Tarptautinė privatinė teisė

TURINYS
ĮVADAS 3
I SKYRIUS 5
1.1 BENDRIEJI KLAUSIMAI 5
1.1.1 Jurisdikcijos klausimai 5
1.1.2 Pripažinimo klausimai 6
1.1.3 Tarptautinės privatinės teisės reguliavimo dalykas 7
1.1.4 „Užsienio teisės“ samprata 8
1.1.5 Tarptautinės privatinės teisės ir tarptautinės viešosios teisės santykis 10
1.2 TARPTAUTINĖS PRIVATINĖS TEISĖS ŠALTINIAI 11
1.2.1 Bendroji charakteristika 11
1.2.2 Konstitucija ir bendrieji teisės principai 12
1.2.3 Tarptautinės sutartys 13
1.2.4 Vidaus statutinė teisė 14
1.2.5 Teismų praktika 15
1.2.6 Papročiai ir teisės doktrina 16
1.3 KOLIZINĖS NORMOS 16
1.3.1 Kolizinės normos samprata 16
1.3.2 Kolizinių normų rūšys 17
1.3.3 Kolizinės normos struktūra 19
1.3.4 Pagrindiniai kolizijų sprendimo principai 19
1.4 PRELIMINARŪS KLAUSIMAI, SUSIJĘ SU KOLIZINIŲ NORMŲ TAIKYMU 21
1.4.1 Bendrosios pastabos 21
1.4.2 Kvalifikavimas 21
1.4.3 Šalutinė problema 23
1.4.4 Išskaidymas 24
1.4.5 Grąžinimas 24
1.4.6 Atsisakymas taikyti užsienio teisę 26
II SKYRIUS: PROCESINIAI TARPTAUTINIO BYLINĖJIMOSI KLAUSIMAI 28
2.1 TEISMINIS PRIKLAUSYMAS 28
2.1.1 Bendrosios pastabos 28
2.1.2 Actiones in personam 29
2.1.3 Actiones in rem 30
2.1.4 Forum non conveniens 30
2.1.5. Lis pendens 31
2.1.6 Sutartinės jurisdikcijos ypatumai tarptautiniame civiliniame procese 32
2.1.7 Teisminis priklausymas pagal tarptautines sutartis 33
2.1.8 Ieškinio užtikrinimas 34
2.2 PRANEŠIMŲ IR ŠAUKIMŲ ĮTTEIKIMAS UŽSIENIO VALSTYBĖSE 34
2.3 ĮRODYMŲ RINKIMAS UŽSIENIO VALSTYBĖSE 38
2.4 UŽSIENIO TEISMŲ SPRENDIMŲ PRIPAŽINIMAS IR VYKDYMAS 39
2.4.1 Bendrosios pastabos 40
2.4.2 Pripažinimas pagal dvišales tarptautines sutartis 40
2.4.3 Pripažinimas nesant dvišalės tarptautinės sutarties 41
2.4.4 Kiti atvejai 41
2.5 TARPTAUTINIO KOMERCINIO ARBITRAŽO KLAUSIMAI 42
III SKYRIUS: TAIKYTINOS TEISĖS KLAUSIMAI 43
3.1 TEISĖ, TAIKYTINA ŠEIMOS TEISINIAMS SANTYKIAMS 43
3.1.1 Santuokos galiojimas ir sudarymo procedūra 43
3.1.2 Ištuoka 45
3.1.3 Sutuoktinių turtiniai ir asmeniniai neturtiniai tarpusavio santykiai 46
3.1.4 Vaikų ir tėvų tarpusavio santykiai 47
3.1.5 Įvaikinimas 48
3.2 TEISĖ, TAIKYTINA SUTARTINĖMS PRIEVOLĖMS 49
3.2.1 Šalių teisė pasirinkti taikytiną teisę 49
3.2.2 Teisė, taikytina nesant šalių susitarimo dėl taikytinos teisės 51
3.2.3 Specialus atvejai 52
3.3 TEISĖ, TAIKYTINA DELIKTINĖMS PRIEVOLĖMS 53
3.3.1 Bendrieji atvejai 53
3.3.2 Išimtys 54
3.4 TEISĖ, TAIKYTINA DAIKTINĖMS TEISĖMS 55
3.4.1 Nekilnojamieji daiktai 56
3.4.2 Kilnojamieji daiktai 57
3.5 TEISĖ, TAIKYTINA PAVELDĖJIMO SANTYKIAMS 60
3.5.1 Testamento galiojimas 60
3.5.2 Kilnojamojo turto paveldėjimas 61
3.5.3 Nekilnojamojo turto paveldėjimas 61
3.6 TEISĖ, TAIKYTINA KITIEMS SAANTYKIAMS 62
3.6.1 Čekis ir vekselis 62
3.6.2 Valiutinės operacijos 63
3.6.3 Kiti klausimai 63

Įvadas

Suvereniteto principas leidžia valstybei priimant teisės aktus reglamentuoti pačius įvairiausius valstybės viduje susiklostančius santykius. Visi valstybės teritorijoje esantys subjektai turi paklusti jos nustatytai teisinei tvarkai. Tačiau jos priimtos teisės normos baigia galioti su jos valstybinėmis sienomis. Ši

iuolaikinėje tarptautinėje teisėje pripažįstama, kad nacionalinė teisė nepasižymi eksteritorialumu, t.y. valstybės vidaus teisė galioja tik teisiniams santykiams, juridiniams faktams ar jų padariniams, susiklosčiusiems ar įvykusiems jos teritorijoje.
Tai, kad vienos valstybės vidaus teisė sukelia teisinių padarinių arba vienokį ar kitokį teisinį efektą užsienio valstybėje, galima paaiškinti tik tuo, jog atitinkama užsienio valstybė (jos teismai ar kitos kompetentingos institucijos) pripažįsta kitos draugiškos valstybės vidaus teisę ir ją taiko. Pavyzdžiui, šiuolaikinėje tarptautinėje privatinėje teisėje pripažįstama, kad reikia atsižvelgti į imperatyvias užsienio valstybės teisės normas ir jas taikyti. Antai, jeigu Lietuvos įmonė prekiautų su valstybėmis, kurioms JAV įstatymai nustatė sankcijas, ir JAV teismas Lietuvos įmonei taikytų už tai atsakomybę, tai toks JAV teismo sprendimas turėtų teisinį efektą Lietuvoje tik jeigu jis Lietuvoje būtų pripažintas arba Liietuvos teismai, nagrinėdami sutartinius ginčus, atsižvelgtų į tuos JAV įstatymus ir atitinkamai juos taikytų. Taigi, pagal šią, trečiąją nuomonę, valstybės vidaus teisės eksteritorialumas pasireiškia tik todėl, kad kitų užsienio valstybių teismai pripažįsta ir taiko tam tikros valstybės teisę.
Privatinė teisė reglamentuoja labai įvairius santykius: šeimos, nuosavybės, prievolinius ir t.t. Šių santykių, jeigu jie susiklosto ir plėtojasi tik konkrečios valstybės viduje, teisinio reglamentavimo šaltinis yra vienintelis – valstybės vidaus (nacionalinė) teisė. Tačiau privatinės teisės reguliuojami santykiai gali peržengti valstybės sienas. Tokių pavyzdžių daugybė: išvykusi į
kurią nors užsienio valstybę Lietuvos pilietė susituokia su tos valstybės piliečiu; Lietuvos pilietis nusiperka namą Ispanijoje; JAV pilietis įvaikina vaiką – Lietuvos pilietį; Lietuvos įmonė stato namus Rusijoje ir t.t. Šiais atvejais sakoma, kad teisiniam santykiui būdingas užsienio, arba tarptautinis, elementas.
Teisiniam santykiui būdingą užsienio, arba tarptautinį, elementą gali lemti įvairios priežastys:
– santykio subjektas (santykio subjektai gali būti skirtingų valstybių fiziniai ar juridiniai asmenys, pvz., Lietuvos įmonė perka metalą iš Ukrainos įmonės);
– santykio objektas (santykio objektas gali būti užsienio valstybėje, pvz., mirusio Lietuvos piliečio palikimą sudaro Latvijoje esantis nekilnojamasis turtas);
– juridinio fakto, dėl kurio atsirado, pasikeitė ar baigėsi tas teisinis santykis, įvykimas užsienio valstybėje (pvz., testamento surašymas ir mirtis užsienio valstybėje atostogavusio ar darbo reikalais buvusio ir ten sunkia liga susirgusio Lietuvos piliečio);
– būtinumas nustatyti asmens nacionalinę priklausomybę siekiant išsiaiškinti jo teisnumą ir veiksnumą (pvz., Vokietijoje gyvenančiam Jordanijos piliečiui norint susituokti Lietuvoje su Lietuvos piliete; beje, teisnumo ir veiksnumo klausimą gali tekti spręsti ne tik teismui, bet ir notarams, civilinės metrikacijos įstaigoms);
– aplinkybė, kad kai kuriuos proceso veiksmus gali tekti atlikti užsienio valstybėje, nors civilinė byla nagrinėjama Lietuvos teisme (pvz., gali prireikti įteikti teismo šaukimą ar kitokius dokumentus užsienio valstybėje esančiam asmeniui; užsienio valstybėje gali tekti rinkti įrodymus ir pan.);
– užsienio valstybėje priimtų teismo ar arbitražo sprendimų vykdymas Li
ietuvoje (jeigu užsienio valstybėje priimtą teismo ar arbitražo sprendimą tenka vykdyti Lietuvoje, kyla klausimas, kokioms sąlygoms esant tai galima padaryti Lietuvoje).
Atsiradęs užsienio elementas nepakeičia teisinio santykio esmės – tas santykis ir toliau lieka atitinkamai civilinis, darbo, šeimos ar kitoks privatinės teisės reglamentuojamas santykis. Tačiau užsienio elementas teisiniam santykiui suteikia tam tikro savitumo, pasireiškiančio būtinumu atsakyti į papildomą klausimą, t. y. išsiaiškinti, ar šį santykį turi reguliuoti vienos ar daugiau valstybių vidaus teisė, o jeigu vienos, tai kurios būtent. Atsakymą turi pateikti valstybė savo vidaus teisėje. Aišku, valstybė gali pasirinkti izoliacionizmo poziciją ir ignoruoti kitų valstybių teisės sistemas, nustatydama, kad visiems santykiams, taigi ir turintiems užsienio elementą, taikoma tik jos vidaus teisė. Tokiu atveju valstybė nepripažintų užsienyje sudarytų savo piliečių santuokų, taip pat užsienyje sudarytų sutarčių, nebūtų galima paveldėti užsienyje esančio turto ir t.t. Tokios valstybės piliečiai būtų pasmerkti gyventi tik savo valstybėje ir nepalaikyti jokių ryšių su užsieniu. Šiandien, matyt, nėra pasaulyje valstybės, kuri būtų pasmerkusi save tokiai izoliacijai.
Atsižvelgti į užsienio valstybės teisę ir atitinkamais atvejais ją taikyti verčia kelios objektyvios priežastys. Pirmiausiai, pripažinti esant kitų valstybių teisę ir atitinkamais atvejais ją taikyti skatina vis labiau besiplečiančio tarptautinio įvairių ūkio sričių bendradarbiavimo poreikiai, kitokie tarptautiniai valstybių ir žmonių ryšiai. Verslininkui būtina garantuoti, kad jo te
eisės, įgytos pagal vienos valstybės teisę, bus pripažintos ir ginamos kitoje valstybėje; santuoką su užsienio piliečiu sudarančiam asmeniui turi būti garantuota, kad ši santuoka bus pripažįstama ir jo valstybėje, ir t. t.
Antra, atsižvelgti į užsienio teisę ir atitinkamais atvejais ją taikyti reikalauja teisingumo principas. Besąlygiškas teismo vietos valstybės teisės (lex fori) taikymas gali reikšti neteisingumą. Pavyzdžiui, užsienio valstybėje sudarytos sutarties forma, atitikdama jos sudarymo vietos valstybės teisės reikalavimus, gali neatitikti teismo vietos valstybės teisės reikalavimų. Arba užsienio valstybėje sudaryta santuoka, galiojanti santuokos sudarymo vietos valstybės teisės požiūriu, pagal teismo vietos valstybės teisę gali negalioti. Jeigu teismas tokiais atvejais sutarties ar santuokos galiojimo klausimą spręstų tik pagal savo valstybės teisę, ši pozicija būtų neteisinga sutarties šalių ar sutuoktinių atžvilgiu. Toks problemos sprendimas reikštų, kad asmenys privalo laikytis ne tik savo valstybės teisės, bet ir visų kitų valstybių teisės reikalavimų. Praktiškai tai neįgyvendinama ne tik dėl to, kad neįmanoma gerai išmanyti visų pasaulio valstybių teisės, bet ir dėl to, jog tą patį klausimą įvairių valstybių teisė reguliuoja skirtingai. Antai, pagal musulmonų teisę, santuoka gali galioti, o pagal Lietuvos teisę, ji negaliotų. Tad sudaryti santuoką taptų apskritai negalima, nes būtų neįmanoma patenkinti visiškai skirtingų (vienas kitam priešingų) teisės sistemų reikalavimų.
Trečia, privatinėje teisėje teisinių santykių subjektai turi daug galimybių savarankiškai nustatyti savo teises ir pareigas. Dauguma privatinės teisės normų yra dispozityvios ir leidžia šalims savo tarpusavio teises ir pareigas nustatyti tarpusavio susitarimais. Taigi privatinėje teisėje pripažįstamas sutarties laisvės principas, kurio sudedamoji dalis yra sutarties šalių autonomija, t. y. jų teisė pasirinkti sutartiniams santykiams taikytiną teisę. Pavyzdžiui, Lietuvos ir Švedijos įmonės, sudarydamos paskolos sutartį, gali joje numatyti, kad jų sutartiniams santykiams bus taikoma Švedijos teisė (CK 1.37 str. 1 d.). Jeigu Lietuvos teismas tokio šalių susitarimo nepaisytų ir besąlygiškai taikytų tik Lietuvos teisę, tai reikštų šalių autonomijos principo paneigimą ir dispozityvumo principo ignoravimą.
Ketvirta, būtinumą atsižvelgti į užsienio teisę ir atitinkamais atvejais ją taikyti lemia visuotinai pripažinti tarptautinės teisės principai, kuriais grindžiami šiuolaikiniai valstybių tarpusavio santykiai: valstybių suverenios lygybės, abipusiškumo, taikaus ginčų sprendimo, sąžiningo tarptautinių įsipareigojimų vykdymo, nesikišimo į valstybių vidaus reikalus, pagarbos žmogaus teisėms ir kiti.
Taigi sprendžiant bylą, turinčią užsienio (tarptautinį) elementą, susiduriama su materialiosios ir proceso teisės klausimais, atsakymo į kuriuos pirmiausiai reikia ieškoti valstybės vidaus (nacionalinės) teisės normose. Šių teisės normų visuma ir yra vadinama tarptautine privatine teise.
Toliau dar kartą grįžtama prie užsienio (tarptautinį) elementą turinčių klausimų, kurie ir sudaro tarptautinės privatinės teisės reguliavimo dalyką.

I SKYRIUS

1.1 Bendrieji klausimai
1.1.1 Jurisdikcijos klausimai

Teismui užsienio (tarptautinį) elementą turinčioje byloje pirmiausiai tenka spręsti proceso klausimą, o būtent ar teismas kompetentingas nagrinėti tokią užsienio (tarptautinį) elementą turinčią bylą. Taigi pirmiausiai teismui kyla jurisdikcijos kolizija — tarptautinio civilinio proceso klausimas, t. y. bylos, turinčios užsienio (tarptautinį) elementą, teisminio priklausymo problema.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CKP) sakoma, kad civilinių bylų dėl ginčų, kuriuose dalyvauja užsienio valstybių piliečiai ar juridiniai asmenys arba asmenys be pilietybės, taip pat dėl ginčų, kurių nors viena iš šalių gyvena užsienyje, teisminis priklausymas nustatomas vadovaujantis šiame kodekse įtvirtintomis jurisdikcijos taisyklėmis.
Išspręsti tarptautiniame civiliniame procese kylantį jurisdikcijos klausimą bendrųjų jurisdikcijos taisyklių, numatytų nacionaliniame Civilinio proceso kodekse, deja, nepakanka. Įvairios valstybės vidaus (nacionalinėje) civilinio proceso teisėje nustato skirtingas jurisdikcijos taisykles. Todėl neretai kyla įvairių valstybių vidaus (nacionalinės) teisės normų, reguliuojančių konkretaus ginčo teisminį priklausymą, kolizija. Pavyzdžiui, Prancūzijos Civilinio kodekso (toliau – CK) 14-15 straipsniai Prancūzijos piliečiams nustato tam tikrą jurisdikcijos privilegiją. Pagal ją, Prancūzijos piliečiai gali reikšti ieškinius užsienio asmenims Prancūzijos teismuose, nesvarbu, užsienio asmuo turi gyvenamąją (verslo) vietą Prancūzijoje ar ne. Taigi bylos priklausymą Prancūzijos teismų jurisdikcijai lemia ne atsakovo gyvenamoji (verslo) vieta ar kiti kriterijai, o ieškovo pilietybė.
Dauguma kitų valstybių, taip pat Lietuva, tokios privilegijos savo piliečiams nenumato. Tuo tarpu teisingai neišsprendus šios kolizijos, gali būti sudėtinga pripažinti ir vykdyti priimtą teismo sprendimą užsienio valstybėje.
Siekiant išvengti tokių problemų, šalia bendrųjų jurisdikcijos taisyklių dera turėti ir specialiąsias, kad būtų galima nustatyti civilinių bylų, turinčių užsienio (tarptautinį) elementą, teisminį priklausymą. Tokios specialiosios taisyklės gali būti nustatytos tiek vidaus (nacionalinėje) civilinio proceso teisėje, tiek ir tarptautinėse sutartyse (dvišalėse ar daugiašalėse). Pavyzdžiui, civilinių bylų, kurių šalys yra Lietuvos ir Lenkijos fiziniai ir juridiniai asmenys, teisminis priklausymas bus nustatomas pagal 1993 m. sausio 26 d. Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos, darbo ir baudžiamosiose bylose“ (toliau – Lietuvos ir Lenkijos sutartis) 21-51 straipsnius. Tad teisės normos, reguliuojančios civilinių bylų, turinčių užsienio (tarptautinį) elementą, teisminį priklausymą, yra sudedamoji tarptautinės privatinės teisės dalis, nes jomis vadovaujantis išsprendžiamas kolizinis klausimas, t. y. kurios valstybės teismas kompetentingas nagrinėti konkretų ginčą, turintį užsienio (tarptautinį) elementą.
Be teisminio priklausymo problemos nagrinėjant ginčus, turinčius užsienio (tarptautinį) elementą, kyla ir kitų teismo jurisdikcijos plačiuoju požiūriu klausimų. Pavyzdžiui, vienai iš šalių ar kuriam kitam byloje dalyvaujančiam asmeniui esant užsienio valstybėje, teismui kyla klausimas, kaip jiems nusiųsti ieškinio pareiškimo ar kitokių dokumentų nuorašus, pranešimą apie teismo posėdžio vietą ir laiką, kitokius dokumentus. Teismas gali siųsti dokumentus tiesiogiai (ne per oficialias valdžios institucijas) užsienyje esančiam byloje dalyvaujančiam asmeniui ar perduoti kokiu nors kitu būdu? Atsakymo į tai taip pat reikia ieškoti tarptautinės privatinės teisės normose, kurios reguliuoja teismo pranešimų ir kitokių dokumentų siuntimą ir įteikimą dalyvaujantiems byloje asmenims, esantiems užsienio valstybėje. Šias normas gali nustatyti tiek vidaus (nacionalinė) teisė, tiek dvišalės ar daugiašalės tarptautinės sutartys (konvencijos).
Kitas aspektas, susijęs su teismo jurisdikcija plačiuoju požiūriu, yra įrodymų rinkimas užsienio valstybėje. Nagrinėjant civilinę bylą gali paaiškėti, kad įrodymai, kurie patvirtintų tam tikras reikšmingas bylai aplinkybes, yra užsienio valstybėje. Taigi kiltų klausimas, kaip surinkti užsienio valstybėje esančius reikiamus įrodymus, t. y. teismas tai gali daryti pats ar turi kreiptis pagalbos į užsienio valstybės teismą. Atitinkamai Lietuvoje esančių įrodymų rinkimo problema galėtų kilti ir užsienio valstybės teismui. Jis turėtų kreiptis į Lietuvos teismus ir prašyti surinkti mūsų valstybėje esančius įrodymus. Lietuvos teismui gavus užsienio valstybės teismo pavedimą surinkti įrodymus, vėl reikėtų išsiaiškinti ne vieną dalyką. Pirmiausiai – rasti atsakymą, ar toks pavedimas vykdytinas, o jeigu vykdytinas, tai pagal kokias civilinio proceso taisykles – Lietuvos ar užsienio valstybės? Atsakymo į šį klausimą taip pat reikia ieškoti tarptautinės privatinės teisės normose – tiek vidaus teisės, tiek dvišalių (daugiašalių) tarptautinių sutarčių (konvencijų) normose.
Nagrinėjant civilinę bylą, turinčią užsienio (tarptautinį) elementą, šalia įrodymų rinkimo gali tapti būtina atlikti ir kitus tarptautinio pobūdžio proceso veiksmus. Pavyzdžiui, ieškovas gali prašyti užtikrinti ieškinį areštuojant užsienio valstybėje esantį atsakovo turtą; teismui nustačius, kad šalių ginčo santykiui turi būti taikoma užsienio valstybės materialioji teisė, tektų rinkti informaciją apie taikytiną užsienio valstybės teisę – gauti oficialų atitinkamo užsienio valstybės teisės šaltinio tekstą, kitą medžiagą, susijusią su užsienio teisės aiškinimu ir taikymu. Taigi šiuo atveju vėl kiltų tarptautinės privatinės teisės reguliuojamas bylą nagrinėjančio teismo jurisdikcijos ir susižinojimo su užsienio teismais klausimas.
Pažymėtina, kad dėl jurisdikcijos gali tekti spręsti ne tik nagrinėjant civilines bylas. Tarptautinėje privatinėje teisėje jurisdikciją reikia suprasti plačiau – kaip valstybės bet kurios institucijos kompetenciją spręsti klausimą, turintį užsienio elementą. Pavyzdžiui, gali kilti klausimas, ar Lietuvos civilinės metrikacijos įstaiga gali registruoti užsienio piliečių santuoką ar ištuoką, ar notaras gali atlikti tam tikrą notarinį veiksmą ir panašiai.

1.1.2 Pripažinimo klausimai

Priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią ir sukelia atitinkamų teisinių padarinių tik jį priėmusio teismo valstybėje. Teismo sprendimas, kaip ir pozityvioji teisė, nepasižymi eksteritorialumu. Kad teismo sprendimas galiotų ir sukeltų atitinkamų teisinių padarinių ir užsienio valstybėje, atitinkamos užsienio valstybės valdžios institucijos privalo atlikti tam tikrą procedūrą – proceso veiksmus, dėl kurių teismo sprendimas užsienio valstybėje įgytų tą naują kokybę, t. y. galėtų sukelti tokių pačių teisinių padarinių kaip ir jį priėmusio teismo vietos valstybėje.
Pripažinti teismo sprendimą užsienio valstybėje šalims gali būti svarbu ne vien todėl, kad pripažinimas yra būtina sprendimo vykdymo užsienio valstybėje prielaida. Šalys gali turėti tokį teisinį interesą dėl pačių įvairiausių priežasčių. Gali būti svarbu, kad užsienio valstybė pripažintų teismo sprendimą, net kai jo priverstinio vykdymo klausimo apskritai nekyla (šitaip būna, kai teismo sprendimu pripažinta tam tikra asmens teisė arba tam tikrų teisinių santykių pasibaigimas, pasikeitimas ar jų egzistavimas, t. y., kai priimtas vadinamasis „teismo sprendimas dėl pripažinimo“; pvz., asmeniui gali būti svarbu, kad užsienio valstybėje būtų pripažintas teismo sprendimas nutraukti jo santuoką, jeigu jis nori joje sudaryti naują). Arba, tarkime, teismui priėmus sprendimą, atsakovas tampa suinteresuotas, kad ieškovas nepareikštų tapataus ieškinio užsienio valstybėje. Jeigu teismui priėmus sprendimą ieškovas pareikštų tapatų ieškinį užsienio valstybėje, atsakovas galėtų gintis nuo šio ieškinio įrodinėdamas, kad ginčas jau yra išspręstas kitos valstybės teismo sprendimu. Tačiau tokia atsakovo gynyba būtų veiksminga tik jeigu užsienio valstybė pripažintų anksčiau priimtą kitos valstybės teismo sprendimą. Galimas ir kitoks pavyzdys. Asmeniui, kurio viena santuoka nutraukta arba pripažinta negaliojančia teismo sprendimu, išvykus į užsienį ir norint ten sudaryti naują santuoką, būtų svarbu, kad teismo sprendimas dėl santuokos nutraukimo ar jos pripažinimo negaliojančia būtų pripažįstamas ir užsienio valstybėje, t. y., kad ir užsienio valstybės teisės požiūriu jis nebūtų laikomas susituokusiu. Asmuo, užsienio valstybei tokio teismo sprendimo nepripažinus ir laikantis nuostatos, kad jis yra susituokęs, toje užsienio valstybėje naujos santuokos sudaryti negalėtų (nebent ta valstybė nepripažintų monogamijos principo).
Ginčus, kylančius iš privatinės teisės reguliuojamų santykių, sprendžia ne tik teismas, bet ir arbitražas. Jis ypač populiarus esant tarptautiniams komerciniams santykiams. Prireikus arbitrų priimtą sprendimą vykdyti užsienio valstybėje, kyla arbitražo sprendimo pripažinimo klausimas. Arbitražo, kaip ir teismo, sprendimas būtų vykdomas užsienio valstybėje tik jeigu jos atitinkama kompetentinga institucija pripažintų užsienyje priimtą arbitrų sprendimą. Taigi pripažinimo klausimai apima tiek užsienio valstybių teismų, tiek užsienio valstybėje priimtų arbitražo sprendimų pripažinimą.
Sprendžiant užsienio valstybės teismo ar užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo klausimą kyla nemažai problemų: kokia turi būti pripažinimo procedūra, kokius dokumentus reikia pateikti prašant pripažinti užsienio valstybės teismo sprendimą, kokiems pagrindams esant galima atsisakyti pripažinti užsienio valstybės teismo sprendimą ir panašiai. Į šiuos klausimus taip pat atsako tarptautinė privatinė teisė.

1.1.3 Tarptautinės privatinės teisės reguliavimo dalykas

Analizuoti klausimus, susijusius su tarptautine privatine teise, sudėtinga jau vien todėl, kad pats terminas „tarptautinė privatinė teisė“ yra kontroversiškas ir dažnai sukelia dviprasmybių. Neretai šis terminas asocijuojasi tik su tarptautine, o ne su vidaus (nacionaline) teise. Dviprasmybių dažniausiai kelia žodis „tarptautinė“, o kartais – ir „privatinė“. Todėl svarbu aptarti ir terminijos problemas.
Būtina pabrėžti, kad šiuo atveju žodis „tarptautinė“ reiškia ne šaltinį, o teisinio reguliavimo dalyką. Taigi nėra vienos, bendros visoms valstybėms tarptautinės privatinės teisės, skirtingai nuo tarptautinės viešosios teisės, kuri yra viena visoms civilizuotoms valstybėms. Kiekviena valstybė turi savo tarptautinę privatinę teisę, savaip reguliuojančią užsienio (tarptautinį) elementą turinčius santykius. Tai, kad dėl vienodinimo kai kurie tarptautinės privatinės teisės šaltiniai yra ne vidaus, o tarptautinės teisės aktai, nekeičia jos esmės – ji išlieka vidaus (nacionalinės), o ne tarptautinės viešosios teisės dalis.
Žodis „privatinė“ tarptautinės privatinės teisės pavadinime taip pat pabrėžia jos teisinę prigimtį ir reguliavimo dalyką. Šios teisės normos reguliuoja ne valstybių tarpusavio santykius, o privačius, t. y. privačių asmenų tarpusavio, santykius arba tokius, kurių bent vienas iš subjektų yra privatus asmuo, tad šie santykiai įeina į privačios, o ne viešosios teisės reguliavimo dalyką. Taigi tarptautinė privatinė teisė yra privatinės teisės dalis, kuri reguliuoja privatinius teisinius santykius, kai šie peržengia vienos valstybės teisės sistemos ribas. Tarptautinė privatinė teisė taikoma tada, kai privataus pobūdžio santykis įgyja užsienio (tarptautinį) elementą ir todėl kyla vidaus (nacionalinės) privatinės teisės sistemos ir užsienio teisės sistemos kolizija. Vadinasi, tarptautinė privatinė teisė yra tarsi vidaus (nacionalinės) privatinės teisės tąsa tiems privatinės teisės reguliuojamiems santykiams, kurie turi užsienio (tarptautinį) elementą.
Nėra vienos nuomonės ir dėl tarptautinės privatinės teisės reguliavimo dalyko. Apibendrintai butų galima konstatuoti, kad daugelio valstybių teisės doktrinoje tarptautinė privatinė teisė laikoma tik kolizinių normų visuma. Todėl materialiosios teisės normos, tiesiogiai reguliuojančios santykį, turintį užsienio (tarptautinį) elementą, laikomos atitinkamos teisės šakos, pavyzdžiui, civilinės, šeimos, komercinės ir panašiai, ar instituto normomis, o ne tarptautinės privatinės teisės normomis. Tokios nuostatos pagrįstumą patvirtina ir tarptautinė praktika. Laikantis būtent tokio požiūrio, tarptautinės privatinės teisės ir atitinkamų kitų teisės šakų ar institutų vienodinimui skiriamos skirtingos tarptautinės konvencijos; tarptautinę teisę vienodina tam tikros tarptautinės organizacijos; užsienio valstybėse, kur tarptautinė privatinė teisė sisteminama atskiruose teisės aktuose, sisteminamos tik kolizinės normos, o suvienodintos materialiosios teisės normos inkorporuojamos į kitus teisės aktus.
Atriboti kolizinę ir materialiąją normą dažniausiai nėra paprasta. Neretai tenka sutikti, kad susiduriama su mišria, t. y. kolizine-materialiąja, norma. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos CK 1.11 straipsnis, kur nustatomi užsienio teisės taikymo ribojimai, laikytinas kolizinę norma, nes orientuoja, kurios valstybės — Lietuvos ar užsienio — teisę taikyti. Kita vertus, ši norma, nors ir netiesiogiai, tačiau vis dėlto reguliuoja patį santykį, pavyzdžiui, nurodydama teismui taikyti Lietuvos teisę, jeigu užsienio teisės taikymas prieštarautų viešajai tvarkai. Kolizinėmis-materialiosiomis taip pat laikytinos normos, reguliuojančios santuokos sudarymą konsulinėse įstaigose, ir daugelis kitų. Išvados dėl mišrių -kolizinių-materialiųjų normų egzistavimo teisingumą patvirtina aplinkybė, kad ne vienoje tarptautinėje sutartyje (konvencijoje) yra suvienodintų tiek kolizinių, tiek materialiosios teisės normų. Pavyzdžiui, dauguma 1956 m. Ženevos tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos normų yra materialiosios, t. y. jos tiesiogiai ir vienodai reguliuoja santykius, susijusius su tarptautiniu krovinių vežimu kelių transportu. Tačiau šios konvencijos 16 straipsnio penktoji dalis yra kolizinė norma. Ji nurodo, kad krovinio realizavimo procedūra nustatoma pagal krovinio realizavimo vietos valstybės įstatymus ir sąlygas. Taigi ši norma nurodo tik krovinio realizavimo procedūrai taikytiną teisę, o ne tiesiogiai reguliuoja pačią procedūrą.
Kadangi santykių, turinčių užsienio (tarptautinį) elementą, teisinis reguliavimas Lietuvoje yra palyginti naujas dalykas, šios srities teismų praktika negausi ir nenusistovėjusi, tikslinga kai kuriuos dalykus nagrinėti plačiau, kartu bent trumpai aptariant tarptautines konvencijas, kurios vienodai reguliuoja tam tikrus santykius.
Baigiant analizuoti tarptautinės privatinės teisės prigimtį atkreiptinas dėmesys į dar vieną dalyką. Nors ir pabrėžiamas privatus šios teisės pobūdis, tačiau apskritai neigti viešojo pobūdžio elementą tarptautinėje privatinėje teisėje vargu ar būtų galima. Pirma, tarptautinėje privatinėje teisėje yra normų, kurių paskirtis – saugoti viešąjį interesą. Taigi jos yra veikiau viešosios, o ne privatinės teisės normos, pavyzdžiui, jau minėtas CK 1.11 straipsnis, kur nustatomi užsienio teisės taikymo ribojimai. Antra, minėta, tarptautinė privatinė teisė reguliuoja tarptautinio civilinio proceso dalykus – teisminį priklausymą, teismo pranešimų ir šaukimų įteikimą, sprendimų pripažinimą ir t.t., o civilinio proceso teisė laikoma mišria (t. y. turinčia ir viešajai, ir privatinei teisei būdingų bruožų) teisės šaka. Vadinasi, tarptautinė privatinė teisė, būdama privatinės teisės šaka, turi ir viešosios teisės elementų. Ir tai nėra nuostabu, nes šiandien visiškai pagrįstai kalbama apie viešosios ir privatinės teisės konvergenciją. Galų gale yra valstybių, kurios apskritai nedaro esminio skirtumo tarp viešosios ir privatinės teisės (tai būdinga bendrosios teisės tradicijos valstybėms). Pagaliau tai veikiau teorinė diskusija (nors, minėta, šis klausimas gali būti aktualus ir praktikai), o faktas yra tas, kad tokių normų yra. Taigi teisininkui praktikui svarbiau žinoti, kada ir kaip jas taikyti.

1.1.4 „Užsienio teisės“ samprata

Tarptautinės privatinės teisės požiūriu sąvoka „užsienio teisė“ reiškia bet kurią kitą funkcionuojančią teisės sistemą, išskyrus bylą nagrinėjančio teismo vietos (lex fori) valstybės teisę. Problema kyla tada, kai vienos valstybės teritorijoje galioja kelios teisės sistemos, kurių koegzistavimą lemia valstybės teritorinis sutvarkymas ar kokios kitos priežastys. Štai federacinėje valstybėje šalia federalinės teisės sistemos galioja ir federacijos subjektų teisės sistemos. Pavyzdžiui, JAV galioja federalinė teisės sistema ir valstijų teisės sistemos. Skirtingos teisės sistemos taikomos ir daugelio kitų pasaulio valstybių (Australijos, Kanados ir kt.) teritorijose. Tačiau kelios teisės sistemos gali galioti ir unitarinėje valstybėje. Pavyzdžiui, Lietuvos teritorijoje 1918-1940 m. buvo keturios skirtingos civilinės teisės sistemos; Didžiojoje Britanijoje yra atskiros Anglijos, Šiaurės Airijos ir Škotijos teisės sistemos.
Kai tam tikrose valstybės teritorijos dalyse galioja skirtingos teisės sistemos, kyla vadinamoji vidaus kolizija, t. y. reikia nustatyti, kurioje teritorijos dalyje galiojančią teisės sistemą reikia taikyti sprendžiant šalių ginčą.
Valstybėje kelios skirtingos teisės sistemos gali galioti ne tik teritoriniu, bet ir kitu principu – teisės tradicijos, religiniu. Bene labiausiai paplitęs yra pastarasis, kai skirtingos teisės sistemos gali būti taikomos skirtingoms tos pačios valstybės gyventojų grupėms, atsižvelgiant į jų išpažįstamą religiją. Pavyzdžiui, Libane, Izraelyje kai kurių sričių, ypač šeimos, santykiams, skirtingos teisės sistemos taikomos žydams, krikščionims ir musulmonams. Analogiška padėtis taip pat yra Pakistane, Indijoje ir kitose valstybėse. Tokiu atveju skirtingų teisės sistemų kolizija vadinama tarpasmenine.
Kai valstybėje yra kelios teisės sistemos, nepakanka nustatyti, kad šalių ginčo santykiui turi būti taikoma tos valstybės teisė. Tokiu atveju būtina detalizuoti, kuri iš kelių pripažįstamų teisės sistemų turi būti taikoma, t. y. tenka išspręsti vidaus arba tarpasmeninę koliziją. Taigi nepakaktų vien konstatuoti, kad ginčo santykiui būtina taikyti JAV teisę, bet ir atsirastų būtinybė nustatyti, kokia teisė – federalinė ar konkrečios valstijos – turi būti taikoma. Atsakymas į šį klausimą priklausytų nuo to, kokia teisė – federalinė ar valstijų – reguliuoja atitinkamą santykį. Jeigu santykį reguliuotų valstijų teisė, tektų nustatyti, kurios iš penkiasdešimties JAV valstijų teisę būtina taikyti. Tačiau kokiais kriterijais vadovaujantis būtų galima ir reikėtų nustatyti, kurią iš kelių užsienio valstybėje galiojančių teisės sistemų būtina taikyti?
Pagal CK 1.10 straipsnio ketvirtąją dalį, jeigu užsienio valstybės, kurios teisė, pagal šio kodekso normas, turi būti taikoma, konkrečiose teritorijos dalyse galioja skirtingos teisės sistemos, tai nuoroda į taikytiną užsienio teisę reiškia nuorodą į atitinkamos teritorijos teisės sistemą, nustatomą pagal užsienio valstybės teisės nustatytus kriterijus. Pagal to paties straipsnio penktąją dalį, jeigu užsienio valstybėje, kurios teisė, pagal šio kodekso normas, turi būti taikoma, yra kelios teisės sistemos, taikomos skirtingų kategorijų asmenims, tai taikytina teisės sistema nustatoma pagal tos valstybės teisės nustatytus kriterijus. Taigi nustačius, kad būtina taikyti konkrečios valstybės, turinčios kelias teisės sistemas, teisę, konkrečią teisės sistemą reikės nustatyti ne pagal Lietuvos teisę, o pagal tos užsienio valstybės kolizines normas. Pavyzdžiui, nustačius, kad būtina taikyti JAV valstijų, o ne federalinę teisę, atitinkamą JAV valstiją, kurios teisės normas reikės taikyti, teks nustatyti pagal JAV teisės kolizines normas. Tačiau jeigu atitinkamos užsienio valstybės teisė nenumatytų kriterijų, pagal kuriuos turėtų būti nustatoma konkreti iš kelių toje valstybėje galiojančių teisės sistemų, taikytiną teisės sistemą turėtų nustatyti pats bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas glaudžiausio ryšio doktriną, t. y. teisės normas tos teisės sistemos, su kuria nagrinėjama byla yra glaudžiausiai susijusi (CK 1.10 str. 6 d.).
Sąvoka „užsienio teisė“ yra problemiška dar ir dėl kitos priežasties. Nustačius, kad turi būti taikoma užsienio valstybės teisė, kyla klausimas, reikia vadovautis tiek užsienio valstybės materialiosios teisės, tiek jos tarptautinės privatinės teisės normomis ar tik materialiosios teisės normomis. Atsakymas į šį klausimą gali lemti ne tik taikytiną teisę, bet ir bylos baigtį.
Labai svarbu žinoti, kad sąvoka „užsienio teisė“ reiškia teisę, taikytiną šalių materialiesiems santykiams, o ne proceso teisę (užsienio valstybės proceso teisės normos gali būti taikomos tik išimtiniais, tarptautinių sutarčių ir vidaus teisės numatytais atvejais). Todėl civilinės bylos nagrinėjimo tvarką visada nustato teismo vietos valstybės proceso teisė (lex fori), o ne užsienio valstybės proceso teisė. Tačiau skirtingų valstybių teisė nevienodai vertina kas laikytina materialiąja, o kas -proceso teise. Todėl teismui neretai tenka spręsti dar vieną problemą – materialiosios ir proceso teisės atribojimo klausimą.
Sąvokos „užsienio teisė“ taip pat nederėtų apriboti tik atitinkamos užsienio valstybės statutine teise. Nustatyti, kad šalių santykiams būtina taikyti užsienio valstybės teisę, reiškia, jog tos teisės turinį privalu atskleisti remiantis visais toje užsienio valstybėje pripažįstamais teisės šaltiniais: pozityviąja teise, teismų praktika, teisės doktrina ir t.t. Neretai užsienio valstybės įstatymo tekstas nėra pakankamas teisingai išspręsti bylą. Be įstatymo teksto, analizuotina ir įstatymo aiškinimo bei taikymo praktika. Pavyzdžiui, konkreti užsienio valstybės teisės norma, priimta prieš šimtą ar daugiau metų, teismų praktikoje gali būti aiškinama ir taikoma visiškai kitaip, negu būtų galima spręsti iš jos lingvistinio teksto – atsižvelgiant į pasikeitusias socialines, ekonomines sąlygas jos taikymo sritis gali būti labai išplėsta, arba atvirkščiai, – susiaurinta. Tai reiškia, kad, nežinant užsienio valstybės teismų praktikos ir teisės doktrinos ir aklai remiantis vien įstatymo tekstu, galima suklysti. Taigi sąvoka „užsienio teisė“ apima tiek pirminius (tiesioginius), tiek antrinius (netiesioginius) teisės šaltinius.
Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kad sąvoka „užsienio teisė“ kartais neturėtų būti suprantama tik kaip užsienio valstybės civilinė teisė. Nors tarptautinės privatinės teisės požiūriu gali kilti tik kelių valstybių privatinės teisės sistemų kolizija, tačiau nuoroda į užsienio teisę gali reikšti, jog teismui teks taikyti ne tik atitinkamos užsienio valstybės civilinę (privatinę), bet ir viešąją teisę. Šitaip yra todėl, kad taikytinos teisės nustatymas neretai siejamas su aplinkybėmis, kurios yra viešosios teisės reguliavimo dalykas, pavyzdžiui, asmens pilietybė. Kita vertus, ne visose valstybėse požiūris į viešąją ir privatinę teisę vienodas. Vienur atitinkamas santykis reguliuojamas privatinės, o kitur – viešosios teisės normų. Pavyzdžiui, daugumoje Europos valstybių santykiai, susiję su žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmais, laikomi civiliniais teisiniais santykiais ir juos reguliuoja civilinė teisė. Tačiau Prancūzijoje šie santykiai laikomi viešosios teisės reguliavimo dalyku. Taigi teismui gali tekti taikyti ir užsienio valstybės viešosios teisės normas, reguliuojančias atitinkamai pilietybės, valiutos, muitų režimo, valstybės civilinės atsakomybės ir kitus klausimus. Todėl negalima atsisakyti taikyti užsienio valstybės teisės normos motyvuojant vien tuo, kad ji, pagal užsienio valstybės teisę, arba lex fori, laikytina viešosios, o ne privatinės teisės dalimi. Pavyzdžiui, CK 1.10 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad teisės norma, esanti užsienio valstybės materialiosios teisės dalis, taikoma neatsižvelgiant į tai, kad pagal tam tikros užsienio valstybės teisę, ji laikoma ne privatinės, o viešosios teisės dalimi. Kai kurių valstybių teisės normos, reglamentuojančios sutartis, kurių viena iš šalių yra valstybė, laikomos administracinės, o ne civilinės teisės normomis. Tačiau ši aplinkybė netrukdo jų taikyti, jeigu ginčo santykiui turi būti taikoma būtent tos šalies materialioji teisė.
Galiausiai reikia paminėti dar vieną svarbų aspektą, būdingą šiuolaikinei tarptautinei privatinei teisei. Tarptautinės prekybos teisė vienodinama ne tik tarpvalstybiniu lygmeniu, bet ir kitais būdais: tarptautiniam verslui atstovaujančios organizacijos, pavyzdžiui, Tarptautiniai prekybos rūmai (ICC), kodifikuoja tarptautinės prekybos papročius, įvairios tarptautinės organizacijos rengia pavyzdinius įstatymus, pavyzdines (standartines) sutartis ir panašiai. Taigi vyksta privatus arba pusiau privatus lex mercatoria (t. y. nevalstybinių tarptautinės prekybos taisyklių) derinimas ir kodifikavimas. Pavyzdžiui, UNIDROIT parengė ir priėmė tarptautinių komercinių sutarčių principus.
Tarptautinio komercinio sandorio šalys, sudarydamos sutartį, gali susitarti, kad jų santykiams bus taikoma ne konkrečios valstybės teisė, o lex mercatoria, pavyzdžiui, UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principai. Šalių autonomijos principas leidžia joms sudaryti tokį susitarimą, todėl teismas ar arbitražas šį šalių susitarimą turėtų gerbti. Vadinasi, šiuo atveju sąvoka „užsienio teisė“ reikš ne konkrečios valstybės nacionalinę (vidaus) teisę, o papročius, valstybės neaprobuotas taisykles, kurias pasirinko šalys. Be abejo, šalių autonomijos principas nėra absoliutus, todėl UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principų kaip taikytinos teisės pasirinkimas nereiškia, kad nebus taikomos imperatyvios lex fori arba trečiosios valstybės teisės normos.

1.1.5 Tarptautinės privatinės teisės ir tarptautinės viešosios teisės santykis

Tarptautinė privatinė teisės yra vidaus (nacionalinės) teisės dalis. Ji yra tarptautinė tik tuo atžvilgiu, kad reguliuoja (nors ir netiesiogiai) santykius, turinčius užsienio (tarptautinį) elementą. Kadangi kiekviena valstybė nustato savo kolizines normas, todėl pasaulyje nėra vienos tarptautinės privatinės teisės ir kiekviena valstybė turi savo tarptautinę privatinę teisę. Tačiau yra ir visoms valstybėms bendra tarptautinė teisė – tai tarptautinė viešoji teisė. Nors tarptautinė privatinė teisė nėra laikoma tarptautinės viešosios teisės dalimi, tačiau absoliučios, neperžengiamos ribos tarp jų taip pat nėra. Atvirkščiai, tarp tarptautinės privatinės ir tarptautinės viešosios teisės yra susiklostęs glaudus keliais aspektais pasireiškiantis ryšys.
Pirma, tarptautinė privatinė teisė remiasi tarptautinės viešosios teisės principais: abipusiškumo, valstybių tarpusavio pripažinimo, valstybių suverenios lygybės, sąžiningo tarptautinių sutarčių vykdymo (pacta sunt ser-vanda), tarptautinės teisės viršenybės, palyginti su nacionaline teise, nediskriminavimo, taikaus tarptautinių ginčų sprendimo, jėgos nevartojimo tarptautiniams santykiams, pagarbos žmogaus teisėms ir kitais. Tarptautinės viešosios teisės principai labai svarbūs aiškinti ir taikyti tarptautinėse sutartyse įtvirtintas tarptautinės privatinės teisės normas. Pavyzdžiui, nesant ar nepaisant vieno iš svarbiausių tarptautinės viešosios teisės principų – taikaus valstybių bendradarbiavimo (sambūvio), negalėtų būti įsivaizduojamas ir užsienio teisės taikymas, užsienio valstybių teismų sprendimų pripažinimas. Galima teigti, kad tarptautinė privatinė teisė įgyja prasmę ir reikšmę tik dėl tarptautinės viešosios teisės. Ypač svarbi tarptautinei privatinei teisei yra tarptautinės viešosios teisės dalis, susijusi su žmogaus teisėmis ir laisvėmis bei tarptautine žmogaus teisių apsauga, draudžianti diskriminuoti kitų valstybių piliečius.
Antra, galutinis tarptautinės privatinės teisės ir tarptautinės viešosios teisės tikslas yra vienodas – užtikrinti kuo veiksmingesnį tarptautinį įvairių tarptautinės visuomenės gyvenimo sričių bendradarbiavimą, mažinti įvairias šio bendradarbiavimo kliūtis.
Trečia, tarptautinės privatinės teisės šaltiniai šalia vidaus (nacionalinės) teisės normų yra ir tarptautinės sutartys. Taigi tarptautinę privatinę teisę ir tarptautinę viešąją teisę sieja bendri teisės šaltiniai – tarptautinės sutartys. Vis labiau vienodinant tarptautinę privatinę teisę, didėja tarptautinių sutarčių, kaip tarptautinės privatinės teisės šaltinių, reikšmė. Kartu didėja tarptautinės viešosios teisės įtaka ir svarba tarptautinei privatinei teisei. Tarptautinių sutarčių, kaip teisės šaltinio, aiškinimo ir taikymo ypatumus nustato tarptautinė viešoji teisė. Todėl taikant tarptautinės privatinės teisės normas neretai tenka analizuoti ir tarptautinę viešąją teisę. Štai kodėl tarptautinės privatinės teisės šaltinių negalima nagrinėti atskirai nuo tarptautinės viešosios teisės šaltinių. Tai reiškia, kad daugelis tarptautinės viešosios teisės šaltinių netiesiogiai yra ir tarptautinės privatinės teisės šaltiniai.
Ketvirta, tarptautinė viešoji teisė atsako į klausimą, koks yra tarptautinės ir vidaus teisės santykis. Tarptautinėje privatinėje teisėje ši problema kyla dažnai, nes nemažai kolizinių teisės normų yra tarptautinėse sutartyse, o vidaus teisės nustatytos kolizinės normos neretai jų neatitinka. Tokiais atvejais tenka aiškintis vidaus ir tarptautinės teisės koliziją ir ją galima išspręsti tik remiantis viešąja tarptautine teise.
Pripažįstant glaudų tarptautinės viešosios teisės ir tarptautinės privatinės teisės ryšį, dar aiškiau jų santykis bus atskleistas nurodžius ir jų skiriamuosius požymius. Pirma, nors tarptautinė privatinė teisė vis plačiau vienodinama, ir šiandien daugelį jos šaltinių sudaro ne tarptautinės sutartys, o vidaus (nacionalinė) teisė. Tuo tarpu pagrindinis viešosios teisės šaltinis yra būtent tarptautinės sutartys.
Tarptautinė viešoji teisė reguliuoja valstybių ir tarptautinių organizacijų tarpusavio santykius, t. y. ne privačius privačių asmenų, o viešus viešų asmenų tarpusavio santykius. Taigi skiriasi tiek reguliuojamų santykių pobūdis, tiek jų subjektai. Tarptautinė viešoji teisė reguliuoja tarpvalstybinius santykius, arba santykius, kurie vienaip ar kitaip yra tarptautinės politikos išraiška. Jie neturi privatinio pobūdžio. Jeigu tarptautiniai komerciniai santykiai susiklosto tarp privačių asmenų (arba bent vienas iš šių santykių subjektų yra privatus asmuo), bus taikomos tarptautinės privatinės teisės normos.

1.2 Tarptautinės privatinės teisės šaltiniai

1.2.1 Bendroji charakteristika

Šiuolaikinė teisės filosofija skiria šešias teisės šaltinių rūšis: bendruosius teisės principus; tarptautinę teisę; vidaus statutinę teisę; papročius; teismų praktiką (teismo precedentą) ir teisės doktriną. Šių teisės šaltinių reikšmė ir lyginamoji vertė įvairiose valstybėse nėra vienoda. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje teisės šaltiniai pagal teisinę hierarchiją rikiuojami tokiu eiliškumu: bendrieji teisės principai, Europos Sąjungos teisė, statutinė teisė, teismo precedentas, papročiai, teisės doktrina. Tuo tarpu kitose valstybėse, taip pat Lietuvoje, daugelis nurodytų esant kiek kitokį teisės šaltinių skaičių ir jų eiliškumą.
Nevienoda šių teisės šaltinių reikšmė ir konkrečiose teisės šakose. Būdingu daugumos užsienio valstybių tarptautinės privatinės teisės požymiu tapo tai, kad čia teismų praktikai teikiama didesnė reikšmė nei kitose teisės šakose. Ši išvada tinka ne tik bendrosios teisės sistemos valstybėms, kur tradiciškai teismo precedentas laikomas pagrindiniu teisės šaltiniu, bet ir daugumai kontinentinės Europos valstybių. Tokį reiškinį nesudėtinga paaiškinti. Teismų praktikos svarbą tarptautinėje privatinėje teisėje lėmė detalių kolizinių normų stoka statutinėje teisėje. Savo ruožtu ši aplinkybė priklausė nuo visuomeninių santykių lygio civilinės teisės kodifikavimo pradžioje – daugumoje Vakarų Europos valstybių privatinė teisė buvo pradėta kodifikuoti XVIII-XIX amžiais, kai tarptautinė prekyba ir tarptautiniai kitų sričių ryšiai dar nebuvo pasiekę šiandieninio masto. Todėl pradėjus kodifikuoti privatinę teisę nebuvo didelio poreikio detaliai sureguliuoti taikytinos teisės ir tarptautinės jurisdikcijos klausimus ir nenuostabu, kad pirmuosiuose civiliniuose kodeksuose tarptautinės privatinės teisės klausimai arba apskritai nutylėti, arba jiems skirtas tik vienas kitas straipsnis. Pavyzdžiui, 1804 m. Prancūzijos civiliniame kodekse buvo vos keli straipsniai, susiję su tarptautine privatine teise; 1896 m. Vokietijos civiliniame kodekse (tiksliau – specialiame įvadiniame įstatyme) tarptautinės privatinės teisės klausimus reguliavo tik dvidešimt du straipsniai. Taigi natūralu, kad plėtojantis tarptautiniams ryšiams neišvengiamai daugėjo teisės spragų ir teismų praktika buvo priversta jas užpildyti.
Kitas tarptautinei privatinei teisei būdingas bruožas – jos šaltinių dualumas, nulemtas teisės vienodinimo, kuris ypač suaktyvėjo XX amžiaus antrojoje pusėje. Viena vertus, tarptautinės privatinės teisės šaltiniai yra nacionalinės (vidaus) teisės šaltiniai, kita vertus, tarptautinės teisės šaltiniai – dvišalės ir daugiašalės sutartys (konvencijos).
Tarptautinės privatinės teisės šaltinių dualumas lemia daugelį problemų, kylančių aiškinant ir taikant tarptautinės privatinės teisės normas. Toliau vardijamos tik svarbiausios iš jų.
Pirma, kai kurioms tarptautinės privatinės teisės normoms esant tarptautinės teisės šaltinuose, neretai kyla vidaus teisės ir tarptautinės sutarties normų kolizija. Taigi dažnai tarptautinės privatinės teisės normų taikymas susijęs su vidaus ir tarptautinės teisės kolizijų sprendimu.
Antra, taikant tarptautines sutartis, būtina užtikrinti jų aiškinimo ir taikymo vienodumą. Norint pasiekti šį tikslą, teismui tenka analizuoti tarptautinių teismo institucijų ir užsienio valstybių teismų praktiką ir teisės doktriną.
Trečia, neretai kyla lingvistinių problemų dėl tarptautinės sutarties originalo ir jos vertimo į nacionalinę kalbą neatitikimų. Vadinasi, teismas neturėtų apsiriboti vien oficialiu tarptautinės sutarties teksto vertimu į nacionalinę kalbą, o esant galimybei, t. y. teisėjams turint deramų (pakankamų) užsienio kalbos įgūdžių, turėtų analizuoti ir jos autentišką, atitinkama užsienio kalba surašytą tekstą.

1.2.2 Konstitucija ir bendrieji teisės principai

Konstitucija, kaip aukščiausią juridinę galią turintis vidaus teisės šaltinis, sudaro bet kurios valstybės visos teisės sistemos pagrindą. Tad konstitucija, be abejo, yra ir tarptautinės privatinės teisės šaltinis.
Tarptautinės privatinės teisės požiūriu svarbios kelios Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) nuostatos. Pirma nuostata – tai Konstitucijos 135 straipsnio pirmoji dalis, kur nustatyta, kad „Lietuvos Respublika [.] vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis [.]“ Cituotas straipsnis reiškia, kad visuotinai pripažinti tarptautinės teisės principai ir normos yra sudedamoji Lietuvos teisės sistemos dalis. Todėl Lietuvos teismai privalo jais vadovautis ir juos taikyti. Taigi šis Konstitucijoje įtvirtintas valstybės įsipareigojimas ypač svarbus taikant tarptautinėse sutartyse nustatytas tarptautinės privatinės teisės normas. Visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis laikomi pagrindinės valstybių tarptautinio bendradarbiavimo nuostatos, įtvirtintos Jungtinių Tautų Organizacijos įstatuose (1-2 str.) ir suformuluotos tarptautinių ginčų sprendimo institucijų, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų Organizacijos Tarptautinio teismo, praktikoje: pagarba žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms; suvereni valstybių lygybė; nesikišimas į valstybių vidaus reikalus; sąžiningas tarptautinių įsipareigojimų vykdymas; taikus tarptautinių ginčų sprendimas; jėgos nevartojimas tarptautiniams santykiams ir t.t.
Šalia visuotinai pripažintų tarptautinės teisės principų, kurie vienokia ar kitokia forma yra įtvirtinti tarptautinėje teisėje – tarptautinėse sutartyse, tarptautinių organizacijų įstatuose ir kituose dokumentuose, būtina paminėti ir legs non scriptae (nerašyta teisė) – bendruosius teisės principus. Tarptautinio teismo statuto 38 straipsnio pirmosios dalies „c“ punkte nustatyta, kad Teismas taiko „civilizuotų tautų pripažintus bendruosius teisės principus“. Bendrieji teisės principai — nerašytos elgesio taisyklės, yra žmonijos ilgaamžės raidos rezultatas. Jie laikomi sudedamąja teisės dalimi ir jais remiamasi tiek aiškinant statutinės teisės normas, tiek užpildant teisės spragas. Bendrieji teisės principai yra , pavyzdžiui, pacta sund servanda (sutarčių privalu laikytis); audiatur et altera pars (išklausyk abi šalis) ir t.t. O taip pat tokie, kaip lygiateisiškumo, proporcingumo, teisinio aiškumo, teisėtų lūkesčių ir kiti principai.
Bendrieji teisės principai ne mažiau svarbūs ir tarptautinei privatinei teisei. Pavyzdžiui, pagarbos įgytoms teisėms principas reikalauja, kad būtų pripažįstamos asmens teisės, kurias jis įgijo pagal užsienio teisę. Tai reiškia, kad teismas pagal užsienio teisę įgytoms subjektinėms teisėms privalo taikyti atitinkamą užsienio teisę ir asmens teisinio statuso negali nustatinėti pagal savo valstybės teisę. Principas jura novit curia reikalauja, kad teismas ex officio spręstų, kokią teisę – užsienio ar vidaus, reikia taikyti ginčo santykiui. Šis principas taip pat reikalauja, kad teismas nustatytų ir taikytinos užsienio teisės turinį (išskyrus įstatymo numatytas išimtis, kai nustatyti užsienio teisės turinį yra bylos šalių pareiga).
„Kompetencijos kompetencijos“ principas leidžia teismui spręsti, ar jo jurisdikcijai priklauso byla, turinti užsienio elementą. Sprendimas, teismo priimtas pažeidžiant išimtinės jurisdikcijos taisykles ir išnagrinėjus jo kompetencijai nepriklausančią bylą, gali būti nepripažintas atitinkamoje užsienio valstybėje motyvuojant teismą viršijus savo kompetenciją.
Bendrųjų teisės principų svarba tarptautinei teisei pasireiškia įvairiais aspektais. Pirma, jais remiantis aiškinamos tarptautinės privatinės teisės normos, jų taikymo dalykai. Pavyzdžiui, nustačius teisės normos ir teisės principo prieštaravimą, pirmenybę būtina teikti teisės principui. Antra, vadovaudamasis bendraisiais teisės principais teismas gali užpildyti teisės spragas, o jų tarptautinėje privatinėje teisėje, palyginti su kitomis teisės šakomis, yra nemažai. Trečia, bendrieji teisės principai svarbūs įstatymų leidybai, rengiant ir priimant naujas tarptautinės teisės normas.
Kita svarbi Konstitucijos norma yra 138 straipsnio trečioji dalis, kur nustatyta, kad „tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis“. Ši nuostata išreiškia monistinės doktrinos pripažinimą. Pagal šią doktriną, tarptautinė teisė, būdama sudedamoji vidaus (nacionalinės) teisės sistemos dalis, taikoma tiesiogiai. Vadinasi, ratifikuotos tarptautinės sutarties nuostatas Lietuvos teismai turi taikyti tiesiogiai, nes nėra būtinas koks nors vidaus teisės aktas, kuris tarptautinės teisės nuostatas inkorporuotų į vidaus teisę.

1.2.3 Tarptautinės sutartys

Kalbant apie tarptautines sutartis kaip apie tarptautinės privatinės teisės šaltinį, minėtinos trys tarptautinių sutarčių rūšys.
Pirma, dvišalės tarptautinės sutartys dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, komercinėse ir šeimos bylose.
Šios sutartys pasirašomos tarp dviejų (išskyrus trišalę Lietuvos, Estijos ir Latvijos sutartį) valstybių ir jose ne tik nustatomos kolizinės normos, bet ir reguliuojami jurisdikcijos, teismo pavedimų siuntimo ir vykdymo, įrodymų rinkimo, teismų susižinojimo, teismo pranešimų, šaukimų ir kitų teismo dokumentų siuntimo ir įteikimo, teismų sprendimų pripažinimo klausimai. Taikytinos teisės ar kitokį klausimą, kurį reguliuoja dvišalė teisinės pagalbos sutartis, reikia spręsti pagal tarptautinės sutarties taisykles, o ne pagal vidaus teisę. Pavyzdžiui, esant dvišalei tarptautinei teisinės pagalbos sutarčiai, kurioje sureguliuotas teisės, taikytinos paveldėjimo santykiams, klausimas, būtina taikyti atitinkamą dvišalės tarptautinės sutarties taisyklę, o ne CK 1.60-1.62 straipsnius.
Antra, tarptautinės privatinės teisės srities daugiašalės tarptautinės sutartys (konvencijos), nustatančios vienodas kolizinės normas.
Tokiu atveju teismas neturi taikyti vidaus (nacionalinės) teisės kolizinių normų. Pavyzdžiui, 1989 m. Tarptautinės turto gelbėjimo vandenyse konvencijos 24 straipsnyje nurodyta, kad gelbėtojo teisės į palūkanas (papildomą kompensaciją) už bet kurį atlyginimą, priklausantį pagal šią konvenciją, nustatomos pagal valstybės, kurioje yra bylą nagrinėjantis teismas, įstatymus, t. y. įtvirtintas lex fori principas. Taigi čia nustatyta vienoda kolizinė norma visoms valstybėms, kurios yra šios konvencijos dalyvės. Šiuo atveju teismui nereikės taikyti savo valstybės vidaus kolizinių normų, nes Konvencijos 24 straipsnyje sakoma, kad būtina taikyti teismo vietos valstybės teisę (lex fori).
Trečia, daugiašalės tarptautinės sutartys (konvencijos), pirmiausiai skirtos vienodinti privatinę materialiąją teisę, t.y. nustatančios vienodas materialiąsias normas, tiesiogiai reguliuojančias tam tikrus santykius.
Jeigu tam tikrą santykį vienodai reguliuoja tarptautinė konvencija (sutartis), būtina taikyti jos normas, o ne vidaus (nacionalinę) teisę. Pavyzdžiui, 1980 m. Jungtinių Tautų Vienos konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių nustato vienodas šių sutarčių sudarymo taisykles ir vienodai reguliuoja pirkėjo ir pardavėjo teises ir pareigas; 1929 m. Varšuvos konvencija dėl tam tikrų taisyklių, susijusių su tarptautiniais vežimais oru, unifikavimo, nustato vienodas tarptautinio keleivių, bagažo ir krovinių vežimo taisykles; 1956 m. Ženevos tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR) nustato vienodas krovinių vežimo tarptautiniu automobilių transportu taisykles ir panašiai.
Pažymėtina, kad vienodinama ne tik materialioji, bet ir proceso teisė. Todėl tarptautinių konvencijų, nustatančių vienodas taisykles, yra ir civilinio proceso bei arbitražo proceso teisėje. Pavyzdžiui, 1958 m. Niujorko konvencija nustatė vienodas užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo taisykles.
Konvencijos, vienodinančios materialiąją ar proceso teisę, yra tarptautinės privatinės teisės šaltinis trimis aspektais.
Pirma, neretai šiose konvencijose šalia materialiosios teisės normų yra ir kolizinių normų. Pavyzdžiui, 1989 m. Tarptautinės turto gelbėjimo vandenyse konvencijos 24 straipsnyje nurodyta, kad gelbėtojo teisės į palūkanas (papildomą kompensaciją) už bet kurį atlyginimą, priklausantį pagal šią konvenciją, nustatomos pagal valstybės, kurioje yra bylą nagrinėjantis teismas, įstatymus, t. y. įtvirtinamas lex fori principas.
Antra, santykiui, pasižyminčiam užsienio (tarptautiniu) elementu, kurį vienodai reguliuoja tarptautinė konvencija, būtina taikyti jos nuostatas, o ne užsienio valstybės vidaus teisę, nustatomą pagal kolizines normas. Vadinasi, tokiu atveju taikytinos užsienio teisės klausimo apskritai nekyla, nes taikytina teisė yra atitinkama tarptautinė konvencija.
Trečia, neretai tarptautinės konvencijos normos nurodo, kad konvencija taikoma, jeigu tarptautinės privatinės teisės normos nustato, jog taikytina teisė yra valstybės, šios konvencijos dalyvės, teisė. Pavyzdžiui, 1980 m. Jungtinių Tautų Vienos konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių 4 straipsnio pirmosios dalies „b“ punkte sakoma, kad šią konvenciją būtina taikyti, jeigu, pagal tarptautinės privatinės teisės normas, taikytina susitariančiosios valstybės teisė.
Būtų neteisinga manyti, kad spręsdamas bylas, turinčias užsienio (tarptautinį) elementą, teismas turi taikyti tik tas tarptautines sutartis, kurių dalyvė yra Lietuva. Galimi atvejai, kai sprendžiant civilines bylas, turinčias užsienio (tarptautinį) elementą, Lietuvos teismams gali tekti taikyti ir tarptautines sutartis (konvencijas), kurių dalyvė Lietuva nėra. Tokie atvejai galimi tada, kai tarptautinė sutartis (konvencija), nustatanti vienodas privatinės teisės normas, numato, kad ji taikoma, kai bent viena iš bylos šalių yra valstybėje – tos tarptautinės sutarties (konvencijos) dalyvėje, o pagal kolizines normas, turi būti taikoma būtent valstybės – tos tarptautinės sutarties (konvencijos) dalyvės – teisė. Tokiu atveju tarptautinė sutartis (konvencija) yra ją ratifikavusios ar kitaip prie jos prisijungusios valstybės teisės sistemos sudedamoji dalis, todėl bylą nagrinėjantis teismas turi ją taikyti.

1.2.4 Vidaus statutinė teisė

Kaip jau ir minėta, tarptautinė privatinė teisė yra vidaus (nacionalinės) teisės dalis. Todėl nenuostabu, kad didžiąją bet kurios valstybės tarptautinės privatinės teisės šaltinių dalį sudaro būtent vidaus (nacionalinė) statutinė teisė.
Lietuvos tarptautinei privatinei teisei būdinga tai, kad kolizinės normos yra išdėstytos ne viename šaltinyje. Dauguma kolizinių normų yra kodifikuotos ir išdėstytos CK pirmosios knygos II skyriuje (1.10-1.62 str.).
Be CK, tarptautinės privatinės teisės šaltiniai taip pat yra CPK (784, 785, 789, 790, 793-799 str. ir t.t.), Prekybinės laivybos įstatymas (5 str.), Koncesijų įstatymas (18 str.), Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas (3 str.), Įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (25-31 str.), Komercinio arbitražo įstatymas (4, 25, 31, 39, 40 str.).
Tarptautinės privatinės teisės normų išbarstymas įvairiuose teisės aktuose sunkina jų taikymą. Todėl kodifikuojant privatinę teisę būtina galvoti ir apie tarptautinės privatinės teisės sisteminimą. Tačiau tai būdinga ne tik Lietuvai. Daugelyje pasaulio valstybių tarptautinė privatinė teisė kol kas nėra susisteminta.
Valstybės, kurios sistemina tarptautinę privatinę teisę priimdamos konkrečius įstatymus, paprastai įtraukia į juos tiek kolizines, tiek tarptautinio civilinio proceso normas. Tačiau tai nėra vienintelis tarptautinės privatinės teisės sisteminimo būdas. Nemažai valstybių, kurių teisė yra kodifikuota, pavyzdžiui, Vokietija, tarptautinės privatinės teisės normas sistemina dviejuose kodeksuose – Civiliniame kodekse ir Civilinio proceso kodekse. Vadovaujantis šiuo principu, ketinama kodifikuoti ir Rusijos tarptautinę privatinę teisę. Kai kur visos tarptautinės privatinės teisės normos (t. y. ir tarptautinio civilinio proceso normos) yra kodifikuojamos tik Civiliniame kodekse. Pavyzdžiui, Kanados Kvebeko provincijos CK 10 knygoje kodifikuotos visos tarptautinės privatinės teisės normos.
Taigi tarptautinė privatinė teisė sisteminama dviem būdais – arba įtraukiant į CK (kai kur – tiek CK, tiek CPK), arba priimant konkretų įstatymą. Abu tarptautinės privatinės teisės sisteminimo būdai turi ir privalumų, ir trūkumų. Konkrečiame įstatyme galima susisteminti visas tarptautinės privatinės teisės normas – reguliuojančias tiek taikytinos teisės, tiek tarptautinio civilinio proceso klausimus. Tačiau tokiu atveju tarptautinė privatinė teisė lyg ir nustoja buvusi sudedamoji privatinės teisės dalis. Kai tarptautinės privatinės teisės normos įtraukiamos į CK, tai paprastai jame kodifikuojamos tik kolizines normos, o proceso normos lieka CPK arba kituose įstatymuose, t. y. tarptautinė privatinė teisė lyg ir perskeliama į dvi dalis. Tačiau, minėta, yra ir išimčių: Kanados Kvebeko provincijos CK (10 knyga) kodifikuota visa tarptautinė privatinė teisė. Analogiška praktika yra ir JAV Luizianos valstijoje.

1.2.5 Teismų praktika

Tarptautinė privatinė teisė, palyginti su kitomis teisės šakomis, yra „jaunas“ teisės institutas, kurio reikalingumą lėmė objektyvūs tarptautinio bendradarbiavimo poreikiai. Todėl nenuostabu, kad didžiosios kodifikacijos laikotarpiu (XIX amžiaus pradžia – XX amžiaus pradžia) apie tarptautinės privatinės teisės kūrimą ir sisteminimą labai daug negalvota. Tačiau ginčų, turinčių tarptautinį elementą, kilę jau viduramžiais. Teismas, turintis spręsti tokį ginčą, būdavo priverstas susikurti taisyklę, nes statutinės taisyklės paprasčiausiai nebuvo. Todėl daugelyje valstybių istoriškai pagrindiniu tarptautinės privatinės teisės šaltiniu tapo ne statutinė teisė, o teismų praktika (teismo precedentas). Tai pasakytina ne tik apie bendrosios teisės šalis – Angliją, JAV ir kitas, kur tradiciškai teismo precedentas buvo vienas iš pagrindinių teisės šaltinių, ypač tarptautinės privatinės teisės, bet ir valstybes, kur teismų praktika istoriškai turi menkesnę reikšmę. Pavyzdžiui, Danijoje, Olandijoje, Švedijoje, tarptautinė privatinė teisė daugiausia yra teismų praktikos rezultatas.
Lietuvoje kol kas teismų praktikos vaidmuo tarptautinės privatinės teisės srityje nėra toks svarbus. Šį faktą galima paaiškinti ir negausia šios srities teismų praktika. Pavyzdžiui, Aukščiausiajame Teisme apibendrinant teismų praktiką taikant tarptautinės privatinės teisės normas, paaiškėjo, kad 1995-1998 m. Lietuvos teismai išnagrinėjo tik 79 bylas, turinčias užsienio (tarptautinį) elementą.
Tarptautinės privatinės teisės dualumas lemia, kad jos šaltinis yra ne tik nacionalinių teismų, bet ir tarptautinių teismo institucijų praktika. Pavyzdžiui, Jungtinių Tautų Tarptautinis Teisingumo Teismas yra išnagrinėjęs keletą bylų, kuriose netiesiogiai kalbama ir apie tarptautinę privatinę teisę. Viename iš savo sprendimų Tarptautinis Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad bet kuri privačių asmenų tarpusavio sutartis grindžiama tam tikros valstybės nacionaline teise. Atsakymo į klausimą, kaip šią teisę nustatyti, reikia ieškoti tarptautinėje privatinėje teisėje, t. y. kolizinėse normose, kurios yra vidaus (nacionalinės) teisės dalis. Tačiau šis teismas skirtas spręsti ginčus, kylančius iš tarptautinės viešosios teisės reguliuojamų santykių. Todėl jo praktikoje bylų, tiesiogiai susijusių su tarptautine privatine teise, yra labai mažai. Tarptautinės privatinės teisės klausimai šio teismo praktikoje paprastai aptariami tik kai tarp valstybių kilęs ginčas susijęs su savo piliečių diplomatine gynyba.
Kitas svarbus tarptautinės privatinės teisės šaltinis yra Europos Teisingumo Teismo ir Europos pirmos instancijos teismo praktika. Šis teismas užtikrina vienodą tarptautinės privatinės teisės srities tarptautinių konvencijų, pasirašytų tarp valstybių – Europos Sąjungos narių, aiškinimą ir taikymą. Tarptautinės privatinės teisės srities Teismo praktika labai gausi.
Būtina užtikrinti vienodą tarptautinės privatinės teisės srities tarptautinių konvencijų taikymą. Šis tikslas bus pasiektas tik kai tarptautinė konvencija bus aiškinama ir taikoma atsižvelgiant į jos taikymo praktiką užsienio valstybėse. Todėl tarptautinės privatinės teisės šaltinis yra ir užsienio teismų praktika. Tarptautinės konvencijos, prie kurios Lietuva prisijungusi, normas Lietuvos teismai turi aiškinti ir taikyti atsižvelgdami į užsienio teismų praktiką, nes tik šitaip galima užtikrinti vienodą tarptautinės teisės aiškinimą ir taikymą, o kartu – ir jos veiksmingumą.

1.2.6 Papročiai ir teisės doktrina

Paprotys, kaip visuotinės praktikos įrodymas, apibūdinamas keliais elementais: ilgaamžiškumu, tęstinumu, visuotinumu. Tarptautinėje privatinėje teisėje papročio, kaip teisės šaltinio, vaidmuo yra minimalus. Būtų sunku rasti papročio, esančio tik tarptautinės privatinės teisės šaltiniu, pavyzdį. Papročiai tarptautinei privatinei teisei yra svarbūs veikiau kaip tarptautinės viešosios teisės šaltiniai.
Paprotys taip pat labai svarbus, kai kalbama apie tiesioginį santykio, turinčio tarptautinį elementą, reguliavimą. Pavyzdžiui, ginčus, kylančius iš tarptautinės prekybos santykių, teismas, o ypač arbitražas neretai sprendžia ne tik taikydamas konkrečios valstybės teisę, bet ir tarptautinės prekybos papročius, pavyzdžiui, INCOTERMS. Tačiau sprendžiant kolizijų klausimus paprotys praktiškai yra nereikšmingas.
Teisės doktrina, atvirkščiai, tarptautinėje privatinėje teisėje atliko ir atlieka labai svarbų vaidmenį. Dėl nepakankamos statutinės teisės plėtotės, jos sisteminimo stokos teisės doktrina kartu su teismų praktika daugelyje pasaulio valstybių nuo seno buvo pagrindiniai tarptautinės privatinės teisės šaltiniai. Teisės doktrina, pateikdama teorinę tarptautinės privatinės teisės klausimų analizę, skatina įstatymų leidėją sureguliuoti neaiškius kolizinius klausimus. Aukštą tarptautinės privatinės teisės kodifikavimo lygį kai kuriose valstybėse galima paaiškinti būtent stipria tarptautinės privatinės teisės doktrina.
Teisės doktrinos įtaką ir svarbą tarptautinei privatinei teisei patvirtina aplinkybė, kad daugelyje valstybių leidžiami specialūs periodiniai leidiniai, kur analizuojamos teorinės ir praktinės tarptautinės privatinės teisės problemos, pavyzdžiui: International and Comparative Law Quar-terly (Anglija); Comparative and International Law of South Africa (Pietų Afrikos Respublika);
Analizuodama teismų praktiką teisės doktrina kartu ją veikia – tobulina ir plėtoja. Jeigu teisės doktrina silpna, teismų praktika netenka labai svarbaus šaltinio, kuriuo būtų galima remtis sprendžiant sudėtingus kolizinius klausimus. Negausią tarptautinės privatinės teisės srities Lietuvos teismų praktiką būtent ir galima paaiškinti tuo, kad kol kas tarptautinės privatinės teisės doktrina Lietuvoje tik pradedama kurti.

1.3 Kolizinės normos

1.3.1 Kolizinės normos samprata

Kolizijos problema kyla tada, kai dviejų ar daugiau valstybių materialioji teisė pretenduoja reguliuoti ginčo santykį. Kolizijos sprendimas reiškia, kad teismas nustato, kurios iš kelių valstybių teisę reikia taikyti. Taigi iš kelių galimų taikyti teisės sistemų reikia išrinkti vieną. Vadinasi, išspręsti kolizinį klausimą reiškia nustatyti teisę, taikytiną ginčo santykiui, susijusiam su keliomis teisės sistemomis.
Taikytiną teisę būtina pasirinkti ne savavališkai, o remiantis tam tikrais kriterijais. Todėl teisėje būtina tam tikra nuoroda, kuri orientuotų teismą į konkrečios valstybės teisę ir šitaip ginčo santykis būtų lokalizuotas, t. y. siejamas su kuria nors nacionalinės teisės sistema. Taikytina teisė nustatoma taikant kolizinės normas, t. y. tam tikrus kriterijus, nustatytus šiose normose, kuriais vadovaujantis ginčo santykis susiejamas su konkrečios valstybės teise.
Valstybė, nustatydama kolizinės normas, taip pat vadovaujasi tam tikrais principais. Šie principai turi sudaryti sąlygas tarptautiniam bendradarbiavimui ir jį skatinti bei užtikrinti veiksmingą teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Valstybė, nustatydama kolizijų sprendimo principus, taiko įvairius kriterijus, todėl šie principai skirtingose valstybėse gali būti nevienodi. Pavyzdžiui, vienose valstybėse teisė, taikoma fizinio asmens teisiniam statusui, nustatoma pagal pilietybės kriterijų, kitose – pagal nuolatinės gyvenamosios vietos kriterijų. Taigi atsakymas į klausimą, kurios valstybės teisė bus taikoma, priklauso dar ir nuo to, kurios valstybės teismas nagrinės bylą, nes jis visada taiko savo valstybės kolizinės normas.
Nustatyti taikytiną teisę sunku ir dėl to, kad neįmanoma sukurti taisyklės kiekvienai kolizinei gyvenimo situacijai. Kaip ir materialiojoje, tarptautinėje privatinėje teisėje taip pat yra tam tikros bendrosios taisyklės. Pavyzdžiui, įtvirtinama taisyklė, kad sutartiniams santykiams taikoma valstybės, su kuria sutartinis santykis labiausiai susijęs, teisė. Tačiau tokie aptakūs ir nekonkretūs kriterijai sukelia papildomų problemų, nes tenka aiškinti patį kriterijų. Pavyzdžiui, tenka nustatyti papildomus požymius, kad būtų galima atsakyti, su kuria valstybe teisinis santykis labiausiai susijęs.
Kolizinę normą nuo kitų skiria tai, jog ji nenumato teisinio santykio subjektų teisių ir pareigų. Taigi ji teisinio santykio tiesiogiai nereguliuoja. Vadovaujantis kolizinę norma tegalima išsiaiškinti materialiosios teisės sistemą, pagal kurios materialiąją teisę ir bus nustatomos teisinio santykio subjektų teisės ir pareigos. Tačiau kolizinė norma, nurodydama, kurios valstybės teisę reikia taikyti, teisinį santykį reguliuoja netiesiogiai. Tačiau kartais kolizinę ir materialiąją normą atriboti nėra paprasta. Pavyzdžiui, CK 1.25 straipsnio antroji dalis, kur nurodyta, kokiais atvejais Lietuvos civilinės metrikacijos įstaigos registruoja santuoką, kartų yra ir kolizinė, ir materialioji norma. Viena vertus, ji apibrėžia civilinės metrikacijos įstaigų kompetenciją, kita vertus, nustato, kokiais atvejais santuoka bus sudaroma pagal Lietuvos teisę.
Taigi kolizinę normą galima apibūdinti kaip vidaus arba tarptautinėje teisėje įtvirtintą taisyklę, kuria vadovaujantis nustatoma konkrečios valstybės teisė, taikytina santykiui, turinčiam užsienio (tarptautinį) elementą.
Kolizinių normų visuma sudaro tam tikrą atskirą sistemą, vadinamą kolizinė teise, kuri yra pagrindinė sudedamoji tarptautinės privatinės teisės dalis.

1.3.2 Kolizinių normų rūšys

Kolizinės normos klasifikuojamos į rūšis pagal įvairius kriterijus. Klasifikacijos ir jos kriterijų išmanymas padeda geriau suvokti kolizinės normos esmę ir tinkamai ją taikyti.
Pagal teisės sistemų pasirinkimo skaičių kolizinės normos skirstomos į vienašales, dvišales ir mišrias.
Vienašalės kolizinės normos kalba tik apie vienos teisės sistemos (paprastai tik apie teismo vietos vidaus (nacionalinės) teisės) taikymą. Jos nurodo, kad visais atvejais taikoma tik vidaus (nacionalinė) teisė, t. y. lex fori, ir nenumato galimybės taikyti užsienio teisę. Iš esmės šios normos draudžia pačią koliziją, visada nurodydamos, kad turi būti taikoma vidaus teisė.
Dvišalės kolizinės normos nurodo dviejų ar daugiau valstybių teisės taikymo galimybę. Būtent šios normos sudaro didžiąją kolizinės teisės dalį. Tačiau jos tik numato pasirinkimo galimybę, bet konkrečios valstybės, kurios teisę reikia taikyti, paprastai nenurodo. Pavyzdžiui, dvišalė kolizinė norma gali numatyti, kad gali būti taikoma teismo vietos arba atitinkamos užsienio valstybės teisė. Kartais jos numato daugiau nei dviejų valstybių teisės taikymo galimybę, todėl neretai dar vadinamos ir daugiašalėmis.
Mišrios kolizinės normos nurodo, kad taikoma vidaus (nacionalinė teisė, tačiau kartu numato atvejus, kai galima taikyti užsienio teisę Tačiau taikyti užsienio teisę šiuo atveju galima tik tam tikrais atvejais, t. y. mišri norma nustato bendrąją taisyklę ir jos išimtis. Tačiau mišri norma dažnai nepateikia galutinio atsakymo į klausimą, kurios valstybės teisę reikia taikyti, taigi palieka spragą. Ji pasako daugiau nei vienašalė norma, tačiau mažiau nei daugiašalė. Todėl mišrios kolizinės normos laikomos neišsamiomis.
Pagal tai, į kurios valstybės – savo ar užsienio, teisės sistemą yra nuoroda, kolizinės normos skirstomos į ribojamąsias, nurodomąsias ir mišrias.
Ribojamoji norma nustato vidaus (nacionalinės) teisės taikymo ribas ir kartu riboja užsienio teisės taikymą. Visos vienašalės koliznės normos yra ir ribojamosios. Nurodomoji norma nustato užsienio teisės taikymo ribas, t. y. nurodo kitos valstybės teisės sistemą. Visos dvišalės (daugiašalės) kolizinės normos yra nurodomosios. Mišri norma ir numato vidaus (nacionalinės) teisės taikymo galimybę, ir nurodo atitinkamos užsienio valstybės teisę.
Pagal kolizijos sprendimo taisyklės formulavimo pobūdį kolizinės normos skirstomos į bendrąsias ir specialiąsias.
Bendroji kolizinė norma įtvirtina bendrąjį, pagrindinį kolizijos sprendimo kriterijų (taisyklę). Specialioji kolizinė norma nustato bendrosios taisyklės išimtį. Šios normos taikomos tada, kai taikant bendrąją taisyklę kiltų neigiamų padarinių. Specialiosiomis laikomos ir kolizinės normos, nustatančios išlygas. Pavyzdžiui, CK 1.37 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintas bendrasis principas, kad sutartiniams santykiams taikoma šalių susitarimu pasirinkta teisė. Tačiau to paties straipsnio trečiojoje dalyje įtvirtinta išlyga, kad Lietuvos ar kitos valstybės imperatyvios teisės normos taikomos neatsižvelgiant į tai, jog šalys savo susitarimu pasirinko taikytiną teisę.
Pagal įtvirtintų taisyklių privalomumą kolizinės normos skirstomos į imperatyvias, dispozityvias ir alternatyvias.
Imperatyvi kolizinė norma įtvirtina vienintelį galimą kolizijos sprendimo variantą. Šiuo atveju teisinio santykio šalys savo susitarimu negali pakeisti normos nustatytų taisyklių. Be to, imperatyvi norma paprastai nenumato jokių išimčių ar išlygų. Dispozityvi kolizinė norma formuluoja taisyklę, kurios teisinių santykių subjektai gali nepaisyti. Jie savo susitarimu gali nustatyti kitokią taisyklę. Alternatyvi kolizinė norma numato keletą taikytinos teisės nustatymo taisyklių (kriterijų), vieną iš kurių gali pasirinkti teismas, teisinio santykio šalys arba viena iš jų. Alternatyvi kolizinė norma teisinio santykio šalims suteikia tik vienos iš kelių taisyklių pasirinkimo galimybę, tačiau nesuteikia galimybės pačioms sukurti taisyklę.
Skiriamos ir savarankiškos bei nesavarankiškos kolizinės normos. Savarankiška kolizinė norma formuluoja taikytinos teisės nustatymo taisyklę (kriterijų), todėl ji leidžia nustatyti taikytiną teisę papildomai (subsidiariai) netaikant kitų kolizinių normų. Dauguma kolizinių normų yra savarankiškos. Tuo tarpu nesavarankiška kolizinė norma taikytinos teisės nustatymo taisyklių (kriterijų) neįtvirtina. Paprastai ji tik papildo savarankiškas kolizinės normas. Pavyzdžiui, nesavarankiškomis laikytinos kolizinės normos, kurios nurodo, kad kolizijų sprendimo taisyklių reikia ieškoti kitose normose, pavyzdžiui, tarptautinėse konvencijose.
Aptarti klasifikavimo kriterijai nėra vieninteliai. Tarptautinės privatinės teisės doktrina žino ir kitokių klasifikavimo kriterijų bei kolizinių normų rūšių. Pavyzdžiui, yra skiriamos netiesioginės („paslėptos“) kolizinės normos, t. y. materialiosios teisės normos, kurios ne tik nustato šalių teises ir pareigas, tačiau ir sprendžia kolizijos klausimą. Tokia norma laikytinas Koncesijų įstatymo 18 straipsnis.
Taip pat yra skiriamos griežtos ir lanksčios kolizinės normos. Griežta kolizinė norma formuluoja aiškų kriterijų, kurį konkrečiu atveju nėra sudėtinga nustatyti, pavyzdžiui, sandorio sudarymo vieta, santuokos sudarymo vieta ir panašiai. Lanksti kolizinė norma nurodo aptakų kriterijų, kuris priklauso nuo daugelio faktinių aplinkybių, todėl jį nustatyti konkrečioje byloje gali būti sudėtinga.
Pagal teisės šaltinį, kuriame yra kolizinės normos, galima skirti vidaus (nacionalines) kolizinės normas, t. y. tas, kurios įtvirtintos vidaus teisėje, ir tarptautines kolizinės normas, t. y. tas, kurias nustato tarptautinės sutartys (konvencijos).
Specialią kolizinių normų rūšį sudaro vadinamosios tarpinės kolizinės normos, t. y. tos, kurios tiesiogiai nenustato taikytinos teisės, o tik nurodo atitinkamą tarptautinę konvenciją, kuri kolizinį klausimą sprendžia vienodai. Tokios tarpinės kolizinės normos yra CK 1.34, 1.36, 1.44, 1.56 straipsniai. Šios normos dar vadinamos nesavarankiškomis kolizinėmis normomis.

1.3.3 Kolizinės normos struktūra

Teisės filosofija aiškina, kad teisės norma susideda iš trijų elementų -hipotezės, dispozicijos ir sankcijos. Apskritai ši normos struktūra galima ir analizuojant kolizinės normas. Tačiau kolizinės normos, būdamos specifinės, turi ir specifinę struktūrą.
Kalbant apie kolizinės normos struktūrą paprastai skiriami du jos elementai: apimtis ir ryšys. Kolizinės normos apimtis – tai kolizinės normos struktūros elementas, nusakantis materialųjį santykį, kuriam ta norma taikoma. Kolizinės normos apimtis paprastai nusakoma nurodant civilinių santykių visumą ar net visą civilinės teisės institutą, kuriam ta kolizinė norma numato taikytinos teisės nustatymo taisyklę. Kitaip tariant, kolizinės normos apimtis yra jos hipotezė. Kolizinės normos apimtis dažniausiai nurodoma straipsnio pavadinime arba straipsnio pradžioje. Pavyzdžiui, CK 1.43 straipsnis pavadintas „Dėl padarytos žalos atsirandančioms prievolėms taikytina teisė“. Jau pats straipsnio pavadinimas sako, kad jame esančios normos skirtos nustatyti deliktinėms prievolėms taikytiną teisę.
Kolizinės normos apimtis dažniausiai formuluojama nurodant teisinio santykio rūšį, pavyzdžiui, „nuosavybės santykiams taikoma“; „įvaikinimo santykiams taikoma“; „sutartinėms prievolėms taikoma“; „sutuoktinių turtiniams santykiams taikoma“ ir t.t. Tačiau kartais normos taikymo sritis nurodoma pabrėžiant teisinio santykio subjektą ar objektą. Pavyzdžiui, CK 1.23 straipsnyje nurodyta, pagal kokias taisykles nustatomas valstybės civilinis teisinis statusas; CK 1.16 straipsnyje išdėstyti kriterijai, pagal kuriuos nustatoma teisė, taikytina fizinių asmenų civiliniam veiksnumui, ir panašiai.
Kolizinės normos ryšys – tai nuoroda į taikytiną teisę, t. y. nurodoma, kurios valstybės teisę būtina taikyti atitinkamam santykiui. Šiuo struktūriniu elementu teisinis santykis ar jo subjektas ar objektas susiejamas su konkrečia „kompetentinga“ teisės sistema.
Kolizinės normos ryšys formuluojamas nurodant įvairius siejimo kriterijus: pilietybės, nuolatinės gyvenamosios vietos, sandorio sudarymo vietos ir kitus.
Nustatant ryšį, kolizinėje normoje neretai įtvirtinamas ir laiko veiksnys, t. y. nurodomas laikotarpis ar laikas, su kuriuo siejamas kriterijus, lemiantis taikytinos teisės nustatymą. Pavyzdžiui, pilietybės faktas gali būti siejamas su asmens pilietybe jam gimstant arba mirštant; nuolatinė gyvenamoji vieta ar gyvenamoji vieta gali būti siejama su ta, kuri buvusi asmeniui sudarant santuoką, ją nutraukiant arba gimstant ar mirštant (CK 1.31, 1.62 str.). Taigi laiko veiksnys neretai taip pat yra svarbus kolizinės normos elementas.

1.3.4 Pagrindiniai kolizijų sprendimo principai

Jau aptarta, kad užsienio teisės taikymas yra neišvengiamas dalykas. Todėl būtinos taisyklės nustatyti taikytiną teisę. Jos padeda susieti teisinį santykį su konkrečios valstybės teise. Teisinį santykį galima lokalizuoti, t. y. vadovaujantis pačiais įvairiausiais kriterijais susieti jį su konkrečios valstybės teisės sistema. Teisinio santykio subjektas, objektas, veiksmas ar įvykis (pvz., žalos padarymas, sutarties sudarymas arba visas santykis (ar net teisės institutas) siejami su tam tikros valstybės teisės sistema remiantis bendruoju principu – ryšio formule. Konkretūs teisinio santykio elementai gali būti siejami su įvairių valstybių teise, pavyzdžiui, teisinio santykio objektas turtas – su jo buvimo vietos valstybės teise; teisinio santykio subjektas – su jo nuolatinės gyvenamosios ar gyvenamosios vietos valstybės ar valstybės, kurios pilietis jis yra, teise; veiksmas — su veiksmo atlikimo vietos valstybės teise ir panašiai. Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje yra nemažai taikytinos teisės nustatymo principų, pavyzdžiui:
– -asmeninės teisės principas, pagal kurį asmens civilinis teisinis statusas nustatomas remiantis arba jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės (lex domicilii), arba valstybės, kurios pilietis jis yra, teise (lex patriae);
– – nuolatinės gyvenamosios vietos principas, pagal kurį fizinio asmens civilinis teisinis statusas nustatomas remiantis jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teise (CK 1.15-1.16 str.);
– – pilietybės principas, pagal kurį fizinio asmens civilinis teisinis statusas nustatomas remiantis valstybės, kurios pilietis jis yra, teise (CK 1.24 str. 1 d., 1.28 str. 1-2 d.) ir pan.
Be šių kolizijų sprendimo taisyklių, taikomi ir kiti taikytinos teisės nustatymo metodai. Pavyzdžiui, dažnai taikomas vadinamasis alternatyvaus kolizijų sprendimo metodas („arba – arba“), kai pritaikius tam tikrą vieną ar kelias ryšio formules nustatomos kelios galimos teisės sistemos, kurių normos gali būti taikomos ginčo santykiui. Konkreti teisės sistema iš dviejų ar daugiau teisės sistemų nustatoma alternatyvos būdu – taikoma arba X, arba Y valstybė teisė, atsižvelgiant į tai, su kurios valstybės teise ginčo santykis labiau susijęs. Tai bendroji taisyklė, tačiau ji ne visada gali būti veiksminga, nes, pavyzdžiui, susitarimo tuoktis šalys gali neturėti bendros nuolatinės gyvenamosios vietos. Todėl būtina nustatyti papildomus kriterijus, kuriais vadovaujantis būtų galima nustatyti taikytiną teisę, kai šito neįmanoma padaryti taikant pagrindinę taisyklę. Todėl yra numatytos šios, pagrindinės taisyklės išimtys. Jos nurodytos to paties straipsnio antrojoje dalyje. Čia sakoma, kad jeigu susitarimo tuoktis šalių nuolatinė gyvenamoji vieta yra skirtingose valstybėse, tai susitarimą tuoktis ir jo teisinius padarinius nustato susitarimo tuoktis sudarymo vietos valstybės arba vienos šalies nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės, arba valstybės, kurios pilietis yra viena šalis, teisė, atsižvelgiant į tai, su kurios valstybės teise ginčas glaudžiausiai susijęs. Taigi ši norma numato tris galimas sistemas, konkreti viena iš kurių pasirenkama taikant glaudžiausio ryšio doktriną. Tačiau pasirinkimą iš dviejų ar galimų daugiau teisės sistemų gali lemti ne tik glaudžiausio ryšio doktrina, bet ir kiti veiksniai, pavyzdžiui, didesnis kurios nors iš jų materialiosios teisės normų palankumas vienos iš ginčo šalių teisėms ir pareigoms.
Be alternatyvos metodo, taip pat yra žinomas pasirinkimo metodas, kai konkrečią teisės sistemą iš kelių galimų pasirenka ginčo santykio šalis. Jis nuo alternatyvos metodo skiriasi tuo, kad taikytiną teisę pasirenka teisinio santykio šalis, o ne teismas ar kitas teisės taikymo subjektas. Tačiau šie metodai tėra tik pagalbiniai būdai iš kelių galimų teisės sistemų, nustatytų taikant vieną ar kitą ryšio formulę, pasirinkti konkrečią teisės sistemą.
Išvardyti teisinio santykio siejimo su viena ar kita teisės sistema principai nėra vieninteliai. Įvairių valstybių praktikoje žinoma ir kitų siejimo kriterijų. Pavyzdžiui, musulmoniškose valstybėse nustatant taikytiną teisę svarbus asmens priklausymas atitinkamai religijai – jeigu asmuo yra musulmonas, jo teisinis statusas nustatomas pagal islamo teisę.
Dažnai kolizinė norma neapsiriboja tik ryšio formulės (kriterijaus) nustatymu, o detalizuoja kai kuriuos jos elementus – laiką, vietą ir panašiai. Sprendžiant kolizinius klausimus, labai svarbus yra laiko veiksnys. Pavyzdžiui, sudarę santuoką sutuoktiniai pakeičia nuolatinę gyvenamąją vietą arba šalys vėliau pakeičia pasirinktą taikytiną teisę. Tokiais atvejais svarbu, kad kolizinė norma nustatytų ne tik ryšio principą, bet ir išspręstų laiko įtaką šiam principui. Dažniausiai kolizinėse normose nurodomas laikas, į kurį būtina atsižvelgti taikant jose nustatytą siejimo kriterijų.
Gali būti reikšmingi ir kiti papildomi kriterijai. Pavyzdžiui, vienais atvejais gali būti svarbi tik vienos teisinio santykio šalies pilietybė, tačiau kitais atvejais įtakos nustatant taikytiną teisę gali turėti tik bendra abiejų šalių pilietybė.
Įvairios valstybės taiko skirtingus siejimo veiksnius (ryšio formules). Pavyzdžiui, vienos valstybės fizinio asmens civilinio teisinio statuso nustatymą sieja su jo pilietybe, o kitos – su asmens nuolatine gyvenamąja vieta. Vienose juridinio asmens civilinio teisinio statuso nustatymui reikšminga jo įsteigimo vieta, kitose – juridinio asmens verslo ar buveinės vieta.

1.4 Preliminarūs klausimai, susiję su kolizinių normų taikymu

1.4.1 Bendrosios pastabos

Aiškinti ir taikyti teisės normas yra sudėtinga. Kolizinės normos taikomos ir aiškinamos vadovaujantis bendrosiomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis. Tačiau kartu šis procesas pasižymi tam tikra specifika. Kolizinių normų aiškinimo ir taikymo ypatumus lemia pačių kolizinių normų specifika. Pagrindinė jos priežastis yra ta, kad šios normos taikomos santykiams, turintiems užsienio (tarptautinį) elementą. Todėl taikant kolizinės normas dažnai tenka spręsti problemas, kurių nekyla taikant teisės normas santykiui, neturinčiam užsienio (tarptautinio) elemento. Pavyzdžiui, spręsdamas ginčą dėl sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo, teismas taikys CK trečiosios knygos normas. Tačiau kai tokiam ginčui būdingas užsienio elementas, tam tikriems šio santykio aspektams teismui gali tekti taikyti net kelių valstybių teisę. Pavyzdžiui, teismui pirmiausiai gali prireikti spręsti vadinamąjį šalutinį klausimą – ar santuoka galioja. Paskui jam gali tekti spręsti kvalifikavimo problemą, t. y. kokį turtą laikyti kilnojamuoju, o kokį — nekilnojamuoju; kokias teisės normas laikyti materialiosios, o kokias – proceso teisės normomis ir t.t. Net ir nustačius taikytiną teisę, teismui reikės atsakyti į klausimą, ar nėra priežasčių, dėl kurių užsienio teisės konkrečioje byloje negalima taikyti. Taigi norint taikyti kolizinę normą teismui pirmiausiai tenka išspręsti vadinamuosius preliminarius klausimus. Tarptautinės privatinės teisės teorija pagrindinėmis problemomis, susijusiomis su kolizinių normų taikymu, pripažįsta tokius preliminarius klausimus:
1) kvalifikavimą;
2) šalutinę problemą;
3) išskaidymą;
4) grąžinimą, ir
5) atsisakymą taikyti užsienio teisę.
Toliau – trumpai apie kiekvieną minėtą preliminarų klausimą.

1.4.2 Kvalifikavimas

Teismas, siekdamas tinkamai parinkti kolizinę normą, kuria vadovaudamasi jis nustatys teisiniam santykiui taikytiną teisę, pirmiausiai turi išsiaiškinti, apie kokį teisinį santykį kalbama. Minėta, kad vienas iš sudėtinių kolizinės normos elementų yra jos apimtis, t. y. teisinis santykis, kuriam ji taikoma. Kadangi skirtingiems santykiams galioja skirtingos kolizinės taisyklės, tinkamas kolizinės normos taikymas pirmiausiai siejamas su ginčo santykio teisinės prigimties išsiaiškinimu, t. y. privalu nustatyti, kokie civiliniai teisiniai santykiai sieja šalis: sutartiniai, deliktiniai, paveldėjimo, nuosavybės ir panašiai. Pavyzdžiui, išsiaiškinus, kad šalis sieja sutartiniai santykiai, taikytiną teisę reikėtų nustatyti pagal CK 1.37 straipsnyje įtvirtintas taisykles. Tačiau jeigu šalis sieja nesu-tartiniai santykiai, ši norma negali būti taikoma, o atitinkamai reikės taikyti CK 1.43 ar 1.54 straipsnius. Taigi kolizinės normos parinkimas labai priklauso nuo teisingo jos apimties nustatymo, o šis – nuo to, kaip teisinis santykis bus teisiškai vertinamas, t. y. kvalifikuojamas (lot. ąualificare – priskirti prie kurios nors kategorijos). Kvalifikavimas reiškia teisinį fakto įvertinimą ir jo priskyrimą prie vieno ar kito teisės instituto ar teisės šakos reguliuojamos srities. Nuo ginčo santykio kvalifikavimo priklausys ne tik kokią teisę teismas taikys, bet ir kokia bus bylos baigtis. Kvalifikavimo sunkumai paaiškinami ir tuo, kad esant kai kurioms faktinėms situacijoms ribojasi daugiau teisės institutų. Pavyzdžiui, gali būti sudėtinga nustatyti ne tik kokie sutartiniai santykiai sieja šalis, bet ir kokią civilinę atsakomybę – deliktinę ar sutartinę – lemia tam tikri veiksmai. Iškalbus pavyzdys, iliustruojantis nevienodą įvairių valstybių teisės požiūrį į tą patį institutą. Pavyzdžiui, kai kuriose valstybėse (Italijoje, Vokietijoje, Lietuvoje ir kt.), nesant įpėdinių, palikėjo turtas pereina valstybei, t. y. valstybė laikoma įpėdiniu ir šį santykį reguliuoja paveldėjimo teisės normos (CK 5.62 str. 1 d. 2 p.). Tačiau kitų valstybių (Anglijos, Austrijos, Turkijos ir kt.) teisė tokiais atvejais valstybės įpėdiniu nepripažįsta, todėl palikėjo turtas laikomas bona vacantia (bešeimininkiu) ir pereina valstybės nuosavybėn pagal daiktinės teisės, o ne paveldėjimo teisės normas. Taigi tas pats santykis, pagal vienos valstybės teisę, bus kvalifikuojamas kaip paveldėjimo santykis, o pagal kitos, – kaip daiktinės teisės santykis. Todėl teismas pirmiausiai turi kvalifikuoti šalių ginčo santykį, t. y. priskirti jį prie tam tikros teisės šakos ar teisės instituto reguliavimo srities. Tačiau tokiu atveju reikia atsakyti į klausimą, pagal kurios valstybės teisę turi būti kvalifikuojamas santykis – teismo vietos ar atitinkamos užsienio valstybės? Šis klausimas yra ne mažiau reikšmingas, nes tą patį santykį skirtingų valstybių teisė gali vertinti nevienodai.
Taigi teisiškai įvertinti (kvalifikuoti) ginčo santykį yra labai svarbu ir kartu sudėtinga. Minėta, kad šį sudėtingumą lemia aplinkybė, jog teismo vietos valstybės teisė ir užsienio valstybės teisė gali tą patį santykį arba konkretų jo elementą teisiškai vertinti skirtingai. Pavyzdžiui, įvairių valstybių civilinė teisė nevienodai apibrėžia kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Todėl, pagal teismo vietos valstybės teisę, turtas, esantis ginčo objektas, gali būti pripažįstamas nekilnojamuoju, o pagal užsienio valstybės teisę, — kilnojamuoju. Nevienodai aiškinami ir kiti taikytinos teisės nustatymui svarbūs dalykai, pavyzdžiui, sutarties sudarymo vieta (vienose valstybėse taikomas emisijos, kitose – recepcijos principas), delikto padarymo vieta (vienur – veiksmo, sukėlusio žalą, vieta, kitur – žalingų padarinių atsiradimo vieta) ir panašiai. Antra, ginčo santykis gali turėti kelių institutų bruožų, pavyzdžiui, ne tik pirkimo-pardavimo, bet ir distribucijos, komiso ar kitokios sutarties požymių.
Taigi kelių valstybių tarptautinė teisė gali sieti taikytinos teisės nustatymą su ta pačia aplinkybe, pavyzdžiui, sutarties sudarymo vieta. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad, siejant taikytinos teisės nustatymą su ta pačia aplinkybe, galimas tas pats rezultatas. Tačiau tokia išvada gali būti apgaulinga, nes, tą pačią aplinkybę suprantant skirtingai, rezultatas taip pat bus skirtingas.
CK kvalifikavimo problemos sprendimo nereguliuoja. Tai gali reikšti, kad įstatymų leidėjas, specialiai neaptardamas kvalifikavimo problemos, pripažino, jog visada būtina kvalifikuoti pagal Lietuvos teisę. Tačiau vargu ar tokia išvada būtų teisinga. Atsakant į šį klausimą būtina turėti omenyje ne tik tarptautinės privatinės teisės specifiką, bet ir būtinumą užtikrinti tarptautinį bendradarbiavimą. Todėl kvalifikavimo klausimus būtina spręsti atsižvelgiant į kitų valstybių patirtį, t. y. vadovaujantis lyginamuoju metodu.
Užsienio valstybių tarptautinės privatinės teisės doktrinoje šiuo klausimu yra dvi nuomonės. Vieni teigia, kad kvalifikuoti santykį teismas visais atvejais turi pagal lex fori, t. y. pagal savo nacionalinę teisę. Kiti mano, kad būtina kvalifikuoti remiantis analitiniais lyginamosios teisės kriterijais, o ne vien nacionaline teise, todėl turi būti kvalifikuojama pagal teisę, taikytiną tam tikram teisiniam santykiui. Pavyzdžiui, praktiškai visų valstybių tarptautinė privatinė teisė pripažįsta, kad turtą privalu kvalifikuoti kaip kilnojamąjį ar nekilnojamąjį ne pagal lex fori, o pagal turto buvimo vietos valstybės teisę.
Jeigu kvalifikuojant santykį bus atsižvelgiama ir į užsienio teisę, tai teisinių santykių subjektai turės daugiau garantijų, kad jų įgytos teisės bus pripažįstamos ir analogiškai vertinamos ir užsienio valstybėje. Ir atvirkščiai, ignoruojant užsienio teisę, kvalifikuojant būtų ignoruojamas ir pačios tarptautinės privatinės teisės būtinumas. Todėl, atsižvelgdamas į tarptautinės privatinės teisės pobūdį ir tikslus, taip pat užsienio valstybių patirtį, teismas kvalifikuodamas neturėtų apsiriboti vien Lietuvos teise. Kvalifikuojant kartu atsižvelgtina ir į užsienio valstybės, su kuria ginčo santykis susijęs, teisę. Pavyzdžiui, nagrinėjant civilinę bylą dėl žalos, padarytos maitintojo gyvybės atėmimu, atlyginimo (CK 6.284 str.), asmenys, turintys teisę į žalos atlyginimą, nustatytini ne tik pagal CK 6.284 straipsnio pirmąją dalį, bet ir atsižvelgiant į ieškovo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės ar valstybės, kurios pilietis jis yra, teisę. Vadinasi, nors kvalifikuojant santykį pagrindinę reikšmę turi lex fori, tačiau būtina atsižvelgti ir į kitus veiksnius, pavyzdžiui, šalių pilietybę, nuolatinę gyvenamąją vietą, turto buvimo vietą ir panašiai. Taigi teisėjas turi atsižvelgti ne tik į Lietuvos teisei žinomas, bet ir į jai nežinomas kategorijas bei institutus, nes, ignoruojant užsienio teisės specifiką, būtų ignoruojamas ir pačios tarptautinės privatinės teisės būtinumas. Kita vertus, taikytinoje užsienio teisėje vartojamos sąvokos taip pat turėtų būti aiškinamos taip, kaip jas aiškina užsienio valstybės teisė ir teismų praktika. Tačiau vidaus kolizinėse normose vartojamos sąvokos, nustatančios normos taikymo apimtį, pavyzdžiui, „sutuoktinių turtiniai santykiai“, „daiktinės teisės“, „įvaikinimo santykiai“, „sandoris“ ir t.t., turėtų būti aiškinamos pagal vidaus teisę.
Su kvalifikavimo klausimu tiesiogiai susijusi ir materialiosios bei proceso teisės atribojimo problema. Taikytinos teisės klausimas gali kilti tik kai kalbama apie materialiąją teisę. Kadangi proceso teisė iš dalies yra viešosios teisės dalis, vadovaujantis valstybės suverenumo principu, visus procesinius bylos nagrinėjimo klausimus būtina spręsti pagal teismo vietos valstybės proceso teisę (lex f ori). Kiekvienoje valstybėje yra daromas skirtumas tarp materialiosios ir proceso teisės. Tačiau ne visada atribojama pagal tuos pačius kriterijus. Todėl gali būti, kad, pagal teismo vietos valstybės teisę, tam tikra teisės norma ar teisės institutas yra proceso teisės dalis, o pagal užsienio valstybės teisę, – materialiosios teisės dalis.
Siekiant nustatyti, teisės norma yra materialiosios ar proceso teisės dalis, reikia vadovautis ne tik Lietuvoje pripažįstamais materialiosios ir proceso teisės atribojimo kriterijais, bet ir atsižvelgti į tarptautinės privatinės teisės pobūdį bei tikslus. Kaip minėta, pagrindinis tarptautinės privatinės teisės tikslas – užtikrinti, kad subjektinės teisės, įgytos pagal vienos valstybės teisę, būtų pripažįstamos ir ginamos užsienio valstybėse. Todėl negalima atsisakyti taikyti užsienio valstybės teisės motyvuojant vien tuo, kad, pagal Lietuvos teisę, atitinkama norma yra ne materialiosios, o proceso teisės norma.
CK materialiosios ir proceso teisės atribojimo problemos nesprendžia. Taigi tai palikta teismų praktikai ir teisės doktrinai. Siekiant nustatyti, tam tikras teisės institutas laikytinas materialiosios ar proceso teisės institutu, būtina analizuoti tiek vidaus, tiek užsienio valstybių teisę. Vidaus teisės normos turėtų būti vertinamos atsižvelgiant į bylos tarptautinį pobūdį, atitinkamo instituto tikslus ir prigimtį. Analizuojant vidaus materialiąją ir proceso teisę, darytina išvada, kad, pagal Lietuvos tarptautinę privatinę teisę, materialiosios teisės dalimi turėtų būti pripažįstami tokie institutai:
1) normos, reguliuojančios ieškinio senatį;
2) normos, nustatančios teisines prezumpcijas;
3) normos, pagal kurias nustatoma, kas yra tinkamas ieškovas ir atsakovas;
4) normos, reguliuojančios teisę į palūkanas ir jų dydį;
5) normos, reguliuojančios atsiskaitymų valiutą;
6) įrodinėjimo dalykas, t. y. visuma aplinkybių, kurias būtina nustatyti siekiant tinkamai taikyti teisės normą.
Atitinkamai Lietuvos tarptautinės privatinės teisės požiūriu proceso teisės dalimi pripažintini tokie institutai:
1) normos, reglamentuojančios, ieškinio pareiškimo tvarką ir formą;
2) normos, reglamentuojančios įrodinėjimo priemonių leistinumą;
3) normos, nustatančios civilinių teisių gynimo būdus;
4) normos, reguliuojančios išieškojimų eiliškumą;
5) normos, reglamentuojančios nuostolių skaičiavimo.

1.4.3 Šalutinė problema

Kolizinė norma taikymo požiūriu apima tik tam tikrą konkretų santykį. Tačiau teisinis santykis paprastai nėra izoliuotas. Atvirkščiai, neretai jis yra glaudžiai susijęs su kitais santykiais. Tokiais atvejais yra skiriamas pagrindinis teisinis santykis, o su juo susiję teisiniai santykiai vadinami šalutiniais, arba pagalbiniais. Todėl su pagrindiniu santykiu susiję klausimai lieka už kolizinės normos reguliavimo ribų. Pavyzdžiui, kolizinė, norma, nustatydama, kokia teisė turi būti taikoma sutuoktinių nuosavybės teisiniams santykiams (CK 1.28 str.), reglamentuoja tik šiuos santykius, preziumuodama, kad santuoka galioja. Akivaizdu, kad šią normą galima taikyti tik tada, kai santuoka galioja. Tačiau iki nusprendžiant, ar ši norma apskritai gali būti taikoma, gali tekti atsakyti į vadinamąjį atsitiktinį, preliminarų, arba šalutinį klausimą, t. y. ar santuoka galioja. Vadinasi, norint išspręsti klausimus, susijusius su pagrindiniu santykiu (paveldėjimo, civilinės atsakomybės ir t.t.), reikia išspręsti ir pagalbinio, šalutinio santykio klausimą (santuokos, ištuokos, testamento, sutarties galiojimo ir pan.).
Šalutinis, arba preliminarus, klausimas kyla tada, kai yra visos trys tokios sąlygos:
1) pagrindinis, pavyzdžiui, paveldėjimo, santykis, turi užsienio elementą (pvz., palikėjas yra užsienio valstybės pilietis), t. y. jis nėra grynai vidaus santykis, ir todėl kyla teisės, taikytinos pagrindiniam santykiui, nustatymo klausimas;
2) su pagrindiniu santykiu yra susijęs kitas santykis, kuris, pagal tarp tautinę privatinę teisę, gali būti savarankiškas santykis, tad gali būti tai komos savarankiškos kolizinės normos (pvz., šeimos santykis, sutartinis santykis ir pan.);
3) su pagrindiniu santykiu susijusiam santykiui taikomos savarankiškos kolizinės normos numato kitą taikytiną teisę nei kolizinės normos, taikomos pagrindiniam santykiui, pavyzdžiui, pagal pagrindiniam – paveldėjimo – santykiui taikomas kolizinės normas, paveldėjimo santykiui reikia taikyti turto buvimo vietos valstybės teisę, o su pagrindiniu susijusiam šeimos santykiui – palikėj o nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės ar kitos valstybės, kuri nesutampa su turto buvimo vieta, teisę.
Pasaulinėje praktikoje šalutinė problema sprendžiama įvairiais būdais. Vienose valstybėse ji sprendžiama taikant teisę, taikytiną pagrindiniam klausimui (lex causae). Kitur šalutinis klausimas sprendžiamas pagal teismo vietos valstybės teisę (lex fori). Dar kitur šį klausimą siūloma spręsti kiekvienu konkrečiu atveju individualiai, atsižvelgiant į bylos specifiką.

1.4.4 Išskaidymas

Su šalutinės problemos sprendimu glaudžiai susijęs kitas svarbus klausimas, kuris tarptautinės privatinės teisės teorijoje vadinamas išskaidymu. Teisinis santykis paprastai turi keletą elementų, pavyzdžiui, sutarties forma, sutarties turinys, sutarties šalys ir panašiai. Be to, neretai teisinis santykis pereina keletą stadijų: atsiradimo, pasikeitimo, pasibaigimo. Analizuojant ginčo santykį gali paaiškėti, kad konkretiems šio santykio elementams ar jos stadijoms gali tekti taikyti skirtingas kolizinės normas. Tokia situacija vadinama išskaidymu. Pavyzdžiui, sutartis sudaryta tarp Lietuvos ir Švedijos įmonių. Šalys taikytinos teisės nepasirinko. Vėliau tarp šalių kilo ginčas dėl sutarties vykdymo ir galiojimo. Šiuo atveju yra trys skirtingos kolizinės normos, taikytinos skirtingiems šio santykio elementams. Pagal CK 1.19 straipsnį, šalių teisinis statusas (teisnumas, valdymo organų kompetencija sudaryti sandorius ir t.t.) nustatomas vadovaujantis kiekvienos įmonės įsteigimo vietos valstybės teise, t. y. atitinkamai Lietuvos ir Švedijos teise. Pagal CK 1.37 straipsnio ketvirtąją dalį, iš sutarties išplaukiančios šalių teisės ir pareigos būtų nustatomos remiantis valstybės, su kuria sutartis yra labiausiai susijusi, teise. Sutarties formai būtų taikoma sandorio sudarymo vietos valstybės, t. y. Lietuvos, teisė (CK 1.38 str.).
Analogiškai gali kilti ir konkrečioms teisinio santykio stadijoms taikytinos teisės nustatymo problema. Pavyzdžiui, šalių santuoka sudaryta Lietuvoje, vėliau sutuoktiniai nuolat gyveno Anglijoje, o santuoka nutraukta JAV. Akivaizdu, kad santuokos galiojimui, sutuoktinių turtiniams santykiams ir ištuokai reikės taikyti ne vienos, o kelių valstybių teisę.
Taigi vienoje ir toje pačioje byloje gali kilti ne vienas, o keli koliziniai klausimai ir jie bus sprendžiami pagal skirtingas kolizinės taisykles. Tai labai svarbu žinoti, nes neišskaidžius pagrindinio klausimo į sudedamąsias dalis galima neteisingai išspręsti bylą. Pavyzdžiui, jeigu sutarties formai taikysime teisę, kuri taikytina sutarties turiniui, tai gali būti, kad sutartį teks pripažinti negaliojančia, nors, pagal teisę, taikytiną sandorio formai, sutartis galiotų. Vadinasi, išskaidymo institutas leidžia išvengti situacijų, kai ginčo teisiniam santykiui ar jo sudedamosioms dalims taikoma aiškiai netinkama materialioji teisė. Todėl išskaidymo klausimą reikia spręsti atsižvelgiant į jau aptarto šalutinio klausimo sprendimo principą, t. y. remiantis išskaidymo principu ir konkretiems, savarankiškiems teisinio santykio elementams taikant savarankiškas kolizines normas.

1.4.5 Grąžinimas

Kai teismas, pritaikęs kolizinę normą, nustato, kad turi būti taikoma užsienio valstybės teisė, būtina atsakyti į klausimą, ką reiškia sąvoka „taikytina teisė“, — tai tik atitinkamos užsienio valstybės materialioji teisė ar apskritai visa jos teisės sistema, taigi ir jos kolizines normos? Nuo atsakymo į šį klausimą priklausys ir tai, kurios valstybės teisė bus taikoma ginčo santykiui. Pavyzdžiui, nepalikęs testamento Prancūzijoje miršta asmuo, turintis Lietuvos pilietybę, tačiau nuolat gyvenęs Prancūzijoje. Pagal Lietuvos Respublikos CK 1.62 straipsnio pirmąją dalį, paveldėjimo santykiui turi būti taikoma palikėjo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės, t. y. Prancūzijos, teisė. Tačiau Prancūzijos tarptautinė privatinė teisė numato, kad paveldėjimo santykiams taikoma palikėjo pilietybės valstybės, t. y. Lietuvos, teisė. Taigi, jeigu taikytina teise laikysime tik materialiąją teisę, tai į Prancūzijos teisės kolizines normas, kurios grąžina į Lietuvos teisę, nebus atsižvelgiama ir paveldėjimo santykiui bus taikomos Prancūzijos CK normos, reguliuojančios paveldėjimą pagal įstatymą. Tačiau jeigu į taikytinos teisės sampratą įtrauksime ir kolizines normas, tai teks taikyti atitinkamos užsienio valstybės normas, kurios gali reikalauti taikyti lex fori. Taigi vienais atvejais nuoroda į užsienio teisę gali būti besąlygiška, kategoriška, t. y. užsienio teisės materialioji norma bus taikoma, nors tos valstybės tarptautinė privatinė teisė grąžina į lex fori arba trečiosios valstybės teisę. Kitais atvejais nuoroda į užsienio teisę gali būti sąlyginė, su išlyga, leidžiančia grąžinti į lex fori arba trečiosios valstybės teisę.
Situacija, kai, į taikytinos teisės sampratą įtraukus ne tik užsienio valstybės materialiąją teisę, bet ir jos kolizines normas, šios nurodo taikyti kitos valstybės teisę, vadinama renvoi, t. y. grąžinimu.
Renvoi problema kyla todėl, kad skirtingų valstybių tarptautinė privatinė teisė nevienodai sprendžia tuos pačius kolizinius klausimus. Pavyzdžiui, vienos valstybės kolizines normos asmens civilinio teisinio statuso nustatymą sieja su valstybės, kurios pilietis jis yra, teise, kitos -su asmens nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teise.
Pasaulyje žinomi keli renvoi problemos sprendimo būdai. Pirma, valstybė savo vidaus teisėje gali nustatyti, kad taikytina, t. y. užsienio, teise ji pripažįsta tik užsienio valstybių materialiąją teisę, o ne jos kolizines normas. Tai reikštų, kad renvoi institutas apskritai nėra pripažįstamas nes į užsienio valstybės kolizines normas niekada nebus kreipiama dėmesio. Todėl visais atvejais bus taikoma užsienio valstybės materialioj teisė, o grąžinimo klausimo apskritai nekils. Pavyzdžiui, tokios pozicijos laikosi Anglijos tarptautinė privatinė teisė.
Antra, galima pripažinti tik grąžinimą į teismo vietos valstybės vidaus teisę, t. y. paprastą, arba vienašalį, renvoi. Tokiu atveju užsienio valstybės kolizinių normų bus paisoma tik tada, kai jos grąžina į lex fori (toks šios problemos sprendimo variantas pripažįstamas Prancūzijoje ir kitose valstybėse).
Trečia, galima pripažinti grąžinimą ne tik į lex fori, bet ir į trečiosios valstybės teisę. Tai vadinamoji dvigubo renvoi teorija, pagal kurią teismas užsienio teisę turi taikyti taip, kaip ją taikytų atitinkamos užsienio valstybės teismas. Šį principą galima taikyti tik jeigu yra pripažįstamas ir paprastas renvoi. Vadovaujantis šia doktrina, nurodyto pavyzdžio sprendimas atrodytų taip. Pagal Lietuvos Respublikos CK 1.62 straipsnio pirmąją dalį, reikia taikyti Prancūzijos teisę. Tačiau Prancūzijos teismas taikytų Lietuvos teisę, nes Prancūzijos tarptautinė privatinė teisė nurodo taikyti Lietuvos teisę. Kadangi Prancūzijos teisė pripažįsta renvoi, o Lietuvos kolizinės normos grąžina į Prancūzijos teisę, Prancūzijos teismas taikytų Prancūzijos teisę. Todėl reikia elgtis taip, kaip elgtųsi Prancūzijos teismas, t. y. taikyti Prancūzijos teisę.
Pagal CK 1.10 straipsnio trečiąją dalį, nuoroda į taikytiną užsienio teisę reiškia nuorodą į atitinkamos valstybės vidaus materialiąją teisę, o ne į šios valstybės tarptautinę privatinę teisę, išskyrus šio kodekso numatytas išimtis. Taigi CK, į sąvoką „užsienio teisė“ įtraukdamas tik atitinkamos valstybės materialiąją teisę, įtvirtina bendrąjį principą, kad renvoi nepripažįstamas. Tačiau šis principas nėra absoliutus, nes minėta norma leidžia išimtis. Jos numatytos CK 1.14 straipsnyje. Jo pirmojoje dalyje sakoma, kad galimi grąžinimas ar nuoroda į trečiosios valstybės teisę tik šio kodekso numatytais atvejais. Bene vienintelį tokį atvejį numato to paties straipsnio trečioji dalis, pagal kurią galima grąžinti į Lietuvos teisę siekiant nustatyti asmens civilinį teisinį statusą.
Tačiau CK 1.14 straipsnio ketvirtojoje dalyje įsakmiai nurodyta, kad renvoi netaikomas tais atvejais, kai taikytiną teisę yra pasirinkusios sandorio šalys, taip pat siekiant nustatyti teisę, taikytiną sandorio formai ir nesutartinėms prievolėms. Šiais atvejais į atitinkamos valstybės kolizines normas neturi būti atsižvelgiama.
Kai taikytina teisė nustatoma pagal tarptautinės sutarties kolizines taisykles, renvoi klausimas sprendžiamas remiantis tarptautinės sutarties nuostatomis (CK 1.14 str. 5 d.).

1.4.6 Atsisakymas taikyti užsienio teisę

Aplinkybė, jog teisinis santykis turi užsienio (tarptautinį) elementą, automatiškai nereiškia, kad bus taikoma užsienio teisė. Esant santykiui, turinčiam užsienio (tarptautinį) elementą ir aiškinantis, kurios valstybės teisę reikia taikyti, gali paaiškėti, kad dėl tam tikrų priežasčių užsienio teisės taikyti neįmanoma. Pavyzdžiui, vienas iš tokių atvejų numatytas CK 1.12 straipsnio trečiojoje dalyje —jeigu nei šalims, nei teismui nepavyksta nustatyti taikytinos teisės turinio, ginčas bus sprendžiama taikant Lietuvos teisę.
Tačiau gali būti ir kitokių aplinkybių, dėl kurių negalima ginčo santykiui taikyti užsienio teisės. Pirmiausiai reikia pažymėti, kad bet kurios valstybės teisėje yra imperatyvių teisės normų, o šias būtina taikyti visais atvejais, ir be jokių išimčių. Taigi šias normas privalu taikyti net ir tada, kai ginčo santykiui turėtų būti taikoma užsienio teisė.
Be to, kiekviena valstybė turi tam tikras principines teisinio reglamentavimo nuostatas, kurios sudaro atitinkamos visuomenės gyvenimo pagrindą. Pavyzdžiui, daugumoje valstybių šeimos santykių teisinis reglamentavimas grindžiamas monogamijos principu. Valstybė negali atsisakyti taikyti tokių principinių nuostatų, nes priešingu atveju išnyktų jos funkcionavimo teisinis pagrindas ir ji prarastų savo identitetą.
Todėl visų valstybių tarptautinė privatinė teisė numato užsienio teisės taikymo ribojimus. Užsienio teisės taikymo ribojimas yra tam tikras „saugiklis“, leidžiantis apsaugoti visuomeninę santvarką nuo jai nepriimtinų ar net pavojingų užsienio teisės nuostatų.
Šiuolaikinė tarptautinė privatinė teisė žino tris atvejus, kai užsienio teisės galima netaikyti. Pirma, teismas gali atsisakyti taikyti užsienio teisę, jeigu ginčo santykį reglamentuoja imperatyvios teismo vietos valstybės (Jex fori) arba trečiosios valstybės, su kuria teisinis santykis yra susijęs, teisės normos (CK 1.11 str. 2 d.). Antra, pagal kolizines normas nustatytos taikytinos užsienio valstybės teisės galima netaikyti, jeigu byla su ta valstybe nėra susijusi arba ji labiau susijusi su kita valstybe (CK 1.11 str. 3 d.). Trečia, užsienio teisės galima netaikyti motyvuojant tuo, kad jos taikymas prieštarautų teismo vietos valstybės teisės (lex fori) įtvirtinai viešajai tvarkai (CK 1.11 str. 1 d.).
Taigi atsisakyti taikyti užsienio teisę galima tik išimtiniais ir tik įstatyme numatytais atvejais. Nepagrįstai atsisakyti taikyti užsienio teisę ir taikyti tik lex fori reikštų atsisakyti vykdyti teisingumą, taip pat prieštarautų žmogaus teisėms ir tarptautinės teisės principams.
Kiekvienos valstybės privatinėje teisėje skiriamos dispozityvios ir imperatyvios teisės normos. Imperatyvios teisės normos paprastai nustatomos siekiant apginti viešąjį interesą. Todėl imperatyvios teisės normos prigimtis reikalauja į ją atsižvelgti visais atvejais. CK 1.11 straipsnio antrojoje dalyje numatyta, kad taikomos Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės, su kuria ginčas labiausiai susijęs, imperatyvios teisės normos, nors šalys savo susitarimu yra pasirinkusios taikyti kitos valstybės teisę. Taigi, pagal CK 1.11 straipsnio antrąją dalį, imperatyvios teisės normos gali būti:
1) lex fori;
2) taikytinoje teisėje;
3) trečiosios valstybės teisėje.
Pagrindinis klausimas taikant išlygą dėl imperatyvių teisės normų taikymo yra susijęs su vienos ar kitos teisės normos įvertinimu – ji yra imperatyvi ar ne. CK 1.11 straipsnio antrojoje dalyje įsakmiai nurodyta, kad šis klausimas neturi būti sprendžiamas formaliai: teismas, iki priimdamas sprendimą taikyti ne užsienio teisę, o savo ar trečiosios valstybės imperatyvias teisės normas, privalo atsižvelgti į tų normų prigimti tikslus ir jų taikymo ar netaikymo padarinius.
Teismas gali atsisakyti taikyti užsienio teisę, jeigu ją taikant šalys galėtų išvengti Lietuvos ar kitos valstybės, su kuria šalių santykiai yra glaudžiai susiję, imperatyvių teisės normų taikymo. Siekiant nustatyti, teisės norma imperatyvi ar ne, reikia atsižvelgti į jos ne tik lingvistinę išraišką, bet ir tikslus, prigimtį, taikymo ar netaikymo padarinius. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo 13 straipsnio trečiojoje dalyje reikalaujama, kad arbitrų skaičius visada būtų nelyginis. Lietuvoje prašoma pripažinti arbitražo sprendimą, priimtą valstybėje, kurioje tokio reikalavimo nėra. Manytina, kad nesant kitų užsienio sprendimo nepripažinimo pagrindų, būtų netikslinga ir neprotinga atsisakyti pripažinti užsienio arbitražo sprendimą vien dėl to, kad arbitrų skaičius buvo nelyginis, t. y. kad neįvykdytas imperatyvios Lietuvos teisės normos reikalavimas.
Su šiuo klausimu susijęs ir įstatymo apėjimo klausimas. Sandorio šalis ar sutarties šalys, norėdamos išvengti nepalankios teisės normos taikymo, gali pasirinkti sau palankesnę teisės sistemą arba atlikti kitus veiksmus, leidžiančius išvengti atitinkamos valstybės teisės taikymo, pavyzdžiui, pakeisti nuolatinę gyvenamąją vietą, atsisakyti pilietybės, nurodyti kitą, nei yra iš tikrųjų, sandorio sudarymo vietą ir panašiai. Jeigu tokie veiksmai iš tiesų buvo nesąžiningi, tai teisė negali ginti nesąžiningo asmens. Bendrasis teisės principas, reikalaujantis, kad civilinių teisinių santykių subjektai elgtųsi sąžiningai, ir atitinkamai teigiantis, jog nesąžiningo asmens interesai neginami, bei draudžiantis piktnaudžiauti teise, šiuo atveju leidžia nepaisyti tokių apgaulingų ir nesąžiningų šalių susitarimų ar vienašalių jų veiksmų (CK 1.2, 1.5, 1.37 str.). Kadangi CK įstatymo apėjimo klausimo specialiai nereguliuoja, teismas įstatymo apėjimą ir jo teisinius padarinius turėtų spręsti vadovaudamasis bendrąja viešosios tvarkos išlyga. Todėl nustatęs, kad teisinio santykio šalis ar šalys, siekdamos išvengti joms nepalankios teisės taikymo, elgėsi nesąžiningai, teismas, remdamasis CK 1.2 straipsnyje įtvirtintu neleistinumo piktnaudžiauti teise principu, 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais ir vadovaudamasis 1.11 straipsniu, gali atsisakyti taikyti šalių pasirinktą užsienio teisę ir išspręsti bylą taikydamas imperatyvias Lietuvos teisės normas.
Galima atsižvelgti ir į trečiosios valstybės imperatyvias teisės normas, jeigu teisinis santykis yra su ja susijęs. Pavyzdžiui, Lietuvos pilietis iš Vokietijos piliečio nusipirko afrikietišką liaudies meno kūrinį, nelegaliai atgabentą iš Nigerijos. Pirkimo-pardavimo sutarčiai taikoma Vokietijos teisės. Tačiau, pagal Nigerijos teisę, tokių meno kūrinių eksportas iš šalies draudžiamas. Tokiu atveju reikės atsižvelgti ir į imperatyvias Nigerijos teisės normas. Toks klausimo sprendimas pateisinamas imperatyvių teisės normų prigimtimi ir tikslais bei tarptautinės teisės principais.
Tačiau imperatyvias kitų valstybių teisės normas būtina taikyti atsižvelgiant į viešosios tvarkos išlygą. Imperatyvią užsienio valstybės teisės normą, kurios taikymas reikštų Lietuvos Respublikos viešosios tvarkos pažeidimą, teismas, remdamasis CK 1.11 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta viešosios tvarkos išlyga, turi atsisakyti taikyti. Pavyzdžiui, vyras ir moteris sudarė santuoką valstybėje, kurios teisė draudžia ištuoką. Jie abu yra tos valstybės piliečiai, tačiau gyvena valstybėje, kurioje ištuoka leidžiama, ir nori nutraukti santuoką. Šiuo atveju valstybės, kurios piliečiai yra sutuoktiniai, imperatyvių teisės normų, draudžiančių ištuoką, taikymas prieštarautų teismo vietos valstybės viešajai tvarkai, todėl teismas gali atsisakyti taikyti imperatyvias užsienio valstybės teisės normas. Taip pat galima netaikyti imperatyvių užsienio teisės normų, kurios nustato neprotingus santuokos nutraukimo ribojimus, ar, pažeisdamos vyro ir moters lygiateisiškumo principą, suteikia teisę nutraukti santuoką tik vyrui ar žmonai arba nustato kitokius žmogaus teisių ribojimus, prieštaraujančius tarptautinei teisei žmogaus teisių srityje.
CK 1.11 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad užsienio teisės normos netaikomos, jeigu jų taikymas prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai. Tokiais atvejais teismas turi taikyti lex fori, t. y. Lietuvos teisę.
Tai, kad teisinis santykis turi užsienio elementą, automatiškai nereiškia, jog bus taikoma užsienio teisė. Esant santykiui, turinčiam užsienio elementą, ir aiškinantis, kurios valstybės teisę reikia taikyti, gali paaiškėti, kad dėl tam tikrų priežasčių užsienio teisės taikyti neįmanoma.
Viešosios tvarkos doktrina yra vienas iš aptakiausių ir bene sunkiausiai taikomų tarptautinės privatinės teisės institutų, suteikiantis teismui plačią diskrecijos teisę. Apskritai ši doktrina reiškia, kad nacionalinės teisės normai, ginančiai viešąjį interesą, būtina teikti pirmumą, palyginti su užsienio teise. Taikytinos užsienio valstybės teisėje gali būti normų, kurios yra nepriimtinos bylą nagrinėjančio teismo vietos valstybės teisės požiūriu. Todėl nė viena valstybė negali atsisakyti viešosios tvarkos išlygos. Ji yra „gynybinė“ ir leidžia valstybei apsaugoti savo pagrindinius, gyvybiškai svarbius vidaus ir užsienio politikos interesus. Pavyzdžiui, viešosios tvarkos išlyga gali būti panaudojama kaip atsakomoji priemonė į kitos valstybės priešišką politiką ir šiuo pagrindu galima atsisakyti taikyti užsienio valstybės, kurios teisė ar teismai diskriminuoja Lietuvos piliečius, taiko jiems nepagrįstas ekonomines sankcijas ir panašiai, teisę. Kartu viešosios tvarkos institutu galima pasinaudoti ir kaip „puolamąja“ priemone, pavyzdžiui, karo atveju uždraudžiant savo valstybės fiziniams ir juridiniams asmenims palaikyti bet kokius ekonominius ryšius su priešo valstybe.
Yra skiriamas, pirma, negatyvus viešosios tvarkos doktrinos poveikis, kuris reiškia atsisakymą taikyti užsienio teisę motyvuojant tuo, kad užsienio teisės taikymas sukeltų nepriimtinų padarinių, t. y. lemtų padarinius, visiškai nesuderinamus su esminiais teismo vietos valstybės ekonominio, socialinio, politinio funkcionavimo principais. Antra, skiriamas pozityvus šios doktrinos poveikis, kai taikytinos užsienio valstybės teisė analizuojama lex fori kontekste, neatsižvelgiant į galimus užsienio teisės taikymo padarinius, ir remdamasis šia analize teismas nusprendžia taikyti imperatyvias savo valstybės teisės normas. Šiuolaikinėje tarptautinėje privatinėje teisėje reikšmę turi tik negatyvus viešosios tvarkos doktrinos poveikis.
Pažymėtina, kad viešosios tvarkos išlyga nereiškia užsienio valstybės teisės nepripažinimo. Tarptautinės viešosios teisės principai (pagarbos valstybių suverenitetui, nesikišimo į vidaus reikalus ir kt.) reikalauja pripažinti užsienio valstybių teisės sistemas tokias, kokios jos yra. Tačiau tie patys principai nustato, kad valstybės negalima versti taikyti kitos valstybės teisės normų, kurios jai yra visiškai nepriimtinos. Todėl viešosios tvarkos išlyga reiškia ne ką kita, kaip negalėjimą taikyti užsienio valstybės teisės, o ne jos nepripažinimą.

II SKYRIUS: PROCESINIAI TARPTAUTINIO BYLINĖJIMOSI KLAUSIMAI

2.1 Teisminis priklausymas

2.1.1 Bendrosios pastabos

Teisminis priklausymas, arba jurisdikcija, yra bene svarbiausias praktinis tarptautinės privatinės teisės klausimas. Jo svarba paaiškinama tuo, kad teismui nagrinėjant ginčą, turintį užsienio (tarptautinį) elementą, pirmiausiai tenka spręsti procesinį klausimą – ar byla priklauso jo kompetencijai. Kitų klausimų, pavyzdžiui, kokią teisę reikia taikyti, apskritai gali kilti tik nusprendus, kad byla priklauso tam tikro teismo jurisdikcijai, ir teismui ėmusis ją nagrinėti.
Be to, šalis, nenorinti, kad jos byla būtų nagrinėjama užsienio valstybės teisme, pirmiausiai, kaip gynybos nuo pareikšto ieškinio priemonę, gali taikyti procesinį atsikirtimą, o būtent kad byla nepriklauso tam tikro teismo jurisdikcijai.
Galiausiai tarptautinio teisminio priklausymo problemos svarbą didina ta aplinkybė, kad tai yra veikiau viešosios, o ne privatinės teisės dalykas. Išspręsti teisminio priklausymo klausimus kartu reiškia nustatyti valstybės galias, jos jurisdikcijos ribas. Todėl šiuo atveju susiduriama tiek su privačiu, tiek su viešuoju interesu. Pavyzdžiui, dėl įvairių priežasčių valstybė gali būti suinteresuota tam tikrų ginčų nagrinėjimą priskirti tik savo jurisdikcijai arba, atvirkščiai, – gali būti nesuinteresuota, kad tam tikrus ginčus nagrinėtų jos teismai. Valstybė taip pat gali nustatyti, kad tam tikri ginčai nagrinėjami tik teismine tvarka, t. y. riboti šalių autonomiją ir uždrausti perduoti tam tikrus ginčus nagrinėti arbitražo tvarka (pvz., Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 11 str.).
Teisminio priklausymo, arba jurisdikcijos, klausimas susijęs su teismo kompetencija nagrinėti ginčą, turintį tam tikrą užsienio (tarptautinį) elementą, dėl kurio kyla dviejų ar daugiau valstybių teismų konkurencija dėl kompetencijos, t. y. ginčą gali pretenduoti nagrinėti kelių valstybių teismai. Nustatant teismų kompetenciją nagrinėti ginčus, turinčius užsienio elementą, reikia vengti dviejų dalykų. Pirma, labai griežtos jurisdikcijos taisyklės ribos teismų galimybę nagrinėti tokius ginčus iki minimumo. Tokia valstybės pozicija galėtų būti laikoma jos atsisakymu ginti pažeistas teises ir vykdyti teisingumą. Todėl galimybė apginti pažeistas teises dėl labai griežtų jurisdikcijos taisyklių gali sumažėti, o tai reikštų vienos iš pagrindinių žmogaus teisių – teisės kreiptis į teismą -ribojimą.
Civilinių bylų, turinčių užsienio (tarptautinį) elementą, priklausymas Lietuvos teismų kompetencijai nustatomas atsižvelgiant į tai, Lietuva ir užsienio valstybė, su kuria yra susijęs ginčas, yra sudariusios tarptautinę dvišalę teisinės pagalbos sutartį ar ne. Jeigu yra sudaryta tarptautinė dvišalė sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, komercinėse ir šeimos bylose, bylos teisminį priklausymą būtina nustatyti pagal tarptautinės sutarties taisykles.
Tai, kad byla priklauso Lietuvos teismo jurisdikcijai, dar nereiškia, jog ji bus sprendžiama taikant Lietuvos materialiąją teisę. Jurisdikcijos taisyklių vienodinimas leidžia sumažinti teismų, galinčių nagrinėti ginčą. Tačiau jurisdikcijos taisyklių nustatymą galima sieti ir su taikytina teisė. Pavyzdžiui, tarptautinės jurisdikcijos taisyklės dažnai numato ieškovo teisę pasirinkti teismą. Ieškovas tokiu atveju turi galimybę pasirinkti teismą tos valstybės, kurios teisė yra taikytina ginčo santykiui, t. y. šiuo atveju taikytina teisė ir lex fori sutaps.
Taigi teismas, spręsdamas, ar byla, turinti užsienio (tarptautinį) elementą, priklauso Lietuvos teismų kompetencijai, turi atsižvelgti ne tik į bendrąsias jurisdikcijos taisykles, numatytas Lietuvos Respublikos CPK, bet ir į kitus veiksnius:
a) teismas turi apsvarstyti klausimą, ar priimtas byloje sprendimas būtų pripažįstamas ir vykdomas užsienio valstybėje. Jeigu priimtą teismo sprendimą teks pripažinti ir vykdyti užsienio valstybėje, o su ja Lietuva nėra sudariusi dvišalės teisinės pagalbos sutarties, teismo sprendimas gali likti neįvykdytas. Tokiu atveju teismas turi aiškintis, ar by la nepriklauso atsakovo gyvenamosios (buveinės) vietos valstybės teismo jurisdikcijai. Jeigu ji priklauso ir tos valstybės teismo jurisdikcijai, teismas gali atsisakyti priimti pareiškimą ir pasiūlyti ieškovui kreiptis į užsienio valstybės, kurioje reikės vykdyti būsimą teismo sprendimą, teismą (išskyrus atvejus, kai, pagal Lietu vos Respublikos CPK normas, byla priklauso išimtinei Lietuvos teismų jurisdikcijai);
b) teismas turi išsiaiškinti, ar byla nepriklauso valstybės, kurioje teks pripažinti ir vykdyti būsimą teismo sprendimą, teismų išimtinei jurisdikcijai. Paaiškėjus tokiai aplinkybei, teismas taip pat turi atsisakyti pri imti pareiškimą ir pasiūlyti ieškovui kreiptis į užsienio valstybės teismą, nes priimtas Lietuvos teismo sprendimas užsienio valstybėje nebus pripažįstamas ir vykdomas.
Pažymėtina, kad bylos teisminiam priklausymui neturi įtakos taikytina teisė, todėl teismas negali atsisakyti priimti ieškinio pareiškimo motyvuodamas tuo, kad šalių santykiams reikia taikyti ne Lietuvos, o užsienio valstybės teisę.
Teismas, išnagrinėjęs bylą, turinčią užsienio (tarptautinį) elementą, priimtame sprendime, turi nurodyti motyvus ir atitinkamas teisės normas, kuriomis remdamasis pripažino bylą, turinčią užsienio (tarptautinį) elementą, priklausant Lietuvos teismo jurisdikcijai.
Civilinė byla, turinti užsienio elementą, su Lietuva gali būti susijusi dėl kelių priežasčių. Pirma, su Lietuva gali būti susijusios ginčo šalys. Pavyzdžiui, ginčas kilo dėl užsienio įmonės atstovybės, veikiančios Lietuvoje, sudarytos sutarties vykdymo.
Antra, su Lietuva gali būti susijęs ginčo dalykas. Pavyzdžiui, turtas, dėl kurio vyksta ginčas, yra Lietuvoje. Kadangi civiliniai ieškiniai yra skirstomi į asmeninius (in personam), o šie – į asmeninius turtinius ir asmeninius neturtinius bei daiktinius (in rem), bylų, turinčių užsienio elementą, teisminį priklausymą galima nagrinėti pagal šias ieškinių rūšis.

2.1.2 Actiones in personam

Esant asmeninio neturtinio pobūdžio ieškiniui, civilinė byla, turinti užsienio (tarptautinį) elementą, priklauso Lietuvos teismų jurisdikcijai, jeigu:
a) atsakovo gyvenamoji vieta ar buveinė yra Lietuvoje;
b) bylos šalis yra vaikas, turintis gyvenamąją vietą Lietuvoje;
c) pareikštas ieškinys dėl santuokos pripažinimo negaliojančia ar santuokos nutraukimo, o santuoka buvo sudaryta Lietuvoje arba viena iš šalių turi gyvenamąją vietą Lietuvoje;
d) jeigu įvaikinamas vaikas ar (ir) įvaikintojas gyvena Lietuvoje.

Esant asmeninio turtinio pobūdžio ieškiniui, civilinė byla, turinti užsienio (tarptautinį) elementą, priklauso Lietuvos teismų jurisdikcijai, jeigu:
a) atsakovo gyvenamoji vieta ar buveinė yra Lietuvoje;
b) pareikštas ieškinys dėl alimentų nepilnamečiams vaikams išieškojimo ir viena iš šalių gyvena Lietuvoje;
c) atsakovas – užsienio juridinis asmuo – turi filialą Lietuvoje ir ieškinys yra kilęs iš filialo veiklos;
d) pareikštas ieškinys dėl žalos, padarytos suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu, taip pat maitintojo gyvybės atėmimu, jeigu ieškovas gyvena Lietuvoje arba Lietuvoje yra žalos padarymo vieta ir t.t.

2.1.3 Actiones in rem

Esant daiktinio pobūdžio ieškiniui, civilinė byla, turinti užsienio (tarptautinį) elementą, priklauso Lietuvos teismų jurisdikcijai, jeigu:
a) turtas, esantis ginčo dalykas, yra Lietuvoje;
b) pareikštas ieškinys, kylantis iš paveldėjimo teisinių santykių, o palikimas yra Lietuvoje arba Lietuvoje yra palikimo atsiradimo vieta, arba Lietuvoje gyveno palikėjas;
c) pareikštas ieškinys dėl sutuoktinių bendrosios nuosavybės padalijimo, o turtas yra Lietuvoje arba Lietuvoje gyvena atsakovas.

2.1.4 Forum non conveniens

Kilus ginčui, turinčiam užsienio (tarptautinį) elementą, viena ar abi šalys gali turėti interesą bylinėtis vienoje ar kitoje valstybėje. Tokį jų interesą gali lemti įvairios priežastys. Pavyzdžiui, vienos valstybės teismuose bylinėjimosi terminai yra trumpi, kitos — ilgi; vienos valstybės teismuose bylinėjimasis susijęs su dideliais mokesčiais, kitose žyminio mokesčio apskritai nėra arba jis nedidelis ir panašiai. Be to, viena ar abi šalys galimybe rinktis, kurios valstybės teisme bus sprendžiamas jų ginčas, ne visada gali naudotis sąžiningai. Pavyzdžiui, nesąžininga šalis gali rinktis tam tikros valstybės teismus vien todėl, kad galėtų vilkinti bylos nagrinėjimą, arba todėl, jog bylinėtis toje valstybėje kitai šaliai brangiau kainuos ar bus sudėtingiau įvykdyti teismo sprendimą. Tarptautiniame civiliniame procese net žinomas specialus terminas – forum shopping (forumo pirkimas), t. y. elgesys, kai bylos šalis ar šalys, pasirinkdamos, kurios valstybės teismuose bus nagrinėjama byla, siekia iš tokio pasirinkimo naudos (tiek materialios, tiek nematerialios). Kartais forum shopping iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip paslėptas taikytinos teisės pasirinkimas (law shopping) siekiant išvengti imperatyvių tam tikros valstybės teisės normų taikymo.
Minėta, kad tam tikrą interesą nagrinėti arba nenagrinėti tam tikras bylas gali turi ir valstybė arba jos teismai. Pavyzdžiui, teismai gali turėti daug vidaus bylų, todėl jie gali būti nesuinteresuoti dar nagrinėti ir bylas, turinčias užsienio (tarptautinį) elementą. Nagrinėti tokią bylą teismui gali būti nepatrauklu dėl daugelio priežasčių: tokiose bylose tenka taikyti užsienio teisę; į užsienio valstybę reikia siųsti teismo šaukimus ir kitokius dokumentus; įrodymus tenka gauti iš užsienio valstybės; teismo procese reikia vertėjo paslaugų ir t.t.
Dėl minėtų priežasčių kyla du klausimai. Pirma, ar teismas, spręsdamas tarptautinės jurisdikcijos klausimus, turi tam tikrą diskrecijos teisę ir ar jis gali atsisakyti priimti pareiškimą ir nagrinėti bylą, jeigu ši labiau susijusi su kita užsienio valstybe? Antra, ar atsakovas gali panaudoti kaip procesinę teisinę gynybos priemonę teiginį, kad teismas neturėtų nagrinėti bylos, nes ji su šia valstybe nesusijusi, todėl turi būti nagrinėjama kitos valstybės teismuose. Šie du klausimai ir apibūdina specialios tarptautinio civilinio proceso doktrinos – forum non conveniens (netinkamo forumo, arba netinkamos jurisdikcijos) -esmę. Jos atsiradimą lėmė teismų praktikos įvairovė ir objektyvus įstatymų leidėjo nesugebėjimas nustatyti išsamių jurisdikcijos taisyklių, kurios galėtų būti sėkmingai taikomos visais gyvenimo atvejais. Kartais praktikoje gali kilti situacijų, kurių jurisdikcijos taisyklės apskritai nenumato arba kurių taikymas konkrečioje byloje lemtų negatyvius padarinius. Todėl manoma, kad teismams būtina suteikti tam tikrą diskrecijos teisę spręsti tarptautinės jurisdikcijos klausimus. Kita vertus, viena iš teismų nepriklausomumo garantijų yra tai, kad teismai patys sprendžia dėl savo kompetencijos. Ši teisė jiems turi būti suteikta ir sprendžiant tarptautinės jurisdikcijos klausimus.
Forum non conveniens doktrinos reikšmė dvejopa. Pirma, ši doktrina, jeigu ji pripažįstama, suteikia diskrecijos teisę teismui ir leidžia jam atsisakyti nagrinėti bylą, neturinčią tam tikrų objektyvių ryšių su teismo vietos valstybe. Šitaip ši doktrina sumažina ieškovo (o tam tikrais atvejais ir šalių) galimybes laisvai pasirinkti ginčo sprendimo vietą ir užkertą kelią arba nesąžiningam, arba aiškiai neprotingam ieškovo pasirinkimui. Antra, ši doktrina leidžia atsakovui gintis nuo pareikšto ieškinio grynai procesiniais atsikirtimais – pareiškimu, kad ieškovas pasirinko netinkamą teismą, nes byla labiau susijusi su kita valstybe, todėl teismas turi atsisakyti nagrinėti bylą. Tai yra minėtos doktrinos privalumai. Tačiau ji turi ir trūkumų. Pirma, teismas savo diskrecijos teise gali piktnaudžiauti ir visiškai nepagrįstai atsisakyti nagrinėti jo kompetencijai priklausančią bylą. Antra, šią doktriną gali taikyti ne vienos, o kelių valstybių teismai, į kuriuos kreiptųsi ieškovas: kiekvienos valstybės teismas gali atsisakyti nagrinėti bylą, motyvuodamas, kad ji nepriklauso jo jurisdikcijai, ir šitaip ieškovui bus užkirstas kelias į teisminę gynybą. Trečia, šia procesine gynybos priemone gali piktnaudžiauti atsakovas, reikšdamas nepagrįstus prieštaravimus dėl bylos teisminio priklausymo ir šitaip vilkindamas jos nagrinėjimą.

2.1.5. Lis pendens

Ieškovas, pareikšdamas ieškinį, įgyvendina savo teisę kreiptis į teismą. Civilinės bylos iškėlimo faktas sukelia labai svarbių procesinių teisinių padarinių – ieškovas netenka teisės pakartotinai pareikšti tapatų ieškinį. Šios normos reglamentuoja situaciją, kai byla neturi užsienio (tarptautinio) elemento. Tačiau ar jos taikytinos ir tarptautiniame civiliniame procese? Atsakymas į šį klausimą turėtų būti teigiamas, nes ieškovas, siekdamas, kad kuo greičiau būtų iškelta civilinė byla, gali kreiptis iš karto į kelių valstybių teismus. Be to, ieškovas, pareiškęs ieškinį vienos valstybės teisme, vėliau gali kreiptis su ieškiniu į kitos valstybės teismą. Taigi ir civiliniame procese būtinas mechanizmas, kuris užkirstų kelią ieškovui pareikšti tapatų ieškinį pakartotinai ir šitaip leistų išvengti dviejų ar net daugiau valstybių teismų sprendimų tuo pačiu klausimu, o šie gali būti ir visiškai skirtingi. Be to, vadovaujantis valstybių suverenios lygybės, abipusiškumo ir tarpusavio pagarbos principais, reikia gerbti ir pripažinti kitų valstybių teismų jurisdikciją. Todėl jeigu byla jau iškelta užsienio valstybės teisme, tai kitos valstybės teismas, gerbdamas užsienio valstybės teismo jurisdikciją, turėtų pareikšti esąs nekompetentingas nagrinėti tokią bylą.
Institutas, padedantis išvengti tarptautiniame procese lygia greta bylinėtis kelių valstybių teismuose ir leidžiantis atsisakyti teismui nagrinėti bylą, kai tokia pat byla yra iškelta užsienio valstybės teisme, vadinamas lis pendens {lis alibi pendens). Šis institutas pirmiausiai skirtas teismui spręsti jurisdikcijos klausimus. Aptariama doktrina taip pat leidžia išvengti situacijos, kai dėl to paties ginčo dviejų valstybių teismai priima visiškai priešingus sprendimus. Kartu lis pendens institutas taip pat yra atsakovo procesinė gynybos priemonė, leidžianti jam gintis nuo nesąžiningo ieškovo tais atvejais, kai šis nori iškelti atsakovui kelias bylas skirtingų valstybių teismuose.
Būdama svarbi nustatyti teismo kompetenciją, lis pendens doktrina gali būti taikoma dviem atvejais. Pirma, teismas ją taiko savo iniciatyva, spręsdamas, ar yra kompetentingas nagrinėti bylą. Tačiau teismas savo iniciatyva lis pendens institutą taikys tik turėdamas duomenų, kad tokia pati byla jau pradėta užsienio valstybės teisme. Todėl dažnesnė antra situacija, t. y. kai institutas taikomas atsakovo, kuris ginasi nuo jam pakartotinai reiškiamo tapataus ieškinio, prašymu.
Teismas, taikydamas lis pendens, pirmiausiai turi įsitikinti, ar užsienio valstybės teisme iškelta byla nepriklauso išimtinei Lietuvos teismų jurisdikcijai. Todėl atsisakyti priimti pareiškimą ar palikti jį nenagrinėtą teismas gali tik kai užsienio valstybės teisme pradėta byla nepriklauso išimtinei Lietuvos teismų jurisdikcijai.
Antra, lis pendens institutą teismas gali taikyti tik padaręs pagrįstą prielaida,, kad užsienio teismo sprendimas, priimtas civilinėje byloje, iškeltoje ir nagrinėjamoje užsienio valstybės teisme, bus pripažįstamas Lietuvoje. Jeigu aišku, kad užsienio valstybės teismo sprendimas nebus pri-
pažįstamas ir vykdomas Lietuvoje, tai taikyti lis pendens reikštų atsisakyti vykdyti teisingumą. Lis pendens taip pat negalima taikyti, kai nėra aišku, ar teismo sprendimas užsienio valstybės teisme iškeltoje byloje apskritai bus priimtas, pavyzdžiui, iškėlus bylą užsienio valstybės teisme toje valstybėje prasidėjo karas.
Taigi jeigu byla priklauso tiek užsienio valstybės teismo, tiek Lietuvos teismo jurisdikcijai ir yra duomenų, kad pagal tapatų ieškinį civilinė byla yra iškelta užsienio valstybės teisme, tai teismas, laikydamasis nurodytų lis pendens taikymo sąlygų, turi atsisakyti priimti pareiškimą. Jeigu tokia aplinkybė paaiškėja iškėlus civilinę bylą Lietuvos teisme, teismas pareiškimą turi palikti nenagrinėtą.
2.1.6 Sutartinės jurisdikcijos ypatumai tarptautiniame civiliniame procese

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 788 straipsnį, ūkinės komercinės paskirties veiklos subjektai gali raštu susitarti, kad ginčai, kylantys iš sutartinių teisinių santykių, bus nagrinėjami ne Lietuvos teismuose, jei tai neprieštarauja tos valstybės, kurios teismų kompetencijai numatoma priskirti ginčo nagrinėjimą, teisei.
Tarptautiniame civiliniame procese skiriami dviejų rūšių susitarimai dėl jurisdikcijos: prorogaciniai ir derogaciniai.
Prorogacinis yra toks susitarimas dėl bylos teisminio priklausymo, kai šalys jame numato, kurios valstybės teismuose bus nagrinėjami jų ginčai, tačiau nenustato draudimo kreiptis į kitos valstybės teismus. Pavyzdžiui, šalys sutartyje numato, kad jų ginčai bus nagrinėjami Anglijos teismuose, tačiau nedraudžiama pareikšti ieškinio ir kitos valstybės teisme.
Derogacinis yra toks susitarimas, kai šalys, susitardamos dėl ginčo nagrinėjimo vietos, numato, kad byla nepriklausys tam tikrų valstybių teismų kompetencijai, t. y. šalys atmeta kai kurių valstybių teismų jurisdikciją. Pavyzdžiui, šalys numato, kad ginčai bus nagrinėjami bet kurios iš šalių buveinės vietos valstybės teismuose, išskyrus Lietuvos teismus.
Dažni mišrūs susitarimai dėl jurisdikcijos, t. y. turintys ir prorogacinių, ir derogacinių susitarimų požymių. Pavyzdžiui, šalys numato, kad bylą nagrinės tik Anglijos ir jokie kiti teismai, t. y. nustatomas išimtinis bylos teisminis priklausymas Anglijos teismams (prorogacija) ir kartu atmetama kitų valstybių teismų jurisdikcija (derogacija). Tačiau galimas ir prorogacinis susitarimas be derogacijos, ir derogacinis susitarimas be prorogacijos. Šalys taip pat gali numatyti vienos šalies teisę kreiptis į vienos valstybės teismus, o kitos šalies teisę – į kitos užsienio valstybės teismus. Nepažeisdamos lygiateisiškumo principo, šalys taip pat gali susitarti, kad teisė pasirinkti, į kurios valstybės teismą kreiptis, priklausys ieškovui.
Šalys gali atmesti bet kurios valstybės teismų jurisdikciją ir sudarydamos arbitražinį susitarimą, t. y. numatydamos, kad jų ginčas bus nagrinėjamas ne teismine, o arbitražo tvarka, išskyrus ginčus, kurie pagal įstatymus negali būti nagrinėjami arbitraže (CPK 23 str.).
Kaip ir arbitražinio susitarimo (arbitražinės išlygos) atveju, susitarimas dėl bylos teisminio priklausymo laikytinas savarankišku procesinio pobūdžio susitarimu, todėl ir jam taikoma nepriklausomumo, arba atskirumo, doktrina (independence or separability). Tai reiškia, kad susitarimą dėl jurisdikcijos būtina analizuoti atskirai nuo pagrindinės sutarties, kurioje yra išlyga dėl bylos teisminio priklausymo. Todėl pagrindinės sutarties negalioj imas automatiškai nedaro susitarimo dėl jurisdikcijos negaliojančio. Šį principą yra pripažinęs ir Europos Teisingumo Teismas.
Kadangi susitarimas dėl bylos teisminio priklausymo sprendžia tik procesinį klausimą, o procesiniai klausimai dažniausiai yra viešosios teisės reglamentavimo sritis (dėl šios priežasties 1980 m. Romos konvencija nereglamentuoja teisės, taikytinos susitarimams dėl bylos teisminio priklausymo), tai, ar šalių susitarimas apskritai yra galimas, teismas nustato pagal lex fori, t. y. savo valstybės teisę. Jeigu toks susitarimas, pagal lex fori, yra galimas, tai, ar jis galioja, nustatoma remiantis pagal CK 1.37 straipsnio kolizines normas nustatyta susitarimui taikytina teise.
Svarstant šalių pasirinktą jurisdikciją, būtina išsiaiškinti, ką šalys turėjo omenyje — užsienio valstybės teismus ar neteismines institucijas. Analizuojant šalių susitarimą dėl ginčų nagrinėjimo, gali paaiškėti, kad šalys turėjo omenyje ne užsienio valstybės teismus, o arbitražą, t. y. šalių sudarytas susitarimas yra ne dėl jurisdikcijos, o arbitražinis.
Nustatęs, kad šalių susitarimas prieštarauja išimtinės jurisdikcijos taisyklėms, negali būti įvykdomas ar iš tikrųjų yra arbitražinis, teismas bylos teisminį priklausymą turi nustatyti pagal jau aptartas bendrąsias jurisdikcijos taisykles.

2.1.7 Teisminis priklausymas pagal tarptautines sutartis

Bylos, kurios viena iš šalių yra užsienio valstybės, su kuria Lietuva sudariusi dvišalę teisinės pagalbos sutartį, fizinis ar juridinis asmuo, teisminis priklausymas turi būti nustatomas pagal dvišalės tarptautinės sutarties taisykles.
Tarptautinėse sutartyse nustatytos gana painios jurisdikcijos taisyklės. Bendrųjų kriterijų, pagal kuriuos nustatomas teisminis priklausymas, dvišalėse tarptautinėse teisinės pagalbos sutartyse paprastai nėra, išskyrus vieną – atsakovo gyvenamąją vietą (buveinę). Dauguma dvišalių tarptautinių teisinės pagalbos sutarčių numato, kad civilinės bylos priklauso susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje yra atsakovo gyvenamoji vieta (buveinė), teismų kompetencijai. Tačiau yra daug šios bendrosios taisyklės išimčių, kai jurisdikcija nustatoma pagal kitas taisykles, todėl būtina labai atidžiai analizuoti kiekvieną sutartį.
Dažniausiai dvišalėse tarptautinėse teisinės pagalbos sutartyse jurisdikcijos klausimai aptariami pagal konkrečias bylų kategorijas. Pavyzdžiui, Lietuvos ir Lenkijos sutartyje nustatytos tokios jurisdikcijos taisyklės:
a) bylos dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu ar ribotai veiksniu priklauso valstybės, kurios pilietis yra pripažintinas neveiksniu ar ribotai veiksniu asmuo, teismų kompetencijai (Sutarties 21 str.). Tačiau, pagal Sutarties 22 straipsnio pirmąją ir antrąją dalis, neatidėliotinais atvejais veiksmus, susijusios su tokio asmens ir jo turto apsauga, turi teisę atlikti ir kitos susitariančiosios šalies teismai, jeigu jų valstybėje yra kitos susitariančiosios šalies piliečio gyvenamoji vieta. Tokiu atveju jie praneša kitos susitariančiosios šalies teismams, kad yra pagrindo pripažinti neveiksniu ar ribotai veiksniu tos valstybės pilietį, gyvenantį pranešančios valstybės teritorijoje. Jeigu valstybės, kurios pilietis yra pripažintinas neveiksniu ar ribotai veiksniu, teismai sutinka, kad bylą nagrinėtų kitos susitariančiosios šalies teismai, arba per tris mėnesius neatsako į tokį pranešimą, nagrinėti bylą dėl kitos susitariančiosios šalies piliečio pripažinimo neveiksniu ar ribotai veiksniu turi teisę ir kitos susitariančiosios šalies teismai, kurios teritorijoje gyvena tas asmuo (Sutarties 22 str. 3 d.);
b) bylos dėl fizinio asmens paskelbimo mirusiu priklauso susitariančiosios šalies, kurios pilietis buvo asmuo tuo metu, kai, paskutinėmis žiniomis, buvo gyvas, teismų kompetencijai (Sutarties 24 str. 2 d.). Tačiau dviem atvejais tokias bylas gali nagrinėti ir kitos susitariančiosios šalies teismai. Pirmas atvejis, kai pareiškimą dėl asmens paskelbimo mirusiu paduoda asmuo, kuris numato įgyvendinti savo teisę, kylančią iš paveldėjimo arba sutuoktinių tarpusavio santykių, į dingusiojo asmens nekilnojamąjį turtą, esantį susitariančiosios šalies, kurios teismas turi priimti sprendimą, teritorijoje. Antras atvejis, kai su tokiu pareiškimu kreipiasi dingusiojo asmens sutuoktinis, gyvenantis susitariančiosios šalies, kurios teismas turi priimti sprendimą, teritorijoje. Abiem atvejais teismo sprendimai tokiose bylose turi teisinę galią tik sprendimą priėmusio teismo vietos susitariančiojoje šalyje (Sutarties 24 str.);
c) bylos, kylančios iš sutuoktinių asmeninių ir turtinių teisinių santykių, priklauso susitariančiosios šalies, kurios piliečiai yra sutuoktiniai paduodami pareiškimą, teismų kompetencijai (Sutarties 26 str. 3 d.). Tačiau jeigu paduodami pareiškimą vienas sutuoktinis buvo vienos susitariančiosios šalies, o kitas – kitos susitariančiosios šalies pilietis arba vienas iš jų gyveno vienoje susitariančiojoje šalyje, o kitas — kitoje, tai tokios bylos priklauso susitariančiosios šalies, kurioje sutuoktiniai turi bendrą gyvenamąją vietą, teismų jurisdikcijai, o kai jie neturi bendros gyvenamosios vietos — byla priklauso abiejų susitariančiųjų šalių teismų kompetencijai (Sutarties 26 str. 4 d.). Jeigu sutuoktinių ginčo objektas yra nekilnojamasis turtas, tai byla priklauso susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje yra nekilnojamasis turtas, teismų kompetencijai;
d) bylos dėl santuokos nutraukimo ar pripažinimo negaliojančia priklauso susitariančiosios šalies, kurios piliečiai yra sutuoktiniai pradėjus nagrinėti bylą, teismų kompetencijai (Sutarties 27 str. 3 d.). Bylos, kai sutuoktiniai yra skirtingų susitariančiųjų šalių piliečiai arba jų gyvenamoji vieta yra skirtingose susitariančiosiose šalyse, priklauso valstybės, kurioje sutuoktiniai turi bendrą gyvenamąją vietą, teismų kompetencijai, o kai šie neturi bendros gyvenamosios vietos – abiejų susitariančiųjų šalių teismų kompetencijai (Sutarties 27 str. 4 d., 28 str. 2 d.) ir t.t.
Taigi ši dvišalė tarptautinė teisinės pagalbos sutartis numato daugybę kriterijų, nuo kurių priklauso konkrečios bylos teisminis priklausymas: ir šalių pilietybę, ir jų gyvenamąją vietą (buveinę), ir nekilnojamojo turto buvimo vietą, ir atsakovo turto buvimo vietą, ir šalių susitarimą, ir kitų įpėdinių sutikimą, ir delikto padarymo vietą, ir t.t.

2.1.8 Ieškinio užtikrinimas

Pagal bendrąją taisyklę, Lietuvos teismas jo kompetencijai priklausančioje byloje turi teisę taikyti ieškinio užtikrinimo priemones, o šios yra labai įvairios. Jas galima skirstyti į dvi dalis. Pirma, asmeninio pobūdžio ieškinio užtikrinimo priemonės, t. y. orientuotos į asmenį, pavyzdžiui, draudimas asmeniui atlikti tam tikrus veiksmus. Jeigu byla priklauso Lietuvos teismo kompetencijai, asmeninio pobūdžio ieškinio užtikrinimo priemones teismas gali taikyti, nors atsakovas ir neturi Lietuvoje gyvenamosios vietos ar buveinės. Tačiau šiuo atveju gali kilti tokios teismo nutarties pripažinimo atitinkamoje užsienio valstybėje problema.
Antra, daiktinio pobūdžio ieškinio užtikrinimo priemonės, pavyzdžiui, turto areštas. Kadangi pritaikius daiktinio pobūdžio ieškinio užtikrinimo priemonę pasikeičia daikto teisinis statusas, o šis siejamas su daikto buvimo vietos valstybės teise (lex rei sitae), tai Lietuvos teismai turi galią taikyti ieškinio užtikrinimo priemones tik jeigu areštuojamas daiktas yra Lietuvos teritorijoje.
Taigi, kai ieškinio užtikrinimas yra susijęs su turto, esančio užsienio valstybėje, areštu, Lietuvos teismas negali tokio turto areštuoti. Tokiu atveju teismas turi išaiškinti ieškovui jo teisę kreiptis į atitinkamos užsienio valstybės teismą su prašymu užtikrinti ieškinį arba prašyti suteikti teisinę pagalbą teismo pavedimo forma dvišalėje tarptautinėje teisinės pagalbos sutartyje nustatyta tvarka.
Analogiškai turėtų būti sprendžiamas klausimas ir tais atvejais, kai užsienio valstybės teismas nagrinėja bylą, nepriklausančią Lietuvos teismo kompetencijai, ir ieškovas prašo užtikrinti ieškinį areštuojant Lietuvoje esantį atsakovo turtą. Tokiu atveju Lietuvos teismas turi teisę spręst: ieškinio užtikrinimo klausimą bendraisiais pagrindais.
Užsienio valstybių teisė teismų jurisdikciją ieškinio užtikrinimo klausimais dažniausiai taip pat sieja su bylos teisminiu priklausymu. Pavyzdžiui, Anglijos teismai taiko ieškinio užtikrinimo priemones (pvz., Marėva injunction), jeigu turtas yra Anglijoje, o byla, pagal ieškinį, priklauso Anglijos teismų kompetencijai. Tačiau, pagal Briuselio konvencijos 24 straipsnį, valstybės, Konvencijos dalyvės, teismas gali taikyti ieškinio užtikrinimo priemones, nors byla priklausytų kitos valstybės, Konvencijos dalyvės, teismo jurisdikcijai.

2.2 Pranešimų ir šaukimų įteikimas užsienio valstybėse

Teismo dokumentų (pranešimų, šaukimų, sprendimų, nutarčių ir pan.) įteikimas yra procesinis veiksmas. Šį veiksmą teismas savo valstybėje atlieka civilinio proceso įstatymų nustatyta tvarka. Jeigu asmuo, kuriam reikia įteikti teismo dokumentą, t. y. adresatas, yra užsienio valstybėje, tai valstybės suvereniteto principas šio veiksmo teismui pačiam atlikti neleidžia. Tačiau aplinkybė, kad adresatas yra užsienio valstybėje, neatleidžia teismo nuo pareigos tinkamai įteikti asmeniui teismo dokumentus. Tokiu atveju teismas turi kreiptis į atitinkamą kompetentingą užsienio valstybės instituciją ir prašyti suteikti teisinę pagalbą, t. y. įteikti teismo dokumentą.
Teismo pranešimų, šaukimų ir kitokių dokumentų įteikimas užsienio valstybėje esantiems asmenims yra sudedamoji tarptautinės teismines pagalbos dalis. Tarptautinė teisminė pagalba – tai procesinio veiksmo (akto) atlikimas (dokumentų įteikimas, įrodymų rinkimas, sprendimų pripažinimas ir pan.) kitos valstybės teismo prašymu. Pavyzdžiui, Lietuvos ir Rusijos sutarties 3 straipsnyje nurodyta, kad sąvoka „teisinė pagalba“ civilinėse bylose apima „Susitariančiosios Šalies, kuriai pateikiamas prašymas, įstatymuose numatytų procesinių veiksmų atlikimą, kaip antai: šalių, liudytojų, ekspertų apklausą, ekspertizių, teisminės apžiūros atlikimą, daiktinių įrodymų perdavimą, teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą, dokumentų įteikimą ir persiuntimą“. Tos pačios sutarties 12-13 straipsniuose sakoma, kad į teisinę pagalbą įeina ir informacijos apie įstatymus ir jų taikymo praktiką teikimas, taip pat informacijos apie asmenų, esančių susitariančiųjų šalių teritorijoje, adresus teikimas, o alimentų bylose – ir informacijos apie atsakovo darbo vietą ir uždarbio dydį teikimas.
Ši teisminės pagalbos sritis reguliuojama gana detaliai, nes tinkamai įteikti teismo pranešimą, šaukimą ar kitokį dokumentą svarbu dėl kelių priežasčių. Pirma, padaryti tai deramai svarbu tinkamo, sąžiningo teismo proceso principo požiūriu. Tinkamo, sąžiningo teismo proceso principas pripažįstamas daugelio pasaulio valstybių teisėje kaip vienas iš pagrindinių civilinio proceso principų. Teismo procesas gali būti pripažintas tinkamu, sąžiningu tik jeigu asmuo buvo tinkamai informuotas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką ir jam buvo tinkamai įteikti kiti teismo dokumentai.
Antra, tinkamai įteikti teismo dokumentus asmeniui svarbu teismo proceso dalyvių teisių požiūriu. Teismo proceso dalyviai gali tinkamai įgyvendinti savo procesines teises tik jeigu jiems tinkamai įteikti visi teismo dokumentai, būtini atlikti reikiamus proceso veiksmus. Trečia, tiek vidaus, tiek tarptautinė teisė numato, kad užsienio teismo sprendimas gali būti nepripažįstamas ir nevykdomas, jeigu atsakovui nebuvo tinkamai pranešta bylos nagrinėjimo vieta ir laikas (pvz., Lietuvos ir Rusijos sutarties 56 str. 1 p.).
Teismo pranešimų, šaukimo, kitų teismo dokumentų įteikimo tvarką reglamentuoja tiek vidaus, tiek tarptautinė teisė. Svarbiausias šios srities tarptautinės teisės šaltinis yra 1965 m. lapkričio 15 d. Hagos konvencija dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse ir komercinėse bylose įteikimo užsienyje, kurią Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 2000 m. gegužės 9 dieną.
Ši konvencija taikoma, jeigu, nagrinėjant civilinę bylą, asmuo, kuriam reikia įteikti teismo pranešimą, šaukimą ar kitą dokumentą (pvz., ieškinio pareiškimo kopiją, teismo sprendimo, nutarties nuorašą ir pan.), yra valstybėje, šios konvencijos dalyvėje, ir yra žinomas jo adresas. Jeigu nežinomas asmens, kuriam reikia įteikti dokumentą, adresas, Konvencija netaikoma (Konvencijos 1 str.).
Konvencija nustato tokius teismo pranešimų, šaukimų ir kitokių dokumentų įteikimo užsienio valstybėje būdus:
a) per užsienio valstybės Centrinę įstaigą (Konvencijos 2-7 str.);
b) per savo valstybės diplomatines ar konsulines įstaigas, esančias užsienio valstybėje (Konvencijos 8-9 str.);
c) tiesiogiai siunčiant dokumentus adresatui, esančiam užsienio valstybėje (Konvencijos 10 str. „a“ p.);
d) teismo pareigūnams, pareigūnams ar kitiems kompetentingiems Valstybės, kurioje dokumentai buvo parengti, asmenims tiesiogiai įteikiant dokumentus per paskirties Valstybės teismo pareigūnus, pareigūnus ar kitus kompetentingus asmenis (Konvencijos 10 str. „b“ p.);
e) suinteresuotiems byla asmenims (pvz., bylos šalims, jų advokatams) tiesiogiai įteikiant dokumentus per paskirties Valstybės teismo pareigūnus, pareigūnus arba kitus kompetentingus asmenis (Konvencijos 10 str. „c“ p.);
f) kitokiais būdais, kuriuos nustato tarpusavio sutartimi susitariančiosios valstybės (Konvencijos 11 str.).
Konvencija, numatydama įvairius dokumentų įteikimo būdus, yra liberali, o tai leidžia šį proceso veiksmą atlikti kuo operatyviau. Deja, Konvencija leidžia susitariančiosioms valstybėms daryti išlygas ir kai kurių įteikimo būdų nepripažinti, todėl mažėja Konvencijos veiksmingumas. Tenka tik apgailestauti, kad Lietuva pasinaudojo išlygos teise ir numatė, jog:
a) Lietuva nepripažįsta dokumento įteikimo per diplomatines ir konsulines įstaigas (Konvencijos 8 str.), išskyrus atvejus, kai dokumentai įteikiami Lietuvos asmeniui (piliečiui), esančiam toje užsienio valstybėje;
b) Lietuva nepripažįsta Konvencijos 10 straipsnyje numatytų įteikimo būdų.
Taigi bene vienintelis dokumentų įteikimo būdas, kuriuo gali naudotis Lietuvos teismai, pagal šią konvenciją, yra jų įteikimas per Centrinę įstaigą. Šis būdas taikomas taip: teismas, užpildęs Konvencijos priede numatytą prašymą dėl dokumentų įteikimo ir pridėjęs įteiktinus dokumentus, siunčia juos savo valstybės Centrinei įstaigai (Centrinė įstaiga, per kurią siunčiami prašymai įteikti teismo dokumentus užsienio valstybėse ir kuri priima kitų valstybių teismų prašymus įteikti teismo dokumentus Lietuvoje esantiems asmenims, yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija), ir ši persiunčia prašymą ir įteiktinus dokumentus užsienio valstybės Centrinei įstaigai. Teismas gali prašymą ir dokumentus siųsti ir tiesiogiai užsienio valstybės Centrinei įstaigai (Konvencijos 3 str.). Prašymas ir įteiktini dokumentai pateikiami dviem egzemplioriais. Prašymas turi būti surašytas anglų arba prancūzų kalba, arba valstybės, į kurią kreipiamasi, valstybine kalba (Konvencijos 7 str.). Valstybės, į kurią kreipiamasi su prašymu, Centrinė įstaiga taip pat gali reikalauti, kad dokumentai, kuriuos prašoma įteikti, būtų parengti valstybės, į kurią kreipiamasi, valstybine kalba arba būtų pateiktas jų atitinkamas vertimas (Konvencijos 5 str. 3 d.). Įteikiamų pagal šią konvenciją dokumentų legalizuoti nereikia (Konvencijos 3 str.). Valstybės, į kurią kreipiamasi, Centrinė įstaiga, mananti, kad prašymas neatitinka šios konvencijos reikalavimų, nedelsdama turi informuoti pareiškėją ir nurodyti, kokių Konvencijos reikalavimų prašymas neatitinka ir kodėl negalima jo įvykdyti (Konvencijos 4 str.). Visi sunkumai, kurie kyla perduodant teismo dokumentus įteikti, sprendžiami diplomatiniais kanalais (Konvencijos 14 str.).
Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies „b“ punkte numatyta, kad pareiškėjo prašymu teismo pranešimai, šaukimai ar kitokie dokumentai asmeniui gali būti įteikiami tam tikru būdu, kurio prašo pareiškėjas, jeigu toks įteikimo būdas neprieštarauja valstybės, į kurią kreipiamasi, teisei. Konvencijos 5 straipsnio antrojoje dalyje visuotinai priimtinu įteikimo būdu pripažįstamas dokumentų įteikimas pristatant asmeniškai adresatui. Kita vertus, prašymas taikyti specialią įteikimo procedūrą gali būti patenkintas tik jeigu neprieštarauja įteikiančios valstybės teisei ar jos viešajai tvarkai, taip pat ši speciali įteikimo procedūra neturėtų būti pernelyg brangi ar techniškai neįmanoma (Konvencijos 13 str.).
Įteikus pagal Konvencijos 5 straipsnį dokumentą adresatui, surašomas Konvencijos priede numatytos formos liudijimas, kuriame nurodomas dokumento įteikimo faktas, įteikimo laikas, vieta ir būdas. Jeigu dokumentas nebuvo įteiktas, liudijime nurodomos priežastys, dėl kurių tai nebuvo padaryta (Konvencijos 6 str.).
Jeigu teismas šios konvencijos nustatyta tvarka nusiuntė užsienyje esančiam asmeniui pranešimą apie teismo posėdį ar šaukimą į jį o atsakovas į teismo posėdį neatvyksta, pagal Konvencijos 15 straipsnio pirmąją dalį, teismas negali priimti sprendimo toje byloje, iki nustatoma, kad:
a) dokumentas buvo įteiktas valstybės, į kurią kreiptasi, vidaus teisės nustatytu būdu, skirtu įteikti dokumentus civilinėse bylose šalies viduje asmenims, esantiems jos teritorijoje; arba
b) dokumentas iš tikrųjų buvo pristatytas atsakovui arba į jo gyvenamąją vietą kitu šioje konvencijoje numatytu būdu ir abiem atvejais dokumentai buvo įteikti pakankamai anksti, kad atsakovas galėtų gintis.
Lietuvos Respublika, ratifikuodama šią konvenciją, pareiškė, kad Lietuvos teismai gali priimti sprendimus net ir negavę jokio dokumentų įteikimo arba pristatymo liudijimo, jeigu yra įvykdytos visos tokios sąlygos (taigi Konvencijos 15 str. 1 d. Lietuvoje netaikoma):
a) dokumentas buvo įteiktas vienu iš būdų, numatytų šioje konvencijoje (tačiau reikia turėti omenyje, kad Lietuva įteikimo būdų, numatytų Konvencijos 8 ir 10 straipsniuose, nepripažįsta, todėl faktiškai lieka vienintelis įteikimo būdas – per Centrinę įstaigą);
b) nuo dokumentų perdavimo dienos praėjo ne trumpesnis kaip šešių mėnesių laikotarpis ir jį teisėjas konkrečioje byloje laiko pakankamu;
c) nebuvo gauta jokio liudijimo, nors buvo dedamos visos reikiamos pastangos jį gauti iš valstybės, į kurią buvo kreiptasi, kompetentingų institucijų.
Tačiau Konvencijos 15 straipsnio trečiojoje dalyje teismui leidžiama taikyti laikinąsias (apsaugos) priemones (pvz., užtikrinti ieškinį), nors šios sąlygos nėra įvykdytos.
Konvencijos 16 straipsnyje specialiai aptariami atvejai, kai pranešimas apie teismo posėdį ar šaukimas į jį atsakovui siųstas šios konvencijos nustatyta tvarka, tačiau yra priimamas atsakovui, nedalyvavusiam teismo posėdyje, nepalankus sprendimas, o atsakovas praleidžia sprendimo apskundimo terminą. Tokiu atveju teismas praleistą teismo sprendimo apskundimo terminą gali atnaujinti, jeigu yra įvykdytos tokios sąlygos:
a) atsakovas ne dėl savo kaltės pakankamai anksti nesužinojo apie dokumentą, kad pasirengtų gynybai, arba apie teismo sprendimą, kad suspėtų jį apskųsti; ir
b) atsakovas pateikė prima facie gynybos argumentų nagrinėti bylą iš esmės.
Be abejo, atsakovas, sužinojęs priėmus teismo sprendimą, prašymą atnaujinti praleistą teismo sprendimo apskundimo terminą turi pateikti per protingą terminą (Konvencijos 16 str. 2 d.). Lietuva, ratifikuodama Konvenciją, pareiškė, kad jos teismai netenkins prašymo atnaujinti praleistą teismo sprendimo apskundimo terminą, jeigu toks prašymas bus pateiktas vėliau nei per vienus metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Tačiau reikia turėti omenyje, kad Konvencijos 16 straipsnis netaikomas bylose dėl asmenų statuso ar veiksnumo (Konvencijos 16 str. 4 d.).
Teismo pranešimų, šaukimų ir kitokių dokumentų įteikimo tvarką ruošiamasi vienodinti ir Europos Sąjungoje. 1997 metais parengta Europos Sąjungos konvencija dėl teismo ir ne teismo dokumentų įteikimo civilinėse ir komercinėse bylose, tačiau ji neįsigaliojo, nes vėliau šį klausimą nuspręsta reglamentuoti Europos Sąjungos antriniais teisės aktais ir
1999 m. buvo parengtas Europos Sąjungos direktyvos, reglamentuojančios teismo ir neteisminių dokumentų įteikimą civilinėse ir komercinėse bylose, projektas.
Jeigu teismo pranešimą, šaukimą ar kitokį dokumentą reikia įteikti asmeniui, esančiam valstybėje, su kuria Lietuva yra pasirašiusi dvišalę tarptautinę teisinės pagalbos sutartį, tai taikomos šios sutarties nustatytos taisyklės. Praktiškai visose dvišalėse sutartyse yra numatyta pranešimų ir šaukimų įteikimo tvarka per Centrinę įstaigą (tokia Centrinė įstaiga yra Teisingumo ministerija). Dvišalės sutartys taip pat numato, kad savo valstybių piliečiams, esantiems užsienyje, teismo dokumentai gali būti įteikiami ir per diplomatines bei konsulines įstaigas. Taigi net dvišalės tarptautinės teisinės pagalbos sutartys nenumato galimybės siųsti teismo pranešimus, šaukimus ar kitokius dokumentus tiesiogiai užsienyje esantiems asmenims. Tik Lietuvos ir Lenkijos sutarties 3 straipsnyje sakoma, kad susitariančiųjų šalių Centrinės įstaigos gali susitarti, jog abiejų valstybių teismai susižino tiesiogiai, t. y. ne per Centrines įstaigas.
Kreipiantis teisinės pagalbos į užsienio valstybę, su kuria sudaryta dvišalė tarptautinė teisinės pagalbos sutartis, surašomas sutartyje numatyto turinio prašymas arba pavedimas suteikti teisinę pagalbą ir patvirtinamas pavedimą surašiusios institucijos pareigūno parašu ir herbiniu antspaudu. Pavedimas surašomas prašymą pateikiančios susitariančiosios šalies valstybine kalba ir pridedamas vertimas į susitariančiosios šalies, kuriai pateiktas prašymas, valstybinę kalbą.
Pažymėtina, kad beveik visos Lietuvos dvišalės tarptautinės sutartys dėl teisinės pagalbos numato, kad šaukime, kurį prašoma įteikti užsienyje esančiam asmeniui atvykti į teismą, negali būti numatyta sankcija už kviečiamo asmens neatvykimą, o atvykusiam į teismo posėdį iš užsienio valstybės asmeniui negali būti taikoma baudžiamoji ar administracinė atsakomybė, išskyrus pačiose sutartyse numatytas išimtis (pvz., Lietuvos ir Lenkijos sutarties 8 str.). Tačiau vienose dvišalėse tarptautinėse teisinės pagalbos sutartyse (pvz., sutartyje su Lenkija) šios nuostatos taikomos tik liudytojams ir ekspertams, o kitose (pvz., sutartyje su Latvija ir Estija) – visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Dvišalės tarptautinės teisinės pagalbos sutartys taip pat numato iš užsienio valstybės iškviestų į teismo posėdį liudytojų ir ekspertų teisę į turėtų kelionės, gyvenimo ir kitokių išlaidų atlyginimą. Šias išlaidas atlygina valstybė, kurios teismas iškvietė asmenį į teismo posėdį (pvz., Lietuvos, Estijos ir Latvijos sutarties 12 str. 5 d.).
Dėl teismo dokumentų įteikimo fakto prašymą ar pavedimą įvykdžiusi institucija surašo patvirtinimą, kuriame nurodoma dokumentų įteikimo data, vieta ir būdas, yra gavėjo ir įteikėjo parašai. Šis patvirtinimas siunčiamas užsienio valstybės institucijai, pateikusiai prašymą ar pavedimą. Skirtingai nei 1965 m. Hagos konvencija, numatanti, kad ji netaikoma, jeigu nežinomas asmens, kuriam reikia įteikti teismo dokumentus, adresas, dauguma dvišalių tarptautinių teisinės pagalbos sutarčių numato galimybę teikti teisinę pagalbą ir jeigu asmens, kuriam reikia įteikti teismo dokumentus, adresas nežinomas. Tokiu atveju valstybės, į kurią buvo kreiptasi su prašymu ar pavedimu suteikti teisinę pagalbą, įstaiga, vykdanti prašymą, vadovaudamasi savo valstybės įstatymais, imasi priemonių nustatyti tikslų adresato adresą (Lietuvos, Estijos ir Latvijos sutarties 9 str., Lietuvos ir Lenkijos sutarties 7 str. ir kt.).
Teisinė pagalba pagal dvišales tarptautines sutartis paprastai teikiama nemokamai. Todėl visos išlaidos, kurios tenka vykdant užsienio teismų prašymus ar pavedimus, tenka tai valstybei, kurios teritorijoje jos atsiranda. Vienos valstybės institucija, įvykdžiusi prašymą ar pavedimą suteikti teisinę pagalbą, praneša kitos valstybės institucijai, pateikusiai prašymą ar pavedimą, apie jo įvykdymo išlaidas. Jeigu teismas, pateikęs prašymą, ar pavedimą suteikti teisinę pagalbą, šias teisinės pagalbos teikimo išlaidas išieško iš asmens, privalančio jas atlyginti (pvz., atsakovo), tai išieškotos sumos atitenka jas išieškojusio teismo valstybei (pvz., Lietuvos ir Lenkijos sutarties 11 str.).
Kai teismo pranešimus, šaukimus ar kitokius dokumentus reikia įteikti valstybėje, kuri su Lietuva yra sudariusi dvišalę tarptautinę teisinės pagalbos sutartį ir kartu yra 1965 m. Hagos konvencijos dalyvė, taikomos dvišalės tarptautinės sutarties nuostatos, nes Hagos konvencijos 20 straipsnyje susitariančiosioms valstybėms leidžiama tarpusavio susitarimais nustatyti ir kitokias taisykles.

2.3 Įrodymų rinkimas užsienio valstybėse

Sudedamoji teisinės pagalbos dalis yra įrodymų, esančių užsienio valstybėje, rinkimas. Jie renkami (liudytojai apklausiami, daiktiniai, rašytiniai įrodymai surandami, paimami ir persiunčiami ar ištiriami buvime vietoje ir t.t.) tarptautinių dvišalių sutarčių dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, komercinėse ir šeimos bylose nustatyta tvarka. Dauguma tokių sutarčių numato, kad teismo pavedimai dėl įrodymų rinkimo vykdomi pagal pavedimą vykdančio teismo valstybės proceso teisę, išskyrus atvejus, kai prašoma taikyti pavedimą pateikiančios susitariančiosios valstybės proceso teisės normas, o šios normos neprieštarauja pavedimą vykdančio teismo vietos valstybės proceso teisei. Kai kuriais atvejais tam tikrus proceso veiksmus, susijusius su įrodymų rinkimu, gali atlikti ir diplomatinės bei konsulinės įstaigos. Pavyzdžiui, jos gali apklausti savo valstybės piliečius, esančius užsienyje. Tačiau tokiu atveju draudžiama taikyti priverčiamąsias priemones, pavyzdžiui, liudytojo negalima atvesdinti į ambasadą ar konsulatą (pvz., Lietuvos, Estijos ir Latvijos sutarties 11 str.).
Konvencija reglamentuoja teisinės pagalbos teikimą, kai tai susiję su įrodymų paėmimu ar kitokių proceso veiksmų atlikimu, išskyrus teismo dokumentų įteikimą ar sprendimų pripažinimą, vykdymą ir laikinųjų ar apsaugos priemonių taikymą (Konvencijos 1 str.).
Konvencija numato kelis įrodymų rinkimo užsienio valstybėje būdus, kurie gali būti taikomi atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos padarytas išlygas:
a) įrodymų rinkimas siunčiant Konvencijos numatytą atitinkamą prašymą suteikti teisinę pagalbą užsienio valstybės Centrinei įstaigai (pa gal Konvencijos 2-14 str., Lietuvoje tai yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija);
b) įrodymų rinkimas užsienio valstybėje per savo valstybės diplomatines ir konsulines įstaigas (t. y. kai įrodymus renka užsienyje reziduojantys diplomatiniai ir konsuliniai pareigūnai (Konvencijos 15-16 str.);
c) įrodymų rinkimas per specialų įgaliotinį (Konvencijos 17 str.) Kai prašoma surinkti užsienio valstybėje esančius įrodymus per
Centrinę įstaigą, turi būti surašomas Konvencijos 3 straipsnyje numatyto turinio teisinės pagalbos prašymas ir siunčiamas užsienio valstybės Centrinei įstaigai. Konvencija panaikina bet kokius legalizavimo ar kitokius panašius šios srities formalumus. Pagal Konvencijos 3 straipsnį, teisinės pagalbos prašyme turi būti nurodyta:
a) įstaiga (teismas), kuri prašo jį įvykdyti, ir įstaiga, kurios prašoma jį įvykdyti, jeigu ji žinoma prašymą teikiančiam teismui;
b) proceso šalių ir šalių atstovų, jeigu jie yra, vardai, pavardės ir adresai;
c) bylos, kurioje prašoma įrodymų, pobūdis, pateikiant visą su ja susijusią reikiamą informaciją;
d) prašomi paimti įrodymai ar kitas proceso veiksmas, kuris turi būti atliktas.
Atsižvelgiant į prašymo esmę, jame atitinkamais atvejai taip pat turi būti nurodoma:
a) asmenų, kurie turi būti apklausti, vardai, pavardės ir adresai;
b) klausimai, būtini pateikti apklausiamiems asmenims, arba dalykas, dėl kurio jie turi būti apklausti;
c) dokumentai arba kitas nekilnojamasis ar kilnojamasis daiktas, kuris turi būti apžiūrėtas;
d) kiekvienas reikalavimas, kad parodymai turi būti duoti prisiekus ai turi būti patvirtinti ir kad turi būti naudojama bet kokia speciali forma
e) bet kuris konkretus būdas arba tvarka, kurios turi būti laikomas pagal Konvencijos 19 straipsnį;
f) informacija, susijusi su atitinkamų asmenų privilegijomis pateikti ar duoti įrodymus pagal prašymą pateikiančio teismo vietos valstybės vidaus teisę (Konvencijos 11 str.).
Teisinės pagalbos prašymas surašomas užsienio valstybės, į kurią kreipiamasi, valstybine kalba arba pridedamas jo vertimas į tą kalbą (vertimo teisingumą turi patvirtinti diplomatas arba konsulinis pareigūnas, arba prisiekęs vertėjas, arba bet kuris kitas tose valstybėse tai atlikti įgaliotas asmuo, pvz., notaras) ar jis surašomas anglų arba prancūzų kalba (Konvencijos 4 str.).
Prašančios suteikti teisinę pagalbą institucijos pageidavimu jai yra pranešama proceso veiksmų atlikimo laikas ir vieta, kad juos atliekant galėtų dalyvauti suinteresuotos šalys ir, jei yra, jų atstovai. Prašymą pateikusios institucijos prašymu ši informacija gali būti siunčiama tiesiogiai šalims arba jų atstovams (Konvencijos 7 str.). Pagal Konvencijos 8 straipsnį, susitariančioji valstybė gali pareikšti, kad, vykdant teisinės pagalbos prašymą, gali dalyvauti kitos susitariančiosios valstybės teismo, kuris pateikė prašymą, atstovas. Vykdant užsienio valstybės teismo prašymą Lietuvoje, prašymą pateikusio užsienio valstybės teismo atstovas gali dalyvauti jį vykdant tik esant išankstiniam raštiškam Lietuvos Respublikos teisingumo ministro leidimui.
Konvencijos 9 straipsnyje nurodyta, kad teisinės pagalbos prašymas vykdomas nedelsiant. Jis vykdomas remiantis vykdančio teismo vidaus teise, t. y. užsienio valstybių teismų prašymai surinkti įrodymus Lietuvoje vykdomi pagal Lietuvos Respublikos CPK taisykles. Tačiau užsienio valstybės teismo prašymu įrodymai gali būti surinkti tam tikru būdu ar tvarka, išskyrus atvejus, kai tai nesuderinama su prašymą vykdančio teismo valstybės vidaus teise arba to neįmanoma atlikti dėl jos vidaus praktikos ir tvarkos arba praktinių sunkumų.
Teismas, vykdydamas užsienio valstybės teismo prašymą surinkti įrodymus, turi teisę taikyti atitinkamas prievartos priemones tais atvejais ir tik tiek, kiek tai numatyta teismo vietos valstybės vidaus teisėje.
Konvencijos 11 straipsnyje sakoma, kad, vykdant teisinės pagalbos prašymus, atitinkami asmenys turi teisę atsisakyti pateikti įrodymus tiek, kiek jie naudojasi privilegija arba vykdo pareigą atsisakyti pateikti įrodymus:
a) pagal prašymą vykdančios valstybės teisę; arba
b) pagal prašymą pateikusios valstybės teisę, kai privilegija arba pareiga yra nurodyta prašyme arba kai prašymą pateikusi įstaiga kitokiu būdu patvirtino prašymą gavusiai įstaigai esant tokias privilegijas ar pareigas.
Įvykdžiusi užsienio valstybės teismo prašymą suteikti teisinę pagalbą, prašymą gavusi įstaiga nusiunčia prašymą pateikusiai įstaigai dokumentą apie prašymo įvykdymą ir perduoda visus surinktus įrodymus. Jeigu prašymas nėra visiškai įvykdomas ar įvykdomas tik iš dalies, prašymą pateikusi įstaiga nedelsiant apie tai informuojama nurodant neįvykdymo priežastis (Konvencijos 13 str.).

2.4 Užsienio teismų sprendimų pripažinimas ir vykdymas

2.4.1 Bendrosios pastabos

Teismo sprendimas, net ir įsiteisėjęs, automatiškai neįgyja eksteritorialumo savybės, t. y. jis neturi tiesioginės teisinės galios už savo valstybės sienų. Užsienio valstybėje teismo sprendimas įgyja teisinę galią ir sukelia ten tam tikrų teisinių padarinių tik tada, jeigu toje užsienio valstybėje pripažįstamas. Pripažinimas šiuo atveju reiškia užsienio valstybės teismo sprendimui suteikimą tokios pat teisinės galios kaip ir nacionalinio teismo sprendimui. Užsienio teismo sprendimo pripažinimas reiškia, kad:
1) pripažįstančioje valstybėje jis įgyja res judicata galią;
2) pripažįstančioje valstybėje jis įgyja prejudicinę galią;
3) pripažįstanti užsienio teismo sprendimą valstybė kartu konstatuoja, kad nagrinėjant bylą užsienio valstybėje laikytasi sąžiningo proceso
principų;
4) sprendimą pripažinusioje valstybėje jis tampa vykdytinas, t. y. turi būti vykdomas taip pat kaip ir nacionalinio teismo sprendimai.
Įvairios valstybės taiko labai skirtingą užsienio valstybių teismų sprendimų pripažinimo tvarką ir sąlygas. Bene liberaliausia užsienio teismų sprendimų pripažinimo tvarka Europoje yra Italijoje, kur jurisdikcijos taisyklių pažeidimas nėra pagrindas atsisakyti pripažinti užsienio teismo sprendimą, išskyrus valstybės – ne Europos Sąjungos narės – teismo sprendimą (šiuo atveju reikalaujama, kad byla priklausytų užsienio teismo kompetencijai (tai nustatoma pagal Italijos CPK taisykles). Italijoje taip pat nereikalaujama abipusiškumo (kaip kad yra Austrijoje ir Vokietijoje), nereikalaujama, kad sprendimą priėmęs užsienio valstybės teismas būtų teisingai taikęs tarptautinės privatinės teisės normas (kaip kad yra Prancūzijoje), nereikalaujama, kad būtų peržiūrėta sprendimo, priimto už akių, esmė (kaip kad yra Belgijoje). Sprendimai Italijoje pripažįstami automatiškai, t. y. be specialaus proceso, išskyrus du atvejus: pirma, kai šalis siekia jį įvykdyti Italijoje, ir antra, kai skolininkas ginčija pripažinimą. Šiais dviem atvejais suinteresuota šalis turi kreiptis į apeliacinį teismą su prašymu pripažinti.
Pagal Lietuvos Respublikos CPK 809 straipsnio 1 dalį, užsienio teismų sprendimų pripažinimo klausimas priklauso Lietuvos apeliacinio teismo kompetencijai (funkcinis teisminis priklausymas).
CPK 811 straipsnyje įtvirtinta, kad dėl užsienio teismo (arbitražo) sprendimo pripažinimo į Lietuvos apeliacinį teismą turi teisę kreiptis bet kuris asmuo, turintis byloje suinteresuotumą. Prie pareiškimo pateikiami prašomas pripažinti sprendimas, jo vertimas į lietuvių kalbą, patvirtinimas, kad sprendimas įsiteisėjo ir įrodymus, kad šaliai jei ji nedalyvavo nagrinėjant bylą, buvo tinkamai pranešta apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką.

2.4.2 Pripažinimas pagal dvišales tarptautines sutartis

Pagal susiklosčiusią tarptautinę praktiką, esant tarptautinei dvišalei teisinės pagalbos sutarčiai, užsienio teismo sprendimo pripažinimo procedūra reiškia ne ką kita, kaip tikrinimą, ar nėra sprendimo nepripažinimo pagrindų. Todėl teismas, spręsdamas užsienio teismo sprendimo pripažinimo klausimą, negali iš naujo nagrinėti bylos faktų, aiškintis, ar užsienio valstybės teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas ir panašiai. Tačiau tarptautinė dvišalė sutartis gali numatyti ir šios bendrosios taisyklės išimčių. Pavyzdžiui, Lietuvos ir Lenkijos sutarties 54 straipsnio 6 punkte nustatyta, kad teismo sprendimas gali būti nepripažintas, jeigu jį priimant nebuvo vadovautasi atitinkamais įstatymais, kurie turėjo būti taikomi pagal šią sutartį, t. y. jeigu užsienio valstybės teismas pažeidė šios sutarties 19-51 straipsniuose nustatytas tarptautinės privatinės teisės normas.
Užsienio valstybės teismo sprendimas pripažįstamas, jeigu nėra nustatoma tarptautinėse dvišalėse teisinės pagalbos sutartyse numatytų sprendimų nepripažinimo pagrindų. Lietuvos Respublikos su užsienio valstybėmis sudarytose tarptautinėse dvišalėse teisinės pagalbos sutartyse yra numatyti tokie bendrieji užsienio teismų sprendimų nepripažinimo pagrindai:
a) jeigu padavęs prašymą asmuo arba atsakovas nedalyvavo procese dėl to, kad jam arba jo įgaliotiniui nebuvo laiku nustatyta forma įteik tas šaukimas į teismą, t. y. buvo pažeistas vienas iš pagrindinių sąžiningo teismo proceso principų – tinkamo pranešimo principas;
b) jeigu dėl to paties teisinio ginčo tarp tų pačių šalių jau anksčiau yra priimtas Lietuvos Respublikos teismo sprendimas ir šis sprendimas yra įsiteisėjęs;
c) jeigu dėl to paties teisinio ginčo tarp tų pačių šalių yra prasidėjęs teismo procesas Lietuvos Respublikos teisme;
d) jeigu, pagal tarptautinę sutartį, o joje nenumatytais atvejais – pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, byla priklausė išimtinei Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai.
Kadangi visi šie pagrindai yra susiję su viešosios tvarkos užtikrinimu, teismas turėtų jų nebuvimą tikrinti ex officio, o ne tik kai jais remiasi šalis, reikalaujanti nepripažinti sprendimo. Pavyzdžiui, užsienio valstybės teismo sprendimo, priimto nepranešus apie bylos nagrinėjimą atsakovui, pripažinimas reikštų vieno iš pagrindinių sąžiningo teismo proceso principų pažeidimo įteisinimą, kartu – viešosios tvarkos pažeidimą.
Kai kuriose tarptautinėse dvišalėse teisinės pagalbos sutartyse numatoma bendroji norma, kad teismas gali atsisakyti suteikti teisinę pagalbą, jeigu prašymo suteikti teisinę pagalbą vykdymas pažeistų teismo vietos valstybės viešąją tvarką (Lietuvos ir Rusijos sutarties 18 str.). Sąvoka „teisinė pagalba“ apima ir užsienio valstybės teismų sprendimų pripažinimą. Todėl kiekvienu atveju teismas turi patikrinti, ar užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimas neprieštaraus viešajai tvarkai (CK 1.11 str. 1 d.). Priešingu atveju Lietuvos teismams tektų pripažinti ir tokius užsienio teismų sprendimus, kurių pripažinimas prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytiems pagrindiniams teisinės sistemos principams. Taigi, minėta, kiekvienu atveju teismas ex officio turėtų tikrinti, ar užsienio teismo sprendimo pripažinimas neprieštaraus Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai.

2.4.3 Pripažinimas nesant dvišalės tarptautinės sutarties

Minėta, kad teisinė pagalba teikiama ne užsienio valstybei, o privačiam asmeniui. Todėl dėl jau išvardytų argumentų privataus asmens teisės, pripažintos užsienio valstybės teismo sprendimu, turi būti pripažįstamos ir gerbiamos, nors su teismo vietos valstybe Lietuva nėra pasirašiusi dvišalės teisinės pagalbos sutarties. Taigi ir tokiu atveju užsienio valstybės teismo sprendimas turėtų būti pripažįstamas CPK 809 straipsnyje nustatyta tvarka, teismui patikrinus, ar:
a) sprendimo pripažinimas ir vykdymas nepažeis viešosios tvarkos;
b) nebuvo pažeistos išimtinės jurisdikcijos taisyklės, pagal kurias byla priklausė tik Lietuvos teismo kompetencijai;
c) atsakovui buvo tinkamai pranešta bylos nagrinėjimo vieta ir laikas;
d) nėra priimta Lietuvos teismo sprendimo dėl tapataus ieškinio;
e) nebuvo pažeistos Lietuvos Respublikos tarptautinės privatinės teisės normos;
f) užsienio valstybės teismo sprendimas yra įsiteisėjęs ir galutinis.

2.4.4 Kiti atvejai

Užsienio valstybės teismų sprendimų pripažinimo galimybė gali būti numatyta ir Lietuvos daugiašalėje tarptautinėje sutartyje, kuri vienodai reglamentuoja tam tikrus materialiuosius teisinius santykius ir iš pirmo žvilgsnio, atrodo, nieko bendra neturi su tarptautiniu civiliniu procesu. Pavyzdžiui, 1998 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos ir Europos investicijų banko pagrindinės sutarties dėl EIB veiklos Lietuvoje 9 straipsnyje nustatyta, kad Lietuva įsipareigoja užtikrinti, jog Lietuvos teismai galės pripažinti teismo arba kompetentingo teismo tribunolo, įskaitant Europos Bendrijų teismą, arba bet kurios Europos Bendrijos šalies narės teismo galutinį sprendimą, priimtą dėl ginčo tarp Banko ir naudos gavėjo dėl projekto finansavimo, ir jo vykdymą.
Dar vienas užsienio valstybių teismų sprendimų pripažinimo Lietuvoje teisinis pagrindas nurodytas 1993 m. Hagos konvencijos dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje 23-24 straipsniuose. Šiuose straipsniuose nustatyta, kad kompetentingų įvaikinančios šalies institucijų patvirtintą įvaikinimo faktą, laikantis Konvencijos reikalavimų, turi pripažinti ir kitos valstybės – Konvencijos dalyvės. Įvaikinimo galima nepripažinti tik jeigu jis akivaizdžiai prieštarauja pripažįstančios šalies viešajai tvarkai, darančiai įtaką vaiko interesams.
Pagal 1992 m. IMO tarptautinės konvencijos dėl civilinės atsakomybės už taršos nafta padarytą žalą 10 straipsnyje sakoma, kad galutiniai teismų sprendimai, priimti taikant šią konvenciją ir vykdytini juos priėmusio teismo valstybėje nepažeidžiant Konvencijos 9 straipsnyje įtvirtintų jurisdikcijos taisyklių, privalo būti pripažįstami ir vykdomi kitose valstybėse – Konvencijos dalyvėse. Galima atsisakyti pripažinti sprendimą tik jeigu šis priimtas paveikus apgaule arba atsakovui nebuvo tinkamai pranešta ir nesuteikta objektyvios galimybės išdėstyti bylą.
1956 m. Ženevos tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos 31 straipsnio trečiojoje ir ketvirtojoje dalyse sakoma, kad šalių, Konvencijos dalyvių, teismų priimti sprendimai, turi būti pripažįstami ir vykdomi kitose šalyse, Konvencijos dalyvėse, išskyrus šio straipsnio ketvirtojoje dalyje nustatytas išimtis.
Kadangi valstybės teismo sprendimas teisinių padarinių užsienio valstybėje sukelia tik jeigu ši pripažįsta jį, teisminė gynyba bylose, turinčiose užsienio (tarptautinį) elementą, gali būti veiksminga tik kai valstybės sugeba užtikrinti šios tarptautinės privatinės teisės srities tarptautinį bendradarbiavimą. Šiandien iš tiesų yra nemažai padaryta mėginant suvienodinti užsienio teismų sprendimų pripažinimo klausimus, tačiau šis procesas dar toli gražu nėra baigtas.

2.5 Tarptautinio komercinio arbitražo klausimai

Arbitražas yra vienas iš populiariausių ginčų alternatyvių sprendimų būdų. Jis ypač taikomas prekybos (komercinės) teisės reglamentuojamiems santykiams. Kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Olandijoje, daugiau nei 50% visų verslo ginčų sprendžiama arbitražo būdu. Populiarus arbitražas ir tarptautinėje prekyboje. Jo populiarumą rodo kasmet didėjantis bylų, išnagrinėtų tarpininkaujant nuolatinėms arbitražo institucijoms, skaičius.
Arbitražu gali būti sprendžiami tiek vidaus ginčai, tiek ginčai, turintys užsienio (tarptautinį) elementą. Arbitražą, kai sprendžiamas užsienio (tarptautinį) elementą turintis ginčas, priimta vadinti tarptautini. Tarptautinio komercinio arbitražo populiarumą rodo ir gana gausus tarptautinės teisės šaltinių sąrašas. Minėtini tokie vienodai tarptautinio komercinio arbitražo klausimus reglamentuojantys šaltiniai: 1924 m. Jungtinių Tautų Ženevos protokolas dėl arbitražinių išlygų; 1958 m. Jungtinių Tautų Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo ir pan.
Užsienio arbitražo sprendimo pripažinimas — tai tokios pat teisinės galios suteikimas užsienyje priimtam arbitražo sprendimui, kokią turi Lietuvos teritorijoje priimti arbitražo sprendimai. Kitaip tariant, užsienio arbitražo sprendimo pripažinimas reiškia jo įteisinimą. Pripažinimas yra būtina arbitražo sprendimo vykdymo prielaida. Todėl Lietuvoje gali būti priverstinai vykdomi tik pripažinti užsienio arbitražo sprendimai: tik pripažintas užsienio arbitražo sprendimas įgyja res judicata galią ir tampa vykdytinas. Tačiau pripažinti užsienio arbitražo sprendimą gali būti prašoma ne vien dėl to, kad norima jį priverstinai įvykdyti. Tai gali būti daroma ir dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, siekiant užkirsti kelią kitai šaliai pareikšti teisme tapatų ieškinį.
Taikant 1958 m. Niujorko konvenciją, reikia turėti omenyje joje numatytą būtinumą užtikrinti vienodą jos taikymą pasauliniu mastu. Todėl teismai, taikydami ir aiškindami šią konvenciją, turi analizuoti ir remtis užsienio teismų praktika, susijusia su šios konvencijos aiškinimu ir taikymu. Užsienio teismų sprendimus, susijusius su 1958 m. Niujorko konvencijos aiškinimu ir taikymu, galima rasti kasmet ICCA publikuojamuose rinkiniuose (ICCA Yearbook).
Konvencija reguliuoja tik užsienio arbitražo sprendimų pripažinimą. Todėl, prieš taikant ją, būtina įsitikinti, ar sprendimas, kurį prašoma pripažinti, yra:
a) arbitražo sprendimas; ir
b) užsienio arbitražo sprendimas.
Užsienio teismų praktika ir doktrina patvirtina, kad arbitražo sprendimu pripažįstamas ne tik arbitrų (arbitro) priimtas procesinis dokumentas, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės patenkinant (visiškai ar iš dalies) ar atmetant ieškinį, bet ir kiti arbitrų priimti sprendimai, kuriais ginčas iš esmės nėra išsprendžiamas. Štai 1958 m. Niujorko konvencija gali būti taikoma pripažįstant ir vykdant arbitražo sprendimus dėl laikinųjų (apsaugos) priemonių taikymo.
Reikia turėti omenyje, kad žodis „arbitražas“ neretai vartojamas skirtingomis prasmėmis. Kai kada jis gali reikšti ne trečiųjų teismą, o valstybės specializuotą teismą. Tokiu atveju Niujorko konvencija nebus taikoma. Pavyzdžiui, Rusijos Federacijoje funkcionuoja specializuotų teismų — arbitražo teismų sistema. Tačiau Rusijoje arbitražu vadinama institucija yra ne arbitražas – privatus ginčų sprendimo būdas (trečiųjų teismas), o valstybės teismas ir jo sprendimai turi būti pripažįstami ne pagal Niujorko konvenciją, bet pagal Lietuvos ir Rusijos sutartį.
Užsienio arbitražo sprendimu, pagal Niujorko konvencijos 1 straipsnio pirmąją dalį, laikytinas arbitražo sprendimas, priimtas ne Lietuvos, o kurios nors kitos valstybės teritorijoje. Ši konvencija taip pat taikoma tiems arbitražo sprendimams, kurie, pagal pripažįstančios valstybės vidaus teisę, nėra laikomi nacionalinio arbitražo sprendimais. Taigi pripažinimo procedūrą gali tekti taikyti net Lietuvos teritorijoje priimtam arbitražo sprendimui, jeigu arbitražas, pagal Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 4 straipsnį, yra tarptautinis, nes minėtame straipsnyje tarptautinis arbitražas suprantamas labai plačiai. Kartu pažymėtina, kad Lietuva, ratifikuodama Niujorko konvenciją, padarė išlygą, jog tik savitarpio pagrindu taikysianti šios konvencijos nuostatas arbitražų sprendimams, priimtiems teritorijose tų valstybių, kurios nėra Konvencijos dalyvės.
Užsienio arbitražo sprendimas pripažįstamas, jeigu nėra nustatoma Niujorko konvencijos 5 straipsnyje numatytų nepripažinimo pagrindų. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas pripažinimo klausimą, neturi teisės iš esmės nagrinėti arbitražo išspręsto ginčo, t. y. negali spręsti fakto ir materialiosios teisės klausimų, susijusių su ginčo nagrinėjimu iš esmės. Visi Niujorko konvencijos 5 straipsnyje nustatyti nepripažinimo pagrindai yra procesiniai. Todėl negalima atsisakyti pripažinti užsienio arbitražo sprendimo dėl to, kad arbitrai netinkamai taikė ar išaiškino materialiosios teisės normas, neteisingai nustatė ar įvertino bylos faktus ir panašiai.
Lietuvoje taikomos tos pačios taisyklės pripažįstant užsienio arbitražo sprendimą, kaip ir užsienio teismo sprendimą ir buvo aptartos skyriuje „Užsienio teismų sprendimų pripažinimas.

III SKYRIUS: TAIKYTINOS TEISĖS KLAUSIMAI

3.1 Teisė, taikytina šeimos teisiniams santykiams

Kolizinės normos, nustatančios teisę, taikytiną šeimos santykiams, formuluojamos CK 1.24-1.36 straipsniuose ir Lietuvos dvišalėse tarptautinėse teisinės pagalbos sutartyse. Analizuojant šeimos teisę tarptautinės privatinės teisės požiūriu reikia pažymėti tarptautinių konvencijų, vienodinančių kolizinės šios srities normas, gausą. Šeimos teisės kolizinių normų vienodinimą lemia ir ta aplinkybė, kad šeimos materialioji teisė, palyginti su kitais privatinės teisės institutais, pavyzdžiui, sutarčių teise, intelektine nuosavybe, yra bene menkiausiai suderinta ir suvienodinta. Šis faktas didina kolizinių normų vienodinimo svarbą.

3.1.1 Santuokos galiojimas ir sudarymo procedūra

Tinkamai nustatyti teisę, taikytiną santuokos galiojimui, yra labai svarbu. Įvairiose valstybėse nustatomos skirtingos materialiosios teisinės santuokos sudarymo sąlygos. Pavyzdžiui, vienose galioja monogamijos principas, kitose — poligamijos; vienose sudaryti santuoką leidžiama nuo aštuoniolikos metų, kitose – nuo šešiolikos metų, o dar kitose -nuo dvidešimt vienų metų amžiaus; vienose draudžiama santuoka tarp pusseserių ir pusbrolių, o kitose tokios santuokos leidžiamos ir panašiai. Todėl vienos valstybės teisės požiūriu santuoka gali galioti, o kitos – negalioti.
CK 1.24 straipsnyje įtvirtintos kolizinės taisyklės, pagal kurias nustatoma teisė, taikytina susitarimui tuoktis. Šio straipsnio pirmojoje dalyje sakoma, kad susitarimo tuoktis (CK 3.8 str.) institutas ir jo teisiniai padariniai (CK 3.9-3.11 str.) reglamentuojami pagal susitarimo tuoktis šalių nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisę. Ši kolizinė norma yra bendroji taisyklė ir taikoma tada, kai susitarimo tuoktis šalys, t. y. būsimieji sutuoktiniai, turi bendrą nuolatinę gyvenamąją vietą.
Jeigu būsimieji sutuoktiniai tokios bendros vietos neturi, pavyzdžiui, vieno iš jų ji yra Lietuvoje, o kito – Italijoje, tai susitarimui tuoktis taikytina teisė nustatoma pagal CK 1.24 straipsnio antrąją dalį, kuri yra specialioji kolizinė norma, taikoma tada, kai susitarimo tuoktis šalys neturi bendros nuolatinės gyvenamosios vietos. Tokiu atveju galimos trys alternatyvos, t. y. taikoma: 1) susitarimo tuoktis sudarymo vietos valstybės teisė (CK 1.69 str.); 2) vienos iš susitarimo tuoktis šalių nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė; 3) valstybės, kurios pilietis yra viena iš susitarimo tuoktis šalių, teisė.
Analizuojamos normos nenumato, kad susitarimo tuoktis šalys galėtų pačios pasirinkti teisę, taikytiną šiam susitarimui. Todėl šios kolizinės normos laikytinos imperatyviomis normomis, neleidžiančiomis pasirinkti taikytinos teisės šalių susitarimu.
Jeigu teisės, taikytinos susitarimui tuoktis, klausimas yra išspręstas Lietuvos dvišalėje teisinės pagalbos sutartyje, tai taikytina teisė nustatoma pagal tarptautinės sutarties kolizinės taisykles.
Kolizinės normos, reglamentuojančios teisę, pagal kurią nustatomas santuokos galiojimas, įtvirtintos CK 1.25-1.26 straipsniuose. Pagal CK 1.25 straipsnio pirmąją dalį, tais atvejais, kai santuoka sudaroma Lietuvoje, besituokiančiųjų santuokinis veiksnumas, t. y. galėjimas sudaryti santuoką (CK 3.14-3.15 str.), taip pat kitos santuokos sudarymo sąlygos (CK 3.12-3.13, 3.16-3.17 str.) nustatoma pagal Lietuvos teisę.
CK 1.25 straipsnio ketvirtojoje dalyje įtvirtintos kolizinės normos, pagal kurias nustatoma teisė, taikytina užsienyje sudarytai santuokai, t. y. sprendžiant klausimą, ar užsienyje sudarytą santuoką galima pripažinti galiojant ir Lietuvoje. Ši kolizinė norma nustato bendrąją taisyklę, kad sprendžiant užsienyje sudarytos santuokos galiojimo klausimą reikia taikyti ne Lietuvos, o jos sudarymo vietos valstybės teisę.
Aptariama norma numato vienintelę išimtį, kai santuokos galiojimas turi būti nustatomas ne pagal lex loci celebrionis principą, o pagal Lietuvos teisę. Jeigu abiejų sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Lietuvoje ir santuoką užsienio valstybėje jie sudarė tik siekdami išvengti CK 3.12-3.17 straipsnių taikymo, tai dėl užsienyje sudarytos santuokos galiojimo būtina spręsti pagal Lietuvos teisę ir ji Lietuvoje negali būti pripažinta.
CK 1.25 straipsnyje taip pat aptariami taikytinos teisės klausimai, kai santuoka sudaroma Lietuvoje. Šio straipsnio trečiojoje dalyje numatyta CK 1.25 straipsnio pirmojoje dalyje nustatytos taisyklės išimtis. Taigi ji yra specialioji kolizinė norma CK 1.25 straipsnio pirmosios dalies atžvilgiu. Ši norma numato, kad registruojant Lietuvoje užsienio valstybės piliečio ar asmens be pilietybės, neturinčio Lietuvoje nuolatinės gyvenamosios vietos, santuoką, besituokiančio asmens santuokinis veiksnumas ir kitos santuokos sudarymo sąlygos gali būti nustatomos ne pagal Lietuvos, o pagal abiejų besituokiančiųjų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisę, jeigu tokiu atveju sudaryta santuoka galios bent vieno iš besituokiančiųjų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje. ž
CK 1.25 straipsnio antroji dalis yra procesinė norma, nustatanti Lietuvos civilinės metrikacijos įstaigų kompetenciją registruoti santuokas, turinčias užsienio (tarptautinį) elementą. Lietuvos civilines metrikacijos įstaigos yra kompetentingos registruoti santuoką, turinčią užsienio (tarptautinį) elementą, jeigu yra bent viena iš tokių sąlygų: 1) abiejų besituokiančiųjų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, nesvarbu, kokia jų pilietybė, t. y. dviejų užsienio piliečių (arba asmenų be pilietybės) santuoka gali būti įregistruota Lietuvoje, jeigu čia yra jų abiejų nuolatinė gyvenamoji vieta (CK 2.12 str.); 2) vieno iš besituokiančiųjų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje; 3) vienas iš besituokiančiųjų yra Lietuvos pilietis, kad ir kur yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta.
Užsienietis ar asmuo, neturintis Lietuvoje nuolatinės gyvenamosios vietos, paduodamas prašymą įregistruoti santuoka, turi pateikti savo nuolatinės gyvenamosios vietos kompetentingų valstybės institucijų išduotą pažymą apie šeiminę padėtį, patvirtinančią, kad nėra kliūčių sudaryti santuoką pagal jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisę (CK 3.300 str. 3 d.).
Aptartos kolizines normos taikomos tik jeigu šių klausimų nereglamentuoja Lietuvos dvišalė teisinės pagalbos sutartis. Jeigu teisę, pagal kurią nustatomas užsienyje sudarytos santuokos galiojimas, numato tarptautinė sutartis, taikomos tarptautinės sutarties taisyklės.
Be materialiųjų teisinių, yra svarbios ir procedūrinės santuokos galiojimo sąlygos. Pavyzdžiui, negalioja santuoka, sudaryta institucijoje, kuri neturi teisės registruoti santuokų. Procedūrinis santuokos galiojimo aspektas taip pat svarbus, nes santuokos sudarymo procedūra įvairiose valstybėse yra skirtinga.
CK 1.26 straipsnyje nurodyta, kad santuokos sudarymo vietos valstybės teisė (lex loci celebrionis) taikoma ir santuokos sudarymo procedūrai, t. y. taikomas kolizinis principas locus regit actum. Taigi Lietuvoje sudaroma santuoka, kad ir kur yra besituokiančiųjų nuolatinė gyvenamoji vieta ar kokia jų pilietybė, registruojama pagal Lietuvos teisę. Buvo ar nebuvo pažeistos užsienio valstybėje sudarytos santuokos sudarymo procedūros taisyklės, nustatoma pagal santuokos sudarymo vietos valstybės teisę.
Tačiau aptariama kolizinė norma taip pat numato specialią išimtį, kai, sprendžiant, ar santuoka galioja, gali būti reikšminga ne tik santuokos sudarymo vietos valstybės teisė. Santuoka, kurią sudarydami sutuoktiniai neturėjo bendros nuolatinės gyvenamosios vietos arba buvo skirtingų valstybių piliečiai, negali būti pripažįstama negaliojančia, jeigu jos sudarymo tvarka atitiko bent vieno iš sutuoktinių nuolatinės gyvenamosios vietos ar pilietybės valstybės teisės reikalavimus.
Šios kolizinės normos taikomos tik jeigu galiojanti Lietuvos tarptautinė sutartis nenumato kitokių kolizinių normų. Pavyzdžiui, Lietuvos ir Lenkijos sutartyje nurodyta, kad santuokos galiojimas nustatomas pagal susitariančiosios šalies, kurios įstatymai taikyti sudarant santuoką, teisę (28 str. 1 d.). Tos pačios sutarties 25 straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse sakoma, kad santuokos sudarymo sąlygos nustatomos kiekvienam besituokiančiajam pagal susitariančiosios šalies, kurios pilietis jis yra, teisę, o santuokos sudarymo formą nustato susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje ji sudaroma, teisė. Taigi Lenkijos pilietės ir Lietuvos piliečio santuokos, sudarytos Lietuvoje, galiojimas turės būti nustatomas pagal abiejų valstybių, t. y. ir Lenkijos, ir Lietuvos, teisę.

3.1.2 Ištuoka

Teisės, taikytinos ištuokai, klausimas taip pat yra aktualus, nes valstybės nustato labai skirtingas santuokos nutraukimo sąlygas. Be to, ne visose valstybėse ištuoka yra leidžiama. Todėl gali būti svarbu nustatyti, užsienio valstybėje įvykusi ištuoka gali būti pripažįstama Lietuvoje ar ne.
Kolizinės normos, pagal kurias nustatomas ištuokos ir separacijos galiojimas, įtvirtintos CK 1.29 straipsnyje. Šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad separacijos ir santuokos nutraukimo materialieji teisiniai klausimai (santuokos nutraukimo sąlygos, pagrindai, teisiniai padariniai, santuokos nutraukimo momentas ir pan.) sprendžiami pagal sutuoktinių bendros nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisę.
Kitose šio straipsnio dalyse numatytos šios bendrosios taisyklės išimtys. CK 1.29 straipsnio antrojoje dalyje aptariami taikytinos teisės klausimai, kai sutuoktiniai neturi bendros nuolatinės gyvenamosios vietos. Jeigu sutuoktiniai neturi bendros nuolatinės gyvenamosios vietos, tačiau jų separacijos ar santuokos nutraukimo byla nagrinėjama Lietuvos teisme, tai materialieji teisiniai separacijos ir santuokos nutraukimo klausimai sprendžiami pagal paskutinės bendros jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisę, o kai jie šios apskritai neturėjo – pagal bylą nagrinėjančio teismo vietos valstybės teisę (lex fori).
To paties straipsnio trečiojoje dalyje įtvirtintos specialiosios taisyklės, pagal kurias nustatoma santuokos nutraukimui taikytina teisė. Ši norma numato, kad santuokos nutraukimui taikoma Lietuvos teisė, jeigu yra visos tokios sąlygos: 1) vienas iš sutuoktinių yra Lietuvos pilietis arba jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, tačiau abu sutuoktiniai kartu yra ir užsienio valstybės piliečiai; 2) užsienio valstybės, kurios piliečiai yra sutuoktiniai, teisė draudžia nutraukti santuoką arba nustato specialias santuokos nutraukimo sąlygas, kurių nežino Lietuvos teisė, pavyzdžiui, reikalavimą, kad santuoką galima nutraukti tik jeigu sutuoktinai neturi bendrų vaikų; 3) byla dėl santuokos nutraukimo priklauso Lietuvos teismo kompetencijai.
Aptartos kolizinės normos taikomos tik jeigu galiojanti Lietuvos tarptautinė sutartis nenustato kitokių kolizinių normų. Daugumoje Lietuvos dvišalių teisinės pagalbos sutarčių yra taikomas kitoks kolizinis principas – santuokos nutraukimo vietos principas. Pavyzdžiui, Lietuvos ir Lenkijos sutarties 27 straipsnyje nurodyta, kad ištuokai taikoma susitariančiosios šalies, kurios piliečiai buvo sutuoktiniai iškeliant bylą, teisė. Jeigu sutuoktinių pilietybė skirtinga, tačiau jie turi bendrą gyvenamąją vietą, tai taikoma susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje sutuoktiniai turi bendrą gyvenamąją vietą, teisė. Jeigu sutuoktinių pilietybė skirtinga ir jie neturi bendros gyvenamosios vietos, taikoma lex fori, t. y. susitariančiosios šalies, kurios teismas nagrinėja ištuokos bylą, teisė.

3.1.3 Sutuoktinių turtiniai ir asmeniniai neturtiniai tarpusavio santykiai

Kolizinės normos, pagal kurias nustatoma teisė, taikytina sutuoktinių turtiniams tarpusavio santykiams, t. y. esant susituokus įgyto turto teisiniam statusui, sutuoktinių tarpusavio civilinei atsakomybei ir panašiai, tais atvejais, kai jie nėra sudarę vedybų sutarties, todėl jų tarpusavio turtinius santykius reglamentuoja įstatymas (CK 3.81-3.100, 3.109-3.129 str.), įtvirtintos CK 1.28 straipsnyje. Tačiau šiame straipsnyje nereglamentuojama teisė, taikytina sutuoktinių tarpusavio išlaikymo santykiams. Šiems santykiams taikytina teisė nustatoma pagal CK 1.36 straipsnio taisykles.
CK 1.28 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta bendroji kolizinė taisyklė, kad sutuoktinių, kurie turi bendrą nuolatinę gyvenamąją vietą, turto teisinis statusas nustatomas pagal jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisę. Taigi sutuoktinių pilietybė neturi reikšmės siekiant nustatyti taikytiną teisę. Kartu pirmojoje dalyje yra numatytos ir dvi šios bendrosios taisyklės išimtys.
Pirma, jeigu sutuoktiniai neturi bendros nuolatinės gyvenamosios vietos, tačiau turi bendrą pilietybę, tai taikoma valstybės, kurios piliečiai jie yra, teisė.
Antra, sutuoktinių, kurie neturi nei bendros nuolatinės gyvenamosios vietos, nei bendros pilietybės, turto teisinis statusas nustatomas pagal santuokos sudarymo vietos valstybės teisę.
Sutuoktinių, kurie yra sudarę vedybų sutartį (CK 3.101-3.108 str.), tarpusavio turtiniams santykiams taikytina teisė nustatoma pagal CK 1.28 straipsnio antrosios dalies taisykles. Ši norma sutuoktiniams suteikia teisę pasirinkti vedybų sutarčiai taikytiną teisę. Komentuojama norma yra specialioji CK 1.37 straipsnio atžvilgiu, todėl šis straipsnis šiuo atveju netaikomas.
Sutuoktinių, kurie sudarydami vedybų sutartį pasirinko taikytiną teisę, turto pagal sutartį teisinis statusas nustatomas pagal jų pasirinktos valstybės teisę. Pažymėtina, kad tokią teisę sutuoktiniai turi tik jeigu jų tarpusavio turtiniams santykiams yra būdingas užsienio (tarptautinis) elementas.
Nors CK 1.28 straipsnio antrojoje dalyje šalių valios autonomijos principas pripažįstamas ir šeimos santykiams, tačiau kartu CK riboja sutuoktinių teisę pasirinkti taikytiną teisę. Pagal CK 1.28 straipsnio antrąją dalį, sutuoktiniai, sudarydami vedybų sutartį, turi teisę pasirinkti tik vieną iš trijų galimų variantų: 1) sutuoktiniai gali pasirinkti, kad jų tarpusavio turtiniams santykiams būtų taikoma jų esamos ar būsimos bendros nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė.; 2) sutuoktiniai gali pasirinkti santuokos sudarymo vietos valstybės teisę. Tokiu atveju jų turto teisinis statusas pagal vedybų sutartį bus nustatomas vadovaujantis lex loci celebrionis principu; 3) sutuoktiniai gali pasirinkti valstybės, kurios pilietis yra vienas iš sutuoktinių, teisę.
CK 1.28 straipsnio antrojoje dalyje taip pat nustatyta, kad sutuoktinių susitarimas dėl taikytinos teisės turi atitikti arba jų pasirinktos valstybės teisės reikalavimus, arba susitarimo sudarymo vietos valstybės teisės reikalavimus. Ši norma reiškia, kad dėl tokio susitarimo galiojimo turi būti sprendžiama pagal atitinkamos valstybės teisės normas, nustatančias imperatyvius tokio susitarimo turinio ir formos reikalavimus. Pavyzdžiui, kokia forma – rašytine, notarine ir panašiai, toks susitarimas turėjo būti sudarytas, reikia spręsti arba pagal jo sudarymo vietos valstybės teisę, arba pagal sutuoktinių pasirinktos valstybės teisę. Tačiau susitarimui galioti pakanka, kad būtų laikytasi bent vienos iš šių valstybių teisės reikalavimų.
Aptariamo straipsnio ketvirtoji dalis yra specialioji norma, reglamentuojanti šalių susitarimu pasirinktos taikytinos teisės klausimus tais atvejais, kai ginčo objektas yra nekilnojam daiktas ar daiktinės teisės į jį. Tokiais atvejais keliamas papildomas reikalavimas tam, kad būtų galima taikyti sutuoktinių pasirinktą taikytiną teisę, – sutuoktinių susitarimu pasirinkta teisė gali būti taikoma tik jeigu jie laikėsi nekilnojamojo daikto buvimo vietos valstybės teisės reikalavimų, susijusių su daikto ir daiktinių teisių į jį viešu registravimu.
CK 1.28 straipsnio penktoji dalis yra specialioji norma, aptarianti taikytinos teisės klausimus, kai sutuoktiniai sudaro ą arba pakeičia jau galiojančią vedybų sutartį, tačiau tokiam susitarimui taikytinos teisės klausimų neaptaria. Pavyzdžiui, sutuoktiniai buvo sudarę vedybų sutartį pagal kurią jų turtas yra bendroji dalinė nuosavybė, o vėliau ją pakeičia ir nurodo, kad turtas, kurį jie įgys ateityje, bus kiekvieno iš jų asmeninė nuosavybė, tačiau nenumato, kokios valstybės teisė taikoma šiam susitarimui. Tokiu atveju sutuoktinių susitarimui taikoma bendros sutuoktinių nuolatinės gyvenamosios vietos keičiant turto teisinį statusą valstybės teisė. Jeigu sutuoktiniai neturėjo bendros nuolatinės gyvenamosios vietos, tai taikoma paskutinės bendros jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė. Kai jie niekada neturėjo bendros nuolatinės gyvenamosios vietos, susitarimui taikoma teisė, taikytina sutuoktinių tarpusavio turtiniams santykiams (CK 1.28 str. 1-2 d.).
Kai yra Lietuvos tarptautinė sutartis, reglamentuojanti sutuoktinių tarpusavio turtiniams santykiams taikytinos teisės klausimus, taikomos tarptautinės sutarties taisyklės. Dauguma Lietuvos dvišalių tarptautinių teisinės pagalbos sutarčių numato, kad sutuoktinių turtiniams tarpusavio santykiams taikoma valstybės, kurios piliečiai jie yra.
Teisės, taikytinos sutuoktinių tarpusavio asmeniniams neturtiniams santykiams, klausimai reglamentuojami CK 1.27 straipsnyje. Asmeniniai neturtiniai sutuoktinių tarpusavio santykiai yra tokie jų santykiai, kurie susiję su jų lygiateisiškumu sprendžiant visus šeimos klausimus, jų asmeninėmis neturtinėmis teisėmis vaikams, jų teise į pavardę, gyvenamosios vietos, užsiėmimo ar profesijos pasirinkimu, abipuse pagarba, lojalumu, moraline parama ir panašiai.

3.1.4 Vaikų ir tėvų tarpusavio santykiai

Kolizines normos, pagal kurias nustatoma teisė, taikytina vaikų ir tėvų tarpusavio santykiams (tėvystės ir motinystės nustatymui ir nuginčijimui, vardo ir pavardės vaikui suteikimui, vaiko gyvenamosios vietos nustatymui, dalyvavimui auklėjant vaiką, nepilnamečių vaikų išlaikymui ir pan.), įtvirtintos CK 1.31-1.32, 1.34, 1.36 straipsniuose.
CK 1.31 straipsnyje formuluojamos kolizines taisyklės, pagal kurias nustatoma teisė, taikytina tėvystės (motinystės) nustatymui, nuginčijimui, taip pat tėvystės (motinystės) pripažinimui. Taikytina teisė reglamentuoja asmenis, turinčius teisę inicijuoti tokios kategorijos bylas, ieškinio senatį, tėvystės nuginčijimo ar nustatymo sąlygas, tvarką (teisminę ar neteisminę) ir panašiai. Šio straipsnio taisyklės taikomos sprendžiant vaiko, gimusio tiek susituokusiems, tiek nesusituokusiems tėvams, kilmės nustatymui taikytinos teisės klausimus (CK 1.31 str. 5 d.).
CK 1.31 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta alternatyvi kolizinė norma, numatanti keturias galimas alternatyvas. Pagal ją, vaiko kilmės klausimus galima spręsti pagal: 1) valstybės, kurios pilietis vaikas tapo gimdamas, teisę; 2) vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos jam gimstant (CK 2.14 str.) valstybės teisę; 3) vieno iš vaiko tėvų nuolatinės gyvenamosios vietos vaikui gimstant valstybės teisę; 4) vieno iš vaiko tėvų pilietybės vaikui gimstant valstybės teisę. Kuri iš keturių galimų alternatyvų bus taikoma, priklauso nuo faktinių bylos aplinkybių, nes teismas turės įvertinti, kurios valstybės teisė vaikui yra palankesnė.
To paties straipsnio antroji dalis yra specialioji kolizinė norma, nurodanti, kad vaiko kilmės nustatymo teisinius padarinius reglamentuoja vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos (CK 2.14 str.) valstybės teisė.
CK 1.31 straipsnio trečioji dalis yra kolizinė proceso norma, sprendžianti, bylų, susijusių su vaiko kilmės nustatymu, jurisdikcijos klausimus. Tokios bylos priklauso Lietuvos teismų kompetencijai, taip pat šiuos klausimus sprendžia Lietuvos civilinės metrikacijos įstaigos (CK 3.140, 3.142-3.143 str.), jeigu vaiko ar vieno iš jo tėvų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje.
To paties straipsnio ketvirtojoje dalyje nurodytas išskaidymo atvejis, t. y. kada tam tikriems šių santykių aspektams taikytiną teisę būtina nustatyti pagal kitokias kolizines taisykles. Čia įtvirtinta specialioji kolizinė norma, kad vaiko tėvo ar motinos galėjimas pripažinti tėvystę (motinystę), t. y. veiksnumas, nustatomas pagal jų nuolatinės gyvenamosios vietos pripažįstant tėvystę (motinystę) valstybės teisę (CK 1.16 str. 1 d.).
CK 1.31 straipsnio ketvirtojoje dalyje nurodytas dar vienas išskaidymo atvejis – teisė, taikytina tėvystės (motinystės) pripažinimo formai, t. y. kokia forma – žodine, raštiška, notarine ir panašiai, turi būti pripažįstama tėvystė (motinystė). Pripažinimo forma nustatoma arba pagal pripažinimo vietos valstybės, arba pagal vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisę.
Lietuvos dvišalės tarptautinės teisinės pagalbos sutartys dažniausiai numato, kad vaiko kilmės klausimai sprendžiami pagal teisę valstybės, kurios pilietis yra vaikas pagal gimimą (pvz., Lietuvos, Estijos ir Latvijos sutarties 28 str.). Kiti vaikų ir tėvų tarpusavio santykiai sprendžiami pagal jų bendros gyvenamosios vietos valstybės teisę (pvz., Lietuvos ir Rusijos sutarties 30 str.).
Teisė, taikytina kitokiems vaikų ir tėvų tarpusavio santykiams (tiek turtiniams, tiek asmeniniams neturtiniams), išskyrus išlaikymo santykius, nustatyta CK 1.32 straipsnyje.
Šio straipsnio pirmoji dalis yra bendroji norma, nustatanti, kad vaiko ir jo tėvų tarpusavio asmeninius ir turtinius santykius reglamentuoja vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė.
To paties straipsnio antrojoje dalyje nustatyta specialioji kolizinė norma, taikoma esant dviem sąlygoms: 1) vaiko ir jo tėvų nuolatinė gyvenamoji vieta yra skirtinga, t. y. vaiko ji yra vienoje valstybėje, o jo tėvų -kitoje; 2) vaikas ir jo tėvai turi bendrą pilietybę. Tokiais atvejais vaiko ir jo tėvų tarpusavio asmeniniams ir turtiniams santykiams taikoma valstybės, kurios piliečiais yra jie visi, teisė.
Daugumoje Lietuvos tarptautinių dvišalių sutarčių nurodoma, kad vaikų ir tėvų asmeniniams ir turtiniams santykiams taikoma jų bendros gyvenamosios vietos valstybės teisė (pvz., Lietuvos ir Rusijos sutarties 30 str.).
CK 1.34 straipsnyje sakoma, kad teisė, taikytina nepilnamečių gynimui, jų globai ir rūpybai, nustatoma pagal 1961 m. spalio 5 d. Hagos konvencijos formuluojamas kolizines taisykles.
Konvencijos 1 straipsnyje teigiama, kad vaiko gyvenamosios vietos teismai ir kitos institucijos yra kompetentingi taikyti priemones, susijusias su vaiko ir jo turto apsauga.
Konvencijos 3 ir 4 straipsniuose taip pat nurodoma, kad taikant vaiko ir jo turto apsaugos priemones reikia atsižvelgti į valstybės, kurios pilietis yra vaikas, teisę.
Kai vaiko gyvenamoji vieta pasikeičia, t. y. iš vienos valstybės jis persikelia į kitą valstybę, ankstesnės jo gyvenamosios vietos valstybės institucijų nustatytos apsaugos priemonės lieka galioti ir užsienio valstybėje, kol naujosios gyvenamosios vietos valstybės institucijos jas pakeičia ar panaikina (Konvencijos 5 str.).

3.1.5 Įvaikinimas

Įvaikinimo santykiams taikytina teisė aptariama CK 1.33 straipsnyje. Šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta bendroji kolizinė norma, kad įvaikinimo santykiams taikoma vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė. Taigi jeigu vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, tai neatsižvelgiant į jo ir būsimų įtėvių pilietybę, taip pat įtėvių (įtėvio) nuolatinę gyvenamąją vietą, įvaikinimo santykiams bus taikoma Lietuvos teisė. Vaiko, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra, pavyzdžiui, Kinijoje ir kurį nori įvaikinti Lietuvos piliečiai, nuolat gyvenantys Lietuvoje, įvaikinimui turi būti taikoma Kinijos teisė.
CK 1.33 straipsnio antrojoje dalyje numatyta galimybė taikyti įvaikinimo santykiams ne vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisę, o jo įtėvių (įtėvio) nuolatinės gyvenamosios vietos arba įtėvių (įtėvio) pilietybės valstybės teisę, jeigu yra dvi sąlygos: 1) įtėvių nuolatinės gyvenamosios vietos ar pilietybės valstybės teisės taikymas nepakenks vaiko interesams, t. y. ši teisė nepablogina vaiko teisinio statuso, palyginti su jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teise; 2) įvaikinimas pagal vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisę nebus pripažįstamas valstybėje, kurioje yra įtėvių (įtėvio) nuolatinė gyvenamoji vieta, arba valstybėje, kurios piliečiai yra įtėviai (įtėvis).
CK 1.33 straipsnio trečiojoje dalyje įtvirtinta specialioji kolizinė norma, kad įvaikio ir įtėvių bei jų giminaičių tarpusavio santykius reglamentuoja įtėvių (įtėvio) nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė. Tad įvaikinimo santykiams gali būti taikoma vienos arba dviejų valstybių teisė.
Esant dvišalei tarptautinei teisinės pagalbos sutarčiai įvaikinimo santykiams taikytina teisė nustatoma pagal tarptautinės sutarties kolizinės taisykles, o šios yra gana skirtingos. Pavyzdžiui, Lietuvos ir Rusijos sutarties 33 straipsnio pirmojoje dalyje nurodyta, kad įvaikinimui taikoma susitariančiosios šalies, kurios pilietis yra įtėvis, teisė.

3.2 Teisė, taikytina sutartinėms prievolėms

3.2.1 Šalių teisė pasirinkti taikytiną teisę

CK 1.37 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad sutartinėms prievolėms taikoma prievolės šalių susitarimu pasirinkta teisė. Taigi ši norma įtvirtina vadinamąjį šalių autonomijos principą. Šalių autonomija yra sutarties šalių teisė pasirinkti savo sutarčiai taikytiną teisę. Sutarties šalių susitarimas dėl taikytinos teisės yra speciali sutarties sąlyga, vadinama išlyga dėl taikytinos teisės. Šalių teisė pasirinkti sutarčiai taikytiną teisę yra sudedamoji platesnės autonomijos, t. y. teisės pasirinkti ir taikytiną teisę, ir ginčų sprendimo būdą (teisminį ar arbitražo) bei vietą (šalių susitarimas dėl bylos teisminio priklausymo), dalis.
Šalių autonomijos principas grindžiamas dviem idėjomis: pirma, sutarties laisvės principu (CK 6.156 str.) ir, antra, teisinio aiškumo ir ekonomiškumo principu. Sutarties laisvės principas, esantis ekonominio ir politinio liberalizmo teisinė išraiška, reiškia, kad valstybė sutarčių teisės normomis tik nustato ribas, tam tikrus imperatyvus, kurie būtini pačios valstybės ir sutarties silpnesnės šalies interesų apsaugai, ir šitaip siekia užkirsti kelią kitai šaliai piktnaudžiauti savo ekonomine galia. Visi kiti sutarčių teisės klausimai paliekami reglamentuoti pačioms šalims tarpusavio susitarimais.
Teisinis aiškumas ir ekonomiškumas reikalauja, kad šalys jau sudarydamos sutartį žinotų savo teises ir pareigas. Todėl jau tada svarbu apsispręsti, kokia teisė reglamentuos šalių tarpusavio santykius. Nepasirinkus sutarčiai taikytinos teisės, vėliau gali kilti neaiškumų ir nesutarimų dėl šalių tarpusavio teisių ir pareigų, todėl taikytinos teisės nepasirinkimas padidina tiek ginčų kilimo, tiek papildomų išlaidų riziką (pvz., paaiškėjus, kad sutarčiai turi būti taikoma užsienio valstybės teisė, gali tekti samdyti užsienio valstybės advokatą ir pan.). Šalys yra tiek laisvos ir autonomiškos, kiek tai leidžia teisė.
Jeigu šalių pasirinkta teisė aiškiai neatitinka protingumo reikalavimų, pavyzdžiui, jos pasirinko valstybės, kurioje vyrauja anarchija ir chaosas, teisę arba ekonomiškai atsilikusios valstybės teisę, kurioje apskritai nėra sutarčių teisės nuostatų, teismas gali konstatuoti, kad šalys pažeidė CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus, ir atsisakyti taikyti šalių pasirinktą teisę. Teismas, vadovaudamasis šia norma, taip pat gali atsisakyti taikyti šalių pasirinktą teisę, jeigu ji daro sutartį apskritai negaliojančią arba sukelia šalims arba vienai iš jų labai sunkių ir netikėtų, nenumatytų padarinių. Be abejo, teismas gali atsisakyti taikyti šalių pasirinktą teisę ar konkrečias jos nuostatas remdamasis viešosios tvarkos išlyga ir būtinumu taikyti lex fori ar trečiosios valstybės imperatyvias teisės normas.
Šalys, pasirinkdamos savo sutartinėms prievolėms taikyti užsienio teisę, kartu įsipareigoja paklusti ir visiems vėlesniems tos teisės pokyčiams. Daugumos valstybių tarptautinės privatinės teisės doktrina pripažįsta, kad šalių pasirinkimas reiškia, jog jos pasirinko galiojančią teisę, todėl šalims yra privalomi visi vėlesni tos teisės pokyčiai. Taigi nepripažįstama šalių teisė „įšaldyti“ savo pasirinktą teisę.
Kaip ir bet kuris kitas susitarimas, šalių susitarimas dėl taikytinos teisės turi atitikti bendruosius sandoriams taikomus reikalavimus. Taigi toks susitarimas turi būti laisvas, savanoriškas, atitikti sąžiningumo (bona fide) kriterijus. Jeigu susitarimas dėl taikytinos teisės buvo pasiektas apgaule, prievarta, pažeidžiant sąžiningumo principą, teismas šalių pasirinktos teisės neturi taikyti. Šią aplinkybę ypač svarbu aiškintis tais atvejais, kai sutartis sudaryta prisijungimo būdu pagal standartines sutarties sąlygas, taip pat kai viena iš sutarties šalių yra vartotojas ar ekonomiškai silpnesnė. Tad labai svarbu nustatyti, kad pasirinkta sutarčiai taikytina teisė iš tikrųjų yra abiejų šalių realaus ir laisvo ketinimo rezultatas. Sutarties sąlyga dėl taikytinos teisės, įrašyta į sutartį vienos šalies iniciatyva, tinkamai neinformavus apie tai kitos šalies, laikytina netikėta (CK 6.186 str.) ir, pagal CK 6.188 straipsnį, pripažįstama nesąžininga.
Susitarimas dėl taikytinos teisės taip pat neturi būti neteisėtas pagal lexfori ir sudarytas siekiant išvengti imperatyvių normų taikymo ar prieštarauti lex fori valstybės viešajai tvarkai. Nustatęs, kad šalys pasirinko užsienio valstybės teisę tik siekdamos išvengti kitos valstybės imperatyvių teisės normų taikymo, teismas gali atsisakyti taikyti šalių pasirinktą teisę remdamasis viešosios tvarkos išlyga (CK 1.11 str. 1 d.).
CK 1.38 straipsnis nėra vienintelė norma, nustatanti sutartinėms prievolėms taikytiną teisę. Todėl kai kuriuos sutartinėms prievolėms taikytinos teisės klausimus būtina spręsti ne pagal šios, o pagal kitų CK normų nustatytas kolizines taisykles. Pavyzdžiui, sutartinės prievolės šalių teisnumas ir veiksnumas turi būti nustatomas pagal CK 1.1.15-1.16, 1.19 straipsnius; sutarties formai taikytina teisė – pagal 1.38 straipsnį; atstovavimo santykiams taikytina teisė – pagal 1.40 straipsnį; reikalavimo perleidimui ir skolos perkėlimui taikytina teisė – pagal 1.42 straipsnį; nuosavybės teisės į pagal sutartį perleidžiamą daiktą įgijimo momentas – pagal 1.48 straipsnį; sutartiniams santykiams, susijusiems su čekiais ir vekseliais, taikytina teisė – pagal 1.56 straipsnį ir t.t.
Sutartinėms prievolėms taikytina teisė, nustatyta pagal CK 1.37 straipsnio pirmąją dalį, apima teisės normas, reglamentuojančias sutarties aiškinimą, jos vykdymą, sutarties šalių sutartinę civilinę atsakomybę, įskaitant nuostolių skaičiavimą, sutartinės prievolės pasibaigimą, ieškinio senatį, sutarties negaliojimo teisinius padarinius, sutarties įsigaliojimą, jos galiojimą formos požiūriu ir panašiai. Taigi kai kurių klausimų, susijusių su sutartine prievole, šalių pasirinkta teisė nereglamentuoja, o šiems klausimams taikytina teisė nustatoma pagal kitokias kolizines taisykles. Pavyzdžiui, sutarties šalių teisnumas ir veiksnumas bus nustatomi ne pagal jų pasirinktą teisę, o pagal teisę, nustatytą taikant CK 1.15-1.23 straipsnių kolizines taisykles. Sprendžiant dėl sutarties vykdymo būdo ir įvykdymo tinkamumo, papildomai būtina taikyti sutarties vykdymo vietos valstybės teisę (1980 m. Romos konvencijos 10.2 str.)
Šalių susitarimas dėl teisės taikymo gali būti aiškiai išreikštas pačioje sutartyje, pavyzdžiui, rašytinėje sutartyje numačius atskirą jos sąlygą, reglamentuojančią sutarčiai taikytiną teisę. Tačiau šalių susitarimas dėl taikytinos teisės gali būti numanomas ir iš konkrečių bylos aplinkybių (pvz., atsižvelgiant į pačios sutarties turinį, derybas dėl sutarties sudarymo, ankstesnius šalių sutartinius santykius, šalių elgesį sudarius sutartį ir pan.). Tačiau tokiais atvejais šalių ketinimas pasirinkti tam tikros valstybes teisę turi būti protingai apibrėžtas, pakankamai aiškus, t. y. turi būti tam tikri objektyvūs duomenys, iš kurių būtų galima daryti pagrįstą išvadą, kad šalys tikrai ketino pasirinkti taikyti atitinkamą teisę.
Susitarimo dėl taikytinos teisės formai taip pat taikoma šalių pasirinkta teisė. Todėl klausimą, ar toks susitarimas galioja formos požiūriu, būtina spręsti ne pagal lex fori, o pagal šalių pasirinktą teisę.
Šalių autonomijos principas reiškia ir šalių teisę pakeisti savo ankstesnį susitarimą dėl taikytinos teisės. Šalys savo pasirinktą taikytiną teisę gali pakeisti bet kuriuo laiku, pavyzdžiui, keisdamos ankstesnę sutartį, pratęsdamos sudarytos sutarties galiojimą am terminui, įvykus novacijai ir t.t. Tačiau toks pakeitimas negali daryti sutarties negaliojančios arba paveikti trečiųjų asmenų teisių (pvz., laiduotojo, garanto ir pan.). Be to, šalys, keisdamos taikytiną teisę, negali pasirinkti tokios teises, kuri darytų sutartį negaliojančią nuo pat jos sudarymo. Tokiu atveju klausimą, sutartis galioja ar ne, būtina spręsti pagal anksčiau šalių pasirinktą teisę.
Bet kuri teisė ar laisvė turi ribas. Jas, minėta, turi ir šalių autonomija. Šios ribos nustatytos CK 1.37 straipsnio trečiojoje dalyje. Pagal šią normą, bus taikomos valstybės, su kuria sutartis yra susijusi, imperatyvios teisės normos, nors šalys yra pasirinkusios kitos valstybės teisę. Pavyzdžiui, dvi Lietuvos įmonės sudarė sutartį ir pasirinko jai taikyti Anglijos teisę. Šiuo atveju, kadangi abi sutarties šalys yra Lietuvos juridiniai asmenys, imperatyvios Lietuvos teisės normos bus taikomos neatsižvelgiant į šalių susitarimą, o Anglijos teisė bus taikoma tiek, kiek atitinkamų klausimų nereglamentuoja imperatyvios Lietuvos teisės normos. Žodžiai „kitos valstybės“, vartojami šioje normoje, reiškia valstybę, su kuria sutartis yra labiau susijusi, nei su valstybe, kurios teisę šalys pasirinko taikyti. Trečiosios valstybės imperatyvias teisės normas taip pat galima taikyti tada, kai, pavyzdžiui, sutartis vykdoma jos teritorijoje, o tos valstybės teisė draudžia tai daryti arba kai, lex fori požiūriu, būtų amoralu leisti sutarties šaliai arba šalims nepaisyti tokių imperatyvių trečiosios valstybės teisės normų.
Imperatyvios teisės normos yra tokios, kurių šalys savo susitarimu negali pakeisti ir kurių taikymo jos negali išvengti. Tokios normos nustatomos siekiant apsaugoti tiek viešąją tvarką, tiek silpnesnės šalies interesus. Todėl jų netaikyti reikštų pažeisti viešąją tvarką. Reikia skirti imperatyvias teisės normas, kurių tikslas yra apsaugoti vidaus viešąją tvarką, ir imperatyvias normas, kurių tikslas – apsaugoti tarptautinę viešąją tvarką. Pirmuoju atveju imperatyvioms normoms būdingas tik vidinis, teritorinis taikymas, antruoju – tarptautinis, t. y. eksteritorialus, taikymas. Tarptautinės privatinės teisės požiūriu reikšmingos yra tik antrosios grupės normos.
CK 1.37 straipsnio pirmoji, antroji ir trečioji dalys yra bendrosios kolizinės normos, taikomos visoms sutartims. Tačiau šalių autonomijos principas vartojimo sutarties atveju pasižymi tam tikra specifika. Siekiant apsaugoti vartotojo, kaip sutarties silpnesnės šalies, interesus, CK nustatytos specialiosios kolizinės normos, numatančios šalių autonomijos specifiką vartojimo sutarčių atveju. Tokios specialiosios taisyklės yra nustatytos CK 1.39 straipsnyje. Šios normos atsiradimą lėmė ta aplinkybė, kad CK kolizinės normos, reglamentuojančios teisės, taikytinos sutartinėms prievolėms, klausimus, parengtos remiantis 1980 m. Romos konvencija, kur taip pat įtvirtintos tam tikros specialiosios kolizinės taisyklės, taikomos vartojimo sutartims.

3.2.2 Teisė, taikytina nesant šalių susitarimo dėl taikytinos teisės

Jeigu šalys nepasirinko sutarčiai taikytinos teisės, tai sutartinei prievolei taikytina teisė nustatoma pagal CK 1.37 straipsnio ketvirtąją ir penktąją dalis. Šio straipsnio ketvirtoji dalis pakartoja 1980 m. Romos konvencijos 4 straipsnio pirmąją, antrąją, trečiąją ir ketvirtąją dalis. Ši norma numato kolizines taisykles, pagal kurias sutartinei prievolei taikytina teisė nustatoma tais atvejais, kai sutarties šalys jos nepasirinko. Tokiu atveju taikoma glaudžiausio ryšio doktrina, t. y. teisė tos valstybės, su kuria sutartis yra labiausiai susijusi. Šis principas yra amerikiečių
doktrina. Tai prezumpcija, kurią galima paneigti, t. y. šis principas netaikomas, jeigu prezumpcija paneigiama arba negalima nustatyti būdingo tai sutarčiai įvykdymo. Pavyzdžiui, preziumuojama, kad pirkimo-pardavimo sutarties atveju būdingo šiai sutarčiai įvykdymo vieta yra prekių perdavimo ar išsiuntimo vieta. Kai prezumpcijos nėra, glaudžiausio ryšio doktrina turi būti taikoma atsižvelgiant į daugelį aplinkybių: būtinumą ginti šalių įgytas teisės ir teisėtus lūkesčius; teismo vietos valstybės interesus; valstybės, kurios teisė gali būti taikoma, interesus; atitinkamos teisės šakos specifiką; galimo bylos baigties rezultato aiškumą, nuspėjamumą ir teisingumą; taikytinos teisės turinio nustatymo sudėtingumą ar paprastumą ir t.t.
Norma taip pat įtvirtina tris prezumpcijas, pagal kurias nustatoma, su kuria valstybe sutartis yra labiausiai susijusi. Pavyzdžiui, pagal CK 1.37 straipsnio ketvirtosios dalies 1 punkte įtvirtintą prezumpciją, pirkimo—pardavimo sutartis yra labiausiai susijusi su pardavėjo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teise, nes pirkimo-pardavimo sutarties esmę sudaro nuosavybės teisės į daiktą perdavimas. Taigi būtent pardavėjo pareiga perleisti nuosavybės teisę į daiktą ir yra būdingiausias šios sutarties elementas, kuris ir lemia, su kuria valstybe sutartis yra labiau susijusi. Tačiau šios prezumpcijos yra nuginčijamos, todėl gali būti įrodyta, kad konkrečioje byloje yra atvirkščiai – pirkimo-pardavimo sutartis yra labiau susijusi su pirkėjo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybe (CK 1.37 str. 5 d.). Taip pat gali būti, kad dalis sutarties labiau susijusi su viena valstybe, dalis – su kita valstybe. Tokiu atveju, taikant išskaidymo principą, šalių teises ir pareigas galima nustatyti pagal abiejų valstybių teisę.

3.2.3 Specialus atvejai

a) Konkrečios sutarčių rūšys

1980 m. Romos konvencijos 1 straipsnio trečiojoje dalyje nurodyta, kad ši konvencija netaikoma draudimo sutartims. Analogiška išlyga yra ir CK 1.37 straipsnio šeštojoje dalyje. Todėl CK 1.37 straipsnio šeštoji dalis jau yra Lietuvos tarptautinės privatinės teisės (t. y. vidaus, o ne tarptautinės teisės) norma, o ne Konvencijos nuostata. Kartu CK 1.37 straipsnio šeštoji dalis yra specialioji norma to paties straipsnio ketvirtosios ir penktosios dalių atžvilgiu, numatanti draudimo sutartims taikytinos teisės nustatymo taisykles. Jeigu draudimo sutarties šalys nepasirinko taikytinos teisės (CK 1.37 str. 1 d.), tai draudimo sutarčiai taikoma draudiko nuolatinės gyvenamosios ar verslo vietos valstybės teisė, išskyrus atvejus, kai draudimo objektas yra nekilnojam daiktas. Pastaruoju atveju taikoma valstybės, kurios teritorijoje yra daiktas, teisė.
Romos konvencijos 1 straipsnio antrosios dalies „d“ punkte sakoma, kad Konvencija netaikoma arbitražiniams susitarimams ir susitarimams dėl civilinės bylos teisminio priklausymo. Šalys, sudarydamos arbitražinį susitarimą, gali pasirinkti jam taikytiną teisę bendraisiais pagrindais (CK 1.37 str. 1 d.). Jeigu šalys nepasirinko taikytinos teisės, taikoma CK 1.37 straipsnio septintoji dalis. Pagal CK 1.37 straipsnio septintąją dalį, arbitražiniams susitarimui taikoma tos valstybės teisė, kuri reglamentuoja sutartį, iš kurios kilo ginčas.
Dar viena specialioji kolizinė norma įtvirtinta CK 1.37 straipsnio aštuntojoje dalyje: sutarčiai, sudarytai biržoje arba aukcione, kai šalys nepasirinko jai taikytinos teisės, taikoma biržos ar aukciono vietos valstybės teisė.
Specialiosios kolizinės normos numatytos nustatyti ir vartojimo sutartims taikytiną teisę, kai šalys nėra jos pasirinkusios. Vartojimo sutarčiai, kuriai taikytinos teisės šalys nepasirinko, taikoma vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė (CK 1.39 str. 3 d.). Taigi CK 1.37 straipsnio ketvirtoji dalis vartojimo sutartims netaikoma.
Tačiau jeigu vartotojas yra vežimo sutarties šalis arba vartotojui, pagal sutartį, teikiamos paslaugos tik užsienio valstybėje, o ne Lietuvoje, tai CK 1.39 straipsnio kolizinės taisyklės netaikomos, o vartojimo sutarčiai taikytina teisė nustatoma pagal CK 1.37 straipsnio taisykles.
Kolizinės normos, pagal kurias nustatoma teisė, taikytina dovanojimo sutartims, formuluojamos CK 1.41 straipsnyje. Šis straipsnis yra specialioji norma CK 1.37-1.38 straipsnių atžvilgiu ir taikomas tik dovanojimo sutartims.
Šalys taip pat gali pasirinkti dovanojimo sutarčiai taikytiną teisę, išskyrus atvejus, kai tokios sutarties dalykas yra nekilnojam daiktas. Pastaruoju atveju visada taikoma nekilnojamojo daikto buvimo vietos valstybės teisė. Dovanojimo sutarčiai, kuriai taikytinos teisės šalys nepasirinko ir kurios dalykas nėra nekilnojam daiktas, taikoma dovanotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė (CK 1.41 str.).
CK 1.40 straipsnyje įtvirtintos specialiosios kolizinės taisyklės, pagal kurias nustatoma teisė, taikytina atstovavimo santykiams. Pagal CK 1.40 straipsnį, atstovavimo santykiams, t. y. atstovo teisėms ir pareigoms, atstovo ir atstovaujamojo tarpusavio santykiams, atstovo sudarytų sandorių galiojimui, atstovo ir atstovaujamojo santykiams su trečiaisiais asmenimis, taikoma valstybės, kurioje atstovas veikia, teisė.
Pagal CK 1.42 straipsnio pirmąją dalį, šalys, turi teisę pasirinkti reikalavimo teisės perleidimo ar skolos perkėlimo sutarčiai taikytiną teisę bendraisiais pagrindais (CK 1.37 str. 1-2 d.). Tačiau CK 1.42 straipsnio antrojoje dalyje nurodyta, kad aplinkybės, jog reikalavimo teisės perleidimo sutarties šalys yra pasirinkusios taikytiną teisę, negalima panaudoti prieš skolininką nesant šio sutikimo dėl pasirinktos taikyti teisės. Pavyzdžiui, pagal šalių pasirinktą reikalavimo teisės perleidimo sutarčiai taikytiną teisę, apie reikalavimo teisės perleidimą nereikia informuoti skolininko. Be to, šalių pasirinkta teisė naujajam kreditoriui suteikia papildomų teisių. Visų šių aplinkybių negalima bus panaudoti prieš skolininką, jeigu pradinis ir kreditoriai nebuvo gavę skolininko sutikimo dėl taikytinos teisės. Toks šalių autonomijos ribojimas paaiškinamas tuo, kad šiuo atveju šalių autonomija gali paveikti ir trečiojo asmens – skolininko teises.
Jeigu šalys nepasirinko taikytinos teises, tai reikalavimo teisės perleidimui ir skolos perkėlimui taikoma tos valstybės teisė, kuri reglamentuoja pagrindinę prievolę, iš kurios atsirado reikalavimo teisė ar skola (lex causae). Pavyzdžiui, sutartinei arba deliktinei prievolei, iš kurios atsirado reikalavimo teisė, taikoma Vokietijos teisė. Kreditorius perleidžia savo reikalavimą, tačiau šalys nepasirinko reikalavimo teisės perleidimo sutarčiai taikytinos teisės. Šiuo atveju reikalavimo teisės perleidimo sutarčiai bus taikoma Vokietijos teisė.

b) Sutarties forma

Sutarties formai taikytina teisė taip pat nustatoma pagal specialiąsias kolizinės taisykles. Pirmiausia minėtinas CK 1.38 straipsnis. Tai specialioji norma CK 1.37 straipsnio atžvilgiu, nes nustato kolizinės normas, pagal kurias sprendžiama dėl teisės, taikytinos sandorio formai. Kartu ši norma yra bendroji, nes kai kurių sandorių formai taikytina teisė nustatoma pagal kitas kolizinės taisykles. Pavyzdžiui, įgaliojimo formai taikytina teisė nustatoma pagal CK 1.40 straipsnį; reikalavimo teisės perleidimo ir skolos perkėlimo sutarties formai – pagal 1.42 straipsnio ketvirtąją dalį; įkeitimo sutarčiai – pagal 1.51 straipsnį; čekio ir vekselio formai – pagal 1.56 straipsnį; testamento formai – pagal 1.61 straipsnį.
CK 1.38 straipsnio pirmojoje dalyje nustatytas bendras principas, kad sandorio formai taikoma jo šalių pasirinkta teisė.
Sutarties, kuriai šalys nepasirinko taikytinos teisės, formai taikoma jos sudarymo vietos valstybės teisė (CK 1.38 str. 2 d.), t. y. įtvirtintas locus regit actum principas. Sandorio sudarymo vieta šiuo atveju nustatoma pagal Lietuvos teisę (CK 1.69 str.), t. y. sandorio sudarymo vietą nustato ir kvalifikuoja bylą nagrinėjantis teismas. Tačiau sandorio sudarymo vietą būtina aiškintis atsižvelgiant į sandorio prigimtį.
Jeigu sandorio šalys nepasirinko sandoriui taikytinos teisės ir yra skirtingose valstybėse, tai šalia sandorio sudarymo vietos reikia atsižvelgti ir į šalių nuolatinės gyvenamosios (gyvenamosios) vietos valstybės teisę. Tokiu atveju galioja sandoris, kurio forma atitinka bent vienos sandorio šalies nuolatinės gyvenamosios (gyvenamosios) vietos valstybės teisės reikalavimus.

3.3 Teisė, taikytina deliktinėms prievolėms

3.3.1 Bendrieji atvejai

Deliktinės prievolės – tai prievolės, kurios atsiranda dėl žalos padarymo nesant tarp šalių sutartinių santykių. Kadangi iki atsirandant šioms prievolėms šalių nesieja sutartiniai santykiai, tai šalių autonomijos principas paprastai šiais atvejais netaikomas, o šioms prievolėms taikytina teisė nustatoma pagal imperatyvias kolizines taisykles.
Teisės, taikytinos deliktinėms prievolėms, klausimas daugelyje valstybių sprendžiamas panašiai – taikant delikto padarymo vietos valstybės teisės principą. Todėl iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad vienodinti šios srities tarptautinę privatinę teisę nėra aktualu. Tačiau tai būtų klaidinga išvada. Nors daugelyje valstybių taikomas tas pats kolizinis principas, tačiau bendro rezultato ne visada pasiekiama, nes išsiskiria nuomonės, kas yra delikto padarymo vieta. Šiuo klausimu yra kelios nuomonės. Pirma, delikto padarymo vieta laikoma veiksmų žalingų padarinių, t. y. žalingo rezultato, atsiradimo vieta (pvz., šitaip ji suprantama JAV teisėje. Antra, delikto padarymo vieta pripažįstama veiksmo, sukėlusio žalą, vieta (daugumoje Europos valstybių). Trečia, yra siūlymų delikto padarymo vieta laikyti tą valstybę, kurios teisė yra palankiausia nukentėjusiajam, t. y. kokia bus nustatyta delikto padarymo vieta, šiuo atveju priklauso nuo nukentėjusiojo pasirinkimo.
Bendrosios kolizinės taisyklės, pagal kurias nustatoma teisė, taikytina deliktinėms prievolėms, formuluojamos CK 1.43 straipsnyje. Šio straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintas žalos padarymo vietos valstybės teisės principas, tačiau kartu pateikiamas ir alternatyvus žalos padarymo vietos apibrėžimas. Pagal šią normą, žalos padarymo vieta laikoma arba:
1) veiksmo ar kitokių aplinkybių, sukėlusių žalą, vieta, arba
2) vieta, kur atsiradusi žala.
Kuri iš šių dviejų alternatyvų bus taikoma, priklauso nuo to, su kuria valstybe žalos atlyginimo byla yra labiau susijusi. Pavyzdžiui, žalos padarymo vieta gali būti pripažinta esanti valstybėje, kur yra dauguma įrodymų, gyvena ieškovas ir panašiai.
Jeigu neįmanoma nustatyti nei žalos atsiradimo vietos, nei žalą sukėlusio veiksmo vietos, CK 1.43 straipsnio antrojoje dalyje įtvirtinta specialioji kolizinė norma – tokiais atvejais taikoma valstybės, su kuria žalos atlyginimo byla labiausiai susijusi, teisė.
CK 1.43 straipsnyje įtvirtinta dar viena specialioji kolizinė norma. Šio straipsnio ketvirtojoje dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai ieškovas ir atsakovas turi bendrą nuolatinę gyvenamąją vietą, t. y. nuolat gyvena toje pačioje valstybėje, deliktinėms prievolėms taikoma šalių (ieškovo ir atsakovo) bendros nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės, o ne pagal CK 1.43 straipsnio pirmąją, antrąją ir trečiąją dalis nustatyta teisė.

3.3.2 Išimtys

Be bendrųjų kolizinių normų, įtvirtintų CK 1.43 straipsnio pirmojoje, antrojoje, trečiojoje ir ketvirtojoje dalyse, CK yra ir specialiųjų kolizinių normų, kuriomis remiantis nustatoma teisė, taikytina deliktinėms prievolėms specialiais žalos padarymo atvejais.
CK 1.43 straipsnio penktojoje dalyje nustatyta specialioji kolizinė norma, taikoma tais atvejais, kai žala vartotojui padaryta netinkamos kokybės gaminiais ar paslaugomis (CK 6.292-6.300 str.). Bendroji taisyklė, kad tokiais atvejais žalos atlyginimui taikoma žalos padarymo vietos valstybės teisė, jeigu šioje valstybėje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta arba atsakovo verslo vieta arba čia vartotojas įsigijo nekokybišką gaminį ar nekokybiškas paslaugas.
Jeigu atsakovo verslo vieta yra vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje arba vartotojas įsigijo nekokybišką gaminį ar paslaugas savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, tai žalos atlyginimui taip pat taikoma vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė.
Kai šioje dalyje nurodytų kriterijų nustatyti negalima, žalos atlyginimui taikoma atsakovo verslo vietos valstybės teisė, išskyrus atvejus, kai ieškovas savo reikalavimą grindžia žalos padarymo vietos valstybės teise.
Kita specialioji kolizinė norma įtvirtinta CK 1.44 straipsnyje. Šis straipsnis yra specialioji kolizinė norma CK 1.43 straipsnio atžvilgiu, taikytina tik kai žala padaryta per eismo įvykį. Pagal 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvencijos 1 straipsnį, eismo įvykiu laikoma bet kuri avarija, kurioje dalyvauja viena ar daugiau transporto priemonių ir kuri yra susijusi su transporto eismu viešame ar privačiame kelyje. Pagal Konvencijos 11 straipsnį, Konvencija yra taikoma net jeigu valstybė, kurios teisė turi būti taikoma pagal šią konvenciją, nėra jos dalyvė.
Konvencijos 3 straipsnyje nustatyta bendroji kolizinė taisyklė, kad deliktinė atsakomybė už žalą, padarytą per eismo įvykį, nustatoma pagal valstybės, kurios teritorijoje įvyko eismo įvykis, teisę. Pavyzdžiui, Lietuvos piliečio vairuojamas automobilis Čekijos Respublikos teritorijoje susidūrė su Čekijos piliečio vairuojamu automobiliu. Šiuo atveju žalos atlyginimui bus taikoma Čekijos teisė.
Konvencijos 4 straipsnyje numatytos Konvencijos 3 straipsnio išimtys – nustatytos specialiosios kolizinės taisyklės. Automobilio, kuris eis mo įvykyje dalyvavo vienas (pvz., sužalojo pėstįjį) ir yra registruotas užsienio valstybėje, registracijos vietos valstybės teisė taikoma nustatant civilinę atsakomybę už žalą, padarytą automobilio vairuotojui, savininkui ar valdytojui, nesvarbu, kur yra jų gyvenamoji vieta, automobilio keleiviui, kurio gyvenamoji vieta nėra eismo įvykio vietos valstybėje, ir pašaliniam asmeniui, kurio gyvenamoji vieta yra automobilio registracijos vietos valstybėje. Jeigu žala padaryta susidūrus dviem automobiliams, tai ši taisyklė taikoma tik jeigu abu automobiliai registruoti toje pačioje valstybėje.
Automobilio registracijos vietos valstybės teisė taikoma ir kai už žalą yra atsakingi vienas ar daugiau pašalinių asmenų, kurie nebuvo automobilyje arba yra nukentėjusieji ir kurių gyvenamoji vieta yra automobilio registracijos vietos valstybėje.
Jeigu žala padaryta neregistruotu automobiliu arba automobiliu, registruotu keliose valstybėse, taikoma ne automobilio registracijos vietos valstybės, o valstybės, kurioje automobilis įprastai laikomas, teisė. Ši taisyklė taikoma ir tais atvejais, kai įvykstant eismo įvykiui nei automobilio savininkas, nei jo valdytojas, nei vairuotojas negyveno automobilio registracijos vietos valstybėje (Konvencijos 6 str.).
Konvencijos 7 straipsnyje reikalaujama, kad nesvarbu, kurios valstybės teisė bus taikoma žalos atlyginimo santykiams, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės būtina atsižvelgti į teisės normas, reglamentuojančias eismo saugumą ir kontrolę, galiojusias eismo įvykio vietos valstybėje šiam įvykstant.
CK 1.45 straipsnyje įtvirtintos specialiosios kolizines taisyklės, pagal kurias nustatoma teisė, taikytina deliktinėms prievolėms, susijusioms su atlyginimu žalos, padarytos asmeninėms neturtinėms teisėms (teisei į vardą, garbę ir orumą, teisei į privatų gyvenimą ir pan.) panaudojant visuomenės informavimo priemones (paskelbiant publikaciją laikraštyje, žurnale, žinias televizijos ar radijo laidoje ir pan.). Šio straipsnio pirmojoje dalyje numatyta, kad ieškovas turi teisę pasirinkti taikytiną teisę iš kelių alternatyvų. Jis gali reikalauti atlyginti jam padarytą turtinę ar neturtinę žalą:
1) pagal savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisę;
2) pagal savo verslo vietos valstybės teisę (kai ieškovas yra įmonė);
3) pagal žalos atsiradimo vietos valstybės teisę;
4) pagal atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos ar verslo vietos valstybės teisę.
Kolizines taisyklės, pagal kurias nustatoma teisė, taikytina nesąžininga konkurencija padarytos žalos atlyginimui, formuluojamos CK 1.46 straipsnyje. Pagal šį straipsnį, reikalavimams atlyginti nesąžininga konkurencija padarytą žalą taikoma valstybės, kurios rinkoje atsirado neigiamų nesąžiningos konkurencijos padarinių, teisė. Jeigu nesąžininga konkurencija pažeidė tik pavienio asmens interesus, taikoma valstybės, kurios teritorijoje yra nukentėjusiojo verslo vieta, teisė.
Šis straipsnis taip pat yra specialioji kolizinė norma, taikoma tik kai žala padaryta veiksmais, kurie, pagal konkurencijos teisę, laikomi nesąžininga konkurencija (pvz., dempingu, konkurenciją ribojančiais susitarimais ir pan.). Bendroji taisyklė ta, kad tokiu atveju žalos atlyginimui taikoma valstybės, kurios rinkoje atsirado žalingų nesąžiningos konkurencijos padarinių, teisė. Tačiau jeigu nesąžiningos konkurencijos veiksmais žala padaryta tik vienam asmeniui, taikoma nukentėjusiojo verslo vietos valstybės teisė.
CK 1.47 straipsnyje įtvirtinta specialioji kolizinė norma, taikytina tais atvejais, kai žalos atlyginimo byloje yra keli atsakovai. Jeigu žalą padarė ne vienas, o keli asmenys, tai kiekvieno deliktinei civilinei atsakomybei taikytina teisė nustatoma atskirai pagal CK 1.43 straipsnio taisykles. Tokia pati taisyklė turėtų būti taikoma ir tada, kai žalą padaro keli asmenys CK 1.45-1.46 straipsniuose numatytais atvejais.

3.4 Teisė, taikytina daiktinėms teisėms

Teisės, taikytinos nuosavybės teisei ir kitoms daiktinėms teisėms, klausimas yra svarbus, nes skirtingose valstybėse įgyjamosios senaties, sąžiningo įgijėjo teisių gynimo ir kiti klausimai reguliuojami nevienodai. Skirtingai nei prievolių teisei, daiktinei teisei šalių autonomijos principas negalioja, išskyrus retas išimtis (pvz., CK 1.49 str.). Todėl teisė, taikytina daiktinėms teisėms, nustatoma pagal imperatyvias kolizines normas.
Tarptautinė privatinė teisė nustato skirtingas kolizines normas pagal tai, nuosavybės teisė ar kitokios daiktinės teisės objektas yra nekilnojam ar nekilnojam daiktas. Todėl šie klausimai aptartini skyrium. Kartu tai reiškia, kad teismas, prieš spręsdamas dėl daiktinėms teisėms taikytinos teisės, pirmiausiai turi išsiaiškinti, ar daiktas, dėl kurio kilęs ginčas, yra kilnojam ar nekilnojam. Taigi pirmiausiai kyla kvalifikavimo problema ir klausimas, pagal kurios valstybės teisę būtina kvalifikuoti. Atsakymas į šį klausimą pateikiamas CK 1.48 straipsnio pirmojoje dalyje, kur nurodyta, kad daiktas pripažįstamas nekilnojamuoju ar kilnojamuoju pagal jo buvimo vietos valstybės teisę.

3.4.1 Nekilnojamieji daiktai

CK 1.48 straipsnio pirmojoje dalyje yra įtvirtintas bendrasis kolizinis principas, kad nuosavybės teisė ir kitos daiktinės teisės (įkeitimas, servitutas, uzufruktas ir t.t.) į nekilnojamąjį daiktą yra nustatomos pagal jo buvimo vietos valstybės teisę, t. y. taikomas lex rei sitae siejimo principas.
Minėta, kad tai, daiktas yra nekilnojam ar kilnojam, taip pat nustatoma pagal jo buvimo vietos valstybės teisę. Žemės, pastatų buvimo vietos nustatymas problemų nekelia. Sudėtingiau, kai nekilnojamųjų daiktų teisinis statusas taikomas kilnojamiesiems daiktams, pavyzdžiui, orlaiviams, laivams. Kadangi paprastai šie daiktai privalomai registruojami, nustatant daikto buvimo vietą kaip papildomą kriterijų reikėtų taikyti daikto registravimo vietą. Pavyzdžiui, laivo buvimo vieta reikėtų pripažinti jo registravimo valstybę ir pagal jos teisę spręsti, jam taikomas nekilnojamojo ar kilnojamojo daikto teisinis statusas.
Lex rei sitae reguliuoja visus nuosavybės teisės ir kitokių daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą klausimus, šių teisių turinį, jų gynimą, taip pat kitus, pavyzdžiui, prievolių teisės, klausimus, glaudžiai susijusius su daiktinėmis teisėmis. Pavyzdžiui, sandorių, susijusių su nekilnojamuoju daiktu, formai taip pat taikoma lex rei sitae (CK 1.38 str. 3 d.). Lex rei sitae principas taikomas ir siekiant nustatyti, ar nuosavybės teisės perleidimui būtinas faktinis daikto perdavimas ir kas yra būtina norint pripažinti buvus faktinį perdavimą. Pagal lex rei sitae būtina nustatyti ir šalių teisnumą bei veiksnumą, jeigu jos sudarė sandorį dėl nekilnojamojo daikto. Pavyzdžiui, ar dovanotojas turėjo teisę ir galėjo padovanoti nekilnojamąjį daiktą, turi būti nustatoma ne tik pagal jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisę (CK 1.15-1.16, 1.19 str.), bet ir pagal nekilnojamojo daikto, kuris buvo dovanojimo sutarties dalykas, buvimo vietos valstybės teisę. Pagal lex rei sitae būtina spręsti ir dėl sandorių, susijusių su nekilnojamuoju daiktu, galiojimo. Tačiau klausimas, kokie dalykai laikomi daiktinės teisės klausimais, turėtų būti sprendžiamas pagal lex fori.
Analizuojant teisės, taikytinos teisėms į nekilnojamuosius daiktus, klausimą, kyla CK 1.37 ir 1.48 straipsnių santykio problema. Ar šalys, remdamosi CK 1.37 straipsnio pirmąja dalimi, gali pasirinkti ir daiktinėms teisėms taikytiną teisę, kai sandorio dalykas yra nekilnojam daiktas? Atsakymas į šį klausimą turėtų būti neigiamas. CK 1.37 straipsnyje šalių autonomijos principas taikomas tik prievoliniams, o ne daiktiniams teisiniams santykiams. Pagal 1980 m. Romos konvencijos 10 straipsnį, šalių pasirinkta sutarčiai taikytina teisė apima tik teisės normas, reglamentuojančias prievolinius santykius ir prievolines, o ne daiktines teises, t. y. normas, reglamentuojančias sutarties aiškinimą, jos vykdymą, sutarties šalių sutartinę civilinę atsakomybę, įskaitant nuostolių skaičiavimą, sutartinės prievolės pasibaigimą, ieškinio senatį, sutarties negaliojimo teisinius padarinius, sutarties įsigaliojimą, jos galiojimą formos atžvilgiu ir panašiai. Pavyzdžiui, šalys gali pasirinkti nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarčiai taikytiną teisę, tačiau ši teisė nereguliuos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą perėjimo momento, sąžiningo įgijėjo teisų apsaugos, trečiųjų asmenų daiktinių teisių į tą nekilnojamąjį daiktą ir kitų daiktinės teisės klausimų. Jie bus sprendžiami
pagal nekilnojamojo daikto buvimo vietos valstybės teisę neatsižvelgiant į šalių prievoliniams santykiams taikytiną teisę.
Analogiškas lex rei sitae kolizinis principas įtvirtintas ir Lietuvos dvišalėse tarptautinėse teisinės pagalbos sutartyse (pvz., Lietuvos ir Lenkijos sutarties 36 str., Lietuvos ir Rusijos sutarties 38 str. 1 d., Lietuvos ir Baltarusijos sutarties 39 str. 1 d., Lietuvos, Estijos ir Latvijos sutarties 37 str. 1 d.).

3.4.2 Kilnojamieji daiktai

CK 1.48 straipsnyje įtvirtinta bendroji kolizinė taisyklė taikoma tiek nekilnojamiesiems, tiek kilnojamiesiems daiktams – nuosavybės teisė ir kitos daiktinės teisės į kilnojamuosius daiktus taip pat nustatomos pagal valstybės, kurioje buvo daiktas pasikeičiant jo teisinei padėčiai, teisę. Esminis skirtumas šiuo atveju yra tas, kad kilnojamojo daikto buvimo vietą sudėtingiau nustatyti. Tačiau kilnojamųjų daiktų atžvilgiu lex rei sitae principas nėra toks griežtas. Pavyzdžiui, jeigu sandorio dalykas yra nekilnojam daiktas, tai pagal lex rei sitae nustatoma ir sandorio forma. Tačiau sandorio, kurio dalykas yra kilnojam daiktas, formai taikoma lex loci actus (CK 1.38 str.).
Papildomiems reikalavimams, pavyzdžiui, dėl kilnojamojo daikto pagerinimo išlaidų, vaisių ir pajamų, daikto sužalojimo, nors tai iš esmės yra prievoliniai santykiai, taip pat taikoma lex rei sitae. Tačiau jeigu šie veiksmai yra deliktas, taikoma deliktinėms prievolėms taikytina teisė.
Kilnojamojo daikto buvimo vieta reikia laikyti tą valstybę, kurioje daiktas buvo sudarant sutartį dėl jo perleidimo ar suvaržymo ar įvykstant kitokiems juridiniams faktams, dėl kurių daikto teisinės statusas pasikeitė. Taigi daikto buvimo vieta pripažįstama faktinė, fizinė jo buvimo vieta. Perleidžiant nuosavybės teisę į kilnojamąjį daiktą esminę reikšmę turi valstybės, kurios teritorijoje buvo daiktas perleidžiant, teisė. Taigi sutarties sudarymo vieta šiuo atveju neturi reikšmės. Kilnojamojo daikto, patekusio į kitos valstybės teritoriją, teisinis statusas pasikeičia. Aplinkybės, susiklosčiusios iki pasikeičiant daikto teisiniam statusui, vertinamos pagal seną, t. y. ankstesnį, jo teisinį statusą. Paaiškėjusios tik nustačius naują daikto teisinį statusą, jos vertinamos pagal ą teisinį statusą. Kita valstybė turi pripažinti iki patenkant daiktui į jos teritoriją susiklosčiusią padėtį, t. y. taikomas daikto teisinio statuso nekintamumo principas. Todėl nuosavybės teisę į daiktą, pavyzdžiui, automobilį, kuris pavagiamas vienoje valstybėje ir nugabenamas į kitą valstybę, būtina ginti pagal valstybės, kurioje jis buvo iki vagystės, teisę.
Analogiškai turi būti sprendžiama ir dėl kilnojamojo daikto suvaržymų (įkeitimo, sulaikymo teisės ir kt.), atsiradusių vienos valstybės teritorijoje, daiktui patekus į kitos valstybės teritoriją. Šis klausimas specialiai aptariamas CK 1.50 straipsnyje. Daiktinės teisės (varžymai) seka paskui daiktą. Todėl kai į Lietuvą įvežamas kilnojam daiktas jau yra suvaržytas užsienio valstybėje, šie varžymai pripažįstami ir galioja ir Lietuvoje (CK 1.50 str.1d.).
Taigi Lietuvoje esantį daiktą būtina įkeisti pagal Lietuvos teisę. Įkeitimo forma šiuo atveju taip pat turi atitikti lex rei sitae reikalavimus.
CK 1.50 straipsnio antroji dalis pakartoja pirmosios dalies nuostatą, kad kilnojamojo daikto sulaikymo teisė (CK 4.229-4.235 str.), atsiradusi užsienio valstybėje, galioja ir įvežus daiktą į Lietuvą. Tačiau ši norma kartu daro išlygą, kad užsienio valstybėje atsiradusios sulaikymo teisės negalima panaudoti prieš sąžiningus trečiuosius asmenis, t. y. asmenis, kurie nežinojo ir negalėjo žinoti apie daikto sulaikymo teisę, atsiradusią užsienio valstybėje.
Kilnojamojo daikto, išvežamo iš Lietuvos, sulaikymo teisė reglamentuojama pagal daikto paskyrimo vietos valstybės teisę (CK 1.50 str. 3 d.).
Daikto teisinio statuso nekintamumo principas ypač aktualus nagrinėjant vindikacinius ieškinius dėl pavogto turto išreikalavimo. Šiuo atveju taikytina teisė nustatoma pagal tokį principą: jeigu nuosavybės teisė į turtą buvo įgyta užsienyje, tai ji ir jos gynimas nustatoma pagal turto įgijimo vietos valstybės teisę, nors vėliau tas turtas buvo pavogtas ir pateko į kitą valstybę.
Nuosavybės teisės į daiktą, pasikeičiant jo teisinei padėčiai buvusį Lietuvoje, turinys nustatomas pagal Lietuvos teisę, nors nuosavybės teisė į daiktą įgyta pagal užsienio teisę. Pavyzdžiui, Lietuvoje gyvenantis Prancūzijos pilietis nusiperka Prancūzijoje paveikslą, atsiveža jį į Lietuvą ir čia jis pavagiamas. Šiuo atveju ieškinio senatis pareikšti vindikacinį ieškinį ir vindikacijos sąlygos bus nustatoma pagal Lietuvos, o ne pagal Prancūzijos teisę. Jeigu į Prancūziją daiktas patenka iš Lietuvos pasibaigus ieškinio senačiai, nustatytai jį vindikuoti, tai senatis pasibaigusi, o jeigu iš Prancūzijos į Lietuva daiktas patenka nepasibaigus ieškinio senačiai jį vindikuoti, tai taikoma Prancūzijos teisė, nes dar nepasibaigė faktinė sudėtis, atsiradusi pagal Prancūzijos teisę.
Dar vienas skirtumas yra numatytas CK 1.49 straipsnyje -skirtingai nei nekilnojamojo daikto atveju, sandorio šalims yra suteikta teisė pasirinkti daiktinėms teisėms į kilnojamąjį daiktą taikytiną teisę. Tokiu atveju nuosavybės teisės į kilnojamąjį daiktą atsiradimo momentas, daikto atsitiktinės žūties rizika ir kiti klausimai sprendžiami pagal šalių pasirinktą teisė. Jeigu sutarties šalys yra pasirinkusios daiktinėms teisėms taikytiną teisę, CK 1.48 straipsnis netaikomas.
Tačiau CK 1.49 straipsnyje įtvirtinta šalių teisė pasirinkti kilnojamajam daiktui taikytiną teisę yra ribota: jos turi teisę rinktis tik iš dviejų alternatyvų. Pirma, jeigu daiktas yra gabenamas, jos gali susitarti, kad nuosavybės ir kitos daiktinės teisės į kilnojamąjį daiktą bus nustatomos pagal daikto išsiuntimo arba paskyrimo vietos valstybės teisę.
Antra, sutarties šalys gali susitarti dėl teisės, taikytinos nuosavybės teisei (CK 1.37 str. 1 d.), t. y. pasirinkti lex causae. Pavyzdžiui, šalys susitarė, kad jų sutartiniams santykiams bus taikoma Anglijos teisė. Šiuo atveju jos gali numatyti, kad pagal Anglijos teisę taip pat bus sprendžiamas nuosavybės ir kitų daiktinių teisių į sutarties dalyką klausimai. Tačiau aplinkybės, kad šalys yra pasirinkusios kilnojamajam daiktui taikytiną teisę, negalima panaudoti prieš trečiuosius asmenis. Todėl šalys, pasirinkdamos taikytiną teisę, negali panaikinti trečiųjų asmenų įgytų teisių į jį ar kitokių jo varžymų. Pavyzdžiui, to, kad šalys yra pasirinkusios taikytiną teisę, pagal kurią nuosavybės teisė į gabenamą daiktą pereina pirkėjui ne nuo jo įteikimo vežėjui (CK 4.50 str. 2 d.), o nuo kito momento, negalima panaudoti prieš pirkėjo, esančio Lietuvoje, kuriam Lietuvos teisme iškelta bankroto byla, kreditorius, jeigu, pagal daikto paskyrimo vietos valstybės, t. y. Lietuvos, teisę, pirkėjas įgijo nuosavybės teisę į gabenamą daiktą nuo jo įteikimo vežėjui momento.
Jeigu daiktinėms teisėms į vežamą daiktą taikytinos teisės šalys nepasirinko, taikoma CK 1.48 straipsnio trečiojoje dalyje formuluojama specialioji kolizinė norma: nuosavybės teisė ir kitos daiktinės teisės į vežamą daiktą (krovinį) tokiu atveju nustatomos pagal jo paskyrimo vietos valstybės teisę.
Vežamas, kilnojam daiktas gali būti gabenamas kelių valstybių teritorija. Todėl taikyti CK 1.48 straipsnio pirmąją dalį tokiu atveju būtų sudėtinga, nes taikytina teisė gali pasikeisti kelis kartus. Tokiu atveju taikoma specialioji kolizinė norma — CK 1.48 straipsnio trečioji dalis. Pavyzdžiui, prekės vežamos automobiliu iš Lietuvos į Italiją. Šiuo atveju nuosavybės ir kitoms daiktinėms teisėms į prekes bus taikoma Italijos teisė.
Sprendžiant dėl teisės, taikytinos nuosavybės teisei ir kitoms daiktinėms teisėms į gabenamus daiktus, galimos kelios skirtingos situacijos. Pirma, daiktai gali būti nupirkti vienoje valstybėje, o paskui išsiųsti į kitą valstybę. Šiuo atveju neabejotinai turi būti taikoma daiktų paskyrimo vietos valstybės teisė.
Antra, tarp išsiuntimo ir paskyrimo vietos valstybių gali būti trečioji, tranzito valstybė. Pavyzdžiui, Vokietijoje nupirktos prekės iš Vokietijos į Lietuvą gabenamos automobiliu per Lenkiją. Šiuo atveju į tranzito šalies — Lenkijos — teisę neatsižvelgiama, nes šalių ketinimas buvo nusiųsti daiktą į paskyrimo vietą. Jeigu daiktas sužalojamas ar dingsta Lenkijoje, bus taikoma Vokietijos arba Lietuvos teisė, atsižvelgiant į tai, kas turto savininkas.
Trečia, prekės gali būti išsiunčiamos, o paskui parduodamos kitam asmeniui arba įkeičiamos. Šiuo atveju taikoma išsiuntimo arba paskyrimo vietos valstybės teisė. Tačiau gali būti atsižvelgiama ir į tranzito šalies teisę.
Lex rei sitae taip pat reglamentuoja vertybinių apyvartinių dokumentų, pavyzdžiui, konosamento, perdavimą. Todėl jeigu konosamentas buvo perduotas iki daiktui patenkant į Lietuvą, bus taikoma užsienio valstybės teisė, t. y. lex rei sitae.
CK 1.51 straipsnio pirmojoje dalyje nurodyta, kad teisių, vertybinių popierių ir reikalavimo teisės įkeitimą nustato šalių susitarimu pasirinkta teisė, tačiau taikytinos teisės pasirinkimo negalima panaudoti prieš trečiuosius asmenis. Taigi CK 1.51 straipsnio pirmojoje dalyje įkeitimo sutarties šalims suteikiama teisė pasirinkti vertybinių popierių ar turtinių teisių įkeitimo sutarčiai taikytiną teisę. Šiuo atveju taikytina CK 1.37 straipsnio pirmoji dalis. Tačiau aplinkybės, kad šalys pasirinko taikytiną teisę, negalima panaudoti prieš sąžiningus trečiuosius asmenis. Todėl sąžiningi tretieji asmenys turi teisę savo teises į įkeistus vertybinius popierius ar turtines teises ginti remdamiesi taikytina teise, nustatoma remiantis bendraisiais pagrindais (CK 1.48, 1.50 str.).
Jeigu šalys nepasirinko taikytinos teisės, reikalavimo teisės ir vertybinių popierių įkeitimą nustato kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios ar verslo vietos valstybės teisė, o kitų teisių įkeitimą – šioms teisėms taikytina teisė.
Esant dvišalei tarptautinei teisinės pagalbos sutarčiai, daiktinėms teisėms taikytina teisė nustatoma pagal dvišalės sutarties kolizinės taisykles.
3.5 Teisė, taikytina intelektinei nuosavybei
Nustatyti teisę, taikytiną intelektinės nuosavybės santykiams, skirti tik du – 1.52 ir 1.53 – CK straipsniai. Lietuvos dvišalėse tarptautinėse teisinės pagalbos sutartyse apskritai nėra kolizinių normų, reglamentuojančių intelektinės nuosavybės santykiams taikytinos teisės klausimus. Tokį minimalų teisinį šios srities reglamentavimą lemia kelios priežastys. Pirma, pasauliniu lygiu šiandien yra suvienodinti pagrindiniai materialieji teisiniai intelektinės nuosavybės klausimai. Todėl intelektinės nuosavybės teisiniams santykiams taikytinos teisės problema nėra tokia aktuali kaip kitų sričių santykiams, nes beveik visi intelektinė nuosavybės klausimai įvairių valstybių teisėje sprendžiami vienodai dėl šios srities tarptautinių konvencijų gausos. Antra, intelektinės nuosavybės santykiams visuotinai taikomas teritorinis principas, t. y. teisė tos valstybės, kurioje paskelbtas kūrinys, išduotas patentas, registruotas prekės ženklas ir panašiai. Be teritorinio principo, taikomi ir kiti siejimo kriterijai – intelektinės nuosavybės teisės subjekto nacionalinės priklausomybės ir gyvenamosios vietos. Pavyzdžiui, pagal 1886 m. Berno konvencijos 3 straipsnį, šios konvencijos nuostatos taikomos visų autoriaus, turinčio gyvenamąją vietą valstybėje, Konvencijos dalyvėje (arba esančio jos piliečiu), kūrinių apsaugai, įskaitant nepaskelbtus kūrinius ir kūrinius, paskelbtus valstybių, ne Konvencijos dalyvių, teritorijoje. Tame pačiame Konvencijos straipsnyje nurodytas dar vienas siejimo kriterijus – kūrinio pirmo paskelbimo, t. y. kūrinio, pirmą kartą paskelbto valstybėje, Konvencijos dalyvėje, apsaugai taikomos Konvencijos nuostatos. Konvencijos 4 straipsnyje nurodyti dar du papildomi siejimo kriterijai – kinematografijos kūrinio autoriaus buveinės arba gyvenamosios vietos valstybėje, Konvencijos dalyvėje, kriterijus ir architektūros kūrinių autorių buveinės ar gyvenamosios vietos valstybėje, Konvencijos dalyvėje, kriterijus, jeigu šie kūriniai sukurti valstybėje, Konvencijos dalyvėje. Iš šių keturių siejimo kriterijų pirmenybė teikiama kūrinio kilmės valstybei, t. y. tai, kurioje kūrinys pirmą kartą paskelbtas (tai reiškia, kad taikoma lex loci originis). Nustačius, kad kūriniui taikoma 1886 m. Berno konvencija, kūrinys turi būti kvalifikuojamas pagal jo kilmės vietos valstybės, t. y. tos, kurioje jis pirmą kartą paskelbtas, teisę, o autoriaus teisių gynimą reglamentuoja valstybės, kurioje prašoma gynybos (tokia valstybė paprastai yra ta, kurioje kūrinys buvo neteisėtai naudojamas), teisė, t. y. taikoma lex loci protectionis (Konvencijos 5 str. 2 d.).
Kalbant apie teisę, taikytiną intelektinės nuosavybės santykiams, būtina skirti dvi šių santykių rūšis: pirma, daiktinius teisinius santykius ir, antra, prievolinius teisinius santykius. Daiktiniams teisiniams santykiams, susijusiems su intelektine nuosavybe, taikytina teisė nustatoma pagal CK 1.48-1.51 straipsnių taisykles atsižvelgiant į intelektinės nuosavybės specifiką.
Prievoliniams santykiams, susijusiems su intelektine nuosavybe, taikytina teisė nustatoma pagal CK 1.52-1.53 straipsnius.
Šalys, sudarydamos sutartis, susijusias su intelektine nuosavybe (autorines, leidybos, licencines ir pan.), turi teisę pasirinkti savo sutartinei prievolei taikytiną teisę bendraisiais pagrindais (CK 1.37 str.). Tokiu atveju šalių sutartinėms prievolėms taikoma jų susitarimu pasirinkta teisė.
Jeigu šalys, sudarydamos su intelektinės nuosavybės teisėmis susijusią sutartį, nepasirinko jai taikytinos teisės, taikoma valstybės, kurioje yra šias teises perleidžiančios ar suteikiančios teisę jomis naudotis šalies (autoriaus, prekės ženklo savininko, patento savininko ir pan.) nuolatinė gyvenamoji ar verslo vieta.
Aptariamo straipsnio antroji dalis yra specialioji norma, taikoma tais atvejais, kai intelektinės nuosavybės teisės objektą sukūrė darbuotojas darbo metu ir tarp darbdavio ir darbuotojo yra susitarimas dėl intelektinės nuosavybės teisės objekto sukūrimo ir teisių į jį. Tokio susitarimo šalys gali pasirinkti susitarimui taikytiną teisę bendraisiais pagrindais (CK 1.37, 1.52 str. 1 d.). Jeigu šalys nėra pasirinkusios taikytinos teisės, tai darbuotojo ir darbdavio santykiams, susijusiems su intelektinės nuosavybės teisėmis į darbo metu sukurtą intelektinės nuosavybės objektą, taikoma teisė, kuri taikoma darbo sutarčiai (CK 1.52 str. 2 d.), t. y. taikomas lex causae principas.
CK 1.53 straipsnis yra specialioji kolizinė norma, nustatanti teisę, taikytiną intelektinės nuosavybės teisių gynimui, t. y. kai dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo tarp šalių susiklosto deliktinės prievolės. Todėl šis straipsnis taikytinas tada, kai šalių nesieja sutartiniai teisiniai santykiai.
Aptariamo straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad pažeistos intelektinės nuosavybės teisės ginamos pagal lex fori, t. y. pagal teisę valstybės, kurioje pareiškiamas ieškinys teismui ar kitoks reikalavimas atitinkamai institucijai dėl pažeistų intelektinės nuosavybės teisių gynimo. Pavyzdžiui, jeigu prašoma apginti pažeistas teises į prekės ženklą, įregistruotą Lietuvoje, bus taikoma Lietuvos teisė. Tokia nuostata aiškinama aplinkybe, kad daugumai intelektinės nuosavybės teisių taikomas nacionalinio režimo principas. Pažymėtina, kad daugelis klausimų, susijusių su intelektinės nuosavybės teisėmis, vienodai sprendžiami tarptautinėse sutartyse (konvencijose), todėl šios srities taikytinos teisės klausimas kyla retai, nes vidaus (nacionalinės) teisės taikymo klausimas kyla tik tada, kai atitinkamo santykio ar jo dalies nereguliuoja tarptautinės sutarties (konvencijos) normos.
To paties straipsnio antrojoje dalyje taip pat numatyta, kad ieškovas ir atsakovas po to, kai padaryta žala, gali susitarti, jog jų ginčas turi būti sprendžiamas pagal bylą nagrinėjančio teismo vietos valstybės teisę.

3.5 Teisė, taikytina paveldėjimo santykiams

Įvairių valstybių paveldėjimo teisei taip pat būdingi dideli skirtumai. Skiriasi testamento formai keliami reikalavimai, įstatyminių įpėdinių ratas, palikimo priėmimo būdai, įpėdinių atsakomybė už palikėjo skolas ir kiti dalykai. Todėl palikimo santykiams taikant vienos valstybės teisę asmuo galėtų paveldėti, o taikant kitos valstybės teisę – ne; pagal vienos valstybės teisę, įpėdiniai už palikėjo skolas atsako savo turtu, pagal kitos, — įpėdinių atsakomybė ribojama palikimo dydžiu. Dėl dabartinės migracijos neretai palikėjas, palikimas ir įpėdiniai yra skirtingose valstybėse, todėl teisingai nustatyti paveldėjimo santykiams taikytiną teisę yra labai svarbu. Šio klausimo svarbą rodo tiek tarptautinės privatinės teisės, tiek materialiosios paveldėjimo teisės derinimas ir vienodinimas, vykstantis pasirašant tarptautines sutartis.

3.5.1 Testamento galiojimas

Nustatant testamento galiojimą paprastai svarbios dvi aplinkybės: palikėjo galėjimas sudaryti testamentą, t. y. testamentinis veiksnumas, ir testamento forma. Abiem šioms aplinkybėms taikytina teisė nustatoma pagal skirtingas kolizines normas.
CK 1.60 straipsnyje nurodyta, kad fizinio asmens testamentinis veiksnumas, t. y. jo galėjimas sudaryti, pakeisti ar panaikinti testamentą, nustatomas pagal testatoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisę.
Tačiau kai testatoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos nustatyti neįmanoma arba jis apskritai jos neturėjo, testamentinis veiksnumas gali būti nustatomas pagal testamento sudarymo, pakeitimo ar panaikinimo vietos valstybės teisę.
Teisė, pagal kurią sprendžiama dėl testamento galiojimo jo formos požiūriu, nustatyta CK 1.61 straipsnyje. Šio straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta bendroji kolizinė taisyklė, pagal kurią testamento, jo pakeitimo ar panaikinimo formai taikoma atitinkamų sandorių (testamento sudarymo, testamento panaikinimo, testamento pakeitimo) sudarymo vietos valstybės teisė (lex loci actus). Formos požiūriu galioja testamentas, kurio forma atitinka jo sudarymo vietos valstybės teisės reikalavimus. Pavyzdžiui, atostogaudamas Egipte Lietuvos pilietis sudaro testamentą. Ar testamentas galioja, reikės nustatyti ne pagal Lietuvos, o pagal Egipto teisę. Šiuo atveju testamentas galios, jeigu jo forma atitiks Egipto teisės reikalavimus, nors, pagal Lietuvos teisę, jis dėl formos reikalavimų nesilaikymo ir negaliotų.
CK 1.61 straipsnio antrojoje dalyje įtvirtinta specialioji kolizinė norma, nustatanti to paties straipsnio pirmojoje dalyje esančios taisyklės išimtį. Ši norma numato galimybę papildomai taikyti testamento sudarymo, jo pakeitimo ar panaikinimo formai testatoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos arba jo pilietybės valstybės teisę. Pavyzdžiui, pagal testamento sudarymo vietos valstybės teisę, testamentas negalioja, nes nesilaikyta šios teisės reikalavimų, nustatytų testamento formai. Tačiau testamento forma atitinka valstybės, kurios pilietis buvo testatorius sudarydamas testamentą, teisės reikalavimus. Todėl jo sudarytas testamentas galioja.
CK 1.61 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta dar viena specialioji kolizinė norma, taikoma tik jeigu palikimą sudaro nekilnojam daiktas. Testamento dėl nekilnojamojo daikto, taip pat tokio testamento pakeitimo ar panaikinimo forma visais atvejais turi atitikti nekilnojamojo daikto buvimo vietos valstybės teisės reikalavimus.
Lietuvos dvišalėse tarptautinėse teisinės pagalbos sutartyse dažniausiai numatoma, kad testamento formai taikoma susitariančiosios šalies, kurios pilietis buvo palikėjas sudarydamas testamentą, teisė. Tačiau testamentui galioti pakanka, kad jo forma atitiktų susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje jis sudarytas, pakeistas ar panaikintas, teisės reikalavimus (pvz., Lietuvos ir Rusijos sutarties 44 str., Lietuvos ir Lenkijos sutarties 42 str. 2 d.).

3.5.2 Kilnojamojo turto paveldėjimas

Pagal CK 1.62 straipsnio pirmąją dalį, visi klausimai, susiję su kilnojamųjų daiktų paveldėjimu (asmenys, galintys būti įpėdiniais, įpėdinių eilės, įpėdinių atsakomybė už palikėjo skolas, privalomoji palikimo dalis, testamentinė išskirtinė, palikimo priėmimas ir t.t.), yra sprendžiami pagal palikėjo nuolatinės gyvenamosios vietos jam mirštant valstybės teisę.
CK 1.62 straipsnio antroji dalis yra specialioji norma, skirta apsaugoti Lietuvoje gyvenančius įpėdinius, turinčius teisę į privalomąją palikimo dalį, kai palikėjas buvo Lietuvos pilietis. Tokiais atvejais, kad ir kurios valstybės teisė taikoma paveldėjimo santykiams, Lietuvoje gyvenantys palikėjo – Lietuvos piliečio, įpėdiniai privalomąją palikimo dalį, į kurią turi teisę (CK 5.20 str.), paveldi pagal Lietuvos teisę. Tačiau ši kolizinė norma netaikoma, kai palikimą sudaro nekilnojamieji daiktai, nes, pagal šio straipsnio antrąją dalį, nekilnojamieji daiktai visais atvejais paveldimi pagal lex rei sitae.
Dar viena specialioji kolizinė norma nustatyta CK 1.62 straipsnio trečiojoje dalyje: kai palikimas yra Lietuvoje, o paveldėjimo santykiams taikoma užsienio teisė, gali paaiškėti, kad įpėdinių nėra, o pagal taikytiną teisę, palikimas užsienio valstybei negali pereiti. Pavyzdžiui, pagal Anglijos teisę, valstybė nepaveldi, o kai įpėdinių nėra, likęs asmeniui mirus turtas pereina valstybės nuosavybėn ne pagal paveldėjimo teisės, o pagal daiktinės teisės normas, t. y. kaip bešeimininkis turtas. Jeigu paveldėjimo santykiams būtų taikoma Anglijos teisė, tai turtas, kuris nėra Anglijoje, jos nuosavybėn negalėtų pereiti. Tokiu atveju jį paveldėtų Lietuvos valstybė bendraisiais pagrindais, t. y. pagal Lietuvos teisę.

3.5.3 Nekilnojamojo turto paveldėjimas

Nekilnojamojo turto (kokie daiktai laikomi nekilnojamaisiais, nustatoma pagal paveldimo daikto buvimo vietos valstybės teisę) paveldėjimui taikytina teisė nustatoma griežtai laikantis lex rei sitae principo. Tai reiškia, kad, pirma, testamento dėl nekilnojamojo turto forma visais atvejais turi atitikti nekilnojamojo daikto buvimo vietos valstybės teisės reikalavimus (CK 1.61 str. 2 d.).
Antra, visi nekilnojamojo daikto paveldėjimo klausimai taip pat sprendžiami pagal jo buvimo vietos valstybės teisę.
Esant dvišalei teisinės pagalbos sutarčiai, paveldėjimo santykiams taikytina teisė nustatoma pagal dvišalės sutarties nustatytas kolizines taisykles.
Nekilnojamojo turto paveldėjimui visose sutartyse yra nustatytas lex rei sitae principas.
Daugumoje Lietuvos dvišalių sutarčių nurodyta, kad testamento (jo pakeitimo, panaikinimo) formai taikoma palikėjo pilietybės valstybės jam mirštant teisė, kartu darant išlygą, jog galioja testamentas, kurio forma atitinka susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje jis buvo sudarytas, teisės reikalavimus.
Kai kuriose sutartyse aptariamas ir teisės, pagal kurią nustatomas palikėjo testamentinis veiksnumas, klausimas. Pavyzdžiui, Lietuvos ir Lenkijos sutarties 42 straipsnio pirmojoje dalyje nurodyta, kad galėjimą sudaryti arba panaikinti testamentą, taip pat valios išraiškos trūkumų teisinius padarinius nustato susitariančiosios šalies, kurios pilietis buvo palikėjas sudarydamas arba panaikindamas testamentą, teisė.
Dvišalėse tarptautinėse teisinės pagalbos sutartyse taip pat yra nustatytos specialiosios normos, reglamentuojančios palikimo perėjimą valstybei. Pavyzdžiui, Lietuvos, Estijos ir Latvijos sutarties 42 straipsnyje nurodyta, kad jeigu, pagal susitariančiųjų šalių teisę, palikimas turėtų pereiti valstybei, tai kilnojam daiktas perduodamas valstybei, kurios pilietis mirdamas buvo palikėjas, o nekilnojam daiktas pereina nuosavybėn tos valstybės, kurios teritorijoje jis yra.

3.6 Teisė, taikytina kitiems santykiams

3.6.1 Čekis ir vekselis

Teisė, taikytina čekiams, vekseliams ir kitokiems vertybiniams popieriams, nustatyta CK 1.56 straipsnyje. Čia nurodyta, kad koliziniai klausimai, susiję su čekiais ir vekseliais, sprendžiami pagal dvi Ženevos konvencijas, vienodai reguliuojančias šiems vertybiniams popieriams taikytinos teisės klausimus.
Pagal 1931 m. kovo 19 d. Jungtinių Tautų Ženevos konvencijos 2 straipsnį, asmens, išdavusio čekį, civilinis teisinis veiksnumas, t. y. galėjimas išduoti čekį, nustatomas pagal jo nacionalinę, t. y. nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės, teisę (CK 1.16 str.). Tame pačiame straipsnyje įtvirtinta renvoi taisyklė – jeigu nuolatinės gyvenamosios vietos teisė orientuoja į kitos susitariančiosios šalies teisę, ši teisė ir taikoma. Jeigu, pagal nacionalinę teisę, asmuo neturėjo teisės išrašyti čekio, tačiau šis buvo išrašytas užsienio valstybėje, pagal kurios teisę asmuo tokią teisę turėjo, tai čekio davėjo veiksnumas nustatomas pagal čekio pasirašymo vietos valstybės teisę.
Asmenys, kuriems gali būti išrašytas čekis, nustatomi pagal valstybės, kurioje čekis apmokamas, teisę (Konvencijos 3 str.). Čekio formai keliami reikalavimai nustatomi pagal čekio pasirašymo vietos valstybės teisę. Tačiau čekiui galioti taip pat pakanka, kad jo forma atitiktų mokėjimo vietos valstybės teisę (Konvencijos 4 str.).
Čekį pasirašiusio asmens įsipareigojimų pagal čekį teisinius padarinius nustato čekio pasirašymo vietos valstybės teisė (Konvencijos 5 str.). Ieškinio senatis pareikšti regreso ieškinį čekį pasirašiusiam asmeniui nustatoma pagal čekio sudarymo vietos valstybės teisę (Konvencijos 6 str.). Valstybės, kurioje čekis apmokamas, teisė reglamentuoja čekio pateikimo mokėti terminus, čekio atšaukimą ir kitus Konvencijos 7 straipsnyje numatytus klausimus.
Čekių protesto formą ir terminus nustato valstybės, kurios teritorijoje turi būti įformintas protestas arba atitinkami veiksmai, teisė (Konvencijos 8 str.).
Konvencijoje įtvirtintos kolizines taisyklės taikomos tik jeigu čekis išduotas valstybėje, kuri yra šios konvencijos dalyvė. Čekiui, išduotam valstybėje, kuri nėra minėtos konvencijos dalyvė (pvz., JAV), taikytina teisė turi būti nustatoma pagal bendrąsias kolizines normas (pvz., pagal CK 1.38, 1.55 str.)
1930 m. birželio 7 d. Jungtinių Tautų Ženevos konvencija čekių atžvilgiu numato panašias kolizines normas kaip ir ką tik aptarta Konvencija. Pavyzdžiui, Konvencijos 2 straipsnyje nurodyta, kad asmens civilinis teisinis veiksnumas, t. y. galėjimas prisiimti įsipareigojimus pagal įsakomuosius ir paprastuosius vekselius, nustatomas pagal susitariančiųjų šalių nacionalinius įstatymus, t. y. vekselį išdavusio asmens nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisę. Šiame straipsnyje taip pat numatytas renvoi taikymas. Jeigu asmuo, pagal savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisę, negalėjo išduoti vekselio, tačiau jį išdavė valstybėje, pagal kurios teisę jis galėjo tai padaryti, tai taikoma vekselio pasirašymo vietos valstybės teisė ir asmuo laikomas veiksniu. Vekselio formai taikoma jo pasirašymo vietos valstybės teisė (Konvencijos 3 str.).
CK 1.56 straipsnio antrojoje dalyje nurodyta, kad kitokiems vertybiniams popieriams (CK 1.101 str.) taikoma jų išleidimo (išdavimo) vietos valstybės teisė. Pavyzdžiui, dokumentas, pavadintas akcija, yra išleistas Švedijoje. Ar tikrai jis gali būti kvalifikuojamas kaip akcija, turi būti nustatoma pagal Švedijos teisę.

3.6.2 Valiutinės operacijos

Pagal CK 1.57 straipsnio pirmąją dalį, jeigu šalys yra pasirinkusios savo tarpusavio atsiskaitymų valiutą, tai valiutai taikytina valiutos valstybės teisė. Kai šalys nėra pasirinkusios tarpusavio atsiskaitymų valiutos, tada valiutai taikoma valstybės, kurioje turi būti atliktas mokėjimas, teisė. Valiutai taikytina teisė reglamentuoja, kas yra teisėta mokėjimo priemonė, kokia jos nominali vertė, taip pat kitus su mokėjimo valiuta susijusius klausimus.
Visais kitais atvejais valiutai taikoma valiutos valstybės teisė (CK 1.57 str. 2 d.).
Iš tarptautinių šios srities dokumentų minėtina Europos Tarybos Paryžiaus konvencija dėl piniginių prievolių užsienio valiuta (neįsigaliojusi, ją pasirašė Austrija, Prancūzija, Vokietija, Liuksemburgas) ir 1972 m. Europos Tarybos Bazelio konvencija dėl piniginių prievolių vykdymo vietos (neįsigaliojusi, ją pasirašė Austrija, Vokietija, Olandija).

3.6.3 Kiti klausimai

a) Ieškinio senatis

Lietuvos tarptautinės privatinės teisės požiūriu ieškinio senatis yra materialiosios teisės institutas, todėl taip pat gali kilti jai taikytinos teisės klausimas. Teisingai išspręsti ieškinio senačiai taikytinos teisės klausimą labai svarbu, nes skirtingų valstybių teisė nustato nevienodus ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo tvarkos taisykles, pasibaigimo teisinius padarinius ir panašiai.
Kai kuriuos klausimus, susijusius su ieškinio senatimi, mėginama vienodinti tarptautiniu lygiu. Minėtinos tokios tarptautinės šios srities konvencijos: 1974 m. Jungtinių Tautų (UNCITRAL) Niujorko konvencija dėl ieškinio senaties tarptautinio prekių pirkimo—pardavimo sutarties atveju; 1995 m. UNIDROIT Romos konvencija dėl pavogtų ar neteisėtai išvežtų kultūros objektų; 1989 m. IMO tarptautinė turto gelbėjimo vandenyse konvencija
Lietuvos Respublikos CK ieškinio senačiai taikytinos teisės nustatymui skirta viena kolizinė norma – 1.59 straipsnis. Čia įtvirtintas bendrasis principas, kad nustatyta taikytina teisė reglamentuoja ir ieškinio senatį, t. y. taikoma lex causae. Pavyzdžiui, šalių pasirinkta sutarčiai taikytina teisė (CK 1.37 str. 1 d.) reglamentuos ir ieškinio senaties klausimus. Galima nurodyti ir kitą pavyzdį: pagal CK 1.43 straipsnį nustatyta deliktinei prievolei taikytina teisė reglamentuos ir ieškinio senatį.
Kai teisės, taikytinos ieškinio senačiai, klausimas yra išspręstas galiojančioje Lietuvos tarptautinėje sutartyje, taikomos tarptautinės sutarties taisyklės. Pavyzdžiui, Lietuvos ir Baltarusijos sutarties 18 straipsnyje įtvirtintas lex causae principas – ieškinio senačiai taikoma susitariančiosios šalies, kurios įstatymai taikomi atitinkamam teisiniam santykiui, teisė. Tačiau šis klausimas reglamentuojamas ne visose dvišalėse tarptautinėse teisinės pagalbos sutartyse.

b) Nepagrįstas praturtėjimas

Santykiai, susiję su nepagrįstu praturtėjimu ar turto gavimu be pagrindo (CK 6.237-6.242 str.), yra kvazideliktinės prievolės, tačiau joms taikytina teisė nustatoma ne pagal CK 1.43 straipsnį, o pagal specialiąsias kolizines taisykles, įtvirtintas CK 1.54 straipsnyje.
Šiame straipsnyje numatytos kelios galimos situacijos, kai taikomos skirtingos kolizinės normos.
Pirma, aptariamo straipsnio pirmojoje dalyje nurodyta, kad asmens be teisėto pagrindo įgyto turto nesant tarp šalių jokios prievolės grąžinimo klausimus reglamentuoja valstybės, pagal kurios įstatymus nustatytinas prievolės teisinis pagrindas, teisė. Pavyzdžiui, Švedijos įmonė, pagal sutartį, privalo sumokėti Lietuvos įmonei vieną milijoną Švedijos kronų. Sutarčiai, iš kurios yra atsiradusi Švedijos įmonės prievolė, taikoma Švedijos teisė. Tačiau Švedijos įmonė suklysta ir perveda šią sumą ne į kreditoriaus, o į visai kitos Lietuvos įmonės sąskaitą. Švedijos įmonė kreipiasi su ieškiniu į Lietuvos teismą ir prašo išieškoti šią sumą. Kadangi sutarčiai, iš kurios buvo atsiradusi prievolė, taikoma Švedijos teisė, tai ir be pagrindo sumokėtos sumos išreikalavimui taip pat bus taikoma Švedijos teisė.
Antra, jeigu nepagrįstai praturtėta neteisėtais veiksmais, pavyzdžiui, sukčiavimu ir panašiai, tai šalių prievoliniams santykiams taikoma valstybės, kurioje buvo atlikti neteisėti veiksmai, teisė. Pavyzdžiui, Lietuvos pilietis sukčiavimo būdu Švedijoje iš banko neteisėtai gavo didelę sumą. Kadangi neteisėti veiksmai buvo atlikti Švedijoje, bus taikoma Švedijos teise (CK 1.54 str. 2 d.), jeigu ieškinys pareikštas Lietuvos teisme.
Trečia, kai šalis dar iki nepagrįstai gaunant turtą ar nepagrįstai praturtėjant jau siejo teisiniai santykiai, pavyzdžiui, tarp jų buvo sudaryta sutartis, tai santykiams, susijusiems su nepagrįstu praturtėjimu ar turto gavimu taikoma šalių ankstesnius teisinius santykius reglamentuojanti teisė. Pavyzdžiui, tarp šalių yra sudaryta paskolos sutartis ir jai šalių susitarimu taikoma Anglijos teisė. Skolininkas per klaidą grąžina didesnę sumą, nei priklauso grąžinti. Šiuo atveju skolininko reikalavimui grąžinti iš kreditoriaus be pagrindo gautą sumą taip pat bus taikoma Anglijos teisė (CK 1.54 str. 3 d.). Arba, tarkime, turtą perleido asmuo, neturintis tokios teisės. Dėl to sutartis buvo pripažinta negaliojančia, tačiau taikyta restitucija negrąžino pirkėjo į ankstesnę padėtį ir jis reiškia ieškinį dėl nepagrįsto sutaupymo. Šiuo atveju taip pat bus taikoma sutarčiai taikytina teisė.
Tačiau jeigu ieškinys iš esmės reiškia daikto grąžinimą iš svetimo neteisėto valdymo, tai, kadangi kalbama apie daiktinį ieškinį, tokiems santykiams taikytiną teisę būtina nustatyti pagal CK 1.48 straipsnio kolizines taisykles.

c) Vienašaliai sandoriai

CK 1.55 straipsnyje nurodyta, kad vienašaliams sandoriams taikoma valstybės, kurioje jie buvo sudaryti, teisė. Šis straipsnis yra bendroji norma, taikoma tik tiems vienašaliams sandoriams (pvz., viešo atlyginimo pažadėjimui, viešam konkursui ir pan.), kai jokia kita kolizine norma taikytinos teisės klausimų nereglamentuoja. Todėl ši norma netaikoma, kai yra specialiosios kolizinės normos, pavyzdžiui, ji netaikoma įgaliojimui (CK 1.40 str.), testamentui (CK 1.61 str.), čekiams ir vekseliams (CK 1.56 str.).
CK 1.55 straipsnyje įtvirtintas bendrasis principas, kad vienašaliams sandoriams taikoma jų sudarymo vietos (CK 1.69 str. 1 d.) valstybės teisė. Pavyzdžiui, jeigu konkursas buvo paskelbtas Švedijoje, bus taikoma Švedijos teisė.

d) Kiti atvejai

CK 1.58 straipsnyje nurodyta, kad kvazisutartinėms prievolėms, atsirandančioms tvarkant kito asmens reikalus (CK 6.229-6.236 str.), ir kitais CK pirmosios knygos II skyriuje nenumatytais pagrindais atsirandančioms prievolėms taikoma valstybės, kurioje buvo prievolių atsiradimo pagrindas, teisė. Taigi šiais atvejais bus taikoma teisė tos valstybės, kurios teritorijoje atlikti veiksmai, susiję su kito asmens reikalų tvarkymu, kurių pagrindu ir atsirado šios prievolės. Pavyzdžiui, be pavedimo buvo prižiūrimi asmens kilnojamieji daiktai, esantys Danijoje. Šiuo atveju atsiradusioms prievolėms bus taikoma Danijos teisė.
Veiksmų atlikimo ar kitokių juridinių faktų, dėl kurių atsirado šiame skyriuje nenumatytos prievolės, įvykimo vietos valstybės teisė taikoma ir tada, kai nėra specialiųjų kolizinių normų, aptariančių tai prievolei taikytinos teisės klausimus.

Leave a Comment