1 tema CIVILINIO PROCESO TEISĖS SAMPRATA, DALYKAS IR METODAS
1.1 Civilinis procesas ir kitos subjektinių teisių ir interesų gynimo bei ginčų sprendimo formos
CK 1 knygos 138 straipsnyje yra pateiktas nebaigtinis civilinių teisių gynimo būdų, kuriuos taiko teismas, sąrašas. Dažniausiai civilinių teisių gynimo būdus nustato teisės normos, reguliuojančios konkretų teisinį santykį. Pvz., ginant nuosavybės teises galima prašyti pripažinti nuosavybės teisę, pareikšti vindikacinį arba negatorinį reikalavimą. Subjektas gali naudoti vieną ar kelis iš karto civilinės teisės gynimo būdus, jeigu įstatymai nenumato konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo.Subjektinių teisių gynimo būdai ir formos:1. Pripažindamas tais teises. Čia nurodyta, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas jas pripažindamas. Pavyzdžiui, gali būti pripažinta asmens nuosavybės teisė į daiktą. Tam tikrais atvejais laikomasi nuomonės, kad asmens civilinė teisė apginama ją pripažįstant, nors teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje šitaip tiesiogiai nenurodyta, o teigiama, kad kito asmens veiksmai, kuriais šis atsisako pripažinti pirmojo asmens teisę, yra neteisėti. Pavyzdžiui, asmens teisė vykdyti statybos darbus pagal parengtą projektą, kai sutikimo vykdyti tokius darbus neduoda kitas asmuo, kurio sutikimas būtinas pagal įstatymus, gali būti pripažinta teismo sprendimu pripažinus to kito asmens atsisakymą duoti sutikimą vykdyti tokius darbus neteisėtu. 2. Atkurdamas buvusią iki teisės pažeidimo padėtį. Pavyzdžiui, teismas patenkina vindikacinį reikalavimą ir savininkui gražinamas iki teisės pažeidimo turėtas daiktas.3. Užkirsdamas kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams ar uždrausdamas atlikti veiksmus, keliančius pagrįstą grėsmę žalai atsirasti. Pavyzdžiui, teismas gali apginti civilines teises uždrausdamas statyti statinius, kurie pažeistų sklypo savininko teises, uždrausdamas eksplotuoti gręsiančius sugriūti gyvenamuosius namus ir panašiai.4. Priteisdamas įvykdyti pareigą natūra. Šiuo atveju teismas paprastai priteisia turtą, kurį atsakovas turi gražinti ar perduoti pagal sutartį. Nesant galimybės įvykdyti pareigą natūra, priteisiama turto vertė, nuostoliai arba netesybos. 5. Nutraukdamas arba pakeisdamas teisinį santykį. Teismas priima sprendimą nutraukti teisinį santykį dažniausiai dėl to, kad viena iš santykio šalių nevykdo sutarties, todėl šis teisių gynimo būdas dažnai jungiamas su nuostolių išieškojimu. 6. Išieškodamas iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę ar neturtinę žalą (nuostolius), o įstatymų ar sutarties numatytais atvejais – netesybas (baudą, delspinigius). 7. Pripažindamas negaliojančiais valstybės ar savivaldybių institucijų arba pareigūnų aktus, prieštaraujančius įstatymams, CK 1.3 str. 4 dalyje numatytais atvejais. Čia pasakyta, kad teismas turi teisę pripažinti negaliojančiu CK ar kitam įstatymui prieštaraujantį teisės aktą ar jo dalį,jeigu to akto ir Konstitucijos ar įstatymų atitikimo kontrolė neįeina į LR KT kompetenciją. 8. Kitais įstatymų nustatytais būdais. Pavyzdžiui, atsakovo civilinės teisės yra ginamos atmetant ieškinį.
Pagal tai, kokia institucija – valstybinė ar visuomeninė – nagrinėja ginčą, visos subjektinių teisių ir interesų gynimo procedūros gali būti skirstomos į 2 grupes: 1.valstybines subjektinių teisių ir interesų gynimo procedūras 2.visuomenines. Valstybinėms priskiriama teisminė procedūra, kuri skirstoma į baudžiamąją procesinę ir civilinę procesinę, bei administracinė procedūra. Svarbiausia ir pagrindinė visuomeninė ginčų sprendimo procedūra yra arbitražas. Tai privatus ginčų sprendimo būdas, kai konkrečiam ginčui išspręsti ginčo šalys pasirenka arbitrus arba ginčo sprendimą organizuoja nuolatinė institucija (institucinis arbitražas, pvz. Londono tarptautinis arbitražo teismas). Visuomeninės ginčų nagrinėjimo procedūros vadinamos alternatyviais ginčų sprendimo būdais. Alternatyvūs ginčų sprendimo būdai: 1.Arbitražas – 1996 LR komercinio arbitražo įst. Arbitražo privalumai: 1)šalys gali pasirinkti asmenį, kuris spręs ginčą 2)šalys gali pasirinkti tos srities specialistą 3)bylinėjimosi terminai trumpesni, nes 1 instancija – negalima nei kasacija, nei apeliacija 4)negalioja viešumo principas. Arbitraže ginčas nagrinėjamas už uždarų durų, nes a) turi saugoti paslaptį b) arbitrų sprendimai niekur nėra skelbiami.5)bylinėjimo išlaidos arbitraže pigesnės.Daugeliu atvejų arbitraže spręsti ginčus yra priimtiniau. Tačiau LR arbitražas nepopuliarus – ginčo šalys turi susitarti dėl tokio ginčo sprendimo būdo.2. Derybos: a) derybos tarpininkaujant pasirinktam asmeniui b) derybos be tarpininkų3. Tarpininkavimas: ginčo nagrinėjimas dalyvaujant šalių advokatams ir tarpininkui 4. ginčo perdavimas spręsti šalių pasirinktam ekspertui, pvz. Turto vertei, defektams, atlyginimo dydžiui nustatyti5. šalių sutaikinimo procedūra, kurios tikslas pasiekti, kad šalys ginčą baigtų taikos susitarimu; atlikti sutaikinimo procedūrą gali šalių pasirinktas asmuo, teisėjas ar kitas valstybės pareigūnas. Paskaitose, kaip atskirą gynimo formą šalia teisminės ir alternatyvių ginčų sprendimo būdų, išskyrė Savigyną – CK – panaudoti savigyna tik CK leidžiamais atvejais – daikto sulaikymo teisė; nedaug atvejų, kai galima panaudoti savigyną – kitais atvejais – neteisėtas.1.2 Teisė į teisminę gynybą, kaip viena pagrindinių teisių1.išsprendus ginčą užtikrinama tik socialinė taika, o teisė lieka neapginta 2.teisme ginčą sprendžia profesionalus teisininkas-teisėjas, o alternatyviu – ne 3.teismo sprendimo įvykdymas užtikrintas galimybe panaudoti prievarta 4.detalios teismo proceso taisyklės padeda teismui geriau nustatyti visas ginčo aplinkybes 5. teismo procese galima reikalauti taikyti laikinas reikalavimo užtikrinimo priemones 6.teismo klaidas įmanoma ištaisyti instancinės teismų sistemos galimybėmis 7.bylinėjimosi išlaidų problema sprendžiama valstybei garantuojant finansinę pagalbą.. Šie privalumai patvirtina išvadą, kad teisė į teisminę gynybą –viena pagrindinių žmogaus teisių.1. 3 Teisė į teisminę gynybą LR Konstitucijoje ir kituose teisės šaltiniuose Teisė į teisminę gynybą –viena pagrindinių žmogaus teisių, įtvirtinta 1950 11 04 Europos žmogaus teisių ir pagr .laisvių apsaugos konvencijoje (6str.). Ji reiškia, kad visus ginčus dėl teisės turi spręsti teismas. Principą, kad negali būti nei viešosios nei privatinės teisės sričių, kurių negalėtų kontroliuoti teismas, savo sprendimuose patvirtino ir Europos Sąjungos Teisingumo teismas. Bet įgyvendinti šį principą nepaprasta dėl ekonominių priežasčių (žym. mokesčiai, honorarai advokatams). Teisminės gynybos principas įtvirtintas 1966 m. gruodžio 19d. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio trečiojoje dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje, Teismų įstatymo 4 ir CPK 5 straipsniuose. Jo esmė, kad kiekvienam asmeniui, manančiam esant pažeistas jo teises, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Nors Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje kalbama apie galimybę teismo tvarka ginti tik pažeistas konstitucines teises ir laisves, tačiau šį principą būtina suprasti gerokai plačiau ir vien jomis neapsiriboti. Kita vertus, Konstitucija įtvirtina tik kai kurias subjektines teises, o kitas teises nustato kiti įstatymai ir įstatymų lydimieji aktai. Be to, gali prireikti teismo tvarka ginti ne tik pačią subjektinę teisę, bet ir įstatymo saugomą asmens interesą (CPK 5 str. l d.) Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. rugsėjo 6d. nutartyje konstatavo, kad „tiek teisė kreiptis į teismą, tiek ir nuosavybės teisė yra vienos pagrindinių žmogaus teisių, kurias gina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Lietuvos CK (606 str.) ir CPK (482 str.) įtvirtina tarptautinės teisės prioriteto prieš vidaus teisę principą. Lietuvos Respublikai ratifikavus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, ji tapo sudėtine Lietuvos teisė sistemos dalimi, todėl teismai Lietuvos vidaus teisę turi aiškinti ir taikyti šios Konvencijos kontekste ir, esant vidaus teisės ir Konvencijos nuostatų kolizijai, suteikti prioritetą Konvencijos nuostatoms.” 1. 4 Civilinio proceso teisės funkcijos ir uždaviniai (neradau)1.5 Civilinio proceso teisės atsiribojimas nuo kitų teisės šakųAutoriai, analizuojantys skiriamuosius civilinio proceso požymius, nurodo, kad civiliniam procesui būdingi keturi požymiai, pagal kuriuos jį galima atriboti nuo kitų procesų:1.civilinis procesas yra teismo procesas, t. y. civilinio ginčo nagrinėjimas nepriklausomo ir nešališko teismo 2. civilinė byla iškeliama šalies iniciatyva, t. y. civiliniam procesui būdinga savanoriškumas.3. ieškovas, kreipdamasis į teismą, veikia savo asmeniniais interesais, t. y. siekia naudos sau. 4. civilinis procesas neprasideda be atsakovo valios: jeigu atsakovas būtų patenkinęs ieškovo reikalavimą, ieškovas į teismą nebūtų kreipęsi. CP teisei konstitucinė t. yra bazinė. K. Įtvirtinta nemažai principų, taikytinų ir CPT: asmenų lygybės įstatymui ir teismui, teismo posėdžio viešumas ir t.t.)CPT ir CT. Skirtingi tikslai, skiriasi ir jų pagrindų atsirandatys teisiniai santykiai. CP – materialioji t., kurios pagrindu atsiranda, keičiasi ar baigiasi civ materialieji teisiniai santykiai. CT – privatinės teisės dalis, visi susiklostantys teisiniai santykiai sieja privačius ir vienas kitam nepavaldžius teisės subjektus. CPT ir BPT. Skiriasi materialiųjų teisinių santykių specifika. Civ. bylos susijusios su materialiųjų subjektinių teisių, atsirandančių iš civ, komercinės, šeimos, darbo teisės reguliuojamų santykų, apsauga. Nagrinėjant civ. bylas dažniausiai gynybos objektas yra privatus interesas. B bylose siekiama įgyvendinti BT normas taikant nusikaltusiems asmenims atitinkamas baudž sankcijas. Taigi BP skirtas viešajam interesui, kurį saugo baudžiamoji teisė, gintis. CPT ir APT. Skiriasi materialiųjų teisinių santykių specifika. Civilinėse bylose yra privatus ginčas, kurio dalyviai yra lygiaverčiai, o adm bylose – viešasis ginčas, kurio vienas iš dalyvių visada yra valstrybė ar atitinkama valstybės institucija. Toliau šis klausimas susijęs su sekančiu.1.6 Civilinio proceso teisės ryšys su materialinės teisės šakomisTradiciškai visos teisės šakos skirstomos į dvi dideles grupes: į viešąją teisę ir privatinę teisę. Viešosios teisės šakos reguliuoja santykius, grindžiamus subordinacijos principu, t. y. tokius, kai viena šalis yra valstybė ar valstybės institucija. Konstitucinė teisė, administracinė teisė, baudžiamoji teisė priskiriamos prie viešosios teisės šakų. Savo ruožtu privatinė teisė reguliuoja privačių asmenų (tiek fizinių, tiek juridinių) santykius. Privatinę teisę sudaro civilinė, šeimos, komercinė teisėMaterialinės teisės šakos nustato subjekto teisinę padėtį. Materialinė teisė nenustato mechanizmo, kaip realizuoti prievartą. Pvz. jei asmuo atsisakys atlyginti žalą- kur reikia kreiptis, kad subjekto teisė būtų realizuota. Proceso teisė pradeda veikti, kai yra konfliktas. Proceso teisė – kaip tarnaitė. Kiekviena materialinė teisė turi ją aptarnaujančią procesinę teisę (BP teisė; CP teisė). Materialinė teisė apsprendžia ginčo nagrinėjimo būdą ir formą. Civilinių ginčų negalima nagrinėti baudžiamojo proceso tvarka. Materialinėje ir procesinėje teisėje veiksnumas sutampa.Materialioji t. nustato teisinių santykių subjektų teises ir pareigas, t.y. galimo ir leistino elgesio ribas ir atsakomybę už pareigų nevykdymą ar teisių pažeidimą. Proceso t. reguliuoja santykius, atsirandačius ginant pažeistas materialiąsias teises. Materialioji t. apibrėžia, ką asmuo gali ar privalo daryti, o proceso t. nusako, kaip apginti pažeistą ar ginčijamą materialiąją t ir užtikrinti jos įgyvendinimą. Materialinė teisė atsako į klausimą kokias teises aš turiu (ką galiu ar privalau daryti) Procesinė teisė – ką reikia daryti, kai negaliu realizuoti savo teisės (kaip apginti pažeistą ar ginčijamą materialinę teisę ir užtikrinti jos įgyvendinimą). Proceso teisė reguliuoja santykius, atsirandančius ginant pažeistas materialines teises.1.7 Civilinio proceso teisės dalykasBet kurios teisės šakos teisinio reguliavimo dalyku pripažįstami jos normų reguliuojami santykiai. CPK l straipsnyje nustatyta, kad civilinio proceso įstatymai reguliuoja bylų, kylančių iš civilinių, darbo, šeimos, intelektinės nuosavybės, bankroto, restruktūrizavimo ir kitų privatinių teisinių santykių, taip pat ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo tvarką, t. y. civilinio proceso teisė reguliuoja teismo veiklą nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas. Civilinio proceso teisės normos reguliuoja ir šių subjektų veiklą, nustato jų procesines teises ir pareigas. Tad civilinio proceso teisės dalyku reikėtų pripažinti civilinį procesą, t. y. teismo, byloje dalyvaujančių asmenų (CPK 37 str.) ir kitų proceso dalyvių veiklą nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas bei vykdant teismo sprendimus. CP yra nuoseklus dalykas. CP – teisės šaka, kuri reguliuoja santykius, susiklosčiusius nagrinėjant civ.bylas, priimant jose sprendimą ir jį vykdant.1.8Civilinio proceso teisės metodas Dažniausiai išskiriami du teisinio reguliavimo metodai – subordinacijos (imperatyvusis) ir šalių autonomijos (dispozityvusis). Subordinacijos metodas būdingas viešosios teisės šakoms. Jis reiškia, kad konkretūs teisinių santykių subjektų veiksmai ar visa veikla yra griežtai reglamentuojami teisės normų ir kad šie subjektai paprastai neturi pasirinkimo laisvės: jų tarpusavio teisės ir pareigos aiškiai apibrėžtos ir negali būti keičiamos tarpusavio susitarimu; be to, paprastai abipusiai šių subjektų santykiai grindžiami tarpusavio pavaldumu (subordinacija). Šalių autonomijos, arba dispozityvusis, metodas reiškia, kad teisės normos teisinių santykių subjektams suteikia plačių galimybių renkantis konkretų veikimo būdą: dažniausiai jiems patiems tarpusavio susitarimu leidžiama apibrėžti savo teises ir pareigas. Šis principas būdingas privatinei teisei (civilinėje teisėje tai ypač akivaizdu analizuojant sutarties laisvės principą). Koks teisinio reguliavimo metodas būdingas civilinio proceso teisei, būtų sudėtinga vienareikšmiškai atsakyti. Viena vertus, teismas yra valdžios institucija (Konstitucijos 5 str.), todėl santykiams, susiklostantiems tarp teismo ir byloje dalyvaujančių asmenų, tarp teismo ir kitų proceso dalyvių, būdinga subordinacija. Be to, nemažai civilinio proceso normų, pavyzdžiui, CPK 9, ir daugelis kitų straipsnių, imperatyviai apibrėžia privalomą ir vienintelį subjektų elgesio būdą. Kita vertus, civilinio proceso tvarka ginamos subjektinės teisės, įtvirtintos normose tokių materialiosios teisės šakų, kurioms būdingas dispozityvusis teisinio reguliavimo metodas. Materialiojo teisinio santykio subjektai kilusį ginčą perdavus nagrinėti teismui tampa proceso šalimis. Vadinasi, dispozityvusis teisinio reguliavimo metodas neišvengiamai būdingas ir civilinio proceso teisei. Dispozityvumas glūdi pačioje civilinio proceso esmėje: civilinė byla iškeliama ne teismo, o suinteresuoto asmens iniciatyva (CK 5 str.); šalys gali baigti bylą taikos sutartimi (CPK 42 str.); ieškovas turi teisę atsisakyti ieškinio, keisti ieškinio elementus ir t.t.Vadinasi, civilinio proceso teisės teisinio reguliavimo metodas yra mišrus – imperatyvusis ir dispozityvusis. Ši aplinkybė laikytina dar vienu argumentu teigti, kad civilinio proceso teisei būdingi ir viešosios, ir privatinės teisės elementai. 1.9Civilinio proceso teisės sąvoka ir sistemaCPT – tai normų, reglamentuojančių civilinį procecą visuma. CPT sąvoka visada yra susijusi su konkrečioje valstybėje konkrečiu laiku galiojančių CP normų sistema. Civilinio proceso teisė, reguliuodama teismo, civilinės bylos šalių, kitų byloje dalyvaujančių asmenų ir proceso dalyvių procesinę veiklą, siekia užtikrinti, kad šalių ginčai būtų sprendžiami sąžiningai, ekonomiškai, operatyviai ir teisingai.Civilinio proceso teisė – kodifikuota teisės šaka. Dauguma jos normų yra CPK. Todėl, ypač analizuojant CPK struktūrą, nesunkiai įžvelgiama tam tikra visų teisės normų išdėstymo sistema. CPK yra padalytas į septynias dalis. Kiekviena dalis savo ruožtu skirstoma į skyrius, o šie – į skirsnius. Tradiciškai skiriamos dvi didelės šios sistemos dalys – bendroji ir ypatingoji. Bendrosios dalies normos (CPK I dalis pavadinta „Bendrosios nuostatos”)reguliuoja klausimus, bendrus visam civiliniam procesui: nustato civilinio proceso teisės tikslus, principus, reglamentuoja teismų kompetenciją, teismo sudėtį, įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų ir kitų proceso dalyvių teisinę padėtį, bylinėjimosi išlaidas, teismo šaukimų ir pranešimų įteikimą, procesinius terminus, procesinius dokumentus, ieškinio, laikinųjų apsaugos priemonių institutus ir kita. Bendroji dalis apima CPK 1-175 straipsnius. Ypatingosios dalies normos reguliuoja civilinių procesinių teisinių santykių subjektų veiklą konkrečiose civilinio proceso stadijose (civilinės bylos iškėlimą; pasirengimą civilinės bylos nagrinėjimui; teisminį nagrinėjimą; teismo sprendimų vykdymą; apeliaciją; kasaciją; proceso atnaujinimą; tarptautinio civilinio proceso ypatumus), supaprastintą procesą, taip pat tam tikrų kategorijų civilinių bylų ir ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo ypatumus. Ypatingoji dalis apima CPK 176-817 straipsnius. Ir bendrosios, ir specialiosios dalies normos taip pat gali būti grupuojamos į institutus, t. y. tam tikrą civilinio proceso teisės sistemos sudedamąją dalį, kurią sudaro visuma tiek bendrųjų, tiek specialiųjų teisės normų, taikomų esant įvairioms stadijoms ir teisenai. Pavyzdžiui, skiriami įrodymų, ieškinio, procesinių terminų, jurisdikcijos ir kiti institutai. Sisteminį civilinio proceso teisės pobūdį būtina prisiminti taikant ir aiškinant civilinio proceso teisės normas. Teisės norma į vieną ar kitą kodekso dalį, skyrių ar skirsnį įtraukiama ne atsitiktinai. Tad aiškinant normą reikia atsižvelgti į jos vietą visoje civilinio proceso teisės sistemoje. Sisteminio teisės pobūdžio svarbu nepamiršti ir leidžiant įstatymus. Ignoruojant jį galima sugriauti susiklosčiusią teisės sistemą, dėl to savo ruožtu būtų sunkiau aiškinti ir taikyti teisę. 1. 10 Civilinio proceso samprata ir esmė, skirtumas nuo civilinio proceso teisėsNėra vienos nuomonės dėl sąvokos civilinis procesas turinio arba apimties. Pavyzdžiui, kai kurie autoriai civilinį procesą supranta dvejopai – siaurai ir plačiai. Siaurai civilinį procesą jie supranta kaip teismo ir šalių procesinę veiklą sprendžiant civilines bylas ir vykdant teismų sprendimus, t. y. civiliniu procesu tokiu atveju pripažįstamas tik teismo procesas. Plačiai civilinį procesą jie supranta kaip visus subjektinių teisių gynybos ir apsaugos būdus, išskyrus baudžiamąjį ir administracinį procesus. Tokiu atveju į civilinio proceso sampratą įtraukiamas ir arbitražo procesas, ir notariato veikla, ir kiti privatinės teisės gynybos, apsaugos ir ginčų sprendimo būdai.O civilinio proceso teisė, reguliuodama teismo, civilinės bylos šalių, kitų byloje dalyvaujančių asmenų ir proceso dalyvių procesinę veiklą, siekia užtikrinti, kad šalių ginčai būtų sprendžiami sąžiningai, ekonomiškai, operatyviai ir teisingai. Įvertinus aptartus klausimus, civilinio proceso teisė apibrėžtina kaip sistema teisės normų, reguliuojančių teismo, byloje dalyvaujančių asmenų ir kitų proceso dalyvių veiklą teismui nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas bei vykdant teismo sprendimus.1.11 Civilinio proceso modeliai , jų esmė( Nežinau ar teisingai, bet tie modeliai nėra tiesiogiai Įvardijami, manau, kad tos mokykl kaip cp modeliai, sorry, siauriau nebeišėjo)Liberaliojo civilinio proceso mokykla Kartu su Didžiąja Prancūzijos revoliucija kaip neigiama reakcija į visagalę valstybę (o tiksliau į visagalį monarchą) į visuomenės gyvenimą ateina ir liberalizmo vertybės: nuosavybė, laisvė, lygybė ir įstatymas. Ekonominė XVIII-XIX a. liberalizmo bazė.:Tai dar palyginti nesunkiai apžvelgiama, gana agrarinė ir iš ganėtinai mažų ekonominių vienetų sudaryta savininkų visuomenė. Ekonominės sistemos pagrindas yra savarankiškas gamintojas, kuris dažniausiai yra ir darbuotojas, ir darbdavys ir ekonominių santykių turi su tokiais kaip jis pats. Tad pilietinę visuomenę sudaro savarankiški žmonės, kurios nariais pripažįstami tik savininkai Taigi politiškai svarbūs tik turintieji nuosavybę. Liberalizmo filosofai reikalavo aiškiai atskirti valstybės ir asmens santykio dalyvius Liberalizmo filosofija nematė konkretaus žmogaus, konkrečių jo problemų ir konkrečios socialinės aplinkos, kurioje jis gyvena. Šiai filosofijai visi buvo lygūs, tačiau nebuvo matoma tikrosios nelygybės. Būtent dėl liberalizmo filosofijos įtakos XIX a. atsirado ir pirmieji nauji Europos civilinio proceso kodeksai: 1806 m. Prancūzijos; 1877 m. Vokietijos { 1864 m. Rusijos (Ustav graždanskogo sudoproizvodstva) (jis, beje, 1918-1940 m. galiojo ir Lietuvoje) ir kiti. Pagrindimai liberaliojo civilinio proceso principai, lemiantys pačią ginčo sprendimo teisme formą, yra rungimasis ir dispozityvumas. Didžiausia kiekvieno civilinio proceso problema — tai teisėjo ir Šalių galių santykis. Liberaliajame procese ši problema sprendžiama vienareikšmiškai šalių naudai. Tokio sprendimo pagrindas yra dvi idėjos. Pirma, kadangi civiliniame procese ginamos ir įgyvendinamos privačių asmenų teisės, tai ir pats procesas yra tik šalių reikalas. Antra, tai įsitikinimas, kad pačios šalys gali geriausiai pasirūpinti „savo” teisės apsauga. Šalių valia vyravo visame procese – pradedant šaukimų ir kitos proceso medžiagos įteikimu priešingai šaliai ir teismui ir baigiant įrodinėjimo procesu. Teisėjo vaidmenį šiame procese būtų galima apibūdinti posakiu „teismas savo iniciatyva nedaro nieko“ Šio proceso šalininkai teigia, kad tik toks proceso modelis gali užtikrinti teisingo sprendimo priėmimą byloje. Ši išvada grindžiama tokiais argumentais niekas negalės apkaltinti teismo šališkumu ir neobjektyvumu, nes pats nerinko ir netyrė įrodymų; – šalys turi visas galimybes surinkti reikiamus įrodymus, išanalizuoti juos teisme, o šitai lemia jų įsitikinimą, kad jų teisės ir įstatymų saugomi interesai yra gerai atstovaujami; – kadangi šalys pačios renka įrodymus, akivaizdu, kad jie bus kruopščiai surinkti, nes šalių interesai visada yra priešingi; Bylą nagrinėjančiam teisėjui yra tai, kas išplaukia iš byloje pateiktos medžiagos. tai reiškia, kad nors faktiškai ginčo šalis gali būti teisi, tačiau jeigu neįrodys savo reikalavimo pagrįstumo ar nepakankamai jį įrodys, procesas bus pralaimėtas, o sprendimas byloje laikomas formaliai teisingu. Taigi, minėta, pagrindinis liberaliojo civilinio proceso tikslas valstybei nesikišant į ginčo eigą pateikti šalims jų ginčo sprendimo mechanizmą. Liberalusis civilinis procesas atnešė ir kitus, mums šiandieną savaime suprantamais atrodančius proceso principus: viešumo ir žodinio proceso, teisės į Įstatymo garantuotą teisinę pagalbą, teisėjo nepriklausomumo ir klausymo tik įstatymo bei kitus. Liberaliojo civilinio proceso teorija istoriniu požiūriu „konkurento” neturėjo labai trumpai – mažiau nei šimtą metų. Pagrindinė šito priežastis – per didelis šios teorijos idealizmas ir visiškas gyvenimo tikrovės nepaisymas. Pasirodo, nėra ir negali būti idealios visuomenės, kur visi ne tik teisiškai, bet ir faktiškai lygūs ir protingi, o procesas ir jo trukmė nėra jau toks visiškai „privatus” reikalas. Pati proceso teisė yra ne privatinės, o viešosios teisės dalis; savo ruožtu ten, kur yra viešoji teisė, yra ir tam tikrų viešųjų interesų.Liberalusis civilinis procesas — tai tam tikra įsivaizduojamų lygių (tiek teisinių galimybių, tiek teisinės padėties procese atžvilgiu) asmenų „kovos” tvarka, šiai filosofijai buvo visiškai neįdomu, ar ta lygybė iš tikrųjų yra. „Faktiškai lygių galimybių” klausimo nekilo tol, kol gyvavo ekonominiai ir socialiniai visuomeniniai santykiai, kuriems esant atsirado liberalizmo idėjos, o ta visuomenės dalis, kurios nesudarė savininkai liberalizmo požiūriu, neturėjo didesnės įtakos visuomenės gyvenimui. Didelių problemų atsirado žlugus minėtai ekonominei ir socialinei liberalizmo bazei. Visuomeninio ir ekonominio gyvenimo krizė, pramonės plėtra ir pramoninės visuomenės formavimasis labai paveikė liberalizmo vertybių skalę. Socialinio civilinio proceso mokyklaJau pirmojoje XIX a. pusėje nebeliko tos lengvai peržvelgiamos visuomenės, pagrįstos smulkiais savininkais ir elementariais ekonominiais santykiais. Sparti ekonomikos ir technikos pažanga ne tik sukėlė pramonės koncentraciją, bet ir iš esmės pagerino visuomenės narių bendravimo, susisiekimo ir informacijos gavimo galimybes. Savo politinius reikalavimus aiškiai pareiškia ta organizuota visuomenės dalis, kuri visuomenės politiniame gyvenime iki tol nevaidino jokio didesnio vaidmens. Nedviprasmiškai iškeliama didžiosios visuomenės dalies skurdo problema. Tokiomis sąlygomis liberalizmo skelbiama visuotinio gėrio, pagrįsto laisva konkurencija, laisve, lygybe ir visuomeninių santykių darna, idėja didžiajai visuomenės daliai tampa paprastų paprasčiausia iliuzija. Imta reikalauti ne abstrakčios, o konkrečios – kiekvienam piliečiui prieinamos laisvės Minėtos sąlygos ir procesai, be jokios abejonės, negalėjo neturėti Kritikuojant liberaliojo civilinio proceso koncepciją ypač populiarus tampa argumentas, kad negali būti didesnės nelygybės, kaip nelygius laikyti lygiais. Jau 1895 m. liberaliesiems Europos civilinio proceso kodeksams atsiranda „rimtas konkurentas” – priimamas Austrijos CPK, kurio pa-grindą sudaro socialinio civilinio proceso teorija. Be abejo, socialinis civilinis procesas nereiškia kažko visiškai naujo. Jis perėmė iš liberaliojo proceso ir rungimosi, ir dispozityvumo, ir viešumo, ir kitus principus, tačiau pasikeitė pats požiūris į proceso tikslus, paskirtį, kartu ir kai kurių principų, iki tol atrodžiusių neliečiamų (pirmiausia rungimosi ir dispozityvumo), vertinimas. Būtent šioje teorijoje buvo pagrįstas civilinio proceso koncentruotumo tikslas. Atsižvelgiant į tai, socialinės proceso funkcijos tikslas yra kuo greičiau, paprasčiau ir pigiau išspręsti ginčą. Ginčo šalių veiksmus, prieštaraujančius šiems tikslams, teisėjas turi teisę (ir net pareigą) šalinti įstatymo suteikiamomis priemonėmis Kleinas (vienas iš teorijos kūrėjų) visus civilinio proceso tikslus skirsto į dvi grupes: kintamus ir nekintamus. Socialinė proceso funkcija, jo socialiniai tikslai priklauso nuo konkretaus visuomenės raidos etapo, todėl kinta. Pirmasis Kleinui rūpimas klausimas yra, ar iš tikrųjų civilinis procesas tėra privataus ginčo sprendimo mechanizmas, kuriuo visuomenė nėra suinteresuota .Teisės tikslai ir visuomenės gerovės tikslai negali vieni kitiems prieštarauti . Todėl būtina atsižvelgti į visuomeninius, kultūrinius ir kitokius visuomenės interesus tiek privatinės, tiek proceso teisės požiūriu ir kiekvienu atveju gali būti svarstomas tik šių interesų apimties klausimas. Moderni valstybė, kurios tikslas yra bendrų ir individualių, nacionalinių ir žmogaus interesų apsauga, negali rūpintis tik konkretaus asmens interesaiXX a. Europoje atsiranda gana nemažai Kleino teorijos sekėjų, kurie ją toliau plėtoja. proceso tikslams. Kokia buvo ir yra socialinio civilinio proceso teorijos įtaka XX a. Europai? Pažvelgus į proceso įstatymų reformas įvairiose Europos valstybėse galima daryti vienareikšmišką išvadą — socialinio civilinio proceso teorija, kurios pagrindas yra aktyvaus teismo ir proceso koncentruotumo principai, pergalingai įsigalėjo ir vis labiau įsitvirtina Europoje. Naujajame procese teismas vadovauja procesui (o tai jau aiškus socialinio civilinio proceso požymis). Teismas aktyviai vadovauja bylos nagrinėjimui: jis gali įpareigoti šalis pašalinti tam tikrus neaiškumus, pateikti papildomų įrodymų, tam tikrais atvejais net peržengti šalies reikalavimų ribas, remtis tomis aplinkybėmis, kuriomis Šalys visiškai nesirėmė arba nors ir rėmėsi, tačiau neteikė joms didesnės reikšmės. Kai kuriose valstybėse ilgai mėginta laikytis klasikinių dispozityvumo ir rungimosi principų sąvokų reformuojant procesą. Kas iš to išėjo, geriausiai parodo Italijos pavyzdys. Štai ką apie aštuntojo dešimtmečio Italijos procesą rašo profesorius N. Trockeris: „Įprastas teismo procesas pirmosios instancijos teisme, jeigu bylą teisėjas nagrinėja vienasmeniškai, trunka 521 dieną, o jei kolegialiai – 871 dieną; apeliacinėje instancijoje vidutinė proceso trukmė yra 722 dienos, o Aukščiausiajame Teisme – l 125 dienos. Sudėję gauname vidutinę proceso Italijoje trukmę – septynerius metus, penkis mėnesius ir trylika die-nų.” Toliau jis pateikia puikią išvadą, kad visiškas, tačiau niekada nesibaigiantis teisingumas, kai sprendimai priimami per vėlai, iš tikrųjų gali lemti daug didesnį neteisingumą nei ne toks kruopštus, tačiau greitas bylos išsprendimas1.12 Civilinio proceso modelis Lietuvos civilinio proceso teisėje Naujasis CPK buvo parengtas vadovaujantis socialinio CP m-klos idėjomis. Įgyvendintos idėjos CPK:Teismo vaidmuo nagrinėjant civ bylą. Tiek šalių, tiek teismo pareiga yra rūpintis, kad byla būtų tinkamai nagrinėjama, ir šie subjektai privalo bendradarbiauti siekdami šio tikslo. CPK 161 numatatyta teismo teisė pasiūlyti šaliai pasirūpinti atstovavimu.: teismas siūlo, o šalys sprendžia.Šalys CP. Šalių pareiga sažiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis ir rūpintis proceso skatinimu. Šalis turėtų pateikti teismui tik tą procesinę medž., kuri yra būtina konkrečiu bylos nagrinėjimo etapu, neperkrauti teismo pašaline informacija bei vengti sąmoningai nepateikti teismui vieno ar kito įrodymo, siekiant vilkinti bylos nagrinėjimą pateikiant tokį įrodymą vėliau. Teismo teisė atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti anksčiau, o vėliau pateikti, jie vilkins bylos nagrinėjimą. Žodinio ir rašytinio proceso derinimas. Šių dviejų bylos nagrinėjimo formų protingas derinimas padeda įgyvendinti žmogaus teisę, kad jo byla būtų išnagrinėta per protingą laiką, ir netrukdo nustatyti materialiąją tiesą byloje. Pagrindinė proceso pirmosios instancijos teisme forma yra žodinė. Išimtys: raštyniai įrodymai teismo posėdyje neskaitomi, jeigu šalys su jų turiniu susipažino iki teismo posėdžio; jeigu šalys dėl jo susitarė; teismo įsakymų ir dokumentinio proceso procedūros visada yra rašytinės ir t.t.Oficialieji rašytiniai įrodymai. Dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybės institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų, neperžengiant jiems priklausančios kompetencijos bei šiems dokumentams keliamos formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Bylos nagrinėjimo terminai. CPK 72 str. Nenumatyta bylos nagrinėjimo terimų, bet tai nereiškia, kad teismas nėra susietas pareigos rūpintis kaip galima greičiau išnagrinėti bylą. Ši pareiga CPK yra įgyvendinami dvejopai: nustatant pirmininko pareigą rūpintis kaip įmanoma greitesniu bylos nagrinėjimu ir neleisti vilkinti bylą bei numatant konkrečius procesinių veiksmų atlikimo terminus. Žyminis mokesčio politika. Pirma, bylinėjimasis aukštesnėje instancijoje nėra pigesni, proceso svarba koncentruojama pirmojoje teismo instancijoje. Antra, numatyti mažesni žyminiai mokesčio dydžiai. Taip įgyvendinama žmogaus teisė į teisminės gynybos prieinamumą. Procesinis įteikimas. CPK 113 numatyta, kad teismui pateikiamų procesinių dokumentų nuorašų po vieną tektų priešingai šaliai ir tretiesiems asmenims. Ieškovo teisė keisti ieškinio elementus, priešinio ieškinio pareiškimas atsiliepimas į ieškinį. Tikslas – užtikrinti, kad jau proceso pradžioje šalys atskleistų viena kitai savo turimus įrodymus, suformuluotų reikalavimus ir atsikirtimus. Pasirengimas teisminiam nagrinėjimui. Tikslas – sukoncentruoti iš esmės vysą bylos medžiagąišsiaiškinti šalių reikalavimus bei argumentus ir tuo užtikrinti, kad byla iš esmės būtų išnagrinėta jau per pirmąuį teismo posėdį. 1.13 Civilinio proceso tikslaiCPK 2 straipsnyje yra įvardinti CPT tikslai. “Civilinio proceso tikslai – ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti bei plėtoti teisę”. Civilinio proceso teisės tikslai – tai tam tikri įstatymų leidėjo suformuluoti siekiai, kuriuos turi padėti įgyvendinti civilinio proceso teisė. Labai svarbu aiškiai suformuluoti civilinio proceso teisės tikslus, nes būtent tikslai atsako į klausimą, kokia turėtų būti civilinio proceso teisė. Taigi civilinio proceso teisės tikslai tiesiogiai veikia pačios civilinio proceso teisės turinį ir, nustatydami tam tikrus prioritetus įstatymų leidėjui, iš esmės palengvina jo darbą apsisprendžiant dėl vienos ar kitos teisės normos būtinumo ar jos turinio. Naujasis Lietuvos CPK grindžiamas socialinio civilinio proceso mokykla. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas pabrėžia dvejopus civilinio proceso teisės tikslus: a) privačius; ir b) viešuosius. . Teisminei civilinio proceso teisės daliai keliami tikslai suformuluoti naujojo CPK 2 straipsnyje. subjektinių teisių ar įstatymų saugomų interesų gynyba, tinkamas įstatymų taikymas teismui nagrinėjant civ. bylas, priimant ir vykdant sprendimus, kuo greitesnis teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimas, teisės aiškinimas ir plėtojimas. Neteisminei CPT daliai keliami tikslai formuluojami atitinkamuose spec. įst., tačiau jie susiję ir orientuoti į tinkamą materialiosios teisės įgyvendinimą. Privataus tikslo pobūdį labiau atitinka tik vienas iš tikslų – 1 tai pažeistųjų materialiųjų subjektinių teisių ir įstatymų saugomų interesų gynyba.2 Įst. reikalauja tinkamo materialiųjų subjektinių teisių ir įst. saugomų interesų, t.y. įst-ų, aiškinimo ir taikymo teismui nagrinėjant civ. bylas, priimant jose sprendimus ir juos vykdant. Materialiosios subjektinės teisės ir įst. saugomi interesai bus laikomi tinkamai apginti priėmus byloje teisingą sprendimą. požiūriu galima trejopa tiesa – formalioji, materialioji ir objektyvioji. Formalioji tiesa reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas, būdamas pasyvus, priima byloje sprendimą tik remdamasis šalių pateiktais įrodymais. Materialioji tiesa reiškia, kad teismas yra visiškai arba beveik įsitikinęs byloje priimamo sprendimo teisingumu, t.y. tuo, kad aplinkybės, kuriomis šalys rėmėsi, iš tikrųjų buvo arba jų nebuvo.Objektyvioji tiesa reiškia, kad byloje priimtas sprendimas visiškai atitinka tikrovę ginčijamų aplinkybių atžvilgiu. Tačiau 3 Tinkamo įst. taikymo tikslas – tai viešasis tikslas ir įst. leidėjas reikalauja tinkamai taikyti ne tik materialiosios, bet ir PT srities įstatymus. Kt keliamas tikslas – 4 kuo greitesnis teisinės taikos tarp šalių atkūrimas. Šį tikslą sudaro 2 dalys – koncentruotumas ir teisinės taikos atkūrimas. 1 d. – siekiama kiek įmanoma greitesnio ir materialiuoju požiūriu teisingo bylos išnagrinėjimo, tačiau jeigu šitai neįmanoma, geriau jau greitesnis ir ne toks visapusiškas nei visapusiškas, bet nesibaigiantis teisingumo vykdymas. 2 d. – priimant sprendimą nesiekiama atkurti soc. taikos, tačiau atkuriama teisinė taika – išsprendžiamas teisinis ginčas, o byloje priimtas sprendimas ginčo šalims yra privalomas. 1.14 Civilinio proceso teisenosPagal ginčo dalyką, nagrinėjimo būdus ir tvarką CP skirstomas į teisenas.Teisena – tai speciali tam tikrų kategorijų civilinių bylų nagrinėjimo tvarka, kuri taikoma kiekvienai konkrečiai bylai, atsižvelgiant į jos ginčo dalyką ir pobūdį. CP pagrindinės teisenos rūšys:1) ieškinio, arba ginčo, teisena. Šia teisena nagrinėjamos visos civilinės bylos, iškeliamos remiantis ieškiniu. Šiai teisenai būdinga tai, kad ji yra pritaikyta dviejų šalių, turinčių priešingų interesų, tarpusavio ginčui nagrinėti. Kadangi dauguma civilinių bylų būtent ir yra ginčo bylos, ieškinio teisena kartais vadinama pagrindine, nes būtent ji nustato pagrindines proceso taisykles, o ypatingoji teisena yra tik specialiųjų taisyklių, t. y. ieškinio teisenos išimčių, sistema (CPK 443 str. l d.). Pažymėtina, kad ieškinio teisena nėra vienalytė. Yra ypatumų sprendžiant kai kurias bylas (darbo, šeimos)2) ypatingoji teisena (CPK 442-582 str.). Ši teisena nustato ieškinio teisenos taisyklių išimtis. Teisės literatūroje ši teisina vadinama ir kitaip – apsaugine, ne ginčo, išimtine, supaprastinta teisena. Tai vienašalė, ne ginčo teisena Pvz. 1) nori atkurti nuosavybę ir neturi įrodymų – tą faktą galima nustatyti (juridinio fakto nustatymas). 2) dėl alimentų išieškojimo 3) asmens pripažinimas neveiksniu ir t.t.1.15 Civilinio proceso stadijos. CP vyksta nuosekliai tam tikrais etapais, kurie vadinami stadijomis. CP stadija suprantama, kaip procesinių veiksmų visuma ir tų veiksmų rezultatas proceso tikslui pasiekti. Pagrindinės CP stadijos1) civilinės bylos iškėlimas (atliekami procesiniai veiksmai, kurių tikslas – iškelti civilinę bylą: teismui paduodamas pareiškimas, teisėjas svarsto pareiškimo priėmimo klausimą, paduodant pareiškimą kartu pateikiami įvairūs prašymai, šalinami pareiškimo trūkumai).2) pasirengimas civilinės bylos nagrinėjimui (teisėjas, taip pat byloje dalyvaujantys asmenys atlieka veiksmus, kuriais siekiama užtikrinti, kad civilinė byla būtų tinkamai išnagrinėta jau pirmame teismo posėdyje). 3) teisminis nagrinėjimas (tai pagrindinė civilinio proceso stadija, kur pasireiškia dauguma civilinio proceso teisės principų; ji apima teismo posėdį, kai nustatomos bylai reikšmingos aplinkybės, tiriami ir vertinami įrodymai bei priimamas teismo sprendimas arba byla baigiama nepriėmus teismo sprendimo iš esmės ar teismo sprendimas priimamas už akių). 4) neįsiteisėjusių teismo sprendimų ir nutarčių nagrinėjimas apeliacine tvarka (šios stadijos tikslas – patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo ar nutarties teisėtumą ir pagrįstumą). 5) teismo sprendimų vykdymas (šios stadijos tikslas – įvykdyti teismo sprendimą, tad atliekami procesiniai veiksmai, kuriais siekiama jį įgyvendinti). Vykdymą reglamentuoja CPK 583-779 straipsniai, taip pat kiti teisės aktai, pavyzdžiui, teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31d. patvirtinta Sprendimų vykdymo instrukcija1 (CPK 583 str. l d.); 6) įsiteisėjusių teismo sprendimų ir nutarčių nagrinėjimas kasacine tvarka (šios stadijos esmė – siekiant užtikrinti vienodą teisės aiškinimą ir taikymą visoje valstybėje tikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo ar nutarties teisėtumas, t. y. civilinė byla peržiūrima pagal kasacinį skundą tik teisiniu, o ne faktiniu aspektu). 7) proceso atnaujinimas (šios stadijos tikslas – įstatyme numatytais atvejais ir tvarka išspręsti civilinės bylos nagrinėjimo atnaujinimo klausimą siekiant išsiaiškinti, ar byloje priimtas sprendimas ar nutartis yra teisėti ir pagrįsti). Stadijos sudaro galimybę nagrinėti civilinę bylą nuosekliai, glaustai, nustatant bylai reikšmingas aplinkybes ir ištaisant ankstesnėse stadijose padarytas klaidas. Stadijos nuosekliai keičia viena kitą, neįmanoma peršokti, pavyzdžiui, iš antros civilinio proceso stadijos pasirengimo bylos nagrinėjimui, į penktąją – vykdymo stadiją. Pasitaiko, kad procesas, teisėjui atsisakius priimti pareiškimą (CPK 137 str.), baigiasi esant pirmajai stadijai, iš tikrųjų dar nė neprasidėjęs. Tai, kad civilinis procesas susideda iš nurodytų stadijų, jokiu būdu nereiškia, jog kiekviena civilinė byla pereina jas visas. Tačiau kai kurios stadijos neišvengiamos nagrinėjant kiekvieną civilinę bylą. Jos vadinamos būtinosiomis, privalomosiomis. Antai neįmanoma priimti teismo sprendimo ar kitaip baigti bylos esant pirmajai proceso stadijai. Tą galima padaryti trečiojoje stadijoje, t. y. vykstant teisminiam nagrinėjimui, ir tik išimtiniais atvejais – antrojoje, parengiamojoje stadijoje kai, remiantis CPK 230 straipsnio antrąja dalimi ir 285 straipsniu, priimamas teismo sprendimas už akių). Taigi privalomosios yra bylos iškėlimo, pasirengimo ir, kaip paprastai, teisminio nagrinėjimo stadijos. Kitos stadijos pripažįstamos fakultatyviomis, tad konkrečioje byloje jos gali būti arba jų gali nebūti. Paprastai šitai priklauso nuo byloje dalyvaujančių asmenų valios. Pavyzdžiui, ieškovui atsisakius ieškinio Kai kurie autoriai skiria tik penkias proceso stadijas: procesas pirmosios instancijos teisme, apeliacija, vykdymas, kasacija ir proceso atnaujinimas 1.16 Tarptautinio civilinio proceso sąvoka ir reguliavimo sritis (Neradau).1.17 Civilinio proceso teisės mokslasCivilinio proceso teisės (CPT) mokslas – tai žinių apie CPT visumą. CPT mokslo sąvoka turi tarpvalstybinį ir istorinį atspalvį. Civilinio proceso teisės mokslas tiria ne tik galiojančią, bet ir galiojusią civilinio proceso teisę, lygina ją su kitose valstybėse galiojančia ir galiojusia civilinio proceso teise, kartu teikia įstatymų leidėjams civilinio proceso teisės tobulinimo ir praktikams – konkrečių normų aiškinimo rekomendacijas. Tad civilinio proceso teisės moksle gana aktyviai yra naudojami tiek istorinis, tiek lyginamasis metodai. CPT mokslo reikšmė – jis atlieka CPT teorijos ir praktikos jungiamosios grandies vaidmenį. CPT mokslui reikšmę turi prieš tai aptartos liberalioji ir socialinė civilinio proceso mokyklos.1.18 Civilinio proceso teisės raida LietuvojeLietuvos teismų sistemą ir procesą reguliavo 1529, 1566 ir 1588 m. Lietuvos Statutai. Istorikų nuomone, Statutų nustatytą proceso modelį labai veikė senosios romėnų ir kanonų teisės procedūros. Iki 1840 m. bylos nagrinėtos remiantis 1588 m. Lietuvos Statutu. Nuo 1864 m. civilinės bylos nagrinėtos pagal Rusijos civilinės teisenos statutą – 1806 m. Prancūzijos CPK kopiją. 1864 m. Rusijos civilinės teisenos įstatymas (CTĮ) (su kai kuriais pakeitimais ir papildymais) galiojo Lietuvoje 1918-1940 metais (išskyrus Klaipėdos kraštą, kur galiojo Vokietijos CPK). Tarpukario Lietuvoje (toliau LT) taip ir nebuvo sukurtas CPK. Visą tarpukarį LT galiojo 1864 m. Rusijos civilinės teisenos įstatymas. Per tuos 22 m. jis keitėsi. 1934 m. buvo pakeisti Civilinės teisenos įst. 82 ir 82.1 str., kuriuose vienareikšmiškai įtvirtinta teismo pareiga rūpintis esminių bylos aplinkybių išaiškinimu. Šis teismo teisių išplėtimas, be abejo, reiškė ne tik jo pareigą daryti įtaką bylos medžiagos turiniui siekiant teisingai išspręsti ginčą, bet ir galimybę veikti bylos medžiagos koncentruotumą jau rengiantis teisminiam nagrinėjimui ir šitaip apsiekti, kad byla būtų išnagrinėta jau per pirmąjį teismo posėdį. Nepaisant šių pakeitimų, tarpukario 1940 m .LT tapus TSRS dalimi civilinis įstatymas nustoja galioti ir pradeda galioti TSRS aktai. Per visą tarybinį laikotarpį LT galiojo keli CPK, tačiau jų esmė panaši. 1964 m kodeksas su pakitimais galiojo iki 2003 m sausio 1 d. Tarybiniame CP ginčo šalys turėjo gana ribotų galimybių veikti prieš greitą bylos išnagrinėjimą, nes teismo galios medžiagos turinio atžvilgiu beveik nepriklausė nuo šalių valios.Po 1990 03 11d CPk buvo reformuojamas vis neturint aiškios koncepcijos, nepasirenkant civilinio proceso modelio.2002 vasario 28 d LR Seimas priėmė naująjį CPK Darbo grupė vadovavosi socialinio civilinio proceso mokykla ir jos skelbiamomis idėjomis – greito ir ekonomiško proceso, objektyvaus teisėjo, materialios tiesos nustatymo byloje principais.
1.19 Šiuolaikinės proceso teisės doktrinos raidos tendencijosVisuomenės gyvenime nuolat vyksta įv. ekon, soc, kultūriniai ir kt. procesai ir pokyčiai. Teisė privalo į tai reaguoti. Taigi teisei neišvengiamai būdingas ir dinamiškumas, pasireiškiantis nuosekliu jos plėtojimu ar net drastiškomis reformomis. Daugelyje V.Europos ir Amerikos valstybių tebegalioja CPK, priimti XIX a. Tačiau XX. II p. buvo CPT reformų laikas daugelyje valstybių. Pvz., 1975 m. naują CPK priėmė Pranc. Šios reformos rodo, kad klasikinis CP, susiformavęs XVIII-XIX a., pereina į naują raidos etapą. Tenka per pastaruosius du šimtmečius susiformavusias vertybes, atsisakyti kai kurių jau tapusių klasikiniais stereotipų. Pozityviosios teisės reforma yra tik pradinis ir, ko gera, paprasčiausias reformos etapas. Ateityje laukia daug sunkesni reformos etapai – teisinės sąmonės, teisinio mąstymo, teismų praktikos ir teisės doktrinos transformacijos.
2 TEMA. CIVILINIO PROCESO TEISĖS ŠALTINIAI
CIVILINIO PROCESO TEISĖS ŠALTINIŲ SAMPRATA IR SISTEMA CIVILINIO PROCESO TEISĖS ŠALTINIŲ KLASIFIKACIJA.
Formaliąja prasme teisės šaltinis – išorinė teisės normos įtvirtinimo, jos išraiškos forma: įstatymas, poįst.aktas. Materialiąja prasme teisės šaltiniai – visuomenės ekonominiai, socialiniai, etiniai, religiniai veiksniai, lemiantys teisės normų turinį ir padedantys nustatyti jų prasmę.Šaltinius priimta klasifikuoti į pirminius(tiesioginius) ir antrinius (netiesioginius). Pirminiai – pozityvios teisės aktai, kuriuose suformuluotos konkrečios elgesio taisyklės, tai bendrieji teisės principai; rašytinė teisė: įstatymai, tarptautinės sutartys, poįstatyminiai teisės aktai; papročiai. Antriniai – teisės normų aiškinimo ir taikymo rezultatas, tai teismų praktika, precedentas ir teisės doktrina.Pirminiai. 1)Bendrieji teisės principai: Teisingumo: įtvirtintas K 109str. –teisingumą L vykdo tik teismai. Teismas privalo spręsti bylas vadovaudamasis teisingumo principu. CK 11 str. įtvirtintas teisingumo ir protingumo kriterijus. Naujam CK – teisingumo, protingumo, sąžiningumo principai, vadovaujantis dura lex et lex – teisėjas nebegali teisintis. Turi tam tikri atvejai taisyti įstatymo leidėjo klaidas – teisė modifikuoti įst., kad jis būtų teisingas, protingas, sąžiningas. Naujam CK kiekvienu atveju šie principai saisto teisėją, o taip pat ir įst.leidėją. Bendrieji principai t.p. lygiateisiškumo, draudimo taikyti įst.atgrąžtine tvarka. Rašytinė (statutinė) teisė: 2) Konstitucija: įtvirtina daugelį CP principų-117 str. teismo proc. Viešumo; 30 str. teisė į teisminę gynybą; 109 str. teisėjo nepriklausomumo; 117 proceso kalbos princ; 29 str.lygiateisiškumo princ.-šalių procesinių teisių lygybė. K – tiesiogiai taikomas aktas, taip pat valdžių padalijimo principą. 3) tarptautinės sutartys: tiesiogiai susiję su CP. CPK sako, kad jeigu LR tarptautinės sutartys nustato kitokias taisykles, nei yra LR įstatymuose nustatytos, taikoma tarptautinės teisės normos. Mes pripažįstame tarptautinės teisės prioritetą prieš nacionalinius įstatymus. 1980 m. Vienos konvencija “Dėl sutarčių tesės” įtvirtino, kad galiojančias tarptautines sutartis negali valstybė atsisakyti vykdyti remdamasis savo įstatymais. Kalbant apie tarptautinę teisę, kaip teisės šaltinį, yra labai daug tarptautinių sutarčių, kurios yra šaltinis. Jas visas galime suskirstyti į dvi rūšis: daugiašalės tarptautinės sutartys ir dvišalės sutartys. Iš dvišalių paminėtinos sutartys dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinės atsakomybės srityje. sprendžiami teismingumo klausimai, kurios valstybės teismas turi teisę nagrinėti ginčą b) dėl tarptautinio susižinojimo (kaip pranešti atsakovui apie teismo nagrinėjimo vietą ir laiką) c) reguliuojami įrodymų rinkimo užsienyje klausimai d) užsienyje priimto teismo sprendimo pripažinimas ir galiojimas Lietuvoje (atvejai, kada galima nepripažinti-nesąžiningas procesas ir tt).Yra virš 10 sutarčių tarp LR ir atskirų valstybių (Baltarusija, Kinija, Ukraina, Uzbekija).
Iš daugiašalių galima būtų paminėti 1965 m. Hagos – dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse bylose; 1970 m. Hagos konvencija – dėl įrodymų civilinėse bylose surinkimo, kurie yra užsienio valstybėje; 1981 m. Hagos konvencija – dėl tarptautinės teisės kreiptis į tarptautinį teismą; 1950 m. EŽT ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija – CPT šaltinis, nes įtvirtina proceso principus;4) įstatymai: – įstatymai. Gali būti konstituciniai ir paprasti. CPT neturi konstitucinių įstatymų. Pagrindinis įstatymas yra CPK, kuris įsigaliojo 2003-01-01. Iki to laiko galiojo 1964 priimtas CPK. Po 1990 metų šis kodeksas ne kartą buvo keistas. Per 11 metų yra priimta apie 30 įstatymų, kuriais CPK buvo pildomas ir keičiamas. Esminiai pakeitimai buvo padaryti 1994 m., kai buvo įtvirtintas apeliacinis procesas ir 1998 m. pabaigoje, kai buvo naujai įvestas kasacinis procesas. 2001 birželio mėn. buvo padaryti CPK pakeitimai, kad būtų galima taikyti CK. Šaltiniais yra ir kiti kodeksai ir įstatymai. CK yra daug procesinio pobūdžio normų. CPT šaltiniu taip pat yra ir Darbo kodeksas, nes nustato kreipimosi į teismą terminus. Šaltiniais taip pat yra ir Advokatūros, Prokuratūros įstatymai, Bankroto įstatymas, kuris reglamentuoja bankroto bylų klausimus;Šaltiniais yra ir kiti kodeksai ir įstatymai. CK yra daug procesinio pobūdžio normų. CPT šaltiniu taip pat yra ir Darbo kodeksas, nes nustato kreipimosi į teismą terminus. Šaltiniais taip pat yra ir Advokatūros, Prokuratūros įstatymai, Bankroto įstatymas, kuris reglamentuoja bankroto bylų klausimus;– LRV nutarimai. CP sritį tų aktų nėra daug, nes pagal CPK civilinių bylų nagrinėjimo tvarką nustato kodeksas ir kiti įstatymai. Įstatymas nepalieka LRV teisės kištis į teismų veiklą. Tačiau atskirais klausimais gali. Pvz., 1997-07-03 LRV nutarimas dėl teismo psichiatrinių ekspertizių. Tai svarbu įrodinėjimo procese. 1992-01-23 LRV nutarimu yra patvirtintos sumos, kurios išmokamos liūdytojams, ekspertams, kviestiniams asmenims, kurie kviečiami į teismą;– kitų valstybės institucijų aktai. Jų irgi yra mažai, nes pagal CPK gali tik įstatymu nustatyti. Dažniausiai tai TM priimti aktai, kai įstatymas paveda nustatyti ministrui. 1999-11-15 TM įsakymas dėl advokatų honorarų. Šis įsakymas svarbus tada, kai kyla ginčas dėl advokato darbo apmokėjimo. 1998-11-02 TM įsakymas, dėl ekspertizių darymo nuostatų; 1998-11-19 TM patvirtino bylų paskirstymo teisėjams tvarką. 6) papročiai: nereikšmingi. Paprotys svarbus materialinei teisei. Antriniai. 1) teismo precedentas- Kol teismas konkrečios teisės normos nėra pritaikęs, tai tą normą mes galime formuluoti skirtingai. Dėl kalbos daugiareikšmiškumo neretai teisės normos yra iškraipomos.Vadinasi kiekviena teisės norma reikalauja paaiškinimo. Kai aiškinimas yra neoficialus, tai tas aiškinimas yra nereikšmingas. Jei teismas išaiškina savo sprendimą, mes neturėtume abejoti tuo išaiškinimu, ypač kai tą padaro AT, kurio pagrindinė funkcija yra teismų praktikos vienodinimas. Vadinasi tikrąją teisės prasmę suprantame per teismų praktiką. Jei pripažįstame teismo precedentą, tai jo reikšmė yra kitokia, nei įstatymo. Įstatymas nustato bendro pobūdžio taisyklę, tuo tarpu precedentas yra riboto taikymo, nes jis yra konkretaus sprendimo pavyzdys. Precedentas yra žymiai siauresnio pobūdžio, nei įstatymas. Vadinasi mes negalime remtis precedentu, jei kitoje byloje faktinės aplinkybės skirtingos. Precedentas turi horizontalų ir vertikalų efektą. Horizontalus efektas – reiškia, kad jei teismas šiandien išnagrinėjo bylą ir pasakė, kad normą x šiandien taiko taip, tai jis ir rytoj privalo teisės normą x taikyti vienodai. Priešingu atveju nebus lygybės prieš įstatymą. Vertikalus efektas – reiškia, kad yra teismų sistema (LAT, Apeliacinis, apygardų ir apylinkių teismai). Ši herarhija reiškia, kad žemesnės instancijos teismas turi sekti aukštesnės instancijos teismų praktika. Kad yra pripažįstamas vertikalus, aiškiai pasakyta Teismų įstatyme. Nereikia manyti, kad precedentas yra nepajudinamas dalykas. Teismų praktika turi būti lanksti. Teismas, esant reikalui, gali nukrypti nuo savo ankstesnės praktikos, bet tai jis turi daryti nedažnai. Turi būti būtinybė. Svarbus, nes teismas dažnai aiškindamas teisės normą sukuria naują teisės normą. Teismo precedento efektyvumo minimalūs reikalavimai: 1) kad teismų praktika būtų vieša ir lengvai prieinama 2) teismų praktika t.b. nuosekli ir neprieštaringa. Teismų įst.2000 07 01 – Aukšč.T. nutartys t.b. skelbiamos internete. Problemos: 1) Aukšč.T.- per metus civ.bylose apie 1000 nutarčių, o paskelbiama 0,01 proc. 2) teismų praktika nėra sisteminama – todėl nežinom, kaip bylą išnagrinėjo kolegijos. Ką daryti, kai prieštaringi teismo precedentai priimami tą pačią dieną? Precedentu galima remtis tik kai konstatuoji, kad nagrinėjamos bylos fabula tokia pat. Tai taikytina ir Strasbūro teismo sprendimams.2) Teisės doktrina- teisės mokslo rezultatas (oksliniai straipsniai). Kai susiduriame su problema- ieškom atsakymo teisės doktrinoje. Lietuvoje nėra tradicijų remtis teisės doktrina, tačiau tai nereiškia, kad ji nėra teisės šaltinis. Kitose v-bėse, pvz.JAV, teismų sprendimuose yra daug nuorodų į teisės doktriną. Anglijoje priimtina cituoti tik mirusių autorių darbus. Mokslininkas, aiškindamas teisės normą, gali visapusiškai ir nešališkai ją išanalizuoti. Advokatas tą normą aiškina, kaip geriau jo ginamajam. Teismo precedentas taikomas tik kai bylos fabula tokia pat. Doktrininis aiškinimas gali pateikti daug įvairių variantų. Jei teisės doktrina stipri- ji gali įtakoti teismų sprendimus ir teisės šaltinius. CIVILINIO PROCESO TEISĖS NORMOSPaprastai sudaro 2 struktūriniai elementai: hipotezė ir dispozicija, bet gali būti ir su visais trim elementais- ir su sankcija, pvz.CPK 71 str. (liudytojui už neatvykimą į teismą ar atsisakymą teisme duoti parodymus gali būti skiriama bauda iki 1000 litų ar skiriamas iki 1 mėn areštas). .Dauguma CPT normų neturi atskirai išreikštų sankcijų. CPT žino gana ribotą sankcijų sąrašą ir dažnai viena ir ta pati sankcija taikoma už daugelį pažeidimų. Pvz., jei teisės norma nustato tam tikrą terminą procese, tai sankcija paprasta – išnyksta teisė kreiptis. Vadinasi daugelis CPT normų turi tik hipotezę ir dispoziciją. Sankcijos specifinės: teismo bauda, praradimas procesinės teisės, pašalinimas iš teismo posėdžių salės, areštas, jei nepateikė įrodymų 1 –os instancijos teisme, tai negalima pateikti ir apeliaciniame teisme.Pagal vidinę struktūrą normos skirstomos į dviejų ar trijų elementų struktūros normas.Pagal normose įtvirtintų elgesio taisyklių privalomumo laipsnį normos skirstomos į imperatyvias ir dispozityvias; Pagal taikymo sritį į 1) bendrąsias, taikomas visoms teisenoms arba visoms proceso stadijoms 2) specialiąsias, taikomas tik kuriai nors vienai teisenai ar proceso stadijai, 3) išimtines-nurodo bendros ar specialios taisyklės išimtį; Specialios – yra taikomos tik tam tikroje proceso teisėje ar stadijoje. Pvz., teisės normos, kurios reguliuoja apeliacinį procesą, kasacinį procesą. Svarbu nustatyti ar specialios, ar bendros normos: bendros normos taikomos be išlygų, išskyrus jei yra specialios normos, kurios taikomos. Pvz., bylos pagal apeliacinį skundą yra nagrinėjamos pagal bendras teisės normas, išskyrus išimtis, kurios reglamentuoja apeliacinį procesą. pagal turinį į 1) reguliuojamąsias- nustato subjektų teises ir pareigas 2)definicines-pateikia sąvokų apibrėžimus; pagal normoje įtvirtintos elgesio taisyklės išraiškos formas į 1) įgaliojamąsias- suteikia tam tikras procesines teises, galimybę atlikti atitinkamus procesinius veiksmus 2) įpareigojamąsias-nustato pareigą atlikti tam tikrus procesinius veiksmus ir 3) draudžiamąsias- formuluoja t.t. draudimą;Normų Gerb.Valentinas per paskaitas nedėstė.CIVILINIO PROCESO TEISĖS NORMŲ GALIOJIMAS LAIKE, TERITORIJOJE IR ASMENIMSCPT normos galiojimas laike. CPK 3 str. 7 dalyje sakoma, kad “ Civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus”.– tai reiškia, kad CPT norma taikoma tokia, kokia galioja tuo metu, kai vyksta pats procesas. Taip pat tai reiškia, kad CPT normos neturi grįžtamosios galios. Įstatymas taikomas Atsiradusiems CPT santykiams, kurių atsiradimo metu galioja CPT norma.Dėl CPT normos galiojimo laike ir jos grįžtamosios galios neturėjimo išimtį numato CPK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas, kuris priimtas siekiant įgyvendinti naujojo CPK redakciją. Išimtis CPT normai galioti laike pasireiškia tuo, kad pagal šį įstatymą visi procesai, prasidėję iki 2003 01 01, toliau vyksta pagal naująjį CPK (įsigaliojusį 2003 01 01), o pagal CPK redakciją galiojusią proceso prasidėjimo momentu.CPT normos galiojimas teritorijoje apibrėžiamas Lietuvos valstybės sienomis ir tai reiškia, kad CPT įstatymai galioja tik LR teritorijoje, išskyrus atvejus:1. Kai tam tikri proceso klausimai yra sureguliuoti tarptautinės teisės.2. Kuomet tarptautinė teisė gali numatyti, kad tam tikri proceso klausimai turi būti sprendžiami ne pagal nacionalinę teisę.CPT normos galiojimas asmenų atžvilgiu nustatomas pagal šiuos kriterijus:◦ pilietybę ◦ gyvenamąją ar verslo vietąPagal pilietybės principą CPT normos taikomos visiems asmenims, kurie kreipiasi į LR teismus teisminės gynybos ir jeigu bent viena bylos šalis yra teismo valstybės pilietis arba tos valstybės juridinis asmuo.CPT normos numato atskiras bylų teismingumo rūšis, pagal kurias net ir LR pilietis teisminės gynybos gali kreiptis ir procesą pradėti ne Lietuvos teismuose, o užsienio valstybių teismuose.3 tema. CIVILINIO PROCESO TEISĖS PRINCIPAI
Civilinio proceso teisės principų samprata ir sistema.Civilinio proceso teisės principai — tai pagrindinės nuostatos, įtvirtintos atitinkamose teisės normose ar suformuluotos teismų praktikos ir teisės doktrinos, kurios išreiškia proceso esmę ir yra visos teisės šakos plėtros bazė. Principas, kaip pagrindinė idėja, nuostata, gali būti tiek faktinis, tiek teisinis. Faktinis principas tampa teisiniu tik kai jo esmė, turinys įtvirtinami konkrečiose teisės normose arba jį pripažįsta teismų praktika. Tik tada galima kalbėti apie vieno ar kito principo pažeidimą, pasireiškiantį konkrečios teisės normos pažeidimu.Civilinio proceso teisės principus lemia pati civilinio proceso esmė ir tikslai (CPK 2 str.). Todėl principai turi užtikrinti civilinio proceso uždavinių įgyvendinimą, nes priešingu atveju būtų iškreipta ir pati proceso esmė ir nebūtų įgyvendinti proceso uždaviniai.
Civilinio proceso teisės principų klasifikavimas. CPT principų klasifikavimas:Principų klasifikacija:Pagal tai, kur vienas ar kitas principas įtvirtintas:1) konstituciniai. Jeigu principas įtvirtintas konstitucijoje, jo reikšmė didesnė; 2) paprastuose įstatymuose įtvirtinti.Jeigu yra kolizija tarp įstatymuose įtvirtintų ir konstitucijoje įtvirtintų principų, tai taikomi konstitucijoje įtvirtinti principai.Pagal veikimo sritį:1) bendrieji teisės principai – galioja visoje teisinėje sistemoje (teisingumo);2) tarpšakiniai teisės principai – būdingi kelioms teisės šakoms. Kadangi CPT yra viena iš procesinių teisės šakų, tai savaime aišku, kad yra visoms procesinėms teisės šakoms būdingų teisės principų (rungimosi). Jų turinys šiek tiek skiriasi;3) šakiniai principai – būdingi konkrečiai teisės šakai ar netgi atskiram institutui, pvz., bendradarbiavimo principas CPT.Pagal taikymo sritį ir subjektus civilinio proceso teisės principai gali būti klasifikuojami :Pagal tai, kurioje CP dalyje veikia ir kurioje proceso dalyje taikomas:1) principai, kurie nustato teismo padėtį ir vaidmenį civiliniame procese:– teisingumą vykdo tik teismai;– teismų nepriklausomumo;– vadovavimas procesui;– kooperavimosi arba bendradarbiavimo su šalimi principas;– teismo pasitarimo slaptumo principas.2) principai, kurie nustato šalių kaip pagrindinių proceso dalyvių, padėtį:– tesės į teisminę gynybą principas;– teisės į tinkamą arba sąžiningą procesą principas;– šalių procesinio lygiateisiškumo principas;– teisės būti išklausytam principas;– draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principas.3) principai, kurie nustato įrodinėjimo pagrindines taisykles CP:– rungimosi principas;– laisvo įrodymų vertinimo principas.4) principai, kurie nustato ginčo arba bylos nagrinėjimo procesinę tvarką:– proceso viešumo principas;– valstybinės proceso kalbos principas;– žodiškumo principas (bylos nagrinėjamos žodžiu, išskyrus įst. nust. Išimtis);– tiesioginio dalyvavimo principas (reiškia, kad tiriant įrodymus bei nagrinėjant bylą šalys turi teisę užduoti klausimus liūdytojui, susipažinti su bylos medžiaga);– proceso vientisumo principas – teismas, pradėjęs nagrinėti bylą, turi ją nagrinėti kol užbaigs. Negali pradėti nagrinėti kelių bylų iš karto; – proceso operatyvumo principas (proceso koncentracija). Reiškia, kad byla turi būti išnagrinėta per protingą terminą. Civilinio proceso teisės principų reikšmė.1.Principai atlieka reglamentavimo funkciją. Principai labai svarbūs įstatymų leidybai. Ši funkcija reiškia, kadvalstybė reglamentuodama civilinius santykius ir leisdama įstatymus turi paisyti teisės principų1.2. Principai atlieka interpretavimo funkciją. Ši funkcija reiškia, kad CPK normas būtina aiškinti ir taikyti remiantis civilinio proceso teisės principais, t. y. aiškinamos normos turiniui reikia suteikti tokią reikšmę, kad ji atitiktų principų dvasią ir jiems neprieštarautų.3.Principai atlieka teisės spragų užpildymo funkciją. Tai reiškia, kad susidūrus su teisės spraga ir nesant galimybės taikyti įstatymo analogiją ginčą būtina spręsti vadovaujantis teisės principais (CPK3str. 5d.).4.Principai atlieka kolizijų šalinimo funkciją. Tai reiškia, kad esant dviejų ar daugiau CPK normų kolizijai pirmumą reikia teikti normai, kuri labiau atitinka civilinio proceso teisės principų esmę.Jeigu yra konkrečios teisės normos ir civilinio proceso teisės principo kolizija, normą būtina aiškinti tokiu būdu, kad būtų pašalintas jos prieštaravimas principams. 5. Principai labai svarbūs teisiškai argumentuojant, taigi atlieka argumentavimo funkciją. Tai reiškia, kad šalys gali panaudoti civilinio proceso teisės principus kaip savo reikalavimų ar gynybos argumentus.Taip pat pažymėtina, kad civilinio proceso teisės principai gali būti taikomi tik sąžiningiems proceso dalyviams. Asmenims, piktnaudžiaujantiems procesu ar kitaip nesąžiningai ar neteisėtai besielgiantiems, proceso principai negalioja. Atskirų civilinio proceso teisės principų turinys ir jų tarpusavio ryšys: teisingumą vykdo tik teismas, teisėjų nepriklausomumas ir nešališkumas, teisės į tinkamą teismo procesą, teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo, šalių procesinio lygiateisiškumo, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos, teismo proceso viešumo, teismo proceso kalbos, rungimosi, dispozityvumo, betarpiškumo, žodiškumo, bylos nagrinėjimo nepertraukiamumo ir teisėjų sudėties nekintamumo, teismo sprendimo priėmimo slaptumo, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, teismo pareigos aiškinti ir taikyti įstatymus vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais, draudimo piktnaudžiauti procesu, teismo sprendimų privalomumo ir kiti civilinio proceso teisės principai.1. Teisingumą vykdo tik teismas. Teisingumas suprantamas 2 prasmėm: materialine teisine ir prigimtine. Materialine teisine – materialinės teisės normų įgyvendinimas panaudojant valstybės prievartą; prigimtine – moralinė kategorija, matas, kuriuo vertinamas žmogaus elgesys, jo veiksmai. Materialine prasme šis principas reiškia, kad teismui yra suteikta išimtinė teisė valstybės vardu (K 109str.4d) išspręsti šalių ginčą ir pasakyti, kuri šalis teisi, kuri –ne. Teismo sprendimas yra privalomas ir vykdytinas. Atsisakius vykdyti sprendimą, teismas gali panaudoti sankcijas ir priversti vykdyti sprendimą panaudodamas valstybės prievartos aparatą. Ši veikla ypatinga ir turiniu ir forma, jokiai kitai institucijai valstybė nepaveda įgyvendinti tokių f-jų. Šis principas susijęs su teisminės gynybos prieinamumo, teisėjų nepriklausomumo, tinkamo proceso, teisės būti išklausytam principais. Teismas privalo pavestą jam klausimą spręsti vadovaudamasis teisingumo kriterijumi. Tai 2-oji šio principo pusė – moralinė, prigimtinė. Teisėjas turi turėti gyvenimo patirties ir intuityviai suprasti visuomenės nuostatą, kas teisinga, o kas ne, vadovautis pripažintom lygybės, silpnojo gynimo, sąžiningumo ir kt.moralinėmis vertybėmis. Todėl teisingai išspręsti bylą, kai konkrečios teisės normos nėra, net ir kvalifikuotam teisėjui sunku. 2. Teisėjų ir teismų nepriklausomumo, nešališkumo ir klausymo tik įstatymo principas (įtvirtintas LR Konst., teismų įst., tarptautiniuose t.a.) – reiškia, kad teismas ir teisėjas negali būti priklausomas nuo partiškumo, kitų socialinių veiksmų, įst. vykdomosios ir leidžiamosios valdžios. Teisėjas negali būti priklausomas nuo šalių, teismo pirmininko, aukštesnių teismų instancijų, niekas negali kištis į teismo ir teisėjų darbą, sudaryti sąlygas įtakoti priimamą sprendimą ir teisingumo nustatymą. Šis principas apima tai, kad teisėjas negali priklausyti jokiai partijai, į teisėjo pareigas turi būti paskirtas laikantis įstatymo reikalavimų, teismas turi teisę turėti tokias sąlygas, kad jo atliekami veiksmai ir priimami sprendimai nebūtų įtakojami pašalinių veiksmų ir asmenų. Šio principo pagrindu CPK yra sukurtas teisėjo nušalinimo institutas, kuris reiškia, kad, jei asmuo, kuris yra proceso dalyvis, turi duomenų apie tai, kad teisėjas dėl tam tikrų aplinkybių gali būti šališkas arba priklausomas nuo kažko konkrečiame civiliniame procese, jam gali būti pareikštas nušalinimas. Nušalinimo institutas CPK 64 – 70 str. šios normos leidžia ne tik teisėją ar kitą teismo sudėties dalyvį, bet ir pačiam teisėjui nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, jei jis dėl tam tikrų aplinkybių gali turėti reikšmės neteisingam bylos sprendimui.3. Teisės į tinkamą teismo procesą principas reiškia, kad šalių ginčą turi nagrinėti nešališkas (klauso tik įstatymo) ir nepriklausomas teismas, kad teismas, kuris veda procesą, turi būti įsteigtas įstatymo pagrindu. Proceso dalyviams turi būti užtikrinta teisė kalbėti asmens gimtąja kalba, kad procesas, išskyrus išimtis, turi būti viešas, kiekviena šalis procese, jei ji pageidauja, turi būti išklausyta. Procesas turi vykti greitai, operatyviai ir kuo ekonomiškiau. Teismas bet kokį savo veiksmą ir procesinį dokumentą privalo motyvuoti, proceso dalyviams turi būti užtikrintas šalių lygybės principas, teisė turėti atstovą. 4.Teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas (teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos principas). Jis reiškia, kad bet koks suinteresuotas asmuo, turintis civilinį procesinį teisnumą ir veiksnumą, įstatymų nustatyta tvarka gali kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. CPK reglamentuoja, kad negalioja atsisakymas, patvirtintas bet kokia forma ir išreikštas bet kokiu būdu, kreiptis teisminės gynybos negalioja. Šis principas įtvirtintas LR Konstitucijoje ir EŽTPLAK. (Eur.žm.teisių ir pagrind.laisvių apsaugos konvencija) Kiekvieną civ.teisinį ginčą turi spręsti teismas, arba, jei sprendžia administraciniai organai, kad asmeniui būtų garantuota teisė skųsti kitų organų priimtą sprendimą teismui. Turinys: 1) neturi būti civ.ginčų, kurie nepatektų į teismo kompetenciją. Įst.gali nustatyti tam tikrus ribojimus, kad šalys pabandytų išspręsti ginčą ne teismine tvarka, pvz. Darbo ginčų komisijoje, jei nepatenkino tik tada – į teimą. 2) turi būti suteiktas teismo prioritetas prieš kitų institucijų kompetenciją 29str.:“jeigu sujungiami keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių vieni žinybingi teismui, o kiti – ne teismo institucijoms, visi reikalavimai t.b. nagrinėjami teisme.” 3) teisės kreiptis į teismą realizavimo tvarka t.b. paprasta. Bylinėjimasis yra specifinė veikla. Būtina, kad valstybėje veiktų pakankamas kvalifikuotų advokatų skaičius, būtų užtikrinta nemokama teisinė pagalba soc.remtiniems. 4) tinkamai sudaryto, nešališko, nepriklausomo teismo buvimo būtinybė. Yra problemų (mažiau nei BP): a)nesugebama paskirstyti bylų b) CP išlikęs teikimo institutas. Aukšč.Teismo pirmininko teikimu procesas gali prasidėti – pažeidžiamas šis principas, nes procesas gali prasidėti šalies iniciatyva. Psichologinis aspektas – ne kiekvienas teisėjas objektyviai išnagrinės AT pirmininko teikimą. 5) protingas žyminio mokesčio dydis. Teisminė gynyba bus neprieinama, jei žym.m. bus per didelis. Žym.m. sulaiko nuo aiškiai nepagrįstų ieškinių (reikalavimų).. 6) Sąžiningas procesas: turi teisę pasisakyti ir operatyvus nagrinėjimas – per protingą terminą. Jei byla vilkinama – princ.pažeidžiamas. 5. Procesinių šalių lygiateisiškumo principas (įtvirtintas LR Konst., teismų įst., CPK, EŽTPLAK) – reiškia, kad kiekvienos šalies teisės ir pareigos procese yra lygios. Šalies tautybė, išsilavinimas, profesija, socialinė padėtis ir kiti veiksniai neatima iš šalies jokių teisių ir pareigų, nesumažina jų apimtiems. Šie veiksniai nesuteikia šaliai ir jokių privilegijų. Procesinių šalių lygiateisiškumo principas apima kiekvienos šalies teises ir pareigas, jų turinį, kurios reglamentuojamos CPK 42 str. Lygiateisiškumo principas nereiškia, kad jei įstatymas vienai šaliai suteikia vienokias teises, o kitai šaliai kitokias. Teisės turi būti lygios ir vienodos, todėl visais atvejais, kalbant apie šalių lygiateisiškumą, reikia žinoti, kiekvienos šalies teises ir naudotis tik tokiomis teisėmis, kurios pasireiškia įstatymais.6.Proceso koncentruotumo principas – įtvirtintas EŽTPLAK ir CPK. Šis principas reiškia, kad besikreipiančio į teismą asmens teisės turi būti apgintos per kiek įmanoma trumpesnį bylos nagrinėjimo laiką, t.y. kuo greičiau atkurti teisme taiką tarp šalių. Šis principas taikomas proceso dalyviams ir tai reiškia, kad dalyvaujantys byloje asmenys privalo veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą – laiku ir tiksliai įvykdyti teismo įsipareigojimus, domėtis bylos eiga, atvykti kviečiant pagal teismo šaukimus, vykdyti kitas pareigas, numatytas CPK normose. Šis principas teisme įgyvendinimas kiek įmanoma per trumpesnį laiką, nepažeidžiant CPK procesinius veiksmus byloje bei sankcijomis užkirsdamas kelią bylos vilkinimui. Už teismo įsipareigojimų nevykdymą, už neatvykimą į parengiamąjį teismo posėdį skiriama bauda – priimamas sprendimas už akių arba pareiškimą palieka nenagrinėtą, jei šalys nesidomi bylos eiga.Proceso ekonomiškumo principas – jis reiškia, kad procesas turi vykti greitai, ir kiek įmanoma su mažesnėmis bylinėjimosi išlaidomis. Šis principas įgyvendina asmenų teisę kreiptis į teismą su prašymu atleisti arba atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą, taip pat kreiptis į teismą asmeniui, nemokant žyminio mokesčio atskirų kategorijų bylose. 7.Bendradarbiavimo arba kooperavimosi (kooperacijos) principas reiškia, kad šalys tarpusavyje privalo bendradarbiauti ir veikti už kiek įmanoma greitesnį ir ekonomiškesnį procesą byloje. Bendradarbiavimas pasireiškia tuo, kad šalys privalo viena kitą informuoti apie kiekvienos šalies atliekamus veiksmus byloje. Pvz., persiunčia viena kitai rašytinius įrodymus, atsiliepimus, kt. procesinius veiksmus, informuoja apie savo poziciją dėl ieškinio ir prieš ieškinio reikalavimą. Šis principas taip pat apima šalių ir teismo bendradarbiavimą siekiant greito ir teisingo bylos išnagrinėjimo. Bendradarbiavimas visais atvejais negali peržengti CPK nustatytų proceso taisyklių, šalių lygiateisiškumo principo, teismo nepriklausomumo ir teisėjo etikos principo. Teismo šalių bendradarbiavimas pasireiškia tuo, kad šalys privalo informuoti viena kitą apie atliekamą procesinį veiksmą byloje. 8.Teismo proceso viešumo principas. Teisminio nagrinėjimo viešumas 10str. Visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai. Siekiant apsaugoti žmogaus asmeninio, šeimyninio gyvenimo slaptumą, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybinę, profesinę ar komercinę paslaptį, teismo posėdis gali būti uždaras. Tačiau teismo sprendimo rezoliucinė dalis visada turi būti viešai skelbiama. Teismo proceso viešumas reiškia, kad teismo posėdžių salėje gali dalyvauti kiekvienas 16 m. sulaukęs asmuo. Viešumas pasireiškia tik nagrinėjant bylą iš esmės, t.y. esant III proceso stadijai. Teismo sprendimo priėmimui šis principas netaikomas – sprendimas visada priimamas pasitarimų kambary, kur leidžiama būti tik bylą nagrinėjančiam teisėjui. 9.Valstybinės kalbos procese principas (įtvirtintas LR Konst., teismų įst., CPK) – reiškia, kad civilinis procesas Lietuvoje vyksta valstybine kalba LR kalba. Šis principas apima teismų pareigą procesą vesti valstybine kalba, dalyvaujančių byloje asmenų pareigą pateikti teismui dokumentus valstybine kalba. Jei dokumentas reikalingai bylai surašytas kitokia kalba, teismui pateikiamas dokumentas ir jo vertimas į valstybinę kalbą. Vertimas turi būti atliktas asmens, turinčio teisę verstis vertėjo paslaugomis. Tačiau, jei asmuo, dalyvaujantis procese nemoka valstybinės kalbos, jis turi teisę kalbėti savo gimtąja kalba. Valstybė per teismą užtikrina vertėjo dalyvavimą procese. 10. Rungimosi principas. Kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Rungimosi principas susijęs tik su faktine bylos puse (iš šalių nereikalaujama įrodyti, kad jų santykius reguliuoja konkretus įstatymas ir būtent jį reikia taikyti-tai teismo prerogatyva). Rungimosi principas reiškia: 1) įrodinėjimo dalyką nustato ginčo šalys: teismas savo sprendime negali remtis šalių nenurodytais faktais arba ignoruoti nurodytus faktus 2) teismas turi spręsti bylą vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus 3) teisėjas netiria faktų ir nerenka įrodymų savo iniciatyva 4) teismas negali iškelti bylos savo iniciatyva ir pradėti rinkti įrodymus ar tirti bylos aplinkybes 5) teismas negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo. 11. Dispozityvumo (pasirinkimo) principas. Civiliniame procese tai reiškia, kad kiekvienas asmuo gali pasirinkti savo elgesio procese modelį, sutinkamai su teisėmis ir pareigomis numatytomis įstatyme. Taip pat šis principas reiškia, kad kiekviena šalis turi teisę nuspręsti, kokia teise suteikta įstatymo jis nori pasinaudoti ir pasirinkęs tą teisę įgyvendinti civiliniame procese. Šis principas apima asmens teisę kreiptis į teismą ir tai reiškia, kad niekas negali priversti asmens teisme ginti savo pažeistą teisę. Asmuo turi teisę pats nuspręsti ar pažeistą teisę ginti savigynos leidžiamu būdu ar ginti teisme. Šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi Kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. 12. Betarpiškumo principas1. Teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus, išskyrus šiame Kodekse numatytus atvejus.2. Teismas savo sprendimą gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje.3. Teismas, priimdamas sprendimą, neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų.4. Dalyvaujantys byloje asmenys baigiamųjų kalbų metu gali remtis tik tomis aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje, nagrinėjant bylą iš esmės.13.Žodiškumo principasŠalys ir kiti proceso dalyviai paaiškinimus, parodymus duoda, taip pat savo prašymus, pageidavimus pateikia žodžiu, išskyrus šiame Kodekse numatytus atvejus.Nagrinėdamas bylą žodžiu, teismas gali geriau suprasti šalių reikalavimus ir ištirti bylos aplinkybes, nes raštu Ne visada pavyksta viską tiksliai išdėstyti. Žodinis procesas palankesnis šalims sutaikinti ir garantuoja viešumo principo įgyvendinimą. Bet nagrinėjant bylą žodžiu, sunku fiksuoti kiekvieno asmens kalbą. Nagrinėjant bylą pagal rašytinę medžiagą taupomas šalių ir teismo laikas, šalys skatinamos tiksliai formuluoti savo reikalavimus, atsikirtimus, nes žodžiu jų tikslinti nebus galima. Dėl šių priežasčių pritariama mišriam procesui. Žodinis principas reiškia, kad visi dalyvaujantys byloje asmenys, kiti proceso dalyviai žodžiu pateikia paaiškinimus, prašymus, pageidavimus, duoda parodymus ir tt. Rašytiniai, daiktiniai įrodymai, eksperto išvada taip pat analizuojami bei aptariami žodžiu. Teisminio pavedimo tvarka surinktų įrodymų (liudytojas apklaustas buvimo vietoje) turinys, daiktinių įrodymų apžiūros protokolai, ekspertų išvados skelbiami, perskaitomi balsu. Teismas negali riboti dalyvaujančių byloje asmenų kalbos trukmės. Žodinis principas galioja tiek I instancijos teisme, tiek nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Kasacine tvarka šis principas galioja mažesne apimtimi, nes faktinių aplinkybių ir įrodymų teismas iš naujo netiria. Žodinis princ. įmanomas tik vykstant teismo posėdžiui, t.y. esant bylos nagrinėjimo teismo posėdyje stadijai.14.Teisminio nagrinėjimo vientisumo ir teisėjų sudėties nekintamumo principas: CPK 168 str. nustato, kad kiekvienos bylos teismo posėdis vyksta be pertraukos, išskyrus poilsiui skiriamą laiką. Literatūroje tai vadinama susitelkimo principu. Jis reiškia, kad kiekviena byla turi būti nagrinėjama susitelkus – posėdis turi vykti be pertraukos ir jame neturi būti nagrinėjama jokia kita byla. Per daromą poilsio pertrauką, teismui nagrinėti kitas bylas draudžiama. Pradėti nagrinėti kitą bylą teismas gali tik baigęs ankstesnę, t.y. priėmęs sprendimą, nutraukęs bylą, palikęs pareiškimą nenagrinėtą, sustabdęs bylą, arba atidėjęs jos nagrinėjimą. Kai nagrinėjant bylą keičiasi teisėjų sudėtis (mirus, susirgus), bylos nagrinėjimas turi būti atidėtas ir ji privalo būti pradėta nagrinėti iš pradžių.15.Teismo pasitarimo slaptumo principas: (CPK 216 str.). Paprastai galutinė teismo nuomonė susiformuoja tik išnagrinėjus bylą iš esmės, ištyrus visas jos aplinkybes, todėl svarbu, kad šios susiformavusios teisėjo nuomonės niekas nepakeistų. Todėl pasitarimų kambaryje, kuri priimamas sprendimas, gali būti tik konkrečią bylą nagrinėjęs teisėjas (-ai). Kitiems asmenims būti pasitarimų kambaryje priimant sprendimą draudžiama. Vykstant pasitarimui teisėjui draudžiama konsultuotis su kitais asmenimis (pvz. Telefonu). Kai byla nagrinėjama kolegialiai, sprendimas priimamas balsų dauguma. Teisėjas, nesutinkantis su kitų teisėjų nuomone, savo atskirą nuomonę išdėsto raštu ir ji pridedama prie bylos. Teisėjas neturi teisės skelbti nuomonių, pareikštų ir diskutuotų besitariant pasitarimų kambaryje.16. Valstybės garantuotos teisinės pagalbos principas – reiškia, kad fiziniai asmenys turi teisę į valstybės apmokamą teisinę pagalbą civiliniame procese, į pagal valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą bei tarptautinius susitarimus. Šis principas sudaro sąlygas asmeniui, kuriam reikalinga teisminė gynyba, turėti atstovą civiliniame procese, kurio atstovavimo išlaidas dengia valstybė. Valstybės garantuota teisinė pagalba skirstoma į šias rūšis:▪ priminė teisinė pagalba;▪ valstybės teisinė pagalba;▪ viešųjų įstaigų teisinė pagalba.17.Teismo pareigos aiškinti ir taikyti įstatymus vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais,Teismas privalo nagrinėti bylas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais. Teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.18.Draudimo piktnaudžiauti procesu principas – reiškia, kad kiekvienas dalyvaujantis byloje asmuo, įgyvendindamas savo procesines teises, privalo vykdyti ir pareigas. Elgtis sąžiningai kitų asmenų atžvilgiu, veikti už greitą, griežtą ir teisingą bylos išnagrinėjimą. Už šio principo pažeidimą, teismas asmenį gali sankcionuoti, taip pat įstatymas numato, kad nustačius piktnaudžiavimo procesu faktą, piktnaudžiavusi procesu šalis privalo atlyginti visus kitos šalies turėtus nuostolius, materialinius ir moralinius, kurie susiję su bylos nagrinėjimu.
19.Teismo sprendimo, nutarties, įsakymo ir nutarimo privalomumasĮsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.Kiti CPT principai:1. Laisvo įrodymų vertinimo principas – sudaro sąlygas teismui proceso šalims pagal vidinius įsitikinimus ir laisvę, nepažeidžiant kitų asmenų teisių, įvertinti faktines bylos aplinkybes ir įrodymus. Vertindamas įrodymus, teismas privalo laikytis įrodymų vertinimo taisyklių ir sprendimą priimti pagal vidinį įsitikinimą visapusiškai, pilnai ir objektyviai įvertinti faktines bylos aplinkybes ir turimus įrodymus. Visada procese paskutinius įrodymus įvertina teismas, priimdamas sprendimą konkrečioje byloje. Vertindamas įrodymus, teismas privalo motyvuoti vertinimo motyvus ir turinį, nė vienas įrodymas negali turėti išankstinės galios. Įrodymai vertinami visumoje tarpusavyje ir išvada dėl jų vertinimo pateikiama sprendime.2. Tiesioginio dalyvavimo procese principas – reiškia, kad teisėjas pats privalo asmeniškai ir tiesiogiai ištirti visas bylos aplinkybes ir įrodymus bei padaryti išvadą byloje dėl ginčo esmės. Šis principas apima tai, kad kiekvienas byloje dalyvaujantis asmuo turi teisę pats dalyvauti procese ir vesti bylą bei susipažinti su bylos medžiaga ir įrodymais. Taip pat šis principas reiškia, kad teismas nagrinėja tik tą ginčą, dėl kurio yra iškelta byla. Draudžiama teismui analizuoti ir kištis į asmenų asmenines teises ir pareigas, kurie nėra ginčų objektai.3. Laisvo įrodymų vertinimo principas – sudaro sąlygas teismui proceso šalims pagal vidinius įsitikinimus ir laisvę, nepažeidžiant kitų asmenų teisių, įvertinti faktines bylos aplinkybes ir įrodymus. Vertindamas įrodymus, teismas privalo laikytis įrodymų vertinimo taisyklių ir sprendimą priimti pagal vidinį įsitikinimą visapusiškai, pilnai ir objektyviai įvertinti faktines bylos aplinkybes ir turimus įrodymus. Visada procese paskutinius įrodymus įvertina teismas, priimdamas sprendimą konkrečioje byloje. Vertindamas įrodymus, teismas privalo motyvuoti vertinimo motyvus ir turinį, nė vienas įrodymas negali turėti išankstinės galios. Įrodymai vertinami visumoje tarpusavyje ir išvada dėl jų vertinimo pateikiama sprendime.4. Operatyvumo principas – padeda įgyvendinti asmens teisę, kad valstybė per teismą kiek galima greičiau išspręstų ginčą ir atstatytų pažeistą teisę. Kad procesas vyktų operatyviai, CPK numato būdus ir priemones procesui pagreitinti:▪ paskirti terminą atlikti konkrečius veiksmus procese;▪ sankcionuoti už tokių veiksmų neatlikimą;▪ jei bylos eiga nesidomi ieškovas ir nevykdo teismo įsipareigojimų, neatvyksta į parengiamąjį teismo posėdį, teismas turi teisę tokį ieškinį palikti nenagrinėtą. Kad procesas būtų operatyvus, CPK numato specialią bylų nagrinėjimo tvarką. Šis principas apima civilinių bylų išnagrinėjimo terminus ir kitus procesinius terminus pagal taisyklę: kad procesiniai veiksmai byloje turi būti atliekami per protingą terminą. Protingo termino sąvoka perkelta į Lietuvos civilinius procesinius įstatymus iš EŽTPLAK. Tai reiškia, kad atliekant procesinį veiksmą, nagrinėjant bylą, turi būti atsižvelgiama į bylos sudėtingumą, apimtį, į bylos dalyvių veiksmų turinį, dalyko esmę ir teismas pats nusprendžia ir nustato per kiek laiko turi būti atliktas konkretus procesinis veiksmas ir išnagrinėta byla.
4 tema. CIVILINIAI PROCESINIAI TEISINIAI SANTYKIAI IR JŲ SUBJEKTAICivilinių procesinių teisinių santykių samprata ir bruožai. Jų turinys ir forma. Civiliniai procesiniai teisiniai santykiai – civ.proceso teisės normų reguliuojami teismo, dalyvaujančių byloje asmenų ir kitų proceso dalyvių santykiai, atsirandantys vykstant civ.procesui nagrinėjant civilines bylas, teismui priimant sprendimus ir juos vykdant.Civilinių procesinių teisinių santykių (CPTS) ypatumai 1. CPTS-tai viešieji teisiniai santykiai. Vienas iš privalomų CPTS dalyvių yre teismas, įgyvendinantis valstybės valdžią, t.y vykdantis teisingumą konkrečiose bylose;2. Yra specifiniai šių teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai. CPTS atsiranda, pasikeičia, pasibaigia:• tik esnat atitinkamai civilinio proceso teisės normai;• tik esant civilinių procesinių teisinių santykių subjektų civiliniam procesiniam teisnumui;• tik esnt juridiniams faktams-CPK normų numatytiemsprocesiniams veiksmams. Juridiniai faktai – įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ar atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia subjektinės teisės ar pareigos. Civiliniams procesiniams teisiniams santykiams reikšmingi yra tik juridiniai veiksmai ((pvz., ieškinio pareiškimas teisme).Įvykiai tiesiogiai civilinių procesinių teisinių santykių atsiradimo nelemia, jie tik sąlygoja tam tikrų procesinių veiksmų atlikimą.3. Ypatinga subjektinė procesinių teisinių santykių sudėtis. • Vienos grandies procesinis teisinis santykis:tarp teismo ir ieškovo; tarp teismo ir atsakovo; tarp ieškovo ir atsakovo;• Dviejų grandžių procesinis teisinis santykis: tarp ieškovo, teismo ir atsakovo ir atvirkščiai; tarp liūdytojo, teismo ir dalyvaujančių byloje asmenų.4. civilinių procesinių santykių sistemiškumas ir nuoseklumas. CPTS plėtojasi įgyvendinant šalių ir teismo procesines teises ir atliekant procesine spareigas. Civilinio proceso stadijos nuosekliai keičia viena kitą, todėl ir teismo veiklai būdinga nuosekli civilinių procesinių teisinių santykių sistema.5. glaudus CPTS ryšys su materialiaisiais teisiniais santykiais.
Jų turinys ir forma:CPTS turinys, procesinė teisinė jų subjektų padėtis priklauso nuo materialiųjų teisinių santykių pobūdžio (pvz., civilinis procesinis veiksnumas priklauso nuo materialiojo teisinio veiksnumo apimties; ar asmuo bus tretysis asmuo, atsakovas-priklauso nuo asmens teisinės padėties materialiuosiuose teisiniuose santykiuose, t.y. materialioji teisė lemia dalyvaujančių byloje asmenų procesinę padėtį; materialieji teisiniai santykiai nusako įrodinėjimo aisykles atskirų kategorijų bylose-įrodinėjimo našta, prezumcijos ir pan.
Civilinių procesinių teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir nutraukimo pagrindai.Civilinių procesinių teisinių santykių atsiradimo prielaida yra įstatymo nustatyti juridiniai faktai. Tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ar atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia subjektinės teisės ar pareigos. Civilinių procesinių teisinių santykių atsiradimo, pakeitimo ir nutraukimo pagrindas yra teismop ir proceso dalyvių veiksmai, reguliuojami proceso teisės normų ir atliekami tam tikra tvarka, nustatyta civilinio proceso įstatyme.Pagal teisinių padarinių pobūdį juridiniai faktai gali būti faktai, kurių pagrindu:1. atsiranda teisiniai santykiai (pvz., sutarties sudarymas, ieškinio pareiškimas);2. pasikeičia teisiniai santykiai (pvz.; netinkamos šalies pakeitimas tinkama);3. pasibaigia teisiniai santykiai (pvz., fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga).Pagal subjekto valią juridiniai faktai yra:1. veikos-nuo žmogaus valios priklausantys faktai (valios išorinė išraiška):• veikimas (pvz., ieškinio pareiškimas, apeliacinio skundo padavimas);• neveikimas (pvz., atsiliepimo į ieškinį nepateikimas, neatvykimas į teismo posėdį);2. teisiniai įvykiai-faktai, atsirandantys nepriklausomai nuo subjekto valios (pvz., mirtis, stichinė nelaimė).Vienas iš juridinių faktų ypatumų yra tas, kad dažnai procesiniams teisiniams santykiams atsirasti nepakanka vieno fakto, tam būtina grupė juridinių faktų, vienas iš kurių būtinai turi būti teismo veiksmai. Pvz., civilinis procesinis teisinis teismo ir ieškovo santykis atsiranda tik atlikus du veiksmus: ieškovui padavus ieškinį ir teismui priėmus ieškinį arba atsisakius jį priimti.
Civilinių procesinių teisinių santykių elementai.Civilinių procesinių teisinių santykių elementai yra šie:1. Subjektai. Civilinio proceso teisės normos, reglamentuojančios visus teismo ir proceso dalyvių tarpusavio santykius, įtvirtina procesines šių asmenų teises ir pareigas. Procesinių teisinių santykių dalyviai yra teismas ir visi proceso dalyviai, kuriems būdinga teisinė savybė teisinis subjektiškumas-teisnumas ir veiksnumas.2. Objektas. Bet kokių teisinių santykių objektu laikoma tai, ką apima tinkamas teisinis santykis. Kalbant apie civilinių procesinių teisinių santykių objektą, galima nurodyti bendrąjį visos civilinių procesinių teisinių santykiųsistemos objektą konkrečioje byloje ir specialųjį kiekvieno atskiro procesinio teisinio santykio objektą. Bendrasis objektas yra materialusis teisinis ginčas arba teisės saugomas interesas, kurį teismas turi išspręsti arba apginti. Specialusis objektas-konkretaus procesinio teisinio santykio įgyvendinimo metu siekiamas konkretus rezultatas.3. Turinys. Civilinių procesinių teisinių santykių turinio klausimu civilinio proceso teisės moksle nėra vienos nuomonės: vienų autorių teigimu, civilinių procesinių teisinių santykių turinys yra civilinių procesinių teisinių santykių subjektų procesinės teisės ir pareigos. Kiti teigia, kad tai yra jo subjektų elgesys, t.y. procesiniai veiksmai, atliekami vykdant teises ir pareigas.
Civilinių procesinių ir materialinių teisinių santykių sąveika. ???
Civilinių procesinių teisinių santykių subjektai, jų klasifikavimas. I. Pagal vaidmenį procese civilinių procesinių teisinių santykiųsubjektai skirstomi į tris grupes:1) nagrinėjantys ir sprendžiantys civilines bylas (teismas: teisėjas, teisėjų kolegija);2) dalyvaujantys nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas (šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys, kiti proceso dalyviai);3) teismo sprendimus vykdantys asmenys (antstoliai).II. Pagal suinteresuotumą bylos baigtimi proceso dalyviai skirstomi:1. dalyvaujantys byloje asmenys (jie turi privatų arba viešą teisinį interesą dėl bylos baigties)Teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi gali būti:– materialusis-byloje priimtas sprendimas tiesiogiai veiks tam tikroje byloje dalyvaujančio asmens materialiąsias subjektines teises ir pareigas;– procesinis- byloje priimtas sprendimas tiesiogiai neveiks konkretaus asmens materialiųjų subjektinių teisių ir pareigų turinio, tačiau šių asmenų procesinė padėtis lemia jų suinteresuotumą bylos baigtimi.2. Kiti proceso dalyviai (šie subjektai neturi teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi ir atlieka tik pagalbinį vaidmenį, pvz., liūdytojai, vertėjai, ekspertai).
Fiziniai ir juridiniai asmenys, valstybė, kaip civilinių procesinių teisinių santykių subjektai.Fiziniai asmenys. Fiziniai asmenys pagal jų civilinio procesinio veiksnumo apimtį skirstomi į tris grupes:I. Fiziniai asmenys, turintys visišką civilinį procesinį veiksnumą:1.1. 18 metų sulaukę asmenys;1.2. nepilnamečiai, sudarę santuoką įstatymų nustatyta tvarka;1.3. nepilnamečiai, įstatymų nustatyta tvarka pripažinti visiškai veiksniais – emancipuotais.1.4. materialiosios teisės numatyti atvejai, kai nepilnamečiai nuo 14 iki 18 metų gali tapti savarankiškais atitinkamų materialiųjų teisinių santykių subjektais.CPK 38 str. 3 d. Nurodo, kad įstatymo numatytais atvejais patys nepilnamečiai gali ginti savo teises teisme – jie turi teisę kreiptis į teismą dėl savo teisių ar įstatymų saugomų interesų gynimo savarankiškai, jeigu ginčas kilęs dėl santykių, kurių atveju jie turi visišką civilinį veiksnumą. Vadinasi, nepilnamečiai procesine prasme veiksnūs tiek, kiek jie turi materialųjį veiksnumą materialiuosiuose teisiniuose santykiuose, iš kurių kilo ginčas.II. Fiziniai asmenys, turintys ribotą civilinį procesinį veiksnumą:2.1. nepilnamečiai nuo 14 iki 18 metų-jei ginčas kilęs dėl santykių, kuriuose jie neturi visiško civilinio veiksnumo. Šių asmenų interesus teisme gina tėvai, rūpintojai, tačiau tokiose bylose dalyvauti šalimis ar kitais dalyvaujančiais byloje asmenimis teismas privalo įtraukti ir kviesti pačius nepilnamečius.Ribotai veiksnių nepilnamečių nuo 14 metų iki 18 metų rūpintojų padėtis procese gali būti dvejopa:• jie yra procesiniai atstovai pagal įstatymą;• ieškovo reikalavimu jie gali būti įtraukti dalyvauti byloje subsidiariais skolininkais (bendraatsakoviais), nes (CK 6.276 str. 2 d) kada nepilnametis nuo 14 iki 18 neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį turi atlyginti jo tėvai ar rūpintojas, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės.2.2. įstatymų numatytais atvejais nepilnamečiai iki 14 metų.2.3. asmenys, kuriems yra įsiteisėjęs teismo sprendimas pripažinti ribotai veiksniais.Apribojus asmens materialųjį veiksnumą, ribotas tampa ir jo procesinis veiksnumas. Toks asmuo savarankiškai gali dalyvauti tik bylose, kylančiose iš materialiųjų teisinių santykių, kuriuose jis turi visišką materialųjį veiksnumą. Jei tokiam asmeniui teisė disponuoti turtu apribota, dėl šio turto kilusiuose ginčuose savarankiškai dalyvauti procese asmuo negali, o jo teisėms atstovaus rūpintojas. Tuose materialiuosiuose santykiuose, kuriuose asmens veiksnumas neapribotas, jis gali dalyvauti savarankiškai, gali teisme asmeniškai ginti ir iš tokių materialiųjų teisnių santykių kilusias teises.III. Fiziniai asmenys, neturintys civilinio procesinio veiksnumo:3.1. Nepilnamečiai iki 14 metų amžiaus.Jie patys negali atstovauti savo interesams teisme, jiems visada atstovauja atitinkamai tėvai, įtėviai, globėjai, ir įstatymas nenumato, kad tokiais atvejais reikia įtraukti į bylą pačius nepilnamečius. 3.2. asmenys, kuriems yra įsiteisėjęs teismo sprendimas juos pripažinti neveiksniais CK 2.10 st. nurodytais pagrindais.Šių asmenų teisėms teisme atstovauja įstatyminis atstovas-globėjas. Jeigu toks neveiksnus asmuo neturi įstatyminio atstovo, teismas, remdamasis CPK 40 st. 1d. kreipiasi į atitinkamą instanciją dėl įstatyminio atstovo jam paskyrimo, o priešingos šalies prašymu iki įstatyminio atstovo paskyrimo neveiksnaus asmens interesasms atstovauti teismas gali paskirti kuratorių. Juridiniai asmenys. Tai įmonių, įstaigų ir organizacijų galėjimas būti civilinių procesinių teisinių santykių subjektais. Jos turi juridinio asmens teises.Būtina atkreipti dėmesį, kad įmonių, kitų organizacijų teisinį statusą apibūdina tik teisnumas, kuris apima ir veiksnumą, nes jei šie asmenys gali įgyti teises, tai jas gali ir įgyvendinti.teisnumą šie asmenys įgyja nuo jų įsteigimo įstatymuose nustatyta tvarka, o juridinis asmuo laikomas įsteigtu nuo jo įregistravimo juridinių asmenų registre.Juridiniai asmenys skirstomi į:• viešieji juridiniai asmenys yra valstybės ar savivaldybės, jų institucijų arba kitų asmenų, nesiekiančių naudos sau, įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas-tenkinti viešuosius interesus;• privatieji juridiniai asmenys yra juridiniai asmenys, kurių tikslas tenkinti privačius interesus. Šie asmenys gali turėti ir įgyti bet kokias civilines teises ir pareigas, išskyrus tas, kurioms atsirasti reikalingos tokios fizinio asmens savybės kaip lytis, amžius bei giminystė, taip pat kai privačių asmenų teisnumą riboja įstatymas.Viešieji juridiniai asmenys turi specialųjį teisnumą, t.y. jie gali turėti ir įgyti tik tokias civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja jų steigimo dokumentams ir veiklos tikslams.Valstybė. Valstybė kaip civilinio proceso subjektas civiliniame procese dalyvauja bendrais pagrindais ir procese gali būti ieškovas, ir atsakovas. Tokia padėtis yra nulemta materialiųjų teisinių santykių, nes valstybė atlieka ne tik valdžios funkcijas t.y. viešąjį administravim), tačiau dalyvauja ir ūkinėje komercinėje veikloje, t.y. civiliniuose teisiniuose santykiuose, kuriuos reguliuoja privatinė teisė ir kuriems nėra būdingas valdžios (pavaldumo) elementas. Valstybės interesams atstobauja atitinkamos instancijos ar pareigūnai.pagal CPK 51 str. 4 d. valstybei teisme atstovauja Vyriausybė, įstatymų numatytais atvejais-Vyriausybės įgaliota ar kita institucija.valstybė turi imunitetą tik kaip politinė organizacija, tačiau komerciniuose santykiuose dauguma valstybių dalyvauja bendra tvarka, o imuniteto yra atsisakiusios.
Civilinis procesinis teisnumas ir veiksnumas. Civilinis procesinis teisnumas ir veiksnumas nusako civilinių ptrocesinių teisinių santykių subjektų tesinį statusą, t.y. jų galimybę tapti civilinių procesinių teisinių santykių subjektais ir tokios galimybės įgyvendinimo ribas. Skiriami du asmens procesinio teisinio statuso elementai – galėjimas būti proceso šalimi ir galėjimas asmeniškai vesti bylą.Civilinis procesinsi teisnumas – tai konkretaus subjekto galėjimas turėti civilines procesines teises ir pareigas:• fiziniai asmenys teisnumą įgyja nuo gimimo momento, teisnumas išnyksta fiziniam asmeniui mirus; • juridiniai – nuo įregistravimo momento, pasibaigimas yra siejamas su jo išregistravimu iš juridinių asmenų registro;• užsienio piliečių ir asmenų be pilietybės civilinis procesinis teisnumas toks pat, kaip LR piliečių. Nėra tiesioginės galimybės riboti teisnumą. Bet procesinis teisnumas susijęs su materialiniu teisnumu, t.y. su galėjimu turėti materialines teises ir pareigas, todėl apribojus asmens materialinį teisnumą, netiesiogiai ribojamas ir jo procesinis teisnumas(pvz. Asmuo, iš kurio atimta teisė dirbti advokatu, negali turėti procesinių teisių, kurias turi tik advokatai).Civilinis procesinis veiksnumas- galėjimas asmeniškai (savo veiksmais) įgyvendinti subjektines procesines teises ir vykdyti pareigas. Procesinis veiksnumas yra būtina sąlyga tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Besikreipiančio į teismą neveiksnaus asmens pareiškimą teisėjas atsisako priimti. Jei iš neveiksnaus pareiškimas priimamas 3-oje proceso stadijoje jis paliekamas nenagrinėtas. Jei šalis netenka veiksnumo jau iškėlus bylą, ji sustabdoma, kol bus paskirtas neveiksnaus asmens įstatyminis atstovas. Fiziniai asmenys, neturintys materialinio veiksnumo, neturi ir procesinio veiksnumo, o jų procesines teises įgyvendina ir interesus gina įstatyminiai atstovai – tėvai, įtėviai ar globėjai. Materialinėje ir procesinėje teisėje veiksnumo apimtis vienoda. Fiziniai asmenys pagal veiksnumo apimtį skirstomi į 3 grupes: 1) turintys visišką procesinį veiksnumą (tai 18m. asmenys, dėl kurių nėra priimtas teismo sprendimas pripažinti neveiksniais ar ribotai veiksniais; įgyvendina teises pats, arba per atstovą); 2)turintys ribotą procesinį veiksnumą (pgl Valentiną: dalinis procesinis veiksnumas): nepilnamečiai nuo 15-18 metų (pvz. Nepilnametis dirba ir jam neišmoka atlyginimo – gali savarankiškai ginti savo teisę; amžius naujam CK 14-18 m), įstatymo nustatytais atvejais ir nepilnamečiai iki 15 m.(pvz. Įstatymas nenumato minimalaus amžiaus, kurio sulaukęs asmuo gali būti apklausiamas kaip liudytojas, todėl liudytojas gali būti ir mažametis); ir asmenys, kurie teismo sprendimu yra pripažinti ribotai veiksniais (asmuo gali savarankiškai įgyvendinti teises kai kuriose srityse, kuriose yra veiksnus: šeimos, darbo). 3) neturintys procesinio veiksnumo: nepilnamečiai iki 15m., ir asmenys, kuriems įsiteisėjęs teismo sprendimas pripažinti neveiksniais. Užsienio piliečių ir asmenų be pilietybės civilinis veiksnumas nustatomas pagal valstybės, kurios piliečiai jie yra, arba nuolat gyvena, įstatymus. Teisnumas ir veiksnumas dažnai painiojami. Pvz. Tėvystės nustatymas – ieškovas – vaikas, motina – įstatyminė atstovė. Teisnumas pripažįstamas ir neveiksniems. Jo teises realizuoja kiti asmenys, ieškovas – neveiksnus asmuo, jo globėjas tik realizuoja neveiksnaus asmens teises. Kai žalą padaro valstybės pareigūnas, atsakovas – valstybė. Ją atstovauja tam tikra institucija. Veiksnumo apimtis priklauso nuo amžiaus, psichinės sveikatos – yra išimčių (liudija mažametis). Įsigaliojus naujam CK, procese bus pakitimų: 1) sumažės amžius daliniam veiksnumui 2) 3.164 str. 2d. Dėl savo teisių, jei jas pažeidžia tėvai, vaikas į teismą gali kreiptis nuo 14 m., o iki 14 m. į vaiko teisių apsaugos instituciją. 3) asmenį, sulaukusį 16 m. gali pripažinti visiškai veiksniu 4) 2.11 str. nurodyti veiksmai, kurių negalės atlikti asmuo, kurio veiksnumas apribotas (pvz. Sudaryti savo turto nuomos ar panaudos sutartį). Jei asmuo yra visiškai veiksnus materialinėje teisėje, tai yra visiškai veiksnus ir procesinėje. Pvz. Sudarius santuoką – įgyja ir materialinį ir procesinį veiksnumą.
Proceso dalyviai: dalyvaujantys byloje asmenys, kiti proceso dalyviai..Proceso dalyviai – tai visi asmenys, dalyvaujantys nagrinėjant ir sprendžiant teisme civilines bylas, taip pat vykdant teismų sprendimus, nepriklausomai nuo jų procesinės padėties skirtumų, teisių ir pareigų apimties, teisinio suinteresuotumo turinio.Visi proceso dalyviai pagal teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi skirstomi į dvi grupes:1. Dalyvaujantys byloje asmenys- tai tie proceso dalyviai, kuriuos sieja bendras visiems jiems būdingas bruožas – teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi.Dalyvaujantys byloje asmenys pagal intereso pobūdį yra:• turintys privatų interesą:– šalys: ieškovas ir atsakovas,– tretieji asmenys: civiliniame procese jir gali būti pareiškiantys savarankiškus reikalavimus ir nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų.• turintys viešąjį interesą (prokuroras, valstybės ir savivaldybių instancijos, kiti asmenys, pareiškiantys ieškinius viešajam interesui ginti)Kiti proceso dalyviaiKiti proceso dalyviai neturi tokių teisių ir pareigų kaip dalyvaujantys byloje asmenys. Dalyviai skirstomi į dvi grupes:• teisiškai nesuinteresuoti bylos baigtimi ir civiliniame procese atliekantys tik pagalbinę funkciją (liudytojai, ekspertai ir vertėjai, teismo posėdžio sektorius);• pašaliniai asmenys, neturintys su nagrinėjama byla tiesioginio ryšio. Tai gali būti asmenys, kuriuos teismas įpareigoja pateikti rašytinius ar daiktinius įrodymus; teismo posėdžius stebintys visuomenės nariai (publika).61 straipsnis. Kiti proceso dalyviai1. Kiti proceso dalyviai (liudytojai, vertėjai, ekspertai) – įstatymų nustatyta tvarka procese dalyvaujantys asmenys, kurie teisiškai nesuinteresuoti bylos baigtimi.2. Kiti proceso dalyviai turi šio Kodekso nustatytas procesines teises ir pareigas
Teismas kaip privalomas civilinių procesinių teisinių santykių subjektas. ???
Teismo vaidmuo cioviliniame procese.Aktyvus teismo vaidmuo nereiškia, kad teismas, o ne šalys turi surinkti įrodymus. CPK 8 str. įtvirtintas kooperacijos principas reiškia, jog tiek šalių, tiek teismo pareiga yra rūpintis, kad byla būtų tinkamai nagrinėjama, ir šie subjektai privalo bendradarbiauti siekdami šio tikslo. Savo ruožtu teismo pareigos tokiu bendradarbiavimu siekiant tinkamai nagrinėti bylą yra apibūdinamos sąvoka “teismo išaiškinimo pareiga”. Ši pareiga įtvirtinama CPK 159 straipsnio 1 dalyje,kurioje sakoma, kad pirmininkas rūpinasi išsamiu esminių bylos aplinkybių išaiškinimu, imasi priemonių sutaikyti šalis. Pirmininko pareiga rūpintis esminių bylos aplinkybių išaiškinimu detalizuota toje pačioje dalyje, t. y. numatant, jog jis gali duoti klausimų byloje dalyvaujantiems asmenims, reikalauti iš jų paaiškinimų, nurodyti jiems aplinkybes, kurias būtina išaiškinti siekiant bylą teisingai išnagrinėti, reikalauti iš jų įrodymų, kuriais tos aplinkybės turi būti pagrįstos, arba šio kodekso nustatyta tvarka rinkti įrodymus savo iniciatyva (tai yra įmanoma tik vadinamosiose nedispozityviose bylose – kylančiose iš šeimos (CPK 376 str. 1 d.) ir darbo (CPK 414 str. 1 d.) teisinių santykių bei ypatingosios teisenos bylose (CPK 443 str.). Be to, CPK 161 str. numatyta teismo teisė pasiūlyti šaliai pasirūpinti atstovavimu. Šios teismo teisės jokiu būdu nereiškia dispozityvumo ir rungimosi principų, šalių teisių procese apribojimo, atvirkščiai, būtų galima teigti, jog šiomis teisėmis šalims yra sudaromos palankesnės sąlygos tinkamai įgyvendinti minėtus principus bei pasiekti civiliniam procesui keliamus tikslus. Kita vertus, teismas neprivalo viskuo rūpintis. Šalių ir teismo santykį šiuo atveju galima apibūdinti taip: teismas siūlo, o teismas sprendžia. Naujame CPK nėra įtvirtintos pareigos užtikrinti visapusišką ir objektyvų visų bylos aplinkybių nagrinėjimą, ir tai reiškia, be jokios abejonės, pozityvų valstybės galių kištis į privatinius teisinius santykius apribojimą.
Teismo išaiškinimo pareiga.Bylą nagrinėjantis teismas privalo rūpintis kaip galima išsamesniu ir greitu bylos išnagrinėjimu. Tam būtina sąlyga yra bylą nagrinėjančio teismo aktyvumas bei galimybė veikti taip, kad būtų užtikrintas koncentruotas bylos medžiagos pateikimas, suformuluoti reikalavimai ir atsikirtimai į juos. Šioms teismo galioms įgyvendinti jam paprastai suteikiami dvejopo pobūdžio įgaliojimai:1. Teismo išaiškinimo pareiga, kuri įgyvendinama suteikiant teismui galimybę klausti, nurodyti aplinkybes, kurioms įrodyti būtina pateikti papildomus įrodymus, nustatyti terminus pateikti įrodymus ir pan.2. Teismo teisė atsisakyti priimti ir tirti pavėluotai pateiktus įrodymus, jeigu tai užvilkins bylos nagrinėjimą.Konkrečiai teismo išaiškinimo pareiga reiškia šiuos teismo įgaliojimus:• teismas turi dalyvaujantiems byloje asmenims išaiškinti jų procesines teises ir pareigas;• teismas turi dalyvaujantiems byloje asmenims išaiškinti tam tikrų procesinių veiksmų neatlikimo procesinius teisinius padarinius;• teismas turi teisę užduoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims, siekdamas atkreipti jų dėmesį į tam tikras neaiškias aplinkybes, reikalaujančias papildomų argumentų ir įrodymų;• teismas gali reikalauti dalyvaujantiems byloje asmenų paaiškinimų;• teismas turi nurodyti dalyvaujantiems byloje asmenims papildomas aplinkybes, kurias būtina byloje nustatyti siekiant tinkamai išaiškinti bylą;• teismas turi išaiškinti bei patikslinti šalių pareigą įrodinėti, taip pat gali pareikalauti iš šalių pateikti papildomus įrodymus tam tikroms šalių nurodytoms aplinkybėms įrodyti. Tokiu atveju teismas turi teisę reikalauti tiek papildomų įrodymų apskritai, tiek ir konkrečių įrodymų apie tam tikrų faktinių aplinkybių egzistavimą.• Teismas gali pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pasirūpinti tinkamu jų interesų atstovavimu byloje.Teismo teisė atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus gali būti laikoma tinkamai įgyvendinta tik tuo atveju, jeigu egzistuoja visos šios sąlygos:• Šalis pavėluotai pateikia įrodymus;• Šiuo pavėlavimu ji pažeidžia procesi skatinimo pareigą;• Pateiktų įrodymų priėmimas reikštų esminį bylos nagrinėjimo užvilkinimą;• Įrodymai pateikiami pavėluotai, nors teismas tinkamai įvykdė jam nustatytą išaiškinimo pareigą;• Pavėlavimas yra grindžiamas šalies kalte, ir ji nenurodo svarbių priežasčių, pagrindžiančių tokį pavėlavimą.
Teismo sudėtis (62 str.)Tai, kad civilinę bylą išnagrinėtų teisėtos sudėties teismas, yra labai svarbi teisės į tinkamą procesą ir įstatymo garantuotą teismą įgyvendinimo dalis. Bylą nagrinėjančio teismo sudėtis gali būti vienasmenė (bylą nagrinėja ir sprendimą priima vienas teisėjas) arba kolegiali (bylą nagrinėja ir sprendimą joje priima trys ar daugiau teisėjų). Nepriklausomai nuo to, kiek teisėjų bylą nagrinėja, jie veikia teismo, o sprendimą priima – valstybės vardu.Lietuvos civilinio proceso teisėje teismo sudėties klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į tai, kokios instancijos teisme nagrinėjama byla. 1. Apylinkių teismuose bylas nagrinėja vienas teisėjas, tačiau Apylinkės teismo pirmininkas, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, turi teisę bylai nagrinėti sudaryti trijų teisėjų kolegiją. 2. Apygardų teismuose bylas, kurios yra nagrinėjamos pirmąja instancija, nagrinėja vienas teisėjas. Apygardos teismo pirmininkas ar šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, turi teisę bylai nagrinėti pirmąja instancija, sudaryti trijų teisėjų kolegiją. 3. Apygardos teismuose bylas, kai jos nagrinėjamos apeliacine tvarka, nagrinėja trijų teisėjų kolegija.4. Lietuvos Apeliaciniame teisme civilines bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija. 5. Lietuvos Aukščiausiame Teisme civilines bylas nagrinėja trijų arba išplėstinė septynių teisėjų kolegija arba to teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija. Tokiai sesijai primininkauja LAT primininkas, o kai jis nedalyvauja – šio teismo Civilinių bylų skyriaus primininkas. Kolegiją sudaro ir jos pirmininką skiria atitinkamo teismo ar jo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinei sesijai pirmininkauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, o kai šis nedalyvauja plenarinės sesijos posėdyje, – šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas. Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos posėdis yra teisėtas, jeigu jame dalyvauja ne mažiau kaip du trečdaliai skyriaus teisėjų. Sprendimas priimamas plenarinės sesijos posėdyje dalyvaujančių teisėjų balsų dauguma. Jei balsai pasiskirsto po lygiai, lemia posėdžio pirmininko balsas.Bylos teismuose skirstomos laikantis nustatytos bylų paskirstymo tvarkos.
Teisėjo ir kitų civilinio proceso dalyvių nušalinimo pagrindai ir tvarka.Teisėjas, teismo posėdžio sekretorius, ekspertas ir vertėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi būti nušalinami, jei jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jų nešališkumo.Atvejai, kai teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba jam gali būti pareišktas nušalinimas, išdėstyti CPK 65 straipsnyje:– nuo bylų, kuriose jis yra dalyvaujantis byloje asmuo arba su dalyvaujančiu byloje asmeniu yra susijęs tokiais teisiniais santykiais, dėl kurių bylos baigtis gali turėti įtakos jo teisėms arba pareigoms;– jei teisėjas su dalyvaujančiais byloje asmenimis yra susijęs giminystės ar svainystės ryšiais;– jei jį su viena iš šalių sieja santuokos, globos ar rūpybos santykiai;– nuo bylos, kurioje jis buvo arba yra vienos iš šalių arba kitų dalyvaujančių byloje atstovas;– jei jis pats, jo sutuoktinis (sugyventinis), jo artimieji giminaičiai yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi;– jei jis dalyvavo priimant sprendimą byloje žemesniosios ar aukštesniosios instancijos teisme arba šioje byloje dalyvavo kaip liudytojas, ekspertas, prokuroras, valstybės ar savivaldybės institucijos atstovas.Teisėjas gali būti nušalintas nuo bylos nagrinėjimo, jei yra aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo. Išvardinti atvejai, kada teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos tinka ir kitiems proceso dalyviams – vertėjams, ekspertams, teismo posėdžio sekretoriui. Ekspertas taip pat turi nusišalinti, jei: 1. jis yra dėl tarnybos arba kitaip priklausomas nuo vienos iš šalių ar kitų dalyvaujančių byloje asmenų; 2. jis atliko reviziją, auditą ar kitokį patirkinimą, kurio medžiaga buvo pagrindas tai civilinei bylai iškelti.
Neleistinumas teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą.Šis principas reiškia, kad teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos teisme, negali dalyvauti nagrinėjant tą pačią bylą apeliaciniame ar kasaciniame teismuose. Tačiau teisėjo dalyvavimas nagrinėjant apeliacinį ar kasacinį skundą netrukdo jam nagrinėti tą pačią bylą pakartotinai apeliacine ar kasacine tvarka.
5 tema. CIVILINIO PROCESO ŠALYS1. Šalių samprataŠalys – tai materialinių teisinių santykių subjektai, turintys specialių procesinių teisių ir pareigų, kurių ginčas dėl teisės yra nagrinėjamas teisme, kurie turi materialinį ir procesinį suinteresuotumą nagrinėjant bylą teisme ir procese veikiantys savo vardu.2. Šalys materialine teisine ir procesine teisine prasme.
Materialinės teisės šakos nustato subjekto teisinę padėtį. Materialinė teisė nenustato mechanizmo kaip realizuoti prievartą. Pvz: jei jai asmuo atsisakys atlyginti žalą – kur reikia kreiptis, kad subjekto teisė būtų realizuota. Proceso teisė pradeda veikti kai yra konfliktas. Proceso teisė kaip tarnaitė. Kiekviena materialinė teisė turi ją aptarnaujančią procesinę teisę (BP teisė, CP teisė.)Materialinė teisė apsprendžia ginčo nagrinėjimo būdą ir formą. Civilinių ginčų negalima nagrinėti baudžiamojo proceso tvarka. Materialinėje ir procesinėje teisėje veiksnumas sutampa. Reziumuojant:Materialinė teisė atsako į klausimą kokias teises aš turiu( ką galiu ar privalau daryti).Procesinė teisė – ką reikia daryti kai negaliu realizuoti savo teisės (kaip apginti pažeistą ar ginčijamą materialinę teisę ir užtikrinti jos įgyvendinimą). Materialinę teisę sudaro trys elementai: 1) teisė atlikti tam tikrus veiksmus. 2) teisė reikalauti iš kitų asmenų atlikti t.t. veiksmus ar jų neatlikti. 3). Teisė reikalauti gynybos kai trukdoma įgyvendinti savo teisę.Civilinio proceso teisė reguliuoja santykius atsirandančius ginant pažeistas materialines teises.3. Šalių skirtumas nuo kitų byloje dalyvaujančių asmenų, taip pat nuo kitų CP dalyvių.
Dalyvaujantys byloje asmenys. Byloje dalyvaujantys asmenys pagal intereso pobūdį skirstomi į asmenis, turinčius privatų interesą (šalys, tretieji asmenys) ir asmenis, turinčius viešą interesą (prokuroras, valstybinio valdymo institucijos). Byloje dalyvaujantys asmenys pagal CPK 30str.1d.: yra ”šalys, 3-ieji asmenys, šalių ir 3-ųjų asmenų atstovai, prokuroras, valstybinio valdymo institucijos, įmonės, įstaigos ir organizacijos, bei atskiri fiziniai asmenys, dalyvaujantys CPK 55str.nurodytais pagrindais”. Bendras visų dalyvaujančių byloje asmenų požymis – asmenų teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi (jį turi visi asmenys, bet nevienodą). Vieniems (šalims, 3-iesiems asmenims) būdingas ir materialinis teisinis ir procesinis teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi. Šis suinteresuotumas – privatus. Kitiems būdingas tik procesinis teisinis suinteresuotumas(šalių atstovams, prokurorams). Materialinis teisinis suinteresuotumas – pasireiškia tiesiogine sprendimo įtaka dalyvaujančių byloje asmenų materialinėms teisėms ir pareigoms (pvz. Atsakovas įpareigojamas perduoti ieškovui turtą, grąžinti skolą, o nepatenkinus ieškinio – ieškovas patirtų neigiamų materialinių teisinių pasekmių). Procesinis teisinis suinteresuotumas – reiškia dalyvaujančių byloje asmenų pastangas, kad teismas priimtų sprendimą, atitinkantį jų interesus ir procesinę padėtį byloje (pvz. Ieškovas siekia, kad teismas savo sprendimu ieškinį patenkintų, o atsakovas – kad atmestų). Dalyvaujantys byloje asmenys turi pakankamai procesinių teisių savo materialinėms teisėms ir interesams apginti. Bendrosios dalyvaujančių byloje asmenų procesinės teisės įtvirtintos CPK 31str. (teisė susipažinti su bylos medžiaga, daryti jos išrašus, nuorašus, teikti įrodymus ir tt.) Bendra dalyvaujančių yloje asmenų procesinė pareiga – sąžiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis. 3) kiti proceso dalyviai. Jie nėra teisiškai suinteresuoti bylos baigtimi ir atlieka procese pagalbinį vaidmenį – tai liudytojai, ekspertai, vertėjai. Kiti proceso dalyviai neturi tokių procesinių teisių, kokias įstatymas suteikia dalyvaujantiems byloje asmenims, o turi specifines teises ir pareigas (pvz. liudytojo teisės ir pareigos – privalo atvykti į teismą ir duoti teisingus parodymus, turi teisę gauti savo turėtų išlaidų atlyginimą).4.Ieškovas atsakovas. Pagal CPK 34 str. yra dvi civilinio proceso šalys – ieškovas ir atsakovas.Ieškovas – materialinio teisinio santykio šalis, kuri esant pažeistiems jos materialinėms teisėms ir interesams kreipiasi su reikalavimu į teismą dėl teisinės gynybos.Atsakovas – ieškovo materialines teises ar interesus pažeidusi materialinio teisinio santykio šalis, kviečiama į teismą atsakyti į ieškovo pareikštą reikalavimą.5. Šalių procesinės teisės ir pareigosCPK 31 str. Dalyvaujančių byloje asmenų teisės ir pareigosDalyvaujantys byloje asmenys turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, išsirašyti iš jos išrašus, pasidaryti nuorašus, pareikšti nušalinimus, teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, duoti klausimus kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims, liudytojams ir ekspertams, pareikšti prašymus, duoti paaiškinimus teismui žodžiu ir raštu, teikti savo argumentus ir samprotavimus visais teisminio nagrinėjimo eigoje kylančiais klausimais, prieštarauti kitų dalyvaujančių byloje asmenų prašymams, argumentams ir samprotavimams, gauti teismo sprendimų, nutarčių ar nutarimų, kuriais išsprendžiama byla, nuorašus, apskųsti teismo sprendimus bei nutartis ir naudotis kitomis procesinėmis teisėmis, kurias jiems suteikia šis kodeksas.Dalyvaujantys byloje asmenys, sumokėję CPK 111² str. nustatytą užmokestį, turi teisę gauti bylos medžiagos ar jos dalies kopiją. Kopija, išskyrus CPK numatytus atvejus, nelaikoma bylos dalimi, oficialiu dokumentu ar nuorašu.Dalyvaujantys byloje asmenys privalo jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai.CPK 35 str. Šalių teisėsŠalių procesinės teisės yra lygios. Be teisių, numatytų CPK 31 str., ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą arba dalyką, padidinti ar sumažinti ieškininius reikalavimus arba atsisakyti nuo ieškinio. Atsakovas turi teisę pripažinti ieškinį. Šalys gali užbaigti bylą taikos sutartimi.Šalys gali reikalauti, kad teismo sprendimas būtų priverstinai įvykdytas, gali būti, teismo antstoliui atliekant sprendimo vykdymo veiksmus. Asmenys, kurie dalyvauja ypatingosios teisenos bylose, turi šalių teises ir pareigas, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis.Be bendrų visiems dalyvaujantiems asmenims procesinių pareigų, šalys turi ir specifinių procesinių pareigų:a) pareiga įrodyti ir pateikti įrodymus (CPK 58 str. Kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Jeigu pateiktųjų įrodymų neužtenka, teismas pasiūlo šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti.);b) pareiga mokėti teismo išlaidas (CPK 112 str. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas išlaidas, teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo teismo išlaidų mokėjimo į valstybės pajamas);c) pareiga mokėti išlaidas advokatui ar advokato padėjėjui ir kitam atstovui (CPK 113 str. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas dalyvavusio byloje advokato ar advokato padėjėjo ir kito atstovo pagalbai apmokėti…);d) pareiga atlyginti kitai šaliai nuostolius dėl sugaišto laiko (CPK 114 str. Šalį, kuri nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį ar ginčą prieš ieškinį arba sistemingai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, teismas gali įpareigoti sumokėti antrosios šalies naudai atlyginimą už šios faktinį darbo laiko sugaišimą pagal vidutinį jos uždarbį, bet ne daugiau kaip 5 proc. patenkintos ieškininių reikalavimų dalies) ir kt.Abi šalys turi bendrų teisių:a) teisę sudaryti taikos sutartį (CPK 35 str.);b) teisę reikalauti priverstinai įvykdyti teismo sprendimą (CPK 35str.);c) teisę perduoti ginčą spręsti arbitražui (CPK 28 str. Įstatymo ar tarptautinių sutarčių numatytais atvejais ginčas, kilęs iš civilinių teisinių santykių, šalių susitarimu, gali būti perduodamas spręsti trečiųjų teismui (arbitražui));d) teisę nustatyti bylos teismingumą (CPK 140 str. Šalys gali, tarpusavio susitarimu, pakeisti teritorinį tos bylos teismingumą) ir kt.6. Tinkama ir netinkama šalisKaip žinoma, iki teismui priimant sprendimą daroma tik prielaida, kad ieškovas ir atsakovas iš tikrųjų yra ginčijamų materialinių teisinių santykių subjektai, t.y. preziumuojama juos esant tinkamomis šalimis. Nagrinėjant bylą ši prielaida gali nepasitvirtinti, paaiškėjus, jog viena šalis arba abi šalys yra netinkamomis. Ar šalis tinkama, galima nustatyti tik konkretiems materialiniams teisiniams santykiams tinkamai taikant materialinės teisės normas.Netinkamu ieškovu laikomas asmuo, nesantis ginčijamo materialinio teisinio santykio subjektas ir neturintis teisės pareikšti atsakovui reikalavimą.Netinkamu atsakovu laikomas asmuo, nesantis ginčijamo materialinio teisinio santykio subjektas ir neturintis pareigos atsakyti į pareikštą ieškovo reikalavimą.7. Netinkamos šalies pakeitimas tinkamaNetinkama šalis turi būti pakeista tinkama pagal CPK 37 str. nustatytas taisykles.CPK 37 straipsnis. Netinkamos šalies pakeitimas Teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali ieškovo sutikimu pakeisti pradinį ieškovą arba atsakovą tinkamu ieškovu arba atsakovu. Jeigu ieškovas nesutinka, kad jis būtų pakeistas kitu asmeniu, tai šis asmuo gali įstoti į bylą kaip trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus dėl ginčo dalyko. Apie tai teismas praneša šiam asmeniui.Jeigu ieškovas nesutinka, kad atsakovas būtų pakeistas kitu asmeniu, teismas nagrinėja bylą iš esmės.Pakeitus netinkamą šalį arba įstojus į bylą trečiajam asmeniui su savarankiškais reikalavimais ar įtraukus antrąjį atsakovą, bylos nagrinėjimas pradedamas iš pradžios.Čia svarbūs sekantys aspektai:a) pakeisti netinkamą šalį tinkama galima tik vykstant teisminiam bylos nagrinėjimui, pakankamai ištyrus faktines ir teisines bylos aplinkybes, tačiau tik iki priimant teismo sprendimą. Pakeisti netinkamą šalį galima tik pirmosios instancijos teisme. Apeliacinėje instancijoje to daryti negalima, nes tinkama šalis prarastų teisę į bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka netinkamos šalies pakeisti tinkama taip pat negalima, nes kasacine tvarka remdamasis byloje esančia medžiaga teismas sprendžia tik teisės, bet ne faktinius bylos klausimus;b) keisti netinkamą šalį tinkama galima tik ieškovo (tiek tinkamo, tiek netinkamo) sutikimu;c) pakeitus netinkamą šalį tinkama, bylos nagrinėjimas turi būti atidėtas ir vėl pradėtas iš naujo.Keičiant netinkamą ieškovą tinkamu, galimi keturi variantai:a) pirma, jeigu netinkamas ieškovas pasitraukia iš proceso, o tinkamas ieškovas (kuriam teismas turi pranešti apie galimybę įstoti į procesą kaip tinkamam ieškovui) pareiškia norą į jį įstoti, teismas priima nutartį pakeisti netinkamą ieškovą tinkamu, o bylos nagrinėjimą atideda. Tinkamas ieškovas šiuo atveju turi įstoti į bylą laikydamasis visų proceso įstatymų reikalavimų, nustatytų ieškiniui pareikšti.b) Antra, jeigu netinkamas ieškovas pasitraukia iš proceso, o tinkamas, gavės teismo pranešimą, nepareiškia noro į jį įstoti, teismas bylą nutraukia CPK 243 str. 4 punkto pagrindu, nes byloje nelieka ieškovo. Įtraukti į bylą tinkamo ieškovo teismas negali, nes tai prieštarautų dispozityvumo principui. Tinkamo ieškovo atsisakymas įstoti į bylą neatima iš jo teisės pareikšti ieškinį ateityje, nes teisės kreiptis į teismą atsisakymo galiojantys įstatymai nepripažįsta (CPK 4 str.);c) Trečia, jeigu netinkamas ieškovas nesutinka pasitraukti iš proceso, o tinkamas ieškovas pareiškia norą į jį įstoti, teismas priima nutartį dėl trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškų reikalavimų, įstojimo į procesą, o bylos nagrinėjimą atideda. Netinkamo ieškovo teismas negali pašalinti iš proceso prieš jo valią, nes tai taip pat prieštarautų dispozityvumo principui. Nors netinkamas ieškovas neturi materialinės reikalavimo teisės, tačiau jis jau tapęs dalyvaujančiu byloje asmeniu – šalimi procesine prasme, turinčia procesines ieškovo teises ir todėl galinčia disponuoti tik jomis. Antra vertus, tinkamas ieškovas negali įstoti į bylą kaip ieškinio bendrininkas, nes jo ir netinkamo ieškovo interesai nesutampa. Tokiu atveju teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamo ieškovo ieškinį atmeta, o trečiojo asmens (t.y. tinkamo ieškovo) ieškinį patenkina (kai tam yra reikiamas pagrindas);d) Ketvirta, jeigu netinkamas ieškovas nesutinka pasitraukti iš proceso ir tinkamas ieškovas nepareiškia noro į jį įstoti, teismas nagrinėja bylą iš esmės. Kadangi netinkamas ieškovas neturi teisės į ieškinio patenkinimą, teismas jo ieškinį atmeta. Šiuo atveju atsakovas gali reikalauti, kad jam iš netinkamo ieškovo būtų priteista atlyginti nuostolius už sugaištą laiką (CPK 114 str.), nes netinkamo ieškovo nesutikimas pasitraukti iš proceso, net ir paaiškinus jį neturit reikalavimo teisės, gali būti laikomas nepagrįsto ieškinio pareiškimu.Keičiant netinkamą atsakovą tinkamu, galimos dvi situacijos:a) pirma, jeigu ieškovas sutinka, teismas priima nutartį dėl netinkamo atsakovo pakeitimo tinkamu: netinkamas atsakovas iš proceso pašalinamas, o tinkamas į jį įtraukiamas. Byla atidedama, kad naujasis atsakovas galėtų pasirengti gintis nuo ieškinio. Po to byla pradedama nagrinėti iš naujo. Atsakovo (tiek tinkamo, tiek netinkamo) sutikimo nereikia;b) antra, jeigu ieškovas nesutinka, kad netinkamas atsakovas būtų pakeistas tinkamu, teismas bylą nagrinėja iš esmės ir ieškovo ieškinio, kaip pareikšto netinkamam atsakovui, netenkina (CPK 37 str.).8. Šalių pareiga rūpintis civilinio proceso skatinimu.
CPK 7 straipsnio antrojoje dalyje nurodyta šalių pareiga rūpintis proceso skatinimu, yra sąlyginės pareigos, arba procesiniai šalies varžymai. Nors įstatyme neretai ir vartojama sąvoka „procesinė pareiga „ (pareiga rūpintis proceso skatinimu ir pan), čia turimi galvoje būtent procesiniai varžymai, arba sąlyginės pareigos, nes įstatymas nenumato procesinės sankcijos už jų nevygdymą. Bylos nagrinėjimas spartinamas yvairiais būdais ir priemonėmis: nustatomi procesiniai terminai tam tikriems procesiniams veiksmams atlikti; šalims, kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims taikomos sankcijos už procesinių terminų pažeidimą ir teismo nurodymų nevykdymą; sudaromi bylų nagrinėjimo tvarkaraščiai; žodinis bylos nagrinėjimas kombinuojamas su jos nagrinėjimu tik pagal pateiktą rašytinę medžiagą; nesudėtingos bylos nagrinėjamos supaprastinta tvarka; šaliai neatvykus, sprendimas priimamas už akių ir t.t.9. Procesinis bendrininkavimasMaterialinė teisė numato nemažai atvejų, kai vienoje arba abiejose materialinio teisinio santykio pusėse yra ne vienas, o du ar daugiau subjektų. Antai turtas nuosavybės teise gali priklausyti keliems asmenims, žala gali būti padaryta kelių asmenų bendrais veiksmais, kūrinys gali būti sukurtas kelių bendraautorių ir t.t. Kilus ginčui iš tokio materialinio teisinio santykio, visiems šio santykio subjektams turi būti užtikrinta galimybė dalyvauti procese. Tad reikalavimo teis gali priklausyti ne vienam, o keliems asmenims. Atitinkamai pareiga atsakyti į pareikštą reikalavimą gali atsirasti ne vienam, o keliems asmenims. Taigi ieškovo arba atsakovo pusėje gali dalyvauti ne vienas, o keli asmenys. Atvejai, kai ieškinį pareiškia keli asmenys arba jis pareiškiamas keliems asmenims, vadinami procesiniu bendrininkavimu.CPK 36 straipsnis. Kelių ieškovų arba atsakovų dalyvavimas byloje Ieškinys gali būti pareiškiamas bendrai kelių ieškovų arba keliems atsakovams. Kiekvienas iš ieškovų arba atsakovų antrosios šalies atžvilgiu stoja procese savarankiškai. Bendrininkai gali pavesti bylą vesti vienam iš bendrininkų. Bendraieškovai – tai keli asmenys, kurie turi bendrą interesą nukreiptą į atsakovą.Bendraatsakovai – tai keli asmenys, kurie turi bendrą interesą atlyginti (įvykdyti pareigą).Asmenys, dalyvaujantys vienos iš šalių pusėje, atitinkamai vadinami ieškinio arba atsakomybės bendrininkais.Pagal tai, kurios šalies pusėje yra, procesinis bendrininkavimas skirstomas į:a) aktyvųjį (kai yra keli ieškinio bendrininkai);b) pasyvųjį (kai yra keli atsakomybės bendrininkai);c) mišrųjį (kai yra keli ieškinio ir keli atsakomybės bendrininkai).Pagal bendrininkų dalyvavimo procese būtinumą skiriamas:1) privalomasis procesinis bendrininkavimas – jis atsiranda tada, kai materialinių teisinių santykių subjektus sieja labai glaudūs ryšiai – bendra teisė arba pareiga – ir atskirai nagrinėti kiekvienam iš jų pareikštų reikalavimų negalima, pavyzdžiui, kai šalis sieja nedaloma prievolė. Privalomojo bendrininkavimo atveju į bylos nagrinėjimą turi būti įtraukti visi bendrininkai, nes bylos nagrinėjimas turi įtakos visų jų teisėms ir interesams. Pavyzdžiui, atidalijant turtą, esantį bendrąja nuosavybe, į bylą privalu įtraukti visus bendraturčius; bylose dėl bendros atsakomybės būtina įtraukti visus skolininkus; bylose dėl testamento pripažinimo negaliojančiu ir bylose dėl paveldimo turto reikia įtraukti visus įpėdinius ir t.t.Esant privalomajam bendrininkavimui, galioja šios taisyklės:a) į bylą būtina įtraukti visus bendrininkus, todėl pranešimas apie bylos nagrinėjimo data, vietą ir laiką turi būti nusiųstas visiems, tačiau tai nereiškia, kad teismas savo iniciatyva gali įtraukti bendrininką į bylą – jo pareiga yra jį informuoti apie bylą, o įstoti į procesą ar ne, gali nuspręsti tik pats asmuo;b) dėl visų bendrininkų priimamas vienas teismo sprendimas (CPK 228 str.);c) sprendimas, priimtas neįtraukus į procesą kurio nors bendrininko, turi būti besąlygiškai naikinamas (CPK 343 str. 2 d. 4 p.);d) vieno bendrininko veiksmai, pavyzdžiui, ieškinio pripažinimas, galioja tik kai juos patvirtina visi bendrininkai;e) teismo sprendimą apskundus vienam bendrininkui, laikoma apeliacinį skundą padavus ir kitų bendrininkų interesais.2) neprivalomas procesinis bendrininkavimas – tokiu atveju glaudaus bendrininkų materialinių teisių ir pareigų ryšio nėra, todėl formaliai galimas atskiras bylos nagrinėjimas dėl kiekvieno iš jų. Pavyzdžiui, nesančiam kuriam nors bendrininkui pareikštą reikalavimą teismas gali išskirti į atskirą bylą (CPK 149 str.). Neprivalomasis bendrininkavimas esti, kai keli asmenys turi bendrą reikalavimą arba jų reikalavimai kyla iš to paties pagrindo. Pavyzdžiui, jeigu autoavarijoje atsakovas apgadino kelių savininkų automobilius, tai visi jie gali pareikšti ieškinį bendrai arba kiekvienas skyrium. Dėl šios priežasties taisyklių, taikomų privalomajam bendrininkavimui, esant neprivalomajam bendrininkavimui neprivalu laikytis. Šiuo atveju bendrininkai veikia nepriklausomai vienas nuo kito ir vieno jų atlikti veiksmai kitų bendrininkų teisėms ir pareigoms įtakos nedaro.Bendrininkus visada jungia bendras interesas. Antai, patenkinus vieno ieškinio bendrininko reikalavimą, būtų patenkintas ir kito ieškinio bendrininko reikalavimas.Bendrininkai procese gali dalyvauti savarankiškai, tačiau gali ir pavesti savo interesams atstovauti vienam iš bendrininkų (CPK 36, 48 str. 1 d. 6 p.). Procesinis bendrininkavimas gali atsirasti jau keliant civilinę bylą. Jis taip pat gali atsirasti rengiantis arba vykstant teisminiam bylos nagrinėjimui, kai bendrininkai įstoja į jau prasidėjusį procesą.Teismas, priimdamas sprendimą kelių ieškovų naudai, turi detalizuoti, kuri sprendimo dalis susijusi su kiekvienu iš jų, arba nurodyti, kad išieškojimo teisė yra bendra. Priimdamas sprendimą dėl kelių atsakovų, teismas privalo aptarti, ką konkrečiai turi įvykdyti kiekvienas atsakovas, arba nurodyti, kad atsakovai atsako bendrai arba papildomai (CPK 228 str.).Procesinio bendrininkavimo instituto tikslai ir paskirtis yra dvejopi. Pirma, jis padeda taupyti ir šalių, ir teismo darbo laiką. Vietoj kelių atskirų bylų visi reikalavimai išnagrinėjami vienoje byloje. Antra, priimamas vienas sprendimas dėl visų bendrininkų ir taip išvengiama galimo sprendimų prieštaravimo.Bendrosios teisės sistemos šalyse procesinis bendrininkavimas nežinomas, ten egzistuoja grupinio ieškinio institutas (Anglija, JAV).10. Bendrininkavimo rūšysCPK 43 straipsnio pirmojoje dalyje numatytos dvi galimos bendrininkavimo rūšys:1) Privalomasis bendrininkavimas – dažniausiai įstatymais grindžiamas, t. y. ginčas iš esmės galimas jeigu visi ieškovai ar atsakovai yra bendrininkai. Dažniausiai tokia situacija kyla iš šeimos, daiktinių, prievolinių ir autoriaus teisinių santykių (Pvz., esant bendrasavininkių tarpusavio ginčams ir pan.) Bylą nagrinėjantis teismas, konstatavęs privalomą ieškovų bendrininkavimą, turėtų informuoti likusius galimus bendraieškius apie galimybę prisidėti prie pareikšto ieškinio ir nustatyti tam atitinkamą terminą. Jeigu privalomi bendrininkai per nustaytą teismo terminą neprisidės prie pareikšto ieškinio, teismui teks jo netenkinti, nes atitinkamą reikalavimą gali pareikšti tik visi bendrininkai kartu. Atsižvelgdamas į dispozityvumo principą, teismas neturi teisės įtraukti tokių bendrininkų savo iniciatyvą. Nustatęs privalomą atsakovų bendrininkavimą, teismas turėtu atitinkamai ieškovui pasiūlyti įtraukti į procesą ir kitus bendraatsakovius. Šito nepadarius teismas turėtų nagrinėti bylą iš esmės ir pareikštą ieškinį taip pat atmesti.2) Fakultatyvusis, arba formalusis, bendrininkavimas leidžiamas jeigu reikalavimai, sujungiami viename ieškinyje, yra vienarūšiai, pagrįsti ta pačia teisine ir faktine medžiaga (pvz., gyvenamųjų namų statybos bendrovei pareiškus ieškinį dėl skolos už komunalines paslaugas iš ieškojimo iš karto keliems gyventojams). Tai kali savarankiški procesai, kai yra tas pats ieškovas ir skirtingi atsakovai arba, atvirkščiai, keli ieškovai ir vienas atsakovas. Toks kelių savarankiškų procesų sujungimas paprastai leidžiamas dėl to, kad jie yra pagrysti ta pačia faktine ir teisine medžiagą ir bus išspresti taip pat.11.Pagal procesinio bendrininkavimo būtinumą procese procesinis bendrininkavimas skirstomas į:▪ Privalomąjį bendrininkavimą.▪ Neprivalomąjį arba fakultatyvinį bendrininkavimą. NEPRIVALOMASIS PROCESINIS BENDRININKAVIMAS – t.y. tokia bendrininkavimo rūšis, kai tarp asmenų bendrininkų nėra glaudaus materialinių teisių ir pareigų ryšio ir tai reiškia, kad procesas pagal kiekvieno bendrininko ieškinį kiekvienam bendrininkui atsakovui gali vykti atskirai kiekvieno vardu ir kiekvieno atžvilgiu. Neprivalomasis bendrininkavimas yra tada, kai keli asmenys, turėdami bendrą reikalavimo teisę arba pareigą, atsakyti pagal reikalavimą gali veikti procese nepriklausomai nuo vienas kito ir vieno bendrininko teisės ir pareigos procese neturi įtakos kitų bendrininkų teisėms ir pareigoms.PRIVALOMASIS PROCESINIS BENDRININKAVIMAS procese atsiranda tada, kai materialinių teisinių santykių subjektus sieja bendra teisė arba pareiga. Tai reiškia, kad privalomasis procesinis bendrininkavimas atsiranda visais atvejais, kai vieno bendrininko teisės ir pareigos turi reikšmės kito bendrininko teisėms ir pareigoms procese. Privalomojo bendrininkavimo atveju, procese privalo dalyvauti visi materialinių teisių ir pareigų bendrininkai, nes bylos nagrinėjimas ir sprendimas tokioje byloje sukurs visiems teisių ir pareigų bendrininkams. 12. Procesinių teisių perėmimas Materialinėje teisėje nustatyti atvejai, kai teisinio santykio šalimi esantys asmenys gali pasikeisti. Pavyzdžiui, kreditorius gali perleisti savo reikalavimą, skolininkas – perkelti skolą kitam asmeniui. Be to, materialinių teisinių santykių subjektu asmuo gali nustoti būti ir dėl objektyvių priežasčių (dėl fiz.asmens mirties, juridinio asmens likvidavimo ar reorganizavimo). Atsiradus šioms aplinkybėms, materialinėje teisėje įvyksta teisių perėmimas (bendras arba dalinis). Tokių santykių subjektai, buvę civilinio proceso šalimis, iš proceso taip pat pasitraukia, o jų procesinės teisės ir pareigos pereina jų teisių perėmėjams.Šalies procesinių teisių ir pareigų, šiai šaliai pasitraukus iš proceso, perėjimas kitam asmeniui – teisių perėmėjui – vadinamas procesinių teisių perėmimu.CPK 41 straipsnis. Procesinis teisių perėmimas Tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (asmens mirtis, juridinio asmens pasibaigimas, reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas), teismas tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju. Teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje.Teisių perėmėjui visi veiksmai, atlikti procese iki jo įstojimo, yra privalomi tiek, kiek jie būtų buvę privalomi tam asmeniui, kurio vietoje įstojo teisių perėmėjas.Pagal atsiradimo pagrindą procesinis teisių perėmimas gali būti:a) įstatyminis – kai teisių perėmimas atsiranda ex officio, be šalių valios (pvz. mirus fiz.asmeniui);b) savanoriškas – atsirandantis teisių perleidėjo ir perėmėjo sutarties pagrindu.Pagal perimamų teisių apimtį:a) universalusis – kai perimamos/perduodamos visos teisės;b) singuliarinis – dalies teisių perėmimas/perdavimas.Procesinių teisių perėmimo pagrindas yra teisių perėmimas materialinėje teisėje. Todėl, iš proceso pasitraukus vienai šaliai, teismas turi sustabdyti bylą, kol paaiškės asmens materialinių teisių perėmėjas (CPK 239 str. 1 d.). Ieškovo teises perėmęs teisių perėmėjas gali ir atsisakyti įstoti į procesą, o teismas, priėmęs tokį atsisakymą, prilygstantį ieškinio atsisakymui, bylą nutraukia.Kai kurios materialinės teisės ir pareigos yra grynai asmeninės, tiesiogiai susijusios su teisės subjektu, todėl negali pereiti kitiems asmenims. Esant tokiems materialiniams teisiniams santykiams teisių perėmimas neleidžiamas. Tokiu atveju negali įvykti ir procesinis teisių perėmimas, o teismas bylą turi nutraukti (CPK 243 str. 7 p.).Teisių perėmėjas, įstodamas į bylą, turi legitimuotis, t.y. pateikti įrodymų, patvirtinančių teisių perėmimą materialinėje teisėje, pavyzdžiui, paveldėjimo teisės liudijimą. Kelis teisių perėmėjus teismas privalo informuoti apie galimybę įstoti į bylą.Teisių perėmėjui visi veiksmai, atlikti iki jo įstojimo, yra privalomi tiek, kiek jie būtų privalomi tam asmeniui, į kurio vietą įstojo teisių perėmėjas. Pavyzdžiui, šalių sudarytos ir teismo patvirtintos taikos sutarties teisių perėmėjas negali ginčyti. Taip pat teisių perėmėjui privalomi kiti šalių atlikti veiksmai: faktų pripažinimas, ieškinio atsisakymas, ieškinio pripažinimas ir t.t.Procesinių teisių perėmimo ir netinkamos šalies pakeitimo tinkama skirtumai:a) procesinių teisių perėmimo atveju vieno asmens teisės ir pareigos pereina kitam asmeniui, tuo tarpu keičiant netinkamą šalį tinkama teisių perdavimas neįmanomas dėl paprasčiausios priežasties – netinkama šalis, nebūdama materialinio teisinio santykio subjektu, neturi ko perduoti;b) procesinio teisių perėmimo atveju visada vienas asmuo iš proceso pasitraukia, o kitas į jį įstoja. Negalimas ir teisėto perleidėjo, ir perėmėjo dalyvavimas procese. Tuo tarpu netinkama ir tinkama šalys procese gali dalyvauti kartu;c) procesinis teisių perėmimas galimas esant bet kuriai teismo stadijai, netinkamą šalį pakeisti tinkama įmanoma tik rengiantis arba vykstant teisminiam bylos nagrinėjimui;d) keičiant netinkamą šalį tinkama, bylos nagrinėjimas atidedamas ir pradedamas iš naujo, procesinio teisių perėmimo atveju byla sustabdoma ir atnaujinama nuo tos stadijos, kai ji buvo sustabdyta.6 tema. Tretieji ir kiti asmenys civiliniame procese.1.Trečiųjų asmenų sąvoka, požymiai ir rūšysTretieji asmenys CP – tai tokie byloje dalyvaujantys asmenys, kurių dalyvavimas sprendžiant ginčą grindžiamas teisiniu suinteresuotumu bylos baigtimi ir kurie įsitraukia arba įstatymo nustatytais atvejais įtraukiami (šalių arba teismo iniciatyva) į jau prasidėjusį procesą.Trečiųjų asmenų reikšmė – įgyvendina proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus. Sudarant galimybe dalyvauti procese ir tretiesiems asmenims, paprastai išvengiama dar vieno papildomo proceso dėl to paties ginčo dalyko, arba iš esmės palengvinamas regresinis procesas.
Trečiaisiais asmenimis laikomi dalyvaujantys byloje asmenys, arba patys įstojantys į jau prasidėjusį procesą siekdami apginti savo teises ir interesus, nesutampančius su šalių interesais, arba šalių įtraukiami į jau prasidėjusį procesą turint tikslą apginti jų teises ir interesus, nesutampančius su šalių interesais, ir turintys savarankišką reikalavimą, susijusį su šalių ginčo objektu. Trečiaisiais asmenimis gali būti ir asmenys, kurie tokio reikalavimo nors ir neturi, tačiau teismo sprendimas ateityje gali turėti įtakos jų teisėms ir pareigoms, susijusioms su viena iš šalių. (Pavyzdžiui, rangovas turi sutartį su užsakovu ir su subrangovu – byloje tarp rangovo ir užsakovo subrangovas bus trečiuoju asmeniu).Mikelėnas: Tretieji asmenys – asmenys, kurie įstoja į šalių pradėtą procesą ir dalyvauja procese arba pareikšdami savarankišką interesą arba gindami savo kažkokį interesą.Tretiesiems asmenims būdingi šie požymiai:a) jie visada įstoja į jau prasidėjusį tarp šalių procesą, t.y. procesą pradeda ne jie, o šalys;b) teismo sprendimas gali paveikti (tiesiogiai ir netiesiogiai) jų teises, pareigas ir interesus;c) dažniausiai tretieji asmenys nėra ginčijamo materialinio teisinio santykio subjektai ir jų materialiniai teisiniai santykiai su viena iš šalių kitokie;d) trečiųjų asmenų interesai su šalių interesais nesutampa.Pagal materialinių teisinių santykių tarp trečiojo asmens ir šalių pobūdį bei trečiojo asmens suinteresuotumą bylos baigtimi tretieji asmenys skirstomi į dvi rūšis:a) tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus;b) tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų.2.Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimusCPK 38 straipsnis. Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą, iki teismui priimant sprendimą. Jie turi visas ieškovo teises ir pareigas. Trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškų reikalavimų, ir vienos ar abiejų šalių teisiniai santykiai tokie, kad jų interesai tiesiogiai susiję su ginčo objektu. Todėl šie tretieji asmenys turi teisę pareikšti savarankišką reikalavimą, susijusį su ginčo objektu. Kartais toks trečiasis asmuo gali būti net ginčijamo materialinio teisinio santykio subjektu. Pavyzdžiui, paaiškėjus, kad ieškovas yra netinkamas (t.y. nustačius jį neturint reikalavimo teisės), tačiau atsisako pasitraukti iš proceso, tinkamas ieškovas į procesą įstoja kaip trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankišką reikalavimą (CPK 37 str.) Šiuo atveju būtent jis ir yra tikrasis ginčijamo materialinio teisinio santykio subjektas. Šios rūšies tretieji asmenys nuo ieškovo skiriasi tik tuo, kad ne jie, o ieškovas pradeda procesą ir kad jų bei ieškovo interesai skiriasi.Asmuo gali įstoti į procesą kaip trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškų reikalavimų, jeigu reikalavimas pareikštas dėl to paties ginčo objekto, t.y. ieškovo ir trečiojo asmens reikalavimai susiję. Trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškų reikalavimų, į procesą įstoja laikydamasis nustatytos tvarkos: jis privalo surašyti ieškininį pareiškimą, sumokėti žyminį mokestį ir t.t. Teismingumą šiuo atveju lemia bylos tarp ieškovo ir atsakovo teismingumas (CPK 141 str.). Trečiojo asmens, pareiškiančio savarankišką reikalavimą, ir ieškovo ieškinio dalykas paprastai sutampa, pavyzdžiui, abu reikalauja pripažinti jiems nuosavybės teisę į tą patį objektą. Tačiau ieškinių dalykai gali ir skirtis, pavyzdžiui, ieškovas gali reikalauti pripažinti namo pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, o trečiasis asmuo – pripažinti jam nuosavybės teisę į pusę namo.Teismas negali savo iniciatyva įtraukti į procesą trečiojo asmens, pareiškiančio savarankišką reikalavimą. Nustatęs esant asmenį, į prasidėjusią bylą galintį įstoti su savarankišku reikalavimu, teismas tik praneša jam apie bylos, į kurią jis gali įstoti, nagrinėjimą. Trečiasis asmuo gali įstoti į bylą iki teismui priimant sprendimą. Trečiajam asmeniui įstojus į bylą, jos nagrinėjimas turi būti atidėtas. Jeigu asmuo atsisako įstoti į procesą, teismas negali spręsti jo teisių ir pareigų klausimo (CPK 343 str. 2 d. 4 p.). Įstojęs į bylą jis įgyja tokias pat procesines teises ir pareigas kaip ir ieškovas.3.Trečiasis asmuo pareiškiantis savarankiškus reikalavimus – tai ieškovas, pareiškes ieškinį jau prasidėjusiame procese pirminėms šalims. CPK 46 straipsnio antrojoje dalyje sakoma, kad jie turi visas ieškovo teises ir pareigas. Nuo ieškovo juos skiria tik tai, kad ieškinys pareiškiamas jau prasidėjusiame procese.
Ju skirtumai nuo ieškovo.nuo ieškovo juos skiria tik tai,kad ieškinys pareiškiamas jau prasidėjusiame procese. Kadangi turi visasieškovo teises ir pareigas, įsitraukdami į procesą, jie, kaip ir ieškovai,turi pareikšti ieškinį ir jis savo ruožtu turi būti apmokėtas žyminiumokesčiu. Kaip atsakovai šiame ieškinyje paprastai bus nurodytospirminės šalys. Manome, kad tokiame ieškinyje papildomai pravartunurodyti, kodėl tikslingiau kartu viename procese išnagrinėti pradinįieškinį ir trečiojo asmens pareikštą ieškinį.4.Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimųCPK 39 straipsnis. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje, iki teismui priimant sprendimą, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms vienos iš šalių atžvilgiu. Jie gali būti įtraukiami dalyvauti byloje, taip pat šalių prašymu arba teismo iniciatyva.Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises ir procesines pareigas, išskyrus teisę pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti arba sumažinti ieškininius reikalavimus atsisakyti nuo ieškinio, pripažinti ieškinį arba sudaryti taikos sutartį; jie taip pat neturi teisės reikalauti, kad teismo sprendimas būtų priverstinai įvykdytas. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, nėra tiesioginiai šalių materialinio teisinio santykio subjektai. Jie nėra susiję su ginčo objektu, vadinasi, negali turėti savarankiškos reikalavimo teisės. Tačiau šie tretieji asmenys susiję materialiniais teisiniais santykiais su viena iš šalių.Materialinėje teisėje yra nemažai atvejų, kai viena materialinio teisinio santykio šalis susijusi teisiniais santykiais su kitais subjektais, kurie turėtų būti įtraukti į bylą kaip tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų. Pavyzdžiui, pareiškus ieškinį įgaliotiniui, perįgaliojusiam kitą asmenį atlikti tam tikrus veiksmus, tačiau apie tai nepranešusiam įgaliotojui, įgaliotinio pusėje kaip trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų privalo įstoti į bylą ir asmuo, kuriam perduotas įgaliojimas. Prievolės neįvykdę tretieji asmenys turi įstoti į bylą kaip tretieji asmenys skolininko (atsakovo) pusėje. Kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, pirkėjo pusėje turi įstoti į bylą pardavėjas, pareiškus ieškinį dėl daikto paėmimo iš pirkėjo. Bylose, kylančiose iš komiso sutarties, komisionieriaus pusėje kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, turėtų įstoti komitentas.Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, į bylą įstoja savo iniciatyva arba į procesą įtraukiamas šalių prašymu ar teismo iniciatyva (CPK 39 str.).Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi visas CPK 31 str. nurodytas procesines teises ir pareigas bei šalių procesines teises ir pareigas, išskyrus teises, susijusias su disponavimu ginčo dalyku ir priklausančias tik šalims (CPK 39 str. 2 d.).Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiško reikalavimo, gali įstoti į bylą tik ją nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (nors įstatymas apie tai visai nekalba).Paprastai trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, įstojimo ar įtraukimo į procesą pagrindas yra vienos šalies galimybė ateityje pareikšti jam regresinį ieškinį. Tačiau įmanomi atvejai, kai trečiasis asmuo ateityje gali patirti ir kitokio pobūdžio poveikį iš šalies, su kuria susijęs teisiniais santykiais. Taigi tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiško reikalavimo, į procesą gali įstoti ar būti įtraukti esant dviem aplinkybėms:a) esant tam tikriems jo ir vienos ginčo šalies materialiniams santykiams;b) esant materialiniam teisiniam suinteresuotumui bylos baigtimi, pasireiškiančiam tuo, kad būsimasis teismo sprendimas byloje gali turėti įtakos šalies ir trečiojo asmens tarpusavio teisinių santykių pobūdžiui, jų teisėms ir pareigoms.Tačiau teismas, išspręsdamas byla, negali kartu išspręsti ir trečiojo asmens teisių ir pareigų, susijusių su šalimi, su kuria jis turi teisinių santykių, klausimo. Tai turi būti nagrinėjama atskiroje, naujoje byloje, kur ta šalis bus ieškovas, o buvęs trečiasis asmuo – atsakovas. Tokią padėtį paprastai lemia tai, jog šalis teisę pareikšti reikalavimą trečiajam asmeniui įgyja tik įsiteisėjus dėl šalių priimtam teismo sprendimui.5.Trečiuju asmenu skirtumas nuo bendrininku.Dažnai kyla klausimas, kuo tretieji asmenys skiriasi nuo bendrininkų?Kalbant apie trečiuosius asmenis, pareiškiančius savarankiškusreikalavimus, skirtumas gana aiškus: bendrininkų interesai procese visadasutampa, o trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus,ir pirminių ginčo šalių interesai yra visada priešingi. Todėl tokiameprocese trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus,dar gali būti sąlygiškai vadinamas ieškovu pirminių šalių atžvilgiu. Kalbantapie trečiuosius asmenis, nepareiškiančius savarankiškų reikalavimų,skirtumas taip pat gana akivaizdus, nes bendrininkus paprastaisieja bendra teisė arba pareiga, o tarp šalies ir trečiojo asmens, nepareiškiančiosavarankiškų reikalavimų, tokio ryšio nėra. Pagaliau trečiasisasmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, nereiškia jojokiųsavarankiškų pretenzijų į ginčo dalyką.TREČIUJU AMENU SKIRTUMAS NUO NETINKAMOS ŠALIES-DEJA NEPAVYKO ATRASTI BEI TINKAMAI SUFORMULUOTI..6.Trečiųjų asmenų procesinės teisės ir pareigosTretiesiems asmenims taikomos bendrosios nuostatos:CPK 31 straipsnis. Dalyvaujančių byloje asmenų teisės ir pareigosDalyvaujantys byloje asmenys turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, išsirašyti iš jos išrašus, pasidaryti nuorašus, pareikšti nušalinimus, teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, duoti klausimus kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims, liudytojams ir ekspertams, pareikšti prašymus, duoti teismui paaiškinimus žodžiu ir raštu, teikti savo argumentus ir samprotavimus visais teisminio nagrinėjimo eigoje kylančiais klausimais, prieštarauti kitų dalyvaujančių byloje asmenų prašymams, argumentams ir samprotavimams, gauti teismo sprendimų, nutarčių ar nutarimų, kuriais išsprendžiama byla, nuorašus, apskųsti teismo sprendimus bei nutartis ir naudotis kitomis procesinėmis teisėmis, kurias jiems suteikia šis kodeksas. Dalyvaujantys byloje asmenys, sumokėję šio kodekso 111(2) straipsnyje nustatytą užmokestį, turi teisę gauti bylos medžiagos ar jos dalies kopiją. Kopija, išskyrus Civilinio proceso kodekso numatytus atvejus, nelaikoma bylos dalimi, oficialiu dokumentu ar nuorašu. Dalyvaujantys byloje asmenys privalo jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai.7 tema. Viešojo intereso gynimas civiliniame proceseProkuroro, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų ir fizinių asmenų, ginančių viešąjį interesą, dalyvavimo civiliniame procese pagrindai ir tikslasCivilinio proceso tikslai – ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti bei plėtoti teisę (Lietuvos Respublikos Civilinio Proceso Kodekso (toliau CPK) 2 straipsnis). Todėl kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar saugomas interesas (CPK 5 straipsnis). Nors bylinėjimasis pirmiausiai yra privatus šalių reikalas, tačiau yra nemažai su viešuoju interesu susijusių bylų. Visuomenės interesas yra labai aiškus ir paprastas – visuomenė suinteresuota savo stabilumu, kad būtų kuo mažiau socialinių ir teisinių nesutarimų, kad jos gyvenimą reguliuotų socialiai teisingos teisės normos ir kad tos teisės normos būtų tinkamai taikomos sprendžiant bylas teismuose. Taigi, nagrinėjant kiekvieną civilinę bylą, šalia privataus šalių intereso neabejotinai egzistuoja ir viešasis – visuomenės interesas, kad teismas bylą išnagrinėtų teisingai, sąžiningai ir operatyviai. Kas šį viešąjį interesą turėtų saugoti ir prireikus apgintų? Tais atvejais kai pareiškiamas ieškinys viešajam interesui apginti, ieškovu tokioje byloje yra institucija, pareiškusi ieškinį. Įstatymų numatytais atvejais prokuroras, valstybės ar savivaldybių institucijos bei kiti asmenys gali pareikšti viešajam interesui ginti. Valstybės ir savivaldybių institucijos įstatymų numatytais atvejais gali būti įtraukiamos proceso dalyviais arba įstoti į procesą savo iniciatyva, kad duotų išvadą byloje, siekiant įvykdyti jiems pavestas pareigas, jeigu tai yra susiję su viešojo intereso gynimu. Jeigu pareikštas ieškinys viešajam interesui apginti yra susijęs su fizinių ar juridinių asmenų teisėmis, šie asmenys jų pačių arba asmens, pareiškusio ieškinį nustatyta tvarka, prašymu arba teismo iniciatyva įtraukiami dalyvauti procese trečiaisiais asmenis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, arba benraieškais. Viešajam interesui apginti gali būti pareiškiamas grupės ieškinys (CPK 49 straipsnis).
Civiliniame procese viešąjį interesą mėginama ginti trimis būdais: 1) teisės įstoti į procesą suteikimas specialiam valstybės pareigūnui – prokurorui, kurio pagrindinė funkcija yra ginti viešąjį interesą; prokuroras turi teisę pareikšti ieškinį ar įstoti į bylą bet kuriuo atveju, kai jo nuomone, to reikia viešajam interesui apginti; 2) pareikšti specialų – grupinį ieškinį, šiuo atveju didesnės ar mažesnės visuomenės grupės interesais ieškinį pareiškia vienas asmuo; 3) teisės ginti viešąjį interesą suteikimas visuomeninėms organizacijoms, taip pat specializuotoms valstybės institucijoms arba pareigūnams. Lietuvoje žinomi ir taikomi pirmasis bei trečiasis viešojo intereso gynimo būdai.
Išvardintų asmenų dalyvavimo civiliniame procese formos, jų procesinės teisės ir pareigosProkuroras, valstybinio valdymo institucijos, įmonės, įstaigos, organizacijos ar fiziniai asmenys, kurie kreipiasi į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintos valstybės ir kitų asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai, turi šalies procesines teises ir pareigas, išskyrus baigti bylą taikos sutartimi. Nurodytųjų organų ir asmenų atsisakymas savo paduoto pareiškimo neatima iš asmens, kurio teisėms bei įstatymo saugomiems interesams ginti paduotas pareiškimas, teisės reikalauti, kad teismas išnagrinėtų bylą iš esmės. Iš šio straipsnio išplaukia, kad nurodytieji organai turi procesines teises, numatytas CPK 31 str. ir 35 str. Pagal prokuratūros įstatymą, prokuroras, rengdamas medžiagą civilinei bylai teisme iškelti, turi teisę: 1) reikalauti norminių ir kitų teisinių aktų, dokumentų bei kitos informacijos iš valstybės valdymo organų ir jiems pavaldžių institucijų, valstybės kontrolės, savivaldybių, įmonių, įstaigų ir organizacijų, bankų, taip pat partijų, visuomeninių organizacijų; 2) pavesti valstybės valdymo, valstybės kontrolės organams, įmonių, įstaigų ir organizacijų vadovams bei kitiems pareigūnams atlikti patikrinimus, revizijas, ekspertizes, pateikti išvadas; 3) šaukti piliečius bei pareigūnus ir gauti jų paaiškinimus dėl įstatymų pažeidimų; 4) esant būtinumui, tiesiogiai vietose tikrinti pareiškimuose išdėstytas civilinių interesų pažeidimų aplinkybes. Prokuroras, nustatęs įstatymo pažeidimus, atsižvelgdamas į jų pobūdį, privalo: 1) civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka pateikti ieškinius ir pareiškimus teisme; 2) dalyvauti teismuose nagrinėjant civilines bylas, iškeltas prokuroro iniciatyva, apskųsti neteisėtus ar nepagrįstus teismo sprendimus, nutartis, nutarimus šiose bylose. Pagal galiojantį CPK, ieškinį pareiškęs prokuroras šalimi nėra laikomas. Ieškovu pripažįstamas asmuo, kurio interesais pareikštas ieškinys.Atitinkamais atvejais valstybinio valdymo institucijos turi ne tik teisę, bet ir pareigą kreiptis su pareiškimu kitų asmenų teisėms apginti. Jie laikomi ieškovais ne materialine, o procesine prasme. Valstybės institucijos, visuomeninės organizacijos, pavieniai asmenys, kreipdamiesi į teismą su pareiškimu kitų asmenų teisėms ginti, turi laikytis visų įstatymo numatytų reikalavimų, nustatytų ieškiniui pareikšti, išskyrus pareigą mokėti teismo išlaidas (CPK 102 str. 10 d.). Valstybės institucijos, visuom. organizacijos ir pavieniai asmenys, kreipęsi į teismą CPK 55 str. tvarka, ieškovais taip pat nėra laikomi. Jie turi procesines teises ir pareigas, nurodytas CPK 31 str. Bet kadangi jie pradeda procesą, įstatymas suteikia jiems ir šalies procesines teises ir pareigas: teisę atsisakyti ieškinio, pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis pagrindžia savo reikalavimą, ir kt. Antra vertus įstatymas riboja tokių asmenų procesines teises: draudžia sudaryti taikos sutartį, jiems negali būti pareikštas priešinis ieškinys, tokių asmenų savo pareikšto ieškinio atsisakymas nėra pagrindas teismui nutraukti bylą, jeigu asmuo, kurio teisėms ar interesams ginti pareikštas ieškinys, reikalauja nagrinėti bylą iš esmės.CPK 50 str. 1. Prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, pareiškę ieškinį viešajam interesui apginti, turi visas ieškovo procesines teises ir pareigas, išskyrus atvejus, kai kiti įstatymai nustato kitaip. 2. Valstybės ir savivaldybių institucijos, dalyvaujančios procese išvadai duoti, turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, duoti paaiškinimus, teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, pateikti prašymus.
Bylos iškėlimo išvardintų asmenų iniciatyva sąlygosTik įstatymų numatytais atvejais bei siekiant apginti valstybės bei kitų asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, prokuroras, valstybinio valdymo institucijos, įmonės, įstaigos, organizacijos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintos valstybės ir kitų asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai:Prokuroras, gavės pareiškimą ar kt informaciją apie valstybės teisėtų interesų bei asmenų pažeidimus, įstatymo nustatyta tvarka rengia medžiagą civilinei bylai teisme iškelti, jeigu: 1) pažeisti neveiksnių, ribotai veiksnių, invalidų, nepilnamečių bei kitų asmenų, turinčių ribotas galimybes ginti savo teises, interesai; 2) pažeisti turtiniai ir kiti teisėti valstybės interesai, o pareigūnai, privalantys ginti šiuos interesus, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Jeigu tokio pareiškimo nagrinėjimas priklauso kitų institucijų kompetencijai, jis persiunčiamas pagal priklausomumą.Įstatymai suteikia galimybę ir kitoms institucijoms – valstybinio valdymo institucijoms, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms ar fiziniams asmenims – kreiptis į teismą. Pagrindiniai atvejai: 1) Ieškinį dėl vaikų teisių apsaugos gali pareikšti vaiko teisių apsaugos institucija (CK 3.184 straipsnis); 2) Pareiškimą dėl asmens pripažinimo neveiksnių ar ribotai veiksniu gali paduoti šeimos nariai, globos ir rūpybos institucija, prokuroras (CPK 463 straipsnis); 3) Skundus dėl rinkimų komisijų sprendimų bei skundus dėl rinkimų teisės atkūrimo gali paduoti politinės partijos, visuomeniniai politiniai judėjimai, rinkėjai (LR Seimo rinkimų įstatymo 16, 26 27 straipsniai); 4) Pareikšti ieškinį dėl savo narių socialinių, darbo ar ekonominių teisių gynimo turi teisę profesinės sąjungos (LR Profesinių sąjungų įstatymo 15, 18 straipsniai); 5) Seimo kontrolieriai turi teisę kreiptis į teismą ir siūlyti atleisti kaltus pareigūnus iš einamų pareigų (LR Konstitucijos 73 straipsnis); 6) Kainų ir konkurencijos institucijos turi teisę kreiptis į teismą dėl valdymo organų neteisėtų veiksmų nutraukimo ar priimtų sprendimų panaikinimo (LR Konkurencijos įstatymo 9 straipsnis).Atitinkamais atvejais valstybinio valdymo institucijos turi ne tik teisę bet ir pareigą kreiptis su pareiškimu kitų asmenų teisėms apginti (vaikų teisių apsaugos, globos ir rūpybos institucijos privalo ginti pažeistas vaikų teises (CK 3.184 straipsnis)).Tam tikrais atvejais į teismą kreiptis gali ir pavienis asmuo, gindamas kito asmens interesus. Ne bet kurie asmenys, viešosios institucijos ar organizacijos ir ne bet kada gali kreiptis į teismą, siekdami paginti kitų asmenų teises ar viešąjį interesą, o tik tie ir tada, kai tai tiesiogiai nurodyta įstatyme. Jeigu įstatymai nesuteikia viešajai institucijai, visuomeninei organizacijai ar pavieniam asmeniui teisės kreiptis į teismą su pareiškimu kito asmens teisėms ar viešam interesui ginti, teisėjas privalo atsisakyti priimti tokį pareiškimą CPK 150 str. 1 punkto pagrindu, o jeigu byla jau iškelta, teisėjas ją turi nutraukti CPK 243 str. 1 punkto pagrindu.
Prokuroro procesinė padėtisProkuroras, rengdamas medžiagą civilinei bylai teisme iškelti, turi teisę: 1) reikalauti norminių ir kitų teisinių aktų, dokumentų bei kitos informacijos iš valstybės valdymo organų ir jiems pavaldžių institucijų, valstybės kontrolės, savivaldybių, įmonių, įstaigų ir organizacijų, bankų, taip pat partijų, visuomeninių organizacijų; 2) pavesti valstybės valdymo, valstybės kontrolės organams, įmonių, įstaigų ir organizacijų vadovams bei kitiems pareigūnams atlikti patikrinimus, revizijas, ekspertizes, pateikti išvadas; 3) šaukti piliečius bei pareigūnus ir gauti jų paaiškinimus dėl įstatymų pažeidimų; 4) esant būtinumui, tiesiogiai vietose tikrinti pareiškimuose išdėstytas civilinių interesų pažeidimų aplinkybes. Prokuroras, nustatęs įstatymo pažeidimus, atsižvelgdamas į jų pobūdį, privalo: 1) civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka pateikti ieškinius ir pareiškimus teisme; 2) dalyvauti teismuose nagrinėjant civilines bylas, iškeltas prokuroro iniciatyva, apskųsti neteisėtus ar nepagrįstus teismo sprendimus, nutartis, nutarimus šiose bylose. Pagal galiojantį CPK, ieškinį pareiškęs prokuroras šalimi nėra laikomas. Ieškovu pripažįstamas asmuo, kurio interesais pareikštas ieškinys.
Valstybės ir savivaldybių institucijų, dalyvaujančių civiliniame procese, rūšys ?????
Valstybės ir savivaldybių institucijų įtraukimas arba jų įstojimas į procesą duoti išvadą bylojeValstybės institucijos gali dalyvauti procese ir ginti kito asmens teises ne tik pareikšdamos ieškinį, bet ir pateikdamos išvadą byloje. Valstybinio valdymo organai įstatymo numatytais atvejais gali būti teismo įtraukiami dalyvauti procese arba įstoti į procesą savo iniciatyva, kad duotų išvadą byloje, siekdami įvykdyti jiems pavestas pareigas, ir kad gintų asmenų teises ir valstybės interesus. Nurodytųjų valstybinio valdymo organų dalyvavimas procese išvadai dėl bylos duoti yra būtinas, jeigu teismas pripažįsta tai esant reikalinga. Valstybės valdymo institucijų galimybė dalyvauti procese pateikiant išvadą susijusi su jų vykdomomis funkcijomis. Pvz. globos ir rūpybos institucijos pateikia išvadą bylose dėl tėvystės teisių atėmimo, dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, dėl įvaikinimo panaikinimo ir t.t.Visuomeninės organizacijos ir pavieniai fiziniai asmenys neturi teisės tokiu būdu dalyvauti procese. Valstybinio valdymo organai, dalyvaujantys procese išvadai dėl bylos duoti, gali savo atstovų asmenyje susipažinti su bylos medžiaga, pareikšti nušalinimus, duoti paaiškinimus, teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, pareikšti prašymus, taip pat atlikti kitus įstatymo numatytus procesinius veiksmus. Valstybės valdymo institucijos gali įstoti į procesą išvadai pateikti tiek savo, tiek teismo iniciatyva. Dalyvaudamos procese šiuo būdu, valstybės valdymo institucijos yra suinteresuotos bylos baigtimi procesine teisine prasme, nes savo dalyvavimu procese siekia, kad būsimas teismo sprendimas atitiktų jų tarnybinius interesus. Toks tarnybinis suinteresuotumas bylos baigtimi valstybės valdymo institucijas padeda atriboti nuo ekspertų. Ekspertas nėra teisiškai suinteresuotas bylos baigtimi, jis negali įstoti į bylą savo iniciatyva.Į procesą valstybės valdymo institucijos įstoja arba teismo įtraukiamos esant antrajai arba trečiajai civilinio proceso stadijai. Tačiau galimas valstybės valdymo institucijos dalyvavimas ir kitose proceso stadijose, pvz., vykdymo stadijoje, kai vykdomas teismo sprendimas, susijęs su vaiko perdavimu vienam iš tėvų arba globos ir rūpybos organui.Savo išvadą teismui valdymo institucija išdėsto raštu, ją pasirašo institucijos vadovas. Tokia rašytinė išvada gali būti laikoma rašytiniu įrodymu . Bylos nagrinėjime dalyvauja valstybės institucijos atstovas: jis balsu perskaito išvadą, atsako į teismo ir dalyvaujančių byloje asmenų klausimus dėl išvados bei dalyvauja teisminiuose ginčuose. Tačiau tokie institucijų atstovų paaiškinimai įrodymais nėra laikomi. Valstybės valdymo institucijos išvada nėra privaloma teismui – jis gali ja nesivadovauti, tačiau turi savo nesivadovavimą paremti argumentais.
8 tema. Atstovavimas civiliniame procese
Atstovavimo civiliniame procese samprata.Atstovavimas civiliniame procese – tai toks priocesinis teisinis santykis, kurio vienas dalyvis – atstovas, teisme kito asmens (atstovaujamojo) vardu ir jo interesais atlieka tam tikrus procesinius veiksmus, teikia atstovaujamajam teisinę pagalbą gindamas jo materialiąsias subjektines teises ar įstatymų saugomus interesus ir kartu padeda vykdyti teisingumą civilinėse bylose. Tai civilinio proceso teisės institutas, reglamentuojamas civilinio proceso teisės normomis, nustatantis atstovo teises ir pareigas, atstovavimo įforminimo tvarką, būdus. Tai procesinė veikla, kai atstovui, įgyvendinant ir ginant kito asmens (atstovaujamojo) teises ir teisėtus interesus teisme, susiklosto atstovavimo procesiniai santykiai.Atstovavimo institutas įtvirtintas LR CPK, jį taip pat reglamentuoja specialūs įstatymai, kur vienas iš pagrindinių – LR advokatūros įstatymas. Atstovavimo institutas civiliniame procese įkurtas tuo tikslu, kad proceso šalis, neturėdama specialių teisinių ir kitų žinių, siekdama pilnai, objektyviai ir teisingai apginti savo pažeistą teisę teisme, ir šią teisę teisme galėtų apginti per specialių žinių turinčius asmenis, kurie vadinami atstovais. Atstovavimas teisme reiškia, kad šalis, tretysis asmuo savo bylą veda per atstovą.Pačio asmens dalyvavimas civiliniame procese neatima iš asmens teisės turėti atstovą byloje, tai reiškia, kad šalis ar tretysis asmuo procese gali dalyvauti su vienu ar keliais atstovais. Atstovų skaičius nėra ribojamas.Atstovavimo institutas padeda įgyvendinti ir apginti neveiksnių, ribotai veiksnių, asmenų, asmenų, kuriems reikalinga globa ir parama, civiliniame procese. Atstovavimo teisiniai santykiai susiklosto tarp dviejų subjektų:1. Atstovo – tai asmuo, kuris turi teisę pagal įstatymą būti atstovu teisme, veikiantis už atstovaujamąjį ir jo interesus. Atstovu gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys. 2. Atstovaujamojo – tai asmuo, pavedantis kitam asmeniui (atstovui ) veikti jo vardu procese, teikti konsultacijas ir atlikti visus kitus įpareigotus procesinius veiksmus.
Atstovavimo civiliname procese skirtumai nuo atstovavimo materialinėje teisėje.Materialinėje ir procesinėje teisėse tarp atstovavimo lygybės ženklo nėra, nes skiriasi atstovavimo apimtis ir veiksmai:1. Civiliniame procese atstovui pavedama atlikti procesinius teisinius aktus: surašyti apeliacinį skundą, surašyti kasacinį skundą, dalyvauti byloje ir panašiai.2. Skiriasi asmenų ratas, kuriems galima būtų pavesti atstovauti. Materialinėje teisėje – visi veiksnūs asmenys, o procesiniam atstovavimui yra tam tikrų ribojimų. Naujame CPK asmenų ratas, galinčių atstovauti CP, dar labiau susiaurintas. 3. Atstovavimo teisių ir pareigų apimtis. Materialinėje teisėje atstovauti galima sudarius sandorį, bet be atskiro pavedimo neįgyja procesinių teisių. Procese atstovas įgyja teises pagal CPK , o pagal atskirą įgaliojimą ir kitas procesines teises, bet tai nesuteikia jam pareigų ir teisių materialinės teisės aspektu.4. Skiriasi atstovavimo įforminimo tvarka, nors tiek materialinėje, tiek procesinėje teisėse reikalaujama, kad įgaliojimas būtų patvirtintas notaro, tačiau procese galimi atvejai, kai atstovavimas galimas ir be notaro patvirtinto įgaliojimo. Kai kuriais atvejais procese atstovauti galima pavesti ir žodiniu pavedimu (bendrininkai paveda savo vadovui).Atstovavimo civiliniame procese tikslas ir rūšys
Išskiriami tokie pagrindiniai procesinio atstovavimo tikslai:– procesinių veiksmų atstovaujamojo vardu ir interesais atlikimas;– kvalifikuotos teisinės pagalbos atstovaujamajam teikimas šiam atliekant konkrečius procesinius veiksmus;– pagalba, vykdant teisingumą civilinėse bylose.
Atstovavimo rūšys:1. Privalomasis arba būtinasis atstovavimas – kai šalis arba tretysis asmuo yra juridinis asmuo, teisme veikiantis per savo valdymo organus ar valdymo organų atstovus. Taip pat kai šalis ar tretysis asmuo dėl tam tikrų aplinkybių ir savo savybių negalintis pats veikti procese savo vardu. Tai neveiksnūs, ribotai veiksnūs, kurie dėl tam tikrų aplinkybių negali veikti teisme.2. Pasirenkamasis atstovavimas – tai šalis arba tretysis asmuo, galintis dalyvauti procese pats ir procesinius veiksmus gali pavesti atlikti kitam asmeniui.
Pagal atstovavimo teisinių santykių atsiradimo pagrindus atstovavimas skirstomas į:٭ Sutartinį – šio atstovavimo pagrindas – sutartis tarp atstovo ir atstovaujamojo arba įgaliojimas su įgalinimų ribomis.٭ Įstatyminį – šis atstovavimas atsiranda, kai tai numato įstatymas. Pagal administracinį aktą teismo sprendimą neveiksnių, ribotai veiksnių, nepilnamečių asmenų tėvai, įtėviai, pagal giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.٭ Visuomeninį – šio atstovavimo pagrindas yra narystė tam tikroje visuomeninėje organizacijoje.
Pagal atstovaujamąjį subjektą gali būti skiriamas: atstovavimas fiziniams ir juridiniams asmenims.
Atsižvelgiant į atstovavimo teisinių santykių privalomumą, atstovavimas gali būti skiriamas į :– savanorišką (kai kalbama apie asmens teisę turėti savo atstovą byloje);– privalomą (kai kalbama apie asmens pareigą turėti atstovą byloje.
Atstovavimas pagal įstatymą ir pagal susitarimą.
1. Įstatyminio atstovavimo atveju atstovavimo teisiniai santykiai atsiranda įstatymo pagrindu. (t.y. atstovavimas ex officio) Tokie atvejai numatyti CPK 43, 44, 45, 47 str., pvz., nepilnamečiams vaikams ex officio atstovauja jų tėvai, globėjai ar rūpintojai. Atstovavimui reikia pateikti atitinkamą aktą, kuriuo suteikiama globa. Įstatyminio atstovavimo pagrindu gali būti teismo nutartis, pvz., kai teismas iškelia bankroto bylą jis paskiria administratorių, kuris yra atstovas ex officio. Pagal CPK 45 str. įpėdiniai, dar nepriėmę palikimo, taip pat turi teisę atstovauti palikėjo turtiniams interesams bylose, susijusiose su palikimu. 2. Sutartinio atstovavimo pagrindu dažniausiai yra pavedimo sutartis, t.y. įgaliojimų suteikimas. Tačiau atstovavimo pagrindu gali būti ir darbo sutartis (CPK 48 str.), taip pat jungtinės veiklos sutartis; atstovavimo santykiai gali atsirasti ir partnerystės sutarties pagrindu (vienas partneris teisme atstovauja visų partnerių interesams).
Atstovo teisme procesinė padėtis, įgaliojimai ir jų įforminimas.CPK 30 str. priskiria atstovus prie byloje dalyvaujančių asmenų. Jie turi visas teises iš CPK 31 str.:1. susipažinti su medžiagą;2. daryti išrašus;3. pateikti klausimus ir prašymus.Jie taip pat turi ir atitinkamas pareigas, pvz., klausytis pirmininkaujančio, nepiktnaudžiauti savo teisėmis. Kad atstovas galėtų gerai atlikti savo pareigas, yra ir kitų procesinių teisių grupė, kurias atstovas gali įgyti tik tais atvejais, jeigu jos numatytos dokumente, kuriuo grindžiamas atstovavimas. CPK 49 str. nurodo, kad tos teisės yra išdėstytos įgaliojime. Pagal CPK 51 str. atstovas pagal pavedimą gali:1. sudaryti arbitražinį susitarimą;2. sudaryti taikos sutartį;3. perduoti įgaliojimus;4. pateikti skundą;5. pripažinti ieškinį;6. atsisakyti nuo ieškinio;7. gauti vykdomąjį raštą ir t.t.Tik tada, jeigu tos teisės numatytos įgaliojime (tai taikoma tik sutartiniam ir visuomeniniam atstovavimui). Įstatyminis atstovas gali įgyvendinti visas atstovaujamojo teises, bet tik jo interesais.Įmonės darbuotojas turi CPK 51 str. teises tik tuo atveju, kai tai numatyta įgaliojime, įmonės vadovas įgyja šias teises iš karto.Advokatas automatiškai įgyja CPK 31 str. teises. Kad įgytų teises pagal 51 str., jam turi būti išduodamas įgaliojimas. Jame reikia įvardinti teises, kurios jam suteikiamos iš 51 str. Taip pat gali būti sudaryta teisinės pagalbos sutartis, kurioje turi būti numatytos 51 str. teisės.Įforminimas1. Jei yra įstatyminis atstovavimas atstovo teisinę padėtį įtvirtina tie dokumentai, kurie patvirtina tą juridinį faktą, kuriuo remiasi atstovavimas. Pvz., atstovaujant vaiko interesams pateikiamas pasas ir vaiko gimimo liudijimas, mero ar savivaldybės nutarimas, patvirtinantis globą; juridiniams asmenims – dokumentas, patvirtinantis asmens užimamas pareigas ir t.t.2. Jei yra sutartinis ir visuomeninis atstovavimas atstovas turi turėti įgaliojimą. Bendri principai: fizinio asmens įgaliojimas turi būti patvirtintas notariškai, išskyrus 49 str. 2 d., t.y. organizacija, kurioje įgaliotojas dirba, mokymo įstaiga, kurioje jis mokosi, stacionarinė gydymo įstaiga, kurioje gydomas, kalinimo vietos administracija, kur sėdi ir t.t. Juridinių asmenų atstovavimo įgaliojimas turi būti surašytas įmonės valdymo organo Visuomeninio atstovavimo atveju įgaliojimą surašo organizacija, kuri turi teisę atstovauti.Įgaliojimas gali būti vienkartinis (galima atstovauti tik konkrečioje byloje ar atlikti konkretų procesinį veiksmą) arba generalinis (galima dalyvauti visose su atstovaujamojo teisėmis susijusiose bylose, pvz., 1 metus).Dviem atvejais atstovo įgaliojimai gali būti išreikšti ir žodžiu: kai visi bendrininkai teismo posėdyje paveda bylą vesti vienam iš jų arba, kai atstovaujamasis teismo pasėdyje prašo teismo leisti konkrečiam asmeniui būti jo atstovu. Abiem atvejais žodiniai pareiškimai įrašomi į teismo posėdžio protokolą (CPK 49 str.).Civilinio proceso įstatymai nereguliuoja įgaliojimo panaikinimo, pasibaigimo, atstovo įgaliojimų viršijimo padarinių. Šiuos klausimus reikėtų spręsti pagal analogiją taikant CK 65 – 76 str. normas.Advokato procesinę padėtį (įgaliojimus) patvirtina advokato orderis, kuriame nurodyta kontora, jo parašas, antspaudas, asmuo, kuriam jis atstovauja. Orderis suteikia 31 str. teises. 51 str. teisės suteikiamos įgaliojimu ar sutartimi. CPK 49 str. numato, kad advokato įgaliojimai įforminami sutartimi (pagal Advokatūros įstatymo 41 – 43 str.). Ši sutartis gali pakeisti orderį.Gali būti atstovais:I. Įstatyminiais atstovais gali būti tik tie asmenys, kurie įsakmiai numatyti įstatyme. Įstatyminiai atstovai gali pasisamdyti advokatą bylai vesti. Įmonės vadovas gali pavesti advokatui, o gali ir pats atstovauti.II. Sutartiniais atstovais gali būti asmenys, numatyti CPK 48 str.:1. advokatai ir jų padėjėjai;2. darbuotojai įmonių bylose;3. organizacijų įgaliotiniai jų narių bylose;4. profsąjungų įgaliotiniai jų narių bylose;5. įvairių valstybinių institucijų, tarnybų it t.t. įgaliotiniai;6. vienas iš bendrininkų kitų bendrininkų pavedimu;7. kiti asmenys, pateikę įgaliotinio valią patvirtinančius dokumentus. (Anot Mikelėno šis punktas taikytinas kartu su Advokatūros įstatymo 18 str., bet realiai ši norma turi pirmenybę ir todėl šiandien teismuose atstovauja bet kas).
Asmenys kurie negali būti atstovais teisme.
Negali būti atstovais (CPK 52 str.):1. Nepilnamečiai;2. neveiksnūs ar ribotai veiksnūs asmenys;3. atstovais pagal pavedimą negali būti asmenys, kuriems teismo sprendimu yra uždrausta verstis advokato praktika arba jie patys sustabdė veiklą arba buvo patapę Seimūnais (tik tuos šventus ketverius metelius);4. teisėjai, tardytojai, prokurorai (išskyrus, kai jie patampa įstatyminiais atstovais, ar atstovauja savo darbovietei).
Advokato teisinė padėtis civiliniame proceseDažniausiai civilinėse bylose šalims atstovauja advokatai, t.y. asmenys, kuriems atstovauti civilinėse bylose ir teikti teisinę pagalbą yra profesinė veikla. Advokato padėtis yra specifinė – ji reguliuojama ne tik Advokatūros įstatymo bet ir profesinės etikos taisyklių. Taisyklių nesilaikymas yra pagrindas taikyti advokatui drausminę atsakomybę.Specifinę advokato padėti apsprendžia:1) profesinė veikla, t.y. advokatas yra profesionalas, kuriam taikomi tam tikri reikalavimai iš:a) profesinio elgesio taisyklių; b) įstatymų ir kitų teisės norminių aktų.Asmuo, kuris nėra advokatas, nėra suvaržytas profesinės etikos.2) norint tapti advokatu reikia išpildyti keletą specifinių reikalavimų:a) išsimokslinimas: teisės magistro arba bakalauro laipsnis, arba teisininko kvalifikacijos universitetinis išsilavinimas;b) egzamino išlaikymas;c) teisinio darbo stažas: reikia atidirbti 5 m. prokuroru, tardytoju, teisėju arba kuo nors iš Vyr. patvirtinto sąrašo.d) nepriekaištinga reputacija.3) advokatas privalo rūpintis savo profesine kvalifikaciją ir ją nuolat kelti.4) specifinė advokato atsakomybė: verstis advokato praktika galima tik apsidraudus (min. 50 000 lt). Advokatas atsako ir už savo neteisėtus veiksmus ir už jo kontroliuojamų asmenų (samdyti darbuotojai, padėjėjai) padarytą žalą.Civiliniame procese advokato statusas yra dvilypis: viena vertus advokatas yra savo kliento patikėtinis ir atstovas, todėl privalo būti visiškai atsidavęs jo reikalui; antra vertus advokatas civiliniame procese veikia kaip sudedamoji teisingumo įgyvendinimo sistemos dalis.
Privalomas advokato dalyvavimas. Valstybei nėra tas pats, kas bus atstovai civilinėje byloje, nes jie padeda vykdyti teisingumą, be to valstybė turi būti garantuota ir tuo, kad klientui dėl atstovo kaltės padaryta žala bus atlyginta, o atstovui netinkmai elgiantis, bus taikomos atitinkamos drausminio poveikio priemonės. Visus šiuos reikalavimus atitinka advokatai.:– tik advokatų teisinė kvalifikacija yra tikrinama laikant advokato egzaminą, o programą ir komisijos sudėtį tvirtina teisingumo ministras (Advokatūros įst. 15 str. 1 d., 16 str.);– tik advokatas privalo drausti savo civilinę atsakomybę ir visiškai atsako už klientui savo kaltais veiksmais padarytą žalą (Advokatūros įst. 20 str.);– tik advokatams gali būti taikoma drausminė atsakomybė, tik advokatūroje veikia advokatų garbės teismas (Advokatūros įst. 48 str.).Advokatūros įst. aiškiai formalizuoja tapimo advokatu tvarką ir šitaip pašalina bet kokią piktnaudžiavimo galimybę.
Kuratoriaus civiliniame procese.
Kuratorius – tai fizinis asmuo, už atstovaujamąjį veikiantis kaip atstovas pagal įstatymą.Kuratorius civilinėje byloje skiriamas šiais atvejais:– šaliai, kuri neturi civilinio procesinio veiksnumo;– šaliai, kurios gyvenamoji ( darbo) vieta nežinoma;– kai byloje būtina atlikti būtinus ir skubius procesinius veiksmus. Kuratorius gali būti bet koks veiksnus fizinis asmuo su aukštuoju universitetiniu teisiniu išsilavinimu. Jis gali būti ir šalies giminaitis arba sutuoktinis, tačiau jo interesas negali būti priešingas asmens, kuriam skiriama kuratorius, interesams.Kuratorius gali būti paskirtas tik esant jo rašytiniam sutikimui. Apmokėjimo už kuratoriaus paslaugas garantuoja šalis, prašanti skirti kuratorių. Apie kuratorių byloje paskelbiama viešo paskelbimo būdu, nutartis skirti kuratorių paviešinama teismo skelbimų lentoje. Kuratorius gali atlikti visus procesinius veiksmus už asmenį, kuriam jis buvo paskirtas ir kuriuos leidžia įstatymas atlikti. Kuratorius yra pilnai atsakingas už savo atliktus veiksmus ir privalo atlyginti visus nuostolius, kuriuos sukelia jo kaip kuratoriaus atlikti veiksmai procese.
9 tema. CIVILINIŲ BYLŲ PRISKYRIMAS TEISMAMS IR TEISMINGUMAS
Civilinių bylų priskyrimo teismams samprata ir principai.Teismo kompetencija iš esmės apibūdina bylų priskirtinumo teismams ir bylų teisingumo institutai. Bylų paskyrimą kompetencijos ar specializuotiems teismams nustato teismingumo institutas. Bylos priskirtinumo teismui klausimą turi išspręsti pats teismas (teisėjas) ex officio („pagal pareigas“). Tai reiškia bylininkas negali nuspręsti, kokia institucija ar teismas turi nagrinėti jo keliamą klausimą ar bylą. Teismo teisė spręsti, ar ginčas priklauso jo kompetencijai ir jurisdikcijai, yra viena iš teismo nepriklausomumo garantijų. Bylų priskirtinumą teismams reglamentuoja CPK 22-24 straipsniai, o teismingumą – CPK 25-36 straipsniai.Bylų priskirtinumas teismams (anksčiau vadinta žinybingumu) – tai bylų priskyrimas teismo kompetencijai. Bylų priskirtinumo esmė įtvirtinta Konstitucijos 30 straipsnio, Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio bei CPK 5 straipsnio nuostatose, pagal kurias kiekviena asmens pažeista teisė turi būti ginama teisme. Konstitucijos ir Konvencijos nuostatose tik numatyta teisė kreiptis į teismą, bet nenustatyta šios teisės įgyvendinimo tvarka. Teismo veikla vykdant teisingumą yra procesinė veikla ir, atsižvelgiant į nagrinėjamų santykių prigimtį, šią veiklą reglamentuoja civilinio proceso, baudžiamojo proceso ar administracinio proceso normos.Teisminės pagalbos principas reikalauja, kad kiekvienam asmeniui turi būti užtikrinta teisė kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Civiliniams teismams priskiriami nagrinėti ginčai, kylantys iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, bankroto ir kitų privatinių teisinių santykių.Bylų priskirtinumas civiliniams teismams jokiu būdu neatima galimybės nustatyti išankstinę ginčų sprendimo ne teisme tvarką. Vienintelė sąlyga – tokie atvejai turi būti numatyti įstatymuose. Taigi teisė suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą atsiranda tik tada, kai šis asmuo laikosi įstatymo nustatytos išankstinės ginčo nagrinėjimo tvarkos. Tik laikęsis tokios tvarkos, asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą. Antai Civilinio kodekso 2.24 straipsnio 2 dalyje rašoma, kad tuo atveju, kai tikrovės neatitinkantys duomenys buvo paskleisti per visuomenės informavimo priemonę, asmuo, apie kurį šie duomenys buvo paskleisti, turi teisę surašyti paneigimą ir pareikalauti, kad ta visuomenės informavimo priemonė šį paneigimą nemokamai atspausdintų ar kitaip paskelbtų per dvi savaites nuo jo gavimo dienos. Tik atsisakius tai padaryti ar nepadarius to per įstatymo nustatytą terminą, asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą (CK 2.24 str. 4 d.).Įstatymuose ir kituose teisės aktuose gali būti numatyta teisė suinteresuotam asmeniui pasinaudoti išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka arba iš karto tiesiogiai kreiptis į teismą. Ta aplinkybė, kad buvo pasinaudota išankstine ginčo sprendimo tvarka, neatima teisės po to kreiptis į teismą. Pavyzdžiui, Geležinkelio transporto kodekso 72 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad ieškiniai dėl reikalavimų, kylančių iš vežimo sutarties, pareiškiami teismui, tačiau ieškovas iki ieškinio pareiškimo gali pateikti pretenziją geležinkelio įmonei.
Bylos, nagrinėtinos teisme. (22 strc CPK)1. Teismams nagrinėti šio Kodekso nustatyta tvarka priskiriami ginčai, kylantys iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, bankroto, restruktūrizavimo ir kitų privatinių teisinių santykių. Įstatymų numatytais atvejais gali būti nustatyta išankstinė ginčų sprendimo ne teisme tvarka. 2. Teismai taip pat nagrinėja bylas ypatingosios teisenos tvarka bei prašymus dėl užsienio teismų sprendimų ir arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje. Ginčų perdavimas spręsti arbitražui (23 str. CPK)Šalys savo susitarimu gali perduoti spręsti arbitražo tvarka bet kokį ginčą dėl teisės, išskyrus ginčus, kurie pagal įstatymus negali būti nagrinėjami arbitraže. Bylos priskyrimo teismui prioritetas (24 str. CPK)1. Jeigu byloje sujungiami keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių nors vienas yra priskirtas teismui, visi reikalavimai turi būti nagrinėjami teisme.2. Jeigu iškyla abejonių arba galiojančių įstatymų kolizija dėl konkretaus ginčo priskyrimo teismui ar kitai institucijai, ginčas nagrinėjamas teisme.
Teismo ir kitų ginčus dėl teisės sprendžiančių institucijų kompetencijos atribojimas.Teismas veikia neperžengdamas Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytų ribų. Be įstatymo teismo galias riboja valstybės teritorija, jos piliečiai ir teismo teritorinės veiklos ribos. Teismo kompetencija taip pat gali būti ribojama tam tikra valstybės teritorijos dalimi, pvz., apylinkės, apygardos teismų veiklos teritoriją nustato įstatymas. (Teismų įst. 10,11 str.)Teismo veikla, susijusi su bylų nagrinėjimu, vadinama jurisdikcine veikla. Teismo teisių, kuriomis remdamasis jis vykdo jam įstatymo skirtas funkcijas, visumą priimta vadinti teismo kompetencija. Pagal vykdomų funkcijų prigimtį skiriama jurisdikcinė teismo kompetencija (teismo teisės, susijusios su bylų nagrinėjimu) ir nejurisdikcinė teismo kompetencija (teismo teisės ir įgaliojimai, susiję su administracinio pobūdžio funkcijų vykdymu).ŽinybingumasLiaudiškai tariant žinybingumas atsako į klausimą kas nagrinės ginčą: teismas ar kokia nors kita institucija (arbitražas, ginčų komisija ir t.t.). Dabar vadovėlisSubjektines teises ir interesus gina ne tik teismas, bet ir kitos institucijos. Todėl, kilus ginčui labai svarbu tiksliai nustatyti, kokios institucijos kompetencijai priklauso nagrinėti ginčą, t.y. kieno jurisdikcijos jis yra. Atsakyti į šį klausimą padeda žinybingumo institutas. Žinybingumas nusakomas kaip teisės normų, nustatančių įvairių jurisdikcinių organų kompetenciją nagrinėti ir spręsti vienokio ar kitokio pobūdžio ginčus, visuma.Kompetencija ir žinybingumas nėra tapačios sampratos. Kompetencija yra tam tikros institucijos teisių ir pareigų visuma, o žinybingumas tai tik dalis kompetencijos, būtent tas jos aspektas, kuris susijęs su ginčų dėl teisės nagrinėjimu, t.y. su jurisdikcine veikla. Bylos žinybingumui nustatyti reikia nustatyti instituciją, turinčią teisę ją nagrinėti. Civilinių bylų žinybingumas – tai bylos visumos priskyrimas teismo kompetencijai. Pagal tai kiek institucijų turi teisę nagrinėti konkrečią bylą žinybingumas skirstomas į vienetinį ir dauginį.1. Vienetinis žinybingumas reiškia, kad konkretus ginčas gali būti nagrinėjamas tik vienoje institucijoje, t.y. yra tos institucijos kompetencija. Ši žinybingumo rūšis dar vadinama išimtiniu arba imperatyvioju žinybingumu, nes įstatymai įtvirtinto konkretaus ginčo žinybingumo negali pakeisti nei šalys savo susitarimu, nei kitos institucijos.2. Dauginis žinybingumas – ginčo nagrinėjimas yra dviejų ar daugiau institucijų kompetencija. Jis skirstomas į: alternatyvųjį, sąlyginį ir sutartinį.
Teismų kompetencijos sąvoka ir rūšys.Teismų kompetencija tiesiogiai susijusi su LR Teismų sistema, t.y. teismas, kaip valstybinė institucija, gali veikti ir atlikti priskirtas f-jas tik jei jis įsteigtas įstatymo pagrindu. Teismo veikla yra ribojama Konstitucijos, Teismų įstatymo, CPK nuostatomis. Be įstatymo, teismo galias riboja valstybės teritorija, jos piliečiai ir teismo teritorinės veiklos ribos.Pagal vykdomas f-jas yra išskiriama tokia teismų kompetencija: JURISDIKCINĖ kompetencija, t.y. teismo teisės ir pareigos nagrinėjant civilines bylas; NEJURISDIKCINĖ kompetencija, t.y. teismo teisės, pareigos ir įgaliojimai susiję su administracinio pobūdžio f-jų vykdymu.Teismo JURISDIKCINĘ kompetenciją apibrėžia du institutai: priskirtinumo (žinybingumo) institutas; teismingumo institutas.Kompetencija ir priskirtinumas – netapačios sampratos: Kompetencija – tam tikros institucijos teisių ir pareigų visuma. Priskirtinumo institutas – tai teisės normų sistema, nustatanti jurisdikcinių organų kompetenciją spręsti tam tikrus klausimus. Priskirtinumas yra tik dalis kompetencijos, kuri susijusi su ginču dėl teisės nagrinėjimu. Priskirtinumas civiliniame procese reiškia, kad tam tikros bylos, ginčai dėl teisės bei pareiškimai dėl teisines pasekmes sukelenčių veiksmų yra priskiriami teismo kompetencijai.Priskirtinumo rūšys, pagal tai, kiek institucijų turi teisę nagrinėtikonkrečią bylą. Priskirtinumas skirstomas į:c) VIENETINĮ – nagrinėti ginčą yra tik vienos institucijos kompetencija, pvz. teismas;d) DAUGINĮ – nagrinėti ginčą yra dviejų ar daugiau institucijų kompetencija. Galutinį sprendimą priima teismas.Dauginis priskirtinumas skirstomas į:1. ALTERNATYVŲJĮ – kai asmuo turi teisę pasirinkti instituciją, kuri spręs jo ginčą, t.y. teismas, kita institucija.2. SĄLYGINĮ – kai asmuo įgyja teisę į instituciją, kuri spręs jo klausimą tik tada, jei tą klausimą, prieš kreipiantis į tą instituciją, asmuo išsprendžia kita, įstatymo nustatyta, tvarka (tai susiję su vykdomosios valdžios institucijom).3. SUTARTINIS – kai ginčo šalys savo susitarimu nusprendžia kas nagrinės jų ginčą (arbitražas).Civilinių bylų priskirtinumas teismui yra reglamentuojamas CPK 22 str. Jis nustato bylų kategorijas iš civilinių teisinių santykių, kurių pagrindu kylęs ginčas nagrinėjamas teisme.
Teismų sistema ir kompetencijos paskirstymas tarp atskirų jos grandžių. Jeigu byla yra žinybinga teismui reikia nustatyti, kuris konkretus teismas ją nagrinės. Kiekvienoje valstybėje egzistuoja tam tikra teismų sistema. LR Konstitucijos 111 str. nurodo, kad Lietuvos teismų sistemą sudaro LR Aukščiausiasis Teismas, Apeliacinis teismas, Apygardos teismai ir Apylinkės teismai. Bandant sužinoti koks teismas kompetentingas spręsti ginčą reikia nustatyti kurios teismų grandies teismas nagrinės jį kaip pirmoji instancija – apylinkės ar apygardos. Reikia atriboti būtent šių dvejų grandžių kompetenciją, nes nei AT nei Apel. T. bylų kaip pirmoji instancija nenagrinėja. Nustačius grandį reikia nustatyti konkretų teismą. Konkretus teismas išrenkamas pagal specialias taisykles.
Civilinių bylų teismingumo samprata ir rūšys. Teismams žinybingų bylų paskirstymas teismams vadinamas teismingumu. Taisyklių sistema, reguliuojanti bylų paskirstymo teismams tvarką, vadinama teismingumo institutu. Nustatant bet kurios bylos teismingumą reikia išsiaiškinti tris dalykus:1. teismų sistemos grandį ir teismo rūšį (specializuotas ar bendros kompetencijos);2. konkretų teismą;3. teismą, vykdantį tam tikrą funkciją, nesusijusia su bylos nagrinėjimu pirmoje instancijoje, t.y. konkretų teismą instancijų sistemoje.Atitinkamai skiriamas 3 rūšių teismingumas: rūšinis (dalykinis), teritorinis ir funkcinis.
Rūšinis (dalykinis) teismingumas. Rūšinis teismingumas padeda išspręsti du uždavinius: nustatyti teismų sistemos grandį bei nustatyti bendros kompetencijos ar specializuotas teismas nagrinės bylą. (Šiuo metu yra tik vienas specializuotas teismas – Administracinis).CPK 135 str. nustato, kad teismams žinybingos civilinės bylos nagrinėja apylinkės teismas, išskyrus nurodytas 136, 1361 ir 1363 str. Taigi bendra taisyklė – visos civilinės bylos nagrinėjamos apylinkės teismuose, jeigu įstatymas nenumato kitaip.CPK 136 str. numato 10 punktų, kai bylos teismingos apygardų teismams, kaip 1 instancijos teismams. Kai kurios iš jų: ieškinio kaina daugiau kaip 100 tūkst. Lt, bylos pagal Seimo kontrolieriaus siūlymus atleisti iš pareigų valstybės ir savivaldybės pareigūnus, bylos, kurių viena šalis yra užsienio valstybė ar jos jur. asmenys, įmonių bankroto bylos ir t.t.Taigi rūšinis teismingumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo suma, ginčo pobūdis ir ginčo šalysAtitinkamų bylų teismingumas nustatomas pagal išimtinio teismingumo taisyklę. Pagal CPK 1361 str. tik Vilniaus apygardos teismui teismingos 5 kategorijų bylos, pvz., dėl išradimų patentavimo ir naudojimo, nurodytų LR patentų įstatyme; pagal užsieniečių prašymus įvaikinti LR pilietį, taip pat pagal LR piliečių prašymus įvaikinti užsienietį, gyvenanti LR; dėl LR prekių ir paslaugų ženklų įstatyme numatytų ginčų (yra išvardinti 4); kitos civilinės bylos, kurios pagal LR įstatymus teismingos tik Vilniaus apygardos teismui, taip pat bylos, kurios iki Teismų įstatymo įsigaliojimo buvo teismingos LR aukščiausiajam teismui.CPK 1363 str. nustato bylas, teismingas Administraciniam teismui: bylos dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų pareigūnų ir valdininkų veiksmais ar neveikimu viešojo valdymo srityje, atlyginimo.
Teritorinis teismingumas ir jo rūšys: bendrasis, alternatyvusis, išimtinis, sutartinis, kelių susijusių bylų teismingumas. Remiantis teritoriniu teismingumu bylos paskirstomos tos pačios grandies, pvz., apylinkės ar apygardos, teismams. Teritorinis teismingumas skirstomas į : bendrąjį, alternatyvųjį, išimtinį, sutartinį ir kelių tarpusavyje susijusių bylų teismingumą.Bendrojo teritorinio teismingumo atveju ieškinys pareiškiamas teisme pagal atsakovo gyvenamąją vietą ar juridinio asmens organo buveinės vietą (forum domicile principas). Fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma ta, kur asmuo nuolat ar daugiausiai gyvena (CK 17 str.). Kai asmuo turi kelias gyvenamąsias vietas ir nė vienoje iš jų nuolat negyvena, ji turi būti nustatoma vadovaujantis papildomais kriterijais, pvz., aiškinamasi su kuria iš kelių gyvenamųjų vietų jis labiausiai susijęs.
Esant alternatyviajam teritoriniam teismingumui, įstatymas nurodo galimybę bylą nagrinėti dviejuose ar daugiau tos pačios grandies teismų. Konkretų teismą pasirenka ieškovas (CPK 138 str.). Šis teismingumas nustatomas toms byloms, kuriose ginami ypač svarbūs ieškovo teisės ir interesai, taip pat, kai nežinoma atsakovo gyvenamoji vieta. Kreipęsis į vieną iš kelių galimų teismų, ieškovas praranda teisę su tapačiu ieškiniu kreiptis į kitą teismą.Išimtinio teritorinio teismingumo atveju įstatymas tiksliai įvardija teismą, turintį nagrinėti bylą. Antai ieškiniai dėl nuosavybės į žemę, pastatus ar kitą nekilojamąjį turtą, dėl naudojamos žeme pastatais ar kitu nekilnojamuoju turtu taip pat dėl arešto turtui panaikinimo teismingi turto ar pagrindinės jo dalies buvimo vietos teismui. Palikėjo kreditorių ieškiniai, pareikšti prieš įpėdiniams priimant palikimą, pareikšdami palikimo turto ar pagrindinės jo dalies buvimo vietos teismui. Ieškiniai, kylantys iš pervežimo sutarčių, vežėjams pareiškiami transporto organizacijos, kuriai nustatyta tvarka buvo pareikšta pretenzija, valdybos buveinės vietos teismui (CPK 139 str.).Sutartinio teritorinio teismingumo atveju teismą, nagrinėsiantį bylą, pasirenka šalys tarpusavio susitarimu. Tačiau šalys savo susitarimu negali pakeisti rūšinio ar išimtinio teritorinio teismingumo. Šalių susitarimas dėl teritorinio teismingumo turi būti sudaromas raštu ir pateikiamas kartu su ieškinio pareiškimu. Šalys bylos teismingumą gali nustatyti ir nesudarydamos atskiro susitarimo, o aptardamos tai sutartyje. Dažniausiai šis teismingumas būdingas tarptautinėms sutartims.Nustatant kelių tarpusavyje susijusių bylų teismingumą, dažniausiai kurios vienos bylos teismingumas lemia kitų bylų teismingumą. Pvz., priešinis ieškinys pareiškiamas tame pačiame teisme, kur nagrinėjamas pradinis ieškinys (CPK 141 str.); trečias asmuo, turintis savarankišką reikalavimą, ieškinį pareiškia teisme, kur nagrinėjama ieškovo ir atsakovo byla.Remiantis teritoriniu teismingumu kompetencija paskirstoma ir apylinkių, ir apygardų teismų sistemos viduje. Pvz., nustatant, kuris apygardos teismas turi nagrinėti bylą reikia vadovautis CPK 137 – 141 str.Funkcinis teismingumas. Remiantis funkciniu teismingumu paskirstoma teismų kompetencija instancijų sistemoje, t.y. nustatoma, koks teismas turi teisę nagrinėti bylas kaip pirmoji, apeliacinė ir kasacinė instancija. Taip pat nustatoma teismo kompetencija, nesusijusi su jurisdikcinė veikla ar susijusi tik iš dalies, pvz., teismų teisė pripažinti užsienio arbitražo sprendimus,.LR teismų įstatymo 15 ir 16 str. nurodoma, kad civilines bylas kaip pirmoji instancija turi teisę nagrinėti tik apylinkių ir apygardų teismai.Kaip apeliacinė instancija jas nagrinėja apygardų teismai ir Apeliacinis teismas. Apygardų teismai yra apylinkės teismų sprendimų ir nutarčių apeliacinė instancija (Teismų įst. 16 str.). Apeliacinis teismas yra apeliacinė instancija byloms, kurias kaip pirmoji instancija nagrinėjo apygardų teismai (Teismų įst. 17 str.).Kasacine tvarka bylas turi teisę nagrinėti apygardų teismai, Apeliacinis teismas ir AT. Apygardų teismai – dėl apylinkės teismų sprendimų ir nutarčių, nenagrinėtų apeliacine tvarka (Teismų įst. 16 str.). Apeliacinis teismas – pagal kasacinius skundus dėl apygardos teismų sprendimų ir nutarčių, priimtų apeliacine tvarka (Teismų įst. 17 str.). Jis taip pat nagrinėja bylas pagal kasacinius skundus dėl arbitražo sprendimų, priimtų pažeidžiant pagrindinius proceso principus, bei užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo klausimus.AT kasacine tvarka nagrinėja bylas dėl Apel. teismo sprendimų ir nutarčių, priimtų apeliacine tvarka, ir dėl apygardos teismų nutarčių, priimtų pirmosios instancijos teisme. Be to AT vypso vienodos teismų praktikos taikant įstatymus formavimo funkciją (Teismų įst. 18 str.).AT senatas, nagrinėjantis bylas pagal AT pirmininko teikimą (Teismų įst 20 str.), vykdo taip vadinamą “superkasacija”.
Teismingumo taisyklių nesilaikymo procesiniai teisiniai padariniai. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlyga. Jeigu byla teismui neteisminga teisėjas turi atsisakyti priimti pareiškimą (CPK 150 str. 6 p.). Kai iškėlus bylą nustatoma, kad pareiškimas priimtas pažeidžiant teismingumo taisykles, teismas privalo perduoti bylą atsižvelgdamas į teismingumą. Jeigu teismas išnagrinėja bylą pažeisdamas rūšinio teismingumo taisykles, teismo sprendimas turi būti besąlygiškai naikinamas (CPK 343 str. 1 d.).Daugumoje valstybių teismingumo taisyklių laikymąsi teismas kontroliuoja ex officio. Tačiau būna ir taip, kad teismingumą ar neteismingumą turi įrodyti šalys.Civilinės bylos, teismo priimtos savo žinion, perdavimo kitam teismui tvarka. Bylą, priimtą savo žinion laikantis teismingumo taisyklių, teismas turi išspręsti iš esmės, nors paskiau ji taptų teisminga kitam teismui. Tačiau kartu CPK 142 str. nurodo išimtis, kada byla, priimta vieno teismo žinion, gali būti perduota kitam teismui. Tai atvejai, kai:1. teismas pripažįsta, kad byla bus greičiau ir teisingiau išspręsta kitame teisme;2. atsakovas, kurio gyvenamoji vieta anksčiau buvo nežinoma, paprašo perduoti bylą jo gyvenamosios vietos teismui;3. tame teisme negalima pakeisti vieno ar kelių nušalintų teisėjų;4. iškėlus bylą tame teisme, paaiškėjo, kad ji buvo priimta šio teismo žinios pažeidžiant teismingumo taisykles;5. byla sustabdoma dėl to, kad atsakovui iškelta bankroto byla (perduodama bankrotą iškėlusiam teismui).Dėl bylos perdavimo kitam teismui teismas priima nutartį, kurią galima skųsti apeliacine tvarka. Gautą bylą kitas teismas privalo priimti ir išnagrinėti iš esmės. Jokie teismų ginčai dėl bylos perdavimo neleidžiami (CPK 144 str.). dėl to gali kilti įvairių problemų, nes kitas teismas gali bandyti nepriimti bylos, motyvuodamas neteismingumu.CPK 143 str. numato dar vieną galimybę perduoti bylą kitam teismui: išimtinais atvejai byla gali būti perduota kitam tos pačios rūšies teismui, kad būtų išnagrinėta kuo greičiau, išsamiau ir objektyviau. Šiuo pagrindų bylas tarp apylinkės teismų perduoda teismo pirmininkas, o tarp apygardos teismų – AT pirmininkas ar šio teismo civilinių bylų skyriaus pirmininkas. Šiuo pagrindu jokiu būdu negali būti keičiamas rūšinis ar išimtinis teismingumas, tik teritorinis.
Ginčų dėl teismingumo neleistinumas.1. Kiekvieną bylą, iš vieno teismo perduotą kitam šio Kodekso 34, 35 straipsniuose nustatyta tvarka, turi besąlygiškai priimti savo žinion tas teismas, kuriam ji perduota, ir jokie ginčai dėl to tarp teismų neleidžiami. Jeigu byla aukštesnės pakopos teismui, vadovaujantis šio Kodekso 34 straipsnio 2 dalies 4 punktu, perduodama neteisėtai, tai konstatavęs aukštesnės pakopos teismas nutartimi bylą grąžina nagrinėti pagal teismingumą. Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama. 2. Bendrosios kompetencijos teismo ir administracinio teismo ginčus dėl teismingumo rašytinio proceso tvarka išsprendžia speciali teisėjų kolegija, į kurią įeina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojas ir po vieną šių teismų pirmininkų paskirtą teisėją.
Teismingumo atribojimo tarp bendrosios kompetencijos teismų ir administracinių teismų klausimai. Pagrindiniu kriterijumi, lemiančiu tam tikro ginčo teismingumą, specialioji teisėjų kolegija pripažįsta teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, pobūdį, t. y. ar ginčas kyla iš civilinių teisinių (retesniais atvejais – baudžiamųjų teisinių), ar iš administracinių teisinių santykių. Dažniausiai pasitaikančios sritys, kuriose teismams kyla abejonių dėl santykio, iš kurio kyla ginčas, pobūdžio, yra nuosavybės teisių atkūrimas, darbo ir tarnybos teisiniai santykiai, muitinės veikla.
Teismingumo kolegija.Iki administracinių teismų sistemos sukūrimo Lietuvoje visi teisiniai ginčai, taip pat ir kylantys iš administracinių teisinių santykių, buvo nagrinėjami bendrosios kompetencijos teismuose. Įkūrus specializuotų administracinių teismų sistemą kartais praktikoje gali iškilti klausimas – kuris teismas – bendrosios kompetencijos ar administracinis – turi nagrinėti tam tikrą teisinį konfliktą, juolab kad valstybėje ilgą laiką veikiant tik bendrosios kompetencijos teismų sistemai negalėjo susiformuoti jokie aiškesni teismingumo atribojimo tarp bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų kriterijai. Šiems klausimams spręsti įstatymų leidėjas sukūrė tam tikrą teisinį mechanizmą – specialiąją teisėjų kolegiją (praktikoje neretai vadinamą teismingumo kolegija).
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 21 straipsnyje bei Civilinio proceso kodekso 36 straipsnio 2–4 dalyse įtvirtintas nuostatas, į specialiąją teisėjų kolegiją ginčams dėl teismingumo spręsti, į kurios sudėtį įeina po du Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjus, gali kreiptis bendrosios kompetencijos ir administraciniai teismai. Administraciniai teismai prašymų ar nutarčių teismingumo klausimams išspręsti pateikimo procedūrą atlieka per Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, bendrosios kompetencijos teismai – per Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą.Specialiosios teisėjų kolegijos nutartis dėl konkrečios bylos teismingumo yra neskundžiama ir privaloma teismui, kurio kompetencijai priskirta konkreti byla. Taip išvengiama situacijos, kai tiek bendrosios kompetencijos, tiek administraciniams teismams atsisakius nagrinėti ginčą kaip jiems neteismingą, asmuo apskritai prarastų galimybę savo pažeistą teisę ginti teisme, garantuojamą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio nuostatų.
10 tema. PROCESINIAI TERMINAI. TEISMO NUOBAUDOS
Procesiniai terminai, jų samprata ir rūšys. Procesinių terminų skaičiavimo taisyklės. Procesinio termino sustabdymas, pratęsimas ir atnaujinimas. Procesinių terminų pažeidimo teisinės pasekmės.Teismo nuobaudos samprata, paskirtis ir rūšys. Teismo baudos. Areštas. Teismo nuobaudų skyrimo pagrindai ir tvarka. Teismo nuobaudų apskundimas.Procesiniu terminu (pt) laikomas įstatymo ar teismo (teisėjo) nustatytas laikas, per kurį teismas, dalyvaujantys byloje ar kiti asmenys privalo ir gali atlikti tam tikrus procesinius veiksmus. Byla turi būti išnagrinėta per protingą terminą – jei nebūtų terminų, būtų pažeisti principai – operatyvaus bylos išnagrinėjimo.pt rūšys: pagal tai, kieno yra nustatyti, pt skirstomi į nustatytus: įstatymo; teismo (gali būti modifikuoti). Jei nustatyta įstatymo tai pt negalima pailginti, t.y. modifikuoti, tačiau jei įstatymas leidžia, galima praleistą terminą atstatyti. Pagal paskirtį (tai kam nustatomi ) pt skirstomi į nustatytus: teismui tam tikriems veiksmams atlikti; 1) per kiek dienų teismas turi išnagrinėti bylą; 2) per kiek dienų teisėjas turi pasiruošti bylos nagrinėjimui. dalyvaujantiems byloje ir kitiems asmenims tam tikriems procesiniams veiksmams atlikti (tiek teismo nustatyta, tiek įstatymo nustatyta). pt ne byloje dalyvaujantiems asmenims dažniausiai nustatoma šalims: apeliacinis; kasacinis teismas; PT skaičiavimas: 1. Procesiniai veiksmai atliekami įstatymų nustatytais terminais. Tais atvejais, kai procesinių terminų nėra nustatę įstatymai, juos nustato teismas. 2. Terminai procesiniams veiksmams atlikti apibrėžiami tikslia kalendorine data arba nurodomas įvykis, kuris būtinai turi įvykti, arba laiko tarpas. Pastaruoju atveju veiksmas gali būti atliekamas per visą laiko tarpą. 3. Metais, mėnesiais, savaitėmis ar dienomis skaičiuojama procesinio termino eiga prasideda rytojaus dieną nuo nulis valandų nulis minučių po tos kalendorinės datos arba to įvykio, kuriais apibrėžta termino pradžia, jeigu įstatymų nenumatyta ko kita.PT pabaiga: 1. Metais skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą paskutinių termino metų mėnesį ir dieną dvidešimt ketvirtą valandą nulis minučių. 2. Mėnesiais skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą termino paskutinio mėnesio dieną dvidešimt ketvirtą valandą nulis minučių. 3. Jeigu metais ar mėnesiais skaičiuojamo termino pabaiga tenka tokiam mėnesiui, kuris atitinkamos dienos neturi, tai terminas pasibaigia paskutinę to mėnesio dieną. 4. Savaitėmis skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą paskutinės termino savaitės dieną dvidešimt ketvirtą valandą nulis minučių. 5. Tais atvejais, kai paskutinė termino diena tenka ne darbo ar oficialios šventės dienai, termino pabaigos diena laikoma po jos einanti darbo diena. 6. Procesinis veiksmas, kuriam atlikti nustatytas terminas, turi būti atliekamas iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos nulis minučių. Tačiau, jeigu veiksmas turi būti atliktas teisme, tai terminas pasibaigia nustatytu teismo darbo dienos pabaigos metu.7. Jeigu skundas, dokumentai ar pinigai įteikti paštui ar telegrafui iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos nulis minučių, terminas nelaikomas praleistu.PT sustabdymas: Visų nepasibaigusių procesinių terminų eiga sustabdoma, kai sustabdomas bylos nagrinėjimas. Terminų sustabdymas prasideda nuo to laiko, kada atsiranda aplinkybės, sudariusios pagrindą bylai sustabdyti. Nuo bylos atnaujinimo dienos procesiniai terminai eina toliau.PT pratęsimas: 1. Teismo paskirti ir nepasibaigę procesiniai terminai teismo gali būti pratęsiami. Teismas, svarstydamas termino pratęsimo klausimą, gali pareikalauti užstato iki vieno tūkstančio litų, kurį turi sumokėti asmuo, prašantis pratęsti procesinį terminą. Nesumokėjus pareikalauto užstato, termino pratęsimo klausimas toliau nesvarstomas. 2. Užstatas pereina valstybei, kai asmuo, prašantis pratęsti terminą, neatlieka veiksmų, kuriems atlikti procesinis terminas buvo pratęstas.PT atnaujinimas: 1. Asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. 2. Pareiškimas dėl praleisto termino atnaujinimo paduodamas teismui, kuriame reikėjo atlikti procesinį veiksmą, ir nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. 3. Paduodant pareiškimą dėl termino atnaujinimo, kartu turi būti atliekamas procesinis veiksmas (paduodamas skundas, dokumentai ar atliekami kiti veiksmai), kuriam atlikti praleistas terminas. 4. Pareiškimas dėl termino atnaujinimo turi būti motyvuotas. Prie pareiškimo turi būti pridedami įrodymai, pagrindžiantys praleisto termino atnaujinimo būtinumą. 5. Teismo nutartis, kuria išsprendžiamas procesinio termino atnaujinimo klausimas, turi būti motyvuota. 6. Dėl teismo nutarties, kuria atmetamas pareiškimas dėl praleisto procesinio termino atnaujinimo, gali būti duodamas atskirasis skundas.PT pažeidimo teisniai padariniai: 1. Jei terminas buvo nustatytas tam tikrai teisei realizuoti, tai terminui praėjus ji išnyksta (kasacinio apskundimo teisė per 3 mėnesius). Taisyklė nėra absoliuti, nes turime termino atnaujinimo teisę, tai yra jei teismas praleidimo priežastį pripažįsta svarbia, tai terminą atnaujina ir tuo pačiu realizuos teisę, nes ją reikia realizuoti kartu su termino atnaujinimu. Tam tikrais atvejais yra ribojama galimybė atnaujinti praleistą terminą, nes tai nustatyta įstatyme. Pvz., kasacinio apskundimo terminą galima atnaujinti, jei nuo šios teisės atsiradimo nėra praėję daugiau nei 1 metai. 2. Atvejai, kai buvo nustatyta pareiga atlikti veiksmą per tam tikrą terminą. Tokia pareiga neišnyksta, bet tokiam asmeniui už tai bus taikomos sankcijos. CPK numatyta, kad teismas gali skirti baudą asmeniui, kuris nevykdo teismo nutarties įvykdyti prievolę natūra. Tokiu atveju baudos dydį teismas nustato pats ir tokiu atveju bauda bus išieškoma ne valstybės, o ieškovo naudai.Teismo nuobaudų rūšys, samprata ir paskirtis: 1. Teismo nuobaudos yra tokios: a) įspėjimas; b) pašalinimas iš teismo posėdžių salės; c) bauda; d) areštas. 2. Teismo nuobaudos skiriamos teismo nutartimi. 3. Teismo nuobaudos gali būti skiriamos byloje dalyvaujantiems asmenims, kitiems proceso dalyviams (liudytojams, ekspertams, vertėjams) bei kitiems asmenims šiame Kodekse numatytais atvejais.Nuobaudų skyrimo tvarka: Įspėjimas 1. Įspėjimas skiriamas asmenims, kurie bylos nagrinėjimo metu pažeidžia teismo posėdžio tvarką. 2. Nutartis paskirti įspėjimą yra užrašoma teismo posėdžio protokole, o jeigu teismo posėdžio protokolas nerašomas, – įspėjimas skiriamas rašytine teismo nutartimi. Nutartis skirti įspėjimą neskundžiama. Pašalinimas iš teismo posėdžių salės 1. Pašalinimas iš teismo posėdžių salės skiriamas asmeniui, kuris bylos nagrinėjimo metu pažeidžia teismo posėdžio tvarką, jeigu prieš tai jam buvo paskirtas įspėjimas. 2. Nutartis pašalinti asmenį iš teismo posėdžio salės yra užrašoma teismo posėdžio protokole, o jeigu teismo posėdžio protokolas nerašomas, – asmuo iš teismo posėdžių salės pašalinamas rašytine teismo nutartimi. Nutartis pašalinti asmenį iš teismo posėdžių salės neskundžiama. 3. Nutartis įvykdoma nedelsiant po jos priėmimo. Teismo baudų skyrimas 1. Teismas baudas skiria šiame Kodekse numatytais atvejais ir jame nustatyto dydžio. 2. Nutarties skirti baudą nuorašas ne vėliau kaip kitą dieną po nutarties priėmimo pasiunčiamas asmeniui, kuriam paskirta bauda, jeigu asmuo teismo posėdyje nedalyvavo. 3. Baudos, paskirtos juridinių asmenų vadovams ar juridinių asmenų atstovams, išieškomos iš jų asmeninių lėšų. Areštas 1. Areštą teismas skiria šiame Kodekse numatytais atvejais ir tais atvejais numatytos trukmės. Areštas negali būti skiriamas nėščioms moterims, vaikams, asmeniui, kuris vienas augina vaiką iki dvylikos metų, vyresniems kaip šešiasdešimt penkerių metų asmenims, taip pat invalidams. 2. Asmuo, kuriam paskirtas areštas, gali būti policijos sulaikytas teismo posėdžių salėje. Nutarties nuorašas nedelsiant įteikiamas asmeniui, kuriam paskirtas areštasTeismo nuobaudų apskundimas: Nutartis dėl pašalinimo iš teismo posėdžių salės neskundžiama. Nutartis skirti įspėjimą neskundžiama. Baudos panaikinimas ar sumažinimas: 1. Asmuo, kuriam paskirta bauda, per keturiolika dienų nuo nutarties priėmimo gali prašyti teismą, paskyrusį baudą, ją panaikinti ar sumažinti. Teismas tokį pareiškimą nagrinėja rašytinio proceso tvarka. 2. Dėl teismo nutarties, kuria pareiškimas panaikinti ar sumažinti baudą atmetamas, gali būti duodamas atskirasis skundas. Atskirąjį skundą gali paduoti tik asmuo, kuriam bauda paskirta. 3. Skundo padavimas sustabdo nutarties vykdymą.
11 tema. BYLINĖJIMOSI IŠLAIDOS. UŽSTATAS
11.1 BYLINĖJIMOSI IŠLAIDŲ SĄVOKA, REIKŠMĖ IR RŪŠYSBylinėjimosi išlaidas sudaro pinigai, kuriuos turi sumokėti šalys ir tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, pareiškėjai, kreditoriai, skolininkai už teismo atliekamus tam tikrus procesinius veiksmus, ir jų turėtos piniginės išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu teisme. Iš šio apibrėžimo galima išskirti keletą svarbiausių bylinėjimosi išlaidų instituto požymių: 1) bylinėjimosi išlaidos visada išreiškiamos pinigais; 2) šias išlaidas sumoka šalys, tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, pareiškėjai, kreditoriai, skolininkai, t. y. asmenys, esantys materialiai teisiškai suinteresuoti bylos baigtimi;3) bylinėjimosi išlaidomis padengiamos procesinių veiksmų atlikimoišlaidos;4) šios išlaidos tiesiogiai susijusios su nagrinėjama byla;5) tai ir valstybės išlaidos, kuriomis padengiamos kai kurios teisminio bylos nagrinėjimo išlaidos, nes valstybė tam tikrais atvejais prisiima pareigą šias išlaidas apmokėti. Bylinėjimosi išlaidų instituto buvimą lemia keletas priežasčių. Pirma bylinėjimosi išlaidomis padengiama tam tikra dalis valstybės išlaidų, skiriamų teismams išlaikyti. Antra, bylinėjimosi išlaidos netiesiogiai užkerta kelią nepagrįstiems reikalavimams (prevencinis pobūdis).Trečia, pareiga mokėti gana nemažas bylinėjimosi išlaidas skatina ginčo dalyvius ieškoti kitų, neteisminių priemonių išspręsti konfliktą (taikinamasis pobūdis). Ketvirta, šalims visiškai ar iš dalies padengiamos turėtos bylinėjimosi išlaidos (kompensacinis pobūdis).Bylinėjimosi išlaidos turi būti nustatytos tokio dydžio, kad teisminė gynyba būtų visiems prieinama. Europos Tarybos Ministrų komiteto1981 m. gegužės 14 d. rekomendacijos Nr. R (81) 7 „Dėl priemonių, lengvinančiųgalimybes naudotis teisingumo sistema” 12 punkte nurodyta,kad teismo mokesčiai sudaro daug kliūčių įgyvendinant teisingumą, todėl, jeigu įmanoma, jie turi būti sumažinti arba panaikinti. Be to, teismomokesčių sistema turi būti išanalizuota siekiant ją supaprastinti.
l nurodytas nuostatas atsižvelgta rengiant CPK. Kai kurios bylinėjimosi išlaidos čia buvo gerokai sumažintos (ypač sumažintas žyminiomokesčio dydis), labiau skatinamos supaprastintos procedūros, daugiau asmenų tam tikrų kategorijų bylose atleidžiama nuo pareigos išanksto mokėti žyminį mokestį. Kita vertus, valstybės ekonominė galia, didėjantis teismuose nagrinėjamų bylų ir nepagrįstų pareiškimų skaičius(piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis) neleidžia visiškai atsisakyti bylinėjimosi išlaidų. Nurodytos aplinkybės iš esmės yra kliūtis,mažinanti galimybių visiems asmenims pasinaudoti teismine gynyba, tačiau bylinėjimosi išlaidų instituto ir kitų civilinio proceso normų naujovių derinimas turi užtikrinti proceso operatyvumą., ekonomiškumą ir skatinti šalis taikiai spręsti ginčus naudojantis alternatyviomis procedūromis. Bylinėjimosi išlaidos skirstomos į dvi rūšis: žyminį mokestį ir išlaidas,susijusias su bylos nagrinėjimu.
11.2 Žyminis mokestis: samprata, rūšys ir dydis.Žyminis mokestis – tai procesinio įstatymo nustatyta suma, kurią šalys, tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, pareiškėjaiar kreditoriai privalo sumokėti už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus.Žyminis mokestis mokamas už:1) ieškinio, priešinio ieškinio, pareiškimo ypatingosios teisenos tvarka arba pareiškimo išduoti teismo įsakymą padavimą;2) prašymų peržiūrėti sprendimą už akių padavimą;3) apeliacinio ar kasacinio skundo padavimą;4) prašymų atnaujinti procesą padavimą;5) prašymų taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pateikimo dienos padavimą.Žyminis mokestis pagal apskaičiavimo būdą gali būti paprastas irproporcinis. Paprastas žyminis mokestis išreiškiamas tikslia suma, nepriklausančia nuo ginčo dalyko vertės. Toks žyminis mokestis nustatomas bylose, kur pareiškiami neturtiniai ieškiniai, ieškiniai, kurie negali būti įkainoti, arba pareiškimai ypatingosios teisenos bylose, kai sudėtingaarba apskritai neįmanoma įvertinti reikalavimo pinigais. Kad ir kokia būtų teisena (ginčo ar ypatingoji), mokamas šimtolitų dydžio paprastas žyminis mokestis. Jis turi būti indeksuojamas atsižvelgiant į ketvirčio vartojimo kainų indeksą, jeigu tas didesnis negu110 (CPK 82 str. l d.). Taikytinas indeksas apskaičiuojamas laikotarpiui nuo įstatymo, kur nustatytas žyminis mokestis, įsigaliojimo mėnesioiki kito ketvirčio pradžios. Tokia indeksavimo tvarka numatyta ir 1964 m. CPK. Paskutinis skelbtas indeksas yra 135,7, todėl, pavyzdžiui, ypatingosios teisenos bylose pareiškimas buvo apmokestinamas penkiasdešimčia litų, o atsižvelgus į vartojimo kainų indeksą – šešiasdešimt aštuonių litų žyminiu mokesčiu. Tuo tarpu 2003 m. sausio l d. pradėjus galioti CPK nuo nurodytos datos yra skaičiuojamas indeksas,todėl įstatyme nurodytas žyminio mokesčio dydis turi būti taikomas, kol ketvirčio vartojimo kainų indeksas nebus didesnis negu 110. Proporcinis žyminis mokestis taikomas esant turtiniams ginčams ir jo dydis nustatomas procentine ieškinio ar kitokio reikalavimo kainosišraiška. Vadovaujantis CPK 80 straipsnio pirmosios dalies l punktu, ieškinys ar trečiojo asmens, pareiškusio savarankišką reikalavimą, pareiškimas yra apmokestinamas atsižvelgiant į ieškinio sumą: iki Šimto tūkstančių lirų – 3 procentai, bet ne mažiau kaip penkiasdešimt litų, nuo didesnės kaip vienas šimtas tūkstančių iki trijų šimtų tūkstančių litų – trys tūkstančiai litų plius 2 procentai ieškinio sumos, viršijančios vieną šimtą tūkstančių litų, daugiau kaip trys šimtai tūkstančių litų – septyni tūkstančiai litų plius l procentas ieškinio sumos, viršijančios tris šimtus tūkstančių litų. Visais atvejais bendras žyminio mokesčio dydis esant turtiniams ginčams negali viršyti trisdešimties tūkstančių litų. Šioje nuostatoje yra derinamos paprasto ir proporcinio žyminio mokesčio rūšys. Proporcinė išraiška mažėja didėjant ieškinio kainai. Tai pažangi nuostata, palyginti su 1964 m. CPK, kuriame visi turtinio pobūdžio ieškiniai buvo apmokami vienodu 5 procentų ieškinio kainos žyminiu mokesčiu. Žyminio mokesčio mažinimo idėja pagrįsta įstatymų leidėjo ketinimu užtikrinti, kad žyminis mokestis nebus kliūtis kreiptis į teismą teisminės gynybos. Tuo tarpu ankstesnis žyminis mokestis buvo santykiškai didelis, o tai ribojo asmens galimybę kreiptis į teismą.
11.3 Ieškinio suma ir jos nustatymo tvarka.
CPK 85 straipsnio pirmojoje dalyjenurodyti ieškinio sumos nustatymo būdai:1) pinigų išieškojimo bylose – pagal išieškomą sumą;2) turto išreikalavimo bylose – pagal išreikalaujamo turto rinkos vertę;3) išlaikymo priteisimo periodinėmis išmokomis išieškojimo bylose– pagal bendrą išmokų už vienus metus sumą;4) terminuotų išmokų ar davinių bylose – pagal bendrą visų išmokų ar davinių sumą, bet ne daugiau kaip už trejus metus;5) neterminuotų arba iki gyvos galvos išmokų ar davinių bylose– pagal bendrą išmokų ar davinių už trejus metus sumą;6) išmokų ar davinių sumažinimo arba padidinimo bylose — pagal sumą, kuria sumažinamos arba padidinamos išmokos ar daviniai, bet ne daugiau kaip už vienus metus;7) išmokų ar davinių nutraukimo bylose – pagal bendrą likusių išmokų ar davinių sumą, bet ne daugiau kaip už vienus metus;8) neturtinės žalos atlyginimo bylose – pagal reikalaujamą priteistisumą;9) daiktinių teisių į turtą bylose – pagal turto rinkos vertę;10) jeigu ieškinį sudaro keli savarankiški reikalavimai – pagal bendrąvisų reikalavimų sumą.Žyminis mokestis paprastai turi būti sumokamas prieš atliekant tam tikrus procesinius veiksmus, pavyzdžiui, prieš pareiškiant ieškinį. Prie ieškinio pareiškimo jau turi būti pridėti duomenys, kad žyminis mokestis sumokėtas (CPK 135 str. 2 d.). Toks įrodymas yra banko kvitas ar pavedimas. Tuo atveju jeigu prašoma iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio ar atidėti jo mokėjimą, turi būti pateiktas atitinkamas prašymas. Už ieškinio pareiškimą nesumokėjus žyminio mokesčio teismas nustato terminą šiam ieškinio trūkumui pašalinti (CPK 115 str. 2d.). Nepašalinus šio trūkumo per teismo nustatytą terminą, ieškinys grąžinamas ieškovui. Neišsprendęs klausimų, susijusių su žyminio mokesčio sumokėjimu, teismas negali pradėti nagrinėti bylos. Taigi prašymus iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio ar jį atidėti teismai išnagrinėja pirmiausia. Kai toks prašymas netenkinamas, ieškovas įsiteisėjus teismo nutarčiai turi sumokėti nustatyto dydžio žyminį mokestį. Jo nesumokėjus, ieškinys grąžinamas. Kai nagrinėjant bylą paaiškėja, kad žyminis mokestis nesumokėtas, ieškinys paliekamas nenagrinėtas (CPK 286 str. l d. 7 p.).mokesčiu (paprastu ar proporciniu) turi būti apmokėtas pareikštas reikalavimas. Tam svarbu nustatyti ginčo pobūdį. Turtiniai ginčai apmokestinami paprastu ir proporciniu būdu. Už neturtinius ir neįkainojamus ginčus nustatyta konkreti suma — šimtas litų.
Neįkainoti ieškiniai – tai tokie turtinio pobūdžio ieškiniai, kai turtinis interesas negali būti išreikštas pinigais, vadovaujantis CPK85 straipsnyje nurodytomis ieškinio kainos nustatymo taisyklėmis. Pavyzdžiui, neįkainotais pripažįstami ieškiniai dėl nuosavybės ar valdymoteisių gynimo nuo pažeidimų, dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymo ir panašūs.
11.4 Atleidimas nuo žyminio mokesčio
Įstatymuose numatyti atvejai, kai šalys atleidžiamos nuo žyminio mokesčio. Tai kategorijos bylų, kur ginamos svarbiausios asmens teisės.Nuo žyminio mokesčio atleidžiami ieškovai (darbuotojai) bylose visų reikalavimų, kylančių iš darbo santykių, bylose, taip pat ieškovai išlaikymo priteisimo, nusikalstama veika padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir panašiose bylose (CPK 83 str. l d. 1-4, 6-9 p.).Be to, nuo žyminio mokesčio atleidžiami CPK 49 straipsnyje nurodyti asmenys, kurie kreipiasi į teismą siekdami apginti viešąjį, valstybės arsavivaldybės interesą (CPK 83 str. l d. 5, 10-11 p.). Vadovaujantis CPK 83 straipsnio ketvirtąja dalimi, nuo žyminio mokesčio atleidžiami fiziniai asmenys, kurie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka pripažinti socialiai remtinais asmenimis1. Pažymėtina, kad kitų valstybių fiziniams ir juridiniams asmenims taikomos tokios pačios atleidimo nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, šių išlaidų sumažinimo, atidėjimo ir mokėjimo išdėstymo sąlygos kaip ir Lietuvos Respublikos atitinkamiems asmenims, o asmenys be pilietybės, turintys gyvenamąjąvietą Lietuvos Respublikoje, turi tokias pačias teises kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai (CPK 800 str.).
Siekiant skatinti taikų ginčo išsprendimą, nuo žyminio mokesčio atleidžiami sutuoktiniai už prašymus nutraukti santuoką bendru sutikimu(CK 3.51 str.) ir vieno sutuoktinio prašymu (CK 3.55 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad reikalavimo nutrauktisantuoką bendru abiejų sutuoktinių sutikimu tenkinimo sąlyga yra tai, jog abu sutuoktiniai yra sudarę sutartį dėl santuokos nutraukimo padarinių– turto padalijimo, vaikų išlaikymo ir panašiai. Šiose bylose kitokių reikalavimų, apmokestinamų atitinkamo dydžio žyminiu mokesčiu,nėra, o reikalavimas dėl sutuoktinių pavardės nutraukus santuoką, būdamas neturtinis, yra išvestinis ir glaudžiai susijęs su reikalavimunutraukti santuoką ir atskiru žyminiu mokesčiu neapmokestinamas1. Žyminiu mokesčiu nėra apmokestinami pareiškimai teismo leidimų išdavimo ar faktų patvirtinimo, turto administravimo, paveldėjimo procedūrų taikymo ir kitose bylose, kurios pagal CPK, CK ir kitus įstatymusnagrinėtinos supaprastinto proceso tvarka. Atkreiptinas dėmesys, kad ypatingosios teisenos bylose pareiškimas apmokamas šimto litų žyminiumokesčiu, tačiau įstatyme numatyta, jog žyminis mokestis nemokamas asmens pripažinimo neveiksniu ar ribotai veiksniu bylose, pareiškiant skundą dėl antstolių ar notarų veiksmų, prarastos teismo ar vykdomosios bylos atkūrimo ir kitose bylose. Taip pat žyminiu mokesčiu neapmokestinami prašymai pripažinti ir vykdyti užsienio teismų (arbitražų) sprendimus (CPK 811 str. 3 d.).
11.5 Žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimas
Nors įstatyme pateiktas gana išsamus sąrašas asmenų, tam tikrų kategorijų bylose, esant asmens prašymui, teismui paliekama teisė,atsižvelgiant į asmens turtinę padėtį, iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio. Įstatymas nenurodo, nuo kokios dalies žyminio mokesčioteismas gali atleisti, tačiau praktikoje tai sudaro pusę ir daugiau mokėtino mokesčio. Toks prašymas turi būti motyvuotas, prie jo pridėti įrodymai, patvirtinantys prašymo pagrįstumą (CPK 83 str. 3 d.). Nurodytas klausimas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Asmenys, dėl kurių priimta nutartis, gali pateikti atskirąjį skundą. Be to, teismas tokia pačia tvarka, atsižvelgdamas į asmenų turtinę padėtį, ikisprendimo priėmimo gali atidėti žyminio mokesčio mokėjimą. Šios nuostatos taikytinos ir fiziniams, ir juridiniams asmenims. Žyminismokestis išieškomas priėmus sprendimą (nutartį) bendraisiais pagrindais (CPK 96 str.).1964 m. CPK žyminis mokestis už apeliacinius skundus dėl teismo sprendimų sudarė 50 procentų tarifo, mokėtino paduodant ieškiniopareiškimą, turtinių ginčų atveju – 50 procentų tarifo, apskaičiuoto pagal ginčijamą sumą. Žyminis mokestis paduodant kasacinį skundą sudarė pusę sumos, mokėtinos už apeliacinį skundą, o esant turtiniams ginčams – skaičiuotas pagal ginčijamą sumą. Taigi bylinėjantis instancine tvarka, žyminis mokestis mažėjo.
11.6 Žyminio mokesčio grąžinimas.
Sumokėtas žyminis mokestis ar jo dalis suinteresuoto asmens pareiškimu grąžinami tokiais atvejais:1) kai žyminio mokesčio sumokėta daugiau, negu numato įstatymai;2) kai ieškinys atsiimamas;3) kai atsisakoma priimti ieškinį, prašymą ar skundą arba jie grąžinami be sprendimo;4) kai byla nutraukiama, jei ji nenagrinėtina teisme, arba kai ieškovas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos ginčo išankstinio sprendimone teisme tvarkos ir negalima ja pasinaudoti (CPK 293 str. 1-2 p.);5) ieškinį palikus nenagrinėtą, kai ieškovas nesilaiko tos kategorijos byloms nustatytos ginčo išankstinio sprendimo tvarkos ir galimapasinaudoti šia tvarka, taip pat kai ieškinį padavė neveiksnus asmuo ir šalis neprimokėjo žyminio mokesčio (CPK 86 str. 3 d., 296 str. l d. 1-2 p., 7-8 p.);6) sustabdžius bylos nagrinėjimą, kai yra įsiteisėjusi nutartis iškelti atsakovui bankroto arba restruktūrizavimo bylą (CPK 163 str. 5 p.);7) panaikinus sprendimą dėl absoliučių jo negaliojimo pagrindų(CPK 329 str. 2-3 d.). Šiuo atveju grąžinamas žyminis mokestis, sumokėtas už atitinkamą apeliacinį ar kasacinį skundą. Taigi įtvirtinamanuostata, kad jeigu sprendimas (nutartis) panaikinamas dėl teismo padarytų proceso teisės normų pažeidimo, žyminis mokestis už skundągrąžinamas jį padavusiam asmeniui. Šitaip apginamas suinteresuoto asmens teisinis interesas, nes asmuo neturi mokėti už teismo padarytus pažeidimus. Skatinant taikiai spręsti ginčus, įstatymuose nustatyta, kad, ieškovui atsisakius pareikšto ieškinio arba šalims sudarius taikos sutartį, atitinkamai šaliai grąžinami 75 procentai sumokėto žyminio mokesčio. Tokio pat dydžio žyminis mokestis grąžinamas ir ieškovui atsisakiusreikalavimo dėl to, kad, pareiškus ieškinį, atsakovas patenkino ieškovo reikalavimus iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 87 str. 2 d.).Žyminio mokesčio grąžinimo klausimą teismas suinteresuoto asmens prašymu turėtų išspręsti priimdamas procesinius dokumentus, pavyzdžiui,nutartį nutraukti bylą sudarius taikos sutartį ar atsisakius ieškinio. Jei žyminio mokesčio klausimas neišsprendžiamas iš karto,suinteresuotas asmuo gali kreiptis į teismą su pareiškimu grąžinti žyminį mokestį ne vėliau kaip per dvejus metus nuo tos dienos, kai buvoatliktas atitinkamas procesinis veiksmas, kurio pagrindu prašoma grąžinti žyminį mokestį (CPK 87 str. 4 d.).Jeigu grąžinamas permokėtas žyminis mokestis, šis terminas skaičiuojamas nuo teismo sprendimo, nutarties ar nutarimo įsiteisėjimodienos (CPK 87 str. 4 d.). Dėl prašymo grąžinti žyminį mokestį nusprendžiama nutartimi rašytinio proceso tvarka. Nutartis gali būtiskundžiama asmeniui, dėl kurio ji priimta, pateikiant atskirąjį skundą. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, vadovaudamasiteismo nutartimi (CPK 87 str. 3 d.). Be to, įstatyme numatyti atvejai, kai žyminis mokestis įskaitomas, pavyzdžiui, dokumentiniame procese (CPK 426 str.) ir teismo įsakymo išdavimo procedūroje(CPK 434 str. 2 d.).
11.7 Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu.
Išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, sudaro faktinės piniginės išlaidos, turėtos nagrinėjant bylą ir vykdant teismo sprendimą. VadovaujantisCPK 88 straipsniu, prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu,priskirtinos:1) sumos, išmokėtinos liudytojams, ekspertams, ekspertinėms įstaigomsir vertėjams, ir išlaidos, susijusios su vietos apžiūra;2) atsakovo paieškos išlaidos;3) išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu;4) išlaidos, susijusios su teismo sprendimo vykdymu;5) atlyginimo už kuratoriaus darbą išlaidos;6) išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti;7) išlaidos, susijusios su valstybės teisinės pagalbos teikimu;8) kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos.
Išlaidas, susijusias su teismo sprendimo vykdymu, sudaro:1) išlaidos, susijusios su turto apžiūra, areštu, įkainojimu, pervežimu,saugojimu ir realizavimu;2) atlyginimas ekspertams, vertėjams ir kitiems asmenims, dalyvaujantiemsvykdant teismo sprendimą;3) ryšių išlaidos;4) skolininko, jo turto arba vaiko paieškos išlaidos;5) antstolio kelionės ir komandiruotės išlaidos;6) išlaidos skelbimams visuomenės informavimo priemonėse, internete;7) išlaidos, susijusios su kuratoriaus paskyrimu;8) kitos su sprendimų vykdymu susijusios išlaidos.Įstatymas nenustato šių išlaidų dydžio, nes jų dydį, apmokėjimoir atleidimo nuo jų tvarką nustato teisingumo ministro 2002 m. gruodžio31d. įsakymu patvirtinta Sprendimų vykdymo instrukcija.
11.8 Išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.
CPK 88 straipsnio pirmosios dalies 6 punkte prie bylinėjimosi išlaidų priskiriamos ir išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbaiapmokėti. Tai nauja nuostata civilinio proceso įstatyme. Anksčiau išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti nebuvo įstatymųpriskiriamos prie bylinėjimosi išlaidų. Manyta, kad bylinėjimosi išlaidos kyla tiesiogiai iš civilinio proceso teisinio reglamentavimo irnepriklauso nuo proceso šalių valios, tuo tarpu išlaidos teisinei pagalbai apmokėti atsiranda dėl bylos šalies, kuri pasisamdo advokatą. Tačiau šios išlaidos neatsiejamai susijusios su nagrinėjama byla, todėl pripažintinos bylinėjimosi išlaidomis.Pagal CPK 98 straipsnio pirmąją dalį išlaidas advokato ar jo padėjėjo pagalbai apmokėti sudaro: 1) išlaidos už advokato ar advokatopadėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą; 2) išlaidos už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.Advokatūros įstatymo 44 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad advokatas su klientu dėl užmokesčio už teisinę pagalbą susitaria rastu Lietuvos advokatūros statute1 nustatyta tvarka. Nustatant užmokesčiodydį būtina atsižvelgti į bylos sudėtingumą, advokato kvalifikaciją ir patirtį, kliento finansinę padėtį. Advokatūros statuto 13 punkte nustatyta, kad teisinės pagalbos teikimo sutartyje turi būti nurodytas advokatohonoraro dydis, jo apskaičiavimo formos, mokėjimo tvarka ir terminai. Jeigu šalys nesusitaria, honoraro apskaičiavimui gali būti taikoma teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtinta tvarka.
Įstatymas nustato taisyklę, kad advokato atlyginimo dydis negali priklausyti nuo bylos baigties, t. y. draudžiama susitarti dėl advokatosąlyginio atlyginimo (lot. pacta de quota litis). Tuo tarpu sąlyginis atlyginimas įteisintas JAV ir kai kuriose kitose bendrosios teisės tradicijosvalstybėse, tačiau, kaip rodo JAV patirtis, sąlyginis apmokėjimasskatina didesnį bylinėjimąsi, advokatai, siekdami kuo didesnio atlyginimo, yra linkę dažniau nusižengti įstatymams ir etikos taisyklėms. Daugelyje Europos valstybių sąlyginis advokato atlyginimas draudžiamas. Lietuvoje 1999 m. buvo pakeistas Advokatūros įstatymo 44 straipsnis1 numatant bendrosios taisyklės išimtį, kad civilinėse bylose dėl atlyginimo žalos, padarytos fiziniam asmeniui kūno sužalojimo ar sveikatos netekimo atveju, advokato atlyginimo dydis priklauso nuo bylos baigties, tačiau negali viršyti trečdalio patenkintos ieškinio sumos. Ši įstatymo pataisa inicijuota neatsižvelgus į Lietuvos teisės tradicijas. Nors ja siekta nepasiturintiems asmenims, patyrusiems žalos, sudarytirealias galimybes apginti savo teises ir gauti žalos atlyginimą, tačiau praktikoje tokių bylų nepadaugėjo. Ši problema galėjo būti sprendžiama teikiant nemokamą teisinę pagalbą. Už advokato, teikiančio teisinę pagalbą teismo paskyrimu, darbąapmoka valstybė (Advokatūros įstatymo 46 str., Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 str.). Šis klausimas išsamiau aptariamaskalbant apie valstybės garantuojamą teisinę pagalbą
11.9 Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas tarp šalių ir jų atlyginimas valstybei.
Iš esmės daugumos civilinių bylų nagrinėjimo pabaigoje išsprendžiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. Lietuvoje, kaip ir daugelyjeužsienio valstybių, pagrindinis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principas yra toks: pralaimėjusi šalis laimėjusiai bylą šaliai atlyginavisas turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str. l d.). Bylinėjimosi išlaidas pralaimėjusi šalis moka net tada, kai buvo atleista nuo bylinėjimosiišlaidų mokėjimo. Šios taisyklės esmė, kad laimėjusiai šaliai atlyginamos jos turėtos išlaidos siekiant apginti pažeistą teisę. Be to, pralaimėjusiai šaliai žinant, kad ji turės sumokėti ne tik savo, bet ir laimėjusios šalies išlaidas, nurodyta taisyklė turi ir prevencinį pobūdį, nes užkerta kelią nepagrįstiems, priešiniams ieškiniams, kartu šalys skatinamos ieškoti kompromiso ar rinktis alternatyvius ginčo sprendimo būdus (derybas, tarpininkavimą, arbitražą). CPK numato, kad laimėjusi šalis atgauna visas turėtas išlaidas ar patirtus nuostolius, susijusius su bylinėjimusi teisme, išskyrus tam tikrus atvejus, kai advokato išlaidos gali būti nevisiškai atlyginamos. Pernelyg didelės bylinėjimosi išlaidos gali būti kliūtis kreiptis į teismą ekonomiškai silpnesnei šaliai, nes nemokama teisinė pagalba padengia ne visas išlaidas. Pažymėtina, kad Vyriausybės nustatyta tvarka pripažinti socialiai remtinais fiziniai asmenys yra atleidžiami nuo bylinėjimosi išlaidų, išskyrus išlaidas, nurodytas CPK 88 straipsnio pirmosios dalies 5-7 punktuose (CPK 83 str. 4 d.); tačiau nurodytos nuostatos taikytinos nedaugeliui. Patenkinus ieškinį iš dalies, bylinėjimosiišlaidos paskirstomos šalims proporcingai teismo patenkintų ar atmestų ieškinio reikalavimų dydžiui (CPK 93 str. 2 d.). Šios taisyklės taikomosir žyminiam mokesčiui. Jį šalys moka paduodamos apeliacinius ir kasacinius skundus, taip pat prašymus atnaujinti procesą (CPK93 str. 3 d.). Valstybė turi tam tikra forma kontroliuoti advokatų honoraro dydį. Europos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R (81)7 13 punkte valstybėms siūloma imtis priemonių, kad būtų užtikrinta advokatų gaunamų atlyginimų kontrolė. Ši nuostata yra CPK 98 straipsnyje ir CPK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 12 straipsnio trečiojoje dalyje, įpareigojančioje teisingumo ministrą patvirtinti su Lietuvos advokatų taryba suderintus advokato ar advokato padėjėjo priteisiamų atlyginimų maksimalius dydžius. Nurodytos nuostatos neriboja šalių teisės susitarti dėl advokato atlyginimo dydžio, tačiau šalys privalo atsižvelgti, kad teismai negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu nurodyta rekomendacijose. Kita vertus, atsiranda galimybė prisiteisti išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Žinoma, CPK 98 straipsnio antrojoje dalyje ribojama šalių teisė išieškoti bylinėjimosi išlaidas, tačiau bylą laimėjusi šalis turi teisę reikalauti priteisti visas turėtas išlaidas. Tuo tarpu teismas gali sumažinti advokatų pagalbos apmokėjimo dydį, jeigu atsižvelgiant į bylos aplinkybes šis atlyginimas yra neprotingai didelis. Taigi rekomendacijomis vadovaujamasi mažinant tik neprotingai didelių išlaidų priteisimą.
11.10 Užstato samprata ir paskirtisSiekdamas užtikrinti procesinių veiksmų atlikimą ar galimų nuostolių padengimą, teismas gali įpareigoti byloje dalyvaujanti asmenį, prašantį atlikti tam tikrą procesinį veiksmą, sumokėti nustatyto dydžio piniginį užstatą (CPK 101 str. l d.). Tai nauja nuostata Lietuvos civiliniame procese, tačiau žinoma daugelyje valstybių (Anglijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Belgijoje, Danijoje), bet yra ir tokių valstybių, kur užstatas draudžiamas(Prancūzijoje, Italijoje, Suomijoje).Užstato paskirtis – užtikrinti procesinių veiksnių atlikimą (liudytojo atvykimą, ekspertizės atlikimą, vietos apžiūra ir pan.) ir padengti bylinėjimosi išlaidas (CPK 90 str. l d.). Užstatas sumokamas pinigais, o kai neatliekami procesiniai veiksmai, kuriems užtikrinti jispaskirtas, užstatas atitenka valstybės biudžetui (CPK 101 str. 2 d.). Nesumokėjus užstato, teismas gali atsisakyti atlikti atitinkamus procesiniusveiksnius, tačiau neturėtų šitaip daryti bylose, kylančiose iš šeimos, darbo teisinių santykių, ar ypatingosios teisenos bylose.Teismas gali pareikalauti sumokėti iki vieno tūkstančio litų dydžio užstatą, kai svarstomas procesinio termino pratęsimo klausimas(CPK 77 str. l d.). Užtikrindamas įrodymus, teismas gali pareikalauti, kad užtikrinti įrodymus prašantis asmuo pateiktų užstatą (CPK 223 str. 3 d.). Tam tikrus ypatumus numato tarptautinio civilinio proceso normos, pavyzdžiui, ieškovas (kitos valstybės fizinis ar juridinis asmuo) esant atitinkamam atsakovo prašymui privalo įstatymo nustatyta tvarka sumokėti užstatą, kad būtų užtikrintas galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 794 str. l d.). Įstatyme numatyti atvejai, kai šios pareigos nėra. Tada užstato dydį nustato teismas, atsižvelgdamasį galimas atsakovo bylinėjimosi išlaidas ir siekdamas, kad nustatytas užstato dydis neužkirstų kelio ieškovui pasinaudoti teise įteisminę gynybą. Nustatytas gana trumpas (tik trijų dienų) terminas tokiam užstatui sumokėti. Šį terminą praleidus, ieškinys paliekamasnenagrinėtas (CPK 795 str. l d.). Tai gana griežta procesinė priemonė atsižvelgiant į tai, kad ne kiekvienas ieškovas (užsienio asmuo)turi galimybę operatyviai sumokėti reikalaujamą užstato sumą. Be to, įstatyme nustatoma tam tikra nelygybė, nes tokia priemonė negali būtitaikoma Lietuvos Respublikos įmonėms, piliečiams ir asmenims be pilietybės, turintiems nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje.Užstato skyrimo klausimą sprendžia teismas byloje dalyvaujančio ar kito asmens prašymu arba savo iniciatyva. Užstato dydis nustatomasatsižvelgiant į atliekamą veiksmą pobūdį ir asmens, kuris įpareigojamas sumokėti užstatą, turtinę padėtį. Užstato dydis negali viršytišimto tūkstančių litų. Teismai negali paskirti užstatui sumokėti trumpesnio kaip trijų dienų termino. Nutartis skirti užstatą gali būti skundžiamapateikiant atskirąjį skundą. Tam tikru atžvilgiu prie užstato galima priskirti ir CPK 147 straipsnyje numatytą atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Pagal nurodytą straipsnį, taikydamaslaikinąsias apsaugos priemones, teismas gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą pareiškiantis asmuo pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuris gali būti ir banko garantija. Be to, numatyta,kad iki ieškinio pareiškimo teisme dienos prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmuo turi sumokėti pusę įstatyme numatyto žyminio mokesčio, ir šis nepareiškus ieškinio negrąžinamas, išskyrus atvejus, kai ieškinys nepareiškiamas nesant suinteresuoto asmens kaltės (CPK 148 str. 2 d.).
12 tema. PROCESINIAI DOKUMENTAI IR JŲ ĮTEIKIMAS 1.Procesinių dokumentų samprata, reikšmė ir rūšys. 110 straipsnis. Dalyvaujančių byloje asmenų procesinių dokumentų sąvokaDalyvaujančių byloje asmenų procesiniai dokumentai – tai šių asmenų ieškiniai, priešieškiniai, atsiliepimai į ieškinius ar priešieškinius, dublikai (ieškovo atsiliepimai į atsakovo pareikštą atsiliepimą), triplikai (atsakovo atsiliepimai į dubliką), atskirieji, apeliaciniai ir kasaciniai skundai bei atsiliepimai į juos ir kiti dokumentai, kuriuose rašytinio proceso metu pareikšti jų prašymai, reikalavimai, atsikirtimai ar paaiškinimai. galima būtų išskirti tokius pagrindinius procesinių dokumentų bruožus:a) tai visada yra rašytiniai dokumentai;b) jų autorius yra byloje dalyvaujantis asmuo;c) šiuose dokumentuose yra pareiškiama byloje dalyvaujančio asmens nuomonė dėl bylos nagrinėjimo arba teismui pateikiamas atitinkamas prašymas;d) procesiniai dokumentai pateikiami teismui nagrinėjant bylą ne žodžiu.e) paruošiamieji pagal CPK 112 straipsnio pirmąją dalį yra tokie šalių procesiniai dokumentai, kuriais siekiama pasirengti žodiniam procesui. Jie pateikiami teismui tik raštu rengiantis teisminiam bylos nagrinėjimui. f) skatinantys teismą atlikti tam tikrus procesinius veiksmus yra tokie procesiniai dokumentai, kurie pagal savo paskirtį turi paskatinti bylą nagrinėjantį teismą atlikti tam tikrus procesinius veiksmus (pvz.,paduotas apeliacinis ar kasacinis skundas) arba patys tiesiogiai keičia procesinę padėtį byloje (pvz., ieškinio pareiškimo atsiėmimas, atsisakymas ir pan.);g) paprasti yra tokie procesiniai dokumentai, kuriais teismui ir priešingai šaliai pranešami tam tikri dalykai (pvz., pranešimas apie adreso pasikeitimą, kito atstovo paskyrimą ir pan.).Atsižvelgiant į techninę pažangą įstatyme numatyta ir galimybė pateikti procesinį dokumentą elektronine forma – ji prilyginama rašytinei. Šiuo atveju kalbama apie vienintelį ribojimą — tokiu perdavimo būdu turi būti užtikrinta teksto apsauga (taip pat parašo) ir galimybė identifikuoti parašą (CPK 117str. 1d.). 2.Dalyvaujančių byloje asmenų ir teismo procesiniai dokumentai.
3.Paruošiamieji procesiniai dokumentai.
4.Procesinių dokumentų forma, turinys, kalba ir skaičius. Procesinių dokumentų priedai.111 straipsnis. Dalyvaujančių byloje asmenų procesinių dokumentų forma ir turinys1. Procesiniai dokumentai teismui pateikiami raštu.2. Kiekviename dalyvaujančio byloje asmens procesiniame dokumente turi būti:1) teismo, kuriam paduodamas procesinis dokumentas, pavadinimas;2) dalyvaujančių byloje asmenų procesinė padėtis, vardas, pavardė, asmens kodas (jeigu jis yra žinomas), gyvenamoji vieta, o tais atvejais, kai dalyvaujantys byloje asmenys arba vienas iš jų yra juridinis asmuo, – jo visas pavadinimas,buveinė, kodas, atsiskaitomosios sąskaitos numeris ir kredito įstaigos rekvizitai. Asmeniui pageidaujant, kad procesiniai dokumentai būtų įteikti per telekomunikacijų galinį įrenginį, nurodomas tokio telekomunikacijų galinio įrenginio adresas; 3) procesinio dokumento pobūdis ir dalykas;4) aplinkybės, patvirtinančios procesinio dokumento dalyką, ir įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes;5) priedai pridedami prie pateikiamo procesinio dokumento;6) procesinį dokumentą paduodančio asmens parašas ir jo surašymo data.3. Procesiniame dokumente, kuriuo atsisakoma pareikšto ieškinio, atskirojo, apeliacinio ar kasacinio skundo, turi būti pažymėta, kad pareiškėjui žinomos tokio atsisakymo procesinės pasekmės. 4. Jeigu procesinį dokumentą teismui pateikia atstovas, procesiniame dokumente nurodomi šio straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyti duomenys apie atstovą, taip pat pridedamas dokumentas, įrodantis atstovo teises ir pareigas, jeigu tokio dokumento byloje dar nėra arba jeigu byloje esančio įgaliojimo terminas yra pasibaigęs.5. Uždalyvaujantį byloje asmenį, kuris negali pasirašyti, procesinį dokumentą pasirašo jo įgaliotas asmuo, nurodydamas priežastį, dėl kurios pats dalyvaujantis byloje asmuo negalėjo pasirašyti pateikiamo dokumento.113 straipsnis. Pateikiamų procesinių dokumentų skaičius ir kalba1. Dalyvaujantys byloje asmenys teismui pateikia procesinių dokumentų originalus. Be to,teismui pateikiama tiek procesinių dokumentų nuorašų, kad po vieną tektų priešingai šaliai (procesinio bendrininkavimo atveju visiems bendrininkams)ir tretiesiems asmenims, išskyrus šio Kodekso numatytus atvejus. Vietoj procesinio dokumento nuorašų gali būti pateikti keli procesinio dokumento egzemplioriai.2. Procesinių dokumentų priedų pateikiama toks pat skaičius, kaip ir procesinių dokumentų, išskyrus atvejus, kai dėl didelės apimties teismas leidžia nepateikti priedų dalyvaujantiems byloje asmenims.3. Visi procesiniai dokumentai ir jų priedai teismui pateikiami valstybine kalba, išskyrus šiame Kodekse bei kituose teisės aktuose numatytas išimtis.Procesinių dokumentų priedai114 straipsnis. Procesinių dokumentų priedų pateikimo forma1. Dalyvaujantis byloje asmuo, kuris procesinio dokumento turinį pagrindžia rašytiniais įrodymais, prideda jų originalus arba nuorašus, patvirtintus teismo, notaro, byloje dalyvaujančio advokato ar dokumentą išdavusio (gavusio) asmens. 2. Teismas savo iniciatyva ar dalyvaujančio byloje asmens prašymu gali pareikalauti pateikti dokumentų originalus. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas pateikti dokumentų originalus turi būti pateikiamas ieškinyje, priešieškinyje, atsiliepime į pareikštą ieškinį arba kituose dalyvaujančių byloje asmenų procesiniuose dokumentuose. Vėliau tokį prašymą dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti, jeigu priežastis, dėl kurių prašymas nebuvo pateiktas anksčiau, teismas pripažįsta svarbiomis arba jeigu tokio prašymo patenkinimas neužvilkins bylos išnagrinėjimo.3. Tais atvejais, kai su procesinio dokumento turiniu susijusi tik dalis dokumento, teismui gali būti pateikiamos atitinkamos dokumentų dalys (išrašai, ištraukos).
5.Procesinių dokumentų pateikimas teismui ir jų priėmimas. Procesinių dokumentų trūkumų ištaisymas.115 straipsnis. Procesinių dokumentų ir jų priedų priėmimas ir trūkumų ištaisymas1. Teismas, nustatęs, kad pateikto procesinio dokumento forma ir turinys atitinka keliamus reikalavimus, procesinio dokumento priėmimo klausimą gali išspręsti rezoliucija, išskyrus šiame Kodekse numatytus atvejus.2. Jeigu procesiniai dokumentai neatitinka jų formai ir turiniui keliamų reikalavimų arba nesumokėtas žyminis mokestis, teismas priima nutartį ir nustato pakankamą terminą, tačiau ne trumpesnį kaip septynios dienos, trūkumams pašalinti. Nutartis išsiunčiama ne vėliau kaip kitą dieną po jos priėmimo dienos. 3. Jeigu dalyvaujantis byloje asmuo, pateikęs procesinį dokumentą, pagal teismo nurodymus ir nustatytu terminu pašalina trūkumus, procesinis dokumentas laikomas paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną. Priešingu atveju procesinis dokumentas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas jį padavusiam asmeniui.4. Klaidingas procesinio dokumento pavadinimo nurodymas arba kiti aiškūs netikslumai nėra kliūtis atlikti procesinius veiksmus, kurių yra prašoma pateiktame procesiniame dokumente.5. Teismo nutartis pašalinti procesinio dokumento trūkumus yra įteikiama tik šį dokumentą pateikusiam asmeniui. Ši nutartis nėra skundžiama atskiruoju skundu. Teismo nutartis, kuria procesinis dokumentas grąžintas dėl to, kad nepašalinti jo trūkumai, skundžiama atskiruoju skundu.6. Šiame straipsnyje išvardytos teismo nutartys priimamos rašytinio proceso tvarka.
6.Procesinių dokumentų įteikimo samprata, įteikimo reikšmė, įteikimo būdai. Reikšmė. Teismas ir byloje dalyvaujantys asmenys apsikeičia informacija arba žodžiu teismo posėdyje, arba raštu, kai nustatyta tvarka įteikiami byloje dalyvaujančių asmenų arba teismo procesiniai dokumentai (rašytiniam įteikimui taip pat prilyginamas procesinių dokumentų įteikimas elektroninio ryšio priemonėmis). Nagrinėjant bylą žodžiu galima tiesiogiai įsitikinti, ar vienokia ar kitokia nformacija pasiekė adresatą, o procesiniai dokumentai įteikiami per tam tikrą atstumą ir todėl būtina tai formalizuoti siekiant užtikrinti, kad adresatas tikrai gautų atitinkamą procesinį dokumentą. Jeigu neįmanoma įteikti adresatui procesinių dokumentų, galiojanti teisė turi sudaryti jam galimybę laiku susipažinti su jų turiniu. Procesinių dokumentų įteikimui ypač daug dėmesio skiria įstatymų leidėjas, nes tinkamas būtent Šio instituto nuostatų įgyvendinimas garantuoja ir tinkamą asmens teisės būti išklausytam įgyvendinimą. Procesinio įteikimo institutas veikiausiai yra formaliausias visoje civilinio proceso teisėje, tačiau tai yra pagrįsta, nes atitinkamu procesinių dokumentų įteikimas sukelia gana daug reikšmingų procesinių padarinių.Sąvoka. Procesinis įteikimas – tai įstatymo nustatyta tvarka ir forma atliktas ir patvirtintas procesinis veiksmas, kuriuo teismas siūlo adresatui susipažinti su pateikiamo procesinio dokumento turiniu1. Norint, kad procesinis įteikimas būtų laikomas teisėtu ir sukeltų atitinkamus teisinius padarinius, paprastai reikalaujama įvykdyti dvi sąlygas:a) atlikti teisėtą įteikimo procedūrą; irb) nustatyta tvarka patvirtinti įteikimą (yra tam tikrų šios sąlygos išimčių, pavyzdžiui, pranešant apie teismo posėdį pranešimais ir kt, tačiau įmanomos tik įstatymų nustatytos išimtys).Dar vienas procesinio įteikimo instituto bruožas, kad adresatas privalo priimti Įteikiamą procesinį dokumentą. Jeigu asmuo atsisako jį priimti, pripažįstama, kad procesinis dokumentas įteiktas. Tad atsisakyti priimti procesinį dokumentą iš esmės galima tik jeigu įteikiama pažeidžiant įstatymų reikalavimus.Už procesinių dokumentų įteikimą visiškai atsakingas teismas. Jis1:a) sprendžia, kokia apimtimi ir kokiu būdu bus įteikti procesiniai dokumentai;b) įgyvendina įteikimo procedūrą;c) rūpinasi, kad procesinį įteikimą atliktų kompetentingi organai;d) saugo procesinių dokumentų įteikimą patvirtinančius įrodymus.Įteikimo dalykas. Procesinio įteikimo dalykas yra teismo (visi sprendimai, nutartys, teismo šaukimai ir pranešimai) ir byloje dalyvaujančių asmenų procesiniai dokumentai (visi prašymai, skundai, ieškiniai,priešiniai ieškiniai, atsiliepimai į pareikštą ieškinį, dublikai, triplikai ir kt). Jeigu tas pats procesinis dokumentas tam pačiam asmeniui įteikiamas kelis kartus, laikomasi nuostatos, kad galioja anksčiausias įteikimas (CPK 128 str.).Įteikimo organai. Nors už tinkamą įteikimą atsakomybė ir tenka teismui, tačiau šią funkciją jis vykdo per tarpininkus. CPK 117 straipsnio pirmojoje dalyje sakoma, kad teismas procesinius dokumentus įteikia registruotu paštu, per teismo antstolius, kurjerius, esant galimybei telegrafinio, faksimilinio ryšio ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais, jeigu užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą, ir kitais CPK numatytais būdais. Taigi, kalbant apie procesinių dokumentų įteikimą su visomis procesinėmis garantijomis, išskiriami trys pagrindiniai subjektai — paštas, kurjeriai ir teismo antstoliai. Pagrindinis veikiantis asmuo, be jokios abejonės, yra paštas. Teismo antstolių pagalba, atsižvelgiant į tai, kad jų paslaugos bus brangesnės, turėtų būti naudojamasi išimtiniais atvejais, kai adresatas slapstosi ar kitaip vengia priimti procesinius dokumentus. To paties straipsnio antrojoje dalyje numatyta ir viena oficialaus procesinių dokumentų įteikimo principo išimtis. Čia sakoma, kad byloje dalyvaujančio asmens sutikimu teismas gali išduoti jam procesinį dokumentą, kad įteiktų jį adresatui. Tad tam tikrais atvejais teismas gali įteikti procesinius dokumentus ir per byloje dalyvaujančius asmenis. ĮPRASTI ĮTEIKIMO BŪDAIVadovaujantis bendrąja taisykle, visi procesiniai dokumentai ir jų priedai įteikiami adresatui asmeniškai (CPK 123 str. l d.). Veiksniam ar ribotai veiksniam fiziniam asmeniui visi procesiniai dokumentai įteikiami asmeniškai, o jeigu adresatas neveiksnus asmuo – jo atstovui pagal įstatymą. Procesiniai dokumentai įteikiami asmens gyenamojoje arba darbo vietoje. Jeigu adresatas yra juridinis asmuo, pagal CPK 122 straipsnio antrąją dalį visi procesiniai dokumentai įteikiami Juridinių asmenų registre nurodytu buveinės adresu, išskyrus atvejus, kai juridinis asmuo nurodo kitą adresą. Jeigu procesinį dokumentą pristatantis asmuo (paštininkas, kurjeris, teismo antstolis) neranda adresato jo gyvenamojoje arba darbo vietoje, dokumentas įteikiamas kuriam nors iš gyvenančių su juo pilnamečiųšeimos narių, o jeigu ir jų nėra – namo (bendrijos) administracijai, butų eksploatavimo organizacijai, apylinkės seniūnijos seniūnui ar darbovietės administracijai. Kai procesinis dokumentas įteikiamas ne pačiam adresatui, priėmęs dokumentą asmuo privalo pažymoje įrašyti savo vardą, pavardę, ryšį su adresatu arba einamas pareigas. Priėmęs dokumentą asmuo privalo esant pirmai galimybei įteikti jį adresatui (CPK 123 str. 5 d.). Įteikus procesinius dokumentus bet kuriuo iš nurodytų būdų, pripažįstama, kad jie įteikti tinkamai. Atkreiptinas dėmesys, kad kiekviena paskesnė iš nurodytų įteikimo galimybių gali būti renkamasi tik jeigu neįmanoma pasinaudoti pirmesne. Be to, jeigu procesiniai dokumentai paliekami ne adresato gyvenamojoje ar darbo vietoje, atitinkamai jo pašto dėžutėje turėtų būti paliekama informacija apie procesinių dokumentų buvimo vietą ir galimybę juos atsiimti.117 straipsnis. Įteikimo būdai1. Teismas procesinius dokumentus įteikia registruotu paštu, per antstolius, kurjerius, kitais šiame Kodekse nurodytais būdais, o įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais atvejais – telekomunikacijų galiniais įrenginiais. Procesinius dokumentus įteikti per telekomunikacijų galinius įrenginius galima dalyvaujančio byloje asmens sutikimu.2. Jeigu dalyvaujantis byloje asmuo sutinka, teismas gali išduoti jam procesinį dokumentą, kad jį įteiktų adresatui.
7.Procesinių dokumentų įteikimas atstovui, procesiniams bendrininkams, kuratoriui. Procesinių dokumentų įteikimas advokatams. ĮTEIKIMAS ATSTOVAMSCPK 118 straipsnio pirmojoje dalyje sakoma, kad kai šalis ar trečiasis asmuo veda bylą per atstovą, su byla susiję procesiniai dokumentai įteikiami tik atstovui. Kodėl įstatymų leidėjas būtent tokiu būdu reglamentuoja atstovo ir atstovaujamojo tarpusavio santykius, ar tai nereiškia atstovaujamojo teisių pažeidimo? Manytume, kad ne. Taigi atstovavimo esmė, kad atstovas procese pakeičia atstovaujamąjį.Tinkamas atstovo dalyvavimas laikomas ir tinkamu atstovaujamojo dalyvavimu procese, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad būtinas asmeninis atstovaujamojo dalyvavimas. Nors atstovas civiliniame procese ir yra savarankiškas byloje dalyvaujantis asmuo, tačiau tai jokiu būdu nekeičia atstovavimo santykių esmės. Visi neperžengiant turimų įgaliojimų ribų atstovo atlikti veiksmai sukelia tiesioginius padarinius atstovaujamajam ir pripažįstama, kad tai yra atstovaujamojo procesiniai eiksmai. Tad atstovavimo teisintam santykiui būdingi specifiniai atstovo ir atstovaujamojo tarpusavio ryšiai – tai tarytum susidvejinęs vienas asmuo. Tad visų procesinių dokumentų siuntimas ir atstovui, ir atstovaujamajam galėtą būti aiškinamas kaip dvigubas tų pačių dokumentų įteikimas tam pačiam asmeniui. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus logiška manyti, kad procesinių dokumentų įteikimas šalies ar trečiojo asmens atstovui prilygsta jų įteikimui atstovaujamiesiems. Kaip toliau informacija pateks pas atstovaujamąjį, jau yra atstovo ir atstovaujamojo santykio problema, nors CPK 118 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta bendra atstovo pareiga gavus atitinkamus dokumentus nedelsiant informuoti apie tai atstovaujamąjį ir sudaryti jam galimybę susipažinti su jais. Kalbant apie procesinių dokumentų įteikimą atstovams taip pat gali kilti klausimas, ar šiuo straipsniu galima vadovautis, kai įstatymas reikalauja, kad procesinis dokumentas būtų įteiktas asmeniškai šaliai ar trečiajam asmeniui (CPK 124 str. l d.). Manome, kad į šį klausimą reikėtų atsakyti teigiamai. Juk atsižvelgiant į atstovavimo esmę, procesinio dokumento įteikimas atstovui yra prilyginamas įteikimui atstovaujamamasmeniui, nes atstovas veikia atstovaujamo asmens vardu ir interesais. ĮTEIKIMAS, KAI ABIEM ŠALIMS ATSTOVAUJA ADVOKATAIAptariant įteikimą, kai šalims atstovauja advokatai, pirmiausiai reikėtų išsiaiškinti, kuo šis įteikimo būdas skiriasi nuo jau aptarto įteikimo atstovui. Be abejo, advokatas taip pat yra šalies ar trečiojo asmens atstovas ir, jeigu šalis yra atstovaujama advokato, bus laikomasi CPK 118 straipsnio reikalavimų. Tačiau įteikimo, kai šalims atstovauja advokatai, instituto paskirtis ir esmė visiškai kitokia. Minėta, kad bendrąja tvarka procesiniai dokumentai įteikiami per teismą ir visa procedūra šiuo atveju gali atrodyti taip:a) šalis -> teismas -> Šalis, arbab) teismas -> šalis.Tokia įteikimo struktūra, žinoma, teikia proceso dalyviams nemažai garantijų, kad procesiniai dokumentai bus įteikti nepažeidžiant įstatymų reikalavimų ir tikrai pasieks adresatą. Tačiau kita vertus, teismas tarpininkaudamas ilgina procesą. Tuo tarpu įteikimo, kai šalims atstovauja advokatai, sistema leidžia įteikti procesinius dokumentus tiesiogiai kitos šalies advokatui, išsiunčiant juos jam ir teismui lygia greta. Šitaip neabejotinai supaprastinama ir pagreitinama visa įteikimo procedūra. Tokio įteikimo struktūra nustatyta CPK 119 straipsnyje, kur numatytos specialios šio įteikimo būdo taikymo sąlygos:a) abi ginčo šalys (taip pat tretieji asmenys, jeigu procesiniai dokumentai įteikiami ir jiems) turi būti atstovaujamos advokatų. Šiuo atveju kalbama būtent apie specialų atstovą – advokatą. Jeigu atstovasyra, pavyzdžiui, artimasis giminaitis ar juridinio asmens darbuotojas, šis įteikimo būdas draudžiamas. Jis nėra leidžiamas ir kai tik viena iš šalių yra atstovaujama advokato. Taigi tiek siuntėjas, tiek adresatas turi būti atstovaujami advokato. Manome, kad tokia galimybė yra ir kai šalys atstovaujamos advokatų padėjėjų, nes civilinėje byloje jų padėtis prilyginama advokatų padėčiai. Kodėl tokia supaprastinta procesinių dokumentų įteikimo galimybė leidžiama tik esant specialiam atstovui – advokatui? Atsakyti gana paprasta ir tai susiję su tam tikrų garantijų ir atsakomybės problema. Tik advokatai prisiekdami prisiima įsipareigojimus valstybei atitinkamai elgtis vykdydami savo funkcijas, tik advokatai yra teisėsaugos sistemos dalis, kurios paskirtis – padėti teismui vykdyti teisingumą, tik advokatai visiškai atsako klientui už savo kaltais veiksmais padarytą žalą ir pagaliau tik jiems gali būti taikoma atitinkama drausminė atsakomybė. Atsižvelgdama į visų šių garantijų sistemą ir advokato profesijos esmę, dalį turimų pareigų esant tam tikrom sąlygoms valstybė gali patikėti advokatams;b) įteikimas, kai šalims atstovauja advokatai, negali būti laikomas galimybe pasirinkti – tai šalių advokatų pareiga. Abi šalys, atstovaujamos advokatų, privalo vadovautis CPK 119 straipsnyje įtvirtintatvarka, t. y. siųsti procesinius dokumentus tiesiogiai. Tuo Lietuvos CPK įteikimo, kai šalims atstovauja advokatai, institutas iš esmės skiriasi nuo savo analogų Vokietijoje, Austrijoje, Lenkijoje, kur šis būdas galimas tik jeigu abiejų šalių advokatai dėl šito susitarė. Susitarti galima arba teismo posėdyje (šiuo atveju pakanka žodinio susitarimo ir jis protokoluojamas), arba ne teismo posėdyje (tada susitarimas turėtų būti sudaromas raštu ir pateikiamas teismui). Atkreiptinas dėmesys, kad susitarimo pateikimo teismui reikšmė yra grynai informacinė — teismas neturi teisės neleisti įteikti, jeigu yra visosįstatymo nustatytos sąlygos. Toks susitarimas galimas tiek proceso pradžioje, tiek esant bet kuriai kitai proceso stadijai. Susitarimas kaip sąlyga yra būtinas todėl, kad būtent byloje dalyvaujantys asmenyspatys turi apsispręsti dėl ne tokio formalaus ir greitesnio būdo. Be to, pakanka būtent advokatų susitarimo ir pačių atstovaujamų asmenų nuomonės bylą nagrinėjančiam teismui šiuo atveju visiškai nereikia. Kita vertus, advokatai turėtų atsiklausti savo klientų nuomonės, ypač jeigu šis įteikimo būdas bus brangesnis, nes visos papildomos išlaidos tenka šalims;c) Šis įteikimo būdas negalimas, jeigu nuo tokio dokumento įteikimo yra pradedamas skaičiuoti naikinamasis procesinis terminas. Naikinamasis procesinis terminas negali būti atkurtas, todėl jam pasibaigus išnyksta ir teisė atlikti tam tikrą veiksmą. Siekiant maksimaliai užtikrinti tinkamą proceso dalyvių procesinių teisių įgyvendinimą logiškas atrodo ir šis įstatyme esantis ribojimas. Norint įteikti tokiu būdu būtinos abi a) ir c) punktuose nurodytos sąlygos. Pats įteikimas, minėta, galėtų būti apibūdinamas kaip tiesioginis,nes visi procesiniai dokumentai iš karto (o ne per teismą) siunčiami priešingos šalies advokatui ir teismui lygia greta. Tad teismas gauna tik egzempliorių sau, ant kurio turi būti nurodyta, kad kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims procesiniai dokumentai išsiųsti tiesiogiai.ĮTEIKIMAS PROCESINIO BENDRININKAVIMO ATVEJUProcesinių dokumentų įteikimo procesinio bendrininkavimo atveju būdas reglamentuojamas CPK 120 straipsnyje ir yra skirtas pagreitinti ir padaryti įteikimo procedūrą minėtu atveju pigesnę. Šis būdas grindžiamas bendradarbiavimo principu ir reiškia atsakomybės dėl dokumento įteikimo teismui ir šalims padalijimą. CPK 120 straipsnio pirmojoje dalyje numatyta, kad procesinio bendrininkavimoatveju, nesant bendrininko paskirto vieno atstovo, teismas turi teisę priešingos Šalies prašymu arba savo iniciatyva pasiūlyti bendrininkams paskirti vieną iš bendrininkų arba kitą subjektą įgaliotu asmeniu su byla susijusiems procesiniams dokumentams gauti. Taigi įgaliotas asmuo gali būti tiek vienas iš bendrininkų, tiek bendras jų atstovas (advokatas). Įstatymas nedraudžia skirti ir keleto įgaliotų asmenų, ypač jeigu procesinių bendrininkų yra daug. Įgaliotas asmuo skiriamas visų bendrininkų sutarimu. Šis gali būti išreikštas arba raštu (tiek jau pačiame ieškinio pareiškime, tiek pačiame procese), arba žodžiu teismo posėdyje (toks susitarimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą ir visų bendrininkų pasirašomas). Tikslingiausia dėl įgalioto asmens skyrimo bendraieškiams susitarti pačiame ieškinio pareiškime. Jeigu tokio susitarimo nėra, teismas, manydamas jį esant būtiną, turėtų vadovautis CPK 115 straipsnio antrąja dalimi ir nustatyti terminą pareiškimo trūkumams pašalinti, motyvuodamas būtinumu bendraieškiams paskirti įgaliotą asmenį. Be to, kaip matyti iš CPK 120 straipsnio antrosios dalies, bendrininkams nepaskyrus įgalioto asmens, teismas turi teisę kitos šalies prašymu arba savo iniciatyva bendrininkų sąskaita ir rizika nutartimi pats paskirti įgaliotą asmenį, jeigu šitaip bus pagreitinta ir supaprastinta proceso eiga. Tokia teismo nutartis gali būti priimama esant bet kuriai bylos nagrinėjimo stadijai. Bet kokiu atveju vienintelis ribojimas teismui savo iniciatyva skirti įgaliotą asmenį yra tas, kad prieš tai šalims turėtų būti pasiūlyta pačioms jį pasirinkti. Teismo nutartis skirti įgaliotą asmenį nėra skundžiama pateikiant atskirąjį skundą. Iš CPK 120 straipsnio antrosios dalies nuostatą matyti, kad teismo nutartis paskirti įgaliotą asmenį gali būti to paties teismo pakeičiama arba panaikinama, jeigu bendrininkai pareiškia esą teisiškai suinteresuoti nebūti atstovaujami vieno asmens. Šis pareiškimas gali būti tiek žodinis (pvz., teismo posėdyje), tiek rašytinis (pvz., rengiantis rašytiniambylos nagrinėjimui), tačiau visada turėtų būti motyvuotas. Paskyrus vieną ar kelis įgaliotus asmenis, visi procesiniai dokumentai teismo siunčiami tik šiems asmenims ir laikomi tinkamai įteiktais visiems bendrininkams. Savo ruožtu įgalioti asmenys privalo nedelsdami informuoti kitus bendrininkus, kuriems atstovauja, apie gautus procesinius dokumentus ir sudaryti jiems galimybę su jais susipažinti(tai gali būti atliekama įvairiais būdais – tiek išsiunčiant atitinkamų dokumentų kopijas, tiek sudarant galimybę susipažinti su jais tiesiogiai. Dėl atitinkamo būdo bendrininkai turėtų susitarti tarpusavyje –tai nėra teismo rūpestis).ĮTEIKIMAS KURATORIUI IR ĮTEIKIMAS VIEŠO PASKELBIMO BŪDUYpač daug problemų dėl procesinių dokumentų įteikimo kyla tada, kai nėra žinoma adresato nei gyvenamoji, nei darbo vieta ir nėra aišku, kur turi būti įteiktas procesinis dokumentas. Panašių problemų kilę teismų praktikoje ir kai buvę daug byloje dalyvaujančių asmenų. Senasis CPK šitai sprendė gana paprastai, numatydamas galimybę įteikti atitinkamą procesinį dokumentą viešo paskelbimo būdu, t. y. paskelbiant atitinkamame laikraštyje. Ne paslaptis, kad tai yra kraštutinė priemonė, kuri tik minimaliai užtikrina šalies teisę gauti informaciją apie teismo posėdį, tačiau tam tikrais atvejais, kai neįmanoma pasinaudoti veiksmingesniais procesinio įteikimo būdais, ji galima. Vis dėlto negalima pateisinti procesinių dokumentų įteikimo viešo paskelbimo būdu, kai esama daug byloje dalyvaujančių asmenų ir žinomi jų adresai. Didelių laiko sąnaudų ir finansinių išlaidų klausimai šiuo atveju turėtų būti sprendžiami kitaip. Naujajame CPK yra įteikimo bendrininkams ir atstovui institutai. Kaip papildoma nesančių asmenų procesinių teisių apsaugos garantija yra CPK 129 straipsnyje suteikta įteikimo kuratoriui galimybė. Atkreiptinas dėmesys, kad CPK 130 straipsnio pirmojoje dalyje nurodyta, jog įteikimas viešo paskelbimo būdu, kai nėra žinoma adresato gyvenamoji ir darbo vieta, galimas tik jeigu nėra galimybės paskirti kuratorių, o kai yra daugiau nei dešimt byloje dalyvaujančiųasmenų — tik jeigu nėra galimybės įteikti procesinius dokumentus vadovaujantis CPK 120 straipsniu, t. y. įgaliotam asmeniui. Negalima įteikti šiuo būdu ir kai byloje dalyvaujančių asmenų yra daug, tačiau jie yra atstovaujami vieno ar kelių advokatų, nes šiuo atveju bus taikomas įteikimo, kai šalims atstovauja advokatai, būdas. Įteikimas kuratoriui. Šis procesinių dokumentų įteikimo būdas skirtas įteikimui viešo paskelbimo būdu iki minimumo apriboti ir atsakovo teisių ir teisėtų interesų realios gynybos atžvilgiu yra už jį kur kasveiksmingesnis. Šis pranašumas pasireiškia tuo, kad kuratorius yra realus fizinis asmuo, gaunantis visą procesinę informaciją ir turintis visas atstovo pagal įstatymą teises, taigi ir galintis iš tikrųjų ginti atstovaujamo asmens interesus. Dar kartą atkreiptinas dėmesys, kad procesinių dokumentų įteikimas viešo paskelbimo būdu galimas tik nesant galimybės skirti kuratorių. Kuratoriaus skyrimą reglamentuoja CPK 129 straipsnis, kurio pirmojoje dalyje įvardytos dvi sąlygos, būtinos norint skirti byloje kuratorių:a) kuratorius gali būti skiriamas asmeniui, kurio gyvenamoji ar darbo vieta nėra žinoma arba kuris neturi atstovaujančio organo (įrodinėjimo pareiga šiuo atveju priklauso suinteresuotam asmeniui); ir b) tokiam asmeniui reikia įteikti procesinį dokumentą, lemiantį būtinumą ginti jo procesines teises, kol išnyks l punkte nurodytos sąlygos.Šie procesiniai dokumentai įvardyti CPK 124 straipsnio pirmojoje dalyje. Tai ieškinio pareiškimas, teismo šaukimas, atsiliepimas į pareikštą ieškinį, dublikas, pareiškimas, skundas. Kuratorių suinteresuotos šalies prašymu skiria bylą nagrinėjantis teismas. Suinteresuota šiuo atveju yra ta šalis, kurios procesinis dokumentas turi būti įteiktas, t. y. kurios naudai turėtų būti atliktas atitinkamas procesinis veiksmas. Atkreiptinas dėmesys, kad, kalbant apie procesinių dokumentų įteikimą viešo paskelbimo būdu, šalies prašymo skirti byloje kuratorių nebuvimas gali būti laikomas priežastimi neskirti kuratoriaus. Pagal CPK 129 straipsnio antrąją dalį išlaikymo priteisimo ar tėvystės nustatymo bylose, taip pat bylose, susijusiose su tokiomis bylomis, teismas gali paskirti kuratorių tik atlikęs atsakovo paieškos procedūrą (CPK 132 str.).Aptariamas CPK 129 straipsnis turėtų būti laikomas specialiuoju ir papildančiu CPK 39 straipsnį. Todėl sprendžiant dėl kuratoriaus kompetencijos ir jo paslaugų apmokėjimo taikomos visos su kuratoriaus institutu susijusios bendrosios nuostatos. Manytume, kad be jokių kliūčių kuratoriumi galėtų būti skiriamas ir advokatas (aišku, jeigu jis nėra suinteresuotos šalies atstovas). Procesinis dokumentas yra laikomas įteiktu adresatui nuo jo įteikimo kuratoriui dienos. Siekiant išvengti piktnaudžiavimų kuratoriaus institutu CPK 131 straipsnio antrojoje dalyje numatyta, kad šaliai, kuri pateikdama melagingus duomenis paveikė nepagrįstą kuratoriaus paskyrimą ar viešą paskelbimą, bylą nagrinėjantis teismas gali skirti iki vieno tūkstančio litų baudą. To paties straipsnio pirmojoje dalyje sakoma, kad, paaiškėjus kuratoriaus paskyrimo ar viešo paskelbimo nepagrįstumui,teismas nutartimi nustato įprastą procesinių dokumentų įteikimo būdą,o esant būtina nutartimi atnaujina bylos nagrinėjimą nuo kuratoriaus paskyrimo ar įteikimo viešai paskelbiant momento. 8.Procesinių dokumentų įteikimo vieta ir tvarka.122 straipsnis. Įteikimo vieta1. Procesiniai dokumentai yra įteikiami fizinio asmens gyvenamojoje ar darbo vietoje arba kitoje vietoje, kurioje jis yra.2. Juridiniams asmenims visi procesiniai dokumentai įteikiami juridinių asmenų registre nurodytu buveinės adresu, išskyrus atvejus, kai juridinis asmuo nurodo kitą adresą. 123 straipsnis. Įteikimo tvarka1. Jeigu dalyvaujantis byloje asmuo yra fizinis asmuo, procesiniai dokumentai įteikiami jam asmeniškai, o jeigu jis neturi civilinio procesinio veiksnumo, – atstovui pagal įstatymą.2. Juridiniams asmenims adresuoti procesiniai dokumentai įteikiami šio juridinio asmens vadovui, valdymo organams arba raštinės darbuotojui.3. Jeigu procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato jo gyvenamojoje ar darbo vietoje, dokumentas yra įteikiamas kuriam nors iš kartu su juo gyvenančių pilnamečių šeimos narių, išskyrus atvejus, kai byloje šeimos nariai turi priešingą teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, o jeigu ir jų nėra, – namo (bendrijos) administracijai, butų eksploatavimo organizacijai, seniūnijos seniūnui ar darbovietės administracijai.4. Jeigu procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato juridinio asmens buveinės vietoje ar kitoje juridinio asmens nurodytoje vietoje, procesinis dokumentas įteikiamas bet kuriam kitam įteikimo vietoje esančiam juridinio asmens darbuotojui. Jeigu juridinių asmenų registre nurodytoje juridinio asmens buveinės vietoje procesinį dokumentą įteikti šiame skirsnyje nustatyta tvarka nėra galimybės, tinkamu procesinio dokumento įteikimu laikomas įteikimas juridinių asmenų registre nurodytiems administracijos vadovui arba valdymo organo nariams, kaip fiziniams asmenims, taip pat ir pilnamečiams jų šeimos nariams šio straipsnio 3 dalyje numatytu atveju.5. Procesinio dokumento įteikimo diena laikoma jo įteikimo šio straipsnio 1–4 dalyse numatytiems asmenims diena. Jeigu procesinis dokumentas įteikiamas ne pačiam adresatui, priėmęs dokumentą asmuo privalo esant pirmai galimybei perduoti jį adresatui.6. Dalyvaujantiems byloje asmenims yra įteikiami procesinių dokumentų nuorašai, išskyrus teismo šaukimus ir pranešimus.
9.Teismo šaukimai ir pranešimai bei jų įteikimas. Teismo šaukimo ir pranešimo turinys. Patvirtinimas apie teismo šaukimo, ieškinio nuorašo ir kitų procesinių dokumentų įteikimą.133 straipsnis. Teismo šaukimai ir pranešimai1. Dalyvaujantiems byloje asmenims teismo šaukimais ar pranešimais pranešama apie teismo posėdžio ar atskirų procesinių veiksmų atlikimo laiką ir vietą. Dalyvaujančiam byloje asmeniui tinkamai įteikus teismo šaukimą, apie kitus teismo posėdžius pranešama pranešimais. Teismo šaukimais taip pat šaukiami į teismą liudytojai, vertėjai ir ekspertai. 2. Dalyvaujantiems byloje asmenims šaukimas ar pranešimas turi būti įteiktas šio Kodekso 117–132 straipsniuose nustatyta tvarka ir tokiais terminais, kad jie turėtų pakankamai laiko nustatytu laiku atvykti į teismą ir pasirengti bylai.3. Rašytinio proceso atveju teismas apie procesinių dokumentų priėmimo laiką ir vietą dalyvaujančius byloje asmenis informuoja pranešimais, išskyrus atvejus, kai šis Kodeksas nenumato tokio informavimo.
134 straipsnis. Šaukimo ir pranešimo turinysŠaukime ir pranešime turi būti nurodoma:1) adresato pavadinimas;2) teismo pavadinimas ir sudėtis, tikslus adresas;3) teismo posėdžio ar atskiro procesinio veiksmo atlikimo vieta ir laikas;4) bylos, apie kurią adresatas informuojamas ar į kurią šaukiamas, pavadinimas;5) šaukiamojo ar informuojamojo procesinė padėtis;6) pasiūlymas dalyvaujantiems byloje asmenims, kad šie pateiktų visus turimus įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus;7) kad asmuo, priėmęs šaukimą, kai adresato nebuvo, privalo esant pirmai galimybei įteikti jį adresatui;8) neatvykimo pasekmės.
10.Dalyvaujančių byloje asmenų ir kitų asmenų pareigos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu.
11.Procesinių dokumentų netinkamo įteikimo procesinės teisinės pasekmės.
12.Atsakovo paieška.
13 tema. IEŠKINYS IR ATSAKOVO GYNIMOSI PRIEMONĖS 1.Ginčo teisenos samprata ir esmė. 2.Ieškinio sąvoka. Ieškinys – vienas iš pagrindinių civilinių teisių gynimo būdų. Teisė į ieškinį materialine ir procesine prasme. Ieškinio samprata, reikšmė
Ieškinio sampratos kodeksas nepateikia, vadinasi turime ieškoti teisės doktrinoje. CPK 135 str. sako apie ieškinio pareiškimo formą ir turinį. Šis straipsnis svarbus analizuojant pačio ieškinio sampratą. Pačiu ieškiniu laikoma suinteresuoto asmens kreipimasis į teismą, reikalaujant apginti pažeistą teisę ir nurodant tokio reikalavimo pagrindą. Ieškinys yra pats procesinis veiksmas (kreipimasis į teismą). Yra aišku, kad ne bet koks kreipimasis į teismą, yra ieškinys. Jei nenurodomi konkretūs reikalavimai, arba nenurodoma reikalavimų pagrindimas, tai nėra ieškinys. Ieškinys yra neapčiuopiamas, jis turi savo materializuotą formą. Žodinis kreipimasis į teimą nebus laikoma ieškiniu, nes jis nėra materializuotas.Pažeidus subjektinę teisę, suinteresuotas asmuo gali imtis priemonių, kad apgintų pažeistą ar ginčijamą teisę. Galimi įvairūs subjektinės teisės gynybos būdai ir priemonės, pavyzdžiui, suinteresuotas asmuo gali kreiptis tiesiogiai į teisės pažeidėją su reikalavimu grąžinti skolą, gali pareikšti jam pretenziją ar kreiptis į atitinkamas institucijas, kurių kompetencijai priklauso spręsti ginčą, ir t.t. Reikalavimas, pareikštas tiesiogiai teisę pažeidusiam asmeniui, dar nėra ieškinys. Beveik visų valstybių civilinio proceso įstatymuose aiškiai atribojami ieškinys (angl. action; pranc. action; vok. Klage), paprastai suprantamas kaip kreipimasis su reikalavimu į teismą1, ir reikalavimas (angl. claim), pareiškiamasne teismo tvarka. Ieškinys yra pagrindinė pažeistų subjektinių teisių gynybos priemonė: šitaip šalių materialusis teisinis ginčas įgauna procesinę formą ir prasideda civilinis procesas. Kad materialusis teisinis reikalavimas, kylantis iš ginčijamų materialiųjų teisinių santykių, taptų ieškiniu, būtina laikytis tam tikrų įstatyme nurodytų taisyklių.
3.Ieškinių rūšys. Grupės ieškinys.Ieškinių rūšys. Ieškiniai klasifikuojami pagal įvairius kriterijus ir ta klasifikacija turi praktinę reikšmę (žyminis mokestis, kasacijos klausimai). Todėl klasifikaciją reikia žinoti. Pagal tai, ko siekiama ieškiniu:a) daiktiniai – kuomet ginčo objektas yra daiktai ar daiktinės teisės ir reikalauja pripažinti arba daiktinę teisę, arba priteisti daiktą ar netrukdyti naudotis tuo daiktu. Jie kyla iš daiktinių teisių, ir juos spręsdamas teismas turi naudotis daiktine teise;b) asmeniniai ieškiniai – kyla iš prievolinių teisinių santykių. Prievoliniai santykiai visada yra tarp dviejų konkrečių asmenų. Jei ieškinys asmeninis, tai ginčas kils dėl tam tikrų atsakovo pareigų nevykdymo;c) mišrūs ieškiniai – kai yra būdingi abiejų (daiktinių ir prievolinių) ieškinių požymiai. Pvz., vindikacinio ieškinio pareiškimas. Ši klasifikacija reikšminga nustatant teisės normų taikymą, pvz., daiktiniams ieškiniams nagrinėti taikoma daiktinė teisė. Pagal tai, iš kokių materialinių teisės šakų kilę:a) darbo;b) šeimos;c) civilinės teisės.Ši klasifikacija taip pat svarbi dėl teisingo teisės normų parinkimo.Pagal reikalavimo pobūdį:a) turtiniai;b) neturtiniai.Turtiniai tie, kurie susiję su turtinių teisių gynimu (dėl žalos). Neturtinių ieškinių pagalba yra ginamos asmens neturtinės vertybės. Ši klasifikacija reikšminga sprendžiant žyminio mokesčio klausimus, nustatant gynimo būdus, procesinių teisių perėmimą. Turtiniai ieškiniai gali būti dar skirstomi į turtinius piniginius (susiję su konkrečiu pinigų išieškojimu iš atsakovo) ir turtinius nepiniginius (susiję su turtu, bet nepiniginiai reikalavimai).Priklausomai nuo reikalavimo formulavimo ir nuo ieškininio proceso tikslo:a) ieškiniai dėl pripažinimo – kai ieškovas reikalauja pripažinti tam tikrą teisę ar tam tikrą teisinį statusą. Šių ieškinių specifika ta, kad teismo sprendimas, jei ieškinys yra tenkinamas, teisines pasekmes sukelia pats savaime ir nereikalingas vykdymas;b) ieškiniai dėl priteisimo – ieškovas reikalauja iš atsakovo tam tikrų veiksmų atlikimo. Toks teismo sprendimas įpareigoja atsakovą ką nors padaryti ieškovo naudai. Jei savanoriškai nevykdo, tai jau atsiranda priverstinis vykdymas;c) ieškiniai dėl pakeitimo – kai reikalauja pakeisti arba modifikuoti susiklosčiusią teisinę situaciją tarp šalių (pvz., ieškinys dėl sutarties sąlygų pakeitimo). CK yra atsiradę kai kurios specialios ieškinių rūšys. CK 6. 66 str. numatytas Pauliano ieškinys ir 6.68 str. – Netiesioginis ieškinys. Tai yra asmeniniai ieškiniai, ir jų tikslas yra apginti kreditoriaus reikalavimus nuo nesąžiningų skolininko veiksmų.
4.Ieškinio elementai. Ieškinio dalykas. Ieškinio pagrindas. Ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimas, ieškininių reikalavimų padidinimas ir sumažinimas, ieškinio atsiėmimas, ieškinio atsisakymas ir ieškinio pripažinimas. Ieškinio elementaiIeškinio turinį sudaro 2 elementai: ieškovo reikalavimas ir jį pagrindžiančios aplinkybės (ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas). Ieškinio dalykas – tai ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialinis teisinis reikalavimas. Ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės (juridiniai faktai), kuriomis ieškovas grindžia savo materialinį teisinį reikalavimą (ieškinio dalyką); motyvai, kodėl teismas turėtų tenkinti ieškovo reikalavimą. Įstatymas nereikalauja nurodyti teisinį ieškinio pagrindą, t.y. teisės normos, kuria grindžiamas reikalavimas! Pakanka nurodyti faktinį pagrindą. Ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio dalyką arba pagrindą (ši teisė susijusi su materialinėje teisėje numatyta galimybe laisvai disponuoti savo materialinėmis teisėmis), tačiau neturi išeiti už reikalavimų esmės. Keisti abiejų ieškinio elementų kartu neleidžiama, nes tai reikštų, kad ieškovas atsisako savo ankstesnio ieškinio ir pareiškia naują.Pagal dabar galiojantį CPK keisti ieškinio dalyką arba pagrindą ieškovas gali iki teismui išeinant į pasitarimo kambarį priimti sprendimą. CPK projekte ši teisė numatyta tik rengiantis teisminiam bylos nagrinėjimui, t. y. iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje. Vėliau – tik esant tam tikroms sąlygoms ir teismo leidimu:– jei gautas kitos šalies sutikimas;– jei teismas mano, kad tai neužvilkins proceso;– jei būtinumas iškilo vėliau.Pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą gali tik pats ieškovas. Ieškovo atstovas – tik tuo atveju, jeigu ši teisė numatyta įgaliojime. CPK projekte – atvirkščiai: jeigu duotas bendras įgaliojimas atstovauti, reiškia įgaliotiniui suteikiamos visos procesinės teisės, išskyrus tas, kuriomis įgaliojimu uždraudžiama naudotis. Ieškininį pareiškimą pasirašo pats ieškovas ar jo atstovas (jeigu įgaliojime bus parašyta: “bei pateikti ieškinį teisme”).
Ieškinio elementai, tai sudėtinės ieškinio dalys. Ieškinys yra kreipimasis. Vadinasi ieškinys susideda iš dviejų elementų:1. Ieškovo reikalavimas – jis būtinas. Ieškininiame pareiškime turi būti nurodyti ieškovo reikalavimai. Ieškovo reikalavimai vadinami ieškinio dalyku. Jis turi materialinį teisinį pobūdį, nes yra nurodoma pažeista materialinė teisė. CK 1. 138 str. išvardinti civilinių teisių gynimo būdai. Ieškovas turi nurodyti, ko jis reikalauja. Tas reikalavimas yra nukreiptas į atsakovą, tačiau tai padaryta per teismą. Adresuojama kartu teismui ir atsakovui. Suformuluoti ieškinio dalyką savo reikalavime ieškovas privalo tiksliai. Deja, praktikoje ne visada tai padaroma, ypač kai ieškininį pareiškimą rašo ne advokatas, o pats asmuo. Teisėjas turi teisę pareikalauti, kad ieškovas patikslintų savo reikalavimus. Tam padaryti yra nustatomas terminas. Ieškovas privalo suformuluoti tokį reikalavimą, kuris yra apskritai galimas pagal galiojančius įstatymus ir fizine prasme. Ieškovas negali reikalauti neįmanomų dalykų. 2. Aplinkybės, kuriomis ieškovas pagrindžia savo reikalavimus. Tai yra tam tikri juridiniai faktai. Tarkim, jei ieškovas reikalauja priteisti 10 tūkst. Lt. už netesybas, tai čia turi būti pateikta sutartis. Aplinkybės vadinamos ieškinio pagrindu, jos yra būtinos. Be faktinių ieškinio pagrindų, yra skiriami ir teisiniai ieškinio pagrindai. Reikalavimas gali būti tenkinamas, kai jis yra faktiškai ir juridiškai pagrįstas. CPK nereikalauja, kad ieškovas nurodytų teisinį pagrindimą. Tokio reikalavimo nėra todėl, kad ne visi ieškovai kreipiasi per advokatus, todėl jie nežino tų teisnių pagrindų. Faktų kvalifikacija yra teismo prerogatyva. Šalių pareiga nurodyti faktus, o teismo reikalas, kokią teisės normą pritaikyti. Tačiau ieškovui nedraudžiama savo reikalavimą pagrįsti teisės normomis. Kodėl svarbūs yra ieškinio elementai:1. Ieškinio elementai yra labai svarbūs kriterijai sprendžiant ieškinio tapatumo klausimus. Jei yra išnagrinėta byla ir priimtas teismo sprendimas, ir tas sprendimas įsitesėjęs, tai ta pati byla negali būti pradėta iš naujo. Tapatumas nustatomas pagal šalis, ieškinio dalyką, ieškinio pagrindą. Jei nors vienas skiriasi, tai netapatus jau bus. 2. Susijusi su galimybe pakeisti kurį nors ieškinio elementą. Materialinė teisė dažnai numato galimybę ginti pažeistas teises ne vieninteliu būdu, o įvairiais būdais. Pvz., pirkėjo, nusipirkusio nekokybišką prekę, teisės. Vadinasi, jei materialinė teisė numato, tai ir procesinė teisė turi numatyti tokią galimybę. Čia nereikia maišyti su ieškinio dydžio padidinimu ar sumažinimu. Taip pat nėra laikoma dalyko pakeitimu, jei ieškovas pareiškė pagrindinį reikalavimą, bet pamiršo pareikšti reikalavimus, susijusius su pagrindiniu reikalavimu. Ieškinio pagrindo keitimas gali būti pareikštas tik remiantis teisine doktrina ir tas keitimas galimas tik tada, kai tai numato materialinė teisė. CPK yra sugriežtinta ieškinio elementų keitimo galimybė (lyginant su senu CPK). Numatyta, kad ieškinio elementai gali būti keičiami tik iki nutarties priėmimo bylą nagrinėti teismo posėdyje. Išskyrus atvejus, kai yra būtinybė, ar atsakovas neprieštarauja, arba teismas mano, kad pakeitimas nevilkins bylos. Pagrindo kietimu laikomi tie atvejai, kai šalia nurodyto fakto, nurodo naujus faktus. Dar svarbūs ieškinio elementai tuo, kad priklausomai nuo dalyko, ieškiniai gali būti skirstomi į rūšis.Ieškinio atsiėmimas ir atsisakymas nuo ieškinio
139 straipsnis. Ieškinio atsiėmimas1. Ieškovas tol, kol teismas neišsiuntė ieškinio nuorašo atsakovui, turi teisę atsiimti pateiktą ieškinį. Vėliau ieškinį atsiimti galima tik turint atsakovo sutikimą.2. Ieškinio atsiėmimą teismas įformina nutartimi, kuria ieškinį palieka nenagrinėtą. Ši nutartis atskiruoju skundu neskundžiama.140 straipsnis. Ieškinio atsisakymas, atsakovo pripažinimas ieškinio ir šalių taikos sutarties sudarymas1. Bet kurioje proceso stadijoje ieškovas, kreipęsis į teismą, turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad jis atsisako ieškinio. Kai ieškinio atsisakoma žodžiu, teismas išaiškina ieškovui procesines atsisakymo pasekmes. Ieškovo rašytinis pareiškimas dėl ieškinio atsisakymo pridedamas prie bylos, o žodinis pareiškimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą ir ieškovo pasirašomas. Teismas priima nutartį priimti ieškinio atsisakymą ir nutraukia bylą. Ieškinio atsisakymo rašytiniame pareiškime turi būti nurodyta, kad asmeniui yra žinomos ieškinio atsisakymo pasekmės. Tokį pareiškimą teismas išsprendžia rašytinio proceso tvarka. Jeigu rašytiniame pareiškime nėra nurodyta, kad ieškovui yra žinomos procesinės ieškinio atsisakymo pasekmės, teismas išsiunčia jam pranešimą, kuriame nurodomos procesinės ieškinio atsisakymo pasekmės. Negavus tokio atsisakymo atšaukimo per septynias dienas nuo teismo pranešimo išsiuntimo dienos, laikoma, jog ieškovas ieškinio neatsisako. 2. Bet kurioje proceso stadijoje atsakovas turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti, kad ieškinį pripažįsta. Rašytinis atsakovo pareiškimas, kuriuo pripažįstamas ieškinys, pridedamas prie bylos, o žodinis pareiškimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą ir atsakovo pasirašomas. Kai atsakovas pripažįsta ieškinį, jeigu nėra šio Kodekso 42 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių, teismas, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, gali nuspręsti baigti bylos nagrinėjimą iš esmės.3. Bet kurioje proceso stadijoje šalys gali baigti bylą taikos sutartimi. Rašytinės šalių taikos sutarties tekstas pridedamas prie bylos, o žodinis pareiškimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą ir šalių pasirašomas. Prieš tvirtindamas šalių taikos sutartį, teismas išaiškina šalims šių procesinių veiksmų pasekmes, o tvirtindamas taikos sutartį, priima nutartį, kuria nutraukia bylą. Nutartyje turi būti nurodomos tvirtinamos šalių taikos sutarties sąlygos.4. Jeigu teismas nepriima suinteresuoto asmens, kuris kreipėsi į teismą, ieškinio atsisakymo ar atsakovo pripažinimo ieškinio arba netvirtina šalių taikos sutarties, jis priima dėl to motyvuotą nutartį.
Teisė pareikšti ieškinį ir teisė į ieškinio patenkinimą
Šį klausimą analizuojame dėl dviejų priežasčių. Ne visada kreipimasis į teismą yra rezultatyvus, teisėjas nepriima ieškininio pareiškimo. Kyla klausimas, kodėl nepriėmė? Ar tai reiškia, kad neturėjo teisės. Kita situacija, teismas priima ieškininį pareiškimą, išnagrinėja bylą ir atmeta ieškinį. O kodėl nebuvo patenkintas tas ieškinys?Vadinasi turime analizuoti situaciją, kuri vadinama “teisė į ieškinį”ir ji susideda iš dviejų savarankiškų teisių: teisė į ieškinį (procesinės teisės aspektu) ir teisė į ieškinio patenkinimą (materialinės teisės aspektu). Kodėl taip skirstoma – dėl to, kad ieškinys yra procesinės teisės institutas, bet ieškinys turi savo ištakas ir materialinėje teisėje. Ieškinio negalima analizuoti vien tik procesinės teisės požiūriu. Jei neskaidysim, tai asmuo gali reikšti ieškinį tik tuo atveju, jei jo reikalavimai pagrįsti tik teisine prasme. Teisė į patenkinimą – čia analizuojama materialinės teisės prasme. Materialine teisine prasme teisė į ieškinį reiškia, kad ieškininis reikalavimas bus patenkintas tik tuo atveju, jeigu:– jis yra ir teisės ir fakto prasme pagrįstas;– jeigu nebus praleistas ieškinio senaties terminas;– jeigu esant prievolės terminui, bus suėjęs prievolės įvykdymo terminas. Šios teisės buvimas priklauso nuo materialinės teisės aplinkybių. Jos yra aiškinamos tik nagrinėjant bylą (jos nesprendžiamos pateikiant ieškinį). CK 1. 126 str. sako, kad reikalavimus apginti pažeistą teisę teismas priima nepaisant to ar pasibaigus ieškinio senatis, ar ne. Teisė į ieškinį – procesine prasme reiškia teisę kreiptis į teismą. Kadangi tai procesinės teisės aspektas, tai šios teisės buvimas priklauso nuo procesinės teisės aplinkybių. Aplinkybės, nuo kurių priklauso ar asmuo gali kreiptis į teismą, vadinamos teisės pareikšti ieškinį prielaidos. Jos yra išvardintos CPK 137 str. 2 dalyje.
137 straipsnis. Ieškinio priėmimas“1. Ieškinio priėmimo klausimą teismas išsprendžia priimdamas rezoliuciją. Šis procesinis veiksmas laikomas civilinės bylos iškėlimu.2. Teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu:1) ieškinys nenagrinėtinas teisme;2) ieškinys neteismingas tam teismui;3) suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė įstatymų nustatytos tai bylų kategorijai išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos;4) yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį;5) teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu;6) šalys yra sudariusios susitarimą perduoti tą ginčą spręsti arbitražui ir atsakovas prieštarauja ginčo nagrinėjimui teisme bei reikalauja laikytis arbitražinio susitarimo; 7) pareiškimą paduoda neveiksnus fizinis asmuo;8) pareiškimą suinteresuoto asmens vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo.3. Teismas, atsisakydamas priimti pareiškimą, priima dėl to motyvuotą nutartį. Nutartyje teismas privalo nurodyti, į kurią instituciją ar teismą reikia pareiškėjui kreiptis, jeigu byla nenagrinėtina teisme ar neteisminga tam teismui, arba kaip pašalinti aplinkybes, kliudančias priimti ieškinį. Teismo nutartis dėl ieškinio priėmimo turi būti priimta ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo atitinkamo ieškinio registravimo teisme dienos. Jeigu ieškinyje prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškinio priėmimo klausimas turi būti išsprendžiamas nedelsiant, bet ne vėliau kaip per tris dienas. Teismo nutarties, kuria atsisakoma priimti ieškinį, nuorašas, taip pat ieškinys bei jo priedai ne vėliau kaip per tris dienas nuo nutarties atsisakyti priimti ieškinį įteikiamas arba pasiunčiamas pareiškėjui.4. Teismo atsisakymas priimti ieškinį šio straipsnio 2 dalies 2–8 punktuose numatytais pagrindais nekliudo vėl kreiptis į teismą su tuo pačiu ieškiniu, jeigu yra pašalintos arba išnyko aplinkybės, kliudžiusios priimti ieškinį.5. Dėl teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį, gali būti duodamas atskirasis skundas.6. Teisėjas, priėmęs pareiškimą apie civilinės bylos dėl registruojamo daikto teisinio statuso arba daiktinių teisių į jį iškėlimo faktą, ne vėliau kaip kitą darbo dieną apie tai praneša viešo registro tvarkytojui, kuriame įregistruotas daiktas ar daiktinės teisės į jį.”Tam, kad kreipimasis į teismą būtų efektyvus, neužtenka vien tų 8 aplinkybių nebuvimo, todėl dar reikia kalbėti apie tai, ko dar reikia, kad teismas priimtų ieškinį. Reikia laikytis kreipimosi į teismą tvarkos, ir jei nebus laikomasi šios tvarkos, kreipimasis nebus efektyvus. 1. Ieškovas turi būti veiksnus. Neveiksnus asmuo savarankiškai negali kreiptis į teismą. 2. Byla turi būti teisminga teismui.3. Įstatyme nurodytos formos pareiškimo surašymas. Nustatyti minimalūs reikalavimai ieškininio pareiškimo surašymui. Jei ieškininis pareiškimas neatitinka surašymo reikalavimų, tai teisėjas nustatys terminą šiems trūkumams pašalinti. Pareiškimas bus laikomas paduotu tą dieną, kai kreipiamasi pirmą kartą. 4. Pareiškimo apmokėjimas žyminiu mokesčiu. Prie pareiškimo turi pridėti įrodymą, kad sumokėtas žyminis mokestis. Jei nesumokėtas, tai teisėjas nustato terminą, per kurį ieškovas privalo sumokėti. Jei trūkumų nepašalina per nustatytą terminą, tai teisėjas priima nutartį ir kreipimąsi gražina atgal. Ieškovas turi teisę prašyti atidėti žyminio mokesčio terminą, ar išdėstyti dalimis, ar atlesti. 5. Jei ieškovas nusprendė kreiptis į teismą per atstovą, tai turi tinkamai įforminti atstovo įgaliojimą. Jei tokių įrodymų nėra, tai teisėjas atsisakys priimti ieškininį pareiškimą. 5.Atsakovo interesų gynimo būdai: atsikirtimai į ieškinį ir priešieškinis. Atsakovo atsiliepimas į pareikštą ieškinį. Taikos sutartis. Atsakovo interesų gynimas (priešieškinis ir atsikirtimai į ieškinį)CPK kalba apie dvejopo pobūdžio atsakovo gynimosi būdus: priešieškinį ir atsikirtimus.Atsikirtimai – tai yra atsakovo nurodyti argumentai, pagrįsti tam tikrais faktais, kurių pagalba jis stengiasi arba paneigti ieškininio reikalavimo pagrįstumą, arba įrodyti, kad procesas yra prasidėjęs neteisėtai. Kadangi aišku, kad atsakovo argumentai yra dvejopi, tai jie skirstomi:– materialiniai teisiniai atsikirtimai – jų pagrindu atsakovas siekia įrodyti, kad ieškovas neturi teisės į ieškinį. Pvz., atsakovas pareikalavo taikyti ieškinio senatį. Jeigu teismas sako, kad senatis pasibaigusi, tai teismas ieškinį atmes. Kitas atsikirtimas susijęs su atsakovo teise ginčyti tais aplinkybes, kurias nurodo ieškovas. Ir jei tai įrodys, tai teismas atmes ieškovo reikalavimą. Atsakovas taip pat turi galimybę įrodyti, kad ieškovo reikalavimas yra teisiškai nepagrįstas;– procesiniai atsikirtimai. Tai yra tam tikrų aplinkybių ieškojimas, kuriomis jis įrodinėja, kad ieškovas neturėjo teisės atlikti tam tikrus procesinius veiksmus (neturėjo teisės kreiptis į teismą; ieškovas yra neveiksnus; pareikšti ieškinį atstovas neturėjo įgaliojimų ir pan.).143 straipsnis. Priešieškinis“1. Atsakovas turi teisę iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo pareikšti ieškovui priešieškinį, kad jis būtų išnagrinėtas kartu su pradiniu ieškiniu. Vėlesnis priešieškinio priėmimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio priėmimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo.2. Teismas priima priešieškinį, jeigu:1) priešpriešiniu reikalavimu siekiama įskaityti pradinio ieškinio reikalavimą;2) patenkinus priešieškinį, bus visiškai ar iš dalies nebegalima patenkinti pradinio ieškinio;3) tarp priešieškinio ir pradinio ieškinio yra tarpusavio ryšys, ir juos kartu nagrinėjant bus galima greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčus.3. Priešieškinis pareiškiamas pagal taisykles, šio Kodekso nustatytas ieškiniui pareikšti. Teismo nutartis atsisakyti priimti priešieškinį atskiruoju skundu neskundžiama.4. Teismas atsisako priimti priešieškinį, jeigu nėra šio straipsnio 2 dalyje numatytų pagrindų.”Priešieškinis – tai atsakovo ieškinys pareikštas ieškovui po bylos iškėlimo. Abi šalys įgyja dvigubą procesinę padėtį. Ieškovas tampa atsakovu, ir atvirkščiai. Priešieškinis pareiškiamas pagal tais pačias taisykles,kaip ir ieškinys. Šią priemonę atsakovas gali panaudoti tik tais atvejais, kai iš to paties materialinio santykio yra kilusi ir atsakovo tam tikra teisė. Daugiausiai tai būna dvišaliai sandoriai, arba šalis sieja ne du, o daugiau santykių, bet tie santykiai glaudžiai susiję. Atsakovas negali reikšti priešieškinio jei tie santykiai nesusiję. Kai teismas priima sprendimą nagrinėti priešieškinį, tai byla pasidaro sudėtingesnė.
Atsakovo atsiliepimas į pareikštą ieškinį
142 straipsnis. Atsiliepimas į ieškinį1. Kartu su ieškinio nuorašu teismas atsakovui ir tretiesiems asmenims nusiunčia pranešimą dėl atsiliepimų į pareikštą ieškinį pateikimo teismui. Pranešime teismas nustato ne trumpesnį kaip keturiolikos, bet ir ne ilgesnį kaip trisdešimties dienų terminą atsiliepimams pareikšti,nurodo atsiliepimų nepateikimo pasekmes bei atsakovo pareigą pateikti atsiliepimą į ieškinį. Išimtiniais atvejais teismas, atsižvelgdamas į atsakovo ar trečiojo asmens prašymą ir bylos sudėtingumą, gali šį terminą pratęsti iki šešiasdešimties dienų. Šioje dalyje nurodyti terminai skaičiuojami nuo atitinkamo pranešimo įteikimo dienos.2. Atsiliepimai į pareikštą ieškinį turi atitikti procesiniams dokumentams keliamus turinio reikalavimus. Atsiliepimuose į pareikštą ieškinį papildomai nurodoma:1) sutinkama ar ne su pareikštu ieškiniu;2) nesutikimo motyvai;186 straipsnis. Suinteresuoto asmens, kuris kreipėsi į teismą, atsisakymas nuo pareiškimo, atsakovo pripažinimas ieškinio ir šalių taikos sutartis Bet kurioje proceso stadijoje suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, turi teisę pareikšti teismui, kad jis atsisako nuo pareiškimo. Teismas išaiškina jam procesines atsisakymo nuo pareiškimo pasekmes. Suinteresuoto asmens, kuris kreipėsi į teismą, rašytinis pareiškimas dėl atsisakymo nuo pareiškimo prijungiamas prie bylos, o žodinis pareiškimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą ir ieškovo pasirašomas. Teismas priima nutartį priimti atsisakymą nuo pareiškimo ir nutraukia bylą.Atsakovas gali ieškinį pripažinti. Rašytinis atsakovo pareiškimas, kuriuo pripažįstamas ieškinys, prijungiamas prie bylos, o žodinis pareiškimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą ir atsakovo pasirašomas. Atsakovui pripažinus ieškinį, jeigu visos bylos aplinkybės išaiškintos, teismas gali, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, nutarti baigti bylos nagrinėjimą iš esmės.Šalys gali baigti bylą taikos sutartimi. Rašytinis šalių pareiškimas apie tai, kad jos sudarė taikos sutartį, prijungiamas prie bylos, o žodinis pareiškimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą ir šalių pasirašomas. Prieš tvirtindamas šalių taikos sutartį, teismas išaiškina šalims šių jų procesinių veiksmų pasekmes, o tvirtindamas taikos sutartį, priima nutartį, kuria nutraukia bylą. Nutartyje turi būti nurodomos teismo tvirtinamos šalių taikos sutarties sąlygos.Jeigu teismas nepriima suinteresuoto asmens, kuris kreipėsi į teismą, atsisakymo nuo pareiškimo ar atsakovo pripažinimo ieškinio arba netvirtina šalių taikos sutarties, jis priima dėl to motyvuotą nutartį.
14 tema. LAIKINOSIOS APSAUGOS PRIEMONĖS (LAP)Laikinųjų apsaugos priemonių samprata, reikšmė ir rūšys.Civilinės bylos nagrinėjimas trunka tam tikrą laiką, kartais net kelerius metus. Dėl įvairių priežasčių ar aplinkybių, atsiradusių prieš įsiteisėjant teismo sprendimui, gali būti nebeįmanoma arba sunku realiai įvykdyti teismo priimtą sprendimą. Dėl to privalu įstatyme nustatyti laikiną (kol bus priimtas teismo sprendimas) ginčo objekto apsaugos mechanizmą ir garantuoti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Teismo veikla taikant priemones vadinama laikinųjų apsaugos priemonių taikymu. Esant realiam pavojui, kad ieškovo teisės priverstine tvarka vykdant teismo sprendimą gali būti pažeistos, taikant LAP reikia nustatyti ir išlaikyti tokią padėtį, kuri sudarytų sąlygas ieškovui rengtis procesui ir jame dalyvauti, o priėmus jam palankų sprendimą – jį realiai vykdyti. Pirmą kartą Lietuvos teisės sistemoje LAP sąvoka paminėta Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 69 straipsnyje. Vadovaujantis CPK 145 straipsnio pirmąja dalimi, laikinosios apsaugos priemonės gali būti (rūšys):1) atsakovo nekilnojamojo turto areštas;2) įrašas viešajame registre draudžiant perleisti nuosavybės teisę;3) kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, areštas;4) atsakovui priklausančio daikto sulaikymas;5) atsakovo turto administratoriaus paskyrimas;6) draudimas atsakovui dalyvauti tam tikruose sandoriuose arba atlikti tam tikrus veiksmus;7) draudimas kitiems asmenims perduoti atsakovui turtą arba vykdyti kitas prievoles;8) išimtinais atvejais draudimas atsakovui išvykti iš nuolatinės gyvenamosios vietos;9) turto realizavimo sustabdymas, jeigu pareikštas ieškinys dėl arešto tam turtui panaikinimo;10) išieškojimo sustabdymas vykdant sprendimą;11) laikino materialiojo išlaikymo priteisimas ar laikinų ribojimų nustatymas;12) įpareigojimas atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti;13) kituose įstatymuose numatytos priemonės, kurių nesiėmus gali būti sunkiau arba nebeįmanoma įvykdyti teismo sprendimo.Laikinųjų apsaugos priemonių skyrimo sąlygos. Prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimo tvarka. Galimų atsakovo nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimas.Įstatymas numato, kad teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1d.). Teismo iniciatyva laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik kai būtina siekiant apginti viešąjį interesą (CPK 144 str. 2 d.). Teismas gali taikyti kelias LAP, tačiau bendra jų suma neturi būti iš esmės didesnė už ieškinio sumą. Įstatymuose gali būti nustatytas konkrečių LAP taikymas tam tikrų kategorijų civilinėse bylose. Prašyme taikyti LAP turi būti nurodomos aplinkybės, sudarančios pagrindą taikyti LAP, ir nurodoma, kokios būtent LAP ir kokiu būdu turėtų būti taikomos.Prašymą taikyti LAP teismas nagrinėja ne vėliau kaip per tris dienas nuo gavimo dienos. Apie tokio prašymo nagrinėjimą turi būti pranešama atsakovui, tačiau išimtiniais atvejais jos gali būti taikomos ir nepranešus atsakovui. LAP taikomos nepranešus priimant preliminarų sprendimą ar išduodant teismo įsakymą.Teismas gali imtis LAP esant suinteresuoto asmens prašymui iki ieškinio teismui pareiškimo dienos. LAP taikymas iki bylos iškėlimo teisme iš esmės reiškia ieškovo tam tikro pranašumo prieš atsakovą įgijimą. Yra nustatyta, kad suinteresuotas asmuo pateikdamas prašymą taikyti LAP iki bylos iškėlimo privalo sumokėti pusę CPK 80str. numatyto žyminio mokesčio. Ši suma iš esmės pripažintinu užstatu. Pritaikęs LAP iki bylos iškėlimo, teismas turi nustatyti terminą, per kurį turi būti pareikštas ieškinys, tačiau ne vėliau kaip per 14dienų. Teismas priima motyvuotą nutartį, kurioje turi būti nurodyta laikinoji apsaugos priemonė, jos mastas, taikymo tvarka ir būdas tuo atveju, jei taikomas turto areštas, išspręsti turto saugojimo, valdymo ir naudojimo klausimai. Teismo nutartyje taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodoma:1) nutarties priėmimo laikas ir vieta;2) teismo, priėmusio nutartį, pavadinimas ir sudėtis;3) nutarties priėmimo motyvai ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas;4) asmuo, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės (fizinio asmens vardas, pavardė, asmens kodas (jeigu žinomas), gyvenamoji vieta; juridinio asmens pavadinimas, buveinės adresas, kodas);5) asmuo, kurio reikalavimų vykdymui užtikrinti taikomos laikinosios apsaugos priemonės (fizinio asmens vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta; juridinio asmens pavadinimas, buveinės adresas, kodas);6) taikomos LAP apibūdinimas;7) LAP taikymo mastas, taikymo būdas, kalendorine data nustatytas LAP taikymo terminas;8) Kiti su taikoma LAP susiję teisių ribojimai, jeigu jie taikomi;9) jeigu LAP susijusi su turtu, turto saugotojas ar administratorius jeigu jį skiria teismas;10) nutarties vykdymo tvarka;11) nutarties apskundimo tvarka.Jeigu areštuojamas turtas turto registre neregistruojamas arba nutarties priėmimo dieną teismui nėra žinoma, kiek turto turi atsakovas, aprašyti turtą pavedama antstoliui.Apie nutarties priėmimą įstatymo numatyta tvarka pranešama asmeniui, kuriam taikoma LAP, ir jam išaiškinama atsakomybė už nustatytų ribojimų pažeidimą. Teismas parinkdamas LAP turi vadovautis ekonomiškumo principu. Įstatyme nustatyta, kad bendra ribojimų suma, taikant LAP negali būti iš esmės didesnė už ieškinio sumą. Įstatymas numato galimybę pakeisti vieną LAP kita. Taip pat teismas gali paskirtą LAP panaikinti. Teismui suteikta teisė pareikalauti, kad asmuo prašantis taikyti LAP pateiktų atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimą. LAP panaikinimo klausimas išsprendžiamas rašytinio proceso tvarka. Priimdamas sprendimą teismas gali taikyti LAP kurios užtikrina teismo sprendimo įvykdymą, jeigu iki tol jos nebuvo taikytos.Laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas, pakeitimas ir panaikinimas.Nutartis taikyti LAP įsigalioja nuo priėmimo dienos. Apeliacinės instancijos teismo nutartys dėl LAP neskundžiamos. Nutartį taikyti LAP antstoliui pateikia šalis, kurios prašymo jos taikomos. Ji pateikia nutartį vykdyti pasirinktam antstoliui ir apmoka vykdymo išlaidas. Turto arešto duomenys, žinomi kiekvienam asmeniui, jeigu turto arešto aktas yra įregistruotas Turto arešto aktų registre.Duomenys apie viešuose registruose registruojamą turtą turi pateikti asmuo, prašantis taikyti LAP. LAP taikymas numatytas ir teismo įsakymo procedūroje. Teismas taip pat turi nurodyti, kokios LAP taikomos. LAP teismas gali taikyti ir tada, kai šalių ginčas nagrinėjamas arbitražu. Vienos šalies prašymu LAP teismo gali būti taikomos iki arbitražinio nagrinėjimo pradžios ar vykstant nagrinėjimui. Prašymas paduodamas teismui pagal atsakovo ar jo turto buvimo vietą. Tam tikrais atvejais LAP suinteresuotų asmens prašymu gali taikyti Lietuvos teismas, tam tikri LAP taikymo ypatumai gali būti numatyti ir tarptautinėse sutartyse. LAP panaikinimo klausimas išsprendžiamas rašytinio proceso tvarka. Priimdamas sprendimą teismas gali taikyti LAP, kurios užtikrina teismo sprendimo įvykdymą, jeigu iki tol jos nebuvo taikytos.Teismo nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių įvykdymas ir apskundimas.Taikant LAP, svarbiausias vaidmuo tenka teismui. Jis privalo siekti, kad būtų užtikrinama kreditoriaus ir skolininko interesų pusiausvyra, kad šios priemonės nebūtų taikomos nepagrįstai. Apeliacinės instancijos teismo nutartys dėl LAP neskundžiamos. Nutartį taikyti LAP antstoliui pateikia šalis, kurios prašymo jos taikomos. Ji pateikia nutartį vykdyti pasirinktam antstoliui ir apmoka vykdymo išlaidas. Nutartis taikyti LAP turi būti aiški ir tinkama operatyviai vykdyti, joje nurodyti privalantys ją vykdyti asmenys.Atsakomybė dėl laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimo. ???????????????????
15 TEMA. ĮRODYMAI IR ĮRODINĖJIMAS CPĮrodinėjimo CP samprata, tikslas ir reikšmė. Įrodinėjimo subjektai. Įrodinėjimo dalykas. Įrodinėjimo etapai: faktų ir įrodymų nurodymas, įrodymų pateikimas, įrodymų rinkimas, tyrimas ir vertinimas. Naujų įrodymų pateikimo ribojimas CP stadijose.Įrodinėjimo pareiga ir jos paskirstymas šalims. Aplinkybės, kurių nereikia įrodinėti: visiems žinomos aplinkybės, teisinės prezumpcijos, prejudiciniai faktai, faktų pripažinimas.Įrodymų sąvoka ir požymiai. Įrodymų klasifikavimas. Įrodymų sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas. Įrodinėjimo priemonės CP. Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai. Liudytojų parodymai. Rašytiniai įrodymai ir jų rūšys. Oficialūs rašytiniai įrodymai ir jų teisinė galia. Daiktiniai įrodymai. Eksperto išvada. Apžiūros protokolai. Kitos įrodinėjimo priemonės.Dalyvaujančių byloje asmenų ir kitų CP dalyvių priesaika.Įrodymų užtikrinimas. Teismo pavedimai, jų įvykdymo tvarka.
Įrodinėjimo CP samprata. Siekiant tinkamai taikyti teisės normą, taigi ir teisingai išspręsti bylą, pirmiausiai reikia nustatyti, ar tikrai tarp šalių susiklostę materialiniai teisiniai santykiai. Antra, būtina nustatyti šių santykių rūšį, nes nuo to priklauso, kokia konkreti materialinės teisės norma taikytina. Trečia, reikia išsiaiškinti, ar tikrai pažeisti vienos šalies teisės arba interesai ir ar tikrai juos pažeidė atsakovas. Tai teismas nustato vykstant įrodinėjimo procesui, kai nurodytiems faktams pagrįsti pateikiami, tiriami ir vertinami įrodymai. Tad įrodinėjimą CP galima apibrėžti kaip pažintinę procesinę dalyvaujančių byloje asmenų ir teismo veiklą, kai reikšmingoms bylai faktinėms aplinkybėms nustatyti renkami, tiriami ir vertinami įrodymai siekiant tinkamai išspręsti bylą.Įrodinėjimas – tai teisės normų visuma, sudaranti įrodinėjimo institutą, nustatant pareigą šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims išsiaiškinti ir nustatyti aplinkybes, jas įrodyti, o teismui įsitikinti, kad tam tikros aplinkybės dėl kurių kilo ginčas egzistuoja arba kad jų nėra.Įrodinėjimą procese apibrėžia įrodymo teorija, kurią sudaro įrodinėjimo dalykas, įrodinėjimo pareiga, pareigos subjektams įrodinėjimo priemonės, įrodymų požymiai, įrodinėjimo etapai.Logikoje įrodinėjimas suprantamas, kaip vienų teiginių įrodymas kitų teiginių pagalba. Su logika susiduriame ir teisme. Įrodinėjimas teisme yra mąstymo veikla, grindžiama logikos dėsniais.CP įrodinėjimas vyksta ne vien logikos pagrindu, nes:1. Skiriasi įrodinėjimo dalykas, nes teisme įrodinėjimo dalyku laikomas faktas, įvykis, sandėris ir pan. 2. Skiriasi įrodinėjimo priemonės. Logikoje teiginio teisingumą įrodinėjame kitų teiginių pagalba, o teisme naudojame specialias įrodinėjimo priemones (daiktus, dokumentus ir pan.).3. Skiriasi tikslai. Logikoje įrodinėjimo tikslas yra tiesa, o procese taip pat tiesa, bet tik tiek, kiek yra būtina teisingam bylos išnagrinėjimui, tai yra teisėjas gali priimti sprendimą, jei jis nekaltu labiau tiki, nei netiki.4. Įrodinėjimas moksle grindžiamas dėsniais, o procese šalia dėsnių įrodinėjimas grindžiamas taip pat tam tikromis normomis, tai yra įstatymai nustato kas ką turi įrodinėti (principas, kad yra taip, jei neįrodyta priešingai). Procese įrodinėjimas yra labiau reglamentuotas, nei įrodinėjimas moksle. Be to, įstatymas kartais preciziškai ne tik kokios yra įrodinėjimo priemonės, bet ir kaip jos paimamos ir panašiai. Jei šių sąlygų nesilaikoma, tai galima sakyti, kad procesas buvo ydingas. Įrodinėjimas teisme iš vienos pusės yra loginė, o iš kitos pusės procesinė veikla, kurios pagrindu nurodomi reikšmingi faktai ir tų faktų buvimas ar nebuvimas.
Įrodinėjimo tikslas. Šalys, įrodinėdamos savo nurodytus faktus, siekia įtikinti teismą sakančios tiesą. Todėl galutinis įrodinėjimo tikslas – nustatyti tiesą, tačiau kokią – absoliučią ar santykinę, materialią ar formalią, – vienos nuomonės nėra. „176 str. Įrodinėjimas1. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. 2. Įrodinėjimo procesas vyksta šio Kodekso nustatyta tvarka.“Įrodinėjimo tikslus reglamentuoja CPK 176 str. Įrodymai – tai priemonės, padedančios nustatyti ir ištirti aplinkybes, kurios sudaro įrodinėjimo dalyką.
Įrodinėjimo dalykas – tai tam tikri materialiojo teisinio pobūdžio juridiniai faktai, įrodomieji faktai, ir procesinio turinio pobūdžio faktai. (432 p.) Tai visa tai, ką būtina įrodyti civilinėje byloje, kad priimti teisingą sprendimą. Įrodymų dalyką būtina analizuoti atsižvelgiant į tai, kad procese yra dvi šalys su skirtingais interesais ir jos operuoja skirtingais faktais. Pvz., žalos atlyginimo bylą. Ieškovas reikšdamas ieškinį nurodo, kad 2002-01-01 įvyko avarija ir nurodo, kad buvo padaryta žala. Ieškovui, kad jis laimėtų bylą, pakanka įrodyti avariją, žalą ir priežastinį ryšį. Jei atsakovas nesigintų, tai teismas jau galėtų priimti sprendimą. Atsakovas gindamasis gali nurodyti įvairias priežastis: kad nebuvo jo kaltės, kad ne jis pažeidė kelių eismo taisykles, kad ne toks žalos dydis ir t.t. Vadinasi, jei atsakovas ginasi, mes negalime eiti į pasitarimų kambarį. Teismas turi analizuoti faktus ir reikia analizuoti visumą faktų, kurie reikšmingi bylai. Įrodymų dalyką civilinėje byloje sudaro šalių nurodyti juridiniai faktai, kuriais šalys pagrindžia savo reikalavimus arba atsikirtimus. Įrodymų dalyko apimtis priklauso nuo šalių. Teismo funkcija, nustatant įrodinėjimo dalyką, yra paprasta – atsirinkti teisės normą ir ją sąlygojančias prielaidas. Teismas yra savotiškas rėtis, teismui nereikalingi faktai turi būti eliminuoti iš įrodinėjimo dalyko, nes jie nereikalingi, ir pabandyti įtraukti į įrodinėjimo dalyką faktus, kuriais šalys nesiremia. Bendra taisyklė, kad šalys operuoja tik faktais, kuriuos nurodė šalys. Praktikoje būna atvejų, kai šalys dalyvauja procese pačios, be advokatų, tai gaunasi situacija, kad byla gali būti išspręsta neteisingai.Labai dažnai šalys operuoja ne tik juridiniais faktais, kurie turi reikšmės sprendžiant klausimą ar tenkinti ieškinį ar ne. Dažnai atsakovas naudoja procesinius atsikirtimus. Pvz., atsakovas pareiškė, kad ieškovas yra neveiksnus. Gali būti operuojama ir procesinio pobūdžio faktais. Tai tokie faktai, kuriuos būtina nustatyti, norint teisingai pritaikyti procesinės teisės normas. Į įrodinėjimo dalyką gali įeiti procesinio pobūdžio faktai. (1) Juridiniai faktai – tai tam tikros aplinkybės, kurių pagrindu sukuriami, pakeičiami, panaikinami materialiniai teisiniai ginčo šalių santykiai. Pvz. Sandorio sudarymas, sutarties turinys, sutarties galiojimo terminas, t.t. Šią įrodinėjimo dalyko dalį paprastai apibrėžia šalys. Šie juridiniai faktai sudaro šalių reikalavimų ir atsikirtimų pagrindą.Be tų, kuriais šalys grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, įrodinėjimo dalykas gali būti ir kiti faktai, susiję su materialiojo teisinio pobūdžio juridiniais faktais. Jie vadinami – (2) įrodomaisiais faktais – tai tokios aplinkybės, kurias įrodžius, galima daryti išvadą apie kitokių aplinkybių buvimą. Pvz., CK 3.148 str. 1 d. sako, kad tėvystės byloje, atsisakius ekspertizės, tai tėvystės nustatymo pagrindu gali būti laikomi įrodomieji faktai: bendras vaiko auklėjimas, išlaikymas; gyvenimas kartu iki vaiko gimimo ir pan. Taigi į įrodinėjimo dalyką įeina ir įrodomieji faktai, šie faktai bus laikomi įrodymais tik tada, kai tai tiesiogiai numatyta įstatyme. Įrodinėjimo faktas – pagrindas juridinio fakto. Taip pat pvz. skolininko turimas skolos dokumentas yra prievolės įvykdymo įrodomasis faktas (CK 6.65). Taigi įrodomasis faktas yra pakankamas pagrindas daryti išvadą esant kitą – juridinį pagrindą.(3) Procesinio teisinio pobūdžio faktai – tai procesinėmis normomis nustatyti faktai, padedantys nustatyti, paneigti tam tikras bylos aplinkybes. Jie gali būti civilinės bylos sustabdymo arba nutraukimo pagrindas. Šalis tokį faktą, kuriuo remiasi, privalo įrodyti. Nustatyti įrodinėjimo dalyką civilinėje byloje būtina rengiantis teisminiam bylos nagrinėjimui. Tik išsiaiškinus, kokius faktus reikės įrodyti, tampa žinomi rinktini įrodymai. Įrodinėjimo dalykas yra suformuluojamas I–os instancijos teisme iki pradedant nagrinėti bylą iš esmės.
Įrodinėjimo subjektai. Įrodinėjimo subjektai yra asmenys, turintys ir teisę ir pareigą įrodinėti. Šalys yra pagrindiniai įrodinėjimo subjektai, nes ginčas dėl teisės vyksta tarp šalių. Kaip tik įrodinėjant ir atsiskleidžia civilinio proceso teisės rungimosi principo esmė. Ieškovas turi įrodinėjimo pareigą, t.y. ieškovas privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia reikalavimą pagal ieškinį;Atsakovas turi pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo atsikirtimą į ieškinio reikalavimą (nesutikimo su ieškiniu atveju). Atsakovas neturi pareigos įrodyti ieškinio pripažinimo ir sutikimo su juo. Pareigą nustato CPK 178 str.Įrodinėjimo subjektai yra ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Teismo įrodinėjimo pareiga nesaisto, todėl jis nėra įrodinėjimo subjektas. Teismas tik kontroliuoja įrodinėjimo procesą ir baigia galutinę jo stadiją, įvertindamas šalių pateiktus įrodymus.
Įrodinėjimo etapai:1. Faktų nurodymas. prasideda keliant civ.bylą. ieškovas privalo ieškinio pareiškime nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, o atsakovas – atsiliepimuose, priešieškinyje ir kt. dokumentuose. Šiame etape preliminariai nustatomas įrodinėjimo dalykas (aplinkybių visuma). Išimtinais atvejais nauji faktai gali būti nurodomi ir vykstant teisminiam bylos nagrinėjimui (CPK 141; 143 str.). visus faktus, kuriais remiasi byloje dalyvaujantys asmenys ir kuriuose reikės įrodyti, svarbu žinoti jau prieš pradedant nagrinėti bylą.2. Įrodymų nurodymas. ieškovas privalo ieškinio pareiškime nurodyti įrodymus, kuriais ketina įrodinėti reikalavimą pagrindžiančias faktines aplinkybes, analogiška pareiga nustatyta ir atsakovui. Nurodant įrodymų pavadinimą, privalu detalizuoti, kokias konkrečias aplinkybes vienas ar kitas įrodymas patvirtina. Tokia informacija būtina ir atsakovui, ir teisėjui, kurio pareiga – preliminariai nustatyti įrodymų sąsajumą ir leistinumą. Pateikiami pareiškimai turi būti pasirengimo ir bylos nagrinėjimo stadijose. 3. Įrodymų pateikimas teismui. Jis gali sutapti su faktų ir įrodymų nurodymu, nes įrodymai teismui pateikiami kartu su ieškiniu. Tą patį padaro ir atsakovas. teisę pateikti įrodymus turi visi byloje dalyvaujantys asmenys (CPK 42 str.). Tai faktinis įrodymų perdavimas teismui. Įrodymai taip pat pateikiami rengiantis civ. bylos nagrinėjimui. Teismas gali įpareigoti byloje dalyvaujančius asmenis pateikti net jų nenurodytus, tačiau, teismo nuomone, reikšmingus bylai įrodymus. Jeigu įrodymai nebuvo pateikti rengiantis bylos nagrinėjimui teisme, vykstant teisminiam nagrinėjimui teismas turi teisę atsisakyti priimti įrodymus, jeigu mano, kad vėlesnis jų pateikimas vilkins sprendimo byloje priėmimą. 4. Įrodymų rinkimas. Tai atvejai, kai šalys neturi įrodymų, kuriais nori remtis, arba įrodymai turi būti paimti tam tikra tvarka (ekspertizė). Kreipdamasis į teismą, ieškovas dar gali neturėti visų ieškinio pareiškime nurodytų įrodymų. Tada jis privalo nurodyti priežastį, dėl kurios negali jų pateikti. Padedant teismui, trūkstamus įrodymus galima surinkti rengiantis teisminiam bylos nagrinėjimui. Tokią pat teisę turi ir atsakovas bei kiti byloje dalyvaujantys asmenys. Nėra pagrindo nespręsti ieškinio pareiškimo, kuriame nurodyti įrodymai nepateikti dėl svarbių (410 p.). Pateisinamų priežasčių, priėmimo klausimo. Teismas yra kompetentingas rinkti įrodymus trim būdais:• Šalies prašymu teismas gali byloje dalyvaujančiam asmeniui išduoti liudijimą gauti ir pateikti įrodymus teismui;• Teismas turi teisę reikalavimą pateikti įrodymą, kurį prašo išreikalauti šalis, siųsti tiesiogiai organizacijai ar asmeniui, kuris juo disponuoja (teismas nustato įrodymo pateikimo terminą);• Įstatymų nustatytais atvejais teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva.5. Įrodymų tyrimas – įrodymus tirti galima tik vykstant teisminiam nagrinėjimui, t.y. teismo posėdyje. Įrodymai tiriami antroje teismo posėdžio dalyje, t.y. nagrinėjant bylą iš esmės. (411 p.)6. Įrodymų vertinimas – įrodymus vertina byloje dalyvaujantys asmenys sakydami baigiamąsias kalbas ir replikuodami. Tačiau galutinį ir privalomą įrodymų vertinimą pateikia teismas savo sprendimo motyvuojamojoje dalyje. Įrodymų vertinimas – tai logikos dėsniais grindžiamas mąstymo procesas. Tai etapas, kai surinkti įrodymai yra vertinami. Išanalizavus turimos informacijos turinį, bus vertinama ar informacija susijusi su byla, ar patvirtina tas aplinkybes, kurių patvirtinimui įrodymai buvo pasitelkti ir pan. Po to teismas priima sprendimą, kaip vertina tokius įrodymus, nes šalių įrodinėjimai neturi teisinės galios. 185 str. Įrodymų įvertinimas1. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. 2. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame Kodekse numatytas išimtis.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad „pagal Lietuvos CPK 1 str. įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nagrinėjant teisme civilines bylas, gali nustatyti CPK ar kiti LR įstatymai. CPK 65 str. įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, pagal kurį bet kokios informacijos įrodomąją vertą nustato teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Šioje CPK normoje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, kad nei Vyriausybė, nei kitos valstybės institucijos negali iš anksto nustatyti, kaip teismas privalo įvertinti vieną ar kitą įrodymą. Jokie įrodymai negali turėti teismui iš anksto nustatytos galios, todėl teismas privalo įvertinti visą byloje esančią informacinę medžiagą, laikydamasis CPK nustatytų įrodymų sąsajumo, leistinumo ir įrodymų vertinimo taisyklių…Realiai įrodinėjimo etapai byloje neina taip tikslai pagal šią struktūrą, nes teismas vertinimą turi atlikti kiekviename etape ir panašiai. Įrodinėjimas taip pat vyksta ir apeliacinės instancijos teisme, nes ten yra patikslinama visa pateikta informacija, tik čia jau nėra galimybės naujų įrodymų pateikti.
Įrodinėjimo pareiga ir jos paskirstymas šalimsProcese turi būti užtikrinta galimybė vienodai įrodinėti šalims. Šis balansas pasiekiamas per įrodinėjimo pareigos paskirstymą šalims. CPK 178 str. yra pasakyta, kad “šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti”. Įstatymų leidėjas numato aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Svarbu išsiaiškinti, kokia šalis ir kokias aplinkybes neturi įrodinėti.Pirmiausia atleidžiama nuo įrodinėjimo faktų, kurie pagal įstatymą yra preziumuojami. Teisinės prezumpcijos – tai faktai, kurie pagal įstatymą laikomi egzistuojantys, tokie faktai, kuriuos ilgainiui patvirtina gyvenimo praktika. Šalis neturi įrodinėti faktų, kuriais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, kurie, remiantis įstatymu, preziumuojami esą nustatyti (CPK 182 str. 2 d.) – įstatymas nereikalauja įrodinėti to, ką jis preziumuoja. Prezumpcijos yra dviejų rūšių:a) nuginčijamos (santykinės) – jos egzistuoja tol, kol nėra įrodyta priešingai. Ši prielaida yra nustatyta vienos iš šalių naudai. Atsakovas gali pateikti faktų ir šią prezumpciją paneigti. Vadinasi, kol nepaneigia, tai nereikia įrodinėti. Dauguma prezumpcijų yra nuginčijamos;b) nenuginčijamos (absoliučios) – nustatomos siekiant išvengti užburto rato, nes jei tokių nebūtų, tai kai kurių problemų nebūtų galima išspręsti. Pvz., CK 2. 2 str. 4 d. – jei tam tikrų civilinių teisinių pasekmių atsiradimas priklauso nuo to, kuris iš tų fizinių asmenų mirė anksčiau, ir nustatyti tokio fakto neina (pvz., autoavarija), tai laikoma, kad tie asmenys mirė kartu.Nuginčijamos prezumpcijos:1) žalą padariusio asmens kaltės prezumpcija (CK 6.248 str. 1 d.) – žalą padaręs asmuo laikomas kaltas, kol jis neįrodė priešingai. Vadinasi bylose dėl žalos atlyginimo, ieškovas neprivalo įrodinėti atsakovo kaltės. Kodėl taip yra – jai sakytum, kad reikia dar ir kaltę įrodinėti, tai viską teks įrodinėti ieškovui, nors jis ir yra nukentėjęs. Atsakovas turi teisę įrodyti, kad nėra jo kaltės, ir jei įrodys, tai jau reikės faktą įrodinėti;2) žinių paskleidimas apie asmenį, kurios žemina garbę ir orumą, laikomos neatitinkančios tikrovės, kol atsakovas neįrodo, kad atitinka. Garbės ir orumo gnimo bei moralinės žalos atlyginimo bylos ieškovas neprivalo įrodinėti, kad paskleistos apie jį žinios neatitinka tikrovės (CK 2.24 str). Jis privalo įrodyti tik kad žinios buvo paskleistos ir šitai padarė atsakovas;3) tėvystės prezumpcija (CK 3.140 str.). Vaiko, gimusio santuokoje tėvu laikomas vaiko motinos sutuoktinis. Ši prezumpcija išlieka tris šimtus dienų po santuokos pripažinimo negaliojančia, separacijos, santuokos nutraukimo ar sutuoktinio mirties. Remiantis ja, išlaikymo išieškojimo byloje nereikia įrodinėti, kad atsakovas yra vaiko tėvas. Kad nesąs vaiko tėvas ir todėl neturįs mokėti išlaikymo, atsakovas privalo įrdyti, t.y. nuginčyti tėvystę. Visi šiame str. paminėti atvejai gali būti ginčijami;4) civilinės būklės aktų įrašų tikrumo prezumpcija – laikoma, kad duomenys yra tikri, kol neįrodyta priešingai (CK 3.286 str.);5) prievolės įvykdymo prezumpcija (CK 6.65 str) – tai, kad skolininkas turi skolos dokument1, nors ir be įvykdymo žymos, patvirtina prievolę esant pasibaigus, kol neįrodyta priešingai;6) sąžiningumo prezumpcija – asmuo CT laikomas sąžiningu, kol nėra įrodyta priešingai;7) nesąžiningumo prezumpcija – CK 6.67 str. numatyti 8 atvejai, kada skolininkas bus laikomas nesąžiningu, jei nebus įrodyta priešingai;8) prezumpcija, kad asmuo parengęs sutartį ją supranta geriau, negu kita sandorio šalis, kuri prisidėjo prie sutarties, todėl esant ginčui, sutartis aiškinama tą sutartį paruošusios šalies nenaudai;9) įstatymo atitikimo Konstitucijai prezumpcija – jei KT pripažįsta įstatymą antikonstituciniu, tai laikysime, kad prezumpcija paneigta 436-441 psl.). t.t.Nemažai teisinių prezumpcijų yra tarptautinės teisės aktuose (441-443 p.).Faktai, kurių nereikia įrodinėti:1) teismo pripažinti visiems žinomi faktai Visiems žinomais pripažįstami faktai, kuriuos žino: (a) visi žmonės iš savo gyvenimo patirties, t.y. kuriuos žino bet kuris protingas, vidutinio išprusimo žmogus, pvz., istoriniai įvykiai, mokslo atradimai, geografinės žinios, metų laikai, dienų skaičius metuose, t.t. (b) tam tikri asmenys tam tikroje teritorijoje ir tam tikru laiku, pvz., avarija, stichinė nelaimė, pan.Tam, kad eliminuoti iš įrodinėjimo dalyko reikia, kad faktus pripažintų abi šalys, ir kad teismas pasisakytų, kad tas faktas yra žinomas.;2) aplinkybės nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvauja tie patys asmenys (prejudiciniai faktai);3) baudžiamuoju nuosprendžiu nustatytos faktinės aplinkybės (prejudiciniai faktai).4) Prezumpcijos nustatytos materialinės teisės, kurios įrodinėjimo priemonėmis nepaneigtos CPK 182 str. 2 d.5) Nereikia įrodinėti šalių pripažįstamus faktus (187 str.), t.y. jei šalis pripažįsta tam tikrą faktinę aplinkybę, ta galimybė laikoma įrodyta fakto pripažinimu.Visi aptarti faktai, nuo kurių įrodinėjimo šalys atleidžiamos, vadinami aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. (434; 443; 448 p.)
Pripažinti faktai. CPK 182 str. 5 punkte pasakyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios grindžiamos šalių pripažintais faktais. CPK 187 str. teigiama, kad šalis turi teisę pripažinti faktus, kuriais kita proceso šalis grindžia savo reikalavimą ar atsikirtimą. Teismas gali laikyti pripažintą faktą nustatytu, jeigu įsitikina, kad pripažinimas atitinka bylos aplinkybes ir nėra šalies pareikštas dėl apgaulės, smurto, grasinimo, suklydimo ar siekiant nuslėpti tiesą.Faktų negali pripažinti atstovas, išskyrus atstovą pagal įstatymą. Faktų pripažinimu negali būti laikomas nereagavimas į ieškinį. Tačiau tai, kad atsakovas surašo atsiliepimą į ieškinį, tačiau kai kurių ieškovo nurodytų faktų neginčija, gali būti kvalifikuojama kaip netiesioginis tų faktų pripažinimas.Faktų pripažinimo rūšys:1) teisminis faktų pripažinimas: žodinis arba rašytinis. Žodžiu faktai pripažįstami žodiniame teismo posėdyje ir įrašomi į posėdžio protokolą. Raštu faktai vykstant teismo procesui g.b. pripažįstami tam tikruose procesiniuose dokumentuose, pvz. Atsiliepime į ieškinį, ieškinio pareiškime, rašytiniuose šalių paaiškinimuose, t.t.2) neteisminis faktų pripažinimas esti data, kai šalis patvirtina priešingai šaliai nenaudingus faktus ne teismo procese. Pvz. Pokylyje asmuo pareiškia turįs nesantuokinį vaiką. Tokį pripažinimą galima laikyti įrodomuoju faktu, kitaip tariant, reikia įrodyti, kad faktai pripažinti. Įrodytą pripažinimą teismas gali laikyti tam tikro fakto įrodymu.Faktų pripažinimas taip pat skirstomas į:1) nekvalifikuotą – t.y. priešingai šaliai naudingų faktų pripažinimas be jokių išlygų. Pvz. Ieškovas teigia paskolinęs atsakovui dešimt tūkstančių lt ir atsakovas šį faktą pripažįsta.2) Kvalifikuotą – t.y. priešingai šaliai naudingų faktų patvirtinimas, kai pripažįstama tik tam tikra faktinių aplinkybių dalis, daromos tam tikros išlygos. Pvz., ieškovas teigia paskolinęs atsakovui dešimt tūkstančių lt, o atsakovas pripažįsta, kad skolinosi iš atsakovo, bet ne dešimt, o penkis tūkstančius lt arba skolinosi ieškovo nurodytą sumą, tačiau pinigus grąžino arba dar nesuėjo jų grąžinimo terminas. Esant kvalifikuotam faktų pripažinimui nebereikia įrodinėti tik tos faktinių aplinkybių visumos dalies, kuri yra pripažįstama. Pripažinus faktus, pripažinimą galima paneigti tik įrodžius suklydimą, apgaulę, prievartą, grasinimą ar smurtą (CPK 187 str. 2 d.) Tai reiškia, kad faktų pripažinimas yra iš esmės neatšaukiamas, tai yra, jei šalis teismo posėdyje pasakė, kad pripažįsta kokį tai faktą, tai jau negali atšaukti. Jei ne teismo metu pripažįsta, tai dar gali įrodinėti, kad privertė ar pan.
Prejudiciniai faktai – tai tokie faktai, kurie yra konstatuoti sprendime, nagrinėjant anksčiau vykusias bylas, t.y. faktai, nurodyti įsiteisėjusiame teismo sprendime ar nuosprendyje. Pvz., buvo byla, kurioje buvo sprendžiama dėl tėvystės pripažinimo, o vėliau – kita byla, dėl vaiko išlaikymo. Šiuo atveju teismas neturi svarstyti dėl tėvystės nustatymo, nes tai jau buvo padaryta anksčiau. Prejudicialumas turi tam tikras ribas – faktai, nustatyti teismo sprendimu vienose bylose, neįrodinėjami iš naujo kitose bylose, jei juose dalyvauja tie patys asmenys. Čia taip pat reikia turėti mintyje, kad įsitesėjusiais teismo sprendimais nustatytų faktų šalys negali ginčyti kitose bylose. Ši taisyklė grindžiama racionalumu, nes mes neturėsime stabilios teisinės sistemos, jei kitoje byloje anksčiau nustatytus faktus nuginčysime. Jei jau teismas nusprendžia, tai amžina. Pvz. Teismo sprendimo dėl asmens paskelbimo mirusi prejudicinė galia taikoma visiems admenims. Dėl teismo nuosprendžių yra atskirai pasakyta CPK 182 str. – nereikia įrodinėti nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai); asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai).Įsiteisėjęs vieno teismo sprendimas dėl tam tikrų faktų privalomas kitam teismui, nagrinėjančiam civilinę bylą, kurioje dalyvauja tie patys asmenys, taip pat turi prejudicinę galią ir kitoms institucijoms (administracinėms, arbitražui, t.t.) Tai viena iš įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo išraiškų (CPK 18 str.). Teismo sprendimo prejudicinė galia baigiasi jį panaikinus apeliacine ar kasacine tvarka.
Aplinkybės, kurių nereikia įrodinėti182 str. Atleidimas nuo įrodinėjimoNereikia įrodinėti aplinkybių:1) teismo pripažintų visiems žinomomis;2) nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai);3) asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai);4) preziumuojamų pagal įstatymus ir nepaneigtų bendra tvarka;5) kurios grindžiamos šalių pripažintais faktais (šio Kodekso 187 str.).
Įrodymų sąvoka.177 str. Įrodymai“1. Įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra.2. Tie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais ir ekspertų išvadomis. 3. Įrodinėjimo priemonėmis taip pat gali būti nuotraukos, vaizdo bei garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų.4. Bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtinamos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis.5. Faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, negali būti įrodymais civilinėje byloje, iki jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka.”
Įrodymų požymiai (požymiai (450 p.):1) Tai tam tikri duomenys, informacija, žinios apie faktus, sudarančius įrodinėjimo dalyką (dėl ko kilo ginčas). Teismas, vertindamas gautą informaciją, turi nustatyti jos įrodomąją vertę. Įrodymais negali būti nuomonės, sampratos ir panašiai;2) Įrodymų sąsajumas – įrodymų turinio (informacijos) ryšys su faktais, sudarančiais įrodinėjimo dalyką. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Asmuo, prašantis šaukti liudytoją, privalo nurodyti jo pavardę, vardą, gyvenamąją ar darbo vietą ir tas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti. Kiekvienoje civilinėje byloje įrodinėjimas turi būti sukoncentruojamas tik įrodinėjimo dalykui, t.y. faktams, kurie sudaro ieškinio (priešinio ieškinio, atsikirtimo) pagrindą. CPK 180 str. – “teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes”. Ši norma įmanoma taikyti teisingai tik gerai žinant materialinę teisę, tai yra gerai žinant tai, ką reikia byloje įrodyti. Jei to nesuprasime, tai gali būti, kad tyrinėsime įrodymus, kurie nėra susiję su byla, arba atvirkščiai – atmesime labai svarbius įrodymus. Ši taisyklė iš gausybės informacijos padeda atrinkti tą, kuri nieko bendra su byla neturi, ir neapkrauti teismo nereikalingu darbu tiriant su byla nesusijusius faktinius duomenis. Sąsajumą nustato teisėjas, preliminariai – rengdamasis teisminiam bylos nagrinėjimui. Byloje dalyvaujantys asmenys, pateikdami įrodymus ar prašydami teismą juos išreikalauti, privalo nurodyti, kokias bylai reikšmingas aplinkybes tie įrodymai gali patvirtinti ar paneigti. Pvz., asmuo, prašantis iškviesti liudytoją, privalo nurodyti, kokias bylai reikšmingas aplinkybes tas liudytojas gali patvirtinti (CPK 190 str.). Neįvykdžius šios pareigos, teismas turi pagrindą atsisakyti tenkinti prašymą.Įrodymų sąsajumui nustatyti pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar bylai reikšmingi faktai, kuriuos norima tais įrodymais patvirtinti. Bylai nereikšmingais ir neįrodinėtinais faktais laikytinos aplinkybės, visiškai nesusijusios su byla arba pernelyg „nutolusios“ nuo jos, taip pat tos, kurių šalis negali įrodyti. Pvz. Skolos išieškojimo civilinei bylai atsakovo charakteris, jo asmeninės savybės nėra reikšmingos, todėl įvairios atsakovo charakteristikos ar kiti įrodymai, patvirtinantys jo darbštumą, pareigingumą ar kitus būdo bruožus, su byla nesusiję.3) Tik įstatymo nustatyta procesine tvarka gauta, pateikta, surinkta, ištirta ir įvertinta informacija gali būti laikoma įrodymu. Pvz., jeigu pažeidžiama liudytojų parodymų gavimo tvarka, iš liudytojo gauta informacija negali būti laikoma įrodymu; kai pažeista ekspertizės skyrimo ir atlikimo tvarka (CPK 212-219), eksperto išvados negalima laikyti įrodymu ir pan.
4) Įrodinėjimo priemonių leistinumas. Suprantamas keliais aspektais:a) įrodymu gali būti laikoma tik iš įstatyme numatyto šaltinio ar įrodinėjimo priemonės gauta informacija. Paprastai įrodymų šaltinio ir įrodinėjimo priemonės sąvokos sutampa (pvz., dokumentas), tačiau kartais jos skiriasi (pvz., liudytojas, kaip fizinis asmuo, yra įrodymų šaltinis, o įrodinėjimo priemonė yra liudytojo parodymai). Įrodinėjimo priemonė – tai įrodymų gavimo būdas. Šalys, kiti byloje dalyvaujantys asmenys gali įrodinėti tik CPK 177 str. antroje ir trečioje dalyse nurodytomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais ir ekspertų išvadomis. Įrodinėjimo priemonėmis gali būti nuotraukos, kino juostos, vaizdo bei garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų.Nors ir susijusi su bylos aplinkybėmis, tačiau iš kitų šaltinių gauta informacija negali būti laikoma įrodymu. b) Bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymą turi būti patvirtinamos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtinamos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. (CPK 177 str. 4 d.). Pvz., šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės sandorio formos, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, negali remtis liudytojų parodymais jam patvirtinti (CK 1.93 str. 2 d.). c) Tam tikras įstatyme numatytas aplinkybes galima įrodinėti tik tam tikromis įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis (vadinama įrodinėjimu remiantis būtinais įrodymais). Pvz., byloje dėl asmens pripažinimo neveiksniu būtina įrodinėjimo priemonė – teismo psichiatrinės ekspertizės eksperto išvada; darbingumo netekimas ir jo laipsnis gali būti įrodinėjami tik medicininės socialinės ekspertizės komisijos aktu; testatoriaus valia gali būti įrodinėjama tik notarine forma sudarytu testamentu ir pan. Reikalavimas remtis privalomaisiais įrodymais nedraudžia ir kitų (papildomų) įrodinėjimo priemonių. Įrodymas CP, konkrečioje civilinėje byloje, privalo turėti visus keturis požymius. Nesant bent vienam iš paminėtų požymių, faktiniai duomenys negali būti laikomi įrodymais, jų pagrindu negali būti tiriamos bylos aplinkybės pagal įrodinėjimo dalyką.Įrodymų klasifikavimas. 1. Pagal įrodymų turinio (informacijos) santykio su įrodomuoju faktu pobūdį:– Tiesioginiais laikomi įrodymai, kuriuos ištyrus galima daryti kategorišką ir vienintelę išvadą apie įrodomąjį faktą (pvz., testamentas yra tiesioginis testatoriaus valios patvirtinimo įrodymas; rašytinė sutartis yra tiesioginis sandorio sudarymo įrodymas ir t.t.). Netiesioginiais įrodymais laikoma informacija, daugiareikšmiškai susijusi su įrodomuoju faktu, pvz.: jeigu šalys paskolos sutarties raštu nesudarė, o pinigai buvo pervesti paštu, pašto perlaidos kvitas laikomas netiesioginiu sandorio sudarymo įrodymo. Tai yra kai informacija nėra vienareikšmiška apie faktą. Tos informacijos pagrindu mes negalime padaryti išvados ar yra faktas, ar jo nėra. Tiesioginių įrodymų nėra daug, o jeigu jų ir būna, tai ta įrodomoji informacija gali būti ginčijama. Pvz., testamentas yra tiesioginis įrodymas, bet dažnai testamentai ginčijami. Netgi esant tiesioginiams įrodymams, teismui reikia elgtis labai atsargiai. Yra atvejų, kai šalys neginčija vieno ar kito fakto, tačiau ištyrus tą informaciją nustatoma, kad ta informacija yra klaidinga. Netiesioginiai įrodymai – negalima iš tos informacijos pasakyti ar taip, ar ne. Įrodinėjimą tenka tęsti, kol surenkama daugiau įrodymų, tai yra, kai jau galima patvirtinti ar paneigti faktą. Eksperto išvada gali būti kaip tiesioginis, arba kaip netiesioginis įrodymas. Tai yra vieni ir tie patys įrodymai gali būti priskirti skirtingoms rūšims. Netiesioginis įrodymas bus tada, kai ekspertas rašo, kad tikėtina. Kai yra netiesioginiai įrodymai, tai teismo padėtis yra sudėtingesnė.2. Pagal informacijos susidarymo ir atsiradimo pobūdį: – Pirminiai laikomi įrodymai, atsiradę tiesiogiai iš įrodomojo fakto, t.y. įvairių dokumentų originalai, įvykį mačiusių liudytojų parodymai;– Išvestiniai įrodymai yra informacija, gauta ne tiesiogiai iš įrodomojo fakto, o iš kitų, tarpinių šaltinių, t.y. dokumentų kopijos, įvykio nemačiusio, tačiau girdėjusio apie jį iš kito konkretaus asmens liudytojo parodymai. Pirminiai įrodymai gali būti, kai liudininkai pasakoja apie aplinkybes, kurias jie tiesiogiai matė ir girdėjo. Jei liudytojai tik iš kitų asmenų sužinojo, tai įrodymai išvestiniai. Daiktiniai įrodymai gali būti abiejų rūšių. Priklausomai nuo to, kokie įrodymai, skiriasi jų vertinimas ir pats įrodinėjimo procesas. Jei operuojama pirminiais, tai jie laikomi patikimesni ir jų vertinimas yra paprastesnis. Žymiai sudėtingiau, kai operuojama išvestiniais įrodymais. Šiais atvejais įrodymų vertinimas yra problematiškas. Pvz., rašysenos ekspertas atsisako atlikti ekspertizę, jei nėra orginalaus dokumento. Laiko faktorius: jei tarp fakto, kurį reikia įrodyti, yra labai daug grandžių, tai tą faktą sunku įrodyti. 3. Pagal tai iš kokio šaltinio yra gauti: Asmeniniais yra laikomi tokie įrodymai, kurių atsiradimo šaltinis yra fizinis asmuo. Asmeniniai įrodymai yra šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimai ir liudytojų parodymai CPK 186;195 str. Daiktiniais įrodymais laikomi materialūs objektai, kuriuose glūdi informacija, pvz.: daiktai, dokumentai. Čia žmogus nėra klausinėjamas, o tik tyrinėjama, ką užfiksavo;– Mišriais yra laikomi įrodymai, atsirandantys kaip fizinio asmens veiklos padarinys, tačiau kuriuose glūdinti informacija yra perduodama ne žodžiu, o išreiškiama tam tikrais ženklais, raštu (pvz., rašytiniai įrodymai ir ekspertizės aktas). Čia įrodymu laikoma ne pats pasisakymas, o ekspertizės išvada. Asmeniniai įrodymai tiriami teismo posėdyje betarpiškai. Daiktiniai ir mišrūs tiriami juos apžiūrint, perskaitant. 4. Pagal įrodomąją vertę:Nors ir yra įstatyme parašyta, kad jokie įrodymai neturi teismui išankstinės galios, bet yra išimčių:1) prima facie – didesnę įrodomąją galią turintys;2) turintys įprastinę įrodomąją galią (jų dauguma).Dėl praktinių sumetimų įstatymas gali nustatyti, kad tam tikri įrodymai turi didesnę galią, ir jei yra tas įrodymas, tai fakto neina paneigti kitomis įrodinėjimo priemonėmis.Kokie tai atvejai:a) Hipotekos įstatymas numato, kad visi duomenys, įrašyti į hipotekos registrą laikomi neabejotinais faktais, jei įstatymai nepaneigia kitaip;b) Nekilnojamo turto registro įstatymas – duomenys, įrašyti į šį registrą, laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie yra nenuginčijami įstatymu. Visa tai yra, todėl, kad valstybė atsako už jų registravimą. Pagal CPK ir juridinių asmenų registro duomenys turi tokią galią. Tas pats ir su notaro patvirtintais dokumentais, su civilinės metrikacijos dokumentais, kol jie nenuginčijami. Prima facie įrodymai gali būti ir tiesioginiai, ir netiesioginiai. Tačiau jais remiantis reikia elgtis labai atsargiai, nes jie yra klastojami.
Įrodinėjimo priemonės CP – tai tam tikru būdu pateikta informacija (žodine ar rašytine forma) dalyvaujančių procese asmenų, kurių pagrindu išnagrinėjama byla, išsprendžiamas ginčas.Įrodinėjimo priemonių rūšys: šalių paaiškinimai, liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, daiktiniai įrodymai, eksperto išvada, apžiūros protokolai, kitos įrodinėjimo priemonės.
186 str. Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai1. Apklausos metu teismas išsiaiškina šaliai ar trečiajam asmeniui žinomas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai. 2. Šalys ir tretieji asmenys, davę priesaiką byloje, turi teisę duoti paaiškinimus apie turinčias reikšmės bylai aplinkybes raštu.3. Tuo atveju, jeigu šalis ar tretysis asmuo dėl svarbių priežasčių negali atvykti į teismą, teismas gali pareikalauti rašytinio paaiškinimo arba išimtiniais atvejais šį asmenį išklausyti jo buvimo vietoje.4. Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai apie jiems žinomas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, turi būti patikrinami ir įvertinami teismo. Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai, gauti teismo pavedimo vykdymo bei įrodymų užtikrinimo tvarka, balsu perskaitomi teismo posėdyje, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys to pageidauja.5. Šalies apklausai prilyginama atstovo, vieno iš bendrininkų (procesinio bendrininkavimo atveju) bei tikrojo ūkinės bendrijos nario arba individualios (personalinės) įmonės savininko, kai šalimi byloje yra ūkinė bendrija arba individuali (personalinė) įmonė, apklausa. Trečiojo asmens apklausai prilyginama atstovo bei tikrojo ūkinės bendrijos nario arba individualios (personalinės) įmonės savininko, kai trečiuoju asmeniu byloje yra ūkinė bendrija arba individuali (personalinė) įmonė, apklausa.6. Prieš vykdant šalies ar trečiojo asmens apklausą, šalis ir tretysis asmuo prisiekia padėjęs ranką ant LR Konstitucijos: „Aš, (vardas, pavardė), garbingai ir sąžiningai pasižadu sakyti byloje tiesą“. Prisiekusi šalis ar tretysis asmuo pasirašo priesaikos tekstą. Už priesaikos sulaužymą teismas šaliai ar trečiajam asmeniui turi teisę skirti iki vieno tūkstančio litų baudą.187 str. Faktų pripažinimas1. Šalis turi teisę pripažinti faktus, kuriais kita proceso šalis grindžia savo reikalavimą ar atsikirtimą.2. Teismas gali laikyti pripažintą faktą nustatytu, jeigu įsitikina, kad pripažinimas atitinka bylos aplinkybes ir nėra šalies pareikštas dėl apgaulės, smurto, grasinimo, suklydimo ar siekiant nuslėpti tiesą.188 str. Teisė atsisakyti apklausosŠalis ir tretysis asmuo turi teisę atsisakyti apklausos ar atsakymų į tam tikrus pateiktus klausimus, jeigu tai reikštų parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius.
ŠALIŲ IR 3-IŲJŲ ASMENŲ PAAIŠKINIMAI – viena dažniausiai praktikoje pasitaikančių įrodinėjimo priemonių (CPK 186 str.). Žodinio proceso atveju bylos nagrinėjimas iš esmės visada pradedamas šalių ir 3-iųjų asmenų paaiškinimais (CPK 249 str. 2 d.). Paprastai byloje dalyvaujantys asmenys geriausiai žino bylos aplinkybes, buvusias prieš iškeliant bylą teisme. Be to, neretai būtent šių asmenų konkretūs veiksmai, jų pačių matyti ar girdėti faktai sukūrė, pakeitė ar nutraukė materialiuosius teisinius santykius, dėl kurių ir kilo teisinis ginčas.Šalys ir 3-ieji asmenys yra teisiškai suinteresuoti bylos baigtimi, todėl jų paaiškinimus būtina vertinti itin atsargiai. Taigi ne be reikalo CPK 186 str. 4 d. nurodoma, kad šalių ir 3-iųjų asmenų pateikiami jiems žinomų bylai reikšmingų aplinkybių paaiškinimai turi būti tikrinami ir vertinami teismo kartu su kitas byloje esančiais įrodymais.Kadangi bylos šalys geriausiai žino bylos aplinkybes, jų paaiškinimų teisingumas ir išsamumas turi lemiamą reikšmę greitam ir operatyviam bylos teisminiam išnagrinėjimui, t.y. kuo išsamesni yra šalies paaiškinimai, tuo aiškesnė yra šalies reikalavimų apimtis ir aplinkybės, kuriomis patvirtinti galėtų būti pateikta papildomų įrodymų. Dėl nurodytų priežasčių šią įrodinėjimo priemonę būtina vertinti kaip svarbiausią informacijos apie reikšmingas nagrinėjamai bylai aplinkybes šaltinį.Šalių ir 3-iųjų asmenų paaiškinimais įgyvendinamas rungimosi principas CP, nes aiškindama bylos aplinkybes šalis nori įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą, t.y. siekia sau palankaus teismo sprendimo.Šalių ir 3-iųjų asmenų paaiškinimais iš esmės vykdoma CPK 178 str. nustatyta įrodinėjimo pareiga, todėl darytina išvada, kad pateikti paaiškinimus yra byloje dalyvaujančių asmenų ne tik teisė, bet (tam tikru požiūriu) ir pareiga. Pagal CPK 186 str. šalys ir 3-ieji asmenys jiems žinomas bylai reikšmingas aplinkybes išaiškina teisme per apklausą.
PRIESAIKAPrieš apklausiamas, byloje dalyvaujantis asmuo privalo prisiekti. Prieš tai galiojęs CPK šalims ir tretiesiems asmenims nenumatė jokios atsakomybės už pateiktus paaiškinimus, nors liudytojai buvo raštu įspėjami dėl BA už iš anksto žinomus melagingus parodymus. Taigi pagal CPK 186 str. 6 d. prieš apklausiamas byloje dalyvaujantis asmuo prisiekia padėjęs ranką ant LR Konstitucijos: „Aš, (vardas, pavardė), garbingai ir sąžiningai pasižadu sakyti tiesą byloje.” Prisiekęs asmuo pasirašo priesaikos tekstą. Šalys g.b. apklausiamos parengiamajame posėdyje (CPK) 230 str. 1 d.), tačiau prieš apklausą jos neprisiekia, nes šioje stadijoje įrodymai netiriami.Už priesaikos nevykdymą ar netinkamą vykdymą atsakoma įstatymo nustatyta tvarka. Priesaikos sulaužymu laikytina melagingi parodymai ir už tai numatyta BA (BK 235 str.).Jaunesnis negu 16 metų liudytojas neprisiekia teismui CPK 192 str. 4 d. nustatyta tvarka, tačiau teismas privalo jam išaiškinti pareigą duoti teisingus parodymus (CPK 194 str. 2d.).
Teikti paaiškinimus yra byloje dalyvaujančio asmens ne tik teisė, bet ir pareiga, todėl šios teisinės pareigos vykdymas g.b. užtikrinamas tam tikra prievarta. Šaliai ar trečiajam asmeniui už duotos priesaikos sulaužymą g.b. skiriama iki 1000 litų bauda. Kita vetus, šie asmenys gina savo teises ir interesus, todėl negalima jų versti teikti paaiškinimus prieš save (Konstitucijos 31 str.). Nurodyta Konstitucijos nuostata įtvirtinta CPK 188 str., numatančiame, kad šalys ir 3-ieji asmenys turi teisę atsisakyti apklausos ar atsakymų į tam tikrus pateiktus klausimus, jeigu tai reikštų paaiškinimus prieš save, savo šeimos narius ir artimuosius giminaičius. CK 3.135 str. artimaisiais giminaičiais pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai (tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai) ir šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai (broliai ir seserys). Šalies ir 3-iojo asmens šeimos nariais laikomi kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat šalies ar 3-iojo asmens sutuoktinis arba sugyventinis (partneris) arba sutuoktinio tėvai. Tokiais atvejais asmens galimybė teikti teismui paaiškinimus tiesiogiai priklauso jo giminystės ar šeiminių ryšių su byloje dalyvaujančiais asmenimis ir sutikimo (ar nesutikimo) dalyvauti apklausoje ar atsakyti į tam tikrus teismo ar byloje dalyvaujančių asmenų klausimus. Tai, kad asmuo atsisako apklausos ar nenori atsakyti į tam tikrą klausimą, pažymima teismo posėdžio protokole. Be pagrindo atsisakęs apklausos asmuo g.b. nubaustas už priesaikos sulaužymą. Taigi už atsisakymą pateikti nurodyto pobūdžio paaiškinimus, byloje dalyvaujantiems asmenims negali būti taikomos teisinės sankcijos.Byloje dalyvaujantys asmenys paaiškinimus pateikia pradėjus bylą nagrinėti iš esmės, iš karto po posėdžio pirmininko pranešimo apie bylą (CPK 249 str. 2 d.). Paaiškinimai teikiami žodžiu, tačiau įrodinėjimo priemonė g.b. ir šalių bei 3-iųjų asmenų rašytiniai paaiškinimai, jeigu jie prisiekę teismui (CPK 186 str. 2d.). Rašytiniai paaiškinimai galimi, kai šalys ar 3-ieji asmenys negali atvykti į teismą. Taip pat byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai g.b. gaunami teisminio pavedimo ar įrodymų užtikrinimo tvarka (CPK 174, 221, 806 str.). Iš šalies ar 3-iojo asmens, dėl svarbių priežasčių negalinčio atvykti į teismo posėdį, teismas turi teisę pareikalauti rašytinių paaiškinimų arba išimtiniais atvejais išklausyti jo buvimo vietoje. Vis dėlto, šalys ir 3-ieji asmenys, pateikę rašytinius paaiškinimus, turi teisę dalyvauti teismo posėdyje nagrinėjant bylą iš esmės ir pateikti paaiškinimus žodžiu. Raštu pateikti paaiškinimai teismo posėdyje perskaitomi balsu šitaip įgyvendinami žodinio proceso ir tiesioginio dalyvavimo principai (CPK 1415 str.).Pirmiausia teismas išklauso ieškovo ir su juo dalyvaujančio 3-iojo asmens paaiškinimų, paskui atsakovo ir su juo dalyvaujančio 3-iojo asmens paaiškinimų. Įrodymais pripažintini tik pateiktos žinios ar informacija apie bylai reikšmingas aplinkybes. Šalys ir 3-ieji asmenys gali pateikti paaiškinimus sakydami baigiamąsias kalbas ir replikas (CPK 253-254 str.). Be to, byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę pateikti vieni kitiems klausimus (CPK 249 str. 2 d.).Teismas privalo išklausyti paaiškinimus, tačiau pradėjus teikti paaiškinimus apie aplinkybes, nesusijusias su nagrinėjamos bylos esme, posėdžio pirmininkas turi teisę nustatyti kalbų trukmę, o ją pažeidus nutraukti byloje dalyvaujantį asmenį (CPK 255 str.).Šalių ir 3-iųjų asmenų vertinimai, nuomonės, spėlionės, jausmai teikiant paaiškinimus negali būti pripažįstami įrodymais. Teismas privalo iš pateiktos įvairiapusės ir daugialypės informacijos atrinkti bylai reikšmingus duomenis. Šalių ir 3-iųjų asmenų paaiškinimus galima skirstyti į:– Tvirtinimus – tai šalių ir 3-iųjų asmenų pateikta informacija, kuria siekiama įrodyti faktus, sudarančius reikalavimo ar atsikirtimo pagrindą. Pvz., pareiškęs ieškinį dėl paskolos grąžinimo, ieškovas tvirtina, kad atsakovas iki šiol neįvykdė savo prievolės grąžinti pinigus, savo ruožtu atsakovas pateikia paskolos raštelį ir tvirtina, jog paskola yra grąžinta. Paprastai tvirtinimai atitinka tvirtinančio asmens interesus.– Pripažinimus – tai byloje dalyvaujančių asmenų teikiama informacija, kuria patvirtinamos aplinkybės, esančios priešingos šalies reikalavimų ar atsikirtimų pagrindas. Šalys turi teisę pripažinti faktus, kuriais priešinga proceso šalis grindžia savo reikalavimus arba atsikirtimus (CPK 187 str. 1 d.). Skirtingai negu tvirtinimas, pripažinimas neatitinka faktą pripažįstančios šalies interesų. Pažymėtina, kad g.b. pripažįstami ne bet kokie, o tik tokie faktai, kuriais priešinga šalis grindžia savo reikalavimus arba atsikirtimus. Šalis, kurios pateikus faktus priešinga šalis pripažįsta, atleidžiama nuo pareigos įrodinėti pripažintus faktus, o patys faktai tampa nustatyti ir toliau neįrodinėjami. Pvz., paskolos grąžinimo byloje atsakovui pripažinus, kad jis pasirašė skolos sutartį, ieškovas atleidžiamas nuo pareigos įrodinėti sutarties sudarymo faktą.Pripažinimas g.b. išreikštas tiek raštu procesiniuose ar paruošiamuosiuose dokumentuose, tiek raštu pateiktuose šalies paaiškinimuose. Tokiais atvejais teismas privalo įsitikinti, ar tokį dokumentą tikrai yra rašiusi pati šalis, ar nėra CPK 187 str. 2 d. nurodytų aplinkybių. Be to, tokie paaiškinimai (pripažinimai) galimi ir notarine forma, nes Notariato įstatymo 26 str. 2 d. nustatyta, kad notaro patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, iki šie dokumentai (ar atitinkamos jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka bus pripažinti negaliojančiais. Faktai g.b. pripažinti ir ne teisme ar procesiniuose dokumentuose, tačiau toks pripažinimas yra įrodomasis faktas ir jį dar reikia įrodyti.Teisme tiek FA, tiek JA atstovauja atstovai. Teismai gali pripažinti įrodymais FA atstovų pagal įstatymą ir JA vadovų paaiškinimus, o FA ir JA atstovų, turinčių atitinkamus įgaliojimus, paaiškinimai g.b. pripažįstami įrodymais, kai teismo posėdyje nedalyvauja JA vadovas arba įgaliojimą išdavęs FA. Tuo tarpu CPK 186 str. jau nurodyta, kad šalies apklausai yra prilyginama atstovo, vieno iš bendrininkų (procesinio bendrininkavimo atveju) ir TŪB nario arba individualios (personalinės) įmonės savininko, kai bylos šalis yra ŪB arba individuali (personalinė) įmonė, apklausa.Taigi fizinių ir JA atstovų, turinčių įgaliojimus atlikti visus procesinius veiksmus, paaiškinimai, kaip įrodinėjimo priemonė, yra tiesiogiai nurodyti įstatyme (CPK 52, 54-55 str.). Kai JA bylas veda jų organai arba dalyviai, veikiantys pagal įstatymus ir steigimo dokumentų jiems suteiktas teises ir pareigas, pripažįstama, kad bylą veda pats JA. Pvz., UAB administracijos vadovo (generalinio direktoriaus), kuris yra bendrovės atstovas pagal įstatymą, paaiškinimai yra pripažintini bendrovės (JA) paaiškinimais. Tokioje byloje dalyvaujančių ir CPK 55 str. 2 ir 3 d. nurodytų bendrovės atstovų nustatyta tvarka pateikti paaiškinimai būtų įrodinėjimo priemonė tik jeigu teismo posėdyje nedalyvautų bendrovės administracijos vadovas, nes šalys ir 3-ieji asmenys teikia paaiškinimus tiesiogiai ar per atstovus (CPK 177 str. 2d.).Todėl šalies ir 3-iojo asmens atstovas, kurio paaiškinimai yra prilyginti šalies ar 3-iojo asmens apklausai, neturi prisiekti nustatyta tvarka. Be to, šalies ir 3-iojo asmens apklausai prilyginami vieno iš bendrininkų paaiškinimai, kai kiti bendrininkai, esant privalomam procesiniam bendrininkavimui (CPK 44 str. 3 d.), kviečiami neatvyksta į teismo posėdį. Šalies ar 3-iojo asmens apklausai prilyginami TŪB nario arba įmonės savininko paaiškinimai, kai bylos šalis ar 3-iasis asmuo yra ŪB arba individuali (personalinė) įmonė. Valstybės ir savivaldybių institucijos įstatymų numatytais atvejais g.b. įtraukiamos teismo arba savo iniciatyva įsitraukti į procesą, kad pateiktų išvadą byloje (CPK 49 str.). Šių institucijų atstovų paaiškinimai, kuriais yra pateikiama išvada, nėra įrodinėjimo priemonė. Toks informacijos (išvados) pateikimas tėra išvada, susijusi su viešojo intereso gynimu, pvz., Vaiko teisių apsaugos tarnybos išvada dėl vaiko gyvenamosios vietos.Šalių ir 3-iųjų asmenų paaiškinimai teismo tiriami ir vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, atsižvelgiant į tai, kad byloje dalyvaujantys asmenys paprastai geriausiai žino bylai reikšmingas aplinkybes, tačiau, kita vertus, materialiuoju teisiniu požiūriu yra ir labiausiai suinteresuoti bylos baigtimi.
LIUDYTOJŲ PARODYMAI189 str. Liudytojas1. Liudytoju gali būti kiekvienas asmuo, nesvarbu, koks jo amžius ir giminystės ryšiai su byloje dalyvaujančiais asmenimis, kuriam gali būti žinomos kokios nors aplinkybės, turinčios ryšį su byla.2. Negali būti apklausiami kaip liudytojai:1) atstovai civilinėje byloje ar gynėjai baudžiamojoje byloje – apie aplinkybes, kurias jie sužinojo, kai jie ėjo atstovo ar gynėjo pareigas;2) asmenys, kurie dėl fizinių ar psichinių trūkumų nesugeba teisingai suvokti turinčių reikšmės bylai aplinkybių arba duoti apie jas teisingų parodymų;3) dvasininkai – apie aplinkybes, kurias jie sužinojo tikinčiojo išpažinties metu;4) medikai – apie aplinkybes, sudarančias jų profesinę paslaptį; 5) kiti įstatymų nustatyti asmenys.190 str. Prašymas šaukti liudytojąDalyvaujantis byloje asmuo, prašantis šaukti liudytoją, privalo nurodyti jo vardą, pavardę, gyvenamąją ar darbo vietą ir tas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti. Prašymą šaukti liudytoją pateikęs dalyvaujantis byloje asmuo šio Kodekso nustatyta tvarka apmoka visas liudytojo turėtas išlaidas.191 str. Liudytojo teisės ir pareigos1. Šaukiamas liudytoju asmuo privalo atvykti į teismą ir duoti teisingus parodymus. Už liudytojo pareigų nevykdymą šaukiamas liudytoju asmuo atsako įstatymų nustatyta tvarka.2. Atsisakyti duoti parodymus leidžiama, jeigu liudytojo parodymai reikštų parodymus prieš save, savo šeimos narius arba artimuosius giminaičius.192 str. Liudytojo apklausos tvarka1. Kiekvienas liudytojas šaukiamas į teismo posėdžio salę ir apklausiamas atskirai. Neapklausti liudytojai negali būti teismo posėdžio salėje bylos nagrinėjimo metu. Apklaustas liudytojas lieka salėje iki bylos nagrinėjimo pabaigos. Apklaustų liudytojų prašymu teismas, išklausęs dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, gali leisti jiems išeiti iš teismo posėdžio salės.2. Liudytojas gali būti teismo apklausiamas savo buvimo vietoje, jeigu jis teismo šaukiamas dėl ligos, senatvės, invalidumo ar kitų teismo pripažintų svarbiomis priežasčių negali atvykti, o dalyvaujantis byloje asmuo, kurio iniciatyva liudytojas yra kviečiamas, negali užtikrinti jo atvykimo. 3. Teismas nustato liudytojo asmens tapatybę, išaiškina liudytojo teises ir pareigas bei atsakomybę už priesaikos sulaužymą ir kitų liudytojo pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą.4. Prieš duodamas parodymus liudytojas žodžiu prisiekia padėjęs ranką ant LR Konstitucijos: „Aš, (vardas, pavardė), garbingai ir sąžiningai pasižadu sakyti byloje tiesą, nieko nenuslėpdamas, nepridėdamas ir nepakeisdamas“. Prisiekęs liudytojas pasirašo priesaikos tekstą. Liudytojo pasirašytas priesaikos tekstas pridedamas prie teismo posėdžio protokolo.5. Išsiaiškinęs liudytojo santykius su šalimis,trečiaisiais asmenimis bei kitas aplinkybes, turinčias reikšmės liudytojo parodymams įvertinti (liudytojo išsilavinimą, veiklos sritį ar kt.), teismas pasiūlo liudytojui teisingai pasakyti teismui viską, ką jis žino byloje, ir vengti pateikti informaciją, kurios šaltinio jis negali nurodyti.6. Išklausius liudytojo parodymų, jam gali būti užduodama klausimų. Pirmasis liudytoją apklausia asmuo, kurio prašymu liudytojas buvo šaukiamas, ir jo atstovas, o vėliau – kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Liudytojui, šauktam teismo iniciatyva, pirmasis pateikia klausimus ieškovas. Teisėjas šalina menamus ir tokius klausimus, kurie neturi ryšio su byla. Teisėjas turi teisę klausti bet kuriuo liudytojo apklausos momentu.7. Prireikus teismas gali dalyvaujančio byloje asmens pareiškimu ar savo iniciatyva pakartotinai apklausti liudytoją tame pačiame posėdyje, apklaustą liudytoją iškviesti į to paties teismo kitą posėdį, taip pat suvesti liudytojus į akistatą.193 str. Liudytojo naudojimasis užrašaisLiudytojas, duodamas parodymus, gali naudotis užrašais, jeigu jo parodymai susiję su skaičiais ar kitais duomenimis, kuriuos sunku atsiminti. Šie užrašai teisėjo pareikalavimu turi būti pateikiami teismui ir dalyvaujantiems byloje asmenims. Teismas gali pridėti juos prie bylos.194 str. Nepilnamečio liudytojo apklausa1. Apklausiant nepilnametį liudytoją, jaunesnį kaip šešiolikos metų, o teismo nuožiūra – jaunesnį kaip aštuoniolikos metų, šaukiami dalyvauti liudytojo atstovai pagal įstatymus, taip pat gali būti šaukiamas dalyvauti pedagogas arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas. Teismui leidus, šie asmenys gali užduoti liudytojui klausimų.2.Liudytojui, jaunesniam kaip šešiolikos metų, posėdžio pirmininkas išaiškina jo pareigą teisingai papasakoti viską, ką jis žino byloje, bet toks liudytojas neprisiekia šio Kodekso 192 str. 4 dalyje nustatyta tvarka.3. Išimtiniais atvejais, kada tai reikalinga tiesai nustatyti ar siekiant nepakenkti nepilnamečio interesams, nepilnamečio liudytojo apklausos laikui teismo nutartimi gali būti pašalinamas iš teismo posėdžio salės kuris nors dalyvaujantis byloje asmuo. Tam asmeniui grįžus į teismo posėdžio salę, jam turi būti išdėstomas nepilnamečio liudytojo parodymų turinys ir suteikiama galimybė užduoti šiam liudytojui klausimų.4. Liudytojas, jaunesnis kaip šešiolikos metų, po jo apklausos turi išeiti iš teismo posėdžio salės, išskyrus tuos atvejus, kai teismas pripažįsta, jog yra reikalinga, kad liudytojas liktų teismo posėdžio salėje.195 str. Liudytojai, apklausti teismo pavedimo vykdymo ar įrodymų užtikrinimo tvarkaLiudytojų, apklaustų teismo pavedimo vykdymo ar įrodymų užtikrinimo tvarka, parodymai balsu perskaitomi teismo posėdyje, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys to pageidauja. Jei šie liudytojai atvyksta į teismo posėdį, teismas gali apklausti juos bendra tvarka.196 str. Atleidimas nuo apklausosJeigu bylos aplinkybės, kurioms nustatyti buvo šaukiami liudytojai, yra pakankamai nustatytos, tai dalyvaujančių byloje asmenų sutikimu teismas savo nutartimi gali atleisti nuo apklausos atvykusius liudytojus ar kai kuriuos iš jų. Liudytoju laikomas bylos baigtimi teisiškai nesuinteresuotas FA neatsižvelgiant į jo amžių ar giminystės ryšį su byloje dalyvaujančiais asmenimis, kuris yra šaukiamas į teismą duoti parodymus apie jam žinomas reikšmingas ir turinčias ryšį su byla aplinkybes (CPK 189 str.). Liudytojas yra įrodymų šaltinis, o liudytojo parodymai (žodiniai jam žinomų bylos aplinkybių paaiškinimai) yra įrodinėjimo priemonė.Paprastai liudytojas g.b. kiekvienas bet kurio amžiaus teisiškai nesuinteresuotas bylos baigtimi asmuo, kuriam yra žinomos kokios nors bylai reikšmingos aplinkybės, tačiau liudytojo suinteresuotumas bylos baigtimi gali pasireikšti įvairiai, pvz., jis g.b. vienos Šalies giminaitis, artimas draugas, kaimynas ar bendradarbis. Tad prieš išklausydamas liudytojo parodymus teismas visada privalo išsiaiškinti jo santykius su byloje dalyvaujančiais asmenimis ir kitas svarbias aplinkybes, galinčias paveikti liudytojo parodymus, t.y. teismas privalo išsiaiškinti, ar liudytojas yra tiesiogiai arba netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi (CPK 192str. 5d.).Asmuo, kurio subjektines teises ir pareigas gali tiesiogiai paveikti byloje priimtas teismo sprendimas, negali būti apklausiamas kaip liudytojas. Liudytoją, kuris tiesiogiai teisiškai suinteresuotas bylos baigtimi, būtina įtraukti į bylą kaip byloje dalyvaujantį asmenį arba spręsti dėl netinkamos šalies pakeitimo (CPK 45 str.), bendrininko įtraukimo (CPK 43 str. 2 d.) arba asmens įtraukimo į bylą kaip 3-iojo asmens (CPK 47 str. 2 d.). Kita vertus, teisėjas, teismo posėdžio sekretorius, ekspertas ar vertėjas, žinantys tam tikras bylos aplinkybes, privalo nusišalinti nuo savo funkcijų byloje (CPK 64 str.) ir vėliau turi būti apklausiami kaip liudytojai.Asmenų, kurie negali būti apklausiami byloje kaip liudytojai, sąrašas pateikiamas CPK 189 str. 2 d. Vadovaujantis šia įstatymo norma, negali būti šaukiami ir apklausiami kaip liudytojai tokie asmenys:1) atstovai CB arba gynėjai BB dėl aplinkybių, kurias jie sužinojo vykdydami atstovo arba gynėjo pareigas (Advokatūros įstatymo 40 str. 1 d.);2) asmenys, kurie dėl fizinių ar psichikos trūkumų nesugeba teisingai suvokti bylai reikšmingų aplinkybių arba duoti dėl nurodytų aplinkybių teisingų parodymų. Pvz., kurčnebylis negali būti apklausiamas dėl aplinkybių, kurios g.b. tik išgirstos, neregys — dėl aplinkybių, kurios g.b. tik pamatytos, tačiau jie g.b. apklausiami dėl aplinkybių, kurias jie patyrė kitais jutimo organais. Kilus abejonių dėl galimybės asmeniui, turinčiam tam tikrų fizinių trūkumų, būti liudytojui konkrečioje byloje, teismas gali skirti medicininę ekspertizę jo fizinei būklei nustatyti ir pavesti ekspertui atsakyti į klausimą, ar jis dėl fizinės negalios gali suvokti tam tikras bylos aplinkybes;3) dvasininkai dėl aplinkybių, kurias sužinojo per tikinčiojo išpažintį. Pagal 1995 m. spalio 4 d. Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 5 str. valstybė pripažįsta devynias Lietuvos istorinio, dvasinio ir socialinio palikimo dalį sudarančias tradicines Lietuvoje egzistuojančias religines bendruomenes ir bendrijas: lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių), judėjų, sentikių, musulmonų sunitų ir karaimų. Taigi nesvarbu, kokiai religinei bendruomenei ar bendrijai atstovauja, dvasininkas neturi teisės atskleisti aplinkybių, kurias sužinojo per tikinčiojo išpažintį, tačiau pažymėtina, kad ne visose religijose egzistuoja išpažintis, mūsų krašte daugiausia tai taikytina katalikų dvasininkams.4) medikai dėl aplinkybių, sudarančių profesinę paslaptį. Informacija apie pacientą turi būti laikoma konfidencialia net pacientui mirus ir paciento medicininę paslaptį būtina saugoti, išskyrus atvejus, kai gautas paciento sutikimas ar privaloma teikti informaciją apie jo sveikatą. Medikai g.b. apklausiami dėl aplinkybių, sudarančių profesinę paslaptį, tik kai šitai leidžia įstatymas ar kitas teisės aktas, nes labai svarbu užtikrinti privataus gyvenimo neliečiamumą (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 str.). 5) kiti įstatymų nustatyti asmenys. Vadovaujantis CPK 177 str. 5 d., faktiniai duomenys, sudarantys valstybės arba tarnybos paslaptį, negali būti įrodymai CB, iki jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Kas yra valstybės ar tarnybos paslaptis, nustato Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas. Valstybės paslaptis — politiniai, ekonominiai, kariniai, teisėtvarkos, mokslo ir technikos duomenys, kurių praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali pažeisti LR suverenitetą, gynybinę ar ekonominę galią, pakenkti LR konstitucinei santvarkai, politiniams interesams, sukelti pavojų žmogaus gyvybei ir sveikatai, jo konstitucinėms teisėms. Tarnybos paslaptis politiniai, ekonominiai, kariniai, teisėtvarkos, mokslo ir technikos duomenys, kurių platinimas ribojamas valstybės ir jos institucijos interesais, taip pat siekiant apsaugoti žmogaus konstitucines teises. Be to, pateikiamas tiek valstybės, tiek tarnybos paslapčių sąrašas. Taigi asmenys, turintys teisę dirbti ir susipažinti su informacija, sudarančia valstybės ar tarnybos paslaptį, gali duoti parodymus dėl tokių aplinkybių tik jeigu atitinkami duomenys išslaptinti. Tokiais atvejais neturi reikšmės, ar toks asmuo dabar dirba darbą ar nedirba darbo, sudarančio galimybę susipažinti su valstybės ar tarnybos paslaptimi. Reikšminga tik aplinkybė, kad jis žino faktus, sudarančius valstybės ar tarnybos paslaptį. Kol tokie faktai nebus išslaptinti, jis negalės būti apklaustas dėl atitinkamų aplinkybių. Be abejo, toks asmuo g.b. apklaustas dėl bylos aplinkybių, kurios nesudaro valstybės ar tarnybos paslapties. Šis CPK punktas taikomas ir viešosios informacijos rengėjams, platintojams, viešosios informacijos rengėjo ir (ar) platintojo savininkams, žurnalistams (Visuomenės informavimo įstatymo 8 str.), kurie negali liudyti apie aplinkybes, susijusias su savo informacijos šaltiniu (atskleisti informacijos šaltinio). Dabar Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarimu yra pripažinta, kad Visuomenės informavimo įstatymo 8 str. prieštarauja Konstitucijos 23 str. ir tam tikrais atvejais informacijos šaltinis teismui turi būti atskleidžiamas.Nors šaukiamas liudyti asmuo privalo atvykti į teismą ir duoti teisingus parodymus (CPK 191 str. 1 d.), galimi atvejai, kai jis gali atsisakyti juos duoti. Pvz., Konstitucijos 31 str. draudžiama versti duoti parodymus prieš savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius. Ši konstitucinė norma įtvirtinta CPK 191 str. 2 d. , numatančioje, kad liudytojas gali atsisakyti duoti parodymus, jeigu tai reikštų parodymus prieš save, savo šeimos narius arba artimuosius giminaičius. Tokie asmenys g.b. apklausiami kaip liudytojai tik jų pačių sutikimu, tačiau tai savaime nereiškia, kad jie apskritai negali duoti parodymų prieš save, savo gimines ar šeimos narius.Nors CPK 189 str. 1 d. galimybė būti liudytoju nesiejama su asmens amžiumi, tačiau nepilnamečio liudytojo apklausa turi tam tikrų ypatumų. Jaunesnis negu 16 metų liudytojas neprisiekia teismui CPK 192 str. 4 d. nustatyta tvarka, tačiau teismas privalo jam išaiškinti pareigą duoti teisingus parodymus (CPK 194 str. 2 d.). Be to, apklausiant tokį, o teismo nuožiūra — ir jaunesnį negu 18 metų liudytoją, g.b. šaukiami dalyvauti ir jo atstovai pagal įstatymą, t.y. tėvai, globėjai, rūpintojai, taip pat pedagogas arba Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovas. Nurodyti asmenys turi teisę pateikti tokiam liudytojui klausimus, nes geriau pažįsta nepilnametį, žino jo būdo bruožus, galimybes suvokti ir perteikti gaunamą informaciją. Išimtiniais atvejais, siekiant nustatyti tiesą arba nepakenkti nepilnamečio liudytojo interesams, t.y. apsaugoti jį nuo psichinio spaudimo ir įtakos, nepilnamečio liudytojo apklausos laikui teismo nutartimi bet kuris byloje dalyvaujantis ar kitas teismo posėdžio salėje esantis asmuo g.b. pašalinamas iš posėdžio salės (CPK 194 str. 3 d.). Šitaip pašalintam byloje dalyvaujančiam asmeniui grįžus į teismo posėdžio salę būtina išdėstyti nepilnamečio liudytojo apklausos turinį ir suteikti teisę pateikti jam klausimus. Apklaustas jaunesnis negu 16 metų liudytojas turi pasišalinti iš teismo posėdžio salės, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, jam reikia joje būti (CPK 194 str. 4 d.).Liudytojai šaukiami į teismą dažniausiai byloje dalyvaujančių asmenų prašymu. Asmuo privalo nurodyti prašomo šaukti liudytojo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą ir bylai reikšmingas aplinkybes, dėl kurių šis gali duoti parodymus (CPK 190 str.). Jeigu asmuo nenurodo, kokias bylai reikšmingas aplinkybes gali patvirtinti arba paneigti prašomas apklausti liudytojas, teismas turi teisę atsisakyti tenkinti tokį prašymą.Kad būtų laikomasi operatyvumo principo, kviestinus į teismą liudytojus ieškovas privalo nurodyti ieškinyje (CPK 135 str. l d. 3 p.), o atsakovas atsiliepime į ieškinį (CPK 142 str. 2 d. 3 p.) arba priešiniame ieškinyje (CPK 143 str. 3 d.). Tokia teisė g.b. įgyvendinama ir bet kuriame procesiniame arba paruošiamajame dokumente (CPK 111 str. 1d. 3 p., 112 str.), taip pat parengiamajame teismo posėdyje (CPK 230 str. 1 d.). Tik išimtiniais atvejais galima tenkinti prašymą apklausti liudytojus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 245 str. 2 d., 251 str.) arba apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 str.).Prašymą iškviesti liudytoją pareiškęs byloje dalyvaujantis asmuo privalo apmokėti visas liudytojo turėtas išlaidas (CPK 190 str.). Paprastai liudytojui turi būti atlyginama už atitraukimą nuo darbo ar įprastos veiklos už kiekvieną dėl iškvietimo į teismą sugaištą dieną, jo kelionės ir gyvenimo išlaidos. Šios išlaidos padengiamos iš prašymą pateikusios šalies sumokėto užstato (CPK 90 str. l d.) liudytojui atlikus savo pareigą (CPK 91 str. 1 d.).Tam tikrais atvejais liudytojai g.b. kviečiami ne byloje dalyvaujančių asmenų, bet teismo iniciatyva. Ši nuostata taikytina byloms, kuriose teismas yra aktyvus: šeimos, darbo ir kai kuriose ypatingosios teisenos bylose (CPK 375 str. l d., 414 str. l d., 443 str. 8 d.).Pašauktas liudyti asmuo privalo atvykti į teismą ir duoti teisingus parodymus. Už šios pareigos nevykdymą asmuo atsako CPK 248 str. 2 d. nustatyta tvarka (tokiam asmeniui g.b. skiriama iki vieno tūkstančio lirų bauda ir teismo nutartimi jis g.b. atvesdintas į kitą teismo posėdį).Liudytojo parodymai duodami teismo posėdyje (CPK 250 str.). Rengdamasis teismo posėdžiui teismas išsiaiškina, kokie liudytojai atvyko į posėdį (CPK 239 str.). Posėdžio pirmininko patvarkymu liudytojai privalo išeiti iš teismo posėdžio salės į liudytojų kambarį (CPK 241 str.). Be to, teismo posėdžio pirmininkas privalo imtis priemonių, kad teismo apklausti liudytojai nesusižinotų su dar neapklaustais liudytojais. Liudytojų kambaryje liudytojai yra atskirti nuo kitų asmenų, tačiau mūsų sąlygomis dėl teismo patalpų trūkumo ši nuostata sunkiai įgyvendinama. Paprastai liudytojai dažniausiai laukia teismo koridoriuje prie teismo posėdžių salės, ne visada pavyksta užkirsti kelią liudytojų susižinojimui.Kiekvienas liudytojas kviečiamas į teismo posėdžių salę ir apklausiamas atskirai. Tam, kad apklausti ir neapklausti liudytojai negalėtų tarpusavyje bendrauti, apklausti liudytojai lieka iki posėdžio pabaigos teismo posėdžio salėje. Tam tikrais atvejais, apklaustų liudytojų prašymu ir išklausęs byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę, teismas gali leisti liudytojams išeiti iš teismo posėdžio salės dar nepasibaigus teismo posėdžiui (CPK 192 str.).CPK 192 str. 2 d. numatyta galimybė apklausti liudytoją ne tik teismo posėdžio salėje, bet ir jo buvimo vietoje. Tai įmanoma, kai teismo šaukiamas liudytojas negali atvykti dėl ligos, senatvės, invalidumo ar kitų teismo pripažintų svarbiomis priežasčių, o byloje dalyvaujantis asmuo, kurio iniciatyva kviečiamas liudytojas, negali užtikrinti jo atvykimo. Tokiais atvejais teismas vyksta į liudytojo buvimo vietą, o teismo posėdžio protokole nurodoma, kad liudytojas buvo apklaustas savo buvimo vietoje. Be to, liudytojai g.b. apklausiami teismo pavedimo arba įrodymų užtikrinimo tvarka. Tokiu būdu duoti liudytojo parodymai perskaitomi teismo posėdyje byloje dalyvaujančių asmenų pageidavimu. Nors šitaip apklaustiems liudytojams atvykus į teismo posėdį įgyvendindamas tiesioginio dalyvavimo principas, teismas savo arba byloje dalyvaujančių asmenų iniciatyva gali apklausti liudytojus bendrąja tvarka (CPK 195 str.). Tačiau liudytojai negali būti apklausiami parengiamajame teismo posėdyje (CPK 230 str.).Prieš liudytojui duodant parodymus, teismo posėdžio pirmininkas nustato liudytojo asmens tapatybę, išaiškina liudytojo teises, pareigas ir atsakomybę už priesaikos sulaužymą ar netinkamą kitų liudytojo pareigų vykdymą (CPK 192 str. 3 d.). Prieš duodamas parodymus, liudytojas žodžiu prisiekia padėjęs ranką ant LR Konstitucijos. Už priesaikos nevykdymą ar netinkamą vykdymą liudytojas atsako įstatymo nustatyta tvarka. Priesaikos sulaužymu laikytina melagingi parodymai ir už tai numatyta BA (BK 235 str.). Asmuo, kuris bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją teisme duoti melagingus parodymus arba trukdė jam pagal šaukimą atvykti į teismą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės ribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų (BK 232 str. 1 d.).Liudytojui pasirašius priesaikos tekstą, teismo posėdžio pirmininkas išsiaiškina liudytojo santykius su bylos šalimis, trečiaisiais asmenimis ir kitas aplinkybes, reikšmingas liudytojo parodymams įvertinti (pvz., liudytojo išsilavinimą, veiklos sritį ir kt.), ir pasiūlo jam teisingai pasakyti teismui viską, kas jam yra žinoma byloje, ir vengti pateikti informaciją, kurios šaltinio jis negali nurodyti (CPK 192 str. 5 d.). Apie nurodytas aplinkybes liudytojas turi teismui pasakyti tai, ką žino asmeniškai. Liudytojo parodymai duodami laisvo pasakojimo forma, tačiau, jam pradėjus pasakoti su byla nesusijusias aplinkybes, teismo posėdžio pirmininkas privalo pasiūlyti kalbėti apie tai, kad yra susiję su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis.Duodamas parodymus, liudytojas turi teisę naudotis užrašais, tačiau tik kai parodymai susiję su skaičiais ar kitais duomenimis, kuriuos sunku atsiminti, pvz., padarytos turtinės žalos, atliktų rangos darbų vertės ar apimties skaičiavimais, įvairiais planais, brėžiniais, schemomis. Liudytojo naudojami užrašai turi būti pateikiami susipažinti teismui ir byloje dalyvaujantiems asmenims ir teismo nutartimi šie užrašai g.b. pridedami prie bylos (CPK 193 str.). Įrodymais negali būti laikomi parodymai, duoti tokio liudytojo, kuris negali nurodyti informacijos šaltinio (CPK 192 str. 4 d.).Išklausius liudytojo parodymų (pasakojimo forma), liudytojui g.b. pateikiami klausimai. Pirmasis liudytoją apklausia asmuo, kurio prašymu liudytojas buvo šaukiamas, ir jo atstovas, o vėliau ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys. Kai byloje dalyvaujantis asmuo veda bylą per atstovą, „pirmojo klausimo teisė” g.b. perduota jam. Ypatinga taisyklė taikoma, kai liudytojas iškviestas teismo iniciatyva. Tokiais atvejais pirmasis klausimus pateikia ieškovas (CPK 192 str. 6 d.). Teisėjas turi teisę šalinti menančius atsakymą klausimus ir klausimus, neturinčius ryšio su byla. Teisėjai turi teisę pateikti klausimus bet kuriuo liudytojo apklausos momentu, net per laisvą pasakojimą (dažniausiai pateikiami tikslinamieji klausimai).Liudytojo parodymai, kaip įrodinėjimo priemonė, turi būti gauti tik įstatymų nustatyta tvarka — tiesiogiai apklausiant liudytoją teismo posėdyje (arba įrodymų užtikrinimo ar teismo pavedimo tvarka). Liudytojo parodymai, gauti ne CPK nustatyta tvarka, pvz., teismui (paštu) atsiųstais asmens rašytiniais pareiškimais, notaro patvirtintais raštais arba pažeidžiant nustatytą teismo posėdžio tvarką, kai liudytojo apklausa atliekama apie tai nepranešus byloje dalyvaujantiems asmenims, neatitinka įstatymų reikalavimų ir negali būti laikomi įrodymais. Jeigu notaras užfiksavo liudytojo parodymus, tai laikytina rašytiniu įrodymu, kuris turi būti įvertintas laikantis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių.Apklausti liudytojai pakartotinai neapklausiami, tačiau prireikus teismas gali byloje dalyvaujančio asmens arba savo iniciatyva apklausti liudytoją pakartotinai. Tai g.b. padaryta tame pačiame teismo posėdyje arba apklaustą liudytoją dar kartą iškviečiant į kitą teismo posėdį. Liudytoją apklausiant pakartotinai, būtina laikytis CPK 192 str. nustatytos tvarkos. Teismui pripažinus, kad šitai būtina, liudytojas g.b. apklausiamas ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje (CPK 324 str. 3d.).Prireikus teismas savo iniciatyva arba byloje dalyvaujančių asmenų prašymu gali atlikti liudytojų akistatą (CPK 192 str. 7 d.). Akistata reikalinga, kai tarp liudytojų parodymų yra esminių prieštaravimų. Akistata skiriama teismo nutartimi.Vertindamas liudytojo duotus parodymus, teismas privalo atsižvelgti į daugybę aplinkybių, galinčių turėti įtakos jų turiniui, pvz., į liudytojo amžių, sveikatos būklę, profesiją, išsilavinimą ir kitas asmenines savybes, į tai, kaip liudytojui tapo žinomi įrodomieji faktai, kiek laiko praėjo nuo to laiko, kai šis juos sužinojo. Visada būtina atsižvelgti, ar nėra liudytojo parodymų ir kirų byloje esančių įrodymų (rašytinių įrodymų, ekspertizės išvados) prieštaravimų. Ypač sudėtinga vertinti prieštaringus liudytojų parodymus, kai jie yra vienintelė įrodinėjimo priemonė byloje. Tokius prieštaravimus būtina šalinti itin kruopščiai, analizuojant visus byloje įrodinėjamus faktus.
RAŠYTINIAI ĮRODYMAI197 str. Rašytiniai įrodymai1. Rašytiniai įrodymai – tai dokumentai, dalykinio ir asmeninio susirašinėjimo medžiaga, kitokie raštai, kuriuose yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai. Rašytiniai įrodymai skirstomi į oficialius ir privačius. 2. Dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Draudimas panaudoti liudytojų parodymus netaikomas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Oficialiųjų rašytinių įrodymų įrodomoji galia įstatymais gali būti suteikta ir kitiems dokumentams.198 str. Rašytinių įrodymų pateikimas1. Rašytiniai įrodymai gali būti pateikiami dalyvaujančių byloje asmenų arba šio Kodekso nustatyta tvarka išreikalaujami teismo.2. Rašytiniai įrodymai pateikiami šio Kodekso 114 str. nustatytos formos. Dokumento rašytinei formai prilyginami dalyvaujančių byloje asmenų pasirašyti dokumentai, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka perduoti telekomunikacijų galiniais įrenginiais. Jeigu rašytinis įrodymas surašytas ne valstybine kalba, kartu pateikiamas nustatyta tvarka patvirtintas jo vertimas.3. Byloje esantys dokumentų originalai juos pateikusių asmenų prašymu gali būti grąžinami. Tuo atveju byloje turi būti paliekami šio Kodekso nustatyta tvarka patvirtinti grąžinamų dokumentų nuorašai. 199 str. Rašytinių įrodymų išreikalavimas1. Asmuo, prašantis teismą išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų, turi nurodyti: 1) rašytinį įrodymą, kurio reikalaujama; 2) pagrindą, kuriuo remiantis manoma, kad šį rašytinį įrodymą turi tas asmuo; 3) aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti.2. Rašytiniai įrodymai, kurių teismas reikalauja iš fizinių asmenų ar juridinių asmenų, siunčiami teismo nustatytu terminu tiesiogiai teismui.
3. Šio Kodekso 189 str. 2 dalyje nurodyti asmenys neprivalo pateikti rašytinių įrodymų, jeigu juos pateikus būtų atskleistos aplinkybės, dėl kurių jie negali būti apklausiami kaip liudytojai. Jeigu minėtos aplinkybės sudaro tik rašytinio įrodymo d., susipažinimui turi būti pateiktas reikiamai patvirtintas rašytinio įrodymo išrašas, neįtraukiant tų aplinkybių aptariančių dalių. Asmuo neprivalo pateikti rašytinių įrodymų taip pat šio Kodekso 188 str. bei 191 str. 2 dalyje nurodytais atvejais.4. Teismas taip pat gali asmeniui, kuris prašo išreikalauti rašytinį įrodymą, duoti liudijimą apie teisę gauti tą įrodymą, kad jis būtų pateiktas teismui.5. Fiziniai asmenys ar juridiniai asmenys, neturėdami galimybės pateikti reikalaujamą rašytinį įrodymą arba negalėdami jo pateikti per teismo nustatytą terminą, privalo pranešti apie tai teismui ir kartu nurodyti to priežastis.6. Jeigu per nustatytą terminą teismo reikalavimas pateikti rašytinį įrodymą neįvykdytas ir nepranešta teismui apie tai, kad negalima jo pateikti dėl svarbių priežasčių arba nurodytas priežastis teismas pripažino nesvarbiomis, kaltiems asmenims gali būti skiriama iki vieno tūkstančio litų bauda. Baudos paskyrimas neatleidžia atitinkamų asmenų nuo pareigos pateikti teismo reikalaujamą rašytinį įrodymą.7. Jeigu pateikti teismui dokumentus yra sunku, pavyzdžiui, dėl to, kad jų yra daug, arba dėl to, kad tik dalis iš jų turi bylai reikšmės, teismas gali pareikalauti pateikti reikiamai patvirtintus rašytinių įrodymų išrašus arba apžiūrėti ir ištirti šiuos įrodymus toje vietoje, kur jie laikomi.200 str. Rašytinių įrodymų tyrimas1. Rašytiniai įrodymai balsu perskaitomi teismo posėdyje ir pateikiami susipažinti dalyvaujantiems byloje asmenims, išskyrus atvejus, kai jie su šiais įrodymais susipažino iki teismo posėdžio pradžios, o reikiamais atvejais – taip pat ekspertams ir liudytojams. 2. Apžiūrėtų teismo posėdyje rašytinių įrodymų turinys reikiamais atvejais įrašomas į teismo posėdžio protokolą. Po to šie rašytiniai įrodymai, atsižvelgiant į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, gali būti grąžinami juos pateikusiems asmenims. Tuo atveju byloje turi būti paliekami teisėjo patvirtinti rašytinių įrodymų nuorašai.3. Rašytinius įrodymus balsu perskaičius ir su jais susipažinus, dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti paaiškinimus.201 str. Asmeninio susirašinėjimo ir kitokio susižinojimo duomenų paskelbimasAsmeninis susirašinėjimas ir kitokie asmeninio susižinojimo duomenys viešame teismo posėdyje gali būti paskelbti tik sutikus visiems asmenims, kurių susižinojimas tai yra. Priešingu atveju tokio susižinojimo duomenys, turintys reikšmę bylos išsprendimui, paskelbiami ir ištiriami uždarame teismo posėdyje.202 str. Rašytinių įrodymų su trūkumais įrodomoji galiaJeigu teismui pateiktuose rašytiniuose įrodymuose yra taisymų ar kitų išorinių trūkumų, taip pat jeigu pateikiamos tik rašytinių įrodymų kopijos dėl to, kad jų originalai nėra išlikę, apie šių įrodymų įrodomąją galią sprendžia bylą nagrinėjantis teismas.203 str. Teismo abejonė oficialaus rašytinio įrodymo tikrumuJeigu bylą nagrinėjančiam teismui kyla abejonių dėl pateikto oficialaus rašytinio įrodymo tikrumo, jis turi teisę dalyvaujančio byloje asmens prašymu arba savo iniciatyva pareikalauti iš dokumentą išdavusio asmens paaiškinimų, taip pat palyginti pateiktą dokumentą su kitais to asmens išduotais ar sudarytais ir patvirtintais dokumentais.RAŠYTINIAI ĮRODYMAI – tokie materialūs daiktai, kuriuose ženklais išreikšta informacija apie reikšmingas nagrinėjamai bylai aplinkybes. Rašytiniai įrodymai paprastai kyla iš asmenų, nesančių byloje dalyvaujančiais asmenimis ar ekspertais. Tokių įrodymų turinys negali būti priklausomas nuo jų autoriaus procesinės padėties byloje ir šie įrodymai paprastai atsiranda dar iki teismo proceso pradžios, t.y. nepriklausomai nuo bylos teisminio nagrinėjimo. Dėl nurodytų priežasčių byloje dalyvaujančių asmenų raštu pateikti paaiškinimai ir raštu išdėstyta eksperto išvada yra ne rašytiniai įrodymai, o savarankiška įrodinėjimo priemonė.Taigi rašytiniai įrodymai yra materialaus pasaulio daiktai, kurių turinys (rašytiniai ženklai), galintis patvirtinti arba paneigti teismą dominančius faktus, yra kilęs ne iš byloje dalyvaujančių asmenų ar eksperto ir nepriklauso nuo šių asmenų procesinės padėties.Materialųjį rašytinių įrodymų pagrindą sudaro bet kokios formos ir kokybės materialaus pasaulio daiktai (popierius, medis, metalas ar kita medžiaga, ant kurios gali išlikti rašytiniai ženklai). Rašytiniai ženklai turi būti užrašomi taip, kad ant daikto liktų įskaitomi materialūs šių ženklų pėdsakai. Rašytiniai ženklai g.b. padaromi cheminiu (rašalu, tušu, dažais) arba mechaniniu (išdeginant, graviruojant ir kt.) būdu.Pagal CPK 197 str. 1 d. t.y. dokumentai, dalykinio ar asmeninio susirašinėjimo medžiaga, kitokie raštai, kuriuose yra duomenų apie bylai reikšmingas aplinkybes. Teisės literatūroje ir teismų praktikoje rašytiniai įrodymai dažnai tapatinami su dokumentais, tačiau dokumentai yra tik viena rašytinių įrodymų rūšis. Rašytinius įrodymus galima skirstyti pagal įvairius požymius: kilmę, formą, turinį arba susidarymo (atsiradimo) procesą.Pagal informacijos atsiradimo būdą rašytiniai įrodymai skirstomi į:originalius pirminius (originalus) ir antrinius (nuorašus). Šis skirstymas pagrįstas įstatymu ir turi labai didelę praktinę reikšmę. CPK 198 str. 2 d. nustatyta, kad rašytiniai įrodymai pateikiami CPK 114 str. nustatyta tvarka, t.y. byloje dalyvaujantys asmenys privalo pateikti pirminius (originalius) įrodymus arba jų nuorašus, patvirtintus teismo, notaro, byloje dalyvaujančio advokato arba dokumentą išdavusio (priėmusio) asmens. Taigi įstatymai nenurodo pareigos pateikti vien pirminius (originalius) įrodymus, nes pateikiantis įrodymą asmuo ne visada turi galimybę pristatyti pirminį įrodymą dėl jo apimties, saugojimo tvarkos (pvz., buhalterijos dokumentai turi būti saugomi pačioje organizacijoje) ar kitų priežasčių. Įstatymas nurodo asmenis, kurių patvirtinti pirminiai rašytiniai įrodymai g.b. pripažįstami įrodinėjimo priemonėmis. Kitų asmenų patvirtinti nuorašai nepripažįstami tinkama įrodinėjimo priemone. Tačiau CPK 114 str. 2 d. numatyta teismo teisė savo iniciatyva arba byloje dalyvaujančių asmenų prašymu pareikalauti pateikti rašytinių įrodymų originalus. Tai g.b. padaryta kilus abejonių dėl pateikto nuorašo tikrumo. Tokį prašymą byloje dalyvaujantys asmenys gali pareikšti ieškinyje, priešiniame ieškinyje, atsiliepime į pareikštą ieškinį ar kituose procesiniuose dokumentuose. Vėliau tokį prašymą galima pareikšti, jeigu teismas pripažįsta svarbiomis priežastis, dėl kurių šis nebuvo pareikštas anksčiau, arba tokio prašymo pareiškimas nevilkins bylos nagrinėjimo (CPK 114 str. 2 d.). Jeigu įrodomąją vertę turi tik dalis dokumento, teismui g.b. pateikiama atitinkama rašytinio įrodymo dalis (išrašas, ištrauka), tačiau visais atvejais pirminio įrodymo (jo dalies) nuorašas turi būti patvirtintas atitinkamus įgaliojimus turinčių asmenų (CPK 114 str. 2, 4 d.).Pagal formą rašytiniai įrodymai g.b. skirstomi į tris rūšis: paprastos rašytinės formos, įstatymo nustatytos formos ir turinio, patvirtinti notarine tvarka. Skirstymas pagal formą taip pat turi praktinę reikšmę, nes tik žinant įstatymų reikalavimus, keliamus tam tikro dokumento formai ir turiniui, galima teisingai įvertinti rašytinį įrodymą. Dokumentas, kurio turinys ir forma neatitinka įstatymo reikalavimų, neturi įrodomosios vertės.Dokumentai, kurių formai ar turiniui įstatymas nenustato specialių reikalavimų, g.b. sudaromi paprasta rašytine forma. Pvz., CK 1.73 str. nurodyta, kokie sandoriai g.b. sudaromi rašytine forma. Kad sudarytas toks sandoris, galima įrodyti pateikus rašytinę sutartį. CK 1.93 str. 2 d. nustatyta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo, atima iš šalių teisę remtis liudytojų parodymais įrodant šį faktą, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais daro sandorį negaliojantį.Kai kuriems dokumentams (draudimo polisams, gimimo ar mirties liudijimams) įstatymai numato specialius reikalavimus. Pvz., 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 str. nustatyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, kurių privalomus rekvizitus nustato šis įstatymas. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties (CMR konvencijos) 6 str. numato krovimo važtaraščio turinio reikalavimus. Taigi neatitinkantys įstatymo reikalavimų dokumentai negali patvirtinti bylai reikšmingų aplinkybių ir negali būti įrodinėjimo priemonė CB.Tam tikriems dokumentams įstatymai nustato privalomą rašytinę notarinę formą (CK 1.74str.). Įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį (CK 1.93 str. 3 d.). Pvz., notarine forma būtina sudaryti oficialius testamentus, vedybų sutartis, gyvenamojo namo, buto ar įmonės pirkimo-pardavimo sutartis, t.t. Tokių dokumentų, nepatvirtintų notaro, teismas nepripažįsta rašytiniais įrodymais, kuriais g.b. įrodomas sandorio sudarymas ar įvykdymas.Tam tikrais atvejais įstatymai numato registracijos reikalavimą (CK 1.75 str.). Pvz., juridiniai faktai, susiję su nekilnojamaisiais daiktais, daiktinėmis teisėmis į juos ir šių teisių varžymais, turi būti registruojami Nekilnojamojo turto registre. Tad gyvenamojo namo ar buto pirkimo—pardavimo sutartį būtina įregistruoti Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonėje. Šios sutarties neįregistravimas atima teisę panaudoti sutartį prieš trečiuosius asmenis ir tokia sutartis negali sukelti tretiesiems asmenims teisinių padarinių (CK 1.75 str. 2 d., 6.383 str. 3 d.). Neatitinkantys nurodytų reikalavimų dokumentai taip pat negali būti tinkama įrodinėjimo priemonė įrodinėjant atitinkamų sandorių sudarymą arba įvykdymą, tačiau jie g.b. panaudoti, jeigu registracija turi tik teisės išviešinimo reikšmę, bet jeigu registracija turi teisę (servituto, hipotekos, registruojamų daiktų uzufrukto) sukuriančią reikšmę, toks dokumentas negali būti tinkama įrodinėjimo priemonė.Pagal turinį rašytiniai įrodymai g.b. skirstomi į:– tvarkomuosius – įrodymai, kurių turinys liudija valinio pobūdžio faktus. Šiuose įrodymuose, pvz., nenorminio pobūdžio valstybės valdžios aktuose, potvarkiuose, organizacijų pagal savo kompetenciją išduodamuose aktuose, sandoriuose, įgyvendinama materialiųjų teisinių santykių dalyvių valia. Tvarkomiesiems dokumentams paprastai būdinga ne tik tai, kad juose yra informacijos, bet ir tai, jog jie sukelia atitinkamų teisinių padarinių.– informacinius. Jų turinį sudaro įvykių, faktų, turinčių teisinę reikšmę, aprašymas arba patvirtinimas. Juose visada yra tam tikrų faktinių duomenų, kurie patvirtinta arba paneigia reikšmingas nagrinėjamai bylai aplinkybes. Tokiais įrodymais pripažintini laiškai, ataskaitos, pažymos ir kita. Tam tikrais atvejais rašytinio įrodymo turinys g.b. ir informacinis, ir tvarkomasis. Pvz., įmonės vadovo įsakyme sumažinti darbuotojų nurodoma įsakymo data ir numeris (informacinė turinio dalis), o rezoliucinėje dalyje išreiškiama valia nuo tam tikros datos sumažinti darbuotojų (tvarkomasis turinys).Pagal susidarymo (atsiradimo) būdą rašytiniai įrodymai g.b. skirstomi į (CPK 197 str. 1 d.):– asmeninius (privačius). Iš privačių FA arba JA kilę rašytiniai įrodymai (susirašinėjimas, užrašai, korespondencija).– oficialius (viešuosius). Valstybės ar savivaldybės institucijų išduoti, kitų valstybės įgaliotų asmenų pagal kompetenciją patvirtinti dokumentai pripažįstami oficialiais rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją galią (CPK 197 str. 2 d.). Nurodytą įstatymo formuluotę atitinkantys įrodymai pripažįstami prima facie įrodymais, t.y. tokiais, kurių įrodomoji galia yra didesnė negu kitų įrodinėjimo priemonių (CPK 185 str. 2d.). Dėl minėtos priežasties šiuose įrodymuose nurodytos aplinkybės pripažįstamos visiškai įrodytomis, kol bus paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais, išskyrus liudytojų parodymus, tačiau draudimas remtis liudytojų parodymais netaikytinas, jeigu šitai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Oficialių rašytinių įrodymų įrodomoji galia įstatymuose g.b. suteikta ir kitiems dokumentams (CPK 197 str. 2 d.).Viešuosius rašytinius įrodymus išduoda valstybės ar savivaldybės institucijos įstatymų nustatyta tvarka veikdamos pagal savo kompetenciją ir laikydamosi tokiems dokumentams keliamų formos reikalavimų. CK 2.35 str. 2 d. nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių institucijos įteisintos Konstitucijoje. Valstybės ir savivaldybių institucijos yra: atstovaujamosios valdžios (Seimas, savivaldybės taryba), valstybės vadovo (LR Prezidentas), vykdomosios valdžios (Vyriausybė, ministerijos, apskrities viršininkas, valdyba, meras), teismo valdžios (Konstitucinis Teismas, Lietuvos Aukščiausias Teismas, Vyriausiasis administracinis teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų, apylinkių teismai, prokuratūra), kontrolės (priežiūros) (Valstybės kontrolė, Seimo kontrolieriai, Vyriausybės atstovas, LR muitinė, Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierius, vaiko teisių apsaugos kontrolierius, savivaldybės kontrolierius), Lietuvos bankas, teisėsaugos (Valstybės saugumo departamentas, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Policijos departamentas, Valstybės sienos apsaugos tarnyba, Kalėjimų departamentas) ir kitos institucijos, kurios finansuojamos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų ir kurioms įstatymai suteikia viešojo administravimo įgaliojimus. Jų kompetencija apibrėžiama įstatymuose.Šiems dokumentams keliami Raštvedybos taisyklių ir atitinkamos institucijos nustatyti formos reikalavimai, juos pasirašo valstybės tarnautojas, kurio statusą ir kompetenciją nurodo Valstybės tarnybos įstatymas ir kiti teisės aktai, ir jo parašas tvirtinamas tam tikrais atvejais valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos spaudu. Dėl nurodytų priežasčių svarbu nustatyti, ar jis pagal savo kompetenciją galėjo išduoti ir pasirašyti atitinkamą dokumentą.Oficialiais rašytiniais įrodymais laikomi ir kitų valstybės įgaliotų asmenų išduoti dokumentai. Pvz., notaro patvirtinti dokumentai yra oficialūs (viešieji), nes Notariato įstatymo 26 str. 2 d. sakoma, kad notarine tvarka patvirtintuose dokumentuose nurodomi faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, kol šie dokumentai (ar jų dalys) nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais. Tokia pati įrodymo prima facie galia numatyta ir Hipotekos įstatymo 6 str., Nekilnojamojo turto registro įstatymo 3 str. Prie šios rūšies įrodymų priskirtini ir civilinės būklės aktų įrašai, įvairių valstybės registrų (JA, testamentų, vedybų) įrašai. Teismo antstolio surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (CPK 635 str. 4 d.) yra oficialus rašytinis įrodymas. Šiuo atveju antstolis aplinkybes konstatuoja vykdydamas teismo pavedimą. Faktinių aplinkybių konstatavimas turi tam tikrų panašumų su vietos apžiūra, tačiau vietos apžiūrą atlieka pats teismas, tuo tarpu faktus konstatuoja teismo antstolis teismo pavedimu. Taip pat prie oficialių rašytinių įrodymų priskirtini teismo antstolių surašyti procesiniai dokumentai, pvz., turto arešto aktai.Vadovaujantis CPK 197 str. 2 d., oficialių rašytinių įrodymų pateikimas teisme reiškia įrodinėjimo pareigos šalims perskirstymą, nes priešinga šalis pirmiausia privalo paneigti pateiktą viešąjį rašytinį įrodymą. Tokie įrodymai privalo užtikrinti visišką teismo įsitikinimą dėl atitinkamų aplinkybių. Daroma prielaida, kad toks dokumentas yra tikras, jeigu jį viešosios teisės subjektas išdavė veikdamas pagal savo kompetenciją ir jis atitinka tokiems dokumentams keliamus reikalavimus (CPK 197 str. 2 d.). Jeigu bylą nagrinėjančiam teismui kyla abejonių dėl pateikto viešojo dokumento tikrumo, teismas turi teisę savo arba byloje dalyvaujančių asmenų iniciatyva pareikalauti dokumentą išdavusio asmens paaiškinimų ir palyginti jį su kitais to asmens išduotais, sudarytais ar patvirtintais dokumentais (CPK 203 str.). Šitaip g.b. patikrinama, ar dokumentas buvo išduotas (patvirtintas) neviršijant kompetencijos, ar dokumentas buvo sudarytas remiantis tikrovės neatitinkančiais duomenimis. Pasitvirtinus nurodytoms aplinkybėms, nurodyti dokumentai negali būti pripažįstami oficialiais rašytiniais įrodymais, o juos išdavę (patvirtinę) asmenys turi būti traukiami drausminėn, administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn (BK 289 str.).Atkreiptinas dėmesys, kad faktas, kurį gali patvirtinti tam tikras oficialus rašytinis įrodymas, paprastai negali būti patvirtinamas dokumentais. Pvz., gimimo arba mirties faktas g.b. patvirtinamas tik gimimo arba mirties liudijimu.Rašytinius įrodymus, kaip ir daugelį kitų įrodymų, paprastai pateikia byloje dalyvaujantys asmenys, tačiau tam tikrais atvejais juos gali išreikalauti teismas (CPK 198 str. 1 d.). Asmuo rašytinį įrodymą, kuriuo grindžia procesinio dokumento turinį, privalo pateikti įstatymo nustatyta tvarka (CPK 111 str. 2d. 4 p., 135 str. 2d., 142 str. 2d., 143 str. 3 d.). Negalėdami patys gauti reikalingų įrodymų, byloje dalyvaujantys asmenys gali raštu (paruošiamųjų dokumentų forma) arba žodžiu (parengiamajame teismo posėdyje ar teismo posėdyje) prašyti teismą išreikalauti atitinkamą rašytinį įrodymą. Tokiame prašyme turi būti nurodoma:– reikalaujamas rašytinis įrodymas;– aplinkybės, dėl kurių yra pagrindo manyti, kad atitinkamą įrodymą turi prašyme nurodytas asmuo;– aplinkybės, kurias gali patvirtinti reikalaujamas įrodymas (CPK 198 str. 1 d.). Nurodytų reikalavimų nesilaikymas suteikia teismui teisę atmesti prašymą.Rašytiniai įrodymai g.b. renkami tokiais būdais:1) teismas išreikalauja rašytinius įrodymus iš juos turinčių FA ar JA (CPK 199 str. 2 d.). Atkreiptinas dėmesys, kad asmenys, kurie nagrinėjamoje byloje negali būti liudytojai (CPK 189 str. 2 d.), neprivalo pateikti teismui reikalaujamų įrodymų, jeigu juos pateikus būtų atskleistos aplinkybės, dėl kurių jie negali būti apklausiami kaip liudytojai; tačiau, jeigu nurodytos aplinkybės sudaro tik dalį reikalaujamo rašytinio įrodymo, turi būti pateikiamas nustatyta tvarka patvirtintas įrodymo išrašas, neatskleidžiantis minėtų aplinkybių. Asmuo neprivalo pateikti rašytinių įrodymų ir kai turi teisę atsisakyti būti apklausiamas ar duoti parodymus, jei tai būtų parodymai prieš save, savo šeimos narius arba artimuosius giminaičius (CPK 199 str. 3 d.); 2) asmeniui, prašančiam išreikalauti įrodymą, teismas gali duoti teisės gauti reikalaujamą rašytinį įrodymą liudijimą, tačiau pažymėti na, kad teismas neturi teisės savo iniciatyva įpareigoti asmenį gauti įrodymą, jeigu pats asmuo nesutinka šito padaryti. Tokiais atvejais asmuo pats gauna įrodymą ir pateikia jį teismui. Taip pat rašytinius įrodymus gali išreikalauti advokatai, jų padėjėjai;3) užsienio valstybėse esantys įrodymai renkami teismo pavedimo tvarka, vadovaujantis tarptautinių teisinės pagalbos sutarčių ir 1970 m kovo 18 d. Hagos konvencijos dėl įrodymų civilinėse ar komercinėse bylose paėmimo užsienyje nustatytomis taisyklėmis.Asmenys, neturėdami galimybės pateikti teismui (arba pateikti per nustatytą laiką) reikalaujamą įrodymą, privalo apie tai pranešti teismui, kartu nurodydami įrodymo nepateikimo priežastis (CPK 199 str 6 d.). Už šių reikalavimų nevykdymą g.b. skiriama bauda. Jos paskyrimas neatleidžia nuo pareigos pateikti reikalaujamą įrodymą.Jeigu teismui reikalingus rašytinius įrodymus sunku pateikti, pvz., dėl didelės jų apimties, taip pat kai tik dalis didelės apimties rašytinio įrodymo reikšminga nagrinėjamai bylai, teismas gali pareikalauti pateikti nustatyta tvarka patvirtintus išrašus arba tokius įrodymus apžiūrėti ir ištirti jų buvimo vietoje (CPK 199 str. 7d.).Kartu su atitinkamais procesiniais dokumentais asmuo privalo pateikti tiek rašytinio įrodymo nuorašų, kiek yra byloje dalyvaujančių asmenų (neskaičiuojant įrodymą pateikiančio asmens), išskyrus numatytas išimtis (CPK 113 str. ą d.). Be to, jeigu dokumentas yra surašytas ne valstybine kalba, kartu būtina pateikti ir nustatyta tvarka patvirtintą jo vertimą į valstybinę kalbą (CPK 198 str. 2 d.).Pažymėtina, kad dokumento rašytinei formai įstatymas prilygino ir byloje dalyvaujančių asmenų pasirašytus dokumentus, kurie nustatyta tvarka perduodami telekomunikacijų galiniais įrenginiais, tačiau šitai įmanoma tik kai užtikrinama perduodamo teksto apsauga ir galima identifikuoti asmens parašą. Telekomunikacijų galiniai įrenginiai tai telefono, telegrafo, faksimilinio ryšio aparatai, modemai ir kiti telekomunikacijų paslaugų įrenginiai, skirti prijungti prie atitinkamo telekomunikacijos tinklo galinių taškų (Telekomunikacijų įstatymo 2 str. 11 d.). Rašytiniai įrodymai balsu perskaitomi teismo posėdyje ir pateikiami susipažinti byloje dalyvaujantiems asmenims, išskyrus atvejus, kai jie su šiais įrodymais yra susipažinę iki teismo posėdžio pradžios. Paprastai byloje dalyvaujantys asmenys, besidomintys nagrinėjamos bylos eiga, dažnai būna susipažinę su bylos medžiaga dar esant pasirengimo teisminiam bylos nagrinėjimui stadijai. Susipažinę su byloje esančiais rašytiniais įrodymais, byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę pateikti dėl tiriamų įrodymų paaiškinimus.Asmeninis susirašinėjimas ar kitokio asmeninio susižinojimo duomenys viešajame teismo posėdyje g.b. skelbiami tik sutikimu visų asmenų, kurių susižinojimas turi būti skelbiamas. Priešingu atveju tokie bylai reikšmingi duomenys paskelbiami ir ištiriami uždarame teismo posėdyje, teismui priėmus šiuo klausimu nutartį (CPK 201 str.). Teismo posėdžio protokole pažymima apie įrodymo ištyrimą uždarame teismo posėdyje. Nurodytos privačių asmenų susirašinėjimo slaptumo nuostatos taikomos visam asmenų susižinojimui, neatsižvelgiant į jo būdą (paštu, faksimiliniu ar elektroniniu ryšiu, telefono pokalbiu). Šitaip įgyvendinamos Konstitucijos 22 str. asmeninio gyvenimo neliečiamumo, teisės į susirašinėjimą, telefono pokalbių slaptumo nuostatos, kurių ribojimai galimi tik esant įstatymų nustatyta tvarka priimtam teismo sprendimui.Neviešame teismo posėdyje turi būti tiriami ir rašytiniai įrodymai, susiję su valstybės, tarnybos ar komercine paslaptimi, tačiau rašytiniai įrodymai, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, negali būti įrodymai CB, kol informacija, sudaranti atitinkamą paslaptį, bus išslaptinta nustatyta tvarka (CPK 177 str. 5 d.).Apžiūrėtų rašytinių įrodymų (ar jų dalies) turinys prireikus g.b. įrašomas į teismo posėdžio protokolą. Po to, atsižvelgiant į byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę, pirminius rašytinius įrodymus (originalus) galima grąžinti juos pateikusiems asmenims, tačiau tokiais atvejais byloje būtina palikti teisėjo patvirtintus įrodymų nuorašus (CPK 202 str. 2 d.).Pasitaiko rašytinių įrodymų, turinčių išorinių trūkumų (trintų, taisytų, pridėtų, braukytų ir pan.), be to, būna atvejų, kai teismui pateikiami tik nustatyta tvarka nepatvirtinti neišlikusių (sunaikintų ar dingusių) įrodymų nuorašai. Tokiais atvejais dėl pateiktų įrodymų įrodomosios galios sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų visumą ir jų tarpusavio ryšį (CPK 202 str.).Byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę ginčyti rašytinį įrodymą tokiais būdais:– pareikšdami įrodymą esant netikrą – atveju asmuo privalo įrodyti, kad dokumentas nėra tinkamai įformintas, pvz., dokumentą surašė neturintis reikiamų įgaliojimų asmuo, dokumente nėra privalomų rekvizitų (parašo, antspaudo). Kadangi dokumentas yra netikras, jame esantys duomenys negali patvirtinti bylos aplinkybių. Šis būdas dažniausiai taikytinas oficialiems rašytiniams įrodymams.– paneigdami įrodyme esančius duomenis – įrodinėjama, kad dokumento turinys neatitinka tikrovės. Pvz., asmuo ima įrodinėti, kad nelaimingas atsitikimas darbe įvyko ne dėl jo neatsargumo (kaip nurodoma nelaimingo atsitikimo akte), o dėl darbdavio kaltės.– pareikšdami įrodymą esant suklastotą – abejonės dėl įrodymo tikrumo sprendžiamos CPK 184 str. nustatyta tvarka. Pareiškus, kad rašytinis įrodymas suklastotas, įrodymą pateikęs asmuo gali prašyti teismą nepripažinti įrodymo įrodinėjimo priemone, o bylą spręsti remiantis kitais įrodymais. Tokio prašymo nepareiškus, teismas gali įpareigoti asmenį, pareiškusį esant klastotę, pateikti klastojimo įrodymų. Be to, tokiam pareiškimui patikrinti teismas gali skirti ekspertizę arba išreikalauti papildomų įrodymų. Teismo pripažintas suklastotu, įrodymas negali būti pripažįstamas įrodinėjimo priemone ir reikiamais atvejais suklastojimo faktas pranešamas prokurorui. Šis įrodymą klastojusiam asmeniui gali taikyti baudžiamąjį persekiojimą.CP įstatymai rašytinius įrodymus pripažįsta labai svarbia įrodinėjimo priemone. Tam tikrais atvejais materialiosios teisės normos atitinkamas bylos aplinkybes leidžia įrodinėti tik rašytiniais įrodymais (CK 1.93 str. 2d.). Dokumentiniame procese ieškinio reikalavimai grindžiami tik leistinais rašytiniais įrodymais (CPK 424 str. 2d.).
DAIKTINIAI ĮRODYMAI 204 str. Daiktiniai įrodymaiDaiktiniai įrodymai – tai daiktai, kurie savo ypatingomis savybėmis arba pačiu savo buvimu gali būti priemonė turinčioms bylai reikšmės aplinkybėms nustatyti. 205 str. Asmens, prašančio išreikalauti daiktinį įrodymą, pareigosAsmuo, prašantis teismą išreikalauti kokį nors daiktą kaip įrodymą, turi tą daiktą aprašyti, nurodyti pagrindą, kuriuo remiantis manoma, kad tą daiktą turi tas asmuo, priežastis, dėl kurių pats negali jo pateikti, ir aplinkybes, kurios gali būti nustatytos padedant šiam daiktiniam įrodymui. 206 str. Daiktinių įrodymų išreikalavimo ir pateikimo tvarka1. Daiktiniai įrodymai, kurių teismas reikalauja iš fizinių asmenų ar juridinių asmenų, pateikiami per teismo nustatytą terminą tiesiogiai teismui.2. Teismas gali duoti prašančiam išreikalauti daiktinį įrodymą asmeniui liudijimą, patvirtinantį teisę gauti tą įrodymą, kad įrodymas būtų pateiktas teismui.3. Fiziniai asmenys ar juridiniai asmenys, neturėdami galimybės pateikti reikalaujamą daiktą arba negalėdami jo pateikti per teismo nustatytą terminą, privalo pranešti apie tai teismui nurodydami priežastis. 207 str. Daiktinių įrodymų nepateikimo pasekmėsJeigu dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta nesvarbiomis, per nustatytą terminą neįvykdytas teismo reikalavimas pateikti daiktinį įrodymą ir nepranešta teismui apie tai, kad jo negalima pateikti, kaltiems asmenims gali būti skiriama iki vieno tūkstančio litų bauda. Baudos paskyrimas neatleidžia nuo pareigos pateikti teismo reikalaujamą daiktą.208 str. Daiktinių įrodymų laikymo tvarka1. Daiktiniai įrodymai laikomi byloje arba pagal specialų aprašą perduodami į teismo daiktinių įrodymų saugojimo kamerą.2. Atskirais atvejais daiktiniai įrodymai, teismui juos apžiūrėjus ir ištyrus, gali būti iki bylos baigimo grąžinami tiems asmenims, iš kurių jie buvo gauti, jeigu šie asmenys to prašo ir jeigu galima tokį prašymą patenkinti be žalos bylos išnagrinėjimui.3. Daiktiniai įrodymai, kurių negalima atgabenti į teismą, saugomi jų buvimo vietoje. Tokiu atveju turi būti atliekama apžiūra šio Kodekso 210 str. nustatyta tvarka.4. Teismas imasi priemonių, kad daiktiniai įrodymai būtų išsaugoti nepasikeitę. Su daiktinių įrodymų saugojimu susijusios išlaidos tenka šių įrodymų saugojimu suinteresuotam asmeniui. 209 str. Daiktinių įrodymų tyrimas 1. Daiktinius įrodymus apžiūri teismas. Jie taip pat parodomi dalyvaujantiems byloje asmenims, o reikiamais atvejais – ekspertams ir liudytojams.2. Asmenys, kuriems parodyti daiktiniai įrodymai, gali atkreipti teismo dėmesį į kurias nors aplinkybes, susijusias su apžiūra. Jų pareiškimai įrašomi į teismo posėdžio protokolą.
DAIKTINIAI ĮRODYMAI – daiktai, kurie dėl savo ypatingų savybių arba patys savaime g.b. priemonė, padedanti nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes (CPK 204 str.). Paprastai tai materialūs daiktai, kurių buvimas, išorė, kokybė ar kitos savybės, buvimo vieta, taip pat ant kurių palikti pėdsakai ir kiti požymiai gali patvirtinti arba paneigti tam tikras bylai reikšmingas aplinkybes. Vertindamas šiuos įrodymus, teismas gali nustatyti padarytos turtinės žalos dydį, įsigytos prekės kokybę, daikto vertę, t.t. Daiktiniai įrodymai g.b. patys įvairiausi daiktai: apgadintas arba neapgadintas automobilis, įvairios paskirties patalpos ir statiniai, įrengimai, prietaisai, įrankiai, baldai, drabužiai ir t.t. Dažniausiai daiktiniai įrodymai yra daiktai, dėl kurių vyksta teisminis ginčas. Rečiau daiktiniai įrodymai būna įvairūs dokumentai. Jų negalima painioti su rašytiniais įrodymais, nes tokiais atvejais įrodomąją reikšmę turi ne rašytinio dokumento turinys, o išoriniai dokumento požymiai, pvz., suklastotas gimimo liudijimas (patvirtinantis dokumento klastotės faktą), dokumento popieriaus arba rašalo kokybė, dokumento buvimo (arba radimo) vieta.Daiktinius įrodymus teismui pateikia byloje dalyvaujantys asmenys arba juos išreikalauja teismas (CPK 206 str. 1 d.). Negalintys patys gauti reikalingų daiktinių įrodymų byloje dalyvaujantys asmenys gali prašyti teismą juos išreikalauti. Tokiame prašyme būtina nurodyti: 1) daiktinį įrodymą, kurį prašoma išreikalauti; 2) pagrindą, leidžiantį manyti, kad įrodymą turi prašyme nurodytas asmuo; 3) priežastį, dėl kurios prašantis asmuo pats negali pateikti daiktinio įrodymo, ir 4) aplinkybes, kurias gali patvirtinti arba paneigti įrodymas (CPK 205 str.). Šių reikalavimų nesilaikymas yra pagrindas teismui atmesti prašymą išreikalauti įrodymą. Be to, tokius prašymus būtina pareikšti procesiniuose arba paruošiamuosiuose dokumentuose, išimtiniais atvejais žodžiu teismo posėdyje.Daiktiniai įrodymai yra pateikiami tiesiogiai bylą nagrinėjančiam teismui arba išduodami prašančiam išreikalauti įrodymą asmeniui, pateikusiam liudijimą, kuriuo patvirtinama asmens teisė gauti išreikalaujamą įrodymą (CPK 206 str.). Daiktinių įrodymų nepateikimo padariniai yra analogiški rašytinių įrodymų nepateikimo padariniams (CPK 207 str.). Teismui pateikti daiktiniai įrodymai yra laikomi byloje arba perduodami pagal specialų apyrašą į teismo daiktinių įrodymų saugojimo kamerą. Paprastai kartu su byla seife ar nedegamojoje spintoje saugomi nedidelės apimties daiktai (knygos, drabužiai, avalynė ir pan.). Sudaromas daiktinio įrodymo, saugomo teismo daiktinių įrodymų saugojimo kameroje, apyrašas, kuriame smulkiai aprašomas daiktinis įrodymas nurodant jo pavadinimą, technines charakteristikas, matmenis, svorį, spalvą, ypatingus požymius, esamus pažeidimus ar sugadinimus ir panašiai, t.y. požymius, leidžiančius identifikuoti daiktą. Teisėjo rezoliucija apyrašas pridedamas prie bylos, o jeigu šitai atliekama teismo posėdyje, apyrašas pridedamas prie posėdžio protokolo ir teismas priima protokolinę nutartį perduoti įrodymą saugoti daiktinių įrodymų saugojimo kameroje.Įrodymai, kurių negalima atgabenti į teismą, saugojami buvimo vietoje ir ten apžiūrimi (CPK 208 str. 3 d.). Teismas privalo imtis priemonių., kad daiktiniai įrodymai išliktų nepakitę, nes svarbu išsaugoti jų įrodomąsias savybes. Pirmiausia, būtina uždrausti naudoti tokius daiktus pagal jų tikslinę (ūkinę) paskirtį. Tam galima imtis laikinųjų apsaugos priemonių. Tam tikrais atvejais, esant daiktinius įrodymus pateikusių asmenų prašymui ir galimybei jį patenkinti be žalos bylos išnagrinėjimui, teisme apžiūrėtus ir ištirtus daiktinius įrodymus galima grąžinti juos pateikusiems asmenims iki bylos nagrinėjimo pabaigos. Daiktų, išimtų iš apyvartos ar ribotai esančių apyvartoje ir neišimtų iš apyvartos daiktų (CK 4.7 str.) galima negrąžinti juos pateikusiems asmenims, o perduoti atitinkamoms valstybės institucijoms. Daiktiniai įrodymai tiesiogiai apžiūrimi teismo posėdyje: teismas vizualiai apžiūri daiktinį įrodymą ir ištiria jo savybes, požymius, ypatumus, reikšmingus nagrinėjamai bylai. Tai g.b. atlikta analizuojant daikto pažeidimus, stebint jo veikimą, jį matuojant, sveriant ir panašiai. Kartu sudaroma galimybė susipažinti su įrodymais visiems byloje dalyvaujantiems asmenims, o prireikus — ir ekspertams bei liudytojams. Asmenys, susipažinę su daiktiniu įrodymu, turi teisę atkreipti teismo dėmesį į aplinkybes, susijusias su įrodymu, ir tokios pastabos įrašomos į teismo posėdžio protokolą (CPK 209 str.).Vertindamas daiktinius įrodymus, teismas privalo atkreipti dėmesį į jų įrodomųjų savybių atsiradimo (susidarymo) aplinkybes. Labai svarbu nustatyti, ar daiktinis įrodymas nebuvo dirbtinai paveiktas, kiek laiko yra praėję nuo įvykio, kurio aplinkybės yra įrodinėjamos remiantis daiktiniu įrodymu, iki įrodymo ištyrimo teisme. Pvz., siekdamas nustatyti prekės, dėl kurios kyla ginčas, kokybę ar kitas savybes, teismas gali skirti teismo prekinę ekspertizę.Reikia pabrėžti, kad Lietuvos teismuose daiktiniai įrodymai kaip įrodinėjimo priemonė naudojami gana retai.
APŽIŪROS PROTOKOLAS 210 str. Apžiūros protokolas1. Jeigu tai reikalinga bylos aplinkybėms ištirti, teismas savo iniciatyva ar dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali paskirti daiktinių ir rašytinių įrodymų apžiūrą jų buvimo vietoje arba vietos apžiūrą. Dėl apžiūros atlikimo teismas priima nutartį. 2. Apžiūrą atlieka visos sudėties teismas, dalyvaujantiems byloje asmenims pranešus apie apžiūros laiką ir vietą (išskyrus atvejus, kai apžiūra atliekama to paties teismo posėdžio, apie kurį dalyvaujantiems byloje asmenims yra pranešta, metu), o reikiamais atvejais – šaukiant liudytojus ir ekspertus. Asmens, kuriam pranešta apie apžiūrą, neatvykimas nekliudo atlikti apžiūros.3. Apžiūros metu dalyvaujantiems byloje asmenims, liudytojams ar ekspertams gali būti užduodama klausimų. Šie asmenys turi teisę atkreipti teismo dėmesį į visa tai, kas, jų nuomone, gali padėti nustatyti bylos aplinkybes.4. Apie apžiūros metu atliktus veiksmus ir jos rezultatus surašomas protokolas, kurį pasirašo visos sudėties teismas ir kiti dalyvavę apžiūroje asmenys. Prie protokolo pridedami visi darant apžiūrą sudaryti ir patikrinti planai, brėžiniai, nuotraukos ir kiti dokumentai kartu su jų aprašu. 5. Prireikus apžiūrą pagal teismo pavedimą gali atlikti ne bylą nagrinėjantis, o kitas teismas.211 str. Greitai gendančių daiktų apžiūraProduktus ir kitus greitai gendančius daiktus teismas nedelsdamas apžiūri. Po apžiūros šie produktai ir daiktai grąžinami tiems asmenims, iš kurių jie buvo gauti.
APŽIŪRAApžiūros atlikimo pagrindas teismo ir byloje dalyvaujančių asmenų poreikis vietoje išsiaiškinti tam tikras bylai reikšmingas aplinkybes. Pagal CPK 210 str. 1 d. prireikus ištirti bylos aplinkybes teismas savo iniciatyva arba byloje dalyvaujančių asmenų prašymu gali skirti daiktinių ir rašytinių įrodymų apžiūrą jų buvimo vietoje arba vietos apžiūrą. Taigi apžiūros protokolas, kaip įrodinėjimo priemonė, yra įstatymo nustatyta tvarka apžiūrėjus daiktinius arba rašytinius įrodymus ir įvykio vietą raštu užfiksuotos bylai reikšmingos aplinkybės.Daiktinius arba rašytinius įrodymus, kurių negalima pristatyti į teismą (pvz., dėl dydžio, nustatytos saugojimo tvarkos ir pan.), teismas apžiūri ir ištiria jų buvimo vietoje. Vizualiai apžiūrėdamas įrodymą, teismas nustato tam tikrus išorinius jo požymius, savybes, ypatumus. Tirdamas įrodymą, teismas atsižvelgia į jo reikšmę bylai, analizuoja jo savybes, požymius. Be to, siekdamas vietoje ištirti tikrąsias bylos aplinkybes, teismas gali atlikti vietos apžiūrą, pvz., naudojimosi žemės sklypu tvarkos arba servituto nustatymo bylose.Apžiūra g.b. skiriama tiek rengiantis, tiek vykstant teisminiam bylos nagrinėjimui. Byloje dalyvaujantys asmenys gali prašyti skirti apžiūrą pateikdami procesinius dokumentus arba žodžiu teismo posėdyje.Apžiūrą atlieka visos sudėties teismas. Byloje dalyvaujantiems asmenims pranešama apžiūros laikas ir vieta, išskyrus atvejus, kai apžiūra atliekama tame pačiame teismo posėdyje, apie kurį pranešta byloje dalyvaujantiems asmenims. Asmens, kuriam pranešta apie apžiūrą, neatvykimas nekliudo atlikti apžiūros (CPK 210 str. 2d.). Atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, teismas gali iškviesti į apžiūrą ir liudytojus bei ekspertus. Šitai pažymima apžiūros protokole. Liudytojas gali vietoje paaiškinti savo parodymus, o ekspertas gali surinkti medžiagą savo tyrimui ar vietoje atlikti ekspertizę. Per apžiūrą byloje dalyvaujantiems asmenims, liudytojams ar ekspertams g.b. pateikiami klausimai. Šie asmenys turi teisę atkreipti teismo dėmesį į, jų nuomone, bylai reikšmingas aplinkybes, detales (CPK 210 str. 3 d.).Dėl atliktų veiksmų ir rezultatų surašomas apžiūros protokolas. Jį pasirašo visos sudėties teismas ir kiti apžiūroje dalyvavę asmenys (CPK 210 str. 4 d.). Atsižvelgiant į šios įrodinėjimo priemonės specifiką, prie apžiūros protokolo pridedami visi teismo sudaryti ar patvirtinti planai, brėžimai, nuotraukos ar vaizdo įrašai.Teismo pavedimo tvarka apžiūrą gali atlikti ir kitas teismas. Produktus ir kitus greitai gendančius daiktus teismas privalo apžiūrėti nedelsdamas (CPK 211 str.), nes greitai gendančių daiktų palikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės, kad jie būrų apžiūrėti pagal CPK 209 str. taisykles, paprastai neįmanoma dėl jų savybių ilgai laikomi, jie gali sugesti ar prarasti dalį vertės. Tokie daiktai g.b. maisto produktai (pieno, mėsos, konditerijos ar kiti gaminiai), kurie turi savybę greitai gesti, kiti greitai gendantys (buitinės chemijos prekės, kai kurie vaistai ar statybinės medžiagos ir pan.) ir kiti suvartojamieji daiktai. Juos būtina apžiūrėti nedelsiant, kai tik jie teismo išreikalaujami ar jam perduodami.Daiktai g.b. apžiūrimi teisme, jų buvimo vietoje rengiantis bylos nagrinėjimui įrodymų užtikrinimo tvarka ar išimtiniais atvejais nagrinėjant bylą iš esmės, taip pat teismo pavedimo tvarka. Apžiūrėti greitai gendantys daiktai nedelsiant grąžinami juos pateikusiems asmenims. Daiktai grąžinami tokios pat kokybės ir rūšies. Greitai gendantys bešeimininkiai ir rasti daiktai g.b. perduoti policijai, finansų, kontrolės ar savivaldybės institucijai, kad esant galimybei būtų parduoti, o už juos gauti pinigai išsaugoti pametusiam ar kitaip praradusiam juos asmeniui (CK 4.63 str.).Pažymėtina, kad vietos apžiūra teismų praktikoje gana reta, nors šitaip teismas galėtų tiesiogiai išsiaiškinti daugelį bylai reikšmingų aplinkybių, tiesiogiai ištirti daiktinius ir rašytinius įrodymus.
EKSPERTO IŠVADA 212 str. Ekspertizės atlikimas ir ekspertų skyrimas1. Išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai. Prireikus gali būti skiriami keli ekspertai ar ekspertų komisija.2. Ekspertu gali būti skiriamas asmuo, turintis reikiamą kvalifikaciją išvadai duoti.3. Civiliniame kodekse numatytais atvejais gali būti nustatyta kitokia ekspertų skyrimo ir ekspertizės atlikimo tvarka. 213 str. Klausimai ekspertuiKiekvienas dalyvaujantis byloje asmuo turi teisę pateikti teismui klausimus, kuriais pageidauja gauti eksperto išvadą. Klausimus, kuriais reikalaujama eksperto išvados, galutinai nustato teismas nutartimi. Klausimų, kuriuos pasiūlė dalyvaujantis byloje asmuo, atmetimą teismas privalo motyvuoti. 214 str. Eksperto pareigos ir teisės1. Paskirtas ekspertu asmuo teismo šaukiamas privalo atvykti ir duoti objektyvią išvadą jam pateiktais klausimais.2. Ekspertas turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, dalyvauti, kai teismas nagrinėja bylą, pateikti šalims, tretiesiems asmenims ar liudytojams klausimų, prašyti teismą pateikti jam papildomą medžiagą, jeigu tai reikalinga išvadai duoti.3. Ekspertas turi teisę atsisakyti duoti išvadą, jeigu jis mano, kad pateikta jam medžiaga yra nepakankama išvadai duoti arba kad jam pateiktas klausimas viršija jo kvalifikaciją ar kompetenciją. 215 str. Eksperto atsakomybė1. Už neatvykimą, kai teismas šaukia, ar už atsisakymą duoti išvadą dėl priežasčių, kurias teismas pripažino nesvarbiomis, ekspertui gali būti skiriama iki vieno tūkstančio litų bauda.2. Už melagingos išvados davimą ekspertas atsako Baudžiamojo kodekso nustatyta tvarka. 3. Už duotos priesaikos sulaužymą ar nepagrįstą atsisakymą atlikti ekspertizę ekspertas atsako įstatymų nustatyta tvarka.216 str. Eksperto išvada1. Eksperto išvada pateikiama ir išdėstoma raštu ekspertizės akte. Ekspertizės akte turi būti smulkiai aprašomi atlikti tyrimai, jų pagrindu padarytos išvados ir pagrįsti atsakymai į teismo iškeltus klausimus.2. Jeigu atlikdamas ekspertizę ekspertas nustato turinčių reikšmės bylai aplinkybių, dėl kurių jam klausimų pateikta nebuvo, jis turi teisę duoti savo išvadą ir dėl šių aplinkybių.3. Jeigu byloje paskirti keli ekspertai, jie prieš duodami išvadą tarpusavyje pasitaria. Kai ekspertų nuomonės sutampa, visi ekspertai pasirašo bendrą išvadą. Ekspertai, kurie nesutinka su kitais ekspertais, parašo savo išvadą atskirai.217 str. Eksperto apklausa 1.Eksperto išvada balsu perskaitoma teismo posėdyje. Prieš perskaitant eksperto išvadą, ekspertizę atlikęs teismo posėdyje dalyvaujantis ekspertas (ekspertai) prisiekia, padėjęs (padėję) ranką ant LR Konstitucijos: „Aš, (vardas, pavardė), garbingai prisiekiu, kad sąžiningai vykdysiu savo pareigą remiantis visomis turimomis žiniomis pateikti objektyvią ir pagrįstą išvadą byloje“. Jeigu ekspertizė atliekama ne teismo posėdžio metu, eksperto pasirašytas priesaikos tekstas yra ekspertizės akto sudėtinė dalis. 2. Teismas turi teisę pasiūlyti ekspertui, kad jis savo išvadą išaiškintų žodžiu. Žodinis išaiškinimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą.3. Eksperto išvadai išaiškinti ir papildyti ekspertui gali būti pateikiami klausimai. Pirmasis pateikia klausimus tas asmuo, kurio prašymu ekspertizė paskirta, po to – kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Teismo iniciatyva paskirtam ekspertui pirmasis duoda klausimus ieškovas.4. Teisėjai turi teisę duoti ekspertui klausimus bet kuriuo jo apklausos momentu.218 str. Eksperto išvados įvertinimasEksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas bylos sprendime arba nutartyje.219 str. Papildoma ir pakartotinė ekspertizė 1. Jeigu eksperto išvada yra nepakankamai aiški ar neišsami, teismas gali paskirti papildomą ekspertizę.2. Jeigu teismui kyla abejonių dėl eksperto išvados pagrįstumo, taip pat jeigu yra prieštaravimų tarp kelių ekspertų išvadų, teismas gali paskirti pakartotinę ekspertizę ir pavesti ją daryti kitam ekspertui ar ekspertams.
EKSPERTO IŠVADAEkspertizės skyrimo pagrindas yra poreikis išsiaiškinti tam tikrus bylai reikšmingus klausimus, kurių negalima išsiaiškinti be specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių (CPK 212 str. l d.). G.b. skiriama tokių sričių ekspertizė: a) mokslo įvairių mokslų sričių (humanitarinių mokslų: istorijos, lingvistikos, ekonomikos; gamtos mokslų: biologijos, agronomijos; tiksliųjų mokslų: matematikos ir kt.); b) meno (literatūros, dailės, muzikos); c) technikos (transporto, buitinės technikos); d) amato; e) medicinos (psichiatrijos, psichologijos, narkologijos), ir f) kitų sričių. Taigi eksperto išvada tai įstatymų nustatyta tvarka paskirto asmens, turinčio specialių mokslo, technikos, amato ar kitų sričių žinių, raštu išdėstyta nuomonė, gauta atlikus tam tikrus tyrimus siekiant atsakyti į teismo pateiktus klausimus.Teismo ekspertizė negali būti skiriama siekiant išaiškinti teisės klausimus, nes juos, vadovaudamasis nepriklausomumo principu, teismas privalo spręsti savarankiškai. Teisme kilus abejonių dėl įstatymo ar kito teisės akto, kuris turėtų būti taikomas byloje ir priklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, sutikimo su Konstitucija, teismas privalo sustabdyti bylą ir kreiptis su atitinkamu prašymu į Konstitucinį Teismą (CPK 3 str. 4 d.). Jeigu teisės aktas nepriklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, bendrosios kompetencijos teismas turi teisę kreiptis į administracinį teismą su prašymu patikrinti, ar atitinkamas norminis teisės aktas ar jo dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės priimtą norminį teisės aktą (CPK 3 str. 4 d.). Vis dėlto ekspertizė g.b. skiriama ir siekiant išspręsti klausimus, susijusius su užsienio teise, nes užsienio teisė yra teisės klausimas.Tik teismas gali skirti ekspertizę, tačiau visais atvejais būtina atsižvelgti į byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę. Šalis, inicijuodama ekspertizės skyrimą, privalo nurodyti aplinkybes, kurias būtina nustatyti, ir ekspertui pateiktinus klausimus. Šalies prašymai skirti ekspertizę išdėstomi procesiniuose arba paruošiamuosiuose dokumentuose, nors tokius prašymus galima pateikti ir žodžiu teismo posėdyje. Ekspertizė g.b. skiriama rengiantis teisminiam bylos nagrinėjimui ir nagrinėjant bylą (tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose). Be to, turto vertės nustatymo ekspertizė g.b. teismo antstolio skiriama ir vykdymo procese (CPK 682 str. l d.). Teismo nutartimi paskyrus ekspertizę, bylos nagrinėjimas g.b. sustabdytas (CPK 164 str. 2 p.).Skirdamas ekspertizę teismas privalo išsiaiškinti, kokius konkrečius klausimus reikia pateikti ekspertui. Šiuo tikslu teismas išklauso visų byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę (siūlymus), tačiau galutinius kausimus nustato pats priimdamas nutartį. Atmesdamas byloje dalyvaujančių asmenų klausimus, teismas privalo nurodyti atmetimo argumentus (CPK 213 str.).Teismo nutartis skirti ekspertizę arba jos neskirti neskundžiama, tačiau g.b. skundžiama nutartis sustabdyti bylą (paskyrus ekspertizę) (CPK 165 str.).Nutartis skirti ekspertizę turi atitikti teismo nutarčiai keliamus reikalavimus (CPK 291 str. 1 d.). Nutarties motyvuojamojoje dalyje būtina aprašyti bylos aplinkybes, susijusias su ekspertizės dalyku, ir nurodyti ekspertizės skyrimo pagrindą. Ekspertui pateikiami klausimai turi būti susiję su jo, o ne teismo kompetencija. Pvz., autotechnikos ekspertas gali nustatyti transporto priemonių gedimus, jų atsiradimo laiką ir priežastis, autoavarijos eigą, tačiau negali spręsti, kuris autoįvykio dalyvis kaltas dėl žalos, nes šį klausimą turi išspręsti teismas, įvertinęs eksperto išvadą ir kitas bylos aplinkybes.Rezoliucinėje teismo nutarties dalyje nurodomi ekspertui pateikiami klausimai. Jie turi būti aiškūs ir tikslūs, be dviprasmybių. Be to, šioje nutarties dalyje nurodomas ekspertas arba ekspertizės įstaiga, kuriai pavedama atlikti ekspertizę. Prireikus g.b. skiriami keli ekspertai arba ekspertų komisija. Skiriant kompleksinę ekspertizę, kai klausimus turi spręsti keli įvairių sričių specialistai, būtina nurodyti ekspertą, privalantį atlikti bendruosius tyrimus ir pateikti bendrąją išvadą (pvz., psichiatrinė psichologinė ekspertizė). Prieš tai teismas atsižvelgia į ekspertų arba ekspertizės įstaigos(ų) nuomonę. Jeigu ekspertizę pavedama atlikti ekspertizės įstaigai, ekspertą skiria įstaigos vadovas ir jis teismui praneša apie paskirtą konkretų ekspertą. Šitaip yra siekiama sudaryti teismui galimybę pranešti apie tai byloje dalyvaujantiems asmenims ir išaiškinti jiems teisę nušalinti ekspertą.
Ekspertai g.b. ekspertizės įstaigų (pvz., Lietuvos ekspertizės instituto, Valstybinės teismo psichiatrijos ar narkologijos tarnybos, VRM Kriminalinių ekspertizių skyriaus, Lietuvos teisės universiteto Teisės medicinos instituto, įvairių akcinių bendrovių) darbuotojai, asmenys, turintys reikiamą išsilavinimą ir atitinkantys tam tikrus kvalifikacinius reikalavimus (turto vertintojai, auditoriai), bei kiti asmenys, turintys specialių žinių. Dabar yra įsteigtas Lietuvos teismo ekspertizių centras, kuris organizuoja ir koordinuoja valstybinių ekspertizės įstaigų darbą. 2002 m. Teismo ekspertizės įstatymas nustato teismo ekspertizės įstaigų ir teismo ekspertų statusą, kvalifikacinius reikalavimus teismo ekspertams, ekspertizės atlikimo tvarką. Įstatymas įsigalioja kartu su BPK ir iš esmės skirtas ekspertų veiklos reglamentavimui BP. Tačiau tai nereiškia, kad teismo ekspertai negali atlikti ekspertizės CB, nes šitai numato ir pats įstatymas.CPK 212 str. nurodyta, kad CK numatytais atvejais g.b. nustatyta kitokia ekspertų skyrimo ir ekspertizės atlikimo tvarka. Tai g.b. priverstinio akcijų pardavimo, JA veiklos tyrimo byloje. Prieš skirdamas ekspertus, teismas privalo pasiūlyti šalims susitarti dėl konkrečių ekspertų skyrimo. Šalims susitarus, teismas skiria šalių bendrai pasirinktus ekspertus, kad ištirtų JA veiklą ir raštu pateiktų ataskaitą bei siūlymus. Šalims nesusitarus, teismas ekspertus skiria savo nuožiūra iš šalių pateikto siūlomų ekspertų sąrašo, kuriame nurodoma ne mažiau kaip dešimt ekspertų. Tokiais atvejais šalis turi teisę iš kitos šalies pateikto sąrašo išbraukti penkis ekspertus ir pareikšti nuomonę apie sąraše likusius ekspertus (CK 2.127 str.). Galutinį ekspertų skaičių nustato teismas, atsižvelgdamas į JA veiklos tyrimo mastą. Taigi proceso ir materialiosios teisės normos numato skirtingą atitinkamų ekspertų skyrimo tvarką.Eksperto nušalinimo pagrindai nurodyti CPK 67 str., kuriame greta bendrųjų nušalinimo pagrindų, numatytų CPK 65 str., nustatomi ir specifiniai nušalinimo pagrindai, t.y. kai ekspertas dėl tarnybos ar kitokių priežasčių yra priklausomas nuo bet kurio byloje dalyvaujančio asmens arba kai ekspertas atliko reviziją, auditą ar kitokį patikrinimą, kurio medžiaga sudarė pagrindą iškelti nagrinėjamą civilinę bylą; tačiau pagrindas nušalinti ekspertą nėra aplinkybė, kad ekspertas dalyvavo ankstesnėje tos pačios bylos ekspertizėje (CPK 68 str. 3 d.). Vykdant teismo sprendimą teismo antstoliui nesutikus su ekspertui pareikštu nušalinimu, šis klausimas nedelsiant perduodamas spręsti apylinkės teismui (CPK 598 str. 5 d.). Vykdymo proceso šalys turi teisę pareikšti nušalinimą per penkias dienas nuo patvarkymo skirti ekspertizę dienos (CPK 682 str. 1 d.).Ekspertu paskirtas asmuo privalo atvykti teismo šaukimu ir pateikti nešališką išvadą jam pateiktais klausimais (CPK 214 str. 1 d.). Už šios pareigos nevykdymą dėl priežasčių, kurias teismas pripažino nesvarbiomis, ekspertui g.b. skiriama bauda, o už melagingos išvados pateikimą ekspertas atsako įstatymo nustatyta tvarka (BK 235 str.). Ekspertas turi teisę atsisakyti pateikti išvadą, jeigu mano, kad išvadai nepakanka medžiagos arba jam pateiktas klausimas viršija jo kvalifikaciją ar kompetenciją (CPK 214 str. 3 d.). Be to, jis gali pats nusišalinti ar būti nušalintas CPK 65 str. 1 d. 15 p. nurodytais pagrindais, kita vertus, tik jam taikytini specialūs pagrindai, nurodyti CPK 67 str. 2 d. (jis yra dėl tarnybos ar kitaip priklausomas bent nuo vienos iš šalių ar kitų byloje dalyvaujančių asmenų; atliko reviziją, auditą ar kitokį patikrinimą, kurio medžiaga buvo pagrindas iškelti tą civilinę bylą).Ekspertas turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, dalyvauti teismo posėdyje, pateikti byloje dalyvaujantiems asmenims ir liudytojams klausimus, prašyti teismą pateikti papildomos medžiagos, reikalingos ekspertizei (CPK 214 str. 2d.). Už ekspertizės atlikimą ekspertas gauna užmokestį (CPK 89 str. 2 d.), be to, jam mokami dienpinigiai ir atlyginamos turėtos atvykimo į teismą, važiavimo ir gyvenamosios patalpos nuomos išlaidos (CPK 89 str. 4 d.).Ekspertizės atlikimo išlaidos apmokamos iš teismo nustatyto užstato bylinėjimosi išlaidoms padengti pagal patvirtintą sąmatą, tačiau jeigu ekspertas iškviečiamas ir ekspertizė skiriama teismo iniciatyva, šios išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto. Ekspertizė g.b. atliekama teisme, ekspertizės įstaigoje arba kitose vietose (tiriamo dalyko buvimo vietoje). Pvz., tiriant gali išsiskirti nuodingosios medžiagos, dėl kurių ekspertizė turi būti atliekama specialiai tam skirtose patalpose, arba ekspertizė dėl statinio statybos darbų kokybės ir vertės neišvengiamai turi būti atliekama statinio buvimo vietoje (nors patys skaičiavimai pagal statybos vietoje surinktus duomenis g.b. atliekami ir eksperto kabinete).Tam tikrais atvejais įstatymai numato būtiną ekspertizės skyrimą. Ekspertizę būtina skirti tėvystės nustatymo (CPK 389 str.), FA pripažinimo neveiksniu ar ribotai veiksniu (CPK 466, 471 str.), priverstinio akcijų pardavimo ir JA veiklos tyrimo bylose (CK 2.118, 2.127 str.), taip pat dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga ir kitais atvejais.Teismų praktikoje dažniausios tokių rūšių ekspertizės:– rašysenos ekspertizė, kai reikia nustatyti asmenis, rašiusius ar pasirašiusius tam tikrą dokumentą, rašto klastojimo atvejus. Ši ekspertizė dažniausiai pavedama Teismo ekspertizės centro ekspertams;– psichiatrinė ekspertizė, kai reikia nustatyti FA psichikos būklę siekiant nuspręsti dėl asmens veiksnumo arba atsakyti į klausimą, ar asmuo tam tikru metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Tokios ekspertizės dažniausiai pavedamos Valstybinei psichiatrijos ir narkologijos tarnybai prie SAM;– psichologinė ekspertizė, kai nustatomas asmens gebėjimas su prasti bylos aplinkybes ir nepilnamečio asmens gebėjimas suvokti ir valdyti savo veiksmus, atsižvelgiant į individualius psichologinius ir amžiaus ypatumus. Pavedama Valstybinei psichiatrijos ir narkologijos tarnybai prie SAM;– narkologinė ekspertizė, kai siekiama pripažinti asmenį ribotai veiksniu dėl piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais, narkotinėmis ar toksinėmis priemonėmis, išnagrinėti medicinos apžiūros išvadas dėl asmens neblaivumo ar girtumo laipsnio nustatymo;– dokumentų ekspertizė dėl dokumento turinio tapatybės ar su klastojimo, dokumento gamybos būdo, laiko ir kitų aplinkybių. Ją dažniausiai atlieka Teismo ekspertizės centras;– medicinos ekspertizė, kai ginčijama tėvystė, siekiama nustatyti asmens kūno sužalojimo, darbingumo netekimo procentą. Šias ekspertizes atlieka Teismo medicinos institutas, Valstybinė medicinos socialinės ekspertizės komisija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos;– autorystės ekspertizė, kai nustatomas neredaguoto kūrinio autorius. Atlieka Teismo ekspertizės centras;– buhalterinė ekspertizė, kai nustatomas materialiųjų vertybių ir pinigų trūkumas, turtinės žalos dydis. Atlieka Teismo ekspertizės centras, revizijų departamentas prie Finansų ministerijos, pavieniai auditoriai;– finansų ekspertizė, kuria siekiama nustatyti įmonių nemokumą bankroto bylose, mokesčių mokėjimo tvarką ir pažeidimus vykdant kredito ir finansų operacijas; – autotechninė ekspertizė, kuria siekiama išsiaiškinti transporto priemonės gedimus, jų atsiradimo aplinkybes, autoįvykio mechanizmą. Atlieka Teismo ekspertizės institutas;– techninės darbų saugos ekspertizė, kuria nustatomos nelaimingų atsitikimų darbe techninės priežastys, darbo sąlygų sutikimas su nu statytais reikalavimais;– prekinė ekspertizė, kai ginčijama sugadinto automobilio remonto, sugadintų baldų, drabužių ar kitų daiktų vertė. Atlieka įvairūs ekspertai ar turto vertintojai, dažniausiai Lietuvos prekių ekspertizės asociacijos narių (pvz., UAB „Impeksservis”) ekspertai; – turto ar verslo vertinimo ekspertizė, kuria siekiama nustatyti nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, taip pat verslo vertę. Šią ekspertizę atlieka turtą ir verslą vertinančios įmonės, turto vertintojai, turintys Au dito, apskaitos ir turto vertinimo instituto suteiktus kvalifikacijos atestatus, suteikiančius teisę verstis atitinkama turto vertinimo veikla (1999 m. gegužės 25d. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 5 str)1– statinių projektavimo, statybos, statinių projektų ekspertizė, kai ginčijama namų, butų ar kitų statinių statybos vertė. Ją atlieka atestuotos statinių ekspertizės įmonės.Žinoma, tai tėra dažniausiai teismuose atliekamų ekspertizių sąrašas. Vien Lietuvos teismo ekspertizės centras atlieka 28 rūšių ekspertizes.Paskyręs ekspertizę teismas kartu su nutartimi skirti ekspertizę pateikia ekspertui ir daiktus bei dokumentus, kurie turi būti ištirti. Dažniausiai ekspertui pateikiama visa civilinė byla. Ekspertizę būtina atlikti objektyviai ir išsamiai, ekspertas privalo griežtai laikytis įstatymuose nustatytų reikalavimų.Ekspertas gali teismui pranešti, kad išvados negalima pateikti tik kai: 1) pateikta medžiaga yra neišsami, netinkamos kokybės ir šių trūkumų negalima pašalinti; 2) klausimas nėra eksperto kompetencijos; 3) atsakyti į klausimą nėra moksliškai pagrįstos metodikos.Ekspertizės eiga, rezultatai ir išvada išdėstomi raštu ekspertizės akte. Prieš perskaitydamas eksperto išvadą teismo posėdyje, ekspertizę atlikęs ekspertas prisiekia padėjęs ranką ant Konstitucijos (CPK 217 str. ą d.), išskyrus atvejus, kai ekspertizę atlieka asmuo, įtrauktas į LR ekspertų sąrašą, jis buvo prisiekęs įtraukiant jį į sąrašą, atleidžiamas nuo priesaikos teisme ir laikomas įspėtu dėl BA (Teismo ekspertizės įstatymo l0 str.). Jeigu ekspertizė atliekama ne teismo posėdyje, eksperto pasirašytas priesaikos tekstas, kaip ekspertizės akto sudedamoji dalis, yra pridedamas prie ekspertizės akto.Ekspertizės atlikimo tvarką ekspertizės įstaigose nustato atitinkami TA, pvz., Teismo ekspertizės įstatymas, Ekspertizių darymo Lietuvos teismo ekspertizės institute nuostatai, Teismo psichiatrinės, narkologinės ir psichologinės ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarka, Teismo medicinos instituto nuostatai.Ekspertizės aktą sudaro trys dalys: įvadinė, tiriamoji ir išvadų dalis.Įvadinėje dalyje nurodoma akto surašymo data, byla, kurioje paskirta ekspertizė, teismo nutartis, kuri yra ekspertizės atlikimo pagrindas, ekspertizės rūšis, ekspertizės įstaigos pavadinimas, žinios apie ekspertą (pavardė, vardas, išsilavinimas, specialybė, mokslo laipsnis, einamos pareigos), ekspertui pateikti klausimai, ekspertizės atlikimo vieta, atliekant ekspertizę dalyvavę asmenys, eksperto priesaikos žyma.Tiriamojoje dalyje ekspertas privalo smulkiai aprašyti atliktus tyrimus ir jais remiantis padarytas išvadas. Taip pat būtina nurodyti priežastis, kodėl negalima atsakyti į tam tikrus klausimus. Šią ekspertizės akto dalį turi suprasti ir ne specialistai, specialūs terminai turi būti paaiškinti. Paprastai tyrimo eiga atskleidžiama ir fotonuotraukomis, skaidrėmis, planais, brėžiniais, schemomis bei kitomis pagalbinėmis priemonėmis jos pridedamos prie akto. Kompleksinės ekspertizės atveju akto tiriamojoje dalyje kiekvieno eksperto atlikti tyrimai išdėstomi atskirai.Išvadų dalyje ekspertas privalo atsakyti į teismo nutartyje pateiktus klausimus. Į kiekvieną klausimą būtina atsakyti iš esmės (ne formaliai) arba nurodyti, kad negalima šito padaryti dėl akto tiriamojoje dalyje nurodytų priežasčių (nepakanka medžiagos, nėra moksliškai pagrįstos metodikos, klausimas nėra eksperto kompetencijos). Eksperto išvados jo paties iniciatyva spręstais klausimais išdėstomos pabaigoje.Pagal atsakymų į teismo klausimus pobūdį eksperto išvada g.b.: 3 rūšių: kategoriška, tikėtina ir išvada, kad į teismo klausimus negalima atsakyti.Kategoriška išvada reiškia aiškų ir vienintelį atsakymą į pateiktą klausimą (atsakymas g.b. ir teigiamas, ir neigiamas), pvz., kad ponas H. pasirašydamas testamentą negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, kad paskolos lapelyje pasirašė ne ponia L., o kitas asmuo. Tokia eksperto išvada yra tiesioginis įrodymas.Tikėtina išvada yra tada, kai ekspertas nurodo, kad tam tikras faktas galėjo arba gali egzistuoti. Pvz., tokia yra išvada, kad pilietės J. veiksmai prieštaravo Kelių eismo taisyklėms, jeigu ji per sankryžą važiavo degant raudonam šviesoforo signalui, tačiau jeigu degė žalias šviesoforo signalas, tai jos veiksmai Kelių eismo taisyklėms neprieštaravo. Taigi šiuo atveju kitomis įrodinėjimo priemonėmis turi būti nustatyta, koks šviesoforo signalas degė pilietei J. važiuojant per sankryžą. Tokia eksperto išvada g.b. tik netiesioginis įrodymas.Ekspertizę (komisijos, kompleksinę) atlikę ekspertai pateikia bendrą išvadą ir ją pasirašo visi ekspertizę atlikę ekspertai. Kai atliekant kompleksinę ekspertizę paaiškėja, kad į pateiktus klausimus atskirai turi atsakyti skirtingų specialybių ekspertai, tyrimų rezultatai g.b. įforminami ir atskirais aktais.Ekspertizės išvada, ekspertui prisiekus, balsu perskaitoma teismo posėdyje. Teismas gali pasiūlyti ekspertui paaiškinti išvadą savais žodžiais. Toks aiškinimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą. Siekiant išaiškinti ir papildyti eksperto išvadą, jam g.b. pateikiami klausimai. Pirmas klausimus pateikia asmuo, kurio prašymu paskirta ekspertizė, paskui kiti byloje dalyvaujantys asmenys. Teismo iniciatyva paskyrus ekspertizę, pirmasis klausimus pateikia ieškovas. Teisėjas turi teisę pateikti klausimus bet kuriuo eksperto apklausos momentu (CPK 217 str.).Vadovaujantis CPK 218 str., eksperto išvada teismui nėra privaloma. Ji turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu (nešališku) byloje esančių įrodymų ištyrimu, t.y. ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės. Teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti pagrindžiamas teismo sprendime ar nutartyje.Jeigu ekspertizės išvada nepakankamai aiški ar išsami, teismas gali skirti papildomą ekspertizę ir ją pavesti tiems patiems ekspertams (CPK 219 str. 1 d.), tačiau jeigu kyla abejonių dėl eksperto išvados pagrįstumo, taip pat jeigu yra kelių ekspertų išvadų prieštaravimų, teismas gali skirti pavesti pakartotinę ekspertizę kitiems ekspertams (CPK 219 str. 2 d.). Šiais atvejais teismas privalo nurodyti priežastis, dėl kurių eksperto išvada pripažintina nepagrįsta arba prieštaringa. Paprastai tokiais atvejais skiriama komisijos ekspertizė. Pažymėtina, kad papildoma ar pakartotinė ekspertizė g.b. skiriama ir vykdant sprendimą, išieškotojui ar skolininkui pareiškus motyvuotus prieštaravimus dėl ekspertizės išvados (CPK 682 str. 2 d.).Tam tikrų kategorijų, pvz., ypatingąja teisena nagrinėjamose asmens pripažinimo neveiksniu (CPK 464 str.), tėvystės nustatymo, bylose (CPK 389 str.) ekspertizė yra prima facie įrodymas, nes atsakovo pareikštas ekspertizės atsisakymas g.b. laikomas tėvystės įrodymu (CK 3.148 str.).Teismas privalo laikytis nustatytos ekspertizės skyrimo ir atlikimo tvarkos, nes dėl jos pažeidimų eksperto išvada g.b. nepripažinta įrodinėjimo priemone. Be to, teismas privalo atsižvelgti į eksperto kvalifikaciją, patirtį, ekspertizei pateiktos medžiagos apimtį. Vertindamas ekspertizės išvadas, teismas privalo vertinti ir akto tiriamojoje dalyje nurodytas aplinkybes bei patikrinti, ar išvada neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Vykstant teisminiam nagrinėjimui kaip įrodymai g.b. naudojami rašytiniai aktai, kurie dėl savo prigimties yra ekspertinio pobūdžio, nes gaunami atlikus reikiamus tyrimus ir taikant specialias žinias. Tai turto įvertinimo, defektų nustatymo, įrengimų ir mechanizmų ištyrimo ar kitokie aktai, surašyti reikiamą kvalifikaciją turinčių asmenų atlikus tyrimą. Jeigu toks tyrimas atliktas ne pagal teismo nutartį CB, atsižvelgiant į jo tiriamąjį mokslinį pobūdį, gauta eksperto išvada negali būti laikoma įrodymų pagal CPK 216 str. Toks dokumentas gali atitikti kitą įrodinėjimo priemonę rašytinį įrodymą, nes jame yra žinių apie bylai reikšmingas aplinkybes (CPK 197 str.). Taigi tinkamu įrodymu g.b. laikoma eksperto išvada, gauta ir atlikta laikantis įstatyme nustatytos tvarkos.KITI ĮRODYMAI 220 str. Nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai1. Nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, pateikti teismui kaip įrodymai, ištiriami teismo posėdyje. Dalyvaujantys byloje asmenys, liudytojai ar ekspertai, kuriems parodyti ar paskelbti minėti įrodymai, gali duoti paaiškinimus, daryti pareiškimus, atkreipti teismo dėmesį į bet kurias pastebėtas ar išgirstas aplinkybes. Visa tai įrašoma į teismo posėdžio protokolą.2. Nuotraukų, vaizdo ar garso įrašų, kuriuose užfiksuotas privatus asmens gyvenimas, parodymas ar paskelbimas viešame teismo posėdyje leidžiamas tik to asmens sutikimu, o kitais atvejais – tik uždarame teismo posėdyje.
KITOS ĮRODINĖJIMO PRIEMONĖSPagal CPK 220 str. 3 d. kitos įrodinėjimo priemonės g.b. nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, tačiau šie daiktai g.b. įrodinėjimo priemonės tik tada, kai jie padaryti nepažeidžiant įstatymų.Teismų praktikoje byloje dalyvaujantys asmenys, siekdami įrodyti bylai reikšmingas aplinkybes, dažnai pateikia nuotraukas, vaizdo ir garso įrašus. Pvz., žalos atlyginimo bylose pateikiamos apgadinto daikto nuotraukos, garbės ir orumo gynimo bylose pateikiami garso įrašai, patvirtinantys garbę ir orumą žeminančių žinių paskleidimo faktą, akcininkų susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais bylose pateikiami vaizdo įrašai, patvirtinantys susirinkimo tvarkos pažeidimus.Pažymėtina, kad bylai reikšmingos aplinkybės turi būti užfiksuotos prieš iškeliant bylą teisme. Kai fotografuojama, įrašinėjama ar filmuojama tiriant įrodymus teisme, nuotraukos, garso ar vaizdo įrašai tėra sudedamoji procesinių veiksmų dalis. Pvz., prie apžiūros protokolo ar ekspertizės akto pridėtos nuotraukos, vaizdo ar garso įrašai yra ne savarankiška įrodinėjimo priemonė, o tik apžiūros protokolo ar ekspertizės akto sudedamosios (neatskiriamos) dalys.Svarbiausias reikalavimas, keliamas tokioms įrodinėjimo priemonėms, yra jų atsiradimas nepažeidžiant įstatymų. Naudojant šias įrodinėjimo priemones, negalima pažeisti konstitucinės asmeninio gyvenimo ir būsto neliečiamumo nuostatos, t.y. negali būti naudojami slaptai, neteisėtai įsibraunant į būstą ar kitomis neteisėtomis priemonėmis padaryti nuotraukos, vaizdo ar garso įrašai. Taip pat pažymėtina, kad informacija apie privatų asmens gyvenimą g.b. renkama tik vadovaujantis įstatymu, panaudojama įstatymų nustatytais tikslais ir tvarka (CK 2.23 str., Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5, 78 str.; Policijos veiklos įstatymo 18 str. 1 d. 3 p., Valstybės saugumo departamento įstatymo 45 str., Operatyvinės veiklos įstatymo 811 str.) ir tik motyvuotu teismo sprendimu. Tačiau visada būtina atsižvelgti, ar asmuo nepiktnaudžiauja teise apskritai ir teise į privatumą. Be to, parodyti arba paskelbti teismo posėdyje nuotraukas, vaizdo ar garso įrašus, kuriuose užfiksuotas privatus asmens gyvenimas, leidžiama tik to asmens sutikimu, o kitais atvejais tik uždarame teismo posėdyje (CPK 220 str. 2 d.).Nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, kaip įrodymai, pateikti teismui, ištiriami teismo posėdyje. Spręsdamas, ar priimti tokius įrodymus teismas turi nustatyti, ar jie gauti nepažeidžiant įstatymų. Pvz., santuokos nutraukimo bylose įrodinėjant santuokos iširimą dėl atsakovo (ės) kaltės (CK 3.60 str., CPK 382 str. 6 p.) g.b. pateikiami atsakovo ar atsakovės slaptus susitikimus su atitinkamai drauge ar draugu įrodantys garso ar vaizdo įrašai, padaryti slapta patekus į būstą; tačiau tokie įrodymai negali būti priimami teismo ir pripažįstami įrodinėjimo priemone, nes šie daiktai gauti pažeidžiant įstatymą. Kita vertus, teismui pateikta nuotrauka, kurioje atsakovas nufotografuotas su savo drauge gatvėje, koncerte ar kitoje viešojoje vietoje, pripažintina teisėta įrodinėjimo priemone.Teismo posėdyje tiriant nuotraukas, vaizdo ar garso įrašus, byloje dalyvaujantys asmenys, liudytojai ar ekspertai, susipažinę su minėtais įrodymais, gali duoti paaiškinimus, daryti pareiškimus, atkreipti dėmesį į bet kurias išgirstas ar pamatytas aplinkybes (CPK 220 str. 1 d.). Tokius įrodymus teismas privalo vertinti itin kruopščiai, atsižvelgti į ją atsiradimo aplinkybes, suklastojimo galimybes ir ryšį su įrodinėjamomis aplinkybėmis bei kitais byloje esančiais įrodymais.
Įrodymų užtikrinimas221 str. Įrodymų užtikrinimas Asmenys, kurie turi pagrindą baimintis, kad pateikti jiems reikalingus įrodymus vėliau pasidarys negalima arba sunku, gali prašyti teismą, tiek prieš ieškinio padavimą, tiek ir padavus jį, užtikrinti šiuos įrodymus. 222 str. Prašymas dėl įrodymų užtikrinimoAsmens prašyme dėl įrodymų užtikrinimo, be procesiniams dokumentams privalomų elementų, turi būti nurodoma: 1) įrodymai, kuriuos reikia užtikrinti;2) aplinkybės, kurias įrodymas turi patvirtinti;3) priežastys, dėl kurių pareiškėjas prašo užtikrinti įrodymus. 223 str. Įrodymų užtikrinimo tvarka1. Įrodymų užtikrinimo klausimu teismas rašytinio proceso tvarka priima nutartį, kurioje nurodo jos įvykdymo tvarką ir būdą. Nutartis įrodymų užtikrinimo klausimu turi būti priimta ne vėliau kaip per tris dienas nuo atitinkamo prašymo pateikimo teismui dienos.2. Tais atvejais, kai asmuo, nepateikęs ieškinio, prašo įrodymų užtikrinimo, teismas, užtikrindamas įrodymus, paskiria ne ilgesnį kaip keturiolikos dienų terminą ieškiniui pateikti. Per teismo nustatytą terminą nepateikus ieškinio, teismas nutartimi panaikina įrodymų užtikrinimo priemones. Užtikrindamas įrodymus, teismas gali pareikalauti, kad užtikrinimo prašantis asmuo pateiktų užstatą. Jeigu per teismo nustatytą terminą ieškinys nepateikiamas ir asmuo, patyręs nuostolių dėl įrodymų užtikrinimo, per trisdešimt dienų nepareiškia ieškinio dėl jų atlyginimo, užstatas grąžinamas.3. Prašančiam užtikrinti įrodymus asmeniui ar dalyvaujantiems byloje asmenims pranešama apie įrodymų užtikrinimo laiką ir vietą, tačiau šių asmenų neatvykimas į teismo posėdį nekliudo užtikrinti įrodymus. Išimtiniais atvejais, kai tai būtina dėl susiklosčiusių aplinkybių, įrodymai gali būti užtikrinami skubiai, iki pranešimo apie įrodymų užtikrinimą atitinkamiems asmenims.4. Visa medžiaga, surinkta įrodymų užtikrinimo tvarka, siunčiama bylą nagrinėjančiam teismui. 224 str. Teismo nutarties, kuria atsisakoma užtikrinti įrodymus, apskundimasDėl teismo nutarties, kuria atsisakoma užtikrinti įrodymus, prašęs įrodymų užtikrinimo asmuo gali paduoti atskirąjį skundą.
Įrodymų užtikrinimas – tai įstatymo nustatyta tvarka įrodymų išsaugojimas ir užfiksavimas esant realiam pavojui, jog iki bylos teisminio išnagrinėjimo bylai reikšminga informacija neišliks (žus, išnyks, pasikeis) arba pagrindo manyti, kad gauti minėtą informaciją vėliau taptų negalima arba sunku.Įrodymų užtikrinimo priemonės suteikia galimybę užfiksuoti ir išsaugoti įrodymus. Pvz., liudytojas gali išvykti į ilgalaikę komandiruotę ar gyventi į užsienį, gali dingti daiktas, kuris g.b. daiktinis įrodymas byloje, atsakovas gali sunaikinti rašytinius įrodymus ir panašiai. Dėl nurodytų priežasčių asmuo, turintis pagrindo manyti, kad pateikti reikalingus įrodymus vėliau taps negalima ar sunku, gali prašyti teismą juos užtikrinti (CPK 221 str.). Šiai galima padaryta prieš pareiškiant arba jau pareiškus ieškinį. Pareiškime nurodoma:– įrodymai, kuriuos reikia užtikrinti;– aplinkybės, kurias įrodymas gali patvirtinti;– priežastys, dėl kurių pareiškėjas prašo užtikrinti įrodymą.Pareiškime nenurodžius minėtų aplinkybių teismas gali tokį prašymą atmesti.Pažymėtina, kad pareiškimas užtikrinti įrodymus paduodamas teismui, kurio veiklos teritorijoje yra prašomas užtikrinti įrodymas. Jeigu ieškinys pareikštas vieno teismo, o įrodymas yra kito teismo veiklos teritorijoje, bylą nagrinėjantis teismas priima nutartį dėl teisminio pavedimo ir įpareigoja kitą teismą užtikrinti tam tikrą įrodymą, esantį to teismo veiklos teritorijoje.Įrodymų užtikrinimo klausimais teismas rašytinio proceso tvarka priima nutartį, kurioje nurodo jos įvykdymo tvarką ir būdą. Tokią nutartį būtina priimti ne vėliau kaip per 3 dienas nuo atitinkamo prašymo pareiškimo teisme dienos (CPK 223 str. 1 d.). Teismo nutartyje nurodoma, kokie įrodymai, kokia tvarka ir būdu yra užtikrinami. Dėl teismo nutarties, kuria atsisakoma užtikrinti įrodymus, atitinkamą prašymą pareiškęs asmuo gali pateikti skundą (CPK 224 str.). Prašančiam užtikrinti įrodymus asmeniui ir byloje dalyvaujantiems asmenims pranešama teismo posėdžio, kuriame sprendžiamas įrodymų užtikrinimo klausimas, vieta ir laikas, tačiau šių asmenų neatvykimas į teismo posėdį nekliudo užtikrinti įrodymų. Žinoma, esant trijų dienų terminui nerealu, kad byloje dalyvaujantys asmenys gaus tokį pranešimą iki teismo posėdžio, tačiau tokiems pranešimams perduoti g.b. naudojamos ir elektroninio ryšio priemonės. Išimtiniais atvejais įrodymai g.b. užtikrinami skubiai, t.y. iki pranešimo byloje dalyvaujantiems asmenims apie įrodymų užtikrinimą.Kai nepareiškęs ieškinio asmuo prašo užtikrinti įrodymus, priėmęs nutartį juos užtikrinti teismas skiria ne ilgesnį kaip 14 dienų terminą ieškiniui pareikšti. Per teismo nustatytą laiką ieškinio nepareiškus, teismas nutartimi panaikina įrodymų užtikrinimo priemones (CPK 223 str. 2 d.). Be to, užtikrindamas įrodymus teismas gali pareikalauti, kad šito prašantis asmuo pateiktų užstatą, siekdamas užtikrinti šiuo atveju galimų nuostolių atlyginimą. Jeigu per teismo nustatytą laiką ieškinys nebuvo pareikštas, o asmuo, dėl įrodymų užtikrinimo patyręs nuostolių, per 30 dienų nepareiškia ieškinio dėl jų atlyginimo, užstatas grąžinamas (CPK 223 str. 3 d.).G.b. užtikrinamos visos įrodinėjimo priemonės. Pvz., g.b. iš anksto apklausiami liudytojai, apžiūrimi daiktiniai ir rašytiniai įrodymai ir surašomas apžiūros protokolas, atliekama ekspertizė. Visa įrodymų užtikrinimo tvarka surinkta medžiaga pridedama prie civilinės bylos arba perduodama bylą nagrinėjančiam ar nagrinėsiančiam teismui. Be to, tokia tvarka gauti įrodymai tiesiogiai pateikiami teismo posėdyje susipažinti byloje dalyvaujantiems asmenims (CPK 230 str.).Užsienyje esančių įrodymų užtikrinimo tvarką nustato tarptautinės sutartys ir 1970 m. kovo 18 d. Hagos konvencija dėl įrodymų civilinėse ir komercinėse bylose paėmimo užsienyje, kurią LR Seimas ratifikavo 2000 m. balandžio 13 d. Įstatymas numato, kad mūsų valstybės teismas gali užtikrinti įrodymą, esantį Lietuvoje, jeigu dėl šito reikia priimti užsienio valstybės teismo sprendimą. Toks prašymas pateikiamas tam apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra užtikrinti reikalingas įrodymas (CPK 806 str.).
Teismo pavedimai173 str. Teismo pavedimaiPrireikus surinkti įrodymus kitame mieste arba rajone, nagrinėjantis bylą teismas paveda atitinkamam teismui atlikti tam tikrus procesinius veiksmus (šalių,trečiųjų asmenų ir liudytojų apklausą, vietos apžiūrą ir kitus). 174 str. Nutartis dėl teismo pavedimo 1. Nutartis dėl teismo pavedimo gali būti priimama tiek pasirengimo nagrinėti teisme, tiek nagrinėjimo teisme metu.2. Nutartyje dėl teismo pavedimo turi būti trumpai išdėstoma nagrinėjamos bylos esmė, nurodomos aplinkybės, kurias reikia nustatyti, įrodymai, kuriuos turi surinkti pavedimą vykdantis teismas. Nutartyje taip pat gali būti išdėstomi klausimai, kurie turi būti pateikiami liudytojui. Ši nutartis yra privaloma teismui, kuriam ji adresuojama, ir turi būti įvykdyta ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo pavedimo gavimo. 175 str. Teismo pavedimo įvykdymo tvarka1. Teismo pavedimas įvykdomas teismo posėdyje pagal šio Kodekso taisykles. Dalyvaujantiems byloje asmenims pranešama apie posėdžio vietą ir laiką, tačiau jų neatvykimas nekliudo įvykdyti pavedimą.2. Protokolai ir visa vykdant pavedimą surinkta medžiaga iš karto nusiunčiama nagrinėjančiam bylą teismui.3. Jeigu liudytojai, kurie davė parodymus pavedimą vykdančiam teismui, atvyksta į bylą nagrinėjantį teismą, jie gali būti teismo apklausiami bendra tvarka.
Įstatymas nustato, kad prireikus surinkti įrodymus kitame mieste arba rajone, valstybėje, bylą nagrinėjantis teismas paveda atitinkamam teismui, kurio veiklos teritorijoje yra renkami įrodymai, atlikti tam tikrus procesinius veiksmus (šalių, 3-iųjų asmenų ir liudytojų apklausą, vietos apžiūrą ir kt.) (CPK 173 str.).Nutartis dėl teismo pavedimo g.b. priimama tiek rengiantis, tiek nagrinėjant bylą teisme. Ji g.b. priimama tiek bylą nagrinėjančio teismo iniciatyva, tiek byloje dalyvaujančių asmenų prašymu. Teisminis pavedimas galimas, kai bylą nagrinėjantis teismas pats negali surinkti įrodymų, pvz., kai kviečiamas liudyti asmuo gyvena kito apylinkės teismo veiklos teritorijoje ir dėl sunkios ligos negali atvykti į teismą, kai byla nagrinėjama Vilniuje, tačiau dauguma liudytojų gyvena Skuodo rajone ir juos ekonomiškiau apklausti teisminio pavedimo tvarka, kai daiktinis įrodymas yra kitame mieste ir jį reikia apžiūrėti. Pažymėtina, kad negalima pavesti kitam teismui atlikti veiksmų, kuriuos gali atlikti pats bylą nagrinėjantis teismas. Pvz., kai rašytinis įrodymas yra kitame mieste, teismas, žinodamas jį turinčius asmenis, negali pavedimo tvarka išsiųsti kitam teismui reikalavimo išreikalauti įrodymą.Nutartyje dėl teismo pavedimo trumpai išdėstoma nagrinėjamos bylos esmė, nurodomos aplinkybės, kurias reikia nustatyti, įrodymai, kuriuos turi surinkti pavedimą vykdantis teismas (CPK 174 str. 2 d). Jeigu prašoma apklausti liudytoją, nurodoma jo pavardė, vardas, gyvenamoji vieta ir aplinkybės, kurias reikia išsiaiškinti, g.b. išdėstomi klausimai, kuriuos būtina pateikti liudytojui. Ši nutartis yra privaloma teismui, kuriam ji adresuojama, ir turi būti įvykdyta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo pavedimo gavimo (CPK 174 str. 2d.).Teismo pavedimas įvykdomas teismo posėdyje pagal CPK nustatytas įrodinėjimo taisykles. Pvz., liudytojas apklausiamas laikantis CPK 192-194 straipsnių reikalavimų ir surašomas teismo posėdžio protokolas. Byloje dalyvaujantiems asmenims pranešama posėdžio vieta ir laikas, tačiau jų neatvykimas nekliudo įvykdyti pavedimo (CPK 175 str. 1 d.). Tai, kad pavedimas apklausti liudytojus įvykdomas nepranešus posėdžio vietos ir laiko, teismų praktikoje pripažįstama proceso normos pažeidimu, turėjusiu įtakos neteisėto teismo sprendimo priėmimui. Protokolai ir visa vykdant pavedimą surinkta medžiaga iš karto išsiunčiama bylą nagrinėjančiam teismui (CPK 175 str. 2 d.).Teismas nagrinėdamas bylą iš esmės informuoja proceso dalyvius apie įrodymus, gautus teisminio pavedimo tvarka. Gauti protokolai ir kita medžiaga byloje dalyvaujančių asmenų pageidavimu perskaitomi teismo posėdyje (CPK 195 str.). Į bylą nagrinėjantį teismą atvykę liudytojai, kurie davė parodymus pavedimą vykdančiam teismui, g.b. apklausti bendrąja tvarka (CPK 175 str. 3 d.).Teismo pavedimu yra renkami ir įrodymai (apklausiami liudytojai, surandami, paimami ir persiunčiami ar ištiriami buvimo vietoje rašytiniai ir daiktiniai įrodymai), esantys užsienio valstybėje. Teismo pavedimai siunčiami užsienio valstybių teismams tarptautinių dvišalių sutarčių dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, komercinėse ir šeimos bylose ir 1970 m. kovo 18 d. Hagos konvencijos dėl įrodymų civilinėse ir komercinėse bylose paėmimo užsienyje nustatyta tvarka.