ES DARBO RINKA Įžanginės paskaitos
Mykolo Romerio Universitetas
Vilnius, 2010
Literatūra:
Norminiai teisės aktai:
Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutartis // http://www.europa.eu.int/eur-lex/lex/en/treaties/treaties_founding.htm
Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartis // http://www.europa.eu.int/eur-lex/lex/en/treaties/treaties_founding.htmhttp://europa.eu.int/servlet/portail/EudorCall
Europos bendrijos steigimo sutartis (suvestinė redakcija) // Official Journal C 325 of 24 December 2002.
Suvestinis Europos aktas // Official Journal L 169 of 29 June 1987.
Europos Sąjungos sutartis (suvestinė redakcija) // Official Journal C 325 of 24 December 2002.
Amsterdamosutartis, iš dalies pakeičianti ir papildanti Europos Sąjungos sutartį, Europos Bendrijų steigimo sutartis ir tam tikrus su jomis susijusius aktus // Official Journal C 340 of 10 November 1997.
Nicos sutartis, iš dalies pakeičianti Europos Sąjungos sutartį, Europos Bendrijų steigimo sutartis ir tam tikrus su jomis susijusius aktus // Official Journal C 80 of 10 March 2001.
Sutartis dėl Konstitucijos Europai // Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2004 m. gruodžio 16 d. 47 tomas 2004/C310/01 http://europa.eu.int/eur-ex/lex/JOHtml.do?uri=OJ:C:2004:310:SOM:LT:HTML (pateikiamas lietuviškas vertimas) arba leidinys lietuvių kalba: Sutartis dėl Konstitucijos Europai. Vilnius. Saulužė, 2005.
Europos Socialinė Chartija // Valstybės žinios, 2001, Nr. 49-1704; 2001, Nr. 53
Europos Sąjungos Pagrindinių teisių Chartija //OL C364, 2000.12.18, p.1
Tarybos direktyva dėl užsienio piliečių judėjimo ir apsigyvenimo specialiųjų priemonių, pagrįstų viešąja tvarka, visuomenės saugumu ar visuomenės sveikata, derinimo 64/221/EEB //Official Journal 056 , 04/04/1964 P. 0850 – 0857.
Tarybos reglamentas dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (EEB) Nr. 1612/68 1968 m. spalio 15 d. // Official Journal L 257 , 19/10/1968 P. 0002 – 0012.
Tarybos direktyva dėl valstybių narių darbuotojų bei jų šeimų judėjimo ir teisės apsigyventi Bendrijoje apribojimų panaikinimo 68/360/EEC // Official Journal L 257 , 19/10/1968 P. 0013 – 0016.
Komisijos reglamentas dėl darbuotojų, pagal darbo sutartį dirbusių valstybėje narėje, teisės pasilikti tos valstybės teritorijoje (EEC) Nr. 1251/70 // OfficialJournal L 142 , 30/06/1970 P. 0024 – 0026.
Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 1971 m. birželio 14 d. dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimų nariams, persikeliantiems Bendrijoje // Official Journal L 149 , 05/07/1971 P. 0002 – 0050.
Lietuvos Respublikos Europos darbo tarybų įstatymas // Valstybės Žinios, 2004, Nr. 39-1271
Tarybos direktyva, priimta 1975 m. vasario 10 d., dėl valstybių narių įstatymų, skirtų vienodo vyrų ir moterų darbo užmokesčio principo taikymui, suderinimo (75/117/EEB) // Official Journal L 045 , 19/02/1975 P. 0019 – 0020.
Tarybos direktyva, priimta 1976 m. vasario 9 d., dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu (76/207/EEB) // Official Journal L 039 , 14/02/1976 P. 0040 – 0042.
Tarybosdirektyva dėl darbuotojų migrantų vaikų mokymo 77/486/EEB // Official Journal L 199 , 06/08/1977 P. 0032 – 0033.
Tarybos direktyva 1980 m. spalio 20 d. dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su darbuotojų apsauga jų darbdaviui tapus nemokiu, derinimo (80/987/EEB) // Official Journal L 283 , 28/10/1980 P. 0023 – 0027.
Tarybos direktyva 1988 m. gruodžio 21 d. dėl bendrosios aukštojo mokslo diplomų, išduotų bent po trejų metų profesinio mokymo ir lavinimo, pripažinimo sistemos (89/48/EEB) // Official Journal L 019 , 24/01/1989 P. 0016 – 0023.
Tarybos direktyva dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe gerinti (89/391/EEC) // Official Journal L 183 , 29/06/1989 P. 0001 – 0008.
Tarybos direktyva dėl minimalių darbovietei taikomų saugos ir sveikatos reikalavimų (pirmoji specialioji direktyva, kuri remiasi Direktyvos 89/391/EEB 16 straipsnio 1 dalimi) 89/654/EEB // Official Journal L 393 , 30/12/1989 P. 0001 – 0012.
Tarybos direktyva 92/51/EEB 1992 m. birželio 18 d. dėl antros bendrosios profesinio mokymo ir lavinimo pripažinimo sistemos, papildanti Direktyvą 89/48/EEB // Official Journal L 209 , 24/07/1992 P. 0025 – 0045.
Tarybos direktyva dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata darbe, priėmimo (dešimta specialioji direktyva, kuri remiasi Direktyvos 89/391/EEB 16 straipsnio 1 dalimi) 92/85/EEB // Official Journal L 348 , 28/11/1992 P. 0001 – 0008.
Tarybos direktyva 94/33/EB, priimta 1994 m. birželio 22 d., dėl dirbančio jaunimo apsaugos // Official Journal L 216 , 20/08/1994 P. 0012- 0020.
Tarybos direktyva, priimta 1994 m. rugsėjo 22 d., dėl Europos darbų tarybos steigimo arba Bendrijos mastu veikiančių įmonių ir Bendrijos mastu veikiančių įmonių grupių darbuotojų informavimo bei konsultavimo tvarkos nustatymo (94/45/EB) // Official Journal L 254 , 30/09/1994 P. 0064 – 0072.
Tarybos direktyva, priimta 1996 m. birželio 3 d., dėl bendrojo susitarimo dėl tėvystės atostogų, sudaryto tarp UNICE , CEEP ir ETUC (96/34/EEB) // Official Journal L 145 , 19/06/1996 P. 4.
Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kolektyviniu atleidimu iš darbo, derinimo 98/59/EC // Official Journal L 225 , 12/08/1998 P. 0016 – 0021.
Tarybos direktyva dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP)bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis 1999/70/EB // Official Journal L 175 , 10/07/1999 P. 0043 – 0048.
Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo 2001/23/EB // Official Journal L 082 , 22/03/2001 P. 0016 – 0020.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/14/EB, priimta 2002 m. kovo 11 d., dėl bendros darbuotojų informavimo ir konsultavimo sistemos sukūrimo Europos Bendrijoje // Official Journal L 080 , 23/03/2002 P. 0029 – 0034.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/73/EB 2002 m. rugsėjo 23 d. iš dalies pakeičianti Tarybos direktyvą 76/207/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu // Official Journal L 269 , 05/10/2002 P. 0015 – 0020.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/74/EB 2002 m. rugsėjo 23 d. iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 80/987/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su darbuotojų apsauga jų darbdaviui tapus nemokiam, suderinimo (Tekstas svarbus EEE) // Official Journal L 270 , 08/10/2002 P. 0010 – 0013.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/88/EB 2003 m. lapkričio 4 d. dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų // Official Journal L 299 , 18/11/2003 P. 0009 – 0019.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB 2004 m. balandžio 29 d. dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir naikinanti Direktyvas 64/221/EEB,68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (Tekstas svarbus EEE) // Official Journal L 158 , 30/04/2004 P. 0077 – 0123.
Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 883/2004 2004 m. balandžio 29 d. dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo // Official Journal L 166 , 30/04/2004 P. 0001 – 0123
Tarybos direktyva dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis 1999/70/EB // Official Journal L 175 , 10/07/1999 P. 0043 – 0048.
Teisės literatūra:
Arrigo G., Casale G. Glossary European Union institutions and labour law terms // International Labour Office. Budapest, 2000.
Barr Nichols. Labour markets and social policy in central and Eastern Europe. OxfordUniv Press. 1994.
Blanpain R. European Labour Law.-Hague: KLI, 2000.
Cairns W. Europos Sąjungos teisės įvadas.-Vilnius: Eugrimas, 1999.
Davulis T. Darbo teisė: Europos Sąjunga ir Lietuva.-Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2004.
Dambrauskienė G. Lanksčių užimtumo formų taikymas Lietuvoje // Jurisprudencija. Nr. 25(17).- Lietuvos teisės universitetas: mokslo darbai, 2002. P.19.
Dambrauskienė G. Vaikų ir paauglių užimtumo teisinio reglamentavimo problemos, Jurisprudencija, 2001. Nr. 20 (12), p. 50-56.
Darbo rinkos politika ir Lietuvos darbo birža, 1991 – 1996. Statistikos leidinys. Vilnius, 1996, 1998.
Darbo rinkos terminai ir sąvokos. Darbo ir socialinių tyrimų institutas.V.: Leidykla ,,AGORA”, 1998.
Darbo biržos naujienos: Lietuvos darbo biržos informacinis biuletenis. V., 1998 – 2001 20. http://www.ldb. lt./http://www.socmin.lt
Dowling, Donald C. Jr. EC Employment Law after Maastricht: Continental Social Europe // International lawyer, 1993, Vol. 27 No. 1. P. 1-26;
Dromantienė L. Europos Socialinio modelio problema integracijos procese // Socialinis darbas, 2004 Nr. 3 (1), P. 14-23.
Europos Sąjungos Socialinė teisė. Norminių teisės aktų rinkinys // Sudarytojai: T. Davulis, J. Usonis. – V.: Teisinės informacijos centras, 2004.
Europos Sąjunga. Enciklopedinis žinynas.-Vilnius: Eugrimas, 1999.
Europos Sąjunga. Institucinė sąranga ir politikos aktualijos.-Vilnius: Eugrimas, 2000.
Europos Sąjungos teisė ir Lietuva.-Vilnius: Justicija, 2002.
EuropeanUnionlaw: textbook / Espeth Deards, Sylvia Hargreaves, Oxford:Oxford University Press, 2003
Fuchs M. u.a. Europäisches Arbeitsrecht.-Wien: Springer, 2001.
Junevičius A. Europos Sąjunga.-Kaunas: KTU, 1999.
Jovaiša T. Darbo rinkos profesinis mokymas // Personalo vadyba, 2000, Nr. 6, P. 4 – 16
Kanopienė V. Moterų diskriminacija darbo rinkoje. Vilnius, 1998.
Martinkus M., Sakalas A., Savanevičienė A. Darbo išteklių ekonomika ir valdymas. Kaunas: technologija, 2000.
Labour law and industrial relations in the European Union / editor R. Blanpain, The Hague ; London ; Boston, 1998
Navickas V., Paulavičius K. Darbo rinka. Teorija ir valstybės politika. Vilnius, 1999.
Pieters D. Įvadas į socialinės apsaugos principus.Vilnius, 1998.
Paul Davies, Antoine Lyon-Caen, Silvana Sciarra and Spiros Simitis. European Community Labour Law: Principles and Perspectives.Clarendon press Oxford 1996.
Tatham A. Europos Sąjungos teisė.-Vilnius: Eugrimas, 1999.
Дефицит достойного труда: глобальный вызов. Международное бюро труда. Женева, 2001.
Никифорова А. А. Рынок труда: занятость и безработица. М., 1991.
Трудовой мир. Издание МОТ. Международное бюро труда. 1999. Nо. 4; 2000. No. 1, 2; 2001. No. 1,2//www.ilo.ru
Schmidt M. Das Arbeitsrecht der Europäischen Gemeinschaft.-Baden: Nomos, 2001.
Krimphove D. Europäisches Arbeitsrecht.-München: Vahlen, 2001.
Nuorodos internete:
Europos Sąjungos teisės aktai lietuvių kalba: http://www3.lrs.lt/n/eu/DPaieskaeu.html
Europos Sąjungos teisės aktų paieška: http://www.europa.eu.int/eur-lex/lex/RECH_naturel.do
Europos Sąjungos portalas Europa http://europa.eu.int/index_lt.htm
Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje: http://www.eudel.lt
Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija: http://www.socmin.lt
Tarptautinė darbo organizacija: http://ilo.org
I tema. ES užimtumo ir darbo rinkos politikos teisiniai pagrindai
ES institucijos ir jų kompetencija užimtumo ir darbo rinkos politikos reglamentavimo srityje.
ES užimtumo ir darbo rinkos politikos raida.
Darbo rinkos politiką sąlygojantys veiksniai (ekonominiai, socialiniai, teisiniai).
Užimtumo politikos sąryšis su kitomis politikos sritimis.
Užimtumo ir darbo rinkospolitikos reglamentavimas ES teisės aktuose.
ES institucijos ir jų kompetencija užimtumo ir darbo rinkos politikos reglamentavimo srityje.
Europos Komisija.
ES Taryba.
Europos vadovų taryba.
Europos Parlamentas.
Europos Teisingumo teismas.
Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas.
Kt.
Europos Komisijos kompetencija.
ES vykdomąja valdžia.
Ji turi gerokai daugiau ir įvairesnių galių negu kitos Bendrijos institucijos. Ji vykdo ir tokias funkcijas, kurios vykdomajai institucijai paprastai nebūdingos.
Bendrijos Steigimo sutarties 155 str.:
Siekdama, kad bendroji rinka tinkamai veiktų ir plėtotųsi, Komisija:
Rūpinasi šios Sutarties nuostatų ir priemonių, kurių institucijos imasi ja vadovaudamosi, taikymu;
Formuluojarekomendacijos arba pareiškia nuomones šioje Sutartyje numatytais klausimais, kai to tiesiogiai reikalauja Sutartis arba kai Komisija mano, jog tai būtina;
Priima savo sprendimus ir šioje Sutartyje numatytu būdu prisideda prie Tarybos ir Parlamento nuomonių rengimo;
Naudodamasi Tarybos suteiktomis galiomis įgyvendina jos priimtus aktus.
Vykdo teismines funkcijas konkurencijos klausimais,
Veikia kaip Bendrijos teisinis atstovas,
Rengia Bendrijos biudžeto projektą ir turi daugybę administracinių pareigų.
Komisijos galios gali būti suskirstytos į 6 pagrindines kategorijas:
1. Sutarties sergėtoja.
Kaip Sutarties sergėtoja Komisija turi galią priversti valstybes nares, kurios nevykdo savo įsipareigojimų pagal Sutartį, pasitaisyti, prireikus apskųsdama jas Europos teisingumo teismui. Pagal Sutarties 169 str.
2. Dalyvavimas teisės aktų leidimo procese.
Šiuo atveju Komisija gali inicijuoti, padėti rengti teisės aktus, taip pat ir pati savarankiškai juos leisti.
3. Patariamasis vaidmuo.
Komisija gali leisti rekomendacijas ir nuomones Sutartyje numatytoms veiklos sritims ir tuomet, kai joje tai konkrečiai numatyta, ir savo iniciatyva.
4. Atstovaujamasis vaidmuo.
ES yra juridinis asmuo, turintis teisę dalyvauti kuriant teisiškai įpareigojančius santykius. Šiuo atveju būtent Komisija atstovauja Bendrijai.
5. Finansų valdymas.
Komisija yra atsakinga už preliminaraus biudžeto projekto, kurį ji pateikia Tarybai, parengimą. Pritarus biudžetui, Komisija jįprivalo vykdyti savo atsakomybe ir neviršydama nustatytų asignavimų. Privalo Parlamentui ir Tarybai kasmet pateikti praėjusių finansinių metų biudžeto vykdymo ataskaitą. Komisija taip pat administruoja Bendrijos struktūrinius fondus.
6. Administracinė veikla.
ES Tarybos kompetencija
145 EB Steigimo sutarties straipsnis taip apibūdina Tarybos funkcijas:
Užtikrina valstybių narių pagrindinių ekonominės politikos krypčių koordinavimą;
Turi teisę priimti sprendimus;
Priimdama teisės aktus, suteikia Komisijai įgaliojimus įgyvendinti Tarybos priimtus aktus.
Nors iš esmės Taryba ir neturi teisės aktų leidimo iniciatyvos teisės, ji gali prašyti, kad Komisija atliktų tyrimus, kurie, jos manymu, reikalingi siekiant Bendrijos tikslų, ir dėl jų gali pateikti atitinkamus pasiūlymus (EB Sutarties 152 str.).
Be to,Taryba sudaro tarptautines sutartis, dėl kurių derybas vedė Komisija. Taip pat ji kartu su EP priima sprendimus dėl biudžeto.
Europos vadovų tarybos kompetencija
Aukščiausia politines ateities gaires nubrėžianti
ir ES, kaip visumos, funkcionavimą įvertinanti institucija yra
Europos vadovų taryba,
vadovaujama valstybės, tuo metu pirmininkaujančios ES.
„Europos vadovų taryba deramai skatina Sąjungos raidą ir tam nubrėžia bendras politines gaires“.
priima pareiškimus ar deklaracijas, kurie paskui pagal atitinkamas Sutarties nuostatas paprastai tampa Bendrijos teisės aktais.
Europos Parlamento kompetencija.
GALIŲ KLASIFIKACIJA:
Teisės aktų leidimo galios:
– teisė gauti informaciją;
– konsultavimo teisė;
– teisė atmesti Tarybos poziciją dėl ES teisės akto priėmimo.
Galios tvirtinant biudžetą:
– galutinio balso teisė neprivalomų išlaidų klausimu.
– galimybė atmesti biudžetą.
Priežiūros galios:
– tiesioginė Komisijos politinė kontrolė;
– teisė paleisti Komisiją pareiškus nepasitikėjimą;
– konsultacijos parenkant EK prezidentą bei skiriant Komisijos narius.
Europos Teisingumo teismo kompetencija.
Svarbiausia Teisingumo teismo funkcija – „užtikrinti teisės laikymąsi aiškinant ir taikant sutartį“.
ETT ją vykdo nagrinėdamas jam paduotus skundus. Tai gali būti arba tiesioginiai ieškiniai, kada pareiškėjas ieškinį pareiškia vienu iš Sutartyjenumatytų pagrindų, arba netiesioginiai ieškiniai, kada nacionaliniams teismui reikalingas ETT nutarimas Bendrijos teisės klausimu, kuris kilo jam nagrinėjant bylą.
Teismas turi ir tam tikrų kitų funkcijų, pvz. gali būti apeliacine instancija dėl priimtų Pirmos instancijos teismo sprendimų.
Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas
Šio komiteto veikimo pagrindas – EB sutarties 193 – 198 str.
ESRK – svarbiausia patariamoji Bendrijos institucija.
Dabar ESRK turi trišalę struktūrą, kurią sudaro darbdavių organizacijos, profesinės sąjungos ir kiti dalyvaujantieji. Tai atitinka socialinės partnerystės sampratą.
Su ESRK turi būti konsultuojamasi dėl priemonių priėmimo tais atvejais, kurie aiškiai numatyti EB steigimo sutartyje. Šio privalomo konsultavimosi pavyzdžiu gali būti 49 str. (direktyvos, užtikrinančios laisvą darbuotojųjudėjimą ir kt.) ir t.t.
Amsterdamo sutartis konsultavimąsi su ESRK padarė privalomu tokiose srityse kaip darbo klausimai, socialiniai reikalai bei visuomenės sveikata.
Bendrijos teisės šaltiniai
steigimo sutartys;
ES institucijų teisės aktai,
teisės aiškinimas,
tarptautinės sutartys
bendrieji Bendrijos teisės principai.
Valstybių narių nacionalinės teisės koncepcijos ir sąvokos taip pat naudojamos formuluojant Bendrijos teisę.
Bendrijos teisė dažnai skirstoma į pirminę ir antrinę.
Pirminę teisę sudaro Europos Bendrijų steigimo sutartys
ir sutartys, kurios vėliau jau papildė ar keitė,
taip pat stojimo sutartys.
Tai konstitucinio rango aktai, ES teisinės santvarkos ir tolesnio teisės plėtojimo pagrindas. Be to, sutartyse numatyti (ir turi teisinę reikšmę) ES tikslai, tam tikros veiklos programos.
Antrinę teisę sudaro ES institucijų teisės aktai, priimti remiantis pirmine teise ir siekiant ją įgyvendinti.
Tai yra Tarybos ir Komisijos priimami reglamentai, direktyvos, sprendimai.
Pirminė teisė
Sutartis, steigianti Europos Anglies ir Plieno Bendriją (EAPB), Paryžius, 1951;
Sutartis, steigianti Europos Bendriją (EB), Roma 1957
Vieningos Europos aktas, 1986
Sutartis, steigianti Europos Sąjungą (ES), Mastrichtas, 1992
Amsterdamo sutartis, 1997
Sutartys dėl biudžeto ir finansinių reikalų, 1971 ir 1977;
Sutartys dėl Stojimo 1972 (Danija, Airija, Jungtinė Karalystė), 1979 (Graikija), 1985(Ispanija, Portugalija), 1994 (Austrija, Suomija, Švedija), 2003 (10 naujų ES narių: Kipras, Malta, Slovakija, Slovėnija, Čekija, Vengrija, Lenkija, Lietuva, Latvija, Estija) 2005 (Bulgarija ir Rumunija);
Nicos sutartis;
Sutartis dėl Konstitucijos Europai (neratifikuota, todėl neįsigaliojusi).
Antrinė teisė
Reglamentai – visuotinio taikymo aktai, suteikiantys teises ir pareigas, kurie yra tiesiogiai privalomi Bendrijoje ir Valstybėse Narėse.
Direktyvos – teisinės priemonės, skirtos nacionalinės teisės derinimui ir koordinavimui.
Direktyva yra privaloma tiek, kiek reikalinga pasiekti joje nurodytus tikslus, tačiau Valstybės Narės yra laisvos pasirinkti būdus kaip įgyvendinti direktyvą.
Sprendimai – nėra bendrojo pobūdžio taikymo taisyklių, juos sudaro nuostatos, taikomos tik toms šalims, kurioms jie yra skiriami. Sprendimaiyra priimami tam, kad nuspręsti dėl bendrojo pobūdžio taisyklių taikymo.
“minkštosios“ teisės (soft law)
didėja „minkštosios“ teisės (soft law) reikšmė.
Atsižvelgiant į tai, kad reguliavimas ES lygiu išsiplečia iš bendrosios vidaus rinkos srities ir į kitas, išimtinai valstybių narių kompetencijai priskiriamas sritis, kurios tradiciškai yra švietimo, kultūros, socialinės, sveikatos apsaugos politikos.
Neprivalomieji ES teisės aktai, nustatantys ne konkrečius tiesioginius įpareigojimus, o bendrus tikslus, tampa vis labiau reikšmingi ir daro vis didesnę įtaką valstybių vidaus gyvenimui.
Tokio pobūdžio teisės aktai – rekomendacijos, rezoliucijos, išvados, nuomonės, komunikatai – įgauna ir įgaus vis didesnę reikšmę atsižvelgiant į ES plėtrą, kai dėl valstybių skirtingumo darosi vis sunkiau nustatyti vienodus konkrečius reikalavimus visoms valstybėms narėms, kuriuos jos sugebėtų tinkamai įgyvendinti.
ES socialinės, darbo ir užimtumo politikos teisiniai pagrindai:
Europos Bendrijos Steigimo sutarties 117 – 122 straipsniai, kuriuos papildė 123 – 125 straipsniai dėl Europos Socialinio fondo įkūrimo;
Suvestinis Europos Aktas (1986 m.);
Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartija (1989);
ES (Mastrichto) Sutartis (1993) + Socialinės politikos sutartis (remiantis Socialinės politikos protokolu);
Amsterdamo sutartis (1997).
Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija (2000).
Skatinamas bendradarbiavimas:
socialinėjesrityje
ypač srityse, susijusiose su:
Įdarbinimu;
Darbo teise ir darbo sąlygomis;
Profesiniu rengimu ir tobulinimusi;
Socialine apsauga;
Apsaugojimu nuo profesinių ligų ir nelaimingų atsitikimų;
Darbo higiena;
Teise į asociacijas ir kolektyvines derybas tarp darbdavių ir darbuotojų.
Suvestinis Europos Aktas (1986 m.)
Bendros socialinės politikos nuostatos, išplečiant bendrus valstybių veiksmus socialinėje srityje, buvo išreikštos Suvestiniame Europos Akte (1986 m.),
kuris socialinei politikai skirtą EB sutarties skyrių papildė 2 straipsniais, kurie reikalavo:
1) kreipti ypatingą dėmesį į darbo aplinką, taip pat į darbuotojų sveikatą ir saugumą;
2) skatinti darbdavių ir darbuotojų dialogą.
Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisiųchartija (1989)
Tolesnis žingsnis, plėtojant socialinės politikos nuostatų derinimą bei veiklos šioje srityje koordinavimą,
pagrindinės darbuotojų teisės apima darbuotojų sveikatos apsaugą ir darbo saugą, mokymą, lygias moterų ir vyrų teises.
Chartijos preambulėje skelbiama, kad šios chartijos priėmimą paskatino Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos ir 1961 m. Europos socialinė chartija, kurią Europos Taryba priėmė 28 metais anksčiau. Bendrijos chartija įtvirtina pagrindinius principus, tokius kaip:
teisė judėti iš vienos ES valstybės į kitą įsidarbinimo tikslais;
teisė į geresnes gyvenimo ir darbo sąlygas;
teisė į socialinę apsaugą pagal nacionalines sistemas;
vyrų ir moterų teisė į lygybę;
vaikų ir paauglių apsauga;
pagyvenusiems žmonėms garantuotas minimalus gyvenimo lygis;
geresnė socialinė ir profesinė neįgaliųjų integracija.
Maastrichto sutartis (1991 m.)
Siekimas ir toliau koordinuoti ir ES lygiu reglamentuoti socialinės politikos sritį.
Jungtinė Karalystė atsisakė prisiimti socialinėje srityje numatytus įsipareigojimus bei įrašyti juos į sutartį.
todėl pastangos įtraukti į sutartį tam tikrus valstybių narių įsipareigojimus nebuvo sėkmingas.
Sudaroma atskira sutartis tarpusavyje, vadinama Socialinės politikos protokolu.
Socialinės politikos protokolas
Valstybės narės sieks:
skatinti užimtumą,
gerinti darbo ir gyvenimo sąlygas,
įgyvendinti tinkamą socialinę apsaugą,
palaikyti dialogą tarpdarbdavių ir darbuotojų,
skatinti socialinę raidą.
Protokole išplėstas ir trišalės partnerystės taikymo principas.
Remiantis Socialinės politikos protokolu buvo sudaryta Socialinės politikos sutartis (įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1 d.)
Socialinės politikos sutartis
numatytos sritys, kur EB suteikiama kompetencija:
Taryba priima nutarimus dėl Komisijos siūlymų kvalifikuota balsų dauguma tokiose srityse:
Darbo aplinkos gerinimas siekiant apsaugoti darbuotojų sveikatą ir užtikrinti saugumą;
Darbo sąlygos;
Darbuotojų informavimas ir konsultavimas;
Lygios vyrų ir moterų galimybės darbo rinkoje bei lygus elgesys darbe.
Taryba priima sprendimus dėl Komisijos siūlymų vienbalsiai tokiose srityse:
Darbuotojų socialinis draudimas ir socialinė apsauga;
Darbuotojų apsauga nutraukiantdarbo santykius;
Darbuotojų ir darbdavių interesų atstovavimas bei kolektyvinė gynyba,įskaitant bendrą darbo sąlygų nustatymą, bet išskyrus streikų ir lokautų reglamentavimą;
Trečiosios šalies piliečių, teisėtai gyvenančių bendrijos teritorijoje, darbo sąlygos;
Finansiniai įnašai plėtoti darbo santykius ir kurti darbo vietas.
Pagal Socialinės politikos sutarties 2 (6) straipsnį, į EB kompetenciją aiškiai nepatenka:
Darbo apmokėjimas;
Asociacijos laisvė;
Kolektyvinio poveikio priemonių taikymas (streikai ir lokautai).
Amsterdamo sutartis
EB sutarties poskyriams, susijusiems su socialine sritimi, suteikė konkretumo ir detalumo.
Jos sudėtine dalimi tapo 1989 m. Bendrijos chartija dėl darbuotojų pagrindinių socialinių teisių bei Socialinės politikos sutartis.
Į sutartį buvo įtrauktas naujas skyrius, skirtas užimtumui, o užimtumo politika buvo paskelbta bendru Europos uždaviniu.
Sutartis taip pat buvo papildyta keletu naujų Europos socialinės politikos uždavinių.
Nuo Amsterdamo sutarties įsigaliojimo ES gali imtis veiksmų, padedančių kovoti su diskriminacija, padėti atskirtiesiems rasti savo vietą visuomenėje ir taip parodyti, kad ji prisiima įsipareigojimą kurti integruotą visuomenę.
Amsterdamo sutartis svarbi ir tuo, kad ją priėmus užimtumo ir socialinės politikos klausimai išties tapo sprendžiami ES lygiu.
Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, priimta 2000 m.
vientisas dokumentas (pirmą kartą ES istorijoje),
įtraukta nemažai pilietinių,politinių, ekonominių ir socialinių teisių, skirtų ES piliečiams ir visiems asmenims, reziduojantiems ES teritorijoje.
Chartija suskirstyta į šešis skirsnius: orumas, laisvės, lygybė, solidarumas, piliečių teisės, teisingumas.
Skirsniuose suklasifikuotos teisės ir laisvės iš esmės atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos atitinkamus straipsnius, jos grindžiamos ES valstybių narių nacionalinės teisės tradicijomis, Europos Tarybos socialine chartija, Europos bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartija bei kitomis tarptautinėmis konvencijomis, kurių narės yra ES valstybės.
Ši chartija atskiru skyriumi yra įtraukta į Sutartį dėl Konstitucijos Europai.
Jacques Delors
ES užimtumo politika aktyviau susidomėta Jacques Delorsui būnant Europos Komisijos pirmininku, t.y. 1985 – 1995 metais.
ESužimtumo politikos formavimasis ir raida:
Pradinės diskusijos apie bendrą ES užimtumo politiką aktyviausiai vyko 1993 – 1997 metais.
Šio laikotarpio pabaigoje pasirašius Amsterdamo sutartį buvo iš esmės suformuluotos ir įteisintos naujos ES politikos (užimtumo politikos) nuostatos.
Taip pat buvo įteisintas naujo daugialypio, kompleksiško mechanizmo sukūrimas, kuris ES institucijoms suteikė naujų galių formuluojant, įgyvendinant ir vertinant ES valstybių narių vykdomą užimtumo politiką.
Esminiai raidos ir vykusių diskusijų aspektai
1993 m.
Kreipimasis į Europos Parlamentą – kad Europos Bendrijoms reikalingos naujos iniciatyvos bendradarbiavimo su socialiniais partneriais, profesinio mokymo ir užimtumo skatinimo srityse.
– pirmą kartą iškeliama mintis apie naujosios ekonomikos iniciatyvos, susijusios su užimtumo skatinimu, įtraukimą į 1993 m. liepos Kopenhagos Vadovų tarybos susitikimo darbotvarkę.
– parengta pirmoji išsami analizė apie nedarbo problemą ES;
– aktyvi lobizmo kampanija stengiantis paveikti Prancūzijos ir Vokietijos vadovus ir įtraukti nedarbo klausimą į Kopenhagos susitikimo darbotvarkę;
pabrėžiamas būtinumas parengti Baltąją knygą, skirtą darbo rinkos problemoms ES.
Parengta Baltoji knyga apie ES užimtumą.
Baltoji knyga
Baltojoje knygoje kalbama:
– apie darbo rinkų mobilumo didinimą,
– kvalifikacijos kėlimo ir mokymosi visą gyvenimą skatinimą,
– dalinioužimtumo propagavimą,
– aktyvių darbo rinkos priemonių taikymą,
– atlyginimų augimo reguliavimo politiką;
– kt.
Tikėtasi, kad visos šios priemonės iki 2000 metų padės sukurti 15 mln. naujų darbo vietų ES. Taip pat Baltojoje knygoje buvo aptarti būsimosios ES užimtumo strategijos ir atvirojo koordinavimo metodo pagrindiniai principai.
Atvirojo koordinavimo metodas
esmė yra ta, kad ES lygiu suformuluojamos esminės politikos gairės, o valstybėms narėms paliekama apsisprendimo teisė, kokias konkrečias priemones pasirinkti jų įgyvendinimui.
Valstybės narės atsižvelgdamos į esamą situaciją gali rinktis įvairius įgyvendinimo kelius, kuriuos sufleruoja valstybėje susiklosčiusi ekonominė ir politinė situacija.
Atvirojo koordinavimo metodas yra tarpinis kelias tarp tam tikros politikos priskyrimo išimtinaiES arba valstybių narių kompetencijai ir todėl dažnai įvardijamas kaip galimas sprendimas formuojant ateities ES valdymo ir organizavimo formą.
Esminiai raidos ir vykusių diskusijų aspektai
1994 metai.
Liepos mėn., reaguojant į situaciją, kai nedarbas ES viršijo 10 proc. ribą, Korfu susitikimo metu Vadovų taryba vėl grįžo prie užimtumo problemos sprendimo. Svarbiausias šio susitikimo dalykas yra tai, kad remiantis EK parengtos Baltosios knygos išvadomis, pirmą kartą buvo patvirtintos rekomendacijos valstybių narių vykdomai užimtumo politikai.
1994 metai
Rekomendacijose siūloma:
valstybėms narėms peržiūrėti esamas kvalifikacijos kėlimo sistemas;
sumažinti netiesioginį darbo jėgos apmokestinimą;
pašalinti trukdžius daliniam užimtumui;
lanksčiau žiūrėti į įvairias užimtumo formas;
imtis priemonių sprendžiant jaunų ir ilgalaikių bedarbių problemas.
1994 metai
Gruodžio mėn. – Eseno Vadovų tarybos susitikimas svarbus tuo, kad pirmą kartą valstybių ar vyriausybių vadovų lygyje buvo pareikšta, kad kova su nedarbu ir lygių moterų ir vyrų galimybių įteisinimas ir ateityje bus vieni svarbiausių ES tikslų.
Pažymėdama, kad ankstesnės pastangos kovojant su aukšto lygio nedarbu ES nebuvo labai sėkmingos, Vadovų taryba paragino valstybes nares imtis užimtumą skatinančių priemonių keliose pagrindinėse srityse:
jaunimo profesinio mokymo;
lankstesnių darbo formų skatinimo;
netiesioginio darbo apmokestinimo mažinimo;
darborinkos politikos efektyvumo didinimo;
aktyvių darbo rinkos politikos priemonių plėtros.
Ypatingas dėmesys turėjo būti kreipiamas į pagalbą, skirtą jaunimui, neturinčiam profesinių įgūdžių, ilgalaikiams bedarbiams, bedarbėms moterims ir vyresnio amžiaus bedarbiams.
Pakeisdama ligi šiol nusistovėjusius procesus Vadovų taryba primygtinai paragino valstybes nares įtraukti minėtas priemones į kasmetines politikos vykdymo programas. Taip pat buvo nuspręsta atlikti valstybėse narėse įgyvendinamų užimtumo politikų nuolatinį monitoringą. Šie įvykiai jau gali būti laikomi vadinamojo Liuksemburgo proceso, žinomo kaip sąlygojusio ES užimtumo strategijos sukūrimą, pradžia.
Esminiai raidos ir vykusių diskusijų aspektai
1995 metai
Birželio mėn. Kanuose Vadovų taryba dar kartą deklaravo nedarbo ir lygių galimybiųproblemas kaip pagrindines su kuriomis susiduria ES valstybės narės.
Remiantis Esene patvirtintomis rekomendacijomis valstybėms narėms buvo nurodyta iki rudens sukurti keleto metų programas kaip sumažinti nedarbo lygį, kuriose būtų įtrauktos priemonės, numatančios jaunų ir ilgalaikių bedarbių sugražinimą į darbo rinką, netiesioginių darbo mokesčių sumažinimą ir įvairių mokymo ir perkvalifikavimo programų prieinamumo didinimą. Ministrų tarybai ir Europos Komisijai iki po 6 mėn. įvyksiančio Madrido susitikimo buvo pavesta parengti pirmą metinę ataskaitą apie šių programų vykdymą.
Gruodžio mėn. įvyko Vadovų tarybos susitikimas Madride. Šiame susitikime Vadovų taryba konstatavo, kad valstybės narės jau sukūrė ilgalaikes nacionalines programas, skirtas užimtumo didinimui, kurios sudarys prielaidas efektyviam Vadovų tarybos rekomendacijų įgyvendinimui. Išanalizavusi ministrų tarybos jai pateiktą ataskaitą, Vadovų taryba pritarė ataskaitoje pateiktoms rekomendacijoms, kuriose prioritetinėmis valstybių narių veiklos sritimis buvo įvardintos bedarbių mokymo programų didinimo, užimtumo organizavimo lanksčių formų skatinimo, aktyvių darbo rinkos priemonių taikymo sritys. Taip pat Vadovų taryba deklaravo savo pasiryžimą po metų dar kartą grįžti ir įvertinti valstybių narių vykdomas užimtumo didinimo programas bei priimti naujas rekomendacijas, tam ministrų tarybos buvo dar kartą įpareigotos atlikti proceso monitoringą ir iki 1996 m. gruodžio parengti naują ataskaitą.
Esminiai raidos ir vykusių diskusijų aspektai
1995 metai
Birželio mėn. Kanuose Vadovų taryba dar kartą deklaravo nedarboir lygių galimybių problemas kaip pagrindines su kuriomis susiduria ES valstybės narės.
iki rudens sukurti keleto metų programas kaip sumažinti nedarbo lygį, kuriose būtų įtrauktos priemonės, numatančios jaunų ir ilgalaikių bedarbių sugražinimą į darbo rinką, netiesioginių darbo mokesčių sumažinimą ir įvairių mokymo ir perkvalifikavimo programų prieinamumo didinimą. Ministrų tarybai ir Europos Komisijai iki po 6 mėn. įvyksiančio Madrido susitikimo buvo pavesta parengti pirmą metinę ataskaitą apie šių programų vykdymą.
Gruodžio mėn.- Vadovų tarybos susitikimas Madride.
Vadovų taryba konstatavo, kad valstybės narės jau sukūrė ilgalaikes nacionalines programas, skirtas užimtumo didinimui, kurios sudarys prielaidas efektyviam Vadovų tarybos rekomendacijų įgyvendinimui.
Vadovų taryba pritarė pateiktoms rekomendacijoms, kuriose prioritetinėmisvalstybių narių veiklos sritimis buvo įvardintos bedarbių mokymo programų didinimo, užimtumo organizavimo lanksčių formų skatinimo, aktyvių darbo rinkos priemonių taikymo sritys.
Vadovų taryba deklaravo savo pasiryžimą po metų dar kartą grįžti ir įvertinti valstybių narių vykdomas užimtumo didinimo programas bei priimti naujas rekomendacijas, tam ministrų tarybos buvo dar kartą įpareigotos atlikti proceso monitoringą ir iki 1996 m. gruodžio parengti naują ataskaitą.
Esminiai raidos ir vykusių diskusijų aspektai
1996 metai
Birželį vadovų tarybos susitikimas vyko Florencijoje. Esminis šio susitikimo akcentas užimtumo politikos požiūriu buvo tai, kad valstybių narių vadovai pasižadėjo į kasmetinį užimtumo politikų svarstymą įtraukti ir socialinius partnerius. Tai buvo labai svarbus sprendimas, reiškiantis privačių ekonomikos veikėjų įtraukimą į užimtumo politikos formavimo procesą ir pakankamai naujas reiškinys ES politikoje.
Gruodžio mėn. Vadovų tarybos susitikimo Dubline svarbiausias momentas buvo tai, kad Vadovų taryba paragino valstybes nares sukurti papildomus instrumentus darbo rinkos politikos efektyvumo įvertinimui – t.y. taikyti geros praktikos pavyzdžio modelį bei suformuluoti bendrus darbo rinkos politikos indikatorius, kuriais remiantis būtų galima nustatyti tam tikras žemutines ribas valstybėms narėms, kurias jos turi pasiekti. Šie instrumentai buvo paskutinė grandis užpildžiusi ligi tol sukurtą planavimo, monitoringo ir rekomendacijų teikimo mechanizmą ir sudarė prielaidas parengti ir patvirtinti ES užimtumo strategiją, kartu įteisinant naujo mechanizmo – atvirojo koordinavimometodo, sukūrimą.
Tame pačiame Dublino susitikime buvo priimta Dublino užimtumo deklaracija, kuri pabrėžė būtinumą tęsti užimtumo augimui palankią makroekonominę politiką, būtinumą modernizuoti prekių ir paslaugų rinką, padidinti darbo rinkos efektyvumą ir būtinumą geriau pritaikyti esamas mokesčių ir socialinės apsaugos sistemas galimam užimtumo didinimui.
Esminiai raidos ir vykusių diskusijų aspektai
1997 metai
Birželio mėn. įvykusio Amsterdamo susitikimo pagrindinis tikslas visų pirma buvo pasirašyti Amsterdamo sutartį, tačiau prieš savaitę pasikeitusios Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos vyriausybės sąlygojo, kad būtent užimtumo klausimams būtų skirta santykinai daug dėmesio. Prancūzijos pageidavimu buvo priimta Vadovų tarybos rezoliucija dėl augimo ir užimtumo, bei sutarta organizuoti papildomą Vadovų tarybos susitikimą, skirtą užimtumo skatinimuiir naujų darbo vietų kūrimui. Augimo ir užimtumo rezoliucija įtvirtino užimtumo politiką kaip stabilų politinės ES darbotvarkės prioritetą. Rezoliucijoje buvo kalbama apie tai, kad reiktų didinti valstybių narių ekonominių politikų koordinavimą užimtumo srityje ir įpareigoti Ekonominių ir finansinių reikalų ministrų tarybą remiantis valstybių narių parengtomis kasmetinėmis programomis, parengti bendras užimtumo skatinimo gaires.
Svarbiausias Amsterdamo susitikimo nutarimas buvo užimtumo skyriaus įtraukimas į Amsterdamo sutartį. ES tikslų sąrašas buvo papildytas nauju tikslu – užimtumo skatinimu. Naujasis tikslas buvo apibrėžtas kaip aukšto užimtumo lygio siekimas nepažeidžiant konkurencijos. Norėdamos pasiekti šį tikslą, valstybės narės turi imtis atitinkamų priemonių, tame tarpe ir parengti suderintą užimtumo didinimo strategiją.
Tokio užimtumo skyriaus įtraukimas į sutartį turėjo didelę reikšmę plėtojant užimtumo politiką, nes formalizavo ankstesniais metais susiformavusį procesą, valstybės narės formaliai įsipareigojo koordinuoti veiksmus siekiant užimtumo gairėse numatytų tikslų bei formalizavo Europos Komisijos, o ypač Užimtumo ir socialinių reikalų direktorato vaidmenį politikos įgyvendinimo procese.
1997 m. lapkričio mėnesį Liuksemburge įvykusiame specialiame užimtumo klausimams skirtame susitikime buvo aiškiau reglamentuotas Amsterdamo sutartyje įteisintas užimtumo politikos įgyvendinimo mechanizmas bei patvirtintos pagrindinės veiklos kryptys (gairės) dar vadinamos ES užimtumo strategija.
Kiti ES teisės aktai, reglamentuojantys ir įtakojantys ES užimtumo ir darbo rinkos politiką
Darbosantykiai ir sąlygos (pvz.: šiuolaikiniai darbo sąlygas reglamentuojantys ES teisės aktai remiasi Tarybos direktyvos 89/391/EEC “Dėl darbo saugos ir darbuotojų sveikatos apsaugos priemonių taikymo” nuostatomis).
Socialinė apsauga
Lygios teisės ir galimybės
Kova su diskriminacija ir atskirtimi
Europos socialinis fondas
Pagrindinis ES socialinės politikos vykdymo instrumentas – Europos socialinis fondas (ESF), vienas iš keturių struktūrinių fondų.
Pagrindinis ESF paramos tikslas – užkirsti kelią nedarbui ir su juo kovoti, plėtoti žmogiškuosius išteklius ir integraciją į darbo rinką, mažinti socialinę atskirtį, skatinti aukštesnį užimtumo lygį, didinti moterų ir vyrų lygybę. ES valstybėse Europos socialinio fondo lėšos naudojamos siekiant šių pagrindiniųstrateginių tikslų:
• didinti darbo jėgos kompetenciją ir gebėjimus prisitaikyti prie darbo rinkos poreikių;
• gerinti švietimo ir profesinio rengimo kokybę ir prieinamumą;
• mažinti socialinę atskirtį bei užtikrinti platesnę socialinę integraciją.
Laisvo asmenų judėjimo principas
Tai yra viena iš pagrindinių laisvių, kurias garantuoja Europos Sąjungos steigimo sutartys bei ES teisynas.
Laisvas asmenų judėjimas sudaro vieną iš keturių Europos Sąjungos rinkos atramų (šalia laisvo prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimo).
Laisvo darbuotojų judėjimo principas įteisintas Europos Bendrijos steigimo sutarties 48 ir 49 str.,
jo taikymą reguliuoja atitinkami valstybėms narėms privalomi reglamentai, direktyvos, Europos Teisingumo teismo sprendimai.
socialinės apsaugos sistemų koordinavimas ES teritorijoje.
– tikslas yra tas, kad migruojantys iš vienos valstybės į kitą darbuotojai neprarastų įgytų socialinės apsaugos teisių.
__________________
II tema. Tarptautiniai darbo rinkos santykius reglamentuojantys dokumentai
Jungtinių Tautų organizacijos dokumentai: Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas, Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas.
Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvencijos ir rekomendacijos. Jų ratifikavimas siekiant užtikrinti visišką ir produktyvų užimtumą. TDO Konvencija (Nr. 88) ir Rekomendacija (Nr. 83) dėl įdarbinimo paslaugų, 1948 m., Konvencija Nr. 122ir Rekomendacija Nr. 169 dėl užimtumo politikos. TDO Visuotinio užimtumo programa (Global employment agenda), Tinkamo darbo programa (Decent work agenda). Šių programų esmė ir ryšys su ES užimtumo programomis.
Europos Tarybos dokumentai. Europos socialinė chartija. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Europos socialinis kodeksas.
JUNGTINIŲ TAUTŲ ORGANIZACIJA IR JOS DOKUMENTAI
Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (1948 m. gruodžio 10 d.).
Reikšmė:
Deklaracija turėjo didžiulę įtaką sudarant daugiašales arba dvišales tarptautines sutartis, priimant tarptautinius ir regioninius dokumentus žmogaus teisių klausimais.
Ji turėjo svarbią reikšmę žmogaus ekonominių ir socialinių teisių raidai, patvirtino, kad ekonominės ir socialinės teisės yra svarbi žmogaus teisių sudedamojidalis.
Šiame tarptautiniame dokumente, be kitų deklaruojamų žmogaus teisių, buvo paskelbtos žmogaus teisių į laisvai pasirinktą darbą, saugias ir sveikas darbo sąlygas, teisingą atlyginimą, socialinę apsaugą bei sveikatos priežiūrą pagrindiniai principai.
Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija
7 str.“Visi lygūs prieš įstatymą ir turi teisę, be jokio skirtumo, į lygią įstatymo apsaugą. Visi turi teisę į lygią apsaugą nuo visokios diskriminacijos, pažeidžiančios šią deklaraciją ir nuo visokio kurstymo tokiai diskriminacijai“.
Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija
22 str. „Kiekvienas žmogus, kaip visuomenės narys, turi teisę į socialinį aprūpinimą, kuris skirtas būtinoms jo orumui ir laisvam asmenybės vystymuisi ekonominėms, socialinėms ir kultūrinėms teisėms įgyvendinti nacionalinėmis pastangomis ir per tarptautinį bendradarbiavimą ir pagal kiekvienos šalies vidinę struktūrą bei išteklius.
Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija
23 straipsnis
Kiekvienas žmogus turi teisę į darbą, į laisvą darbo pasirinkimą, į teisingas ir tinkamas darbo sąlygas ir į apsaugą nuo nedarbo.
Visi žmonės, be jokios diskriminacijos, turi teisę į lygų apmokėjimą už lygiavertį darbą.
Kiekvienas darbo žmogus turi teisę į teisingą ir patenkinamą atlyginimą, garantuojantį žmogaus orumo vertą egzistavimą jam pačiam ir jo šeimai, ir papildomą, kai reikia, visomis kitomis socialinės apsaugos lėšomis.
Kiekvienas žmogus turi teisę kartu su kitais steigti profesines sąjungas ar stoti į jas savointeresams ginti.
Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija
24 straipsnis
Kiekvienas žmogus turi teisę į poilsį ir laisvalaikį ir ypač teisę į pagrįstą darbo laiko apribojimą ir periodines apmokamas atostogas.
Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija
25 straipsnis
Kiekvienas žmogus turi teisę į pakankamą gyvenimo lygį, kuris garantuotų jo ir jo šeimos sveikatą ir gerovę, ir ypač į maistą, drabužius, būstą, medicininę priežiūrą ir būtiną socialinį aptarnavimą: jis turi teisę į aprūpinimą nedarbo, ligos, invalidumo, našlystės, senatvės ar kitokio pragyvenimo šaltinių netekimo atveju dėl nepriklausančių nuo jo aplinkybių.
Motinystė ir kūdikystė turi būti itin globojamos ir remiamos. Visi vaikai, tiek gimę santuokoje, tiek nesantuokiniai, naudojasi vienoda socialine apsauga.
VisuotinėŽmogaus Teisių Deklaracija
Deklaracija, kurios tikslas – sukurti bendrą veiksmų normą visoms tautoms ir tautybėms buvo pirmas mėginimas įvesti tvarką tarptautiniame gyvenime, kur būtų ginamos pagrindinės individo laisvės ir teisės, jei jas pažeidinėtų valstybė, ir nustatyti bendražmogiškąsias vertybes.
Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija
Priėmus šią Deklaraciją buvo pradėta dirbti kuriant du tarptautinius paketus dėl žmogaus teisių: vieną – dėl ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių, ir kitą – dėl pilietinių ir politinių teisių.
Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas, Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas bei jo Fakultatyvinis protokolas buvo sutartinai priimti 1966 m. gruodžio 16 d. JTO Generalinės Asamblėjos metu.
Šie Paktai kartu su pačia Deklaracija ir antruoju Fakultatyviniu protokolu, priimtu 1989 m., sudaro plačiai vadinamą Tarptautinę Žmogaus teisių chartiją.
Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir politinių teisių pakte buvo išplėsta ir labiau sukonkretinta darbuotojų ekonominių ir socialinių teisių apsauga. Lietuva prie šio pakto prisijungė 1991 metais.
Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas
3 str. „Valstybės, šio Pakto šalys, įsipareigoja užtikrinti vyrams ir moterims lygias teises naudotis visomis šiame Pakte išvardytomis ekonominėmis, socialinėmis ir kultūrinėmis teisėmis.“
Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas
6str.
”1. Valstybės, šio pakto šalys, pripažįsta teisę į darbą, apimančią kiekvienos žmogaus teisę gauti galimybę užsidirbti pragyvenimui darbu, kurį jis laisvai pasirenka arba kurį dirbti jis laisvai sutinta, ir imasi reikiamų priemonių šiai teisei apsaugoti.
2. Priemonės, kurių kiekviena valstybė, šio Pakto šalis, imasi šiai teisei visiškai įgyvendinti, apima techninį ir profesinį orientavimą ir mokymo programas, strategiją ir metodus, taikomus siekiant tolygios ekonominės, socialinės ir kultūrinės plėtros ir visiško bei produktyvaus užimtumo, kad būtų apsaugotos asmens pagrindinės politinės ir ekonominės laisvės.“
Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas
7 str.
“Valstybės, šio Pakto Šalys, pripažįsta kiekvienos žmogaus teisę į teisingas ir palankiasdarbo sąlygas, kurios visų pirma užtikrintų:
a) atlyginimą visiems darbuotojams užtikrinantį mažų mažiausiai:
i) teisingą darbo užmokestį ir vienodą apmokėjimą už lygiavertį darbą be jokio skirtumo, visų pirma moterims užtikrinant ne prastesnes darbo sąlygas nei tos, kurias turi vyrai, ir vienodą apmokėjimą už vienodą darbą;
ii) deramą pragyvenimą jiems patiems ir jų šeimoms pagal šio Pakto nuostatas;
b) darbo sąlygas, atitinkančias saugos ir higienos reikalavimus;
c) vienodą visiems galimybę būti pakeliamiems darbe į atitinkamas aukštesnes pareigas atsižvelgiant vien į darbo stažą ir kompetenciją;
d) poilsį, laisvalaikį bei pagrįstą darbo laiko apribojimą ir mokamas įprastines atostogas, taip pat apmokėjimą už darbą valstybinių švenčių dienomis.“
Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas
8 str.
“1. Valstybės, šio Pakto Šalys, įsipareigoja užtikrinti:
a) kiekvieno žmogaus teisę steigti profesines sąjungas ar stoti į pasirinktą profesinę sąjungą savo ekonominiams bei socialiniams interesams tenkinti ir apsaugoti su vienintele sąlyga, kad būtų laikomasi atitinkamos organizacijos nustatytų taisyklių. Naudojimuisi šia teise negali būti taikomi jokie apribojimai, išskyrus tuos, kuriuos numato įstatymas ir kurie demokratinėje visuomenėje būtini valstybės saugumo ar viešosios tvarkos interesais arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti;
b) profesinių sąjungų teisę steigti nacionalines federacijas arba konfederacijas ir šių teisę kurti tarptautinesprofesinių sąjungų organizacijas arba įstoti į tokias organizacijas;
c) profesinių sąjungų teisę vykdyti savo veiklą nekliudomai, be jokių apribojimų, išskyrus tuos, kuriuos numato įstatymas ir kurie būtini demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo ar viešosios tvarkos interesais arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti;
d) teisę streikuoti, kuria naudojamasi pagal kiekvienos šalies įstatymus.
2. Šis straipsnis nekliudo taikyti teisėtų naudojimosi šiomis teisėmis apribojimų asmenims tarnaujantiems ginkluotosiose pajėgose, policijoje ar valstybės administracijoje.“
Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas
9 str.
„Valstybės, šio Pakto Šalys, pripažįsta kiekvienos žmogaus teisę į socialinę apsaugą, įskaitant socialinį draudimą“.
Tarptautinis ekonominių,socialinių ir kultūrinių teisių paktas
10 str.
“2. Ypatinga apsauga turi būti teikiama motinoms per pagrįstą laikotarpį iki gimdymo ir po jo. Dirbančios motinos tuo laikotarpiu turi gauti mokamas atostogas arba atostogas ir pakankamas socialinės paramos išmokas.
3. Vaikai ir jaunuoliai turi būti ginami nuo ekonominio ir socialinio išnaudojimo. Už vaikų samdymą darbui, kenksmingam jų dorovei ir sveikatai ar pavojingam jų gyvybei arba galinčiam pakenkti jų normaliam vystymuisi, turi būti baudžiama pagal įstatymą. Valstybė taip pat turi nustatyti amžiaus ribas, kad jaunesnių negu nustatyto amžiaus vaikų samdomas darbas būtų draudžiamas ir už jį būtų baudžiama pagal įstatymą.“
REIKŠMĖ
Šie dokumentai sudaro tarptautinio žmogaus teisių reglamentavimo pamatą.
Nors iš pradžių visuomenė juos vertimo labai skeptiškai, dabar jie laikomi vienais svarbiausių mūsų laikų dokumentų.
Šie dokumentai turėjo įtakos, kad daugelio šalių konstitucijose vis daugiau dėmesio skiriama žmogaus teisių klausimams, daugybė tarpvalstybinių įsipareigojimų, numatytų valstybių sutartyse, pagrįsti jų idėjomis.
Siekdamos apginti žmogaus orumą, jais remiasi viso pasaulio nevyriausybinės organizacijos.
Rezultatyviai ir visuotinai įgyvendinti JTO dokumentus bei stiprinti tarptautinės priežiūros mechanizmą dabar yra pagrindinis įpareigojimas visoms tarptautinėms organizacijoms, visiems žmonėms.
Kad ir kokie būtų tautiniai, kultūriniai ar religiniai motyvai, į tai būtina atsižvelgti.
EUROPOS TARYBA IR JOS DOKUMENTAI
EuroposTaryba buvo pirmoji tarpvalstybinė regioninė organizacija, kuri ėmėsi konkrečios veiklos, kad daugelis teisių ir laisvių, paskelbtų Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, būtų sutvirtintos konkrečiais teisiniais įsipareigojimais ir kad būtų sukurtas tarptautinis kolektyvinės kontrolės mechanizmas, garantuojantis jų vykdymą.
Per pokario dešimtmečius ET priėmė apie 145 konvencijas ir sutartis, iš kurių daugiau kaip 100 buvo ratifikuotos minimalaus šalių skaičiaus, kurio reikia, kad jos įsigaliotų. Iš galiojančių dokumentų yra du svarbiausi – Europos žmogaus teisių konvencija (1950 m.) ir Europos socialinė chartija (1961 m.), kuriose paskelbtos Europos šalių, sutarčių dalyvių, žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės.
Šie dokumentai yra „uždari“, prie jų gali prisijungti tiktai valstybės, ET narės. EŽTK pasirašiusios šalys įsipareigojapripažinti savo piliečiams joje numatytas teises.
Europos žmogaus teisių konvencija (1950 m.)
EŽTK sudaro 66 straipsniai. Pirmieji 17 iš jų numato konkrečias žmogaus teises, 37 straipsniai skirti organizaciniams ir funkcionavimo klausimams, o paskutiniai 10 str. skirti bendriesiems klausimams.
EŽTK buvo vystoma ir tobulinama darant pataisas tiek pačios Konvencijos tekste, tiek priimant papildomus Protokolus.
Europos žmogaus teisių konvencija (1950 m.)
Konvencijos 11 str. nurodo, kad “kiekvienas turi teisę laisvai rengti taikius susirinkimus, jungtis į asociacijas kartu su kitais, taip pat teisę steigti ir stoti į profesines sąjungas savo interesams ginti.
Naudojimuisi šia teise negali būti taikomi jokie apribojimai, išskyrus tuos atvejus, kuriuos numato įstatymas ir kurie yra būtini demokratinėje visuomenėje valstybės ar visuomenės saugumo interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, gyventojų sveikatai ir dorovei ar kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.
Šis straipsnis nekliudo įvesti teisėtus naudojimosi šia teise apribojimus asmenims tarnaujantiems ginkluotosiose pajėgose, policijoje ar valstybės valdymo organuose“.
Europos socialinė chartija
Europos socialinė chartija numato jį pasirašiusių šalių pareigas įgyvendinant daugelį ekonominių, socialinių ir kultūrinių žmogaus teisių.
Šis dokumentas tarsi papildo Konvenciją, kurioje kalbama apie pilietines ir politines teises.
Europos Taryba 1961 m. Turine inicijavo Europos socialinės chartijos pasirašymą.
Chartijaįnešė svarų indėlį vystant ir humanizuojant Europos valstybių ekonominius ir socialinius santykius.
Savo ruožtu, jų ekonominė ir socialinė pažanga turi svarią įtaką Chartijos tobulinimui.
Todėl 1988 m. Strasbūre buvo pasirašytas jos papildomas protokolas, kuriuo Chartija papildyta naujomis teisėmis: samdomų darbuotojų teise turėti vienodas galimybes į darbą ir profesiją be diskriminacijos pagal lytį, teisę į informaciją ir konsultaciją įmonėse, teise darbuotojų atstovams dalyvauti nustatant ir gerinant darbo sąlygas bei senyvo amžiaus žmogaus teisę į socialinę paramą.
Europos socialinė chartija
1995 m. Strasbūre buvo pasirašytas Chartijos papildomas protokolas, reglamentuojantis kolektyvinių skundų sistemą.
1995 m. buvo žengtas ypač svarbus žingsnis – pasirašyta Europos socialinė chartija (pataisyta).
Po dviejų metųji buvo pasirašyta ir Lietuvos vardu.
Beje, pasirašymas neturi jokių teisinių pasekmių, nes tai laikoma ketinimų pareiškimu. Tik ratifikavus Chartiją, valstybė privalo laikytis jos nuostatų.
Europos socialinė chartija
Siekiant, kad Chartijos dalyvėmis galėtų tapti daugiau valstybių, turinčių skirtingą išsivystymo lygi, yra suformuota gana lanksti jos sistema.
Visi dokumentai pagal savo esmę ir paskirtį yra savarankiški.
Dabar Europoje yra dvi savarankiškos chartijos: Europos socialinė chartija (1961 m.) ir Europos socialinė chartija (pataisyta) (1995 m.).
Kiekvienai valstybei galioja tik viena iš jų.
Valstybėms, kurios ratifikavo 1961 m. Chartiją, bet neratifikavo 1995 m. pataisytosios Chartijos, toliau galioja ankstesnioji.
Kai valstybė tampa pataisytosios Chartijos dalyve, joje savaime nustoja galioti ankstesnioji Chartija.
Valstybė, kuri nėra prisijungusi nė prie vienos iš jų, savo iniciatyva gali tapti bet kurios chartijos dalyve, jei ji sugebės vykdyti joje numatytas prievoles.
Europos socialinė chartija
Europos socialinėje chartijoje (pataisytoje) deklaruojamas teises galima suskirstyti į tokias pagrindines grupes:
– samdomų darbuotojų teisės;
– kiekvieno gyventojo teisės;
– atskirų gyventojų grupių teisės.
Europos socialinė chartija
– samdomų darbuotojų teisių grupei priskirtinos:
– teisė į darbą, tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, teisingą darbo apmokėjimą, teisė jungtis į organizacijas ir sudaryti kolektyvines sutartis.
Taip pat numatyta dirbančių vaikų ir paauglių, moterų, darbuotojų migrantų teisių apsauga.
Prie šios grupės priskirtina samdomų darbuotojų teisė į informaciją ir konsultaciją įmonėse,
apsaugą nutraukiant darbo sutartis,
teisė į nuostolių atlyginimą darbdaviui bankrutavus,
teisė dalyvauti nustatant ir gerinant darbo sąlygas įmonėje,
teisė į orumą darbe,
teisė gauti informaciją ir konsultacijas darbo vietų mažinimo procedūrose.
Be to, nemaža dalis išvardytų teisių apima ir savarankiškai dirbančius asmenis.
Europos socialinė chartija
– kiekvieno gyventojų teisių grupei gali būti priskirta:
– teisė į sveikatos ir socialinę apsaugą,
– socialinę ir medicinos pagalbą,
– teisė naudotis socialinės rūpybos tarnybų paslaugomis,
-teisė į apsaugą nuo skurdo ir socialinės izoliacijos,
– teisė į būstą.
Europos socialinė chartija
– atskirų gyventojų grupių teisių grupei gali būti priskirta vaikų ir paauglių, šeimų, neįgalių asmenų, senyvo amžiaus žmonių teisių apsauga.
Europos socialinė chartija
– atskirų gyventojų grupių teisių grupei gali būti priskirta vaikų ir paauglių, šeimų, neįgalių asmenų, senyvo amžiaus žmonių teisių apsauga.
Europos socialinė chartija (pataisyta)
Pataisytojoje Chartijoje atsižvelgiama į tai, kad nuo 1961 m. Europoje įvyko fundamentalūs ekonominiai ir socialiniai pokyčiai.
Į ją perkelta dalis 1961 m. Chartijos nuostatų be jokių pakeitimų.
Kitos iš ankstesniosios Chartijos perkeltos nuostatos yra pataisytos, jose keliami didesni reikalavimai.
Pavyzdžiui, pagal 1961 m. Chartiją samdomiems darbuotojams turi būti suteiktos ne trumpesnės kaip dviejų savaičių, o jaunesniems kaip 18 metų darbuotojams – ne trumpesnės kaip trijų savaičių kasmetinės mokamos atostogos.
Pataisytojoje Chartijoje abiem atvejais ši trukmė prailginta iki 4 savaičių.
Europos socialinė chartija (pataisyta)
Dirbančioms moterims prieš gimdymą ir po jo mokamų atostogų trukmė nuo 12 savaičių prailginta iki 14 savaičių.
Numatyta reiklesnė ir efektyvesnė paauglių darbo apsauga.
Į pataisytąją Chartiją yra perkeltos 1988 m. papildomajame protokole deklaruojamos teisės.
papildyta naujomis nuostatomis, susijusiomis su samdomų darbuotojų teisiųapsauga nutraukiant darbo sutartis darbdavio iniciatyva,
teise į nuostolių atlyginimą darbdaviui bankrutavus, darbuotojų, turinčių šeimas, teisių apsauga,
darbuotojų teise į orumą darbe, jų teise gauti informaciją ir konsultacijas visuotinio darbo vietų mažinimo procedūrose,
žmonių teise į apsaugą nuo skurdo ir socialinės izoliacijos, teise į būstą.
Todėl pataisytoji Chartija yra ženkliai platesnė pagal apsaugomų teisių apimtį bei aukštesnė pagal reikalavimus.
Europos socialinė chartija (pataisyta)
Pagal ginamas teises didžiausią jų dalį sudaro samdomų darbuotojų teisės.
Tai susiję su tuo, kad būtų išvengta samdomų darbuotojų didelio išnaudojimo, kad visuomenėje susiklostytų civilizuoti ir priimtini darbdavių ir darbuotojų santykiai.
Europos socialinė chartija (pataisyta)
Siekiantsuderinti socialinius ekonominius ir socialinius interesus Chartija grindžiama socialiniu dialogu.
Šiame dialoge aktyviomis dalyvėmis gali tapti valstybinė valdžia, darbdavių ir darbuotojų organizacijos.
Europos socialinė chartija (pataisyta)
Rengiant Lietuvos įstatymų atitikimo Chartijos reikalavimams preliminarinę analizę bei jos duomenis aptariant Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Europos Tarybos surengtuose seminaruose pastebėta, kad:
– profsąjungų organizacijos nori ir rūpinasi, kad mūsų valstybė prisiimtų kuo daugiau įsipareigojimų, ginančių samdomų darbuotojų teises.
– darbdavių organizacijos norėtų, kad įsipareigojimų būtų prisiimta kuo mažiau, nes jiems teks tuos įsipareigojimus vykdyti.
– interesų nesutapimas yra visiškai normalus.
Valstybės valdžia, derindama darbdavių ir darbuotojų interesus, turi rasti pusiausvyrą, nes ji prisiima atsakomybę už įsipareigojimų įgyvendinimą. Savo ruožtu, tai susiję su valstybės ekonomikos raida bei vykdoma socialine politika.
Europos socialinė chartija (pataisyta)
Mūsų valstybei prisiėmus pataisytojoje Chartijoje numatytas prievoles, ekonominių ir socialinių santykių raidai nebeturės didelės įtakos politinės valdžios kaita.
Ankstesnės valdžios prisiimti įsipareigojimai bus ir toliau privalomi.
Nebus galima siaurinti tų teisių, kurios garantuojamos pagal prisiimtus įsipareigojimus.
Pavyzdžiui, nepažeidus tarptautinių įsipareigojimų Lietuvos įstatymais nebus galima sumažinti mokamų atostogų minimalią trukmę, naktiniame darbe dirbančiųpaauglių amžių, pabloginti socialinę ir sveikatos apsaugą ir t.t.
Suteikti didesnes teises, nei numatyta Chartijoje, visada bus sveikintinas žingsnis.
Toks stabilumas yra bene didžiausia nauda visiems.
Naudinga ir tai, kad valstybė, laikydamasi pagal Chartiją prisiimtų įsipareigojimų, turės stengtis siekti aukštesnių standartų visose socialinio gyvenimo srityse.
Be to, Chartija panaikina diskriminaciją pagal pilietybę. Todėl Lietuvos piliečiai, gyvendami bet kurios kitos valstybės – Chartijos dalyvės teritorijoje, turės tokias pačias teises, kuriomis pagal Chartijos įsipareigojimus naudojasi tos valstybės piliečiai.
Europos socialinė chartija (pataisyta)
Siekiant, kad chartijos dalyvėmis galėtų tapti daugiau valstybių, kuriose yra skirtingas ekonominio ir socialinio išsivystymo lygis, sudarytos galimybės prisiimti ne visas joje numatytas prievoles.
Pakanka pasirinkti ir prisiimti bent du jų trečdalius.
Pataisytojoje Chartijoje yra 31 straipsnis, kuriuose numatytos atskiros teisės ar jų grupės.
Tarp jų 9 straipsniai yra privalomi.
Teisės detalizuojamos pagal atskirus punktus. Jų Chartijoje yra 98.
Jeigu bus pasirinktas kitas Chartijoje numatytas būdas – įsipareigojimų prisiėmimas pagal atskirus straipsnių punktus, reikės ratifikuoti mažiausiai 63 punktus.
Tokiu atveju straipsnių skaičius gali būti mažesnis, tačiau vis vien reikės prisiimti prievoles mažiausiai pagal 6 privalomus straipsnius.
EŽTK ir Europos socialinė chartija – tai svarbiausi dokumentai, kuriais remdamasi dabar, veikia efektyviausia tarptautinė žmogaus teisių apsaugos sistema. Abu šie dokumentai yra fundamentalūs ir sudaro Europos valstybių žmogaus politinių, ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių visumą.
TARPTAUTINĖ DARBO ORGANIZACIJA
Tarptautinė darbo organizacija buvo įkurta 1919 m.
Tai specializuota Jungtinių Tautų organizacija, šiuo metu jungianti 177 valstybes nares.
Jos principai ryškiausiai suformuluoti Filadelfijos deklaracijoje, priimtoje 1944 m.
Svarbiausias tikslas – visame pasaulyje didinti socialinį teisingumą dirbančių žmonių atžvilgiu.
TDO numato tarptautinę politiką ir programas, siekdama padėti gerinti darbo sąlygas; kuria tarptautines darbo normas, kurių turėtų laikytis valstybės narės; vykdo plačią techninio bendradarbiavimo programą, siekdama padėti vyriausybėms įgyvendinti atitinkamą politiką; dalyvauja mokymo, švietimo ir tiriamojoje veikloje.
TDOiš kitų pasaulinių organizacijų išsiskiria tuo, kad jos veikla remiasi trišaliu – Vyriausybių, darbdavių ir darbuotojų organizacijų – bendradarbiavimo principais.
TARPTAUTINĖ DARBO ORGANIZACIJA
TDO veikla planuojama siekiant įgyvendinti keturis strateginius tikslus:
Pagrindinius principus ir teises darbe;
Didesnes užimtumo ir uždarbio galimybes vienodai vyrams ir moterims;
Socialinę apsaugą;
Socialinį dialogą ir trišalį bendradarbiavimą.
TARPTAUTINĖ DARBO ORGANIZACIJA
Lietuvos Respublika yra TDO narė nuo 1921 m. Narystė šioje organizacijoje atnaujinta 1991 m. Lietuvos interesams Tarptautinėje darbo organizacijoje Vyriausybės 1994 11 03 Nutarimu Nr.1058 atstovauja Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
TARPTAUTINĖ DARBO ORGANIZACIJA
Lietuva yra ratifikavusivirš 40 Tarptautinių darbo konvencijų (iš jų 7 buvo ratifikuotos tarpukario Lietuvoje, trys – 2003 metais – Nr.182 dėl nepriimtino vaikų darbo panaikinimo ir Nr.183 dėl motinystės apsaugos, Nr. 122 dėl užimtumo politikos), tarp jų – visas aštuonias vadinamąsias pagrindines (basic, fundamental, core) konvencijas, apimančias keturias svarbiausias TDO Pagrindinių principų ir teisių darbe deklaracijoje apibrėžtas sritis:
teisės jungtis į asociacijas ir vesti kolektyvines derybas – 87 konvencija ir 98 konvencija;
visokio pobūdžio priverstinio ir privalomojo darbo panaikinimo – 29 ir 105 konvencijos;
efektyvaus vaikų darbo panaikinimo – 138 konvencija ir 182 konvencija;
diskriminacijos darbo ir profesinės veiklos srityje panaikinimas – 100 ir 111 konvencijos.
TARPTAUTINĖ DARBO ORGANIZACIJA
2004 m. ratifikuotos dar trys konvencijos:
Lietuvos Respublikos įstatymas dėl 1964 m. Konvencijos Nr. 122 dėl užimtumo politikos ratifikavimo (įsigaliojo 2005 03 03)
Lietuvos Respublikos įstatymas dėl 1997 m. Konvencijos Nr. 181 dėl privačių įdarbinimo agentūrų ratifikavimo Konvencija dėl prvačių įdarbinimo agentūrų (įsigaliojo 2005 03 19)
Respublikos įstatymas dėl 1981 Konvencijos Nr. 156 dėl pareigų šeimai turinčių darbuotojų – vyrų ir moterų – lygių galimybių ir vienodo požiūrio į juos ratifikavimo (įsigaliojo 2005 05 06)
2006 m. ratifikuota:
Lietuvos Respublikos įstatymas dėl 1964 m. Konvencijos Nr. 147 dėl ..prekybos laivuose ratifikavimo (įsigaliojo 2007 07 16 d.)
TARPTAUTINĖ DARBO ORGANIZACIJA
Kovasu nedarbu ir užimtumo siekis nuo pat TDO įsteigimo (1919m.) buvo jos esminiais tikslais.
Jau pirmais savo egzistavimo metais Tarptautinė darbo konferencija priėmė konvenciją dėl nedarbo (Nr. 2). Organizacijos narės buvo skatinamos kovoti su nedarbu.
TDO konvencija Nr. 122 dėl užimtumo politikos (1964 m.)
Numatyti ir vykdyti politiką, skatinančią ekonomikos augimą ir plėtrą, gyvenimo lygio kilimą, sprendžiančią nedarbo mažinimo ir užimtumo didinimo problemas.
Siekiama užtikrinti, kad kiekvienas galintis dirbti ir ieškantis darbo asmuo turėtų darbą, kad užimtumas būtų laisvai pasirenkamas ir kiekvienas darbuotojas turėtų galimybę gauti ir panaudoti savo žinias ir gabumus dirbdamas tokį darbą, kuriam jis labiausiai tinka, nepriklausomai nuo jo rasės, lyties, religinių ir politinių įsitikinimų, socialinės kilmės.
įpareigoja valstybę numatyti ir įgyvendintipriemones ir programas, kad būtų pasiekti šie tikslai.
užimtumo politikos klausimais turi būti konsultuojamasi su socialiniais partneriais, užtikrinti jų visapusišką bendradarbiavimą formuojant tokią politiką ir užtikrinant jai paramą.
TDO konvencija Nr. 122 dėl užimtumo politikos (1964 m.)
Ratifikavus šią Konvenciją, galima tikėtis aktyvesnio integruotos nacionalinės užimtumo politikos formavimo ir įgyvendinimo,
reikšmingesnio socialinių partnerių vaidmens formuojant ir vykdant užimtumo bei darbo rinkos politiką.
Būtinumas įgyvendinti Konvencijoje numatytus reikalavimus skatina glaudesnį įvairių institucijų bendradarbiavimą, efektyvesnį jų veiklos koordinavimą siekiant bendro tikslo – užimtumo didinimo.
Užimtumo politika turi būti formuojama ne tik atsižvelgiant į šalies ekonomikos būklę ir lygį, bet ir į užimtumo tikslų bei kitų ekonominių ir socialinių tikslų tarpusavio santykį, ir įgyvendinama vidaus sąlygas ir praktiką atitinkančiais metodais.
Konvencijos įgyvendinimas skatina vystyti Lietuvoje darbo rinkos monitoringo sistemą, užtikrinančią darbo paklausos ir pasiūlos atitikimą, visų pirma rengiant jos struktūrinę analizę bei prognozes;
rengti sektorines atskirų ekonominių veiklos grupių analizes ir prognozes darbo rinkos bei profesinio mokymo poreikiams išsiaiškinti;
tobulinti profesinio orientavimo, informavimo ir konsultavimo sistemą.
Rekomendacija Nr. 169 (1984 m.) dėl užimtumo politikos (papildomos nuostatos)
Išplėtė Konvencijos Nr. 122 dėl užimtumo politikos nuostatasį platesnes ribas.
Jos nuostatos pradėtos sieti su „teise į darbą“, t.y. akcentuotas bendrasis principas, kad produktyvaus, laisvo darbo siekis , kuris numatytas konvencijoje 122 turi būti suprantamas kaip priemonė praktikoje pasiekti teisės į darbą įgyvendinimo.
šioje rekomendacijoje yra skyriai skirti jaunimo užimtumui, neįgaliesiems, specifinėms viešųjų darbų programoms, tarptautinei migracijai ir t.t.
Tinkamo darbo programa
Tinkamas darbas apima visus normalius darbuotojo poreikius, t.y. ateities perspektyvas, darbo sąlygas, galimybes suderinti darbą ir šeimos gyvenimą, lyčių lygybę, etc.
Tinkamo darbo nėra kai:
Yra priverstinis darbas ir skurdas;
Yra diskriminacija, vaikų darbas, blogos darbo sąlygos;
Nevyksta dialogas, darbuotojai nėra išklausomi; ir t.t.
Tinkamo darboprogramoje nurodyta, kad valstybių tikslas yra ne tik darbo vietų kūrimas.
Ypač svarbu yra priimtina darbo vietų kokybė.
Darbo kiekybės negalima atskirti nuo kokybės.
Dabar svarbiausia yra atrasti tokias socioekonomines sistemas, kurios užtikrintų esminę apsaugą ir darbą ypač šioje itin aukštos konkurencijos globalioje rinkoje.
TDO Pasaulinio užimtumo programa (GEA)
Tikslas.
GEA skatina daugialypį tikslą: didinti įsidarbinimo galimybes tuo pačiu gerinant užimtumo kokybę ir prisidedant prie geresnio darbo rinkų funkcionavimo.
Tarpusavio sąveika tarp užimtumo kiekybės ir kokybės patvirtina savitą darbo rinkų efektyvaus funkcionavimo kelią.
Darbo rinkos remiasi ne prekine gamyba (prekėmis, prekine rinka), bet žmogaus energija ir poreikiais, kuriems reikalingos orios, saugios ir teisingos sąlygos tam, kad pasiektų ekonominio ir socialinio stabilumo.
GEA
Struktūra
Programa sujungia 10 esminių elementų, kurie turėtų paveikti ekonominės aplinkos faktorius ir darbo rinką siekiant esminės darbo galimybės ir kokybės.
GEA Ekonominėje aplinkoje siekia:
Skatinti užimtumą atkreipiant dėmesį į prekybą ir investicijas ir ypač, rinkos prieinamumą besivystančiose valstybėse;
Skatinti technologinius pokyčius, kurie įtakotų didesnį produktyvumą ir darbo vietų kūrimą, tuo būdu gerinant gyvenimo standartus;
Skatinti nuolatinį vystymąsi (tvarią plėtrą, sustainable development) geresniam gyvenimui užtikrinti.
Kaip priemonę šiems tikslams pasiekti, GEA siūlo integruotą požiūrįį makroekonominę politiką, kuris apimtų augimą ir užimtumą.
Darbo rinkoje GEA koncentruojasi į:
„Tinkamo“ užimtumo skatinimą per entrepreneurship (verslininkystę);
Įsidarbinimo galimybių plėtrą gilinant žinias ir įgūdžius;
Aktyvios darbo rinkos politikos skatinimą, tuo pačiu užtikrinant socialinį teisingumą ir skurdo mažinimą;
Socialinės apsaugos užtikrinimą;
Profesinės saugos ir sveikatos užtikrinimą bei šių veiksnių įtaką produktyvumui;
Produktyvaus užimtumo plėtrą, orientuotą į skurdo mažinimą.
GEA Įgyvendinimas
Programos vertybės yra paremtos įsitikinimu, kad ekonomikos augimas nėra tikslas savaime, o veikiau priemonė žmogaus orumui užtikrinti ir jo gyvenimo kokybei kelti.
Pirma, Programa panaudoja „tinkamą“darbą ne tik kaip atskirą tikslą, bet kaip esminį indėlį integruotai strategijai kuriant produktyvų darbą, vystymesi, skurdo mažinime.
GEA skatina socialinę politiką, kuri jungia darbo vietų kūrimą su komponentais, kurie sudaro tinkamą darbą (t.y. darbuotojų teisės, socialinė apsauga ir socialinis dialogas).
Antra, Programoje aiškiai nurodoma, kad diskriminacijos darbo rinkoje panaikinimas yra būdas efektyviai panaudoti žmogiškuosius išteklius ir suderinti juos su produktyviu darbu.
Trečia, GEA skatina socialinio dialogo principą tarp vyriausybių, darbuotojų ir darbdavių kaip patį veiksmingiausią būdą pasiekti sutarimo įvairiais užimtumo politikos klausimais.
Taigi GEA galima apibūdinti kaip septynių principų (kitaip tariant ramsčių) ir dešimties esminių elementų visuma.
Programos esminiai elementai siekia skatinti užimtumą, ekonominį progresą ir socialinį teisingumą.
Jie suskirstyti į 2 grupes:
skirti ekonominei aplinkai;
skirti darbo rinkai.
SAVARANKIŠKAI:
Europos socialinės apsaugos kodeksas (skiltis kiti teisės aktai):
http://www.socmin.lt/index.php?182366477
III tema. Darbo rinkos samprata
Svarbiausieji darbo rinkos elementai.
Darbo rinkos modeliai: atvira ir uždara darbo rinka.
Valstybės politika darbo rinkoje.
Aktyvios ir pasyvios darbo rinkos politikos priemonių samprata ir jų įteisinimas.
Europos Sąjungos darbo rinka ir jos bruožai.
Darbo rinkos valdymas.
Europos valstybiniųužimtumo tarnybų tinklas.
Darbo rinkos valdymo sistema.
Socialinė partnerystė užimtumo tarnybų veikloje.
Darbo rinka – darbo jėgos pardavimo ir pirkimo ekonominių santykių sistema, kurioje formuojasi darbo pasiūla ir paklausa bei jo kaina – darbo užmokestis.
Taip darbo rinka apibūdinama kaip rinkos ekonomikos sudedamoji dalis. Darbo rinką galima apibūdinti ir atsižvelgiant į tą funkciją, kurią ji atlieka rinkos ekonomikoje.
Šiuo požiūriu ją galima apibrėžti kaip visuomeninio (visuminio) darbo paskirstymo ir perskirstymo tarp verslo rūšių (šakų) ir veiklos sričių (profesijų) ekonominį mechanizmą, užtikrinantį gamybos ir darbo efektyvumą remiantis visuomenės poreikių struktūra. Ekonominis šio mechanizmo turinys yra darbo jėgos pirkimas ir pardavimas, teisiškai įforminamas darbo sutartimi. (5, 29).
Terminas“darbo rinka” savo pirmine, siaurąja prasme, reiškė vietą, kurioje buvo perkama ir parduodama žmogaus darbo jėga.
Darbo jėga – fiziniai ir protiniai žmonių sugebėjimai, kuriuos galima panaudoti ekonominėje ar kitoje visuomeniškai naudingoje veikloje.
Darbo jėgos pagrindą sudaro žmogaus darbingumas, t.y. sveikatos būklė, žinios ir įgūdžiai, leidžiantys atlikti tam tikro sudėtingumo ir apimties darbą.
Sąvoka „darbo jėga“ vartojam dvejopa prasme:
Kaip visuminis žmonių sugebėjimas dirbti;
Kaip statistinis rodiklis, apibūdinantis ekonomiškai aktyvių gyventojų skaičių.
Darbo jėga įtraukiama į ekonomines veiklas per samdos santykius.
Pagrindiniai šių santykių subjektai yra darbdaviai (privatūs asmenys, įmonės, valstybė), samdomieji darbuotojai (darbo jėgos savininkai), tarpininkaujančios darbo rinkoje įstaigos ir organizacijos (darbo biržos, įdarbinimo biurai, mokymo centrai, profesinės ir darbdavių sąjungos).
Santykiai tarp darbo rinkos subjektų dėl darbo jėgos įsigijimo, panaudojimo, valdymo reguliuojami valstybės įstatymais, poįstatyminiais aktais, kolektyvinėmis sutartimis.
VALSTYBĖS POLITIKA DARBO RINKOJE
Laisvoji rinka – stichiška, save reguliuojanti sistema – daugiau ar mažiau sėkmingai maksimizuoja darbo našumą ir pajamas. Tačiau ji neužtikrina socialinio teisingumo, t.y. visiems lygių galimybių įsidarbinti, įsigyti profesiją ir kvalifikaciją.
Iškyla socialinės problemos arba prieštaravimas tarp ekonominiųir socialinių tikslų, taip pat tarp šių tikslų realizavimo priemonių.
Todėl objektyviai būtinas darbo rinkos valstybinis reguliavimas arba tam tikra darbo rinkos politika.
Darbo rinkos valstybinio reguliavimo funkcija – skatinti racionalią darbo jėgos paklausą ir palaikyti efektyvią, t.y. darbo rinkos poreikius atitinkančią darbo jėgos pasiūlą.
Svarbiausios darbo rinkos valstybinio reguliavimo kryptys: darbo užmokesčio reguliavimas, užimtumo reguliavimas, darbo režimo ir sąlygų reguliavimas.
Darbo rinkos reguliavimo laipsnis priklauso nuo valstybės socialinių funkcijų esmės.
„Švediškasis“ darbo rinkos reguliavimo modelis orientuotas į aktyvų valstybės vaidmenį perskirstant nacionalines pajamas, palaikant aukštą gyvenimo lygį, remiant piliečių profesinį mokymą ir pan.
„Amerikietiškasis“darbo rinkos reguliavimo modelis daugiau orientuotas į pasyvią darbo rinkos politiką (draudimas nuo nedarbo, pašalpos bedarbiams, materialinė parama jų šeimoms ir pan.).
Darbo rinkos valstybinio reguliavimo priemonės
Darbo rinkos valstybinio reguliavimo priemonės diferencijuojamos pagal
objektus,
kryptį,
formas,
pobūdį,
poveikio lygį,
pagal turinį,
finansavimo šaltinius,
pagal metodus.
Pagal poveikio kryptį – priemonės, didinančios (mažinančios) darbo pasiūlą arba paklausą, priemonės, keičiančios pasiūlos ir paklausos struktūrą ir pan.;
Pagal poveikio formą – tiesioginės ir netiesioginės (pvz. naujų darbo vietų steigimas ir profesinis bedarbių mokymas);
Pagal poveikio pobūdį – išskiriamos stimuliuojančios ir ribojančios, draudžiamosios ir ginamosios;
Pagal turinį – ekonominės ir administracinės arba vienų ir kitų derinys (ekonominės – viešieji darbai, parama savarankiškam verslui ir pan.; administracinės – pensinio amžiaus mažinimas, darbo dienos trumpinimas ir kt.);
Pagal poveikio lygį – bendravalstybinės, regioninės, šakinės ir firmos viduje;
Pagal finansavimo šaltinius – biudžetinės, nebiudžetinės, užimtumo fondo, komercinių organizacijų.
AKTYVIOS IR PASYVIOS DARBO RINKOS POLITIKOS PRIEMONĖS
Konkrečių reguliavimo priemonių ir metodų parinkimas priklauso nuo padėties darbo rinkoje analizės ir prognozės, įvertinant jų galimas socialinesekonomines pasekmes.
Darbo rinkos politiką galima traktuoti plačiąja ir siaurąja prasme
Plačiąja prasme ji yra sudedamoji užimtumo politikos dalis. Užimtumo politikos tikslas – formuoti racionalią gyventojų užimtumo struktūrą, didinti darbo ekonominį ir socialinį efektyvumą. Užimtumo politika turi realizuoti ir nedarbo prevencijos, profilaktikos priemones.
Siaurąja prasme darbo rinkos politika sprendžia du pagrindinius uždavinius:
Ekonominėmis, finansinėmis bei kitokiomis priemonėmis reguliuoja nedarbo lygį ir trukmę;
Socialiai apsaugo bedarbius.
Dvi darbo rinkos politikos kryptys:
Pasyvi darbo rinkos politika – tai valstybės priemonėmis reguliuojamas kompensacinis mechanizmas, nedarbo atveju nustatomos kompensacijos sąlygos, formos, apimtis ir garantuojamas draudimas nuo nedarbo.
Pasyvi darbo rinkospolitika apima tokias priemones kaip darbuotojų draudimą nuo nedarbo, nedarbo pašalpos sąlygų, jos dydžio nustatymą ir mokėjimą, kitokią materialinę paramą bedarbiui ir jo šeimai.
Taigi svarbiausias pasyvios darbo rinkos politikos tikslas – aprūpinti bedarbius pašalpomis ir kitokia materialine parama, užtikrinančia bedarbiui ir jo šeimai bent minimalų gyvenimo lygį.
Aktyvi darbo rinkos politika – tai kompleksas priemonių, didinančių bedarbių konkurentiškumą darbo rinkoje, padedančių jiems greičiau grįžti į aktyvią darbinę veiklą.
Ji grindžiama principu, jog žmogus pats turi užsidirbti savo ir šeimos gyvenimui, o valstybė sudaro prielaidas jo užimtumui: tarpininkauja įdarbinant, remia profesinį mokymą, savarankišką užimtumą ir pan.
Vakarų Europos valstybių darbo rinkos tyrinėtojai paprastai išskiria tris darbo rinkos politikos fazes:
Pirmojoje fazėje vyravo kompensacinės darbo rinkos politikos priemonės. Svarbiausi uždaviniai buvo tarpininkauti įdarbinant bedarbius piliečius, mokėti bedarbystės pašalpas.
__
Antrojoje fazėje, prasidėjusioje septintajame dešimtmetyje, imta daugiau naudoti selektyviai parenkamas aktyvios darbo rinkos politikos priemones. Ypač dėmesys buvo skiriamas darbo išteklių profesiniam ir teritoriniam mobilumui didinti.
Trečioji fazė prasidėjo aštuntojo dešimtmečio viduryje pasaulinės ekonomikos nuosmukio metu.
Būdinga, kad tuo metu šalia kompensacinių darbo rinkos komponentų toliau buvo plėtojamos aktyvios priemonės, apsaugančios nuo nedarbosumažėjus darbo paklausai ir dėl struktūrinių ūkio pertvarkymų; profesinio mokymo, perkvalifikavimo, kvalifikacijos kėlimo finansavimas; finansinė parama esamoms darbo vietoms išlaikyti ir naujoms steigti; dalinio užimtumo priemonės; darbo vietų plėtimas valstybiniame sektoriuje (ypač būdinga Skandinavijos šalims).
Pasyvios ir aktyvios darbo rinkos politikos elementų santykis, jų apimtis, kokybė ir efektyvumas Vakarų šalyse
Tiek pasyvi, tiek aktyvi politika gali būti efektyvi.
Tai priklauso nuo konkrečių šalies sąlygų.
Pavyzdžiui, teigiamai vertinama darbo rinkos politika Beniliukso šalyse, nors čia vyrauja pasyvios politikos elementai.
Aktyvi darbo rinkos politika efektyvi Švedijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Belgijoje, Anglijoje ir t.t.
Tuo tarpu JAV, Italijoje, Šveicarijoje aktyvios darbo rinkos politikos elementaiatlieka mažesnį vaidmenį.
Pastaruoju metu ES lygiu planuojamuose užimtumo didinimo strategijose ypač akcentuojama aktyvių darbo rinkos politikos priemonių svarba sprendžiant visos Europos valstybėms kylančias panašias problemas.
Natūralu, kad tokių problemų sprendimo ieškoma tiek integracinių procesų kontekste – formuojant bendrą Europos darbo rinką, tiek tobulinant nacionalinę darbo rinkos politiką, pasitelkiant universalius, kitose šalyse pasitvirtinusius modelius.
Aktyvios darbo rinkos politikos tikslas
– pasitelkus specialias institucijas (darbo biržas, užimtumo tarnybas ir pan.) suderinti darbo pasiūlą ir paklausą.
Tokia politika siekiama mažinti bedarbystės pašalpų mokėjimo išlaidas, skirti jas naujoms darbo vietoms kurti ir kitoms aktyvioms priemonėms, padedančioms bedarbį asmenį padaryti mobilesnį darbo rinkoje.
Tam reikia kruopščiai parengtų ir apgalvotų profesinio mokymo bei perkvalifikavimo programų ir priemonių.
Darbo rinkos aktyvi politika dažniausiai diferencijuojama atsižvelgiant į atskiras gyventojų grupes, kurių padėtis darbo rinkoje ypač nepalanki (invalidai, priešpensinio amžiaus bedarbiai, nekvalifikuotas jaunimas ir kt.).
Efektyviausia, yra tokia darbo rinkos politika, kuri apskritai gerina visų subjektų padėtį darbo rinkoje, tačiau ypatingą dėmesį skiria silpnai apsaugotoms gyventojų grupėms .
DARBO RINKOS MODELIAI: ATVIRA IR UŽDARA DARBO RINKA
Uždara darbo rinka pagrįsta darbo jėgos judėjimu įmonės viduje arba tarp įmonių, priklausančių tam pačiam juridiniam asmeniui.
Tokiojedarbo rinkoje samdomasis darbuotojas įtraukiamas į ilgalaikius samdos santykius su konkrečiu darbdaviu, kuris įsipareigoja ir siekia užtikrinti savo darbuotojui stabilų užimtumą, progresyvų atlyginimą, geras darbo ir socialinio draudimo sąlygas.
Globojamas įmonėje darbininkas, specialistas, tarnautojas kelia savo profesinį meistriškumą, kopia karjeros laiptais (vertikalus judėjimas), perkeliamas iš vienos darbo vietos į kita (horizontalus judėjimas) tik tos pačios įmonės ribose.
Be to, uždaroje darbo rinkoje veikia tokia ekonominių ir socialinių paskatų sistema, kuri „pririša“ žmogų prie darbdavio materialiai ir psichologiškai.
Darbo stažas toje pačioje įmonėje tampa darbuotojo profesinio įvertinimo kriterijumi, taip pat aukšto socialinio prestižo rodikliu.
Klasikinė tokio modelio darbo rinka yra
Japonijoje.
Atviroje(profesinėje) darbo rinkoje darbuotojų srautas juda tarp juridiškai savarankiškų tos pačios šakos arba skirtingų gamybos šakų įmonių.
Samdos santykiai atviroje rinkoje apima tų profesijų ir specialybių darbuotojus, kurie palikę ankstesnę darbovietę, gaili susirasti darbą kitur.
Šio tipo rinkai būdinga aštri konkurencija tarp pretendentų darbo vietai užimti bei silpna teisinė užimtumo užtikrinimo bazė.
Įmonės savininkas gali atleisti darbuotoją iš einamų pareigų dėl formalaus preteksto, kartais net neperspėjęs iš anksto.
Savo ruožtu darbuotojai aktyviai ieško darbo bet kurioje įmonėje.
Profesinei darbo rinkai charakteringas aukštas darbo jėgos mobilumas, susijęs su naujos darbo ar gyvenamosios vietos paieška.
Toks darbo rinkos modelis susiformavo
Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Skirtingos darbuotojų profesinio rengimo sistemos
Uždaroje darbo rinkoje žmogaus profesija ir gamybinė patirtis integruojama į įmonės technologinius procesus ir gali būti panaudota tik tos įmonės viduje.
Tokiu būdu darbo jėga netenka profesinio mobilumo savybių ir priversta prisitaikyti prie specifinių darbo sąlygų.
Darbdaviai, siekdami užtikrinti normalią ūkinę veiklą, taiko efektyvias kadrų įtvirtinimo įmonėje priemones.
Tuo tikslu skiriamos nemažos lėšos darbuotojų švietimui, profesiniam rengimui, kvalifikacijos kėlimui.
Taikomos kolektyvinės darbo apmokėjimo sistemos, didinamas padalinių savarankiškumas, sprendžiant gamybos, darbo apmokėjimo irvaldymo klausimus.
Uždaros darbo rinkos sąlygomis įsigali paternalizmo filosofija, kuri priverčia darbdavius rūpintis darbininkų ir tarnautojų reikalais, skirti dalį pelno savo darbuotojų socialiniams ir kultūriniams poreikiams tenkinti.
Atvira (profesinė) darbo rinka orientuota į užbaigtą profesinį parengimą, kuris patvirtinamas mokslo baigimo diplomu ar sertifikatu.
Įgyta profesija pritaikymo atžvilgiu yra universalo, gali būti panaudota skirtingų šakų įmonėse.
Išsaugomas aukštas socialinis darbo jėgos mobilumas.
Tačiau atviroje darbo rinkoje darbdaviai nenoriai finansuoja darbininkų ir tarnautojų rengimą, siekia mažinti mokymo ir perkvalifikavimo kaštus.
LR Užimtumo didinimo 2001-2004 m. programa:
http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=231262&Condition2=
IVtema. Darbo rinka ir užimtumas
Gyventojų užimtumo samprata.
Užimtumo užtikrinimo socialinės – ekonominės ir teisinės prielaidos.
Gyventojų užimtumo kriterijai.
Nelegalus užimtumas. Nelegalus darbas ir jo transformavimas į legalų užimtumą.
Nedarbas. Nedarbo priežastys. Nedarbo poveikis žmogaus socialinei raidai. Nedarbo rūšys. Ilgalaikio nedarbo objektyvios ir subjektyvios priežastys ir teisinės pasekmės. Nedarbo prevencinės priemonės bedarbystės padariniams išvengti. Atsakomybė už nelegalų darbą.
Darbo vietų kūrimas ir verslumas.
Lanksčių užimtumo (darbo) formų reglamentavimas.
Administracinės ir norminės naštos mažinimas.
Socialinių partnerių (darbdavių ir darbuotojų organizacijų) vaidmens didinimas darbo rinkoje.
Užimtumas – teisėta (įstatymų nedraudžiama) darbinė žmonių veikla, kuriant materialines vertybes ir teikiant paslaugas, siekiant patenkinti asmeninius ir visuomeninius poreikius, duodanti jiems uždarbį (darbo pajamas).
Užimtumas, skirtingai nei darbas, yra ne tik veikla, bet ir ekonominiai bei teisiniai santykiai tarp žmonių, dalyvaujančių darbo kooperacijoje.
Žmogus laikomas užimtu ir tuomet, kai jis laikinai nedirba: atostogauja, poilsiauja, gydosi ir pan. Svarbu, kad jis tam tikru būdu yra susijęs su konkrečia darbo vietą įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, savo versle ir pan.
UŽIMTUMO UŽTIKRINIMO SOCIALINĖS-EKONOMINĖS IR TEISINĖS PRIELAIDOS
Socialinis užimtumo problemos aspektas yra jos orientacija į žmogų,į jo interesus ir poreikius darbo sferoje. Galima išskirti mažiausiai keturis socialinius užimtumo aspektus:
Neatskiriamas užimtumo ryšys su pagrindine konstitucine piliečių teise – teise į darbą.
Lemiamas užimtumo veiksnys užtikrinant tinkamą žmonių gyvenimo lygį.
Naujos darbinės orientacijos, kuri yra atskiro žmogaus ir visuomenės gerovės augimo pagrindas, ugdymas.
Darbinėje veikloje tobulėja žmogus kaip asmenybė, atsiskleidžia ir vystosi jo profesiniai sugebėjimai.
GYVENTOJŲ UŽIMTUMO KRITERIJAI
Darbingo amžiaus gyventojams priskiriami asmenys nuo 16 metų iki pensinio amžiaus.
Tačiau ekonominėse veiklose užimti ne tik darbingo amžiaus gyventojai, bet taip pat jaunesni nei 16 metų ir pensinio amžiaus sulaukę šalies gyventojai.
Todėl užimti šalies gyventojai – tai visi 14 – 74 metų amžiauspiliečiai, dirbantys įvairiose nacionalinio ūkio šakose.
Atliekant darbo rinkos tyrimus, laikomasi tam tikrų užimtumo kriterijų.
Prie užimtų gyventojų priskiriami 14 – 74 metų gyventojai, kurie tiriamuoju laikotarpiu dirbo bet kokį apmokamą darbą, trukusį ne mažiau kaip 1 val. per savaitę ir už tai gavo atlyginimą pinigais arba natūra.
Šiai darbuotojų kategorijai priskiriami:
Asmenys, turintys verslą ir dirbantys be samdomųjų darbininkų arba naudojantys samdomąjį darbą, patentininkai, individualių įmonių savininkai, ūkininkai, turintys 3 ha ir daugiau žemės, sklypininkai, turintys 2 – 3 ha žemės;
Gyventojai, kurie turi darbą, bet tiriamuoju laikotarpiu laikinai nedirbo (eilinės atostogos, liga, nėštumas, atostogos vaikų priežiūrai ir kt.);
Darbuotojai, dirbantys pilną ar nepilną darbo dieną;
Apmokami mokiniai ir stažuotoji, atliekantys praktiką įmonėje;
Apmokami ir neapmokami šeimos ūkio darbuotojai;
Gyventojai, tarnaujantys privačiuose namuose (tarnai, slaugės, namų prižiūrėtojai).(3, 67).
Pagal tarptautinę užimtųjų statuso klasifikaciją (1986 m. pasiūlytą JTO statistinės komisijos), gyventojai skirstomi į šias grupes:
Darbdaviai – visų rūšių įmonių savininkai, dirbantys savarankiškai ir nuolatiniam darbui (daugiau nei 3 mėn.) samdantys darbuotojus bei valdantys kontrolinį įmonės akcijų paketą. Darbdaviai įmonės vardu sudaro, pakeičia ir nutraukia darbo sutartį. Jie įsipareigoja mokėti samdomajam darbuotojui darbo užmokestį ir užtikrintiatitinkamas darbo sąlygas, numatytas darbo įstatymuose, kolektyvinėse sutartyse, kituose norminiuose aktuose ar šalių susitarimuose.
Samdomieji darbuotojai – asmenys, kurie sudaro raštišką arba žodinę darbo jėgos samdos sutartį su darbdaviu, privačia įmone, akcine bendrove, valstybine įmone, organizacija ar įstaiga. Samdomasis darbuotojas įsipareigoja atlikti visas jam sutartyje patikėtas užduotis (įsipareigojimus), o darbdavys – apmokėti samdomojo darbuotojo darbo rezultatus. Samdanti įmonė (organizacija) atsako įstatymais numatyta tvarka už sumokamus socialinius mokesčius. Samdomasis darbuotojas dirba su darbdaviui priklausančiomis gamybos priemonėmis ir yra tiesiogiai kontroliuojamas savininko arba jo įgalioto asmens. Asmenys, savininko vardu vadovaujantys įmonei, priskiriami samdomųjų darbuotojų kategorijai. Samdomųjų darbuotojų grupei priklauso ir aukšti valstybėsinstitucijų pareigūnai: ministrai, viceministrai, sekretoriai, departamentų ir tarnybų direktoriai, taip pat į tam tikras pareigas išrinkti darbuotojai (deputatai, pirmininkai ir pan.).
Asmenys, dirbantys savarankiškai – tai užimti gyventojai, kurie dirba nuosavoje įmonėje (registruotoje ar ne) su dviem arba keliais partneriais ir neturi nuolatinių samdomųjų darbuotojų. Jų veikla pagrįsta individualiu arba šeimos narių darbu. Dirbantieji savarankiškai gamina prekes (paslaugas) tam, kad gautų pajamas, būtinas jų pragyvenimui ir ūkinei veiklai vystyti. Jie dirba su savomis arba išnuomotomis darbo priemonėmis. Asmenims, dirbantiems savarankiškai, priskiriami ūkininkai ir kiti smulkūs žemdirbiai, gėlininkai, komersantai, amatininkai, muzikantai, menininkai ir t.t. Šiai grupei užimtų gyventojų priklauso ir patentininkai.
Padedantys šeimos nariai – tai asmenys, kurie dirba giminaičiui priklausančioje įmonėje (ūkyje). Padedantieji šeimos nariai skirstomi į apmokamus (gaunančius darbo užmokestį) ir neapmokamus. Apmokami šeimos nariai priskiriami samdomųjų darbuotojų kategorijai, o neapmokami – padedantiesiems šeimos nariams.
NELEGALUS UŽIMTUMAS
Šalia oficialiai pripažintos darbo rinkos veikia vadinamoji neoficiali, arba šešėlinė, darbo rinka.
Viena iš šios rinkos atsiradimo priežasčių – nelegalaus užimtumo augimas privačiame ūkio sektoriuje.
Nelegalus užimtumas nėra vienareikšmis socialinis ekonominis reiškinys.
Jisturi ir pozityvių, ir negatyvių bruožų.
Pozityvus šešėlinės darbo rinkos bruožas yra tas, kad ji atlieka savotišką „ekonominio vožtuvo“ vaidmenį, per kurį išleidžiamas darbo neturinčių žmonių socialinio nepasitenkinimo „garas“.
Ši rinka didina realią darbo jėgos paklausą, užtikrina darbo vietas ir pragyvenimo šaltinį ekonomiškai aktyviems gyventojams, o joje atliekamas darbas yra dažnai visuomeniškai reikalingas ir naudingas.
Negatyvūs šešėlinės darbo rinkos bruožai yra šie:
Valstybės biudžetas praranda nemažą dalį realių pajamų, nesurinkdamas šešėliniame sektoriuje fizinių ir juridinių asmenų pajamų bei pridėtinės vertės mokesčių;
Dirbantys šioje užimtumo sferoje gyventojai neįgyja oficialaus darbo stažo ir teisės į pilną senatvėspensiją;
Šešėlinėje ekonomikoje atliekama veikla gali įgauti socialiai pavojingo ir neperspektyvaus darbo pobūdį, kuris susijęs su narkotikų degtinės, tabako ir kitų falsifikuotų prekių gamyba arba kontrabanda;
Užimti neoficialiojoje darbo rinkoje gyventojai gali registruotis darbo biržoje kaip oficialūs bedarbiai ir gauti bedarbio pašalpą, materialinę pagalbą arba įstatymo numatytas lengvatas ir tokiu būdu parazituoti visuomenės sąskaita .
NEDARBAS
Nedarbo kategorija glaudžiai susijusi su darbo išteklių sąvoka.
Darbo ištekliai yra darbingo amžiaus (nuo 18 metų) dirbantys ar aktyviai ieškantys darbo šalies žmonės.
Vadinasi, nenorintys dirbti ir darbo neieškantys žmonės negali būti priskiriami prie bedarbių.
Darbo ištekliais nelaikomi ir kareiviai, studentai, ligoniai, asmenys, esantys specialiose pataisos įstaigose, pensininkai, taip pat namų šeimininkės, nors jų darbas gali būti daug sunkesnis už dirbančiųjų firmose ar įstaigose, t.y. tiesiogiai gamyboje. (
Kitas apibrėžimas: darbo ištekliai – šalies (regiono) darbingi gyventojai, užimti ir neužimti, bet potencialiai galintys dalyvauti visuomeniškai naudingoje veikloje kuriant materialines vertybes ir teikiant paslaugas. Darbo išteklius apibūdina darbingų gyventojų skaičius. Darbo ištekliai yra svarbus šalies ekonominio potencialo elementas. Jiems priskiriami:
visi darbingo amžiaus darbingi gyventojai;
visi ikidarbingo ir podarbingo amžiaus dirbantys piliečiai, kaip pensininkai, paaugliai, riboto darbingumopiliečiai (neįgalieji).
Darbo ištekliai skirstomi į aktyviuosius – faktiškai užimtus ir pasyviuosius – tai mokiniai, studentai, darbingi asmenys, užimti namų ir pan. Pirmoji išteklių dalis yra bazinė, prognozuojant gyventojų užimtumą ir nedarbą.
Bedarbiai – tai žmonės, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įsidarbinimo įstaigose kaip norintys ir galintys dirbti.
NEDARBO PRIEŽASTYS
NEDARBO RŪŠYS
NEDARBO TIPAI
NEDARBO OBJEKTYVIOS IR SUBJEKTYVIOS PRIEŽASTYS IR TEISINĖS PASEKMĖS
NEDARBO MAŽINIMO PRIEMONĖS
ATSAKOMYBĖ UŽ NELEGALŲ DARBĄ
NELEGALUS DARBAS IR JO TRANSFORMAVIMAS Į LEGALŲ UŽIMTUMĄ
DARBO VIETŲ KŪRIMAS IR VERSLUMAS
LANKSČIŲ UŽIMTUMO(DARBO) FORMŲ REGLAMENTAVIMAS
ADMINISTRACINĖS IR NORMINĖS NAŠTOS MAŽINIMAS
SOCIALINIŲ PARTNERIŲ (DARBDAVIŲ IR DARBUOTOJŲ ORGANIZACIJŲ) VAIDMENS DIDINIMAS DARBO RINKOJE
DARBO RINKOS IR GYVENTOJŲ UŽIMTUMO MONITORINGO SISTEMA.
INFORMAVIMO IR KONSULTAVIMO SISTEMOS PLĖTRA IR TOBULINIMAS
Šaltiniai:
Navickas V. Europos Sąjungos rinkų ypatumai.
Česynienė R. Darbo ekonomikos teoriniai pagrindai., VU leidykla 1996.
Paulavičius B. Darbo rinka.
Martinkus B., Sakalas A., Savanevičienė A. Darbo išteklių ekonomika ir valdymas.
Darbo rinkos terminai ir sąvokos. Darbo ir socialinių tyrimų institutas, Leidykla:Agora, 1998.
V tema. Laisvas darbuotojų judėjimas ES
“Darbuotojo” samprata. Teisė įsidarbinti. Teisė į vienodas darbo sąlygas. Teisę į socialines ir mokesčių garantijas. Teisė į profesinį mokymą. Teisė į gyvenamąjį plotą. Socialinės ir kitos teisės.
Darbuotojo šeimos narių samprata bei teisinis statusas. Darbuotojų bei jų šeimų narių atvykimo ir buvimo valstybės narės teritorijoje reglamentavimas. Darbuotojų ir jų šeimų narių teisė pasilikti valstybėje narėje.
Laisvų darbo vietų nustatymo mechanizmas.
Laisvas darbuotojų judėjimas ir socialinis dempingas. Laisvo darbuotojų judėjimo apribojimai – valstybės tarnyba. Laisvo darbuotojų judėjimo apribojimai dėl visuomeninių interesų ir visuomenės saugumo. Laisvo darbuotojų judėjimo apribojimai dėl visuomenės sveikatos.
Profesinio mokymo ir lavinimo pripažinimo sistema.
Pereinamasis laikotarpis naujosiomsES narėms. Jo esmė ir taikymas.
Laisvo darbuotojų judėjimo pasekmės Lietuvai.
Asmenų judėjimo laisvė pagal Europos Bendrijos teisę susideda iš :
laisvo darbuotojų judėjimo (Sutarties 48 – 51 str.);
įsisteigimo laisvės (Sutarties 52 – 58 str.).
Laisvo darbuotojų judėjimo principas, įtvirtintas EB Steigimo sutarties 48 str., numato:
visišką laisvo darbuotojų judėjimo teisės realizavimą iki pereinamojo laikotarpio pabaigos (48 str. 1 dalis);
bet kokios valstybių narių darbuotojų diskriminacijos dėl pilietybės panaikinimą, kai tai susiję su darbu, atlyginimu ir kitomis darbo bei įdarbinimo sąlygomis (2 dalis);
Laisvo darbuotojų judėjimo principo realizavimas suteikia teisę, taikant apribojimus, pateisinamus viešąja tvarka, visuomenės saugumu arba jos sveikata:
įsidarbintipagal pateiktus pasiūlymus;
šiuo tikslu laisvai judėti valstybių narių teritorijoje;
verčiantis darbine veikla būti valstybėje narėje pagal tos valstybės piliečiams taikomas darbo taisykles, nustatytas įstatymų, kitų teisės norminių aktų ar administracinių potvarkių;
laikantis Komisijos reglamentuose nustatytų sąlygų, pasilikti atitinkamos valstybės narės teritorijoje pasibaigus įsidarbinimo toje valstybėje laikui. (3 dalis).
Taigi, remiantis Sutartis 48 str. dirbančiajam praktiškai suteikiama galimybė laisvai pasirinkti darbo vietą visoje ES teritorijoje.
Išsamiau reglamentuota antrinės teisės aktuose, priimtuose pagal EB Sutarties 48 ir 49 str. Pagrindiniai yra šie:
1968 m. spalio 15 d. Tarybos direktyva Nr. 68/360/EEB dėl valstybių narių darbuotojų bei jų šeimų judėjimo ir teisės apsigyventi Bendrijoje apribojimų panaikinimo;
1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamentas Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje;
1970 m. birželio 29 d. Komisijos reglamentas Nr. 1251/70 dėl darbuotojų, pagal darbo sutartį dirbusių valstybėje narėje, teisės pasilikti tos valstybės teritorijoje;
1964 m. vasario 25 d. Tarybos direktyva Nr. 64/221/EEB dėl užsienio piliečių judėjimui ir gyvenimui skirtų specialių priemonių, pateisinamų viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar jos sveikatos sumetimais, derinimo.
Laisvo darbo jėgos judėjimo principas nėra absoliutus, nes numatomos išimtys, kai jis netaikomas.
Pagal EB Steigimo sutarties 48 str. 4 dalį, šis principas netaikomas valstybės tarnybai.
Tarybosdirektyva 68/360
buvo priimta siekiant įgyvendinti darbuotojų teisę atvykti ir apsigyventi kurios nors valstybės narės teritorijoje
panaikinami Bendrijos piliečių judėjimo ir apsigyvenimo apribojimai.
pripažįsta, kad šiuo tikslu turi būti paisoma tam tikrų formalumų,
nors ir siekia juos kiek įmanoma apriboti.
Valstybės narės taip pat privalo suteikti Bendrijos piliečiams teisę palikti jų teritoriją, kad galėtų dirbti kitur ES.
Ši teisė turi būti suteikta pateikus paprastą asmens pažymėjimą ar pasą.
Tarybos reglamentas 1612/68
siekiama realizuoti ir užtikrinti darbuotojo teisę turėti atitinkamas įdarbinimo sąlygas.
Reglamentą sudaro keturios dalys, iš kurių svarbiausioji yra pirmoji, pavadinta „Įsidarbinimas ir darbuotojų šeimos“.
Šią dalį sudaro trysskyriai :
– Teisė būti įdarbintam;
– Įdarbinimas lygiateisiais pagrindais;
– Darbuotojų šeimos.
-1-Teisė būti įdarbintam
1 str. teigia, kad „visi valstybės narės piliečiai, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos, turi teisę įsidarbinti ir dirbti
kitos valstybės narės teritorijoje pagal įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių tos šalies piliečių įdarbinimą, nuostatas.
Toks pilietis turi tokią pačią pirmumo teisę užimti laisvas darbo vietas kitos valstybės teritorijoje kaip ir tos šalies piliečiai“.
detalizuojama svarbiausia EB sutarties norma dėl nediskriminacijos tarp skirtingų valstybių narių piliečių
iš esmės darbo vietos yra vienodai atviros visų valstybių narių piliečiams.
Valstybė narė neturi teisės atvirai arba užslėptu būdu diskriminuoti ne savo piliečius:
apriboti prašymų ir pasiūlymų dėl įsidarbinimo pateikimą;
nustatyti specialią priėmimo į darbą tvarką;
riboti laisvų darbo vietų skelbimą ar bet kokiu kitu būdu kliudyti priimti į darbą kitų valstybių piliečius.(3 str.)
Valstybės narės neturi teisės skaičiais arba procentais riboti kitų valstybių piliečių, įdarbinamų bet kokiai veiklai arba bet kokioje veiklos srityje, skaičiaus (4 str., byla 167/73 Comm v. France).
Valstybės narės ne savo piliečiams privalo suteikti tokią pat pagalbą ieškant darbo kaip ir savo piliečiams (5 str.).
Groene byla (379/87)
Tačiau Reglamento 3 str.taip pat nurodyta, kad valstybės narės turi teisę nustatyti sąlygas, susijusias su kalbos mokėjimu, kuris reikalingas dėl užimamų pareigų pobūdžio.
Groene byla (379/87).
ETT palaikė minėtą Airijos įstatymą, pareikšdamas:
„nuolatinės viso etato dėstytojo pareigos valstybinėse profesinio mokymo institucijose yra pareigos, pateisinančios kalbos mokėjimo reikalavimą pagal EB Reglamento 1612/68 3(1) str. su sąlyga, kad aptariamasis kalbos reikalavimas yra nustatytas kaip vietinės nacionalinės kalbos, kuri kartu yra ir pagrindinė valstybinė kalba, skatinimo politikos dalis, taip pat su sąlyga, kad tas reikalavimas yra taikomas proporcingu ir nediskriminaciniu būdu“.
–2-Įdarbinimas lygiateisiais pagrindais
7 str. nustato:
1. Darbuotojui, jei jis yra valstybės narės pilietis, turi būti sudarytos tos pačios įdarbinimo ir darbosąlygos, kaip ir piliečiui tos valstybės narės, kurioje jis dirba, nepaisant jo pilietybės, ypač nustatant atlyginimą ir atleidžiant iš darbo, o bedarbystės atveju – grąžinant arba vėl priimant į darbą.
2. Jis naudojasi tomis pačiomis socialinėmis ir mokestinėmis lengvatomis kaip ir vietiniai darbuotojai.
3. Jis, turėdamas tas pačias teises ir tas pačias sąlygas, kaip ir vietiniai darbuotojai, gali mokytis profesinėse mokyklose ir perkvalifikavimo centruose.
4. Bet kokia kolektyvinių arba individualių sutarčių arba kitų kolektyvinių norminių aktų sąlyga, susijusi su teise įsidarbinti, gauti atlyginimą ir kitomis darbo arba atleidimo iš darbo sąlygomis laikoma niekine ir negalioja, jeigu ji diskriminuoja tuos darbuotojus, kurie yra kitų valstybių narių piliečiai.
–3–Darbuotojų šeimos
10 str.
kurie asmenys turi teisę vykti kartu su dirbančiuoju į valstybę, kurioje šis dirba.
Tokie asmenys yra:
1) dirbančiojo sutuoktinis ir jų palikuonys iki 21 metų amžiaus arba išlaikytiniai;
2) išlaikomi giminaičiai pagal dirbančiojo ir jo sutuoktinio genealogijos liniją.
Asmenys, kurie yra dirbančiojo šeimos nariai, turi teisę vykti į kitą valstybę kartu su dirbančiuoju nepriklausomai nuo jų pilietybės, bet dirbantysis būtinai turi būti ES pilietis.
Kad dirbantysis – kitos valstybės narės pilietis galėtų atsivežti savo šeimą, jis turi turėti galimybę aprūpinti juos tokiu gyvenamuoju plotu, kuris laikomas normaliu dirbantiesiems – tos valstybės narės piliečiams tame regione, kuriamejis gyvena.
Sąvoka „sutuoktinis“
ETT yra aiškiai pasakęs, kad sąvoka „sutuoktinis“ reiškia asmenį, susituokusį su dirbančiuoju, o ne jo sugyventinį“ (byla 59/85).
Net ir tuo atveju, jeigu dirbantysis gyvena atskirai nuo sutuoktinio, pastarasis vis tiek turi teisę pasilikti toje valstybėje, kurioje dirba jo sutuoktinis.
Reglamento 11 str. nustato: “jeigu valstybės narės pilietis užsiima veikla kaip pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantis asmuo kitos valstybės narės teritorijoje,
jo sutuoktinis ir vaikai iki 21 metų amžiaus arba jo išlaikytiniai,
net ir nebūdami jokios valstybės narės piliečiai, turi teisę imtis bet kokios veiklos kaip pagal darbo sutartį dirbantys asmenys tos pačios valstybės narės teritorijoje. (Gul byla (131/85)).
Reglamento12 str. nustato, kad „valstybės narės piliečio, dirbančio arba dirbusio kitos valstybės narės teritorijoje, vaikai turi būti priimti į tos šalies bendrojo lavinimo, amatų ir profesines mokyklas tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir tos šalies piliečiai, jeigu vaikai gyvena toje šalyje“.
Ši teisė apima tiek teisę būti priimtam mokytis, tiek teisę į tokią finansinę paramą, kuri yra reikalinga tokiam mokymuisi.
Echternach ir Moritz byla (389/87 ir 390/87) – vaikai išsaugo savo statusą kaip „šeimos vaikai“ net ir tuo atveju, jeigu jų tėvai, dirbę toje valstybėje, grįžta į savo kilmės valstybę.
Teisė pasilikti valstybės teritorijoje net ir pasibaigus darbo santykiams Reglamentas 1251/70
Pasilikti gyventi galima trimis atvejais:
išėjus į pensiją – jeigu dirbantysis dirbo ne savo pilietybės valstybėje narėje paskutinius 12 mėnesių, gyveno joje paskutinius 36 mėnesius ir po to išėjo į pensiją;
dėl nedarbingumo – kai dirbantysis gyveno ne savo pilietybės valstybėje narėje paskutinius 24 mėnesius ir nustojo dirbti dėl nuolatinio nedarbingumo, neleidžiančio dirbti (tuo atveju, jei sužalojimas ar nedarbingumas susijęs su darbu ir dėl to valstybei narei tenka mokėti pensiją, sėslumo reikalavimo cenzas netaikomas);
jei darbuotojas, kuris, nepertraukiamai dirbęs ir gyvenęs tos valstybės teritorijoje trejus metus, yra įsidarbinęs kitos valstybės narės teritorijoje, išlaikydamas savo gyvenamąją vietą pirmojoje valstybėje, į kurią jis paprastai sugrįžta kiekvieną dieną ar bent kartą per savaitę.
Dirbančiojo šeimapo jo mirties gali ir toliau gyventi valstybėje, kurioje velionis dirbo, jeigu:
tuo metu, kai jis mirė, jis jau buvo įgijęs teisę nuolatiniai gyventi pagal anksčiau paminėtas nuostatas.
Net ir tuo atveju, jeigu darbuotojas miršta darbingo amžiaus prieš įgydamas teisę pasilikti atitinkamos valstybės teritorijoje, jo šeimos nariai įgyja teisę pasilikti joje gyventi nuolat su sąlyga, kad :
darbuotojas savo mirties dieną buvo nepertraukiamai išgyvenęs tos valstybės narės teritorijoje mažiausiai dvejus metus; arba
jo mirties priežastimi buvo nelaimingas atsitikimas darbe arba profesinė liga; arba
likęs sutuoktinis yra valstybės, kurioje jis gyvena, pilietis ar praradęs tos valstybės nacionalinę priklausomybę dėl santuokos su minėtuoju darbuotoju.
SOCIALINĖS APSAUGOS SISTEMŲ KOORDINAVIMAS
Svarbus 51 str., kurio pagrindinistikslas yra tas, kad migruojantys iš vienos valstybės į kitą darbuotojai neprarastų įgytų socialinės apsaugos teisių.
Europos Sąjungos socialinės apsaugos nuostatos remiasi keturiais pagrindiniais principais:
1. Gali būti taikomi tik vienos valstybės teisės aktai. Šis principas saugo asmenis nuo pareigos mokėti socialinės apsaugos įmokas daugiau negu vienoje iš ES valstybėje narėje ir kartu garantuoja, kad jie bus apdrausti bet kurioje iš jų.
2. Lygiateisiškumas (vienodos sąlygos). Darbuotojams migrantams priklauso tokios pačios prievolės ir teisės gauti tokias pačias išmokas, kaip ir tos valstybės, kurioje jis yra, piliečiams.
3. Įgytų teisių išsaugojimas. Išmokos, įgytos pagal vienos valstybės narės teisės aktus, mokamos gavėjui net ir tada, kai jis gyvena kitoje valstybėje narėje (“išmokų eksportas”).
4. Teisių išsaugojimas jų įgijimo procese. Draudimo, darbo ar gyvenimo laikotarpiai sumuojami asmeniui judant iš vienos šalies ES narės į kitą.
Svarbiausiais dokumentais socialinės apsaugos srityje Europos Sąjungoje yra Reglamentas dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį ir savarankiškai dirbantiems asmenims bei jų šeimų nariams, persikeliantiems Bendrijoje (1408/71/EEC) (toliau – Reglamentas 1408), taip pat Reglamentas, nustatantis pirmojo reglamento įgyvendinimo tvarką (574/72/EEC) (toliau – Reglamentas 574).
Pagrindinis (bazinis) reglamentas 1408
Nustato taisykles, kaip elgtis samdomo asmens ar savarankiškai dirbančiojo asmens atžvilgiu, kai jis, kilnodamasisBendrijoje, patenka į valstybėse narėse egzistuojančią socialinės apsaugos sistemų įvairovę.
Reglamentas taikomas tiesiogiai, todėl jo nuostatų į nacionalinius įstatymus perkelti nereikia, o turint omenyje jo apimtį bei nuolatinę kaitą, būtų ir labai sudėtinga padaryti.
Reglamentas 1408 negali nei įtakoti, nei pakeisti nacionaliniuose įstatymuose nustatytų normų – teisės į išmokas įgijimo sąlygų (draudimo stažas, pensinis amžius), jų dydžių ir kitų esminių dalykų.
Reglamentas netaikomas toms išmokoms kurių nėra nacionaliniuose įstatymuose, pvz.: jis nustato taisykles, pagal kurias mokamos išmokos pensininkų išlaikomiems vaikams, tačiau tose valstybėse, kuriose pagal jų įstatymus (taip pat ir Lietuvoje) šios išmokos nėra numatytos, nebus taikomos ir reglamente įtvirtintos taisyklės. Jas privalės taikyti tik tos valstybės, kuriose šios išmokosyra mokamos.
Kitaip tariant, darbuotojams migrantams galioja tie patys, kaip ir visiems konkrečios valstybės gyventojams, nacionaliniai teisės aktai, tačiau atsižvelgus į reglamente išdėstytus socialinės apsaugos sistemų koordinavimo principus ir reikalavimus.
Bendrijos socialinės apsaugos nuostatos gina šiuos piliečius Europos Sąjungos ar Europos ekonominės erdvės valstybių narių piliečius:
• samdomus darbuotojus ir savarankiškai dirbančius asmenis, apdraustus ar buvusius apdraustus pagal vienos šių valstybių įstatymus;
• valstybės tarnautojus;
• studentus;
• pensininkus, net ir tuo atveju, jei jie tapo pensininkais prieš jų šaliai įstojant į Europos Sąjungą ar Europos ekonominę erdvę;
• aukščiau nurodytų asmenų šeimos narius ir maitintojo netekusius asmenis, neatsižvelgiant į jų pilietybę.
Laikinoji išimtis
– komandiravimas dirbti į užsienį.
Jeigu vienoje šalyje asmenį įdarbinusi įmonė komandiruoja laikinai dirbti kitoje šalyje ir jeigu darbas užsienyje trunka ne ilgiau kaip 12 mėn., asmeniui ir toliau taikomi tie patys įstatymai.
Kitaip tariant jis lieka apdraustas pagal savo šalies, iš kurios buvo komandiruotas įstatymus.
Ypatingos asmenų kategorijos:
Specialios taisyklės galioja:
– jūrininkams,
– tarptautinio transporto darbuotojams,
– valstybės tarnautojams,
– asmenims, pasiųstiems tarnauti ginkluotosiose pajėgose,
– diplomatinių atstovybių ar konsulatų darbuotojams,
– taip pat asmenims, paprastai dirbantiems daugiau nei vienoje valstybėje narėje;
– asmenims, samdomiems vienoje valstybėje narėje ir savarankiškai dirbantiems kitoje.
PROFESINĖS KVALIFIKACIJOS PRIPAŽINIMAS
Susijęs tiek su laisvu darbuotojų judėjimu, tiek su savarankiškai dirbančių asmenų teise steigtis ir teikti paslaugas.
Norint atsakyti į klausimą, ar reikia jūsų išsilavinimo dokumentų norint įsidarbinti kitoje ES valstybėje narėje, EEE šalyje (ES šalys plius Islandija, Norvegija, Lichtenšteinas) ar Šveicarijoje, pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar profesija priimančioje šalyje yra reglamentuojama.
Reglamentuojama profesija
– tai tokia profesija ar profesinė veikla, kurią praktiškai vykdyti galima tik oficialiai užsiregistravus ir gavus leidimą.
Toksleidimas išduodamas turint tam tikrą išsilavinimą ar kvalifikaciją.
Skiriamos dvi profesijų grupės:
Visose valstybėse narėse reglamentuojamos profesijos: architekto, akušerio, bendrosios praktikos slaugytojo, vaistininko, gydytojo, odontologo, veterinarijos gydytojo. Jos patenka į sektorių direktyvų taikymo sritį.
Kitų reglamentuojamų profesijų pripažinimą nustato bendrosios pripažinimo sistemos direktyvos.
Valstybės narės pačios pasirenka, kurios profesijos yra reglamentuojamos pagal šią sistemą.
Lietuvoje reglamentuojamos šios profesijos:
Aplinkos ministerija – teritorijų planavimo specialistas.
Kultūros ministerija – restauratorius.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija – socialinis darbuotojas.
Sveikatos apsaugos ministerija – kineziterapeutas, ergoterapeutas, dietistas, dantų technikas, burnos technikas, burnos higienistas, gydytojo odontologo padėjėjas, farmakotechnikas, biomedicinos technologas, masažuotojas.
Švietimo ir mokslo ministerija – specialusis pedagogas, socialinis pedagogas, mokytojas, profesijos mokytojas, mokyklos psichologas, auklėtojas.
Teisingumo ministerija – advokatas.
Valstybinis patentų biuras prie Teisingumo ministerijos – patentinis patikėtinis.
Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija – finansų makleris.
Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos – gidas.
Sektorių direktyvos nustato minimalius reikalavimus išsilavinimui ir garantuoja automatinį išsilavinimo dokumentų pripažinimą.
Kitųreglamentuojamų profesijų pripažinimą nustato bendrosios pripažinimo sistemos direktyvos.
Direktyvos nustato kvalifikacijai keliamus išsilavinimo ir darbo patirties reikalavimus. Bet kuriuo atveju priimančioji šalis atlieka pareiškėjo kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų vertinimą (automatinis pripažinimas netaikomas).
Direktyva 89/48/EEB – reglamentuoja aukštojo mokslo diplomų, suteiktų baigus studijas ir įgijus kvalifikaciją, pripažinimą ir taikoma tais atvejais, kai pagal reglamentuojamą profesiją priimančioje šalyse reikalaujama mažiausiai trejų metų aukštojo mokslo studijų.
Direktyva 92/51/EEB – papildo direktyvą 89/48/EEB ir taikoma tuo atveju, kai reglamentuojamai profesijai įgyti priimančioje šalyse reikalaujama:
Mažiau nei trejų metų aukštojo mokslo išsilavinimo, arba
Profesiniomokymo (pvz. aukštesnysis vidurinis išsilavinimas), arba profesinio mokymo kursų.
Bendrosios sistemos direktyvų tikslas, kad kiekvienas turėtų teisę dirbti pagal savo profesiją ES/EEE šalyse ir Šveicarijoje. Tačiau yra keliamos ir kai kurios sąlygos:
Jei priimančioje šalyje profesija yra reglamentuojama, o šalyje, iš kurios pareiškėjas atvyko, ta profesija nereglamentuojama, gali būti reikalaujama, kad asmuo savo šalyse pagal šią profesiją turėtų ne trumpesnį nei dvejų metų darbo stažą per paskutiniuosius dešimt metų.
Jei studijų trukmė yra daugiau nei vieneriais metais trumpesnė, nei reikalaujama priimančioje šalyse, kompetetingos institucijos gali pareikalauti dvigubai ilgesnio profesinės patirties laikotarpio negu mokymo laiko skirtumas, tačiau ne ilgesnio kaip ketveri metai.
Jei studijų ir mokymo programose yra esminių skirtumų, gali būti skiriamas tinkamumo testas ar ne ilgesnis kaip trejų metų adaptacijos laikotarpis.
Daugiau informacijos internete www.profesijos.lt arba www.skvc.lt
SITUACIJA LIETUVOJE
Lietuvos, kaip ES narės, gyventojai su tam tikromis išimtimis (kurios taikomos tik pereinamuoju laikotarpiu) gali laisvai judėti visoje ES.
Lietuvos piliečiams, kurie vyks į kitą ES šalį dirbti ar kurti savo įmones, taip pat studentams, pensininkams ir jų šeimų nariams, užtikrinama:
teisė laisvai kirsti valstybių sienas (kol Lietuva įstos į Šengeno erdvę apie 2008 m., bus vykdoma tik pasų kontrolė),
joseapsigyventi turint pakankamai lėšų pragyvenimui,
laisviau nei anksčiau įsidarbinti ES arba Europos ekonominės erdvės šalyse (žiūrėti toliau),
užsiimti savarankiška darbine veikla pagal savo šalyje įgytą išsilavinimą bei profesinę kvalifikaciją,
balsuoti ir kandidatuoti Europos Parlamento bei vietos savivaldybių rinkimuose,
išlaikyti įgytas ir įgyti naujų socialinių garantijų.
Bendras visoms Rytų Europos šalims (Čekijai, Estijai, Latvijai, Lenkijai, Lietuvai, Slovakijai, Slovėnijai ir Vengrijai) senosios ES narės gali taikyti pereinamąjį laikotarpį. Bendra nuostata dėl laisvo darbuotojų judėjimo apribojimo ES po plėtros susijusi su formule 2+3+2 (metai):
pirmuosius dvejus metus – iki 2006 m. gegužės ES „senbuvės“ gali riboti laisvą darbuotojų iš naujųjų ES narių patekimąį savo darbo rinką;
iki 2009 m. gegužės šios valstybės dar gali riboti darbuotojų judėjimą, bet tik iš anksto pranešusios Europos Komisijai;
iki 2011 m. gegužės senosios ES narės apribojimus gali taikyti tik esant ar gresiant dideliems darbo rinkos trikdymams, ir tik iš anksto pranešusios Europos Komisijai.
Bet valstybės narės pagal Stojimo į ES sutartį negali taikyti didesnių patekimo į jų darbo rinkas apribojimų nei jos taikė naujosioms ES šalims Stojimo į ES sutarties pasirašymo dieną (2003 m. balandžio 16 d.).
Pagal Stojimo į ES sutartį ES valstybės dėl įsidarbinimo jose turi teikti pirmenybę Lietuvos (ir kitų naujų ES narių) piliečiams trečiųjų šalių piliečių atžvilgiu.
Apibendrinant Europos ekonominės erdvės senbuvių (jas sudaro ES valstybės narės ir Norvegija, Islandija bei Lichtenšteinas) pozicijas pereinamuoju laikotarpiu galima išskirti tris grupes:
atvėrusias savo darbo rinkas (Airija, Jungtinė Karalystė ir Švedija);
įvedusias švelnius apribojimus (Danija, Italija, Norvegija ir Nyderlandai);
įvedusias griežtus apribojimus (likusios valstybės).
Švelnių – griežtų apribojimų palyginimas:
Pirmasis skirtumas:
– Sušvelnintų apribojimų atveju neatsižvelgiama į padėtį šalies darbo rinkoje.
– Griežtų apribojimų atveju lietuvis įsidarbinti gali tik tuo atveju, kai į tą darbo vietą nėra senosios valstybės narės pretendento (ieškančio tokio darbo).
Antrasesminis, su pirmuoju susijęs skirtumas:
– leidimams gauti sugaištamas laikas (švelniųjų apribojimų atveju sugaištamas laikas yra žymiai trumpesnis).
Trečiasis skirtumas:
Griežtųjų apribojimų atveju leidimo dirbti ir tuo pagrindu leidimo gyventi reikia prašyti būnant kilmės valstybėje (mūsų atveju Lietuvoje) per ambasadą ar konsulatą (Nyderlandai).
O švelniųjų apribojimų atveju, lietuvis gali vykti tiesiog į Danija ir ten ieškoti darbo arba geriausiai jį susiradęs būdamas dar Lietuvoje, nuvykti į Daniją ir jau ten tvarkytis dokumentus. Beje, paprastai leidimu dirbti rūpinasi pats darbdavys.
Apibendrinant laisvo darbuotojų judėjimo ES pasekmes, galima teigti, kad jis turėjo daugiau teigiamos įtakos nei neigiamos:
lietuviams legalus darbas ES tapo prieinamesnis:
Airija,Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė bei Švedija atvėrė savo darbo rinkas,
bet kurioje ES valstybėje narėje lietuvis įgijo pirmenybę prieš ne ES piliečius (pagal tarptautines sutartis Norvegijos, Islandijos, Lichtenšteino ir Šveicarijos piliečiai darbo rinkoje prilyginami ES piliečiams),
nuolatinis legalus darbas (ilgesnis nei 12 nepertraukiamų mėnesių) naikina visus pereinamojo laikotarpio ribojimus darbo vietos ES valstybėje,
šeimos nariai turi teisę vykti kartu su darbuotoju ir turėti teisę gauti socialines garantijas pagal tas pačias sąlygas, kaip ir darbo vietos darbuotojai;
Lietuvos darbdaviai, norėdami išlaikyti kvalifikuotus darbuotojus, turi kelti darbo užmokestį ar kitaip skatinti tokius darbuotojus;
Lietuvoje dėl emigracijos darbo tikslu labai ženkliai sumažėjo bedarbystės lygis;
dėl kvalifikuotos darbo jėgos stygiaus Lietuvos darbdaviai ėmė dažniau į darbą priiminėti užsienio piliečius (ne ES piliečius).
Galima nauda valstybei:
nedarbo eksportas;
pajamų „sugrįžimas“;
gerės darbo sąlygos;
socialinių išmokų poreikio sumažėjimas;
migrantų sugrįžimas su nauja patirtimi;
ES darbo jėgos panaudojimas.
Galima žala valstybei:
Protų nutekėjimas;
Darbo pasiūlos sumažėjimas;
Darbo kaštų padidėjimas;
Vartojimo sumažėjimas;
BVP sumažėjimas;
Nuostolis biudžetui.
EURES (Europos užimtumo tarnybų tinklas)
Galimybėpasinaudoti EURES (Europos užimtumo tarnybų tinklu) teikiamomis paslaugomis.
Už jį atsakinga Lietuvos darbo birža, kurios interneto portale yra informacija apie ES laisvas darbo vietas, ES šalių gyvenimo ir darbo sąlygas, mokymosi galimybes, socialinę apsaugą ir mokesčių sistemą.
Taip pat teritorinėse darbo biržose yra EURES patarėjai ir jų padėjėjai, kurie gali pakonsultuoti EURES apimamais klausimais.
___________
VI tema. Darbo rinkos teisiniai santykiai ir jų reglamentavimas ES teisėje.
1. Darbo rinkos teisinių santykių subjektai:
Valstybė ir darbo rinka. Savivaldybės ir valstybinės institucijos. Valstybinės įdarbinimo institucijos: Lietuvos darbo birža, teritorinės darbo biržos. Privačios įdarbinimo agentūros, įmonės.
Darbdavys – jo teisės ir pareigos darbo rinkos teisiniuose santykiuose.
Darbuotojas(įskaitant savarankiškai dirbančius asmenis).
Socialiniai partneriai ir jų vaidmuo darbo rinkos teisiniuose santykiuose.
Bedarbiai. Bedarbio samprata. Bedarbio požymiai. Pagrindiniai bedarbio ir ieškančio darbo asmens skirtumai.
Trišalė Taryba ir trišalės komisijos darbo rinkos institucijų sistemoje.
2. Darbo rinkos teisinių santykių turinys:
Darbo rinkos teisinių santykių subjektų teisių ir pareigų vienovė užimtumo srityje. Darbdavio pareigos.
Darbo sutarties nutraukimo apribojimai ir garantijos.
Darbdavio pareiga mokėti įstatymų nustatytas nedarbo draudimo įmokas.
Darbdavio įsipareigojimai organizuoti viešuosius darbus, užimtumo fondo remiamus darbus, teisė gauti subsidijas iš Užimtumo fondo lėšų.
Darbdavio pareiga priimant sprendimus, galinčius turėti įtakos darbuotojų teisinei padėčiai, konsultavimas ir informavimas.
Darbuotojo teisės ir pareigos darbo rinkoje.
Bedarbio teisės ir pareigos.
Nedarbo draudimo išmokų skyrimo ir mokėjimo tvarka.
VII tema. ES užimtumo politika ir jos teisinis reglamentavimas
ES užimtumo strategija ir jos įgyvendinimas. Užimtumo gairės ir rekomendacijos valstybėms narėms.
Integruotos ekonominio augimo ir darbo vietų kūrimo gairės ir jų įgyvendinimas.
Lisabonos strategija ir jos ryšys su ES užimtumo strategija. Nacionalinės Lisabonos strategijos įgyvendinimo programos: užimtumo politikos aspektas.
Socialinis švietimas, profesinis rengimas ir jo vaidmuo.
Moterų ir vyrų lygybė dėlgalimybių darbo rinkoje ir lygiateisiškumas darbe.
ES socialinių partnerių vaidmuo įgyvendinant užimtumo politiką ir priemones.
VIII tema. ES užimtumo politikos įtaka Lietuvos Respublikos darbo rinkos teisinės bazės tobulinimui.
Sutartiniai Lietuvos įsipareigojimai perimti ir taikyti ES teisę.
Europos Komisijos rekomendacijos dėl Lietuvos užimtumo politikos reglamentavimo tobulinimo ir jų praktinė reikšmė derybų dėl narystės Europos Sąjungoje procese.
Lietuvos Respublikos Užimtumo didinimo 2001-2004 metų programa.
Lietuvos dalyvavimas įgyvendinant ES užimtumo strategiją.
Lietuvos nacionalinė Lisabonos strategijos įgyvendinimo programa.
IX tema. Lyčių lygybės užtikrinimas ES teisės aktuose.
Vienodo vyrų ir moterų darbo apmokėjimo reglamentavimo istorinė raida.
Atlyginimosamprata Europos Teisingumo Teismo praktikoje.
Tiesioginės ir netiesioginės diskriminacijos samprata.
Vienodo darbo ir vienodos vertės darbo samprata.
Vyrų ir moterų lygybė įsidarbinant.
Vyrų ir moterų lygybė profesinio mokymo srityje.
Vyrų ir moterų darbo sąlygų lygybė.
Vyrų ir moterų lygybė atleidžiant iš darbo.
Pozityvioji diskriminacija darbo teisėje.
Katharina Rinke v. Artztekammer Hamburg
C-25/02
Ponia Rinke ginčijo Hamburgo gydytojų praktikų susirinkimo sprendimą neišduoti jai Bendrosios praktikos gydytojo sertifikato. Pagal Direktyvą 86/457 toks sertifikatas suteikiamas atlikus dviejų metų praktiką dirbant visą darbo laiką. P. Rinke praktiką atliko dirbdama ne visą darbo laiką, todėl jos prašymas suteikti Bendrosios praktikos gydytojo sertifikatą buvo atmestas, kadangi buvo reikalaujama bent 6 mėnesius dirbti visą darbo laiką. Ieškovės teigimu toks sprendimas pažeidžia Direktyvos 76/207 nuostatas.
Teismas nustatė, jog Direktyva 86/457, reikalaujanti, jog bent dalis praktikos būtų atliekama visą darbo laiką, sąlygoja netiesioginę diskriminaciją, kadangi šis reikalavimas daugiau liečia moteris, kurios labiau nei vyrai linkę dirbti ne visą darbo laiką. Tačiau, siekiant užtikrinti aukštą sveikatos užtikrinimo lygį ir laisvą medicinos darbuotojų judėjimą, Komisijai ir Tarybai paliekama plati diskrecijos laisvė leidžiant teisės aktus. Reikalavimas dalį praktikos laiko dirbti visą darbo laiką nepažeidžia proporcingumo principo, todėl nepaeidžia direktyvos 76/207.
Dr. Pamela MaryEnderby v. French Health Authority and Secretary of State for Health
C-127/92
Byloje siekiama išsiaiškinti, kokiais atvejais vyro ir moters atliekamas darbas yra vienodas, t.y. ar dvi pozicijos gal būti sulyginamos, sprendžiant diskriminacijos bylas. Taip pat byloje išaiškinta, koks užmokestis patenka į Bendrijos sutarties 141 str.
Ieškovė, kalbos terapeutė, teigia, kad ji yra diskriminacijos dėl lyties auka, kadangi šį darbą atliekantys asmenys, kurį dėl jo specifikos daugiausiai atlieka moterys, gauna mažesnį atlyginimą nei kiti dirbantys tos pačios vertės darbą, kurį dėl jo specifikos daugiausiai atlieka vyrai. Savo darbą ieškovė lygino su vyriausiojo klinikinio psichologo ir vyriausiojo III lygio farmacininko darbu.
Teismas išaiškino, jog įrodinėti, kad atliekamas darbas yra vienodas, turi bylą inicijuojanti šalis. Šiuoatveju buvo nustatytas kriterijus – jeigu kalbos terapeutų atlyginimas yra ženkliai mažesnis už farmacininkų ir pirmąją specialybę daugiausiai sudaro moterys, o antrą vyrai ir visa tai yra įrodyta statistiniais duomenimis, o atliekamos pareigos yra sulyginamos vertės, bylą galima pripažinti prima facie diskriminacine. Statistinius duomenis kiekvieną kartą turi įvertinti nacionaliniai teismai. Kai byla pripažįstama prima facie diskriminacine darbdavys turi įrodyti, jog skirtingo darbo užmokesčio mokėjimas turi pateisinamą priežastį.
Kolektyviniai susitarimai kiekvienoje profesijoje negali būti pateisinama priežastis naudoti skirtingus darbo užmokesčio tarifus vyrams ir moterims lygiaverčiame darbe.
Darbdaviui įrodinėjant, jog darbo užmokestis yra skirtingas dėl ekonominių priežasčių (dėl darbuotojų trūkumo, siekiant juos pritraukti, mokamas didesnis darbo užmokestis), nacionaliniai teismai turi vadovautis proporcingumo principu.
Regina v. Secretary of State for Employment, ex parte Nicole Seymour – Smith and Laura Perez
C-167/97
Ponia Seymour – Smith ir ponia Perez teigia, kad buvo neteisingai atleistos iš darbo ir pagal galiojančius įstatymus, kadangi nebuvo išdirbusios 2 m., jom nebuvo priteistos išeitinės kompensacijos. Ieškovės teigia, kad tok įstatymas yra diskriminacinio pobūdžio, kadangi remiantis statistiniais duomenimis moterys dažniau neišdirba reikalaujamo laikotarpio, todėl jom sunkiau pritaikyti egzistuojančias garantijas.
Byloje siekiama išsiaiškinti, ar išeitinė kompensacija gali būti priskiriama darbo užmokesčiui pagal Bendrijos sutarties 141 str. Remiantis nusistovėjusiaTeismo praktika (Barber C-262/88), išaiškinta, kad darbo užmokesčiui gali būti priskiriamos ir išmokos, mokamos nutraukus darbo sutartį. Kadangi ši išmoka yra susijusi su buvusiais darbo santykiais ir jos tikslas yra padėti darbuotojui prisitaikyti prie naujų aplinkybių.
Byloje nustatytas kriterijus, padedantis nuspręsti, kada nacionaliniai įstatymai pažeidžia Sutarties 141 str. Tuo atveju, kai priimami įstatymai sukelia riziką, jog priemonė sąlygos skirtingus padarinius vyrų ir moterų darbo užmokesčiui ir šie skirtumai įrodomi adekvačiais statistiniais duomenimis, pripažįstama, kad įstatymai pažeidžia Bendrijos sutarties 141 str. Vertinant statistiką šiuo atveju svarbu išsiaiškinti vyrų ir moterų proporcijas, sugebančių ir nesugebančių patenkinti 2 metų darbo stažo reikalavimą. Jei sąlygą patenkina ženkliai mažesni moterų skaičius, įstatymas pripažįstamasdiskriminaciniu. Statistikos patikimumą turi įvertinti nacionaliniai teismai.
Douglas Havery Barber v. Guardian Royal Exchange Assurance Group
C-262/88
Klausimai iškilo, kai ponas Barber buvo priverstinai atleistas iš darbo ir teigė turintis teisę į paankstintą senatvės pensiją. Barberio pensijų fondas buvo apmokamas darbdavio (t.y. privatus pensijų fondas). Pagal šį pensijos fondą, pensinis mažius vyrams buvo nustatytas 62 metai, o moterims 57. Pensinis amžius valstybiniame pensijų fonde 65 vyrams ir 60 moterims. Pagal privatų pensijų fondą išmokas galima gauti ir nuo 40 metų, turint 10 metų nepertraukiamą darbo stažą toje įmonėje. Atleidimo atveju pensiją galima pradėti mokėti nuo 55 metų vyrams ir 50 metų moterims. Ponas Barberis atleidimo dieną buvo 52, todėl jam pensija negalėjo būti mokama, tuo tarpu jo amžiaus moteriai pensija būtų pradėta mokėti iš karto. Todėl ieškovas teigė, kad tokio pobūdžio tvarka yra diskriminacinė.
Teismas nustatė, kad privačių fondų pensijos, finansuojam darbdavių, negali būti mokamos nuo skirtingos amžiaus ribos vyrams ir moterims. Kadangi tokios išmokos patenka į Bendrijos sutarties 141 str. Tuo tarpu nacionaliniai pensijų fondai yra išskiriami iš straipsnio dispozicijos ir skirtinga amžiaus riba gali būti nustatoma.
Apie moterų ir vyrų lygias teises bei galimybes tomis teisėmis pasinaudoti kalba Europos Bendrijos sukūrimo sutartis bei ją keičianti Amsterdamo sutartis tai yra: 2, 3, 13, 136, 137, 141 ir 251 straipsniai
2 straipsnis Bendrija, įkurdama bendrą rinką bei ekonominę ir pinigų sąjungąir įgyvendindama 3 bei 3a straipsniuose nurodytas bendros politikos arba veiklos kryptis visoje Bendrijoje, kelia sau uždavinį skatinti sklandžią, suderintą ir tolygią ekonominės veiklos plėtotę, aukšto lygio užimtumą ir socialinę apsaugą, vyrų ir moterų lygybę, tolygų ir neinfliacinį augimą, didelį konkurencingumą ir ekonominės veiklos rezultatų suartėjimą, aukšto lygio aplinkos apsaugą ir jos kokybės gerinimą, gyvenimo lygio ir gyvenimo kokybės kėlimą bei valstybių narių socialinę sanglaudą ir solidarumą.”
3 straipsnio 2 dalis “Visose šiame straipsnyje nurodytose veiklos srityse Bendrija siekia panaikinti vyrų ir moterų nelygybės apraiškas ir skatinti jų lygybę.”TARYBOS DIREKTYVA, dėl valstybių narių įstatymų, skirtų vienodo vyrų ir moterų darbo užmokesčio principo taikymui, suderinimo (75/117/EEB) 1 straipsnis vienodo vyrų ir moterų darbo užmokesčio principas pareigybių klasifikacijos sistema 4 straipsnis kolektyvinės sutartys, darbo užmokesčio tarifai, darbo užmokesčio sutarčių arba individualių darbo sutarčių nuostatos, prieštaraujančios vienodo darbo užmokesčio principui, būtų arba galėtų būti paskelbtos negaliojančiomis arba būtų iš dalies pakeistos.
TARYBOS DIREKTYVA,dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu(76/207/EEB)
1 straipsnis• direktyvos tikslas – įgyvendinti valstybėse narėse vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principą įsidarbinimo, paaukštinimo pareigose, profesinio mokymo darbo sąlygų
2 straipsnisvienodo požiūrio į vyrus ir moteris principas reiškia, kad negali būti jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos dėl lyties, ypač atsižvelgiant į santuokinę ar šeimyninę padėtį.
2. Šioje direktyvoje vartojamos tokios sąvokos:– tiesioginė diskriminacija– netiesioginė diskriminacija– priekabiavimas– seksualinis priekabiavimas
3. Priekabiavimas ir seksualinis priekabiavimas – lyties diskriminacija ir dėl to yra draudžiamas.4. Nurodymas diskriminuoti 5. darbdavių ir kitų atsakingų asmenų skatinimas imtis priemonių 6. skirtingas požiūris dėl su lytimi susijusia savybe nelaikomas diskriminacija 7. moterų apsaugą, ypač nėštumo ir motinystės atžvilgiu nepažeidžia direktyvos nuostatų.
3straipsnis1. Vienodo požiūrio principo taikymas valstybiniame ar privačiame sektoriuose, įskaitant valstybines institucijas, dėl:a) įsidarbinimo, savarankiško įsidarbinimo ir profesinės veiklos, įskaitant atrankos kriterijus ir priėmimo į darbą sąlygas, visoms veiklos rūšims ir visais profesinės hierarchijos lygiais, įskaitant paaukštinimą pareigose; b) priėjimo prie visų rūšių ir visų lygių profesinio orientavimo, profesinio mokymo, sudėtingesnio profesinio mokymo ir perkvalifikavimo, įskaitant praktinę darbo patirtį; c) įdarbinimo ir darbo sąlygų, įskaitant atleidimus iš darbo, o taip pat darbo užmokesčio, kaip numatyta Direktyvoje 75/117/EEB;
d) narystės ir dalyvavimo darbuotojų ar darbdavių organizacijose ar kitose organizacijose, kurių nariai turi tam tikrą profesiją, įskaitant tokių organizacijų teikiamą naudą.
6straipsnis1. teismo ir (arba) administracinių procedūrų prieinamumas (net pasibaigus tariamiems diskriminuojantiems santykiams)2. kompensacijos ir nuostolių bei žalos atitaisymas nukentėjusiems3. galimybė kreiptis nukentėjusiojo vardu
7 straipsnisapsauga nuo atleidimo iš darbo ar kito darbdavio neigiamo elgesio įmonėje sureagavus į skundą arba į teisminius procesinius veiksmus
8a straipsnis1. institucija ar institucijos besirūpinančios, kad būtų skatinamas, tiriamas, prižiūrimas ir remiamas vienodas požiūris į visus asmenis, nediskriminuojant dėl lyties. 2. šių institucijų kompetencijai priklausytų:a) teikti nepriklausomą pagalbą nukentėjusiesiems nuo diskriminacijos teikiant skundus dėl diskriminacijos,b) atlikti nepriklausomus diskriminacijos tyrimus,c) skelbti nepriklausomas ataskaitas ir teikti rekomendacijas visais su tokia diskriminacija susijusiais klausimais.
8b straipsnis1. socialinių partnerių dialogo inicijavimas
2. socialinių partnerių skatinimas propaguoti moterų ir vyrų lygybę bei reikiamu lygiu sudaryti susitarimus, nustatančius taisykles, nukreiptas prieš diskriminaciją, nurodytose srityse, kurios patenka į derybų dėl kolektyvinės sutarties sritį.
3. darbdavių skatinimas planingai ir sistemingai propaguoti vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principą darbo vietoje.
4. darbdavių skatinimas tam tikrais reguliariais laiko tarpais teikti darbuotojams ir (arba) jų atstovams tam tikrą informaciją apie vienodą požiūrį į moteris ir vyrus įmonėje.
8c straipsnisdialogo su atitinkamomisnevyriausybinėmis organizacijomis inicijavimas
8d straipsnissankcijų, taikytinų už nacionalinių nuostatų pažeidimus taikymo taisyklės 8e straipsnis1. galimybė taikyti palankesnes nuostatas, negu šios direktyvos
2. ši direktyva nėra pretekstas sumažinti valstybių narių apsaugos nuo diskriminacijos lygį šioje direktyvoje aptariamose srityse.
TARYBOS DIREKTYVAdėl laipsniško vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo įgyvendinimo socialinės apsaugos srityje (79/7/EEC)
1 straipsnis tikslas – laipsniškai įgyvendinti vienodą požiūrį į vyrus ir moteris socialinės apsaugos srityje ir kitose socialinės apsaugos veikimo sferose, nurodytose 3 straipsnyje:
3 straipsnis 1. Ši direktyva taikoma: (a) įstatymų apibrėžtoms socialinės apsaugos sistemoms, kurios apsaugo nuo šių rizikų: – ligos,– darbingumo netekimo, – senatvės,– nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, – bedarbystės; (b) socialinės paramos sistemai, jeigu ji turi papildyti arba pakeisti (a) paragrafe nurodytas sistemas.
2 straipsnis taikoma dirbantiems gyventojams, įskaitant savarankiškai dirbančius asmenis, pagal darbo sutartį ir savarankiškai dirbančius asmenis, kurių veiklą nutraukia liga, nelaimingas atsitikimas priverstinė bedarbystė darbo ieškantiems asmenis, o taip pat pagal darbo sutartį ir savarankiškai dirbantiems asmenims, išėjusiems į pensiją arba netekusiems darbingumo.
TARYBOS DIREKTYVA (PAPILDYTA PAGAL 96/97 direktyvą)dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo įgyvendinimo profesinės socialinės apsaugos sistemoje (86/378/EEC)
TARYBOS DIREKTYVAdėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris, kurie užsiima savarankiška darbo veikla, taip pat savarankiškai dirba žemės ūkyje, principo taikymo ir dėl savarankiškai dirbančių moterų apsaugos nėštumo ir motinystės metu (86/613/EEC)
TARYBOS DIREKTYVAdėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata darbe, priėmimo (dešimta specialioji direktyva, kuri remiasi Direktyvos 89/391/EEB 16 straipsnio 1 dalimi)92/85/EEB
TARYBOS DIREKTYVA,dėl bendrojo susitarimo dėl tėvystės atostogų, sudaryto tarp UNICE , CEEP ir ETUC(96/34/EEB)
TARYBOSDIREKTYVAdėl įrodinėjimo pareigos diskriminacijos dėl lyties bylose97/80/EC
KOMISIJOS SPRENDIMASdėl lyčių pusiausvyros komitetuose ir jų sukurtose ekspertų grupėse2000/407/EB2000 m. birželio 19 d.(paskelbta dokumentu C(2000) 1600)
Kiti teisės aktai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Dėl Valstybinės moterų ir vyrų lygių galimybių 2010-2014 metų programos patvirtinimo // Valstybės žinios: 2010-05-15 Nr.56-2757
Valstybinio socialinio draudimo įstatymas Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas Bedarbių rėmimo įstatymas Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir susirgimų profesine liga laikinasis įstatymas Vyriausybės nutarimasdėl nėščioms, neseniai pagimdžiusioms ar krūtimi maitinančioms moterims kenksmingų darbo sąlygų ir pavojingų veiksnių sąrašo patvirtinimo
Informacija apie ES politiką ir direktyvas lyčių lygybės klausimais anglų ir kitomis ES šalių kalbomis
X tema. Darbuotojų sauga ir sveikata ES teisėje.
Bendrosios darbuotojų saugos ir sveikatos užtikrinimo nuostatos.
Darbdavių pareigos darbuotojų saugos ir sveikatos užtikrinimo srityje.
Darbuotojų pareigos darbuotojų saugos ir sveikatos užtikrinimo srityje.
Reikalavimai darbo aplinkai.
Darbo ir poilsio laiko reglamentavimas: maksimali darbo trukmė, minimali poilsio trukmė, pertraukos.
Darbo ir poilsio laiko reglamentavimas: pamaininis darbas ir darbas naktį, išimtys.
Atskirų darbuotojų kategorijų saugumo ir sveikatos užtikrinimo reglamentavimas: nėščių, neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų darbo sąlygos, vaikų ir paauglių įdarbinimo tvarka, darbo sąlygos, darbo laiko reglamentavimas.
XI tema. Labiausiai pažeidžiamų asmenų grupių padėties darbo rinkoje ypatumai
Labiausiai pažeidžiamų asmenų grupių samprata.
Tarptautiniai principai dėl neįgaliųjų asmenų teisės į darbą. Neįgaliųjų asmenų įdarbinimo teisiniai principai. Lietuvos Respublikos ir ES teisės aktai, reglamentuojantys neįgaliųjų asmenų teisę į darbą, jų atitikimas tarptautines normas ir reikalavimus.
Socialinės užimtumo įmonės. Jų tikslas, kūrimosi ir veiklos teisiniai pagrindai. Įmonės valdymas, socialinių įmonių reglamentavimo ypatumai Lietuvoje. Valstybės pagalbasocialinėms įmonėms.
Tarptautiniai, Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktai dėl dirbančio jaunimo apsaugos. Asmenų iki aštuoniolikos metų įdarbinimo tvarka. Darbdavio pareigos įdarbinant jauną asmenį. Draudžiami dirbti darbai, sveikatai kenksmingi, pavojingi veiksniai. Vaikams nuo 14 iki 16 metų leidžiami dirbti lengvi darbai. Darbo ir poilsio laiko reglamentavimo ypatumai asmenimsiki aštuoniolikos metų. Papildomos garantijos asmenims iki aštuoniolikos metų priimant į darbą, derinant darbą ir mokymąsi, nutraukiant darbo sutartį.
Kitų papildomai remiamų asmenų kategorijų įdarbinimas.
XII tema. ES struktūriniai fondai ir jų parama užimtumo politikos plėtrai ES valstybėse narėse.
ES struktūriniai fondai, jų tikslai, veiklos teisiniai pagrindai.
Europos socialinis fondas. Europos socialinio fondo parama darbo rinkos politikos priemonėms įgyvendinti.
Lietuvos Respublikos Bendrasis programavimo dokumentas ir jo prioritetai užimtumo skatinimo ir darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimo srityje.
Europos Bendrijų iniciatyva „EQUAL“.