Vilniaus pedagoginis universitetas
Referatas
Šeima
Vilnius2002
ŠEIMA
Šeima vadinasi giminingumo, santuokos arba įvaikinimo paremtas susivienijimas žmonių, surištų bendra buitimi bei abipusišku atsakingumu už vaikų auklėjimą; šeimos nariai dažnai gyvena viename name. JAV šis apibrėžimas apima daug įvairių būdų. Vakarų Airijos valstiečių šeimų, Trobriandų salų bei Izraelio šeimyninio gyvenimo ypatumų tyrimai byloja, jog vienoje bendruomenėje niekinami papročiai laikomi norma kitoje bendruomenėje.
Sociologai ir antropologai lygina šeimos struktūrą skirtingose bendruomenėse pagal 6 parametrus: šeimos formą, santuokos formą, valdžios pasiskirstymą, partnerio pasirinkimą, gyvenamąją vietą bei turto paveldėjimo kilmę ir būdą.
Šeimos forma. Giminingumas reiškia socialinių santykių pagrįstų tam tikrais faktoriais vienovė. Tokie santykiai apima biologinius ryšius, santuoką ir teisės normas, taisykles dėl įvaikinimo, globos ir t.t. Bendroje giminystės ryšių sistemoje yra 2 pagrindiniai šeimos struktūros būdai:
Branduolinio (nuklearinio) būdo šeima susidaro iš suaugusių tėvų ir nuo jų priklausančių vaikų.
Išplėsta šeima, skirtingai nuo pirmo atvėjo, apima branduolinę šeimą bei daugybę giminaičių, pavyzdžiui senelį ir senelę, anūkus, dėdę ir tetą, pusbrolius ir pusseseres.
Santuokos forma. Tarp Airijos valstiečių, Trobriandų salų gyventojų ir Izraelio kibucų narių gyvavo vienintelė pagrindinė santuokos forma. Tai monogamija – 1 vyro ir 1 moters santuoka. Tačiau mes turime duomenų apie kai kurias kitas formas:
Poligamija vadinasi vieno asmens su keletu asmenų santuoka. 1 vyro su keletu moterų santuoka vadinasi poliginija; 1 moters su keletu vyrų santuoka – poliandrija.
Daugumoje bendruomenių teikiama pirminybė poliginijai (vieno vyro su keletu moterų santuokai). Tačiau, kadangi daugelyje bendruomenių vyrų ir moterų pasiskirstymas sudaro apytikrai 1:1, poliginija nebūna plačiai pritaikoma net tose bendruomenėse, kur ji yra labiau norėtina (pvz., musulmonų šalyse). Kitaip nevedusių vyrų skaičius žymiai viršytų turinčių keletą žmonų vyrų skaičių.
Kokie veiksniai sąlygoja vienos, o ne kitos santuokos formos pirminybę? Kai kurie mokslininkai pabrėžia ekonominių veiksnių reikšmę tam tikrose bendruomenėse. Pavyzdžiui, Tibete šeimai priklausantį sklypą paveldi kartu visi sūnūs. Tas sklypas nedalinamas į atskiras dalis, kurios būtų permažos kiekvieno brolio šeimai prasimaitinti. Todėl broliai kartu vartoja tą sklypą ir turi vieną bendrą žmoną.(Kenkelis, 1997).
Be ekonominių, svarbų vaidmenį turi ir kiti veiksniai. Pavyzdžiui, poliginija būna naudinga moterims bendruomenėse kur daug vyrų žūsta karuose.
Valdžios tipai. Daugelis šeimos sistemų, kai išplėstos šeimos laikomos norma, būna patriarchalinės. Šis žodis reiškia tėvo valdžią šeimoje. Ši valdžios rūšis yra paplitusi, o dažnai ir įteisinta Tailande, Japonijoje, Vokietijoje, Irane, Brazilijoje ir kitose šalyse.
Matriarchalinėse šeimos sistemose valdžia priklauso žmonai ir motinai. Tokios sistemos yra retos.
Pastaraisiais metais Europos ir Amerikos šalyse įvyko perėjimas nuo patriarchalinės prie lygiateisiškos (egalitarinės) šeimos sistemos. Tai sąlygojama dirbančių moterų skaičiaus pagausėjimu dagumoje šalių su gerai išvystytą pramonę. Tokioje sitemoje įtaka ir valdžia šeimoje pasiskirstama tarp vyro ir žmonos maždaug po lygiai.
Partnerio pasirinkimas. Taisyklės, reguliojančios snatuokas už tam tikrų burių ribas (pvz.., šeima arba padermė), vadinasi egzogamijos taisyklėmis. Kartu su jeis yra endogamijos taisyklės, aprašančios santuokas tam tikrų burių ribose. Endogamija būdinga Indijos kastų bendruomenei. Mūsų bendruomenėje endogamijos žymiauias dėsnis yra kraujomaišos (incesto) draudimas, kai neimanoma santuoka arba intymūs ryšiai tarp artimųjų giminaičių.
Gyvenamosios vietos pasirinkimas. JAV jaunavedžiai verčiau pasirenka neolokalinę gyvenvietę – tai reiškia jog jie gyvena atskirai nuo tėvų. Bendruomenėse kur normalu yra patrilokalinė gyvenvietė, ištekėjusi moteris palieka savo šeimą ir gyvena su vyro šeima arba netoliese jo tėvų namų. Bendruomenėse, kur normalu yra matrilokalinė gyvenvietė, jaunavedžiai turi gyventi kartu su žmonos tėvais arba netoliese jų.
Kilmė ir turto paveldėjimas. Kilmės nustatymas ir turto paveldėjimas gali vykti 3 būdais. Labiausiai paplitusi giminystė pagal vyriškosios lyties liniją, kai pagrindiniai giminystės ryšiai nustatomi tarp tėvo, sūnaus ir anūko. Kai kuriais atvėjais gyminystė nustatoma pagal moteriškos lyties liniją. Tai kilmės nustatymas iš žmonos pusės. Motinos turtą paveldi dukra, o jauną šeimą remia žmonos brolis.
Mūsų bendruomenėje paplitusi abipusiškos giminystės pagrįsta šeimos sistema. Ji yra paplitusi 40% pasaulio kultūrų. Tokiose sistemose giminystės nustatymo atvėjais lygiai atsižvelgiama į giminaičius iš tėvo ir motinos pusės.
Šeimos tyrimas vyksta dviem kriptimis: funkcionalizmo ir konflikto teorijos.
Funkcionalizmo šalininkai tyria šeimą pagal jos funkcijas arba socialinius poreikius kuriems ji tarnauja. Pastaraisiais 200 metų pagrindiniai šeimos funkcijų pakeitimai susiję su jos kooperacinio darbo susivienijimo reikšmės suardymu, o taip pat su šeimos statuso iš tėvų vaikams perdavimo apribojimu. Tarp kitų šeimos funkcijų verta pabrėžti vaikų socializaciją, nors į šį procesą įtrauktos ir kitos grupės. Kiek atsiranda ir vystosi pramoninė bendruomenė bei visuotiniam labui orientota valstybė, tiek radikaliai kinta šeimos funkcijos dėl jos narių gerovės aprūpinimo.
Konfliktų teorijos šalininkai laiko svarbiausiu valdžios pasiskirstymą šeimos viduje. Tyrimai parodo, kad turintys daugiau materialinių lėšų šeimos nariai turi daugiau valdžios. Markso ir Engelso nuomone, pramoninė revoliucija pavertė šeimą piniginių santykių visuma. Atitinkamai šiuolaikiniam šios koncepcijos variantui, šeima yra vieta, kus vyksta ekonominė gamyba ir materialinių lėšu persiskirstymas; kartu su tuo kila konfliktas tarp kiekvieno šeimos nario ir kitų narių bei visos bendruomenės interesais.
Literatūra:
1. Философский энциклопедический словарь, Москва 1989.2. Советский энциклопедический словарь, Москва 1987.3. Популярная медицинская энциклопедия, Москва 1987.4. Социология, учебник для педагогических ВУЗов, Воронеж 1991.5. A. Nekrošius, Romėnų teisė, Kaunas 1996.6. Interneto medžiagos.