ASMENINĖS NETURTINĖS VERTYBĖS IR TEISĖS KAIP CIVILINIŲ TEISIŲ OBJEKTAI

TURINYS
ĮVADAS..............................3
I. ASMENINIŲ VERTYBIŲ, TEISIŲ IR TEISĖS SANTYKIS.........5
I.1. Termino “teisė” prasmė..............................5
I.2. Subjektinės teisės struktūra..............................6

II. ASMENINĖS NETURTINĖS VERTYBĖS IR TEISĖS KAIP CIVILINIŲ TEISIŲ OBJEKTAI..............................8
II.1. Lietuvos civilinės teisės reglamentuojamų santykių rūšys...............8
II.2. Asmeniniai neturtiniai santykiai – samprata, rūšys.................9
II.3. Civilinių santykių teisinio reglamentavimo principų ir asmeninių neturtinių vertybių santykis..............................11

III. SPECIFINĖS FIZINIŲ ASMENŲ CIVILINĖS TEISĖS IR JŲ ĮGYVENDINIMAS..............................15
III.1. Teisė į vardą ir jos gynimas..............................15
III.2. Asmens teisė į atvaizdą ir jos gynimas.........................16
III.3. Teisė į privatų gyvenimą ir jo slaptumą........................18
III.4. Asmens garbės ir orumo gynimas..........................21
III.5 Teisė į kūno neliečiamumą ir vientisumą ir jos gynimas..............23
III.6. Neleistinumas appriboti fizinio asmens laisvę....................24
III.7. Teisė pakeisti lytį..............................25
III.8. Autorių, gretutinės ir sui generis asmeninės neturtinės teisės ir jų gynimas....25

IŠVADOS..............................33
Literatūra..............................36

ĮVADAS
Žmogaus teisės- šiuolaikinės civilizacijos esminė vertybė. Jos yra ne tik teisinė, bet ir filosofinė, politinė, dorinė kategorija. Šiuo metu žmogaus teisių terminas yra įvairiai vartojamas : žmogaus teisės, žmogaus prigimtinės teisės , pagrindinės ( fundamentalios) teisės ir laisvės, pilietinės laisvės ir kt. (.) Kaip kurie autoriai pažymi, šios teisės ir laisvės nėra nei teisės, nei laisvės, bet yra siekiai ir standartai, kurie turi būti taikomi ir kuriais tuuri būti vadovaujamasi.
Šiuolaikinė žmogaus teisių ir laisvių samprata susiklostė filosofijos ir dviejų teisės doktrinų – prigimtinės ir pozityviosios –raidos įtakoje. Prigimtinė teisės doktrina žvelgia į žmogaus teises kaip į neatskiriamas nuo individo teises, kurių ištakos – protas, Dievo valia, žmogaus prigimtis. Pozityvizmas žvelgia į žmogaus te

eises kaip į valstybės duotas, nustatytas įstatymų ar kitų teisės aktų. (.) Dominuoja prigimtinė žmogaus teisių samprata. Ji įtvirtinta ir JTO Visuotinės žmogaus teisų deklaracijos 1 str. : „ Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems suteiktas protas ir sąžinė, ir jie turi elgtis vienas kito atžvilgiu kaip broliai.“
Žmogaus teisų sąvoka glaudžiai susijusi su žmogaus orumo sąvoka.
Dabartinė žmogaus teisų sistema atspindi kelerių šimtmečių filosofines ir teisines idėjas. Visą žmogaus teisių evoliucijos laikotarpį buvo vystomi trys svarbiausi žmogaus teisių aspektai – žmogaus integralumas, laisvė ir lygybė , taip pat ir pagarba kiekvieno žmogaus orumui. Šio proceso metu idealistiniai siekiai tapo ne tik kai kurių teisės aktų dalimi, atskirų valstybių teisinės sistemos komponentu, bet ir virto tarptautine žmogaus teisių apsaugos sistema.
Žmogaus teisių doktrina Lietuvoje kllostėsi kaip europinės žmogaus teisių kultūros dalis, grindžiama prigimtinių teisių nuostatomis. 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo rengiama atsižvelgiant į pagrindinius JTO ir ET dokumentus ir atitinka tarptautinius žmogaus teisių reikalavimus.
Nagrinėjant konstitucines teises , svarbu nepamiršti, kad jos detalizuojamos atskiruose įstatymuose, kurie ne visi priskirtini konstitucinės teisės reguliavimo sričiai. Tačiau ir tie teisės šaltiniai, kurie reguliuoja kitas teisės šakas, pvz. civilinis, baudžiamasis, procesiniai kodeksai ir kt., turi būti suderinti su konstitucine teise, kadangi konstitucinėms nuostatoms pagal jų teisinę galią teisės šaltinių sistemoje yra sk
kiriamas pagrindinis vaidmuo. Kitų teisės šakų normos yra subordinuotos pagal Konstitucijos reikalavimą.
Pagrindinė žmogaus teisų problema yra tų teisų ribų klausimas, kokiu pagrindu ir kokiu mastu gali būti žmogaus teisės varžomos, ribojamos ir ar jos apskritai gali būti varžomos.
Kaip jau buvo minėta, žmogaus teisės glaudžiai susijusios su orumo sąvoka. Anot A. Vaišvilos, „ iš tinkamumo gyventi visuomenėje kylantis žmogaus vertingumas ir laikytinas žmogaus orumu, kurio egzistavimo teisinė forma –teisių ir pareigų vienovė. Tai gali būti įrodymas, kad žmogaus orumas yra ne biologinė, ne „įgimta“ savybė, o teisės, etikos kategorija ; orumas kyla iš žmonių lygiateisių santykių ir skirtas žmonių santarvei ir bendradarbiavimui kurti bei garantuoti.“ Taigi teisė privalo apibrėžti žmogaus teises, kad būtų užtikrintas žmogaus orumas, žmonių santarvė ir bendradarbiavimas.
A. Vaišvila išskiria du teisės į orumą lygmenis: teisnumo ir subjektinės teisės.
Teisnumo lygmes teisė į orumą – tai žmogui nuo gimimo suteiktas formalus leidimas būti visuomenėje ir ugdyti savo gebėjimą tinkamai joje būti. Asmeniui neteikiamas joks konkretus gėris, o tik įsipareigojama netrukdyti jam susikurti tokį gėrį.
Žmogaus orumas kaip subjektinė teisė yra asmens teisė į tą konkretų savo asmens vertingumo laipsnį, kurį jis susikūrė tinkamu ( nekonfliktišku) savo buvimu visuomenėje, t.y. vykdomų pareigų mastu ir jų sudėtingumo laipsniu. Orumo mastas šiuo atveju priklauso nuo kiekvieno asmens pareigų vykdymo ir jo rezultatyvumo (t
tarkim, asmens laisvės atėmimas už nusikaltimą sunkų –jo orumo sumažinimas atitinkamai už pareigų nevykdymą).
Tai, kad orumas yra asmens tinkamumas santarvei , ir daro teisę į orumą visų žmonių teisų pagrindu. Visos žmogaus teisės turi pagrindą egzistuoti tik dėl žmogaus tinkamumo gyventi santarvėje su artimu. Anot A. Vaišvilos, teisės (teisnumas) suteikiamos, pripažįstamos žmogui tik tam, kad jis gebėtų tinkamai gyventi visuomenėje ir šitaip užtikrintų savo ir kitų asmenų saugumą ir laimę.
Konstitucija, būdama teisinės sistemos pagrindas, yra visų teisės šakų, taigi, ir civilinės teisės šaltinis. Pažymėtina, kad CK detalizuoja daugelį Konstitucijoje įtvirtintų teisų, nustato jų gynimo civilinius teisinius būdus. Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse nurodyta, jog Lietuvos civilinė teisė reglamentuoja tris civilinių teisinių santykių grupes : turtinius santykius, su turtiniais santykiais susijusius asmeninius neturtinius ir asmeninius neturtinius.

I. ASMENINIŲ VERTYBIŲ, TEISIŲ IR TEISĖS SANTYKIS
I.1. Termino „ teisė“ prasmė

A.Vaišvila , nagrinėdamas teisinių santykių sampratą, išskiria dvi termino „teisė“ prasmes : a) objektinės teisės; ir b) subjektinės teisės.
Anot A.Vaišvilos, „objektinė teisė – tai sistema pozityviosios teisės normų ir bendrųjų teisės principų, kurie nustato visiems teisės subjektams bendras elgesio taisykles (teises ir pareigas). Tai visa šalies nacionalinė teisė (įstatymai, tarptautinės ratifikuotos sutartys, įstatymų lydimieji aktai) ir bendrieji teisės principai (vyraujanti teisės samprata). Kiekvienam asmeniui ar organizacijai ji yra išorinė aplinka, kuri nė

ė vienam teisės subjektui asmeniškai nepriklauso, bet visiems vienodai galioja, visus vienodai įpareigoja“.
Subjektinė teisė, anot A.Vaišvilos, tai- konkrečiam asmeniui įstatymo leisto ar neuždrausto elgesio, ginamo valstybės prievarta, rūšis ir mastas. „ Teisė vadinama subjektine tada, kai priklauso konkrečiam asmeniui, dažniausiai yra įgyta jo paties individualiomis pastangomis (pareigų vykdymu). Pavyzdžiui, konstitucinė norma: „Lietuvos pilietis turi teisę į mokslą“ yra objektinės teisės norma ir įtvirtina teisnumo lygmens teisę į mokslą, o konkretaus asmens įgyta teisė studijuoti Mykolo Romerio universitete yra jo subjektinė teisė (įgyvendintas teisnumas), nes įgyta įvykdžius objektinės teisės nustatytas stojimo į šį universitetą pareigas. Objektinė teisė šiuo atveju yra tik bendras visiems vienodai adresuotas leidimas mokytis, o subjektinė teisė – konkretus pasinaudojimas tuo leidimu. Teisės norma, nustatanti turto paveldėjimą ir tokio paveldėjimo tvarką, yra objektinės teisės norma, o tai, kad , pavyzdžiui, Jonaičiui mirus, sūnus turi teisę paveldėti tėvo turtą, yra Jonaičio sūnaus subjektinė teisė“.
I.2. Subjektinės teisės struktūra
Subjektinė teisė , anot A. Vaišvilos, yra daugiaaspektė teisės kategorija. Ji yra trijų leidimų vienovė : 1) leidimas pačiam elgtis taip, kaip nustatyta teisės akte, -naudotis tam tikru visuomenės gėriu ( subjektinės teisės objektu) ; 2) leidimas reikalauti, kad kiti asmenys teisės turėtojo atžvilgiu susilaikytų nuo tam tikrų veiksmų arba vykdytų jo naudai pozityvią pareigą (grąžintų skolą, teiktų tam tikras paslaugas ir kt.) ; 3) leidimas kreiptis į kompetentingą valstybės instituciją, kad ši, panaudodama valstybės prievartą, priverstų antrąją santykio šalį įvykdyti pareigą, kurią ši privalo įvykdyti subjektinės teisės turėtojui pagal įstatymą arba sutartį. Svarbus subjektinės teisės požymis yra tas, kad turinio požiūriu ji garantuojama ne tik teisės turėtojo pareiga, bet ir kitų teisinio santykio dalyvių pareigomis, o formos požiūriu – valstybės prievarta. Autoriaus nuomone, be tokio garantavimo turėtume ne subjektinę teisę, o paprastą leidimą, pavyzdžiui, niekam neuždrausta eiti pasivaikščioti.
„Jeigu leidimas imtis tam tikros veiklos suponuoja būtinybę vykdyti tam tikrą pareigą kito teisės subjekto naudai, tai jau yra ne paprastas leidimas, o subjektinė teisė. Pareiga – antrasis subjektinės teisės , tiek teisinio santykio elementas. Teisinė pareiga –rūšis ir mastas privalomo elgesio, kuriuo yra legalizuojama visuomenėje konkretaus asmens subjektinė teisė –leidimas naudotis tam tikru gėriu. Tai privalomas teisinio santykio dalyvio elgesys, skirtas kitos teisinio santykio šalies teisėms įgyvendinti ir tuo remiantis savo teisei visuomenėje legalizuoti.
Pareiga, kaip ir subjektinė teisė, turi atitinkamą struktūrą ; ją sudaro tokie įpareigojimai : 1) atlikti kito asmens ar bendrijos naudai tam tikrus pozityvius veiksmus ; 2) nekliudyti subjektinės teisės turėtojui naudotis tam tikru gėriu (teisės objektu), į kurį jis turi teisę ; 3) atlyginti žalą , kurią asmuo, naudodamasis savo subjektine teise , padaro kito asmens teisėms. Teisinė pareiga yra subjektinės teisės – leidimų įgyvendinimo, legalizavimo visuomenėje priemonė.“
Objektinė teisė be subjektinės teisės būtų tik socialinė tvarka. Objektinę teisę kuria institucijos, o subjektinę teisę – ir teisiniai santykiai. A. Vaišvilos teigimu, kadangi objektinė teisė įgyvendinama teisiniais santykiais, tai kol nevirsta subjektine teise, ji nėra veikianti teisė. Teisinis santykis yra priemonė paversti bendruosius teisės normų nurodymus subjektinėmis visuomeninio santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis.Skirtingos politinės filosofijos, anot A.Vaišvilos, pirmumą teikia tiek vienai, tiek kitai. Tai panėti į ginčą, kas pirmiau atsirado-višta , ar kiaušinis. A.Vaišvilos vadovėlis paremtas subjektinės teisės pirmumu- teisė suvokiama pradedant subjektine teise, teisiniai santykiai atskleidžia, kaip įvairiose asmens interesų praktinių interesų įgyvendinimo situacijose subjektinė teisė atsiranda ir reiškiasi kaip konkrečių leidimų ir paliepimų vienovė.
Anot A. Vaišvilos, „platesniu požiūriu, teisėkūra- procesas nuo teisinio sumanymo, teisinės idėjos suformulavimo iki teisės normos priėmimo ir paskelbimo (promulgacijos). (.) Teisėkūros tikslas demokratinėje visuomenėje – formuluoti teisės normas siekiant užtikrinti žmogaus teisių saugą ir jų įgyvendinimą.“
Teisiniai santykiai skirstomi įvairiai, bet dažniausiai- pagal šakas, o būtent į : konstitucinius, administracinius, civilinius, šeimos, darbo, finansų ir kitus.
Teisinių santykių turinys-teisinių santykių dalyvių subjektinės teisės ir pareigos. O teisinių santykių objektas – tai tos vertybės, kurias santykio dalyviai gali legaliai įgyti ir kuriomis gali legaliai naudotis. Teisinių santykių objektu gali būti materialiosios ar dvasinės vertybės. Ta pati vertybė kartais gali būti kelių teisinių santykių objektas (pvz. asmens sveikata gali būti civilinių, administracinių, baudžiamosios teisės ir kitokių teisinių santykių objektas).

II. ASMENINĖS NETURTINĖS VERTYBĖS IR TEISĖS KAIP CIVILINIŲ TEISIŲ OBJEKTAI

II.1. Lietuvos civilinės teisės reglamentuojamų santykių rūšys
Civilinės teisės reglamentavimo objektą , kaip tam tikrą visuomeninių santykių sritį ir šiai sričiai priskiriamų santykių rūšis , apibūdina CK 1.1. straipsnio 1 dalis :
„ Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius. Įstatymų nustatytais atvejais šis kodeksas taip pat reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius“.
Remiantis šiuo straipsniu galima teigti, kad civilinės teisės reglamentavimo objektą sudaro trijų rūšių visuomeniniai santykiai :
– turtiniai santykiai ;
– asmeniniai neturtiniai santykiai, susiję su turtiniais santykiais;
– asmeniniai neturtiniai santykiai, nesusiję su turtiniais santykiais.
Minėto vadovėlio autorių nuomone, šeimos santykiai nėra savarankiška civilinių teisinių santykių grupė, o įsilieja į aukščiau nurodytą trijų elementų klasifikaciją.
CK 1.97 straipsnio 1 dalis civilinių teisinių santykių objektą apibūdina kaip materialų ir nematerialų :
„ Civilinių teisų objektai yra daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksmų rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės“.
„Turtinius santykius, kaip visuomeninių santykių rūšį, apibūdina šių santykių objektas – turtas. Tačiau turto apibrėžimas CK nesuformuluotas. Ekonomisto prof. H. Dauderio nuomone, turtu laikytina bet kas, kas turi vertę ir yra asmens nuosavybė. „
Kadangi mano referato tema yra siauresnė ir neapima turtinių civilinių santykių, plačiau šios srities nenagrinėsiu.

II.2. Asmeniniai neturtiniai santykiai –samprata, rūšys
„Asmeniniai neturtiniai santykiai nuo turtinių skiriasi savo objektu. Turtinių santykių objektas yra daiktai ir kitas turtas, kuris nėra neatskiriamai susietas su jo savininku. Tai reiškia, kad šio turto savininkas gali savo nuožiūra šiuos objektus kaip savo turtą gali perduoti kitiems asmenims. Visiškai kitokios yra asmeninių neturtinių santykių objekto savybės.
Asmeninių neturtinių santykių objektas yra ne turtas, o tam tikra asmens nuo jo neatskiriama įgimta arba įgyta savybė. Šio objekto ypatumas yra tai, kad jis neatskiriamas nuo jo turėtojo, nes jis yra jo substancija. Jis neturi ekonominės vertės, t.y., jo negalima įvertinti pinigais, todėl asmeninių neturtinių santykių objektas paprastai negali būti perleistas nei kitų asmenų nuosavybėn, nei perduotas kitiems asmenims naudotis (.).
Kiekviena asmens savybė yra jam pačiam reikšminga. Tačiau civilinė teisė reglamentuoja tik tuos asmeninius santykius , kurie yra reikšmingi ne tik pačiam asmeniui, bet ir visuomenei. Teisė paprastai neturi kištis į tuos asmeninius santykius. Todėl asmeninių neturtinių santykių reglamentavimas yra išimtinis civilinės teisės reglamentavimo objektas, t.y. civilinė teisė reglamentuoja tik tuos asmeninius neturtinius santykius, kuriuos numato CK arba kitas įstatymas. Vadinasi, jei įstatymai nenustato, kad vieni ar kiti asmeniniai neturtiniai santykiai yra reglamentuojami civilinės teisės normomis, tai jie ir nepatenka į civilinės teisės reglamentavimo sritį. Jeigu palyginsime asmeninių neturtinių santykių ir turtinių santykių priskyrimo prie civilinės teisės reglamentavimo srities būdus, tai pastebėsime esminį skirtumą – civilinė teisė reglamentuoja visus turtinius santykius, kurių nereglamentuoja viešoji teisė, o asmeninius neturtinius ne visus, o tik tuos, kuriuos nurodo CK arba kiti civiliniai įstatymai.“
Civilinės teisės reglamentuojami asmeniniai neturtiniai santykiai skirstomi į dvi rūšis:
-asmeninius neturtinius, susijusius su turtiniais ;
-asmeninius neturtinius, nesusijusius su turtiniais.
Vadovėlio „Civilinė teisė“ (1998) autoriai neturtiniais santykiais, susijusiais su turtiniais, vadina tokius santykius, kurie atsiranda dėl dvasinės kūrybos produktų : mokslo, literatūros, meno kūrinių, atradimų, išradimų bei pramonės pavyzdžių sukūrimo ir naudojimo. „Kūrėjas, sukurdamas atitinkamą kūrinį, įdeda į jį savo darbo ir pasiekia tam tikrą kūrybos rezultatą.. Jeigu tas dvasinės kūrybos produktas visuomenei yra naudingas, jį panaudodamas autorius įgyja asmenines neturtines ir su jomis susijusias turtines teises, o kartu ir neturtinius santykius, kurie susiję su turtiniais. Pavyzdžiui, asmuo, sukūręs literatūros kūrinį, įgyja šias asmenines neturtines teises: 1) autorystės teisę; 2) teisę į autorinį vardą ; 3) teisę į kūrinio paskelbimą , dauginimą ir platinimą ; 4) teisę į kūrinio neliečiamybę ; 5) teisę leisti versti kūrinį į kitas kalbas, taip pat turtinę kūrėjo teisę į autorinį atlyginimą (honorarą).“
Pirmajai rūšiai priskiriamų santykių objektas yra tokia asmeninė vertybė, kurios naudojimas gali sukurti turtinius santykius. Tokios vertybės yra autorystė, juridinio asmens pavadinimas, prekės ženklas. Pavyzdžiui, literatūros kūrinio autorius pagal sutartį gali kitam asmeniui suteikti teisę išleisti ir platinti kūrinį. Sudarius tokią sutartį tarp autoriaus ir kitų asmenų užsimezga ne tik asmeninio pobūdžio, bet ir turtiniai santykiai. Civilinė teisė privalo visus tokius santykius reglamentuoti, kad užtikrintų ne tik asmeninių neturtinių vertybių apsaugą, bet ir tų vertybių turėtojų turinių interesų gynimą nuo pažeidimų. Todėl CK 1.1. straipsnis nustato taisyklę, kad turtiniai ir asmeniniai neturtiniai santykiai, susiję su turtiniais, kaip civilinės teisės reglamentavimo objektai traktuojami vienodai.
Vadovėlyje „Civilinė teisė“ (1998), asmeniniai neturtiniai santykiai, nesusiję su turtiniais, apibrėžiami kaip visuomeniniai santykiai, kurie atsiranda dėl nematerialinių gėrybių, neatskiriamų nuo žmogaus ar žmonių organizuoto kolektyvo. Tos gėrybės nėra įvertinamos pinigais ar kitokiu turtu. Jos apibūdina asmenybę, atskleidžia jos visuomeninę, dorovinę vertę. Šioms vertybėms priklauso garbė, orumas, vardas, pavardė, asmens laisvė, neliečiamybė, buto neliečiamybė ir kt. Šios vertybės neatsiejamos nuo asmens, jų negalima perleisti, pasisavinti ar pan. Tačiau ne visus santykius, atsirandančius dėl šių gėrybių, reguliuoja civilinės teisės normos. Daugumą jų reguliuoja Konstitucijos normos, kitų teisės šakų normos.
Kaip jau buvo minėta aukščiau, asmeniniai neturtiniai santykiai, kurie nesusiję su turtiniais, paprastai nėra civilinės teisės reglamentavimo dalykas. Į civilinio teisinio reglamentavimo sritį tokie santykiai gali patekti tik pagal specialius įstatymo nustatytus pagrindus. Pavyzdžiui, garbės ir orumo bei kitų asmens specifinių asmeninių vertybių (vardo, atvaizdo, kūno ir patalpos neliečiamumo, privačios informacijos ir kt.) gynimas tampa civilinės teisės reglamentavimo objektu tik todėl, kad jie CK 2.2 – 2.27 straipsniuose apibrėžti kaip civilinės teisės normomis saugomos vertybės. Labai akivaizdžiai asmeninių neturtinių santykių, kaip civilinės teisės objekto, išskirtinumą rodo CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata , kad „ Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais“.
Lietuvos Civilinio Kodekso 1.114 straipsnyje pateikiamas nebaigtinis Lietuvos civilinės teisės saugomų asmeninių neturtinių teisų ir vertybių sąrašas : „ Civilinė teisė saugo asmenines neturtines teises ir vertybes, t.y. vardą, gyvybę, sveikatą, kūno neliečiamybę, garbę, orumą, žmogaus privatų gyvenimą, autoriaus vardą, dalykinę reputaciją, juridinio asmens pavadinimą, prekių ženklus ir kitas vertybes, su kuriomis įstatymai sieja tam tikrų teisinių pasekmių atsiradimą. Asmeninės neturtinės teisės gali būti perduodamos ar paveldimos įstatymų nustatytais atvejais arba jei tai neprieštarauja šių vertybių prigimčiai bei geros moralės principams ar nėra apribota įstatymų“.
„ Galima perduoti ar paveldėti tik tokias neturtines teises ir vertybes, kurios nėra neatskiriamai susijusios su jų turėtoju. Pavyzdžiui, galima perduoti ar paveldėti teises į prekių (paslaugų ) ženklus, nes tai numato įstatymas (.), tačiau negalima perduoti teisės į autoriaus vardą, nes tai prieštarautų šios teisės prigimčiai (.). Negalima perduoti teisės į kūno neliečiamumą, nes tai prieštarautų geros moralės principams, taip pat tai riboja įstatymai (CK 2.25 str.)“.
Taigi, kai kurios neturtinės vertybės tam tikrais atvejais gali turėti ir turi ekonominę išraišką, t.y., jie gali būti savarankiški civilinių teisinių santykių objektai.
Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso 1.115 straipsnyje pateikiama asmeninių neturtinių teisių, kaip civilinės teisės saugomo objekto, sąvoka. Jos apibūdinamos kaip ekonominio turinio neturinčios ir neatskiriamai su jų turėtoju susijusios teisės. Taip pat sakoma, jog asmeninės neturtinės teisės, susijusios su turtinėmis teisėmis, skiriamos nuo asmeninių neturtinių teisių, nesusijusių su turtinėmis teisėmis, remiantis tuo, kad pirmosios susijusios su objektyvia forma išoriškai išreikštu objektu (pvz. kūriniu).
II.3. Civilinių santykių teisinio reglamentavimo principai ir asmeninės neturtinės vertybės
Kaip jau buvo minėta aukščiau, objektinė teisė-tai valstybės nustatytų teisės normų ir principų sistema.
CK 1.2 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindiniai civilinių santykių teisinio reglamentavimo principai. Ši norma nėra vienintelė, įtvirtinanti civilinės teisės principus. Minėtas straipsnis pažymi, kad „ civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis jų subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir visokeriopos civilinių teisių gynybos principais.“
CK 1.2 straipsnio 2 dalyje sakoma, jog „ civilines teises gali apriboti tik įstatymai ar įstatymų pagrindu teismas, jeigu toks apribojimas būtinas viešėjai tvarkai, geros moralės principams, žmonių sveikatai ir gyvybei, asmenų turtui, jų teisėms ir teisėtiems interesams apsaugoti“.
Įvardyti civilinių santykių teisinio reglamentavimo principai skirti tiek valstybei ir jos institucijoms, tiek visiems civilinių teisinių santykių subjektams. Valstybė, reglamentuodama civilinius santykius, turi paisyti minėtoje normoje išdėstytų principų. Pats įstatymų leidėjas įsipareigoja juos gerbti ir jų laikytis. CK normas aiškinant ir taikant privalu remtis civilinės teisės principais, tai yra, komentuojamos normos turiniui reika suteikti tokią reikšmę, kad ji atitiktų principų dvasią ir jiems neprieštarautų.
Vienas iš civilinių santykių teisinio reglamentavimo principų –civilinių teisinių santykių subjektų lygiateisiškumas, yra konstitucinio lygiateisiškumo principo išraiška civilinėje teisėje. Lygiateisiškumas reiškia diskriminavimo draudimą, ir reikalavimą, kad vienodos situacijos būtų vertinamos vienodai, nebent dėl labai svarbių ir objektyvių priežasčių būtų pakankamo pagrindo vertinti jas skirtingai.
Lygiateisiškumas reiškia, kad visiems fiziniams asmenims pripažįstamas vienodas civilinis teisnumas.tai yra, visi asmenys laikomi vienodai vertingais teisnumo lygmeniu. Nagrinėjant civilinius ginčus teisme lygiateisiškumo principas reikalauja, kad vienodos faktinės sudėties bylos būtų sprendžiamos vienodai.
Šioje normoje lygiateisiškumo principas įtvirtintas pačiu bendriausiu požiūriu. Kituose CK straipsniuose šis principas konkretinamas. Tačiau lygiateisiškumas nėra tolygus visų subjektų lygybei. Todėl yra galimi tam tikri kai kurių rūšių subjektų teisinio reglamentavimo ypatumai. Tie ypatumai gali būti susiję su subjekto prigimtimi (viešasis ar privatus asmuo, verslininkas ar vartotojas), jo veiklos specifika). Įstatyme gali būti nevienodai reglamentuojamas tam tikrų kategorijų asmenų, kurių padėtis skirtinga, teisinis statusas.
Sutarties laisvės principas yra būtina rinkos ekonomikos funkcionavimo sąlyga. Jis reiškia, kad kiekvienas veiksnus asmuo turi teisę sudaryti sutartį su kuo nori, o sutarties šalys turi teisę savo susitarimu nustatyti bet kokias sąlygas, neprieštaraujančias įstatymasm,gerai moralei, teisės principams.
Nesikišimo į privačius reikalus principas atspindo Konstitucijos 22 ir 24 straipsniuose įtvirtintą asmens ir jo šeimos privataus gyvenimo neliečiamumo principą. Šis principas detalizuojamas CK 2.23 straipsnyje. Tačiau jis yra platesnis nei fizinio asmens privataus gyvenimo neliečiamumo principas. Kalbant apie verslo santykius, šis principas reiškia draudimą įstatymų neleistinais būdais ir metodais kištis į verslo santykius. CK 2.80 straipsnyje detalizuojant Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje garantuojamą asmens ūkinės laisvės ir iniciatyvos principą, įtvirtintas draudimas įstatymuose nenumatytais administraciniais metodais reglamentuoti juridinių asmenų veiklą. Tačiau, kaip ir bet kuris principas, šis principas nėra absoliutus. Todėl įstatyme galimi tam tikri šio principo ribojimai. Tokie ribojimai galimi, jeigu jie numatyti įstatyme, yra būtini ir jais siekiama apsaugoti Konstitucijos 22, 24, 46 straipsniuose ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje nurodytas vertybes.
Proporcingumo principas reiškia, kad įstatymų leidėjo ir kitų valstybės institucijų taikomi veiksmai turi būti proporcingi siekiamiems tikslams. Šis principas reikalauja interesų pusiausvyros (tiek viešojo ir privataus, tiek privačių interesų).Tai yra tam tikra „aukso vidurio“ paieška. Pvz., kištis į asmens privatų gyvenimą galima tik visuomenės saugumo sumetimais ar siekiant apginti kitas vertybes.
Neleistinumo piktnaudžiauti teise principo turinys atskleistas CK 1.137 straipsnio 3 dalyje. Čia nurodyta, kad piktnaudžiavimas teise – tai civilinės teisės įgyvendinimas tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeidžia ar varžo kitų asmenų teises ar įstatymo ginamus interesus ar daro žalą. Kadangi gyvena ne vienas, o visuomenėje, žmogus gali laisvai naudoti ir įgyvendinti savo teises tol, kol nepažeidžia kitų asmenų teisų. Todėl bet kuri subjektinė teisė turi ribas – jas nustato imperatyvios teisės normos ir kitų asmenų teisės bei teisėti interesai. Piktnaudžiavimas teise sukelia dvejopų civilinių teisinių padarinių. Pirma, asmens piktnaudžiaujant teise padaryta žala kitam asmeniui turi būti atlyginta (taikoma civilinė atsakomybė). Antra, piktnaudžiaujančio asmens teisė negali būti ginama.
Visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principas reiškia, kad asmuo turi teisę teisme ginti bet kurią savo pažeistą civilinę subjektinę teisę.
Dar viena civilinės teisės principas – draudimas riboti civilines teises kitaip nei įstatymo numatyta tvarka ir pagrindais. Šis principas reiškia, kad nė viena civilinė teisė nėra absoliuti. Įstatyme siekiant apginti tam tikras teisės ginamas vertybes gali būti nustatyti tam tikrų civilinių teisių ribojimai. Civilinės teisės įstatymo taip pat gali būti ribojamos siekiant apsaugoti viešėją tvarką, gerą moralę.
CK 1.5 straipsnyje kalbama apie teisingumo , protingumo ir sąžiningumo principus. Siekti teisingumo, reiškia siekti protingos skirtingų interesų pusiausvyros.

III. SPECIFINĖS FIZINIŲ ASMENŲ TEISĖS IR JŲ ĮGYVENDINIMAS
Kaip jau buvo minėta, civilinės principai konkretizuojami atskirose civilinės teisės normose.
Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso 2.20 – 2.27 straipsniuose įstatymų leidėjas nurodo kokios asmenų neturtinės teisės yra ginamos civilinės teisės. Nagrinėdama šias teises , referate remiuosi Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso II knygos komentaru (2002, P. 51-82).
III.1 Teisė į vardą ir jos gynimas
Teisė į vardą yra asmens neturtinė civilinė teisė ( CK 1.114 str.). Pagal LR CK 2.20 straipsnį, teisės į vardą sudedamosios dalys yra teisė į pavardę, vardą ar vardus, taip pat teisė į pseudonimą (išgalvotą vardą ar pavardę).
Asmens pavardė ir vardas yra asmenį individualizuojantys jo teisinio statuso elementai. Kiekvienas asmuo veikia, įgyja teisų ir pareigų savo vardu. CK 2.20 straipsnyje įtvirtintos normos draudžia įgyti teisių ir pareigų prisidengiant kito asmens vardu, pavyzdžiui, klastojant dokumentus, sudarant apsimestinį sandorį ar panašiai, ar kitokiu būdu neteisėtai veikti kito asmens vardu, pavyzdžiui, pasirašyti kito asmens vardu skundus ar pareiškimus ir t. t.
1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 7 str. 1 d. ( CK 3.161 str. 1 d.) nurodyta, kad vaikas gimdamas įgyja teisę į vardą. Vardo ir pavardės suteikimas vaikui reglamentuojamas CK 3.166 – 3.167 straipsniuose. Susituokusių asmenų teisė į pavardę ir buvusių sutuoktinių pavardės klausimai nutraukus santuoką reglamentuojami CK 3.31 , 3.67 , 3.69 straipsniuose. Asmuo gali turėti dvigubą vardą, tokiu atveju asmuo gali vartoti tik vieną iš jų arba abu. Asmuo, sudarydamas santuoką taip pat gali įgyti dvigubą pavardę.
Asmuo turi teisę pakeisti savo vardą ir pavardę. Pakeitus pavardę ar vardą , asmuo išsaugo pagal ankstesnę pavardę ar vardą įgytas teises ir pareigas.
CK 2.21 straipsnio 1 dalyje nustatyti teisės į vardą gynimo būdai. Teisė į vardą gali būti ginama keliais būdais. Pirma, galima pareikšti ieškinį, reikalaujant uždrausti veiksmus, kuriais pažeidžiama teisė į vardą. Antra, jeigu teisę į vardą pažeidžiantys veiksmai dar nėra atlikti, tačiau yra duomenų, kad šitaip gali būti (pvz., yra duomenų, kad ruošiamasi išleisti knygą, neteisėtai panaudojant asmens pseudonimą), galima pareikšti prevencinį ieškinį (CK 6.255 str.). Trečia, asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais, pažeidusiais jo teisę į vardą, padaryta turtinės ar neturtinės žalos, gali pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo ( tiek turtinės, tiek neturtinės). Neturtinės žalos dydžio komentuojama norma nereglamentuoja, todėl ji turėtų būti nustatoma vadovaujantis CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais.
Teisė į vardą yra asmens neturtinė teisė, todėl ji nėra paveldima. Tačiau asmens vardas yra neatsiejama šeimos, privataus gyvenimo dalis. Todėl, pažeidus vieno šeimos nario teisę į vardą, gali būti pažeidžiama ir kitų šeimos narių teisė į vardą. Tad komentuojamas straipsnis numato, jog mirusio asmens, kurio teisė į vardą buvo pažeista ir kuris nebuvo pareiškęs ieškinio dėl savo teisės į vardą gynimo, pažeistą teisę į vardą gali ginti sutuoktinis, tėvai ar vaikai. Kai asmuo buvo pareiškęs ieškinį dėl savo teisės į vardą gynimo, tačiau mirė iki teismo sprendimo, mirusiojo sutuoktinis , tėvai ar vaikai gali palaikyti ieškinį ir reikalauti toliau nagrinėti bylą.
III.2. Asmens teisė į atvaizdą ir jos gynimas
CK 2.22 straipsnyje sakoma, jog:

„ 1. Fizinio asmens nuotrauka (jos dalis), portretas ar kitoks atvaizdas gali būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat asmuo gali būti fotografuojamas tik jo sutikimu. Po asmens mirties tokį sutikimą gali duoti jo sutuoktinis, tėvai ar vaikai.
2. Asmens sutikimo nereikia, jeigu šie veiksmai yra susiję su visuomenine asmens veikla, jo tarnybine padėtimi, teisėsaugos institucijų reikalavimu arba jei fotografuojama viešoje vietoje. Tačiau asmens nuotraukos (jos dalies), padarytos šiais atvejais, negalima demonstruoti, atgaminti ar parduoti, jeigu tai pažemintų asmens garbę, orumą ar dalykinę reputaciją.
3. Fizinis asmuo, kurio teisė į atvaizdą buvo pažeista, turi teisę teismo tvarka reikalauti nutraukti tokius veiksmus bei atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Po asmens mirties tokį ieškinį turi teisę pareikšti jo sutuoktinis, vaikai ir tėvai.“
Asmens teisė į atvaizdą yra asmeninė neturtinė teisė ( CK 1.114 str.). Žodį „atvaizdas“ reikia suprasti kaip tokiu būdu ir apimtimi užfiksuotas asmens kūno dalis, kad įmanoma identifikuoti vaizduojamą asmenį.
Šios teisės turinys –nedavusio sutikimo asmens negalima fotografuoti, taip pat atgaminti, parduoti, demonstruoti, spausdinti ar kitokiu būdu platinti jo nuotraukos ar jos dalies, portreto ar kitokio atvaizdo. Fotografavimas šiuo atveju turi apimti ir filmavimą bei kitokius asmens atvaizdo fiksavimo būdus ( fotomontažą, tapymą, skulptūrą ir pan.). Ši norma įtvirtina bendrąją taisyklę, kad visais atvejais reikia asmens sutikimo. Asmuo savo sutikimą būti fotografuojamas gali išreikšti bet kuria forma. Be to, kiekvienu atveju būtina nustatyti sutikimo ribas. Asmuo galėjo sutikti būti fotografuojamas, tačiau tai dar nereiškia, kad jis davė ir sutikimą savo nuotrauką naudoti reklamos tikslais ir panašiai. Taigi asmens teisės į atvaizdą pažeidimas vienu atveju gali reikšti deliktą, o kitu –sutarties pažeidimą. Todėl kiekvienu atveju reikia aiškintis tikruosius asmens ketinimus.
Tačiau, nė viena subjektinė teisė, kaip ir teisė į atvaizdą, nėra absoliuti. Todėl galimi protingi šios teisės ribojimai. Jeigu asmens fotografavimas ar jo nuotraukų publikavimas yra pateisinamas tam tikru viršuoju interesu, asmens sutikimo nereikia. Pavyzdžiui, teisėti veiksmai, nepažeidžiantys asmens teisių į atvaizdą, yra asmens, darančio nusikaltimą, fotografavimas, dingusio, ieškomo, įtariamo padariusiu nusikaltimą asmens nuotraukos ar fotoroboto rodymas ir pan. Tačiau, asmens , kurio, kaip tariamo nusikaltėlio ar įtariamojo , nuotrauka buvo rodoma neturint pakankamo pagrindo jį įtarti, pažeistą teisę į atvaizdą būtina ginti.
Komentuojamo straipsnio 2 dalis yra specialioji norma, nustatanti to paties straipsnio 1 dalies taisyklės išimtis, kai fotografuoti (filmuoti) asmenį nereikia jo sutikimo. Pirma, asmens sutikimo jį fotografuoti nereikia, jei jis fotografuojamas dėl savo visuomeninės, tarnybinės veiklos, t.y. toks asmuo yra viešas. Skiriamos 2 viešų asmenų rūšys : 1) ex officio vieši asmenys , t.y. dėl savo einamų pareigų, veiklos ar visuomeninės padėties nuolat sulaukiantys visuomenės dėmesio ir pagrįstai ją dominantys (politikai, pareigūnai, aktoriai, verslininkai); 2) vadinamieji trumpalaikiai vieši asmenys, kurie sulaukia visuomenės dėmesio dėl tam tikro įvykio arba poelgio, tačiau tik trumpai.
Ex officio viešus asmenis galima fotografuoti be jų sutikimo visada, išskyrus atvejus, kai fotografavimas reikštų ir jiems pripažįstamos teisės į privatų gyvenimą pažeidimą. Toks viešas asmuo neturėtų būti viešai fotografuojamas be jo sutikimo viešoje valdoje ar jo privačioje vietoje, kai jis aiškiai išreiškia nenorą būti fotografuojamas, o situacija, kai jis fotografuojamas, nepasižymi jokiu visuomeniniu interesu. Vertinant svarbu atsižvelgti, kokiais tikslais viešas asmuo fotografuotas : tikrai siekta visuomenę informuoti apie jo veiklą ar tik norėta tą asmenį įžeisti, pažeminti. Pastaruoju atveju fotografuoti reiškia piktnaudžiauti teise.
Trumpalaikiai vieši asmenys be jų sutikimo gali būti fotografuojami tik dalyvaudami įvykyje ar atlikdami veiksmus, dėl kurių sulaukia išskirtinio visuomenės dėmesio, ar iškart po to.
Antra išimtis yra asmens fotografavimas teisėsaugos institucijų reikalavimu.
Trečia išimtis – tai asmens fotografavimas (filmavimas) viešoje vietoje : gatvėje, parduotuvėje, parke, teatre, valstybės įstaigoje, restorane ir pan. Ši išimtis taikoma tiek privatiems, tiek viešiems asmenims. Pavyzdžiui, asmens teisės į atvaizdą nepažeidžia vaizdo (stebėjimo) kamerų įrengimas parduotuvėse, bankuose, gatvėse, nes tai daroma visų saugumui.
Net ir viešoje vietoje esantis privatus asmuo turi teisę išreikšti savo nenorą būti fotografuojamas. Jo valia turi būti gerbiama, nes ir būdamas viešoje vietoje jis nepraranda savo privatumo ir individualumo.
Komentuojama norma, minėtais atvejais leisdama fotografuoti asmenį be jo sutikimo, kartu numato išlygą, kad be asmens sutikimo padarytų nuotraukų, ar kitokio asmens atvaizdo negalima rodyti, atgaminti ar kitaip publikuoti, jeigu tai žemintų jo garbę, orumą ar dalykinę reputaciją. Jeigu tokių nuotraukų publikavimas kartu reiškia ne tik asmens teisės į atvaizdą, bet ir jo teisės į privatų gyvenimą ar garbės ir orumo pažeidimą, gali būti reiškiami reikalavimai remiantis tiek CK 2.22 straipsniu, tiek 2.23 ar 2.24 straipsniais, t.y. tokiais atvejais galima ieškinių konkurencija.
Teisę į atvaizdą galima ginti kelias būdais: reikalauti uždrausti veiksmus, pažeidžiančius šią teisę ; reikšti prevencinį ieškinį, t.y. reikalauti uždrausti atlikti veiksmus, kurie galėtų pažeisti teisę į atvaizdą ; reikalauti atlyginti turtinę ar neturtinę žalą ( CK 6.250 str.).

III.3. Teisė į privatų gyvenimą ir jo slaptumą
CK 2.25 straipsnyje detalizuojamas Konstitucijos 22, 24-25 straipsniuose ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintos žmogaus teisės į privatų gyvenimą gynimas civiliniais teisiniais būdais .

2.23 str. 1 dalis pakartoja Konstitucijos 22 straipsnio nuostatą, kad fizinis asmuo turi teisę į savo privataus gyvenimo neliečiamumą. Privataus gyvenimo neliečiamumas reiškia, kad informaciją apie privataus asmens gyvenimą galima skelbti tik jo sutikimu. Įstatyme nenumatyta, kokia forma turi būti išreikštas toks sutikimas. Privataus gyvenimo apsauga taip pat reiškia, kad asmuo turi teisę pats spręsti, kokią informaciją ir kiek jos atskleisti viešai apie savo privatų gyvenimą. Todėl asmuo turi teisę atsisakyti atskleisti informaciją apie savo privatų gyvenimą (pvz. per visuotinį gyventojų surašymą).
Privatus yra toks gyvenimas, kuris vyksta ne viešumoje, tai sritis, kurioje asmuo turi teisę būti paliktas vienas ir kur visuomenė neturi teisės kištis, t.y. vidiniai asmens šeimos santykiai, jo lytinis, dvasinis, religinis gyvenimas, sveikatos būklė, privatus susirašinėjimas, privatūs pokalbiai, telefono numeris, elektroninio pašto adresas ir t.t.
Teritorijos požiūriu privataus gyvenimo sritį sudaro asmens gyvenamoji patalpa, privati žemės valda, taip pat patalpos, kurias asmuo naudoja savo ūkinei, komercinei ar profesinei veiklai. Todėl neteisėtas įėjimas į tokias patalpas , neteisėtas jų apieškojimas taip pat gali reikšti teisės į privatų gyvenimą pažeidimą. Privataus gyvenimo sritį taip pat sudaro privati informacija, saugoma asmens darbo kompiuterio atmintyje.
Tačiau asmens privataus gyvenimo dalis nėra informacija, skelbiama viešuose registruose, pavyzdžiui, asmens gimimo data, lytis, šeiminė padėtis, turimas nekilnojamasis turtas ar kitokios daiktinės teisės, nes, jame paskelbta, ji tampa vieša.
Minėto straipsnio 3 dalyje nustatytas dar vienas draudimas, susijęs su privataus gyvenimo apsauga – rinkti informaciją apie privatų asmens gyvenimą (išskyrus motyvuotą teismo sprendimą). Informacijos rinkimo samprata apima visus įmanomus informacijos rinkimo būdus: asmens sekimą, jo paties ir jo būsto ar kitos privačios valdos stebėjimą, telefono pokalbių (tiek privačių, tiek darbo telefonu) klausymąsi, asmens, jo daiktų ir būsto apieškojimą, asmens pažįstamų apklausą ir t.t.
Aptariama norma draudžia rinkti informaciją tik apie privatų asmens gyvenimą. Todėl ji netaikoma, kai apie asmenį renkama informacija, neesanti jo privataus gyvenimo dalis (pavyzdžiui, kreditorių renkama informacija apie skolininko skolas), tačiau ir tokios surinktos informacijos negalima naudoti ne pagal paskirtį.
Jeigu pateikti tam tikrą informaciją teisės aktuose numatyta kaip būtina tam tikrų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo sąlyga, tai ją galima reikalauti pateikti ( pvz., asmens pajamų deklaravimas). Tačiau ir tokiu atveju gautos apie asmenį informacijos negalima skelbti.
Asmuo turi teisę susipažinti su apie jį surinkta informacija.
Komentuojama norma numato išimtį, leidžiančią rinkti ir skleisti informaciją apie viešą asmenį. Pripažįstama, kad vieši asmenys taip pat turi teisę į privatų gyvenimą, tačiau ne tokia pat apimtimi, kaip privatūs asmenys. Komentuojamoje normoje turimi omenyje tik ex officio vieši asmenys.
Atsižvelgiant į tai, kad viešas asmuo savo padėtį visuomenėje išsikovoja būtent iš dalies dėl visuomenės dėmesio jam, taip pat į tai, kad nuo viešų asmenų elgesio ir jų priimamų sprendimų priklauso konkrečių žmonių ar visos visuomenės likimas, visuomenė teisėtai ir pagrįstai suinteresuota žinoti apie tokius asmenis daugiau nei apie privačius. Todėl CK skirtingai reglamentuoja privataus ir viešo asmens privataus gyvenimo apimtį ir jo gynimą. Viešas asmuo negali pretenduoti į tokį pat privataus gyvenimo gynimą kaip privatus asmuo. Tačiau tai nereiškia, kad informaciją apie viešą asmenį galima rinkti bet kokiu būdu ir skelbti bet kokią informaciją. Pirma, ir informaciją apie viešo asmens gyvenimą galima rinkti tik teisėtais būdais. Antra, surinktos ar turimos informacijos apie viešo asmens privatų gyvenimą paskelbimas turi atitikti normoje numatytą tikslą , t.y. skelbiant tą informaciją siekiama informuoti visuomenę, patenkinti jos teisėtą ir pagrįstą interesą žinoti atitinkamus viešo asmens privataus gyvenimo faktus, o ne jį apšmeižti, pažeminti ar patenkinti visuomenės smalsumą.
Kalbant apie asmens teisę į privatų gyvenimą, pažymėtina, kad tokiais atvejais yra dviejų lygiaverčių konstitucinių vertybių –teisės į privatų gyvenimą (Konstitucijos 22 str.) ir visuomenės teisės žinoti (arba spaudos laisvės), t.y. teisės skleisti informaciją konfliktas (Konstitucijos 25 str.). Todėl kiekvienoje byloje būtina ieškoti protingos ir sąžiningos šių dviejų teisės ginamų vertybių pusiausvyros. Privataus asmens atveju pirmenybė turėtų būti teikiama jo privataus gyvenimo gynimui, tuo tarpu viešo asmens atveju –viešajam interesui, t.y. visuomenės teisėtam ir pagrįstam interesui žinoti, nes tai gali turėti įtakos objektyviai visuomenės nuomonei apie tam tikrą viešą asmenį.
Nė viena subjektinė teisė, taigi ir teisė į privatų gyvenimą nėra absoliuti. Taigi galimi protingi jos ribojimai. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje numatyta, kad teisė į privatų gyvenimą gali būti ribojama, jeigu yra visos tokios sąlygos : a) galimybė riboti (pagrindas) yra numatyta įstatyme ; b) riboti būtina demokratinėje visuomenėje ; c) ribojimo tikslas : galima riboti, jeigu siekiama bent vieno iš tokių tikslų – valstybės saugumo, viešosios tvarkos, valstybės ekonominės gerovės interesų apsaugos, užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti gyventojų sveikatą ar dorovę arba kitų žmonių teises ir laisves.
Pažeista teisė į privatų gyvenimą gali būti ginama tokiais civiliniais teisiniais būdais : 1) pareiškiant ieškinį dėl veiksmų, kuriais pažeidžiama teisė į privatų gyvenimą, nutraukimo ; 2) pareiškiant ieškinį dėl veiksmų, kurie dar nebuvo atlikti, uždraudimo ; 3) reikalauti atlyginti padarytą turtinę ir neturtinę žalą.
III.4. Asmens garbės ir orumo gynimas
Asmens garbė ir orumas yra asmeninės neturtinės vertybės, kurias gina teisė, įskaitant ir civilinę teisę (CK 1.114 str.) Teisė į garbės ir orumo gynimą garantuojama Konstitucijos 21 straipsnyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnyje. Asmens garbę ir orumą gina ir baudžiamoji teisė. Asmens garbės ir orumo gynimą civilinės teisės priemonėmis plačiau reglamentuoja CK 2.24 straipsnis.
Asmens garbė –tai visuomenės pripažįstama pagarba už nuopelnus, geras asmens vardas. Asmens orumas -subjektyvus asmens savęs vertinimas, savo vertės pajautimas.
Tiek teisė į privatų gyvenimą, tiek garbė ir orumas gali būti pažeidžiami paskleidžiant apie asmenį tam tikrą informaciją. Kai apie asmenį paskleidžiama teisinga, t.y. tikrovę atitinkanti informacija, esanti jo privataus gyvenimo dalis, pažeidžiama asmens teisė į privatų gyvenimą. Tuo tarpu garbė ir orumas pažeidžiami paskleidžiant apie asmenį išgalvotą, tikrovės neatitinkančią informaciją.
Sąvoka „duomenys“ reiškia nurodytas, konstatuotas tam tikras aplinkybes, faktus, t.y. informaciją, kurios tikrumą galima patikrinti taikant tiesos ir netiesos kriterijus. Todėl komentuojama norma netaikoma nuomonei. Tačiau reikšdamas nuomonę tokiu būdu, forma ar priemonėmis, kurios akivaizdžiai žemina kito asmens garbę ir orumą, ir vien turėdamas tikslą kitą žmogų pažeminti, asmuo piktnaudžiauja savo teise reikšti nuomonę (CK 1.137 str., 3 d.), todėl privalo atlyginti tokiu piktnaudžiavimu kitam asmeniui padarytą turtinę ar neturtinę žalą. Bet šiuo atveju negalima reikalauti taikyti kito garbės ir orumo gynimo būdo –paneigimo.
Komentuojama norma įtvirtina paskleistų duomenų ir tikrovės neatitikimo prezumpciją. Ar paskleisti tikrovės neatitinkantys duomenys žemina asmens garbę ir orumą, yra fakto klausimas. Tai, kad buvo pažeista garbė ir orumas, turi įrodyti ieškovas.

Asmens garbė ir orumas ginami teismo tvarka taikant įvairius gynimo būdus. Pirma, asmuo gali reikalauti, kad teismas įpareigotų atsakovą paneigti paskleistus duomenis. Paneigimo forma turi atitikti duomenų paskleidimo formą. Antra, asmuo gali reikalauti atlyginti padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Taip pat gali būti reiškiamas prevencinis ieškinys.
CK 2.24 str. 2 dalis nurodo garbės ir orumo gynimo ypatumus, kai tikrovės neatitinkantys duomenys paskleisti per visuomenės informavimo priemones. Įstatymas nustato privalomą ikiteisminę tokių ginčų sprendimo formą. Asmuo šiuo atveju gali kreiptis į teismą su ieškiniu dėl garbės ar orumo gynimo tik jei visuomenės informavimo priemonė atsisakė paskelbti paneigimą arba to nepadarė per dvi savaites. Tačiau tokiu atveju asmuo išsaugo teisę reikalauti atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Galimi du atsakomybės variantai. Pirma, už asmens garbės ir orumo pažeidimą gali atsakyti pati visuomenės informavimo priemonė. Visuomenės informavimo priemonės atsakomybė galima trimis atvejais : a) kai visuomenės informavimo priemonė , paskleisdama apie asmenį duomenis, žinojo arba turėjo žinoti, kad jie neatitinka tikrovės. Visuomenės informavimo priemonė yra sąžininga, jei padarę viską, ką konkrečioje situacijoje buvo įmanoma padaryti siekiant nustatyti teikiamos informacijos tikrumą ; b) kai tikrovės neatitinkančius duomenis paskelbė visuomenės informavimo priemonės darbuotojai. Šiuo atveju nesvarbu, ar visuomenės informavimo priemonė žinojo, ar turėjo žinoti, kad tie duomenys neatitinka tikrovės ; c) kai duomenys, neatitinkantys tikrovės, paskelbti nenurodant juos paskelbusio asmens, t.y. anonimiškai, o visuomenės informavimo priemonė atsisako įvardinti juos paskelbusį asmenį. Kai yra pareikšti du reikalavimai – paneigti paskleistus duomenis ir atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, kiekvieno atsakomybės subjektai gali skirtis. Vienu atveju už viską atsakinga visuomenės informavimo priemonė, kitu atveju paneigti paskelbtus duomenis privalės visuomenės informavimo priemonė, o atlyginti padarytą turtinę ir neturtinę žalą- pirminis informacijos šaltinis.
Pagal komentuojamo straipsnio normas, viešas asmuo nesinaudoja tokiu pat garbės ir orumo gynimu kaip privatus asmuo. Šiuo atveju pirmenybė teikiama teisei skleisti informaciją ir reikšti nuomonę. Sprendžiant dėl asmens, paskleidusio nuomonę, atsakomybės , svarbiausia yra duomenų paskleidimo tikslas ir juos paskleidusio asmens elgesys. Jeigu asmuo skelbia duomenis apie viešą asmenį vieno norėdamas šį įžeisti, pažeminti, pakenkti, atsakomybė atsiranda bendraisiais pagrindais.
Garbė ir orumas yra fizinio asmens savybės. Kalbant apie juridinius asmenis vartojama dalykinės reputacijos sąvoka, kuri juridinio asmens atveju reiškia gerą firmos vardą. Tikrovės neatitinkančios žinios gali būti paskleistos ir apie juridinį asmenį. Tokie veiksmai gali padaryti asmeniui tiek turtinės, tiek neturtinės žalos. Todėl komentuojamo straipsnio taisyklės taikomos siekiant apginti ir juridinio asmens reputaciją.

III.5. Teisė į kūno neliečiamumą ir vientisumą ir jos gynimas
Tai- dar viena asmeninė neturtinė fizinio asmens teisė , įtvirtinta CK 2.25 straipsnyje. Fizinis asmuo neliečiamas. Fizinio asmens neliečiamumas – tai jo teisė pačiam spręsti dėl intervencijos į jo kūną ir teisė reikalauti, kad be jo sutikimo jo kūnui nebūtų taikoma jokia intervencija. Šią teisę saugo ir gina ne tik civilinė teisė. Pavyzdžiui, baudžiamoji teisė nustato baudžiamąją atsakomybę už žmogaus kūno sužalojimą, susargdinimą, smūgių sudavimą, išžaginimą ir t.t. Be paties asmens valios ir laisvo sutikimo su juo negali būti atliekami jokie moksliniai, medicinos bandymai ar tyrimai. Medicinos mokslinius tyrimus reglamentuoja įstatymai. Toks sutikimas turi būti išreiktas raštu.
Pagal minėto straipsnio nuostatas, atlikti intervenciją į žmogaus kūną , pašalinti jo kūno dalis ar organus galima tik asmens sutikimu. Pažymėtina, kad iki duodamas sutikimą, asmuo turi būti išsamiai informuotas, kas jam bus daroma. Tik išsamiai informuoto asmens sutikimas gali būti pakankamu pagrindu atlikti intervenciją į jo kūną. Komentuojama norma numato išimtį, kad asmens sutikimo nereikia, jeigu yra būtinojo reikalingumo situacija, ir yra situacija, kai intervencija į jo kūną yra būtina, neišvengiama ir vienintelė priemonė išgelbėti jo gyvybę, kai jai gresia realus pavojus, o pats asmuo negali išreikšti savo valios. Esant šioms sąlygoms, intervencija į asmens kūną galima ir be asmens sutikimo ar teismo leidimo , jeigu bet koks delsimas sukeltų žmogaus mirtį ar padarytų jam kitokią nepataisomą žalą. Tačiau žmogaus, visiškai suvokiančio jo gyvybei gresiantį pavojų ir sugebančio adekvačiai išreikšti savo valią, prieš jo valią negalima gydyti., t.y. CK įteisina pasyviąją eutanaziją.
Įstatymų numatytais atvejais, kai yra pateisinamas pagrindas, intervencija į žmogaus kūną galima ir prieš jo valią, esant teismo sprendimui ją atlikti. Pavyzdžiui ,tiriant baudžiamąją bylą asmens kraujas gali būti paimamas be įtariamojo sutikimo.
Asmuo raštu gali nustatyti savo kūno panaudojimo būdą po mirties, laidojimo tvarką ir būdą. Tačiau nurodyta tvarka ir būdas negali prieštarauti gerai moralei, visuomenės saugumui.
Žmogaus audinių, organų donorystės ir transplantavimo tvarką nustato įstatymas. Žmogaus kūnas, jo dalys ar organai ar audiniai negali būti komercinių sandorių dalyku. Tokie sandoriai yra niekiniai. Sąvoka „komercinis“ šios normos požiūriu reiškia naudos, pelno gavimą, t.y. vienkartinį ar nuolatinį pasipelnymą.

Asmuo, kurio teisė į kūno neliečiamumą ir vientisumą buvo pažeista, turi teisę reikalauti iš kaltų asmenų atlyginti turtinę ir neturtinę žalą .

III.6. Neleistinumas apriboti fizinio asmens laisvę
Asmens teisė į laisvę yra viena iš pagrindinių asmens teisių, įtvirtintų Konstitucijos 20 straipsnyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnyje.
CK 2.26 straipsnyje sakoma, kad „fizinio asmens laisvė neliečiama. Veiksniam asmeniui taikyti kokią nors priežiūrą ar apribojimus galima tik paties asmens sutikimu, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais.“
Draudimas riboti asmens laisvę nėra absoliutus. Asmens laisvės ribojimas ar jos visiškas atėmimas gali būti taikoma įstatymų nustatytais atvejais, pagrindais ir tvarka kaip kriminalinė bausmė, kaip kardomojo sulaikymo priemonė, kaip administracinės atsakomybės priemonė ir panašiai.
Asmuo į sveikatos priežiūros įstaigas gali būti paguldytas tik jo sutikimu. Šis gali būti išreikštas raštu, žodžiu ar numanomas iš konkliudentinių veiksmų. Įstatymas nustato 2 šios bendrosios taisyklės išimtis , kai asmuo į sveikatos priežiūros įstaigą gali būti paguldytas be jo sutikimo .Pirma. tai atvejai, kai asmens gyvybei gresia pavojus, o asmuo negali išreikšti savo valios. Antra, asmuo į stacionarią sveikatos priežiūros įstaigą gali būti paguldytas prievarta, jeigu šito reikia visuomenės interesais, pavyzdžiui, jis serga pavojinga užkrečiama liga.
Komentuojamo straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad veiksnaus asmens psichikos būklė gali būti tiriama tik jo paties sutikimu. Tačiau galimos šios taisyklės išimtys. Asmens psichikos būklė gali būti tiriama prieš jo valią teismo leidimu ir be tiriamojo asmens sutikimo, taip pat, asmeniui neatidėliotina, skubi psichiatrinė medicinos pagalba gali būti teikiama be jo sutikimo, kai jo gyvybei gresia pavojus (pavyzdžiui, jis mėgina nusižudyti).
Veiksnų asmenį paguldyti į psichiatrinę gydymo įstaigą galima tik jo paties sutikimu. Priverstinei asmens hospitalizacijai psichiatrinėje gydymo įstaigoje jo sutikimo nereikia, jeigu jis yra neveiksnus. Tokiu atveju jis paguldomas į gydymo įstaigą jo globėjo sutikimu, tačiau ne ilgiau kaip dviems paroms. Asmuo, esantis veiksnus, tačiau sergantis sunkia psichikos liga ir keliantis realią grėsmę savo veiksmais padaryti esminės žalos savo arba aplinkinių žmonių sveikatai arba gyvybei ar turtui, taip pat gali būti priverstinai hospitalizuotas, tačiau ne ilgiau kaip dvi paras. Visais atvejais galima laikyti asmenį be jo sutikimo psichiatrinėje gydymo įstaigoje ilgiau kaip dvi paras tik teismo leidimu.

III.7. Teisė pakeisti lytį
Teisė pakeisti lytį yra įtvirtinta CK 2.27 straipsnyje. Pagal minėtą straipsnį, nesusituokęs pilnametis asmuo turi teisę medicininiu būdu pakeisti savo lytį. Jeigu tai mediciniškai įmanoma. Toks prašymas turi būti išreikštas raštu. Lyties pakeitimo sąlygas ir tvarką nustato įstatymai.
III. 8. Autorių, gretutinės ir sui generis asmeninės neturtinės teisės bei jų gynimas
Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas nustato:
1) autorių teises į literatūros, mokslo ir meno kūrinius (autorių teises);
2) atlikėjų, fonogramų gamintojų, transliuojančiųjų organizacijų ir audiovizualinio kūrinio (filmo) pirmojo įrašo gamintojų teises (gretutines teises);
3) duomenų bazių gamintojų teises (sui generis teises);
4) autorių teisių ir gretutinių teisių įgyvendinimą, kolektyvinį administravimą ir gynimą, taip pat sui generis teisių įgyvendinimą ir gynimą.

Gretutinių teisių objektas – tiek tiesioginis (gyvas atlikimas), tiek į garso ar audiovizualinę laikmeną įrašytas kūrinio atlikimas, fonograma, audiovizualinio kūrinio (filmo) pirmasis įrašas, transliuojančiosios organizacijos radijo ir (ar) televizijos transliacija.

Autorių teisių objektai – originalūs literatūros, mokslo ir meno kūriniai, kurie yra kokia nors objektyvia forma išreikštas kūrybinės veiklos rezultatas.

Autorių teisių objektai:
1) knygos, brošiūros, straipsniai, dienoraščiai ir kiti literatūros kūriniai, išreikšti bet kokia forma, įskaitant elektroninę, taip pat kompiuterių programos;
2) kalbos, paskaitos, pamokslai ir kiti žodiniai kūriniai;
3) rašytiniai ir žodiniai mokslo kūriniai (mokslinės paskaitos, studijos, monografijos, išvados, mokslo projektai ir projektinė dokumentacija bei kiti mokslo kūriniai);
4) dramos, muzikiniai dramos, pantomimos, choreografijos ir kiti scenoje atlikti skirti kūriniai ir režisuoti spektakliai, taip pat scenarijai ir scenarijų planai;
5) muzikos kūriniai su tekstu arba be teksto;
6) audiovizualiniai kūriniai (kino filmai, televizijos filmai, televizijos laidos, videofilmai, diafilmai ir kiti kinematografinėmis priemonėmis išreikšti kūriniai), radijo laidos;
7) skulptūros, tapybos bei grafikos kūriniai, monumentalioji dekoratyvinė dailė, kiti dailės kūriniai, taip pat scenografijos kūriniai;
8) fotografijos kūriniai ir kiti fotografijai analogiškais būdais sukurti kūriniai;
9) architektūros kūriniai (pastatų ir kitų statinių projektai, brėžiniai, eskizai ir modeliai, taip pat pastatai ir kiti statiniai);
10) taikomosios dailės kūriniai;
11) iliustracijos, žemėlapiai, planai, sodų ir parkų projektai, eskizai ir trimačiai kūriniai, susiję su geografijos, topografijos ar tiksliųjų mokslų sritimis;
12) kiti kūriniai.

Be to, autorių teisių objektais laikomi:
1) išvestiniai kūriniai, sukurti pasinaudojus kitais literatūros, mokslo ir meno kūriniais (vertimai, inscenizacijos, adaptacijos, anotacijos, referatai, apžvalgos, muzikinės aranžuotės, statinės ir interaktyvios interneto svetainės ir kiti išvestiniai kūriniai);
2) kūrinių rinkiniai ar duomenų rinkiniai, duomenų bazės (išreikštos techninėmis priemonėmis skaityti pritaikyta ar kita forma), kurie dėl turinio parinkimo ar išdėstymo yra autoriaus intelektinės kūrybos rezultatas;
3) kita.

Autorių teisių objektais nelaikomi:
1) idėjos, procedūros, procesai, sistemos, veiklos metodai, koncepcijos, principai, atradimai ar atskiri duomenys;
2) teisės aktai, oficialūs administracinio, teisinio ar norminio pobūdžio dokumentai (sprendimai, nuosprendžiai, nuostatai, normos, teritorijų planavimo ir kiti oficialūs dokumentai), taip pat jų oficialūs vertimai;
3) oficialūs valstybės simboliai ir ženklai (vėliavos, herbai, himnai, piniginiai ženklai ir kiti valstybės simboliai bei ženklai), kurių apsaugą reglamentuoja kiti teisės aktai;
4) oficialiai įregistruoti teisės aktų projektai;
5) įprastinio pobūdžio informaciniai pranešimai apie įvykius;
6) folkloro kūriniai.

Autorius yra kūrinį sukūręs fizinis asmuo.

Fizinis asmuo, kurio vardas įprastu būdu nurodytas kūrinyje, yra laikomas to kūrinio autoriumi, jeigu neįrodyta kitaip. Ši nuostata taikoma ir tuo atveju, kai vietoj autoriaus vardo nurodytas pseudonimas, nekeliantis jokių abejonių dėl tikrojo autoriaus vardo.
Kai kūrinį bendru kūrybiniu darbu sukuria du arba daugiau fizinių asmenų, jie laikomi bendraautoriais, nepaisant to, ar tas kūrinys sudaro nedalomą visumą, ar susideda iš dalių, kurių kiekviena gali turėti savarankišką reikšmę. Bendrai sukurto kūrinio dalis laikoma turinčia savarankišką reikšmę, jeigu ji gali būti panaudota atskirai nuo kitų to kūrinio dalių.

Bendraautorių tarpusavio santykiai ir kiekvienam iš bendraautorių skiriama autorinio atlyginimo dalis nustatomi sutartyje. Jeigu bendraautorių susitarimo dėl autorinio atlyginimo nėra, autorių teises į kūrinį visi bendraautoriai įgyvendina kartu, o atlyginimas jiems paskirstomas atsižvelgiant į kiekvieno bendraautorio kūrybos indėlį. Nė vienas iš bendraautorių neturi teisės, neturėdamas tam pakankamo pagrindo, uždrausti naudoti bendrą kūrinį.

Kiekvienas bendraautoris turi teisę savo nuožiūra panaudoti savo sukurtą bendro kūrinio dalį, turinčią savarankišką reikšmę, jeigu kitaip nenustatyta bendraautorių sudarytoje sutartyje.

Bendraautoriu nelaikomas asmuo, suteikęs materialinę, techninę ar organizacinę pagalbą kuriant kūrinį.

Kompiuterių programos autorius yra fizinis asmuo ar fizinių asmenų grupė, sukūrę programą. Kompiuterių programa saugoma pagal šį Įstatymą, jeigu ji yra originali. Nustatant kompiuterių programos originalumą, netaikomi jokie kokybės ar meninės vertės kriterijai.

Turtinės autorių teisės į kompiuterių programą, kurią sukūrė darbuotojas atlikdamas savo tarnybines pareigas ar darbo funkcijas, priklauso darbdaviui, jeigu kitaip nenustatyta sutartyje.

Autorių teisės į audiovizualinį kūrinį priklauso jį sukūrusiems autoriams, kuriais laikomi režisierius, scenarijaus autorius, dialogo autorius, dailininkas, operatorius ir muzikos (su tekstu arba be teksto), sukurtos specialiai šiam audiovizualiniam kūriniui, autorius. Anksčiau sukurtų kūrinių, kurie yra perdirbti arba įtraukti į audiovizualinį kūrinį, autoriai turi autorių teises į savo kūrinius.

Autorių teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinį atsiranda jį sukūrus.

Įstatymo 14 straipsnyje išvardijamos tokios autorių neturtinės teisės :
1) teisę reikalauti pripažinti kūrinio autorystę aiškiai nurodant autoriaus vardą ant visų išleidžiamo kūrinio egzempliorių, taip pat kitu įmanomu būdu viešai atliekant kūrinį (autorystės teisė);
2) teisę reikalauti, kad bet kokiu būdu naudojant kūrinį būtų nurodomas arba nebūtų nurodomas autoriaus vardas, arba būtų nurodomas autoriaus pseudonimas (teisė į autoriaus vardą);
3) teisę prieštarauti dėl kūrinio ar jo pavadinimo bet kokio iškraipymo ar kitokio pakeitimo, taip pat dėl bet kokio kito kėsinimosi į kūrinį, galinčio pažeisti autoriaus garbę ar reputaciją (teisė į kūrinio neliečiamybę).

Autorių asmeninės neturtinės teisės neperduodamos kitiems asmenims. Po autoriaus mirties asmeninių neturtinių teisių priežiūra įgyvendinama šio Įstatymo 49 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 15 straipsnyje išvardijamos autorių turtinės teisės. Autorius turi išimtines teises leisti arba uždrausti šiuos veiksmus:
1) atgaminti kūrinį bet kokia forma ar būdu;
2) išleisti kūrinį;
3) versti kūrinį;
4) adaptuoti, aranžuoti, inscenizuoti ar kitaip perdirbti kūrinį;
5) platinti kūrinio originalą ar jo kopijas parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn arba valdyti, taip pat importuojant, eksportuojant;
6) viešai rodyti kūrinio originalą ar kopijas;
7) viešai atlikti kūrinį bet kokiais būdais ir priemonėmis;
8) transliuoti, retransliuoti ir kitaip viešai skelbti kūrinį, įskaitant jo padarymą viešai prieinamu kompiuterių tinklais (internete).

Bet koks kūrinio originalo ar jo kopijų panaudojimas be autoriaus, jo teisių perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimo yra laikomas neteisėtu (išskyrus šio Įstatymo numatytus atvejus).

Autorius turi teisę gauti autorinį atlyginimą už kiekvieną kūrinio naudojimo būdą, susijusį su autorių turtinėmis teisėmis. Už viešą kūrinio atlikimą autorius turi teisę gauti autorinį atlyginimą, tiek kai kūrinys atliekamas tiesiogiai (gyvas atlikimas), tiek panaudojant fonogramą ar audiovizualinį kūrinio įrašą, radijo ir televizijos transliaciją ar retransliaciją. Už kūrinio transliaciją, retransliaciją ar kitokį viešą kūrinio paskelbimą, įskaitant kūrinio padarymą viešai prieinamu perduodant kompiuterių tinklais (internete), autorius turi teisę gauti autorinį atlyginimą, tiek kai tiesioginis (gyvas) kūrinio atlikimas transliuojamas, retransliuojamas ar kitaip viešai skelbiamas, tiek panaudojant fonogramą ar audiovizualinį kūrinio įrašą. Autorinio atlyginimo dydis ir mokėjimo tvarka nustatoma autorinėje sutartyje, taip pat autorinėse licencinėse sutartyse, kurias kūrinių naudotojai sudaro su autoriais arba su autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacijomis.
Autorius, perdavęs fonogramos gamintojui teisę nuomoti kūrinį, įrašytą į fonogramą, turi neatšaukiamą teisę į tam tikrą autorinį atlyginimą už kūrinio nuomą. Šį atlyginimą moka fiziniai arba juridiniai asmenys, kuriems fonogramos gamintojas perdavė arba suteikė teisę nuomoti fonogramas ar jų kopijas. Ši teisė paprastai įgyvendinama per autorių teisių kolektyvinio administravimo asociaciją.

Be autoriaus arba kito autorių teisių subjekto leidimo fiziniam asmeniui išimtinai savo asmeniniam naudojimui, nesiekiant tiesioginių ar netiesioginių komercinių tikslų, leidžiama atgaminti ne daugiau kaip vieną išleisto ar kitaip viešai paskelbto kūrinio egzempliorių, jeigu toks atgaminimas yra vienkartinis veiksmas.

Leidžiama atgaminti nedidelę išleisto ar kitaip viešai paskelbto kūrinio dalį tiek originalo kalba, tiek išverstą į kitą kalbą, kaip citatą kitame kūrinyje be kūrinio, iš kurio paimta citata, autoriaus ar kito to kūrinio autorių teisių subjekto leidimo, jeigu toks atgaminimas yra sąžiningas ir jo mastas neviršija citavimo tikslui reikalingo masto.

Cituojant turi būti nurodomas citatos šaltinis ir autoriaus vardas, jeigu jis yra nurodytas kūrinyje, iš kurio citata paimta.

Leidžiama be kūrinio autoriaus ar kito to kūrinio autorių teisių subjekto leidimo:
1) atgaminti spaudoje, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamus išleistus straipsnius aktualiomis ekonomikos, politikos ar religijos temomis, taip pat analogiško pobūdžio transliuojamus kūrinius, jeigu autoriai ar kiti tų kūrinių autorių teisių subjektai nėra uždraudę taip naudoti kūrinius ir jeigu nurodomas šaltinis, įskaitant autoriaus vardą;
2) atgaminti ir viešai skelbti literatūros ir meno kūrinius, kai iš jų atlikimo vietos ar viešos parodos pateikiama informacija apie visuomenės gyvenimo įvykius arba dienos įvykių apžvalgos spaudoje, per radiją ar televiziją, jeigu tokį kūrinių naudojimą pateisina informacijos pateikimo tikslas ir tai yra pagalbinė informacijos medžiaga, ir nurodomas šaltinis, įskaitant autoriaus vardą, išskyrus atvejus, kai to padaryti neįmanoma;
3) informuojant visuomenę atgaminti laikraščiuose, periodiniuose leidiniuose ar bet kuriuo būdu viešai skelbti politines kalbas, ištraukas iš viešų paskaitų ar kitų panašių kūrinių, taip pat teismo proceso metu pasakytas kalbas tiek, kiek tai pateisina informavimo tikslai, jeigu nurodomas šaltinis, įskaitant autoriaus vardą, išskyrus atvejus, kai to padaryti neįmanoma;
4) reklamuojant meno kūrinių viešą parodą ar pardavimą, atgaminti ir viešai paskelbti tuos kūrinius tiek, kiek to reikia pranešti apie renginį, išskyrus bet kokį kitą komercinį naudojimą;
5) atgaminti ir viešai skelbti kūrinį, kai tai susiję su įrangos demonstravimu ar taisymu.
Leidžiama be autoriaus ar kito autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo panaudoti kūrinį karikatūrai ar parodijai.

Leidžiama be autoriaus ar kito autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo atgaminti ir viešai skelbti kūrinį religinių apeigų metu.

Autorių turtinės teisės galioja visą autoriaus gyvenimą ir 70 metų po autoriaus mirties, neatsižvelgiant į kūrinio teisėto padarymo viešai prieinamu datą.

Autorių asmeninės neturtinės teisės saugomos neterminuotai.

Fizinis arba juridinis asmuo, pirmą kartą teisėtai išleidęs ar kitaip teisėtai viešai paskelbęs anksčiau neišleistą kūrinį, pasibaigus jo autorių teisių galiojimo terminui, įgyja šio Įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatytas autorių išimtines turtines teises į kūrinį.
Šios teisės galioja 25 metus po kūrinio pirmojo teisėto išleidimo ar viešo paskelbimo datos.

Atlikėjas, nepaisant jo išimtinių turtinių teisių, net ir tuo atveju, kai turtinės teisės perduotos kitiems asmenims, turi asmenines neturtines teises į savo tiesioginį (gyvą) atlikimą ar atlikimo įrašą. Atlikėjas turi teisę reikalauti, kad naudojant atlikimą ar jo įrašą jis būtų įvardytas kaip atlikėjas, ir prieštarauti dėl atlikimo ar jo įrašo bet kokio iškraipymo ar kitokio pakeitimo, taip pat dėl atlikėjo garbei ar reputacijai galinčio padaryti žalos bet kokio kito kėsinimosi į atlikimą ar jo įrašą.

Atlikėjo asmeninės neturtinės teisės neperduodamos kitiems asmenims. Atlikėjų teisės galioja 50 metų po atlikimo datos. Jeigu per šį laikotarpį teisėtai išleidžiamas arba teisėtai viešai paskelbiamas atlikimo įrašas, atlikėjų teisės galioja 50 metų po pirmojo tokio atlikimo įrašo išleidimo arba viešo paskelbimo datos, atsižvelgiant į tai, kas įvyko pirmiau. Atlikėjų asmeninės neturtinės teisės saugomos neterminuotai.
Fonogramų gamintojų teisės galioja 50 metų po įrašo padarymo datos. Jeigu per šį laikotarpį fonograma teisėtai išleidžiama, fonogramų gamintojų teisės nustoja galioti praėjus 50 metų nuo pirmojo teisėto išleidimo datos. Jeigu per 50 metų nuo įrašo padarymo datos fonograma nebuvo teisėtai išleista, tačiau per šį laikotarpį ji buvo teisėtai viešai paskelbta, fonogramų gamintojų teisės nustoja galioti praėjus 50 metų nuo fonogramos teisėto viešo paskelbimo datos.
Transliuojančiųjų organizacijų teisės galioja 50 metų po pirmojo transliacijos viešo perdavimo, nepaisant to, ar ši transliacija perduota laidais, ar bevielio ryšio priemonėmis, įskaitant perdavimą kabeliniais tinklais ir palydoviniu ryšiu.

Autoriai, atlikėjai, fonogramų gamintojai, transliuojančiosios organizacijos ir kiti autorių teisių bei gretutinių teisių subjektai turi teisę perduoti savo turtines teises kolektyviai administruoti šiems tikslams specialiai įsteigtoms autorių teisių ir gretutinių teisių kolektyvinio administravimo asociacijoms (toliau – kolektyvinio administravimo asociacijos).
Kolektyvinis teisių administravimas gali būti taikomas:
1) muzikos ir literatūros kūrinių viešam atlikimui bet kokiais būdais ir priemonėmis;
2) literatūros ir meno kūrinių transliavimui, retransliavimui, kitokiam viešam paskelbimui (įskaitant foninę muziką), taip pat kūrinių ir gretutinių teisių objektų padarymui viešai prieinamų kompiuterių tinklais (internete);
3) meno kūrinių, literatūros ar muzikos kūrinių rankraščių originalų perpardavimui;
4) kūrinių ir gretutinių teisių objektų kabelinei retransliacijai, išskyrus atvejus, kai tai yra pačių kabelinės retransliacijos operatorių programos;
5) muzikos ir literatūros kūrinių atgaminimui garso įrašais (fonogramoms), literatūros, muzikos ir kitų meno kūrinių atgaminimui audiovizualiniais įrašais (audiovizualiniams kūriniams);
6) fonogramų, išleistų komerciniais tikslais, transliavimui, retransliavimui ir kitokiam viešam paskelbimui (įskaitant foninę muziką);
7) kūrinių, gretutinių teisių objektų ar jų kopijų nuomai ir panaudai, išskyrus kompiuterių programas ir duomenų bazes;
8) šio Įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje, 15 straipsnio 4 dalyje ir 53 straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodyto atlyginimo už perduotą išimtinę teisę nuomoti kūrinį ar gretutinių teisių objektą arba jų kopijas surinkimui;
9) dailės ir taikomojo meno kūrinių, fotografijų, schemų ir brėžinių atgaminimui (reprodukcijoms) leidiniuose ir reklaminėje medžiagoje;
10) kūrinių atgaminimui reprografijos būdu (fotokopijavimo ar kitu panašiu būdu popieriuje);
11) knygų ir kitų leidinių panaudai bibliotekose;
12) kūrinių viešam rodymui;
13) audiovizualinių kūrinių ar fonogramose įrašytų kūrinių atgaminimui asmeniniais tikslais;
14) kitiems kūrinių ar gretutinių teisių objektų panaudojimo būdams pagal pasirašytas sutartis dėl kolektyvinio teisių administravimo.
Autorių teisių, gretutinių teisių ar sui generis teisių pažeidimu laikomi veiksmai, kuriais pažeidžiamos bet kurios komentuojamo įstatymo ir kitų įstatymų saugomos autorių teisės, gretutinės teisės ar sui generis teisės.

Autorių teisių, gretutinių teisių ir sui generis teisių subjektai, gindami savo teises, išimtinių licencijų licenciatai, gindami jiems suteiktas teises, taip pat kolektyvinio teisių administravimo asociacijos, gindamos administruojamas teises, įstatymų nustatyta tvarka turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti:
1) pripažinti teises;
2) įpareigoti nutraukti neteisėtus veiksmus;
3) uždrausti atlikti veiksmus, dėl kurių gali būti realiai pažeistos teisės arba atsirasti žala;
4) atkurti pažeistas asmenines neturtines teises (įpareigoti padaryti reikiamus taisymus, apie pažeidimą paskelbti spaudoje ar kitokiu būdu);
5) išieškoti atlyginimą už neteisėtą naudojimąsi kūriniu, gretutinių teisių ar sui generis teisių objektu;
6) atlyginti turtinę žalą, įskaitant negautas pajamas ir kitas turėtas išlaidas, o komentuojamo įstatymo 84 straipsnyje numatytais atvejais – ir neturtinę žalą;
7) sumokėti kompensaciją;
8) taikyti kitus šio ir kitų įstatymų nustatytus teisių gynimo būdus.
2. Siekdamas užtikrinti įpareigojimo nutraukti neteisėtus veiksmus, taip pat draudimo atlikti
Administracinę ir baudžiamąją atsakomybę už autorių teisių, gretutinių teisių ir sui generis teisių pažeidimus nustato atitinkamai Administracinių teisės pažeidimų kodeksas ir Baudžiamasis kodeksas.

IŠVADOS

Dabartinė žmogaus teisų sistema atspindi kelerių šimtmečių filosofines ir teisines idėjas. Visą žmogaus teisių evoliucijos laikotarpį buvo vystomi trys svarbiausi žmogaus teisių aspektai – žmogaus integralumas, laisvė ir lygybė , taip pat ir pagarba kiekvieno žmogaus orumui. Šio proceso metu idealistiniai siekiai tapo ne tik kai kurių teisės aktų dalimi, atskirų valstybių teisinės sistemos komponentu, bet ir virto tarptautine žmogaus teisių apsaugos sistema.
Žmogaus teisių doktrina Lietuvoje klostėsi kaip europinės žmogaus teisių kultūros dalis, grindžiama prigimtinių teisių nuostatomis. 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo rengiama atsižvelgiant į pagrindinius JTO ir ET dokumentus ir atitinka tarptautinius žmogaus teisių reikalavimus.
Pagrindinė žmogaus teisų problema yra tų teisų ribų klausimas, kokiu pagrindu ir kokiu mastu gali būti žmogaus teisės varžomos, ribojamos ir ar jos apskritai gali būti varžomos.
Kaip jau buvo minėta, žmogaus teisės glaudžiai susijusios su orumo sąvoka. Anot A. Vaišvilos, „ iš tinkamumo gyventi visuomenėje kylantis žmogaus vertingumas ir laikytinas žmogaus orumu, kurio egzistavimo teisinė forma –teisių ir pareigų vienovė. Tai gali būti įrodymas, kad žmogaus orumas yra ne biologinė, ne „įgimta“ savybė, o teisės, etikos kategorija ; orumas kyla iš žmonių lygiateisių santykių ir skirtas žmonių santarvei ir bendradarbiavimui kurti bei garantuoti.“ Taigi teisė privalo apibrėžti žmogaus teises, kad būtų užtikrintas žmogaus orumas, žmonių santarvė ir bendradarbiavimas.
Konstitucija, būdama teisinės sistemos pagrindas, yra visų teisės šakų, taigi, ir civilinės teisės šaltinis. Pažymėtina, kad CK detalizuoja daugelį Konstitucijoje įtvirtintų teisų, nustato jų gynimo civilinius teisinius būdus. Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse nurodyta, jog Lietuvos civilinė teisė reglamentuoja tris civilinių teisinių santykių grupes : turtinius santykius, su turtiniais santykiais susijusius asmeninius neturtinius ir asmeninius neturtinius.
Civilinės teisės reglamentuojami asmeniniai neturtiniai santykiai skirstomi į dvi rūšis:
-asmeninius neturtinius, susijusius su turtiniais ;
-asmeninius neturtinius, nesusijusius su turtiniais.
Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso 1.115 straipsnyje pateikiama asmeninių neturtinių teisių, kaip civilinės teisės saugomo objekto, sąvoka. Jos apibūdinamos kaip ekonominio turinio neturinčios ir neatskiriamai su jų turėtoju susijusios teisės. Taip pat sakoma, jog asmeninės neturtinės teisės, susijusios su turtinėmis teisėmis, skiriamos nuo asmeninių neturtinių teisių, nesusijusių su turtinėmis teisėmis, remiantis tuo, kad pirmosios susijusios su objektyvia forma išoriškai išreikštu objektu (pvz. kūriniu).
Lietuvos Civilinio Kodekso 1.114 straipsnyje pateikiamas nebaigtinis Lietuvos civilinės teisės saugomų asmeninių neturtinių teisų ir vertybių sąrašas : „ Civilinė teisė saugo asmenines neturtines teises ir vertybes, t.y. vardą, gyvybę, sveikatą, kūno neliečiamybę, garbę, orumą, žmogaus privatų gyvenimą, autoriaus vardą, dalykinę reputaciją, juridinio asmens pavadinimą, prekių ženklus ir kitas vertybes, su kuriomis įstatymai sieja tam tikrų teisinių pasekmių atsira dimą.
Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso 2.20 – 2.27 straipsniuose įstatymų leidėjas nurodo kokios asmenų neturtinės teisės yra ginamos civilinės teisės.
Labai svarbūs asmeninių neturtinių vertybių gynybai yra ir civilio teisinio reglamentavimo principai : civilinių teisinių santykių subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir visokeriopos civilinių teisių gynybos principais.“
CK 1.2 straipsnio 2 dalyje sakoma, jog „ civilines teises gali apriboti tik įstatymai ar įstatymų pagrindu teismas, jeigu toks apribojimas būtinas viešėjai tvarkai, geros moralės principams, žmonių sveikatai ir gyvybei, asmenų turtui, jų teisėms ir teisėtiems interesams apsaugoti“.
Įvardyti civilinių santykių teisinio reglamentavimo principai skirti tiek valstybei ir jos institucijoms, tiek visiems civilinių teisinių santykių subjektams. Valstybė, reglamentuodama civilinius santykius, turi paisyti minėtoje normoje išdėstytų principų. Pats įstatymų leidėjas įsipareigoja juos gerbti ir jų laikytis. CK normas aiškinant ir taikant privalu remtis civilinės teisės principais, tai yra, komentuojamos normos turiniui reika suteikti tokią reikšmę, kad ji atitiktų principų dvasią ir jiems neprieštarautų.
Nė viena civilinė teisė nėra absoliuti. Įstatyme siekiant apginti tam tikras teisės ginamas vertybes gali būti nustatyti tam tikrų civilinių teisių ribojimai. Civilinės teisės įstatymo taip pat gali būti ribojamos siekiant apsaugoti viešąją tvarką, gerą moralę.

Literatūra

1. Lietuvos Respublikos autorių teisų ir gretutinių teisų įstatymas. VŽ. 1999-50.
2. Birmontienė T., Jarašiūnas E., Kūris E., Maksimaitis M., Mesonis G., Normantas A., Pumputis A., Vaitkienė E., Vidrinskaitė S., Žilys J. Lietuvos konstitucinė teisė : Vadovėlis.- Vilnius :Lietuvos teisės universiteto Leidybos centras, 2002.
3. Kiršienė J., Pakalniškis V., Juškytė R., Vaitkevičius P. Civilinė teisė. Bendroji dalis. I tomas. Vadovėlis. Vilnius : Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, 2004.
4. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys.-Vilnius, 2002.
5. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Pirmoji knyga. Bendrosios nuostatos.-Vilnius, 2002.
6. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas .Vilnius : Mūsų saulužė, 2002.
7. Lietuvos Respublikos Konstitucija. VŽ. 1999.
8. Mikelėnas V., Rasimavičius P., Staskonis V., Taminskas A., Vėlyvis S., Vileita A., Vaitkevičius P. Civilinė teisė: vadovėlis. –Kaunas : Vijusta, 1998.
9. Vaišvila A. Teisės teorija. –Vilnius.

Leave a Comment