Sociologijos ivadas paskaitu konspektas

Sociologijos mokslo pradžia 18 a. pabaiga. Svarbiausią įtaką turėjo prancūzų sociologo A.Comte darbai. Jis pirmasis pavadino šį mokslą socialine fizika ir sociologijos mokslui suteikė mokslinės disciplinos statusą. A.Comte kaip ir daugelis kitų to laikmečio mokslininkų, buvo įtakotas pokyčių, vykstančių Europos visuomenėje. Prancūzijos revoliucija įnešė pakankamai daug netvarkos ir chaoso į prancūzų visuomenę. Comte manė, kad tvarką visuomenėje galima atstatyti, jei suvoksime pagrindinius principus kaip veikia visuomenė. A.Comte veikalai svarbūs dar ir tuo, kad jie pagrindė mokslo apie visuomenę idėją. A.Comte manė, kad sociologija gali spręsti tokias problemas, kaip karas, revoliucija, nusikaltimai ir t.t.Vėliau sociologijos kaip akademinės disciplinos susiformavimui įtakingas buvo kitas prancūzų mokslininkas E.Durkheimas (1858-1917). Vienas žymiausių jo veikalų ,,Savižudybė”, kuriame jis analizavo socialinių faktorių įtaką individų elgesiui. Durkheimas demontravo, kad socialinis kontekstas, kuriame gyvena individas, gali paaiškinti savižudybių skaičiaus dažnumą. Jis akcentavo dar ir tokį faktorių, kad savižudybės išaugdavo socialinių pokyčių ir krizių laikotarpiais. Tokias socialines sąlygas jis pavadino anomija. Anomija literatūriškai reiškia normų nebuvimą. Tai situacija kuomet individai visuomenėje nėra tikri dėl visuomenės normų. Žmogžudystę tokiomis sąlygomis, jis pavadino anomine. Daugumos sociologų nuomone, Durkheimo ,,Savižudybė” yra puikus sociologijos mokslo pavyzdys. Statistinė duomenų analizė tapo būdingu sociologijos mokslo bruožu.Max Weber (1864-1920) – vokiečių sociologas. Taip pat analizavo pokyčius, vykstančius Europos visuomenėse. Esminis pokytis, anot Max Weber buvo racionalumo žmonių elgesyje išaugimas. Racionalumas yra žmonių veikimo forma, kuomet tikslai pasiekiami pačiu efektyviausiu būdu. Žmogus pasirenka tą elgesio modelį, kuris jam greičiausiai ir lengviausiai leidžia pasiekti pasirinktą tikslą. Pats svarbiausias racionalumo simbolis, anot Max Weber yra biurokratija.Karlas Marksas (1818-1883). Vokiečių kilmės socialfilosofas ir socialinių procesų analitikas, užima visiškai kitokią vietą sociologijos istorijoje nei Max Weber ar Emilis Durkheimas. Jis nebuvo sociologu ir neketino juo būti, tačiau daugelis jo idėjų buvo labai reikšmingos pasaulio istorijos vystymosi ir įtakojo sociologijos mokslo plėtotei.Analizuodamas savo laikmečio Europos visuomenę, kuriose jis išskyrė dvi pagrindines klases – proletariatą (tie kurie parduoda savo darbą gamybos priemonių savininkams)ir kapitalistus (gamybos priemonių savininkai). Gamybos priemonių savininkai anot K.Markso kontroliuoja gamyklas, mašinas ir įrangą. Vienintelis galimas santykis tarp kapitalistų ir proletariato yra konfliktas. Konfliktas tarp tų, kurie dominuoja ekonominiu atžvilgiu. K.Markso veikalai įtakojo konflikto sociologijos atsiradimą ir vystymąsi.Sociologinės teorijos. Teorija yra idėjų rinkinys, kuris paaiškina platų socialinių reikškinių spektrą ir socialinių reiškinių įvairovę. Kiekviena sociologinė teorija išskiria tuos aspektus, kurie jos nuomone yra patys reikšmingiausi visuomenės socialiniame gyvenime. Mikrosociologinės teorijos. Simbolinės sąveikos – analizuoja sąveikas tarp individų simboliniu lygiu. Simboliai – tai žodžiai, gestai ir objektai, kurių pagalba komunikuoja individai. Anot simbolinės sąveikos teoretikų, žodžiai yra patys svarbiausi simboliai. Bet kurioje visuomenėje individai turi bendrą simbolių supratimą (Ugnis). Vienas žodis perduoda informaciją apie vykstantį socialinį reiškinį.Pasakyti ar parašyti žodžiai, taip pat kaip ir veido ir kūno gestai yra svarbūs simboliai. Žmonės yra apdovanoti išskirtiniu, ir galbūt unikaliu sugebėjimu naudoti žodžius (7 m.vaiko kalba susideda iš ~8000 žodžių). Pirmieji žodžiai, kuriuos išmoksta vaikas, atspindi konkrečius objektus mama, tėtė, katė, burna ir t.t. Pirmuosius vertinimus arba simbolius vaikai dažniausiai išmoksta iš šeimos narių, kurie yra vadinami reikšmingais kitais. Vėliau reikšmingais kitais tampa, draugai, bendraamžiai, bendramoksliai, partneriai, sutuoktiniai, bendradarbiai, religiniai ir politiniai lyderiai ir t.t.Mokydamiesi kalbinių objektų, vaikai išmoksta save vertinti, taip kaip jie išmoksta vertinti kitus objektus.Socialinių mainų teorija. Šios teorijos autoriai daugiausia domisi individų tarpusavio sąveika (arba grupių tarpusavio sąveika). Socialinių mainų teorijos atstovai pabrėžia žmonių elgesio motyvus: kainą ir atlygį. Kiekviena žmogiškoji veikla turi tam tikrą kainą ir už jos atlikimą, turi būti atlyginimas.Socialinių mainų teorijos principas, kad žmonės stengiasi elgtis taip, kad jiems būtų atlyginta. Apdovanojimu gali būti laikoma viskas, kas yra vertinga abiems individams. Reciprocity – socialiai priimta idėja, kad už paslaugą taip pat turi būti atlyginta. Struktūrinis funkcionalizmas – dažnai vadinamas funkcine teorija arba funcionalizmu, pabrėžia, kad kiekvienas veiklos modelis (arba bet kokia struktūra) turi visuomenei teigiamą arba neigiamą įtaką. Dvi pagrindinės struktūrinės – funkcinės teorijos sąvokos yra struktūra ir funkcija. Socialinė struktūra yra socialinių sąveikų ir socialinių santykių modelis. Struktūrinis funkcionalizmas domisi, kokias funkcijas atlieka atitinkamos struktūros visuomenėje, koks jų tikslas.Vienas žymiausių funkcionalizmo atstovų yra T.Parsons, jis teigė, kad visuomenėje tvarka galima tuomet, kai dauguma jos narių prisilaiko vienodų normų. Jis siūlė, kad kiekviena visuoemenė ar grupė suformuluotų savo kultūrinius dėsningumus, kurie garantuotų bent jau minimalią tvarką (jei to nebus, kils socialinė betvarkė ir konliktai). Socialinės tvarkos perspektyva dar liečia ir tokias sistemos dalis, kurios tarpusavyje nesiderina, ir tas, kurios tą sistemą ardo. Visa tai vadinama – disfunkcija.1937 m. T.Parsons paskelbė veikalą “Socialinės veiklos struktūra”, kurio tikslas buvo sukurti visuomenės modelį, kuris paapškintų visuomenės struktūrą ir individualios veiklos modelius joje. Jis siekė paaiškinti socialinių institucijų kilmę, jų tęstinio rgzistavimo priežastis. Anot T.Parsons, visuomenė, norinti egzistuoti, turi išspręsti keturias pagrindines problemas:adaptacija prie aplinkos, užtikrinti sprendimų priėmomo procesą, integruoti įvairias visuomenės institucijas ir išspręsti psichologines visuomenės narių problemas. Jis parengė ir suformulavo AGIL principą:Adaptacija visuomenė turi užtikrinti minimalią jos narių egzistenciją. Visuomenė, kuri negali išmaitinti ir aprengti savo visuomenės narių yra pasmerkta žlugti.Už šios problemos sprendimą yra atsakingos ekooonominės institucijos.Tikslų siekimas kiekviena visuomenė turi turėti priemones, kurių pagal(Goal attainment) ba ji organizuoja savo veiklą. Už sprendimų priėmimą yra atsakingos politinės institucijos.Integracija visuomenėje atsiranda įvairios subsistemos, kurios kyla iš specifinių visuomenės poreikių ir sukuria savo vertybių skalę. Tačiau nėra garantijos, kad įvairios visuomenės dalys harmoningai egzistuos tarpusavyje. Už integraciją yra atsakingos kultūrinės ir kt. institucijos.Latentinė šeimos, draugų, bendradarbių ir kt. įtaka.Informacijos rinkimo metodai:Metodas – būdas, kuriuo renkama socialinė informacija.Apklausos (anketavimas ir interviu)Stebėjimo metodasSocialinis eksperimentasDokumentų analizės metodasTestavimasKontento analizėSociometrinė apklausaSocialinio tyrimo procesas, jo struktūriniai elementai ir etapai.Socialinis tyrimas turi savo specifiką, logiką ir struktūrinius elementus. Socialinio tyrimo procese išskiriami du lygiai: empirinis ir teorinis. Sociologiniai tyrimai gali būti teoriniai ir taikomieji. Taikomieji tyrimai prasideda vėliau, nei teoriškai orientuoti. Taikomųjų tyrimų pradžia siejama su XIX a.pab. – XX a. pradžia. Taikomieji tyrimai siejami su E.Diurkheimo vardu, kuris teigė, kad ” prasmę socialiniai mokslai turi tuomet, kai jie siejami su praktika”.Pirmasis taikomųjų tyrimų etapas tęsėsi iki ~1920 m. Platesnis taikomųjų tyrimų naudojimas socialiniuose moksluose siejamas su Čikagos mokyklos pradžia. Teorines žinias pradėta taikyti praktikoje. Šis etapas, mokyklos atstovų darbai susieti su tikslių, subtilių metodų sukūrimu. Daug dėmesio skiriama kaip surinkti informaciją, analizuoti kiek ji tiksli. Trečiasis etapas siejamas su pokario metais~1950. Tai tampresnio ryšio tarp teorijos ir empirikos etapas.Struktūriniai socialinio tyrimo komponentai:1. parengiamasis etapas, kuris yra daugiau teorinis (teorinių teiginių pervedimas į empirinius rodiklius)2. faktų rinkimas3. pirminės socialinės informacijos apdorojimas4. informacijos interpretavimas ir publikavimas.Parengiamasis etapas prasideda tyrimo sumanymu ir tyrimo problemos suformulavimu. Problemos formuluojamos.Tyrimas prasideda nuo probleminės situacijos suvokimo, t.y. žinojimo apie žmonių poreikius ir nežinojimo kaip juos patenkinti. Nuo problemos sudėtingumo priklauso tyrimo lygis. Tyrimas gali būti orientuotas į naujų žinių gavimą (teorinis) arba į praktiką (taikomasis). Taikomasis tyrimas orientuotas į naujų būdų kaip tą problemą išspręsti, atskleidimą.Objektas – socialinis gyvenimas.Metodas – mokslinis.Uždavinių formulavimas – suformuluota tyrimo problema konkretizuojama. Sąvokų interpretacija – svarbus parengiamojo etapo komponentas. Mokslas – pastovus sąvokų tikslinimas. Sąvokų interpretacija – tai teorinis sąvokų patikslinimas, pagilinimas. Pradedant kiekvieną tyrimą, priimamas apibrėžimas, kuris yra pripažintas moksle.Sąvokų operacionalizacija – empirinių indikatorių suradimas, kurie atspindi šią problemą. Empiriniai indikatoriai – tokie reiškiniai gyvenime, kurie charakterizuoja, apibrėžia šią sąvoką.Atlikus sąvokų operacionalizaciją, sekantis etapas – išankstinis objekto aprašymas. Parengiamajame etape vyksta mintinis aprašymas to objekto, kuris bus tiriamas. Išankstinis aprašymas susietas su įvairių veiksnių, ryšių išskyrimu. Pirmiausia išskiriami bendriausi veiksniai, įtakojantys tyrimo objektą. Toliau išskiriami pagrindiniai bei šalutiniai veiksniai, taip pat tiesioginiai ir netiesioginiai. Gali būti išskiriami subjektyvūs, bei objektyvūs.Hipotezių iškėlimas ir jų formulavimas. Hipotezė – tai spėjami, numanomi ryšiai, santykiai, priklausomybės tarp įvairių socialinių reiškinių ir faktų. Hipotezėse paprastai formuluojamos kiekviename tyrime. Hipotezės daro tyrimą gilesniu. Yra įvairių nuomonių, kokia hipotezė yra gera. Gera hipoteze laikoma tokia, kuri patvirtinama netampa amžina hipoteze. Metodiniai nurodymai “gerai” hipotezei. Tinkamai suformuluotoje hipotezėje neturi būti:• sąvokų, kurių negalima apibrėžti ar patikrinti;• labai daug apribojimų• vertinimo sąvokų.Socialiniai tyrimai, kuriuose nėra suformuluotos hipotezės taip pat galimi. Hipotezės gali būti:Aprašomosios, kuriose keliami spėjimai apie ryšių, santykių struktūrą (gali būti kiekybinių charakteristikų, jų tarpusavio ryšių aprašymas; nagrinėjami ryšiai tarp dviejų kintamųjų: vienas priklausomas, kuris kinta, o kitas ar kiti nepriklausomi, kurie aiškina kodėl kinta.Paaiškinamosios, jos reikalauja tyrimo, kurio metu atskleidžiami priežastiniai – pasekminiai ryšiai.Po to kai suformuluojamos hipotezės parengiamajame etape paprastai atliekamas:Empirinio objekto ir teorinio objekto išskyrimas. Empirinis objektas – tai žmonės, kurie yra tos problemos nešėjai. Teorinis objektas – problema. Pvz. Problema -narkotikų naudojimas – teorinis objektas, narkomanai – empirinis objektas. Sociologiniai tyrimai gali būti visuminiai, atrankiniai, monografiniai.Visuminio tyrimo metu tiriami visi problemos nešėjai. Visuminiai tyrimai taikomi retai. Su visuminiais tyrimais susijęs gyventojų surašymas. Nėra problemos – tik renkama statistika. Jie atliekami retai. Atrankiniai tyrimai kuomet tiriama tik dalis problemos nešėjų.ATRANKINĖS IMTIES PRIEMONĖSPrieš pasirenkant imties tūrį paprastai atliekamas bandomąjį pilotažinį tyrimą. Tai vienas iš metodologinių apklausos kaip tyrimo metodo reikalavimų, bet kartu ir priemonė imties tūriui nustatyti. Atlikę bandomąjį tyrimą, pavyzdžiui nustatome, kad 70 proc. respondentų pasisako už teiginį, kad “Elito sprendimai ir veikla atspindi jų interesus ir siekimą dominuoti”Naudojantis imties tūrio atrankos formule:

kur n – atvejų skaičius atrankinėje grupėje;t – koeficientas, surandamas iš Stjudento pasiskirstymo lentelių, kuris parenkamas pagal tai, kokį patikimumą noriu gauti. Daugelio autorių teigimu, moksliniam tyrimui atlikti pakanka 95 proc. patikimumo (p=0,05), t=2;S – imties vidutinis kvadratinis nuokrypis, nustatomas apytiksliai, remiantis bandomaisiais tyrimais; – leistinas netikslumas, t.y. skirtumas tarp atrankinės grupės ir generalinės visumos vidurkio, laisvai pasirenkamas, atsižvelgiant į ankstesniųjų tyrimų duomenų tikslumui keliamus reikalavimus: Kur proc. – bandomojo tyrimo metu nustatytas kokybinis rodiklis. (Pvz. 70 proc.).ATRANKAAtrankos sąvoka yra naudojama dviem reikšmėmis: 1. Reiškia būdą, kaip iš generalinės visumos atrenkama dalis, kuri leidžia daryti išvadas apie visumą.2. Dalis generalinės visumos, kurioje atliekami tyrimai.Atrankinė visuma – dalis generalinės visumos, kurią ištyrus daroma išvada apie visą visumą.Su atranka susieta tokia generalinės atrankos visuma kaip reprezentatyvumas – tai atrankinės visumos sugebėjimas atspindėti generalinę visumą.Dažniausiai reprezentatyvumas vertinamas pagal socialines demografines charakteristikas. Socialinės demografinės charakteristikos imamos vertinti atrankos reprezentatyvumą remiasi: Lytimi Amžiumi Išsimokslinimu Tautybe Gyvenamąja vieta.Generalinę visumą kartais sunku apibrėžti, suvokti. Tai priklauso nuo to, koks yra mūsų empirinis objektas.Generalinės visumos atranka yra problematiška ir kiekvienu atveju sprendžiama konkrečiai. Atrankinei visumai suformuoti reikalingas atrankos pagrindas. Generalinės atrankos pagrindui keliami reikalavimai:

1. Generalinės atrankos pagrindas turi būti pilnas,2. Generalinės atrankos pagrindas turi atitikti tyrimo uždavinius ir tikslus,3. Jis turi būti pakankamai lankstus, pritaikyta tyrimui.ATRANKOS BŪDAI, RŪSYS IR TIPAIIškyla klausimas, kaip ištyrus dalį, spręsti apie visumą.Matematinis-statistinis – juo grindžiama atranka visuose socialiniuose tyrimuose. Jis turi atsakyti į tokius klausimus:1. kokio dydžio atranka, kokia aibė2. kaip turi būti atrankami generalines visumos elementai3. kiek galima pasitikėti atrankos rezultatais.Atrankų klasifikacijų mokslinėje literatūroje yra daug. Pirmiausiai visos atrankos yra skirstomos į dvi grupes – Tikimybinės ir netikimybinės atrankos.Tikimybinės atrankos1. Paprastas – atsitiktinis. Iš populiacijos sąrašo atsitiktinai parenkamas reikiamas tiriamosios grupės narių skaičius. Pagrindinis šios atrankos principas yra tas, kad pasirinktos grupės savybės turi būti tokios, kaip ir visos populiacijos.2. Sisteminis arba mechaninis – tai paprasto arba atsitiktinio būdo modifikacija. Čia tiriamieji iš populiacijos sąrašo parenkami ne atsitiktinai, o pagal tam tikrą sistemą. (Iš 80 000 norime suformuoti 400 grupę, tai iš sąrašo imame kas 200 asmenį)3. Stratifikacinis arba sluoksniuotas – tiriant šiuo būdu populiacija suskirstoma į atskiras grupes pagal tam tikras panašias savybes. Pavyzdžiui, vienoje grupėje gali būti tik moterys, o kitoje tik vyrai. Be abejo populiaciją galima skirstyti atskirai pagal amžių, profesiją, išsilavinimą ir kitas savybes.Netikimybinės atrankos. Nedidelės apimties tyrimuose tiriamųjų grupės neretai formuojamos ne visiškai laikantis atsitiktinumo principo.1. Atsitiktinis grupių parinkimo būdas – tyrimui parenkami asmenys, kuriuos lengva rasti (bendramoksliai, bendradarbiai, studentai, dėstytojai)2. Kvotinė atranka – atranka suformuojama pagal kvotą, pagal proporcijas iš generalinės visumos: pvz. Lietuvoje gyvena 47 proc. vyrų ir 53 proc. moterų. Atranka 100. Tuomet atrenkame 47 vyrus ir 53 moteris.Kvotinė atranka nepilnai atstovauja generalinę visumą.2. Tikslinis grupių formavimas – tyrėjas į formuojamą grupę įtraukia asmenis, kurie yra tipiškiausi tiriamojo požymio atžvilgiu. Kitaip tariant, tyrėjas formuoja grupę, priklausomai nuo savo specifinių tikslų.3. Sniego gniūžtės metodas – pirmiausia tyrėjas parenka nedaug asmenų, pasižyminčių tam tikromis tyrimą dominančiomis savybėmis. Po to šie asmenys nurodo kitus, turinčius analogiškų savybių. Populiacijos apibrėžimas – mokslinių tyrimų kontekste žodis populiacija nereiškia visų šalies gyventojų. Technine prasme tai yra visa grupė individų, kurie bus tiriami. Priklausomai nuo tyrimo tikslo, populiacija gali būti apibrėžiama plačiai arba siaurai. Populiacijos apibrėžimas yra tyrėjo reikalas.Klausimyno sudarymo principai. Klausimyno pagrindas yra klausimas. Klausimai suteikia galimybę surinkti duomenis hipotezių patikrinimui. Klausimai gali būti kelių tipų: faktiniai, atviri, uždari klausimai ir t.t. Faktiniai klausimai suteikia informaciją apie respondento socialinę aplinką.Klausimų turinys yra svarbus aspektas sudarant klausimynus. Uždari klausimai, kuomet respondentams pateikiami atsakymų variantai. Uždari klausimai yra paprasti ir juos lengva atsakyti, tačiau jie gali įtakoti tam tikras paklaidas, kadangi respondentai turi pasirinkti atsakymą iš pateiktų variantų. Atviri klausimai – kuomet respondentas pats pateikia atsakymo variantą. Taip pat suteikia tyrėjui galimybę gauti platesnę informaciją apie nagrinėjamą problemą.Filtruojantys klausimai, skirti patikrinti respondento sąžiningumą.Kontingencijos klausimai – specialus uždarų klausimų atvejis, kuomet tam tikras klausiamas adresuojamas tik tam tikrai respondentų grupei.Klausimų formatas – Vienas iš pagrindinių klausimų formatų yra klausimų skalės (nominalinės, ranginės ir t.t)Apklausos yra labai plačiai paplitę ir jų technika pakankamai atidirbta.Eksperimentas, tai toks tyrimas, kuomet nepriklausomąjį kintamąjį kontroliuoja tyrėjas, o priklausomojo kintamojo poveikis yra stebimas tiesiogiai.Eksperimentas itin tinkamas metodas priežastingumo nustatymui.Sociologai dažniausiai naudoja eksperimentą tiriant kaip švietimas, paskaita ar papildomas žinojimas pakeitė individų požiūrį.Pretestas- tai toks matavimams, kuomet matuojamas priklausomas kintamasis iki mokomojo filmo parodymo.Po pretesto individai yra padalijami į dvi grupes ir vienai iš jų rodomas filmas, o kitaiEksperimentas apima tokius elementus kaip1) vyksmas2) pasekmių į tą vyksmą stebėjimas.Eksperimentinė situacija yra taip suformuojama, kad nepriklausomąjį kintamąjį kontroliuoja mokslininkas ir tiesiogiai stebi jo poveikį priklausomam kintamajam. Todėl eksperimento metodas ypač tinkamas priežastingumo nustatymo tyrimuose.Pagrindiniai eksperimento metodo privalumai ir trūkumaiPrivalumai:1) Priežastingumo nustatymo kontrolė2) Situacijos kontrolė3) Longitudinis tyrimas – eksperimentas leidžia nustatyti pakitimus per ilgą laiką. Trūkumai:1. dirbtinė aplinka2. eksperimentuotojo įtaka eksperimento rezultatams3. maža tiriamųjų grupė, nes eksperimentuojant sunku valdyti didesnes grupes4. socialiniuose moksluose ne visuomet galima sukontroliuoti visus kintamuosius – kartais jie būna numatytiLauko eksperimentas ir laboratorinis eksperimentas – dažnai sociologai atlieka eksperimentus specialiai tam įrengtose laboratorijose su dvipusiais veidrodžiais, audio ir video aparatūra. Tipišku laboratorinio eksperimento atveju subjektai yra prašomi atlikti tam tikrą veiksmą ar užduotį.Laboratorinis eksperimentas yra naudingas ta prasme, kad leidžia tyrėjui kontroliuoti priklausomąjį kintamąjį. Laboratorinis eksperimentas – padeda išvengti atsitiktinių veiksnių įtakos, todėl eksperimentinė situacija yra lengviau valdoma.Galima geriau kontroliuoti tiriamuosius, įvairias jų charakteristikas, tiksliau parinkti eksperimentines ir kontrolines grupes.Tačiau laboratoriniai eksperimentai dažnai peikiami, kaip sukuriantys dirbtinę aplinką, esantys nenatūralūs.Prie eksperimento trūkumų taip pat priskiriami tokie, kaip eksperimentatoriaus įtaka eksperimento rezultatams. Įtaka gali būti ir visai nesąmoninga (mimika, balso tonas, elgesys ir pan.)Taip pat maža tiriamoji grupė, nes didelėje grupėje eksperimentatoriui yra sunku kontroliuoti visus kintamuosius.SimboliaiX – nepriklausomi kintamiejiO1 stebimo objekto (arba priklausomų kintamųjų įvertinimas prieš eksperimentąO2 stebimo objekto įvertinimas po tyrimoR rodo, kad tiriamųjų grupės sudarytos, remiantis tikimybiniais grupių atrinkimo principaisKlasikinis eksperimentasEksperimentinė grupė R O1 X O2Kontrolinė grupė R O3 O4Sudaromos dvi grupės, kurios tiriamojo požymio atžvilgiu yra vienodos. Jos sukuriamos remiantis tikimybių principais, laikantis atsitiktinumo kriterijų.Kai yra eksperimentinė ir kontrolinė grupė, tiriamasis poveikis kontrolinei grupei netaikomas, o tai leidžia įvertinti poveikio priemonių efektyvumą.Sudarant tiriamųjų grupes labai sunku yra užtikrinti, kad grupės visiškai sutaptų. Taigi, svarbu, kad būtų laikomasi tokių principų:1. Tiriamųjų skaičius grupėse turi būti kuo vienodesnis2. Tiriamųjų grupių amžius, lytis, pasirengimo lygis ir t.t turi būti vienodas, ir skirtumai statistiškai nepatikimas3. Tyrimo duomenys pirminio testavimo metu turi būti praktiškai vienodi.(Pavyzdžiui tiriame moksleivius, imamos dvi kuo panašesnės mokyklos)Subjektai į grupes gali būti atrenkami trimis būdais1. Atrenkant atsitiktinai, kuomet sudaromas eksperimente galinčių dalyvauti asmenų sąrašas, iš kurio atsitiktinai parenkami asmenys į eksperimentinę ir kontrolinę grupes.2. Derinant parenkamų asmenų savybes (šiuo atveju stengiamasi tiksliai parinkti tiriamųjų asmenų poras, o po to atsitiktinai parinkti vieną iš poros į kontrolinę, o kitą į eksperimentinę grupes.Stebėjimo metodasStebėjimas – kryptingas, betarpiškas, vizualus socialinių reiškinių, procesų, vyksmų, situacijų suvokimas.Reikia skirti – paprastą stebėjimą mokslinį stebėjimą kaip pažinimo metodąMokslinis stebėjimas – tai toks stebėjimas, kuris nukreiptas:1. aiškiam tikslui (tikslingas stebėjimas)2. iš anksto numatyta, suplanuota stebėjimo struktūra – planingas stebėjimas3. stebėjimo duomenys yra fiksuojami, registruojami4. informacija, gauta stebėjimo pagalba gali būti kontroliuojama, tikrinama, įvertinamas jos patikimumas.Stebėjimo metodas plačiai naudojamas ne tik socialiniuose moksluose. Jis atėjęs iš tiksliųjų mokslų. Tai pradinis taškas bet kokiame tyrime.Stebėjimo uždaviniai – 1. Ką stebėti?2. Kaip stebėti?3. Kaip registruoti stebėjimo duomenis?Pirmiausiai stebima bendra socialinė situacija, stebėjimas panaudojamas pradiniame socialinio tyrimo etape. Stebima bendra socialinė situacija, veiklos rūšys, taisyklės, normos (kiek jos oficialiai priimtos, kiek ne)Stebint individus socialinėse situacijose labai dažnai kreipiamas dėmesys į veiklos turinį, išorinius pasireiškimo rodiklius, per veiklą išryškėjusias savybes.Gali būti stebima veiklos struktūra- kaip ji atrodo iš šalies. Taip pat analizuojamas veiklos dažnumas, pastovumas, reguliarumas.Stebėjimo tikslas – pažinti, sukurti bendrą tiriamo objekto vaizdą ir tuo pačiu turėti pagrindą suformuoti hipotezes.Stebėjimo rūšių yra įvairių:1. Dalyvaujantis stebėjimas – priklausomai kaip dalyvaujama stebėjime, gali būti tokie įsijungimo į stebėjimą etapai:a) toks dalyvavimas stebėjime kuomet stebimojo asmenybė nėra visiems žinoma. Jis toks pats grupės dalyvis kaip ir visi kiti.b) Dalyvis – stebėtojas – grupės nariai žino, kad vienas iš narių yra stebėtojas, jie žino tyrimo tikslus bei uždavinius.2. Nedalyvaujantis stebėjimasPriklausomai nuo stebėjimo formalizavimo laipsnio skiriama. Struktūruotas stebėjimas – kuomet turime griežtą planą. Struktūruoto stebėjimo atveju naudojamas tyrimo planas, detaliai parengtas iš anksto. Stebimi iš anksto numatyti dalykai (pavyzdžiui televizijų reitingai ir t.t.)Lindermann teigė, kad stebėjimas tai toks procesas kai stebėtojas dalyvauja sociologinėse situacijose su mokslinio stebėjimo tikslu.Vaitas tyrė italų emigrantų gyvenimą JAV tuo tikslu apsigyveno jų šeimose.Lenkų sociologai tyrė darbininkų vertybines orientacijas, įsidarbino gamykloje bendravo su darbininkais.Nestruktūruotas stebėjimas – kuomet neturime griežto plano, tačiau stebima bendra socialinė situacija. Stengiamasi kuo plačiau apimti stebimą situaciją.Pagal stebėjimo sąlygas skiriamiLauko stebėjimas (eksperimentas)Laboratorinis eksperimentasDalyvaujančio stebėjimo privalumai1. Bet kokio reiškinio suvokimas iš vidaus (esminės, giluminės, subtilios reiškinio pusės)2. Leidžia sužinoti slaptų, nematomų savybių apie tam tikrą aplinką3. Stebima tiesiogiaiDalyvaujančio stebėjimo trūkumai1. tyrinėtojas gali prarasti sugebėjimą objektyviai įvertinti situaciją (per daug įsijausti į situaciją)2. iškyla eilė etinių problemų (ar etiška slepiantis stebėti grupės narius)3. sunku surasti žmogų, kurie imtųsi šio atsakingo darbo.4. Klaidos vertinant (kontrasto klaida) Jei stebima iš šalies ir respondentai to nežino, labai svarbu būti nematomu stebėtoju, kad stebėtojas neįtakotų veiklos.Stebėjimo duomenų interpretacija – bet kuriuos duomenis reikia atitinkamai susisteminti, sutvarkyti.Stebėjimo metodui yra keliami tokie reikalavimai:1. stebėjimas turi turėti konkretų tikslą 2. stebimų požymių skaičius turėtų būti minimalus3. aiškūs vertinimo kriterijaiStebėjimo procedūros metodologija1. nusakomas, formuluojamas tiriamas uždavinys2. formuluojama reiškinio hipotezė3. patikrinamas vienas kuris nors konkretus atvejis ir žiūrima ar jis atitinka iškeltą hipotezę4. jeigu hipotezė neatitinka stebimų faktų ji yra keičiama. Hipotezės ir faktų sutapimas galimas tik ištyrus keletą faktų.

SocializacijaSocializacija – yra procesas, kurio metu individas išmoksta socialiai priimtų elgesio normų. Socializacijos metu perduodamos normos ir vertybės.Socializacija yra palaikoma tų, kurie jau yra socialinės sistemos nariais.Socializacija prasideda individo gimimo metu ir trunka visą gyvenimą. Dauguma mokslininkų ypač akcentuoja lyčių vaidmenų socializaciją vaikystėje. Vaikas, mokydamasis kalbėti, galvoti, jausti, perima jo aplinkai būdingus kultūrinius požiūrius ir vertybes – jie tampa jo paties nuomone, vertybėmis bei nuostatomis. Žmonės perima ir lūkesčius jų elgesio atžvilgiu. Šio „perėmimo“ proceso – socializacijos – metu mes mokomės „tinkamo“ elgesio, atitinkančio mūsų vaidmenis. Visuomenės nuomonė lemia mūsų elgesį.Socializacija vaikystėje vyksta dviem būdais: slopinant ir dalyvaujantVisuomenėje egzistuoja daugybė standartinių elgesio tipų, kuriuos išreiškia socialiniai vaidmenys. Jau nuo pat vaikystės toje pačioje visuomenėje skirtingai traktuojami vyriškos ir moteriškos lyties individai. Tai pirmiausiai pasireiškia per žaislus, rūbus ir t.t. socializacija vyksta per daugybę įvairių procesų, tokių kaip vaidmenų socializacija, šeima, motinystė, darbo rinka, įvairios organizacijos, žiniasklaida, politika ir kt.Pirminė ir antrinė socializacija. Socializacijos procesą galima suskirstyti į pirminę ir antrinę socializaciją. Pirminė socializacija paprastai būna svarbiausia individui ir visa antrinės socializacijos struktūra turi būti panaši į pirminę socializaciją. Pirminė socializacija skatina vaiko sąmonę vis labiau abstrahuotis nuo konkrečių kitų vaidmenų ir požiūrių apskritai.Kiekvienas individas gimsta objektyvioje socialinėje struktūroje, ir jis čia susiduria su reikšmingais kitais, atsakingais už jo socializavimąsi. Šie reikšmingi kiti yra jam primesti. Jų pateikiami jo situacijos apibrėžimai jam tampa objektyvia tikrove. Tad jis atsiduria ne tik objektyvioje socialinėje struktūroje, bet ir objektyviame socialiniame pasaulyje. Reikšmingi kiti, kurie tarpininkauja tarp jo ir šito pasaulio, keičia šį pasaulį jį perduodami. Jie atrenka tam tikrus jo aspektus pagal jų pačių užimamą padėtį socialinėje struktūroje, taip pat pagal individualius, biografiškai nulemtus jiems būdingus bruožus. Socialinis pasaulis “filtruojamas” individui per šią dvigubą atranką. Vaikas iš žemesniosios klasės ne tik perima šios klasės požiūrį į socialinį pasaulį, jis perima jį per savo tėvų (ar kitų individų, atsakingų už jo pirminę socializaciją) individualių šio pasaulio suvokimo ypatumų prizmę.

Socializacija ir kultūra. Kultūra yra individo lyties vaidmenų formavimosi pagrindas. Kultūra yra apibrėžiama kaip “realybės apibrėžimų rinkinys, kurio laikosi tam tikra žmonių grupė ir kurie dalijasi bendra patirtimi “(Kluckhohn, 1962: 52). Kultūra yra tarsi modelis koks turi būti atitinkamas individo (visuomenės narių) elgesys ir įsitikinimai.Kultūra nurodo koks turi būti socialinis elgesys. Kultūra taip pat nusako kaip individai konkrečioje kultūroje turi elgtis, kaip mąstyti, kokie gali būti ir ko gali tikėtis iš kitų visuomenės narių. Kultūros sąvoka daug paaiškina apie žmonių gyvenimo būdo įvairoves žmonių visuomenėse. Kultūrinės normos yra labai įvairios skirtingose visuomenėse, tarp skirtingų visuomenės grupių bei priklauso nuo konkrečių istorinių sąlygų. Antropologinės studijos atskleidžia didžiulę žmogiškųjų santykių įvairovę, todėl, kad žmonių kūrybiškumas ir kultūrinės adaptacijos prie įvairių sąlygų sukuria turtingą ir kompleksinę mozaiką apie žmonių gyvenimo galimybes.Socializacijos veiksniai. Socialinis pasaulis, kuriame auga vaikas, beveik visose srityse diferencijuotas lyties atžvilgiu. Lytis yra vienas svarbiausių žmogaus skiriamųjų bruožų, jo tapatumo ir patyrimo pagrindas. Vyro ir moters skirtumai – sudėtingas reiškinys, apimantis ne tik anatomines, fiziologines, bet ir asmenybės, elgesio skirtybes. Iš vyrų tikimasi vienų, iš moterų – visai kitų dalykų: pavyzdžiui, tradiciškai priimta, kad vyrai turi būti savarankiški, nepriklausomi, veiklūs, racionalūs, ambicingi, siekiantys karjeros, o moterys – pasyvios, priklausomos, emocionalios, besirūpinančios vaikais ir namų ruoša. Įvairūs veiksniai – kalba, šeima, mokykla, bendraamžių grupės, žiniasklaida – jau nuo kūdikystės formuoja žmoguje lyčių skirtybių suvokimą. Socializacija ir mokykla. Remiantis vaikystės žaidimų studijomis, socializacija vyksta ne tik šeimoje, bet taip pat ir kitų socialinių institucijų pagalba. Mokslininkai tradiciškai laiko šeimą pirminiu socialinių vertybių ir identiteto įgijimo šaltiniu, tačiau draugai, mokytojai, žiniasklaida taip pat yra labai svarbūs socializacijos proceso veiksniai. Mokykla yra itin reikšmingas socializacijos proceso veiksnys. Mokykloje mokytojų lūkesčiai, santykiai tarp draugų skatina mergaites ir berniukus mokytis įgūdžių ir elgtis atitinkamai pagal jų lytį, net jei šeimoje vaikai nėra mokomi stereotipinių lyčių vaidmenų. Sugebėjimai ir savasties sąvoka, kurias berniukai ir mergaitės išmoksta mokykloje formuoja ir jų tolesnę patirtį už mokyklos ribų.Be abejo, paauglystėje bei jaunystėje svarbiais socializacijos veiksniais tampa bendraamžiai. Atsižvelgiant į juos renkamasi drabužius, kalbos manierą, interesus. Tėvai paprastai pripažįsta bendraamžių įtaką ir todėl skatina savo vaikus rinktis „tinkamus“ draugus. Nuo mažų dienų lyčių socializacijai didelę įtaką daro ir žiniasklaida – pavyzdžiui, televizijoje vaikai dažniausiai mato stereotipiškus vyrų ir moterų charakterius bei elgesio būdus. Socializacija kaip socialinė kontrolė. Peter Berger (1963) aprašo socialinę kontrolę koncentrinių apskritimų seriją. Centre yra individas, kurį supa įvairūs socialinės kontrolės lygmenys, pradedant išmoktais vaidmenimis, draugų įtaka iki tokių kaip smurtas, fizinės bausmės ir įkalinimas.Šia prasme socializacija yra kaip galinga sistema. Lyčių vaidmenų išmokimo atveju, socialinė kontrolė yra vykdoma per spaudimą elgtis atitinkamai pagal savo lyčiai priklausančias normas.Religijos institucijų vykdoma socialinė kontrolė yra labai stipri. Anot A.Richardson, religijos normos individų yra išmokstamos ankstyvoje vaikystėje yra labai svarbi individo socializacijos dalis, inkorporuojama į individo identitetą bei pasaulio suvokimą. Vakarų sociologų atlikti tyrimai leidžia teigti, kad giliau tikintys žmonės labiau nei netikintys, palaiko tradicinius lyčių vaidmenis. Keletas XIX a. pabaigos – XX a. pradžios teorijų išdėstė teiginį, kad individo prigimtį nulemia visuomenės patyrimas.Charles Horton Cooley (1864-1929) rėmėsi atspindinčiuoju, arba veidrodiniu “aš”, kurį sudaro trys elementai:Mūsų išvaizda kitam žmogui;Įsivaizdavimas kaip jis vertina mūsų išvaizdą;Iš to kylantis tam tikras mūsų jausmas, kaip pasididžiavimas arba kančia.Žmonės įsivaizduoja ne tik tai, kaip kiti mato juos ir jų veiksmus, bet ir tai, kaip kiti vertina tai ką mato.Veidrodinį “aš” sudaro pojūčiai, kuriuos sukelia kitų žmonių nuomonėIdentifikavimo teorija numato modeliavimą ir tapatinimąsi. Modeliavimas reiškia, kad vaikas stebi kitų, tai yra tėvų, elgesį ir jį imituoja. Tapatinimasis reiškia, kad vaikas, skatinamas meilės ir baimės, susitapatina su savo lyties tėvu: mergaitė tapatina save su motina, berniukas – su tėvu. Taigi, vaiko identitetas yra formuojamas jo tėvų elgesio pagrindu. Z. Froidas (Freud) savo teorijoje smulkiai išdėstė, kaip vyksta toks susitapatinimas: berniukai patiria „Edipo“, o mergaitės – „Elektros“ kompleksą. Sėkmingai įveikus šiuos kompleksus, išmokstamas tinkamos lyties vaidmuo ir įgyjamos tinkamos savybės. Identifikavimo teorija laikosi nuomonės, kad vaikai nesąmoningai išmoksta elgesio, vertybių ir jausmų. Vyksta sudėtinga sąveika tarp biologijos ir socializacijos. Socializacijos proceso metu individai, perimdami ir suvokdami visuomenės lūkesčius, išmoksta savo lyčiai būdingo elgesio.Zigmunt Froid dėstė filosofiją Čikagos universitete. Padalijo “aš” į tris tarpusavyje susijusias dalis id, ego ir superego.Kognityvinio vystymosi teorija teigia, kad iš pradžių vaikai įsisąmonina savo lytį, kaip nekintamą veiksnį. Iki trejų metų vaikai jau suvokia save ir kitus kaip mergaites ar berniukus. Manoma, kad, kai vaikas suvokia savo lyties pastovumą, jis pradeda stengtis visą gyvenimą būti tinkamas savo lyties grupės narys, atitinkamai elgtis, įgyti savo lyties bruožų. Trumpai tariant, mokymasis būti vyru ar moterimi reiškia taisyklių, apibrėžiančių lyčių vaidmenis, supratimo ir interpretavimo procesą. Nuo pat gimimo mergaitės ir berniukai traktuojami skirtingai. Kūdikių ir vaikų socializacijos tyrimai rodo kaip greitai su individo lytimi susiję lūkesčiai tampa individo patirties dalimi. Individų socializacijos tyrimai pabrėžia žaidimų svarbą vaikų socialinei brandai. Per žaidimus vaikai vysto socialinio bendravimo, analitinius ir kognityvinius sugebėjimus, kultūros vertybes ir t.t. Žaidimai, kuriuos vaikai žaidžia turi labai svarbią reikšmę vaiko asmeniniam, intelektualiniam, socialiniam, moraliniam vystymuisi. George Herbert Mead teigė, kad kūdikiai tiesiog kopijuoja jiems svarbių žmonių elgesį jų aplinkoje. Per žaidimus vaikas mokosi jam svarbių žmonių elgesio, analizuoja save iš kito asmens perspektyvos. Mead teigia, kad kito asmens elgesio pamėgdžiojimas individui leidžia vystyti savasties (self) sąvoką. Savasties sąvoka pirmiausiai formuojama bendraujant su vaikui emociškai svarbiais žmonėmis. Vaikai ima “žaisti mamą” ar “žaisti tėtę”. Vėliau individas mokosi apibendrinti kitus žmones jų socialinėje aplinkoje. Kitų apibendrinimas leidžia atspindėti kultūrinius visos bendruomenės narių lūkesčius.Socialinio išmokimo teorija teigia, kad vaikai mokosi vaidmenų per paskatinimą ir baudimą – tai yra, už tinkamą savo lyčiai elgesį vaikas yra paskatinamas, o už netinkamą, kitai lyčiai būdingą – baudžiamas. Berniukas bus skatinamas, jei imituos tėvo elgesį, ir baudžiamas, jei seks motinos elgesio pavyzdžiu, o mergaitė bus skatinama ir baudžiama atvirkščiai. Taigi vaikas mokosi tinkamo elgesio, atitinkančio jo lytį, stebėdamas kitus žmones. Socialinio išmokimo teorija kritikuoja psichoanalitinę perspektyvą. Jei identifikavimosi teorija palaiko nesąmoningo mokymo idėją, tai socialinio išmokimo teorija pabrėžia aplinkos vaidmenį individo socializacijos procese. Socialinio išmokimo teorija yra grindžiama bihevioristine psichologija, anot kurios žmonių socialinis elgesys yra jų atsakas į aplinką. Anot behavioristų, priimtinas socialinis elgesys yra teigiamai vertinamas, o už nepriimtiną elgesį yra baudžiama. Dauguma socialinio išmokimo teorijos šalininkų teigia, kad vaikai modeliuoja savo elgesį pagal tos pačios lyties tėvo ar motinos elgesį. Taigi socializacijos proceso dėka visuomenėje yra užtikrinama tradicinių lyčių vaidmenų perteikimas iš kartos į kartą. naudos valstybei.Suaugusiojo socializacija – socializacija trunka visą gyvenimą, kadangi nauji suaugusiojo vaidmenys reikalauja naujo mokymosi, o socialinių situacijų pasikeitimas iškelia naujus mokymosi reikalavimus. Didelė dalis vaikystės socializacijos vyksta situacijose, kurios pajungtos mokymui ir mokymuisi.Profesinė socializacija – profesijos ar užsiėmimo mokymasis yra sudedamoji suaugusio socializacijos dalis.Resocializacija – visą gyvenimą keičiasi žmonių požiūriai, vertybės ir savivoka, jiems imantis naujų vaidmenų ir įgyjant naujų patyrimų. Resocializacijos metu žmogus atsisako vieno gyvenimo būdo vardan kito, pvz. Dvasiškių ir kariškių karjera.Resocializacijos procesas vyksta intensyviau ir sėkmingiau, jeigu jis visiškai įtraukia savo subjektus į totalinę instituciją, skirtingą aplinką, kuri yra izoliuota nuo platesnės visuomenės.Kultūra, visuomenė, religija ir individasSociologijoje žodis kultūra naudojamas plačiąja prasme, apimant grupinės veiklos aspektus – mąstyseną, tikėjimą, pažinimą ir t.t. Kiekviena kultūra turi atitinkamus simbolius, kuriuos vartoja. Antropologo I.Gudenay nuomone, pagrindiniai kultūros elementai yra:1. sąvokos. Jos iš esmės reiškiasi per kalbą, padeda sunorminti žmonių patirtį bei palengvina orientaciją socialinėje aplinkoje.2. santykiai, padeda suvokti atskirtų kultūros elementų tarpusavio ryšį socialinės komunikacijos pagrindu. 3. vertybės būdamos visuomenės standartais, sudaro dorovinių principų pagrindą.4. taisyklės kartu su normomis reguliuoja žmonių elgesį sutinkamai su tam tikros kultūros vertybėmis.Simbolis – tai daiktinis, vaizdinis ar garsinis ženklas, primenantis kurią nors sąvoką. Simboliu gali būti bet koks gestas meno faktas, ženklas ar idėja (sąvoka). Simbolius skirstome į dvi pagrindines grupes – referentinius ir ekspresyvinius. Ekspresyviniai simboliai siejami su emociniais individų, bendruomenių ir visuomenių išgyvenimais. Referentinius simboliai charakterizuojami kaip nuorodos į tam tikrus objektus. Simboliai gali būti skirstomi į verbalinius ir neverbalinius. Neverbaliniais simboliais gali būti laikomas skrybėlės pakėlimas, švilpimas ir t.t. Verbaliniai simboliai, tai bet kurie žodiniai išreiškimai, kurie yra šnekamosios ar rašytinės kalbos dalis. Simboliai – tai pačios svarbiausios kultūros sudedamosios dalys, jos remiasi kultūriškai pripažintomis reikšmėmis. Vertybinė sistema. Vertybės formuojasi suvokiant savo poreikius kaip socialinį subjektą, siejant juos su socialine aplinka, t.y. kaip vertybinio santykio rezultatas, kuris realizuojamas vertinimo procese.Socialinio subjekto vertybių turinį formuoja įvairios vertybės:1) gyvenimo prasmės (gėrio ir blogio, laimės, gyvenimo tikslo ir prasmės suvokimo).2) universalios:a. vitališkosios (bendražmogiškosios, t.y. gyvenimas, sveikata, asmens gerovė, šeima, giminės, išsilavinimas, teisėtvarka);b. visuotinai pripažintos (meilė darbui, socialinė padėtis);c. tarpusavio bendravimo (sąžiningumas, nesąvanaudiškumas, geranoriškumas ir kt.);d. demokratinės (spaudos, sąžinės, partijų, nacionalinio suvereniteto laisvė ir kt.).3) Partikuliarinės (t.y. atskiros, privačios)a. prisirišimas prie tėviškės, šeimos;b. fetišizmas (tikėjimas į dievą, absoliutaus siekimas ir kt.)Kultūra – tai mąstymo bei elgesio tipai ir jausmas, kad jie yra priimami likusių grupės narių. Kultūra susideda iš materialinio ir ne materialinio aspektų: idėjų ir artifaktų. Vienas iš svarbiausių kultūros bruožų yra tas, kad ji yra išmokstama. Taip pat kultūra nuolat kinta, jei kurios nors jos charakteristikos nepatenkina jos subjektų. Apsikeitimas kultūra leidžia individams komunikuoti, suvokti vieni kitų motyvus, veiksmus, reikšmę ir daro galimą sąveiką tarp individų.Daug faktorių įtakoja, bet neapsprendžia kultūros turinio: tai biologinės individų charakteristikos, žmonių poreikiai, geografija ir klimatas.Kalba ir kultūra – apie kalbą dažnai galvojama supaprastinant, kad tai tik idėjų, jausmų reiškimo ir bendravimo priemonė. …Kultūros vertybės – tai tikėjimas, arba jausmas, kuris apima daugybę žmonių ir laikomas svarbiu jų tapatybės faktoriumi. Normos – bendrosios kultūros vertybės pasireiškia normomis, kuriomis vadovaujamasi specifinėje situacijoje. Normos – tai kokio elgesio iš individo yra tikimasi specifinėje situacijoje. Yra kasdienės veiklos normos ir retų situacijų normos. Pačios svarbiausios kultūros normos – žmogžudystės, fizinės prievartos, kraujomaišos – vadinamos morale. Šie draudimai įforminami įstatymais ir už juos baudžiama. Yra siauresnių papročių, bei tradicijų, pav. Liečiančių drabužius ir kt. Šioje srityje asmenims suteikiama daugiau laisvės. Papročiai – tai normos, paremtos tradicijomis. Jų laužytojai laikomi pavojingais visuomenės gerovei. Įstatymai – tai formaliai užkoduotos taisyklės. Jų laužytojai yra nusikaltėliai ir baudžiami įstatymų.Kultūrų skirtumai – kultūros variantų, skirtingai formuojančių žmonių elgesį yra be galo daug. Kultūros alternatyvų, liečiančių kalbą, nuosavybės įstatymus ir kt.Bandydami perprasti šią didelę kultūrų įvairovę, sociologai stengėsi išskirti tokias charakteristikas, kurios būtų bendros visoms kultūroms. Skirtingos kultūros duoda skirtingus atsakymus į labai nedaug fundamentalių klausimų. Svetingumas – tai bendras, universalus dalykas, tačiau jo formos be galo įvairios. (Pav.)Atskiros kultūros viduje vyksta pasirinkimas, paremtas realiomis galimybėmis. Visos kultūros – tai daugiau ar mažiau aiškūs atsakymai į klausimus, kurių esmė ta pati ir kuriuos kelia žmogaus biologija bei jo egzistavimo galimybės. Kultūros atrankos būdu randa skirtingus bendrų uždavinių sprendimus. Tokie pagrindiniai visuomeninio gyvenimo bruožai kaip individų bendravimas ir jų grupės identiškumas pasireiškia nevienodai skirtingose grupėse, priklausomai nuo jos vystymosi sąlygų ir nuo to kaip ji prisitaiko.Etnocentrizmas – tikrasis kosmopolitas vertina toleranciją ir intelektualų domėjimąsi kaip gyvena ir elgiasi kiti. Individai yra linkę vertinti kitas kultūras iš savo kultūros perspektyvos, menkinant kitas kultūras ir skatina diskriminaciją žmonių, išauklėtų pagal kitas tradicijas. Kraštutinio etnocentrizmo pavyzdys – nacistinėje Vokietijoje sukurta “aukštesniosios rasės “politika. Etnocentrizmas remiasi be galo supaprastintomis kategoriškomis prielaidomis, kurias vadiname stereotipais. Stereotipas susidaro tada, kai kelios savybės taikomos visai mažumai. Kultūros reliatyvizmas – reiškia, kad nėra tokių universalių standartų, kuriais galima būtų kokias nors kultūras ar normas laikyti geromis ar blogomis, kiekvieną kultūrą reikia vertinti atskirai. Funkcionalistinis požiūris dažnai taikomas tada, kai reikia palyginti, kaip skirtingos kultūros sprendžia tas pačias problemas. Kultūros reliatyvizmas skatina toleruoti kitų kraštų gyvenimo būdą ir vertinti jį pagal tų kraštų standartus.
Kultūrų vidiniai skirtingumai – nacionalinę kultūrą galima apibrėžti:• Kaip kultūrą, apimančias visas, net ir pačias skirtingiausias subkultūras,• Kaip kultūra, kurią sudaro joje esančių subkultūrų bendrieji elementai,• Kaip kultūra, kuri apsiriboja dominuojančios, daugumą sudarančios grupės vertybėmis ir požiūriais.Subkultūros.Kultūras galima analizuoti dviem aspektais:1) per jų vidinius skirtumus (t.y. per subkultūras, arba kultūras dominuojančioje kultūroje)2) per išorinius kultūrų skirtumus (kultūrinį reliatyvizmą, etnocentrizmą, kultūrinį šoką ir kt.)Subkultūrų samprata. Subkultūra – tai normų ir vertybių sistema, skirianti tam tikros grupės kultūrą nuo visuomenės daugumos kultūros. Subkultūros – tai gyvenimo modeliai, apimantys kai kuriuos bendrosios visuomenės bruožus ir turinčios unikalių, tik joms būdingų bruožų.Kiekviena socialinė bendrija gali turėti savo subkultūrą, kuri neatmesdama bendrosios kultūros, tuo pat metu turi tam tikrų skirtumų. Subkultūra – tai apibrėžtas gyvenimo būdas, turintis daug bendro su dominuojančia kultūra, tačiau turįs apibrėžtų skirtumų. Joje yra dominuojančios kultūros vertybių , bet yra ir savų vertybių ir papročių, turinčių lemiamos įtakos jos narių gyvenimui ir įtakojančių jų skirtingumą. Kultūrinių dėsningumų dar neužtenka, kad susidarytų subkultūra, reikia kad jie turėtų bendrą įtaką požiūriams ir sukurtų specifinį tapatybės jausmą. Etninės subkultūros – pvz. JAV imigrantų visuomenė, kuri neturi tokio bendro etninio pagrindo, kaip Lietuva, Japonija ir kt. Etninės subkultūros ypač aiškios pačioje kūrimosi pradžioje, tada imigrantai gyvena koncentruotomis grupėmis, turi savo parduotuves, kultūrines įstaigas, mokyklas, stengiasi išlaikyti savo originalią kultūrą. Konfesinė subkultūra formuojasi tikėjimo išpažinimo, priklausymo vienai ar kitai bažnyčiai pagrindu. Galima kalbėti apie krikščioniškąją, musulmonų, budizmo ir kt. kultūras. Iš jų kaip atskiras galima išskirti pravoslavų, katalikybės, protestantizmo ir kt. subkultūras. Profesinės subkultūros formuojasi bendrų simbolių, vertybių, normų ir elgesio taisyklių, kurių laikosi tam tikra profesinės grupė, pagrindu. Masinė kultūra- šiuolaikinėje visuomenėje vyraujantis kultūros tipas; standartizuotos dvasinės vertybės, skleidžiamos masinės komunikacijos priemonėmis. Populiarioji, arba masinė kultūra, labiau paplitusi ir prieinama kiekvienam. Elitinė kultūra skirta aukščiausiems visuomenės sluoksniams. Kultūros kintamumas – kultūrą keičia ir išoriniai veiksniai, tokie kaip kontaktai su kitomis kultūromis ir kt. Neretai perimamos naujos idėjos, vertybės, tradicijos, dažnai įvedant pasikeitimus. Toks perėjimas į kitas kultūras vadinamas kultūrine difuzija. Sociologai pastebi, kad net giminingose kultūrose pokyčių svarba nevienoda. Laikas nuo naujovės atsiradimo iki jos pritaikymo kultūroje, vadin. Kultūros atsilikimu. Religija ir visuomenė.Vakarų Valstybėse religija laikoma asmeniniu dalyku. Šį požiūrį sustiprina kultūra, kuri akcentuoja individualų pasirinkimą. Tačiau sociologai teigia, kad neįmanoma atskirti religijos nuo visuomenės. Laikantis požiūrio, kad žmonės turi turėti galimybę laisvai pasirinkti ir apsispręsti, sociologai laiko, kad visuomenė taip pat įtakoja religinį gyvenimą. Individo religingumas įgyjamas per tam tikrą asmeninę patirtį. Tačiau religija yra daugiau, nei asmeninė patirtis. Religija padeda daliai žmonių atsakyti į tokius klausimus, kaip “kokia yra gyvenimo prasmė, kodėl žmonės kenčia, ar yra pomirtinis gyvenimas”. Pastaruoju metu religija tampa vis labiau “privati” ir asmeninė. Šiuolaikinis gyvenimas verčia žmones patiems priimti sprendimus pasirenkant užsiėmimą, partnerius, gyvenimo būdą ir net religiją. Daugiau nei pusė pasaulio gyventojų išpažįsta keletą pagrindinių religijų, tokių kaip Romos katalikai, Islamas ir Induizmas. Tačiau visų religijų atstovų skaičiai yra apytikriai, nes nėra įmanoma užregistruoti visų pasekėjų.Kadangi susiduriame su religijų gausa, yra sudėtinga suformuluoti apibrėžimą. Lietuvoje, Rytų ir Vidurio Europoje, Vakarų šalyse dauguma žmonių religiją identifikuoja su krikščionybe (elgtis sutinkamai su moralės normomis, tikėjimas pomirtiniu gyvenimu ir kt.). Induizmas pasižymi tikėjimu apie sielos reinkarnaciją.Monoteizmas – tikėjimas vienu dievu. Nors dauguma religijų šalia turi keletą dievybių: (krikščionių – Dievas Tėvas, Jėzus, Marija, Šventoji dvasia ir kt. ) Šventi simboliai – šventumas paprastai siejamas su tam tikrais objektais – augalais, gyvuliais, kalnais, vietovėmis ir kt. Švento objekto simbolis dažnai sukelia didesnį pagarbos jausmą nei pats objektas. Žmonės paprastai sieja šventumą su įsivaizduojam ypatinga jėga, kuri, egzistuodama nepriklausomai nuo jų sukelia baimės jausmą ar net gelbsti gyvybę. Objektai, įgiję simbolinę prasmę yra vadinami totemais. Ritualai. Šventumo galia sustiprinama ritualais ir kitais sutartais veiksmais, simbolizuojančiais šventas idėjas ir jausmus. Socialinė grupė religinę prasmę išreiškia ritualais, pavyzdžiui katalikų mišiomis, krikštu, santuoka, paskutinis patepimas. Ritualas yra labai reikšmingas, nes jis suvienija individus, sutelkia grupę, sukelia saugumo jausmą, suteikia individui ar grupei istorijos pajautimą.Grupės religinių įsitikimų, praktikų, moralinių normų institucionalizacija reiškia, kad jos tampa stabiliomis ir nuspėjamomis. Religija yra legitimizuoja socialinę realybę. Funkcionalistai ir konflikto teoretikai skiriasi savo santykio tarp religijos ir visuomenės interpretacija. Anot E.Durkheimo, funkcionalistai pažymi, kad religija atlieka integracijos funkciją per socialinę kontrolę visuomenėje vertybių ir normų pagrindu. Marksas teigė, kad religija lemia įtakingas ideologijas, minties ir tikėjimo sistemas, kurios paaiškina esamą tvarką. Konflikto teoretikai, sekantys K.Marksu, teigia, kad religiją nukreipia masių dėmesį nuo visuomeninio išnaudojimo pabrėždama pomirtinį gyvenimą. Dvasininko vaidmuo daugelyje religinių konfesijų yra stabilus ir susiformavęs. Dvasininkas stengiasi išlaikyti visuomeninę tvarką, skirtingai nei pranašai, kurie tą tvarką griauna ir įtakoja socialinį kitimą. Įvairioms etninėms ir rasinėms grupėms religija yra tarsi socialinio solidarumo ir paramos šaltinis. Sociologai klasifikuoja religines grupes į bažnyčias, sektas ir denominacijas. Šios trys rūšys skiriamos pagal organizacines charakteristikas ir pagal santykius su esama visuomene.Tiksliai apibrėžiant, bažnyčia yra formaliai organizuota religinė grupė, turinti glaudžius tarpusavio ryšius su valstybe ir ekonomine visuomenės jėgų struktūra. Tai didelė, sudėtinga organizacija, kurią valdo profesionalūs dvasiškiai. Sekta yra tipiška maža neformali organizacija, kuriai vadovauja pasauliečiai. Jų apeigų stilius dažniausiai labai ekspresyvus. Sektantai tiki, kad jie grįžta prie tikro tikėjimo ir praktikos, kurią prarado bažnyčia. Labai dažnai sektos nariai turi įrodyti savo tikėjimą, mano save esant “išrinktųjų “ bendruomene. Religija pripažįsta, kuria ir gina šventumą. Politinės institucijos taip pat kuria šventus dokumentus ir simbolius, tokius kaip konstitucija, vėliava ir kt. Išaukština tokius žmones kaip Mao, Leninas ir kt. Politiniai ritualai taip pat egzistuoja – ištikimybės priesaikos ir t.tKai pasaulietinės institucijos pradeda kurti šventumą, atsiranda “pilietinė religija”.Religija gali įtakoti socialinius pokyčius visuomenėje. Lotynų Amerikoje dvasininkai sutapatinę marksizmo socialinę kritiką ir krikščionybės socialines doktrinas, jie sukūrė naują “išsivadavimo teologiją”, kurios vienas iš tikslų siekti socialinio teisingumo neturintiems nuosavybės teisių Socialinė diferenciacija: socialinė stratifikacija ir klasės: rasinė ir etninė nelygybė: lyčių skirtumai ir santykiaiRasiniai ir etniniai santykiai.Etninė grupė – tam tikra visuomenės dalis, kurios nariai save tapatina su tai etninei grupei būdinga kultūra.Etniškumas – kultūrinės praktikos ir požiūriai, būdingi tam tikrai visuomenės grupei.Mažuma anot A.Smito, tai grupė žmonių, kuri savo fizinėmis ar kultūrinėmis savybėmis išsiskiria iš kitų visuomenės narių.Nutautėjimas – tautinio solidarumo praradimas.Kiekviena grupė suvokia save kitų grupių atžvilgiu. Grupės norėdamos save įtvirtinti kuria stereotipus.Socialinio stereotipo terminas buvo pavartotas Lipmano (1922 m.). Išskyrė dvi priežastis dėl ko vartojami stereotipai: Ekonominis principas (žmogus stengiasi naudoti jau žinomas kategorijas) Grupinių vertybių gynimas.Pagal Lipmaną, stereotipai – sutvarkyti, schematiški, determinuoti kultūros pasaulio pavyzdžiai žmogaus galvoje, gina vertybes, pozicijas ir teises.Lipman teigia, kad esminė stereotipo charakteristika yra netikslumas.Stereotipas – įspūdis, kuris tik labai mažu mastus atitinka tai, ką nori nusakyti. Galima teigti, kad autoriai vertina stereoripą kaip neišvengiamą, bet neigiamą reiškinį, iškraipantį realybę.Kita grupė teoretikų buvo linkusi tapatinti stereotipus su realiai egzistuojančių reiškinių apibendrinimais. Jie manė, kad stereotipas yra adekvatus realybei (Vinatskij).Trečia grupė tyrinėtojų atsiriboja nuo adekvatumo realybei analizės, jie teigia, kad svarbu, jog vienos grupės nariai suvoktų kitos grupės narius. H.Tajfel teigė, kad svarbu yra analizuoti etninių stereotipų turinį. Analizuodamas tyrimus, H.Tajfel padarė tokias išvadas apie stereotipus, kad žmonės yra linkę lengvai apibūdinti dideles žmonių grupes primityviomis, šališkomis, beobjektyviomis kategorijomis.Kalbant apie stereotipų turinį galima išskirti tokias pagrindines charakteristikas:Stereotipų turinys – charakteringų bruožų, priskiriamų kokiai nors etninei grupei reiškinys. Bruožų dažnumas neturi reikšmės.Analizuodami tautinį charakterį autoriai įveda modalinės asmenybės savoką. Šita sąvoka grindžiama statistika. Ji taikoma vidutiniam apibendrintam individui. Kiekvienoje benduomenėje gali būti keli modalinės asmenybės tipai. Tiek psichologiškai, tiek antropologiškai vienalyčiai etnosai labai reti.Modalinė bazinė asmenybė,, tai savoka, kurią galima taikyti gentinėje, o ne pliuralistinėje visuomenėje. Taigi šiuolaikinėje visuomenėje netinka toks apibendrinimas. Net ir mažos tautos charakteris yra abstraktus dalykas. Modalinė asmenybė – tai toks tipas, prie kurio priskirtume daugiausiai suaugusių tos bendruomenės narių.Yra įmanomi labai staigūs ir ryškūs stereotipų pokyčiai. Neįmanoma kalbėti apie tautinį charakterį remiantis stereotipais.Tautinis charakteris dažniausiai atitinka patvariems, išliekamiems asmenybės bruožams ir asmenybės tipams, kurie pasireiškia modalinėse tos visuomenės asmenybėse. Tautinis charakteris dažniausiai pasireiškia modalinės asmenybės bruožuose. Nacionalizmo sąvoka apibūdina visą su tautinėmis bendrijomis ir tautiniais santykiais susijusių problemų kompleksą. (Nacionalizmas pradėjo formuotis po 1789 m.). A.Smith skiria du nacionalizmo tipus:• Modernus nacionalizmas – siekia įsitvirtinti į pasaulinę tautų bendriją ir rasti savo vietą;• Etnocentrinis nacionalizmas – toks nacionalizmo tipas, kuris laiko savo tautą pasaulio centru ir pagrindu.Rasiniai prietarai. Rasizmas.Rasiniai prietarai – priešiškumas tam tikrai grupei, jos nariams, paremtas mąstymo stereotipais.Rasizmas remiasi doktrina, kad viena rasė yra geresnė arba pranešesnė negu kita. Rasizmas – ideologija, teigianti, kad rasės yra nelygiavertės loginiu, visuomeniniu, intelektualiniu požiūriu. Rasizmo sąvoką suformulavo Joseph Arthur de Gobineau (1816-1882) anot jo egzistuoja trys rasės baltųjų, juodųjų ir geltonųjų.Gobineau teigė, kad baltoji rasė pasižymi isškitinėmis savybėmis, tokiomis kaip aukšta moralė, inteligentiškumas ir kt. O juodaodžiai yra ne tokie gabųs, skiriasi jų moralės subokimas, jie yra emociškai nestabilūs.Rasinė priespauda dažniausiai reiškiasi per kolonializmą.Aparteidas ir segregacija.Aparteidas – atskiras gyvenimas. Terminas paprastai vartojamas apibrėžiant PAR rasinės diskrimonacijos ir segregacijos politiką.Aparteidas – arba atskiras vystymąsis yra rasių skirstymo sistema, paremta griežtomis taisyklėmis, kurios užtikrina baltųjų dominavimą ir riboja tarprasinius ir tarpetninius konfliktus.Fizinis juodųjų ir baltųjų gyventojų atskyrimas augo ir buvo formalizuotas teisinėje sisemoje ir tapo segregacijos sistema:1 grupė – priklauso baltieji, europietiškos kilmės žmonės, kolonistų palikuonys;2 grupė – asmenys, priklausantys daugiau nei vienai rasei;3 grupė – azijietiškos kilmės žmonės4 grupė – juodieji arba afrikiečiai.Segregacija – fizinis dviejų grupių atskyrimas viena nuo kitos.Kornblum isškyrė dvi segregacijos formas;De jure – paremtas formaliomis, legaliomis sankcijomis, kurios apsaugo dominuojančių grupę nuo sąveikos, kontaktų su kt. grupėmis.De facto – atskyrimas paremtas egzistuojančiomis nerašytomis taisyklėmis. P.Berghe išskiria tris pagrindines formasMikrosegregacija – grupių, rasių atskyrimas viešose vietose;Mezosegregacija – skirtingų rasių gyvenamųjų vietų atskyrimasMakrosegregacija – gyventojų, skirtingų rasių atskyrimas visos šalies mastu.Asimiliacija – asimiliacija suvokiama kaip etninės rasinės mažumos lygiateisis funkcionavimas visuomenėje be jokių pažymimų, isškirtinių, socialinių , asmeninių ar kultūrinių skirtumų.Viena iš asimiliacijos fazių yra 1. akultūracija: – kultūrinė asimilacija, kuomet mažuma įsisavina dominuojančio visuomenės dalies normas, vertybes ir elgesio formas. Santuokinė asimiliacija – mažumos atstovų santuokos su daugumos atsovu.
2. Pilietinė asimiliacija – suteikimas mažumos atstovams tų pačių pilietinių teisių.Amalgamavimas – naujo tapatumo formavimas. Amalgamavimo teorija teigia, kad žmonės su skirtingais kultūriniais, etniniais ir kt. skirtumais susilieja (Lydymo katilo teorija)A+B+C-DLyčių skirtumai ir santykiai.Trys pagrindinės dimensijos tokios, kaip valdžia , pasidalijimas darbu ir lyčių vaidmenys apibūdina lyčių padėtį visuomenėje.Lytis – tai biologiniai skirtumai tarp vyrų ir moterų, o psichologiniai vyriškumo ir moteriškumo bruožai nurodo giminę.Biologinė lytis – tai biologiniai skirtumai tarp vyrų ir moterų, o psichologiniai vyriškumo ir moteriškumo bruožai nurodo individo socialinę lytį (gender). Terminas gender angliškoje terminologijoje vartojamas apibrėžiant moters ir vyro kultūrines elgesio formas. Lyties identitetas – tai vyro ir moters tapatumas tam tikrai lyčiai. Lyties vaidmuo – tai darbo pasidalijimas tarp lyčių, jų teisės, pareigos, atsakomybė ir t.t.Seksizmas – individo diskriminacija dėl jo lyties. Požiūris, kad viena lytis yra pranašesnė už kitą, yra vadinamas seksizmu. Seksizmas yra dažnai sutinkamas profesinėje sferojeMaždaug prieš 300 metų Vakaruose paskelbti veikalai, protestai prieš moterų nelygybę visuomenėje, padėjo pagrindą šiuolaikiniam feminizmui. Tačiau feminizmas kaip sociologijos disciplina pradėjo formuotis tik 1840-1860 metais. Šiuolaikinis feminizmas analizuoja lyčių klausimą sekančiais aspektais: skirtumų, nelygybės bei priespaudos tarp lyčių aspektais:Feminizmas – tai specifinis, moteriškas požiūris į pasaulį. Feminizmas susiskaldęs į daugelį krypčių, iš kurių išskirtinos dvi pagrindinės: radikalioji, kurios esmė – moterų radikalaus atsiskyrimo nuo vyrų poziciją ir taip vadinama materialistinė, kuri jungia liberaliąją, socialistinę, marksistinę ir kt. pakraipas bei išreiškiančią solidarumo su vyrais poziciją.Šiuolaikinės feminizmo teorijos pasižymi tam tikra įvairove, tačiau galima būtų išskirti pagrindinius feminizmo teorijų tipus ir teorijas, pagal tai kokius lyčių skirtumų, lyčių nelygybės ir lyčių priespaudos aspektus jos akcentuoja (žr. lentelę ).Lyčių skirtumų teorijosMoterų padėtis ir patirtis yra skirtinga nuo vyrų padėties ir patirties analogiškoje situacijoje Biologinis, socialinis, psichologinis lyčių skirtumų aiškinimasLyčių nelygybės teorijosMoterų padėtis ir daugumoje socialinio gyvenimo situacijų yra ne tik skirtinga, bet ir mažiau privilegijuota nei vyrų. Liberalusis feminizmas, marksistinis feminizmasLyčių priespaudos teorijosMoterys yra vyrų diskriminuojamos, skriaudžiamos, išnaudojamos ir t.t. Radikalusis feminizmas, socialistinės pakraipos feminizmas, trečiosios bangos feminizmas

Lyčių skirtumų teorijos akcentuoja psichologinius vyrų ir moterų skirtumus. Simone de Beauvoir teigia, kad dėl biologinių skirtumų tarp lyčių susiformavo skirtingi vyro ir moters vaidmenys šeimoje ir visuomenėje:• moteris yra nuolat veikiama savo biologinės prigimties – menstruacijos, menopauzė, “moteriškos ligos”, pastojimų kontrolė, vaikų gimdymas. Visa tai daro moteris priklausomas nuo vyrų (brolio, tėvo, vyro, mylimojo, taip pat bendruomenės, vyriausybės ir t.t.);• žmonių naujagimiai, žymiai ilgiau nei gyvūnų, yra priklausomi nuosavo motinų;• pagrindinė moters – vaiko priklausomybė egzistavo tam tikra forma visose visuomenėse ir formavo kiekvieną subrendusią moterį.Lyčių nelygybės teorijos. Lyčių nelygybės teorijos pirmiausiai akcentuoja skirtingas vyrų ir moterų socialines pozicijas visuomenėje materialinių resursų, valdžios bei socialinio ir ekonominio statuso atžvilgiu. Šios pakraipos feministai mano, kad nelygybė pirmiausiai kyla dėl visuomenės socialinės organizacijos, o ne dėl svarbių biologinių ir asmeninių skirtumų tarp vyrų ir moterų. Taip pat individai gali skirtis savo sugebėjimais ir savybėmis, ir tai visiškai nepriklauso nuo jų lyties. Pagrindinės dvi teorijos analizuojančios lyčių skirtumus yra liberalus feminizmas ir marksistinis feminizmas.Liberalus feminizmas. Viena populiariausių šiuolaikinio feminizmo krypčių, akcentuojanti moterų karjeros galimybes, skirtingus vyrų ir moterų vaidmenis visuomenėje. Liberalusis feminizmas aiškina lyčių nelygybę vyrų ir moterų dalyvavimą skirtingose socialinio gyvenimo sferose, sisteminga vaikų socializacija pagal jų lytį. Vyrai tradiciškai identifikuojami su visuomenine, o moterys su privatine sfera. Tačiau socialinio gyvenimo apdovanojimai (rewards), tokie kaip pinigai, valdžia, socialinis statusas, laisvė, galimybės tobulėti – sutinkami viešojo gyvenimo sferoje. Liberalaus feminizmo šalininkai ypač akcentuoja seksizmą, kuris susideda iš prietarų ir diskriminacijos moterų atžvilgiu, kuomet dėl “natūralių” biologiniai skirtumai tarp lyčių vyrai ir moterys atsiduria skirtingose socialinėse situacijose.Marksistinės feministinės teorijos remiasi K.Markso ir F.Engelso idėjų analize. Kritinio požiūrio į šeimos sociologiją vystymasis buvo lėtas procesas. 1884 m. F.Engelso veikale “Apie šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmę” iškeltos idėjos, imtos rimtai analizuoti tik šeštame mūsų amžiaus dešimtmetyje. F.Engelsas teigia, kad santykiai tarp vyro ir moters tiesiogiai priklauso nuo privatinės nuosavybės. Šeimoje dažniausiai vyrams priklauso materialinių vertybių, t.y. privatinės nuosavybės kontrolė, o kartu ir valdžia. Privatinės nuosavybės sutelkimas vyrų rankose suteikia jiems esminį ekonominį ir politinį dominavimą moterų atžvilgiu.Šiuolaikinis marksistinis feminizmas nors ir remiasi F.Engelso požiūriu, kad patriarchališkumo fenomenas yra tiesiogiai susijęs su nuosavybės raida, daug kuo skiriasi nuo įprastinės marksistinės teorijos. Ypač akcentuojama šiuolaikinė lyties bei seksualumo priklausomybė nuo materialinių sąlygų ir ideologijos. Marksistinis feminizmas siekia aprašyti moterų priklausomybės nuo vyrų materialines prielaidas, aprašyti santykį tarp gamybos būdo bei moters padėties, taip pat sujungti įvairius moters bei klasinės teorijos klausimus į tam tikrą moters vaidmens teoriją.Paskutinius du dešimtmečius feministinės perspektyvos vystymasis buvo labai svarbus šeimos sociologijos vystymuisi, kadangi feministai analizavo moters vaidmens istorinį vystymąsi, taip pat siekė suprasti kodėl moterys vaidina antraeilį vaidmenį tiek šeimoje, tiek visuomenėje.Socialistinės pakraipos feminizmo teoretikai teigia, kad socialinės psichologinės bei ideologinės moters priespaudos priežastys yra susijusios su egzistuojančiais materialiniais santykiais.Radikalusis feminizmas moters priespaudą sieja su jos biologine prigimtimi. Radikalusis feminizmas, dažniausiai susijęs su “klasių” samprata. Vyrų klasė eksploatuoja moterų “klasę”, todėl pagrindinis radikaliojo feminizmo tikslas – panaikinti šią klasėmis suskirstytą visuomenę, kitaip tariant, panaikinti vyrų hierarchiją arba bet atsiskirti nuo jos ir sukurti savą visuomeninę struktūrą. Profesinė lyčių segregacija – vienos lyties atstovų dominavimas tam tikrose profesijose.Socialinė stratifikacija ir klasėsSocialinė stratifikacija – visuomenės susiskaidymas į socialinius sluoksnius pagal išsilavinimą, profesiją, darbo užmokestį ir t.tSocialinės stratifikacijos sistemos:Vergija – ekstremali socialinės nelygybės forma, kuomet vieni individai yra kitų nuosavybė.Kasta – asocijuojasi su Indijos visuomene, kur ribojami santykiai su kitų kastų atstovais. Tradicinis uždaros visuomenės pavyzdys Indija, kurios kastinė sistema yra labai sudėtinga, sudaryta iš tūkstančio grupių, tvarkoma pagal kilmės, vedybų, užsiėmimo, ritualų taisykles, vadovaujantis grynumo ar užterštumo idėjomis. Tačiau ekonominis vystymąsis sukėlė krizę Indijos kastų sistemoje. Visuomeninis transportas, urbanizacija ir pramonės vystymąsis sulaužė daugelį kastų taisyklių, gyvenamosios vietos ir maisto vartojimo tabu. Indijos kastų sistemos liekanos daro įtaką darbo rinkos organizavimui, todėl ir grupės mobilumas daug paprastesnis negu individualus mobilumas.Socialinės klasės sąvoka, kaip ir daugelis kitų stratifikacijos sąvokų, apibrėžiamos nevienareikšmiškai. Klasė lemia gyvenimiškas aplinkybes net ir tose srityse, kurios tiesiogiai nesusijusios su ekonomika: tai išsilavinimo galimybės, galimybė naudotis kvalifikuota sveikatos priežiūros sistema ir t.t. Skirtingų visuomeninių klasių gyvenimai skiriasi ne tik kiekybe (trukme), bet ir kokybe. Priklausantys aukštesnėms klasėms turi galimybę geriau maitintis, būti geriau mokomais, turi geresnes gyvenimo sąlygas ir gyvena ilgiau nei kiti bendrapiliečiai. Pagrindiniai parametrai apibūdinantys socialinę klasę yra pajamos ir profesija, iš kurių galima labai gauti labai daug informacijos apie konkretų individą. Šiuolaikinėse visuomenėse klasė nėra vienintelis svarbus analizės elementas analizuojant visuomenės stratifikacijos modelį. Socialinių klasių koncepcija skatina aptarti jų ryšį su kitomis stambiomis socialinėmis grupėmis, tokiomis kaip rasė, lytis ir skirtingas išsimokslinimo lygis.Du klasikiniai požiūriai į visuomenės socialinę stratifikaciją – K.Markso ir M.Vėberio. Pagal marksistus klasė – tai žmonių kategorija, kuri turi vienodus ekonominius interesus visuomenės sluoksnių sistemoje. K.Markso teigimu, socialinės klasės – tai pagrindinės visuomenės sudedamosios dalys. Socialinės klasės atsiranda dėl “gamybinių santykių”, kitaip sakant, priklauso nuo darbo organizavimo formos. Vieni žmonės yra žemvaldžiai, kiti ją nuomoja, vieni ją dirba ir gauna atlyginimą, o kiti yra darbdaviai ir juos samdo. K.Marksas teigė, kad tiriant gamybos visuomeninę struktūrą, kas nuo ko priklauso, kas ką valdo, ir kas kontroliuoja resursus, grupinius interesus ir galima nustatyti, kokių veiksmų galima laukti iš tam tikros grupės individų. K.Marksas nesiejo klasių su konkrečiomis profesijomis, jis manė, kad tai platesnis reiškinys, kuris siejasi su pagrindiniais vaidmenimis ekonomikoje, o būtent su nuosavybe, jos turėjimu ar neturėjimu. K.Marksas laikėsi požiūrio, kad tam tikrame vystymosi etape tokio pasiskirstymo neišvengia nė viena visuomenė. Tie sociologai, kurie mato socialinių klasių vystymąsi konklikto keliu, yra linkę pritaikyti K.Markso idėjas šiuolaikinių visuomenių vystymuisi. K.Marksas pabrėžė, kad ekonominė klasė – tai svarbus asmeninio gyvenimo faktorius ir daugelio istorinių dalykų aiškinimo pagrindas. Tačiau K.Marksas neakcentavo kitų svarbių faktorių tokių, kaip tautiškumas ir etninis lojalumas, kurie arba persveria klasines ribas arba visai jas ištrina. K.Marksas analizavo socialinę klasę kapitalo, turto, nuosavybės ir gamybos priemonių atžvilgiu. Jis suskirstė visuomenę į gamybos priemonių savininkus, t.y. kapitalistus ir proletariatą. Klasės sąvoka K.Marksui buvo tarsi būdas aprašyti įvairių grupių ekonominę poziciją visuomenėje, todėl, kad jis laikė klases tam tikromis apčiuopiamomis bendrijomis, galinčiomis pakeisti visuomenęM.Vėberis atmetė K.Markso idėją, kad valdžios pasiskirstymą lemia tik ekonominiai santykiai. M.Vėberis kaip pagrindinį stratifikacinės analizės vienetą iškelia socialinį statusą. Jis nurodė tris visuomenės susisluoksniavimo šaltinius: ekonominį, socialinį ir politinį. M.Vėberis suformulavo statuso grupės sąvoką. Tai žmonės, kuriuos jungia vienodas gyvenimo būdas, gėrybių vartojimo stilius, socialinė pagarba ir garbės supratimas. Vienodo statuso grupių nariai pripažįsta ir vertina savo bendrybes ir riboja savo santykius su tais, kurie nuo jų skiriasi. Statusą lemia prestižas, visuomenės teikiama pagarba. Grupės ir žmonės, kurių statusas aukštesnis, atstovauja kultūrines vertybes ir idealus, kuriuos visuomenė labiau vertina.Socialinis statusas. Statuso įsigyjimo modelis pabrėžia individo, bet ne struktūrų, tokių kaip darbo rinkos organizavimas, reikšmę. Šis modelis nusako, kaip išsilavinimas ir kilmė sąlygoja mobilumą aukštyn, bet mažai kalba apie galimybes ir kliūtis, kurias sukuria socialiniai ir ekonominiai pokyčiai.Atviros ir uždaros sistemos. Visuomenes galima suskirstyti pagal tai, kiek jos yra atviros, kai beveik nekliudomas mobilumas. Kadangi uždarose sistemose mobilumas yra griežtai ribojamas. Uždaras modelis grindžiamas priskiriamu statusu, kuris nuo individo beveik ar visai nepriklauso. Tai gali būti etniškumas, rasė, lytis, amžius ir kilmė. Atvira klasinė visuomenė yra pagrįsta įgytu statusu, kai žmonės patys įgyja savo padėtį sugebėjimų, žinių ir pastangų dėka. Tradicinis uždaros visuomenės pavyzdys Indija, kurios kastinė sistema yra labai sudėtinga, sudaryta iš tūkstančio grupių, tvarkoma pagal kilmės, vedybų, užsiėmimo, ritualų taisykles, vadovaujantis grynumo ar užterštumo idėjomis. Tačiau ekonominis vystymąsis sukėlė krizę Indijos kastų sistemoje. Visuomeninis transportas, urbanizacija ir pramonės vystymąsis sulaužė daugelį kastų taisyklių, gyvenamosios vietos ir maisto vartojimo tabu. Indijos kastų sistemos liekanos daro įtaką darbo rinkos organizavimui, todėl ir grupės mobilumas daug paprastesnis negu individualus mobilumas.Kuo labiau individo socioekonominis statusas yra siejamas su jo tėvų statusu, tuo mažiau galimybių egzistuoja visuomenėje. O kuo labiau tie faktoriai vienas nuo kito nepriklauso, tuo daugiau galimybių egzistuoja visuomenėje ir kad vaikai su tokiais pat sugebėjimais turės panašius šansus į sėkmę.Socialinis mobilumas – svarbūs socialinė padėties, gyvenimo perspektyvų ir gyvenimo būdo pasikeitimai. Mokslinėje literatūroje išskiriami du socialinio mobilumo tipai. Vertikalus mobilumas pasireiškia, kai individų ar grupių padėtis kyla arba smunka. Jis gali turėti daug formų: mokymasis universitete, kai tėvai neturi universitetinio išsilavinimo, paaukštinimas arba pažeminimas pareigose, pajamų padidėjimas arba sumažėjimas, santuoka su asmeniu, turinčiu aukštesnį arba žemesnį statusą. Vertikalus mobilumas – tai tokie santykiai, kurie kyla socialiniam objektui pereinant iš vieno socialinio lygio į kitą. Priklausomai nuo judėjimo krypties galima išskirti du pagrindinius vertikalaus mobilumo tipus: kylantį aukštyn ir besileidžiantį žemyn, kitaip tariant socialinį pakilimą ir nusileidimą. Horizontalus mobilumas – tai kitimai tame pačiame socialiniame lygmenyje. Bendresnėse apžvalgose mobilumas paprastai vertinamas pagal užsiėmimo dinamiką, nes ekonomiškai išsivysčiusiose visuomenėse asmens užimamą padėtį labiau nusako darbas negu kuris kitas faktas. Individai pakankamai noriai kalba apie savo darbą, ir todėl gana lengva išsiaiškinti jų darbo istoriją. Vyriausybės taip pat registruoja darbo jėgos pokyčius, kad individų ir grupių užimtumo klausimus galima būtų nagrinėti bendriniuose nacionalinės raidos rėmuose.

Tarpgeneracinį mobilumą apibrėžia du faktoriai:1) galimybių kiekis visuomenėje2) ekonominio augimo tempai ir su tuo susijusi profesinė sistema.Keletos kartų individų pajamų palyginimas nesuteikia pakankamai duomenų apie pajamų netolygumo mąstą. Ar vaikas turi geresnes galimybes šiuolaikinėje visuomenėje už tas, kurias turėjo jo tėvai?Britų sociologai esminiu socialinės klasės formavimosi faktoriumi laiko darbo pasidalijimą visuomenėje, ir socialines klases skirstė profesijų atžvilgiu, analizavo skirtumus tarp ekonominių ir socialinių sąlygų, rengė tam tikras bendras klasių ir grupių charakteristikas. Toks suskirstymas pabrėžia ryškius skirtumus tarp ekonominių ir socialinių sąlygų žemo lygio darbuotojų atžvilgiu, dirbančių fizinį darbą ir tarp užimančių aukštas socialines pozicijas. Socialinė klasė yra apibrėžiama padėties darbo rinkoje atžvilgiu. Rinkos situacija suvedama į tokius rodiklius kaip materialinis atlygis, užmokestis, saugumas ir paaukštinimo galimybė. Analizuojant visuomenės socialinės stratifikacijos sistemą yra būtina kuo plačiau pritaikyti šalies istorijos, kultūros ir ekonomikos plėtros žinias. Socialinės stratifikacijos modeliai remiasi įvairiais materialinio atlygio lygiais, darbinės situacijos tipais ir t.t. D.Britanijoje dažniausiai naudojamas J.H.Goldhorpe ir socialinio mobilumo grupės (Oksfordo Universitetas) pasiūlytas socialinės stratifikacijos ir socialinio mobilumo modelis. J.H.Goldhorpe pateikia socialinės klasės schemą. Kartais ši schema apibūdinama kaip “neoveberiška”, tačiau kiti linkę ją laikyti veberiškųjų ir marksizmo principų samplaikos rezultatu. Populiacija suskirstoma į tris pagrindines klases: darbininkų, viduriniąją ir aukščiausią. Šalia jų J.H.Goldhorpe identifikuoja vienuolika socialinės klasės kategorijų:Aukščiausia klasė 1. Aukšto rango profesionalai, administratoriai ir pareigūnai; stambių įmonių bei susivienijimų valdytojai, stambūs savininkai2. Žemesnio rango profesionalai, administratoriai, pareigūnai, aukšto lygio techniniai darbuotojai; smulkaus verslo valdytojai; viršininkai, kuriems pavaldūs ne fizinį darbą dirbantys asmenys.Vidurinioji klasė 3a Aptarnavimo sferos darbuotojai, administratoriai, prekybininkai3b Personalo darbuotojai4a Smulkūs savininkai, amatininkai ir t.t su darbdaviu4b Fermeriai ir smulkūs savininkai, žvejai ir t.t5 Techniniai darbuotojai, asmenys prižiūrintys fizinį darbą dirbančiusDarbininkų klasė 6 Kvalifikuoti darbininkai7a Iš dalies kvalifikuoti ir nekvalifikuoti darbininkai7b Žemės ūkio darbininkai

J.H.Goldhorpe ir kitų britų sociologų pateiktos teorijos buvo kritikuojamos dėl to, kad jos koncentruojasi ir iš esmės dažniausiai yra skirtos analizuoti vyrų socialinę poziciją. Taip pat nėra vieningos nuomonės, kaip konkrečiai socialinei klasei priskirti konkrečią šeimą. Laikomasi nuomonės, kad reikia nustatyti pagal šeimos galvos , t.y. vyro ir tėvo , kaip pagrindinio šeimos maitintojo socialinę poziciją. Tačiau turint omenyje darbo rinkos situaciją, kai dauguma moterų dirba, apibrėžimas tampa problematiškas. Taip pat sudėtinga apibrėžti, kai vyras ir žmona dirba, bet užima skirtingas klasines pozicijas visuomenėje jų profesijų pagrindu, tuomet šeimos klasinė pozicija yra neaiški. Analizuojama kultūrinė ir materialinė nelygybė tarp kartų, socialinis mobilumas. J.H.Goldhorpe taip pat iškelia ir socialinio mobilumo svarbą visuomenėje teigdamas, kad:1. per pastarąjį šimtmetį mobilumas išaugo žymiai smarkiau, nei buvo tikėtasi;1. ginčytinas klausimas kiek ilgas yra perėjimas iš darbininkų klasės į aukščiausiąją klasę;3. priklausomybė vienai ar kitai klasei yra labiau nepastovi, nei buvo tikėtasi.Socialinė deviacijaDeviacija ir iš jos kylantis deviantinis elgesys jau seniai yra žmonijai žinomas kaip nepriimtinas arba anti socialus elgesys, neatitinkantis visuomenės normų ir lūkesčių.Deviacija (deviatio – ,,nukrypimas” (lot.)) apibrėžiama kaip nesilaikymas tam tikrų visuomenės normų, kurios yra nusistovėjusios ir priimtinos daugumai žmonių. Deviacijos sąvoka apibūdina visa tai, kas daugumai žmonių yra nepriimtina ir kartais amoralu. Deviacijos išraiška – deviantinis elgesys. Deviantinis elgesys kitaip dar vadinamas antisocialiu elgesiu, tai yra neatitinkančiu visuomenės normų ir lūkesčių. Deviantai – tai žmonės, kurių elgesys yra deviantinis ir kurie atsisako gyventi pagal daugumos nustatytas taisykles. Dažniausiai tai yra nusikaltėliai, narkomanai, alkoholikai ir asocialūs asmenys. Žmonių socialinis gyvenimas, yra pagrįstas taisyklėmis ir normomis. Pabandykime įsivaizduoti – į kokį chaosą pavirstų visa mūsų veikla, jeigu nesilaikytume taisyklių, pagrįstų įprastu elgesiu tam tikroje situacijoje ar kontekste. Kaip keliuose elgtųsi vairuotojai, jeigu būtų nesilaikoma dešiniosios pusės taisyklės? O kur dar girti už vairo ir nepataisomi greičio mėgėjai? Dauguma vairuotojų yra ne deviantai, bet taisyklių pažeidėjai – nusikaltėliai. Greičio viršijimas dažniausiai yra pagrindžiamas tuo, jog priešakyje nėra policijos.Galima teigti, kad visi žmonės yra taisyklių laužytojai, lyg kokie konformistai, tačiau mes patys šias taisykles ir sukuriame. Skirtingą deviacijos termino supratimą ir apibrėžimą sąlygoja visuomenė ir istorinis laikotarpis. Pvz.: esant karui žudymas atrodo natūralus ir neišvengiamas šio proceso tikslas, tačiau taikos metu tai yra pats didžiausias nusikaltimas.Taip pat deviacija dažnai suprantama kaip individualus socialinis reiškinys ir pastebima socialiniame kontekste. Kadangi šiuo terminu apibūdinamas platus spektras socialinių ir elgesio reiškinių, todėl galima patikslinti apibrėžimą: deviacija – tai bet koks elgesys, kuris prieštarauja kurios nors asmenų grupės normoms. Ji dažnai suvokiama kaip neigiamą įtaką darantis visuomenei reiškinys, tačiau yra ir teigiamų jos aspektų mažesnėms grupėms, bei visuomenei. Nusikaltimai, padaryti deviantinių asmenų, leidžia visuomenei iš naujo peržiūrėt įstatymus ir normas, kas skatina socialinę kaitą ir bendradarbiavimą tarp įvairių institucijų.Prieš pradedant nagrinėti deviantinį elgesį, reikėtų išsiaiškinti, kurias taisykles individai laužo ir kurių griežtai laikosi. Nėra nei vieno žmogaus, kuris laužytų visas taisykles, kaip ir nei vieno, kuris visų laikytųsi. Netgi individai, kurie atrodo visiškai atstumti visuomenės, kaip bankų plėšikai, nori priklausyti ir laikytis tam tikros grupės taisyklių, kuriai jie priklauso. Dauguma destruktyvių ir diskredituojančių visuomenę grupių (baikeriai, pankai ir pan.) turi savo griežtus kodeksus, o jų nesilaikančius asmenis, besielgiančius deviantiškai šių grupių atžvilgiu, baudžia arba visiškai pašalina iš savo tarpo.2. Deviantinis elgesysDeviantinio elgesio studijos yra viena iš labiausiai intriguojančių sociologijos sričių. Šios deviantinio elgesio studijos padeda suprasti ir racionaliau įvertinti tų žmonių elgesį, kuris prieš tai atrodė visiškai nesuprantamas ir svetimas. Deviacijos studijos, kaip ir kitos sociologijos sritys, nukreipia mūsų dėmesį į socialinę valdžią ir jėgą. Kai žiūrime į deviaciją iš savo socialinių taisyklių ir normų pozicijų, mes privalome turėti galvoje ir savo mintyse klausimą – kieno nustatytas ir kokias taisykles? Socialinės normos yra stipriai įtakotos valdžios ir klasių pasiskirstymo.Visuomenės gyvenimas reguliuojamas įvairiomis taisyklėmis ir nuostatomis. Asmenų ir grupių elgesys reguliuojamas plataus tinklo taisyklių ar socialinių normų, kurios nustato koks elgesys yra priimtinas, nepriimtinas ar privalomas. Formaliame lygyje normos yra įtvirtintos įstatymo – parašyta kokios bausmės bus už jų nevykdymą ar vykdymą. Tačiau visuomenėje normos yra neformalios. Mes kažko tikimės iš atitinkamo asmens ar jų grupės. Tarkim policininkas turi prižiūrėti tvarką, tėvai rūpintis vaikais, darbininkai dirbti. Tai sudaro socialinę organizaciją. Žmonės elgiasi taip, kaip tikimasi iš jų. Bet koks kitas elgesys, nenuspėtas, jau yra nepriimtinas. Deviantinis elgesys – tai toks elgesys, kuris pažeidžia socialines taisykles, normas ir nusistovėjusius standartus. Autoriai šį terminą sutapatina su deviacija.3. Deviantinį elgesį lemiantys faktoriaiSveiko proto ir psichologinės teorijos šalininkai aiškina, kad deviantinis elgesys yra asmenyje. Jų teorija pagrįsta tuo, kad: ,,blogi asmenys daro blogus veiksmus”. Tikslas: surasti priežastis, kurios padarė žmogų blogu ir tuo būdu užkirsti kelią blogiui. Struktūralistai prieštaravo tam. Jie sutiko su idėja, kad asmenybėje yra kažkas blogo, kas priverčia individą elgtis blogai, tačiau jie pirmiausia tvirtino, kad visuomenė priverčia žmogų būti blogu. Pavyzdžiui, jie sutinka, kad kartais superego priveda prie prostitucijos, tačiau jie stengtųsi parodyt, kad visuomenė pirmiausia išugdė tokį asmens superego. ,,Sąveikininkai” bandė parodyti, kad nei viena iš pirmųjų teorijų nėra teisinga, nebent jas apjungus. ,,Sąveikininkai” atrado, kad bet kurios deviantinio elgesio priežastys yra sudėtinės. Jas sudaro: asmenybės savybės (motyvacija, savimonė ir kt.) ir jos socialinis statusas. Jie taip pat suprato, kad deviantinio elgesio priežastys yra labiau nulemtos žmogaus vidinių savybių, nei išorinių veiksnių. Aiškiai matosi, kad žmogus, su sutrikusia psichika, ar sergantis kokia kita sunkia liga, yra labiau linkęs atsakyti grubiai į provokacijas. Beveik bet kuri visuomenė tai supras kaip neatitinkantį normų elgesį ir imsis priemonių tam pašalinti. Kita vertus yra tokių asmenų, kurie nieko nedaro ir visuomenės laikomi deviantais. Didžioji dauguma deviantinio elgesio formų yra kaip rezultatas sudėtingų individualių ir socialinių faktorių sąveikos. Kai kurie socialiniai – išoriniai faktoriai yra trumpalaikiai, situaciniai, tačiau kai kurie ir ilgalaikiai. Tarkim intelektualios šeimos jaunuolis apvagia ką nors, kadangi jam tuo metu buvo daromas stiprus grupės spaudimas, jis buvo tokioj situacijoje, kai negalėjo kitaip elgtis, nes būtų nepritapęs prie grupės. Jį galima pavadint situaciniu deviantu, nes jis tik atitinkamoj situacijoje pasielgė taip kaip norėjo kiti. Kiti nuo mažumės auga tokiame rajone, kur nusikalstamumas įprastas, priklauso gaujai todėl jam ką nors apvogti yra labai paprasta. Jo socialinė aplinka priverčia jį taip elgtis norint išlikti Kaip matome, deviantinis elgesys yra vidinių ir išorinių veiksnių derinys.Psichologinių faktorių įtaka deviantiniam elgesiuiŽmonės paprastai tampa arba netampa deviantais besimokydami socialinių normų visuomenėje. Tai tartum socializacijos proceso atspindys. Deviantinio elgesio vystymasis priklauso nuo asmenybės vystymosi. Besivystantį deviantinį elgesį gali įtakoti šie faktoriai: nesugebėjimas priimti visuomenės normų arba nesisekimas jas priimti.1) Nesugebėjimas priimti visuomenės nustatytų normųKai kurie asmenys taip sutverti biologiškai, emociškai ar visuomeniškai, kad nesugeba nuosekliai priimti visuomenės normų. Jie yra biologiškai, emocionaliai ar visuomeniškai neišsivystę. Pastarasis trūkumas tiesą sakant nepažeidžia normų, tačiau tai akivaizdžiai parodo nesugebėjimą jas išmokti ir vadovautis jomis. Didelis skaičius tokių ,,neatitinkančių reikalavimus” asmenų ir yra socialinė problema. Protiškai neišsivysčiusių asmenų deviantiškumo priežastys yra biologinės. Kai kurie iš jų visiškai nesugeba priimti normų. Alkoholikai, azartinių lošimų mėgėjai, narkomanai sunkiai pasipriešina deviantiniui elgesiui. Dauguma iš jų anksčiau jas suprato, tačiau dėl psichologinių ar socialinių priežasčių dabar jie savęs nevaldo ir nesielgia kaip priimta. Tokie deviantai taip pat sudaro įvairias socialines problemas, kaip pavyzdžiui reikalauja specialaus medicininio gydymo ar įsitraukia į nusikalstamumą.2) Nesisekimas priimti visuomenės nustatytų normųSu kai kuriais alkoholikais, ar azartinių žaidimų mėgėjais kyla problemų socializacijos procese. Dauguma iš jų žino normas ir priima jas kaip teisingas, tačiau jiems nesiseka jų vykdyti. Daug įvairių trūkumų atsiranda, kai asmeniui nesiseka priimti normų. Jie nesugeba sveikai mąstyti. Jie nesugeba bendrauti, integruotis į visuomenę, būti sąžiningais, teisingais. Jie sugeba tik meluoti, sukčiauti, šmeižti, išnaudoti kitus ar net žudyti dėl siekiamo tikslo. Kadangi tokie žmonės nesugeba priimti visuomenės nustatytų normų, tai jų deviantinis elgesys jiems nesukelia kaltės, gėdos jausmo, kaip kad normaliems žmonėms. Psichologai tokiam apibūdinimui naudoja terminą ,,charakterio sutrikimas”. Tokiems žmonėms reikalinga valdžia, jėga, turtai, asmens iškėlimas aukščiau kitų. Jie gali imtis bet kokių priemonių, norėdami pasiekti savo tikslą. Jiems nerūpi klausimas ar egzistuoja socialinės problemos ir kaip jas reikėtų spręsti, jeigu tai neduos realios naudos jiems patiems.Socialinių faktorių įtaka deviantiniam elgesiuiPsichologinis deviantinį elgesį sukeliančių faktorių atskleidimas paaiškina tiktai psichologines individo problemas, deviantinio elgesio samprata sociologiniu aspektu atskleidžia visos sistemos trūkumus ir yra labai plati. Kadangi deviacija nuo deviantinio elgesio yra lygiai taip pat neatskiriama kaip ir protas nuo minčių, tai pasistengsiu atskleisti socialinius deviantinį elgesį lemiančius faktorius per socialinę deviacijos prigimtį, funkcijas, teorijas ir kontrolės procesą.

Deviacijos socialinė prigimtisDeviacija (deviatio – “nukrypimas” (lot.)) – elgesys, nesutampantis su socialinėmis normomis ir vertybėmis, priimtomis visuomenės. O socialinė prigimtis – tai visos socialinės priežastys, dėl kurių atsiranda deviantinis elgesys. Jų yra daug ir įvairių formų. Šių priežasčių reikia ieškoti mūsų kasdieninėse problemose. Dažniausios deviacijos formos yra šios: įvairaus lygio nusikalstamumas, alkoholizmas, valkatavimas, narkomanija, prostitucija. Socialinės priežastys skatinančios žmoguje šias deviacijos formas gali priklausyt nuo: šeimos, draugų, gyvenamos vietos. Šeima yra pats svarbiausias veiksnys. Žmogus joje vystosi, auga ir jeigu ji nėra normali – neatitinkanti visuomenės nustatytų normų, tai bus didelė tikimybė, kad žmogus bus deviantas. Asocialios šeimos daugiausiai linkę į nusikalstamumą, alkoholizmą. Dažniausiai kokie tėvai, tai panašūs bus ir vaikai, nors būna ir retų išimčių. Draugai, su kuriais bendraujama, įtakoja deviacijos prigimtį. Jie išmoko to, ko neišmokys nei tėvai, nei mokykla. Blogų draugų skatinami ir įtakojami žmonės atlieka įvarius nusižengimus. Nuo gyvenamosios vietovės taipogi priklauso deviacija. Pavyzdžiui žmogus, gyvenantis ramioje vietoje ar miestelyje yra mažiau linkęs į deviantinį elgesį. Įvairiuose dideliuose miestuose, kur didelis nusikalstamumas, mažiau kontrolės, žmogus gyvendamas prie visko pripranta ir pats gali taip pradėti elgtis. Apskritai paėmus, yra įvairių sąlygų, leidžiančių išryškėti deviantiniai prigimčiai.Deviacijos funkcijosDeviacijos funkcijos dažniausiai yra skirstomos į neigiamas ir teigiamas. Neigiamos funkcijos pasireiškia visada. Deviacija žlugdo žmogiškas vertybes, ji kenkia visuomenei, ardydama sukurtus turtus. Tačiau yra ir teigiamų: neleidžia pamiršt aktualių visuomenei problemų, leidžia iš naujo pasvarstyt tai, kas pamiršta. Deviacija skatina socialinę kaitą ir bendradarbiavimą, skatina žmonijos vystymąsi. Socialinės deviacijos teorijos1. Etiketės teorija (Labeling theory)Daugumai sociologų asmenybė ir socialinis “aš” turi daug bendra. Socialinis “aš” remiasi požiūrių ir įsitikinimų apie save sujungimu, kuriuos daugiausiai nulemia geriausių draugų įsitikinimai ir pažiūros apie mus. Jeigu jie mums prilipdo nevykėlio, nusikaltėlio, savanaudžio ar kokią kitą etiketę, tai neužilgo mes patys taip ir jausimės. Čia pasireiškia savęs pranašavimas. Jei žmonės tikisi iš mūsų kokio nors elgesio, tai jų viltys dažnai pasiteisins. Etiketės teorija apima daugiau negu tik savęs pranašavimą. Šios teorijos šalininkai išskiria pirminę ir antrinę deviaciją. Etiketės teorija labiau artima antrinei deviacijai. Pirminė deviacija remiasi atsitiktiniu deviantiniu žmonių elgesiu, kurie kasdienybėje yra normalūs. Socialinių normų pažeidinėjimas yra labai paprastas ir faktiškai kiekvienas asmuo yra potencialus pažeidėjas. Pirkdamas alkoholį žmogus yra potencialus alkoholikas ar kiekvienas turintis mokėt mokesčius yra potencialus mokesčių nemokėtojas. Tokie veiksmai priveda prie socialinių problemų vystymosi. Pirminė deviacija nėra tokia reikšminga socialinių problemų priežastis kaip antrinė deviacija, kuri išsivysto iš pirminės. Antrinė deviacija būna, kai asmens “netinkamas” elgesys yra pastebimas kitų ir jam prilipdoma devianto etiketė. Jeigu vieną kartą žmogus buvo viešai apšauktas narkomanu, prievartautoju, vagiu ir pan., tai šį poelgį kiekvienas visuomenės narys traktuos skirtingai. Jie gali pasijausti atstumti ir atskirti nuo normalaus pasaulio ir tada jie bus priversti ieškot paramos pas kitus panašius visuomenės narius. Jeigu vieną kartą asmuo buvo pavadintas deviantu, tai labai tikėtina, kad visuomenės nuomonė greitai nepasikeis ir jis bus priverstas ieškoti draugų tarp panašaus likimo žmonių. Ši problema labai svarbi visuomeniniame gyvenime.2. Anomijos teorija(Anomie theory) Terminas anomija kilęs nuo prancūzų kalbos žodžio, reiškiančio nenormalumą. Pirmą kartą jį panaudojo Emilis Durkheimas(1858-1917). Anomalijos teorija remiasi situacija, kai prarandama pagarba ir pasitikėjimas visuomenės normomis ir vertybėmis. Dėl dažnų socialinių kitimų, visuomenės normos gali atrodyt neaiškios, prieštaraujančios viena kitai. Anomalijos teorija mėgina aiškinti socialines deviacinio elgesio priežastis lygindama visuomenės sudėtį su tuo kaip jos asmenys supranta ją. Kai po kažkokių pasikeitimų atsiranda anomalija arba yra pagrindas jai atsirast tai pradeda vystytis ir deviantinis elgesys.Tarkim žemesniuose sluoksniuose Amerikoje yra normalu naudoti narkotikus, nes taip atsikratoma kasdienių problemų, įtampos. Anomalija yra padarinys skurdžių ir prastų gyvenimo sąlygų. Protinės ligos taip pat yra anomalijos padarinys. Statistika rodo, kad protinių ligų skaičius yra didesnis ten, kur blogesnės gyvenimo sąlygos. Finansiniai sunkumai, amžinas nerimas ir panašios priežastys yra protinių ligų ištakos, kas priveda prie deviantinio elgesio.3. Kultūrinės paramos (cultural – support theory) Į šią teoriją įeina subkultūros ir prieštaringos – kultūros koncepcijos. Subkultūra – tai kultūra, kuri gyvena uždarą, virtualų gyvenimą, atsitveria nuo visuomenės normų. Prieštaringa kultūra – tai dalis subkultūros, kuri prieštarauja visuomenės priimtoms normoms ir jas atmeta. Ši teorija reikalauja jos pasekėjų elgtis priešingai nei priimta plačioje visuomenėje ir būti deviantais (pavyzdžiui: nusikalstamų grupuočių nariai turi specialiai kenkti visuomenei). Individai, grupės ar subkultūros yra vadinami deviantinėmis, kada jos užsiima tokia veikla, kuri pažeidžia socialines normas, arba kada dominuojančios kultūros atstovai nusprendžia, jog tokios pogrupės elgesys prieštarauja tos kultūros vertybėms. Deviantinės subkultūros yra įvairios – ištvirkėlių, lesbiečių, narkomanų, fundamentalistų. Tarp jaunimo subkultūrų – pankai, rokeriai, metalistai, skustagalviai ir kt. Labai dažnai deviantinės subkultūros yra neatskiriamos nuo nusikalstamumo.Kultūrinės paramos teorija geriausiai paaiškina nusikalstamą elgesį. Kai kuris jaunimas, gyvenantis skurdžiuose rajonuose, yra išmokytas, kad nusikalstamumas – tai normalus ir pagirtinas reiškinys. Jų deviantinis elgesys gali išsiplėst nuo smulkių nusikaltimų iki žudymų, reketavimo. Jie gerai prisitaikę prie savo grupuočių ir žino ko iš jų tikimasi, o visuomeniniam gyvenimui jie nėra pasiruošę, pakankamai išsivystę. Abejotina ar jie sugebėtų išgyventi normalioje visuomenėje be pašalinių paramos. Asmeninė deviacija siejasi su socialinėmis problemomis keletu atžvilgių. Kai kurie deviantinio elgesio žmonės yra taip neprisitaikę, kad jų impulsyvmas, entuziazmas, pyktis ir ryžtingumas dar labiau aštrina konfliktus. Tokie fanatikai, reikalaudami kad jų nuomonė būtų aukščiau visų, tik sukuria socialines problemas. Kitu atžvilgiu nukrypę nuo normų žmonės sukelia socialines problemas kai jie būna stigmatizuojami visuomenės. Nepritapimas prie normų tokį žmogų dar labiau stumia prie deviantinio elgesio. Galima teigti, kad deviantinis elgesys yra neišvengiamas subkultūroje.Yra ir daugiau įvairių teorijų, kurios panašiai aiškina deviantinį elgesį, jo priežastis, tik skiriasi jų pavadinimai.Socialinės kontrolės procesasSocialinės kontrolės procesas turi būti vykdomas bet kokiu atveju. Jis reikalingas tam, kad pristabdyti deviaciją, tačiau visiškai jos sunaikinti neįmanoma. Galima teigti, kad socialinės kontrolės procesą vykdo visuomenė, nes ji viską valdo, nustato priimtinas ir nepriimtinas normas. Tik nuo jos priklauso kokie bus atskiri individai. Socialinės kontrolės procesas įtakoja kiekvieno žmogaus gyvenimą, nes nuo pat gimimo jį kažkas kontroliuoja. Žmogus negali daryti tai ko jis nori, jis privalo vadovautis visuomenės normomis. Socialinė kontrolė – tai visuomenės socialinės normos, stabdančios nepriimtinus veiksmus. Jeigu visuomenėje neegzistuoja šis socialinės kontrolės procesas, tai socialiniai deviantinio elgesio faktoriai tik dar labiau sustiprėja.Nepilnamečių nusikalstamumo ir šeimos koreliacijos faktoriaus įtaka deviantiniam elgesiuiVaikų elgesys daugiausiai priklauso nuo socializacijos proceso sėkmės. Socializacija – tai procesas, kurio metu individai išmoksta ir internalizuoja tam tikros kultūros tinkamus požiūrius, vertybes, įsitikinimus ir elgesio būdus. Šis procesas vyksta visą gyvenimą. Individą veikia iš esmės visi veiksniai, tačiau sociologai labiau linkę akcentuoti tik tam tikrus socializacijos institutus, turinčius ypač didelę reikšmę individo formavimuisi – tai šeima, mokykla, žiniasklaida, draugai. Sociologai diskutuoja, kuris iš šių socializacijos faktorių yra reikšmingiausias, tačiau tikriausiai nekyla abejonių, kad šeima yra pirmoji socialinė struktūra, perteikianti tam tikrus elgesio modelius. Todėl reikia atkreipti dėmesį į šeimos įtaką atliekant nepilnamečių nusikaltimų prevenciją ar, atvirkščiai, paskatą nusikalsti. Nė vienas gimęs vaikas negali būti pavadintas nusikaltėliu; šeima yra pirmasis institutas, galintis paskatinti kriminalines elgesio užuomazgas. Tikriausiai dėl šios priežasties buvo atlikta daugelis kriminologinių tyrimų, kurių objektas – nepilnamečių nusikalstamumo, namų aplinkos ir vaikų auginimo praktikų sąveika.Kaip išvengti deviantinio elgesio užuomazgųAgresija, pasireiškusi vaikų amžiuje, išlieka ir paauglystėje. Žiaurumas išlieka ir suaugusiam žmogui. Žymi koreliacija randama tarp bedarbystės, rūkymo, piktnaudžiavimo narkotikais. Be to, suaugusieji, turintys ,,asocialios asmenybės” diagnozę, beveik visi pasireikšdavo asocialiu elgesiu. Elgsena vaikystėje yra geresnis indikatorius suaugusiojo elgesio negu socialinė padėtis ar šeimos charakteristika. Tyrimai parodė, kad daugiausia asocialus elgesys pasireiškia santykiuose tarp vaikų ir tėvų. Tai nė kiek nestebina, kadangi mūsų vaikai auga šeimos aplinkoje. Svarbiausios priežastys šiuo atveju nenuosekli priežiūra, disciplinos stoka, svarbūs yra nusikalstamo elgesio požymiai. Jie netgi daugiau svarbūs negu tėvų nusikalstamumas, socialinė padėtis ar kitos vaiko elgesio problemos. Taigi galime teigti, kad asocialaus elgesio išmokstama, jis sustiprinamas ir išlaikomas socialinėje sąveikoje, kurioje įsitvirtina. Antrasis svarbus teiginys tas, kad ankstyvas agresyvus elgesys yra susijęs su tam tikrų vystymosi tikslų, kuriuos vaikas turi įvykdyti, žlugimu. Tai gali būti: nesėkmingas mokymasis, susipažinimas su bendraamžių grupe ir t.t.. Asocialus elgesys glaudžiai susijęs su elgesio problemomis. Jeigu asocialus elgesys būtų nustatytas ankstyvoje stadijoje, prevencija nebūtų tuščias žodis. Tyrimai rodo, kad agresija išskirtinai stabili vaikystėje, paauglystėje ir ankstyvame suaugusiųjų amžiuje. Tai reiškia, kad vaiko agresyvumas išlieka.Paauglių agresyvumo gydymas yra svarbus ir kompleksinis procesas, kuris turėtų būti vykdomas kaip individualus gydymas, tėvų gydymas, rekomendacijos mokyklai dėl sėkmingesnio mokymosi. Nepaprastai svarbu, kad vaikų agresyvumas būtų išaiškintas kaip galima anksčiau.Psichologinės ir sociologinės perspektyvosStudijose apie nepilnamečių deviacijos problemas, ypač šeimos atžvilgiu, galima išskirti dvi teorines perspektyvas – psichologinę ir sociologinę. Nors psichologija ir sociologija domisi skirtingais nusikalstamumo aspektais (sociologija akcentuoja sistemą, psichologija – nusikaltėlį), tačiau abi disciplinos telkiasi ties „kontrolės“ tema. Psichologija labiau akcentuoja asmeninę ar vidinę kontrolę, kuri pasireiškia per superego ar per elgesio modelių mokymąsi. Sociologija skiria dėmesį visuomenės ar bendruomenės institucijoms, tiesiogiai įtakojančius išorinius socialinės kontrolės procesus. Reiss teigia, kad deviacija priklauso nuo abiejų, asmeninės ir socialinės, kontrolių. Susilpnėjus asmeninei ir socialinei kontrolei, padidėja galimybė įsitraukti į nusikalstamą veiklą. Šeima neabejotinai yra reikšminga tiek vidinės, tiek išorinės kontrolės atžvilgiu. Kokio pobūdžio šeimos aplinka labiausiai skatina nepilnamečius įsitraukti į nusikalstamą veiklą? Mokslinėje literatūroje galima pastebėti, kad buvo atlikta nemažai tyrimų, siekiančių nustatyti, kokie yra šeimos veiksniai, skatinantys nepilnamečius nusikalsti. Nepilnamečių polinkį į deviantinį elgesį gali skatinti įvairūs veiksniai. Atliekant tyrimus, reikia turėti galvoje, kad nėra vienintelio veiksnio, kuris padėtų nuspėti, kokios šeimos susidurs su nepilnamečių nusikalstamumo problema. Greičiau šių veiksnių kombinacija padeda įvertinti polinkį į nusikalstamumą.Egzistuoja bent du ryšio tarp nusikaltėlių tėvų ir jų vaikų deviacinio elgesio paaiškinimai. Pirma, nusikaltėliai tėvai vaikus augina žymiai skurdžiau, palyginus su kitais tėvais. Taip dažniausiai yra dėl to, kad jie gauna mažus atlyginimus, dažnai susiduria su nedarbo problema. Antrasis aiškinimas remiasi tuo, kad nusikaltėlių tėvų elgesys daro blogą įtaką vaikams. Dažniausiai tėvai tiesiogiai neskatina savo vaikų nusikalsti, tačiau jų požiūris, vertybinė orientacija turi įtakos vaiko pasaulėžiūros susidarymui.Gana dažnai smurtas yra naudojamas ir prieš vaikus. Kaip teigėme, agresyvus tėvų elgesys su vaikais yra viena esminių priežasčių, skatinančių jaunuolius tapti deviantais. Galima išskirti tris smurto prieš vaikus kategorijas: vaiko neigimas, fizinis smurtas, emocinis smurtas ir seksualinė prievarta. Neprižiūrimi arba emocinę prievartą patyrę vaikai yra labiau linkę nesimokyti, patologiškai elgtis, tapti kriminaliniais nusikaltėliais. Taigi šeima nepilnamečiams yra viena svarbiausių socialinės įtakos grupių. Moksliniai tyrimai rodo, jog yra ryšys tarp nepilnamečių nusikaltimų ir šeimos ypatumų. Tad norint sukurti veiksmingas nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos programas, reikėtų daug dėmesio skirti ir šeimos bei nepilnamečio santykių problemoms spręsti.
Deviantinio elgesio darbo vietoje tipologija

Organizacinė

Darbo našumo (išdirbio) deviacija Savavališkas išėjimas iš darbo anksčiau laiko; Perdėtai ilgos pertraukėlės; Sąmoningai lėtas darbas; Resursų švaistymas.Svetimos nuosavybės ir turto deviacija Įrengimų, žaliavų naudojimas asmeniniams tikslams; Likučių arba grąžos pasisavinimas; Melas apie išdirbtų valandų skaičių; Vagystės iš kompanijos.

Politiškai apgalvota deviacija Pastangos save pateikti kaip favoritą; Paskalų apie bendradarbius skleidimas; Bendradarbių kaltinimas; Beprasmis ir jokios naudos neduodantis varžymasis. Asmeninė agresija Seksualinis priekabiavimas; Žodinis įžeidinėjimas; Vogimas iš bendradarbių; Bendradarbių statymas į pavojų;

Tarpasmeninė

Socialinė organizacija.

Modernizmo įtaka socialinei organizacijai ir socialiniams pokyčiamsModernizmas pradėjo formuotis vakarų Europoje. Viena ir pagrindinių charakteristikų –europocentristinė vertybių hierarchija. 17-18 a. Technikos ir gamtos mokslų vystymasis Europos kultūra davė laisvę ir asmeninę nepriklausomybę individui. Ideologizuotas mokslo vertinimas – mokslas sureikšmintas. Technikos ir gamtos mokslų dėka pasaulis pasieks tobulybę. Pozityvizmas (istorijos vertinimas) – istorija, kaip nuolatinis evoliucijos vertinimas, judėjimas į progresą. Č.Darvimo evoliucijos teorija.Rašytinės kultūros paplitimas. E.Gelneris.Miestų kultūros formavimasis. Gyventojų susibūrimas miestuose. Socialinis mobilumas. Organizacinių bendruomeninių ryšių nykimas. Santykis su kitomis kultūromis.

Postmodernizmas1) modernių vertybių krizė (po dviejų pasaulinių karų)2) socialinis progresas3) virtuali realybė4) postmoderniai kultūrai būdingas vienetas – megalopolis (milijoninis miestas). Miestai – pagrindinė struktūra. Luominis gyvenimas pakeičiamas turtine diferenciacija. Formuojasi vadybininkų (plačiąja prasme) sluoksnis. Nunyksta pirminė (organiška) kontrolė.

Socialinę organizaciją galime analizuoti remiantis žmonių grupavimo principu, nes grupavimo procesas refleksyviai veikia socialinės organizacijos bruožus. Socialinė psichinė jungtis – kultūrinis, istorinis paveldas, tautiniai santykiai.Socialiniai santykiai – įprasminami per uždavinių sprendimą. Socialiniai santykiai žymi tam tikrą platesnę sąvoką; socialinių santykių laukas turi tam tikras institucines formas. Socialinis sąveikavimas – socialinių santykių forma – socialinio sąveikavimo pagrindu.Biurokratinės bendruomenės, formuojančios gamybines organizacijas. Tradicinės bendruomenės (Gemeinschatf)Antrinė, sintetinė bendruomenė (Gesellschatf).Kaimo bendruomenėKomunos bendruomenė

Socialinės organizacijos lygiai:1) Grupių sąveikos lygmuo – individų pirminės socialinės organizacijos lygmuo (šeima, mokykla, darbovietė ir t.t. Papročiai, tradicijos.2) Socialinės veiklos lygmuo – visuomeninė, politinė veikla, valstybė ir t.t. Socialinę organizaciją galima struktūruoti pagal subjektus, pagal socialines grupes, demografinius aspektus (lytis, amžius); profesinės grupės.Socialiniai pokyčiai:GlobalizacijaSuperracionalizacijaKompiuterizacijaMokslo žinių pragmatizacijaMokslų integracijaTranzitiniai žmogiškieji santykiai (virtuali realybė)Rašytinės kultūros nykimasNerasime vieno ir visa apibendrinančio socialinės organizacijos apibrėžimo. Makro lygiu socialinė organizacija apima bendruomenes ir visuomenes. 19 a. vokiečių sociologas Ferdinandas Tionisas palygino du idealius visuomenės tipus, Gemeinschatf it Gesellschatf. Gemeinschatf apytiksliai galima būtų vertinti kaip ,,bendruomenė“, arba pagrindinė bendruomenė. Gemeinschatf apibūdina :1) ypatingos padėties paskyrimas asmeniui taip, kad darbas susilieja su likusiu socialiniu gyvenimu2) didelės grupės, besiremiančios bendrais požiūriais ir tikslais, vienybė3) visiškas atsidavimas bendruomenei.Gemeinschatf bendruomenei priklausantys individai laikosi kartu. Dažniausiai joje yra gimstama ir vėlesnis prisijungimas yra sunkiai įmanomas. Gemeinschatf nykimas šiuolaikiniame pasaulyje parodo giminystės pojūčio kitiems bendruomenės nariams praradimą. Tačiau Gemeinschatf tinka ne visų tautų bendruomenėms. Gemeinschatf individams sukelia bendruomenės ir priklausymo jausmą. Gesellschatf terminą Tionisas vartojo, turėdamas omenyje visuomenę, kurioje dauguma socialinių ryšių yra savanoriški ir remiasi racionaliu savanaudiškumu. Žmonės stoja į Gesellschatf ne todėl, kad ji yra natūrali, bet dėl to, kad galėtų pasiekti savo tikslus. Tokiai visuomenei būdingi sutartiniai santykiai.

Socialiniai pokyčiaiTrys pagrindiniai veiksniai – pramonės augimas, miestai ir biurokratija – prisidėjo prie laipsniško Gemeinschatf nuosmukio ir Gesellschatf iškilimo. Industrializacijos metu mechanizuotas fabrikų darbas pakeitė rankų darbą, o žemės apdirbimas rankomis taip pat atgyveno. Industrializacija stimuliavo urbanizaciją, žmonių koncentraciją miestuose. Padidėjęs žemės ūkio našumas įgalino žemės ūkį išmaitinti daugiau žmonių, o efektyvesnis transportas aprūpindavo žaliavomis ir prekėmis. Į miestus iš kaimų emigravo labai didelė populiacijos dalis. Taigi industrializacijos, biurokratizacijos ir urbanizacijos įtakoje įvyko patys reikšmingiausi pokyčiai visuomenės socialinėje organizacijoje.Gemeinschatf ir Gesellschatf skirtingumas paaiškina socialinės organizacijos formas. Vis daugiau veiklos sričių valdo savanoriški individų veiksmai, individai turi daugiau laisvės, kokiai socialinės organizacijos formai jie nori priklausyti.

KomunosAtsirado kaip bandymas atgaivinti Gemeinschatf. 1960 m. viduryje jaunų žmonių grupės pradėjo kurti komunas. 1970 m. didžiausio jų pakilimo metu Jungtinėse valstijose buvo priskaičiuojama apie 3000 komunų. Komunos buvo įkurtos ir kitose šalyse. Komunų nariai dalijosi bendru ūkiu.Komunos steigimo motyvas yra labiausiai patenkinančių santykių poreikis. Komunos išreiškia atsiribojimą nuo visuomenės.Vienu metu jos reiškė antikultūrinį judėjimą, kadangi dauguma žmonių, kurie jas formavo ir joms priklausė, reiškė nepasitikėjimą visuomene. Gemeinschatf pasekėjai privalo atsiskirti nuo visuomenės ir įkurti iš tikrųjų komunišką visuomenę. Daugelio junginėse valstijose komunų bendri bruožai buvo:1) bendruomeninis produktų pasidalijimas;2) grupės interesų iškėlimas aukščiau individo interesų;3) bendra visiems vienoda ideologija;4) bendras užduočių vykdymas5) emocija ir intymumas6) racionalumo ir objektyvumo susilpnėjimas.Komunos, susijusios su hipių judėjimu 1960 ųjų pabaigoje ir 1970ųjų pabaigoje atmetė palčiąją visuomenę, tačiau daugumai hipių vis tik nebuvo priimtinas atsitraukimas iš Gesellschatf visuomenės. Judėjimas pradėjo irti, kai dauguma suvokė, kad vis tik labiau trokšta gauti atlyginimą ir dominuojančios kultūros. Biurokratija yra formali, racionaliai organizuota socialinė struktūra, apimanti aiškiai apibrėžtus veiklos modelius, kuriais idealiu atveju, visos veiksmų serijos yra susijusios su organizacijos tikslais (Merton, 1949).Biurokratijos senovėjePirmos didelės organizacijos, turinčios biurokratijos bruožų, atsirado Artimųjų rytų ir Viduržiemio jūros baseino senovinėse civilizacijose. Piramidės.Kita ankstyvojo biurokratija Romos kariuomenė egzistavusi prieš 2000 metų buvo labai panaši į šiuolaikinę karinę organizaciją. Formali struktūra, pasidalijimas užduotimis. Įvykusi industrinė revoliucija ir galingos mašinos atnešė fabrikantams daugybę naujų problemų, kurios negalėjo būti išspręstos tradiciniu būdu. Tai buvo pasiruošimas didelio kapitalo pritraukimams, patikimos plataus vartojimo produkcijos planavimas.Praėjusį šimtmetį biurokratija pakeitė tradicines organizacijas visose gyvenimo srityse, išskyrus šeimą. Visais laikais, šeimyninis arba ikibiurokratinis vadovavimas reiškia vieno asmens vadovavimą. Šeimyninėms organizacijoms tampant biurokratinėms, jos išvysto formalią struktūrą. Mokslinis vadovavimas. XX a. pradžioje biurokratinio organizavimo privalumus pripažino tiek vadovai, tiek mokslininkai, tad biurokratizavimas sparčiai keitė visuomenės organizaciją. Šią kryptį pasiūlė Frederick Taylor. Panaudojus ją būtų surastas geriausias, greičiausias būdas atlikti užduotį, gauti didesnius atlyginimus ir mažesnes darbo išlaidas. Mokslinis valdymas padidino darbo specializaciją ir pareikalavo daugiau autoritarinės priežiūros. Adamas Smitas – akcentavo darbo pasidalijimą ir jo reiškmę darbo efektyvumui, kartu nurodydamas neigiamas darbo pasidalijimo puses. Darbo problematika taip pat yra analizuojama K.Markso, F.Engelso, m.Veberio veikaluose. Sovietiniu laikotarpiu darbo sociologija buvo tapatinama su pramonės sociologija ir socialinio planavimo praktika.Kai kurių šiuolaikinių darbo sociologijos teorijų apžvalga:1. Darbo mokslinis organizavimas. Pagrindinius šios teorijos atsotvu galima laikyti Frederiką Tailorą (1856-1915). Pagr. Jo knygos “Darbo mokslinis organizavimas” ir “Fabriko valdymas”. Tailoro nuomone, kad gamykloje viskas turi būti iš anksto moksliškai ištirta. Visos darbo, jo priežiūros formos, vadovavimas darbui turi būti iš anksto numatyta, tikslingai organizuota ir tiksliai nustatyta. Visų darbininkų ir tarnautojų darbas turi būti tikslus, iš anksto sudaryto, moksliškai apgalvoto plano vykdymas. To plano tikslas yra tas, kad įmonėje viskas turi būti daroma ne tik organizuotai, bet ir taupiai sunaudojant kuo mažiau jėgų, laiko bei lėšų pasiekiant didžiausius rezultatus. F.Tailoras ne tik daug dėmesio skyrė gamybos įrengimų racionalizavimui bet ir žmonių darbo intensyvinimui. Pagal F.Tailorą visi darbininko judesiai suskaidomi į eilę elementų (atskirus judesius). Jis siekė kaip galima sutrumpinti darbininko judesių trukmę. Todėl darbo judesių tyrimas Tailoro darbuose užima labai svarbią vietą. Tailoro tyrimų pagrindu gamyboje buvo įdiegti konvejeriai. Ekonominiu požiūriu tai labai efektyvu, tačiau sudaro žmogaus išnaudojimo galimybes.2. Haringtonas Emersonas (1853-1931). Pagr. Jo knygos “Dvylika našumo principų” kelia uždavinį racionaliai organizuoti ne tik atskiro vykdytojo darbą, gamybinį procesą bet ir kiekvieną tikslingą žmogaus veiklą našumo požiūriu. Jis suformulavo pagrindinius darbo našumo principus:1. aiškiai iškelti idealai arba tikslai2. sveikas protas3. kompetetinga konsultacija4. drausmė5. teisinga pažiūra į personalą6. greita, patikima, pilna, tiksli ir nuolatinė apskaita7. normos ir tvarkaraščiai8. sąlygų normalizavimas9. operacijų normavimas10. rašytinės standartinės instrukcijos11. dispečerystė12. atlyginimas už našumą.3. Anri Fajolis (1841-1925). Pagrindinis veikalas “Bendrasis ir pramonės valdymas”. Fajolis sukūrė darnią gamybos valdymo organizaciją, jo doktrina – tai administratoriaus funkcijos, kurios turi padėti personalui ryškiau ir sėkmingiau valdyti aparatą. Jis sukūrė darbo administravimo principus:1. Darbo pasidalijimas2. Autoritetas ir atsakomybė3. Drausmė4. Tvarkymo vieningumas5. Atskirų interesų pajungimas bendram interesui6. Darbo atlyginimas ir sutelktų pastangų kaina7. Centralizacija8. Tvarka – tam tikra vieta kiekvienam asmeniui ir kiekvienas asmuo savo vietoje9. Personalo pastovumas10. Iniciatyva11. Personalo vieningumas, vienijimas.Šiuolaikinė ligoninė yra geras organizacijos pavyzdys. Organizacija yra didelė grupė žmonių, susieta tarpusavio ryšiais ir siekianti specifinių tikslų. Mūsų gyvenime sąveika su organizacijomis vyksta nuolat. Organizacijų teorijos. M.Weber suformulavo šiuolaikinę organizacijų interpretaciją. Organizacijos, jo nuomone, būdas kontroliuoti žmonių veiklą. M.Weber ypatingai pabrėžė, kad organizacijų vystymasis priklauso nuo informacijos kontrolės. M.Weber organizacijas laikė esant ypatingai hierarchiškomis.M.Weber biurokratijos samprata. Visos organizacijos yra iš prigimties hierarchiškos. Idealus tipas yra abstrakti sąvoka. Weber suformulavo tokias idealios biurokratijos charakteristikas.1) Pasidalijimas darbu – reiškia užduočių arba funkcijų pasiskirstymą tarp skirtingų padalinių arba pareigų, griežta specializacija.2) Valdžios hierarchija – darbo pasidalijimas bet kurioje organizacijoje sukuria poreikį koordinuoti veiklą ir palaikyti ryšį. Tipinėje organizacijoje egzistuoja hierarchija, komandų grandinė. Valdžia yra santykis tarp dviejų ar daugiau padėčių arba asmenų, o ne vienos padėties ar vieno žmogaus charakteristika. M.Weber taip pat pateikė valdžios tipų sampratą – kada individai leidžia daryti įtaką kitiems individams. Tradicinė valdžia egzistuoja kuomet papročiai ir socialinė padėtis paremia vadovo reikalavimus jam paklusti. (pav. Paklusnumu pagrįsti santykiai tarp tėvų ir vaikų). Charizmatinė valdžia – pagrįsta absoliučiu paklusnumu neeilinių būdo bruožų asmeniui, o ne socialiniai padėčiai. Tikėjimas šiomis savybėmis ir nekritiškas pritarimas. Charizmatiniai vadovai gali kontroliuoti daugelį savo pasekėjų gyvenimo sričių. Pagrindinis valdžios tipas formaliose organizacijose yra vadinamas racionaliu įstatyminiu. Racionaliu todėl, kad priimantieji sprendimą turi daugiau žinių ir patirties už savo pavaldinius ir priimdami sprendimus remiasi protu. Įstatyminė todėl, kad organizacijos taisyklės susiaurina oficialios jurisdikcijos ribas. Biurokratinė valdžia yra vertinama dėl jos kompetencijos, laikoma, kad ji yra objektyvesnė, sistemingesnė ir labiau apribota.3) Taisyklės ir darbo tvarka – sumažina narių poreikį spręsti patiems kasdieninėse situacijose, kasdieniniams veiksmams atlikti paprasčiausiai taikomos atitinkamos taisyklės (Pvz. Kiek turi trukti kavos gėrimas, priešpiečiai, pertraukos rūkymui ir t.t.). Nustatomi santykiai su bendradarbiais, pavaldiniais. Klientais ir pirkėjais. Nustatomos bausmės už taisyklių pažeidimą (pastabos, įspėjimai ir atleidimas iš darbo). Pagrindinė taisyklių ir darbo tvarkos funkcija – elgesio kontrolė, apdraudžiant jį nuo netikėtumų.4) Beasmeniškumas – reiškia bendrų standartų taikymą, o ne tokių kurie yra reikšmingi tik tam tikriems žmonėms, palaikant tam tikrus ryšius ir atsiduriant tam tikrose situacijose. Tos pačios taisyklės taikomos organizacijose arba jos dalies nariams.

Beasmeniškumo privalumai Beasmeniškumo trūkumai1. nuslopina galimą asmeninį konfliktą tokį, kaip draugo atleidimas iš darbo2. apsaugo pavaldinius nuo viršininkų savivaliavimo3. padeda išlaikyti vertikalų socialinį atstumą tarp padėčių taip, kad netgi nesuderinami žmonės galėtų bendradarbiauti atlikdami užduotis. 1. Kai kuriais atvejais žmonės nusileidžia valdžiai, net jei žino, kad pakenks kitiems žmonėms. 2. Susvetimėjimas

M.Weber manė, kad kuo organizacija bus artimesnė idealiam biurokratijos tipui, tuo efektyviau ji įgyvendins iškeltus tikslus.Formalūs ir neformalūs santykiai biurokratijose. M.Weber biurokratijos analizė pirmiausiai apima formalius santykius. Santykiai tarp žmonių yra tiksliai apibrėžti, M.Weber beveik neanalizavo neformalių santykių organizacijose.Peter Blau studijavo neformalius santykius biurokratinėse organizacijose. Jis teigė, kad pačiame organizacijos viršuje asmeniniai ryšiai gali būti patys svarbiausi priimant formalius sprendimus. Dažnai būna taip, kad stambūs akcininkai iš anksto padaro svarbiausius sprendimus ir tik vėliau teikia juos balsuoti tarybai. Taip pat priklauso tiems patiems klubams ir t.t. Daugumoje šiuolaikinių organizacijų funkcijos yra labai detaliai paskirstytos.Michel Foucault organizacijų teorija: laiko ir erdvės kontrolė.

Michel Foucault laikėsi nuomonės, kad net organizacijos architektūra arba išdėstymas atspindi hierarchiją ta prasme, kad kaip arti mūsų kabinetas yra nuo viršininko kabineto. Organizacijos geografija įtakoja funkcionavimą, fizinė distancija atskiria grupes. Priežiūra – veiklos organizacijoje kontrolė. Šiuolaikinėje organizacijoje kiekvienas yra kontroliuojamas, net jei ir netiesiogiai. Yra dvi kontrolės arba priežiūros formos:1) tiesioginė pavaldinių kontrolė – pvz. Mokiniai sėdi klasėje, turi sekti kas vyksta ir t.t.2) antras tipas – yra subtilesnis bet ne mažiau svarbus – tai pareigybinės instrukcijos, nurodančios kaip žmogus turi elgtis organizacijose. Tai įvairūs darbo grafikai. Grafikai nurodo veiklos pasiskirstymą laike ir erdvėje. Tvarkaraščiai ir grafikai – tai sąlyga palaikyti discipliną organizacijose, efektyviai naudoti laiką ir erdvę.

Michel Foucault analizavo organizacijas tokias, kaip kalėjimai, kuriuose individai yra fiziškai atskirti kurį tai laiką nuo išorinio pasaulio. Jie yra izoliuoti nuo išorinės socialinės aplinkos.Ilgą laiką buvo manoma, kad M.Weber modelis yra vienas pažangiausių.Japoniškasis organizacijos modelis.Japoniškųjų organizacijų sėkmę lemia jų prigimtis.Japoniškasis organizacijos modelis pasižymi tokiomis savybėmis1) nėra atsakomybės piramidės, griežto pasiskirstymo2) mažesnė specializacija3) darbo saugumas – darbdavys garantuoja darbuotojui apmokėjimą už tiek metų kiek jis dirbo4) gamyba orientuota į grupių veiklą – žmonės dirba mažomis komandomis arba darbo grupėmis. Vertinami ne atskiri nariai, o grupės.5) Susijusi darbo ir privatinė sfera – japonų firmos domisi darbuotojų poreikiais, tikėdamiesi iš jų už tai lojalumo ateityje. Darbuotojai nešioja tokias pačias uniformas, dažnai kartu leidžia laisvalaikį.Socialinių pokyčių reikšmė. Socialiniai pokyčiai apibrėžiami kaip pasikeitimai (variacijos) laike ir santykiuose tarp individų, grupių, kultūrų ir visuomenių. Nuolat skverbiasi į visas gyvenimo sritis, socialinis gyvenimas nuolatos kinta, keičiasi. Jeigu imti šeimą, tai šiuolaikiniai pokyčiai apima vis daugiau dirbančių ištekėjusių moterų, išaugęs skaičius netradicinių gyvenimo būdo formų (sugyventinių porų skaičiaus išaugimas). Visuomeniniu lygiu nusikaltinų skaičius, demografinė statistika, pajamų pasiskirstymas, technologinio vystymosi lygis. Globaliu lygiu, prekybiniai modeliai, politinės sąjungos, pasiskirstymas tarp turto. Pokyčių modeliai. Pokyčiai nėra atsitiktinis procesas, tačiau retai jie yra atstovaujami tiesiomis linijomis ir kreivėmis. Pokyčių modeliai telpa į tris pagrindines kategorijas: bendroji tendencija, kryptis (aukštyn ar žemyn), ciklinė ir nereguliari ar atsitiktinė variacija. Bendroji tendencija atspindi ilgalaikius pokyčius kuomet kalbame apie kilimą ir kritimą. Ciklinės variacijos pastebimos tam tikrais periodais, metais, penkmečiais ir t.t. Ciklinės variacijos pasireiškia net ir šimtmečiais. Nereguliarios variacijos dažniausiai susiję su tam tikrais įvykiais, tokiais kaip katastrofos, karai, išradimai ir t.t. Pokyčiai vyksta kiekvienu žmonių socialinės organizacijos lygiu (šeimos, visuomenės, pasauliniu) ir kuomet tendencijos, ciklai ir variacijos yra identifikuojamos, leidžia prognozuoti ateitį. Socialinių pokyčių teorijos. Ekonomistai, politologai, antropologai ir psichologai akcentuoja tam tikrą visuomenės segmentą, ekonomiką, politines institucijas, kultūrą ar atskirus individus. Sociologai bando suvokti totaliai – kaip socialinė struktūra ir kultūra keičiasi laike. Jie žiūri į pokyčius socialinių veiksnių kontekste. Ciklinė teorija. Ciklinė teorija apibrėžia pokyčius kaip tam tikrų ciklų seką, o neapibrėžia kaip tam tikrą įvykių seką, kad įvykiai vyktų tam tikra kryptimi (graikai, romėnai ir kinai būtent laikėsi tokio požiūrio).Pitirimas Sorokinas, sociologas, kuris suformulavo ciklinę pokyčių teriją, tyrinėjo visą žmogiškosios kultūros lauką, apimdamas kultūrą, meną, mokslą, literatūrą, technologiją, filosofiją ir teisę. Jis apibendrino teigdamas, kad kultūra susideda iš keleto dalių gali būti siejamos pagal vieną fundamentalų principą arba pagrindinę vertybę (Sorokin, 1941). Bet kuriame amžiuje daugiau nei viena visuomenė pasižymi kokiu nors vienu principu arba vertybe, Jungtinės valstijos, Kanada, vakarų Europa gali būti ,,viena kultūra“ ta prasme, kad visos šios visuomenės yra materialistinės. Materialistinėje kultūroje, mokslas, menas literatūra ir kitos kultūros sritys bus materialistinės. Sorokinas pavadino materialistinę kultūrą jutimine. Jutiminė kultūra – tai toks principas, kad materialus arba jutiminis pasaulis yra realybė ir vertybė. Antrasis tipas yra ideali (ideational) kultūra, kuri remiasi principu, kad vienintelė vertybė yra nematerialus pasaulis yra tikra realybė. Trečioji idealistinė kultūra, apima kitus du ir integruoja materialinę ir nematerialinę kultūrą. Istorijos eigoje pagal Sorokiną, vyko ciklinė variacija tarp visų trijų kultūrų tipų. Kultūros auga ir smunka, suteikia pagrindą kitoms kultūroms. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje, Sorokinas prognozavo daug žiaurių pokyčių, kurie sąlygos materialiosios kultūros krizę. Tai susiję su tokiais reiškiniais, kaip šeimos dezintegracija, kiekybės o ne kokybės iškėlimas. Savižudybių skaičiaus išaugimas, nusikalstamumas ir t. t.. Ciklinė teorija padeda mums suprasti pokyčius identifikuojant vieną reikšmingą pokyčių modelį. Ciklinės variacijos pastebimos kiekviename socialinio gyvenimo lygmenyje, nuo individo iki globalių pokyčių. Individualiu lygiu ciklinės variacijos pasireiškia fiziologinėmis funkcijomis. Didžiulė dauguma socialinių reiškinių reiškiasi cikliškai laiko atžvilgiu: apimant karus, nusikaltimus, santuokas, gimstamumą, religinę ir mokslinę veikląCiklinė teorija neanalizuoja visų reikšmingų pokyčių veiksnių. Sorokinas neanalizuoja socialinių psichologinių veiksnių. Jis įžvelgia masyvius sociokultūrinius veiksnius žmonijos istorijoje. Platūs socialinio gyvenimo aprašymai ciklais aptariant kokybinius skirtumus skirtingose ciklo fazėse. Tačiau yra daugiau požiūrių nei ciklinės variacijoms.Evoliucijos teorija. Skirtingai nei ciklinė teorija, Evoliucijos teorija suteikia pokyčiams kryptį. Gerhard ir Jean Lenski (1982) suteikia vieną iš reikšmingiausių diskusijų apie evoliucinius pokyčius. Ne visi pokyčiai jie teigia, yra evoliuciniai; kai kurie yra jų cikliniai, kai kurie neturi modelio. Bet evoliuciniai pokyčiai dominuoja ir dominuojantis modelis skiriasi nuo kitų todėl, kad jis yra augančių pokyčių procesas (1982), Organinę ir sociokultūrinė evoliucija yra panaši kai kuriais požymiais, apimant tokį fundamentalų faktą, kad kad kumuliatyviniai pokyčiai remiasi užkoduotos informacijos sistemomis. Organinė evoliucija remiasi informacija užkoduota DNR molekulėje. Sociokultūrinė evoliucija remiasi simboline sistema, arba kalba. Lenskis apibrėžia sociokultūrinę evoliuciją kaip ,,pokyčių ir vystymosi žmonių visuomenėse procesas, kuris yra rezultatas to kokie pokyčiai vyksta kultūrinės informacijos saugojime (turima omenyje inovacijos, selekcija). Inovacijos iššaukia naujas variacijas, o atranka nusprendžia, kurios iš tų variacijų išlieka.Išradimai, atradimai, permainos egzistuojančių kultūrinių elementų ir difuzija nuo vienos visuomenės iki kitos (perdavimas) sudaro pagrindines inovacijų formas. Technologinis vystymasis yra varomasis pokyčių mechanizmas. Naujos technologijos padeda patenkinti žmonių poreikius pilniau ir efektingiau. Poreikiai čia turimi omenyje pirmiausiai socialiniai ir kultūriniai. Estetiniai poreikiai, maistas, rūbai, būstas. Siekiant patenkinti šiuos poreikius žmonija nuolatos vysto naujas technologijas. Tos technologijos leidžia žmonėms keisti socialinį gyvenimą nuolat suteikiant įvairias galimybes žmonėms. Pokyčiai nuo medžiotojų rinkėjų visuomenių, agrikultūrinė industrinė revoliucija ir t,t, Kompiuterių atsiradimas ir t.t.Pagal Lenskis, inovacijos ir atrankos procesai vyksta dviem skirtingais lygiais: individualiame ir pasauliniame. Individualiame lygmenyje, variacijos gamina kultūrinius elementus. Pasauliniu lygiu variacijos formuoja ištisas visuomenes. Išgyvens tie, kurie turės daugiau technologinės informacijos. Lenskis teigia, kad žmonių kultūra yra labai sėkminga kaip adaptacinis mechanizmasKonflikto teorija. Konflikto pokyčių teorija. Neišvengiamas skirtingų interesų grupių susidūrimas. R.Darendorfas sako, kad kurūbiškumas, inovacijos ir individo, grupės vystymasis, nežiūrint konflikto masto ar tai konfliktai tarp grupių, tarp individų, individo emocijų. Socialinio konflikto kilmė, anot R.Darendorfo. Konfliktas yra kova tarp valdžios santykių. Darendorfas suformuluoja keturis postulatus socialinių pokyčių kontekste:1. kiekviena visuomenė kiekvienu momentu kinta; 2. kiekviena visuomenė kiekvienu momentu yra konflikte ir nesutarime;3. kiekvienas visuomenės elementas palaiko dezintegraciją ir pokyčius;Konfliktas, kaip ir technologija yra reikšminga socialinių pokyčių dalis. Aišku savaime konfliktas nepaaiškina visų pokyčių.Modernusis socialinis konfliktas – konfliktas šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse, kylantis iš įtampos, atsirandančios tarp pastangų kurti gerovę ir išplėsti pilietines teises tų žmonių, kurie socialiniu požiūriu yra atstumti. Visuomeninės struktūros pokyčių pripažinimas ir faktas, kad ne visi konfliktai vyksta nelygybės pagrindu ir veda į nuosavybę, pakeičia Dahrendorf’o nuosavybės sąvoką kitu (ekonominiu) klasės determinantu valdžia (Dahrendorf, 1987). Nepaisant to, konflikto sąvoka nėra tiesiogiai taikoma visiems įsivaizduojamiems konfliktams tarp žmonių. Dahrendorf´o konflikto sąvoka apsiriboja ,,bendrastruktūriniais konfliktais” (Dahrendorf, 1959), socialiniai konfliktai, susiję su socialine struktūra, egzistuoja skirtingose socialinėse grupėse. Konfliktas neįsivaizduojamas be valdžios, be susidūrimo tarp valdančiųjų ir pavaldinių. Valdžia kaip bendra visuotinė galimybė, nustatyti normas ir užtikrinti jų laikymąsi sankcijų pagalba, sudaro visuomenės socialinės ,,nelygybės sistemą” (Dahrendorf ,1961). Socialinių pokyčių šaltiniai. Skirtingi pokyčių šaltiniai pabrėžia skirtingus pokyčių šaltinius. Sorokinas mato pokyčius kaip normali socialinės sistemos funkcionavimo išdava. Konfliktologai akcentuoja interesų grupių susidūrimą. Funkcionalistai identifikuoja daug pokyčių šaltinių tiek vidinių (strain sistemoje) ir išoriniai (tokie kaip pokyčiai fizinėje aplinkoje ir karas). Funkcionalistai nurodo daug pokyčių šaltinių. Tačiau neabejotinai patys svarbiausi veiksniai yra: technologija, ideologija ir konkurencija/konfliktas.Technologija. Technologija yra reikšminga – medžiagos, įrankiai, mašinos, sugebėjimai ir procedūros visuomenėje. Ogburn (kultūrinio atsilikimo samprata) (1964) teigia, kad pirmiausiai pokytis įvyksta materialinėje kultūroje ir greiti technologiniai pokyčiai iššaukia blogą pritaikymą todėl, kad naujos normos, vaidmenys ir kai kuriais atvejais vertybės netinka situacijoje, kurią sukuria nauja technologija. Sunkus blogas pritaikymas simuliuoja žmones, kad jie atsižvelgtų į iškilusias problemas. Žmonės dažniausiai turi pritaikyti jų nematerialinę kultūrą prie materialinės. Kultūrinis atsilikimas, ginkluotės vystymasis, sumažina politinių sprendimų galimybes.Kaip technologija įtakoja pokyčius.Ogburn identifikavo vieną iš būdų kaip technologija įtakojo pokyčius – sukurdama socialines problemas, kurioms reikalinga žmonių veikla. Tačiau technologija veda į pokyčius ir kitu būdu – didinant mūsų alternatyvas, Daugeliu atveju kompiuteris iš esmės pakeitė darbo vietos prigimtį. Tai pirmiausiai pasakytina apie tokius dalykus kaip darbuotojų skaičius, informacijos kiekis kurį galima naudoti ir laikyti. Kompiuterizuotoje darbo vietoje reikalingi visiškai kitokie įgūdžiai nei anksčiau. Šiuo metu ofisas gali suvaldyti daug daugiau informacijos. Nauji mokymo metodai kompiuterių pagalba. Sveikatos priežiūros sistemos pokyčiai; kompiuteriai suteikia žmonėms galimybę apsipirkti iš jų namų. Kompiuteriai aišku gali būti naudojami ir nusikaltimams atlikti ir t.t. Naujos technologijos veda į naujus sąveikos modelius. Ideologija . Ideologija yra idėjų rinkinys, kuris paaiškina realybę ir išreiškia atitinkamų grupių interesus. Ideologija gali būti kruopščiai parengta, tokia kaip marksizmas, kapitalizmas ir katalikybė. Arba ideologija gali būti sukoncentruota ties atitinkama problema: judėjimas prieš abortus ir už abortus. Kitu būdu ideologija atlieka keletą funkcijų. Pavyzdžiui, grupės pozicijos rūpimu klausimu išaiškinimas (moters teisė ir vaiko teisė gyventi). Ideologija kaip kliūtis pokyčiams. Kadangi pokyčiai yra neišvengiami, kai kurie žmonės, kurie yra patenkinti esama tvarka, visuomet priešinsis pokyčiams. Kai kuriais atvejais, žmonės naudojo ideologiją siekdami blokuoti pokyčius. Viduramžiais dvasininkija naudojo ideologiją siekdama įgyti daugiau valdžios ir stabdyti tam tikrus ekonominius pokyčius. Pavyzdžiui, kie Nereliginės ideologijos taip pat gali stabdyti, žlugdyti pokyčius. Jungtinėse valstijose žmonės naudojo lygybės ideologiją priešintis ideologijai, kuri palaikytų mažumas. Ideologija kaip pagalba pokyčiams. Jeigu ideologija trukdo pokyčiams, ji taip pat gali būti naudojama kaip ir pokyčius skatinantis dalykas. Daug pokyčių JAV susiję su ideologija, kad technologija išspręs visas mūsų problemas. Pavyzdžiui, vieni palaiko idėją, kad karo problema bus išspręsta sukūrus nepaprastai tobulą technologiją, kuri leistų būti stipriausiems (pvz. Reigano žvaigždžių karų sistema.Ideologija palengvina veiklą socialiniuose judėjimuose. Konkurencija ir socialiniai pokyčiaiKonkurencija ir konfliktas stimuliuoja labai daug pokyčių, tai net dauguma sociologų sako, kad iš šitų dviejų sąveikos formų vyksta daugiausiai pokyčių.

Konkurencija. Konkurencijos svarba pokyčiams gali būti iliustruojama mokslo progresu. Kai manoma, kad mokslas.turėtų remtis kolegų svarstymu, pasitarimais, tačiau toli gražu taip nėra. 9Pavyzdys apie Nobelio premijos laureatus, fiziologus Roger, Guilemin ir Schally – jie didžiausi priešai. Iš pradžių buvo kolegos, o paskui Jie netgi atsisakė kartu spausdinti straipsnius apie mokslinius išradimus. Konfliktas yra potencialus pokyčių veiksnys visuose socialinio gyvenimo lygiuose, apimant organizacijas, bendruomenes ir visą visuomenę. Konfliktas tarp darbuotojų ir vadybininkų, tarp ideologinių frakcijų ir bendruomenių ir tautos, tarp bendradarbių, tarp įvairių institucijų atstovų, tokių kaip religija ir vyriausybė.Pokyčiai kaip konflikto tarp studentų ir koledžo ir universitetų administracijos rezultatas (konfliktas dėl skirtingų tikslų). Pokyčiai kaip konflikto tarp studentų ir koledžo ir universitetų administracijos, įtakojo atitinkamus pokyčius, kuriuos aprašė Kriesberg (1982). Liberalieji ir kairieji studentai protestavo prieš universitetinius tyrimus, palaikančius karą Vietname. Taip pat studentai konfliktavo su vadovybe dėl įvairių mokomųjų dalykų, bei bendrabučių. Taigi, konfliktai įnešė reikšmingus pokyčius bendrabučių gyvenime (liberalizacija). JAV ir kitose vakarų šalyse įtrauktos studijų lyčių ir juodaodžių studijų programos.Kolektyvinis elgesys ir socialiniai pokyčiai. Kolektyvinis elgesys pasižymi kolektyvine išraiška (pavyzdžiui, minia)., gali koncentruotis ties tam tikru reiškiniu ar įvykiu (koncertas). Pagrindiniai kolektyvinio elgesio tipai yra – minios, gandai, nelaimės ir socialiniai judėjimai.Minios (turner ir Killian, 1972) išskiria veikiančias, ekspresyvias, išsisklaidžiusias ir sutariančias minias.Veikianti minia – pasižymi dideliu skaičiumi žmonių, kurie siekia pakeisti savo aplinkoje, visuomenėje vieną ar kitą dalyką. Ekspresyvi minia yra tokia, kur intensyviai ,,žaidžiama“ jausmais ir emocijomis, dažnai lydima atitinkamos fizinio elgesio. Religiniai judėjimai dažniausiai pasižymi tokiu ekspresyviu elgesiu. Fanų koncertai taip pat gali būti priskiriami.Normų teorija – kuomet susiformuoja toks kolektyvinis elgesys kaip normos, naujos normos, socialiniai santykiai, bendravimo modeliai ir vertybės dažnai iškyla. Tai dažniausiai pasižymi kaip atsakas į netikėtus įvykius. Kitaip tariant kolektyvinis elgesys nėra atsitiktinis ir nekontroliuojamas, tam tikras socialinės organizacijos laipsnis egzistuoja. Katastrofos. Daug tyrimų paskutiniaisiais dešimtmečiais apie kolektyvinį elgesį akcentuoja nelaimingus atsitikimus, katastrofas ir t.t. Katastrofa yra natūralus reiškinys, toks kaip potvynis ar žemės drebėjimas, arba žmogaus veiklos rezultatas, pavyzdžiui, gaisras arba lėktuvo katastrofa. Tyrimai parodė, kad egzistuoja tam tikri nesusipratimai apie katastrofas (Dykes ir Neff). Manoma, kad katastrofos kuria paniką ir atsitraukimą. Tačiau toks elgesys yra retas. Katastrofos kaip tik skatina susitelkimą – Žmonės susitelkia ties katastrofomis. Vieni padeda kitiems tarsi draugai ir giminės, o kiti siekia pasinaudoti situacija. Taip pat manoma, kad tik išgirdę apie pavojų žmonės paliks nelaimės apimtas vietas, tačiau dauguma pasilieka tol, kol nėra raginami policijos ir kitų tarnybų.Socialiniai judėjimai – pagrindinis kolektyvinio elgesio būdas. Pagal apibrėžimą, jie susikuria tam, kad įneštų atitinkamus socialinius pokyčius.Kodėl reikšmingi socialiniai judėjimai? Kaip individams mums yra padaryti socialinius pokyčius, kokius mes norėtume. Egzistuoja sudėtingos socialinės jėgos, kurios padaro pokyčius sudėtingais arba tiesiog neįmanomais. Tos jėgos, tai vyriausybė, didelės ir galingos organizacijos, taip pat dominuojančios vertybės, normos ir požiūriai. Kaip individai ateina prie balsavimų urnų, jų galia minimali. Kaip individai protestuoja prieš valdžią, galia taip pat minimali. Kaip individai kovoja prieš viešąją nuomonę, atsiranda maža viltis padaryti įtaką. Socialinių judėjimų klasifikacija. Sociologai išskiria keturis socialinių judėjimų tipus: revoliuciniai, regresiniai, reformistiniai ir ekspresyvieji. Revoliuciniai judėjimai siekia sukurti naują socialinę tvarką. Tikslas yra radikalūs pokyčiai, tačiau ne visuomet tai yra daroma radikaliais metodais. Kai kurie marksistai teigia, kad vienintelis realus būdas pasiekti tam tikrų tikslų yra vyriausybės nuvertimas. Egzistuoja daug pavyzdžių revoliucinių judėjimų. Regresiniai judėjimai siekia atgaivinti praeitį ir egzistavusią socialinę tvarką. Reformistiniai judėjimai siekia padaryti egzistuojančia tvarką priimtinesne, efektyvesne ir tinkama daugiau žmonių. Ekspresyviniai judėjimai siekia pakeisti individus, kurie vėliau pakeis socialinę tvarką ir geriau pritaikys prie esamos tvarkos. Religiniai judėjimai atstovauja ekspresyvinius religinius judėjimus.