Integracija i ES

TURINYS

1. ĮVADAS 32. EKONOMINĖ INTEGRACIJA Į ES2.1. EKONOMINĖ INTEGRACIJA IR JOS PAKOPOS 52.2. EKONOMINĖS INTEGRACIJOS NAUDA 132.3. ES KAIP VIENAS IŠ EKONOMINĖS INTEGRACIJOS PAVYZDŽIŲ 192.4. EKONOMIKOS KONKURENCINGUMAS 213. LIETUVOS INTEGRACIJOS RAIDA Į ES3.1. INTEGRACIJOS Į ES PRIEŽASTYS IR TIKSLAI 243.2. POLITINIŲ, TEISINIŲ IR EKONOMINIŲ SANTYKIŲ PLĖTOJIMO EIGA 283.3. LIETUVOS PERSPEKTYVOS KELYJE Į ES 414. LIETUVOS INTEGRACIJOS Į ES EKONOMINIO ASPEKTO ANALIZĖ4.1. LIETUVOS IR ES PREKYBOS EIGA ĮSIGALIOJUS LAISVOSIOS PREKYBOS SUTARČIAI 464.2. LIETUVOS UŽSIENIO PREKYBOS ANALIZĖ 485. IŠVADOS 546. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 55

1. ĮVADAS

Europos integracijos studijų centro studija apie Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą būklę, perspektyvas ir pasekmes siekiama atsiliepti į ne kartą reikštą oficialų ir neoficialų susidomėjimą tuo, kas gi būtų, jei Lietuva taptų Eropos Sąjungos (ES) nare.Lyginant ES valstybes su Vidurio ir Rytų Europos šalimis, taip pat ir Lietuva, gali kilti toks klausimas:- kodėl ES turėtų būti suinteresuota priimti gerokai skurdesnes šalis? Esama keleto priežasčių. Trumpai ES valstybių motyvus būtų galima apibūdinti taip: norima sukurti taikią, klestinčią ir suvienytą Europą, kuri vadovaujasi bendrais idealais bei taisyklėmis ir turi didelę įtaką pasaulio politikoje. Tikimasi, kad Lietuva ir kitas šio regiono šalis įtraukus į bendrą sprendimų priėmimo procesą ES sukurtų prielaidas palaikyti taikius šalių santykius ir apsaugotų nuo galimybės kilti tokiam konfliktui, pvz., Balkanų. Svarbios tiek idealistinės, tiek ekonominės paskatos. Vieni tokiu būdu siekia sustiprinti demokratiją ir rinkos ekonomiką Europoje, kiti ES plėtrą sieja su ekonomine nauda Sąjungos įmonėms. Valstybių kandidačių ūkiui įsiliejus į bendrąją rinką būtų sudarytos sąlygos ekonominiams augimui, o dėl to padidėtų ES valstybių įmonių produktų paklausa. Tiesa, tai pasakytina ne vien apie Lietuvą, bet apskritai apie visas siekiančias ES narystės valstybes. Jos sudaro daugiau kaip 100 mln. gyventojų rinką. Kai kas vadovaujasi negatyviomis paskatomis. Jų manymu, Lietuvos ir kitų Vidurio ir Rytų Europos valstybių priėmimas į ES ir ūkio plėtra, atsirandanti dėl dalyvavimo bendrojoje rinkoje, sumažintų socialinių neramumų ir migracijos į turtingesnes šalis tikimybę. Labai svarbus ES plėtros motyvas yra ir siekimas, kad ES pasaulyje taptų įtakingesnė.Kalbėdami apie integracijos priežastis paminėjome teigiamas, naudingas Lietuvai jų pasekmes, bet yra galimi ir neigiami Lietuvos narystės Europos Sąjungoje padariniai. Integracijos į ES procesą, nepaisant daugybės prognozuojamų privalumų, lydi nepasitikėjimas ir įvairūs nuogąstavimai. Kai kurie iš jų siejasi su būtinybe keisti gyvenimo ir darbo įpročius, kai kurie atsiranda dėl informacijos trūkumo, kai kurie yra pagrįsti. Ne išimtis ir Lietuvos integracija į ES. Kai kas mano, kad įstojus į ES vietinėms įmonėms labai padidės konkurencija. Iš tiesų konkurencijos padidėjimas tikėtinas, ir jis gali paskatinti vietos gamintojus keisti veiklos pobūdį. Tiesa, ES įmonės jau dabar gali daugelį prekių laisvai įvežti į Lietuvą. ES yra pagrindinė Lietuvos užsienio prekybos partnerė, ekonominiai ryšiai su ja gana intensyvūs. Be to, tikėtina, kad apsauga nuo konkurencijos yra laikina nepriklausomai nuo Lietuvos stojimo į ES, nes rinkos ekonomika grindžiama laisva konkurencija.Kur kas daugiau diskusijų kylą dėl su ES naryste susijusių įsipareigojimų ekonominio reguliavimo srityje įgyvendinimo. Akivaizdu, kad ES reguliavimo normų perkėlimas į Lietuvos teisinę ir administracinę sistemą siejasi su didelėmis pradinėmis išlaidomis. Reikia nemažai išteklių, kad Lietuvos teisės normos būtų suderintos su ES teise, taip pat būtų sukurtos reguliavimo institucijos (pvz., sertifikavimo įstaigos, veterinarijos tarnybos, darbo saugos institucijos ir pan.) ir sudarytos sąlygos tinkamai joms veikti. Įgyvendinti šias priemones finansiškai padeda pati ES, tačiau išlaidų teks ir Lietuvos biudžetui.Su Lietuvos naryste ES siejasi ir baimė prarasti suverenitetą. Iš tiesų, ES valstybės narės nemažai reikalų sprendžia bendrai ir priimdamos sprendimus yra atsisakiusios veto teisės. Kai kurias galias, pvz., prekybos politikos priemonių inicijavimą, jos yra delegavusios ES institucijoms. Europos Teisingumo Teismo sprendimai valstybių narių vyriausybėms yra privalomi. Tačiau būdama ES nare Lietuva galėtų ir sustiprinti savo suverenitetą. Dėl šiuolaikinės tarptautinės sistemos pobūdžio, valstybių ekonominės tarpusavio priklausomybės ir savo geopolitinės padėties Lietuva, dalyvaudama ES sprendimų priėmimo procese, nacionalinius interesus galėtų įgyvendinti geriau nei nepriklausydama Sąjungai. Daug sprendimų yra priimama bendru sutarimu, ieškant visoms valstybėms priimtino varianto. Manoma, jog dauguma mažų valstybių, tapusios ES narėmis, galėjo geriau atstovauti savo interesams tiek sprendžiant Europos reikalus, tiek tarptautinėse organizacijose. Be to, ES sutartyse yra įteisinta pagarba nacionaliniam identitetui, ir Lietuvai narystė Sąjungoje leistų įtvirtinti savo identitetą. Prisitaikyti prie vykstančių pokyčių Lietuvoje (ir už jos ribų) daliai žmonių gali būti sunku, tačiau tiems, kurie sugebės pasinaudoti atsiveriančiomis naujomis galimybėmis, Lietuvos narystė bus naudinga.Šiuo metu visuomenėje vyrauja prieštaringas klausimas, kurio negalime nepaminėti kalbėdami apie stjimo į ES priežastis: Lietuva jau buvo vienoje Sąjungoje, tai kodėl turėtų stoti į kitą? Manytume, tapatinti Europos Sąjungą su Sovietų Sąjunga yra iš esmės neteisinga. Jų panašumai tėra išoriniai pavadinimas ar dydis, tačiau visiškai skiriasi ideologija, t.y. sprendimų priėmimo bei ūkio tvarkymo būdai, tautų ir piliečių teisių svarba. ES yra demokratinių valstybių bendrija, kurioje sprendimai priimami atsižvelgiant į šalių ir jų piliečių interesus. Svarbus vaidmuo saugant demokratiją ir ES sutartyje įtvirtintas ekonomines laisves tenka Europos Teisingumo Teismui. Galima diskutuoti dėl pusiausvyros tarp centralizacijos ir savivaldos tam tikrose srityse arba dėl pusiausvyros tarp sprendimų priėmimo greičio ir bandymų rasti kompromisus. Tačiau svarbiausi ES principai, kurių turi laikytis ir jos narėmis siekiančios tapti valstybės, yra demokratinis sprendimų priėmimas, pagarba žmogaus teisėms, įstatymų viršenybė ir ūkio tvarkymas rinkos sąlygomis.

2. EKONOMINĖ INTEGRACIJA Į ES

2.1. Ekonominė integracija ir jos pakopos

1991 m.• Rugpjūčio 27d. Europos Bendrija pripažino Lietuvos respublikos nepriklausomybę. Diplomatiniai santykiai buvo užmegzti su kiekviena Europos Bendrijos valstybe atskirai.

• Gruodžio 3d. atidaryta Lietuvos Respublikos Nuolatinė misija prie Europos Bendrijos.

1992 m• Gegužės 11d. pasirašyta Lietuvos ir Europos Bendrijos Sutartis dėl prekybos bei komercinio ir ekonominio bendradarbiavimo. Įsigaliojo 1993 m. vasario 1 d. Sutarties pasirašymo proga priimta Deklaracija dėl politinio dialogo tarp EB bei jos šalių narių ir Lietuvos Respublikos.

1993 m.• Birželio 21-22d. Kopenhagos ES Taryba įsipareigojo, kad “Vidurio ir Rytų Europos šalys, pasirašiusios Europos (Asociacijos) sutartis bei siekiančios narystės ES, galės tapti ES narėmis kai tik prisiims narystės įsipareigojimus bei įgyvendins ekonomines ir politines sąlygas”. Taryba apibrėžė stojimo sąlygas vadinamas “Kopenhagos kriterijais”.

1994 m.• Liepos 18d. pasirašyta sutartis dėl laisvosios prekybos ir su prekyba susijusių klausimų. Vėliau ji tapo Europos (asociacijos) Sutarties dalimi ir reglamentuoja prekybinius santykius.Įsigaliojo 1995 m. sausio 1d.

1995 m.• Lietuva pradėjo dalyvauti Pasirengimo narystei Europos Sąjungoje strategijoje (teisės harmonizavimas, struktūrinis ir politinis dialogas, techninė pagalba, regioninis bendradarbiavimas).

• Birželio 12d. pasirašyta Europos (asociacijos) sutartis, kuri pripažino Lietuvos siekį tapti ES nare ir sudarė sąlygas Lietuvos dalyvavimui pasirengimo stojimui į ES strategijoje Vidurio ir Rytų Europos šalims. Ji taip pat nustatė taisykles, pagal kurias liberalizuojamas paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimas; taip pat bendradarbiavimas teisės harmonizavimo, finansų, aplinkos apsaugos, kultūros ir kitose srityse.

• Birželio – rugpjūčio mėn. įkurtos pirmosios Europos integracijos institucijos Lietuvoje: Vyriausybinė Europos integracijos komisija (VEIK),URM Europos integracijos departamentas (EID), Europos integracijos padaliniai ar darbo grupės ministerijose ir žinybose, Europos integracijos studijų centras (EISC).

• Gruodžio 8d. Lietuva pateikė oficialią paraišką tapti Europos Sąjungos nare.• Gruodžio 16d. Madrido ES Tarybos ir Asocijuotų šalių viršūnių susitikimas įpareigojo Europos Komisiją parengti nuomones apie visų šalių-kandidačių paraiškas narystei.1996 m.• Vasario 28d. Vilniuje buvo atidaryta Europos Komisijos Delegacija.

• Liepos 26 d. įteikti oficialūs atsakymai į Europos Komisijos klausimyną dėl Lietuvos pasiruošimo prisiimti narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimus. Atnaujinti atsakymai ir patikslinimai pateikti Komisijai 1997 m. balandžio 3d. ir 1997 m. gegužės 15d.

• Birželio 20d. LR Seimas ratifikavo Europos (Asociacijos) sutartį tarp Lietuvos Respublikos ir Europos Bendrijų bei jų šalių narių.

• Gruodžio mėn. įkurta Europos reikalų ministerija.

1997 m.• Sausio mėn. įsteigta LR pasirengimo deryboms dėl narystės Europos Sąjungoje delegacija – Vyriausybės sudaromas tarpžinybinis laikinas organas, koordinuojantis įvairių žinybų veiklą rengiantis Lietuvos narystei ES bei formuojant Lietuvos pozicijas derybose.

• Kovo 3d. priimtas LR Vyriausybės nutarimas, kuriuo perorganizuota bei į ministrų lygį iškeliama Vyriausybinė Europos integracijos komisija (VEIK), patvirtinamas Komisijos reglamentas; Komisijai vadovauja Ministras Pirmininkas.

• Balandžio 1d. įsigalėjo Europos sutarties pakeistas 3 protokolas dėl prekių kilmės taisyklių, kuriuo Lietuva įsijungė į dialoginę prekių kilmės taisyklių išplėtimo sistemą tarp ES, Europos ekonominės erdvės, EFTA ir CEFTA šalių.

• Liepos 16d. Europos Komisija pateikė savo nuomonę apie Lietuvos pasiruošimą tapti ES nare. Europos Komisijos nuomone – “derybos dėl narystės ES turi būti pradėtos, kai tik Lietuva padarys pakankamą pažangą kad būtų patenkinti Kopenhagos ES viršūnių susitikimo suformuluoti reikalavimai.” Komisija pripažino, kad Lietuva atitinka narystei keliamus politinio stabilumo, demokratijos, žmogaus ir mažumų teisių apsaugos kriterijus, pasiekti geri rezultatai vykdant ekonominę reformą ir teisės harmonizaciją.

• Liepos 23d. parengtos preliminarios LR Vyriausybės išvados dėl komisijos nuomonės.

• Rugsėjo mėn. parengtas išplėstinis LR Vyriausybės komentaras dėl Europos Komisijos nuomonės.

• LR seime įkurtas Europos reikalų komitetas.

• Pasirengimo deryboms delegacija parengė 2 tomų apžvalgą “Lietuva kelyje į Europos Sąjungą”,išplatintą ES šalims narėms bei ES institucijoms.

• Spalio 31d. LR Vyriausybės nutarimu patvirtintas Pirmaeilių darbų spartinant Lietuvos integraciją į ES 1998 metų planas.

• Lapkričio 4d. Europos komisijos Prezidentas Jacques Senter lankėsi Lietuvoje.

• Gruodžio 12-13d. Liuksemburgo ES Taryba, atsižvelgdama į Europos Komisijos parengtas nuomones dėl šalių kandidačių pasirengimo narystei ES, nusprendė pradėti individualias derybas dėl narystės su Čekija, Estija, Kipru, Lenkija, Slovėnija ir Vengrija. Tuo tarpu pasiruošimą deryboms su Lietuva ir likusiomis kandidatėmis nuspręsta spartinti ES teisės aktų peržiūros pagalba.

1998 m.• Vasario 1d., įsigaliojus Asociacijos (Europos) sutarčiai, patvirtinta jos vykdymo tvarka: Asociacijos tarybos, Asociacijos komiteto, ir pakomitečių formavimo principai.

• Vasario 24d. įvyko pirmasis Lietuvos-ES Asociacijos Tarybos posėdis.

• Priimti 4 Asociacijos Tarybos sprendimai: 1) dėl Asociacijos Tarybos darbo reglamento patvirtinimo; 2) dėl Lietuvos dalyvavimo bendrijos mokymo, jaunimo ir ugdymo programose sąlygų priėmimo; 3) dėl Europos sutarties 3 protokolo pakeitimų; 4) dėl Lietuvos dalyvavimo Bendrijos kultūros programose sąlygų priėmimo.

• Kovo mėn. Parengta Stojimo partnerystės programos esminė dalis – Nacionalinė acquis priėmimo programa – ir įteikta Komisijai bei ES šalims.

• Kovo mėn. Panaikinta Europos reikalų ministerija, vietoj jos įkuriant Europos Komitetą prie Lietuvos vyriausybės.

• Kovo 12 d. Ministro pirmininko vadovaujama delegacija dalyvavo Europos Konferencijos atidaryme Londone.

• Kovo 24 – 25 d. Vilniuje įvyko Transporto ir telekomunikacijų pakomitetis.

• Kovo 30 d. Užsienio reikalų ministras A. Saudargas dalyvavo bendro, visas šalis kandidates apimančio stojimo į ES proceso atidaryme Londone.

• Nuo balandžio 3 d. Lietuva dalyvauja daugiašalėje ES teisės aktų ir nacionalinės teisės atitikimo peržiūroje, kuri baigėsi 1999 m. vasario mėn.

• Gegužės 12 d. Briuselyje įvyko Prekybos , pramonės ir vartotojų teisių pakomitetis.

• Gegužės 26 d. Briuselyje įvyko bendradarbiavimo muitinių srityje, statistikos, narkotikų ir nelegalios veiklos prevencijos pakomitetis.

• Birželio 25 d. Briuselyje įvyko pirmasis Lietuvos – -ES asociacijos komiteto posėdis.

• Liepos 16 d. Lietuva ir ES pasirašė protokolą, keičiantį Europos sutarties prekybos aspektus, atsižvelgiant į Austrijos, Suomijos ir Švedijos įstojimą į ES bei Urugvajaus raundo derybų išvadas dėl žemės ūkio. Protokolas pakeitė Europos sutarties 2 protokolą. Buvo panaikinti kvotos apribojimai prekėms, eksportuojamoms į Bendriją, kurioms nėra taikomas specifinis žemės ūkio komponentas.

• Liepos 21 d. Lietuvoje lankėsi Europos komisijos narys Hans van den Broek.

• Rugsėjo 1 d. Europos komisijai buvo pateikta medžiaga apie Lietuvos pažangą ir pasiruošimą stojimo deryboms, skirta Komisijos ruošiamai Pažangos Ataskaitai apie Lietuvą.

• Rugsėjo 17 – 18 d. Briuselyje įvyko Aplinkos, energetikos ir regioninių klausimų pakomitetis.

• Rugsėjo 21 d. Vilniuje įvyko Ekonominių klausimų pakomitetis.

• Spalio 6 d. Briuselyje įvyko žmogiškų išteklių, mokslo, technologijų plėtros ir socialinės politikos pakomitetis.

• Spalio 8 d. Vilniuje įvyko Finansinių paslaugų, įmonių steigimo ir kapitalo judėjimo pakomitetis.

• Lapkričio 4 d. Europos Komisija pateikė Pažangos ataskaitą apie šalių kandidačių pasiruošimą narystei ES, kurioje pripažino esminę Lietuvos pažangą ir pabrėžė, jog galės rekomenduoti Lietuva derybų dėl narystės pradžiai, jei pastaroji praktikoje įgyvendins ir vykdys atliktas reformas ir sprendimus.

• Lapkričio 25 d. Briuselyje įvyko Žemės ūkio ir žuvininkystės pakomitetis.

• Gruodžio 1 – 2 d. Vilniuje įvyko Įstatymų derinimo, konkurencijos ir Bendrijos programų atvėrimo pakomitetis.

• Gruodžio11 – 12 d. Vienoje vykęs ES Tarybos susitikimas patvirtino Europos Komisijos Pažangos Ataskaitą bei su ja susijusias ES UR ministrų tarybos, vykusios gruodžio 7 d., išvadas. Jose buvo atkreiptas dėmesys į esminę Lietuvos pažangą ir galimybę pradėti su Lietuva derybas po to, kai pastarojo meto Lietuvos sprendimai bus patikrinti praktikoje.

• Gruodžio 18 d. Briuselyje buvo pasirašytas Papildomas protokolas, kuriuo buvo liberalizuota prekyba tekstile ir jos dirbiniais tarp ES ir Lietuvos. Protokolo nuostatos šalių susitarimu buvo taikomos nuo1998 m. sausio 1 d.

• Gruodžio 30 d. LR Vyriausybė patvirtino Prioritetinių priemonių ir veiksmų 1998-1999 m. planą, kurį Europos Komitetas prie LRV paruošė, atsižvelgdamas į Komisijos ataskaitoje nurodytus trūkumus.

1999 m.• Buvo priimti 6 Asociacijos tarybos sprendimai: 1) papildantis Europos sutarties 3 protokolą; 2) dėl Lietuvos dalyvavimo programoje “SAVE II” terminų ir sąlygų priėmimo; 3) dėl Lietuvos dalyvavimo Bendrijos sveikatos ir socialinės politikos programose sąlygų priėmimo; 4) dėl taisyklių, būtinų Europos sutarties 64(1)(I), (1)(II) ir (2) straipsniui įgyvendinti priėmimo; 5) dėl Lietuvos alyvavimo Bendrijos programose mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros bei demonstravimo srityse (998-2002) sąlygų patvirtinimo; 6) pakeičiantis ES ir Lietuvos Europos sutarties 3 protokolą dėl sąvokos “prekių kilmė” apibrėžimo ir administracinio bendradarbiavimo metodų.

• Vasario 15 d. Lietuvoje lankėsi pirmą 1999 m. pusmetį pirmininkaujančios ES šalies Vokietijos Valstybės sekretorius Europos reikalams Günter Verheugen.

• Vasario 22 d. Liuksemburge įvyko antrasis Lietuvos-ES Asociacijos tarybos susitikimas. Jo metu buvo teigiamai įvertinti Lietuvos pasiruošimas narystei ES bei dvišalių santykių plėtra Europos Asociacijos sutarties rėmuose. Lietuva buvo paraginta tęsti reformas.• Kovo 1 d. Lietuva pradėjo dvišalę ES teisės aktų atitikimo su Lietuvos teisės aktais peržiūrą. Iš 29 derybinių skyrių iki birželio pabaigos buvo peržiūrėti 28. Kiekvienam skyriui buvo sukurta atskira darbo grupė, įgaliota ruošti derybinę poziciją, sudaryta iš atitinkamų ministerijų, departamentų ir kitų institucijų atstovų.

• Gegužės 3 d. Vilniuje įvyko Prekybos, pramonės ir vartotojų teisių pakomitetis.

• Birželio 18 d. Vilniuj įvyko antrasis ES-Lietuvos Asociacijos komiteto susitikimas. Jame buvo peržvelgtas Lietuvos pasiruošimas narystei ES. Didžiausias dėmesys buvo skirtas Lietuvos Stojimo partnerystės įgyvendinimui, akcentuojant joje nurodytas prioritetines pasiruošimo sritis – ekonomikos, vidaus rinkos, teisingumo ir vidaus reikalų energetikos reformas, administracinių gebėjimų stiprinimą.

• Birželio 25 d. Briuselyje įvyko Transporto ir transeuropinių tinklų pakomitetis.

• Liepos 2 d. Europos Komisijai buvo įteikta medžiaga Komisijos pranešimui apie Lietuvos pažangą ruošiantis narystei ES.

• Liepos 12 d. Briuselyje įvyko Įstatymų derinimo, konkurencijos ir bendrijos programų atvėrimo pakomitetis.

• Liepos 26 d. Lietuvoje lankėsi Europos komisijos DGIA Generalinio direktoriaus pavaduotojas F. Lamourex; susitikimuose su aukščiausiais Lietuvos pareigūnais buvo aptarti Lietuvos pasirengimas narystei ES ir būsima Europos Komisijos pažangos ataskaita.

• Liepos 28 d. Briuselyje įvyko Ekonominių ir finansinių klausimų pakomitetis.

• Liepos 29 d. Briuselyje įvyko finansinių paslaugų,įmonių steigimo ir kapitalo judėjimo pakomitetis.

• Rugsėjo 8 ir 20 d. Europos komisijai 5teikti du papildomi dokumentai su informacija apie naujausius Lietuvos pasiekimus.

• Rugsėjo 9 d. Ūkio ministras A. Maldeikis Briuselyje aukštiems Europos Komisijos pareigūnams pristatė Lietuvos Vyriausybės patvirtinta ir perduotą svarstymui į Seimą nacionalinę energetikos strategiją; taip pat pateikė informaciją apie tai, kaip stiprinamas Lietuvos pajėgumas atlaikyti ES rinkos konkurencinį spaudimą.

• Rugsėjo 15 d. Vilniuje įvyko Muitinių bendradarbiavimo, statistikos, narkotikų ir nelegalios veiklos prevencijos pakomitetis.

• Spalio 7 d. UR ministras A. Saudargas susitiko Briuselyje su Europos Komisijos nariais G. Verheugen ir P. Lamy, atsakingais atitinkamai už ES plėtrą ir prekybą, ir pristatė naujausius Lietuvos pasiekimus ir sprendimus, ruošiantis narystei ES bei būsimoji Komisijos pažangos ataskaita apie šalių kandidačių pažangą, derybinės Lietuvos perspektyvos.

• Spalio 8 d. Vilniuje įvyko Inovacijų (ir socialinės politikos) pakomitetis.

• Spalio 13 d. Europos komisijos posėdyje patvirtintas pranešimas apie valstybių kandidačių pažangą siekiant narystės ES. Komisija pripažino Lietuvos ženklią pažangą ir rekomendavo pradėti derybas su Lietuva dėl narystės 2000 m. pradžioje. Deryboms taip pat rekomenduotos Malta, Latvija, Slovakija bei, su tam tikromis išlygomis, Bulgarija ir Rumunija.

• Spalio 15-16 d. Tampere (Suomija) vykusiame ES Tarybos susitikime šalia Teisingumo ir vidaus reikalų buvo apsikeista Europos Komisijos Pažangos ataskaitos vertinimais. ES šalių vadovai sutarė Helsinkyje pakviesti pradėti derybas dėl narystės visas Komisijos rekomenduotas šalis kandidates.

• Lapkričio 8-12 d. įvyko dvišalė žemės ūkio skyriaus teisės peržiūra; 8 d. papildomai įvyko Šengeno daugiašalė, o 15 d. – Šengeno dvišalė teisės peržiūra.

• Lapkričio 12 d. Vilniuje viešėjo Europos Komisijos narys, atsakingas už ES plėtrą, G. Verheugen’as. Susitikimuose su aukščiausiais Lietuvos pareigūnais jis aptarė Lietuvos pasiruošimą narystei, būsimųjų derybų dėl narystės ES eigą, pagalbą Ignalinos AE uždarymui, kitas europines integracijos aktualijas.

• Lapkričio 26 d. Vilniuje įvyko Žemės ūkio ir žuvininkystės pakomitetis.

• Gruodžio 10-11 d. Helsinkio ES Taryba pritarė komisijos siūlymui pradėti stojimo derybas su Lietuva ir likusiomis kandidatėmis.

• Gruodžio 14 d. Vilniuje įvyko Aplinkos, energetikos ir transporto pakomitetis.

• Gruodžio 23 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1459 pasirengimo deryboms dėl narystės Europos Sąjungoje delegacija reorganizuota į derybų dėl narystės Europos Sąjungoje delegaciją.

2000 m.• Vasario 7 d. Vyriausybinė Europos integracijos komisija (VEIK) pritarė septynioms derybinėms pozicijoms: Statistika (12), Mažos ir vidutinės įmonės (16), Mokslas ir mokslo tyrimai (17), Švietimas ir mokymai (18), Telekomunikacijos ir informacijos technologijos (19), Kultūra ir audiovizualinė politika (20), Bendra užsienio ir saugumo politika (27).

• Vasario 10-11 d. Vilniuje viešėjo Europos komisijos pirmininkas R. Prodi ir Europos Komisijos narys, atsakingas už ES plėtrą, G. Verheugen’as.

• Vasario 15 d. Briuselyje oficialiai prasidėjo derybos dėl Lietuvos narystės ES – surengtas pirmasis Stojimo konferencijos Ministrų lygio susitikimas.

• Vasario 28 d. VEIK pritarė keturioms derybinėms pozicijoms: Įmonių teisė (5), Konkurencijos politika (6), Pramonės politika (15), ir Išoriniai santykiai (26).

• Kovo 15 d.LR Vyriausybė patvirtino LR derybines pozicijas derybose dėl narystės ES “Mokslo ir mokslo tyrimų”, Švietimo ir mokymo”, “Statistikos” bei “Bendros užsienio ir saugumo politikos” srityse.

• Kovo 22 d. LR Vyriausybė patvirtino LR derybines pozicijas derybose dėl narystės ES “Mažų ir vidutinių įmonių”, “Išorinių santykių”, “Konkurencijos” bei “Kultūros ir audiovizualinės politikos” srityse.

• Kovo 28 d. Briuselyje įvyko Stojimo konferencijos Vyriausiųjų derybininkų lygio pirmasis susitikimas, kurio metu užsienio reikalų ministras V. Ušackas kartu su kitais “Helsinkio grupės” vyriausiais derybininkais ES pirmininkaujančios Portugalijos atstovams ir Europos Sąjungos Tarybos sekretoriatui oficialiai įteikė 8 pirmąsias LR derybines pozicijas.

Ignalinos AE uždarymo problematika

1999• Balandžio 14-16 d. Vilniuje įvyko pirmasis jungtinės Europos Komisijos – Lietuvos energetiko darbo grupės posėdis. Jame buvo aptari Ignalinos AE uždarymo išlaidos bei socialinių – ekonominių padarinių Visaginui bei Lietuvai dydis, nutrata toliau plėtoti diskusiją, derinti požiūrius ir konsultuotis dėl Energetikos strategijos galutinio varianto.

• Liepos 14 d. įvyko antrasis jungtinės Europos Komisijos – Lietuvos energetiko darbo grupės posėdis, kuriame buvo toliau konsultuojamasi dėl Nacionalinės energetikos strategijos.

• Rugsėjo 9 d. Ūkio ministras A. Maldeikis Briuselyje aukštiems Europos Komisijos pareigūnams pristatė Lietuvos Vyriausybės patvirtintą ir perduotą svarstymui į seimą Nacionalinę energetikos strategiją; taip pat pateikė informaciją apie tai, kaip stiprinamas Lietuvos pajėgumas atlaikyti ES rinkos konkurencinį spaudimą.

• Spalio 5 d. Seimas patvirtino Nacionalinę energetikos strategiją. Vienas iš svarbiausių atnaujintos Nacionalinės energetikos strategijos elementų yra Ignalinos AE stabdymo planas, kuriame numatyta, kad Ignalinos AE pirmas blokas bus uždarytas iki 2005 metų. II bloko uždarymo datos klausimas turi būti sprendžiamas 2004 metų NES. Europos Komisija mano, kad tai galėtų būti 2009 metai.

• Lapkričio mėn. numatyta Europos rekonstrukcijos ir plėtros banke atidaryti bendra sąskaitą Ignalinos AE uždarymui, į kurią Europos komisija šiais metais įneš 10 mln. Euro, o per ateinančius 7 metus – dar 200 mln. Euro. Vėliau ši sąskaita yra pildoma ne tik ES, bet ir kitų donorų lėšomis. Šių pinigų negalima naudoti be komisijos “parašo”.

• Gruodžio 9 d. Ūkio ministerija pateikė ministerijų ir kitų atsakingų institucijų derinimui įstatymo projektą dėl Ignalinos AE I bloko eksploatacijos nutraukimo.

• Gruodžio 15 d. įvyko trečiasis jungtinės Europos Komisijos – Lietuvos energetikos darbo grupės posėdis, kur buvo svarstomi tolesnis pasiruošimas IAE uždarymui, donorų konferencijos klausimai.

• Gruodžio 30 d. tarp Europos komisijos ir Lietuvos pasirašytas finansinis memorandumas, pagal kurį IAE sustabdymo bei tolimesnės Lietuvos energetikos sektoriaus raidos finansavimo programai ES skiria 10 mln. eurų , bei numato skirti po 20 mln. eurų kasmet.

2000 m.• Vasario 23 d.Vyriausybės nutarimu sudaryta speciali komisija (iš atitinkamų ministerijų bei institucijų deleguotų aukštų pareigūnų), kuri koordinuos su IAE uždarymu susijusius darbus bei tam skiriamus pinigus. Jai vadovauti paskirtas Ūkio viceministras IAE reikalams R. Vaitkus. Ūkio ministerija įpareigota suformuoti atskirą nuolatinį padalinį klausimams, susijusiems su IAE, spręsti, kuris atliks komisijos sekretoriato funkcijas. Sekretoriatui tiesiogiai vadovaus komisijos pirmininkas. Tuo tarpu IAE administracija numatė 2000 vasario – kovo mėn. įkurti atskira padalinį pačioje AE paruošiamiesiems darbams I-ojo bloko eksploatavimo nutraukimo darbams vykdyti.

• Kovo 8-9 d. Ūkio viceministras R. Vaitkus viešėjo Londone ir Briuselyje, kur su aukštais ERPB ir Europos komisijos pareigūnais aptarė tarptautinės finansinių donorų konferencijos organizavimą birželio pabaigoje Vilniuje.

• Kovo 14 d. Vyriausybė patvirtino IAE I bloko eksploatavimo nutraukimo įstatymo projektui.

• Kovo 28 d. IAE I bloko eksploatavimo nutraukimo įstatymo projektas pateiktas svarstyti Seime.

ES techninė pagalba – PHARE, ISPA, SAPARD programos

• 1992-1999 metų laikotarpyje ES per PHARE programą suteikė Lietuvai apie 345 mln. eurų negrąžintiną finansinę paramą (1999 metais – 68.9 mln. eurų). Prioritetinės 1999 m. sritys – institucinių ir administracinių pajėgumų stiprinimas, vidaus rinka, teisingumas ir socialiniai reikalai, aplinkos apsauga.

• Nuo 2000 metų be PHARE programos Lietuva galės pasinaudoti naujomis pasirengimo narystei programomis – SAPARD (kiekvienais metais apie 50 mln. eurų), skirta žemės ūkiui ir kaimo plėtrai bei ISPA (kiekvienais metais apie 30 mln. eurų), skirta transporto infrastruktūrai ir gamtos apsaugai.

2.2. Ekonominės integracijos nauda

Narystė Europos Sąjungoje (ES) Lietuvai naudinga dėl įvairių priežasčių. Pirmiausia narystė ES padidina šalies saugumą sumažindama išorinę grėsmę. ES valstybės tarpusavyje koordinuoja užsienio politiką. Dauguma jų priklauso Vakarų Europos Sąjungai (VES) – gynybos ir saugumo organizacijai, kuri pastaruoju metu yra integruojama į ES bendrosios užsienio ir saugumo politikos struktūrą. Beje, kai kas teigia, kad Lietuvos saugumui užtikrinti pakaktų būti tik NATO nare. Tačiau taip manantieji šalies saugumą suvokia labai siaurai, t.y. tik kaip karinės grėsmės sumažinimą, ir neatsižvelgia į kitus narystės ES pranašumus. Narystė ES ne tik sumažina išorinės agresijos tikimybę, bet ir sustiprina tvarką bei padidina saugumą pačioje šalyje: jos narės bendrai sprendžia nusikalstamumo, sienų kontrolės, terorizmo, aplinkos taršos ir kitas piliečių saugumui svarbias problemas. Europoje užtikrinant saugumą ateityje vis didesnį vaidmenį gali vaidinti ES. Dėl nuolatinio keitimosi informacija ir bendro sprendimų priėmimo taip pat labai sumažėja nesusipratimų ir konfliktų tarp ES narių tikimybė. Manoma, jog būtent tai, kad šeštajame dešimtmetyje buvo sukurtos Europos Bendrijos, prisidėjo prie taikaus Vakarų Europos šalių, ypač istoriškai dažnai konfliktavusių didžiųjų valstybių, sambūvio.Lietuvos narystė ES turi ekonominių pranašumų. ES pagrindas – bendroji rinka, kurioje laisvai juda prekės, asmenys, paslaugos ir kapitalas. Kitaip sakant, visoje ES teritorijoje siekiama sudaryti tokias pat sąlygas laisvai judėti kaip ir vienoje valstybėje. Lietuvai prisijungus prie ES jos verslininkai galės laisvai prekiauti visoje ES teritorijoje, piliečiai galės laisvai judėti, mokytis ir įsidarbinti bet kurioje ES valstybėje. Tiesa, kai kurių laisvių įgyvendinimui gali būti taikomi pereinamieji laikotarpiai, o jų trukmė priklausys tiek nuo Lietuvos pasirengimo narystei ES ir derybinių gebėjimų, tiek nuo situacijos Sąjungoje. Pašalinus ekonominės veiklos kliūtis bus geriau naudojami gamybos ištekliai – darbo jėgos, kapitalo bei gamtos. Manoma, kad būdama ES nare šalis tampa patrauklesnė investuotojams. Dėl šių priežasčių ekonominė veikla darosi efektyvesnė, mažėja kainos ir kyla šalies gerovė. Tiksliai įvertinti ekonominį ES poveikį labai sunku, nes nelengva atskirti, kas yra Lietuvoje vykdomų reformų, o kas – integracijos į ES padariniai. Dar sunkiau skaičiais įvertinti ir palyginti ekonominės narystės ES išlaidas ir naudą individams, atskiroms visuomenės grupėms ar visam šalies ūkiui. Tiesa, ankstesnės plėtros atvejais buvo bandyta įvertinti narystės ES poveikį. Pavyzdžiui, buvo nustatyta, kad dėl dalyvavimo bendrojoje rinkoje metinis Portugalijos ūkio augimas 1995-2010 m. padidės 0,7 proc. Tačiau tokie apibendrinimai beveik neatspindi integracijos poveikio konkretiems žmonėms.ES remia mažiau išsivysčiusius valstybių narių regionus. Tikėtina, kad tapusi ES nare Lietuva sulauktų finansinės jos paramos. Nors mūsų valstybė turėtų mokėti įnašus į bendrą biudžetą, iš ES biudžeto gaunamos išmokos dar ilgai viršytų Lietuvos įmokas. Lietuva jau dabar gauna arba netrukus gaus ES paramą, skirtą teisės normų derinimui, investicijoms į infrastruktūrą ir institucijų plėtrą, regionų bendradarbiavimui (PHARE programa), žemės ūkio ir kaimo plėtojimui (SPARD programa), transporto plėtrai ir aplinkosaugai (ISPA programa). 2000 m. iš PHARE programos Lietuvai numatyta skirti apie 42 mln. eurų, o 2000 – 2006 m. iš SAPARD ir ISPA programų – apie 200 mln. eurų. Kai kas svarbiausius Lietuvos narystės ES pranašumus sieja būtent su finansine parama, kuri įstojus į Sąjungą per metus gali siekti iki 4 proc. Lietuvos bendrojo vidaus produkto. Vis dėlto tai reikėtų vertinti atsargiai. Galimas daiktas, kad šiuo metu ES taikomos finansinės paramos valstybių narių žemės ūkiui bei regionų plėtrai taisyklės prieš Lietuvai stojant į ES bus pakeistos.ES finansinės paramos nauda ūkio plėtrai labai priklauso nuo jos veiksmingo panaudojimo. Graikijos ekonominė raida ES liudija, kad išmokos iš ES biudžeto gali neduoti laukiamo ekonominio efekto. Dėl šių priežasčių didesnė ekonominė nauda yra sietina su Lietuvos dalyvavimu bendrojoje rinkoje.Dar vienas svarbus Lietuvos narystės ES aspektas – dalyvavimas Europoje vykstančiuose procesuose. Tai svarbu tiek politikos, tiek ekonomikos, tiek kultūros atžvilgiu. Dalyvaujant didžiausioje pasaulyje regioninėje organizacijoje įgyja daugiau galimybių siekti nacionalinių tikslų. Svarbu ir tai, kad įsitraukusi į ES sprendimų priėmimo procesą Lietuva galėtų daryti įtaką jų turiniui. Tai, kad Lietuva yra maža valstybė, netrukdytų prisidėti prie bendros politikos kūrimo. Sprendimai ES paprastai yra priimami bendru sutarimu, nors formaliai tam tikrose srityse, pvz., sprendžiant bendrosios rinkos klausimus, taikoma daugumos balsavimo taisyklė. Viena iš pagrindinių priežasčių, paskatinusių Austriją, Suomiją ir Švediją stoti į ES, buvo siekis prisidėti prie bendros politikos, kuri turi įtakos ir ES nepriklausančioms valstybėms, kūrimo. Šiuolaikinėje pasaulio ekonomikoje tokio stambaus ekonominio vieneto kaip ES politika turi daug įtakos kitoms valstybėms. Tai itin aiškiai atsiskleidė Lietuvos gamintojų prekėms Rusijoje ir kitose rinkose pradėjus konkuruoti su ES subsidijuojamais žemės ūkio produktais. Galiausiai narystė ES Lietuvai daugeliu atžvilgių yra naudingesnė nei alternatyvos jos stojimui į ES, ypač kai į ją įstos kitos šios regiono šalys.2000 vasario mėn. Šiuo metu Lietuvoje vyksta intensyvus pasirengimo narystei Europos Sąjungoje procesas. Siekiant atitikti narystės reikalavimus, vykdomos struktūrinės ūkio reformos bei priimami ir įgyvendinami ES teisę ir jos taikymo praktiką, vadinamąjį acquis, atitinkantys teisės aktai. Lietuvos narystės ES nauda ir kaštai nagrinėjami ir aptariami nuo pat Lietuvos ir ES santykių pradžios. Derybų dėl narystės pradžia ir padidėjęs Lietuvos visuomenės skeptiškumas narystės ES atžvilgiu skatina dar kartą sugrįžti prie šios temos.2000 m. vasario 15 d. oficialiai pradėtos derybas su Europos Sąjunga žymi naują Lietuvos ir Europos Sąjungos santykių etapą. Rengiant pagrįstus derybinius pasiūlymus bei derantis dėl naudingų Lietuvai narystės sąlygų, labai svarbu įvairiapusiškai įvertinti narystės ES naudą ir kaštus Lietuvai. Būtent derybų metu yra susitariama dėl pagrindinių stojimo sąlygų, pagal kurias kandidatės priims, įgyvendins ir užtikrins acquis įgyvendinimą. Derybų trukmė paprastai priklauso nuo pasiruošimo deryboms laipsnio ir Lietuvoje, ir Europos Sąjungoje. Lietuvos, teisinės ir demokratinės valstybės, pagrindinis tikslas yra laiduoti savo piliečiams jų teisių apsaugą ir sudaryti sąlygas jų ekonominei bei socialinei gerovei. Todėl derantis dėl Lietuvos narystės ES svarbu maksimizuoti narystės teikiamą naudą ir minimizuoti su ja susijusius kaštus. Lietuvos apsisprendimą tapti Europos Sąjungos nare, kuris buvo ne kartą išreikštas jos politinių lyderių ir įformintas oficialiu prašymu tapti ES nare 1995 m., daugiausia apsprendė ne ekonominiai, o geopolitiniai ir saugumo motyvai, siekis tapti neabejotina Vakarų Europos valstybių klubo nare. Tačiau, nors santykiai su ES pastaraisiais metais plėtojosi ypač dinamiškai (1995 m. pasirašyta Europos sutartis, 1997 m. Lietuva įtraukta į stojimo procesą, o 1999 m. vasario 15 d. pradėjo derybas dėl narystės), integracijos procesas užsitęsė. Pasirodė, kas jis gerokai labiau komplikuotas, nei anksčiau atrodė daugumai Lietuvos žmonių ir politiniam bei ekonominiam elitui. Pasirengimas narystei, kuris apima ne tik Lietuvos teisės, ypač ekonominės, derinimą su ES teise, bet ir Lietuvos administracinės sistemos pertvarkymą, politikos daugelyje sričių peržiūrėjimą, reikalauja didelių administracinių ir finansinių išteklių ir kartu primena, kad narystė ES apriboja Lietuvos valstybės autonomiją. Šis apribojimas ir vis augantis integracijos proceso sąlygiškumas bei tikra ir tariama Lietuvos ir ES įsipareigojimų asimetrija skatina neigiamas visuomenės ir politinio elito nuotaikas ES atžvilgiu. Jas aštrina ir tai, kad pradinis geopolitinis imperatyvas neatrodo toks aktualus, didesnį rūpestį kelia ekonominės problemos, ir šiame kontekste vėl aktualizuojami klausimai apie Lietuvos narystės ES naudą ir kaštus.Teiginys, kad narystės ES nauda ir kaštai yra sunkiai apskaičiuojamas dalykas yra banalus, bet teisingas. Pirmiausia dėl to, kad metodologiškai naudą ir kaštus reikia vertinti atsižvelgiant į alternatyvas, t.y., palyginant Lietuvos praradimus, jai tampant ES nare, su kitomis potencialiomis plėtros alternatyvomis. Pirmiausia, Lietuva netenka jai nepriimtinos galimybės grįžti į NVS įtakos sferą ir, antra, galimybės vystytis individualiai, nepriklausant jokiems regioniniams susivienijimams. Abi šios alternatyvos neatrodo gyvybingos nei politiškai, nei ekonomiškai. Individualios plėtros galimybes ypač apriboja Lietuvos geopolitinė padėtis, jos ekonomikos priklausomybė nuo prekybos, bei rinkos mažumas. Tokie pavyzdžiai, kaip Norvegija ar Šveicarija greičiau iliustruoja ne alternatyvias plėtros galimybes, bet yra labai savotiškos išimtys, kurias sąlygoja unikalus vidinių bei išorinių veiksnių rinkinys, kuris nebūdingas Lietuvai.Antra, sunku atskirti, ką mes darome rengdamiesi ES narystei, o ką – tiesiog kurdami stabilią demokratiją, pagrįstą žmogaus teisėmis ir teisės viešpatavimu ir konkurencingą rinkos ekonomiką, t.y., modernią valstybę, lygiateisę tarptautinės bendruomenės narę, galinčią pasitikti globalizacijos iššūkį. Šie tikslai yra lygiagretūs ir vienas kitą sustiprina. Vadinamieji Kopenhagos kriterijai, kuriuos ES nustatė kaip derybų dėl narystės pradžios sąlygas, iš esmės atitinka transformacijos, vykstančios Lietuvoje tikslus. Todėl Lietuvos narystės ES ar pasirengimo jai kaštai iš esmės yra modernios valstybės kūrimo kaštai, kuriuos tikslingiau būtų vadinti investicijomis, kurios atsiperka ne iš karto, tačiau būtinos norint garantuoti stabilią ir saugią valstybės plėtrą, kuri yra esminė gerovės augimo sąlyga. Kaštais griežtąja prasme arba tiesioginiais narystės kaštais būtų galima pasekmes tų žingsnių, kurie Lietuvai ar tam tikrai socialinei bei profesinei grupei būtų nenaudingi, tačiau jų reikia imtis tenkinant ES teisės reikalavimus ir kitas narystės sąlygas. Trečia, narystės ES naudos ir išlaidų problema yra labai kompleksiška. Šis kompleksiškumas pirmiausia susijęs su pačios ES veiklos sferos platumu. Per daugiau, kaip 40 savo veiklos metų Europos Sąjunga tapo ne tik vieninga rinka, kuri reguliuojama bendromis taisyklėmis, bet ir gana vieningu veikėju tarptautinėje sistemoje, daug bendrų bruožų turinčia teisingumo erdve. Dėl to įsijungimo į Sąjungą pasekmių ratas apima ir politinę, ir ekonominę, ir teisinę valstybės sistemas, paliečia daugelį socialinių, profesinių, visuomeninių grupių.Nepaisant šių sunkumų, kurie į narystės ES naudos ir išlaidų vertinimus įneša nemažai neapibrėžtumo ir apsunkina kiekybinius skaičiavimus, kokybiškai pateikti bendras išvadas dėl narystės pasekmių ne tik būtina, bet ir įmanoma. Skirtingai nuo susiklosčiusių stereotipų, šis Lietuvos valstybės žingsnis buvo planuojamas ir grindžiamas daug kruopščiau ir plačiau, nei daugelis kitų esminių valstybės sprendimų. Žemiau pateikti vertinimai, savo ruožtu, grindžiami kitų į ES įsijungusių ir valstybių ir šiuo metu kaip ir Lietuva narystei besirengiančių kitų Vidurio ir Rytų Europos valstybių patirtimi. Pastaroji patirtis vertinga todėl, kad pasirengimas narystei ir jo tiesioginės bei netiesioginės pasekmės glaudžiai susijusius su narystės pasekmėmis. ES poveikis Lietuvai ir kitoms šalims kandidatėms žymus jau dabar, tad ir toliau tekste bus vartojamas ne tik būsimasis, bet ir būtasis laikas.Žemiau pateikiamas kokybinis narystės ES naudos ir kaštų vertinimas struktūruojamas pagal poveikio sritis, siejamas su pagrindiniais modernios valstybės tikslais ir jos veiklos sritimis. Jie gana fragmentiški, tačiau turėtų padėti susidaryti mūsų laukiančių iššūkių mastą ir pobūdį.

Nepaisant to, kad, kaip rodo apklausos, prisijungimas prie ES aiškiausiai siejamas su gerovės lūkesčiais, nereikėtų pamiršti esminės kultūrinės narystės ES reikšmės. Europos integracija vyko ir vyksta tarp valstybių, kurias sieja ne tik prekybiniai, ekonominiai ar saugumo interesai, bet ir bendros vertybės. Pripažinus faktą, kad ES tapo geopolitine Europos, Europos kultūros forma, akivaizdu, kad narystė ES turėtų sustiprinti kultūrinę Lietuvos priklausomybę Europai. Ši kultūrinė priklausomybė turi didžiulę reikšmę pasitikėjimui tarp atskirų piliečių, ūkio subjektų ir valstybių, ir, atitinkamai, yra svarbi saugumo ir net ekonominės gerovės sąlyga. Narystė ES ir pasirengimas jai Lietuvos vidaus reformoms suteikia aiškų tikslą, kryptį ir papildomą impulsą. Kadangi esminiai narystės reikalavimai ir transformacijos poreikiai sutampa, pirmieji sukonkretina vidaus reformų žingsnius. ES raginimai bei pati narystės perspektyva, paremiama konkrečia technine bei finansine ES pagalba, pagreitina reformų, vykstančių Lietuvoje procesą.Ne tiek pagrindžiant, kiek iliustruojant šį teiginį reikia pasakyti, kad ES visuomet skatino demokratijos konsolidaciją Lietuvoje, nemažai prisidėjo skatindama rinkos reformas ir finansinę discipliną. Tiek ES kritiškos pastabos, pateikiamos reguliariuose Europos Komisijos pranešimuose apie Lietuvos pažangą rengiantis narystei ES, tiek jų pagrindu formuluojami Stojimo partnerystės Lietuvai prioritetai bei su jais siejama ES pagalba daugiausia per poveikį Lietuvos vyriausybių darbotvarkei paskatino spartesnę Lietuvos ūkio liberalizaciją ir privatizavimą, esmines struktūrines reformas – ES skatino bankroto procedūrų efektyvinimą, energetikos sektoriaus, žemės ūkio reformas. Narystė ES Lietuvoje paskatins ir vadinamąsias antrosios kartos struktūrines reformas, kurios reikalingos didėjant valstybių tarpusavio priklausomybei. Narystė ES bei pasirengimas jai didina Lietuvos stabilumą ir saugumą. Įstojusi į šią organizaciją, Lietuva turės tvirtas savo politinės ir ekonominės sistemos stabilumo, taip pat, didžia dalimi, išorinio saugumo garantijas. Nors Lietuva ir praras dalį nacionalinės autonomijos nustatyti bei vykdyti vidaus ir užsienio politiką, ji įgaus galimybę dalyvauti bendrame ES sprendimų, kurie jau dabar riboja Lietuvos autonomiją, priėmime. Pasirengimas narystei ES reiškia papildomas Lietuvos investicijas, perimant ir įgyvendinant ES acquis, tačiau tai įtvirtins modernią ir efektyvią ūkio ir kitų politikos sričių reguliavimo struktūrą bei žymiai patobulins Lietuvos teisinę sistemą. Vienas iš svarbiausių pasirengimo narystei ES aspektų yra jos acquis daugelyje sričių perėmimas ir įgyvendinimas. Narystei ES keliami reikalavimai tapo esminiais Lietuvos vidaus politikos uždaviniais, apimančiais Lietuvos ūkio politikos sprendimus daugybėje sričių: nuo pramonės ir prekybos iki aplinkos apsaugos ir socialinės politikos, o teisinis ES acquis derinimas bei priėmimas Lietuvoje virto kasdienio politinio proceso dalimi. Tai brangiai kainuojantis procesas, tačiau jo ilgalaikė nauda akivaizdi. Jis paskatins modernios reguliavimo sistemos stabilumą bei rinkos dalyvių pasitikėjimą ja. Tai naudinga tiek užsienio, tiek vietos investuotojams.Modernios reguliavimo sistemos perėmimas bei lengvesnis patekimas į bendrąją ES rinką yra esminiai Lietuvos ekonomikos augimo veiksniai. Galima prognozuoti, kad, padidėjus masto ekonomijai, pagreitės pramonės restruktūrizacijos tempai, išaugs prekybos su ES apimtis, atsiras daugiau tyrimų ir plėtros galimybių. Prekių, paslaugų, kapitalo ir darbo judėjimo laisvių užtikrinimas paskatins efektyvesnį išteklių paskirstymą ir gamybos iškraipymų pašalinimą. Įvedus vieningą valiutą, išnyks pervedimo ir keitimo kaštai, taps efektyvesnė prekyba bei kitokie ekonominiai mainai. Tiksliai, kiekybiškai nustatyti Lietuvos narystės ES ekonomines pasekmes sudėtinga. Galimų kiekybinių Lietuvos narystės ES ekonominių kaštų bei naudos apskaičiavimai priklauso nuo to, kada prognozuojama Lietuvos narystė ES, kiek per tą laikotarpį pasikeis Lietuvos ūkio rodikliai ir struktūra, kaip keisis ES reguliavimo sąranga. Tačiau vieningos rinkos sukūrimo ES pasekmių tyrimai rodo, kad ES valstybėse narėse nuo devintojo dešimtmečio pabaigos padidėjo konkurencija ir jos įmonių konkurencingumas, masto ekonomija (pagreitintas pramonės restruktūralizacijos tempas, prekybos regionalizacija, daugiau tyrimų ir plėtros galimybių), investicijos ir ekonominio augimo tempai. Taip pat pastebėta teigiama įtaka smulkiam ir vidutiniam verslui, darbo vietų kūrimui. Šias pasekmes tiksliai įvertinti galima tik ilgalaikėje perspektyvoje. Tikėtina, kad dėl “žemų” Lietuvos starto pozicijų dėl narystės poveikio BVP metinis augimas galėtų padidėti 2-3 procentais. Kaip teigiama iki šiol Lietuvoje atliktose studijose, narystė ES sukeltų stipresnį konkurencinį spaudimą Lietuvos kompanijoms ir per trumpą laikotarpį būtų ženkliai perskirstytos pajamos tarp ūkio šakų ir kompanijų. Trumpuoju laikotarpiu Lietuvoje ištekliai greičiausiai bus telkiami darbui imliose ūkio šakose (tekstilės, medienos pramonėje), kuriose Lietuvos kompanijos, išsilyginus kainoms, turės santykinį pranašumą prieš atitinkamas ES kompanijas. Didžiausius kainų sulyginimo ir prisitaikymo kaštus gali patirti mašinų gamybos bei kai kurios kitos sunkiosios pramonės šakos. Išteklių perskirstymas darys skirtingą poveikį Lietuvos vartotojams ir gamintojams, pavyzdžiui, žemdirbiai turėtų gauti papildomų pajamų Lietuvos vartotojų ir ES mokesčių mokėtojų sąskaita. Kaupimo pasekmės atsiranda dėl prekybos poveikio nacionalinių išteklių lygiui ir yra susijusios su gamybos veiksnių kaupimo tempu. Jos pasireikš per ilgesnį laikotarpį ir labai priklausys nuo vyriausybės makroekonominės politikos, skatinančios privačias investicijas į Lietuvos ūkį. Išdėstymo pasekmės yra susijusios su geografiniu esamų išteklių paskirstymu. Lietuvą galima laikyti tranzito centru, kuriame gaminama produkcija skirta tiek eksportui į Vakarus, tiek į Rusijos rinką. Manoma, kad, kai maža šalis integruojasi į didelę erdvę, ji patiria neproporcingai didelę naudą BVP augimo atžvilgiu, tačiau tai kartu reiškia, kad didėja mažos šalies trumpalaikiai prisitaikymo kaštai.Narystė ES apskritai siejama su teigiamu poveikiu valstybės kandidatės politikos vykdymo stabilizavimui, reformų konsolidavimui ir investuotojų pasitikėjimo didinimui. Lietuva turės galimybę konkuruoti stabilesnėje ir labiau prognozuojamoje tarptautinėje rinkoje, perimti efektyvesnio ekonomikos valdymo patirtį. Kalbant apie vieningos valiutos įvedimą, kaip ir visoje ES, išnyks pervedimo ir keitimo kaštai, taps efektyvesnė prekyba bei kitokie ekonominiai mainai.Finansinė nauda.Trumpalaikius Lietuvos prisitaikymo prie ES kaštus turėtų kompensuoti tiesioginė ES parama, teikiama iš ES biudžeto. Preliminarūs apskaičiavimai rodo, kad po įstojimo maksimalūs Lietuvos įnašai į ES biudžetą galėtų sudaryti 1,27%, o gautos pajamos – apie 4% jos BVP. Taigi, Lietuvos pajamos iš ES biudžeto būtų mažiausiai 3 kartus didesnės už jos įnašus. Ji ilgą laiką gautų žymią finansinę paramą iš struktūrinių fondų, taip pat dalyvaudama bendrojoje žemės ūkio politikoje. Ruošdamasi narystei ES, 1991-1999 m. Lietuva jau gavo 275 mln. EUR (daugiau, kaip 1 mlrd. Lt) paramos pagal ES PHARE programą. 2000 metais ; išankstiniais duomenimis, 2000 m. ji turėtų gauti apie 60-90 mln. EUR. Be to, nuo 2000 m. išmokos Lietuvai iš PHARE, ISPA (struktūrinės politikos stojimo priemonės, skirtos daugiausia transporto ir aplinkos apsaugos projektams finansuoti) SAPARD (stojimo paramos programos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai) fondų sieks daugiau, kaip 100 mln. EUR (apie 400 mln. Lt). Europos Sąjungos biudžetas 1996 m. siekė 86,5 mlrd. EUR, t.y., mažiau nei 1.2% visų ES valstybių narių bendro vidinio produkto (BVP) sumos. Preliminarus 2000 m. biudžetas sudarys 89,6 mlrd. EUR. Europos Sąjungoje šalių narių įnašai į jos biudžetą neturi viršyti 1,27% ES BNP. Imant vidurkį, kiekvienos šalies visi įnašai į Sąjungos biudžetą taip pat bus panašūs; be to, tai bus maksimalus šalies įnašo dydis. Lietuvoje BNP neskaičiuojamas, todėl vietoj jo paprastai naudojamas BVP rodiklis. 1998 m. nominalus Lietuvos BVP esamomis kainomis sudarė 42,767 mlrd. Lt. Taigi, 1,27% sudaro 543 mln. Lt. Tikėtina, kad derybose dėl narystės pavyks pasiekti, kad pirmaisiais metais Lietuva mokėtų tik dalį šio įnašo, kuris palaipsniui galėtų augti. Tad realiai iš pradžių šis įnašas gali būti ir keliais kartais mažesnis. 2000 m. ES valstybių narių įnašai neviršys 1,11% ES bendrojo nacionalinio produkto (BNP) dydžio. Iš ES biudžeto Lietuva gautų žymiai daugiau. 1999 m. kovo 24-25 d. Berlyno Europos Viršūnių Tarybos susitikime buvo pateikta nauja ES finansavimo tvarka 2000-2006 m. Remiantis ja, naujoms valstybėms narėms yra numatytas atskiras nuo kitų valstybių narių biudžeto išmokų straipsnis 2002-2006 m. Jos 2002 m. gautų 6,45 mlrd. EUR, 2004 m. – 11,61 mlrd. EUR, o 2006 m. – 16,78 mlrd. EUR. Remiantis dažniausiai daroma prielaida, kad Lietuva gaus 5% visoms valstybėms kandidatėms skiriamos ES biudžeto sumos, pagal naują finansavimo tvarką Lietuva, tapusi ES nare, mažiausiai gautų 2002 m. – 323 mln. EUR, 2004 m. – 581 mln. EUR, 2006 m. – 839 mln. EUR. Tikslesnį Lietuvos pajamų iš ES biudžeto kiekį, jai tapus ES nare, galima apskaičiuoti, darant skirtingas prielaidas apie jos įstojimo metus ir jau įstojusių naujų valstybių narių skaičių. Jei remsimės sena ES finansavimo tvarka, galiojusia iki 2000 m., preliminarūs apskaičiavimai rodo, kad po įstojimo Lietuvos gautos pajamos iš ES biudžeto gali sudaryti apie 4% BVP, t.y., 400 mln. EUR. Skirtingų tyrimų duomenimis, metinės įplaukos iš Bendrijos biudžeto į Lietuvą gali sudaryti nuo 323 mln. iki 1,5 mlrd. EUR. Bet kuriuo atveju, lyginant galimų Lietuvos pajamų ir išlaidų proporciją, galima prognozuoti, kad Lietuvos pajamos iš ES biudžeto bus maždaug 4-13 kartų didesnės už jos įnašus. Šios išmokos Lietuvą pasieks per įvairius ES fondus. Kaip šalis, kurioje pajamos vienam žmogui yra mažesnės nei 75% ES vidurkio, ji gaus rimtą finansinę paramą iš struktūrinių fondų. Šią paramą Lietuva gaus iki tol, kol priartės prie ES vidurkio pagal BVP vienam gyventojui; tai gali tęstis 20-50 metų, priklausomai nuo jos plėtros tempų. Visą tą laiką Lietuvai teikiamos lėšos keletą kartų viršytų jos įmokų į ES biudžetą sumą. Preliminarūs apskaičiavimai rodo, kad, pagal naują finansavimo tvarką, iš struktūrinių fondų Lietuvos gaunama ES biudžeto dalis 2002 m. mažiausiai sudarytų 187,5 mln. EUR, 2004 m. – 396 mln. EUR, o 2006 m. – 604 mln. EUR (jei vėl remsimės prielaida, kad Lietuva gaus 5% lėšų, skiriamų visoms valstybėms narėms). Be šių išmokų Lietuva turėtų gauti pajamų, vykdydama bendrą žemės ūkio politiką. Didžiausi prisitaikymo kaštai susiję su tais ES reikalavimais, kurie keliami infrastruktūrai ir, plačiąja prasme, “gyvenimo kokybei”. Šių reikalavimų įgyvendinimas transporto, energetikos, aplinkos apsaugos srityse reikalaus didelių investicijų. Tačiau ES jau dabar tikina, kad šiose srityse valstybėms kandidatėms bus suteikiami pakankamai ilgi pereinamieji laikotarpiai ir bus teikiama rimta techninė ir finansinė pagalba. Šių prisitaikymo kaštų mastą galima iliustruoti aplinkos apsaugos pavyzdžiu. Šioje srityje Lietuvoje atlikti pakankamai išsamūs tyrimai. Aplinkos ministerijos parengta ataskaita “Lietuvos aplinkos apsaugos teisės normų derinimo su Europos Sąjungos įstatymais kaštai” papildo 1998 m. patvirtintą Aplinkos apsaugos teisės normų derinimo su Europos Sąjungos reikalavimais strategiją. Ataskaitoje pateikiama skirtingo detalumo penkiolikos direktyvų analizė. Ji akcentuoja aplinkosaugos sritis, kuriose derinimo su ES acquis išlaidos pasiteisina ir kuriose derinimo nauda mažesnė nei kaštai, taip pat sritis, kuriose sektorinė politika turi keistis, kad būtų išvengta pernelyg didelių prisijungimo prie ES kaštų. Ataskaita taip pat analizuoja prognozuojamus su derinimo procesu susijusius administracinius ir monitoringo kaštus.Remiantis atlikta analize, galima pateikti keletą preliminarių išvadų. Pirma, net ir santykinai nedidelio nagrinėtų direktyvų skaičiaus įgyvendinimo kaštai bus dideli. Bendros investicijos, reikalingos šių teisės normų suderinimui su ES aplinkos apsaugos acquis, 1996 m. kainomis atitinkamai sudarys 288,7 mln. EUR 2000 m., 873,8 mln. EUR – 2005 m., 1656 mln. EUR – 2010 m., 2363,2 mln. EUR – 2015 m. ir 3104.1 mln. EUR – 2020 m. Metiniai kaštai 1996 m. kainomis atitinkamai sudarys 139,4 mln. EUR, 360,9 mln. EUR, 615,7 mln. EUR, 791,3 mln. EUR ir 904,7 mln. EUR. Antra, trijų pagrindinių direktyvų (88/609/EEC (Didelės deginimo įmonės), 91/271/EEC (Miesto nuotekos) ir COM(97) 105 (pasiūlyta Sąvartynų)) trys komponentai (atitinkamai pagal išvardintas direktyvas – orimulsijos naudojimas, nuotekų surinkimo sistemų įvedimas visiems gyventojams ir organinių atliekų panaudojimas) bus labai brangūs ir iš viso sudarys 111,7 mln. EUR. Šių komponentų kaštai gali būti didesni nei aplinkosauginė nauda arba dabartinė Lietuvos aplinkos apsaugos politika turėtų būti peržiūrėta. Nors apie Lietuvos narystės ES naudą ir kaštus kalbama apibendrintai, reikia turėti omeny, kad narystės ES poveikis įvairioms socialinėms ir visuomenės grupėms gerokai skirsis. Ji bus palankiausia konkurencingiems gamintojams, ypač konkurencingiems, didesnius ūkius turintiems žemdirbiams, vartotojams (išskyrus žemės ūkio produktų kainas), išsilavinusiems, jauniems žmonėms. Apibendrinant galima teigti, kad narystės ES nauda išryškės tik ilgainiui, artimiausiu, pasirengimo narystei metu, pasirengimo narystei kaštai, matyt, ne tiek nusvers teikiamą naudą, kiek bus labiau pastebimi. Tai ir kelia visuomenės paramos narystės ES tikslui problemą. Ją sprendžiant narystę ES reikėtų laikyti ilgalaike investicija į Lietuvos valstybės, jos piliečių ateitį, be kurios Lietuvos plėtros perspektyvos būtų daugiau, nei abejotinos.

2.3. ES kaip vienas iš ekonominės integracijos pavyzdžių

Ekonominė ir pinigų sąjunga (angl. economic and monetary union, pranc. union économique et monétaire, vok. Wirtschafts- und Währungsunion) – Europos Sąjungos ekonominės ir pinigų politikos derinimo procesas, kurio galutinis tikslas – bendrų pinigų įvedimas.Pirmą kartą ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) sukūrimas paminėtas Europos ekonominės bendrijos steigimo (Romos) sutartyje, tačiau tuo metu ši sąvoka dar neapėmė bendrų pinigų įvedimo, buvo numatytas tik ekonominės ir pinigų politikos koordinavimas. 1969 m. gruodžio 1-2 d. EB viršūnių susitikime Hagoje šešios tuometinės EB valstybės susitarė dėl EPS su bendrais pinigais sukūrimo ir nustatė galutinę datą – 1980 m., taip pat paskyrė aukšto rango grupę, turėjusią pateikti pranešimą dėl galimybių sukurti EPS ir jos kūrimo grafiko. EPS klausimu tuometinė EB buvo pasidalijusi į dvi stovyklas: vieni manė, kad pirmasis žingsnis turėtų būti bendradarbiavimas pinigų politikos srityje, kiti teigė, kad pirmiausia turi būti pasiektas tam tikras ekonomikos koordinavimo lygis. Abi stovyklos buvo parengusios alternatyvius artėjimo prie EPS planus.1970 m. abiejų stovyklų teiginiai buvo sujungti Vernerio pranešime (pavadintame darbo grupei vadovavusio Liuksemburgo ministro pirmininko Pjero Vernerio (Pierre Werner) vardu), pateikusiame ir EPS sukūrimo iki 1980 m. tvarkaraštį. Šiame pranešime buvo pabrėžiamas lygiagretus judėjimas EPS link: koordinuojant ir derinant ekonominę politiką ir kartu palaipsniui mažinant valiutų kursų svyravimų skirtumus, integruojant kapitalų rinkas ir įvedant bendrus pinigus bei įsteigiant Europos centrinį banką. Visas procesas plane suskirstytas į stadijas.1971 m. Taryba patvirtino kiek modifikuotą Vernerio planą, numačiusį per pirmąją stadiją (iki 1974 m.) koordinuotos intervencijos priemonėmis apriboti valiutų kursų svyravimus. Buvo nustatyta maksimali leistina valiutų svyravimo riba – 2,25 proc. į bet kurią pusę lyginant su JAV doleriu, o kelios valstybės sutiko nustatyti dar mažesnius skirtumus. Įgyvendinant šiuos planus 1973 m. buvo įsteigtas Europos monetarinio bendradarbiavimo fondas. Tačiau dėl aštuntojo dešimtmečio pradžios ekonominių ir finansinių pasaulio krizių daugelis EB valstybių (išskyrus Vokietijos Federacinę Respubliką ir Beneliukso šalis) nesugebėjo laikytis nustatytų valiutų svyravimų. Taip idėjos sukurti EPS įgyvendinimas buvo atidėtas neapibrėžtam laikui.1978 m. liepos 6-7 d. Florencijoje Europos viršūnių taryba patvirtino Prancūzijos ir Vokietijos pasiūlymą sukurti vadinamąją Europos piniginę sistemą ir jos pagrindinį elementą – Europos valiutų Ekonominė ir pinigų sąjunga krepšelį, žinomą sąlyginio piniginio vieneto ekiu vardu. Europos piniginė sistema įsigaliojo nuo 1979 m. kovo 13 d. Ji turėjo užtikrinti EB valstybių pinigų tarpusavio santykių stabilumą, bet, žinoma, jokiu būdu nebuvo pinigų sąjunga tikrąja to žodžio prasme. Tuo tarpu prie ekonominės ir pinigų sąjungos sukūrimo idėjos buvo grįžta 1989 m. birželio mėn., kai Madride Europos viršūnių taryba pritarė tuometinio Komisijos pirmininko Žako Deloro (Jacques Delors) pranešimui, kuriame buvo numatyti trys EPS sukūrimo etapai. Pirmasis etapas turėjo prasidėti 1990 m. liepos 1 d., o dėl kitų etapų Europos viršūnių taryba nusprendė sušaukti specialią tarpvyriausybinę konferenciją.Tarpvyriausybinė konferencija parengė Europos Sąjungos sutartį. Pagal šią sutartį antrasis EPS įgyvendinimo etapas turėjo prasidėti 1994 m. sausio 1 d. Perėjimui prie galutinio, trečiojo, etapo – bendrų pinigų įvedimo – buvo numatytos dvi galimos datos: nuo 1997 m. sausio 1 d. arba ne vėliau kaip nuo 1999 m. sausio 1 d. Taip pat numatytos atitinkamos EPS kūrimo ir funkcionavimo institucijos (Europos centrinių bankų sistema, Europos pinigų institutas, Europos centrinis bankas), sprendimų priėmimo mechanizmai ir reikalavimai būsimoms EPS narėms – konvergencijos kriterijai. Buvo numatyta, kad 1996 m. ES valstybių finansų ministrai, remdamiesi Komisijos ir Europos pinigų instituto ataskaitomis, nuspręs, kurios valstybės atitinka bendros valiutos įvedimo reikalavimus. Jeigu konvergencijos kriterijus atitiktų bent septynios valstybės, tuomet Taryba (Komisijos siūlymu ir Europos Parlamento pritarimu) absoliučia balsų dauguma galėtų nuspręsti leisti visoms valstybėms pradėti trečiąjį etapą. Jeigu Taryba nepriimtų tokio sprendimo, tuomet į trečiąjį etapą išsyk žengtų tik kriterijus atitinkančios valstybės.Vyko sudėtingi debatai, būta ir interesų susikirtimų, kol 1995 m. gruodžio mėn. Madride Europos viršūnių taryba būsimuosius pinigus pavadino eurais ir patvirtino jų įvedimo planą, pasirinkdama vėlesnę trečiojo etapo paskelbimo datą – 1999 m. sausio 1 d. Įsigaliojus Europos Sąjungos sutarčiai kiekvienoje Europos viršūnių taryboje buvo pabrėžiama, kad vyriausybių pastangos pasiekti konvergencijos kriterijų atitikimą nebuvo bevaisės. Tačiau bendrų pinigų įvedimas tebekėlė abejonių ir buvo vertinamas kaip vienas sudėtingiausių bei ambicingiausių ES uždavinių, todėl būta raginimų atidėti EPS įgyvendinimą. Valstybės, kurių konvergencijos rodikliai buvo geresni, nuogąstavo, kad dėl prasčiau pasirengusių valstybių naujasis euras gali būti silpnas. Pavyzdžiui, finansiškai stabilesnės valstybės reikalavo, kad EPS baigiamasis etapas būtų pradėtas numatytu laiku, tačiau nešvelninant prisijungimo kriterijų. Kai kurios valstybės manė, kad stiprus euras, nors ir vėliau įvestas, būtų geriau negu laiku įvestas silpnas.

Vis dėlto 1996 m. gruodžio mėn. Dubline Europos viršūnių taryba priėmė Ekonominės ir pinigų sąjungos stabilumo paktą, kuriame valstybės sutarė griežtai laikytis EPS kūrimo terminų ir reikalavimų. Priėmus šį paktą EPS įgyvendinimo perspektyva tapo daug aiškesnė. EPS stabilumo paktą Europos viršūnių taryba patvirtino Amsterdame (1997 m. birželis) ir Liuksemburge (1997 m. gruodis). 1998 m. 88 gegužės 2-3 d. Briuselyje surengtame specialiame Europos viršūnių tarybos susitikime buvo patvirtintas laikinasis Europos centrinio banko pirmininkas ir šešių narių banko valdyba, taip pat patvirtintas valstybių, atitinkančių stabilumo kriterijus ir tinkamų bei norinčių žengti į trečiąjį EPS etapą, sąrašas: Airija, Austrija, Belgija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Suomija, Vokietija. Savo noru dalyvauti trečiajame EPS etape kol kas atsisakė Danija, Didžioji Britanija ir Švedija, o Graikija atitiko ne visus konvergencijos kriterijus. Tačiau šios valstybės galės vėliau prisijungti prie EPS ir įsivesti eurą.Po šių nutarimų galutinai buvo atvertas kelias paskelbti EPS ir įvesti bendrą valiutą. Vėlesni Europos viršūnių tarybos susitikimai (1998 m. birželio mėn. Kardife ir 1998 m. gruodžio mėn. Vienoje) patvirtino ankstesnius sprendimus, kad bendra ES valiuta – euras – bus įvesta nuo 1999 m. sausio 1 d. Tačiau iš pradžių euras bus įvedamas tik negrynųjų (sąskaitinių) pinigų pavidalu. Pagal ligšiolinius susitarimus grynųjų pinigų (banknotų ir monetų) išleidimas į apyvartą turėtų prasidėti nuo 2002 m. sausio 1 d. ir baigtis iki 2002 m. liepos 1 d. Nuo to momento nacionaliniai piniginiai ženklai nustos galioję. Euro įvedimas 1999 m. sausio 1 d. turėjo didelės reikšmės ne tik euro zonos, bet ir visoms pasaulio valstybėms. Pakeitęs daugumos Europos Sąjungos (ES) valstybių narių nacionalinius pinigus, euras tapo antra svarbiausia tarptautine valiuta pasaulyje. Jo – kaip tarptautinės valiutos – naudojimas labai priklausys nuo tarptautinių finansų rinkų požiūrio. Ne euro zonoje euras gali būti naudojamas valstybiniais (oficialiais) ir privačiais (neoficialiais) tikslais. Oficialiais tikslais euras naudojamas kaip bazinė, oficialiųjų tarptautinių atsargų ir intervencinė valiuta, o neoficialiais – investicijoms ir finansinėms operacijoms (tarptautinių skolos vertybinių popierių ir akcijų rinkose, bankų sektoriuje), mokėjimams bei prekių ir paslaugų kainų nustatymui tarptautiniu mastu. 2.4. Ekonomikos konkurencingumas

Konkurencijos politikos objektas dažniausiai apibrėžiamas išskiriant du pagrindinius tikslus, kuriuos turi garantuoti rinkos ekonomikos ūkinė teisė. Pirma, tai yra priemonės, kurios užkerta kelia nesąžiningai konkurencijai (nesąžiningos konkurencijos teisė), antra, konkurencijos apsaugojimas nuo konkurenciją ribojančių veiksmų (konkurencijos teisė). Nesąžiningos konkurencijos teisė paaiškina, kaip negalima konkuruoti rinkoje, kurioje varžosi keletas nepriklausomu ūkio subjektų, o konkurencijos teisė paaiškina, kaip negalima apriboti konkurencijos rinkoje. Pagal sporto varžybų analogiją būtų galima teigti, kad vieno iš boksininkų smūgis žemiau juostos savo varzovui yra nesąžininga konkurencija, o abiejų varžovų išankstinis susitarimas, kuris iš jų bus laimėtojas, – konkurencijos ribojimas. Nesąžiningos konkurencijos teisė ir konkurencijos teisė yra lyg dvi ribos, apibrėžiančios erdvę, kurioje turi vykti laisvoji konkurencija, sudaranti rinkos ekonomikos pagrindą ir sukurianti ūkio, kaip sistemos, savireguliaciją, skatinančią optimalų ekonominių išteklių pasiskirstymą bei efektyvų jų naudojimą ir veikiančią ekonominio augimo ir vartotojų gerovės didinimo kryptimi.Istoriškai anksčiau susiformavo ir jau turi šimtametę tradiciją nesąžiningos konkurencijos teisė. Formuojantis ir plėtojantis ūkiui, kuris grindžiamas laisvąja konkurencija, visuomenės suvokiamu poreikiu tampa nesąžinirigos konkurencinės kovos būdų ir priemonių uždraudimas, nes jas naudojant nepagrįstai yra suvaržoma ir apsunkinama kitų ūkio subjektų veiklos laisvė arba sukeliama painiava ar klaidinami vartotojai. Suvokimas, kad būtina apsaugoti pačią konkurenciją garantuojant kiekvieno rinkos dalyvio ūkinės veiklos laisvę, Europoje susiformavo ir teisės norma tapo tik po Antrojo pasaulinio karo. Tam įtakos turėjo JAV ūkinės teisės tradicija. Nors ir “jaunesnė”, būtent konkurendjos teisė Europos ekonominės bendrijos (EEB), o vėliau ir Europos Sąjungos (ES) sutartyse buvo labiau išplėtota negu nesąžiningos konkurencijos teisė.EEB sutarties 85 ir 86 straipsniuose apibrėžiamos konkurencijos taisyklės leidžia tvirtinti, kad konkurencija yra svarbiausias bendrosios rinkos funkcionavimo principas.Ūkio subjektų susitarimai (EEB sutarties 85 straipsnis). EEB sutarties 85 slraipsnio pirmoji dalis draudžia įmonių ar įmonių junginių (sąjungų, asociacijų ir pan.) susitarimus, suderintus veiksmus ar sprendimus, kurių tikslas ar pasekmė yra konkurencijos sumažinimas, apribojimas ar iškraipymas ir kurie gali paveikti prekybą tarp šalių narių. 85 straipsnio pirmojoje dalyje pateikiamas ir pavyzdinis draudžiamų susitarimų, suderintų veiksmų ir sprendimų sąrašas. 85 straipsnio antroji dalis nustato, kad šiame straipsnyje draudžiami susitarimai, suderinti veiksmai ar sprendimai yra negaliojantys nuo jų sudarymo momento.Šio straipsnio draudimas apima ne tik bet kokia forma sudarytus susitarimus, bet ir suderintus veiksmus. Kaip šio straipsnio pažeidimai ETT sprendimuose yra vertinami sutampantys įmonių veiksmai, kuriais ribojama konkurencija, nors jie ir nėra įrodytų draudžiamų susitarimų rezultatas, tačiau būtent įmonių veiksmų, ribojančių konkurenciją, sutapimas įrodo prieš konkurenciją nukreiptą įmonių bendradarbiavimą, t.y. jų suderintus veiksmus.Svarbus minėto straipsnio ypatumas yra tas, kad konkurenciją ribojančiuų susitarimų ar suderintų veiksmų draudimas yra labai ptatus ir apima tiek horizontaliuosius (kartelinius konkurentų susitarimus), tiek vertikaliuosius susitarimus (pirkimo-pardavimo arba tiekimo sutartis). Remiantis šio straipsnio trečiąja dalimi, EEB sutartimi įgaliotos institucijos gali nuspręsti, kad 85 straipsnio draudimas netaikomas kai kuriems susitarimams, sprendimams ar suderintiems veiksmams.Detaliau tai paaiškinama jau minėtame ET regIamente Nr. 17, kuris numato galimybę taikyti bendrąsias ir individualias išimtis. Individualios išimtys kiekvienu konkrečiu atveju taikomos EK sprendimu, kai pateikiamas suinteresuotų ūkio subjektų prašymas. Bendrosios išimtys taikomos tam tikroms sutarčių rūšims (išimtinėms pirkimo-pardavimo, distribucinėms, licenziju ir technologijų perdavimo, spedalizacijos, tyrimo ir tobulinimo sutartims ir pan.), taip pat sutartims, kurios sudaromos tam tikrose ūkinės veiklos srityse (draudimas, prekyba automobiliais ir pan.) ir yra įteisintos atitinkamais ET ir Europos Komisijos (EK) reglamentais. Valstybių narių nacionalinės institucijos ir teismai privalo šiuos reglamentus taikyti, kai konkretūs susitarimai prieštarauja nacionalinėms konkurencijos teisės normoms.Draudžiamų susitarimų, suderintų veiksmų ir sprendimų kontrotei vykdyti EK turi atitinkamus įgalinimus: informacijos gavimo ir tyrimu vykdymo, privalomųjų įpareigojimu ir piniginių baudų skyrimo įmonėms teisę.Piktnaudziavimo dominuojancla padėtimi draiidimas (EEB sutarties 86 straipsnis). EEB sutarties 86 straipsnis draudžia vienai ar daugiau įmonių piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi bendrojoje rinkoje ar tam tikroje jos dalyje, jeigu tai gali tūrėti įtakos prekybai tarp valstybių narių. Straipsnyje pateikiamas ir pavyzdinis draudžiamų veiksmų sąrasas. Pačiame straipsnyje dommuojančios padėties sąvoka nėra plačiau paaiškinta. Jo taikymo praktika formavosi EK ir ypač ETT sprendimų pagrindu. Teismas dommuojančią padėtį apibrėžė kaip “ekonominę jėga, kurią įmonė turi ir kuri leidžia jai atitinkamoje rinkoje apriboti efektyvią konkurenciją, ir dėl to ji gali veikti taip, kaip jai tinkamiausia, nepriklausomai nuo konkurentų, partnerių ir galiausiai nuo vartotojų”6. Svarbi yra atitinkamos rinkos sąvoka, kuri praktikoje apibrėžiama kaip tam tikros prekės rinka tam tikroje geografinėje teritorijoje, kuri gali apimti visų bendrąją rinką arba tam tikrą jos dalį. Tam tikros prekės rinkai priskiriami visi produktai ar paslaugos, vartotojų požiūriu pakeičiantys vienas kitą, atsižvelgiant į jų savybes, kainą ir panaudojimą. Nustatant įmonės dominuojančią padėtį svarbiausiu veiksniu tapo įmonės kontroliuojama atitinkamos rinkos dalis. ETT yra suformulavęs tokį teiginį: “Dominuojanti padėtis gali būti nastatyta remiantis keletu veiksnių, kurie atskirai paimti nebus lemiami, tačiau esant kitiems veiksniams būtent didetė rinkos dalis yra labai svarbus rodiklis”. Anaiizuojant EEB sutarties 86 straipsnio taikymo praktiką pateikiami šie apibendrinimai: “[…] rinkos dalis, mažesnė kaip 30 procentų, teisingai apibrėžtoje atitinkamoje rinkoje negalėtiį būti dominuojančios padėties įrodymu esant ir kitiems veiksniams ar net išimtinėms aplinkybėms. 30-40 procentu rinkos dalis taip pat nėra absoliutus dominuojančios padėties įrodymas. Šiuo atveju reikia papildomų įrodymų, kad yra didelių rinkosdalių skirtumų, palyginti su kitomis įmonėmis, reikšmingų trukdymų patekti į rinką bei kitų aplinkybių, patvirtinančių dominuojančios padėties buvimą. Atrodo, kad rinkos dalis, didesnė kaip 40 procentų, turėtu būti pakankama ir svarbi dominuojančiai padėčiai nustatyti atsižvelgjant į: a) rinkos dalies kitimą laike; b) artimiausių konkurentų rinkos dalis; c) veiksnius, kurie galėtų padaryti priešingą įtaką įmonės dominuojančiai padėčiai”.Vertmant draudimo pikmaudžiauti dominuojančia padėtimi praktiką visų pirma atkreiptinas dėmesys į ETT išvadą, apibendrinančią kai kurias bylas. “Piktnaudžiavimo koncepcija – tai objektyvi koncepcija, susijusi su dominuojančios įmonės elgesiu, kuriuo siekiama veikti rinkos struktūras silpninant konkurenciją, naudojant būdus, kurie dažniausiai nėra naudojami normaliomis rinkos sąlygomis, dėl kurių yra apribojama konkurencija bei jos tolesnis vystymasis ir augimas”. Skiriamos dvi pagrindinės draudžiamų veiksmų rūšys: pirmajai priklauso veiksmai, dėl kurių konkurencija yra mažinama ar jai trukdoma eliminuojant veikiančius ar potencialius konkurentus, antrajai – nesąžiningi ar nepagrįsti veiksmai savo partnerių atžvilgiu, kurie priklauso nuo dominuojančios įmonės prekių tiekimo ar jsigijimo.Lietuvos konkurencijos teisė iš esmės remiasi tais pačias principais kaip ir EEB sutartimi numatytos konkurencijos taisyklės. Tačiau yra ir tam tikrų skirtumų, kuriuos identifikuoti svarbu sprendžiant konkurencijos teisės derinimo uždavinius. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnis draudžia ribojančius ar trukdančius konkurendjai susitarimus ar suderintus veiksmus tarp konkumojančių ūkio subjektų, t.y. draudimas iš esmės apima tik kartelinio pobūdžio susitarimus ir šiuo atžvilgiu yra siauresnis negu EEB sutarties 85 straipsnyje numatytas konkurenciją ribojančių susitarimų, suderintu veiksmų ir sprendimų draudimas. Sprendžiant derinimo uždavinį konkurenciją ribojančių susitarimų draudimas Lietuvos konkurencijos teisėje turėtų būti išplėstas apimant ir vertikalaus pobūdžio susitarimus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, kartu atitinkamai numatant galimybę taikyti bendrąsias ir mdividualias išimtis. Materialinės teisės normos, draudžiančios piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, Konkurencijos įstatyme iš esmės sutampa su EEB sutarties 86 straipsmo nuostatomis, tačiau siekiant didesnio suderinamumo jos turėtų būti patikslintos visų pirma numatant kolektyvinio dominavimo galimybę ir atsisakant galimybės daryti draudimo piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi išimtis. Nors Konkurencijos įstatymas ir atitinkamas Konkurencijos tarybos poįstatyminis aktas numato ūkio subjektų koncentracijos kontrolę, ši konkurencijos teisės dalis turėtų būti iš esmės pertvarkoma siekiantją suderinti su įgyvendinant EEB sutartį susiformavusia įmonių koncentracijos kontrole. Visų pirma įstatymų lygiu turėtų būti patikslinta ūkio subjektų koncentracijos samprata, kuri turėtų apimti susiliejimus ir kontroles įgijimą, jskaitant ir fizinių asmenų įgyjamą kontrolę, nustatytas pranešimų dėl numatomos vykdyti koncentracijos pateikimo kriterijus bei numatyta draudžiamos koncentracijos samprata. Ypatingas dėmesys derinant Lietuvos konkurencijos teisę turėtų būti skiriamas įgyvendinimo praktikai. Šiuo požiūriu labai svarbūs yra institucijos, atsakingos už konkurendjos politiką, teisinės sandaros klausimai, kurie turėtų būti tobulinami dviem pagrindinėmis kryptimis. Visų pirma turi būti labiau garantuotas konkurencijos institucijos sprendimu priėmimo nepriklausomumas nuo bet kokios pašalinės įtakos, taip pat konkurencijos institucijai turi buti suteikti atitinkami įgalinimai, būtini efektyviai konkurencijos teisės kontrolei vykdyti. Konkurendjos įstatymo 8 straipsnis konkurencijos institucijai suteikia teisę gauti informaciją, tačiau ši teisė nėra pakankama konkurenciją ribojantiems veiksmams tirti ir būtiniems įstatymo pažeidimo įrodymams surinkti. Nepakankami įstatyminiai konkurencijos institucijos įgalinimai turėtų būti laikomi pagrindine silpnos įstatymo kontrolės priežastimi, visų pirma turint galvoje kartelinių susitarimų kontrolę. Aktuali Lietuvos konkurencijos teisės įgyvendinimo probtema yra procesinių normų, kurios garantuotų asmenų teises į gynybą ir ūkio subjektų komercinės paslapties apsaugą, kūrimas.Dėl EEB sutarties ir Lietuvos konkurencijos teisės materialių normų suderinimo, atrodo, neturėtų kilti didelių sunkumų, kadangi Lietuvos konkurencijos teisė nuo pat pradžių formavosi veikiama Europos tradicijos. Daugiau problemų gali kilti praktiškai įgyvendinant konkurencijos teisės normas. Čia pagrindinė problema yra nepakankamas visuomenės pažinimas ir iš to kylantis nepasirengimas ūkinėje veiktoje vadovautis konkurencijos teisės principais. Visuomenės informavimo ir supažindinimo su konkurencijos teisės principais uždaviniui spręsti turėtų būti skiriamas daug didesnis dėmesys, kuris pareikalaus laiko ir ypatingu pastangų ateityje, siekiant, kad konkurencijos principais būtų grindžiama valstybės ekonominė politika ir kasdienio ūkinio gyvenimo praktika.

3. LIETUVOS INTEGRACIJOS Į ES RAIDA

3.1. Integracijos į ES priežastys ir tikslai

Iš tiesų, kodėl Lietuva nori įstoti į ES? Tuo labiau, kad štai jau beveik dešimtmetį stojimas į ES yra laikomas vienu iš pagrindinių Lietuvos užsienio politikos tikslų (kiti du – narystė NATO ir geri kaimyniniai santykiai). Atsakant į šį klausimą galime išskirti svarbiausius aspektus:Garantuoti ilgalaikę taiką tarp buvusių priešiškų šalių Europoje taip, kad karas tarp dviejų didžiųjų Europos kraštų – Prancūzijos ir Vokietijos – būtų ne tik “neįsivaizduojamas, bet ir materialiai neįmanomas”; Narystė ES padidina šalies saugumą sumažindama išorinę grėsmę. ES valstybės tarpusavyje koordinuoja užsienio politiką. Dauguma jų priklauso Vakarų Europos Sąjungai (VES) – gynybos ir saugumo organizacijai, kuri pastaruoju metu yra integruojama į ES bendrosios užsienio ir saugumo politikos struktūrą. Beje, kai kas teigia, kad Lietuvos saugumui užtikrinti pakaktų būti tik NATO nare. Tačiau taip manantieji šalies saugumą suvokia labai siaurai, t.y. tik kaip karinės grėsmės sumažinimą, ir neatsižvelgia į kitus narystės ES pranašumus. Narystė ES ne tik sumažina išorinės agresijos tikimybę, bet ir sustiprina tvarką bei padidina saugumą pačioje šalyje: jos narės bendrai sprendžia nusikalstamumo, sienų kontrolės, terorizmo, aplinkos taršos ir kitas piliečių saugumui svarbias problemas. Europoje užtikrinant saugumą ateityje vis didesnį vaidmenį gali vaidinti ES. Dėl nuolatinio keitimosi informacija ir bendro sprendimų priėmimo taip pat labai sumažėja nesusipratimų ir konfliktų tarp ES narių tikimybė. Manoma, jog būtent tai, kad šeštajame dešimtmetyje buvo sukurtos Europos Bendrijos, prisidėjo prie taikaus Vakarų Europos šalių, ypač istoriškai dažnai konfliktavusių didžiųjų valstybių, sambūvio.Narystė ES Lietuvoje išorinio saugumo problemą netiesiogiai padarytų ne tokią opią, padidintų ne mažiau svarbų vidaus saugumą (“tvarką”). 2. Ekonominė priežastis, susijusi su laisvu priėjimu prie didesnės rinkos ir nuo to priklausančia masto ekonomija, efektyvesniu išteklių paskirstymu, gamybos netikslumų pašalinimu, netrukdomu gamybos išteklių paskirstymu efektyviausio panaudojimo vietose ir BVP augimu. Bendra ekonominė Lietuvos integracijos į ES nauda yra sunkiai paneigiama, – galimi tik skirtingi prognozuojami dyd˛iai.ES pagrindas – bendroji rinka, kurioje laisvai juda prekės, asmenys, paslaugos ir kapitalas. Kitaip sakant, visoje ES teritorijoje siekiama sudaryti tokias pat sąlygas laisvai judėti kaip ir vienoje valstybėje. Lietuvai prisijungus prie ES jos verslininkai galės laisvai prekiauti visoje ES teritorijoje, piliečiai galės laisvai judėti, mokytis ir įsidarbinti bet kurioje ES valstybėje. Tiesa, kai kurių laisvių įgyvendinimui gali būti taikomi pereinamieji laikotarpiai, o jų trukmė priklausys tiek nuo Lietuvos pasirengimo narystei ES ir derybinių gebėjimų, tiek nuo situacijos Sąjungoje. Pašalinus ekonominės veiklos kliūtis bus geriau naudojami gamybos ištekliai – darbo jėgos, kapitalo bei gamtos. Manoma, kad būdama ES nare šalis tampa patrauklesnė investuotojams. Dėl šių priežasčių ekonominė veikla darosi efektyvesnė, mažėja kainos ir kyla šalies gerovė. Tiksliai įvertinti ekonominį ES poveikį labai sunku, nes nelengva atskirti, kas yra Lietuvoje vykdomų reformų, o kas – integracijos į ES padariniai. Dar sunkiau skaičiais įvertinti ir palyginti ekonominės narystės ES išlaidas ir naudą individams, atskiroms visuomenės grupėms ar visam šalies ūkiui. Tiesa, ankstesnės plėtros atvejais buvo bandyta įvertinti narystės ES poveikį. Pavyzdžiui, buvo nustatyta, kad dėl dalyvavimo bendrojoje rinkoje metinis Portugalijos ūkio augimas 1995-2010 m. padidės 0,7 proc. Tačiau tokie apibendrinimai beveik neatspindi integracijos poveikio konkretiems žmonėms.Lietuvoje prognozuojamas potencialus gerovės kilimas ES, susijęs su vieningos rinkos programos įgyvendinimu (Lentelė Nr. 1):

Lentelė Nr.1Etapai Mlrd.ECU % BVP1 etapas Nauda, susijusi su prekybos apribojimų pašalinimu 8-9 0.2-0.32 etapas Nauda, susijusi su gamybos apribojimų pašalinimu. 57-71 2.0-2.4Bendra apribojimų pašalinimo nauda 65-80 2.2-2.73 etapas Nauda, susijusi su geresniu mastoekonomijos išnaudojimu 61 2.14 etapas Nauda, susijusi su susmarkėjusia konkurencija, didinančia verslo efektyvumą. 46 1.6Nauda, susijusi su rinkos integravimu (3 ir 4 etapai) 62-107 2.1-3.7Bendra 12 ES narių 1988m. kainomis 174-258 4.3-6.4

ES remia mažiau išsivysčiusius valstybių narių regionus. Tikėtina, kad tapusi ES nare Lietuva sulauktų finansinės jos paramos. Nors mūsų valstybė turėtų mokėti įnašus į bendrą biudžetą, iš ES biudžeto gaunamos išmokos dar ilgai viršytų Lietuvos įmokas. Lietuva jau dabar gauna arba netrukus gaus ES paramą, skirtą teisės normų derinimui, investicijoms į infrastruktūrą ir institucijų plėtrą, regionų bendradarbiavimui (PHARE programa), žemės ūkio ir kaimo plėtojimui (SPARD programa), transporto plėtrai ir aplinkosaugai (ISPA programa). 2000 m. iš PHARE programos Lietuvai numatyta skirti apie 42 mln. eurų, o 2000 – 2006 m. iš SAPARD ir ISPA programų – apie 200 mln. eurų. Kai kas svarbiausius Lietuvos narystės ES pranašumus sieja būtent su finansine parama, kuri įstojus į Sąjungą per metus gali siekti iki 4 proc. Lietuvos bendrojo vidaus produkto. Vis dėlto tai reikėtų vertinti atsargiai. Galimas daiktas, kad šiuo metu ES taikomos finansinės paramos valstybių narių žemės ūkiui bei regionų plėtrai taisyklės prieš Lietuvai stojant į ES bus pakeistos.

Dažnai nurodoma, kad dėl narystės ES sumažėtų Lietuvos autonomija nustatant ir įvykdant ekonominę ar socialinę politiką, ypač tokiose srityse kaip bendroji prekybos politika, konkurencijos politika ir pan., kur sprendimams priimti nebūtinas visų valstybių narių pritarimas. Tokį teiginį reikėtų atsargiai vertinti, kadangi sunku pasakyti, kokiu atveju Lietuvos sprendimų autonomija būtų labiau ribojama: ar tuomet, kai ji nebūtų ES nare ir dėl to neturėtų galimybių tiesiogiai prisidėti prie ES ekonominės politikos priemonių, kurios tiesiogiai veikia ekonomiškai glaudžiai susijusių Europos šalių ūkius, rengimo, ar tuomet, kai deleguotų sprendimo teisę Sąjungos institucijoms ir taip tiesiogiai dalyvautų jų darbe. Kadangi Lietuva yra nedidelė ir atvira šalis, ES priimamai sprendimai smarkiai veiks Lietuvos ūkį ir atskiras jo šakas net ir tokiu atveju, jei Lietuva nebus ES narė. Dėl to galima tikėtis, kad vieną iš pagrindinių Lietuvos narystę ES remiančių grupių bus kompanijos, eksportuojančios prekes į Sąjungą.Tačiau restruktūrizacijos laikotarpiu didesnę prieš narystę nukreiptą įtaką gali turėti dėl ūkio reformų kaštų ir didėjančios konkurencijos nuostolius patiriančios stambios kompanijos, ypač žemės ūkio srityje.3. Dar vienas svarbus Lietuvos narystės ES aspektas – dalyvavimas Europoje vykstančiuose procesuose. Tai svarbu tiek politikos, tiek ekonomikos, tiek kultūros atžvilgiu. Dalyvaujant didžiausioje pasaulyje regioninėje organizacijoje įgyja daugiau galimybių siekti nacionalinių tikslų. Svarbu ir tai, kad įsitraukus į ES sprendimų priėmimo procesą Lietuva galėtų daryti įtaką jų turiniui. Tai, kad Lietuva yra maža valstybė, netrukdytų prisidėti prie bendros politikos kūrimo. Sprendimai ES paprastai yra priimami bendru sutarimu, nors formaliai tam tikrose srityse, pvz., sprendžiant bendrosios rinkos klausimus, taikoma daugumos balsavimo taisyklė. Viena iš pagrindinių priežasčių, paskatinusių Austriją, Suomiją ir Švediją stoti į ES, buvo siekis prisidėti prie bendros politikos, kuri turi įtakos ir ES nepriklausančioms valstybėms, kūrimo. Šiuolaikinėje pasaulio ekonomikoje tokio stambaus ekonominio vieneto kaip ES politika turi daug įtakos kitoms valstybėms. Tai itin aiškiai atsiskleidė Lietuvos gamintojų prekėms Rusijoje ir kitose rinkose pradėjus konkuruoti su ES subsidijuojamais žemės ūkio produktais. Galiausiai narystė ES Lietuvai daugeliu atžvilgių yra naudingesnė nei alternatyvos jos stojimui į ES, ypač kai į ją įstos kitos šios regiono šalys.4. Kalbant apie stojimo priežastis, svarbu paminėti sistemines pasėkmes. Narystė ES siejama su teigiamu poveikiu valstybės kandidatės politikos vykdymo stabilizavimui, reformų konsolidavimui ir investuotojų pasitikėjimo didinimui. Dėl pasitikėjimo augimo sumažėtų palūkanų normos, nes pagerėtų šalies rizikos reitingas. Savo ruožtu palūkanų mažėjimas skatintų investicijas bei ekonominę veiklą. Tačiau, investicijų augimui ne mažiau svarbi yra Lietuvoje vykdoma makroekonominė politika, nuo kurios priklauso pasirinkto rinkos ekonomikos modelio diegimas, atitinkantis ES rinkos struktūrą, reguliavimo mechanizmus, normas ir pan. 5. Su integracija susijęs ekonominės veiklos reguliavimas darys poveikį ne tik teisinei sistemai ir administravimo struktūroms, bet ir Lietuvos įmonėms. Reguliuojant aplinkosaugą, darbo saugos ir kitus socialinius reikalus, kad būtų apsaugoti vartotojai ar suteiktos tvirtesnės socialinės garantijos, gali būti apribota įmonių veikla. Lietuvos įmonės turės skirti lėšų tam, kad Sąjungos lygiu reguliuojamose srityse atitiktų griežtesnes normas. Be to, ne visos ES priimtos normos šiuo metu tinka Lietuvos ūkiui. Ekonominio reguliavimo kaina Lietuvos biudžetui bei įmonėms priklausys ir nuo to, ar tinkamai mūsų valstybinės institucijos įgyvendins šiuos su naryste susijusius įsipareigojimus (pvz., kaip šios priemonės bus išdėstytos laiko atžvilgiu, ar jos efektyviai įgyvendins siekiamus tikslus). Pažymėtina, kad būtent nuo Lietuvos institucijų gebėjimo tvarkytis pačioje šalyje ir vykdyti protingą ekonominę politiką priklausys tai, kiek pasinaudosime narystės ES teikiamomis galimybėmis ir kiek ji mums kainuos.Ne dėl savo kaltės Lietuva taip pavėluotai įsijungia į Europos integracijos procesą. Berlyno sienos griūtis, Lietuvos ir kitų Baltijos kraštų nepriklausomybės atkūrimas bei Sovietų sąjungos žlugimas prieš devynerius metus atvėrė galimybę Lietuvai palaipsniui įsitraukti į kuo glaudesnį bendradarbiavimą su Europos sąjungos šalimis, kurias vienija: • tikėjimas bendromis laisvės, demokratijos ir įstatymo viršenybės vertybėmis;• pasiryžimas plėtoti ekonominę ir socialinę pažangą bei aukštą užimtumo lygį dėl vieningos geopolitinės erdvės, kurioje nėra vidaus sienų, dėl ekonominės ir socialinės sanglaudos bei ekonominės ir pinigų sąjungos sukūrimo;• siekis bendromis pastangomis užtikrinti laisvę, saugumą ir teisingumą, kur, viena vertus, laisvas žmonių judėjimas bei, kita vertus, sienų kontrolė ir kova prieš nusikalstamumą užtikrinami per vidaus reikalų politikos derinimą;• pasiryžimas stiprinti Europos sąjungos tarptautinį identitetą, ypač per bendros užsienio ir saugumo politikos įgyvendinimą bei palaipsnį bendros gynybos politikos kūrimą.

Dabar, kai ruošiamasi sėsti prie derybų stalo bei nuosekliai derinti įstatymus su es teise, pravartu prisiminti pirmojo Europos komisijos prezidento Walter Hallstein žodžius (1957 m.): “mes ne tik integruojame ekonomikas, mes integruojame politiką. Mes ne tik dalinamės savo baldais, mes statome naują ir didesnį namą”. 1957 metais, būdama okupuota ir prievarta Sovietizuojama, Lietuva negalėjo dalyvauti bendras vertybes išpažįstančių Europos šalių saugumo ir ekonominės gerovės kūrimo projekte. Šiandien yra galimybė tapti šio beprecedentinio projekto dalimi: perimant patirtį ir technologijas, gaunant įvairiapusę paramą Lietuvos ūkiui restruktūrizuoti, darant jį labiau konkurentabilų bei laipsniškai tampant aktyvia bendrų Europos sąjungos politikos nuostatų kūrėja, dalyve, įgyvendytoja. ” Pirmąkart Bendrijos sutartys buvo iš esmės peržiūrėtos Suvestiniame Europos akte, kuris įsigaliojo 1987 m. liepos mėn. Po kelerius metus trukusių karštų debatų buvo parengta išsami teisinė sistema, kuri iki 1992 m. leido sukurti bendrą prekių, kapitalo bei paslaugų rinką ir užtikrinti laisvą žmonių judėjimą. Ji taip pat paskatino atskiras valstybes glaudžiau bendradarbiauti aplinkos ir mokslinių tyrimų bei technologijų plėtros srityse, o Europos politiniam bendradarbiavimui suteikė tvirtą teisinį pagrindą.Europos integracijos procesą paspartino Europos Sąjungos sutartis, pasirašyta 1992 m. vasario 7 d. Mastrichte. Ji suteikia bendrą teisinį pagrindą trims Europos Bendrijoms – EAPB, Euratomui ir EEB. Tarp šių trijų organizacijų Europos ekonominė bendrija visada užėmė ypatingą vietą: ji ne tik kėlė grynai ekonominį tikslą sukurti didelę bendrąją rinką, bet ir ėmė formuoti atskirų sektorių politiką (pavyzdžiui, socialinę ir aplinkos politiką arba atsilikusių regionų plėtros gaires).Atsižvelgiant į tokį Bendrijos užduočių išsišakojimą Mastrichto sutartyje buvo nuspręsta oficialiai pakeisti EEB pavadinimą ir ateityje ją vadinti Europos Bendrija (EB). Taigi trys pirmosios Europos Bendrijos sudaro Europos Sąjungos vadinamąjį pirmąjį ramstį, arba Bendrijos ramstį, kuris simbolizuoja didelę valstybių narių integraciją. Mastrichto sutartis ES “statiniui” suteikė dar du naujus ramsčius: vienas jų yra bendroji užsienio ir saugumo politika, o kitas – bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse. Taip siekta pagerinti ES valstybių narių bendradarbiavimą tose srityse, kurios yra susijusios su subtiliais nacionalinio suverenumo aspektais. Todėl čia valstybės narės buvo linkusios riboti politinę integraciją. Mastrichto sutartyje buvo išsamiai aptartas bendros valiutos – euro – įvedimas, logiškai užbaigiantis rinkos be sienų formavimo procesą. Sutartis taip pat išplėtė pilietybės sampratą ir ES piliečiams suteikė naujas teises: teisę balsuoti ir būti išrinktiems per savivaldos ir Europos Parlamento rinkimus, peticijos teisę bei teisę paduoti apeliacinį skundą Europos ombudsmenui. Parlamentas taip pat įgijo naujų teisių, pavyzdžiui, bendrų su Taryba sprendimų teisę.Amsterdamo sutartyje yra pabrėžiama būtinybė koordinuoti darbo vietų kūrimo iniciatyvas, stiprinti Bendrijos socialinių reikalų, aplinkos ir visuomenės sveikatos politiką. Vidaus reikalų srityje 15 valstybių narių Amsterdame susitarė glaudžiau bendradarbiauti kovoje su terorizmu, narkotikais ir nusikalstamumu. Buvo nuspręsta suderinti imigracijos bei vizų politiką ir palaipsniui sukurti Europos laisvės, saugumo ir teisingumo zoną. Taip pat buvo siekiama labiau įtvirtinti bendrąją užsienio ir saugumo politiką ir tuo tikslu parengti bendrų veiksmų sistemą, kuri Sąjungos veiklai suteiktų aiškią kryptį.

3.2. Politinių, teisinių ir ekonominių santykių plėtojimo eiga

Ekonominiai.1998 m. gruodžio 12 d. Vienos Europos viršūnių taryba akcentavo Europos Komisijos požiūrį, išdėstytą 1998 m.lapkričio 4 d. paskelbtame Bendrajame dokumente (Composite paper). Šiame dokumente Europos Komisija pastebėjo,jog “[1997-1998 m.] Lietuva pasiekė žymios pažangos. Visgi tam, kad Lietuvą būtų galima laikyti atitinkančia ekonominius Kopenhagos kriterijus, o Europos Komisija galėtų rekomenduoti derybų pradžią, turi būti imtasi papildomų priemonių, o kai kurie naujausi sprendimai turi būti patikrinti praktiškai”. 1998 m. gruodžio 12 d. Vienos Europos viršūnių taryba pritarė Europos Komisijos nuomonei, kad, įvertindama žymią Lietuvos pažangą, Europos Komisija galės pasiūlyti derybų pradžią, jei naujausi sprendimai bus patikrinti praktiškai. Po pažangos pranešimo Europos Komisijai parengimo 1998 m. Lietuvoje buvo toliau įgyvendinama likusi reformų dienotvarkė. Lietuvos ūkio restruktūrizavimo srityje pažangos pasiekta, šalinant įėjimo į rinką ir išėjimo iš jos barjerus, toliau mažinant tiesioginį valstybės dalyvavimą, liberalizuojant ūkinės veiklos taisykles. Išorinis šokas, kurį sąlygojo Rusijos krizė ir sulėtėjęs ES ekonominis augimas, dar labiau paspartino pramonės ir įmonių restruktūrizavimą. Toliau auga tiesioginės užsienio investicijos (TUI). 1999 m. balandžio 1 d. kumuliatyvinės tiesioginės užsienio investicijos sudarė 6,98 mlrd. Lt. (1,74 mlrd. JAV dolerių). ES tenkanti TUI dalis sudarė apie 60 proc. Apžvelgiamu laikotarpiu buvo sėkmingai mobilizuojamas vidaus kapitalas. Nepaisant Rusijos krizės, 1999 m. I ketv., lyginant su 1998 m. I ketv., Lietuvos bankai sugebėjo padidinti bendruosius aktyvus 4,7 proc. Visi Lietuvos komerciniai bankai 1999 m. I ketv. baigė pelningai. Vyriausybė sėkmingai įvedė naują taupymo instrumentą – taupymo lakštus. Ilgalaikės obligacijos litais buvo išleistos pirmą kartą. Lietuvos prekyba su ES:Lietuvos prekybos su ES apimtys nuolat didėja: 1996 m. prekyba su ES sudarė 38,4 proc. visos Lietuvos užsienio prekybos, 1997 m. – 40,8 proc.; 1998 m. – 45,4 proc.; o 1999 m. I ketv. – 48,6 proc. (1999 m. balandžio mėn. viršijo 50 proc.). Vis dėlto, išvardintų rodiklių augimas turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į sumažėjusias Lietuvos prekybos su NVS šalimis apimtis. Antra vertus, Lietuvos importas iš ES 1999 m. I ketv., lyginant su 1998 m. I ketv., sumažėjo.Nors Lietuvos prekybos su ES balansas vis dar išlieka neigiamas, 1999 m. I ketv. lyginant su 1998 m. I ketv., pastebimas 7 proc. eksporto augimas ir 20 proc. importo sumažėjimas. Atsižvelgiant į Rusijos krizės sukeltas pasekmes ir sulėtėjusius ES šalių ekonominio augimo tempus rodo reikšmingą Lietuvos pažangą.1998 m. antroje pusėje, Lietuvos ūkui pajutus didelį Rusijos krizės sukelto užsienio prekybos šoko poveikį, ekonominis augimas sustojo. Iš dalies dėl to, kad eksportui numatyti produktai užplūdo vidaus rinką, nedarbo lygis išaugo, o infliacija sumažėjo iki labai žemo lygio. Be to, ženklus realiojo efektyvaus valiutos kurso padidėjimas turėjo įtakos importo kainų sumažėjimui. 1998 m., nepaisant staigaus vietinės paklausos sumažėjimo, einamosios sąskaitos deficitas ir toliau didėjo, tačiau 1999 m. pirmąjį ketvirtį šiek tiek sumažėjo. Stambūs privatizacijos sandoriai labai padidino tiesioginių užsienio investicijų įplaukimą, suteikiantį būtinus išteklius didėjančiam užsienio prekybos neigiamam balansui finansuoti. Iš dalies, reaguodama į užsienio prekybos šoką, Lietuva sušvelnino savo fiskalinę politiką. Buvo tęsiamos struktūrinės reformos, tačiau kai kuriuose svarbiuose sektoriuose, kaip antai energetikos, reformos tebėra nepakankamos.1998 m., smarkiai išaugus suvartojimui ir padidėjus investicijoms pirmajame pusmetyje, realusis BVP išaugo 5,1 proc. Tačiau antrajame metų ketvirtyje pasiekęs aukščiausią ribą, viršijančią 10 proc., paskutiniajame ketvirtyje kasmetinis augimas faktiškai sustojo. Mažmeninės prekybos apimtys išaugo maždaug 11 proc., tačiau praėjusį spalį ėmė mažėti. Kasybos ir apdirbamosios pramonės pardavimų apimtys išaugo 7 proc., tačiau praėjusį gruodį ėmė mažėti. Bendrosios žemės ūkio produkcijos apimtys, labiausiai dėl sumažėjusio žemės ūkio kultūrų auginimo, nukrito 3 proc., kadangi mažėjanti paklausa Ukrainos ir Rusijos rinkose padarė neigiamą įtaką Lietuvos žemės ūkio produktų sektoriui.Pirmajame 1999 m. ketvirtyje dėl užsienio prekybos paklausos sumažėjimo ir sutrikusio naftos tiekimo naftos perdirbimo įmonėms, kas sudaro žymią pramoninės produkcijos dalį, realusis BVP sumažėjo 5,7 procentais. Per pirmuosius penkis šių metų mėnesius pardavimų pramonės sektoriuje buvo 7,6 proc. mažiau nei per tą patį 1998 m. laikotarpį.Per pirmuosius septynis 1999 m. mėnesius vidutinis įregistruotas nedarbo lygis nuo per atitinkamą 1998 m. laikotarpį įregistruotų 6,6 proc. išaugo iki 7,9 procentų. 1998 m. nedarbo lygis, siekiantis 13,3 proc., buvo didesnis nei įregistruotas nedarbo lygis, tačiau buvo matyti mažėjimo tendencijos. Tačiau iki 1999 m. gegužės nedarbo lygis išaugo iki 14,0 procentų. 2000 metų gegužės 1 d. jis yra 11.2%.1998 m. prekybos balanso deficitas išaugo nuo maždaug 12 proc. per ankstesnius metus iki 14 proc. BVP. Nedidelis beveik 1 proc. BVP paslaugų prekybos balanso padidėjimas iš dalies kompensavo prekybos prekėmis balanso deficito didėjimą. Todėl einamosios sąskaitos deficitas 1998 m. išaugo iki daugiau nei 12 proc. BVP. Pirmąjį 1999 m. ketvirtį, prekybos ir einamosios sąskaitos deficitui siekiant atitinkamai 11 proc. ir beveik 10 proc., šios tendencijos pasikeitė. Praėjusiais metais grynųjų tiesioginių užsienio investicijų skaičius smarkiai išaugo. Tiesioginių užsienio investicijų srautas padengė didelę dalį augančių šalies užsienio finansavimo poreikių. Pasiekusios aukščiausią tašką 1998 m. birželį, oficialiosios atsargos ėmė mažėti, tačiau vis dar dengia daugiau nei trijų mėnesių prekių ir paslaugų importą. Per pirmuosius penkis 1999 m. mėnesius Lietuvos užsienio skola, kurios dydis nekito beveik visą 1998 m. laikotarpį, nominalia išraiška išaugo daugiau nei vienu penktadaliu.Infliacija smarkiai sumažėjo, atspindėdama lito vertės padidėjimą, žemės ūkio produkcijos perteklių vidaus rinkoje ir pasaulines prekių kainų tendencijas. 1999 m. rugpjūtį 12 mėnesių infliacija siekė -0,2 proc. palyginti su 3,6 proc. 1998 m. rugsėjį. Akcizo mokesčiai ir kai kurios valstybės reguliuojamos kainos buvo padidintos, tačiau mažėjančios maisto produktų kainos, kurios sudaro maždaug 40 proc. vartotojų kainų indekso, panaikino bet kokį infliacinį spaudimą.Efektyvusis lito kursas ženkliai padidėjo ne vien tik dėl Rusijos rublio devalvacijos, bet ir dėl lito susiejimo su JAV doleriu, kurio vertė Europos valiutų atžvilgiu smarkiai pakilo. Valiutų valdybos modeliui Rusijos krizė nesukėlė didesnių sunkumų. Smarkiai padidėjus užsienio valiutos įplaukimui, kreditavimo mastai greitai išsiplėtė. Lietuvos bankas apdairiai ruošiasi palaipsniui panaikinti valiutų valdybos modelį. Atsižvelgdamas į tarptautinėse finansų rinkose vyraujančią situaciją, Lietuvos bankas nusprendė atidėti lito susiejimo su JAV doleriu orientacijos pakeitimą susiejimo su euru orientacija ne anksčiau kaip po 1999 m. Fiskalinė politika 1998 m. antrą pusmetį gerokai sušvelnėjo. Einamosios pajamos nesiekė planuotų dydžių, kadangi augimas sulėtėjo, tuo tarpu nebiudžetinės išlaidos smarkiai išaugo vienkartines privatizacijos sandorių pajamas naudojant kaip tiesioginį finansavimo šaltinį. Reikšmingiausios priemonės, padariusios įtaką minėtam augimui, buvo Santaupų atkūrimo planas ir parama nuo Rusijos krizės nukentėjusioms įmonėms. Pagal santaupų atkūrimo programą iki šiol asmenims buvo pervesta santaupų, kurių dydis yra ekvivalentiškas 2,5 proc. BVP. Be to, skolinimo operacijų skaičius taip pat išaugo ir siekė 1,5 proc. BVP. Tai turėjo įtakos valstybės finansinio deficito išaugimui nuo 1 proc. BVP 1997 m. iki prognozuotų 5 proc. 1998 m. Pirmąjį 1999 m. pusmetį Vyriausybė toliau laikėsi išlaidų didinimo politikos, tuo tarpu mokestinė bazė dėl Rusijos krizės sukeltų padarinių sumažėjo. Lietuvos Vyriausybė, remdamasi optimistinėmis 4 proc. augimo prognozėmis, suplanavo 1999 m. subalansuotą biudžetą. Tačiau kai 1999 m. viduryje paaiškėjo, kad biudžeto pajamos ir išlaidos daugiau nei 10 proc. nukrypsta nuo planuojamų rodiklių, naujoji Vyriausybė buvo priversta koreguoti planus. Naujoji Vyriausybė atidėjo trečiojo ir paskutiniojo etapų santaupų atkūrimo pervedimus, lygiaverčius maždaug 1,5 proc. BVP. Vyriausybė siūlo sumažinti 1999 m. biudžeto išlaidas 6 proc. Šių priemonių patvirtinimas ir jų visiškas įgyvendinimas galėtų sumažinti 1999 m. biudžeto deficitą maždaug iki 5 procentų.Netrukus po Rusijos krizės Lietuvos Vyriausybė vėl įžengė į tarptautines kapitalo rinkas 1998 m. pabaigoje išleisdama dvi nedideles euro obligacijų emisijas, kurių vertė siekė 50 milijonų eurų. 1999 m. birželį išleisdama penkerių metų trukmės 200 milijonų eurų vertės euro obligacijų emisiją, Vyriausybė prisiėmė įsipareigojimus mokėti didesnę premiją rizikai padengti. Rugsėjo mėnesį Vyriausybė pradėjo leisti dar vieną 250 milijonų eurų vertės emisiją, norėdama finansuoti užsienio skolų grąžinimą ir suteikti paskolas naftos perdirbimo įmonėms. Šią emisiją numatoma išleisti 4 – 6 savaičių laikotarpiu.

Įvertinimas pagal Kopenhagos kriterijusVeikianti rinkos ekonomikaMakroekonomikos stabilumas susilpnėjo dėl Rusijos krizės ir atitinkamos pirminės reakcijos į krizę, kas sukėlė valstybės biudžeto būklės pablogėjimą, taip pat ir dėl užsienio prekybos disbalanso didėjimo. Vyriausybė stengėsi sušvelninti socialines ir ekonomines pasekmes gerokai padidindama valstybės išlaidas. Tai galėjo atitolinti tam tikrą tiesioginį Rusijos krizės poveikį, tačiau taip darydama Vyriausybė taip pat naudojo nepakankamus finansinius išteklius neveiksmingoms įmonėms remti vietoj to, kad skatintų investicijas ir struktūrines reformas. Tokios veiklos pasirinkimo rezultatas buvo greitas valstybės finansų būklės pablogėjimas.

Infliacija sumažėjo iki labai žemo lygio, kadangi defliacinės kai kurių rinkų tendencijos nusvėrė kai kurių valstybės reguliuojamų kainų sureguliavimą didėjimo tvarka. Nominaliojo ir realiojo darbo užmokesčio didėjimas buvo palaipsniui sumažintas iki dydžių, kurie labiau priartėja prie bendro produktyvumo augimo. Tačiau valstybinio sektoriaus darbo užmokesčio augimas buvo pernelyg didelis, o tai prisidėjo prie fiskalinio ir einamosios sąskaitos deficito augimo. Vidutinės trukmės laikotarpiu esamo užsienio prekybos disbalanso negalima išlaikyti vienodo lygio, ir didelio einamosios sąskaitos deficito sumažinimas privalo išlikti vienu iš prioritetų.Lietuva ir toliau daro pažangą, kurdama veikiančią rinkos ekonomiką. Buvo patobulinta teisinė bazė, reglamentuojanti patekimą į rinką ir išėjimą iš rinkos, toliau vyko privatizacijos procesas, tačiau didelių įmonių ir bankų privatizavimą reikia pagreitinti. Tačiau verslą reglamentuojančių įstatymų įgyvendinimas turi būti skaidresnis, o bankroto procedūros vis dar tinkamai neveikia. Atsižvelgiant į labai ženklų valstybės biudžeto deficito padidėjimą, Lietuvos valdžios institucijoms reikės imtis papildomų priemonių, kad būtų užtikrintas tolygus valstybės finansų naudojimas per vidutinės trukmės laikotarpį.

Gebėjimas įveikti konkurencijos spaudimą ir Sąjungoje veikiančias rinkos jėgas

Kaip nurodyta Darbotvarkėje 2000, Lietuvos gebėjimas įvykdyti šį kriterijų priklauso nuo veikiančios rinkos ekonomikos ir stabilios makroekonomikos sistemos, kuri rinkos dalyviams leistų numatyti tolesnę galimą raidą ir pagal tai priimti sprendimus. Tam taip pat reikia pakankamo žmogiškojo bei fizinio kapitalo, įskaitant infrastruktūrą. Reikia pertvarkyti valstybines įmones, be to, visos įmonės turi investuoti lėšas savo veiklos efektyvumui gerinti. Kuo daugiau galimybių įmonės turės gauti finansavimą iš užsienio ir kuo sėkmingiau jos galės atlikti pertvarkymus ir diegti naujoves, tuo geresnes prisitaikymo prie naujovių sąlygas jos turės. Apskritai, kuo didesnis ekonominės integracijos su Sąjunga laipsnis bus pasiektas dar prieš stojimą, tuo lengviau ekonomikai bus prisiimti narystės įsipareigojimus. Tai įrodo prekybos su ES valstybėmis narėmis apimtys ir prekių asortimentas. Lietuvos pažanga kuriant veikiančią rinkos ekonomiką, apie kurią byloja neseniai įvykusi kelių didelių pramonės ir infrastruktūros įmonių privatizacija, taip pat ir stabilios makroekonomikos sąlygos paspartino ekonomikos pertvarkymo procesą.Investicijos kaip BVP dalis 1998 m. ir toliau didėjo ir sudarė 25,8 proc. Tiesioginės užsienio investicijos, sudarančios 8,6 proc. BVP, pasiekė rekordinius dydžius. Nors maždaug 80 proc. visų TUI įplaukė sudarius vieną privatizacijos sandorį, metų ketvirčių duomenys rodo pastovų tiesioginių užsienio investicijų srauto didėjimą, kuris trejus metus iš eilės sąlygojo grynųjų įplaukų padvigubėjimą. Toks atsparumas tarptautinių investitorių ne labai palankaus požiūrio į besikuriančias rinkas akivaizdoje rodo pasitikėjimą Lietuvos ekonomikos pertvarkymu.Toliau pertvarkoma ekonomika. Tačiau ne visuose sektoriuose padėtis yra vienoda. Gana sparti pažanga tokiuose pramonės sektoriuose kaip tekstilės pramonė, kur privatizacijos procesas prasidėjo anksti, tačiau jis turėtų paspartėti paslaugų sektoriuje (draudimas, telekomunikacijos ir transportas). Žemės ūkio produktų sektoriuje pakankamai didelė maisto produktų ir tiekėjų pramonės dalis buvo privatizuota, o besisteigiančios mažesnės maisto produktų perdirbimo įmonės patiria vis didėjančią konkurenciją. Tačiau atsižvelgiant į itin didelius neišnaudojamus pajėgumus šiame sektoriuje, vis dar tebėra poreikis šį procesą paspartinti. Pertvarkos procesas energetikos sektoriuje, kuriame vyriausybės iniciatyvos pasireikšdavo lėčiau, buvo sulėtėjęs. Vietoj to, kad primygtinai skatintų nuostolingai dirbančių energetikos įmonių pertvarkymą, Vyriausybė leido šioms įmonėms kaupti skolas. Tai didžia dalimi prisidėjo prie valstybės skolos susikaupimo. Gerai yra tai, kad centrinio šildymo sistema buvo sėkmingai decentralizuota ir perduota savivaldybėms valdyti, be to, užsienio investitoriai ėmė rodyti realų susidomėjimą Lietuvos energetikos bendrovėmis. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija įgijo svarią reputaciją, tačiau jos kompetencija ribota. Lietuva yra Baltijos laisvosios prekybos erdvės narė ir šiuo metu veda derybas dėl įstojimo į Pasaulio prekybos organizaciją iki 2001 m. vidurio. Nepaisant tam tikrų dėl Rusijos krizės įtakos neseniai įvykusių radikalių pasikeitimų, užsienio prekybos režimas yra labai liberalus. Išskyrus žemės ūkio produkciją, vidutinis muitų mokesčių dydis yra gana nedidelis. Netarifinės kliūtys importuotiems gaminiams apsiriboja vien tik reikalavimais gauti licenciją tam tikroms nustatytoms prekėms – naftai, alkoholiui ir tabakui, bei tam tikrais viešųjų pirkimų apribojimais.Labai svarbus buvo prekybos perorientavimas. Besikeičiantis Lietuvos prekybos modelis atspindi tiek toliau vykdomą pertvarkymo procesą, t.y. pramonės šakų konkurencingumo didinimą ES rinkose, tiek NVS rinkų žlugimo poveikį. Vidutinės-aukštos pridėtinės vertės produkcijos eksportas sudaro beveik 25 proc. Lietuvos eksporto į ES. Dėl to Lietuvos eksportui mažesnę įtaką daro kainų svyravimai. Be to, vidutinės-aukštos pridėtinės vertės produkcijos eksporto dalis yra gana didelė Lietuvos eksporto į ES atžvilgiu.Dėl Rusijos krizės valdžios institucijos ėmėsi įvairių priemonių finansinių sunkumų turinčioms įmonėms paremti. Jos leido įmonėms atidėti mokėjimus socialinio draudimo fondui, padidino prekybos kai kuriais produktais apsaugą ir ėmėsi garantuoti skolų grąžinimą, ypač energetikos sektoriuje veikiančių bendrovių. Tokia valdžios nuožiūra pasirinkta intervencija rizikuojama iššvaistyti valstybės lėšas neveiksmingoms, neperspektyvioms įmonėms ir trukdoma įmonėms prisitaikyti prie rinkos sąlygų. Tokios pagalbos formų būtina kaip galima greičiau atsisakyti, ir Lietuva turėtų grįžti prie politikos, leidžiančios laisvą rinkos jėgų veikimą.Dauguma privačių įmonių Lietuvoje yra smulkios ir vidutinės įmonės, kuriose sukuriama apie 70 proc. šalies ūkio pridėtinės vertės. Tai yra svarbus pokytis nuo 1991 m., kai smulkių ir vidutinių įmonių produkcija sudarė 16 proc. BVP. Tačiau pramonės sektoriuje vis dar dominuoja keletas stambių ir pasenusių įmonių, kurias reikia arba likviduoti arba pertvarkyti. Bendrą įmonių pelningumą reikia gerinti, kad įmonės gebėtų konkuruoti rinkose be vyriausybės pagalbos.Šeimos ūkiams priklauso didžioji dalis žemės, ir jų dalis bendroje žemės ūkio gamyboje 1998 m. toliau ženkliai didėjo. Vidutinis šeimos ūkio dydis – 12 ha. Vyriausybės parama žemės ūkiui pasireiškė intervencija į žemės ūkio rinkas, tiesioginiais mokėjimais, gamybos priemonių subsidijomis ir eksporto subsidijomis. Žemės ūkio paskolų garantijų fondo lėšos buvo gerokai padidintos investicijoms į vidutinės trukmės įrangą remti. Žemės ūkyje vis dar būtinos reformos, ir užimtumo mažėjimas šiame sektoriuje, 1998 m. sudarantis 18,6 proc. viso užimtumo, bus neišvengiamas.Didėja pažanga pertvarkant gamybos sektorių Lietuvoje ir perorientuojant prekybą į vakarus. Tačiau neigiamas Rusijos krizės sukeltas šokas atskleidė trūkumus, tuo tarpu reakcija į krizę ne visais atvejais buvo atitinkama. Būtina paspartinti įmonių pertvarkymą stengiantis pagerinti įmonių našumą ir produktų kokybę. Artimiausiu laikotarpiu didžiausias dėmesys turėtų būti skiriamas energetikos sektoriaus pertvarkymui ir tolesniam tiesioginių užsienio investicijų pritraukimui, kas padėtų Lietuvai pasiekti reikiamos pažangos per vidutinės trukmės laikotarpį įveikiant konkurencijos spaudimą ir rinkos jėgas.Politiniai. Europos Komisija 1998 m. lapkričio mėn. paskelbė savo Ataskaitą apie Lietuvos pažangą rengiantis narystei Europos Sąjungoje. Savo pranešime apie Lietuvą Europos Komisija pripažino didelę pažangą, kurią padarė Lietuva rengdamasi narystei per pastaruosius pusantrų metų, tačiau nusprendė, kad ji vis dar netenkina antrojo bei trečiojo Kopenhagos kriterijų ir dėl to dar negali būti rekomenduoti pradėti derybas. Analizė parodė, kad:1. Beveik visos Komisijos identifikuotos problemos ar nepadaryti darbai nėra nauji ir buvo fiksuoti 1997 m. paskelbtoje Europos Komisijos paskelbtoje Nuomonėje apie Lietuvos pasirengimą narystei ES. Reikėtų atkreipti dėmesį į tokias 1997 metų Europos Komisijos Nuomonėje nurodytas ir Europos Komisijos Ataskaitoje pakartotas problemas:• viešojo administravimo reforma, valstybės tarnybos ir kiti įstatymai numatantys valstybės tarnautojų atskaitomybę ir atsakomybę; • vidutinės trukmės ūkio plėtros strategijos parengimas; • intelektinės nuosavybės teisių apsauga; • konkurencingumo stiprinimas; • regioninės politikos suformulavimas ir įgyvendinimas, pasiruošimas naudotis struktūriniais fondais;• teismų funkcionavimo gerinimas; • kova su korupcija; • įmonių finansinės disciplinos laikymasis; • bankroto bylos; • pramonės restruktūrizavimas; • žemės ūkio pertvarkymas; • žuvininkystė. 2. Beveik visos identifikuotos problemos ar nepadaryti darbai jau įgavo konkrečių jų sprendimo priemonių, kurios numatytos pagrindinėse Lietuvos pasirengimo narystei ES programose – Nacionalinėje Acquis perėmimo programoje (NAPP), Nacionalinėje teisės harmonizavimo darbų programoje (NTHP) bei kitose – pavidalą. Pavyzdžiui, tarp tokių galima paminėti :• vidutinės trukmės ūkio strategijos parengimas; • energetikos strategijos parengimas; • LR teisės aktų derinimas su ES teise audiovizualinio sektoriaus srityje; • autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo įgyvendinimą užtikrinančių įstatymų ir poįstatyminių aktų priėmimas; • valstybinės darbo inspekcijos plėtra; • tarptautinių jūros transporto saugos konvencijų ratifikavimas; • vartotojų teisių gynimą užtikrinančių įstatymų – Produktų saugos, Maisto, Geriamojo vandens – parengimas ir priėmimas; • administracinių teismų įstatymo priėmimas ir įgyvendinimas; • veterinarijos ir fitosanitarijos tarnybų plėtra ir stiprinimas; • su ES teise suderinti įstatymai, reguliuojantys įmonių veiklą – Akcinių bendrovių, Įmonių, Audito įstatymų pakeitimai ir papildymai;3. Dalis šių problemų jau išspręstos arba sprendžiamos ir Komisijos Ataskaitoje buvo fiksuotos dėl to, kad pastaroji rėmėsi metodologine prielaida, jog pažanga įstatymų derinimo srityje, kurioje Komisija Lietuvai pateikė nemažai pastabų, gali būti fiksuojama tik tada, kai įstatymas ar kitas teisės aktas yra LR Seimo ar Vyriausybės priimtas ir įgyvendinimas. Tuo tarpu dalis reikalingų įstatymų projektų jau paruošti, bet dar nepriimti Seime, arba baigiami ruošti. Tarp jų galima paminėti:• Moterų ir vyrų lygių teisių ir galimybių įstatymas (jau priimtas, dabar reikia siekti užtikrinti jo įgyvendinimą, įkurti tam būtinas institucijas); • Valstybės tarnybos įstatymas; • Konkurencijos įstatymo pataisos; • Viešųjų pirkimų įstatymas; • Administracinių teismų įstatymas.

Dėl to LR Vyriausybės pavedimu ir buvo parengtas prioritetinių priemonių 1998 -1999 m. planas, kuriuo iš esmės siekiama garantuoti NAPP ir NTHP priemonių, kuriomis sprendžiamos Komisijos ataskaitoje identifikuotos priemonės, vykdymą iki 1999 m. IV ketvirčio, kai turi būti rengiama nauja Komisijos ataskaita apie Lietuvos pasirengimą narystei ES. Be to, numatomos papildomos priemonės, jei nei NAPP, nei NTHP priemonėmis identifikuota problema nesprendžiama.Komisijos Ataskaitoje pateiktos analizės pripažinimas nereiškia, kad kaip besąlygiškai objektyvios turėtų būti pripažįstamos ir Komisijos išvados dėl to, ar Lietuva atitinka Kopenhagos kriterijus. Komisijos Ataskaitos analizė parodė, kad Komisijos išvados daugiausia grindžiamos ne tik ir ne tiek konkrečiais trūkumais ar nepadarytais darbais, bet teiginiu, jog priimtus sprendimus, ypač ekonominės politikos srityje, reikia patikrinti praktiškai. Tai reiškia, jog Komisija, nepaisant jos tvirtinimų, kad narystės kriterijai nepasikeitė ir kad situacija deryboms 1997 m. Nuomonėje rekomenduotose valstybėse kandidatėse yra kriterijus, sukonkretinantis Kopenhagos narystės ES sąlygas, iš esmės pakoregavo Kopenhagos kriterijų interpretaciją.Akcentuotina tai, jog Lietuvai daugiausia problemų kyla dėl ekonomikos kriterijaus vykdymo. Dar nebaigtas privatizavimas, o ir svarbūs ir dideli objektai privatizuoti neseniai, tad neaišku, ar dėl to įmonės pradės veikti efektyviau. Išskirtinas dalykas – bankroto įstatymas, kuris, neseniai priimtas ir reikia laiko įvertinti jo efektyvumą.Acquis perėmimo srityje Europos Komisija tarp svarbiausių problemų nurodė Stojimo partnerystėje jau fiksuotų prioritetų vykdymą: be jau minėtos energetikos strategijos bei vidutinės trukmės ekonominės strategijos minimi prioritetai vidaus rinkos (naujųjų įstatymų įgyvendinimas, ypač viešųjų pirkimų ir autorių teisių srityje, bei konkurencijos politika išskiriant valstybės pagalbos sritis, kuri, Komisijos nuomone, nepakankamai gerai reglamentuojama ir kontroliuojama), administracinių pajėgumų (viešosios administracijos reforma) bei teisingumo ir vidaus reikalų (akcentuojant sienos kontrolės sustiprinimą) srityse.Vertinant administracinius gebėjimus pabrėžiama personalo apmokymo svarba bei teisėjų kvalifikacijos Europos teisės srityje kėlimas.Apibendrinant galima teigti, jog, pripažįstant Europos Komisijos analizės objektyvumą pasirengimo narystei darbus per artimiausius tris ketvirčius iki naujos Komisijos Ataskaitos reikia koncentruoti minimomis kryptimis. Atsižvelgiant ir į LR Vyriausybės prioritetus, Komisijos Ataskaitos netikslumus bei į tai, kokie darbai turėtų didžiausią poveikį teigiamam Komisijos įvertinimui galima išskirti tokių prioritetinių darbų sąrašą:1. Baigti likusių didžiųjų valstybinių įmonių privatizavimą. 2. Bankroto įstatymo vykdymą sustiprinti daug nekainuojančiomis administracinėmis priemonėmis: spartinant įmonių administratorių rengimą, sustiprinant bankroto skyrių Ūkio ministerijoje, įkuriant Bankroto įstatymo vykdymo priežiūros komisiją, į kurią įeitų suinteresuotų ministerijų ir žinybų atstovai. 3. Reikėtų baigti rengti Energetikos strategiją, kurioje būtų fiksuojami Ignalinos uždarymo terminai nekeičiant kuro kanalų su sąlyga, jei būtų skiriama tarptautinė pagalba šiam tikslui. 4. Baigti rengti vidutinės trukmės ekonominę strategiją. 5. Teisinėmis ir administracinėmis priemonėmis sustiprinti valstybės pagalbos kontrolės sistemą. 6. Administracinėmis priemonėmis sustiprinti autorių teisių priežiūrą. 7. Priimti visą viešojo administravimo įstatymų paketą ir pradėti jo įgyvendinimą. 8. Pradėti rengti Europos teisės kursus teisėjams.

Visų šių darbų sėkmingo vykdymo bei efektyvaus jų pristatymo Europos Komisijai, kitoms ES institucijoms bei ES valstybėms narėms sąlyga ir forma yra Nacionalinės Acquis priėmimo programos vykdymas, pasirengimo narystei naudojamų instrumentų (programų, institucijų) racionalizacija, kurios dalis yra Lietuvos pažangos monitoringo sistemos sukūrimas bei tam tikra pasirengimo narystei proceso konceptualizacija, kuri galėtų įgauti Lietuvos integracijos į ES strategijos pavidalą. Pastaruosius darbus numato daryti Europos Komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Teisiniai. Tarptautiniu sutarčių vykdymo tvarką Lietuvoje nustato: Lietuvos Respublikos 1991 m. gegužės 21 d. įstatymas “Dėl Lietuvos Respublikos tarptautiniu sutarčių”, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. sausio 7 d. nutarimu Nr. 5 “Dėi Letuvos Respublikos įstatymo “Dėl Lietuvos Respublikos tarptautiniu sutarčiu” įgyvendinimo tvarkos”, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugsėjo 20 d. nutarimu Nr. 877 patvirtinti Lietuvos Respublikos užsienio reikalu ministerijos nuostatai ir 1994 m. rugpjūčio 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamentas.Remdamasi įstatymo “Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių” 13 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybė vykdo Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių priimtus įsipareigojimus. Apie šio įstatymo 7 straipsnio antrojoje dalyje nurodytu Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių vykdymo eigą Lietuvos Respublikos Vyriausybė praneša Aukščiausiąjai Tarybai (dabar – Seimui).Vyriausybės nutarimo Nr. 5 3 punktas nurodo:“Lietuvos Respublikos ministerijos ir departamentai, kurie turi vykdyti tarptautinę sutartį:3.1. teikia informaciją apie jos vykdymą Ekonomikos ministerijai [šiuo metu – Ūkio ministerijai -J. M.} ir Statistikos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės;3.2. kas pusę metų raštiškai praneša apie tarptautinės sutarties vykdymą Užsienio reikalų mmisterijai, o apie užsienio prekybos ir kitų tarptautinių ekonominių sutarčių vykdymą – ir Tarptautinių ekonominių santykių ministerijai, kuri prireikus informuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybę.”Šio nutarimo 4 punktas nustato, kad “Užsienio reikalų ministerija kasmet informuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybę apie tarptautinės sutarties vykdymą”.Tačiau dabar galiojantys norminiai aktai negarantuoja, kad yra sukurtos visos teisinės ir institucinės prielaidos tarptautinių sutarčių vykdymo kontrolei, ypač tai svarbu tarptautinių ekonomininių sutarčių atžvilgiu.Valdymo institucijos savo pajėgas kol kas daugiausia skiria naujų sutarčių rengimui bei derinimui, o vykdymas dažniausiai apsiriboja vien formalios informacijos pateikimu Vyriausybei. Be to, reikia turėti omenyje ir tą aplinkybę, kad kontroliuojamasis ir kontroliuojantysis dažniausiai yra tas pats asmuo – konkreti ministerija, atsakinga už sutarties rengimą ir jos vykdymą, todėl sunku tikėtis, kad ji bus suinteresuota kelti aikštėn savo darbo įgyvendinant ekonomines sutartis trūkumus.Europos sutarties įgyvendinimui svarbią reikšmę turi konstatavimas, ar ši sutartis ir atskiros jos normos yra self executing, ar jos turi tiesioginio taikymo aktų galią, sukuriančią teises ir pareigas Lietuvos teisės subjektams, visų pirma jos piliečiams ir įmonėms.Tarptautinėje teisėje tiesioginis sutarties taikymas grindžiamas principais, kurie 1928 m. buvo suformuluoti nuolatinioTarptautinio teisingumo teismo konsultacinėje nuomonėje dėl Gdansko teismų jurisdikcijos: “Paprastai tarptautinė sutartis negali nustatyti individų tiesioginių teisių ir pareigų. Tačiau negalima paneigti to fakto, kad pats tarptautinės sutarties dalykas sutarties šalių valia reiškia, jog šalys priima tam tikras normas, nustatančias individų teises ir pareigas, įgyvendinamas nacionaliniuose teismuose. Tai reiškia, kad atsakymo dėl tarptautinės sutarties tiesioginio galiojimo ir taikymo visų pirma reikėtų ieškoti pačioje sutartyje – tiek sutarties tekste, tiek dokumentuose, susijusiuose su sutarties rengimu, derybomis bei svarstymu parlamente. Asociacijos sutarties tekste nėra nuostatų dėl tiesioginio jos taikymo, tokias išvadas galima padaryti tik aiškinant konkrečias sutarties nuostatas.Sutarties rengimo dokumentai travaux preparatoires nėra susisteminti ir oficialiai paskelbti, todėl jais neįmanoma pasinaudoti. Be to, reikia atsižvelgti ir į Europos sutarties šalių skaičių: be Lietuvos, ją sudarė trys Bendrijos bei 15 valstybių, priklausančių Bendrijoms, todėl vargu ar būtų įmanoma sužinoti visų sutarties šalių valią dėl tiesioginio sutarties taikymo.Sutarties svarstymo Seime medžiaga negali buti panaudota aiškinant konkrečią Lietuvos įstatymų leidėjo valią dėl sutarties teisinės galios. Kai kurių parlamentarų kalbos parodė, jog vykdant Lietuvos teisinę integracijq į Europos Sajungą yra būtina supažindinti parlamentarus su Sąjungos teisės pagrindais.

Kadangi nei travaux preparatoires, nei Europos sutarties svarstymo Seime medžiaga neduoda tiesaus atsakymo dėl galimybės tiesiogiai ją taikyti, tuo tikslu reikia sutarties nuostatas nagrinėti pasiremiant tarptautinės teisės doktrina dėl self executing sutarčių taikymo bei Europos Sąjungos teise, nustatančia reikalavimus Sąjungos sutartims, kad jos galėtų tiesiogiai veikti vaIstybių vidaus teisėje, sukurdamos individų teises ir pareigas.Nuo istorinę reikšmę turinčio 1963 m. sprendimo Van Gend en Loos byloje Sąjungos teisėje galioja nuostata, kad Sąjungos teisės normos, atitinkančios tam tikrus kriterijus, gali būti taikomos nacionaliniuose teismuose. Šioje byloje Europos teisingumo teismas pripažino, kad importuotojas OIandijos teismuose gali tiesiogiai remtis Romos sutarties 12 straipsniu, uždraudusiu po sutarties įsigaliojimo įvesti naujus muitų mokesčius. Kitaip tariant, Bendrijų teismas traktuoja Romos sutarties nuostatas kaip galinčias tiesiogiai veikti nacionalinėje teisėje be nacionalinės teisės pagalbos, tai yra pripažįstama, kad Romos sutartis, kaip ir kitos Europos Sąjungos pirminę teisę sudarančios sutartys, priklauso vadinamųjų self executing treaties kategorijai. Tokią reikšmę gali turėti ir tos Europos sutarties normos, kurios yra pakankamai apibrėžtos ir gali būti tiesiogiai taikomos Lietuvos teismuose. Priklausymas self executing treaties kategorijai yra labai svarbi aplinkybė, užtikrinanti Sąjungos teisės privalomumą ir efektyvumą (effet utile). Europos teisingumo teismas, pasiremdamas tarptautinės teisės argumentais, padarė išvadą, kad Asociacijos sutarties nuostatos tam tikrais atvejais turi būti tiesiogiai taikomos. Teismas pabrėžė, kad dėl būtinybės užtikrinti vienodą Bendrijų teisės taikymą visose valstybėse narėse sutarties taikymas negali atskirose valstybėse narėse skirtis ir būti priklausomas nuo teisinės galios, kurią tarptautinėmis sutartimis suteikia jų vidaus teisė. Be to, tikimybė, kad trečiosios šalies teismai nepripažins Asociacijos sutarties nuostatoms tiesioginės galios, nėra nesuderinama su šių sutarčių nuostatų tiesioginiu taikymu. Tarptautinė teisė reikalauja, kad valstybės savo įsipareigojimus vykdytų pagal tarptautines sutartis, palikdama valstybėms teisę pačioms spręsti, kokiomis teisinėmis priemonėmis užtikrinti šių įsipareigojimų vykdymą, išskyrus tuos atvejus, kai tokios priemonės yra numatytos pačioje sutartyje. Taigi tas faktas, kad vienos šalies teismai nepripažins sutarties nuostatoms tiesioginės galios, kai tuo tarpu kita šalis pripažins tokią galią, dar nereiškia, jog nėra abipusiškumo įgyvendinant sutartį. Be to, teismo nuomone jungtinių komitetų ir kitų organų, besirūpinančių tinkamu sutarčių implementavimu, buvimas nepašalina būtinybės teisminiu būdu įgyvendinti sutartį. Tai, kad nacionalinis teismas taikys besąlyginę ir aiškią sutarties nuostatą, negali trukdyti jungtiniam komitetui įgyvendinti savo funkcijas.Lietuvos teismams ir valdymo institucijoms, vykdančioms Asociacijos sutartį, reikės spręsti sudėtingą uždavinį – nustatyti, ar konkreri Europos sutarties norma turi tiesioginio taikymo galią ir fiziniai bei juridiniai asmenys gali ja remtis. Spręsti šį uždavinį sunkina tai, kad ir Sąjungos teisėje nėra išsamaus Sąjungos pirminės ir antrinės teisės tiesioginio taikymo katalogo. Išskyrus reglamentus, kurie visada yra tiesioginio taikymo aktai, kitais atvejais teisėjai dažnai turi savarankiškai spręsti, ar jie gali tiesiogiai vadovautis Sąjungos teisės normomis. Lietuvos teismams gali tekti spręsti ir tiesioginio kai kurių Asociacijos sutarties nuostatų taikymo bylas, kadangi jos dažnai yra analogiškos Sąjungos sutarčių nuostatoms. Tiesioginio veikimo galią paprastai turi sutartyse esantys aiškūs ir besąlygiški draudimai atlikti tam tikrus veiksmus.Europos teisingumo teismo nuomone, tokie draudimai yra idealus atvejis, sukuriantis teises ir pareigas teisinio santykio dalyviams.Europos teisingumo teismas išaiškino, kad tiesioginio taikymo galios neturi tos sutarčių nuostatos, kurios nėra besąlygiškos, suformuluotos nenaudojant imperatyvo arba suteikiančios valstybei narei teisę pačiai spręsti dėl sutarties nuostatos įgyvendinimo. Dėl šios priežasties nėra tiesioginio taikymo tos normos, kuriose, pavyzdžiui, vartojami žodžiai “šalis dės pastangas” ir pan. Tokios formuluotės yra vartojamos ir Europos sutartyje.Apibendrinant būtu galima teigti, kad Europos sutartis turi įstatymo galią ir tos jos nuostatos, kurios yra aiškios ir besąlygiškos, turės būti tiesiogiai taikomos. Kokios normos turės tokia galią, parodys teisminė praktika, tačiau numatant sutarties normų taikymo teismuose sunkumus reikėtų tam iš anksto ruoštis ir imtis konkrečių priemonių.Viena iš tokiu priemonių, kuri padėtų teismams irvaldymo institucijoms nustatyti.Asociacijos sutarties normų teisinę galią ir jų turinį, galėtų būti sutarties komentaro parengimas. Jame būtų pateikti Europos Sąjungos teismų precedentai bei teisminė doktrina.Sutartis nereikalauja, kad visi Lietuvos teisės aktai būtu suderinti su Sąjungos teise. Įstatymai turi būti suderinami tik tam tikrose srityse, kiek tai reikalinga vieningąjai Lietuvos ir Europos Bendrijų valstybių rinkai sukurti ir funkcionuoti. Sutartis taip pat nereikalauja, kad Lietuva Sąjungos teisę priimtų ištisai ir paraidžiui: joje yra reikalaujama teisės suderinimo, arba suartinimo (approximation of laws). Teisės suartinimą galima suvokti kaip tokį dviejų savarankiškų teisės sistemų – Lietuvos ir viršnacionalinės Sąjungos teisės – suderinimo lygį, kad būtų sudarytos sąlygos įgyvendinti sutartyje apibrėžtus asociacijos tikslus.Asociacijos sutartis garantuoja Lietuvai didesnį nacionalinės teisės savarankiškumą negu valstybėms jau esančioms Europos Sąjungos narėmis, netgi tose srityse, kuriose tiesiogiai taikomi Bendrijų teisės aktai, neleidžiantys joms nukrypti nuo nustatyto “europinio” standarto. Kol Lietuva nėra Europos Sajungos narė, Sąjungos institucijų aktai nėra tiesioginiai Lietuvos teisės šaltiniai ir gali būti orientyras arba teisinio reguliavimo modelis Lietuvoje. Tačiau kalbant apie teisės suderinamumo apimtį ir mastą reikia turėti omenyje ir sutarties preambulėje deklaruojamą Lietuvos tikslą tapti Europos Sąjungos nare. Siekdama šio tikslo, Lietuva kelia sau didesnius reikalavimus, negu iš jos reikalauja Asociacijos sutartis, todėl ji turės derinti su Sąjungos teise visus dabar Lietuvoje priimamus teisės aktus.Teisės derinimas, vykstantis Lietuvoje, kaip ir kitose asocijuotosiose valstybėse, turi bendrų bruožų su teisės derinimu, vykstančiu Europos Sajungos valstybėse, tačiau yra nemažai esminių skirtumų.Tarptautinės sutartys, reglamentuojančios Europos Sajungos veiklą, nekelia tikslo sukurti bendrą unifikuotą teisinę sistemą. Tikslas yra sukurti bendrąja rinką, o SąJungos teisės paskirtis yra padėti kurti ir plėtoti vieningąją rinką. Vienas iš teisinių vieningosios rinkos reguliavimo metodų yra sutartyse nustatomi draudimai, kurių privalo iaikytis visos valstybės – Sajungos narės. Draudimai, suformuluoti Europos Sąjungos sutartyse, turi būti tiesiogiai taikomi, irjais turi vadovautis ne tik valstybės, bet ir jų vidaus teisės subjektai.Antrasis metodas, padedantis teisiskai reguliuoti bendrosios rinkos funkcionavimą, yra teisės derinimas. Derinimas taikomas tais atvejais, kai dėl skirtingų nacionalinių normų gali būti trukdoma funkcionuoti vieningąjai rinkai.Teisinio reguliavimo skirtumams šalinti taikomi įvairūs teisės derinimo būdai:1. visa apimantis derinimas, neleidžiantis nukrypti nuo nustatyto teisės standarto;pasirinktasis derinimas, suteikiantis galimybę gamintojui pasiūlyti suderintas taisykles arba laikytis nacionalinių taisyklių;2. dalinis derinimas, kai suderintos taisyklės nustatomos tik komercinėms operacijoms per sieną, o komercinėms operacijoms, vykstančioms pačioje valstybėje, taikomos nacionalinės normos;3. minimalus derinimas – Bendrijos lygiu nustatomas minimalus privalomasis standartas, o valstybės narės turi teisę savo nuožiūra taikyti griežtesnes taisykles;4. altematyvus derinimas, kai valstybės narės turi teisę pasirinkti altematyvas; nacionalinių taisyklių tarpusavio pripažinimas, (pavyzdžiui, aukštojo mokslo diplomu pripažinimas);5. tarpusavio kontrolės pripažinimas, kai tam tikros procedūros, atliktos vienoje valstybėje, pripažįstamos kitoje.Lietuvos teisei perimant Sajungos teisės aktus reikia atsižvelgti į šių aktų vietą Sąjungos teisės šaltinių struktūroje bei jų veikimo specifiką. Derinant valstybių -Sąjungos narių teisę dažniausiai naudojamos direktyvos. Teisės derinimo direktyvų pagrindu procesas Europos Sąjungoje susideda iš dviejų stadijų: direktyvos rengimo ir priėmimo, kada vyksta valstybių nacionalinių interesų derinimas, ir nacionalinės teisės derinimo pagal direktyvos reikalavimus.Suprantama, kad Lietuvos sąlygomis įmanoma tik antroji stadija, tačiau rengiantis implementuoti direktyvas dažnai praverstų susipažinti su jų priėmimo kontekstu ir dėl jų vykusiomis diskusijomis. Tai padėtų geriau suvokti direktyvų paskirtį, taip pat numatyti ir pasirinkti Lietuvai efektyvius direktyvose numatytų priemonių įgyvendinimo būdus. Be to, implementuojant direktyvas ir atsižvelgiant į Lietuvos ekonomines bei socialines realijas gali būti tikslinga tai atlikti ne iš karto, o keliais etapais: iš pradžių galima perimti tik bendriausius direktyvose išdėstytus principus, o visiškai įgyvendinti direktyvoje numatytas priemones – kitame etape.Kitokia situacija susidaro implementuojant reglamentus. Reglamentai yra tiesioginio galiojimo Sąjungos teisės aktai, ir jų nereikia transformuoti į nacionalinę teisę. Įsigaliojus reglamentui, jam prieštaraujančios nacionalinės teisės normos paprasčiausiai netaikomos. Kol Lietuva nėra Europos Sajungos narė, reglamentai negalės būti tiesiogiai taikomi, irjuose nustatytas normas reikės įgyvendinti priimant specialius Lietuvos teisės aktus.Rengimasis stoti į Europos Sajungą nėra vienintelė priežastis, dėl kurios Lietuvoje vykdoma teisės reforma. Ją reikėtų vykdyti ir tuo atveju jeigu Lietuva nesirengtų jungtis į Sąjungą, nes reformos visų pirma reikalauja rinkos ekonomika.Politinis ir teisinis sprendimas rengtis stoti į Sąjungą teisės reformą daro ktyptingą duoda konkrečius orientyrus ir nurodo vertybes, kurias teisė turi įtvirtinti. Tačiau Sajungos teisė pati savaime negali išspręsti visų Lietuvos teisinėje sistemoje susikaupusių problemų, kadangi jos prigimtis ir funkcijos yra kitokios negu nacionalinės teisės. Dėl šios priežasties teisės derinimas su Sąjungos teise plačiąja prasme reiškia, kad turi įvykti kardinali kokybinė Lietuvos teisinės sistemos transfomacija.Įgyvendinant Lietuvos teisinę integraciją į Europos Sąjungą neužtenka vien suderinti teisės normu tekstą. Tai yra tik pirmas žingsnis kuriant naują teisinę sistemą, suderintą su Europos Sąjungos teisine erdve, ir į tai ypatingą asocijuotųjų valstybių dėmesį atkreipia Baltoji knyga. Pilnavertė teisinė integracija įvyks kai Lietuvos institucijų, jgyvendinančių Sąjungos teisę, praktinė veikla atitiks esminius Europos Sąjungos teisės bendruosius principus ir vertybes, kuriuos ne visada galima rasti sutarčių ir antrinės teisės normose. Šie principai ir vertybės yra sudedamoji Sąjungos valstybių narių, įgyvendinančių rule of law, teisinės kultūros dalis, tapusi savaime suprantamu dalyku, kurio nebereikia kartoti teisės aktuose. Teisinė integracija plačiąja prasme – tai Vakarų Europos teisinės kultūros ir tradicijų perėmimas kartu su teise, kuri buvo sukurta įsteigus Europos Bendrijas. Europos Sajungos teisės negalima suvokti atsietai nuo jos pagrindą sudarančių vertybių, kurioms reikštis visuomenės gyvenime buvo palankios sąlygos. Suprantama, kad teisinės kultūros negalima įvesti dekretu, tačiau vykdant teisės reformą Vakarų teisinės kultūros vertybės būtų propaguojamos ir puoselėjamos. Jos yra nesuderinamos su šiuo metu paplitusiais teisinio mąstymo stereotipais, kuriuos suformavo totalitarinės valstybės aplinka.Lietuvos teisinėje literatūroje yra bandymų pateikti neigiamus “lietuviško teisinio mentaliteto” bruožus:1. formaliosios (“teisės raidės”) irgiluminės (“teisės dvasios”) atskyrimas;2. grynai formalus paprotinės teisės pradų neigimas, praktikoj’e dažnai ignoruojant įvestas formalias normas arba jas interpretuojant sau naudingu būdu;3. įvestų normų nepripažinimas tol, kol jos nėra patvirtintos vienų ar kitų autoritetų (nutarimai dėl įstatymų vykdymo, poįstatyminiai aktai ir pan.);4. teisinių aktų nekonstruktyvumo ir deklaratyvumo toleravimas;5. feodalinio mąstymo reliktai, pasireiškiantys tuo, kad neretai bandoma ignoruoti net savo pačių priimtus normatyvinius aktus (“man įstatymai negalioja”), arba juos kaitalioti (“valstybė – tai aš”);6. koncepcinis ir techninis konservatyvumas.Minėtieji neigiami “lietuviško teisinio mentaliteto” bruožai dažnai reiškia-si per formalaus teksto suabsoliutinimą, susiaurinant teisės sampratą ir prilyginant ją paviršutiniškai traktuojamam norminio akto tekstui. Toks “tekstocentrizmas” yra vienas iš paaiškinimų, kodėl ekonomines ir socialines problemas dažnai bandoma spręsti kuriant naujus įstatymus, tiksliau -Jų tekstus. Įstatymų projektų autoriai retai domisi kokio nors įstatymo, visų pirma teisminio, taikymo praktika.Lietuvos teisės taikymo srityje šiuo metu dominuojantį “tekstocentrizmą” reikėtų sieti su sovietinės teisės dogmų ir tarybinės teisinės valstybės idėjų gajumu mūsų teisinėje sąmonėje. Tokį reiškinį galima paaiškinti dar ir tuo, kad taikant tekstą reikia kur kas mažiau intelektualinių pastangų ir gebėjimų, be to, mažesnė ir atsakomybės našta: “kaltas ne teisėjas, o netikęs įstatymas”. Įgyvendinant Lietuvoje rule of law principą reikia išsivaduoti iš siauros pozityvistinės (normatyvistinės) teisinės valstybės sampratos, kurios pagrindines dogmas galima taip suformuluoti:1. teisės šaltiniai gali būti tik oficialūs teisės aktų tekstai;2. jokiu būdu negalima nukrypti nuo teisės akto teksto;3. pareiga paklusti teisės akto tekstui yra besąlygiška.Be teisės normų, išdėstytų sutartyje ir antrinės teisės aktuose, Sąjungos teisės šaltiniai yra bendrieji teisės principai, kildinami iš valstybių narių teisinių sistemų. Pagal šiuos principus aiškinami Sąjungos teisės aktų tekstai, vertinamas Bendrijų institucijų ir valstybių narių priimamų aktų legalumas.Vienas iš dažniausiai Sajungos teisėje taikomų yra proporcingumo principas, nustatantis, kad negalima individo veikimo laisvės apriboti labiau negu reikia viešajam (bendrjam) interesui užtikrint.Lietuvos ūkio subjektams ypač svarbu būtų taikyti teisinio tikrumo (legal certainty) principą, kuris reiškia, kad teisinio reguliavimo adresatai neturi patekti į netikrumo situacija dėl savo teisių ir pareigų. Teisėtų lūkesčių principas papildo pirmąįį principą; lūkesčiai asmenų, veikiančių sąžiningai teisės pagrindu, neturi būti sužlugdyti.Europos teisingiimo teismas konstatavo, kad esant neaiškumams ir dviprasmybėms įstatymas turi būti aiškinamas mokesčių mokėtojų naudai. Dar vienas Bendrijų teisės principas, kurį reikėtų pradėti taikyti Lietuvos teisėje, yra teisėtų lūkesčių principas legitimate expectation. Jo tikslas – užtikrinti privatiems asmenims teisinio reguliavimo stabilumą. Tai ypač svarbu keičiant teisės aktus. Planuodami savo velklą, fiziniai ir juridiniai asmenys turi pagrindo tikėtis, kad išliks ta pati teisinė aplinka kaip ir priimant sprendimą, jeigu nėra duomenų apie teisinių normų keitimą. Jeigu teisinė aplinka pablogėja ir dėl to fiziniai ir juridiniai asmenys patiria nuostolių jie turi teisę reikalauti atlyginti juos.Bendrųjų teisės principų taikymas jokiu būdu nereiškia, kad siūloma nuo kraštutinio normatyvizmo pereiti prie jo priešybės – abstrakčių teisės principų taikymo. Pirmiausia bendrieji teisės principai Sajungos teisėje taikomi ribojant valstybės valdžios kyšimąsi į privačių subjektų ūkinę veiklą. Antra, ši koncepcija reiškia tik tai, kad tuo atveju, kai teisės normos aiškiai pažeidžia teisės aprobuotus teisingumo ir racionalumo kriterijus, kolizija tarp įstatymo raidės ir teisės tam tikromis aplinkybėmis turi būti sprendžiama pastarosios naudai. Didesnis pasitikėjimas teisėjų gebėjimu taikyti teisę, o ne vien pažodžiui vykdyti įstatymų leidėjo ne visada sąmoningai sukurtą formuluotę leistų pakoreguoti įstatymo klaidas, padėtų išvengti dažno įstatymų kaitaliojimo. Tai pagaliau prisidėtų prie įstatymų leidybos tobulinimo, kadangi atsirastų teisminės valdžios dialogas su kitomis valdžiomis – įstatymų leidžiamąja ir vykdomąja.Nacionalinės teisės derinimo programa, kurią Lietuva, kaip ir kitos asocijuotosios valstybės, turi įgyvendinti, iš principo skiriasi nuo teisės derinimo proceso Europos SąJungos valstybėse, taip pat skiriasi nuo tos derinimo programos, kurią turėjo įgyvendinti anksčiau prie Europos Bendrijų besijungiančios valstybės.Pirmas esminis skirtumas tarp Lietuvos teisės derinimo ir derinimo proceso yra tas, kad perimant Sąjungos teisę kartu vykdoma kardinali teisinės sistemos reforma. Tuo pačiu metu reikia ne tik perimti !abai išvystytą Sąjungos teisę, bet ir kurti naujos šiuolaikinės teisinės sistemos pagrindus, be kurių Sąjungos teisės normos Lietuvos teritorijoje negalėtų būti efektyviai taikomos laikantis to paties teisinio standarto, kuris jau kelis dešimtmečius veikia Vakarų ir Šiaurės Europos valstybėse.Antras esminis skirtumas tarp derinimo, vykstančio Sąjungoje ir asocijuotose valstybėse, yra tas, kad jos turi perimti teisę, prie kurios kūrimo negalėjo prisidėti.TEISĖS DERINIMO PRIORITETAI. Lietuvos teisės derinimas su Sąjungos teise visų pirma yra dinamiškas procesas, turintis ne tik sutartyįe nurodytus tikslus, bet ir savo taktiką, prioritetinį racionalų išteklių paskirstymą. Lietuvos teisės reformos kaštus būtų galima sumažinti pagal sutarties teikiamas galimybes pasirenkant tokią teisės derinimo taktiką, kuri pirmiausia neapsiribotų vien pasyviu Bendrijos reikalavimų vykdymu. Sutartis leidžia Asociacijos narei išskirti savo prioritetus, modernizuoti teisę tose srityse siekiant apsaugoti nacionalinius ekonominius interesus.Įgyvendinant teisinės integracijos priemones svarbu aktyviai pasinaudoti Asociacijos teikiamomis galimybėmis saugoti Lietuvos ūkio subjektų ir vartotojų interesus pasmarkėjusios konkurencijos ir suaktyvėjusios prekybos sąlygomis. Pavyzdžiui, mūsų teisėje reikėtų numatyti tokias pat piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi rinkoje taisykles, kokios galioja Europos Sąjungoje. Lietuvos įmonės ateityje vis dažniau taps Europos firmų prekių ir paslaugų platintojomis, sudarys agentavimo, distribucijos, franšizės sutartis, todėl tikslinga ir Lietuvos teisėje turėti iš Sąjungos teisės perimtas nuostatas, saugančias ekonomiskai silpnesnio verslo partnerio teisėtus interesus.Europos Komisija, apibūdindama sąlygas, kurios būtinos Bendrijų teisės aktams įgyvendinti, pabrėžia jog svarbiausias reikalavimas, keliamas asocijuotosioms valstybėms, perimančioms vidaus rinką reguliuojančius teisės aktus, yra ne derinti teisės aktus, o administracinius mechanizmus ir visuomenę pritaikyti prie sąlygų, privalomų, kad tokie įstatymai veiktų. Tai yra sudėtingas procesas, reikalaujantis sukurti būtinas institucijas bei struktūras ir nustatantis iš esmės naujas pareigas tiek valstybinio valdymo institucijoms, tiek teismams, tiek privačiam sektoriui.Viena iš tokių pareigų yra užtikrinti, kad Sąjungos teisė būtu vienodai suvokiama ir taikoma visose Europos sutartį pasirasiusiose šalyse. Suprantama jog Lietuvoje bus aktuali Bendrijų teisės suvokimo ir vienodo taikymo problema, kadangi nėra užsienio ir tarptautinių organizacijų teisės taikymo patirties. Be to, kaip rodo teismų praktika, teismai vengia taikyti tiesioginio galiojimo tarptautinių sutarčių normas, ‘motyvuodami tuo, kad nėra suprantamas šių normų turinys. Rengiantis pradėti taikyti Europos sutartį, Lietuvos valdymo institucijoms ir teismams svarbu gerai perprasti Europos Sąjungos teisės aiškinimo principus, susipažinti su Europos teisingumo teismo laikomais Sąjungos teisės aiškinimo metodais. Taikomos teisinės koncepcijos Bendriju teisėje nebūtinai turi tą pačią reikšmę kaip valstybių narių teisėje. Pagaliau kiekviena Bendrijų teisės nuostata turi būti aiškinama bendrame visos Bendrijų teises kontekste, atkreipiant dėmesį į teisės aktus bei pasiektą Bendrijų teisės evoliucijos etapą.Galima sakyti, kad Europos teisingumo teismas naudojasi visais svarbiausiais teisės aiškinimo metodais, kuriuos turi tiek Bendrijų šalių nacionalinė, tiek tarptautinė teisė: gramatinis-loginis bei sisteminis aiškinimo metodas padeda atskleisti vartojamų sąvokų prasmę, istorinis metodas leidžia nustatyti įstatymų leidėjo valią arba tarptautinės sutarties atžvilgiu – bendrąją susitariančiųjų šalių valią, teleologinis metodas taikomas teisės akto tikslams ir paskirčiai išsiaiškinti. Europos teisingumo teismas taiko visus šiuos tradicinius teisės aiškinimo metodus tiek atskirai, tiek derindamas kelis jų, tačiau pagrindiniais laiko teleologinį ir sisteminį metodų sistemą.Suprantama, derinant Lietuvos teisę su Europos Sąjungos teise didžiausią reikšmę turės normatyvinis derinimo būdas – priimant naujus ar keičiant jau galiojančius Lietuvos teisės aktus. Tačiau galimas ir kitas būdas, plačiai taikomas Europos Sąjungoje – netiesioginis Sąjungos teisės taikymas aiškinant nacionalinės teisės normas jos kontekste. Tai būtų ekonomiškas ir operatyvus teisės derinimo su Europos teisės standartais būdas. Toks derinimo būdas tiktų šalinant jau galiojančių įstatymų spragas arba aiškinant neaiškias jų nuostatas. Nacionalinės teisės aiškinimas remiantis Sąjungos teise yra ne tik tikslingas, bet neretai ir būtinas, kadangi jau dabar Lietuvoje galioja nemažai teisės aktų, perimtų iš Sąjungos teisės. Lietuvos teisės integracija į Europos Sąjungą nereiškia, kad visiems Lietuvos teisėjams reikės spręsti Europos Bendrijų teisės klausimus. Sąjungos teisė pagal savo prigimtį daugiausia yra ekonominė (komercinė) teisė, todėl su šia originalia teisine sistema dažniausiai turės reikalo teisėjai, nagrinėjantys muitų taikymo, mokesčių, konkurencijos ir panašias bylas. Tai reikėtų turėti omenyje organizuojant teisėjų bei advokatų mokymą, kad jau dabar, pasirengimo narystei Europos Sąjungoje etape, atsirastų teisininkų, kurie būtų susipažinę su Sąjungos teise irjos taikymu teismuose. Asociacijos sutarties nuostatų taikymas teismuose būtų gera įžanga prieš pradedant taikyti Sąjungos teisinę sistemą.

3.3. Lietuvos perspektyvos kelyje į ES

Saugumo problemos požiūriu Lietuvos perspektyvas stoti į Europos Sąjungą reikėtų vertinti labai teigiamai. Geografinis Lietuvos artumas Rusijai gal ir galėtų kelti komplikacijų, tačiau tik tuo atveju jeigu pastaroji vėl akivaizdžiai imtųsi vykdyti ekspansionistinę politiką kaimyninių šalių atžvilgiu. Tačiau šiuo metu Rusijos keliamos grėsmės regionui ir konkrečiai Lietuvai nėra tokio lygio, kad iš esmės trukdytų Lietuvai ir kitoms VRE šalims įsijungti į Europos Sąjungą. Kita vertus, nėra irjokiu kitų esminių kliūčių, kurios trukdytų stojančiai į ES Lietuvai priimti bendrosios užsienio ir saugumo politikos (BUSP) nuostatas. Lietuva, kaip asocijuotoji valstybė jau dabar gali dalyvauti ir dalyvauja daugelyje ESBUSP akcijų.Kalbant apie Lietuvos sanlykius su kaimynais reikia pažymėti, kad šiandien jie yra kone “pavyzdiniai”, palyginti su kitomis VRE šalimis kandidatėmis. Jau dabar Lietuva su Lenkija, Latvija, Estija ir Šiaurės šalimis sudaro savotišką saugumo bendriją, kurioje sunkiai tikėtinas karinės jėgos naudojimas tarpusavio santykiuose. Deja, to kol kas dar negalima pasakyti apie Lietuvos santykius su Baltarusija ir Rusija. Tačiau dabartiniai santykiai su šiomis kaimyninėmis valstybėmis yra geri, o jų atžvilgiu vykdoma Lietuvos politika iš esmės neprasilenkia su bendra Europos Sąjungos nuostata plėsti saugumo bendriją ir taikos zoną į Rytus ir vengti konfrontacijos su Rusija atsinaujinimo. Lietuva nuolat demonstruoja, kad yra pasirengusi prisidėti prie Baltijos regiono ir visos Europos saugumo ir stabilumo didinimo.Neturėtų būti problemiški Lietuvai ir Europos viršūnių tarybos suformuluoti demokratijos reikalavimai. Tai rodo demokratijos sąlygų analizės instituciniu, sociologiniu ir tarptautinių agentūrų vertinimo požiūriu rezultatai.Institucinio stabilumo deficitą Lietuvoje perėjimo į demokratiją pradžioje lėmė politinės sistemos reforma ir jos sukelta institucinė adaptacija trumpalaikės perėjimo perspektyvos atžvilgiu. Tačiau 1993 m. ši reforma sėkmingai baigėsi – buvo priimta nauja Konstitucija ir suformuotos svarbiausios valdžios institucijos. Sociologiniu požiūriu Lietuvoje pastebimas kone didžiausias demokratine sistema patenkintų, o kartu ir demokratinį rėžimą palaikančių žmonių skaičiaus mažėjimas, palyginti su kitomis pokomunistinėmis šalimis. Tai atspindi vadinamosios perėjimo duobės fenomeną. “Perėjimo duobėje” atsidūrė ir pasitikėjimas politiniais bei visuomenės institutais. Pasitikėjimo lygio smukimą lėmė lūkesčių sumažėjimas, didesnis realizmas bei (vis dar) menkas interesų įpilietinimas, bet jis turėtų po kiek laiko bent šiek tiek pakilti piliečiams išmokus visuomenės institutais naudotis savo interesams reikšti ir ginti. Ilgalaikės perspektyvos atžvilgiu paramos atsargų gausa priklausys ir nuo socialinės taikos sąlygų bei ekonominės reformos rezultatų. Tuo tarpu paramą dabartinei politinei sistemai “perėjimo duobės” laikotarpiu kol kas palaiko ne tik ir ne tiek pasitenkinimas dabartine materialine padėtimi ar ekonomikos reformų rezultatais, kiek teigiama projekcija į ateitį bei negatyvus praeities vertinimas. Tam, kad demokratijos plėtra Lietuvoje nepatektų į menkos konsolidacijos spąstus, būtina, jog ilgainiui transformacijos ir integracijos į ES kaštų pasiskirstymas išsilygintų arba bent nedidėtų. Lietuvai būtina stengtis sumažinti ar bent jau stabilizuoti socialinę nelygybę, kuri, kaip ir Lenkijoje, yra viena didžiausių Vidurio ir Rytų Europoje.Ekonominių reformų sparta ir sėkmė yra būtinas, tačiau nepakankamas veiksnys politinei sistemai institucionalizuoti ir demokratinio režimo legitimumui padidinti. Svarbiausiu veiksniu čia tampa politinių, pilietinių bei mažumų teisių užtikrinimas ir laikymasis. The Freedom House vertinimais, Lietuva, taip pat Slovėnija, Lenkija, Vengrija bei Čekija yra laisvos ir toliausiai pažengusios politinių teisių bei pilietinių laisvių srityje Vidurio ir Rytų Europos šalys. Nors toks reitingas būtų aktualesnis stojant į Europos Tarybą, o ne į Europos Sąjungą, tačiau palankus autoritetingos tarptautinės agentūros vertinimas yra dar vienas tam tikro politinio stabilumo ir demokratijos lygio pripažinimas.Taigi Lietuvos pasirengimas stoti į ES saugumo ir demokratijos stabilumo požiūriais gali būti vertinamas teigiamai, tačiau vis dėlto pagrindiniai ES reikalavimai pageidaujančioms stoti šalims yra susiję su ekonomika ir teisine sistema.Rinkos ekonomikos institucijų funkcionalumas ir ekonomikos konkurencingumas buvo įvertinti pagal tris kriterijų grupes, t.y. pagal bendrą šalies ūkio būklės ir reformų sėkmės laipsnį, pagal ūkio plėtotės tempą ir pagal Lietuvos ūkio būklės ir reformų pažangos lyginamąjį vaizdą.Išskiriant pagrindines Lietuvos ekonomikos charakteristikas reikia pažymėti, kad, pirma, nuo 1992 m., kuriuos galima vadinti monetarinio oko metais, infliacija Lietuvoje nuolat mažėjo. 1996 m.jos lygis siekė tik 13,1% ir buvo beveik du kartus žemesnis, nei prognozuota skaičiuojant 1996 m. biudžetą (25%). Antra, ilgalaikių paskolų metinių palūkanų normos rodiklio Lietuvoje negalima apskaičiuoti taip pat kaip ES šalių rodiklių, nes kol kas yra nesulyginama ilgalaikių paskolų trukmė. Galima konstatuoti tik tai, jog Lietuvos Vyriausybės veiklos programoje numatyta, kad 1999 m. metinė infliacija sieks apie 5%. Tikėtina, kad tokiu atveju ilgalaikių paskolų metinės palūkanų normos viršys 10% ribą. Trečia, nors lito kursas kol kas yra fiksuotas jo susiejimas su JAV doleriu kelia tam tikrų problemų. Daugiausia tai susiję su tuo, kad auga Lietuvos užsienio prekybos su Vakarų Europos šalimis apimtys, tuo tarpu JAV dolerio svyravimai šių šalių valiutų atžvilgiu yra gana dideli. Lietuvoje parengta Pinigų politikos programa 1997-1999 m. Nors ir numatoma pereiti prie diskretiškai reguliuojamos pinigų emisijos, lito kurso perorientavimo politika bus įgyvendinama atsižvelgiant į ES valiutinės integracijos procesą, lito svyravimą susiejant su ES šalių valiutų krepšeliu (arba euro). Įgyvendinus numatytą politiką, turėtų būti visiskai įvykdyti ES reikalavimai, keliami naujoms narėms šioje srityje. Ketvirta, Lietuvoje biudžeto deficitas, palyginti su BVP, sudaro apie 2,3%. Grynosios užsienio ir vidaus skolos suma, palyginta su šalies BVP, sudaro tmputį daugiau nei 6%. Nors abu minėti rodikliai tenkintų netgi griežtus pinigų sąjungos reikalavimus ir tuo labiau – galimus reikalavimus prisijungiant prie ES, mūsų valstybės vidaus ir užsienio skola ateityje gali komplikuoti integracijos procesą. Visus minėtus ekonomikos būklės rodiklius lemia transformacijos kaštai, kurie yra obektyvūs. Todėl ES reikalavimai minėtų rodiklių kiekybinėms išraiškoms neturėtų būti tokie dideli.Reikėtu atkreipti dėmesį ir į tai, kad valstybė kandidatė dar iki formalaus priėmimo į ES turės sukurti atvirą ekonomiką bei išplėtoti ūkinius ryšius su dabartinėmis ES šaiimis. Lietuvos ūkis jau dabar gana atviras, o prekybiniai ryšiai su ES šalimis toliau plečiami. Antra vertus, nors eksporto lyginamasis svoris Lietuvos užsienio prekyboje auga, užsienio prekybos balansas išlieka neigiamas. Kaip atsvara neigiamam prekiu balansui pastebimai didėja paslaugų eksportas. Teigiamas paslaugų, visų pirma transporto, balansas yra vienas iš rodiklių, lemiančių teigiamą Lietuvos einamosios sąskaitos balansą.Lietuvoje vykstančio privatizavimo proceso rezultatai ir šalyje, ir užsienyje yra vertinami dvejopai. Per palyginti trumpą laikotarpį nuo privatizavimo pradžios buvo pasiekta gerų kiekybinių rezultatų. Greitas privataus kapitalo atsiradimas stimuliavo vertybinių popierių rinkos formavimąsi. Antra vertus, Lietuvos privatizavimo metodai nebuvo palankūs užsienio investuotojams. Valiutinės privatizacijos programa, atskirta nuo masinės privatizacijos programos, ribojo užsienio investuotojų galimybes pasirinkti objektus, o ir šiuo metu yra gana sunku įsigyti kontrolinį akcijų paketą.Vertinant šalies konkurencingumo lygį labai svarbu atsižvelgti į problemas, kurios yra svarbiausios gamybos veiksnių srityje – žmogiškųjų išteklių bei mikrolygio (įmonių veiklos) problemas. Darbo jėgos išsilavinimas, kvalifikacija ir jos kaštai VRE valstybėse dažnai yra vertinami kaip vienas didžiausių šių šalių konkurenciniu pranašumu. Tačiau reikėtų skirti bendrą išsilavinimo lygį, bendrąsias technines žinias nuo specialiųjų žinių, ypač vadybos srityje, būtinų rinkos ūkio institucijų veiklos efektyvumui, o kartu ir konkurencingumui užtikrinti. Gana kritiškai vertinant dabartinį bendrą šalies vadybos žinių lygį, galima pažymėti, kad šis lygis nuolat kyla. Vertinant žinių paklausą reikia konstatuoti, kad Lietuvos ūkio konjunktūros gerėjimas, ūkio atvirumas, ūkinių ryšių globalizacija lemia augantį aukštos klasės specialistų – ir kartu žinių – poreikį. Tai, kad integracijos procesas yra tolimesnės perspektyvos klausimas, leidžia manyti, jog tinkamai sprendžiant specialistų rengimo bei jų kvalifikacijos kėlimo klausimą žmogiškųjų išteklių veiksnys neribos Lietuvos integracijos į ES. Galima teigti, kad tolesnis įmonių konkurencingumo augimas pirmiausia bus susijęs su aktyvia veikla sutvarkant įmonių vidaus ir jų valdymo struktūras, užtikrinant finansinį likvidumą, skatinant inovacijas, pritraukiant investicijas. Svarbią reikšmę šiuo požiūriu turės ir ūkinių ryšių internacionalizacija (subkontraktai, įsijungimas į tarptautinės gamybos, logistikos, informacijos ir kt. grandines). Pastarasis veiksnys tiesiogiai susijęs su Lietuvos integracijos į ES procesu.Šalies kandidatės pasirengimas priimti acquis communautaire ir kitus narystės įsipareigojimus yra viena svarbiausių jeigu apskritai ne pagrindinė šalies kandidatės narystės Europos Sąjungoje sąlygų. Viena vertus, Lietuva, pasirašiusi su ES Europos (Asociacijos) sutartį ir įsijungusi į rengimo narystei strategiją (pre-accession strategy), de facto pradėjo acquis commumutaire perėmirno procesą. Asociacijos sutartis nereikalauja, kad visi Lietuvos teisės aktai būtų suderinti su Sąjungos teise. Įstatymai turi būti derinami tik tam tikrose srityse, kiek tai reikalinga vieningosios rinkos tarp Lietuvos ir Europos Sąjungos valstybių kūrimui ir funkcionavimui. Antra vertus, net ir dabar galima pastebėti tam tikras problemas, kurias spręsti bus itin svarbu jau konkrečiai derantis dėl stojimo į ES sąlygų.Iš karto reikia pažymėti, kad plačąja prasme suderinti Lietuvos teisinę sistemą su Sąjungos teise įmanoma įvykdžius kardinalią kokybinę Lietuvos teisinės sistemos transformacija. Tačiau rengimasis stoti į ES nėra vienintelė Lietuvoje vykstančios teisinės reformos priežastis. Teisinę reformą reikėtų vykdyti ir tuo atveju, jeigu Lietuva nesirengtų jungtis į Sąjungą – to visų pirma reikalauja rinkos ekonomika, tačiau politinis ir teisinis sprendimas rengtis stoti į Sąjungą teisinę reformą daro kryptingą, teikia konkrečius orientyrus ir vertybes, kurias turi įtvirtinti teisė.Antra vertus, ES teisė pati savaime negali išspręsti visų Lietuvos teisinėje sistemoje susikaupusių problemų, kadangi jos prigimtis ir funkcijos yra kitokios negu nacionalinės teisės. Įgyvendinant Lietuvos teisinę integraciją į ES neužtenka vien suderinti teisės normu tekstus. Tai tik pirmas žingsnis kuriant naują teisinę sistemą, sudermtą su ES teisine erdve. Piinavertė teisinė integracija gali įvykti, kai Lietuvos institucijų, įgyvendmančių Sąjungos teisę, praktinė veikla atitiks esminius ES teisės bendruosius principus ir vertybes, kurias išreiškia Sąjungos teisė. Šie principai ir vertybės yra sudedamoji Sąjungos valstybių narių, įgyvendinančių rule of law, teisinės kultūros dalis, tapusi savaime suprantamu dalyku, kurio nebereikia kartoti teisės aktuose. Teisinė integracija plačiąja prasme – tai Vakarų Europos teisinės kultūros ir tradicijų perėmimas kartu su teise, kuri buvo sukurta įsteigus Europos Bendrijas.Vakarų teisinės kultūros vertybės yra nesuderinamos su šiuo metu paplitusiais teisinio mąstymo stereotipais, kuriuos suformavo totalitarinės valstybės aplinka. Vienas iš tokių stereotipų yra formalaus teksto reikšmės suabsoliutinimas, susiaurinantis teisės sampratą ir sulyginantis ją su paviršutiniškai traktuojamu norminio akto tekstu. Toks “tekstocentrizmas” yra vienas iš paaiškinimų, kodėl dažnai ekonominės ir socialinės problemos bandomos spręsti kuriant naujus įstatymus, tiksliau – jų tekstus. Įstatymų projektų autoriai retai domisi kokio nors įstatymo teisminio taikymo praktika, visų pirma teismine praktika.Įstatymų leidėjo ir vyriausybės tikėjimas “magiška” norminio akto teksto galia gali turėti neigiamų pasekmių realizuojant teisės derinimo programą, ypač jei bus manoma, kad programai realizuoti užtenka Europos Sąjungos teisės akto tekstą išversti į lietuvių kalbą irjį inkorporuoti į Lietuvos teisės aktų turinį. Vykdant teisės derinimą reikia perimti ne tik formuluotes, bet ir teisinės apsaugos standartus. 0 tam reikia pasiremti pirmiausia Europos Sąjungos teisės šaltiniais, įskaitant teisminę praktiką, taip pat teisine doktrina, apibūdinančia tokį teisinį standartą. Šiuo požiūriu reikia aktyviai pasinaudoti Europos sutartyje numatytomis techninės pagalbos galimybėmis.Lietuvos teisę derinant su Europos Sąjungos teise labai svarbu yra tobulinti įstatymų ir kitų teisės aktų priėmimo procesą, kad visose teisės rengimo ir priėmimo stadijose veiktų šių aktų atitikimo Europos Sąjungos teisei “filtras”. Dabartinė padėtis negarantuoja, kad nebus priimti įstatymai ar kiti teisės aktai, prieštaraujantys acquis communautaire. Toks “filtras” tur veikti tiek Vyriausybėje, tiek Seime, tiek visose teisėdaros stadijose.Lietuvoje realiai pradėjus taikyti Europos Sąjungos teisę, iškils jos vienodo suipratimo bei aiškinimo problema, kadangi Lietuvoje nėra užsienio ir tarptautinių organizacijų teisės taikymo patirties, be to, kaip rodo teisminė praktika, teismai vengia taikyti tiesioginio galiojimo tarptautinių sutarčių normas, motyvuodami tuo, kad nėra suprantamas šių normų turinys. Rengiantis pradėti taikyti Europos sutartį, Lietuvos valdymo institucijoms ir teismams svarbu gerai perprasti Europos Sąjungos teisės aiškinimo principus, susipažinti su Europos teisingumo teismo taikomais Sąjungos teisės aiškinimo metodais.Taigi tiek ekonominiu, tiek teisiniu požiūriu Lietuva kol kas nėra visiskai pasirengusi narystei Europos Sąjungoje. Todėl suprantama, kad šioms sritims jau dabar Vyriausybė ir kitos administracijos institucijos skiria labai daug dėmesio. Tai atspindi ir 1995 m. įsteigtų vadinamų jeuroinstitucijų sistemos pertvarkymas. 1996 m. buvo įkurta speciali Europos reikalų ministerija, iš kurios laukiama naujų impulsų rengtis narystei ES. Reikėtų pažymėti, kad tinkamai sutvarkyta rengimosi narystei ES administracinė sistema neabejotinai yra viena tiek sėkmingo rengimosi narystei ES, tiek būsimųjų derybų, tiek efektyvaus dalyvavimo ES institucijų darbe sąlyga.

Aišku, kad tapusi ES nare pati viena Lietuva didelės įtakos ES sprendimams daryti negalėtų. Tačiau ji taptų tarptautinių derybų, vykstančių daugelių lygmenų, – ir vyriausybių vadovų, ir ministerijų tamautojų, – dalyve. Šioms deryboms būdinga tai, kad kiekvienu klausimu dažnai formuojasi valstybių narių blokai ir sudaromi vadinamieji package deals. Pagrindinė Lietuvos problema bus pasirengimas šioms nuolatinėms deryboms. Tai daugiausia priklausys nuo ES ekspertų rengimo ir nuo Lietuvos administracinių struktūrų prisitaikymo prie naujų sąlygų. Dar reikės sukurti efektyviai funkcionuojantį Lietuvos nacionalinės pozicijos formavimo mechanizmą. Jį kuriant reikės aiškiai suvokti, kad Lietuvos politika ES atžvilgiu įsijungus į ES iš užsienio politikos po truputį virs vidaus politika. Su tuo susijusios galimos problemos, kylančios ir pačioms ES narėms – sektorizuotas politikos formavimas ir neišplėtotas tarpžinybinio bendradarbiavimo mechanizmas. Turint omeny, kad Lietuvos valdymo forma yra pusiau prezidentinė, Lietuvos Europos politikos plačiąja prasme sėkmė priklausys ir nuo Prezidento bei Vyriausybės darbo koordinavimo.Lietuvos ekonomikos, teisinės sistemos ir administracinių struktūrų pasirengimas ES keliamų kriterijų požiūriu yra neabejotinai pirminės svarbos dalykai, tačiau kartais jie u˛go˛ia kitą ne ma˛iau svarbų pasirengimo ES narystei aspektą – tai Lietavos gyventojų, t.y. tų ˛monių, dėl kurių gerovės ir vykdoma intensyvi pasirengimo ES narystei politika, nuomonė. Tyrimai rodo, jog 1997 m. sausio mėn. tik kas antras Lietuvos gyventojas nurodė, kad jei rytoj vyktų referendumas dėl stojimo į ES jis balsuotų u˛ Lietuvos narystę joje. Tik nedidelė respondentų dalis nurodė, kad balsuotų prieš Lietuvos narytę ES (kas dešimtas), tačiau gana didelė apklaustųjų dalis – du iš penkių – šiuo klausimu neturėjo nuomonės arba dar buvo neapsisprendę. Problema ta, kad kas antras Lietuvos gyventojas nurodė, jog jis nesidomi jokia informacija nei apie Europos Sąjungą, nei apie ES ir Lietu vos santykius, nei apie Lietuvos rengimąsi stoti į ES. Ypač mažai tokio pobūdžio informacija domisi tie apklaustieji, kurie dar neapsisprendė, pritarti ar nepritarti Lietuvos stojimui į ES (tarp ju net devyni iš dešimties visiškai nesidomi jokia informacija apie ES), tad neaišku, kaip šiuos žmones “pasiekti”, kaip pateikti informaciją, kuri padėtų jiems susidaryti nuomonę apie Lietuvos narystę ES. Tai turėtu tapti pagrindine būsimosios atitinkamos informacinės kampanijos problema. Tokį Lietuvos gyventojų indiferentiškumą galima paaiškinti tuo, kad tiek dauguma narystės šalininkų, tiek priešininkų mano, jog kasdieniniam gyvenimui neturės įtakos, taps Lietuva ES nare ar ne.Gana didelį informacijos apie Europos integraciją deficitą ryškiai atspindi ir Lietuvos gyventojų nuomonė apie Lietuvos pasirengimą ES narystei. Kaip tik neturėdami pakankamos informacijos žmonės ir yra linkę manyti, kad Lietuva nėra tinkamai pasirengusi narystei ES. Tyrimų duomenimis, trečdalis gyventojų mano, kad Lietuva nepakankamai aktyviai rengiasi stoti į ES. Pažymėtina, kad Lietuvoje beveik nėra manančiųjų,jog šalis jau dabar yra visai pasirengusi stoti į ES (taip mano tik 1% apklaustųjų). Taigi studijoje pateikiami atliktų viešosios nuomonės tyrimų rezultatai neabejotinai patvirtina, kad norint užsitikrinti solidžią politinę paramą į ES narystę orientuotai politikai turėtų būti skiriama išteklių bei intensyviai dirbama ir visuomenės informavimo bei švietimo srityje. Priešingu atveju neatmetama galimybė, kad atėjus laikui balsuoti dėl ES narystės visuotiniame referendume esant menkam rinkėjų aktyvumui referendumas gali paprasčiausiai neįvykti.4. LIETUVOS INTEGRACIJOS Į ES EKONOMINIO ASPEKTO ANALIZĖ

4.1. Lietuvos ir ES prekybos eiga įsigaliojus laisvosios prekybos sutarčiai

Laisvosios prekybos sutarties įsigaliojimas paskatino ir Lietuvoje formuotis valstybės pagalbos kontrolės teisę ir praktiką. 1997 m. Lietuvos Vyriausybė, vadovaudamasi Konkurencijos įstatymo 6 straipsniu ir Laisvosios prekybos sutarties 33 straipsniu, priėmė nutarimą Nr. 137 “Dėl valstybės pagalbos kontrolės vykdymo tvarkos patvirtinimo “. Šis teisės aktas draudžia valstybės pagalba, kuri iškreipia ar gali iškreipti konkurenciją, ir nustato valstybės pagalbos kontrolės tvarka, kuri iš esmės remiasi EEB sutarties valstybės pagalbos kontrotės principais. Galima numatyti, kad įgyvendinant minėtąjį nutarimą bus susiduriama su sunkiai sprendžiamomis problemomis siekiant praktiškai atsisakyti netinkamos valstybės pagalbos formų, atsižvelgiant tiek į objektyvius ekonominius pereinamojo laikotarpio sunkumus, tiek ir į ankstesnę valstybės pagalbos praktika, kuri dažniausiai ignoravo konkurencijos neiškraipymo principą.Lietuvos ūkio ekonominis aktyvumas atskirų stambių užsienio šalių-ekonominių regionų finansų ir ekonominių krizių poveikyje, per 1998 metų II pusmetį ir 1999 metais ženkliai sumažėjo. 1998 metų trečiajame ketvirtyje sulėtėjo bendrojo vidaus produkto augimo tempas. O 1998 metų IV ketvirtyje realaus bendrojo vidaus produkto kritimas (palyginus su praėjusių metų atitinkamu laikotarpiu) sudarė -0,3 proc. (tuo tarpu 1996-1997 metų laikotarpiu BVP prieaugis siekė 7-10 proc.). Šių metų pirmojo pusmečio bendrasis vidaus produktas, palyginus su atitinkamu 1998 metų laikotarpiu, sumažėjo 4,8 procento. Dėl sutrikusių atsiskaitymų, faktinės Rusijos rublio devalvacijos, žymiai sumažėjusios Rusijos vidaus rinkos paklausos, prekių eksportas į šią šalį per 1999 metų 10 mėnesių sumažėjo 66,8 procento, o bendra Lietuvos eksporto apimtis 19,8 procentu.Sumažėjo Lietuvos vidaus rinkos visuminė paklausa; mažmeninės prekybos apimtis per 10 mėnesių, palyginus su 1998 metų 10 mėnesių smuko 12,0 procento. Iš esmės dėl ribotos mokios paklausos vartojimo prekių ir paslaugų kainų indekso vektorius įgavo bendrą defliacinę kryptį, nors atskirų prekių grupių (transporto priemonių eksploatacija, ryšių paslaugos, būsto paslaugos) ženkliai didėjo.Per 1999 metų sausio-lapkričio mėnesius išgaunamoji ir apdirbamoji pramonė (IAP) pagamino ir realizavo produkcijos už 15443 mln.litų, lyginant su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu produkcijos apimtys sumažėjo 7,6 procento.Žemės ūkis. 1999 metų sausio-lapkričio mėnesiais gyvulių ir paukščių supirkta 1,0 proc. daugiau, pieno – 19,0 proc. mažiau negu 1998 metų atitinkamu laikotarpiu. Pieno supirkimo sumažėjimą lėmė keletas priežasčių: mažesnis karvių skaičius, prastesni žiemos pašarai, šiek tiek aukštesni kokybės reikalavimai. Pagerėjo pieno kokybės struktūra. Baigta įgyvendinti nauja pieno kokybės vertinimo sistema – visos pieno perdirbimo įmonės atsiskaito su pieno tiekėjais pagal VĮ „Pieno tyrimai” nustatytą pieno sudėtį ir kokybę.Transportas. 1999 metų sausio-lapkričio mėnesiais, palyginti su 1998 metų atitinkamu laikotarpiu, vežimų geležinkelių transportu sumažėjo 9,6 procento. Investicijos. Išankstiniais Statistikos departamento duomenimis 1999 metų sausio-rugsėjo mėnesiais šalies teritorijoje investuota 3644,3 mln.litų. Lyginant su 1998 metų tuo pačiu laikotarpiu, visos materialinės investicijos sumažėjo 16,1 procento. Tai įvyko daugiausia dėl to, kad praktiškai buvo pristabdytas sutarčių pasirašymas investiciniams projektams, finansuojamiems paskolomis. Tam įtakos turėjo ir užsitęsęs AB „Mažeikių nafta” privatizavimo sutarties pasirašymas. Žymiai sumažėjo investicijos finansuojamos valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšomis. Lyginant su 1998 metų tuo pačiu laikotarpiu, šios investicijos buvo mažesnės atitinkamai 52,8 ir 43,8 procento. Bendroje investicijų apimtyje valstybinis sektorius sudarė 51,3 procento. Daugiausia investicijų buvo skiriama gyvenamiesiems ir negyvenamiesiems pastatams bei inžineriniams statiniams – 66,9 proc., įrengimams, mašinoms, transporto priemonėms – 32,5 proc. arba struktūroje pagal veiklos rūšis: apdirbamajai pramonei – 18,4 proc., transportui – 21,2 proc., gyvenamųjų namų statybai – 9,1 procentų.Tiesioginės užsienio investicijos 1999 metų spalio 1 dienai sudarė 7827,5 mln.litų. Daugiausia investuota į apdirbamąją pramonę (31 proc. visų investicijų), prekybą (24 proc.), pašto ir ryšių paslaugas (18 proc.), finansinio tarpininkavimo įmones (12 proc.). Pagrindinės šalys investuotojos: Švedija – 1463,3 mln.litų (18,7 proc.), JAV – 1122,6 mln.litų (14,3 proc.), Suomija – 804,6 mln.litų (10,3 proc.), Danija – 709,8 mln. litų (9,1 proc.), Vokietija – 627,3 mln. litų (8,0 proc.).Vienas iš būdų didinti investicijas į Lietuvos ūkį yra įmonių, į kurias investuotas užsienio kapitalas, kūrimas. Iki 1999 metų gruodžio 1 dienos, Lietuvos Respublikos įmonių rejestro duomenimis, Lietuvoje įregistruota 6910 bendros Lietuvos ūkio subjektų ir užsienio kapitalo ar užsienio kapitalo įmonės, kurių bendras įregistruotas įstatinis kapitalas 9,49 mlrd. litų, iš kurio 4,5 mlrd. litų arba 47,9 proc. užsienio kilmės. Į Lietuvos ūkį iki 1999 metų gruodžio 1 dienos kapitalą yra investavę 110 pasaulio valstybių investuotojai. Daugiausia užsienio kapitalo įregistravo Europos Sąjungos šalys – 58,4 proc. viso investuoto kapitalo. Pagal atskiras valstybes pirmauja Danijos, Didžiosios Britanijos, JAV, Vokietijos, Švedijos ir Norvegijos investuotojai.Valstybės skola. Per vienuolika šių metų mėnesių valstybės skola padidėjo 2386 mln.litų (24,8 proc.), ir 1999 m. lapkričio 30 d. sudarė 12000 mln.litų (28,3 proc. prognozuojamo bendrojo vidaus produkto). Užsienio skola kartu su netiesioginiais įsipareigojimais buvo 9186 mln.litų arba 76 proc. visos valstybės skolos. 1999 metų lapkričio pabaigoje Lietuva buvo skolinga užsienio šalių valdymo institucijoms 1971,5 mln.litų, Tarptautiniam valiutos fondui – 921 mln.litų, tarptautinėms plėtros organizacijoms (Pasaulio bankui ir Europos rekonstrukcijos ir vystymo bankui) – 1103,5 mln.litų, kitiems užsienio kreditoriams – 5190 mln.litų.Infliacija. 1999 metų sausio-lapkričio mėnesiais, kaip ir 1998 metų pabaigoje, vis dar jaučiama Rusijos finansinės ir ekonominės krizės įtaka, kai dėl faktinės Rusijos rublio devalvacijos, žymiai susiaurėjusios Rusijos vidaus rinkos paklausos, sumažėjo mūsų šalyje pagamintų prekių eksportas į Rusiją. Eksporto apimčių sumažėjimas žymiai padidino Lietuvos gamintojų produkcijos pasiūlą vidaus rinkoje. Tačiau ribota mūsų vidaus rinkos moki paklausa turėjo lemiamą poveikį vartotojų kainų formavimui. Per vienuolika 1999 metų mėnesių kainos nepadidėjo, t.y. infliacija buvo nulinė, o kovo, birželio, liepos, rugpjūčio ir spalio mėnesiais buvo defliacija (vartojimo kainos krito 0,1-0,7 proc.).Kiek didesnė infliacija buvo 1999 metų sausio mėnesį – 1 procentas. Pakeitus Lietuvos Respublikos akcizų įstatymą, nuo 1999 metų sausio 1d. itin padidėjo akcizų tarifai dyzeliniam kurui, variklių benzinui ir cigaretėms. Tai nulėmė šių prekių kainų padidėjimą: atitinkamai 12,7 proc., 8 proc. ir 8,9 procento. Be to, kasmet žiemos sezonu žymiai brangsta šviežios daržovės ir vaisiai. Vidaus prekybos, kaip ir kitų šalies ūkio šakų vystymąsi apsprendė tos pačios ekonominės sąlygos.Didžiausią poveikį mažmeninės prekybos apimčių pokyčiams turi šalies gyventojų perkamosios galios būklė. Darbo užmokesčio, pagrindinio gyventojų piniginių pajamų šaltinio, augimo tempai šiais metais sparčiai sulėtėjo. Jeigu 1998 metų sausio-spalio mėnesiais darbo užmokestis šalies ūkyje padidėdavo kas mėnesį, palyginus su atitinkamu praėjusių metų mėnesiu, nuo 17,7 proc. iki 31 proc., tai šiais metais darbo užmokesčio prieaugis svyravo nuo 5,8 proc. iki 15,2 proc., o rugsėjo ir spalio mėnesiais tesiekė 5,8 procento. Gyventojų perkamąją galią neigiamai veikė ir nedarbo lygio didėjimas.

4.2. Lietuvos užsienio prekybos analizė

Užsienio prekyba. Statistikos departamento duomenimis 1999 metų sausio-spalio mėnesiais Lietuvos užsienio prekybos apyvarta sudarė 26155,7 mln.litų: eksportas – 10154,4 mln.litų, importas – 16001,3 mln.litų. Lyginant su tuo pačiu 1998 metų laikotarpiu prekių eksportas sumažėjo 19,8 proc., importas sumažėjo 17,5 procento. Užsienio prekybos balansas tebebuvo deficitinis, nors per ataskaitinį laikotarpį sumažėjo 13,3 procento.Per 1999 metų dešimt mėnesius daugiausia prekių eksportuota į ES valstybes – 49,3 proc. bendro eksporto (į NVS eksportas sudarė 18,9 proc.). Importuota prekių taip pat daugiausia iš ES valstybių – 45,8 proc. bendro importo (iš NVS importas sudarė 25,0 proc.). Importas iš ES valstybių, palyginti su 1998 metų sausio-spalio mėnesius, sumažėjo 20 proc., iš NVS – 21,6 procento. Tuo pačiu laikotarpiu eksportas į ES valstybes padidėjo 6,8 proc., o į NVS sumažėjo 60 procentų.Svarbiausi Lietuvos užsienio prekybos partneriai: Vokietija (eksportas – 15,8 proc., importas – 16,5 proc.), Latvija (12,9 proc. ir 2,1 proc.), Rusija (7,3 proc. ir 20,6 proc.), Baltarusija (6,2 proc. ir 2,3 proc.), Danija (5,8 proc. ir 3,9 proc.).

Lentelė Nr. 2Užsienio prekybaPrekių ir paslaugų eksportas mln.Lt 20283 17276 20363 24051 28127palyginti su praėjusiais metais proc. 97,1 85,2 117,9 118,1 116,9Prekių ir paslaugų importas mln.Lt 25393 21444 24694 27498 31240palyginti su praėjusiais metais proc. 101,8 84,4 115,2 111,4 113,6Užsienio prekybos (prekių ir paslaugų) saldo (+,-) mln.Lt -5110 -4168 -4331 -3447 -3113dalis nuo BVP proc. -11,9 -9,8 -9,7 -7,2 -6,1*) Įskaitant individualiųjų (personalinių) įmonių darbo užmokestį. **) Darbuotojai, dirbantys ne visą darbo dieną ir ne visą mėnesį, perskaičiuoti į dirbančius visą darbo dieną.

Lentelė Nr. 3Užsienio prekybaSritys Tikslai ir uždaviniai Veiksmų kryptys ir įgyvendinimo priemonės Įgyvendinimo sekaUžsienio prekybaSkatinti ūkio integraciją į pasaulio ekonomiką 1999 – 2005 m.

Prekybos liberalizavimasSiekti narystės Pasaulinėje prekybos organizacijoje (PPOVykdyti Laisvosios prekybos sutarčių (LPS) įsipareigojimus, mažinti muitus pagal nustatytus grafikus Priimti pakeitimus kilmės taisyklėse, pasirašytose LPS Baigti derybas dėl narystės PPO Sudaryti LPS pagal PPO nuostatas, įgyvendinant vidaus taisykles pagal PPO reikalavimus Iki 2001 m. arba pagal priimtus įsipareigojimus Nuo įstojimo į PPO datos prie visų privalomų susitarimų prisijungimas be pereinamųjų laikotarpių

Prisiimti ES įsipareigojimus išoriniuose ekonominiuose santykiuosePasiruošti priimti ES sektorinius užsienio prekybos aspektus (inicijuoti konsultacijas ir dvišales derybas su Europos Komisija) Pasiruošti priimti ES susitarimus muitų sąjungos rėmuose (peržiūrėti dvišalius teisės aktus išoriniuose ekonominiuose santykiuose Pasiruošti priimti ES įsipareigojimus LOME konvencijoje. 1999 – 2005 m.Eksporto skatinimasPasiekti, kad eksporto didėtų sparčiau negu BVP ir importasPatikslinti ir įgyvendinti Eksporto skatinimo programą 2000 – 2005 m.

Ūkio internacionalizacija pagal pažangius konkurencijos rodikliusDidinti įmonių sektoriaus konkurencingumą ir plėsti tarptautinio bendradarbiavimo formas. 2000 – 2005 m.Gerinti socialinius – institucinius konkurencingumo veiksnius (pinigų stabilumas, Valstybės skolos reguliavimas, socialinė apsauga, švietimas) 2000 – 2005 m.

Lietuvos ūkio specifinėmis sąlygomis (atsižvelgiant į dydį ir atvirumą) užsienio prekyba žymiai įtakoja šalies ekonomiką (stabilumą, plėtrą, ūkio restruktūrizavimą ir kt.). Tai, siekiant strateginių ekonominių tikslų, sąlygoja užsienio prekybos tyrimų ir monitoringo aktualumą.Užsienio prekyba tam tikrais aspektais analizuojama pastoviai. Vis tik šio ekonomikos sektoriaus reikšmingumas, ypač nuolatinis žymus prekybos deficitas, neabejotinai rodo, kad reikalingas didesnis dėmesys. Todėl Ūkio ministerijos užsakymu Ekonomikos ir privatizacijos institute, pasitelkus platesnį spektrą instrumentų, pradėti gilesni tyrimai.Šiame užsienio prekybos tyrimų makro lygmens etape buvo iškelti tokie svarbiausi uždaviniai:• nustatyti užsienio prekybos tendencijas; • atskleisti užsienio prekybos dėsningumus įtakojančius veiksnius ir priežastinius ryšius; • įvertinti užsienio prekybos ekonominį efektyvumą; • patikrinti nesąžiningos (konkurencijos požiūriu) užsienio prekybos diagnozavimo principus.Tyrimas atliktas 1998-1999 metų užsienio prekybos duomenimis. Dėsningumams atskleisti panaudoti kai kurie ir ankstesnių metų duomenys, o 1999 metų duomenimis naudotasi pagal prekybos apskaitos faktą (I pusmečio arba 9 mėn., arba 10 mėn., arba visų metų).Tendencijos:Lietuvos užsienio prekybos rodikliai iliustruoja didelį Lietuvos ūkio atvirumo laipsnį. Lietuvos užsienio prekybos apyvarta prilygsta trims ketvirtadaliams šalies BVP. Lietuvos prekybos režimas yra pakankamai liberalus, o importo muitai – vieni iš mažiausių Rytų ir Centrinės Europos šalyse. Lietuva, siekianti narystės ES bei PPO, įgyvendina užsienio prekybos politiką, kuriai būdingas liberalizavimas, konkurencingumo užtikrinimas laisvos rinkos ekonomikos sąlygomis ir dvišalių bei daugiašalių santykių su kitomis valstybėmis gilinimas. Nuo 1998 m. II pusmečio pastebėta Lietuvos užsienio prekybos absoliutaus dydžio mažėjimo tendencija. Mažėjimas palietė tiek eksportą, tiek importą, nors ir nevienodu mastu. 1998 m. II pusmetyje Lietuvos eksportas sudarė 91,4%, o importas 97,2% ankstesnio pusmečio lygio. Ši negatyvi užsienio prekybos tendencija išsilaikė 1999 m. 1999 m. I pusmečio eksportas sudarė 83,7% ankstesnio pusmečio lygio, o importas – 83%. Lietuvos 1998 m. ir 1999 m. užsienio prekybos rezultatai iš esmės pakeitė ankstesniais metais susiformavusias užsienio prekybos tendencijas. Jeigu, iki 1998 m. pagrindiniai Lietuvos užsienio prekybos partneriai buvo NVS šalys, tai nuo 1999 m. Lietuvos pagrindinėmis eksporto rinkomis tapo ES šalys. Dėl sutrikusių atsiskaitymų, Rusijos rublio devalvacijos, gerokai sumažėjusios Rusijos ir kitų NVS šalių vidaus rinkos paklausos prekių eksportas į šias šalis žymiai sumažėjo. Šių tendencijų pavyzdžiai: 1998 m. I ketvirtyje Lietuvos eksportas į NVS šalis sudarė 41,5% viso eksporto, į Estiją ir Latviją – 10,6%, o 1999 m. II ketvirtyje eksporto į NVS šalis dalis – 17,5%, į Estiją ir Latviją – 17,8%. Eksporto į Rusiją 1998 m. I ketvirtyje dalis – 21,9% viso eksporto, o 1999 m. II ketvirtyje – 6,4%, t.y. 1999 m. II ketvirtyje į Estiją ir Latviją produkcijos buvo eksportuojama beveik tris kartus daugiau nei į Rusiją. 1999 m. I ketvirtyje eksportas į ES šalis viršijo simbolinę 1/2 ribą eksporto struktūroje ir sudarė 52,2% viso Lietuvos eksporto. Nors II ketv. eksportas į ES nežymiai sumažėjo (iki 47,9%), šis sumažėjimas buvo kompensuotas eksporto padidėjimu ne į NVS šalis, bet į ELPA ir kitas pasaulio šalis. Pasikeitė prekybos geografinė struktūra. Mūsų šalies pagrindine užsienio prekybos partnere tapo Vokietija, nustūmusi į antrą vietą Rusiją. 1999 metais Vokietijai teko 15,9% viso mūsų šalies eksporto ir 16,5% viso importo, o Rusijai – 6,8% eksporto ir 20,2% importo.Eksportas. Pastarųjų metų eksporto mažėjimą įtakojo tokios sąlygos:• Rusijos finansinė-ekonominė krizė sumažino mokią paklausą NVS šalyse; • Rusijos krizė sulėtino ekonominio augimo tempus Vakarų ir Centrinės Europos šalyse, t.y svarbiausiose Lietuvos eksporto rinkose; • dolerio stiprėjimas, tiek euro, tiek rublio atžvilgiu, mažino mūsų eksporto konkurencingumą Rytų ir Vakarų šalių rinkose; • protekcionistinė NVS šalių politika ribojo lietuviškų prekių patekimą į šių šalių rinkas; • Rusijos taikomi eksporto muitai importuojamai į Lietuvą naftai, dujoms bei šių produktų kainų augimas pasaulinėse rinkose didino mūsų gamintojų gamybos kaštus.

Pastarųjų metų eksporto tendencijos tokios:• eksporto santykinė dalis didėja į ES (nuo 35,9% 1998 m. I ketv. iki 47,9% 1999 m. II ketv.), ELPA (nuo 2,4% 1998 m. I ketv. iki 3,4% 1999 m. II ketv.) šalis, taip pat į Estiją ir Latviją (nuo 10,6% 1998 m. I ketv. iki 17,8% 1999 m. II ketv.); • eksporto santykinė dalis mažėja į NVS šalis (nuo 41,5% 1998 m. I ketv. iki 17,5% 1999 m. II ketv.), įskaitant Rusiją (nuo 21,9% 1998 m. I ketv. iki 6,4% 1999 m. II ketv.);

• 1999 metais tik tekstilės gaminių eksportas išsilaikė 1998 metų lygyje, visų kitų prekių – sumažėjo; • 1999 metais pagal eksporto santykinę dalį prekės išsidėsto tokia seka: kitų prekių grupė (28,9%), tekstilės gaminiai (22,8%), mineraliniai produktai (15%), maisto produktai (12,5%), mašinos ir mechaniniai įrengimai (11,4%), chemijos produktai (9,4%).

Eksporto į ES šalis struktūroje 1999 m. (10 mėn. duomenimis) vyravo tekstilės gaminiai (36,3% viso eksporto). Pastaraisiais metais šių gaminių lyginamasis svoris turėjo tendenciją didėti, o maisto produktų eksporto absoliutus dydis ir lyginamasis svoris mažėjo. Jei 1997 m. maisto produktai sudarė 8,3% eksporto, tai 1999 m. – 6,3% (10 mėn.).

1 pav. Eksporto į ES struktūra pagal prekių grupes %

Analizuojant Lietuvos eksportą į NVS šalis, įskaitant Rusiją, pastebėta, bendrame eksporto kritimo fone, lietuviškų maisto produktų lyginamojo svorio augimo tendencija. 1999 m. (10 mėn.) maisto produktai sudarė 20% viso eksporto į NVS šalis.

2 pav.Eksporto į NVS struktūra pagal prekių grupes %

Analizuojant pagal retrospektyvinius duomenis eksporto makro lygmenyje priklausomybes, nustatyti tokie dominuojantys (turintys daugiausia įtakos) veiksniai:• Lietuvos eksporto kainos; • Lietuvos ekonomikos plėtra (BVP pokyčiai, parduota produkcija); • užsienio šalių paklausa (BVP pokyčiai); • inertiškumas (turimi užsienio prekybos ryšiai); • techninė ir technologinė pažanga.

Importas. 1999 metais tik maisto produktų importas padidėjo (nežymiai), kitų prekių, lyginant su 1998 m., – sumažėjo. Lietuvos importo struktūra pagal prekių grupes dabar (1999 m. duomenys) tokia: kitų prekių grupė – 33%, mašinos ir mechaniniai įrengimai – 18,5%, mineraliniai produktai – 16,8%, maisto produktai – 11,3%, tekstilės gaminiai – 10,4%, chemijos produktai – 10,1%.Lietuva daugiausia importuoja prekių iš ES šalių. 1999 m. (10 mėn.) šioms šalims teko 45,8% viso importo. Tuo tarpu NVS šalių dalis sumažėjo iki 25%. Didžiausią importo iš ES šalių dalį sudaro mašinos ir mechaniniai įrengimai (23,8%), o iš NVS šalių net 62,2% importo sudaro mineraliniai produktai.Importo pakeitimas vietinės gamybos prekėmis ne visada įmanomas. Importuojamų kuro-energetinių išteklių Lietuva neturi kuo pakeisti, tačiau maisto produktų bei tekstilės gaminių sektoriuose reikalinga lankstesnė ekonominė politika, apimanti platesnį ir subtilesnį rinkos apsaugos priemonių spektrą. Šioje srityje savo indelį turėtų įnešti Antidempingo bei Kompensacinių muitų įstatymų efektyvus įgyvendinimas. Analizuojant pagal retrospektyvinius duomenis importo makro lygmenyje priklausomybes, nustatyti tokie daugiausia įtakos turintys veiksniai:• Lietuvos vidaus vartojimo (namų ūkių+valstybės vartojimo) išlaidos; • inertiškumas (esami užsienio prekybos ryšiai); • importo kainos; • Lietuvos eksportas; • Lietuvos vidaus investicijos; • užsienio šalies ekonomikos plėtra (BVP pokyčiai).

Investicinių prekių importas, jo progresyvi struktūra teigiamai įtakoja šalies ekonominio augimo tempus, tačiau tas poveikis pasireiškia po tam tikro laiko. Investicinių prekių importo augimas, net didinantis prekybos balanso deficitą, šalims, vykdančioms didelius ūkio struktūrinius pertvarkymus, yra toleruotinas. Tačiau 1999 m. II ketvirtyje investicinės prekės sudarė tik 14,9% viso importo.Analizuojant investicinių prekių importo empirines priklausomybes, nustatyti tokie įtakojantys veiksniai: vidaus vartojimas, Lietuvos eksportas, vidaus investicijos, investicinių prekių kainos. Tai byloja, kad Lietuva gamina per mažai šiuolaikinių investicinių prekių ir todėl ūkio poreikiai šioms prekėms tenkinami importo sąskaita.Užsienio prekybos efektyvumo vertinimas. Vertinant užsienio prekybos efektyvumą vienas svarbiausių momentų – efektyvumo kriterijaus pasirinkimas. Nuo pasirinkto kriterijaus priklauso ir įvairių užsienio prekybos aspektų, kurie atspindi konkrečių rodiklių rinkinį, vertinimas. Lietuvos užsienio prekybos efektyvumui vertinti naudoti kainų indeksai, integruojant juos į taip vadinamą „prekybos sąlygų” rodiklį, atspindintį eksporto ir importo kainų indeksų santykį.Bendru atveju prekybos sąlygų rodiklio didėjimas (prekybos sąlygų pagerėjimas) reiškia šalies gyventojų gyvenimo lygio kilimą, o jo sumažėjimas (prekybos sąlygų pablogėjimas) rodo gyvenimo lygio kritimą. Jeigu tam tikros šalies eksportuojamų prekių kainos pasaulio rinkoje kyla palyginus su importuojama į šią šalį produkcija, tai reiškia, kad ši valstybė už eksporto prekės vienetą gali įsigyti daugiau importuojamų prekių. Taigi, valstybė iš užsienio prekybos gauna didesnę naudą. Gerėjant prekybos sąlygoms, didėja šalies potencialas, sudaromos ekonominės prielaidos gerinti šalies finansinę padėtį, padengti finansinius įsipareigojimus. Bendrosios Lietuvos prekybos sąlygos (suminis visų prekių) 1997 m. ir 1998 m. gerėjo, tačiau 1998 m. sumažėjo pozityvi prekybos sąlygų gerėjimo tendencija. 1997 m. prekybos sąlygų rodiklis buvo lygus 1,049, o 1998 m. šis rodiklis sumažėjo ir buvo lygus 1,025. Lietuvos užsienio prekybos efektyvumo dinamika 1997 ir 1998 metais buvo:pagal prekių grupes:• tekstilės gaminiai – 1,078 ir 1,048, kitos prekės – 1,010 ir 1,021, maisto produktai – 1,047 ir 0,926, mineraliniai produktai – 0,976 ir 1,008, chemijos produktai – 0,962 ir 0,993; • pagal prekybos partnerius: kitos šalys – 1,199 ir 1,021, NVS šalys – 0,977 ir 1,117, Rusija – 0,919 ir 1,118, Estija ir Latvija (kartu) – 0,989 ir 1,116, ES šalys – 0,842 ir 0,916.

Vidutinių eksporto ir importo kainų pokyčių indeksai leido apskaičiuoti sąlyginį pelną ir nuostolius užsienio prekyboje.Dėl vidutinių importo kainų pokyčių, Lietuva 1998 m. gavo sąlyginį pelną 3307,7 mln. Lt, kas lygu 7,7% minėtų metų BVP. Tačiau tais pačiais metais dėl vidutinių eksporto kainų pokyčių, mūsų šalis patyrė 1607,1 mln. Lt sąlyginių nuostolių. Todėl bendrasis saldo (sąlyginis pelnas minus sąlyginiai nuostoliai) 1998 m. sudarė 1700,6 mln. Lt, kas lygu 3,96% mūsų šalies BVP.1998 m. mūsų šalis, dėl vidutinių kainų pokyčių, didžiausią sąlyginį pelną turėjo importuodama mašinas ir mechaninius įrengimus (2045,8 mln. Lt) bei mineralinius produktus (823,5 mln. Lt). Maisto produktų vidutinių eksporto kainų kritimas buvo didesnis nei vidutinių importo kainų kritimas, todėl bendrasis saldo 1998 m., prekiaujant maisto produktais, buvo (-195,5 mln. Lt).Šio tyrimų etapo rezultatai bus panaudoti:• Parengti pasiūlymus kryptingiau orientuoti valstybės pagalbą eksportui skatinti, Vyriausybės priemonėms bei verslininkų planams ir veiksmams šioje srityje pagrįsti. • Parengti eksporto ir importo trumpalaikio, vidutinės trukmės ir ilgalaikio prognozavimo algoritmus. Jų pagrindą sudarys gautos eksporto ir importo pokyčių priklausomybių analitinės išraiškos, jų patikimumo įvertinimai bei atskleistų priežastinių ryšių kiekybiniai parametrai.

Diagnozuoti užsienio prekybos (importo) rinkos sąlygų iškraipymus (prekyba dirbtinai sumažintomis kainomis). Tai sudarys prielaidas aktyviau ginti Lietuvos rinką, pirmiausia gamintojus, pasinaudojant Antidempingo įstatymu ir Kompensacinių muitų įstatymu (jau svarstomas Seime).

5. IŠVADOS

Šiame darbe “Lietuvos integracijos į ES politiniai ir ekonominiai aspektai” buvo siekiama apžvelgti įvairiais aspektais: apibūdinti dabartinę Lietuvos ir ES santykių būklę, nagrinėjant Lietuvos galimybes ir narystės perspektyvas ES keliamų formalių ir neformalių kriterijų požiūriu ir bandant nustatyti galimas politines ir ekonomines narystės ES pasekmes.Lietuva toliau žengė į priekį kurdama veikiančią rinkos ekonomiką ir netrukus, su sąlyga, jei įvykdys likusias numatytas reformas, pasieks pažangą, reikiamą vidutinės trukmės laikotarpiu konkurencijos spaudimui ir Sąjungoje veikiančioms rinkos jėgoms įveikti. Makroekonomikos stabilumas buvo išlaikytas, nors ir tapo labiau pažeidžiamas iš dalies dėl pasirinktos veiklos reaguojant į Rusijos krizę. Vyriausybės pastangos sumažinti neigiamą užsienio šoką taip ženkliai pablogino fiskalinį ir užsienio prekybos balansą, kad gali tapti sunku išlaikyti makroekonomikos stabilumą. Pirmenybė turi būti teikiama priemonėms, padedančioms sumažinti fiskalinį deficitą, leidžiančioms kontroliuoti didelį einamosios sąskaitos deficitą, užbaigti struktūrinę reformą ir įgyvendinti tebevykstančias reformas. Visų pirma turėtų būti užbaigtas finansų sektoriaus privatizavimas, o energetikos sektorius turėtų būti pertvarkytas pagal neseniai Vyriausybės priimtus svarbius sprendimus. Lietuva turėtų toliau stengtis perorientuoti savo prekybą į ES ir kitas išvystytas rinkas. Ji taip pat turėtų investuoti lėšas į infrastruktūrą, kelti darbo jėgos kvalifikaciją, kad galėtų palaikyti ilgalaikį produktyvumo augimą ir išlaikytų Lietuvos patrauklumą tiesioginėms užsienio investicijoms.Tai skatina ne tik formuluoti konkrečias išvadas, bet ir kelti naujus klausimus ir uždavinius. Neabejotinai reikalinga detalesnė atskirų ūkio sektorių analizė, kuri sudarytų prielaidas ne tik adekvačiau suvokti esamą padėtį ir spręstinus uždavinius, bet ir pasirengti būsimoms deryboms su Europos Sąjunga. Atliktas tyrimas leidžia konstatuoti, kad nuo to laiko, kai pradėjo galioti pirmoji Lietuvos bendradarbiavimo sutartis su Europos Bendrija, beveik visuose sektoriuose įvyko reikšmingų pokyčių, ir, kas svarbiausia, vykdomos reformos jau akivaizdžiai yra įgijusios tinkamą kryptį ir pagreitį. Žinoma, ketinimas stoti į Europos Sajungą nėra vienintelė priežastis, dėl kurios atgavusi nepriklausoniybę Lietuva vykdo ūkio bei teisinės sistemos reformą ir įgyvendina į Vakarus orientuota užsienio politiką, tačiau tyrimai rodo, kad narystės ES perspektyva suteikia vykdomoms reformoms aišku kryptingumą, nustato konkrečius orientyrus ir siektinas vertybes.Pabaigoje norėtųsi pateikti vieną Suomijos jaunuolio citatą apie jo šalies stojimą į ES: “Besivienijančiai Europai nėra alternatyvos”. Manytume, kad ši citata geriausiai atspindi ir Lietuvos siekius.

6. LITERATŪROS SĄRAŠAS

R.Vilpišauskas, 10 klausimų apie Lietuvos narystę Europos Sąjungoje.- V., 2000

Klaudijus Maniokas, Europos komiteto prie LRV Integracijos strategijos departamento direktorius

Evaldas Sinkevičius (Informacija iš leidinio “Europos Sąjunga. Enciklopedinis Žinynas”.- V., 1999)

R.Vilpišauskas, 10 klausimų apie Lietuvos narystę Europos Sąjungoje.- V., 2000m.Klaudijus Maniokas,Straipsnis iš leidinio “Europos Sąjunga. Enciklopedinis Žinynas”.- V., 1999m.

Labutienė E.S., Kvedaraitė V. Užsienio investicijos Lietuvoje. Vilnius: Lietuvos informacijos institutas, 1996.

Kuvykaitė R. Ryšių su užsieniu organizavimas. Kaunas: KTU, 1995.

Organizacijų vadyba:sisteminiai tyrimai, 3,4 ir 5 knygos, 1996,. 1997m., 1997m, Vytauto didžiojo universitetas, Kaunas

Užsienio investicijos Lietuvoje. Vadovas užsienio investuotojui. Lietuvos informacijos institutas. 1998m. Vilnius

Lietuvos ūkio strategija integruojantis į Europos Sąjungą. Metinės ekonomikos fakulteto mokslinės konferencijos medžiaga. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1997.

1998m. užsienio investuotojų apklausa, Lietuvos ekonominės plėtros agentūra;

Lietuvos ūkio vidutinės trukmės strategija narystės ES kontekste, Ūkio ministerija, 1999, Vilnius

Lietuvos ekonomikos augimas, V.Babilius, konferencijos “Lietuvos dienotvarkė: integracija ir plėtra” medžiaga, 1998 10 08, Vilnius

Lietuvos ūkio plėtros iki 2010 metų strategija, Ūkio ministerija, 1998m.

Įsijungimo į ES bendrąją rinką programa, Europos komitetas prie LRV, 1999m.

LR Vyriausybės 1998-2000 metų veiklos programa, 1998, LR Vyriausybė

Lietuvos pažanga rengiantis narystei Europos Sąjungoje, Europos komitetas prie LRV, 1998.Konsultacinės investuotojų tarybos posėdžio protokolas, Europos komitetas prie LRV, 1999m.