Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo valstybės socialinės politikos įgyvendinime

TURINYS

ĮVADAS
1. BENDRA LIETUVOS NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ VEIKLOS APŽVALGA
1.1. NVO istorinė raida
1.2. Bendras NVO veiklos kontekstas
1.3. NVO teisiniai veiklos pagrindai
1.4. NVO finansavimo šaltiniai
2. NVO VAIDMUO LIETUVOS RESPUBLIKOS SOCIALINĖS POLITIKOS ĮGYVENDINIME
2.1. Bendra Lietuvos Respublikos socialinės politikos apžvalga
2.2. NVO dalyvavimas teikiant socialines paslaugas
2.3. Jonavos savivaldybės atvejo analizė
2.4. NVO ir valdžios tarpusavio sąveika
2.4.1. Valstybės ir NVO bendravimo modeliai
2.4.2. Galimybės ir būdai įtraukti NVO į socialinių paslaugų tinklą
2.5. Socialinių paslaugų rinkos kūrimo pasekmės socialines paslaugas teikiančioms NVO
IŠVADOS IR PASIŪLYMAI
LITERATŪRA
PRIEDAI

LENTELĖS

1 lentelė. Lietuvos ne pelno organizacijų pagrindiniai pajamų šaltiniai [54;21]
2 lentelė. Nuomonė apie Lietuvos socialinę politiką foormuojančias bei administruojančias insti –

tucijas (procentais)

PAVEIKSLAI

1 pav.Respondentų nuomonė apie socialinės politikos svarbą Lietuvoje (procentais)
2 pav. Jonavos savivaldybės vykdomos socialinės politikos vertinimas
3 pav. Socialinių paslaugų poreikio kitimo vertinimas Jonavos savivaldybėje (procentais)
4 pav. Socialinių paslaugų poreikio augimo Jonavoje faktoriai
5 pav. Priežastys, sąlygojančios teikiamų paslaugų poreikio augimą
6 pav. NVO veiklos įvertinimas bendruomenėje
7 pav. Savivaldybės ir NVO atstovų nuomonė apie veiksnius, trukdančius NVO veiklai
8 pav. Veiksniai, trukdantys NVO veiklos efektyvumui
9 pav. Respondentų nuomonė apie LR įstatymus, reglamentuojančius NVO veiklą
10 pav. NVO ir savivaldybės bendradarbiavimo formos
11 pav. Priežastys, trukdančios efektyviam NVO ir savivaldybės bendradarbiavimui 12 pav. Sąlygos reikalingos savivaldybės ir NVO bendradarbiavimo plėtotei
13 pav. Apklausoje dalyvavusių respondentų pasiskirstymas pagal lytį
14 pav. Apklausoje dalyvavusių respondentų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes
15 pav. Apklausoje dalyvavusių paslaugos gavėjų pasiskirstymas pagal išsilavinimą
16pav.Apklausoje dalyvavusių savivaldybės darbuotojų pasiskirstymas pagal užimamas pareigas

ĮVADAS

Kiekvieną vi

isuomenę sudaro trys sektoriai: valdžios, verslo ir visuomeninis sektorius. Mokslinių tyrimų ir diskusijų centre paprastai atsidurdavo valstybinis bei rinkos sektoriai, o trečiojo tyrimai suintensyvėjo tik pastaraisiais dviem dešimtmečiais. Istoriškai nevyriausybinių organizacijų (toliau – NVO) sektorius atsirado vėliau.

NVO valstybės socialiniame ir politiniame gyvenime vaidina skirtingus vaidmenis. Jų dėka išryškėja atskirų piliečių grupių interesai ir poreikiai, kurie orientuoja politikus ir administraciją į jų tenkinimą, vykdant valstybės socialinę politiką. NVO taip pat formuoja įvairias nuomones valstybinio ir visuomeninio gyvenimo klausimais.

Auga trečiojo sektoriaus vaidmuo valstybės gyvenime, kuriant pilietinę visuomenę. Kartais NVO gali geriau atstovauti visuomenės interesams nei valstybinės struktūros, nes joms priklausantys žmonės geriau išmano savo srities problemas, jų teikiamos paslaugos pigesnės ir lankstesnės, todėl ir jas spręsti prireikia mažiau laiko. Dažnai NVO tampa paastoviais partneriais teikiant socialines paslaugas, organizuojant ir sprendžiant su jų veiklos sfera susijusias problemas, dėl to labai svarbus yra NVO bendradarbiavimas su valstybės institucijomis bei vietos savivaldos organais.

Šiuo metu nevyriausybinės organizacijos Lietuvoje praktiškai veikia visose socialinės veiklos sferose, tačiau aktyvesnė nevyriausybinių organizacijų veikla tik prasideda. Tai galima paaiškinti ilgesnių veiklos tradicijų Lietuvoje nebuvimu. Daugumai žmonių nelabai suvokiama nevyriausybinių organizacijų veiklos specifika, t.y. darbo apimtis, idėjų įgyvendinimo būdai, bendradarbiavimo su įvairiomis institucijomis būtinumas. Pastaruoju metu valdžios institucijos ėmė vis labiau suvokti, ka
ad viešoji valdžia viena negali susidoroti su visuomenės problemomis. Valstybės institucijos ir tarptautinės agentūros ėmė pripažinti, kad nevyriausybinės organizacijos gali padaryti tai, ko nepajėgia daugelis viešojo administravimo subjektų, t.y. suteikti aukštos kokybės socialines paslaugas. Kaskart vis daugiau nevyriausybinių organizacijų perima viešojo administravimo funkcijas, padeda valstybės institucijoms spręsti socialines problemas, kuria prevencines socialinių problemų programas. Keičiasi visuomenės požiūris į nevyriausybines organizacijas, auga valstybės deleguojamų funkcijų socialinėms paslaugoms atlikti apimtis. Didėjanti NVO svarba visuomenėje reikalauja gilesnės analizės, todėl pasirinkta nevyriausybinių organizacijų veiklos studija Lietuvos socialinės politikos kontekste.

Darbo tema – Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo valstybės socialinės politikos įgyvendinime: Jonavos savivaldybės atvejis.

Darbo objektas – Nevyriausybinių organizacijų veikla.

Darbo tikslas – išanalizuoti NVO vaidmenį Lietuvos valstybės socialinės politikos įgyvendinime.

Darbo uždaviniai:
• apžvelgti NVO istorinę raidą Lietuvoje;
• įvertinti bendrą NVO veiklą Lietuvoje;
• išanalizuoti ir įvertinti NVO veiklą reglamentuojančius Lietuvos įstatymus;
• aptarti NVO finansavimo šaltinius;
• apžvelgti Lietuvoje vykdomą bendrą socialinę politiką;
• argumentuoti, kodėl NVO tampa svarbiu socialinių paslaugų teikėju;
• išanalizuoti Jonavos savivaldybės NVO veiklą, įvertinti problemas bei pateikti pasiūlymus dėl veiklos tobulinimo;
• atskleisti NVO ir valdžios bendradarbiavimo principus, modelius bei galimybes ir būdus

įtraukti NVO į socialinių paslaugų rinką;
• išanalizuoti socialinių paslaugų rinkos kūrimo Lietuvoje pasekmes socialines paslaugas

teikiančioms NVO.

Prieš pradedant tyrimą, kurio tikslas įvertinti NVO ir valdžios tarpusavio santykius
Jonavos savivaldybėje ir išsiaiškinti piliečių nuomonę apie NVO socialinių paslaugų teikimą, su

uformuluotos šios hipotezės:

• Socialinių paslaugų poreikis didėja ir dėl to didėja NVO poreikis;
• NVO įsijungimas į socialinių paslaugų teikimą priklauso nuo gerai parengtos įstatymų

bazės.

Tyrime dalyvavo:

1) Jonavos savivaldybės socialinės paramos skyriaus darbuotojai;
2) Jonavos NVO atstovai, dalyvaujantys socialinių paslaugų teikime;
3) Piliečiai, gaunantys socialines paslaugas.

Darbe naudoti šie tyrimo metodai:

1) mokslinės literatūros analizė;
2) teisės aktų analizė;
3) struktūrizuotas interviu;
4) anketinė apklausa;
5) atvejo studija.

Darbe atlikta literatūros apie NVO ir teisės aktų, reglamentuojančių NVO veiklos pagrindus, analizė. Rašant darbą naudotasi lietuvių Domarko V., Gineitienės D. Ilgiaus V., Krupavičiaus A., Lazutkos R., Leliūgienės I., Matako J., Masiulio K., Medaiskio T., Šimašiaus R., Žalimienės L. ir užsienio Anheierio H., Barberio B., James E., Johnsono K., Johnsono Louse C., Salamono L, autorių darbais.

Darbą sudaro dvi dalys. Pirmoje dalyje kalbama apie bendrą NVO veiklą Lietuvos Respublikoje, jų istorinės raidos apžvalgą, teisinius veiklos pagrindus, finansavimo šaltinius.

Antroje dalyje apibūdinta bendra socialinės politikos apžvalga, NVO organizacijų veikla, teikiant socialines paslaugas, atliktas tyrimas Jonavos savivaldybėje, įvertinant NVO ir valdžios tarpusavio santykius, ir piliečių nuomonė apie NVO socialinių paslaugų teikimą, aptarta NVO ir valstybės tarpusavio sąveika bei socialinių paslaugų rinkos kūrimo Lietuvoje pasekmės socialines paslaugas teikiančioms NVO.

Išvadose apibendrinami darbo rezultatai ir pateikiamos rekomendacijos.

1. BENDRA LIETUVOS NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ VEIKLOS APŽVALGA

1.1. NVO istorinė raida

Nevyriausybinės organizacijos turi senas tradicijas. Dažnai teigiama, kad pirmosios ne

br />pelno organizacijos – labdaros fondai atsirado vėlyvaisiais viduramžiais ir kad pirmosios nevyriausybinės organizacijos sietinos su katalikų ir evangelikų liuteronų sąjūdžiais. Tačiau iš tikrųjų fondai daugelyje Europos šalių egzistavo jau nuo V a. prieš Kristų. Europoje asociacijos taip pat žymiai senesnės ir žinomos jau nuo pirmųjų krikščioniškų judėjimų bei amatininkų ir pirklių asociacijų, gildijų ir cechų, savitarpio pagalbos grupių ir sąjungų.

Lietuvoje bendruomeninė, filantropinė veikla žinoma nuo seno, tik tai nebuvo įteisinta ir įvardinta specialiais įstatymais. Demokratijos, tautų solidarumo, religinės tolerancijos idėjas propagavo apie 1817-1823 metus veikusios slaptosios studentų organizacijos – filomatai, filaretai ir kt. 19a. pabaigoje Lietuvos kaimuose buvo vadinamosios “senių tarybos”, sudarytos iš kelių kviestinių senų vyrų, kurie rinkdavosi sutrikus įprastinei kaimo tvarkai (likus be globos mažiems našlaičiams, iširus šeimai, įvykus nusikaltimui, iškilus kokiems sunkumams). “Senių taryba” sunkumus spręsdavo pati arba pavesdavo kitiems bendruomenės nariams. Nevykdant “tarybos” nutarimo, nusižengusiam atskaitydavo sutartą rykščių ar vadžių skaičių. Jaunimo bendruomenės organizuodavo vakarėlius, kultūrines programas, kviesdavosi gretimų kaimų bendruomenes. Moterų grupelės lankydavo ligonius, padėdavo negalintiems savarankiškai tvarkytis [9].

Nors M. Valančiaus blaivybės brolijos 1864m. buvo uždraustos, tačiau toliau veikė nelegaliai. Jų nariai kovojo su neraštingumu, kūrė slaptas mokyklas, dalyvavo knygnešių veikloje [46].

Po Pirmojo pasaulinio karo, susikūrus pirmajai Lietuvos vyriausybei, šalyje siautė nedarbas, badas. Buvo steigiami maitinimo punktai, vaikų ir senelių prieglaudos, organizuotas tremtinių ir belaisvių grąžinimas, viešieji darbai. Atstatant kraštą, socialinė globa įgavo didesnį organizuotumą. Visuomenėje organizuojamos labdaros draugijos, kurios steigė įvairias socialinės globos įstaigas, dėmesys buvo skiriamas ne tik materialinei, bet ir moralinei pagalbai, savipagalbos skatinimui. Labdaros draugijoms sutvirtėjus, valstybė ir kai kurios savivaldybės atidavė administruoti savo socialines globos įstaigas, skirdamos lėšas joms išlaikyti ir prižiūrėdamos jų tikslingą naudojimą.

Tarpukario Lietuvoje nevyriausybinės organizacijos itin išsiplėtojo. Žinomiausios ir reikšmingiausios organizacijos – ateitininkai, pavasarininkai, angelo sargo vaikų sąjunga, skautai, jaunalietuviai, jaunųjų ūkininkų sąjunga, šauliai, ugniagesiai. 1937 metų sausio 1 dieną Lietuvoje buvo įregistruotos 7774 draugijos, sąjungos ir jų padaliniai, be to, buvo nelegaliai veikusių organizacijų [67;3-16].

Kalbėti apie nevyriausybines organizacijas tarpukario Lietuvoje sudėtinga, nes ši sistema kūrėsi vangiai, be to, Lietuvoje egzistavo net kelios privatinės teisės sistemos. Svarbu paminėti 1919 metų Įstatymą apie draugijas bei vėlesnį, jį pakeitusį 1936 metų Draugijų įstatymą. Įdomu tai, kad didžioji dalis 1995 metais priimto Visuomeninių organizacijų įstatymo nuostatų (galimybės būti nariu piliečio apribojimai, minimalus narių skaičius, organizacijos veiklos sustabdymo tvarka, perregistravimo reikalavimai) buvo paimta būtent iš 1936 metų Draugijų įstatymo ar bent jau yra labai panašios. Draugijų įstatymas reglamentavo visas draugijas, asociacijas, išskyrus religines ir tas, kurias reglamentuoja kiti teisės aktai [66;37]. Prieškario Lietuvos ne pelno organizacijų tradicija nėra visiškai išnykusi. Stipriausios ne pelno organizacijos po okupacijos ėmė veikti užsienyje. Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo buvo atkurtos ir nevyriausybinės organizacijos (skautai, ateitininkai, šauliai ir kitos) [43].

Sovietų sąjungos okupacijos laikotarpiu Lietuvoje, kaip ir kitose buvusiose SSSR šalyse, ilgą laiką apskritai nebuvo ne pelno organizacijų (kaip ir tikrų, pelno siekiančių, įmonių) ir tik visuomenines organizacijas bei kooperatyvus vienu ar kitu aspektu būtų galima laikyti organizacijomis, panašiomis į tradicines vakarietiškas ne pelno organizacijas. Galima teigti, kad sovietiniais metais ne pelno organizacijoms buvo palikta tik pagrindinės visuomeninės organizacijos – Komunistų partijos palaikymo ir kai kurių laisvalaikio formų organizavimo vaidmuo arba profesinių organizacijų veikla, o kooperatyvai buvo planinio ūkio dalis.

Kalbant apie sovietmečio ne pelno organizacijas, reikia paminėti, kad ne pelno organizacijos veikė ir pogrindyje. Helsinkio žmogaus teisių rėmimo grupė ir “Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos” leidėjai – žymiausi iš tokių organizacijų [9].

Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir išsilaisvinus iš totalitarinio režimo, visuomenė pradėjo vaduotis iš valstybinio reguliavimo gniaužtų ir tuo pačiu perėmė daugelį gyvenimo sričių, anksčiau išskirtinai priklausiusių valstybės kontrolei. Lietuvoje pradėjo kurtis pilietinė visuomenė. Atsirado daug nevalstybinių savanoriškų organizacijų, kurios vienijo įvairių sluoksnių, skirtingų tikslų siekiančius žmones. Šios organizacijos ne tik leido kiekvienam individui geriau užtikrinti savo poreikių tenkinimą, bet bandė ieškoti galimybių padėti kitiems. Tokiu būdu Lietuvoje susiformavo daug nevyriausybinių organizacijų, kurios vertinamos kaip jungiamoji grandis tarp valdžios ir visuomenės.

NVO apibrėžimo bandymai.

Nuo nevyriausybinių organizacijų atsiradimo nestigo mėginimų jas apibrėžti. Praktiniame vadove nevyriausybinėms organizacijoms pateikiamas toks apibrėžimas – “Nevyriausybinė organizacija yra laisva piliečių valia įkurta demokratinė organizacija, kuri tarnauja visuomenės ar jos grupių labui, nesiekia pelno ar tiesioginio dalyvavimo valstybės valdyme”[43;3]. E. James siūlomas apibrėžimas, jog “ NVO yra savanoriškos organizacijos, teikiančios visuomenines gėrybes ir paslaugas, jų gautas pelnas negali būti paskirstomas organizacijos nariams bei valdybai” [11;87]. S.Osbornas nevyriausybines organizacijas apibrėžia kaip “savanoriškas ne pelno organizacijas”, išryškindamas organizuotos veiklos savanoriškumą [46;127]. V. Domarkas ir D. Gineitienė jas apibrėžia kaip “. laisva piliečių valia įkurtą organizaciją, kuri tarnauja visuomenės grupių interesams, nesiekia pelno ar tiesioginio dalyvavimo valstybės viešajame valdyme” [5]. A.Krupavičius teigia, kad pati “pilietinės visuomenės kategorija nėra preciziška, o operaciniu – instrumentalistiniu požiūriu politikos tyrimams ši koncepcija yra netinkama. Tiktai interesų grupės, sąjungos ir asociacijos suteikia realų struktūrinį bei funkcinį turinį pilietinei visuomenei, paverčia ją konkrečiu gyvu organizmu” [15].

Literatūroje pateikiami nevyriausybinių organizacijų apibrėžimai daugmaž apima bendruosius šios struktūros požymius:
• juridinis asmuo;
• prigimtinė nepriklausomybė nuo valdžios ir valdymo institucijų;
• nepelno paskirstymo principas (gautas pelnas nėra paskirstomas tarp steigėjų, darbuotojų ar narių, o investuojamas į pagrindinę įstatuose numatytą veiklą);
• savivalda;
• savanoriškumas (laisvas narių įstojimas ir išstojimas);
• tarnavimas visuomenės labui [36] .

Nevyriausybinių organizacijų ir jų teisinės aplinkos nagrinėjimo pirmtakas Lesteris M. Salamonas nevyriausybinių organizacijų terminui apibūdinti išskyrė penkis plačiai pripažįstamus kriterijus. Nevyriausybinės organizacijos yra:
• institucionalizuotos;
• privačios, t.y. institucine prasme atskirtos nuo vyriausybės (valdžios), net jei ir gauna jos paramą;
• neskirstančios pelno, t.y. negali duoti nuosavybės grąžos;
• savivaldžios, t.y., kontroliuojamos remiantis savo vidaus procedūromis, o ne valdomos iš išorės;
• savanoriškos, t.y., neprivalomos [66;5].

Nevyriausybinėmis organizacijomis laikomos visuomeninės organizacijos, asociacijos, labdaros organizacijos ir fondai, dauguma viešųjų įstaigų, kurių steigėjos ar bendrasavininkės nėra valstybinės institucijos.

Tarp žymiausių pasaulio korifėjų, nagrinėjusių nevyriausybines organizacijas, minimi Lesteris M. Salomonas, Helmutas K. Anheieris bei kiti.

Lietuvoje NVO tyrimus atlieka Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras, Lietuvos Laisvosios rinkos institutas, Vilniaus socialinės informacijos centras, Baltijos tyrimų centras. Nemažai prisidėjęs nagrinėjant NVO Lietuvoje Atviros Lietuvos fondo narys A. Poviliūnas ir kt.

1.2 Bendras NVO veiklos kontekstas

Nevyriausybinių organizacijų gausa vienas svarbiausių atviros visuomenės bruožų. Šios organizacijos aktyviai skleidžia savo idėjas, stengiasi gerinti vietos gyvenimo sąlygas, padėti tiems žmonėms, kuriems pagalba labiausiai reikalinga. Nevyriausybinėmis organizacijomis jos vadinamos pabrėžiant, jog įkurtos ne valdžios iniciatyva.

Nevyriausybines organizacijas nelengva suskirstyti kategorijomis ir apibrėžti. Tačiau galima teigti, kad dauguma nevyriausybinių organizacijų atlieka vieną ar daugiau iš žemiau išvardintų funkcijų.
• Paslaugų teikimas. Savo nariams arba klientams teikiamos tokios paslaugos, kaip: socialinė rūpyba, sveikatos apsauga, apmokymai, informacinės paslaugos, konsultacijos bei parama;
• Interesų atstovavimas arba aktyvus dalyvavimas visuomeniniuose reikaluose. Čia priklauso organizacijos, kurios naudoja įvairias kampanijas, lobizmą ir kitus metodus, gindamos tam tikrą idėją ar kurios nors grupės interesus ir siekdamos pakeisti viešąją nuomonę ar politiką;
• Savitarpio pagalba ar pagalba sau. Organizacijos, dažniausiai suformuotos grupių asmenų, kurie turi bendrų interesų arba poreikių, siekiant suteikti savitarpio pagalbą, informaciją, paramą ir bendradarbiavimo galimybę;
• Ištekliai ir koordinavimas. Tai vadinamosios “tarpininkaujančios organizacijos”, kurios koordinuoja viso sektoriaus arba konkrečioje srityje dirbančių organizacijų veiklą, teikia joms informaciją ir paramą. Tokios organizacijos atlieka svarbų vaidmenį, būdamos jungtimi tarp nevyriausybinio sektoriaus ir viešosios valdžios institucijų [9].

Nemažai nevyriausybinių organizacijų dirba nacionaliniu ar net tarptautiniu mastu. Tačiau absoliuti jų dauguma veikia tam tikro regiono ar vietovės ribose. Bendrai imant, kuo siauresnė geografinė tam tikros organizacijos veiklos zona, tuo platesnis jos veiklos spektras ir tuo sunkiau darosi atskirti vienas jos funkcijas nuo kitų. Europoje yra šimtai tūkstančių savarankiškų vietinių grupelių, kurios veikia bendruomenės, miesto, kvartalo, kaimo ar nedidelio kaimų regiono mastu, siekdamos gerinti vietinės bendruomenės gyvenimo kokybę. Tokios organizacijos drauge atlieka – dažniausiai neformaliai – visas aukščiau išvardytas funkcijas: teikia paslaugas ir savitarpio pagalbą, atkreipia dėmesį į bendruomenės ar tam tikrų jos grupių poreikius, sukuria mechanizmą, kuriuo pasinaudodama bendruomenė gali perduoti valdžiai savo lūkesčius. Istoriškai sunku deramai įvertinti savanoriškų organizacijų ir joms giminingų fondų įtaką ir pasiekimus. NVO indėlis į socialinių ir politinių idėjų raidą, į to intelektualinio klimato, kuris vyrauja šiandien, kūrimą irgi yra neišmatuojamas. Nevyriausybinės organizacijos vaidina svarbų vaidmenį, platindamos mokslo idėjas ir technologines naujoves, sudaro sąlygas pasikeisti mintimis nagrinėjant daugelį žmonijai aktualių problemų. NVO buvo ir yra lyderiai kovoje už žmogaus teisių ir žmogiškojo orumo pripažinimą. Daugelis NVO yra solidarios su socialiai jautriomis gyventojų grupėmis – ligoniais ir neįgaliaisiais, vargšais ir atstumtaisiais, pagyvenusiais ir jaunimu. Nevyriausybinės organizacijos Europoje ir už Atlanto įnešė svarbų indėlį kovoje prieš socialinę izoliaciją, seksualinį vaikų ir moterų išnaudojimą, rasizmą. Jos daug prisidėjo ir prisideda formuodamos visuomenės nuomonę palankią plėtrai, palaiko demokratiją ir užmezga ypatingus ryšius su pilietinės visuomenės atstovais.

Nevyriausybinių organizacijų skaičius, dydis ir reikšmė per pastaruosius dešimtmečius Vakarų visuomenėse labai išaugo. Europos Sąjungos Komisijos nuomone, tai įvyko dėl keleto pagrindinių priežasčių:
• gerovės išaugimas ir daugiau laisvo laiko;
• paslaugų reikšmės visuomenėje išaugimas;
• „socialinė privatizacija”, t.y., valdžios teiktų paslaugų teikimo funkcijos delegavimas ne pelno organizacijoms;
• naujų poreikių, kuriuos gali patenkinti pirmiausia nevyriausybinės organizacijos, atsiradimas;
• aštuntojo dešimtmečio nedarbo krizė;
• istoriniai aspektai kai kuriose šalyse, ypač besivaduojančiose iš autoritarizmo;
• demografiniai pasikeitimai: išėjusių į pensiją, netekusių darbo žmonių skaičiaus padidėjimas ir nuostata perduoti funkcijas į privačias rankas sumažinant valdžios išlaidas [66].

Apskritai nevyriausybinių organizacijų kūrimuisi ir raidai turi įtakos:

Valdžios nuostatos: valdžia gali skatinti NVO veiklą, suteikdama paramą, tačiau gali ir riboti teisiniais ar finansiniais suvaržymais.

Privataus sektoriaus ištekliai: grynieji pinigai ir laikas pagrindiniai sėkmingo NVO gyvavimo veiksniai.

Religinės ir etinės vertybės. Krikščionybė, induizmas, islamas, judaizmas bei kitos religijos, taip pat etninės bendruomenės prisideda prie filantropijos skatinimo [71;214].

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. suaktyvėjo įvairių NVO steigimosi procesas. Nevyriausybinės institucijos – pilietinės visuomenės ir demokratinės teisinės valstybės formavimosi veiksnys. Pamažu pradėjo ryškėti jų veiklos profilis, veiklos sritys, augo atsakomybė ir įsipareigojimai visuomenėje. Dauguma iš jų pagal nusistovėjusią tarybiniais metais tvarką lėšas stengėsi gauti iš vietinės arba centrinės valdžios, neįvardydamos konkrečių tikslų ir nepateikdamos veiklos programos. Tačiau greitai teko suvokti, kad visų nevyriausybinių organizacijų rėmimas iš mokesčio mokėtojų lėšų yra neįmanomas. Be to, 1991 – 1994 metais šalyje pradėjus įsivyrauti rinkos ekonomikai, įsigalėjo nuomonė, kad gyventojai gali išreikšti savo valią demokratinių rinkimų metu ir nevyriausybinės organizacijos visai nereikalingos. Tuo laiku nebuvo tvirtos nuostatos, kad valdžiai būtina bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis.

Tačiau palaipsniui situacija keitėsi, nors sovietmečio palikimas dar jaučiamas ir šiandieną. Nemaža visuomenės dalis nepakankamai suvokia visuomeninio sektoriaus svarbą demokratinėje visuomenėje, nors NVO sektorius tampa konkurentu tiek valstybiniam, tiek pelno siekiančiam sektoriui. NVO yra pajėgios perimti iš valdžios institucijų daugelio funkcijų (socialinės apsaugos, sporto veiklos organizavimo, kultūros projektų finansavimo, švietimo, mokslo tyrimų, nusikaltimų prevencijos ir t.t.) vykdymą, o tai stiprina jų įtaką visuomenėje [43]. Modernizuodamasi Lietuva išgyvena gilių socialinių ir kultūrinių permainų laikotarpį. Neužtenka vien garsiai pareikšto noro būti priimtiems į Europos Sąjungą ar NATO, reikia dar įvykdyti esmines reformas šalies teisinėje, administracinėje ir kitose srityse. Didžiulį nerimą ir neapibrėžtumą visuomenėje kelia decentralizacijos procesai, valstybės, verslo ir piliečių iniciatyvos sektorių perskirstymas. Kiekvienas iš trijų pagrindinių paslaugų teikėjų, su kuriais susiduria piliečiai, – valstybinis, verslo ir nevyriausybinis sektoriai – savo darbus vykdo skirtingai.

Valstybės sektorius geriausiai vadovauja tam tikros srities politikai, kuria teisės aktus, garantuoja paslaugų tęstinumą ir stabilumą. Tačiau biurokratinis aparatas nesugeba greitai prisitaikyti prie nuolat kintančių sąlygų ir teikti paslaugas skirtingoms vartotojų grupėms, todėl valdžios veiklos prioritetai turėtų būti strategijos kūrimas, teisės aktų leidyba bei bendruomenės ryšių stiprinimas.

Kalbant apie verslo sektorių, jis efektyvus ten, kur tikslas yra pelno siekimas. Šis sektorius labai veiksmingai motyvuoja plėsti veiklos sferą, pakartotinai taikyti darbo formas ir metodus, kurie atneša sėkmę konkurentams. Dėl to komercinis sektorius sėkmingai realizuoja ūkinio pobūdžio užduotis. Tačiau kartais dėl noro padidinti pelną dažnai nukenčia paslaugos kokybė. Abu šie sektoriai, valstybinis ir privatus, valdo didžiulį kapitalą ir turi galimybę daryti spaudimą sprendimus priimantiems asmenims.

Nevyriausybinio sektoriaus organizacijos geriausiai atlieka tas užduotis, kurios duoda mažas arba nulines pajamas ir reikia rūpintis riboto dydžio vartotojų grupe bei pelnyti pasitikėjimą. Dėl to NVO puikiai susidoroja su socialinėmis užduotimis, kurioms nereikia didelio pradinio kapitalo ir užtenka tinkamai parinktų ir motyvuotų bendruomenės atstovų. Kadangi daugelis savanoriškų organizacijų yra paslankios ir kūrybingos, todėl neretai jos padeda spręsti nenumatytas, kritiškas problemas. Pagal dydį ir finansines galimybes šis sektorius daug menkesnis negu valstybinis, tačiau deleguojama nevyriausybinėms organizacijoms atsakomybė teikti tam tikras paslaugas labai svarbi [57].

Kalbant apie atsakomybę pripažįstama, kad savanoriškos organizacijos atstovauja valstybės teikiamų ar papildomų paslaugų alternatyvai. Taigi jos gali padėti vyriausybei įvykdyti kai kuriuos iš jos įsipareigojimų, tačiau bendra visuomenės gerovė lieka valdžios atsakomybėje. Būtent valdžia yra atsakinga už tai, kad tam tikros paslaugos būtų prieinamos tiems, kam tų paslaugų reikia. Nevyriausybinės organizacijos ir ateityje galėtų būti atsakingos už paslaugų teikimą tam tikroms gyventojų grupėms, jų interesų gynimą bei įgaliojimų įgyvendinimą, piliečių dalyvavimo, savanoriškos veiklos skatinimą, pilietinių vertybių stiprinimą.

Nepaisant svarbaus NVO veiklos bruožo – materialinių paskatų nebuvimo, nevyriausybinės organizacijos turi prigimtinių, o ne įstatymais sukurtų privalumų, lyginant su pelno siekiančiais subjektais: galimybė panaudoti neapmokamą darbą; galimybė gauti nemokamą paramą; papildomi stimulai vartotojams naudotis NVO paslaugomis ir pirkti jų prekes [57]. Vien šie privalumai yra pakankama paskata burtis į nevyriausybines organizacijas ir steigti jas, ką rodo ir Lietuvos bei kitų valstybių praktika.

Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro Vilniuje duomenimis, Lietuvoje 2002 metais buvo įregistruota daugiau kaip 12000 nevyriausybinių organizacijų – visuomeninių, labdaros fondų, asociacijų, viešųjų įstaigų [44].

Nevyriausybinių organizacijų veiklos koordinavimui Lietuvoje veikia įvairūs nevyriausybinių organizacijų paramos bei informacijos centrai, kurie suteikia reikalingų žinių, techninę pagalbą ir pan.

Lietuvoje yra keturi didžiausi informacijos ir paramos centrai:
• Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras Vilniuje;
• Kauno nevyriausybinių organizacijų paramos centras;
• Klaipėdos nevyriausybinių organizacijų informacijos centras;
• Alytaus nevyriausybinių organizacijų informacijos centras [44].

1995 m. gruodžio 4d. LR Teisingumo ministerijoje kaip labdaros ir paramos fondas įregistruotas “Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras” (NIPC) Vilniuje. Jo steigėjas – Atviros Lietuvos fondas. Šio centro misija – plėtoti Lietuvos nevyriausybinių organizacijų sektorių Lietuvoje, teikiant informaciją ir techninę pagalbą, konsultuojant, rengiant mokymus ir leidžiant leidinius. Taigi prioritetinė NIPC veiklos sritis – informavimas, kuomet teikiama informacija Lietuvos ir kitų šalių NVO, tarptautinėms institucijoms bei kitoms organizacijoms, taip pat ir fiziniams asmenims apie Lietuvos nevyriausybinio sektoriaus veiklą. Šis centras taip pat tarpininkauja ir padeda kurtis regioninėms koalicijoms, tinklams, centrams ar kitoms bendrus interesus atstovaujančioms organizacijoms. Turėdamas nemažą veiklos patirtį Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras gali suteikti įvairiapusę bei kvalifikuotą pagalbą ne tik pačioms nevyriausybinėms organizacijoms ar jų susivienijimams, bet ir konsultuoti bei vesti dialogus su valstybinės valdžios ir valdymo institucijomis, savivaldos organais tais klausimais, kurie yra aktualūs trečiajam sektoriui.

Kauno nevyriausybinių organizacijų paramos centras (KNOPC) buvo įregistruotas 1998 m. liepos mėn. 8 d. Šio centro tikslai iš esmės nesiskiria nuo Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro Vilniuje veiklos tikslų ( kurti bei plėtoti savarankišką trečiąjį sektorių, įtakoti valstybinės valdžios sprendimus ir kt.), tačiau skirtumas toks, kad Kaune veikiantis centras pagrindinį dėmesį skiria Kauno miesto ir regiono nevyriausybinių organizacijų problemoms spręsti. Tai yra daugiau regioninio pobūdžio centras [58]. Tokio pobūdžio centrai yra Klaipėdoje ir Alytuje. Šiaulių mieste įkurta nevyriausybinių organizacijų konfederacija. Tai savanoriška Šiaulių miesto nevyriausybinių organizacijų bendrus interesus atstovaujanti partnerystės struktūra, apimanti visas galimas bendruomenės veiklos sritis. 2000 m. birželio 30 d. Šiauliuose pirmą kartą buvo sušaukta Bendruomenės konferencija, kurią inicijavo savivaldybė. Jos metu NVO atstovai nepatvirtino savivaldybės parengtų dokumentų ir nutarė patys kurti būsimą konfederaciją. Konferencijoje buvo išrinkta iniciatyvinė grupė, kuri tų pačių metų spalio 11 d. į susitikimą pakvietė NVO atstovus bei savivaldybės darbuotojus, atsakingus už ryšius su visuomene. Šio susitikimo metu buvo patvirtinti iniciatyvinės grupės parengti Šiaulių miesto NVO konfederacijos įstatai bei išrinkta konfederacijos taryba. Be egzistuojančių nevyriausybinių organizacijų centrų didžiausiuose Lietuvos miestuose, tokių susivienijimų idėja pamažu plinta ir kituose mažesniuose miesteliuose, pvz.: Utenoje, Anykščiuose, Ukmergėje, Raseiniuose ir pan. [44].

Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centrai kuriami teikti reikiamą pagalbą bei atstovauti visoms tam tikrame regione veikiančioms nevyriausybinėms organizacijoms, nepriklausomai nuo jų veiklos pobūdžio. Tačiau iškyla ir klausimų, apimančių tik tam tikrą konkrečią veiklos sritį: socialinę, kultūrinę, jaunimo reikalus ir pan. Šiems klausimams spręsti nevyriausybinės organizacijos vienijasi sudarydamos “skėtines” organizacijas, dažniausiai atstovaujančias tik tam tikra konkrečia socialiai naudinga veikla užsiimančias nevyriausybines organizacijas. Šio tipo susivienijimai yra tarsi “specializuotos” organizacijos, kurios yra gerai informuotos bei žino tam tikros veiklos srities specifines problemas. Lietuvoje “skėtinių” organizacijų įsteigta jau gana nemažai ir jos gali būti skirstomos santykinai į respublikines , t.y. veikiančias visoje šalies teritorijoje, bei regionines, veikiančias tik tam tikroje valstybės teritorijos dalyje. Viena iš efektyviai veikiančių respublikinių “skėtinių” organizacijų yra Lietuvos Jaunimo Organizacijų Taryba (LiJOT) – nevyriausybinė, savarankiška ir savanoriška visuomeninių jaunimo organizacijų ir visuomeninių jaunimo organizacijų sąjungų sąjunga. Pagrindinė Lietuvos jaunimo Organizacijos Tarybos misija yra koordinuoti Lietuvos jaunimo organizacijų vienijimąsi bendradarbiavimo, keitimosi informacija, organizacijų potencialo stiprinimo, pozityvaus požiūrio į visuomeninę veiklą formavimo srityse. Yra daug kitų, turinčių didelę reikšmę nacionalinių “skėtinių” organizacijų, tačiau reikia nepamiršti ir regioninių “skėtinių” organizacijų. Kaip pavyzdį galima būtų pateikti Kauno socialinių nevyriausybinių organizacijų sąjungą, Kauno, Vilniaus, Alytaus, Panevėžio, Utenos jaunimo organizacijų sąjungas “Apskritasis stalas” ir kt.[45].

Didelę reikšmę atstovaujant NVO interesams turi ne tik instituciniai susivienijimai, bet ir koalicijos. Tai yra taip pat tam tikra nevyriausybinių organizacijų bendros veiklos forma, besiskirianti savo organizuotumo, struktūriškumo laipsniu, veiklos tikslų apibrėžtumu. Viena iš pagrindinių bei stipriausių NVO koalicijų šiuo metu – Lietuvos NVO koalicija už filantropiją. Ši koalicija – laisvanoriška, neformali Lietuvos Nevyriausybinių organizacijų sąjunga, įkurta atstovauti bendriesiems ne pelno sektoriaus interesams, visų pirma – NVO finansavimo ir teisės srityje. Koalicijos tikslas – siekti, kad kuo daugiau privačių asmenų ir verslo organizacijų skirtų dalį savo pajamų nevyriausybinėms organizacijoms, yra labai reikšmingas ir aktualus, nes nuo finansavimo šaltinių gausos bei pastovumo priklauso pačių nevyriausybinių organizacijų galimybė efektyviai vykdyti savo veiklą, siekti visuomeniškai naudingų tikslų. Tai yra problema, aktuali praktiškai kiekvienai trečiojo sektoriaus organizacijai, todėl, galima prognozuoti, kad prie šios koalicijos su laiku prisijungs vis daugiau naujų organizacijų, kas turėtų didinti jos įtaką. Šios koalicijos kaip vienas iš siekiamų tikslų ir yra, kad ši organizacija vienytų daugiau kaip 100 įtakingų Lietuvos NVO.

Lietuvos visuomenės nuomonė apie NVO.

Siekiant išsiaiškinti nevyriausybinių organizacijų padėtį , visuomenės požiūrį į jas, buvo atlikti tyrimai.

Viešosios nuomonės tyrimas “Nevyriausybinės organizacijos Lietuvoje” (1998 m. kovo-gegužės mėn.), kurio tikslas nustatyti gyventojų požiūrį į nevyriausybines organizacijas [73].

Tyrimas “50 Lietuvos nevyriausybinių organizacijų” (1998 m. birželis), kurio pagrindinis tikslas įvertinti 50 Lietuvoje veikiančių nevyriausybinių organizacijų padėtį, jų organizacines, finansines bei technines galimybes. Šio tyrimo metu nustatyta, kad nevyriausybinių organizacijų sektoriui būdingos problemos:
• neigiamas valstybės pareigūnų požiūris į nevyriausybines organizacijas;
• įstatymų, reglamentuojančių nevyriausybinių organizacijų veiklą, netobulumas;
• finansavimo trūkumas;
• nevyriausybinių organizacijų vadovų, darbuotojų žinių, patirties, aktyvumo stoka [54].

2002 metų gegužės – birželio mėnesį nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro užsakymu atliktas tyrimas “Nevyriausybinės organizacijos Lietuvoje”. Tyrimo tikslas išsiaiškinti NVO žinomumą Lietuvos gyventojų tarpe, NVO vertinimą, gyventojų požiūrį į finansinę paramą NVO bei požiūrį į valstybės vaidmenį NVO atžvilgiu. Tyrimo metu respondentų pateikti atsakymai rodo, kad Lietuvos gyventojai negali tiksliai identifikuoti, kurios organizacijos yra NVO, o kurios ne. Dažniausiai minima nevyriausybinė organizacija Caritas. Apklausos dalyviai įsitikinę, kad valstybė nepakankamai remia labdaringą ir visuomenei naudingą veiklą. Trečdalis apklaustų Lietuvos gyventojų remtų NVO, jeigu būtų paprašyta. Į klausimą, kodėl nedalyvauja NVO veikloje ar neaukoja joms pinigų, daugiausiai respondentų nurodė priežastis, jog neturi pakankamai lėšų ir laiko [74].

Daugelio demokratinių valstybių nevyriausybinėms organizacijoms aktyviai talkininkauja savanoriai, nors patys oficialiai nėra jų organizacijos nariai. Tokia praktika pamažu įsitvirtina ir Lietuvoje.

“Savanoriai – tai asmenys, kurie laisva valia ir niekieno neverčiami atlieka visuomenei naudingą darbą, negaudami už tai atlygio” [34;1]. Jie dažniausiai dirba tai, kas tuo metu naudingiausia visuomenei.

1997 m. Lietuvoje buvo įkurtas Savanorių centras. Jo įkūrimą inicijavo Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras, kurio pagrindinė misija yra skleisti savanoriškumą Lietuvoje. Šis centras yra savanorių ir nevyriausybinių organizacijų tarpininkas, padeda surasti vieniems kitus, kaupia duomenų bazę apie savanorius ir nevyriausybines organizacijas, kurioms reikia savanorių, organizuoja kursus savanoriams [36].

Labai svarbų vaidmenį nevyriausybinių organizacijų veikloje vaidina filantropija. Siekdama užtikrinti savarankišką ir nepriklausomą trečiąjį sektorių, valstybė privalo vystyti filantropinę veiklą. Žodis filantropija kildinamas iš senovės graikų gebėjimo visiems reiškiniams surasti tinkamus pavadinimus. Tai žmogaus meilė, kuri krikščioniškoje tradicijoje nesunkiai susiliejo su artimo meile. Dėmesys artimam ir įsipareigojimas atiduoti dalį savęs bėdon pakliuvusiems žmonėms yra svarbūs principai. Išmaldos ar labdaros davimas buvo kasdieninis senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės reiškinys. Apdovanoti elgetas inauguracijų, didikų šeimų švenčių ir net laidotuvių metu buvo tiesiog privalomas dalykas. Tai buvo neatskiriama bajoriškosios kultūros ir elgsenos dalis. Individualus labdaros darbas buvo skatinamas bažnyčios ir vienuolynų, tačiau dominavo privatus aristokratiškasis labdaros tipas. Kultūros srityje taip pat viešpatavo karaliaus arba didikų mecenatas, nors įvairiose etnokonfesinėse bendrijose taip pat nestigo rūpesčio savaisiais vargšais ženklų. XVIII amžiaus pabaigoje ėmė kurtis asociacijos, draugijos, ložės, klubai ir kitokie formalūs bei neformalūs socialiniai junginiai. Pabrėžtina, kad vienu pirmųjų organizuotosios žmonių dalies viešu rūpesčiu tapo labdaros organizavimas. Dėl tos priežasties labdara arba filantropija laikytina svarbia šiuolaikinės visuomenės atsiradimo aplinkybe. XIX amžiaus pradžioje Vilniaus universiteto profesūros aplinkoje subrendo Labdarybės draugija, žymiausi šviesuoliai ir aristokratai rengė koncertus, aukcionus ir loterijas, siekdami paskatinti filantropiją. XIX amžiaus pabaigoje lietuvybei itin nepalankaus rusų režimo sąlygomis taip pat visų pirma buvo organizuojamos šalpos ir savišalpos organizacijos, itin demokratiškai veikusios darbininkų kasos. XIX – XX a. atsirado tokių didelių verslo ir visuomenės vyrų kaip Petras Vileišis – daug dirbęs, daug uždirbęs ir dar daugiau sugebėjęs aukoti visuomenės labui. Laikotarpis iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios buvo itin audringo lietuvių visuomenės organizavimosi, brandos ir didelio filantropinio nusiteikimo metai. Šiame epizode aukojimas vargstančiai tautai aiškiai pranoko aukojimą vargšams. Atkūrus valstybę labdaros misijos ėmėsi biurokratija, tačiau per visą Lietuvos Respublikos laikotarpį savaveiksmis draugijinis gyvenimas buvo svarbus viešojo gyvenimo faktorius ir turėjo didelę įtaką visuomenės raidai net autoritarinio režimo sąlygomis. Nors dalis rūpesčio vargšais ir kultūra persikėlė į mokesčių mokėtojų sąmoningumo lygmenį, tačiau išliko stiprios ir asmeninio tiesioginio šalpos, talkos, pagalbos, paramos davimo tradicijos. Lietuvos nepriklausomybės praradimas ir sovietizacija buvo lemtingas lūžis lietuviškojoje filantropijos istorijoje. Per sovietmetį įvyko visiškas filantropijos bei individualaus įsipareigojimo sunykimas. Todėl šiandien filantropijos reiškinys gaivinamas iš naujo [16].

ALF “Baltijos tyrimams” užsakyta gyventojų apklausa parodė, kad Lietuvos visuomenei žodis “filantropija” labiausiai asocijuojasi su parama, rėmimu, pagalba, labdaringa veikla, negrąžinama pagalba kitiems, visuomenine veikla. Tačiau, kaip rodo tyrimo duomenys, tik pusei apklaustų gyventojų (47 proc.) “filantropija” asocijuojasi su vienu arba kitu dalyku (tačiau ne visada šios asociacijos yra susijusios su tikrąją šio žodžio prasme).

1996 m. Lietuvos laisvosios rinkos instituto sociologinių tyrimų grupė atliko apklausą “Filantropija verslo lyderių akimis” [38]. Tyrimas parodė, kad filantropinės veiklos tradicijos, gyvavusios tarpukario Lietuvoje, jau nutrūkusios, ir dabar jos kuriasi iš naujo. Jaunesnieji verslo atstovai labiau nei vyresnieji akcentuoja moralinės ir ekonominės naudos motyvus, o vyresnieji pirmumą teikia socializacijos motyvui.

Labiausiai remtina sritimi verslo lyderiai laiko paramą našlaičiams ir globos namams (70 proc. respondentų). Iš dalies remtinomis sritimis laikomos:
• kultūra;
• sveikatos apsauga ir ligonių globa;
• parama vaikams ir jiems organizuojami renginiai;
• mokslo projektai, susiję su įmonės veikla ;
• parama nuskurdusiems asmenims;
• aplinkosauga;
• senyvų žmonių globa;
• švietimas .

Verslininkai nelinkę teikti paramos religinėms bendruomenėms, nacionalinėms bendrijoms ir tautinės kultūros reikmėms, leidybai, konferencijoms ir seminarams, mokslo projektams, nesusijusiems su įmonės veikla. Teikiant paramą projektui, pirmiausia būtų vertinama jo kokybė bei svarba.

Kalbant apie filantropiją iš verslininkų pozicijos, vieną didžiausių kliūčių, trukdančių aktyviau dalyvauti filantropinėje veikloje, verslininkai nurodė mokesčius, mokesčių lengvatų paramos davėjams nebuvimą ir netobulus įstatymus. Labdaros apskaitos ir įforminimo painumas apsunkina ne tik paramos teikėjus, bet ir gavėjus[38].

2002 m. Lietuvos Laisvosios rinkos institutas atliko filantropijos tyrimą, kuris buvo skirtas filantropijos sampratai ir vertybėms identifikuoti. Net 5 proc. gyventojų nežinojo, kas yra “filantropija”, todėl galima teigti, kad ši sąvoka dar nėra prigijusi. Kalbėdami apie filantropijos motyvus, pirmoje vietoje respondentai pabrėžė geranoriškumą, norą padėti, atjautą. Antroje vietoje nurodė tris veiksnius: finansinius motyvus, moralinę pareigą, norą padėti. Trečioje vietoje pagal svarbą nurodė dvi motyvų kategorijas: privačią savanorišką iniciatyvą bei rūpestį visuomenės gerovės kėlimu. Vertindami tyrimo rezultatus tyrimo rezultatus, gyventojai filantropijos atžvilgiu buvo nusiteikę teigiamai. Dauguma Lietuvos žmonių, t.y. 88 proc., jeigu būtų turtingi, nedvejodami skirtų pinigus labdarai ir paramai.

Baltijos tyrimai Atviros Lietuvos Fondo užsakymu 2004 m. atliko tyrimą “Filantropija Lietuvoje” [36]. Tyrimo tikslas -išsiaiškinti Lietuvos visuomenės ir jos atskirų grupių – nevyriausybinių organizacijų, verslo, politikų, dvasininkijos atstovų, Lietuvos gyventojų apskritai požiūrį į filantropiją: jos sampratą, motyvaciją, filantropija užsiimančių žmonių ir organizacijų žinomumą, bendrą filantropijos padėtį Lietuvoje, teisinį pagrindą ir perspektyvas.

Didžiausia filantropijos gaivinimo viltimi galima būtų laikyti nuo 2003 metų įsigaliojusią, LR Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2002-07-02, IX-1007, pataisą dėl 2 proc. nuo fizinio asmenų mokesčio nurašymo. Taip sudaroma galimybė didžiuliui žmonių ratui tapti filantropais.

Žmonių išpažįstamos vertybės labai skiriasi. Jeigu išdėliotume kiekvieno žmogaus vertybių skalę, pamatytume, kad joje yra vietos pačioms įvairiausioms vertybėms ir kad visos šios skalės yra be galo skirtingos. Tai, kad kapitalistas siekia uždirbti kuo daugiau pinigų, yra labai svarbu, bet dažniausiai vertybių sistemoje jis turi ir kitokių tikslų. Jam gali rūpėti švietimas, menai ar kas nors kita. Jei žmogus turėjo vaikystėje skaudžios asmeninės patirties, greičiausiai norės paaukoti vaikų globai. Taip iš individualios vertybių įvairovės atsiranda motyvacijos pačiai įvairiausiai veiklai. Tie, kurie remia kokią nors veiklą, pasirenka sau artimiausias sritis. Todėl individualių vertybių įvairovė labai svarbus filantropijos veiksnys. Filantropija visuomenėje padeda išspręsti daug problemų, ypač šalinant skurdą ir neturtą Filantropijos tradicijos Lietuvoje gana senos, tačiau dabartiniu laikotarpiu Lietuvos gyventojų filantropija nevyriausybinių organizacijų atžvilgiu dar nėra pakankamai išplėtota.

Dauguma Lietuvos nevyriausybinių organizacijų turi vadybos problemų. Tradicinė ne pelno organizacijų vadyba remiasi tokiomis vertybėmis kaip labdara ir filantropija, ji skatina savanoriškumą ir kolektyvinę veiklą ir tradiciškai dėmesį telkia į misiją, tarnavimą, pasiaukojimą ir bendradarbiavimą. Valdžiai daugiau atsakomybės perkėlus į ne pelno sektorių, nevyriausybinės organizacijos vis labiau ima jausti išteklių ribotumą ir kartu vadybinį pasirengimą. Taigi didėja konkurencija tarp nevyriausybinių organizacijų dėl šių nepakankamų išteklių. Ne pelno sektorius pastaruoju metu vis labiau perima pelno sektoriuje galiojančius vadybos principus ir kaip vertybę pabrėžia ne bendradarbiavimą, o konkurenciją, racionalumą ir efektyvumą. Ne pelno sektorius labiau orientuojasi į tikslus, o ne į misiją. Jo vaidmuo dabar suvokiamas kaip pasiruošimas reaguoti, kai visuomenės poreikių netenkina viešasis ar privatus sektoriai. Kyla pavojus, kad ne pelno sektoriaus organizacijos taps panašesnės į verslo organizacijas, ir tradicinis bendradarbiavimas tarp jų, kuris yra svarbus teikiant paslaugas bendruomenei, turinčiai sudėtingų problemų, gali būti prarastas. Todėl pastaruoju metu vis dažniau atkreipiamas dėmesys į tai, kad būtina išsaugoti ankstesnes vertybes, kuriomis tradiciškai rėmėsi šis sektorius: altruizmą, užuojautą, solidarumą, ir išvengti tendencijos, kad būtų perimamos konkurencija besiremiančios privataus sektoriaus vertybės. Ne pelno sektoriaus administravimas turėtų remtis misija, dėmesį skiriant individualiems savanoriams kaip pagrindiniam savanoriškų organizacijų ištekliui. Ne pelno sektorius turėtų likti individualaus, privataus bei viešojo sektorių tarpininkas.

Nežiūrint į visas paminėtas problemas, NVO veikla yra labai reikšminga Lietuvos visuomenės plėtros raidoje. NVO įvairovė vaidina svarbų vaidmenį ir šiuolaikinė Lietuvos visuomenė neįsivaizduojama be nevyriausybinių organizacijų veiklos, kurios informuoja visuomenę, kelia jos sąmoningumo lygį, kuria socialinių paslaugų tinklą, kritikuoja vyriausybės bei savivaldybės įstaigos veiklą ir formuoja pliuralistinę visuomenę, kuri “ pajėgi mobilizuoti politinei valdžiai neprieinamus ekonominius, socialinius ir kultūrinius visuomenės plėtros resursus”[76;58]. Kalbant apie nevyriausybines organizacijas Lietuvoje, dažniausiai nagrinėjamas paskutiniųjų trylikos metų laikotarpis , jų atkūrimo bei kūrimosi istorija, kadangi dar tebevyksta NVO vietos visuomenėje ieškojimas. Sustiprėjusios nevyriausybinės organizacijos siekia daryti daugiau įtakos priimant sprendimus, dalyvauti planuojant ir įgyvendinant viešąsias politikas, dalintis atsakomybe už socialinių paslaugų teikimą.

Lietuvos nevyriausybinis sektorius nepakankamai išsivystęs, stokoja lėšų ir organizacinio pajėgumo. Nepakankamas sektoriaus organizuotumas, veiksmų koordinavimas bei bendrų iniciatyvų stoka trukdo nevyriausybinėms organizacijoms realizuoti ir plėtoti bendrą veiklą gerinant visuomenės gyvenimą. Nepakankamai reglamentuoti, silpni nevyriausybinių organizacijų ir valdžios sektoriaus ryšiai. Institucijos, atsakingos už teisinį trečiojo sektoriaus veiklos reglamentavimą, sprendimus priima nepakankamai atsižvelgdamos į NVO poreikius bei poziciją. Dėl ribotų ryšių su visuomene dauguma žmonių negali suprasti, kokį vaidmenį vaidina NVO, suteikdamos piliečiams daugiau galimybių ar spręsdamos socialines problemas. Labai lėta savanorių veiklos tradicijų bei piliečių dalyvavimo plėtra. Iš dalies nemenką vaidmenį čia vaidina ekonominė situacija, nes žmonės neturi nei laiko, nei energijos, nei laisvų lėšų, kurias galėtų aukoti visuomeninei veiklai. Šias finansines problemas sukelia ir tai, kad parama, kurią gali suteikti vyriausybė, yra labai ribota, stokojama verslo sektoriaus paramos, trūksta finansinės paramos (daugelis vietinių paramos fondų panaudoja turimas lėšas jų pačių inicijuojamų projektų įgyvendinimui). Dėl centralizuotos biudžeto sistemos vietos valdžios organai negali pasiūlyti net kuklios paramos neseniai užsimezgusioms iniciatyvoms. Juk ir daugelis biudžetinių organizacijų stokoja pagrindinių lėšų, todėl tik kelios stambiausios NVO gali tikėtis, kad vyriausybės parama padės nuomojant patalpas, atliekant remontą, įsigyjant įrangą, gaunant lėšų atlyginimams ir administracinėms išlaidoms. Be to, daugumos NVO vadovai vis dar stokoja darbo ir lėšų paieškos įgūdžių.

Nepaisant kliūčių ir sunkumų, pastebima keletas išryškėjusių teigiamų tendencijų. Pirmiausia paminėtina nevyriausybinio sektoriaus stabilizacija. Naujai atsirandančių NVO skaičius šiek tiek didesnis negu išnykusių. Be to, sėkmingai veikiančios ir dauguma naujų NVO formuluoja aiškesnius veiklos tikslus, akcentuoja problemų sprendimą ar paslaugų teikimą. Kita vertus, sektoriaus aktyvistai tampa profesionaliais ne pelno organizacijų vadybininkais – dėl NVO sunkių pastangų išlikti bei atsiradusių galimybių mokytis ir tobulėti. Taip pat būtina akcentuoti, kad sėkmingai veikiančios NVO gali kitoms puikiai pademonstruoti rezultatyvios lėšų paieškos, geros projektų vadybos, veiklos skaidrumo, atskaitomybės, narių įtraukimo, savanoriškos veiklos, visuomenės informavimo kampanijų, koalicijos kūrimų ar lobizmo standartus. Įvairiuose vyriausybės lygiuose jau pripažįstama, kad NVO tapo svarbiu partneriu, kovojant su įvairiomis socialinėmis negerovėmis. Visi paminėti dalykai liudija neblogas perspektyvas Lietuvos trečiajam sektoriui. Svarbu, kad Lietuvos NVO išnaudotų visas galimybes sustiprėti, kad galėtų pasiekti savo tikslą – kurti “atvirą, teisinę ir darnią pilietinę visuomenę”[17;3].
1.3 NVO teisiniai veiklos pagrindai

Atgavus nepriklausomybę, Lietuva žengia teisinės reformos keliu, kurdama teisinę valstybę. Įstatymai kuria socialinę visuomenės tvarką, reguliuoja darnų jos institucijų ir sektorių darbą.

Nevyriausybinės organizacijos savo teisine forma nėra vienalypės. Kiekvienos valstybės viešosios valdžios institucijos nusprendžia, kokį nevyriausybinio sektoriaus veiklos modelį pasirinkti ir taikyti praktikoje ( anglosaksų teisės tradicijos šalyse nėra priimta nevyriausybines organizacijas skirstyti pagal teisinę formą; romanų – germanų teisės tradicijos šalyse išskiriamos asociacijos bei fondai).

Šiuo metu Lietuvoje iš esmės baigta formuoti ne pelno organizacijų sistemą įtvirtinanti teisinė bazė. Veikia daug specifinių organizacijų, kurios skirtos veiklai tam tikrose siauresnėse srityse. Vienos jų formaliai susijusios su pagrindinėmis ne pelno organizacijų rūšimis (pvz., pramonės, prekybos ir amatų rūmai, meno kūrėjų organizacijos), kitos nesusijusios, jos veikia pagal jų veiklą reglamentuojantį įstatymą (mokslo ir studijų institucijos ir pan.).

Literatūroje sutinkami įvairūs nevyriausybinių organizacijų apibrėžimų kriterijai. Pavyzdžiui, M. Hudson’as šias organizacijas klasifikuoja pagal veiklos pobūdį:
• labdaros;
• savanorių;
• pilietinės visuomenės [71;212].

A.P. Kornejevas, D.Bachrachas, V.V. Vlasenkovas, B.V. Rosinskis šias organizacijas klasifikuoja pagal organizacines teisines formas:
• visuomeninės organizacijos;
• visuomeniniai judėjimai;
• visuomeniniai fondai
• visuomeninės įstaigos [70].

Lietuvos administracinės teisės šaltiniuose taip pat sutinkame įvairių klasifikavimo kriterijų.

Pagal įgalinimų pobūdį nevyriausybinės organizacijos gali būti šios:
• turinčios valdingo pobūdžio įgalinimus;
• neturinčios valdingo pobūdžio įgalinimų.

Pagal teisinį statusą nevyriausybinės organizacijos skirstomos:
• turinčios juridinio asmens teises;
• neturinčios juridinio asmens teisių .

Pagal veiklos sritį nevyriausybinės organizacijos gali būti
• veikiančios visoje LR teritorijoje;
• veikiančios apskrities administracinio vieneto teritorijos ribose;
• veikiančios savivaldybės teritorijos ribose;
• lokalinės nevyriausybinės organizacijos ir įstaigos.

Šiuo metu Lietuvos Respublikoje veikia kelių statusų nevyriausybinės organizacijos, kurias, atlikus galiojančių teisės aktų tyrimus, galima suskirstyti į penkias grupes:
• Asociacijos;
• Visuomeninės organizacijos;
• Labdaros ir paramos fondai;
• Viešosios įstaigos;
• Religinės bendruomenės ir bendrijos.

Dabar veikiančių nevyriausybinių organizacijų veiklą reglamentuoja šie pagrindiniai įstatymai :
• LR Konstitucija
• LR asociacijų įstatymas 2004-01-22 Nr. IX-1969
• LR labdaros ir paramos įstatymas 2003-04-22 Nr. I-172
• LR labdaros ir paramos fondų įstatymas 2003-12-22 Nr. I-1232
• LR viešųjų įstaigų įstatymas 2004-02-14 Nr. 25-752
• LR religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas 2000-10-04 Nr. I- 1057
Nevyriausybinių organizacijų reorganizavimo, registravimo ir kitokią tvarką reglamentuoja
atskiri įstatymai, Vyriausybės nutarimai, įstatai.

LR Asociacijų įstatyme asociacija apibrėžiama taip: “asociacija – tai savo pavadinimą turintis ribotos atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti ar tenkinti kitus viešuosius interesus. Asociacijos pavadinime gali būti žodžiai “asociacija”, “visuomeninė organizacija”, “susivienijimas”, “konfederacija”, “sąjunga”, “draugija” ar kt.” [21;1]. Asociacijose visuomet yra narių, kurie gali įstoti į asociaciją ir išstoti iš jos. Asociacijos nariai gali turėti labai didelius įsipareigojimus asociacijai, tačiau dažniausiai jie apsiriboja pareiga mokėti nario mokestį ir laikytis įstatų.

LR Labdaros ir paramos fondų įstatyme pateiktas fondo apibrėžimas: “fondas – savo pavadinimą turintis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio pagrindiniai veiklos tikslai – labdaros arba (ir) paramos bei kitokios pagalbos teikimas Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo ir šio Įstatymo nustatyta tvarka fiziniams ir juridiniams asmenims mokslo, kultūros, švietimo, meno, religijos, sporto, sveikatos apsaugos, socialinės globos ir rūpybos, aplinkos apsaugos ir kitose visuomenei naudingomis ir nesavanaudiškomis pripažįstamose srityse. Fondo pavadinime turi būti žodžiai “labdaros” ar “paramos” arba “labdaros ir paramos” [24;1]. Fondams būdinga tai, kad jie neturi narių, bet turi steigėjus, savininkus, dalininkus ir kt., kurie yra prisidėję prie organizacijos steigimo ar tolimesnio gyvavimo.

LR Viešųjų įstaigų įstatyme nurodyta, kad viešoji įstaiga – tai įsteigtas pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti viešuosius interesus vykdant visuomenei naudingą veiklą. Ne pelno organizacija gauto pelno negali skirstyti steigėjams, nariams, dalininkams” [22;1]. Viešųjų įstaigų skiriamasis bruožas nuo kitų nevyriausybinių organizacijų yra jos organizavimas įnašų į registruojamą kapitalą pagrindu. Šios įstaigos turi turėti kapitalą, kurį sudaro dalininkų dalys ir kiekvienas jų turi teisę tik į tą kapitalo dalį. Šiuo atveju viešosios įstaigos panašios į akcines bendroves, tačiau negali skirstyti viešųjų įstaigų pelno ir nėra mokami dividendai.
Viešųjų organizacijų tikslas yra visuomenei naudingi tikslai, o siekiama jų altruistiškai, be jokios naudos sau.

LR Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme religinė bendruomenė ir religinės bendrijos apibrėžiamos taip: “religinė bendruomenė– asmenų grupė, siekianti įgyvendinti tos pačios religijos tikslus. Ji gali būti atitinkamos religinės bendrijos vietinis padalinys” . “Religinės bendrijos – bažnyčių ir tolygių religinių organizacijų – bendruomenių, siekiančių įgyvendinti tos pačios religijos tikslus, susivienijimai. Bendriją sudaro ne mažiau kaip dvi religinės bendruomenės, turinčios bendrą vadovybę” [25;1].

Trečiojo sektoriaus plėtimasis sukėlė tiek teigiamų tiek neigiamų pasekmių, iš kurių svarbiausiais tapo šių organizacijų teisiniai ir finansavimo veiklos klausimai.

NVO teisinio reguliavimo šaltiniai

Nuo 1996 metų nevyriausybinių organizacijų sąvoka pradėta taikyti ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose, tačiau iki šiol nėra bendro teisės akto, kuris apibrėžtų nevyriausybinių organizacijų teisinį statusą ir reglamentuotų nevyriausybinių organizacijų veiklą.

Dažnai pažymint teisinį nevyriausybinių organizacijų statusą vartojama visuomeninių organizacijų sąvoka. Mokesčių tvarką apibrėžiančiuose dokumentuose vartojama “ ne pelno organizacija”. Tačiau ne pelno organizacijos veiklos ūkinę – finansinę ataskaitą pildo verslininkai, darbdaviai, politinės, visuomeninės ir profesinės sąjungos. Iš to sektų, kad viešosios įstaigos ir labdaros – paramos fondai nėra ne pelno organizacijos, nes joms pildyti tokios ataskaitos nereikia. Artimiausiu metu numatomas svarstyti LR Pelno mokesčio įstatymo pakeitimas turėtų panaikinti netikslumus.
Konstitucinės nuostatos

Kaip ir bet kokioje srityje, konstitucinės nuostatos dėl visuomeninių organizacijų nagrinėjamos pirmiausiai, kadangi jomis remiasi ar bent turėtų remtis visas tolesnis teisinis reglamentavimas. Apie visuomeninį sektorių tiek Lietuvos Respublikos, tiek kitų valstybių konstitucijose kalbama iš žmogaus teisių užtikrinimo pozicijų. Teisė laisvai jungtis arba nesijungti į asociacijas yra laikoma viena žmogaus teisių, todėl ji įtvirtinta kiekvienos demokratinės valstybės konstitucijoje. Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucijos 35 straipsnis taip pat nustato šią esminę kiekvieno žmogaus teisę . “Piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas. Niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai”[17.8]. Atkreiptinas dėmesys į keletą LR Konstitucijos 35 straipsnio aspektų. Pirma, Konstitucijoje kalbama apie narystės pagrindu organizuotas nevyriausybines organizacijas (asociacijas). Antra, teisė vienytis į asociacijas konstituciškai garantuojama tik Lietuvos Respublikos piliečiams. Trečia, konstituciškai įtvirtinta teisė vienytis į asociacijas praktikoje gali būti labai apribota įstatymu, ir tai nebūtų laikoma konstitucinės nuostatos pažeidimu: “Politinių partijų, kitų politinių ir visuomeninių organizacijų steigimą ir veiklą reglamentuoja įstatymas [17;8]”. Ketvirta, Konstitucijoje pastebima akivaizdi painiava dėl terminų ne pelno subjektams įvardyti. Konstitucijos nuostatų komentare teigiama, kad šie terminai yra tapatūs sąvokai “visuomeniniai susivienijimai”, todėl galima teigti, kad 35 Konstitucijos straipsnio nuostata interpretuojama platesniam visuomeninių organizacijų ratui, o ne tik bendrijoms ir (ar) asociacijoms siaurąja šių žodžių prasme.
1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina ir kitas laisves, kurios labai susijusios su ne pelno veikla: teisė turėti, laisvai skleisti savo įsitikinimus, ieškoti, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas, rinktis į taikius susirinkimus, piliečių tautinėms bendrijoms tvarkyti savarankiškai savo tautinės kultūros reikalus, švietimą, labdarą bei savitarpio pagalbą [17 ].
Lietuvos Respublikos Asociacijų įstatymas 2004-01-22, Nr.25-745.
2002 m. prasidėjo pagrindinis nevyriausybinių organizacijų įstatymų derinimas. Seimo iniciatyva susirūpinta detalesniu leistinos ekonominės veiklos reglamentavimu. Pozityviai sureaguota į nevyriausybinių organizacijų pastabas, jog Visuomeninių organizacijų ir asociacijų įstatymai beveik identiški. LR Seimas, sujungdamas prieš tai minėtus įstatymus, priėmė naują LR Asociacijų įstatymą. Šiame įstatyme panaikintas draudimas asociacijoms užsiimti komercine veikla, o visuomeninės organizacijos ir asociacijos reglamentuojamos kaip viena juridinio asmens teisinė forma. Įstatyme numatyta juridinę asmens teisinę formą reglamentuoti kaip asociaciją, taip pat nustatytas reikalavimas juridinio asmens pavadinime nurodyti teisinę formą. Taigi asociacijos, kaip juridinio asmens, pavadinime galima vartoti žodžius – “visuomeninė organizacija”, “asociacija”, “sąjunga”, “susivienijimas”, “konfederacija” ir pan.

Veikiantiems juridiniams asmenims, kurie turi visuomeninės organizacijos teisinę formą, nereikia keisti pavadinimų, o šios organizacijos pagal įstatymą nuo jo įsigaliojimo dienos laikomos juridiniais asmenimis, kurių teisinė forma yra asociacija be atskiro perregistravimo. Įstatyme nustatytas asociacijos, kaip juridinio asmens, atskiros teisinės formos, steigimas, valdymas, veikla, reorganizavimas ir likvidavimas, pertvarkymo ypatumai, siekiant nekartoti LR Civilinio kodekso nuostatų ir išsaugoti sisteminį jo aiškinimą ir taikymą. Taip pat įstatyme reglamentuojama, kad asociacija turi teisę vykdyti įstatymų nedraudžiamą ūkinę- komercinę veiklą, kuri neprieštarauja jos įstatymams, veiklai bei tikslams pasiekti.

Lietuvos Respublikos Labdaros ir paramos įstatymas 2003-04-22, I-172.

Galimybė gauti neapmokestintą paramą yra viena iš reikšmingiausių mokestinių lengvatų ne pelno organizacijoms, todėl itin svarbią reikšmę Lietuvos ne pelno organizacijas reglamentuojančių teisės normų sistemoje turi Labdaros ir paramos įstatymas, nustatantis, ką galima laikyti labdara ar parama mokesčių lengvatų tikslais. Labdaros ir paramos įstatymas reglamentuoja tik labdaros ir paramos mokestinius aspektus, visiškai neliesdamas pačių santykių esmės. Verta atkreipti dėmesį, kad kitose šalyse Labdaros ir paramos įstatymo nėra, o labdaros ir paramos mokestiniai klausimai nagrinėjami atitinkamuose mokesčių įstatymuose. 2001 sausio 1 d. priimtas naujais Labdaros ir paramos įstatymas nepatenkino NVO lūkesčių. Po to buvo daug įstatymo straipsnių pakeitimų ir papildymų. Paskutinė šio įstatymo redakcija galioja nuo 2003 balandžio 30 d. Nors šiame įstatyme supaprastintos paramos teikimo ir administravimo procedūros, patikslintos paramos ir labdaros sąvokos, apibrėžta aukos, kaip anoniminės paramos sąvoka, įteisinta anonimiška parama, tačiau įstatyme lieka nemažai trūkumų, susijusių su NVO struktūros ir valdymo ribojimais, apskaitos procedūromis, statistine atskaitomybe bei kitais dalykais.

Lietuvos Respublikos Labdaros ir paramos fondų įstatymas 2003-12-22, I-1232.

Labdaros ir paramos fondai, nors ir yra vakarietiškų fondų analogai, Lietuvos teisėje ir ne pelno organizacijų sistemoje yra įgavę kiek kitokią prasmę, nei tai įprasta kitose šalyse. Paprastai fondas reiškia tik organizavimosi formą, kuomet paskiriant kažkokį turtą įsteigiamas teisės subjektas, neturintis narių, o jo valdymas remiasi steigėjais ar kitaip įvardytais savininkais. Lietuvoje gi pačių fondų pavadinimuose atsispindi papildomas bruožas, nurodantis, kad fondas turi užsiimti labdara ir parama.
Labdaros ir paramos fondų įstatymas, apibrėždamas, ką gali daryti fondas, nenumato fondui jokios kitos veiklos. Kita vertus, labdaros teikimu negali užsiiminėti kitos ne pelno organizacijos. Taigi fondai, kaip atskira ne pelno organizacijų rūšis, Lietuvoje išskirti ne tiek dėl organizavimo būdo, kiek dėl veiklos pobūdžio.
Labdaros ir paramos fondų steigimo tvarka yra tam tikra prasme laisviausia: labdaros ir paramos fondą gali steigti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, neribojamas steigėjų skaičius, nuo steigėjų ypatybių nepriklauso nei steigimo procedūros, nei registravimo vieta. Tačiau fondo steigėjai negali būti asmenys, kurie pagal Labdaros ir paramos įstatymą negali būti paramos teikėjai.
Pasikeitė Labdaros ir paramos fondo valdymo organų struktūra. Fondas privalo turėti dalininkų susirinkimą ir valdymo organą (vienasmenį ar (ir) kolegialų). Valdymo organas veikia fondo vardu, esant santykiams su kitais asmenimis, taip pat sudaro sandorius fondo vardu. Valdymo organas priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro su jais darbo sutartis, pateikia visuotinam dalininkų susirinkimui veiklos ataskaitą, analizuoja fondo veiklos rezultatus, pajamas ir išlaidas, organizuoja darbus Vyriausybės nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymas 2004-02-14, I-1428.

Viešųjų įstaigų steigimą, valdymą, veiklą, reorganizavimą, pertvarkymą ir likvidavimą reglamentuoja specialusis Lietuvos Respublikos Viešųjų įstaigų įstatymas, kuris po ilgai trukusių diskusijų ir prieštaringų vertinimų buvo priimtas 1996 metais (nauja įstatymo redakcija nuo 2004-02-14). Galima teigti, kad viešosios įstaigos turėjo savo pirmtaką , t.y. ne pelno įmones, kurias reikėjo perregistruoti į ne pelno organizacijas, po naujų įstatymų priėmimo. Dauguma buvo perregistruotos į viešąsias įstaigas. Tai yra vienintelė reali galimybė vykdyti veiklą, kuri plačiai suprantama kaip komercinė, tačiau tuo pat metu išlaikoma nevyriausybinės organizacijos esmė ir veiklos principai. Viešoji įstaiga – turto pagrindu sukurta ne pelno organizacija, turinti dalininkus (arba savininką), siekianti visuomenei naudingų tikslų, galinti užsiimti bet kokia kitais įstatymais nedraudžiama veikla.
Pagrindinis viešosios įstaigos skiriamasis bruožas nuo kitų ne pelno organizaciją yra jos organizavimas įnašų į registruojamą kapitalą pagrindu. Viešoji įstaiga privalo turėti kapitalą, kuris sudarytas iš dalių. Viešosios įstaigos dalininkai turi nuosavybės teisę ne į viešąją įstaigą, o į dalininkų kapitalo dalį. Viešosios įstaigos dalininkų (savininko) santykis su viešąja įstaiga yra toks pats, kaip akcinės bendrovės akcininko santykis su pačia akcine bendrove. Viešosios įstaigos dalininkai (savininkas) iš esmės turi analogiškas teises, kaip ir akcinės bendrovės akcininkai, išskyrus tai, kad negalima skirstyti viešosios įstaigos gauto pelno ir mokėti dividendus.
Steigiant vienas viešąsias įstaigas dalininkų kapitalas formuojamas tik todėl, kad taip reikalauja įstatymas, o kitose viešosiose įstaigose jis atlieka realią lėšų akumuliavimo ir atstovavimo mechanizmo funkciją. Įstatymas reikalauja, kad viešoji įstaiga turi turėti organą – visuotinį dalininkų susirinkimą ir vienasmenį valdymo organą – viešosios įstaigos vadovą. Viešosios įstaigos vadovas organizuoja viešosios įstaigos veiklą, sudaro ir nutraukia darbo sutartis su viešosios įstaigos darbuotojais, atsako už finansinės atskaitomybės sudarymą bei kitus veiksmus, kurie yra vadovui numatyti teisės aktuose bei viešosios įstaigos įstatuose.
Visuotiniame dalininkų susirinkime sprendžiamojo balso teisę turi visi viešosios įstaigos dalininkai. Sprendimai priimami kvalifikuota balsų dauguma ir jie negali būti mažesni kaip 2/3 visų susirinkime dalyvaujančių dalininkų balsų. Nors viešosios įstaigos vidaus struktūra yra labai panaši į akcinės bendrovės struktūrą, vis dėlto skirtumų yra nemažai. Pavyzdžiui, įstatyme nėra privalomai nustatyta, kad visuotiniame susirinkime balsuojama proporcingai turimų dalių dalininkų kapitale skaičiui. Vienas dalininkas visuotiniame dalininkų susirinkime turi vieną balsą, jei viešosios įstaigos įstatuose nenustatyta kitaip.
Viešojoje įstaigoje gali būti sudaromi kiti kolegialūs valdymo organai, kurių formavimo tvarką bei kompetenciją nustato įstatai. Taigi viešosios įstaigos valdymo struktūra yra lankstesnė už asociacijos valdymo struktūrą.
Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų 2000-10-04, Nr. I- 1057.

Prie nevyriausybinių organizacijų priskiriamos ir religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai, kurių veiklą reglamentuoja specialus Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas. Šį įstatymą daugiausiai lemia Vakarų teisinė tradicija, kurioje bažnytinė teisė egzistuoja šalia valstybinės, o bažnytinėms organizacijoms netaikomi valstybės teisės reikalavimai. Tačiau pastebima, kad šios ilgaamžės tradicijos po truputį praranda savo esmę, nes pripažįstama, kad šios organizacijos turi paklusti Konstitucijai, o autonomiškumas neturi griauti teisinės sistemos pagrindų. Reikėtų pasakyti, kad šiuo metu bažnytinės organizacijos Lietuvoje naudojasi didžiausiomis nevyriausybinių organizacijų teisėmis ir lengvatomis, nes nėra jokių rimtesnių įstatyminių apribojimų (neprivalomas apskaitos reglamentavimas, neapmokestinamos kai kurios pajamos).

Lietuvos Respublikos Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymo projektas 2001-09-12, IXP-990.

Šis įstatymo projektas pirmiausiai buvo rengiamas tam, kad nevyriausybinių organizacijų daugėtų ir jos galėtų kuo efektyviau veikti. Trečiajam sektoriui jau seniai reikalingas bazinis įstatymas, kuris įtvirtintų pagrindinius NVO plėtros principus. Šiame įstatyme pirmą kartą būtų apibrėžta, kas yra nevyriausybinės organizacijos, įvardinti nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimo su valstybės institucijomis principai. Įstatymo projekte aptariamas valstybės ir savivaldybių politikos nevyriausybinių organizacijų klausimais įgyvendinimas, valstybės ir savivaldybių bendradarbiavimas su nevyriausybiniu sektoriumi. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad projektas nereglamentuoja nevyriausybinių organizacijų steigimo, likvidavimo ir kt. Didelė dalis įstatymo projekto skirta finansavimui: kaip jis turėtų vykti, kad viskas būtų kuo skaidriau ir efektyviau. NVO programų finansavimo reglamentavimas specialiais įstatymais yra naujas dalykas ne tik Lietuvai. Tokį atskirą NVO finansavimo įstatymą turi nedaug valstybių. Estijoje yra priimtas susitarimas dėl nevyriausybinio sektoriaus, tačiau būtent finansavimo įstatymo nėra.

Savanoriškas darbas

Vienas svarbiausių ne pelno organizacijų privalumų yra tai, kad paprastai jos gali lengviau panaudoti neapmokamą darbą arba, kaip dažnai vadinama, savanorišką darbą. Šiuo atveju asmuo, skiriantis savo laiką ne pelno organizacijos labui, dažnai traktuoja tai ne kaip darbą, iš kurio pelnomasi pragyvenimui, bet kaip laisvalaikį, kuris dėl vienų ar kitų motyvų yra skiriamas nemokamai padėti ne pelno veikloje. Motyvai, žinoma, gali būti įvairūs: sąžinės balsas, malonumas, noras išspręsti kažkokią problemą, ateities karjeros galimybės, tiesiog pomėgis. Taigi neapmokamas darbas yra visiškai normalus reiškinys. Tačiau įstatymo, kuris aiškiai apibrėžtų ir reglamentuotų savanorio statusą, šiandien nėra. Yra tik keletas Vyriausybės nutarimų, reglamentuojančių savanorišką veiklą.

Kalbant apie įstatymus, reglamentuojančius NVO veiklą, būtina pabrėžti, jog visi suderinti su naujuoju Civiliniu kodeksu [35]. Tačiau nors ir priimti nauji įstatymai bei jų pataisos, vis dar išlieka juose painiavos ir dviprasmiškumo. Norisi tikėti, kad teisinio reglamentavimo reforma bus nukreipta problemoms spręsti, o ne kurti naujas.
NVO registravimas
Nevyriausybinių organizacijų registravimo tvarka ir registruojančios institucijos bet kurioje šalyje yra neišvengiamai susijusios su kitų teisės subjektų registravimu, tačiau paprastai nevyriausybines organizacijas registruojančios institucijos yra kitos, nesutampančios su pelno siekiančius subjektus registruojančioms institucijoms. Tokios institucijos dažnai yra Teisingumo ministerija, Vidaus reikalų ministerija (ši institucija registravo ir tarpukario Lietuvos draugijas), teismai (pastarieji ypač dažnai registruoja fondus bei viešosios naudos organizacijas), savivaldybės. Paminėtini tie steigimo aspektais, kurie yra bendri visuomeninėms organizacijoms, asociacijoms, viešosioms įstaigoms ir labdaros ir paramos fondams. Visoms šioms organizacijoms:
• nėra keliamas minimalaus kapitalo ar kitoks reikalavimas, susijęs su turto minimumu;
• yra nustatytas nemokamas registravimas.

Beje, steigiant bet kokią ne pelno organizaciją patartina gerai apgalvoti valdymo struktūrą, neapkrauti organizacijos nereikalingais organais, nenustatyti organams formalių ir sunkiai įgyvendinamų pareigų (pavyzdžiui, „renkasi ne rečiau kaip .” ar panašių), didelių kvorumo reikalavimų.
Nevyriausybines organizacijas registruoja:
• Teisingumo ministerija (labdaros organizacijas ir fondus, kurių veikla apima daugiau negu vieną teritorinį administracinį vienetą; tarptautinių labdaros organizacijų ir fondų filialus; visuomenines organizacijas, tarptautinių visuomeninių organizacijų Lietuvos skyrių įstatus);
• Ūkio ministerija (viešąsias įstaigas ir jų filialus, kurių bent vienas iš steigėjų yra užsienio valstybių juridinis ar fizinis asmuo);
• Apskrities viršininko administracija (visuomenines organizacijas, kurių veikla apima daugiau kaip vienos savivaldybės teritoriją ir kurios buveinė yra apskrities centre ar kitoje apskrities teritorijoje – įstatus);
• Savivaldybės vykdomoji institucija (asociacijas ir filialus; labdaros organizacijas ir labdaros fondus; viešąsias įstaigas ir jų filialus; visuomenines organizacijas, kurių veikla apima savivaldybės teritoriją).
Nevyriausybinių organizacijų veiklą betarpiškai gali kontroliuoti:
• Valstybinės mokesčių inspekcijos;
• Valstybės kontrolė.

Jauna demokratijos keliu žengianti Lietuvos valstybė turi pasiekti, kad visuomeninis sektorius taptų realiai funkcionuojančiu pilietinės visuomenės pagrindu ir geriausiai atitiktų visuomenės narių interesus. NVO turi puikias galimybes prisidėti prie efektyvesnio visuomeninių santykių bei pažangos skatinimo, tačiau NVO veiklos efektyvumas, jų vieta visuomenėje labai priklauso nuo gerai paruoštos įstatymų bazės.

1.4 NVO finansavimo šaltiniai

Kaip ir visoms organizacijoms, taip ir nevyriausybinių organizacijų veiklai yra reikalingi tiek žmogiškieji, tiek techniniai – materialiniai, tiek ir finansiniai ištekliai. Naujos ir nepakankamai brandžios demokratijos šalims tarptautinės finansinės paramos ir pagalbos organizacijos skiria apčiuopiamą paramą. Lietuvoje paminėtina PHARE pilietinės visuomenės plėtros programa, JAV Tarptautinė Bendradarbiavimo Agentūra, Bendradarbiaujantys Olandų Fondai. Tokio pobūdžio donorų tikslas – suteikti visokeriopą pagalbą nepriklausomoms valstybėms, talkinti jų jaunos demokratijos vystymui.

Nūdiena yra tokia – užsienio rėmėjų Lietuvai skiriamos paramos apimtys akivaizdžiai mažėja ir labai stipriai persistruktūrizuoja. Vien 2002 metais užsienio parama Lietuvos nevyriausybinėms organizacijoms sumažėjo 10 milijonų litų [44]. Tendencijos rodo, kad integracijos į Europos Sąjungą procese visiškai išnyks demokratijos ir atviros pilietinės visuomenės plėtrai skiriamos lėšos vadovaujantis nuostata, kad šalis, ES narė, yra pasirengusi savomis lėšomis finansuoti demokratėjimo procesus. Lietuvoje taip tikrai nėra. Vos keletas savivaldybių skiria bent minimalų finansavimą nevyriausybinėms organizacijoms, apie strateginę, aiškiai orientuotą valstybinio biudžeto paramą kalbėti dar tikrai anksti, o vietinių fondų parama nesudaro apčiuopiamos dalies visuomeniniame gyvenime.

NVO, kaip ir kitos organizacijos, turi finansinių išlaidų. Jos turi mokėti atlyginimus, pirkti reikiamą įrangą, mokėti nuomos mokestį ir kt. Plečiantis organizacijai, didėja ir išlaidos. Europos komisijos komunikatas pateikia tyrimų duomenis, kurie parodė vidutinišką Europos ne pelno sektoriaus pajamų šaltinių išdėstymą :
• valstybės subsidijos – apie 30 
• nario mokesčiai – apie 12 
• fizinių asmenų aukos – apie 11 
• mokesčiai už paslaugas, teikiamas nariams – apie10 
• pajamos už darbus pagal sutartis – apie8 
• fondų finansinė parama – apie 6 
• tarptautinių organizacijų parama – apie 5 
• parama iš verslo įmonių – 4  [68].

Pagal J. Hopkinso universiteto duomenis, iki 1995 metų NVO pajamos, apskaičiavus viso pasaulio vidurkį, sudarė:
• pajamos, gaunamos iš mokesčių, mokamų paslaugų ar prekių – 47 
• iš valstybės šaltinių gaunamas finansavimas 42 
• gaunama parama, labdara – 11  [42].

Remiantis šiais duomenimis galima teigti, kad NVO pagrindiniai pajamų šaltiniai yra šie:
• valstybės subsidijos
• dovanos, labdaringos aukos
• nario mokestis
• gautas pelnas.

Pagal 1998 metais Socialinės informacijos centro atliktą Lietuvos nevyriausybinių organizacijų tyrimą buvo išskirti šie ne pelno organizacijų pajamų šaltiniai:
tarptautinių programų lėšos – 45,4proc.
valstybės parama – 19,4proc.
fondų parama – 18,2proc.
privačių asmenų, firmų parama – 6,2proc.
pajamos iš komercinės veiklos – 5.9proc.
narių įnašai – 3,1proc. [54;22].

1 lentelė. Lietuvos ne pelno organizacijų pagrindiniai pajamų šaltiniai [54;21].

Pagal kurį įstatymą įregistruota Tarpatautinių lėšų programos Valstybės parama Fondų parama Asmenų, firmų parama Pajamos iš komercinės veiklos Narių įnašai
Visuomeninių org. (26 NVO) 47,3 25,2 16 2,2 0,9 4,4
Asociacijų (3 NVO) 42,7 10,7 35,2 1,8 0 9,9
Labdaros org. (10 NVO) 40,4 17,9 15,1 18,8 7,6 0
Viešųjų įstaigų (9 NVO) 51,6 10 17,5 1,6 18,6 0,7
Švietimo įstaigų (1 NVO) 0 0 60 30 10 0
Iš viso: 45.4 19.4 18.2 6.2 5.9 3.1

Analizuojant šiuos turimus statistinius duomenis akivaizdu, kad didžiausios lėšos gaunamos iš tarptautinių lėšų programos [žr. 1 lentelė]. Tačiau dabartinės tendencijos yra tokios, kad kiekvienais metais iš tarptautinių programų gaunama vis mažiau lėšų, nes Lietuva jau yra suvokiama kaip pakankamai stabili demokratinė valstybė, kuri yra pajėgi pati vystyti savo nevyriausybinį sektorių. Tokiu būdu žymiai išauga privataus sektoriaus paramos reikšmė, o kartu ir įstatymų, reglamentuojančių labdaros ir paramos teikimą bei gavimą, svarba.
Natūralu, kad siekiant užtikrinti iš tikrųjų savarankišką ir nepriklausomą trečiąjį sektorių, valstybė privalo sudaryti sąlygas ne tik gauti pajamų, bet ir skatinti duoti, t.y. vystyti filantropinę veiklą. Akivaizdu, kad pati valstybė nėra pajėgi visiems užtikrinti finansinę paramą, todėl bent jau neturėtų trukdyti privačiam sektoriui remti pasirinktas sritis.

Esant tokiai situacijai, labai sveikintina Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos nuostata, kuri leidžia piliečiams paskirti iki 2 procentų savo fizinių asmenų pajamų mokesčio labdaringai organizacijai arba religinei bendrijai paremti. Ši nuostata įteisinta LR Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme 2002-07-02, IX-1007. Tai būdas stiprinti nevyriausybines organizacijas, skatinti piliečių sąmoningumą bei filantropiją. Piliečiai bus linkę pasirinkti tas organizacijas, su kuriomis jie yra susidūrę ir susidarę teigiamą įspūdį. Vadinasi, viešasis sektorius ims dirbti profesionaliau, didės teikiamų paslaugų įvairovė ir veiklos skaidrumas.

Kalbant apie nevyriausybinių organizacijų finansavimą savivaldybės bei valstybės lėšomis, trūksta aiškaus įsipareigojimo finansuoti. Įgyvendindamos savo tikslus ir uždavinius valstybės ir savivaldybės institucijos gali finansuoti tikslines nevyriausybinių organizacijų programas, tačiau nė vienas teisės ar norminis aktas nenustato bent minimalių taisyklių, kokiais atvejais ir kada NVO gali prašyti finansavimo, o ministerijos ir savivaldybės – jį siūlyti [56].

NVO programų finansavimą būtina reglamentuoti atskiru įstatymu todėl, kad tiek biudžetinių įstaigų finansavimą reglamentuojančių įstatymų, tiek viešuosius pirkimus reglamentuojančių įstatymų NVO programų finansavimui pritaikyti beveik neįmanoma.

Ruošiamas NVO plėtros įstatymo projektas kaip tik apibrėžtų programų finansavimą, kad viskas vyktų kuo skaidriau ir efektyviau. Galvojant apie NVO programų finansavimą, įstatyme numatyta programas skirstyti į kelias dalis. Pirmiausiai – tai tikslinės programos, kuriomis būtų akivaizdžiai siekiama tam tikrų vienos ar kitos valstybės ar savivaldybės institucijos tikslų įgyvendinimo, pvz., Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turi tikslą padėti žmogui su negalia ir tuo tikslu pasitelkia NVO, kad jos teiktų savo tikslines programas, kad padėtų tokiems žmonėms. Kaip atskira programų rūšis būtų išskirtos pilietinio aktyvumo plėtros programos – tos, kurios orientuotos į patį žmonių judėjimą, kuris ne visada susietas su kažkokiomis problemomis. NVO strateginės plėtros programa turėtų rūpintis žmonių, dirbančių NVO kompetencija, visuomenės informavimu apie NVO ir pan. Norima, kad įstatyme būtų įtvirtinti pagrindiniai principai, kaip lėšos pasiekia NVO. Ir valstybė, ir savivaldybės remia NVO veiklą, bet manoma , kad tai dažnai vyksta stichiškai, todėl norima, kad viskas vyktų viešai paskelbiant patvirtintus konkurso nuostatus. Nuostatuose turėtų būti reglamentuojamas konkurso pateikimas, paskelbimo vieta, rezultatų paskelbimas, vertinimo kriterijai ir pan. Norima įtvirtinti mintį, kad jei valstybė skiria lėšas NVO programoms, turėtų būti fiksuojama, kokių rezultatų tikimasi. Dėl finansuojamų programų trukmės galvojama, kad būtų gerai, jog finansavimas nebūtų griežtai siejamas su vieneriais biudžetiniais metais, kad NVO nedirbtų tik nuo sausio iki gruodžio mėnesio, o turėtų galimybę labiau galvoti apie ateitį. Įstatyme turėtų būti aiškus įsipareigojimas, detali tvarka, ko galima reikalauti iš NVO, kokie dokumentai, finansinės ataskaitos ir t.t. būtų parengti ir paskelbti.

Lietuvoje vis labiau įsigalint demokratiniams procesams, natūralu, kad Vakarų šalių parama trečiajam sektoriui pradėjo mažėti. Todėl dabar svarbiausia, kad nevyriausybinės organizacijos Lietuvoje turėtų pakankamas finansines galimybes savarankiškai išsilaikyti ir sėkmingai vystyti savo veiklą.

2. NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ VAIDMUO LR SOCIALINĖS POLITIKOS ĮGYVENDINIME

Nevyriausybinių organizacijų veikla Lietuvoje darosi vis labiau pastebima, nes ne tik didėja organizacijų ir į jas įtrauktų asmenų skaičius, bet plečiasi interesų, sprendžiamų klausimų ir teikiamos pagalbos spektras. Organizacijų yra gana daug, tačiau negalima teigti, kad visos jos yra aktyvios ir efektyvios. Nemažai jų turi labai panašių problemų, menki finansiniai ištekliai neleidžia tinkamai organizuoti veiklą ir pasiekti geresnių rezultatų.

Daugiausiai NVO, teikiančių socialines paslaugas, yra Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, kituose Lietuvos miestuose, tačiau rajonuose jų yra nedaug. Tarp žinomiausių ir aktyviai veikiančių nevyriausybinių organizacijų, teikiančių socialines paslaugas, įvardijamos Caritas, Lietuvos invalidų draugija, Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos “Viltis” , NVO “Gelbėkit vaikus”, Kauno aklųjų ir silpnaregių vaikų globos bendrija “Akių šviesa”, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija bei daugelis kitų. Nors organizacijų veiklos ir teikiamų paslaugų spektras yra labai platus, daugiausiai organizacijų teikia pagalbą vaikams, našlaičiams, asocialių šeimų vaikams ir vaikams su negalia. Teikiama pagalba irgi labai įvairi – nuo laisvalaikio organizavimo ir mitybos iki globos ištisą dieną, savaitę bei nuolatinio apgyvendinimo.

Yra įvairių pagal negalios rūšį susibūrusių bendrijų, fondų ir asociacijų, klubų, kurie padeda jų nariams spręsti bendrus, aktualius klausimus, teikti specifines paslaugas. Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija “Viltis” Lietuvoje yra bene aktyviausia, vienijanti daug psichinių problemų turinčių žmonių globėjų, artimųjų bei jų pačių. Ši draugija turi savo regioninius skyrius daugelyje Lietuvos miestų ir rajonų ir gana aktyviai plėtoja globos paslaugų teikimo bei kitą, šiai asmenų grupei reikalingą veiklą.

Nors NVO savitarpio pagalbos ir teikiamų paslaugų apimtis gerokai mažesnė už vyriausybinių ir savivaldybinių institucijų teikiamų paslaugų apimtis, tačiau šis procesas yra svarbi pilietinės valstybės kūrimo bei socialinės sistemos plėtojimo sudėtinė dalis.

2.1. Bendra Lietuvos Respublikos socialinės politikos apžvalga

Socialinė politika daugelyje literatūros šaltinių apibrėžiama kaip valstybės vykdomas pajamų paskirstymas ir turtinių santykių reguliavimas tarp žmonių ir socialinių grupių, siekiant socialinio teisingumo ir lygybės. J.Matakas socialinę politiką apibūdina taip: “Socialinė politika – tai piniginių išmokų ir paslaugų paskirstymas priklausomai nuo pajamų praradimo arba nemokamas socialinių paslaugų teikimas piliečiams” [39;395]. Teisingai vykdoma socialinė politika yra svarbus kiekvienos demokratinės valstybės saugumo ir stabilumo garantas.
Valstybės socialinių paslaugų sektoriaus egzistavimas turėjo įtakos “gerovės valstybės” termino atsiradimui. “Gerovės valstybės” esmė – valstybės kaip pagrindinio visuomenės transformavimo, asmens laisvių, žmogaus teisių, socialinio teisingumo ir socialinės lygybės gynimo instituto prasmės suvokimas” [39;396]. Šis “Gerovės valstybės” modelis sukurtas Vakarų Europoje, kurio pagrindinės funkcijos yra socialinės lygybės įtvirtinimas, standartinių rizikų (bedarbystė, profesiniai susirgimai) mažinimas bei socialinė parama [39;414].
Socialinės politikos modeliai.

Valstybė teikia ir administruoja paslaugas ir pašalpas, tačiau kartu į socialinę politiką įtraukia privačią ir kolektyvinę paramą. Ta parama privalo būti periodiškai apibrėžta ir institucionalizuota. Perskirstymo problemos supratimas ir sprendimo kelių pasirinkimas leidžia išskirti tokius socialinės gerovės modelius:
• Liberalųjį modelį, kuris numato valstybės atsakomybę už socialinės apsaugos tinklo sukūrimą labai žemame lygyje. Siekiama visuomeninius fondus naudoti ypač efektyviai, socialinę paramą teikiant žmonėms, kurie patiria didžiausią nepriteklių ir tik įvertinus kiekvieną konkretų atvejį. Dirbantieji gali susiorganizuoti paramą sau šeimos viduje, per rinką arba per privatų draudimą bei santaupas.
• Korporatyvinį modelį, kuris garantuoja darbuotojui stabilų gyvenimo lygį. Darbuotojas ligos ar nedarbo atveju turi individualiai gelbėtis. Lygybė reiškia pajamų sumažėjimo rizikos paskleidimą. Socialinė politika remiasi privalomu socialiniu draudimu, nustatytu valstybės įstatymais, kurie reikalauja ir darbo rinkos dalyvių (darbuotojų ir darbdavių) susitarimo dėl socialinės politikos.
• Socialdemokratinį modelį, kuriame lygybė suvokiama kaip pajamų perskirstymas, o ne jų išsaugojimas. Socialinė gerovė laikoma piliečio teise. Siekimas sukurti lygybę sąlygojo stiprią valstybės intervenciją į pajamų perskirstymą ir paslaugų teikimą. Socialinė apsauga finansuojama per valstybės biudžetą, o teisė į aprūpinimą taikoma visiems visuomenės nariams (universalizmo principas). Šis modelis dar vadinamas skandinaviškuoju arba instituciniu .
• Katalikiškąjį modelį, kuris remiasi krikščioniškuoju socialiniu mokymu, pagal kurį artimiausia instancija turi suteikti paramą vargstančiam. Pirmiausia pats individas turi rūpintis savimi, o jeigu jis nepajėgus – atsakomybės imasi šeima, kaimynai, vietinė bendruomenė, apimanti bažnyčią ir pasaulietines organizacijas. Tik paskutinėje vietoje numatoma valstybės parama. Be abejo, tvirta šeima dažnai bus patikimiausia užuovėja nuo socialinės rizikos [39;396-397].
Pietų Europos šalyse (Ispanija, Prancūzija, Italija) stipresnės katalikybės tradicijos, todėl ten vyrauja katalikiškas modelis. Tose valstybėse socialinės išlaidos mažesnės, bet labiau pabrėžiama šeima ir privati labdara. Šiaurės Europos šalys (Danija, Norvegija, Olandija, Švedija, Suomija) remiasi socialdemokratiniu arba instituciniu modeliu. Ekstensyvi ir išlaidi valstybė dominuoja socialinėje sferoje. Bet šiose šalyse yra stiprūs ir korporatyvinio modelio požymiai, t.y. nors transferai remiasi ne dalyvavimu darbo rinkoje, kaip yra korporatyviniame modelyje, bet pajamų kompensavimas naudojamas kaip ir pastarajame. Vokietija yra korporatyvinio modelio pavyzdys. Pagrindiniai socialinės apsaugos veikėjai yra įmonės ir profsąjungos. Instituciniai perskirstymo elementai taikomi tiems, kurie lieka už korporatyvinės paramos ribų ir parama jiems teikiama pajamų įvertinimo pagrindu. Anglijoje korporatyvinė struktūra silpnesnė negu kitose Europos šalyse, bet atitinkamai stipresnis institucinis perskirstymas. Pilietybė yra socialinės paramos gavimo sąlyga. Laikomasi lygių galimybių ir kuo mažesnio ideologijos kišimosi į rinką. Socialinis aprūpinimas yra žemo lygio. Visa tai būdinga liberaliam modeliui.
Skandinavijos šalys (Norvegija, Švedija, Suomija) — vienos mažiausių valstybių, bet pagal savo ekonominį socialinį pajėgumą, bendrą nacionalinį turtą vidutiniškai vienam gyventojui priskiriamos prie labiausiai išsivysčiusių pasaulio valstybių. Socialinės gerovės sistemai būdingas spartus ekonomikos augimas, pažangi užsienio politika, teisingesnis paskirstymas ir socialinė taika. Skandinavijoje daugelis problemų (nusikalstamumas, alkoholizmas, narkomanija, nedarbas, vienišos motinos ir tėvai, skurdas) yra mažesnio lygio. Socialinė ir pajamų politika labiau orientuota į lygybę, todėl formuojasi didesnis socialinis vienalytiškumas, socialinis ir politinis stabilumas, geresnė kriminogeninė padėtis.
Socialinio saugumo sistemą Vokietijoje galima laikyti trijų svarbiausių principų sistema, kurią sudaro socialinis draudimas, socialinė parama ir socialinis sulyginimas bei socialinė gerovė. Socialiniam draudimui priklauso sveikatos draudimas, draudimas nelaimingų atsitikimų atveju, pensinis draudimas ir nedarbo draudimas. Socialinei paramai ir socialiniam sulyginimui priklauso parama karo aukoms, smurto aukoms, taip pat parama vaikams ir gyvenamojo ploto išlaikymui. Gerovės sistemai priklauso parama jaunimui, sveikatos paslaugos ir vadinamoji socialinė parama neįgaliesiems. Socialinis draudimas finansuojamas darbdavių ir dirbančiųjų, tuo tarpu socialinė parama, socialinis sulyginimas, pavyzdžiui, parama aukoms, finansuojama iš mokesčių valstybei. Gerovės principas taikomas tik tuo atveju, kai asmens šeima, kaimynai, galinčios padėti grupės ir savanorišką gerovę taikančios organizacijos negali padėti. Tik tada, kai nebėra jokios alternatyvos, paramą suteikia valstybė. Tai pavadinta subsidiarystės principu.
Amerikietiškasis modelis pripažįsta rinkos stichiją. Vyriausybės Amerikoje vaidina labai nereikšmingą vaidmenį skirstant gėrybes. Žmogus turi rūpintis savo gerove pats, valdžia jam gali padėti tik išskirtiniais atvejais. Socialine politika JAV siekiama padėti tik tiems žmonėms, kurie patys visiškai nesugeba išspręsti savo problemų. JAV socialinės programos buvo ir yra taikomos tik senyvo amžiaus žmonėms, fiziškai ar psichiškai nepilnaverčiams asmenims. Vyrauja klasikinis liberalizmas, kai pasikliaujama rinkos savireguliacija ir ypač akcentuojamas individualizmas. Politine tokios kultūros išraiška galima laikyti pagrindinių JAV politinių partijų – respublikonų (konservatyvizmo tradicija) ir demokratų (liberalizmo tradicija) veiklą.
Vakarų politologai laikosi dviejų požiūrių, tipologizuodami visuotinės gerovės valstybes. Pirmieji išskiria idealius tipus, o antrieji tiria atskirą valstybę ar valstybių grupę pagal joms būdingas savybes. Pirmasis klasifikacines schemas, nenurodydamas konkrečių šalių, pateikė anglų politologas R. Titmus. Jis išskyrė tokius modelius:
• Marginalinį (liekamojo pobūdžio) – JAV;
• Socialinę politiką, priklausančią nuo pramonės išsivystymo lygio – Vokietijoje;
• Institucinį modelį – Didžiojoje Britanijoje ir Skandinavijoje.

R. Titmus klasifikacija skiriasi nuo aukščiau nagrinėtos tuo, jog nepažymimas katalikiškas modelis [39;399].

Sovietinėje Lietuvoje socialinė apsauga buvo visiškai suvalstybinta, savanoriškos organizacijos nebuvo toleruojamos, nes jų veikla reiškė kišimąsi į valstybės reikalus. Bet visa tai baigėsi su sistemos žlugimu ir valstybinio masto socialinės apsaugos darbas Lietuvoje pradėtas organizuoti nuo pirmųjų nepriklausomos valstybės atkūrimo dienų. Lietuvos socialinę politiką sudaro dvi dalys: privalomas valstybinis socialinis draudimas ir socialinė parama. I funkcija yra skirta aprūpinti žmones netekus pajamų dėl apibrėžto įvykio (nedarbo, senatvės, ligos ir pan.). II funkcija turėtų būti gelbėjimosi ratas tiems, kurie arba neapdrausti socialiniu draudimu, arba tiesiog uždirba labai mažai (pajamos, tenkančios vienam nariui, nesiekia minimumo), tuomet iki to minimumo primokama iš biudžeto.

Reikia pastebėti, kad abi šios sistemos nėra nuosekliai įgyvendintos. Privalomas valstybinis socialinis draudimas nėra draudimas tikrąja ta žodžio prasme, nes dalis, nemokėjusių įmokas, išmokas vis dėlto gauna (vadinamasis draudimas valstybės lėšomis). Be to, sistemoje yra didžiulis perskirstymas: mažas įmokas mokantys gauna santykinai daug, o dideles įmokas mokantys – mažai. Prie socialinio draudimo šliejasi valstybinių pensijų, mokamų iš biudžeto, sistema. Valstybinės pensijos skiriamos žmonėms už nuopelnus (taigi atrodytų, neturi nieko bendra su socialine rūpyba) ir tam tikrų profesijų atstovams: VR sistemos, prokuratūros, krašto apsaugos, saugumo darbuotojams, mokslininkams.

Socialinė parama, kurios pagrindinis tikslas yra skurdo prevencija, taip pat nenuosekli, kadangi ne visiems piliečiams numato teisę pretenduoti į paramą, o tik išvardintoms kategorijoms. Tarsi ne kiekvienas gali tapti skurdžiumi. Be to, socialinė parama teikiama ir paslaugomis. Taigi Lietuvoje turime tokią socialinės apsaugos sistemą: nuolat alkaną gigantą -valstybinį socialinį draudimą; sovietinių laikų reliktą – privilegines valstybines pensijas bei pakankamai komplikuotą, nors absoliučiomis sumomis menką, socialinę paramą pinigais ir paslaugomis. 2003 m. pabaigoje Lietuvoje pradėjo veikti privatūs kaupiamieji pensijų fondai. Pastaroji pensinio apsirūpinimo forma socialinės politikos požiūriu yra mažiausiai problematiška, nes svarbiausius sprendimus čia priima pats žmogus, politikams lieka tiktai susitarti dėl tokio taupymo skatinimo būdų bei priimti palankius įstatymus finansiniams tarpininkams veikti. Pagrindinis politikų galvos skausmas yra einamosiomis įmokomis finansuojamas valstybinis socialinis draudimas.

Socialinė rūpyba skirtingose šalyse skiriasi labai smarkiai. Natūralu, juk tai priklauso ne tik nuo gana apčiuopiamų ekonominių santykių ar atskirų verslo sektorių pajėgumų, bet ir nuo istoriškai susiklosčiusių bendruomenės tradicijų, supratimo apie valdžios bei individo atsakomybių pasidalinimą. Netgi išsivysčiusiose Vakarų šalyse socialinė rūpyba organizuota skirtingai. Pati stambiausia socialinės rūpybos sritis – pensinis aprūpinimas – dažniausiai būna mišrus. Jį įvairiomis kombinacijomis sudaro:
• valstybinio socialinio draudimo pensija (einamosiomis įmokomis arba bendraisiais mokesčiais finansuojama valstybinė pensija);
• pensija darbdavio pensijų fonde, arba atvirame PF, kuris gali būti kaupiamasis, o gali ir ne- kaupiamasis ( “Book reserve”- kai pensijų lėšos neatskirtos nuo įmonės lėšų);
• savanoriško kaupimo pensija, draudimas, investicijos į nekilnojamą turtą, akcijas, obliga-

cijas ir pan.

ES politikai, suvokdami pensijų sistemų įvairovę bei jų inertiškumą, nenumato šios srities harmonizavimo[13]. Europos Komisija turi savo poziciją šiuo klausimu ir rengia direktyvą dėl pensijų sistemų. Tačiau tai nėra pačių sistemų suvienodinimas. Nepaisant galimų tokio veiksmo teigiamų pasekmių tolimoje ateityje, jis vargu ar būtų įmanomas.

EK rengia pasiūlymus liberalizuoti pensijų reguliavimus, siekiant sukurti bendrą pensijų rinką (kad netrukdytų laisvam žmonių, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimui) ir imtis priemonių, kad ateityje būtų išlaikytas valstybės finansų stabilumas (dėl tokių problemų kaip pvz., nuolatinis Sodros deficitas).

Viena pagrindinių priežasčių, dėl ko dabar dominuojančios pensijų sistemos nebeišsilaiko, yra ta, kad visoje Europoje (ir Amerikoje, Kanadoje, Japonijoje) visuomenė senėja. Prognozuojama, kad artimiausiu metu kai kuriose šalyse įsipareigojimai būsimiems pensininkams kartu su kitomis valstybės skolomis pasieks 200 proc. BVP [dabar Lietuvoje apie 40 proc.].

ES šalyse šiuo metu pensinio amžiaus žmonės sudaro apie 23 proc., o po kokių 25 metų prognozuojama, kad sudarys 40 proc. Kyla klausimas, kas juos išlaikys? Todėl viena išeičių ir yra kaupiamieji fondai ir norom nenorom tenka remtis privačiomis pensijomis. ES pozicija yra tokia, kad šalys – narės pačios turi pritaikyti savo pensijų sistemas veikti bendroje rinkoje. Praktika rodo, kad kaupiamieji pensijų fondai yra efektyviausi ir saugiausi.

Lietuvos socialinę politiką formuoja ir prioritetines kryptis nustato LR Seimas, Prezidentas, Vyriausybė ir įvairios ministerijos. . Prie socialinės politikos įgyvendinimo nemažai prisideda visuomeninis trečiasis sektorius. Socialinė apsaugos ir darbo ministerija yra pagrindinė institucija, atsakinga už socialinės politikos formavimą ir įgyvendinimą [62]. Ši ministerija bei jai priskiriamos institucijos formuoja ir įgyvendina tokią politiką, kurios tikslas- rūpinimasis žmogumi, jo pasirinkimo galimybių didinimas ar lėšų ir paslaugų užtikrinimas, kai žmogus dėl objektyvių priežasčių negali savęs ir šeimos aprūpinti iš darbo ir kitokių pajamų. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra atsakinga už penkių programų įgyvendinimą, pagal jas remiami socialiniai nevyriausybinių organizacijų, savivaldybių ir valstybinių organizacijų projektai. Jais siekiama suteikti socialinę paramą ir paslaugas pažeidžiamiausiems gyventojams – neįgaliesiems, vaikams, pagyvenusiems žmonėms, narkomanams, žmonėms sugrįžusiems iš įkalinimo įstaigų [53]. Daugiausiai lėšų ministerija numačiusi infrastruktūros plėtros 2004 – 2006 metų programai įgyvendinti. 2004 metams iš valstybės biudžeto numatyta skirti 1,2 milijono litų, o iš ES struktūrinių fondų kartu su valstybės papildomu finansavimu – iki 10 milijonų litų. Šia programa siekiama plėtoti pažangias socialinių paslaugų teikimo formas bendruomenėje, kuriant socialinių paslaugų tinklą savivaldybėse bei regionuose.

Vienas sėkmingiausių – Mažeikių bendruomenės teiktas projektas, jis pavadintas “Užeik į Mažeikių bendruomenės centrą”. Šio projekto dėka išplėstas socialinių paslaugų tinklas žmonėms su fizine negalia, akliesiems ir silpnaregiams, kurtiesiems, šeimoms, auginančioms vaikus, sergančius cerebriniu paralyžiumi, vaikams turintiems negalią ir jų tėvams, pagyvenusiems ir vienišiems asmenims.

Panevėžio jaunuolių dienos centro teiktas projektas “Keramikos dirbtuvėlių įrengimas”, kuriuo buvo teikiamos ir tobulinamos darbinio užimtumo, laisvalaikio organizavimo, neformalaus ugdymo ir globos paslaugos fizinę ir protinę negalią turintiems žmonėms.

Pavyzdinis projektas, finansuotas iš Europos Tarybos vystymo banko lėšų, – Vilniaus savivaldybės Socialinės rūpybos, globos ir pašalpų centro projektas “Vilniaus miesto sutrikusio intelekto žmonių darbinių įgūdžių mokymo centras “Mes” skirtas teikti socialines paslaugas proto negalią turintiems suaugusiems asmenims. Tai vienintelis tokios pakraipos centras Vilniuje bei Lietuvoje. Jis teikia realią viltį proto negalės žmonėms įgyti specialybę, dirbti ir užsidirbti pragyvenimui [72].

Socialinė apsaugos ir darbo ministerija remia nevyriausybinius vaikų dienos centrus, kuriuose prieglobstį jau šiandien randa šimtai probleminėse šeimose augančių vaikų. Numatoma tęsti nacionalinė nevyriausybinių organizacijų vaikų dienos centrų 2002 – 2004 metų programa. 2004 metais vaikų dienos centrų projektams numatyta 1,7 milijono litų. Dienos centrai ne vienam vaikui tampa atrama, kurios jie neranda šeimoje. Čia sudaromos sąlygos vaikų socializacijai, jie įtraukiamai į naudingą ir įdomią veiklą, jiems padedama keisti vertybines orientacijas , plėsti akiratį, adaptuotis visuomenėje, kad galėtų atitrūkti nuo gatvės, nuo blogo jos poveikio.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija kviečia nevyriausybines organizacijas aktyviai dalyvauti skelbiamuose socialinės integracijos ir paramos projektų konkursuose ir džiaugiasi, kad nevyriausybinės organizacijos aktyviai padeda spręsti socialines problemas [63].

Tačiau kol “žemas Lietuvos ekonominis lygis ir liberali valstybės politika, nesiseka sukurti pažangios gerovės valstybės ir visos teikiamos socialinės apsaugos yra simbolinės, nesuteikiančios realios paramos gyventojams”. Pensijos atlieka tik gynimo nuo skurdo, bet ne pajamų kompensavimo funkciją [61;126]. Žmonės, gyvenantys tik iš pensijų ar kitų socialinės apsaugos išmokų, atsiduria ties skurdo riba. Pasitelkus kitų šalių patirtį, vis tik reikėtų pagalvoti apie liberalios politikos trūkumus ir sukurti tokią gerovės valstybę, kurioje būtų išspręstas balansas tarp darbdavių, dirbančiųjų ir remiamų gyventojų interesų.

2.2. NVO dalyvavimas teikiant socialines paslaugas

Aštuntajame dešimtmetyje,, kuriantis bei plintant naujiems socialiniams judėjimams (aplinkos apsaugos, savipagalbos ir kt.), devintajame dešimtmetyje, žlugus socialistiniams režimams Rytų Europoje, gerovės valstybėms patiriant krizę, buvo iš naujo atrastas tarp valstybės ir rinkos egzistuojantis trečiasis sektorius, kurio reikšmė, siekiant įveikti valstybės garantijų ir rinkos nepakankamumą socialinių paslaugų srityje, didėja. Apibrėžiant bendradarbiavimą tarp šių sektorių, kuriamos naujos sąvokos ir koncepcijos: “mišri socialinių paslaugų rinka”, “mišri globos ekonomika”, “welfare mix” ir kitos. Socialinės paslaugos, viešoji politika visuomet buvo įvairių visuomeninių sektorių, institucijų ir veikėjų bendradarbiavimo produktas. Nauja šiame kontekste yra pastangos įveikti tradicinės socialinių paslaugų teikimo sistemos sąrangos pasipriešinimą, kurti naujas socialinių paslaugų teikimo institucijų ir sektorių bendradarbiavimo formas. Šiuos sociopolitinius tikslus galima apibūdinti dviem priešingais aspektais:
• nuo devintojo dešimtmečio pradžios, suvokus struktūrines rinkos ir valstybės dalyvavimo socialinių paslaugų teikime ribas, dėl ekonominio sąstingio ir nepakankamų išteklių, padidėjo politinis interesas išnaudoti bei instrumentalizuoti ekonominį ir sociopolitinį nevyriausybinio sektoriaus potencialą;
• priešingai šiai pozicijai, pagal kurią visuomeninė sfera suvokiama kaip “rezervas”, užpildantis ekonominio bei sociopolitinio aprūpinimo socialinėmis paslaugomis spragas, visuomeninis ir sociopolitinis susidomėjimas nevyriausybinėmis organizacijomis pakinta ir yra išplečiamas dėl iš Amerikos kilusio bendruomenės šalininkų požiūrio. Pagal jį, į bendruomenę nukreiptas aktyvumas, pagalba, piliečių interesai, įvairios visuomeninės organizacijos, savipagalbos grupės, fondai bei sąjungos yra tiek demokratinės politinės kultūros, tiek solidarios visuomenės pagrindas [1;176].
Abiejuose požiūriuose pripažįstama, kad nepakanka socialinių paslaugų teikimą išplėsti įtraukiant nevyriausybines organizacijas. Svarbiausia yra kuriant naujas tarpsektorinės partnerystės formas (vadinamus welfare – mixes) ir apjungiant įvairius socialinių paslaugų teikėjus pasiekti sinergetinį efektą, kai dviejų drauge veikiančių elementų bendros veiklos rezultatas yra didesnis, negu kiekvieno iš jų atskirai.

Iki šiol vykdydama socialinę politiką valstybė bendradarbiavo su istoriškai susiklosčiusiais partneriais – bažnytinėmis, visuomeninėmis organizacijomis, dabar atsiranda naujų reikalavimų vykdyti planingą pasiskirstymą užduotimis.Valstybės institucijos yra suinteresuotos NVO veiklos plėtra, dalyvavimu vykdant socialinių paslaugų prevenciją. Tyrimai patvirtina glaudžius finansinius ir sociopolitinius valstybės ir NVO ryšius. Tai ypač būdinga korporatyvistinėms visuomenėms, tačiau ir šalyse, kur korporatyvizmas mažiau išreikštas, pvz., JAV, nuo seno pastebima tendencija finansuojant NVO veiklą įtraukti jas į viešųjų paslaugų teikimą [64]. Siekiant sujungti įvairius paslaugų teikėjus, reguliavimo ir organizavimo formas, valstybinę ir ekonominius santykius reglamentuojančią teisę, tikimasi sinergetinio efekto. Socialinių paslaugų srityje atsiranda rinkos, valstybinio reguliavimo ir visuomeninių iniciatyvų elementų, kurie papildo vienas kitą. Svarbu yra tai, kad nevyriausybinės organizacijos suprantamos ne tik kaip sutartiniais įsipareigojimais įtraukti paslaugų teikėjai, o kaip visuomeniniai veikėjai ir lygiaverčiai bendruomenės vystymo politikos partneriai.

Nevyriausybinių organizacijų problemos kyla iš valstybės socialinės politikos valdymo būtinumo. Socialinės paramos srityje nevyriausybinės organizacijos atstovauja įvairioms socialiai silpnoms žmonių grupėms. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas 1996-10-09, Nr. I-1579 numato, kad “socialinių paslaugų teikėjai – savivaldybės, apskritys, Socialinės apsaugos ir darbo bei Švietimo ir mokslo ministerijos – teikdamos šias paslaugas gali bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis” [20]. Savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimą šioje srityje reglamentuoja šio įstatymo 7 straipsnis, kuris nurodo, kad “ su nevyriausybinėmis organizacijomis, religinėmis bendruomenėmis ir fiziniais bei juridiniais asmenimis, teikiančiais socialines paslaugas, savivaldybė konkurso būdu arba be jo gali sudaryti dvišalę sutartį dėl socialinių paslaugų teikimo sąlygų, kontrolės ir finansavimo ir kad organizacijos, sudariusios su savivaldybe dvišalę sutartį dėl socialinių paslaugų teikimo sąlygų bei kontrolės ir finansavimo, kasmet atsiskaito savivaldybei už skirtų lėšų panaudojimą”[20;4]. Socialinės pagalbos srityje dirba kelių veiklos krypčių nevyriausybinės organizacijos:
• pagyvenusių žmonių organizacijos, aktyviai vykdančios savitarpio pagalbos, užimtumo bei

kultūros programas;
• neįgaliųjų organizacijos, kurios vienija žmones, tiesiogiai susijusius su viena ar kita

negalia;
• religinės pakraipos globos ir paramos organizacijos;
• jaunimo organizacijos ir kt.[69].

Šios organizacijos geriausiai žino savo paslaugų gavėjų poreikius ir todėl įtakodamos socialinę politiką, programas, numatydamos socialinius uždavinius teikia reikiamą socialinę pagalbą. Be to, nevyriausybinės organizacijos puoselėja “pagalbos sau” mentalitetą visuomenėje, kuri susiduria su rimtomis socialinėmis ir ekonominėmis problemomis.

Vienas iš būdų teikti socialines paslaugas tiesiogiai išvargintiems skurdo ir nepriteklių žmonėms, yra kurti specializuotas institucijas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. vasario 19 d. nutarimu “Dėl socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros 1998 – 2000 metų programos [30], 1998 metais buvo pradėta įgyvendinti valstybinė Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros programa, finansuojama jungtinėmis Pasaulio banko paskolos, Švedijos vyriausybės, Olandijos vyriausybės ir Lietuvos valstybės lėšomis.

Buvo numatyti šie pagrindiniai programos tikslai:
• stiprinti Respublikos socialinių paslaugų sistemą, užtikrinant vykdomos socialinės politikos veiksmingumą ir tam panaudojant visus galimus žmogiškuosius, finansinius bei materialinius išteklius;
• skatinti savivaldybių, nevyriausybinių organizacijų, religinių bendruomenių iniciatyvas, plėtoti jų tarpusavio bendradarbiavimą;
• kooperuoti valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšas, pritraukiant tarptautinių fondų, privačių asmenų, kitų šaltinių lėšas;
• skatinti vietinės bendruomenės ir asmenų, reikalaujančių socialinės paramos, iniciatyvas, išmokyti juos padėti patiems sau;
• užkirsti kelią didelių socialinių problemų atsiradimui, sudarant galimybes savivaldybėms bei nevyriausybinėms organizacijoms rengti socialinių paslaugų projektus ir konkurso būdu atrinkti bei iš valstybės lėšų dalinai finansuoti geriausius savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų pateiktus socialinių paslaugų projektus [30].

Įgyvendinant minėtą projektą, šešiose savivaldybėse, kurios atrinktos konkurso būdu (Anykščių raj., Molėtų raj., Utenos raj., Švenčionių raj.,Vilniaus m. ir Šiaulių m.), buvo numatyta įsteigti 15 dienos centrų (1998 metais įsteigta 11). Tai sutrikusio intelekto vaikų ir jaunuolių ugdymo centrai, paslaugų pagyvenusiems žmonėms namuose tarnyba, paslaugų grįžusiems iš įkalinimo įstaigų tarnyba, pagyvenusių žmonių ir žmonių su negalia dienos veiklos centras, sutrikusio intelekto žmonių darbinio mokymo centras, Motinos ir vaiko pensionas, Laikinieji vaikų globos namai ir kt. Dabar veikiančiuose centruose kas mėnesį aptarnaujama apie 1000 klientų: neįgalūs vaikai, skriaudžiamos moterys ir jų vaikai, socialiai pažeidžiami vaikai gauna reikiamą pagalbą. Buvo planuojama, kad socialinių paslaugų centrai teiks paslaugas daugiau kaip 8 tūkst. socialiai neapsaugotų žmonių. Veikla šiuose centruose organizuojama vadovaujantis kitų šalių pažangia patirtimi. Pagrindinis šio socialinių paslaugų plėtros projekto privalumas yra parodyti suderintos veiklos sistemą, kuria siekiama sudaryti tinkamas prielaidas ir sąlygas veiksmingos (socialiniu, ekonominiu, fiskaliniu požiūriais) socialinių paslaugų sistemos plėtrai. Minėtų valstybinių socialinių programų įgyvendinimas skatina savivaldybes ieškoti naujų idėjų ir jas įgyvendinti bendruomenėse.

1998 metais Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros programai buvo pateikti 143 savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų projektai. Iš jų 29 projektai, gavę lėšų iš Programos, 1998 metais buvo visiškai įgyvendinti. Programos dėka buvo įkurtos 29 naujos ar patobulintos socialinių paslaugų įstaigos.

Taip pat 1998 metais konkurso būdu buvo papildomai atrinkta 10 minėtai Programai pateiktų stambių projektų, kurie buvo finansuojami 1999 – 2001 metais sujungiant valstybės biudžeto, Europos Tarybos Socialinio vystymo fondo ir savivaldybių lėšas.

1999 metais buvo organizuotas antrasis socialinių projektų konkursas. Savivaldybės, apskritys ir nevyriausybinės organizacijos konkursui pateikė 243 projektus, iš kurių 58 geriausi laimėjo konkursą. Tačiau dėl valstybės biudžeto lėšų stokos šie projektai 1999 metais nebuvo įgyvendinami.

2000 metais naujas Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros programos konkursas nebuvo skelbiamas, taip pat nebuvo finansuojami 1999 metais Programos konkursą laimėję projektai.

Dėl iškilusių finansavimo problemų, siekiant galutinai įgyvendinti Programos tikslus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. nutarimu “Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. vasario 19 d. Nr. 202 “Dėl Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros 1998 – 2000 metų programos “dalinio pakeitimo”, Programos įgyvendinimas buvo pratęstas iki 2006 metų.

2001 metais naujas Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros programos projektų konkursas nebuvo skelbiamas, tačiau vyko 1999 metų Programos konkursą laimėjusių projektų patikslinimas, vertinimas ir atrinkimas į 2002 metų Valstybės investicinės programos projektą.

Įvertinus patikslintus projektus buvo atrinkti ir į 2002 metų Valstybės investicinės programos projekto sąrašą įtraukti 25 1999 metais programos konkursą laimėję projektai [72].

Programa davė postūmį naujų rūšių bendruomeninių socialinių paslaugų plėtojimui savivaldybėse. Programa suaktyvino savivaldybes domėtis ir rūpintis socialinių paslaugų plėtojimu, išsiplėtė visuomenės supratimas apie socialines paslaugas, nes rengiant ir įgyvendinant projektus buvo įtrauktos savivaldybių administracijos bei NVO darbuotojai. Išsiplėtė realus savivaldybių bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis organizacijomis, kadangi nemažai projektų buvo pateikta nevyriausybinių organizacijų iniciatyva, pritariant savivaldybėms. Programos dėka prasidėjo ir buvo plėtojamas naujas procesas – paslaugų pirkimas iš nevyriausybinių organizacijų. Savivaldybės savo ruožtu tampa ne tik socialinių paslaugų organizatorėmis, o NVO pirkėjomis. Tai galima vertinti kaip svarbų kokybinį pokytį socialinių paslaugų sistemos plėtojime Lietuvoje.

Programos dėka funkcionuoja 39 naujos ar patobulintos socialinių paslaugų įstaigos. Nevyriausybinėms organizacijoms plačiai naudojant savanorių darbą, įgyvendinant naujus projektus, išsiplėtė savanorių judėjimas, leidžiantis teikti pigesnes socialines paslaugas. Sukurta daug naujų darbo vietų (tai labai svarbu nedideliems miestams ir miesteliams, kur naujų darbo vietų steigimas vyksta labai sunkiai). Atsirado naujų paslaugų rūšių, naujo tipo socialinių paslaugų įstaigų, kurių anksčiau Lietuvoje nebuvo. Pvz., laikino gyvenimo namai nepilnametėms, auginančioms kūdikius, ir toms, kurios iš asocialaus elgesio šeimų, mišrių socialinių paslaugų įstaigos, kuriose “po vienu stogu” teikiamos įvairaus tipo paslaugos – stacionarios ir nestacionarios ar teikiamos paslaugos įvairioms žmonių grupėms (pvz., seneliams ir žmonėms su negalia). Taip pat sukurtos ir funkcionuoja nedidelės socialinių paslaugų įstaigos, turinčios nedidelį, lanksčiai dirbantį personalą (vidutinis nestacionarių įstaigų etatų skaičius 6 – 8 etatai; stacionarių – 23 etatai). Darbuotojai derina savo funkcijas dirbdami įvairiose pareigybėse, todėl etatų struktūra neišpūsta ir labai ekonomiška [72].

Augant nevyriausybinių organizacijų skaičiui, plečiantis jų veiklai, valstybė vis daugiau funkcijų perduoda nevyriausybinėms organizacijoms. Sutvarkius šių organizacijų veiklos reglamentavimo teisines problemas, bendrai keičiantis Lietuvos teisinei, politinei, ekonominei, socialinei aplinkai, keisis nevyriausybinių organizacijų įtaka viešajame valdyme, didės šių organizacijų poreikis, o kartu ir visuomenės požiūris į jas.

2.4. NVO ir valdžios tarpusavio sąveika

Santykiai tarp nevyriausybinių organizacijų ir viešojo administravimo institucijų turi ilgą istoriją ir kiekvienoje šalyje skirtingi. Pastaruoju metu tiek nevyriausybinės organizacijos, tiek valdžios institucijos ėmė vis labiau suvokti, kad valstybių valdžia viena negali susidoroti su visuomenės problemomis. Vyriausybės ir tarptautinės agentūros ėmė pripažinti, kad nevyriausybinės organizacijos gali padaryti tai, ko nepajėgia daugelis vyriausybių, t.y. suteikti galimybę įsigyti esminių prekių ir paslaugų neturtingiesiems. Vis daugiau nevyriausybinių organizacijų pripažįsta, kad vien jų pastangų neužtenka, nes jos neretai nukreiptos kovoti su sistemos trūkumų pasekmėmis, o ne priežastimis. Nevyriausybinių organizacijų ištekliai ir darbo būdai dažnai neatitinka realių visuomenės problemų.
Valstybės valdymo tikslas – pasiekti pačių geriausių rezultatų, geriausios kokybės ir tuo pačiu išleisti kuo mažiau mokesčių mokėtojų pinigų. Daugumoje išsivysčiusių pasaulio valstybių sutariama, kad siekiant padaryti valstybės, taip pat pačiu ir savivaldybių darbą rezultatyvų ir efektyvų , reikia ne tik užtikrinti sklandų valdžios institucijų darbą , bet ir maksimaliai įtraukti nevyriausybines organizacijas į viešąjį gyvenimą bei viešųjų funkcijų įgyvendinimą. Senasis valstybės valdymo modelis, kuris daugiausia akcentavo procesą ir taisykles bei hierarchinį sprendimų priėmimą ir kontrolę, turi būti keičiamas nauju modeliu kurį apibrėžia didesnė orientacija į vartotoją ir užtikrinamas vartotojo pasirinkimas kuriant konkurencinę aplinką viešojo sektoriaus viduje bei tarp viešojo sektoriaus ir nevyriausybinių organizacijų.

Lietuvoje valstybės parama nevyriausybinėms organizacijoms gali reikštis taip: netiesiogiai – sudarant palankų teisinio reguliavimo klimatą ir tiesiogiai – teikiant finansinę ir materialinę paramą. Padedant valdžios institucijoms, galėtų būti sprendžiamos tokios problemos:
• nevyriausybinių organizacijų finansinis rėmimas,
• informacijos apie valstybės paramą nevyriausybinėms organizacijoms skleidimas,
• nevyriausybinių organizacijų vadovų rengimas,
• materialinės bazės kūrimas (patalpos, jų išlaikymas),
• įstatymų lengvatos nevyriausybinėms organizacijoms (mokesčių, PVM mokėjimo ir kt.

srityse) [36].

Valdžios ir nevyriausybinių organizacijų veikla grindžiama šiais bendradarbiavimo principais:

• Partnerystė – savivaldybės, jos institucijų ir nevyriausybinių organizacijų, kaip

piliečių grupių, veikiančių bendruomenės labui, lygiavertis bendradarbiavimas visose

srityse, kuriose abi pusės turi pakankamai kompetencijos, vengiant tarpusavio

konkurencijos.
• Subsidiarumas – savivaldybės institucijos, kaip stipresnės socialinės struktūros, parama

individui ar individų grupėms, sprendžiant savo problemas. Nevyriausybinių organizacijų

teisė ir pareiga nekliudomai spręsti savo problemas. (Kai nėra pakankamai pajėgūs spręsti

savo problemas, savivaldybės institucijos teikia papildomą pagalbą).
• Viešumas- abipusis įsipareigojimas teikti informaciją [59].

Bendradarbiaujant yra atstovaujami nevyriausybinių organizacijų interesai, teikiama nevyriausybinėms organizacijoms finansinė ir nefinansinė parama ( nevyriausybinių organizacijų vykdomų projektų finansinis rėmimas iš savivaldybės lėšų, savivaldybės pagalba nevyriausybinėms organizacijoms gaunant patalpos veiklai lengvatinėmis sąlygomis, bendradarbiavimas užmezgant ryšius su kitomis organizacijomis ir kita pagalba). Pastaruoju metu stebima tendencija visokeriopai apriboti paramos natūra (patalpomis) teikimą. Alternatyva paramai yra viešas paslaugų pirkimas iš NVO. Deja, kol kas jis nėra pakankamai plačiai taikomas, jo mechanizmas nėra nusistovėjęs. Skirtingose savivaldybėse tai daroma labai įvairiai. Bendra tendencija yra ta, kad šios paslaugos turi būti perkamos viešai.

Vyriausybės lygmenyje konsultacijoms su NVO yra sukurta Nuolatinė NVO komisija.

Savivaldybės yra arčiausiai piliečių , todėl tai labai svarbi demokratijos grandis. Ir savivaldybes, ir nevyriausybines organizacijas vienija bendras uždavinys – patenkinti piliečių poreikius ir padėti jiems spręsti opias problemas. Daugelis savivaldybių nesugebėtų spręsti gyventojų socialinių, ūkinių ir kitų problemų be šių organizacijų pagalbos.

Pagrindinės Lietuvos savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimo sritys yra:
• socialinės paslaugos;
• sveikatos apsauga;
• socialinių problemų sprendimas;
• mokymas ir švietimas;
• kultūra ir menas,
• ekologija ir gamtos apsauga,
• sportas ir turizmas [57].

Labai svarbu yra teisiškai įtvirtinti Lietuvos savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų
bendradarbiavimo pagrindus, numatyti tikslus, būdus ir konkrečias priemones, nustatyti prioritetus, finansavimo ir atskaitomybės tvarką. Todėl būtina:
• keistis informacija ir skleisti ją vieniems apie kitus bei apie reikalingas paslaugas;
• remti vietos nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos institucijas;
• propaguoti nevyriausybinių organizacijų veiklą sprendžiant bendruomenių problemas;
• įtraukti nevyriausybines organizacijas į sprendimų priėmimo procesą, ypač kai aiškinamasi
vietos gyventojų poreikiai, socialinių ir kitokių paslaugų finansavimo prioritetai ir tvarka;
• konkretizuoti paramą šioms organizacijoms ir jų finansavimą, skiriant lėšų ir pačiai nevyriausybinei organizacijai paremti, ir paslaugų teikimo sutartims įgyvendinti;
• skelbiant atvirus paslaugų pirkimo konkursus, nustatyti terminuotų sutarčių sudarymo tvarką;
• nustatyti aiškius atsiskaitomybės principus ir tvarką;
• siekti priimti savivaldybių tarybose nutarimus, atspindinčius savivaldybės ir vietos nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimo principus;
• naudotis teigiama užsienio partnerių ir Lietuvos patirtimi [56].

Nevyriausybinės organizacijos plečia savo veiklą ir gana aktyviai įsitraukia Į Lietuvos visuomenės gyvenimą įvairiuose Lietuvos rajonuose, o ne tik didžiuosiuose miestuose. Nevyriausybinėms organizacijoms vykdyti jų programas, kurios yra įvairialypės, apima įvairias gyvenimo sferas, įvairius visuomenės sluoksnius, daugiausiai padeda savivaldybės. Dėl to savivaldybės , kaip valstybinės institucijos, kiekvienais metais priima oficialius dokumentus, reglamentuojančius nevyriausybinių organizacijų ir valstybinių institucijų (savivaldybių) tarpusavio bendradarbiavimą. Daugelio didžiųjų Lietuvos miestų savivaldybių valdybos ir tarybos yra patvirtinusios jų ir nevyriausybinių organizacijų tarpusavio bendradarbiavimo principus, tokius kaip partnerystė (lygiavertis bendradarbiavimas socialinėje- kultūrinėje, tautinėje- patriotinėje, ekologinėje, švietėjiškoje, sporto ir kitose srityse), subsidiarumas (savivaldybės institucijos kaip stipresnės socialinės struktūros parama sprendžiant nevyriausybinių organizacijų problemas), viešumas (abipusis įsipareigojimas teikti informaciją), taip pat uždavinius (siekti, kad nevyriausybinės organizacijos, jų veikla būtų naudinga įgyvendinti tiems tikslams suteikti valstybės paramą ir pan.), ir bendradarbiavimo formas (bendrų darbinių grupių kūrimas, savivaldybės pagalba užmezgant tarptautinius ryšius, dalinis programų finansavimas iš savivaldybės biudžeto ir taip toliau). Daugelis savivaldybių, norėdamos paremti nevyriausybines organizacijas, finansuoja jų projektus įvairiose srityse. Tuo būdu savivaldybės organizuoja konkursus, kurių metu pagal tam tikrus kriterijus yra atrenkamos nevyriausybinės organizacijos, kurių projektai bus finansuojami iš savivaldybės biudžeto [56].

Santykiai tarp NVO ir valdžios turi ilgą istoriją. Sudėtingai klostosi Lietuvos valstybinio ir NVO sektoriaus bendradarbiavimas, tačiau jis vyksta, nevyriausybinis sektorius plečiasi ir daugiau ar mažiau sėkmingai užpildo valstybės ar rinkos paliktas spragas tenkinant visuomenės poreikius. Ir nors Lietuvos Respublikos Seimas, Vyriausybė ir kitos valdžios institucijos supranta bei vertina nevyriausybinių organizacijų reikšmę valstybės gyvenime, yra pasiryžę bendradarbiauti su jomis, tačiau dar dažnai pasigendama konstruktyvaus ir efektyvaus dialogo, o šis pritarimas daugiau deklaratyvaus pobūdžio.

2.4.1. Valdžios ir NVO bendravimo modeliai

Didėjant trečiojo sektoriaus organizacijų skaičiui, daugiau dėmesio joms skiria ir valstybė. Susiklostė keli valdžios ir trečiojo sektoriaus bendradarbiavimo modeliai:
• valdžios dominavimo modelis, kuriame valdžia vaidina svarbiausią vaidmenį paslaugas

finansuojant, kuriant ir teikiant;
• nevyriausybinių organizacijų sektoriaus dominavimo modelis, kur pagrindinis vaidmuo

priklauso pačioms nevyriausybinėms organizacijoms;
• paralelinis modelis, kur ir valdžia, ir nevyriausybinės organizacijos vienodai įtraukti į

socialinių paslaugų finansavimą ir teikimą, tačiau kiekvieno sritis yra apibrėžta;
• bendradarbiavimo modelis, kur ir valdžia, ir nevyriausybinis sektorius dirba kartu, o ne

atskirai. Čia vyriausybė teikia finansavimą, o trečiasis sektorius – paslaugas [71;217].

Sunku būtų rasti valstybę, kur vyrautų tik vienas modelis. Dažniausiai veikia kelių modelių derinys. Pavyzdžiui, Vokietijoje taikomas subsidijavimo principas, pagal kurį vyriausybė privalo remti organizacijas, kurios įgyvendina veiklą, nustatytą valstybės programoje. Didžioji Britanija perėjo nuo valdžios dominavimo prie bendradarbiavimo modelio [5;33]. Daugelyje Vakarų Europos valstybių nevyriausybinių organizacijų veiklos modelis yra glaudžiai susijęs su valdžia. Šiame kontekste atsiranda nuogąstavimų dėl valstybės skiriamo finansavimo laipsnio, būdo ir poveikio, ne pelno organizacijų politinio vaidmens ir galimybės daryti įtaką valdžiai. Be to, susirūpinimą kelia ir nevyriausybinių organizacijų tendencija perimti verslo organizacijų patirtį.
2.4.2. Galimybės ir būdai įtraukti NVO į socialinių paslaugų rinką.

Šiuo metu nevyriausybinės organizacijos Lietuvoje praktiškai veikia visose socialinės veiklos sferose. Valdžios institucijos supranta, kad nevyriausybinės organizacijos gali padaryti tai, ko nepajėgia daugelis viešojo administravimo subjektų, suteikdamos aukštos kokybės socialines paslaugas. Dėl to trečiąjį sektorių laikant vienu iš svarbiausių paslaugų teikėjų, pagrindinė savivaldybių funkcija tampa socialinių paslaugų organizavimas, o ne teikimas. Taigi keičiasi vietos savivaldos funkcijų socialinių paslaugų srityje supratimas. Pagrindinė jos funkcija tampa galimybių sudarymas gyventojams gauti socialines paslaugas, o ne tiesioginis jų tiekimas.

Savivaldybės turi sukurti tokias sąlygas , kur trečias sektorius lygiomis teisėmis galėtų konkuruoti su valstybės paslaugų institucijomis dėl paslaugų teikimo sutarčių. Taip atsiranda konkurencija tarp paslaugų teikėjų ir pasirinkimo galimybė klientams. Pasiekti, kad NVO įsitrauktų į paslaugų teikimą , galima įvairiais būdais:
• susitarti dėl laiko, per kurį paslaugų teikimas pereis iš valstybinio ir savivaldybių lygio į

trečiąjį sektorių;
• numatyti nuolatinę savivaldybių biudžeto dalį, kuri turi būti išleista pirkti paslaugas

trečiajame sektoriuje;
• savivaldybės ir valstybė turi užtikrinti, kad trečiasis sektorius turėtų reikalingų paslaugų
teikimo įgūdžių, galėtų konkuruoti dėl paslaugų plėtimo. Būtini veiklos standartai, į

kuriuos NVO galėtų orientuoti savo veiklą;
• sąlygos apmokyti trečiojo sektoriaus personalą, kad jis turėtų įgūdžių ir žinių teikti kokybiškas paslaugas;
• savivaldybė bendradarbiauja su trečiojo sektoriaus organizacijomis, nustatydama po-

reikius savo regione ir planuodama, kaip juos reikėtų patenkinti;
• sukurti NVO socialinių paslaugų teikėjų registravimo ir kontrolės sistemą. NVO, teikian –

čios paslaugas, įstatymais turėtų būti įpareigojamos registruoti paslaugų teikimo instituciją;
• viešai skelbti socialinių paslaugų plėtojimo programas, paslaugų plėtojimo planus savi –

valdybėse bent trejus metus į priekį, kaip prielaidą NVO pasirengti dalyvauti paslaugų

teikimo veikloje;
• įvertinti NVO pasirengimą teikti socialines paslaugas ir įtraukti jas į šių paslaugų teikimą,

pvz., teikti paslaugas, kurioms nereikia aukštos kvalifikacijos (pagalba namuose, transpor-

to paslaugos ar kt.) [475;121].

LR Viešojo administravimo įstatyme 1999-06-17, Nr.VIII-1234 reglamentuojama, kad institucijos – apskritys , savivaldybės, administruojančios paslaugų teikimą negali pačios šių paslaugų teikti. Vadinasi, tokios institucijos turi skelbti konkursą ir pirkti paslaugas iš kitų organizacijų. Trečiojo sektoriaus plėtra savivaldybėse yra skatinama kasmet sudarant NVO rėmimo programas ir tam skiriant lėšų. Svarbu tai, kad paslaugų pirkimas ir trečiojo sektoriaus rėmimas būtų atskirti. Antraip NVO skirtos lėšos gali būti naudojamos ne pirkti paslaugas, o finansuoti NVO veiklą, t.y., biurui išlaikyti, pritraukti naujų narių ir pan. Tačiau NVO finansavimo garantijos nedidelės, todėl jos palyginti vangiai dalyvauja teikdamos paslaugas. Svarbu stiprinti šią veiklą. Bendruomenei teikiant paslaugas pagal sutartį su nevalstybinėmis organizacijomis yra nemažai pranašumų:
• savivaldybėms atsiranda galimybė nedubliuoti jau teikiamų paslaugų, todėl vykdomas

programas galima geriau koordinuoti;
• bendros paslaugų teikimo sutarties būdas dažnai yra pigesnis, kadangi šiuo atveju paslau –

gas teikia jau sukurtos organizacijos. Tai pigiau, negu iš naujo rinkti žmones ir kurti naują

paslaugų agentūrą;
• sutartį pasirašęs teikėjas privalo programą užbaigti ir įgyvendinti numatytus tikslus. Todėl

teikėjas yra suinteresuotas teikti kokybiškas paslaugas tinkama kaina. Tik tokiu atveju

galima tikėtis, kad terminuotos sutartys bus pratęsiamos, antraip bus ieškoma kitų paslaugų

teikėjų;
• nevyriausybinės organizacijos nuo valstybinių skiriasi savo darbo metodais. Joms yra len-

gviau taikyti lanksčias darbo formas.

Tokia paslaugų teikimo forma turėtų skatinti paslaugų rinkos formavimąsi. Tačiau nevyriausybinių organizacijų veikla turi savų ypatumų, į kuriuos negalima neatsižvelgti:
• remiamos iš savivaldybės ar valstybės lėšų, nevyriausybinės organizacijos vis labiau tampa

priklausomos nuo valstybinių;
• perduodamos vykdyti kai kurias funkcijas savivaldybėms, jos atsisako atsakomybės už

sunkių socialinių problemų sprendimą. Ne visuomet sudėtingų socialinių problemų spren-

dimo perdavimas nevalstybinėms organizacijoms reiškia, kad tos problemos bus tinkamai

išspręstos, todėl gali nukentėti paslaugų gavėjų interesai [75].

Daugelyje šalių NVO darbas, nors ir remiamas, tačiau ribojamas tam, kad savivaldybės ir valstybė neatsisakytų spręsti svarbių problemų.

2.5.1. Socialinių paslaugų rinkos kūrimo Lietuvoje pasekmės socialines paslaugas teikiančioms NVO

Kalbant apie socialines paslaugas teikiančių NVO Lietuvoje veiklą, galima išskirti šiuos požymius:
• jos atstovauja klientų interesams ir todėl valstybė savivaldybių atžvilgiu dažnai užima kri-

tiko poziciją;
• valstybė bei savivaldybės remia jų veiklą, vykdomus projektus, dėl šios partnerystės NVO

yra priklausomos nuo valdžios sektoriaus;
• NVO teikia įvairias, unikalias socialines paslaugas, dažnai – užpildydamos valstybės

paliktas spragas socialinių paslaugų teikime. Tarpusavyje joms trūksta koordinacijos, ben-

dradarbiavimo, keitimosi informacija;
• remiasi savanorišku darbu, yra patrauklios savo pasaulėžiūra [66].

Kaip tarpininkai, NVO turi vienu metu vykdyti dvi funkcijas: iš vienos pusės atstovauti bei ginti klientų interesus, saugoti savo identitetą, iš kitos pusės – teikti socialines paslaugas, vykdyti valstybės joms pavestas užduotis. Tai reiškia, kad dažnai nevyriausybinės organizacijos lygiagrečiai turi derinti partikuliarinius savo narių ir klientų interesus su universaliais valstybės keliamais sociopolitiniais reikalavimais [69]. Šios dvi funkcijos dažnai prieštarauja viena kitai, pvz., esant reikalavimui iš klientų pusės daugiau dalyvauti priimant sprendimus, gauti daugiau paslaugų, iš kitos pusės valstybė dažniausiai reikalauja paslaugas teikti kiek įmanoma pigiau, griežtai pagal nurodytus standartus, laikytis rinkos reikalavimų ir pan..

Nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, socialinių paslaugų sektorius vis labiau plečiasi. Senstanti Lietuvos visuomenė, didėjanti bedarbystė kelia naujus reikalavimus valstybei, kuri dėl globalizacijos, tarptautinio kapitalo judėjimo vis labiau priklausoma nuo tarptautinės politikos ir pasaulinės rinkos veiksnių [41]. Lietuvai integravusis į Europą būtinas socialinės politikos ir socialinės apsaugos sistemos koordinavimas.
Rinkos elementai socialinių paslaugų politikoje veda prie socialinės sistemos ekonomizavimo. Lietuvoje šis procesas dar nėra įsibėgėjęs, tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 3 d. nutarimas Nr. 782 Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. vasario 19 d. Nr. 202 “Dėl Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros 1998 – 2000 metų programos koncepcijoje numatyta skatinti konkurencijos tarp socialinių paslaugų teikėjų atsiradimą, diegti socialinių paslaugų modelį, sukurti vieningą minimalų socialinių paslaugų standartų sistemą, socialinių paslaugų kokybės vertinimo ir kontrolės mechanizmą, įtraukiant į šį procesą socialinių paslaugų gavėjus [37]. Remiantis Europos valstybių vykdomo socialinių paslaugų ekonomizavimo patirtimi, Lietuvoje socialinių paslaugų teikimo įstaigoms taip pat tenka ir teks dalyvauti konkurencijos principais reguliuojamoje rinkoje. Griežtas socialinių paslaugų ekonomizavimas ne tik privers nevyriausybines organizacijas dalyvauti socialinių paslaugų teikimo rinkoje, bet ir įtakos jų vidinį identitetą.

Konkurenciją geriausiai įveiks tos NVO, kurioms geriausiai pavyks socialinėje rinkoje stabilizuoti savo pozicijas kainos ir kokybės atžvilgiu. Tam būtina naudoti modernias vadybos strategijas ir koncepcijas, socialinių paslaugų įstaigas pertvarkyti pagal ekonominio efektyvumo kriterijus. Ilgainiui šios į rinką orientuotos strategijos gali imti konfliktuoti su narystės visuomeninės veiklos organizacijoje logika: bus pažeistas nevyriausybinės organizacijos identitetas, pakis visuomeninis statusas, pasaulėžiūros reikšmė. Taip pat gali nukentėti vienas iš pagrindinių NVO požymių – naudojimasis savanorišku darbu, kadangi nevyriausybinės organizacijos vis labiau panašės su valstybinėmis bei privačiomis socialinių paslaugų teikimo įstaigomis.

Valstybė pernelyg menkai atsižvelgia į lemiamą NVO vaidmenį vykdant integraciją, įgyvendinant socialinį teisingumą, realizuojant žmonių priklausomybės poreikį. Tai reiškia , kad dalyvaudamos konkurencinėje kovoje su privačiais socialinių paslaugų teikėjais, nevyriausybinės organizacijos gali pasitelkti minėtus argumentus. Nevyriausybines organizacijas palyginus su pelno orientuotais socialinių paslaugų teikėjais (antrajam sektoriui), arba valstybei (pirmajam sektoriui) ėmus pernelyg kontroliuoti NVO veiklą, bus pažeista pusiausvyra visuomenėje. Pavyzdys gali būti Švedija, kur socialinių paslaugų teikimo sektoriuje dominuoja valstybė – esant stygiui iš apačios (iš pačios visuomenės) ten dažnai pastebimas pernelyg didelis arba nepakankamas socialinės srities reguliavimo efektas.
Tokioje situacijoje nevyriausybinės organizacijos turėtų labiau akcentuoti savo bendruomeninius, į visuomenės gerbūvį orientuotus sociopolitinius tikslus, aktyviai atstovauti socialiai pažeistų visuomenės grupių interesams. Nepaisant reikalavimų ir pastangų veikti efektyviai ir ekonomiškai, pagrindinis NVO tikslas turėtų būti autonomijos išlaikymas. Svarbų vaidmenį turėtų vaidinti nevyriausybinių organizacijų sąjungos, ateityje jos turėtų skatinti socialinio darbo inovacijų naudojimą sprendžiant socialines problemas, vystyti šioms sąjungoms priklausančių organizacijų teikiamų paslaugų kokybę bei iniciatyvų tinklo kūrimą.
Lietuvai esant pereinamame etape, kai iš vienos pusės nevyriausybinės organizacijos dar tik kuriasi, stiprėja, siekia išsikovoti pripažinimą visuomenėje, iš kitos pusės jos jau susiduria su teikiamų paslaugų kokybės, ekonomiškumo, efektyvumo reikalavimais, yra sunku numatyti visas socialinių paslaugų ekonomizavimo pasekmes. Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą, nevyriausybinių organizacijų padėtis visuomenėje keisis, ir šiam faktui turi ruoštis ir NVO, ir valstybė, ir pati visuomenė.

IŠVADOS

1. Išanalizavus literatūros apie NVO ir teisės aktų, reglamentuojančių NVO veiklą, pagrindus, galima teigti, kad nevyriausybinės organizacijos yra svarbios valstybės gyvenime, nes jos skatina demokratinius procesus, identifikuoja visuomenės problemas ir jų sprendimą.
2. 2 proc. fizinių asmenų mokesčio skyrimas tiesiogiai pasirinktam, pelno nesiekiančiam objektui sudaro galimybę dideliam žmonių ratui tapti filantropais.
3. NVO veiklos efektyvumas, jų vieta visuomenėje priklauso nuo gerai paruoštos įstatymų bazės. Šiuo metu nėra intencijos iš esmės reformuoti NVO subjektų teisinį reglamentavimą, konsoliduoti įstatymus ir nustatyti geresnes galimybes lanksčiai valdymo struktūrai.
4. Pagrindiniai trečiojo sektoriaus pajamų šaltiniai yra valstybės biudžetas, fondų parama, savivaldybės biudžeto asignavimai, lėšos iš tarptautinių programų. Išaugusi ES sukuria naują NVO finansavimo rinką.
5. NVO tampa svarbiomis socialinių paslaugų teikėjomis, nes pritraukdamos savanorius ir aukas gali teikti pigesnes ir lankstesnes socialines paslaugas, sėkmingiau nei valstybinės institucijos, pasiekti atskirtas visuomenės grupes.
6. NVO ir savivaldybės teikiamų socialinių paslaugų poreikis didėja, todėl didėja ir NVO paklausa. Valstybės socialinė – ekonominė padėtis, nedarbas, gyventojų sveikatos problemos, visuomenės senėjimas liudija socialinių paslaugų poreikio augimą. Kreipiasi vis daugiau žmonių, kuriems reikalinga pagalba.
7. NVO dalyvavimas Jonavos savivaldybėje sprendžiant socialines problemas yra svarbus, tačiau nepakankamas NVO veiklos pripažinimas visuomenėje, lėšų stygius, visuomenės nepasitikėjimas trukdo NVO efektyviai spręsti iškilusias socialines problemas.
8. Valdžios santykiai su nevyriausybinėmis organizacijomis nėra sistemingi ir sąmoningi požiūrio ir politikos atžvilgiu Menkos žinios apie tarptautinius partnerius ir bendradarbiavimo patirties stoka.
9. Jonavos miesto NVO, veikiančios socialinės apsaugos srityje, su vietos savivaldos organais bendradarbiauja, tačiau ryšiai formalūs ir nėra stiprūs. Pagrindinės priežastys: lėšų, skiriamų NVO paslaugoms teikti, stygius, vyrauja neigiamas savivaldybės požiūris į NVO veiklą, egzistuoja visuomenės nepasitikėjimas NVO vykdoma veikla, trūksta žinių rašant projektus finansavimui iš savivaldybės gauti.

PASIŪLYMAI

1. Teikiant paramą nevyriausybinėms organizacijoms, labai svarbu, kad santykiai tarp paramos teikėjo ir gavėjo neperaugtų į verslo partnerių santykius, nes parama yra neatlygintinas materialinių vertybių perdavimas, siekiant kam nors padėti.
2. Įstatymų leidėjai, atsižvelgdami į teisės aktų gausumą, sudėtingus ir nuolat kintančius mokesčių įstatymus, galėtų sukurti vieningą, suderintą įstatymą, kuris nustatytų vientisus nevyriausybinių organizacijų veiklos principus ir galimybes įgyvendinti socialines garantijas. Vienas, gal ir ne pats tobuliausias, kelias – LR nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymo projektas.
3. Nevyriausybinių organizacijų finansavimas bei jų veikla pagerėtų, jei kiekvienoje savivaldybėje būtų numatyta atskira biudžeto eilutė NVO sektoriui remti, užtikrintas projektų finansavimo tęstinumas, biudžeto lėšos už suteiktas paslaugas būtų skirstomos pagal vienodus principus ir biudžetinėms, ir nevalstybinėms organizacijoms. Šis siūlymas padėtų konkuruoti su valstybinėmis organizacijomis ir skatintų plėtoti socialinių paslaugų rinką.
4. Savivaldybės, užtikrindamos socialinių paslaugų teikimą bendruomenėje, didesnį dėmesį turėtų skirti piniginei socialinei paramai ir paslaugų organizavimui, o socialinių paslaugų teikimą perduotų NVO. Žmonės gaudami iš valstybės finansinę paramą turėtų galimybę patys nusipirkti paslaugas rinkoje.
5. Efektyvus NVO ir savivaldybių bendradarbiavimas žymiai padidintų socialinių paslaugų teikimo galimybes bendruomenėje. Partnerystės forma sudaro galimybę derinti viešąsias lėšas ir privačias aukas bei indėlius, todėl bendradarbiaujant pasiektas rezultatas būtų daug geresnis nei atskirai panaudojant lėšas iš abiejų šaltinių.
6. Valdžios ir nevyriausybinių organizacijų santykius būtina teisiškai reglamentuoti aiškiais būdais ir principais, kuriais vadovaujantis su nevyriausybinių organizacijų atstovais turėtų būti tariamasi rengiant ir priimant vieną ar kitą sprendimą. Nevyriausybinių organizacijų įtraukimas į dialogą realiai stiprintų Lietuvos pilietinę visuomenę.
7. Siekiant pagerinti valdžios ir NVO, veikiančių socialinėje srityje, santykius galima būtų sudaryti bendrą savivaldybės ir NVO darbo grupę, kuri kurtų naujas strategijas ir projektus , paremtus bendrais nacionaliniais, regioniniais ir ES tikslais ir problematika, teiktų pasiūlymus politikams dėl geresnio socialinių paslaugų teikimo gyventojams, inicijuotų dokumentų, reikalingų savivaldybės ir NVO bendradarbiavimui, rengimą. Plėtojami viešieji ryšiai iš savivaldybės ir NVO pusės galėtų įtakoti jų bendradarbiavimo kokybę. Tuo tikslu savivaldybėje galėtų būti paskirtas atsakingas administracijos atstovas, koordinuojantis NVO ir savivaldybės veiklą.
8. NVO savo veiklą turėtų orientuoti ne tik į veiklą savivaldybės, apskrities, šalies, bet tarptautiniu mastu.

LITERATŪRA

1. Barber B. Starke Demokratie Hamburg // Rotbuch Verlag,1994.
2. Bendruomenės socialinė veikla Lietuvoje Vilnius, 1997.
3. Competence in Social Work Practise: A Practikal Guide for Professionals / edited by Kieran O’Hagan, London and Gristol Pennsylvania, 1996.
4. “Dėl LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų patvirtinimo” LR Vyriausybės 1998m. liepos 17 d. nutarimas Nr. 892. Valstybės žinios 1998m. Nr. 64.
5. Domarkas V., Gineitienė D. Visuomeninių organizacijų įtaka viešojo administravimo institucijoms Kaunas: Technologija, 2000.
6. Dešimt lobizmo priežasčių Trečiasis sektorius Nr.1 (20), 2000.
7. Interesų grupės, valdžia ir politika Metinės konferencijos tekstai Vilnius 1997 m. lapkričio 21-22 d., 1998.
8. Ilgius V. Vyriausybė kuria nuolatinę visuomeninių organizacijų komisiją Trečiasis sektorius Nr. 1 (16), 1999.
9. Ilgius V. Konferencijos “Filantropija – nuo išimčių prie tradicijos” medžiaga, 1999.
10. Ilgius V. Valstybės parama nevyriausybinėms organizacijoms // Trečiasis sektorius Nr. 8, 1997
11. James E. The Nonprofit Sector in Comparative Perspektive, in: W.Powell, The Nonprofit Sector. New Haven CT, 1987.
12. Johnsonas K. Bendruomenė – jėga Vilnius, 1992.
13. Junevičius A. “Europos Sąjunga” Kaunas: Technologija, 1999.
14. Kjergaard E., Martinėnienė R. Dialogo tiltas Visuomeninės organizacijos demokratinėje valstybėje Vilnius: Margi raštai, 1997.
15. Krupavičius A. Interesų grupės: sandara, klasifikacija ir efektyvumas// Šiuolaikinė valstybė. sud. J.Matakas Kaunas: Technologija, 1999.
16. Koalicija už filantropiją – dar vienas NVO atstovavimo įrankis // Trečiasis sektorius Nr. 1 (20), 2000.
17. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Vilnius: Saulužė, 2000.
18. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas. 2000-10-12, Nr.VIII-2018.
19. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas. 1999-06-17, Nr.VIII-1234.
20. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas. 1996-10-09 Nr.I-1579 Valstybės žinios 1996 Nr.104.
21. Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymas. Valstybės žinios 2004-01-22 Nr.25-745.
22. Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymas. Valstybės žinios 2004 –02-14 Nr. 25-752.
23. Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymas. Valstybės žinios 2003-04-22 Nr.40 1812.
24. Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos fondų įstatymas. Valstybės žinios 2003-12-22 Nr.7 28.
25. Lietuvos Respublikos Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas. Valstybės žinios 2000-10-04 Nr.40-1115.
26. Lietuvos Respublikos Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymo projektas. 2001-09-12, IXP-990.
27. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymas. 2002-07-02, IX-1007.
28. Lietuvos nevyriausybinių organizacijų koalicija už filantropiją: www.koalicija.nvo.lt .
29. Lietuvos Respublikos Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymo projektas (2). Dalinkevičius A. //Trečiasis sektorius – biuletenis. Nr.1 (25) 2002.
30. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. Vasario 19 d. Nutarimas Nr. 202 Dėl socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros programos 1998-2000 metų programos Valstybės Žinios 1998, 19-478.
31. Lazutka R. Socialinės politikos modeliai: idealai ir tikrovė: [Lietuvoje] // Aljansas – 1994.
32. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas “Dėl socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo” 1996-07-05 Nr. 808.
33. Leliūgienė I. Žmogus ir socialinė aplinka. Kaunas, 1997.
34. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas “Dėl savanoriškų darbų organizavimo tvarkos patvirtinimo”. Valstybės žinios 2001 Nr.106-3801.
35. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas. Valstybės žinios 2000 Nr.74 – 2262.
36. Lietuvos Nevyriausybinių organizacijų plėtra www.nisc.lt/nvo_lietuvoje.php.
37. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 3 d. nutarimas Nr. 782 Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. vasario 19 d. Nr. 202 “Dėl Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros 1998 – 2000 metų programos “dalinio pakeitimo // Valstybės žinios, 2000, Nr. 55-1611.
38. Masiulis K. Filantropija verslo lyderių akimis, tyrimo ataskaita. Lietuvos laisvosios rinkos institutas, 1997.
39. Matakas J. Šiuolaikinė valstybė. Kaunas: Technologija, 1999.
40. Medaiskis T. Socialinės apsaugos plėtros ir užimtumo ekonominių veiksnių iki 2015 metų strategija. Vilnius, 2002.
41. NVO informacijos ir paramos centro biuletenis // Trečiasis sektorius – Nr.1 (27) 2002 –2003.
42. NVO vaidmuo ir privatus finansavimas. Pranešimas, skaitytas konferencijoje “Filantropija- nuo išimčių prie tradicijos”. Trečiasis sektorius, NVO informacijos ir paramos centro biuletenis, 2001 Nr. 1 (2).
43. Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras./red. V.Ilgius. Praktinis vadovas nevyriausybinėms organizacijoms. Vilnius: Friskas, 1999.
44. Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro duomenys, 2003.
45. Nikolov S. Trečiasis sektorius ir nacionalinių forumų vaidmuo // Trečiasis sektorius Nr. 1 (20), 2000.
46. Pilietinė visuomenė ir viešoji valdžia. Mokslinės konferencijos pranešimų medžiaga. Kaunas: Technologija, 2001.
47. Pieters D. Įvadas į pagrindinius socialinės apsaugos principus. Vilnius, 1998.
48. Podiumas Kauno NVO paramos centro informacinis biuletenis: www.jaunimas.net/knopc .
49. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje. Vilnius, 2000.
50. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje. Vilnius, 2001.
51. Renčys S. Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo ir galimybės priimant valstybei svarbius sprendimus: IV NVO Lietuvos forumas. Vilnius, 1997.
52. Socialinė apsauga: tikslas, reikšmė, įtaka ir organizacinė struktūra. Vilnius, 1998.
53. Socialinis darbas: pobūdis ir poreikis // Esu. 1997 m. spalis.
54. Socialinės informacijos centras. “50 Nevyriausybinių organizacijų Lietuvoje kokybinis tyrimas”, (tyrimo ataskaita), Vilnius: SIC – Socialinės informacijos centras, 1998 m.
55. Salamon L., Anheier H. The Emerging Sector. An Overview. Institute for Policy Studies, The Hopkins University, 1998.
56. Savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimas. Vilnius: NIPC, 1998.
57. Savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų partnerystė. Vilnius: 2001.
58. Savivaldybių ir socialinių nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimas Kauno mieste. Vilnius, 1999.
59. Savickas U. Trečiojo sektoriaus vieta ir vaidmuo visuomenėje// Trečiasis sektorius Nr.4 (19), 1999.
60. Socialinė teorija, empirija, politika ir praktika VU specialiosios psichologijos laboratorija Nr.2, 2003.
61. Socialinis struktūrinimasis ir jo pažinimas. Vilnius: Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas, 1999.
62. Socialinės apsaugos plėtros ir užimtumo ekonominių veiksnių iki 2015 m. strategija. Vilnius, 2002.
63. Socialinis pranešimas. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Vilnius, 2001.
64. Salamon L. Partners in Public Service; The Scope and Theary of Government – Nonprofit Relations, in: W. Powell, The Nonprofit Sector, New Haven, CT, 1987.
65. Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros programa. Projektų analizė ir vertinimai. Vilnius, 1998.
66. Šimašius R. Ne pelno organizacijos: reglamentavimas Lietuvoje ir vakarų patirtis. Vilnius, 1999.
67. Toleikis V., Godvadienė E. Nevyriausybinės organizacijos Lietuvoje. Vilnius: 1999.
68. Trečiasis sektorius, NVO informacijos ir paramos centro biuletenis, 2001 Nr.1(26).
69. Trumpa U. Valdžios ir NVO bendradarbiavimo keliai ir klystkeliai: IV Lietuvos NVO forumas. Vilnius, 1997.
70. Тромбичког И. Для чего и как создаются общественные оббединения. Кишинев: ВИОТИСА, 2001.
71. Viešojo sektoriaus institucijų administravimas. Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2002
72. www.socmin.lt/strategijos/strpl.html .
73. Viešosios nuomonės tyrimas “Nevyriausybinės organizacijos Lietuvoje”, 1998.
74. Viešosios nuomonės tyrimas “Nevyriausybinės organizacijos Lietuvoje”, 2002.
75. Žalimienė L. Socialinės paslaugos. VU: Specialiosios psichologijos laboratorija, 2003.
76. Žmogaus socialinė raida. Vilnius, 2001.

1 PRIEDAS

Jonavos rajono savivaldybės nevyriausybinių organizacijų, dalyvavusių apklausoje,

SĄRAŠAS

1. Lietuvos invalidų draugijos Jonavos skyrius
2. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Jonavos rajono organizacija
3. Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos “Viltis” Jonavos padalinys
4. Jonavos diabetikų klubas “Ramunė”
5. Jonavos rajono astmos klubas “Astma”
6. Ruklos vaikų dienos centras “Gelbėkit vaikus” Jonavos skyrius
7. Lietuvos raudonojo kryžiaus draugijos Jonavos skyrius

2 PRIEDAS

Gerbiamas respondente,

Pastaruoju dešimtmečiu Nevyriausybinių organizacijų (toliau –NVO) reikšmė socialinių paslaugų srityje ypač padidėjo ir didėja. Siekiant įveikti valstybės garantijų ir rinkos nepakankamumą socialinių paslaugų srityje, būtina labiau remtis nevyriausybinių organizacijų teikiamomis galimybėmis. Ne paslaptis, kad NVO savo kasdieniu darbu įrodė, jog neretai jos efektyviau nei valstybės institucijos reaguoja į pokyčius, geriau žino visuomenės narių poreikius įgyvendinant socialinę politiką.

Jūsų indėlis atliekant tyrimą labai svarbus. Nuoširdūs atsakymai į pateiktus anketos klausimus leis daryti apibendrinimus aptariant Jonavos savivaldybės ir NVO bendradarbiavimo modelį bei pateikti pasiūlymus jų veiklai gerinti.

Prašau atidžiai perskaityti kiekvieną klausimą ir kryžiuku (x) pažymėti pasirinktą atsakymo variantą arba įrašyti atsakymą tam skirtoje vietoje. Šio tyrimo duomenys yra anonimiški ir bus skelbiami tik statistiškai apibendrinti. Iš anksto dėkoju už Jūsų sugaištą laiką ir atvirus atsakymus.

1. Kokią vietą, Jūsų manymu, valstybės valdyme Lietuvoje užima socialinė politika?
a) socialinei politikai teikiamas prioritetas
b) socialinė politika svarbi tiek, kiek ir kitos sritys
c) socialinei politikai skiriamas nepakankamas dėmesys

2. Kaip vertinate Lietuvos socialinę politiką formuojančias bei administruojančias institucijas?
Institucijos Gerai Vidutiniškai Blogai
Seimą
Vyriausybę
Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją

3. Kaip vertinate Jonavos savivaldybėje vykdomą socialinę politiką?
a) labai gerai
b) gerai
c) vidutiniškai
d) blogai
e) labai blogai

4. Ar galite teigti, kad didėja teikiamų socialinių paslaugų poreikis? (Pasirinkę atsakymą “Ne”

pereikite prie 7 klausimo)
ڤ Taip ڤ Ne

5. Kas liudija didėjantį teikiamų socialinių paslaugų poreikį?
a) išaugo Jūsų klientų skaičius
b) valstybinės institucijos vienos nepajėgia teikti socialinių paslaugų
c) padidėjo teikiamų paslaugų asortimentas
d) padidėjo skelbiamų konkursų tam tikroms paslaugoms atlikti
e) įsteigta nauja institucija
f) kita (parašykite)

6. Kas Jūsų manymu įtakoja socialinių paslaugų poreikio augimą?
a) nedarbo augimas
b) visuomenės senėjimas
c) šalies socialinė – ekonominė padėtis
d) neefektyvus savivaldybės institucijų darbas
e) gyventojų sveikatos problemos
f) kita (parašykite)

7. Kaip Jūs vertinate NVO, teikiančių socialines paslaugas,veiklą?
a) labai gerai
b) gerai
c) vidutiniškai
d) blogai
e) labai blogai

8. Įvertinkite veiksnius, trukdančius NVO veiklai:
a) teisinių aktų trūkumai
b) nepakankamas finansavimas
c) valstybinės strategijos nebuvimas NVO atžvilgiu
d) nepakankamas NVO veiklos pripažinimas visuomenėje
e) darbuotojų kompetencijos stoka
f) informacijos stoka
g) kita (parašykite)

9. Ar Lietuvos Respublikos įstatymai skatina NVO veiklą? (Pasirinkę atsakymą “Ne” pereikite prie 11 klausimo)
ڤ Taip ڤ Ne

10. Kuriuos įstatymus, Jūsų nuomone, būtina taisyti?
a) peržiūrėti įstatymus, reglamentuojančius savanorišką veiklą
b) vietoje visuomeninių organizacijų, viešųjų įstaigų, asociacijų įstatymų paruošti vieną įstatymą, reglamentuojantį NVO veiklą
c) peržiūrėti labdaros ir paramos įstatymą
d) būtina peržiūrėti visus įstatymus
e) kita (parašykite)

11. Kaip vertinate savivaldybės ir NVO santykius?
a) bendradarbiavimo b) formalūs c) priešiški

12. Ar savivaldybė yra lygiavertės partnerės su NVO socialinių paslaugų teikime?

ڤ Taip ڤ Ne

13. Kokios yra Jūsų bendradarbiavimo su NVO formos?
a) savivaldybė rėmė/remia mūsų NVO vykdytas programas
b) savivaldybė padėjo surasti/ skyrė patalpas
c) savivaldybė padėjo užmegzti ryšius su kitomis NVO
d) NVO atstovai dalyvauja savivaldybės posėdžiuose
e) savivaldybė pasirašė sutartį su mūsų NVO socialinių paslaugų teikimui
f) kita (parašykite)

14. Nurodykite tris priežastis trukdančias efektyviam savivaldybių ir NVO bendradarbiavimui
a) lėšų trūkumas
b) žinių ir įgūdžių stoka
c) neigiamas savivaldybės požiūris į NVO veiklą
d) neigiamas valstybinių struktūrų požiūris į mūsų NVO veiklą
e) egzistuoja visuomenės nepasitikėjimas NVO
f) kita (parašykite)

15. Kas paskatintų savivaldybių ir NVO bendradarbiavimo plėtotę?
a) tinkamai parengta teisinė bazė
b) pasirašytos ilgalaikės sutartys dėl socialinių paslaugų teikimo su NVO
c) savivaldybės organizuojami konkursai socialinėms paslaugoms pirkti
d) aiškiai reglamentuoti NVO finansavimo principai

16. Jūsų lytis:
ڤ Vyras ڤ Moteris

17. Jūsų amžius:
a) iki 30 metų
b) nuo 30 iki 40 metų
c) nuo 41 iki 50 metų
e) nuo 51 ir daugiau metų

18. Užimamos pareigos:
a) vadovas b) etatinis darbuotojas c) kita (parašykite)

3 PRIEDAS

Gerbiamas respondente,

Pastaruoju dešimtmečiu Nevyriausybinių organizacijų (toliau –NVO) reikšmė socialinių paslaugų srityje ypač padidėjo ir didėja. Siekiant įveikti valstybės garantijų ir rinkos nepakankamumą socialinių paslaugų srityje, būtina labiau remtis nevyriausybinių organizacijų teikiamomis galimybėmis. Ne paslaptis, kad NVO savo kasdieniu darbu įrodė, jog neretai jos efektyviau nei valstybės institucijos reaguoja į pokyčius, geriau žino visuomenės narių poreikius įgyvendinant socialinę politiką.

Jūsų indėlis atliekant tyrimą labai svarbus. Nuoširdūs atsakymai į pateiktus anketos klausimus leis daryti apibendrinimus aptariant Jonavos savivaldybės ir NVO bendradarbiavimo modelį bei pateikti pasiūlymus jų veiklai gerinti.

Prašau atidžiai perskaityti kiekvieną klausimą ir kryžiuku (x) pažymėti pasirinktą atsakymo variantą arba įrašyti atsakymą tam skirtoje vietoje. Šio tyrimo duomenys yra anonimiški ir bus skelbiami tik statistiškai apibendrinti. Iš anksto dėkoju už Jūsų sugaištą laiką ir atvirus atsakymus.

1. Kokią vietą, Jūsų manymu, valstybės valdyme Lietuvoje užima socialinė politika?
a) socialinei politikai teikiamas prioritetas
b) socialinė politika svarbi tiek, kiek ir kitos sritys
c) socialinei politikai skiriamas nepakankamas dėmesys

2. Kaip vertinate Lietuvos socialinę politiką formuojančias bei administruojančias institucijas?
Institucijos Gerai Vidutiniškai Blogai
Seimą
Vyriausybę
Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją

3. Kaip vertinate Jonavos savivaldybėje vykdomą socialinę politiką?
a) labai gerai
b) gerai
c) vidutiniškai
d) blogai
e) labai blogai

4. Ar galite teigti, kad didėja teikiamų socialinių paslaugų poreikis? (Pasirinkę atsakymą “Ne” pereikite prie 7 klausimo)
ڤ Taip ڤ Ne

5. Kas liudija didėjantį teikiamų socialinių paslaugų poreikį?
a) išaugo Jūsų klientų skaičius
b) valstybinės institucijos vienos nepajėgia teikti socialinių paslaugų
c) padidėjo teikiamų paslaugų asortimentas
d) padidėjo skelbiamų konkursų tam tikroms paslaugoms atlikti
e) įsteigta nauja institucija
f) kita (parašykite)

6. Kas Jūsų manymu įtakoja socialinių paslaugų poreikio augimą?
a) nedarbo augimas
b) visuomenės senėjimas
c) šalies socialinė – ekonominė padėtis
d) neefektyvus savivaldybės institucijų darbas
e) gyventojų sveikatos problemos
f) kita (parašykite)

7. Kaip Jūs vertinate savo NVO veiklą?
a) labai gerai
b) gerai
c) vidutiniškai
d) blogai
e) labai blogai

8. Įvertinkite veiksnius, trukdančius Jūsų organizacijos veiklai:
a) teisinių aktų trūkumai
b) nepakankamas finansavimas
c) valstybinės strategijos nebuvimas NVO atžvilgiu
d) nepakankamas NVO veiklos pripažinimas visuomenėje
e) darbuotojų kompetencijos stoka
f) informacijos stoka
g) kita (parašykite)

9. Ar Lietuvos Respublikos įstatymai skatina NVO veiklą? (Pasirinkę atsakymą “Ne” pereikite prie 11 klausimo)
ڤ Taip ڤ Ne

10. Kuriuos įstatymus, Jūsų nuomone, būtina taisyti?
a) peržiūrėti įstatymus, reglamentuojančius savanorišką veiklą
b) vietoje atskirų visuomeninių organizacijų, viešųjų įstaigų, asociacijų įstatymų paruošti vieną įstatymą, reglamentuojantį NVO veiklą
c) labdaros ir paramos įstatymą
d) būtina peržiūrėti visus įstatymus
e) kita (parašykite)

11. Kaip vertinate NVO ir savivaldybės santykius?
a) bendradarbiavimo b) formalūs c) priešiški

12. Ar NVO yra lygiavertės partnerės su savivaldybe socialinių paslaugų teikime?
ڤ Taip ڤ Ne

13. Kokios yra Jūsų NVO bendradarbiavimo su savivaldybe formos?
a) savivaldybė rėmė/remia mūsų NVO vykdytas programas
b) savivaldybė padėjo surasti/ skyrė patalpas
c) savivaldybė padėjo užmegzti ryšius su kitomis NVO
d) NVO atstovai dalyvauja savivaldybės posėdžiuose
e) savivaldybė pasirašė sutartį su mūsų NVO socialinių paslaugų teikimui
f) kita (parašykite)

14. Nurodykite tris priežastis trukdančias efektyviam NVO ir savivaldybių bendradarbiavimui:
a) lėšų trūkumas
b) žinių ir įgūdžių stoka
c) neigiamas savivaldybės požiūris į NVO veiklą
d) neigiamas valstybinių struktūrų požiūris į mūsų NVO veiklą
e) egzistuoja visuomenės nepasitikėjimas NVO
f) kita (parašykite)

15. Kas paskatintų NVO ir savivaldybių bendradarbiavimo plėtotę?
a) tinkamai parengta teisinė bazė
b) pasirašytos ilgalaikės sutartys dėl socialinių paslaugų teikimo
c) organizuojami konkursai socialinėms paslaugoms pirkti
d) aiškiai reglamentuoti NVO finansavimo principai

16. Jūsų lytis:
ڤ Vyras ڤ Moteris

17. Jūsų amžius:
a) iki 30 metų
b) nuo 30 iki 40 metų
c) nuo 41 iki 50 metų
f) nuo 51 ir daugiau metų

18. Jūsų išsilavinimas:
a) neb. vidurinis
b) vidurinis
c) aukštesnysis
d) aukštasis

19. Jūsų organizacijos tipas
a) visuomeninė organizacija
b) asociacija
c) labdaros/ paramos fondas
d) religinė bendruomenė
e) kita (parašykite)

4 PRIEDAS

Gerbiamas respondente,

Pastaruoju dešimtmečiu Nevyriausybinių organizacijų (toliau –NVO) reikšmė socialinių paslaugų srityje ypač padidėjo ir didėja. Siekiant įveikti valstybės garantijų ir rinkos nepakankamumą socialinių paslaugų srityje, būtina labiau remtis nevyriausybinių organizacijų teikiamomis galimybėmis. Ne paslaptis, kad NVO savo kasdieniu darbu įrodė, jog neretai jos efektyviau nei valstybės institucijos reaguoja į pokyčius, geriau žino visuomenės narių poreikius įgyvendinant socialinę politiką.

Jūsų indėlis atliekant tyrimą labai svarbus. Nuoširdūs atsakymai į pateiktus anketos klausimus leis daryti apibendrinimus aptariant Jonavos savivaldybės ir NVO bendradarbiavimo modelį bei pateikti pasiūlymus jų veiklai gerinti.

Prašau atidžiai perskaityti kiekvieną klausimą ir kryžiuku (x) pažymėti pasirinktą atsakymo variantą arba įrašyti atsakymą tam skirtoje vietoje. Šio tyrimo duomenys yra anonimiški ir bus skelbiami tik statistiškai apibendrinti. Iš anksto dėkoju už Jūsų sugaištą laiką ir atvirus atsakymus.

1. Kokią vietą, Jūsų manymu, valstybės valdyme Lietuvoje užima socialinė politika?
a) socialinei politikai teikiamas prioritetas
b) socialinė politika svarbi tiek, kiek ir kitos sritys
c) socialinei politikai skiriamas nepakankamas dėmesys

2. Kaip vertinate Lietuvos socialinę politiką formuojančias bei administruojančias institucijas?
Institucijos Gerai Vidutiniškai Blogai
Seimą
Vyriausybę
Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją

3.Kaip vertinate Jonavos savivaldybėje vykdomą socialinę politiką?
a) labai gerai
b) gerai
c) vidutiniškai
d) blogai
e) labai blogai

4. Ar galite teigti, kad didėja teikiamų socialinių paslaugų poreikis? (Pasirinkę atsakymą “Ne”

pereikite prie 6 klausimo)
ڤ Taip ڤ Ne

5. Kas Jūsų manymu įtakoja socialinių paslaugų poreikio augimą?
a) nedarbo augimas
b) visuomenės senėjimas
c) šalies socialinė – ekonominė padėtis
d) neefektyvus savivaldybės institucijų darbas
e) gyventojų sveikatos problemos
f) kita (parašykite)

6. Ar pakankamai žinomas NVO, teikiančių socialines paslaugas, darbas Jūsų bendruomenėje?
ڤ Taip ڤ Ne ڤ Nežinau

7. Kaip Jūs vertinate NVO, teikiančių socialines paslaugas, veiklą bendruomenėje?
a) labai gerai
b) gerai
c) vidutiniškai
d) blogai
e) labai blogai

8. Kaip Jūs manote, ar NVO aktyviai dalyvauja socialinių paslaugų rinkoje?

ڤ Taip ڤ Ne ڤ Nežinau

9. Kaip Jūs manote kas trukdo NVO veiklos efektyvumui? (galimi keli atsakymo variantai):
a) lėšų stygius
b) žinių ir įgūdžių stoka
c) tinkamų patalpų trūkumas
d) neigiamas savivaldybės požiūris
e) neigiamas valstybinių struktūrų požiūris į NVO veiklą
f) egzistuoja visuomenės nepasitikėjimas NVO
g) kita (parašykite)

10. Ar Lietuvos Respublikos įstatymai skatina NVO veiklą?
ڤ Taip ڤ Ne

11. Kaip vertinate NVO ir savivaldybės santykius?
a) bendradarbiavimo b) formalūs c) priešiški

12. Ar NVO lygiavertės partnerės su savivaldybe socialinių paslaugų teikime?

ڤ Taip ڤ Ne

13. Ar pakankamai išnaudoja santykių su savivaldybe galimybes?

ڤ Taip ڤ Ne

14. Jūsų lytis:

ڤ Vyras ڤ Moteris

15. Jūsų amžius:
a) iki 30 metų
b) nuo 30 iki 40 metų
c) nuo 41 iki 50 metų
d) nuo 51 ir daugiau metų

16. Jūsų išsilavinimas:
a) neb. vidurinis
b) vidurinis
c) aukštesnysis
d) aukštasis

Leave a Comment