Lietuvos ir Europos Sąjungos socialine ir darbo politika

TURINYS
ĮVADAS
I. LIETUVOS SOCIALINĖ IR DARBO POLITIKA
1. LIETUVOS SOCIALINĖ POLITIKA

1.1. LIETUVOS SOCIALINĖS APSAUGOS POLITIKOS STRATEGIJA
1.1.1. Socialinės paslaugos – Valstybės parama mažas pajamas turintiems gyventojams

1.1.2. Socialinių paslaugų klasifikacija.
1.1.3. Pagrindiniai uždaviniai socialinių paslaugų sistemai

1.2. SOCIALINIŲ PASLAUGŲ INFRASTRUKTŪROS PLĖTRA
1.2.1. Neįgaliųjų socialinė integracija
1.2.2. Socialinė parama šeimoms ir vaikams
1.2.3. Socialinė parama nukentėjusiems asmenims ir socialinės rizikos grupėms

1.2.4. Pagyvenusių žmonių problemų sprendimas
1.2.5. Socialinis draudimas
2. LIETUVOS DARBO POLITIKA
2.1. LIETUVOS RESPUBLIKOS DARBO KODEKSAS
2.1.1. Darbo santykių reglamentavimas
2.1.2. Darbo teisių įgyvendinimas ir gynimas

2.2. LIETUVOS RESPUBLIKOS UŽIMTUMO DIDINIMO 2001–2004 METŲ PROGRAMA

2.3. BEDARBIŲ RĖMIMO ĮSTATYMAS – KIEKVIENO ŽMOGAUS TEISĖS Į DARBĄ ĮGYVENDINIMO SKATINIMAS
2.4. DARBO RINKOS POLITIKOS AKTYVINIMAS
II. TIRIAMASIS DARBAS
II.1. DARBO IR SOCIALINĖS POLITIKOS PROBLEMOS IR SPPRĘSTINI KLAUSIMAI
1.1. DRAUDIMAS – SOCIALINIŲ GARANTIJŲ UŽTIKRINIMAS
1.2. UŽIMTUMO STRATEGIJA ES IR LIETUVOJE
1.3. DIDŽIAUSIAS DĖMESYS SOCIALINĖMS PASLAUGOMS IR SOCIALINIAM DARBUI
1.4. ES DARBO SANTYKIŲ REGULIAVIMŲ BEI REIKALAVIMŲ ĮGYVENDINIMAS LIETUVOS SOCIALINĖJE POLITIKOJE
1.5. SAUGOS IR SVEIKATOS DARBE STRATEGIJA BEI DARBO SANTYKIŲ REGULIAVIMAS EUROPOS BENDRIJOJE- GAIRĖS LIETUVAI
1.6. PROFESINĖS SĄJUNGOS IR SOCIALINIAI PARTNERIAI ES LYGIU – GARANTIJŲ DARBE UŽTIKRINIMAS
1.7. DARBO POLITIKOS REFORMOS TIKSLAI EUROPOS SĄJUNGOJE
IŠVADOS
LITERATŪRA
PRIEDAI
PRIEDAS 1. Socialinę apsaugą ir darbą reglamentuojantys teisės aktai
PRIEDAS 2. Situacija darbo rinkoje 2003.04.01
PRIEDAS 3. Tendencijos darbo rinkoje
PRIEDAS 4. Darbo santykių teisminis sprendimas Europos šalyse 6 psl.
7 psl.
7 psl.
7 psl.

8 psl.
10 psl.
10 psl.
11 psl.
12 psl.
13 psl.

14 psl.
14 psl.
15 psl.
16 psl.
17 psl.
17 psl.
20 psl.

22 psl.

25 psl.
28 psl.
30 psl.

30 psl.
30 psl.
31 psl.

34 psl.

39 psl.

45 psl.

47 psl.

50 psl.
53 psl.
55 psl.
58 psl.

ĮVADAS

Lietuva, kaip ir kitos nepriklausomybę atkūrusios valstybės, staigiai įžengė į technologijų, iddėjų bei stiprėjančios konkurencinės kovos pasaulį ir pajuto pasaulinių ekonominių veiksnių savo socialinei bei ekonominei raidai pasekmes.

Šiuo metu įsigalint rinkos ekonominiams santykiams, itin svarbūs ir aktualūs yra socialinės politikos formavimo bei jos įgyvendinimo klausimai, nes kartu su rinkos ūkio formavimusi vy

yksta ir gyventojų naujo išsisluoksniavimo bei jų pajamų diferenciacijos gilėjimo procesai. Bet kuriame visuomenės raidos etape galutinis gamybos tikslas, nežiūrint politinių partijų, esančių valdžioje, programų įvairovės, turėtų būti pajungtas visų socialinių sluoksnių asmeninio vartojimo augimui, nukreiptam į visų visuomenės narių vystymąsi tam tikro socialinio-ekonominio vienalytiškumo linkme. Svarbi vystymosi sąlyga darosi šiuolaikinės mokslo ir technikos pažangos bei pereinamosios ekonomikos į modernų rinkos ūkį sąlyga. Šių procesų tyrimas ir reguliavimas svarbus socialinės politikos uždavinys.

Nors darbo santykių reguliavimais dažnai siekiama apsaugoti nuo socialinių rizikų ir sumažinti skurdą, šalių susitarimo galimybės suvaržymas ir priverstinių administracinių normų nustatymas gali duoti tik dalinį, trumpalaikį efektą atskiriems asmenims. Tuo tarpu ilgalaikis socialinis tokių apribojimų poveikis yra neigiamas.
Žmonių gerovė šiandien labiausiai priklauso sąlygų privačiam verslui, nuo to, kokios galimybės vieniems žmmonėms pradėti savo verslą, kitiems – parduoti savo darbą ir taip visiems kurti materialines gėrybes. Todėl keldama sau tikslą siekti maksimalios žmonių gerovės, valstybė visa savo politika turėtų maksimaliai priartėti prie laisvos rinkos sąlygų, nes tik tokioje rinkoje žmonės turės daugiausiai šansų pradėti savo verslą, įsidarbinti ir sukurti kuo daugiau gėrybių. Visos politikos turėtų tikslingai siekti įtvirtinti laisvos rinkos principus. Tuomet atsigaus tos alternatyvios priemonės: privatus draudimas, šeimų solidarumas, kuris taip pat prisidės ties prie materialinės, tiek prie dvasinės žmonių gerovės.
br />
Šiame darbe pabandysiu išnagrinėti bei palyginti Lietuvos ir Europos Sąjungos socialinę ir darbo politiką, nes mūsų šaliai, įsiliejant į Europos sąjungos gretas, tai yra labai aktualu.

Darbo tikslas: išnagrinėti:

socialinės ir darbo politikos kryptis bei strategijas Lietuvoje

socialinę apsaugą bei darbo santykius Lietuvoje

Darbo uždaviniai: palyginti:

Lietuvos ir Europos Sąjungos socialinės ir darbo politikos kryptis bei strategijas bei socialinę apsaugą ir darbo santykius

Tyrimo metodai: Teisės aktų apžvalga

Lyginamoji analizė
I. LIETUVOS SOCIALINĖ IR DARBO POLITIKA

1. LIETUVOS SOCIALINĖ POLITIKA

Šiuo metu vykdoma socialinė politika orientuota daugiau į pasekmių neutralizavimą, o ne į pagrindinį bet kokios valstybės socialinį tikslą – materialinę žmonių gerovę.
Valstybė pirmiausia turėtų rūpintis tuo, kad žmonėms būtų užtikrintos sąlygos pasirūpinti savimi patiems, kad jiems neprireiktų valstybės pagalbos. O tam efektyviausia priemonė yra panaikinti kliūtis dirbti ir užsiimti ekonomine veikla. Taip susiaurinus socialinės pagalbos tikslus, ji turėtų būti koncentruojama ties tais, kurie nebeturi jokių kitų priemonių patys savimi pasirūpinti.
Galėjimas turėti darbo teises ir pareigas (darbinis teisnumas) pripažįstamas lygus visiems Lietuvos Respublikos piliečiams. Užsienio piliečiai ir asmenys be pilietybės, nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai, turi Lietuvos Respublikoje tokį patį darbinį teisnumą kaip ir Lietuvos piliečiai. Išimtis gali nustatyti įstatymai.
Visiškas darbinis teisnumas ir galėjimas savo veiksmais įgyti darbo teises bei sukurti darbo pareigas (darbinis veiksnumas) atsiranda asmeniui, sukakusiam šešiolika metų. Išimtis nustato šis Kodeksas ir ki

iti darbo įstatymai.
Didžiausias dėmesys kreiptinas į priemones, kuriomis siekiama padengti tam tikras socialines rizikas – pajamų netekimą dėl nedarbo, ligos, senatvės ar išlaidų padidėjimą dėl išlaikytinių skaičiaus šeimoje didėjimo.

1.1. LIETUVOS SOCIALINĖS APSAUGOS POLITIKOS STRATEGIJA

Lietuvoje socialinės apsaugos politikos strategija, susijusi su tikslu grąžinti žmogaus gebėjimą pasirūpinti savimi ir integruotis visuomenėje, sudarant žmogaus orumą nežeminančių gyvenimo sąlygų, ir rūpintis juo, kai pats žmogus to nepajėgia padaryti. Tai visuma priemonių (priimti įstatymai bei juos papildantys teisiniai aktai), sukuriantys solidarumą tarp žmonių, kuriems gręsia (arba grės) nuo jų pačių nepriklausomas darbo ir uždarbio netekimas ar turėjimas pinigų ypatingoms išlaidoms (pvz. senatvė, invalidumas, ligos atvejis, motinystė ir kt.).

Po nepriklausomybės atstatymo Lietuvos Respublikos socialinė politika yra vykdoma dviem pagrindinėmis kryptimis: socialinės apsaugos ir darbo politikos formavimo ir įgyvendinimo.

Lietuvos socialinė apsauga

Socialinis draudimas Socialinė parama

Socialinė parama – socialinės apsaugos dalis, kuri teikia šalies gyventojams piniginę ir ne piniginę paramą, įskaitant socialines paslaugas:

piniginė socialinė parama.

šalpos (socialinė) pensija,

šeimos pašalpos,

socialinė pašalpa, šildymo išlaidų ir kitos kompensacijos,

socialinės paslaugos,

socialinės globos įstaigų paslaugos,

senelių, invalidų, našlaičių ir vaikų, netekusių globos, namai,

dienos centrai ir nakvynės namai,

pagalba namuose,

slauga namuose.

1.1.1. Socialinės paslaugos – Valstybės parama mažas pajamas turintiems gyventojams

Socialinis darbas – tai pagalba individams, grupėms, bendruomenėms. Ši pagalba teikiama nepiniginėmis formomis bei globos pinigais, siekiant grąžinti asmenybės sugebėjimą socialiai funkcionuoti, integruotis į visuomenę bei pa

asirūpinti savimi.

Šiame sudėtingame Lietuvai, pereinamajame į rinkos ekonomiką, laikotarpyje ypač išryškėja socialinė nelygybė, turtinė diferenciacija. Dėl smunkančio pragyvenimo lygio, nedarbo, vis daugėja žmonių, kurie be valstybės paramos negali išgyventi.

Socialinės paslaugos gali būti teikiamos šiais atvejais, kai:

neužtenka pajamų pagal kitus įstatymus;

netekusių tėvų globos vaikams ir našlaičiams;

benamystės;

bedarbystės;

invalidumo;

laikinai dėl ligos netekus darbingumo;

esant tik vienam iš tėvų ar daugiavaikėms šeimoms;

alkoholizmo ir narkomanijos;

grįžus iš įkalinimo įstaigos, kardomojo įkalinimo, socialinės bei psichologinės reabilitacijos įvykus nelaimei;

vienišiems;

kitais įstatymais ar kitų teisės aktų numatytais atvejais, kai būtina valstybės parama.

Socialinės paslaugos skiriamos asmenims, nepriklausomai nuo jų amžiaus ar socialinių grupių. Tai:

iš dalies ar visiškai savarankiškumą praradę seni žmonės ar suaugusieji su negalia;

žmonės atsidūrę įvairiose krizinėse situacijose;

vaikai su negalia;

vaikai netekę tėvų globos ar patekę į įvairaus išnaudojimo (fizinio, seksualinio) situacijas;

šeimos, auginančios vaikus su negalia;

gausios šeimos;

rizikos grupės asmenys (grįžę iš laisvės atėmimo vietų, piktnaudžiaujantys narkotikais ar alkoholiu, infekuoti ŽIV, benamiai, įvairaus pobūdžio išnaudojimo aukos);

prieglobsčio Lietuvos Respublikoje prašantys užsieniečiai, pabėgėliai ir jų šeimų nariai;

kiti asmenys, kuriems pagal socialinių darbuotojų įvertinimą reikalingos socialinės paslaugos.

Socialines paslaugas teikia valstybinės savivaldybių institucijos, nevyriausybinės organizacijos, religinės bendruomenės, fiziniai bei juridiniai asmenys. Socialiniai darbuotojai, išnagrinėję kiekvieną konkretų atvejį, nusprendžia, kokia paramos forma klientui bus efektyviausia. Tai galėtų būti:

socialinė pašalpa;

kompensacija būsto šildymui bei karštam vandeniui;

nemokamas maitinimas;

apgyvendinimas pensionatuose, nakvynės namuose;

šelpimas drabužiais, daiktais ir pan.;

socialinių paslaugų teikimas į namus.

Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, pastebimas demografinis pasikeitimas-gyventojų senėjimas. Tai įtakoja medicininio aptarnavimo augimas, ankstyvas išėjimas į pensiją, gyvenimo trukmės ilgėjimas. Esanti gyventojų amžiaus struktūra ir numatomi jos pokyčiai nulemia naujų socialinių ir ekonominių problemų atsiradimą; didėja ekonominis krūvis darbingiems gyventojams, auga poreikis senų žmonių sveikatos apsaugai, socialinėms paslaugoms, didėja globos ir paramos reikšmė. Socialinės paramos sistema buvo pradėta reformuoti 1990 metais. Pradėti steigti socialinės paramos (globos ir rūpybos skyriai) savivaldybėse. Taip atsirado daugiau paslaugų tiekėjų, ėmė didėti teikiamų paslaugų įvairovė.

1.1.2. Socialinių paslaugų klasifikacija.

Mano manymu socialinės paslaugos labai humaniškas reiškinys. Mūsų visuomenė privalo rūpintis savo bendruomenės nariais, žiūrėti, kad būsimi piliečiai neaugtų nepritekliuje, nes skurdžioje visuomenėje daugėja nusikaltimų, žemėja kultūros lygis. Socialinės paslaugos pagal rūšis klasifikuojamos sekančiai:
– Bendros socialinės paslaugos informacijos teikimas ir konsultavimas,
– Pagalba namuose ,
– Slauga namuose ,
– Globos pinigai ,
– Kitos

Pagalbos namuose paslaugų rūšys:
1. pagrindinės;
2. papildomos.
1. Pagrindinės paslaugos – tai paslaugos, kurios asmeniui yra gyvybiškai būtinos, norint išvengti stacionarinių paslaugų ir išlaikyti jį namuose, nepažeidžiant garbės bei orumo. Tai namų tvarkymas, asmens higienos paslaugos, patalinės keitimas, skalbimas, maisto ruošimas, produktų bei medikamentų pristatymas, priemonių bei asmens higienos prekių pirkimas, karšto maisto pristatymas, indų išplovimas ir daugelis kitų.
2. Papildomos paslaugos – tai paslaugos, kurios nėra gyvybiškai būtinos konkrečioje situacijoje, bet gali būti teikiamos asmeniui pageidaujant, suderinus su paslaugų organizatoriumi. Paslaugos, kurių dažniausiai prašo gavėjai yra šios: korespondencijos tvarkymas, langų valymas, šviestuvų valymas, užuolaidų išplovimas, rūsių tvarkymas, drabužių lyginimas, daržų, sodų priežiūra, pašto siuntų išsiuntimas, lydėjimas globotiniams vykstant su reikalais ir pan..

1.1.3. Pagrindiniai uždaviniai socialinių paslaugų sistemai

Pagrindinis uždavinys, keliamas socialinių paslaugų sistemai – teikti socialinę pagalbą įvairiomis nepiniginėmis formomis ir globos pinigais tiems žmonėms, kurie negali patys savimi pasirūpinti. Socialines paslaugas gali gauti įvairios žmonių grupės: tai vieniši seni žmonės, socialinių problemų turinčios šeimos, tėvų globos netekę vaikai, našlaičiai, asmenys, grįžę iš įkalinimo įstaigų arba piktnaudžiaujantys alkoholiu ar narkotikais ir kt. Ir tokių visuomenės narių, manyčiau, daugėja didėjant ekonomikos nuosmukiui. Kaip ir dauguma mūsų visuomenės narių aš tikiuosi, kad įsiliejus Lietuvai į ES gretas, situacija turėtų pasitaisyti į gerąją pusę.
Pagrindiniai socialinių paslaugų teikimo organizatoriai yra savivaldybės. Jos analizuoja įvairių visuomenės grupių poreikius, planuoja lėšas, reikalingas socialinėms paslaugoms finansuoti, vertina asmenų poreikį socialinėms paslaugoms bei paskiria reikalingas paslaugas. Savivaldybės atsako už socialinių paslaugų teikimą jų teritorijose gyvenantiems asmenims.
Socialinių paslaugų įstaigų steigėjai yra apskričių viršininkai, savivaldybės, nevyriausybinės organizacijos.
Nuo 2002 m Socialinės pasaugos ir darbo ministerija vykdo socialinių paslaugų teikimo reformą, kuria siekiama sudaryti teisines, administracines, finansines prielaidas veiksmingai planuoti, teikti ir organizuoti socialines paslaugas, užtikrinant būtinuosius poreikius bei skatinant patį žmogų ieškoti savipagalbos būdų.
Reformos tikslas – apibrėžti tolesnes socialinių paslaugų vystymo kryptis, atitinkančias šių dienų poreikius bei suteikiančias galimybes efektyviau plėtoti ir išlaikyti socialinių paslaugų sistemą mūsų šalyje, numatyti socialinių paslaugų finansavimo reformą ir pirkimo modelių įgyvendinimą bei reikalavimų (standartų) socialinėms paslaugoms sistemos, kokybės vertinimo ir kontrolės mechanizmo kūrimą.
Reformos vykdymo etapai:
1) 2002-2004 m. bus rengiamos pagrindinės reformos vykdymą užtikrinančios priemonės;
2) 2005 m. šių priemonių pagrindu bus rengiamos tolesnių, reformos įgyvendinimą užtikrinančių priemonių 2005-2010 planas.

1.2. SOCIALINIŲ PASLAUGŲ INFRASTRUKTŪROS PLĖTRA

Siekiant geriau įgyvendinti socialinės politikos tikslus priimta Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros programa. Tai regioninių socialinių paslaugų projektų finansavimas iš valstybės biudžeto lėšų. Savivaldybės, apskritys ir nevyriausybinės organizacijos teikia konkursui projektus, kuriuos atrenka socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu sudaryta komisija.
Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros programos tikslai :
1. Stiprinti Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų sistemą, užtikrinant vykdomos socialinės politikos veiksmingumą ir tam panaudojant visus galimus žmogiškuosius, finansinius bei materialinius išteklius;
2. Skatinti savivaldybių, nevyriausybinių organizacijų, religinių bendruomenių iniciatyvą, plėtoti jų tarpusavio bendradarbiavimą;
3. Kooperuoti valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšas, pritraukiant tarptautinių fondų, privačių asmenų, kitų šaltinių lėšas;
4. Skatinti vietinės bendruomenės ir asmenų, reikalaujančių socialinės paramos, iniciatyvą, mokyti juos padėti sau;
5.Užkirsti kelią didelėms socialinėms problemoms atsirasti, sudarant galimybes savivaldybėms bei nevyriausybinėms organizacijoms rengti socialinių paslaugų projektus ir konkurso būdu atrinkti bei iš valstybės lėšų iš dalies finansuoti geriausius savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų pateiktus socialinių paslaugų projektus.

Manau , kad įgyvendinus nors dalį šių kilnių tikslų ir uždavinių, sumažėtų problemų vietinėse bendruomenėse, daugiau dėmesio būtų skiriama probleminės šeimoms, ekonomiškiau būtų panaudojamos lėšos.
Šiuo metu daugelyje mūsų šalies institucijų ruošiamasi įsisavinti ES finansinę paramą, kuri pasieks Lietuvą per Struktūrinius fondus.
Vienas svarbiausių Struktūrinių fondų tikslų – padėti ES regionams, susiduriantiems su socialiniais ir ekonominiais sunkumais, kurių vystymasis atsilieka nuo Europos Sąjungos vidurkio.

Panagrinėsiu pagrindines socialinės politikos kryptis, kurioms, manau, reikėtų skirti daugiausia dėmesio.

1.2.1. Neįgaliųjų socialinė integracija

Pastaraisiais metasi daug dėmesio buvo skiriama naujo neįgaliųjų kompleksinės reabilitacijos modelio rengimui. Manau, kad tai labai sveikintinas reiškinys, kadangi kuo valstybė labiau rūpinasi savo neįgaliaisiais visuomenės nariais, tuo labiau skatinamas auklėjamasis darbas, žmonių gerumas pakyla į aukštesnį lygį. Taigi siekiama lygių galimybių žmonėms su negalia, formuojama ilgalaikė neįgaliųjų integracijos įgyvendinimo strategija. 2001 metais pradėta rengti Nacionalinė žmonių su negalia socialinės integracijos 2003- 2012 metų programa, kurios pagrindiniai prioritetai yra šie:
1) Sukurti kompleksinę asmens įvertinimo sistemą ( objektyviai vertinant taikytos ir taikytinos kompleksinės reabilitacijos priemones, atsižvelgiant į asmens negalios sąlygojamą būklę ir gebėjimus dalyvauti visose gyvenimo srityse);
2) Sukurti kompleksinės reabilitacijos sistemą ( tobulinant tęstines medicininės, profesinės, socialinės, psichologinės reabilitacijos, savarankiškų gyvenimo įgūdžių ugdymo ir lavinimo grandis);
3) Sukurti dėl negalios atsiradusių specialių poreikių tenkinimo sistemą (kompleksinės reabilitacijos eigoje garantuojant nuoseklų perėjimą iš vienos dalies į kitą bei užtikrinant lygiagretų specialiųjų poreikių tenkinimą);
4) Sudaryti lygias galimybes žmonėms su negalia aktyviai dalyvauti visose visuomenės gyvenimo srityse (tobulinant ugdymo ir užimtumo sistemas, užtikrinant lygias galimybes dalyvauti įvairiose gyvenimo veiklose).
Siekiant efektyviau taikyti socialinės apsaugos priemones neįgaliesiems, siekiant stiprinti jų darbingumą, savarankiškumą bei integraciją į visuomenę, taip pat vykdoma Invalidumo nustatymo ir socialinės apsaugos priemonių reforma, kurios pagrindinės kryptys yra šios:
Darbingumo netekimo laipsnio ir specialių poreikių nustatymas -reformuojant numatoma atskirti specialių poreikių ir jų tenkinimo laipsnio bei darbingumo laipsnio nustatymą;
Pensijų skyrimas neįgaliesiems – sprendžiant pensijų skyrimo klausimus numatoma susieti socialinio draudimo pensijų ir draudimo nuo nelaimingų atsitikimų darbe kompensacijų skyrimą su darbingumo netekimo laipsniu bei darbo užmokesčio praradimo veiksniais;
Užimtumo problemų sprendimas – sprendžiant užimtumo problemas bus stengiamasi plėtoti įvairias užimtumo formas: įdarbinimą, darbo terapiją ir bendrąjį užimtumą;
Lengvatų keitimas specialios pagalbos priemonėmis – numatoma daugelį egzistuojančių lengvatų pakeisti specialiems poreikiams tenkinti skirtomis įvairiomis socialinės apsaugos priemonėmis, kurios padės efektyviau užtikrinti neįgaliųjų socialinę apsaugą bei visaverčio integravimosi į visuomenę galimybes.
Manau, kad šitos kryptys palengvins neįgaliųjų integraciją ir jie pasijaus reikalingais savo šalyje, pilnateisiais piliečiais.

1.2.2. Socialinė parama šeimoms ir vaikams

Manyčiau, kad skaudžiausia problema mūsų visuomenėje tai skurstančios šeimos ir jose augantys vaikai. Vienas pagrindinių socialinės paramos tikslų – tai padėti tenkinti būtiniausius poreikius tiems žmonėms, kurių gaunamos pajamos yra nepakankamos, o gebėjimas pasirūpinti savimi dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių priežasčių yra ribotas. Todėl ir šeimoms bei vaikams yra mokamos socialinės išmokos ir teikiamos socialinės garantijos bei lengvatos.
Valstybinę šeimų ir vaikų rėmimo sistemą sudaro dvi pagrindinės dalys: nepriklausomai nuo šeimos turto ir pajamų mokamos pašalpos bei mažas pajamas turinčioms šeimoms teikiama parama įvertinus jų pajamas.
Gerinant socialinės paramos šeimoms ir vaikams sistemą įgyvendinamos svarbios kryptys: ekonominės socialinės aplinkos kūrimas mažinant nedarbą; profesinio aktyvumo skatinimas; paramos šeimoms ir vaikams sistemos tobulinimas; šeimų atsakomybės už šeimos gerovę didinimas; palankių sąlygų šeimoms kūrimas sprendžiant būsto problemas; pašalpų šeimoms derinimas su kitomis paramos formomis bei kitos priemonės, skatinančios žmones aktyviau integruotis į darbo rinką, įgyjant išsilavinimą.

1.2.3. Socialinė parama nukentėjusiems asmenims ir socialinės rizikos grupėms

Jeigu žmogui atsitinka nelaimė, jis turėtų būti užtikrintas, kad valstybė nepaliks savo nario nelaimėje, pasistengs pagal išgales pasirūpinti juo. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija socialinės paramą nukentėjusiems asmenims ir socialinės rizikos grupėms plėtojo dviem kryptimis: rengiant ir tobulinant teisės aktus bei įgyvendinant socialines programas, skirtas nukentėjusių asmenų grupėms – politiniams kaliniams ir tremtiniams, ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviams, kariams savanoriams, asmenims, nukentėjusiems likviduojant Černobylio atominės elektrinės avarijos padarinius, asmenims, tarnavusiems sovietinėje armijoje ir patyrusiems sužalojimus arba žuvusiems, taip pat socialinės rizikos grupėms – asmenims, sergantiems priklausomybe nuo psichoaktyvių medžiagų, asmenims, grįžusiems iš įkalinimo vietų, priverstinės prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms.

1.2.4. Pagyvenusių žmonių problemų sprendimas

Pagyvenę žmonės susiduria su problemomis. Jie jaučiasi tapę našta savo artimiesiams. Kamuojami ligų, tokių kaip širdies ligos, Parkinsono, padidėjęs kraujospūdis, senatvinė demencija, o taip pat likę našliais. Jie be moralinės traumos patiria dar ir materialinį nepriteklių. Nereikalingumo jausmas iššaukia psichines problemas, depresijas. Tačiau dažniausiai jie lieka nesuprasti savo artimųjų. ir todėl priversti ieškoti pagalbos.

1996 m priėmus socialinių paslaugų įstatymą buvo sudaryta galimybė socialines paslaugas seniems žmonėms gauti namuose. Tokių paslaugų dažniausiai prašo seni žmonės, turintys negalią, negalintys savimi pasirūpinti.

Tokių paslaugų tikslas – sudaryti žmonėms normalias gyvenimo sąlygas, suteikti galimybę gyventi pilnavertį gyvenimą savo namuose, ir integruoti juos į visuomenę.

Dauguma lankomųjų likusią savo gyvenimo dalį nori praleisti savo namuose. Nors gyvena be patogumų, didžiąją dalį pensijos išleidžia medikamentams, kurui, mokesčiams už butą ir maistą. Tačiau pasitaiko atvejų kai stacionari globa yra vienintelė išeitis.

Siekti globos formų įvairovės skatina ir tai, kad nestacionarinė globa yra 10 kartų pigesnė. Ją naudojant su tais pačiais ribotais ištekliais galima padėti didesniam senų žmonių skaičiui.

Reformuojant socialinių paslaugų seniems žmonėms sistemą, išlieka tokios problemos:
1. Nedidelė socialinių paslaugų įstaigų įvairovė;
2. Nepakankama globos tęstinumo įvairovė;
3. Nepakankamai koordinuoti sprendimai tenkinant socialinius ir .sveikatos poreikius;
4. Riboti ištekliai;

1.2.5. Socialinis draudimas

Socialinis draudimas – socialinės sistemos apsaugos dalis, finansuojama specialiomis įmokomis ir mokant su tomis įmokomis susietas išmokas:

pensijų draudimas,

ligos ir motinystės draudimas,

sveikatos draudimas,

draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe, nedarbo draudimas.

Valstybinis socialinis draudimas sudaro svarbiausią socialinės apsaugos sistemos dalį. Jis apima beveik visus Lietuvos gyventojus, o daugiau nei trečdalis jų gauna socialinio draudimo išmokas, kurios garantuoja pajamas apdraustiesiems, netekus darbingumo dėl ligos, motinystės, invalidumo, senatvės ar kitais atvejais.

2. LIETUVOS DARBO POLITIKA

Darbo politika – tai darbo rinkos, darbo santykių, darbo apmokėjimo, saugos ir sveikatos darbe, vyrų ir moterų lygių galimybių politika, socialinių partnerių veikla. Jos tikslas – skatinti šalies gyventojų užimtumą, integruoti bedarbius į darbo rinką, sudaryti tinkamas teisines sąlygas darbo santykiams egzistuoti, užtikrinti darbo apmokėjimą, darbo ir poilsio režimą, saugias ir neprieštaraujančias sveikatos normoms darbo sąlygas, lygias vyrų ir moterų galimybes bei didinti socialinių partnerių įtaką darbo ir su juo susijusių santykių srityje.
Šiems klausimams praėjusiais metais buvo skinamas didelis dėmesys. Ankstesniaisiais metais darbo rinkos politika orientavosi į palankesnių sąlygų sudarymą užimtumui, kuris laikytinas konkurencingumo ir augimo skatinimo veiksniu ir raktu į socialinę integraciją bei dalyvavimą visuomenės gyvenime. Daug dėmesio buvo skiriama siekiant užtikrinti lygias įdarbinimo, darbo apmokėjimo galimybes moterims ir vyrams. 2001 m. gegužės mėnesį Vyriausybė patvirtino Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001-2004 metų programą – dokumentą, apibrėžiantį valstybės užimtumo ir darbo rinkos politikos strategiją, jos vidutinės trukmės prioritetinius tikslus ir veiksmus, kurių Vyriausybė bei kitos valstybės valdymo institucijos numato imtis gyventojų užimtumui didinti.
Nemažai pokyčių darbo santykių bei darbo apmokėjimo srityse 2000-2002 metais įvyko dėl Vyriausybės vykdomos verslo sąlygų gerinimo politikos, kurios vienas iš tikslų buvo liberalizuoti darbo santykius.
Įgyvendinant šiuos tikslus buvo pakeisti ir papildyti kai kurie galiojantys darbo įstatymai bei parengta naujų teisės aktų projektų. Vienas iš reikšmingiausių šiais metais parengtų projektų yra Darbo kodekso projektas, kaip vieningas darbo ir su juo susijusius santykius reguliuojantis teisės aktas.
Didelis dėmesys skirtas saugos ir sveikatos darbe užtikrinimui: 2000 metais buvo priimti Darbuotojų saugos ir sveikatos ir Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymai, nemažai poįstatyminių aktų, 2001 metais parengta Valstybinė saugos ir sveikatos darbe programa.
Pastaraisiais metais suaktyvėjo ir socialinių partnerių veikla bei padidėjo jų įtaka sprendžiant svarbius darbo ir socialinius klausimus. Tai iliustruoja Lietuvos Respublikos trišalės tarybos ir kitų trišalių komisijų darbo rezultatai, įvairios socialinių partnerių mokymo programos bei seminarai.
2001 metais Lietuvos darbo rinkoje situacija buvo gana įtempta: mažėjo užimtumas, nors ir lėtesniais tempais, bet ir toliau augo nedarbas. Tai nulėmė bendra šalies ekonominė būklė. Siekiant didinti gyventojų užimtumą ir subalansuoti darbo rinką, 2002 metais prioritetai buvo teikiami aktyviai darbo rinkos politikai, susijusiai su nedarbo prevencija, užimtumo rėmimu, darbo rinkos mokymu, lygių galimybių darbo rinkoje užtikrinimu, regioninių užimtumo ir verslo skatinimo programų rengimu. 2001 m. pavasarį buvo priimta Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001-2004 metų programa.
Atsižvelgiant į užimtumo ir nedarbo kitimo tendencijas, pagrindiniai veiklos tikslai 2000 m. buvo: 1) didinti ieškančiųjų darbo asmenų galimybes pagal individualius poreikius, skatinti bedarbių integraciją į darbo rinką, derinant socialinės pagalbos ir užimtumo rėmimo priemones; 2) telkti darbo rinkos partnerius teritoriniams užimtumo ir darbo rinkos klausimams spręsti. Siekiant individualizuoti aktyvios darbo rinkos politikos programas, prioritetinėmis bedarbių grupėmis buvo laikomi pradedantis darbo veiklą, neturintis arba turintis profesinį pasirengimą jaunimas (iki 25 metų amžiaus), ilgalaikiai bedarbiai, bedarbiai, neturintys reikiamo socialinio draudimo stažo bedarbio pašalpai gauti, asmenys su negalia.

2.1. LIETUVOS RESPUBLIKOS DARBO KODEKSAS

Darbo kodeksas įsigalioja nuo 2003 m. sausio 1 d., išskyrus 47 straipsnio 6 dalies nuostatas, kurios įsigalioja Lietuvos Respublikai tapus Europos Sąjungos nare, ir nuostatas dėl darbo tarybų, kurios įsigalioja priėmus darbo tarybų statusą ir sudarymo tvarką nustatantį įstatymą.

2.1.1. Darbo santykių reglamentavimas
Darbo Kodeksas reglamentuoja darbo santykius, susijusius su šiame Kodekse ir kituose norminiuose teisės aktuose nustatytų darbo teisių ir pareigų įgyvendinimu ir gynyba. Atskirų darbo santykių sričių reglamentavimo ribas nustato šis Kodeksas, taip pat pagal šio Kodekso nustatyti įstatymai ir Vyriausybės nutarimai.
Darbo santykiams reglamentuoti taikomi šie principai:
1) asociacijų laisvė;
2) laisvė pasirinkti darbą;
3) valstybės pagalba asmenims, įgyvendinant teisę į darbą;
4) darbo teisės subjektų lygybė nepaisant jų lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, pilietybės ir socialinės padėties, tikėjimo, santuokinės ir šeiminės padėties, amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms ir visuomeninėms organizacijoms, aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis;
5) saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymas;
6) teisingas apmokėjimas už darbą;
7) visų formų priverstinio ir privalomojo darbo draudimas;
8) darbo santykių stabilumas;
9) darbo įstatymų bendrumas ir jų diferenciacija pagal darbo sąlygas ir darbuotojų psichofizines savybes;
10) kolektyvinių derybų laisvė siekiant suderinti darbuotojų, darbdavių ir valstybės interesus;
11) kolektyvinių sutarčių šalių atsakomybė už įsipareigojimus.

Valstybė privalo skatinti darbo teisių įgyvendinimą. Darbo teisės išimtiniais atvejais gali būti apribotos tik įstatymu ar teismo sprendimu, jeigu tokie apribojimai yra būtini siekiant apsaugoti viešąją tvarką, visuomenės moralės principus, visuomenės narių sveikatą, gyvybę, turtą, teises ir teisėtus interesus.
Darbo įstatymai nustato:
1) darbo teisės taikymo sritį, uždavinius ir principus;
2) gyventojų užimtumo teisinius pagrindus;
3) kolektyvinių sutarčių sudarymo ir vykdymo taisykles bei šalių atsakomybę už įsipareigojimus;
4) minimalųjį darbo užmokesčio dydį, taip pat darbo apmokėjimo sąlygas iš valstybės ir savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose;
5) maksimaliąją darbo laiko trukmę ir minimaliąsias poilsio laiko normas;
6) minimaliųjų lengvatų, garantijų, kompensacijų dydį ir kitų darbo teisių lygį;
7) pagrindines darbuotojų saugos ir sveikatos normas bei taisykles;
8) profesinių sąjungų ir kitų darbuotojų atstovų teises darbo srityje;
9) pagrindines profesinio pasirengimo ir kvalifikacijos kėlimo nuostatas;
10) darbo drausmės užtikrinimo pagrindus;
11) materialinės atsakomybės sąlygas ir dydį (ribas);
12) pagrindines darbo įstatymų laikymosi priežiūros ir kontrolės nuostatas.
Vyriausybė, kitos valstybės ir savivaldybių institucijos turi teisę pagal savo kompetenciją priimti norminius teisės aktus darbo santykių reglamentavimo klausimais. Vyriausybės, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų norminių teisės aktų nuostatos, pabloginančios darbuotojų padėtį, palyginti su ta, kurią nustato Darbo Kodeksas ir kiti darbo įstatymai, negalioja. Įmonėse, įstaigose, organizacijose pagal jų kompetenciją įstatymų nustatyta tvarka gali būti priimami vietiniai (lokaliniai) norminiai teisės aktai, nereglamentuotas darbo sąlygas ir papildomas, palyginti su nustatytomis įstatymuose bei kituose norminiuose teisės aktuose, darbo, socialines ir buities lengvatas darbuotojams arba atskiroms jų grupėms. Negalioja trišaliai susitarimai, kolektyvinės sutartys bei vietiniai (lokaliniai) norminiai teisės aktai dėl darbo sąlygų, pabloginantys darbuotojų padėtį, palyginti su ta, kurią nustato Darbo Kodeksas, įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai.
Darbo įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai taikomi darbo santykiams Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, ar darbuotojas dirba Lietuvoje, ar pagal darbdavio pavedimą užsienyje.
Darbo santykiai, atsirandantys dirbant laivuose ar lėktuvuose, reglamentuojami Lietuvos Respublikos darbo įstatymais ir kitais norminiais teisės aktais, jei tie laivai ar lėktuvai plaukioja arba skraido su Lietuvos valstybės vėliava ar yra paženklinti Lietuvos simboliais. Lietuvos Respublikos darbo įstatymai, kiti norminiai teisės aktai taikomi dirbant kitose transporto priemonėse, jei darbdaviai, kuriems nuosavybės teise priklauso šios transporto priemonės, priklauso Lietuvos Respublikos jurisdikcijai. Jei darbdavys yra užsienio valstybė, vyriausybė ar administracijos vienetas arba vienetas, veikiantis kaip diplomatinė atstovybė, užsienio organizacija ar asmuo, darbo santykiams su Lietuvos Respublikos nuolatiniais gyventojais Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai taikomi tiek, kiek nepažeidžia diplomatinio imuniteto.
Darbo santykiams užsienio teisė taikoma, kai tai nustato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Lietuvos Respublikos įstatymai ar darbo sutarties šalių susitarimai.

Darbo sutarties šalys gali pasirinkti taikytiną teisę tiek visai darbo sutarčiai, tiek ir jos daliai. Pasirinkimas turi būti išreikštas tiesiogiai arba akivaizdžiai numanomas iš darbo sutarties sąlygų ar kitų aplinkybių. Dėl to, kad šalys pasirinko taikytiną teisę, darbuotojo apsaugos srityje nenustoja galios imperatyvios teisės normos tos valstybės, kurios darbo įstatymai būtų taikomi nesant šalių susitarimo dėl taikytinos teisės.
Jei šalys savo susitarimu nepasirenka taikytinos teisės, tai ji parenkama vadovaujantis šiais principais:
1) jei darbas nuolatos dirbamas vienoje valstybėje, taikoma tos valstybės darbo teisė, nepaisant to, kad darbuotojas laikinai dirba kitoje valstybėje;
2) jei darbuotojas nedirba nuolatinio darbo nė vienoje valstybėje, taikoma tos valstybės, kurioje yra darbdavio verslo vieta (buveinė), darbo teisė;
3) jei iš aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad darbo santykiai yra labiau susiję su kita valstybe, taikoma tos kitos valstybės, su kuria tie darbo santykiai labiausiai susiję, darbo teisė.
Kai Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis yra nustatytos kitokios taisyklės negu tos, kurias nustato Darbo Kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos darbo įstatymai, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių taisyklės.
Darbuotojai ir darbdaviai darbo teises ir pareigas gali įgyti, pakeisti, jų atsisakyti ar jas apginti per jiems atstovaujančius subjektus. Darbuotojai ir darbdaviai gali būti atstovaujami esant tiek kolektyviniams, tiek individualiems darbo santykiams. Atstovavimą esant kolektyviniams darbo santykiams reglamentuoja Darbo Kodeksas, o atstovavimą esant individualiems darbo santykiams – Civilinis kodeksas, jeigu toks reglamentavimas neprieštarauja Darbo Kodeksui.

Atstovauti darbuotojų teisėms ir interesams bei juos ginti esant darbo santykiams gali profesinės sąjungos. Jeigu įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje nėra veikiančios profesinės sąjungos ir jeigu darbuotojų kolektyvo susirinkimas darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijos neperdavė atitinkamos ekonominės veiklos šakos profesinei sąjungai, darbuotojams atstovauja darbo taryba, išrinkta slaptu balsavimu visuotiniame darbuotojų kolektyvo susirinkime. Profesinės sąjungos, gindamos darbuotojų darbo, profesines, ekonomines ir socialines teises bei interesus, vadovaujasi profesinių sąjungų veiklą reglamentuojančiais įstatymais, Darbo Kodeksu ir savo įstatais.

Darbo tarybų statusą ir sudarymo tvarką nustato įstatymas. Darbo taryba turi visas kolektyvinio atstovavimo subjektų teises, jeigu įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje nėra veikiančios profesinės sąjungos ir jeigu darbuotojų kolektyvo susirinkimas darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijos neperdavė atitinkamos ekonominės veiklos šakos profesinei sąjungai (Darbo Kodekso 19 straipsnio 1 dalis).

2.1.2. Darbo teisių įgyvendinimas ir gynimas

Darbo teisės ir pareigos gali atsirasti, pasikeisti ar pasibaigti pagal Darbo Kodeksą ir kitus įstatymus, darbo sutartis, kolektyvines sutartis bei kitus susitarimus, nors įstatymų ir nenustatytus, bet jiems neprieštaraujančius, teismų sprendimus, administracinius aktus, sukeliančius darbo teisines pasekmes, dėl žalos padarymo, dėl juridinių faktų.
Įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise. Darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų. Draudžiama kliudyti darbuotojams jungtis į profesines sąjungas ir trukdyti jų teisėtai veiklai.

Darbo teises saugo įstatymai, išskyrus atvejus, kai jos įgyvendinamos prieštaraujant jų paskirčiai, visuomenės interesams, taikiam darbui, geriems papročiams ar visuomenės moralės principams. Įstatymų nustatyta tvarka teismas arba kiti darbo ginčus nagrinėjantys organai darbo teises gina tokiais būdais:
1) tas teises pripažindami;
2) atkurdami buvusią iki teisės pažeidimo padėtį ir užkirsdami kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams;
3) įpareigodami atlikti pareigą natūra;
4) nutraukdami arba pakeisdami teisinį santykį;
5) išieškodami iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę ar moralinę žalą, o įstatymų nustatytais atvejais ir baudas ar delspinigius;
6) kitais įstatymų nustatytais būdais.
Išimties tvarka tik teismai pagal įstatymus gina darbo teises tokiais būdais:
1) pripažindami negaliojančiais įstatymams prieštaraujančius valstybės institucijų ar pareigūnų aktus;
2) netaikydami įstatymams prieštaraujančio valstybės institucijos, savivaldybės ar pareigūno akto.
Darbo teises gina profesinės sąjungos jų veiklą reglamentuojančių įstatymų nustatyta tvarka. Darbo įstatymų specialiai nustatytais atvejais darbo teisės ginamos administracine tvarka. Asmuo, kurio teisė pažeista, gali reikalauti jam padarytų nuostolių atlyginimo, jeigu darbo įstatymai nenustato kitaip. Darbo garbė ir verslo reputacija ginamos vadovaujantis Civiliniu kodeksu, išskyrus atvejus, kai Darbo Kodeksas arba kiti įstatymai nustato kitą darbo garbės ir verslo reputacijos gynimo tvarką bei būdus.
Darbo teisių savigyna leidžiama tik Darbo Kodekso nustatytais atvejais. Atsakomybę Darbo Kodekse nustatytų teisių ir pareigų pažeidimą nustato Darbo Kodeksas, įstatymai, kiti norminiai teisės aktai, kolektyvinės sutartys ir kiti susitarimai.
Šakos kolektyvinė sutartis nustato atitinkamos šakos socialinės ir ekonominės plėtros kryptis, darbuotojų (profesinių grupių) darbo organizavimo ir darbo apmokėjimo sąlygas bei socialines garantijas. Teritorinė kolektyvinė sutartis nustato tam tikrų darbo, socialinių ir ekonominių problemų, kurios turi teritorinių ypatumų, sprendimo sąlygas. Nacionalinėje, šakos ir teritorinėje kolektyvinėje sutartyje paprastai nustatoma:
1) darbo apmokėjimo, darbo ir poilsio laiko, darbuotojų saugos ir sveikatos sąlygos;
2) darbo apmokėjimo sistema kainų, infliacijos didėjimo atvejais;
3) specialybės įgijimo, kvalifikacijos kėlimo, perkvalifikavimo sąlygos;
4) socialinės partnerystės rėmimo priemonės, padedančios išvengti kolektyvinių ginčų, streikų;
5) darbo normų, išdirbto laiko, aptarnavimo, darbuotojų skaičiaus nustatymo, pakeitimo ir peržiūrėjimo tvarka;
6) kitos šalims svarbios darbo, socialinės ir ekonominės sąlygos;
7) jos keitimo ir papildymo tvarka, galiojimo terminas, vykdymo kontrolė, atsakomybė už susitarimo pažeidimą ir kt.
Nacionalinės kolektyvinės sutarties šalys yra centrinės (respublikinės) profesinių sąjungų organizacijos ir darbdavių organizacijos.
1. Nacionalinė, šakos ir teritorinė kolektyvinė sutartis taikomos įmonėse, kurių darbdaviai:
1) buvo sutartį pasirašiusių darbdavių asociacijų nariai;
2) prisijungė prie šių asociacijų po sutarties pasirašymo.
Jeigu šakos ar teritorinės kolektyvinės sutarties nuostatos yra svarbios atitinkamai gamybos šakai, profesijai, socialinės apsaugos ir darbo ministras gali praplėsti šakos ir teritorinės kolektyvinės sutarties ar atskirų jos nuostatų taikymo sritį, nustatydamas, kad tas susitarimas taikomas visai šakai, profesijai, paslaugų sričiai ar tam tikrai teritorijai, jeigu tokį reikalavimą pateikė viena ar keletas dalyvaujančių šakos ar teritorinėje kolektyvinėje sutartyje darbuotojų arba darbdavių organizacijų.

2.2. LIETUVOS RESPUBLIKOS UŽIMTUMO DIDINIMO 2001–2004 METŲ PROGRAMA

Opi šių dienų problema – gyventojų užimtumas. Didesnes viltis sakyčiau suteikia būsima narystė ES. Ruošiantis stojimui į Europos sąjungą įstatymus, programas stengiamasi derinti su ES aktais bei direktyvomis.
Viena iš tokių programų – Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo programa – tai Lietuvos Respublikos Vyriausybės programinis dokumentas, nustatantis valstybės užimtumo ir darbo rinkos politikos strategiją, jos vidutinės trukmės prioritetinius tikslus ir veiksmus (priemones), kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kitos valstybės valdymo institucijos numato imtis didindamos gyventojų užimtumą.
Ši programa sukonkretina Lietuvos Respublikos Seimo 2000 m. lapkričio 9 d. nutarimu Nr. IX–20 (Žin., 2000, Nr.98-3081) patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000–2004 metų programos pagrindines nuostatas dėl ekonomikos, darbo, socialinės, švietimo politikos bei kitų veiklos sričių, kurios daro įtaką gyventojų užimtumui.
Lietuvos Respublikos užimtumo ir darbo rinkos politikos prioritetinės kryptys nustatytos vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės strateginiais tikslais (prioritetais) (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gruodžio 4 d. posėdžio sprendimas, protokolo Nr. 54, 1 klausimas), kurie numato liberalizuoti verslo sąlygas, skatinti ekonomikos plėtrą, siekti užimtumo didinimo ir mažinti biurokratinius suvaržymus ir trukdymus.
Ši programa parengta atsižvelgiant ir į Europos Sąjungos (toliau vadinama – ES) valstybių vadovų Amsterdamo konferencijoje (1997 metai) numatytas pagrindines nuostatas dėl bendros užimtumo politikos strategijos rengimo ir įgyvendinimo, ES Tarybos rekomendacijas valstybėms narėms dėl užimtumo krypčių, kurios įgyvendinamos rengiant kasmetinius nacionalinius užimtumo didinimo veiksmų planus. Programos struktūra atitinka ES valstybių nacionalinius užimtumo didinimo veiksmų planus.
Pagrindiniai šios programos strateginiai tikslai yra šie:
įveikti neigiamus struktūrinės ūkio reformos ir išorės poveikio padarinius gyventojų užimtumui ir darbo rinkai;
didinti gyventojų užimtumą, mažinti nedarbą ir subalansuoti darbo rinką;
pasirengti prisidėti prie ES užimtumo strategijos koordinavimo.
Įgyvendinant šiuos tikslus, jau 2001 metų pabaigoje ir 2002 metų pirmojoje pusėje bus siekiama sustabdyti nedarbo didėjimą, o vėliau – nuosekliai mažinti registruotą nedarbą iki 7–8 procentų. Programos įgyvendinimo laikotarpiu turi būti skatinama verslo plėtra ir investicijos, kurios užtikrintų 110–120 tūkstančių naujų darbo vietų sukūrimą. Tai leistų toliau didinti gyventojų užimtumą, iki jis pasieks ES valstybių vidutinį lygį, ir siekti visiško užimtumo.
Užimtumo ir darbo rinkos politika grindžiama šiomis strateginėmis nuostatomis:
didelis gyventojų užimtumo lygis – viena svarbiausių valstybės socialinės ekonominės raidos sąlygų, žmonių pragyvenimo ir socialinės apsaugos garantas, todėl galimybių dirbti didinimas ir nedarbo mažinimas yra strateginis valstybės užimtumo ir darbo rinkos politikos tikslas;
nedarbo problemą galima išspręsti tik ekonominėmis priemonėmis, sudarius sąlygas kurti naujas darbo vietas, todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybė visapusiškai skatins ekonomikos plėtrą, naujų darbo vietų kūrimą, sieks užtikrinti tolesnį ir esminį verslo sąlygų gerinimą;
užimtumui didinti bus efektyviau naudojamos investicinės, fiskalinės, monetarinės, užsienio prekybos, muitų, regioninės plėtros ir kitos priemonės;
bus didinamas ir geriau naudojamas žmonių profesinis ir kūrybinis potencialas. Žmonių išteklių plėtra laiduojant gerą darbo rinkos poreikius atitinkantį profesinį mokymą turi užtikrinti kiekvieno asmens galimybes rasti vietą darbo rinkoje ir greitai prisitaikyti prie jos pokyčių;
formuojant ir įgyvendinant demografines, šeimos ir jaunimo, socialinio draudimo, socialinės paramos, darbo rinkos ir kitas socialinės politikos strategines nuostatas bus siekiama kuo didesnės užimtumo ir socialinės politikos sanglaudos;
Lietuvos Respublikos Vyriausybė, siekdama geriau subalansuoti darbo rinką, skatins ir rems netekusių darbo gyventojų užimtumą, profesinių įgūdžių atgaivinimą ir tobulinimą, gebėjimų įsitvirtinti darbo rinkoje atkūrimą ir didinimą;
bus ugdomi darbdavių ir darbuotojų gebėjimai prisitaikyti prie aplinkos pokyčių, skatinamas dvišalis ir trišalis bendradarbiavimas.
Šioms strateginėms gyventojų užimtumo ir darbo rinkos politikos nuostatoms įgyvendinti būtinos visų valstybės institucijų ir darbo rinkos dalyvių pastangos.
Lietuvos gyventojų užimtumo skatinimo politika susijusi tiek su siekiu integruotis į tarptautines bei regionines struktūras, tiek su būtinybe reguliuoti bedarbystės lygį . Apsiribojant pašalpomis šioje srityje, nebūtų sudarytos sąlygos užimtumo vystymui bei konkurencijai darbo rinkoje. Neprogresuotų darbo jėgos kokybė. Kita vertus, Lietuva susiduria su vis didesniais sunkumais, sprendžiant bedarbystės klausimą. Tai, galiausiai, neatsiejama nuo socialinių problemų. Bedarbystė neigiamai veikia visuomenės vystymąsi bei kiekvieno individo psichologinę būseną. Dėl šių ir dar kitų priežasčių, valstybinės užimtumo garantijos bedarbiams skatina darbo rinkos vystymąsi bei visuomenės progresą.
Lietuvos darbo rinkos struktūrą galima pavaizduoti taip:

– Oficialiai registruoti, gauna bedarbio pašalpą.
– Neoficiali bedarbystė.(trumpas darbo laikas, priverstinės atostogos,
– niekada neregistruoti darbo biržoje)
– Neoficiali darbo rinka. Juodoji darbo rinka.
– Firmos , nemokančios mokesčių ir socialinio draudimo.
– Oficialiai dirbantys.
Atsiradus darbo rinkai, atsirado ir nedarbas, kuris suprantamas kaip darbo pasiūlos ir paklausos disbalansas. Nedarbo lygis gali būti suprantamas dvejopai:
Natūralus bedarbystės lygis – kai ciklinės bedarbystės lygis lygus nuliui. (Ciklinė bedarbystė – fenomenas atsirandantis esant nestabiliai ekonominei situacijai, kai mažinamas darbo vietų skaičius. Tai ypatingai nepageidautina bedarbystės rūšis.)
Normalus nedarbo lygis – bedarbių santykis su ekonomiškai aktyviais šalies gyventojais. Ekonomiškai aktyviais laikomi darbingo amžiaus, visada pasirengę pradėti dirbti asmenys.
Nedarbo lygis nulemia, ar nedarbas yra blogybė, ar toleruotinas dalykas. Įvairūs šaltiniai skirtingai charakterizuoja normaliais laikytinus nedarbo lygius. Dažniausiai normaliu nedarbo lygiu laikomas 5-6% nedarbo lygis. Lietuvos respublikinės darbo biržos duomenimis vidutinis oficialus nedarbo lygis Lietuvoje atitinka normą ir sudaro 6.7 % (1994m. – 3.8% , 1995m. – 6.1% , 1996m. – 7.1% (Lietuvos ekonominė ir socialinė raida. – 1996m. sausio – gruodžio mėn.,- V.: Statistikos departamentas prie LRV., 1997, p.8). Tačiau tai neatspindi realios padėties, nes nėra vieningo susitarimo, koks asmuo turi būti laikomas bedarbiu. Darbo birža pateikia tokią bedarbio sampratą: bedarbiu laikomas darbingo amžiaus asmuo, neturintis darbo, užsiregistravęs darbo biržoje, vykdantis aktyvią darbo paiešką.
Statistikos departamentas taip pat tiria bedarbystės paplitimą, tačiau naudoja ne bedarbio, o nedirbančio žmogaus sampratą. Į nedirbančiųjų skaičių patenka visi apklausos metu pasisakę esantys bedarbiais (neatsižvelgiant į tai, ar jis registruotas darbo biržoje, ar ne, ar aktyviai ieško darbo, ar ne).
Nagrinėjant darbo išteklių panaudojimą reikia paminėti neseniai mūsų visuomenėje atsiradusį fenomeną – juodąją darbo rinką (neoficialų darbą). Tai reiškia, kad nėra jokių raštiškų darbininkų ir darbdavio susitarimų, nemokami mokesčiai ir socialinis draudimas, negarantuojamas darbo saugumas ir atlyginimas už darbo metu galimas traumas. Be to į juodąją darbo rinką gali būti įsitraukę tiek užsiregistravę darbo biržose, tiek jose neregistruoti asmenys. Galima ir tokia situacija, kada žmogus yra oficialiai registruotas darbo biržoje kaip bedarbis, gauna bedarbio pašalpą, bet tuo pačiu yra užimtas juodojoje darbo rinkoje. Tai galima paaiškinti politinės, ekonominės situacijos nestabilumu, neoficialaus darbo kontrolės ir apskaitos nebuvimu. Įvairiais duomenimis nuo 150 iki 600 tūkstančių žmonių yra įtraukti į neoficialią darbo rinką.

2.3. BEDARBIŲ RĖMIMO ĮSTATYMAS – KIEKVIENO ŽMOGAUS TEISĖS Į DARBĄ ĮGYVENDINIMO SKATINIMAS

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. įtvirtina kiekvieno žmogaus teisę laisvai pasirinkti darbą, teisę į tinkamas darbo sąlygas bei socialinę apsaugą nedarbo atveju. Darbo teisiniai klausimai reglamentuojami įstatymais bei poįstatyminiais aktais.
1996 m. vasario 1 d. Gyventojų užimtumo įstatymas pakeistas Bedarbių rėmimo įstatymu. Viena šio pasikeitimo priežasčių ta, kad valstybei tapo per sunku užtikrinti gyventojų užimtumo realų įgyvendinimą. Tašiau vien pavadinimo modifikacija nebuvo apsiribota – keista ir bedarbio samprata, numatytos nuostatos, apibrėžiančios naujas bedarbių užimtumo galimybes ir t.t.
Bedarbių rėmimo įstatymas numato socialines garantijas asmenims, kurie dėl ne nuo jų priklausančių priežasčių negali dirbti, o turi teisę gauti atlyginimą. Valstybės funkcija teikiant socialinį aprūpinimą šiai asmenų kategorijai neturėtų apsiriboti vien nedarbo pašalpų skyrimu. Gyventojų užimtumo politika turėtų būti nukreipta į gyventojų aktyvumo skatinimą, kad būtų mažinamas santykis tarp dirbančiųjų ir visuomenės išlaikomų žmonių.
Kalbant apie valstybės teikiamas užimtumo garantijas bedarbiams, svarbu apibrėžti, kokia tai asmenų grupė. Iki bedarbių įstatymo pakeitimų 1996 m. vasario mėn. bedarbio sąvoka buvo suformuluota taip, kad buvo dirbtinai mažinamas bedarbių skaičius. Nedirbantys asmenys buvo skirstomi į dvi kategorijas: ieškančius darbo ir bedarbius. Bedarbiais buvo laikomi tik tie asmenys, kurie turi teisę gauti bedarbio pašalpą. O tam buvo nustatyti tam tikri reikalavimai. Pakeitus įstatymą, pakeista ir bedarbio sąvoka. Dabar ji atitinka tarptautiniuose dokumentuose nustatytą sąvoką. Bedarbių skaičius dirbtinai nebemažinamas. Tačiau sąvoka visgi nėra tobula – tarp bedarbio požymių neaptinkame nuorodos į tai, kad toks asmuo neturi privataus verslo ar kito pajamų šaltinio. Vadinasi, bedarbio pašalpa gali būti skiriama asmenims, kuriems ji visiškai nebūtina.
Dabar bedarbiais laikomi nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymosi įstaigose, užsiregistravę gyvenamosios vietos valstybinėje darbo biržoje ir pasirengę profesiniam mokymuisi. Beje, 1996 m. birželio 21 d. patvirtintu socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. 76 bedarbių registravimo pašalpų jiems skyrimo ir mokėjimo tvarkoje, bedarbiai jiems taikomų valstybinių užimtumo garantijų prasme skirstomi į pasirengusius darbo rinkai ir nepasirengusius. Pasirengusiųjų grupei priskiriami turintys paklausią vietos darbo rinkoje profesiją, veiklos praktiką, turintys ne ilgesnę nei 1 metų darbo pertrauką pagal profesinį pasirengimą ar veiklos praktiką. Nepasirengusieji darbo rinkai – neturintys profesinio pasirengimo, turintys nepaklausią profesiją ar veiklos praktiką vietos darbo rinkoje, turintys ilgesnę nei 1 metų darbo pertrauką pagal profesinį pasirengimą ar veiklos praktiką.
Bedarbiams, kurie laikomi pasirengę darbo rinkai, 3 mėn. siūlomas darbas, atitinkantis jų profesinį pasirengimą ir sveikatos būklę; nuvykimo ir grįžimo laikas į siūlomą darbo vietą neturi viršyti 3 val., o motinoms ir vienišiems vyrams, auginantiems vaikus iki 8 metų amžiaus – 2 val. Paskui sudaromas „įsidarbinimo planas“, kurį sudarant turi dalyvauti ir bedarbis. Jam siūlomas darbas, atsižvelgiant į užregistruotas darbo biržoje darbo vietas ir į darbdavio keliamus kvalifikacinius bei dalykinius reikalavimus. Nepasirengusiems darbo rinkai siūlomas nekvalifikuotas, tačiau atitinkantis kitus minėtus reikalavimus darbas. Darbo biržai nepasiūlius darbo nurodytomis sąlygomis, skiriama bedarbio pašalpa.
Bedarbio statusas siejamas su valstybės teikiamomis garantijomis, tačiau bedarbis neturėtų likti vien pasyvus stebėtojas. Dėl šios priežasties mūsų įstatymai numato ne tik pasyvias valstybines garantijas bedarbiams, bet ir aktyvias, kurios skatina bedarbius tiesiogiai dalyvauti įdarbinimo procese. Pagal bedarbių rėmimo įstatymą darbo birža įgyvendina valstybės funkciją užtikrinti socialinę nedirbančiųjų asmenų apsaugą šio įstatymo 6 str. numatytomis priemonėmis. Nurodomos šios priemonės:
– nemokamos profesinio orientavimo ir konsultavimo paslaugos (taip pat – nemokama informacija apie laisvas darbo vietas);
– nemokamos tarpininkavimo siekiant įdarbinti paslaugos;
– nemokamas profesinis mokymas;
– galimybė nedarbo atveju dirbti viešuosius darbus;
bedarbio pašalpa.
Teisės doktrina be įstatyme numatytų socialinės paramos bedarbiams formų pripažįsta ir paskolas bedarbiams savo verslui organizuoti. Tokių paskolų skyrimo tvarką, įgyvendinant bedarbių rėmimo įstatymo 14 str., reglamentuoja 1994 m. birželio 28 d. priimtas socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas „Paskolos bedarbiams savo verslui organizuoti suteikimo tvarka“. Tai priemonė, skatinanti gyventojų užimtumą. Tačiau valstybė šioje srityje palieka daugiau laisvės asmens savarankiškumui; jos vaidmuo apsiriboja verslo plano įvertinimu bei kontrole, susijusia su tam tikrų reikalavimų, nustatomų asmenims bei jų veiklai organizuojant verslą, įgyvendinimo kontrole.
Įstatymai leidžia bedarbiams dirbti laikinuosius viešuosius darbus. Tokią teisę turi tiek gaunantys bedarbio pašalpą (asmenys, neturintys socialinio draudimo stažo, kai yra pasibaigęs pašalpos mokėjimo laikas arba pašalpos mokėjimas nutrauktas), tiek jos negaunantys (bedarbiai, nepasirengę darbo rinkai, kiti, gaunantys bedarbio pašalpą, jeigu jie pageidauja dirbti viešuosius darbus). Bedarbiams, dirbantiems šiuos darbus, mokamas valstybės nustatytas darbo užmokestis (pagal minimalų valandinį atlygį). Jei šis užmokestis viršija bedarbio pašalpos dydį, bedarbio pašalpa nemokama, jei neviršija – darbo birža moka darbo užmokesčio ir pašalpos skirtumą. Bedarbiams, dirbantiems viešuosius darbus ir toliau teikiamos valstybės užimtumo ir socialinės garantijos, jie toliau registruojami darbo biržoje.
Bedarbių rėmimo įstatymas taip pat numato galimybę atlikti kitus iš užimtumo fondo remiamus darbus . Juos turi teisę atlikti bedarbiai, kurie baigė profesinį mokymą ir darbo birža jiems negali pasiūlyti nuolatinio darbo, taip pat tie, kurie neturi reikiamo darbo stažo bedarbio pašalpai gauti (24 mėn. per pastaruosius 3 metus), ilgalaikiai bedarbiai, pasibaigus jų pašalpos mokėjimo laikui, taip pat tie, kuriems pašalpos mokėjimas nutrauktas, asmenys, pirmą kartą pradedantys darbinę veiklą. Šių darbų tikslai nukreipti į tai, kad būtų sudaryta galimybė įgyti pirminius darbo įgūdžius, jiems tobulinti darbo buvimo vietoje, nustatyti kvalifikacinių žinių trūkumą, siekiant dirbti pagal profesiją, tobulinti kvalifikaciją, padėti įsitvirtinti darbo vietoje, pasibaigus remiamų darbų terminui, skatinti žmones dirbti, įgyti profesiją. Iš užimtumo fondo remiamų darbų atlikimo tvarką bei trukmę nustato Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Trukmė – iki 6 mėn. (gali pratęsti iki 8 mėn.).

2.4. DARBO RINKOS POLITIKOS AKTYVINIMAS

Lietuvoje įgyvendinamos darbo rinkos politikos kryptys formuojamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje numatytomis priemonėmis gyventojų užimtumo ir darbo rinkos srityje, taip pat galiojančiais teisės aktais.
Lietuvos darbo rinkos politika, diduma jos įgyvendinimo priemonių atitinka kitose rinkos ekonomikos valstybėse taikomas priemones. Jos nuolat tobulinamos ir papildomos tarptautinėje praktikoje pasiteisinusiomis ir Lietuvai pritaikytomis priemonėmis, didinamas jų efektyvumas. Įgyvendinamos priemonės diferencijuojamos pagal tikslines bedarbių grupes, labiausiai nedarbo paliestas teritorijas.
Darbo rinkos politika susiduria su rimtais išbandymais. Finansavimo sunkumai blogina lėšų, skiriamų pasyvios ir aktyvios politikos priemonėms vykdyti, santykį. Gausėja bedarbių pašalpų gavėjų, daugėja Užimtumo fondo išlaidų šiam tikslui.
Akivaizdu, kad vien darbo rinkos politikos priemonėmis negalima išspręsti užimtumo, nedarbo ir su tuo susijusių ekonominių ir socialinių problemų. Todėl darbo rinkos politikai tiesiogiai nekeliami užimtumo didinimo uždaviniai.
Darbo rinkos politikos priemonėmis turi būti siekiama gerinti darbo rinkos funkcionavimą ir subalansavimą, didinti praradusių darbą asmenų socialinį saugumą, skatinti jų užimtumą, kuo labiau derinti darbuotojų ir darbdavių bei valstybės interesus.
Šiuo tikslu būtina toliau aktyvinti darbo rinkos politiką, greičiau pereiti nuo bedarbių socialinio rėmimo prie užimtumo skatinimo ir rėmimo. Turi būti įgyvendinamos veiksmingos, gerai subalansuotos, viena kitą papildančios darbo rinkos politikos priemonės, padedančios įveikti neigiamas tendencijas darbo rinkoje.
Atsižvelgiant į būtinumą pereiti prie žiniomis pagrįstos ekonomikos, informacijos ir komunikacijos technologijų platesnio naudojimo, mažinti socialinę atskirtį, svarbiausiosios darbo rinkos politikos nuostatos yra šios:
darbo rinkos politika pirmiausia turi būti skirta praradusių darbą asmenų profesinių įgūdžių atgavimui ir tobulinimui, konkurencingumo didinimui darbo rinkoje;
darbo rinkos politika turi skatinti bedarbius siekti užimtumo, kartu išplėsti jų galimybes dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse (profesinis mokymas, viešieji, laikinieji bei remiamieji darbai ir kita). Turi būti didinamos paskatos dirbti;
turi būti aktyvinama nedarbo prevencija. Būtina skatinti darbuotojus mokytis, o darbdavius rūpintis savo darbuotojų profesiniu mokymu, kad jų nereikėtų atleisti pakitus gamybos technologijoms;
darbo rinkos politikai toliau tenka svarbus darbo pasiūlos ir paklausos reguliuotojos vaidmuo, todėl darbo rinkos politikos priemonėmis turi būti siekiama, kad darbo rinkoje atsiradę savaiminiai disbalansai iš esmės nepažeistų dviejų svarbiausiųjų darbo rinkos subjektų – darbdavių ir darbuotojų – interesų;
būtina užtikrinti netekusių darbo, ypač socialiai pažeidžiamų asmenų socialinį saugumą. Jie turi būti pasirengę galimiems darbo rinkos pokyčiams. Šiuo tikslu turi būti tobulinamas darbo rinkos politikos mechanizmas, apsaugantis darbo netekusius asmenis nuo socialinių netekčių ir sukrėtimų.
Įgyvendinant darbo rinkos politiką, siekiama šių tikslų:
aktyvinti darbo rinkos politiką, gerinti pasyvios (kompensacinio mechanizmo bedarbystės atveju) ir aktyvios (bedarbių profesinio mokymo, laikinojo užimtumo organizavimo ir kitko) politikos darbo rinkos priemonių santykį;
pertvarkyti esamą draudimo nuo nedarbo sistemą – kaip atskirą rūšį išskirti draudimą nuo nedarbo, stiprinti draudiminį socialinių išmokų bedarbiams principą;
sukurti užimtumo rėmimo finansavimo sistemą, naudojant ne draudimines lėšas.

II. TIRIAMASIS DARBAS

1. DARBO IR SOCIALINĖS POLITIKOS PROBLEMOS IR SPREĘSTINI UŽDAVINIAI
1.1. DRAUDIMAS – SOCIALINIŲ GARANTIJŲ UŽTIKRINIMAS

Viena iš priemonių didinančių gyventojų užtikrintumą savo ateitimi yra draudimas. Šiai sričiai Europos Sąjungoje skiriamas labai didelis dėmesys. Sakyčiau ES šalys labiau rūpinasi savo piliečiais. Lietuvai orientuojantis į ES 2000 metų gruodžio mėnesį buvo priimtas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2001 metų rodiklių patvirtinimo įstatymas. Šiuo įstatymu patvirtinta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamų 2001 metais numatoma gauti 4532,9 mln.litų, o išlaidų 4500,7 mln.litų. Pajamos turėtų viršyti išlaidas 32 mln.litų. Tuo pačiu įstatymu buvo patvirtintas valstybinio socialinio draudimo įmokų bendrasis tarifas – 34 procentai nuo priskaičiuoto darbo užmokesčio. Draudėjų bendrasis valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifas – 31 procentas.
Panagrinėkime, kaip atskiroms draudimo rūšims jis paskirstomas :
• pensijų draudimui – 22,5 proc.;
• ligos ir motinystės (tėvystės) draudimui – 3,0 proc.;
• draudimui kompensacijoms – 0,0 proc.;
• draudimui nuo nedarbo – 1,5 proc.;
• nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniam draudimui – 1,0 proc.;
• sveikatos draudimui – 3,0 proc.
• Apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifas – 3 procentai. Atskiroms draudimo rūšims jis paskirstomas taip:
• pensijų draudimui – 2,5 proc.;
• ligos ir motinystės (tėvystės) draudimui – 0,5 proc.
Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2000 metų vykdymo ataskaitoje nurodyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų deficitas 2000 metais sudarė 212,2 mln.litų, o įvertinus praėjusius laikotarpius, sukauptas biudžeto lėšų deficitas 2000 m. gruodžio 31 d. sudarė 462,3 mln.litų.
Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto priskaičiuotos pajamos 2001 m. I ketvirtyje sudarė 1096,1 mln.litų arba 100,3 proc. planuotos sumos, tuo tarpu lėšų įplaukos sudarė 1016 mln.litų arba 98,3 proc. planuoto dydžio (17,5 mln.litų mažiau nei planuota) arba 27,4 mln.litų daugiau nei per 2000 m. I ketvirtį. Išlaidos sudarė apie 1088,9 mln.litų arba 32,4 mln.litų buvo mažesnės nei praeitų metų I ketvirtyje ir 21,8 mln.litų buvo mažesnės nei planuotos. Grynasis 2001 m. I ketvirčio rezultatas, priskaičiuotoms pajamoms viršijus priskaičiuotas išlaidas, buvo teigiamas ir sudarė 7,2 mln.litų, tačiau, įvertinus įmokų surenkamumą, pagal pinigų srautus Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2001 m. I ketvirčio deficitas sudarė 65 mln.litų.
Europos sąjungoje formuojant finansinę bazę draudiminėms išlaidoms numatomas išlaidų dalijimasis, tai yra vadovaujamasi nuostata, kad visi socialiniai partneriai negali apsiriboti vien privalomais įnašais ir įmokomis, bet ir tiesiogiai dalyvauti padengiant išlaidas. Pagrindinis socialinės apsaugos fondas – įnašai iš darbo užmokesčio. Reikalingos nuostatos pensijų, gyventojų pajamų garantijų socialinio draudimo įstatymuose, kad nuo sumokėtų draudimo fondams pinigų proporcingai priklausytų gaunamų išmokų absoliutūs dydžiai.

ES nuostata – visuomenė turi turėti teisę į papildomą draudimą yra visiems priimtina ir skatinama. Iškyla tik klausimas dėl valstybinio ir privataus draudimo egzistavimo, vykstant sveikai konkurencinei kovai, atsižvelgiant į valstybės finansinių galimybių ribotumą, klausimai, dėl pradinių draudimo fondų formavimo, draudžiamųjų pasirinkimo. Privačios kompanijos ieško būdų pasirinkti mažiausios rizikos draudžiamuosius, o paliegusius ir pensininkus stengiasi palikti valstybės globai, kas slegia valstybė

Leave a Comment