VILNIAUS UNIVERSITETAS
Teisės fakultetas
Viešoji teisės katedraReferatas
Teisės aiškinimas
Atliko
Priėmė
Vilnius
2009
Turinys
Įžanga……………………………………………………………………………………………………………………………………………..3
Teisės aiškinimo samprata ir reikšmė. Teisės išsiaiškinimas ir teisės išaiškinimas……………………………………..3
Teisės aiškinimo šaltiniai……………………………………………………………………………………………………………………4
Šaltiniai, kuriais negalima remtis aiškinant teisę…………………………………………………………………………………..6
Teisės aiškinimo metodai…………………………………………………………………………………………………………………..6
Teisės aiškinimo metodų konkurencija………………………………………………………………………………………………..9
Teisės aiškinimo metodų kritika pagal Hans Kelsen……………………………………………………………………………..10
Teisės aiškinimo rūšys……………………………………………………………………………………………………………………..10
Teisės aiškinimo aktai……………………………………………………………………………………………………………………..13
Teisės aiškinimas grynosios teisės teorijos požiūriu (H.Kelsen)……………………………………………………………..13
Teisės aiškinimas ir jo reguliacinis vaidmuo: ar teisės aiškinimas kartu ir teisėkūra?……………………………….14
Išvados………………………………………………………………………………………………………………………………………….15
Literatūra ……………………………………………………………………………………………………………………………………..15
Įžanga
Šiame darbe aptarsime teisės aiškinimo sampratą ir jo reikšmę, išskirsime teisės aiškinimo šaltinius ir aptarsime kiekvieno jų esmę ir prasmę. Taip pat kalbėsime apie teisės aiškinimo metodus, kurie padeda išspręsti teisines problemas, kilusias aiškinant teisę bei tų metodų kolizijas. Taip pat sieksime supažindinti su teisės aiškinimo rūšimis, išskirsime oficialų ir neoficialų bei autentišką teisės aiškinimą. Taip pat svarbu aptarti teisminio teisės aiškinimo reikšmę, išskiriant teismo jurisprudenciją, teismo precedentus bei teismo doktriną. Sieksime atskleisti teisės aiškinimo akto sąvokos prasmę, požiūrį į teisės aiškinimą grynosios teisės teorijos atžvilgiu bei teisės aiškinimo reguliacinį vaidmenį.
Teisės aiškinimo samprata ir reikšmė. Teisės išsiaiškinimas ir teisės išaiškinimas
Teisės aiškinimas padeda nustatyti tikrąją teisės normos prasmę, o remiantis teisine argumentacija pasakoma, kodėl pateikiama tikroji teisės normos prasmė yra racionali, protinga, pagrįsta. Teisės aiškinimo svarbą lemia tai, kad teisė, kaip žmonių elgesio taisyklių visuma, formuluojama kalba. Kad teisės normos tekste formuluojamus draudimus ir leidimus būtų galima įgyvendinti, žmonės privalo juos suvokti. Šią funkciją turi atlikti teisėjai, kurie mūsų teismų praktikoje dažniau suvokiami ne kaip teisės aiškintojai, bet pirmiau kaip teisės taikytojai. Šis požiūris yra gana ribotas, nes tinkamai neišsiaiškinus tikrosios prasmės, teisės normos neįmanoma teisingai taikyti.
Žodis aiškinimas (lot.interpretatio) dažniausiai suprantamas kaip tam tikro reiškinio prasmės, esmės nustatymas. Tačiau aiškinamas gali būti analizuojamas bent trimis aspektais. Plačiausia prasme, sensu largissimo, aiškinimas reiškia bet kurio mus supančio objekto prasmės, jo prigimties ir reikšmės nustatymą ir gali būti suprantamas kaip pažinimo forma pvz gamtos reiškinių prigimties aiškinimas – vaivorykštės prigimtis. Žiūrint ne taip plačiai, sensu largo, aiškinimas reiškia bet kurio rašytinio teksto prasmės nustatymą. Toks aiškinimas vadinamas hermeneutika – t.y filologijos mokslo šaka, tirianti raštijos paminklus. Toks aiškinimas reikalingas tada, kai yra šaltinis bet nėra jo autoriaus. Taigi būtina aiškinamo teksto ir interpretatoriaus vienovė. Siauriausia prasme, sensu stricto, aiškinimas suprantamas kaip dviprasmybių, neaiškių teksto dalių prasmės ir reikšmės nustatymas bei pašalinimas.
Teisės aiškinimas taip pat suprantamas keleriopai: 1. Teisės aiškinimas – teisės, kaip soc fenomeno, jos esmės ir prigimties aiškinimas. Tai teisės teoretikų veikla, išreiškiama moksliniais darbais, taip pat netiesiogiai gali reikšti įstatymų leidybą ir teismų praktiką. 2. Teisės aiškinimas – teisės šaltinių turinio , jų prigimties ir vietos teisės sistemoje nustatymas. Pvz aiškinama kuriai teisei – viešajai ar privatinei – priklauso konkreti teisės norma. Taip teisė aiškinama leidžiant įstatymus, sisteminant ir derinant teisę, ją taikant. Taip normos taikomos konrečiose gyvenimos situacijose, nustatant kokia norma turi būti taikoma reguliuojant konkretaus ginčo santykį, susiję su teisėjų veikla. 3. Teisės aiškinimas – neaiškių, vienas kitam prieštaraujančių įstatymų ar teisės normų tikrosios prasmės ir tikslo nustatymas taikant teisę, t.y kai konkretų įstatymą ar teisės normą siekiama taikyti konkrečiai gyvenimo situacijai. Šio aiškinimo rezultatai yra įtvirtinami viešame dokumente, pvz teismo sprendime. Šiam aiškinimui būdinga psichologinė ir procesinė veikla, kai tam tikra ta tikra procesinė veikla yra loginių samprotavimų rezultat įstatymo nustatyta tvarka įtvirtinama teismo sprendime. Dar vadinama veikiamuoju/operatyviuoja aiškinimu, pabrėžiant aiškinimo tikslą. Nuo doktrininio teisės aiškinimo skiriasi tuo, kad doktrininis teisės aiškinimas tik konstatuoja , kad teisės norma gali turėti kelias prasmes, o teismas turi vieną iš normos prasmių variantų parinkti ir jį pagrįsti, kodėl ją reikia aiškinti būtent taip. Taigi operatyvusis teisės aiškinimas apima du aspektus: teisės normų ir kitų teisės šaltinių analizę bei teisės problemos analizę. Pirmuoju atveju išsiaiškinama tikroji teisės normos teksto prasmė, parenkamas vienintelis aiškinimo variantas iš kelių alternatyvų. Konkrečios teisinės problemos analizė reiškia teisinio ginčo sprendimo variantų paiešką, kai parinkus tam tikrą normą, atitinkamai parenkamas ir sprendimo variantas.
Plačiausiai kalbama apie antrąjį ir trečiąjį teisės aiškinimą. Bendriausia prasme teisės aiškinimas yra procesas, kai teisės aiškinimo subjektas turi pasirinkti vieną iš kelių galimų sprendimų. Skiriami tokie etapai:
Taikytinos teisės normos parinkimas
Nustatymas, ar teisės norma galioja
Aiškinimo būtinumo nustatymas, ar norma yra aiški ar ne
Taikytinos teisės normos prasmės išsiaiškinimas, nukreiptas į aiškintojo sąmonę
Teisinis kvalifikavimas – nustatymas kuri teisės normos prasmė atitinka faktines bylos aplinkybes
Motyvuoto teisės aiškinimo akto priėmimas
Priežastys, dėl kurių gali reikėti aiškinti teisę: 1.Teisės turinio ir teisinio reguliavimo dalyko atitikimo problema, kai teisė atsilieka nuo besikeičiančio gyvenimo. 2.Teisės kalbos ypatumai, kai bendrinės kalbos žodžiai turi kelias prasmes, arba vartojami specifiniai terminai ar tarptautiniai žodžiai. 3.Vidinis teisės prieštaringumas, kai įstatyme trūksta nuoseklumo, logiškumo, randasi dviprasmybių. 4.Teisės kalbos universalumas ir neapibrėžtumas, kai tam tikri žodžiai reikalingi detalizuoti ar patys savaime nėra aiškūs pvz „netinkamas elgesys“. 5. Būtinumas nustatyti teisės normos vietą išorinėje ir vidinėje teisės sitemoje pvz ar tam tikras aktas neprieštarauja konstitucijai. 6. Teisės spragos, kai nėra nėra sukurta norma tam tikriems susiklosčiusiems santykiams (pirminė spraga) reguliuoti dėl gyvenimo dinamikos ar netinkamos įstatymų leidybos (antrinė spraga). Teisės išaiškinimas tampa teisės spragų užpildymo būdu. Teisės aiškinimo tikslas – nustatyti tikrąją taikytinos normos prasmę, o spragos užpildymo tikslas – nustatyti teisės normą, kurią taikant, būtų galima užpildyti teisės spragą ir išspręsti bylą. 7.Įstatymų leidybos netobulumas , prasta kokybė, leidžiant įstatymus skubos tvarka. 8. Teisės internacionalizmas, kai nacionalinės teisės normas būtina taikyti ir aiškinti atsižvelgiant į tarptautinės teisės šaltinius ir tarptautinę praktiką.
Teisės aiškinimo šaltiniai
Aiškinant teisę siekiama nustatyti tikrąją jos prasmę naudojantis tuo, kas jau įrodyta ir kuo neabejojama. Todėl teisės aiškinimas yra sudedamoji teisinės argumentacijos dalis, kai aiškinant teisę operuojama tam tikrais argumentais, iš kurių svarbiausi šaltiniuose užfiksuoti tam tikri teisiniai teiginiai. Taigi, aiškinant teisės normą, remiamasi tam tikra, jau žinoma teisine ir faktine informacija, ir teisės aiškinimo problemų aptarimas nebūtų išsamus, neaptarus tos informacijos šaltinių. Iš to seka, kad tie informacijos šaltiniai yra ne tik teisės aiškinimo,bet ir pačios teisės šaltiniai, nes tikroji teisės esmė ir prasmė glūdi būtent juose. Plačiausia prasme teisės šaltiniai yra visi teisiniai argumentai. Taigi teisės aiškinimo šaltinių sistema yra daug platesnė, negu teisės šaltinių. Skiriami trejopi šaltiniai:
Tais, kuriais privalu remtis (pirminiai šaltiniai)
Tais, kuriais reikėtų remtis (antriniai šaltiniai)
Tais, kuriais galima remtis
Pirminiai teisės šaltiniai apima informaciją, kuria teismas, aiškindamas teisės normą, privalo remtis. Tai yra teismo pareiga. Atsisakyti vykdyti šią pareigą galima tik dėl ypatingų priežasčių, pvz kai įrodoma, kad įstatymas prieštarauja konstitucijai. Teisės aiškinimas laikomas racionaliu, tik jei remiamasi privalomais šaltiniais. Priešingu atveju priimtas teismo sprendimas būtų pripažintas neteisėtu ir panaikinamas instancine tvarka. Taigi privalomi šaltiniai saisto ne tik teismą, bet ir bet kurį teisės aiškintoją. Privalomais teisės šaltiniais būtina vadovautis hierarchine tvarka. Skiriami tokie pirminiai šaltiniai:
Konstitucija
Bendrieji teisės principai (lygiateisiškumo, teisingumo)
Tarptautinės sutartys
Konstituciniai ir paprastieji įstatymai
Konstitucijai ir įstatymui neprieštaraujantys Vyriausybės priimti teisės aktai
Konstitucijai ar įstatymui neprieštaraujantys kitų valstybės institucijų pagal savo kompetenciją priimti teisės aktai – poįstatyminiai aktai
Papročiai
Precedentai
Jau esantys išaiškinimai
Aiškinant teisę privalu analizuoti kitus šaltinius, tiesiogiai susijusius su aiškinimo dalyku, pradedant Konstitucija. Šie šaltiniai visi apima tam tikras elgesio taisykles, tiesiogiai suformuluotas įstatymo leidėjo, tačiau čia nėra elgesio taisyklės „autoriaus“ ir jos adresato tarpininko. Šių teisės šaltinių negalima interpretuoti izoliuotai nuo faktinių konkrečios bylos aplinkybių ir realios gyvenimo situacijos. Pažymėtina tai, kad šis pirminių šaltinių sąrašas ne visose valstybėse vienodas.
Antriniai teisės šaltiniai nuo pirminių skiriasi dviem aspektais: nurodžius svarius argumentus, tais šaltiniais aiškinant teisę galima nesivadovauti, o atsisakymas jais remtis nėra siejamas su jokia specialia teisine procedūra, pvz galima nukrypti nuo ankstesnės teismų praktikos; antras aspektas susijęs su teisiniais padariniais, kurie atsiranda nesiremiant jais, t.y be pakankamo pagrindo nesiremiant šaltiniais, teismo sprendimas taip pat būtų pripažintas neteisėtu ir naikinamas. Prie šios grupės šaltinių priskiriami:
Travaux preparatoires
Kita teisės akto rengimo, svarstymo ir išleidimo medžiaga, jo išleidimo aplinkybės
Teisės aktai, netiesiogiai susiję su aiškinamąja teise
Ankstesnis teisinis reguliavimas
Doktrina ir autoritetingosios nuomonės (teisės)
Lyginamoji medžiaga
Mokslinių tyrimų medžiaga, ekonominė, statistinė ir kitokia informacija.
Vienas esminių šių šaltinių požymių yra juose įprasmintos informacijos prigimtis – ta informacija yra arba teisės normos interpretavimo rezultatas (teisės doktrina), arba žinios apie aiškinamo dalyko atsiradimo istoriją (travaux preparatoires). Taip pat ši informacija atsiradusi dėl įstatymų leidėjo ir elgesio taisyklės adresato tam tikro tarpininko veiklos
Teisės doktrina. Svarbi dėl to, kad ji pateikia sisteminę ir racionalią galiojančios teisės analizę, ir dėl to, kad dėl mokslininkų nepriklausomybės, pateikiama teisės interpretacija yra nešališka, ja remdamasis teismas stiprina savo sprendimo objektyvumą. Teisės doktrina randa interesą analizuoti nacionalinių teismų praktiką, o taikydama lyginamąjį metodą – ir užsienio valstybių teisę, teisės doktriną ir teismų praktiką. Tai vienas informatyviausių teisės šaltinių, kuris teisės aiškinimo ir taikymo problemų sprendimo būdus. Be to teisės doktrina pateikia teisinių sąvokų definicijas, aiškina teisės principų turinį ir pan.
Travaux preparatoires. Tai įstatymų ir kitų teisės šaltinių rengimo medžiaga. Lietuvoje šiuo šaltiniu remiamasi mažai. Iš šių šaltinių galima sužinoti apie įstatymo tikslus, įstatymo leidėjo poziciją ir ketinimus
Kitų valstybės institucijų pateikiamas teisės aiškinimas, be teismo, teisę gali aiškinti ir kiti subjektai, kurie gali būti vieši ir privatūs. Tačiau ne visų jų teisės aiškinimas yra vienodai reikšmingas. Pagal subjektus teisės aiškinimą galima kvalifikuoti į dvi rūšis – oficialų (viešą) ir neoficialų (privatų).
Teisės šaltiniai, kuriais galima remtis. Atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, teisę galima aiškinti remiantis argumentais iš neprivalomų, pagalbinių šaltinių. Jais remtis aiškinant teisę yra teismo teisė, o ne pareiga. (pareiga – pirminių ir antrinių šaltinių atveju). Prie šios grupės šaltinių priskiriama:
Tarptautinės konvencijos ir kiti tarptautinės teisės šaltiniai, prie kurių valstybė nėra prisijungusi, ir jų taikymo bei aiškinimo praktika
Užsienio valstybių teisė: teisės doktrina bei teismų praktika
Įstatymų ir kitų teisės aktų projektai
Kalbos istorinės analizės medžiaga
Empirinės žinios (žinios, grįstos patirtimi)
Šaltiniai, kur yra žinių apie teisinio santykio ar teisės subjekto, kuriam taikoma aiškinama teisės norma, specifiką, pvz. sutarties prigimties nustatymas – ji yra darbo, vartojimo ar pan. Arba ginčo šalių statusą – kokia teisinė šalies padėtis – darbuotojas, nepilnametis ar pan.
Šaltiniai, kur yra žinių apie aiškinamos teisės normos ar įstatymo pobūdį, pvz. kokia – viešosios ar privatinės – teisės norma aiškinama, kam adresuojamas įstatymas ir pan.
Ar reikia remtis konkrečiu šios grupės šaltiniu aiškinant teisę, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes. Dažniausiai jais remiamasi pritrūkus pirminiuose teisės šaltiniuose esančių argumentų, patvirtinančių pasirinktą teisės aiškinimo variantą, arba stokojant kitos rūšies argumentų. Taigi papildomais teisės aiškinimo šaltiniais teisinė argumentacija sustiprinama.
Šaltiniai, kuriais negalima remtis aiškinant teisę
Aiškindamas teisę, kaip ir apskritai teisiškai argumentuodamas, teismas negali remtis tokiais šaltiniais, kuriuose randami argumentai keltų abejonių dėl teismo nešališkumo ir nepriklausomumo. Todėl yra visuotinai pripažįstama, kad teismas neturi remtis ir vadovautis šiais šaltiniais:
Politinėmis ir ideologinėmis nuostatomis ir vertinimais
Viešosios nuomonės apklausomis
Argumentais, prieštaraujančiais moralei ir geriems papročiams bei bendriesiems teisės principams
Neoficialia medžiaga, net jei ji paskelbta
Aiškinant aukštesnės galios teisinį reguliavimą vadovautis žemesnės galios teisės reguliavimu
Teisės aiškinimo metodai
Nemažai teisės aiškinimo problemų lemia ribotos teisės doktrinos galimybės. Ji nėra sukūrusi neabejotinų metodų, kurie padėtų teisingai išspręsti bet kurią teisinę problemą. Teisės doktrina pripažįsta egzistuojant ne vieną teisės aiškinimo metodą ir taisyklę. Pavyzdžiui, F.C. von Savigny skyrė 4 teisės aiškinimo metodus: gramatinį, loginį, istorinį ir sisteminį. H.J. Wolffas skyrė 7 teisės aiškinimo metodus: filologinį, loginį, sisteminį istorinį, lyginamąjį, genetinį ir teleologinį. Nesutariama ne tik dėl teisės aiškinimo metodų skaičiaus, bet ir dėl jų taikymo eiliškumo bei prioritetų. Didžiausia problema ta, kad taikant skirtingus teisės aiškinimo metodus, rezultatai būna skirtingi. Be to kiekvienas teisės aiškinimo metodas taikomas pagal tam tikras teisės ar kitų mokslų taisykles. Taikyti teisės aiškinimo metodus sunku ir dėl to, kad jie paprastai nėra įtvirtinti įstatymuose. Lietuvos teisėje, specialiųjų normų, nustatančių teisės aiškinimo taisykles, praktiškai nėra. Vienas iš pvz – Konstitucijos 6 ir 7str., kur nustatoma tiesioginio konstitucijos taikymo galimybė bei nustatoma Konstitucijos viršenybė.
Remiantis užsienio valstybių teisės doktrina bei teismų praktikos analize, galima teigti, kad svarbiausi yra 8 teisės aiškinimo metodai:
Lingvistinis (kalbinis)
Sisteminis
Istorinis
Teleologinis
Bendrųjų teisės principų
Precedentų
Loginis
Lyginamasis
Analogijos
Lingvistinis metodas. Tai plačiausiai taikomas metodas, kuris taikomas pirmiausiai. Jo pirmumą lemia šios priežastys: pozityvioji teisė yra rašytinė, todėl pirmiausiai reikia išsiaiškinti tekste vartojamų žodžių prasmę, t.y. teisinis tekstas aiškinamas pagal žodžių ir jų junginių gramatinę, morfologinę ir sintaksinę prasmę. Lingvistiniu teisės aiškinimo metodu teisės normos prasmė nustatoma analizuojant jos tekstą pagal bendrinėje ar specialiojoje kalboje priimtas žodžių reikšmes ir taikant įvairių kalbotyros sričių suformuluotas kalbos taisykles. Taip pat svarbu, kad tame pačiame teisės akte esantys tie patys žodžiai ir jų junginiai būtų aiškinami vienodai, o skirtinguose teisės aktuose jie gali būti aiškinami skirtingai. Teisės normos ar įstatymo teksto negalima aiškinti taip, kad tam tikra normos ar teksto dalis prarastų bet kokią prasmę ar jie visai būtų ignoruojami. Aiškinamos teisės normos tekste vartojamus bendrinės kalbos žodžius reikia aiškinti taip, kaip jie suprantami bendrinėje kalboje. Tačiau teismui padarius išvadą, jog žodis įstatymo tekste vartojamas specialiąja, pvz. medicinine prasme, pirmenybę būtina teikti specialiajai žodžio reikšmei. Taip pat galioja taisyklė expresio unius est exclusion alterius. Ji reiškia, kad esant išvardytiems baigtiniame sąraše tam tikriems dalykams, negalima aiškinti įstatymų leidėją turėjus omenyje ir kitus, sąraše nepaminėtus dalykus. Žodžiams suteikiama ta reikšmė, kuria jie vartoti travaux preparatoires, išskyrus atvejus, kai svarūs kontrargumentai leidžia daryti priešingą išvadą. Vis dėlto lingvistinis metodas negali būti suabsoliutintas, nes teisės raidė neturi paneigti jos dvasios. Svarbu nepamiršti loginio metodo. Lingvistinis metodas susiduria su tam tikromis problemomis, kai reikia aiškinti žodį, išverstą menkos specializacijos vertėjo arba kai laikui bėgant žodžio reikšmė pasikeičia. Dėl netobulo teisės normos teksto, ydingos sakinio konstrukcijos, taikant kalbinį metodą galimi absurdiški teisės normų aiškinimo rezultatai. Tokiu atveju teismas turi vadovautis protingumo kriterijumi, teisės normą aiškindamas kitais metodais. Taigi vyrauja taisyklė, kad taikant vieną metodą rezultatai turi sutapti su gautuoju rezultatu taikant kitą metodą.
Sisteminis teisės aiškinimas. Teisė – tai darni elgesio taisyklių visuma. Kiekviena taisyklė yra šios sistemos dalis, kuri sistemoje turi savo vietą. Tačiau dėl įstatymų netobulumo, neišbaigtumo ir nenuoseklumo nustatyti tą vietą nėra paprasta. Taigi sisteminį teisės aiškinimo metodą lemia sisteminė teisės prigimtis/ Sisteminis teisės aiškinimas turi savo schemą: pirmiausiai nustatytina teisės normos vieta teisės sistemoje apskritai, paskui – jos vieta teisės šakoje, atskirame teisės institute ar įstatymo dalyje. Galimas ir atvirkštinis variantas. Pvz. nustatoma ar norma priklauso privatinei ar viešajai teisei, po to nustatomos jos taikymo ribos – teisės norma esti bendroji ar specialioji. Taip pat svarbu nustatyti visus įmanomus sisteminius ryšius su kitomis teisės nuostatomis, taip pat su teisės principais. Negalima pamiršti teisės šaltinių hierarchijos bei nacionalinės ir tarptautinės teisės ryšio. Tarptautinės teisės pirmumo principas reikalauja aiškinti nacionalinės teisės normas tarptautinės teisės kontekste. Taip pat sisteminis teisės aiškinimas padeda nustatyti ar aiškinama norma galioja. Sisteminis ir lingvistinis teisės aiškinimo metodai dažnai taikomi kartu.
Istorinis teisės aiškinimas. Daugelio valstybių teisės sistema yra gana stabili ir teisės aktai be pakeitimų arba tik šiek tiek pakeisti galioja daugelį metų. Aiškinant ir taikant prieš daugelį metų priimtas normas, iškyla klausimas kuo vadovautis – ar to meto įstatymo leidėjo ketinimais ar atsižvelgiant į iš esmės pasikeitusias aplinkybes. Dauguma autorių laikosi antrojo varianto ir sako, kad teisę aiškinti reikia remiantis pasikeitusiomis aplinkybėmis ir vadovaujantis esamais teisės aiškinimo ir taikymo standartais. Teismas teisę turi aiškinti taip, kad ji atitiktų nagrinėjant bylą egzistuojančias realijas. Taigi istorinis teisės aiškinimo metodas siekia nustatyti istorinius įstatymo leidėjo ketinimus, aiškintis priimant teisės normą buvusias ekonomines, socialines, politines, tarptautines ir kitas sąlygas, daugelio metų normos taikymo praktiką, jos pakeitimus, papildymus ir to priežastis. Taip pat istorinį teisės aiškinimo metodą galima taikyti aiškinant naujai priimtą įstatymą, pakeitusį ankstesnįjį.
Teleologinis teisės aiškinimo metodas. Šis metodas vadinamas įvairiai – funkciniu, įstatymo tikslo, teleologiniu. Teleologinio teisės aiškinimo metodo esmė nusakoma interpretatoriaus siekiu nustatyti įstatymo ar aiškinamos teisės normos tikslus, uždavinius nustatant tam tikrą teisinį reguliavimą. Skiriami subjektyvusis ir objektyvusis teleologiniai metodai. Nustatyti įstatymo tikslą subjektyviai, reiškia išsiaiškinti įstatymo leidėjo ketinimus. Šį metodą galima taikyti tada, kai įstatymo tikslas aiškiai nurodytas pačiame įstatyme ar jo travaux preparatoires. Kai analizuojant įstatymo tekstą įstatymo tikslai nepaaiškėja, reikia taikyti objektyvųjį metodą – analizuoti, kokios priežastys lėmė įstatymo priėmimą, kokių tikslų siekta jį priimant. Tai daroma vadovaujantis racionalumo ir sąžiningumo prezumpcijomis: įstatymų leidėjas nesiekia absurdiškų tikslų, nesiekia tikslų, kurie pažeistų bendruosius teisės principus, nesiekia neįmanomų tikslų, įstatymas galioja tik ateičiai, niekas negali perduoti daugiau teisių ir pareigų, negu pats jų turi. Šis metodas taikomas teisę suprantant pragmatiškai – kaip įrankį pasiekti tam tikrų tikslų.
Precedentinis teisės aiškinimo metodas. Precedentais, taip pat ir doktrininiais (esamais atitinkamais teisės išaiškinimais) reikia remtis, jei jais galima patvirtinti arba paneigti kurią nors teisės aiškinimo alternatyvą. Teismo precedento esmę sudaro stare decisis principas, grindžiamas teismo sprendimo autoritetu: visas tapačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip, kaip išspręsta byla, kurioje suformuluotas teismo precedentas. Precedentai turi būti parenkami iš tokių bylų, kuriose teisinė ir faktinė situacija yra iš esmės analogiška. Kiekvieną nukrypimą nuo precedente suformuluoto teisės aiškinimo privalu argumentuoti, be to, esant keliems prieštaringiems teismo precedentams, reikia vadovautis naujausiu. Kai teismo precedentas, kuriuo norima remtis, pats yra neaiškus, jo tikroji prasmė nustatoma tas pačias teisės aiškinimo taisykles.
Lyginamasis teisės aiškinimo metodas. Kai atsižvelgiama į santykių reguliavimą kitose valstybėse, taip pat į kitų valstybių teisėkūros istoriją, teismų išaiškinimus. Tai ypač būdinga giminingų teisės sistemų valstybėms, pvz. Australijos, Kanados, JAV teismų sprendimuose yra nuorodų į atitinkamus Didžiosios Britanijos precedentus. Tam reikalinga veiksminga informacijos bazė ir kvalifikuoti žmonės.
Bendrųjų teisės principų metodas. Teisės principai yra teisės sistemos pamatas, teisės normų hierarchijos viršūnė. Todėl aiškinant bet kurią teisės normą būtina nustatyti jos santykį tiek su bendraisiais, tiek su atitinkamos šakos teisės principais. Šiuo atveju, aiškinama teisės norma analizuojama ne bet kokių, o teisės principus įtvirtinančių teisės normų kontekste, skirtingai nuo sisteminio teisės aiškinimo metodo. Aiškinant normą, pirmiausiai analizuotinas jos santykis su konstitucijoje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Kilus teisės principo ir teisės taisyklės kolizijai, pirmenybė teikiama teisės principui. Dėl to šis metodas svarbus ir teisės normos galiojimo ir atskirų normų kolizijų išsprendimo atžvilgiu. Be teisės principų analizės ir taikymo nebūtų galima taikyti teisės pagal analogiją, užpildyti teisės spragų. Išskirtinę reikšmę turi vadinamieji bendrieji principai – teisingumo, lygiateisiškumo, protingumo, sąžiningumo. Teisėjas, aiškindamas teisę, privalo jais vadovautis. Vis dėl to, principai nėra visagaliai, juos taip pat nustato žmogus, todėl juos galima aiškinti skirtingai, be to gali kilti principų kolizija. Tokiu atveju reikia bandyti įtvirtinti principų pusiausvyrą.
Analoginis teisės aiškinimo metodas. (panašumų paieška) Šis metodas reiškia, kad sąvoka ar teisės norma aiškinamos taip kaip tapati sąvoka ar teisės norma jau išaiškintos anksčiau. Galima remtis tiek įstatymo, tiek teisės analogija. Analogija taikoma esant santykinių panašumų. Viešosios teisės normas pagal analogiją būtina aiškinti labai atsargiai. Negalima be svarbių priežasčių taikyti pagal analogiją normų, leidžiančių netaikyti bendrųjų normų.
Loginis teisės aiškinimo metodas. Šis metodas reikalauja, kad aiškinant teisę būtų paisoma argumentavimo ir logikos taisyklių. Skiriami 5 loginiai argumentai, kuriais remiamasi aiškinat teisę:
Argumentum e contrario – priešinga patvirtinantis argumentas. Šis argumentas reiškia prieštaravimą ir vartojamas siekiant paneigti siūlomą teisės aiškinimo variantą. Šiuo argumentu remiamasi norint paneigti analogijos taikymo galimybę.
Argumentum a fortiori – stipresnės galios, svaresnis argumentas. Šis argumentas vartojamas siekiant sustiprinti išvadas ir teiginius, atsiradusius, remiantis kitais argumentais. Šiuo argumentu įrodinėjama, kad leisdamas daryti daugiau, įstatymas leidžia daryti ir mažiau arba drausdamas daryti mažiau, draudžia daryti ir mažiau. Pvz. jei draudžiama važiuoti 70 km/h greičiu tai draudžiama ir 100km/h greičiu.
Argumentum ab exemplo – juo remiamasi taikant lyginamąjį ir precedentinį teisės aiškinimo metodus. Pvz nurodoma, kad be pagrindinio argumento, tą patį klausimą analogiškai aiškina užsienio teismai.
Argumentum ab absurdum – šiuo argumentu siekiama parodyti galimo teisės aiškinimo varianto absurdiškumą ir įrodyti, kas jis yra nepriimtinas
Argumentum a cohaerentia – taikomas siekiant parodyti, kad teisės aiškinimo rezultatas atitinka teisės sistemos nuoseklumo, jos darnos užtikrinimo reikalavimą, todėl jis pripažintinas vieninteliu galimu. Šalia šių argumentų taikomos kvaziloginės maksimos: niekas neprivalo daryti to, kas neįmanoma, niekas negali perleisti daugiau teisių, nei pats jų turi ir įstatymo negalima taikyti atgal.
Teisės aiškinimo metodų konkurencija
Teisės aiškinimo metodų konkurencija atsiranda tada, kai aiškinant teisę skirtingais metodais gaunami skirtingi rezultatai. Šiuo atveju, skiriamos šios aiškinimo taisyklės:
Sisteminis metodas turi pirmenybę prieš lingvistinį
Teleologinis metodas paprastai turi pirmenybę prieš sisteminį
Jeigu žodis turi kelias prasmes, tai turi būti pasirenkama ta, kuri atitinka kontekstą
Jeigu aiškinimas lemia absurdiškus rezultatus, turi būti pasirenkamas tas metodas, kurį taikant nebus gaunami absurdiški rezultatai
Precedentų metodas paprastai turi viršenybę prieš travaux preparatoires.
Pirmenybė teikiama tam metodui, kuris patvirtina normos teisėtumą arba kuris labiau užtikrina teisės sistemos stabilumą bei nuoseklumą, arba kurį taikant normos įgyvendinimas bus sąžiningesnis ir teisingesnis, o jeigu čia yra kelios alternatyvos – tam metodui, kurį taikant normos įgyvendinimas bus tikslingesnis.
Pirmenybė teiktina taip pat tam metodui, kuris mažiau apribos privačių teisės subjektų teises ir interesus, duos ne tokius skaudžius visuomenės ir subjektų atžvilgiu rezultatus.
Esant vertybių konfliktui, atsižvelgtina į vertybių hierarchiją.
Teisės aiškinimo metodų kritika pagal Hans Kelsen
Pagal H. Kelsen nėra metodo, leidžiančio iš kelių normos prasmių išskirti vieną kaip vienintelę teisingą. Visi iki šiol plėtoti aiškinimo metodai duoda tik galimą, o ne būtiną rezultatą, ir niekada neduoda tokio, kuris vienintelis būtų teisingas. Pozityviosios teisės požiūriu, nė vienas metodas nėra geresnis už kitą: ar paisyti tik preziumuojamos įstatymų leidėjo valios, ar griežtai laikytis formuluočių ir nekreipti dėmesio į įstatymo leidėjo valią. Jeigu susidaro tokios aplinkybės, kad dvi to paties įstatymo normos prieštarauja viena kitai, , minėtų teisės taikymo galimybių svoris pagal pozityviąją teisę yra lygus. Mėginti teisiškai pagrįsti vieną ir atmesti kitą pagal H.Kelsen – bergždžias dalykas. Kad argumentum a contrario bei analogija, kaip aiškinimo būdai, yra visiškai beverčiai, liudija tai, kad jie abu duoda priešingus rezultatus ir nėra kriterijaus, leidžiančio nuspręsti, kada taikyti vieną, o kada kitą. Juk aiškinimo poreikis atsiranda būtent dėl to, kad taikytina norma arba normų sistema palieka kelias atviras galimybes, vadinasi, joje nėra sprendimo, kurie iš tų interesų yra vertesni už kitus, o tai spręsti paliekama būsimam normų kūrimo aktui, pvz. teismo sprendimo priėmimui.
Teisės aiškinimo rūšys
Teisės aiškinimas gali būti skirstomas pagal tai, kaip tikroji teisės normos prasmė atitinka su jos tekstine išraiška. Skirstomas į:
Adekvatųjį ar pažodinį. Tai atvejis, kai išaiškintas teisės normos turinys sutampa su normos tekstine išraiška, t.y., kuomet prasmė dera su normos raide. Pvz.: „teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.“ Ilgą laiką teisės teorijoje pažodinis teisės aiškinimas buvo pagrindinis ir vyraujantis, nes dauguma teisės normų, buvo teigiama, aiškios ir tekstinė jų išraiška atskleidžia tikrąjį teisės normos turinį. Aiškinant teisės normą pažodžiui, tikrasis teisės normos turinys atskleidžiamas taikant atitinkamą teisės aiškinimo metodą ar metodus. Svarbu , kad teisės normos tekstinė išraiška atitiktų aiškinimo rezultatą, gautą pritaikius įvairius teisės aiškinimo metodus. Toks aiškinimas nei išplečia, nei susiaurina teisinės normos tekstinės išraiškos, o yra jai adekvatus. Adekvatus aiškinimas dominuoja baudžiamojoje, administracinėje, konstitucinėje, mokesčių, civilinėje (jeigu įtvirtintos normos yra imperatyvios) teisėse. Taigi dažniausiai pažodžiui aiškinamos teisės normos, kurios įtvirtina sankcijas, riboja žmogaus teises, pareigas, įtvirtina nuostatas, kurios yra bendrosios taisyklės išimtys, nustato atsakomybę, taip pat baigtiniai sąrašai bei imperatyvios privatinės teisės normos.
Siekiant atskleisti kitų (išskyrus tas, kurių galimas tik pažodinis aiškinimas) teisės normų turinį, išspręsti teisės normų koliziją ar pan., būtina jas aiškinti tiek plečiamai, tiek siaurinamai bei taikyti įvairius teisės aiškinimo metodus (lingvistinį, istorinį, sisteminį, teleologinį ir kt.)
Plečiamasis teisės aiškinimas yra toks, kuomet paaiškėja, kad tikroji normos prasmė yra platesnė nei tekstinė. Pvz.: aiškinantis, ką reiškia Lietuvos Respublikos Konstitucijos šimtas devinto straipsnio formuluotė teisėjai, nagrinėdami bylas klauso tik įstatymo, nustatoma, kad teisėjai privalo klausyti ne tik tų teisės aktų, kurie vadinami įstatymais, bet ir poįstatyminių teisės aktų, kad terminas „įstatymas“ čia yra bendras visų teisės norminių aktų pavadinimas. Šiuo atveju išaiškinama, kad tikroji normos prasmė yra platesnė už jos teksto formuluotę.
Siaurinamasis teisės aiškinimas yra toks, kai nustatoma, kad tikrasis normos turinys siauresni negu jo teksto formuluotė, t.y., normos prasmė siauresnė nei jos raidė. Pvz.: sutuoktinių įgytas turtas, bendrai gyvenant, yra jų bendroji nuosavybė, bet sutuoktinių asmeniniai daiktai yra kiekvieno asmeninė nuosavybė, nors ir įgyta bendrai gyvenant. Tuo pasakoma, kad bendroji nuosavybė neapima asmeninių sutuoktinių daiktų ir ji čia aiškinta siaurinant.
Plečiamasis ir siaurinamasis teisės aiškinimas yra atitinkamų teisės aiškinimo metodų visumos pritaikymo rezultatas. Plečiamasis ir siaurinamasis aiškinimas galimas, kai yra tikrojo teisės normos turinio ir teisės normos tekstinės išraiškos neatitikimas. Kiekvienas plečiamasis ar siaurinamasis aiškinimas turi būti argumentuotai pagrįstas, kitaip bus pažeistas teisėtumo principas.
Taip pat skiriami:
Taisomasis teisės aiškinimas – jis reiškia, kad aiškinimo rezultatas išeina už aiškinamos teisės normos lingvistinės prasmės ribų ir iš esmės reiškia sukūrus naują teisės normą. Tai galima padaryti dvejopai: sukūrus naują teisės normą arba pašalinant dalį aiškinamos normos lingvistinės prasmės.
Redukcinis teisės aiškinimas – sukuriama mažesnės apimties norma. Nu siaurinamojo aiškinimo skiriasi tuo, kad ne tik dalis lingvistinės prasmės susiaurinama, bet dalis lingvistinės prasmės apskritai atmetama.
Pagal teisės normų aiškinimo subjektą arba teisinių padarinių reikšmingumą, teisės aiškinimas skirstomas į oficialų ir neoficialų. Oficialus aiškinimas būna tada, kai teisės normas aiškina tik kompetetingos valstybės institucijos, kai aiškinimas privalomas visiems teisės subjektams ir yra yra įforminamas specialiu dokumentu, kai oficialiu teisės aiškinimu siekiama užtikrinti vienodą teisės normų supratimą ir jų taikymą. Oficialus teisės aiškinimas yra dvejopas:
Autentiškas – kai teisės normą aiškina ją išleidęs teisėkūros subjektas. Lietuvoje oficialus aiškinimas yra tik autentiškas. Konstitucinio Teismo nutarimus oficialiai gali aiškinti tik pats Konstitucinis Teismas, nekeisdamas nutarimo turinio (pagal Vaišvilą). Hansas Kelsenas sako, kad teisės taikymo organo atliekamas aiškinimas visada yra autentiškas. Jis kuria teisę. Žinoma, apie autentišką aiškinimą kalbame tik tada, kai šis aiškinimas įgyja įstatymo arba tarptautinės sutarties formą ir yra bendrojo pobūdžio, t.y., kai juo teisė kuriama ne tik konkrečiam atvejui, bet visiems panašiems atvejams, kitaip tariant, kai aktas, kuris apibūdinamas kaip autentiškas, savo pobūdžiu yra bendrosios normos sukūrimas. Teisės taikymo organo atliekamas aiškinimas yra autentiškas ir tada, kai teisė juo sukuriama tik konkrečiam atvejui, t.y. kai tas organas sukuria tik individualiąją normą arba įvykdo sankciją. Taigi autentišku aiškinimu (t.y. tokius aiškinimu, kurį atlieka teisės taikymo organas) galima ne tik realizuoti pažintinio taikomos normos aiškinimo atskleidžiamas galimybes, bet ir sukurti normą, apskritai peržengiančią taikomos normos rėmus. Pagal Kelseną, teisės taikymo organo atliekamas aiškinimas skiriasi nuo visų kitų aiškinimų: visi kiti aiškinimai nėra autentiški, t.y. jie nekuria teisės.
Deleguotas teisės aiškinimas – tai atvejis, kai teisės normą aiškina ne ją išleidęs teisėkūros subjektas, o kitas, specialiai tam įgaliotas. Pvz.: parlamentas įgalioja Aukščiausiąjį Teismą aiškinti parlamento išleistus įstatymus (Rusijoje).
Teisminis teisės aiškinimas – jis yra aukščiausias ir galutinis. Kai tai daro aukščiausios instancijos teismas. Visuma atitinkamo teismo sprendimų su juos pagrindžiančiais teisiniais argumentais sudaro to teismo jurisprudenciją, kurioje formuojami precedentai ir išdėstoma oficiali teisinė doktrina. Teismai demokratinėje valstybėje yra pagrindinė institucija, sprendžianti teisinį ginčą – taigi išaiškėja, kas konkrečioje visuomenėje yra laikoma teisingumu. Taip pat, remiantis teisės aiškinimo šaltiniais yra aiškinama teisė, taikoma, netgi kuriama, nors kūrimo požymis daugeliu atvejų yra pripažįstamas kaip pseudoteisėkūra. Gana greitai pripažintas aksioma teiginys, kad teisė – ne tik normos. Kartais teismai ir teisėjai yra vadinami didžiausiais formalistais ir stagnatoriais, taigi jie priversti pasijusti ne mechaniniais teisės normų taikytojais, o kūrybingais teisinių ginčų sprendėjais. Aiškindami teisinį tekstą Lietuvos teismai vis dažniau nukrypsta nuo teisinio teksto ir taiko turiningąjį aiškinimo tipą siekdami nustatyti teisės normos prasmę siejant ją su tos normos veikimo socialiniu fonu: teisės principais, teisinėmis idėjomis, žmogaus teisių sauga. Pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas oficialiai aiškina konstituciją. Aiškindamas preambulėje nustatytą teisinės valstybės siekį kitų konstitucinių vertybių kontekste, Konstitucinis teismas atskleidė itin platų Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės sampratos turinį. O pats teisinės valstybės principas yra itin talpus, apimantis daug įvairių ir tarpusavyje susijusių imperatyvų. Tirdamas įstatymų ir kitų teisės aktų atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas plėtoja savo ankstesniuose nutarimuose pateiktą Konstitucijos nuostatų sampratą, atskleisdamas naujus, konkrečios bylos tyrimui būtinus Konstitucijoje nustatyto reguliavimo aspektus. Anot V. Erlicho, taikant ir aiškinant įstatymus formuojasi teisminė praktika, o tai ir yra tikroji, realiai egzistuojanti „gyvoji teisė“. Tačiau tai nėra nei dominuojanti, nei visuotinai pripažinta koncepcija. Bekalbant apie teisės principus, reikia pasakyti, kad kūrybiškas jų taikymas yra būtinas, ir pateisinamas, kai aiškinimo tekstai grindžiami interpretuojamo teksto nuostatomis ir logiškai nuoseklia teisine argumentacija.
Kalbant apie jurisprudenciją derėtų paminėti Dworkino ir Kelseno metodus. Dworkinas mėgina perorientuoti analizę nuo mėginimų išsiaiškinti prasmę, kurią įstatymų leidėjas galbūt yra įdėjęs į įstatymą, prie mėginimų suteikti pastarajam politiniu ar moraliniu požiūriu geriausią prasmę.
Pagal Kelseną, jurisprudencija atlieka grynai pažintinį aiškinimą, kuris negali užpildyti teisės spragų, nes paprasčiausiai nekuria teisės. Jurisprudencija negali nuspręsti, kurią išjos atskleidžiamų galimybių pasirinkti, ji palieka tai nuspręsti teisiniam organui.
Oficialus teisės aiškinimas gali būti kazualus ir norminis. Kazualų aiškinimą atlieka teismas, taikydamas konkrečią normą konkrečioje teismo byloje, jis yra oficialiai privalomas tik tos konkrečios bylos konkretiems subjektams. Tačiau kazualus aiškinimas, ypač kai jo subjektai interpretatoriai) yra aukštesnės valdžios institucijos, gali būti tam tikras aiškinimo precedentas, privalomas žemesnės valdžios institucijoms. Norminis teisės aiškinimas yra bendrojo pobūdžio, skiriamas neribotam atvejų ir subjektų skaičiui ir atliekamas tais atvejais, kai tesės normos tekstinė išraiška neaiški ir pati norma prieštaringai taikoma praktikoje. Jis privalomas visiems teisės subjektams, kai šie įgyvendiną interpretuojamą teisės normą.
Neoficialus teisės aiškinimas. Jo subjektais yra visi teisės subjektai ir jis nėra privalomas. Neoficialus teisės aiškinimas skiriamas į:
Paprastąjį: jo subjektai yra asmenys, neturintys teisinio išsilavinimo.
Kompetetingąjį neoficialų aiškinimą: tai teisės normų aiškinimas asmenų, turinčių teisinę kvalifikaciją ( advokatų, prokurorų, kitų teisininkų profesionalų), bet neįgaliotų šito daryti.
Mokslinis neoficialus aiškinimas: yra toks, kurio subjektai – teisininkai mokslininkai, aiškinantys teisės normas mokslo veikaluose (monografijose, moksliniuose straipsniuose, teisės aktų komentaruose). Jų aiškinimai nėra privalomi. Mokslinis aiškinimas neprieštarauja oficialiam teisės aiškinimui. Pastarasis paprastai irgi yra mokslinis, nes remiasi mokslininkų rekomendacijomis. Mokslinio aiškinimo privalumas tas, kad ne tik išdėstomos interpretuojamos teisės normos prasmės supratimas (pagrindiniai požymiai), bet visa tai ir plačiai argumentuojama, pateikiami įvairūs samprotavimai. Tuo tarpu oficialaus teisės aiškinimo aktuose nurodomi tik pagrindiniai teisės normos prasmę apibūdinantys teiginiai, dažniausiai be argumentų. Taigi teisės aiškinimo kokybė priklauso nuo interpretatoriaus teisinės sąmonės, bendrosios kultūros.
Teisės aiškinimo aktai
Teisės aiškinimo aktą reikia suprasti kaip veiksmą ir kaip teisinį dokumentą, išsiaiškinimo ir paaiškinimo aktą. Teisės aiškinimo aktai – tai oficialūs, juridiškai reikšmingi dokumentai, skirti tikrajai teisės normos prasmei (turiniui) atskleisti. Tai viena iš teisės aktų rūšių. Bet jie neturi savarankiškos reikšmės ir veikia tik sąveikaudami su tais norminiais teisės aktais, kur suformuluotos pagrindinės teisės normos, kurias interpretaciniai aktai aiškina. Interpretaciniai teisės aktai priklauso nuo pirminių norminių teisės aktų, juos aptarnauja.
Pagal savo išorinę formą interpretaciniai aktai gali būti rašytiniai ir žodiniai. Rašytiniai turi tam tikrą struktūrą: turi būti nurodoma, kas kada išleido aktą, kuriai teisės šakai jis priklauso, kokia teisės norma aiškinama, pats aiškinimo turinys, nuo kada įsigalioja. Konstitucinio Teismo nutarimai yra teisės taikymo aktai ir kartu teisės normų aiškinimo aktai.
Teisės aiškinimas grynosios teisės teorijos požiūriu (H.Kelsen)
Taikydamas teisę, teisinis organas turi suprasti taikomų normų prasmę: jis turi jas „aiškinti“. Taigi aiškinimas yra intelektinė veikla, lydinti teisės taikymo procesą šiam einant nuo aukštesnio prie žemesnio lygmens. H. Kelsen skiria ne tik įstatymų aiškinimą bet ir konstitucijos aiškinimą, jeigu konstituciją būtina taikyti žemesniu lygmeniu, leidžiant tiesiogiai konstitucijos įgalinamus aktus. Taip pat H.Kelsen sako, kad yra aiškinami teismų sprendimai, individualios normos, administraciniai įsakymai, teisiniai sandoriai ir pan. T.y visos taikytinos teisės normos. Tačiau suprasti teisės normas, nustatyti jų prasmę turi ir individai , besielgiantys taip, kad išvengtų sankcijų ir šitaip paklūstantys teisei. Taigi H.Kelsen išskiria svi aiškinimo rūšis: aiškinimą, kurį atlieka teisės taikymo organas ir toks aiškinimas, kurį atlieka privatus individas ir ypač teisės mokslas.
H. Kelsen sako, kad taip, kaip aiškinimu negalima iš konstitucijos išvesti vienintelių teisingų įstatymų, lygiai taip pat negalima aiškinimu iš įstatymo išvesti vienintelių teisingų teismo sprendimų. Tačiau įstatymų leidėjas yra daug laisvesnis kurdamas teisę nei teisėjas. Konstitucijos nustatyti suvaržymai, susiję su įstatymų, kuriuos jis įgalintas išleisti, turiniu, yra ne tokie griežti, kaip tie suvaržymai, kuriuos įstatymas nustato tą įstatymą taikančiam teisėjui. Teisėjas yra santykinai laisvas.
Teisės aiškinimas ir jo reguliacinis vaidmuo: ar teisės aiškinimas kartu ir teisėkūra?
Oficialiai aiškinant teisę, yra sukuriami teisės aiškinimo aktai, kurie yra viena iš teisės aktų rūšių. Taigi galėtume sakyti, kad tuo pat metu sukuriama ir nauja teisės norma. Be to, teismų praktikoje galiojantys precedentai irgi sukelia dvejonių dėl to, kas iš tikrųjų yra teisės aiškinimas: ar tik valstybės įgaliotų institucijų intelektinė veikla išaiškinant teisės normos tekstą, ar tai galima pavadinti ir teisėkūra? Iš pozityvistinio etatizmo atėjusi nuostata, kad aiškinant teisę nesukuriama nauja teisės norma, o tik padaroma suprantama įstatymų leidėjo valia, šiandien jau nebėra pakankama ir daugelis teoretikų tam aktyviai prieštarauja. Reikia pasakyti, kad šiuo klausimu teisės literatūroje dar nėra bendros nuomonės. Vieni autoriai mano, kad teisės aiškinimas nenustato naujos elgesio taisyklės, nepakeičia ir nepanaikina teisės normos. Sakoma, kad tai tik technikos klausimas, o ne teisėkūros. Kiti autoriai sako, kad teisės aiškinimo aktai laikytini teisėkūra. Aiškinant teisę siekiama suvokti pozityviosios teisės normos prasmę taip, kad teisės normos taikymas reikštų ne tik teisėtumą, bet ir teisingumą. Todėl teisės taikymo aktas yra ne mechaniškas, o kūrybinis aktas. Taip pat sakymas, kad teisės aiškinimo aktas nepanaikina teisės normos irgi sąlyginis, nes pvz. Konstitucinis Teismas, išaiškinęs, kas negali būti „nuopelnai Lietuvai“ suteikiant asmeniui Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, faktiškai pripažino Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 16 straipsnį, suteikusį Prezidentui teisėkūros teisę teikti pilietybę išimties tvarka, praktiškai netaikomu.
Jei teisėjui pripažįstama teisė kurti teisę, kai nagrinėjant bylą susiduriama su teisės spraga, tada iš principo teisminis precedentas, o tiksliau jame suformuluota taisyklė yra nauja teisės norma. Tuo tarpu jei nagrinėjančiam bylą teisėjui, susidūrusiam su teisės spraga, pripažįstama tik teisės aiškinimo (tobulinimo) funkcija, t. y. esant teisės spragai teisėjas išsprendžia bylą aiškindamas (plėtodamas) teisės normas, tarsi „atrasdamas” iš naujo tai, kas jau yra galiojančioje teisėje, tai teisminio precedento reikšmė tarp kitų teisės šaltinių, taip pat statutinės teisės atžvilgiu, mažėja, kadangi šiuo atveju teisminis precedentas tik atranda, geriausiu atveju patobulina tai, kas teisėje, kaip normų sistemoje, ir taip egzistavo.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas principas, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Taip yra grindžiama valdžių padalijimo idėja, o pripažinus teisėjams teisę tam tikrais, kad ir riboto skaičiaus atvejais, veikti kaip įstatymų leidėjams, būtų pažeistas šis valdžių padalijimo principas.
Čia svarbu paminėti dviejų teisės teorijos mokslo atstovų H. L. A. Harto ir R. Dworkino diskusiją. Anot H. L. A. Harto, „<…> kiekvienoje teisinėje sistemoje visuomet yra tam tikrų teisiškai nesureguliuotų atvejų, kuriais teisė tam tikru atžvilgiu nediktuoja jokio sprendimo arba jo krypties, taigi ir pati teisė yra iš dalies neapibrėžta arba neužbaigta. Jeigu tokiu atveju teisėjas turi priimti sprendimą ir neketina, kaip kadaise siūlė Benthamas, atsisakyti savo jurisdikcijos arba esamos teisės nereguliuojamus santykius perduoti spręsti įstatymų leidybos institucijai jis, užuot tiesiogiai taikęs esamą jau susiformavusią teisę, turi realizuoti savo diskreciją (išskirta aut.) ir pats kurti (išskirta aut.) teisę tai bylai”. Taigi akivaizdu, kad H. L. A Hartas nemato problemų arba dar kategoriškiau – nemato kitos išeities, kaip tik esant tam tikroms aplinkybėms, jo žodžiais tariant, „sprendžiant sunkiąsias bylas”, prisiimti teisėjui įstatymų leidėjo funkciją ir kurti teisę.
Tuo tarpu R. Dworkinas nesutinka su tokia išplėsta teisėjų diskreciją dėl to, kad, jo nuomone, teisė yra išbaigta sistema, o „<…> neužbaigta yra ne teisė, o jos pozityvistinis vaizdas”. Remdamasis tokia teisės išbaigtumo idėja R. Dworkinas daro išvadą, kad teisėjas paprasčiausiai negali kurti teisės, nes jis objektyviai to padaryti negali, kadangi nėra ką kurti, t. y. nėra objekto, į kurį galėtų būti sutelktos teisėjo pastangos, teisė yra tobula, viskas yra kažkur, principuose, teisėjui tereikia juos atrasti. Kritikuodamas H. L. A. Hartą, R. Dworkinas teigia, kad suteikus teisėjui neribotą diskreciją, „<…> jie praktiškai kurtų teisę ex post facto (lot. faktui įvykus,- aut. pastaba), tuo tarpu jie turėtų ne sukurti naujas teises bylos šalims, bet nustatyti, kokias teises šios jau (išskirta aut.) turi”. Taigi R. Dworkinas pabrėžia, kad teismo pareiga yra aiškinti teisę, gilintis į ją, bandant „prisikapstyti” iki jos esmės, bet jokiu būdu nekurti jos.
Taigi galime matyti, jog teisinėje literatūroje šiuo klausimu bendra nuomonė nesurandama, tik akivaizdu tai, jog ne įstatymo, o teisės viršenybės sąlygomis keičiasi įstatymų aiškinimo kompetencija: aiškinimas tampa tam tikra teisėkūros rūšimi, o teismas – įstatymų leidėjo bendradarbiu. Todėl teisės aiškinimas tampa taip pat reikšmingas kaip ir teisėkūra.
Išvados
Teisės aiškinimas yra suvokiamas kaip tam tikras mąstymas siekiant suprasti teisės normų turinį ir išreiškiamas aiškinimo būdų visuma. Mąstymo rezultatas yra visuma samprotavimų, atitinkančių aiškinamų normų turinį. Toks aiškinimo suvokimas būdingas teisingam ir neteisingam plečiamajam, siaurinamajam ar adekvačiam aiškinimui. Kalbant apie oficialų ir neoficialų aiškinimą, čia svarbu, koks subjektas pateikė aiškinimą ir ar šis privalomas kitiems subjektams. Įstatymų ir kitų norminių aktų aiškinimas būdingas visoms teisinio reguliavimo sritims: teisėkūrai, teisės sisteminimo ir įvairioms jos įgyvendinimo formoms. Ypač svarbu teisingai aiškinti taikant teisę. Teisės normos yra bendrojo abstraktaus pobūdžio, todėl tai kelia daugybę klausimų, kuriuos reikia atsakyti aiškinant teisę. Siekiant teisingai aiškinti teisės normas, reikia gerai mokėti teisės kalbą, išmanyti teisės sistemą, teisės normų atsiradimą ir funkcionavimą. Kiekvieną teisės aiškinimo teiginį reikia pagrįsti ir įrodyti.
Literatūra
-R. Dworkin. Principo reikalas / vertė K. Klimka. Vilnius, 2006
-K.Jankauskas. Adekvatus teisės principų aiškinimas konstitucinėje jurisprudencijoje // Teisės problemos, 2004, Nr. 4
-H. Kelsen. Grynoji teisės teorija / Vertė A. Degutis ir E. Kūris. Vilnius, 2003
-G. Lastauskienė. Turiningasis teisinio teksto aiškinimas – panacėja ar pavojus? // Jurisprudencija, 2006, Nr.8
-Ž.Liekytė. Pažodinio, plečiamojo ir siaurinamojo teisės aiškinimo teoriniai ir praktiniai aspektai // Teisė, 2001, Nr.40.
-D.Mikelėnienė, V.Mikelėnas. Teismo procesas: teisės aiškinimo ir taikymo aspektai. Vilnius, 1999
-R.Posner. Jurisprudencijos problemos / Vertė A.Paksas, M.Cvelich, T. Gulbinas. Vilnius, 2004
-A.Vaišvila. Teisės teorija. Vilnius, 2004
-R.Šimašius. Teisės aiškinimas ir jo privalomumas // Teisės problemos, 2004. Nr.2
S.Vansevičius. Valstybės ir teisės teorija. Vilnius, 2000