiją.Atsakomosios priemonės (represalijos) yra atsakomasis tarptautinių įsipareigojimų nevykdymas valstybės pažeidėjos atžvilgiu.Tarptautinės sankcijos ir kitos kolektyvinės priemonės, susijusios su karinės jėgos panaudojimu. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba, jei įvykdomi pavojingi taikai veiksmai, pažeidžiama taika ar įvykdomas agresijos aktas, gali pagal Jungtinių Tautų Chartijos 41 straipsnį nuspręsti, kad valstybės turi imtis šių veiksmų: visiškai arba iš dalies nutraukti ekonominius santykius, geležinkelio, jūrų, oro, pašto, telegrafo ir kitas susisiekimo priemones bei diplomatinius santykius.Pagal 42 straipsnį Saugumo Taryba, nustačiusi, kad tokios priemonės gali būti nepakankamos arba jau pasirodė nepakankamos, gali imtis reikalingų veiksmų panaudodama oro, jūrų bei sausumos pajėgas, kad atkurtų tarptautinę taiką ir saugumą. Tokie veiksmai gali būti demonstracijos, blokada ir kitos Jungtinių Tautų narių oro, jūrų bei sausumos pajėgų operacijos.Humanitarinė intervencija, t. y. karinis įsikišimas gelbstint žmonių gyvybes, vargu ar gali būti laikoma teisėta ginkluotos jėgos panaudojimo forma, nes pažeidžia kitos valstybės teritorinį suverenitetą.TARPTAUTINĖ VIEŠOJI IR TARPT. PRIVATINĖ TEISĖ, KOLIZINĖS NORMOS, ATSKYRIMAS, SĄVEIKA IR RAIDOS TENDENCIJOS. Tarptautinės teisės terminas dažniausiai yra viešosios tarptautinės teisės sinonimas, tuo tarpu privatinei teisei pažymėti dėl jos pobūdžio visada būtinas būdvardis „privatinė”.Viešoji tarptautinė teisė reguliuoja pirmiausia tarpvalstybinius santykius arba santykius, kurie vienaip ar kitaip yra tarptautinės politikos išraiška. Jie nėra privatinio pobūdžio.Tarptautinę privatinę teisę sudaro normos, reguliuojančios atskirų valstybių privatinės teisės subjektų santykius, vadinamuosius santykius, kuriuose yra užsienio elementas (kai kontrahentas yra užsienio pilietis arba juridinis asmuo, sutartis sudaryta užsienyje, turtas arba prekės yra užsienyje ir pan.). Šios normos dažniausiai tiesiogiai nereguliuoja panašių santykių, o padaro tam tikras nuorodas į tai, kurios valstybės teisė reguliuoja šį santykį, kurios valstybės teismas kompetentingas spręsti šį ginčą ir t. t. Nors šias kolizines normas nustato kiekvienos valstybės vidaus teisė ir dažniausiai manoma, kad tarptautinė privatinė teisė yra sudėtinė kiekvienos valstybės vidaus teisės dalis, tarptautinės privatinės teisės normos nuolat unifikuojamos tarptautinėmis sutartimis. Pavyzdys gali būti 1980 m. Vienos konvencija dėl tarptautinio prekių pardavimo, nustatanti unifikuotas tarptautinių pirkimo-pardavimo sutarčių taisykles. Daugiausia prie tarptautinės privatinės teisės raidos unifikavimo prisidėjo Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos, šaukiamos nuo 1893 m.; jų metu jau nuo 1902 m. šioje srityje rengiamos tarptautinės sutartys (iš to kilo Hagos taisyklių terminas).ŠIUOLAIKINĖ TARPT. TEISĖ. Šiuolaikinės TT požymiai: • Jėgos uždraudimas;• ТT subjektų ratas platesnis – tarptautinės organizacijos, nevyriausybinės organizacijos.• Humanėjimo reikšmė – TT pradeda reguliuoti ir fizinių asmenų santykius (anksčiau tik valstybės);• ТТ fragmentacija – daug specialių TT šakų, jos pradeda prieštarauti viena kitai.TARPT. TEISĖS ESMĖ. Klasikinės tarptautinės teisės principai ilgą laiką buvo grindžiami Grocijaus išvadomis. Tokie principai kaip valstybių suvereniteto gerbimo, suverenios valstybių lygybės, nesikišimo į vidaus reikalus, principas pacta sunt servanda tebėra tarptautinės teisės principai iki šiol, nors jų turinys, be abejo, nėra identiškas buvusiam turiniui. Tai pasakytina ir apie konkrečias tarptautinės teisės normas, tokias kaip, pavyzdžiui, atvirosios jūros laisvė, diplomatinė neliečiamybė ir pan.Klasikinė TT – 1640 (Vestfalijos sutartis) – 1919 (Tautų Sąjunga (Lyga)) – požymiai: • Dievo pasitraukimas iš TT; • suverenios valstybės idėja: valstybė atskiriama nuo valstybės – nuo tada valst. santykiai grindžiami suverenitetu; • vieninteliai TT subjektai – valstybės; • valstybės turėjo neribotą teisę į jėgos naudojimą.TARPTAUTINĖS TEISĖS YPATYBĖS (BRUOŽAI):1 §. Įstatymų leidimo valdžios nebuvimas2 §. Šaltinių ypatybės. Tarptautinės teisės šaltinių sąrašas pateikiamas Tarptautinio Teisingumo Teismo statuto 38 str.: šiuo straipsniu įtvirtintas tarptautinės teisės šaltinių sąrašas (1. tarptautinės sutartys, 2. tarptautiniai papročiai, 3. bendrieji teisės principai, 4. teismų sprendimai , 5. doktrina) yra formuluotė, nepasikeitusi nuo 1920 m., t. y. nuo to laiko, kai buvo priimtas Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo Teismo (Tautų Sąjungos teisminio organo) statutas. Šiuo metu taip pat pripažįstama, kad tarptautinės teisės šaltiniai yra ir 6. tarptautinių organizacijų rezoliucijos bei 7. valstybių vienašaliai aktai, kuriais valstybės prisiima tarptautinius įsipareigojimus.Nei Tarptautinio Teisingumo Teismo statuto 38 straipsnis, nei koks kitas teisinis aktas nenustato tarptautinės teisės šaltinių hierarchijos. Tai nereiškia, kad atskirų teisės aktų teisinė galia negali būti skirtinga privalomumo prasme. Vieni aktai nustato privalomas tarptautines teisines normas, kiti – dažniausiai tarptautinių organizacijų neprivalomos rezoliucijos – turi tik rekomendacinę galią.3§. Centralizuotos vykdomosios valdžios nebuvimas. 4§. Bendros privalomos kompetencijos teisminio organo nebuvimas. Nors Tarptautinis Teisingumo Teismas yra pagrindinis Jungtinių Tautų teisminis organas, jo jurisdikcija yra fakultatyvi. Taigi Tarptautiniam Teisingumo Teismui žinybingi tik tokie valstybių ginčai, kuriems nagrinėti Teisme ginčo šalys davė sutikimą Teismo statute numatytu būdu ir forma. Teismo statuto 36 straipsnio 1 dalis taip pat numato, kad Teismui žinybingi „visi klausimai, specialiai numatyti (…) Jungtinių Tautų Chartijoje”. Tačiau ši Statuto nuostata virto „mirusia raide”, nes Chartija tokių klausimų niekada specialiai nenumatė.Reikia pabrėžti, kad Tarptautinis Teisingumo Teismas gali spręsti tik valstybių ginčus (Teismo statuto 34 str. 1 d.).5 §. Subjektų ypatybės. Subjektiškumas yra svarbi savybė, nes nuo jos buvimo ar nebuvimo priklauso, ar tam tikras vienetas turi teisę, ar ne sudaryti sutartį, pateikti ieškinį, atsakyti už teisės pažeidimą ir pan. Tarptautinis teisinis subjektiškumas reiškia gebėjimų turėti tarptautines teises ir pareigas bei gebėjimą ginti šias teises pareiškiant tarptautinius ieškinius.6 §. Normų laikymosi užtikrinimo ypatybės. Teisei, kaip privalomų elgesio normų sistemai, būdinga tai, kad prireikus šių normų priverčiama laikytis. Tačiau prievartinis pobūdis nėra pagrindinė teisės savybė. TINKA APIE TT SANKCIJAS.7 §. Tarptautinės teisės normų privalomumas. TARPT. NORMŲ KŪRIMAS. Tarptautiniuose santykiuose nėra jokių „tarptautinių įstatymų”, t. y. kokių nors tarptautinių organų priimtų teisinių aktų, turinčių privalomą galią valstybėms. Šio teiginio, matyt, nepaneigia ir šiuolaikinės tendencijos, pasireiškiančios tiek tuo, kad vis dažniau tarptautinės sutartys, ypač universalios, sudaromos tarptautinėse organizacijose, tiek tuo, kad vis daugėja tarptautinių organizacijų rezoliucijų, kuriomis remiantis kuriamos teisės normos (iš esmės jos ir lieka rekomendacijos, tačiau patvirtina ir plėtoja jau egzistuojančias sutartines arba paprotines normas). Ši teisės normų kūrimo institucionalizacija egzistuoja kartu su klasikiniu konsensualiniu (bendro sutarimo) tarptautinės teisės kūrimo būdu, pagrįstu jos subjektų valia. Teisės normos kuriamos tada, kai jos tampa būtinos. Hėgelio žodžiais tariant, „būtinumas kuria teisę”. Iš to, aišku, neišplaukia, jog viskas, kas būtina, yra privaloma. Turi būti dar išreikšta valstybės valia, jos „teisinė nuomonė” – opinio juris, patvirtinanti, kad tam tikra taisyklė yra privaloma, o tai reiškia, kad tai yra teisės norma. Kitas privalomumo ypatumas – teisės subjektų įsitikinimas, kad tam tikra norma yra būtina.VALSTYBIŲ VALIOS DERINIMO TEORIJATARPTAUTINĖS TEISĖS ŠALTINIAI. Klasikinį tarptautinės teisės šaltinių sąrašą pateikia Tarptautinio Teisingumo Teismo statuto 38 str.:„1. Teismas, kuris jam perduotus ginčus turi spręsti vadovaudamasis tarptautine teise, taiko:a) ir bendrąsias, ir specialiąsias tarptautines konvencijas, nustatančias taisykles, kurias aiškiai pripažįsta nesutariančiosios dalyvės;b) tarptautinį paprotį kaip įrodymą visuotinės praktikos, pripažintos teisine norma;c) civilizuotų tautų pripažintus bendruosius teisės principus;d) atsižvelgdamas į 59 straipsnio nuostatas2, teismo sprendimus ir skirtingų tautų viešosios teisės aukščiausios kvalifikacijos specialistų doktriną kaip pagalbinę priemonę teisės normoms nustatyti.2. Šios nuostatos nedraudžia Teismui spręsti bylos ex aequo et bono, jei šalys su tuo sutinka”.Tarptautinės teisės šaltinių sąraše nematome tarptautinių organizacijų aktų. Jį taip pat reikėtų papildyti valstybių vienašaliais aktais, kurie irgi gali būti tarptautinių įsipareigojimų šaltiniai.TARPTAUTINIAI SUSUTARIMAI („bendrosios ir specialiosios tarptautinės konvencijos”) „Sutartis” reiškia valstybių raštu sudarytą tarptautinį susitarimą, kuriam taikomos tarptautinės teisės normos, įtvirtintas viename ar keliuose susijusiuose dokumentuose, nesvarbu, koks to susitarimo pavadinimas”. Tarptautinę sutartį gali sudaryti ir kiti tarptautinės teisės subjektai – tarptautinės organizacijos, valstybiniai teritoriniai vienetai ir t. t. Praktikoje taip pat gerai žinomos ir tarptautinės sutartys, sudarytos žodžiu, t. y. vadinamieji „džentelmeniški susitarimai”.Tarptautinė sutartis yra dviejų ar daugiau subjektų susitarimas siekiant apibrėžto rezultato, kurį reguliuoja tarptautinė teisė. Tarptautinė sutartis grindžiama sutarties šalių sutikimu. Tarptautinė sutartis yra labiausiai formalizuotas tarptautinės teisės šaltinis, nes jos taisyklės įforminamos šalių pasirašytame dokumente arba dokumentuose. Išimtis yra džentelmeniški susitarimai, dėl kurių privalomumo nėra bendros nuomonės praktikoje ir doktrinoje.Tarptautinės sutartys:• Universalios (pasaulinės)• Regioninės (pvz., EŽTK – Europos regionas)• Dvišalės (Rusija <> Lietuva)1969 m. Vienos konvencija dėl tarptautinės sutarčių teisės – labai svarbu egzaminui.1986 m. Konvencija – labai svarbu egzaminui.TARPTAUTINIS PAPROTYS • opinia juris (teisinė nuomonė)• sive necesitatis (praktika)Paprotys gali išsirutuliuoti per trumpą laiką, bet tam reikia, kad valstybių praktika būtų vienoda ir plačiai taikoma. Tai yra trumpalaikio papročio teorija ( pvz. sprogo Černobylis – atsirado paprotys – pranešti apie tokią avariją būtina).Kadangi dėl laisvos valstybių valios galima nesutikti su paprotine norma, bet kol ji nėra plačiai priimta, todėl papročio atsiradimui galima prieštarauti, bet valstybė turi nuolat prieštarauti, tada tas paprotys jos nelies.Papročiai:• Regioniniai• Dvišaliai• DaugiašaliaiSu papročiu sutinkame per opinia juris ir praktiką. Jei nesutinkame, reikia prieštarauti.Reikia pripažinti, kad teisinis paprotys būdingiausias primityvioms teisinėms sistemoms. Tačiau tai nereiškia, kad jis negali išlikti ir šiuolaikinėje teisinėje sistemoje – ir nacionalinėje, ir tarptautinėje. Du tarptautinio papročio sudėtiniai elementai:1) „visuotinė praktika” reiškia tam tikrų faktų, elgesio (veiksmų ar neveikimo) ir pan. pasikartojimą, pastovumą;2) tokios praktikos „pripažinimas teisine norma” reiškia, kad valstybės ne vien tik laikosi tam tikrų įprastinių taisyklių (pvz., daugelyje sostinių laikomasi tų pačių diplomatinio protokolo taisyklių), bet aiškiai išreiškia savo įsitikinimą (opinio juris), kad tokia taisyklė yra privaloma.Klasikinis teiginys, jog papročiui susiformuoti reikia daug laiko, vargu ar tebėra absoliučiai teisingas. Šiais laikais, kai valstybių santykiai tapo ypač intensyvūs, bendra praktika gali susiformuoti per gana trumpą laiką.Tarptautinėje teisėje nėra jokios šaltinių hierarchijos.BENDRIEJI TEISĖS PRINCIPAI• bendrieji TT principai: jėgos nenaudojimo, nesikišimo į kitos valstybės reikalus;• valstybių nacionaliniai teisės principai: įstatymai atgal negalioja, vėlesnės sutarties pirmenybė prieš ankstesnę;• TP, kurie pasitaiko tiek TT, tiek nacionalinėje teisėje.Dažniausiai buvo naudojamasi romėnų teisės principais. Ši praktika leidžia išskirti procesinius principus (ei qui dicit incumbit probatio – tas, kas teigia, turi tai įrodyti; res judicata – byla išspręsta, t. y. principas, kad negalima reikalauti iš naujo spręsti tą pačią bylą) ir materialinės teisės principus (ex injuria jus non oritur – teisės pažeidimas nesuteikia teisės, ex posterior derogat priori -vėlesnis įstatymas pakeičia ankstesnį; ex specialis derogat genemli – specialus įstatymas pakeičia bendrąjį; pacta tertii nec nocent nec prosunt -sutartis neįpareigoja trečiosios šalies ir nesuteikia jai teisių) ir pan. Tarptautinė praktika taip pat perėmė visą tokių bendro pobūdžio teisinių kategorijų kaip nenugalima jėga, teisių perėmimas (sukcesija) ir pan. Daugelis bendro pobūdžio taisyklių atėjo į tarptautinę praktiką iš civilinės teisės ir civilinio proceso. Tačiau tai nereiškia, jog vidaus teisės kategorijos gali būti lengvai perkeltos j tarptautinę teisę. Pavyzdžiui, abejotina, ar bendroji tarptautinė teisė pripažįsta senaties kategoriją, nes nėra nustatytas joks konkretus senaties terminas (pripažįstama, kad valstybės atsisakymas savo teisių turi būti aiškiai išreikštas). Panašiai sunku įrodyti būtinojo reikalingumo kategorijos priimtinumą tarptautiniuose santykiuose, nes praktikoje beveik visada nukentėjusi valstybė nepripažįsta, kad jos teises pažeidusi valstybė gali išvengti atsakomybės pasiteisindama būtinumu nesilaikyti įsipareigojimų.TEISMŲ SPRENDIMAI IR TARPTAUTINĖS TEISĖS DOKTRINA. Formaliai žiūrint teismo precedentas nėra tarptautinės teisės šaltinis, nes Tarptautinio Teisingumo Teismo statuto 59 straipsnis nustato, kad Teismo sprendimas privalomas tik byloje dalyvaujančioms šalims ir tik šioje byloje. Jurisprudencija yra pagalbinė priemonė tarptautinės teisės normoms nustatyti ir aiškinti.Klasikinėje tarptautinėje teisėje, kai tarptautinių sutarčių buvo palyginti nedaug, o tarptautinė teisminė bei arbitražinė praktika buvo negausi, teisės mokslo (doktrinos) reikšmė buvo gana svari. Doktrina vaidina mažesnį vaidmenį negu jurisprudencija, nes teisėjas arba arbitras yra oficialiai paskirtas asmuo, jam suteikta kompetencija spręsti bylą ir jo sprendimai privalomi ginčo šalims. Tuo tarpu mokslininkas išreiškia tik savo nuomonę. Tačiau tarptautinės teisės sudėtingumas lėmė tai, kad Tarptautinio Teismo statutas pripažino doktriną kaip pagalbinę priemonę tarptautinės teisės normoms nustatyti. Mokslinė analizė gali gana tiksliai paaiškinti tarptautinės teisės normas ir jų turinį.TARPTAUTINIŲ ORGANIZACIJŲ REZOLIUCIJOS. Tarptautinių organizacijų rezoliucijos gali būti tarptautinės teisės šaltiniai dviem atvejais.1) kai pati rezoliucija išreiškia tarptautinės teisės normas. 2) kai tarptautinės organizacijos rezoliucija gali būti patvirtinta universali tarptautinė sutartis. Tiek vienu, tiek antru atveju Generalinės Asamblėjos rezoliucija tiesiogiai nesukuria valstybėms teisių ar įsipareigojimų. Antru atveju, pavyzdžiui, nurodytos tarptautinės sutartys tampa privalomomis valstybei tik nuo to momento, kai ši valstybė tampa šių sutarčių dalyve pagal taisykles, nurodytas pačiose sutartyse (sutarties pasirašymas bei ratifikavimas, prisijungimas prie jos ir pan.). Apskritai tarptautinių organizacijų rezoliucijos neturi privalomos teisinės galios (išskyrus tas, kurios reguliuoja organizacijos vidaus veiklos klausimus).Galimos situacijos, kai Generalinės Asamblėjos rezoliucijoje išdėstomos normos yra privalomojo pobūdžio. Tam Rezoliucija turi atitikti tam tikras sąlygas.a)Nemažai rezoliucijų patvirtina egzistuojančias tarptautinės teisės normas, jas sukonkretina. b)Tokio pobūdžio rezoliucijos suformuluotos taip, kad nustato tam tikras pareigas arba teises.c)Tokių rezoliucijų priėmimui būdingas „reprezentatyvumas” – už jas balsuoja didžioji pagrindinių visų pasaulio regionų valstybių dauguma arba jos priimamos be balsavimo, t. y. visų valstybių pritarimu. Viena tarptautinių organizacijų rezoliucijų kategorija tiesiogiai turi privalomą galią. Tai kai kurių specializuotų Jungtinių Tautų įstaigų (Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos – ICAO, Tarptautinės telekomunikacijų sąjungos) reglamentai. Tačiau dažniausiai jie iš esmės yra tarptautinių techninių taisyklių pobūdžio.VIENAŠALIAI AKTAI. Kriterijai:• Viešas• Valstybės vardu• Sukuria įsipareigojimą• Forma nėra svarbi (žodžiu/raštu)Susikuriame įsipareigojimus, bet neįsigyjame teisės.Soft Law – švelniosios teisės fenomenas.Pripažinta, kad pareiškimai, turintys vienašalių aktų formą ir susiję su teisinėmis ar faktinėmis situacijomis, gali sukurti teisinius įsipareigojimus. Manoma, kad valstybė, vieną kartą nustačiusi vienašaliu aktu tam tikrą poziciją dėl kitų subjektų, jau nebegali sugrąžinti teisinių pasekmių, kurios dėl to atsirado. Dažniausias vienašalis aktas yra valstybės arba vyriausybės pripažinimas, kurio pasekmė yra ta, jog viena valstybė nustato savo teisinę poziciją dėl kitos valstybės ar vyriausybės: pripažįsta, kad susikūrė nauja valstybė, kad nauja vyriausybė yra teisėta ir pan. Pripažinti nėra pareiga, tačiau kartą pripažinus atšaukti pripažinimo jau nebegalima, t. y., pavyzdžiui, nebegalima neigti pripažintos valstybės valstybingumo.Sutikimas su kitos valstybės veiksmais gali tam tikrais atvejais šiuos veiksmus legalizuoti. valstybės sutikimas su tuo, kad kita valstybė nevykdytų jos atžvilgiu savo tarptautinio įsipareigojimo, pašalina tokio nevykdymo neteisėtumą. Kartais toks sutikimas nėra išreikštas viename akte, o išplaukia iš visos valstybės veiksmų sekos. Panašus vienašalis aktas yra teisių atsisakymas, kai, pavyzdžiui, nukentėjusi valstybė atsisako jai priklausančio žalos atlyginimo (reparacijos), tačiau teisių atsisakymas negali būti numanomas – jis visada turi būti aiškiai išreikštas.Protestas yra plačiai paplitusi diplomatinio demaršo forma. Jo pasekmės atvirkščiai proporcingos pripažinimo pasekmėms – kitos valstybės veiksmai vienašališkai kvalifikuojami kaip tarptautinės teisės pažeidimas. Protestu parodoma, kad valstybė nepripažįsta, jog pažeidimas gali sukurti kokias nors teises valstybei pažeidėjai (neretai taip pat reikalaujama nutraukti pažeidimą, nubausti kaltus asmenis, atlyginti žalą arba rezervuojama teisė reikalauti atlyginti žalą arba net imtis atsakomųjų priemonių).TARPTAUTINIŲ KONFERENCIJŲ AKTAITARPTAUTINĖS TEISĖS NORMŲ KODIFIKACIJA 1958 m. Ženevoje buvo pasirašytos 4 konvencijos jūrų teisės klausimais; 1961 m. Vienoje pasirašyta konvencija dėl diplomatinių santykių; 1963 m. Vienoje pasirašyta konvencija dėl konsulinių santykių; 1969 ir 1986 m. Vienoje pasirašytos konvencijos dėl sutarčių teisės; o 1978 ir 1983 m. Vienoje pasirašytos konvencijos dėl valstybių teisių perėmimo. Labai svarbus įvykis daugiašalių konferencijų diplomatijoje buvo 1982 m. Jūrų teisės konvencija.JTO IR KITŲ TARPT. ORG. VAIDMUO. JTO TARPTAUTINĖS TEISĖS KOMISIJA. 1947 m. JT Generalinė Asamblėja sukūrė nuolatinį pagalbinį organą – Tarptautinės teisės komisiją. Komisijos statutas apibrėžia jos veiklos tikslą: tarptautinės teisės kodifikavimas ir pažangi plėtra. Komisijos sudėtis formuojama taip, kad būtų atstovaujamos „didžiosios pasaulio civilizacijos formos ir pagrindinės teisinės sistemos”. 34 Komisijos nariai yra nepriklausomi tarptautinės teisės specialistai.ŠIUOLAIKINĖS TARPT. TEISĖS SISTEMA. Teisės sistema – tai teisės normų visumos egzistavimo ir veikimo būdas, kur visos teisės normos suorganizuotos į teisės institutus, pošakius, šakas, susijusios tarpusavio priklausomybe ir veikia garantuodamos viena kitos veiksmingumąPirmasis teisės normų sisteminimo rezultatas yra teisės institutas. Tai teisės normų grupė, jungianti teisės normas, reguliuojančias tam tikrą visuomeninių santykių rūšį jai būdingu metodu ir sudarant teisės pošakio ar teisės šakos dalį. Nustatant, kas bendra tarp skirtingų institutų teisės normų, sukuriamas antrasis, bendresnis teisės normų integracijos lygmuo – teisės pošakis, jungiantis kelis teisės institutus ir sudarantis santykiškai savarankišką teisės šakos dalį. Trečiasis teisės normų sisteminimo rezultatas – teisės šaka. Tai plačiausios apimties teisės normų grupė, apimanti teisės institutus, teisės pošakius ir reguliuojanti vienos rūšies visuomeninius santykius jai būdingu metodu. Teisės šakų pavyzdžiai yra tarptautinė viešoji teisė, konstitucinė, administracinė teisės it t.t.BENDROJI TARPT. TEISĖ IR LOKALINĖS NORMOS. Tarptautinė teisė reguliuoja pirmiausia suverenių valstybių santykius, o vidaus teisė – santykius valstybės viduje. Jei, pavyzdžiui, nacionalinė konstitucija nustato, kad šios valstybės sudarytos tarptautinės sutartys yra jos teisinės sistemos sudedamoji dalis (tuomet jos taikomos tiesiogiai vidaus teisėje), tai reiškia tik viena -valstybė pati savo suverenia valia nustatė, kad tarptautinės sutartys taikomos jos nacionalinėje teisėje.Teorijos:monistinė (pradininkas – H. Kelzenas). TT ir nac. teisė – viena teisinė sistema. Tos sistemos pagrindinė norma – susitarimų reikia laikytis. Mūsų teisės sistema – monistinė.dualistinė. TT ir nac. teisė – atskiros sistemos, kurios nesąveikauja. Jeigu iškiltų prieštaravimas tarp tarptautinės teisės ir vidaus teisės normų, dualistas spręstų šią koliziją labai paprastai – vidaus teismai pirmiausia taiko vidaus teisės normas, jei vidaus teisė nenumato kitaip. Taigi ši doktrina iš esmės nepripažįsta tiesioginės sąveikos tarp tarptautinės ir nacionalinės teisės. Vienintelis sąveikos taškas bus tada, jei valstybė, remdamasi savo vidaus teise (kurios normos nustato kitaip, negu, pavyzdžiui, jos tarptautinė sutartis), atsisakytų vykdyti tarptautinius įsipareigojimus. Tokiu atveju iškiltų valstybės atsakomybė, bet tik pagal tarptautinės, o ne vidaus teisės normas.Hierarchija Lietuvoje:1. Konstitucija.2. Konstituciniai įstatymai.3. Ratifikuotos tarptautinės sutartys.4. Įstatymai.5. Neratifikuotos tarpt. sutartys, poįstatyminiai teisės aktai.Konstitucinio Teismo pozicija: tik Seimo ratifikuotos sutartys turi įstatymo galią. Neratifikuotos neturi įstatymo galios, o turi konkrečiai subjektui privalomąją galią. Aukščiausiojo Teismo pozicija: ratifikacija nesvarbu, turi būti taikom tarptautinė sutartis (byla Stuskonis prieš JAV ambasadą).NORMOS IR PRINCIPAI, PAGRINDINIAI TARPT. PRINCIPAI – SISTEMOS BRANDUOLYS.Tarptautinės teisės principai savo pobūdžiu yra bendriausios normos, nustatančios valstybių tarpusavio santykių pagrindus.Šie principai pirmą kartą buvo įtvirtinti Jungtinių Tautų Chartijos 2 straipsnyje:„Organizacija ir jos Nariai, siekdami Tikslų, nustatytų 1 straipsnyje, veikia vadovaudamiesi šiais Principais.1. Organizacija remiasi visų jos narių suverenios lygybės principu.2. Visi nariai, siekdami pasinaudoti teisėmis ir pirmenybėmis, atsirandančiomis iš narystės, sąžiningai vykdo įsipareigojimus, prisiimtus pagal šią Chartiją.3. Visi nariai sprendžia jų tarptautinius ginčus taikiomis priemonėmis tokiu būdu, kad nesudarytų pavojaus tarptautinei taikai ir saugumui bei teisingumui.4. Visi nariai susilaiko jų tarptautiniuose santykiuose nuo grasinimo jėga ar jos panaudojimo prieš bet kurios valstybės teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę, ar bet kokiu kitu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų Tikslais. (…)7. Niekas šioje Chartijoje nesuteikia teisės Jungtinėms Tautoms kištis į reikalus, kurie iš esmės priklauso bet kurios valstybės vidaus jurisdikcijai, ir nereikalauja, kad Nariai pateiktų šiuos reikalus spręsti pagal šią Chartiją; tačiau šis principas neužkerta kelio prievartinėms priemonėms pagal VII skirsnį”.1970 m. spalio 24 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos deklaracija dėl tarptautinės teisės principų, susijusių su draugiškais santykiais ir bendradarbiavimu tarp valstybių, pagal Jungtinių Tautų Chartiją (Rezoliucija 2625 (XXV) įtvirtina ir detalizuoja septynis principus:1. Principas, pagal kurį valstybės susilaiko savo tarptautiniuose santykiuose nuo grasinimo jėga ir jos panaudojimo prieš bet kurios valstybės teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę arba kokiu nors kitu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais;2. Principas, pagal kurį valstybės sprendžia savo tarptautinius ginčus taikiomis priemonėmis taip, kad nesukeltų pavojaus tarptautinei taikai ir saugumui;3. Principas, nustatantis pareigą nesikišti į reikalus, pagal Chartiją priklausančius bet kurios valstybės vidaus jurisdikcijai;4. Valstybių pareiga bendradarbiauti vienai su kita remiantis Chartija;5. Tautų lygiateisiškumo ir laisvo apsisprendimo principas;6. Valstybių suverenios lygybės principas;7. Principas, pagal kurį valstybės sąžiningai vykdo prisiimtus įsipareigojimus remdamosi Chartija.Helsinkio baigiamasis aktas pirmiausia reikšmingas tuo, kad tarp šių principų įtvirtino ir žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių gerbimo principą ir sienų neliečiamumo Europoje principą.Būtų klaidinga manyti, kad visi tarptautinės teisės principai yra jus cogens normos. Doktrinoje dažniausiai sutariama, kad jėgos draudimas, tautų laisvas apsisprendimas bei žmogaus teisės yra imperatyvaus pobūdžio.Didelė dalis bendrosios tarptautinės teisės normų nustato ypatingo pobūdžio įsipareigojimus: vadinamuosius ergą omnes įsipareigojimus (įsipareigojimus visų atžvilgiu).Visuotinai pripažinti tarptautinės teisės principai ir normos – tai ne tik daugelis pagrindinių tarptautinės teisės principų. Didžiausią šių principų ir normų dalį sudaro tarptautiniai papročiai įvairiose tarptautinės teisės šakose ir institutuose: tarptautinėje jūrų, oro (aviacijos) teisėje, valstybių atsakomybėje.IMPERATYVIOS IR DISPOZITYVIOS NORMOS. Visos tarptautinės teisės normos yra privalomos, nes kitaip jos būtų ne teisės normos, o tik pageidavimai-rekomendacijos.Sutartys, prieštaraujančios bendrosios tarptautinės teisės imperatyviai normai (ius cogens).Sutartis yra niekinė, jei jos sudarymo momentu ji prieštarauja bendrosios tarptautinės teisės imperatyviai normai.Jus cogens pobūdžio normų atsiradimas yra palyginti naujas dalykas, nes tarptautinė teisė sparčiai vystosi.Nors nėra visuotinai pripažinto jus cogens normų sąrašo, tarptautinių teismų ir arbitražų sprendimuose galima rasti išvadų, kad viena arba kita norma yra imperatyvi norma (tačiau iki šiol dar nebuvo bylų, kuriose tiesiogiai būtų sprendžiamas ginčas dėl sutarčių negaliojimo jus cogens pagrindu): 1) tam tikros diplomatinės ir konsulinės teisės normos yra imperatyvios; 2) žmogaus, tautų ir etninių, religinių ar kalbinių mažumų teisės, taip pat draudimas naudoti jėgą tarptautiniuose santykiuose yra imperatyvaus pobūdžio; 3) sutartis negalioja, jeigu ji sudaryta grasinant jėga ar ją panaudojus, pažeidžiant tarptautinės teisės principus, įtvirtintus Chartijoje.Atrodo, kad šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje jus cogens normų galia neapsiriboja vien tuo, kad jos padaro tam tikras sutartis negaliojančias.Ne visi pagrindiniai tarptautinės teisės principai yra jus cogens normos. Kai kurie principai yra dispozityvūs ir leidžia valstybėms tam tikrus nukrypimus. Pavyzdžiui, sąžiningo tarptautinių Įsipareigojimų laikymosi principas (pacta sunt servanda) leidžia valstybėms sudaryti susitarimą, pagal kurį būtų sustabdoma arba net nutraukiama jų anksčiau sudaryta sutartis. Nesikišimo į valstybės vidaus reikalus principas nedraudžia valstybei savanoriškai perleisti spręsti tam tikrus klausimus tarptautiniams organams arba net kitoms valstybėms, aišku, nepažeidžiant lygiateisiškumo bei laisvanoriškumo reikalavimų. Tačiau, pavyzdžiui, jokie valstybių susitarimai negali kėsintis j žmogaus teises ir pagrindines laisves, tarptautinę taiką ir saugumą ir kt.TARP.TEISĖS ŠAKOS IR INSTITUTAI. Šakos – tarptautinė viešoji teisė, tarptautinė privatinė teisė. Tarptautinės viešosios teisės institutai: tarptautinių sutarčių teisė, diplomatinė ir konsulinė teisė, tarptautinė jūrų teisė, tarptautinė oro teisė, tarpt. humanitarinė teisė.

2 tema. TARPTAUTINĖS IR VALSTYBINĖS VIDAUS TEISĖS SANTYKISŠiuolaikinės teorijos apie tarptautinės teisės ir valstybės vidaus teisės santykį. Dualizmas ir monizmas. Yra dvi pagrindinės tarptautinės ir nacionalinės teisės santykio teorijos ir daugybė skirtingų interpretacijų literatūroje. Pirmoji iš jų vadinama dualistiniu (arba pliuralistiniu) požiūriu; pagal jį tarptautinė ir nacionalinė teisė – tai dvi atskiros teisinės sistemos, viena nuo kitos egzistuojančios savarankiškai; tai du ratai, kurie nebent susisiekia, tačiau niekada nesusikerta. Dualistai klasikai (H. Triepel, L. Oppeinheim, K. Strupp ir kt.) teigė, kad tarptautinė ir nacionalinė teisė turi skirtingą reguliavimo objektą. Tarptautinė teisė reguliuoja santykius pirmiausia tarp suverenių valstybių, tuo tarpu vidaus teisė reguliuoja santykius valstybės viduje. Tada, kai, pavyzdžiui, nacionalinė konstitucija nustato, kad šios valstybės sudarytos tarptautinės sutartys yra jos teisinės sistemos sudedamoji dalis, tai reiškia tik vieną – valstybė savo suverenia valia nustatė, kad tarptautinės sutartys taikomos jos nacionalinėje teisėje. Jei iškiltų prieštaravimas tarp tarptautinės ir nacionalinės teisės, dualistas šią koliziją spręstų paprastai – vidaus teismai pirmiausia taiko vidaus teisės normas, jei vidaus teisė nenumato kitaip. Taigi ši doktrina iš esmės nepripažįsta tiesioginės sąveikos tarp tarptautinės ir nacionalinės teisės.Pagal monistine – tarptautinė ir nacionalinė teisė – tai vienos ir tos pačios teisinės sistemos dalys. Yra ir bendras filosofinis monizmo pagrindimas, kai visi jo atstovai pripažįsta, kad jeigu kiekvienos teisės normos sukūrimo šaltinis yra vienas – valstybės valia nustatyti, kad tam tikra norma yra privaloma, tai visos jos normos, nepriklausomai nuo jų formalių šaltinių (papročio, tarptautinės sutarties, įstatymo ir pan.), turi būti vieningoje darnioje sistemoje.Monistinės teorijos šalininkai, remdamiesi teiginiu, kad tarptautinė ir nacionalinė teisė yra darni teisės sistema, santykį tarp tarptautinės ir nacionalinės teisės bando išspręsti atiduodama pirmenybę tarptautinei teisei arba nacionalinei.Koordinacinė teorija – kaip atsvara monistinei ir dualistinei teorijai, aiškinanti nacionalinės ir tarptautinės teisės santykį, remdamasi šių savarankiškų teisės sistemų koordinacija ir suderinamumu. Šios teorijos šalininkai – Dž. Ficmoris, J.J. Rausseau neigia, kad tarptautinės teisės ir nacionalinės teisės sistemos turi bendrą veikimo sferą. Iš tikrųjų šios dvi teisės sistemos niekada nesusiduria, nes veikia skirtingose sferose, tačiau kolizijos tarp nacionalinės ir tarptautinės teisės normų yra galimos. Kaip teigia koordinacinės teorijos šalininkai, esant kolizijai tarp teisės normų, pirmiausia turi būti derinamos nacionalinės teisės normos. Toks teiginys gali būti grindžiamas Vienos tarptautinių sutarčių teisės konvencijos dvidešimt septintu straipsniu, nustatančiu, jog šalis negali remtis vidaus teisės nuostatomis tam, kad pateisintų tai, kad nesilaikė sutarties.Tarptautinių teisės normų įgyvendinimas Lietuvoje (taip pat gali būti atsakymas į klausimą valstybės vidaus teisės ir tarptautinės teisės normų santykis pagal valstybės vidaus teisę; šio klausimo sprendimo būdai įvairių valstybių įstatymų leidyboje; valstybės teisė nustatyti pagal savo jurisdikciją tarptautinės teisės įgyvendinimo priemones).Lietuvos Respublikos KT savo nutarime “Dėl LR tarptautinių sutarčių” kai kurių nuostatų atitikimo LR Konstitucijai išskyrė du svarbiausius Vienos konvencijos principus: pacta est servanda – sutarties privaloma laikytis ir sutarties dalyvis negali remtis savo vidaus teisės nuostatomis tam, kad pateisintų sutarties nevykdymą. Tarptautinių sutarčių įstatymas išskiria dvi LR tarptautinių sutarčių rūšis: tos, kurias turi ratifikuoti Seimas ir tos, kurioms patvirtinti pakanka Vyriausybės nutarimo:” Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, kurioms Lietuvos Respublikos Konstitucija, LR Tarptautinių sutarčių įstatymas arba pati sutartis nenumato ratifikavimo procedūros, tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė “.Labai svarbus yra tarptautinių sutarčių vykdymo klausimas. Lietuvos tarptautinių sutarčių vykdymą privalo užtikrinti Vyriausybė kaip aukščiausia vykdomosios valdžios institucija. Tiesioginio taikymo sutartis yra tik tokia, kuri nustato nacionalinės teisės subjektų teisės ar pareigas; sudedamoji teisinės sistemos dalis yra tik įsigaliojusios sutartys, nes sutarties ratifikavimas nereiškia, kad sutartis įsigaliojo. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 str., galioja tik paskelbti įstatymai. Tarptautinės teisės įgyvendinimo per valstybės vidaus teisę būdai: transformacija, inkorporacija, nuoroda ir kita. Tarptautinės teisės normos proprio vigore (savos energijos, gyvybinės jėgos) valstybių teritorijose savaime neturi. Todėl valstybės turi imtis konkrečių priemonių, kad būtų įgyvendintos tarptautinės teisės normos. Valstybės yra laisvos rinktis tarptautinių sutarčių vykdymo detales, gali laisvai spręsti, kaip geriausiai savo tarptautinius įsipareigojimus perkelti į vidaus teisę, taip pat nustatyti, kokį teisinį statusą jie turės jos viduje. Šiuo klausimu skirtingose nacionalinėse sistemose vienodos praktikos nėra.Implementacijos procesu vadinamas tarptautinės teisės normų įgyvendinimas Tarptautinėje teisėje. Tai toks tarptautinės sutarties įjungimo į nacionalinę teisės sistemą būdas, kai dėl tarptautinio teisės akto galiojimo priimamas įstatymas;Ratifikavimą – po ratifikavimo aktas tampa sudėtine valstybės teisės sistemos dalimi. Ratifikavimas yra priemonė parlamentui dalyvauti vyriausybės vykdomoje užsienio politikoje. Pagal Vienos konvencijos 14 str., valstybės sutikimas dėl tarptautinės sutarties privalomumo yra išreikštas ratifikavimu, kai sutartis numato, kad toks sutikimas turi būti išreikštas ratifikavimu. Tarptautinės sutarties ratifikavimas turi du aspektus: konstitucinį ir tarptautinį. Valstybės nacionalinės teisės normos numato, kokiu teisės aktu yra ratifikuojamos sutartys. Tarptautinės teisės prasme ratifikavimas yra tarptautinis teisinis aktas, kuriuo valstybė išreiškia savo sutikimą dėl tarptautinės sutarties privalomumo, tačiau, kol neatliktas tarptautinis ratifikavimo aktas – apsikeitimas ratifikaciniais raštais ar jų deponavimas, nelaikoma, kad valstybė jau įsipareigojo. Ratifikaciniai raštai surašomi tradicine forma, o apsikeitimas raštais įforminamas protokolu.Depozitaro funkcijos:1) saugo tarptautinės sutarties originalą ir visus jam pateiktus įgaliojimus;2) rengia tarptautinės sutarties originalaus teksto nuorašus, kitus sutarties tekstus kitomis papildomomis kalbomis, kurios gali būti reikalingos remiantis sutartimis, ir perduoda juos valstybėms, turinčioms teisę tapti sutarties šalimi;3) gauna parašus sutarties tekste ir priima bei saugo visus sutartį liečiančius dokumentus, notifikacijas ir pranešimus;4) tiria ar pasirašymas ar koks nors dokumentas, susijęs su tarptautine sutartimi, yra tikri ir atlikta tinkama forma ir, kai tai reikalinga, atkreipia suinteresuotų valstybių dėmesį į tai;5) informuoja šalis ir valstybes, turinčias teisę tapti tarptautinės sutarties šalimis, apie aktus, liečiančius sutartį;6) informuoja šalis ir valstybes, turinčias teisę tapti tarptautinės sutarties šalimis, apie datą, kai jau deponuotas toks parašų ar ratifikacinių, priėmimo, tvirtinimo ar prisijungimo, raštų skaičius, kuris reikalingas tarptautinei sutarčiai įsigalioti;7) registruoja sutartį Jungtinių tautų sekretoriate

3 tema. Pagrindiniai tarptautinės teisės principaiPrincipu pagrindines savybes:• bendro pobūdžio teisės norma;• vadovaujantis teisės pradas, kuriuo remiantis plėtojama teisės sistema, pildomos teisės spragos.• svarbus formuojant kitas teisės normas;• programinio pobūdžio, nes paprastai formuluoja tikslus, kurie įtvirtinti rezoliucijose;• vadovaujantis pradas aiškinant teisės normas.Pagrindiniai TT principai – bendriausios pagal savo pobūdį ir universaliausios pagal veikimo sferą imperatyvios normos, nustatančios valstybių ir kitų tarptautinės teisės subjektų tarpusavio santykių pagrindus. TT principai kodifikuoti šiuose pagrindiniuose tarptautiniuose dokumentuose:1945 m. JTO chartijos preambulėje, 1 ir 2 straipsniuose: 1. Valstybių suverenios lygybės principas 2. Sąžiningo įsipareigojimų pagal JTO įstatus vykdymo principas 3. Tarptautinių ginčų sprendimo taikiomis priemonėmis principas4. Jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo prieš bet kurios valstybės teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę arba bet kuriuo kitu būdu, nesuderinamu su JT įstatų tikslais, principas. 5. Bendradarbiavimo su JTO principas 6. Laisvo apsisprendimo principas7. Nesikišimo į valstybių vidaus reikalus principas 8. Pagarbos žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms principas1970m. JT XXV-oje Generalinės asamblėjos deklaracija dėl pagrindinių tarptautinės teisės principų: 1. Jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principas2. Taikaus ginčų sprendimo principas3. Nesikišimo į valstybių vidaus reikalus principas 4. Valstybių bendradarbiavimo remiantis JTO įstatais principas 5. Tautų lygiateisiškumo ir laisvo apsisprendimo principas 6. Valstybių suverenios lygybės principas 7. Sąžiningo įsipareigojimų, prisiimtų pagal JTO įstatus principas. 1975m. Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Konferencijos arba Helsinkio pasitarimo baigiamasis aktas, pridėjęs prie aukščiau išvardintų dar tris naujus principus:1. Valstybių sienų neliečiamumo2. Valstybių teritorinio vientisumo3. ŽT apsaugos. Visi šie principai turi būti aiškinami kompleksiškai, kaip tarpusavyje susiję. Doktrinoje TT principams priskiriamos šios savybės:1. Reglamentuoja esminius, pagrindinius tarptautinius santykius. 2. Visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos. 3. Bendro pobūdžio kompleksinės normos. 4. Universalios normos.5. Stabilumas;6. Sisteminis pobūdis7. Imperatyvios normos.Iš tarptautinės teisės principų ius cogens normomis paprastai laikomi: 1. Jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimas; 2. Tautų laisvo apsisprendimo principas ;3. Atskirų žmogaus teisių (pvz., vergovės, genocido draudimo) gerbimas Jėgos arba grasinimo jėga nenaudojimo principas. 1928 m. Paryžiaus paktas (Kellog’o – Briant’o paktas) Paryžiuje 15 valstybių pasirašė sutartį dėl atsisakymo karo kaip nacionalinės politikos priemonės kitaip žinomas kaip Prieš II pasaulinį karą sutartį ratifikavo 48 valstybės.Londono konvencija 1933 m. dėl agresijos apibrėžimo(neįsigaliojo). 1945 m. JTO įstatų 2 straipsnyje suformuotas principas, draudžiantis naudoti jėgą arba grasinti jėga, kuris vėliau atkartotas ir Tarptautinės teisės principų deklaracijoje.“Visos narės tarptautiniuose santykiuose susilaiko nuo grasinimo jėga ir jos panaudojimo tiek prieš kurios nors valstybės teritorinį vientisumą arba politinę nepriklausomybę, tiek kuriuo kitu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais”Jėgos draudimas taip pat įtvirtintas JTO 1970 m. tarptautinės teisės principų deklaracijoje ir 1975 m. Helsinkio pasitarimo baigiamajame akte (ESB KonferencijaAgresija. 1974 m. Generalinė asamblėja patvirtino agresijos apibrėžimą, priimdama specialią rezoliuciją.Tai bet koks ginkluotos jėgos panaudojimas prieš kitos valstybės suverenitetą, teritorinę neliečiamybę ar politinę nepriklausomybę arba kitu būdu, nesuderinamu su JTO įstatais. Taigi agresija suprantama siaurąja prasme – kaip ginkluotos jėgos panaudojimas, plačiąja prasme agresija galėtų pasireikšti ir kitomis priemonėmis (ekonominėmis, politinėmis ir t.t.), tačiau šiuo klausimu vieningos pozicijos tarp valstybių nėra.Veiksmai, kurių įvykdymas lygus agresijai:1) ginkluotas įsiveržimas į kitos valstybės teritoriją arba jos užpuolimas; bet kokia karinė okupacija, kad ir laikino pobūdžio, bet kokia aneksija, panaudojant jėgą kitos valstybės teritorijoje.2) kitos valstybės teritorijos bombardavimas arba bet kokio kito ginklo panaudojimas prieš kitos valstybės teritoriją; Skirtingai nuo branduolinio ginklo, cheminis ir bakteriologinis ginklai uždrausti.3) valstybės uostų ir pakrančių blokada, vykdoma kitos valstybės ginkluotosiomis pajėgomis;4) valstybės sausumos, jūros ar oro ginkluotųjų pajėgų užpuolimas, vykdomas kitos valstybės ginkluotomis pajėgomis.5) valstybės ginkluotųjų pajėgų, esančių kitos valstybės teritorijoje pagal sutartį, panaudojimas, pažeidžiant sutartyje numatytas sąlygas arba tolimesnis ginkluotųjų jėgų pasilikimas po sutarties pasibaigimo;6) valstybės, kuri suteikia savo teritoriją kitai valstybei, veiksmai, leidžiantys pastarajai panaudoti šią teritoriją vykdant agresiją prieš trečiąją valstybę;7) valstybės ar jos vardu siunčiamos į kitos valstybės teritoriją ginkluotos gaujos, grupės, samdiniai, kurių vykdomi ginkluoti užpuolimai yra pavojingi.Teisėti jėgos panaudojimo atvejai pagal JTO įstatus: a)individualios ar kolektyvinės savigynos tikslu;Savigynos sąlygos pagal JTO įstatus:1. Įvykus JT nario ginkluotam užpuolimui, įskaitant neišvengiamą užpuolimo grėsmę;2. Valstybės turi teisę gintis iki tol, kol ST nesiima atitinkamų priemonių. 3. Valstybės narės nedelsdamos praneša Saugumo Tarybai apie priemones, kurių jos ėmėsi, įgyvendindamos šią savigynos teisę.4. Savigynos priemonės turi būti proporcingos ir būtinos užpuolimui atremti. b)Saugumo Tarybos sprendimu.c)Interpretuojant 1970 m. tarptautinės teisės principų deklaraciją, galima teigti, kad jėga gali būti panaudota ir trečiu atveju – t.y. tada, kai trukdoma realizuoti tautų apsisprendimo principą. Tauta, kovojanti už savo nepriklausomybę, turi teisę naudoti ginkluotos kovos formas, tačiau trečiosios valstybės tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai negali remti tų nacionalinių išsivadavimo judėjimų, panaudodamos savo ginkluotą jėgą. d)humanitarinė intervencija – įsikišimas į kitos valstybės reikalus siekiant apsaugoti, garantuoti ŽT ginkluota jėga. Valstybių suverenios lygybės principas. Elementai:a) valstybių teisinė lygybė;b) kiekviena valstybė naudojasi teisėmis, garantuojamomis visiško suvereniteto;c) kiekviena valstybė turi gerbti kitų valstybių TT subjektiškumą;d) valstybių teritorinis vientisumas ir politinė nepriklausomybė neliečiama;e) kiekviena valstybė turi teisę laisvai pasirinkti ir vystyti savo politinę, socialinę, ekonominę ir kultūrinę sistemą.f) kiekviena valstybė privalo pilnai ir sąžiningai vykdyti visus tarptautinius įsipareigojimus ir taikiai sugyventi su kitomis.Tarptautinių ginčų taikaus sprendimo principas.Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje šis principas įtvirtintas JTO įstatų 2 straipsnio 3 punkte, Deklaracijoje dėl tarptautinės teisės principų, Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo konferencijos baigiamajame akte, regioniniuose susitarimuose, dvišalėse sutartyse. Ttaikių priemonių sąrašas: • Derybos;• Tyrimas;• Geros paslaugos• Sutaikinimas• Tarpininkavimas• Tyrimo komisijos; • Tarptautinis arbitražas;• Tarptautinis teismas; • kreipimasis į tam tikrus regioninius organus ir ginčų sprendimas jų pagalba (pvz., Tarptautines organizacijas). • kitos valstybių pasirenkamos taikios priemonės.Nesikišimo į kitų valstybių vidaus reikalus principo įtvirtinimo šaltiniai:a) JT Įstatų 2 straipsnis, konstatuojantis, kad JTO įstatai nesuteikia JTO teisės kištis į valstybių vidaus reikalus, kurie priklauso išimtinai valstybės vidaus kompetencijai ir neįpareigoja valstybės spręsti šiuos reikus pagal JT įstatus. b) 1965 m. JTO GA Deklaracijoje dėl kišimosi į vidaus reikalus neleistinumo, jų nepriklausomybės ir suvereniteto apsaugojimo;c) 1970 m. JTO Deklaracijoje dėl tarptautinės teisės principų;d) 1981 m. JTO Deklaracijoje dėl intervencijos ir kišimosi į valstybių vidaus reikalus neleistinumo,e) Europos Pasitarimo Helsinkyje Baigiamajame AkteTarptautinė praktika prie valstybės vidaus reikalų priskiria:• politinės ir ekonominės sistemos nustatymą, įstatymų leidybą,• šalies ekonomikos, kultūros ir pan. santykių, kurie susiję su valstybės suvereniteto įgyvendinimu savo teritorijoje, vystymą,• savo nuožiūra sudarinėti TS, dalyvauti TO veikloje ir pan. Valstybių teritorinio vientisumo principas. JTO įstatų 2 str. pažymėta, kad „Visos narės tarptautiniuose santykiuose susilaiko nuo grasinimo jėga ir jos panaudojimo tiek prieš kurios nors valstybės teritorinį vientisumą arba politinę nepriklausomybę, tiek kuriuo kitu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais.” 1970 metų Deklaracijoje dėl tarptautinės teisės principų šis principas buvo išreikštas siejant jį su jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo bei valstybių suverenios lygybės principais. Šis principas reikalauja, kad valstybės teritorija negali būti karinės okupacijos objektu panaudojus jėgą pažeidžiant JTO chartijos nuostatas. Valstybės teritorija negali būti kitos valstybės įgijimo objektu grasinant jėga ar ją panaudojus. Joks teritorijos įgijimas, atsiradęs grasinant jėga ar ją panaudojus negali būti pripažintas teisėtu. Tautų lygiateisiškumo ir apsisprendimo principo įtvirtinimo pagrindiniai šaltiniai:a) JTO įstatai,b) 1960 m. JTO GA Deklaracija dėl nepriklausomybės suteikimo kolonijų šalims ir tautoms,c) 1970 m. JT Deklaracijoje dėl tarptautinės teisės principų,d) 1975 m. Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Konferencijos Baigiamajame Akte.Visos tautos turi teisę laisvai, be kitų TT subjektų kišimosi:a) nustatyti savo politinį statusą;b) sukurti nepriklausomą valstybę.

4 tema. Šiuolaikinės tarptautinės teisės subjektai ir valstybių pripažinimasTarptautinės teisės subjektas – tai asmuo, turintis ar galintis turėti tarptautines teises ir pareigas, bei galintis jas apginti. TT subjekto apibrėžimą įtvirtino Tarptautinis Teisingumo Teismo Reparation for Injuries)byloje 1949 m., konstatuodamas, kad “teisės subjektai bet kokioje teisinėje sistemoje nėra būtinai vienodi savo teisių ir pareigų prigimtimi ir apimtimi; jų prigimtis priklauso nuo visuomenės poreikių”. Tarptautiniam teisingumo teismui tarptautinės teisės subjektas – tai asmuo, gebantis turėti tarptautines teises ir pareigas ir galintis jas ginti pateikiant tarptautinius ieškinius.Tarptautinių teisių ir pareigų sąrašas:a) gebėjimas kurti tarptautinės teisės normas, tame tarpe sudaryti tarptautines sutartis;b) naudojimasis privilegijomis ir imunitetais;c) procesinis teisnumas tarptautiniuose teismuose;d) diplomatinių ir konsulinių santykių palaikymas;e) atsakomybė už tarptautinės teisės normų pažeidimą;f) gebėjimas atlikti kitus teisinius veiksmus, kuriuos reguliuoja tarptautinė teisė. Tarptautinės teisės subjektų rūšys:1. Valstybėms;2. Valstybės tipo dariniams (pvz., Šv. Sostas);3. Laisviesiems miestams;4. Tarptautinėms tarpvyriausybinėms organizacijoms (TO);5. Tautoms, siekiančioms nepriklausomybės;6. Fiziniams asmenims ir juridiniams asmenims – pastarųjų priskyrimas TT subjektų tarpui nėra visuotinai besąlyginai pripažintas.Tai nėra baigtinis TT subjektų sąrašas. TO: visuotinai pripažintas TT subjektas šiuolaikinėj TT, klasikinėj TT jų subjektiškumas nebuvo pripažintas. Jų subjektiškumo pagrindas – tarptautinė sutartis. Būtent įstatai nustato jos, kaip TT subjekto, galių ribas. Lyginant su valstybėmis TO yra išvestiniai TT subjektai.Valstybė kaip tarptautinės teisės subjektas.1933 m. Montevideo konvencijoje dėl valstybių teisų ir pareigų buvo nurodyti valstybės kaip tarptautinės teisės subjekto požymiai: 1) nuolatiniai gyventojai;2) apibrėžta teritorija;3) vyriausybė;4) galėjimas užmegzti santykius su kt. valstybėmValstybės suvereniteto sąvoka ir požymiai. Bendriausia tarptautinės teisės prasme suverenitetas gali būti apibrėžtas kaip „išimtinė galia, kurią riboja tik tarptautinė teisė ir kurią turi kiekviena valstybė kaip tarptautinės teisės subjektas, nepaklūstantis jokio kito šios teisės subjekto valdžiai”. Valstybės suverenios teisės gali būti apribotos jos pačios sudaryta sutartimi, tačiau dėl to ši valstybė nepraranda savo suvereniteto.Suverenitetas ir valstybės vidaus kompetencija. Valstybės suvereniteto teisinė garantija yra nesikišimo į valstybės vidaus reikalus principas. Jį įtvirtina Jungtinių Tautų Chartijos 2 straipsnio 7 punktas. Inter alia, valstybės, neatsižvelgdamos į kitų valstybių norus ar interesus, galėjo:(a) Kiekviena valstybė, neatsižvelgdama į nieką, galėjo nustatyti tokią vidaus politinę organizaciją, kurią ji laikė tinkamiausia.(b) Ji galėjo priimti tokius įstatymus, kuriuos laikė reikalingais, net jeigu jie prieštarautų tarptautinei teisei, ir teismai privalėjo taikyti tik šiuos įstatymus.(c)Ji galėjo laisvai nustatyti, kas yra jos piliečiai.(d)Ji galėjo visiškai laisvai nustatyti savo piliečių, taip pat užsieniečių, gyvenančių jos teritorijoje, pilietines teises, labai dažnai darydama didelius skirtumus tarp šių asmenų kategorijų.(e)Užsieniečiai buvo visiškai pajungti valstybės, kurioje jie gyveno, valdžios ir negalėjo pateikti jokių pretenzijų dėl to net tada, kai ši valstybė jiems padarydavo žalos.Laisvieji miestai: labai specifiniai subjektai, tai – gan netipiškas, istorinių TT vystymosi aplinkybių nulemtas subjektas, kurio subjektiškumas kyla ir teisių ir pareigų apimtis nustatoma tarptautine sutartimi. Tarptautinių santykių istorijoje atskirais vystymosi etapais tokiais buvo Gdanskas (Dancigas), Triestas, Klaipėda (Memel) ir kt. Tautos, siekiančios nepriklausomybės: subjektiškumas išvedamas iš tautų laisvanoriško apsisprendimo principo. Tautos subjektiškumo pagrindas – tautos suverenitetas: tautos galimybė laisvanoriškai apsispręsti, tautos teisė turėti kalbą, kultūrą, papročius, raštą, religiją. Be to, tauta, siekianti nepriklausomybės ir norinti tapti TT subjektu turi turėti atstovaujamąsias institucijas, per kurias galėtų būti personifikuojama tautos valia (pvz., Palestinos tauta, kaip TT subjektas: tauta, siekianti nepriklausomybės, tačiau (dar) ne valstybė).Valstybių pripažinimas. Pripažinimo kategorija priklauso tiek politikos, tiek tarptautinės teisės sričiai. Valstybių ir vyriausybių pripažinimas iš esmės yra politinis aktas, turintis teisinių pasekmių tiek tarptautinės viešosios, tiek vidaus teisės požiūriu. Valstybė pirmiausia yra politinis vienetas, o jos pripažinimas yra politinis aktas. Kartu tai yra pripažįstančios valstybės vienašalis aktas, tiesiogiai susijęs su dviejų valstybių teisinius santykiais. Valstybės pripažinimo aktu taip pat reikia laikyti jos priėmimą į tarptautinę organizaciją.Teisinės pasekmės ir pripažinimo reikšmė1)antroji valstybė ir jos nuosavybė įgauna pirmosios valstybės teismų ir kitų valstybinių organų jurisdikcijos imunitetą;2)antroji valstybė įgauna teisę prireikus ginti savo teises pirmosios valstybės teisėje;3)antrosios valstybės teisės normos galės būti taikomos pirmosios valstybės teisėje sprendžiant tarptautinės privatinės teisės klausimus (t. y. kilus šių valstybių normų kolizijai);4)pripažinta valstybė gali atgauti savo turtą arba lėšas, jei jos buvo saugomos arba užšaldytos pirmojoje valstybėje.Konstitucinė ir deklaracinė pripažinimo teorijos.Pagal konstitucinę teoriją valstybė (arba vyriausybė) teisiškai neegzistuoja tol, kol jos nepripažino tarptautinė valstybių bendrija. Taigi valstybė, kaip tarptautinės teisės subjektas, neegzistuoja iki tarptautinio pripažinimo.Deklaracinė teorija pagrįsta tuo, kad valstybės arba vyriausybės susikūrimas yra paprastas faktas, o pripažinimas jį konstatuoja. Valstybė, pavyzdžiui, laikoma susikūrusia tada, kai ji jau turi visus valstybingumo požymius. Ginčas tarp konstitucinio ir deklaracinio pripažinimo požiūrių seniai krypsta deklaracinės teorijos naudai. Tačiau negalima teigti, kad konstitucinė teorija mirusi. Štai, pavyzdžiui, pripažinimas, kurį Baltijos valstybėms suteikė Sovietų Sąjunga, turėjo jų nepriklausomybei „konstitucinę” reikšmę.Pripažinimas de jure kai užsienio valstybė formaliai pareiškia, kad pripažįsta kitą valstybę arba vyriausybę, arba kai ji atlieka iš esmės sutartinio pobūdžio aktą su ta kita šalimi (pasirašo dvišalį pareiškimą, deklaraciją, pasikeičia notomis ir pan.), kuriuo pareiškia apie pripažinimą, diplomatinių ir konsulinių santykių užmezgimą, pasikeitimą diplomatiniais atstovais ir t. t. Taip iš esmės atsitinka ir tada, kai, pavyzdžiui, nauja vyriausybė ateina į valdžią įvykus perversmui ir užsienio valstybė, nedarydama jokių formalių pareiškimų, toliau palaiko su šia valstybe diplomatinius santykius ir taip parodo, kad visiškai pripažįsta jos naują vyriausybę („numanomas, arba preziumuojamas”, pripažinimas.) Teorijoje ir praktikoje tai dažniausiai laikoma pripažinimu de facto, kai, nedarant formalaus pareiškimo, su „nauja” užsienio valstybe ar vyriausybe palaikomi normalūs tarptautiniai santykiai: sudaromos i,nplautinės sutartys, palaikomi diplomatiniai arba konsuliniai santykiai, vyksta oficialūs atstovų vizitai ir pan. Pripažinimu ad hoc Jeigu dėl tam tikrų politinių priežasčių to nenorima daryti, tačiau fragmentiškai vedamos tarpvalstybinės derybos, pasirašomi susitarimai ir t. t., tai laikoma savotišku vienkartiniu pripažinimu.Valstybių teisių perėmimas. Valstybių teisių perėmimas nėra dažnas reiškinys tarptautinėje praktikoje, nes gana retos yra jo priežastys: valstybių išnykimas, susijungimas arba teritorijos perleidimas (cesija). Paprastai tai susiję su didelėmis istorinėmis permainomis, turinčiomis įtakos, toli gražu ne vienai valstybei.Uti possidetis juris – teisinės technikos principas, pagal kurį siena nustatoma pagal turimą teritorija. Teisių perėmimo tarptautinėje teisėje sąvoka apibrėžta 1978 m. Vienos konvencijoje dėl valstybių teisių į tarptautines sutartis perėmimo ir 1983 m. Vienos konvencijoje dėl valstybių teisių į valstybinę nuosavybę, archyvus ir skolas perėmimo:„Valstybių teisių perėmimas” reiškia vienos valstybės pakeitimą kita atsakant už tam tikros teritorijos tarptautinius santykius”.Tai reiškia, kad vienos valstybės jurisdikcija dėl tam tikros teritorijos pasibaigia, o kitos pradedama ten taikyti. Paprastai „teisių perėmimas” reiškia ir pareigų perėjimą.Teisių perėmimas susijungus valstybėms arba pasidalinus į dvi ar daugiau valstybių. Teisių perėmimas teritorinių pertvarkymų atveju. Valstybių teisių perėmimas priklauso nuo konkrečių teritorinių pokyčių teisinės kvalifikacijos. Išskiriamos penkios situacijos.1.Viena valstybė tęsia kitos valstybės valstybingumą, tačiau nėra jai tapati. „Kontinuiteto be identiškumo” pavyzdys yra Rusijos Federacija, tęsianti Sovietų Sąjungos teises ir pareigas.2.Viena valstybė perima tik dalį kitos valstybės teisių ir pareigų. Tai, pavyzdžiui, Armėnija, Azerbaidžanas, Gruzija, Ukraina ir kitos valstybės, atsiradusios buvusioms sovietinėms respublikoms tapus nepriklausomo mis valstybėmis.3.Nauja valstybė susikuria dekolonizacijos metu ir perima tik nežymią savo buvusios metropolijos teisių ir pareigų dalį.4.Valstybės susijungia – viena valstybė perima abiejų valstybių teises ir pareigas. Vokietijos atvejis tik iš dalies atitinka šią schemą, nes iš esmės VDR prisijungė prie VFR. VFR perėmė VDR valstybinę nuosavybę, tačiau neperėmė visų VDR tarptautinių sutarčių.5.Valstybės teritorijos dalis sutartimi perduodama kitai valstybei (sutartinė cesija). Tai ypač retas atvejis. Galima paminėti Elzaso ir Lotaringijos perdavimą Vokietijai 1871 m. ir grąžinimą Prancūzijai 1919 m.

5 tema. Tarptautinės organizacijos ir tarptautinė teisė (papildoma informacija priede)

Tarptautinė organizacija – organizaci¬ja, įsteigta susitarus dviem arba daugiau valstybių. Ją reikia skirti nuo sąvokos“nevyriausybinė organizacija”, kurią steigia privatūs asmenys arba asmenų grupės (pvz., Amnesty International arbaGreenpeace), nors kai kurioms nevyriausybinėms organizacijoms vykdyti tam tikras funkcijas patiki ir valstybės; ryškus topavyzdys – Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus Komitetas, labai svarbus kontroliuojant, kaip Ženevos konvencijos taikomoskariniuose konfliktuose. NGO vaidmuo tarptautinėje teisinėje sistemoje dažniausiai yra neoficialaus pobūdžio. Tam tikrąįtaką tarptautinei teisėkūrai jos turi at¬skirose srityse, kai reikia papildomo ekspertų vertinimo, kai jos prisideda prietarptautinės teisės normų įgyvendinimo kontrolės ir tyrimo sustiprinimo, kas akivaizdžiausiai pasireiškia žmogaus teisiųsrityje. Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus statusas. Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio Judėjimas (TRK, RPJ, angl. ICRC), dažnai sutrumpintai vadinamas Raudonuoju Kryžiumi – visuomeninė organizacija, padedanti kovoti su ligomis, teikianti paramą nukentėjusiems nuo stichinių nelaimių. Taip pat rengia medicinos seseris, organizuoja donorus, karuose padeda sergantiems ir sužeistiems kariams. Organizacija įkurta 1863 m. Ženevoje, Anri Diunano iniciatyva. Lietuvoje Raudonasis kryžius įkurtas 1919 m., daugiausiai R. Šliūpo iniciatyva.Tarptautinių organizacijų klasifikacija. Klasikinės ir viršnacionalinės tarptautinės organizacijos.Tautų Sąjunga (liet. vadinta ir Tautų Lyga) – tarptautinė organizacija, įkurta pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, siekiant užkirsti bet kokias galimybes Europoje kilti naujam karui. Tautų Sąjunga įsteigta 1919 m. sausio 25 d. Paryžiaus konferencijoje. Tautų Sąjungos politika pirmiausia buvo orientuota į apsaugos suteikimą asmenims, kurie, pasikeitus valstybių sienoms ir susikūrus naujoms tautinėms valstybėms, neteko savo pilietybės. Be to, buvo pripažinta, kad tarptautinė apsauga reikalinga ir tiems asmenims, kurie ne dėl savo kaltės negali gauti savo valstybės galiojančių pasų arba kelionės dokumentų. 1921 m. rugpjūčio mėnesį buvo nuspręsta paskirti Tautų Sąjungos vyriausiąjį pabėgėlių komisarą. Juo tapo Norvegijos delegatas Tautų Sąjungoje dr. Fritjofas Nansenas. Be didžiulės paramos, suteiktos pabėgėliams iš įvairių šalių, F. Nansenas sukūrė specialų dokumentą – pabėgėlių identifikacinę kortelę, kurią pradėjo vadinti “Nanseno pasu”. Ši kortelė buvo pripažinta 52 pasaulio šalyse.Tautų Sąjunga tapo pokarinės pasaulinės organizacijos – Jungtinių Tautų, o nuolatinis tarptautinis teisingumo teismas – Jungtinių Tautų tarptautinio teisingumo teismo pirmtakais ir prototipais. Po karo pasaulinės organizacijos struktūra buvo patobulinta – Saugumo Taryba įgijo didesnę kompetenciją spręsti tarptautinės taikos ir saugumo klausimais.Tarptautinių organizacijų teisinis subjektiškumas. Tarptautinių organizacijų įstatai. Organizacijos kompetencija ir funkcijos. Tarptautinių organizacijų subjektiškumas. Žalos, patirtos tarnyboje Jungtinėse Tautose, atlyginimo byla. Tarptautinių organizacijų teisinis subjektiškumas nacionalinėje teisėje. Svarbiausias autoritetingas teisminis šaltinis tarptautinių organiza¬cijų subjektiškumo klausimu- Tarptautinio Teisingumo Teismo konsultacinė išvada Reparation for Injuries byloje. Ši byla kilo dėl gra¬fo Bernadotte’o, Jungtinių Tautų tarpininko Palestinoje, nužudymo 1948 metais. Jungtinių Tautų nuomone, Izraelis nesiėmė reikiamų prie¬monių užkirsti kelią nusikaltimui ir nubausti žmogžudžius, todėl pa¬gal tarptautinę teisę norėjo pareikšti pretenziją dėl kompensacijos. Bu¬vo neaišku, ar Jungtinės Tautos gali pareikšti tokią pretenziją todėl Teismui buvo pateiktas toks klausimas:Ar Jungtinės Tautos kaip organizacija, kurios atstovas atlikdamas savo pa¬reigas nukentėjo dėl valstybės kaltės, turi teisę pareikšti tarptautinę pretenziją de jure arba de facto atsakingai vyriausybei dėl atlyginimo už ža¬lą, kurią patyrė: a) Jungtinės Tautos, b) auka?į abi klausimo dalis Teismas atsakė teigiamai. Savo argumenta¬ciją jis pradėjo teiginiu, jog JTO iš esmės turi tarptautinį subjektiš-kumą; jos funkcijos yra tokios svarbios, kad ji, neturėdama tam tik¬ros apimties tarptautinio subjektiškumo, jų vykdyti negalėtų. Po to Teismas pabrėžė, kad organizacijos subjektiškumas apima teisę pa¬reikšti tokio tipo pretenziją, kokia minima prašyme Teismui. Teismas be didelių diskusijų nusprendė, kad organizacija gali reikalauti atly¬ginti žalą kurią patyrė dėl tarptautinio įsipareigojimo jai pažeidimo. Pareikšti pretenziją dėl organizacijos atstovo patirtos žalos yra dides¬nė problema, tačiau, nepaisant to, Teismas patarė, kad organizacija turi numanomą teisę pareikšti tokią pretenziją, nes ji negalėtų veiks¬mingai dirbti be ištikimų ir kvalifikuotų savo atstovų, kurie negalėtųištikimai ir efektyviai dirbti jos vardu, jei nebūtų užtikrinti dėl savo apsaugos. (Teismas nagrinėjo abstraktų klausimą dėl galimybės pareikšti pretenziją, o ne Bernadotte bylos faktus. Nors JTO turi teisę pareikšti pretenziją ji negali užtikrinti savo pretenzijos įvykdymo su Tarptautinio Teisingumo Teismo pagalba, nes Teismo Statuto 34 straipsnyje numatyta, kad tik valstybės gali būti Teismo nagrinėjamu ginčų šalimis. Galiausiai Bernadotte’o byla buvo išspręsta derybomis; Izraelis sutiko sumokėti kompensaciją, nors neigė, kad jis privalo tai daryti.)Tarptautinių organizacijų steigimo dokumentų aiškinimas. Deleguotų galių doktrina. Numanomų galių doktrina. Subjektai, galintys aiškinti steigimo dokumentus.Narystė ir jos rūšys tarptautinėse organizacijose. Įstojimo tvarka. Narystės nutraukimas: išėjimas ir pašalinimas iš organizacijos. Narystės sustabdymas.Tarptautinių organizacijų institucijos. Jų formavimo principai ir kompetencija. Specializuotosios įstaigos. Dauguma tarptautinių organizacijų yra tradicinės, jų veikla daugiau¬siai grindžiama tarpvyriausybinių bendradarbiavimu tarp valstybių, jos išlaiko organizacijų kontrolę priimant sprendimus bei jas finansuojant. Naujam tarptautinės organizacijos tipui, grindžiamam aukštesniu valstybių narių integracijos lygiu išskirti, buvo vartojama sąvoka “supranacionalinė organizacija”. Nors yra įvairių nuomonių dėl supranacionalinių organizacijų atskyrimo nuo tradicinių tarptautinių institucijų for¬mų, galima teigti, jog valstybių narių suvereniteto perkėlimas į tarptautinį lygmenį joms suteiktų teisių apimtimi ir pobūdžiu yra radika¬lesnis, ir tai yra apibūdinama tokių elementų visuma.1. Organizacijos organus sudaro asmenys, neatstovaujantys savo vyriausybėms.2. Organai sprendimus gali priimti balsų dauguma.3. Organizacijos turi teisę priimti privalomus aktus.4. Kai kurie iš tų aktų tiesiogiai teisiškai veikia asmenis ir įmones.5. Organizacijos steigiamoji sutartis ir jos organų priimti aktai su¬daro naują teisinę sistema.Valstybių narių prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi bei organi¬zacijos organų priimtų aktų teisėtumą prižiūri nepriklausomas Teisingumo Teismas.Vienintelė egzistuojanti tarptautinė organizacija, dabar beveik ati¬tinkanti visus šiuos kriterijus, yra Europos Bendrija, o nuo Mastrich¬to sutarties įsigaliojimo – Europos Sąjunga (po Mastrichto sutarties terminologija pasidarė gana paini; sąvoka „Europos Bendrija” dabar reiškia tiktai buvusią Europos Ekonominę Bendriją ir jos sutartį). Bendrijos (ypač Europos Bendrijos) organai turi plačius (ir vis didė¬jančius) įgaliojimus reguliuoti valstybių narių, asmenų bei įmonių veiklą. Europos Bendrijų steigiamosios sutartys bei jų pagrindu Ben¬drijos institucijų priimta “antrinė” teisė sudaro savarankišką teisinę sis¬temą, kurios negalima tapatinti su bendrosios tarptautinės teisės ka¬tegorijomis. Europos Bendrijos teisė neginčijamai yra viršesnė už bet kurį jai prieštaraujantį valstybių narių nacionalinės teisės aktą. Visos kitos tarptautinės organizacijos daugmaž grindžiamos tarptautiniu bendradarbiavimu, kai valstybės išlaiko organizacijos kontrolę, o organi¬zacijos organų sprendimai joms nėra privalomi. Faktiškai „supranacionalinės organizacijos” kriterijai buvo. išvesti iš Europos Bendrijos, kuri dažnai apibūdinama kaip sui generis darinys šiuolaikinėje vals¬tybių sukurtų tarptautinių organizacijų praktikoje.Platus tarptautinių organizacijų spektras lėmė, kad daugelyje sri¬čių, ypač socialinėje ir ekonominėje srityse, funkcijos susipynė, o tai sukėlė koordinavimo, sąnaudų ir efektyvumo problemų. Tačiau nėra abejonių, kad tarptautinės teisinės sistemos plėtojimas ateityje bus grindžiamas ne tik valstybių pastangomis, bet ir (vis labiau) veikla tarptautinių organizacijų, kurias jos pačios sukūrė siekdamos įveikti savo pačių galimybių ribas veiksmingai sprendžiant transnacionalinio pobūdžio problemas.Tarptautinių organizacijų privilegijos ir imunitetai. Šaltiniai. Tarptautinių organizacijų privilegijų ir imunitetų skirtumas nuo valstybių atstovų ir atstovybių imunitetų ir privilegijų.JTO ir jos specializuotų įstaigų privilegijos ir imunitetai. Pagrindinės tarptautinių organizacijų privilegijų ir imuniteto sutartys. Atskirų organizacijų sutartys su buvimo šalimi. Organizacijų atstovybių valstybėse privilegijos ir imunitetai. Atstovybės darbuotojų bei atstovybės personalo šeimos narių privilegijos ir imunitetas. Imuniteto pa-skirtis tarptautinėse organizacijose yra grynai funkcinio pobūdžio ir susijusi su specifiniais organizacijos uždaviniais, numatytais steigia¬mojoje sutartyje; imuniteto paskirtis – užtikrinti organizacijos galimybę įgyvendinti tuos uždavinius. Dėl šios knygos įvadinio pobūdžio tik trumpai bus aptartos minėtos Bendrosios konvencijos nuostatos kaip imunitetų, kuriais naudojasi tarptautinės organizacijos, pavyzdys.JTO turi visišką imunitetą nuo bet kokio teisinio proceso (1946 metų Konvencijos 2 paragrafas); priešingu atveju ekscentriški ieškovai bei šališki teismai gali trukdyti atlikti jos funkcijas. Jos patalpos, turtas archyvai ir dokumentai yra neliečiami (3 ir 4 paragrafai); ji yra atleista nuo tiesioginių mokesčių ir muitų (7 paragrafas), o jos personalas at-leidžiamas nuo darbo užmokesčio pajamų mokesčių (18 paragrafas); priešingu atveju personalo narių darbo užmokesčio pajamų mokestis tektų valstybei, kurioje jie dirba, vadinasi, valstybės, mokėdamos savo įnašus į JTO biudžetą, faktiškai netiesiogiai moka valstybėms, kuriose JTO turi savo pagrindines būstines (JAV ir Šveicarija). Generalinis sek¬retorius ir jo pavaduotojai turi diplomatinį imunitetą (19 paragrafas); valstybės narės nesiryžo suteikti tokio statuso ir kitiems JTO personalo nariams, kurie dabar turi tik ribotus imunitetus, tokius kaip imunite¬tas nuo teisinio proceso dėl jų tarnybinių veiksmų bei atleidimas nuo karinės tarnybos (18 paragrafas). Generalinis sekretorius privalo panai¬kinti JTO personalo nario imunitetą, jeigu tai, jo nuomone, trukdo vyk¬dyti teisingumą, tačiau imunitetas gali būti panaikintas tik tuo atveju, jeigu tai nepakenks JTO interesams (20 paragrafas). JTO privalo „nu¬matyti tinkamus pretenzijų jai sureguliavimo būdus” (29 paragrafas); ji įgyvendino šią nuostatą apsidrausdama dėl atsakomybės žalos padarymo atvejais, sudarydama susitarimus dėl arbitražo ir pan.Valstybių narių atstovai, vykstantys į JT organų posėdžius, nau¬dojasi beveik tokiomis pat privilegijomis ir imunitetais kaip ir diplo¬matai, išskyrus tai, kad jų imunitetas nuo teisinio proceso taikomas tik dėl jų tarnybinių veiksmų, ir jie yra atleidžiami nuo muitų tik sa¬vo asmeniniam bagažui.Konsulinis imunitetas. Konsulai, kaip ir diplomatai, atstovauja savo valstybei kitoje valsty¬bėje, tačiau, skirtingai nuo diplomatų, jie nėra susiję su politiniais dviejų valstybių santykiais. Jie vykdo įvairias nepolitinio pobūdžio funkcijas: išduoda pasus ir vizas, gina savo valstybės laivybos ir ko¬mercinius interesus ir t.t. Konsulatų būstinės dažnai steigiamos tiek sostinėse, tiek ir regionų miestuose.1963 metais JT suorganizavo konferenciją Vienoje, kurioje buvo priimta Vienos konvencija „Dėl konsulinių santykių”; daugelis vals¬tybių po to tapo šios Konvencijos šalimis. Tarptautinio Teisingumo Teismo nuomone, 1963 metų Konvencija kodifikavo konsulinius san¬tykius reguliavusią teisę; tačiau kai kurie autoriai teigė, jog imuni¬tetai, kurie buvo suteikti konsulams pagal Konvenciją, yra platesni už tuos, kuriais konsulai naudojosi pagal paprotinę teisę. Tačiau kaip ten nebūtų, net jei Konvencija ir nevisiškai atspindi paprotinę teisę, dau¬geliu atvejų ji iš tikrųjų atspindi pokarines dvišales konsulines kon¬vencijas. Tai ypač pasakytina apie 36 straipsnį, konsulams suteikiantį teisę bendrauti su siunčiančiosios valstybės piliečiais priimančiosios valstybės teritorijoje, ypač tais atvejais, kai tie piliečiai kalėjime lau¬kia teismo arba yra nuteisti baudžiamąja tvarka.Konvencija konsulų statusą didžia dalimi suvienodino su diplomatų statusu; dėl to nereikia stebėtis, nes dabar valstybės vis dažniau su¬jungia savo diplomatines ir konsulines tarnybas. Asmenys, kurie tuo pačiu metu veikia ir kaip diplomatai, ir kaip konsulai, turi diplomati¬nį imunitetą. Konsulai, kurie nėra diplomatai, pagal Konvenciją turi daugelį tų pačių privilegijų ir imunitetų kaip ir diplomatai, tačiau jie turi imunitetą nuo priimančiosios valstybės teismų civilinės bei ad¬ministracinės jurisdikcijos tik savo tarnybiniams veiksmams. Be to, be muitų jie gali įsivežti daiktus, reikalingus jų asmeniniam naudojimui, tik atvykdami į priimančiąją valstybę pirmą kartą po jų paskyrimoSpecialiosios misijos sąvoka ir rūšys. Valstybių ar vyriausybių vadovų vadovaujamos specialiosios misijos. Specialiųjų misijų ir personalo privilegijos ir imunitetas. JT Generalinės Asamblėjos priimtoje Konvencijoje dėl specialiųjų misijų (1969m.) specialioji misija apibrėžta kaip laikina misija, pagal savo pobūdį atstovaujanti valstybei, siunčiama vienos valstybės į kitą, pastarajai sutinkant, nagrinėti su ja konkrečius klausimus arba vykdyti jos atžvilgiu konkretų uždavinį. Pagrindiniai bruožai: jos turi būti atstovaujamojo pobūdžio, laikinos ir turinčios konkrečiai suformuluotus tikslus. Specialiosios arba ad hoc misijos – istoriškai seniausia diplomatinių santykių palaikymo forma. Apima dvi laikino pobūdžio misijų rūšis: tai misijos, kurios naudojamos dvišaliuose santykiuose, ir valstybių delegacijos, dalyvaujančios tarptautinėse konferencijose ir tarptautinių organizacijų organų darbe. Specialiosios misijos paskirtis – spręsti tarpvalstybinių santykių klausimus, kuriems tokia forma labiau tinka. Doktrinoje pateikiami specialiųjų misijų skiriamieji bruožai lyginant jas su diplomatinėmis atstovybėmis ir konsulinėmis įstaigomis. Tai: 1) valstybės atstovai misijoje gali pagal oficialią tarnybinę hierarchiją būti aukščiau arba žemiau nei diplomatinės atstovybės ar konsulinės įstaigos vadovai; 2) misijos tikslai gali būti labiau reikšmingi nei diplomatinės atstovybės arba konsulinės įstaigos; 3) visos specialiosios misijos yra laikinojo pobūdžio.Universaliosios tarptautinės organizacijos (JTO). JTO įstatai. Tikslai ir principai. Narystė. JTO sistemos institucijos. JTO reforma. Lietuvos Respublikos narystė JTO. Jungtinių Tautų Organizacija (santrumpa – JTO; anksčiau vadinta Suvienytųjų Nacijų Organizacija arba SNO) yra tarpvalstybinė organizacija, kurią sudaro 192 valstybė, t.y. praktiškai visos pripažintos nepriklausomos valstybės. Lietuva į JTO priimta 1991 m. rugsėjo 17 d.Jungtinių Tautų Organizacijos tikslai:* siekti išsaugoti tarptautinę taiką ir saugumą, o esant reikalui, imtis veiksmingų kolektyvinių priemonių taikai apsaugoti, karų grėsmei pašalinti ar agresijai likviduoti; * puoselėti draugiškus valstybių tarpusavio santykius; * siekti tarptautinio bendradarbiavimo sprendžiant ekonomines, socialines, kultūrines ir humanitarines problemas, ugdant ir skatinant pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms; * būti tautų, kurios siekia minėtų tikslų, veiklos derinimo centru. Nuo 1990 metų, siekdamos parengti išsamią ir teisiškai pagrįstą plėtros darbotvarkę, Jungtinės Tautos rėmė daugybę pasaulio viršūnių susitikimų ir pasaulinių konferencijų. Prasidėjus trečiajam tūkstantmečiui, Jungtinių Tautų generalinis sekretorius sukvietė 147 valstybių ir vyriausybių vadovus į Tūkstantmečio viršūnių susitikimą. Jungtinių Tautų tikslas – kreiptis į pasaulio lyderius ir paprašyti dar kartą patvirtinti jų apsisprendimą kovoti su skurdu ir socialine atskirtimi, įveikti AIDS, maliariją ir kitas ligas, dirbti taikos labui ir padėti mažiausiai išsivysčiusioms šalims siekti pažangos. Be įsipareigojimų savo valstybėms pasaulio vadovai pripažino kolektyvinę atsakomybę išsaugoti žmogiškojo orumo principus. Be to, valstybių ir vyriausybių vadovai pareiškė, kad pagrindinis šiandieninio pasaulio tikslas – užtikrinti, kad globalizacija taptų pozityvia viso pasaulio tautų varomąja jėga. Taigi buvo suformuluoti šie tūkstantmečio tikslai:* panaikinti ypač didelį skurdą ir badą; * užtikrinti visapusišką pradinį ugdymą; * skatinti lyčių lygybę ir daugiau teisių suteikti moterims; * sumažinti vaikų mirtingumą; * stiprinti gimdyvių sveikatą; * įveikti AIDS, maliariją ir kitas ligas; * užtikrinti nuoseklią aplinkos apsaugą; * suburti pasaulio visuomenę tolimesnei žmonijos raidai užtikrinti. JT dukterinės organizacijos:UNESCO – Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija, UNICEF – Jungtinių Tautų vaikų fondas, WHO – Pasaulio sveikatos organizacija, ITU – Tarptautinė telekomunikacijų sąjunga, FAO – Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija, IMF – Tarptautinis valiutos fondas, UNIDO – Jungtinių tautų pramonės vystymo organizacija, INCB – Jungtinių Tautų narkotikų ir nusikaltimų prevencijos biuras, Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas.

Jungtinių tautų Organizacijos įkūrimo idėja kilo Antrojo pasaulinio karo metu, Teherano konferencijos vykusios 1943 m. metu. Pagrindinis idėjos propaguotojas buvo JAV prezidentas Franklinas Ruzveltas. 1944 m. antrojoje pusėje Prancūzijos, Kinijos, Jungtinės Karalystės, JAV ir TSRS atstovai Vašingtone nustatė naujosios organizacijos paskirtį, tikslus ir veikimo būdus.1945 m., pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Jungtinių Tautų Organizaciją (sutrumpintai – JTO arba Jungtinės Tautos) įkūrė Jungtinių Tautų chartiją pasirašiusi 51 valstybė.Šaltojo karo metu JTO pastangos spręsti konfliktus tarp valstybių buvo varžomos TSRS ir JAV konfrontacijos. Vien tik TSRS vetavo 124, o JAV 82 sprendimus iš visų 270 vetuotų sprendimų.Po Rytų -Vakarų konflikto pabaigos JTO ženkliai padidino savo įtaką. JT Saugumo Tarybai, kuriai pagal JT Chartijos VII skyriaus 39 straipsnį esant „grėsmei taikai“ suteikiama teisė imtis prievartos priemonių, įskaitant ir karines akcijas, atsirado platesnės veiklos galimybės. Po 1988 m. buvo nuspręsta įsteigti virš 20 taikos misijų, nors per ligtolinį laikotarpį vykdytos tik 13 misijų.JTO gana efektyviai veikė Persijos įlankos karo metu, tačiau greitai pasirodė, kad JT taikos palaikymo misijos nėra tokios efektyvios kaip tikėtasi. 1992 m. spalį žlugo pastangos sureguliuoti pilietinį karą Angoloje, kai UNITA atsisakė dalyvauti taikos procese. 1993 m. praktiškai žlugo UNOSOM II misija Somalyje. UNPROFOR misija Bosnijoje ir Hercegovinoje irgi nesugebėjo įgyvendinti savo tikslų kaip ir analogiška misija Kroatijoje. 1994 m. JT taikdariai nesugebėjo sustabdyti masinių žudynių Ruandoje. Nesėkmingos misijos vyko ten, kur didžiosios valstybės neturėjo tiesioginių interesų ir todėl nebuvo suinteresuotos kištis.JTO misijas riboja ir tai, kad jos reikalauja daug resursų, kurių netiesiogiai su konfliktu susijusios šalys nenori ar negali skirti.Jungtinių Tautų Įstatai. Jungtinių Tautų uždaviniai, išvardyti JT Įstatų 1 str., apima pa¬garbos visų žmonių teisėms ir pagrindinėms laisvėms, nepaisant skir¬tingos rasės, lyties, kalbos bei religijos, plėtojimą ir skatinimą. JT Įstatų 55 straipsnyje sakoma: „Jungtinės Tautos siekia…, kad visi gerb¬tų žmogaus teises ir pagrindines laisves bei jų laikytųsi visų atžvil¬giu, nepaisant skirtingos rasės, lyties, kalbos ar religijos”. Pagal 56 str. „visi nariai įsipareigoja bendradarbiauti su Organizacija ir im¬tis bendrų ar individualių veiksmų, kad būtų pasiekti 55 straipsnyje išdėstyti uždaviniai”. Žodžio „įsipareigoja” panaudojimas išreiškia teisinę pareigą, bet ši pareiga reiškia ne žmogaus teisių užtikrinimą dabar (pačios teisės nėra nei apibrėžiamos, nei išvardijamos), o įsi¬pareigojimą veikti taip, kad jos būtų užtikrinamos ateityje; formuluočių neapibrėžtumas valstybėms palieka plačią laisvę dėl jų įsiparei¬gojimų vykdymo tempo ir priemonių, ir visiems yra žinoma, jog ne¬mažai valstybių nepasiekė apčiuopiamos pažangos arba pasiekė labai mažą pažangą žmogaus teisių užtikrinimo srityje.Kita vertus, valstybė, sąmoningai blogindama žmogaus teisių pa¬dėtį, greičiausiai būtų laikoma pažeidusia 56 straipsnį; akivaizdu, jog būtent tokios nuomonės laikėsi dauguma JTO narių dėl Pietų Afri¬kos vykdyto apartheido. Savo konsultacinėje išvadoje Namibia bylo¬je Tarptautinis Teisingumo Teismas pripažino:Skirtumų, suvaržymų bei apribojimų nustatymas … ir taikymas remian¬tis vien tokiais kriterijais kaip rasė, odos spalva, tautinė ar etninė kilmė -kas reiškia pagrindinių žmogaus teisių paneigimą, yra sunkus Įstatų tiks¬lų bei principų pažeidimas.Kad ir kokios teisinės pareigos gali arba negali būti nustatytos pa¬gal Įstatų 55 ir 56 straipsnius, neabejotina, jog šios nuostatos nesuteikia asmenims tarptautinių teisių, o tik tam tikru garantijų. Tokiose šalyse kaip JAV, kur Įstatų ratifikavimas reiškia šio dokumento transformaciją į nacionalinę teisę, teismai paprastai pripažindavo, jog 55 ir 56 straipsniai yra pernelyg abstraktūs, kad suteiktų kokių nors teisių asmenims. Įstatuose yra ir kitų nuostatų, kuriose minimos žmogaus teisės, bet visos jos yra abstrakčios ir neturi užtikrinimo mechanizmo. Yra ir 2(7) straipsnis, kuriame sakoma, kad jokia [statų nuostata nesutei¬kia teisės JTO kištis į reikalus, kurie iš esmės priklauso bet kurios valstybės vidaus jurisdikcijai. Tačiau, kaip matysime vėliau, ši nuo¬stata vėliau buvo aiškinama kaip neužkertanti kelio JT institucijoms spręsti klausimus, susijusius su žmogaus teisių pažeidimais valstybė¬se narėse.Visuotinė žmogaus teisių deklaracijaJungtinių Tautų institucijos žmogaus teisių klausimais. Pagal JT Įstatų 13 straipsnį Generalinė Asamblėja gali inicijuoti tyrimus ir teikti rekomendacijas žmogaus teisių klausimais. Svarbus or¬ganas šioje srityje – Ekonominė ir socialinė taryba (ECOSOC), su¬daryta iš 54 narių, renkamų Generalinės Asamblėjos. Pagal Įstatų 62 straipsnį ECOSOC gali teikti rekomendacijas žmogaus teisiu klau¬simais, rengti konvencijų projektus, organizuoti tarptautines konferencijas. Ji svarsto įvairių institucijų ataskaitas.JTO 1946 metais įsteigė Žmogaus teisių komisiją (kaip pagalbinę ECOSOC instituciją, dabar sudarytą iš 43 valstybių narių atstovų pa¬gal teisingą geografinį pasiskirstymą), kurios užduotis – vykdyti tyri-mus ir rengti sutartis, kuriomis įgyvendinami Įstatų 55 ir 56 straipsniai. Per pirmuosius 20 savo egzistavimo metų Komisija neturėjo tei¬sės svarstyti skundų, siunčiamų JT Generaliniam sekretoriui. Atsižvel¬gusi į situaciją Pietų Afrikoje, ECOSOC savo rezoliucija 1967 me¬tais Komisijai suteikė teise „tirti informaciją, susijusią su grubiais žmogaus teisių pažeidimais”, taip pat tirti ,,situacijas, kuriose esti nuolatinių žmogaus teisių pažeidimų”. Tai tapo pagrindu konkrečiose vals¬tybėse esančių situacijų viešiems tyrimams arba ad hoc pagrindu (Ira¬no atvejis 1990 m.), arba sudarius nuolatinę darbo grupę (karinio re¬žimo valdoma Čilė).Be to, kita ECOSOC rezoliucija, priimta 1971 m., sudarytas pakomis: „Užkirsti kelią mažumų diskriminacijai ir jas apsaugoti” buvo įgaliotas sudaryti darbo grupę, kuri nagrinėtų individualias peticijas, at¬skleidžiančias „nuolatinius žmogaus teisių grubius pažeidinėjimus”. Nuo to laiko Komisija galėjo tokius skundus svarstyti ir teikti rekomendacijas; tačiau iki šiol ji menkai tesinaudojo šiais įgaliojimais, nors ir ribotais. Svarbu taip pat pabrėžti, kad minėta procedūra nagrinėja neindividualius pažeidimus, bet “situacijas”, nors ji taikytina visoms valstybėms ir visoms 1948 m. Deklaracijoje išvardytoms teisėms. Ši pro¬cedūra iš esmės yra neveiksminga; vyksta uždaras tyrimas ir baigiasi pranešimu pakomisiui. Komisija neturi jokių priemonių toms teisėms užtikrinti; ji gali teikti tiktai rekomendacijas, bet neturi teisės be vals¬tybės sutikimo atvykti įjos teritoriją ir apklausti liudytojus.JT sistemoje ir toliau veikia Žmogaus teisių centras Ženevoje. Ja¬me dirba 50 ekspertų, o jo biudžetas – 11 mln. USD, tai yra apie 0,7 proc. viso JTO biudžeto. Po pasaulinės konferencijos žmogaus tei¬sių klausimais, įvykusios Vienoje 1993 m., JT Generalinė Asam¬blėja (konsensusu) įsteigė Vyriausiojo žmogaus teisių komisaro parei¬gybę; šis klausimas buvo diskutuojamas ilgus metus. Derybų pro¬ceso sunkumai atsispindi sudėtingame vyriausiojo komisaro funkcijų formulavime atitinkamos rezoliucijos 3 punkte. Generalinė Asamblė¬ja nusprendė, kad vyriausiasis komisaras įgyvendins tokius uždavinius: (visų jų realus suderinimas vienu metu yra sunkiai įsivaizduojamas):veiks pagal JT Įstatus, Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kitus tarp¬tautinius dokumentus dėl žmogaus teisių bei pagal tarptautinę teisę, įskaitant pareigą gerbti valstybių suverenitetą, teritorinį vientisumą bei jurisdikciją, skatins visuotinę pagarbą visoms žmogaus teisėms bei jų laikymąsi, pripažins, kad pagal Įstatų tikslus ir principus visų žmo¬gaus teisių skatinimas bei apsauga yra pagrįstas tarptautinės bendri¬jos rūpestis;savo veikloje vadovausis pripažinimu, kad visos žmogaus teisės – pi¬lietinės, kultūrinės, ekonominės, politinės bei socialinės – yra universalios, nedalomos ir tarpusavyje susijusios, ir kad valstybės turi parei¬gą, nepriklausomai nuo jų politinių, ekonominių bei kultūrinių siste¬mų, skatinti ir apsaugoti visas žmogaus teises bei pagrindines laisves;pripažins visų tautų subalansuoto plėtojimosi skatinimo bei užtikrini¬mo, kad būtų realizuota teisė į plėtrą, kaip numatyta Deklaracijoje „Dėl teisės į plėtrą”, svarbą.”Ekvadoro ambasadorius Ayala Lasso 1994 metais tapo pirmuoju vyriausiuoju komisaru, turinčiu JT Generalinio sekretoriaus pavaduo¬tojo statusą. Ateitis parodys, kaip tarptautinės žmogaus teisių apsau¬gos veiksmingumas iš tikrųjų gali būti pagerintas įkūrus šią instituci¬ją, tačiau tai neabejotinai yra žingsnis teisinga linkme.Specialiosios JTO įstaigos. Santykiai su JTO. Veiklos pobūdis ir kryptys. Jungtinės Tautos yra pati svarbiausia pasaulinė organizacija, ku¬rios narėmis yra beveik visos valstybės. Ji JT sistemoje veikia nemažai vadinamųjų specializuotų įstai¬gų: Tarptautinė darbo organizacija (ILO), Tarptauti¬nė civilinės aviacijos organizacija (ICAO), JT Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO), Pasaulinė sveikatos apsaugos organi¬zacija (WHO), Pasaulinė pašto sąjunga (UPU), Tarptautinė telekomu¬nikacijų sąjunga (ITU), Tarptautinė jūrų organizacija (IMO), Pasauli¬nė intelektualinės nuosavybės organizacija (WIPO), Tarptautinė ato¬minės energetikos agentūra (IAEA), Pasaulinė meteorologijos orga¬nizacija (WMO) bei kitos organizacijos, kaip numatyta JT Įstatų 57 straipsnyje. Regioninės ir specializuotos tarptautinės organizacijos. Yra politinio pobūdžio regioninių organizacijų; kai kurios iš jų, kaip numatyta Įstatų 52 str., vienaip ar kitaip yra susi¬jusios su JT. Dabar egzistuoja nemažai institucionalizuotų regioninio bendradarbiavimo formų Europoje, Ameriko¬je, Azijoje, Afrikoje ir Ramiojo vandenyno regione. Regioninio ben¬dradarbiavimo Europoje formos apima Europos Sąjungą ir Europos Tarybą, kuriai 1996 metais priklausė 39 valstybės narės ir kurios sis¬temoje, inter alia, buvo išplėtota regioninė žmogaus teisių apsaugos sistema pagal Europos žmogaus teisių konvenciją. Be to, iš Helsin¬kio proceso 1975 m. išsirutuliojo Europos saugumo ir bendradarbia¬vimo organizacija (OCSE), apimanti ir JAV bei Kanadą. Buvęs socialistinių valstybių blokas turėjo savas regionines organizacijas ir ben¬dradarbiavimo formas. Po SSRS žlugimo 1991 metais Rusija, Bal¬tarusija ir Ukraina Minsko susitarimu sukūrė Nepriklausomų Valstybių Sandraugą (NVS); šio Susitarimo preambulėje sakoma, kad So¬vietų Sąjunga „kaip tarptautinės teisės subjektas ir geopolitinė realy¬bė nebeegzistuoja”. NVS narių skaičius vėliau išaugo iki 11 vals-tybių (be Gruzijos ir Baltijos valstybių). Septynios NVS valstybės narės 1993 m. pasirašė NVS chartiją, kurią vėliau ratifikavo ir pen¬kios kitos valstybės (dabar ji galioja visose buvusiose SSRS respub¬likose, išskyrus Baltijos šalis). Rusija, Baltarusija, Kazachstanas ir Kirgizstanas 1996 m. balandžio mėn. pasirašė dokumentą, pagal kurį ketino sukurti „Integruotų Valstybių Sąjungą”, o Rusija ir Baltarusija pasirašė sutartį dėl „Suverenių Respublikų Sąjungos” sukūrimo.Kitose pasaulio dalyse pagrindinės politinės regioninės organizacijos formos apima Amerikos Valstybių Organizaciją (OAS), Centri¬nės Amerikos Valstybių Organizaciją (ODECA), Afrikos Vienybės Or¬ganizaciją (OAU), Pietryčių Azijos Valstybių Asociaciją (ASEAN) ir Arabų Lygą. Britanijos Sandrauga, įvardijanti tai, kas anksčiau buvo vadinama Britanijos imperija, yra unikalus atvejis su daugybe funk¬cinio bendradarbiavimo formų, tokių kaip Sandraugos techninio ben¬dradarbiavimo fondas, nors nėra jokios organizacinės arba konstitu¬cinės sistemos, išskyrus Sandraugos sekretoriatą, kuris neatlieka jo¬kių administracinių funkcijų.Šios politinės regioninės organizacijos paprastai palaiko (arba pa¬laikė) ryšius su gynybinias aljansais, pavyzdžiui, NATO, iširusiu Var¬šuvos paktu ir vis dar beveik neveiksminga Vakarų Europos Sąjunga (WEU). Šios organizacijos iš esmės yra Šaltojo karo palikuonys, da¬bar praradusios didžiąją dalį savo buvusios ankstesnės svarbos. Pati NATO dabar restruktūrizuojama – numatoma įtraukti į ją kai kurias Rytų Europos valstybes (su tuo nesutinka Rusija), o tai siejasi su klau¬simu dėl šių valstybių priėmimo į Europos SąjungąEuropos Taryba. Istorinė raida. Tikslai. Pagrindinės institucijos. Valstybių teisinis bendradarbiavimas Europos Tarybos rėmuose. Europos Taryba – tarpvyriausybinė organizacija, kurios tikslai yra:* ginti žmogaus teises, pliuralistinę demokratiją ir teisėtumą; * padėti suprasti Europos kultūros identiškumą ir įvairovę bei skatinti jos vystymąsi; * ieškoti problemų, su kuriomis susiduria Europos visuomenė (mažumų diskriminavimo, ksenofobijos, netolerancijos, aplinkos apsaugos, žmonių klonavimo, AIDS, narkomanijos, organizuoto nusikalstamumo ir t.t.), sprendimų; * padėti įtvirtinti demokratinį stabilumą remiant politines, teisines ir konstitucines reformas Europoje. Bet kuri Europos valstybė gali tapti Europos Tarybos nare, jeigu ji pripažįsta įstatymo viršenybę ir kiekvienam jos jurisdikcijoje esančiam asmeniui garantuoja pagrindines žmogaus teises ir laisves. Europos Tarybos nereikia painioti su Europos Sąjunga. Tai dvi skirtingos organizacijos. Tačiau, visos 27 Europos Sąjungos valstybės yra Europos Tarybos narės.Europos Taryba apima visas pagrindines visuomenės gyvenimo sritis, išskyrus gynybą. Jos veiklos programoje yra žmogaus teisės, žiniasklaida, teisinis bendradarbiavimas, socialinė sanglauda, sveikatos apsauga, švietimas, kultūra, paveldas, sportas, jaunimo problemos, vietų demokratija ir tarptautinis bendradarbiavimas, aplinkos apsauga ir regionų planavimas.Pagrindinė Europos Tarybos veiklos sritis – Europos konvencijų ir sutarčių rengimas. Šie dokumentai padeda valstybėms, Europos Tarybos narėms, atitinkamai derinti ir keisti savo vidaus įstatymus. Prie kai kurių konvencijų ir sutarčių gali prisijungti valstybės, nesančios Europos Tarybos narėmis. Vyriausybės gali naudotis atliktų tyrimų medžiaga ir darbo rezultatais, kurie padeda plėsti bendradarbiavimą ir skatinti socialinę pažangą Europoje.Europos Tarybos būstinė yra Europos Rūmai Strasbūre, Prancūzijoje. Juose dirbantys 1 800 Organizacijos sekretoriato darbuotojų yra visų valstybių narių piliečiai. Personalui vadovauja Generalinis sekretorius.Oficialios Europos Tarybos kalbos yra anglų ir prancūzų. Parlamentinė Asamblėja taip pat naudoja vokiečių, italų ir rusų kalbas. Esant tam tikroms aplinkybėms debatų metu gali būti verčiama ir į kitas kalbas.Europos Tarybos narės, finansuoja Organizaciją proporcingai savo gyventojų skaičiui ir turimiems resursams. Pagrindinis Europos Tarybos 2005 m. biudžetas buvo 186 milijonai eurų.Europos Tarybos narės1949 m. gegužės 5 d. Europos Tarybą įkūrė 10 valstybių (Airija, Belgija, Danija, Italija, Jungtinė Karalystė, Liuksemburgas, Norvegija, Nyderlandai, Prancūzija, Švedija). Prie jų prisijungė Graikija ir Turkija (1949 m.), Islandija ir Vokietija (1950 m.), Austrija (1956 m.), Kipras (1961 m.), Šveicarija (1963 m.), Malta (1965 m.), Portugalija (1976 m.), Ispanija (1977 m.), Lichtenšteinas (1978 m.), San Marinas (1988 m.), Suomija (1989 m.), Vengrija (1990 m.), Lenkija (1991 m.), Bulgarija (1992 m.), Čekija, Estija, Lietuva, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija (1993 m.), Andora (1994 m.), Albanija, buvusi Jugoslavijos Respublika Makedonija, Latvija, Moldova ir Ukraina (1995 m.), Rusija ir Kroatija (1996 m.), Gruzija (1999 m.), Armėnija ir Azerbaidžanas (2001 m.), Bosnija ir Hercegovina (2002 m.), Serbija ir Juodkalnija (2003 m.), Monakas (2004 m.).Iš pradžių Europos tarybai priklausė tik Vakarų Europos valstybės, bet po TSRS suirimo buvo priimtos ir buvusios TSRS šalys. 2004 metų spalį 46-ąja Europos Tarybos nare tapo Monakas. Europos Tarybai priklausančiose šalyse gyvena daugiau kaip 800 milijonų žmonių.Japonija, JAV, Kanada, Meksika ir Šventasis Sostas turi stebėtojo statusą įvairiose Europos Tarybos tarpvyriausybinėse institucijose.Ministrų Komitetas yra Europos Tarybos sprendimų priėmimo institucija, sudaryta iš 46 valstybių, Europos Tarybos narių, užsienio reikalų ministrų (arba jų nuolatinių atstovų). Parlamentinė Asamblėja yra patariamoji Organizacijos institucija, kurios narius skiria nacionaliniai parlamentai. Europos vietų ir regionų valdžių kongresas yra konsultacinė institucija, atstovaujanti vietų ir regionų valdžioms. Generalinis sekretorius, renkamas penkerių metų kadencijai, vadovauja Organizacijos veiklai bei koordinuoja ją. Sekretorius atsako už Europos Tarybos veiklos strateginį planavimą bei biudžeto vykdymą ir vadovauja kasdieniam Organizacijos ir Sekretoriato darbui.Ministrų Komitetas – tai sprendimus priimanti Europos Tarybos institucija. Ministrų Komiteto nariai yra visų valstybių narių užsienio reikalų ministrai arba jų nuolatiniai diplomatiniai atstovai Strasbūre. Ministrų Komitetas prižiūri konvencijų ir valstybių narių susitarimų įgyvendinimą. Tai ypač svarbu kalbant apie dokumentus, užtikrinančius pagrindines žmogaus teises ir laisves. Svarbiausiuose iš jų (Europos žmogaus teisių konvencijoje (EŽTK), Europos socialinėje chartijoje, Konvencijoje prieš kankinimą ir nežmonišką bei žeminantį elgesį ir Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijoje) yra numatytas įgyvendinimo priežiūros mechanizmas. Europos Žmogaus Teisių Teismas užtikrina EŽTK laikymąsi sutartį pasirašiusiose valstybėse, nagrinėdamas prieš valstybes signatares iškeltas bylas remiantis EŽTK ir jos papildomais protokolais.Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija. ESBO. Istorinė raida. Tikslai ir funkcijos. Institucinė struktūra. Veiklos formos ir sritys. (Organisation for Security and Cooperation in Europe). Anksčiau žinoma kaip Saugumo ir Bendradarbiavimo Europoje Konferencija, ESBO iš pradžių buvo politinis procesas, nustatantis esminius tarptautinių reikalų tvarkymą reglamentuojančius principus, skirtas tarp valstybių sumažinti įtampą ir sukurti daugiau pasitikėjimo. Šiuo metu organizacijai priklauso 55 valstybės, įskaitant visą Europą, Kanadą ir JAV. ESBO prižiūrėjo rinkimus Bosnijoje ir Hercogovinoje, o 1998 metų pabaigoje – 1999 metų pradžioje organizavo tarptautinę patikrinimo misiją Kosove, kurios užduotis buvo stebėti, kaip vykdomos JT saugumo tarybos rezoliucijos dėl krizės. 1999 metų kovą, po derybų dėl politinių sureguliavimo žlugimo, ESBO tikrintojai buvo atšaukti.Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija (NATO). Istorinė raida. Tikslai ir funkcijos. Institucinė struktūra. Veiklos formos ir sritys. Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija (NATO – North Atlantic Treaty Organization) – tarptautinė gynybinė sąjunga, įkurta 1949 metais. Politiniai tikslai ir pagrindiniai uždaviniaiNATO įkurta atsižvelgiant į Jungtinių Tautų chartijos 51-ą straipsnį, yra gynybinė sąjunga, pagrįsta nepriklausomų valstybių politiniu ir kariniu bendradarbiavimu. Kaip pasakyta NATO preambulėje, Aljanso nariai yra įsipareigoję ginti laisvę, saugoti bendrą palikimą ir civilizaciją, vadovaujantis demokratijos, individo laisvės ir įstatymo viršenybės principais. Sutarties 4 str. numato sąjungininkų konsultacijas, kai bent vienas iš jų mano, kad kyla grėsmė jo teritoriniam vientisumui, politinei nepriklausomybei arba saugumui. Atitinkamai pagal Šiaurės Atlanto sutarties 5 str. NATO priklausančios valstybės yra įsipareigojusios ginti viena kitą. Tai reiškia, kad ginkluotas vienos ar kelių NATO valstybių Europoje arba Šiaurės Amerikoje užpuolimas bus laikomas jų visų užpuolimu. Ši organizacija gali imtis priemonių tik tokiu atveju, jei jam pritaria visos valstybės-narės. Pasibaigus šaltajam karui, NATO savaime pakito kaip organizacija ir išplėtojo savo politines bei karines struktūras, atsižvelgdama į kitokias Europos saugumo aplinkybes tuo pačiu metu siekdamos užtikrinti saugumą visoje Europoje, NATO valstybės ėmė plačiau bendradarbiauti ir įtraukė naujų partnerių iš Vidurio ir Rytų Europos. NATO transformacija. 1989 m. Europoje prasidėjo fundamentalūs politiniai pasikeitimai, kurių dėka baigėsi karinis ir ideologinis Europos padalijimas ir iširo Varšuvos paktas. Sovietų sąjungos žlugimas 1991 m. pratęsė šį procesą. Pažymėtos ir kitos po 1989 m. įvestos svarbios naujovės. Tai naujos strategijos koncepcijos priėmimas Romos aukščiausio lygio susitikime 1991 m., išaugęs bendradarbiavimas ir koordinacija su kitomis tarptautinėmis institucijomis. Koncepcija numatė mažinti priklausomumą nuo branduolinio ginklo.Nuo 1990 06 vykusio Londone aukščiausio lygio Aljanso susitikimo prasidėjo esminė NATO transformacija. Jos tikslas sukurti atskiras, bet ne atskirtas karines pajėgas, kuriomis galėtų pasinaudoti tiek NATO tiek VES. Pasikeitus padėčiai 1993 m. NATO valstybių taikos metu esančios pajėgos, palyginti su 1990 m., sumažėjo ¼ . NATO dispozicijai priklausančias pajėgas galima suskirstyti į 3 kategorijas: neatidėliotinos ir greito reagavimo pajėgos, pagrindinės gynybos pajėgos ir neišskleistos(rezervinės) pajėgos.NATO finansavimas. NATO struktūroms išlaikyti yra sukurtas bendras civilinis ir karinis fondas. Jį sudaro valstybės, besiremiančios išlaidų pasidalijimo principu. NATO finansiniai ištekliai skiriami į du atskirus t.y. karinį ir civilinį biudžetus. Spręsti finansiniams išteklių sunkumams buvo įkurta Vyriausioji išteklių taryba(SRB).NATO politinės ir karinės struktūros:Šiaurės Atlanto sąjungos taryba (NAC) Gynybos planavimo komitetas (DPC) Branduolinio planavimo grupė (NPG) NATO Karinis komitetas NATO ir Lietuva. Lietuva su NATO bendradarbiauja nuo 1991 m. 2002 metais Lietuva buvo pakviesta pradėti derybas dėl narystės NATO. 2004 metų kovo 29 dieną Lietuva tapo NATO nare. Detalesnė veiksmų chronologija:1991 m. gruodžio mėnesį Lietuva prisijungė prie Šiaurės Atlanto bendradarbiavimo tarybos. 1994 m. sausio mėnesį LR Prezidentas A.Brazauskas nusiuntė NATO Generaliniam sekretoriui M.Verneriui laišką, išreiškiantį Lietuvos pageidavimą tapti NATO nare. Laiške išdėstyta pozicija, pagrįsta visų parlamentinių partijų atstovų pasirašytu susitarimu dėl Lietuvos siekio tapti NATO nare. 1994 m. sausio mėnesį Lietuva prisijungė prie Partnerystės taikos labui (PfP) iniciatyvos. 1996 m. gruodžio mėnesį priimtas Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas, kuriame integracija į Europos ir transatlantines struktūras pavadinta prioritetiniu Lietuvos užsienio politikos tikslu ir nacionalinio saugumo užtikrinimo priemone. 1997 m. liepos mėnesį Madride NATO šalių vadovų susitikime pažymėta, kad Baltijos šalys padarė pažangą, siekdamos saugumo ir stabilumo užtikrinimo Baltijos regione. 1997 m. rugpjūčio mėnesį Vyriausybės nutarimu įsteigta Lietuvos misija prie NATO. 1999 m. balandžio mėnesį NATO šalių vadovų susitikime Vašingtone buvo pripažintos Lietuvos pastangos ir pažanga, siekiant narystės šioje organizacijoje. Susitikime patvirtintas Narystės veiksmų planas, padedantis Lietuvai pasirengti stojimui į NATO. 2000 m. gegužės mėnesį Vilniuje įvyko devynių kandidačių į NATO užsienio reikalų ministrų susitikimas. Priimta bendra deklaracija dėl NATO plėtros bei įvardyti Vilniaus grupės bendradarbiavimo principai. 2000 m. lapkričio mėnesį Prezidento dekretu Lietuvos integracijos į NATO vyriausiuoju koordinatoriumi paskirtas ambasadorius Giedrius Čekuolis. 2001 sausio mėnesį Prezidento dekretu LR Nepaprastąja ir įgaliotąja ambasadore prie Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (NATO) ir Vakarų Europos Sąjungos (VES) paskirta Gintė Damušis. 2001 m. gegužės 27-31 d. Vilniuje vyko NATO Parlamentinės Asamblėjos pavasario sesija. 2002 m. lapkričio 21 d. Prahoje septynios NATO kandidatės – Bulgarija, Estija, Latvija, Lietuva, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija – pakviestos pradėti derybas su Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija dėl narystės. 2003 m. kovo 26 d. pasirašyti pakviestųjų kandidačių prisijungimo prie Vašingtono sutarties protokolai. 2004 m. kovo 1 dieną NATO Generalinis sekretorius Jaapas de Hoopas Schefferis pranešė Lietuvai ir dar šešioms pakviestosioms į Aljansą šalims, kad prisijungimo prie Aljanso protokolams pritarė visos devyniolika dabartinių NATO šalių narių, ir pakvietė Lietuvą pradėti Šiaurės Atlanto sutarties ratifikaciją. 2004 m. kovo 11 dieną Šiaurės Atlanto sutarties ratifikavimo įstatymą ir prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties dokumentą pasirašė Lietuvos Prezidentas Rolandas Paksas. 2004 m. kovo 12 dieną LR Užsienio reikalų ministras Antanas Valionis pasirašė Lietuvos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties dokumentą. 2004 m. kovo 29 dieną Lietuva tapo NATO nare. Vašingtone Ministras Pirmininkas Algirdas Mykolas Brazauskas perdavė Lietuvos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties ratifikacinius raštus saugoti JAV Vyriausybei. 2004 m. balandžio 2 dieną Briuselyje įvyko iškilminga vėliavų pakėlimo ceremonija naujų NATO narių priėmimo proga. Taip pat pirmą kartą įvyko NATO-Rusijos Tarybos susitikimas 27 šalių formatu. 2004 birželio 28-29 NATO viršūnių susitikimas Stambule, kuriame Lietuva pirmą kartą dalyvavo kaip pilnateisė NATO narė, sprendžiant Aljanso veiksmų Afganistane, pagalbos apmokant Irako pajėgas ir kitus svarbius klausimus. Tarptautinės konferencijos tarptautinės (tarpvyriausybinės) konferencijos sąvoka. Tarptautinės konferencijos ir tarptautinės organizacijos. Konferencijos dalyviai. Nutarimų rūšys ir teisinė jų reikšmė.Ankstyvaisiais savo vystymosi periodais, tarptautiniai santykiai išreiškiami dvišaliais susitarimais, kurie būdavo reikalingi gretimose arba netoli esančiose šalyse. Palaipsniui šie ryšiai plėtėsi, periodiškai atsirasdavo sąjungos ir koalicijos, kurios, dažniausiai, būdavo karinio pobūdžio. Dėl visuomenės vystymosi, stabilių organizacijų, kurios gintų daug didesnį valstybių skaičių, būtinumas išaugo. Tai buvo reikalinga tiek dėl politinių, tiek ir dėl ekonominių poreikių. Palaipsniui atsirasdavo ir tobulėjo tarptautinio bendravimo, elgesio taisyklės, kurių būdavo reikalaujama ne tik kurios nors vienos šalies diplomatams, bet ir visoms kitoms valstybėms. Žinoma, didžiausią vaidmenį tokiuose sprendimuose turėjo pačios galingiausios šalys. Dar žiloje senovėje, esant vergovinei santvarkai, tarp valstybių atsirasdavo įvairiausi susitarimai. Dėl to, vis dažniau šalių atstovų suvažiavimai buvo vadinami kongresais ir konferencijomis. Iš pradžių, konferencijos ir kongresai vykdavo kartas nuo karto, po to, visa tai peraugo į periodiškus tarptautinius pasitarimus, sudarytus iš mažiau ar daugiau pastovių institucijų, kurioms buvo skirtos kongresų ir konferencijų sušaukimo ir aptarnavimo užduotys, o kartais, esant pertraukoms tarp susirinkimų, jos turėjo vykdyti ir kitas funkcijas. Būtent šios institucijos ir tapo būsimų tarptautinių organizacijų užuomazga. Tarptautinių santykių istorija liudija, kad buvo bandoma sukurti kiek galima pastovesnes tarptautines organizacijas dar žiloje senovėje. Senojoje Graikijoje egzistavo religinės-politinės sąjungos, o Senojoje Romoje buvo netgi sukurta komisija dėl tarptautinių santykių su kitomis valstybėmis tvarkymo. Tarptautinių organizacijų susikūrimui didžiulę įtaka turėjo prekyba, o taip pat ir religija, pirmiausia katalikų bažnyčia, kuri turėjo plačius tarptautinius ryšius. Tarptautinių organizacijų sukūrimą lydėjo tai, kad buvo sukurti tarptautiniai-teisiniai papročiai ir konvencine tvarka sudarytos tarptautinės teisės įstatai, kurie buvo skirti reguliuoti tarptautinių konferencijų, o vėliau ir pačių organizacijų veiklą. Idėja sukurti daugiašalę, o kartais ir universalią sąjungą, buvo vystoma jau nuo labai senai, dar prieš tai, kai pradėjo kurtis pačios tarptautinės organizacijos. Vienu ar kitu būdu šias mintis išsakė mąstytojai. Yra žinoma daug krikščioniškųjų šalių ideologų projektų, pavyzdžiui, Augustino ir Tomo Akviniečio, kurie propogavo visų žmonių susivienijimą ir Romos popiežiaus valdymą. Ypač dažnai tarptautinių organizacijų planai buvo kuriami Europos žemyne. Pirmas, detaliai išbaigtas, planas, kuris buvo skirtas taikai palaikyti, priklauso čekų karaliui Jurijui Podebradui, gyvenusiam ir valdžiusiam XV amžiuje. Didžiosios prancūzų revoliucijos epochoje atsirado nemažai utopinių idėjų apie tarptautines organizacijas. Daugiau ar mažiau, šios idėjos yra išreiškiamos tokių ideologų kaip Žano-Žako Ruso, anglų moralisto I.Bentamo, vokiečių filosofo-idealisto I.Kanto ir kitų darbuose. XIX amžiaus pradžioje atsirado planai sukurti bendraeuropietišką organizaciją, kuriai vadovautų Prancūzija. Šio plano autoriumi buvo Napoleonas. Istorijos ironija buvo ta, kad tokia organizacija sukurta po to, kai buvo nuverstas Napoleonas ir sužlugdyta jo imperija. XVIII amžiaus viduryje įvairių utopinių projektų, dėl bendraeuropietiškos organizacijos, iškėlimas buvo lydimas eilės kongresų, kuriuose buvo aptarinėjami Europos Jungtinių Tautų Organizacijos variantai. Pirmųjų tarptautinių organizacijų susikūrimas Tarptautinės organizacijos, tokios, kokias mes jas įsivaizduojame dabar, atsirado palyginti neseniai-XIX amžiaus viduryje. Jos buvo sukurtos pirmiausia dėl pasaulinės rinkos vystymosi ir organizavimo. Šis procesas iš vienos pusės buvo lydimas vi aštrėjančių nesutarimų ir konkurencinės kovos, iš kitos pusės- reikalavo daugiau ar mažiau stabilaus reguliavimo, kuris remtųsi tarptautine teise. Didelį vaidmenį organizacijų kūrime suvaidino tuo metu atsiradusi, taip vadinama, darbininkų klasė, kuri turėjo pakankamai įtakos ne tik tarptautiniams santykiams, bet ir tarptautinei politikai ir diplomatijai. Būtent jų dėka buvo sukurta daug tarptautinių organizacijų. Būtina paminėti, kad tarptautinių organizacijų kūrimą palengvino tai, kad XIX amžiaus viduryje jau buvo sukurta daug institutų, kurie dirbo tarptautinės teisės srityje. Jie nagrinėjo pagrindinius principus ir tarptautinės teisės normas. Tarptautinės organizacijos sudarymas tam tikrose, specializuotose, srityse (transporto, ryšių, prekybos) reikalauja teisingo ginčijamų klausimų, kurie iškyla dėl valstybių įstatymų skirtumo, išsprendimo. Atskirų tarptautinių organizacijų atsiradimo istorija liudija apie tai, kad tarptautinių organizacijų, t.y. kuriose oficialiai dalyvauja valstybės ir vyriausybės, lydėjo tai, kad buvo kuriamos nevyriausybinės sąjungos, kurių nariais buvo arba tautinės organizacijos, arba fiziniai asmenys iš įvairių šalių. Tai aiškinama tuo, kad yra mažiau formalumų ir teisinių pasekmių, lengvina nevyriausybinius ryšius. Kas liečia tarpvalstybinį supratimą ir santykių reguliavimą, tai, šiuo atveju, bendradarbiavimui nuo pat pradžių buvo reikalingas tarpvyriausybinės organizacijos sukūrimas. Dažniausiai, viena iš pirmųjų tarptautinių organizacijų yra vadinamas tarptautinis susivienijimas, kuris buvo sukurtas 1840 m. dėl kovos prieš pasaulinę vergovę. Ši organizacija realiai nieko nenuveikė, nes tiktai 1956 m. Ženevos konferencijoje buvo priimtas papildomas nutarimas dėl vergovės pasmerkimo. XIX amžiaus viduryje ir iki Pirmo pasaulinio karo pradžios susikūrė apie 500 pastovių tarptautinių organizacijų; per tą patį laiką daugiau nei pusė iš jų dėl įvairių priežasčių nustojo egzistuoti. 1910-1914 m. buvo priskaičiuojama 212 organizacijų, iš kurių 192 buvo nevyriausybinės ir 20 buvo tarpvalstybinės. Oficialią tarptautinių organizacijų registraciją atlieka Tarptautinių Asociacijų Sąjunga, kuri buvo įkurta Briuselyje 1909 m.. Ši sąjunga savo tikslu laiko tarptautinių organizacijų registraciją ir jų veiklos koordinaciją, o taip pat informacijos apie jų veiklą teikimą, narystės įstatų leidmą. Palaipsniui atsiranda organizacijos su, taip vadinamais, maišytais nariais, t.y. jie pradėjo įtraukinėti valstybių atstovus, įstaigas, tautines sąjungas ir atskirus asmenis. Ypatingą vietą tarp tarptautinių organizacijų užėmė nevyriausybinės organizacijos, pradėtos kurti XIX amžiaus pabaigoje, ir, išplitusios pacifistiniuose Vakarų Europos sluoksniuose atsiradus planams dėl specialių organizacijų sukūrimo. Ši idėja įvairių šalių parlamentus privedė prie to, kad buvo įkurta nauja organizacija-Tarptautinė Konferencija. Nuo 1899 m. ji vadinama Tarpparlamentine Sąjunga. Trapvyriausybinis bendradarbiavimas visų pirma prasidėjo transporto srityje. Palaipsniui buvo įkurtos tarptautinės upių, geležinkelių transporto organizacijos . 1890 m. Berne buvo pasirašyta konvencija, kuri patvirtino Tarptautinę Geležinkelio Trasporto Sąjungą. Nuo pat pradžių tarpvyriausybinėse organizacijose didelę įtaką turėjo didžiosios ir galingiausios šalys, kurios vykdė ekspansinę politiką. Ši tendencija ypač išryškėjo kolonijų grobime. Būtent taip atsirado, taip vadinamos, graikų finansų kontrolės komisija ir kitos. Svarbu pabrėžti būdingiausius pirmųjų organizacijų susidarymo etapus. Pirmiausia atsiranda bendradarbiavimas tarp riboto skaičiaus valstybių, dažniausiai kaimyninių, o klausimai, kurių srityje yra bendradarbiaujama, daugiausiai yra finansinio pobūdžio. Vis tik jų santykiuose vyravo tam tikras feodalizmas, kadangi kiekviena šalis norėjo turėti absoliučias suvereniteto teises. Tai buvo įveikiama palaipsniui, o tarp šalių buvo pasiekiamas vis didesnis bendradarbiavimas dėka techninės bazės ir naujų teisinių priemonių., kurios leido sudaryti pakankamai stabilias tarptautines organizacijas įvairiose bendradarbiavimo srityse. Charakterizuojant tarptautinių organizacijų susidarymą ir pirmojo etapo vystymąsi XIX amžiuje, reikia pastebėti, kad jų kompetencija dažniausiai apsiribodavo specializuotomis problemomis ir tai buvo parašyta jų įstatuose. Organizacijos, turėjusios bendrą kompetenciją politikos, ekonomikos ir socialinėje srityse, atsirado tiktai XIX amžiuje. Galima konstatuoti, kad eilės tarptautinių organizacijų susikūrimas reiškė pažangą teisiniame tvarkyme kai kurių rūšių tarptautiniuose bendradarbiavimuose. Jų veikla, tam tikra prasme, praturtino patirtį valstybių bendradarbiavime specializuotose srityse. Ir nors tarptautinių organizacijų veiklos sritis buvo nedidelė, o jų narių skaičius apribotas, vien šių organizacijų atsiradimas reiškė žingsnį pirmyn tarptautiniuose santykiuose. Tarptautinių organizacijų teorija Šiuo metu tarptautinės organizacijos yra labai svarbios sprendžiant tarptautinius klausimus. Dauguma iš jų pakankamai efektyviai dirba politikos, ekonomikos, mokslo, kultūros, teisėsir religijos srityse. Kalbant apie teorinius tarptautinių organizacijų aspektus, reikėtų atsakyti į du klausimus: kokiai mokslinių tyrinėjimų sričiai priklauso tarptautinės organizacijos ir jų klasifikacija. Atsakant į pirmąjį klausimą, turime pasakyti, kad tai yra sudėtinis mokslas apie tarptautines organizacijas. Sudėtinis todėl, kad ir pačios organizacijos yra sukurtos spręsti tarptautinius klausimus ne vienoje srityje. Šis mokslas tiria šių organizacijų vietą ir vaidmenį tarptautiniuose klausimuose, analizuoja jų politinę ir valdymo sistemas, charakteringus bruožus ir tikslus, įstatus ir kitus aktus, institucijų struktūrą, jų kompetenciją, personalą ir kitus klausimus. Didelę reikšmę turi organizacijų įtakos tarptautiniams santykiams ir atskirų valstybių politikai tyrimas. Teoriniais tarpvalstybinių arba tarpvyriausybinių organizacijų aspektais užsiima tarptautiniai teisėjai. Jie tiria tarptautinę organizaciją kaip vieną iš tarptautinės teisės institutų, analizuoja teisines šių organizacijų struktūras, jų institucijų kompetenciją, juridinę priimtų dokumentų, nutarimų galią, normas, reguliuojančias jų veiklą ir t.t.. Galime nevyriausybines organizacijas atskirti nuo tarpvyriausybinių. Tai nereiškia, kad mes sumažiname nevyriausybinių organizacijų įtaką, kadangi dauguma jų turi didelės reikšmės tarptautiniuose santykiuose. Šios organizacijos aktyviai dalyvauja ideologinėje ir politinėje kovoje. Tarptautinių nevyriausybinių organizacijų negalima būtų įsivaizduoti be joms būdingų ir reikalingų institutų, jų kompetencijos, darbo procedūrų ir t.t.. Teisė, tame tarpe ir tarptautinė,asmeninė turi tiesioginę reikšmę šiose organizacijose. Todėl vienu iš svarbiausių mokslo, kuris tiria šias organizacijas, dalių yra teisė. Buvo tiriamas šių organizacijų poveikis tarptautinei teisei, jų struktūrų charakteristikos, priimami sprendimai. Mokslas apie tarptautinius santykius, paliečiant ir tarptautinių organizacijų problemas, tiria jų įtaką išorinei politikai ir santykius tarp valstybių, tarptautinės visuomenės nuomonę, tarptautinių organizacijų vaidmenį tarpvalstybiniuose santykiuose. Neretai tarptautinių organizacijų veikla padeda suteikti informacijos apie atskiras valstybes. Tarptautinių organizacijų specifika tame, kad yra būtinybė formuluoti bendrus veiklos principus įvairioms tarptautinėms organizacijoms, kurie tiktų valstybėms su skirtinga socialine struktūra ir t.t.. Kartais tarptautinėse organizacijose yra neatsižvelgiama į visų narių nuomonę ir klausimas išsprendžiamas stipriosios narės naudai. Pabandysime suformuluoti pagrindinius kriterijus, kuriais galime apibūdinti tarptautinę organizaciją. Taigi, tarptautinė organizacija-tai tarptautinių santykių stabili forma, kuomet yra įtraukiamos bent trys šalys , tarpusavyje aptarusios bendrus tikslus, veiklos kompetenciją, savo institucijas, o taip pat ir kitus organizacinius klausimus (įstatus, narystę, darbotvarkę, sprendimų priėmimą ir kt.). Bet kokios tarptautinės organizacijos tikslai ir veikla turi atitikti visuotinai pripažintus tarptautinės teisės principus. Labai retai pasitaiko organizacijų, kurios savo sudėtyje turi tik du narius. Pagrindas, kodėl tokia organizacija egzistuoja yra dvišalis susitarimas. Jeigu yra numatytas nuolatinės tarptautinės organizacijos sukūrimas su visomis jai priklausančiomis institucijomis, nėra jokio pagrindo laikyti tokią organizaciją netinkama. Pavyzdžiui, TSRS ir Mongolijos dvišalis susitarimas, pasirašytas 1930 m.; Tarptautinė Reino Komisija nuo 1871 m. iki 1918 m. buvo iš dviejų narių: Vokietijos ir Nyderlandų. Tarptautinės organizacijos tikslus gali įgyvendinti keletas šalių. Mokslininkų R.Rigso ir D.Plano nuomone, tarptautnę organizaciją dėl jos atliekamų funkcijų, galima prilyginti valstybei. Valstybės ir pačios didelę reikšmę teikia tarptautinėms organizacijoms. Tačiau prieš tai paminėtas tarptautinės organizacijos palyginimas su valstybe turi ir tam tikrų prieštaravimų, kadangi šalis turi suverenitetą, teritoriją, gyventojus ir t.t.. To negali turėti tarptautinė organizacija, kuri yra tik tarptautinių santykių forma. Galima paminėti ir kitas mintis apie tarptautinę organizaciją: anglas G.Brajerlis yra pasakęs: “Tarptautinė organizacija-tai sąjunga, turinti bendras institucijas ir to pasekoje sudaranti nutarimus.” M.Chadsonas: “Tai organizmas, sukurtas tam tikro skaičiaus valstybių ir turintis nuolatines institucijas, kurios turi įgaliojimus veikti jų kompetenciją atitinkančioje srityje.” amerikietis A.Rozenbergas: “Tai pastovi sudėtinga socialinių tarpusavio veiksmų, kurie įgyvendinami už tautinių valstybės ribų, sistema, jungianti mažiausiai tris šalis.” Tarptautinių organizacijų klasifikacija Kadangi dauguma tarptautinių organizacijų apsunkina jų tyrinėjimą, tai organizacijos yra klasifikuojamos. Klasifikacija reikalinga ir todėl, kad organizacijas galime suskirstyti į grupes, nes dauguma jų turi panašių bruožų. Tarptautinei Asociacijų Sąjungai prireikė daugiau nei 20 metų, kad įvesti šioje srityje šiokią tokią tvarką, t.y., sudaryti sąrašus ir suskirstyti į kategorijas visas daugiau ar mažiau žinomas vyriausybines ir nevyriausybines organizacijas, kurios atitinka bent minimalius tarptautinei organizacijai būdingus bruožus. Įvertindamas tarptautinių organizacijų klasifikavimo sunkumus, amerikietis K.Igltonas rašė: “Klasifikuoti tarptautines organizacijas beveik neįmanoma: tai taip pat sunku, kaip ir klasifikuoti smiltis pajūryje.”. Klasifikuoti yra sunku ne dėl to, kad organizacijų yra daug, tačiau dėl to, kad klasifikuoti galima pagal daugelį kriterijų. Taigi, į organizaciją galima žiūrėti iš keleto taškų: laikina ji ar pastovi, specializuota ar universali ir t.t.. Todėl svarbu turėti pagrindinius klasifikacijos kriterijus, kurių dėka ji lengvesnė. Tarptautinių organizacijų klasifikacija visų pirma siūlo atsižvelgti į lygiateisiškumo kriterijų. Visoms organizacijoms turėtų būti būdinga jų veiklos kryptingumas: siekimas tarptautinio bendradarbiavimo (tarpvyriausybinio ir ne, įvairiose srityse). Būdingi turėtų būti ir veiklos principai, nepriklausomai nuo organizacijos struktūros, t.y., turėtų būti lygiateisiškumas tarp tarpvalstybinių ir nevyriausybinių organizacijų, o taip pat laikymasis visuotinai pripažintų tarptautinės teisės ir tarptautinių santykių principų. Šie reikalavimai yra skirti tam, kad užtikrinti taikos palaikymą ir tarptautinį saugumą, bendradarbiavimo vystymąsi. Tačiau egzistuoja daug organizacijų, kurios niekaip neatitinka šių kriterijų. Tai dažniausiai yra kariniai blokai. Taigi, klasifikacijos schemoje reikia atitinkamai išskirti ir šias organizacijas. Toliau reikėtų paminėti narystės kriterijų. Šiuo atžvilgiu organizacijos skirstomos į dvi pagrindines grupes: tarpvalstybinės arba tarpvyriausybinės ir nevyriausybinės organizacijos. Pirmųjų narėmis gali būti valstybės, vyriausybės arba jų atstovai, antrųjų narėmis gali būti tautinės nevyriausybinės organizacijos, atskiri asmenys, o kai kada ir kitos nevyriausybinės organizacijos. Tarptautinių organizacijų dalinimas į grupes pagal narystės kriterijų, neretai yra sutartinis. Egzistuoja organizacijos, kurias galima priskirti ir vienai, ir kitai grupei, kadangi jos turi maišytą narystę. Tai reiškia, kad vienos organizacijos gali jungti vyriausybes arba valstybes, kitos—tiktai tautines organizacijas arba atskirus asmenis, na o trečios savo sudėtyje gali turėti ir vienokių ir kitokių narių. Kartais į jas įeina tarptautinės organizacijos, dažniausiai to regiono, tuo pačiu metu esančios ir kitos organizacijos narėmis. Tarpvalstybinių arba tarpvyriausybinių organizacijų grupę, savo ruožtu, galima suskirstyti smulkiau pagal įvairius kriterijus: socialinius—politinius ir formalius. Atsižvelgiant į socialinį—politinį kriterijų, galime išskirti tokias organizacijas: tarpvalstybinės socialistinių šalių organizacijos; tarpvalstybinės besivystančių šalių organizacijos; tarpvalstybinės organizacijos, į kurių sudėtį įeina skirtingų socialinių blokų šalys; tarpvalstybinės kapitalistinių šalių organizacijos. Svarbiausią vietą tarp tarptautinių organizacijų šiuo metu užima Jungtinės Tautos, kurios iki 1994 m. jungė 185 šalis. Daugelis kitų organizacijų yra vienaip ar kitaip susiję su pastarąja arba jos padaliniais. Tarpvalstybinės ir nevyriausybinės organizacijos nėra izoliuotos vienos nuo kitų. Pavyzdžiui, 1974 m. 589 nevyriausybinės organizacijos, oficialiais duomenimis, buvo susijusiossu tarpvyriausybinėmis. Prie tarptautinių nevyriausybinių organizacijų neretai yra priskiriamos ir monopolinio kapitalo organizacijos. Kai kurios iš jų yra susijusios su valstybiniais—monopoliniais susivienijimais, pavyzdžiui, Europos Laisvosios Rinkos Asociacija. Tarptautinė Asociacijų Sąjunga nevyriausybines organizacijas skirsto į 30–35 grupes. Galima paminėti keletą iš jų: politinės, ideologinės, jaunimo, moterų, šeimos ir vaikų apsaugos, mokslinės, spaudos, televizijos ir kitos. Kitas svarbus tarptautinių organizacijų skirstymo kriterijus yra jos charakteris, t.y., laikina ji ar pastovi. Pirmajai grupei priklauso tarptautinės konferencijos, pasitarimai, kongresai ir t.t.. Supratimas, kad viena ar kita organizacija yra laikina—ribotas. Dauguma tarptautinių organizacijų yra sukuriamos 10, 15 arba 20 metų laikotarpiui, kuris gali būti pratęstas, jeigu organizacijos įstatuose yra numatyta šį klausimą atitinkanti procedūra. Laikina tarptautinė organizacija yra suprantama kaip tam tikros formos bendradarbiavimas, kuris yra paskaičiuotas neilgam laiko tarpui (dienoms, savaitėms, labai retai mėnesiams). Laikinos tarptautinės organizacijos visada buvo viena iš labiausiai paplitusių bendradarbiavimo formų. Pavyzdžiui, 1966 m. įvyko 2500 įvairių tarptautinių pasitarimų ir konferencijų, kuriose dalyvavo 2 milijonai delegatų. Charakterizuojant labiausiai būdingus šių tarptautinių organizacijų grupės bruožus, reikėtų pasakyti, kad jos turi tam tikrus tikslus, t.y., yra klasifikuojamos pagal savo pobūdį: taikos, politinės, ekonominės, diplomatinės, mišrios konferencijos. Kitas svarbus tarptautinių organizacijų klasifikavimo kriterijus yra jų skirstymas pagal veiklos sritį. Organizacijas čia galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmajai priklauso organizacijos, kurios turi pakankamai platų klausimų ratą: politinio, ekonominio, socialinio bendradarbiavimo. Pavyzdžiui, Jungtinės Tautos. Antroji turi specialią kompetenciją, apribotą pakankamai siauru ratu bendradarbiavimo klausimų. Organizacijos yra skirstomos ir pagal geografinį kriterijų. Yra pasaulinės organizacijos (universalios), kurios apima daugumą valstybių (Jungtinės Tautos, Tarptautinė Sveikatos Apsaugos Organizacija). Antrai grupei priklauso regioninės organizacijos, apjungiančios valstybes, kurios priklauso tam tikram geografiniam rajonui. Pastarųjų skaičius yra pakankamai žymus: pavyzdžiui, 1974 m. joms priklauso 80 procentų tarpvalstybinių ir 50 procentų nevyriausybinių organizacijų. Tokie yra pagrindiniai tarptautinių organizacijų klasifikavimo kriterijai. Tuomet galime pateikti klasifikavimo schemą: 1. Tarptautinės tarpvalstybinės arba tarpvyriausybinės organizacijos: A. Tarptautinės socialistinių šalių organizacijos. B. Tarptautinės besivystančių šalių organizacijos. C. Tarptautinės organizacijos, kurių sudėtyje yra šalys, turinčios skirtingą socialinę struktūrą: a) bendros kompetencijos tarptautinės organizacijo;. b) specialios kompetencijos tarptautinės organizacijos. D. Tarptautinės kapitalistinių šalių organizacijos: a) bendros kompetencijos tarptautinės organizacijos; b) specialios kompetencijos tarptautinės organizacijos. 2. Tarptautinės nevyriausybinės organizacijos: A. Tarptautinės demokratinės nevyriausybinės organizacijos. B. Kitos tarptautinės nevyriausybinės organizacijos: a) socialinės—politinės ir ideologinės; b) mokslinės; c) moterų, šeimos ir vaikų apsaugos; d) jaunimo, švietimo; e) sportinės, turistinės; f) ekonominės, prekybos ir transporto; g) sveikatos apsaugos; h) kultūros, meno, spaudos, televizijos,radijo; i) religijos; Tarpvalstybinės arba tarpvyriausybinės organizacijos Šių organizacijų reikšmė, visų pirma, priklauso nuo to, kiek valstybių ir vyriausybių jos apjungia, bei nuo jų sprendžiamų klausimų. Įstojimas į tarptautinę organizaciją daugumoje valstybių yra traktuojamas kaip vienas iš pagrindinių užsienio politikos klausimų. Savo ruožtu, įstojusi į organizaciją, valstybė ar vyriausybė prisiima tam tikrus įsipareigojimus. Tarptautinių organizacijų kūrimasis vyksta todėl, kad valstybės ar vyriausybės stengiasi drauge spręsti iškilusias problemas. Amžiaus pradžioje susikūrusios tarptautinės organizacijos buvo vienalytės, t.y., jų narėmis tapdavo vienodos socialinės struktūros šalys. Organizacijos tuo metu buvo reikalingos išspręsti tik kai kuriuos tarptautinius klausimus arba buvo kaip papildoma priemonė politiniame bendradarbiavime. Po 1917 metų padėtis šiek tiek pasikeitė. Pradėjo atsirasti organizacijos, turinčios pakankamai didelę kompetenciją daugelyje sričių, kas buvo labai svarbu bandradarbiaujant valstybėms. Tarpvalstybinės organizacijos yra charakterizuojamos taip: tai turinčios pastovią formą ir, dažniausiai, pastovų skaičių suverenių valstybių, organizacijos, kurios yra sukurtos susitarimo dėka. Susitarime yra numatomi tikslai ir principai, nepažeidžiantys tarptautinės teisės. Organizacija yra pilnateisė tik tuomet, kai jos organizaciniai pagrindai, struktūra ir veikla atitinka anksčiau minėtus tarptautinės teisės principus. Visų tarptautinių organizacijų struktūra yra, galima sakyti, stereotipiška. Didžiausią kompetenciją turi institucijos, kurios yra sudarytos iš visų šalių—narių atstovų ir sušaukiamos į numatytas periodiškas sesijas arba konferencijas. Ši pagrindinė institucija dažniausiai formuoja kitas, jai pavaldžias institucijas, kurios apsiriboja veikla tam tikroje srityje. Dauguma tarptautinių tarpvalstybinių organizacijų turi savo vykdomąją instituciją, kurios juridinė galia dažniausiai būna pakankamai didelė, ir paskiria vadovą arba generalinį sekretorių, kuris ir atsakingas už vykdomąsias funkcijas ir vadovauja tarnautojams. Valstybė, įstodama į tarptautinę organizaciją, tuo pačiu išreiškia savo sutikimą su tos organizacijos įstatais. Tai patvirtinama tam tikru aktu, kuris ratifikuoja valstybės aukščiausiųjų institucijų sutikimą su organizacijos įstatais ir jų pataisymais. Susitarimuose dėl tarptautinės organizacijos įkūrimo dažniausiai būna nurodomas jos egzistavimo laikotarpis. Yra žinoma daug atvejų, kuomet susitarimai nebūna nutraukiami, tačiau organizacija pradeda egzistuoti jau nauju pavadinimu arba pasikeičia jos struktūra, kompetencija. Visa eilė organizacijų paprasčiausiai nustoja egzistuoti po to, kai yra pasiekiami užsibrėžti tikslai. Vienas iš būdingiausių tokių organizacijų bruožų yra tas, kad šie susitarimai dėl tarptautinės organizacijos įkūrimo lieka atviri, t.y., visos norinčios prisijungti valstybės yra priimamos. Daugumos organizacijų įstatuose natgi yra numatytas šalies—narės išstojimas iš organizacijos jai pageidaujant. Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje yra visų pripažintas principas apie šalies—narės išsaugotą suverenitetą. Tarptautinis valstybių bendradarbiavimas yra neįmanomas be nuolaidų ir kompromisų. Tarptautinės organizacijos institucijų struktūra ir kompetencija turi tarptautinį charakterį: vykdomosios institucijos turi tarnauti visų valstybių interesams, neatiduodant pirmenybės kokiai nors šalių grupei. Dauguma tarptautinių organizacijų turi pakankamai didelį ratą taisyklių, kuris yra vadinamas “vidine teise”. Šios taisyklės vienaip ar kitaip apibūdina organizacijos vidinį gyvenimą. Visų organizacijų “vidinės teisės” yra panašios viena į kitą, kadangi tai tėra modifikuotas Jungtinių Tautų modelis. Ši teisė turi atitikti demokratinius reikalavimus ir užtikrinti organizacijos ir jos padalinių efektingą darbą. Paminėti galime keletą klausimų, susijusių su “vidine teise”. Svarbų vaidmenį organizacijos veikloje vaidina procedūros, kurios yra sukuriamos valdančiųjų institucijų ir turi didelę politinę ir ekonominę galią. Šios procedūros numato organizacijos veiklą daugeliu klausimų: balsavimo tvarka, pagrindinių ir pagalbinių institucijų veikla ir kt.. Skirtingai nuo laikinų konferencijų, tarptautinių organizacijų “vidinė teisė” yra pakankamai pastovi. Praktikoje dažnai naudojama teisė, kuri leidžia, esant reikalui, sudaryti papildomas institucijas (vieno ar kito klausimo nagrinėjimui reikalingus komitetus, administracines institucijas). Tokių padalinių kompetencija yra apribota juos sukūrusios institucijos nustatytomis funkcijomis. Kiti jų nutarimai gali turėti reikšmės tik jų pačių veiklai. Didelę reikšmę “vidinėje teisėje” užima taisyklės, apibrėžiančios tarnautojų statusą. Tai reikalinga norint užtikrinti efektingą organizacijos darbą, apibrėžti konkrečias tarnautojų pareigas ir sudaryti jiems geras darbo sąlygas. Visa tai būna patvirtinta specialiais dokumentais. Skirtingose organizacijose tarnautojų privilegijos gali skirtis. Daugeliu atvejų organizacijų “vidinė teisė” persipina su jų “išorine teise”. Pastarąja yra išreiškiama organizacijos vieta ir statusas, jos ryšys su valstybinėmis arba kitomis, tame tarpe ir nevyriausybinėmis organizacijomis. Daug tokių dokumentų yra bendri, t.y., vienodi visose organizacijose, ir jais dažniausiai išreiškiamas tarptautinis bendradarbiavimas. Nevyriausybinės organizacijos Vienas iš būdingiausių nevyriausybinių organizacijų bruožų tas, kad jos yra viešos ir apie jų veiklą galima lengvai sužinoti. Savo populiarumą šios organizacijos didina rengdamos įvairius forumus, press—konferencijas, spausdindaami informaciją laikraščiuose, leisdami brošiūras ir knygas. Vienas iš bruožų, kuris atskiria nevyriausybinę organizaciją nuo tarpvalstybinės arba tarpvyriausybinės, yra tas, kad pirmoji neturi oficialios atstovybės. Nevyriausybinė organizacija yra laikoma tarptautine, jeigu jinai turi atstovybes bent trijose pasaulio šalyse. Šios organizacijos turi pakankamai daug galios paveiktitarptautinę arba atskirų valstybių politiką. Pavyzdžiui, didelę reikšmę turėjo Pirmasis pasaulinis taikos šalininkų kongresas ir kt.. Konsultaciniai ryšiai tarp nevyriausybinių ir tarpvyriausybinių organizacijų. Pirmasis bandymas buvo tuomet, kai Tautų Lyga bandė vadovauti ne tik tarpvalstybinėms, bet nevyriausybinėms organizacijoms. Tautų Lygos statute netgi buvo straipsnis, numatantis visa tai. Tačiau šiuo klausimu Tautų Lyga nieko nelaimėjo. Vietoj šios organizacijos įkūrus Jungtines Tautas, daugelis nevyriausybinių organizacijų su ja norėjo turėti tik tokius ryšius, kad galėtų įtakoti Jungtinių Tautų politiką taikos ir savo egzistavimo klausimais. Jungtinių Tautų įstatuose tai buvo įrašyta tiktai po konferencijos, vykusios San Franciske. Taigi, Jungtinių Tautų Socialinių ir Ekonomikos klausimų padalinys gavo įgaliojimus konsultuotis ir bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis, turinčiomis kompetenciją šiose srityse. Po daugelio metų atsirado būtinybė nustatyti arba sudaryti tam tikrus ryšius tarp Jungtinių Tautų padalinių, užsiimančių politikos klausimų nagrinėjimu, ir įvairių nevyriausybinių organizacijų. Pastarųjų tikslai ir užduotys, kuriais ji nori konsultuotis, turi sutapti su tos tarptautinės organizacijos tikslais ir siekiais. Yra išskiriamos trys konsultacinio statuso kategorijos: I, II ir sąrašas tų, nevyriausybinių organizacijų, kurios palaiko ryšius su Jungtinių Tautų Socialinių ir Ekonomikos klausimų padaliniu, tačiau neturi konsultacinio statuso. Konsultantės statuso gavimas priklauso nuo Jungtinių Tautų Socialinių ir Ekonomikos klausimų padalinio. Tai nulemia šios institucijos komitetas. Šis komitetas turi teisę konsultantės statusą organizacijai suteikti, laikinai sustabdyti arba ir visai atimti. I karegirijai priklauso nevyriausybinės organizacijos,kurios yra labiausiai susijusios su ekonominiu ir socialiniu gyvenimu jų atstovaujamuose regionuose. Pavyzdžiui, 1973 m. tokių organizacijų buvo užregistruota 19. II kategorijai priklauso nevyriausybinės organizacijos, kurių veikla liečia tik tam tikras Jungtinių Tautų Socialinių ir Ekonomikos klausimų padalinio kompetencijos sritis. Pavyzdžiui, 1973 m. tokių organizacijų buvo 181. Tarptautinė nevyriausybinė organizacija, turinti konsultantės statusą, gali paskirti savo atstovus dalyvauti atviruose posėdžiuose. Organizacijos, turinčios I ir II kategorijas, gali pateikti raštiškus pareiškimus klausimais, kurie įeina jų kompetencijon. I kategorijos organizacijų atstovai netgi turi teisę pasisakyti Jungtinių Tautų Socialinių ir Ekonomikos klausimų padalinio posėdžiuose. Vidinė nevyriausybinių organizacijų struktūra, narystė ir finansavimas. Visa tai turi didelę reikšmę apsprendžiant organizacijos vietą ir galimybes. Tai priklauso nuo atitinkamų sąlygų ir regiono, kuriame ši organizacija yra. Atkreipsime dėmesį į nevyriausybinių organizacijų struktūrą, kadangi ji leidžia nustatyti tam tikrus kriterijus, kurie apsprendžia šių organizacijų egzistavimo sąlygas. Šiuo atžvilgiu, didelę reikšmę turi organizacijų įstatai. Dauguma iš šių dokumentų bendrais bruožais apibūdina tarpvyriausybinių organizacijų įstatus. Nevyriausybinių organizacijų įstatuose suformuluoti jų tikslai, užduotys, veiklos principai, struktūra ir institucijų kompetencija, priėmimo į organizaciją taisyklės, o kartais ir pašalinimo iš jos sąlygos, sprendimų pateikimo tvarka, rekomendacijos, finansiniai ir kiti klausimai. Šių organizacijų priimami dokumentai turi nepalyginamai mažiau galios, nei dokumentai, priimami vyriausybių. Tačiau daugelis šių organizacijų yra plačiai pripažintos ir sulaukę populiarumo. Pagrindine daugumos nevyriausybinių organizacijų institucija yra viešieji susirinkimai, kurių periodiškumas yra numatomas įstatuose arba kituose dokumentuose. Ši institucija įvairiose organizacijose turi skirtingus pavadinimus: asamblėja, kongresas, konferencija ir t.t.. Vykdomoji institucija arba yra išrenkama tam tikram laikotarpiui pagrindinės institucijos, arba yra sudaroma iš nacionalinių organizacijų atstovų. Neretai organizacija turi keletą vykdomųjų institucijų su skirtingomis kompetencijomis. Jų pavadinimai taip pat gali būti įvairūs: vykdomoji taryba, vykdomasis komitetas, generalinė taryba, vadovų taryba ir kt.. Taip pat yra išrenkami ir atsakingieji asmenys: prezidentas, viceprezidentas, vykdomojo komiteto pirmininkas ir jo pagalbininkai, ir kt.. Didelę reikšmę turi narystė ir finansavimas. Daugumos organizacijų narystė yra stereotipinė: jų narėmis gali būti tautinės organizacijos arba atskiri asmenys, arba ir vieni, ir kiti. Atsižvelgiant į tai, nevyriausybines organizacijas galima suskirstyti į du tipus: susidedančios iš fizinių asmenų ir susidedančios iš nacionalinių nevyriausybinių organizacijų. Pasitaiko ir kitokių tipų. Yra, pavyzdžiui, organizacijos į kurias norint įstoti, reikia atitikti tam tikrus reikalavimus. Tai gali būti moterų, religinės ar kitokios organizacijos. Kai kurios iš šių organizacijos neturi fiksuoto savo narių skaičiaus, o tiktai registracinius centrus įvairiuose miestuose ar šalyse. Nevyriausybinės organizacijos biudžetą sudaro nacionalinių organizacijų, atskirų žmonių, fondų, o kartais ir vyriausybinės lėšos. Dauguma organizacijų turi tvirtą ir pastovų biudžetą, kurį tvirtina ir peržiūri anksčiau paminėtos institucijos. Dažnai organizacijos pinigų gauna iš savo leidybinės veiklos, kai kurioms pagalbą suteikia tarpvyriausybinės organizacijos (pvz.: UNESKO). Jungtinių Tautų Organizacija Jungtinių Tautų Organizacijos kūrimasis Jungtinių Tautų Organizaciją dabar sudaro 185 šalys—beveik visos planetos valstybės, oficialiai įsipareigojusios bendradarbiauti, remdamos principus ir siekius, išdėstytus Jungtinių Tautų Organizacijos Chartijoje. Tai įsipareigojimai panaikinti karą, saugoti žmogaus teises, remti teisingumą ir tarptautinę teisę, stiprinti socialinę pažangą, draugiškus santykius tarp tautų ir naudoti Organizaciją kaip centrą, padedantį šalims derinti savo veiksmus, kad galėtų įgyvendinti tikslus. Jungtinių Tautų Chartiją parengė 50 vyriausybių atstovai, susirinkę paskutinėmis Antrojo pasaulinio karo dienomis į Steigiamąją Tarptautinės Jungtinių Tautų Organizacijos konferenciją San Franciske 1945 m. balandžio 25 d.—birželio 26 d.. Chartija buvo sudaryta remianti spasiūlymais, kuriuos parengė JAV, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, Kinijos, Prancūzijos ir Sovietų Sąjungos atstovai, susirinkę 1944 m. rugpjūčio—spalio mėn. į pasitarimus Dumbartono Oaks Estate rūmuose, netoli Vašingtono. Jungtinių Tautų Chartiją priėmė ir pasirašė San Francisko konferencijoje dalyvavę 50 valstybių atstovai, o vėliau—ir konferencijoje negalėjusi dalyvauti 51–oji valstybė—Lenkija. Įkūrus Jungtines Tautas, buvo sudaryta pavyzdžio neturinti žmonijos istorijoje pasaulinė tarptautinio bendradarbiavimo sistema, ir per penkis dešimtmečius šios organizacijos narių skaičius padidėjo trigubai. Tačiau dėl šaltojo karo prireikė daug metų, kol buvo galima visiškai išnaudoti Chartijoje numatytas tarptautinio bendradarbiavimo galimybes. Vis dėlto, net ir tuo laikotarpiu Jungtinės Tautos ir jos agentūros pasiekė nemažai laimėjimų. Jungtinės Tautos suteikė paramą ir pastogę milijonams karo pabėgėlių ir persekiojamųjų. Jos atliko katalizatoriaus vaidmenį šimtams milijonų žmonių išsivaduojant iš kolonijinės priespaudos ir tampant nepriklausomiems ir suvereniems. Stabdydamos karinius veiksmus ir padėdamos spręsti konfliktus, Jungtinės Tautos iki 1992 m. surengė 26 taikos palaikymo operacijas. Jos išplėtė ir susistemino tarptautinę teisę. Jungtinių Tautų Organizacijos struktūra NARYSTĖ Chartija skelbia, kad Jungtinių Tautų narėmis gali tapti visos taiką mylinčios šalys, kurios prisiima jų įsipareigojimus ir kurios, Organizacijos nuomone, nori ir sugeba vykdyti šiuos įsipareigojimus. Valstybes į nares priima Generalinė Asamblėja, Saugumo Tarybai jas rekomendavus. Jungtinių Tautų Chartija taip pat numato, jog narės gali būti laikinai arba visiškai pašalintos iš Organizacijos už Chartijos principų pažeidimą, tačiau, oficialiais duomenimis, iki 1995 m. ši priemonė dar nebuvo taikyta. CHARTIJOS PATAISOS Chartijoje gali būti daromos pataisos, už jas balsuojant dviejų trečdalių Generalinės Asamblėjos narių daugumai ir jas ratifikavus dviem trečdaliams Jungtinių Tautų narių balsų. Taip pat ir visoms penkioms nuolatinėms Saugumo Tarybos narėms (JAV, Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei, Kinijai, Prancūzijai ir Sovietų Sąjungai). Iki 1995 m. pataisų buvo tiktai trys. OFICIALIOS KALBOS Remiantis Chartija, oficialios Jungtinių Tautų kalbos yra anglų, ispanų, kinų, prancūzų ir rusų. Vėliau prie jų buvo priskirta ir arabų kalba kaip oficiali Generalinės Asamblėjos, Saugumo Tarybos bei Ekonominės ir Socialinės tarybos kalba. PAGRINDINĖS INSTITUCIJOS Yra įsteigtos šešios pagrindinės institucijos: Generalinė Asamblėja. Tai pagrindinė svarstymo institucija. Ją sudaro visų valstybių—narių atstovai, ir kiekvienas iš jų turi vieną balsą. Sprendimai svarbiais klausimais, susijusiais su taika ir saugumu, naujų narių priėmimu ir biudžeto reikalais, priimami dviejų trečdalių balsų dauguma. Sprendimai kitais klausimais priimami paprasta balsų dauguma. Paminėsime keletą iš Generalinės Asamblėjos funkcijų ir įgaliojimų: svarstyti ir siūlyti bendradarbiavimo, palaikant tarptautinę taiką ir saugumą, principus; skatinti tyrimus ir teikti rekomendacijas, siekiant remti tarptautinį politinį bendradarbiavimą, tarptautinės teisės plėtojimą ir sisteminimą; teikti siūlymus, kaip taikiai išspręsti kiekvieną problemą, kuri galėtų pakenkti draugiškiems santykiams tarp tautų; rinkti nuolatinius Saugumo Tarybos narius, Ekonominės ir Socialinės tarybos narius; ir kt.. Generalinės Asamblėjos eilinė sesija prasideda kasmet trečiąjį rugsėjo antradienį ir paprastai trunka iki gruodžio vidurio. Prasidedant kiekvienai eilinei sesijai, Asamblėja išrenka naują pirmininką, 21 vicepirmininką ir Asamblėjos septynių pagrindinių komitetų pirmininkus. Asamblėja taipogi gali rinktis specialioms sesijoms, pareikalavus Saugumo Tarybai, daugumai Jungtinių Tautų narių ar vienai narei, jeigu dauguma kitų su tuo sutinka. Asamblėja svarstomus klausimus paskirsto savo šešiems pagrindiniams komitetams: • Pirmasis komitetas—nusiginklavimas ir su juo susiję tarptautinio saugumo klausimai. • Antrasis komitetas—ekonomikos ir finansų klausimai. • Trečiasis komitetas—visuomeniniai, humanitariniai ir kultūros klausimai. • Ketvirtasis komitetas—specialusis politinis ir dekolonizacijos klausimai. • Penktasis komitetas—administravimo ir biudžeto klausimai. • Šeštasis komitetas—teisės klausimai. Taip pat yra ir Generalinis komitetas, kurį sudaro Asamblėjos pirmininkas, 21 vicepirmininkas, šešių pagrindinių komitetų pirmininkai ir Kredencialų komitetas, kurį kiekvieną sesiją skiria Pirmininkas. Saugumo Taryba. Pagal Chartiją Saugumo Tarybai tenka pagrindinė atsakomybė už tarptautinės taikos ir saugumo palaikymą. Tarybą sudaro 15 narių: penkios nuolatinės narės—Jungtinė Karalystė, Jungtinės Valstijos, Kinija, Prancūzija, Rusijos Federacija , ir dešimt narių, išrinktų Generalinės Asamblėjos dviejų metų laikotarpiui. Sprendimai darbotvarkės klausimais yra priimami pritariamai balsuojant devynioms iš 15 narių. Sprendimams esminiais klausimais priimti reikia devynių balsų, tarp jų—visų penkių nuolatinių narių pritariančių balsų. Pagal Chartiją, visos Jungtinių Tautų narės sutinka pripažinti ir vykdyti Saugumo Tarybos nutarimus. Kaikurios iš Saugumo Tarybos funkcijų ir įgaliojimų: palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą; rekomenduoti būdus, kaip kilusius ginčus sureguliuoti arba nurodyti sąlygas, kaip įveikti konfliktines situacijas; sudarinėti planus, kaip sukurti ginkluotės kontrolės sistemą; paraginti nares imtis ekonominių sankcijų ir kitokių priemonių, išskyrus jėgos panaudojimą, kad būtų galima užkirsti kelią agresijai; rekomenduoti priimti naujas nares; ir kt.. Ekonominė ir Socialinė Taryba. Buvo įsteigta, vadovaujantis Chartija, kaip pagrindinė institucija, skirta koordinuoti Jungtinių Tautų ir specializuotų agentūrų bei institucijų ekonominę ir socialinę veiklą. Taryba turi 54 nares, atliekančias pareigas trejus metus, kasmet išrenkant po 18 naujų narių trejų metų kadencijai. Šioje Taryboje sprendimai priimami paprasta balsų dauguma, kur kiekvienas narys turi vieną balsą. Taryba turi ir savo pagalbines institucijas: devynias funkcines komisijas, keturis nuolatinius komitetus, daug nuolatinių ekspertų institucijų. Kaikurios iš jos funkcijų ir įgaliojimų: būti pagrindiniu forumu, kuriame svarstomi globalinio ir tarpdalykinio pobūdžio ekonominiai ir socialiniai klausimai; kviesti tarptautines konferencijas ir rengti konvencijų projektus; vesti derybas su specializuotomis agentūromis dėl sutarčių, apibrėžiančių jų santykius su Jungtinėmis Tautomis; konsultuotis su nevyriausybinėmis organizacijomis klausimais, priklausančiais tarybos kompetencijai. Iki 1992 m. taryba konsultavo daugiau nei 1500 nevyriausybinių organizacijų. Globos Taryba. Jos uždavinys yra prižiūrėti, kaip administruojamos globojamosios teritorijos, perduotos globos sistemai. Svarbiausieji tikslai—skatinti šių teritorijų gyventojų pažangą ir jų nuoseklią raidą savivaldos arba nepriklausomybės link. Narių skaičių turėtų sudaryti vienodas tiek administruojančių globojamąsias teritorijas, tiek ir jų neadministruojančių valstybių atstovų skaičius. Dabar ją sudaro tik penkios narės: Jungtinės Valstijos (administruojanti valstybė) ir kitos nuolatinės Saugumo Tarybos narės (Jungtinė Karalystė, Kinija, Prancūzija, Rusijos Federacija). Balsuojama yra paprasta balsų dauguma. Taryba posėdžiauja kasmetinėse sesijose, kurios paprastai vyksta metų viduryje. Prireikus rengiamos nepaprastosios sesijos. Kai kurios funkcijos ir įgaliojimai: turi teisę nagrinėti ir svarstyti administruojančios valdžios pranešimus apie globojamųjų teritorijų tautų politinę, ekonominę, socialinę ir švietimo pažangą; nagrinėti iš globojamųjų teritorijų gaunamas peticijas ir siųsti ten reguliarias ir kitokias specialias misijas. Jungtinių Tautų egzistavimo pradžioje globos sistemai buvo perduota 11 teritorijų. Iki 1975 m. visos jos, išskyrus globojamąją Ramiojo vandenyno salų teritoriją, arba įgijo nepriklausomybę, arba buvo prijungtos prie kaimyninių valstybių ir sudarė nepriklausomas šalis.

Tarptautinis Teismas. Tai pagrindinė teisminė Jungtinių Tautų institucija. Jos Statutas yra sudėtinė Jungtinių Tautų Chartijos dalis. Teismas yra atviras visoms šalims, pripažįstančioms šį Statutą, kutis taikomas visoms Organizacijos narėms. Generalinė Asamblėja ir Saugumo Taryba gali paprašyti Teismo išsakyti patariamąją nuomonę kiekvienu teisiniu klausimu, kitos Jungtinių Tautų institucijos ir specializuotos agentūros gali, Generalinei Asamblėjai leidus, prašyti Teismo išsakyti nuomonę teisiniais klausimais, iškylančiais jų veikloje. Teismą sudaro 15 teisėjų, kuriuos renka, balsuodamos nepriklausomai viena nuo kitos, Generalinė Asamblėja ir Saugumo Taryba. Jie renkami atsižvelgiant ne į jų pilietybę, bet į kvalifikaciją, ir stengiamasi garantuoti, kad Teisme būtų atstovaujama pagrindinėms pasaulio teisinėms sistemoms. Teismas posėdžiauja Hagoje ir Nyderlanduose. Sekretoriatas. Jį sudaro tarptautinis personalas, dirbantis Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke. Jis aptarnauja kitas Jungtinių Tautų institucijas ir vykdo jų nustatytas programas bei politiką. Jam vadovauja Generalinis sekretorius, kurį penkeriems metams skiria Generalinė Asamblėja Saugumo Tarybos siūlymu. Sekretoriato personalą sudaro daugiau negu 25000 tarnautojų iš daugiau nei 150 šalių.

6 tema. Žmogaus teisių apsauga tarptautinėje teisėjeValstybės gyventojų sąvoka ir sudėtis. „Nuolatinių gyventojų” kriterijus yra susijęs su teritorijos kriterijumi ir sudaro materialinį valstybės egzistavimo pagrindą. Vien tik dėl šios priežasties Antarktis, pavyzdžiui, negali būti laikoma valstybe. Ki¬ta vertus, faktas, kad daugybė klajoklių atvyksta į šalį ir išvyksta iš jos (kaip Somalio atveju), pats savaime nėra kliūtis valstybingumui, kol egzistuoja didelis skaičius nuolatinių gyventojų. Gyventojų skaičius, kaip ir teritorijos dydis, gali būti labai mažas. Tai lemia vadinamųjų mini valstybių, kurios kaip lygiateisės narės buvo priimtos į JTO, problemą. Vatikano miestas, kurio vyriausybė yra Šventasis Sostas – Katalikų Bažnyčios administracinis centras – yra specifinis atvejis. Nors ir mažas jo gyventojų skaičius, Vatikanas (ar¬ba Šventasis Sostas) palaiko diplomatinius santykius su daugeliu ki¬tų valstybių, yra sudaręs tarptautinių sutarčių ir įstojęs į tarptautines organizacijas (tačiau jis nėra JTO narys). Tačiau daugelį jo, kaip vals¬tybės, funkcijų faktiškai vykdo Italija.Kas laikoma valstybės „nuolatiniais gyventojais”, nustato tos vals¬tybės vidaus teisė, reguliuojanti pilietybės klausimus; šį klausimą tarp¬tautinė teisė palieka valstybių laisvai nuožiūrai, išskyrus tik tam tik¬rus atvejus. Nemažai valstybių sudaro įvairiataučiai gyventojai. Būtų absurdiška teisiškai reikalauti bet kokio etninio, kalbinio, istorinio, kul-tūrinio ar religinio vientisumo pasenusios politinės sampratos „vienos nacijos valstybė” prasme. Su šiais veiksniais susiję klausimai išky¬la dėl apsisprendimo ir tautinių mažumų bei vietinių gyventojų tei¬sių, tačiau jie nėra svarbūs kalbant apie kriterijus, lemiančius vals¬tybės egzistavimą. Teritorinę jurisdikciją valstybė įgyvendina savo gy¬ventojų atžvilgiu ir personalinę jurisdikciją- užsienyje esančių jos pi¬liečių atžvilgiu.Todėl esminis aspektas yra bendra nacionalinė tei¬sinė sistema, reguliuojanti asmenų ir įvairių grupių elgesį valstybėje.Pilietybė ir jos reikšmė šiuolaikiniuose tarptautiniuose santykiuose. Pirmiausia pilietybė yra nacionalinės teisės kategorija. Tarptautinėje teisėje tam, kad būtų galima nustatyti, ar asmuo yra konkrečios valsty¬bės pilietis, pavyzdžiui, nustatant, ar ši valstybė turi teisę vykdyti jo di¬plomatinę gynybą ir pan.), paprastai vadovaujamasi tais pačiais kriteri¬jais, kuriais vadovaujasi ši valstybė, nustatydama, kas yra jos piliečiai.Valstybė gali vykdyti tik savo piliečio diplomatinę gynybą. Kaip konsta¬tavo Nuolatinis Tarptautinis Teisingumo Teismas savo sprendime Panevėžio-Saldutiškio geležinkelio byloje (1939), „pilietybės ryšys tarp valstybės ir individo pats savaime suteikia valstybei teisę į diplomatinę gynybą…”.Tarptautinis teisinis pilietybės reguliavimas. Pagal tarptautinę teisę pilietybė laikoma nuolatiniu teisiniu ryšiu, ku-riuo asmuo susijęs su valstybe, kad ir kur šis asmuo būtų. Šis ryšys leidžia valstybei vykdyti savo jurisdikciją šio asmens atžvilgiu net tada, kai jis yra užsienio valstybės teritorijoje arba tarptautinėse erdvėse (atviroje jū¬roje, Antarktidoje, kosminėje erdvėje ir pan.).Iki šiol tarptautinėje teisėje neabejotinai pripažintas bendras princi¬pas, kad valstybė pati nustato savo pilietybės įgijimo sąlygas. Šioje srity¬je paprastai daroma nuoroda į Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo Teis¬mo konsultacinę išvadą Dekretų dėl pilietybės, priimtų Tunise ir Maroke (Dėcrets de nationalitėpromulguės en Tunisie et au Maroc), byloje (1923):„Klausimas, ar tam tikras reikalas yra, ar nėra valstybės jurisdikcijos rei¬kalas, yra iš esmės sąlyginis klausimas: jis priklauso nuo tarptautinių san¬tykių lygio. Todėl, Teismo nuomone, esant dabartiniam tarptautinės teisės lygiui pilietybės klausimas iš esmės priklauso šiai rezervuotai sričiai”4″.Principas, pagal kurį pilietybės nustatymas yra valstybės vidaus reika¬las, nustatytas ir 1930 m. Konvencijos dėl kai kurių klausimų, susijusių su pilietybės įstatymų kolizija, 1 straipsnyje:„Kiekviena valstybė savo įstatymu nustato, kas yra jos piliečiai. Šį įsta¬tymą turi pripažinti kitos valstybės, jeigu jis atitinka tarptautines konven¬cijas, tarptautinį paprotį ir visuotinai pripažintus teisės principus, susiju¬sius su pilietybe”.Šios valstybės pilietybės koncepcijos taip pat laikėsi Europos Bendri¬jų Teisingumo Teismas. Savo sprendime byloje Micheletti e.a. contre De-lagacion del Gobiemo en Cantabria (C-369/90) jis nurodė, kad „piliety¬bės įgijimo bei netekimo sąlygų nustatymas pagal tarptautinę teisę pri¬klauso kiekvienos valstybės narės kompetencijai”.Dviguba pilietybė. Dviguba pilietybė gali atsirasti taikant dviejų valstybių pilietybės įsta¬tymus vienam asmeniui, pavyzdžiui, jam tuokiantis. Vedybų pagrindu pa¬gal antros valstybės įstatymus sutuoktinis galėtų įgyti šios valstybės pilie-tybę. Dažnai valstybių įstatymai nepripažįsta savo piliečių kitos valstybės pilietybės arba esant dvigubai pilietybei pripažįsta tik savo pilietybę su visomis iš pilietybės galinčiomis išplaukti pasekmėmis pagal šios valsty¬bės įstatymus: pareiga atlikti karinę tarnybą, mokėti mokesčius ir pan.Kilus pilietybių kolizijai tarptautinėje plotmėje, tarptautinės teisės po¬žiūriu reikėtų vadovautis efektyvumo principu.Efektyvios pilietybės principas. Atrodo, kad pilietybės efektyvumo (tikrumo) principas gali būti lai komas tik skirtingų pilietybių kolizijos situacijoje. Efektyvumo požiūriu pilietybę reikia suprasti ne vien tik kaip formalų ryšį, bet ir kaip tam tikrąabipusį piliečio ir jo valstybės ryšį, pasireiškiantį tarpusavio teisių ir pa¬reigų vykdymu. Tačiau, matyt, efektyvaus ryšio reikia ieškoti kiekvienu konkrečiu atveju taip, kaip tai darė Tarptautinis Teisingumo Teismas sa¬vo sprendime Nottebom byloje.Nottebohm byla (Lichtenšteinas prieš Gvatemalą). Tarptautinė teisė reguliuoja kai kuriuos pilietybės klausimus, pavyz¬džiui, jei asmuo turi ne vieną pilietybę (bipatridas – asmuo, turintis dvi¬gubą pilietybę) arba jos visai neturi (apatridas). Žymiausias tarptautinis precedentas šioje srityje – Nottebom byla (1955) Tarptautiniame Teisin¬gumo Teisme. Notebomas (Nottebom), Vokietijos pilietis, Antrojo pasau¬linio karo metais įgijo Lichtenšteino pilietybę. Gvatemalai, kurioje jis nuo¬lat gyveno, paskelbus karą Vokietijai, Notebomas buvo traktuojamas kaip priešo valstybės pilietis. Lichtenšteinas, vykdydamas savo piliečio diplo¬matinę gynybą, kreipėsi į Tarptautinį Teisingumo Teismą. Teismas šioje byloje pirmiausia sprendė klausimą dėl to, ar Notebomo ryšys su Lich¬tenšteinu buvo efektyvus (tikras). Teismas konstatavo, jog „valstybė gali pretenduoti, kad jos nustatytas normas kita valstybė pripažintų tik tada, jei šios normos atitinka bendrą tikslą, kad teisinis pilietybės ryšys sutap¬tų su tikruoju asmens priklausymu valstybei. Tai savo ruožtu leistų jai vyk¬dyti savo piliečių gynybą santykiuose su kitomis valstybėmis”.Tarptautinės sutartys dėl pilietybės.1997 m. Europos konvencija dėl pilietybės. Ši Europos Tarybos kon¬vencija skirta ne tik pilietybės koliziniams klausimams reguliuoti, bet ir pilietybės pasikeitimo valstybių teisių perėmimo atvejais bei karinės prie¬volės klausimams spręsti, kai prievolininkas turi daugiau nei vieną pilie¬tybę. Šia Konvencija taip pat siekiama, kad būtų išvengta diskriminaci¬jos pilietybės srityje ir palengvinta asmenų be pilietybės (apatridų) pa¬dėtis. Konvencijos 2 straipsnis lakoniškai apibrėžia pilietybę kaip „teisi¬nį ryšį tarp asmens ir valstybės, kuris, tačiau, nerodo jo etninės kilmės”. Patvirtintas klasikinis principas, kad „kiekviena valstybė pagal savo teisę nustato, kas yra jos piliečiai”, tačiau čia pat įtvirtinama, kad „šią teisę kitos valstybės pripažins tiek, kiek ji atitinka čia taikomas tarptautines sutartis, paprotinę tarptautinę teisę bei visuotinai pripažintus pilietybės teisės principus” (3 str.). Atrodo, kad ši nuostata (ji tam tikrais atvejais yra pagrįsta) susilpnina patį klasikinį pilietybės teisės principą, nes joje slypi galimybė vienai valstybei abejoti dėl kitos valstybės pilietybes”. Šios nuostatos formuluotė, atrodo, yra pernelyg bendra ir todėl gali sumažinti valstybių, kurios norėtų tapti Europos konvencijos dėl pilietybės dalyvė¬mis, skaičių. Patys „visuotinai pripažinti pilietybės teisės principai” išdėstyti Konvencijos 4 straipsnyje: (1) kiekvienas asmuo turi teisę į pilietybę, (2) turi būti vengiama bepilietybės, (3) iš nieko ne¬galima savavališkai atimti pilietybės, be to, (4) pilietybės automatiškai ne¬panaikina nei vedybos, nei skyrybos, nei sutuoktinio pilietybės pasikeiti¬mas. Principai yra neabejotini, tačiau pirmi du kol kas yra tik rekomendacijos tol, kol jie nesukonkretinti privalomuose nacio¬nalinės ar tarptautinės teisės aktuose.Europos konvencijos dėl pilietybės 5 straipsnis draudžia bet kokią dis¬kriminaciją pilietybės srityje, taip pat ir diskriminaciją dėl tautybės arba etninės kilmės. Čia kyla klausimas, ar valstybės, kurios savo tautiečiams užsienyje suteikia lengvatas išsaugoti arba įgyti pilietybę (Vokietija, Iz¬raelis, Lietuva ir kt.), nepažeistų tokio „nediskriminacijos dėl tautybės ar etninės kilmės” principo?Pagal Konvencijos 6 straipsnį valstybė turi numatyti savo įstatymuose, kad jos pilietybė ex lege (pagal įstatymą) automatiškai įgyjama, kai: (a) vai¬ko gimimo momentu bent vienas iš jo tėvų turi šios valstybės pilietybę (iš¬imtys galimos, jei vaikas gimsta užsienyje); (b) randamas pamestinukas. Be to, valstybė turi suteikti pilietybę vaikui be pilietybės, gimusiam jos te¬ritorijoje ex lege, arba vėliau pagal pateiktą prašymą. Šiuo atveju, t. y. jei numatoma, kad toks vaikas galės įgyti pilietybę pagal jo prašymą ar pra¬šymą, pateiktą jo vardu, negalima reikalauti iš jo, kad jis būtų išgyvenęs šioje valstybėje daugiau nei penkerius metus. Kitų asmenų natūralizacijai negalima nustatyti ilgesnio nei 10 metų termino. Taip pat numatoma, kad reikia numatyti palengvintas pilietybės įgijimo sąlygas savo piliečių sutuok¬tiniams užsieniečiams, užsienyje gimusiems vaikams, kai vienas iš tėvų yra pilietis, vaikams, kurių bent vienas iš tėvų įgyja pilietybę, piliečio įvaikin¬tam vaikui, asmenims, kurie gimė šios valstybės teritorijoje ir joje teisėtai ir nuolat gyvena, taip pat teisėtai ir nuolat čia gyvenantiems nepilname¬čiams, apatridams bei pripažintiems pabėgėliams. Konvencijos 7 straips-nis leidžia, kad įstatymai numatytų, jog pilietybės netenkama kai: savanoriškai įgyjama kita pilietybė arba savo pilietybė įgyjama nesąžiningu bū¬du, kai tarnaujama kitos valstybės ginkluotosiose pajėgose, kai padaromi veiksmai, kuriais kenkiama gyvybiniams valstybės interesams, kai nebeten¬kama tikro užsienyje gyvenančio piliečio ir jo valstybės ryšio ir kt. Įdomu pažymėti, kad pagal Konvencijos 8 straipsnį kiekviena valstybė privalo leisti atsisakyti jos pilietybės su sąlyga, kad pilietybės atsisakęs asmuo kartu ne¬taptų apatridu. Beje, valstybė gali nustatyti, kad atsisakyti pilietybės gali¬ma tik nuolat gyvenant užsienyje.Europos konvencijos dėl pilietybės 14 straipsnio paskirtis – spręsti pi¬lietybės daugėto klausimus: vaikas, įgijęs skirtingas pilietybes gimdamas, turi jas išsaugoti; sutuoktinis, įgijęs naują pilietybę dėl vedybų, ją taip pat turės išsaugoti. Kita vertus, 15 straipsnis nustato, kad valstybė vis dėlto gali pati savo įstatymais spręsti, ar asmuo, įgijęs kitos valstybės piliety¬bę, išlaikys pirminę, t. y. pirmos valstybės, pilietybę. Be to, ji gali nusta¬tyti, kad jos pilietybę galima įgyti tik neturint kitos pilietybės. Tačiau ji negali reikalauti atsisakyti pilietybės tos valstybės, kurios įstatymai ne¬leidžia atsisakyti pilietybės. Asmenys, turintys daugiau nei vieną piliety¬bę, kiekvienoje valstybėje, kurios pilietybę jie turi, yra lygiateisiai pilie¬čiai ir negali būti diskriminuojami.Europos konvencija dėl pilietybės taip pat nustato principus, kuriais turi būti vadovaujamasi valstybių teisių perėmimo atvejais (18-20 str.). Čia reikia vadovautis teisinės valstybės bei žmogaus teisių principais, taip pat siekti išvengti atvejų, kai žmogus liktų be pilietybės. Sprendžiant pi¬lietybės klausimus valstybės skilimo, atsiskyrimo ir panašiais atvejais, rei¬kia atsižvelgti į šias aplinkybes: (a) į tikrąjį konkretaus asmens ryšį su konkrečia valstybe, (b) į asmens nuolatinę gyvenamąją vietą, (c) į jo va¬lią, ir (d) iš kokios teritorijos jis kilęs. O užsieniečiams, atsidūrusiems panašiose situacijose, taip pat turėtų būti taikomos tam tikros garanti¬jos. Pavyzdžiui, valstybės pirmtakės, nuo kurios atsiskyrė valstybė teisių perėmėja, pilietis turės teisę likti šios antrosios valstybės teritorijoje, jei¬gu jis yra jos nuolatinis gyventojas. Čia jis turėtų naudotis socialinėmis ir ekonominėmis teisėmis lygiais pagrindais su šios valstybės piliečiais, tačiau ši valstybė neprivalo suteikti tokiems nuolat gyvenantiems užsie¬niečiams teisės eiti tokias „pareigas viešojoje tarnyboje, kurios susijusios su suverenios valdžios vykdymu”. Atrodo, kad čia Konvencija gerokai skiriasi nuo bendrosios tarptautinės teisės, kuri neįpareigoja suteikti užsieniečiams teisės dalyvauti valstybės valdyme Europos konvencijos dėl pilietybės VII skyrius reguliuoja asmenų, ku¬rie yra kelių valstybių piliečiai, karinės prievolės klausimus (tai gali būti sprendžiama ir specialiu suinteresuotų valstybių susitarimu). Pirmiausia toks asmuo turi atlikti šią prievolę tik vienoje, paprastai savo nuolatinės gyvenamosios vietos, valstybėje. Tačiau sulaukęs 19 metų toks asmuo tu¬rėtų turėti tarnybos vietos pasirinkimo laisvę. Jei kelių valstybių pilietis gyvena ne kurioje nors valstybių, kur jis turi pilietybę, o užsienyje, jis pats pasirenka, kur tarnaus. Jei asmuo atliko karinę prievolę vienoje iš vals¬tybių, kurios pilietybę jis turi, laikoma, kad jis atliko savo prievolę ir ki¬toms valstybėms. Pagal Konvenciją analogiškos taisyklės taikomos ir at¬leidžiant nuo karo prievolės (dėl sveikatos ir pan.) bei atliekant alterna¬tyvią tarnybą. Reikėtų pažymėti, kad valstybė, tapdama šios Konvencijos dalyve, gali pareikšti, kad jos atžvilgiu VII skyrius netaikomas.1997 m. Europos konvencija dėl pilietybės parodo naujausias demok¬ratines pilietybės teisinio instituto tendencijas Europoje. Ji atspindi, pa¬vyzdžiui, tai, kad daugelis Vakarų Europos valstybių leidžia savo pilie¬čiams turėti kitų valstybių pilietybę. 1992 m. Mastrichto sutartis įvedė taip pat ir Europos Sąjungos pilietybę. Akivaizdu, kad gyvenimo internacionalizavimas verčia atsisakyti senų standartų taip pat ir pilietybės srityje. Reikėtų taip pat paminėti, kad 1999 m. Jungtinių Tautų tarptautinės tei¬sės komisija parengė Fizinių asmenų pilietybės valstybių teisių perėmi¬mo atvejais straipsnių projektą. Šio projekto 1 straipsnis numato princi¬pą, kad kiekvienas asmuo, turėjęs valstybės pirmtakės pilietybę, turi tei¬sę į bent vieną (valstybės pirmtakės ar valstybės teisių perėmėjos) pilie¬tybę, o 4 straipsnis numato, kad abi valstybės turi imtis priemonių tam, kad tokie asmenys netaptų asmenimis be pilietybės. Čia reikėtų pažymėti, kad šios normos skirtos valstybių teisėms perimti: valstybei skilus, vals¬tybėms susijungus, teritoriją perdavus kitai valstybei arba atsiskyrus nuo valstybės. Jos negali būti tiesiogiai taikomos okupacijos atvejais. Pagal tarptautinę teisę tokiais atvejais pirmiausia taikoma taisyklė, kad okupuo¬janti valstybė neturi teisės perkelti savo gyventojų į okupuotos valstybės teritoriją. Tačiau bet kokiu atveju jie neturi prarasti teisės į juos perkė¬lusios valstybės ar jos teisių perėmėjos pilietybę.Pilietybės įgijimas ir netekimas. Pilietybė pagal gimimą. Natūralizacija. Optacija. Transferas. Vaikų pilietybė pasikeitus tėvų pilietybei. Pilietybės netekimas. Pilietybės grąžinimas. Pilietybės klausimai pagal Lietuvos Respublikos teisę. Tarptautinė teisė nedraudžia valstybei nustatyti, kad jos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, praranda jos pilietybę. Pavyzdžiui, pagal 2002 m. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą (18 str.) Lietuvos Respublikos pi¬lietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę. Pilietybės įstatymas nu¬mato šios pilietybės netekimo taisyklės išimtį -jei asmuo įgijo kitos vals¬tybės pilietybę po 2003 m. sausio 1 d. ir jis yra Lietuvos pilietis pagal kil¬mę (t. y. asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos pilietybę, jo vaikas, vaikaitis ir provaikaitis, jeigu šis asmuo, jo vaikas, vaikaitis ar pro¬vaikaitis nerepatrijavo) arba lietuvių kilmės asmuo.Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, taip pat gali išsaugoti Lietuvos pilietybę, jei Lietuvos Respublikos tarptautinė su¬tartis su kita valstybe numatytų dvigubos pilietybės galimybę. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 33 straipsnis nustato, kad jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias taisykles, negu išdėsty-tos šiame įstatyme, tai taikomos tarptautinės sutarties taisyklės. Žinoma, yra gana daug tarptautinių sutarčių, kuriomis siekiama išspręsti piliety¬bių daugėto koliziją, paprastai suteikiant bipatridui pasirinkimo (optacijos) galimybę. Vienas iš tokių pavyzdžių yra 1963 m. Europos Taryboje Strasbūre sudaryta konvencija dėl pilietybių daugėto atvejų sumažinimo.Įvairių valstybių pilietybės įstatymai gali nustatyti įvairius pilietybės įgi¬jimo pagrindus. Asmuo pilietybę gali įgyti gimdamas (filiacija) arba vėliau įgyti ją pagal valstybės įstatymus (natūralizacija), paprastai pragyvenęs šios valstybės teritorijoje tam tikrą laiką, nustatytą jos įstatymais (sėslumo cenzas), ir išlaikęs kalbos, konstitucijos pagrindų egzaminą ir pan. Pagal Lie-tuvos Respublikos pilietybės įstatymo 12 straipsnį Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti suteikiama asmeniui remiantis jo prašymu, jeigu jis su¬tinka prisiekti Lietuvos Respublikai ir atitinka šias sąlygas: 1) išlaikė vals¬tybinės kalbos egzaminą; 2) prašymo pateikimo metu nuolat gyvena Lie¬tuvos Respublikoje; 3) gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje pastaruo-sius dešimt metų; 4) turi legalų pragyvenimo šaltinį Lietuvos Respublikos teritorijoje; 5) išlaikė Konstitucijos pagrindų egzaminą; 6) yra asmuo be pilietybės arba yra pilietis tokios valstybės, pagal kurios įstatymus įgijus Lietuvos Respublikos pilietybę prarandama tos valstybės pilietybė, ir raš¬tu praneša apie savo sprendimą atsisakyti turimos kitos valstybės piliety¬bės, kai jam bus suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė. Kai kuriems as¬menims (sulaukusiems 65 metų amžiaus, neįgaliems ir kt.) nereikalauja¬ma laikyti kalbos ir Konstitucijos pagrindų egzaminų.Supaprastintas pilietybės įgijimo būdas įvairiose valstybėse gali būti taikomas, pavyzdžiui, vedybų su tos valstybės piliečiu ar piliete atveju arba remiantis tos valstybės tautybės asmens prašymu suteikti jam pi¬lietybę. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 14 straipsnio 1 dalis as¬mens santuokos su Lietuvos Respublikos piliečiu (piliete) atveju kartu su joje paminėtomis sąlygomis numato sutrumpintą 7 metų sėslumo cen¬zą – jei jis (ji) bendrai gyvena šioje santuokoje pastaruosius septynerius metus Lietuvoje.Pagal Pilietybės įstatymo 17 straipsnį teisė į Lietuvos Respublikos pi¬lietybę neterminuotai išsaugoma:1) asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos piliety¬bę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo), gyvenantiems kitose valstybėse;2) lietuvių kilmės asmenims, gyvenantiems kitose valstybėse. Įvairių valstybių įstatymai, reglamentuojantys pilietybės įgijimą filiacijos pagrindu, vis dėlto gali vadovautis skirtingais pilietybės įgijimo pa¬grindais. Filiacijos atveju naujagimis gali įgyti savo tėvų pilietybę, nesvar¬bu, ar jis gimė tėvų pilietybės valstybėje, ar už jos ribų (jus sanguinis, arba kraujo teisės principas), arba savo gimimo vietos valstybės pilietybę nepriklausomai nuo tėvų pilietybės (jus soli, arba žemės teisės princi¬pas). Jus sanguinis principą pirmiausia taiko Europos valstybių įstatymai, jus soli – Lotynų Amerikos valstybių įstatymai (pastarasis pasirinkimas kadaise buvo susijęs su siekiu palengvinti emigrantų padėtį ir sukurti ho¬mogenišką visuomenę) Lietuvos pilietybės įgijimas gimstant pirmiausia pagrįstas kraujo tei¬sės principu. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 8 straipsnis „Vai¬kų, kurių tėvai yra LR piliečiai, pilietybė” skelbia:„Vaikas, kurio abu tėvai jo gimimo metu buvo LR piliečiai, yra LR pilietis nesvarbu, ar jis gimė Lietuvos Respublikos teritorijoje, ar už jos ribų”.Tačiau Pilietybės įstatyme (9 str. 1 d.) žemės teisės principas vyrau¬ja, kai vaiko gimimo metu tik vienas iš tėvų buvo Lietuvos pilietis: „Jeigu vaiko tėvai turi ne tą pačią pilietybę ir vaiko gimimo metu vienas iš jų buvo LR pilietis, vaikas yra LR pilietis, jeigu jis gimė LR teritorijoje”.Jeigu vaiko tėvai turi ne tą pačią pilietybę ir vaiko gimimo metu vie¬nas iš jų buvo LR pilietis, tai vaiko, gimusio už LR ribų, pilietybė, iki jam sukaks 18 metų, gali būti nusta¬toma pagal tėvų susitarimą (9 str. 2 d.).Pagal Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo 10 straipsnį asmenų be pilietybės, nuolat gyvenančių Lietuvoje, gimusio vaiko pilietybės klau¬simas sprendžiamas tik pagal žemės teisės principą:„Asmenų be pilietybės, nuolat gyvenančių Lietuvoje, vaikas, gimęs LR teritorijoje, įgyja LR pilietybę”.Naujas svarbus reiškinys pilietybės srityje yra ES pi¬lietybė. Europos Sąjungos sutartimi, pasirašyta Mastrichte 1992 m. va¬sario 7 d., buvo pakeista 1957 m. Europos Bendrijos steigimo sutartis ir buvo nustatyta (EB steigimo sutarties 17 str.), kad nustatoma Europos Sąjungos pilietybė ir kad Europos Sąjungos piliečiai yra visi asmenys, tu¬rintys bet kurios valstybės, Europos Sąjungos narės, pilietybę:„17 straipsnis (ex 8 straipsnis)Nustatoma Sąjungos pilietybė. Kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis. Sąjungos pilietybė ne pakeičia vals¬tybės pilietybę, o ją papildo.Sąjungos piliečiai naudojasi šios Sutarties suteiktomis teisėmis ir atlieka jos nustatytas pareigas”.Įdomu pažymėti, kad 2002-2003 m. rengiant Sutarties, steigiančios Konstituciją Europai projektą, buvo siūloma atsisakyti nuostatos, kad ES pilietybė yra papildoma (subsidiari) valstybių narių pilietybės atžvilgiu. Kartu buvo siekiama, kad ES pilietybė taptų lygiavertė valstybės narės pilietybei, butų lyg „antra” valstybės narės pilietybė. Tačiau šis pasiūlymas nesulaukė pritarimo. Taigi valstybės narystė Europos Sąjungoje su¬teikia tam tikras papildomas teises valstybės narės piliečiams. ES pilie¬čiai turi šias teises, kurios apibrėžtos pirmiausia Europos Bendrijos stei¬gimo sutartyje ir detalizuojamos EB antrinėje teisėje:teisę laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje;teisę balsuoti ir būti kandidatu Europos Parlamento bei savival¬dos rinkimuose savo gyvenamosios vietos valstybėje narėje tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiai;teisę trečiosios valstybės teritorijoje, kurioje nėra jų pilietybės vals¬tybės diplomatinės atstovybės arba konsulinės įstaigos, naudotis bet kurios valstybės narės diplomatinės ir konsulinės atstovybės ap¬sauga (diplomatine gynyba) tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiai;teisę teikti peticiją Europos Parlamentui, kreiptis į Ombudsmeną, rašyti Sąjungos institucijoms bei įstaigoms bet kuria iš Europos Są¬jungos kalbų ir gauti atsakymą ta pačia kalba.Diplomatinė gynyba ir jos sąlygos.Asmenų be pilietybės teisinė padėtis.Užsieniečių teisinė padėtis. Užsieniečių teisinio režimo rūšys: nacionalinis režimas, didžiausio palankumo režimas. Užsieniečių teisinį statusą konkrečioje valstybėje (jų atvykimo ir iš¬vykimo tvarką, prieglobsčio suteikimą, išsiuntimą iš šalies, teisę įsidar¬binti ir pan.) nustato pirmiausia šios valstybės įstatymai. Jau klasikinėje tarptautinėje teisėje nusistovėjo papročiai, nustatantys vals¬tybių elgesio su užsieniečiais standartus (minimum standards of treatment of aliens). Šie standartai yra visuotinai pripažinti ir apima: užsieniečio teisę būti pripažintam teisinių santykių subjektu, užsieniečio teisę j hu¬manišką elgesį, teisę į tai, kad suimtas arba teisiamas jis turėtų teisę į baudžiamojo proceso garantijas, teisę kreiptis į teismą, teisę į gyvybės ir laisvės apsaugą, teisę į kompensaciją, jei užsieniečio turtą nusavina už¬sienio valstybė ir t. t. Šių standartų taikymą patvirtino ir tarptautinis teis¬mas Barcelona Traction, Light and Power Co. Ltd. byloje (1970):„Jei valstybė į savo teritoriją įsileidžia užsienio investicijas arba už¬sienio subjektus, fizinius ar juridinius asmenis, ji privalo suteikti jiems teisinę apsaugą ir prisiima įsipareigojimus dėl elgesio su jais”.Kartu reikia pabrėžti, kad užsieniečių teisių apsauga šiuolaikinėje tarp¬tautinėje teisėje neapsiriboja tik šiais klasikiniais standartais, kurie pir¬miausia reikalauja, kad užsieniečiams būtų užtikrinta įstatymų garantuota apsauga. Tai, kad su užsieniečiu buvo elgiamasi pagal buvimo valstybės įstatymus taip, kaip elgiamasi su savo piliečiais, dar nereiškia, kad su juo buvo elgiamasi pagal tarptautine teisę. Šiuolaikinėje tarptautinėje teisė¬je užsieniečių apsauga yra neatskiriama žmogaus teisių tarptautinės tei¬sinės apsaugos dalis. Eu¬ropos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 straips¬nis nustato, jog „Aukštosios Susitariančios šalys kiekvienam jų jurisdik¬cijai priklausiančiam asmeniui garantuoja šios Konvencijos I skyriuje api¬brėžtas teises bei laisves…”. Konvencijos 14 straipsnis draudžia diskriminaciją, Ketvirtojo protokolo 4 straipsnis draudžia kolektyviai išsiųsti iš šalies užsieniečius, Septintojo protokolo 1 straipsnis leidžia išsiųsti teisėtai atvykusį užsienietį tik pagal sprendimą, priimtą pagal įstatymą, taip pat suteikia jam teisę pateikti argumentų prieš išsiuntimą ir reikalauti, kad jo išsiuntimo byla būtų per¬žiūrėta ir kad jis būtų pristatytas kompetentingam valdžios organui ar pa¬reigūnui, sprendžiančiam jo išsiuntimo klausimą. Reikia pažymėti, kad nei Europos žmogaus teisių konvencija, nei bendroji tarptautinė teisė ne¬nustato pareigos valstybėms įsileisti užsieniečius, neįpareigoja suteikti jiems prieglobstį. Nėra taip pat ir bendro draudimo išsiųsti užsieniečius.Reikėtų priminti, kad pagal Europos Sąjungos teisę Europos Sąjun¬gos piliečiai turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių terito¬rijoje. Europos Bendrijos steigimo sutarties 18 straipsnio 1 dalis dėl to nustato: „Kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi vals¬tybių narių teritorijoje, laikydamasis šioje Sutartyje ir jai įgyvendinti pri¬imtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų”.ES piliečių laisvė judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, taip pat darbuotojų judėjimo laisvė (EB steigimo sutarties 39-42 str.) sukon¬kretinamos ES antrinės teisės aktuose. Šios ES teisės nuostatos dėl ES piliečių, kurie nėra Lietuvos piliečiai, judėjimo ir apsigyvenimo laisvės ir darbuotojų judėjimo Lietuvoje įgyvendintos 2004 m. Lietuvos Respubli¬kos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties V skyriuje „Europos Są¬jungos valstybių narių piliečių teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje”.Užsieniečių teisių apsaugai skirta Generalinės Asamblėjos 1985 m. gruodžio 13 d. Asmenų, nesančių piliečiais šalies, kurioje jie gyvena, tei¬sių deklaracija.Pagal 1985 m. Deklaracijos 1 straipsnį užsieniečiu laikomas „bet koks asmuo, kuris nėra pilietis valstybės, kurioje jis arba ji yra”. Plačiąja pras¬me terminas „užsienietis” apima tiek kitos valstybės piliečius, tiek asme¬nis be pilietybės. Be abejo, asmens be pilietybės tarptautinis teisinis sta¬tusas yra šiek tiek siauresnis – nėra valstybės, kuri vykdytų diplomatinę jo gynybą. Paprastai galima vykdyti tik savo piliečių diplomatinę gyny¬bą, todėl net valstybė, kurioje apatridas nuolat gyvena, negali vykdyti diplomatinės jo gynybos.Užsieniečių teisių apsaugos srityje dažnai cituojamas Nuolatinio Tarp¬tautinio Teisingumo Teismo sprendimas Mavrommatis Palestine Conces-sions byloje (1924): „Elementarus tarptautinės teisės principas yra tas, kad valstybė turi teisę ginti savo pavaldinius, kai jiems padaryta žala priešingais tarptauti¬nei teisei kitos valstybės, kuri nepatenkino jų reikalavimų įprastiniu bū¬du, veiksmais. Imdama į savo rankas vieno savo pavaldinių bylą arba im¬damasi diplomatinių veiksmų ar kreipdamasi į tarptautines teismines ins¬titucijas, valstybė iš tikrųjų gina savo teises – jos teisę užtikrinti savo pa¬valdinių asmenyje pagarbą tarptautinės teisės normoms”.Bendroji tarptautinė teisė nepripažįsta užsieniečio teisės atvykti į už¬sienio valstybę – ši pati nustato užsieniečių atvykimo ir buvimo jos teri¬torijoje taisykles. 1985 m. Deklaracijos dėl asmenų, nesančių piliečiais ša¬lies, kurioje jie gyvena, žmogaus teisių 2 straipsnis dėl to nustato, kad „niekas šioje Deklaracijoje negali būti aiškinama taip, kad įteisintų bet kurio užsieniečio neteisėtą atvykimą arba buvimą, ar jokia jos nuostata negali būti aiškinama kaip apribojanti bet kurios valstybės teisę priimti įstatymus ir taisykles, susijusias su užsieniečių atvykimu ir jų buvimo są¬lygomis bei tvarka, arba nustatyti piliečių ir užsieniečių skirtumus. Ta¬čiau šie įstatymai ir taisyklės neturi prieštarauti šios valstybės tarptauti-niams įsipareigojimams, įskaitant įsipareigojimus žmogaus teisių srityje”.1985 m. Deklaracija išvardija pagrindines užsieniečių teises ir laisves, kurios kartu yra ir pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės: teisę į gyvybę ir asmens neliečiamybę, savavališko arešto arba suėmimo draudimą, teisę į asmeninį ir šeimos gyvenimą, lygiateisiškumą prieš teismą, minties, sąži¬nės ir įsitikinimų laisvę ir t. t. Kartu Deklaracija įtvirtina, pavyzdžiui, ir teisę išlaikyti savo kalbą, kultūrą ir tradicijas, teisę pervesti į užsienį pa¬jamas, santaupas arba kitas pinigines lėšas. Deklaracija, darydama nuo¬rodą į apribojimus, kurie demokratinėje visuomenėje gali būti nustatyti įstatymais tam, kad apsaugotų nacionalinį saugumą, visuomenės saugu¬mą, viešąją tvarką, visuomenės sveikatą arba moralę, pripažįsta užsienie¬čiams ir šias teises bei laisves: teisę išvykti iš šalies, teisę į išraiškos lais¬vę, taikių susirinkimų teisę, teisę turėti turtą ir atskirai, ir kartu su ki¬tais. Be to, pripažįstama užsieniečio teisė laisvai kilnotis ir pasirinkti Sa¬lyje gyvenamąją vietą. Teisėtai esančio valstybės teritorijoje užsieniečio sutuoktinis ir nepilnametis arba išlaikomas vaikas gali užsienietį lydėti, nuvykti pas jį ir pasilikti su juo. Deklaracija taip pat skelbia ekonomines u socialines užsieniečių teises: teisę į saugias bei sveikas darbo sąlygas, tesę į teisingą darbo užmokestį, lygų apmokėjimą už lygi) darbą, teisę stoti į profsąjungas, teisę į sveikatos apsaugą, medicinos priežiūrą, socialinį aptarnavimą, mokslą, poilsį. Deklaracija nustato, kad iš užsienie¬čio negali būti savavališkai atimamas jo teisėtai įgytas turtas. Užsienietis gali laisvai bet kuriuo metu susisiekti su savo pilietybės valstybės konsu¬latu arba diplomatine atstovybe, o jeigu jų buvimo šalyje nėra, – su ki¬tos valstybės, kuriai patikėta ginti jo pilietybės valstybės interesus buvi¬mo valstybėje, konsulatu arba diplomatine atstovybe.Nors Europos žmogaus teisių konvencija negarantuoja užsieniečiui tei¬sės atvykti arba būti tam tikroje valstybėje ir nedraudžia užsieniečius iš¬siųsti, buvusios Europos žmogaus teisių komisijos ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje buvo nemažai bylų, kuriose buvo pripažinta, kad ne¬leidimas užsieniečiui atvykti į šalį arba išsiuntimas iš jos pažeidė nežmo¬niško elgesio draudimą (Konvencijos 3 str.) arba teisę į šeimos gyvenimą (8 str.). Nežmoniško elgesio draudimas gali būti pažeistas tuo, kad užsie¬nietis išsiunčiamas neatsižvelgiant į tai, jog šalyje, į kurią jis išsiunčiamas, jam gresia kankinimai, nežmoniškas elgesys arba bausmė. Teisė į šeimos gyvenimą yra sudėtingesnis klausimas, nes Konvencija negarantuoja šei¬mų susijungimo teisės, kurią, beje, skelbia 1985 m. Deklaracija. Abdula-ziz, Cabales and Balkandali v. U.K. byloje (1985) Europos Žmogaus Tei¬sių Teismas konstatavo, kad „8 straipsnio negalima aiškinti kaip nustatan¬čio valstybėms dalyvėms bendrą įsipareigojimą leisti sutuoktinių poroms pasirinkti jų bendrą gyvenamąją vietą ir sutikti su nepiliečių sutuoktinių įsikūrimu šalyje”. Tačiau jei mažametis vaikas bus atskirtas nuo tėvų, tai gali būti pripažinta teisės į šeimos gyvenimą pažeidimu.Praktikoje taip pat gali būti sunku spręsti, ar konkrečiu atveju tam tikrų teisių suteikimas tik savo valstybės piliečiams nebus užsieniečio dis¬kriminacija. Manoma, kad rinkimų teisės arba teisės užimti tam tikras pareigas suteikimas tik savo valstybės piliečiams yra normali praktika. Ga¬li būti nustatomi ir užsieniečių politinės veiklos arba teisės įgyti, pavyz-džiui, nekilnojamąjį turtą, apribojimai. Tačiau reikia turėti omenyje, kad tokios praktikos pamažu atsisakoma. Ypač tai būdinga Europos Sąjun¬gos teisei, nes ši teisė suteikia Sąjungos piliečiams, gyvenantiems kitose Sąjungos valstybėse, rinkimų teisę savivaldos rinkimuose ir kitas teises. Dėl ES teisės garantuojamų laisvo asmenų ir kapitalo judėji¬mų bei steigimosi laisvės, ES piliečiams užtikrinama teisė įsigyti nekil¬nojamąjį turtą kitos ES valstybėse narėse. Dėl laisvo darbuotojų judėjimo ES piliečiai atleidžiami nuo pareigos turėti leidimą dirbti kitose BS valstybėse narėse, o apribojimai ES piliečiams stoti į kitos ES valstybės nėrės tarnybą gali būti taikomi tik išimtinės svarbos tarnybai, kurioje ke¬liami ištikimybės valstybei reikalavimai (kariškių, teisėjų ir kt. pareigos).Bendroji tarptautinė teisė nedraudžia nacionalizuoti užsieniečių turtą arba kitaip jį nusavinti visuomenės interesais. Tačiau visuotinai pripažinta, kad tokiu atveju užsienietis turi gauti greitą, visišką ir tikrą kompensaciją.Pastaruoju metu užsieniečių teisinį režimą vis plačiau reguliuoja tarp¬tautinės sutartys. Dvišalėmis sutartimis abiejų valstybių piliečiams gali būti suteikiamas nacionalinis režimas (atitinkantis savo valstybės piliečių re¬žimą ir tam tikras jo išimtis, pavyzdžiui, nesuteikiantis rinkimų teisės), abipusiškumo režimas (kai valstybė A suteikia valstybės B piliečiams to¬kį režimą, kokį valstybė B suteikia valstybės A piliečiams), didžiausio pa¬lankumo režimas (valstybė A suteikia valstybės B piliečiams ne blogesnį režimą nei jau suteiktas bet kokios trečiosios valstybės piliečiams). Tam tikros konvencijos yra priimtos ir Europos Taryboje, pavyzdžiui, užsie¬niečių atvykimo ir buvimo sąlygoms skirta 1955 m. Europos Tarybos kon¬vencija dėl įsikūrimo.1985 m. Belgija, Prancūzija, Vokietija, Liuksemburgas ir Nyderlandai sudarė Šengeno susitarimą, pagal kurį laipsniškai panaikino jų bendrų sienų kontrolę. 1990 m. Šengeno konvencija papildė šį susitarimą. Vė¬liau prie Šengeno sutarčių prisijungė ir kitos ES valstybės narės, sukur¬damos vadinamąją Šengeno erdvę. Airija ir Jungtinė Karalystė dalyvauja šioje sistemoje tik iš dalies, nes išlaiko savo sienų kontrolę. Šengeno erdvėje nuo 1996 m. taip pat yra 2 ne ES valstybės narės – Islandija bei Norvegija. O dėl 10 valstybių, įstojusių į ES 2004 m., jos prisijungs prie šios sistemos laipsniškai pagal ES Tarybos sprendimus. Šengeno susitari¬mas ir konvencija, vėlesnės juos papildančios sutartys bei jais remiantis priimti aktai sudaro vadinamąją Schengen acąuis (Šengeno teisyną), re¬guliuojantį sienos kontrolę ir laisvo asmenų judėjimo per ES valstybių sienas normas. Nuo 1999 m. pagal Amsterdamo sutarties protokolą Šengeno normos sudaro neatskiriamą ES institucinės ir teisinės sistemos rinkinį.Tarptautinėje praktikoje įsigalėjo tvarka, pagal kurią užsieniečiui, vykstančiam į kitą valstybę, reikalingas pasas ir tos valstybės viza (išskyrus atvejus, kai tarp atitinkamų šalių nustatytas bevizis režimas), pasas, kaip dokumentas, liudijantis pilietybę. Viza yra kompetentingo užsienio valstybės organo leidimas įvažiuoti j šią valstybę (įvažiavimo viza) arba vykti per ją tranzitu (tranzitinė vi¬za). Vizas dažniausiai išduoda tos valstybės konsulinės įstaigos užsieny¬je, tačiau, priklausomai nuo konkrečios valstybės įstatymų nustatytos tvar¬kos, jas taip pat gali išduoti ir pasienio kontrolės organai, migracijos tar¬nybos ir pan. Reikėtų pridurti, kad Europos Sąjungos teisė reguliuoja ga¬na daug ES valstybių narių vizų suteikimo klausimų62.Teisinę užsieniečių padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja 2004 m. balandžio 29 d. Įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties.Jungtinių Tautų Įstatai. Jungtinių Tautų uždaviniai, išvardyti JT Įstatų 1 straipsnyje, apima pa¬garbos visų žmonių teisėms ir pagrindinėms laisvėms, nepaisant skir¬tingos rasės, lyties, kalbos bei religijos, plėtojimą ir skatinimą. JT Įstatų 55 straipsnyje sakoma: „Jungtinės Tautos siekia…, kad visi gerb¬tų žmogaus teises ir pagrindines laisves bei jų laikytųsi visų atžvil¬giu, nepaisant skirtingos rasės, lyties, kalbos ar religijos”. Pagal 56 straipsnį „visi nariai įsipareigoja bendradarbiauti su Organizacija ir im¬tis bendrų ar individualių veiksmų, kad būtų pasiekti 55 straipsnyje išdėstyti uždaviniai”. Žodžio „įsipareigoja” panaudojimas išreiškia teisinę pareigą, bet ši pareiga reiškia ne žmogaus teisių užtikrinimą dabar (pačios teisės nėra nei apibrėžiamos, nei išvardijamos), o įsi¬pareigojimą veikti taip, kad jos būtų užtikrinamos ateityje; formuluočių neapibrėžtumas valstybėms palieka plačią laisvę dėl jų įsiparei¬gojimų vykdymo tempo ir priemonių, ir visiems yra žinoma, jog ne¬mažai valstybių nepasiekė apčiuopiamos pažangos arba pasiekė labai mažą pažangą žmogaus teisių užtikrinimo srityje.Kita vertus, valstybė, sąmoningai blogindama žmogaus teisių pa¬dėtį, greičiausiai būtų laikoma pažeidusia 56 straipsnį; akivaizdu, jog būtent tokios nuomonės laikėsi dauguma JTO narių dėl Pietų Afri¬kos vykdyto apartheido. Savo konsultacinėje išvadoje Namibia bylo¬je Tarptautinis Teisingumo Teismas pripažino:Skirtumų, suvaržymų bei apribojimų nustatymas … ir taikymas remian¬tis vien tokiais kriterijais kaip rasė, odos spalva, tautinė ar etninė kilmė -kas reiškia pagrindinių žmogaus teisių paneigimą, yra sunkus Įstatų tiks¬lų bei principų pažeidimas.Kad ir kokios teisinės pareigos gali arba negali būti nustatytos pa¬gal Įstatų 55 ir 56 straipsnius, neabejotina, jog šios nuostatos nesuteikia asmenims tarptautinių teisių, o tik tam tikru garantijų. Tokiose šalyse kaip JAV, kur Įstatų ratifikavimas reiškia šio dokumento transformaciją į nacionalinę teisę, teismai paprastai pripažindavo, jog 55 ir 56 straipsniai yra pernelyg abstraktūs, kad suteiktų kokių nors teisių asmenims. Yra ir 2(7) straipsnis, kuriame sakoma, kad jokia Įstatų nuostata nesutei¬kia teisės JTO kištis į reikalus, kurie iš esmės priklauso bet kurios valstybės vidaus jurisdikcijai. Tačiau ši nuo¬stata vėliau buvo aiškinama kaip neužkertanti kelio JT institucijoms spręsti klausimus, susijusius su žmogaus teisių pažeidimais valstybė¬se narėse.Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija yra rezoliucija, kurią 1948 m. gruodžio 10 d. priėmė JT Generalinė Asamblėja; už ją balsavo 48 valstybės, prieš balsavusiųjų nebuvo ir 8 valstybės (komunistinės ša¬lys, Saudo Arabija ir Pietų Afrika) – susilaikė. Jos nuostatos skirstytinos į dvi pagrindines kategorijas.Pirma, joje yra įtvirtintos nuostatos, išvardijusios dalykus, vėliau tapusius pilietinėmis ir politinėmis teisėmis. Jos draudžia vergovę, ne¬žmonišką elgesį, savavališką areštą ir kišimąsi į asmeninį gyvenimą diskriminaciją rasės, spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ir ki¬tokių pažiūrų, nacionalinės ir socialinės kilmės, turto ir kitokiu pa¬grindu. Jos taip pat skelbia teisę į sąžiningą teismo procesą, judėji¬mo ir gyvenamosios vietos laisvę, teisę ieškoti politinio prieglobsčio, teisę įgyti ir keisti pilietybę, teisę tuoktis, teisę į nuosavybę, įsitikinimų ir sąžinės laisvę, žodžio laisvę, taikių susirinkimų ir asociacijų laisvę, teisę į laisvus rinkimus bei lygias galimybes užimti valstybinius postus.Antroji nuostatų grupė apima tai, kas vėliau buvo įvardyta kaip ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės: teisė į socialinį saugu¬mą darbą bei sąžiningas darbo sąlygas, teisė į tinkamus gyvenimo standartus, išsilavinimą bei dalyvavimą bendruomenės kultūriniame gyvenime.Daugelis eilinių žmonių įsivaizduoja, kad valstybių teisinė parei¬ga yra gerbti Deklaracijoje išvardytas teises. Tačiau dauguma už De¬klaraciją balsavusių valstybių ją laikė palyginti tolimoje ateityje pa¬siekiamo idealo pareiškimu, kuriame nebuvo beveik nieko arba visiš¬kai nieko, ką galima būtų laikyti teisiniais įsipareigojimais. Deklara¬cijoje valstybėms tiktai rekomenduojama atsižvelgti į jos nuostatas ir „siekti … laipsniškų [ne neatidėliotinų] priemonių, … kad užtikrintų … [jos nuostatų] visuotinį ir veiksmingą pripažinimą bei laikymąsi”. Geriausiu atveju Deklaracija yra tiesiog sąrašas žmogaus teisių, kurias valstybės narės pagal Įstatų 55 ir 56 straipsnius “įsipareigoja” skatinti; tačiau, kaip matėme, Įstatai palieka valstybėms plačią veiksmų laisvę dėl jų įsipareigojimo vykdymo tempo bei priemonių.Kita vertus, gali būti, jog Visuotinė žmogaus teisių deklaracija ar¬ba bent kai kurios nuostatos (pvz., kankinimų uždraudimas) vė¬liau galėjo tapti nauja privaloma paprotinės tarptautinės teisės norma. Pavyzdžiui, JT Konferencijoje žmogaus teisių klausimais, įvykusioje Teherane 1968 m., buvo priimta rezoliucija, kurioje skelbtą inter alia, jog „Visuotinė žmogaus teisių deklaracija … išreiškia pareigą tarptau¬tinės bendrijos nariams”.Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas (ICCPR); Tarptautinis kultūrinių, ekonominių ir socialinių teisių paktas (ICCESR). Po dvylikos diskusijų metų (1966 m. gruodžio 16 d.) Jungtinės Tau¬tos baigė rengti dvi sutartis, skirtas Visuotinės žmogaus teisių dekla¬racijos principams transformuoti į privalomas, konkrečias teisės nor¬mas: Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą bei Tarptautinį ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą. Abu paktai įsigaliojo 1976 metais. 1996 m. liepos 31 d. duomenimis šių paktų šalimis bu¬vo 134 valstybės.Daugelis abiejų paktų straipsnių yra labai panašūs į 1948 metų De¬klaracijos nuostatas; be to, juose numatoma tam tikra priežiūros sistema, kuri, deja, yra gana silpna. Pagal Pilietinių ir politinių teisių paktą buvo įsteigtas Žmogaus teisių komitetas; jį sudarė 18 narių ren¬kamų valstybėse narėse. Jie renkami kaip nepriklausomi asmenys, o ne kaip vyriausybių atstovai; tai skiria šį Komitetą nuo JT Žmogaus teisių komisijos. Vienintelis privalomas mechanizmas pagal Paktą – pranešimų sistema (40 str.), pagal kurią valstybės kartą per penkerius metus privalo siųsti pranešimus apie jose esančią žmogaus teisių padėtį. Komitetas šiuos pranešimus nagrinėja ir rengia išvadas, be to, jis gali prašyti ir papildomos informacijos. Pagal neprivalomą pro¬cedūrą (41 str.) valstybė gali suteikti teisę kitoms valstybėms pateikti Komitetui prieš ją nukreiptą skundą dėl žmogaus teisių pažeidimų (1996 m. liepos mėn. duomenimis šią procedūrą pripažino tik 45 vals-tybės). Tačiau šią procedūrą turi būti pripažinusi tiek skundžianti, tiek ir skundžiama valstybė; be to, prieš tai turi būti išnaudotos vi¬daus gynybos priemonės. Ši procedūra yra silpna, nes geriausiu at¬veju ji gali mėginti šalis sutaikyti; joje nėra jokios nuorodos į teismi¬nį organą, galintį priimti įpareigojantį sprendimą. Kita problema – tai daugybė įvairiausių išlygų (1994 m. lapkričio 1 d. duomenimis tarp 127 valstybių narių buvo 150 išlygų), padarytų susitariančių šalių pri-siimant įsipareigojimus pagal Paktą; tai silpnina šio Pakto veiksmin¬gą įgyvendinimą.Prie Pilietinių ir politinių teisių pakto yra priimtas fakultatyvinis protokolas, numatantis individualių peticijų teisę; tačiau Žmogaus tei¬sių komitetas gali tik paprašyti atitinkamą valstybę pasiaiškinti arba teikti jai rekomendacijų. 1996 metais fakultatyvinio protokolo šali¬mis buvo tik 81 valstybė. Per metus pagal šį protokolą gaunama apie 1000 skundų, iš kurių tik 40-50 yra oficialiai įregistruojama. Iš maž¬daug 600 skundų, kurie buvo užregistruoti per paskutiniuosius 20 me¬tų, tik apie 50 iš jų buvo atmesti kaip nepriimtini. 1989 metais priimtu II fakultatyviniu protokolu siekiama panaikinti mirties bausmę, tačiau 1996 metais jis galiojo tik 29 valstybėse.Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte numatyta tik pranešimų teikimo sistema. Čia nėra numatyta tarpvalstybinių skundų arba individualių peticijų galimybės. Iš pradžių valstybių narių pranešimus nagrinėdavo ECOSOC sudaryta 15 narių darbo grupė; nariai buvo ren¬kami iš vyriausybių atstovų. Nuo 1987 metų ėmė funkcionuoti iš 18 nepriklausomų ekspertų sudarytas Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių komitetas; jis yra atsakingas ECOSOC. Komitetas rengia „Bendrus komentarus” ir keičiasi nuomonėmis dėl konkrečių Pakte įtvirtintų teisių. Šiame Pakte numatytos teisės (kitaip nei Pilietinių ir politinių teisių pakte) yra suformuluotos ne kaip tiesiogiai įpareigo¬jančios nuostatos, bet kaip veiksmų programa, kurios įgyvendinimas priklauso nuo valstybių geros valios bei turimų išteklių. 2 straipsnyje numatyta, jog kiekviena valstybė imasi tokių priemonių, kokias lei¬džia jos turimi ištekliai, kad „laipsniškai pasiektų visišką šiame Pak¬te pripažintų teisių įgyvendinimą”.1948 m. Konvencija dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį. 1965 m. konvencija dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo (CERD). 1978 m. Konvencija dėl moterų diskriminacijos panaikinimo (CEDAW). 1989 m. Konvencija dėl vaiko teisių apsaugos (CRC); 1984 m. Jungtinių tautų konvencija prieš kankinimus (CAT).Yra daugybė kitų žmogaus teisių klausimais sudarytų tarptautinių su¬tarčių, priimtų JT rėmuose nuo 1948 metų. Visos šios konvencijos yra įsigaliojusios, nors valstybių dalyvių skaičius jose skiriasi. Ryškus atvejis – 1989 m. Kon¬vencija „Dėl vaiko teisių”. 1996 m. liepos 31 d. ją buvo ratifikavu¬sios beveik visos (187) pasaulio valstybės. Nė vienos kitos tarptauti¬nės sutarties per visą istoriją neratifikavo tiek daug valstybių ir per tokį trumpą laiką (per 6 metus).1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Nesuderinamos ideologijos ir interesai, tarpusavio nepasitikėjimas – visa tai kliudė JT pasiekti susitarimą žmogaus tei¬sių klausimais. Tokį susitarimą lengviau pasiekti regioniniu lygiu, nes šiuo atveju valstybės labiau pasitiki viena kita, joms būdinga bendros vertybės ir interesai. Europos Taryba 1950 metais paren¬gė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konven¬ciją kuri įsigaliojo 1953 m. rugsėjo 3 d. (1996 m. liepos 31 d. duo¬menimis ją buvo ratifikavusios 33 valstybės). Konvencija vėliau buvo papildyta daugeliu protokolų (t.y. papildomų susitarimų). Po permainų Rytų Europoje daugelis buvusių socialistinių valstybių taip pat tapo Europos Tarybos narėmis ir prisijungė prie Konvencijos. Rusija 1996 m. vasario 28 d. buvo priimta į Europos Tarybą 39-ąja nare ir pasirašė EŽTK.EŽTK kartu su protokolais apima beveik tuos pačius klausimus kaip ir Visuotinė žmogaus teisių deklaracija; vienas ryškus jų skirtumas yra tas, kad 1-ojo protokolo 1 straipsnis yra kur kas radikalesnis nei Deklaracijos 17 straipsnis, apimantis nuosavybės neliečiamumą; tai visiškai neminima 1966 m. Pilietinių ir politinių teisių pakte. Kadangi Konvencija ir jos protokolai yra teisiškai privalomi jų valsty¬bėms narėms, šie dokumentai yra formuluojami kur kas smulkiau nei Visuotinė deklaracija. Kai kurios iš tokių nuostatų riboja Konvenci¬jos veikimą. Pavyzdžiui, 15 straipsnyje numatyta: „Kilus karui ar su¬sidarius nepaprastajai padėčiai, dėl ko kyla grėsmė valstybės egzista¬vimui, bet kuri… Šalis gali imtis priemonių, kuriomis nukrypstama nuo jos įsipareigojimų pagal šią Konvenciją.”EŽTK nėra jokios nuostatos, kuri atitiktų Visuotinės deklaraci¬jos 22-25 straipsnius, liečiančius socialinės apsaugos, visiško užimtumo, sąžiningų darbo sąlygų ir tinkamų gyvenimo standartų klausimus. Šiuos klausimus smulkiai reglamentuoja atskira sutartis, t.y. Europos socialinė chartija, kuri buvo priimta 1961-aisiais ir įsigaliojo 1965 m. (iki 1996 m. ją ratifikavo 20 valstybių). Pusiau teisminis EŽTK užtikrinimo mechanizmas netinka Europos socialinei charti-jai, kurioje pritaikyta mažiau „teisinė”, o daugiau „politinė” užtikri¬nimo sistema. 1988 m. priimtu Europos socialinės chartijos fakul¬tatyviniu protokolu bei 1991 metais pasirašytu protokolu, kuriuo buvo pakeista Chartija, buvo bandoma patobulinti pranešimų teikimo sistemą. Europos Ta¬ryba 1995 m. lapkričio 9 d. priėmė dar vieną Europos socialinę char-tiją pakeitusį protokolą, kuris numato „kolektyvinių skundų” siste¬mą. Ši sistema yra panaši į tą, kuri egzistuoja pagal susitarimus dėl Tarptautinės darbo organizacijos. Tarptautinės ir nacionalinės darbdavių bei profsąjungų organizacijos, taip pat kitos tarptautinės ir nacionalinės nevyriausybinės organizacijos skundus gali pateikti ne¬priklausomam ekspertų komitetui.Pagal EŽTK buvo įsteigta Žmogaus teisių komisija; ją sudarė asmenys, renkami Europos Tarybos Ministrų Komitete (Ministrų Ko¬mitetas yra politinė institucija, bendrais bruožais atitinkanti JT Ge¬neralinę Asamblėją) Komisija nagrinėja skundus prieš valstybes Kon¬vencijos dalyves, kaltinamas pažeidus Konvenciją. Skundus gali pa¬teikti bet kuri kita valstybė Konvencijos dalyvė, tačiau patirtis ro¬do, jog valstybės yra menkai suinteresuotos ginti kitų valstybių pi¬liečius, jos suaktyvėja tik palietus jų pačių interesus. Be to, anks¬čiau, pagal 25 straipsnį valstybės galėjo suteikti Komisijai teisę nag¬rinėti peticijas, kurias prieš jas galėjo pateikti asmenys, asmenų gru¬pės arba nevyriausybinės organizacijos; Jungtinė Karalystė nepripažino šios Komisijos teisės iki 1966 m., nors ji ratifikavo Konven¬ciją 1953 metais. Įsipareigojimas pripažinti šią jurisdikciją buvo de facto tapęs sąlyga priėmimui į Europos Tarybą. Tačiau egzistavo (ir dabar egzistuoja) daugybė sąlygų, kad Komisija galėtų nagrinėti skundą, ir tos sąlygas buvo (yra) ypač griežtos individualioms peticijoms. Pavyzdžiui, pirmiausia turi būti išnaudotos visos vidaus gynybos priemonės ir tik po to asmuo arba valstybė Konvencijos da¬lyvė gali pateikti skundą Komisijai (dabar – Teismui); individua¬lios peticijos galėjo (gali) būti atmetamos ir dėl kitokių priežasčių, pavyzdžiui, jei jos yra anonimiškos arba reiškia piktnaudžiavimą pe¬ticijos teise.Jeigu peticija būdavo priimtina, Komisija nagrinėdavo ją ir siek¬davo šalis sutaikyti. Jei ginčo nepavykdavo išspręsti taikiai, Komi¬sija parengdavo pranešimą, jame išdėstydavo bylos esmę ir siųsdavo jį Ministrų Komitetui. Išskyrus atvejus, kai byla būdavo perduodama Teismui, Ministrų Komitetas dviejų trečdalių balsų dau¬guma galėjo nuspręsti, ar buvo pažeista Konvencija, ir liepti valstybei pažeidėjai pašalinti pažeidimą. Kraštutiniu atveju galima maksi¬mali sankcija – pašalinimas iš Europos Tarybos; tokia grėsmė paska¬tino Graikiją 1969 m. išstoti iš šios organizacijos (Graikija vėl buvo priimta į Europos Tarybą 1974 m., šalyje atkūrus demokratiją).Komisijai išnagrinėjus bylą, Komisija arba (tam tikrais atvejais) valstybė Konvencijos dalyvė galėjo perduoti ją Europos Žmogaus Tei¬sių Teismui, jeigu valstybė atsakovė būdavo pripažinusi Teismo ju¬risdikciją pagal 46 straipsnį (tai buvo padariusios visos šalys). Teis¬mo sprendimas buvo privalomas ir jo vykdymą prižiūrėdavo Ministrų Komitetas.Skundų daugėjo ir daugėjo neišnagrinėtų bylų, todėl būtinai rei¬kėjo reformuoti Konvencijos priežiūros mechanizmą. Tai dar labiau paskatino naujų valstybių iš Rytų Europos priėmimas į Europos Ta¬rybą bei perspektyva, jog iki 2000-ųjų Konvencijos šalių skaičius gali išaugti iki 40-45 valstybių. Komisijai pateiktų skundų nuo 404 (1981 m.) padaugėjo iki 2037 skundų 1993 m., o Komisijoje užregistruotų bylų 1994 m. sausio mėnesį jau buvo 2672, iš kurių beveik 1500 by¬lų dar nebuvo netgi pradėtos nagrinėti. Kol bylą galutinai išspręsda¬vo Teismas arba Ministrų Komitetas, vidutiniškai reikėdavo laukti ilgiau nei 5 metus.Europos Taryba 1994 m. gegužės 11 d. patvirtino Konvenciją keičiantį (t.y. ne fakultatyvinį) 11-ą Protokolą, kuriuo pertvarkytas kontrolės mechanizmas ir vietoj buvusių Teismo ir Komisijos sukurtas naujas vieningas Teismas. Teismo jurisdikcijai priklauso tarpvalsty¬biniai skundai bei individualios peticijos, kurias Teismui gali teikti bet kuris asmuo, nevyriausybinė organizacija arba grupė asmenų, teigian¬čių, jog jie yra Konvencijos pažeidimo, kurį įvykdė viena iš valsty¬bių Konvencijos dalyvių, aukos. Pagal naująją sistemą pareiškėjai pe¬ticijas gali pateikti tiesiogiai Teismui be jokių apribojimų, išskyrus tam tikras sąlygas dėl priimtinumo.1978m. Amerikos žmogaus teisių konvencija. Galima pagrįstai teigti, kad Europos žmogaus teisių konvencija yra sudėtingiausia ir praktiškai pažangiausia tarptautinė žmogaus teisių ap¬saugos sistema. Egzistuoja ir kitos regioninės sutartys dėl žmogaus teisių apsaugos, kurios, deja, yra kur kas mažiau veiksmingos nei mi¬nėtoji Konvencija, nors iš dalies ir vadovaujasi joje numatytu mode-liu. Amerikos žmogaus teisių konvencija, priimta Amerikos valstybių organizacijos, įsigaliojo 1978 metais. Sukūrus Konvencijoje numa¬tytus organus buvo pasiekta tam tikros pažangos skatinant žmogaus teisių apsaugą Vakarų pusrutulyje. 1981 m. beveik visos Afrikos vie¬nybės organizacijos valstybės narės ratifikavo Afrikos žmogaus ir tautų teisių chartiją. Šis dokumentas buvo svarbus žingsnis į pažangą; ta¬čiau, kaip rodo pats jos pavadinimas, Chartija apima ne tik asmens teises; be to, ji menkai užtikrinama. Dėl regioninių dokumentų žmo¬gaus teisių apsaugos klausimais ir kitose pasaulio dalyse, pavyzdžiui, arabų valstybėse bei Azijoje, vyksta tam tikros diskusijos, tačiau iki šiol dar nepasiekta kokių nors svarbesnių rezultatų.Galiausiai reikėtų paminėti procesus, skatinančius žmogaus tei¬sių apsaugą pagal Europos saugumo ir bendradarbiavimo organiza¬cijos sistemoje; šie procesai prasidėjo 1975 m. Helsinkio baigia¬muoju aktu ir 1989 m. Vienos susitikimu, o jų kulminacija – 1990 m. Paryžiaus chartija „Dėl naujos Europos” bei 1992 m. Helsinkio dokumentai, kuriais įkurta vyriausiojo tautinių mažumų komisaro institucija bei įtvirtintos nuostatos dėl Demokratinių institucijų ir žmo¬gaus teisių tarnybos, įkurtos Varšuvoje pereinamajam procesui Rytų Europoje stiprinti.Europos Tarybos Socialinė chartija. Europos socialinė chartija yra Europos Taryboje sudaryta daugiašalė tarptautinė sutartis socialinėms teisėms įtvirtinti. Ji sudaryta 1961 m. Tu¬rine, atnaujinta 1996 m.Chartiją sudaro 31 straipsnis. Teisės, įtvirtintos Europos socialinėje chartijoje, gali būti suskirstytos į septynias grupes: teisės į būstą, sveika¬tos apsaugą, mokslą, darbą, teisinę bei socialinę apsaugą, kilnojimosi (judėjimo) teisė, teisė į apsaugą nuo diskriminacijos. Šioms teisių grupėms taip pat priklauso teisė į saugias ir sveikas darbo sąlygas, teisingą darbo užmokestį, teisė burtis į darbuotojų ir darbdavių organizacijas ir sudary¬ti kolektyvines sutartis. Taip pat reikalaujama užtikrinti dirbančių vaikų ir paauglių, moterų, darbuotojų migrantų teisių apsaugą, samdomų dar¬buotojų apsaugą nutraukiant darbo sutartis, teisę į nuostolių atlyginimą darbdaviui bankrutavus, teisę dalyvauti nustatant ir gerinant darbo sąly¬gas įmonėje, teisę į orumą darbe, teisę gauti informaciją ir konsultaci¬jas mažinant darbo vietas. Numatoma teisė naudotis socialinės rūpybos tarnybų paslaugomis, teisė į apsaugą nuo skurdo ir socialinės atskirties, teisė į būstą. Specialios normos skirtos vaikų ir paauglių, šeimų, neįga¬liųjų asmenų, senyvo amžiaus žmonių teisių apsaugai.

Tam, kad Chartijos dalyvėmis galėtų tapti valstybės, kurių yra skirtin¬gas ekonominio ir socialinio išsivystymo lygis, numatytos galimybės prisi¬imti ne visus joje nustatytus įsipareigojimus. Minimalus reikalavimas – pri¬siimti bent du trečdalius numatytų įsipareigojimų. Valstybė, tapdama Char¬tijos dalyve, turi įsipareigoti laikytis ne mažiau kaip 16 straipsnių nuostatų. Nors valstybė gali pasirinkti, kokius iš įsipareigojimų, numatytų Char¬tijoje, ji įsipareigos vykdyti, 6 straipsniai yra privalomi. Tai straipsniai, skirti teisei į darbą, darbuotojų ir darbdavių teisei burtis j organizacijas, darbuo-tojų teisei sudaryti kolektyvines sutartis, dirbančių vaikų ir paauglių ap¬saugai, darbuotojų ir jų šeimų narių teisei į socialinę apsaugą, kiekvieno žmogaus teisei į socialinę paramą bei medicinos pagalbą, šeimos teisei į socialinę, teisinę ir ekonominę apsaugą, darbuotojų migrantų teisei į ap¬saugą ir paramą, darbuotojų lygiateisiškumui ir vienodoms galimybėms įsi¬darbinant, keliant kvalifikaciją, paaukštinant pareigas.Valstybių įsipareigojimų pagal Chartiją vykdymo kontrolę vykdo Eu¬ropos socialinių teisių chartijos komitetas, kurio trylika narių šešeriems metams renka Europos Tarybos Ministrų komitetas. Kasmet kiekviena Chartijos valstybė dalyvė pateikia pranešimą, kaip ji savo vidaus teisėje ir praktikoje įgyvendina Chartijos nuostatas, kurias ji priėmė. Komitetas svarsto pranešimus ir priima išvadas dėl kiekvienos valstybės įsipareigo¬jimų vykdymo. Jei valstybė narė neįgyvendina Komiteto išvadų dėl jos įsipareigojimų pagal Chartiją nevykdymo, Ministrų komitetas gali priim¬ti rekomendaciją, kurioje nurodo, kad valstybė privalo ištaisyti padėtį. Be to, Ministrų komitetas gali paprašyti, kad valstybės, Chartijos dalyvės, pa¬teiktų pranešimus ir apie įstatymų bei praktikos būklę pagal Chartijos straipsnius arba punktus, dėl kurių įsipareigojimai nebuvo prisiimti.Europos socialinės chartijos 1995 m. Papildomas protokolas, numa¬tantis kolektyvinių skundų sistemą, nustato, kad kolektyvinės peticijos tei¬sė gali būti suteikta kai kurioms tarptautinėms profsąjungų bei darbda¬vių konfederacijoms bei organizacijoms, nevyriausybinėms organizacijoms ir valstybės dalyvės profsąjungų bei darbdavių organizacijoms. Peticijos pateikiamos Europos socialinių teisių chartijos komitetui, kuris, jeigu nu¬stato Chartijos pažeidimą, priima rezoliuciją, rekomenduojančią valsty¬bei ištaisyti padėtį.Lietuvos Respublikos Seimas, 2001 m. ratifikuodamas 1996 m. Euro¬pos socialinę chartiją, Ratifikavimo įstatyme nustatė, kad Lietuva prisii¬ma įsipareigojimus pagal 23 straipsnius. Ateityje, prisiimdama naujus įsi¬pareigojimus pagal Chartiją, Lietuva turėtų įsipareigoti užtikrini i pagy¬venusių žmonių teises į socialinę apsaugą, teisę į apsaugą nuo skurdo ir socialinės atskirties, pripažinti darbuotojų teisę į tokį atlyginimą;), kuris garantuotų jiems ir jų šeimų nariams normalų gyvenimo lygį, ganmtuoli socialinės apsaugos lygį, kuris atitiktų Europos socialinės apsaugos ko¬dekso reikalavimus, užkirsti kelią benamystei ir padaryti būsto kainą pri¬einamą tiems, kurie neturi pakankamai lėšųEuropos Sąjungos pagrindinių teisių chartija. Jos teisinis statusas.Prieglobsčio teisė. 1967 m. Prieglobsčio teisės deklaracija. 1951 m. Ženevos konvencija. 1977 m. Niujorko protokolas. XX a. buvo būdingi žiaurūs konfliktai ir katastrofos, išviję iš gimtųjų vietų milijonus žmonių. Jokia valstybė negali būti tikra, kad ją aplenks pabėgėlių srautas arba jos piliečiai patys netaps pabėgėliais.Jau Tautų Sąjungos laikais (1921 m.) buvo sukurtas Tautų Sąjungos Aukštasis Komisariatas rusų pabėgėliams. 1928 m. jis pradėjo rūpintis taip pat ir pabėgėliais iš Artimųjų Rytų. F. Nansenas – norvegas keliautojas, tapęs Komisariato direktoriumi, su¬kūrė įžymųjį Nanseno pasą, leidžiantį pabėgėliams keliauti iš vienos vals¬tybės į kitą. Nuo 1933 m. pasipylė srautas pabėgėlių iš Vokietijos, kurie vėliau įsiliejo į IIPK karo pabėgėlių srautą. Dar prieš karo pabaigą buvo sukurta Jungtinių Tautų pagalbos ir reabilitacijos agentūra; jos pareiga buvo rūpintis „perkeltais asmenimis”, t. y. asmenimis, išvytais iš savo gyvenamųjų vietų. Pagrindinė Agentūros paskirtis buvo pa¬lengvinti šių asmenų repatriaciją. Daugelis Lietuvos piliečių, atsidūrusių Vakaruose, pasinaudojo šios Agentūros pagalba pabėgėlių stovykloje. Dauguma jų, pagrįstai bijodami persekiojimų Sovietų okupuotoje Lietuvoje, pasirinko emigrantų dalią.1946 m. Generalinė Asamblėja įsteigė Tarptautinę pabėgėlių organi¬zaciją. 1950 m. ji buvo perorganizuota į Jungtinių Tautų vyriausiąjį pa¬bėgėlių komisariatą. Komisariatas rūpinasi ma¬terialine pagalba pabėgėliams, ieško jiems prieglobsčio. Didelį darbą, sie¬kiant palengvinti pirmiausia karo pabėgėlių dalią, atlieka ir įžymioji ne¬vyriausybinė organizacija – Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas.Pagal 1951 m. Ženevos Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnį ir 1967 m. Protokolą dėl pabėgėlių statuso pabėgėliu reikia laikyti asme¬nį, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba. Juo reikia taip pat laikyti apatridą, negalintį grįžti į valstybę, kurioje jis anksčiau nuolat gyveno, dėl anksčiau nurodytų prie¬žasčių. Pabėgėliais nelaikomi asmenys, dėl ekonominių priežasčių siekian¬tys patekti arba jau patekę į kitos valstybės teritoriją net ir tada, kai tai daryti juos skatina skurdas arba badas.Pabėgėlio statusas neatskiriamas nuo teisės į prieglobstį. Visuotinė žmogaus teisių deklaracijos 14 straipsnio 1 dalis nustato, kad „kiekvienas persekiojamas žmogus turi teisę ieškoti prieglobsčio kitose šalyse ir juo naudotis”. Bet teisė į prieglobstį dar netapo bendrosios tarptautinės teisės pripažinta žmogaus teise. 1967 m. Generalinės Asamblėjos deklaracija dėl teritorinio prieglobsčio šios teisės acpressis verbis neskelbia, apsiribodama 1 straipsnyje tuo, kad nustato, jog „prieglobstis, kurį kokia nors valstybė, pasinaudodama savo suvereniteto teisėmis, suteikia asmenims, galintiems pagrįstai remtis Visuotinės žmogaus teisių. Taigi asmens teisė gauti prieglobstį ir atitinkama valstybės pareiga jį suteikti gali tiesiogiai išplaukti tik iš 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso arba kitų su¬tarčių. Tiesa, teisė į diplomatinį prieglobstį yra paprotinė norma Lotynų Amerikoje, įtvirtinta Amerikos valstybių organizacijos konvencijose – 1928 m. Havanos konvencijoje, 1933 m. Montevideo konvencijoje ir 1956 m. Karakaso konvencijoje. Jose numatyta, kad dėl politinių priežasčių persekiojamiems asmenims gali būti suteiktas prieglobstis kitos valstybės konvencijos dalyvės diplomatinėje atstovybėje, konsulinėje įstai¬goje, karinėje bazėje arba kariniame laive. Ši norma susiformavo pirmiau¬sia dėl to, kad ilgą laiką Lotynų Amerikos valstybių politiniam gyveni¬mui buvo būdingi dažni valstybiniai perversmai, kurių metu nuverstosios vyriausybės nariai bei šalininkai buvo priversti ieškoti prieglobsčio nuo naujos chuntos persekiojimų. Minėtos konvencijos nustato buvimo vals¬tybės pareigą leisti tokiems asmenims, kai tik jiems suteikiamas diplo¬matinis prieglobstis, išvykti iš šalies. Buvimo valstybė negali imtis jokių prievartinių veiksmų, pažeidžiančių diplomatinių patalpų ir kitų patalpų, kur suteiktas diplomatinis prieglobstis, neliečiamybę. Tokią pareigą pa¬tvirtino ir Tarptautinis Teisingumo Teismas savo sprendime Haya de la Torre byloje (1951), pripažindamas neteisėtais Peru veiksmus, nukreip¬tus prieš Kolumbijos ambasadą, kurioje rado prieglobstį Peru pilietis. 1973 m. įvykus kariniam perversmui Čilėje, daug čiliečių rado prieglobs¬tį kitų valstybių ambasadose ir konsulatuose Santjage, taip pat ir Euro¬pos valstybių (Prancūzijos, Lenkijos ir kitų) ambasadose bei konsulatuo¬se. Reikia pažymėti, kad nepaisant svarių humanitarinių motyvų suteikti diplomatinį prieglobstį vienam ar kitam persekiojamam asmeniui toks prieglobstis pripažįstamas tik valstybių, anksčiau nurodytų Amerikos vals¬tybių organizacijos konvencijų dalyvių, santykiuose, nes 1961 m. Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių ir 1963 m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių tokios galimybės nepripažįsta. Tačiau diplomatinių at¬stovybių ir konsulinių įstaigų patalpų neliečiamybė bet kokiu atveju ne-leidžia buvimo valstybės pareigūnams įsiveržti į šias patalpas, kuriose prie¬globstį rastų persekiojamas asmuo. Gerai žinomas pavyzdys, kai ilgus me¬tus JAV ambasada Budapešte teikė prieglobstį kardinolui Midzenty, ku¬riam grėsė komunistinės valdžios represijos. Kitas pavyzdys – JAV am¬basados Pekine suteiktas prieglobstis Kinijos mokslininkui disidentui Fangui Lizi (Fang Lhizi) ir jo žmonai. Masinį prieglobstį teikė VFR amba¬sados ir konsulatai VDR piliečiams Lenkijoje, Vengrijoje, Čekoslovaki¬joje ir kitose Vidurio bei Rytų Europos šalyse paskutiniais VDR egzis¬tavimo mėnesiais, nors ne visiems jiems persekiojimo grėsmė buvo reali.1951 m. Ženevos konvencija dėl pabėgėlių statuso reguliuoja, be abe¬jo, tik teritorinio prieglobsčio suteikimą. Absoliučios teisės į prieglobstį ji nesuteikia ir yra skirta daugiau pabėgėlių statusui apibrėžti po to, kai jiems jau suteiktas prieglobstis. Paprastai prie¬globsčio suteikimą nustato ir valstybės vidaus įstatymai. Lietuvoje tam yra skirti 2004 m. balandžio 29 d. Įstatymas dėl užsieniečių teisinės pa¬dėties, kurio IV skyrius reguliuoja prieglobsčio LR su¬teikimą, 2004 balandžio 29 d. šio įstatymo įgyvendinimo įstatymas ir Vy¬riausybės bei ministerijų priimti šiuo tikslu teisės aktai.Prieglobsčio suteikimas pabėgėliui reiškia valstybės globos jam sutei¬kimą. Pabėgėlis negali būti išsiųstas į šalį, kurioje jam gresia persekioji¬mas. Suteikiant prieglobstį draudžiama bet kokia diskriminacija dėl rasės, pilietybės, tautybės, lyties ir pan. Pabėgėliams turi būti garantuotas nacio¬nalinis režimas tokiose srityse kaip religijos laisvė, teisė kreiptis į teismą, pradinis mokymas, apmokestinimas, pagrindinės darbo teisės ir socialinio aprūpinimo garantijos. Turto įsigijimo ir naudojimosi, taip pat įsidarbini¬mo srityje jiems turi būti suteiktas didžiausio palankumo statusas, t. y. tokios teisės, kurios jau suteiktos bet kokiam kitam užsieniečiui. Toks pat režimas taikomas teisei praktikuoti savo profesiją, teisei kilnotis. Euro¬pos Sąjunga kuria savo bendrą imigracijos ir prieglobsčio sistemą. Jos tiks¬las – bendra prieglobsčio, nelegalių imigrantų grąžinimo ir readmisijos politika. Ši politika yra vienas iš ES prioritetų, nes kasmet į ES atvyksta apie pusė milijono nelegalių imigrantų. 2002 m. ES Taryba patvirtino kovos su nelegalia imigracija ir žmonių prekyba planą, apimantį priemones dėl vizų, readmisijos, repatriacijos, sienų kontrolės ir kt. Sukurta sistema, taip pat leidžianti valsty-bėms narėms lyginti prieglobsčio prašytojų pirštų antspaudus, gauti finan¬sinę pagalbą pabėgėlių centrams. 2004 m. gruodžio 2 d. Tarybos sprendi¬mu 2004/904/EB įsteigtas Europos 2005-2010 m. pabėgėlių fondas. ES sie¬kia sudaryti dvišales readmisijos sutartis su trečiosiomis valstybėmis.Kiti universalūs žmogaus teisių dokumentai. Yra nemažai sutarčių žmogaus teisių klausimais, kurios bu¬vo sudarytos pagal Tarptautinę darbo organizaciją UNESCO ir kitas JT. specializuotas įstaigas; jų yra pernelyg daug, kad galima būtų čia išvardyti. Taip pat yra tarptautinių dokumentų, skirtų ginti tam tikrų grupių, tokių kaip pabėgėliai, mažumos, vietiniai gyventojai bei invalidai, interesams. Atskirą sutarčių kategoriją sudaro Ženevos Raudonojo Kryžiaus konvencijos bei jų protokolai, įtvirtinę tarptautinę hu¬manitarinę teisę ginkluotų konfliktų atveju. Daugelio sutarčių įgyven¬dinimo mechanizmai skiriasi, tačiau apskritai jų negalima pavadinti itin veiksmingais.Dėl problemų, susijusių su kul¬tūrine įvairove, besąlygišku daugelio žmogaus teisių kildinimo iš paprotinės tei¬sės tvirtinimu yra bent jau rimtai abejojama. Kita vertus, egzistuoja platus konsensusas dėl būtinybės toliau plėtoti tarptautinius dokumen¬tus žmogaus teisių klausimais, gerinti daugelio institucijų, tarptauti¬niu mastu veikiančių žmogaus teisių srityje, veiklos koordinavimą, taip pat tobulinti teisėkūros procesą kad būtų išvengta akivaizdžių skir¬tingų sutarčių prieštaravimų.

7 tema. Tarptautinė teisinė atsakomybėTarptautinės teisinės atsakomybės sąvoka. Atsakomybę tarptautinėje teisėje sudaro trys institutai: 1. valsty¬bės atsakomybė už tarptautinės teisės pažeidimus, 2. valstybės atsa¬komybė už žalą, padarytą teisėta veikla, 3. baudžiamoji fizinių asmenų tarptautinė teisinė atsakomybė už nusikaltimus taikai, žmonišku¬mui ir karo nusikaltimus. Iki šiol valstybių tarptautinę teisinę atsako¬mybę reguliuoja daugiausia tarptautiniai papročiai. Tikėtina, kad arti-miausiu metu valstybių atsakomybė bus kodifikuota, nes Tarptautinės tei¬sės komisija jau užbaigė „Valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus straipsnių projektą” (toliau – Projektas), kuris turėtų tapti tarptautine konvencija dėl valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus. Projekto nuostatos atspindi galiojančią tei¬sę ir jomis, kaip pagalbine priemone atsakomybės normų turiniui nustatyti, jau rėmėsi Tarptautinis Teisingumo Teismas ir tarptautiniai arbitra¬žai kai kuriuose savo sprendimuose. Atsakomybės instituto vaidmuo tarptautiniuose santykiuose. Tarptautinės teisės komisijos valstybių atsakomybės straipsniai (2002 m.) Pirminės ir antrinės teisės normos. Valstybių tarptautinė teisinė atsakomybė. Tarptautinės teisės pažeidimas sukuria naują teisinę situaciją santy¬kiuose tarp valstybės pažeidėjos ir nukentėjusios valstybės arba nuken¬tėjusių valstybių. Jungtinių Tautų tarptautinės teisės komisija, rengdama valstybių at¬sakomybės tarptautinėje teisėje normų kodifikacijos projektą, apibrėžė valstybės atsakomybę kaip „bet kokias naujų teisinių santykių formas, ku¬rios gali atsirasti tarptautinėje teisėje valstybei įvykdžius teisės pažeidi¬mą, ir tie santykiai gali apsiriboti valstybės pažeidėjos ir tiesiogiai nuken¬tėjusios valstybės santykiais arba taip pat paliesti ir kitus tarptautinės tei¬sės subjektus ir pasireikšti kaip kaltos valstybės pareiga atkurti nukentė¬jusios valstybės teises bei atlyginti padarytą žalą arba kaip pačios nukentėjusios valstybės ar kitų subjektų teisė pritaikyti kaltai valstybei sankciją, kurią leidžia tarptautinė teisė”. Bet koks valstybės įvykdytas tarptautinės teisės pažeidimas užtrau¬kia šios valstybės tarptautinę atsakomybę. Tam, kad valstybės veika (veiksmai arba neveikimas) būtų kvalifikuota kaip tarptautinės teisės pažeidimas, reikia nustatyti, kad ši veika iš tikrųjų sudaro tarptautinės teisės pažeidimą, arba, kitais žodžiais tariant, nusta¬tyti, ar ši veika turi visus būtinus pažeidimo požymius. Teisės pažeidimo sudėtis (corpus delicti) tarptautinėje teisėje skiriasi nuo bendrosios teisės pažeidimo sudėties nacionalinėje teisėje. Teisės pažeidimas nacionalinėje teisėje paprastai turi keturis elementus: 1. teisės ginama vertybė, į kurią pasikėsinta; 2. asmuo, įvykdęs pažeidimą, turi turėti subjekto statusą (teisnumą ir veiksnumą); 3. objektyvieji požymiai – įvykdyta neteisėta veika (veikimas ar neveikimas); 4. subjektyvieji požymiai – pažei¬dėjas yra kaltas, t. y. pažeidimą jis įvykdė tyčia arba dėl neatsargumo. Ga¬lima būtų pridurti, kad turtinės (o neretai ir neturtinės) atsakomybės at¬veju paprastai reikalaujama, kad teisės pažeidimo objektyvieji požymiai turėtų dar du požymius: 1. veika turi sukelti žalą, 2. šios žalos priežastis turi būti būtent ši veika, o ne kokios nors kitos atsitiktinės arba šalutinės priežastys (tiesioginio priežastinio ryšio reikalavimas).Nors teoriškai valstybės įvykdytas tarptautinės teisės pažeidimas taip pat gali turėti visus šiuos keturis pagrindinius teisės pažeidimo bendro¬sios sudėties požymius, tačiau praktiškai, kad valstybės veika būtų kvalifikuota kaip tarptautinės teisės pažeidimas, šių keturių elementų visuma ne¬būtina. Vienas dalykas – galimi visi keturi tradiciniai, būdingi kiekvienam teisės pažeidimui tarptautinės teisės pažeidimo požymiai, kitas dalykas -sąlygos, kurių užtenka kiekvienu atveju teigti, kad valstybė įvykdė tarp¬tautinės teisės pažeidimą ir todėl jai gali būti taikomos tarptautinės teisi¬nės atsakomybės priemonės. Kaip rašo P.Kūris, „skirtumas tarp kategori¬jų „atsakomybės sąlyga” ir „teisės pažeidimo sudėties elementas” leidžia tiksliau suprasti valstybės atsakomybės tarptautinėje teisėje taikymo me¬chanizmą ir teisingai įvertinti teisės pažeidimo sudėties, kaip tarptautinės teisinės atsakomybės pagrindo, subjektyvių ir objektyvių elementų reikš¬mę”. Tai paaiškinama tiek tarptautinės teisės specifika, tiek valstybės, kaip tarptautinės teisės subjekto, specifika. Kiekviena valstybė gali įvykdyti tarp¬tautinės teisės pažeidimą, sukeliantį jos atsakomybę, taigi pažeidimo sub¬jekto klausimas beveik nekyla. Kaltė taip pat nėra būtinas pažeidimo po¬žymis tarptautinėje teisėje. Kaltė yra psichologinio pobūdžio kategorija, sunkiai pritaikoma tokiam teisės subjektui kaip valstybė. Tarptautinės teisės pažeidimas: sąvoka ir elementai. Bet kokio valstybės įvykdyto tarptautinio įsipareigojimo pažeidimas yra tarptautinės teisės pažeidimas, sukeliantis jos atsakomybę nepriklausomai nuo įsipareigojimo šaltinio – sutarties, papročio, vienašalio akto ir t. t. Nesvarbu, koks valstybės įsipareigojimas pažeistas – sutartinis, paprotinis ar kitoks – valstybės atsakomybės for¬ma arba apimtis nesiskiria. Valstybės veika, kuria pažeidžiamas tarptautinis jos įsipareigoji¬mas, yra tarptautinės teisės pažeidimas, nesvarbu, kokio pobūdžio yra pa¬žeistas įsipareigojimas. Tarptautinės teisės pažeidimas, kurį valstybė įvykdo pažeisdama tarptautinį įsipareigojimą, turintį tokią esminę reikšmę tarptautinės ben¬drijos pamatiniams interesams, dėl kurios šį pažeidimą nusikaltimu lai¬ko visa tarptautinė bendrija, yra tarptautinis nusikaltimas. Tarptautinį nusikaltimą, inter alia, gali sudaryti: a) sunkus tarptautinio įsipareigojimo, turinčio esminę reikšmę tarp¬tautinei taikai ir saugumui palaikyti, pažeidimas, toks kaip įsipa¬reigojimo, draudžiančio agresiją, pažeidimas; b) sunkus tarptautinio įsipareigojimo, turinčio esminę reikšmę apsau¬gant tautų apsisprendimo teisę, pažeidimas, toks kaip įsipareigojimo, draudžiančio jėga įvesti ir palaikyti kolonijinę priespaudą, pa¬žeidimas; c) sunkus masinis tarptautinio įsipareigojimo, turinčio esminę reikš¬mę apsaugoti žmogaus asmenį, pažeidimas, toks kaip įsipareigoji¬mų, draudžiančių vergiją, genocidą ir apartheidą, pažeidimas; d) sunkus tarptautinio įsipareigojimo, turinčio esminę reikšmę apsau¬gant žmogaus aplinką, pažeidimas, toks kaip įsipareigojimo, draudžiančio masinį atmosferos ar atvirosios jūros teršimą, pažeidimas. Bet koks tarptautinės teisės pažeidimas, kuris nėra tarptautinis nu¬sikaltimas, yra tarptautinis deliktas”.Šis straipsnis doktrinoje jau buvo kritikuojamas dėl to, kad jis neva „kriminalizuoja” valstybių atsakomybę, nes valstybes „patraukti baudžia¬mojon atsakomybėn” negalima. Dėl šių priežasčių naujos sudėties Tarptautinės teisės komisija 2002 m. pašalino iš Projekto buvusį jo 19 straipsnį ir kai kuriuos kitus straipsnius, kuriuos pakeitė III skyriumi „Įsipareigojimų, kuriuos nustato bendrosios tarptautinės teisės imperatyvinės normos, pažeidimai”. Šio skyriaus 40 straipsnis nustato: „1. Šis skyrius taikomas tarptautinei atsakomybei, kylančiai už įsipa¬reigojimo, kurį nustato bendrosios tarptautinės teisės imperatyvinė nor¬ma, sunkius pažeidimus. Tokio įsipareigojimo pažeidimas yra sunkus, jei pasireiškia kaip šio įsipareigojimo sistemingas nesilaikymas arba jo nesilaikymas dide¬liu mastu”. Problema yra ne kaip pavadinti vieną ar kitą tarptautinės teisės pa¬žeidimą, o kokias teisines pasekmes sukelia konkretus tarptautinės tei¬sės pažeidimas. Valstybė įvykdo tarptautinės teisės pažeidimą, kai jos veika, pasireiš¬kianti veikimu ar neveikimu: a) priskiriama šiai valstybei pagal tarptautinę teisę; ir b) yra šios valstybės tarptautinio įsipareigojimo pažeidimas. Są¬lygos, reikalingas tam, kad būtų nustatyta, ar valstybė įvykdė tarptauti¬nės teisės pažeidimą – tuo tikslu iš tradicijos išskiriama šių dviejų elemen-tų, kurių kiekvienas yra būtinas, visuma: a) elementas, paprastai vadi¬namas subjektyviu elementu; jį sudaro veika, kurią būtų galima priskirti ne atskiram žmogui arba žmonių grupei, iš tikrųjų atlikusiai šią veiką, o pačiai valstybei kaip tarptautinės teisės subjektui; ir b) elementas, paprastai vadinamas objektyviu elementu, kuris parodo, jog valstybė, kuriai ši veika priskiriama, šia veika pažeidė tarptautinį savo įsipareigojimą. Apibendrinant galima pasakyti, kad neužtenka nustatyti vien tik tai, kad valstybė nesilaikė tam tikro tarptautinio įsipareigojimo. Reikia, kad pa¬žeidėjas būtų valstybė, o ne privatūs asmenys. Veikos priskyrimas valstybei. Valstybė atsako už bet kokių savo organų arba pareigūnų veiksmus ar neveikimą nepriklausomai nuo jų padėties valstybės vidaus struktūro¬je, t. y. nepriklausomai nuo to, ar šis organas yra žemiausios, ar aukš¬čiausios grandies, ar jis priklauso įstatymų leidimo, vykdomajai ar teis¬minei valdžiai. Bet kurio valstybės organo veika pagal tarptautinę teisę laikoma šios valstybės veika nepriklausomai nuo to, ar šis organas vykdo įstaty¬mų leidimo, vykdomąsias, teismines ar kurias nors kitas funkcijas, taip pat nepriklausomai nuo to, kokią padėtį jis užima šios valstybės organi¬zavimo struktūroje, ir ar šis organas yra centrinės vyriausybės ar valsty¬bės teritorinio vieneto organas. Organo sąvoka apima bet kuri asmenį ar vienetą, kuris turi orga¬no statusą pagal šios valstybės vidaus teisę. Asmens ar asmenų grupės elgesys laikomas valstybės veika pagal tarptautinę teisę su sąlyga, kad šis asmuo ar asmenų grupė faktiškai vykdo valstybinės valdžios elementus situacijoje, kai valstybinės valdžios insti¬tucijų nėra ar jos nefunkcionuoja, tačiau aplinkybės reikalauja tokius val¬džios elementus įgyvendinti.Valstybės organo arba asmens ar vieneto, įgalioto vykdyti tam tik¬rus valstybinės valdžios elementus, elgesys laikomas valstybės veika pa¬gal tarptautinę teisę su sąlyga, kad šis organas, asmuo ar vienetas veikia turėdamas tokį statusą net tada, kai peržengia savo įgaliojimus arba pa¬žeidžia instrukcijas.Tarptautinės teisės pažeidimas pasireiškia valstybės organų ar parei¬gūnų veikimu arba neveikimu, kuriuo pažeidžiamas šios valstybės tarptau¬tinis įsipareigojimas. Praktikoje dažiau tarptautinės teisės pažeidimas pasireiškia neteisėtu neveikimu (pvz., sutarties nevykdymu) negu veiksmais. Valstybė atsako tik už savo pačios veiksmus ar neveikimą; šiame kon¬tekste valstybė tapatinama su jos valstybiniu aparatu, o ne su jos gy¬ventojų visuma. TTK parengtame Konvencijos projekte aiškiai pasakyta, kad: a) Bet kurio valstybės organo, kuris turi tokį statusą pagal tos vals¬tybės vidaus teisę, veika turi būti laikoma tos valstybės veikla pagal tarptautinę teisę, su sąlyga, kad šis organas konkrečiu at¬veju taip ir veikė (5 straipsnis); b) Valstybės organo veikla pagal tarptautinę teisę turi būti laiko¬ma šios valstybės veika nepriklausomai nuo to organo priklau¬somybės steigiamajai, įstatymų leidžiamajai, vykdomajai, teis¬minei ar kitai valdžiai, taip pat nepriklausomai nuo to, ar tas „organas vykdo tarptautinio, ar vidaus pobūdžio funkcijas, ar jis yra aukščiausias, ar žemiausias organas valstybės aparato sis¬temoje (6 straipsnis); c) Valstybės administracinio-teritorinio padalinio organo veikla pa¬gal tarptautinę teisę taip pat turi būti laikoma tos valstybės vei¬ka, su sąlyga, kad šis organas konkrečiu atveju veikė kaip vals¬tybės organas (7(1) straipsnis);Padalinio, kuris formaliai nėra valstybės arba administracinio-teritorinio vieneto aparato dalis, tačiau kuris tos valstybės vi¬daus teise yra įgaliotas vykdyti valstybės funkcijas, organo vei¬ka pagal tarptautinę teisę taip pat turi būti laikoma valstybės veika su sąlyga, kad šis organas konkrečiu atveju veikė kaip valstybės organas (7(2) straipsnis). Valstybės atsakomybė už privačių asmenų veiksmus (Teherano įkaitų byla (JAV prieš Iraną)). Valstybės atsakomybė tarptautinėje teisėje būtų fikcija, jeigu valsty¬bės galėtų pateisinti savo tarptautinių įsipareigojimų pažeidimus tuo, kad jos organas arba pareigūnas neva viršijo savo kompetenciją, įgaliojimus arba instrukcijas. Todėl valstybė atsako už savo organų ar pareigūnų veiksmus arba neveikimą net tada, kai šie viršijo savo kompetenciją, įga¬liojimus arba peržengė instrukcijų ribas ar jų nepaisė.Valstybė atsako už savo pareigūnų veikas tik tuo atveju, jei šios veikos yra jai „priskirtinos”. Priskirtinumo idėja sukelia problemų tuo atveju, kai pareigūnai viršija jiems suteiktus įgaliojimus arba nesilaiko jų. Aišku, jog būtų nepagrįsta, jei valstybė galėtų apriboti sa¬vo atsakomybę – savo pareigūnams tiesiog suteikti varžančius įgalio¬jimus; ir buvę precedentai rodo, jog valstybė atsako už savo pareigūnų veikas net ir tuo atveju, kada jie viršija įgaliojimus arba nesilaiko jų, su sąlyga, kad jie vei¬kia pagal aiškius įgaliojimus arba kad jie piktnaudžiauja įgaliojimais ar galimybėmis, kurias jiems suteikė valstybė. Valstybės organo, jos administracinio-teritorinio padalinio ar institucijos, įgaliotos vykdyti valstybės funkcijas, veika turi būti laikoma valstybės vei¬ka su sąlyga, kad šis organas veikė kaip valstybės organas net tais atve¬jais, kai šis organas viršijo savo įgaliojimus, nustatytus valstybės vidaus teisėje, arba pažeidė savo veiklos instrukcijas. Iš principo valstybė neatsako už privačių asmenų veikas, išskyrus atvejus, kai jie faktiškai veikia tos valstybės vardu arba vykdo tam tikras valstybinės valdžios funkcijas nesant valstybės pareigūnų ir to¬kiomis aplinkybėmis, kurios jiems davė pagrindą prisiimti tokias funk¬cijas. Egzistuoja specialios taisyklės, reglamentuojančios atsakomybę už maištingų judėjimų veikas. Tačiau privačių asmenų veikos gali būti susijusios ir su tam tikru valstybės veikimu arba neveikimu; dėl to valstybė yra atsakinga. Toks veikimas ar neveikimas gali pasireikšti viena iš šių formų: a) Skatinant asmenis užpulti užsieniečius. b) Reikiamų veiksmų nesiėmimas siekiant apsaugoti asmenis, kaip antai, gresiant maištui prieš užsieniečius, neužtikrinama poli¬cijos apsauga. c) Akivaizdus nesugebėjimas bausti asmenis. d) Nesuteikimas nukentėjusiam užsieniečiui galimybės vietiniuo¬se teismuose iš pažeidėjų prisiteisti kompensacijos. Tai yra va¬dinamojo „atsisakymo vykdyti teisingumą” – sąvokos, kuri vartojama labai įvairiomis prasmėmis – pavyzdys. e) Tam tikros naudos iš asmens veikos gavimas, pavyzdžiui, pa¬grobto turto pasisavinimas. f) Aiškus asmens veikos patvirtinimas, t.y. veikai aiškiai pritarus ir pareiškus, kad tas asmuo veikė valstybės vardu. Be abejo, pareigūnas gali veikti ir kaip privatus asmuo. Tokiu atveju jis veikia ne valstybės vardu ir valstybė už jį neatsako. Tačiau įrodymo, kad pareigūnas veikė kaip privatus asmuo, našta tenka šio pareigūno valstybei. Reikia pridurti, kad viena iš tarptautinės humanitarinės teisės normų nustato, jog valstybė atsako už bet kokius savo karinių pajėgų narių veiksmus, įvykdytus karinio konflikto metu (marodieriavimą, iš¬žaginimus ir kt). Beje, tai neatleidžia kaltų asmenų nuo atsakomybės. Karinio konflikto metu valstybė privalo užtikrinti visišką drausmę savo kariniuose daliniuose. Tarptautinių pažeidimų klasifikacija. Reikia išskirti šiuos ski¬riamuosius tarptautinio valstybės nusikaltimo bruožus: 1. tarptautinis nusikaltimas kėsinasi į ypač svarbų tarptautinį įsipareigojimą – įsipareigojimą, kylantį iš imperatyvių normų (jus cogens); 2. tarptautinis nusikaltimas gali būti ne bet koks, o tik sunkus arba masinis tokio įsipareigojimo pažeidimas; 3. norint nustatyti, ar padarytas tarptautinis nusikaltimas, reikia tarp¬tautinių organų sprendimo: Saugumo Tarybos ar Generalinės Asamblėjos rezoliucijos arba Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimo ar konsultacinės išvados. Kitais žodžiais tariant, pažei¬dimo kvalifikavimas kaip tarptautinio nusikaltimo negali būti vie¬nos ar kelių valstybių reikalas. Projekto 19 straipsnyje pateikiamas nusikalti¬mų sąrašas (agresija, užsienio viešpatavimo palaikymas jėga, genocidas, apartheidas, vergija, masinis atmosferos ar atvirosios jūros teršimas) nė¬ra išsamus. Komisija nerengė „valstybių nusikaltimų kodekso”. Ji tik įtvir¬tino bendrąją tarptautinio valstybės nusikaltimo definiciją. Reikia taip pat pridurti, kad nepriklausomai nuo valstybės atsakomy¬bės už tarptautinį nusikaltimą (agresiją, genocidą, deportaciją ir pan.) baudžiamojon atsakomybėn gali būti patraukti ir fiziniai asmenys, rengę arba padarę šį nusikaltimą. Kaltė ir valstybių atsakomybė. Galimybė reaguoti į tarptautinės teisės pažeidimą. Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje valstybių atsakomybės formos ir jų įgyvendinimo būdai yra labai įvairūs. Klasikines dvišales diplomatinės gy¬nybos priemones, dvišales reparacijas ar individualias represalijas papil¬dė sudėtingesnės priemonės ir procedūros. Europos ir Amerikos žmo¬gaus teisių konvencijos suteikė nukentėjusiems asmenims galimybę pa¬tiems kreiptis į specialias žmogaus teisių institucijas, galinčias tiesiogiai priteisti žalos atlyginimą. Be to, ypač sunkių taikos, tautų apsisprendi¬mo teisės, žmogaus teisių pažeidimų ir pan. atvejais tarptautinės institu¬cijos gali nustatyti tarptautines sankcijas, apribojančias prekybą, susisie¬kimą ir t. t. su valstybe pažeidėja. Tokiose situacijose laikoma, kad pa¬žeidimais kėsinamasi į daugelio valstybių interesus. Atsakomosios priemonės turi atitikti pažeidimo pobūdį ir sunkumą: „atsakomosios priemonės turi atitikti patirtus nuos¬tolius, atsižvelgiant į tarptautinės teisės pažeidimo sunkumą ir pažeistas teises”. Draudžiamų atsakomųjų priemo¬nių sąrašas: a) grasinimas jėga arba jos naudojimas pažeidžiant Jungti¬nių Tautų Chartiją; b) įsipareigojimų apsaugoti pagrindines žmogaus tei¬ses nesilaikymas; c) humanitarinio pobūdžio įsipareigojimų (karo įsta¬tymų ir papročių), draudžiančių represalijas, nesilaikymas; d) kitų įsi¬pareigojimų pagal imperatyvias bendrosios tarptautinės teisės normas (jus cogens) nesilaikymas. Taip pat draudžiami atsakomieji veiksmai, pažei¬džiantys diplomatinių agentų ar konsulinių pareigūnų, diplomatinių ir konsulinių patalpų, archyvų ir dokumentų neliečiamybę. Valstybė, kuri imasi atsakomųjų priemonių, neatleidžiama nuo pareigos spręsti ginčą pa¬gal ginčo sprendimo procedūrą, numatytą tarp jos ir atsakingos valsty¬bės.Atsakomosios priemonės. Sąvoka „atsakomosios priemonės” daugiausiai taikoma atsakomiesiems veiksmams, kurie tradiciškai žino¬mi kaip „represalijos”. Jeigu valstybė A nukenčia dėl tarptautinės teisės pažeidimo, už kurį atsakinga valstybė B, valstybė A iš princi¬po įgyja teisę nesilaikyti savo teisinių įsipareigojimų valstybei B. Laikydamasi tam tikrų sąlygų valstybė A gali imtis vienašalių atsakomųjų priemonių prieš valstybę B, kurios kitais atvejais pagal tarptautinę teisę būtų draudžiamos. Pavyzdžiui, valstybė A gali sustabdyti savo sutartinius įsipareigojimus valstybei B, arba konfiskuoti jos jurisdikcijoje esantį valstybės B turtą, kad priverstų valstybę B nutraukti neteisėtą veiklą ir sumokėti reparaciją. Tokios priemonės yra tam tikra savipagalbos forma ir decentralizuotos tarptautinės teisinės sistemos bruožas, atspindintis šios sistemos horizontalųjį pobūdį. Esant tam tikroms sąlygoms, netgi trečiosios valstybės, kurių tiesiogiai nepaliečia vienos valstybės neteisėta veikla, gali įgyti teisę reaguoti į grubų tarptauti¬nės teisės pažeidimą, jeigu pažeistoji pareiga yra erga omnes parei¬ga, kurios apsauga yra suinteresuotos visos valstybės.Tačiau egzistuoja tam tikri teisiniai minėtų atsakomųjų priemonių, arba represalijų, apribojimai. Svarbiausias dabar galiojantis apribo¬jimas – ginkluotų represalijų (karinės jėgos panaudojimo) uždraudi¬mas remiantis bendru jėgos naudojimo uždraudimu JT Įstatų 2(4) straipsnyje (išskyrus, žinoma, savigyną nuo ginkluoto užpuolimo). Taigi jeigu valstybė A pagal dvišalį prekybos susitarimą su valsty¬be B nesilaiko tam tikrų įsipareigojimų, valstybė B negali reaguoti į tai karine valstybės A uostų blokada. Be to, atsakomoji priemonė turi būti proporcinga pirminiam neteisėtam aktui. Jeigu valstybė A pagal suklastotus kaltinimus uždaro į kalėjimą valstybės B pilie¬tį, ši negali reaguoti į tai išvarydama visus valstybės A piliečius ir konfiskuodama bet kokią jai prieinamą valstybės A nuosavybę. Be to, pagal tarptautinę teisę neleistinos tokios atsakomosios priemonės, kuriomis pažeidžiamos pagrindinės žmogaus teisės arba imperatyvinė tarptautinės teisės norma. Pavyzdžiui, valstybė A, reaguodama į valstybės B įvykdytą tarptautinės teisės pažeidimą, negali kankinti valstybės B piliečių.JT Įstatų 33(1) straipsnyje pateikiamas tarptautinėje teisėje įpras¬tų taikaus ginčų tarp valstybių reguliavimo būdų sąrašas: derybos, tyrimas, tarpininkavimas, sutaikinimas, arbitražas, teisminis nagrinėjimas, kreipimasis į regioninius organus bei kitos jų pačių nuožiūra pasirinktos taikios priemonės.Šie metodai gali būti suskirstyti į: a) diplomatines ginčų regulia¬vimo priemones; b) teisines (teismines) ginčų sprendimo priemones; c) ginčų reguliavimo procedūras, taikomas tarp tarptautinių organi¬zacijų valstybių narių. Diplomatinės priemonės apima derybas, gerą¬sias paslaugas, tarpininkavimą, tyrimą ir taikinamąją procedūrą, o derybose dalyvauja tik ginčo šalis. Ėmusis kitų minėtų diplomatinių prie¬monių, ginčo sureguliavime vienokia ar kitokia forma dalyvauja tre¬čioji šalis, tačiau ji neturi teisės ginčo išspręsti teisiškai įpareigojan¬čiu sprendimu. Teisinės priemonės apima arbitražą ir teisminį nagri¬nėjimą kurių pasekmė – teisiškai įpareigojantis trečiosios šalies sprendimas. Šiame skyriuje kalbama apie diplomatinius ir teisinius ginčų reguliavimo metodus. JTO vaidmuo reguliuojant tarpvalstybinius kon¬fliktus atskirai bus aptartas 22 skyriuje. Retorsijos. Represalijas, kaip nukentėjusios valstybės atsakomuosius veiksmus į kitos valstybės įvykdytą nukentėjusios valstybės teisių pažeidimą, kuriais, kaip atsaku, nesilai¬koma įsipareigojimų valstybei pažeidėjai ir kurie kitoje situacijoje patys būtų tarptautinės teisės pažeidimas (pvz., sutarties nesilaikymas), reikia skirti nuo retorsijų, t. y. nuo atsakomųjų priemonių, kurios formaliai ne¬apriboja sutartyje arba paprotyje įtvirtintų valstybės pažeidėjos teisių, bet tiesiogiai pažeidžia jos interesus, daugiausia ekonominius. Retorsijos pa¬vyzdys gali būti situacija, kai valstybė, anksčiau gera valia suteikusi kai¬myninės valstybės žvejybos ar prekybos laivams teisę naudotis jos uostu (šis uostas nėra atviras užsienio laivams), vėliau tokią teisę atšaukia, at¬sakydama į kitos valstybės nedraugiškus veiksmus. Reparacija. Tarpvalstybinių ginčų bylose daugeliu atveju figū¬ruoja reikalavimai, kad teismas arba arbitražas nustatytų pažeidimo fak¬tą ir, kaip įprasta, priteistų reparaciją. Elementarus tarptautinės teisės principas yra tas, kad valstybė yra įgaliota ginti savo pavaldinius, kai jiems kita valstybė padaro žalos priešingais tarptautinei teisei veiksmais ir kai jie jau neturi galimybės pa¬tenkinti savo reikalavimų įprastiniu būdu. Šioje klasikinėje jurisprudencijoje buvo suformuluotos pagrindinės di¬plomatinės gynybos sąlygos: valstybė gali ginti tik savo piliečių arba juri¬dinių asmenų teises, bet prieš tai jie turi išbandyti teisines (paprastai – teismines) gynybos galimybes valstybėje, kur jų teisės buvo pažeistos; jeigu nukentėję yra patys kalti dėl priemonių, kurių prieš juos ėmėsi užsienio valstybė, jų valstybė negali imtis diplomatinės gynybos arba ši gynyba bus galima tik tiek, kiek jų teisės tikrai būtų pažeistos. Nukentėjęs asmuo pats neturi būti pažeidėjas („švarių rankų” doktrina). Atsakinga valstybė privalo suteikti visišką reparaciją už nuostolius, padarytus tarptautinės teisės pažeidimu. Nuostoliai apima bet kokią žalą – tiek materialinę, tiek nemateriali¬nę – atsiradusią dėl valstybės padaryto tarptautinės teisės pažeidimo. Visiška reparacija už nuostolius, padarytus tarptautinės teisės pažeidimu pa¬gal šio skyriaus nuostatas, vykdoma restitucijos, kompensacijos ir satisfakci¬jos formomis, tai yra arba kiekviena šių formų atskirai, arba keliomis jų. Restitucija. Valstybė, atsakinga už tarptautinės teisės pažeidimą, privalo įvykdyti res¬tituciją, tai yra atkurti situaciją, kuri buvo iki tol, kol nebuvo įvykdytas tarp¬tautinės teisės pažeidimas, tiek, kiek ši restitucija: a) nėra materialiai neįmanoma; b) nesukelia naštos, visiškai neproporcingos naudai, kuri atsirastų suteikiant kompensaciją vietoje restitucijos. Restitucija natūra reiškia, kad valstybė pažeidėja pri¬valo atkurti situaciją, kuri egzistavo prieš įvykdant neteisėtą veiką, su sąlyga, kad ji: a) nėra materialine prasme neįmanoma; b) nesukels įsipareigojimo, kylančio iš bendrosios tarptautinės teisės im¬peratyvinės normos, pažeidimo; c) nebus našta, visiškai neproporcinga tai naudai, kurią nukentėjusioji valstybė gautų iš restitucijos natūra vietoj kompensacijos; d) nesukels rimtos grėsmės valstybės, pažeidusios tarptautinę teisę, poli¬tinei nepriklausomybei ar ekonominiam stabilumui, o nukentėjusiai valstybei nebus panašiai pakenkta dėl to, kad ji negavo restitucijos natūra. Jeigu restitucija natūra negalima, turi būti išmokėta kompensaci¬ja už pažeidimu padarytą žalą. Kompensacija apima bet kokią eko¬nomiškai įvertinamą žalą, kurią patyrė nukentėjusioji valstybė; ji gali apimti ir palūkanas bei (tam tikrais atvejais) negautas pajamas. Kontribucija. Satisfakcija. Jei pažeidimas turi įtakos nukentėjusios valstybės garbei ar suverenioms politinėms teisėms (akreditacijos vietos valstybė pasikėsino į pirmosios valstybės diplomatus, nuplėšta ambasados vėlia¬va, kitos valstybės karinis lėktuvas pažeidė oro erdvę ir pan.), nukentė¬jusi valstybė turi teisę į satisfakciją, t. y. teisę reikalauti, kad jos būtų ofi¬cialiai atsiprašyta, o jei reikia – kad būtų duotos oficialios garantijos, jog bus imtasi veiksmų, kad panašūs veiksmai nepasikartotų, kad kalti asme¬nys būtų nubausti, o kartais net išduoti nukentėjusiai valstybei ir t. t. Satisfakcija teikiama paprastai tada, kai užsienio valstybei padaroma moralinė žala. Atsakinga už tarptautinės teisės pažeidi¬mą valstybė privalo suteikti satisfakciją už šiuo pažeidimu padarytą žalą, jei jos negalima padengti restitucija arba kompensacija. Omenyje turi¬ma moralinė žala. Satisfakcija gali būti įvairi: a) pažeidimo pripažini¬mas; b) apgailestavimo išreiškimas ar oficialus atsiprašymas; c) nomi¬nalus žalos atlyginimas; d) nukentėjusios valstybės teisių sunkių pažei¬dimų atveju – žalos atlyginimas, atspindintis pažeidimo sunkumą; e) jeigu pažeidimą savo neteisėtais veiksmais įvykdė pareigūnai, taip pat jeigu pa¬reigūnai arba privatūs asmenys padarė nusikaltimą – drausminės nuobau¬dos arba kriminalinės sankcijos kaltiems asmenims. Nukentėjusi valsty¬bė gali taip pat reikalauti, kad valstybė pažeidėja garantuotų, jog pažei¬dimai nepasikartos. Ekonominė prievarta. Prieš taikant atsakomąsias priemones turi būti bandoma išspręsti klau¬simą derybomis, tačiau nukentėjusiai valstybei leidžiama griebtis skubių priemonių, būtinų jos teisėms apsaugoti, pavyzdžiui, laikinai „užšaldyti” valstybės pažeidėjos lėšas bankuose, neleisti išvykti jos piliečiams, įtaria¬miems padarius šį pažeidimą, ir pan. Jeigu tarp šalių galioja normos, nu¬statančios privalomą ginčo dėl tarptautinės teisės pažeidimo sprendimo procedūrą (teismas, arbitražas ar pan.), nukentėjusi valstybė privalo pa¬sinaudoti tokiomis ginčo sprendimo priemonėmis prieš pradėdama tai¬kyti atsakomąsias priemones. Tačiau to daryti ji neprivalo, jei valstybė pa¬žeidėja nevykdo reikalavimo nutraukti pažeidimą arba nesilaiko ginčų nagrinėjimo organo sprendimo. Atskirai reikėtų aptarti ypatingą atsakomųjų priemonių rūšį: tarptau¬tines sankcijas (žr. taip pat 3.6 §). Pirmiausia reikėtų paminėti Jungtinių Tautų Chartijoje numatytas sankcijas. Pagal Chartijos 39 straipsnį Saugumo Taryba, nustačiusi, kad iškilo grėsmė taikai arba taika buvo pažeista ar įvykdytas agresijos aktas, parengia rekomendacijas arba sprendžia, ko¬kių priemonių imtis tarptautinei taikai ir saugumui palaikyti ar atkurti. Pagal Chartijos 41 straipsnį Saugumo Taryba gali nuspręsti, kad bus tai¬komos tokios su ginkluotos jėgos panaudojimu nesusijusios sankcijos kaip visiškas arba dalinis ekonominių santykių, geležinkelio, jūros, pašto, telegrafo, radijo ir kitų susisiekimo priemonių, taip pat diplomatinių san¬tykių nutraukimas. Pagal 42 straipsnį, jei tokių priemonių neužtenka, Sau¬gumo Taryba gali nuspręsti imtis karinių priemonių tarptautinei taikai bei saugumui palaikyti arba atkurti. Aplinkybės, pašalinančios veikos neteisėtumą. Atvejai, kai šiomis aplinkybėmis remtis neleidžiama. Aplinkybės, pašalinančios valstybės atsakomybę, tarptautinėje teisėje gali būti suskirstytos į dvi rūšis arba kategorijas: a) Vienos jų rodo, kad valstybė pasinaudojo savo subjektyvia teise ne¬vykdyti tam tikro tarptautinio įsipareigojimo. Tai sutikimas, savigyna ir atsakomųjų priemonių taikymas. b) Kitos trys aplinkybės rodo, kad valstybės elgesys buvo priverstinis ar¬ba remiantis kaltės teorija – tokiame elgesyje nėra mažiausios kaltės (culpa levissima). Tokios aplinkybės taip pat yra trys: nenumatytas įvykis, nenugalima jėga ir nelaimė. Nenumatytu įvykiu praktikoje dažniausiai lai¬koma situacija, kai sugedus prietaisams vienos valstybės karinis lėktuvas arba laivas pažeidžia kitos valstybės sieną. Nenugalima jėga (lot. – vis major; pranc. – force majeure) yra visų teisinių sistemų bendra kategori¬ja, pagrįsta tuo, kad teisė negali reikalauti neįmanomų dalykų (ad impossibile nemo tenetur). Nelaimė (pranc. détresse; angl. – distress) yra aplinkybė, būdinga, atrodo, tik tarptautinei teisei. Tai situacija, kai siekiant išgelbėti žmogaus gyvybę pažeidžiama valstybės siena. Atrodo, kad bendroji būtinojo reikalingumo kategorija negali būti pri¬pažinta aplinkybe, atleidžiančia valstybę nuo atsakomybės, nors Tarptau¬tinės teisės komisija ir suteikė jai tokią galią Projekto 25 straipsnyje „Bū¬tinasis reikalingumas” (angl. – state of necessity, pranc. – ėtat de nėcessite). Tarptautiniuose santykiuose nėra teisminio organo, kuris kiekvienu konkrečiu atveju galėtų nustatyti, kad vienos valstybės interesai, paaukoti būtinojo reikalingumo situacijoje, turi mažesnę reikšmę negu kitos valstybės išsaugoti interesai. Todėl būtinojo reikalingumo įteisinimas ga¬lėtų sudaryti pernelyg dideles galimybes pateisinti tarptautinių įsipareigojimų nevykdymą. Be abejo, yra konkrečios tarptautinės sutartys, nu¬statančios aplinkybes, kurioms esant tam tikri veiksmai, atlikti būtinojo reikalingumo būsenos, gali pateisinti sutarties nevykdymą. Tarptautinės teisės komisija padarė išvadą, kad net tam tikroms „pa¬teisinamoms” aplinkybėms esant (sutikimas, nenumatytas įvykis, nenugalima jėga, nelaimė ir būtinasis reikalingumas) galimi reikalavimai suteikti kompensaciją už padarytą žalą, nors tokiomis aplinkybėmis pats valsty¬bės elgesys būtų teisėtas (Projekto 27 str.). Nukentėjusiosios valstybės samprata. Nukentėjusia laikoma ta valstybė, kurios subjektines teises pažeidė ki¬tos valstybės įvykdytas tarptautinės teisės pažeidimas. Subjektyvią teisę gali nustatyti: dvišalė sutartis; tarptautinio teismo ar arbitražo sprendi¬mas arba tarptautinio organo nutarimas; sutartis, nustatanti teisę trečia¬jai valstybei. Be to, tokią teisę gali nustatyti ir daugiašalė tarptautinė su¬tartis arba tarptautinis paprotys, tačiau tokioms situacijoms taikomos tam tikros sąlygos. Jeigu pažeista daugiašalė sutartis arba tarptautinis papro¬tys, nukentėjusia valstybe laikoma: 1) valstybė, kurios teisė, nustatyta jai tokios sutarties arba papročio, pažeista; 2) valstybė, kurios teisėms ar įsipareigojimams toks pažeidimas turi tiesioginę įtaką. Bet kokia valsty¬bė laikoma nukentėjusia, kai pažeista daugiašalė sutartis (kai tokia vals-tybė yra jos dalyvė) arba paprotys, jeigu: 1) tokia sutartis arba paprotys nustato žmogaus teises ir pagrindines laisves; arba 2) daugiašalė sutar¬tis sudaryta kolektyviniams visų jos šalių interesams apsaugoti. Valstybei padarius tarptautinį nusikaltimą, nukentėjusi valstybė yra bet kuri kita valstybė.Nustatant nukentėjusią valstybę, kai pažeista daugiašalė tarptautinės sutartis, galima išskirti dvi daugiašalių sutarčių rūšis. Pirma, kai kurios daugiašalės tarptautinės sutartys iš esmės skirtos dvi¬šaliams santykiams reguliuoti. Antra, kai kurios daugiašalės tarptautinės sutartys skirtos kolektyvi¬nių interesų ar vertybių apsaugai. Tai pirmiausia žmogaus teisių ir aplin¬kos apsaugos sutartys. Tokių sutarčių pažeidimo atveju kiekviena kita to¬kios sutarties šalis gali būti laikoma šalimi, turinčia reikalavimo teisę ar¬ba net atsakomųjų priemonių taikymo teisę. Tarptautinės Teisės Komisijos (TTK) konvencijos „Dėl valstybių atsakomybės” projekto 2 dalyje 5 straipsnyje pateikiamas sąvokos „nukentėjusioji valstybė” apibrėžimas: tai yra tokia valstybė, kurios teisė pažeidžiama kitos valstybės tarptautinės teisės pažeidimu. Galimybė reaguoti į tarptautinės teisės pažeidimą kitai nei nukentėjusioji valstybei. Jungtinių Tau¬tų Chartijos VIII skyriaus dėl regioninių susitarimų arba organizacijų 52 straipsnis numato, kad Jungtinių Tautų nariai, sudarantys regioninius susitarimus arba steigiantys regionines organizacijas, gali taikiomis priemonėmis spręsti regioninius ginčus. Tačiau pagal 53 straipsnį jokia prievartinė taikos palaikymo priemonė negali būti taikoma be Sau¬gumo Tarybos leidimo. Atrodo, kad šios nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Chartijos 51 straipsnyje garantuojamą teisę į individualią ir kolektyvią savigyną. Įvykus ginkluotam užpuolimui, leistinos kelių ar grupės valstybių savigynos priemonės. Pagrindinė kitų valstybių dalyvavimo savigynoje sąlyga yra valstybės, tapusios ginkluoto užpuolimo au¬ka, prašymas. Čia pabrėžtina, kad griežta teisine prasme savigyna nuo ginkluoto užpuolimo nėra atsakomybės tarptautinėje teisėje dalis. Neginkluotas tarptautines sankcijas regioninės organizacijos turi tei¬sę taikyti ne tik jų regiono valstybėms. Tačiau regioninių organizacijų or¬ganai gali taikyti kolektyvines sankcijas ne visais atvejais, o tik tada, kai pažeidimas turi įtakos visų sankcijas taikančių valstybių interesams. Ki¬tais žodžiais tariant, kiekviena tokia valstybė turėtų būti laikoma nuken-tėjusia dėl pažeidimo valstybe. Tarptautinio „nusikaltimo” atveju nukentėjusios valstybės apibrėžimas apima ne tik tiesiogiai nukentėjusią valstybę, bet ir „visas kitas valstybes”. Pa¬vyzdžiui, jei valstybė A įvykdo paprastą „deliktą” – nusavina valsty¬bės B piliečio turtą be kompensacijos, tik valstybė B gali reaguoti į tai ir pareikšti tarptautinę pretenziją arba taikyti atsakomąsias priemo¬nes. Kitos valstybės neturi teisės kištis, nes jų teisių tai neliečia. Kita vertus, jei valstybė A įvykdo tarptautinį „nusikaltimą”, pavyzdžiui, pa¬vergia dalį valstybės B piliečių (vergovė yra laikoma tarptautiniu nu¬sikaltimu, liečiančiu visos tarptautinės bendrijos esminius interesus ir tuo pačiu visų valstybių teises), reaguoti į tai turi teisę ne tik valsty¬bė B, bet ir visos kitos pasaulio valstybės; bet šio klausimo TTK dar nėra galutinai išsprendusi ir suderinusi. Ypatingosios tarptautinės teisės normų, nuo kurių nukrypimas yra neleidžiamas, pažeidimo pasekmės. Įsipareigojimas nepripažinti teisėtu pažeidimo ir įsipareigojimas bendradarbiauti siekiant nutraukti tarptautinės teisės pažeidimą. Tarptautinio nusikaltimo atveju visos valstybės privalo: a) nepripa¬žinti teisėta situaciją, susidariusią padarius tarptautinį nusikaltimą (pvz., nepripažinti okupacijos teisėtumo); b) neteikti tarptautinį nusikaltimą įvykdžiusiai valstybei pagalbos, kuri padėtų jai išlaikyti jos sukurtą ne¬teisėtą padėtį; c) bendradarbiauti su kitomis valstybėmis vykdant a ir b punktuose nurodytas pareigas; ir d) bendradarbiauti su kitomis valsty¬bėmis taikant priemones nusikaltimo pasekmėms pašalinti. Atsakomybė už dėl teisėtos veiklos kilusią žalą. Jos pagrindas. Atsakomybės už teisėtos veiklos žalingas pasekmes prevencijos principai. Tarptautinių organizacijų atsakomybė. Tarptautinės organizacijos kaip tarptautinės atsakomybės ir kaip tarptautinių pretenzijų subjektai. Fizinių asmenų tarptautinė baudžiamoji atsakomybė. Ad hoc tribunolai buvusiai Jugoslavijai ir Ruandai. Konfliktų Jugoslavijoje ir Ruandoje ypatybės. Ad hoc tribunolų statutai. Tribunolų teisinis statusas. Masiniai smurto ir brutalumo atvejai kare, kilusiame buvusios Jugo¬slavijos teritorijoje, Europoje nuo 1945 m. precedento neturėję ma¬sinių žudynių ir vadinamosios „etninio valymo” politikos vykdymo mas¬tai, koncentracijos stovyklos, nuolatiniai kankinimai ir išžaginimai lė¬mė tai, kad JT Saugumo Taryba savo 1993 m. gegužės 25 d. priimta Rezoliucija Nr. 827 nusprendė įsteigti ad hoc tarptautinį baudžiamąjį tribunolą ir „teisti tuos asmenis, kurie yra atsakingi už grubius tarptau¬tinės humanitarinės teisės pažeidimus, įvykdytus buvusios Jugoslavi¬jos teritorijoje nuo 1991 m. sausio 1 d. iki tos datos, kurią nustatys Ta¬ryba po to, kai bus atkurta taika”. Šis sprendimas buvo grindžiamas JT Įstatų VU skyriumi ir pasirodė po pranešimo, kurio Taryba buvo paprašiusi iš JT Generalinio sekretoriaus. Generalinio sekretoriaus pa¬teiktas Tribunolo Statutas buvo patvirtintas be pakeitimų.Tribunolo jurisdikcija yra ribota tiek teritorijos, tiek laiko atžvilgiu: tai tik buvusios Jugoslavijos teritorija ir apima laikotarpį nuo 1991 m. sausio 1 d. iki tos datos, kurią nustatys Saugumo Taryba. Jurisdik¬cijos pradžia buvo pasirinkta neutrali data, kad iš anksto nekiltų klausi¬mo dėl konflikto tarptautinio arba vidinio pobūdžio ir apimtų visus visų nusikaltimus, įvykdytus buvusios Jugoslavijos teritorijoje 1991 metais. Tribunolo dalykinė jurisdikcija apsiriboja tais tarptautinės huma¬nitarinės teisės pažeidimais, kuriuos numatančios teisės paprotinis po¬būdis nekelia jokių abejonių ir kurie (taip pat pagal paprotinę tvar¬ką) užtraukdavo asmens baudžiamąją atsakomybę; tai – Ženevos kon¬vencijų grubūs pažeidimai, karo įstatymų ir papročių pažeidimai, ge¬nocido nusikaltimas bei nusikaltimai žmoniškumui. Taigi buvo pa-sistengta išvengti bet kokios kritikos, kad taikytinos teisės klausimu nesilaikoma principo nullem crimen sine lege (nėra nusikaltimo be įstatymo).Tribunolo jurisdikcijon patenkančių karinių nusikaltimų sąrašas grindžiamas 1907 m. Hagos konvencija „Dėl sausumos karo” bei Niurnbergo Tribunolo praktika. Šis sąrašas apima tokius nusikaltimus: nuodingų ginklų arba ginklų, skirtų sukelti nereikalingas kančias, nau¬dojimas; miestų griovimas ir niokojimas, nepateisinamas kariniu būtinumu; neapsaugotų miestų puolimas ar bombardavimas; religijai, lab¬darai, švietimui skirtų institucijų, istorijos paminklų, meno ir mokslo kūrinių sunaikinimas, pagrobimas ar žalos jiems padarymas; visuome¬ninio arba privataus turto grobimas. Tačiau šių nusikaltimų sąra¬šas nėra baigtinis, nes Tribunolas gali nuspręsti, kad ir kiti karo nusikaltimai patenka į jo dalykinę jurisdikciją.Dėl nusikaltimų žmonijai Tribunolo Statutas taip pat atspindi Niurnbergo precedentą. Tokie nusikaltimai yra: nužudymas; paver¬gimas; deportavimas; įkalinimas; kankinimas; išžaginimas; persekio¬jimas politiniu, rasiniu ir religiniu pagrindu; kitos nežmoniškos vei¬kos, įvykdytos ginkluoto konflikto metu nepriklausomai nuo to, ar tas konfliktas savo pobūdžiu yra tarptautinis, ar vidinis, ir nukreiptos prieš bet kurią civilių gyventojų dalį.Tribunolas turi jurisdikciją tik fiziniams asmenims ir neapima juri¬dinių asmenų, organizacijų bei valstybių. Bet kuris asmuo, kaltina¬mas Tribunolo jurisdikcijon patenkančio nusikaltimo planavimu, kurstymu, įsakymu jį įvykdyti arba įvykdymu, baudžiamąja prasme gali būti pripažintas atsakingu kaip nusikaltimo vykdytojas arba bendrininkas. Atsakomybėn gali būti patraukti visi, t.y. tie, kurie įsakė įvyk¬dyti nusikaltimą, tie, kurie tik žinojo (arba privalėjo žinoti) apie nusi¬kaltimą, tačiau neužkirto jam kelio (nors turėjo galimybę ir pareigą tai padaryti), taip pat tie, kurie faktiškai įvykdė veiką. Valstybių vadovai negali remtis savo imunitetu nuo persekiojimo. Kaip ir Niurnbergo Tribunole, teisiamasis negali teisintis viršininko įsakymų vykdymu, nors tai gali būti laikoma atsakomybę švelninančia aplinkybe.Tribunolas savo jurisdikcija konkuruoja su nacionaliniais teismais persekiojant asmenis už tuos pačius nusikaltimus, tačiau jo jurisdik¬cijai buvo suteikta pirmenybė. Bet kurioje nacionalinio baudžiamojo proceso stadijoje jis turi teisę įsikišti ir pareikalauti, kad nacionalinės valdžios įstaigos ar teismai jurisdikciją perleistų Tribunolui.Ruandos Tribunolas. Saugumo Taryba 1994 m. lapkričio mėnesį nusprendė įsteigti Bau¬džiamąjį Tribunolą nusikaltimams, įvykdytiems per masines žudynes Ruandoje. Nors Ruandos Tribunolas apeliacine kolegija ir proku¬ratūra dalijasi su Jugoslavijos Tribunolu, egzistuoja kai kurių abiejų tribunolų atitinkamos jurisdikcijos skirtumų. 1996 m. duomenimis, Ruandos Tribunolas priėmė 3 kaltinamuosius aktus 10 asmenų. Tarptautinis Baudžiamasis Teismas. Teisinis statusas. Struktūra, funkcijos, kompetencija. Tarptautinį baudžiamąjį teismą (TBT) įsteigiantis Romos statutas įsigaliojo 2002 m. liepos 1 d. Teismo tikslas yra teisti asmenis, atsakingus už genocidą, nusikaltimus žmogiškumui, karo nusikaltimus ir agresijos nusikaltimus, nepriklausomai nuo to, kur jie buvo padaryti. Valstybės narės TBT statuto šalys yra valstybės, kurios Statutą ratifikavo, jį priėmė, jam pritarė ar prie jo prisijungė. 2004 m. rugpjūčio 1 d. TBT statuto šalimis buvo 94 valstybės ir 139 valstybės jį pasirašė. Teismo jurisdikcijai priklauso labai sunkūs nusikaltimai: a) genocido nusikaltimas; b) nusikaltimai žmoniškumui; c) karo nusikaltimai; d) taip pat agresijos nusikaltimas, kai jis bus apibrėžtas. Teismo jurisdikcijai priklauso nusikaltimai, padaryti po Romos Statuto įsigaliojimo, t. y. po 2002 m. liepos 1 d. TBT turi jurisdikciją, jeigu asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, yra valstybės, Statuto Šalies, pilietis arba jeigu nusikaltimas yra padarytas valstybės, Statuto Šalies, teritorijoje. Tačiau šios sąlygos netaikomos, jeigu dėl nusikaltimo į prokurorą kreipiasi JTO Saugumo Taryba. Piliečių galimybė kreiptis Statutas nustato svarbias nuostatas, susijusias su nukentėjusiųjų teisėmis bei interesais. Pirmą kartą tarptautinių baudžiamųjų teismų istorijoje nukentėjusieji gali įstoti į bylą ir reikalauti jų patirtos moralinės ar materialinės žalos atlyginimo. TBT Sudėtis – iš viso 18 teisėjų (šis skaičius gali būti padidintas), valstybių, Statuto Šalių, Asamblėjos narių išrinktų devynerių metų kadencijai. TBT teisėjai yra paskirti į 3 skyrius: a) Ikiteisminio tyrimo skyrių; b) Teisminio nagrinėjimo skyrių; c) Apeliacinį skyrių. Kas treji metai yra keičiamas vienas trečdalis teisėjų. TBT kalbos – anglų ir prancūzų. Nuo kitų dviejų tarptautinių baudžiamųjų teismų (Tarptautinio tribunolo buvusiai Jugoslavijai ir Tarptautinio tribunolo Ruandai) TBT skiriasi: a) Teismas veikia nuolat, b) valstybės a priori pripažįsta jo jurisdikciją; c) TBT yra nepriklausomas, d) jo jurisdikcija neapribota nusikaltimais, įvykdytais apibrėžtoje teritorijoje, e) įsteigtas steigiamąja sutartimi, tuo tarpu kiti du teismai buvo įkurti JT Saugumo Tarybos rezoliucijomis. Jurisdikcijos papildomumo principas. Nusikaltimų, už kuriuos fiziniams asmenims taikoma baudžiamoji atsakomybė, grupės. Atsakomybė už agresiją, genocidą, karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui. Genocidą reiškia bet kuri iš šių veikų, įvykdytų siekiant visiškai ar iš dalies sunaikinti nacionalinę, etninę, rasinę arba religinę grupę: a) gru¬pės narių žudymas; b) didelė fizinė arba psichinė žala grupės nariams; c) tyčinis tokių gyvenimo sąlygų grupei sudarymas, kad tai lemtų jos vi¬sišką arba dalinį fizinį sunaikinimą taikymas priemonių, skirtų už¬kirsti kelią gimstamumui grupėje, taip pat prievartinis vienos grupės vaikų perdavimas kitai grupei. Tokios veikos užtraukia individualią baudžiamąją atsakomybę jas įvykdžiusiems asmenims nepriklausomai nuo to, ar jų pilietybės valstybė yra ratifikavusi Genocido konvenci¬ją nes šioje Konvencijoje įtvirtinti principai yra visuotinai pripažinti privalomais valstybėms „netgi be jokio sutartinio įsipareigojimo. Be to, be individualios baudžiamosios atsakomybės, už genocido nu¬sikaltimą gali atsirasti atskira ir savarankiška valstybės atsakomybė, jeigu asmens veika gali būti priskirta valstybei. Būtent pastarąja prasme Bosnija ir Hercegovina Tarptautiniame Teisingumo Teisme dėl Genocido konvencijos pažeidimų inicijavo procesą prieš Jugoslavijos Federacinę Respubliką. Nusikaltimai taikai – agresyvaus karo arba karo pažeidžiant tarptautines sutartis planavimas, ruošimasis jam, pradėjimas ir vedimas. Pabrėžtina, kad atsakomybė už nusikaltimus tai¬kai tenka tik valstybės lyderiams, o ne eiliniams kareiviams, kurie da¬lyvauja agresyviame kare. Šia prasme nusikaltimai taikai skiriasi nuo karo nusikaltimų (ir nuo nusikaltimų žmoniškumui). Teisiamieji karo nusikaltimų procesuose paprastai ginasi motyvuo¬dami tuo, kad jie vykdė savo viršininko įsakymus; tačiau tokie argu¬mentai retai įtikina. Bendras požiūris yra tas, kad viršininko įsaky¬mų vykdymas nėra pasiteisinimas – į tai gali būti tik atsižvelgta ir sumažinama bausmė. Bet pasitaikė keletas atvejų, kai viršininko įsa¬kymų vykdymas buvo laikomas pagrįstu pasiteisinimu dėl nereikšmin¬gų kaltinimų.

Karo nusikaltėlius reikia skirti nuo „neprivilegijuotų kariaujančių asmenų”, pavyzdžiui, šnipų. Neprivilegijuoti kariaujantys asmenys neturi teisės į karo belaisvio statusą ir sugauti jie gali būti sušaudyti su sąlyga, kad jų, kaip neprivilegijuotų asmenų, statusas yra įrodytas sąžiningame procese. Tačiau nelaikoma, kad neprivilegijuoti kariau¬jantys asmenys ir juos samdančios valstybės pažeidžia karo įstatymus; juos samdanti valstybė neprivalo mokėti kompensacijų už jų veiklą, kaip tai būtų, jei ši veikla prieštarautų tarptautinei teisei. Šnipas, su¬grįžęs į savo karines pajėgas, vėliau negali būti baudžiamas už šnipi¬nėjimą; jokios panašios normos tarptautinėje teisėje, kuri taip panai¬kintų karo nusikaltėlio atsakomybę, nėra. Sunkių Ženevos konvencijų pažeidimų teisinis režimas. Keturių Ženevos konvencijų grubūs pažeidimai apima veikas, įvykdytas prieš asmenis bei turtą, kurių apsaugą šios konvencijos numato. Tokiomis veikomis gali būti: tyčinis nužudymas; kankini¬mas ir nežmoniškas elgesys; tyčinis didelių kančių sukėlimas, sun¬kus kūno ar sveikatos sužalojimas; plataus masto turto naikinimas arba pasisavinimas, nepateisinamas kariniu būtinumu; vertimas ka¬ro belaisvį arba civilį asmenį tarnauti priešo valstybės karinėse pa¬jėgose; tyčinis teisių į sąžiningą ir įprastinį teismo procesą atėmimas iš karo belaisvio arba civilio asmens; civilio asmens neteisėtas atskyrimas nuo šeimos arba neteisėtas įkalinimas; civilių asmenų ėmimas įkaitais. Nusikaltimų žmoniškumui samprata. Sąvoka pagal ad hoc tribunolų statutus ir pagal 1998 m. Romos Statutą. Nusikaltimai žmoniškumui – nusikaltimai, įvykdyti prieš civilius gyventojus tiek tarptautinio, tiek vidaus konflikto metu: nužudymas, naikinimas, pavergimas, deportavimas, įkalinimas, išžaginimas, persekiojimas politiniais, rasiniais ar religiniais pagrindais, kiti nežmoniški aktai. Netaikoma baudžiamojo persekiojimo bei bausmės vykdymo senatis. Nusikaltimai žmoniškumui Niurnbergo Tribunolo Statute buvo api¬brėžti taip: Nužudymas, pavergimas, deportavimas ir kiti nežmoniški veiksmai, įvyk¬dyti civilių gyventojų atžvilgiu prieš karą ar jo metu, taip pat persekioji¬mai politiniu, rasiniu arba religiniu pagrindu … nepriklausomai nuo to, ar šiais veiksmais pažeidžiama šalies, kurioje jie įvykdyti, vidaus teisė.

8 tema. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISĖSutarčių teisė tarptautinės teisės sistemoje. Kiekvienu įmanomu klausimu valstybės sudarinėja sutartis. Apskri¬tai visas sutartis, nepriklausomai nuo jų reguliuojamo dalyko, reguliuoja tos pačios taisyklės. Todėl didesnės sutarčių teisės dalies inte¬resų konfliktai tarp valstybių nepaliečia; kiekviena valstybė yra šalis šimtų sutarčių, todėl ji yra suinteresuota, kad sutartys būtų veiksmingos; lygiai kaip visos valstybės yra suinteresuotos išlaikyti diploma¬tinį imunitetą nustatančias taisykles, kad būtų geresnės sąlygos diplo¬matiniams santykiams palaikyti.Tačiau reikia pabrėžti, kad sutartis nėra vienintelis būdas, kuriuo vals¬tybė gali prisiimti teisinį įsipareigojimą. Pagal tarptautinę teisę vienaša¬liškas pažadas yra privalomas jį išreiškusiai valstybei, jei ši valstybė laikė savo pažadą teisiškai įpareigojančiu. Prarasti teisę valstybė gali viena¬šališkai jos atsisakiusi, jeigu šis jos ketinimas yra pakankamai aiškus.Tarptautinė sutartis yra valstybių arba kitų tarptautinės teisės subjek¬tų susitarimas, kuriuo nustatomi tarptautiniai jų įsipareigojimai. Tokiems tarptautiniams susitarimams pavadinti jie gali pasirinkti labai įvairius pa¬vadinimus. Praktikoje tarptautinės sutartys vadinamos sutartimis, susitarimais, konvencijomis, protokolais, kompromisais, memorandumais, pa¬sikeitimais notomis arba laiškais ir pan.; ankščiau kartais buvo vartoja¬mas traktato pavadinimas. Kartais pasirenkamas pavadinimas, gana toli¬mas nuo sutarties semantinės prasmės: deklaracija, komunikatas ir pan. Be abejo, tam tikroms tarptautinių sutarčių rūšims būdin¬gesni tam tikri pavadinimai. Taip, pavyzdžiui, Jungtinėse Tautose suda¬romos universalios sutartys įprastai vadinamos „konvencijomis” (pvz., 1969 m. Vienos kon¬vencija dėl tarptautinių sutarčių teisės, 1982 m. Jungtinių Tautų konven¬cija dėl jūrų teisės ir t. t.), tačiau pavadinimas „konvencija” kartais var¬tojamas ir dvišalėse sutartyse. Taigi reikia pabrėžti, kad tarptautine sutartimi galima laikyti tik tokį susitarimą, kuriuo šalys ketina sukurti ir sukuria tarptautinius įsiparei¬gojimus. Ketinimas sukurti tarptautinius įsipareigojimus turi būti aiškus. Ne bet koks tarptautinis susitarimas yra tarptautinė sutartis. 1969 m. Vienos konvencijos 2 str. l a punkte, apibrėžiančiame tarptautinę sutartį, esantis pasakymas „susitarimas, kuriam taikomos tarptautinės tei¬sės normos” reiškia, kad turimos omenyje tik tarptautinės viešosios tei¬sės sutartys. Privatinės teisės sutartis (kontraktas) negali būti laikoma tarptautine sutartimi.1969 m. Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės. Konvencija yra svarbi tuo, kad daugumoje jos nuostatų bandyta kodifikuoti su sutartimis susijusią paprotinę teisę, nors joje yra ir tokių normų, kurios labiau atspindi teisės „progresy¬vų plėtojimą”, o ne kodifikavimą.1969 m. Vienos konvencijos 2 str. 1a punktas pateikia bendrą tarptautinės sutarties, sudarytos tarp valstybių, apibrėžimą: „sutartis – tai raštu tarp valstybių sudarytas tarptautinis susitarimas, kuriam taikomos tarptautinės teisės normos, įtvirtintas viename ar keliuose susijusiuose dokumentuose, nesvarbu, koks būtų to susitarimo pa¬vadinimas”.Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymai. LR Konst. 84 str. 2 d. nustato, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas „pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti”, 138 str. nustato kategorijas LR tarptautinių sutarčių, kurias ratifikuoja arba denonsuoja Seimas, taip pat, kad ratifikuotos su¬tartys yra Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Konkretūs LR tarptautinių sutarčių sudarymo ir taikymo vidaus teisiniai klausimai reguliuojami 1999 m. birželio 22 d. Lietuvos Respublikos tarp¬tautinių sutarčių įstatyme ir kituose Lietuvos Respublikos teisės aktuose.Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 1 str. „Lie¬tuvos Respublikos tarptautinė sutartis” nustato Lietuvos Res¬publikos tarptautinės sutarties apibrėžimą: „Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis – tarptautinės teisės prin¬cipų ir normų reglamentuotas susitarimas, kurį raštu sudaro Lietuvos Respublika su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis, nesvar¬bu, koks sutarties pavadinimas ir ar sutartį sudaro vienas, du ar keli tarpusavyje susiję dokumentai”.Pagal LR tarptautinių sutarčių įstatymą (1 str. 2 d.), Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis nelaikomi tarptautiniai susitarimai, sudaromi ministerijų (Vyriausybės įstaigų) vardu: „Lietuvos Respublikos ministerijų ar Vyriausybės įstaigų bei kitų vals¬tybės institucijų vardu ir pagal jų kompetenciją sudaromi su atitinkamo¬mis užsienio valstybių ar organizacijų institucijomis susitarimai nėra Lie¬tuvos Respublikos tarptautinės sutartys. Jų rengimo bei sudarymo tvar¬ką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Informacija apie šiuos su¬sitarimus turi būti pateikta Lietuvos Respublikos užsienio reikalų minis¬terijai, kur ji turi būti kaupiama ir tvarkoma”.Sutarčių sudarymo šalys.Teisė dalyvauti universaliose ir kitose sutartyse.Institucijos, atstovaujančios šaliai sudarant sutartį.Dalyvavimas sutartyje ir tarptautinis pripažinimas.Sutartis ir trečiosios šalys. Bendras principas dėl tarptautinės sutarties santykio su joje nedaly¬vaujančiomis valstybėmis, suformuluotas 1969 m. Vienos konvencijos 34 straipsnyje (Bendra taisyklė dėl trečiųjų valstybių): „Sutartis be trečiosios valstybės sutikimo nesukuria nei jos įsiparei¬gojimų, nei teisių”. Analogiška taisyklė dėl tarptautinių organizacijų nustatyta 1986 m. Vienos konvencijoje (34 str.).Ši norma išplaukia iš bendro teisės principo pacta tertiis nec nocent nec prosunt – sutartys neįpareigoja trečiųjų šalių ir nesuteikia joms teisių. Trečiajai valstybei gali atsirasti įsipareigojimas, kuris jai numatytas kitų valstybių sudarytoje sutartyje, tačiau ne iš pačios sutarties, bet dėl to, kad trečioji valstybė aiškiai su tuo sutinka (1969 m. Vienos konvencijos 36 str. 1 d.). Dviejų valstybių sutartis, nukreipta prieš trečiosios valstybės teises, ne¬turi jokių teisėtų pasekmių.Vienintelė išimtis, kai norma, įtvirtinta sutartyje, gali tapti privaloma trečiajai valstybei arba tarptautinei organizacijai, bus ta, kad ta pati norma gali tapti tarptautiniu papročiu ir kartu įpareigoti ir kitas valstybes (1969 m. Vienos konvencijos 38 str.).Trečiosios valstybės gali pasinaudoti teisėmis ir pirmenybėmis, kurias kitų valstybių sutartis gali joms numatyti. Geriausias to pavyzdys yra didžiausio palankumo sąlyga sutartyje, reiškianti, kad susitariančios valsty¬bės suteiks viena kitai prekyboje, navigacijoje ir pan. ne mažesnes teises ir lengvatas negu tos, kurias bet kuri iš jų jau suteikė arba suteiks kitai saliai.1969 m. Vienos konvencijos 36 straipsnis (Sutartys, nustatančios tre¬čiųjų valstybių teises) nustato:„1. Trečioji valstybė įgyja teisę pagal sutarties nuostatą tuo atveju, jei sutarties šalys siekia, kad tokia nuostata tokia teisė būtų suteikta trečiajai valstybei, valstybių grupei, kuriai priklauso ši trečioji valstybė, ar vi¬soms valstybėms, ir jei trečioji valstybė su tuo sutinka. Laikoma, kad ji yra pareiškusi tokį sutikimą, kol ji nėra pareiškusi priešingos nuostatos, nebent pačioje sutartyje yra numatyta kitaip.2. Valstybė, įgyvendindama savo teisę pagal šio straipsnio 1 d., turi laikytis sutartyje nurodytų ar pagal tą sutartį nustatytų teisės įgyvendinimo sąlygų”.Sutarčių sudarymas. Tarptautinių sutarčių įvairovė (vienašalės ir daugiašalės, atviros arba uždaros prisijungimui, reikalaujančios ratifikavimo arba ne ir pan.) kartu yra ir jų sudarymo procedūrų įvairovė. Reikia pabrėžti, kad 1969 m. Vienos konvencija dėl sutarčių teisės (8-11 str.; analogiški 1986 m. Vienos konvencijos straipsniai) išskiria dvi pagrindines tarptautinės sutarties sudarymo stadijas. Jos yra tokios: 1) su¬tarties teksto patvirtinimas ir jos teksto autentiškumo nustatymas; 2) valstybių sutikimas, kad tarptautinė sutartis taptų privaloma. Doktrina išski¬ria daugiau stadijų. „Tarptautinės sutarties sudarymas yra daugiaplanė operacija, apimanti šias stadijas: 1) sutarties teksto patvirtinimas ir jo au¬tentiškumo nustatymas; 2) valstybės sprendimas įsipareigoti šia sutarti¬mi; 3) tarptautinis pranešimas apie šį sprendimą; 4) sutarties įsigalioji¬mas remiantis jos nuostatais tų valstybių, kurios išreiškė savo sutikimą, atžvilgiu”.Įgaliojimai. Bet kokį aktą, susijusį su tarp¬tautinės sutarties sudarymu, gali atlikti tik valstybės (arba kito tarptauti¬nės teisės subjekto) įgaliotas asmuo. Kito asmens atlikti aktai neturi tei¬sinių pasekmių, nebent valstybė vėliau tokį aktą patvirtintų (1969 m. Vie¬nos konvencijos 8 str.).1969 m. Vienos konvencijos 7 straipsnis (Įgaliojamieji raštai) nustato:„1. Laikoma, kad asmuo atstovauja valstybei priimant sutarties teks¬tą, tvirtinant jo autentiškumą arba išreiškiant valstybės sutikimą laikyti sutartį įpareigojančia, jei:a) jis pateikia reikiamus įgaliojamuosius raštus; arbab) iš suinteresuotų valstybių veiksmų ar iš kitų aplinkybių yra aišku, kad tos valstybės laiko tą asmenį tuo tikslu atstovaujančiu valsty¬bei, nereikalaudamos pateikti įgaliojamuosius raštus.2. Laikoma, kad šie pareigūnai pagal einamas pareigas yra savo vals¬tybės atstovai, nereikalaujant, kad jie pateiktų įgaliojamuosius raštus:a) valstybių vadovai, vyriausybių vadovai, užsienio reikalų ministrai – visiems su sutarties sudarymu susijusiems veiksmams atlikti;b) diplomatinių atstovybių vadovai – juos akreditavusios valstybės ir valstybės, kurioje jie yra akredituoti, sutarties tekstui priimti;c) tarptautinėje konferencijoje, tarptautinėje organizacijoje ar viena¬me iš tokios organizacijos organų valstybės akredituoti atstovai – sutarties tekstui tokioje konferencijoje, organizacijoje ar organi¬zacijos organe priimti”.Pagal LR tarptautinių sutarčių įst. 5 str. Respublikos Prezidentas, Ministras Pirmininkas ar užsienio reikalų ministras turi teisę atlikti visus veiksmus, susijusius su LR tarp¬tautinių sutarčių sudarymu, be specialių įgaliojimų. LR diplomatinės atstovybės vadovas arba LR įgaliotas at¬stovas tarptautinėje konferencijoje, tarptautinėje organizacijoje ar viena¬me iš jos organų turi teisę derėtis dėl LR tarptautinės sutarties sudarymo ar patvirtinti jos tekstą be specialių įgaliojimų atitin¬kamai su valstybe, kurioje jis yra akredituotas, arba tarptautinėje konfe¬rencijoje, tarptautinėje organizacijoje ar viename iš jos organų.Tarptautinių sutarčių įst. 6 str. nustato, kad įgaliojimus at¬likti veiksmus, susijusius su tarptautinių sutarčių, kurios turi būti ratifikuojamos, sudarymu suteikia Lietuvos Respublikos Prezidentas Vyriau¬sybės teikimu (1 d.).Įgaliojimus atlikti veiksmus, susijusius su tarptautinių mišriųjų sutar¬čių sudarymu, suteikia Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Lietuvos Respublikos Prezidento pritarimu (2 d.).Įgaliojimus atlikti veiksmus, susijusius su Lietuvos Respublikos tarp¬tautinėmis sutartimis, kurioms nenumatyta ratifikavimo procedūra, tačiau kurių sudarymą tvirtina Vyriausybė, suteikia Ministras Pirmininkas (3 d.).Įgaliojimus sudaryti Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, kurios įsigalioja nuo pasirašymo dienos, suteikia Vyriausybė (4 d.).Sudaryti tarptautines sutartis, kurios įsigalioja nuo pasikeitimo diplo¬matinėmis notomis dienos, Vyriausybės nutarimu pavedama Užsienio reikalų ministerijai (5 d.). Toks Vyriausybės nutarimas pavesti Užsienio rei¬kalų ministerijai sudaryti sutartį pasikeičiant notomis turėtų būti vertinamas kaip įgaliojimų suteikimas ir sutarties tvirtinimas vienu metu.Suteikus šio straipsnio įgaliojimus sudaryti Lietuvos Respublikos tarp¬tautinę sutartį, įgaliojamuosius raštus išduoda Užsienio reikalų ministerija. Informacija apie įgaliojamuosius raštus kaupiama ir tvarkoma Už¬sienio reikalų ministerijoje.Valstybių atstovai, prieš atlikdami bet kurį iš įgaliotų atlikti sutarties su¬darymo metu veiksmų, pasikeičia įgaliojamaisiais raštais. Sutartį sudarant tarptautinėje konferencijoje, organizacijoje ar viename jos organų, įgalio¬jimai pateikiami šių institucijų nustatyta tvarka (pvz., įgaliojimų komitetui).Teksto priėmimas. Sutarties teksto patvirtinimas reiškia, kad sutarties tekstas yra galu¬tinis ir derybos dėl jo arba kitos teksto rengimo procedūros (tarptautines organizacijos organo ar tarptautinės konferencijos posėdžiai ir pan.) yra baigtos ir paprastai neatnaujinamos. Vienos konvencijos dėl tarptau¬tinių sutarčių teisės 9 str. (Teksto priėmimas) nustato:„1. Sutarties tekstas priimamas visoms jį rengusioms valstybėms pri¬tarus, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.2. Sutarties tekstas tarptautinėje konferencijoje priimamas dviejų trečdalių dalyvaujančių ir balsuojančių valstybių balsų dauguma, išskyrus atvejus, kai valstybės tokia pat balsų dauguma nustato kitokią tvarką”.Teksto patvirtinimas dar nesukuria jokių teisinių pareigų. Sutartis negalioja, kol dvi ar daugiau valstybių neišreiškia sutikimo jos laikytis.Konsensusas.Teksto autentiškumo nustatymas. Tarptautinės sutarties teksto autentiškumo patvirtinimas savo pa¬sekmėmis prilygsta sutarties teksto priėmimui (patvirtinimui) – tekstas yra galutinis. Nurodoma, kad „autentifikavimas – tai procedūra, kurios metu paskelbiama, jog parengtas tekstas atitinka derybininkų ketinimus ir jie jį laiko galutiniu.1969 m. Vienos konvencijos 10 straipsnis (Teksto autentiškumo pa¬tvirtinimas) numato:„Sutarties tekstas laikomas autentišku ir galutiniu po to, kai:a) atliekama tos sutarties tekste numatyta procedūra arba tokia pro¬cedūra, dėl kurios atskirai susitarė sutartį rengusios valstybės;b) jei tokios procedūros nėra – kai minėtų valstybių atstovai pasira¬šo, pasirašo ad referendum arba parafuoja sutarties tekstą ar konferencijos baigiamąjį aktą, į kurį toks tekstas yra įtrauktas”.Inicialų pažymėjimas sutarties tekste yra vadinamas parafavimu ir reiš¬kia, kaip ir kiti anksčiau nurodyti aktai, sutarties autentiškumo nustatymą.Pasirašymas ad referendum yra pasirašymas numatant sąlygą, kad to¬kį pasirašymą vėliau patvirtins aukštesnė pasirašiusiojo asmens valstybės institucija.Parafavimas ir pasirašymas ad referendum reikalingi tam, kad būtų išvengta bet kokių komplikacijų. Jie naudojami ypač šiais atvejais:• norint supaprastinta forma patvirtinti susitarimą, kuris dėl savo ob¬jekto turi būti pateiktas nacionaliniam parlamentui prieš jam įsigaliojant jį pasirašius;• kai norima suteikti sutarčiai ypatingą iškilmingumą, paliekant jos pasirašymą aukštesnio politinio lygio institucijoms (pvz., 1949 m.Vašingtono sutartis, steigianti Šiaurės Atlanto santarvę);• ypač tada, kai derybininkas nėra įgaliotas pasirašyti sutartį.Pasirašymas ir jo rūšys. Šiuo atveju pasirašymas yra valstybės sutikimas, kad tarp¬tautinė sutartis taptų jai privaloma. Šią supaprastintą procedūrą valstybės naudoja kaip taisyklę visada, kai jų konstitucinės normos nereikalauja aukš¬čiausiųjų valstybės organų pritarimo tokios rūšies sutarčiai sudaryti.Pagal 1969 m. Vienos konvencijos 12 str. 1 d. pasirašymas yra valstybės sutikimas dėl sutarties privalomumo, kai (a) tai numatyta sutartyje, kai (b) valstybės tai nustatė derybų metu arba (c) tai matyti iš atstovo įgaliojamųjų raštų arba tai buvo pareikšta derybų metu. Pagal šio str. 2 d. atstovų inicialų įrašymas sutarties tekste taip pat reiškia sutikimą, kad sutartis taptų privaloma, jei derybų metu buvo dėl to sutarta. Be to, kai sutartį atstovas pasirašė ad referendum, o vėliau valsty¬bė tokį pasirašymą patvirtino, laikoma, kad sutartis pasirašyta.Ratifikavimas. Būtina pabrėžti, kad tarptautinės sutarties ratifikavimas turi du as¬pektus: konstitucinį ir tarptautinį.Valstybės nacionalinės teisės normos nustato, kokiu vidaus teisės ak¬tu yra ratifikuojamos tarptautinės sutartys. Lietuvos Respublikoje tarptautinės sutartys ratifikuojamos Seimui priimant įstatymą dėl tarptauti¬nės sutarties ratifikavimo (Vokietijos Federacinėje Respublikoje įstatymą dėl sutarties ratifikavimo atitinkamai priima Bundestagas).Pagal tarptautinę teisę ratifikavimas yra tarptautinis teisinis aktas, su¬tarčių teisės terminais kalbant – „instrumentas”, kuriuo valstybė išreiškia savo sutikimą dėl tarptautinės sutarties privalomumo. Taigi gali būti priimtas įstatymas dėl sutarties ratifikavimo ar kitas vi¬daus teisės aktas, kuriuo ratifikuota sutartis, tačiau tol, kol neatliktas tarp¬tautinis ratifikavimo aktas – pasikeitimas ratifikaciniais raštais arba jų de¬ponavimas, nelaikoma, kad valstybė įsipareigojo šia sutartimi.Ratifikaciniai raštai surašomi tradicine iškilminga forma. Pasikeiti¬mas ratifikaciniais raštais įforminamas protokolu. Apie ratifikacinių raštų deponavimą depozitaras informuoja visas valstybes sutarties dalyves.LR tarptautinių sutarčių ratifikavimo vidaus teisi¬nę procedūrą nustato Konstitucija, Įstatymas dėl tarptautinių sutarčių ir Seimo statutas. Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos tarptautines su¬tartis Seimui ratifikuoti teikia Lietuvos Respublikos Prezidentas (Konst. 84 str. 2 d.).Tvirtinimas. Tai taip pat valstybės sutikimo dėl tarptau¬tinės sutarties privalomumo forma. Šio akto paskirtis panaši į ratifikavimo paskirtį, t. y. juo pritariama tarptautinės sutarties sudarymui. To¬dėl, kaip jau minėta, 1969 m. Vienos konvencija (14 str. 2 d.) taiko jiems tokias pačias taisykles. Procedūrų skirtumai glūdi tik kiekvienos valsty¬bės vidaus teisėje. Gali būti, kad konkrečios valstybės tam tikras sutartis priima arba tvirtina ne parlamentas, o prezidentas, vyriausybė arba jos vadovas. Tarptautinių sutarčių įst. 9 str. (LR tarptautinių sutarčių tvirtinimas) numato, kad LR tarptautines sutartis, kurioms Konstitucija, šis įstatymas arba pati sutar¬tis nenumato ratifikavimo procedūros, tvirtina Vyriausybė priimdama nu¬tarimą. Šis tvirtinimo reikalavimas formaliai netaikomas sudarant tarp¬tautines sutartis, kurios įsigalioja jas pasirašius arba pasikeitus diploma¬tinėmis notomis. Šiais dviem atvejais dėl tokios sutarties sudarymo pri-imamas Vyriausybės nutarimas. Tvirtinimo procedūra netaikoma LR Prezidento pasirašytoms tarptautinėms sutartims. Jei to¬kias sutartis nenumatyta ratifikuoti, laikoma, kad Prezidentas, pasirašy¬damas sutartį, baigia jos sudarymo procesą pagal LT įstatymus. Vi¬sais kitais atvejais LR tarptautinės sutartys yra arba Sei¬mo ratifikuojamos priimant įstatymą, arba Vyriausybės tvirtinamos pri¬imant nutarimą tvirtinti sudarytą sutartį arba sudaryti sutartį ją pasira¬šant ar pasikeičiant notomis.Prijungimas. Tai aktas, kuriuo nepasirašiusi sutarties valstybė (šia prasme ji nėra „pirminė” sutarties dalyvė) išreiškia savo sutikimą dėl tarp¬tautinės sutarties privalomumo. Prie tarptautinės sutarties galima prisi¬jungti, kai ji numato prisijungimo galimybę arba valstybės tokią galimybę numatė derybų metu, arba vėliau visos sutarties šalys nutarė, kad prie jos galima prisijungti (1969 m. Vienos konvencijos 15 str.). Paprastai dau¬giašalei sutarčiai pasirašyti numatomas tam tikras laikas. Šiam laikui pra¬ėjus, valstybės nebegali jos pasirašyti, tačiau gali prisijungti prie šios sutarties. Jeigu tokia sutartis numato, kad ji turi būti ratifikuota, prisijungti prie jos galima tik įvykdžius ratifikavimo procedūrą. Prisijungimas įvyk¬domas deponuojant prisijungimo raštus.Daugiašalių sutarčių išlygos. 1969 m. Vienos konvencija dėl sutarčių teisės (2 str. 1 d.) išlygą dėl tarptautinės sutarties apibrėžia taip: „išlyga” – tai vienašališkas valstybės pareiškimas, nesvarbu, kaip suformuluotas ar pavadintas, padary¬tas pasirašant, ratifikuojant, priimant, tvirtinant sutartį arba prisijungiant prie jos, kuriuo valstybė siekia netaikyti tam tikrų sutarties nuostatų tai valstybei arba pakeisti jų teisinę galią tai valstybei”.Išlyga gali būti daroma tik sutarties sudarymo arba prisijungimo prie jos metu. Kad sutarties pasirašymo metu padaryta išlyga galiotų, ji turi būti pa¬kartota sutartį ratifikuojant.Skiriama išlyga ratione materiae (pašalinanti iš sutarties reguliavimo tam tikras sritis), ratione personae (numatanti, kad sutartis nebus taikoma tam tikriems asmenims), ratione temporis (numatanti tam tikro laiko apribojimus), ratione loci (apribojanti sutarties taikymą tam tikroje teri¬torijoje).Išlyga galima, išskyrus atvejus, kai išlygas draudžia pati sutartis arba sutarčiai leidžiant tik tam tikras išlygas daroma kitokia išlyga, arba išly¬ga prieštarauja sutarties objektui ar tikslui (1969 m. Vienos konvencijos 19 str.).Norint padaryti sutartyje leidžiamą išlygą, kitų sutarties šalių sutiki¬mas nereikalingas. Visų sutarties šalių sutikimas reikalingas tada, kai derybose dėl sutarties dalyvavo ribotas valstybių skaičius arba kai to reika¬lauja pats sutarties objektas ir tikslas. Į sutarties objektą ir tikslus ypač reikia atsižvelgti vertinant išlygas sutartyse dėl žmogaus teisių. Išlyga ne¬gali panaikinti pačių žmogaus teisių ar laisvių.Teisinės išlygų pasekmės. Valstybė gali norėti pripažinti daugumą sutarties nuostatų, tačiau dėl įvairių priežasčių ji gali nesutikti su kai kuriomis iš jų. Tokiais atvejais valstybės, tapdamos sutarties šalimis, dažnai daro išlygų. Išlygos padariniai priklauso nuo to, ar ją pripažįsta, ar atmeta ki¬tos su ja susijusios valstybės. Dvišalės sutarties išlyga problemų ne¬kelia, nes tai faktiškai reiškia naują siūlymą, dėl kurio atnaujinamos dviejų valstybių derybos dėl sutarties sąlygų. Daugiašalės sutarties at¬veju klausimas yra sudėtingesnis, nes vienos valstybės gali sutikti su išlyga, o kitos – nesutikti.Tradicinė taisyklė buvo ta, kad valstybė negali padaryti sutarties išlygos, išskyrus atvejus, kai su ta išlyga sutinka visos valstybės, pasirašiusios sutartį (bet nebūtinai ratifikavusios) arba prisijungusios prie jos.Depozitaras ir jo funkcijos. Dvišalėse ratifikuojamose sutartyse ratifikaciniais raštais pasikeičiama, o daugiašalėse konvencijose tai padaryti būtų daug sunkiau. Todėl čia numatomas ratifikacinių arba prisijungimo raštų deponavimas. Sutarties ša¬lys tokiu atveju numato sutarties depozitarą (saugotoją). Depozitaru gali būti viena ar kelios valstybės, tarptautinė organizacija arba šios organi¬zacijos vyriausias administracinis pareigūnas. Universalios konvencijos, sudarant ją Jungtinėse Tautose, depozitaru dažniausiai pasirenkamas Jungtinių Tautų generalinis sekretorius. Depozitaru taip pat dažnai pasirenkama valstybė, kurios teritorijoje vyko derybos arba buvo sušaukta konferencija sutarčiai rengti.1969 m. Vienos konvencijos 77 straipsnis numato šias depozitaro funk¬cijas:„1. Jei sutartyje nėra numatyta kitaip ir jei susitariančiosios valstybės nėra kitaip susitarusios, depozitaro funkcijos yra šios:a) saugoti sutarties teksto originalą ir visus depozitarui pateiktus įga¬liojamuosius raštus;b) parengti teksto originalo patvirtintas kopijas, parengti vėlesnius su¬tarties tekstus papildomomis kalbomis, kurių reikalauja sutartis, ir perduoti šiuos dokumentus sutarties šalims ir valstybėms, turin¬čioms teisę tapti sutarties šalimis;c) priimti sutarties parašus, priimti ir saugoti visus kitus su sutartimi susijusius dokumentus bei pranešimus;d) patikrinti, ar parašai, pranešimai ir visi kiti su sutartimi susiję do¬kumentai yra pateikti reikalaujama forma, ir prireikus atkreipti į tai atitinkamos valstybės dėmesį;e) informuoti sutarties šalis ir valstybes, turinčias teisę tapti sutarties šalimi, apie su sutartimi susijusius veiksmus ir pranešimus;f) informuoti valstybes, turinčias teisę tapti sutarties šalimi, kad yra gauta ar deponuota tiek parašų arba ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo ar prisijungimo dokumentų, kiek yra reikalinga sutar¬čiai įsigalioti;g) registruoti sutartį Jungtinių Tautų Sekretoriate;h) vykdyti kitas šios Konvencijos nuostatose nurodytas funkcijas.2. Jei tarp valstybės ir depozitaro kyla nesutarimų dėl šio funkcijų vyk¬dymo, depozitaras apie tai praneša sutartį pasirašiusioms valstybėms ir susitariančiosioms valstybėms arba atitinkamais atvejais – suinteresuotos tarptautinės organizacijos kompetentingam organui”.Depozitaras negali spręsti, ar jam pateiktas dokumentas (ratifikaci¬nis raštas, išlyga, denonsavimo raštas ir pan.) yra teisėtas. Jo funkcijos apsiriboja šio dokumento priėmimu, saugojimu ir pranešimu apie jį vals¬tybėms dalyvėms.Sutarties įsigaliojimas. Sutartis įsigalioja pagal taisykles, kurias nustatė susitariančios valstybės. Nesant tokios nuostatos, sutartis įsigalioja tada, kai visos susitariančios valstybės išreiškia savo sutikimą dėl tarptautinės sutarties privalomumo.Daugiašalės konvencijos dažniausiai numato, kad jos įsigalios, kai su¬tikimą dėl jų privalomumo išreikš tam tikras valstybių skaičius ir praeis tam tikras laiko tarpas. Pavyzdžiui, 1969 m. Vienos konvencijos dėl su¬tarčių 83 str. numato, kad Konvencija įsigalios praėjus trisdešim¬čiai dienų nuo tos dienos, kai bus deponuotas trisdešimt penktas ratifi¬kacinis arba prisijungimo raštas, o kiekvienos kitos valstybės atžvilgiu ji įsigalios praėjus trisdešimčiai dienų nuo jos ratifikacinių ar prisijungimo raštų deponavimo dienos (Konvencija įsigaliojo 1980 m. sausio 27 d.).Dvišalėse sutartyse, kurios turi būti ratifikuojamos, dažniausiai numa¬toma, kad jos įsigalioja pasikeitimo ratifikaciniais raštais dieną.Šalys gali susitarti, kad tarptautinę sutartį taikys laikinaiJos laikino panaudojimo galimybė. Sutartyje gali būti numatyta ją taikyti laikinai. Dėl laikino sutarties tai¬kymo valstybės gali susitarti vėliau. Tačiau laikinas sutarties taikymas reiškia, kad valstybė, sutikusi sutartį taikyti laikinai, gali bet kada tokio taiky¬mo atsisakyti, jei to nedraudžia pati sutartis arba valstybės nesusitarė ki¬taip (1969 m. Vienos konvencijos 25 str.). Konvencija (18 str.) taip pat nu¬stato, kad valstybė, jeigu ji pasirašė sutartį arba pasikeitė sutarties doku¬mentais numatydama vėlesnio ratifikavimo, priėmimo ar tvirtinimo sąlygą, privalo susilaikyti nuo veiksmų, kuriais gali būti pažeistas sutarties objek¬tas ir tikslai. Ji privalo susilaikyti nuo tokių veiksmų taip pat, jeigu davė su¬tikimą dėl sutarties privalomumo, tačiau sutartis dar neįsigaliojo.Pataisos ir pakeitimai. Sutartys keičiamos ir jų pataisos iš esmės daromos tokia pačia tvar¬ka, kaip ir sudarant pačią sutartį. Tai reiškia, kad sutartys gali būti kei¬čiamos ir taisomos tik jos šalių susitarimu. Dvišalėje sutartyje tai pada¬ryti nesudėtinga – tai bendras dviejų šalių reikalas, sprendžiamas jų su¬sitarimu. Sudėtingiau, kai sutartys yra daugiašalės ir kai tik kai kurios jos šalys susitaria pakeisti sutartį. Tokiu atveju toks partikuliarinis susi¬tarimas leidžiamas, jei tai numato pati sutartis arba jei ji to nedraudžia.Publikavimas. Sutarčių registracija. 1969 m. Vienos konvencijos 80 str. (pakartoja Jungtinių Tautų Chartijos 102 straipsnį) nustato, kad įsigaliojusios sutartys siunčiamos Jungtinių Tautų sekretoriatui jas registruoti ir skelbti. Jungtinėse Tautose veikia kompiuteri¬zuota tarptautinių sutarčių informacinė sistema.Be tarptautinių sutarčių tarptautinio registravimo ir skelbimo, egzistuo¬ja ir nacionalinis valstybės tarptautinių sutarčių registravimas ir skelbimas. Informacija apie visas LR tarptautines sutartis yra kau¬piama ir tvarkoma Užsienio reikalų ministerijoje. Užsienio reikalų minis¬terija saugo LR tarptautinių sutarčių originalus, patvir¬tintas jų kopijas. Ji taip pat tvirtina sudarytų tarptautinių sutarčių kopijų autentiškumą ir teikia šias kopijas suinteresuotoms valstybės institucijoms.LR tarptautinės sutartys skelbiamos „Valstybės ži¬niose”. Išimtis yra Europos Bendrijų ir LR mišriosios sutartys. „Valstybės žiniose” skelbiami tik tarptautinių mišriųjų sutarčių ratifikavimo įstatymai. Tarptautinės mišriosios sutartys, kurios skelbiamos lietuvių kalba Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, „Valstybės žinio¬se” papildomai neskelbiamos.Iki šiol LR tarptautinės sutartys „Valstybės žinio¬se” skelbiamos tik lietuvių kalba. Jeigu tarptautinė sutartis sudaryta tik užsienio kalba arba kalbomis, „Valstybės žiniose” skelbiamas viešosios įstaigos Vertimo, dokumentacijos ir informacijos centro patvirtintas tarptautinės sutarties teksto vertimas į lietuvių kalbą. Tokia praktika gali su¬daryti sąlygas klaidingai aiškinti tarptautines sutartis ir jas taikyti. Gali būti aiškinamas ir taikomas tik autentiškas teisės akto, taip pat ir sutar¬ties, tekstas (žr. Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 33 str.). Negali būti jokių kliūčių skelbti LR tarptautines sutartis jų au¬tentiškomis kalbomis (prieškarinėse „Vyriausybės žiniose” LT su¬tartys buvo skelbiamos autentiškomis kalbomis).Sutarties forma ir sudėtis. Preambulė, pagrindinė dalis, baigiamoji dalis. Sutarčių kalbos. Autentiški tekstai. Sutarčių pavadinimai. Priedai. Nors tarptautinių sutarčių turiniai labai įvairūs, paprastai tarptautinę sutartį sudaro preambulė, dispozicija (pagrindinė dalis) ir baigiamoji dalis. Kai kurios sutartys taip pat turi priedus.Preambulėje pirmiausia nurodomos sutarties šalys. Dvišalėse sutarty¬se įvardijamos pirmiausia susitariančios valstybės (pvz., Lietuvos Respublika, Šveicarijos Konfederacija ir t. t.) arba nurodomos institucijos, atsto¬vavusios valstybėms sudarant sutartį (vyriausybės, prezidentai, vyriausy¬bių vadovai, užsienio reikalų ministrai ir t. t.). Dažnai sutarties šalys įvar¬dijamos kaip „Aukštosios Susitariančios Šalys”, „Susitariančios Šalys”, „Valstybės, šios Konvencijos dalyvės”. Toliau preambulėje paprastai išdėstomi sutarties motyvai ir tikslai. Įprasta, kad sutarties preambulėje nenustatomi šalių įsipareigojimai. Pre¬ambulėje išdėstyti sutarties tikslai, motyvai ir objektas gali būti svarbūs aiškinant sutartį. Kita vertus, preambulė yra neatskiriama tarptautinės sutarties da¬lis. Todėl joje taip pat gali būti teisinės normos.Valstybių suvereni lygybė lemia tai, kad šalys preambulėje minimos abėcėlės tvarka. Tai alternato principo sudėtinė dalis. Pagal alternatą dvišalėse sutartyse tame sutarties egzemplioriuje, kuris atitenka valstybei, jos pavadinimas visada turi būti pirmas, o jos atstovo parašas po sutar¬ties tekstu taip pat pirmas (tekste Europos kalbomis – lapo kairėje, ara¬bų kalba – dešinėje, jeigu parašai išdėstomi horizontaliai, o jei parašai išdėstomi vertikaliai, pirmas parašas yra viršutinis). Sutarties egzemplio¬riuje, skirtame kitai šaliai, pasirašoma atvirkštine tvarka. Jeigu dvišalė su¬tartis sudaryta dviem kalbomis, sutarčių egzemplioriai surašomi taip, kad pirmuoju eina tekstas tos valstybės kalba, kuriai šis egzempliorius skir¬tas (sutartyse Europos kalbomis pirmas yra tekstas, išdėstytas kairėje, o arabų kalba – dešinėje). Pagal alternato principą, jeigu A ir B valstybių sutartis, kuri turi būti ratifikuota, buvo pasirašyta A valstybės sostinėje, tai ratifikaciniais raštais bus keičiamasi B valstybės sostinėje.Dispozicija, arba pagrindinė dalis, yra sutarties „kūnas”. Joje nustato¬mi tarptautiniai šalių įsipareigojimai. Sutarties nuostatos išdėstomos straipsniais (1982 m. Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencija turi 320 straips¬nius), kurie numeruojami. Didesnės apimties sutartys susi¬deda iš dalių, skyrių ar poskyrių, turinčių savo pavadinimus. Dispozicijos pabaigoje neretai esti dalis arba skyrius „Ginčų sprendimas”. Čia dažnai nustatoma, kad „ginčas dėl šios Sutarties aiškinimo ar taikymo, jeigu jis neišspręstas derybomis, vienos iš susitariančių šalių pareiškimu gali būti perduotas spręsti Tarptautiniam Teisingumo Teismui”. Baigiamoji dalis paprastai yra skirta sutarties įsigaliojimo, dalyvavi¬mo joje, jos papildymų bei autentiškų kalbų klausimams reguliuoti.Kartais sutartis turi priedus. Jie reikalingi daugiausia techniniams klausimams spręsti (pvz., laisvos prekybos sutartys dažniausiai turi prie¬dų – juose pateikiami prekių, kurioms taikomas laisvos prekybos reži¬mas, sąrašai).Teisiškai priedai yra sudėtinė sutarties dalis ir turi privalo¬mą galią. Kartais priedai yra fakultatyvaus pobūdžio – pagrindinės su¬tarties dalyvės savarankiškai sprendžia, ar tapti šių priedų – sutarčių da¬lyvėmis, todėl tokie priedai įpareigoja tik tas valstybes, kurios juose da¬lyvauja. Tokie dažniausiai esti priedai, nustatantys privalomą ginčų nag-rinėjimo procedūrą.Sutarties kalba ilgą laiką buvo viena: iki XVII a. – lotynų, vėliau, iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, – prancūzų. 1919 m. prancūzų kalba prarado savo monopolį: Versalio taikos sutartis ir Tautų Sąjungos statu¬tas buvo surašyti dviem kalbomis – anglų ir prancūzų. Universalios konvencijos Jungtinių Tautų sistemoje sudaromos Jungtinių Tautų kalbomis: anglų, ispanų, kinų, prancūzų, rusų, o nuo 1974 m. dar ir arabų kalba.Dvišalėse sutartyse valstybių suverenios lygybės principas lemia abie¬jų valstybių kalbų vartojimą. Tekstai abiem kalbomis paprastai yra lygiaverčiai ir autentiški. Tai dažniausiai nurodoma pačiame sutarties tekste.1969 m. Vienos konvencijos 33 str. (Sutarčių, kurių autentiš¬kumas buvo patvirtintas dviem arba keliomis kalbomis, aiškinimas) nustato:„1. Jei sutarties autentiškumas buvo patvirtintas dviem arba keliomis kalbomis, visomis tomis kalbomis surašytas sutarties tekstas turi vienodą galią, išskyrus atvejus, kai sutartyje yra nurodyta arba šalys yra susitaru¬sios, kad iškilus aiškinimo skirtumų bus remiamasi vienu iš tų tekstų.2. Sutarties tekstas kita kalba nei tos kalbos, kuriomis buvo surašytas autentiškas sutarties tekstas, yra laikomas autentišku tik tuo atveju, jei taip yra nurodyta toje sutartyje arba šalys yra taip susitarusios.3. Laikoma, kad sutartyje vartojamos sąvokos turi vienodą reikšmę visuose autentiškuose sutarties tekstuose.4. Išskyrus atvejus, kai pagal šio straipsnio 1 dalį yra remiamasi vie¬nu konkrečiu tekstu, tais atvejais, kai sulyginus autentiškus sutarties teks¬tus nustatomas reikšmių skirtumas, kuris neišnyksta pritaikius 31 ir 32 straipsnius, vadovaujamasi ta reikšme, kuri, atsižvelgiant į sutarties ob¬jektą ir tikslą, yra artimiausia visiems sutarties tekstams”.Sutarčių galiojimas. Sutarties galiojimas suprantamas kaip sutarties teisinių pasekmių (t. y. šalių teisių ir įsipareigojimų) sukūrimas. Kad sutartis galiotų, reikia, kad ji atitiktų tam tikras sąlygas. Bet kokio teisės akto galiojimo sąlygos yra: tinkamas (veiksnus arba kompetentingas) subjektas, priėmęs teisės aktą; teisėtas akto objektas; laisva subjekto valia (aktas neturi valios „defektų”). 1969 m. Vienos konvencija atskirai nenustato tarptautinių sutarčių ga¬liojimo sąlygų, o apsiriboja negaliojimo pagrindų nurodymu. Čia galime pasiremti „Viešosios tarptautinės teisės enciklopedija”, kurioje nurodo¬mos šios tarptautinių sutarčių galiojimo sąlygos: „(a) galėjimas sudaryti tarptautinę sutartį; (b) šalių sutikimas; (c) sutarčių teisėtumas; (d) rei¬kalavimai, keliami sutarčių registravimui ir skelbimui.Reikia skirti sutarčių galiojimą ir veikimą. Galiojimas reiškia, kad su¬tartis įsigaliojo ir kartu sukėlė savo šalims teises ir pareigas. Veikimas yra sutarties funkcionavimas, t. y. naudojimasis sutarties sukurtomis tei¬sėmis ir jos nustatytų įsipareigojimų vykdymas.Principo “kiekviena sutartis turi būti sąžiningai vykdoma” esmė. Pagrindinis principas tarptautinių sutarčių laikymosi sri¬tyje yra principas pacta sunt servanda, suformuluotas 1969 m. Vienos kon¬vencijos 26 str.: „Kiekviena įsigaliojusi sutartis jos šalims yra privaloma, ir šalys pri¬valo sąžiningai ją vykdyti”.Sąžiningo sutarties vykdymo principas taip pat reikalauja, kad šalys bendradarbiautų, kai to reikia sutarčiai vykdyti. Pažymėtina, kad sutarties nuostatos gali būti suformuluotos gana įvai¬riai. Skiriami rezultato ir elgesio įsipareigojimai.Pirmuoju (rezultato) atveju įsipareigojimai yra griežtesni ir reikalau¬ja, kad valstybės turi pasiekti numatytą rezultatą. Pavyzdžiui, sutartyje gali būti įsipareigota perduoti kitai valstybei konkretų objektą konkrečiu lai¬ku. Be to, doktrinoje ir praktikoje nurodoma, kad vals¬tybės turi bendrą „rūpestingumo” (angl. – due diligence) pareigą vykdy¬damos rezultato įsipareigojimus. Tokios pareigos terminas vartojamas už¬sieniečių teisių apsaugos srityje, kur nurodoma, kad valstybė turi laikytis „minimalių civilizacijos standartų”.Elgesio įsipareigojimas reikalauja, kad valstybė imtųsi tam tikrų veiks¬mų arba nuo tam tikrų veiksmų susilaikytų. Priešingi veiksmai sudarys įsipareigojimo pažeidimą. Čia sutartis įpareigoja imtis tam tikrų priemo¬nių, pavyzdžiui, „priimti šios sutarties vykdymui reikalingus įstatymus”. Rezultato čia nereikalaujama.Valstybės vidaus teisė ir sutarčių vykdymas. Valstybė privalo laikytis tarptautinės sutarties neatsižvelgdama į savo vidaus teisės nuostatas. 1969 m. Vienos konvencijos 27 str. (Vidaus teisė ir sutarčių laikymasis) nustato: „Šalis negali pasitelkti savo vidaus teisės nuostatų, kad pasiteisintų dėl sutarties nesilaikymo”.Sutarčių veikimas laike ir erdvėje. 1969 m. Vienos konvencijos 28 str. (Sutarčių ne¬galiojimas atgal) nustato: „Jei kitokia šalių valia nėra numanoma iš sutarties ir nėra kitaip iš¬reikšta, šaliai netaikomos sutarties nuostatos dėl veiksmų, kurie buvo at¬likti, įvykių, kurie įvyko, ar padėties, kuri pasibaigė iki sutarties įsigalio¬jimo tai šaliai dienos”.Pati Vienos konvencija dėl sutarčių teisės taip pat netaikoma atgal.Konvencijos 29 str. (Sutarties taikymo terito¬rija) nustato: „Jei kitokia šalių valia nėra numanoma iš sutarties ir nėra kitaip iš¬reikšta, sutartis kiekvienai tos sutarties šaliai yra privaloma visoje jos teritorijoje”.Sutarčių įgyvendinimo tvarka.Vėliau sudarytų sutarčių tuo pačiu klausimu taikymas. Čia galioja bendras teisės principas lex posterior derogat priori (vėlesnis įstatymas pakeičia ankstesnį). Pažymėtina, kad ši taisyklė netaikoma Jungtinių Tautų Chartijai, kurios nustatomi įsipareigojimai pagal 103 str. visada tu¬ri viršenybę prieš kitų valstybių įsipareigojimus. Visais kitais atvejais vė¬lesnė tų pačių šalių sutartis tuo pačiu klausimu pakeičia atitinkamas anks¬tesnes sutarties nuostatas (1969 m. Vienos konvencijos 30 str. 3 d.). Jei¬gu tik dalis vėlesnės sutarties dalyvių yra analogiškos ankstesnės sutar¬ties dalyvėms, joms bus taikomos naujos sutarties nuostatos, o kitoms ša¬lims – senos sutarties nuostatos (30 str. 4 d.).Sutarčių aiškinimas. Aiškinimo rūšys: oficialusis (autentiškas) ir neoficialusis (neautentiškas). Pagrindinės aiškinimo taisyklės: sąžiningumas, terminų esmė, sutarties kontekstas, objekto vaidmuo ir sutarties tikslai. Tarptautinės sutarties aiškinimas savo esme yra analogiškas teisės akto aiškinimui vidaus teisėje. Tarptautinėje teisėje yra bent trys požiūriai į tarptautinės sutarties aiškinimą. Pirmasis apsiriboja sutarties tekstu ir jo terminų bei formuluočių aiškinimu. Antrasis pabrėžia sutarties šalių ke¬tinimus. Trečiajam būdingas platesnis priėjimas, kai pabrėžiami sutarties objektas bei tikslai ir didžiausias vaidmuo skiriamas teismui ar arbitra¬žui, kuriam būtų pavesta aiškinti sutartį. Aiškinimo tikslas – nustatyti konkrečios tarptautinės sutarties normos tikslią reikšmę ir šios normos taikymą konkrečioje situ¬acijoje arba byloje.Optimaliausia aiškinimo rūšis yra autentiškas sutarties aiškinimas, kai ją aiškina pačios šalys. Niekas kitas negali geriau žinoti sutarčiai suteiktos reikšmės. Visų sutarties šalių susitarimu pateiktas aiškinimas tampa šios sutarties sudėtine dalimi.Valstybė, sudariusi tarptautinę sutartį, yra suvereni jos šalis. Todėl ji gali vienašališkai aiškinti šią sutartį, darydama tuo klausimu atitinkamus pareiškimus. Tačiau vienašalis sutarties aiškinimas arba kelių daugiaša¬lės sutarties šalių bendras sutarties aiškinimas nėra privalomas kitoms šalims, nebent jos sutiktų su juo.Tarptautinio Teismo arba arbitražo pateiktas sutarties aiškinimas, sprendžiant dviejų sutarties šalių ginčą, gali būti privalomas tik bylos ša¬lims. 1969 m.Tarptautinės sutarties aiškinimo metodai yra įtvirtinti 1969 m. Vienos konvencijos 31 str. (Bendra aiškinimo taisyklė):„1. Sutartis aiškinama laikantis geros valios principų, atsižvelgiant į joje vartojamų sąvokų įprastinę reikšmę sutarties kontekste ir atsižvelgiant į sutarties objektą bei jos tikslą.2. Aiškinant sutartį jos kontekstą, be jos teksto, preambulės ir prie¬dų, sudaro:a) visi su ta sutartimi susiję susitarimai, sudaryti tarp visų tos sutar¬ties šalių dėl jos sudarymo;b) visi dokumentai, kuriuos pasirašė viena ar kelios tos sutarties ša¬lys dėl jos sudarymo ir kuriuos kitos tos sutarties šalys priėmė kaip su sutartimi susijusius dokumentus.3. Be sutarties konteksto, dar atsižvelgiama į:a) visus vėlesnius susitarimus, tos sutarties šalių sudarytus dėl jos aiš¬kinimo ar jos nuostatų taikymo;b) visą vėlesnę tos sutarties taikymo praktiką, kuri išreiškiu tos su¬tarties šalių sutarimą dėl sutarties aiškinimo;c) visas šalių tarpusavio santykiams taikytinas atitinkamas tarptauti¬nės teisės normas.4. Atskirai sąvokai gali būti suteikta speciali reikšmė, jei yra nustaty¬ta, kad to pageidauja sutarties šalys”.Vienos konvencijos 31 str. išvardija pagrindines tarptautinės sutarties aiškinimo prie¬mones. Jos yra objektyvios (tekstas, kontekstas, šalių susitarimai, susiję su sutartimi) ir subjektyvios (tikslai, kurių siekė šalys sutartimi). Svar¬biausias visada yra sutarties tekstas, jį pirmiausia ir reikia aiškinti, nes jis išreiškia šalių valią ir ketinimus. Tekstas neatskiriamas nuo konteks¬to, t. y. nuo sutarties visumos, kurią sudaro pats tekstas, preambulė, prie¬dai ir šalių susitarimai dėl sutarties aiškinimo. Kitais žodžiais tariant, ne¬galima aiškinti sutarties vien tik atskyrus iš jos teksto tam tikrą frazę, nes be konteksto ji gali turėti keletą reikšmių.Papildoma tarptautinės sutarties aiškinimo priemonė pirmiausia yra sutarties parengiamieji darbai (pranc. – travaux préparatoires). Tai gali būti šalių susirašinėjimas, derybų dokumentai (susitikimų protokolai), tarptautinių organizacijų ar konferencijų, kuriose buvo rengiama sutartis, medžiaga.Absoliutaus negaliojimo priežastys: prievarta, prieštaravimas bendrosioms tarptautinės teisės imperatyvinėms normoms. Santykinai negaliojančios sutartys: klaida, apgaulė, papirkimas, valstybės įstatymais nustatytos sutarčių sudarymo tvarkos pažeidimas. Sutarties galiojimo sąlygų nesilaiky¬mas sudarant sutartį gali sukelti sutarties negaliojimą. Tarptautinėje teisėje, kaip ir nacionalinėje teisėje, išskiriamas abso¬liutus ir sąlyginis sutarčių negaliojimas. Negaliojimas gali būti absoliu¬tus, t. y. sutartis negalios ab initio – nuo pat pradžių. Tai gali atsitikti dviem atvejais: pirma, kai prieš valstybę neteisėtai panaudota jėga arba grasinimas jėga, kad priverstų ją sudaryti tarptautinę sutartį, ir, antra, kai sutartis jos sudarymo momentu prieštarauja jus cogens normai, t. y. tokiai normai, nuo kurios neleidžiamas joks nukrypimas (1969 m. Vienos konvencijos 52 ir 53 str.).Sąlyginis negaliojimas tarptautinėje teisėje reiš¬kia, kad valstybė gali ginčyti savo sutikimą dėl tarptautinės sutarties pri¬valomumo jai. Tokio ginčijimo pagrindai yra valstybės konstitucinių nor¬mų nesilaikymas, įgaliojimų viršijimas, klaida, apgaulė, valstybės atstovo papirkimas (1969 m. Vienos konvencijos 46-50 str.). Ypatinga situacija susidaro tada, kai sudarant sutartį panaudojama jėga arba grasinimas jėga prieš valstybės atstovą, – tokiu atveju ab initio negalioja valstybės sutiki¬mas dėl sutarties privalomumo (Vienos konvencijos 51 str.).Prievarta. Iki Pirmojo pasaulinio karo paprotinė tarptautinė teisė neribojo valstybių teisės pradėti karą, todėl sutartis, išgauta grasinant jėga arba ją naudojant prieš valstybę, buvo galiojanti kaip ir bet kuri kita sutartis. Po Pirmojo pasaulinio karo vis labiau ryškėjo tendencija agre¬siją laikyti neteisėtu veiksmu ir logiška to išvada būtą tokia, kad ag¬resoriaus primestos sutartys yra negaliojančios. Todėl Vienos konven¬cijos 52 straipsnis numato: „Sutartis yra niekinė, jei jos sudarymas išgautas grasinimu jėga ar jos nau¬dojimu pažeidžiant Jungtinių Tautų įstatuose įtvirtintus principus“. 52-asis straipsnis yra tiksli šiuolaikinės teisės išraiška.Absoliutus valstybės sutikimo negaliojimas konvencijoje yra numa¬tytas prievartos ar grasinimų valstybės atstovui atveju (51 str.): „Valstybės sutikimas dėl tarptautinės sutarties, išgautas prievarta – tiesio¬giai panaudojus prieš jos atstovą nukreiptus veiksmus ar grasinimus, neturi jokių teisinių pasekmių“.Prieštaravimas bendrosioms tarptautinės teisės imperatyvinėms normoms. 1969 m. Vienos konven¬cijos dėl sutarčių teisės 53 str. (Sutartys, prieštaraujančios impera¬tyvaus pobūdžio bendrosios tarptautinės teisės normoms (jus cogens) nu-stato: „Sutartis yra niekinė, jei jos sudarymo metu ji prieštarauja imperaty¬vaus pobūdžio bendrosios tarptautinės teisės normoms. Šioje Konvenci¬joje privalomo pobūdžio bendrosios tarptautinės teisės normomis yra lai¬komos normos, kurias tarptautinė valstybių bendrija yra visa apimtimi pri¬ėmusi ir pripažinusi kaip normas, nuo kurių draudžiama nukrypti ir ku¬rios gali būti keičiamos tik priimant kitą tokio pat pobūdžio bendrąją tarptautinės teisės normą”.Nei 1969 m. Vienos konvencija, nei kiti tarptautiniai aktai nepateikia jus cogens normų sąrašo.Klaida. Klaida kaip pagrindas ginčyti valstybės sutikimą dėl sutarties aptaria¬mas 1969 m. Vienos konvencijos 48 str. (Klaida):1. Valstybė, siekdama, kad jos sutikimas laikyti sutartį įpareigojančia būtų pripažintas negaliojančiu, gali remtis klaida sutartyje, jei ta klaida susijusi su faktu ar situacija, kuriuos ta valstybė manė egzistuojant sutarties sudarymo metu ir dėl kurių iš esmės ji ir sutiko laikyti sutartį įpareigojančia.2. Šio straipsnio 1 dalis netaikoma, jei ta valstybė savo veiksmais pri¬sidėjo prie tos klaidos atsiradimo arba jei aplinkybės buvo tokios, kad valstybė turėjo žinoti apie galimą klaidą.3. Tik su sutarties teksto formuluote susijusi klaida neturi įtakos su¬tarties galiojimui; tokiu atveju taikomas 79 straipsnis”.Apgaulė. Apgaulė aptariama 1969 m. Vienos konvencijos 49 str. (Ap¬gaulė): „Jei valstybė dėl kitos derybose dalyvaujančios valstybės apgaulingo elgesio buvo įtikinta sudaryti sutartį, valstybė, siekdama, kad jos sutiki¬mas laikyti sutartį įpareigojančia būtų pripažintas negaliojančiu, gali rem¬tis apgaulės faktu”.Praktikoje šie atvejai gana reti ir siekia kolonijinę epochą.Papirkimas. Valstybės atstovo papirkimas aptariamas 1969 m. Vienos konvenci¬jos 50 str. (Valstybės atstovo papirkimas): „Jei valstybės sutikimą laikyti sutartį įpareigojančia kita derybose da¬lyvaujanti valstybė išgavo tiesiogiai ar netiesiogiai papirkdama jos atsto¬vą, pirmoji valstybė, siekdama, kad jos sutikimas laikyti sutartį įpareigo¬jančia būtų pripažintas negaliojančiu, gali remtis papirkimo faktu”.Valstybės įstatymais nustatytos sutarčių sudarymo tvarkos pažeidimas. Vidaus teisės normų nesilaikymas sudarant sutartį aptartas 1969 m. Vienos konvencijos 46 str. (Vidaus teisės nuostatos dėl įgalioji¬mų sudaryti sutartis):„1. Valstybė, siekdama, kad jos sutikimas laikyti sutartį įpareigojan¬čia būtų pripažintas negaliojančiu, negali remtis tuo, kad sutikimas buvo išreikštas pažeidžiant jos vidaus teisės nuostatą dėl įgaliojimų sudaryti su¬tartis, nebent tas pažeidimas buvo akivaizdus ir buvo pažeista itin svarbi vidaus teisės norma.2. Pažeidimas yra akivaizdus, jei jis būtų objektyviai matomas kiek¬vienai valstybei, kuri tokioje situacijoje vadovaujasi įprasta praktika ir ge¬ra valia”.1986 m. Vienos konvencijos 46 str. iš esmės pakartoja anksčiau nurodyto straipsnio nuostatas ir kartu savo 2 d. numato tarptautinės organizacijos taisyklių pažeidimo atvejį: „Tarptautinė organizacija negali remtis tuo, kad jos sutikimas dėl tarp¬tautinės sutarties privalomumo yra negaliojantis dėl to, jog buvo išreikš¬tas pažeidžiant jos organizacijos taisykles dėl kompetencijos sudaryti su¬tartis, išskyrus atvejį, kai toks nesilaikymas buvo aiškus ir buvo susijęs su ypatingos reikšmės taisykle”.Absoliutaus negaliojimo pasekmės. Negaliojimo padariniai skiriasi priklausomai nuo konkretaus negaliojimo priežasties. Vienos konvencijos 8 ir 51-53 str. numatytais atvejais sutartis yra negaliojanti arba sutikimo išreiškimas dėl sutarties privalomumo neturi „teisinių padarinių”. Tačiau Vienos konvencijos 46-50 str. numatytais atvejais sakoma, kad valstybė tiktai ginčydama sutarties galiojimą gali remtis negaliojimą lemiančia aplinkybe; šios formuluotės padariniai yra tie, kad sutartis grei¬čiausiai gali būti negaliojanti, o ne yra negaliojanti; sutartis yra ga¬liojanti, kol valstybė nėra pareiškusi pretenzijos dėl jos negaliojimo, o teisė pareikšti tokią pretenziją tam tikrais atvejais gali būti prarasta (45 str.).Vienos konvencijos 65-68 str. numatyta, kad šalis, ginčijanti sutarties galiojimą kitoms sutarties ša¬lims privalo pranešti ir duoti joms laiko pateikti savo prieštaravimus prieš jai imantis bet kokių veiksmų (nors yra ir išimčių iš šios tai-syklės). Jeigu dėl tokių pateiktų prieštaravimų kilęs ginčas neišspren¬džiamas per 12 mėnesių, 66 str. suteikia jurisdikciją Tarp¬tautiniam Teisingumo Teismui dėl ginčų, kylančių remiantis 53 str. (ius cogens), o dėl kitokių ginčų – specialiai taikinamajai komisijai, įsteigtai pagal Konvencijos priedą.1969 m. Vienos konvencijos 69 str. nu¬stato, kad sutartis, kurios negaliojimas nustatytas pagal šią Konvenciją, yra negaliojanti. Negaliojančios sutarties nuostatos neturi teisinės galios. Jeigu remiantis tokia sutartimi buvo atlikti kokie nors veiksmai, kiekvie¬na iš jos šalių gali reikalauti, kad kita šalis atkurtų buvusią padėtį (restitucija). Jeigu prieš negaliojimą tam tikri veiksmai atlikti gera valia, jie nėra neteisėti vien tik dėl sutarties negaliojimo.Jeigu sutartis negalioja dėl jos prieštaravimo jus cogens, Konvencijos 71 str. nustato, kad šalys turi pašalinti visas pasekmes veiksmų, atliktų pagal šią sutartį, ir sutvarkyti savo santykius pagal jus cogens reika¬lavimus. Jeigu sutartis nustoja galioti dėl naujos jus cogens normos atsi¬radimo, šalys atleidžiamos nuo bet kokių įsipareigojimų pagal šią sutar¬tį. Tačiau jeigu šalys įgijo pagal šią sutartį tam tikras teises, šios teisės išlieka, nebent naudojimasis jomis prieštarautų imperatyviai normai.Negalioja nukentėjusios valstybės sutikimas dėl imperatyvios normos pažeidimo jos atžvilgiu.Tarptautinių sutarčių pabaiga. Sutarties nutraukimas atleidžia šalis nuo sutartinių įsipareigojimų, ta¬čiau neturi įtakos teisėms ar situacijoms, kurios susidarė pagal sutartį iki jos nutraukimo. Jeigu šalis išeina iš daugiašalės sutarties, tos pačios pa¬sekmės taikomos šios šalies ir tebedalyvaujančių sutartyje šalių santykiuo¬se (Vienos konvencijos 71 str.). Sustabdymas turi analogiškas pasekmes, tačiau yra laikinas. Sustabdymo metu šalys turi susilaikyti nuo veiksmų, kurie užkirstų kelią į sutarties veikimo atnaujinimą (72 str.).Laiko pabaiga.Vykdymas. Denonsavimas reiš¬kia vienašalį atsisakymą sutarties, kuri tokį atsisakymą numato. Vienos konvencijos 56 str. numatyta:1. Sutartis, kurioje nėra nuostatų dėl jos nutraukimo arba denonsavimo, negali būti denonsuota arba nutraukta, išskyrus atvejus, kai:a) yra nustatyta, jog šalys ketino leisti denonsavimo arba nutrauki¬mo galimybę; arbab) denonsavimo arba nutraukimo teisė gali būti numanoma iš sutar¬ties pobūdžio.2. Šalis apie savo ketinimą denonsuoti arba nutraukti sutartį pagal 1 punktą turi pranešti ne vėliau kaip prieš 12 mėnesių.Iš 56 straipsnio aiškėja, kad sutarties denonsavimo arba nutrauki¬mo teisė niekada negali būti numanoma, jeigu sutartyje nėra konkre¬čios nuostatos dėl jos denonsavimo arba nutraukimo.Sutartys dėl aljansų ir kai kurių tipų prekybinės sutartys dažnai įvardijamos kaip svarbiausi pavyzdžiai tokių sutarčių, kuriose denonsavimo arba nutraukimo teisė gali būti numanoma dėl pačios sutar¬ties pobūdžio 56 str. lb d. prasme. Paprotinė tarptautinė teisė reikalauja iš anksto pranešti prieš tam tikrą būtiną laiką, kai yra pasinaudojama numanoma sutarties denon¬savimo arba jos nutraukimo teise. Anuliavimas. Anulia¬vimas reiškia visišką sutarties nutraukimą 1969 m. Vienos konvencijos nu¬statytais, tačiau pačioje sutartyje nenumatytais pagrindais.Nutraukimas arba sustabdymas dėl sutarties pažeidimo. Vienos konvencijos 60 str. 1 d. numatyta: „Esminis dvišalės su¬tarties pažeidimas duoda pagrindą kitai šios sutarties šaliai, remiantis pažeidimu, nutraukti sutartį arba sustabdyti jos galiojimą visiškai ar¬ba iš dalies.” Nukentėjusios valstybės teisė nutraukti arba sustab¬dyti sutartį yra viena iš pagrindinių sankcijų sutartį pažeidus, tačiau tai nėra vienintelė sankcija; niekas nedraudžia nukentėjusiajai valsty¬bei reikalauti kompensacijos vietoj teisių pagal šį str. įgyven¬dinimo arba papildomai prie to.Visuotinai sutariama, jog teisė nutraukti sutartį neatsiranda šiaip sau, nebent ją pažeidus iš esmės (t. y. rimtai). Sutarties pažeidimas automatiškai jos nenutraukia; tai tik suteikia nukentėjusiajai šaliai (šalims) galimybę nutraukti arba sustabdyti sutartį, o pagal 45 str. nukentėjusioji šalis praranda teisę pasinaudoti ta galimybe, jeigu, sužinojusi apie faktus:a) ji konkrečiai išreiškė sutikimą, kad sutartis … lieka galioti ar toliau veikia; arbab) ji dėl savo elgesio turi būti laikoma tyliai sutikusi … dėl jos [t. y. su¬tarties] tolesnio galiojimo ar veikimo.Nukentėjusios šalies (šalių) teisė nutraukti arba sustabdyti sutartį taip pat gali būti modifikuota arba panaikinta pačia sutartimi.Vykdymo negalimumas. Vienos konvencijos 61 str. numatyta:1. Šalis, negalinti vykdyti sutarties, tuo gali remtis kaip pagrindu ir nu¬traukti sutartį arba išstoti iš jos, jeigu šis negalimumas kyla dėl ob¬jekto, būtino sutarties vykdymui, negrįžtamo išnykimo ar žuvimo. Jeigu negalimumas yra laikino pobūdžio, tai gali būti tiktai pagrindas tik sustabdyti sutarties veikimą.2. Šalis, negalinti vykdyti sutarties, negali remtis tuo kaip pagrindu ir nutraukti sutartį, išstoti iš jos arba sustabdyti jos veikimą, jeigu šis negalėjimas yra įsipareigojimo pagal sutartį arba bet kokio kito tarp¬tautinio įsipareigojimo bet kurios kitos tos sutarties šalies atžvilgiu pa-žeidimo, kurį įvykdė ta šalis, pasekmė.(Nesunku pateikti pavyzdžių. Pavyzdžiui, sutartį, numatančią tam tikros upės vandenį naudoti drėkinimo tikslams būtų neįmanoma vykdyti upei išdžiūvus. Pagal Konvenciją ši aplinkybė sutarties automa¬tiškai nenutraukia, o tik suteikia šaliai galimybę ją nutraukti; paprotinėje teisėje šis klausimas buvo ginčų objektas).Aplinkybių pasikeitimas. Šalis neprivalo vykdyti sutarties, jeigu aplinkybės, kurioms egzistuo¬jant sutartis buvo sudarytą, iš esmės pasikeitė. Kai kurie autoriai mano, jog aplinkybių pasikeitimas automatiškai nutraukia sutarties galiojimą; kiti mano, jog tai tik suteikia valstybei teisę nutraukti sutartį.Nėra abejonių kad dažnai, siekiant sutartis pritaikyti prie besikei¬čiančių sąlygų, jos turi būti keičiamos. Tačiau rebus sic stantibus taisyklė nėra tinkamas būdas šiam tikslui pasiekti; ji taikoma tik kraš¬tutiniais atvejais, ir kai ji taikoma, jos pasekmė yra ne sutarties pakeitimas, o nutraukimas. Sutarties pakeitimai, kitaip nei jos nutrauki¬mas, galimi tik šalių susitarimu, ir ne visos valstybės yra pasirengu¬sios sutikti su pakeitimais, prieštaraujančiais jų interesams; kartais jos baiminasi, jog nuolaidos vienai valstybei paskatins kitas valstybes reikalauti panašių pakeitimų kitose sutartyse. Tačiau valstybių noras įgyti kitų valstybių palankumą dažnai skatina jas daryti reikiamas nuolai¬das.Naujos tarptautinės teisės imperatyvinės normos atsiradimas. Vienos konvencijos 64 str. numato: „Jeigu atsiranda nauja ben¬drosios tarptautinės teisės imperatyvinė norma, bet kokia egzistuojanti sutartis, prieštaraujanti šiai normai, nustoja galioti ir nutrūksta.” Ta¬čiau sutartis nenustoja galioti retroaktyviai.Sutarčių veikimo nutraukimo arba sustabdymo pasekmės. Sutarties nutraukimas atleidžia šalis nuo sutartinių įsipareigojimų, ta¬čiau neturi įtakos teisėms ar situacijoms, kurios susidarė pagal sutartį iki jos nutraukimo. Jeigu šalis išeina iš daugiašalės sutarties, tos pačios pa¬sekmės taikomos šios šalies ir tebedalyvaujančių sutartyje šalių santykiuo¬se (Vienos konvencijos 71 str.). Sustabdymas turi analogiškas pasekmes, tačiau yra laikinas. Sustabdymo metu šalys turi susilaikyti nuo veiksmų, kurie užkirstų kelią į sutarties veikimo atnaujinimą (72 str.).1969 m. Vienos konvencija numato, kad ginčas dėl sutarties negaliojimo, jos nutraukimo ar sustabdymo, jeigu šalys jo neišspręs per 12 mėne¬sių taikiomis priemonėmis, numatytomis Jungtinių Tautų Chartijos 33 str., bus sprendžiamas taikant šios Konvencijos procedūras. Jei gin¬čas susijęs su jus cogens normomis, jis gali būti perduotas spręsti Tarptau-tiniam Teisingumo Teismui, nebent šalys susitarė dėl arbitražo. Dėl kitų ginčų bet kuri šalis gali kreiptis į Jungtinių Tautų generalinį sekretorių, kad jis pradėtų sutaikymo procedūrą, numatytą Konvencijos priede.

Daugelis Vie¬nos konvencijos taisyklių, nustatančių procedūrą, kurios reikia laiky¬tis nusprendus, kad sutartis yra negaliojanti, mutatis mutandis taiko¬ma ir nutrūkimo bei sustabdymo klausimams.Karo veiksmų įtaka sutartims.Seniau buvo manoma, kad karo atveju tarp kariaujančių valstybių nustoja galioti visos sutartys, tačiau dabar šios taisyklės iš dalies atsisakyta. Bu¬vo pagrįsta sakyti, kad karas nutraukia visų sutarčių tarp kariaujan¬čių valstybių galiojimą, nes dauguma sutarčių buvo dvišalės „kontr¬aktinio pobūdžio sutartys”; taisyklė turėjo būti pakeista atsiradus ne¬mažai daugiašalių „teisę kuriančių sutarčių”, kurių šalimis yra tiek neutralios, tiek kariaujančios valstybės.Bet kuriuo atveju ši sudėtinga teisės sfera dėl dviejų priežasčių da¬bar tapo nebe tokia svarbi kaip seniau. Pirma, dabar prasidėjus ginkluotam konfliktui tarp valstybių, jos retai pripažįsta, kad jos kariau¬ja formaliąja prasme; ir, kitaip nei karas, ginkluotas konfliktas paprastai nenutraukia sutarčių tarp konfliktuojančių valstybių. Antra, taikos sutartyje ar kitame dokumente, kuriuo baigiamas šiuolaikinis karas, paprastai numatoma, kas atsitinka iki karo sudarytoms (arba bent jau dvišalėms) sutartims tarp kariaujančių valstybių, todėl nebūtina šiuo klausimu taikyti paprotinės teisės normų.Sutarties galiojimo atkūrimas.

9 tema. Diplomatinė ir konsulinė teisėDiplomatijos sąvoka, diplomatijos raida. Diplomatijos sąvoka yra daugiareikšmė ir nelengvai apibrėžiama. Pats žodis „diplomatija“ yra graikiškos kilmės (gr. diplōma – lapas, sulenktas dokumentas). 1693 m. Leibnico paskelbtas tarptautinių sutarčių ir kitų oficialių dokumentų rinkinys vadinosi „Codex Juris Gentium Diplomaticus“ (Diplomatinės tarptautinės teisės rinkinys), nors sąvoka „diplomatinis“ jame, matyt, buvo norima pažymėti šių dokumentų oficialų pobūdį. Maždaug 18 a. viduryje Vienoje sąvoka „diplomatinis korpusas“ buvo imta vartoti apibūdinant visus joje akredituotus užsienio valstybių diplomatinius atstovus ir kitus diplomatus. Sąvoka „diplomatinė tarnyba“ imta įvardinti tą valstybės tarnybos dalį, kuri pateikia personalą valstybės nuolatinėms atstovybėms užsienyje.Taigi nors diplomatinių santykių ištakos ir siekia seniausius laikus, tik 18 a. pradėjo formuotis diplomatijos sąvoka, atspindinti jos šiuolaikines prasmes, kurių galima priskaičiuoti gana daug. Ji neretai vartojama kaip valstybės užsienio politikos sinonimas, nors diplomatija tėra tik viena iš valstybės užsienio politikos įgyvendinimo priemonių. Šia sąvoka taip pat kartais apibūdinama regiono arba tarpregioniniai valstybių santykiai (pvz., Šiaurės – Pietų diplomatija), taip pat valstybių užsienio politika arba jos specifika atskirais istoriniais laikotarpiais (pvz., šiuolaikinė diplomatija, Renesanso diplomatija, Šaltojo karo diplomatija ir t.t.). Diplomatija taip pat kartais apibūdinamos visos diplomatų atliekamos funkcijos. Kita paplitusi samprata, kad diplomatija yra derybų menas, siekiant optimaliai įgyvendinti valstybės interesus. Gausių bandymų apibrėžti tai, kas yra diplomatija, palyginimas rodo, kad šiuo klausimu sunku prieiti prie bendros nuomonės ir susitarti dėl trumpo, aiškaus ir bendrai priimto diplomatijos apibūdinimo.Tarptautinių santykių ir politikos moksluose diplomatijos sąvoka įgavo nemažai naujų prasmių. Sąvokos „tradicinė diplomatija“ ir „naujoji diplomatija“ vartojamos siekiant atriboti diplomatijos metodo raidos etapus, nubrėžiant juos skiriančią sąlyginę liniją (I pasaulinio karo pabaiga). Šiuose moksluose, siekiant išskirti ir apibūdinti atskirų valstybių užsienio politikos ar tarpusavio santykių specifiką, apskritai arba konkrečiose situacijose vartojamos sąvokos „branduolinė diplomatija“, „krizių diplomatija“.Diplomatija taip pat gali būti apibūdinama kaip „slaptoji diplomatija“ ir „viešoji diplomatija“, tuo išreiškiant skirtingus valstybių užsienio politikos įgyvendinimo būdus diplomatinėmis priemonėmis. Tarpine grandimi tarp viešosios ir slaptosios diplomatijos galima pavadinti „tyliąją diplomatiją“, kai sprendimai priimami viešosios daugiašalės diplomatijos forma, tačiau jie nulemiami neviešų susitarimų. Vadinamoji „viršūnių diplomatija“ (angl. summit diplomacy) – valstybių vadovų susitikimai – paprastai yra skirti svarbiausioms politinėms problemoms spręsti. Pvz., 1985–1991 m. kasmet vykę M. Gorbačiovo susitikimai su JAV prezidentais R. Reiganu ir G. Bušu turėjo ypatingos reikšmės užbaigiant šaltąjį karą. Dvišalės ir daugiašalės diplomatijos sąvokomis apibrėžiamas subjektų, dalyvaujančių diplomatiniame procese, skaičius. Dvišalė diplomatija klasikinės tarptautinės teisės epochoje buvo centrinė pasaulinės politikos ašis. Tik tam tikrais atvejais svarbiausi tarptautinių santykių klausimai būdavo sprendžiami daugiašalės diplomatijos būdu. Toks pirmasis žymus precedentas – derybos dėl Vestfalijos taikos (1646– 1648). Daugiašalės diplomatijos pamatai buvo padėti 19 a., kai didžiosios valstybės, susivienijusios į „Šventąją sąjungą“ ir „Europos koncertą“, vykdė savo kolektyvinę hegemoniją kitų tarptautinės sistemos narių atžvilgiu. Šiais laikais dvišalė diplomatija užleido vyraujančias pozicijas daugiašalei diplomatijai tarptautinėse konferencijose ir tarptautinėse organizacijose. Tai visų pirma lėmė išaugusi valstybių tarpusavio priklausomybė, kai net ir dvišaliai didžiųjų valstybių santykiai paprastai turi pasekmių ne tik joms. Daugiašalių santykių plėtra skatino ir daugiašalės diplomatijos – valstybių, tarptautinių organizacijų narių, įvairių atstovavimo formų šiose organizacijose – įtvirtinimą. Diplomatinė teisė buvo pritaikyta prie naujos situacijos kodifikuojant diplomatinės teisės normas šioje srityje. Su daugiašale diplomatija yra susijusi parlamentinė diplomatija, kuri suprantama kaip derybos ir diskusijos, vykdomos tarptautinėse organizacijose pagal jose nustatytas procedūrines taisykles.Diplomatijos ir užsienio politikos santykis pasireiškia tuo, kad diplomatija visais laikais naudojama kaip viena užsienio politikos įgyvendinimo priemonių. Be to, ji atlieka ir koordinacinę funkciją visų kitų užsienio politikos priemonių atžvilgiu.Diplomatinės ir konsulinės teisės sąvoka. Diplomatinė ir konsulinė teisė – tarptautinės teisės normos, nustatančios diplomatinių atstovybių bei kitų nuolatinių ar laikinų valstybės užsienio santykių organų teisinę padėtį ir reguliuojančios jų diplomatinę veiklą.Diplomatinės ir konsulinės teisės normos nustato diplomatinių atstovybių ir konsulatų teisinę padėtį, funkcijas, diplomatinių atstovų ir konsulų klases, diplomatų ir konsulų skyrimo tvarką, diplomatines ir konsulines privilegijas ir imunitetus, diplomatų ir konsulų pareigas tai valstybei, kurioje jie yra ir kt.Diplomatinė ir konsulinė teisė iš dalies apima ir normas, nustatančias prekybos atstovybių teisinę padėtį, funkcijas, kompetenciją, jų personalo privilegijas ir imunitetus.Tarptautinės diplomatinės ir konsulinės teisės konvencijos. Vieni pagrindinių diplomatinės ir konsulinės teisės šaltinių yra daugiašalės ir dvišalės sutartys. Svarbiausios jų:1961 m. Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių.1963 m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių. Ji Lietuvos Respublikoje įsigaliojo 1992 metų vasario 14 d.Be šių tarptautinės teisės šaltinių, diplomatinių atstovybių ir konsulatų teisinę padėtį nustato valstybių nacionaliniai įstatymai, poįstatyminiai aktai. Pirmiausia reikia paminėti Lietuvos Respublikos Konstituciją, kuri yra svarbiausias šaltinis. Be pastarojo paminėtini specialieji įstatymai: Konsulinis statutas, Diplomatinės tarnybos įstatymas, 1999-11-05 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1235 ,,Dėl Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos veiklos“, 1991-12-16 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 561 ,,Dėl Lietuvos Respublikos garbės konsulų nuostatų“, Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministro 1999-12-29 įsakymu Nr. 158 patvirtinta ,,Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovų skyrimo ir atšaukimo tvarka“.Lietuvos Respublikos įstatymai diplomatinės ir konsulinės teisės srityje.1) 1991 m. LR įstatymas Dėl užsienio diplomatinių atstovybių statuso LR.2) 1991 m. LR Diplomatinių atstovybių statuso įstatymas.3) 1990 m. LR priėmė įstatymą Dėl diplomatinių rangų.Daug LRV nutarimų, reglamentuojančių specialius su diplomatijos teise susijusius klausimus.1995 m. priimtas Konsulinis statutas. Jis detalizuoja konsulines funkcijas ir jų atlikimo tvarką, nustatęs konsulinių įstaigų rūšis, įvedė garbės konsulus. Lietuvos Respublikos garbės konsulo statusą, funkcijas, privilegijas ir imunitetus nustato 1963 m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių, tarptautinės sutartys. Konsuliniai santykiai reglamentuojami dvišalių sutarčių (dvišalė konsulinė konvencija).1998 m. priimtas įstatymas “LR diplomatinės tarnybos įstatymas”, nustato Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos formavimo ir funkcionavimo teisinius pagrindus, diplomatų ir jų šeimos narių teisinę padėtį ir socialines garantijas. Šiame įstatyme nustatyta, diplomatinė tarnyba yra valstybės tarnybos dalis, kuri per Lietuvos Respublikos diplomatines tarnybos institucijas įgyvendina ir vykdo Respublikos Prezidento, Seimo ir Vyriausybės nustatytą užsienio politiką. Valstybių užsienio santykių institucijos. Parlamentas, valstybės vadovas, vyriausybė, Užsienio reikalų ministerija kaip bendros kompetencijos tarptautinių santykių institucija.Tiek diplomatinės, tiek konsulinės funkcijos atliekamos per institucijas. Galima išskirti:bendros kompetencijos institucijos: – Prezidentas; -Seimas; -Vyriausybėspecialios, užsienio santykių, kurios dar skirstomos:1) veikiančias valstybės viduje – URM;2) veikiančias užsienyje: – diplomatinės atstovybės, – konsulinės įstaigos; -diplomatinės atstovybės prie tarptautinių organizacijų. Jos gali būti 2 lygių:– diplomatinės ambasados,– diplomatinės misijos.Kitų ministerijų ir įstaigų vaidmuo. Priimančiosios valstybės Užsienio reikalų ministerijai arba kitai ministerijai, dėl kurios buvo susitarta, pranešama apie:a)atstovybės narių paskyrimą, jų atvykimą ir galutinį išvykimą arba jų funkcijų atstovybėje pasibaigimą;b)atstovybės nario šeimai priklausančio asmens atvykimą arba galutinį išvykimą, ir atitinkamais atvejais apie tai, kad tas arba kitas asmuo tapo arba nustojo buvęs atstovybės nario šeimos nariu;c)privačių namų darbininkų, dirbančių asmenims, paminėtiems šios dalies a punkte, atvykimą arba galutinį išvykimą bei tam tikrais atvejais apie šių darbo santykių pasibaigimą;d)priimančiosios valstybės gyventojų priėmimą bei atleidimą iš darbo atstovybėje ar darbą privačiais namų darbininkais, suteikiantį teisę į privilegijas ir imunitetus.2. Esant galimybei, apie atvykimą arba galutinį išvykimą pranešama iš anksto.Tarptautinių santykių tarnybos užsienyje. Diplomatinės atstovybės. Diplomatinė atstovybė yra užsienio valstybėje ar prie tarptautinės organizacijos (kelių tarptautinių organizacijų) nuolat veikianti diplomatinės tarnybos institucija oficialiems tarpvalstybiniams santykiams ar oficialiems santykiams su tarptautine organizacija palaikyti, įgyvendinti užsienio politikos uždavinius ir ginti valstybės, jos piliečių, įmonių bei kitų juridinių asmenų teises ir teisėtus interesus.Lietuvoje diplomatinė atstovybė yra tiesiogiai pavaldi Užsienio reikalų ministerijai.SteigimasDiplomatinę atstovybę užsienio reikalų ministro teikimu, iš anksto apsvarsčius parlamento Užsienio reikalų komitete, steigia arba likviduoja Vyriausybė. Diplomatinės atstovybės sudėtį nustato užsienio reikalų ministras, jeigu su valstybe, kurioje akredituota diplomatinė atstovybė, nėra susitarta dėl diplomatinės atstovybės darbuotojų skaičiaus. Atstovybės prie tarptautinės organizacijos sudėtį nustato užsienio reikalų ministras.Esant susitarimui, užsienio valstybė gali atstovauti siunčiančios valstybės interesams kitose valstybėse, jeigu šios valstybės sutinka. Sprendimą dėl tokio atstovavimo priima Vyriausybė užsienio reikalų ministro teikimu, Seimui pritarus.Ambasada1) atstovauja valstybei ir palaiko su valstybe oficialius santykius;2) įgyvendina užsienio politikos uždavinius;3) derasi su valstybės vyriausybe;4) gina valstybės, jos piliečių, įmonių, kitų juridinių asmenų teises ir teisėtus interesus;5) gauna, teisėtais būdais renka ir perduoda Užsienio reikalų ministerijai informaciją apie valstybės politinį, ekonominį gyvenimą bei įvykius;6) skatina draugiškus santykius ir dalyvauja plėtojant ekonominį, kultūrinį bei mokslinį bendradarbiavimą, taip pat bendradarbiavimą dėl saugumo ir taikos užtikrinimo;7) platina informaciją apie valstybę, jos politinę, socialinę ir ekonominę padėtį, kultūrą, papročius ir tradicijas.Diplomatinei atstovybei užsienio valstybėje užsienio reikalų ministras gali pavesti vykdyti konsulines ir kitas funkcijas, atitinkančias diplomatinės atstovybės statusą pagal 1961 m. Vienos konvenciją dėl diplomatinių santykių ir viešąją tarptautinę teisę.Konsulatai. Diplomatijoje yra viena iš konsulinės įstaigos klasių (tipų). Konsulinė įstaiga yra užsienio valstybėje nuolat veikianti diplomatinės tarnybos institucija oficialiems tarpvalstybiniams santykiams ar oficialiems santykiams su užsienio valstybėmis palaikyti, vykdyti konsulines funkcijas (ginti valstybės, jos piliečių, įmonių bei kitų juridinių asmenų teises ir teisėtus interesus).Jos steigiamos valstybėse, su kuriomis yra užmegzti konsuliniai santykiai. Jei nėra atskiro susitarimo dėl konsulinių santykių užmezgimo, diplomatinių santykių užmezgimas laikomas ir konsulinių santykių užmezgimu. Tačiau diplomatinių santykių nutraukimas nereiškia automatiško konsulinių santykių ir konsulinės įstaigos veiklos nutraukimo.Konsulinės įstaigos savo veikloje vadovaujasi 1963 m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių, tarptautinėmis dvišalėmis ir daugiašalėmis sutartimis, kuriose dalyvauja bei valstybė, kurioje yra konsulinė įstaiga, tarptautiniais papročiais, įstatymais ir kitais teisės aktais.Valstybių atstovybės prie tarptautinių organizacijų.Atstovybė prie tarptautinės organizacijos1) tarptautinėje organizacijoje atstovauja valstybės interesams bei juos gina;2) įgyvendina užsienio politikos uždavinius;3) palaiko ryšius tarp valstybės ir tarptautinės organizacijos;4) derasi su tarptautine organizacija;5) gauna, teisėtais būdais renka ir perduoda Užsienio reikalų ministerijai informaciją apie tarptautinės organizacijos veiklą;6) užtikrina valstybės suinteresuotų institucijų dalyvavimą tarptautinės organizacijos veikloje;7) platina informaciją apie valstybę, jos politinę, socialinę ir ekonominę padėtį, kultūrą, papročius ir tradicijas;8) padeda įgyvendinti tarptautinės organizacijos tikslus ir uždavinius.Tarptautinių santykių laikinosios tarybos.Diplomatinės atstovybės. Jų sudėtis, struktūra, funkcijos. Diplomatinei atstovybei vadovauja valstybės diplomatinis atstovas arba laikinasis reikalų patikėtinis. Diplomatinis atstovas vienu metu gali būti akredituotas keliose užsienio valstybėse, gavus tų valstybių sutikimą. Diplomatinės atstovybės vadovas gali būti paskirtas atstovauti valstybei ir tarptautinėje organizacijoje.Personalas1) Diplomatinis personalas–diplomatai, specialieji atašė ir jų pavaduotojai, karinis atstovas ir jo pavaduotojai, specialieji patarėjai ir jų pavaduotojai, dirbantys diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje įstaigoje;2) administracinis techninis personalas – siunčiančios valstybės piliečiai ne diplomatai, kurie diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje įstaigoje atlieka administracines ir technines funkcijas;3) aptarnaujantis personalas – asmenys ne diplomatai, kurie aptarnauja diplomatinę atstovybę ar konsulinę įstaigą.Su diplomatinės atstovybės ar konsulinės įstaigos darbuotojais, kurie nėra valstybės tarnautojai ar kariai, Užsienio reikalų ministerija ar jos įgaliotos diplomatinės atstovybės užsienio valstybėse, atstovybės prie tarptautinių organizacijų, konsulinės įstaigos, specialiosios misijos sudaro terminuotas darbo sutartis.Specialiųjų atašė, tarp jų ir gynybos atašė, skyrimą ir veiklą reglamentuoja Vyriausybės patvirtinti Specialiųjų atašė nuostatai.Specialieji patarėjai – valstybės tarnautojai, laikinai perkelti dirbti į valstybės atstovybę prie tarptautinės organizacijos, padedantys įgyvendinti užsienio politiką daugiašalių santykių srityje. Kiekvienos atskiros srities specialiųjų patarėjų skyrimo tvarką, jų darbo užsienyje ypatumus ir sąlygas nustato Vyriausybė.Sutinkamai su 1961 m. Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių 3 straipsniu diplomatinės atstovybės funkcijos inter alia yra šios:a) atstovavimas atstovaujamajai valstybei priimančiojoje valstybėje;b) atstovaujamosios valstybės ir jos piliečių interesų gynimas priimančiojoje valstybėje laikantis tarptautinės teisės normų;c) derybos su priimančiosios valstybės vyriausybe;d) informacijos apie sąlygas bei įvykius priimančiojoje valstybėje rinkimas teisėtomis priemonėmis ir šios informacijos perdavimas atstovaujamosios valstybės vyriausybei;e) draugiškų santykių tarp atstovaujamosios ir priimančiosios valstybių skatinimas bei jų ekonominių, kultūrinių ir mokslinių ryšių plėtojimas.Diplomatinių atstovų klasės ir diplomatiniai rangai. 1961 m. Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių 14 straipsnis išskiria 3 diplomatinių tarnybų vadovų klases:a) ambasadoriai ir nuncijai, akredituoti prie valstybės vadovų, bei kiti atstovybės vadovai, turintys lygiavertį rangą;b) pasiuntiniai, ministrai ir internuncijai, akredituoti prie valstybės vadovų;c) reikalų patikėtiniai, akredituoti prie užsienio reikalų ministrų.Būsimų atstovybių vadovų klasė nustatoma valstybių susitarimu.Diplomatiniai rangaiLietuvos Respublikoje yra šie diplomatiniai rangai:1) Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius;2) Lietuvos Respublikos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras;3) ministras patarėjas;4) patarėjas;5) pirmasis sekretorius;6) antrasis sekretorius;7) trečiasis sekretorius;8) atašė.Diplomatinis korpusas. Diplomatinis korpusas – diplomatinio personalo, diplomatų, reziduojančių vienoje užsienio valstybėje, visuma.Diplomatinių atstovų skyrimo ir atšaukimo tvarka. Agremanas, įgaliojamieji ir atšaukiamieji raštai. Lietuvos Respublikos diplomatinis atstovas yra asmuo, oficialiai atstovaujantis Lietuvos Respublikai užsienio valstybėje ar tarptautinėje organizacijoje.Diplomatinių atstovų skyrimo ir atšaukimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos Diplomatinės tarnybos įstatymas, Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymas, 1961 m. Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių, Užsienio reikalų ministerijos nuostatai, kiti teisės aktai bei Lietuvos Respublikos Diplomatinių atstovų skyrimo ir atšaukimo tvarka, patvirtinta Užsienio reikalų ministro 1999 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr.158.Diplomatiniai santykiai tarp valstybių užmezgami ir nuolatinės diplomatinės atstovybės įsteigiamos abipusiu sutikimu. Atstovaujamoji valstybė turi įsitikinti, jog yra gautas priimančiosios valstybės sutikimas (agremanas) tam asmeniui, kurį ji numato akredituoti atstovybės toje valstybėje vadovu. Agremano prašoma nota, prie notos pridedama kandidato į diplomatinius atstovus trumpa biografija (parašyta ta pačia kalba, kaip ir nota). Nota siunčiama per Lietuvos Respublikos diplomatinę atstovybę toje valstybėje. Jeigu tokios atstovybės nėra – per tos valstybės atstovybę Lietuvoje. Jei pastarosios nėra – tiesiai į tos valstybės užsienio reikalų ministeriją ar ją atitinkančią instituciją. Skiriant karo, jūrų arba aviacijos atašė, priimančioji valstybė gali pareikalauti, kad būtų gautas jos sutikimas paskirti iš anksto įvardytus asmenis.Priimančiosios valstybės Užsienio reikalų ministerijai arba kitai ministerijai, dėl kurios buvo susitarta, pranešama apie:a) atstovybės narių paskyrimą, jų atvykimą ir galutinį išvykimą arba jų funkcijų atstovybėje pasibaigimą;b) atstovybės nario šeimai priklausančio asmens atvykimą arba galutinį išvykimą ir atitinkamais atvejais apie tai, kad tas arba kitas asmuo tapo arba nustojo buvęs atstovybės nario šeimos nariu;c) privačių namų darbininkų, dirbančių asmenims, paminėtiems šios dalies a punkte, atvykimą arba galutinį išvykimą bei tam tikrais atvejais apie šių darbo santykių pasibaigimą;d) priimančiosios valstybės gyventojų priėmimą bei atleidimą iš darbo atstovybėje ar darbą privačiais namų darbininkais, suteikiantį teisę į privilegijas ir imunitetus.Vadovaujantis priimančiojoje valstybėje vyraujančia praktika, kuri turi būti taikoma vienodai, atstovybės vadovas laikomas pradėjusiu vykdyti savo funkcijas priimančiojoje valstybėje nuo įgaliojamųjų raštų įteikimo momento arba nuo pranešimo apie jo atvykimą ir įgaliojamųjų raštų teisėtų nuorašų įteikimo momento Užsienio reikalų ministerijai arba kitai ministerijai, dėl kurios buvo susitarta.Diplomatų funkcijos gali baigtis:Diplomato funkcijos pasibaigia inter alia:a) atstovaujamajai valstybei pranešus priimančiajai valstybei apie diplomato funkcijų pasibaigimą;b) priimančiajai šaliai paskelbus diplomatinio personalo narį nepageidaujamu (persona non grata).Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių numato, kad priimančioji valstybė, neprivalėdama motyvuoti savo sprendimo, gali bet kuriuo metu pranešti atstovaujamajai valstybei, kad atstovybės vadovas arba bet kuris atstovybės diplomatinio personalo narys yra nepageidaujamas (persona non grata) arba kad bet kuris kitas atstovybės personalo narys yra nepriimtinas. Tokiu atveju atstovaujamoji valstybė privalo atitinkamai atšaukti tokį asmenį arba atleisti jį iš pareigų atstovybėje. Asmuo gali būti paskelbtas persona non grata arba nepriimtinu iki jam atvykstant į priimančiosios valstybės teritoriją.Diplomatų pareigos buvimo valstybėje.1) atstovauja valstybei ir palaiko su valstybe oficialius santykius;2) įgyvendina užsienio politikos uždavinius;3) derasi su valstybės vyriausybe;4) gina valstybės, jos piliečių, įmonių, kitų juridinių asmenų teises ir teisėtus interesus;5) gauna, teisėtais būdais renka ir perduoda Užsienio reikalų ministerijai informaciją apie valstybės politinį, ekonominį gyvenimą bei įvykius;6) skatina draugiškus santykius ir dalyvauja plėtojant ekonominį, kultūrinį bei mokslinį bendradarbiavimą, taip pat bendradarbiavimą dėl saugumo ir taikos užtikrinimo;7) platina informaciją apie valstybę, jos politinę, socialinę ir ekonominę padėtį, kultūrą, papročius ir tradicijas.Diplomatinės atstovybės privilegijos ir imunitetas. Pastarąsias nustato Vienos konvencijos dėl diplomatinių santykių 22 straipsnis, nustatantis, kad Atstovybės patalpos neliečiamos. Priimančiosios valstybės valdžios atstovai negali į jas įeiti negavę atstovybės vadovo sutikimo. Konvencija numato pareigą priimančiai valstybei imtis visų reikiamų veiksmų atstovybės patalpoms apsaugoti nuo bet kokio įsiveržimo ar žalos padarymo ir užkirsti kelią bet kokiam atstovybės rimties sutrikdymui ar orumo pažeminimui. Atstovybės patalpos, jų baldai ir kitas turtas, taip pat transporto priemonės turi imunitetą nuo kratos, rekvizicijos, arešto ir vykdomųjų veiksmų. Atstovybės archyvai ir dokumentai neliečiami bet kuriuo metu, kur jie bebūtų.Priimančioji valstybė užtikrina visų atstovybės narių judėjimo ir kelionių laisvę savo teritorijoje, jei jos įstatymai ir kiti teisės aktai dėl zonų, kurių lankymas draudžiamas ar ribojamas valstybės saugumo sumetimais, nenumato kitaip.Priimančioji valstybė leidžia ir saugo atstovybės laisvą susižinojimą visais oficialiais klausimais. Susisiekdama su atstovaujamosios valstybės vyriausybe bei kitomis jos atstovybėmis ir konsulatais, kur jie bebūtų, atstovybė gali naudotis visomis tinkamomis priemonėmis, įskaitant diplomatinius kurjerius ir koduotus arba šifruotus pranešimus. Tačiau įrengti ir eksploatuoti bevielius siųstuvus atstovybė gali tik priimančiajai valstybei sutinkant.Oficiali atstovybės korespondencija neliečiama. Oficiali korespondencija suprantama kaip visa korespondencija, susijusi su atstovybe ir jos funkcijomis.Diplomatinis paštas negali būti atidarytas ar sulaikytas.Visi diplomatinio pašto maišai turi turėti aiškius išorinius atpažinimo ženklus; juose gali būti gabenami tik oficialūs dokumentai bei daiktai, skirti oficialiam naudojimui.Diplomatiniam kurjeriui, kuriam išduodamas oficialus dokumentas, nurodantis jo statusą ir diplomatinio pašto maišų kiekį, vykdančiam savo pareigas, suteikiama priimančiosios valstybės apsauga. Jis naudojasi asmens neliečiamybe ir negali būti sulaikytas ar laikomas suimtas jokia forma.Atstovaujamoji valstybė arba atstovybė gali paskirti diplomatinius kurjerius vienkartinėms užduotims atlikti (ad hoc diplomatinius kurjerius).Diplomatinis paštas gali būti patikėtas į iš anksto numatytą oro uostą skrendančio civilinio orlaivio vadui. Jam išduodamas oficialus dokumentas, kuriame nurodomas diplomatinį paštą sudarančių maišų kiekis, tačiau jis nėra pripažįstamas diplomatiniu kurjeriu. Vienas iš atstovybės narių gali būti pasiųstas tiesiogiai ir nekliudomas perimti diplomatinį paštą iš orlaivio vado.Diplomato asmuo neliečiamas. Jis negali būti sulaikytas ar laikomas suimtas jokia forma. Priimančioji valstybė turi reikšti jam tinkamą pagarbą ir imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų išvengta bet kokio pasikėsinimo į jo asmenį, asmens laisvę ir orumą.Privati diplomato rezidencija naudojasi tokia pat neliečiamybe ir apsauga kaip ir atstovybės patalpos.Jo dokumentai, korespondencija ir jo nuosavybė, taip pat neliečiami.Diplomatinio personalo asmeninės diplomatinės privilegijos ir imunitetas. Sutinkamai su Vienos konvencijos dėl diplomatinių santykių nuostatomis, diplomatas naudojasi imunitetu nuo priimančiosios valstybės baudžiamosios jurisdikcijos. Jis taip pat naudojasi imunitetu nuo civilinės ir administracinės jurisdikcijos, išskyrus bylas dėl:1) privataus nekilnojamojo turto, esančio priimančiosios valstybės teritorijoje, jeigu šis nėra valdomas atstovaujamosios valstybės vardu siekiant atstovybės tikslų;2) paveldėjimo, kai diplomatas veikia kaip privatus asmuo, o ne atstovaujamosios valstybės vardu, ir yra testamento vykdytojas, paveldimo turto globėjas, įpėdinis ar paveldėtojas;3) bet kokios profesinės ar komercinės diplomato veiklos, neįeinančios į jo tarnybines pareigas.Diplomatas neprivalo duoti parodymų kaip liudytojas.Diplomato imunitetas nuo priimančiosios valstybės jurisdikcijos neatleidžia jo nuo atstovaujamosios valstybės jurisdikcijos.Diplomatas atleidžiamas nuo visų asmenų ir nekilnojamojo turto, valstybinių, regioninių ar municipalinių mokesčių ir rinkliavų, išskyrus:a) netiesioginius mokesčius, paprastai įskaičiuotus į prekių ir paslaugų kainą;b) nekilnojamojo turto mokesčius ir rinkliavas už asmeninį turtą, esantį priimančiosios valstybės teritorijoje, jeigu šis nėra valdomas atstovaujamosios valstybės vardu siekiant atstovybės tikslų;c) paveldimo turto ir paveldėjimo mokesčius priimančiajai valstybei, jei 39 straipsnio 4 dalies nuostatos nenumato kitaip;d) pajamų mokesčius už asmens pajamas, gaunamas iš šaltinio priimančiojoje valstybėje, bei mokesčius už kapitalą, investuotą į verslo įmones priimančiojoje valstybėje;e) mokesčius už suteiktas konkrečias paslaugas;f) žyminį, registravimo ir analogiškus mokesčius, hipotekos mokesčius bei atlyginimą už atliekamus notarinius veiksmus nekilnojamojo turto atžvilgiu, jei 23 straipsnio nuostatos nenumato kitaip.Privilegijomis ir imunitetais besinaudojantys asmenys. Administracinio-techninio personalo privilegijos ir imunitetai. Aptarnaujančio personalo privilegijos ir imunitetai. Diplomatinės atstovybės administracinio techninio personalo narių ir su jais gyvenančių jų šeimų narių privilegijos ir imunitetai yra analogiški diplomatinių agentų ir jų šeimų narių privilegijoms ir imunitetams, iš¬skyrus tai, kad administracinis techninis personalas neturi civilinės ir ad¬ministracinės jurisdikcijos imuniteto, susijusio su veiksmais, kuriuos jie atliko neidami tarnybines pareigas. Aptarnaujančio personalo nariai turi imunitetą, susijusį tik su savo darbu atstovybėje.Diplomatinės privilegijos ir imunitetai neteikiami savo valstybės piliečiams. Šios privilegijos ir imunitetai tai¬komi užsieniečiams – užsienio valstybių diplomatinių misijų personalui ir jo šeimų nariams. Diplomatinio personalo narys, kuris yra priimančios valstybės pilietis arba nuolatinis gyventojas, naudojasi jurisdikcijos imu¬nitetu tik už veiksmus, atliktus vykdant savo funkcijas.Kiekvienas asmuo, turintis diplomatines privilegijas ir imunitetus, pra¬deda jais naudotis nuo atvykimo į priimančios valstybės teritoriją. Šį mo¬mentą reikia skirtiKonsulatai. Konsulinė įstaiga yra užsienio valstybėje nuolat veikianti diplomatinės tarnybos institucija oficialiems tarpvalstybiniams santykiams ar oficialiems santykiams su užsienio valstybėmis palaikyti, vykdyti konsulines funkcijas (ginti valstybės, jos piliečių, įmonių bei kitų juridinių asmenų teises ir teisėtus interesus).Jos steigiamos valstybėse, su kuriomis yra užmegzti konsuliniai santykiai. Jei nėra atskiro susitarimo dėl konsulinių santykių užmezgimo, diplomatinių santykių užmezgimas laikomas ir konsulinių santykių užmezgimu. Tačiau diplomatinių santykių nutraukimas nereiškia automatiško konsulinių santykių ir konsulinės įstaigos veiklos nutraukimo.Konsulinės įstaigos savo veikloje vadovaujasi 1963 m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių, tarptautinėmis dvišalėmis ir daugiašalėmis sutartimis, kuriose dalyvauja bei valstybė, kurioje yra konsulinė įstaiga, tarptautiniais papročiais, įstatymais ir kitais teisės aktais.Konsulinės įstaigos yra pavaldžios užsienio reikalų ministerijai ir diplomatinės atstovybės valstybėje, kurioje yra ta konsulinė įstaiga, vadovui.Konsulinių atstovybių funkcijos. Konsulų funkcijas apibrėžia 1963 m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių. Teorijoje konsulinės funkcijos yra skirstomos į:1) bendrąsias;2) specialiąsias.Bendrosios yra:1) atstovavimo;2) interesų gynimo;3) informacijos rinkimo;4) bendradarbiavimo vystymo.Specialiosios funkcijos konkretizuojamos dvišalėse konsulinėse konvencijose. Jos yra detaliai apibrėžtos 1995 m. Konsuliniame statute. Bendrais bruožais konsulines funkcijas galima suskirstyti į tokias didesnes grupes:1. Funkcijos, susijusios su asmens areštu ir teisiniu nagrinėjimu.2. Funkcijos, susijusios su turto palikimu.3. Funkcijos, susijusios su pilietybės klausimais.4. Funkcijos, susijusios su globa.5. Funkcijos, susijusios su pagalba laivams ir orlaiviams.Detaliai konsulinės funkcijos yra išdėstytos anksčiau minėtoje 1963 m. Vienos konvencijoje. Sutinkamai su konvencijos nuostatomis konsulai:1. gina atstovaujamos valstybės, jos piliečių ir juridinių asmenų teises ir interesus tiek, kiek tai leidžia tarptautinė teisė;2. remia prekybinių, ekonominių, kultūrinių, mokslinių ryšių tarp atstovaujamosios ir buvimo valstybės plėtojimą;3. renka informaciją teisėtais būdais;4. išduoda, atnaujina, anuliuoja pasus, įvažiavimo, išvažiavimo bei tranzito vizas ir panašius dokumentus, taip pat daro juose pakeitimus.5. atlieka notaro, civilinės būklės aktų įrašų registratoriaus pareigas, taip pat kai kurias kitas administracinio pobūdžio funkcijas, su sąlyga, kad tai neprieštarauja buvimo valstybės įstatymams.6. saugo atstovaujamosios valstybės piliečių interesus paveldėjimo “mortis causa” atvejais buvimo valstybėje;7. saugo savo valstybės piliečių interesus ir teises buvimo valstybės teismuose ar kitose įstaigose pagal buvimo valstybės įstatymus;8. prireikus teikia savo valstybės laivams ir lėktuvams visokeriopą paramą ir pagalbą buvimo valstybės uostuose ir aerouostuose;9. gynima nepilnamečių ir kitų asmenų, neturinčių visiško veiksnumo ir esančių atstovaujamosios valstybės piliečiais, interesus, nepažeidžiant priimančiosios valstybės įstatymų, ypač jei tokiems asmenims reikia globos ar rūpybos;10. perduoda teisminius ir neteisminius dokumentus, teisminius pavedimus bei pavedimus apklausti, atliekant pagal galiojančias tarptautines sutartis, o nesant tokių sutarčių, kitu būdu, atitinkančiu priimančiosios valstybės įstatymus;11. vykdo bet kokias kitas funkcijas, kurias atstovaujamoji valstybė paveda atlikti konsulinei įstaigai ir kurių nedraudžia priimančiosios valstybės įstatymai ir kiti teisės aktai, arba dėl kurių neprieštarauja priimančioji valstybė, arba kurie numatyti galiojančiose atstovaujamosios valstybės ir priimančiosios valstybės tarptautinėse sutartyse.Susidarius ypatingoms aplinkybėms ir priimančiajai valstybei pritarus, konsulinis pareigūnas gali atlikti savo funkcijas už savo konsulinės apygardos ribų. Atstovaujamoji valstybė, informavusi suinteresuotas valstybes, gali įgalioti konsulinę įstaigą, įsteigtą vienoje valstybėje, atlikti konsulines funkcijas kitoje valstybėje, jei nė viena iš šių valstybių tam neprieštarauja. Atitinkamai informavus priimančiąją valstybę, atstovaujamosios valstybės konsulinė įstaiga gali atlikti konsulines funkcijas priimančiojoje valstybėje trečiosios valstybės vardu, jei tam neprieštarauja priimančioji valstybė.Lietuvos Respublikos Konsuliniam statute dar yra paminėta, kad konsulinis pareigūnas tvirtina sutartis, testamentus, įgaliojimus, liudija dokumento vertimus, jo tikrumą, priima saugoti dokumentus, tvirtina tų dokumentų tikrumą, ir t.t. Už šiuos veiksmus imami vyriausybės patvirtinti konsuliniai mokesčiai.Konsulų klasės. Konsulu vadinamas valstybės pareigūnas, pasiųstas į kitą valstybę (jos atitinkamą regioną) pirmajai nuolat atstovauti ir jos bei jos organizacijų ir piliečių teisėms ir ekonominiams interesams ginti.1963 m. Vienos konvencijoje dėl konsulinių santykių nurodomos 4 konsulinių įstaigų vadovų klasės:1) generaliniai konsulai;2) konsulai;3) vicekonsulai;4) konsuliniai agentai.Konvencija neapibrėžia kitų konsulinių darbuotojų pareigybių. Jie praktikoje vadinami labai įvairiai: konsulų pavaduotojai, konsulų padėjėjai, prokonsulai ir t.t.Generalinis konsulas (konsulas) vadovauja atskiram konsulatui. Kai yra specialūs įgaliojimai, jis gali būti laikomas visų buvimo valstybėje veikiančių atstovaujamosios valstybės konsulatų vadovu.Vicekonsulas gali būti atskiro konsulato vadovu, bet dažniausiai jis yra konsulo padėjėjas.Konsulinis agentas — atašė dažniausiai atlieka pagalbines funkcijas konsulatuose, tačiau kai kada gali dirbti ir atskirame punkte, vadovaudamas konsulinei agentūrai.Valstybių, kurios naudoja neetatinius (garbės) konsulus, praktikoje galioja taisyklė, kad šie pavaldūs artimiausiam etatiniam konsului.Lietuvos Respublikos konsuliniai pareigūnai yra dviejų kategorijų:1) etatiniai;2) garbės.Konsulų skyrimo ir atšaukimo tvarka. Skirdama konsulą, valstybė jam išduoda specialų dokumentą – konsulinį patentą, kuriame paprastai nurodoma, kad valstybės vadovas arba užsienio reikalų ministras skiria tam tikrą asmenį į atitinkamą užsienio valstybės rajoną (į atitinkamą konsulinę apygardą) konsulu (nurodoma klasė), ir prašoma jį pripažinti konsulu, leisti vykdyti konsulines funkcijas, jį globoti ir ginti bei suteikti tinkamas jo padėčiai privilegijas ir imunitetus.Konsulinės atstovybės vadovas gali pradėti eiti savo pareigas po to, kai jam išduodama konsulinė egzekvatūra. Dažniausiai ją išduoda užsienio reikalų ministerijos valstybės vadovo ar vyriausybės pavedimu. Egzekvatūros forma būna įvairi – kartais tai būna užrašas ant konsulinio patento, bet dažniausiai – tai atskiras dokumentas, kuriame nurodoma, kad toks ir toks asmuo pripažįstamas konsulu konkrečioje vietovėje. Valstybė gali neduoti konsulinės egzekvatūros nenurodydama motyvų. 1963 m. Vienos konvencijoje nurodyta, kad konsulinės atstovybės vadovas vykdo funkcijas nuo egzekvatūros gavimo momento.Paprastai buvimo valstybė konsulams išduoda konsulų korteles, kuriose pažymima, kad jis yra konsulas ir turi teisę į atitinkamas privilegijas ir imunitetus.Konsulų misija gali baigtis:a) kai atšaukia konsulą jį paskyrusi valstybė;b) kai buvimo valstybė paskelbia konsulą persona non grata arba kai atima iš jo konsulinę egzekvatūrą;c) kai uždaromas konsulatas;d) kai prasideda karas tarp atstovaujamosios ir buvimo valstybės ir t. t.Lietuvos Respublikos konsuliniam statute taip pat nurodyta, kad konsulinio pareigūno funkcijos taip pat pasibaigia jam mirus. Nutraukus diplomatinius santykius, konsuliniai santykiai automatiškai nenutrūksta.Skiriant diplomatinės atstovybės konsulinio skyriaus darbuotojus, paprastai nereikia konsulinio patento ir konsulinės egzekvatūros.Pagal Lietuvos Respublikos Konsulinį statutą skiriamas konsulinės įstaigos vadovas turi gauti iš Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos raštišką įgaliojimą dėl paskyrimo konsulinės įstaigos vadovu – konsulinį patentą ar analogišką dokumentą. Jame nurodomas visas konsulinės įstaigos vadovo vardas, pavardė, pilietybė, konsulinio pareigūno kategorija, klasė, pareigos, konsulinė apygarda, kurioje jis eis savo pareigas, konsulinės įstaigos buvimo vieta.Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija diplomatiniu keliu siunčia konsulinį patentą ar analogišką dokumentą valstybės, kurios teritorijoje konsulinės įstaigos vadovas turės atlikti konsulines funkcijas, vyriausybei.Konsulinis patentas ir egzekvatūra.Konsulinis patentas 1.Atstovaujamoji valstybė, kiekvieną kartą paskirdama konsulinės įstaigos vadovą, suteikia jam konsulinį patentą ar lygiavertį dokumentą, kuriame nurodomos jo pareigos ir paprastai jo pavardė, kategorija ir klasė, konsulinė apygarda ir konsulinės apygardos buvimo vieta.2.Atstovaujamoji valstybė perduoda konsulinį patentą ar lygiavertį dokumentą diplomatiniais kanalais ar kitu tinkamu būdų valstybės, kurioje konsulinės įstaigos vadovas atliks savo funkcijas, vyriausybei.3.Jei priimančioji valstybė sutinka, atstovaujamoji valstybė gali vietoj konsulinio patento ar lygiaverčio dokumento nusiųsti priimančiajai valstybei pranešimą, kuriame pateikiami šio straipsnio 1 punkte nurodyti duomenys.Egzekvatūra1.Konsulinės įstaigos vadovui leidžiama pradėti atlikti savo funkcijas priimančiajai valstybei suteikus leidimą – egzekvatūrą nepriklausomai nuo šio leidimo formos.2.Valstybė, kuri atsisako išduoti egzekvatūrą, neprivalo nurodyti atstovaujamajai valstybei tokio atsisakymo priežasčių.Konsulinė apygarda. Konsulinė apygarda – konsulinei įstaigai Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro, gavus priimančiosios valstybės sutikimą, priskirta aptarnauti priimančiosios valstybės teritorija, jos dalis arba administracinis vienetas.Konsulinės privilegijos ir imunitetas.Konsulatų privilegijos ir imunitetai1963 m. Vienos konvencijos dėl konsulinių santykių 29 str. nustato, kad konsulatai turi teisę iškabinti ant konsulato pastato, ant konsulo rezidencijos ir transporto priemonių atstovaujamos valstybės vėliavą. Ant konsulato pastato pakabinama iškaba su atstovaujamos valstybės herbu ir konsulinės įstaigos pavadinimu dviem kalbomis: atstovaujamosios ir buvimo šalies.Svarbiausi konsulato imunitetai yra šie:Konsulato patalpų neliečiamybė1963 m. Vienos konvencijos 31 str. nustato, kad buvimo šalies valdžios organai be konsulo ar diplomato leidimo negali įeiti į tą konsulato patalpų dalį, kuri naudojama tik oficialiam konsuliniam darbui. Išimtis yra nustatyta tik kilus gaisrui ar stichinei nelaimei.Galima teigti, kad pastaroji konvencijos nuostata nenustato absoliučios patalpų neliečiamybės.Absoliuti konsulato patalpų neliečiamybė gali būti nustatyta dvišalėmis konsulinėmis konvencijomis. Šiuo atveju konsulato patalpoms suteikiamos diplomatinių atstovybių patalpų neliečiamybės imunitetas.Patalpų neliečiamybės imunitetas neduoda teisės jas naudoti tikslams, nesuderinamiems su konsulinės atstovybės funkcijomis (pvz. Neleidžiama jose suteikti politinį prieglobstį).Konsulato archyvų ir dokumentų neliečiamybė33 Vienos konvencijos straipsnis nustato, kad visi dokumentai, liečiantys oficialią konsulato veiklą, – susirašinėjimas su vyriausybe, diplomatine atstovybe, konsulatais, vietos organais ar privačiais asmenimis konsulinės tarnybos klausimais, informacinė medžiaga, knygos, konsulinių ženklų atsarga, biblioteka, kasa ir kt. yra neliečiami.Oficialiai reikalaujama, kad konsulato archyvas būtų saugomas atskirai nuo asmeninės konsulo korespondencijos.Laisvė palaikyti ryšiusKonsulatas turi teisę susižinoti su atstovaujamosios valstybės vyriausybe taip pat su atstovaujamosios valstybės diplomatine atstovybe ir kitais konsulatais buvimo valstybėje.Tam gali būti naudojamos įprastinės ryšių priemonės, kurjeriai, užantspauduotos valizos ir šifruotos depešos. Įrengti ir naudoti radijo siųstuvą konsulatas gali tik su buvimo valstybės sutikimu. Konsulato tarnybinė korespondencija ir konsulinės valizos, turinčios matomus išorinius ženklus, rodančius jų oficialų pobūdį, yra neliečiamos, ir buvimo valstybės organai negali jų sulaikyti.Tačiau yra numatyta, kad ir konsulinėje valizoje negali būti nieko, be tarnybinės korespondencijos ir dokumentų, arba tiktai tarnybiniam naudojimui skirtų reikmenų.Be konsulinių kurjerių, kurie paprastai naudojasi diplomatinių kurjerių imunitetais ir privilegijomis, konsulinė valiza gali būti patikėta laivo kapitonui arba lėktuvo vadui. Šiuo atveju lėktuvo vadui išduodamas specialus dokumentas, kuriame nurodoma, iš kelių vienetų susideda valiza. Tačiau pats laivo vadas nelaikomas konsuliniu kurjeriu.Konsulatų teisė imti rinkliavasVykdydamas savo funkcijas, buvimo valstybės teritorijoje, konsulatas gali imti atstovaujamosios valstybės įstatymais numatytas konsulines rinkliavas. Tokios rinkliavos imamos už konsulinių aktų atlikimą. Surinktos tokiu būdu lėšos yra atleidžiamos nuo bet kokių mokesčių.Konsulatai naudojasi ir fiskaliniu imunitetu.Konsulinių pareigūnų privilegijos ir imunitetai1963 m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių konsulinių pareigūnų privilegijas ir imunitetus nustato mažesnius negu diplomatų. Šios privilegijos ir imunitetai gali būti prilyginti diplomatiniams dvišalėmis konsulinėmis konvencijomis.Asmens neliečiamybėKonsuliniai pareigūnai, įskaitant konsulinės atstovybės vadovą, naudojasi asmens neliečiamybe ir negali būti sulaikyti ar areštuoti, išskyrus atvejus, kai jie persekiojami už padarytą sunkų nusikaltimą arba kai vykdomas įsiteisėjęs teismo nuosprendis.Buvimo valstybė privalo rodyti deramą pagarbą konsuliniams pareigūnams ir imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų užkirstas kelias bet kokiems pasikėsinimams į jų asmenybę, laisvę ir orumą.Konsulinio pareigūno rezidencijos neliečiamybėPastaroji paprastai sprendžiama taip, kaip sprendžiamas konsulinio pareigūno asmens neliečiamybės klausimas apskritai. Jei egzistuoja absoliuti neliečiamybė – tai taikoma ir rezidencijai. Jeigu yra numatytas asmens sulaikymas už sunkų nusikaltimą – privačioje konsulinio pareigūno rezidencijoje leidžiama daryti kratą, taip pat atlikti kitus tardymo veiksmus.Imunitetas nuo buvimo valstybės jurisdikcijosKonsuliniams pareigūnams netaikoma buvimo valstybės jurisdikcija jų tarnybinę veiklą liečiančiais klausimais. Tačiau tokia nuostata neatleidžia nuo pareigos atlyginti žalą, kurią padarė jų transporto priemonės. Civilinės jurisdikcijos atžvilgiu konsulinių pareigūnų bylos teismingos vietos teismams dėl ieškinių, kurie jiems buvo pareikšti dėl privataus nekilnojamo turto, dėl paveldėjimo, dėl asmeninės profesinės ar kitokios nekonsulinės veiklos.Konsuliniai pareigūnai gali būti kviečiami kaip liudytojai nagrinėjant teismines arba administracines bylas.1963 m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių nustato, kad konsuliniai pareigūnai neprivalo duoti parodymų klausimais, liečiančiais jų tarnybinę veiklą, arba pateikti liečiančią jų funkcijas oficialią korespondenciją ar dokumentus, taip pat duoti parodymus, paaiškinančius atstovaujamosios valstybės įstatymus.Neleistina konsulinio darbuotojo atžvilgiu imtis kokių nors sankcijų ar kitų prievartos priemonių.Fiskalinis imunitetasKonsuliniai pareigūnai ir konsulatų darbuotojai abipusiškumo pagrindais atleidžiami nuo visų bendrų valstybinių ir vietinių mokesčių bei rinkliavų ir nuo visų asmeninių prievolių, išskyrus apmokėjimą už konkrečių rūšių aptarnavimą, netiesioginius mokesčius, mokesčius už privatų nekilnojamą turtą ir privačių pajamų šaltinius (išskyrus darbo užmokestį).Atleidimas nuo muitų1963 m. Vienos konvencijoje muitų klausimų konsuliniai pareigūnai iš esmės yra prilyginami diplomatams. Konsulinei atstovybei, konsuliniams pareigūnams, įskaitant konsulinės atstovybės vadovą, ir konsulinės atstovybės administraciniam bei techniniam personalui, taip pat jų šeimų nariams abipusiškumo pagrindais muitų atžvilgiu teikiamos lengvatos tokios pat kaip ir diplomatinei atstovybei arba atitinkamam diplomatinės atstovybės personalui.Konsulinių pareigūnų ir kartu su jais gyvenančių jų šeimų narių bagažas paprastai nėra tikrinami. Konsulinėse konvencijose gali būti numatytos bagažo tikrinimo sąlygos.Tiek kiek tai neprieštarauja buvimo valstybės įstatymams ir taisyklėms dėl rajonų, į kuriuos įvažiuoti yra draudžiama arba ribojama valstybės saugumo sumetimais, konsuliniams pareigūnams ir konsulatų darbuotojams leidžiama laisvai keliauti po konsulinę apygardą savo tarnybinėms pareigoms vykdyti.Reikia pasakyti, kad Vienos Konvencijos 45 str. numato galimybę atsisakyti kai kurių iš konvencijos užtikrinamų imunitetų ir privilegijų. Šiuo atveju keliamas reikalavimas, kad šis atsisakymas “…visais atvejais turi būti aiškiai išreikštas (…) ir raštu perduotas priimančiai valstybei”.Konsulinis korpusas. Diplomatinių atstovybių konsuliniai skyriai.Konsulinis korpusas (pranc. Corps Consulaire, sutrumpintai CC) – konsulinių pareigūnų, akredituotų dirbti tam tikroje valstybėje, visuma. Vykdo konsulinę politiką, remdamasis užsienio reikalų ministerijos direktyvomis ir instrukcijomis, bendradarbiauja su kitais diplomatinės tarnybos(diplomatais, URM pareigūnais) tarnautojais.

10 tema Tarptautinė jūrų teisėTarptautinių sąsiaurių teisinis režimas. Tarptautinių kanalų teisinis režimas.Tarptautinio Baltijos jūros režimo bendroji charakteristika.Tarptautinės jūrų teisės atsiradimas ir raida. 1958 m. Ženevos jūrų teisės konvencijos. Trečioji JTO konferencija. 1982 m. JTO Jūrų teisės konvencija.Teisine prasme vandenynas (jis užima daugiau nei 70 proc. Žemės paviršiaus) tradiciškai buvo skirstomas į tris skirtingas zonas, ir kiekvienai iš jų buvo taikomos skirtingos taisyklės. Šios zonos buvo: (1) vidaus vandenys, (2) teritorinė jūra, (3) atviroji jūra. Dabar ši padėtis yra sudėtingesnė, nes pakrantės valstybės reikalauja tam tikrų teisių į atvirosios jūros zoną, besiribojančią su jų teritorine jūra (gretutines zonas, išimtines žvejybos ir išimtines ekonomines zonas bei kontinentinį šelfą).Jūrų teisę geriausiai kodifikavo pirmoji JT konferencija jūrų teisės klausimais (UNCLOS I), vykusi Ženevoje 1958 metais. Jos metu buvo parengtos 4 konvencijos: „Dėl teritorinės jūros ir gretutinės zonos”, „Dėl atvirosios jūros”, „Dėl žvejybos ir atvirosios jūros gyvųjų išteklių išsaugojimo” bei „Dėl kontinentinio šelfo”. Šias konvencijas ratifikavo arba prie jų prisijungė atitinkamai 46, 57, 36 ir 54 valstybės, o 38 valstybės tapo Fakultatyvinio protokolo „Dėl privalomo ginčų sprendimo” šalimis. Dauguma pirmųjų dviejų konvencijų nuostatų bei Konvencijos „Dėl kontinentinio šelfo” kai kurios nuostatos kodifikavo paprotinę teisę. Todėl nors konvencijos yra privalomos tiktai valstybėms, esančioms jų šalimis, daugeliu jų nuostatų gali būti remiamasi kaip paprotinės teisės įrodymu netgi valstybėms, kurios nėra jų šalimis. (Kita vertus, nuostatos, kurios išreiškė paprotinę teisę 1958 m., nebūtinai išreiškia paprotinę teisę šiandien, nes, kaip pamatysime, kai kurios paprotinės teisės normos nuo 1958-ųjų pakito.)1958 m. konferencijoje daugeliu klausimų susitarti nepavyko (ypač dėl teritorinės jūros pločio; antrojoje konferencijoje 1960 m., UNCLOS II, taip pat nepasiekta susitarimo šiuo klausimu). Be to, kai kurios valstybės buvo nepatenkintos įvairiomis normomis, įtvirtintomis 1958 metų konvencija; technologinis progresas reikalavo naujų normų. Dėl to 1973 metais buvo sušaukta trečioji JT konferencija jūrų teisės klausimais (UNCLOS III); norėta parengti naują išsamią konvenciją jūrų teisės klausimais. Po 9 metų darbo (jame dalyvavo 144 valstybės bei 8 specializuotos įstaigos) Konferencija 1982-aisiais galiausiai patvirtino JT Jūrų teisės konvencijos tekstą. Viena iš lėto Konferencijos darbo progreso priežasčių buvo ta, kad labai daug klausimų buvo vienas su kitu susiję; paprastai valstybės siūlymui vienu klausimu būdavo linkusios pritarti tik tuo atveju, jeigu kitos valstybės būtų pasirengusios pritarti kitam siūlymui kitu klausimu („paketinio susitarimo” principas); dėl to nesutarimas vienu klausimu dažnai atvesdavo į aklavietę daugeliu kitų klausimų. Be to, kiek tik įmanoma, UNCLOS III (kitaip nei dviejose ankstesnėse konferencijose) buvo siekiama priimti sprendimus konsensusu, o ne balsų dauguma; dėl to darbas dar labiau sulėtėjo. 1982 m. Konvencija buvo baigta pasirašyti; 1984 m. gruodžio 9 dieną ją buvo pasirašiusios 159 valstybės. Pagal jos 308(1) straipsnį, Konvencija „įsigalioja praėjus 12 mėnesių nuo 60-ojo ratifikavimo arba prisijungimo dokumento deponavimo dienos”. Tačiau dauguma Vakarų valstybių atsisakė pasirašyti arba ratifikuoti Konvenciją, nes buvo nepatenkintos kai kuriomis jos XI dalies nuostatomis dėl giliavandenio jūros dugno eksploatavimo. Tarp nepasirašiusių valstybių buvo JAV, Jungtinė Karalystė ir Vokietija. Belgija, Prancūzija, Italija, Liuksemburgas ir Europos Bendrija padarė pareiškimus, kad giliavandenio jūros dugno eksploatavimo režimas yra netobulas ir turi būti peržiūrėtas. Konvencija galiausiai įsigaliojo 1994 m. lapkričio 16 d., t.y. praėjus metams po to, kai ją ratifikavo 60 šalių. Tačiau Islandija buvo vienintelė Vakarų valstybė, ratifikavusi Konvenciją. 1995-ųjų duomenimis, 81 valstybė buvo Konvencijos šalimi. Tačiau JT Generalinis sekretorius, siekdamas rasti visuotinai priimtiną sprendimą ir suderinti išsivysčiusių valstybių prieštaravimus, tarp suinteresuotų valstybių inicijavo konsultacijas; jos vyko 1990-1994 metais. Galiausiai buvo susitarta dėl Konvencijos XI dalies įgyvendinimo tvarkos, kuriame buvo numatytas patobulintas giliavandenio jūros dugno eksploatavimo režimas, įgavęs visuotinį pripažinimą. Jis buvo patvirtintas JT Generalinės Asamblėjos 1994 m. liepos 29 d. 121 valstybei balsavus už, niekam nebalsavus prieš ir 7 valstybėms susilaikius. 1995 m. sausio 23 d. duomenimis, minėtą susitarimą buvo pasirašiusi 71 valstybė, tarp jų JAV ir Europos Bendrija. Be to, 12 valstybių pagal jį prisiėmė įsipareigojimus, iš jų ir Vokietija bei Italija.Taigi dabar egzistuoja nebloga perspektyva, kad didžioji dalis to netikrumo, būdingo daugumai jūrų teisės klausimų iki 1982-ųjų, gali išnykti. Kai kuriomis 1982 m. Konvencijos nuostatomis kodifikuota ir paprotinė tarptautinė jūrų teisė; ypač tai pasakytina apie tas šios Konvencijos nuostatas, kurios yra identiškos 1958 m. konvencijų atitinkamoms nuostatoms, kodifikavusioms paprotinę teisę. Kita vertus, nemažai 1982-ųjų Konvencijos nuostatų yra nukrypusios nuo prieš tai egzistavusios paprotinės teisės. Galimas dalykas, jog būsima valstybių praktika (netgi tų valstybių, kurios (dar) nėra 1982 m. Konvencijos šalimis) atitiks 1982-ųjų Konvencijos nuostatas ir taip bus sukurtos naujos paprotinės teisės normos; tačiau negalima tvirtai teigti, jog visos 1982-ųjų Konvencijos nuostatos tokiu būdu virs paprotine teise. Šiuo metu daugelis 1982 m. Konvencijos nuostatų greičiausiai neišreiškia tos teisės, kurios laikosi valstybės, nesančios Konvencijos šalimis; jos greičiau rodo kryptis, kuriomis teisė gali plėtotis ateityje. Pagal 1982-ųjų Konvencijos 311(1) straipsnį valstybių, kurios yra jos šalimis, tarpusavio santykiuose Konvencijos nuostatos yra viršesnės už keturias 1958 metų konvencijas. Beveik visos 1958 m. 4 konvencijų nuostatos yra pakartotos, papildytos arba pakeistos 1982 m. Konvencijoje. Dabar ji įtvirtina detalų mechanizmą dėl pasaulinio vandenyno naudojimo ir apima visas jūrų erdves, įskaitant virš jų esančią oro erdvę bei jūros dugną ir jo gelmes. Joje reglamentuojamos, inter alia, valstybių teisės ir pareigos teritorinėje jūroje ir išimtinėje ekonominėje zonoje, tranzitinio praplaukimo teisė tarptautiniais sąsiauriais, žuvų išteklių naudojimas, gamtinių išteklių kontinentinio šelfo jūros dugne ir jo gelmėse tyrimas bei eksploatavimas, su navigacija ir skrydžiais susijusios teisės, giliavandenio jūros dugno eksploatavimas pagal Tarptautinės jūros dugno institucijos nustatytą režimą, jūrų moksliniai tyrimai ir t.t. Konvencijoje taip pat numatytas detaliausias, kokį kada nors valstybėms pavyko suderinti, aplinkos apsaugos režimas, bei išplėtota ginčų reguliavimo sistema, kuri dauguma atvejų galiausiai atveda iki privalomo nepriklausomos institucijos sprendimo.Jūrų vidaus vandenys. “Istoriniai vandenys”. Jūrų vidaus vandenų teisinis režimas. Užsienio laivų įplaukimas į jūrų uostus. Užsienio laivų ir jų ekipažų padėtis jūriniuose vandenyse ir uostuose.Vidaus vandenys – tai uostų akvatorijos, upės, ežerai ir kanalai (ir vandenys, esantys kranto link nuo bazinės linijos, nuo kurios matuojamas teritorinės jūros plotis). Vidaus vandenys yra tik epizodiškai minimi 1958 m. Konvencijoje „Dėl teritorinės jūros ir gretutinės zonos” bei 1982 m. Jūrų teisės konvencijoje; daugiausiai atitinkamų taisyklių randama paprotinėje tarptautinėje teisėje. Pagal 1982 m. Konvencijos 8(1) straipsnį, vidaus vandenys – tai vandenys, esantys kranto link nuo bazinės linijos, nuo kurios matuojamas teritorinės jūros plotis.Vidaus vandenyse taikomas pakrantės valstybės suverenitetas. Todėl pakrantės valstybė turi teisę uždrausti užsienio laivams įplaukti į jos uostus, išskyrus nelaimę patyrusius laivus (pvz., laivus, norinčius pasislėpti nuo audros arba labai apgadintus laivus), taip pat kai kuriuos atvejus, kai anksčiau buvo suteikiama taikaus praplaukimo teisė. Nors pakrantės valstybė turi teisę uždrausti užsienio prekybos laivams įplaukti į jos uostus, dauguma valstybių yra suinteresuotos plėtoti prekybą, todėl jos į savo uostus mielai priima užsienio šalių laivus. Svarbus klausimas yra ne tai, ar laivas turi teisę įplaukti į uostą, bet jo teisinis statusas į tą uostą įplaukus. Šia prasme, iš esmės kaip ir bet kuriame kitame jūrų teisės institute, pirma, turi būti daromas skirtumas tarp prekybos laivų ir antra, karo bei kitokių užsienio valstybės ne prekybos laivų.Apskritai kalbant, pakrantės valstybė savo vidaus vandenyse visiškai gali taikyti ir užtikrinti savo įstatymus užsienio prekybos laivams. Šiam principui galioja daugybė išimčių, dauguma iš kurių yra labiau tariamos nei realios:1.Pakrantės valstybės teismų jurisdikcija nėra išimtinė. Už nusikaltimus, padarytus laivė, asmenis gali bausti laivo vėliavos valstybės teismai.2.Pakrantės valstybė nesikiša į drausminių įgaliojimų, kuriuos turi kapitonas įgulos narių atžvilgiu, įgyvendinimą.3.Jei įgulos nario padarytas nusikaltimas nesusijęs su pakrantės valstybės ar bet kurio jos gyventojo interesais, paprastai pakrantės valstybė tuo reikalu leidžia užsiimti laivo vėliavos valstybės valdžios institucijoms, ir nusikaltėlio neperduoda bausti savo teismams. Šis susilaikymas nuo jurisdikcijos įgyvendinimo yra labiau malonės ir patogumo išraiška, o ne pareiga.4.Nelaimėje atsidūrę laivai turi tam tikrą imunitetą; pavyzdžiui, pakrantės valstybė negali pasipelnyti iš jų nelaimės ir nustatyti nepagrįstų uosto rinkliavų ar kitų panašių mokesčių, kurie viršytų suteiktų paslaugų išlaidas.Pakrantės valstybės įgaliojimai užsienio karo laivams yra kur kas mažesni nei įgaliojimai užsienio prekybos laivams, todėl pakrantės valstybė, užsienio prekybos laivui, be leidimo aptiktam jos vidaus vandenyse, gali pritaikyti visus savo prievartinius įgaliojimus. Užsienio karo laivai turi imunitetą nuo prievartos priemonių, tačiau pakrantės valstybė gali pareikalauti, kad jie nedelsiant paliktų jos vidaus vandenis. Priimta, kad užsienio karo laivas privalo laikytis pakrantės valstybės įstatymų, reguliuojančių laivybą ir sveikatos apsaugą tačiau pakrantės valstybės pareigūnai netgi negali įžengti į laivą ar imtis kokių nors veiksmų jame be kapitono ar kurios nors kitos laivo vėliavos valstybės valdžios institucijos leidimo. Įgulos nariai turi imunitetą nuo pakrantės valstybės persekiojimo už nusikaltimus, įvykdytus laive ir už nusikaltimus, įvykdytus krante, jei nusikaltimo įvykdymo metu jie dėvėjo uniformą ir vykdė tarnybines pareigas. Tačiau laivo vėliavos valstybė gali atsisakyti šio imuniteto.Teritorinė jūra. Teritorinės jūros priklausymas valstybės suverenitetui. Teritorinės jūros plotis. Teritorinės jūros teisinis režimas.Taikaus prekybinių laivų praplaukimo teisė. Užsienio karinių laivų praplaukimo klausimas. Valstybės jūrų laivų imunitetas.Teritorinė jūra (dar vadinama „teritoriniais vandenimis”) tęsiasi tam tikrą mylių skaičių už vidaus vandenų. Teritorinės jūros plotis buvo vienas iš kontraversiškiausių tarptautinės teisės klausimų. Kitas klausimas, kokių teisių teritorinės jūros atžvilgiu turi pakrantės valstybė ir kitos valstybės. Atsakius, bus galima suprasti tą interesų konfliktą kilusį tarp valstybių dėl teritorinės jūros pločio.Taikaus plaukimo teisė1982 m. Konvencijos 2(1) straipsnyje sakoma, kad pakrantės valstybė įgyvendina savo teritorinės jūros suverenitetą. Tačiau pakrantės valstybės suverenitetui taikomas labai svarbus apribojimas – užsienio šalių laivai turi taikaus perplaukimo per teritorinę jūrą teisę.Perplaukimas yra taikus, kol nedaro žalos pakrantės valstybėje egzistuojančiai taikai, tvarkai ir saugumui; žvejybos laivai privalo laikytis įstatymų, kuriuos yra priėmusi pakrantės valstybė, kad neleistų jiems žvejoti, o povandeniniai laivai turi plaukti paviršiumi ir iškėlę savo vėliavą. Pakrantės valstybė turi netrukdyti taikiai plaukti, be to, privalo perspėti apie jai žinomus navigacijos pavojus jos teritorinėje jūroje. Ji turi teisę neleisti praplaukti, jei tas plaukimas savo pobūdžiu nėra taikus; saugumo sumetimais ji gali laikinai neleisti taikiai praplaukti konkrečiomis jos teritorinės jūros zonomis, kadangi šios zonos nėra „sąsiauriai, kurie naudojami tarptautinei navigacijai tarp atvirosios jūros vienos dalies ir atvirosios jūros kitos dalies arba užsienio valstybės teritorinės jūros”. Užsienio laivų negalima apmokestinti jokiais mokesčiais, išskyrus mokesčius už konkrečias suteiktas paslaugas.Vakarų valstybės laikėsi požiūrio, kad taikaus plaukimo teisė taikoma ir karo laivams, tačiau tai neigė kai kurios kitos valstybės. Corfu Channel byloje Tarptautinis Teisingumo Teismas pripažino, jog karo laivai turi teisę plaukti tarptautiniais sąsiauriais, bet jis nepateikė atsakymo į platesnį klausimą dėl perplaukimo per teritorinę jūrą apskritai. Ženevos konvencijoje įtvirtintų normų (išskyrus draudimą imti mokesčius) antraštė buvo: „Taisyklės, taikomos visiems laivams”; logiškai tam priklausytų ir karo laivai; tačiau SSRS ir kitos 6 komunistinės valstybės kartu su Kolumbija Konvencijoje padarė išlygų, neigdamos karo laivų taikaus plaukimo teisę. Bet 1984 m. SSRS pripažino, jog užsienio karo laivai šią teisę turi. Po to, kai 1989 m. buvo priimtas bendras SSRS ir JAV pareiškimas dėl vienodo tarptautinės teisės normų, reglamentuojančių taikų plaukimą, aiškinimo, SSRS pakeitė savo taisykles, kad pašalintų savavališko diskriminacinio karo laivų taikaus plaukimo teisės ribojimo galimybę. Tačiau Kinijos 1992 m. priimtame naujame įstatyme, dėl teritorinės jūros ir gretutinės zonos karo laivams reikalaujama leidimo įplaukti į 12 jūrmylių pločio teritorinę jūrą.Pakrantės valstybės teisės teritorinėje jūrojePakrantės valstybės suverenitetas teritorinėje jūroje apima šias teises:1. Išimtinę teisę žvejoti, eksploatuoti teritorinės jūros dugno ir jo gelmių išteklius.2. Išimtinį naudojimąsi oro erdve virš teritorinės jūros; kitaip nei laivai, užsienio lėktuvai neturi taikaus praskridimo teisės.3. Pakrantės valstybės laivai turi išimtinę teisę iš vienos pakrantės valstybės dalies į kitą pervežti prekes ir keleivius (kabotažas).4. Jeigu pakrantės valstybė karo metu yra neutrali, kariaujančios valstybės negali vykdyti karo veiksmų arba sulaikyti prekybos laivų pakrantės valstybės teritorinėje jūroje.5. Pakrantės valstybė gali priimti teisės aktus dėl laivybos, sveikatos apsaugos, muitų ir imigracijos, ir jų privalo laikytis užsienio laivai.6.Pakrantės valstybė turi tam tikrų teisių dėl taikaus praplaukimo teisę įgyvendinančių bei tokiuose laivuose esančių asmenų sulaikymo. Jokių su sulaikymu susijusių teisių neegzistuoja karo laivams, kurie laikomi tartum plaukiojančiomis laivo vėliavos valstybei priklausančiomis salomis; bet pagal 1982 m. Konvencijos 30 straipsnį, „jeigu koks nors karo laivas nesilaiko pakrantės valstybės taisyklių, reglamentuojančių perplaukimą per teritorinę jūrą ir nepaiso jokių jam pareikštų reikalavimų laikytis tų taisyklių, pakrantės valstybė gali pareikalauti, kad karo laivas paliktų jos teritorinę jūrą”. Tokia pat taisyklė nustatyta ir 1958 m. Konvencijos „Dėl teritorinės jūros ir gretutinės zonos” 23 straipsnyje. Kitaip tariant, „plaukiojančiai salai” gali būti liepta plaukioti kažkur kitur!

Užsienio karo laivų įgulų nariai gali būti teisiami laivo vėliavos valstybės teismuose už nusikaltimus, įvykdytus karo laive jam esant teritorinėje jūroje; jie turi imunitetą nuo pakrantės valstybės teismų jurisdikcijos, išskyrus atvejus, kai laivo vėliavos valstybė imuniteto atsisako.Teritorinės jūros plotisXVI ir XVII a. kai kurios valstybės pareiškė nepagrįstų pretenzijų į didžiules pasaulinio vandenyno dalis. Tačiau šios pretenzijos pamažu buvo diskredituotos, ir XVIII a. imta visuotinai pripažinti, kad teritorinės jūros plotis turi būti toks, koks yra patrankos šūvio nuotolis. Napoleono karų laikais imta manyti, kad teritorinė jūra yra 3 jūrmylių pločio (viena jūrmylė lygi 1000 sieksnių, 6080 pėdų, arba 1853 metrams).XIX a. 3 mylių taisyklę pripažino dauguma valstybių; Skandinavijos šalys reiškė pretenzijas į 4 mylių, o Ispanija ir Portugalija – į 6 mylių pločio teritorinę jūrą. XX a. šios taisyklės imta pamažu atsisakyti. Šią taisyklę pripažino tik 21 iš 86 valstybių, dalyvavusių Ženevos konferencijoje 1958 metais.Kodėl tiek daug valstybių atsisakė 3 mylių taisyklės? Ir kodėl buvo taip sunku pasiekti susitarimą dėl naujos taisyklės? Į abu šiuos klausimus galima atsakyti taip: plati teritorinė jūra tarnauja vienų valstybių interesams, bet prieštarauja kitų.Akivaizdžiausias interesų konfliktas susijęs su žvejyba. Arti krantų esančiose jūros erdvėse ypač gausu žuvų, o šiuolaikinės žvejybos technologijos vienos valstybės žvejybos laivams leidžia sugauti milžiniškus žuvų kiekius tolimų šalių pakrantėse. Dabar valstybės turi teisę reikalauti išimtinių žvejybos zonų su jų teritorine jūra besiribojančiuose vandenyse, tačiau ši taisyklė yra nesena; iki maždaug 1960-ųjų vienintelis būdas valstybei išplėsti savo žvejybos ribas buvo išplėsti savo teritorinę jūrą. Todėl neturtingos valstybės, priklausomos nuo vietinių žuvų išteklių (nes jos neįstengė turėti didelių tralerių ir šaldymo įrengimų, būtinų žvejybai tolimuose vandenyse), siekė išplėsti savo teritorines jūras, kad neleistų tuose vandenyse žvejoti užsienio laivams, ypač jei iškildavo pavojus, jog dėl šių laivų sugaunamų milžiniškų žuvų kiekių sumažės vietiniai žuvų ištekliai. Kita vertus, turtingos valstybės, turinčios didelius ir technologiškai pažangius žvejybos laivynus (pvz., JAV, Jungtinė Karalystė ir Japonija), pasisakė už siaurą teritorinę jūrą, o praradimus, jų patiriamus leidus kitoms valstybėms žvejoti prie jų krantų, nusverdavo laimikiai, sugaunami žvejojant prie kitų valstybių krantų.Valstybių požiūrį lemiantys ekonominiai interesai neapsiriboja tik žvejyba; pavyzdžiui, lėktuvai neturi taikaus praskridimo teisės oro erdve virš teritorinės jūros, todėl teritorinės jūros išplėtimui, ypač sąsiaurių sąskaita, kai kurios valstybės prieštaravo dėl to, kad tai priverstų lėktuvus skristi brangiai kainuojančiais aplinkiniais maršrutais.Neskaitant žvejybos, daugiausiai interesai susidurdavo saugumo klausimais. Kai kurios Trečiojo pasaulio valstybės norėjo plačios teritorinės jūros, kadangi baiminosi, jog taisyklė dėl 3 mylių pločio teritorinės jūros krizių atvejais stipriai valstybei leis daryti psichologinį spaudimą demonstratyviai dislokavus savo karinį jūrų laivyną už 3 mylių ribos. Be to, Vakarų valstybės baiminosi, kad teritorinės jūros išplėtimas, ypač jeigu nebūtų numatyta taikaus praplaukimo teisės karo laivams, apribotų jų laivynų judėjimo laisvę ir taip pakenktų jų strateginiams interesams. Jos baiminosi ir dėl to, kad plati neutrali teritorinė jūra galėtų tapti prieglobsčiu priešo (t.y. Rusijos) povandeniniams laivams karo metu. (Toks pasinaudojimas teritorine jūra pažeistų neutralios valstybės teises, bet neutrali valstybė gali būti pernelyg silpna užkirsti tam kelią.)1958 m. Ženevos konferencijoje Jungtinė Karalystė pateikė kompromisinį siūlymą, kad teritorinės jūros plotis turėtų būti 6 mylios. Šis siūlymas vėliau buvo atsiimtas „užleidus vietą” JAV siūlymui, numačiusiam 6 mylių pločio teritorinę jūrą ir dar 6 mylių pločio vandenis, kuriuose pakrantės valstybė turėtų išimtines žvejybos teises, išsaugodama kitų valstybių teisę žvejoti pastarojoje zonoje neribotą laiką tuo atveju, jeigu jos nuolat žvejojo joje paskutiniuosius 5 metus. Kitos valstybės siūlė, kad turėtų būtų nustatytas 12 mylių teritorinės jūros plotis. Nebuvo pasiekta jokio susitarimo; JAV siūlymas gavo daugiau pritarimo nei bet kuris kitas, tačiau nesurinko dviejų trečdalių balsų daugumos, kurios reikalavo konferencijos taisyklės. 1960 m. vykusioje UNCLOS II mėginta išeiti iš šios aklavietės; JAV 1958 m. siūlymas buvo pakoreguotas tikintis didesnio pritarimo; kitų valstybių „tradicinės” žvejybos teisės išorinėje 6 mylių zonoje pagal pataisytą projektą turėjo išlikti galioti ne neribotą laiką, bet tik 10 metų. Šis siūlymas vos negavo reikalingos dviejų trečdalių balsų daugumos: 54 valstybės balsavo už, 28 valstybės – prieš ir 5 valstybės – susilaikė.Atsižvelgiant į valstybių praktikos įvairovę bei 1958 ir 1960 m. konferencijų nesėkmes dėl susitarimo šiuo klausimu, sunku suprasti, kokia teritorinės jūros pločio paprotinė teisė iš tikrųjų egzistuoja. Beveik visos valstybės sutiko su principu, kad tarptautinė teisė nustato tam tikras teritorinės jūros pločio ribas (Peru siūlymas 1958 m. konferencijoje – kiekvienai valstybei turėtų būti leista teritorinę jūrą nustatyti tokio pločio, kokį ji laiko pagrįstu, t.y. iš esmės savo nuožiūra nusistatyti teritorinės jūros plotį; šiam siūlymui buvo labai menkai pritarta, todėl dėl jo niekada nebuvo balsuota); tačiau valstybės ir toliau nesutarė dėl to pločio ribų.1982 m. Konvencijos priėmimas turėjo didelės įtakos valstybių praktikai. 3 straipsnyje nustatyta, kad „kiekviena valstybė turi teisę nustatyti savo teritorinės jūros plotį iki ribos, neviršijančios 12 jūrmylių”. Iki 1982 m. 25 valstybės reiškė pretenzijas į daugiau nei 12 mylių pločio teritorinę jūrą, o 30 valstybių pretendavo į mažiau nei 12 mylių pločio teritorinę jūrą. Priėmus 1982 m. Konvenciją, dauguma valstybių ėmė laikytis 12 mylių ribos. 1994 m. sausio 1 d. duomenimis, 128 valstybės pretendavo į 12 mylių, arba mažesnio pločio, teritorinę jūrą, ir tik 17 valstybių reiškė pretenzijas į didesnio pločio teritorinę jūrą.Kita vertus, didžiosios jūrų valstybės, tokios kaip JAV ir Jungtinė Karalystė, UNCLOS III metu leido aiškiai suprasti, kad jos nesutiks su 1982 m. Konvencijos 3 straipsniu, nebent būtų patvirtintas specialus režimas tarptautiniams sąsiauriams. Teritorinės jūros išplėtimas iki 12 mylių reikštų, jog nemažai tarptautinių sąsiaurių, per kuriuos plaukiama į atvirąją jūrą patektų į pakrantės valstybių teritorinės jūros ribas. Pagal bendrą taisyklę užsienio lėktuvai neturi teisės laisvai skristi virš kitos valstybės teritorinės jūros, todėl didžiosios jūrų valstybės siekė, kad šiai taisyklei būtų padaryta išimtis tarptautinių sąsiaurių atveju. Jos taip pat siekė, kad taisyklės, reglamentuojančios užsienio laivų plaukimą pro tarptautinius sąsiaurius, būtų šiems laivams palankesnės nei įprastos taisyklės dėl taikaus perplaukimo per teritorinę jūrą. Pavyzdžiui, jos siekė, kad povandeniniams laivams būtų leista praplaukti tarptautinį sąsiaurį po vandeniu (tai paprastai yra draudžiama plaukiant per teritorinę jūrą). 1982 m. Konvencijos 34-45 straipsnių nuostatose daugiausiai buvo atsižvelgta į didžiųjų jūrų valstybių pageidavimus minėtais klausimais, išskyrus dviprasmišką nutylėjimą dėl povandeninių laivų.Linija, nuo kurios matuojama teritorinė jūraTeritorinės jūros matavimą reglamentuojančios taisyklės grindžiamos „bazinių linijų” koncepcija ir dabar yra įtvirtintos 1982 m. Konvencijos 5-11, 13 ir 14 straipsniuose. Normali bazinė linija, nuo kurios matuojamas teritorinės jūros plotis, yra kranto linija esant žemiausiam vandens lygiui jūros atoslūgio metu; ši nuostata yra įtvirtinta 1958 m. Konvencijos „Dėl teritorinės jūros ir gretutinės zonos” 3 straipsnyje bei 1982 m. Konvencijos 5 straipsnyje.Tačiau esant tam tikroms geografinėms aplinkybėms, per jūrą leidžiama išvesti tiesias linijas – nuo vieno iškyšulio iki kito, nuo vienos salos iki kitos – ir matuoti teritorinę jūrą nuo šių tiesių linijų. Ženevos konvencijos 4 straipsnyje nustatyta:1.Tose vietose, kur kranto linija yra giliai išraižyta ir vingiuota, arba palei krantą nusidriekusios salos, tiesių bazinių linijų, jungiančių atitinkamus taškus, metodas gali būti pritaikytas išvedant bazinę liniją nuo kurios matuojamas teritorinės jūros plotis.2.Tokios bazinės linijos negali smarkiai nukrypti nuo bendros kranto krypties.3.Tais atvejais, kai pagal 1 punkto nuostatas taikomas tiesių bazinių linijų metodas, nustatant konkrečias bazines linijas turi būti atsižvelgta į atitinkamam regionui svarbius ekonominius interesus, kurių realumą ir svarbą aiškiai rodo ilgametė praktika.4 straipsnyje pakartojamas principas, kurį Fisheries byloje suformulavo Tarptautinis Teisingumo Teismas, tačiau jame mažiau, nei tai darė Teismas savo sprendime, akcentuojama pakrantės regiono ekonominių interesų svarba. Tuo metu Teismo sprendimas buvo laikomas naujove, tačiau 4 straipsnyje įtvirtintas principas tapo visuotinai pripažintu, o nuo 1964 m. Jungtinė Karalystė (kuri buvo pralaimėjusi šalis Fisheries byloje) ėmė taikyti tiesių bazinių linijų metodą vakarinėje Škotijos pakrantėje.Konvencijos 5 straipsnyje nustatyta:1. Vandenys, esantys kranto link nuo bazinės linijos sudaro valstybės vidaus vandenų dalį.2. Jeigu tiesios bazinės linijos išvedimas pagal 4 straipsnį lemia tai, kad vandenys, kurie anksčiau buvo laikomi teritorinės jūros arba atvirosios jūros dalimi, tampa vidaus vandenimis, taikaus plaukimo teisė šiais vandenimis lieka galioti.1982 m. Konvencijos 7 ir 8 straipsniai iš esmės yra tokie pat kaip 1958 m. Konvencijos 4 ir 5 straipsniai.Įlankos yra griežtai apibrėžtos ir labai detaliai reglamentuojamos 1958 m. Konvencijos 7 straipsnyje (ir 1982 m. Konvencijos 10 straipsnyje). Kur kas anksčiau nei buvo nagrinėjama Fisheries byla, atsirado paprotys išvesti tiesias bazines linijas skersai įlankos žiočių ir teritorinės jūros plotį matuoti nuo tų linijų. Tačiau nebuvo sutariama dėl maksimalaus leistino tokių linijų ilgio. Po ilgų diskusijų Ženevos konferencijoje buvo nustatytas 24 mylių maksimalus ilgis; ši riba buvo pakartota 1982 m. Konvencijos 10 straipsnyje.1958 m. Konvencijos 7 straipsnio (ir 1982 m. Konvencijos 10 straipsnio) nuostatos netaikomos istorinėms įlankoms. Tai tokios įlankos, kurias pakrantės valstybė siekia laikyti vidaus vandenimis remdamasi ne bendrai galiojančios teisės normomis, bet tam tikra ypatinga istorine teise. Pavyzdžiui, Kanada reikalauja istorinių teisių Hudzono įlankai, kurios plotas siekia 580 000 kvadratinių mylių ir kurios žiočių plotis – 50 mylių. Remiantis JT Sekretoriato 1962 m. paskelbtais tyrimo rezultatais, valstybė, remdamasi istoriniais motyvais, pagal paprotinę tarptautinę teisę gali teisėtai reikalauti titulo į įlanką, jeigu ji gali įrodyti, kad „ilgą laiką” pretendavo į įlanką kaip į savo Vidaus vandenis ir veiksmingai įgyvendino savo jurisdikciją joje, ir kad šį laikotarpį su jos pretenzija tyliai sutiko kitos valstybės.Nuo 1973 m. Libija į 200 mylių pločio Sidros įlanką reiškė pretenzijas kaip į istorinę. Laikotarpis nuo 1973 m. nereiškia „ilgo laiko tarpo”, todėl Libijos pretenzijos nepripažino kitos valstybės. JAV turėjo teisę laikyti Sidros įlanką atvirąja jūra ir vykdyti karinio laivyno manevrus joje 1981 bei 1986 m., nors tie manevrai abiem atvejais sukėlė ginkluotų susirėmimų su Libija. Tačiau teigiama, jog JAV nebūtinai reikėjo vykdyti karinius manevrus Sidros įlankoje, kad užtikrintų šios įlankos kaip atvirosios jūros dalies teisinį statusą JAV lygiai taip pat galėjo užtikrinti šį statusą tiesiog protestuodama prieš Libijos pretenziją.Gulf of Fonseca byloje Tarptautinio Teisingumo Teismo Kolegija nusprendė, kad tai yra istorinė įlanka, kurios suverenitetą bendrai įgyvendina Salvadoras, Hondūras ir Nikaragva; tačiau Kolegija nepripažino egzistavusio 3 mylių pločio ruožo, kuriame kiekviena valstybė įgyvendino išimtinį suverenitetą. Buvo pripažinta, jog įlankoje, įskaitant jos 3 mylių pločio ruožą ir toliau galioja taikaus plaukimo teisė.1958 m. Konvencijos „Dėl teritorinės jūros ir gretutinės zonos” 10(2) straipsnyje nustatyta, kad „salos teritorinė jūra matuojama pagal šių straipsnių nuostatas”. Britanijos vyriausybė laikė tai netiesioginiu pagrindu pasmerkti praktiką (kurios laikėsi Filipinai ir Indonezija), kai teritorinė jūra matuojama nuo tiesių bazinių linijų, brėžiamų aplink išorinį archipelago kraštą. Tačiau 1958 m. konferencijoje archipelagų klausimo pasistengta nesvarstyti, nes diskusijos pernelyg aiškiai krypo į konkrečių atvejų nagrinėjimą, o ne į bendrų principų apibrėžimą. 1982 m. Konvencijos 46-54 straipsniuose tokių valstybių kaip Filipinai ir Indonezija pretenzijos pripažįstamos su tam tikromis sąlygomis (pvz., kas susiję su kitų valstybių laivų ir lėktuvų tranzito laisve), tačiau padėtis šiuo klausimu pagal paprotinę tarptautinę teisę vis dar lieka neaiški.Gretutinė zona. Jos sąvoka ir teisinis režimas.Įvairiais istorijos laikotarpiais atskiros valstybės reiškė pretenzijas turėti ribotų teisių į su jų teritorine jūra besiribojančią atvirosios jūros tam tikrą dalį arba pretenzijas į įvairaus pločio teritorinę jūrą įvairiais tikslais. Tarpukariu prancūzas Gidelis suformulavo gretutinės zonos teoriją kaip priemonę racionalizuoti valstybių konfliktuojančią praktiką. Tuo metu Britanijos vyriausybė idėją dėl gretutinės zonos užsipuolė kaip slaptą priemonę išplėsti teritorinę jūrą ir nesugebėjimas susitarti dėl gretutinės zonos buvo viena iš pagrindinių 1930 m. Kodifikavimo konferencijos Tautų Sąjungoje nesėkmės priežasčių. Tačiau nuo to laiko prieštaravimas šiai idėjai blėso, ir 1958 m. Konvencijos „Dėl teritorinės jūros ir gretutinės zonos” 24 straipsnyje buvo nustatyta:1. Pakrantės valstybė su jos teritorine jūra besiribojančioje atvirosios jūros dalyje gali vykdyti kontrolę, reikalingą:a) užkirsti kelią jos muitų,, mokesčių, imigracinių ir sanitarinių taisyklių pažeidimui jos teritorijoje arba teritorinėje jūroje;b) bausti už minėtų taisyklių pažeidimą, įvykdytą jos teritorijoje arba teritorinėje jūroje.2. Gretutinė zona negali tęstis daugiau nei 12 mylių nuo bazinės linijos, nuo kurios matuojamas teritorinės jūros plotis.1982 m. Konvencijos 33(1) straipsnis iš esmės yra toks pat kaip ir 1958 m. Konvencijos 24(1) straipsnis. 1982 m. Konvencijos 33(2) straipsnyje numatyta, kad „gretutinė zona negali driektis daugiau nei 24 jūrmyles nuo bazinių linijų, nuo kurių matuojamas teritorinės jūros plotis”; kitaip tariant, jei valstybei priklauso 12 mylių pločio teritorinė jūra, ji turi teisę į papildomų 12 mylių pločio gretutinę zoną.Paprotinės teisės normos, susijusios su gretutinės zonos pločiu bei teisėmis, kurias valstybė gali joje įgyvendinti, yra tam tikra prasme neapibrėžtos; tačiau šis klausimas neturi itin didelės praktinės reikšmės, nes 1986 m. duomenimis tik 27 valstybės reikalavo sau gretutinės zonos (jos pločiai labai skyrėsi: viena valstybė reikalavo 6 mylių, kita – 10, trys valstybės – 12, keturios valstybės – 18, 17 valstybių – 24, ir viena valstybė – 41 mylios). JAV teritorinė jūra ir gretutinė zona ėmė sutapti nuo 1988 m., kai teritorinė jūra buvo išplėsta nuo 3 iki 12 mylių.Išskirtinė ekonominė zona. Išskirtinės ekonominės zonos sąvoka. Išskirtinės ekonominės zonos režimas, jo ypatybės.Maždaug nuo 1960 m. atsirado tendencija, kai valstybės už savo teritorinės jūros ribų ėmė reikalauti išimtinių žvejybos zonų. Fisheries Jurisdiction byloje tarp Jungtinės Karalystės ir Islandijos Tarptautinis Teisingumo Teismas 1974 m. pripažino, kad nuo 1960 m. išsirutuliojo paprotinės teisės norma, leidžianti valstybėms reikalauti l2 mylių pločio išimtinių žvejybos zonų (šis 12 mylių plotis apėmė ir teritorinę jūrą; taigi jei valstybei priklausė 3 mylių pločio teritorinė jūra, ji turėjo teisę į papildomų 9 mylių pločio išimtinę žvejybos zoną). Teismas taip pat pripažino, jog pakrantės valstybė į žuvų išteklius besiribojančioje jūros dalyje, esančioje už 12 mylių ribos, turi pirmumo teisę; tačiau pakrantės valstybė negali visiškai užkirsti kelio kitoms valstybėms žvejoti šioje jūros dalyje, ypač jeigu jos tradiciškai žvejodavo joje ir jeigu jų gyventojų dalis ekonomiškai yra priklausomi nuo to žvejojimo.Tačiau greitai tapo akivaizdu, jog UNCLOS III patvirtins 12 mylių pločio teritorinę jūrą kartu su išimtine ekonomine zona, besitęsiančia dar 188 mylias; bendrai tai sudaro 200 mylių. 1982 m. Konvencijos 56(l)(a) straipsnyje pakrantės valstybei suteikiamos suverenios teisės į visus ekonominius išteklius, esančius jūroje, jūros dugne ir jo gelmėse šios valstybės išimtinės ekonominės zonos ribose; tai apima ne tik žuvis, bet ir mineralinius išteklius po jūros dugnu. Taigi didžioji dalis egzistuojančių žuvų išteklių faktiškai patenka pakrantės valstybių kontrolėn (apie 90 proc. gyvųjų jūros išteklių pagaunama vandenyse, esančiuose 200 mylių nuo pakrantės). Žodis „išimtinė” yra šiek tiek klaidinantis, nes 1982 m. Konvencijos 62 ir 69-71 straipsniuose numatyta, kad pakrantės valstybė, savo išimtinėje ekonominėje zonoje negalinti eksploatuoti visų žuvų ir kitų gyvųjų išteklių su kitomis valstybėmis privalo susitarti dėl pertekliaus pasidalijimo; tačiau ji už leidimą užsienio laivams žvejoti jos išimtinėje ekonominėje zonoje gali reikalauti mokesčio. Pakrantės valstybės teisės užkirsti kelią teršimui ir kontroliuoti mokslinius tyrimus jos išimtinėje ekonominėje zonoje yra ribotos. Tačiau pakrantės valstybės išimtinėje ekonominėje zonoje užsienio valstybės turi navigacijos ir skrydžių laisvę, taip pat teisę tiesti povandeninius kabelius bei vamzdžius.Nuo 1976 m. dauguma valstybių ėmė reikalauti 200 mylių pločio išimtinių žvejybos arba išimtinių ekonominių zonų. 1986 m. iš 138 pakrantės valstybių 101 valstybė reikalavo išimtinių žvejybos teisių 200 mylių pločio vandenyse; 12 kitų valstybių reikalavo platesnės nei 12 mylių, bet siauresnės nei 200 mylių teritorinės jūros, išimtinės žvejybos arba išimtinės ekonominės zonos. Valstybės, reikalavusios išimtinių žvejybos teisių 200 mylių pločio vandenyse, buvo JAV, SSRS, Japonija bei EEB šalys (įskaitant Jungtinę Karalystę), t.y. valstybės, kurios anksčiau prieštaravo, kad būtų plačios žvejybos zonos. Dauguma valstybių, reikalavusių išimtinių žvejybos teisių 200 mylių pločio vandenyse, sudarė sutartis, leidusias kitoms valstybėms žvejoti tuose vandenyse, tačiau tik tokiu atveju, jei tos kitos valstybės pasiūlo ką nors už tai kaip atlygį.Išimtinių žvejybos teisių 200 mylių pločio vandenyse reikalavimo praktika, nors ir nesena, yra taip paplitusi, kad greičiausiai jos nebegalima laikyti neteisėta. Tarptautinio Teisingumo Teismo nustatytas taisykles pakeitė nauja paprotinės tarptautinės teisės norma, leidžianti valstybėms reikalauti išimtinių žvejybos teisių 200 mylių pločio vandenyse. Ir iš tikrųjų, Teismas 1982-aisiais pareiškė, kad „išimtinės ekonominės zonos koncepcija gali būti laikoma šiuolaikinės tarptautinės teisės dalimi”, o 1985 metais Teismas pripažino, jog išimtinė ekonominė zona gali tęstis iki 200 mylių.1994 m. kovo 1 d. duomenimis, 93 valstybės reikalavo išimtinės ekonominės zonos; nė viena iš jų nereikalavo daugiau nei 200 mylių pločio, nors kai kurios valstybės reiškė pretenzijas į teisę riboti veiklą joms priklausančiose zonose daugiau nei leidžia 1982 m. Konvencija. Didžiausia išimtine ekonomine zona pasaulyje naudojasi JAV (Atlanto, Ramiajame ir Arkties vandenynuose, įskaitant tas zonas, kurios supa JAV salų teritorijas).Užsienio laivus, pažeidusius pakrantės valstybės teises jos išimtinėje žvejybos arba išimtinėje ekonominėje zonoje, pakrantės valstybė gali sulaikyti. Ji turi tam tikrų teisių, susijusių su sulaikymu, ir savo gretutinėje zonoje.Atviroji jūra. 1958 m. Ženevos atvirosios jūros konvencija. Atvirosios jūros laisvės principas. Jos sąvoka, raida ir reikšmė. Bendrosios atvirosios jūros laisvės. Atvirosios jūros režimas 1982 m. JTO jūrų teisės konvencija.Sąvoka „atviroji jūra” reiškia visas jūros erdves, kurios neįeina į valstybės teritorinę jūrą ir vidaus vandenis. Atvirąja jūra laisvai gali naudotis visų valstybių laivai; 1958 m. Konvencijos „Dėl atvirosios jūros” 2 straipsnyje sakoma, kad atvirosios jūros laisvė apima, inter alia, laivybos ir žvejybos laisvę, laisvę tiesti povandeninius kabelius ir vamzdžius bei laisvę skristi virš atvirosios jūros. (Kai kurios iš šių laisvių ribojamos tuo atveju, jei pakrantės valstybė reikalauja išimtinės žvejybos, ekonominės arba gretutinės zonos.) Šiomis laisvėmis gali naudotis ir sausumos valstybės, kurioms suteikta teisė turėti laivų, plaukiojančių su jų vėliava atvirojoje jūroje; valstybės, esančios tarp sausumos valstybių ir jūros, turi sudaryti susitarimus su sausumos Valstybėmis, kad suteiktų pastarosioms teisę naudotis jų uostais bei tranzito per jų teritoriją teisę. JT Generalinės Asamblėjos 1991 m. gruodžio 20 d. Rezoliucijoje Nr. 46/212 dar kartą patvirtinta sausumos valstybių teisė prieiti prie jūros ir tranzito per tranzitinių valstybių teritoriją visomis transporto priemonėmis laisvė.Dėl žvejybos laisvės: 1993 m. FAO susitarimu, numačiusiu skatinti tarptautines priemones žuvų išteklių išsaugojimo bei tvarkymo klausimais, ir JT 1995 m. Susitarimu „Dėl Jungtinių Tautų 1982 m. gruodžio 10 d. Jūrų teisės konvencijos nuostatų, susijusių su sėslių ir labai migruojančių žuvų išteklių išsaugojimu bei tvarkymu, įgyvendinimo” buvo įvesta kai kurių apribojimų. 1996 m. sausio 31 d. duomenimis, šį Susitarimą buvo pasirašiusi 31 valstybė.Bendra taisyklė – laivas atviroje jūroje privalo laikytis tik tarptautinės teisės bei jo vėliavos valstybės įstatymų. Dėl to svarbu žinoti, kokia yra laivo vėliavos valstybė. Laivo „vėliavos valstybė” faktiškai reiškia valstybę, kurios nacionalinę priklausomybę laivas turi; būtent nacionalinė priklausomybė sukuria teisę iškelti valstybės vėliavą, o ne atvirkščiai. Karo laivų nacionalinė priklausomybė nekelia jokių problemų, tačiau to negalima pasakyti apie prekybos laivus. Prekybos laivų nacionalinę priklausomybę beveik visose šalyse lemia jų registracijos vieta, pavyzdžiui, laivas priklauso Prancūzijai, jei jis šioje šalyje registruotas. (Tokia nuostata neliečia mažųjų laivų.) 1958 m. Konvencijos „Dėl atvirosios jūros” 6 straipsnyje nustatyta:1.Laivai turi plaukioti tik su vienos valstybės vėliava: Laivas negali pakeisti savo vėliavos, realiai nepakeitęs nuosavybės arba registro.2.Laivas, plaukiojantis su dviejų ar daugiau valstybių vėliavomis ir naudojantis jas kaip jam patogiau, negali remtis savo nacionaline priklausomybe jokiai iš šių valstybių bendraudamas su bet kuria kita valstybe; jis gali būti prilygintas laivui be nacionalinės priklausomybės.Šios nuostatos pakartojamos 1982 m. Konvencijos 92 straipsnyje. Sąlygos, kurias valstybės nustato laivui įrašyti į savo registrą kiekvienoje valstybėje skiriasi. Tradicinės jūrinės valstybės, tokios kaip Jungtinė Karalystė, laikosi griežtų reikalavimų dėl laivo savininkų ir įgulos narių pilietybės bei laivo pastatymo vietos. Kitos valstybės -vadinamųjų „patogių vėliavų” šalys – iš esmės yra pasirengusios už tam tikrą mokestį įregistruoti bet kurį laivą.„Patogios vėliavos” daugiausiai naudojamos kaip priemonė išvengti mokesčių ir tikėtis įstatymais garantuotų atlyginimų. Tačiau jos gali būti naudojamos ir kur kas ydingesniems tikslams. Dauguma jūrų teisės nuostatų yra įtvirtinta sutartyse, reglamentuojančiose tokius klausimus: apšvietimą, saugumo taisykles, privalomą draudimą, „piratines” radijo stotis, teršimą ir žuvų išteklių išsaugojimą; šios sutartys, aišku, yra privalomos tik valstybėms, kurios yra jų šalimis. Laivų savininkams labai lengva išvengti šių sutarčių laikymosi – savo laivus reikia registruoti valstybėse, kurios nėra tų sutarčių šalys.„Patogių vėliavų” populiarumą rodo faktas, kad nuo 1967 m. Liberija yra didžiausia jūrinė valstybė pagal joje registruotų laivų tonažą. (Tačiau Liberija yra ratifikavusi visas svarbiausias sutartis šioje srityje.) Dauguma „patogių vėliavų” valstybių yra besivystančios šalys, bet šiuo metu nemažai tokių šalių reikalauja panaikinti „patogias vėliavas”. Išsivysčiusių šalių nuomonės taip pat išsiskiria; Prancūzija yra tvirtai prieš „patogių vėliavų” praktiką tačiau JAV – ne; kol JAV laivų savininkai yra pasirengę leisti JAV vyriausybei nusavinti jų laivus karo metu, Amerikos vyriausybė nekreipia dėmesio į tai, ar laivai bus registruoti šioje šalyje, o dauguma tokių laivų patirtų nuostolių, jeigu jų savininkai privalėtų mokėti JAV nustatytus atlyginimus.„Patogių vėliavų” klausimas tapo karštų ginčų objektu 1958 m. Ženevos konferencijoje. Konvencijos „Dėl atvirosios jūros” 5 straipsnis atsirado kaip dviprasmiškas kompromisas: „Turi egzistuoti realus ryšys tarp [vėliavos] valstybės ir laivo; valstybė privalo veiksmingai įgyvendinti savo jurisdikciją ir kontrolę ypač administraciniais, techniniais bei socialiniais klausimais laivuose, kurie plaukioja su jos vėliava.” Faktas, kad laivą valdo užsieniečiai, nebūtinai reiškia, jog laivo vėliavos valstybei užkertamas kelias laive vykdyti kontrolę administraciniais, techniniais bei socialiniais klausimais: šiame straipsnyje pavartotas žodis „ypač”, o tai gali reikšti, jog tokia kontrolė pati savaime gali būti nepakankama, kad egzistuotų „realus ryšys”.Kas atsitinka, jei nėra realaus ryšio tarp laivo ir jo vėliavos valstybės? Ar tai daro įtaką laivo nacionalinei priklausomybei? Šiuo klausimu 5 straipsnis yra netobulas, nes jis nepateikia atsakymo į tai.Veiksmai laivų atžvilgiu atviroje jūrojePagal bendrą taisyklę nė viena valstybė, išskyrus laivo vėliavos valstybę, atviroje jūroje esančiame laive negali įgyvendinti jurisdikcijos (sulaikymo arba kitokių fizinio kišimosi veiksmų prasme). Karo laivams egzistuoja vienintelė išimtis, bet ji yra pernelyg aiški, kad reikėtų atskirai minėti konvencijose; kariaujančios valstybės karo laivą gali pulti priešo karo laivai. Prekybos laivams taikoma ta pati bendra taisyklė, tačiau egzistuoja nemažai išimčių, kai vienos valstybės karo laivas gali imtis veiksmų prieš kitos valstybės prekybos laivą:1.Laivai be nacionalinės priklausomybės. Kadangi atvira jūra yra atvira visų valstybių laivams, Slaptosios Tarybos Teisminis komitetas Asya byloje pripažino, jog laivas be nacionalinės priklausomybės atviroje jūroje sulaikytas teisėtai. Nors šis sprendimas buvo, ko gero, teisingas šiai bylai, Slaptosios Tarybos motyvais negalima remtis visais atvejais, pavyzdžiui, laivą be nacionalinės priklausomybės savavališkai konfiskavus arba sunaikinus, laivo savininkų pilietybės valstybė turėtų teisę pareikšti tarptautinį ieškinį.2.Persekiojimas karštais pėdsakais. Kaip matėme, pakrantės valstybė turi tam tikrų įgaliojimų užsienio prekybos laivus sulaikyti savo vidaus vandenyse, teritorinėje jūroje ir gretutinėje zonoje. Persekiojimo „karštais pėdsakais” teisės paskirtis – neleisti laivui pabėgti į atvirą jūrą ir taip išvengti sulaikymo. Smulkiau tai reglamentuojama 1958 m. Konvencijos „Dėl atvirosios jūros” 23 straipsnyje, kurio svarbiausios nuostatos skamba taip:1. Užsienio laivą persekioti karštais pėdsakais galima tuo atveju, jei pakrantės valstybės kompetentingos valstybinės institucijos turi pagrindo manyti, jog laivas pažeidė jų valstybės įstatymus ir taisykles. Persekioti galima pradėti tada, kai užsienio laivas arba viena iš jo valčių yra persekiojančiosios valstybės vidaus vandenyse, teritorinėje jūroje arba gretutinėje zonoje, ir tai tęsti galima už teritorinės jūros ar gretutinės zonos ribų tik tuo atveju, jei nebuvo nustota persekioti . Jeigu užsienio laivas yra gretutinėje zonoje, kurią apibrėžia Konvencijos „Dėl teritorinės jūros ir gretutinės zonos” 24 straipsnis, persekioti galima tik tuo atveju, jei buvo pažeistos teisės, dėl kurių apsaugos yra nustatyta ši zona.2. Persekiojimo karštais pėdsakais teisė baigiasi, kai persekiojamasis laivas įplaukia į savo valstybės arba trečiosios valstybės teritorinę jūrą.3. Persekioti galima pradėti tik po to, kai buvo duotas vaizdinis arba garsinis signalas sustoti tokiu atstumu, kokiu užsienio laivas gali jį matyti arba girdėti.4.Persekiojimo karštais pėdsakais teisę gali įgyvendinti tik karo laivai arba karo lėktuvai, taip pat kiti valstybinėje tarnyboje esantys laivai ar lėktuvai, specialiai įgalioti tai daryti.Šios taisyklės beveik tais pačiais žodžiais yra pakartotos 1982 m. Konvencijos 111 straipsnyje (1, 3, 4 ir 5 punktuose). Persekioti „karštais pėdsakais” galima ir pakrantės valstybės išimtinėje žvejybos zonoje, jei užsienio laivas joje neteisėtai žvejojo. 1982 m. Konvencijos 111(2) straipsnyje panaši taisyklė įtvirtinta dėl išimtinės ekonominės zonos. Remiantis I’m Alone byla, persekiojimo karštais pėdsakais teisė neapima teisės tyčia nuskandinti persekiojamąjį laivą tačiau atsitiktinis nuskandinimas sulaikant gali būti pripažintas teisėtu. Teisė patikrinti. Pagal bendrą taisyklę, prekybos laivus atviroje jūroje gali tikrinti tik jų vėliavos valstybės karo laivai. Jei prekybos laivas vykdo veiklą kurios jis neturi teisės vykdyti, jis gali mėginti išvengti savo paties valstybės karo laivų kontrolės ir plaukioti su užsienio šalies vėliava arba visai be jos. Taigi jei karo laivas atviroje jūroje aptinka prekybos laivą ir turi pagrindo įtarti, kad šio laivo nacionalinė priklausomybė yra tokia pat kaip ir jo, jis gali imtis patikrinti prekybos laivą kad išsiaiškintų jo nacionalinę priklausomybę. Si teisė įtvirtinta 1958 m. Konvencijos „Dėl atvirosios jūros” 22 straipsnyje bei 1982 m. Konvencijos 110 straipsnyje.Sutartimis jų šalims dažnai abipusiškumo pagrindu suteikiama teisė sulaikyti viena kitos prekybos laivus. Tokių pavyzdžių galima rasti sutartyse dėl žuvų išteklių saugojimo arba povandeninių kabelių apsaugos. Ypač tokios nuostatos buvo būdingos sutartyse dėl kovos su prekyba vergais; tačiau iš 1958 m. Konvencijos „Dėl atvirosios jūros” 22 straipsnio ir 1982 m. Konvencijos 110 straipsnio darytina išvada, kad teisė tikrinti užsienio laivus, įtariamus užsiimant prekyba vergais, dabar tapo paprotinės teisės norma. Po to, kai teroristai 1985 m. spalio mėnesį užpuolė Italijos kelionių laivą Achille Lauro, Italija ėmėsi iniciatyvos Tarptautinėje jūrų organizacijoje (IMO) ir dėl to 1988 m. buvo priimta Romos konvencija „Dėl kelio užkirtimo neteisėtiems veiksmams prieš jūrų navigacijos saugumą” bei Romos protokolas „Dėl kelio užkirtimo neteisėtiems veiksmams prieš stacionarių platformų kontinentiniame šelfe saugumą”. Be to, pagal JT 1988 m. Konvencijos „Dėl kovos su neteisėta narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvarta” 17(3) straipsnį, valstybė, esanti šios Konvencijos šalimi ir turinti pagrindo įtarti, jog kitos valstybės, taip pat Konvencijos šalies, laivas užsiima neteisėta prekyba, laivo vėliavos valstybės turi “prašyti leidimo imtis atitinkamų priemonių prieš tą laivą. 17(9) straipsnyje Konvencijos šalys raginamos sudaryti dvišalius arba regioninius susitarimus, kad įgyvendintų 17 straipsnio nuostatas arba padarytų jas veiksmingesnes.Dažniausiai tokiais atvejais valstybės turi tik abipusiškumu grindžiamus įgaliojimus sulaikyti; sulaikytieji pažeidėjai privalo būti perduoti jų laivo vėliavos valstybei, kad ši nubaustų. (Teoriškai sutartis gali numatyti abipuses teises: ir sulaikyti, ir nubausti; tokių pavyzdžių yra nedaug, bet šia prasme reikėtų pažvelgti į 1982 m. Konvencijos 109 ir 110(l)(c) straipsnius, susijusius su transliavimu be leidimo.) Akivaizdus pavyzdys – „žuvų karas” tarp Kanados ir Europos Sąjungos, vykęs 1995 metais. Jis kilo dėl priemonių, kurių Kanada ėmėsi prieš Ispanijos tralerius, žvejojusius už Kanados 200 mylių pločio ekonominės zonos ribų zonoje, kurią apima NAFO (Šiaurės Atlanto žvejybos organizacijos) sutartis. Konfliktas kilo dėl to, kad Kanada sulaikė Ispanijos tralerį Estai; pažeisdamas 60-ies dienų moratoriumą įvestą Kanados teisės aktais dėl žuvų išteklių išsaugojimo, jis žvejojo Grenlandijos uotus. Laivas buvo paleistas tik po savaitės, kai jo savininkai sumokėjo 500 000 Kanados dolerių užstatą. Kanados pakrančių žuvų išteklių apsaugos įstatymo, pakeisto 1994 m. gegužės 12 d., atitinkamos nuostatos bei vienašališkos Kanados priemonės atviroje jūroje, įskaitant sulaikymą bei specialių įrenginių, skirtų nupjauti užsienio tralerių tinklus laikantiems lynams, naudojimą, buvo aiškiai neteisėtos, nors ir skirtos bendram interesui apsaugoti. NAFO Sutartimi valstybėms šalims suteikiamos tam tikros viena kitos žvejybos laivų kontrolės ir tikrinimo teisės, tačiau tik laivo vėliavos valstybė turi teisę (ir pareigą) imtis prievartos priemonių. Minėtas konfliktas buvo sureguliuotas 1995 m. balandžio 20 d. susitarimu tarp Kanados ir Europos Bendrijos. Tačiau Ispanija 1995 m. kovo mėnesį Tarptautiniam Teisingumo Teismui pateikė ieškinį prieš Kanadą.5. Piratavimas. Šis klausimas smulkiai reglamentuojamas 1958 m. Ženevos konvencijos „Dėl atviros jūros” 14-22 straipsniais bei 1982 m. Konvencijos 100-110 straipsniais. Pagal 1958 m. Ženevos konvencijos „Dėl atvirosios jūros” 15 straipsnį „piratavimu” laikomas bet kuris iš šių veiksmų:1. Bet kokie neteisėti prievartos ar sulaikymo veiksmai arba bet koks grobimo veiksmas, privataus laivo ar privataus skraidymo aparato komandos ar keleivių įvykdomas asmeniniais tikslais, ir nukreiptas:a)atviroje jūroje prieš kitą laivą ar skraidymo aparatą arba prieš asmenis ar nuosavybę, esančius tokiame laive ar skraidymo aparate;b)prieš laivą, skraidymo aparatą asmenis ar nuosavybę, esančius už valstybių jurisdikcijos ribų.2.Bet koks savanoriškas dalyvavimas panaudojant laivą ar skraidymo aparatą žinant aplinkybes, dėl kurių šis laivas ar skraidymo aparatas tampa piratų laivu ar skraidymo aparatu.3.Bet koks veiksmas, skatinantis ar sąmoningai leidžiantis atlikti veiksmus, nurodytus šio straipsnio 1 ar 2 punktuose.1982 m. Konvencijos 101 straipsnyje pateikiamas apibrėžimas yra beveik identiškas. Jei karo laivas turi pagrindo įtarti, kad prekybos laivas užsiima piratavimu, jis gali sulaikyti jį atviroje jūroje ir apžiūrėti nepaisydamas prekybos laivo nacionalinės priklausomybės. Jei įtarimai yra pagrįsti, prekybos laivas gali būti konfiskuotas, o jame esantys asmenys – suimti ir baudžiami. Kiekviena valstybė turi teisę suimti ir bausti piratą; ši teisė neribojama jokiomis taisyklėmis, kurios dažnai baudžiamosiose bylose laikomos ribojančiomis nacionalinių teismų jurisdikciją.Nespecialistai žodžiu „piratavimas” dažnai nusako ir tokius veiksmus, kurių tarptautinė teisė nelaiko piratavimu. Pavyzdžiui, pagal tarptautinę teisę maištas (kai laivą užgrobia jo įgula ar keleiviai) nėra laikomas piratavimu: pagal Ženevos konvencijos „Dėl atvirosios jūros” 15(l)(a) straipsnį (1982 m. Konvencijos 101(a)(i) straipsnis), piratavimas atviroje jūroje turi būti nukreiptas „prieš kitą laivą”. Pagal kai kurių valstybių įstatymus maištas laikomas piratavimu. Kadangi pagal tarptautinę teisę maištas nereiškia piratavimo, maištininkų kontroliuojamą laivą atviroje jūroje gali sulaikyti tik laivo vėliavos valstybė, o ne kitos valstybės (išskyrus atvejus, kai yra sutartis, leidžianti kitoms valstybėms sulaikyti laivą).6.Kariaujančiųjų teisės. Karo metu kariaujančiai valstybei priklausantis karo laivas gali sulaikyti priešo prekybos laivus ir tam tikromis sąlygomis su priešu prekiaujančius neutralių šalių laivus.7.Savigyną. Net ir nevykstant karui, valstybės savigynos motyvais kartais reikalauja sau teisės kištis į užsienio prekybos laivų plaukiojimą, tačiau teisė šiuo klausimu nėra aiški. Pavyzdžiui, Prancūzija motyvavo savigyna, kad pateisintų užsienio prekybos laivų, gabenusių ginklus Alžyro sukilėliams šeštajame dešimtmetyje, konfiskavimą; tačiau toks konfiskavimas daugumos su tuo susijusių laivų vėliavų valstybių buvo pasmerktas kaip neteisėtas. Kita vertus, kai užsienio prekybos laivas patiria avariją, ir dėl to sukelia tiesioginę grėsmę masiškai nafta užteršti artimiausias pakrantes, tikėtina, kad pakrantės valstybe turi teisę konfiskuoti arba sunaikinti laivą, kad užkirstų kelią užteršimui; taip Liberijos vyriausybė 1967 m. neprotestavo, kai Jungtinė Karalystė subombardavo jos naftos tanklaivį Torrey Canyon, užplaukusį ant rifo Lamanšo sąsiauryje. Ši avarija lėmė tai, kad 1969 m. buvo priimtos dvi konvencijos: Konvencija „Dėl veiksmų atviroje jūroje, užteršimo nafta dėl nelaimingo atsitikimo atvejais” bei Konvencija „Dėl civilinės atsakomybės už žalą, padarytą užteršimu nafta”.8.Veiksmai, kuriuos leido Jungtinės Tautos.Nacionalinių teismų jurisdikcija atviroje jūroje įvykdytiems nusikaltimamsNeskaitant piratavimo kaip specialaus atvejo, atviroje jūroje įvykdytiems nusikaltimams dėl baudžiamosios jurisdikcijos taikomos įprastinės tarptautinės teisės normos. Taigi laivas yra laikomas tarsi vėliavos valstybės teritorija. Pavyzdžiui, jeigu Anglijos pilietis iš Prancūzijos laivo ką nors nušautų Vokietijos laive, jis galėtų būti baudžiamas Anglijoje (pilietybės principas), Prancūzijoje (subjektyvus teritorinis principas) ir Vokietijoje (objektyvus teritorinis principas).Tačiau iškilo ginčų dėl baudžiamosios atsakomybės laivams susidūrus jūroje. Lotus byla: Prancūzijos laivas Lotus atviroje jūroje susidūrė su Turkijos laivu ir dėl to nuskendo turkų laivu plaukę žmonės; Lotus pasiekus Turkijos uostą leitenantas Demonsas, vairavęs Lotus susidūrimo metu, buvo suimtas ir nubaustas už žmogžudystę. Prancūzija teigė, kad toks Turkijos jurisdikcijos įgyvendinimas prieštarauja tarptautinei teisei, tačiau Nuolatinis Tarptautinis Teisingumo Teismas pripažino, jog leitenantą Demonsą galėjo teisti ne tik jo laivo vėliavos valstybė (Prancūzija), bet ir Turkija, nes jo veikos padarinius patyrė Turkijos laivas. Šis objektyviu teritoriniu principu paremtas sprendimas sukėlė paniką tarp jūrininkų ir ilga kampanija prieš sprendimą Lotus byloje nulėmė 1958 m. Ženevos konvencijos „Dėl atvirosios jūros” 11(1) straipsnį, kuriame nustatyta: Atviroje jūroje susidūrus laivams ar įvykus kokiam kitam su navigacija susijusiam nelaimingam atsitikimui, dėl kurio kyla kapitono ar bet kurio kito laive tarnaujančio asmens baudžiamosios ar drausminės atsakomybės klausimas, prieš tokį asmenį negali būti imtasi jokių baudžiamųjų ar drausminių procesų, išskyrus atvejus, kai tai atlieka teisminės ar administracinės laivo vėliavos valstybės arba valstybės, kurios pilietis yra šis asmuo, institucijos.Ši taisyklė, pakartota 1982 m. Konvencijos 97(1) straipsnyje, panaikina Lotus bylos sprendimo poveikį, kiek tai susiję su susidūrimais ir kitais „laivybos incidentais”. Tačiau platesni Lotus byloje nustatyti principai, susiję su objektyviu teritoriniu principu, jurisdikcija bei paprotinės teisės pobūdžiu, lieka galioti.Kontinentinis šelfas. 1958 m. Ženevos konvencija dėl kontinentinio šelfo. Kontinentinio šelfo sienos ir režimas. Lietuvos Respublikos ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo atribojimo problemos.Iki 1945 m. atviros jūros laisvė, be kita ko, reiškė, kad kiekviena valstybė turi teisę eksploatuoti po atvirąja jūra esantį jūros dugną ir jo gelmes. Šią teisę turėjo visos valstybės; nė viena valstybė negalėjo reikalauti išimtinės teisės į jokią po atvirąja jūra esančio jūros dugno ir jo gelmių dalį.Tačiau teisė ėmė kisti, kai technologiškai ir ekonomiškai tapo įmanoma naftos telkinius jūroje eksploatuoti ofšoriniais naftos gręžiniais. JAV prezidentas Trumanas 1945 m. paskelbė pareiškimą, kad JAV turi išimtinę teisę eksploatuoti nuo Jungtinių Valstijų krantų besitęsiančio kontinentinio šelfo jūros dugną ir jo gelmes. Daugumoje pasaulio dalių jūros dugnas gana ilgą atstumą tolyn nuo kranto grimzta labai pamažu, kol staigiai neria į didžiules vandenyno gelmes. Šį pamažu grimztantį jūros dugną geologai ir vadina „kontinentiniu šelfu”; priešistoriniais laikais tai buvo sausuma. Prezidento Trumano pareiškime kontinentiniu šelfu buvo laikomos tos nuo kranto besitęsiančios jūros dugno erdvės, kurių gylis neviršijo 100 sieksnių.Prezidento Trumano pareiškimu pasekė kai kurios kitos valstybės, ir ofšoriniai gręžiniai ieškant naftos bei gamtinių dujų tapo įprastu dalyku Karibų jūros baseine bei Persijos įlankoje. Kitos valstybės dėl to neprotestavo, tik Čilė ir Peru pareiškė pretenzijas į tokias platumas, kurios savo apimtimi smarkiai viršijo Trumano pareiškime išdėstytas pretenzijas. Čilė ir Peru neturi kontinentinio šelfo geologine prasme; jūros dugnas prie šių valstybių krantų staigiai krinta į vandenyno gelmes. Todėl vietoj to, kad reikalautų kontinentinio šelfo, šios valstybės reiškė pretenzijas į jūros dugno bei jo gelmių, esančių 200 mylių atstumu nuo jų pakrantės, suverenitetą; jos reiškė pretenzijas ir į virš šio jūros dugno esančių vandenų bei oro erdvės suverenitetą; to savo pareiškimuose nedarė JAV ir kitos valstybės.Kontinentinio šelfo koncepcijos plėtojimosi nuo 1945 m. istorija – tai klasikinis naujos paprotinės teisės normos formavimosi pavyzdys. JAV veiksmai sukūrė precedentą, kuriuo sekė (kai kuriais atvejais net mėgino viršyti) kitos valstybės. Pretenzijos į išimtines teises eksploatuoti jūros dugną bei jo gelmes kitų valstybių buvo kopijuojamos arba bent jau neginčijamos, ir tai lėmė naujos paprotinės teisės normos susiformavimą; pretenzijos į virš jūros dugno esančių vandenų suverenitetą nesukūrė naujos paprotinės teisės normos, nes prieš tai protestavo kitos valstybės. (Netgi 200 mylių pločio išimtinė ekonominė zona, kur kas vėliau atsiradusi koncepcija, pakrantės valstybei suteikia mažiau teisių nei virš jūros dugno esančių vandenų suverenitetas, ko reikalavo Čilė ir Peru.)Iki 1958 m. paprotinė teisė kontinentinio šelfo klausimu dar buvo menkai išplėtota ir kontroversiška; 1958 m. Ženevos konvencija „Dėl kontinentinio šelfo” šią sritį konkrečiau ir smulkiau sureguliavo. Jos 1 straipsnis apibrėžia kontinentinį šelfą kaip „povandenines su krantu besiribojančias jūros dugno ir jo gelmių erdves, esančias už teritorinės jūros ribų iki 200 metrų gylio, arba už šios ribos iki gylio, kuriame galima tose erdvėse esančių gamtinių išteklių eksploatacija”.2 straipsnis nustato:1.Pakrantės valstybė kontinentiniame šelfe įgyvendina suverenias teises į jo ir jame esančių gamtinių išteklių eksploataciją.2.Šio straipsnio 1 punkte nurodytos teisės yra išimtines ta prasme, kad jeigu pakrantės valstybė nenaudoja kontinentinio šelfo arba neeksploatuoja jo gamtinių išteklių, niekas be aiškaus pakrantės valstybės sutikimo negali vykdyti šios veiklos ar reikšti pretenzijų į kontinentinį šelfą.3.Pakrantės valstybės teisėms į kontinentinį šelfą nedaro įtakos nei tikra, nei tariama okupacija, arba bet kokia paskelbta deklaracija.4.Šiuose straipsniuose minimi gamtiniai ištekliai apima mineralinius ir kitus negyvuosius jūros dugno bei jo gelmių išteklius, taip pat gyvuosius organizmus, priklausančius sėslioms rūšims, t.y. organizmus, kurie subrendę guli nejudantys ant jūros dugno ar po juo, arba gali judėti tik palaikydami nuolatinį fizinį kontaktą su jūros dugnu arba gelmėmis.3 straipsnyje numatyta, kad „pakrantės valstybės teisės į kontinentinį šelfą nedaro įtakos virš jo esančių atviros jūros vandenų, taip pat oro erdvės virš tų vandenų teisiniam statusui”.5 straipsnyje nurodoma, kad kontinentinio šelfo tyrimais ir eksploatacija negali būti nepagrįstai trukdoma navigacijai, žvejybai, žuvų išteklių išsaugojimui bei moksliniams tyrimams (1 punktas). Pagal 1 punktą pakrantės valstybė gali statyti kontinentinio šelfo gamtinių išteklių eksploatavimo įrenginius. Tokie įrenginiai gali kyšoti virš jūros paviršiaus, tačiau jie neturi salų teisinio statuso (pvz., aplink juos nėra teritorinės jūros), nors pakrantės valstybė gali nustatyti saugumo zonas 500 metrų spinduliu aplink kiekvieną jų. Be to, dėl tokių įrenginių keliamo pavojaus eliminavimo yra įtvirtintos nuostatos (pvz., turi būti tam tikra įspėjimo apie jų buvimą sistema, o kai jie nebenaudojami – turi būti išmontuoti).Ženevos konvencijos „Dėl kontinentinio šelfo” 2 ir 3 straipsniai su nedideliais pakeitimais yra pakartoti 1982 m. Konvencijos 77 ir 78 straipsniuose. Daugelis Ženevos konvencijos 5 straipsnio nuostatų labai įvairiai įtvirtintos 1982 m. Konvencijos 60 ir 80 straipsniuose. 1982 m. Konvencijos 76 straipsnis smarkiai skiriasi nuo Ženevos konvencijos „Dėl kontinentinio šelfo” 1 straipsnio.Kur yra išorinės kontinentinio šelfo ribos teisine prasme? Ar jis apskritai turi kokias nors išorines ribas, o gal pakrantės valstybės išimtinės teisės į jūros dugną ir jo gelmes tęsiasi iki vandenyno vidurio nepriklausomai nuo jo gylio? Tai yra esminis klausimas, nes ateityje giliavandenis jūros dugnas tikriausiai bus labai svarbus ekonomiškai.1958 m. Ženevos konvencijos „Dėl kontinentinio šelfo” 1 straipsnyje apie eksploatavimo galimybę kalbama kaip apie kriterijų kontinentinio šelfo išorinei ribai nustatyti. Tai gali reikšti, jog teisine prasme kontinentinis šelfas galėtų tęstis iki vandenyno vidurio, tačiau tokia interpretacija yra nepagrįsta dėl kelių priežasčių. Ženevos konvencijoje kontinentinis šelfas apibrėžiamas kaip „povandeninės su krantu besiribojančios erdvės”, todėl vandenyno viduryje esančios erdvės negali būti laikomos besiribojančiomis su kokia nors pakrantės valstybe. Tarptautinis Teisingumo Teismas North Sea Continental Shelf bylose dar kartą akcentavo, kad kontinentinis šelfas yra sausumos teritorijos tęsinys – giliavandenis jūros dugnas yra pernelyg giliai ir pernelyg toli nuo kranto, kad būtų laikomas sausumos teritorijos tęsiniu. Galiausiai kontinentinis šelfas yra geologinė ir teisinė sąvoka; o geologiniu požiūriu teigti, kad giliavandenis jūros dugnas yra dalis kontinentinio šelfo, yra tiek pat absurdiška kaip ir teigti, jog Afrika yra dalis Australijos. 1982 m. Konvencijos 76(1) straipsnis numato:Pakrantės valstybės kontinentinis šelfas apima jūros dugną ir po juo esančias žemės gelmes tų povandeninių rajonų, kurie yra už jos teritorinės jūros palei visą jos sausumos teritoriją iki žemyno povandeninio krašto išorinės ribos arba per 200 jūrmylių nuo bazinių linijų, nuo kurių yra matuojamas teritorinės jūros plotis, jeigu žemyno povandeninio krašto išorinė riba nesiekia šio atstumo.76 straipsnyje įtvirtintos ir sudėtingos bei kontroversiškos nuostatos dėl žemyno povandeninio krašto išorinės ribos nustatymo. Žemyno povandeninis kraštas susideda ne tik iš kontinentinio šelfo, bet ir iš žemyno šlaito (stačios nuokalnės už kontinentinio šelfo) bei kontinentinės įkalnės (truputį nuožulnios zonos tarp kontinentinio šelfo ir giliavandenio jūros dugno). Minimali 200 mylių riba, paimta iš nuostatų dėl išimtinės ekonominės zonos, jau tapo paprotinės tarptautinės teisės dalimi.Giliavandenis jūros dugnasGeneralinės Asamblėjos 1970 m. gruodžio 17 d. priimtoje Rezoliucijoje Nr. 2749 (XXV) deklaruojama, kad giliavandenis jūros dugnas yra bendras žmonijos paveldas, ir įtvirtinti įvairūs principai, reglamentuojantys jo išteklių eksploatavimą ateityje. Šie principai smulkiau buvo išplėtoti 1982 m. Konvencijos 133-191 straipsniuose bei III ir IV prieduose. Pagal šią Konvenciją giliavandenio jūros dugno (t.y. jūros dugno už kontinentinio šelfo ribų, kaip apibrėžta 76 straipsnyje) kontrolė turi būti patikėta Tarptautinei jūros dugno institucijai, kuri jį bei jo gelmes eksploatuos arba teiks tokios eksploatacijos licencijas valstybėms ir komercinėms įmonėms. (Ši Institucija turi įgaliojimus tik dėl jūros dugno ir jo gelmių; 1982 m. Konvencijos 135 straipsnyje skelbiama, kad šios Konvencijos nuostatos dėl giliavandenio jūros dugno ir Institucijos neliečia atvirosios jūros bei oro erdvės virš jos teisinio statuso.) Tarptautinė jūros dugno institucija dalį pajamų gaus ir iš kontinentinio šelfo, esančio už 200 mylių ribos, eksploatavimo; pakrantės valstybei priklausys likusioji tokių pajamų dalis. Institucijos gautos pajamos bus panaudotos visos žmonijos labui, ypač besivystančių šalių poreikiams tenkinti.Besivystančios šalys iš Tarptautinės jūros dugno institucijos veiklos tikėjosi finansinės naudos; jos 1982 m. Konvencijos XI dalį įvardijo kaip svarbų laimėjimą siekiant „Naujos tarptautinės ekonominės tvarkos”. Tačiau išsivysčiusios šalys, vienintelės, turinčios pažangiausią technologiją ir pakankamai kapitalo, reikalingo jūros dugno ištekliams eksploatuoti, reikalavo sąžiningo atlygio už tuos pinigus bei pastangas, kurias jos įdės į šių išteklių eksploatavimą. Šis interesų susikirtimas darė įtaką daugeliui Konvencijos nuostatų, susijusių su Tarptautinės jūros dugno institucijos funkcijomis, įgaliojimais, struktūra ir balsavimo tvarka, su jos santykiais su išteklių gavybos įmonėmis. Iki 1981 m. atrodė, jog JT Konferencijoje jūrų teisės klausimais pavyks pasiekti kompromisą išsivysčiusių ir besivystančių šalių interesų pagrindu. Tačiau JAV prezidentas Reaganas 1981 m. pareikalavo pakeisti kai kurias 1980 m. Konvencijos projekto nuostatas, susijusias su giliavandeniu jūros dugnu bei Institucija, kad padarytų šias nuostatas palankesnes išsivysčiusioms šalims. Konferencijos metu buvo padaryta keletas pakeitimų 1980 m. projekto variante, kad jis būtų labiau priimtinas išsivysčiusioms šalims, bet dauguma Vakarų valstybių (įskaitant JAV ir Jungtinę Karalystę) liko nepatenkintos ir atsisakė pasirašyti arba ratifikuoti 1982 m. Konvenciją.Dar prieš Reaganui tampant prezidentu 1981 m., JAV taip nekantriai ėmė reaguoti į įvairius nesutarimus ir uždelsimus konferencijoje, kad priėmė įstatymą, leidusį jos įmonėms pradėti giliavandenio jūros dugno eksploatavimą. Panašių įstatymų priėmė ir keletas kitų išsivysčiusių valstybių (pvz., Prancūzija, Vakarų Vokietija, Italija, Japonija, Jungtinė Karalystė ir SSRS). Egzistuoja susitarimas tarp daugumos tokius įstatymus priėmusių valstybių (bet ne SSRS), kad vienos „susitariančios valstybės” įmonėms neleidžiama vykdyti veiklos teritorijoje, kurią apima kitos „susitariančios valstybės” išduota licencija. Minėtais įstatymais nesiekiama sukurti vienašalių teisių kokiai nors giliavandenio jūros dugno daliai; be to, buvo numatyta, jog įstatymai bus taikomi tik iki Jūrų teisės konvencijos, kurios šalimi yra atitinkamą įstatymą priėmusi valstybė, įsigaliojimo, o visos arba dalis pajamų, kurias atitinkama vyriausybė gaus iš jūros dugno eksploatavimo, bus pasidalytos su besivystančiomis šalimis arba pervestos Tarptautinei jūros dugno institucijai. Tačiau šiuos įstatymus, kaip prieštaraujančius Generalinės Asamblėjos Rezoliucijai Nr. 2749 (XXV), pasmerkė besivystančios šalys.Kaip jau minėta, 1994 m. Susitarimu „Dėl 1982 m. Konvencijos XI dalies įgyvendinimo” buvo pakeistas giliavandenio jūros dugno kasinėjimo režimas, ir tuo buvo patenkintos beveik visos šalys. Šio pakeitimo motyvai iš esmės buvo dvejopi. Pirma, tapo akivaizdu, jog dėl palyginti žemų metalo kainų paskutinį dešimtmetį sumažėjo komercinis interesas vykdyti kasinėjimo darbus giliavandeniame jūros dugne. Didžiulės biurokratinės struktūros, grindžiamos XI dalies nuostatomis, pasirodė esančios nereikalingos. Antra, Šaltojo karo pabaiga ir globalinė tendencija link rinkos ekonomikos principų suteikė papildomą impulsą reformoms vykdyti. Jūros sienosPastaraisiais metais kilo daug ginčų dėl sienų tarp jūros erdvių, į kurias pretenduoja ir viena, ir kita valstybė. Tokie ginčai perpildė tarptautinių arbitražų bei Tarptautinio Teisingumo Teismo darbotvarkę. 1958 m. Ženevos konvencijos „Dėl teritorinės jūros” 12(1) straipsnis numato:Jeigu dviejų valstybių krantai yra priešingi ar gretimi vienas kitam, nė viena iš šių valstybių neturi teisės, jeigu tarp jų nėra susitarta kitaip, savo teritorinės jūros išplėsti už vidurinės linijos, kurios kiekvienas taškas yra vienodai nutolęs nuo artimiausių bazinių linijų taškų, nuo kurių matuojamas kiekvienos šių valstybių teritorinės jūros plotis. Tačiau šio punkto nuostata nėra taikoma, jeigu dėl istoriškai susiklosčiusio teisinio pagrindo ar kitų ypatingų aplinkybių dviejų valstybių teritorines jūras būtina delimituoti ne šiame punkte nurodytu būdu.Tokios pat taisyklės nustatytos ir 1982 m. Konvencijos 15 straipsnyje. Dėl gretutinės zonos Ženevos konvencijos „Dėl teritorinės jūros” 24(3) straipsnyje nustatyta ta pati taisyklė kaip ir 12(1) straipsnyje, tik jame nėra 12(1) straipsnio paskutiniojo sakinio. 1982 m. Konvencijoje nėra jokios nuostatos dėl gretutinės zonos, į kurią pretenduoja valstybės, kurių krantai priešingi ar gretimi vienas kitam, delimitavimo.1958 m. Ženevos konvencijos „Dėl kontinentinio šelfo” 6(1) straipsnis numato:Jeigu tas pats kontinentinis šelfas prieina prie dviejų ar daugiau valstybių kurių krantai yra priešingi vienas kitam, teritorijų, kiekvienai valstybei priklausančio kontinentinio šelfo riba nustatoma tarp jų sudaryta sutartimi. Jei sutarties nėra ir jeigu kitokia riba nėra pateisinama ypatingomis aplinkybėmis, riba yra vidurio linija, kurios kiekvienas taškas yra vienodai nutolęs nuo artimiausių bazinių linijų taškų, nuo kurių matuojamas kiekvienos valstybės teritorinės jūros plotis.Pagal 6(2) str. tos pačios taisyklės taikomos tuo atveju, „kai tas pats kontinentinis šelfas prieina prie dviejų gretimų valstybių teritorijų”.Ženevos konvencijos „Dėl teritorinės jūros” 12(1) ir 24(3) straipsniuose pirmiausiai akcentuojamas „lygių atstumų” principas. Ir priešingai, Ženevos konvencijos „Dėl kontinentinio šelfo” 6 straipsnyje pirmiausiai akcentuojama delimitacija pagal susitarimą. Tiek Ženevos konvencijos „Dėl teritorinės jūros” 12(1) straipsnyje, tiek Ženevos konvencijos „Dėl kontinentinio šelfo” 6 straipsnyje „ypatingos aplinkybės” numatomos kaip išimtis „lygių atstumų” principui, tačiau panašu, jog praktikoje išimtimi dėl „ypatingų aplinkybių” dažniau remiamasi delimituojant kontinentinį šelfą nei delimituojant teritorinę jūrą, nes kontinentiniai šelfai tęsiasi ilgiau nei teritorinės jūros; „lygių atstumų” principu grindžiamas jūros sienas dažnai iškraipo salos arba kranto išlinkimai, ir kuo toliau jūros link, tuo tokie iškraipymai ryškesni. Tokie iškraipymai gali būti toleruotini, jei jie vienai valstybei savo teritorinę jūrą leidžia išplėsti kitos valstybės sąskaita keletą mylių tačiau netoleruotini, jei jie šimtus mylių vienai valstybei savo kontinentinį šelfą leidžia išplėsti kitos valstybės sąskaita.North Sea Continental Shelf bylose Tarptautinis Teisingumo Teismas pripažino, jog Ženevos konvencijos „Dėl kontinentinio šelfo” 6(2) straipsnio normos nėra paprotinės teisės normos, todėl jos nebuvo privalomos Vakarų Vokietijai, kuri nebuvo Konvencijos šalimi. Vietoj to Teismas pareiškė, kad atitinkama paprotinės teisės norma įpareigoja šalis (Vakarų Vokietiją, Daniją ir Olandiją) vesti sąžiningas derybas, kad pasiektų susitarimą dėl teisingos delimitacijos. Tačiau arbitražinis sprendimas vėlesnėje byloje tarp Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos dėl Lamanšo sąsiaurio kontinentinio šelfo delimitacijos teigia išvadą, kad skirtumas tarp paprotinės teisės ir Ženevos konvencijos „Dėl kontinentinio šelfo” 6 straipsnio yra menkas; tiek Jungtinė Karalystė, tiek Prancūzija buvo Konvencijos šalimis, bet arbitrai pripažino, kad Lamanšo salų bei Skilio salelės padėtis reiškia „ypatingas aplinkybes” Konvencijos 6 straipsnio prasme, ir kad delimitacijos linija turi būti grindžiama teisingumo motyvais (t.y. nukrypstant nuo vidurio (lygių atstumų) linijos), kur tik egzistuoja tokios ypatingos aplinkybės. „Lygių atstumų” principas dar labiau buvo įtvirtintas 1982 m. Konvencijos 83(1) straipsniu, kuris nustato: „Kontinentinio šelfo tarp valstybių, kurių krantai yra priešingi ar gretimi vienas kitam, delimitavimas turi būti vykdomas pagal susitarimą ir remiantis tarptautine teise, kaip numatyta Tarptautinio Teisingumo Teismo Statuto 38 straipsnyje, siekiant teisingo sprendimo.” Pagal 1982 m. Konvencijos 74(1) straipsnį ta pati taisyklė taikoma ir išimtinių ekonominių zonų delimitacijai. Delimitacijos klausimas buvo aštrių ginčų UNCLOS III metu priežastimi. Teisminiai ir arbitražiniai sprendimai ateityje tikriausiai padės išaiškinti „teisingo sprendimo” sampratą, bet tai bus lėtas procesas; kas yra teisinga vienoje geografinėje situacijoje, nebus teisinga kitose geografinėse situacijose, todėl kyla pavojus, kad kiekviena išspręsta byla bus unikali ir negalės būti precedentu vėlesnėse bylose.1982 m. Konvencijos 121(3) straipsnis numato, kad „uolos, kuriose negali gyventi žmonės ir vykti ekonominis gyvenimas, neturi išimtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo”. Šią naujovę remia dauguma valstybių (tačiau tikriausiai ne Jungtinė Karalystė, kuri reiškia pretenzijas į 200 mylių išimtinę žvejybos zoną apie Rockallą, negyvenamą uolą esančią už 180 mylių į Vakarus nuo Hebridų). Tačiau 121 straipsnis leidžia suprasti, kad tokios uolos ir toliau turės teritorinę jūrą bei gretutinę zoną.Tarp vis dar nesureguliuotų regioninių ginčų rimčiausi yra tie, kurie labai greitai gali virsti ginkluotu konfliktu; jie egzistuoja Pietryčių Azijos regione; ypač tai pasakytina apie abipuses pretenzijas į Spratlio salas Pietų Kinijos jūroje.

11 TEMA. TARPTAUTINĖ ORO TEISĖ.Tarptautinės oro teisės atsiradimas ir raida. Tarptautinės oro teisės sąvoka. Visiškas ir visuotinis valstybių oro erdvės suverenitetas. 1944 m. Čikagos konvencija.Tarptautinė oro teisė – tai nesena teisės šaka. Pirmieji bandymai prieš I pasaulinį karą. 1919 Paryžiuj priimta konvencija dėl oro navigacijos. Iki konvencijos buvo keliami klausimai – kaip gali būti panaudojama oro erdvė:1. Laisvės principas;2. Oro erdvė, priklausanti valstybėms turi būti naudojama išlaikant pagarbą valstybės suverenitetui.Iki II Pasaulinio karo nebuvo sudaryta tiek daug sutarčių, bet galima teigti, kad vyko didesnis susidomėjimas oro erdvės teritorija ir sutarčių skaičius augo. 1929 m. Varšuvoje priimta konvencija dėl taisyklių reglamentuojančių tarptautinius oro skrydžius unifikavimo. 1929 m. Varšuvoje priimta konvencija dėl pervežėjo atsakomybės ar skrydžius tarptautinėse linijose. Po II pasaulinio karo atsirado visa eilė sutarčių, kurios ir dabar sudaro oro teisės pagrindą. 1944 m. JAV iniciatyva buvo sukviesta tarptautinė konferencija, kurios tikslas paruošti konvenciją, kuri pakeistų 1919 m. Paryžiaus konvenciją. Konferencija vyko audringai, ypač dėl tarptautinių komercinių skrydžių laisvės (nesutarta nei dėl kiekio, nei dėl turinio). 1944 m. priimta pagrindinė Čikagos konvencija, kuri ir dabar sudaro oro teisės pagrindą. Susideda iš sekančių dokumentų: konvencijos dėl civilinės tarptautinės aviacijos, susitarimų dėl tarptautinių oro transporto, dėl tranzitinių tarptautinių skrydžių, o taip pat įkurta ir priimtas Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos (ICAO) statutas. 1952 m. Romoje priimta konvencija dėl žalos, padarytos tretiems asmenims, užsienio oro laivais atlyginimo. Ši konvencija užpildė spragą, nes įvykus avarijoms iškila žalos atlyginimo klausimas.Laikui bėgant iškilo reikalas užtikrinti civilinės aviacijos saugumą. Yra 3 pusės:1. Užtikrinti tinkamas oro laivų technines charakteristikas.2. Unifikuoti reikalavimus dėl laivų patikrinimo, pasiruošimo skrydžiams.3. Užtikrinti saugumą nuo trečių asmenų.Antru klausimu pasirašyta eilė sutarčių. 1963 m. konvencija dėl nusikaltimų ir kitų veiksmų atliekamų oro laive. Ši konvencija pirmą kartą įtvirtino, kad orlaivio nuvarymas – tai nusikaltimas ir asmenys, įvykdę jį, turi būti baudžiami. Bet konvencija nesureglamentavo kitų klausimų. Todėl 1970 m. Hagoje pasirašyta konvencija dėl kovos su neteisėtais oro laivų užgrobikais:1) įpareigoti išduoti asmenis;2) grąžinti pagrobtą laivą oro laivo registracijos valstybei.1971 m. Konvencija Monrealyje dėl kovos su neteisėtais aktais, nukreiptais prieš civilinės aviacijos saugumą. 1988 m. prie šios konvencijos papildomas protokolas.LR teisės aktai (dėl oro teisės):LR oro erdvės naudojimo įstatymą priėmė 1996 m. Jame reglamentuojama oro erdvės kontrolės apsaugos ir gynybos klausimai, nustatomas LR oro erdvės naudojimo tikslas ir prioritetas. Oro erdvė LR naudojama užsienio civilinių ir valstybės orlaivių skrydžiams ir prioritetas suteikiamas civilinės aviacijos tikslams. Karo atveju prioritetas suteikiamas krašto apsaugos tikslams.Tarptautinė oro teisė – Tarptautinės teisės šaka, reguliuojanti tarptautinius santykius, atsirandančius naudojant oro erdvę tarptautinio susisiekimo ir komercinės veiklos tikslams. Orlaivių skridimas laikomas tarptautiniu, kai orlaivis perkerta daugiau kaip vienos valstybės sieną. Oro principai. Tarptautinėje teisėje nusistovėjo sekantys oro teisės principai:1. Valstybės suvereniteto jo erdvės atžvilgiu, reiškia, kad oro erdvė priskiriama valstybės teritorijai ir jos naudojimo tvarką nustato valstybė.2. Laisvo oro erdvės naudojimo principas tarptautinių teritorijų atžvilgiu (skrydžiai virš atviros jūros).Pradedant paskutiniu dešimtmečiu prasideda formuotis atviro dangaus koncepcija. Pagal ją valstybės, remiantis abipusiškumo ir lygiateisiškumo pagrindais turi teisę pasinaudoti oro skrydžiais įvairių valstybių teritorijose. Be to valstybės gali įvesti kontrolę iš oro tam, kad būtų stebima valstybės karinė veikla.1992 m. Helsinkyje pasirašyta sutartis dėl atviro dangaus. Tai naujo tipo sutartis, leidžianti kontroliuoti iš oro valstybės karinę veiklą. Valstybės, pasirašiusios šią sutartį, tokią kontrolės teisę įgys. Konsultacinė komisija turės teisę kontroliuoti, kaip laikomasi sutarties nuostatų. Kol kas ji neįsigaliojusi.Tarptautiniai skrydžiai ir oro erdvės teisinis režimas. Skridimų valstybių oro erdvės taisyklės. Komercinės oro laisvės.Orlaivių skridimas laikomas tarptautiniu, kai orlaivis perkerta daugiau kaip vienos valstybės sieną. Tarptautiniai skrydžiai reguliuojami 1944 m. Čikagos konvencijos. Joje sakoma, kad tarptautiniai skrydžiai gali būti vykdomi tik gavus leidimą (leidimų sistema). Kiekvienas oro laivas, užsiimantis tarptautine navigacija privalo turėti sekančius dokumentus:1. registracijos liudijimas (laivo);2. pažymėjimą dėl laivo tinkamumo skrydžiams, borto žurnalą.3.skrisdamas virš užsienio teritorijos, oro laivas gali palaikyti radijo ryšį, bet tai gali daryti tik lėktuvo ekipažas.Užsienio oro laivams, kurie yra virš valstybės teritorijos arba aerodrome taikoma tos valstybės jurisdikcija. Laivo atžvilgiu gali būti vykdoma muitinė, sanitarinė, mokesčių kontrolė. Čikagos konvencija išryškina, kad negalima oro laivų diskriminacija (nors realiai ir vykdoma).(karo orlaiviai turi visišką imunitetą).Jei remtis LR įstatymais bei oro erdvės naudojimosi taisyklėmis, tai panašūs reikalavimai dėl registracijos yra užfiksuoti. Tam, kad skraidyti LR oro erdvėje, turi būti išduodami leidimai ir licencijos. Skrydžiai viršgarsiniu greičiu LR teritorijoje draudžiami. Be LR leidimo draudžiama pervežti karinius krovinius. Draudžiama oro laivų skrydžiai virš miestų ir gyvenviečių mažinant skrydžių aukštį (žiūrima, kad leidžiamas triukšmas neviršytų normų). Kiekvienas oro laivo kapitonas turi turėti paraišką skrydžiui (pateikti). Nurodyti, kad laivas pasirengęs skrydžiui, gavus informaciją dėl skrydžių sąlygų, tik tada skrydis tampa teisėtas. Jei per 20min. skrydis neįvyksta, reikia pakartotinio leidimo. Tarptautinis oro susisiekimas – orlaivių skridimai iš vienos valstybės į kitos ar kitų valstybių teritorijas siekiant vykdyti atvirus bendram naudojimui keleivių bagažo, krovinių ir pašto pervežimams už atlyginimą.Komerciniai skrydžiai – opi problema. Komerciniai skrydžiai ir komercinės teisės susijusios su keleivių, bagažo pervežimu, už atitinkamą mokestį. Bendra komercinių skrydžių teisė skirstoma į atskiras kategorijas, vadinamos oro laisvėmis. Čikagos susitarime dėl tarptautinių skrydžių buvo užfiksuotos 5(8) “oro laisvės”:1.Ji suteikia teisę tranzitiniam skrydžiui, nenusileidžiant į valstybės oro uostus.2.Tai tranzitinio skrydžio teisė, nusileidžiant nekomerciniais tikslais (draudžiama – išlaipint, įsodinti keleivius, iškrauti bagažą, krovinius; galima – degalų, tech. remontui).3.Teisė išlaipinti užsienio teritorijoje keleivius, iškrauti krovinį, paštą paimtus valstybėje, kur registruotas lėktuvas.4.Suteikia teisę priimti keleivius, paštą, krovinius, gabenant į laivo registracijos valstybę. 5.Teisė paimti iš užsienio teritorijos keleivius, vykstančius į bet kurios trečiosios valstybės teritoriją, taip pat ten adresuotus paštą ir krovinius ir teisė išlaipinti keleivius, iškrauti bagažą, krovinius paštą, atvežtus iš bet kurios valstybės susitarimo partnerės teritorijoje.Ilgainiui sugalvotos dar 3 detalizuojančios.6.Teisė pervežti keleivius, krovinius paštą tarp trečiųjų valstybių per savo teritoriją.7.Teisė vežioti keleivius, paštą ir krovinius tarp trečiųjų valstybių, aplenkiant valstybę, kurioje įregistruotas lėktuvas.8.Kabotažas – pervežimai tarp punktų, esančių vienos valstybės teritorijoje.Tarptautinių skrydžių saugumo užtikrinimas ir kova prieš nusikaltimus tarptautinės aviacijos saugumui.II pasaulinis karas davė postūmį civilinės aviacijos raidai. 1944 m. Čikagoje sukviesta tarptautinė konferencija, kuri turėjo paruošti eilę susitarimų civilinės aviacijos klausimais. Čikagos konferencijoje buvo paruošta 1944 m. konvencija dėl tarptautinės civilinės aviacijos. Čikagos konferencijoje priimtas sprendimas įkurti tarptautinę civilinės aviacijos organizaciją.Čikagos sutarčių sistema įtvirtino ir civilinės aviacijos saugumo principą. Jis gali būti suprantamas dvejopai. Apima:1) technines taisykles bei standartus, kurie suformuluoti kaip ICAO reikalavimai;2) valstybių bendradarbiavimą su neteisėtais aktais, nukreiptais prieš civilinę aviaciją, prieš jos saugumą.Sutartys:1963 m. konvencija dėl nusikaltimų ir tam tikrų veiksmų, padarytų orlaiviuose (įsigaliojo 1997 02 19);1970 m. Haga – konvencija dėl kovos su neteisėtu orlaivio pagrobimu;1971 m. Monrealyje priimta konvencija dėl kovos su smurtu prieš civilinės aviacijos saugumą;1988 m. Monrealyje prie šios konvencijos priimtas papildomas protokolas dėl kovos su smurtu tarptautinę civilinę aviaciją aptarnaujančiuose oro uostuose;1991 m. Monrealyje priimta konvencija dėl plastikinių sprogstamųjų medžiagų žymėjimo (lengvesnio aptikimo tikslu).Tokijo pirmoji konvencija įvardijo, kad nusikaltimai, padaryti orlaiviuose, yra nusikaltimai.Tarptautinė civilinės aviacijos organizacija (ICAO). ICAO priimamos taisyklės.Svarbiausią tarptautinės oro teisės etapą sudarė 1944 metų Čikagos konvencija su 1962, 1971 ir 1973 metais priimtomis pataisomis. Ši konvencija ne tik įtvirtino pilno ir išimtinio valstybės suvereniteto virš jos esančios oro erdvės veikimo principą, bet ir turi tikslą reguliuoti kompleksą teisnių santykių tarp valstybių tarptautinės aviacijos srityje, registruoti orlaivius, sudaryti reikalavimus jų ekipažams ir t.t. Konvencija tuo pačiu yra ICAO steigimo aktas.Tarptautinė civilinės aviacijos organizacija (ICAO) įkurta 1944m. Čikagos konvencijos pagrindu. Šiuo metu ICAO jungia 185 valstybes. LR prisijungė 1992m. ICAO būstinė yra Monrealyje, Kanadoje. Šiuo metu valstybė norėdama įstoti į ICAO turi išsiųsti JAV vyriausybei pranešimą apie savo prisijungimą. Po 30 dienų nuo tokio pranešimo gavimo ir kitų šalių supažindinimo su juo, šalis tampa pilnateise organizacijos nare. Narystė ICAO baigiasi po 12 mėnesių nuo to laiko, kai valstybė oficialiai paskelbia apie konvencijos denonsavimą. Narystė gali baigtis automatiškai – kai valstybė išstoja iš JTO. Jei valstybė nevykdo savo finansinių įsipareigojimų ICAO atžvilgiu, jos narystė gali būti sustabdyta. Rimtas indėlis į tarptautinės oro teisės vystymąsi yra priimti ir priimami ICAO priedai prie Čikagos konvencijos, skiriami aprūpinti techninį – eksploatacinį ir ekologinį saugumą, turintys skrydžių tarptautinėmis oro trąšomis taisykles, taip pat reglamentuojantys orlaivių pripažinimą tinkamais skrydžiams ir t.t. Visi tie aktai – taisyklės, standartai, procedūros, priimamos ICAO ir kitų tarpvalstybinių aviacijos organizacijų, turi rekomendacijų statusą, ir formaliai, griežtąja šio žodžio prasme, teisės normomis (privalomomis elgesio taisyklėmis) nėra. Ir vis dėlto tokie aktai veikiant civilinės aviacijos srityje ragina valstybes laikytis panašaus pobūdžio nurodymų. Pastarieji valstybei tampa privalomais, jei valstybė tam tikro laikotarpio eigoje neišsiunčia ICAO patvirtinimo dėl nacionalinės įstatymleidybos ir konkrečios rekomendacijos (reglamento, taisyklės, procedūros) prieštaravimo tarpusavyje. Kiekviena valstybė bet kuriuo metu gali motyvuotai arba nenurodydama motyvų paskelbti nesilaikysianti tos ar kitos rekomendacijos ar net kokio nors Čikagos konvencijos priedo.ICAO struktūra: Aukščiausia institucija – Asamblėja, kviečiama kas 3m. ji nustato pagrindines ICAO veiklos kryptis, tvirtina veiklos ataskaitas, ateities programas. Paprastai Asamblėjos sprendimai priimami balsų dauguma. Asamblėjoje renkama Taryba, kuri yra nuolat veikianti institucija. Taryba renkama iš trijų valstybių narių. Taryba turi pateikti ataskaitas Asamblėjai, taip pat ji vadovauja smulkesnėms ICAO institucijoms. Smulkesnės institucijos: oro transporto komitetas (ekonominių ir komercinių aspektų tyrimas), oro navigacinė komisija (pataisų peržiūra ir naujų standartų bei rekomendacijų rengimas), oro transporto biuras, ICAO sekretoriatas, juridinis komitetas (teikia ICAO Tarybai konsultacijas Čikagos konvencijos aiškinimo klausimais, įvairių tarptautinių sutarčių ruošimas), finansų komitetas (rekomenduoja Tarybai ICAO veiklos klausimais, kontroliuoja lėšų panaudojimą), neteisėto įsikišimo į civilinės aviacijos reikalus komitetas (techniniai klausimai dėl orlaivių užgrobimo, sabotažo, ginkluotų užpuolimų, Tarybai rekomendacijų teikimas). Paskirsčius pagal regionus yra sukurtos dukterinės organizacijos: Europos civilinės aviacijos konferencija (Strasbūre), Afrikos civilinės aviacijos komisija (Adis-Abeboje), aprūpinimo saugios aeronavigacijos Afrikoje agentūra (Dakare), Centrinės Amerikos aeronavigacijos aptarnavimo organizacija, civilinės aviacijos Arabų šalių Taryba. Europos oro navigacijos planavimo grupė – tai aukščiausia ICAO struktūra Europoje. Jos pagrindiniai uždaviniai: 1. Rūpintis, kad Europos regionų, oro navigacinių sistemų planai būtų suderinti su visuotiniu planu bei ICAO regionais. 2. Koordinuoti oro navigacijos sistemų politiką, atsižvelgiant į valstybių, oro paslaugų tiekėjų, interesus. 3. Sprendžiant konfliktus tarp valstybių siūlyti atitinkamus sprendimus. Lietuvos, Latvijos ir Estijos planavimo grupės darbe turi bendrą atstovą. Lietuva dalyvauja Rytų Europos regiono oro eismo tvarkybos grupėje. ICAO, kaip tarptautinė organizacija, stengiasi įgyvendinti šiuos tikslus: 1. Užtikrinti civilinės aviacijos saugumą; 2. Skatinti orlaivių dizaino ir teikiamų operacijų įvairovę taikiems tikslams; 3. Užkirsti kelią ekonominei žalai dėl neprotingos konkurencijos; 4. Vengti diskriminacijos tarp valstybių narių; 5. Užtikrinti, kad valstybių narių teisės būtų gerbiamos ir kad kiekviena valstybė turėtų teisę naudotis tarptautinėmis oro linijomis.

12 tema. TARPTAUTINIS BENDRADARBIAVIMAS KOVOJE SU ORGANIZUOTU NUSIKALSTAMUMUEKSTRADICIJOS SUTARTYS:Ekstradicija, arba nusikaltėlių išdavimas kitai valstybei, yra sena ir kar¬tu sudėtinga teisinė kategorija, kuri šiais laikais, kai yra daugiau galimybių nusikaltėliams išvykti ar pasislėpti kitoje valstybėje, yra ypač reikšmingas teisinis institutas. Ekstradicijai taikyti LR yra sukurta didelė teisinė bazė: ekstradicijos institutas yra įtvirtintas ir gana detaliai aprašytas LR BK. Ten pat yra straipsnių skirtų Europos arešto orderiui. Lietuva turi pasirašiusi nemažai teisinės pagalbos sutarčių, kuriose numatyta ir ekstradicija. Tai sutarys su Estija ir Lat¬vija, taip pat su Azerbaidžanu, Baltarusija, Kazachstanu, Lenkija, Moldo¬va, Rusija, Ukraina ir Uzbekistanu. Taip pat Lietuva turi ir atskirų ekstradicijos sutarčių – 2001 m. LRV ir Jungtinių Amerikos Vyriau¬sybės ekstradicijos sutartis, 2002 m. LR ir Ki¬nijos Liaudies Respublikos ekstradicijos sutartis.Be to, Lietuva dalyvauja kai kuriose universaliose tarptautinėse sutartyse, skirtose kovai su tam tikrais tarptautinio pobūdžio nusikaltimais ir numatančiose ekstradicijos galimy¬bę: 1970 m. Hagos konvencijoje dėl kovos su neteisėtu orlaivių užgrobi¬mu, 1971 m. Monrealio konvencijoje dėl kovos su neteisėtais aktais, nu¬kreiptais prieš civilinės aviacijos saugumą, 1984 m. Konvencijoje prieš kan¬kinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką arba žeminantį elgesį arba baudimą ir kt. Nuo 1995 m. Lietuvos atžvilgiu įsigaliojo 1957 m. Europos Taryboje suda¬ryta Europos konvencija dėl ekstradicijos. Būtina pabrėžti, kad santykiuose tarp Europos Sąjungos valstybių na¬rių ekstradicijos srityje taikomas 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pamati¬nis sprendimas dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (2002/584/TVR). Sprendimas dėl Europos arešto orderio (31 str.) numato, kad tarpusavio santykiuose dėl ekstradicijos jis pakeitė 1957 m. Europos konvenciją dėl ekstradicijos ir jos protokolus, 1977 m. Europos konvenciją dėl kovos su terorizmu, taip pat ankstesnes Euro¬pos Sąjungos konvencijas dėl ekstradicijos (1996 m. ES konvenciją dėl ekstradicijos ir kt.). Lietuvos ekstradicijos santykiuose su trečiosiomis vals¬tybėmis toliau taikomos galiojančios daugiašalės ir dvišalės sutartys, nu-matančios ekstradiciją.Ekstradicijos sąvoka: ji yra labai sena, jos šaknų galime aptikti dar iki Kristaus gimimą. Tačiau pirmoji tarptautinė sutartis Europoje, numatanti nusikaltėlių išdavimą, buvo sudaryta 1174 m. tarp Anglijos ir Škotijos. Iki XVIII a. antrosios pusės ekstradiciją bu¬vo epizodiška, neturėjo aiškiai nustatytų teisinių kriterijų ir buvo daugiausia taikoma politiniams pabėgėliams. Klasikiniu gali būti laikomas Bilo ir Muro (Billot-J.B.Moore) ekstra¬dicijos apibrėžimas, pagal kurį ekstradiciją yra „aktas, kuriuo viena vals¬tybė išduoda asmenį, kaltinamą arba nuteistą už nusikaltimą, padarytą už jos teritorijos ribų, kitai valstybei, kuri reikalauja jį išduoti ir kuri tu¬ri kompetenciją jį tardyti ir nubausti”. Pagal 1957 m. Europos ekstradicijos konvencijos 1 straipsnį ekstradi¬ciją laikomas pasislėpusio nuo teisingumo asmens, kuris kaltinamas pa¬daręs nusikaltimą, išdavimas siekiant jį nubausti, taip pat pasislėpusio nuteisto asmens išdavimas, kad šis atliktų bausmę, bei asmens, vengiančio kardomosios priemonės – suėmimo, išdavimas. Taigi tarptautinėje teisėje ekstradicija galima suprasti siaurąja ir plačiąja prasmėmis: Siaurąja prasme: asmuo kitai valstybei išduodamas tam, kad jį teistų už nusikaltimo padarymą; Plačiąja prasme: ekstradicija dar apima ir pabėgusio nuo bausmės vykdymo asmens perdavimą bausmei atlikti.Pagrindiniai ekstradicijos elementai: a) ekstradicijos paskirtis – užtikrinti valstybės baudžiamąją ju¬risdikciją nusikaltimą padariusiam, bet pasislėpusiam nuo teisingumo arba jam paskirtos bausmės asmeniui;b) ekstradicija yra tokio asmens oficia¬lus perdavimas šiai valstybei.Būtina skirti pasislėpusio nuo teisingumo arba bausmės asmens ekstradicija nuo bausmę atliekančio asmens perdavimo valstybei, kurios pilietis jis yra:1. skirtingi tikslai: perdavimu valstybei siekiama, kad nuteistasis atliktų bausmę įprastoje jam kalbinėje ir etninėje aplinkoje, turėtų didesnę galimybę susitikti su savo giminėmis bei artimaisiais ir pan., t.y. bausmė atliktų jo pilietybės valstybėje. Pilietybės valstybė paprastai neturi jurisdikcijos šio asmens bausti, nes nusikaltimas padarytas ne jos teritorijoje, ne prieš ją ar jos piliečius. Be to, bausmę nusikaltėliui paskyrė kita valstybė, todėl jo pilietybės vals¬tybė jau nebeturi teisės jį pakartotinai teisti ir bausti, kitaip būtų pažeistas non bis in idem – negalima asmens du kartus teisti ir bausti už tą pačią veiką principas. Tuo tarpu ekstradicija skirta kitos valstybės bau¬džiamosios jurisdikcijos reikalavimams patenkinti – ši valstybė reikalau¬ja, kad asmuo būtų perduotas jos jurisdikcijai, nes jis padarė nusikalti¬mą arba jos teritorijoje, arba/ir šiai valstybei, jos piliečiams, orlaiviams arba jūrlaiviams. 2. Svarbu žinoti, kad tradiciškai ekstradici¬ja yra susijusi su draudimu teisti asmenį in absentia, t. y. jam nedalyvau¬jant; t.y. teisingas baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme ir kartu teisingumo vykdymas reikalauja, kad teisiamam asmeniui būtų su¬teikta galimybė arba gintis pačiam, arba per savo pasirinktą gynėją, rei¬kalauti, kad būtų išklausyti jo liudytojai ir pan. Šis draudimas įtvirtintas kontinentinės teisinės sistemos valstybių įstatymuose ir iš esmės patvirtintas, nors ir netiesiogiai, Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte, Europos žmogaus teisių konvencijoje. Taip pat būtina skirti ekstradicija nuo asmens perdavimo kitai Europos Sąjun¬gos valstybei narei pagal Europos arešto orderį.1. Europos arešto orderis pakeitė ekstradiciją, kaip bendradarbiavimo tarp valstybių formą, į tiesioginį bendradar-biavimą tarp valstybių narių teismų. Europos arešto orderis, išduotas ki¬tos valstybės narės teismo, vykdomas pagal tarpusavio (abipusio) pripa¬žinimo principą – Europos arešto orderis prilyginamas analogiškiems bau-džiamojo proceso aktams nacionalinėje baudžiamojoje teisenoje. „Europos arešto orderis yra teisminis sprendimas, kurį išduoda vals¬tybė narė, kad kita valstybė narė areštuotų ir perduotų prašomą perduoti asmenį, siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba vykdyti lais¬vės atėmimo bausmę, arba sprendimą dėl įkalinimo“. 2. Pagal Europos arešto orderį gali būti perduotas taip pat savo valstybės pilietis; ekstradicijos atveju – piliečius draudžiama perduoti. Piliečio perdavimą galima paaiškinti tuo, kad Europos Sąjun¬gos valstybių narių piliečiai yra Europos Sąjungos piliečiai. Baudžiamojo kodekso 91 straipsnio 7 dalis nustato: „Jeigu Europos arešto orderis išduotas baudžiamojo persekiojimo tiks¬lais, Lietuvos Respublikos pilietis ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyve¬nantis asmuo gali būti perduodamas su sąlyga, kad asmuo, dėl kurio Eu¬ropos arešto orderį išdavusi valstybė priėmė nuosprendį, bus grąžintas į Lietuvos Respubliką atlikti jam paskirtą su laisvės atėmimu susijusią baus¬mę, jeigu to prašytų perduotasis asmuo arba to pareikalautų Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra”.Ekstradicijos sutartys: tarptautinėje ir valstybių vidaus praktikoje nusistovėjo taisyklė, kad nu¬sikaltėlis išduodamas kitai valstybei tik tada, kai išdavimas numatytas šias valstybes siejančioje dvišalėje ar daugiašalėje sutartyje. Tai gali būti tei¬sinės pagalbos sutartis, ekstradicijos sutartis, sutartis, įpareigojanti valsty¬bes kovoti su tam tikrais tarptautinio pobūdžio nusikaltimais. Tokios sutartys nustato arba pareigą išduoti, arba (dažniau) – pareigą išduoti arba teisti (aut dedere aut judicare) .  Dvišalėse teisinės pagalbos su¬tartyse, pvz., 1992 m. Lietuvos ir Rusijos sutartyje dėl teisinės pa¬galbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose ar¬ba 1993 m. Lietuvos ir Lenkijos sutartyje dėl teisinės pagalbos civilinėse, šeimos, darbo ir baudžiamosiose bylose, ekstradicija numatoma kartu su kitais teisinės pagalbos veiksmais baudžiamosiose bylose: liudytojo ar eks¬perto iškvietimu, baudžiamosios bylos iškėlimu savo piliečiams, padariu¬siems nusikaltimą kitos susitariančios valstybės teritorijoje, įvykio vietos apžiūros, liudytojų apklausos, daiktinių įrodymų perdavimo ir pan. Daugiašalėse konvencijose, skirtose kovai su atskirais tarptautinio pobū¬džio nusikaltimais, pavyzdžiui, 1970 m. Monrealio konvencijoje dėl kovos su neteisėtu orlaivių užgrobimu, ekstradicija figūruoja tik kaip alternatyvi taisyklė aut dedere autjudicare – pareiga išduoti arba teisti.Nėra absoliučios ekstradicijos pareigos. Šią pareigą lemia tai, kad iš¬duodanti valstybė gali atsisakyti išduoti asmenį, kai:1. tai prieštarauja jos valstybiniams interesams;2. ji gali šį asmenį teisti pati;3. nusikaltėlis yra jos pilietis, o jos įstatymai draudžia išduoti piliečius;4. nusikaltimas yra politi¬nio pobūdžio ir pan. Ekstradicija yra suverenus aktas, kuriuo viena vals¬tybė perduoda asmenį kitos valstybės jurisdikcijai. Išduodamas asmuo šia¬me akte nedalyvauja. Jis nėra tarpvalstybinių santykių subjektas. Be to, kad daugelis sutarčių, numatan¬čių ekstradicija, pavyzdžiui, 1957 m. Europos ekstradicijos konvencija, taip pat Lietuvos dvišalės teisinės pagalbos sutartys nenumato privalomos tarp¬valstybinių ginčų dėl ekstradicijos nagrinėjimo procedūros. Teisėsaugos institucijos gali vykdyti ekstradici¬jos aktą, kaip ir bet kokį kitą teisinės pagalbos aktą, tik tada, kai jis nu-matytas įstatyme ar kitame norminiame akte. Pagal Lietuvos teisę ekstradicijos pagrindas yra atitinkamos Baudžia¬mojo kodekso ir Baudžiamojo proceso kodekso bei Lietuvos Respubli¬kos tarptautinių sutarčių ir Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliuci¬jų nuostatos. Asmens perdavimas tarptautiniam baudžiamajam teismui ar¬ba tribunolui yra speciali ekstradicijos rūšis, vykdoma kitais pagrindais negu asmens ekstradiciją kitai valstybei.Priklausomai nuo sutarties taikomi skirtingi reikalavimai ekstradicijos vykdymo laikotarpiui. LR BK ir BPK dažniausiai nurodoma į tarptautines sutartys. Pažymėtina, kad 1957 m. Europos ekstradicijos konvencijos 16 straipsnio 4 dalis nustato, kad skubiu atveju prašanti išduoti valstybė gali paprašyti laikinai sulaikyti asmenį. Asmenį sulaikiusi valstybė gali tokį asmenį paleisti pra¬ėjus po suėmimo 18 dienų, jeigu prašanti valstybė nepateikė dokumentų, reikalingų asmeniui išduoti. Bet kokiu atveju laikinas sulaikymas negali trukti ilgiau nei 40 dienų nuo suėmimo. Europos ekstradicijos konvenci¬jos 18 straipsnio 4 dalis nustato, kad jei praėjus 15 dienų nuo datos, kurią asmeniui perduoti nustatė išduodanti valstybė, kita valstybė šio asmens ne¬perėmė, pirmoji gali jį paleisti. Bet kokiu atveju ji privalo tokį sulaikytą asmenį paleisti po 30 dienų nuo jos nustatyto, bet neįvykusio išdavimo die¬nos.Tuo tarpu trišalės 1993 m. Baltijos valstybių teisinės pagalbos sutarties 69 straipsnio 4 dalis pateikia „atvirkštinę” nuorodą į sulaikiusios valsty¬bės įstatymuose nustatytą sulaikymo terminą. Čia nustatoma, kad sulai¬kytas asmuo „turi būti paleistas pasibaigus sulaikymo terminui, numaty¬tam susitariančios šalies, kuriai pateikiamas prašymas, įstatymuose, jei per šį terminą nebus gautas prašymas išduoti”. Vis dėlto kardomasis kalini¬mas ekstradicijos tikslu valstybėse, dalyvaujančiose Europos ekstradicijos konvencijoje, negali trukti ilgiau, negu ši Konvencija nustato. Be to, Eu¬ropos ekstradicijos konvencijos 28 straipsnis nustato, kad ši Konvencija turi pirmenybę prieš kitas jos šalių ekstradicijos sutartis, taigi ir prieš Bal¬tijos valstybių trišalę teisinės pagalbos sutartį. Tai reiškia, kad turi būti tai¬komi joje numatyti kardomojo kalinimo (suėmimo) terminai.Ekstradiciją arba perdavimas vykdomi pagal valstybės kompetentin¬go organo sprendimą. Lietuvoje nutartį dėl ekstradicijos arba perdavi¬mo priima Vilniaus apygardos teismo teisėjas pagal Generalinės proku¬ratūros prokuroro pareiškimą (73 str.). Asmuo, dėl kurio priimta nutar¬tis jį išduoti arba perduoti, arba jo gynėjas, taip pat prokuroras, nesutik¬damas su nutartimi atsisakyti išduoti, gali per septynias dienas ją apskųsti Lietuvos apeliaciniam teismui (74 str. 1 d.)Ekstradicijos aktas yra ypatingas proce¬sinis aktas, kuriuo įgaliotas valstybės organas, paprastai – teismas, pri-ima sprendimą išduoti kitai valstybei ar tarptautiniam baudžiamajam teis¬mui, ar tribunolui asmenį, kaltinamą nusikaltimo padarymu arba nuteis¬tą toje valstybėje už nusikaltimą. Bet kokiu atveju teismas iš esmės ne¬sprendžia, ar asmuo yra kaltas padaręs nusikaltimą, dėl kurio kita vals¬tybė prašo jį išduoti.1998 m. sausio 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Jungtinių Vals¬tijų Vyriausybės sutartis dėl savitarpio teisinės pagalbos baudžiamosiose bylose (11 str.) numato asmenų, kurių laisvė apribota, perdavimą teisinės pagalbos tikslais, t. y. parodymams duoti, akistatai ir pan. Toks per¬davimas yra laikinas ir galimas tik jei su tuo sutinka pats asmuo. Be to, priimančioji tokį asmenį valstybė nereikalauja iš siunčiančiosios valsty¬bės pradėti ekstradicijos arba bet kurį kitą procesą dėl perduoto asmens grąžinimo. Todėl tokio asmens, kurio laisvė yra apribota, perdavimas ne¬gali būti laikomas ekstradiciją.KITI ASMENS PERDAVIMO ATVEJAI, KURIE NEGALI BŪTI TAPATINAMI SU EKSTRADICIJA: 1. Praktikoje žinomi atvejai, kai nesant sutarties, numatančios ekstradi¬ciją, kaltinamas nusikaltimu arba nuteistas asmuo išduodamas gera valia (ex gratia). Tokiu atveju abi valstybės susitaria dėl tokios ekstradicijos, taigi sudaromas „specialus” susitarimas, kuriame numatoma, kad konkre¬tus asmuo bus išduotas abipusiškumo pagrindu. Tai reiškia, kad prašanti išduoti valstybė užtikrina išduodančią valstybę, kad tokiomis pačiomis ap¬linkybėmis ateityje ji jai išduos pastarosios ieškomus asmenis. Tačiau „vis dažniau išreiškiama nuomonė, kad griežto abipusiškumo sąlyga daro ža¬lą teisingumo interesams”97. Iš tikrųjų tokios ekstradicijos teisiniai krite¬rijai gali sukelti didelių abejonių.2. Abejotini tarptautinės teisės požiūriu yra tokie nusikaltėlių perdavi¬mo atvejai, kai, pavyzdžiui, viena valstybė, vengdama formalios ekstradi¬cijos procedūros, išsiunčia kitai valstybei nusikaltėlį kaip „nelegaliai at¬vykusį asmenį” arba „nelegalų emigrantą” arba net – tai pasitaiko dar rečiau – leidžia kitos valstybės teisėtvarkos organams suimti tokį asmenį savo teritorijoje. Tokių veiksmų jokiu būdu negalima laikyti ekstradiciją. „Tačiau tokiu būdu neteisėtai suimtas nusikaltėlis laikomas teisėtai sulaikomu ir gali būti teisiamas.“, konstatuoja Tarptautinės teisės enciklopedija. Apibendrinimas: ekstradicija yra pirmiausia viešosios tarptautinės teisės kategorija, nes ji yra valstybių tarptautinio bendradarbiavimo forma. Tačiau ji vykdoma pagal valstybės, kuri išduoda nusikaltėlį, vidaus teisę. Todėl ekstradicija vadovaujantis vien tik tarptautine teise yra beveik neįgyvendinama. 1. Pa¬reigos išduoti arba persekioti asmenį nėra, nebent pagal sutartį, nusta¬tančią tokio įsipareigojimo detales ir atitinkamas išimtis.2. Bendroji tarptautinė teisė nenumato jokių valstybės lais¬vės išduoti apribojimų, išskyrus apribojimus, pagrįstus pagrindinėmis žmo¬gaus teisėmis, kurie gali būti laikomi jus cogens dalimi. Išskyrus šį draudi¬mą, klausimas, ar ekstradicija yra leistina nesant sutarties, yra sprendžia¬mas išimtinai pagal vidaus teisę. Bendrosios teisės šalyse, taip pat, pavyz¬džiui, Nyderlanduose, ekstradicija yra neleistina be sutarties, o daugelis kontinentinės teisės šalių leidžia ekstradicija be sutarties, tačiau abipusiš¬kumo pagrindu ir pagal jų nacionalinės teisės normų reikalavimus.3. Pareiga išduoti nusikaltėlį gali būti nustatyta tik tarptautine sutarti¬mi. Tačiau nėra jokios universalios tarptautinės sutarties, įpareigojančios valstybes besąlygiškai vykdyti ekstradicija. Universalios tarptautinės su¬tartys paprastai nustato alternatyvą: aut dedere aut judicare – arba išduok, arba teisk.4. Ekstradicija numatančios sutartys yra trijų kategorijų: a) univer¬salios tarptautinės sutartys ,numatančios minėtą alternatyvią ekstradici¬jos galimybę už atskirus tarptautinio pobūdžio nusikaltimus (orlaivių bei jūrlaivių pagrobimas, pasikėsinimas į diplomatinius atstovus ir kt.);b) regioninės konvencijos, numatančios ekstradicija už tam tikrus tarp¬tautinio pobūdžio nusikaltimus arba kriminalinius nusikaltimus apskritai (pvz., 1977 m. Europos konvencija dėl kovos su terorizmu ir 1957 m. Europos ekstradicijos konvencija);c) dvišalės arba riboto dalyvių skaičiaus teisinės pagalbos sutartys, įpareigojančios išduoti nusikaltėlius santykiuose tarp šios sutarties dalyvių, tačiau esant tik tam tikroms sąly¬goms (pvz., 1993 m. Baltijos valstybių sutartis dėl teisinės pagalbos ir tei¬sinių santykių).5. Taip pat nusikaltėlio ekstradicija turi būti vykdo¬ma pagal Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijas, kuriomis buvo įsteigti tarptautiniai tribunolai buvusiai Jugoslavijai (1993) ir Ruandai (1994). Ekstradicija taip pat turi būti vykdoma pagal Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutą. Tai ypatinga ekstradicijos rūšis, kai as¬menys, kalti dėl nusikaltimų žmoniškumui ar karo nusikaltimų, turi būti išduodami šiems tribunolams.ATSKIRŲ SUTARČIŲ APŽVALGA: 1957 m. Europos ekstradicijos konvencija, taip pat Lietuvos teisinės pagalbos sutartys su kitomis Baltijos valstybėmis, su Azerbaidžanu, Bal¬tarusija, JAV, Lenkija, Kazachstanu, Kinija, Moldova, Rusija, Ukraina ir Uzbekistanu yra Seimo ratifikuotos ir todėl kilus kolizijai su Lietuvos įsta¬tymais yra viršesnės už Lietuvos įstatymus. Be to, svarbu ir tai, kad pa¬gal Europos ekstradicijos konvencijos 28 straipsnio 1 dalį ši Konvencija turi pirmenybę prieš bet kokią kitą jos šalių sutartį, reguliuojančią ekstradiciją. Jei kiltų prieštaravimas tarp tokios sutarties ir Europos ekstra¬dicijos konvencijos, turi būti taikoma ši Konvencija. Šio straipsnio 2 da¬lis nustato, kad Konvencijos šalys gali tarpusavyje sudaryti dvišalius arba daugiašalius susitarimus tik tam, kad papildytų jos nuostatas arba paleng¬vintų šių nuostatų taikymą. Viršenybę prieš Europos ekstradicijos kon¬venciją gali turėti tik unifikuotas (suvienodintas) valstybių, tarp kurių vyksta ekstradicija, įstatymas arba įstatymas, numatantis kitos šalies su¬ėmimo orderių vykdymą (28 str. 3 d.).1957 m. Europos konvencija dėl ekstradicijos numato šias ekstradici¬jos sąlygas:1. „Ekstradicija suteikiama dėl nusikaltimų, kurie yra baudžiami pa¬gal prašančios Šalies ir prašomos Šalies įstatymus laisvės atėmimu ar sankcionuojami pagal suėmimo orderį ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo ar griežtesne bausme. Jei prašančios Šalies teritorijoje priimtas laisvės atėmimo nuosprendis arba išduotas suėmimo orderis, pa¬skirtoji bausmė turi būti ne mažesnė nei keturi mėnesiai laisvės atėmi¬mo” (2 str. 1 d.). Šio straipsnio 3 dalis pripažįsta kiekvienos susitarian¬čios šalies teisę savo įstatymais nustatyti tokias nusikaltimų kategorijas, dėl kurių neišduodama. Kita šalis gali taikyti šiai šaliai abipusiškumo prin¬cipą, t. y. neišduoti jai asmenų dėl tokių nusikaltimų, už kuriuos prašan¬čios išduoti šalies įstatymai draudžia išduoti (2 str. 7 d.).2. „Ekstradicija nesuteikiama, jeigu prašoma išduoti Šalis laiko nusikaltimą, dėl kurio prašoma išduoti, politiniu nusikaltimu arba nusikaltimu, su¬ sijusiu su politiniu nusikaltimu” (3 str. 1 d.). Taip pat neišduodama, jeigu prašoma išduoti šalis turi tvirtą pagrindą manyti, kad asmuo prašomas iš¬ duoti už paprastą kriminalinį nusikaltimą turint tikslą jį persekioti arba bausti dėl rasės, religijos, tautybės ar politinių įsitikinimų, ar šio asmens pa¬dėtis bus pabloginta dėl bet kurio iš šių motyvų. 3. Pinigų plovimu, prekyba narkotikais, žmonėmis, ginklais, neteisėta migracija, terorizmas nelaikomi politiniais nusikaltimais, kaip ir tokie nusikaltimai kaip genocidas (1948 m. Genocido konvencija), kariniai nusikaltimai (1949 m. Ženevos konvencijos dėl karo aukų apsaugos ir jų 1977 m. Pirmasis papildomas protokolas) ir kt.4. Ekstradicija už nusikaltimus mokesčių, muitų ir pinigų keitimo srityse gali būti vykdoma tik tada, jeigu prašomos išduoti šalies įstatymas analogiškai kvalifikuoja tokį nusikaltimą; tačiau išduoti gali būti atsisa¬kyta, jeigu šios šalies įstatymai nenumato tokio pobūdžio mokesčio, muito arba pinigų keitimo taisyklės. LR Teisinės pagalbos sutartys. Lie¬tuvos teisinės pagalbos sutartys su Azerbaidžanu, Baltarusija, Moldova, Rusija, Ukraina ir Uzbekistanu nenumato draudimo išduoti už politinius nusikaltimus bei nusikaltimus karinei prievolei (toks draudimas numato¬mas Lietuvos sutartyse dėl ekstradicijos su JAV ir Kinija). Lietuvos ir JAV ekstradicijos sutartis draudžia išduoti asmenį valstybei, jeigu jam pagal prašančios valstybės įstatymus gresia mirties bausmė. Tokiu atveju būtina gauti tos valstybės sutikimą, kad tokia bausmė jam nebus įgyvendinta. Jeigu valstybė nesutinka su iškelta sąlyga, ekstradicija negali būti vykdoma. (Toks pat draudimas numatytas ir ES konvencijoje dėl ekstradicijos). Tačiau tai, kad kai kurios Lietu¬vos dvišalės sutartys tokių draudimų nenumato, negali būti aiškinama kaip išimtis, leidžianti ekstradiciją gresiant mirties bausmei arba persekioji¬mui už politinį nusikaltimą. Reikia dar kartą pabrėžti, kad jeigu dvišalės teisinės pagalbos sutarties, numatančios ekstradiciją, abi šalys tampa Eu¬ropos ekstradicijos konvencijos šalimis, Konvencijos nuostatos įgyja vir¬šenybę prieš tokios sutarties nuostatas.Daugiašales kon¬vencijas dėl kovos su atskirų rūšių tarptautinio pobūdžio nusikaltimais. Konvencijos dėl kovos su nusikaltimais prieš civilinės aviacijos sau¬gumą (1963 m. Tokijo, 1970 m. Hagos ir 1971 m. Monrealio konvenci¬jos), prieš asmenis, besinaudojančius tarptautine apsauga, įskaitant diplomatus (1974 m. Niujorko konvencija), dėl kovos su įkaitų ėmimu; (1979 m. Konvencija dėl kovos su įkaitų ėmimu), dėl kovos su kankini¬mais (1984 m. Jungtinių Tautų konvencija dėl kovos su kankinimu), dėl kovos su jūrlaivių užgrobimu ir jūros terorizmu (1988 m. Romos kon¬vencija ir Protokolas) ir kt. Paprastai šios konvencijos, be valstybių pa¬reigos bausti už minėtus nusikaltimus, taip pat numato, kad konvenci¬jose apibrėžiamos veikos gali būti laikomos įtrauktomis į sąrašą veikų, už kurias išduodami nusikaltėliai santykiuose tarp valstybių, šių konven¬cijų dalyvių. LR įstatymai nenumato galimybės išduoti arba perduoti asmenį be tarptautinės sutarties, Saugumo Tarybos rezoliucijos ar Europos arešto orderio. Todėl negalimas asmens išdavi¬mas arba perdavimas iš Lietuvos „gera valia” arba „abipusiškumo pagrin¬du”.KOVA SU TERORIZMU. Pagal tarptautines sutartis ir valstybės vidaus teisę fizinis asmuo gali būti baudžiamas už tarptautinio pobūdžio nusikaltimus, t. y. už krimi¬nalinius nusikaltimus, kurių pasekmės peržengia vienos valstybės ribas. Viena pirmųjų sutarčių, nu¬mačiusių pareigą bausti už tarptautinio pobūdžio nusikaltimus, buvo 1926 m. Konvencija dėl prekybos vergais uždraudimo. Kiti pavyz¬džiai – 1961, 1971 ir 1988 m. konvencijos dėl kovos su prekyba narkoti¬kais, taip pat 1970 m. Hagos konvencija dėl kovos su neteisei u orlai¬vio pagrobimu, 1971 m. Monrealio konvencija dėl kovos su smurtu prieš civilinės aviacijos saugumą, taip pat 1988 m. Monrealio Protokolas dėl kovos su smurtu tarptautinę civilinę aviaciją aptarnaujančiuose oro uostuose. Būtina pažymėti, kad nėra universalios konvencijos, apiman¬čios visus teroristinius aktus. Teroristinis aktas yra nevilties aktas, kai tero¬ristai nebegali stoti į atvirą kovą ir todėl nepasirenka aukos, o kėsinasi į nekaltus asmenis, kad įbaugintų visuomenę ir valdžią ir taip sulauktų nuo¬laidų. Tarptautinis terorizmas šiuo metu yra vienas iš didžiausių pavojų tarptautinės bendruomenės saugumui, taikai, stabilumui ir demokratinėms vertybėms.Nepavykus sukurti bendros universalios antiteroristinės konvencijos, tarptautinėje kovoje su terorizmu buvo pasirinktas vadinamasis „sektorinis” būdas, kai su tam tikrų rūšių teroristiniais aktais, kurie galų gale vie¬nodai pavojingi visoms valstybėms, kovojama tarptautiniu mastu. Tokie te¬roristiniai aktai yra: pasikėsinimas į valstybių atstovus (1973 m. Niujorko konvencija dėl nusikaltimų, padarytų tarptautiniu mastu saugomiems as¬menims, įskaitant diplomatus, prevencijos ir baudimo už juos), įkaitų ėmi¬mas (1979 m. Tarptautinė konvencija dėl kovos su įkaitų ėmimu), „bran-duolinis terorizmas” (1980 m. Branduolinių medžiagų fizinės apsaugos konvencija), jūrų piratavimas ir kiti teroristiniai veiksmai jūrose (1988 m. Romos konvencija dėl kovos su neteisėtais veiksmais prieš saugią jūrų lai¬vybą ir jos 1988 m. Protokolas dėl kovos su neteisėtais veiksmais prieš sta¬cionarių platformų kontinentiniame šelfe saugą ) ir t. t. Lietuva yra visų anksčiau nurodytų universalių sutarčių dalyvė. Visos jos sudarytos Jungti¬nėse Tautose arba jų specializuotose įstaigose.ES remiamasi terorizmo apibrėžimu, įtvirtintu 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pamatiniame sprendime dėl kovos su terorizmu (2002/475/TVR). „terorizmas – tai tyčinės veikos, galinčios padaryti didelę žalą šaliai arba tarptautinei or-ganizacijai siekiant įbauginti gyventojus arba neleistinai priversti vyriau¬sybę ar tarptautinę organizaciją atlikti kokius nors veiksmus ar nuo jų susilaikyti arba destabilizuoti ar sunaikinti pagrindinius valstybės institu¬tus ar tarptautinę organizaciją“. Reikėtų pažymėti, kad Europos Taryboje teroristiniai aktai yra netie¬siogiai apibrėžti 1977 m. Europos konvencijos dėl kovos su terorizmu (Lietuva yra jos dalyvė) 1 straipsnyje kaip šie nusikaltimai:a. nusikaltimai, kuriuos numato Konvencija dėl kovos su neteisėtu orlaivio pagrobimu, pasirašyta 1970 m. gruodžio 16 d. Hagoje;b. nusikaltimai, kuriuos numato Konvencija dėl kovos su smurtu prieš civilinės aviacijos saugumą, pasirašyta 1971m. rugsėjo 23 d. Monrealyje;c. sunkūs nusikaltimai kėsinantis į tarptautiniu mastu ginamų asme¬nų, iš jų ir diplomatų, gyvybę, fizinę neliečiamybę ar laisvę;d. nusikaltimai, apimantys vaikų grobimą, įkaitų paėmimą ar neteisėtą laisvės apribojimą;e. nusikaltimai, kuriuose panaudojamos minos, granatos, raketos, automatiniai šaunamieji ginklai arba sprogstamieji paketai, jei jų panaudojimas kelia žmonėms pavojų;f. pasikėsinimas padaryti kurį nors iš anksčiau minėtų nusikaltimų arba bendrininkavimas padarant arba bandant padaryti tokį nusikaltimą. 1997 m. gruodžio 15 d. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja patvir¬tino Tarptautinę konvenciją dėl kovos su teroristų vykdomais sprogdini¬mais (Rezoliucija 52/164), kurioje Lietuva taip pat dalyvauja. Ši konvencija gali būti laikoma pirma universalia Konvencija, kuri iš dalies per¬žengia tradicines „sektorinio” metodo ribas, nes skirta kovoti ne su ko¬kia nors atskira terorizmo atmaina, o su teroristiniais aktais. Ši ir kitos anksčiau nurodytos konvencijos apibrėžia tam tikras veikas, įpareigoja valstybes nustatyti už jas baudžiamąją atsakomybę, bausti arba išduoti kaltus asmenis, teikti kitą teisinę pagalbą, keistis informacija ir kt.INTERPOLAS: būstine – LioneInterpolas – tai Tarptautinė kriminalinės policijos organi¬zacija, koordinuojanti valstybių policijos organų veiklą tarptautinio pobū¬džio nusikaltimų prevencijos ir baudimo už juos srityje. Jis buvo įsteigtas Vienoje 1923 m., po II PK – persikėlė į Pary¬žių, o 1988 m. – į Lioną. Šiuo metu Interpolo narės yra per 180-ies valsty¬bių, taip pat ir Lietuvos, kriminalinės policijos. Pažymėtina, kad Interpo¬las nelaikomas tarptautinės teisės subjektu, nes teisiškai jo narės yra ne valstybės, o valstybių kriminalinės policijos, nors tam, kad nacionalinė policija įstotų į Interpolą, reikalingas vyriausybės kreipimasis.Funkcijos: 1) ska¬tinti valstybių kriminalinės policijos įstaigų tarpusavio pagalbą ir 2) sukurti institucijas, kurios prisidėtų prie veiksmingos kriminalinių nusikaltimų prevencijos bei baudimo už juos.Interpolo veikla susijusi su tarptautinio pobūdžio nusikaltimais, jis negali im¬tis jokių veiksmų dėl politinių, karinių ir religinių nusikaltimų. (Tarptautinio pobūdžio nusikaltimais laikomi kriminaliniai nusikaltimai, kurių pasekmės peržengia vienos valstybės ribas (pvz., autotransporto priemo¬nės vagystė, kai automobilis pavagiamas vienoje valstybėje, o parduoda¬mas kitoje). Juos reikia skirti nuo „nusikaltimų pagal tarptautinę teisę”, t. y. nuo kari¬nių nusikaltimų, nusikaltimų taikai bei žmoniškumui, kuriuos paprastai padaro valstybės pareigūnai arba organizuotos politinės grupės). Interpolas tapo pagrindiniu centru, telkiančiu įvairių valstybių polici¬jos organų pastangas kovojant su tarptautinio pobūdžio nusikaltimais, pir¬miausia – su narkotikų prekyba. Pagrindinė jo veikla susijusi su informacija. Interpolo organai:  Generalinė asamblėja Vykdomasis komitetas,  Generali¬nis sekretoriatas (vadovauja generalinis sekretorius) – interpolo koordinaci¬nis organas ir informacinis centras, palaikantis ryšius su centriniais na¬cionaliniais biurais. Jo veiklą – informacijos rinkimą, sisteminimą ir ana-lizę – finansuoja Interpolo nariai savo įnašais centriniai nacionaliniai biurai atlieka pagrindinį darbą. Interpolas negali atlikti jokių procesinių veiksmų, juo la¬biau – nusikaltėlių suėmimo. Interpolas negali pakeisti tarpvalstybinės teisinės pagalbos baudžiamosiose bylose. EUROPOLAS: (Europos policijos biuras) Būstinė- Hagoje.– tai Europos Sąjungos teisėsau¬gos organizacija, valstybių narių įsteigta pagal 1995 m. Europolo konven¬ciją (Lietuva dalyvauja).Europolo tikslas – „gerinti valsty¬bių narių kompetentingų institucijų veiksmingumą ir bendradarbiavimą užkertant kelią ir kovojant su terorizmu, neteisėta narkotikų apyvarta ir kitais sunkiais tarptautiniais nusikaltimais (tokiais kaip neteisėtai įgytų pinigų plovimas, neteisėti imigraci¬jos tinklai, prekyba vogtais automobiliais, prekyba žmonėmis ir vaikų por¬nografija, neteisėta radioaktyviųjų medžiagų prekyba) tais atvejais, kai yra faktinių požymių, kad juose dalyvauja organizuota nusikalstama struktūra ir tų nusikaltimų dvi ar daugiau valstybių narių gali būti paveiktos taip, kad dėl atitinkamų nusikaltimų masto, reikšmingumo ir padarinių reikia ben¬dro valstybių narių nusistatymo”. Funkcijos: 1) vykdo kriminalinę žvalgybą visoje Europoje. 2) pa¬deda valstybėms narėms keistis informacija, pats nagrinėja operatyvią in¬formaciją, 3) teikia ekspertų konsultacijas bei techninę pagalbą ES atlieka¬miems tyrimams ir operacijoms, 4) rengia strategines ataskaitas (pvz., pa¬vojaus įvertinimus) ir analizes. Jis taip pat kuria ir prižiūri kompiuteri¬zuotą sistemą, kaupiančią reikiamus duomenis. EUROJUSTAS:– Euro¬pos Sąjungos agentūra, užsiimanti ikiteisminiu bendradarbiavimu baudžia¬mosiose bylose dėl sunkių tarptautinio masto ir organizuotų nusikaltimų. Įsteigtas 2002 m. vasario 28 d. Europos Tarybos sprendimu 2002/187/TVR ko¬vai su sunkiais nusikaltimais stiprinti. Jo kompetencijai priskirtas tų pačių, kaip ir Europolo, kategorijų nusi¬kaltimų tyrimas (terorizmas, narkotikų prekyba ir t. t.). Abi institucijos bendradarbiauja pagal jų 2004 m. sudarytą susitarimą – pirmiausia atlie¬ka bendrus ikiteisminius veiksmus, ikiteisminius tyrimus, susijusius su kitomis valstybėmis. Tuo tikslu gali būti sudaromos bendros (jungtinės) gru¬pės, kai kelios valstybės atlieka nusikalstamų veikų tyrimą, kurio aplin¬kybės reikalauja suderintų bendrų veiksmų.Ji sudaro 25 prokurorai arba teisėjai, valstybių narių koman¬diruoti į šią instituciją.* Tyrimus dėl veikų, ken¬kiančių Europos Bendrijos finansiniams interesams, – sukčiavimo, korup¬cijos ir t. t. – atlieka Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF), planuojama įsteigti Europos pro¬kuroro pareigybes, kuris trauktų baudžiamojon atsakomybėn Europos Bendrijų finansiniams inte¬resams kenkiančius, sukčiavimu įtariamus asmenis.

JUNGTINIŲ TAUTŲ KONVENCIJA PRIEŠ TARPTAUTINĮ ORGANIZUOTĄ NUSIKALSTAMUMĄ (2003)Konvencijos tikslasKonvencija siekiama, kad ją pasirašiusios šalys galėtų veiksmingai bendradarbiauti kovodamos su organizuotu nusikalstamumu ir derindamos skirtingų nacionalinių teisės sistemų naudojamus nusikaltimo asmeniui apibrėžimus, kad veiksmas, laikomas nusikaltimu vienoje Konvenciją pasirašiusioje valstybėje, būtu pripažįstamas tokiu ir kitose valstybėse signatarėse. Taigi tam tikrų pagrindinių baudžiamosios teisės sąvokų, susijusių su kova su organizuotu nusikalstamumu, visuotinių apibrėžimų nustatymas yra pirmoji ir bendra priemonė, skirta kovoti su nusikalstamų organizacijų tinklais. Tai taip pat pirmoji teisiškai įpareigojanti šios srities Jungtinių Tautų priemonė.Pagal Konvenciją reikalaujama bausti už keturis tipus sunkių nusikaltimų: • dalyvavimą nusikalstamų organizacijų tinklų veikloje, • pinigų plovimą, • kliudymą vykdyti teisingumą ir • korupciją.Joje taip pat nustatomos valstybių bendradarbiavimui gerinti skirtos priemonės, ypač susijusios su tarpusavio teisine pagalba, bendrais tyrimais ir ekstradicija. Specialiosiose nuostatose taip pat nagrinėjamos nusikalstamu būdu įgytų pinigų suradimo ir išreikalavimo galimybės, nusikalstamų būdu įgytų pajamų areštas ir konfiskacija, aukų ir liudytojų apsauga. Čia nagrinėjamuose dviejuose protokoluose numatomos griežtos priemonės, skirtos kovoti su neteisėtu migrantų įvežimu ir prekyba žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, siekiant apsaugoti tokius žmones nuo vergijos, seksualinio išnaudojimo ir nelegalaus darbo. Atsižvelgiant į tai reikėtų pažymėti, kad Protokole dėl prekybos numatytos teisinės ir materialinės pagalbos aukomis priemonės. Šio protokolo 6 straipsnyje reikalaujama, kad visos dalyvaujančios šalys užtikrintų, jog būtų ne tik galima gauti informaciją apie atitinkamus teismo ir administracinius procesus, bet ir būtų imamasi priemonių norint, kad aukos atsigautų fiziškai ir psichologiškai.PASAULIO MINISTRŲ KONFERENCIJA NEAPOLYJE (1944 M.): Neapolyje vykusios konferencijos metu (1994 m.) buvo prieita išvados, kad transnacionalinis nusikalstamumas – tai komercinės veiklos forma, vykdoma neteisėtais veiksmais, panaudojant grasinimus ir fizines jėgas, korupcija, šantažą, prievartavimą ir kitus prievartos priemones, taip pat pritraukiant uždraustas prekes ir paslaugas“. JUNGTINIŲ TAUTŲ (JT) NARKOTIKŲ KONTROLĖS IR NUSIKALSTAMUMO PREVENCIJOS BIURAS (UNODC): UNODC yra globalus lyderis, kovojant prieš narkotikus ir tarptautinį nusikalstamumą. UNODC yra įpareigotas padėti narėms-valstybėms kovoti prieš narkotikus, tarptautinį nusikalstamumą ir terorizmą. Trys pagrindinės UNODC veiklos sritys: 1) tyrimai ir analitinis darbas, kuriuo siekiama padidinti žinias ir suvokimą apie narkotikų ir nusikalstamumo problemas;2) normatyvinis darbas, kuriuo siekiama valstybėms padėti ratifikuoti ir įgyvendinti tarptautines sutartis, tobulinti vietinius įstatymus;3) teminiai specialūs bendradarbiavimo projektai, kuriais siekiama padaryti šalių-narių kovą prieš narkotikus ir nusikalstamumą efektyvesnę.KOVA SU KORUPCIJA:Pačia plačiausia prasme, korupcija – tai pasinaudojimas tarnybine padėtimi neteisėtiems savanaudiškiems tikslams. Kaip savarankiška sudėtis piktnaudžiavimas tarnyba pirmą kartą pateko į Jungtinių Tautų konvenciją prieš korupciją, priimtą 2003 m. spalio 31 d.: “Kiekviena valstybė narė apsvarsto galimybes priimti tokius teisės aktus ar kitas priemones, reikalingas, kad būtų galima laikyti nusikaltimu tyčinį piktnaudžiavimą tarnybiniais įgaliojimais arba tarnybine padėtimi, t. y. prieštaraujantį įstatymams valstybės pareigūno veikimą ar neveikimą vykdant funkcijas, turint tikslą gauti nepagrįstą naudą (pranašumą) sau arba kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui“. Šios konvencijos tikslai:a) remti ir stiprinti priemones, skirtas veiksmingiau užkirsti kelią korupcijai ir kovoti su ja;b) skatinti, palengvinti ir remti tarptautinį bendradarbiavimą ir techninę pagalbą užkertant kelią korupcijai ir kovojant su ja bei išieškant ir grąžinant turtą;c) skatinti sąžiningumą, atskaitingumą ir tinkamą valstybės reikalų ir valstybės turto tvarkymą.Pirmą kartą Europos Sąjungos, taip pat viso Europos regioninio bendradarbiavimo istorijoje korupcines veikas apibrėžė 1996 m. Rugsėjo 27 d. Protokolas, parengtas vadovaujantis Europos Sąjungos sutarties K.3 straipsniu, pridedamas prie Konvencijos dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos. Pirmojo protokolo 2 straipsnyje pasyvioji korupcija apibrėžiama taip: „tyčiniai pareigūno veiksmai, kai jis tiesiogiai ar per tarpininką prašo (reikalauja) ar gauna bet kurios rūšies naudą (atlygį) sau ar trečiajam asmeniui, arba priima tokios naudos (atlygio) pažadą, už teisėtą veikimą ar neveikimą arba funkcijų atlikimą pažeidžiant savo tarnybines pareigas, jei dėl to daroma ar tikėtinai gali būti padaryta žala Europos Bendrijų finansiniams interesams“. Europos Tarybos GRECO – Valstybių grupė prieš korupciją1998 m. ET Ministrų Komiteto rezoliucija Nr. 7 buvo įsteigta Valstybių grupė prieš korupciją (GRECO), kurios paskirtis – gerinti valstybių narių gebėjimus kovoti su korupcija, atsižvelgiant į jų įsipareigojimus šioje srityje. Šiuo metu šios naujosios Europos Tarybos institucijos narėmis yra tapusios 30 valstybių. • 1999 m. Priimta Baudžiamosios teisės konvencija prieš korupciją. Baudžiamosios teisės konvencija dėl korupcijos reglamentuoja atsakomybę už įvairias korupcines veikas ir apibrėžia glaudesnį valstybių konvencijos dalyvių bendradarbiavimą, vykdant baudžiamąjį persekiojimą už korupcinius nusikaltimus. Lietuva yra keturioliktoji valstybė, prisijungusi prie šios konvencijos Konvencjoje pateikiamas toks korupcijos apibrėžimas: “„Korupcija, kaip nagrinėjama Europos Tarybos GMC, tai kyšininkavimas ir kitoks asmenų, kuriems patikėtos pareigos viešajame ar privačiame sektoriuje, elgesys, kuris pažeidžia jų pareigas, išplaukiančias iš jų, kaip valstybės pareigūno, privataus darbuotojo, nepriklausomo agento, padėties ar kitokių tokio pobūdžio santykių ir kuriuo siekiama gauti sau ar kitiems asmenims nepagrįstą visokios rūšies naudą“.Kiekviena šalis priima reikiamus teisės aktus ir imasi kitų būtinų priemonių, kad pagal jos nacionalinę teisę baudžiamuoju nusikaltimu būtų laikomi tyčiniai bet kurio jos valstybės pareigūno veiksmai, kai jis tiesiogiai arba netiesiogiai prašo (reikalauja) arba gauna bet kokį nepagrįstą atlygį, skirtą sau pačiam ar bet kuriam kitam asmeniui, arba kai jis priima pasiūlymą ar pažadą dėl tokio atlygio už jo, kaip valstybės pareigūno, veikimą arba neveikimą atliekant savo funkcijas“. • 1999 m. – Civilinės teisės konvencija prieš korupciją korupcija apibrėžia taip: “„korupcija“ – tai tiesioginis ar netiesioginis kyšio arba kito nepagrįsto atlygio ar pažado dėl tokio atlygio prašymas, siūlymas, davimas ar priėmimas, kuris iškreipia asmens, gaunančio kyšį, nepagrįstą atlygį ar pažadą dėl kyšio ar nepagrįsto atlygio, tinkamą bet kurios pareigos atlikimą ar reikalaujamą elgseną.”.

13 tema. TARPTAUTINĖ HUMANITARINĖ TEISĖTARPTAUTINIŲ SANTYKIŲ GINKLUOTŲ KONFLIKTŲ LAIKOTARPIU TEISINIO REGLAMENTAVIMO TIKSLAI IR UŽDUOTYS.Tarptautinė humanitarinė teisė – vie¬šosios tarptautinės teisės dalies, kurios normos skirtos apsaugoti karo aukoms: civiliams gyventojams, sužeistiems ir ligoniams kariams, karo be¬laisviams ir kitiems asmenims, taip pat civiliams objektams, kultūros pa¬veldo objektams, itin pavojingiems objektams (pvz., branduolinėms elek¬trinėms, užtvankoms) ir kt. Tačiau tarptautinė humanitarinė teisė pirmiausiai atsirado kaip karo teisė, t.y. teisės normų, reguliuojančių karo pradžią ir karo vedimo taisykles, visuma. Viduramžiais susiformavo krikščioniška teisingo karo (bel¬lum justum) doktrina. Teisingu buvo laikomas karas dėl teisingos prie¬žasties – siekiant išvaduoti savo teritoriją, atsakyti į sutarties pažeidimą, suvereno įžeidimą, susigrąžinti skolą, paremti sąjungininką suvereną ar vasalą, išvaduoti valdovo pavaldinius ir pan. Karas buvo laikomas ultima ratio – kraštutine ir paskutine priemone, kuria buvo siekiama apgin¬ti pažeistas suvereno teises. Tuo metu jau buvo žinoma pakan¬kamai normų, reguliavusių karo pasekmes: nukariavimą (debellatio), tai¬kos sutartis, karo kontribucijas ir pan. Formavosi karo vedimo taisyklės (karo įstatymai ir papročiai), skirtos miestų apgulčiai, paliauboms, kapituliacijai, karo parlamentarų sta¬tusui, civilių ir belaisvių apsaugai, nors jos buvo akivaizdžiai neveiksmin¬gos ir neapsaugojo nuo karo žiaurumų. Nuo Hugo Grocijaus laikų tarp¬tautinės teisės sistemoje aiškiai išsiskyrė dvi jos dalys: taikos ir karo teisė. Karinė jėga valstybės rankose buvo veiksminga priemonė savo teisėms apsaugoti. Iš čia kilo tei¬sės į savigalbą teorija Šiandien ši teorija, dėl kurios egzistavimo pagrįstumo neretai abejota jau nuo 1945 m., kai bu¬vo priimta Jungtinių Tautų Chartija, yra daug griežtesnė karinei savigalbai. Savigalbą – klasikinės tarptautinės teisės sąvoka, apimanti nukentėjusios nuo tarptau¬tinės teisės pažeidimo ar pažeidimo grėsmės valstybės individualius atsakomuosius veiksmus, kuriais ji pati siekia apginti savo teises represalijomis (atsakomosiomis „nubaudimo” prie¬monėmis), savigyna ar teisingu karu. Jungtinių Tautų Chartija apribojo savigalbos taikymo ga¬limybes numatydami, kad savigyna galima tik tada, kai įvykdytas ginkluotas valstybės už¬puolimas, o iškilus grėsmei tarptautinės taikos palaikymui arba pažeidus tarptautinę taiką ar saugumą pagrindinė atsakomybė už taikos ir saugumo palaikymą ir atkūrimą tenka Sau¬gumo Tarybai. Karinės represalijos šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje draudžiamos. XX a. pradžioje kelis kartus bandyta apriboti karinės savigalbos pa¬naudojimą tarpvalstybiniuose santykiuose. 1907 m. buvo sudaryta Ant¬roji Hagos konvencija, vadinama Drago ir Porterio konvencija. (Dragas ir Porteris – šios Konvencijos iniciatoriai – Argentinos ir JAV užsienio reikalų žinybų vadovai.) Jos tikslas buvo užkirsti kelią karinėms represalijoms, t. y. ginklo panaudojimui prieš užsienio valstybę, pažeidusią savo įsipareigojimus. Klasikinė paprotinė teisė į karą – jus ad bellum pradėta griežtai ribo¬ti tik XX a. trečiajame dešimtmetyje, kai 1928 m. buvo sudaryta Pary¬žiaus sutartis dėl karo, kaip nacionalinės politikos priemonės, atsisaky¬mo. Tačiau situacija beveik nesikeitė. Padėtis pasikeitė, kai 1945 m. Jungtinių Tautų Chartija (2 str. 4 p.) įpareigojo valstybes „susilaikyti nuo grasinimo jėga ir jos panaudojimo tiek prieš kurios nors valstybės teritorinį vientisumą arba politinę nepri¬klausomybę, tiek kuriuo kitu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tiks¬lais”. Tuo pat metu Chartija numatė kolektyvinės jėgos panaudojimą tarp¬tautinei taikai ir saugumui palaikyti pagal Saugumo Tarybos rezoliuciją (42 str.), taip pat patvirtino savigynos teisę (51 str.). Jung¬tinių Tautų Chartijos normos:a) įpareigojo valstybes „su¬silaikyti nuo grasinimo jėga arba jos naudojimo prieš bet kurios valstybės teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę arba bet kokiu kitu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais” (Chartijos 2 str. 4 p.), b) paliko kiekvienai valstybei „neatimamą teisę į individualią ir kolekty¬vinę savigyną, jeigu įvyksta Jungtinių Tautų narės ginkluotas užpuolimas” (Chartijos 51 str.) ir c) sukūrė kolektyvinės jėgos panaudojimo pagal Chartiją sistemą tarptautinei taikai ir saugumui palaikyti pagal Saugumo Tarybos rezoliucijas (42 ir kiti Chartijos VII skirsnio str.)Jungtinių Tautų Chartija (VII ir VIII skirsnio normos) taip pat lei¬džia tokias regionines kolektyvinės tarptautinės taikos ir saugumo palai¬kymo sistemas kaip Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (NATO), Ame¬rikos valstybių organizacija.Jėgos ir grasinimo jėga draudimo tarptautiniuose santykiuose normų turinį iliustruoja Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijos, pri¬imtos, pavyzdžiui, dėl jėgos panaudojimo prieš Iraką dėl jo agresijos prieš Kuveitą (1990) bei apsaugant Irako kurdus (1991); dėl krizės Somalyje (1992), kai iširus valstybinei valdžiai grėsė humanitarinė katastrofa; dėl taikos palaikymo priemonių buvusioje Jugoslavijoje (1991-1995), dėl pi¬lietinio karo ir genocido Ruandoje (1994), vykdant antiteroristinės koa¬licijos veiksmus Afganistane (2001) (žr. šios knygos VIII sk.).Nemažą vaidmenį karinės jėgos panaudojimo draudimo srityje dar vai¬dina paprotinės normos. Tarptautinis Teisingumo Teismas savo sprendi¬me Nikaragvos (1986) byloje pripažino paprotinių normų veikimą jėgos tarptautiniuose santykiuose naudojimo draudimo srityje. Karo įstatymai ir papročiai yra tarptautinės teisės normos, reglamen¬tuojančios karo vedimo taisykles, priemones ir metodus, apsaugojančios karo aukas: sužeistus ir ligonius karius, skęstančio laivo jūreivius, karo belaisvius, civilius ir kt. Karo įstatymai ir papročiai pirmą kartą buvo sistemiškai kodifikuoti 1899 ir 1907 m. Hagos konvencijose dėl karo įstatymų ir papročių. Karo įstatymai ir papročiai draudžia: tyčinius veiksmus, kuriais kėsi¬namasi į sužeistų ir ligonių karių, karo jūreivių, patekusių į laivo katast¬rofą, karo belaisvių, civilių, medicinos ir civilinės gynybos, karo, karo par¬lamentarų, žurnalistų, Raudonojo Kryžiaus ir Pusmėnulio draugijų bei kitų humanitarinių organizacijų darbuotojų gyvybę, sveikatą, garbę ir oru¬mą.

 atakas prieš neginamus civilius objektus, medicinos transportą, hidro- ir atomines elektrines.  Ginklo panaudojimą prieš priešo karį, pasitraukusį iš mūšio (pranc. – hors de combat), t. y. sužeistą, ligonį, ir dėl šių priežasčių nebesipriešinantį kombatantą, taip pat prieš pasiduodantį priešą. nesant karinio būtinumo nai¬kinti pastatus, turtą ir pan.  naudoti jėgą prieš objektus ir asmenis, turinčius Raudonojo Kryžiaus ir Pusmėnulio, Liūto ir Saulės, Raudonojo Rombo skiriamąsias emblemas (medicinos personalą bei įstaigas, medicinos transportą), draudžiama naudoti šias emblemas ka¬ro apgaulės tikslu.  ginklą, kuris gali sukelti nereikalingas dideles kančias ar padaryti ilgalaikę didelę žalą aplinkai, taip pat gin¬klas, nesirenkantis aukos.  kai kurios ginklo rū¬šys: cheminis, bakteriologinis, akinantis, padegamasis ar nukreiptas prieš gamtinę aplinką, taip pat kulkos, sviediniai ir minos, kurių skeveldrų ne¬įmanoma rentgenu aptikti kūne, minos-spąstai, užmaskuoti kaip žaislai ar buities daiktai ir kt. Aiškinant nurodytus teisinius pagrindus būtina pirmiausia atsižvelgti į tai, kad:1. minėtos normos susijusios tik su karinės (ginkluotos) jėgos panaudojimu bei grasinimais tokią jėgą panaudoti ir todėl nereguliuoja politinės jėgos (spaudimo), ekonominių priemonių bei sankcijų panaudojimo. Ribojančioms ekonominėms priemonėms panaudoti, pavyzdžiui, skirtos kitos viešosios tarptautinė teisės normos – dėl atsakomųjų priemonių teisėtumo, Pasaulio prekybos organiza¬cijos normos ir kt.;2. šios normos susijusios tik su jėgos ir grasinimo jėga panaudojimu tarptautiniuose santykiuose; jos neriboja karinės jėgos panaudojimo valstybės viduje. Tam skirtos kitos apimties ir turinio normos (žmogaus teisių apsaugos normos, taip pat 1949 m. Ženevos konvencijų dėl netarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos 1977 m. Antrasis protokolas);3. tarptautiniuose santykiuose draudžiama naudoti jėgą arba grasinti jėga „prieš kurios nors valstybės teritorinį vientisumą arba po¬litinę nepriklausomybę, tiek kuriuo kitu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais” (Chartijos 4 str. 2 p.), todėl absoliutaus jėgos draudimo šioje srityje nėra, nes leidžiama individuali arba kolektyvinė ginkluota savigyna, ginkluota nacionalinio išsivadavi¬mo kova bei kolektyviniai kariniai veiksmai pagal Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijas;4. pagal Jungtinių Tautų Chartijoje sukurtą kolektyvinę tarptautinės taikos ir saugumo palaikymo bei atkūrimo sistemą pagrindinė at¬sakomybė šioje srityje suteikta Saugumo Tarybai;5. tarptautinės teisės normos dėl jėgos ir grasinimo jėga draudimo taikomos bet kokiam ginkluotos jėgos panaudojimui arba grasinimui ją panaudoti tarptautiniuose santykiuose – šiame teisiniame reguliavime nėra jokios spragos (naujų ginklo rūšių panaudojimas, savigyna prieš teroristų atakas ir pan.), kurioje jėgos panaudojimas būtų nesureguliuotas;6. grasinimo jėga ir jėgos naudojimo tarptautiniuose santykiuose prin¬cipas yra jus cogens norma – negalioja ir yra niekinė bet kokia tarptautinė sutartis, kuria susitariama grasinti jėga arba ją naudoti (iš¬imtį sudaro tik sutartis dėl kolektyvinės savigynos ir dėl ginkluotųjų pajėgų panaudojimo pagal Saugumo Tarybos rezoliucijas).Taigi, tarptautinės teisės normos, taikomos tarp¬tautinio ginkluoto konflikto metu paprastai skirstomos į keturias grupes: I. normos, drau¬džiančios grasinti jėga arba ją naudoti tarptautiniuose santykiuose ir nu¬matančios išimtis, kai jėgą naudoti arba ja grasinti yra leidžiama, II. nor¬mos, reguliuojančios karo veiksmų taisykles, vadinamos karo įstatymais ir papročiais, III. normos, apsaugančios karo aukas – civilius gyventojus, karo belaisvius, sužeistus ir ligonius karius, karinį medicinos personalą ir kt., vadinamos tarptautinės humanitarinės teisės normomis, ir IV. nor¬mas, draudžiančias tam tikrus ginklus bei kariavimo metodus. Šiuo me¬tu dažnai tarptautinės humanitarinės teisės terminas sujungia į vieną vi¬sumą karo aukų apsaugos normas, karo įstatymus ir papročius bei tam tikrų ginklų ir kariavimo metodų draudimą. Pagrindinis tarptautinės humanitarinės teisės ypatumas tame, kad ji siejasi su individų teisėmis. Pagrindinė tarptautinės humanitarinės teisės užduotis – apsaugoti žmogaus ir piliečio teises it interesus ginkluoto konflikto metu. Pagrindiniai tarptautinės humanitarinės teisės principai: (vadovaujantis TTT išvadomis) Pirmasis principas yra skirtas civiliams gyventojams ir civi¬linio pobūdžio objektams apsaugoti ir reikalauja skirti kombatantus ir ne-kombatantus. Valstybės niekada negali daryti taikiniu civilius ir dėl to ne¬gali naudoti ginklų, neskiriančių civilių ir karinių taikinių. negalima sukelti kombatantams nereikalingų kančių. Todėl drau¬džiama naudoti ginklus, kurie sukelia tokias kančias arba be reikalo jas padidina. Pagal šį principą valstybės neturi neribotos teisės pasirinkti jų naudojamus ginklus.Tarptautinės humanitarinės teisės šaltinių sąrašas yra ganėtinai ilgas. Sutarčių sudarymo procesas šioje srityje prasidėjo XIX a. septintajame dešimtmetyje, kai dviejose tarptautinėse konferencijose buvo sudarytos dvi sutartys, skirtos tarptautinei teisei ginkluoto konflikto metu. 1864 m. rugpjūčio 22 d. buvo sudaryta Ženevos konvencija dėl sužeistųjų padė¬ties pagerinimo veikiančiose armijose. Kitoje konferencijoje, vykusioje Sankt Peterburge, 1868 m. gruodžio 11 d. buvo priimta Deklaracija dėl atsisakymo karo metu naudoti sprogstančias kulkas. Nuo tada tarptauti¬nėje ginkluotų konfliktų teisėje atsirado dvi tendencijos: 1) Hagos teisė buvo skirta karo priemonėms ir metodams. 1899 ir 1907 m. Hagos konvencijos apie karo teises ir papročius.2) Ženevos teisė – daugiausia buvo susijusi su karo aukų, tokių kaip karo belaisviai, civiliai okupuotoje teritorijoje ir kt., statusu; 1949 m. Ženevos konvencijos, skirtos karo aukų apsaugai, bei du papildomi protokolai 1977 m.Daug vėliau, XX a. aštuntajame dešimtmetyje, Jungtinės Tautos pradėjo akty¬vią veiklą tarptautinėje humanitarinėje teisėje, daugiausia apsaugodamos žmogaus teises ginkluoto konflikto metu ir ypač vykstant nacionalinio iš¬sivadavimo karams.Būtina pažymėti, kad šiuolaikinė tarptautinė humanitarinė teisė apima tiek tarptautinio, tiek ir netarptautinio pobūdžio ginkluotus konfliktus. KARAS IR JO TEISINĖS PASEKMĖS. TARPTAUTINIS GINKLUOTAS KONFLIKTAS:1949 m. Ženevos konvencijų dėl karo aukų apsaugos bendrieji ant¬rieji straipsniai tokį konfliktą apibrėžia kaip ginkluotą konfliktą paskel¬bus karą arba ginkluotą konfliktą tarp dviejų ar daugiau valstybių net jei viena jų nepripažįsta karo padėties. Tarptautinis ginkluotas konfliktas kon¬statuojamas ir tada, jei karas nepaskelbtas arba nepareikštas ultimatu¬mas kitai kariaujančiai šaliai. Ultimatumas – tai kategoriškas, tolesnių gin¬čų ar prieštaravimų neleidžiantis reikalavimas, kurį viena valstybė patei¬kia kitai grasindama, neįvykdžius šio reikalavimo nustatytu laiku, nedel¬siant panaudoti jėgą arba kokias nors represijas (paskelbti karą, užgrob¬ti teritoriją, įvesti blokadą ir pan.). Iki 1907 m. egzistavo paprotinė nor¬ma, kad karo padėtis formaliai įvedama karo paskelbimu. 1907 m. Ha¬gos trečioji konvencija įtvirtino reikalavimą, kad karo veiksmų negalima pradėti be preliminaraus ir nedviprasmiško įspėjimo, kuris gali būti arba motyvuotas karo paskelbimas, arba ultimatumas su sąlyginiu karo paskel¬bimu (1 str.). Karo įstatymų ir papročių apsauga suteikiama okupavus valstybės teritorijos dalį arba visą jos teritoriją net jei ši okupacija nesu¬laukia jokio pasipriešinimo. 1907 m. Ketvirtosios Hagos konvencijos patvirtinto Reglamento dėl sausumos karo įstatymų ir papročių laikymosi 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad „teritorija laikoma okupuota, jei ji re-aliai pateko priešo armijos valdžion”.I. Teisinės karo paskelbimo pasekmės:1. baigiasi taikūs santykiai, nutrūksta diplomatiniai ir konsuliniai santykiai; diplomatinis ir konsulinis personalas atšaukiamas;2. nustoja arba tam tikram laikui sustoja galioti politinės, ekonominės ir kitokio pobūdžio sutartys. Daugiašaliai santykiai sustoja galioti karo vykdymo laikotarpiui. Karo metu sudaromas ypatingas režimas priešo piliečiams: jie gali palikti kariaujančios valstybės teritoriją jeigu tai neprieštarauja valstybės interesams. (Ženevos konvencija). Taip pat jiems gali būti taikomas ypatingas režimas, pvz. prievartinis apgyvendinimas nustatytoje vietoje. Tačiau esant ginkluotam konfliktui, kurio dalyviai jo nepripažįsta karu, situacija tampa sudėtingesne. Šiuo atveju gali išlikti galioti diplomatiniai ir konsuliniai santykiai bei sutartys. Įdomu tai, kad tarptautinės humanitarinės teisės normos turi būti taikomos nepriklausomai nuo to, ar kariaujančios pusės pripažįsta ginkluotą konfliktą karu. Kariaujančioms šalims draudžiama naudoti jėgą prieš neutralias ka¬re valstybes, t. y. valstybes, paskelbusias neutralitetą kariaujančių šalių atžvilgiu ir neremiančias jų. Bendras jėgos nenaudojimo principas taiko¬mas ir nekariaujančioms valstybėms, t. y. valstybėms, tiesiogiai nedaly¬vaujančioms tarptautiniame ginkluotame konflikte. Nekariaujanti valsty¬bė nebūtinai turi būti neutrali kare valstybė.II. Teisinės karo pabaigos pasekmės arba tarptautinės humanitarinės teisės taikymo pabaiga:Tarptautinės humanitarinės teisės taikymas baigiasi keliais etapais. Normos, reglamentuojančios karinių veiksmų vedimą, nustoja būti taikomos baigiantis kariniams veiksmams. Kalbant apie normas, kurios reguliuoja karo aukų apsaugą, jos taikomos tol, kol nebus galutinai sureguliuotas tokių aukų statusas. Pvz., belaisvių, sužeistųjų ir ligonių karių režimas taikomas iki jų repatriacijos. Karo pabaiga įprastai siejama su taikos sutarties pasirašymu. Tačiau būtinai išsiaiškinti ir paliaubų sąvoką. Paliaubos yra karo veiksmų tarp kariaujančių šalių sustabdymas. Pa¬gal 1907 m. Hagos IV konvencijos dėl sausumos karo įstatymų ir papro¬čių priedą paliaubos suprantamos kaip „karo veiksmų sustabdymas šalių tarpusavio susitarimu”. Skiriamos šios dvi paliaubų rūšys: • vietinės paliau¬bos, kai karo veiksmai sustabdomi tam tikroje apibrėžtoje vietoje, • ben¬dros paliaubos, kai karo veiksmai sustabdomi visame karo veiksmų teat¬re. Šiuolaikinės tarptautinės teisės požiūriu paskelbus bendras paliaubas jau nebegalima atnaujinti karo veiksmų. Toks karo veiksmų atnaujinimas gali būti kvalifikuojamas kaip agresijos aktas. Išimtis yra situacija, kai ag¬resijos auka tapusi valstybė nutraukia paliaubas tam, kad išlaisvintų ag¬resoriaus okupuotą teritoriją. Tai savigynos situacija, kuriai, be kitų rei¬kalavimų, taikomas taip pat būtinumo reikalavimas – toks paliaubų nu¬traukimas yra teisėtas, kai agresijos aukai nepavyksta pasiekti, kad agre¬sorius išeitų iš okupuotos teritorijos.Taikos sutartis yra karo ir karo padėtį tarp kariaujančių šalių nutrau¬kianti sutartis. Karo pabaiga sudarant taikos sutartį yra vienas seniausių tarptautinės teisės institutų. Pagrindinė taikos sutarties funkcija yra nu¬traukti ne tik karo veiksmus tarp šalių, bet ir atkurti taikius jų santykius. Taikos sutartimi taip pat paprastai sprendžiami karo pasekmių klausimai: okupuotos teritorijos išlaisvinimas, karo belaisvių ir internuotų kitos ka¬riaujančios šalies piliečių paleidimas ir repatrijavimas, agresoriaus pada¬rytos žalos atlyginimas, karo nusikaltėlių persekiojimas ir kt. Kadangi šiuolaikinė tarptautinė teisė, drausdama naudoti jėgą arba ja grasinti, aiš¬kiai skiria valstybę agresorę ir valstybę, tapusią agresijos auka, taikos su¬tartys negali numatyti kontribucijų. Kontribucija – piniginė suma, kurią klasikinėje tarptautinėje teisėje turėjo teisę reikalauti iš pralaimėjusios karą valstybės valstybė nugalėtoja. Taigi pralaimėjusi valstybė išvengda¬vo to, kad jos ir jos piliečių turtas netaptų karo grobiu. Šiuolaikinėje tarp¬tautinėje teisėje valstybė, nukentėjusi nuo agresijos, turi teisę reikalauti karo reparacijų, kurios yra atsakomybės už agresiją neatskiriama dalis. Karo reparacijos gali būti mokamos pinigais arba perduodant turtą.Tarptautiniu ginkluotu konfliktu taip pat reikia laikyti „ginkluotus kon¬fliktus, kuriuose tautos kariauja prieš kolonijinę priespaudą arba užsie¬nio okupaciją bei rasistinius režimus pasinaudodamos savo apsisprendi¬mo teise” (1977 m. Pirmojo papildomo protokolo 1 str.).Tarptautinis ginkluotas konfliktas yra ir nacionalinio išsivadavimo karas. Nacionalinio išsivadavimo judėjimas – tautos, siekiančios taikiomis arba karinėmis priemonėmis įgyvendinti tautos laisvo apsisprendimo tei¬sę ir sukurti nepriklausomą valstybę, judėjimas už nepriklausomybę, tu¬rintis aiškią organizacinę struktūrą ir galintis atstovauti tautai tarptauti¬niuose santykiuose. Ginkluota nacionalinio išsivadavimo kova yra teisė¬ta, jei tautos siekis apsispręsti dėl savo politinės ateities buvo ir yra slo¬pinamas jėga. Nacionalinio išsivadavimo kariai turi kombatanto statusą, jei jie atitinka kombatanto kriterijus. Patekę į nelaisvę, jie naudojasi ka¬ro belaisvių statusu ir jiems teikiama apsauga. Ginkluotas konfliktas pasireiškia ginkluotais veiksmais stambiu mastu. Užsienio specialiųjų tarnybų ginkluotos akcijos negali būti vadinami ginkluotu konfliktu, o jų dalyviams negali būti suteiktas kombatanto ir karo belaisvio statusas. NETARPTAUTINIO POBŪDŽIO GINKLUOTI KONFLIKTAI:Remiantis Ženevos konvencija, esant netarptautinio pobūdžio ginkluotiems konfliktams (pilietiniai karai, sukilimai ir pan.), turi būti taikomos minimalios humanitarinės normos, reikalaujan¬čios, kad su asmenimis, kurie aktyviai nedalyvauja konflikte, ir su as¬menimis, pasitraukusiais iš mūšio (hors de combat) – sužeistaisiais, li¬goniais ar pasidavusiais priešui, būtų elgiamasi humaniškai ir nediskri¬minuojant jų – draudžiama kėsintis į jų gyvybę ir asmenį, su jais žiau¬riai elgtis ir kankinti, imti įkaitais, kėsintis į jų garbę, juos nuteisti ir vyk¬dyti nuosprendžius, jei nuosprendžio nepriėmė teisėtai įsteigtas teismas, kuriame suteikiamos visos visuotinai pripažintos teisminės garantijos. Su¬žeistieji ir ligoniai turi būti surinkti ir jais turi būti rūpinamasi. 1977 m. Antrasis papildomas protokolas detalizuoja šias minimalias humanita¬rines normas ir, iter alia, nustato, kad draudžiamos kūno ir kolektyvi¬nės bausmės, teroro aktai, prievarta verstis prostitucija, bet kokių for¬mų vergija, plėšimai ir kt. Jis įpareigoja valstybes humaniškai elgtis su suimtais dėl dalyvavimo konflikte asmenimis, imtis priemonių šeimoms susijungti, rūpintis vaikais, draudžia rekrutuoti jaunesnius nei 15 metų asmenis ir kt. Pagal 1997 m. Antrojo papildomo protokolo 1 straipsnį netarptautiniu ginkluotu konfliktu taip pat reikia laikyti ginkluotus konfliktus, kurie neminimi 1949 m. Ženevos konvencijų 2 straipsnio ir 1977 m. Pirmojo papildomo protokolo 1 straipsnio apibrėžimuose ir ku¬rie vyksta valstybės teritorijoje tarp jos ginkluotųjų pajėgų ir priešiškų ginkluotųjų pajėgų ar kitų organizuotų ginkluotų grupių. Šios grupės, turėdamos atsakingą už jas vadovybę, vykdo tokią jos teritorijos dalies kontrolę, kuri leidžia joms vykdyti tvarias ir suderintas karines opera¬cijas ir įgyvendinti šį Protokolą. Vidaus riaušių ir neramumų situacijos, pasireiškiančios izoliuotais ir pavieniais prievartos aktais, nelaikomos ginkluotais konfliktais.Pilietinio karo metu, jei sukilėliai yra susitelkę į kariuomenę, galioja neutraliteto taisyklės ir užsienio valstybės taip pat negali teikti pagalbos nei valstybei, kurioje vyksta pilietinis karas, nei sukilėliams. Tačiau suki¬lėliai kariaujančia šalimi pripažįstami labai retai.HUMANITARINĖS TEISĖS TAIKYMAS OKUPACIJOS ATVEJUKaro įstatymai ir papročiai, taip pat vi¬sos tarptautinės humanitarinės normos taikomos ne tik tiesioginių karo veiksmų situacijose, bet ir okupacijos metu. Okupacija plačiąja prasme -tai teritorijos užėmimas. Tarptautinėje humanitarinėje ir karo teisėje okupacija reiškia kitos valstybės teritorijos užėmimą vykstant tarptautiniam ginkluotam konfliktui. Pagal 1907 m. Ketvirtąją Hagos konvenciją (Lietu¬va nedalyvauja) teritorija laikoma okupuota, jei ji realiai pateko priešo gin¬kluotųjų pajėgų valdžion (42 str. 1 d.). Okupacija nesukuria jokių teisių į okupuotos teri¬torijos aneksiją. Okupuotos teritorijos gyventojai negali būti išvaromi iš savo gyvenamųjų vietų, okupantas negali perkelti savo gyventojų į oku¬puotą teritoriją ir taip keisti jos demografinę sudėtį. Okupuotos teritori¬jos gyventojų teisė į nuosavybę turi būti gerbiama. Okupanto taikomos priemonės negali atimti iš okupuotos teritorijos tautos teisės į apsispren¬dimą. Okupanto taikomos priemonės negali atimti iš okupuotos teritori¬jos gyventojų teisės į darbą, sveikatos apsaugą, mokslą bei tinkamas gy¬venimo sąlygos. Okupantas turi teisę imtis priemonių savo gyventojams apsaugoti nuo užpuolimų pagal sąlygas, kurias nustato karo įstatymai ir papročiai, tarptautinės humanitarinės teisės bei tarptautinės žmogaus tei¬sių apsaugos normos. Okupuotoje teritorijoje gali būti taikoma rekvi¬zicija, t. y. okupavusios valstybės teisė naudoti okupuotos teritorijos iš¬teklius bei jos asmenų, paklūstančių okupacijos režimui, paslaugas sie¬kiant išlaikyti savo kariuomenę, išmokant asmenims tam tikrą kompen-saciją arba išduodant atitinkamus gavimo kvitus. Rekvizicija gali būti ribojama tokiais pagrindais: a) ji turi būti pagrįsta armijos poreikiais, t. y. kariniu būtinumu; b) ji turi būti propor¬cinga; c) turi būti įsipareigojama kompensuoti rekvizuotą turtą. Šiuo¬laikinės tarptautinės teisės požiūriu sunku įrodyti, kad valstybė, įvykdžiusi agresiją arba kitą ginkluotą užpuolimą, turėtų teisę į kokias nors rekvi¬zicijas.Okupacija nesuteikia teisės prijungti (aneksuoti) kitos valstybės teri¬toriją.TARPTAUTINIAI TEISĖS AKTAI, REGLAMENTUOJANTYS ELGESĮ SU KARO AUKOMIS:Karo aukų tarptautinę teisinę apsaugą reglamentuoja taip vadinama Ženevos teisė, t.y. keturios 1949 m. Ženevos konvencijos, skirtos karo aukų apsaugai, bei du papildomi protokolai 1977 m.Vienos svarbiausių tarptautinės humanitarinės teisės normų yra normos, reglamentuojančios elgesį su karo aukomis. Pirmą kartą tokios normos buvo įtvirtintos Ženevos konvencijoje dėl sužeistųjų kare sausumoje padėties gerinimo, priimtoje 1864 m. Hagos konvencijos pritaikė minėtos konvencijos teisės normas ir sužeistiesiems jūroje. 1949 m. Ženevos konvencijų dėl karo aukų apsaugos ir jų 1977 m. papildomi protokolai pagrįsti šiais septyniais pamatiniais principais:1. Turi būti gerbiama asmenų hors de combat (pasitraukusių iš mūšio dėl sužeidimo ar ligos) ir asmenų, tiesiogiai nedalyvaujančių karo veiksmuose, gyvybė, jų dvasinė ir fizinė neliečiamybė. Bet kokio¬mis aplinkybėmis jiems turi būti teikiama apsauga ir su jais turi būti elgiamasi humaniškai nedarant jokio neigiamo skirtumo tarp jų.2. Draudžiama žudyti arba žaloti priešą, kuris yra hors de combat arba pasiduoda3. Sužeistieji ir ligoniai turi būti surenkami ir jais turi rūpintis ta kariaujanti šalis, į kurios rankas jie patenka. Apsauga taip pat pri¬valoma teikti medicinos personalui ir medicinos pastatams, įrenginiams, transportui. Tokios apsaugos ženklas yra apsauginė emblema (Raudonasis Kryžius, Pusmėnulis, Liūtas ir Saulė arba Rombas). Jis turi būti gerbiamas.4. Į kitos kariaujančios šalies rankas patekę belaisviai kombatantai ir civiliai asmenys turi teisę į tai, kad būtų apsaugota jų gyvybė, garbė, asmens teisės ir įsitikinimai. Jie privalo būti apsaugoti nuo bet kokių prievartos aktų bei represalijų. Jiems turi būti suteikta teisė susirašinėti su savo šeimomis ir gauti pagalbą.5. Kiekvienas asmuo turi turėti teisę naudotis pagrindinėmis teismi¬nėmis garantijomis. Niekas negali būti traukiamas atsakomybėn už veiksmus, kurių jis neįvykdė. Niekas negali būti morališkai ar fiziškai kankinamas, baudžiamas kūno bausmėmis arba su juo žiauriai ar nežmoniškai elgiamasi.6. Konflikto šalys ir jų ginkluotųjų pajėgų nariai neturi neribotos teisės pasirinkti kariavimo priemones ir metodus. Draudžiama naudoti ginklus arba laikyti kariavimo metodus, dėl kurių pobūdžio gali būti nereikalingų sugriovimų, sužalojimų arba didelių kančių.7. Konflikto šalys visada turi skirti civilius gyventojus ir kombatantas tam, kad apsaugotų civilius gyventojus ir turtą. Bet kokie civi¬liai asmenys negali būti puolami. Atakos turi būti nukreiptos tik prieš karinius objektus.1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencija dėl karo aukų apsaugos (LR yra jos dalyvė)Tai Konvencija dėl:1) sužeistųjų ir ligo¬nių padėties veikiančiose armijose pagerinimo;2) dėl sužeistųjų, sergančiųjų ir skęstančiųjų ginkluotųjų pajėgų narių jūroje pa¬dėties pagerinimo, 3) dėl elgesio su karo belaisviais4) dėl civilių apsaugos karo metu.KOMBATANTO SĄVOKA. REGULIARIOSIOS IR NEREGULIARIOSIOS GINKLUOTOS PAJĖGOS. PARTIZANAI. SAMDINIAI.Kombatantas – asmuo, kuris tarptautinio ginkluoto konflikto metu gali teisėtai naudoti ginklą arba jį turėti ir prieš kurį teisėtai gali būti naudo¬jamas ginklas. Negalima naudoti ginklą prieš kombatantą, pasitraukusį iš mūšio (pranc. – hors de combat) dėl sužeidimo, kontūzijos ar ligos, taip pat prieš pasiduodantį priešą. Kombatantai yra kariaujančios šalies re¬guliarių karo pajėgų ir sukarintų pajėgų kariai, gyventojai, kurie artėjant priešui stichiškai imasi ginklo, taip pat yra ginkluotųjų pajėgų savano¬riai. Savanoriai – tai asmenys, įeinantys į kariuomenės sudėtį ir laikomi kombatantais, jei jie pagal 1907 m. Hagos IV konvenciją dėl sausumos karo vedimo taisyklių (jos Reglamento 1 str.) atitinka šiuos požymius:1. yra organizuotame būryje, kuriam vadovauja vadas;2. nešioja iš tolo matomą emblemą (ženklą);3. atvirai nešioja ginklus;4. laikosi karo įstatymo ir papročių.Savanoriai laikomi teisėtais karo veiksmų dalyviais, jie turi teisę nau¬doti ginklą ir prieš juos galima naudoti ginklą; patekę į priešo nelaisvę jie tampa karo belaisviais ir jiems, kaip ir kitiems kombatantams, taiko¬mas karo nelaisvės režimas.Kombatantų statusą nustato 1907 m. Hagos konvencija dėl sausu¬mos karo įstatymų ir papročių, 1949 m. Ženevos konvencija dėl karo be¬laisvių, 1977 m. Pirmasis papildomas protokolas prie 1949 m. Ženevos kon¬vencijos dėl karo aukų apsaugos ir kai kurios kitos tarptautinės konvenci¬jos.Partizanai yra organizuoto ginkluoto pasipriešinimo dalyviai, turintys kombatanto statusą, nors nepriklauso reguliarioms ginkluotoms pajėgoms. Jie laikomi kombatantais ir negali būti traukiami atsakomybėn už dalyva¬vimą karo veiksmuose. Patekę nelaisvėn, jie tampa karo belaisviais ir to¬dėl naudojasi apsauga, kurią tarptautinė teisė teikia karo aukoms. Jų sta¬tusą nustato 1874 m. Briuselio deklaracija dėl karo teisės, 1907 m. Hagos (IV) konvencija dėl sausumos karo įstatymų ir papročių, taip pat 1949 m. Ženevos (III) konvencija dėl elgesio su karo belaisviais ir kt. Partizanais gali būti laikomi asmenys, kurie atitinka šias griežtas sąlygas: (1) jiems vadovauja asmuo, atsakingas už sa¬vo pavaldinius; (2) jie turi iš tolo aiškiai matomus skiriamuosius ženklus; (3) atvirai nešioja ginklą; (4) laikosi karo įstatymų ir papročių.1949 m. Ženevos kon¬vencijų dėl karo aukų apsaugos 1977 m. Antrasis papildomas protokolas dėl netarptautinio pobūdžio ginkluotų konfliktų nesuteikia partizano sta¬tuso organizuotų nereguliarių ginkluotų grupuočių nariams, kariaujantiems prieš vyriausybines ginkluotas pajėgas. Tokie kariaujantys asmenys gali būti traukiami atsakomybėn, tačiau su jais turi būti elgiamasi humaniškai: jiems turi būti suteikiama teisė į teisingą procesą, gynėją ir kt.Kombatantais gali būti nelaikomi samdiniai. Tai asmenys, tarnaujan¬tys užsienio valstybės ginkluotose pajėgose arba sukilėlių pajėgose už at¬lyginimą. Tačiau jie nėra laikomi kombatantais, jiems netaikomas karo ne¬laisvės režimas. Samdiniai dalyvauja kariniuose veiksmuose tik siekdami finansinės naudos. Samdinys nėra jos pasamdžiusios vyriausybės arba su¬kilėlių pajėgų valstybės pilietis ar nuolatinis gyventojas. Samdinių prakti¬ką draudžia 1989 m. gruodžio 4 d. Tarptautinė konvencija prieš karo sam¬dinių samdymą, panaudojimą, finansavimą ir apmokymą. Nors samdiniai ir nelaikomi kombatantais, tačiau minimalius jų apsaugos kriterijus nu¬stato 1949 m. Ženevos konvencijų dėl karo aukų apsaugos 1977 m. Pir¬mojo protokolo 45 bei 75 straipsniai.Kombatantais taip pat nelaikomi šnipai, t. y. asmenys, slaptai renkan¬tys karinę informaciją kitos kariaujančios šalies kontroliuojamoje terito¬rijoje. Jiems netaikomas karo nelaisvės režimas. Tačiau savo šalies gin¬kluotųjų pajėgų uniformą dėvintis jos karys, renkantis tokią informaciją priešo kontroliuojamoje teritorijoje, yra kombatantas ir jam patekus j priešo rankas taikomas karo nelaisvės režimas.MARTENSO TAISYKLĖ. Tarptautinė humanitarinė teisė pasižymi tam tikrais teisės normų formavimo ir realizavimo ypatumais. Pagrindinis šios teisės principas – humaniškumo principas, kuris jau buvo iš dalies įvirtintas Hagos konvencijose 1907 m. Marteno taisyklė (taip pavadinta Peterburgo universiteto profesoriaus vardu) įtvirtinta šeštoje Hagos konvencijoje. Jos esmė: karo įstatymų kodifikavimas sutartimis nemenkina išliekamosios paprotinių principų reikšmės. Kol bus išleistas išsamesnis Karo įstatymų kodeksas, aukštosios susitarian¬čios šalys mano esant tikslinga pareikšti, kad tais atvejais, kurių neapima jų priimtos taisyklės, gyventojai ir kariaujantys asmenys išlieka saugomais tarptautinės teisės normų, kylančių iš tarp civilizuotų tautų taikomos prak¬tikos, žmoniškumo normų bei visuomeninės sąžinės reikalavimų:“GINKLUOTŲ KONFLIKTŲ AUKŲ TARPTAUTINĖ TEISINĖ APSAUGA.Ginkluotų konfliktų aukų tarptautinę teisinę apsaugą reglamentuoja taip vadinama Ženevos teisė, t.y. 1949 m. Ženevos konvencijos, skirtos karo aukų apsaugai, bei papildomi protokolai 1977 m. 1977 m. Pirmasis protokolas, ku-ris numato, kad:• konflikto šalys privalo bet kuriuo metu skirti civilius ir kombatantus bei civilius objektus ir karinius taikinius ir atitinkamai nu¬kreipia savo operacijas tik prieš karinius objektus;• civiliai gyventojai, taip pat kiti civiliai asmenys nebus ata¬kos objektas net ir taikant represalijas;Šio Papildomo protokolo pagrindinės nuostatos, nustatančios pagrin¬dinius tarptautinės humanitarinės teisės principus, yra bendrosios tarp¬tautinės teisės dalis. 1949 m. Že¬nevos konvencijų dėl karo aukų apsaugos 1977 m. Pirmojo papildomo protokolo 1 straipsnio 2 dalis nustato:„Šiame protokole arba kituose tarptautiniuose susitarimuose nenuma¬tytais atvejais civilius ir kombatantus gina ir jiems galioja tarptautinės tei¬sės principai, susiformavę pagal papročius (…).” Pažymėta, kad atsakomybė už karo belaisvį tenka ne atskiras asmuo, o valstybė, paėmusi belaisvį. Tačiau tai nereiškia, kad atskiri asmenys, netinkamai elgdamasi su belaisviais, išvengs baudžiamosios atsakomybės.Karo belaisvis – tarptautinio ginkluoto konflikto teisėtas dalyvis (kom¬batantas, partizanas, nacionalinio išsivadavimo judėjimo karys), patekęs į kitos kariaujančios šalies rankas. Pagal 1907 m. Hagos konvenciją dėl sau-sumos karo įstatymų ir papročių, 1949 m. Ženevos konvenciją dėl karo be¬laisvių bei 1949 m. Ženevos konvencijos dėl karo aukų apsaugos 1977 m. Pirmąjį papildomą protokolą draudžiamas bet koks pasikėsinimas į karo belaisvių gyvybę, sveikatą, garbę ir orumą, jiems taip pat turi būti teikia¬mos saugumo bei buitinės garantijos. Tyčiniai veiksmai, sukėlę karo belais¬vio mirtį, sunkų sveikatos sužalojimą ar sunkią ligą, turi būti kvalifikuoja¬mi kaip karo nusikaltimas. Taip pat draudžiama su jais atlikti medicininius eksperimentus; jie turi būti kuo skubiau evakuoti iš karo lauko; belaisvis privalo pasakyti savo vardą, pavardę, gimimo data, karinį laipsnį ir numerį. Į kitus klausimus gali atsakinėti tik savo noru. Belaisvėms privaloma duoti drabužių, maisto, medikamentų.Pasibaigus karo veiksmas belaisviai repatrijuojami. Tačiau repatriacijos pirmenybės teisė suteikiama sužeistiesiems ir sergantiems belaisviams. Sužeistieji ir ligoniai kariai – tai kombatantai, kuriems dėl sužeidimo, ligos arba kitokio fizinio ar protinio sutrikimo ar negalios yra reikalinga medicinos pagalba ir kurie dėl to pasitraukė iš mūšio ir nesipriešina. Su jais turi būti elgiamasi hu¬maniškai ir jiems turi būti suteikta įmanoma skubi medicinos pagalba. Sužeistųjų ir ligonių karių statusą nustato 1949 m. rugpjūčio 12 d. Že¬nevos konvencija dėl sužeistųjų ir ligonių padėties veikiančiose armijose pagerinimo ir 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencija dėl sužeistųjų, sergančiųjų ir skęstančiųjų ginkluotųjų pajėgų narių jūroje, taip pat 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijų Papildomas protokolas dėl tarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos (I protokolas), sudarytas 1977 m. birželio 8 d. (Lietuva visose šios sutartyse dalyvauja). Pagrindiniai apsaugos principai:• jiems turi būti suteikta būtinoji pirmoji pagalba;• draudžiama su jais atlikti medicininius eksperimentus;• (sunaikinus priešininko laivą būtina vykdyti sužeistųjų paiešką ir suteikti pagalbą).Civiliniai gyventojai – 1949 m. Ženevos konvencija dėl civilių gyventojų apsaugos įpareigo¬ja apsaugoti taikius (civilius) gyventojus. Tai asmenys, kurie nėra ginkluotųjų pajėgų nariai, savanoriai ar partizanai. Plačiąja prasme jie nėra nei kombatantai, nei neteisėti karo veiksmų dalyviai (samdiniai, šnipai ir kt.) Konvencijos dėl civilių gyventojų apsaugos taikymo sfera yra kur kas siauresnė nei numato jos pavadinimas; daugiausia ji susijusi tik su dviejų kategorijų civilių gyventojų apsauga: tų, kurie, prasi¬dėjus karui, yra atsidūrę priešo teritorijoje, ir tų, kurie gyvena teri¬torijoje, kurią užėmė ir okupavo priešas. Prieš civilius gyventojas negali būti naudojamas ginklas. Civilių gyvento¬jų statusą ginkluoto konflikto metu reguliuoja 1949 m. Ženevos konven¬cija dėl civilių apsaugos, 1977 m. Pirmasis ir Antrasis papildomi proto¬kolai prie 1949 m. Ženevos konvencijų dėl karo aukų apsaugos.LEISTINOS KARO VEIKSMŲ VEDIMO PRIEMONĖS IR METODAI. PRIEMONIŲ, NEIGIAMAI VEIKIANČIŲ APLINKĄ, UŽDRAUDIMASKaro vedimo taisyklėmis siekiama užkirsti kelią nereikalingoms kančioms. “Nereikalingos kančios” – tai tokios, kuriomis neįgyjama karinio pranašumo arba įgytas karinis pranašumas yra labai menkas palyginti su patirtomis kančiomis. Tačiau egzistavo kele¬tas šios bendros taisyklės išimčių; pavyzdžiui, buvo ir yra draudžia¬ma kankinti belaisvius siekiant išgauti informacijos, nors dėl to gali¬ma būtų įgyti didžiulį karinį pranašumą.Antrojoje XIX a. pusėje valstybės ėmė leisti karo teisės vadovus, kuriuose buvo aiškinami karo įstatymai; jie buvo skirti jų karo va¬dams. Žymus to pavyzdys – Dr. Fr. Lebero (iš Kolumbijos universi¬teto) 1863 m. parengtas vadinamasis „Lebero kodeksas.“ Tokie va¬dovai prisidėjo prie didesnės pagarbos karo įstatymams ir tikslesnio jų suformulavimo. Kartu ir karo įstatymus, iki tol kildintus beveik vien tik iš paprotinės teisės, imta kodifikuoti ir plėtoti sutartimis. Pirmasis susitarimas – 1856 m. Paryžiaus deklaracija. Svarbiausiomis sutar¬timis buvo 1864 m. Ženevos konvencija „Dėl sužeistųjų ir ligonių pa¬dėties veikiančiose armijose gerinimo”, 1906 m. Ženevos konvencija „Dėl sužeistųjų ir ligonių karių bei asmenų, patyrusių laivų avarijas jūrose, padėties gerinimo”, 1899 m. trys Hagos konvencijos (daugiau¬sia dėl karo sausumoje ir jūroje taisyklių), 1907 m. trylika Hagos kon¬vencijų, kuriomis sureguliuota dauguma iki tol nereguliuotų kariavimo aspektų. Nors šios sutartys buvo privalomos tiktai valstybėms, tapusioms jų šalimis, beveik visos jos įtvirtino normas, kurios arba jau buvo tuo metu egzistavusios paprotinės teisės dalis, arba vėliau buvo pripažintos kaip nauja paprotinė teisė.Karo veiksmų vedimo taisykles reglamentuoja 1977 m. Pirmasis protokolas, ku¬ris numato, kad:• konflikto šalys privalo bet kuriuo metu skirti civilius ir kombatantus bei civilius objektus ir karinius taikinius ir atitinkamai nu¬kreipia savo operacijas tik prieš karinius objektus;• civiliai gyventojai, taip pat kiti civiliai asmenys nebus ata¬kos objektas net ir taikant represalijas;• draudžia bet kokius karo veiksmus, nukreiptus prieš istorinius monumentus, meno kūrinius ar maldos vietas, kurie su¬daro tautų kultūrinį arba dvasinį paveldą, panaudoti šiuos objektus ka¬rinių veiksmų tikslams ir nukreipti prieš juos represalijas. Pagal protokolą, „kilus bet kokiam ginkluotam konfliktui, konflikto šalių teisė pa¬sirinkti kariavimo metodus ir priemones nėra neribota.• Draudžiama naudoti ginklus, šaudmenis, medžiagas ir kariavimo me¬todus, galinčius padaryti nereikalingos žalos ir sukelti nereikalingų kančių.• Draudžiama naudoti tuos kariavimo metodus ir priemones, kurie padarys arba, galima tikėti, padarytų ilgalaikę, didelę žalą aplinkai”.Be tarptautinių sutarčių, skirtų karo aukų apsaugai, didelę reikšmę karo veiksmų vedimo teisniam reguliavimui turi tam tikrų karo vedimo priemonių ir metodų draudimo sutartys.Pirmasis tarptautinės teisės istorijoje tokio pobūdžio aktas buvo 1899 m. liepos 29 d. Hagos deklaracija dėl sprogstamųjų kulkų. Ši tarptautinė sutar¬tis uždraudė „kulkas, kurios išsiplečia ar lengvai susiploja žmogaus kūne, tokias kaip kulkos, kurių kietas apvalkalas ne visiškai dengia jų korpusą ar¬ba turi įpjovas”. Toks draudimas pagrįstas bendru principu, įpareigojančiu kariaujančias valstybes nenaudoti kariavimo priemonių, dėl kurių patiriama nereikalingų kančių.Tarptautinė humanitarinė teisė įtvirtino principą, draudžiantį nau¬doti ginklus, kurie gali sukelti bereikalingas kančias ir kurie nesirenka aukų. Prie tokių priskiriami masinio naikinimo ginklai: • Bakteriologiniai ginklai apima kenksmingų vabzdžių arba kitų gyvų ar negyvų organizmų ar jų toksinių produktų naudojimą siekiant sukelti žmonių arba gyvulių ligas ar jų patologinius pasikeitimus. Bakteriologi¬nio ginklo naudojimas, gamyba arba laikymas yra uždraustas. (1925 m. birželio 17 d. Protokolas dėl dusinančių, nuo¬dingų ir kitokių dujų, taip pat bakteriologinių karo vedimo metodų uždraudimo; 1972 m. ba¬landžio 10 d. Konvencija dėl bakteriologinių ir toksinių ginklų kūrimo, gamybos ir saugojimo uždraudimo bei jų sunaikinimo)• Cheminiai ginklai – ginklai, sukeliantys įvairaus laipsnio ir rūšių žalą žmonių ir gyvūnų sveikatai, naudojant toksines, paralyžiuojančias, slopi¬nančias, augimą stabdančias ir pan. medžiagas, taip pat dujų chemika¬lus. Cheminio ginklo naudojimas, gamyba arba laikymas yra uždraustas. (1993 m. sausio 13 d. Konvencija dėl chemi¬nio ginklo kūrimo, gamybos, kaupimo ir panaudojimo uždraudimo bei jo sunaikinimo)• Branduoliniai ginklai – ginklai, kurie naudoja branduolinės reakci¬jos griaunamąją jėgą. Jų poveikis pasireiškia ne tik didele griaunamąja jėga, bet ir radiacija. Branduolinio ginklo panaudojimas turi didžiulę žu¬domąją galią, sukelia didelę žalą žmogaus sveikatai ir aplinkai. Nėra nor¬mų, visuotinai draudžiančių branduolinių ginklų naudojimą, nors Generalinė Asamblėja ne kartą pareiškė esanti prieš šiuos ginklus. Tarptautinio Teisingumo Teismo konsultacinė išvada Branduolinio ginklo naudojimo teisėtumo byloje leidžia teigti, kad branduolinio ginklo panau¬dojimas nesuderinamas su tarptautine humanitarine teise. Grasinimas bran¬duoliniais ginklais arba jų naudojimas paprastai prieštarautų ginkluoto konflikto atveju taikomos tarptautinės teisės normoms, ypač kas susiję su humanitarinės teisės principais ir normomis. Tačiau, atsižvelgiant į egzistuojančią tarptautinės teisės būklę bei tu¬rimus faktus, Teismas negali daryti galutinės išvados, kad grasinimas bran¬duoliniais ginklais arba jų naudojimas būtų teisėtas ar neteisėtas kraštutiniu savigynos atveju, kai iškyla grėsmė pačiam valstybės išlikimui. JT Generalinė Asamblėja 1961 m. priėmė rezoliuciją, kuria branduo¬linių ginklų naudojimas buvo paskelbtas neteisėtu . 1963 m. rugpjūčio 5 d. sudaryta Sutartis, draudžianti branduolinius bandymus atmosferoje, kosminėje erdvėje ir po vandeniu. 1968 m. lie¬pos 1 d. Sutartis dėl branduolinio ginklo neplatinimo draudžia platinti branduolinį ginklą, t. y. suteikti tokį ginklą arba jo gamybos technologi¬ją nebranduolinėms valstybėms. 1996 m. rugsėjo 24 d. buvo sudaryta Vi¬suotinio branduolinių bandymų uždraudimo sutartis, draudžianti bet ko¬kius – tiek karinius, tiek civilius branduolinius bandymus. Lietuva daly¬vauja šiose sutartyse. * Nebranduolinės zonos gali būti steigiamos ir Jungtinių Tautų Gene¬ralinės Asamblėjos pripažįstamos kaip zonos, kuriose pagal kelių valsty¬bių sutartį, nustatančią tokios zonos statusą: a) nebus branduolinio gink¬lo; b) bus įkurta tarptautinė priežiūros ir kontrolės sistema. Šių zonų tikslas – uždrausti branduo¬linio ginklo gamybą, naudojimą, saugojimą bei laikymą atitinkamose geo¬grafinėse vietose apibrėžtose zonose. Tokiomis zonomis yra laikomi An¬tarktida, dangaus kūnai, įskaitant Mė¬nulį, jūros dugnas bei pasaulinis van¬denynas ir kt.Be masinio naikinimo ginklų yra ir dalys ginklų, kurie taip pat gali sukelti nereikalingas kančias ir yra draudžiami:• Minos: 1980 m. spalio 10 d. Protokolo dėl minų, minų spąstų ir kitų įtaisų naudojimo uždraudimo arba apribojimo (Antrasis protokolas, pataisytas 1996 m. gegužės 3 d.). Tačiau JAV, Rusijoje, Kinijoje, – šalys, turinčios ilgas sausumos sienas, nesilaiko visiško atsisakymo nuo • Padegamieji ginklai: 1980 m. spalio 10 d. Proto¬kolo dėl padegamųjų ginklų naudojimo apribojimo ir uždraudimo (Tre¬čiasis protokolas). Tokius ginklus draudžiama naudoti prieš civilius gyventojus, oro bombardavime gyvenamosiose rajonuose. • Lazerinis ginklas: 1995 m. spalio 13 d. Protokolo dėl apakinančių laze¬rinių ginklų (Ketvirtasis protokolas. Galima išskirti ir keletą karo veiksmų vedimo metodų, kurių taikymą reglamentuoja Hagos teisė. • Kariniai gudrumai ir klasta: tarptautinė humanitarinė teisė nuo senų laikų draudžia naudoti klastą, t.y. pažado, duoto priešui, netesėjimas. Pvz., baltos vėliavos iškėlimas kaip kapitalizacijos ženklas, siekiant priartėti prie priešo ir panaudoti prieš jį ginklus; arba Raudonojo kryžiaus ženklų panaudojimas siekiant apsaugoti karinius objektus. Pirmasis papildomas protokolas uždraudė „žudyti, sužeisti arba suimti priešininką, naudojantis klasta‘. Skirtingai nei klasta, karo gudrumai yra teisėti, nes jie nepažeidžia pažado duoto priešininkui. Pvz., netikrų karinių objektų statyba. • Pasigailėjimas: pirmasis papildomas protokolas draudžia duoti įsakymą, „gyvų nepalikti“, tuo grasinti priešininkui arba kariauti tokiu pagrindu. • Bombardavimas: bombardavimas neturi būti nukreiptas į civilius gyventojus, negalima vykdyti bombardavimo nepasirinkus objekto; draudimas numatytas Hagos konvencijoje 1907 m. bei pirmajame papildomame protokole. Draudžiama bombarduoti ir objektus, reikalingus civilių gyventojų išgyvenimui, bei tokius objektus, kaip atominės elektrostancijos. • Kariaujančios valstybės turi plačią diskrecijos laisvę spręsti, ar laivai, lėktuvai ir prekės yra „priešiš¬ko” pobūdžio. Iš esmės visi laivai, nepriklausomai nuo jų nacionali¬nės priklausomybės ir paskirties, gali būti sustabdyti, apieškoti ir nu¬vilkti įjuos pagavusios valstybės uostą; to neleidžiama daryti tik neut¬ralių šalių teritoriniuose vandenyse. Privatus priešo turtas, išskyrus at¬vejus, kai jam taikomas specialus apsaugos statusas, gali būti paim¬tas ir konfiskuotas, jeigu jis randamas už teritorijos, esančios neutra¬lių šalių jurisdikcijoje, ribų. Teisė sulaikyti ir konfiskuoti netaikoma neutralių šalių laivams bei prekėms, nebent jie dalyvauja karo veiksmuose priešo pusėje.• Represalijos yra viena iš pagrindinių priemonių valstybes priversti laikytis karo įstatymų ir kartu tarptautinės teisės apskritai. Represalija yra veika, kuri normaliai būtų neteisėta, tačiau ją pateisina valstybės, prieš kurią represalija yra nukreipta, anksčiau įvykdyta neteisėta vei¬ka; tai yra atpildo už ankstesnę neteisėtą veiką forma. Represalijos gali būti taikomos tik tuo atveju, jei kitos priemonės (pvz., protestai ir perspėjimai)„nedavė rezultatų. Represalijos turi neabejotiną sulaikomąjį poveikį; būtent represalijų baimė sulaikė nuo dujų panaudojimo per Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau represalijos dažnai sukelia nekaltų žmonių kančias; dėl to ke¬turiose 1949 m. Ženevos konvencijose draudžiamos represalijos prieš asmenis, statinius, laivus, įrangą bei turtą, t.y. objektus, kurių apsau¬gą tos konvencijos numato.TARPTAUTINĖS HUMANITARINĖS TEISĖS UŽTIKRINIMAS. Baudimas už sunkius Ženevos konvencijų ir Pirmojo papildomo pro¬tokolų pažeidimus yra vienas svarbiausių tarptautinės humanitarinės tei¬sės įgyvendinimo elementų. Pagal šias tarptautines sutartis jų valstybės dalyvės įsipareigojo priimti įstatymus, skirtus baudimui už šiuos sunkius pažeidimus: tyčinis nužudymas, kankinimas ar nežmoniškas elgesys, tarp jų ir biologiniai eks¬perimentai, tyčiniai veiksniai, sukeliantys didelį skausmą arba labai žalojantys kūną ir sveikatą, bei neteisėtas ir tyčinis nuosavybės naikinimas pla¬čiu mastu ir jos pasisavinimas, jei to neverčia daryti karinė būtinybė. Papildomajame pirmajame protokole pažymėta, kad ypač draudžiama net ir tokių asmenų sutikimu:1. juos fiziškai luošinti;2. atlikti su jais medicininius ir mokslinius eksperimentus;3. paimti jų audinius ar organus transplantuoti, išskyrus atvejus, kai tokie veiksmai, re¬miantis 1 punkte numatytomis sąlygomis, yra pagrįsti.4. 2 punkte nurodyto draudimo išimtys gali būti tik kraujo davimas perpilti arba odos paėmimas persodinti, esant sąlygai, kad tai vyksta savanoriškai, be jokios prievartos ar raginimo ir tik gydymo tikslais, laikantis visuotinai priimtų medicinos normų ir kontrolės, numatytų ir donorui, ir recipientui.Prie jau apibrėžtų sunkių pažeidimų papildomai priskiriami tokie sunkūs pažeidimai, kurie padaromi tyčia, pažeidžiant atitinkamas šio Protokolo nuo¬statas ir sukelia mirtį arba sunkų kūno ar sveikatos sužalojimą:a) kai puolimo objektu tampa civiliai gyventojai ar pavieniai civiliai; b) kai puolimas pra¬dedamas be atrankos, darant poveikį civiliams gyventojams arba objektams, žinant, kad dėl jo bus pernelyg daug aukų, civilių asmenų sužeidimų arba žalos civiliniams objektams, c) kai pradedamas įmonių ar įrenginių, turinčių pavo¬jingą jėgą, puolimas, žinant, kad dėl to bus pernelyg daug aukų, civilių sužeidimų ir žalos ci¬viliniams objektams, d) kai puolimo objektu tampa neapsaugotos vietovės ir demilitarizuotos zonos; e) kai užpuolamas asmuo, apie kurį žino¬ma, kad jis yra išėjęs iš rikiuotės (hors de combat); f) kai pažeidžiant 37 straipsnį apgaulin¬gai panaudojama skiriamoji Raudonojo Kryžiaus, Raudonojo Pusmėnulio ar Raudonojo Liū¬to ir Saulės emblema arba kiti apsauginiai ženklai, pripažinti konvencijų ar šio Protokolo.Minėtiems pažeidimams galioja universalioji jurisdikciją: valstybės turi at¬likti asmenų, kaltinamų įsakius padaryti arba padariusius sunkius nusi¬kaltimus, paiešką ir teisti juos nacionaliniuose teismuose, nepriklausomai nuo jų pilietybės ir pažeidimų įvykdymo vietos, arba išduoti prašančiai juos išduoti valstybei.Tačiau, deja, nėra tiesioginių sutar¬tinių įsipareigojimų bausti už tokias pačias veikas, jeigu jos padarytos kilus vidaus (netarptautiniam) ginkluotam konfliktui. Nepaisant to, valstybės dalyvės yra įpareigotos bausti už šiuos pažeidimus mažų mažiausiai ad¬ministracinėmis arba drausminėmis sankcijomis.Pažymėtina, kad tarptautiniai baudžiamieji tribunolai ir teismai: Tarp¬tautinis baudžiamasis tribunolas buvusiai Jugoslavijai ir Tarptautinis tribunolas Ruandai, taip pat Tarptautinis Baudžiamasis Teismas yra kom¬petentingi nagrinėti sunkius pažeidimus, įvykdytus tarptautinio ir netarptautinio pobūdžio ginkluotų konfliktų metu.Reikia pabrėžti, kad šiuolaikinis tarptautinės humanitarinės teisės lygis reikalauja, kad baudimas už sunkius tarptauti-nės humanitarinės teisės pažeidimus nebūtų sąlygojamas tuo, kad nuo jų padarymo praėjo koks nors, net ir gana ilgas, terminas. Taigi jiems nėra taikomas senaties terminas. Tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimo atveju atsakomybė pirmiausia atsiranda individui (tarptautinės teisės normų pažeidimas kelia atsakomybę valstybėms). Nuo Niurnbergo proceso individas padaręs sunkų tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimą, gali būti traukiamas atsakomybėn ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu lygmeniu. Šiuolaikinė tarptautinė praktika rodo, kad turi būti baudžiami ir sunkūs tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai, padaryti netarptautinio ginkluoto konflikto metu. Kaip nurodė Tarptautinis baudžiamasis buvusios Jugoslavijos tribunolas Duško Tadic byloje:„Dabar tai jau nusistovėjusi tarptautinės paprotinės teisės norma, nu¬statanti, jog nusikaltimų žmoniškumui baudimas nereikalauja, kad jie tu¬rėtų ryšį su tarptautiniu ginkluotu konfliktu …”.Baudžiant už sunkius tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimus tu¬ri būti daroma baudžiamųjų įstatymų netaikymo atgal principo išimtis. Sunkūs tarptautinės humanitarinės teisės pažei¬dimai ir nusikaltimai žmoniškumui sudaro nusikaltimus pagal tarptauti¬nę teisę. Todėl tais atvejais, kai pagal nacionalinę teisę tokie pažeidimai nėra arba dar nebuvo nusikaltimai, jie yra nusikaltimai pagal tarptauti¬nę teisę ir todėl turi būti baudžiami. Dėl to baudžiamųjų įstatymų netai¬kymo atgal principas nėra kliūtis teisti ir bausti asmenis už sunkius tarp¬tautinės humanitarinės teisės pažeidimus ir nusikaltimus žmoniškumui. Karo vadai turi būti baudžiami už tai, kai jų pavaldiniai įvykdo sun¬kius Ženevos konvencijų ar Pirmojo papildomo protokolo pažeidimus, t. y. už tai, kad karo vadas nesiėmė galimų priemonių savo pavaldinių karo nusikaltimams pažaboti arba priemonių tam, kad pavaldiniai būtų traukiami atsakomybėn už šiuos nusikaltimus. Taigi jis negali būti nebaudžiamas už neveikimą. Vienas iš visuotinai pripažintų tarptautinės humanitarinės teisės prin¬cipų yra principas, nustatantis, kad pavaldinys negali būti atleistas nuo atsakomybės už savo veiksmus arba neveikimą, padarytus vykdant įsaky¬mą, aiškiai sukeliantį sunkų tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimą.Valstybės privalo teikti viena kitai teisinę pagalbą baudžiamosiose by¬lose dėl kaltinimo padarius karo nusikaltimus. Jos taip pat privalo atlyginti žalą, padarytą dėl karo nusi¬kaltimų (mokėti kompensaciją). Ji yra atsakinga už visus asmenų, priklausančių jos ginkluotosioms pajėgoms, padarytus veiksmus..Atsakomybė už ginkluotųjų pajėgų narių įvykdytus pažeidimus yra ab¬soliuti. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, valstybė negali neigti savo atsakomy¬bės remdamosi tuo, kad jos kariai veikė ultra viręs, t. y. nepaisydami ko¬mandų, nustatytos tvarkos, marodieriavo ir pan.Karo nusikaltėliai gali būti perduoti Tarptautiniam baudžiamajam teis¬mui teisti.

TARPTAUTINIO BAUDŽIAMOJO TEISMO STATUTAS (ROMOS STATUTAS) (1998).1993 m. Jungtinių Tautų tarptautinės teisės komisija patvirtino Tarp¬tautinio baudžiamojo teismo statuto projektą ir jo komentarą, kurių pagrindu 1998 m. liepos 17 d. Jungtinių Tautų diplo¬matinė konferencija Romoje priėmė universalią tarptautinę sutartį – Tarp¬tautinio baudžiamojo teismo Romos statutą. Lietuva yra šio statuto dalyvė.Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutas (toliau – Romos statutas) yra sudėtinga ir išsami tarptautinė sutartis. Romos statutas – tai jus generis (savos rūšies) tarptautinis baudžiamasis ir baudžiamojo proceso kodeksas. Jį sudaro Preambulė ir 13 skyrių, reguliuo¬jančių: Teismo steigimą, jo jurisdikciją bei taikomą teisę, bendruosius bau¬džiamosios teisės principus, Teismo sudėtį, ikiteisminį bylų tyrimą, bausmes, nuosprendžių apskundimą bei bylų peržiūrėjimą, valstybių bendra¬darbiavimą bei teisinę pagalbą, nuosprendžių vykdymą, Valstybių daly¬vių asamblėjos steigimą bei veiklą, finansų klausimus ir bendras organi¬zacines nuostatas. Tarptautinio baudžiamojo teismo jurisdikcijai priskiriami tik tam tik¬ri, Romos statute apibrėžti, nusikaltimai. Statuto 5 straipsnio („Teismo jurisdikcijai priklausantys nusikaltimai”) 1 dalis numato:„Teismo jurisdikcijai priklauso tik labai sunkūs, visą tarptautinę ben¬driją verčiantys susirūpinti nusikaltimai. Pagal šį Statutą Teismo jurisdik¬cijai priklauso šie nusikaltimai:1) genocido nusikaltimas;2) nusikaltimai žmoniškumui;3) karo nusikaltimai;4) agresijos nusikaltimas“Tarptautinis baudžiamasis teismas taikys jurisdikciją tik tiems nusikal¬timams, kurie bus padaryti po to, kai įsigaliojo Romos statutas, t. y. po 2002 m. liepos 1 d. Valstybei tapus Statuto dalyve laikoma, kad ši valstybė pripažįsta Teismo jurisdikciją; tačiau bet kuri kita valstybė gali pareikšti, kad ji pripažįsta Teismo jurisdikciją nagrinėjant konkretų nusikaltimą, jeigu jis buvo padarytas jos teritorijoje arba jūrlaivyje ar orlaivyje, registruota¬me šioje valstybėje, arba jei šį nusikaltimą padarė jos pilietis (12 str.).Romos statute įtvirtinti principai: ne bis in idem principas, pagal kurį asmuo negali būti baudžiamas du kartus už tą pačią veiką. Statute šis principas yra šiek tiek platesnis negu klasikinis, nes taikomas Tarptauti¬nio baudžiamojo teismo jurisdikcijos santykio su kitų teismų, nacionali¬nių ar tarptautinių (pvz., tarptautinių tribunolų Jugoslavijai ar Ruandai), jurisdikcijai. Statutas nustato, kad Tarptautinis baudžiamasis teismas ar¬ba kitas teismas negali teisti asmens už veiką, už kurią šis asmuo buvo anks¬čiau Teismo nuteistas arba išteisintas. Statutas taip pat numato, jog jei as¬menį jau teisė kitas teismas, Tarptautinis baudžiamasis teismas jo taip pat negali teisti už tą pačią veiką, nebent: (a) kitame teisme procesas buvo vykdomas siekiant, kad šis asmuo jau nebegalėtų būti patrauktas atsako¬mybėn Tarptautiniame baudžiamajame teisme; arba (b) procesas kitame teisme nebuvo nepriklausomas arba nešališkas ir kartu nebuvo siekiama įvykdyti teisingumą šio asmens atžvilgiu. 3 dalyje („Bendrieji baudžiamosios teisės principai”) – visuotinai pripažinti principai, kuriais turi vadovautis Teismas:  prin¬cipas nullum crimen sine lege (nėra nusikaltimo be įstatymo, šiuo atveju -Statuto);  principas nulla poena sine lege (nėra bausmės be įstatymo, šiuo atveju – Statuto);  baudžiamojo įstatymo (Statuto) netaikymo atgal princi¬pas;  individualios atsakomybės principas – kolektyvinė atsakomybė drau¬džiama;  baudžiamosios atsakomybės netaikymas mažamečiams arba ne¬pilnamečiams asmenims (pagal Statutą -jaunesniems nei 18 metų amžiaus asmenims);  asmens oficiali padėtis (valstybės arba vyriausybės vadovas, parlamento narys ir pan.) neatleidžia jo nuo atsakomybės pagal Statutą ir šios atsakomybės nesušvelnina; karo vadas atsako už nusikaltimus sau pa¬valdžių karių, jei nusikaltimo padarymo momentu jis kontroliavo paval¬džius karius, žinojo arba turėjo žinoti apie nusikaltimą, tačiau neužkirto jam kelio arba jį nuslėpė;  senaties terminai netaikomi Statute numatytiems nusikaltimams;  negali būti traukiami atsakomybėn ir baudžiami asmenys be kaltės (tyčios ar neatsargumo); būtinoji gintis atleidžia nuo atsakomy¬bės;  teisės taikymo klaida neatleidžia nuo atsakomybės;  įsakymo arba įsta¬tymo vykdymas neatleidžia nuo atsakomybės už genocidą ir nusikaltimus žmoniškumui, tačiau karinių nusikaltimų ir agresijos nusikaltimo atveju atleidimas nuo atsakomybės galimas nebent tada, jei asmuo turėjo teisinę pareigą vykdyti įsakymą, nežinojo apie įsakymo neteisėtumą ir įsakymas nebuvo akivaizdžiai neteisėtas. Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutas įsigaliojo 2002 m. lie¬pos 1 d., kai jo dalyvėmis tapo 60 valstybių. Lietuvos atžvilgiu Statutas įsi¬galiojo 2003 m. rugpjūčio 1 d. Šiuo metu76 jo dalyvės yra 100 valstybių.Statuto preambulėje įtvirtintas principas, jog „Tarptautinis baudžiamasis teismas papildo nacionalinę baudžiamąją jurisdikciją”. Šis principas sukon¬kretinamas Statuto 17 straipsnio 1 d. a punkte, kur nurodoma, kad bylos Teisme priimtinos nagrinėti tais „atvejais, kai valstybė nenori arba tikrai negali atlikti tyrimo ar nagrinėti bylos baudžiamąja tvarka”.Tarptautinių baudžiamųjų teismų ir tribunolų įsteigimas neatleidžia valstybių nuo pareigos bausti už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmo¬niškumui. Atrodo, kad būtent karinių nusikaltimų nubaudimo srityje jau susiformavo universalios jurisdikcijos principas – valstybės privalo baus¬ti karo nusikaltėlius, neatsižvelgdama į nusikaltimų vietą. Ši pareiga iš¬plaukia iš 1949 m. Ženevos konvencijų dėl karo aukų apsaugos, kuriose dalyvauja beveik visos pasaulio valstybės.

14 tema. Tarptautinė ekonominė teisės pagrindaiMokslininkai nesutaria dėl to, ką tiksliai apima samprata “tarptautinė ekonominė teisė”, o taip yra todėl, kad egzistuoja labai glaudus ryšys su nacionaline teise.Siauresnis požiūris siūlo dėmesį sutelkti į tarptautinį reguliavimą: tai susiję su užsienio verslu įvairių gamybinių veiksnių (asmenų ir kapitalo) įsikūrimu kitų valstybių teritorijoje ir tarptautiniams sandoriais dėl prekių, paslaugų ir kapitalo.Tarptautinių ekonominių santykių teisė plačiausia prasme apima visą tarptautinę teisę ir tarptautinius susitarimus, reguliuojančius ekonominius sandorius, kurie yra sudaromi tarp valstybių arba kurie kitaip daro įtaką daugiau nei viena valstybei, pavyzdžiui, tokius, kurie yra susiję su prekių, lėšų, asmenų, nematerialių vertybių, technologijų, laivų ir lėktuvų perdavimu…Taigi, ši teisė apima šiuos pošakius:1. įsikūrimo teisė;2. užsienio investicijų teisė;3. ekonominių santykių teisė4. ekonominių institucijų teisė5. regioninės ekonominės integracijos teisė ir kita;Tarptautinė ekonominė teisė didžia dalimi remiasi tarptautinėmis sutartimis, atspindinčiomis komercinį principą “quid pro quo” (lygiateisiai mainai). Paprotinė teisė šioje srityje yra nereikšminga. Pagal paprotinę teisę, valstybės visada turėjo teisę regulioti savo vidaus ir išorės ekonominę politiką taip, kaip joms atrodė tikslinga.Bretton Woods sistema buvo tarptautinė monetarinė, fiksuotų valiutos kursų, struktūra, įsigalėjusi po antrojo pasaulinio karo. 1944 m. sudaryta JAV ir Britanijos ir pasirašyta visų 44 valstybių sąjungininkių delegatų. Keynes buvo vienas pagrindinių sistemos architektų. Bretton Woods sistemos susitarimų galiojimas baigėsi 1971 m. balandžio 15 d., JAV prezidentui Nixon nutraukus fiksuotą aukso ir dolerio vertės santykį, lygų 35 dolerių už unciją. Nuo pastarojo karto, pirmą kartą pasaulio istorijoje, formalūs ryšiai tarp svarbiausių pasaulio valiutų ir prekių buvo panaikinti.Tarptautinis valiutos fondas (TVF, angl. International Monetary Fund) – tarptautinė organizacija, įkurta 1947 m., padedanti plėtoti pasaulinę prekybą, remianti šalis, turinčias finansinių sunkumų. Taip pat vadovauja pertvarkant įsiskolinusių valstybių ekonomiką, reguliuoja trumpalaikių paskolų suteikimą. Organizacija jungia 184 valstybes – iš visų Jungtinių Tautų narių TVF narėmis nėra tik Šiaurės Korėja, Kuba, Lichtenšteinas, Andora, Monakas, Tuvalu ir Nauru.Susitarimas dėl organizacijos kūrimo pasiektas 1944 liepos 22, susitarimo dokumentai pasirašyti 1945 gruodžio 27, organizacija pradėjo gyvuoti 1946 gegužę, o finansinę veiklą pradėjo 1947 metų kovo 1. Lietuva į TVF fondą įstojo 1992 metais, priėmusi TVF Chartijos nuostatusPasaulio bankas – Vašingtone (JAV) įsikūrusi tarptautinių bankų grupė (World Bank Group), kurios tikslai buvo finansuoti po Antrojo pasaulinio karo sugriautas ir nukentėjusias valstybes. Pasaulio bankas buvo įkurtas 1944 metais besivystančių šalių ekonomikai skatinti. Pradžioje jo veikloje dalyvavo 44 šalys. Dabar sudėtyje yra net 180 pasaulio šalių. 1992 m. spalio mėn. ir Lietuvos Respublika tapo PB nare. Banką valdo jo akcininkai, bet jie nėra privatūs asmenys, o savarankiškos valstybės. Šalis norinti tapti Pasaulio banko nare, pirmiausia turi įstoti į Tarptautinį valiutos fondą. PB apima kelias savarankiškas organizacijas, turinčias juridinio asmens statusą: Tarptautinis Vystymo ir Plėtros Bankas (International Bank for Reconstruction and Development – IBRD); Tarptautinė vystymosi asociacija (International Development Association – IDA); Tarptautinė Finansų Korporacija (International Finance Corporation – IFC); Daugiašalė Investicijų Garantijų Agentūra (Multilateral Investment Guarantee Agency – MIGA); Tarptautinis Investicijų Ginčų Sprendimo Centras (International Center for Settlement of Investment Disputes – ICSID). Pasaulio prekybos organizacija (angl. World Trade Organisation) – pasaulinė tarptautinė organizacija, skatinanti tarptautinės prekybos liberalizavimą ir prižiūrinti daugiašalių susitarimų vykdymą. Įkurta 1995 m., kai Bendroji muitų ir prekybos sutartis – GATT (angl. General Agreement on Tariffs and Trade – Bendras susitarimas dėl muitų ir prekybos) įgijo organizacines ir administracines struktūras. Iki tol veikusią GATT sudarė daugiašalis pasaulinę prekybą reglamentuojančių sutarimų paketas. Pasaulio prekybos organizacija (PPO) iki šiol neretai vadinama GATT, nes ji nepakeitė GATT, o tik suteikė jam organizacines struktūras ir reglamentavo jo veiklą.Pasaulio prekybos organizacija PPO (World Trade Organization – WTO) buvo įkurta 1995 metais, pakeitus nuo 1947 m. pasaulinę prekybą reguliavusį Bendrąjį susitarimą dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT). Šiuo metu PPO narės yra 149 valstybės. PPO yra viena svarbiausių tarptautinių organizacijų, užtikrinanti, kad šalių narių prekyba vyktų pagal tarpusavyje sutartas taisykles, vadovaujantis dviem svarbiausiais tarptautinės prekybos nediskriminavimo principais – didžiausio palankumo statuso ir nacionalinio statuso:– didžiausio palankumo statusas – reiškia, kad kiekviena PPO narė turi vienodai palankiai traktuoti visų kitų PPO narių prekes ir paslaugas;– nacionalinis statusas – šis principas reiškia, kad prekės ir paslaugos, patekusios į šalies PPO narės rinką, turi būti traktuojamos ne mažiau palankiai negu lygiavertės vietinės prekės ir paslaugos.Pagrindinės PPO funkcijos: PPO sutarčių administravimas; prekybinių derybų forumas; prekybinių ginčų sprendimo vykdymas. Kita svarbi PPO veikla: nacionalinių prekybos politikų monitoringas; techninė pagalba besivystančioms šalims; bendradarbiavimas su kitomis tarptautinėmis organizacijomis.Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) 1961 m. JAV ir Kanadai prisijungus prie Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacijos, vienijusios Europos šalis bendram tikslui – atstatyti po II-ojo Pasaulinio karo sugriautą ekonomiką, buvo įkurta Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (angl. Organisation for Economic Cooperation and Development – OECD).Tai unikalus forumas, kuriame valstybės diskutuoja, dalijasi patirtimi bei plėtoja naujas ekonominės bei socialinės politikos gaires, kurios vėliau perkeliamos į praktinį valstybių gyvenimą.EBPO svarstomų klausimų spektras yra labai platus – nuo makroekonominių iki aplinkosauginių, švietimo, mokslo, technologijų, inovacinių. Kitos tarptautinės ekonominės organizacijos ir finansinės institucijos aukštai vertina EBPO ruošiamas tyrimais bei analizėmis pagrįstas studijas, kurios įvertina atskirų valstybių vykdomą politiką konkrečioje srityje. EBPO yra sukaupusi vieną išsamiausių statistikos bazių. Dalis EBPO informacijos, analizių, leidinių yra prieinamos EBPO interneto svetainėje www.oecd.org. Daug EBPO leidinių galima rasti NB Tarptautinių organizacijų dokumentų skaitykloje.

Šiuo metu EBPO priklauso 30 valstybių: Airija, Australija, Austrija, Belgija, Čekija, Danija, Didžioji Britanija, Graikija, Islandija, Ispanija, Italija, Japonija, JAV, Kanada, Lenkija, Liuksemburgas, Meksika, Naujoji Zelandija, Nyderlandai, Norvegija, P. Korėja, Portugalija, Prancūzija, Slovakija, Suomija, Švedija, Šveicarija, Turkija, Vengrija ir Vokietija. EBPO vis labiau savo veiklą nukreipia ne tik į valstybes – nares, bet taip pat siūlo savo sukauptą analitinę ekspertizę besivystančioms ar kitoms bendradarbiavimu su EBPO suinteresuotoms valstybėms. Šiuo metu EBPO palaiko ryšius su daugiau nei 70 valstybių, siekiančių glaudesnio bendradarbiavimo su EBPO ar narystės šioje organizacijoje. Viena iš tokių valstybių yra Lietuva.Jungtinių Tautų Organizacija (toliau – JTO, Organizacija arba Jungtinės Tautos) buvo įkurtos 1945 m., pasibaigus Antrajam Pasauliniam karui. Pirminis ir pagrindinis šios Organizacijos tikslas, tuo metu atrodęs tarsi miražas tautų nesantarvės fone – stabilizuoti tarptautinius santykius bei sustiprinti visuotinės taikos pagrindus. Jungtinių Tautų Maisto produktų ir žemės ūkio organizacijos (angl. FAO) tikslai yra gerinti mitybą ir kelti gyvenimo lygį, tobulinti fermose, miškuose ir žvejybos plotuose išgaunamų maisto ir žemės ūkio produktų gavybą, apdirbimą, marketingą ir paskirstymą, skatinti kaimo plėtrą ir gerinti kaimo gyventojų gyvenimo sąlygas, o taip pat, naudojant šias priemones, padėti bado ištiktiems žmonėms. 1992 metais Lietuva tapo Pasaulinės intelektualinės nuosavybės apsaugos organizacijos (WIPO) nare. Stokholmo konvencija numato, kad intelektualinės nuosavybės objektais laikomi: a) literatūros, meno bei mokslo kūriniai; b) artistų vaidybinė veikla, garso ir vaizdo įrašai, radijo bei televizijos laidos; c) išradimai visuose žmogaus veiklos srityse; d) pramoniniai pavyzdžiai (pramoninis dizainas); e) moksliniai atradimai; f) prekių ir paslaugų ženklai, firmų vardai ir kilmės vietos nuorodos bei kilmės vietos pavadinimai; g) apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos; h) kitos teisės, susijusios su intelektualine veikla pramonėje, moksle, literatūroje ir mene.Tarptautinė darbo organizacija (angl. International Labor Organization). Šios, dar 1919 m. įkurtos organizacijos tikslas – visame pasaulyje didinti socialinį teisingumą dirbančių žmonių atžvilgiu. Ji formuoja tarptautinę politiką ir programas, siekdama padėti gerinti darbo ir gyvenimo sąlygas kuria tarptautinius darbo standartus, vykdo plačią techninio bendradarbiavimo politiką, dalyvauja mokymo, švietimo ir tyrimo veikloje. Organizacija yra unikali tarp pasaulinių organizacijų tuo aspektu, kad, formuojant jos politiką, darbininkų ir darbdavių atstovai dalyvauja lygiomis teisėmis su vyriausybių atstovais.Jungtinių Tautų prekybos ir ekonominės plėtros konferencija (UNCTAD)1964 metais Ženevoje JT sušaukė JT prekybos ir plėtros konferenciją (UNCTAD). Be išsivysčiusių šalių, konferencijoje buvo atstovaujama ir 77 besivystančioms šalims. UNCTAD buvo įkurta, siekiant skatinti besivystančių šalių ekonominį augimą per tarptautinę prekybą. UNCTAD aptarė šiuos klausimus: sutartis dėl pagrindinių produktų; specialių priemonių mažiausiai išsivysčiusioms valstybėms teikimas; 0,7 procento BNP, kaip tikslinės išsivysčiusių šalių pagalbos besivystančioms šalims, skyrimas; technologijų perdavimas, darant įtaką UNCTAD,Europos ekonominė bendrija (EEB, angl.: European Economic Community, EEC) – 1957 m. įkurta viena iš trijų Europos Bendrijų), siekusi ekonominiu požiūriu integruoti Europą, Europos Sąjungos pirmtakas. 1993 m. lapkričio 1 d., įsigaliojus Mastrichto sutarčiai, Europos ekonominė bendrija buvo pavadinta Europos Bendrija, greta jos buvo įkurta Europos Sąjunga’ (European Union). Romos sutartis, Suvestinis Europos aktas, Europos Sąjungos (Mastrichto) sutartis, Amsterdamo sutartis tapo pagrindinėmis Europos Sąjungos kūrimosi, persitvarkymo gairėmis, jos laikomos pagrindiniu teisiniu pagrindu, kuriuo remiantis Europos Sąjunga ir jos valstybės narės bendradarbiauja.Svarbiausios EEB sutartys buvo:Romos sutartis – 1957 m. kovo 25 d. Romoje pasirašyta sutartis, kuria buvo įsteigta Europos ekonominė bendrija. Suvestinis Europos aktas – 1986 m. vasario 17 d. Liuksemburge pasirašyta (įsigaliojo 1987 m. liepos 1 d.) sutartis, peržiūrėjusi ir padariusi pakitimus Europos Bendrijų steigimo sutartyse. Šiaurės Amerikos laisvos prekybos sutartis (NAFTA). 1989 metais Kanada ir JAV pasirašė laisvos prekybos sutartį. Vėliau prasidėjo derybos su Meksika ir buvo parengta NAFTA, kuri turėjo įsigalioti 1994 metų sausio 1 dieną. Pagal šią sutartį pusė JAV prekių, parduodamų Meksikoje ir Kanadoje, turėjo būti atleistos nuo muitų, kitai pusei muitai palaipsniui mažinami ir per 15 metų panaikinami visai..Pagrindinis NAFTA tikslas buvo panaikinti prekybos barjerus tarp sutartyje dalyvaujančių šalių. Pusė barjerų buvo panaikinta iškarto po sutarties pasirašymo, kiti naikinami palaipsniui. NAFTA tikslai: 1. Barjerų panaikinimas ir prekių ir paslaugų judėjimo stimuliavimas tarp valstybių dalyvaujančių sutartyje. 2. Sąlygų teisingai konkurencijai sukūrimas ir palaikymas laisvos prekybos zonoje. 3. Investicijų pritraukimas į šalis – sutarties dalyves. 4. Aprūpinimas būtina ir efektyvia intelektualios nuosavybės teisių apsauga. 5. Veikiančių mechanizmų sukūrimas naudojantis sutartimi, bendro ginčų sprendimui ir valdymui. 6. Bazės sukūrimas busimai trišalei, regioninei ir tarptautinei kooperacijai, kurios tikslas išplėsti ir pagerinti sutartį.Tarptautinė finansų teisė. Tarptautinis valiutos fondasTVF – tai daugiau nei 180 šalių narių turinti tarptautinė organizacija, įkurta skatinti tarptautinį bendradarbiavimą pinigų ir valiutų kursų politikoje, stiprinti ekonomikos augimą, didinti užimtumą bei suteikti laikiną finansinę pagalbą šalių mokėjimų balanso problemoms spręsti. Aukščiausias TVF valdymo organas – TVF Valdytojų valdyba, kurioje Lietuvai atstovauja Lietuvos banko valdybos pirmininkas.Lietuva TVF nare tapo 1992 m. Vykdančiojoje valdyboje Lietuvos interesus pristato Vašingtone įsikūrusios TVF Šiaurės – Baltijos šalių (ŠBŠ) atstovybės Vykdantysis direktorius. Į ŠBŠ grupę be Lietuvos įeina Danija, Estija, Islandija, Latvija, Norvegija, Suomija ir Švedija. Mūsų šalių grupė turi 3,52 procento TVF Vykdančiosios valdybos balsų, kuriais gali daryti įtaką TVF priimamiems aukščiausio lygio sprendimams, turintiems įtakos pasaulinės finansų sistemos veiklai. Lietuvos bankas seka TVF veiklą, nagrinėja teikiamus dokumentus, rengia ir derina su kitomis Lietuvos valstybės institucijomis bei ŠBŠ šių dokumentų vertinimus.1969 m. Tarptautinis valiutos fondas įdiegė tarptautinių atsargų rūšį – SST valstybių narių esamoms atsargoms (oficialiosioms aukso atsargoms, užsienio valiutai ir atsargų pozicijoms Tarptautiniame valiutos fonde) papildyti. SST vertinamos pagal pagrindinių nacionalinių valiutų krepšelį ir atlieka Tarptautinio valiutos fondo bei daugelio kitų tarptautinių organizacijų atsiskaitymo vieneto vaidmenį.Pasaulio bankas buvo įkurtas 1944 metais besivystančių šalių ekonomikai skatinti. Pradžioje jo veikloje dalyvavo 44 šalys. Dabar sudėtyje yra net 180 pasaulio šalių. 1992 m. spalio mėn. ir Lietuvos Respublika tapo PB nare. Banką valdo jo akcininkai, bet jie nėra privatūs asmenys, o savarankiškos valstybės. Šalis norinti tapti Pasaulio banko nare, pirmiausia turi įstoti į Tarptautinį valiutos fondą. Todėl banko valdymas priklauso nuo šalies turimų PB akcijų ir kvotos Tarptautiniame valiutos fonde. Didžiausią akcijų skaičių (17 procentų) turi JAV, po jos eina Japonija, Vokietija, Prancūzija ir |Anglija. Įkurtą banką sudarė viena organizacija – Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas (TRPB). Po to prisijungė dar trys organizacijos: Tarptautinė finansų korporacija, Tarptautinė vystymosi asociacija ir daugiašalė investicijų garantijų agentūra. TRPB yra pagrindinė paskolas teikianti organizacija. Šio banko lėšas kaupia ir šalys – banko narės. TRPB dažnai vadinamas Pasaulio banku. Be to lėšos gali būti pritraukiamos jas skolinant iš valiutų rinkos, taip pat iš banko pateikiant paskolas ir darant investicijas. Didesnę savo lėšų dalį bankas sukaupia parduodamas obligacijas ir kitus vertybinius popierius fondams, draudimo korporacijoms, kitiems bankams, taip pat ir individualiems asmenims. Vertybiniai popieriai yra patikimi ir vertinami pasaulyje. Bankas skiria paskolą tiktai gamybos plėtotei. Kiekviena paskola tiekiama šalies vyriausybei. O jei ji suteikiama kokiai nors organizacijai, vyriausybė turi būti jos garantas. Paskola turi būti grąžinta per 15-20 metų. PB taip pat teikia techninę paramą ar konsultantų paslaugas šalims, savo narėms, padėdamas vyriausybėms plėtoti konkrečias ūkio šakas. Tarptautinė vystimosi asociacija (TVA), į kurią įeina 146 valstybės, rūpinasi tomis šalimis, kurių yra mažas kreditabilumas. Ji teikia paskolas be palūkanų pačioms neturtingiausioms pasaulio šalims, kurių metinės pajamos vienam gyventojui tesudaro 765 JAV dolerių arba net mažiau. Lietuva nėra šios organizacijos narė. TVA paskolą reikia grąžinti per 35-40 metų. Lėšos paskoloms gaunamos iš didžiausios Pasaulio banko organizacijos – Tarptautinio rekonstrukcijos ir plėtros banko, taip pat iš sugrąžintų TVA paskolų. Pati jauniausia Pasaulio banko organizacijos grupės narė yra Daugiašalė investicijų garantijų agentūra (DIGA). Jos narės yra 95 šalys. Agentūra skatina privačias investicijas besivystančiose šalyse ir apdraudžia jas nuo įvairių rizikos veiksnių, pvz., karo ar turto nacionalizavimo. Pagrindinės Pasaulio banko funkcijos. Pasaulio banko paskirtis – kredituoti ekonomiškai besivystančias šalis. Tačiau skirtingai nuo įprastų komercinių bankų, PB teikia ir techninę paramą, konsultuoja, kaip efektyviau panaudoti kreditus, visaip skatina kapitalinius įdėjimus į šių šalių ekonomiką. Beveik trys ketvirtadaliai visų kasmetinių paskolų tenka įvairių ekonomikos sričių investiciniams projektams (pramonės, transporto, žemės ūkio, energetikos, ryšių), kurių įgyvendinimui reikia, kad skolinanti šalis tarptautinėse rinkose pirktų ir prekes, ir paslaugas, taip pat užsakytų statybos bei montavimo darbus. Likusi paskolų dalis tenka nacionalinėms ekonomikos bei kitokioms reformoms, pavyzdžiui, mokesčių sistemos pertvarkymui, švietimo ar sveikatos apsaugos sistemos tobulinimui, aplinkos apsaugai ir panašiai. Pasaulio bankas kasmet skiria 20-22 milijardus dolerių kreditų. Jis neskiria lėšų kariniams reikalams, prabangos daiktams, ekologiškai kenksmingoms medžiagoms bei gaminiams. Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas duoda paskolas kreditus imti išsigalinčioms imti besivystančioms šalims, kurių vienam gyventojui tenkančios metinės pajamos neviršija 4095 JAV dolerių (perskaičiavus pagal biržose galiojantį nacionalinių valiutų kursą). Šio banko kredito palūkanų norma fiksuota, ji neviršija 0,5 procento vidutinių banko išlaidų, reikalingų kreditinėms lėšoms pirkti. Kreditas, įskaitant ir jo mokėjimo atidėjimą (3–5 metus), duodamas 12-15 metų. Paskolos teikiamos šalių – Pasaulio banko narių – vyriausybėms arba toms šių šalių organizacijoms, kurios gauna savo vyriausybių garantijas, kad paskola bus grąžinta. Paskolą gali gauti ir šalis, nesanti PB nare, jei ji gauna atitinkamas kitos šalies, šio banko narės, vyriausybės garantijas. Tarptautinė plėtros asociacija – dukterinė TRPB įmonė – duoda kreditus ypač neturtingoms besivystančioms šalims, neišsigalinčioms grąžinti paskolų Tarptautinio rekonstrukcijos ir plėtros banko nustatytais terminais. Minėta asociacija duoda kreditus palankesnėmis negu TRPB sąlygomis: 35-40 metų laikotarpiui, paskui atidedant mokėjimą dar dešimčiai metų. Tačiau kreditai duodami tik šalių vyriausybėms. Tarptautinė finansinė korporacija teikia finansines (kreditų) ir konsultacines paslaugas besivystančių šalių privačioms įmonėms, nereikalaudama iš jų vyriausybės garantijų, kad paskola bus grąžinta. Tarptautinė investicijų garantijų agentūra duoda su nekomercine rizika susijusias garantijas užsienio investitoriams tais atvejais, kai jie investuoja savo kapitalą į besivystančių šalių, šios agentūros narių, ekonomiką. Kalbant apie pasaulio banką, dažniausiai turima galvoje Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas bei tarptautinė plėtros asociacija. Įprasta šių institucijų neskirti, nes savo darbe jos naudojasi bendru personalu, tais pačiais standartais. Taigi ir toliau bus minimas vienas terminas – Pasaulio bankas. Pasaulio banko valdymas. Jam vadovauja iš banko narių atstovų sudaryta valdytojų taryba (paprastai tai būna šalių finansų ministrai). Vykdantysis organas – 24 asmenų direktoratas. Būtent šie direktoriai sprendžia, kam ir kokį duoti kreditą (paskolą). Direktorių balsai priklauso nuo to, kiek viena ar kita šalis įdėjo kapitalo į banko aktyvą. Penki didžiausi akcijų savininkai (JAV, Japonija, Vokietija, Prncūzija ir Anglija) skiria po vieną direktorių į valdybą. Kitos šalys susigrupavusios į 18 padalinių. Lietuva, Latvija ir Estija įeina į Šiaurės šalių grupę. Baltijos šalyse yra atidaryta Pasaulio banko atstovybė, kurios centras yra Rygoje. Pasaulio bankui vadovauja prezidentas. Pagal tradiciją jis yra iš Jungtinių Valstijų, renkamas penkeriems metams. Visus praktinius kreditų skyrimo reikalus tvarko Paskolų departamentas. Banko narių vyriausybės kuria PB kapitalą gana neįprastu būdu. Jos perka PB akcijas, faktiškai sumokėdamos tiktai nedidelę kiekvienos akcijos dalį. Šalis, pirkdama akcijas, tampa banko savininke, pinigai, atiduoti už akcijas, yra kaip įstojimo mokestis. Didžiąją dalį savo aktyvų TRPB gauna tarptautinėje rinkoje parduodamas obligacijas, kurios yra pirmos klasės vertybiniai popieriai.GATT. Pasaulinė prekybos organizacija.Tarptautiniai daugiašaliai instrumentai reguliuoja pasaulio ekonominius ir prekybinius santykius. Nuo 1948 metų iki 1994 metų Generalinis susitarimas dėl tarifų ir prekybos (General Agreement on Tariffs and Trade – GATT) buvo pagrindinis laikinas tarptautinis prekybos instrumentas. Pasaulinė prekybos organizacija (PPO) buvo įsteigta tik 1995 metų sausio 1 dieną. Nors GATT daugiausiai apėmė prekybą prekėmis, PPO reguliavimo dalykas išsiplėtė ir apima prekybą paslaugomis ir intelektine nuosavybe, t. y. prekybą prekiaujamais išradimais, kūriniais ir dizainu.PPO yra autonominė universali specializuota tarptautinė organizacija, priklausanti JT sistemai. Jos narės yra 143 valstybės ir Europos Bendrijos kaip tarptautinės organizacijos. Lietuvos Respublika PPO nare tapo 2001 metų gegužės 31 d.PPO yra pagrindinė tarptautinė organizacija, sprendžianti klausimus, susijusius su tarptautinės prekybos normomis. PPO inicijuoti ir parengti susitarimai yra tarptautinės komercijos pagrindas. PPO yra daugiašalis instrumentas, t. y. daugiašalė prekybos sistema, nes dauguma valstybių yra PPO narės. Čia “daugiašalis”, priešingai nei “regioninis” bendradarbiavimas, reiškia beveik pasaulinį bendradarbiavimą.Pagrindiniai daugiašalės prekybos sistemos tikslai yra šie: užtikrinti kuo laisvesnę prekybą; organizuoti derybas dėl prekybos; būti ginčus sprendžiančia institucija.PPO administruoja GATT. PPO tikslus įgyvendina:1) Ministrų konferencija, kuri susideda iš visų valstybių – PPO narių atstovųir šaukiama bent kartą per dvejus metus;2) Bendroji taryba, susidedanti iš valstybių narių atstovų ir vykdanti Ministrųkonferencijos funkcijas laikotarpiu tarp konferencijų;3) Sekretoriatas, kuris atlieka administracinį darbą.GATT ginčų sprendimo procedūra buvo svarbus Urugvajaus raundo derybų klausimas. Urugvajaus raunde buvo įkurta Integruota ginčų sprendimo sistema. Sistemą sudaro Ginčų sprendimo įstaiga (Dispute Settlement Body – DSB) ir Komisija. Jei valstybė nustato, kad kita valstybė pažeidžia GATT normas, ji turi apie tai pranešti GATT taisykles pažeidusiai valstybei ir bandyti draugiškai išspręsti konfliktą konsultacijomis, susitaikymo, tarpininkavimo ar arbitražo priemonėmis. Tačiau įprasčiausia procedūra yra kreipimasis į Komisiją, kuri susideda iš trijų (išimtiniais atvejais – penkių) narių, nepriklausančių nuo ginčo dalyvių. Komisijos vaidmuo yra pateikti rekomendacijas DSB, kuri priima galutinį sprendimą. Jei valstybė nesutinka su įstaigos sprendimu, kita valstybė gali imtis atsakomųjų veiksmų (pavyzdžiui, suspenduoti tokias pačias nuolaidas ar privilegijas) po to, kai nepavyksta susitarti dėl tinkamos kompensacijos ir gautas Ginčų sprendimo įstaigos (DSB) pritarimas.§ 3. Pagrindiniai tarptautinės prekybos sistemos principaiPPO susitarimai apima daugelį daugiašalės prekybos sričių: žemės ūkį, tekstilę, bankininkystę, telekomunikacijas, pramoninius standartus, intelektinę nuosavybę ir daugelį kitų. Tačiau egzistuoja bendri tarptautinės prekybos sistemos principai:1. Nediskriminavimas. Prekybos sistemoje neturi būti diskriminacijos. Valstybė neturi diskriminuoti prekybos partnerių. Visi prekybos partneriai turi būti traktuojami vienodai, t. y. jiems turi būti suteiktas didžiausio palankumo statusas. Valstybė, sumažinusi prekybos barjerus, turi tai padaryti visų valstybių – PPO narių prekėms ir paslaugoms. Šis principas yra įtvirtintas GATT sutarties I straipsnyje: “kiekviena privilegija, lengvata ar neliečiamumas, suteiktas sutarties šaliai produkto, kilusio iš ar skirto bet kuriai šaliai, turi būti nedelsiant ir besąlygiškai pradėtas taikyti panašiems produktams, kilusiems iš arba skirtiems visoms kitoms sutartį pasirašiusioms šalims”. Šis principas yra taikomas trijose pagrindinėse srityse, reguliuojamose PPO: prekyboje prekėmis (GATT), prekyboje paslaugomis (GATS) ir prekyboje prekiaujamomis intelektinės nuosavybės teisėmis (TRIP). Didžiausio palankumo statusas netaikomas GATT nuostatus atitinkančioms muitų sąjungoms ir laisvosios prekybos zonoms bei besivystančioms šalims.GATT taisyklių išimtys yra prekybos suvaržymo principai. Pagal GATT XX straipsnį sutarties šalys gali imtis priemonių, prieštaraujančių pagrindiniams GATT principams, jei jos yra pagrįstos bendromis išimtimis. GATT principai netaikomi, esant: būtinybei apsaugoti moralę, visuomenės sveikatą ar žmonių, gyvūnų, augalų gyvybę; aukso ar sidabro importui ar eksportui; poreikiui apsaugoti patentus, prekių ženklus ar autoriaus teises; produktams, pagamintiems naudojant kalinių darbą: išsemiamų gamtos išteklių apsaugai, jei tos priemonės taip pat yra taikomos vietinei gamybai ir vartojimui; susitarimui dėl pagrindinių produktų, jei tai atitinka susitarimo šalių priimtus kriterijus; laikiniems produktų eksporto ribojimams, kurie yra būtini vietinei pramonei, jei viena valstybinio stabilizavimo plano dalių yra vidaus kainų palaikymas žemiau pasaulinių kainų lygio.Laisvesnė prekyba. GATT nustato prekybos liberalizavimo priemones, lėl GATT draudžia: 1) tarifinius ribojimus (pavyzdžiui, muitus); 2) kicky-ius ribojimus (importo ir eksporto licencijas, kvotas); 3) kitus netarifinius jerus (įvairias protekcionistines priemones, turinčias tokį patį poveikį kaip finiai ir kiekybiniai ribojimai); 4) diskriminacinį apmokestinimą.Tarifiniai ribojimai. Vienas iš pagrindinių GATT tikslų yra muitų sumažinimas. GATT nedraudžia nustatyti muitus, tačiau įpareigoja sutarties šalis nuolat derėtis dėl abipusių muitų nuolaidų suteikimo, t. y. muitų sumažinimo. Derybos dėl muitų mažinimo vykdomos, remiantis daugiašaliu principu derybų raundų metu.Kiekybinių ribojimų draudimas. GATT XI straipsnis draudžia kiekybinius ribojimus: kvotas, importo ir eksporto licencijas ir kitas turinčias panašų poveikį priemones. Kiekybinės išimtys yra leidžiamos remiantis bendromis GATT išimčių taisyklėmis, t. y. siekiant apsaugoti sutarties šalių mokėjimų balansą ir užsienio valiutos atsargas ar vietinę pramonę. Be to, taikomos specialios kiekybinių ribojimų draudimo išimtys: 1) laikini maisto produktų ir kitų pagrindinių produktų eksporto ribojimai, kai yra šių produktų trūkumas rinkoje; 2) žemės ūkio ir žuvininkystės produktų importo ribojimai, kai šie ribojimai yra žemės ūkio produktų kainų subsidijavimo nacionalinės programos dalis; 3) pagrindinių produktų ribojimai.Daugelis kitų nei GATT dvišalių ir daugiašalių susitarimų, siekiant apsisaugoti nuo importo iš besivystančių šalių į išsivysčiusias šalis, nustatė kokybinius tekstilės ir kiekinius drabužių ribojimus. Be to, 1974 metais GATT sistemoje buvo sudarytas Susitarimas dėl audinių (Multifibre Arrangement – MFA), kuris apsaugojo nuo tekstilės rinkos disbalanso ir užtikrino prekybos tekstile “ramų augimą”. MFA nustatė keletą kiekybinių ribojimų rinkoje:1) galimybė susitarti dėl maksimalios importo apimties ir, esant įprastoms aplinkybėms, ją kasmet didinti 6 procentais. Jei toks susitarimas tarp importuojančios ir eksportuojančios šalies nebuvo pasiektas, importuojanti šalis gali pagal MFA sąlygas nustatyti kiekybinius ribojimus; 2) kita galimybė yra sudaryti dvišalę sutartį, nustatančią pradinįimportą ir jo vertės kasmetinį padidėjimą.MFA vykdymui prižiūrėti buvo įkurta Tekstilės prekybą prižiūrinti institucija (Testile Monitoring Body – TMB). TMB gali teikti tik rekomendacijas. Urugvajaus raundas parodė tolesnę prekybos tekstilės sektoriuje liberalizaciją. Buvo nuspręsta tarptautinę prekybą tekstile įtraukti į bendrą GATT režimą iki 2004 metų pabaigos. Importuojančios šalys be MFA dvišalėse derybose išsiderėjo daug savanoriškų eksporto ribojimų (voluntary export restrietions – VER). Ši priemonė siekia riboti tam tikro produkto iš tam tikros šalies eksportą. Kadangi dėl šių susitarimų buvo deramasi dvišališkai, jiems nebuvo taikomas nediskriminavimo, t. y. vienodo taikymo visoms valstybėms, principas. Populiariausias šios rūšies pavyzdys yra ES ir JAV rinkų apsauga nuo automobilių ir elektronikos importo iš Japonijos, panaudojant savanoriškus eksporto ribojimus (VER). Dabar pagal apsaugos susitarimą, parengtą Urugvajaus raundo metu, VER yra uždrausti ir naudojami tik esant ypatingoms aplinkybėms.Kiti netarifiniai barjerai. Muitų efektą galima pasiekti ir kitais būdais. Vienas iš šių būdų yra netarifiniai ribojimai. Tarptautinėje prekyboje yra tūkstančiai tokių ribojimų. GATT neturi bendrų netarifinių barjerų draudimo taisyklių, tik keletas taisyklių reglamentuoja tam tikrų netarifinį barjerų naudojimą šiose srityse:1) valstybinės įmonės. Pirkimai ir pardavimai turi remtis komerciniais motyvais, todėl GATT neleidžia, kad sutarties šalys reikalautų, jog valstybinės įmonės teiktų pirmenybę vietiniams gamintojams;2) viešieji pirkimai. Daugelyje šalių valstybė prekes ir paslaugas perka tik iš vietinių įmonių. 1979 metais Tokijo raunde buvo sudarytas specialus GATT pirkimų kodeksas (Sutartis dėl viešųjų pirkimų), vėliau Urugvajaus raunde susitarta dėl naujo pirkimų kodekso, kuriuo siekiama reguliuoti valstybinius prekių ir paslaugų pirkimus, viršijančius 130tūkst. Specialiųjų skolinimosi teisių (SST), ir jiems nustatytos specialios pirkimų taisyklės;3) techniniai prekybos barjerai. GATT draudžia valstybėms įvesti importui ar eksportui techninius barjerus (pavyzdžiui, prekių kokybės, sudėties reikalavimus, 1.1.), nors kai kurie ribojimai yra pateisinami, esant ypatingoms aplinkybėms (pavyzdžiui, susiję su žmonių, gyvūnų, augalų ir aplinkos saugumu bei sveikata, su sąlyga, kad šios priemonės nėra diskriminacinės). Susitarimas dėl techninių prekybos barjerų buvo pasirašytas Tokijo raundo metu ir įsigaliojo 1980 metų sausio 1 dieną. Diskriminacinis apmokestinimas. GATT III straipsnis draudžia importuojamoms prekėms nustatyti tiesioginius ar netiesioginius vidinius mokesčius ar kitas fiskalines priemones, didesnes nei tos, kurios taikomos panašiems nacionaliniams produktams.4). Sąžininga konkurencija. Konkurencija pasaulinėje prekyboje turi vykti pagal sąžiningus, valstybių suderintus principus.5) Plėtra ir ekonomikos reforma. Nuo 1964 metų GATT besivystančioms šalims nustatė įvairias taisykles, kurios skiriasi nuo bendrų GATT prekybos principų. 1964 metais Ženevoje JT GA sušaukė JT prekybos ir plėtros konferenciją (UNCTAD). Be išsivysčiusių šalių, konferencijoje buvo atstovaujama ir 77 besivystančioms šalims. Pavadinimas “Grupė 77” (G-77) išlieka ir dabar, nors besivystančių šalių labai padaugėjo.UNCTAD buvo įkurta, siekiant skatinti besivystančių šalių ekonominį augimą per tarptautinę prekybą. UNCTAD aptarė šiuos klausimus: sutartis dėl pagrindinių produktų; specialių priemonių mažiausiai išsivysčiusioms valstybėms teikimas; 0,7 procento BNP, kaip tikslinės išsivysčiusių šalių pagalbos besivystančioms šalims, skyrimas; technologijų perdavimas, darant įtaką UNCTAD, GATT buvo papildytas IV dalimi “Dėl prekybos ir plėtros”, kuri yra skirta besivystančioms šalims. Šios nuostatos įsigaliojo 1966 metais. Geriausiai žinoma organizacija yra Valstybių Naftos eksportuotojų organizacija (Organization of Petroleum Eyporting Countries OPEC). OPEC šalys keletui metų tarp savęs pasidalija eksporto kvotas, tačiau šių kvotų ne visada buvo laikomasi, o tai sumažino organizacijos efektyvumą.