Šeimos sociologija

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

PANEVĖŽIO INSTITUTAS

VADYBOS IR ADMINISTRAVIMO FAKULTETAS

Viktorija Valaikytė,

Žilvinas Ratkus

Lietuviškos šeimos sociologija

Kursinis darbas

Darbo vadovė:

dr. Asta Valackienė

Panevėžys, 2001

Įvadas

Šeima yra maža socialinė grupė (bendrija), kurią sieja giminystės, tarpusavio priklausomybės, atsakomybės ir globos saitai, patvirtinti įstatymine ir socialiai pripažinta tvarka. Čia pratęsiama gyvybė, individas tamap tam tikros socialinės grupės nariu ir socializuojamas gyvenimui už šios pirminės grupės ribų. Šioje aplinkoje jis užauga, tuokiasi, augina vaikus, joje atsiranda stipriausi prisiririšimai ir vyksta rimčiausi konfliktai.

Tyrimo problema: Nūdienos lietuvių šeimoje vyksta akivaizdi destabilizacija, kurią lemia visuomenėje vykstantys pokyčiai, kaip socialinė įtampa, ateities garantijų ir saugumo jausmo praradimas, nacionalinių tradicijų nykimas ir jų vietoje naujų svetimybių veržimasis į mųsū kasdienybę, kurias ypač aktyviai propaguoja masinės komunikacijos priemonės ir, žinoma, išplėstinės šeimos modelio staigus nykimas. Lietuva, kaip ir kitos Europos šalys, išgyvena šeimos formavimo krizę. Įregistruotų santuokų kasmet mažėja, didėja vaikų, gimusių nesantuokoje, skaičius.

Mažėja ir santuokų stabilumas. Pagal ištuokų skaičių, tenkantį tūkstančiui gyventojų, Lietuva, deja, – viena pirmaujančių Europoje.

Tyrimo objektas: šeimos sociologija.

Tyrimo dalykas: šiuolaikinės lietuvišos šeimos sociologinė analizė.

Tyrimo tikslas: išnagrinėti šiuolaikinės ir tradicinės šeimos skirtumus, suprasti šiuolaikinės šeimos kūrimo, irimo priežastis, žmonių požiūrį šeimą, išsiaiškinti lietuviškos šeimos raidos tendencijas ir perspektyvas.

Tyrimo uždaviniai: mokslinės literatūros analizė (4 – 14 p.);

statistinių duomenų analizė (15 – 16 p.);

anketinė apklausa (anketos pavyzdys 1

priede);

anketinių duomenų analizė (17 – 21 p.)

Tyrimo hipotezė: pastaruoju metu sparčiai mažėja santuokų skaičius, daugėja nesantuokinių porų, o tuo pačiu ir nesantuokinių vaikų.

1. Šeimos sociologinė charakteristika

Šeima yra unikali socialinė institucija yra unikali socialinė institucija, nes visų pirma čia pratęsiama gyvybė, individas tamap tam tikros socialinės grupės nariu ir socializuojamas gyvenimui už šios pirminės grupės ribų. Šioje aplinkoje jis užauga, tuokiasi, augina vaikus, joje atsiranda stipriausi prisiririšimai ir vyksta rimčiausi konfliktai.

Dauguma žmonių pradeda savo gyvenima šeimoje, pastoviausioje socialinėje grupėje, kuriai jie vėliau priklausys. Šeima yra socialinio gyvenimo centre ir sieja individą su mokykla, bažnyčia, ekonomika, tauta.ji perduoda jam pagrindines normas ir vertybes. Todėl šeima dažnai vadinama svarbiausiu statybiniu visuomenės bloku.

Šeima sudaro etnoso, tautos, nacionalinės kultūros gyvą branduolį, kuris funkcionuoja, atsinaujina kasdieninio gyvenimo eigoje. Šeima –

unikalus, specifinis nacionalinės kultūros saugotojas ir jos atnaujintojas, t.y. specifinis kultūros subjektas.

1.1 Šeimos apibrėžimas

Šeima yra maža socialinė grupė (bendrija), kurią sieja giminystės, tarpusavio priklausomybės, atsakomybės ir globos saitai, patvirtinti įstatymine ir socialiai pripažinta tvarka.

Galima daryti prielaidą, kad pagrindinis šiuolaikinės šeimos apibrėžimo principas gali būti tik dviejų suaugusiųjų susivienijimas. Šiame vienete autoritariniai ar egalitariniai santykiai tarp jo narių, kurie gali būti skirtingos ar tos pačios lyties, yra grindžiami vedybiniu arba nevedybiniu sugyvenimu, kai yra bendras namų ūkis arba jo nėra, yra vaikų arba jų nėra.

Atitinkamai nepilnos šeimos atžvilgiu pagrindinis apibrėžimo principas gali būti tik vienetas suaugęs-vaikas su bet kuriuo biologinio ar socialinio ryšio tipu.

Vadinasi, universalus šeimos apibrėžimo principas gali būti bent dviejų suaugusiųjų vienetas arba vienetas suaugęs-vaikas, kurių nariai apibūdina savitarpio ryšius kaip šeimyninius.

A. Charčevo (1979) pasiūlytame šeimos apibrėžime pastebima struktūrinių funkcionalistų įtaka. Pagal jo apibrėžimą šeima yra kaip “maža socialinė grupė, istoriškai konkreti sutuoktinių savitarpio santykių, santykių tarp tėvų ir vaikų sistema, kurios nariai susiję santuokos ar giminystės ryšiais, buities bendrumu ir bendra moraline atsakomybe bei socialine būtinybe, kuri sąlygoja visuomenės fizinio ir dvasinio gyventojų atkūrimo poreikį”. Šiuolaikinė šeima kaip socialinės struktūros dalis yra apibūdinama kaip “institucinė bendrija, susiklostanti remiantis santuoka ir iš jos kylančia teisine ir moraline sutuokatinių atsakomybe už vaikų sveikatą bei jų auklėjimą”.

1.2 Tradicinės ir šiuolaikinės šeimos skirtumai

Šiuolaikinė šeima gerokai skiriasi nuo tradicinės ikiindustrinės šeimos šiais aspektais:

1. Laisvas partnerio pasirinkimas reiškia, kad individas pasirenka sutuoktinį nebūtinai pritariant giminei. Kai santuoka buvo pirmiausiai darbinis ryšys, o tai reiškia, kad buvo sprandžiamas produktyvios žemės bei kito turto paveldėjimo klausimas, šeimos buvo materialiai suinteresuotos, kada ir su kuo jų jauni nariai susituokas. XI amžiuje sūnaus ar dukters santuoka ne tokia svarbi kitiems jų šeimos nariams.

2. Šiuolaikinų šeimų skyrybų skaičius didėja bent iš dalies dėl to, kad poros kartu gyvena daug ilgiau negu anksčiau, kai žmonės tuokėsi vyresni ir mirdavo jaunesni. Kai santuokos dažnai baigdavosi vieno sutuoktinio mirtimi ankstyvame brandos amžiuje, nebuvo galimybės tapti nepatenkintiems šia sąjunga. Be to, romantiškos meilės, kaip svarbiausios vedybų priežasties, atsiradimas reiškia, kad jei meilė užgęsta, poroms belieka tik kelios praktinės priežastys, įpareigojančios tęsti vedybinį gyvenimą.

3. Padidėjęs geografinis mobilumas, kuris susijęs su šiuolaikine urbanizacija, įtempia, o kartais ir susilpnina giminystės ryšius. Žmonės mažiau linkę gyventi greta giminių, o tuo pačiu kartoms sunkiau palaikyti viena kitą.

4. Turbūt pati svarbiausia industrializacijos įtaka – laipsniškas gamybinės veiklos pašalinimas iš namų ūkio ir namų atskyrimas nuo darbo vietos.

Dėl šio atskyrimo poreikį rūpintis vaikais pajuto kur kas daugiau šeimų.

5. Tuomet, kai vis daugiau žmonių palikdavo namų ūkį ir išeidavo dirbti, namai tapdavo prieglobsčiu, kur darbininkai sugrįždavo laisvalaikio veiklai. Moterys tapdavo naujo, privataus pasitraukimo sergėtojomis, o vieninteliai jų užsiėmimai buvo vaikų priežiūra ir namų ruoša. Iš pradžių namų, kaip pireglobsčio, idealas buvo įmanomas tik vidurinei klasei, bet vėliau jis tapo taip pat ir darbininkų klasės bei imigrantų šeimų idealu.

6. Pasikeitums normoms, kurios reguliuoja moterų gyvenimą, ir tai, kad daugiau moterų pradėjo dirbti, pakito šeimos gyvenimo struktūra. Kai kuriais atvejais tai yra grįžimas prie ikiindustrinės šeimos modelio, kai visi namų ūkio nariai dirbdavo. Bet poindustriniame pasaulyje, kur namai ir darbo vieta yra atskirti, moters tarnyba įgauna naują reikšmę joms ir jų šeimoms.

7. XVII-XVIII a. juridinės moters teisės buvo ribotos: norėdama sudaryti sandėrį ar surašyti testamentą, ji privalėjo gauti savo vyro leidimą. Ji negalėjo balsuoti, užimti tam tikras pareigas ar įsigyti norimą profesiją bei amatą. Juridine prasme moterys buvo savo vyrų “kilnojamasis turtas”. Kadangi moterys įgijo pilnas juridines teises ir šeimos kūrėsi daugiau asmeninio jausmo, o ne materialinės tarpusavio priklausomybės pagrindu, ryšiai šeimose tapo ne tokie hierarchiški.

Oficialus vyrų ir tėvų autoritetas ne toks didelis kaip anksčiau.

1.3 Šiuolaikinė šeima

Šiuolaikinė šeima atviros visuomenės ir šuoliais besikeičiančio socialinio gyvenimo sąlygomis tapo atvira ir sudėtinga. Šeimoje susikerta daugybė šeimos narių asmeninių bei visuomeninių problemų: biologinių, ekonominių, kultūrinių, politinių, idėjinių-dvesinių, tiesiogiai liečiančių kiekvieną šeimos narį, grupę, visuomenę, kurioje gyvena šeima. Todėl dabartiniu metu šeimos problemas tiria ir sprendžia daugelis mokslų:

filosofija, sociologija, etika, psichologija, pedagogika, ekonomika, teisė ir kt. Tarp šių mokslų svarbią vietą užima ir nauja mokslo šaka – socialinė pedagogika, ypač sprendžiant vieną iš opiausių visais laikais problemų –

žmogaus socializavimo, jaunosios kartos ugdymo šeimoje bei pačios šeimos stabilumo, jos narių vidinio susiklausymo, tarpusavio supratimo klausimus.

Išlaikyti žmogui pusiausvyrą šeimoje – būtinas vidinis nusistatymas, protinga ramybė ir pastovumas, o tai daug priklauso nuo žmogaus išsilavinimo, išsiauklėjimo, nuo visų šeimos narių tarpusavio supratimo ir sutarimo: vyro ir žmonos, o ypač tėvų ir vaikų, kurių ir padėtis šeimoje ir pareigos, ir amžius yra skirtingi.

Be to, ir visuomeninio gyvenimo realijos suvokiamos nevienodai. Tuo tarpu šiandien demokratijos įtakoje kiekvienas šeimos narys – tėvas – motina, vaikas – jaunuolis – visi yra lygiateisiai šeimos nariai, piliečiai, besinaudojantys lygiomis teisėmis.

Todėl vienybės, susiklausymo problemos šeimoje sprendimo sėkmė daug kuo priklauso nio bendro tikslo nusistatymo šeimoje ir jo siekimo visų šeimos narių pastangomis. Šeimos gyvenimo ir veiklos tikslas neturi disonuoti su visuomenės tikslais. Šeima vykdydama savo funkcijas, negali atsilikti nuo laiko dvasios, nuo visuomenės pokyčių, tačiau ir neturi “šoliuoti” su laiko mada.

1.4 Šeimos funkcijos

Esminės ir specifinės šeimos, kaip visuomenės institucijos, funkcijos yra šios:

1. Žmonių giminės tęsimo.

2. Šeimos narių gyvenimo organizavimo, tarpusavio paramos ir kontrolės.

3. Šeimos ūkio tvarkymo (ekonominė).

4. Visuomenės kultūros perdavimo bei jos tęsimo.

5. Psichosocialinė.

6. Jaunosios kartos ugdymo bei socializavimo ir kt.

Socialinis pedagogas, kurio objektas – pedagogiškai, socialiai paleistas,asocialus, nepilnametis vaikas, betarpiškai susiduria su vaiko šeima, kurioje augo (ar turėjo augti) vaikas, privalo gerai žinoti šeimos funkcijas, susipažinti su globotinio šeima, jos padėtimi visuomenėje, šeimos vidiniu gyvenimu, jos tikslais, šeimos funkcijų sistemos ir šių funkcijų vykdymo supratimu ir kt. Nemažiau svarbu yra žinoti bendras šeimos vystymosi tendencijas šiuolaikinėje visuomenėje. Nors kiekviena šeima yra savitas unikumas, dviejų ar daugiau žmonių originalus kūrinys, tačiau bendros šeimos gyvenimo tendencijos šalyje, visuomenėje daugiau ar mažiau vis tiek atsiliepia ir atskirai šeimai, tuo pačiu ir jos nariams.

1.5 Šeimos sampratos įvertinimo požiūriai

Galima išskirti bent keturis požiūrius šeimos bei šeimyninio gyvenimo, kaip tyrimo objekto, principams pasirinkti.

Pirmiausia tai būtų klasikinis požiūris, nagrinėjantis šeimą kaip tradicinę grupę – normali šeima – suaugusiųjų pora ir jų vaikai, gyvenantys tame pačiame namų ūkyje., neatsižvelgiant į šios grupės institucinį statusą.

Radikalus požiūris siūlo iš viso atsisakyti termino “šeima”, nes jis yra per daug “konkretus” ar, kitais žodžiais tariant, per daug istoriškai ir kultūriškai apibrėžtas. Vietoj “šeimos” siūloma vartoti terminą “pirminiai santykiai”, tai terminas apibrėžiąs visų ryšių įvairovę.

Pozityvistiniu požiūriu terminas “šeima” yra socialinio pasaulio kasdieninio pažinimo atramos taškas.ši intelektualioji tradicija išsiskyrė į dvi sroves – kognityvią ir diskursyvią. Pirmoji srovė apibūdina “normalią” šeimą kaip mentalinį konstruktą, kuris yra “šeimyninės”

ideologijos produktas. Diskursyvioje srovėje laikomasi požiūrio, kad universali “šeimos” forma neegzistuoja, bet šis terminas vartojamas ilgalaikiams rimtiems santykiams apibrėžti. Taigi šeimos diskursas gali būti apibūdinamas kaip prasmių laukas šeimos gyvenimo organizacijos atžvilgiu.

Struktūralistai siūlo išplėsti šeimos apibrėžimą iki normalios formos ir mažiausiai iki vienos antrinės transformuotos formos. Taigi socialinės antropologijos poveikio dėka “šeima” gali būti nagrinėjama kaip grupių klasė. Tai yra visos grupės, kurios formuojasi iš nuklearinės šeimos, praplečiant elementarius santykius, būtent santykius tarp sutuoktinių, tarp tėvų ir vaikų, tarp brolių ir seserų. Paprastesnis požiūris siūlo skirti šeimą kaip nuklearinės šeimos struktūrą iki skirybų ir binuklearinės (dviejų namų ūkių) šeimos po skirybų struktūrą.

Apskritai yra siūloma priimti ”įvairovės modelį” nagrinėjant visas normalios šeimos transformacijas.

2. Šeimotyra – sociologijos mokslo sritis

Šeimos tyrimas vyksta dviem kriptimis: funkcionalizmo ir konflikto teorijos.

Funkcionalizmo šalininkai tyria šeimą pagal jos funkcijas arba socialinius poreikius kuriems ji tarnauja. Pastaraisiais 200 metų pagrindiniai šeimos funkcijų pakeitimai susiję su jos kooperacinio darbo susivienijimo reikšmės suardymu, o taip pat su šeimos statuso iš tėvų vaikams perdavimo apribojimu. Tarp kitų šeimos funkcijų verta pabrėžti vaikų socializaciją, nors į šį procesą įtrauktos ir kitos grupės. Kiek atsiranda ir vystosi pramoninė bendruomenė bei visuotiniam labui orientota valstybė, tiek radikaliai kinta šeimos funkcijos dėl jos narių gerovės aprūpinimo.

Konfliktų teorijos šalininkai laiko svarbiausiu valdžios pasiskirstymą šeimos viduje. Tyrimai parodo, kad turintys daugiau materialinių lėšų šeimos nariai turi daugiau valdžios. Markso ir Engelso nuomone, pramoninė revoliucija pavertė šeimą piniginių santykių visuma.

Atitinkamai šiuolaikiniam šios koncepcijos variantui, šeima yra vieta, kus vyksta ekonominė gamyba ir materialinių lėšu persiskirstymas; kartu su tuo kila konfliktas tarp kiekvieno šeimos nario ir kitų narių bei visos bendruomenės interesais.

2.1 Šeimų tyrimo kriterijai

Sociologai ir antropologai lygina šeimos struktūrą skirtingose bendruomenėse pagal 6 parametrus: šeimos formą, santuokos formą, valdžios pasiskirstymą, partnerio pasirinkimą, gyvenamąją vietą bei turto paveldėjimo kilmę ir būdą.

Šeimos forma. Giminingumas reiškia socialinių santykių pagrįstų tam tikrais faktoriais vienovė. Tokie santykiai apima biologinius ryšius, santuoką ir teisės normas, taisykles dėl įvaikinimo, globos ir t.t.

Bendroje giminystės ryšių sistemoje yra 2 pagrindiniai šeimos struktūros būdai:

1. Branduolinio (nuklearinio) būdo šeima susidaro iš suaugusių tėvų ir nuo jų priklausančių vaikų.

2. Išplėsta šeima, skirtingai nuo pirmo atvėjo, apima branduolinę šeimą bei daugybę giminaičių, pavyzdžiui senelį ir senelę, anūkus, dėdę ir tetą, pusbrolius ir pusseseres.

Santuokos forma. Tarp Airijos valstiečių, Trobriandų salų gyventojų ir Izraelio kibucų narių gyvavo vienintelė pagrindinė santuokos forma. Tai monogamija – vieno vyro ir vienos moters santuoka. Tačiau yra duomenų apie kai kurias kitas formas:

Poligamija vadinasi vieno asmens su keletu asmenų santuoka. Vieno vyro su keletu moterų santuoka vadinasi poliginija; vienos moters su keletu vyrų santuoka – poliandrija.

Daugumoje bendruomenių teikiama pirminybė poliginijai (vieno vyro su keletu moterų santuokai). Tačiau, kadangi daugelyje bendruomenių vyrų ir moterų pasiskirstymas sudaro apytikrai 1:1, poliginija nebūna plačiai pritaikoma net tose bendruomenėse, kur ji yra labiau norėtina (pvz., musulmonų šalyse). Kitaip nevedusių vyrų skaičius žymiai viršytų turinčių keletą žmonų vyrų skaičių.

Kokie veiksniai sąlygoja vienos, o ne kitos santuokos formos pirminybę? Kai kurie mokslininkai pabrėžia ekonominių veiksnių reikšmę tam tikrose bendruomenėse. Pavyzdžiui, Tibete šeimai priklausantį sklypą paveldi kartu visi sūnūs. Tas sklypas nedalinamas į atskiras dalis, kurios būtų permažos kiekvieno brolio šeimai prasimaitinti. Todėl broliai kartu vartoja tą sklypą ir turi vieną bendrą žmoną.

Be ekonominių, svarbų vaidmenį turi ir kiti veiksniai.

Pavyzdžiui, poliginija būna naudinga moterims bendruomenėse kur daug vyrų žūsta karuose.

Valdžios tipai. Daugelis šeimos sistemų, kai išplėstos šeimos laikomos norma, būna patriarchalinės. Šis žodis reiškia tėvo valdžią šeimoje. Ši valdžios rūšis yra paplitusi, o dažnai ir įteisinta Tailande,

Japonijoje, Vokietijoje, Irane, Brazilijoje ir kitose šalyse.

Matriarchalinėse šeimos sistemose valdžia priklauso žmonai ir motinai. Tokios sistemos yra retos.

Pastaraisiais metais Europos ir Amerikos šalyse įvyko perėjimas nuo patriarchalinės prie lygiateisiškos (egalitarinės) šeimos sistemos. Tai sąlygojama dirbančių moterų skaičiaus pagausėjimu dagumoje šalių su gerai išvystytą pramonę. Tokioje sitemoje įtaka ir valdžia šeimoje pasiskirstama tarp vyro ir žmonos maždaug po lygiai.

Partnerio pasirinkimas. Taisyklės, reguliojančios snatuokas už tam tikrų burių ribas (pvz.., šeima arba padermė), vadinasi egzogamijos taisyklėmis. Kartu su jeis yra endogamijos taisyklės, aprašančios santuokas tam tikrų burių ribose. Endogamija būdinga Indijos kastų bendruomenei. Mūsų bendruomenėje endogamijos žymiauias dėsnis yra kraujomaišos (incesto)

draudimas, kai neimanoma santuoka arba intymūs ryšiai tarp artimųjų giminaičių.

Gyvenamosios vietos pasirinkimas. JAV jaunavedžiai verčiau pasirenka neolokalinę gyvenvietę – tai reiškia jog jie gyvena atskirai nuo tėvų.

Bendruomenėse kur normalu yra patrilokalinė gyvenvietė, ištekėjusi moteris palieka savo šeimą ir gyvena su vyro šeima arba netoliese jo tėvų namų.

Bendruomenėse, kur normalu yra matrilokalinė gyvenvietė, jaunavedžiai turi gyventi kartu su žmonos tėvais arba netoliese jų.

Kilmė ir turto paveldėjimas. Kilmės nustatymas ir turto paveldėjimas gali vykti 3 būdais. Labiausiai paplitusi giminystė pagal vyriškosios lyties liniją, kai pagrindiniai giminystės ryšiai nustatomi tarp tėvo, sūnaus ir anūko. Kai kuriais atvėjais gyminystė nustatoma pagal moteriškos lyties liniją. Tai kilmės nustatymas iš žmonos pusės. Motinos turtą paveldi dukra, o jauną šeimą remia žmonos brolis.

Mūsų bendruomenėje paplitusi abipusiškos giminystės pagrįsta šeimos sistema. Ji yra paplitusi 40% pasaulio kultūrų. Tokiose sistemose giminystės nustatymo atvėjais lygiai atsižvelgiama į giminaičius iš tėvo ir motinos pusės.

3. Šeimos sociologijos samprata ir raida

Šeimos sociologija – pripažinta sociologijos mokslo šaka, tirianti šeimos susiformavimą, vystymasi ir funkcijas, sutuoktinių šeiminius ryšius konkrečiomis socialinėmis ekonominėmis ir kultūrinėmis sąlygomis. Su sociologija siejamos visuomenė viltys: tokių tyrimų pagrindu gali būti parengta šeimos politika, nurodyti būdai, kaip artimoji aplinka gali atsigauti ir, svarbiausia, sėkmingai atlikti jai patikėtas bei pačios prisiimtas funkcijas, ypač reprodukcijos, relaksacijos, ugdymo ir socializacijos

Šiuolaikinės šeimos sociologijos pagrindai buvo padėti Jungtinėse

Amerikos Valstijose. Idėja, žinoma kaip pozityvizmas, skelbė mokslinių procedūrų kūrimą, kurias atliekant bus galima kontroliuoti ir gerinti šeimos santykius. Pozityvizmas pretendavo būti nepriklausoma nuo vertinamųjų nuomonių šeimos mokslo srovė.

Šeštajame dešimtmetyje sociologinėje analizėje vyravo nuklearinė šeima. Šis sociologinės analizės tipas daugiausia buvo plėtojamas tokių teoretikų, kaip Talcottas Parsonsas ir Williamas J. Coodas Jungtinėse

Amerikos Valstijose. Jie sukūrė sociologinio lavinimo modelius, kuriais vadovaujamasi iki šiol. Jų įtaka sociologijos raidai ir tarptautinis pripažinimas leidžia šį amerikietiško pažinimo būdą pavadinti standartine sociologine teorija.

3.1 Standartinė sociologinė šeimos teorija

Standartinės sociologinės teorijos požiūriu šeima yra kultūriškai universali. Šis požiūris grindžiamas prielaida, kad bet kurios visuomenės kultūroje glūdi normatyvinis lūkestis, jog kiekvienas psichiškai ir fiziškai subrendęs visuomenės narys turi sukurti santuoką ir joje susilaikti vaikų. Šioje teorijoje tikimasi, kad šeima yra jungiamoji grandis tarp individo ir visuomenės. Vadinasi, šeima turi atitikti individo poreikius tapti asmenybe, taip pat laiduoti asmenybės fizinį bei emocinį vientisumą.

Ankstyvoji ir labai įtakinga standartinės sociologinės teorijos versija buvo struktūrinis funkcionalizmas. Jo atstovai teigė, kad bet kuri socialinė institucija turi laiduoti gerovę ne tik individams, bet ir visuomenei, nuo kurios tie individai priklauso. Todėl šeimos atliekamos funkcijos šeimos nariams ir visuomenei yra esminės. Standartinė sociologinė teorija buvo kritikuojama iš visų pusių pirmiausiai dėl dėmesio stokos realiai šeimyninio gyvenimo įvairovei, pvz., nepilnų šeimų skaičiaus didėjimui. Taip pat už perdėtą bei supaprastintą požiūrį į santuokinę sąveiką bendrai ir į moters paskirtį atskirai.

T. Parsonso šeimos tipas. Vyraujantis šeimos tipas yra socialinės evoliucijos rezultatas. Dabartinėje visuomenėje jis kartais apibūdinamas kaip “suvestinė” šeima, nes šis vienetas yra grindžiamas santuokiniais ryšiais, arba kaip nuklearinė šeima, nes tai yra maža socialinė grupė. T.

Parsonso (1955) nuomone, suvestinėje šeimoje ryšys tarp vyro ir žmonos šeimyniniuose santykiuose yra centrinis. Jis įrodinėjo, kad nuklearinės šeimos namų ūkis atlieka dvui pagrindines funkcijas šiuolaikinėje industrinėje visuomenėje. Tai vaikų socializacija ir suaugusiųjų “asmenybės stabilizacija” ar “įtampos valdymas”. Pažymėdamas specifinę ryšio tarp motinos ir vaiko prigimtį, T. Parsonsas pabrėžia unikalią moters atsakomybę gimdant ir prižiūrint vaikus.

Susidomėjimas standartine sociologine teorija, ypač T. Parsonso forma, staiga atslūgo septintojo dešimtmečio pabaigoje. Mažiausią nacionalinį ir internacionalinį prestižą ji turėjo devintojo dešimtmečio pradžioje.

Tačiau T. Parsonso šeimos tipas šiuo metu dažniausiai apibūdinamas kaip tradicinė šeima. Šis “tradicinės” ar “normalios” šeimos modelis gali būti ir yra atskaitos taškas apibūdinti kitiems šiuolaikinio šeimos gyvenimo modeliams, dažniausiai juos pavadinant netradicinėmis ar alternatyviomis šeimomis.

3.2 Tarybinė šeimos teorija

Apskritai šeimos pozicija marksizmo teorijoje yra gynčitina.

Marksistinis požiūris į šeimą iki šiol grindžiamas F. Engelso straipsniu

“Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė”, beje, pagrįstu įtartina

L.H. Morgano evoliucionistine antropologija.

F. Engelsas prilygindavo, jo žodžiais tariant, individualią šeimą patriarchalinei monogamijai. Toks santu(okos tipas kuria šeimą kaip mažą grupę (nuklearinę šeimą) ir išskiria ją į atskirą namų ūkį. F. Engelsas įrodinėjo, kad šis struktūrinis atsiskyrimas buvo sukurtas vyrų vyrams. Šio išskyrimo tikslas buvo tokios žmonų “privačios paslaugos” vyrams garantavimas kaip vaikų gimdymas ir auklėjimas bei namų tvarkymas.

Moters paslaugų privatizavimas įsigalėdavo apribojus ir uždraudus joms dalyvauti “visuomeninėje gamyboje” už namų ribų. Tokią padėtį F. Engelsas vadino žmonos “namų vergija”. Be to, šiame rašinyje proletarinė santuoka yra supriešinama buržuazinei.

Proletarinėje santuokoje vyras ir žmona pasiekia santykių lygiateisiškumą ir “tikrą lytinę meilę”, nes abu dalyvauja darbo rinkoje. Buržuazinė santuoka, kurios esmė yra nuosavybės kaupimas ir perdavimas teisėtiems įpėdiniams, yra aprašoma kaip tam tikra prostitucijos forma, nes šeimyninių santykių hierarchiją lemia ekonominė vyro ir žmonos neligybė.

“Komunistų partijos manifestas” ragino panaikinti šeimą, tačiau ilgainiui tai tapo suprantama kaip buržuazinės šeimos panaikinimas palaiminant proletarinę, socialistinę šeimą. Iš esmės socialistinė šeimos sąvoka numatydavo heteroseksualinę serijinę monogamiją.

Nepaisant marksistinio požiūrio į šeimą visapusiškos kritikos, jis lieka unikalus materializmo laimėjimas mėginant paaiškinti šeimos formų įvairovę, būdingą įvairioms klasėms, etninėms grupėms ir pan.

3.3 Šeimos teorijų panašumai ir skirtumai

Ir standartinė sociologinė šeimos teorija, ir tarybinė šeimos teorija šeimą traktuoja kaip universalų reiškinį, kaip jungiamąją grandį tarp individo ir visuomenės ir pripažįsta šeimos raidos priklausomybę nuo socialinio gyvenimo pokyčių. Abi teorijos tvirtina būtinumą kurti santuoką ir šeimoje turėti vaikų. Pagrindiniu ideologiniu skirtumu tarp dviejų “idealių” šeimos tipų galima laikyti tai, kad hierarchinė struktūra tradicinėje (Vakarų) šeimoje pakeista egalitarine struktūra socialistinėje šeimoje.

4. Lietuviškos šeimos istorija ir realijos

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (1992 m.) 38 str. skelbiama: “Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę <…>. Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti …”

Taigi, valstybė skiria ypatingą dėmesį šeimai, kaip visuomenės ir valstybės pagrindui. Ir taip buvo visais laikais. Tačiau įvairiais laikais būdavo skirtingos šeimos, nevienoda jų samprata.

4.1 Lietuvos šeima XIX – XX amžiuje

Ne vienas šiandienos moralizuotojas, baisėdamasis “palaidu” jaunimo gyvenimo būdu, dideliu skyrybų skaičiumi ir visokiomis kitomis nuodėmėmis, kaip priešpriešą iškelia “idealius”, kone biblinį rojų primenančius mūsų senelių laikus, tarsi jie saugojo ir puoselėjo krikščioniškas vertybes šeimoje.

Senais laikais visi buvo moralūs ir dori, tik naujieji laikai ir barbariška Rytų (o dabar ir Vakarų) įtaka subjaurojo lietuvio moralinį veidą. Deja, tokie teiginiai, švelniai tariant, neatitinka tikrovės.

Pirmiausia būtų klaidinga teigti, kad vienas pagrindinių šeimos sudarymo motyvų būtų buvusi meilė šiandienos supratimu. Meilę XIX a. antros pusės – XX a. pradžios šeimoje galima tapatinti su pastangomis taikiai sugyventi.

Vedybos su lygiavertės socialinės ir materialinės grupės partneriu, panašūs sutuoktinių buities, kasdienybės įpročiai, be abejonės niveliavo daugelį šeimyninių nesklandumų. Kitaip tariant, lietuvis ūkininkas buvo įsitikinęs, kad jis ir jo vaikai taps laimingi, jei išsaugos tradicinės šeimos gyvenimiškas orientacijas. Gyventi pagal senelių papročius nustumiant ir užmirštant savo norus, buvo idealas. Būtent todėl vedybų partneriu būdavo pasirenkamas tas, kuris atitiko socialinį statusą. Tad vedybos garantuodvo ūkio ir ekonominį stabilumą.

Deja, ne visada mūsų protėviams pasisekdavo pasiekti tokį idealą. Vyro ir žmonos santykiai būdavo anaiptol ne geriausi. Nereti būdavo smurto atvejai. Be abejonės tokie santykiai buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl būdavo nutraukiama santuoka.

Aišku oficialus skyrybų skaičius buvo labai mažas (1863 – 1904 m. 89 Kauno gubernijos katalikai kreipėsi dėl santuokos anuliavimo, tik 12 prašymų buvo patenkinta), kadangi Katalikų bažnyčios kanonų teisės kodeksas nenumatė teisėtai suderytos santuokos panaikinimo (tiesa buvo kelios išlygos: neteisėtas santuojos sudarymas, kataliko santuoka su nekrikščioniu, įstojimas į vienuolyną ir pan.).

Todėl šis klausimas būdavo sprandžiams radikaliai: populiariausias būdas nutraukti įkyrėjusią santuoką buvo pabėgimas. Vieną dieną vyras arba žmona išeidavo iš namų ir niekuomet negrįždavo. Vėliau jie sukurdavo naujas šeimas.

Didelis skaičius tokių neįteisintų santuokų paaiškina gana nemenka nesantuokinių vaikų procentą. Štai 1863 – 1904 m. katalikų nesantuokinių naujagimių skaičiaus metinis vidurkis Kauno gubernijoje siekė 1946. Tai tūkstančiui katalikų tekdavo 5,6 nesantuokinių naujagimių.

Tuo laikotarpiu vyravo dar vienas įdomus aspektas – tai nevbedusių žmonių padėtis kaimo bendruomenėje. Vakaruose XIX amžiuje buvo gana didelė dalis žmonių, kurie niekuomet nevedė (15 – 20 proc.), o Pabaltijo kraštuose šis skaičius siekė tik keletą procentų. Kitaip ir negalėjo būti, nes nevedęs žmogus buvo atstumiamas kaimo bendruomenės, jis nebuvo toleruojamas, likdavo gyventi skurde ir varge. Pripažindama tik šeimyninius santykius, viešoji nuomonė buvo labai žiauri visiems tiems, kurie nesugebėdavo sukurti šeimos.

Tokia tradicinė šeima XIX amžiaus pabaigoje sulaukė kritikos.

Susiformavusio inteligentijos sluoksnio jau nebepatenkino tradicinės lietuvių šeimos vertybės. Vienas svarbiausių trūkumų buvo nurodomas tautiškumo trūkumas, moterų neišsilavinimas.

4.2 Lietuvos šeima socializmo laikotarpiu

Lietuva, kelis dešimtmečius Sovietų Sąjungos sudėtyje, priklausė socialistiniam pasauliui ir išpažindavo socialistines vertybes. Kadangi

Lietuvos šeimos nepatyrė socialinių eksperimentų, atliktų šeimyninių santykių srityje Sovietų Sąjungoje po Spalio revoliucijos, galima teigti, kad socialistinės šeimos vertybės Lietuvoje, nepaosant ekonominio šeimos gerbūvio pagrindo – privačios nuosvybės panaikinimo, moterų lygiateisiškumo ir t.t., pasižymėjo griežtu konservatizmu ir iš esmės laikėsi dorovinių krikščioniškos šeimos tradicijų.

Aštuntojo dešimtmečio socialistinės šeimos ideologijos ir politikos tikslai nacionalinėse TSRS respublikose buvo suvokiami kaip vieni iš tautinio atgimimo tikslų, tuo labiau, kad devintojo dešimtmečio vidurio “perestroika” viešai atskleidė visas ištekėjusios ir dirbančios motinos realijas, pagal bolčevikų modelį priverstos plėšytis tarp šeimos ir tarnybinių pareigų.

Socialistinė gyvensena Tarybų Sąjungoje sukūrė visas prielaidas vyro, kaip savaime suprantamos vertybės, suvokimui. Taip vyras pasitraukė nuo pagrindinio šeimos gerovės aprūpintojo vaidmens, bet neįsitraukė į vaikų auklėjimą bei namų buitinių reikalų tvarkymą. Neretai, net esnt vyrui šeimoje, moteris tapdavo atsakinga ne tik už vaikų priežiūrą ir auklėjimą, bet ir už namų gerovę. Tokia socialistinės šeimos tikrovė skatino atsirasti ir palikyti “tradicinės” šeimos mitą.

Nors ir veikė teisinis leidimas nutarukinėti santuokas, nepageidautiną nėštumą, visgi tai nebuvo toleruojama visuomenėje. Tai atspindi viešosios nuomonės tyrimai. Kartu sociologiniai tyrimai ir statistika rodė visus šiandieninės tradicinės šeimos dezintegracijos požymius – priešvedybinių lytinių santykių bei ikisantuokinio nėštumo praktikos plitimą, didėjantį skyrybų ir nesantuokinių vaikų skaičių, nepilnų šeimų gausėjimą, gimstamumo mažėjimą ir kt. Todėl sunku pasakyti ar lietuvių konservatyvios pažiūros į šeimą buvo ir lieka vidiniu įsitikinimu, ar tai tik vidinės cenzūros bei sudvejintos moralės atspindys.

Visgi tradicinė patriarchalinė šeimos ideologija ir šiandien tebėra vyraujanti ir savo pozicijas stiprinanti ideologija (tai patvirtina viešosios nuomonės tyrimai). Tačiau šiuolaikinė pliuralistinė visuomenė toleruoja gan didelį pasirenkamų vertybių spektrą, pasireiškiantį gyvenimo būdo įvairovėje.

Vadovaujantis tradicinės šeimos samprata, šeimyninio gyvenimo būdų įvairovė visgi buvo vertinama kaip šeimos irimo apraiška. Remdamasi nuostata, kad tik stipri šeima yra stiprios visuomenės pagrindas, socialistinė valstybė per paskutinį gyvavimo dešimtmetįpradėjo aktyviai kurti socialinę politiką šeimai remti. Iš esmės sovietinė socialinė politika buvo palanki šeimai ir moteriai, ir teise prižiūrėti vaiką bent iki vienerių metų namuose buvo plačiai naudojamasi.

Vienok ši politika turėjo trūkumų, tarp kurių išskirtini nelankstus jos taikymas ir vietinis administracinis nevykdymas. Neretai tik nuo administracijos malonės priklausė galimybės suteikimas moteriai motinai dirbti pagal vadinamą slenkantį grafiką, nepilną darbo dieną ar savaitę, pernelyg griežtos buvo ikimokyklinių įstaigų vaikų lankymo taisyklės. Nors valstybės materialinė parama nebuvo itin dosni, bet jos beveik užteko kai kurioms šeimos išlaidoms, susijusioms su vaiko priežiūra padengti ir neatsidurti už skurdo ribos.

4.3 Lietuvos šeima po nepriklausomybės atkūrimo

Politinių permainų metu socializmas buvo apkaltinamas lietuviškos šeimos irimu, ypač kliuvo tautiškai mišrioms šeimoms, kurios deformavo vaikų tautinės savimonės formąvimasi. Kliuvo sovietiniai socialinei politikai, kuri skatino “kolektyvinio žmogaus”, o ne asmenybės ugdymą.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir atsisakius sovietinės ideologijos, šeimos ideologijoje taip pat pradėta vadovautis tradicinės šeimos samprata. Čia pabrėžiama šeimos tautinio tapatumo išlaikymo būtinybė. Bene svarbiausia lietuviškos šeimos atgimimo puoselėtoja tapo

Lietuvos katalikų bažnyčia. Bet bažnyčia gali puoselėti tik dorovinį šeimos gerbūvį, o ekonominis gerbūvis priklauso nuo valstybinės socialinės ekonominės politikos.

Suirus Sovietų Sąjungai, Lietuvos ekonominė politika pradėjo orientuotis į Vakarų pasaulį, t.y. į laisvąją rinką su visais jos ekonominiais privalumais ir trūkumais. Vyriausybinėje socialinėje politikoje pradėjo ryškėti nekonservatorių praktikos tendencijos, kurios

Vakaruose ryškiausiai reiškiamos naujųjų dešiniųjų socialinėje filosofijoje – liberalioje ekonominėjepolitikoje, palaikančioje konservatyvios šeimos ideologiją. Skirdami šeimai ypatingą dėmesį, naujieji dešinieji griežtai pasisako prieš moterų, ypač ištekėjusių, padėties bei vaidmens visuomenėje pasikeitimus ir ragina jos grįžimą į šeimą, mažinant valstybės ekonominės paramos programas. Kitas mėgstamiausias nekonservatorių užsiėmimas – kovoti už abortų ir šiuolaikinių kontracepcijos priemonių uždraudimą, kuris iš esmės taip pat reiškia priverstinį moters sugrįžimą “vyro valdžion”.

Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje akivaizdžiai sumažėjo ikimokyklinių ir užmokyklinių įstaigų, o likusios nevisoms šeimoms tapo ekonomiškai prieinamos. O tai reiškia, kad Lietuvos moterys dėl vaikų priežiūros buvo priverstos palikti darbą arba dėl būtinybės ekonomiškai išlaikyti šeimą palikti vaikusbe daugiau mažiau kvalifikuotos priežiūros, o neretai ir visai be priežiūros.

Priimti nauji socialinio draudimo įstatymai garantavo moterų bedarbystę – darbo gavimo galimybės privataus verslo sektoriuje ryškiai sumažėjo, ypač jos sumažėjo moterims, turinčioms mažamečių vaikų, nes darbdavys nesuinteresuotas mokėti moterims motinoms už įstatymais numatytas socialines garantijas. Pradėjo mažėti darbo vietų skaičius valstybiniame sektoriuje. Dėl to daugelis moterų buvo priverstos dirbti privačiame sektoriuje, net nesudarant darbo sutarčių, atitinkamai, negaunant ir jokių socialinių garantijų.

Lietuvoje aiškiai ėmė reikštis ir konservatyviųjų jėgų suaktyvėjimas, kurio esmę galima būtų apibūdinti kaip judėjimą “prieš pasirinkimą”

(pavyzdžiui, prieš abortus, viešus seksualinių klausimų aptarimus ir kt.).

Lietuvos vyriausybė savo socialinėje politikoje aiškiai pradėjo vadovautis radikaliausia nekonservatorių ideologijos ir praktikos pakraipa.

Lietuvos šeima ėmė netekti netgi buvusių socialinių garantijų, kurias turėjo sovietmečiu. Kartu Lietuvos žmonės “grįžtantys į Europą”, įsisavino ir laisvojo pasaulio vertybes, nuo kurių jie buvo griežtai saugomi sovietiniais metais. Deja, Vakarų vertybės nevisada sutampa su krikščioniška tardicinės šeimos samprata.

4.4 Šeima šiandieninėje Lietuvoje

Dabartinėje industrinėje visuomenėje vyksta labai ryškūs radikalūs šeimos pokyčiai, kurių prasmę išreiškia dvi pagrindinės tendencijos:

įvairios vidinės – struktūrinės ir funkcinės šeimos transformacijos, ir gilūs bei prieštaringi šeimos reikšmės ir vaidmens pokyčiai demokratinės visuomenės gyvensenos kontekstuose: kartų kaitos, sveikatos apsaugos, ugdymo, ekonomikos, socializacijos ir kt. Tuo pačiu šiandien keičiasi šeima, įvairuoja šeimos modeliai, skirtingai reiškiama ir pati šeimos samprata. Paprastati šeimos šiandien skirstomos pagal jų struktūrą, būtent:

nukleari šeima – sutuoktiniai ir vaikai, sutuoktiniai, neturintys vaikų, sutuoktiniai turintys įvaikintus vaikus, netgi sugyventinių pora (turinti ar neturinti vaikų); išplėstinė šeima – kelių (bent trijų) kartų šeima;

nepilna šeima, kai stokoja vieno iš tėvų (vienas iš tėvų miręs, ar iširusi šeima); jau ne tik Vakaruose, bet ir mūsuose esama netradicinių, teisiškai ir socialiai neįteisintų tos pačios lyties porų – šeimų.

Šiuolaikinės Lietuvos šeimos tyrimai. Šiuolaikinės Lietuvos šeimos tyrimuose galima išskirti dvi pagrindines susikertančias kryptis. Pirmoji yra susijusi su kiekybiniu bei kokybiniu kartų atkūrimu, antroji – su nacijos kūrimu ar tautos etniškumo problemomis. Tačiau pagrindinis tyrimo objekto klausimas – kas yra šeima – mažai nagrinėjamas. Pastaruoju metu dažniausiai mokslinėje bei publicistinėje literatūroje minimos “lietuviškos tradicinės” ir “demokratinės” šeimos turinio esmė paprastai neatskleidžiama. Aišku tik tai kad kalbama apie šeimą, pirmiausią suvokiamą kaip sutuoktinių porą su vaikais. Šeimos sąvokų turinio neapibrėžtumas ir dėl to atsirandantis daugiaprasmiškumas atitinka dabartinę Lietuvos socialinę padėtį. Tačiau tai negali patenkinti mokslinio pažinimo ir atitinkamai šeimos sociologinės teorijos raidos reikalavimų.

Laikantis požiūrio, kad sociologinis žinojimas yra šiuolaikinės kultūros dalis, sociologijoje paprastai naudojami du būdai žinojimui nusakyti. Pirmasis pažinimo būdas, traktuoja žinojimą kaip teiginių rinkinį. Šiuo atveju taikomi teiginių pateikimo ir jų pagrįstumo įrodymų samprotavimo metodai. Kitas būdas traktuoja žinojimą kaip subjektyvių socialinių struktūrų rezultatą. Kitaip tariant, socialinė aplinka lemia idėjas ir ideologijas.

Abu pažinimo būdai yra žinomi Lietuvoje ir, ko gero, išskyrus žinojimo sociologijos analizės metodus, kurie neseniai pradėjo skverbtis į šeimyninio gyvenimo tyrimus, plačiai buvo (ar yra) taikomi šeimos studijose.

4.5 Lietuviškos šeimos raidos perspekyvos

Nūdienos lietuvių šeimoje vyksta akivaizdi destabilizacija, kurią lemia visuomenėje vykstantys pokyčiai, kaip socialinė įtampa, ateitie garantijų ir saugumo jausmo praradimas, nacionalinių tradicijų nykimas ir jų vietoje naujų svetimybių veržimasis į mųsū kasdienybę, kurias ypač aktyviai propaguoja masinės komunikacijos priemonės ir, žinoma, išplėstinės šeimos modelio staigus nykimas.

Šeima Lietuvoje veikiausiai yra “nebepajėgi” vėl tapti “lietuviška tradicine šeima”, kadangi Lietuvos visuomenė jau nebėra agrarinė. Jos raida atitinka bendrąsias industrinės ir poindustrinės visuomenės šeimos kitimo tendencijas. Tačiau Lietuvos ir Skandinavijos šeimų devintojo dešimtmečio pabaigos analizė atskleidė “laiko uždelsimą” Lietuvos šeimos raidoje.

Visi dabartinės “normalios” šeimos irimo požymiai – nesantuokinių lytinių santykių bei nėštumo atvejų plitimas, didėjantis skirybų ir nesantuokinių vaikų skaičius, nepilnų šeimų gausėjimas, gimstamumo mažėjimas ir kt., palyginti su kitomis aukštą gyvenimo lygį psiekusiomis šalimis, istorinio laiko požiūriu reiškėsi pavėluotai.

Septintojo dešimtmečio pabaigos Vakarų seksualinė revoliucija pasiekė Lietuvą trisdešimčia metų vėlaiu. Tačiau politinio ir ekonominio gyvenimo liberalizacija darė poveikį ir šeimos institutui; “laiko uždelsimo” trukmė tarp Lietuvos ir Vakarų šalių, bent jau Skandinavijos, pastaruoju metu sparčiai mažėja. Ypač akivaizdus santuokų skaičiaus mažėjimas kartu didėjant nesantuokinių vaikų skaičiui .

taigi nepaisant tradicinio, valstiečių kultūrai būdingo lietuviško konservtyvizmo, totalitarinėje valstybėje socialinės kontrolės sistema išlaikydavo šeimyninio gyvenimo formavimąsi, bent jau jo legalizavimą, kur kas stipriau negu dabartiniu pereinamuoju laikotarpiu.

Kadangi sociologinės teorijos dažniausiai tik vejasi pokyčius, vykstančius socialinėje tikrovėje, tai “laiko uždelsimas” akivaizdus ir

Lietuvoje vyraujančiuose teoriniuose postulatuose. Tačiau laikantis postmodernistinių pažiūrų, neigiančių teorinį totalitarizmą socialiniuose moksluose ir pripažįstančių socialinės minties pliuralizmą, šeimos studijų būklę Lietuvoje galima vertinti labai tolerantiškai. Juo labiau kad pagausėjusi empirinė medžiaga duoda peno samprotavimams – kas gi yra šeima

Lietuvos šeimos tyrinėtojų akimis.

5. Statistinių duomenų apie Lietuvos šeimą analizė

5.1 Santuokos

Lietuva, kaip ir kitos Europos šalys, išgyvena šeimos formavimo krizę. Įregistruotų santuokų kasmet mažėja. Jei 1990 metais buvo įregistruota 36 110 santuokų, tai 2000 metais – tik 16 906 (dvigubai mažiau!). Tūkstančiui gyventojų prieš dešimtmetį jų būdavo užregistruojama

9,8, o pernai – tik 4,6. Rekordiniai šia prasme buvo tolimi 1956-ieji –

10,6.

“Paguodą” teiktų kitų Europos šalių rodikliai, dar mažesni nei

Lietuvoje: Vengrijoje – 4,5, Latvijoje ir Estijoje – 3,9, Austrijoje – 2,7.

Tačiau yra ir šeimą labiau gerbiančių šalių: Suomija – 4,7, Prancūzija –

4,8, Lenkija – 5,7, Italija – 4,8, Danija – 6,7.

5.2 Besituokiančiųjų amžius

Santuokų rodikliai pagal amžiaus grupes per pastarąjį dešimtmetį gerokai pakito. Tiesa, vyrų ir moterų amžiaus skirtumas liko panašus:

moterys tuokiasi vidutiniškai dvejais metais jaunesnės negu vyrai. Tačiau besituokančiųjų asmenų amžius didėja. Jei 1993 metais pirmą kartą besituokiančių vyrų amžius buvo 24, o moterų 22,5 metų, tai 2000 metais atitinkamai 25,5 ir 23,5 metų. Beje, 1970 metais vidutinės lietuvių nuotakos buvo dar vyresnės – 24,1 metų, tačiau 1992 metais jos pajaunėjo iki 22 metų. Apskritai paėmus, lietuvaitės išteka gana jaunos. Užsienyje taip skubančių žymiai mažiau: Vengrijoje vidutinis nuotakų amžius – 24,2

metų, Estijoje – 24,5, Austrijoje – 27, Prancūzijoje – 27, Suomijoje – 27,7

metų. 1999 metais vidutinis besituokinčiųjų amžius Šiaurės, Vakarų ir

Pietų Europos šalyse buvo 28 metai, o Rytų Europoje – 23-24 metai.

2000 metais, palyginus su 1990 metais nepilnamečių (iki 18 m.) merginų susituokė beveik keturis kartus mažiau, o vaikinų net vienuolika kartų mažiau. Sumažėjo ir pilnamečio (20-24 m.) jaunimo vestuvių. 1990 metais tūkstančiui šio amžiaus vyrų teko 125 susituokę, 2000 metais – tik 48, moterų atitinkamai 117 ir 57.

Galima daryti švadą, kad jaunieji “sensta”. Vadinasi, nesusituokusieji iki 25 metų žiedus sumainys greičiausiai kiek vyresni.

5.3 Nesantuokiniai vaikai

Sumažėjus santuokų skaičiui, padidėjo vaikų, gimusių nesantuokoje, skaičius. Iki 1990 metų ne santuokoje gimdavo 6 – 7 proc. vaikų, tačiau

1998 metais jie jau sudarė 18 proc., 1999 metais – 19,8 proc., o tarp gimusių pirmaisiais – 26 proc. Kaip ir anksčiau, dauguma (70 proc.)

nesantuokinių vaikų užregistruojami pagal motinos pareiškimą.

Europoje nesantuokinių vaikų rodiklis gerokai įvairuoja: nuo Italijos

9,2 proc. ir Lenkijos 11,6 proc. iki Danijos 45 proc., Estijos ir Švedijos

55 proc., Islandijos 62 proc.

5.4 Pirmos ir pakartotinės santuokos

Santuokų skaičiaus mažėjimui įtakos turi ir santuokos eiliškumas (pirma ar pakartotinė santuoka). Nuo 1999 metų pirmų santuokų abiems sutuoktiniams Lietuvoje sumažėjo perpus, nuo 26 tūkstančių iki 12

tūkstančių pernai. Panašūs ir pirmos santuokos vienam iš sutuoktinių arba pakartotinės santuokos abiems sutuoktiniams variantų rodikliai. Mažėjant pirmų santuokų, po truputį daugėja pakartotinių. Anaiptol ne visi išsiskyrusieji kuria naują šeimą. 2000 metais išsituokė 10, 9 tūkst. porų, o iš naujo susituokė 4,6 tūkst. išsituokusių porų. Pakartotinai mainančių žiedus skaičius sudaro penktadalį visų besituokiančiųjų.

Pagal suminį pirmos santuokos rodiklį, t.y. pirmų santuokų skaičių tūkstančiui 15-19 metų moterų, Lietuvos rodiklis (0,55) yra Europos šalių viduryje. Gerokai žemesni yra Estijos (0,37) ir Latvijos (0,40) rodikliai.

Tačiau yra ir gerokai aukštesnių: Italijos – 0,62; Lenkijos – 0,63;

Graikijos – 0,71; Portugalijos – 0,83. Suminis pirmosios santuokos rodiklis

0,50 reikštų, kad esant dabartiniam santuokų lygiui , 50 proc. moterų neištekės (bent jau oficialiai).

5.5 Nesantuokinės poros

Santuokų mažėjimo tendencija ir santuokų atidėjimas lemia nesantuokinių porų plitimą. Daugelis Vakarų Europos šalių, o pastaraisiais metais ir Lietuvos gyventojų gyvena poroje nesusituokę. Santuoka dažnai sudaroma tik po pirmojo kūdikio gimimo. Todėl kai kuriose Europos šalyse vidutinis pirmą kartą besituokiančios moters amžius yra didesnis už pirmą kartą gimdžiusios moters amžių, pvz., Austrijoje – 27 ir 26, 3 metų;

Bulgarijoje – 23,5 ir 23; Danijoje – 29,7 ir 27,5; Estijoje – 24,5 ir 23,8.

Lietuvoje šis santykis dar “senoviškas”: lietuvaitės išteka vidutiniškai

23,1metų o gimdo 23,7 metų.

5.6 Ištuokos

Lietuvoje mažėja ne tik santuokų skaičius, bet ir jų stabilumas. 1945

metais šimtui santuokų teko 0,2 ištuokos; 1955 metais – 4,2; 1965 metais –

10,5; 1975 metais – 30,4; 1985 metais – 33,5; 1995 metais – 46,1; 1999

metais – 63,7.

Rekordiniai ištuokų skaičiumi buvo 1991 metai, kai išsituokė net 15

250 porų ( iš 34 241 susituokusių). Tuomet tūkstančiui gyventojų teko 4,1

ištuokos. Šis sprogimas geričiausiai įvyko ne dėl “charakterių nesutapimo”

– tradicinės skyrybų priežasties, bet dėl ekonominių aplinkybių, pvz., butų privatizavimo. Poros, ankstesniais metais ištuoktos teismo arba faktiškai išsituokusios, legalizavo šias ištuokas.

Pastaraisiais metais skyrybų skaičius gana stabilus. Per metus išsituokia apie 11 tūkstančių porų, tūkstančiui gyventojų tenka trys ištuokos. Vis dėlto per 60 ištuokų šimtui santuokų yra labai daug. Įtaka šiam rodikliui daro ir santuokų skaičiaus mažėjimas.

Dažniausiai išsituokia 30-34 metų vyrai, gerokai mažiau – 45-49 metų.

Moterys dažniausiai išsituokia 25-29 metų, o 45-49 metų laikotarpiu skyrybų rodiklis, kaip ir vyrų , reikšmingai sumažėja.

Svarbus ištuokų rodiklis – buvusios santuokos trukmė. Daugiausiai porų išsituokia 4-6 santuokos metais, penktadalis – neišgyvenę 10 metų, 12

proc. – antrąjį bendrojo gyvenimo dešimtmetį, 3 proc. – išgyvenę daugiau kaip 25 metus. 2000 metais vidutinė buvusios santuokos trukmė buvo 12,2

metų.

Pagal ištuokų skaičių, tenkantį tūkstančiui gyventojų – 3,1, Lietuva, deja, – viena pirmaujančių Europoje. Dažniau skiriasi tik Estijoje – 3,2 ir

Baltarusijoje – 4,7. Mažiau skiriasi Latvijoje – 2,5; Lenkijoje – 1,1;

Italijoje – 0,6. Reikia pažymėti, kad dėl plintančių nesantuokinių porų, ištuokų rodikliai ne visada atspindi tikrąją padėtį.

5.7 Nepilnos šeimos

Pagrindinis neigiamas ištuokų padarinys – nepilnos šeimos, nes du trečdaliai išsituokusiųjų turi nepilnamečių vaikų . kasmet be vieno iš tėvų (dažniausiai be tėvo) lieka daugiau kaip 11 tūkstančių vaikų. Per dešimtmetį apie 120 tūkstančių vaikų liko gyventi nepilnose šeimose. Jose vaikai patiria ne tik moralinę skriaudą, nepilnų šeimų paprastai blogesnė ir materialinė padėtis.

Tyrimo rezultatų analizė ir išvados

Apklausa vykdyta anketiniu būdu. Anketoje buvo pateikti 24 klausimai.

Apklausoje dalyvavo 55 respondentai, iš jų 47,3 proc. vyrų ir 52,7 proc.

moterų. Labiau orientavomės į sukūrusius šeimą žmones, tačiau stengėmės apklausti ir įvairaus amžiaus, skirtingos šeimyninės padėties ir lyties atstovus.

Iš visų apklausos dalyvių 49,1 proc. gyvena santuokoje, 18,2 proc. yra išsituokę, 27,3 proc. – nevedę (netekėjusios), 3,6 proc. – našliai, 14,5

proc. gyvena neįregistruotoje santuokoje.

Šeima amžiaus aspektu

Daugumos respondentų nuomone, besituokiančiųjų vyrų amžius turėtų būti ne jaunesni nei 26 metų (taip mano 74,5 proc.). Tačiau dauguma vaikų turinčių vyriškos lyties respondentų, pirmo vaiko yra susilaukę būdami 19 –

24 metų ar dar anksčiau (80 proc.). Besiruošiančioms tekėti moterims, keliami ne tokie aukšti amžiaus reikalavimai. Jos, anot apklaustųjų, gali tekėti nuo 21 metų (taip mano 65,5 proc.). Būdamos panašaus amžiaus vaikų turinčios respondentės yra susilaukusios pirmo vaiko, šiuo aspektu jų amžiaus grupė adekvati vyrams – 19 – 24 metai.

Vaikai šeimoje

Nėštumas, gimdymas ir vaiko priežiūra gali suteikti daug džiaugsmo.

Vaikas yra naujas asmuo namų ūkyje, naujas draugas, kuris reiškia emocijas ir atsako į kitų jausmus. Daugelis suaugusiųjų vertina šias išskirtines vaikų savybes: energingumą, kūrybiškumą, žaismingumą. Vaikai šeimoje susartina tėvus su jaunyste. Dalyvaudami vaiko atradimuose, tėvai vėl atranda save. Kai kam vaikas reiškia tęstinumą: kažkuri tėvo dalis, galbūt šeimos vardas, pergyvens jį patį.

Galima teigti, jog šiuolaikinės lietuviškos šeimos “standartas” yra turėti 2 vaikus. Tyrimo rezultatai tai tik patvirtina daugiau nei 55 proc.

susituokusių respondentų turi po 2 vaikus. Neturintys vaikų taip pat išreiškė norą turėti 2 vaikus. Tačiau tik 15 proc. apklausos dalyvių šeimų visi vaikai planuoti. O juk būtent šeimos planavimas gali padėti sutvirtinti lietuviškos šeimos pagrindus ir pozicijas visuomenėje.

Kas liečia abortus, kaip vieną iš šeimos palnavimo priemonių, tai šiuo atžvilgiu Lietuvos moterys yra kur kas liberalesnės ir turi tvirtesnę nuomonę nei vyrai. Dauguma jų pasisako už abortus (69 proc.), tuo tarpu daugelis vyrų yra prieš (42,3 proc.) arba neturi nuomonės (46,2 proc.) šiuo klausimu. Nieko nuostabaus, juk su abortais tiesiogiai susiduria tik moterys.

Ir apskritai Lietuvoje vyrauja nuomonė, jog pagrindinė atsakomybė už vaikus tenka moteriai. Labai retai sutuoktiniai, yrant šeimai, tą atsakomybę dalijasi po lygiai. Dažniausiai po skyrybų vaikai lieka gyventi su motina, apklausos rezultatai tai tik patvirtina: visų išsiskyrusių respondentų vaikai gyvena su motinomis.

Beveik visi susituokusieji respondentai turi vaikų. Čia galima būtų pastebėti, kad nemažos dalies respondentų pagrindinė vedybų priežastis buvo nėštumas (45 proc.). Lietuvoje šeima be vaikų nėra laikoma pilnaverte. Juk iš tiesų, išgirdę žodį “šeima” mes iš karto galvojame apie tokius šio termino komponentus: vyras, žmona, vaikai. Kol kas Lietuvoje šeimos pagrinde kuriamos su tikslu susilaukti vaikų.

Jei šeima neturi vaikų, pagrindinė to priežastis dažniausiai būna sveikatos problemos. Kai kurios moterys yra bevaikės dėl finansinių sunkumų, vedybinio gyvenimo nestabilumo, daug laiko atimančios karjeros ar jausdamos, kad realybė neatitinka jų pažiūrų į motinystę. Pagerintos apsaugos nuo pastojimo priemonės leidžia moterims atidėti gimdymą, be to, didėja nevaisingų porų skaičius. Todėl sunku nustatyti, kiek porų pačios nusprendžia neturėti vaikų, o kiek jų nori turėti, bet negali.

Kalbant apie daugiavaikes šeimas (3 ir daugiau vaikų), tai jų pastaruoju metu žymiai sumažėjo (10 proc. apklaustų, turinčių vaikų šeimų).

Sunki materialinė padėtis, kontracepcijos įvairovė, kilimo karjeros laiptais, profesinio tobulėjimo svarbos padidėjimas išstumia iš lietuvių šeimų norą turėti daugiau nei 2 vaikus (tik 5,5 proc. respondentų norėtų turėti daugiau nei 2 vaikus). Didžioji dauguma respondentų pasisako už, galima sakyti, standartinę šių laikų Lietuvos šeimą su 2 vaikais (81,8

proc.).

Kas liečia vaikų auklėjimą, tai galima teigti, kad mes žengėme didelį žingsnį į priekį. Auklėjimui daugumoje šeimų šiais laikais ieškoma alternatyvių priemonių “diržui”, “beržinei košei” ir pan.

Vis daugiau vaikų praleidžia kelerius metus namuose, kur nėra vieno iš tėvų, tėvams išsiskyrus ar išsituokus, mirus ar kai motina yra netekėusi.

Santuokos ir ištuokos

Šeimos susidarymo ir iširimo tendencijos atskleidžia šiuolaikinės šeimos, kaip institucijos su daugeliu modelių ir formų, paveikslą.

Iš visų apklaustųjų registruotoje santuokoje gyvena 49,1 proc., išsituokę – 18,2 proc. respondentų.

Kaip jau minėta, dažniausiai, kaip pagrindinė vedybų priežastis, respondentų atsakymuose buvo minimas nėštumas (45 proc.). Nieko nuostabaus, juk Lietuva visai neseniai atgavo nepriklausomybę, kuri įgalino atviriau vertinti intymaus gyvenimo problemas, suteikė pasirinkimo laisvę, skatino kontracepcijos priemonių įvairovės plitimą, o visa tai kartu davė galimybę žymiai efektyviau planuoti nėštumus.

Dažniausia skyrybų priežastis – nesutarimai šeimoje ir jausmų išblėsimas (89 proc.).

Po skyrybų 100 proc. respondentų vaikų yra likę gyventi su motinomis.

O beveik visi išsiskyrę vyrai gyvena neregistruotoje santuokoje su kita moterimi (83,3 proc.) ir neplanuoja artimiausiu metu dar kartą vesti.

Nelabai šviesią ateitį dauguma santuokoje gyvenančių respondentų pranašauja savo santuokai. Jie nėra tikri dėl jos stabilumo (66,7 proc.).

Taigi nepriklausomybės atgavimas, paskatinęs vakarietiškų šeimyninių tendencijų veržimąsi į mūsų šalį davė ir neigiamų pasėkmių. Pasirinkimo laisvės išplitimas kartu paskatino ir santuokinių įžadų vertinimo laisvę.

Tik 9 proc. respondentų mano, kad santuokinių įžadų laikymasis sutuoktiniams yra privalomas.

Apibendrinimas

Šeima yra socilainio gyvenimo centre, naujovės ir socialiniai pasikeitima, liečiantys šeimas, sukelia stiprią reakciją. Daug kas bijo, kad šeima nesugebės prisitaikyti prie pasikeitimo ir kad tradicinės vertybės sugrius, šeimai susidūrus su sunkumais, kuriems ji nėra pasiruošusi. Skyrybų skaičiaus didėjimas, gimimų skaičiaus mažėjimas ir viltis prailginti gyvenimą keičia Lituvos visuomenės šeimos gyvenimą.

Tyrimų rezultatai rodo, jog šiuolaikinė lietuvių šeima išgyvena gan sunkų persiorientavimo laikotarpį. Santuokos, kaip šeimyninio gyvenimo kūrimo pagrindo, reikšmė žymiai sumažėjo. Ir santuokiniai įžadai netenka reikšmingumo šeimyniniame gyvenime. Labai nedidelė dalis respondentų yra pasiryžę gyventi santuokoje iki mirties (21 proc.). Vakarietiškų vertybių veržimąsis į mūsų gyvenimą, pakeitė visuomenės požiūrį į šeimos, kaip socilainio instituto, skatinančio tradicijų ir moralės normų tvirtumo palaikymą, reikšmę.

Prie šios visuomeninės institucijos svarbos nuvertėjimo nemaža dalimi prisideda ir sunki ekonominė padėtis. Tik 6,1 proc. respondentų savo šeimos materialinę padėtį vertina kaip pakankamai gerą ir tik tik 3,6 proc. mano jog mūsų valstybėje šiuo metu yra palanki situacija kurti šeimą. Visi kiti įsitikinę, jog jų šeimos materialinė padėtis yra vidutiniška arba skurdi ir šiais laikais Lietuvoje yra labai nepalankios aplinkybės šeimos kūrimui. Ir nieko nuostabaus, juk valstybės parama šeimoms yra daugių daugiausiai minimali. Visi respondentai, turintys 3 ir daugiau vaikų iš valstybės negauna jokios paramos.

Nors tyrimo rezultatai nėra visiškai tikslūs (per maža tyrimo aibė), tačiau remiantis jais ir visuomenine statistika (15 p.), į probleminį klausimą “ar negriūna Lietuvos šeima?” nebūtų visiškai klaidinga atsakyti “taip”. Žinoma, šiuo atveju šeima labiau vertinama, kaip teisiškai patvirtinta dviejų žmonių sąjunga, turinti arba norinti turėti vaikų. Šiuo požiūriu tyrimo hipotezė (3 p.), jog mažėja santuokų skaičius, daugeja nesantuokinių porų, o tuo pačiu ir nesantuokinių vaikų visiškai pasitvirtina ir panaikina abejones dėl teigiamo atsakymo į minėtą probleminį klausimą, klaidingumą.

Literatūra

1. Lietuvos šeima: mokslinės-praktinės konferencijos medžiaga [Vilnius,

1994 m. spalio 25 – 26 d.]. Vilnius 1995. 276 p.

2. Lapinskas A. Ar negriūna Lietuvos šeima? // Lietuvos aidas. 2001, liep.

17, Nr. 164.

3. Lietuvių šeimos sociologija: raida ir perspektyvos // Filosofija.

Sociologija. ISSN 0235 – 7186. 1998, nr. 2. 96 p.

4. Savukyna V. Lietuviškosios šeimos istorijos trajektorijos // Lietuvos rytas. 1999, rugs. 28.

5. Šeimos vertybių pokyčiai pastaruoju dešimtmečiu // Filosofija.

Sociologija. ISSN 0235 – 7186. 2000, nr. 4.

6. Šleževičius A. Šeima ir valstybė // Socialinis ugdymas: straipsnių rinkinys. Vilnius, 1999. 276 p.

7. Tradicinė šeima – vertybė ar ne?: studentų mokslinė konferencija

[Kaunas, 1998 m. lapkričio 20 d.]. Kaunas, 1999. 64 p. (Vertybės:

konfliktas ar koegzistencija)

8. Vaitkevičius J. Šeima, kaip socialinio tyrimo aspektas // Socialinis ugdymas: straipsnių rinkinys. Vilnius, 1999. 276 p.

9. Žmogus ir visuomenė: straipsnių rinkinys. Vilnius, 1994, Nr. 2. 60 p.

ISSN 1392 – 0766

10. Žvinklienė A. Kodėl kuriamos šeimos /A.Žvinklienė, R.Savulionienė //

Žvigsnis į šeimą: straipsnių rinkinys. Vilnius, 1990. p. 21

11. Žvinklinė A. Šeimos beieškant // Lietuvos mokslas. ISSN 1392 – 4044.

1997, V tomas, 15 knyga., p. 168