ES institucijos

3864 0

I tema. Europos Sąjungos atsiradimas, jos teisinis statusas ir tikslai

1. Vieningos Europos idėjos formavimasis. Praktiškai Europos valstybių Sąjunga buvo matoma kaip galimybė ginantis nuo stambių ir galingų priešininkų. Įtaka: Romos imperija, katalikų bažnyčia. XV a., tokios sąjungos projektai – kaip Europos valstybių pasipriešinimas Turkijai. Sąjunga, apie kurią tuo metu buvo galvojama, galėjo būti tik monarchų susivienijimas. P. Debua siūlė pirmiausia sukurti kunigaikščių sąjungą kaip aukščiausią valdymo organą. Numatomas ir bendras teismas, kuris neturėtų būti aukščiau už Sąjungą. Pažangūs mąstytojai abejojo Sąjungos privalumais. Ruusso buvo už Europos Sąjungą, bet skeptiškai vertino jos sukūrimą kaip kunigaikščių susivienijimą. E. Kantas rašė apie Europos valstybių federaciją kaip priemonę užtikrinant taiką. Tačiau valstybių sąjunga nesusikūrė, nes nesusiformavo judėjimai, nesubrendo tam istorinės ištakos. Idėjos apie susivienijimą neužgeso, bet laikas nuo laiko tapdavo aktualiomis. Apie taiką ir sutarimo paieškas daugiausia svarstoma karinių katastrofų ir kitų nelaimių metu. Valdovų varžybos, jų siekis įtvirtinti ir išplėsti savo valdžią, sąlygojo aštrią konkurenciją, peraugusią į asmeninius karus ir leidusią tik ribotas ir laikinas sąjungas, kuurios buvo nukreiptos vieno prieš kitą. Daugelis projektų numatė sukurti gynybines ar puolamąsias karines sąjungas. Tačiau ėmė reikštis ir ekonominių interesų pradai. Kartu su siekiu išsaugoti valstybės nepriklausomybę ir vientisumą, imta kelti prekybos laisvės reikalavimai. Didžiųjų ir stipriųjų valstybių valdovai si

iekė greičiau įsiviešpatauti Europoje, o ne sutarimo ir taikos.

2. Paneuropinio judėjimo idėjos. Tik XX amžiuje po pirmojo pasaulinio karo Europos vienijimosi idėjos vėl grįžo į politinį gyvenimą. Paneuropinio judėjimo lyderis grafas R. Kudenhovas – Kalergi iškėlė planą sukurti Europos suvienytąsias valstijas. Jaučiama Amerikos pavyzdžio įtaka. Šios idėjos nebuvo palaikomos valstybių veikėjų ir lyderių politinių partijų . 1927 m. A. Bryanas (UR ministras) paneuropinės sąjungos garbės prezidentas. Jis pasiūlė įkurti Europos Sąjungą Tautų Sąjungos ribose. Šiam planui tarp Europos valstybių turėjo būti nustatyti santykiai, primenantys federalinius; buvo teigiama, kad valstybės neapribos savo suverenių teisių. Bryano planas nebuvo priimtas Europoje, nes buvo baiminamasi prarasti suverenitetą. Tautų Sąjungoje didžiosios valstybės vaidino dominuojantį vaidmenį. Vos pasibaigus karui pasirodė Europos suvienijimo planai. Tam turėjo Europos kontinente ir visame pasaulyje susidariusi siituacija. Žmonija siekė padaryti išvadas iš šių žiaurių pamokų, surasti išeitį iš daugybės krizių. Ne tik nugalėta Vokietija, bet ir nugalėtojos iš karo išėjo labai susilpnėjusios. Didžiosios Vakarų Europos valstybės ieškojo būdų įtvirtinti save pokariniame pasaulyje. Kadangi pavieniui jiems buvo sunkiai tai padaryti, vėl pasigirdo populiarūs susijungimo lozungai. Kontinentas dalijosi į du priešingus karinius – politinius ir ekonominius blokus: kapitalistinį ir socialistinį. Taikos įtvirtinimui daugelyje valstybių pasirodė įvairūs susivienijimai, bendrijos, sąjungos su Europos integracijos šūkiais. 1946 m. “Dvylikos punktų programa” : 1- nustatė Europos Sąjungos su
ukūrimą federaciniais pagrindais. Apie Sąjungą buvo galvojama kaip apie JTO sudėtinę dalį. 4-Todėl Europos Sąjungos nariai turėjo perduoti dalį savo ekonominių, politinių ir karinių galių federacijai. Europos Sąjungos tikslas – rūpintis planingu ūkio atstatymu ir bendradarbiauti ekonomikos, kultūros, socialinėje sferose. Paneuropistų pagrindinė idėja ir toliau išliko Europos jungtinių valstijų sukūrimas. 1948 m. Europos judėjimas paruošė darbą 1949 m. Europos Tarybos sukūrimui.1946 m. Čerčilis – “Europos šeimos” idėjos . Prancūzija ir Vokietija turėjo prisiimti lyderystę naujoje sąjungoje. D. Britanija turėjo atlikti misiją, panašią į JAV. Ž. Monė, R. Šumanas. Tautų Sąjungos gen. Sekretorius. Ž. Monė palaikė Šumano idėja sukurti prancūzų – vokiečių anglių ir plieno bendriją.

3. Europos valstybių ekonominė, politinė, gynybinė integracija po II pasaulinio karo ir integracijos priežastys. Po II pasaulinio karo Europos valstybės turėjo bendrą interesą – atstatyti suniokotą kontinentą. Pokario situacija buvo palanki tam, kad visuomenėje plistų požiūris, jog Europa turi eiti integracijos keliu. Pasibaigus karui, kontinentas padalintas į du politinės galios blokus, todėl Europos integracijos planai bent iš pradžių gali apimti tik Vakarų Europą. Rytinė Europos dalis pateko SS įtakon. 1947 m. pagalbos Europai Maršalo planas: pagalba ekonomikai atgaivinti su sąlyga, kad Europos šalys dėl bendros pagalbos programos susitartų tarpusavyje, o ne kiekviena šalis atskirai reikštų savo poreikius. Maršalo planas buvo palankiai sutiktas Vakarų Europoje; jame dalyvauti buvo pakviesta ir So
ovietų Sąjunga, tačiau tai prieštaravo Stalino politikai. 1947 m. Paryžiaus konferencija – įsteigtas ekonominio bendradarbiavimo komitetas, o 1948 m. įkurta Europos Ekonominio Bendradarbiavimo Organizacija (EEBO). Parama 1948 – 1951 m. Kiekviena valstybė 4 komitetams – maisto ir žemės ūkio; energetikos; geležies ir plieno; transporto įsipareigojo pateikti visą reikalingą informaciją. EEBO sudaryta iš Ministrų Tarybos, Vykdomojo Komiteto, iš Sekretoriato, gyvavo ir pasibaigus Maršalo planui. 1961 m. EEBO reorganizuota į ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją. 1949 m. Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Belgija, Olandija, Liuksemburgas įkūrė Europos Tarybą (ET). ET įsteigta tam, kad butų pasiekta didesnė vienybė tarp jos narių, siekiant apsaugoti ir realizuoti tuos idealus bei principus, kurie skatina jų ekonominį ir socialinį progresą. ET buvo įkurta kaip tarpvyriausybinė organizacija, veikianti pagal tradicines tarptautinės teisės nuostatas: 1950 m. Europos žmogaus teisių konvencija; 1961 m. Europos socialinė chartija.

4. 1950 m. Šumano planas. R. Šumanas Prancūzijos užsienio reikalų ministras 1950 m. paskelbtoje deklaracijoje išdėstęs Europos anglies ir plieno išteklių sujungimo planą, paskelbtą kartu su Ž. Monė. Įkurtą bendrą anglies ir plieno rinką turėjo kontroliuoti specialiai įsteigtos viršvalstybinės in-cijos. Tai buvo laikoma pradiniu žingsniu visiškos ekonominės ir politinės integracijos link. Jo planas virto tikrove, kai 1951 m. 6 valstybės steigėjos – Belgija, Vokietija, Prancūzija, Italija, Liuksemburgas ir Olandija Paryžiuje pasirašė EAPB steigimo sutartį.

5. 1951 m. Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartis: charakteristika ir reikšmė. 1951 m. Paryžiaus sutartimi įs
steigta Europos Anglies ir Plieno Bendrija (EEPB). Belgija, Prancūzija, Vakarų Vokietija, Italija, Liuksemburgas, Olandija. Organai: Taryba – atstovauja valstybėms narėms. Vyriausioji Valdyba – komisija – viršnacionalinio pobūdžio vykdomoji institucija, iš pradžių vadinta “Aukštąja Valdžia”. Asamblėja. Teismas.Europos Gynybos Bendrija – Vakarų Europos Sąjunga (VES).VES numato kolektyvinę gynybą bei ekonominį, socialinį ir kultūrinį bendradarbiavimą tarp ją įkūrusių šalių.

1956 m. 6. Spako ataskaita. P.A. Spakas belgų politikas. Jo vadovaujamas komitetas (buvo sudarytas 1955 m.) parengė EEB ir EAB steigimo sutarčių projektus. Jis turėjo išnagrinėti Ž. Monė pasiūlymą dėl EAEB sukūrimo ir V. Beseno pateiktą bendros rinkos idėją. Savo darbo rezultatus komitetas paskelbė 1956 m. EAPB valstybių užsienio reikalų ministrų konferencijoje. Spako pranešime buvo kalbama apie bendrą rinką, branduolinę energiją ir prioritetinius sektorius, kuriuose valstybės steigėjos galėtų imtis bendrų veiksmų. Konferencija pritarė komiteto pasiūlymams, ir nutarė juos įgyvendinti atskirose organizacijose – pagal dvi atskiras sutartis steigiamose EAEB ir EEB. Bendrijų steigimo sutartys buvo pasirašytos 1957 m. Romoje.

7. 1957 m. Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartis ir jos charakteristika: Priėmimo priežastys. Nors EAPB liudijo, kad įgyvendinant Europoje vienybę įvyko didžiulis lūžis, kai kas Europos bendradarbiavimą norėjo matyti ir kitose srityse – ypač gynybos. Korėjos karas paskatino šešto dešimtmečio Europos valstybes nares pabandyti sukurti vien Europoje. Europos Gynybos Bendrijos (EGB) pasirašyta sutartis visų valstybių narių neįveikė Nacionalinio Parlamento barjero. 1954 m. Prancūzijos Nacionalinis Susirinkimas sustabdė sutarties ratifikavimą, kai Prancūzijos politikai tam tikrais sumetimais sudarė keistą ‘santuoką’. Tai paskatino pervertinti požiūrį į Europos bendradarbiavimo ir integracijos ateitį. 1955 m. sušauktas aukščiausiojo lygio susirinkimas (Mesūroje). Nuspręsta ateityje Europos bendradarbiavimą grįsti ekonomine integracija siekiant sukurti valstybių narių bendrą rinką. Šiam tikslui įkurtas tarpvyriausybinis komitetas (Spaako). Šio komiteto galutinėje ataskaitoje buvo numatytos pagrindinės organizacijos, kurios turėjo siekti šį tikslą, institucinių struktūrų ir svarbiausių veiklos sričių. Jos buvo įtrauktos į Europos Ekonominės Bendrijos (EEB) steigimo sutartį, pasirašytos 1957 m. Romoje projektą. Tuo pačiu metu pasirašyta Euroatomo sutartis. Tikslai. EEB sutartis numatė bendrijos struktūrą panašią į EAPB. Ji turėjo nepriklausomą vykdomąją instituciją – komisiją, teisės aktų leidimo instituciją, ministrų tarybą, teisminę valdžią – teisingumo teismą, Europos Parlamentinę Asamblėja, kuri atliko patariamąjį vaidmenį. Tokia sistema ėmė uoliai rengti EEB politiką. Sutartis numatė sukurti bendrąją rinką, kurioje laisvai jusžda prekės, žmonės, paslaugos ir kapitalas, ir nustatė jos įgyvendinimo etapus, taip pat bendrą politiką prekybos, žemės ūkio, transporto ir konkurencijos srityse, teisės aktų suderinimą ir ekonominės politikos derinimą. Reikšmė. Numatė sukurti bendrą rinką, kurioje laisvai juda prekės, kapitalas, paslaugos ir asmenys; įsteigė pagrindines EB in-cijas.

8. 1957 m. Euratomo sutartis: charakteristika ir reikšmė. Euratomas tai Europos atominės energijos bendrija, viena iš 3 Europos bendrijų. Įsteigta 1957 m.. Steigimo sutartį Romoje pasirašė Belgija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir VFR. Įsigaliojo 1958. Ši sutartis numatė sąlygas, būtinas atominei pramonei skubiai kurti ir plėtoti. Euratomo kompetencija – taikus atominės energijos panaudojimas. Svarbiausias tikslas – užtikrinti visiems Bendrijos vartotojams reguliarų ir lygiateisišką pagrindinės įrangos, reikalingos atominei energijai plėtoti, ir atominių medžiagų plėtimą. Euratomui buvo pavesta kontroliuoti civilinę atominę ekonomiką, remti atominius tyrimus bei techniką, rūpintis darbuotojų ir gyventojų sveikatos apsauga, nustatyti saugumo normatyvus. Per visą Euratomo istoriją valstybėms narėms nepavyko susitarti dėl bendros politikos atominių tyrimų, technologijos, pramonės ir energetikos srityse. Kita vertus Eurotomas efektyviai veikė įvedant tarptautinę radioaktyviųjų medžiagų platinimo kontrolę ir aprūpinant Bendrijos valstybes atominiu kuru. Pastaraisiais metais ypač po Černobylio Euratomas vis labiau krypsta į aplinkosaugą, žmonių saugumą ir visa apimančios Europos atominio saugumo politikos kūrimą.

9. Europos bendrijų teisinis statusas. Terminas EB taikomas kalbant apie visas tris bendrijas kartu (EAPB, EEB, EAB). Kiekviena Bendrija yra juridinis asmuo, o bendrijos dalyvės yra valstybės narės. Todėl svarbios sutartys sudaromos visų trijų bendrijų vardu. Svarbiausia iš visų bendrijų yra EB (iki Mastrichto sutarties buvo EAB).

10. Europos Bendrijų valstybių narių skaičiau didėjimas. Jungtinė karalystė nepritarė EEB vykdomai integracijos politikai. 1960 m., Stokholmo konferencija – Europos Laisvosios Prekybos Asociacija (EFTA). Austrija, Danija, Norvegija, Portugalija, Švedija, Šveicarija, Jungtinė karalystė. Tikslas: panaikinti muitus kvotas, kitas kliūtis prekybai Vakarų Europoje. Sprendimai privalomi šios asociacijos šalims. 1972 m., Baigiamasis aktas – įstojo Jungtinė karalystė, Airija, Danija, Norvegija (vėliau išstojo, nes referendumas parodė rinkėjų priešiškumą įstojimui). 1979 m., įstojo Graikija. 1985 m., Ispanija. 1986 m., Portugalija. 1991 m., baigtos derybos su EFTA valstybėmis – Norvegija, Švedija, Suomija, Islandija, Šveicarija, Lichtenšteinu, Austrija dėl susitarimo įkurti Europos sutarčių erdvę (EEE). Tai nėra narystės pakaitalas.

11. Europos bendrijų steigimo sutarčių revizijos: jų priėmimo priežastys: 1965 m. Susijungimo sutartis. 1965 m., Susijungimo sutartis – sujungtos trys komisijos – viena iš 3 tarybos – 1, įsigaliojo 1965 m.

1986 m. Suvestinis Europos aktas: priėmimo priežastys ir jo reikšmė. Tai pirmą kartą atliktos nuoseklios EB steigimo sutarčių peržiūros rezultatas. Pakeistos balsavimo tarybos procedūros. Tai yra plečiamos tos sritys, kuriuose sprendimus priima ministrų taryba kvalifikuota balsų dauguma. Tai atimta iš valstybių galimybė vienašališkai vetuoti teisės aktų projektus; Sustiprintas parlamento vaidmuo įstatymų leidybos procese – įgavo teisę blokuoti teisės aktų priėmimą. Pagr., pataisos ir naujovės detaliai – 1. Oficialiame teisinę galią turinčiame dokumente pirmą kartą apibrėžiama Europos viršūnių tarybos in-cija, jos sudėtis, numatomi reguliarūs jos susitikimai. 2. Išplečiamos EP teisės, priimant teisės aktus. 3. Išplečiamas sprendimų, Taryboje priimamų kvalifikuota balsų dauguma, ratas. 4. Siekiant sumažinti TT darbo krūvį įsteigiamas I instancijos teismas. 5. Numatoma bendrosios rinkos sukūrimo data 1993 01 01. 6. Numatoma, kad Bendrijos veikla apims ir ekonominės bei pinigų politikos, socialinės apsaugos, ekonominės ir socialinės sanglaudos, mokslo ir tyrimų, aplinkosaugos kl 1992 m. Europos sąjungas sutartis (Mastrichto): Numatė tokius tikslus: 1) skatinti socialinę pažangą, 2) tvirtinti Sąjungos identitetą tarptautinėje arenoje, 3) stiprinti valstybių narių piliečių teisių ir interesų apsaugą, 3) plėtoti glaudų bendradarbiavimą teisingumo ir vidaus reikalų srityse, 5) išlaikyti teisinės sistemos vientisumą. Nepaisant pavadinimo ši sutartis nesukūrė naujos sąjungos ar federacijos, o tik sujungė į vieną sutartį skirtingos prigimties bendradarbiavimo formas (pavadintais ramsčiais), t.y. viršvalstybingumo principais grindžiamas Europos Bendrijas ir tarpvalstybiniu bendradarbiavimu grindžiamą bendrą užsienio ir saugumo politiką bei bendradarbiavimą teisingumo ir vidaus reikalų srityse. Sutartis nenumato kad šis naujas darinys įgys teisinį subjektiškumą. Teisiniu subjektiškumu ir toliau naudojasi tik 3 E Bendrijos. Sutartis nustatė tokias naujoves: įvesta ES pilietybė, nutarta įvesti bendrus Europos pinigus, numatyti bendros užsienio ir saugumo politikos tikslai, pasirašytas socialinės politikos protokolas, užtikrinantis valstybių bendradarbiavimą užimtumo, gyvenimo, darbo sąlygų gerovės gerinimo srityse. , suteikta daugiau galios EP. <...> 1. trys ramsčiai; 2. pakeistas pavadinimas; 3. padidintas EP narių skaičius; 4. išlyginti Konstitucijos ir EP įgaliojimų terminai (5 metams); 5. įsteigtas regionų komitetas. Priėmimo priežastys. (Matyt tokios pačios kaip ir tikslai.) Pakeitimai Europos bendrijų steigimo sutartyse. (Steigimo sutartys – EAPB arba Paryžiaus 1952; EEB arba Romos 1958; EAE arba Euratomo 1958; ES arba Mastrichto 1993). I. Konvencija dėl kai kurių Europos bendrijoms bendrų in-cijų, pasirašyta 1957, joje numatyta visoms 3 bendrijoms bendra Asamblėja ir bendras T Teismas. II. E Bendrijų vienos bendros Tarybos ir vienos bendros Komisijos įsteigimo sutartis (Sujungimo sutartis 1965), joje numatyta visoms 3 Bendrijoms bendra Taryba ir Komisija. III. Sutartis dėl EB steugimo sutarčių kai kurių biudžetinių nuostatų pakeitimo (Pirmoji biudžeto sutartis arba LIUKSEMBURGO sutartis 1970), joje numatytas savarankiškas EB biudžetas ir jo finansavimo šaltiniai. IV. Sutartis dėl EB steigimo sutarčių kai kurių finansinių nuostatų pakeitimo (Antroji biudžeto sutartis 1975), joje išplėtotos EP teisės, priimant ES biudžetą; įsteigti Audito Rūmai. V. EP atstovų tiesioginių ir visuotinių rinkimų aktas (Europos rinkimų aktas 1976), jame numatyta EP rinkimų tvarka. VI. Sutartis dėl bendrijų steigimo sutarčių pakeitimo Grenlandijos klausimu (1984), joje nustatytos Grenlandijos išstojimo iš EB sąlygos. VII. Suvestinis Europos aktas (1986), jame numatyta baigti kurti bendrąją rinką, in-cijas ir sprendimų priėmimą padaryti veiksmingesnius, nustatyti teisiniai glaudesnio politinio bendradarbiavimo pagrindai. VIII. Amsterdamo sutartis dėl ES sutarties, EB steigimo sutarties ir kai kurių kitų su jomis susijusių aktų pataisų (1997), joje numatyta kai kuriuos 3 ramsčio klausimus perduoti Bendrijos kompetencijai, nustatytos priemonės bendros užsienio ir saugumo politikos nuoseklumui didinti, glaudesnio bendradarbiavimo galimybė. IX. Nicos sutartis dėl ES sutarties EB steigimo sutarčių ir kai kurių su jomis susijusių aktų pataisų (2001), joje numatyta ES in –cijų reforma, būtina ES plėtrai. Savarankiškos sutarties nuostatos. EAPB – numatė sukurti bendrą anglių ir plieno rinką, administruojamą viršvalstybinės in-cijos, įsteigė Ministrų Tarybą, bendrą Asamblėją ir Teismą. EEB – numatė sukurti bendą rinką, kurioje laisvai juda prekės, kapitalas, paslaugos ir asmenys, įsteigė pagr., EB in-cijas. EAEB – numatė glaudų bendradarbiavimą atominės energijos panaudojimo ir jos tyrimo srityse. Mastrichto sutartis – įsteigta ES, aprėpianti 3 EB ir valstybių narių bendradarbiavimą užsienio reikalų ir saugumo, taip pat teisingumo ir vidaus reikalų srityse, numatyta sukurti ekonominę ir pinigų sąjungą, įvesti bendrus pinigus. ES sutarties reikšmė. ? Įsteigta ES, aprėpianti 3 Europos bendrijas ir valstybių narių bendradarbiavimą užsienio reikalų ir saugumo, taip pat teisingumo ir vidaus reikalų srityse; numatyta sukurti ekonominę ir pinigų sąjungą, įvesti bendrus pinigus. Amsterdamo sutartis: priėmimo priežastys, tikslai ir reikšmė. Sutartis dėl ES sutarties, EB steigimo sutarčių ir kai kurių su jomis susijusių aktų pataisų. Pasirašyta 1997 m. Amsterdame, įsigaliojo 1999 m. Šia sutartimi numatyta kai kuriuos 3 ramsčio klausimus (3 ramstis – Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose) perduoti bendrijos kompetencijai, nustatytos priemonės bendros užsienio ir saugumo politikos nuoseklumui didinti, glaudesnio bendradarbiavimo galimybė. Taip pat numatytas: konstruktyvesnis susilaikymas, kai nepageidaujanti dalyvauti bendruose BUSP veiksmuose ES valstybė galės susilaikyti per balsavimą ir atsisakyti jame dalyvauti, kartu neblokuodama daugumos ES nariu iniciatyvos; patobulintas sprendimų priėmimo BUSP (bendra užsienio ir saugumo politika) srityje mechanizmas – kvalifikuoto balsavimo procedūra bus taikoma ir priimant sprendimus, kuriais įgyvendinama Europos viršūnių tarybos vieningai patvirtinta bendroji strategija, bendras veiksmas ar bendroji pozicija. galimybė dalyvauti humanitariniuose bei gelbėjimo, taikos palaikymo bei taikos kūrimo operacijose.

Nicos sutartis: priėmimo priežastys ir reikšmė. Pagr., priežastis ES plėtra. Tai sutartis dėl Europos Sąjungos sutarties, Europos Bendrijų steigimo sutarčių ir kai kurių su jomis susijusių aktų pataisų. Istorinė Nicos sutartis, pasirašyta 2000 metų gruodį (įsigaliojo 2003 m. vasarį), numato būtinas institucijų ir procedūrų reformas, kad ES galėtų sėkmingai funkcionuoti išsiplėtusi iki 25 valstybių. Pagal Nicos sutartį mažos šalys bus reikiamai atstovaujamos ES institucijose ir turės realių galimybių įtakoti sprendimus, Sutartyje numatyta, kad į ES įstojusi Lietuva Europos Parlamente bus atstovaujama 13 parlamentarų (kai į ES įstos besiderančios Rumunija ir Bulgarija, Lietuvai atstovaus 12 parlamentarų), ES Taryboje Lietuva turės 7 balsus, tai yra, tiek pat, kiek Danija, Suomija, Airija ir Slovakija.

12. Trijų ramsčių sistemos ypatumai Europos Sąjungoje. Ramsčiai – šiuo terminu įvardijamos ES struktūros sudedamosios dalys. Pagrindinis arba I ramstis tai EB-jos, apimančios 1. Bendrosios rinkos, 2. Bendros žemės ūkio politikos, 3. Pinigų ir ekonominės sąjungos, 4. Bendros prekybos politikos, 4. Konkurencijos politikos, 5. Vizų, prieglobsčio, imigracijos politikos ir kitas politikos kryptis. Didelė šiam ramsčiui priskiriamų reikalų dalis priklauso viršvalstybinio reguliavimo sričiai. Europos teisės viršvalstybingumo garantas yra T. teismas. EB-jos, t.y. dabartinis ES pagr., ramstis buvo įsteigtos ir pradėjo veikti dar gerokai prieš ES susikūrimą. Tuo tarpu II – Bendra užsienio ir saugumo politika ir III – Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudž., bylose ES ramsčiai buvo įsteigti tik įsigaliojus ES (Mastrichto sutarčiai). II–III ramsčiai priklauso tarpvalstybinio bendradarbiavimo sričiai, kadangi visi bendri ES valstybių sprendimai gali būti priimami tik bendru sutarimu. Šiose valstybių bendradarbiavimo srityse Taryba negali balsų dauguma priimti visoms valstybėms privalomų teisės aktų ir negalioja TT jurisdikcija. 1997 m. pasirašytoje Amsterdamo sutartyje numatyta dalį III ramsčio kl., palaipsniui perkelti į I ramstį, t.y. kai kuriuos bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reikalų srityse reikalus perduoti viršvalstybiniam reguliavimui. Tarpvyriausybiškumas ir viršvalstybiškumas – tai 2 iš esmės skirtingi besiintegruojančių valstybių sąveikos, sprendimo priėmimo ir jų įgyvendinimo metodai. Virš., atveju valstybės dalį savo kompetencijos perduoda bendroms in-cijoms, kurios nėra pavaldžios atskirų valstybių vyriausybėms. Sprendimai čia gali būti priimami ne tik dalyvaujančių valstybių atstovų bendru sutarimu, bet netgi jų balsų dauguma. Virš-ą galima apibūdinti kaip dalinį federalizmą. Tam tikrų viršvalstybinių in-cijų priimti teisės aktai yra privalomi visose dalyvaujančiose valstybėse, jie turi viršenybę dalyvaujančios teisės atžvilgiu. Tarpvyriausybiškumas – šis terminas įvardija visą įprastinį „ikiintegracinį“ valstybių bendravimo ir bendradarbiavimo metodą. Europos Sąjungos teisė ar Europos Bendrijų teisė.??? EB teisė tai EB steigimo sutarčių sukurta teisinė santvarka, kuri veikia ne tik tarp valstybių, bet ir kaip bendra valstybėms narėms vidaus teisė. Ji apibrėžia ir reguliuoja Bendrijų, jų in-cijų, valstybių narių, jų juridinių ir fizinių asmenų teises ir pareigas. Svarbus jos ypatumas – viršenybė nacionalinės teisės atžvilgiu ir tiesioginis galiojimas visose valstybėse narėse. Manau, kad ES teisė platesnis terminas, nes apima ir II ir III ramsčius, kur reikalai tvarkomi ne viršvalstybiniu principu, o remiantis tarpvyriausybiniu bendradarbiavimu.

Europos Sąjunga ir klasikinės tarptautinės organizacijos. Europos Sąjungos teisinis statusas – Federacija ar valstybių konfederacija?. Pasiaiškinam terminus – Federacija – Čia randame dvilypę valstybinę struktūrą: viršutinę, kurią sudaro vieninga federacinė centro valstybė ir apatinę, kurią sudaro sufederuotos pamatinės valstybėlės, federacijos nariai (valstijos, kantonai, žemės). Federaciją galima vadinti sąjungine valstybe, o konfederaciją – valstybių sąjunga. Konfederacija yra tiktai kelių valstybių sąjunga, kuri pati valstybės nesudaro; federacija, kad ir sąjunginė, vis dėlto jau pati yra valstybė. Federacijoje kaip mišrioje formoje visuomet yra šiek tiek unitarizmo ir šiek tiek konfederacijos. Federacijos nariai užima tarpinę vietą tarp autonominės provincijos decentralizuotoje unitarinėje valstybėje ir konfederacinės sąjungos nario, prilygdami arba besiartindami prie vienos ar kitos, tačiau niekuomet savo konstitucine padėtimi su jais nesutapdami. Visai federacijoje veikiančiai teisei viešpatauja federalinė centro konstitucija. Jai yra subordinuoti federacijos nariai ir jų teisė. Paprastai federacijos nariai yra lygūs ir naudojasi vienodomis teisėmis, kurios nepriklauso nuo jų teritorijos didumo, piliečių skaičiaus, jų politinio ar socialinio vaidmens ir svarbos (simetriška federacija). Atskirais atvejais atskiri federacijos subjektai turi didesnę kompetenciją nei kiti (asimetriška federacija). Dažniausiai tokie išskirtiniai federacijos subjektai iš likusiųjų išskiriami tautiniu, religiniu, regioniniu ar kultūriniu pagrindu. Kas gi ta ES? – Keblus klausimas. ES prieštaringas hibridinis darinys, kuriame nepaisant federalizmo apraiškų, svarbiausi valdžios svertai išlieka ES valstybių sostinėse. Teoriškai ES gali peraugti į federaciją ypač dabar kai jos plėtra tokia sparti, kai priimama daug neturtingų ir mažų valstybių. Mokslininkai laikantys ES konfederacija, kaip pagrindinį svertą pateikia tai, kad EB buvo steigiamos laisva valia ir remiantis sutartimis. Tačiau jie nėra visai teisūs teigdami, kad valstybių suverenitetas nėra niekaip ribojamas. Tenka pripažinti, kad čia formuojasi tam tikros federalizmo apraiškos – 1. ES teisė turi viršenybę nacionalinės atžvilgiu. 2. Daug sprendimų priimama balsų dauguma. 3. TT gali spręsti ginčus, kilusius tarp ES in-cijų ir valstybių narių. 4. ES turi tiesiogiai renkama EP ir t.t.

14. Konventas dėl ES ateities. 2001 m. Europos Taryba Lakene įsteigė konventą, kuriam buvo suformuluotas tikslas parengti ir išplatinti pasiūlymus, kaip keisis ES jai plečiantis. Konventas vadovaujamas pirmininko Ž. Steno posėdžiavo nuo 2002 m. kovo 1 d. iki 2003 m. liepos mėn. Konventas susidėjo iš valstybių narių parlamentarų deleguotų spręsti šias problemas. Konventas sutarė ir parengė Konstitucinės sutarties projektą, kuriam turėtų pritarti Europos Taryba pritarti savo posėdyje. 2003 m. rugsėjo mėn. vyko konferencija, kuri turėjo pritarti jam, tačiau nebuvo prieita konsensuso ir nutarta tobulinti projektą, kas vyko iki 2004 m. vasaros. Europos Taryba pritarė rėminiam bendram projektui, 2003 m. birželio 20 d. Tikėtasi, kad rugsėjį bus pritarta projektui galutinai. 2004 m. vasarą tarpvyriausybinėje konferencijoje buvo sutarta, kad projektas yra tinkamas. Pagal projektą, 3 ramsčių sistema bus panaikinta, nes steigiamųjų sutarčių nebelieka. Daugelis sutarčių įmontuojamos į patį Konstitucijos projektą, pvz., 3 d. yra EB sutarties nuostatų tam tikras rinkinys; EAEB sutartis atitiktų Konstitucijos sutarties protokolą; EAPB sutarties kai kurias nuostatas irgi galima rasti protokoluose tam tikru pavidalu, nors ji šiai dienai nebegalioja. Konstitucinė sutartis sudaryta iš 4 dalių:

1 dalis orientuojama į institucines nuostatas, įtvirtinami bendrieji principai. Institucinės nuostatos įtvirtintos labai bendrai ir detalizuotos 3 dalyje. 2 dalis susideda iš ES pagrindinių teisių chartijos. 3 dalis panaši į EB sutarties atitikmenį ir yra ir materialinių normų, ir detalizuotų institucinių normų. Perkeliamos ir ES sutarties nuostatos, susijusios su BUSP‘u ir PTB‘as. 4 dalis apima bendrąsias ir baigiamąsias nuostatas. Sudėtinė Konstitucinės sutarties dalis yra protokolai ir sutarties deklaracijos.

II tema. ES institucijų sistema, pagrindinės ir papildomos institucijos. 1.ES institucijų sistemos ypatumai. Bendrijos institucinei struktūrai būdinga: 1. Mišrios funkcijos. Bent trys Bendrijos institucijos (Komisija, Taryba ir Europos Parlamentas) vykdo įvairaus pobūdžio funkcijas, kurios negali būti tradiciškai tiksliai padalytos į įstatymų leidžiamąsias, vykdomąsias, teismines ir patariamąsias. Pavyzdžiui, Komisija, nors tradiciškai yra laikoma Bendrijos vykdomąja institucija, vykdo visas keturias funkcijas; 2. Policentrinė struktūra. Nors visų Bendrijos institucijų pagrindinis centras iš tikrųjų įsikūręs Briuselyje, jos yra išsimėčiusios trijuose centruose, t. y. Briuselyje, Liuksemburge ir Strasbūre, išskyrus grynai funkcines buveines, tokias kaip Euratomo branduolinių tyrimų centrai Isproje (Italija) ir Kulhame (Jungtinė Karalystė). Dėl to gali būti logistinių trūkumų, tačiau kiti stambūs Europos centrai turėjo galimybę prisidėti prie Europos kuriamojo darbo. Ši policentrinė struktūra yra patvirtinta specialiu protokolu, pridėtu prie Amsterdamo sutarties; 3. Padalytas pavaldumas. Idealiu atveju visos Bendrijos institucijos būtų taip sudarytos, kad paisytų tik vieno dalyko – Bendrijos intereso. Tačiau ir teoriniu, ir pragmatiniu požiūriu tai pasirodė esą nepraktiška. Komisija yra institucija, kuri tikrai žiūri tik ES interesų, ir Komisijos nariai privalo prisiekti dėl to. Tačiau Taryba atstovauja valstybių narių interesams, o iš Teisingumo Teismo reikalaujama visus ginčus įvertinti visiškai bešališkai; 4.Galių atskyrimas. Šį principą XVIII a. suformulavo prancūzų konstitucinis filosofas Montesquieu, pagal kurio modelį buvo sukurtos porevoliucinės Prancūzijos institucijos. Sis principas nustato, kad įgyvendindamos savo galias įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti visiškai nepriklausomos viena nuo kitos. Principas taikomas Bendrijos institucijoms, nes jos, nors, kaip minėta anksčiau, ir vykdo mišrias funkcijas, vis dėlto yra visiškai nepriklausomos viena nuo kitos.

2.ES pagrindinės institucijos: 1. Taryba; 2. Europos Parlamentas; 3. Europos Komisija; 4. Europos Teisingumo Teismas; 5. Audito Rūmai; 6. Europos Viršūnių Taryba yra aukščiausia politinė institucija. Papildomos ES institucijos: 1. Europos ir socialinių reikalų komitetas. 2. Regionų komitetas. 3. Europos investicijų bankas. 4. Europos centrinis bankas. TARYBA: Sudėtis – Taryba sudaryta iš kiekvienos ES valstybės vyriausybės įgaliojimus turinčių ministrų. Kiekvienai valstybei Taryboje atstovauja atitinkamos srities ministras – bet kurios srities ministrų susitikimas (finansų, žemės ūkio ir kitų) yra ta pati institucija – Taryba. Sudėtis ne nuolatinė. Tai atstovaujamoji institucija, kuri atspindi valstybių narių valią. Tai vyriausybių atstovybė. Todėl būtent Tarybai priklauso teisė priimti galutinį sprendimą dėl visose ES valstybėse narėse privalomų teisės aktų (reglamentų ir direktyvų). Tarybos nariai nėra nuolatiniai: atvyksta į posėdį tos srities ministras koks klausimas bus svarstomas. Jei nėra svarstomas specifinis klausimas, atvyksta užsienio reikalų ministras – tai Bendrųjų reikalų taryba, kuri posėdžiauja vieną kartą per mėnesį. Taryba taip pat turi aptarnaujantį ją personalą. Jis mažesnis negu Komisijos – apie 2,5 tūkst., darbuotojų. Pirmininkavimas – Pirmininkavimo reikšmė Tarybos darbe yra labai didelė. Pirmininkas ne tik šaukia posėdžius; pirmininkaujanti valstybė taip pat yra atsakinga už lai, kaip jos pirmininkavimo laikotarpiu posėdžiai yra organizuojami. Kiekviena valstybė narė pirmininkauja paeiliui šešis mėnesius (EB sutarties 146 straipsnio antra pastraipa). Per tą laiką, kai Taryba egzistuoja, buvo imtasi priemonių posėdžių veiksmingumui ir nenutrūkstamumui garantuoti.

Kaip ryškiausias galima išskirti šias iniciatyvas: 1.Troikos sistemos įdiegimas. Tai yra nuolatinė struktūra, kai susitinka trys nariai: dabartinis pirmininkas, jo artimiausias pirmtakas ir artimiausias įpėdinis. Tai užtikrina maksimalų pirmininkavimo nenutrūkstamumą. 2. Darbotvarkės planavimas. Tarybos darbotvarkė susideda iš A ir B dalių. Pirmoji – tai klausimai, dėl kurių iš esmės yra susitarta, antroji – ginčytini klausimai. Dėl tokios tvarkos galima kiek įmanoma daugiau laiko skirti B dalies klausimų svarstymui. 3. Įvairios praktinės priemonės, tokios kaip išankstinis Tarybos posėdžių planavimas, svarstomų dokumentų išsiuntinėjimas visiems likus ne mažiau kaip savaitei iki posėdžio, nacionalinių ministrų kabinetų posėdžių koordinavimas, kad vyresnieji ministrai tikrai atvyktų. Kompetencija – Turi teisę priimti sprendimus – yra pagrindinė ES teisės aktų leidėja. Tačiau neturi iniciatyvos teisės. Taip pat vis daugiau teisų įgauna EP – daugelyje atvejų Taryba negali viena priimti aktų – turi išklausyti EP ir reikalui esant ESRK ir RK. Taryba svarsto Komisijos pateiktus projektus. Taryba gali savarankiškai priimti aktus, išskyrus bendro sprendimų priėmimo procedūrą, kurioje šia galia dalijasi su EP. Taryba gali savo priimtų teisės aktų įgyvendinimo galias perduoti komisijai. Tarybą sudaro tarptautinės sutartys, kartu su EP priima sprendimą dėl biudžeto. Numatytos trys sprendimo formos: 1. Vienbalsis pritarimas – reikalingas priimant dalį sprendimų, priskiriamų pirmajam ES ramsčiui (mokesčiai, pramonės, kultūros klausimai). Beveik visus sprendimus, priskiriamus antram ramsčiui BUSP. Visus sprendimus priskiriamus trečiam ramsčiui BTVR Tarybai priimant sprendimą vieningai reikalingas visų ES valstybių pritarimas; 2. Kvalifikuota dauguma – reikalingas priimant dauguma pirmam ramsčiui priskiriamų sprendimų (žemės ūkio, energetikos, transporto, žvejybos, gamtosaugos ir kiti klausimai). Taikant kvalifikuotos daugumos balsavimą kiekvienai valstybei narei yra skirtas atitinkamas balsų skaičius, nustatytas sutartyse: Vokietija, Prancūzija, Italija, D.Britanija – po dešimt balsų; Liuksemburgas du balsai; Lietuvai septyni balsai. Iš viso yra 87 balsai. Tam, kad būtų priimtas sprendimas reikia 62 balsų (70 proc.). Tačiau tą kvalifikuotą balsų daugumą turi būti atidavę ne mažiau kaip dešimt valstybių. Blokuoti sprendimo priėmimą gali 26 balsai. 3. Paprasta dauguma – taikomas retai ir sprendžiant tik procedūrinius tarybos posėdžių klausimus. Kiekviena valstybė narė turi po vieną balsą. Kad sprendimas būtų priimtas, reikalingi aštuoni balsai. Susilaikymas yra lygus “prieš”. EB valstybių susitarimas, kad Taryboje sprendimai negali būti priimami balsų dauguma, jeigu jie turi vienos šalies nuomonę, pažeidžia jos labai svarbius nacionalinius interesus. Tokiais atvejais Taryba turi stengtis per priimtiną laikotarpį rasti sprendimą, kuriam pritartų visos valstybės narės. Šis kompromisas iš tikrųjų nustatė veto teisę. Šio kompromiso nepripažino nei Komisija nei Teisingumo Teismas. Įsigaliojus vieningam Europos aktui (1987 m.), Liuksemburgo kompromiso numatyta praktika nebuvo taikoma. Modifikuota Liuksemburgo kompromiso versija galima laikyti Amsterdamo sutartyje suteikta veto teisę. Tarybos funkcijos – 1. teisėkūra. Pgl steig sut. Taryba yra pagrindinė ES teisę kurianti institucija, t.p. ji dalyvauja įgyvendinant savo priimtus t.a., be to, ji įgaliota perduoti Komisijai t.t. t.a. įgyvendinimo įgaliojimus. T.a. įgyvendinimo procedūroje taryba dalyvauja minimaliai, pagr. Funkcijas čia atlieka Komisija. 2. sutarčių keitimas ir naujųjų narių stojimas į ES. 3. koordinavimo funkcija. Remiantis 202 str. Taryba rūpinasi ekonominės politikos koordinavimu. Tai bene svarbiausia funkcija. 4 str. pabrėžia valstybių ekonominės politikos koordinavimą. 4. Tarybos kompetencija užsienio santykių srityje. 300 str. Taryba yra atsakinga už sutarčių su trečiosiomis valstybėmis arba tarptautinėmis organizacijomis sudarymą bei asocijuotos narystės sutarčių sudarymą (310 str.). 300 str. – Komisija veda derybas, vadovaudamasi tarybos rekomendacijomis. Dėl sutarčių sudarymo sprendžia Taryba balsų dauguma, išskyrus, kai reikalingas vienbalsiškumas. 5. iniciatyvos teisė. Kalbama apie teisę teikti t.a. projektą. Taryba iniciatyvos funkcijos bendrai kalbant neturi, nes tokią teisę turi Komisija. Tačiau yra vienas atvejis, kai taryba gali įgyvendinti savo iniciatyvos teisę. Pgl EB sut. 208 str. Taryba turi teisę paraginti Komisiją imtis t.t. iniciatyvos veiksmų. Pgl steig. Sut. nėra numatyta, ar šis paraginimas Komisijai yra privalomas. Matyt, dažniausiai jis būna vykdomas ir laikomas privalomu. 6. kontrolės funkcija. Tarybai suteikta galimybė tikrinti EB – ų institucijų veiksmus ir jų teisėtumą. Ši kontrolė pasireiškia ieškinių EB TT – ui forma (230 str. 1,2 d., 232 str. 1,4 d.) G.b. patikrinta Komisijos, Parlamento, ECB veiksmų teisėtumas. 7. Biudžeto klausimai. Pgl 272 str. Taryba kartu su Parlamentu sudaro biudžetą. 272 str. detaliai aiškina, kas tvirtina biudžetą, jo pakeitimus ir pan. 8. personaliniai klausimai. Pgl 210 str. Taryba sprendžia Europos tarnautojų atlyginimo dydį, priima Europos tarnautojų statutą. 9. veikla operatyvinėse ES srityse. Taryba yra priskirtina daugiau prie EB-ų institucijų, nes jos statusas reglamentuojamas EB sut., o ne ES sut. ES sut. numatyta, kad taryba padeda įgyvendinti funkcijas ES operatyvinėse srityse. Tarybos operatyvios sritys: a) BUSPO srityje nustato bendruosius veiksmus pgl ES sut. 14 str. b) Nustato bendrąsias pozicijas pgl ES 15 str. III ramstyje Taryba gali priimti bendrąsias pozicijas, pamatinius sprendimus, sudaryti konvencijas, susitarimus. Tačiau tiek tarptautiniai susitarimai BUSPO srityje, tiek III ramstyje gali numatyti, kad valstybės narės nac. lygmenyje turi priimti tarpt. susitarimo privalomumą nustatantį t. aktą, atitinkantį savo konstitucinėms nuostatoms (ES sut. 34 str. 2 d.). Pgl ES sut. 24 str. 5 d. nesvarbu, ar Taryba sudaro tarpt. susitarimą BUSPO srityje, nes toks susitarimas nėra privalomas valstybei, kurios atstovas Taryboje pareiškia, kad ji turi laikytis savo konstitucinių nuostatų. Tai vienintelis atvejis, kai valstybė gali pasakyti, kad jai šiuo atveju ši sutartis negalios. 10. taryba skatina valstybių narių bendradarbiavimą per Europolą. Taryba priima sprendimus vienbalsiai. Tuo tarpu sprendimai dėl įgyvendinamų priemonių (EB 205 str.) priimami kvalifikuota balsų dauguma. Sprendimai, dėl priemonių, skirtų Tarybos parengtoms ir valstybių narių prisiimtoms konvencijoms įgyvendinti priimami 2/3 konvenciją ratifikavusių valstybių narių dauguma. Konvencija įsigalioja ją priėmus ne mažiau kaip ½ valstybių.

Veiklos formos. Tarybos sudėtis ne nuolatinė. Veikia posėdžių forma. Nuolatinis atstovų komitetas (arba Koreperas) – Tarybos organizacinės struktūros dalis: Korepero įsteigimas; sudėtis, struktūra, kompetencija. Nuolatinių atstovų komitetas (Koreperas): įsteigtas remiantis EB sutarties 207 str. Kiekviena valstybė narė Briuselyje turi savo Nuolatinę atstovybę, kurioje dirba diplomatai ir nacionalinių ministerijų atstovai. Atstovybių vadovai mažiausiai kartą per savaitę susitinka Nuolatinių atstovų komitete (COREPER). Komitetas renkasi dvejomis sudėtimis: COREPER II, kurį sudaro šalių narių Nuolatinių atstovybių vadovai, bei COREPER I, kurį sudaro šalių narių Nuolatinių atstovybių vadovų pavaduotojai. COREPER yra atsakingas už pasiruošimą Ministrų tarybos susitikimui, t.y. ruošia sprendimus, kurie turi būti priimti ministerijų lygiu, prieš juos pateikiant Ministrų tarybai patvirtinti. Sprendimai rengiami visų sudėčių Ministrų tarybos posėdžiams, išskyrus Žemės ūkio tarybą, kurią daugiausia (dalį klausimų koordinuoja COREPER) ruošia Specialus žemės ūkio komitetas. COREPER II yra atsakingas už institucinius klausimus bei pasiruošimą šių sudėčių Tarybos

susitikimams: bendrųjų reikalų, ekonomikos ir finansų, vystymosi, teisingumo, vidaus reikalų ir civilinės saugos, biudžeto. COREPER I yra atsakingas už pasiruošimą šių sudėčių Tarybos susitikimams: vidaus rinkos, vartotojų apsaugos ir turizmo, tyrimų, pramonės ir energetikos, žuvininkystės, transporto ir telekomunikacijų, aplinkos, darbo ir socialinių reikalų, sveikatos, švietimo ir jaunimo reikalų, kultūros ir žemės ūkio. EUROPOS KOMISIJA. Apskritai Komisija laikoma Bendrijos vykdomąja valdžia ir labiausiai communautaire iš visų ES institucijų. Ji turi gerokai daugiau ir įvairesnių galių negu kitos Bendrijos institucijos. Komisija yra Europos Sąjungos institucinės sistemos varomoji jėga: Komisija turi teisę inicijuoti teisės aktų projektus, ji teikia pasiūlymus EP bei Tarybai leisti teisės aktus. Kaip ES vykdomoji institucija, Komisija yra atsakinga už Europos teisės aktų (direktyvų, reglamentų, sprendimų) įgyvendinimą bei Parlamento ir Tarybos patvirtinto biudžeto ir programų vykdymą. Be to, Komisija yra Bendrijos sutarčių sergėtoja ir kartu su Europos Teisingumo Teismu prižiūri, ar Bendrijos teisė tinkamai taikoma. Komisija atstovauja Europos Sąjungai tarptautiniuose reikaluose ir derasi dėl tarptautinių sutarčių, kurios dažniausia reglamentuoja prekybos ir bendradarbiavimo sritis. Sudėtis. Europos Komisija įsikūrusi Briuselyje. Komisiją sudaro 25 nariai. Komisijos pirmininkas, 5 jo pavaduotojai ir 19 Komisijos narių parenkami pagal bendrąją jų kvalifikaciją, įsitikinus, jog jų nepriklausomybė nekelia abejonių. Visi Komisijos nariai ir vadovai jų atstovaujamose valstybėse narėse yra ėję ministrų lygio politines pareigas. Komisija skiriama penkerių metų kadencijai per šešis mėnesius po Europos Parlamento rinkimų. Taip naujai išrinktam Parlamentui paliekama laiko patvirtinti valstybių narių siūlomo Komisijos pirmininko kandidatūrą iki paskirtasis pirmininkas, bendradarbiaudamas su valstybių narių vyriausybėmis, suformuos savo būsimąją komandą. Vėliau Parlamentas tvirtina ir Komisijos narius. Parlamento patvirtintos sudėties Komisija oficialiai pradeda dirbti ateinantį sausį. Narių skyrimo tvarka. Įsigaliojus Nicos sut. keičiasi Komisijos skyrimo tvarka ir ji skiriama ne valstybių narių bendru sutarimu, bet Tarybos, kuri turi posėdžiauti valstybių ar jų Vyriausybių vadovų sudėtimi. Komisijos formavimo procedūra numatyta EB steigimo sutartyse. Komisijos pirmininką bendru sutarimu skiria ES valstybių vyriausybės. ES valstybių paskirto komisijos pirmininko kandidatūrą dar turi patvirtinti EP. Komisijos narius taip pat skiria ES valstybių vyriausybės. Yra žiūrima, kad į Komisiją patektų bent po vieną kiekvienos ES valstybės pilietį. Suformavus Komisijos sudėtį, kiekvieną jos narį apklausia EP, paskui visa komisija turi prisiekti EP, o kiekvienas komisaras atskirai – Teisingumo Teismui. Galutinai patvirtinus komisiją EP negali atšaukti vieno jos nario, gali tik pareikšti nepasitikėjimą visai komisijai. Komisijos kadencijos trukmė 5 m., tačiau nei pirmininko, nei narių kadencijų skaičius neribojamas. Darbo organizavimas. Komisijos administracinį aparatą, kuriame dirba apie 20000 tarnautojų, sudaro generaliniai direktoratai ir 10 tarnybų, suskirstytų pagal veiklos sritis. Apie Komisijos sprendimus ir veiklą informuoja atstovų spaudai tarnyba, tiesiogiai pavaldi Komisijos pirmininkui. Komisija turi savo atstovybes visose ES valstybėse ir delegacijas daugelyje kitų pasaulio valstybių. Generaliniai direktoratai. Generalinis direktoratas – pagr., struktūrinis ES in-cijų (Komisijos, Tarybos, Parlamento) administracinio aparato padalinys.)Komisijoje GD yra svarbiausias administracinis vienetas, apimantis vieną ar keletą veiklos sričių. GD skaičius nėra pastovus. Kiekvienas Komisijos naryspriklausomai nuo jo kuruojamų sričių atsako už vieno ar kelių GD veiklą. Nuo 1999 m. GD pradėti vadinti departamentais, kuriems tiesiogiai vadovauja generalinis direktorius. (pvz. finansų GD, biudžeto, ekonomikos ir t.t.). Kompetencija: Europos Komisija išreiškia bendruosius Europos Sąjungos interesus ir yra integracijos proceso varomoji jėga. Komisija siūlo gaires ir įgyvendina Tarybos bei Parlamento patvirtintas priemones. Europos Komisija yra politiškai atskaitinga Europos Parlamentui, kuris turi teisę pareikšti nepasitikėjimą Komisija ir ją paleisti. Pgl 211 str. EB sut. yra vardinamos Komisijos funkcijos, kurios detalizuojamos atskirose sut. nuostatose. 1. pirmoji funkcijų grupė yra iniciatyva. Komisija teikia t.a. pasiūlymą Tarybai, o kartu ir Parlamentui. Pgl steigiamąsias sut. galima teigti, kad Komisijai priklauso iniciatyvos monopolis, nes daugeliu atvejų taryba gali priimti t.a. tik esant Komisijos siūlymui. Komisija turi iniciatyvos teisę ir II bei III ramsčiuose. BUSP‘o srityje pagal ES sut. 22 str. ir III ramstyje 34 str. 2 d. 2 sak. Ir 42 str. 2. Bendrijų teisės laikymosi kontrolė. Komisija kontroliuoja, kaip valstybės narės laikosi EB priminės, antrinės teisės ir ETT sprendimų. Priežiūros procedūra pgl EB sut 226 str. Yra 3 stadijos: a) Komisija teikia valstybei įspėjimą apie tai, kad ji pažeidžia EB teisę ir prašo paaiškinimo; b) Jei valstybė pažeidimo nepripažįsta ar jo nenutraukia, tai Komisija siunčia valstybei argumentuotą nuomonę. Tai yra procedūrinis veiksmas, kuris leidžia Komisijai teikti; c) Ieškinį ETT. 3. t.a. leidyba. Pgl EAPB steigimo sut. Komisija buvo pagrindinė antrinės teisės aktų leidimo instancija. Tačiau pgl EB sut. Komisija tokias funkcijas turi l. retai. Tai perduota Tarybai. Komisija yra kompetentinga vesti derybas dėl tarpt. sut . sudarymo. 4. Komisija atstovauja Bendrijai tarpt. organizacijose pgl 302 str. 5. Komisija atsakinga už einamųjų reikalų aktyviosios ir pasyviosios atstovavimo teisės srityje tvarkymą. Aktyvioji ir pasyvioji atstovavimo teisė – teisė siųsti misijas (?) ir teisė jas priimti. 6. Pgl EB sut. 22 str. numatyta galimybė aiškios iniciatyvos teisės BUSP‘o srityje ir pgl ES sut. 3 str. Komisija kartu su Taryba atsakinga už ES užsienio politikos priemonių tęstinumą. 7. Kitos funkcijos: Komisija įgyvendina biudžeto planą pgl EB sut. 274 str. 1 d. ir pateikia kasmetinę finansinę ataskaitą 275 str., administruoja t.t. fondus ir paruošia kasmetinį pranešimą apie Bendrijų veiklą pgl 212 str. Tai, kad Komisija ruošia pranešimą rodo, kad Komisija yra atsakinga už Bendrijų veiklą. Komisijos funkcijos operatyvinėse ES srityse. 1. PTB Komisija kartu su ES valstybėmis narėmis turi bendrų pozicijų, pamatinių sprendimų, kitų sprendimų, konvencijų projektų iniciatyvos teisę pgl ES sut. 34 str. 2 d. 2 sak. Kalbant apie tokia pat iniciatyvos teisę BUSP‘o srityje, tai ji yra visiškai kitokia. ES sut numatyta, kad Komisija visokeriopai padeda ES veiklai BUSP‘o srityje, todėl darome išvadą, kad Komisija dalinai turi iniciatyvos teisę ir BUSP‘e. Be to, pgl ES sut. 20 str., Komisija t.t. srityse gali inicijuoti t.t. klausimo įtraukimą į bendrijų kompetencijos sferą. Tai glaudesnis policijos, muitų, litų įstaigų bendradarbiavimas, valstybių narių baudž. Įst. Derinimas, tačiau tokiu atveju, jei įtraukiamas naujas klausimas į ES sritį, reikalingas Tarybos vienbalsiai priimtas sprendimas, kuris reikalauja patvirtinimo valstybėse narėse, remiantis jų KT nuostatomis. Tai reglamentuoja ES sut. 42 str. Sutarties sergėtoja. pgl 211 str. 1 d. Komisija privalo sekti ir persekioti kiekvieną jai žinomą sut. pažeidimą. Klabant apie priemones, kurių ji gali imtis, Komisija turi t.t. vertinimo laisvę ir tai pažymi ir 226 str., kur sakoma, kad Komisija gali kreiptis į ETT su teikimu. Komisija pati imtis sankcijų prieš valstybę praktiškai neturi teisės, išskyrus 256 str., pagal kurį Komisija gali siūlyti ETT skirti baudą valstybei narei, kuri nesilaiko ETT sprendimų. Komisija iš pradžių valstybei, pažeidusiai sutartį sudaro galimybę atsakyti į Komisijos pateiktus kaltinimus. Tada Komisija priima argumentuotą nuomonę, į kurią nacionalinė valdžia iki nustatytos datos turi atsakyti. Jei valstybė narė to nepadaro arba jos atsakymas yra nepatenkinamas, Komisija gali iškelti bylą Teisingumo Teisme. Absoliučia dauguma atvejų ši tvarka taikoma siekiant užtikrinti Tarybos arba Komisijos direktyvų laikymąsi. Komisijos darbą tuomet palengvina tai, kad valstybės narės privalo reguliariai teikti jai informaciją, kaip jos inkorporuoja šių direktyvų turinį. Kaip Sutarties sergėtoja Komisija vykdo ir teismines funkcijas. Pagal Reglamentą 17/62 ji yra įpareigojama tirti ir priimti sprendimus dėl įtariamų Sutarties 85 ir 86 straipsnių pažeidimų (taip pat ir dėl Susiliejimų reglamento). Dalyvavimas teisės aktų leidimo procese. Šiuo atveju Komisija gali inicijuoti, padėti rengti teisės aktus, taip pat ir pati savarankiškai juos leisti. Teisės aktų inicijavimo atžvilgiu Komisija turi tiek specifines, tiek bendrąsias galias. Jos specifinės galios kyla iš daugelio Sutarties straipsnių materialinių normų, reikalaujančių, kad ji žengtų pirmą žingsnį konkrečioje srityje priimant reglamentą, direktyvą ar sprendimą. Specifinės galios nustatytos, inter alia, 43 straipsnio 2 dalyje (žemės ūkis), 51 straipsnyje (socialinė apsauga), 57 straipsnyje (nacionalinių taisyklių privačios praktikos srityje koordinavimas), 70 straipsnyje (laisvas kapitalo judėjimas), 75 straipsnyje (transporto politika) ir t. t. Be to, tais atvejais, kai Sutarties materialinė norma nustato, kad turi būti taikoma 189b straipsnyje nustatyta tvarka, teisės akto išleidimą turi inicijuoti Komisija. Pateikusi pasiūlymą, Komisija ir toliau dalyvauja savo inicijuotame teisės akto priėmimo procese. Jai yra atstovaujama visuose Tarybos posėdžiuose, ir ji bet kuriuo metu gali pakeisti savo pasiūlymus. Komisija gana dažnai turi tai daryti, nes kiekviena Tarybos pataisa Komisijos pateiktam pasiūlymui turi būti priimta vieningai (EB sutarties 189a straipsnio 2 dalis). Jos tolesnis dalyvavimas teisės akto priėmimo procese priklauso nuo konkrečios teisės akto priėmimo tvarkos. Komisija taip pat turi galią savarankiškai priimti teisės aktus – ją suteikia konkrečios Sutarties nuostatos. Antai 48 straipsnio 3 dalies d punktas reikalauja, kad Komisija priimtų reglamentus, nustatančius sąlygas, kurioms esant darbuotojai gali pasilikti atitinkamos valstybės narės teritorijoje pasibaigus įdarbinimo toje valstybėje laikui. Pagal 90 straipsnio 3 dalį Komisija gali leisti valstybėms narėms skirtas direktyvas ir sprendimus dėl konkurencijos normų taikymo viešosioms bendrovėms. Patariamasis vaidmuo. Komisija gali leisti rekomendacijas ir nuomones Sutartyje numatytoms veiklos sritims ir tuomet, kai joje tai konkrečiai numatyta, ir savo iniciatyva. Viena iš pagrindinių sričių, kurioje ji naudojosi šia ‘savo galia, yra laisvas prekių judėjimas (EB sutarties 30-36 straipsniai), ypač dėl to, kad Komisija nusprendė sutelkti savo išteklius ir jėgas gausybei privačių asmenų ir nacionalinių vyriausybių skundų šiuo klausimu nagrinėti. Atstovaujamasis vaidmuo. Kaip jau minėta, ES yra juridinis asmuo, turintis teisę dalyvauti kuriant teisiškai įpareigojančius santykius. Šiuo atveju būtent Komisija atstovauja Bendrijai. Todėl kai kyla klausimas dėl ES sutartinės atsakomybės ar atsakomybės dėl padarytos žalos, Komisija veikia jos vardu. Komisija taip pat atstovauja Bendrijai kuriant jos santykius su valstybėmis, kurios nėra narės, ir tarptautinėmis organizacijomis. Tai ypač svarbi funkcija, nes Bendrija yra sudariusi daugybę dvišalių ir daugiašalių aktų. Pavyzdžiui, Urugvajaus raunde per derybas su Bendrijos GATT partneriais Komisija veikė ES vardu. Finansų valdymas. Komisija taip pat valdo Bendrijos finansus. Visų pirma yra svarbus jos vaidmuo rengiant Bendrijos biudžetą. Pagal F.B sutarties 203 straipsnio 2 dalį Komisija yra atsakinga už preliminaraus biudžeto projekto, kurį ji pateikia Tarybai, parengimą. Toliau į procedūrą įsitraukia Taryba ir Europos Parlamentas, bet su Komisija yra nuolat tariamasi; ir Šiuo atveju jos vaidmuo – veikti kaip „garbingai tarpininkei”. Pritarus biudžetui Komisija privalo jį vykdyti savo atsakomybe ir neviršydama nustatytų asignavimų (EB sutarties 205 straipsnis). Be to, ji privalo Europos Parlamentui ir Tarybai kasmet pateikti praėjusių finansinių metų biudžeto vykdymo ataskaitą (EB sutarties 205a straipsnis). Komisija taip pat administruoja Bendrijos struktūrinius fondus. Administracinė veikla. Kaip ir kiekviena vykdomoji institucija, Komisija atlieka daugelį jai skirtų įprastinių administracinių uždavinių. Antai EB sutarties 156 straipsnis nurodo jai kasmet paskelbti bendrą Bendrijos veiklos ataskaitą; ji paprastai paskelbiama kitų metų vasario viduryje. EUROPOS PARLAMENTAS: Buveinė – Strasbūras. Europos Parlamentas – tai vienintelė supranacionalinė institucija, kurios nariai demokratiškai renkami visuotiniuose tiesioginiuose rinkimuose. Jis atstovauja valstybių narių gyventojams. Europos Parlamentas, kuris renkamas kas penkerius metus, priima įvairius įstatymus (direktyvas, reglamentus ir kt.), turinčius įtakos kiekvieno piliečio gyvenimui. Europos Parlamentas yra vienas iš įstatymų leidėjų, turi teisę tvirtinti biudžetą ir atlieka visų Europos Sąjungos institucijų demokratinę priežiūrą. Jis skirtingai nuo nacionalinių parlamentų nėra aukščiausia įstatymų leidžiamoji in-cija ir neturi įstatymų leidybos iniciatyvos teisės. Rinkimų tvarka. Nariai demokratiškai renkami visuotiniuose tiesioginiuose rinkimuose 5 metams. Parlamentas atstovauja valstybių narių gyventojams. Darbo Organizavimas. Parlamentui vadovauja pirmininkas. Jis renkamas dvejiems su puse metu, t. y. pusei kadencijos, kuri gali būti tęsiama. Pirmininkas atstovauja Parlamentui, palaikančiam išorės santykius ir santykius su kitomis Bendrijos institucijomis. Parlamento nariai posėdžiauja frakcijomis; jie buriasi ne pagal tautybę, bet pagal savo politines pažiūras. Šiuo metu Europos Parlamente yra septynios frakcijos. Parlamento nariai pasiskirsto į nuolatinius komitetus, kurie specializuojasi tam tikrose srityse, kad būtų pasirengta Parlamento darbui plenarinėse sesijose. Šiuo metu yra 20 komitetų. EP nariai dirba nuolatiniuose komitetuose. Prireikus gali būti sudaryti laikinieji komitetai. EP plenarinės sesijos (maždaug kiekvieną mėnesį po 1 savaitę) vyksta Strasbūre, nuolatinių komitetų posėdžiai ir neeilinės sesijos – Briuselyje, o jo sekretoriatas yra įsikūręs Liuksemburge. Europos Parlamento delegacijos palaiko ryšius su Europos Sąjungai nepriklausančių šalių parlamentais. Jos atlieka svarbų vaidmenį didinant Europos įtaką užsienyje. Yra 35. Politiniai EP organai – Pirmininkų sueiga suburia apie Europos Parlamento Pirmininką frakcijų pirmininkus; Biuras – Biurą sudaro Europos Parlamento Pirmininkas, 14 jo pavaduotojų ir 5 kvestoriai, atliekantys stebėtojų vaidmenį ir Parlamento renkami dvejų su puse metų kadencijai, kurią galima tęsti; Kvestoriai – Vadovaudamiesi Biuro patvirtintomis veiklos gairėmis, jie atsako už tiesiogiai su Parlamento nariais susijusius administracinius ir finansinius reikalus. Dar Europos Parlamentui padeda generalinis sekretoriatas. Europos Parlamente dirba apie 4000 pareigūnų, kuriems vadovauja generalinis sekretorius ir kurie įdarbinti pagal visose Europos Sąjungos šalyse vykusius konkursus. Kompetencija ir kompetencijos kaita. EP nuo 1970 m. dalyvauja svarstant EB biudžetą. Nuo 1975 m. gavo teisę atmesti biudžeto projektą. 1987 m. įsigaliojęs Suvestinis Europos aktas EP suteikė platesnius įgaliojimus: jis labiau įsitraukia į teisės aktų priėmimo procesą t.y. dalyvauja vadinamojoje bendradarbiavimo (su Taryba) procedūroje. Procedūros esmė ta, kad EP vaidmuo jau neapsiriboja savo nuomonės dėl siūlomo projekto išdėstymu Tarybai: jis gali surengti antrąjį svarstymą ir siūlyti papildymus Komisijos pateiktam projektui, kurį galiausiai tvirtina Taryba. 1993 m. įsigaliojusi ES (Mastrichto) sutartis EP galias dar labiau išplėtė. Įvedama vadinamoji bendro (su Taryba) sprendimo procedūra. Tai reiškia, kad EP dar turi trečiojo svarstymo galimybę ir prireikus gali derėtis su Komisija ir Taryba specialiai tam įsteigtame taikinimo komitete. Jeigu nepavyksta susitarti EP gali vetuoti teisės akto priėmimą. Mastrichto sutartis išplėtė ir kitus EP įgaliojimus. Jis yra įtraukiamas į komisijos skyrimo procedūrą ir gali pareikšti nepasitikėjimą Komisija. EP dabar ratifikuoja Bendrijų steigimo sutarčių pakeitimus, ES naujų narių priėmimo ir kitas ES vardu sudaromas tarptautines sutartis. Viena iš svarbesnių naujų funkcijų – ombudsmeno, kuris nagrinėja ES piliečių skundus dėl EB in-cijų veiklos, skyrimas. Tačiau nors EP įgaliojimai nuolat didėja jis vis tiek negali savarankiškai rengti teisės aktų projektų (tai Komisijos prerogatyva) ir negali jų priiminėti vien savo sprendimu (t.y. be Tarybos pritarimo). Pagrindinės EP funkcijos – 1. EP atlieka konsultacinę ir kontrolės funkcijas. 2. Konsultavimas. Daugelyje sut. nuostatų nustatyta, kad priimant t.a., reikia paklausti EP nuomonės, nors tai ir neprivaloma. Tai vadinama fakultatyvine konsultacija. 3. Kontrolės funkcija. Pati pagrindinė EP kontrolės funkcija yra Komisijos atžvilgiu. EP turi teisę kontroliuoti Komisijos veiklą. Pgl EB sut. 201 str. EP turi teisę pareikšti nepasitikėjimą Komisija visa in corpore. Reikšminga EP paklausimo teisė. EB sut. 197 str. nurodo EP teisę kreiptis į komisiją su paklausimu. Komisija privalo atsakyti Parlamentui. Ši EP teisė traktuojama kaip t.t. kontrolės funkcija, nes atsakymą pateikti privaloma. EP turėjo ribotas teises teikti ieškinį ETT ilgą laiką. Tačiau Nicos sut. Parlamentui suteikė tokią pačią procesinę padėtį kaip Tarybai bei Komisijai. EP tampa taip vadinamu privilegijuotu ieškovu ir gali reikalauti patikrinti kitų institucijų t.a. teisėtumą arba skųsti šių institucijų neveikimą net ir tuomet, kai padėtis nesiejama su pažeistomis EP teisėmis. Pgl EB sut. 1963 str. EP turi teisę sudaryti laikinąjį tyrimo komitetą. Jis, nepažeidžiant kitų EB institucijų kompetencijos, tiria numanomus EB – ų teisės pažeidimus ar netinkamą administravimą, įgyvendinant EB teisę. Tokia galimybė EP nesinaudoja, jei reikalas jau patekęs į ETT. 3. T.a. leidybos funkcijos. Biudžeto valdymo, jo priėmimo srityje EP laikomas t.a. priimančia institucija. Tai numatyta EB sut. 272 str. 3-9 d. Iniciatyvos teisė. Formaliai pgl sut. EP neturi t.a. iniciatyvos teisės. Vienintelė išimtis nuostatose dėl rinkimų į EP pgl EB sut. 190 str. ir pgl 192 str. EP gali paraginti Komisiją pareikšti iniciatyvą. EP sprendimų priėmimas. Pgl EB sut. 198 str. EP sprendimai priimami absoliučia Parlamento narių dauguma, jei sut. nenumato kitaip. Pgl 251 str., 252 str. reikalinga absoliuti dauguma kaip taisyklė. Parlamentinės kontrolės vykdymo būdai. Ombutsmeno institucija Europos Parlamente. EP skiriamas ES pareigūnas, kurio užduotis nagrinėti skundus dėl Es institucijų veiksmų. Jis skiriamas 5 m. kadencijai, kuri trunka tiek pat kiek ir EP kadencija. Bendras Ombudsmeno instituto apibūdinimas. Europos ombudsmenas tiria skundus dėl netinkamo administravimo atvejų Europos Sąjungos institucijose ir įstaigose. Tokios institucijos yra Europos Komisija, Europos Sąjungos Taryba, Europos Parlamentas, o įstaigos, kurių veiklą gali tirti Europos ombudsmenas, yra Europos aplinkosaugos agentūra, Europos saugos ir sveikatos darbe agentūra ir kitos. Jo kompetencijai nepriklauso Teisingumo Teismas ir Pirmosios instancijos teismas, kai šie vykdo teismines funkcijas. Pradėti tyrimą ombudsmenas gali gavęs skundą arba savo paties iniciatyva. Skundų priėmimo tvarka ir sąlygos. Teisę pateikti ombudsmenui skundą turi kiekvienas Sąjungos pilietis, taip pat kiekvienas bet kurioje valstybėje narėje gyvenantis ar savo būstinę turintis fizinis ar juridinis asmuo. Skundą galima siųsti paštu, perduoti faksu ar elektroniniu paštu. Skundo formą galima gauti ombudsmeno biure ar rasti jo interneto svetainėje. Ombudsmenas tiria netinkamo administravimo atvejus. Dauguma skundų, kurie pateikiami tirti Europos ombudsmenui, yra dėl administravimo delsimo, skaidrumo stokos ar atsisakymo suteikti informaciją. Kai kurie skundai yra susiję su darbo santykiais tarp Europos institucijų ir jų darbuotojų, personalo įdarbinimu ir konkursais. Kitų skundų dalykas – sutartiniai santykiai tarp Europos institucijų ir privačių firmų. Ombudsmenas netiria skundų dėl nacionalinės regioninės ar vietos valdžios in-cijų, net jei skundai susiję su ES klausimais. Netiria apeliacinių skundų dėl nacionalinių teismų sprendimų ar ombudsmeno sprendimų., dėl verslo žmonių ar privačių asmenų veiklos. Skundų tyrimas. Ombudsmeno biudžetas. Ombudsmeno darbo statistika. Skundai išspręsti padedant ombudsmenui: -Europos Komisija, sulaukusi kritikos iš ombudsmeno, sutiko padengti Vokietijos-Švedijos miestų dvynių projekto išlaidas. Miestų dvynių komitetas buvo gavęs žodinį patikinimą, kad jo prašymas yra priimtas, bet vėliau turėjo problemų, kai reikėjo gauti finansavimą iš Komisijos. -Ombudsmenui nustačius, kad po konkurso dėl pareigų skiriant kategorijas keli Portugalijos pareigūnai buvo diskriminuojami, Europos Parlamentas sutiko šiems skirti aukštesnes kategorijas, sprendimui įsigaliojant nuo jų paskyrimo į pareigas datos. -Ombudsmenui įsikišus, Taryba pateikė dokumentus „Statewatch” organizacijai, turinčiai būstinę Jungtinėje Karalystėje ir stebinčiai ES piliečių teises ir laisves. Taryba neleido susipažinti su dokumentais, bet vėliau pakartotinai apsvarstė savo pradinį sprendimą, atsižvelgdama į ombudsmeno pateiktus argumentus. EUROPOS TEISINGUMO TEISMAS: viena iš 5 pagrindinių ES in-cijų. Buveinė Liuksemburgas. Jo paskirtis aiškinti E bendrijų teisės aktus ir nagrinėti teisminius ginčus. Pagrindinis uždavinys – užtikrinti, kad taikant ir interpretuojant EB steigimo sutartis ir teisės aktus būtų laikomasi Bendrijos teisės principų. Teismas ir galimybė kreiptis į jį užtikrina, kad ES in-cijų, valstybių narių, juridinių asmenų bei kitų EB teisės subjektų veiksmai ar sprendimai nepažeis EB teisės. Taip pat jis sprendžia ieškininius ginčus ir gali priteisti kompensuoti nuostolius. Į TT gali kreiptis ES valstybės, ES in-cijos, ES valstybių nacionaliniai teismai, o tam tikrais atvejais juridiniai ir fiziniai asmenys. Sudarymas. Teismą sudaro po vieną teisėją iš kiekvienos valstybės narės, kad būtų atstovaujama visoms 25 ES nacionalinėms teisinėms sistemoms. Vis dėlto, kad darbas būtų našesnis, visos sudėties Teismas posėdžiauja retai. Paprastai posėdžiauja tik 13 narių Didžioji kolegija arba 5 arba 3 teisėjų kolegijos. Teismui padeda aštuoni generaliniai advokatai. Jų užduotis teikti pagrįstas nuomones dėl Teismo nagrinėjamų bylų. Jie tai turi daryti viešai ir nešališkai. Reikalavimai teisėjams. Teisėjai ir generaliniai advokatai – tai žmonės, kurių nešališkumas nekelia abejonių. Jie turi kvalifikaciją ir sugebėjimus, kurių reikia aukščiausioms teisėjų pareigoms jų gimtojoje šalyje užimti. Į Teisingumo Teismą jie skiriami bendru ES valstybių narių vyriausybių sutarimu. Kiekvienas narys skiriamas šešeriems metams ir gali būti paskirtas dar vienai kadencijai. Generaliniai advokatai. Teismui padeda aštuoni generaliniai advokatai. Generalinio advokato funkcija pasireiškia tuo, kad jis dalyvauja viešame posėdyje bei nešališkai ir argumentuotai teikia išvadą apie ETT pateiktą bylą, išdėsto, koks turėtų būti Teismo sprendimas, pateikia mokslinę analizę. ETT nėra suvaržytas šių išvadų ir kartais jų nesilaiko. Nuo išvados nukrypsta ~15% ETT sprendimų. Kompetencija. ETT kompetencija gali būti suskirstyta į tokias dalis: 1. Konstitucinė – ginčai tarp EB-ų valstybių narių ir EB-ų institucijų; 2. Administracinė – ginčai tarp EB-ų institucijų ir asmenų, o taip pat ginčai tarp EB-ų institucijų ir jų tarnautojų; 3. Apeliacinė – skundžiamu I-osios instancijos teismo sprendimai; 4. Kita kompetencija – gali teikti preliminarų sutarimą, kai nacionalinis teismas pagal EB sutarties 234str. to prašo. Pagal ES sutarties 46str. ETT yra kompetentingas taip pat ir 3 ramstyje, t.y. PTB. TT nagrinėja ir sprendžia iškeltas bylas. Būdingiausi keturi bylų tipai yra šie: 1.prašymai pateikti preliminarų nutarimą; 2. bylos dėl pareigos nevykdymo; 3. bylos dėl panaikinimo; 4. bylos dėl neveikimo. TT gali pripažinti bet kurią ES narę kalta dėl sutartimis prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo. Jis tikrina, ar teisingai vykdomi ES teisės aktai, ir gali pripažinti Europos Parlamentą, Tarybą arba Komisiją kaltais dėl neveikimo. Teisingumo Teismas yra vienintelė institucija, galinti nacionalinių teismų prašymu priimti sprendimą dėl sutarčių aiškinimo ir dėl ES teisės aktų aiškinimo teisingumo. Taigi, kai nacionaliniam teismui pateikiamas svarstyti tokio pobūdžio klausimas, jis gali, o kartais privalo kreiptis į Teisingumo Teismą sprendimo. Tokia sistema užtikrina vieningą ES teisės aktų aiškinimą ir taikymą visoje Europos Sąjungoje. Sutartys suteikia Teisingumo Teismui teisę tikrinti, ar ES teisės aktuose paisoma pagrindinių ES piliečių teisių, ir priimti sprendimus asmeninės laisvės ir saugumo klausimais. Teismo procesas. Bylos Teisme pradedamos sekretoriui adresuotu rašytiniu pareiškimu; kiekvienai bylai paskiriamas konkretus teisėjas ir generalinis advokatas. Procesas Teisme susideda iš dviejų etapų: rašytinio ir žodinio. Pirmuoju etapu visos dalyvaujančios šalys pateikia rašytinius paaiškinimus, o paskirtasis bylos teisėjas parengia šiuos paaiškinimus apibendrinantį pranešimą ir bylos teisinį pagrindą.Po to prasideda antrasis etapas – viešas svarstymas. Priklausomai nuo bylos svarbos ir sudėtingumo, ją gali nagrinėti trijų, penkių arba trylikos teisėjų kolegijos arba visi Teismo nariai. Teismo posėdyje išklausomi bylos šalių advokatų argumentai, o teisėjai ir generalinis advokatas gali jiems pateikti klausimų. Tada generalinis advokatas perskaito savo išvadą, o po to teisėjai svarsto ir priima sprendimą. Nuo 2003 m. generaliniai advokatai turi pateikti bylos išvadą, tik jeigu Teismas laikosi nuomonės, kad konkreti byla iškelia naują teisės klausimą. Be to, Teismas nebūtinai laikosi generalinio advokato išvados. Teismo sprendimai priimami balsų dauguma ir skelbiami viešo posėdžio metu. Atskiros nuomonės nepateikiamos. Sprendimai skelbiami jų priėmimo dieną. Pirmos instancijos teismas: įsteigimo priežastys, sudėtis, kompetencija. Pirmosios instancijos teismą sudaro mažiausiai po vieną teisėją iš kiekvienos valstybės narės (2005 m. – 25 teisėjai). Teisėjai yra skiriami valstybių narių vyriausybių bendru sutarimu šešerių metų kadencijai su teise paskirti juos kitai kadencijai. Iš savo tarpo trejiems metams jie išrenka teismo pirmininką. Šešerių metų kadencijai jie paskiria kanclerį. Teisėjai vykdo savo pareigas visiškai nešališkai ir nepriklausomai. Skirtingai nei TT, Pirmosios instancijos teisme nėra nuolatinių generalinių advokatų. Tačiau išimtiniais atvejais šios pareigos gali būti pavestos vienam iš teisėjų. Pirmosios instancijos teismas posėdžiauja kolegijose, kurias sudaro penki arba trys teisėjai, ar, tam tikrais atvejais, vienas teisėjas. Jis taip pat gali posėdžiauti didžiojoje kolegijoje (trylika teisėjų) arba visa sudėtimi, kai tai pateisina bylos teisinis sudėtingumas arba svarba. Apie tris ketvirtadalius Pirmosios instancijos teismui pateiktų bylų nagrinėja trijų teisėjų kolegija. Iš teisėjų trejų metų kadencijai yra renkami penkių teisėjų kolegijų pirmininkai. Pirmosios instancijos teismas turi savo kanclerį, tačiau kitiems savo administraciniams ir lingvistiniams poreikiams patenkinti naudojasi Teisingumo Teismo tarnybomis. Pirmosios instancijos teismo jurisdikcijai priklauso nagrinėti ir spręsti: – fizinių ar juridinių asmenų pareikštus tiesioginius ieškinius dėl Bendrijos institucijų teisės aktų (kurie yra jiems skirti arba kurie yra tiesiogiai ir konkrečiai su jais susiję) arba dėl šių institucijų neveikimo. Tai yra, pavyzdžiui, įmonės pareikštas ieškinys dėl Komisijos sprendimo skirti jai baudą; – valstybių narių pareikštus ieškinius Komisijai; – valstybių narių pareikštus ieškinius Tarybai dėl teisės aktų, priimtų valstybės pagalbos srityje, prekybos apsaugos priemonių („dempingo“) srityje, ir dėl teisės aktų, kuriais ji vykdo įgyvendinimo įgaliojimus; – ieškinius dėl Bendrijos institucijų ar jos tarnautojų padarytos žalos atlyginimo; – ieškinius, grindžiamus Bendrijos sudarytomis sutartimis, kurios aiškiai numato Pirmosios instancijos teismo kompetenciją; – ieškinius Bendrijos prekių ženklo srityje. Pirmosios instancijos teismo sprendimus per du mėnesius galima apskųsti Teisingumo Teismui tik teisės klausimais. Ginčus tarp Bendrijų ir jų tarnautojų sprendžia Tarnautojų teismas. Tačiau Pirmosios instancijos teismui galima pateikti skundą teisės klausimais. AUDITO RŪMAI: sudėtis, kompetencija, veiklos formos. Viena iš 5 pagrindinių Esi n-cijų. Prižiūri ES lėšų panaudojimą. Įsteigti 1975 m. 1992 m. ES (Mastrichto) sutartis Audito rūmams suteikė ES pagrindinės in-cijos statusą. Jie atsako už teisingą bendro ES biudžeto ir visų in-cijų lėšų panaudojimą bei sąskaitybą. Susideda iš auditorių (po vieną iš kiekvienos valstybės narės), kuriuos 6 m. skiria Taryba, gavusi EP pritarimą. Paskirti auditoriai turi būti visiškai nešališki, jie negali eiti jokių kitų pareigų ir turi prisiekti Teisingumo teisme. 2001 m. pasirašytoje Nicos sutartyje auditorius numatyta skirti ne vieningai, o kvalifikuota balsų dauguma. Pirmininkas renkamas iš auditorių 3 m. Rūmai veikia ir yra atsakingi kaip kolegiali in-cija, o sprendimus priima balsų dauguma. Kiekvienas auditorius yra atsakingas Rūmams už už atitinkamą ES veiklos srities kontrolę. Rūmai tikrina visas Bendrijų ir jų in-cijų sąskaitas, pajamas ir išlaidas, nustato ar jos buvo deramai panaudotos. Rūmai bet kada gali atlikti auditą savo iniciatyva arba kurios nors in-cijos prašymu. Rūmai EP ir Tarybai rengia pranešimus apie atlikto audito išvadas. Kiekvienų finansinių metų pabaigoje rūmai parengia metinį pranešimą apie Bendrijų finansinę veiklą. Būstinė yra Liuksemburge. 3.EUROPOS VIRŠŪNIŲ TARYBA: atsiradimas, formalus įteisinimas, sudėtis, kompetencija, veiklos formos, reikšmė ES politikos formavimui. Tai ne pagrindinė institucija. Ji nėra numatyta ES institucijų steigimo sutartyje. Europos Viršūnių Taryba – tai ES valstybių ir (arba) vyriausybių vadovų susitikimas. Paprastai Europos Viršūnių Tarybos susirinkimuose dalyvauja faktiniai, o ne oficialūs valstybių lyderiai: Prancūzija, Suomija – Prezidentai; D. Britanija, kitos valstybės – vyriausybių vadovai. Lietuvai atstovautų Prezidentas. Taip pat dalyvauja Komisijos pirmininkas ir vienas iš jo pavaduotojų kaip svečias – EP pirmininkas. Kartu su valstybių vadovais, dalyvauja ir užsienio reikalų ministrai. Susitikimai reguliariai vyksta nuo 1974 m. tačiau tai nebuvo niekuo įtvirtinta. 1974 m. buvo nuspręsta susitikimus rengti reguliariai 3 kartus per metus, patį susitikimą pavadinti Europos Viršūnių Taryba. Nors EV Taryba de facto pradėjo veikti nuo1974 m. bet teisiškai jos egzistavimas buvo įformintas 1987 m. įsigaliojus Vieningam Europos aktui. 1993 m. įsigaliojus Mastrichto sutarčiai, EV Tarybai buvo suteiktas aukščiausios politinės ES vadovybės statusas. Reguliarių metinių susitikimų skaičius sumažintas iki 2 kartų per metus. Neeiliniai susitikimai rengiami pagal atskirą susitarimą. Nuo1994 m. į susitikimus kviečiami ir asocijuotųjų valstybių kandidačių politiniai lyderiai. EV Taryba sprendžia pačius svarbiausius klausimus: priima politinius sprendimus, tvirtina parengtus susitarimus ir dokumentus, nubrėžia pagrindines kitų institucijų veiklos gaires. Konventas savo darbo baigimo aktą turės pateikti EV Tarybai. Sprendimai priimami bendru sutarimu, todėl į darbotvarkę paprastai įtraukiami tie klausimai, dėl kurių nuomonės yra iš anksto suderintos arba yra beveik kompromisinės. Nepavykus susitarti kokiu nors klausimu, jo nagrinėjimas paprastai atidedamas, o kitoms institucijoms nurodoma ieškoti visoms valstybėms priimtino sprendimo. Nica: Nuo 2002 m. bent kartą per pusmetį susitikimai vyks Briuselyje, o kai ES narių bus 18 visi susitikimai vyks tik Briuselyje, o ne pirmininkaujančioje valstybėje. 4. Papildomos Europos Bendrijų institucijos: Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, Regionų komitetas EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETAS: sudėtis ir sudarymas, kompetencija. Tai viena iš 2 ES konsultacinių in-cijų (kita Regionų komitetas). Jos paskirtis – ES lygmeniu atstovauti svarbiausioms interesų grupėms (darbdaviams, profesinėms sąjungoms..) ir teikti konsultacijas pagrindinėms sprendimus priimančioms ES in-cijoms. Įsteigtas 1957 m. Europos Ekonominės bendrijos steigimo (Romos) sutartimi. ESRK įsikūręs Briuselyje, kur ir vyksta dauguma šio komiteto posėdžių ir plenarinių sesijų, tačiau tai nėra vienintelė jo posėdžiavimo vieta. Komitetas turi plenarinę asamblėją, biurą, tris grupes, šešias darbo sekcijas ir Generalinį sekretoriatą, jis dvejiems metams renka pirmininką ir du pirmininko pavaduotojus. Pirmininkas atstovauja Komitetui susitikimuose su kitais partneriais ar institucijomis. Komiteto narių kandidatūras ketverių metų kadencijai, kuri gali būti atnaujinta, teikia valstybių narių vyriausybės, o skiria Europos Sąjungos Taryba. Visi 317 nariai yra visiškai nepriklausomi, o kiekvienos valstybės narės deleguojamų atstovų skaičius apytiksliai priklauso nuo jos gyventojų skaičiaus (Lietuvos 7). Kompetencija. pataria Europos Sąjungos Tarybai, Europos Komisijai ir nuo to laiko, kai įsigaliojo Amsterdamo sutartis, Europos Parlamentui; skatina demokratiškesnės visuomenės formavimąsi; remia pilietinės visuomenės organizacijų ir asociacijų vaidmenį Bendrijos valstybėmis narėmis nesančiose šalyse. REGIONŲ KOMITETAS: sudėtis ir sudarymas, kompetencija. Regionų komitetas yra patariamoji institucija, užtikrinanti, kad regionų ir vietos administracinėms institucijoms būtų atstovaujama ir pačiame Europos Sąjungos centre. Regionų komitetas buvo įkurtas 1994 m., vadovaujantis Europos Sąjungos sutartimi, jis atlieka papildančios struktūros vaidmenį sprendimų priėmimo procese, kuriame dalyvauja Europos Komisija, Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba. Šis komitetas regionų ir vietos administracinių institucijų atstovams suteikia galimybę išsakyti savo nuomonę Europos Sąjungos politikos klausimais. Nuo 1999 m., Amsterdamo sutarčiai įsigaliojus, Regionų komitetas turi autonominę organizacinę struktūrą ir laikosi savo procedūrų (priešingai nei iki tol, nebereikia iš anksto prašyti Europos Sąjungos Tarybos pritarimo). Be to, komiteto veiklos sritys labai išsiplėtė, ypač socialinių reikalų, aplinkos apsaugos ir transporto sektoriuose. Regionų komitetas įsikūręs Briuselyje. Komitetą sudaro 317 nariai ir tiek pat pakaitinių narių, kuriuos valstybių narių siūlymu ketverių metų kadencijai, kuri gali būti atnaujinta, skiria Europos Sąjungos Taryba. Visi 317 nariai yra visiškai nepriklausomi, o kiekvienos valstybės narės deleguojamų atstovų skaičius apytiksliai priklauso nuo jos gyventojų skaičiaus (po 24 narius iš Didžiosios Britanijos, Italijos, Prancūzijos ir Vokietijos, 21 iš Ispanijos ir Lenkijos, po 12 iš Austrijos, Belgijos, Graikijos, Nyderlandų, Portugalijos, Švedijos, Čekijos ir Vengrijos, po 9 iš Airijos, Danijos, Suomijos, Lietuvos ir Slovakijos, 7 iš Estijos, Latvijos ir Slovėnijos, 6 iš Liuksemburgo ir Kipro, 5 iš Maltos). Komiteto nariai yra savivaldybių ir regionų politikai ir atstovauja įvairiausioms Europos Sąjungos vietos ir regionų administracinių institucijų veiklos sritims. Jie gali būti regiono tarybos pirmininkai, regiono parlamento nariai, miesto tarybos nariai, didelių miestų merai ir kt. Vieną iš savo narių Regionų komitetas skiria pirmininku dvejų metų kadencijai. Pirmininkas pirmininkauja plenariniams posėdžiams ir atstovauja Komitetui susitikimuose su kitais partneriais ar institucijomis. Vaidmuo. Regionų komiteto vaidmuo yra atstovauti vietos ir regionų nuomonei apie Bendrijos teisės aktus. Pagrindinis komiteto darbas yra rengti nuomones apie Europos Komisijos teikiamus siūlymus. Be to, Regionų komitetas padeda Europos Sąjungai sklandžiai funkcionuoti ir užtikrinti subsidiarumo principą, kuriuo vadovaudamasi ES neturi kištis, nebent veiksmai Bendrijos lygiu būtų veiksmingesni negu veiksmai nacionaliniu, regiono ar vietos lygiu. Komitetas stebi, kaip laikomasi šio principo, ir padeda veiksmingai įgyvendinti Bendrijos numatytas priemones, kartu gindamas ir regionų prerogatyvas jiems rūpimose srityse. Europos Komisija ir Europos Sąjungos Taryba privalo atsiklausti Regionų komiteto nuomonės, kai priima sprendimus, susijusius su vietos ir regionų administracinėmis institucijomis, pavyzdžiui, jeigu svarsto šiuos klausimus: – ekonominė ir socialinė sanglauda (regioninė politika ir struktūriniai fondai), – transeuropiniai transporto, telekomunikacijų ir energetikos tinklai, – visuomenės sveikata, – švietimas, jaunimo reikalai ir kultūra, – užimtumo politika, profesinis mokymas ir socialinė politika, – aplinkos apsauga, – transportas. Prireikus, Europos Sąjungos Taryba, Europos Komisija ar Europos Parlamentas Komiteto nuomonės gali atsiklausti ir kitais klausimais. Be to, Regionų komitetas ir pats gali bet kuriuo klausimu pareikšti savo nuomonę (pvz., žemės ūkio, aplinkos apsaugos ar miestų plėtros politikos klausimais). Tokia Komiteto iniciatyva pareikšta nuomonė teikiama Europos Komisijai, Europos Sąjungos Tarybai ir Europos Parlamentui. Darbo tvarka. Regionų komiteto nariai dirba specialiosiose komisijose, atsakingose už pasirengimą penkioms kasmetinėms plenarinėms sesijoms, kurių metu formuojama bendroji Komiteto politika ir priimami sprendimai. Veikia šešios specialiosios komisijos: – Teritorinės sanglaudos politikos komisija (COTER), – Ekonominės ir socialinės politikos komisija (ECOS), – Subalansuotos plėtros komisija (DEVE), – Kultūros ir švietimo reikalų komisija (EDUC), – Konstitucinių ir Europos valdymo reikalų komisija (CONST), – Išorės ryšių komisija (RELEX). Komiteto ir iš jo narių suformuotų komisijų darbą organizuoja biuras, turintis savo pirmininką ir 35 narius. Be to, biure dirba ir Komiteto politinių grupių lyderiai. Už Komiteto administravimą atsako Generalinis sekretoriatas. Komiteto nariai yra savivaldybių ir regionų politikai ir atstovauja įvairiausioms Europos Sąjungos vietos ir regionų administracinių institucijų veiklos sritims. Jie gali būti regiono tarybos pirmininkai, regiono parlamento nariai, miesto tarybos nariai, didelių miestų merai ir kt. Vieną iš savo narių Regionų komitetas skiria pirmininku dvejų metų kadencijai. Pirmininkas pirmininkauja plenariniams posėdžiams ir atstovauja Komitetui susitikimuose su kitais partneriais ar institucijomis. Vaidmuo.Regionų komiteto vaidmuo yra atstovauti vietos ir regionų nuomonei apie Bendrijos teisės aktus. Pagrindinis komiteto darbas yra rengti nuomones apie Europos Komisijos teikiamus siūlymus. Be to, Regionų komitetas padeda Europos Sąjungai sklandžiai funkcionuoti ir užtikrinti subsidiarumo principą, kuriuo vadovaudamasi ES neturi kištis, nebent veiksmai Bendrijos lygiu būtų veiksmingesni negu veiksmai nacionaliniu, regiono ar vietos lygiu. Komitetas stebi, kaip laikomasi šio principo, ir padeda veiksmingai įgyvendinti Bendrijos numatytas priemones, kartu gindamas ir regionų prerogatyvas jiems rūpimose srityse. Europos Komisija ir Europos Sąjungos Taryba privalo atsiklausti Regionų komiteto nuomonės, kai priima sprendimus, susijusius su vietos ir regionų administracinėmis institucijomis, pavyzdžiui, jeigu svarsto šiuos klausimus: – ekonominė ir socialinė sanglauda (regioninė politika ir struktūriniai fondai), – transeuropiniai transporto, telekomunikacijų ir energetikos tinklai, – visuomenės sveikata, – švietimas, jaunimo reikalai ir kultūra, – užimtumo politika, profesinis mokymas ir socialinė politika, – aplinkos apsauga, – transportas. Prireikus, Europos Sąjungos Taryba, Europos Komisija ar Europos Parlamentas Komiteto nuomonės gali atsiklausti ir kitais klausimais. Be to, Regionų komitetas ir pats gali bet kuriuo klausimu pareikšti savo nuomonę (pvz., žemės ūkio, aplinkos apsaugos ar miestų plėtros politikos klausimais). Tokia Komiteto iniciatyva pareikšta nuomonė teikiama Europos Komisijai, Europos Sąjungos Tarybai ir Europos Parlamentui. Darbo tvarka . Regionų komiteto nariai dirba specialiosiose komisijose, atsakingose už pasirengimą penkioms kasmetinėms plenarinėms sesijoms, kurių metu formuojama bendroji Komiteto politika ir priimami sprendimai. Veikia šešios specialiosios komisijos: – Teritorinės sanglaudos politikos komisija (COTER), – Ekonominės ir socialinės politikos komisija (ECOS), – Subalansuotos plėtros komisija (DEVE), – Kultūros ir švietimo reikalų komisija (EDUC), – Konstitucinių ir Europos valdymo reikalų komisija (CONST), – Išorės ryšių komisija (RELEX). Komiteto ir iš jo narių suformuotų komisijų darbą organizuoja biuras, turintis savo pirmininką, pirmąjį pirmininko pavaduotoją, 25 pirmininko pavaduotojus iš visu ES šalių bei kitus 25 narius. Be to, biure dirba ir Komiteto politinių grupių lyderiai. Už Komiteto administravimą atsako Generalinis sekretoriatas.

EUROPOS INVESTICIJŲ BANKAS. EIB teikiamų paskolų gavimo sąlygos. Europos investicijų bankas (EIB) yra Europos Sąjungos finansinė institucija, finansuojanti subalansuotai ES plėtrai užtikrinti skirtus investicinius projektus. Europos investicijų bankas įsikūręs Liuksemburge. Europos Sąjungos valstybės narės yra EIB akcininkės. Banko įstatinį kapitalą formuoja visos valstybės narės. Vienai valstybei narei tenkanti kapitalo dalis priklauso nuo ekonominio konkrečios valstybės svorio Europos Sąjungoje. Europos investicijų bankui vadovauja valdytojų taryba, direktorių valdyba, valdymo komitetas ir audito komitetas. Vaidmuo . Europos investicijų bankas yra pelno nesiekianti institucija, nenaudojanti ES biudžeto lėšų. Jo misija yra finansuoti valstybinius ir privačius investicinius projektus, padedančius įgyvendinti Europos integracijos uždavinius. Finansų rinkose gautas lėšas EIB investuoja į atidžiai atrinktus projektus, kurie turi tenkinti tokius reikalavimus: – padėti pritraukti kitus finansavimo šaltinius; – būti skirti, pavyzdžiui, Europos pramonės ir SVV įmonių konkurencingumui didinti, transeuropiniams (transporto, telekomunikacijų ir energijos perdavimo) tinklams kurti, gamtai ir miestų aplinkai tausoti, investicijoms į sveikatos priežiūrą, švietimą ir informacines technologijas; – būti skirti mažiausiai pasiturintiems regionams. Tokie principai taikomi veiklai ir ES valstybėse narėse, ir trečiosiose šalyse. Nors beveik 90 proc. EIB veiklos atliekama Europos Sąjungoje, Bankas nemažai lėšų skiria ir narystės ES siekiančioms šalims, kurioms net buvo sukurti specialūs finansavimo mechanizmai.

EIB remia subalansuotą plėtrą Viduržemio jūros šalyse, Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno šalyse bei Lotynų Amerikai ir Azijai skirtus bendrus interesus atitinkančius projektus. Galiausiai EIB yra didžiausias Europos investicijų fondo (EIF) akcininkas, pirmininkaujantis šio fondo stebėtojų tarybai. Europos investicijų fondas įsteigtas 1994 m. ir yra įsikūręs Liuksemburge. Pagrindinis EIF uždavinys yra padėti finansuoti investicijas į smulkų ir vidutinį verslą. Ekonominės ir pinigų sąjungos institucijos Europos Sąjungoje: 1. EUROPOS PINIGŲ INSTITUTAS. Įkurtas 1994 m. Jis atliko pagrindinį vaidmenį rengiantis euro įvedimui.Tai ekonominės ir pinigų sąjungos in-cija. Vienas pagrindinių EPI uždavinių sudaryti sąlygas ECBSistemai vykdyti savo funkcijas. Euro valiuta į apyvartą įvesta 1999 01 01 . Euro kursą reguliuoja ECB EPI pakeitė ECB. Tai Europos centrinio banko pirmtakas. Europos Centrinių Bankų Sistema. Tikslas – palaikyti kainų stabilumą. Uždaviniai – Bendrijos pinigų politikos įgyvendinimas, užsienio valiutų operacijų atlikimas, valdyti valstybių narių valiutų atsargas. Europos centrinis bankas kartu su nacionaliniais centriniais bankais sudaro Europos centrinių bankų sistemą. Europos centrinis bankas kartu su valstybių narių, kurių valiuta yra euro, nacionaliniais centriniais bankais sudaro Eurosistemą. Europos centrinis bankas. Europos centrinis bankas ir nacionaliniai centriniai bankai kartu formuoja ir įgyvendina vadinamąją “Euro sistemą” (Eurosystem) – centrinę euro zonos pinigų politiką. Pagrindinis “Euro sistemos” uždavinys – išlaikyti kainų stabilumą, bei saugoti euro vertę. Europos centrinis bankas (ECB) įsikūręs Frankfurte prie Maino (Vokietijoje). Jame dirba visų ES valstybių narių atstovai. ECB savo funkcijas atlieka visiškai savarankiškai. Nei ECB, nei „Euro sistemai” priklausantys nacionaliniai centriniai bankai, nei jų sprendimo galią turinčių struktūrų nariai negali prašyti ar vykdyti kokios nors kitos institucijos nurodymų. ES institucijos ir valstybių narių vyriausybės privalo gerbti šį principą ir negali siekti kaip nors veikti Europos centrinį banką ar nacionalinius centrinius bankus. Rengdamos ir įgyvendindamos sprendimo galią turinčių institucijų, t.y. valdytojų tarybos, vykdomosios valdybos ir generalinės tarybos, sprendimus, ECB artimai bendradarbiauja su nacionaliniais centriniais bankais. ECB pirmininką ir dar penkis vykdomosios valdybos narius aštuonerių metų neatnaujinamai kadencijai skiria valstybės narės. Vaidmuo. Europos centrinis bankas yra „Euro sistemos” šerdis. ECB garantuoja, jog jam patikėtas užduotis atliks pats arba per nacionalinius centrinius bankus. Siekdamas pagrindinio tikslo – kainų stabilumo, ECB atlieka šias toliau vardijamas misijas: formuoja ir įgyvendina euro zonos pinigų politiką; atlieka užsienio valiutos keitimo operacijas, saugo ir valdo oficialias euro zonos šalių užsienio valiutų atsargas; euro zonoje leidžia banknotus; rūpinasi, kad mokėjimo sistemos veiktų sklandžiai.

III tema. ES institucinė reforma. 1.Institucinės reformos priežastys ir tikslai. ES Institucinė sąranga, kuri veikė, kai Europos Bendrija turėjo 9, 12 ar 15 narių negali sėkmingai funkcionuoti kai ES sudėtyje bus daugiau valstybių. 2. Institucinė reforma 1986 m. Vieningame Europos akte. Nustatė tokias pagrindines pataisas, papildymus ir naujoves: 1. Pirmą kartą apibrėžiama Europos Viršūnių Tarybos institucija, jos sudėtis, numatomi reguliarūs jos susitikimai oficialiame teisinė galią turinčiame dokumente; 2. Siekiant sumažinti Teisingumo Teismo darbo krūvį prie jo įsteigiamas Pirmosios instancijos teismas, turintis svarstyti fizinių ir juridinių asmenų ieškinius; 2. Sustiprintas EP vaidmuo (įstatymu) teisės aktų priėmimo srityje – būtinas EP pritarimas (bendradarbiavimo procedūra); 3. Išplečiamas sprendimų, Taryboje priimamų kvalifikuota balsų dauguma, ratas.

3. Institucinė reforma 1992 m. Mastrichto sutartyje. 1. Suvienodinta Komisijos ir EP kadencijos trukmė (5 metai); 2. Numatyta EP teisė balsuoti dėl nepasitikėjimo skiriamais Komisijos nariais; 3. Įsteigta nauja konsultacinė institucija – Regionų Komitetas; 4. Numatyta EP skiriamo ambutsmeno (kontrolieriaus) pareigybė.

4. Institucinė reforma 1997 m. Amsterdamo sutartyje- 1. Išplėstos EP teisės ES teisės aktų leidybos procese – numatyta daugiau bendro sprendimo priėmimo sričių; 2. Supaprastintos ir paliktos tik 3 pagrindinės procedūros: bendras sprendimas, pritarimas, konsultacija; 3. Numatyta kad EP narių neturi būti daugiau kaip 700; 4. Komisijos pirmininko kandidatūrai turi pritarti EP; 5. Komisijos pirmininkui suteikta daugiau teisių Komisijos sudėties formavimo ir vadovavimo jai atžvilgiu; 6. Patikslintos ir išplėstos Teisingumo Teismo ir Audito Rūmų funkcijos. Amsterdamo sutartyje nepavyko išspręsti institucijų pertvarkymo klausimų: 1. Buvo planuota, kad per pirmąjį ES plėtimąsi Komisiją sudarytų po vieną narį iš kiekvienos valstybės narės, iki to laiko valstybėms, atsisakiusioms antrųjų komisarų. Tai turėtų būti kompensuojama perskaičiuojant balsus. Klausimas liko atviras; 2. Numatoma kad likus ne mažiau kaip metams iki to laiko, kai ES bus daugiau nei 20 narių, bus šaukiama tarpvyriausybinė konferencija dėl institucijų sudėties ir veikimo.

5. 2001 m. institucinė reforma Nicos sutartyje. Pagr., šios sutarties laimėjimas kaip tik ir yra ES in-cijų reforma, kuri buvo būtina ES plėtros prielaida. In-cijų pertvarkymai išdėstyti Protokole dėl ES plėtros, kuriuo panaikinamas Amsterdamo sutarties protokolas. Reformos – 1. Numatytas balsų sk., Taryboje (Lietuva 7). 27 šalių sąjungoje kvalifikuotą daugumą sudarys 258 balsai iš 345. Naujas elementas priimant sprendimus kvalif., balsų dauguma yra reikalavimas, kad jei kuri nors valstybė prašo būtų skaičiuojama, kiek % ES gyventojų atstovaujama už konkretų sprendimą balsuojančios valstybės. Sprendimas bus priimtas jei jam pritars valstybės atstovaujančios ne mažiau kaip 62% visų ES gyventojų (dvigubos daugumos principas). 2. Kiekviena ES valstybė deleguoja po 1 Komisijos narį. Kai valstybių bus 27 narių sk., ir rotacijos principus nustatys ES taryba. Stiprinamos komisijos pirmininko galios. 3. Nustatytas naujas EP skaičius –732 (Lietuva 13). 4. Reformuota TT veikla. Teismas gali sudaryti kolegijas, pats gali spręsti procedūrinius kl., padidėjo TT nepriklausomumas, sudėtis – po 1 atstovą iš kiekvienos valstybės. 5. Sprendimų Taryboje priimami kvalifikuota balsų dauguma išplėstas beveik 30 naujų sričių6. Patikslintos Amsterdamo sutarties nuostatos dėl bendradarbiavimo. 7. Įsteigtas Politikos ir saugumo k-tas. Nicos reforma nėra baigta.

Nicos sutarties priėmimo priežastys. Dėl ES sutarties, EB steigimo sutarčių ir kai kurių su jomis susijusių aktų pataisų, susijusių su ES plėtra dėl kurios reikia padaryti institucinę reformą. Nicos sutarties ratifikavimas 15 ES valstybių vadovai 2001 02 26 ją pasirašė. Įsigalios tada, kai ratifikacinį raštą deponuos paskutinė valstybė Airija po 3 mėnesių. Iki rudens Nicos sutartį ratifikavo 14 valstybių, Airija – ne. Šiuo metu Airija jau ratifikavo. Nicos sutarties padaryti pakeitimai ES institucinėje sąrangoje – Balsavimas Taryboje kvalifikuota balsų dauguma. Sprendimų priėmimas kvalifikuota balsų dauguma Taryboje išplėstas ir bus taikomas beveik 30 naujų sričių. Kvalifikuota balsų dauguma senosioms narėms perskirstyta, o būsimosioms narėms nustatytas atitinkamas balsų skaičius būsimoje Taryboje. Bendras balsų skaičius Taryboje padidintas iki 345 balsų (dabar 876). Kvalifikuotą daugumą sudarys 258 balsai (dabar 626), surinkti iš ne mažiau kaip pusės visų valstybių narių (dabar 10 valstybių), bet tik tais atvejais, kai aktą teikia Komisija. Kitais atvejais aktui priimti bus būtina surinkti ne mažiau kaip 258 balsus ir ne mažiau kaip 2/3 visų valstybių narių. Aktas bus laikomas priimtu tik tuo atveju, jei kvalifikuotą daugumą sudariusios valstybės atstovavo ne mažiau kaip 62 proc. visos ES piliečių. Naujoji sprendimų priėmimo Taryboje tvarka turi įsigalioti nuo 2005 – 01 – 01, jei tuo metu ES narių skaičius bus 27. jei bus mažiau narių, kvalifikuota balsų dauguma ir blokuojanti mažuma bus apskaičiuojamos pagal tam tikras tarpines formules. Blokuojanti mažuma – valstybių koalicija, turinti 91 balsą. Komisijos sudėtis. Kiekviena ES valstybė deleguoja po vieną komisijos narį. Kai ES valstybių bus 27, kitos kadencijos Komisijos narių skaičius bus sumažintas, o komisarai į Komisiją bus deleguojami rotacijos būdu lygiais pagrindais. Tikslų Komisijos narių skaičių ir rotacijos principus nustatys ES Taryba. Komisijos pirmininko galios sustiprintos – jam suteikiama teisė nustatyti Komisijos vidaus struktūrą, skirti savo pavaduotojus, keisti Komisijos narių pareigų paskirstymą. Komisijos narys privalo atsistatydinti, jei to pareikalauja Komisijos pirmininkas, pritarus Komisijai. Pakeista Komisijos pirmininko skyrimo tvarka: Europos Viršūnių Tarybos susitikime jis bus skiriamas kvalifikuota balsų dauguma. Dabar valstybių narių vyriausybės bendru susitarimu parenka kandidatą į pirmininkus. Kandidatūrai turi pritarti Europos Parlamentas. EP narių skaičius. Numatytas EP narių skaičius kiekvienai ES valstybei narei, numatytos vietos 12 kandidačių. Lietuvai numatyta 12 vietų. Bendras EP narių skaičius padidintas iki 732 (dabar 626). Naujas vietų paskirstymas įsigalios nuo 2004 – 01 – 01 (realiai nuo kitų EP rinkimų). Paskutiniai rinkimai vyko 1999 metais. ETT veiklos reforma. Teismas gaus sudaryti teisėjų kolegijas, kurios nagrinės atskirų sričių bylas. Išplėstos Teismo galimybės pačiam spręsti procedūrinius savo veiklos klausimus, padidintas jo nepriklausomumas. Teismą sudarys po vieną teisėją iš kiekvienos valstybės. Dabar Teismą sudaro 15 teisėjų (po vieną iš kiekvienos valstybės). Audito rūmai ir komitetai. Auditorius numatyta skirti ne vieningai, o kvalifikuota balsų dauguma. Atstovavimas Ekonomikos ir Socialinių reikalų bei Regionų Komitetuose – numatyti narių skaičiaus pakeitimai: 1. ESRK – numatytos vietos ir naujas derybas pradėjusių būsimųjų valstybių narių atstovams, todėl bendras atstovų skaičius padidintas iki 344 (buvo 222). Lietuvai skirtos 9 vietos; 2. RK – kai ES sudarys 27 valstybės, Komitete bus 344 nariai (buvo 222). Lietuva – 9 vietos. Valstybėms priklausančias vietas Komitete užims išrinkti regionų ar vietos savivaldos atstovai arba atskaitingi renkamai Asamblėjai asmenys. Kiti pakeitimai. 1. Numatyta, kad Europos Viršūnių Tarybos susitikimai vyks du kartus per metus: birželio ir gruodžio mėn.; 2. Išplėstas sričių, kurioms taikoma bendro sprendimo procedūra, ratas; 3. Patikslintos Amsterdamo sutarties nuostatos dėl glaudesnio bendradarbiavimo. Jį galės pradėti 8 valstybės narės. Numatytos specialios nuostatos dėl glaudesnio bendradarbiavimo užsienio politikos bei teisingumo ir vidaus reikalų srityse. ES Viršūnių Taryba imsis skubių priemonių siekdama paspartinti BUSP sudedamosios grandies – Europos saugumo ir gynybos politikos įgyvendinimą; 4. Papildytas ES sutarties straipsnis dėl ES pagrindinių principų laikymosi – pripažinta galimybė suspenduoti atskiras narystės teises, jei iškiltų rimtų pažeidimų pavojus; 5. Teisingumo ir vidaus reikalų srityse bus institucionalizuotas bendradarbiavimas tarp prokuratūros organų, įsteigtas Eurojustas (panašu kaip Interpolas); 6. Konventas dėl ES ateities.

Nicos sutarties reikšmė Lietuvai. Ši sutartis Lietuvą įvardija kaip kandidatę. Šis sprendimas Lietuvai turės lemiamą įtaką planuojant pasirengimo narystei ES darbus. Paskirstyti balsai Taryboje – Lietuva turės 7 balsus, o tai sudarys 2 proc. visų balsų. Europos Parlamente Lietuva turės 12 balsų.

6. Institucinės naujovės ES konstitucijoje. Svarbi Konstitucijos naujovė yra ta, kad dokumente aiškiau išdėstomos Sąjungos kompetencijos ir kiekvienos Sąjungos institucijos vaidmenys. Pagal Konstituciją Sąjungos institucinę struktūrą sudaro EP, Europos Vadovų Taryba, Ministrų Taryba, EK ir Europos Sąjungos TT. Europos centriniam bankui (ECB) tenka pagrindinis vaidmuo Sąjungos ekonominės ir pinigų politikos srityje. Audito Rūmai atsako už Sąjungos pajamų ir išlaidų kontrolę. Greta šių institucijų veikia du patariamieji organai: Regionų komitetas ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas. EP – Konstitucijoje jam suteikiama daugiau galių bendrame teisės aktų priėmimo procese: vadinamąją bendro sprendimo procedūrą, pagal kurią Parlamentas sprendimus priima kartu su Taryba, numatoma taikyti naujoms sritims ir nuo šiol ją vadinti teisėkūros procedūra; ne daugiau 750 deputatų. Europos Vadovų Taryba – Vadovų Tarybos pirmininkas (naujas postas Sąjungos institucinėje sąrangoje) ir Komisijos pirmininkas. Konstitucijoje numatyta, kad Europos Vadovų Tarybos darbe dalyvauja ir naujasis Sąjungos užsienio reikalų ministras. Šiuo metu Europos Vadovų Tarybai ir visoms jos struktūroms pirmininkauja valstybė narė, kuri šešis mėnesius nustatyta eilės tvarka pirmininkauja Europos Sąjungai. Konstitucija keičia tą sistemą: įsteigiama dvejiems su puse metų renkamo nuolatinio Europos Vadovų Tarybos pirmininko pareigybė. Pirmininkas gali būti dar kartą išrinktas vienintelį kartą. Ministrų Taryba – Šiuo metu visoms Tarybos struktūroms paeiliui po šešis mėnesius pirmininkauja viena valstybė narė. Konstitucija šios sistemos iš esmės nekeičia. Tačiau yra susitarta, kad pirmininkauti bus pavedama trijų valstybių grupei, kurios sudėtis kas aštuoniolika mėnesių keisis. Ta sistema ateityje gali neišlikti tokia pati, nes Europos Vadovų Taryba, spręsdama kvalifikuota balsų dauguma, ją gali iš dalies pakeisti. Beje, Bendrųjų reikalų tarybai pirmininkaus užsienio reikalų ministras. Europos Vadovų Taryba turės nustatyti valstybių narių rotacijos taikymo taisykles, tarp kita ko stengdamasi, kad vienoje grupėje būtų atstovų iš geografiškai skirtingų Europos vietų. EK – Konstitucijoje numatyta, kad nuo 2014 m. Komisijos narių skaičius sumažės: jis prilygs dviem trečdaliams valstybių narių skaičiaus. Komisarai bus parenkami pagal rotacijos sistemą, pagal kurią visos valstybės narės yra lygios. Užsienio reikalų ministras – šio posto sukūrimas yra viena iš pagrindinių Konstitucijoje numatomų naujovių. Ši pareigybė suteiks Sąjungos veiksmams pasaulyje daugiau nuoseklumo tiek politiniu, tiek ir ekonominiu aspektu. Kitoms šalims bus lengviau suprasti Sąjungos pozicijas. ES TT. Konstitucijoje nustatoma, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismą sudaro Teisingumo Teismas, Aukštasis Teismas (dabar vadinamas Pirmosios instancijos teismu) ir specializuoti teismai. Teisingumo Teisme ir Aukštajame teisme yra mažiausiai po vieną teisėją iš kiekvienos valstybės narės.

1. IV tema. ES teisinė sistema ir teisės šaltiniai. 1.ES teisinės sistemos ypatumai. Nėra įtvirtintos jokios aiškios teisės šaltinių (tiek pirminės tiek antrinės teisės) hierarchijos. Terminu “Bendrijos aktas” vadinami visi norminiai ar administraciniai bendrijos valdžios institucijų priimti dokumentai. Bendrijos aktų tekstų kalba – paprastai visi bendrijos teisės aktai yra vienodai autentiški visomis 20 kalbų: anglų, čekų, danų, estų, graikų, ispanų, italų, latvių, lenkų, lietuvių, maltiečių, olandų, portugalų, prancūzų, slovakų, slovėnų, suomių, švedų, vengrų, vokiečių. Bendrijos kalbų: airių, anglų, danų, ispanų, italų, olandų, portugalų, prancūzų, suomių, švedų, vokiečių. “Vienodai autentiški” reiškia, kad joks variantas neturi pirmenybės. 2.ES pirminė ir antrinė teisė, jų atskyrimo kriterijai: Atskyrimo kriterijus – teisės kūrimo subjektas. ES pirminė teisė: sąvoka, požymiai, galiojimas laike ir erdvėje rūšys. Pirminė teisę sudaro: 1. EB steigimo sutartis; 2. EAEB steigimo sutartis sudarys ES pirminę teisę; 3. Taip pat ir visi šių sutarčių pakeitimai: – 1987 m. Vieningas Europos Aktas (VEA) – lituanistai taiso į suvestinį aktą; – 1992 m. Mastrichto sutartis; – 1996 m. Amsterdamo sutartis; – 2001 m. Nicos sutartis, įsigaliojusi 2003 02 01. 4. Taip pat stojimo sutartys. Nuo 1993 11 01 , kai įsigaliojo ES sutartis, valstybės yra ne EB narės, o ES valstybės narės ir stoja ne į EB, o į ES. Sąvoka: ES pirminės teisės aktai gali būti apibūdinami kaip visi Bendrijai skirti dokumentai, kurie yra tarpvyriausybinių veiksmų padarinys ir nacionalinių įstatymų leidėjų ratifikuoti pagal jų konstitucines procedūras. Pirminės teisės pagrindiniai bruožai: 1. Pirminė teisė gali būti keičiama tik tarptautinės sutarties pagalba; 2. ES pirminei teisei būdingas tiesioginis veikimas, kas reiškia, kad esant t.t. sąlygoms FA, JA ir kiti suinteresuoti asmenys gali remtis sutarties nuostatomis teisme, jei būtų pažeistos jų teisės, kylančios iš sutarties. Tiesioginis veikimas galioja tik sąlyginai, t.y.: Kai nuostata yra aiški; Besąlyginė; Suteikia asmenims teises. 3. Šių sutarčių nereikia perkelti į nacionalinę teisę, t.y. jos galioja tiesiogiai. Pirminės teisės poveikis tolygus tarptautinės sutarties poveikiui nacionalinėje teisėje, o kiekviena valstybė yra nustačiusi, kokią galią jos teisės sistemoje turi tarptautinės sutartys.

Galiojimas laike: Iš esmės visi Bendrijos pirminės teisės aktai yra neterminuoti. Pagrindiniams pirminiams dokumentams tai nėra tiesiogiai nustatyta. Jei galiojimo terminas nenurodytas, tariama, kad jis taip pat yra neterminuotas, net jeigu daugelis jo nuostatų laikui bėgant gali tapti nebereikalingos. Vartojamas terminas “neterminuotas”, o ne “neribotas”, kad būtų pabrėžtas valstybių narių įsipareigojimų neatšaukiamumas. Tačiau yra išimčių. EAPB sutartis sudaryta tik 50 metų. EB ir EAPB sudarytos neribotam laikui, taip pat ir ES. Vadovaujantis bendraisiais TT principais, tik sąlyginai galima teigti, kad sutartys nereglamentuoja išstojimo klausimų. ES konstitucinės sutarties 4 str. 2 d. numatoma panaikinti EB sutartį, ES sutartį bei atitinkamas jas keitusias sutartis ir kaip teisių perėmėją vadina ES. 4 d. 3 str, 1 d. 59 str. numato galimybę išstoti iš ES, kas yra visiškai nauja.

Galiojimas erdvėje: Pagal EB steigimo sutarties 299 str. 1 d., sutartis galioja visoms 25 valstybėms narėms. Turint omenyje, kad šio str. 6 d. numato tam tikras išimtis iš šios taisyklės, erdvinio galiojimo sritis išplečiama valstybių narių teritorijoms. Iš taisyklės yra išimtys. Remiantis ES sutarties 49 str. 1 d. 1 sakiniu, kiekviena Europos valstybė gali pateikti paraišką dėl stojimo į ES. Pateikus tokią paraišką, ji pretenduoja tapti 2 Bendrijų narė: EB ir EAEB. Amsterdamo sutartis šią nuostatą patikslino ir konstatavo, kad valstybė, norėdama stoti į ES, turi laikytis laisvės, demokratijos, pagarbos žmogaus laisvėms bei pagrindinėms teisėms ir būti teisine valstybe (ES sutarties 6 str.). Ar valstybė laikosi šių kriterijų, yra politinis sprendimas. Kandidatės įvertinimas turėtų būti traktuojamas rimtai ir turėtų būti remiamasi objektyviais kriterijais. EAPB?? sutartis taikoma tik valstybių narių teritorijose Europos žemyne. Ne Europos žemyne esančios teritorijos (pvz..: Prancūzijos salos, kitos priklausančios teritorijos) nepriklauso EAPB sutarties taikymo teritorijai. Euroatomo sutartis išplečia savo taikymą “Europos žemyne esančioms valstybių narių teritorijoms ir jų jurisdikcijai priklausančioms ne Europos žemyno kriterijams”, tai yra sutarties nuostatos taikomos kiekvienai valstybei narei, kurios pavadinimas konkrečiai įvardintas. Pvz.: Prancūzijos užjūrio departamentas Bendrijos teisė taikoma savaime, nes jie yra Prancūzijos sudedamoji dalis. Taikomos išimtys ir taisyklės: Farerų salos ir Jungtinės Karalystės suverenios bazės teritorija Kipre nepatenka į sutarčių taikymo sritį. Meno salai ir Normandijos saloms taikomas tik ribotas kiekis (atskirai nustatytų) sutarties normų. Grenlandija, Naujoji Kaledonija ir Prancūzijos Polinezija – turi panašų statusą kaip ir šalys, palaikančios ryšius su Bendrija pagal asociacijos sutartys. Sutartys – Bendrijos teisės konstitucinis pagrindas: Romos sutartis – sisteminė sutartis. Ji nustato tik vykdytinos politikos metmenis. Detaliai šios politikos įgyvendinamos priimant teisės aktus. EAPB ir Euroatomo sutartys – teisės normos nustatančios sutartys, jose aptariama daugybė politikos elementų. Tačiau yra reikalingi išvestinės teisės aktai, kad atitinkamos jose išdėstytos politikos būtų įgyvendintos. Požymiai: 1. Numato bendrosios rinkos principus; 2. Pakankamai aiškiai apibūdina pagrindinių integracijos sferų politiką; 3. Nustato organizacinę Bendrijos struktūrą, jos apimtį; 3. būdingas tiesioginis veikimas.

ES antrinės teisės sąvoka. Antrinė (išvestinė) teisė – tai Bendrijos normų, priimtų pagal steigiamąsias sutartis visuma. Antrinės teisės kūrimo pagrindas – pirminės teisės šaltinis. Antrinė teisė negali prieštarauti pirminei teisei. ES institucija kiekvienu konkrečiu atveju turi turėti teisinį pagrindą – pirminės teisės akto konkretų straipsnį. ES antrinės teisės aktų klasifikacija ir rūšys: Yra dvi antrinės teisės aktų rūšys: 1. Standartiniai aktai – tie, kurie nustatyti sutartyse; 2. Nestandartiniai aktai – tie, kurie nepatenka į sutartyse numatytų aktų kategoriją. Privalomi standartiniai aktai: Reglamentai; Direktyvos; Sprendimai. Neprivalomi standartiniai aktai (rekomendacinio pobūdžio): Rekomendacijos; Nuomonės. Jei teisės aktas adresuojamas vienai ar keliom valstybėm, tai bus direktyva. Jei dar keliems individualiems subjektams, tai – sprendimas. Jei teisės aktas abstraktus ir skiriamas tiek valstybėms, tiek individams, tai dažniausiai bus reglamentas. Jei teisės aktas yra privalomas visa apimtimi, tai priimamas arba reglamentas, arba sprendimas, priklausomai nuo adresato. Jei privalomi tik tame teisės akte nustatyti principai, nuostatos, tai – direktyva. Jei neprivalomas ir nustatantis tik politinius tikslus ar išreiškiantis nuomonę, tai bus rekomendacija ar nuomonė.

Reglamentai: sąvoka, požymiai, įsigaliojimas. Reglamento požymiai: 1. Visuotinumas – visuotinai taikomi – jie yra skiriami visoms valstybėms narėms, o taip pat fiziniams bei juridiniams asmenims. Asmuo gali remtis reglamento nuostata. Taikomi visiems Bendrijos teisės subjektams; 2. Privalomumas visa apimtimi – nei valstybių narių valdžios institucijos, nei privatūs ar juridiniai asmenys negali nesilaikyti kokios nors reglamento normos, nes jie yra privalomi visa apimtimi. Valstybės narės negali vienašališkai suteikti išimčių reglamento nustatytiems mokesčiams; 3. Tiesioginis taikymas (tiesioginis veikimas) – reglamentui nereikalinga jokia nacionalinė priemonė inkorporuojant juos į valstybės narės teisinę sistemą. Reglamentas yra nacionalinės teisinės sistemos sudėtinė dalis. ET Teismas nusprendė, kad kiekviena nacionalinė priemonė tiesiogiai bandanti inkorporuoti reglamentą į tokį teisės aktą priėmusios valstybės teisinę sistemą, yra neteisėta, nes ji menkina reglamentų teisinį pobūdį. Ji gali priimti reglamento reikalaujamas įgyvendinimo priemones. Tiesioginis veikimas – asmuo gali remtis tiesiogiai veikiančio akto nuostatomis Nacionaliniame Teisme. Visi reglamentai nėra tarpusavyje lygūs. Taryba gali perduoti Komisijai teisę priimti teisės aktus. Tokia teisė nustatoma pagrindiniuose reglamentuose. Juos Komisija įgyvendina priimdama įgyvendinimo reglamentus, kurie turi atitikti pagrindinius reglamentus. Tarybos ir Komisijos priimti reglamentai privalo būti skelbiami oficialiame leidinyje. Jie įsigalioja tą dieną, kuri yra nurodyta reglamente arba praėjus 20 dienų po jų paskelbimo, jei tokia data nėra nurodyta. Direktyvos: sąvoka, požymiai, įsigaliojimas Direktyvos požymiai: 1.Privaloma kiekvienai valstybei narei: a) kuriai ji skirta; b) privaloma visoms valstybėms narėms; 2. Joje keliami tikslai, kurios valstybė (nacionalinė valdžia) įgyvendina pati pasirinkdama atitinkamas įgyvendinimo formas ir būdus; 3. Valstybės narės veiksmų laisvės (pasirenkant įgyvendinimo formas ir būdus) taikant apribojimus: a) vidaus priemonės turi teisingai atspindėti direktyvos turinį; b) privaloma paisyti direktyvoje nustatyto jos įgyvendinimo termino; c) pasirinkti tinkamiausias inkorporavimo formas ir metodus; 4. Įgyvendinama nacionalinėmis priemonėmis; 5. Nėra tiesiogiai taikoma – tam, kad pradėtų veikti nacionalinėje teisinėje sistemoje, reikia priimti nacionalinės teisės aktus; 6. Galioja bendra taisyklė – direktyva nėra tiesiogiai veikianti, t.y. asmuo negali ja remtis Nacionaliniame Teisme. Tačiau tam tikrais atvejais galima kalbėti ir apie direktyvų tiesioginį veikimą: jei valstybė neįgyvendino ar netinkamai įgyvendino direktyvą, tada yra šios sąlygos, kad būtų tiesiogiai veikianti (Frankovič byla): a) Direktyva turi būti siekiama nustatyti asmenų teises; b) Tų teisių turinys turi būti pakankamai aiškus; c) Turi egzistuoti priežastis tarp direktyvos neįgyvendinimo (ar netinkamo įgyvendinimo) ir atsiradusios žalos. ET Teismas pripažįsta tik vertikalų direktyvų tiesioginį veikimą, t.y. jei direktyva reguliuoja santykius tarp valstybės ir piliečių, direktyva veiks. Jei direktyva reguliuoja santykius tarp piliečių, direktyva neveiks. Tos direktyvos, kurios yra skirtos visoms valstybėms narėms, skelbiamos “oficialiame leidinyje” ir įsigalioja: 1. Nurodytą dieną; 2. Jei tokios datos nėra, 20 dienų po jų paskelbimo. Apie kitas direktyvas pranešama tam, kam jos skirtos ir jos įsigalioja nuo pranešimo dienos.

Sprendimai: sąvoka, požymiai, įsigaliojimas. Sprendimų požymiai: 1. Sprendimai yra visa apimtimi privalomi tiems kam jie skirti. Todėl laikomi individualiomis priemonėmis, kurios gali būti skirtos tiek valstybėms narėms, tiek privatiems asmenims; 2. Nėra visuotinai privalomi; Jie gali arba nustatyti tų kam yra skirti, pareigas, arba suteikti jiems teisių; 3. Kadangi sprendimai privalomi visa apimtimi, jie yra tiesiogiai veikiantys. Tačiau nėra aišku, ar jie gali būti ir horizontaliai, ir vertikaliai tiesiogiai veikiantys. Apie sprendimus pranešama tiems, kam jie skirti, ir jie įsigalioja po tokio pranešimo. Rekomendacijos. Tiek rekomendacijos, tiek nuomonės neturi privalomosios galios. Skirtumas tarp rekomendacijos ir nuomonės: 1. Nuomonė pateikiama, kai kažkas prašo; 2. Rekomendacija pateikiama savo iniciatyva arba kai numato sutartis. Nuomonės. Tiek rekomendacijos, tiek nuomonės neturi privalomosios galios. Skirtumas tarp rekomendacijos ir nuomonės: 1. Nuomonė pateikiama, kai kažkas prašo; 2. Rekomendacija pateikiama savo iniciatyva arba kai numato sutartis. Nestandartiniai aktai. Jie gali būti apibūdinami kaip dokumentai, kurie iš esmės neturi teisinio poveikio, nors išimtiniais atvejais galėtų būti vertinami kaip jį turintys. Nestandartiniai Bendrijos aktai yra šie: 1. Aktai, kurie reglamentuoja institucijų vidaus darbo tvarką; kartais jie turi teisinę galią; 2. Bendros derinimo programos; 3. Parlamento, Tarybos ir Komisijos priimtos bendros deklaracijos ar institucijų susitarimai. Jie turi teisinę galią.

3.Bendrieji teisės principai kaip ES teisės šaltinis. Bendrieji teisės principai gali būti suskirstyti į šias kategorijas: 1. Bendrieji teisės, kildinami iš Bendrijos teisės prigimties. Jie glūdi Bendrijos teisės nuostatose. Tai: a) Lygybė – šis principas draudžia nevienodą elgesį panašiais atvejais arba vienodą elgesį nevienodais atvejais, nebent toks skirtingas elgesys gali būti objektyviai pateisinamas. b) Solidarumas – šis principas nustato, kad jei valstybės narės naudojasi narystės teikiamais pranašumais, jos turi laikytis ir narystės taisyklių. 2. Bendrieji principai, būdingi kelių valstybių narių teisinėms sistemoms: a) Teisinis tikrumas – tai valstybės valdžios institucijų pareiga užtikrinti, kad teisės normos bus be vargo nustatomos. Bendrijos institucijos tiems asmenims, kurie su jomis turi teisinius santykius, suteiktų teisę nustatyti savo tikrąją padėtį. Kitas šio principo aspektas – teisės akto atgalinio negaliojimo principas ir teisėtai suteiktų teisių principas. Teisiškai suteiktos teisės – tokios teisės, kurias asmeniui suteikia teisės norma ir kurių neleidžiama vėlesniais teisės aktais panaikinti ar suvaržyti; b) Teisėti lūkesčiai – tai reiškia, kad tuomet, kai teisinė sistema asmenį įtikina, kad jis pasieks tam tikrą rezultatą, jei veiks vadovaudamasis normomis, šie lūkesčiai turi būti apsaugoti. Teisėtų lūkesčių principų apribojimai: – Pagrįstumo patikrinimas: saugo tik atsargaus ir supratingo individo teisėtus lūkesčius; – Lūkesčių teisėtumas. c) Proporcingumas – reiškia, kad valdžios institucijos privalo išlaikyti tinkamą proporcingumą tarp tikslų, kuriuos reikia pasiekti, ir priemonių, kurias jos gali panaudoti siekdamos šių tikslų. 3. Pagrindinės žmogaus teisės. Vieningas Europos aktas pirmasis (kaip Bendrijos dokumentas) oficialiai pripažino Europos žmogaus teisių konvenciją. ES sutartis taip pat nustato, jog Sąjunga gerbia pagrindines teises, kurias garantuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (1950 m.). Amsterdamo sutartyje žmogaus teisių gerbimas iškeltas kaip vienas iš ES grindžiančių bendrųjų principų. ET Teismas nustatė, kad Bendrija negali pritarti priemonėms, kurios neatitinka pripažintų ir garantuotų žmogaus teisių. Teisė į privatų gyvenimą, teisė į teisingą teisminį procesą, teisė į teisininko ir jo kliento santykių konfidencialumą, religines teises. 4.Europos Teisingumo Teismo sprendimai. Precedento problema. Tai ir ETT, ir PIT, ir Nacionalinių teismų sprendimai. Daugumoje kontinentinės teisės specialistų darbų teismų sprendimai, neišskiriami iš Bendrijos teisės šaltinių. ET Teismas užtikrina teisės laikymąsi aiškinant ir taikant EB sutartį. ETT nepripažįsta precedentinės teisės doktrinos, jis nėra suvaržytas savo paties sprendimų. Kitaip ETT būtų sunku besikeičiant aplinkybėms patikslinti savo praktiką. Nacionaliniai teismų sprendimai – indėlis nustatant Bendrijos ir nacionalinės teisės santykį.

5.Europos bendrijų tarptautinės sutartys su trečiosiomis valstybėmis ar tarptautinėmis organizacijomis. Santykiai tarp ES valstybių narių ir trečiųjų šalių reglamentuojami asociacijos ir partnerystės sutartimis. Kai Sąjunga sudaro sutartį su trečiąja šalimi, Europos Parlamentas turi jai pritarti, antraip sutartis nebus ratifikuota arba neįsigalios. Asociacijos sutartys paprastai numato politinį dialogą ir ekonominį bendradarbiavimą tarp susitarimo šalių. Tačiau dažnai jų rezultatas yra laipsniškas laisvos prekybos tam tikrais pramonės ir žemės ūkio produktais zonos sukūrimas, tuo pat metu skatinant darnų vystymąsi. Parlamentui reikalaujant pastaraisiais metais į šias sutartis sistemingai įtraukiami straipsniai dėl žmogaus teisių, kurių nesilaikant sutartys gali būti nutrauktos. Per 1999 – 2004 m. kadenciją Parlamentas patvirtino keletą Europos ir Viduržemio jūros šalių asociacijos sutarčių: su Egiptu (2001 m.), Alžyru (2002 m.) ir Libanu (2003 m.). Šių sutarčių pamatas – 1995 m. Barselonos deklaracija, raginusi plėtoti glaudesnius santykius tarp Europos Sąjungos ir Viduržemio jūros šalių. Šių sutarčių tikslas – skatinti taiką ir saugumą, vystyti glaudesnius prekybos santykius ir intensyvesnį politinį dialogą su regionu. Suteikdamas savo pritarimą 2003 m. asociacijos sutarčiai su Čile, Parlamentas patvirtino strateginę asociaciją tarp Europos Sąjungos ir Lotynų Amerikos, kaip buvo siūlęs savo 2001 m. rezoliucijoje. Ši sutartis remiasi trimis pagrindiniais aspektais: politiniu dialogu, prekyba ir bendradarbiavimu. Politinio dialogo srityje didžiausias dėmesys kreipiamas į globalizacijos problemas, kovą su terorizmu ir pagarbą žmogaus teisėms. Prekybos srityje sutartis numato tarifų sumažinimą, kuris yra žymesnis nei PPO duoti įsipareigojimai, ypač pramonės ir žemės ūkio produktų importo iš Čilės liberalizavimo srityje. Be to, į sutartį yra įtraukti straipsniai dėl bendradarbiavimo kovojant su nelegalia imigracija, skurdu ir aplinkosaugos srityje. 6. Europos Sąjungos, nacionalinė ir tarptautinė teisinė sistema: panašumai ir skirtumai.

Valdžių padalijimo principas – Įprastas modelis (3 valdžių) EB institucijų atžvilgiu negalioja. Praktiškai valdžių padalijimo principas užtikrina demokratinės valstybės pagrindus. Taigi kyla klausimas, ar tai demokratija? Kompensuoja kiti principai: 1. Institucinės pusiausvyros; 2. Ribotų įgaliojimų. Institucinės pusiausvyros – nė viena iš 4 institucijų negali laikyti savęs svarbesne viena už kitą – jos lygios. Kiekvienai institucijai pavedama tam tikra funkcijų grupė. Ministrų taryba – teisės aktų leidėjas, turintis vykdymo pobūdį. Komisiją galėtume laikyti vykdymo institucija, turinčia kontrolės ir t.a. leidimo funkcijų. Parlamentas – konsultacinė instancija, turinti kontrolės ir t.a. leidimo funkcijų. Ministrų Taryba – įst. Leidimo institucija, turinti vykdomųjų funkcijų. Teismas – teisminė institucija.

7.ES antrinės teisės aktų rūšys ir jų samprata pagal ES Konstituciją. Lakeno deklaracijoje visas atskiras skyrius buvo skirtas vien instrumentų, kuriais naudojasi Sąjunga, supaprastinimui. Konvento darbas sudarė sąlygas supaprastinti esamą sistemą. Teisės aktų tipų skaičius sumažinamas iki šešių instrumentų (įstatymas, pamatų įstatymas, reglamentas, sprendimas, rekomendacija ir nuomonė).

V tema. Europos Bendrijų sprendimų priėmimo procedūros. 1.Europos Bendrijų sprendimų priėmimo principai ir ypatumai. Sprendimų priėmimas – terminas apibūdinantis Europos Bendrijų teisės aktų ir kitokių nutarimų priėmimo tvarką, kurią nustato Europos Bendrijų steigimo sutartys. Visus ES priimamus sprendimus galima suskirstyti:1. Principiniai politiniai ir konstituciniai sprendimain (dėl steigimo sutarčių pakeitimų, naujų sutarčių tarp ES valstybių sudarymas, naujų valstybių priėmimas į ES ir kt.). Šiuos sprendimus paprastai priima ES valstybių lyderiai, susirinkę į Europos Viršūnių Tarybą. Paprastai nebalsuojama, o sprendimai priimami bendru susitarimu. Šie sprendimai neįgyja teisės aktų pavidalo, todėl juos toliau teisiškai įforminti ir įgyvendinti pavedama Tarybai, Komisijai, prisideda ir Europos Parlamentas. Be Europos Parlamento pritarimo tokių sprendimų netgi negalima teisiškai įforminti; 2. Sprendimai dėl teisės aktų priėmimo. Pagrindinė institucija, kuri priima sprendimus dėl teisės aktų yra ES Taryba. Taryba, priklausomai nuo sprendžiamo klausimo turinio, galutinį sprendimą turi priimti arba vieningai, arba kvalifikuota balsų dauguma. Dalyvauja Komisija, Europos Parlamentas, ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas bei Regionų komitetas; 3. Bendros prekybos politikos sprendimai – kai ES valstybės nori vienu balsu vesti derybas dėl prekybos sąlygų su kitomis pasaulio valstybėmis. Pagrindinė derybininkė – Komisija. Mandatą veikti nustato Taryba. Taryba gali sprendimą priimti ir kvalifikuota balsų dauguma. EP nedalyvauja; 4. Bendras užsienio ir saugumo politikos sprendimai – tarpvyriausybiniai susitarimai. Svarbus vaidmuo – BUSP orientyrų ir principų nustatymas Europos Viršūnių Tarybai. Taryba, sudaryta iš užsienio reikalų ministrų, gali (priimti) patvirtinti bendrąsias pozicijas arba imtis bendrų veiksmų. Komisija įtraukta į BUSP vykdymą, bet neturi iniaciatyvos teisės. Iniaciatyvos teisė priklauso tik ES narėms. EP jokių formalių teisių neturi, bet gali būti paprašyta jo konsultacijų. 5. Sprendimai teisingumo ir vidaus reikalų srityse – priimami taip pat kaip ir BUSP. Nėra jokių formalių įsipareigojimų, priskiriamų Europos Viršūnių Tarybai. Pagrindinius sprendimus vieningai priima iš teisingumo ir (arba) vidaus reikalų ministrų sudaryta ES Taryba. 6. Sprendimai dėl biudžeto: a) Pirmasis lygmuo – Europos Viršūnių Taryba sutaria dėl keliems (dažniausiai 5) metams planuojamos finansinės perspektyvos. b) Antrasis lygmuo – ES institucijos priima metinį biudžetą. Komisija parengia preliminarų biudžeto projektą, kurį du kartus svarsto EP ir jeigu pavyksta suderinti visus projekto pakeitimus ir papildymus, gruodžio mėn. galutinai tvirtinamas EP. 7. Administraciniai sprendimai – Komisija priima šiuos sprendimus dėl vykdomųjų kasdienių reikalų. Darbo pasidalijimas priimant teisės aktus: 1. Komisija turi teisės akto iniaciatyvos teisę ir pasiūlo jo projektą; 2. Taryba – institucija, turinti galutinio sprendimo teisę; 3. Europos Parlamento v

. . .

VIII tema. ES antrojo ir trečiojo ramsčių apžvalga. 1.ES trijų ramsčių sistemos atsiradimo priežastys ir tikslai. I ramstis (pagrindinis) – tai EB apimančios bendrosios rinkos ir pinigų sąjungos, bendros žemės ūkio politikos, struktūrinės politikos ir kt., ekonominės integracijos reikalus. Didelė šiam ramsčiui priskiriamų reikalų dalis priklauso viršvalstybinio reguliavimo sričiai, nes daugelis bendrų sprendimų gali būti priimama valstybių narių balsų dauguma, o pagal EB institucijų kompetenciją leidžiami Europos Teisės aktai tiesiogiai galioja visose valstybėse narėse ir turi viršenybę Nacionalinės teisės atžvilgiu. Europos Teisės viršvalstybiškumo garantas yra Europos Teisingumo Teismas. II (Bendra užsienio ir saugumo politika, bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse) ir III (Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose) ramsčiai buvo įsteigti tik įsigaliojus ES (Mastrichto ) sutarčiai. Abu ramsčiai priklauso tarpvyriausybinio bendradarbiavimo sričiai, nes visi bendri ES valstybių sprendimai gali būti priimami tik bendru susitarimu. Šiose valstybių narių bendradarbiavimo srityse Taryba negali balsų dauguma priimti visoms valstybėms privalomų teisės aktų ir negalioja Teisingumo Teismo jurisdikcija.

2.ES pirmojo ramsčio palyginimas su antruoju ir trečiuoju ramsčiais. I ramstis yra vadinamas integraciniu, nes būtent I ramstyje vyksta teisės derinimas ir valstybės derina, vienodina savo teisę ir integruoja ekonomiką. II ir III ramsčiai – BUSP‘as yra valstybių narių koordinavimo sritis, o PTB yra valstybių narių bendradarbiavimo sritis. BUSP‘o srityje valstybės narės nėra priverstos rimtai bendradarbiauti. Jos tik atsižvelgia į viena kitos nuomonę, valstybių vadovai dalyvauja valstybių vadovų susitikimuose, čia derinama bendroji gynybos politika, tačiau joks teisės derinimas, integravimas čia nevyksta ir valstybės narės neturi rimtų įsipareigojimų. BTVP buvo pakeistas į PTB, nes daugelis sričių iš BTVP buvo perkelta į EB sutartį.

3.Bendra užsienio ir saugumo politika: De facto Europos Angles ir Plieno Bendrijos susikūrimo ir tolesnė R. Šumano ir Ž. Monet planas – Europos suvienijimas vardan saugumo. Tai turėjo būti padaryta bendrai valdant, kontroliuojant, įsavinant ir eksploatuojant strateginius išteklius. 1948 m., Briuselio paktas dėl ekonominio, socialinio ir kultūrinio bendradarbiavimo bei kolektyvinės gynybos. (Prancūzija, Beneliukso šalys, Jungtinė Karalystė). 1949 m., JAV iniciatyva įkurta NATO. 1950 m., Briuselio pakto šalys nutarė savo arinę struktūrą integruoti į NATO. Idėja apie Vokietijos apginklavimą, praėjus vos keleriems metams nuo II pasaulinio karo pabaigos, baugino daugelį. Todėl Italija, Belgija, Liuksemburgas, Niderlandai, Vakarų Vokietija, Prancūzija 1952 m., parengė Europos gynybos bendrijos planą: tai turėjo būti bendra Europos armija, sudaryta iš atskirų mažų nacionalinių kontingentų, kuriai buvo numatytas bendras biudžetas ir nacionalinė kontrolė. Tokiam planui vadovauti 1953 m., pasiūtas Europos gynybos bendrijos projektas, numatęs federalinio pobūdžio politines institucijas. Tačiau planas nebuvo ratifikuotas Prancūzijos parlamente. 1961 1962 m. Fošė planas: paskelbti pasiūlymai įkurti politinę besiintegruojančių valstybių sąjungą. Iniciatyva buvo atmesta, nes: 1. Šis planas buvo grindžiamas tarpvyriausybiniu principu ir buvo baiminamasi, kad jis numarins prasidėjusį viršnacionalinį Europos Bendrijų bendradarbiavimą; 2. Kitos šalys siekė išsaugoti glaudesnius nei Prancūzija gynybinius ryšius su JAV ir NATO. 1970 m., paskelbtas Darinjono projektas, kurio pradėtas procesas vėliau gavęs Europos politinio bendradarbiavimo (EPC) vardą. Formaliai EPC įteisintas tik 1987 m., Vieningame Europos Akte. 1983 m. į EPC veiklos sritį įtraukti politiniai ir ekonominiai (bet ne kariniai) saugumo aspektai. 1985 m. Dudžo komitetas parengė priemonių planą Bendrijos užsienio politikai sustiprinti. Plane buvo numatyta koordinuoti pastangas saugumo srityje, ginklų pramonėje, atsirado pirmieji Bendrosios užsienio ir saugumo politikos koordinatoriai – Europos korespondentai. 1987 m. Vieningos Europos Aktu įteisintas Bendrosios užsienio ir saugumo politikos kūrimas (BUSP). 1993 m. BUSP formaliai tapo antruoju Europos sąjungos ramsčiu.

BUSP atsiradimo priežastys ir tikslai. 1Šaltojo karo pabaiga atvėrė kelius realiems Europos saugumo ir gynybos planams integracijos procese. NATO gynybinis aliansas ir Europos integracija pati savaime vertė svarstyti bendrai. 2. Branduolinė konfrontacija. Interesai: 1. Globaliniai ekonominiai interesai; 2. Europos piliečių saugumas visame pasaulyje; 3. Naujo pobūdžio rizikos veiksnių neutralizavimas ar slopinimas: naujo pobūdžio ginkluoti konfliktai, masinio naikinimo ginklų platinimas, tarptautinis terorizmas, organizuotas nusikalstamumas, narkotikų prekyba ir nekontroliuojama bei nelegali migracija, aplinkosauginės problemos, žmogaus teisių apsauga. BUSP tikslai: (pagal Mastrichto sutarties J. 1 straipsnį): 1. Saugoti bendrai puoselėjamas vertybes, fundamentalius sąjungos interesus ir jos nepriklausomybę; 2. Visais būdais stiprinti ES ir atskirų jos šalių saugumą; 1. Saugoti taiką, stiprinti tarptautinį saugumą; 2. Propaguoti tarptautinį bendradarbiavimą; 3. Plėtoti bei konsoliduoti demokratiją, pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms. BUSP institucijos. ES valstybių narių bendradarbiavimas užsienio politikos srityje. Tikslas – bendra Europos valstybių užsienio politika. Konsultacijos. Bendrų interesų nustatymas. Saugumo ir politinių klausimų koordinavimas. Europos Parlamentas. Prezidentūra (sudėtis keičiama kas pusmetį). Ji atsakinga už BUSP iniciatyvas, koordinavimą, reikalų tvarkymą. ą Europos Taryba Valstybių narių prezidentai ir Vyriausybių vadovai bei EK pirmininkas. Ir Ministrų posėdžiai Valstybių narių užsienio reikalų ministrai ir vienas EK narys. Ir Politikos reikalų komitetas (užsienio reikalų tarnybų politiniai direktoratai). Ir Europos korespondentų grupė. Ir darbinės referentų grupės. Sekretoriatas Briuselyje).

BUSP įgyvendinimas: Sprendimų priėmimas. Mastrichto sutartyje numatyta sprendimų priėmimo užsienio ir saugumo politikos reikalais procedūra. Pagrindinis vaidmuo priimant sprendimus ET ir Bendrijos reikalų tarpe. Sprendimo priėmimo proceso stadijos:

1.Bendroji pozicija. Tradicinio politinio bendradarbiavimo būdu Taryba nustato bendrąją poziciją, kuri tampa valstybių narių veiklos orientyru; 2. Bendri veiksmai – Taryba vienbalsiai nusprendžia, kokia sritis arba koks reikalas yra bendrų veiksmų objektas po to: koks bus bendrų veiksmų principas, numato jų apimtį, tikslus ir įgyvendinimo priemones, trukmę, tvarką bei sąlygas; 3. Bendrų priemonių įgyvendinimas. “Troika” – praėjusio, einamojo ir ateinančio pusmečio pirmininkai. Įsitraukia ir komisija. Įgyvendinimo priemonės; BUSP finansavimas. Pagal ES sutarties 28 str. į EB bendrą biudžetą įtrauktoms BUSP išlaidoms institucijos, stengiasi

kiekvienais metais pasiekti susitarimą dėl į Bendrijos biudžetą įtrauktinos einamųjų išlaidų sumos ir dėl šios sumos paskirstymo tarp BUSP biudžeto skyriaus straipsnių. Nepasiekus susitarimo, Parlamentas ir Taryba įtrauks į biudžetą ankstesniame biudžete buvusią sumą arba išankstiniame biudžeto projekte pasiūlytą sumą, jeigu ši yra mažesnė. Bendra BUSP veiklos išlaidų suma įtraukiama tik į vieną biudžeto skyrių BUSP ir paskirstoma šio skyriaus straipsniams, Ši suma skirta faktiškai numatytoms reikmėms padengti ir pakankamam rezervui nenumatytiems veiksmams sudaryti. Į rezervą jokios lėšos neįtraukiamos. Į kiekvieną straipsnį įtraukiami jau patvirtinti bendrieji veiksmai ir Tarybos sprendimai, įgyvendinantys bendruosius veiksmus, priemonės, kurios yra numatytos, bet dar nepatvirtintos, ir visa būsimoji, t. y. dar nenumatyta veikla, kurią Taryba numato patvirtinti atitinkamais finansiniais metais. Kadangi pagal Finansinį reglamentą Komisija turi įgaliojimus, neperžengdama BUSP veiklos ribų, savarankiškai pervesti asignavimus tarp vieno biudžeto skyriaus straipsnių, t. y. ir asignavimus BUSP, bus užtikrintas sparčiam BUSP veiksmų įgyvendinimui reikalingas lankstumas. Jeigu finansinių metų BUSP biudžeto sumos nepakanka reikalingoms išlaidoms padengti, Komisijos pasiūlymu Europos Parlamentas ir Taryba stengiasi skubiai priimti sprendimą. BUSP biudžeto skyriaus straipsniai, į kuriuos įtrauktini BUSP veiksmai, galėtų būti suskirstyti pagal šias gaires: – konfliktų ir taikos procesų stebėjimas ir tikrinimas, – branduolinių ginklų neplatinimas ir nusiginklavimas, – policijos misijos, – neatidėliotinos priemonės. BUSP efektyvumo įvertinimas. Amsterdamo sutarties reikšmė BUSP. Pakeitimai, papildymai: 1. Konstruktyvesnis susilaikymas, kai nepageidaujanti dalyvauti bendruose BUSP veiksmuose ES valstybė galės susilaikyti per balsavimą ir atsisakyti jame dalyvauti, kartu neblokuodama daugumos ES nariu iniciatyvos; 2. Patobulintas sprendimų priėmimo BUSP srityje mechanizmas – kvalifikuoto balsavimo procedūra bus taikoma ir priimant sprendimus, kuriais įgyvendinama Europos viršūnių tarybos vieningai patvirtinta bendroji strategija, bendras veiksmas ar bendroji pozicija; 3. Galimybė dalyvauti humanitariniuose bei gelbėjimo, taikos palaikymo bei taikos kūrimo operacijose. 4.Bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityje: Bendradarbiavimo istorija. Europos valstybių bendradarbiavimas kovojant su nusikalstamumu prasidėjo po to, kai 1898 m. Ženevoje buvo nužudyta Austrijos imperatorienė Elžbieta. 1923 m. Vienoje buvo įkurta tarptautinės kriminalinės policijos komisija. Tai buvo nepolitinė, nepriklausoma policijos vadovų asociacija. Po II pasaulinio karo ji buvo revizuota ir sukurta Tarptautinės kriminalinės policijos organizacija (Interpolas). Šios organizacijos veiklos pagrindas – informacijos apie tarptautinio pobūdžio nusikaltimus kaupimas ir perdavimas nacionaliniams biurams. 1986 m. įsteigtas Europos regiono biuras. Interpolo regioninių biurų steigimas buvo inicijuotas siekiant sumažinti regioninio pobūdžio informacijos judėjimą pasauliniais informacijos kanalais ir tuo sutrumpinti laiką, kuris reikalingas, kad gauti atsakymą į paklausimą. Priežastys: 1. Interpolo Europos regiono biuras, Europos integracijos proceso poreikių jau nepatenkino. Europoje buvo reikalinga ne tik kaupianti ir perduodanti informaciją, bet ir koordinuojanti bendradarbiavimą institucija; 2. Interpole buvo pastebimas JAV dominavimas. Buvo orientuojamasi į bendradarbiavimo plėtrą, kuria turėjo būti sukurta Europos policijos įstaiga; 3. 7 – 8 dešimtmetyje atsirado ES valstybių poreikis koordinuoti ir teisėtvarkos institucijų operacijas. 1975 m. buvo pradėtas neoficialus Europos Bendrijos vidaus reikalų ir teisingumo ministerijų bendradarbiavimas, vadinamasis TREVI. Ši veikla truko iki 1993 m., kai įsigaliojo Mastrichto sutartis ir bendradarbiavimas buvo formalizuotas kaip ES trečiasis ramstis. TREVI: Veikė trys konsultacinės ekspertų grupės: kovos su terorizmu, kovos su rimtais tarptautiniais organizuotais nusikaltimais, techninės tarpusavio pagalbos.1985 m. pradėtas teisėtvarkos institucijų bendradarbiavimas pagal Šengeno sutartį, kuri numatė laipsnišką perėjimą prie laisvo asmenų, prekių ir paslaugų judėjimo bei sienų panaikinimo tarp EB valstybių. Praktinio taikymo problemos: 1. Kadangi saugomos tik išorinės Šengeno valstybių sienos, šią apsaugą vykdo skirtingų valstybių sienų apsaugos tarnybos. Optimaliam informacinių srautų valdymui įkurta Šengeno informacinė sistema, apimanti ne tik policiją, bet ir kitas institucijas: migracija, prieglobsčio klausimai, muitinės, prokuratūra ir kt. 2. Nevienoda EB valstybių geografinė padėtis. D. Britanijos ir Airijos teritorijos yra salose, jos neturi vidinių bendrijos sienų. Todėl Airija ir D. Britanija neprisijungė prie Šengeno sutarties. Naudojasi Interpolo paslaugomis. 1996 m. prie Šengeno sutarties prisijungė Norvegija ir Islandija. Kitos trečiosios šalys prisijungti tik prie Šengeno informacinės sistemos neturi galimybės. 3. 10 km intervencijos į kaimyninę valstybę teisė. Šengeno sutartis nustatė teisę policijos pareigūnams, persekiojantiems nusikaltėlius, įvažiuoti į kitas valstybes – sutarties dalyves teritoriją iki 10 km. Policijos pareigūnai turėjo veikti pagal valstybės, kurios teritorijoje buvo, įstatymus. Siekiant valstybių bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reikalų srityse plėtros, Mastrichto sutartimi buvo numatyta sukurti Europos policijos įstaigą – Europolą. Europolas oficialiai pradėjo veikti Hagoje nuo 1998 m. Nuo 1994 m. jau veikė jo padalinys – Narkotikų tarnyba, atsakinga už informacijos susijusios su narkotikų, radioaktyviųjų medžiagų kontrabanda, nelegalia migracija, nusikalstamomis pinigų plovimo ar automobilių kontrabandos organizacijomis, kaupimą, analizę ir keitimąsi ja organizavimu. Ryšius su valstybių policija Europolas palaiko per nacionalinius policijos padalinius, kurie paskiria atstovus ryšiams prie Europolo. Įstaigos vadovą 4 metams vieningai skiria ET. Prie įstaigos veikia administracinė taryba, kurią sudaro atstovai iš kiekvienos valstybės narės. Pagrindinis uždavinys – ne tik kaupti, bet ir analizuoti gaunamą informaciją. Teisingumo srities sąranga: 1999 m. ES integracijos teisingumo sritis nagrinėta Europos Viršūnių Tarybos susitikime Tamperėje. Europos Sąjungos plėtrą garantuojantis saugumas ir teisingumas reiškia, kad žmogus bet kurioje ES šalyje gali tikėtis teismų ir valdžios paramos taip pat kaip ir savo šalyje. Prieglobstis. Pagal Amsterdamo sutartį, ši politika perkelta į Europos Bendrijas. Bendrijos valstybėms nuo XX a., 8 – dešimtmečio pradėjus riboti imigraciją, ėmė sparčiai daugėti prašymų suteikti politinį prieglobstį. Tai, kad dauguma šių prašymų pateikdavo ekonominiai migrantai, paskatino EB valstybes griežtinti liberalią prieglobsčio politiką. Daugelis nustatė taisykles, ribojančias prašymų suteikti prieglobstį skaičių, imta taikyti griežtesnes procedūras asmens statusui nustatyti, buvo sukurta “saugios trečiosios šalies koncepcija”: kai vyriausybės atsisako nagrinėti prašymą suteikti prieglobstį, jei asmuo įvažiavo iš saugia laikomos valstybės. 1990 m. EB valstybės pasirašė Dublino susitarimą, suformulavusį kriterijus, kurią valstybę narę laikyti atsakinga už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Sprendimas suteikti prieglobstį ar nesuteikti jo galioja visose šalyse, kurios yra susitarimo dalyvės. Iki susitarimo įsigaliojimo (1997-09-01) šios taisyklės buvo taikomos pagal 1990 m. susitarimą dėl Šengeno sutarties įgyvendinimo. 1992 m. Europos Viršūnių taryba priėmė deklaraciją dėl imigracijos politikos, kurioje pabrėžia bendradarbiavimo ir paramos šalims, iš kurių daugiausia emigruojam, svarbą. 1992 m. ES Taryba priėmė rezoliucijas “Dėl aiškiai nepagrįstų prašymų suteikti prieglobstį” ir “Dėl suderinto priimančiosios trečiosios šalies principo taikymo”, tačiau ne visos šalys jas laikė įpareigojančiomis. 1995 m. Taryba pritarė rezoliucijai “Dėl minimalių prieglobsčio procedūros garantijų”. Forumas CIREA – neoficialus valstybių narių pareigūnų, atsakingų už prieglobsčio politiką, forumas. Eurodac – prašančių prieglobsčio asmenų pirštų atspaudų palyginimo sistema. Amsterdamo sutartis įtvirtino “vizų, prieglobsčio, imigracijos ir kitus su laisvų asmenų judėjimu susijusios politikos sritis”. Taip prieglobsčio politika buvo perkelta į pirmąjį ES ramstį, tai yra iš tarpvyriausybinio bendradarbiavimo srities perduota viršvalstybinei EB kompetencijai. Nustatoma per 8 metus po sutarties ratifikavimo panaikinti vidaus sienų kontrolę ir pradėti vykdyti bendrą imigracijos bei prieglobsčio politiką. Visi sprendimai šiuo laikotarpiu bus priimami vieningai. Europolui pavesta koordinuoti valstybių policijos pastangas kovoti su nelegalia migracija. Migracija. ? Laisvas asmenų judėjimas yra viena iš keturių Europos Sąjungos laisvių, sudarančių bendrosios rinkos pagrindą. Laisvo asmenų judėjimo principas taikomas ES piliečiams, kurie vyksta į kitą šalį įsidarbinti pagal darbo sutartį, teikti paslaugas ar kurti įmones, taip pat jų šeimos nariams, studentams, pensininkams, kitiems ekonomiškai neaktyviems asmenims. ES acquis užtikrina šiems piliečiams teisę laisvai kirsti valstybių sienas, apsigyventi, įsidarbinti ar užsiimti savarankiška darbine veikla pagal savo šalyje įgytą išsilavinimą bei profesinę kvalifikaciją, turėti nacionaliniais įstatymais bei kolektyvinėmis sutartimis garantuotas darbo teises bei sąlygas, gauti reikiamą socialinę apsaugą, balsuoti ir kandidatuoti Europos Parlamento bei savivaldybių rinkimuose. Europos teisingumo srities kūrimas. Numatoma parengti minimalius standartus, garantuojančius vienodą teisinę pagalbą bylose, kuriose tiriami “tarpsieniniai” nusikaltimai, taip pat bendrus reikalavimus smulkių nusikaltimų tyrimo teisinėms procedūroms. Turi būti numatyti procesiniai dokumentai, vienodai galiojantys visų ES šalių teisinėse procedūrose. Būtini minimalūs standartai, padedant nusikaltimų aukoms. Tokių priemonių kūrimą ES deleguoja valstybėms narėms, kurios garantuotų asmenims teisę reikalauti teisingumo ir atlyginimo už padarytą žalą. Siūloma įgyvendinti tarpusavio teisinių sprendimų pripažinimo tiek baudžiamosiose, tiek ir civilinėse bylose principą. Sąjungos narėms siūloma kuo greičiau ratifikuoti ES konvencijas dėl ekstradicijos. Kova su nusikaltimais. Pagrindinė kova su nusikalstamumu stiprinanti priemonė – bendradarbiavimas nusikaltimų prevencijos srityje. Prevencinę veiklą įgyvendinančių institucijų bendradarbiavimas. Prioritetas nusikaltimų, kuriuos padaro nepilnamečiai, nusikaltimų viešose vietose ir nusikaltimų, susijusių su narkotikais, prevencijai. Turi būti derinami tarptautiniai ir nacionaliniai interesai. Numatoma suteikti Europolui įgaliojimus, reikalauti, kad valstybės narės tinkamai inicijuotų, vadovautų ir koordinuotų tyrimą arba įkurtų jungtines tyrimo grupes atskirų nusikaltimų rūšių tyrimui. Bendrų nusikaltimų tyrimo grupių kūrimas (pirmiausia kovojant su neteisėtu narkotikų ir žmonių pervežimu, taip pat terorizmu). Siūlymas įsteigti specialų Europos policijos vadovams atstovaujanti padalinį, kuris bendradarbiaudamas su Europolu skleistų informaciją apie tarpsieninio nusikalstamumo tendencijas ir planuotų operatyvines akcijas. Eurojusto įsteigimas – dirbtų nacionalinių prokuratūrų, magistratų ir policijos pareigūnai, paskirti iš kiekvienos valstybės narės. Ši įstaiga koordinuotų nacionalinių prokuratūrų veiklą tiriant organizuotų nusikaltimų bylas. Europos policijos kolegijų asociacija – į Europos policijos kolegiją, kurią sudarys egzistuojančių nacionalinių policijos rengimo institucijų tinklas. Bendradarbiavimo vidaus reikalų srityse formos. Pagal J. Benyoną išskiriami trys tarptautinio policijos bendradarbiavimo lygmenys: 1. Makro – sudaromi globaliniai, daugiašaliai susitarimai, kuriais daroma įtaka nacionalinėms teisės sistemoms, siekiama jas harmonizuoti; 2. Meso – formuojami regioniniai daugiašaliai susitarimai, kuriais nustatomos bendradarbiavimo operacijų vykdymo struktūros, vienodinama policijos ir kitų teisėtvarkos institucijų veiklos procedūros ir praktika; 3. Mikro – dvišaliai susitarimai, apimantys pavienių nusikaltimų tyrimą bei prevenciją ir atskirų formų nusikaltimų kontrolę. Bendradarbiavimas Europos regionuose. Grindžiamas teisėtvarkos sistemų panašumu, bendromis kovos su nusikalstamumu ar atskiromis nusikaltimų rūšimis.

Amsterdamo sutartis ir trečiasis ramstis. Įsigaliojus 1997 m. pasirašytai Amsterdamo sutarčiai didžioji šios politikos dalis turi būti pradėta vykdyti viršvalstybinio reguliavimo priemonėmis, tai yra turi tapti viena iš tokių EB politikos sričių, kurioje iniciatorės vaidmuo tenka Komisijai ir kurios priežiūrą atlieka Teisingumo Teismas. Trečiojo ramsčio struktūros pagrindą sudaro trys darbo grupės, kurių darbą koordinuoja koordinavimo komitetas, o prižiūri Nuolatinių atstovų komitetas (koreperas). Sprendimus priima ES Taryba, sudaryta iš teisingumo ir vidaus reikalų ministrų. Pirmoji darbo grupė atsako už imigracijos ir prieglobsčio reikalus. Antroji – už saugumo institucijų, policijos, muitinių bendradarbiavimą. Trečioji už teisinį bendradarbiavimą. Amsterdamo sutartyje išliko ta pati 3 ES ramsčių struktūra, tačiau dalis III ramsčio reikalų perkelta į pirmąjį, tai yra EB ramstį, todėl pasikeitė ir III ramsčio pavadinimas – “Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose”. EB steigimo (Romos) sutartis papildyta nauju skyriumi, skirtu laisvo asmenų judėjimo, prieglobsčio teikimo ir imigracijos politikai. Į ES struktūrą integruota ir Šengeno sutartis bei jos įgyvendinimo koncepcija, stojimo sutartys bei protokolai, Vykdomojo komiteto sprendimai bei deklaracijos. Airijai, Danijai ir D. Britanijai šioje srityje bus taikomas specialus režimas. Airijai ir D. Britanijai, kurios nėra Šengeno sutarties dalyvės, naujos nuostatos nebus taikomos. Danijos teises ir pareigas Šengeno sutarties atžvilgiu apibrėš ne Bendrijos teisės, bet tarptautinės teisės normos. Amsterdamo sutartis į bendradarbiavimą teisingumo ir vidaus reikalų srityse įtraukė ir Teisingumo Teismą, kuris įgijo teisę spręsti, ar tam tikroje srityje taikomos priemonės yra teisėtos, nagrinėti ginčus, kylančius tarp valstybių narių iš tarp pastarųjų bei komisijos.

Join the Conversation

×
×