Teisės teorijos konspektai

Teisės teorija

1. TEISĖS SAMPRATA

Teisės sampratos aiškinimų yra ne vienas. Teisės samprata turi padėti nustatyti teisėtas ar ne teisėtas žmonių elgesys ir visi jo padariniai. Teisės normos yra bendri formaliai užfiksuoti norminiai valstybiniai teisėto elgesio kriterijai, nustatantys teisiškai leistiną ir ginamą elgesį, ir tokio elgesio ribos. Kai bendra elgesio taisyklė, teisės normos tiesiogiai nereglamentuoja, nenustato žmonių elgesio, o reglamentuoja ji tik tam tikruose socialinio gyvenimo sferose.Socialinės teisės paskirtis – būti nuolatiniu patikimu reguliavimo ir gynimo mechanizmu, garantuojančiu visuomeninių santykių ******** teisėto elgesio erdvę greta ekonominių, bendrų socialinių ir psichologinių reguliatorių ir stimulų, ir jų kolektyvų visoje materialinių ir dvasinių interesų sistemoje.Būtini 2 teisės sampratos elementai:1) teisės norminis pobūdis (teisės būvimas ir paskirtis – būtinai normuoti ir sutvarkyti visuomeninius santykius); 2) svarbiausias šio sutvarkymo dalykas yra įtvirtinti autonominės asmenybės laisvę, teisiškai leistino elgesio erdvę.Teisės požymiai yra tokie: 1) teisė yra visuotinai privalomų normų sistema, pagrista visuomenės sluoksnių interesais, jų susitarimu ir kompromisais. 2) normos iš kuriu susidaro teisė, išdėstytos įstatymuose ir kituose valstybės ***** šaltiniuose ir yra žmonių laisvės ir elgesio matas. Normų sudarančių teisę, sistema yra visuotinai privalomas visuomeninių santykių dalyvis teisėto elgesio kriterijus. Teisė šiuo atveju nustato žmonių ir jų kolektyvų, socialinių junginių teisiškai leistinos elgesio ribas. Teisėje yra ir nemaža teisinių draudimų, teisinės atsakomybės, tačiau vyrauja leidžiančios laisvai veikti normos. 3) teisė sąlygota visuomenės gyvenimiškos veiklos materialinių ir socialinių, kultūriniu veiksniu, gyventojų socialiniu grupių, atskirų individų bendrosios ***** ,yra privačių ar specifinių interesų suderinamumo rezultatas, išreikštas įstatymuose arba kitokiu valstybės pripažintu būdu ir pasireiškia kaip žmonių elgesio ir veiklos reguliatorius. 4) teisė nėra tapatinga įstatymams nes įstatymai yra viena iš teisės išraiškos formų. Įstatymas neatitinkantis teisės idėjų, jos principu ir asmenybės prioritetų, nustatyta tvarka pripažįstamas negaliojančiu ir teisės negali būti.Pripažinus bendrąją valią teisės esmė, jai suteikiama bendrojo socialinio reguliatoriaus kokybė, ir teisė tampa bendro sutarimo, ir taikos pasiekimo priemonė. Taip suprantant valią teisėje, pašalinama teisės, kaip prievartos ir individualios valios slopinimo įrankio, samprata. Jurisprudencijoje ginčijamasi, kas yra svarbiausios teisės elementas – idėjos, normos ar veiksniai (santykiai). Prigimtinės ir psichologinės mokyklų atstovai mano, kad teisės idėjos pirminės, svarbiausias teisės elementas. Normos ar veiksniai gali tik daugiau ar mažiau tikrovėje atspindėti tai, kas yra išreikšta idėjomis.Norminės mokyklos atstovai svarbiausią teisės elementą pripažįsta teisinį įsakymą (paliepimą).Sociologinės krypties šalininkai prioritetu teisėje mano esant veiksmo arba santykius.Tik integralinis aiškinimas leidžia apibudinti teisės normines savybes ir veiksningą pobūdį. Teisė reali visuomenės jėga, priešinga savivalės ir netvarkai. Valstybė nekuria teisės, tačiau užtikrina jos veikimą visuomenės stadijomis. Integralinės teisės supratimas turi pasaulėžiūrinę reikšmę, orientuoja masinę žmonių ir profesinę teisinę sąmonę į suvokimą, kad teisinės santykių ir elgesio reguliavimas leidžiamas tik ten, kur teisinio proceso priemonėmis galimas įrodymas, teisių ir pareigų atlikimas, kad teisės veikimas suponuoja tam tikros sąlygos, struktūros, ***** taikyti teisę ir prireikus priversti ją vykdyti. Taigi teisė savo esmė išreiškia reguliuojamų santykių dalyvių suderintą valią, asmenybės prioritetas ir vertybės ir dėl to yra individų ir jų kolektyvų laisvės ir atsakomybės matas, įvairių interesu ir poveikių civilizuoto patenkinimo priemonė.Teisės apibrėžimas galėtu būti toks: teisė yra susiformavusių tautoje, išreikštų įstatymuose ir kituose valstybės pripažintuose šaltinuose visuotiniai privalomų teisėto **** ir draudžiamo elgesio taisyklių (normų) sistema.

2. VALSTYBĖS SAMPRATAValstybė yra visuomenės sluoksnių ir grupių sutaikymo, socialionių prieštaravimų šalinmo, visų visuomenės interesu atstatymo organizacija. Valstybės esmė parodo jos turinį, tikslaus finkcionavimo, t.y valdžią, jos priklausomybę. Pagal rusų teisininką N. M. Korkunovą valstybė yra visuomeninė laisvų žmonių sajunga, kai privalomai nustatyta, jog išimtinė teisė taikyti preivartą suteiktą tik valstybės institucijoms. Kai kas tapatina valstybę su šalimi, kiti su visuomene, dar kiti – su asmenų grupe, įgyvendinančią valdžią. Šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje valstybė apibrėžiama kaip veišosios valdžios politiškai suvereni teritorinė organizacija, turinti, turinri specialų aparatą ir gebanti padaryti savo paliepimui privalomus visai šaliai. Valstybė yra visos visuomenės politinė organizacija, užtikrinanti jos veinybę ir vientisumą, tvarkanti visuomenės reikalus, … viešają valdžią suteikianti teisei bendrai privalomą reikšmę, garantuojanti piliečių teises, laisves, teisėtumą, teisėtvarką.Valstybės požymiai:1) gyventojų teritorinis suskirstymas ir viešosios valdžios teritorijoje įgyvendinimas; teritorijos gyventojai yra valstybės piliečiai. Šitaip pasireiškia naujas institutas – pilietybė.2) viešoji valdžia. Ją įkūnija valdininkija, t.y. profesinis valdytojų, iš kurių sudaromos valdymo institucijos (valst. aparatas), luomas.3) valstybės suverinetetas. Jis kaip valstybės valdžios atributas, pasireiškia jos viršenybe, savarankiškumu ir nepriklausomybe. Valstybės valdžios viršenybė reiškiasi (šalies viduje): a) universalumu galios, apimančios visus gyventojų, visas partijas, visuomenės organizacijas; b) jos preoragatyvos. Valstybės valdžia gali panaikinti, pripažinti niekiniu bet kokį visuomenės valdžios pareiškimą, pažeidžiantį įstatymus. Tik valstybės valdžia turi teisę leisti visai visuomenei privalomus norminius aktus; d) viešoji valdžia turi tokių poveikio priemonių, kurių visuomeninė valdžia neturi. Valstybės valdžios savarankiškumas ir nepriklausomybė nuo bet kitos kurios valdžios šalis viduje pasireiškia jos išimtine teise laisvai spręsti visus reikalus.Šiuolaikinei valstybei būdingi tokie požymiai:1) Žmonių bendrija, kurios narius jungia bendra kalba, bengra religija, bendra istorinė praeitis, daugiau ar mažiau aiškus teritorinis apsigyvenimo centras.2) Teritorija – ti viena svarbiausių valstybės egzistavimo sąlygų. Be jos negali atsirasti valstybė. Jeigu kokiame nors apibrėžtame plotelyje yra įsikūrusi viena valstybė, tai jame negali būti jokios ktos valstybės, negali reikštis kitos valstybės valdžia.3) Viešoji valdžia – prievartos (ginkluotosios pajėgos, policija) ir valdymo (įstatymų leidimo ir vykdymo organai) institucijų visuma.4) Suverenitetas – valstybės valdžios viršenybė šalies viduje ir valstybės nepriklausomybė užsieno reikaluose. (vidaus – tai valstybės įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžių neribotumas visoje šalies teritorijoje; išorinis – šalies savarankiškumas ir nepriklausomumas užsienio politikoje, neleistinumas kištis į vidaus valstybės reikalus iš išorės, išskyrus ribotus tarptautinės teisės numatytus atvėjus.5) Tarptautinis pripažinimas – tai pagrindinis valstybės nepriklausomybės įrodymas, kai viena valstybė arba grupė valstybių pareiškia pripažįstanti naujai susikūrusią valstybę ir nusko santykių su ja pobūdį ir apimtį, sutinka gerbti jos nepriklausomybę.

3. TEISĖS IR VALSTYBĖS SĄVEIKAValstybė įkūnija visuomenėje stipriausią socialinį veiksnį – organizuotą politinę valdžią, turinčią tiek pozityvią tiek negatyvią reikšmę. Pozytivi reikšmė ta, kad politinė valstybės valdžia būtina siekiant užtikrinti visuomenės vientisumą civililazijos sąlygomis, organizuotą jos funkcionavimą, racionalų valdymą, apginti visuomenę ir išreikšti bendrus gyventojų interesus. Valstybės valdžią įgyvendina valstybė aparatas, valdžios įstaigų sistema.Valstybės valdžia, pasižyminti būdingomis ypatybėmis ir dėsningumais, veikia vartodama jėgą, prievartą ir todėl potencialiai jos socialoginė psichologinė išraiška yra destruktyvi ir negatyvi.Kalban apie teisės ir valstybės sąveiką, reikia skirti du dalykus:1) teisės, kaip institucinio darinio, tiesioginę priklausomybę nuo valstybės;2) netiesioginę teisės priklausomybę ir jos ryšius su valstybe.Plėtojantis socialinei pažangai, pažangios valstybės valdžia ribojama, o su ja tiesiogiai tobulėja ir teisė. Teisės bruožai teisiogiai priklauso nuo valstybės gebėjimo primesti savo valią, savo nuostatas viiems gyventojams ir suteikti toms nuostatoms privalomąjį pobūdį. Atitinkamomis normomis ji suteikia žmonių elgesiui bendrą privalomąjį pobūdį, palaiko normų galiojimą ir veikimą, o esant būtina įgyvendina jas prievarta. Šiuo požiūriu teisė yr valstybės reiškinys ir joje aiškiai ar neaiškiai suvokiamas valstybės komponentas, valstybės valdžios ženklas.Valstybės valdžia įtraukiama į teisės sritį – į teisę įtraukiami tiesioginiai valstybės paliepimai vieniems ar kitiems asmenims atlikti tam tikrus veiksmus. Valstybės vaidmuo teisei tuo nesibaigia. Jis labai priklauso nuo politinio režimo. Politinis režimas daro įtaką buičiai, teisės funkcionavimui ir raidai ne tik per pačią valstybę, bet ir teisiogiai. Autoritarinio režimo atvėju, teisė turi siauras ribotas funkcijas. Demokratiniam režimui yra būtina tikroji teisė, nes egzistuoja privatinė nuosavybė, vyrauja prekiniai piniginiai santykiai.Demikratija gali virsti savivaliavimu ir režimu, kai viskas leidžiama, todėl būtinos adekvačios teisės formos, užtikrinančios ribojimus, valstybės valdžios sutvarkymą, būtiną savivaldos erdvę, teisiškai reikšmingą tautos valios raišką ir kartu užkirstą kelią griaunamiesiems procesams, minios savivalei, prievartai ir panašiai.Demokratinis režimas pirmenybę teikia žmogaus gyvenimui, jo padėčiai it teisėms, įtvirtinamos žmogaus teisės ir laisvės ir galimybė jomis naudotis. Valstybė vis mažiau išleidžia tiesiohinių paliepimų, užkraunančių piliečiams ir jų bendrijoms įvairias pozytivias pareigas, leidžia patiems tvarkyti savo reikalus ir tenkinti savo interesus.Varomoji teisės kūrybos ir raidos jėga yra valstybės valdžia. Autoritarinio režimo valstybė padaro galiojančią teisę savo įrankiu. Tačiau teisė gyvuoja ir tobulėja būdama tm tikroje opozicijoje. Teisė, kaip civilizacijos ir kultūros reiškinys, kuriasi ir tobulėja pagal demokratijos principus, riboja valstybės valdžią, nustato valstybės įstaigų veiklos ribas, procesines ir kitas procedūrines valdžios įgyvendinimo formas.Pozytivus teisės santykių su valstybe potencialas pasireiškia teisinėje valstybėje. Tačiau teisinės valstybės nereikia suprasti tik kaip vykdomos teisinės pareigos, galima kalbėti apie teisingumą ir teisėtumą, bei šalies teisinę tikrovę.

4. VALSTYBĖS ATSIRADIMO RAIDAValstybė egzistuoja ne amžinai. Ilgą laiką žmonės gyvavo natūralioje aplinkoje. Jo bejėgiškumas ir priklausomybė nuo aplinkinių gamtinių sąlygų, vertė jį ir toliau laikytis bendruomenėje, kuri opasidarė tvirtesnė, rėmėsi natūralia savo narių giminyste. Taip atsirado tobulesnė pirmykštė žmonijos organizacija – gentinė visuomenė. Giminių bendruomenių santvarkoje valdžia priklauso visai giminei. Svarbiausius reikalus sprendė visų suaugusiujų žmonių – vyrų ir moterų – giminės susirinkimas ir išrinktieji seniūnai arba vadai. Valdžia buvo grindžiama autoritetu, o ne prievartos priemonėmis.Elgesiio, gyvenimo būdo, byities taisykles ir religinius raikalus reguliavo papročiai perduodami iš kartos į kartą. Pažeidusiems papročius asmenims patys giminės nariai taikė visuomeninio poveikio priemones.Visuomenės raidoje tobulėjant gamybos priemonėms, žmonės pradėjo daugiau gaminti, negu galėjo suvartoti. Pamažu atsirado ir plėtėsi visuomeninis darbo pasidalijimas, kartu ir pagamintų produktų mainai. Vieni visuomenės nariai įsigyja, išlaiko ir didina privačią nuosavybę, kiti jos netenka. Visuomenė skyla į skirtingų interesų socialines grupes. Šių skirtingų socialinių grupių interesus sutaikyti pasidarė neįmanoma ir gimininių bendruomenių santvarka nebegalėjo toliau egzistuoti. Darėsi būtina reguliuoti grupių tarpusavio bei visos visuomenės bendruosius interesus, formuoti specialų mechanizmą, kuris vėliau tampa valstybe.Šiuolaikinės valstybės atsiradimą skatino viduaramžiais sustiprėjusi prekybos ir pramonės raida, ypač po didžiūjų geografinių atradimų, nes iškilo poreikis kam nors aktyviau imtis tvarkyti bendruosius visuomeninius reikalus – to negalėjo padaryti privatūs verslininkai. Tokia visuomenės bendrųjų reikalų tvarkymo organizacija su stipria valdžia, sugebančia visiškai kontroliuoti gana didelę teritoriją ir joje gyvenančius žmones, r buvo valstybė.Pirmųjų valstybių atsiradimo pradžia laikomas maždaug 5-4 tūkst. prieš Kristų. Lietuvos valstybė susikūrė maždaug XIII a po Kristaus. Nepriklausomai nuo istorinių sąlygų ir laiko valstybė visuomet susikurdavo ten, kur atsirasdavo privati nuosavybė ir gimininių bendruomenių visuomenė suskildavo į skirtingas socialines grupes. Valstybės valdymo forma priklausė nuo konkrečių visuomenės ekonominių santykių lygio.Šiuolaikinei valstybei būdingi bruožai:1) Griežtai apibrėžta teritorija ir joje veikianti vieninga valdymo sistema;2) Nauji teisės kūrimo ir jos įgyvendunimo mechanizmai;3) Centralizuotas administravimas;4) Vieninga mokesčių ir biudžeto sistema;5) Nuolatinė kariuomenė;6) Diplomatijos pagalba normalizuoti valstybių tarpusavio santykius;tarptautinei valstybei būdingi bruožai: (XIX – Xxa)7) Politinis identitetas (valstybės gyventojai yra tos valstybės piliečiai)8) Kultūra (nacionalinės kalbos ir rašto paplitimas;9) Valstybės idėja (tauta kuria savo valstybę);10) Valiuta (centralizuota pinigų emisija ir kontrolė per centrinius bankus);11) Organizuota prievarta (nacionalinė armija. Vidinė (policija), išorinė (kariuomenė), prievartos institucijos)

5. TEISĖS ATSIRADIMO SĄLYGOSVisuomenei tobulėjant, reguliavimas vis labiau išsilaisvino iš gamtos stichijų elementų ir išreiškė bei užtikrino objektyvius žmonių elgesio interesus, o civilizacijos sąlygomis – vis didesnę žmogus laisvę ir ir asmenybės autonomiją. Dėl to greta reguliavimo konkretumo ir apibrėžtumo didėja norminimas ir atitinkamai abstraktumas bei bendrumas. Visais visuomenės raidos etepais lemiamos nuosavybės, valdžios, idealogijos vaidmuo lieka pagrindinis socialinio reguliavimo veiksnys ir pasireiškia didele įvairove.Socialinio gyvenimo reguliavimas gali būti ir individualus ir norminis. Individualus – tai žmonių elgesio nustatymas tik vienkartiniams veiksmams, konkretiems klausimams spręsti. Norminis žmonių elgesio tvarkymas atliekamas taikant bendrąsias taisykles ir visi privalo jų laikytis.Pirmykštėje gimininėje visuomenėje gyvavo primityvi savita socialinio reguliavimo sistema, atitinkanti to meto gyvenimo sąlygas. Svarbiausias šios sistemos bruožas, kad reguliavimas buvo skirtas visumos prioritetui, kurio paskirtis buvo išsaugoti ir aprūpinti visą giminę. Šiai sistemai būdinga vienovė, griežtumas. Ji sukaustė individualią giminės nario iniciatyvą, savaveiksmiškumą ir aktyvumą. Sistema susidėjo iš papročių visiems besalygiškai privalomų, todėl nereikėjo paversti jų išorinėmis normomis ir turėti prievartos aparato, kad jų būtų besalygiškailaikomąsi, nereikėjo pozytiviosios rašytinės teisės ir jos taikyti.Darytina išvada, kad teisė visuomenei pereinant, pirmykštės bendruomenės į civilizaciją, atsirado ne staiga ir ne tuščioje vietoje, o iš dalies buvo parengta reguliuojant pirmykštės visuomenės socialinį gyvenimą: a) atsiradus ūkinei gamybai; b) darbo pasidalijimui; c)padidėjus jo produktyvumui; d) atsiradus intelekto žmonių , visuomenė iš pirmykščio būvio perėjo į civilizaciją.Skirtini du civilizacijos veiksniai, padarę žmonių gyvenimo perversmą ir sukėlę tiesiog socialinio reguliavimo reoliuciją. Vienas iš jų yra materialus – produktų pertekliaus atsiradimas, sudaręs galimybę atsirasti ir didėti nuosavybei ekonominės laisvės ir rinkos sąlygomis bei plėtotis ekonomikai; antras – humanistinis. Paskiras visuomenės narys atsiskiria ir įgyja autonomiją, savarankiškumą, kartu socialinį būtinumą užtikrinti savo laisvę ekonominiame ir politiniame visuomenės gyvenime. Santykių su nuosavybe atžvilgiu visuomenė įgavo tam tikrą struktūrą.Plėtojantis ir didėjant susvetimėjimui, plečiantis ir stiprėjant prekiniams rinkos santykiams, suasmeninat nuosavybę ir vyraujant privatinei nuosavybei, valstybė ir idealoginės institucijos įgavo atitinkamų bruožų ir visa tai iš esmės keitė socialinio reguliavimo sistemą, kūrė norminius institucinius darinius, t.y. teysę ir teisinį reguliavimą.Pagrindinis teisės sistemos kūrimosi pradas buvo ideologizuota prigimtinės teisės, t.y. teisės teisioginė socialinė prasmė, socialiai pateisinamos visuomeninių santykių dalyvių elgesio laisvės, pačių subjektų suprantamos, kas , pagal jų teisinę samonę, teisėta ir neteisėta, išraiška.Pirmieji rašytinės teisės šaltiniai yra seniausių civilizacijų (Mano įstatymai, dvylikos lentelių įstatymas) ir viduramžių (Saliečių tiesa, Rusų tiesa ir kt.); juridinės technikos atžvilgiu jie labai panašūs. Visi yra kompiliacija, susidedanti iš trijų elementų: 1) konkrečių bylų sprendimų, tam tikru pagrindinių elementų; 2) vyraijančių papročių, dažnai atspininčių individualių sprendimų pavyzdžius; 3) iš dalies teisioginių teisėkūros aktų.Teisė tampa pagrindinė vosuomenės socialinio reguliavimo sistemoje. Teisės normos draudė, įsipareigojo, leido veikti savo nuožiūra ir iniciatyva. Teisė pasidarė didelė vertybė, nes nustatė norminius pradus, pilietinę taiką, atsižvelgė į interesų įvairovę, koordinavimo savitarpio nuolaidas ir kompromisus. Šitaip ji užtikrino stabilią ir tikslingą žmonių elgesio tvarką, protingai sprendė konfliktus tenkindama įvairių santykių dalyvių interesus, gynė ir garantavo subjektų teises.

6. VALSTYBĖS FUNKCIJOSValstybės esmė reiškiasi per jos pagrindines funkcijas, t.y. per valstybės veiklos svarbiausias kryptis, kurias lemia jos uždaviniai ir tikslai. Priklausomai nuo visuomeninių santykių specifikos šiuolaikinės valstybės funkcijas skirstomos į vidaus ir išorės.1.Vidaus funkcijos parodo pagrindines valstybės veiklos kryptis, apibūdina jos vidaus politiką. Savo ruožu vidaus funkcijos dalijamos į apsaugines ir reguliavimo.Apsauginiu funkcijų esmė pasireiškia piliečių teisių ir laisvių gynimų, teisėtumo ir teisėtvarkos, gamtos aplinkos režimo laikymusi, žodžiu, visų nustatytų ir reguliuojamų visuomeninių santykių užtikrinimų.Reguliavimo funkcijos apima visuomeninės gamybos, šalies ekonomikos organizavimą, visavertės asmenybės ir visuomeninės ugdymą. Reguliavimo funkcijoms priskiriamos ekonominės, socialinės ir finansinės kontrolės funkcijos.Ekonominę funkciją sudaro biudžeto formavimas ir vykdymas, visuomenės ekonominės raidos strategijos nustatymas, lygių sąlygų įvairioms nuosavybės formoms funkcionavimo laidavimams, verslo veiklos skatinimas ir kt.Socialinė funkciją – tai kompleksas priemonių teikti socialines paslaugas visuomenės nariams, skirti reikiamų lėšų sveikatos apsaugai, švietimui, keliams tiesti, gyvenamųjų patalpų statybai ir kt.Finansinės kontrolės funkciją – tai mokesčių mokėjimo, gyventojų pajamų deklaravimo apskaita ir tikrinimas, jų nukreipimas į valstybės biudžetą.2.Išorinės funkcijas pasireiškia valstybės veikla tarptautinėje arenoje, jos politiniu ir ekonominiu bendradarbiavimu su kitomis valstybėmis, šalies gynimo nuo išorės priešų.Užsienio politikos veikla grindžiama visų šalių suverenios lygybės pripažinimo ir gerbimu, nesikišimu į jų vidaus reikalus, teritorinio vientisumo ir nustatytų sienų neliečiamumo principais, žmogaus teisių ir laisvių pagarba bei apsauga ir kt.

Užsienio ekonominė funkcija –tai tarptautinių ekonominių ryšių plėtra dalykinės partnerystės ir bendradarbiavimo principais (vieninga muitų politika, užsienio investicijos, jungimasis prie tarptautinių ir ekonominių organizacijų ir pan.).Šalies gynimo nuo užsienio valstybių užpuolimo funkcija įgyvendinama politinėmis, ekonominėmis, diplomatinėmis ir karinėmis priemonėmis. Taikos metu šalies gynimas reiškiasi rengimusi atremti galimą užpuolimą, o karo metu – tiesiogine ginkluota kova su agresoriumi.Taigi valstybės funkcijos sudaro valstybinių organų sistemos vientisa, susijusią veiklą, kuri turi būti nukreipta kurti sąlygas atskiros asmenybės ir visos visuomenės harmoningai raidai.Kartu reikia pasakyti, kad valstybės funkcijos nėra absoliučiai pastovios ir nekintamos. Priklausomai nuo konkrečių išorinių sąlygų ir netgi valdžios asmenų grupės valstybė gali esmiškai keisti savo funkcijas, akcentuodama vienas arba atsisakydama kitų.

7. VALSTYBĖS FORMOSValstybės forma – tai aukščiausiųjų valstybės institucijų organizacijos būdas, valstybinės valdžios teritorinė santvarka ir jos įgyvendinimo metodai.Valstybės forma susideda iš trijų struktūrinių komponentų: valdymo formos, valstybės santvarkos formos ir politinio režimo. Šių komponentų egzistavimo būdas priklauso ne tik nuo visuomenės socialinės – ekonominės bazės, bet ir nuo konkrečių ją sąlygojančių politinių, socialinių, dvasinių ir kitų aplinkybių, suteikiančių joms tikrą specifiką.7.1.Valstybės valdymo formos.Valstybės valdymo formos apibūdina aukščiausiųjų valstybinės valdžios institucijų struktūrą, jų sudarymo tvarką, kompetencijos pasidalijimą, šių institucijų tarpusavio santykius. Valstybės valdymo formos skirstomos į monarchijas ir respublikas. Monarchija – tai valstybės valdymo forma, kai valstybės aukščiausioji valdžia priklauso vienam asmeniui – monarchui (karaliui, kunigaikščiui, šachui, sultonui ir pan.), kaip valstybės vadovui, paprastai užimančiam šį postą sosto paveldėjimo keliu. Monarchijas tradiciškai skirstamos į absoliučias (neribotas) ir parlamentinės (ribotas).Absoliuti monarchija – tai valstybės valdymo forma,kai monarchas savo rankose yra sutekęs tiek įstatymų leidžiamąją , tiek ir vykdomąją valdžia. Absoliutus monarchas nėra niekam atsakingas ir savo nuožiūra formuoja valstybės vyriausybę paprastai iš karališkosios šeimos narių, nustato jos politikos turinį (Petras I Rusijos imperijoje, Liudvikas IV Prancūzijos monarchijoje, dabar – karalius Saudo Arabijoje).Parlamentinė monarchija – demokratiškesnė už absoliučią monarchiją valdymo forma. Nors konstitucija formaliai monarchui ir suteikia plačias įgaliojimus, jis tik nominaliai atlieka savo funkcijas. Įstatymų leidžiamoji bei vykdomoji valdžia priklauso demokratiniu būdu išrinktam parlamentui ir jam atsakingai vyriausybei (D. Britanija, Danija, Švedija,Norvegija).Respublika – tokia valstybės valdymo forma,kai visi aukščiausieji valstybinės valdžios organai arba renkami tiesiogiai, arba jie gali būti sudaryti jau ankščiau išrinktų organų, o piliečiai turi asmeninės ir politines teisies. Respublikas priimta skirstyti į parlamentines , prezidentines ir mišraus tipo. Dabar iš 200 pasaulio valstybių per 140 yra respublikos.Parlamentinei respublikai būdinga tai, kad parlamentas yra valstybės aukščiausiasis atstovaujamasis organas, formuojantis jam politiškai atsakingą vyriausybę, renkantis prezidentą, kuris yra valstybės, o ne vykdomosios valdžios vadovas. Prezidento vaidmuo sudarant vyriausybę, kaip ir valdant šalį, yra nominalaus pobūdžio. Klasikiniai parlamentinės respublikos pavyzdžiai yra VFR, Italija, Latvija, Estija.Prezidentinėje respublikoje valstybės vadovas ir ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas teisiškai yra prezidentas. Jį renka parlamentas, o visa tauta arba rinkikų kolegija. Prezidentas formuoja vyriausybę, kuri už savo veiklą yra jam atsakinga. Prezidentas turi parlamento leidžiamų įstatymų veto teisę. Prezidentas negali paleisti parlamento, tačiau parlamentas gali nušalinti prezidentą apkaltos(impičmento) tvarka(JAV, Urugvajus, Baltarusija, Kazachstanas).Mišraus tipo (pusiau prezidentinėse) respublikose derinami prezidentinės ir parlamentinės respublikos modelį elementai. Prezidentas (valstybės vadovas) renkamas paprastai visuotiniuose rinkimuose ir realiai turi nemažai galių. Vyriausybė formuojama parlamentiniu keliu ir politiškai atsakinga ne tik parlamentui, bet ir prezidentui. Esant tam tikroms aplinkybėms, prezidentas turi teisę paleisti parlamentą (Prancūzija, Suomija, Lenkija, Lietuva).Valstybės valdymo formą parsirenka šalies gyventojai referendumu priimdami konstituciją.

7.2.valstybės santvarkos formos.Valstybės santvarkos forma – tai teritorinė valstybės valdžios organizacija. Yra šios pagrindinės valstybės santvarkos formos: unitarinė, federacinė ir konfederacinė.Unitarinė valstybė – geografinio valdžios suskirstymo tipas, kur nėra valstybinių darinių ir aukščiausioji valdžia priklauso centriniam organams. Unitarinė valstybė turi vieną konstituciją, vieną įstatymų leidimo sistemą, vieningą pilietybę, vieningą valiutą (Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija ir kt.).Unitarinė valstybė gali būti daugiatautė (Prancūzija, Kinija, Pakistanas) ir tautinė (Japonija, Egiptas). Federacinė valstybė – tai kelių valstybių susivienijimas, susidedantis iš atskirų valstybinių darinių (valstijų, žemų, kantonų, provincijų), turinčių tam tikrą politinį savarankiškumą, ir centrinės vyriausybės. Federacijos subjektai gali turėti savo įstatymus ir netgi savo teisinę sistemą.Federacijos skirstomos šiais pagrindais: teritoriniu (JAV, Australija, VFR), nacionaliniu (Indija, Belgija) ir mišru nacionaliniu teritoriniu pagrindu (Rusija, Kanada).Konfederacija – suverenių valstybių sąjungą, sukurta pasiekti kokius nors bendrus ekonominius, politinius ar kitus tikslus. Konfederacijoje nėra vieningos teritorijos, vieningos pilietybės. Kiekvienas konfederacijos narys turi savo konstituciją, įstatymus, valstybės valdžios organų sistemą, kariuomenę gali laisvai išstoti iš konfederacijos. Istorija liudija, kad konfederaciniai dariniai yra netvirti, pereinamojo pobūdžio; jie arba išyra, arba transformuojasi į federacijas: Šiaurės Amerika XVIII a. pabaigoje, Vokietija XIX a. viduryje ir t.t. Skirtingu laiku konfederacijos buvo: iki 1905 m. Švedija ir Norvegija, iki 1918 m.Austrija ir Vengrija, iki 1848 m. Šveicarija, 1958 – 1961 m. Egiptas ir Sirija. Dabar Konfederacija yra Europos Sąjunga.7.3. Politinis režimas.Politinis režimas – tai metodų, formų ir būdų, kuriais valdžios organai valdo visuomenę ir užtikrina savo politinį viešpatavimą, visuma. Politinis režimas nustato ne tik valstybinių organų, bet ir įvairių visuomeninių ir politinių organizacijų, susivienijimų bei judėjimų veiklos ir darbo sąlygas. Priklausomai nuo valstybinės valdžios įgyvendinimo politinis režimas skirstomas į demokratinį ir antidemokratinį.Demokratinis režimas reiškia:1.įvairių partijų, susivienijimų, judėjimų, funkcionuojančių, konstitucijos rėmuose, nevaržomą veiklą;2.ideologinį pliuralizmą, t.y. įvairių ideologinių srovių, koncepcijų buvimą visuomenėję, nesant viešpataujančios ideologijos;3.valstybės valdžios organų formavimą rinkimų būdų;4.demokratinių teisių ir laisvių visuomenėje buvimą ir realų jų garantavimą.Antidemokratinis režimas paprastai skirstomas į autoritarinį ir totalitarinį.Autoritarizmas (lot. Auctoritas – valdžia) – antidemokratinis režimas, kai vyriausybė nėra atsakinga savo piliečiams už vykdomą politiką, valstybėje varžoma piliečių politinė veiklą, nevyksta reguliarus ir laisvi rinkimai, nors ir nesikišama į žmonių pilietines teises, ekonomines laisves ir asmeninį gyvenimą. Ryškiausias autoritarizmo pavyzdžiai yra Čian Kai-ši režimas Kinijoje, Franko – Ispanijoje, De Golio valdymas Prancūzijoje 1958 – 1969 m.Totalitarinis (lot.totalis – visiškas) režimas pasireiškia visos valdžios suteikimu vieno asmens ar grupės asmenų rankose. Valstybė pajungia sau visas visuomenės gyvenimo raiškos sferas. Viešpatauja viena partija, viena ideologija. Įsigali administracinė – komandinė sistema. Valstybė ima reglamentuoti ne tik politiką, socialinį ir ekonominį ,bet ir dvasinį visuomenės gyvenimą. Panaikinama privati nuosavybė ir kitos piliečių demokratinės teisės ir laisves. Žmogaus pajungimui valstybei tarnauja ir sudėtingas prievartos aparatas, klesti teroras ir savivalė. Totalitarinis režimas egzistavo Vokietijoje Hitlerio laikais, buvusiu SSSR Stalino ,dabar veikia Irake.

8. VALDYMO FORMOSValstybės valdymo forma apibūdina aukščiausiųjų valstybinės valdžios institucijų struktūrą, jų sudarymo tvarką, kompetencijos pasidalijimą, šių institucijų tarpusavio santykius. Valstybės valdymo formos skirstomos į monarchijas ir respublikas.Monarchija –tai valstybės valdymo forma, kai valstybės aukščiausioji valdžia priklauso vienam asmeniui –monarchui (karaliui, kunigaikščiui, šachui, sultonui ir pan.), kaip valstybės vadovui, paprastai užimančiam šį postą sosto paveldėjimo keliu.Monarchijos tradiciškai skirstomos į absoliučias (neribotas) ir parlamentines (ribotas).Absoliuti monarchija –valstybės valdymo forma, kai monarchas savo rankose yra sutelkęs tiek įstatymų leidžiamąją, tiek ir vykdomąją valdžią. Absoliutus monarchas nėra niekam atsakingas ir savo nuožiūra formuoja valstybės vyriausybę paprastai iš karališkos šeimos narių, nustato jos politikos turinį (Petras I Rusijos imperijoje, Liudvikas XIV prancūzijos monarchijoje, dabar –karalius Saudo Arabijoje).Parlamentinė monarchija –demokratiškesnė už absoliučią monarchiją valdymo forma. Nors konstitucija formaliai monarchui ir suteikia plačius įgaliojimus, jis tik nominaliai atlieka savo funkcijas. Įstatymų leidžiamoji bei vykdomoji valdžia priklauso demokratiniu būdu išrinktam parlamentui ir jam atsakingai vyriausybei (D. Britanija, Danija, Švedija, Norvegija).Respublika –tokia valstybės valdymo forma, kai visi aukščiausieji valstybinės valdžios organai arba renkami tiesiogiai, arba jie gali būti sudaryti jau anksčiau išrinktų organų, o piliečiai turi asmenines ir politines teises. Respublikas priimta skirstyti į parlamentines, prezidentines ir mišraus tipo. Dabar iš 200 paasulio valstybių per 140 yra respublikos.Parlamentinei respublikai būdinga tai, kad parlamentas yra valstybės aukščiausias atstovaujamasis organas, formuojantis jam politiškai atsakingą vyriausybę, renkantis prezidentą, kuris yra valstybės, o ne vykdomosios valdžios vadovas. Prezidento vaidmuo sudarant vyriausybę, kaip ir valdant šalį yra nominalaus pobūdžio. Klasikiniai parlamentinės respublikos pavyzdžiai yra Italija, Latvija, Estija.Prezidentinėje respublikoje valstybės vadovas ir ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas teisiškai ir faktiškai yra prezidentas. Jį renka ne parlamentas, o visa tauta arba rinkikų kolegija. Prezidentas formuoja vyriausybę, kuri už savo veiklą yra jam atsakinga. Prezidentas turi parlamento leidžiamų įstatymų veto teisę. Prezidentas negali paleisti parlamento, tačiau parlamentas gali nušalinti prezidentą apkaltos (impičmento) tvarka (JAV, Baltarusija, Kazachstanas).Mišraus tipo (pusiau prezidentinėse) respublikose derinami prezidentinės ir parlamentinės respublikos modelių elementai. Prezidentas (valstybės vadovas) renkamas paprastai visuotiniuose rinkimuose ir realiai turi nemažai galių. Vyriausybė formuojama parlamentiniu keliu ir politiškai atsakinga ne tik parlamentui, bet ir prezidentui. Esant tam tikroms aplinkybėms, prezidentas turi teisę paleisti parlamentą (Prancūzija, Suomija, Lenkija, Lietuva).Valstybės valdymo formą pasirenka šalies gyventojai referendumu priimdami konstituciją.250

9. VALDŽIOS INSTITUCIJOSValstybinė valdžia – tai valstybės funkcijų įgyvendinimo per valdingus įgaliojimus turinčias institucijas svarbiausias būdas. Valstybinę valdžią realizuoja įstatymų leidžiamieji, vykdomieji ir teismo organai (institucijos).LR Konstitucijos straipsnyje sakoma, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Valdžios galias riboja Konstitucija. Toks demokratiškas valdžių pasiskirstymo principas nustato kiekvienos institucijos valdinių įgaliojimų ribas, kad tuo būtų užtikrinta laisva pilietinės visuomenės raida, užkirstas kelias galimiems piktnaudžiavimams valdžia bei galimybei sukoncentruoti valdžią vieno asmens ar vienos institucijos rankose. LENTELĖ1) Įstatymų leidžiamoji valdžia – LR Seimas. Seimas renkamas kas 4 metai. Jis priima: įstatymus, nutarimus, rezoliucijas, deklaracijas, radifikuoja tarptautines sutartis, formuoja vykdomąją valdžią ir paklausimų forma gali ją kontroliuoti.2) Įstatymų vykdomoji valdžia – organizuoja įstatymų įgyvendinimą. Jos skiriamos 3 pakopos:•Vyriausybė – LT 14 asmenų (13 ministrų ir ministras pirmininkas)•Ministerijos ir įstaigos prie vyriausybės, pvz., respublikinis ginklų fondas ir kt.)•Savivalda, kontroliuojama vyriausybėsLR Prezidentas yra vykdomosios valdžios dalis, bet susijęs su LRS ir Kteismu.3) Teisinė valdžia. Ją sudaro visi teismai išskyrus konstitucinį. Visi teismai vykdo teisingumą Lietuvoje, nagrinėdami civilines ir baudžiamąsias bylas. Tai miesto ir rajonų apylinkės teismai, administraciniai teismai, apygardų teismai, apeliacinis teismas ir aukščiausiasis teismas.Konstitucinis teismas į teismų valdžią neįeina, kadangi Konstitucinis teismas teisingumo nevykdo ir nenagrinėja civilinių ir baudžiamųjų bylų, jis tiktai nagrinėja šiuos klausimus:1.ar Seimo priimtas įstatymas ar teisės aktas atitinka konstituciją;2.ar prezidento dekretas ar teisės aktas atitinka konst. ir įstatymus;3.ar vyriausybės nutarimas ar teisės aktas atitinka konst. ir įstatymus.Dar priskiriama prie teisminės valdžios prokuratūra. Į jos kompetenciją įeina baudžiamųjų bylų kėlimas, kaltinimo palaikymas, atstovavimas valstybės interesams teismų procese. Taip pat prokuratūra pradeda ir vykdo baudžiamąjį persekiojimą, palaiko valstybinį kaltinimą, kontroliuoja nuosprendžių įvykdymą, gindama teisėtus valstybės interesus bei asmenų pažeistas teises rengia medžiagą civilinei bylai teisme iškelti ir dalyvauja ją nagrinėjant.Karo metu gali būti steigiami kariniai tribunolai.Valstybės aparato sudarymo ir jo funkcionavimo pagrindus lemia objektyvūs ir subjektyvūs veiksniai. Jie daro įtaką svarbiausiems jo vidinės struktūros ypatumams, veiklos formoms ir metodams, įvairių sudedamųjų grandžių susiejimui į vieną sistemą. Valstybės aparato funkcionavimą ir jo kaitą lemiantys veiksniai yra: bendras įvairių valstybės institucijų ekonominis pagrindas – ūkio sistema ir įvairios gamybos priemonių nuosavybės formos; bendras visų institucijų ir organizacijų politinis pagrindas; visų bendri tikslai ir uždaviniai.

10. ĮSTATYMŲ LEIDŽIAMOJI VALDŽIATai yra Seimas. LR Konstitucija , seimo rinkimų įstatymas, seimo statutas reglamentuoja seimo formavimo tvarką, jo sudėtį ir struktūrą, įgaliojimus, seimo nario teisinę padėtį, įstatymų leidybos procedūrą bei kt. organizacinius veiklos klausimus.Rinkimai į seimą turi didelę politinę reikšmę, nes po jų paaiškėja, kokios politinės partijos ir kokios jėgos pradės valdyti valstybę. Į LR seimą renkamas 141 tautos atstovas 4 metams vienmandatėse ir daugiamandatėse rinkimų apygardose, remiantis visuotine, lygia rinkimų teise, slaptu balsavimu tiesioginiuose mišrios sistemos rinkimuose. Juose turi teisę dalyvauti visi LR piliečiai nuo 18 m., išskyrus piliečius, eismo pripažintus neveiksniais.Eilinius Seimo rinkimus skelbia R Prezidentas ne vėliau kaip likus šešiems mėnesiams iki seimo narių įsigaliojimų pabaigos. Jie rengiami ne anksčiau kaip prieš 2 mėnesius ir ne vėliau kaip prieš 1 mėn. iki seimo narių įgaliojimų pabaigos. Rinkimams vykdyti sudaroma 71 vienmandatė apygarda, kuriose asmeniškai varžosi įvairių partijų ir pažiūrų kandidatai. Čia turi būti išrinktu 71 seimo narys. Išrinktu laikomas kandidatas, gavęs daugiausia rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų. Greta vienmandatės seimo rinkimai vyksta ir daugiamandatėje rinkimų apygardoje, kurioje išrenkama 70 seimo narių. Daugiamandatėje apygardoje balsuojama už partijų ir jungtinių kandidatų rinkiminius sąrašus, kuriuos sudaro ir patvirtina partijos savo suvažiavimuose ar konferencijose ir ne vėliau kaip likus 35 dienom iki rinkimų įteikia Vyriausiajai rinkimų komisijai. Seimas laikomas išrinktu, kai išrinkta ne mažiau kaip 3/5 seimo narių. Rinkimams neįvykus ar rinkimus pripažinus negaliojančiais, rengiami pakartotiniai rinkimai, bet ne vėliau kaip po pusės metų, o po neįvykusių pakartotinių – ne vėliau kaip po metų. Seimo nutarimu gali būti renkami ir pirmalaikiai seimo rinkimai.Seimo struktūrą sudaro seimo vadovai – seimo pirmininkas ir ne daugiau kaip 5 jo pavaduotojai, kurie vadovauja seimo posėdžiams. Minėti seimo vadovai ir seimo opozicijos lyderis sudaro seimo valdybą, kurios pagrindinis uždavinys – spręsti organizacinius seimo darbo klausimus.Seimo ir jo valdybos dokumentų rengimo, valstybės institucijų vadovams pateiktų paklausimų, interpeliacijų nagrinėjimą prižiūri ir kt. f-jas atlieka bei seimo kanceliarijai vadovauja seimo kancleris, kuris yra seimui ir jo valdybai atsakingas seimo tarnautojas(ne seimo narys). Seimo įstatymų projektams nagrinėti bei kitiems seimo statute numatytiems klausimams rengti sudaromi 13 komitetų bei nuolat veikiančios Etikos ir procedūrų, Peticijų ir kt. komisijos.Savo politiniams tikslams įgyvendinti seimo nariai gali jungtis į frakcijas, kiekvieną iš kurių gali sudaryti ne mažiau kaip 7 seimo nariai. Seimo narių frakcijai vadovauja jos seniūnas arba pavaduotojas.Seimas kasmet renkasi į eilines pavasario ir rudens sesijas. Neeilines sesijas šaukia Seimo Pirmininkas, o šalyje įvedus karo ar nepaprastąją padėtį – Respubl. Prezidentas.Konstitucija naujai įtvirtino seimo kontrolierių instituciją, kurios pagrindinis tikslas – tirti piliečių skundus dėl valstybės ir savivaldybių pareigūnų piktnaudžiavimo ir biurokratizmo. Seimas skiria 5 kontrolierius 4 metams iš kandidatų, kuriuos pateikia seimo pirmininkas.Pagrindinės Seimo f-jos:1.svarsto ir priima Konstitucijos pataisas;2.leidžia įstatymus;3.valstybės biudžeto tvirtinimas ir jo vykdymo kontrolė4.pareigūnų skyrimas, rinkimas ir pritarimas jų rinkimui (pritaria ministro pirmininko kandidatūrai )

5.Seimo kontrolinė veikla. (Seimas kontroliuoja vyriausybės ir kitų institucijų darbą)6.vykdo apkaltos procesą7.užsienio politika8.vykdo krašto apsaugą9.priima rezoliucijas, deklaracijas

11. VYKDOMOJI VALDŽIAVykdomosios valdžios pagrindą sudaro LR Prezidentas ir LR Vyriausybė.Pagal LR Konstituciją R Prezidentas yra valstybės vadovas. Jis atstovauja Lietuvos valstybei ir daro, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų. Respublikos Prezidento statusą reglamentuoja Konstitucija ir R Prezidento įstatymas bei kt. įstatymai. R Prezidentą renka LR piliečiai 5 metams, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Tas pats Prezidentas gali būti renkamas ne daugiau kaip du kartus iš eilės. Pagal savo įgaliojimus Resp. Prezidentas:1. sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su vyriausybe vykdo užsienio politiką;2. pasirašo LR tarptautines sutartis ir teikia jas seimui ratifikuoti;3. Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Ministrą pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį;4. Vyriausybei atsistatydinus ar grąžinus įgaliojimus, ne vėliau kaip per 15 d. teikia seimui svarstyti Ministro Pirmininko kandidatūrą.5. nustatyta tvarka skiria ir atleidžia įstatymų numatytus valstybės pareigūnus;6.suteikia aukščiausius karinius laipsnius;7.teikia LR pilietybę;8.skiria valstybinius apdovanojimus;9.teikia malonę nuteistiesiems;10.pasirašo ir skelbia seimo priimtus įstatymus arba grąžina juos seimui Konstit. numatyta tvarka.11.esant reikalui dalyvauja gynybinėje politikoje.Vyriausybė – tai valstybės aukščiausioji kolegali vykdomosios valdžios institucija. Vyriausybės pagrindiniai uždaviniai yra ekonomikos valdymas, įstatymų vykdymo organizavimas, kitų vykdomosios valdžios institucijų veiklos kontrolė.Vyriausybę sudaro Ministras Pirmininkas(MP) ir 13 ministrų. MP seimo pritarimu skiria ir atleidžia R Prezidentas. Ministrus skiria ir atleidžia MP teikimu R Prezidentas. MP ne vėliau kaip per 15 dienų nuo paskyrimo pristato seimui savo sudarytą ir R Prezidento patvirtintą vyriausybę ir pateikia svarstyti jos programą. Seimas motyvuotu nutarimu gali nepritarti šiai programai. Kai patvirtinama programa ministrai pasirenka viceministrus(jų būna 1-5). Ministras vadovauja ministerijai, sprendžia ministerijos kompetencijai priklausančius klausimus, taip pat vykdo kitas įstatymų numatytas funkcijas. Ministrą laikinai gali pavaduoti tik Ministro pirmininko paskirtas kitas vyriausybės narys.Vyriausybė dirba: 1. šakiniu – pagal ministerijas, 2. teritorijas – pagal apskritis.Vyriausybė:1.Saugo konstitucinę santvarką ir LR teritorijos neliečiamybę, tvarko krašto reikalus;2.Vykdo įstatymus ir seimo nutarimus;3.Koordinuoja ministerijų ir Vyriausybės įstaigų veiklą;4.Rengia valstybės biudžeto projektą;5.Teikia seimui siūlymus dėl ministerijų steigimo ir panaikinimo;6.Nustato valstybės turto valdymo ir naudojimo tvarką;7.Sudaro komisijas ir komitetus;8.Įstatymų numatyta tvarka organizuoja valdymą aukštesniuose administraciniuose vienetuose;9.Tvirtina ministerijų, vyriausybės įstaigų ir įstaigų prie ministerijų nuostatus 107Kt f-jos.Vyriausybė valdymą apskrityse – šalies teritorijos aukštesniajame vienete – organizuoja per apskrities viršininką, ministerijas bei vyriausybės įstaigas. Ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo vyriausybės sprendimus, prižiūri vyriausybės skiriami atstovai, kurių tarnybos įkurtos kiekvienoje apskrityje. Savivaldybių nariai išsirenka merą ir formuoja tarybą.Yra 13 ministerijų:1.Užsienio reikalų m.: teritorijos apsauga,2.Vidaus reikalų m.: viešo saugumo užtikrinimas, gelbėjimo darbai, valstybinių sienų apsauga, oficialių valst. narių apsauga, savivaldos regiono f-ja, viešosios paslaugos, viešo administravimo f-ja ir kt.3.Teisingumo m.: kuruoja privačių struktūrų narius(advokatus ir kt.), teismų ūkinis administravimas.4.Finansų m.: biudžeto parengimo projektas, bendradarbiavimas su bankais, mokesčių politika, muitų sistemos tvarkymas. Šioje ministerijoje yra biudžeto formavimo ir iždo departamentai.5.Žemės ūkio m.: žemės ūkio politikos kl., žvejininkystė, sutartys su užsienio investuotojais.6.Ūkio m.: energetika, pramonė, prekyba, atominės elektrinės kl.7.Švietimo m.: visų pavaldžių švietimo įstaigų kuravimas(gimnazijos, mokyklos, darželiai, universitetai, akademijos), bendradarbiavimas su moksliniais institutais.8.Susisiekimo m.: visos transporto rūšys( oro, jūros, sausumos), Ryšių departamentas – elektros ryšiai.9.Sveikatos apsaugos m.: privačių klinikų vykdoma reforma, vaistų kompensavimas, gydytojai.10.Sveikatos apsaugos ir darbo m.: susijus su invalidais, pensininkais, bedarbiais, jų rūpyba.11. Aplinkos m.: ekologinė apsauga, statyba ir urbanistika.12.Krašto apsaugos m.: civilinės saugos f-ja.13Kultūros m.: valstybiniai teatrai, kino teatrai, muziejai, kultūriniai įrenginiai.

12. TEISMINĖ VALDŽIATeisinė valdžia – trečioji valstybės valdžios šaka, vaidinanti ypatingą vaidmenį valdžios mechanizme bei stabdymo sistemoje. Teismas yra arbitras sprendžiant ginčus dėl teisės. Tik teismas vykdo teisingumą. Jis nepriklausomas, garantuoja piliečių teises ir laisves bei valstybingumą apskritai. Teismas yra ir tam tikras arbitras leidžiant įstatymus. Teismas objektyviai derina teisėtvarką su gyvenimo reikalavimais. Jis aiškina teisę, gali taikyti analogiją, t.y. priimti sprendimus ne vien paraidžiui, o vadovaudamasis įstatymų dvasia ir teisės principais. Teismas yra teisės ir teisingumo visuomenėje garantas. Teismo valdžios požymiai yra: viešumas, rungimasis, nepriklausomumas. Teismas užtikrina, kad kitos valdžios neperžengtų konstitucijos ir įstatymų ribų.Valdžių padalijimo principas nėra absoliutus. Valstybinės teisės jo įgyvendinimo formos priklauso nuo nacionalinių tradicijų, konkrečios socialinės ekonominės ir politinės padėties.Tradiciniai organizaciniai teisiniai bruožai yra: 1) nedaloma suvereni valdžia priklauso tautai; 2) nėra institucijos, kur sutelkta įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teismo valdžia; 3) trijų valstybės valdžios šakų nepriklausomybė ir valdžią įgyvendinančių institucijų nepriklausomybė yra santykinė; 4) stabdymo ir atsvatų sistema riboja kiekvienos valstybės institucijos valdžią ir kliudo sukaupti ją vienose rankose kitų sąskaita.1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija nustatė tokią Lietuvos teismų sistemą: L Aukščiausiasis Teismas, Liet. Apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai.Apylinkės teismai (56) pagal įstatymo nustatytą veiklos teoriją yra pirmoji instancija civilinėms, baudžiamosioms, administracinių teisės pažeidimų byloms, taip pat byloms, susijusioms su sprendimų ir nuosprendžių vykdymu priimti sprendimams dėl įstatymo numatytų priemonių taikymo; įstatymo nustatytais atvejais nagrinėti skundams dėl kvotėjo, tardytojo ar prokuroro veiksmų. Apylinkės teismuose teisėjas bylas nagrinėja vienas, sprendimus priima teismo vardu.Apygardos teismas savo veiklos teritorijoje yra pirmoji instancija civilinėms byloms ir baudžiamosioms byloms priskirtoms jo kompetencijai ir apeliacinė instancija apylinkių sprendimams, nuosprendžiams, nutarimams ir nutartims. Atlieka kitas su teisingumo vykdymu susijusias ir įstatymo priskirtas jo kompetencijai f-jas. Minėtas civilines ir baudžiamąsias bylas nagrinėja vienas teisėjas, veikdamas apygardos teismo vardu.Lietuvos apeliacinis teismas yra apeliacinė instancija byloms, kurias išnagrinėjo apygardų teismai, kaip pirmosios instancijos teismai.Apeliacinis teismas taip pat nagrinėja kitas bylas, kurias LR įstatymai priskiria jo kompetencijai, bei atlieka kitas šio teismo teismo kompetencijai priskirtas su teisingumo vykdymu susijusias f-jas. Apeliac. Teisme bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas(LAT) yra vienintelė kasacinė instancija įsiteisėjusiems teismų sprendimams, nuosprendžiams, nutarimams ir nutartims, kurie g. b. apskųsti per 3 mėn. nuo įsiteisinimo dienos. Šioje instancijoje tam tikrais atvejais bylą nagrinėja arba 3 teisėjų kolegija, arba išplėstinė 7 teisėjų kolegija, arba LAT plenarinė sesija.LAT sudaromas senatas, į kurį įeina šio teismo pirmininkas, skyrių pirmininkai, taip pat po 7 Civilinių ir Baudžiamųjų bylų skyrių didesnį darbo stažą turinčius teisėjus. LAT formuoja vienodą teismų praktiką taikant įstatymus, konsultuoja teisėjus bendraisiais įstatymų taikymo klausimais.Gali taip pat būti įsteigti specializuoti teismai: administracinių, darbo, šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti.

13. “4-tos” ir “5-os” VALDŽIOS KRITIKAYra pirmos trys valdžios: įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė.SCHEMA (VISUOMENĖS POLITINĖ SISTEMA)Schemoje KT. – nelegali dalis – už įstatymo ribų, ten yra savi įstatymaiĮvairios visuomeninės organizacijos įtakoja į įstatymų leidžiamąją valdžią. Visi kiti yra smulkesni, bet taip pat turi įtakos.4-oji valdžia – žiniasklaidos atstovai. Žiniasklaida formaliai laisva, ji atstovauja privatiems asmenims, grupėms, savininkams. Ankščiau žiniasklaidon patenkantys straipsniai buvo cenzūruojami. Verslas, laisvoji rinka kartais pamina dorovinius, etinius principus ir todėl žiniasklaida tampa priklausoma nuo kapitalo. Visi esantys laikraščiai atstovauja tam tikros politinės pakopos skaitytojams. Yra ir pakankamas laisvumo laipsnis, bet dažnai atstovauja vienus interesus. Žiniasklaida bando paveikti ir valdžios atstovus. Tam tikri leidiniai tam tikruose visuomenės sluoksniuose yra populiarūs.Valdžioje yra atstovai spaudai. Žiniasklaida atskleidžia ir negerus valstybės tarnautojų poelgius, pvz.,mokesčių pinigų naudojimas netinkamai, ne tam reikalui ir pan. Dėl to valstybės tarnautojai ir būna nuteisiami. Šis tiesos iškėlimas- tai kaip teigiamas žiniasklaidos bruožas.Kartais būna užsakomi straipsniai iš “nešvarių” verslininkų už jų pinigus ir pan., kad suformuoti tam tikrą visuomenės nuomonę. Žiniasklaidos vaidmuo šiandien dar nėra nusistovėjęs. Suprantama, kad be laisvos žiniasklaidos negalima išsiversti, bet ji ir negali būti valdžia.5-oji valdžia – nusikalstama struktūra. Šiuo klausimu teorija yra sąlyginai ir iki galo dar nesuformuota. Nusikalstamumas buvo visais laikais tik vis kitu pavidalu, pvz., daugiau užslaptintas. Gorbočiovo laikais nusikalstamumas pradėjo formuotis naujai.Nusikaltėliais yra vadinama nuo vagių , padirbinėtojų iki profesionalių žudikų. Kaleimuose taip pat daug nusikalstamumo. Ten yra tam tikri sluoksniai, pravardės. Kariuomenėse irgi yra šiek tiek nusikalstamumo, kartais tyčiojamasi iš kareivių.Nusikalstamo pasaulio lygiai:1.vykdytojai – žemutinė grandis;2.Organizuotojai – jie nebūna netgi teisti už smurtinius nusikaltimus. Pvz., kai visi verslininkai legaliais ar nelegaliais būdais kapitalą kaupė, visada atsirasdavo grupuotė, kuri reikalaudavo pinigų už saugumą.3.Užsakovai iš legalios dalies – tai gali būti ir valdžios atstovai, politikai, verslininkai ir t.t.Kad pas mus yra mafija teoriškai tai tikėtina, bet praktiškai neįrodyta. 5-oji valdžia turi didelę įtaką visuomenės gyvenime, bet tai nėra valdžia, nes įtaka nėra legali, neįstatymiška.

14. KONSTITUCINIO TEISMO(KT) VIETA VALDŽIOS SISTEMOJELietuvos KT atsirado ne iš karto, o po Lietuv. Nepriklausomybės atkūrimo. LK skirsnyje ir KT įstatyme apibrėžti jo uždaviniai, pasireiškiantys išskirtine prerogatyva, suteikiančia jam teisę spręsti, ar įstatymai ir kt.seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respub. Prezid. ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams.Vykdydamas savo f-jas, KT priima nutarimus, sprendimus ir teikia išvadas. KT išsprendęs bylą iš esmės, priima nutarimą, kuris skelbiamas LR vardu.KT teikia išvadas:1.ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Prezid. ar seimo narių rinkimus;2.ar R Prez sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas;3.ar LR tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai;4.ar seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai.Teisę kreiptis į KT, ar neprieštarauja LR Konstitucijai LR įstatymai ir kt. seimo priimti aktai, turi Vyriausybė, ne mažiau kaip vienas penktadalis visų seimo narių, taip pat teismai. Prezidento teikimas KT ar seimo nutarimas ištirti, ar aktas sutinka su Konstitucija, sustabdo šio akto galiojimą. KT sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami.KT sudaro 9 teisėjai, skiriami 9 metams ir tik vienai kadencijai. Po 3 kandidatus į KT-o teisėjus skiria Seimas iš kandidatų, kuriuos pateikia Rprez., Seimo Pirmininkas ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, o teisėjais juos skiria Seimas. KT kas 3 metai atnaujinamas vienu trečdaliu. KT pirmininką iš šio teismo teisėjų skiria seimas RPrezid. teikimu. KT teisėjai, eidami savo pareigas yra nepriklausomi nuo jokios valstybinės institucijos, asmens ar organizacijos ir vadovaujasi tik LR Konstit. KT teisėjams taikomi darbo ir politinės veiklos apribojimai, nustatyti teismų teisėjams. KT teisėjai turi tokią pat asmens neliečiamybės teisę kaip ir seimo nariai. KT teisėjas be seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybės, suimamas ar kitaip suvaržoma jo laisvė.KT teisėjų įgaliojimai nutrūksta, kai:1.pasibaigia įgaliojimų laikas;2.teisėjas miršta;3.negali eiti pareigų dėl sveikatos būklės;4.atsistatydina;5.seimas jį pašalina iš pareigų apkaltos proceso tvarka.Kai KT teisėjo įgaliojimai nutrūksta pirma laiko, į laisvą vietą likusiam kadencijos laikui nustatyta tvarka skiriamas naujas teisėjas.Valstybės valdžios ir valdymo institucijų, seimo narių ir kt. pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjų ar KT veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę.

15. PROKURATŪROS VIETA VALDŽIOS SISTEMOJEProkuratūra – speciali valstybės institucija (institucijų sistema), į kurios kompetenciją įeina baudžiamųjų bylų kėlimas, kaltinimo palaikymas, atstovavimas valstybės interesams teismų procese.LR Konstitucija prokuratūrą priskiria teisminiai valdžiai, taip atribodama šią instituciją nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių. Priėmus prokuratūros įstatymą (1994 m.), dalis ankstesnių prokuratūros, kaip priežiūros organo, funkcijų perduota teismams, Seimo kontrolieriams, Valstybės kontrolei ir kt. institucijoms.LR prokuratūra, kaip prokurorų ir tardytojų visuma, yra savarankiška teisminės valdžios dalis. Prokuratūra, veikdama prie teismų ir atstovaudama valstybei, įstatymų nustatyta tvarka padeda vykdyti teisingumą bei siekia užtikrinti teisėtumą.Prokuratūra veikia šalia teismų – Generalinė prokuratūra prie L Aukščiausiojo Teismo, apygardų prokuratūros – prie apygardų teismų ir apylinkių prokuratūros – prie apylinkių teismų.Prokuratūra:1.padeda ir vykdo baudžiamąjį persekiojimą;2.kontroliuoja kvotos organų veiklą;3.atlieka parengtinį tardymą;4.palaiko valstybinį kaltinimą;5.kontroliuoja nuosprendžių įvykdymą;6.derina kvotos ir parengtinio tardymo organų veiksmus prieš nusikalstamumą;7.gindama teisėtus valstybės interesus bei asmenų pažeistas teises rengia medžiagą civilinei bylai teisme iškelti ir dalyvauja ją nagrinėjant.Prokuratūros pareigūnai vykdydami savo įgaliojimus yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo. Niekas negali kištis į prokuratūros darbą tiriant bylas bei vykdant kt. prokuratūros f-jas. Įstatymu pagrįsti prokuratūros pareigūnų reikalavimai visiems asmenims yra privalomi ir už jų nevykdymą pareigūnai ir piliečiai atsako pagal įstatymą.Visų prokuratūrų veiklai vadovauja ir ją kontroliuoja LR generalinis prokuroras, kurį 7 metams skiria ir atleidžia R Prezidentas seimo pritarimu. Generaliniu prokuroru, jo pavaduotojais g. b. ne jaunesni kaip 35 metų asmenys, turintys ne mažesnį kaip 10 metų prokuroro, tardytojo ar teisėjo darbo stažą ir teisinį išsilavinimą. Vyr. prokurorais g. b. asmenys, turintys ne mažesnį kaip 3 metų prokuroro, tardytojo ar teisėjo darbo stažą.Prokuratūros pareigūnai, kaip ir teisėjai, negali dalyvauti politinių partijų ar politinių organizacijų veikloje, negali dirbti kito darbo ir gauti kito atlyginimo, išskyrus atlyginimą prokuratūroje bei užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą. Jie negali būti traukiami administracinėn atsakomybėn, o nubausti tik drausmine tvarka. Baudžiamąją bylą jiems gali iškelti tik generalinis prokuroras.Prokuratūros pareigūnų tarnybos sąlygas ir tvarką bei socialines garantijas nustato Tarnybos Lietuvos Respublikos prokuratūroje statusas (1995m.).

16. ADVOKATŪRA – ADVOKATŪROS ĮSTATYMAS.Advokatų veiklą reguliuoja 1992 m. advokatūros įstatymas, jame apibrėžiamos advokatų profesinės pareigos ir teisės bei advokatūros funkcionavimo principai. Advokatų skaičius LR neribojamas. Advokatas atlieka gynėjo, patarėjo vaidmenį įvairiuose teisiniuose teismuose.Advokatu gali tapti LR pilietis turintis teisės aukštąjį išsilavinimą. Advokatas per puse metų turi pradėti praktiką, o jei ne tai išbraukiamas iš sąrašų. Tik baigęs absolventas gali įsidarbinti advokato padėjėju. Tie kurie 2 metus pabūna padėjėjais turi kelti kvalifikaciją, kad būti advokatais. Advokato kvalifikacinių egzaminų programą sudaro ir visa kita kas su jais susiję nustato Teisingumo ministerija.Advokato veikla:1.Advokatas yra nepriklausomas savo kliento patarėjas ir atstovas teisės klausimais.2.Advokato teisę atstovauti klientui ar jį ginti teismuose gali riboti tik įstatymai.3.Kiekvienas asmuo įstatymų nustatyta tvarka turi teisę pasirinkti advokatą, kuris gintų jo interesus.4.Advokatų veiklai nėra taikomi komercinę-ūkinę veiklą reglamentuojantys įstatymai.Advokatas privalo: naudoti tik teisėtas priemones bei būdus savo klientui ginti, teismo posėdžio metu dėvėti mantiją, nuolat kelti savo profesinę kvalifikaciją.Verstis advokato praktika gali tik savo civilinę atsakomybę apdraudęs advokatas. Advokatas norintis verstis advokato praktika, turi įsteigti kontorą arba sudaryti sutartį dėl nuolatinės darbo vietos su jau veikiančios advokatų kontoros advokatais. Advokatas gali steigti advokato kontoros padalinius. Kontora turi būti įregistruota ne vėliau kaip per 1 mėn. Į advokatų, turinčių teisę verstis advokato praktika , sąrašą advokatą įrašo L. advokatų taryba.Advokatui draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai reklamuoti savo profesinę veiklą. Jis taip pat negali( jei yra praktikuojantis advokatas) dirbti ar eiti kitų apmokamų pareigų įmonėse, organizacijose, užsiimti verslu, išskyrus teisinės pagalbos teikimą.Advokatas turi teisę:1.atstovauti šalims, pareiškėjams, teismuose nagrinėjant civilines ir administracines bylas, dalyvauti gynėju ar atstovu baudžiamosiose bylose.2.Susipažinti su teismų ir kitų institucijų, nagrinėjančių ginčus ir skundus, praktika.3.Pasirinkti specializaciją.4.Rinkti ir pateikti įrodymus naudodamasis įstatymų leidžiamomis priemonėmis.5.Iš visų fizinių ir juridinių asmenų išreikalauti teisinei pagalbai teikti reikalingus dokumentus ar jų nuorašus.Advokatai su nuteistaisiais gali kalbėti akis į akį ir jų bendravimo laikas neribojamas.Pasaulyje advokatai vertinami pagal iškalbą, laimėtų bylų skaičių.

17. NOTARIATASNotariato įstatymas buvo priimtas 1992 m. notariatas yra visuma notarų, kuriems pagal šį įstatymą suteikiama teisė juridiškai įtvirtinti neginčijamas fizinių ir juridinių asmenų faktus užtikrinti šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugą. Notarinius veiksmus atlieka notaras, kuris įsteigia savo biurą. Keli notarai gali steigti vieną biurą. Sudarydami bendros veiklos sutartį. Šių sutarčių sudarymą reguliuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Notaras veikia valstybės vardu ir remdamasis įstatymais užtikrina, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Notarus skiria ir atleidžia LR teisingumo ministras. Notaru gali būti LR pilietis, turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą. Ne mažiau kaip trejus metus buvęs kandidatu į notarus ir išlaikęs notaro kvalifikacinį egzaminą. Šie reikalavimai netaikomi tiems LR piliečiams, kurie turi mokslo laipsnius arba nemažesnį kaip 10 metų teisininko darbo stažą. Kandidatus į notarus priima LR teisingumo ministras. Notarų skaičius nustatomas atsižvelgiant į gyventojams teikiamų teisinių paslaugų poreikius. Notarų veiklos priežiūrą vykdo LR teisingumo ministerija. Ji tikrina notarinių veiksmų teisėtumą. Įgyvendina priemones notarinei praktikai suvienodinti. LR notarai vienijasi į Notarų rūmus. Notarų rūmai yra juridinis asmuo. Notarų rūmų uždaviniai yra: koordinuoti notarų veiklą, rūpintis notarų kvalifikacijos kėlimu, ginti ir atstovauti notarų interesus valstybinės valdžios ir valdymo institucijose, rengti norminių aktų projektus notariato klausimais ir teikti juos LR teisingumo ministerijai, įgyvendinti kitus Notarų rūmų statute numatytus uždavinius. Notarų rūmai kontroliuoja, kad notarai sąžiningai atliktų pareigas, organizuoja kursus kvalifikacijai kelti, teikia pasiūlymus aukštesnėms instancijoms notarų veiklos klausimais, nustatyta tvarka sudaro notarų draudimo sutartis dėl galimo ieškinio už fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą atliekant notarinius veiksmus. Notarai savo veikloje vadovaujasi LRKonstitucija kt Lietuvos įstatymais, LR Vyriausybės nutarimais bei potvarkiais, LR teisingumo ministerijos norminiais aktais ir Notarų rūmų nutarimais. Notarai privalo užtikrinti notarinių veiksmų slaptumą. Pažymos apie notarinius veiksmus ir dokumentai išduodami tik juridiniams ir fiziniams asmenims, kurių pavedimu arba kuriems buvo atliekami notariniai veiksmai, ar jų įgaliotiniams. Pažymos apie testamentus išduodamos tik testatoriui mirus. Notaras, pažeidės įstetymų ar kitų norminių aktų reikalavimus,įstatymų numatyta tvarka traukiamas atsakomybėn. už notarinio veiksmo atlikimą ir teisines bei technines paslaugas notaras ima rikliavą, kurios dydį nustato LR teisingumo ministerija. Notarai tvirtina sandorius, imasi priemonių paveldimam turtui apsaugoti, išduoda paveldėjimo teisės liudijimus, uždeda draudimus perleisti turtą, liudija dokumentų nuorašų tikrumą, priima saugoti dokumentuspriima juridinius protestus ir pan. Notariniai veiksmai gali būti atliekami pas bet kurį notarą, išskyrus turto pavelėjimo atvejus. Notarai privalo išaiškinti atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir pasekmes, kurie noti juos atlikti.

Pagrindinė notaro funkcija – tai siekimas, kad nebūtų sudarinėjami neteisėti sandoriai ir tuo būta išvengta teisinių ginčų. Notatiato įstatyme įtvirtinama vienareikšmė nuostata, jog notaras už savo ir biuro darbuotojų kalatis veiksmais klientui padarytą materialinę žalą visiškai atsako Civilinio kodekso nustatyta tvarka ( civilinei atsakomybei garantuoti nustatoma minimali privalomojo draudimo suma). Tuo tarpu už pažeidimus, padarytus vykdant pareigas, notaras atsako kaip valstybės pareigūnai.Notariatų ir jų savivaldos institucijų veiklą prižiūri apygardų teismų pirmininkai bei kiti teisingumo ministro paskirti asmenys. Tik apygrdos teismai kontroliuoja notarinių veiksmų teisėtumą. Be to, išplečia Notarų rūmų ( notarų savivaldos institucijos) kompetencija bei tikslinamas jų santykis su teisingumo ministerija.

18.TEISĖS AKTAITeisės aktas-tai tautos, valstybės institucijų, pareigūnų ar pavienių asmenų tam tikra tvarka priimtas oficialus rašytinis dokumentas, kuriame yra suformuluotos teisės normos.Kitaip teisės aktą apibrėžia 1995m. gegužės 2d. LR įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas Nr.I-872, kur sakoma: “Teisės aktas šiame įstatyme-tai įgaliotos valstybės institucijos arba referendumu priimtas teisės aktas, kuriame nustatomos, keičiamos ar naikinamos teisės normos.”Nors šiame apibrėžime yra padaryta logikos klaida, kadangi apibrėžiamoji sąvoka teisės aktas apibrėžiama ta pačia sąvoka teisės aktas, todėl, kas yra teisės aktas, lieka nežinoma.Pagrindinės teisės aktų rūšys yra tokios:1.Bendrųjų teisės normų aktas-tai kompetentingų valstybės institucijų(teisėkūros subjektų) specialia tvarka išleistas oficialus rašytinis dokumentas, kurio turinį sudaro teisės normos, skirtos daugkartiniam naudojimui ir neribotam taisės subjektų skaičiui.2.Individualių teisės normų aktai formuluoja vienkartinę, nors laiko atžvilgiu ir tęstinę elgesio taisyklę.Tai dažniausiai teisės normų taikymo aktai(sutrumpintai-individualūs teisės aktai).3.Interpretuotų teisės normų aktai, kuriuos priima teisės normą aiškinanti institucija.Pagrindinę vietą tarp šių teisės aktų užima bendrųjų teisės normų aktai.Teisės normų aktų savybė-centralizuotai reguliuoti įvairius santykius, greitai reaguoti į besikeičiančius socialinės plėtros ir žmogaus teisių apsaugos poreikius.Teisinių nurodymų išdėstymo juose tikslumas ir prieinamumas daro šią teisės normų raiškos formą plačiai naudojamą.Be to, teisės normų aktų suformulavimas rašytine, dokumentine forma leidžia šalies gyventojams operatyviai susipažinti su jų turiniu.Teisei svarbu ne kokiam skaičiui subjektų privalomi jos paliepimai, o tai, kad jie privalomi ir kad jų privalomumą galiausiai garantuoja valstybės prievarta.Pagrindiniai norminių teisės aktų požymiai:skirtumai nuo individualių teisės taikymo aktų.1.Norminius teisės aktus leidžia tik tam tikrus įgaliojimus turinčios valstybės institucijos(Seimas, Prezidentas, Vyriausybė, ministerijos ir kt.) ir kai kurie tam įgaliojimus turintys pareigūnai(Prezidentas, ministrai), tuo tarpu individualius teisės taikymo aktus leidžia visos valstybės institucijos, firmos, pavieniai pareigūnai(pvz.,priėmimo į darbą, atleidimo iš darbo teisės aktus priima visų firmų, valstybės institucijų vadovai).2.Norminis teisės aktas neturi konkrečiai įvardinto adresato, nes dažniausiai formuluoja bendrąją elgesio taisyklę.Jame nenurodama, kokiam konkrečiam asmeniui ar institucijai skiriama teisės norma.Tuo tarpu teisės taikymo aktai skiriami konkretiems subjektams:konkrečiam asmeniui, pareigūnui, valstybės institucijai.Pvz.,Teisės akademijos rektoriaus įsakymas dėl konkretaus asmens, išlaikiusio konkurso egzaminus, priėmimo studijuoti Teisės akademijoje yra ne teisės normų, o individualus teisės taikymo aktas, nes jis nustato konkretaus asmens santykius su konkrečia institucija ir tai daro pagal įsakymą.3.Norminių teisės aktų suformuluoti nurodymai išreiškia valstybės valią, o individualūs teisės taikymo aktai-ir pavienių piliečių subjektyvią valią(pvz.,testamentas.)4.Norminiai teisės aktai turi griežtai apibrėžtą dokumento formą(įstatymas, nutarimas, potvarkis, instrukcija ir kt.) ir tuo skiriasi nuo teisės taikymo aktų formos(sprendimas, nuosprendis, nutartis, protokolas, testamentas, įsakymas ir kt.).5.Norminiai teisės aktai skirti reguliuoti tipiškiausius, visuotinius santykius, o teisės taikymo aktai-konkrečius gyvenimo atvejus, situacijas.6.Norminis teisės aktas yra nuolatinis paliepimas, o teisės taikymo aktas-vienkartinis paliepimas.7.Norminio teisės akto išleidimo procedūra sudėtinga, tuo tarpu teisės taikymo aktų priėmimo ir įsigaliojimo tvarka paprastesnė, operatyvesnė.Visi norminiai teisės aktai funkcionuoja kaip vientisa sistema, kuriai būdingi tokie požymiai:suderinamumas, abipusė sąveika, hierarchiškumas, specializacija ir diferenciacija pagal teisės šakas.LR norminių teisės aktų sistemą nustato konstitucija ir ši sistema apima aukščiausios valdžios ir savivaldos institucijų, tautos valios tiesioginės išraiškos norminius aktus, taip pat ratifikuotas tarptautines sutartis.Norminiai teisės aktai klasifikuojami atsižvelgiant į konstitucinį valdžios padalijimą.Todėl pagrindinis jų klasifikavimo pagrindas-teisės akto juridinė galia(teisinis statusas, leidimo ir paliepimo ribos-apimtis), kuri priklauso nuo tą normą išleidusio teisėkūros subjekto kompetencijos.Pagal bendrųjų teisės normų juridinę galią visi tokių normų aktai skirstomi į įstatymus ir poįstatyminius aktus.Norminių teisės aktų galiojimo laikas-tai laiko tarpas nuo akto įsigaliojimo pradžios t.y. nuo datos, nuo kurios galima naudotis teisės akte suformuluotomis teisės normomis, jas taikyti, jų laikytis ir jas vykdyti, iki jo galiojimo pabaigos.LR įstatymų ir kitų teisės aktų įsigaliojimo tvarką nustato LR Konstitucijos 70-72 straipsniai, taip pat 1993m. balandžio 6d. LR įstatymas Nr I-119″Dėl LR įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos”.Įstatymo ar kito teisės akto galia yra nukreipta į ateitį.Negalima iš asmens reikalauti laikytis elgesio taisyklių, kurių nebuvo jam darant veiką ir todėl negalėjus žinoti būsimų reikalavimų.Išimtis yra baudžiamoji ir administracinė atsakomybė-čia įstatymas galioja atgal tik 2 atvejais:1.kai panaikina veikos baudžiamumą; ir 2.švelnina bausmę.Būtų nekorektiška ir neteisinga teisti arba kaltinti asmenį už tokią veiką, kuri nūdienos įstatymų nėra laikoma nusikalstama arba už kurią švelniau baudžiama, pvz: sovietiniai įstatymai spekuliaciją laikė nusikaltimu ir baudė įkalinimu, o dabartiniai, rinkos ekonomikos vertybėmis grindžiami įstatymai tokios veikos nelaiko nusikalstama.Teisės normų aktų nustatyti nurodymai ir paliepimai galioja visiems asmenims, kurie yra tų aktų galiojimo teritorijoje.Tačiau kai kurie teisės norminiai aktai galioja tik tam tikrai gyventojų daliai, kuriai jie tiesiogiai adresuojami, pvz., studentams, jeigu aktuose kalbama apie stipendijos dydį, jų mokėjimo tvarką ir sąlygas.Norminių teisės aktų galiojimo riboms turi reikšmės teisės subjekto amžius.Asmeniui, sulaukusiam 18m., galioja visi norminiai teisės aktai.Asmenys iki 16m. nėra administracinės atsakomybės subjektai, asmenų iki 18m ribota ir baudžiamoji atsakomybė. Administracinių teisių pažeidimų kodeksas ir baudžiamieji įstatymai netaikomi pareigūnams, turintiems diplomatinį imunitetą arba aukščiausių valstybės institucijų pareigūno(Seimo nariai, Prezidentas, ministrai, Konstitucinio Teismo ir bendrųjų teismų teisėjai, administracinių teismų teisėjai) asmens neliečiamybės teisę.Diplomatinio imuniteto teisę turi:diplomatinės atstovybės darbuotojai, turintys diplomatinius rangus ir einantys diplomatines pareigas-ambasadorius, patarėjas, pasiuntinys ir kt., jeigu jie nėra Lietuvos piliečiai.Šie asmenys negali būti sulaikyti arba areštuoti, jie neprivalo duoti parodymų kaip liudytojai;diplomatų šeimos nariai; administracinio ir techninio personalo nariai, jeigu jie nėra Lietuvos piliečiai; konsulinių atstovybių pareigūnai, kurie naudojasi ribotu imunitetu.Jeigu aukščiau minėti asmenys pažeidžia LR įstatymus, jie paskelbiami persona non grata ir per tam tikrą laiką turi palikti Lietuvos teritoriją, o dėl teisinės atsakomybės sprendžia juos akreditavusi valstybė.

19.ĮSTATYMAIĮstatymas-tai teisės norminis aktas, kurį priima aukščiausiasis atstovaujamos valstybinės valdžios organas (Lietuvoje-Seimas) arba jis priimamas referendumu-visos tautos balsavimu.Įstatymas sudaro valstybės teisinės sistemos pagrindą.Jis turi aukščiausiąją teisinę galią kitų visų valstybės organų norminių aktų atžvilgiu, reguliuoja svarbiausius visuomeninius santykius.Visi įstatymai turi būti priimami sutinkamai su konstitucija ir neprieštarauti jai.Įstatymai pagal juose esančių normų reikšmę skirstomi į konstitucinius ir paprastuosius.Konstituciniais įstatymais Lietuvoje laikomi Konstitucijos 150 straipsnyje nurodyti įstatymai, Konstitucijos pataisos, taip pat tiesiogiai Konstitucijoje įvardinti įstatymai.Konstitucinių įstatymų sąrašą 3/5 Seimo narių balsų dauguma nustato Seimas.Įvairias gyvenimo sritis reguliuoja paprastieji įstatymai, kurie skirstomi į einamuosius ir kodifikuojamus.Einamieji įstatymai galioja tik tam tikrą laiką(valstybės biudžeto įstatymas).Įvairūs kodeksai, statutai, kuriuos įstatymu patvirtina Seimas, yra vadinamieji kodifikuoti įstatymai.Kodeksas(lot. codex-knyga)-vieningas teisės norminis aktas, sisteminantis tam tikros teisės šakos (baudžiamosios, civilinės, santuokos ir šeimos ir kt.) įstatymus.Svarbią reikšmę turi įstatymų klasifikavimas pagal teisės šakas į baudžiamuosius, darbo, civilinius ir kt. įstatymus.Įstatymų priėmimas:jie priimami laikantis ypatingos tvarkos.Jų priėmimą sudaro 4 stadijos: įstatymų leidybos iniciatyvos teisė, jų projektų svarstymas, įstatymų priėmimas ir paskelbimas.Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė Seime priklauso Seimo nariams, Respublikos Prezidentui ir Vyriausybei.Ją turi taip pat Lietuvos Respublikos piliečiai.50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą ir jį Seimas privalo svarstyti(LR Konstitucijos 68 straipsnis).Šios teisės įgyvendinimo tvarką nustato Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos įstatymas(1998m.).Dėl parengiamųjų veiksmų, susijusių su piliečių įstatymo projekto teikimui Seimui, sudaroma iniciatyvinė grupė iš ne mažiau kaip 10 rinkimų teisę turinčių asmenų.50 tūkstančių parašams surinkti nustatomas 2 mėn. terminas nuo parašų rinkimo lapų išdavimo.Surinktų parašų autentiškumą patikrina Vyriausioji rinkimų komisija, kuri pateikia savo išvadas Seimui.Įstatymo projektą Seimo posėdyje pateikia iniciatorius (Seimo narys, Vyriausybės narys, Respublikos Prezidento atstovas ar piliečių atstovas).Kartu yra supažindinama su Seimo kanceliarijos teisės departamento, taip pat, jeigu gautos, su Seimo komiteto, Vyriausybės ir Europos teisės departamento prie Vyriausybės išvadomis.Seimui nutarus pradėti projekto svarstymo procedūrą, jis toliau svarstomas pagrindiniame komitete (jį paskiria Seimas)ir kituose komitetuose, vėliau Seimo posėdyje, kur ir sprendžiamas įstatymo priėmimo klausimas.Projektai ¼ Visų Seimo narių daugumai pritarus gali būti paskelbti visuomenei svarstyti.Įstatymų projektai Seime svarstomi viešai, pranešimai ir pasisakymai transliuojami per radiją, skelbiami spaudoje ir specialiame leidinyje.Detalią įstatymų leidybos procedūrą reglamentuoja LR Seimo statutas.Įstatymai laikomi priimtais, jeigu už juos balsavo dauguma Seimo narių, dalyvaujančių posėdyje.Konstituciniai įstatymai priimami, jeigu už juos balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių, o keičiami ne mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma.Respublikos prezidento gražintas ir pakartotinai Seimo apsvarstytas įstatymas laikomas priimtu, jeigu už jį balsavo daugiau kaip pusė, o už grąžintą konstitucinį įstatymai-3/5 visų Seimo narių.LR Seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir “Valstybės žiniose” oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas.Respublikos Prezidento grąžintą ir Seimo pakartotinai apsvarstytą įstatymą, Respublikos Prezidentas privalo ne vėliau kaip per 3 dienas pasirašyti ir nedelsiant oficialiai paskelbti.Referendumu priimtą įstatymą ar kitą teisės aktą ne vėliau kaip per 5 dienas privalo pasirašyti ir oficialiai paskelbti Respublikos Prezidentas.Jam to nepadarius, įstatymas įsigalioja po to, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas.Esant neatidėliotinam reikalui LR įstatymai oficialiai gali būti paskelbti specialiuose Seimo leidiniuose arba šalies laikraščiuose per Lietuvos telegramų agentūrą (ELTA).Tokiu atveju įstatymai įsigalioja po to arba kitą dieną po jų paskelbimo, tačiau artimiausiu metu jie skelbiami ir “Valstybės žiniose”.

20.POĮSTATIMINIAI TEISĖS AKTAIPoįstatyminiai aktai-tokie norminiai aktai, kurie leidžiami remiantis įstatymais, skirti jiems įgyvendinti, konkretizuoja pagrindines nuostatas.Poįstatyminiai aktai paprastai yra įvairių vykdomosios valdžios organų aktai.Pagal taikymo sferą ir jų išleidimo subjektus poįstatyminiai aktai skirstomi į bendruosius, vietinius, žinybinius ir vidaus organizacinius.Bendrieji poįstatyminiai aktai galioja visiems asmenims, esantiems valstybės teritorijoje.Šių aktų kategorijai priskiriami LR Seimo nutarimai, Respublikos Prezidento dekretai, Vyriausybės nutarimai,Konstitucinio Teismo teisės aktai, Lietuvos banko, ministerijų, departamentų, Vyriausybės įstaigų įsakymai.Vietinius poįstatyminius aktus leidžia vietos savivaldybės ir jų vykdomieji organai, aukštesniosios administracinių vienetų institucijos.Tai savivaldybių tarybų sprendimai, apskričių viršininkų įsakymai, merų potvarkiai ir kt.Vietinių aktų galiojimą riboja pavaldi teritorija.žinybiniai poįstatyminiai aktai yra bendro veikimo teisės aktų, kurie taikomi tik specialiajai visuomeninių santykių sferai( kariams, teisėsaugos institucijų pareigūnams, sveikatos apsaugos darbuotojams ir kt.), atmaina.Vidaus organizacinius poįstatyminius aktus leidžia įvairios visuomeninės organizacijos savo vidaus klausimams reguliuoti.Tokie aktai taikomi tik šių organizacijų nariams.Politinių partijų, profesinių sąjungų kitų visuomeninių organizacijų įstatai kuriami atitinkamų įstatymų pagrindu.Jie nustato tik bendras organizavimo nuostatas, ir kiekviena tokia organizacija gali įstatuose numatyti savo tikslų, uždavinių ir kitokią specifiką.Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo stadijas, teisės aktų formos, struktūros, turinio ir kalbos reikalavimus reglamentuoja LR įstatymų ir kt. teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas(Žin, 1995, Nr.41-991 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).

21.TEISĖS NORMA Teisės normos yra pirminis teisės elementas.žodis norma lotynų kalboje reiškia taisyklę.Elgesio taisyklės, kurios reguliuoja santykius tarp žmonių, visuomeninių ir kitų organizacijų, vadinamos socialinėmis normomis.Pagal visuomeninių santykių reguliavimo sferą socialinės normos skirstomos į teisės, moralės, papročių, tradicijų, politines, ekonomines, visuomeninių organizacijų ir kitas normas.Labiausiai paplitusi socialinių normų rūšis yra teisės norma.Ji yra bendra taisyklė, veikianti nepertraukiamai laiko, bet kurios asmenų grupės atžvilgiu, numatyta neribotam atvejų skaičiui.Kartu teisės norma turi keletą ypatumų, skiriančių ją nuo kitų socialinių normų.Pirma, teisės normos reguliuoja svarbiausiuosius visuomeninius periodiškai besikartojančius santykius ir šios elgesio taisyklės skirtos ne kokiam nors konkrečiam subjektui, o privalomos visiems.Jos iš visuomeninio santykio dalyvio arba reikalauja tam tikro poelgio, arba jį draudžia, arba leidžia atlikti tam tikrą veiksmą.Antra, teisės normos sudaro sistemą, pagrįstą valstybės ar visos visuomenės valios.Trečia, teisės normų įgyvendinimą garantuoja valstybės prievartos priemonės.Ketvirta, teisės normas arba betarpiškai kuria valstybės institucijos, arba jos atsiranda valstybės sankcionuojamų referendumų keliu.Penkta, teisės normas lemia ir įtvirtina visuomenės ekonominė bazė.Taigi teisės norma-tai įstatymuose ir kituose teisės aktuose valstybės nustatyta visiems privaloma bendro pobūdžio elgesio taisyklė, kurios įgyvendinimas garantuojamas valstybės prievartos priemonėmis.Į klausimus, kurie būtinai iškyla realizuojant teisės normą, koks poelgis leistinas, koks draudžiamas, kokie neigiami padariniai atsiras tos normos pažeidėjui, atsakymą duoda teisės normos struktūra.Teisės normos struktūra-tai teisės normos vidinė sandara, jos sudedamieji elementai.Teisės norma turi 3 struktūrinius elementus: hipotezę, dispoziciją ir sankciją.Kiekviena teisės norma yra vieninga, jos visi trys elementai yra susiję ir vienas kitą sąlygoja. Hipotezė (gr.hypothesis-pagrindas, prielaida, spėjimas) nurodo faktines aplinkybes, kurioms esant reikia vadovautis ta teisės norma t.y. ji apibrėžia normos veikimo sferą, nurodo subjektus ir normos galiojimo aplinkybes, sąlygas.Hipotezė gali būti apibrėžta ir numanoma. Dispozicija (lot.dispositio-išdėstymas, paskirstymas, potvarkis) – tai pagrindinis teisės normos elementas.Ji nurodo, koks turi būti visuomeninio santykio dalyvių elgesys, kai yra hipotezėje numatytos faktinės aplinkybės. Dispozicijoje nustatomos šio santykio dalyvių subjektyviosios teisės ir pareigos. Sankcija (lot.sanctio-griežčiausias nutarimas) – trečias teisės normos elementas, kuris nurodo, kokia poveikio priemonė taikoma visuomeninio santykio dalyviams, nevykdantiems teisės normos dispozicijoje išdėstytų reikalavimų.Teisės normų sankcijos priklausomai nuo poveikio rūšies yra:1.baudžiamosios(taiko tik teismai). 2.administracinės(taiko įgaliotos kompetentingos valstybės institucijos arba pareigūnai ir teismai).3.drausminės(skiria darbdavys arba jo įgalioti atstovai).4.turtinės( skiria teismai ir kitos įgaliotos valstybės institucijos).Teisės normos nėra visos vienodos ir ne visos turi nurodytas 3 struktūrines dalis.Tai būdinga konstitucinėms teisės normoms, kurios paprastai nenumato sankcijų.Teisės normos klasifikuojamos įvairiais pagrindais.Pagal teisinio reguliavimo objektą teisės normos skirstomos į konstitucines, baudžiamąsias, civilines, šeimos, darbo, finansų ir kitas.Šiuo požiūriu šakinės teisės normos toliau skirstomos į:materialiąsias ir proceso, viešosios ir privačios teisės.Pagal atliekamas funkcijas teisės normos skirstomos į reguliacines ir sankcijasnustatančias. Pagal juridinę galią teisės normos yra įstatyminės, turinčios didžiausią juridinę galią, ir poįstatyminės-mažesnės juridinės galios, nes sukurtos remiantis įstatyminėmis ir joms neprieštaraujant.Pagal teisinio reguliavimo metodą teisės normos skirstomos į imperatyvias, dispozityvias, skatinamąsias ir rekomendacines.Jos atspindi atitinkamus teisinio reguliavimo metodo požymius.Imperatyvios teisės normos griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia kaip nors kitaip jo suprasti.Pvz., Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo.Dispozityvios teisės normos nustato elgesio variantą, kuris neperžengdamas įstatymo numatytų ribų suteikia subjektams teisę reguliuoti tarpusavio santykius savo pačių nuožiūra, t.y. leidžia jiems susitarimu nustatyti abipuses teises ir pareigas.Ir tik jeigu šalys šito nepadaro, nustatomas tam tikras privalomas elgesys.Skatinamosios teisės normos-tai nurodymai naudotis pagyrimo priemonėmis už valstybės ir visuomenės požiūriu skatinamą elgesį arba už pasiekimą rezultatų, kurie viršija įprastus darbinius, tarnybinius ar pilietinius reikalavimus.Rekomendacinės teisės normos nustato valstybės ir visuomenės požiūriu pageidautino elgesio variantus suteikdamas šias rekomendacijas adresatams teisę pagal savo kompetenciją elgtis atsižvelgiant į vietos sąlygas, galimybes į rezervus. Pagal galiojimo apimtį teisės normos skirstomos į bendrąsias, specialiąsias ir individualias. Bendroji teisės norma formuluoja bendrąją elgesio taisyklę, yra taikoma neribotam subjektų ratui ir nustato specialiųjų normų reguliavimo kryptį ir metodą.Plėtojant jos turinį gali būti kuriamos specialios normos. Pastarosios priimamos remiantis bendrąja norma, jai neprieštaraujant ir skirta konkretinti, plėtoti bendrosios normos imperatyvus atsižvelgiant į reguliuojamų visuomeninių santykių specifiką.Tokios yra visų teisės šakų normos konstitucinių normų atžvilgiu, taip pat visų kodeksų specialiosios dalies normos.Individuali teisės norma formuluoja vienkartinį paliepimą.Pvz.tokia yra įstatyminė teisės norma , nustatanti Civilinio kodekso įsigaliojimo datą arba pratęsianti kurio nors įstatymo galiojimo laiką.Bet kuri teisės norma numato tam tikrą elgesio formą.Daugumą teisės normų sudaro reguliacinės teisės normos, kurios nustato ne vienodo pobūdžio visuomeninių santykių dalyvių subjektines teises ir pareigas.Todėl reguliacinės teisės normos yra:įpareigojančios ,draudžiančios ir įgaliojančios. pareigojančios teisės normos nustato pareigą atlikti tam tikrus aktyvius teigiamus veiksmus(pareiga laikytis įstatymų, pareiga mokėti valstybės mokesčius).Draudžiančios teisės normos nustato pasyvią pareigą, t.y. pareigą susilaikyti, nevykdyti draudžiamų veiksmų.Tai normos, numatančios baudžiamąją, administracinę arba drausminę atsakomybę už teisės pažeidimus.Įgaliojančios teisės normos suteikia teisę atlikti tam tikrus teigiamus veiksmus, sukeliančius teisines pasekmes.Pvz., tai teisė į poilsį, teisė streikuoti, teisė kreiptis į teismą, teisė sudarant santuoką pasirinkti pavardę.Teisės normų rūšys pagal teisės teoriją taip pat gali būti skirstomos pagal:nustatymo formą, tikslinę paskirtį, teisės šakas, normų priėmimo subjektus, veikimo laiką, asmenų grupę, normos vietą arba sferą ir pan.Teisės normų klasifikacijos padeda atskleisti įvairiapuses teisės normų galimybes reguliuoti žmonių elgesį.Apibendrinant reikėtų pasakyti, kad teisės normoje privalo būti nurodytos jos veikimo sąlygos, teisinių santykių dalyvių teisės ir pareigos, valstybės prievartos už teisės normoje numatytos elgesio taisyklės nevykdymą priemonės.Kitaip teisės norma tiesiog negalės atlikti savo visuomeninių santykių reguliuotojo funkcijos.

22 MATERIALINĖS NORMOSMaterialiosios teisės normos reguliuoja socialinius, politinius, turtinius santykius. Jos nustato pagrindines teises ir pareigas, reguliuoja jo turtinius santykius su kitais žmonėmis, įvairiais visuomeniniais junginiais ir valdžios bei valdymo institucijomis. Materialiosios normos taip pat nustato valstybės institucijų struktūrą, kompetenciją ir santykiu. Proceso normos įtvirtina materialiosiso teisės normose nustatytų teisių įforminimo ir gynybos tvarką, taip pat valstybės institucijų ir pareigūnų veikimo taikant teisės normas tvarką. Materialiosios normos sudaro visuomenės ir valstybės teisinį pagrindą. Proceso normos nustato materialiųjų normų apsaugos, jų gynybos ir pažeistų teisių atkūrimo būdus, užtikrina visuomenėje ir valstybėje teisėtumo režimą. Teisės normų klasifikavimas kartais siejamas su norminių aktų teisine galia, valstybės institucijų kompetencija. Toks klasifikavimas tinka sąjunginėms valstybėms, nes jose centrinių teisės normos pirmauja, kai sąjungos narių normos prieštarauja sąjunginėms normoms.

24. TEISĖS KLASIFIKACIJA

Tarptautinė Valstybinė Bažnytinėteisė teisė teisė

Viešoji t. Privatinė t.

Konstitucinė t. Civilinė t.

Baudžiamoji t. Komercinė t.

Administracinė t. Darbo t.

Finansų t. CivilinioŽemės-agrarinė t. proceso t.

BaudžiamojoProceso t.

Tarptautinė teisė – tai teisė, kuri reguliuoja valstybių tarpusavio santykius.Viešoji teisė reguliuoja:valstybės santvarką, jos ir jos institucijų veiklą, pilietinės visuomenės institucijas, savivaldos institucijas, teisinės sistemos pagrindus, teisėkūrą ir teisės sistemą, teisės taikymą, tarpvalstybinių santykių ir tarptautinių organizacijų principus, normas ir institucijas.Privatinėje teisėje vyrauja civilinė teisė.Civilinės teisės šaka reguliuoja turtinius ir asmeninius neturtinius santykius, susijusius su jų dalyvių asmenybe.Baudžaiamoji teisė – tai teisės nomų visuma, kuri uždraudžia veikas kaip nusikalstamas ir numato už šių draudimų pažeidimą atitinkamas bausmes, taip pat atleidimą nuo bausmės ar bausmės palengvinimąAdministracinė teisė – tai valdymo teisė arbateisės šaka apie valdymą.Konstitucija tai yra įstatymas, pagal kurį yra kuriami kiti įstatymai. Tai yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas.Pagal darbo sutarties įstatymą (įstatymas paskelbtas: Žin.,1991,Nr.36-973) yra nustatomos teisės sudarant darbo sutartis, sutarčių pakeitimus ar nutraukimus.Civilinė teisė – tai teisės šaka, reguliuojanti turtinius ir asmeninius žmonių tarpusavio santykius.Komercinė teisė – žr. 37 kl.

25. TARPTAUTINĖS TEISĖS SAMPRATATai teisė, kuri reguliuoja valstybių tarpusavio santykius. Valstybės yra tarptautinės teisės subjektai, tarptautinio teisinio subjektiškumo turėjimo prasme, ir kad jos gali turėti tarptautines teises, bei pareigas, įskaitant teisę reikšti tarptautines pretenzijas. Tarptautinė teisė susideda iš bendro taikymo normų ir principų, reguliuojančių valstybių ir tarptautinių organizacijų veiklą bei jų santykius, taip pat kai kuriuos jų santykius tiek su fiziniais, tiek su juridiniais asmenimis. Valstybės laikymasis tarptautinės teisės pasiekiamas įbauginimu dėl kitų valstybių bendrų jėgų, taikomų sankcijų ir dėl pačios valstybės moralės laikytis šios teisės keliant savo autoritetą tarp kitų valstybių.Vardan tarptautinės teisės įkurta Jungtinė tautų organizacija (JTO), kuri turi tarptautinį Hagos teismą. Jo statusas yra sudedamoji JTO įstatų dalis. Tarptautinis teismas sprendžia ginčus tarp valstybių, vadovaudamasis konvekcijomis, tarptautiniais papročiais ir civilizuotų tautų pripažintais bendrosios teisės principais.

27.VIEŠOJI TEISĖViešoji teisė reguliuoja:valstybės santvarką, jos ir jos institucijų veiklą, pilietinės visuomenės institucijas, savivaldos institucijas, teisinės sistemos pagrindus, teisėkūrą ir teisės sistemą, teisės taikymą, tarpvalstybinių santykių ir tarptautinių organizacijų principus, normas ir institucijas.Dalis reguliuojamų dalykų priklauso tik viešosios teisės sričiai, nes apima teisinių santykių branduolį-valdymo santykius.Kita dalis yra mišri ir patenka į visas privatinės teisės šakas.Viešoji teisė plečiasi ir jos reikšmė šiuolaikiniams visuomeniniams procesams didėja.Prie viešosios teisės priskirtinos tokios teisės šakos:konstitucinė administracinė, finansų teisė, administracinis procesas ir administracinė atsakomybė, baudžiamasis procesas, tarptautinė viešoji, tarptautinė humanitarinė teisė.Nemažai viešosios teisės institutų yra gamtos apsaugos, racionalaus gamtos išteklių naudojimo, žemės, mašinų, vandens, atmosferos apsaugos teisėje.Prancūzijoje viešoji teisė apima konstitucinę, administracinę, finansų ir tarptautinę viešąją teisę.Vokietijoje-konstitucinę, administracinę, mokesčių, baudžiamąją, baudžiamojo proceso, tarptautinę viešąją ir bažnytinę teisę.Viešosios teisės požymiai būtų tokie:skirta tenkinti viešuosius interesus, būdinga vienašališkas teisės subjektų valios pasireiškimas, plati nuožiūros sritis, hierarchiniai subjektų santykiai ir atitinkama teisės aktų ir normų subordinacija, direktyvinių privalomųjų normų vyravimas, norminis orientacinis poveikis, tiesioginis sankcijų taikymas.Viešosios teisės normos yra imperatyvios ir yra įsakymų pobūdžio ne tik kai privalomos juridiniams ir fiziniams asmenims, kuriems būdingas tarnybinis pavaldumas, bet visiems teisinių santykių dalyviams.Imperatyvios normos plačiai taikomos konstitucinėje, administracinėje, finansų ir baudžiamojoje teisėje.Viešosios teisės šakose plačiai naudojamos normos, nustatančios valstybės įstaigų ir tarnautojų pareigas ir atsakomybę. Teisės šakose, kur susipynusios viešosios ir privatinės teisės normos(ekologinė, darbo teisė), turi būti vykusiai derinami viešosios ir privatinės teisės reguliavimo metodai.

28.PRIVATINĖ TEISĖPrivatinėje teisėje vyrauja civilinė teisė.Civilinės teisės šaka reguliuoja turtinius ir asmeninius neturtinius santykius, susijusius su jų dalyvių asmenybe.Civilinė teisė grindžiama tokiais principais:teisinis reguliavimas yra leistino pobūdžio, visiems subjektams-vienodas teisinis režimas, negalimas savavališkas kišimasis į privatų gyvenimą, būdinga nuosavybės neliečiamumas, sutarčių laisvė, laisvas prekių judėjimas, laisvas paslaugų ir pinigų visoje teritorijoje judėjimas.Privatinė teisė yra plati sistema, apimanti civilinę, šeimos, autoriaus, butų teisę, civilinį procesą.Kuriasi švietimo, medicinos teisė, skirtos žmogaus konstitucinių teisių įgyvendinimui.Privatinė teisė kai kuriose šalyse apima civilinę ir prekybos teisę.Privatinės teisės reguliavimui būdinga:dispozitivių normų vyravimas, teisinių santykių dalyvių lygiateisiškumas, laisva valia įgyvendinant savo teises, asmeninė atsakomybė už savo prievoles ir veiksmus, platus sutarčių panaudojimas, garantuota teisinė apsauga, vyraujanti orientacija tenkinti asmeninius privačius, korporacinius interesus. Privatinės teisės jungiamiems aktams, normoms ir teisės šakoms būdingas dispozityvumas, t.y.legali galimybė naudotis ir disponuoti savo teisėmis, naudotis teisine apsauga.Dispozityvumo principas reiškia, kad teisinių santykių dalyviai turi plačias teises.Tačiau dispozityvios normos apibūdinamos kaip santykiškai dispozityvios. Elgesio taisyklės yra konkretinamos ir tikslinamos teisės subjekto iniciatyva arba santykio šalių susitarimu.Normose yra paliepimai, jeigu šalys nenustatė savo elgesio taisyklių.Daug civilinės, šeimos, autoriaus, paveldėjimo teisės ir kitų teisės šakų normų yra dispozityvios. Teisės šakose, kur susipynusios viešosios ir privatinės teisės normos (ekologinė, darbo teisė), turi būti vykusiai derinami viešosios ir privatinės teisės reguliavimo metodai.

29.TEISĖS ŠAKOSĮvairūs autoriai skirtingai klasifikuoja teisės mokslus. Tačiau bene labiausiai Europoje nusistovėjusi juridinių mokslų klasifikacija yra ta, pagal kurią visi teisės mokslai skirstomi į tris pagrindines grupes:1. Bendrieji teisės mokslai: teisės teorija (filosofija), teisės istorija, politinių ir teisinių teorijų istorija, lyginamoji teisė, teisės sociologija. Šie mokslai tiria bendruosius teisės požymius: teisės sampratą, jos istorinę raidą, teisės poveikio visuomeniniams santykiams veiksmingumą, tapačius ir skiriamuosius įvairių šalių teisinių sistemų požymius, padeda įvairių šalių teisinėms sistemoms keistis kūrybine patirtimi.2. Šakiniai teisės mokslai: konstitucinė teisė, civilinė teisė, santuokos ir šeimos teisė, finansų teisė, administracinė teisė, baudžiamoji teisė, darbo teisė žemės teisė, civilinio proceso teisė, baudžiamojo proceso teisė, administracinio proceso teisė tarptautinė teisė ir kiti. Šie mokslai, remdamiesi bendrųjų teisės mokslų suformuluota teisės samprata ir jų sąvokų aparatu, sprendžia techninius konkrečios teisinio reguliavimo srities klausimus.Kai kurie teoretikai dar išskiria trečią grupę teisės mokslų, atsiradusių dėl tarpdisciplininės integracijos: teisės filosofiją, teisės sociologiją, ekologinę teisę, kriminalistiką, teismo mediciną, teismo statistika ir kita. Šios disciplinos atsirado pritaikius filosofijos, technikos, matematikos medicinos, statistikos, informatikos ir kitų mokslų metodus spręsti įvairias teisinio reguliavimo, jo socialinio veiksmingumo, teisinio vykdymo problemas.Kitų mokslų metodų ir rezultatų skverbimasis į teisės mokslą, minėta, yra didžiai pažangus dalykas, nes leidžia kitų mokslų pasiektą metodologinę pažangą panaudoti didinti pažintines jurisprudencijos galimybes ir teisinį poveikį. Kompiuterinės, lazerinės ir kitokios technikos išradimas, jos panaudojimas vykdyti teisingumą padidina teisėsaugos institucijų galimybes nustatyti objektyvią tiesą konkrečioje byloje – išaiškinti teisės pažeidėjus, patraukti juos teisminėn atsakomybėn, apginti nukentėjusiųjų teises ir šitaip didinti teisės viešpatavimo užtikrinimo galimybes.Toks teisės mokslo skirstymas, suprantama, nėra griežtas, nes tie patys teisės mokslai gali atsidurti ir pirmoje, ir trečioje grupėje. Pvz., teisės filosofija ir teisės sociologija savo svarstomų problemų pobūdžiu ir apimties požiūriu priskirtinos prie pirmos teisės mokslų grupės, o kilmės (susiformavimo metodo) atžvilgiu – prie trečios. Šis skirstymas nėra išsamus. Plėtojantis rinkos ekonomikai, atsiranda naujų teisės subjektų (pvz., akcinės bendrovės, komerciniai bankai, kitokie komerciniai dariniai), naujų teisinių reiškinių( hipoteka, holdingas, užstatas ir kiti). Jų pagrindu klostosi nauji žmonių tarpusavio santykiai, keičiasi jų pobūdis. Juos reguliuoti, nukreipti bendrosios gerovės linkme neužtenka kurios nors jau esamos teisinės šakos normų, nes reikia kitokiu metodu ir kitokiu mastu reguliuoti naujai atsiveriančią socialinių santykių sritį. Todėl atsiranda naujų teisės šakų, pošakių: ekologinė teisė, komercijos teisė, biržos teisė, mokesčių teisė, kosmoso naudojimo teisė, kompiuterinės technikos naudojimo teisė.Be to, šis teisės mokslų skirstymas nėra ir principinis (esminis), nes jurisprudencijoje iš esmės nėra nei pagrindinių, nei antraeilių teisės mokslų. Kiekvienas būsimam teisininkui yra būtinas, nes jam iš pradžių svarbu studijuoti visus teisės mokslus. Nuo to priklauso juridinio išsilavinimo visapusiškumas, kokybė. Be to, neaišku, kokioje teisėsaugos ar apskritai valstybinio valdymo srityje teisės studijų absolventui teks darbuotis baigus studijas. Ir tik vėliau, atsižvelgiant į pasirinktą teisinio išsilavinimo specializaciją, teisininkas profesionalas vienai teisės mokslo sričiai skirs daugiau dėmesio, kitai – mažiau.Teisės mokslas, siekiantis žmogaus teisių saugos požiūriu apmąstyti ir įvaldyti į teisinio reguliavimo sritį ateinantį kokybiškai naują socialinį turinį, jaučia aiškesnių savo teorinių pagrindų geresnio sprendžiamų problemų suvokimo, įtikinamesnės argumentacijos poreikį, kad galiausiai pajėgtų kurti veiksmingesnes teisinio reguliavimo priemones. Ši teisės mokslo konceptualizacija – tai vidinis jo prisitaikymas prie šių procesų logikos.Talkindama teisės mokslas, teisės teorija atlieka tris funkcijas: metodologinę, analitinę ir prognostinę (konstruktyviąją).

30. BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS SAMPRATABaudžaiamoji teisė – tai teisės nomų visuma, kuri uždraudžia veikas kaip nusikalstamas ir numato už šių draudimų pažeidimą atitinkamas bausmes, taip pat atleidimą nuo bausmės ar bausmės palengvinimą. Baudžiamosios teisės savokos turinys skirstomas į 2 dalis: 1) baudžiamają teisę objektyviąja pusę – tai visuma įstatymo numatytų draudimų ar įsipareigojimų, kurie išdėstyti baudžiamosios teisės normose (šios BTN apibrėžia saugomų teisinių gėrių apimtį ir jiems padaromos žalos pobūdį); 2) baudžiamosios teisės subjektyviąją prasmė – turi atsakyti į klausimą dėl valstybės teisės nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą.Baudžiamoji teisė gina tokias vertybes, kaip gyvybę, svaikatą, orumą, nuosavybę, valstybės egzistavimo salygas. Svarbiausias baudžiamosios teisės pagrindas – šių gėrių svarba visuomenėje ir jiems padarytos žalos pobūdis.Baudžiamosios teisės esmė – jos normomisnustatoma svarbiausijų visuomenės gėių apsauga, o už padarytus nusižengimus, grasinama atitinkamomis sankcijomis.Baudžiamosios teisės teorija traktuoja kas yra nusikaltimas.Baudžiamoji byla (BB) keliama, kai yra veiksmai, kurie galėjo padaryti nusikltimą. Bylą gali iškelti teisėjas, policininkas, kariuomenės vadovai ir kiti asmenys. BB keliama pagal faktą, nežinoma kas atliko, bet turim nusikaltimą. Asmuo atlikęs nusikaltimą vadinamas – subjektu. Jauniausias gali būti 14 metų. Spec. subjektas – pareigūnas. Neveiksnus žmogus negali būti subjektas. Kad žmogus kaltas gali pripažinti tik teismas. Įtariamasis (kaltinamasis) paprastai negali niekur išvykti, jam skiriamas namų areštas; jis gali būti paleistas už užstatą; kardomasis kalinimas iki teismo. Kai oficialiai prasideda teismas kaltinamajam (teisiamajam) paskelbiamas nuosprendis, teismo – teisėjo nustatyta bausmė už padarytą nusikaltimą. Objektas – visuomenei svarbus dalykas, į kurį kėsinamąsi (gyvybė, turtas ir pan.). Motyvas – kodėl padarytas nusikaltimas. Nusikaltimas gali būti padytas neblaivaus stovio, tyčinis, neatsargus, netyčinis. Bausmė tai: 1) nubaudimas; 2) teisingumo atstatymas; 3) perauklėjimas. Būtinasis reikalingumas – nusikalstant žala mažesnė, nei darius nusikaltimą formatyviai būtų gauta.Btinoji gintis – gali ir privalo ginti save ir kitus, neperžengiant ribos. Prevencijos – kai šviečiama visuomenė.Bausmės: pagrindinė bausmė (laisvės atėmimas iki gyvos galvos), laisvės atėmimas tam tikram laikotarpiui, bausmė lygtinai, kitos bausmės.Kalėjimas – Lukiškės; sneigo g-vė (sėdi pareigūnai) – sustiprinto režimo kolonija; griežto režimokolonijos (Alytus, marijampolė. Sustiprinto režimo kolonija (moterų) – Panevėžys. Bendr režimo, zonos – sėdi jauni žmonės už mažus nusikaltimus. Tardymo izoliatoriuje sėdi itariamieji iki kalėjimo. Dar yra nepilnamečių kolonijos. Praveniškėse tubrkulioze ir AIDS sergantys kaliniai.

31.ADMINISTRACINĖS TEISĖS SAMPRATAAT – tai valdymo teisė arbateisės šaka apie valdymą. Su teisės reiškiniais daugiausiai susijęs valstybinių reikalų valdymas, kurį, sutinkamai su konstitucija, vykdo visos valstybinės institucijos. Tarp kitų organų valstybės aparate yra specializuota institucijų grupė – viešojo valdymo organai (vyriausybė, ministerijos, vyriaus. įstaigos, apskričių viršininkų administracija ir kt.),vykdntys valdymo funkcijas. Dėl šios veiklos susidariusius visuomeninius santykius reguliuoja administracinės teisės normos.Šios normos nustato valst. valdymo aparato organizavimo ir veiklos tvarką, valdymo (administravimo) institucijų kompetenciją, administracinės veiklos formas ir metodus. AT normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai tampa administraciniai teisiniais santykiais, kurių šalims tesės normos nustato tam tikras teses ir pareigas, o už jų nevykdymą numato atsakomybę.Administracinė teisė – tai teisės šaka, kuios normas reguliuoja visuomeninius santykius susidarančius viešojo valdymo (vykdomosios veiklos) sferoje. Ji atsirando neseniai, po Prancūzijos revoliucijos. Voešoji valdžia valdo santykius su visuomene. Tarpukario Lietuvje buvo 18 valdančių … Valdymo sistema panaši išliko iki 1995 m. 1995m. piimtas Valstybės tarnybos įstatymas: A – politinio pasitikėjimo valdininkai, B – kiti valdininkai, A – aukštasis išsilavinimas, magistras; B – aukštesnysis išsilavinimas; C – vidurinis; D – jokio išsilavinimo. Pagal tai tarnautojai suskirstyti į asmeninio pasitikėjimo, karjeros (departamento pavaduotojai, kancleris). Tarnautojai suskirstyti nuo 1 iki 30 kategorijų, kurios turi tam tikrą koeficientą atlyginimams. Skaičiuojama nuo min darbo užmokesčio – 430 Lt.Pagrindiniai tarnautjai, jei parenkami laikinai, jie negali dirbti ilgiau kaip 4 metai. Paslaugų tarnautojai – pedagogai, gydytojai ir kt.Valdymo funkcijas atlieka:1) Prezidentas – 5m., skiria daugelio ministerijų vadovus, ambasadorius, aukštuosius karinius laipsnius, gali suteikti laisvę, gali suteikti arba atimti pilietybę.2) ministras pirmininkas – vyriausybė atsakinga už Lietuvos ekonominę padėtį;3) šiek tiek prisideda seimas;4) ministrai ir ministerijos – departamentai prie ministerijos tiesioginis vadovavimas tautos ūkio, socialinės kulturinėmis ir kitoms reikmėms, piliečiams priklausančių teisių, laisvių ir pareigų realizavimas.Kaip viena iš socialinio valdymo rūšių – viešas valdymas, t.y. tam tikrų valdymo institucijų veikla, kuriai būdingi šie bruožai:1) viešąjį valdymą įgyvendina tik konstitucijoje numatytos valst. valdymo institucijos – vyriausybė, ministerijos.2) svarb. Viešojo valdymo institucijų paskirtis – realizuoti įst. Ir kitus valst. valdžios institucijų priimimus teisės aktus bei organizuoti jų vykdymą;3) viešojo valdymo institucijos kartu atlieka ir tvarkomąsias f-jas, duoda pavaldiems subjektams privalomus vykdyti nurodymus, kontroliuoja jų darbą, taiko skatinimo ir prievartos priemones;4) viešasis valdymas – tai poįstatyminė veikla, priimdami poįstatyminius valdymo aktus, viešojo valdymo subjektai nust. Valdymo kryptį ir apimtį, jų įgyvendinimo formas ir metodus.Administracinė atsakomybė – specialus įgaliojimus turinčių valstybinių organų, pareigūnų reagavimo į teisės pažeidimus forma, už kurious įst. nustato administracines sankcijas, numatytus LR Administracinių teisės pažeidimų kodekse. AT pažeidimu laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis ar neatsargus), veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, už kurį įst. numato atsakomybę.Valdymo sferos:Krašto apsaugos valdymas: atlieka krašto apsuagos ministerija – civilinė organizacija yra sukarintos struktūros – kariuomenė (lauko kar., sausumos, karinės oro, jūrų pajėgos, krašto apsaugos savanoriai). Yra tarptautinių batalionų, kur ruošiama atlikti taikos misijas. Privalomoji karo tarnyba nuo 18 iki 27 m. Vidaus tarnybų pulkai – vidinių organų apsauga, kolonijų saugojimas.Valstybės saugumo valdymas. Atlieka valstybės saugumo departamentai (centrinis aparatas, teritoriniai padaliniai apskrityse), svarbiausios problemos dėl terorizmo, kontrabandos, valstybinių paslapčių saugojimas, aukšti pareigūnai nebūtų susiję su nusikalstama visuomene. Kontroliuoja buvusius KGB darbuotojus, jie turėjo prisipažinti dirbę KGB.

32.KONSTITUCINĖS TEISĖS SAMPRATAKonstitucija tai yra įstatymas, pagal kurį yra kuriami kiti įstatymai. Tai yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Visi parlamento priimti įstatymai negali prieštarauti Konstitucijai, o būti su ja suderinti. Valstybinės valdžios ar jos institucijos užgrobimas smurtu laikomi antikonstituciniais veiksmais, yra neteisėti ir negalioja.Pagal konstituciją kiekvienam Lietuvos valstybės piliečiui yra suteikiamos teisės:a)Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės;b)Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas;c)Žmogaus laisvė neliečiama. Niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas. Niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra numatęs įstatymas;d)Žmogaus asmuo neliečiamas. Žmogaus orumą gina įstatymas. Žmogų draudžiama kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Su žmogumi, be jo žinios ir laisvo sutikimo, negali būti atliekami moksliniai ar medicininiai bandymai.

e)Žmogaus privatus gyvenimas yra neliečiamas. Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami. Informacija apie privatų gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.f)Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.g)Žmogaus būstas neliečiamas. Be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ir turtą.h)Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį.i)Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma. Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo. Niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą. Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves. Tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus.j)Žmogaus įsitikinimais, praktikuojama religija ar tikėjimu negali būti pateisinamas nusikaltimas ar įstatymų nevykdymas.k)Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.l)Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.m)Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato teismas.Taip pat konstitucijoje yra minimos ir kitos žmogaus, šeimų teisės, kurios čia nepaminėtos. Konstitucijoje taip pat yra nurodomos teisės šioms sritims: tautos ūkis ir darbas, Seimas, Respublikos Prezidentas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Konstitucinis Teismas, Teismas, vietos savivalda ir valdymas, finansai ir valstybės biudžetas, valstybės kontrolė, užsienio politika ir valstybės gynimas, Konstitucijos keitimas ir kt.

33 EKOLOGINĖS TEISĖS SAMPRATAKiekvienoje valstybėje yra saugoma aplinka apskritai, bet tik tam tikra jos geografinė dalis, kurios atžvilgiu galioja valstybės jurisdikcija. Pagal aplinkos apsaugos įstatymą aplinkos apsaugos objektas yra LR teritorijoje esanti aplinka ir LR jurisdikcijai priklausantys gamtiniai ištekliai. Pagal gamtines savybes bei atkūrimo sąlygas visi gamtos ištekliai skirstomi į: 1) sąlygiškai pastovūs (žemė, oras, vanduo, klimatas, saulės radiacija) 2) biologinius – atskiriančius (visa gyvoji gamta) 3) ribotus (naudingos iškasenos). Gamtinis kompleksas savarankišku ekologinės teisės objektuu tampa tik tuomet, kai priimamas sprendimas nustatyti specialų apsaugos režimą. Ekologiniai santykiai atsiranda dėl tam tikross aplinkos būklės išsaugojimo, todėl pagal savo pobūdį ekologiniai santykiai –ekonominiai. Ekologinės teisės dalyką sudaro visuma tarpusavyje susijusių visuomeninių santykių, išreiškiančius valinius rušius tarp žmonių ir atsirandančių dėl racionalaus gamtos išteklių naudojimo bei atkūrimo ir aplinkos išsaugojimo bei gerinimo. Visi ekologiniai santykiai atsižvelgiant į tikslus, sąlygiškai skirstomi į aplinkos naudojimo bei aplinkos išsaugojimo santykius. Pagrindinis aplinkos naudojimo tikslas – tenkinti įvairius poreikius (svarbiausiai ekoniminiu) pagrindinis aplinkos išsaugojimo tikslas – riboti aplinkos naudojimą, siekiant išsaugoti tam tikrą jos kokybę. Ekonominių santykių dalyviams yra suteikiamos pozityvios subjektinės teisės bei uždedamos jiems subjektinės pareigos , aplinkos apsaugos ir nauojimo srityje. Tokios teisės normos sukoncentruotos ekol. , teisės šaltiniuose, o jų visuma sudaro ekologinę teisę kaip savrbią teisės šaką. Tinkama visiems privalomų taisyklių vykdymą užtikrina valstybinės prievartos panaudojimo galimybės, tip pat tam tikrų teisinių grantinių sistemos sukūrimas. Todėl yra daug ekologinės teisės normų, atliekančių juridinių garantijų vaidmenį, realizuojant ekologinius reikalavimus. Šiai normų grupei priskirtinos ekologizuotos administracinės, baudžiamosios, finansų ir kt teisės šakų normos, kurios numato valstybines prievartos priemones, ekologinių reikalavimų pažeidėjams. Ekologiniai teisiniai santykiai – valstybės ekologinės funkcijos realizavimo teisinio mechanizmo elementas, atsirandantis ir funkcionuojantis ekologinių teisės normų pagrindu. Tai teisės normomis sureguliuoti valiniai visuomeniniai santykiai, susiklostė saugant ir naudojant aplinką ir turtus. Pagal poveikio aplinkai formas skirstomi: 1) medžiagų ir energijos pasisavinimo iš aplinkos santykiai 2) medžiagų ir energijos įterpimo į aplinką santykiai 3) aplinkos būklės atkūrimo santykiai 4) aplinkos savybių naudojimas nepaiimant jų iš aplinkos santykiai 5) kai kurių gamtos objektų eliminavimo iš ūkinio naudojimo santykiai, siekiant juos išsaugoti dėl ekologinės, kultūrinės vertės6) visuomenės ir aplinkos sąveikos organizavimo santykiai, atsirandantys reguliuojant antropogeninį poveikį. Ekologinėje teisėje naudojamas specifinis ekologizavimo metodas, pagrįstats teiės subjektų elgesio atitikimu objektyviems ekologiniams reikalavimams. Ekologinis teisinis institutas –funkciniais ryšiais susietų ekologinės teisės normų grupė, kuri reguliuoja vienarūšius santykius, atsirandančius visuomenės ir aplinkos saveikos sferoje. Ekologiniai teisiniai institutai:1) aplinkos apsaugos valdymo institutas(įtvirtina pagrindines valstybines ekologines valstybes kryptis bei valstybinių institucijų sistemą, pagrindinės aplinkos apsaugos valdymo funkcijas)2) gamtos išteklių nuosavybės ir naudojimo teisės institutas ( įtvirtina bendruosius reikalavimus, gamtos išteklių naudotojams ir savininkams)3) ūkinės veiklos ekologinio reguliavimo institutas (įtvirtina pagrindinės ūkinės veiklos planavimo ir projektavimo, objektų statybos ir eksplotavimo reikalavimus)4) teisinės atsakomybės už ekologinius teisės pažeidimus institutas (paskirtis –sudaryti sąlygas patraukti atsakomybės kaltus asmenis).

34.DARBO TEISĖS SAMPRATAPagal darbo sutarties įstatymą (įstatymas paskelbtas: Žin.,1991,Nr.36-973) yra nustatomos teisės sudarant darbo sutartis, sutarčių pakeitimus ar nutraukimus.Darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas, paklusdamas nustatytai vidaus tvarkai, o darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, numatytas darbo įstatymuose, kolektyvinėje sutartyje, kituose norminiuose aktuose ir šalių susitarimu.Visi įmonėje, įstaigoje, organizacijoje atliekami darbai, kuriuos fizinis asmuo dirba susitaręs su darbdaviu ar jo įgaliotu asmeniu, turi būti įforminami darbo sutartimi. Ši nuostata netaikoma darbams, atliekamiems pagal autorines sutartis ir fiziniams asmenims, turintiems patentą šiems darbams atlikti.Pagal darbo sutarties įstatymą taip pat yra nustatomas darbo sutarties terminas, sudaromas išbandymo terminas, nušalinimo nuo darbo sąlygos,darbo sutarties nutraukimas tiek darbuotojo tiek darbdavio valia. Šie paminėti darbo įstatymo punktai ir sudaro darbo teisės sampratą.Darbuotojas. Darbo sutarties šalimi – darbuotoju gali būti nuolatinis Lietuvos gyventojas, sukakęs 16 metų. Su vaikais iki 16 metų gali būti sudaroma darbo sutartis tik jų fizines galimybes atitinkantiems lengviems darbams, kurių sąrašą tvirtina Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir Sveikatos apsaugos ministerija, atlikti ir laikantis įdarbinimo sąlygų, nustatytų Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme.Užsienio valstybių piliečiai ir asmenys be pilietybės, nustatyta tvarka laikinai atvykę į Lietuvos Respubliką įsidarbinti, turi teisę įsidarbinti pagal šį ir kitus įstatymus. Jų įsidarbinimo tvarką nustato tarptautiniai susitarimai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė.Darbo sutarties turinys. Darbo sutarties turinys yra darbuotojo ir darbdavio susitarimu nustatytos jų teisės ir įsipareigojimai. Šalys negali nustatyti tokių darbo sąlygų, kurios pablogina darbuotojo padėtį palyginti su ta, kurią nustato Lietuvos Respublikos įstatymai.Darbo sutarties terminas.Gali būti sudaroma neterminuota darbo sutartis arba nustatomas terminas, bet ne ilgesnis kaip penkeri metai, jeigu kiti įstatymai nenumato kitko.Neleidžiama sudaryti terminuotą darbo sutartį, jeigu darbas yra nuolatinio pobūdžio, išskyrus atvejus, kai sudaryti tokią sutartį pageidauja pats darbuotojas arba nustato kiti įstatymai.Su darbuotojais, kuriuos pagal įstatymus skiria į darbą renkamieji organai, darbo sutartis sudaroma tų renkamųjų organų įgaliojimų (kadencijos) laikui.Darbo sutarties termino nustatymas. Darbo sutarties terminas gali būti nustatomas iki tam tikros kalendorinės datos arba iki tam tikrų aplinkybių atsiradimo, pasikeitimo arba pasibaigimo (apibrėžiamas tam tikro darbo užbaigimu, nustatytos užduoties įvykdymu, laikinai nesančio darbuotojo atvykimu į darbą ir kt.), išskyrus atvejį, kai baigiasi kadencija.Terminuotos darbo sutarties termino pasibaigimo pasekmės. Darbo sutarties terminui pasibaigus, darbuotojas turi teisę nutraukti darbą, o darbdavys – atleisti darbuotoją iš darbo. Nė vienai iš šalių to nepadarius, darbo sutartis tampa neterminuota.

35. ŠEIMOS TEISĖS SAMPRATAŠeimoje atsiradusius santykius, kaip bendro gyveimo pagrindą reguliuoja šeimos teisė – teisės šaka, kurią sudaro sistema tesės normų, reguliuojančių santuokos sudarymą, jos galiojimo ir asmeninės neturtinės teisės, vaikų kilmės nustatymą, vaikų ir tėvų bei kitų šeimos narių tarpusavio teises ir preigas, įvertinimo, globos ir rupybos, civilinės būklės aktų registracijos tvarką.Pagrindiniai šeimos reguliavimo principai yra:1) monogamijos – vieno vyro su viena moterimi santuokos …2) santuokos laisvės ir savarankiškumo,3) vyro ir moters lygiateisiškumo,4) asmens lygiateisiškumo principus šeimos santykiuose, nepriklausomai nuo tautybės, religijos, soc. Padėties, kilmės, rasės,5) ištuokos laisvės,6) heteroseksualumo,7)motinystės apsaugos,sugyventinių bendrai naudojamu turtu pripažįstama:1) bendrai įgytas gyvenamasis namas ar butas,2) veino iš sutuoktinių namas, teisė naudotis gyvenamuoju3) bendrai įgytas nekilnojamas turtas, susijęs su bendram gyvenimui naudojamu gyvenamuoju namu ar butu.4) baldai ir kiti namų apyvokos daiktai, kurious sugyventiniai bendrai įgyja ir naudoja, išskyrus daiktus, kurie skirti individualiam vieno iš sugyventinių naudojimui.Įvaikinti pirmiausia leidžiama, kai tėvai piliečiai, jei tokių neatsiranda, leidžiama užseniečiams. Tačiau reikia atsižvelgti, kuo vaikas bus šeimoje (vaiku, tik globotiniu, tarnaite, seksualiniu objektu ar organų donoru). Skyrybų atvėju dažniausiai vaikas lieka pas motiną (jei teismas nenumato kitaip), o tėvas turi mokėti alimentus tol, kol vaikui sukaks 18 metų.

36. CIVILINĖS TEISĖCivilinė teisė – tai teisės šaka, reguliuojanti turtinius ir asmeninius žmonių tarpusavio santykius.Nuosavybės santykiai yra žmonių tarpusavio turtiniai santykiai, turto disponavimas, valdymas, naudojimas. Bndrieji civilinės teisės principai yra šie:1) civilinės teisės subjektų teisinė lygybė;2) jų iniciatyva;3) šių subjektų tarpusavio bendradarbiavimas;4) sąžiningas subketinių teisių įgyvendinimas bei pareigų vykdymas pagal paskirtį.Turto valdymas gali būti teisėtas arba neteisėtas. Jei gyvenam nuosavam bute (name), tai j ir valdom. Jei išnuomojam su sąlyga, kad nuomotojas jame tik gyvens, o jis išnuomoja dar kitam , tai jau neteisėtas valdymas.Naudijimas – daikto tam tikrų savybių panaudojimas. Kaip ir valdymas gali būti teisėtas ir neteisėtas.Turtas:Materialusis – (nekilnojamas: pastatai, žemė, įranga. Kilnojamas: pinigai, aukso atsargos)Gamtos ištekliais gali naudotis tik valstybė.Turtas klasifikuojamas į daiktus:1) skysti, kieti, dujiniai2) gyvi, negyvi (gyvūnai, augalai). Gyvas turtas vertingesnis.3) pagrindiniai ir priklausomi;4) a) laisvos civilinės apyvartos daiktai (automobiliai)b) ribotos civilinės apyvartos daiktai (ginklai, alkoholiai)c)išmtinės civilinės apyvartos daiktai (branduoliniai ginklai)Turtas nėra amžinai to paties žmogaus rankose. Vyksta tyrto judėjimas. Jam judant išskiriama sutartinė ir privalinė. Kartais judėjimas atliekamas regresine prievole – skolos perdavimas kitam (draudimo bendrovės).Verbalinė sutartis (teisiškai realizuota pirkimo – pardavimo sutartis).Rašytinė sandirių forma (tvirtinam pas notorą).

37. KOMERCINĖ TEISĖNuolat daugėja Lietuvos įmonių, bei kitų ūkinių darinių, kurie užmezga ir plėtoja komercinius ryšius su partneriais užsienyje. Jų laimėjimai tarptautiniame komerciniame bendradarbiavime labai nevienodi ir priklauso nuo daugelio aplinkybių, taip pat ir nuo tinkamai pasirinktų partnerių. O tinkamų partnerių pasirinkimas daug priklauso nuo turimos informacijos apie užsienio šalyse steigiamus ir veikiančius komercinius ūkinius darinius, jų organizavimo teisines normas, teisinį statusą, valdymą.Komerciniai teisės subjektai išsiskiria tuo, kad jiems įstatymo nustatyta tvarka suteikta teisė verstis komercine- ūkine veikla ir dalyvauti su ja susijusiose teisiniuose santykiuose. Pagrindiniai kriterijai, skiriantys komercinės teisės subjektus nuo kitokio teisės subjekto, yra šie:1. Komercinės teisės subjekto veikla (gamyba, prekyba, paslaugų teikimas ir kt.), turi būti atskirai įteisinta.2. Šią veiklą komercinės teisės subjektas atlieka savo vardu.3. Savo veiklą komercinės teisės subjektas pletoja profesionaliu pagrindu (kaip nuolatinį ir pagrindinį verslą).4. Šia savo veikla KTS siekia pelno (materialinės naudos).Pagal steigėjų skaičių KTS skirstomi į :a) individualus, b) jungtinis, c) kompanija, d)korporacija.Pagal teisinę padėtį: juridinius asmenis ir tokio statuso neturinčius asmenis.Pagal ūkinės veiklos pobūdį:a) gamybinės firmos;b) prekybos firmos;c) gamybos- prekybos įmonės;d) statybos firmos;e) paslaugų firmos;f) tarpininkavimo firmos

38. PILIETYBĖS SĄVOKAJuridinė asmens teisinio statuso prielaida yra pilietybė. Pilietybe vadinamas individo priklausymas konkrečiai valstybei. Suvereni valstybės valdžia viekia pilietį tiek nacionalinėje teritorijoje, tiek už jos ribų. Pilietybė gaunama dviem būdais: piliečiu galimatapti pagal kilmę, taikomi du principai “kraujo teisė” (asmuo gimęs toje teritorijoje) ir “teritorijos teisė” (asmuo gimęs toje teritorijoje).Lietuvos pilietybė įgaunama sekančiais būdais:1) gimus;2) įgyvendinus teisę į LR pilietybę ar atstačius LR pilietybę;3) suteikus LR pilietybę;4) optavimo būdu ar kitais LR tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais.Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama asmeniui pagal jo prašymą, jei jis sutinka prisiekti LR ir įgyvendina šias sąlygas:1) išlaiko lietuvių kalbos egzaminą;2) turi nuolatinę gyvenamąją vietą LR teritorijoje pastaruosius 10 metų;3) turi nuolatinę darbo vietą ar nuolatinį legalų pragyvenimo šaltinį4) išlaikė LR Konstitucijos pagrindų egzaminą;5) yra be pilietybės arba yra pilietis tokios valstybės, kurios pilietybės žada atsisakyti;Pilietybės gavimas palengvėja, jai asmuo veda konkrečios šalies pilietį, įvaikina ar pan.LR pilietis veinu metu negali būti kitos valstybės piliečiu išskyrus numatytus atvėjus.

39.TEISĖS ŠALTINIAIKad teisės norma, kaip valstybės nustatyta bendro pobūdžio elgesio taisyklė, taptų visuotinai privaloma, turi būti atitinkamai išreikšta, suformuluota.Teisės normų reiškimo būdai ir vadinasi teisės šaltiniais arba teisės forma.Teisės šaltinis-tai teisės normų įkūnijimo ir įtvirtinimo būdas, išorinė forma, vienintelė jų buvimo vieta. Teisės šaltiniuose-oficialiuose valstybės dokumentuose (įstatymuose, poįstatyminiuose aktuose) -įtvirtintos teisės normos įgauna formalų apibrėžtumą ir visuotinio privalomumo pobūdį.Jos garantuojamos valstybės prievartos priemonėmis.Teisės istorijoje žinomi 3 pagrindiniai teisės šaltiniai:teisinis paprotys, teismo precedentas ir teisinis norminis aktas.Teisinis paprotys-tai istoriškai susidariusi dėl tam tikro dažno pasikartojimo valstybės sankcionuota kaip visuotinai privaloma elgesio taisyklė.Teisiniai papročiai sudaro paprotinę teisę.Jie atsirado kuriantis ekonominiams santykiams, nes valstybė dėl savo primityvios organizacijos dar negalėjo normalizuoti savo organų teisėkūros veiklos.Ryškiausi teisinių papročių pvz. yra tokie vergvaldinės ir feodalinės teisės paminklai, kaip 12 lentelių įstatymai, Drakono įstatymai, Salijų teisynas.Paprotinės teisės pagrindas buvo barbariškos, necivilizuotos elgesio taisyklės, todėl šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse praktiškai jos netaikomos.Labai ribotą teisės šaltinio reikšmę kartais gali turėti ir papročiai civilinėje ir tarptautinėje teisėje, jeigu jie taikomo įstatymo numatytais atvejais. Teismo precedentas-tai valstybinio (daugiausiai teisminio ar administracinio) organo sprendimas konkrečioje byloje, kuris tampa visuotinai privalomas sprendžiant analogines bylas.Ypač buvo paplitęs Senovės Romoje ir feodalų teismuose.Daugelis jūrų ir prekybos teisės teiginių buvo formuojami prekybiniuose pirklių laivuose.Dabar teismo precedentas yra pagrindinis teisės šaltinis vadinamosios anglosaksų teisės šalyse(Dž.Britanija, JAV, Kanada, Airija ir kt.)Teisės norminis aktas-tai valstybės kompetentingų organų ar jų įgaliotų institucijų oficialus rašytinis aktas-dokumentas, kuris nustato, pakeičia ar panaikina teisės normas.Norminiai aktai yra skirstomi į įstatymus ir poįstatyminius aktus..Materialiuoju požiūriu teisės šaltiniai bus materialiosios, socialinės ir kitos visuomenės gyvenimo sąlygos, objektyviai verčiančios išleisti ar pakeisti, papildyti teisės aktus ir net pertvarkyti visą teisės sistemą.Kadangi terminas “forma” turi daug reikšmių(pvz:vienu atveju reiškia vidinių ryšių ir organizacijos būdą, elementų ir procesų tarpusavio ir su išorinėmis sąlygomis sąveiką, kokio nors turinio išorinę išraišką ir pan.), todėl dauguma autorių laiko teisės formą ir teisės šaltinį sinonimais, kai jie vartojami kaip valstybės valios išraiškos būdas, teisinių nurodymų nustatymo būdas, arba būdas, kuriuo valstybės valdžia suteikia elgesio taisyklei visuotinę privalomąją galią.Musulmonų kraštuose svarbiausios teisės formos yra Koranas, Suna arba tradicijos, Idžma-visuotinis musulmonų visuomenės susitarimas, Kijas-svarstymas pagal analogiją.Anglijoje tyrinėtojai mano esant 3 pagrindinius teisės šaltinius:statutinę teisę(parlamento įstatymus), deleguotąją įstatymų leidybą(vyriausybei ir teismui) ir papročių teisę(įvairių teismo institucijų teisėkūrą).Japonijoje teisės šaltiniais autoriai laiko:konstituciją, parlamento aktus, vyriausybės įsakus, vietos atstovaujamųjų institucijų ordonansus, teismo proceso taisykles, advokatų veiklos, teismų reikalų tvarkymo taisykles.Australijoje skiriami 4 šaltiniai: papročių teisė, statutinė teisė, deleguotoji teisė ir papročiai.Deleguotoji įstatymų leidyba vyrauja Prancūzijoje, Italijoje ir kitur.Visose šalyse aukščiausią galią turi parlamento aktai.Į teisės šaltinius žvelgiama veiksnių, lemiančių teisės atsiradimą ir jos veikimą, aspektu.Tai yra valstybės teisės kūrimas, tautos valia ir kaip galutinė išdava-visuomenės materialiosios gyvenimo sąlygos.Teisės formą idealiai apibūdina tam tikros savybės:1.išreiškia normose įtvirtintą piliečių valią ir yra nulemta esamos socialinės ekonominės bazės;2.įtvirtina ir užtikrina tautos politinę valdžią, tarnauja jos interesams;3.įtvirtina demokratinių formų ir pirmiausia įstatymų prioritetinę reikšmę;4.įtvirtina norminių aktų rengimo ir priėmimo procedūrą parlamentuose.

40. JURIDINIO ASMENS SĄVOKAJuridinis asmuo – tai fizinių asmenų grupių (gali būti ir atskiro asmens) turtinių interesų personifikacijos priemonė. Juridiniai asmenys yra akcinės bendrovės, ūkio bendrovės, koperatinės bendrovės, valstybės įstaigos ir įmonės, visuomeninės organizacijos ir pan. Pagal Civilinio kodekso 23 straipsnį, juridiniais asmenimis laikomos organizacijos, kurios turi atskirą turtą, gali savo vardu įgyti turtines ir asmenines turtines teises, ir turėti pareigas, būti ieškovais ir atsakovais teisme, trečiųjų teisme (arbitraže).Kaip matote Civilinio kodekso 23 straipsnio 1-oji dalis juridinį asmenį apibrėžia pagal šiuos požymius:1) organizacinį veiksmingumą,2) atskirą turtą,3) galėjimą savo vardu įgyti turtines ir asmenines neturtines teises bei pareigas,savanaudišką atsakomybę.Organizacinis vieningumas būdingas juridiniam asmeniui kaip organizacijai. Ji pasireiškia atskirų juridinio asmens organų bei jo struktūrinių padalinių išskirimu, bei jų sąveika, savitarpio ryšiais, jų pavaldumu vienas kitam ir pagrindiniam organui, kurie realizuoja juridinio asmens teisnumą ir veiksnumą. Kad juridinis asmuo galėtų veikti, jis turi turėti materialinę bazę: pinigines lėšas, pastatus ar patalpas, statinius, įrenginius, įrankius, kompiuterinę įrangą ir kitas priemones. Šis turtas juridiniam asmeniui priklauso arba nuosavybės, arba patikėjimo teise.Juridinis asmuo visus sandorius sudaro savo vardu. Todėl kiekvienas juridinis asmuo turi firminį pavadinimą (firmos vardą), kuris jį individualizuoja. Šį vardą juridinis asmuo naudoja komercinėje veikloje, reklamuodamas savo gaminius ir teikdamas paslaugas, pasirašydamas sutartis.Kadangi juridinis asmuo turi atskirą turtą ir savo vardu įgyja teises ir pareigas, tai savo turtu ir atsako už neįvykdytas arba netinkamai įvykdytas prievoles, padarytą žalą. Tai reiškia, kad už juridinio asmens skolas neatsako asmenys, kurie įsteigė juridinį asmenį, savo ruožtu juridinis asmuo neatsako už šių asmenų skolas.

41. FINANSŲ TEISĖS SAMPRATASavivaldybių biudžetų pajamos iš: mokesčių, savivaldybių turto, baudų įstatymų nustatyta tvarka, vietinės rinkliavos, savivaldybių biudžetinių įstaigų pajamos.Savivaldybių biudžetų asignavimai naudojami: savivaldybėms įstatymų deleguotoms valstybės funkcijoms vykdyti, savivaldybės tarybų patvirtintoms programoms vykdyti.Savivaldybės gali sudaryti valdybos (mero) rezervą, kuris turi būti ne didesnis kaip 1 patvirtintų savivaldybės biudžeto asionavimo sumos. Savivaldybių biudžetų projektus rengia savivaldybių vykdomosios institucijos. Jos parengtus projektus teikia savivaldybių taryboms, kurios tvirtina. Patvirtintus biudžetus merai pateikia Finansų ministerijai.LR valstybės biudžeto vykdymą organizuoja vyriausybė. Savivaldybių biudžetų vykdymą organizuoja savivaldybių valdybos (merai).Valstybės biudžeto vykdymo kontrolę atlieka Valstybės kontrolė, savivaldybių biudžetų vykdymo kontrolę atlieka Valstybės kontrolė ir savivaldybių kontrolieriai.

42. ŽEMĖS TEISĖS SAMPRATAŽemės samprata kaip atitinkamos valstybės teritorija, kaip gamtinės aplinkos dalis, glaudžiai susijusi su vandens telkiniais, augmenija ir kitais gamtos objektais. Žmogaus veiklos požiūriu žemė yra nekilnojamas turtas, pagrindinė gamybos priemonė žemės ir miškų ūkyje. Pagal kontinentinės Europos ir anglosaksų teisę – žemė yra nekilnojamasis turtas, kurį sudaro ne tik žemės paviršius, bet ir gelmės, oras virš žemės, pastatai ir augmenija. Daugumoje Europos šalių žemės santykiai nesudaro bendros sistemos. Juos reguliuoja skirtingos teisės šakos. Yra gamtos apsaugos teisė, žemės valdymo santykius reguliuoja administracinė teisė, žemės nuosavybės, naudojimo ir disponavimo santykius – civilinė teisė. Dar yra agrarinė teisė arba žemės ūkio teisė. Kitose šalyse (Anglija, JAV, Rusija) kai kurie žemės santykiai priskirti prie visuomeninių santykių, kuriuos reguliuoja savarankiška teisės šaka – žemės teisė. Žemės teisė netapatinama su agrarine teise. Žemės teisės reguliavimo dalyką sudaro tokių visuomeninių santykių sistema:1) žemės, kaip ypatingo nekilnojamo turto, nuosavybės, naudojimo ir valdymo santykiai,2) žemės sandorių sudarymo ir vykdymo santykiai,3) LR žemės fondo reguliavimo ir tvarkymo santykiai,4) teisinės atsakomybės taikymo santykiai,5) procesiniai žemės ginčų nagrinėjimo santykiai.Šie žemės santykiai dar gali būti skirstomi pagal savo paskirtį, tam tikras pasistemes. Jie yra atskirų žemės teisės institutų reguliavimo dalykas.Žeimės teisė pagal teisinio reguliavimo metodą, taip pat pagal reguliuojamų visuomeninių santykių pobūdį ir visumą priskirtina prie privatinės teisės sistemos.Žemės teisė – tai savarankiška Lietuvos privatinės teisės sistemos šaka, kuri reguliuoja žemės nuosavybės, naudojimo ir valdymo bei apsaugos santykius, nustato šių santykių subjektų teises, pareigas, atsakomybę ir žemės ginčų sprendimo tvarką.Atsižvelgiant į LR Konstituciją, galiojančius įstatymus, galima išskirti tokius žemės teisės principus:1) visuomenės ir individų interesų derinimas žemės santykiuose,2) žemės santykių dalyvių subjektyvių teisių, kurios atitinka teisingumo ir sąžiningumo kriterijus, valstybinis pripažinimas ir gynimas,3) žemės nuosavybės, naudpjimo ir valdymo santykių subjektų lygiateisiškumas ir savarankiškumas,4) žemės apsauga ir naudingųjų sąvybių atkūrimas,5) prioritetinės teisės ūkio paskirties žemės naudojimas,6) seimo ratifikuotų tarptautinių sutarčių prioritetas reguliuojant žemės santykius.LR žemės ūkio fondą sudaro žemės ūkio, miškų ūkio, koncervacistinė ir kitos paskirties žemė.

43. CIVILINIS REIŠKINYSTai dokumentas ant A4 lapo, kai asmou rašo pareiškimą prieš kitą asmenį, kad jam būtų atlyginta žala.Civiliniu ieškovu pripažystamas pilietis, įmonė, įstaiga ar organizacija, kurie dėl nusikaltimo turėjo materialinės žalos ir pareiškė reikalavimą atlyginti žalą. Civilinis ieškovas ar jo atstovai turi teisę:1) teikti įrodymus,2) pareikšti prašymus,3) prašyti kvotos organą, tardytoją ir teismą imtis priemonių jų pareikštam ieškiniui užtikrinti,4) palaikyti civilinį ieškinį,5) susipažinti su bylos medžiaga,6) dalyvauti teisminiame nagrinėjime.Civiliniais atsakovais gali būti traukiami tėvai, globėjai, rūpintojai ar kiti asmenys, taip pat įmonės, įstaigos ir organizacijos, kurie pagal įstatymą materialiai atsako už žalą, padarytą nusikalstamais kaltinamojo veiksmais.Asmuo, dėl nusikaltimo turėjąs materialinės žalos, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinamajam arba asmenims, materialiai atsakantiems už kaltinamojo veiksmus, civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Civilinis ieškinys gali būti pareiškiamas, tiek iškeliant baudžiamąją bylą ir darant kvotą ar parengtinį tardymą, tiek ir vėliau, tačiau prieš pradedant teisminį tardymą asmuo nepareiškias civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje, turi teisę pareikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka, jeigu bylos nagrinėjimas teisme buvo atidėtas, tai asmuo, nepareiškęs civilinio ieškinio, gali pareikšti jį kitame teismo posėdyje, bet tiktai iki teisminio parodymo pradžios. Jeigu civilinis ieškinys dėl išieškojimo lėšų, išleistų stacionariam gydimui piliečių, nukentėjusių nuo nusikalstamų veiksmų, nebus pareikštas, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę savo inciatyva išspresti klausimą dėl tų lėšų išieškojimo. Jeigu baudžiamojoje byloje civiliniu atsakovu patraukta įmonė, kuriai iškelta bankroto byla, tai civilinis reiškinys šioje baudžiamojoje byloje gali būti nenagrinėjamas, o visi dokumentai perduodami bankroto bylą nagrinėjančiam teismui.Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje atleidžiamas nuo valstybinio mokesčio. Civilinis ieškinys išsprendžiamas, priimant nuosprendį neišsprestas ryšium su bylos nutraukimu paliekamas nenagrinėtas.Civilinio ieškinio atmetimas baudžiamojoje byloje atima iš civilinio ieškovo teisę pareikšti tą patį ieškinį antrą kartą. Esant pakankamai duomenų, kad nusikaltimu buvo padaryta materialinė žala, teismas privalo imtis priemonių civiliniui ieškiniui užtikrinti.Priimant apkaltinamąjį nuosprendį, teismas priklausomai nuo civilinio ieškinio pagrindo ir dydžio įrodymo, pilnutinai ar dalinai patenkina civilinį ieškinį ar atmetajį. Išimtinais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio smulkiai apskaičiuoti, neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškiniui teisę įieškinio patenkinimą, o ieškinio dydžio klausimą perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.Priimant išteisinamąjį nuosprendį, teismas:1) atmeta civilinį ieškinį, jeigu nustatytas nusikaltimo įvykis arba nįrodytas teisiamojo dalyvavimas nusikaltimo padaryme,2) palieka ieškinį nenagrinėtą, jeigu teisiamasis išteisinamas dėl nusikaltimo sudėties nebuvimą.

44. TEISMŲ NUOSPRENDŽIAI, SPRENDIMAI, NUTARTYSKonstitucijos109 str. Teisingumą LR vykdo tik teismai. Teisėjas ir teismai, vykdidami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Teismas priima sprendimus Lr vardu.110 str. Teisėjas negali laikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisminis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas stabdo šias bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas pagrysti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją.111 str. LR teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinisteismas, apygardų ir apylinkių teismai. Administracinių, darbo, šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti pagal įstatymą gali būti įsteigti specializuoti teismai. Teismai su ypatingais įgaliojimais taikos metu LR negali būti steigiami. Teismų sudarymą ir kompetenciją nustato LR teismų įstatymas.Nuosprendžio priėmimas (pagal LR “Baudžiamojo proceso kodeksą”LR teismai nuosprendį priima LR vardu. Teismo nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teismas turi nuosprendį pagrysti tik teisiamajame posedyje išnagrinėtais įrodymais. Nuosprendį teismas priima pasitarimo kambaryje. Pasitarimo ir nuosprendžio priėmimo metu, pasitarimo kambaryja gali būti tik teisėjai, kurie yra tos bylos teismo sudėtyje. Priimdamas nuosprendį, teismas pasitarimo kambaryja išsprendžia šiuos klausimus:1) ar buvo veikla, kurios padarymu kaltinamas teisiamasis,2) ar yra šioje veikloje nusikaltimo sudėtis ir kuris baudžiamasis įstatymas veiklą nustato,3) ar teisiamasis padarė šią veiklą,4) ar kaltas teisiamasis šio nusikaltimo padarymu,5) ar baustinas teisiamasis už savo padarytą nusikaltimą,6) kokia bausmė turi būti skiriama teisiamajam ir ar turi teisiamasis atlikti ją,7) ar tenkintinas civilinis ieškinys, kieno naudai,8) kaip pasielgti su daigtiniais įrodymais,9) kas apmokės teismo išlaidas,10) dėl kardomosios priemonės teisiamajam iki nuosprendžio įsiteisėjimo,11) dėl galimybės atidėti bausmės vykdymą.Svarstydamas klausimus, teismas pripažįsta, kad reikia išsiaiškinti kurias nors aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, tai jis, nepriimdamas nuosprendžio, atnaujina teisinį tardymą. Tuo reikalu teismas priima nutartį. Teismo nuosprendis gali būti apkaltinamasis ir išteisinamasis. Šie nuosprendžiai turi būti motyvuoti. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais. Jis remiamas tik su sąlyga, jaigu teisminio nagrinėjimo eigoje teisiamojo kaltumas nusikaltimo padarymu yra įrodytas. Teisinamasis nuosprendis priimamas tais atvejais, kai nenustatytas nusikaltimo įvykiai teisinamojo veikloje nėra nusikaltimo sudėties, taip pat kai neįrodytas teisiamojo dalyvavimas nusikaltimo padaryme. Jaigu, priimant neteisinamąjį nuosprendį dėl neyrodymo, kad teisemasis dalyvavo nusikaltimo padaryme, asmuo, padarius nusikaltimą lieka neišaiškintas, tai, įsiteisėjus nuosprendžiui, teismas perduoda bylą prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nustatyti asmeniui, trauktyiname kaltinamuoju.

45.CIVILINIS TEISNUMAS. Civilinis kodeksą civilinį teisnumą apibrėžia kaip galėjimą turėti civilines teises ir pareigas. Teisnumas nėra įgimta žmogaus savybė. Tai tam tikra socialinė ekonominė savybė, kurią asmeniui, kaip teisės subjektui, savo įstatymais suteikia ir pripažįsta valstybė. Teisnumas – teisiškai išreiškiantis individo visuomeninę padėtį reiškinys. Todėl teisės ir pareigos, kurias vienu ar kitu ekonominės formacijos vystymosi laikotarpiu gali turėti teisės subjektai, yra nevienodos. Pvz, vergvaldinėje ekonominėje formacijoje vergai nebuvo teisės subjektai, todėl jie neturėjo teisnumo. Feodalinėje visuomenėje viešpataujančios klasės atstovai – feodalai – turėjo neribotą teisnumą, o valstiečių teisnumas priklausė nuo pastarųjų valios. Apie lygų teisnumą galima kalbėti tik turint realias galimybes valdyti gamybos priemones. Teisnumo garantijų sistemoje ekonominėms teisnumo garantijoms tenka pagrindinis vaidmuo. Civilinio teisnumo būdingas bruožas visada turi būti jo realumas. Galimybę būti įstatymo numatytų teisių ir pareigų subjektu kiekvienam žmogui turi garantuoti pagrindinis įstatymas – Konstitucija. Civiliniam teisnumui būdingas lygybės principas, kurio esmė ta, kad visi privalo turėti vienodas galimybes įgyti tas įstatyme numatytas teises ir pareigas, tačiau negali turėti jokių privilegijų. Galiojanti konstitucija visiems piliečiams numato lygias teises, kartu ir tokį pat teisnumą, nepaisant rasės, lyties, tautybės, priklausymo vienai ar kitai partijai. Civiliniam teisnumui būdinga tai, kad ši teisės subjekto savybė negali būti perduota kitam asmeniui. Galiojantys įstatymai nenumato galimybės atsisakyti teisnumo, apriboti jį, perduodant dalį galimybių turėti civilines teises ir pareigas kitiems asmenims. Civilinis teisnumas – tai galėjimas turėti ne tik civilines teises, bet ir civilines pareigas. Civilinis teisnumas glaudžiai susijęs su subjektine teise. Subjektinė teisė – tai konkreti teisė, priklausanti konkrečiam teisinio santykio subjektui. Teisnumą visuomet, kiek jis neapribotas teismo, turi fiziniai asmenys, o tuo tarpu konkrečių subjektinių teisių jie gali ir neturėti. Pvz, į teisnumo turinį įeina galimybė turėti nuosavybės teisę. Taigi teisnumas – tai bendra prielaida, kurios pagrindu gali atsirasti konkreti subjektinė teisė. Lietuvoje galiojantys įstatymai suteikia galimybę visiems turėti lygias teises ir pareigas, nepriklausomai nuo lyties, rasės, politinių ir religinių įsitikinimų. Turėdami civilinį teisnumą žmonės gali dalyvauti įvairiuose teisiniuose santykiuose. Pagal galiojančią Konstituciją ir civilinius įstatymus respublikoje civilinį teisnumą turi visi Lietuvos piliečiai, taip pat užsieniečiai ir asmenys be pilietybės. Lietuvos piliečiai gali būti privatinės nuosavybės subjektais. Civilinio teisnumo turinį Lietuvoje šiuo metu nustato konstitucija, civilinis kodeksas, nuosavybės pagrindų įstatymas, taip pat ir kiti paskutiniuoju metu priimti aktai. Kalbant apie piliečių teisnumo turinį, reikia nurodyti, kad piliečiai pagal įstatymus gali turėti turtą kaip privatinę nuosavybę, teisę naudotis gyvenamosiomis patalpomis ir kitu turtu, paveldėti turtą ir palikti jį testamentu, pasirinkti veiklos rūšį ir gyvenamąją vietą, turėti autorines teises, taip pat turėti kitokias turinį įeinančios teisės. Teisnumo apribojimo (teisės eiti tam tikras pareigas atėmimas, draudimas dirbti tam tikrą darbą) atvejai numatyti baudžiamuosiuose įstatymuose. Civiliniame kodekse nurodyta, kad piliečio teisnumas atsiranda jo gimimo momentu ir išnyksta jam mirus. Tai reiškia, kad teisnumas nepriklauso nuo žmogaus amžiaus, sveikatos ir mirties priežasties.

46. CIVILINIS VEIKSNUMAS Civilinis kodeksas civilinį veiksnumą apibrėžia kaip galėjimą savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti sau civilines pareigas bei jas realizuoti ir atsakyti už savo veiksmus. Civilinį veiksnumą sąlygoja visuomeniniai ekonominiai santykiai, ir jis remia teisinėms normoms. Veiksnumas apibrėžia visų pirma tai, ką gali susikurti teisės subjektas savo veiksmais. Tokiais veiksmais gali būti įstatyme tiesiogiai numatyti (ar nenumatyti) veiksmai. Skirtingai nuo civilinio teisnumo, asmuo gali būti veiksnus tik tada, kai jis sugeba protingai veikti ir sąmoningai suprasti savo poelgius bei jų pasekmes. Todėl veiksnumas tiesiogiai priklauso nuo psichinio išsivystymo, intelekto ir valios brandos laipsnio, gebėjimo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Jeigu asmuo veiksnus, tai reiškia, kad jis fiziškai ir protiškai yra subrendęs, gali savarankiškai atlikti įvairius juridinius veiksmus ir , be abejo, atsakyti už savo poelgius. Įstatymas numato, kad visiškas civilinis veiksnumas atsiranda asmeniui sulaukus pilnametystės, t.y. suėjus 18 metų. Toks asmuo visiškai supranta savo poelgių reikšmę. Jis yra visiškai veiksnus. Tačiau kartais visiškas veiksnumas gali atsirasti ir nesulaukus 18. Tais atvejais, kai įstatymas leidžia sudaryti santuoką asmeniui, neturinčiam 18. Šis veiksnumas neišnyksta ir tad, kai santuoka vėliau nutraukiama. Visiškai veiksnūs asmenys gali savarankiškai atlikti visus veiksmus įgyjant ir realizuojant teises, vykdyti įsipareigojimus, taip pat atsakyti už savo veiksmus. Dar yra ir santykinis veiksnumas, kurį turi nepilnamečiai nuo 15 iki 18, t.y. jie gali sudarinėti sandorius tik turėdami tėvų ar rūpintojų sutikimas. Tačiau jie turi teisę savarankiškai imponuoti savo uždarbiu, sudarinėti smulkus buitinius sandorius, savarankiškai įstoti į kooperatinę ir kitas visuomenines organizacijas, įgyvendinti savo autorine teises, atsakyti už padarytą žalą ir pan. Į atskirą grupę išskiriami riboti veiksnūs asmenys. Asmenų, piktnaudžiaujančių alkoholiniais gėrimais, narkotinėmis arba toksinėmis priemonėmis, veiksnumas gali būti apribojamas teismine tvarka. Piliečiui nustojus piktnaudžiauti jo veiksnumo apribojimas gali būti panaikintas teismine tvarka. Už nepilnamečius iki 15 metų sandorius jų vardu sudarinėja tėvai, įtėviai arba globėjai, turi teisę sudarinėti savarankiškai smulkius buitinius sandorius. Veiksnumas pasibaigia asmeniui mirus. Tačiau daugeliu atvejų žmogus gali netekti veiksnumo ir būdamas gyvas. Paaiškėjus, kad asmuo negali protingai tvarkyti savo reikalų dėl psichinės būklės sutrikimo, įstatymo numatyta tvarka jis gali būti teismo pripažįstamas neveiksniu. Asmuo gali būti pripažįstamas neveiksniu dėl psichinės ligos arba silpnaprotystės, trukdančių jam suprasti savo veiksmus ir juos valdyti. Pilietį pripažinus neveiksniu, jam skiriama globa, jo vardu sandorius sudarinėja globėjas. Tokiam asmeniui pasveikus, veiksnumas gali būti atstatytas.

47.CIVILINIO PROCESO DALYVIAICiviliniame procese apylinkių teismuose, civilines bylas nagrinėja teisėjas nagrinėja vienas. Nagrinėdamas bylas, jis veikia apylinkės teismo vardu. Apygardų teismuose bylas teisėjas taip pat nagrinėja vienas, jis veikia apygardos teismo vardu. Kitas civilines bylas apyfardų teismuose, o Lietuvos apeliaciniame teisme ir Lietuvos Aukščiausiame teisme ir dėl kasacinės bylos iškėlimo nagrinėja trijų teisėjų kolegija. Kolegijos sudėtį sudaro ir jos pirmininką skiria atitinkamo teismo ar jo skyriaus pirmininkas. Klausimus, kurie kyla nagrinėjant bylą, teisėjai sprendžia balsų dauguma.Dalyvaujančius byloje asmenimis laikomi: šalys, tretieji asmenys, šalių ir trečiūjų asmenų atstovai, prokuroras, valstybinio valdymo institucijos, įmonės, įstaigos ir organizacijos bei atskiri fiziniai asmenys. Prie daluvaujančių asmenų byloje priskiriami pareiškėjai, suinteresuoti asmenys, valstybinio valdymo institucijos pareigūnai, įmonės, įstaigos. Civiliniame procese šalims, ieškovu ar atsakovu, gali būti fiziniai asmenys, taip pat įmonės, įstaigos, organizacijos, tiek turinčios juridinio asmens teises, tiek jų ir neturinčios.Asmeniu, kurio interesais byla pradėta pagal prokuroro, įmonės, įstaigos, organizacijos ar asmens pareiškimą, tais atvėjais kai pagal įstatymus kreipiamasi į teismą, kad būtų apgintos jų teisės, teismas praneša apie pradėtą bylą. Tas asmuo dalyvauja kaip ieškovas. Šalių procesinės teisės lygios. Ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą ar dalyką, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus ar atsisakyti ieškinio. Atsakovas turi teisę pripažinti ieškinį.

Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą iki teismui priimant sprendimą. Jie turi visas ieškovo teises ir pareigas. Tretieji asmenys nepareiškiantys reikalavimų gali įstoti į bylą ieškovo ar atsakovo pusėje.Kad teismas galėtų pradėti nagrinėti bylą, ieškovas turi pateikti civilinį ieškinį.Asmenys gali vesti savo bylas teisme patys ar per atstovus. Paties asmens dalyvavimas byloje neatima iš jo teisės turėti byloje atstovą. Neveiksnius asmenis gina tėvai, globėjai, rūpintojai.Juridinių asmenų bylas teisme veda jų organai, veikiantys suteiktų jiems pagal įstatymą, įstatus ar nuostatus įgalinamų ribose, ar jų atstovai.Atstovas pagal pavedimą – asmuo turintis įgaliojimą per notarą, turintis teisę atlikti atstovaujamojo vardu visus procesinius veiksmus.Prokuroras, valstybinio valdymo institucijos, įmonės, įstaigos ar fiziniai asmenys, kurie kreipiasi į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintos teisės ir interesai, turi šalies pocesines teises ir pareigas, išskyrus bylą baigti taikos sutartimi.Liūdytoju gali būti kiekvienas asmuo, kuriam gali būti žinomos kokios nors aplinkybės, turinčios ryšio su byla.Iškilus klausimams nagrinėjant bylą, reikalaujantiems specialių žinių, technikos, prašant pačiam ieškovui, teisėjas skiria expertą (ar kelis). Expertas teisme privalo pateikti išvadas jam iškeltais klausimais.Vertėjas skiriamas asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos arba pageidaujantiems kalbėti teismo procese gimtąja kalba.Civilinio proceso eigą protokoluoja teismo posėdžio sekretorius.

48.NUSIKALTIMO SUDĖTISNUSIKALTIMAS– tai veika pavojinga esančiai vertybių sistemai. Yra 3 nusikaltimo požymiai: veika priešinga baudžiamajam kodeksui, nusikaltimo sudėtis, kalta veika. Nusikaltimo sudėtis yra 1 iš būtiniausių nusikaltimo požymių. Nusikaltimo sudėties(NS) modelis naudojamas vertinant žmogaus elgesį kaip nusikaltimą arba kaip nenusikaltimą. Naudojant modelį padaroma išvada apie nusikaltimo sudėties buvimą kaltininko veikoje. NS – tai pavojingos veikos priešingumo baudžiamajai teisei juridinė išraiška. Tik nustačius asmens veikoje NS suteikiama teisė pavadinti veiką nusikaltimu, o veiką padariusį asmenį – nusikaltėliu. NS yra vienintelis baudžiamosios atsakomybės pagrindas. NS susideda iš: nusikaltimo objekto, nusikaltimo objektyviosios pusės, nusikaltimo subjekto, subjektyviosios pusės.Nusikaltimo objektas – tai į ką nukreipta pavojinga veika ir kartu tai ką nori apsaugoti įstatymas. Baudžiamasis įstatymas saugo gan daug visuomenės branginamų vertybių: žmonių gyvybę žm.sveikatą, lytinę laisvę, konstitucinę tvarką, nuosavybę, visuomenės saugumą, transporto eismo saugumą, viešąją tvarką, finansų sistemą, informacinę sistemą, valstybės tarnybą. Pvz.įvykus įsilaužimui kėsinamasi į nuosavybę(tai pagrindinis nusikaltimo objektas), jei buvo grąžinta šeimininkui(papildomas).Objektyvioji pusė – kas yra padaryta, kas tikrai matoma ir lieka pasekmės. Pvz.įvykus įsilaužimui į butą pareigūnai mato išdaužtą langą, betvarkę kambariuose, išvartytus daiktus ir t.t.Nusikaltimo subjektas – tas kas pažeidžia įstatymą, vykdo nusikalstomą veiką.Nusikaltimo subjektą apibūdina subjekto amžius bei specialūs subjekto požymiai(valstybės pareigūnai ir tarnautojai).Nusikaltimo subjektyvioji pusė–tai vidinė psichinė nusikaltimo pusė, nematoma. Ją apibūdina kaltė, pakaltinamumas, tikslas, motyvas.Nusikaltimo sudėties požymiai: pagrindiniai – svarbus įrodinėjant nusikaltimą, jie įeina į kiekvieno nusikaltimo sudėtį; fakultatyviniai – įrodinėjami ne kiekvienoje byloje, o tik tais atvejais kai jie nurodyti BK dispozicijoje.

49.LR KONSTITUCIJAKonstitucija-tai pagrindinis valstybės įstatymas, nustatantis valstybės santvarką, jos valdžios institucijas, jų tarpusavio santykius, kompetencijų paskirstymą, taip pat valstybės piliečių teises ir pareigas.Naujoji LR Konstitucija priimta 1992m. spalio 25d. tautos referendumu kaip pagrindinis aukščiausiąją galią turintis įstatymas, kurį sudaro preambulė, 14 straipsnių, baigiamieji nuostatai-iš viso 154 straipsniai.Konstitucijos sudedamoji dalis yra 1991m. vasario 11d. Konstitucinis įstatymas”Dėl Lietuvos valstybės” ir 1992m. birželio 8d. Konstitucinis aktas” Dėl LR neįsijungimo į postsovietines Rytų sąjungas”.Konstitucija įsigaliojo 1992m.lapkričio 6d. priėmus LR įstatymą”Dėl LR Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos”.LR Konstituciją, kaip pagrindinį įstatymą, galima apibūdinti šiais bruožais:1.Konstitucija nustato pamatinius konstitucinės santvarkos principus ir tai sudaro pirminę norminę bazę ir konstitucinėms nuostatoms, ir visai veikiančių įstatymų sistemai. Konstitucijoje įtvirtinta Seimo, Respublikos Prezidento rinkimų tvarka ir įgaliojimai, teisminės valdžios ir vietos savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos principai. Didelis dėmesys Konstitucijoje yra skiriama žmogaus teisėms ir laisvėms, kurių gynimui valstybės valdžia įpareigota sudaryti pakankamas materialines ir teisines garantijas. Konstitucijoje reglamentuojami nuosavybės teisės ir jos gynimo pagrindai, visuomenės ir valstybės santykiai.Įteisintas pasidalijimas valdžių, kurios turi atlikti 3 funkcijas:1. kurti įstatymus, nustatyti bendras normas-tai atlieka Seimas, taikyti ir vykdyti įstatymus-tai Vyriausybės kompetencija, ir vykdyti teisingumą – tai teismo prerogatyva. Konstitucijos priežiūrą vykdo Konstitucinis Teismas, kuris atitinka Europos teisinės priežiūros modelį, yra izoliuotas nuo kitų valdžios sistemų.2.Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas.Konstitucijos 30 str. asmenims, kurių konstitucinės teisės arba laisvės pažeidžiamos suteikia teisę kreiptis į teismą net ir tuo atveju, kai Konstitucijoje nėra nurodytos nukreipiančios normos į konkrečius įstatymus.3.Konstitucijos aukščiausiąją teisinę galią liudija 7 straipsnio teiginys, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.Esant tokiems prieštaravimams galioja tik Konstitucija.Ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams sprendžia Konstitucinis Teismas, kurio sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami4.Konstitucijai būdingas stabilumas ir ji apsaugota nuo skubotų korektyvų ir pataisymų.Jos keitimo tvarka numatyta LR Konstitucijos XIV skirsnyje.Sumanymą tai padaryti turi teisę pateikti Seimui ne mažesnė kaip 1/4 visų Seimo narių grupė arba ne mažiau kaip 300 tūkst. rinkėjų pagal Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos įstatymo nustatytą tvarką.Nepaprastos padėties ar karo padėties metu Konstitucija apskritai negali būti taisoma.Konstitucijos 1 str. nuostata”Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika” gali būti pakeista tik referendumu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip 3/4 LT piliečių, turinčių rinkimų teisę.Konstitucijos pataisos dėl kitų Konstitucijos skirsnių turi būti svarstomos ir dėl jų balsuojama Seime du kartus, tarp kurių turi būti daroma ne mažesnė kaip 3 mėn. pertrauka.Įstatymo projektas dėl Konstitucijos keitimo laikomas Seimo priimtu, jeigu kiekvieno balsavimo metu už tai balsavo ne mažiau kaip 2/3 visų Seimo narių. Nepriimta Konstitucijos pataisa Seimui svarstyti iš naujo gali būti teikiama ne ankščiau kaip po metų.Priimtą įstatymą dėl Konstitucijos keitimo pasirašo Respublikos Prezidentas ir ne vėliau kaip per 5 d. oficialiai paskelbia.Jeigu to jis nepadaro, šis įstatymas įsigalioja, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas.Įstatymas dėl Konstitucijos keitimo įsigalioja ne ankščiau kaip po 1 mėn. nuo jo priėmimo.Iki šiol nuo naujosios Konstitucijos priėmimo pagrindinis valstybės įstatymas buvo keistas du kartus.1996m. birželio 20d.Seimas nutarė papildyti Konstitucijos 47 str., suteikdamas teisę įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus, reikalingus jų tiesioginiai veiklai skirtiems pastatams ir įrenginiams statyti bei eksploatuoti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio subjektams.Tais pačiais metais buvo priimta antroji Konstitucijos pataisa dėl savivaldybių tarybų kadencijos pratęsimo nuo 2 iki 3 metų.LR Konstitucijoje yra XIV skirsnių.1skisnyje “Lietuvos valstybė” (yra17 straipsnių), kur nustatyta valstybės santvarka, skelbiamas tautinis suverenitetas, nustatomos valdžios institucijos ir kt. klausimai.Pvz.,Lietuvos valstybė yra nepriklausoma ir demokratinė valstybė, valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas ir kt.2skirsnyje “žmogus ir valstybė”(18-37str.), 3skirsnyje “Visuomenė ir valstybė”(pvz.,valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvinystę ir vaikystę, asmenims mokslas iki 16 yra privalomas, valstybės pripažintos bažnyčios bei kitos religinės organizacijos turi juridinio asmens teises ir kt) (38-45 str.) nurodomos piliečių teisės ir laisvės, kaip žmogaus laisvė neliečiama, nuosavybė neliečiama ir kt.. 4skirsnis “Tautos ūkis ir darbas”(46-54str) sprendžiami darbo sferos klausimai(laisvė pasirinkti darbą ir pan.), ūkio ir valstybės santykius, valstybė pažada rūpintis žmonių sveikata bei kai kurių gamtos objektų apsaugą.5skirsnyje “Seimas”(55-76str) reglamentuoja Seimo formavimo tvarką, jo sudėtį ir struktūrą, įgaliojimus, Seimo nario pareigas, įstatymų leidybos procedūrą bei kitus su Seimu susijusius klausimus 6 straipsnyje “Respublikos Prezidentas” (77-90str.) nustatomos Prezidento funkcijas,pareigas, rinkimai, kompetencija ir kt. klausimai. 7straipsnis”LR Vyriausybė”(91-101str.) nustato pagrindinius vyriausybės sudarymo, jos kompetencijos, pavaldumo tvarkos principus.8skirsnis”Konstitucinis Teismas”(102-108str.) apibrėžti jo uždaviniai, funkcijos, formavimas ir kt. klausimai.9 skirsnyje “Teismas” (109-118str.) nustatytos jų funkcijos, teisėjų skyrimo ir kt. klausimus.10skirsnyje “Vietos savivalda ir valdymas”(119-124str.) nurodoma savivaldų tarybų narių rinkimai, savivaldų tarybų teisės ir kt.11skirsnyje “Finansai ir valstybės biudžetas(125-132str.) nurodomas Lietuvos Banko funkcijos,Valstybės biudžeto projekto sudarymas, biudžetinių metų pradžia ir pan.12 skirsnis”Valstybės kontrolė”133-134str.) čia nurodoma, kad valstybės kontrolės sistemą ir įgaliojimus nustato įstatymas, Valstybės kontrolei vadovauja Valstybės kontrolierius ir kt.13skirsnyje “Užsienio politika ir valstybės gynimas”(135-146str) čia aptariama Lietuvos užsienio politika, Seimo ratifikuojamos ar denonsuojamos tarptautinės sutartys, valstybės gynybos klausimai ir kt.14skirsnyje “Konstitucijos keitimas”(147-149str.) nurodoma Konstitucijos keitimo tvarka.150-154str yra”Baigiamieji nuostatai”, kur nurodoma, kad LR konstitucijos sudedamąja dalimi yra 1991m. vasario 11d.Konstitucinis įstatymas”Dėl Lietuvos valstybės”ir 1992m.birželio 8d. Konstitucinis aktas”Dėl LR nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas”.Šie Konstitucinis įstatymas ir aktas pridedami prie LR Konstitucijos.Taip pat dar pridedamas LR įstatymas “Dėl LR Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos”,LR Konstitucijos 47 straipsnio antroje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos sąlygų ir apribojimų konstitucinis įstatymas bei LR Konstitucijos 47 straipsnio antroje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos sąlygų ir apribojimų konstitucinis įstatymo įrašymo į konstitucinių įstatymų sąrašą įstatymas.

50.BAUDŽIAMOJO KODEKSO KOMENTAVIMASLietuvos Respublikos Seimas 1999m. pavasario sesijoje priėmė daug svarbių Baudžiamojo kodekso pakeitimų. Jais buvo toliau tobulinama Lietuvos baudžiamosios teisės sistema, tvirtinamos baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo garantijos.Lietuvos Respublikos Seimas 1999m. liepos 1d. priėmė Baudžiamojo kodekso papildymo 23210 straipsniu įstatymą(Nr. VIII-1281a,Žin.,1999,Nr.66-2113). Šio įstatymo tikslas buvo kriminalizuoti naują veiklą – neteisėtą disponavimą pirmos kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakais (prekursoriais). Įstatymas lydėjo 1999m06mėn1d. narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakų (prekursorių) kontrolės įstatymą Nr.VIII-1207. Jo normos nustatė atitinkamus draudimus, kurių pažeidimu ir pasireiškia naujai kriminalizuotos veiklos.Priimant šį įstatymą, buvo pakartota dar buvusios kadencijos Seimo padaryta klaida. Kaip ir tada (kriminalizuojant alkoholio skiedinių laikymą), buvo nusižengta konstitucinei teisei į nuosavybę – nustatyta baudžiamoji atsakomybė už teisėtai įsigyto turto (šiuo atveju – pirmtakų) laikymą. Tačiau buvo laiku susigriebta ir, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkei G.Imbrasienei pateikus įstatymo projektą, 1999m.07mėn.8d. buvo priimtas Baudžiamojo kodekso papildymo 23210 straipsniu įsigaliojimo įstatymas (Nr. VIII-1320,Žin.,1999, Nr.66-2131). Jame buvo reglamentuota asmenų, kurie turi pirmos kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakų (prekursorių), tačiau neturi leidimo (licenzijos ) disponuoti jais, pareiga turimus pirmos kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakus (prekursorius) už Vyriausybės numatytą atlyginimą perduoti artimiausiam policijos komisariatui iki Baudžiamojo kodekso papildymo 23210 straipsniu įstatymo įsigaliojimo (1999m.10mėn.1d.). Įsigaliojimo įstatymas buvo būtinas garantuojant, kad baudžiamojon atsakomybėn nebūtų traukiami asmenys, įsigiję pirmtakus dar valstybei nenustačius atitinkamų draudimų. Šiuo įstatymu buvo išvengta pamatinio demokratinės valstybės principo “leidžiama viskas, kas nėra tiesiogiai draudžiama” pažeidimų.1999m.07mėn.1d. buvo pakeistos Baudžiamojo kodekso 32 straipsnio normos, reglamentuojančios vieną iš pagrindinių bausmių rūšių – baudą.Teismų nuosprendžių vykdymo praktika parodė, kad dažnai paskirtos baudos lieka neįvykdytos. Egzistuoja keletas šio reiškinio priežasčių. Vienais atvejais nuteistieji vengia mokėti baudą, kitais jie paprasčiausiai yra nepajėgūs šią bausmę vykdyti. Iki nagrinėjamo įstatymo priėmimo galiojusi normos redakcija nustatė, kad bauda gali būti pakeista laisvės atėmimu tik tais atvejais , kai vengiama mokėti baudą ir nėra galimybių ją išieškoti priverstinai. Tuo tarpu dėl asmenų, kurių nebuvo galima kaltinti vengimu vykdyti bausmę, lyg ir nebuvo įmanoma įgyvendinti baudžiamosios atsakomybės. Vargu ar faktą, kad asmuo neturi pakankamai lėšų, galima pripažinti aplinkybę, turinčia eliminuoti baudžiamąją atsakomybę už padarytus nusikaltimus. Kita vertus, teisminėje praktikoje buvo jau pradėjusi formuotis nuostata, kad jei asmuo neturi pinigų, tai jam ir baudą skirti netikslinga. Toks požiūris lėmė, kad ir taip jau itin didelis kalinių skaičius pradėjo didėti.Taigi galima teigti, kad nagrinėjamu pakeitimu buvo sudarytos sąlygos nuteistiesiems tarsi išpirkti savo kaltę visuomenei naudingu darbu. Be to, labai svarbu ir tai, kad pakeitimu pasireiškė ir tam tikros baudžiamosios teisės humanizavimo bei ekonomiškumo didinimo tendencijos. Anksčiau vengiantiems atlikti baudą asmenims buvo numatyta tik viena baudžiamosios atsakomybės vykdymo galimybė – atlikti laisvės atėmimo bausmę, o dabar ir jiems gali būti sudarytos sąlygos savo darbu išpirkti kaltę.Nagrinėjamu įstatymu buvo patikslintas tam tikrų valstybei pavojingų veiklų kriminalizavimas.Baudžiamasis kodeksas buvo papildytas dviem naujais 731 ir 74 straipsniais, numatančiais baudžiamąją atsakomybę atitinkamai už neteisėtą disponavimą valstybės paslaptimi ir valstybės paslapties praradimą, sunaikinimą ar sugadinimą. Tarp veiklų, už kurias atsakomybę numato šios naujos normos, patenka ir veiklos, anksčiau numatytos 741 straipsnyje, todėl pastarasis straipsnis buvo pripažintas netekusiu galios.

51. CIVILINIO KODEKSO KOMENTAVIMASCivilinis kodeksas sudarytas iš:Bendrujų nuostatų;Nuosavybės teisės;Prievolinės teisės;a) bendrieji prievolių nuostatai,b) atskiros prievolių rūšys;autorinės teisės.Pagrindiniai nuostatai1 str. LR civilinio kodekso reguliuojami santykiai.LR civilinis kodeksas reguliuoja turtinius santykius ir su jais susijusių asmenų turtinius santykius.Šis kodeksas nurodytus santykius reguliuoja:1) tarp fizinių asmenų2) tarp juridinių asmenų;3) tarp fizinių ir juridinių asmenų.Turtiniams santykiams, pagrįstiems administraciniu vienos šalies pavaldumu kitai, taip pat mokesčių, valstybinio socialinio draudimo įmokų ir valstybinės, savivaldybių bei valstybinio socailinio darudimo fondo biudžetų santykiams šio kodekso taisyklės netaikomos.Šeimos, darbo, žemės, kalnakasybos, vandens, miškų santykius reguliuoja atitinkami šeimos, darbo ,žemės gelmių, vandens ir miškų įstatymai.Šis kodeksas reguliuoja juridinių asmenų veiksmus, kaip antai transpar … sutarčių sudarymas. Taip pat nagrinėjama turto dovanojimo panaudojimo, mainų vykdymo straipsniai.2str. Civilinio kodekso įsigaliojimasCivilinis kodeksasįsigalioja nuo 2001 m. liepos 1 d. Išskyrus kodekso normas, kuriomis šis įstatymas nustato kitus įsigaliojimo terminus.3 str. Kitų įstatymų ir teisės aktų galiojimas.Kiti įstatymai ir teisės aktai, galioję LR iki civilinio kodekso įsigaliojimo, galioja tiek, kiek neprieštarauja civiliniam kodeksui, išskyrus atvėjus, kai šis kodeksas pirmenybę kitų įstatymų normoms.Sudarytas iš šešių knygų:Pirmoji knyga: Bendrosios nuostatos. V dalys:I civiliniai įstatymai ir jų taikymasII sandoriai;III civilinių teisių objektai:IV terminai:V civilinių teusių įgyvendinimas ir gynimas;Antroji knyga: Asmanys:I Fiziniai asmenys:II Juridiniai asmenys;III Atstovavimas.Trečioji knyga. Šeimos teisė:I Bendrosios nuostatos:II Santuoka;III Sutuoktinių turtinės teisės ir pareigos;IV Vaikų tėvų tarpusavio teisės ir pareigos;V Įvaikinimas;VI Kitų šeimos narių teisės ir pareigos;VII Globa ir rupyba;VIII Civilinės būklės aktų registravimas.Ketvirtoji knyga. Daiktinė teisė:I Daiktai;II Daiktinės teisės.Penktoji knyga. Pveldėjimo teisėsŠeštoji knyga. Prievolių teisė:I Bendrosios nuostatos;II Sutarčių teisė;III Kitais pagrindais atsirandančius prievoles;IV Atskiros sutarčių rūšys.

52.BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO KOMENTAVIMASLietuvos Respublikos Seimas 1999m. pavasario sesijoje priėmė daug svarbių Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimų. Jais buvo toliau tobulinama Lietuvos baudžiamosios teisės sistema, tvirtinamos baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo garantijos.1999m.07mėn.1d. Seimas priėmė Baudžiamojo proceso kodekso 106, 123, 212, 245, 248, 255, 256, 260, 280, 283, 284, 417 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymas (Nr. VIII-1282, Žin., 1999, Nr. 66-2114) svarbus ne tik todėl, kad juo pakeista ir papildyta daug Baudžiamojo proceso kodeksų normų. Atlikti pakeitimai ir papildymai išties turėtų palengvinti bylų tyrimą, sudaryti palankias sąlygas teisingumui įvykdyti.Teisė į gynybą yra esminė procesinė įtariamojo, kaltinamojo, teisiamojo asmens teisė. Pats baudžiamasis procesas yra skirtas šiai teisei garantuoti. Tik nuosekliai laikantis šios teisės užtikrinimo principų, įmanomas realaus teisingumo vykdymas. Tačiau taip pat turi būti rastos priemonės, kaip išvengti nepagrįstų bylos tyrimo trukdžių, kuriuos gali sudaryti šios teisės suabsoliutinimas.Būtent šiai problemai spręsti ir skirtas pirmasis nagrinėjimo įstatymo straipsnis, nustatęs tam tikras išimtis iš Baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 3 dalies įtvirtintos taisyklės, kad suėmimas (kardomasis kalinimas) gali būti pratęsiamas tik dalyvaujant suimtajam. Praktika parodė, kad egzistuoja atvejai, kai suėmimo pratęsimas yra objektyviai būtinas, tačiau suimtojo dalyvavimas sprendžiant suėmimo pratęsimo klausimą neįmanomas. Todėl Baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnis buvo papildytas 5 ir 6 dalimis, kuriose numatyta išimtis iš minėtos taisyklės ir nustatyta, kad suėmimas gali būti pratęstas suimtajam nedalyvaujant tais atvejais, kai jo dalyvavimas neįmanomas dėl ligos arba dėl jam atliekamos stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės.Naujai sukurtos normos įtvirtina ir atitinkamas asmenų, kuriems yra pratęsiamas suėmimas, teisų garantijas. Visų pirma yra nustatyta, kad suėmimo pratęsimo klausimas turi būti dar kartą svarstomas iš karto atsiradus suimtojo dalyvavimo teismo posėdyje galimybei. Antra, nagrinėjamos normos numato tik suimtojo nedalyvavimo atitinkamame teismo posėdyje galimybę, tuo tarpu pagal Baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnį 3 dalį suimtojo gynėjas turi dalyvauti kiekviename suėmimo pratęsimo klausimo svarstyme. Todėl procesinės formos tobulinimas yra vertintinas teigiamai, jis turėtų palengvinti bylų tyrimą, kartu garantuojant, kad suimtųjų asmenų procesinės teisės nebus pažeidžiamos.

Su šiomis normomis itin glaudžiai siejasi įstatymu reglamentuojamos asmenų, kuriems yra daroma stacionarinė teismo medicinos ar teismo psichiatrijos ekspertizė, teisės. Straipsnyje nurodyta, kad atitinkamos procesinės formos (identiškos suėmimo skyrimo ir pratęsimo procesinei formai) turi būti laikomasi ne tik atiduodant asmenį į medicinos įstaigą ekspertizei atlikti, bet ir pratęsiant jo laikymą šioje įstaigoje.Įstatymu buvo pakeistas Baudžiamojo proceso kodekso 126 straipsnis, numatantis, dėl kokių nusikaltimų bylos gali keliamos tik esant nukentėjusiojo skundui. Padarytais pakeitimais buvo sumažintas tokių bylų skaičius nustatant, kad išimtinais atvejais ir esant ypatingoms aplinkybėms prokuroras turi teisę iškelti baudžiamąją bylą dėl sistemingo smūgių sudavimo arba kitokių žiauraus kankinimo pobūdžio smurto veiksmų. Taip pat nustatyta, kad baudžiamoji byla turi būti keliama visais be išimties išžaginimo atvejais (eliminuota nuostata, kad bylos dėl nekvalifikuoto išžaginimo keliamos ir tiriamos tik esant nukentėjusios skundui). Šiuos pakeitimus nulėmė bylų tyrimo praktikos poreikiai, įrodę, jog bylos tyrimo galimybės priklausomybė nuo nukentėjusiųjų valios (kurią labai dažnai stengiasi apriboti nusikaltimą padarę asmenys) minėtų nusikaltumų atvejais itin riboja prevencinę baudžiamųjų teisinių priemonių reikšmę.Itin svarbūs įstatymu padaryti Baudžiamojo proceso kodekso 245, 248, 255, 256, 260, 280, 283, 284 straipsniuose įtvirtintų normų pakeitimai. Jų būtinybė grindžiama Konstitucinio Teismo 1999m.05mėn.2d. nutarimu, kuriuo procesinės normos, įgalinančios teismą atlikti tam tikras labai artimai su baudžiamuoju persiekiojimu susijusias funkcijas, buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijoje įtvirtintam valdžių atskyrimo ir teisėjų nepriklausomumo principui.MANOLR baudžiamojo proceso kodeksas nustato baudžiamųjų bilų proceso tvarką LR. Baudžiamojo proceso įsatatymo nustatyta tvarka yra vienoda ir privaloma visose baudžiamosiose bylose ir visiems teismams, prokuratūros, tardymo ir kvotos organams bei advokatūrai, taip pat su šia tvarka susijusioms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms ir piliečiams. Baudžiamojo proceso uždaviniai yra greitai ir pilnutinai išaiškinti nusikaltimus, įkalinti kaltininkus ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad kiekvienas nusikaltimą padariusis asmuo būtų teisingai nubaudžiamas ir nė vienas nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteisiamas. Baudžiamasis prcesas turi padėti stiprinti teisėtumą ir teisėtvarką. Užkirsti kelią nusikaltimams, saugoti piliečių teises ir laisves, visuomenės bei valstybės interesus, auklėti piliečius, kad jie nenukrypstamai laikytųsi LRK ir kitų įstatymų, gerbtų bendrojo gyvenmo taisykles. Teismas, prokuroras, tardytojas ir kvotos organas privalo savo kompetencijos ribose iškelti baudžiamąją bylą kiekvienu atveju, kai iškyla nusikaltimi požymiai ir kad nusikaltę asmenus būtų nubausti. Niekas negali būti traukiamas kaltinamuoju kitaip, kaip tik įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Baudžiamoji byla negali būti keliama, jei nėra nusikaltimo įvykio, nėra nusikaltimo sudėties, yra suėję senaties terminai, dėl amnestijos akto, jei nėra nukentėjusio skundo ir pan. Teismas turi teisę nutraukti baudžiamėjė bylą, jeigu pripažįstama, kad iki kvotos, parengtinio tardymo ar bylos nagrinėjimo teisme asmens padaryta veikla dėl aplinkybių pasikeitimo neteko pavojingos visuomenei veikos pabūdžio arba tas asmuo pasidarė nebepavojingas visomenei. Teismas, teisėja ir pan turi teię remdamasis LR baudžiamuoju kodeksu nekelti baudžiamosios bylos, ar iškeltą –nutraukti. Niekas negali būti suimtas, kaip tik remiantis teismo ar teisėjo sprendimu. Teisingumą vykdo tik teismas. Niekas negali būti pripažintas kaltu nusikaltimo padrymu, taip pat negali būti nubaustas kriminaline bausme kitaip, kaip teismo nuosprendžiu ir sutinkamai su įstetymu. Vykdydami teisingumą baudžiamosiose bylos teisėjai yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo, o piliečių lygybės prieš įstatymą yra lygios nepaisant kilmės, soc ir turtinės padėties ir pan. Bet koks kišimasis į teisėjo r teismo veiklą vykdant teisingumą draudžiamas ir užtraukia įsttymo numatytą atsakomybę. Bylos visuose teismuose nagrinėjamos viešai, išskyrus tuos atvejus kai tai prieštarauja valstybinės paslapties saugojimo interesams. Teismas, prokuroras, tardytojas ir kvotėjas privalo užtikrinti kaltinamajam galimybę įstatymo numatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo jam pareikšto kaltinimo ir užtikrinti jo asmeninių bei turtinių teisių apsaugą. Asmuo, dėl kurio priimta nutartis, ar jo gynėjas ir prokuroras, nesutikdamas su nutartimi neišduoti asmens kitos valstybės teisėsaugos institucijoms, turi teisę per 7 dienas paduoti skundą Lietuvos apeliaciniam teismui. Pastarojo teisėja privalo per 2 savaites nuo jo padavimo dienos išnagrinėti skundą. LR generalinis prokuroras bei jam pavaldūs prokurorai kontroliuoja kvotos organų ir tardytojų veiklą, kad būtų tikslai ir vienodai vykdomi LR įstatymai. Prokuroras kontroliuoja, ar teisėtai iškeliama baudžiamoji byla ir ar vykdomi įstatymai, darant kvotą bei parengtinį tardymą, ir vykdant nuosprendį. Tardytojas visus sprendimus dėl tardymo krypties ir veiksmų atlikimo priima savarankiškai, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas numato, jog turi būti gaunama prokuroro sankcija, tardytojas turi teisę bet kuriuo momentu pradėti parengtinį tardymą. Kvotos organui pavedama imtis reikiamų operatyvinių ir paieškos priemonių, kad būtų išaiškinti nusikaltimo požymiai.

53. CIVILINIO PROCESO KODEKSO KOMENTAVIMASCivilinių bylų proceso tvarką visuose LR teismuose nustato LR civilinio proceso kodeksas ir LR įstatymai. Civilinio proceso įstatymai nustato tvarką, kuria nagrinėjamos bylos dėl ginčų, kylančių iš civilinių, šeimos, darbo, teisinių santykių, bei bylos kylančios iš konstitucinių, administracinių teismų santykių, bei ypatingoms teisinėms byloms. Bylos, kylančios iš konstitucinių, administracinių teismų santykių, bei ypatingosios teisinės bylos nagrinėjamos pagal bendrąsias proceso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato šis kodeksas ir kiti LR įstatymai.Jeigu yra šio kodekso normų ir kitų LR įstatymų prieštaravimas, teismas turi vadovautis civilinio proceso kodekso normomis.Civilinių bylų procesas vyksta pagal civilinio proceso įstatymus, galiojančius bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu.Kodeksas susijęs su teismų struktūra, nes ….. straipsniai kalba apie teismus.Yra bendrieji nuostatai, kuriuose aiškinama teismo sudėtis, išlaidos, jo pranešimai ir šaukiniai.Bylų kylančių iš administracinių teisinių santykių, teisena:a) bendrieji nuostataib) skundai, dėl rinkimų ardalyvavimo referendume teisės atstatymoc) skundai, dėl Respublikos prezidento rinkimų komisijos ar vyriausios rinkimų komisijos sprendimųd) skundai dėl administracinių nuobaudų paskyrimoe) skundai dėl valstybinės valdžios ar valdymo institucijų ar pareigunų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, varžančių kitų asmenų teises.Ypatingoji teisėna, čia yra kaip asmens pripažinimas neveiksniu arba veiksniu, įvertinimas.Apeliacinis procesas:Įsiteisėjusiujų sprendimų, sutarčių ir nutarimų peržiūrėjimas.Vykdymo procesas: išieškojimai iš fizinių asmenų ir įmonių.1 st. patvirtintas LR civilinio proceso kodeksą ir įvestas nuo 1965m. 01 01. Jį sudaro 6 slyriai, kuriuose yra iš viso 43 skirsnis.

54. DARBO KODEKSASDarbo teisės normos reguliuoja visuomeninius santykius, atsirandančius dirbant arba labai glaudžiai susijusius su darbu.Lietuvos respublikos įstatymas:1991m. lapkričio 28d. Nr. 1-2048Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymas:Šis įstatymas nustato darbo sutarčių sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo bendrąją tvarką.Darbo sutarčių sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo su renkamaisiais , užimančiais pareigas konkurso tvarka ir atestuojamaisiais darbuotojais valstybinės ir vykdomosios valdžios, teismo ir prokuratūros tarnautojais, komercinių bankų ir kitų kredito įstaigų darbuotojais, profesianaliosios karo tarnybos kariais, mokiniais, stažuotojais, riboto darbingumo ir kitais. Darbo santykių, atsiradusių narystės pagrindu ūkinėse bendrijose, akcinėse ir žemė sūkio bendrijose, ypatumus nustato tų bendrijų ir įmonių veiklą reguliuojantys įstatymai, įstatai ir kolektyvinės sutartys.Darbo sutarties ypatumus, specifines paskirtis įmonėje su darbuotojais, kurių veika gali sukelti šių įmonių veiklos sutrikimus, susijusius su didelio mąsto itin sunkiomis pasekmėmis žmonėms ir gamtai, taip pat sutarčių, sudaromų dirbti sezoninius darbus, sudaromų atlikti patarnavimo atskiriems asmenims darbus, nustato LR Vyriausybė.Šį statymą sudaro IV skyriai:I – Bendrieji nuostatai;II – Darbo sutarties turinys ir jos sudarymas.III – Darbo sutarties vykdymas ir pakeitimas.IV – Darbo sutarties pasibaigimas.Į sudėtį įeina nuostatai:Dėl sezoninių darbų; užseniečių laikino įsidarbinimo LR; licenzijos laikinai įsidarbinti užsienyje; ginčų reguliavimo įstatymas; atostogų įstatymas;Dėl kai kurių kategorijų darbuotojų, turinčių teisę į pailgintas kasmetines atostogas, sąrašo ir šių atostogų trukmės patvirtinimas; švenčių dienų įstatymas.

55.TEISINĖS REORMOS METMENYS.1993 m Seimas patvirtino teisinės sistemos reformos metmenis. Šiuose metmenyse buvo numatyta, kad teisinės sistemos reformos įgyvendinama laipsniškai, dviem etapais.pirmajame – pereinamajame – etapo formuojami teisiniai pamatai, rengiami specialistai, renkami darbuotojai, kuriama būtina finansinė –ūkinė bei materialinė bazė. Antrajame etape pradeda normaliai funkcionuoti pertvarkytos teisinės ir sukurtos naujos institucijos. Teisinės sistemos reformos antrasis etapas atskleidė tiek jos privalumus, tiek jos trūkumus. Prie pastarųjų priskiriamas reformos netolygumas, pvz teismų reforma pažengė kur kas toliau nei prokuratūros, ypač policijos. Iškilo galimybė įvertinti kai kuriuos aspektus, kurių nenumatė Teisinės sistemos reformos metmenys pvz bausmių vykdymo sistemos reformą. Tolesnė teisinės sistemos reforma vykdoma remiantis tęstinumo ir perimamumo principais, atsižvelgiant į JTO, ES ir Europos Tarybos reikalavimus bei rekomendacijas.Žemės teisės samprata. LR civiliniame kodekse žemė laikoma nekilnojamu turtu, taip pat ir kiti daiktai, kurie susiję su žeme ir negali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei esmės ir nesumažinus vertės.

56.ŽMOGAUS TEISĖSŽmogus-socialinė-biologinė būtybė, visuomenės sudedamoji ir neatskiriama dalis.Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis.Tai pasakyta Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, priimtoje 1948m.JTO Generalinėje Asamblėjoje, Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijoje(1950m.) ir kituose tarptautiniuose dokumentuose.Panašią nuostatą randame ir LR Konstitucijoje, kurioje užfiksuota, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės(18str.).Saugoti šias teise ir laisves yra valstybės priedermė.Valstybė nustato tarpusavio santykius su piliečiais, suteikia jiems teises bei laisves, numato pareigas ir sudaro sąlygas jas praktiškai realizuoti.Pagrindinės žmogaus teisės, laisvės, pareigos-tai valstybės nustatytos ir garantuotos Konstitucijoje, įtvirtintos kiekvieno piliečio galimybės veikti(teisės ir laisvės) ir leistinumas veikti(pareigos), siekiant užtikrinti jų gyvybiškai svarbių ir socialiai reikšmingų poreikių tenkinimą.Kitos teisės, laisvės ir pareigos skelbiamos kituose teisės aktuose-įstatymuose, kodeksuose ir t.t.1991 m. kovo 12d. LR Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas įsipareigojo laikytis jau minėtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos principų ir tą pačią dieną priėmė nutarimą dėl prisijungimo prie 1966m. Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto ir 1966m.Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto.Konstitucijoje numatytų teisių, laisvių ir pareigų, kurias suteikia valstybė savo piliečiams, visuma, visapusiškai apibūdina Lietuvos demokratizmo laipsnį.Visos pagrindinės žmogaus teisės, laisvės ir pareigos apima visas svarbiausias žmogaus veiklos sferas:darbą, politiką, asmens laisvę, socialinę-ekonominę ir kitas sferas ir sudaro tam tikrą vieningą sistemą,Konstitucijoje yra numatytos ir veiksmingos teisių ir laisvių konkrečiuose teisiniuose santykiuose garantijos. Žmogaus teisės ir jų apsauga yra pagrindinės teisėkūros ir teisės normų taikymo tikslas.Žmogaus teisės gali būti įvairiai suprantamos.Tačiau visa ta įvairovė gali būti apibendrinama 2 požymiais:1.natūralistinis-teigiama, kad žmogaus teisės ir jų įgyvendinimas priklauso tam žmogui iš prigimties(nuo gimimo) ir kad tos teisės nepriklauso nuo valstybės ir yra neatimamos.Valstybė ir visuomenė tik privalo jas saugoti.Šis požiūris būdingas demokratinėms valstybėms..2.pozityvistinis-teigiama kad žmogaus teisės kyla iš valstybės, kuri savo nuožiūra skiria, nustato jų apimtį, o panorėjus gali susigrąžinti ar likviduoti.Žmogus iš prigimties jokių teisių neturi, jos ateina tik iš tos bendrijos, kuriose žmogus gyvena.Šis požiūris būdingas autoritarinėms, totalitarinėms, ekonomiškai atsilikusioms valstybėms.Paprastai yra skiriamos šios pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių grupės:socialinės ekonominės teisės;politinės teisės ir laisvės; asmeninės teisės ir laisvės, taip pat žmogaus ir piliečio pareigos.Kartu su konstitucine nuostata nurodomi ir ją konkretizuojantys ir detalizuojantys įstatymai.Socialinės-ekonominės teisės-tai žmogaus konstitucinių teisių suteikiančių jam teisinę galimybę pretenduoti gauti iš valstybės esant tam tikrom sąlygom, atitinkamų gėrybių socialinėje ir ekonominėje sferose, visuma.LR Konstitucijoje numatytos šios žmogaus socialinės-ekonominės teisės:darbo santykių sferoje-teisė laisvai pasirinkti darbą bei verslą, teisė turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą, teisė į poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas ir kt;teisė gauti senatvės, invalidumo, našlių, našlaičių pensijas, socialinę paramą nedarbo metu, teisė į mokslą, teisė į nemokamą medicinos pagalbą valstybinėse gydymo įstaigose.Politinės teisės ir laisvės suteikia piliečiams galimybę dalyvauti visuomeniname ir politiniame gyvenime.Politinės teisės ir laisvės apima:piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį, teisę kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus, teisę piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus, teisę laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, tautos ir piliečių teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.Asmeninės teisės ir laisvės-tai prigimtinių , neperleidžiamų pagrindinių teisių ir laisvių atsiradusių nuo žmogaus gimimo ir nepriklausančių bet kokiai valstybei, visuma.Šios teisės ir laisvės sudaro viso žmogaus teisinio statuso pagrindą.Konstitucija asmeninėms teisėms ir laisvėms priskiria:kiekvieno žmogaus teisė į gyvybę, asmens laisvės neliečiamumą, privataus gyvenimo , nuosavybės, žmogaus būsto neliečiamumą, minties, tikėjimo ir sąžinės laisvės nevaržymą, teisę laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje ir kt.Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisė kreiptis į teismą, kuris įstatymo nustatyta tvarka privalo išnagrinėti piliečio pareiškimą ar skundą.Konstitucija nustato asmenims padarytos materialinės, fizinės ir moralinės žalos dėl netesėtų kitų asmenų veiksmų atlyginimo principus.Padarytos žalos atlyginimo atsakomybės pagrindus reguliuoja Civilinis kodeksas.Konstitucijos 31 straipsnyje detaliai įtvirtintos šios pagrindinės asmens apsaugos nuo baudžiamojo persekiojimo konstitucinės garantijos:asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymų nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu;kaltinamojo teisė neduoti parodymų prieš save, o jo šeimos narių ar artimų giminaičių teisė neliūdyti prieš kaltinamąjį dėl moralinių ar psichologinių priežasčių; bausmės skyrimo ir taikymo galimybė remiama tik įstatymu; niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą ir kt.Žmogaus teisių leistino ribojimo atvejai:Žmogaus teisės nėra juridiškai ribojamos, jei pat žmogus nedavė pagrindo.Pagrindo neduoda tada, kai nenaudoja agresijos kito žmogaus atžvilgiu ir tokiu būdu neprarado savo teisių.Žmogaus teisės neatimamos, neliečiamos, todėl bet kokie įstatymai ar kiti teisės aktai apribojantys žmogaus teises,kai pats žmogus tam nedavė pagrindo, yra neteisiniai.Tačiau įstatymai dėl pensijinio amžiaus, ir kiti tam tikri apribojimai kaip balso teisė tik nuo 18m.,prezidentu gali tapti tik asmuo sulaukęs 40m. ir pan. yra teisiniai. Prancūzijoje ir JAV pagrindinės žmogaus teisės, skirtingai nuo kitų valstybių, yra išdėstytos ne pačioje Konstitucijoje, o kituose aktuose, kurie laikomi konstitucijos dalimi. Žmogaus teisių ir laisvių gausa leidžia apie jas kalbėti daug ir labai įvairiai, bet visų jų aprėpti ir aprašyti neįmanoma, be to , ir netikslinga.Tačiau tai nereiškia, kad tos teisės ir laisvės čia nepaminėtos ignoruojamos ar mažiau vertinamos.Be to, žmogaus teisių ir laisvių sąrašas nėra baigtinis:vienoje valstybėje jų daugiau, kitoje mažiau

58. TEISĖS PROBLEMOSTeisės samprata reiškia netobuką įstatymų parengimą ir jų priėmimą. Kai kurie teisės teoretikai išskiria sąmoningas teisės spragas, kai įstatymų leidėjas palieka spręsti klausimą ateityje, taip pat palieka jį spresti teisės taikymo institucijoms konkretinant įstatyme esamas abstrakčias sąvokas.Skiriant teisę ir įstatymą, tiksliau, įstatymą laikant teisės įkūnijimu, reikia iešškoti įstatymų spragų. Pozityviosios teisės spraga – atvėjis, kai nėra įstatymo, jį papildančio akto normų. Įstatymo spraga rodo, kad apskritai nėra įstatymo. Įstatymo spraga – tai ne galutinai sureguliuotos tame įstatyme klausimas. Neišsami akto norma yra akto spraga, o pačios normos nebuvimas – visos teisės spraga.Spragos yra dviejų rūšių: klausimas visiškai nereguliuojamas ir sureguliuotas nevisiškai.Teisės klaidų atsiranda, kai įstatymų leidėjas: a) klaidingai mano, kad kokių nors santykių nereikia reguliuoti; b) klaidingai mano, kad galima sukonkretinti teisę ją taikant; c) išleidžia nereikalingą normą; e) sprendžia klausimą ne taip, kaip reikėtų.Teisės spraga atsiranda ir kai normos radikaliai prieštarauja viena kitai ir yra vienodos galios (viena kitą naikina).Teisės spragos nustatymas glaudžiai susijjęs su teisėkūra:1) spragos nustatymo ir teisėkūros santykis yra kaip dalies ir visumos, teisėkūra apima ir būtinumą pertvarkyti teisinį reguliavimą, pakeisti jį kitos rūšies socialiniu reguliavimu; 2) kompetentingos institucijos pareiškia iniciatyvą išleisti teisės aktą ir sureguliuoti nesureguliuotus santykius rodo esant spragą; 3) tikrinimas, ar pagrįstas įstatymo siūlymas, yra galimybė nustatyti spragą; 4) kompetetinga institucija, rengianti norminio akto projektą, kartu objektyviai pripažįsta esant teisės spragą ir reikalą ją pašalinti; 5) teisės akto priėmimas reiškia galutinį spragos pašalinimą.Įstatymo spragą galima pašalinti tik išleidžiant tam reikalui įstatymą. Tai gali padaryti įstatymų ir juos papildančių aktų leidėjai. Esant spragų gali nustatyti ir kitos valstybės institucijos bei mokslo įstaisos.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nurodymai teismams šalina įstatymų spragas ir papildo teisinį reguliavimą nauju elementu, tačiau keisti įstatyminių aktų taismas negali ir jo nurodymai neturi prieštarauti įstatymų esmei.

Teisės spragos susidaro atsiradus naujiems visuomeniniams santykiams, kuriuos reikia teisiškai sureguliuoti. Tada kompetentingos valstybės institucijos priima atitinkamus norminiu aktus ir panaikina atsiradusias teisės spragas.

59.KRIMINOLOGIJOS MOKSLASTiriant nusikaltimus ir nagrinėjant baudžiamąsias ir civilines bylas dažnai daromos kriminalistinės expertizės. Ypač daug atliekama rašysenos, techninės dokumentų, fonoskopinių, trasologinių ir balistinių ekspertizių. Metodinės literatūros yra labai mažai, o tai apsunkina techninės expertizės skyrimą ir atlikimą.Tardymo ir teismų praktikoje dažnai susiduriama su techninių dokumntų klastijimu, tokiu atvėju skiriama techninė dokumentų expertizės.Techninė dokumentų experitzė tiria materialų dokumento klastojimą, kai padaromas visai netikras dokumentas; į tikrą dokumentą įrašomi neteisingi, netikri duomenys; keičiami dokumentų rekvizitai, atskiri jų fragmentai ištaisomi, išskutami, išėsdinami, ar kitokiu būdu pakeičiami, uždedami netikri spaudai; dokumentai nuplėšomi, sudeginami ir pan.Techninė dokumentų expertizė nesprendžia ar dokumentas suklastotas, o tik nustato kokiu būdu dokumentas pagamintas, kokie padaryti jam pakeitimai.Fonoskopinės expertizės daromos teismo expertizės instituto fonoskopinių expertizių skyriuje. Ji yra nauja kriminalistinės expertizės rūšis. Darant fonoskopines expertizes tiriami ne tik magnetinių juostų, kompaktinių kasečių, mikrokasečių gaminiai, bet ir garso bei vaizdo įrašymo ir jų atgaminimo aparatūra.Trasologinė expertizė tiria morfologinės (išorinės sandaros) ir funkcinius (judėjimo, perkėlimo ir kt.) objektų požymius, taip pat pėdsakų susidarymo mechanizmą, nustato pėdsakų tarpusavio išdėstymą ir jų buvimo vietą.Trasologinės expertizės dalykas – faktiniai duomenys apie pėdsakus palikusį objektą ir pėdsakų susidarymo mechanizmo nustatymas. Balistinė expertizė tiria šaunamuosius ginklus, šaudmenis, medžiagas ir įrangą, naudojamą ginklams ir šaudmenims gaminti, šūvio pėdsakus ir šūvio aplinkybes.

60. PENINTENCINĖS TEISĖS SAMPRATAKiekveina valstybė siekdama kontroliuoti nusikalstamumą, pasirenka tam tikrą baudžiamosios politikos kryptingumą. Vienas iš baudžiamosios politikos sudėtinių elementų yra bausmės teorijos pasirinkimas. Bausmės teorija – tai visuomenėje susiformavęs požiūris į bausmę ir jos paskirtį.Pagrindinė bausmės funkcija pripažįstamas pažeistosios teisės atstatymas.Lietuvoje baudžiamoji politika orientuota į įbauginimo ir galimybės padaryti nusikaltimą atėmimo teorijas. Teoriniu požiūriu pažangiausia yra reabilitavimo teorija, tačiau jos nuostatų perėmimas visuomenėje turi susiformuoti objektyviai, atsižvelgiant į ekonominius ir socialinius visuomenės vystimosi dėsningumus.Kriminalinė bausmė – tai valstybinės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ir apribojanti nuteistojo teises bei laisvės, visuomenės labui.Kriminalinė bausmė yra valstybės prievartos priemonė, kuri, kaip ir kiekvienas socialus reiškinys, turi savo esmę ir turinį. Reiškinio esmė – tai svarbiausios eiškinio detalės, jo pagrindas, o turinys – tai sudedamosios esmės dalys, jo elementai.Bausmė pasireiškia konkrečiomis bausmės rūšimis – laisvės atėmimu, bauda, turto konfiskavimu ir t.t., o nubaudimas – asmens fizinis laisvės apribojimas, teisės pasirinkti darbą, apribojimu, tam tikrų turtinių teisių atėmimu.Kriminalinė bausmė pasižymi tam tikrais specifiniais požymiais, kurie išskirią ją iš kitų valstybinės prievartos priemonių – administracinių nuobaudų, procesinių priemonių.Bausmė gali būti paskirta tik už baudžiamąjame įstatyme numatytos pavojingos veiklos – nusikaltimo padarymą. Kaltininkui gali būti skiriama tik bausmių sistemoje ir straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama nusikalstama veikla, sankcijoje numatyta bausmės rūšis ir dydis. Įšimtį sudaro laisvės atėmimas iki gyvos galvos, kuria gali būti pakeičiama paskirta mirties bausmė, taip pat bauda ir turto konfiskavimas.Bausmė visais atvėjais skiriama viešai, net ir atvėju, kai teismo procesas buvo uždaras, rezoliucinė apkaltinamojo nuosprendžio dalis, kurioje nustatoma bausmės rūšis ir dydis, skelbiama viešai. Nuteistąjį atleisti nuo bausmės gali tik valstybės institucijos – teismas įstatymų nustatytais atvėjais, seimas amnestijos aktu ir prezidento malonės tvarka.Bausmė – tai individuali poveikio priemonė. Ji skiriama tik asmeniui padariusiam nusikaltimą. Bausmė negali būti skiriama kaltinamojo šeimos nariams ar kitiems asmenims.Teismas paskiria bausmes atlikimą, užtraukia nuteistąjam teisines pasekmes – teistumą. Teistas asmuo negali tapti advokatu ar užimti teisėjo pareigas ir pan.Bausmės efektyvumas – tai bausmės tikslų pasiekimas minimaliomis reprezentacinėmis ir materoalinėmis sąnaudomis.Bausmės paskirtis (tikslas) – tai galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė.Kriminalinės bausmės paskirtis:1) sulaikyti asmenį nuo nusikaltimų padarymo;2) nubausti nusikaltimą padariusį asmenį;3) atimti ir apriboti nuteistajam galimybes daryti naujus nusikaltimus;4) siekti , kad asmenys atliktų bausmę, laikytųsi valstybėje galiojančių įstatymų ir nedaryt ųnaujų nusikaltimų;bausmių sistema – tai baudžiamajame įstatyme tam tikra tvarka išdėstytas, išsamus privalomas bausmių sąrašas.Bausmių sistema parodo valstybės baudžiamosios praktikos kryptingumą, daro įtaką baudžiamosios teisės efektyvumui.Bausmės pagal paskirtį skirstomos į pagrindines ir papildomas. Pagrindinės yra tokios bausmės, kurios skiriamos kaip savarankiškos ( 1 bausmė vienam asmeniui).Papildomos yra tokios, kurios gali būti skiriamos tik kartu su pagrindinėmis bausmėmis, (1 asmeniui nedaugiau kaip 2 papildomos bausmės).

61. RINKIMŲ SISTEMAKonstitucija:Piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimo teisę. Rinkimuose nedalyvauja piliečiai, teismo pripažinti neveiksniais.Seimo rinkimai pagal konstituciją:Seima sudaro tautos atstovai – 141 seimo narys, kurie renkami ketveriems metams. Seimas laikomas išrinktu, kai yra išrinkta ne mažiau 3/5 seimo narių. Seimo narių rinkimo tvarką nustat įstatymai.56 str.: Seimo nariu gali būti renkamas LR pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei, ir rinkimų metu yra ne jaunesnis kaip 25 metai, bei nuolat gyvena Lietuvoje.Seimo nariu negali būti renkami asmenys atlikę bausmę pagal teismo paskirtą nuosprendį, taip pat asmenys teismo pripažinti nesveikais.57 str.:Eiliniai seimo rinkimai rengiami ne anksčiau kaip prieš 2 mėnesius ir ne vėliau kaip mėnuo iki pasibaigiant seimo narių įgaliojimams.58 str.:pirmalaikiai seimo rinkimai gali būti rengiami seimo nutarimu, priimtu ne mažiau kaip 3/5 visų seimo narių balsų dauguma.Pirmalaikius seimo rinkimus gali paskelbti ne LR prezidentas:1) jeigu seimas per 30 dienų nuo pateikimo nepriemė sprendimo iki naujos vyriausybės … arba nuo vyriausybės programos pirmojo pateikimo per 60 dienų du kartus iš eilės nepritarė vyriausybės programai.2) vyriausybės siūlymu, jeigu seimas pareiškė tiesioginį nepasitenkinimą vyriausybe.Respublikos prezidentas negali skelbti pirmalaikių seimo rinkimų, jeigu iki LR prezidento kadencijos pabaigos liko mažiau kaip 6 mėnesiai, taip pat jeigu po pirmalaikių seimo rinkimų nepraėjo 6 mėn.Seimo nutarime ar LR prezidento akte dėl pirmalaikių seimo rinkimų nurodoma naujų seimo rinkimų data. Nauji seimo rinkimai turi būti surengti ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo sprendimo priėmimo.Respublikos prezidento rinkimai.78 str.Respublikos prezidentu gali būti renkamas Lietuvos pilietis pagal laiką ne mažiau kaip 3 pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje, jegu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip 40 metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu.Respublikos prezidentą renka LR piliečiai penkeriems metams. Tas pats asmuo LR prezidentu gali būti renkamas ne daugiau kaip 2 kartus iš eilės.79 str.:kandidatu į LR prezidentus įregistruojamas LR pilietis, atitinkantis 78 str. Pirmosios dalies sąlygas ir surinkęs ne mažiau kaip 20 tūkst. parašų.Kandidatų į LR prezidento vieta skaičius neribojamas.80str.:LR prezidento eiliniai rinkimai vykdomi paskutinį sekmadienį, likus 2 mėn iki LR prezidento kadencijos pabaigos.81 str.:Išrinktu laikomas tas kandidatas į LR prezidento vietą, kuris pirmą kartą balsuojant ir dalyvaujant ne mažiau kaip pusei visų rinkėjų, gavo daugiau kaip pusė visų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų. Jei rinkimuose dalyvavo mažiau kaip 50 %, išrinktu laikomas tas kandidatas, kuris gavo daugiausia, bet ne mažiau kaip 1/3 visų rinkėjų balsų.Jeigu pirmajame balsavimo rate nė vienas kandidatas nesurenka reikaimos balsų daugumos, po dviejų savaičių rengiamas pakartotinis balsavimas dėl dviejų kandidatų, gavusių daygiausia balsų. Išrinktu laikomas kandidatas, surinkęs daugiausia balsų.Jeigu pirmajame rate dalyvavo ne daugiau kaip du kandidatai ir nė vienas negavo reikaimo balsų skaičiaus, rengiami pakartotiniai rinkimai.