Civilinio proceso teisės tikslai ir principai

Civilinio proceso teisės tikslai

Civilinio proceso teisės tikslų sąvoka. Civilinio proceso teisės tikslai – tai tam tikri įstatymų leidėjo suformuluoti siekiai, kurių įgyvendinimui turi tarnauti civilinio proceso teisė. Civilinio proceso teisės tikslų turinys iš esmės priklauso nuo to, kuria iš civilinio proceso teisės teorijų vadovausimės. Vieni tikslai civiliniam procesui bus keliami, jeigu į jį žvelgsime tik kaip į privačių šalių privatų reikalą (tokiu atveju civilinio proceso užduotis – suteikti šalims ginčo mechanizmą, o teismui – tam tikrus kontrolės bei sprendimo priėmimo įgalinimus) ir visiškai kitaip civilinio pr

r
roceso tikslai bus traktuojami jeigu jame įžvelgsime ir tam tikrą viešo pobūdžio suinteresuotumą bylos išnagrinėjimu.

Civilinio proceso teisės tikslų reikšmė. Aiškus ir nedviprasmiškas civilinio proceso teisės tikslų suformulavimas yra labai svarbus, kadangi būtent tikslai atsako į klausimą, kokia civilinio proceso teisė turėtų būti. Taigi civilinio proceso teisės tikslai tiesiogiai įtakoja pačios civilinio proceso teisės turinį ir, nustatydami tam tikrus prioritetus įstatymų leidėjui, iš esmės palengvina jo darbą apsisprendžiant dėl vienos ar kitos teisės normos būtinumo ar jos turinio. Tad teisė be ti
i
ikslų – tai tarytum pasiklydęs žmogus miške, kuris griebiasi visų iš eilės jo požiūriu įmanomų priemonių, kad būtų surastas kelias atgal. Tačiau, kadangi šis ieškojimas yra pakankamai chaotiškas, jisai arba trunka pakankamai ilgai, arba iš viso nesukelia jokių teigiamų rezultatų.

Civilinio pr
r
roceso teisės tikslai. Kaip jau minėjome, naujojo Lietuvos CPK pagrindu yra socialinio civilinio proceso teisės mokykla. Tai reiškia, jog įstatymų leidėjas akcentuoja dviejų rūšių civilinio proceso teisės tikslus:
a) privataus pobūdžio ir;
b) viešo pobūdžio.
Dėl konkrečių civilinio proceso teisei keliamų tikslų buvimo ar nebuvimo kyla pakankamai nemažai ginčų civilinio proceso teisės teorijoje. Nepaisant to, Lietuvos įstatymų leidėjas apsiėmė įstatymo lygmeniu suformuluoti pagrindinius šiai teisės šakai keliamus tikslus. Teisminei civilinio proceso teisei keliami tikslai yra suformuluoti naujojo CPK 2 straipsnyje, kuriame sakoma, kad civilinio proceso tikslai yra asmenų pažeistų ar ginčijamų materialinių subjektinių teisių ar įstatymų saugomų interesų gynimas, tinkamas įstatymų taikymas teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, kuo greitesnis teisinės taikos tarp ginčo šalių atstatymas, teisės aiškinimas bei vystymas. Neteisminei ci
i
ivilinio proceso teisės daliai, tikslai paprastai formuluojami atitinkamuose specialiuose įstatymuose (Notariato įstatymas, Komercinio arbitražo įstatymas), tačiau iš esmės visi jie yra pakankamai susiję ir yra nukreipti į tinkamą materialinės teisės įgyvendinimą, jos pagrindu atsirandančios materialinės subjektinės teisės gynimą bei kilusio ginčo šalių išsprendimą. Jau minėjome, kad šiame vadovėlyje kalbėsime apie teisminį civilinį procesą, todėl detaliau nenagrinėsiu neteisminei jo daliai keliamų tikslų.
Kaip matome iš CPK įvardintų tikslų sąrašo daugiau privataus tikslo pobūdį atitinka tik vienas iš tikslų – tai pažeistų materialinių subjektinių te
e
eisių ir įstatymų saugomų interesų gynimas. Būtent šio tikslo realizavimo sferoje ir veikia civilinės materialinės teisės pagrindą sudarantys dispozityvumo bei šalių lygybės principai. Savo ruožtu jų pagrindu yra sukonstruojamas ir rungimosi principas civiliniame procese. Tad nepaisant tam tikrų viešo pobūdžio interesų civiliniame procese, apie kiekvieno konkretaus proceso (kai kalbame apie ieškininę teiseną) pradžią ir pabaigą, pareiškiamo reikalavimo turinį, procese pateikiamus įrodymus ir pan. sprendžia išimtinai ginčo šalys.
Įstatymas reikalauja tinkamo materialinių subjektinių teisių ir įstatymų saugomų interesų, t.y. tinkamo įstatymų taikymo teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant jose sprendimus bei juos vykdant. Materialinės subjektinės teisės ir įstatymų saugomi interesai bus laikomi apginti tinkamai, jeigu byloje bus priimtas teisingas sprendimas. Sąvoka “teisingas sprendimas” civiliniame procese toli grąžu nėra savaime suprantama ir vienalytė. Procesine prasme yra galimos trejopos tiesos – tai formalioji, materialioji ir objektyvioji tiesa. Formalioji tiesa reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas, būdamas procese pasyvus, priima byloje sprendimą tik šalių pateiktų įrodymų pagrindu. Jisai negali įtakoti jokių papildomų įrodymų rinkimo, inicijuoti bylos medžiagos papildymo ir pan. Tokiu būdu priimant sprendimą byloje egzistuoja padidintas pavojus, kad jisai neatitiks tikrosios padėties, o procesą laimės ta šalis, kuri bus tiesiog gudresnė ar turės geresnį advokatą. Materialioji tiesa reiškia, kad priimdamas sprendimą byloje teismas yra įsitikinęs arba beveik įsitikinęs jo teisingumu, t.y. tuo, kad aplinkybės, kuriomis šalys rėmėsi iš tikrųjų egzistavo arba neegzistavo. Teismas tokiame procese užima aktyvią padėtį, jam priklauso “išaiškinimo pareiga”. Tačiau atsižvelgiant į dispozityvumo bei rungimosi principų esmę teismo aktyvumas jokiu būdu nereiškia jo visagalybės. Jisai turi teisę, o dažnai ir pareigą inicijuoti, siūlyti procese, tačiau galutinį žodį visada taria ginčo šalys. Objektyvioji tiesa reiškia, kad priimtas byloje sprendimas visiškai atitinka realią tikrovę ginčijamų aplinkybių atžvilgiu. Ši taisyklė vyravo tarybiniame civiliniame procese, toliau vyrauja baudžiamajame procese. Kalbant apie civilinį procesą, kuriame yra įgyvendinamas dispozityvumo principas, šios tiesos reikalavimo teismo sprendimui taikymas mums atrodo neįmanomas. Keldami teismui reikalavimą priimti byloje objektyviai teisingai sprendimą, turime suteikti jam visiškai laisvas rankas įrodymų rinkimo bei ieškininių reikalavimų ar atsikirtimų koreagavimo srityje. Tai, savo ruožtu, reikštų visišką šalių galios nuvertinimą, jų pavertimą tiesiog proceso objektu ir valstybės praktiškai neribotą galimybę kištis į privačių asmenų, privataus pobūdžio teisinius santykius, tuo pačiu paneigiant jų autonomijos idėją. Objektyvią tiesą atitinkantis teismo sprendimas dažnai civilinėje byloje nėra įmanomas ir dėl paties civilinio ginčo prigimties. Tik gana retais atvejais civiliniame ginče vienareikšmiškai galima konstatuoti vienos šalies teisumą, o kitos neteisumą. Paprastai abi šalys turi savo argumentų, kuriuose yra dalis tiesos. Atsižvelgiant į tai teismui dažnai sprendimu tenka nustatyti ne tai, kas teisus, o kas ne, bet atsakyti į klausimą, kas konkrečioje situacijoje yra teisesnis. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos įstatymų leidėjas pasirinko socialinio civilinio proceso modelį, iš CPK 176 straipsnio pirmojoje dalyje suformuluoto įrodinėjimo tikslo galima daryti išvadą, kad civiliniam procesui yra keliamas materialiosios tiesos nustatymo tikslas. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad apie šalies procesinio veiksmo turinį ir jo atlikimą ar jo neatlikimą galutinai nusprendžia tik pati šalis, taip pat atsižvelgiant į tai, kad šalis gali pažeisti jai priklausančią pareigą rūpintis proceso skatinimu, teismas gali imtis įstatymo numatytų priemonių, kurios sukels sprendimo, atitinkančio formalią tiesą byloje priėmimą (pvz.: sprendimo už akių priėmimas, atsisakymas priimti pavėluotai pateiktus įrodymus ir pan.).
Bet kokiu atveju kalbant apie tinkamo įstatymų taikymo tikslą akcentuotinas dėmesys į tai, jog tai yra viešo pobūdžio tikslas, ir kad įstatymų leidėjas reikalauja tinkamo ne tik materialinių bet ir procesinių įstatymų taikymo. Kalbant apie tinkamą materialinės teisės taikymą procesiniai įstatymai ir jais vadovaujantis civilines bylas nagrinėjantis teismas ir privalo sudaryti visas sąlygas, kad byloje būtų išaiškintos esminės ginčo aplinkybės ir tuo pačiu būtų sudarytos sąlygos teisingam materialiąja prasme įstatymo pritaikymui išsprendžiant konkretų šalių ginčą.
Kitas civiliniam procesui keliamas tikslas – tai kuo greitesnis teisinės taikos tarp šalių atstatymas. Kaip matyti šį tikslą sudaro dvi dalys – proceso koncentruotumo tikslas ir teisinėws taikos atstatymo tikslas. Be jau įvardintų argumentų (aptariant socialinę civilinio proceso mokyklą) papildomai galime paminėti tik tai, kad šis procesui keliamas tikslas yra įtvirtintas pačiu aukščiausiu tarptautiniu lygiu. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio pirmojoje dalyje nedviprasmiškai sakoma, kad kiekvienas žmogus turi teisę, kad jo byla būtų išnagrinėtą per įmanomai trumpesnį laiką. Kita vertus, šio tikslo įtvirtinimas ir betarpiškai Lietuvos CPK jokiu būdu nereiškia, kad, kaip kartais bandoma teigti, greitai tai nereiškia gerai. Atvirkščiai įstatymų leidėjas reikalaują įmanomai greito ir kartu teisingo bylos išnagrinėjimo. Tuo tarpu Europos žmogaus teisių teismas jau ne kartą yra kategoriškai pasakęs, jog teisingai, bet per ilgai – visada reiškia blogą teisingumo vykdymą ir atitinkamų žmogaus teisių pažeidimą. Tad kalbant apie civilinio proceso koncentruotumo tikslą reikėtų vadovautis nuostata, kad siekiame įmanomai greito ir materialiai teisingo bylos išnagrinėjimo, tačiau jeigu to padaryti yra neįmanoma, geriau jau greitesnis ir ne toks visapusiškas, nei visapusiškas bet nesibaigiantis teisingumo vykdymas.
Kita įvardinto procesui keliamo tikslo dalis reikalauja teisinės taikos atstatymo. Ideali situacija yra pasiekiama tada, kai procese pavyksta atstatyti socialinę taiką tarp šalių, tačiau taip gali atsitikti tik tada, kai byloje sudaroma taikos sutartis. Priimant byloje sprendimą nėra siekiama socialinės taikos atstatymo, tačiau yra atstatoma teisinė taiką – pašalinamas teisinis ginčas, o byloje priimtas sprendimas yra privalomas ginčo šalims. Ir nors socialine prasme tarp šalių ir toliau gali nebūti “didelės draugystės”, tačiau teisine prasme, įsiteisėjus byloje sprendimui yra atstatoma visuomeninių santykių pusiausvyra bei jų stabilumas. Bet koks tolesnis ginčas dėl teisės teisiniu požiūriu tampa neįmanomu.

Tad, kuo greitesnis teisinės taikos tarp šalių atstatymo tikslas reiškia visuomenės suinteresuotumą, kad bent jau teisine prasme visuomenėje kilęs ginčas tarp konkrečių jos narių, būtų pašalintas per įmanomai trumpesnį laiką.
Teisės aiškinimo bei vystymo tikslas. Teisės aiškinimas ir vystymas nėra tapačios sąvokos. Teisės aiškinimo funkciją teismas atlieka kiekvienoje civilinėje byloje taikydamas arba atsisakydamas taikyti konkrečias teisės normas. CPK 3 straipsnio pimoji dalis numato, kad aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus teismas privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Ką tai reiškia? Teisingumo principo sąvoka ir jo turinys buvo suformuluotas ir gana plačiai pretorių formuliariniame procese taikomas jau senovės Romoje. Čia jisai reiškė, kad teisė turi būti aiškinama pagal vadovaujantis principu, jog kiekvienas žingsnis turi vesti link visuotinio gėrio, kad draudžiama nustatyti privilegijas konkrečiam asmeniui, kad visi yra lygūs prieš įstatymą ir, pagaliau, kad teisė turi būti aiškinama ne paraidžiui, o siekiant atskleisti tikruosius konkrečios teisės normos tikslus ir siekius.
Protingumo ir sąžiningumo principų turinys taip pat negali būti vienareikšmiškai atskleistas. Tai iš esmės turėtų padaryti teismų praktika. Bet kokiu atveju kalbant apie bendriausius kriterijus apibūdinant šiuos principus reikėtų teigti, jog aiškindamas galiojančią teisę teismas tai turėtų daryti laikydamasis nustatytų ir įsigalėjusių moralės, gerų papročių principų bei siekti, kad būtų užtikrinta tinkama civilinė apyvarta. Ciceronas savo kūrinyje “Apie įstatymus” yra pasakęs, jog būtų tiesiog kvaila manyti, kad visi rašytiniai įstatymai yra teisingi. Teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principų taikymas teismui aiškinant galiojančią teisę ir turi garantuoti tai, kad būtų išvengta minėtos blogybės, kad pagaliau galiojanti teisė būtų pritaikyta besikeičiantiems ekonominiams bei socialiniams santykiams. Teismo vaidmuo šia prasme jau negali būti pasyvus, atvirkščiai – jis turėtų būti aktyvia jungiamąja grandimi tarp galiojančios teisės iš vienos pusės ir realaus gyvenimo – iš kitos.
Teismo veikla teisės vystymo srityje, reiškia, kūrybinę teismo veiklą tais atvejais kai yra kalbama apie būtinumą užpildyti teisinio reguliavimo. CPK 3 str. penktoji dalis numato tiek įstatymo, tiek ir teisės analogijos taikymo galimybę bei teismo pareigą taip pat ir šioje veikloje vadovautis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais. Kyla klausimas ar kuria šiuo atveju teismas teisę? Atsakymas šiuo atveju yra randamas jau pačioje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kurioje įtvirtintas valdžių padalinimo principas. Teisę kurti naujas teisės normas turi tik įstatymų leidžiamoji valdžia bei savo kompetencijos ribose įstatymų vykdomoji valdžia. Tuo tarpu teisminė valdžia privalo vadovaudamasi įstatymu vykdyti teisingumą. Taigi, pildydamas teisės spragas, teismas visada vadovaujasi galiojančiu įstatymu. Iš esmės jisai išplečia arba susiaurina galiojančios normos ar tam tikro teisės principo taikymo ribas. Tačiau tai nėra naujos teisės kūrimas, o jau esamos aiškinimas.
Bemaž svarbiausią vaidmenį teisės aiškinimo ir vystymo srityje atlieka Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vykdydamas kasacinio bylų nagrinėjimo funkciją ir tuo būdu užtikrindamas vienodą teisės aiškinimą visoje teisminėje valdžioje (detaliau apie šio teismo reikšmę – kalbant apie civilinio proceso teisės šaltinius).
Būtų pakankamai sudėtinga išskirti iš įvardintų tikslų, kurį nors vieną ir pasakyti, kad jisai yra svarbiausias. Visi jie yra vienodai svarbūs. Tačiau kaip reikia elgtis tais atvejais, kai susiduriame su situacija, kurioje atsiranda civilinio proceso tikslų konkurencija. Šiais atvejais būtina atsižvelgti į konkrečias sąlygas (pvz.: jeigu nepaisant teismo nurodymo šalis nepateikia atsiliepimo į pareikštą ieškinį, priimamas sprendimas už akių. Čia iškeliamas proceso koncentruotumo tikslo realizavimo būtinumas į pirmąją vietą), į šalių (ar šalies) elgesį, kitas turinčias reikšmės aplinkybes.

Civilinio proceso teisės principai
VII. Proceso koncentruotumo bei ekonomiškumo principai

Proceso koncentruotumo principas. Jau minėjome, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 str. I d. įtvirtinta žmogaus teisė į tai, kad jo byla būtų išnagrinėta per įmanomai trumpą laiką. Atitinkamas civilinio proceso tikslas – kuo greitesnis teisinės taikos tarp šalių atstatymas- įtvirtintas įtvirtinamas ir CPK 2 straipsnyje. Jau minėjome, kad naujojo CPK pagrindu yra socialinio civilinio proceso mokykla, kurioje proceso koncentruotumo tikslas yra traktuojamas kaip viešo pobūdžio suinteresuotumas galimai greitu bylos išnagrinėjimu. Atsižvelgiant į visas šias priežastis CPK 7 str. įtvirtinamas savarankiškas civilinio proceso koncentruotumo principas. Šio principo suformulavimas naujajame CPK nereiškia, jog iki šiol Lietuvoje jisai nebuvo pripažįstamas. Atvirkščiai, didelį indėlį į jo įtvirtinimą teismų praktikoje įnešė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vieną kartą akcentuodamas šio principo reikšmę. Pavyzdžiui civilinėje byloje Nr. 3K-3-1212/2001 teisėjų kolegija konstatavo, jog egzistuoja viešas interesas greitu ir teisingu civilinės bylos išnagrinėjimu. Kitoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-999/2001 Teismas taip pat konstatavo, jog civilinio proceso paskirtis – užtikrinti greitą ir teisingą privatinių ginčų išsprendimą bei nustatęs, kad savo procesinėmis teisėmis asmuo piktnaudžiauja, privalo ex officio (savo iniciatyva) šalinti tokius neteisėtus veiksmus ir jų pasekmes.

Diskusija. Jeigu pripažįstame, kad naujojo Lietuvos CPK pagrindu yra socialinio civilinio proceso teorija, ginčytis dėl savarankiško proceso koncentruotumo principo ir tikslo egzistavimo nėra jokios prasmės, nes jisai savaime yra sudėtinė šios teorijos dalis.
Paminėti verta tik neretai pareiškiamą argumentą prieš šį principą, kad greitai tai ne visada gerai. Reikia sutikti su pareikšta nuomone, kad skubėjimas vardan paties skubėjimo niekada negarantuoja gero rezultato. Tačiau būtina atkreipti dėmesį į keletą argumentų:
a) Europos žmogaus teisių teismas jau ne vienoje byloje yra pasakęs, jog visapusiškas, bet per ilgas bylos nagrinėjimas visada reiškia žmogaus teisių pažeidimas – taigi toks procesas negali būti vadinamas tinkamu. Kokia nauda bus asmeniui iš teisingai priimto sprendimo, jeigu nuo ieškinio pareiškimo jau praėjo aštuoni ar daugiau metų?
b) jokioje monografijoje ar vadovėlyje, kuriame yra aptariamas proceso koncentruotumo principas, nerasime nuostatos, jog jisai reiškia, kad byla turi būti išnagrinėjama greitai net ir teisingumo sąskaita. Įmanomai greitas bylos išnagrinėjimas visada yra kartu su teisingu jos išnagrinėjimu, o esant šių dviejų procesinių tikslų konfliktui, jisai sprendžiamas vieno ar kito naudai priklausomai nuo konkrečių aplinkybių (pvz.: nekyla jokių abejonių, kad jeigu šalis vilkina bylos nagrinėjimą, prioritetą teiksime proceso koncentruotumo principui).

Tikslas. Sudaryti tinkamas sąlygas, kad byla būtų iš esmės išnagrinėta jau per pirmąjį teismo posėdį.

Turinys. Šio principo turinį sudaro viena vertus teismo pareiga rūpintis įmanomai greitesniu bylos išnagrinėjimu ir užkirsti kelia bet kokiems bandymams vilkinti procesą, kitą vertus – tai šalies pareiga rūpintis proceso skatinimu. Be to, proceso koncentruotumas pasiekiamas dviem formom – įgyvendinant procesinės medžiagos koncentracija ir įgyvendinant procesinių veiksmų koncentraciją.

Teismo pareiga. Teismo pareiga rūpintis įmanomai greitesniu bylos išnagrinėjimu ir užkirsti kelią proceso vilkinimui yra detalizuojama atskirose CPK normose. CPK 72 str. I d. atsisakoma bylos išnagrinėjimo terminų, tačiau įtvirtinama pirmininkaujančiojo pareiga rūpintis, kad byla būtų išnagrinėta per kuo trumpesnį laiką, kad nebūtų vilkinamas jos išnagrinėjimas. CPK 142 straipsnis numato atsiliepimų į pareikštą ieškinį pateikimo terminus; 141 str. įtvirtinama teismo teisė atsisakyti priimti ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimą; 181 str. numato teismo teisę atsisakyti pavėluotai pateiktus įrodymus; 285 straipsnis reglamentuoja sprendimo už akių priėmimo sąlygas ir kt.

Šalies pareiga rūpintis proceso skatinimu. Šiuo atveju kalbame apie santykinę pareigą. Ji yra įtvirtinta CPK 7 str. II d. ir detalizuota kituose straipsniuose. Reiškia, kad šalis privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Tad, ši šalių pareiga viena vertus reiškia ir jų (ne tik teismo) pareigą rūpintis proceso eiga (realizuojama CPK 120, 121 ir kituose straipsniuose), kita vertus reiškia šalies pareigą laiku atlikti procesinius veiksmus, t.y. nei per anksti (kad būtų išvengta teismo perkrautumo bereikalinga medžiaga), nei per vėlai (kad būtų išvengta proceso vilkinimo).
Santykis su tiesa. Kaip jau minėta, proceso koncentruotumo principas jokiu būdu nereiškia greito bylos išnagrinėjimo bet kokia kaina. Atvirkščiai, CPK 7 str. I d. yra įtvirtinta labai svarbi sąlyga, kad teismas turi stengtis išnagrinėti bylą vieno teismo posėdžio metu, jeigu tai nekenks tinkamam bylos išnagrinėjimui. Tuo tarpu byla bus išnagrinėta tinkamai, jeigu, priimant sprendimą, joje bus nustatyta materialioji tiesa, o įstatymų numatytais atvejais – ir formalioji tiesa (priimant sprendimą už akių).

Proceso ekonomiškumo principas. Jau ne vieną kartą beveik kiekvienam, bent šiek tiek besidominčiam civilinio proceso teise teko girdėti mintis, kad teisingumas negali būti vertinamas pinigais, kad viskas tai amoralu, neetiška ir net neteisėta. Visa tai yra reakcija į proceso ekonomiškumo principą. Vargu ar viskas yra taip paprasta. Teisingumo vykdymas neabejotinai kainuoja ir kainuoja ne tik mokesčių mokėtojams (už biudžetines lėšas išlaikoma visa teisingumo vykdymo sistema) bet ir šalims (kurios moka žyminį mokestį, išlaidas susijusias su bylos nagrinėjimu). Todėl neabejotinai egzistuoja teismo pareiga kaip galima ekonomiškiau naudoti tiek biudžeto, tiek proceso šalių lėšas. Kita vertus tai be jokios abejonės nereiškia teismo teisės (o tuo labiau pareigos) taupyti minėtas lėšas teisingo bylos išsprendimo sąskaita.
Šis principas įtvirtintas CPK 7 straipsnyje ir reiškia teismo pareigą rūpintis, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta galimai ekonomiškiau. Kita vertus tai reiškia įstatymo leidėjo pareigą civilinio proceso teisei suteikti tokį turinį, kad būtų sudarytos sąlygos ekonomiškam procesui.

Pozicija. Kalbant apie proceso ekonomiškumo principo realizavimą daugiausiai ginčų kyla kai kalbama apie supaprastintą tam tikrų civilinių bylų dėl nedidelių sumų, nagrinėjimo procedūrą (pvz.: CPK 441 str.) bei apribojimus, priklausomai nuo ginčijamos sumos pateikti apeliacinius ir kasacinius skundus (pvz.: CPK 303, 341 str.). Kalbant apie supaprastintą kai kurių bylų nagrinėjimo procedūrą, ji jokiu būdu nereiškia teismo išaiškinimo pareigos atsisakymo, t.y. atsisakymo nuo to, kad teismas turi išsiaiškinti esmines bylos aplinkybes (CPK 159 str. I d.). Atvirkščiai, teismui išlieka pareiga užtikrinti tinkamą bylos išnagrinėjimą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad ginčo suma nėra didelė, o tuo pačiu ir pats ginčas dažniausiai yra paprastesnis, įstatymų leidėjas leidžia teismų civiliniam procesui keliamų tikslų siekti liberalesnėmis priemonėmis.
Kalbant apie apeliacinių bei kasacinių skundų apribojimų egzistavimą, situacija yra dar paprastesnė. Manytume, kad žmogaus teisė į teisminę gynybą yra realizuojama proceso pirmosios instancijos teisme metu. Kitaip tariant, Konstitucijos 30 straipsnis garantuoja asmens teisių gynybą teisme, tačiau ne prieš teismą. Net ir Europos žmogaus teismo praktikoje išryškėjus pageidavimui, kad šalims būtų suteikta bent viena teismo sprendimo apskundimo galimybė, yra pripažįstamos išimtys mažareikšmėms byloms. Tad galima teigti, jog viskas, kas yra už “pirmosios instancijos ribų” priklauso tik nuo valstybės geros valios ir niekaip nėra susiję su Konstitucinių teisių tinkamu realizavimu. Na, o dėl neteisingo sprendimo priėmimo galimybės, tenka pastebėti, jog tokia galimybė išlieka ir praėjus visas galimas teismines instancijas.

VIII. Kooperacijos principas

Pozicijos. Dėl savarankiško kooperacijos principo egzistavimo civilinio proceso moksle egzistuoja dvi pakankamai priešingos pozicijos. Vieni autoriai teigia, kad savarankiško tokio principo visiškai nėra, o tai ką bandoma juo apibrėžti yra tik dispozityvumo principo apribojimai. Kiti autoriai vadovaujasi nuostata, kad egzistuoja savarankiškas kooperacijos principas civilinio proceso teisėje. Lietuvos civilinio proceso teisės koncepcijoje yra atstovaujama antroji pozicija, t.y. vyrauja požiūris, jog egzistuoja savarankiškas kooperacijos principas. Šis principas įtvirtintas CPK 8 straipsnyje.

Turinys. Pati sąvoka “kooperacija” pirmiausiai reiškia tam tikrą bendradarbiavimą. Civiliniame procese ji reiškia bendradarbiavimą tarp ginčo šalių ir bylą nagrinėjančio teismo. Tokio bendradarbiavimo tikslas yra įmanomai pilnesnis civilinio proceso tikslų bei socialinio civilinio proceso pamatinių idėjų įgyvendinimas. Į teismo ir šalių bendradarbiavimą įstatymų leidėjas žvelgia ne kaip į šių subjektų teisę, bet kaip į pareigą. Būtent įgyvendinant bendradarbiavimo idėją yra įmanomas ir aktyvaus teismo civiliniame procese idėjos, kuri yra neatsiejama socialinio civilinio proceso dalis, realizavimas. Minėtas bendradarbiavimas negali vykti chaotiškai, tik pagal kurio nors subjekto valią ir norus. Atvirkščiai, bendradarbiaujama gali būti tik tiek, kiek tai leidžia įstatymas. Peržengus šią ribą kalbėsime ne tik apie atitinkamų procesinių veiksmų neteisėtumą, bet ir teismo šališkumą konkrečioje byloje.
Visi šie kooperacijos principo bruožai yra apibūdinti CPK 8 straipsnyje, kuriame sakoma, kad teismas, šio kodekso nustatyta tvarka bendradarbiaudamas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, imasi priemonių, kad būtų tinkamai išnagrinėta byla. Ši tvarka praktiškai yra įtvirtinta trijuose CPK straipsniuose, t.y. 7 straipsnyje, kuriame atsispindi šalies pareiga rūpintis proceso skatinimu; 159 straipsnyje, kuriame kalbama apie teismo išaiškinimo pareigą ir 161 straipsnyje, kuriame įtvirtinama teismo teisė pasiūlyti pasirūpinti šaliai atstovavimu. Ar visos šios priemonės nereiškia teismo šališkumu? Mūsų nuomone jokiu būdu ne. Teismas bus laikomas šališku, jeigu jisai tiesiogiai ar netiesiogiai bus suinteresuotas bylos baigtimi. Kol apie tokį suinteresuotumą nėra kalbos, negalime kalbėti ir apie jo šališkumą byloje. Teismo teisė užduoti klausimus, nurodyti aplinkybes, kurios turi būti papildomai įrodytos, teisė pasiūlyti pasirūpinti atstovavimu ir kitos atitinkamos teisės tėra priemonės, kurių pagalba yra realizuojami civiliniam procesui keliami tikslai ir užtikrinamas tinkamas teisingumo vykdymas civilinėse bylose.

IX. Žodinio ir rašytinio bylos nagrinėjimo derinimo principas

87) Žodiškumo ir raštiškumo principų sąvoka. Žodiškumo principas ir šiandieną lieka viena iš labiausiai pamėgtų diskusinių temų civilinio proceso teorijoje. Jo esmė ta, kad visi įrodymai, šalių kalbos, pasirengimas teisminiam nagrinėjimui ir pats teisminis nagrinėjimas vyksta žodžiu. Sprendimo pagrindu taip pat gali būti tik ta procesinė medžiaga, kuri buvo ištirta ir pateikta procese žodžiu. Šis principas tiesiogiai susijęs su teisminio nagrinėjimo betarpiškumo principu, kurio esmė ta, kad teismas savo sprendimą grindžia tik tais įrodymais, kuriuos pats betarpiškai žodžiu ištyrė teismo posėdyje. Tuo tarpu raštiškumo principo pagrindine idėja yra pripažįstama taisyklė “Quod non in actis, non est in mundo”. Jo esmė ta, kad sprendimo pagrindu gali būti tik tai, kas teismui buvo pateikta raštu.

Ginčas. Teorijoje gana ilgai buvo ginčijamasi, kuri iš proceso vedimo formų yra geresnė ir kuriuo atveju geriau gali būti įgyvendinami procesiniai tikslai. Tik apie dvidešimtojo amžiaus vidurį kontinentinės Europos civilinio proceso teorijoje ir praktikoje buvo galutinai apsistota ties “sententia media” (kompromisine taisykle), jog geriausias ir optimaliausias variantas yra šių dviejų principų derinimas, paprastai žodinę proceso formą išlaikant kaip vyraujančią. Tad šiandieną galime kalbėti apie tvirtai įsitvirtinusią mišrią proceso formą, kurioje yra derinami žodinio ir rašytinio bylos nagrinėjimo principai. Panagrinėsime šias dvi formas kiek plačiau.

Istorija. Nekelia jokių abejonių teiginys, kad pirmieji procesai buvo žodiniai ir priežastis to labai paprasta – tiesiog didžioji visuomenės dalis nemokėjo nei rašyti, nei skaityti. Romos ordinarinis civilinis procesas taip pat iš principo buvo žodinis. Rašytinė proceso forma įsigali jau kanoniniame Romos procese ir viduramžiais tampa vyraujančiu procesiniu principu pagrindinėse Europos valstybėse (Austro – Vengrijos Imperija, Vokietija, Prancūzija). 1806 m. priėmus Prancūzijos CPC, jame yra kategoriškai atsisakoma rašytinio ir pereinama prie žodinio proceso. Tą patį galima būtų pasakyti ir apie Vokietijos 1877 m. ZPO bei Rusijos 1864 m. civilinės teisenos įstatymą. Pirmasis ir kaip rodo patirtis pavykęs bandymas suderinti šiuos du iš pirmo žvilgsnio lyg ir visiškai nesuderinamais atrodančius principus buvo padarytas 1895 m. Austrijos ZPO. Šių dviejų procesinių pradų derinimo idėja išlaikė laiko išbandymą ir šiandieną, kaip jau minėta, yra įtvirtinta praktiškai visuose Europos civilinio proceso kodeksuose.
Kodėl liberaliojo civilinio proceso “tėvai” taip kategoriškai neigė raštiškumo principą? Pirmiausiai tai reiškė kovą prieš “kabinetinį teisingumą” ir būtinybę įtvirtinti proceso viešumo principą. Kadangi visi rašytiniai procesai iki tol buvo uždari, tauta praktiškai negalėjo vykdyti liberalizmo deklaruojamos teisingumo kontrolės idėjos. Kita vertus buvo kalbama apie “raštų upes” teismuose, begalinį proceso formalumą, ilgą jo trukmę, teisėjo praktinį negalimumą iš “procesinių raštų” susidaryti tikrojo vaizdo apie bylos aplinkybes, betarpiškai ištirti įrodymus, kad teisėjui yra praktiškai neįmanoma išsiaiškinti bylos aplinkybių, kad raštiškas procesas yra nelankstus bei nepaslankus, būtinai susijęs su eventualumo principo (besąlygiškas atsisakymas priimti įrodymus, kurie pateikiami pažeidus tam nustatytą terminą) realizavimu ir pan. Reikėtų akcentuoti tai, jog būtent ilga proceso trukmė buvo įvardinama kaip vienas iš pagrindinių raštiškumo trūkumų.
Tuo pačiu metu buvo įvardijami šie pagrindiniai žodinio proceso privalumai: paprastumas, aiškumas, pritaikomumas, reali galimybė nustatyti tiesą byloje, betarpiškai išsiaiškinti šalių pozicijas, greitumas, teismo darbo viešumas ir betarpiškumas.
Deja, po pergalingo žygio prieš rašytinį procesą, greitai išryškėjo ir grynai žodinės proceso formos trūkumai. Kadangi įrodymus praktiškai be jokių apribojimų galima buvo pateikti per visą teisminį nagrinėjimą, šalys ėmė tuo piktnaudžiauti ir taip sukeldavo begalinį teismo posėdžių atidėliojimą; šalies neatvykimas į teismo posėdį taip pat reikšdavo jo atidėjimą; teismui rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui šalys taip pat piktnaudžiavo informacijos pateikimu dalimis ir taip stipriai prailgindavo šios stadijos trukmę. Pagaliau buvo teigiama, kad visiškai įgyvendinus žodinio bylos nagrinėjimo principą, teismas dažnai tiesiog pasimeta palaidame ir nesusistemintame informacijos sraute. Buvo teigiama, kad dėl begalinio bylos nagrinėjimo atidėliojimo betarpiškumo principas praktiškai praranda savo prasmę, nes po kelerių metų priimant sprendimą teismas tiesiog nebepajėgia susigaudyti visoje toje žodinėje informacijoje. Tad kritikavę rašytinį procesą dėl jo ilgos trukmės, žodinio proceso šalininkai gana greitai susidūrė su ta pačia problema žodiniame procese. Imta pripažinti, kad žodiškumas kaip proceso pagreitinimo priemonė efektyvi yra tik tada, kai teismo posėdžių skaičius neviršija dviejų, kitokiu atveju jis tampa “kelmu prie kojos”. Iš visų čia įvardintų blogybių, pagrindine ilgo bylos nagrinėjimo žodiniame procese priežastimi buvo laikoma “lašelinio pobūdžio” (po truputį viso bylos nagrinėjimo metu) šalių suteikiama informacija teismui, kas tiesiogiai sąlygoja teismo posėdžių atidėliojimą. Buvo bandoma įvairiais būdais spręsti šią problemą neribojant žodiškumo principo, tačiau visi šie bandymai buvo nesėkmingi.
Kuriant Austrijos ZPO šios žodiškumo bėdos jau buvo gana aiškiai matomos ir F. Kleinas sugebėjo iš šios situacijos rasti protingą išeitį. Šiame procese taip pat vyraujančiu yra pripažįstamas žodinio bylos nagrinėjimo principas, tačiau jis yra ribojamas tam tikrais rašytinio proceso elementais. Kleinas teigė, jog žodinis procesas – tai ne savitikslis dalykas, žodiškumas pirmiausiai užtikrina proceso betarpiškumą, tačiau žodiškumas procese turi būti įgyvendinamas tik tiek, kiek tai padeda civilinio proceso tikslų realizavimui. Austrijos ZPO buvo numatyti du principiniai žodiškumo principo apribojimai pirmosios instancijos procese – tai pasirengimo teisminiam nagrinėjimui stadija, kuri iš principo buvo rašytinė bei teismo posėdžių protokolavimas. Rašytinis pasirengimas teisminiam nagrinėjimui turėjo užtikrinti bylos medžiagos koncentraciją ir tuo pačiu galimybę priimti byloje teisingą sprendimą jau pirmojo teismo posėdžiu metu. Teismo posėdžio protokolas turėjo užtikrinti ne tik realią galimybę teismui susiorientuoti žodžiu pateiktoje informacijoje, bet ir greitą apeliacijos procedūrą. Kaip jau minėjome, po šio kodekso priėmimo, ginčai dėl to, kuri forma yra geresnė dar labiau sustiprėjo. Jį išsprendė ne teorija, o praktika, kuri priėmė “mišraus” proceso idėją. Praktika šiuo atveju teorijai pateikė neginčijamą išvadą, kurią labai puikiai suformulavo prof. P. Arens: “Mūsų tyrinėjimas parodė, kad grynojo žodinio bylos nagrinėjimo principo įgyvendinimas praktikoje yra visiškai netikslingas. Pagaliau jo neįmanoma visiškai įgyvendinti. Žodiškumas, kaip bylos nagrinėjimo pagrindas, be jokios abejonės yra prasmingas dalykas, kadangi jis teismui suteikia geriausią galimybę kartu su šalimis išnagrinėti ginčą. Tai taip pat yra geriausias įrodymų tyrimo būdas. Tačiau, kaip parodė mūsų ZPO istorija šie žodiškumo tikslai gali būti tinkamai įgyvendinami tik tokiu atveju jeigu byla bus aktyviai ir greitai parengta teisminiam nagrinėjimui. Be apsikeitimo procesiniais raštais tarp ginčo šalių tai nėra įmanoma. Taigi, norint, kad žodiškumo principas tinkamai funkcionuotų, tiesiog būtina jį apriboti tam tikrais raštiškumo elementais.” Tad galime daryti išvadą, jog raštiškumo ir žodiškumo principų derinimas yra geriausias būdas, viena vertus bylos išnagrinėjimo koncentruotumui pasiekti, kita vertus proceso greitumo ir sprendimo teisingumo tikslų suderinimui.

Sprendimas. Atsižvelgiant į įvardintas priežastis, Lietuvos CPK 15 straipsnis nors ir yra pavadintas “žodiškumo principas”, tačiau iš esmės čia yra įtvirtinta ne kas kita kaip žodinio ir rašytinio bylos nagrinėjimo derinimo principas. Kalbant apie procesą pirmosios instancijos teisme vyraujantis vaidmuo čia tenka žodiniam bylos nagrinėjimui ir rašytinis procesas yra įmanomas tik įstatymo numatytais atvejais. Apeliacinės instancijos teisme jau yra pasiekiama šių dviejų formų pusiausvyrą, numatant, kad jeigu apeliantas neprašo žodinio bylos nagrinėjimo ji yra nagrinėjama raštu. Tad, kad apeliacinis skundas būtų nagrinėjamas žodiniame procese užtenka paprasto apelianto prašymo išreikšto pateiktame apeliaciniame skunde. Kasaciniame procese svorio centras jau yra perkeliamas rašytinio proceso naudai ir žodinis procesas čia yra daugiau išimtis iš taisyklės nei pati taisyklė.

Šalys “ex officio”

Iki naujojo CPK įsigaliojimo civilinio proceso teisėje egzistavo ieškinio kitų asmenų teisėms ir teisėtiems interesams apginti pareiškimo institutas. Šis institutas buvo vertinamas kaip dispozityvumo principo apribojimas, kadangi ieškinį pareikšdavo ne pats asmuo, kurio teisė turėtų būti ginama, o atitinkama valstybės institucija, prokuroras, visuomeninės organizacijos ar fiziniai asmenys. Kadangi tokia galimybė yra dispozityvumo principo apribojimas, ji buvo ribojama tuo, kad ieškinys galėjo būti pareiškiamas tik įstatymo numatytais atvejais.

Paradoksalu šioje situacijoje buvo tai, kad ieškovu tokioje byloje buvo ne asmuo pareiškęs ieškinį, o asmuo, kurio interesais buvo pareikštas ieškinys. Be jokios abejonės asmuo pareiškęs ieškinį turėjo būti vertinamas kaip ieškovas frmaliąja prasme. Ar šis institutas yra būtnas civiliniame procese, ar tai tik tarybinio civilinio proceso atgyvena, kuria reikia kaip galima greičiau panaikinti?

Civilinio proceso tvarka yra nagrinėjamos bylos, kylančios iš civilinių, šeimos, darbo ir kitų privatinių teisinių santykių. Klasikinje teorijoje teigiama, jog nėra jokio viešojo suinteresuotumo bylų, kylančių iš privatinių teisinių santykių, nagrinėjimu. Tačiau tai yra devynioliktojo šimtmečio teorija. Šiandieną vienareikšmiškai pripažįstama, esant tam tikras privatinės teisės sritis, kuriose egzistuoja aiškiai išreikštas viešas interesas. Atitinkamai jeigu kalbame apie bylas, kylančias iš atitinkamų teisinių santykių, turime atsižvelgti į viešą interesą šių bylų nagrinėjimu. Tokios bylos – tai kylančios iš šeimos ir darbo teisinių santykių, taip pat bylos, kuriose šalimi yra valstybė, socialiai silpni asmenys ir pan. Viešas interesas tokių bylų nagrinėjimu gali būti realizuojamas keliais būdais:

a) numatant CPK jų nagrinėjimo ypatumus ir apribojant rungimosi principo realizavimą jose, t.y. suteikiant teismui atitinkamai didesnes galias įrodymų rinkimo srityje;

b) numatant įstatymuose atitinkamų pareigūnų teisę pareikšti ieškinį viešąjam interesui apginti bei šių subjektų teisę duoti išvadą byloje.

Naujajame CPK yra realizuotos abidvi galimybės.

CPK 49 straipsnis numato prokuroro, valstybių ir savivaldybių institucijų teisę pareikšti ieškinį viešajam interesui apginti bei šių subjektų teisę duoti išvadą byloje. Ieškinys viešąjam interesui apginti skiriasi nuo ieškinio kitų asmenų teisėms ir interesams apginti tuo, kad pareiškiant ieškinį viešąjam interesui apginti, jį pareiškiantis asmuo yra pripažįstamas ieškovu. Tuo pačiu galima teigti, kad tokiame ieškinyje yra savarankiškas ieškinio dalykas. Pavyzdžiui, kai prokuroras, sutinkamai su CK 3.38 str. prokuroras pareiškia ieškinį dėl santuokos pripažinimo negaliojančia, ieškinio dalykas yra visuomenės suinteresuotumas, kad sudaryta santuoka atitiktų visus įstatymo keliamus reikalavimus.

Nors pareiškiamo ieškinio dalykas ir yra viešasis interesas, tačiau gali atsitikti taip, kad byloje priimtas sprendimas tiesiogiai lies ir konkrečių asmenų materialines subjektines teises ir pareigas (pvz.: pareiškiant ieškinį valstybės institucijos interesų gynimui, sprendimas tiesiogiai lies tos institucijos teises). Todėl CPK 49 str. III d. numato, kad jeigu pareikštas ieškinys viešajam interesui apginti yra susijęs su fizinių ar juridinių asmenų teisėmis, šie asmenys, jų pačių arba asmens, pareiškusio ieškinį viešajam interesui apginti, prašymu arba teismo iniciatyva įtraukiami dalyvauti procese trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų arba bendrininkais. Trečiaisiais asmenimis tokie asmenys turėtų būti įtraukiami į procesą tuo atveju, jeigu byloje priimtas sprendimas tiesiogiai neįtakos jų materialinių subjektinių teisių ir pareigų. Šie asmenys procese gali atsirasti trejopu įstatyme nurodytu būdu – arba įstoti į jį savo iniciatyva, arba būti įtraukti teismo ar šalies iniciatyva. Jeigu sprendimas tiesiogiai įtakos tokių asmenų materialines subjektines teises ir pareigas, jie procese turėtų dalyvauti bendraieškiais. Atsižvelgiant į bendruosius civilinio proceso principus, įstoti ar ne bendraieškiu į procesą, gali nuspręsti tik pats asmuo. Tačiau, kadangi šiuo atveju kalbama apie ieškinio viešąjam interesui apginti, pareiškimą, viešuoju interesu gali būti pagrindžiama ir išimtis iš minėto principo. Atsižvelgiant į tai galima teigti, kad aptariamame straipsnyje numatyta teismo teisė savo iniciatyva įtraukti asmenį į procesą yra taikoma ir bendraieškių atžvilgiu.

CPK 49 str. I d. numato, kad ieškinys viešąjam interesui apginti gali būti pareiškiamas šio kodekso arba kitų įstatymų (pvz.: prokuratūros įstatymas; CK ir kt.) numatytais atvejais. Teisė pareikšti ieškinį viešajam interesui apginti įstatymuose gali būti suformuluota dvejopai – arba nurodant konkrečius atvejus (pvz.: prokuroro teisė pareikšti ieškinį dėl santuokos pripažinimo negaliojančia), arba suformuluojant bendro pobūdžio teisę. Jeigu kalbama apie įstatyme suformuluotą bendro pobūdžio teisę pareikšti ieškinį viešąjam interesui apginti, kyla klausimas ką ši teisė konkrečiai reiškia. Pateikti bendropobūdžio viešojo intereso sąvoką ne tik, kad yra pakankamai sudėtinga, bet ir neturi jokios prasmės (visada išliks pavojus, kad vienas ar kitas atvejis liks pamirštas). Todėl šios sąvokos aiškinimas turėtų būti paliekamas išimtinai teismų praktikai, kaip tai yra daugelyje pasaulio valstybių.

Kaip turėtų elgtis teismas, jeigu ieškinys viešajam interesui apginti yra pareiškiamas asmens ar pareigūno, kuriam įstatymas nesuteikia tokios teisės. Manytume, jog šiuo atveju tokį asmenį reikėtų traktuoti kaip neturintį reikiamų įgaliojimų ir atsisakyti priimti pareiškimą vadovaujantis CPK 137 str. II d. 8p.

Kita viešojo intereso apgynimo priemonė – tai CPK 49 str. II d. numatyta valstybės ar savivaldybių institucijų teisė įstatymų numatytais atvejais dalyvauti civiliniame procese išvadai duoti. Atitinkami asmenys į procesą gali įstoti arba savo iniciatyva, arba būti įtraukti teismo iniciatyva. Svarbu tai, jog išvados davimas taip pat yra griežtai ribojamas įstatymų numatytų atvejų. Pavyzdžiui, CK 3.178 str. I d. numato, kad nagrinėjant ginčus dėl vaikų, būtinas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos dalyvavimas; CK 3.153 straipsnis numato, kad nagrinėjant ginčus dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo, tėvystės nustatymo taip pat yra būtinas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos dalyvavimas ir kt. Kalbant apie asmenis dalyvaujančius byloje išvadai duoti, gali kilti klausimas dėl jų procesinės padėties – ar tai byloje dalyvaujantys asmenys ar kiti proceso dalyviai. Atsakant į šį klausimą reikia išsiaiškinti pačios išvados prigimtį ir paskirtį. Išvada yra siekiama objektyvaus ir nešališko situacijos vertinimo. Tad išvadą duodantis asmuo yra savotiškas ekspertas. Atsižvelgiant į tai akivaizdu, jog asmuo duodantis išvadą neturi ir negali turėti teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, todėl turėtų būti vertinamas kaip kitas proceso dalyvis.

Atstovai civiliniame procese

I. Atstovavimo civiliniame procese sąvoka, reikšmė ir rūšys

CPK 51 str. I d. numato, kad asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus. Paties asmens dalyvavimas byloje neatima iš jo teisės turėti šioje byloje atstovą. Tad kas yra procesinis atstovavimas, kokia šio instituto esmė? Procesinio atstovavimo esmę sudaro procesinio atstovo veiksmai procese, t.y. veiksmai atstovaujamojo vardu ir interesais suteiktų įgalinimų ribose. Pirmiausiai turime išsiaiškinti kam yra reikalingas procesinio atstovavimo institutas? Atsakymas čia yra labai paprastas. Civilinės procesui tinkamai vesti reikia nemažai specialių teisinių žinių, kurių dažnai neturi proceso šalys ar kiti byloje dalyvaujantys asmenys. Būtent procesinio atstovavimo institutas ir sudaro tinkamas sąlygas, kad byloje būtų kvalifikuotai realizuoti civiliniam procesui keliami tikslai. Be to, procesinio atstovavimo institutas reiškia ir pagalbą teismui teisingumo vykdymo srityje. Atsižvelgiant į šias atstovavimo funkcijas egzistuoja aiškiai išreikštas viešas interesas, tuo kad atstovais civilinėse bylose būtų aukštos kvalifikacijos teisininkai. Todėl valstybė kiek detaliau ir griežčiau reglamentuoja šią sritį.
Civilinio proceso moksle egzistuoja dvi procesinio atstovavimo sąvokos. Vienų autorių nuomone procesinis atstovavimas – tai teisinis santykis, kurio pagrindu vienas asmuo, jam suteiktų įgalinimų ribose, kito asmens vardu ir interesais atlieka tam tikrus procesinius veiksmus. Kiti autoriai teigia, kad atstovavimas – tai pačių procesinių veiksmų atlikimas. Tad kyla klausimas ar atstovavimas yra teisinis santykis, ar procesiniai veiksmai? Mūsų manymu atstovavimas yra procesinių teisės normų sureguliuotas teisinis santykis. Kievienas teisinis santykis turi savo turinį ir formą. Veiksmai yra teisinio santykio formos išraiška, jų pagalba yra realizuojamas atitinkamo teisinio santykio turinys, t.y. konkrečios teisės ir pareigos arba kitaip tariant įgyvendinama pati atitinkamo teisinio santykio esmė.
Atstovavimo pripažinimas esant teisiniu santykiu dar nesprendžia problemų susijusių su atstovavimo sąvoka, kadangi lieka neaišku koks tai yra teisinis santykis. Procesinis atstovavimas yra susijęs su trejopo pobūdžio teisiniais santykiais: tarp atstovaujamojo ir atstovo; tarp atstovo ir teismo ir tarp atstovaujamojo ir teismo. Dalis autorių mano, jog atstovavimą sudaro pirmosios dvi grupės teisinių santykių. Pirmoji grupė teisinių santykių, kurią reguliuoja materialinė teisė, dažnai vadinama vidine atstovavimo puse, o antroji, kurią reguliuoja procesinė teisė – išorine atstovavimo puse. Reikia sutikti su literatūroje išsakyta nuomone, kad sutikus su šia nuomone, atstovavimo civiliniame procese institutą teks pripažinti mišriu, t.y. turinčiu ir materialinės ir procesinės teisės elementu. Toksai požiūris, savo ruožtu paneigtų atstovavimo, kaip procesinio instituto esmę.
Tad atstovavimas civiliniame procese – tai toksai procesinis teisinis santykis, kurio vienas dalyvis – atstovas, teisme kito asmens (atstovaujamojo) vardu ir jo interesais atlieka tam tikrus procesinius veiksmus, teikia atstovaujamajam teisinę pagalbą ginant jo materialines subjektines teises ar įstatymo saugomus interesus ir tuo pačiu padeda vykdyti teisingumą civilinėse bylose.
Procesinio atstovavimo civiliniame procese institutą reikėtų skirti nuo gynėjo procesinės padėties baudžiamajame procese ir atstovavimo civilinėje teisėje. Gynėjas baudžiamajame procese gina ginamojo teises ir įstatymų saugomus interesus savo, o ne ginamojo vardu. Gynėjas jokiu atveju negali pakeisti procese teisiamojo ir todėl negali būti vertinamas kaip alter ego (antrasis aš).
Atstovavimas kaip civilinio proceso teisės institutas skiriasi ir nuo atstovavimo materialinėje civilinėje teisėje:
a) pirmiausiai skiriasi jau šių dviejų institutų paskirtis. Civilinėje teisėje atstovavimas yra naudojamas tam, kad pavesti būtinus teisinę reikšmę turinčius veiksmus atlikti kitam asmeniui ir tuo būdu išvengti pareigos pačiam atstovaujamajam asmeniškai dalyvauti civilinėje apyvartoje. Civilinėje teisėje atstovas visada visiškai pakeičia atstovaujamąjį. Tuo tarpu civiliniame procese šalia principo, kad atstovas visiškai pakeičia atstovaujamąjį (CPK 51 str. II d.) plačiai naudojamasi ir paralelinio dalyvavimo galimybe, kai kartu su atstovu procese dalyvauja ir atstovaujamasis (CPK 51 str.I d.). Tokiu būdu atstovavimo civiliniame procese tikslu nebūtinai gali būti įstojimas į procesą atstovaujamojo vardu ir faktinis jo pakeitimas procese, bet kvalifikuotos teisinės pagalbos teikimas atstovaujamajam dalyvaujančiam bylos nagrinėjime;
b) civilinėje teisėje atstovo įgalinimų apimties klausimas sprendžiamas įgaliojime ir priklauso išimtinai nuo atstovo valios. Tuo tarpu civiliniame procese atstovaujamojo teisių apimtį apibrėžia įstatymas, o atstovas įgaliojimu gali ją tik susiaurinti (CPK 59 str.). Tokiu būdu materialinėje civilinėje teisėje atstovo įgalinimų apimtis yra nustatoma išimtinai suteikiant jam atitinkamą įgaliojimą, o civiliniame procese – ir įgaliojimu ir įstatymu tuo pačiu metu;
c) civilinėje teisėje atstovais gali būti tiek fiziniai, tiek ir juridiniai asmenys, civiliniame procese – tik fiziniai asmenys (CPK 56 str.).

Apibendrinant tai, kas buvo pasakyta galima būtų išskirti šiuos pagrindinius procesinio atstovavimo instituto tikslus – procesinių veiksmų atstovaujamojo vardu ir interesais atlikimas; kvalifikuotos teisinės pagalbos atstovaujamajam suteikimas šiam atliekant atskirus procesinius veiksmus ir pagalba vykdant teisingumą civilinėse bylose.
Atstovavimas civiliniame procese pagal įvairius kriterijus gali būti skirstomas į tam tikras rūšis: pagal atstovaujamąjį subjektą gali būti skiriamas atstovavimas fiziniams ir juridiniams asmenims; atsižvelgiant į atstovavimo teisinių santykių atsiradimo pagrindą gali būti skiriamas įstatyminis (kai atstovavimo teisinių santykių atsiradimo pagrindas yra įstatymas, pvz.: tėvų atstovavimas savo nepilnamečiams vaikams), sutartinis (kai atstovavimo teisinių santykių atsiradimo pagrindu yra pavedimo arba darbo sutartis, pvz.: santykiai tarp advokato ir jo kliento arba įmonės teisininko atstovavimas teisme); atsižvelgiant į atstovavimo teisinių santykių privalomumą gali būti skiriamas savanoriškas (kai kalbame apie asmens teisę turėti savo atstovą byloje) ir privalomas (kai kalbame apie asmens pareigą turėti atstovą byloje) atstovavimas.

II. Atstovo procesinė padėtis

Kaip matėme atstovavimo teisiniai santykiai civiliniame procese iš esmės yra dvejopos prigimties – viena vertus atstovas lyg ir pakeičia atstovaujamąjį procese, kita vertus – atstovas teikia atstovaujamajam teisinę pagalbą ir tuo būdu padeda jam tinkamai dalyvauti civiliniame procese.
Atstovavimo teisinis santykis nėra vienalytis ir apima teisinius santykius tarp kelių subektų – tarp atstovo ir atstovaujamojo (vidinė atstovavimo pusė) bei tarp atstovo ir teismo bei kitų byloje dalyvaujančių asmenų ir kitų proceso dalyvių (išorinė atstovavimo pusė). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog visi procesiniai veiksmai atliekami atstovo, yra atliekami atstovaujamojo vardu ir teisines pasekmes sukelia būtent atstovaujamajam (jeigu jie atlikti neperžiangiant atstovui suteiktų įgalinimų ribų). Tai patvirtina ir CPK 59 straipsnis, kuris numato, kad įgalinimas atstovauti teisme suteikia teisę atstovui atlikti visus procesinius veiksmus atstovaujamojo vardu, išskyrus išimtis nurodytas įgaliojime..
Atsižvelgiant į atstovavimo instituto esmę CPK 51 str. II d. numato labai svarbę taisyklę, jog atstovo atvykimas į teismo posėdį laikomas tinkamu byloje dalyvaujančio asmens, kuriam jis atstovauja, dalyvavimu teismo posėdyje, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, jog atstovaujamojo dalyvavimas procese yra būtinas. Ši nuostata yra labai svarbi, kadangi realizuoja “šalies pakeitimo atstovu” idėją ir reiškia, jog atvykus į teismo posėdį tik atstovui ir neatvykus pačiam atstovaujamajam, tai nebus pagrindas atidėti bylos nagrinėjimą. Visos konsultacijos ir visi veiksmai, kuriuos atlieka atstovas, laikomi atlikti atstovaujamojo. Tiesa, atsižvelgiant į bylos aplinkybes teismui gali atrodyti esant būtinu, norint užtikrinti tinkamą bylos nagrinėjimą (CPK 159 str.), asmeniškas paties dalyvaujančio byloje asmens dalyvavimas teismo posėdyje (ypatingai kalbant apie bylas kylančias iš šeimos teisinių santykių). Aptariamas straipsnis numato teismo teisę pripažinti byloje dalyvaujančio asmens atvykimą į teismo posėdį būtinu. Šiuo atveju atstovo atvykimas į teismo posėdį nebus laikomas tinkamu atstovaujamojo asmens dalyvavimu. Bylą nagrinėjantis teismas šioje situacijoje atvykusios šalies prašymu galės priimti byloje sprendimą už akių, o jeigu jo priėmimas yra negalimas (pvz.: bylose kylančiose iš šeimos teisinių santykių) – atidėti bylos nagrinėjimą arba nagrinėti bylą iš esmės pagal joje esamą medžiagą.
Klausimas dėl atstovaujamojo asmens asmeniško dalyvavimo procese turėtų sprendžiamas nutartimi pasiruošimo teisminiam nagrinėjimui arba teisminio nagrinėjimo (kas iš esmės būtų nepageidautina proceso koncentruotumo prasme) metu. Tokia nutartis nėra skundžiama atskiruoju skundu, todėl gali būti priimama tiek kaip rašytinė, tiek ir kaip žodinė nutartis (atsižvelgiant į klausimo sudėtingumą). Teismo valia dėl asmeniško byloje dalyvaujančio asmens dalyvavimo bylos nagrinėjime gali būti išreikšta ir nutartyje skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje (CPK 232 str.).
Aptariant atstovo procesinę padėtį nemažą reikšmę turi ir jo įgalinimų apimtis. Atstovo įgalinimų apimtis ir jų išreiškimo pobūdis priklauso nuo atstovavimo rūšies. Jeigu kalbama apie įstatyminį atstovavimą, tokio atstovo įgalinimų apimtį nustato įstatymas. Sutartinio atstovavimo atveju įgalinimų apimtis yra išreiškiama suteikiamame įgaliojime. Kaip jau minėta CPK 59 str. I d. numato, jog įgalinimas atstovauti teisme suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujamojo vardu atlikti visus procesinius veiksmus, išskyrus išimtis nurodytas įgaliojime. To paties straipsnio antroji dalis numato įstatymines išimtis. Joje sakoma, jog įgalinimai atstovui pareikšti ieškinį ir priešieškinį, atsisakyti nuo pareikšto ieškinio ir jį pripažinti, sudaryti taikos sutartį, perduoti įgalinimus kitam asmeniui, gauti vykdomąjį raštą ir pateikti jį vykdymui, gauti turtą, paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo turi būti atskirai aptarti įgaliojime. Tad situacija su įgalinimų apimtimi iš esmės yra dvejopa – viena vertus pats įstatymas nurodo tam tikrus procesinius veiksmus, kuriuos būtina atskirai aptarti įgaliojime, norint, kad atstovas turėtų teisę juos atlikti, kita vertus – šalia to – pats įgaliotojas turi teisę įgaliojime nurodyti procesinius veiksmus, kurių atlikti atstovas neturi teisės.

III. Atstovo įgalinimų įforminimo tvarka
Priklausomai nuo atstovavimo teisinių santykių atsiradimo pagrindo, t.y. ar kalbama apie įstatyminį, ar sutartinį atstovavimą skiriasi ir pačių atstovo įgalinimų įforminimo tvarka.
Įstatyminio atstovavimo atveju, atstovavimo teisinių santykių atsiradimo pagrindas visada yra įstatymas. Tad atstovavimo teisinių santykių atsiradimas šiuo atveju iš esmės nepriklauso nuo šalių valios. Kadangi šių santykių atsiradimą sąlygoja imperatyvios įstatymų normos, visiškai logiška, jog įstatymas apsprendžia ir įstatyminio atstovo įgalinimų apimtį. Todėl norint įrodyti savo kaip įstatyminio atstovo procesines teises, pagal CPK 52 str. II d. teismui būtina pateikti dokumetus patvirtinančius jų įgalinimus (pvz.: vaiko gimimo liudijimą, teismo nutartį paskirti asmenį globėju ar rūpintoju ir pan.).

Sutartinio atstovavimo atveju atstovo įgalinimų įforminimo klausimas sprendžiamas kiek kitaip. Šiuo atveju atstovo įgalinimų atsiradimo pagrindas yra arba pavedimo, arba darbo sutartis (kai juridiniam asmeniui atstovauja jo darbuotojas) ir šių sutarčių pagrindu atstovui išduodamas įgaliojimas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad naujajame CPK atsisakyta advokato orderio sąvokos. Orderis iš esmės buvo tarybiniam procesui ir tarybinei advokatūros sistemai būdingas dokumentas, kuris iš esmės patvirtindavo atitinkamos advokatų kontoros įgaliojimus bei atitinkamo advokato priklausomumą tai kontorai. Klasikinėje, kontinentinės teisės tradicijas puoselėjančioje Lietuvos advokatūros sistemoje sutarties su klientu subjektas yra advokatas, kuris tuo pačiu metu ir visiškai atsako už savo veiksmų pasekmes tiek turtine, tiek ir visom kitom prasmėm. Dėl šios priežasties orderis kaip toksai iš esmės prarado savo reikšmę ir paskirtį. Sutinkamai su CPK 57 str. III d. advokato arba advokato padėjėjo įgalinimai ir jų apimtis patvirtinami rašytine su klientu sudaryta sutartimi. Atskiro įgaliojimo išdavimo šiuo atveju nėra reikalaujama.

Pagal CPK 57 str. II d. tais atvejais kai įgalinimą atstovauti byloje duoda fizinis asmuo kitam fiziniam asmeniui (ne advokatui), įgalinimai visais atvejais turi būti įforminti notariškai patvirtintame (arba notariniam patvirtinimui prilygintame) įgaliojime. Ši nuostata liečia gana nedidelį atvejų ratą, kadangi kaip matyti iš CPK 56 str. I d. reikalavimų, tik nedidelis asmenų ratas, kurie nėra advokatais arba advokatų padėjėjais, gali būti atstovais pagal pavedimą (asmenys turintys aukštąjį universitetinį išsilavinimą, jeigu jie atstovauja savo artimuosius giminaičius ar sutuoktinį bei vienas iš bendrininkų, kitų bendrininkų pavedimu).
Atkreiptinas dėmesys į tai, jog kadangi už advokato padėjėjo kaltais veiksmais padarytą žalą atsako advokato padėjėjo praktikos vadovas, tai ir advokato padėjėjo sudarytoje sutartyje turėtų būti raštu išreikštas ir praktikos vadovo leidimas atstovauti konkrečioje byloje (CPK 56 str. I d. 2 p.).
Jeigu procese yra atstovaujama juridiniam asmeniui, įgaliojimą pasirašo šio juridinio asmens vadovas. Tais atvejais jeigu juridiniam asmeniui byloje atstovauja advokatas arba advokato padėjėjas yra laikomasi bendrosios tvarkos, t.y. pakanka sutarties pateikimo.

IV. Atstovai pagal pavedimą civiliniame procese

Ko gero yra neabejotina, kad labiausiai atstovavimo instituto prigimtį ir esmę atitinka sutartinis atstovavimas arba dar kitaip vadinamas atstovavimas pagal pavedimą, kadangi atstovavimo santykiai atsiranda pavedimo sutarties pagrindu (čia aptarsime tik atstovavimą fiziniams asmenims). Kalbant apie asmenis galinčiais būti atstovais pagal pavedimą, reikia pastebėti, jog naujajame CPK esama ypatingai svarbių pasikeitimų, kurių esmė ta, jog gerokai susiaurintas asmenų, galinčių būti atstovais pagal pavedimą ratas. Iš esmės yra matoma įstatymo leidėjo pozicija, išskyrus nežymias išimtis numatyti, jog atstovauti civilinėse bylose gali tik advokatai arba advokatų padėjėjai. Kodėl nuo pakankamai liberalios “tarybinės” tvarkos, kai atstovu byloje iš esmės galėjo būti bet kuris fizinis asmuo, net ir neturintis jokio išsilavinimo, pereita prie tokio, gana griežto apribojimo? Atsakymą į šį klausimą mums gali pateikti atstovavimo instituto tikslų analizė. Jau teigėme, jog vienas iš esminių atstovavimo civiliniame procese tikslų – tai kvalifikuotos teisinės pagalbos teikimas atstovaujamąjam ir tuo būdu ne tik teikiama pagalba jam vedant bylą, bet ir valstybei (per teismą) teikiama pagalbą teisingumo vykymo srityje. Ar gali kvalifikuotą teisinę pagalbą suteikti asmuo, neturintis teisinio išsilavinimo? Greičiausiai, kad ne. Todėl visiškai logiškas atrodo ir reikalavimas, kad atstovas civilinėje byloje turiėtų teisinį išsilavinimą. Kitas klausimas – kodėl tik advokatai ar jų padėjėjai? Atsakymas čia taip pat gana paprastas. Valstybei nėra tas pats, kas bus atstovais civilinėje byloje, kadangi vieną vertus jie padeda vykdyti teisingumą (valstybė yra suinteresuota šios pagalbos kvalifikuotumu), kita vertus – valstybė turi būti garantuota taip pat ir tuo, jog esant klientui padarytai dėl atstovo kaltės žalai ji bus atlyginta, o jeigu atstovas netinkamai elgiasi, bus pritaikytos atitinkamos drausminio poveikio priemonės. Tenka konstatuoti, jog visus šiuos reikalavimus atitinka tik advokatai – tik advokatų teisinė kvalifikacija yra tikrinama laikant advokato egzaminą, kurio programą bei komisijos sudėtį tvirtina teisingumo ministras (advokatūros įstatymo 15 str. I d. bei 16 str.), tik advokatas privalo drausti savo civilinę atsakomybę ir visiškai atsako už klientui savo kaltais veiksmais padarytą žalą (advokatūros įstatymo 20 str.), tik advokatų atžvilgiu gali būti taikoma drausminė atsakomybė, tik advokatūroje veikia advokatų garbės teismas (advokatros įstatymo 48 str.). Galiojantis advokatūros įstatymas pakankamai aiškiai formalizuoja tapimo advokatu tvarką ir tuo būdu praktiškai šalina bet kokias piktnaudžiavimo galimybes, o šio įstatymo 3 str. nuostata, jog advokatų skaičius Lietuvos Respublikoje neribojamas sudaro palankias galimybes asmenims atitinkantiems formalius reikalavimus be jokių apribojimų tapti advokatais.

Kaip jau minėta įstatymas numato tik keletą išlygų kai atstovais pagal pavedimą fiziniams asmenims gali būti advakotai ar jų padėjėjai – vienas iš bendrininkų, kitų bendrininkų pavedimu; asmenys turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą, jeigu jie atstovauja savo artimuosius giminaičius ar sutuoktinį bei profesinės sąjungos, jeigu jos atsovauja profesinės sąjungos narius bylose, kylančiose iš darbo teisinių santykių. Šių išlygų egzistavimą sąlygoja, kaip matyti ypatingi pasitikėjimo santykiai tarp atstovo ir atstovaujamojo, kurie grindžiami arba bendros teisės (pareigos) turėjimu, arba giminyste, arba santuoka, arba aktyvesnio silpnesnės proceso šalies (darbuotojo) interesų gynimo poreikis. Įstatymų leidėjas daro prielaidą, jog tarp šių asmenų iš esmės negali kilti nei civilinės, nei drausminės atsakomybės problemų. Be to, įstatymas numato iur dar vieną išlygą, jog kartu su advokatais ir advokatų padėjėjais civilinėje byloje atstovais gali būti ir kiti (net ir teisinio išsilavinimo neturintys) asmenys (pvz.: patentiniai patikėtiniai). Šios sąlygos buvimą sąlygoja tam tikrų specialių atstovo žinių būtinumas. Kita vertus, advokato (advokato padėjėjo) dalyvavimas garantuos, kad šiuos specialios žinio bus pateiktos laiku ir tinkama procesine forma.

CPK 60 straipsnis įvardija asmenis, kurie negali būti atstovais teisme, tai:
a) teisėjai, išskyrus, kai jie yra atstovais pagal įstatymą;
b) prokurorai, išskyrus atvejus, kai jie yra atstovai pagal įstatymą arba stoja byloje prokuratūros įgaliotiniais;
c) asmenys, kuriems įsteigta globa ar rūpyba;
d) asmenys, kuriems tokia teisė ribojama įstatymais.
Šie apribojimai yra susiję su tomis įstatyme daromomis išlygomis, kurios leidžia būti atstovais pagal pavedimą ne advokatams ar jų padėjėjams.

V. Atstovavimas juridiniams asmenims

Pagal CK 2.81 straipsnio I dalies nuostatas savo veiksnumą ir teisnumą juridiniai asmenys įgyvendina per jų valdymo organus. Galiojusiame 1964 m. CPK buvo vadovaujamasi nuostata, jog atvejis, kai juridinio asmens vardu teisme veikia atitinkamas jo organas, taip pat yra procesinis atstovavimas. Šis požiūris, mūsų nuomone, nebuvo pagrįstas ir visiškai neatitiko atstovavimo instituto esmės. Pateiksime keletą motyvų:

a) atstovas ir atsovaujamas juridinis asmuo vienas kito atžvilgiu yra traktuojami kaip savarankiški teisės subjektai. Tuo tarpu juridinio asmens organas ir juridinis asmuo yra vieningas teisės subjektas. Todėl įstojimas į procesą kompetetingo juridinio asmens organo yra paties juridinio asmens dalyvavimas procese;

b) atstovas, atlikdamas atstovaujamojo vardu ir interesais tam tikrus procesinius veiksmus, realizuoja savo teisinumo turinį, kai tuo tarpu atitinkami juridinio asmens organai – šio juridinio asmens teisnumą. Savo kompetencijos ribose jie išreiškia juridinio asmens valią;

c) atstovas savo įgalinimus paprastai įgauna pavedimo ar darbo sutarties pagrindu, o juridinio asmens organų kompetencija yra apibrėžiama įstatymuose ar steigimo dokumentuose.

Atsižvelgiant į minėtus argumentus, naujojo CPK 55 str. I d. atstovaujama nuomone, jog atitinkami juridinio asmens organai nėra šio juridinio asmens atstovai, tačiau yra traktuotini kaip pats juridinis asmuo, kadangi būtent jie atitinkamų teisės aktų yra įgalioti realizuoti juridinio asmens teisnumo ir veiksnumo turinį. Įstatyme sakoma, jog juridinių asmenų bylas teisme veda jų valdymo organai, veikiantys suteiktų jiems pagal įstatymą ar steigimo dokumentus įgalinimų ribose. Šiais atvejais laikoma, kad bylą veda pats juridinis asmuo.

Tad juridinio asmens atstovas yra tik arba šio asmens darbuotojas, kuriam kompetetingas juridinio asmens organas suteikė įgaliojimą, arba advokatas ar advokato padėjėjas, su kuriuo juridinis asmuo sudarė atitinkamą sutartį. Kalbant apie juridinio asmens darbuotojus atkreiptinas dėmesys į tai, jog CPK 55 str.II d. numato pakankamai liberalią tvarką nereikalaudamas iš atstovų specialaus teisinio išsilavinimo, išskyrus procesą apeliacinėje instancijoje arba kasaciniame procese (CPK 346 str. III d.), kai iš juridinio asmens atstovo reikalaujama aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo. Jeigu juridinis asmuo apeliacinės instancijos teisme arba kasaciniame procese yra atstovaujamas kelių atstovų, bent vienas iš jų turi būti arba asmuo turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą (jeigu tai yra darbuotojas), arba advokatas (advokato padėjėjas) (CPK 55 str. III d.).

VI. Įstatyminiai atstovai

Kaip jau minėjome įstatyminio atstovavimo atveju atstovavimo santykių atsiradimo pagrindas yra įstatymas. CPK 54 straipsnis numato, kad atstovai pagal įstatymą atlieka atstovaujamųjų vardu visus procesinius veiksmus, kuriuos atlikti teisė priklauso atstovaujamiesiems, išskyrus įstatyme numatytas išimtis, kai tam tikrų veiksmų atlikimui yra keliamos papildomos sąlygos (pvz.: CK 3.244 str. II d. numato, jog sandoriams, kurių suma didesnė kaip penki tūkstančiai litų, sudaryti reikalingas išankstinis teismo leidimas). Tad jeigu įstatymas nenumato kitaip įstatyminis atstovas turi atstovaujamojo procesines teises ir pareigas.
Įstatyminio atstovavimo institutas savo esme šiek tiek skiriasi nuo sutartinio atstovavimo, kuris procesinio atstovavimo pagrindas. Sutartinio atstovavimo paskirtis – garantuoti atstovaujamajam tinkamą teisinę pagalbą. Tuo tarpu įstatyminio atstovavimo atveju siekiama realizuoti kito asmens, kuris savarankiškai to padaryti negali (dėl ligos, amžiaus ar fizinio nebuvimo) teisnumo ir veiksnumo turinį. Todėl įstatyminis atstovas nėra atstovas tikrąją šio žodžio prasme. Būtent dėl šios priežasties CPK 54 str. II d. numato, jog atstovai pagal įstatymą gali pavesti bylą vesti teisme kitam jų pasirinktam atstovui (šiuo atveju jau laikantis CPK 56 str. reikalavimų), t.y. numato dvigubo atstovavimo galimybę, kai įstatyminio atstovavimo pagrindu atsiranda dar ir sutartinis.

Kalbant apie įstatyminį atstovavimą reikėtų detaliau aptarti visiškai Lietuvoje naują kuratorystės institutą. Kuratorius – tai teismo paskirtas, esant tam tikroms sąlygoms ir paprastai iki nebus paskirtas šalies įstatyminis atstovas arba neatvyks į posėdį pati šalis, asmuo, turintis visas įstatyminio atstovo teises ir pareigas. Tai gi, kuratorius gali būti apibūdinamas kaip laikinas teismo paskirtas įstatyminis byloje dalyvaujančio asmens atstovas. CPK numato, kad kuratorius byloje gali būti paskirtas dviem atvejais: kai byloje dalyvaujančio asmens atžvilgiu turi būti atlikti skubūs procesiniai veiksmai, o šis asmuo neturi procesinio veiksnumo ir įstatymų nustatyta tvarka paskirto įstatyminio atstovo arba atstovaujančio organo (kai kalbama apie juridinius asmenis) (CPK 39 str.) ir kai byloje dalyvaujančiam asmeniui, kurio gyvenamoji ir darbo vieta yra nežinoma turi būti įteiktas ieškininis pareiškimas arba kitas procesinis dokumentas sukeliantis būtinumą ginti šios šalies teises (pvz.: dublikas rašytinio pasiruošimo teisminiam nagrinėjimui metu) (CPK 131 str.). Kaip matyti kuratorius yra laikina procesinė figūra, kuri skiriama iki atitinkamo įstatyminio atstovo paskyrimo, arba iki atstovaujamojo asmens gyvenamosios arba darbo vietos paaiškėjimo. Kuratorius turi visas atstovaujamojo asmens procesines teises ir pareigas, todėl ypatingai teismui jį parenkant tenka gana didelė atsakomybė. Teismas negali skirti kuratoriaus savo iniciatyva – tai daroma tik suinteresuoto byloje dalyvaujančio asmens prašymu, kadangi būtent šis asmuo dengs visas kuratoriaus išlaidas. Kuratoriumi yra skiriamas asmuo neturėtų būti suinteresuotas priešingos šalies interesų gynimu. CPK 39 str. IV d. numatyta, jog kuratoriumi negali būti skiriamas asmuo, turintis teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, jeigu šis suinteresuotumas yra priešingas atstovaujamosios šalies interesams. Atsižvelgiant į specifinę kuratoriaus padėtį juo turėtų būti skiriamas arba atitinkamo asmens giminaitis, arba asmuo turintis teisinį išsilavinimą, kad galėtų realiai ir tinkamai ginti atstovaujamojo asmens teises ir įstatymo saugomus interesus. Labai svarbu, jog kuratoriumi asmuo gali būti paskirtas tik jam sutikus. Šis sutikimas gali būti pareikštas arba raštu atskirame procesiniame dokumente, arba užprotokoluotas teismo posėdžio protokole, jeigu yra duotas teismo posėdžio metu.

Procesinių dokumentų sąvoka ir reikšmė
I. Procesinių dokumentų sąvoka ir rūšys

Civilinio proceso teisės teorijoje byloje dalyvaujančių asmenų procesiniai dokumentai yra apibrėžiami kaip teismui raštu pateikti šalių (trečiųjų asmenų) paaiškinimai. Pirmą kartą procesinių dokumentų sąvoka yra pateikta ir naujajame Lietuvos CPK, kurio 110 straipsnyje sakoma, kad dalyvaujančių byloje asmenų procesiniai dokumentai – tai šių asmenų ieškininiai pareiškimai, priešieškiniai, atsiliepimai į ieškinius ar priešieškinius, dublikai, triplikai, atskirieji, apeliaciniai ir kasaciniai skundai bei atsiliepimai į juos ir kiti dokumentai, kuriuose išdėstyti byloje dalyvaujančių asmenų prašymai, reikalavimai, atsikirtimai, paaiškinimai pareikšti rašytinio proceso metu. Kaip matome pateiktos procesinių dokumentų sąvokos iš esmės sutampa. Tad galima būtų išskirti šiuos pagrindinius procesinių dokumentų bruožus:
a) tai visada yra rašytiniai dokumentai;
b) jo autoriumi yra byloje dalyvaujantis asmuo;
c) šiuose dokumentuose yra pareiškiama byloje dalyvaujančio asmens nuomonė dėl bylos nagrinėjimo arba pateikiamas atitinkamas prašymas teismui;
d) procesiniai dokumentai pateikiami teismui ne žodinio bylos nagrinėjimo metu.

Visi procesiniai dokumentai plačiąja prasme gali būti skirstomi atsižvelgiant į juos sukūrusį subjektą – į šalių (vadinami ir byloje dalyvaujančių asmenų) ir teismo procesinius dokumentus. Savo ruožtu šalių (ši sąvoka vartojama kaip sutrumpinimas byloje dalytvaujančių asmenų procesiniams dokumantams apibrėžti) procesiniai dokumentai yra:
a) paruošiamieji šalių procesiniai dokumentai – tai, sutinkamai su CPK 112 str. Id., tokie šalių procesiniai dokumentai, kuriais siekiama pasirengti žodiniam bylos nagrinėjimui. Šie dokumentai teismui yra pateikiami išimtinai tik rašytinio pasiruošimo teisminiam nagrinėjimui metu (pasiruošimas procesinių raštų pagalba). Vargu ar atsiliepimas į pareikštą ieškinį gali būti vertinamas kaip paruošiamasis procesinis dokumentas, kadangi jisai neatitinka šiai grupei keliamų reikalavimų, t.y. turi būti pareikštas visais atvejais dar iki pasiruošimo teisminiam nagrinėjimui pradžios ir nepriklausomai nuo to, kokia forma (raštu ar žodžiu) vyks pats pasirengimas.
b) įtakojantys teismą atlikti tam tikrus procesinius veiksmus – tai tokie procesiniai dokumentai, kurie pagal savo paskirtį turi įtakoti bylą nagrinėjantį teismą atlikti tam tikrus procesinius veiksmus (pvz.:apeliacinio ar kasacinio skundo padavimas) arba patys tiesiogiai pakeičia procesinę situaciją byloje (pvz.: ieškininio pareiškimo atsiėmimas, atsisakymas ir pan.).
c) paprasti procesiniai dokumentai – tai tokie procesiniai dokumentai, kuriais atliekami tam tikri pranešimai teismui ir priešingai šaliai (pvz.: pranešimas apie adreso pasikeitimą, kito atstovo paskyrimą ir pan.).
Atsižvelgiant į techninę pažangą įstatymas numato ir galimybę procesinį dokumentą pateikti elektronine forma, kuri savo ruožtu prilyginama rašytinei. Šiuo atveju kalbama apie vienintelį apribojimą – tokiu perdavimo būdu turi būti užtikrinta teksto apsauga (tame tarpe ir parašo) bei galimybė identifikuoti parašą (CPK 117 str. I d.).
Teismo procesinių dokumentų sąvoka pateikiama CPK 116 straipsnyje. Teismo procesiniai dokumentai (sprendimai, įsakymai, nutartys, nutarimai, rezoliucijos, teismo posėdžio protokolai, šaukimai ir pranešimai) – tai proceso metu teismo priimti dokumentai ir atlikti bei nustatyta tvarka raštu įforminti teismo procesiniai veiksmai.

II. Procesinių dokumentų turinys, pateikimo forma, skaičius bei kalba

Įstatymas privalo numatyti būtinus kiekvieno šalies procesinio dokumento bendro pobūdžio turinio reikalavimus, kadangi tokiu būdu yra užtikrinamas informacijos visapusiškumas bei jos prieinamumas ir suprantamumas ne tik šį dokumentą pateikusiam byloje dalyvaujančiam asmeniui, bet ir adresatui, o taip pat teismui. Pagaliau vieningų reikalavimų buvimas garantuoja ir tam tikros sistemos buvimą bei bendrųjų raštvedybos taisyklių laikymąsį.

Tokie bendro pobūdžio turinio reikalavimai, kurie yra keliami kiekvienam byloje dalyvaujančio asmens procesiniam dokumentui, yra įtvirtinami CPK 111 str. Kaip jau minėjome, vienas iš procesinių dokumentų požymių yra jų rašytinė forma. Visi be išimties procesiniai dokumentai teismui yra pateikiami raštu. Sutinkamai su CPK 111 str. II d. kiekviename procesiniame dokumente turi būti:

a) teismo, kuriam paduotas procesinis dokumentas, pavadinimas;

b) dalyvaujančių byloje asmenų procesinė padėtis, vardas, pavardė, asmens kodas (jeigu jis yra žinomas), gyvenamoji vieta (šiuo atveju yra suprantama ne nuolatinė gyvenamoji vieta, o gyvenamoji vieta. Be to, šiuo atveju nebūtinai turi būti nurodoma pagrindinė gyvenamoji vieta. Jeigu yra žinoma, kad asmuo gyvena gyvenamojoje vietoje, kuri nėra pagrindinė (tais atvejais kai asmuo turi keletą gyvenamųjų vietų), turėtų būti nurodomas būtent gyvenamosios vietos adresas. Jeigu yra keletas gyvenamųjų vietų ir nėra žinoma, kurioje iš jų asmuo daugiau gyvena, turėtų būti nurodomas būtent pagrindinės gyvenamosios vietos adresas, kadangi tai yra ta vieta, kuri adresato nuomone yra pagrindiniu jo visų kontaktų centru), o tais atvejais kai dalyvaujantys byloje asmenys arba vienas iš jų yra juridinis asmuo – jo visas pavadinimas, buveinė, kodas, atsiskaitomosios sąskaitos numeris ir kredito įstaigos rekvizitai. Esant galimybei nurodomas telegrafinio, faksimilinio ryšio, elektroninio pašto ar kitokio telekomunikacijų galinio įrenginio adresas, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą;

c) procesinio dokumento pobūdis ir dalykas (pobūdis reiškia procesinio dokumento rūšį, t.y. ar pateikiamas ieškinys, ar priešieškinys, atsiliepimas į pareikštą ieškinį, dublikas, triplikas ir kt. Dalykas – tai procesinio dokumento tikslas, kuriuo gali būti arba atitinkamas reikalavimas, arba atsikirtimas, arba prašymas). Ši procesinio dokumento turinio dalis yra labai svarbi, kadangi daugeliu atveju apsprendžia tolesnę procesinę teismo bei byloje dalyvaujančių asmenų veiklą;

d) aplinkybės, įrodančios procesinio dokumento dalyko turinį. Kitaip tariant, kiekvienas byloje dalyvaujančio asmens prašymas, reikalavimas ar atsikirtimas turi būti pagrįstas atitinkamomis aplinkybėmis bei jas patvirtinančiais įrodymais. Jeigu dėl objektyvių aplinkybių asmuo negali pateikti vienokio ar kitokio įrodymo, turi būti kreipiamasi į teismą, kad šis įrodymą išreikalautų arba suteiktų asmeniui atitinkamą liudijimą. Aplinkybių nurodymas bei įrodymų pateikimas procesiniame dokumente yra svarbus dviem aspektais:

1. jų buvimas ar nebuvimas sąlygos teismo apsisprendimą sprendžiant tenkinti ar ne procesiniame dokumente esantį prašymą, reiklavimą ar atsikirtimą (pvz.: jeigu pateikiamas ieškovo prašymas sumažinti jam žyminį mokestį, tačiau pteikiama nepakankamai įrodymų, įrodančių jo sunkią materialinę padėtį, teismas atsisakys tenkinti pareikštą prašymą ir kt.),

2. nesavalaikis įrodymų pateikimas ar aplinkybių nurodymas gali sąlygoti teismo teisę atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus (CPK 181 str.);
e) priedai pridedami prie pateikiamo procesinio dokumento;
f) procesinį dokumentą paduodančio asmens parašas ir jo surašymo data (jeigu procesinio dokumento autorius pats negali pasirašyti (pvz.: dėl ligos ar fizinio trūkumo), procesinį dokumentą pasirašo jo įgaliotas asmuo, nurodant priežastį, dėl kurios pats dalyvaujantis byloje asmuo negalėjo pasirašyti pateikiamo dokumento. Atitinkamas įgaliojimas arba pats įgalioto asmens parašas kartu su prierašu apie negalėjimo priežastis šiuo atveju turėtų būti patvirtintas notaro ar kito reiukiamus įgaliojimus turinčio asmens).
Atkreiptinas dėmesys taip pat ir į tai, kad jeigu procesinį dokumentą surašo ir pateikia byloje dalyvaujančio asmens atstovas, prie šio dokumento turėtų būti pateikiama arba atitinkama sutartis, arba įgaliojimas, iš kurių būtų aišku, jog atstovas iš tikrųjų yra atstovas ir turi atitinkamas teises. Jeigu procesiniu dokumentu yra atsisakoma nuo kokio nors pobūdžio reikalavimo, jame turi būti pažymėta apie tai, kad pateikusiam asmeniui yra žinomos tokio atsisakymo pasekmės (CPK 111 str. III d.).
CPK 111 str. II d. pateikiami tik patys bendriausi reikalavimai, keliami kiekvieno procesinio dokumento turiniui. Tačiau atsižvelgiant į konkretaus procesinio dokumento pobūdį, įstatymas gali nustatyti ir tam tikrų papildomų turinio reikalavimų, t.y. kai šalia CPK 111 str. įtvirtintų, dokumentas turi atitikti ir kitus reikalavimus. Tokių pavyzdžių kodekse yra nemažai. CPK 112 str. numato papildomus reikalavimus paruošiamiesiems procesiniams dokumentams (atsiliepimui, dublikui ir triplikui); 382 str. numato papildomus reikalavimus ieškiniui dėl santuokos nutraukimo; 388 str. – ieškiniui dėl tėvystės nustatymo; 396 str. – ieškiniui dėl tėvystės nuginčijimo ir kt.

Procesinių dokumentų institutas atlieka trigubą funkciją:

a) tai yra būdas, nurodantis kaip tinkamai asmuo procese turi išreikšti savo valią;

b) tai priemonė, kurios pagalba byloje dalyvaujantis asmuo procese praneša savo valią teismui;

c) tai priemonė, kurios pagalba byloje dalyvaujantis asmuo procese praneša savo valią kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims.

Atsižvelgiant į antrąją bei trečiąją funkcijas savaime suprantamu tampa įstatymo leidėjo reikalavimas šalia procesinio dokumento originalo pateikti tiek šio dokumento bei jo priedų nuorašų, kad po vieną tektų priešingai šaliai bei tretiesiems asmenims, išskyrus atvejus kai įstatymas numato kitaip (pvz.: CPK 120, 122 str.). Tai, kad visa procesinė informacija yra žinoma visiems byloje dalyvaujantiems asmenims sukuria tinkamas sąlygas reikalauti iš kitų bylos dalyvių, kad šie laiku pateiktų savo argumentus ar prašymus, kad būtų išvengta įvairių “siurprizų”, užkerta proceso vilkinimu galimybes bei sudaro palankias galimybes proceso koncentruotumo principo įgyvendinimui. Įstatymas numato, kad tais atvejais, kai procesinės medžiagos apimtis yra didelė, teismas turi teisę leistį pateikti tik tam tikrą procesinių dokumentų priedų skaičių (CPK 113 str. II d.). Tokiu būdu siekiama išvengti per daug didelių ekonominių byloje dalyvaujančio asmens išlaidų. Tačiau tokia situacija bet kokiu atveju turėtų būti traktuojama kaip išimtinė ir taikoma tik retais atvejais.

Sutinkamai su CPK 113 str. I d. byloje dalyvaujantys asmenys teismui pateikia procesinių dokumentų originalus. Visi kiti procesinių dokumentų egzemplioriai yra nuorašai, kurie gali būti tvirtinami arba notaro, arba bylą nagrinėjančio teismo, arba šalies advokato. Be to, esant galimybei šalis gali pateikti ir kelis procesinio dokumento originalus. Atkreiptinas dėmsys į tai, kad kalbant apie procesinio dokumento priedus įstatymo leidėjas nėra taip griežtai nusiteikęs dėl jų originalų pateikimo. Iš esmės priedus pateikiančiam asmeniui CPK 114 str. I d. suteikia pasirinkimo galimybę, numatydamas, kad pridedami arba priedų originalai, arba nustatyta tvarka patvirtinti jų nuorašai. Tiesa, to paties straipsnio antroji dalis numato teismo teisę pareikalauti pateikti dokumentų originalą. Šis reikalavimas gali būti pareiškiamas tiek teismo, tiek ir byloje dalyvaujančio asmens iniciatyva. Paprastai originalo pateikimo klausimas galėtų iškilti tada, kai kyla abejonių dėl pateikto nuorašo tikrumo. Siekiant išvengti galimo šalies piktnaudžiavimo reikalavimo pateikti dokumento originalą teise, įstatymas numato, kad toksai prašymas teismui turėtų būti pareiškiamas ieškininiame pareiškime, priešieškinyje, atsiliepime į pareikštą ieškinį arba kituose procesiniuose dokumentuose (pvz.: dublike, triplike). Vėliau tokį prašymą dalyvaujantis byloje asmuo gali pareikšti jeigu priežastis, dėl kurių prašymas nebuvo pareikštas anksčiau, teismas pripažįsta svarbiomis, arba jeigu tokio prašymo patenkinimas neužvilkins bylos išnagrinėjimo (CPK 114 str. II d.). Kaip matyti čia taip pat nemažą reikšmę turi šalies pareiga rūpintis proceso skatinimu, t.y. visus prašymus bei pageidavimus pareikšti laiku, kaip to reikalauja rūpestingas proceso vedimas. Tad jeigu jau gavus ieškininio pareiškimo nuorašą su priedais, atsakovui gali kilti tam tikrų klausimų dėl pateiktų priedų autentiškumo, prašymas pateikti originalus turėtų būti pateiktas jau atsiliepime į pareikštą ieškinį. Kita vertus, jeigu procesas vyko tokiu būdu, kad tik vėliau kilo abejonių dėl dokumentų tikrumo, nors pats dokumento nuorašas buvo pateiktas jau anksčiau, tai neturėtų būti kliūtimi atitinkamą prašymą pareikšti vėliau. Be to, aptariamas straipsnis siūlo teismui dvi lygiavertes alternatyvas sprendžiant vėlesnio prašymo tenkinimo klausimą, t.y. teismas patenkins prašymą tiek jeigu jis pateiktas vėliau dėl svarbių priežasčių, nors tai ir užvilkins bylos nagrinėjimą (kalbama apie esminį bylos nagrinėjimo užvilkinimą), tiek ir tuo atveju, jeigu priežastys nėra labai svarbios, tačiau atitinkamo prašymo patenkinimas nereikš bylos nagrinėjimo užvilkinimo.

Neretai kyla klausimas kokia apimtimi turi būti teismui pateikti didelės apimties dokumentų priedai, nors su byla susiję tik dalis medžiagos. Šiuo atveju CPK 114 str. III d. numato, kad tais atvejais kai su procesinio okumento turiniu susijusi tik dalis dokumento, teismui gali būti pateikiamos atitinkamos dokumentų dalys (išrašai, ištraukos).

Civilinis procesas Lietuvos Respublikoje vyksta valstybine Lietuvių kalba. Vadovaujantis šiuo principu ir visi procesiniai dokumentai bei jų priedai turi būti teismui pateikiami valstybine kalba. Jeigu procesinis dokumentas arba jo priedas yra surašytas užsienio kalba, prie jo turi būti pridėtas oficialus vertimas į lietuvių kalbą. Sutinkamai su CPK 113 str. III d. išimtis iš minėto principo galima tik tuo atveju jeigu jas numato pats CPK (CPK 800 str. II d. numato, kad užsienio piliečiams ar asmenims be pilietybės ir užsienio juridiniams asmenims siūstini procesiniai dokumentai turi būti išversti į anglų arba kitą jiems suprantamą kalbą) arba kiti teisės aktai (pvz.: tarptautinė sutartis).

III. Trūkumų ištaisymas
CPK 115 str. I d. numato, kad teismas priima pateiktus procesinius dokumentus, jeigu konstatuoja, kad jie atitinka visus formos bei turinio reikalavimus. Išskyrus kodekse numatytus atvejus procesinio doku mento priėmimo (tačiau jokiu būdu ne atsisakymo priimti) klausimą teismas išsprendžia rezoliucija, t.y. nustatytos formos įrašu ant paties procesinio dokumento. Tuo tarpu tiek teismo atsisakymas priimti procesinį dokumentą, tiek termino trūkumams pašalinti paskyrimas gali būti apiforminamas išimtinai tik teismo nutartimi.
Aptardami reikalavimus keliamus procesinių dokumentų bei jų priedų turiniui, pateikimo formai, matėme, jog visi jie iš esmės yra techninio pobūdžio. Tai reiškia, jog esant atitinkamiems pateiktų dokumentų formos bei turinio trūkumams jie visi gali būti juos pateikusio byloje dalyvaujančio asmens pašalinti.
Be jokios abejonės atsisakymas priimti vieną ar kitą procesinį dokumentą tik dėl to, kad nepateiktas atitinkamas jo nuorašų skaičius ar nenurodytas jo dalykas ar dėl kitų formalių priežasčių, neretai reikštų ne tik bereikalingą proceso vilkinimą, bet ir būtinumą teismui spręsti procesinių terminų pratęsimo klausimus. Atsižvelgiant į minėtas priežastis CPK 115 str. numato procesinių dokumentų trūkumų ištaisymo institutą. Šio straipsnio antroji dalis numato, jog jeigu procesiniai dokumentai neatitinka jų foemai ir turiniui keliamų reikalavimų arba jie nėra apmokėti žyminiu mokesčiu, teismas priima nutartį ir nustato pakankamą terminą, tačiau ne trumpesnį kaip septynios dienos, trūkumams pašalinti. Tad visais atvejais kalbame apie formalius formos bei turinio reikalavimų trūkumus (CPK 111, 112, 113, 114 straipsniai), kurie atitinkamo byloje dalyvaujančio asmens objektyviai gali būti pašalinami. Jeigu dalyvaujantis byloje asmuo, pateikęs procesinį dokumentą, pagal teismo nurodymus ir nustatytu terminu pašalina trūkumus, dokumentas laikomas paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną. Priešingu atveju procesinis dokumentas (o tuo pačiu ir jo priedai) yra laikomas nepaduotu ir teismo nutartimi grąžinamas padavusiam asmeniui (CPK 115 str. III d.).
Siekiant proceso operatyvumo, visos teismo nutartys dėl procesinių dokumentų priėmimo, teismo yra priimamos neskelbiant teismo posėdžio, t.y. nepranešus apie klausimo svarstymą byloje dalyvaujantiems asmenims ir neskiriant formalaus posėdžio termino.
Siekiant išvengti nepagrįsto procesinių dokumentų ar jų priedų grąžinimo dėl nežymių formos ar turinio trūkumų (pvz.: užrašytas ne tas procesinio dokumento pavadinimas, nors jį pateikusio asmens valia yra aiškiai matyti) CPK 115 str. IV d. numato, jog klaidingas procesinio dokumento pavadinimo nurodymas arba kiti aiškūs netikslumai nėra kliūtis atlikti procesinius veiksmus, kurių yra prašoma pateiktame procesiniame dokumente. Be jokios abejonės šiuo atveju kalbama apie formalius trūkumus, kurių buvimas nėra esminis ir neužkerta kelio atitinkamo procesinio veiksmo atlikimo.
Teismo rezoliucija paskirti terminą trūkumams šalinti nėra skundžiama atskiruoju skundu, siekiant išvengti bereikalingo proceso vilkinimo. Tuo tarpu teismo nutartis, kuria yra grąžinami procesiniai dokumentai jeigu trūkumai nėra pašalinti jau gali būti skundžiami atskiruoju skundu.

IV. Teismo šaukimai ir pranešimai

Teismo šaukimai ir pranešimai – tai teismo procesiniai dokumentai, kadangi jų autorius yra bylą nagrinėjantis teismas. Tiek ir teismo šaukimo, tiek ir pranešimo tikslas yra tas pats – teismo vardu informuoti byloje dalyvaujantį asmenį arba kitą proceso dalyvį apie teismo sudėtį bei bylos nagrinėjimo ar atskiro procesinio veiksmo atlikimo vietą ir laiką (CPK 133 str. I d.). Šių teismo procesinių dokumentų vertės pervertinti būtų sudėtinga, kadangi būtent jų pagalba yra garantuojamas tinkamas teisės būti išklausytam, teisės į tinkamą procesą ir kitų svarbių civilinio proceso principų realizavimas.

Kodėl tiek įstatyme, tiek ir teorijoje yra vartojamos dvi sąvokos (teismo šaukimai ir pranešimai), koks tarp jų yra skirtumas? Norint atskleisti skirtumų esmę, turime paminėti dvi aplinkybes:

a) šaukimas paprastai įpareigoja asmenį atvykti į teismo posėdį. Todėl liudytojams, vertėjams, ekspertams visada yra siunčiami teismo šaukimai. Šių proceso dalyvių neatvykimas be pakankamo pagrindo užtraukia atitinkamos sankcijos taikymą. Išimtis iš šios situacijos yra šalys. Joms taip pat yra siunčiami teismo šaukimai, tačiau jie neturi pareigos atvykti į teismo posėdį (atvykimas ar neatvykimas yra jų teisė). Tuo tarpu teismo pranešimu atitinkamas proceso dalyvis tik informuojamas apie teismo posėdį ir atvykimas į jį yra šio asmens teisė, bet ne pareiga;

b) šaukimai viasada įteikiami pasirašytinai su atitinkamos šaknelės grąžinimu teismui, todėl egzistuoja padidintas garantijos laipsnius, kad atitinkamas proceso dalyvis yra tinkamai informuotas apie teismo posėdžio laiką bei vietą. Tuo tarpu teismo pranešimai tiesiog išsiunčiami registruotu paštu nelaukiant jokio grįžtamojo ryšio. Būtent dėl šios priežasties šaliai paprastai yra siunčiamas šaukimas, o ne pranešimas, nors ir čia kaip matysime yra tam tikrų išimčių.

CPK 133 str. I d. numato, jog dalyvaujančiam byloje asmeniui tinkamai įteikus teismo šaukimą (t.y. kai teismo šaukimo šaknelė grįžta į teismą nustatyta tvarka pasirašyta), apie kitus teismo posėdžius pranešama pranešimas. Kodėl egzistuoja ši norma ar ji nereiškia bazinių civilinio proceso principų pažeidimo? Manome, jog ne, kadangi po to, kai byloje dalyvaujantis asmuo vieną sykį yra tinkamai informuotas apie teismo posėdį, jam atsiranda mūsų jau minėta pareiga rūpintis proceso skatinimu, o tai savo ruožtu reiškia taip pat reiškia pareigą rūpintis proceso eiga. Tai reiškia, jog šalia teismo pareigos pranešti byloje dalyvaujančiam asmeniui apie teismo posėdžio ar atskiro procesinio veiksmo datą bei laiką, atsiranda šalies pareiga domėtis proceso eiga.

Tiek teismo šaukimo, tiek ir pranešimo turinio reikalavimus detalizuoja CPK 134 str. Abiejų šių teismo procesinių dokumentų įteikimas vyksta pagal bendrąsias procesinių dokumentų įteikimo taisykles, kurias aptarsime kitame vadovėlio skyriuje. CPK 133 str. I d. numato tik vieną specialią normą, kad gavęs dalyvaujančio byloje asmens sutikimą, bylą nagrinėjantis teismas gali jį įpareigoti įteikti šaukimus liudytojui, vertėjui ar ekspertui. Šiuo atveju siekiama įgyvendinti proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principų reikalavimus. Bet kokiu atveju tai, kad šį procesinį dokumentą įteikia byloje dalyvaujantis asmuo jokiu būdu nepaverčia jo byloje dalyvaujančio asmens procesiniu dokumentu.

Procesinių dokumentų įteikimas
I. Procesinio įteikimo sąvoka, esmė ir reikšmė
Reikšmė. Apsikeitimas informacija tarp teismo ir byloje dalyvaujančių asmenų vyksta arba žodžiu teismo posėdžio metu, arba raštu – nustatyta tvarka įteikiant byloje dalyvaujančių asmenų arba teismo procesinius dokumentus (rašytiniam įteikimui taip pat prilyginamas procesinių dokumentų įteikimas elektroninių priemonių pagalba).
Jeigu žodinio bylos nagrinėjimo metu galima betarpiškai įsitikinti tuo, kad vienokia ar kitokia informacija pasiekė adresatą, procesinių dokumentų įteikimas vyksta per tam tikrą atstumą ir todėl būtina šį įteikimą formalizuoti, siekiant užtikrinti, kad adresatastikrai gavo atitinkamą procesinį dokumentą. Jeigu procesinių dokumentų įteikimas adresatui nėra įmanomas, galiojanti teisė turi sudaryti jam galimybę laiku susipažinti su šių dokumetų turiniu. Procesinių dokumentų įteikimui yra skiriamas ypatingai didelis dėmesys įstatymų leidyboje, kadangi būtent šio instituto nuostatų tinkamas realizavimas, garantuoja ir tinkamą asmens teisės būti išklausytam realizavimą.
Procesinio įteikimo institutas yra greičiausiai labiausiai formalus visoje civilinio proceso teisėje, tačiau tai yra pagrįsta, kadangi atitinkamų procesinių dokumentų įteikimas sukelia gana daug reikšmingų procesinio pobūdžio pasekmių.
Sąvoka. Procesinis įteikimas – įstatymo nustatyta tvarka ir forma atliktas bei patvirtintas procesinis veiksmas, kuriuo teismas siūlo adresatui susipažinti su pateikiamo procesinio dokumento turiniu. Norint, kad procesinis įteikimas būtų laikomas teisėtu ir sukeltų atitinkamas teisines pasekmes, paprastai yra reikalaujama dviejų sąlygų įvykdymo:
a) teisėtos įteikimo procedūros atlikimo ir
b) nustatyto patvirtinimo apie įteikimą (iš šios sąlygos daroma tam tikrų išimčių, pavyzdžiui pranešant apie teismo posėdį pranešimais ir kt. Tačiau bet kokiu atveju yra įmanomos tik įstatyminės išimtys).
Dar vienas procesinio įteikimo instituto bruo-žas yra tas, kad adresatas privalo priimti įteikiamą procesinį dokumentą. Jeigu asmuo atsisako jį priimti, laikoma, kad procesinio dokumento įteikimas įvyko. Tad atsisakymas priimti procesinį dokumentą iš esmės yra galimas tik tuo atveju, jeigu pats įteikimas vykdomas pažeidžiant įstatymų reikalavimus.
Už procesinių dokumentų įteikimą yra visiškai atsakingas teismas, kuris sprendžia:
a) ar, kokia apimtimi ir kokiu būdu bus įteikti procesiniai dokumentai;
b) teismas garantuoja įteikimo procedūros realizavimą;
c) jis rūpinasi, kad procesinį įteikimą atliktų kompetentingi organai;
d) teismas saugo procesinių dokumentų įteikimą patvirtinančius įrodymus.

Įteikimo dalykas. Procesinio įteikimo dalyku yra teismo (visi sprendimai, nutartys, teismo šaukimai ir pranešimai) bei byloje dalyvaujančių asmenų procesiniai dokumentai (visi prašymai, skundai, ieškiniai, priešieškiniai, atsiliepimai į pareikštą ieškinį, dublikai, triplikai ir kt.).

Jeigu tas pats procesinis dokumentas tam pačiam asmeniui įteikiamas kelis kartus, laikoma, kad gaioja anksčiausias įteikimas (CPK 128 str.).

Įteikimo organai. Nors už tinkamą įteikimą atsakomybė ir tenka teismui, tačiau šią funkciją jisai realizuoja per tarpininkus. CPK 117 str. I d. numato, kad teismas procesinių dokumentų šteikimą vykdo registruotu paštu, per teismo antstolius, per kurjerius, esant galimytbei – telegrafinio, faksimilinio ryšio ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą, bei kitais kodekse numatytais būdais. Kaip matyti, kalbant apie procesinių dokumentų įteikimą su visomis preocesinėmis garantijomis, išskiriami trys pagrindiniai subjektai – paštas, kurjeriai ir teismo antstoliai. Pagrindinis veikiantis asmuo be jokios abejonės yra paštas. Teismo antstolių pagalba, atsižvelgiant į tai, kad jų paslaugos bus brangesnės, turėtų būti naudojamsi išimtinais atvejais, kai adresatas slapstosi ar kitaip vengia priimti procesinius dokumentus.

To paties straipsnio II d. numato ir vieną išimtį iš oficialaus procesinių dokumentų įteikimo principo. Jame sakoma, jog jeigu dalyvaujantis byloje asmuo sutinka, teismas gali išduoti jam procesinį dokumentą, kad jį įteiktų adresatui. Tad tam tikrais atvejais teismas procesinių dokumentų įteikimą gali vykdyti ir per byloje dalyvaujančius asmenis.
II. Įprastiniai įteikimo būdai

Vadovaujantis bendraja taisykle, visi procesiniai dokumentai bei jų priedai yra įteikiami adresatui asmeniškai (CPK 118 str.). Tais atvejais kai adresatas yra veiksnus ar ribotai veiksnus fizinis asmuo visi procesiniai dokumentai yra įteikiami jam asmeniškai, jeigu tai neveiksnus asmuo – jo įstatyminiam atstovui. Procesiniai dokumentai įteikiami šio asmens gyenamojoje arba darbo vietoje. Jeigu adresatas yra juridinis asmuo, sutinkamai su CPK 122 str. II d. visi procesiniai dokumentai įteikiami juridinių asmenų registre nurodytu buveinės adresu, išskyrus atvejus, kai juridinis asmuo nurodo kitą adresą.

Jeigu procesinį dokumentą pristatantis asmuo (paštininkas, kurjeris, teismo antstolis) neranda adresato jo gyvenamojoje arba darbo vietoje, dokumentas yra įteikiamas kuriam nors iš gyvenančių su juo pilnamečių šeimos narių, o jeigu ir jų nėra – tai namo (bendrijos) administracijai, butų ekspluatavimo organizacijai, apylinkės seniunijos seniūnui ar darbovietės administracijai. Kai procesinis dokumentas įteikiamas ne pačiam adresatui, priėmęs dokumentą asmuo privalo pažymoje įrašyti savo vardą, pavardę, ryšį su adresatu arba einamas pareigas. Priėmęs dokumentą asmuo privalo esant pirmai galimybei įteikti jį adresatui (CPK 124 str. III d.). Įvykdžius procesinių dokumentų įteikimą bet kuriuo iš nurodytų būdų, laikoma, kad jis įvykdytas tinkamai.

Atkreiptinas dėmesys į tai kad kiekviena paskesnė iš nurodytų įteikimo galimybių gali būti naudojama tik tuo atveju, jeigu nėra įmanoma pasinaudoti prieš tai einančia. Be to, jeigu procesiniai dokumentai yra paliekami ne adresato gyvenamojoje ar darbo vietoje, tai atitinkamai jo pašto dėžutėje turėtų būti paliekama informacija apie procesinių dokumentų buvimo vietą ir jų atsiėmimo galimybę.

III. Įteikimas atstovams

CPK 118 str. I d. numato, kad tais atvejais kai šalis ar tretysis asmuo veda bylą per atstovą, su byla susiję procesiniai dokumentai įteikiami tik atstovui. Kodėl įstatymų leidėjas būtent tokiu būdu reglamentuoja santykius tarp atstovo ir atstovaujamojo, ar tai nereiškia atstovaujamojo asmens teisių pažeidimo? Manytume, kad ne.

Kaip matėme atstovavimo esmė ta, jog atstovas procese praktiškai pakeičia atstovaujamąjį. Tinkamas atstovo dalyvavimas yra laikomas ir tinkamu atstovaujamojo dalyvavimu procese, išskyrus, kai teismas pripažįsta, kad yra būtinas asmeninis atstovaujamojo asmens dalyvavimas. Nors atstovas civiliniame procese ir yra savarankiškas byloje dalyvaujantis asmuo, tačiau tai jokiu būdu nepakeičia atstovavimo santykių esmės. Visi savo įgalinimu ribose atstovo atlikti veiksmai sukelia tiesiogines pasekmes atstovaujamajam ir laikoma, kad tai yra atstovaujamojo procesiniai veiksmai. Tad atstovavimo teisiniame santykyje yra specifiniai ryšiai tarp atstovo ir atstovaujamojo – tai tarytum susidvejinęs vienas asmuo. Tokiu būdu visų procesinių dokumentų siuntimas ir atstovui ir atstovaujamajam galėtų būti aiškinamas kaip tų pačių dokumentų dvigubas įteikimas tam pačiam asmeniui. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus logiška manyti, jog procesinių dokumentų įteikimas šalies ar trečiojo asmens atstovui yra lygus jų įteikimui atstovaujamiesiems. Kaip toliau informacija pateks pas atstovaujamąjį jau yra atstovo ir atstovaujamojo santykio problema, nors ir čia CPK 118 str. II d. įtvirtina bendrą pareigą, jog atstovas gavęs atitinkamus dokumentus, privalo nedelsdamas apie tai informuoti atstovaujamąjį ir sudaryti jam galimybę susipažinti su gautais procesiniais dokumentais.

Kalbant apie procesinių dokumentų įteikimą atstovams taip pat gali kilti klausimas ar šio straipsnio paslaugomis galima naudotis kai įstatymas reikalauja, kad procesinis dokumentas būtų įteiktas asmeniškai šaliai ar trečiajam asmeniui (CPK 124 str. I d.)? Manome, jog į šį klausimą reikėtų atsakyti teigiamai, kadangi atsižvelgiant į atstovavimo esmę, procesinio dokumento įteikimas atstovui yra prilyginamas įteikimui atstovaujamajam, kadangi atstovas veikia atstovaujamojo vardu ir interesais.

IV.Įteikimas tarp advokatų
Aptariant įteikimą tarp advokatų, pirmiausiai reikėtų išsiaiškinti kuo skiriasi šis įteikimo būdas nuo jau aptarto įteikimo atstovui. Be jokios abejonės advokatas taip pat yra šalies ar trečiojo asmens atstovas ir jeigu šalis yra atstovaujama advokato, taikysim CPK 118 straipsnio reikalavimus. Tačiau įteikimo tarp advokatų instituto paskirtis ir esmė yra visiškai kitokia.
Kaip jau minėta, vykdant procesinių dokumentų įteikimą bendra tvarka, jisai vyksta per teismą ir visa procedūra šiuo atveju gali atrodyti taip:
a) šalis – teismas – šalis, arba
b) teismas – šalis.
Tokia įteikimo struktūra be jokios abejonės suteikia nemažai garantijų proceso dalyviams, jog procesiniai dokumentai bus įteikti nepažeidžiant įstatymų reikalavimų ir tikrai pasieks adresatą. Tačiau kita vertus, teismo kaip tarpininko vaidmuo prailgina procesą. Tuo tarpu įteikimo tarp advokatų sistema leidžia procesinius dokumentus įteikti tiesiogiai kitos šalies advokatui, persiunčiant dokumentus advokatui ir teismui paraleliai. Tokiu būdu neabejotinai yra supaprastinama ir pagreitinama visa įteikimo procedūra. Įteikimo tarp advokatų struktūra yra įtvirtinta CPK 119 str., kuris numato specialias šio įteikimo būdo panaudojimo sąlygas:
a) abi ginčo šalys (taip pat ir tretieji asmenys jeigu procesiniai dokumentai įteikiami ir jiems) turi būdi atstovaujamos advokatų. Šiuo atveju kalbamą būtent apie specialų atstovą – advokatą. Jeigu atstovu yra pavyzdžiui, artimas giminaitis ar juridinio asmens darbuotojas, šiuo įteikimo būdu draudžiama. Šis būdas nėra leidžiamas taip pat ir tuo atveju, kai tik viena iš šalių yra atstovaujama advokato. Taigi, tiek siuntėjas, tiek ir adresatas turi būti atstovaujami advokato. Manome, kad ši galimybė egzistuoja ir tuo atveju, jeigu šalys yra atstovaujamos advokatų padėjėjų, kadangi civilinėje byloje jų padėtis yra prilyginama advokatui. Kodėl tokia supaprastinta procesinių dokumentų įteikimo galimybė leidžiama tik esant specialiam atstovui –advokatui. Atsakymas į šį klausimą yra pakankamai paprastas ir susijęs su tam tikrų garantijų ir atsakomybės problema. Tik advokatai, prisiekdami prisiima įsipareigojimus valstybei atitinkamai elgtis realizuodami savo funkcijas, tik advokatai yra teisėsauginės sistemos dalis, kurios paskirtis paėti vykdyti teismui teisingumą, tik advokatai visiškai atsako klientui už savo kaltais veiksmais padarytą žalą ir, pagaliau tik jų atžvilgiu gali būti taikoma atitinkama drausminė atsakomybė. Atsižvelgiant į visų šių garantijų sistemą bei advokato profesijos esmę, valstybė gali dalį jai priklausančių pareigų, esant tam tikrom sąlygom, patikėti vykdyti advokatams;
b) įteikimas tarp advokatų negali būti traktuojama kaip galimybė pasirinkti – tai šalių advokatų pareiga. Jeigu abi šalys yra atstovaujamos advokatų, jos privalo naudotis CPK 119 straipsnyje įtvirtinta tvarka, t.y. persiuntinėti procesinius dokumentus tiesiogiai. Tuo Lietuvos CPK įteikimo tarp advokatų institutas iš esmės skiriasi nuo savo analogų Vokietijoje, Austrijoje, Lenkijoje, kur šis būdas yra galimas tik tokiu atveju, jeigu abiejų šalių advokatai dėl to susitarė. Susitarimas yra galimas arba teismo posėdžio metu, šiuo atveju pakanka žodinio susitarimo, kuris užprotokoluojamas, arba ne teismo posėdžio metu. Šiuo atveju susitarimas turėtų būti sudaromas raštu ir pateiktas teismui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad susitarimo pateikimo teismui prasmė yra grynai informacinė – teismas neturi teisės neleisti vykdyti šio įteikimo, jeigu yra visos įstatymo nustatyto sąlygos. Toks susitarimas yra galimas tiek proceso pradžioje, tiek ir bet kurioje kitoje procesinėje stadijoje. Susitarimas kaip sąlyga yra būtinas todėl, kad būtent byloje dalyvaujantys asmenys patys turi apsispręsti dėl ne tokios formalios ir greitesnės formos taikymo. Be to, pakanka būtent advokatų susitarimo ir pačių atstovaujamųjų asmenų nuomonės bylą nagrinėjančiam teiusmui, šiuo atveju visiškai nereikia. Kita vertus, advokatai turėtų atsiklausti savo klientų nuomonės, ypač tuo atveju, jeigu šis įteikimo būdas bus brangesnis, kadangi visos papildomos išlaidos tenka šalims;
c) šis įteikimo būdas negalimas, jeigu nuo tokio dokumento įteikimo yra pradedamas skaičiuoti naikinamas procesinis terminas. Naikinamasis procesinis terminas negali būti atstatytas, todėl jam pasibaigus išnyksta ir teisė atlikti tam tikrą veiksmą. Siekiant maksimaliai užtikrinti procesų dalyvių procesinių teisių tinkamą įgyvendinimą atrodo logiškas ir šis įstatyme esantis apribojimas.
Norint naudotis įteikimu tarp advokatų yra būtinas abiejų šių sąlygų buvimas kartu. Pats įteikimas, kaip jau buvo minėta galėtų būti apibūdinamas kaip tiesioginis, kadangi visi procesiniai dokumentai iš karto (o ne per teismą) yra siunčiami priešingos šalies advokatui ir teismui paraleliai. Tad teismas gauna tik egzempliorių sau, ant kurio turi būti nurodyta, kad kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims procesiniai dokumentai persiųsti tiesiogiai.

IV. Įteikimas procesinio bendrininkavimo atveju

Procesinių dokumentų įteikimo bendrininkavimo atveju būdas reglamentuojamas CPK 120 straipsnyje ir yra skirtas pagreitinti bei padaryti pigesne įteikimo procedūrą procesinio bendrininkavimo atveju. Šis būdas yra grindžiamas kooperacijos principo egzistavimu ir reiškia atsakomybės dėl dokumento įteikimo tarp teismo ir šalių padalinimą.

CPK 120 str. I d. numato, jog procesinio bendrininkavimo atveju, nesant bendrininko paskirto vieno atstovo, teismas turi teisę priešingos šalies prašymu arba savo iniciatyva pasiūlyti bendrininkams, kad jie paskirtų vieną iš bendrininkų arba kitą subjektą įgaliotu asmeniu su byla susijusiems procesiniams dokumentams gauti. Kaip matome, įgaliotu asmeniu gali būti tiek vienas iš bendrininkų, tiek ir bendras jų atstovas (advokatas). Įstatymas nedraudžia paskirti ir keletą įgaliotų asmenu, ypač jeigu procesinių bendrininkų yra daug. Įgalioto asmens paskyrimas vyksta visų bendrininkų sutarimu, kuri gali būti išreikštas arba raštu (tiek jau pačiame ieškinio pareiškime, tiek ir paties proceso metu), arba žodžiu teismo posėdžio metu (toksai susitarimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą ir visų bendrininkų pasirašomas). Tikslingiausia dėl įgalioto asmens paskyrimo bendraieškiams susitarti pačiame ieškininiame pareiškime. Tuo atveju jeigu tokio susitarimo nėra, o teismas mano jį esant būtinu, jisai turėtų vadovautis CPK 115 str. II d. ir nustatyti terminą pareiškimo trūkumams šalinti, motyvuodamas būtinumu bendraieškiams paskirti įgaliotą asmenį. Be to, kaip matyti iš CPK 120 str. II d. bendrininkams nepaskyrus įgalioto asmens, teismas turi teisę kitos šalies prašymu arba savo iniciatyva bendrininkų sąskaita ir rizika nutartimi įgaliotą asmenį paskirti pats, jeigu tuo būdu bus pagreitinta ir supaprastinta proceso eiga. Ši teismo nutartis gali būti priimama bet kurioje bylos nagrinėjimo padėtyje. Bet kokiu atveju vienintelis ribojimas teismui savo iniciatyva paskirti įgaliotą asmenį yra tas, kad prieš tai šalims turėtų būti pasiūlytą pačioms pasirinkti tokį asmenį. Teismo nutartis dėl įgalioto asmens paskyrimo nėra skundžiama atskiruoju skundu. Kaip matyti iš CPK 120 str. II d. nuostatų, teismo nutartis dėl įgalioto asmens paskyrimo gali būti to paties teismo pakeičiama arba panaikinama jeigu bendrininkai pareiškia, kad jie turi teisinį suinteresuotumą nebūti atstovaujami vieno asmens. Šis pareiškimas gali būti tiek žodinis (pvz.: teismo posėdžio metu), tiek ir rašytinis (pvz.: rašytinio pasirengimo metu), tačiau bet kokiu atveju jisai turėtų būti motyvuotas.

Paskyrus vieną ar kelis įgaliotus asmenis, visi procesiniai dokumentai teismo yra siunčiami tik šiems asmenims ir laikomi tinkamai įteiktais visiems bendrininkams. Savo ruožtu įgalioti asmenys privalo nedelsdamas informuoti kitus bendrininkus, kuriems atstovauja, apie gautus procesinius dokumentus ir sudaryti jiems galimybę su jais susipažinti (tai gali būti atliekama įvairiais būdais – tiek nusiunčiant atitinkamų dokumentų kopijas, tiek ir sudarant galimybę su jais betarpiškai susipažinti. Dėl atitinkamo būdo bendrininkai turėtų susitarti tarpusavyje. Tai nėra teismo rūpestis).

V. Įteikimas kuratoriui ir viešo paskelbimo būdu
Ypatingai rimtų problemų dėl procesinių dokumentų įteikimo kyla tada, kai nėra žinoma adresato nei gyvenamoji, nei darbo vieta ir tuo pačiu nėra aišku kur turi būti įteiktas atitinkamas procesinis dokumentas. Panašios problemos kildavo teismų praktikoje ir tais atvejais kai byloje būdavo daug byloje dalyvaujančių asmenų. Senasis CPK šias problemas sprendė gana paprastai, numatydamas tokiais atvejais galimybę įteikti atitinkamą procesinį dokumentą viešo paskelbimo būdu, t.y. paskelbiant atitinkamame laikraštyje. Ne paslaptis, jog tai yra kraštutinė priemonė, kuri tik minimaliai užtikrina šalies teisę gauti informaciją apie teismo posėdį, tačiau tam tikrais atvejais, kai neįmanoma pasinaudoti efektyvesiais procesinio įteikimo būdais, ši priemonė yra galima. Vis tik negalima pateisinti procesinių dokumentų įteikimo viešo paskelbimo būdu, kai esama daug byloje dalyvaujančių asmenų ir žinomi jų adresai. Didelių laiko bei finansinių išlaidų klausimai šiuo atveju turėtų būti sprendžiami kitais būdais. Naujajame CPK, kaip matėme, egzistuoja įteikimo bendrininkams bei atstovui institutai. Kaip papildoma nesančių asmenų procesinių teisių apsaugos garantija yra CPK 129 straipsnyje įtvirtinta įteikimo kuratoriui galimybė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CPK 130 str. I d. numatyta, jog įteikimas viešo paskelbimo būdu kai nėra žinoma adresato gyvenamoji ir darbo vieta yra galimas tik tokiu atveju, jeigu nėra galimybės paskirti kuratorių, o kai byloje yra daugiau ne dešimt byloje dalyvaujančių asmenų – tik jeigu nėra galimybės įteikti procesinius dokumentus vadovaujantis CPK 120 str., t.y. įgaliotam asmeniui. Negalimas šis įteikimo būdas ir tais atvejais, kai byloje dalyvaujančių asmenų yra daug, tačiau jie yra atstovaujami vieno ar kelių advokatų, kadangi šiuo atveju bus taikomas įteikimo tarp advokatų būdas.
Įteikimas kuratoriui. Šis procesinių dokumentų įteikimo būdas yra skirtas iki minimumo apriboti įteikimą viešo paskelbimo būdu ir yra žymiai už pastarąjį efektyvesnis atsakovo teisių ir teisėtų interesų realaus gynimo prasme. Šis pranašumas realiai pasireiškia tuo, jog kuratorius yra realiai egzistuojantis fizinis asmuo gaunantis visą procesinę informaciją ir turintis visas įstatyminio atstovo teises, taigi ir galintis realiai ginti atstovaujamojo asmens interesus. Dar kartą atkreiptinas dėmesys į tai, kad procesinių dokumentų įteikimas viešo paskelbimo būdu yra galimas tik tuo atveju jeigu nėra galimybės paskirti kuratoriaus.
Kuratoriaus paskyrimo procedūrą reglamentuoja CPK 129 str., kurio pirmojoje dalyje įvardintos dvi sąlygos, būtinos norint paskirti byloje kuratorių:
a) kuratorius gali būti skiriamas asmeniui, kurio gyvenamoji ar darbo vieta nėra žinoma arba, kuri neturi atstovaujančio organo (įrodinėjimo pareiga šiuo atveju priklauso suinteresuotam asmeniui); ir
b) tokiam asmeniui reikia įteikti procesinį dokumentą, sukeliantį būtinumą ginti jo procesines teises iki išnyks pirmajame punkte nurodytos sąlygos. Šie procesiniai dokumentai iš esmės yra įvardinti CPK 124 str. I d. Tai ieškinio pareiškimas, teismo šaukimas, atsiliepimas į pareikštą ieškinį, dublikas, pareiškimas, skundas.
Kuratorių skiria bylą nagrinėjantis teismas, suinteresuotos šalies prašymu. Suinteresuota šiuo atveju yra ta šalis, kurios procesinis dokumentas turi būti įteiktas, t.y. kurios naudai turėtų būti atliktas atitinkamas procesinis veiksmas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kalbant apie procesinių dokumentų įteikimą viešo paskilbimo būdu, šalies prašymo skirti byloje kuratorių nebuvimas, nagali būti laikomas negalimumu paskirti kuratorių. Šiuo negalimumu gali būti traktuojama tik tokia aplinkybė, kai kuratoriaus realiai neįmanoma paskirti dėl objektyvių priežasčių. Kitaip tariant, jeigu teismas mato, jog yra reali kuratoriaus paskyrimo galimybė, o šalis neprašo jo paskyrimo, jisai turėtų atsisakyti atlikti atitinkamą procesinį veiksmą, o atitinkamose bylose – paskirti jį savo iniciatyva (pvz.: ypatingosios teisenos, darbo, šeimos bylose). Sutinkamai su 129 str. II d. bylose dėl išlaikymo priteisimo ar tėvystės nustatymo, taip pat bylose susijusiose su šiomis bylomis, teismas gali paskirti kuratorių tik atlikęs atsakovo paieškos procedūrą (CPK 132 str.).
Aptariamas CPK 129 str. turėtų būti traktuotinas kaip specialusis ir papildantis CPK 39 str. Todėl sprendžiant kuratoriaus kompetencijos bei jo paslaugų apmokėjimo klausimus taikomos visos kuratoriaus institutą liečiančios bendrosios nuostatos. Manome, jog be jokių kliučių kuratoriumi galėtų būti skiriamas ir advokatas (aiškų jeigu jisai nėra suinteresuotos šalies atstovu). Procesinis dokumentas yra laikomas įteiktu adresatui nuo jo įteikimo kuratoriui dienos.
Siekiant išvengti piktnaudžiavimų kuratoriaus institutu CPK 131 str. II d. numato, jog šaliai, kuri melagingų duomenų pateikimu įtakojo nepagrįstą kuratoriaus paskyrimą ar viešą paskelbimą, bylą nagrinėjantis teismas gali skirti baudą iki vieno tūkstančio litų. To paties straipsnio pirmojoje dalyje sakoma, jog paaiškėjus kuratoriaus paskyrimo ar viešo paskelbimo nepagrįstumui, teismas nutartimi nustato įprastinį procesinių dokumentų įteikimo būdą, o esant būtinumui nutartimi atnaujina bylos nagrinėjimą nuo kuratoriaus paskyrimo ar įteikimo viešai paskelbiant momento.
Įteikimas viešo paskelbimo būdu. Įteikimas viešo paskelbimo būdu yra pats deklaratyviausias iš galimų procesinių dokumentų įteikimo būdų, suteikiantis adresatui mažiausiai galimybių susipažinti su atitinkamu procesiniu dokumentu. Todėl, kaip matėme jisai gali būti taikomas tik kraštutiniu atveju, kai nėra galimybės atitinkamo dokumento įteikti kitu būdu. Sutinkamai su CPK 130 str. IV d. šis įteikimas vykdomas paskelbiant vietos (pagal paskutinę žinomą adresato gyvenamąją ar darbo vietą ar juridinio asmens buveinės vietą) laikraštyje (tik jeigu toksai yra) ir viename iš pagrindinių Lietuvos Respublikos dienraščių (sprendžiant klausimą ar dienraštis yra pagrindinis turėtų būti atsižvelgiama į tiražą bei jo skaitomumą). Kalbant apie vietos laikraštį turimas galvoje laikraštis leidžiamas toje teritorijoje, kurioje buvo paskutinė žinoma adresato gyvenamoji ar darbo vieta). Tai gi, įstatymas numato dvigubą skelbimą. Jeigu atitinkamo vietos laikraščio nėra, skelbiama turėtų būti tik pagrindiniame Lietuvos Respublikos dienraštyje. Procesinis įteikimas vykdomas paskelbiant laikraštyje atitinkamą pranešimą, kurio turinys nurodytas CPK 130 str. IV d. Pranešime nurodoma:
1) teismas;
2) procesinio dokumento pobūdis (ieškinio pareiškimas, atsiliepimas į pareikštą ieškinį, asmuo, pateikiantis atitinkamą procesinį dokumentą ir pan.);
3) adresatas;
4) teismo posėdžio data (jeigu ji yra paskirta. Pavyzdžiui, jeigu kalbame apie ieškinio įteikimą, turėtų būti nurodytas terminas atsiliepimui pateikti, o posėdžio datos nebus).
Sutinkamai su CPK 130 str. V d. nurodytas pranešimas turi būti paskelbtas ne vėliau kaip prieš keturiolikadienų iki teismo posėdžio datos. Įstatymas nereglamentuoja, kada turi būti paskelbtas pranešimas, jeigu posėdžio datos nėra (pvz.: kai reikia įteikti ieškinį atsiliepimui pareikšti). Šiuo atveju turėtume taikyti įstatymo analogiją ir pranešimas turėtų būti paskelbtas ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų iki termino atlikti atitinkamą procesinį veiksmą pabaigos. Procesinis dokumentas yra laikomas įteiktu pranešimo paskelbimo spaudoje dieną. Kadangi procesinio dokumento įteikimas viešo paskelbimo būdu laiausiai tarnauja suinteresuotos įteikimu šalies interesams ir yra susijęs su papildomomis išladomis, CPK 130 str. III d. numato, kad šitoks įteikimas yra atliekamas prašančiosios šalies sąskaita. Sutinkamai su CPK 88 str. I d. 3 p., išlaidos susijusios su procesinių dokumentų įteikimu yra pripažįstamos išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu, todėl pralaimėjusi bylą šalis jas privalo padengti.

VII. Kiti įteikimo būdai
Aptariant kitus procesinio įteikimo būdus belieka paminėti dar keletą atvejų – tai procesinių dokumentų įteikimą teisme, įkalintiems asmenims, sukarintoms organizacijoms ir daugkartinį įteikimą.
Procesinių dokumentų įteikimas teisme. Šis procesinių dokumentų įteikimo būdas yra skirtas užtikrinti bylos nagrinėjimo koncentruotumo ir ekonomiškumo rincipo realizavimą civiliniame procese. Jis gali būti taikomas tada, kai adresatas yra teisme (pvz.: teismo posėdžio metu, arba kitoje byloje ir pan.). Šiuo atveju teismui yra sudaroma galimybė procesinį dokumentą įteikti tiesiogiai adresatui ir tuo pačiu išvengti jo persiuntinėjimo. CPK 127 str. numato, jog procesinius dokumentus galima adresatui įteikti pasirašytinai teisme. Ką reiškia įstatyme vartojama sąvoka pasirašytinai? Atsakymas čia galėtų būti gana vienareikšmiškas – priimdamas atitinkamą procesinį dokumentą adresatas turėtų pasirašyti CPK 124 str. I d. nurodytoje pažymoje. Jeigu procesinis dokumentas yra įteikiamas teismo posėdžio metu – pakanka pasirašymo teismo posėdžio protokole, nurodant, kad atitinkamas dokumentas yra gautas. Įstatyme vartojamas reikalavimas pasirašyti yra besąlyginis, todėl jo turėtų būti laikomasi ir tais atvejais, kai įteikiamas procesinis dokumentas, kurį įteikiant bendra tvarka nėra reikalaujama pasirašymo atitinkamoje pažymoje.
Įteikimas sukarintoms organizacijoms ir įkalintiems asmenims. Abiem nurodytais atvejais procesinį dokumentą įteikiantis asmuo susiduria su judėjimo laisvės ribojimu ir tam tikru didesnės drausmės reikalavimu. Savaime aišku, jog nei paštininkas, nei antstolis, nei kitas asmuo turintis teisę įteikti procesinius dokumentus neturės galimybės laisvai patekti, o juo labiau judėti atitinkamų organizacijų (pvz.: karinio dalinio) teritorijoje. Todėl įstatymas iš esmės numato įteikimo “per tarpininkus” procedūrą. CPK 125 straipsnis numato, kad procesiniai dokumentai sukarintoms organizacijoms yra įteikiami atitinkamos organizacijos ar jos padalinio vadui ar budėtojui (taikomi visi bendri įteikimo reikalavimai, pavyzdžiui pasirašymas ir pan.), kurie savo ruožtu privalo jį įteikti tiesioginiam adresatui. Procesinis dokumentas adresatui laikomas įteiktu nuo jo įteikimo kompetentingam pareigūnui dienos. Analogiška reglamentacija yra numatyta ir CPK 126 straipsnyje, kuriame numatyta, kad įkalintiems asmenims procesiniai dokumentai įteikiami per atitinkamos įkalinimo įstaigos administraciją.
Daugkartinis įteikimas. CPK 128 straipsnis numato, kad jeigu tas pats procesinis dokumentas adresatui yra įteikiamas kelis kartus, jis laikomas įteiktu pirmojo įteikimo dieną. Ši taisyklė leis teismui išvengti painiavos kai per neapsižiūrėjimą ar dėl kitų priežasčių tas pats procesinis dokumentas adresatui yra įteikiamas kelis kartus. Įteikimo momentas yra labai svarbus, kadangi būtent nuo jo neretai priklauso įvairių procesinių terminų skaičiavimas.

Ypatingoji teisena

Esminis bruožas, lėmęs savarankiškos ypatingosios teisenos susiformavimą – ypatingas valstybės interesas, kai ji privalo save identifikuoti su privačiu asmeniu, dalyvaujančiu tam tikruose privataus pobūdžio teisiniuose santykiuose, ir viešasis interesas, kad tam tikrų sąlygų egzistavimas prieš priimant vienokį ar kitokį sprendimą būtų patikrintas itin kruopščiai, o teismo (kuris ir atlieka patikrinimą) teisės nebūtų varžomos šių teisinių santykių dalyvių valios. Tokio pobūdžio sričių kasdieniniame gyvenime yra gana daug (pvz.: tėvystės teisių atėmimas, oficialių registrų tvarkymas, paveldėjimo teisės liudijimų išdavimas ir pan.) todėl atsižvelgiant į jų svarbumą vienas buvo pavesta įgyvendinti valstybės administraciniam aparatui, kitas – teisminei valdžiai. Būtent viešas interesas lėmė savarankiško proceso, pakankamai priešingo ginčo teisenai, susiformavimą. Paprastai minimi šią teiseną apibūdinantys bruožai – ginčo nebuvimas, inkvizitorinio principo galiojimas, proceso elastiškumas, teismo sprendimo absoliutumas (tai yra galiojimas visiems ir visų atžvilgiu, o ne tik konkrečioms ginčo šalims). Ginčo dėl teisės nebuvimas tarp visų įvardintų bruožų užima toli gražu ne pirmaujančią vietą. Tai įrodo ir įstatymų leidėjo pozicija, kuris prie nagrinėtinų ypatingąja teisena bylų priskyrė ir aiškias ginčo bylas, motyvuodamas tuo, jog teisėjo padėtis civiliniame procese taip pat dispozityvumo ir rungimosi principai praktiškai priverstų “kapituliuoti” teisėją šalių atžvilgiu, o viešąjį interesą įgyvendinti būtų praktiškai neįmanoma. Tad vienintelis motyvas, kuriuo remiantis “ginčo” bylos buvo įstatymu paskirtos nagrinėti ypatingąja teisena, – tikslingumas. Sprendžiant ginčo ir ypatingosios teisenos atribojimo problemas civilinio proceso teorijoje šiuo klausimu buvo sukurta ne mažai įvairiausių teorijų (tikslų, dalyko, priemonių ir pozityvistinė), iš kurių labiausiai paplitusi ir didžiausią pripažinimą išsikovojusi yra pozityvistinė teorija. Šios teorijos atstovai nekelia sau tikslo apibūdinti ypatingosios teisenos esmę. Jų nuomone, ypatingąja teisena yra nagrinėjamos bylos, kurias valstybė, tikslingumo sumetimais (atsižvelgdama į viešąjį interesą, bylos išnagrinėjimo greitumo ir proceso paprastumo poreikį) įstatymu priskyrė prie ypatingosios teisenos bylų. Tad vienintelis motyvas nustatant bylos nagrinėjimo tvarką yra tikslingumas, todėl aiškaus šių teisenų atribojimo kriterijaus nėra ir negali būti. Tuo būdu tampa aišku, kad tais atvejais, kai valstybėje egzistuoja viešasis interesas, kad tam tikroje byloje teisėjas vadovautųsi inkvizitoriniu principu, kad turėtų teisę neatsižvelgdamas į vieno ar kito asmens valią pradėti bylą ir galimai greitai ją išnagrinėti, bei pagaliau, kad nebūtų susietas tik bylos dalyvių argumentais, įstatymų skiria tokias bylas nagrinėti ypatingąja teisena.

Su esminiais ypatingosios ir ginčo teisenos skirtumais, minėta, susiduriame nagrinėjant procesinius principus, kurie dažniausiai yra kardinaliai priešingi. Ginčo teisenoje galioja dispozityvumo, rungimosi, žodiškumo, betarpiškumo ir viešumo principai, o ypatingojoje – oficialumo, inkvizitorinis, raštiškumo, betarpiškumo bei viešumo ribojimo principai, kurių realizavimas garantuoja tarp visų kitų tikslų, taip pat ir greitą bylos išnagrinėjimą. Aptarsime šiuos principus kiek detaliau.

Oficialumo principas. Procesas ypatingojoje teisenoje gali būti pradedamas tiek pareiškėjo, tiek ir teismo iniciatyva (pvz.: naujojo CPK 505 str.), jeigu egzistuoja tam įstatymo nustatytos sąlygos. Visiškai nesvarbu, iš kokių šaltinių teismas sužinojo šias sąlygas esant. Oficialumo principas paprastai yra ribojamas tik įstatymų numatytais atvejais (pvz.: ištuokos byla abiejų sutuoktinių sutikimu, gali būti pradėta tik sutuoktinių pareiškimu).

Inkvizitorinis principas. Nagrinėdamas bylą ypatingąja teisena, teismas privalo patikrinti visas aplinkybes, galinčias turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, neapsiribodamas vien proceso dalyvių pateikta medžiaga. Atsižvelgiant į šio principo galiojimą, paprastai ypatingojoje teisenoje nėra leidžiamas sprendimo už akių priėmimas. Šiuo atveju susiduriama su dviejų procesinių tikslų, keliamų ypatingajai teisenai, konkurencija – rūpinimasis tinkamu teisės realizavimu ir proceso koncentruotumas. Šiuo klausimu tiek teorijoje, tiek ir praktikoje, ypač paskutiniu metu yra labai daug ginčų. Arčiausiai optimalaus šios problemos sprendimo mums atrodo Prof. H.W. Fasching’o pasiūlymas, jog “tais atvejais, kai vienas iš proceso dalyvių neatvyksta į teismo posėdį, teismas turėtų nagrinėti bylą atvykusios šalies atžvilgiu.” Tai reikštų, jog teismas turi teisę nagrinėti bylą ir neatvykus vienam iš proceso dalyvių.

Žodiškumo ir viešumo principai. Ypatingojoje teisenoje praktiškai negalioja nei vienas iš šių principų. Sprendimai čia gali būti priimami be žodinio bylos nagrinėjimo iš esmės ir tik išimtinais atvejais įstatymai numato privalomą žodiškumo laikymąsį (pvz.: bylos, kylančios iš šeimos ar nuomos teisinių santykių). Įsakmaus žodiškumo principo nebuvimas nereiškia, jog teismas negali paskirti žodinio bylos nagrinėjimo. Atvirkščiai, teismas pats sprendžia, kuri iš bylos nagrinėjimo formų, konkrečiu atveju yra naudingesnė. Tą patį galima pasakyti ir apie viešumo principą.

Betarpiškumo principas. Šis principas ypatingojoje teisenoje veikia tik ribotai, nes nagrinėjančio bylą teismo sudėties pasikeitimas neturi jokios reikšmės tolesniam jos nagrinėjimui (byla neturi būti nagrinėjama iš naujo).

Literatūroje taip pat gana aktyviai yra ginčijamasi ar proceso dalyviai ypatingojoje teisenoje turi teisę būti išklausytos. Vyrauja nuomonė, jog tokia teisė egzistuoja, tačiau bylą nagrinėjantis teismas yra laisvas pasirinkti, kokia forma (raštu ar žodžiu) jisai išklausys proceso dalyvių.

Naujajame CPK ypatingosios teisenos klausimai yra reglamentuojami penktojoje dalyje. Atsižvelgiant į minėtas priežastis yra iš esmės keičiamas požiūris į šios teisenos esmę, atsisakant ginčo buvimo ar nebuvimo kaip esminio jos bruožo ir pereinant prie “tikslingumo” teorijos realizavimo ypatingojoje teisenoje. Šia prasme yra išplečiamas ypatingąja teisena nagrinėtinų bylų sąrašas (pvz.: papildomai atsiranda bylos dėl valdymo fakto nustatymo; hipotekos bylos ir pan.).

Naujojo CPK 443 straipsnyje įvardijami bendrieji ypatingosios teisenos principai, kurie nesiskiria nuo jau aptartųjų. 443 straipsnio penktojoje dalyje įtvirtinama nuostata, jog ypatingosios teisenos bylos nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, išskyrus kai įstatymas ar teismas numato kitaip. Dalyvaujančių asmenų neatvykimas į posėdį nekliudo teismui išnagrinėti bylą, išskyrus įstatyme numatytas išimtis, tačiau teismas neturi teisės priimti sprendimo už akių. Pagaliau septintojoje dalyje įtvirtinama taisyklė, jog teismas išnagrinėja bylą ypatingąja teisena nepriklausomai nuo to kyla ar ne ginčas dėl teisės, o aštuntojoje dalyje įtvirtinta teismo pareiga nustatyti objektyvią tiesą byloje.

Siūlomas naujas požiūris į ypatingosios teisenos esmę, mūsų nuomone, be kitų privalumų, taip pat iš esmės turėtų pagreitinti bylų, ypatingąja teisena, nagrinėjimą.