Šeimos sociologija

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

PANEVĖŽIO INSTITUTAS

VADYBOS IR ADMINISTRAVIMO FAKULTETAS

Viktorija Valaikytė,

Žilvinas Ratkus

Lietuviškos šeimos sociologija

Kursinis darbas

Darbo vadovė:

dr. Asta Valackienė

Panevėžys, 2001

TURINYS

ĮVADAS 3
1. Šeimos sociologinė charakteristika 4

1.1. Šeimos apibrėžimas 4

1.2. Tradicinės ir šiuolaikinės šeimos skirtumai 4

1.3. Šiuolaikinė šeima 5

1.4. Šeimos funkcijos 5

1.5. Šeimos sampratos įvertinimo požiūriai 6
2. Šeimotyra – sociologijos mokslo sritis 7

2.1. Šeimų tyrimo kriterijai 7
3. Šeimos sociologijos samprata ir raida 9

3.1. Standartinė sociologinė šeimos teorija 9

3.2. Tarybinė šeimos teorija 10

3.3. Šeimos teorijų panašumai ir skirtumai 10
4. Lietuviškos šeimos istorija ir realijos 11

4.1. Lietuvos šeima XIX – XX amžiuje 11

4.2. Lietuvos šeima socializmo laikotarpiu 12

4.3. Lietuvos šeima po nepriklausomybės atkūrimo 12

4.4. Šeima šiandieninėje Lietuvoje 13

4.5. Lietuviškos šeimos raidos perspekyvos 14
5. Statistinių duomenų apie Lietuvos šeimą analizė 15

5.1. Santuokos 15

5.2. Besituokiančiųjų amžius 15

5.3. Nesantuokiniai vaikai 15

5.4. Pirmos ir pakartotinės santuokos 15

5.5. Nesantuokinės poros 16

5.6. Ištuokos 16

5.7. Nepilnos šeimos 16
TYRIMO REZULTATŲ ANALIZĖ IR IŠVADOS 17

Šeima amžiaus aspektu 17

Vaikai šeimoje 18

Santuokos ir ištuokos 20

Apibendrinimas 20
LITERATŪRA 22
PRIEDAI 23

ĮVADAS

Šeima yra maža socialinė grupė (bendrija), kurią sieja giminystės,
tarpusavio priklausomybės, atsakomybės ir globos saitai, patvirtinti
įstatymine ir socialiai pripažinta tvarka. Čia pratęsiama gyvybė, individas
tamap tam tikros socialinės grupės nariu ir socializuojamas gyvenimui už
šios pirminės grupės ribų. Šioje aplinkoje jis užauga, tuokiasi, aaugina
vaikus, joje atsiranda stipriausi prisiririšimai ir vyksta rimčiausi
konfliktai.

Tyrimo problema: Nūdienos lietuvių šeimoje vyksta akivaizdi
destabilizacija, kurią lemia visuomenėje vykstantys pokyčiai, kaip
socialinė įtampa, ateities garantijų ir saugumo jausmo praradimas,
nacionalinių tradicijų nykimas ir jų vietoje naujų svetimybių veržimasis į
mųsū kasdienybę, kurias ypač aktyviai p

propaguoja masinės komunikacijos
priemonės ir, žinoma, išplėstinės šeimos modelio staigus nykimas. Lietuva,
kaip ir kitos Europos šalys, išgyvena šeimos formavimo krizę. Įregistruotų
santuokų kasmet mažėja, didėja vaikų, gimusių nesantuokoje, skaičius.
Mažėja ir santuokų stabilumas. Pagal ištuokų skaičių, tenkantį tūkstančiui
gyventojų, Lietuva, deja, – viena pirmaujančių Europoje.

Tyrimo objektas: šeimos sociologija.

Tyrimo dalykas: šiuolaikinės lietuvišos šeimos sociologinė analizė.

Tyrimo tikslas: išnagrinėti šiuolaikinės ir tradicinės šeimos
skirtumus, suprasti šiuolaikinės šeimos kūrimo, irimo priežastis, žmonių
požiūrį šeimą, išsiaiškinti lietuviškos šeimos raidos tendencijas ir
perspektyvas.

Tyrimo uždaviniai: mokslinės literatūros analizė (4 – 14 p.);

statistinių duomenų analizė (15 – 16 p.);

anketinė apklausa (anketos pavyzdys 1
priede);

anketinių duomenų analizė (17 – 21 p.)

Tyrimo hipotezė: pastaruoju metu sparčiai mažėja santuokų skaičius,
daugėja nesantuokinių porų, o tuo pačiu ir nesantuokinių vaikų.

1. Šeimos sociologinė charakteristika

Šeima yra unikali socialinė institucija yra unikali socialinė
institucija, nes visų pirma čia pratęsiama gyvybė, individas tamap tam
tikros socialinės grupės nariu iir socializuojamas gyvenimui už šios
pirminės grupės ribų. Šioje aplinkoje jis užauga, tuokiasi, augina vaikus,
joje atsiranda stipriausi prisiririšimai ir vyksta rimčiausi konfliktai.
Dauguma žmonių pradeda savo gyvenima šeimoje, pastoviausioje socialinėje
grupėje, kuriai jie vėliau priklausys. Šeima yra socialinio gyvenimo centre
ir sieja individą su mokykla, bažnyčia, ekonomika, tauta.ji perduoda jam
pagrindines normas ir vertybes. Todėl šeima dažnai vadinama svarbiausiu
statybiniu visuomenės bloku.

Šeima sudaro etnoso, tautos, nacionalinės kultūros gyvą branduolį,
kuris funkcionuoja, atsinaujina kasdieninio gyvenimo eigoje. Šeima –
unikalus, specifinis nacionalinės kultūros saugotojas ir jos atnaujintojas,
t.y. specifinis kultūros subjektas.

1.1. Šeimos ap

pibrėžimas

Šeima yra maža socialinė grupė (bendrija), kurią sieja giminystės,
tarpusavio priklausomybės, atsakomybės ir globos saitai, patvirtinti
įstatymine ir socialiai pripažinta tvarka.

Galima daryti prielaidą, kad pagrindinis šiuolaikinės šeimos
apibrėžimo principas gali būti tik dviejų suaugusiųjų susivienijimas. Šiame
vienete autoritariniai ar egalitariniai santykiai tarp jo narių, kurie gali
būti skirtingos ar tos pačios lyties, yra grindžiami vedybiniu arba
nevedybiniu sugyvenimu, kai yra bendras namų ūkis arba jo nėra, yra vaikų
arba jų nėra.

Atitinkamai nepilnos šeimos atžvilgiu pagrindinis apibrėžimo principas
gali būti tik vienetas suaugęs-vaikas su bet kuriuo biologinio ar
socialinio ryšio tipu.

Vadinasi, universalus šeimos apibrėžimo principas gali būti bent
dviejų suaugusiųjų vienetas arba vienetas suaugęs-vaikas, kurių nariai
apibūdina savitarpio ryšius kaip šeimyninius.

A. Charčevo (1979) pasiūlytame šeimos apibrėžime pastebima
struktūrinių funkcionalistų įtaka. Pagal jo apibrėžimą šeima yra kaip “maža
socialinė grupė, istoriškai konkreti sutuoktinių savitarpio santykių,
santykių tarp tėvų ir vaikų sistema, kurios nariai susiję santuokos ar
giminystės ryšiais, buities bendrumu ir bendra moraline atsakomybe bei
socialine būtinybe, kuri sąlygoja visuomenės fizinio ir dvasinio gyventojų
atkūrimo poreikį”. Šiuolaikinė šeima kaip socialinės struktūros dalis yra
apibūdinama kaip “institucinė bendrija, susiklostanti remiantis santuoka ir
iš jos kylančia teisine ir moraline sutuokatinių atsakomybe už vaikų
sveikatą bei jų auklėjimą”.

1.2. Tradicinės ir šiuolaikinės šeimos skirtumai

Šiuolaikinė šeima gerokai skiriasi nuo tradicinės ikiindustrinės
šeimos šiais aspektais:
1. Laisvas partnerio pasirinkimas reiškia, kad individas pasirenka

sutuoktinį nebūtinai pritariant giminei. Kai santuoka buvo pirmiausiai

darbinis ryšys, o tai re

eiškia, kad buvo sprandžiamas produktyvios žemės

bei kito turto paveldėjimo klausimas, šeimos buvo materialiai

suinteresuotos, kada ir su kuo jų jauni nariai susituokas. XI amžiuje

sūnaus ar dukters santuoka ne tokia svarbi kitiems jų šeimos nariams.
2. Šiuolaikinų šeimų skyrybų skaičius didėja bent iš dalies dėl to, kad

poros kartu gyvena daug ilgiau negu anksčiau, kai žmonės tuokėsi vyresni

ir mirdavo jaunesni. Kai santuokos dažnai baigdavosi vieno sutuoktinio

mirtimi ankstyvame brandos amžiuje, nebuvo galimybės tapti

nepatenkintiems šia sąjunga. Be to, romantiškos meilės, kaip

svarbiausios vedybų priežasties, atsiradimas reiškia, kad jei meilė

užgęsta, poroms belieka tik kelios praktinės priežastys, įpareigojančios

tęsti vedybinį gyvenimą.
3. Padidėjęs geografinis mobilumas, kuris susijęs su šiuolaikine

urbanizacija, įtempia, o kartais ir susilpnina giminystės ryšius. Žmonės

mažiau linkę gyventi greta giminių, o tuo pačiu kartoms sunkiau

palaikyti viena kitą.
4. Turbūt pati svarbiausia industrializacijos įtaka – laipsniškas gamybinės

veiklos pašalinimas iš namų ūkio ir namų atskyrimas nuo darbo vietos.

Dėl šio atskyrimo poreikį rūpintis vaikais pajuto kur kas daugiau šeimų.
5. Tuomet, kai vis daugiau žmonių palikdavo namų ūkį ir išeidavo dirbti,

namai tapdavo prieglobsčiu, kur darbininkai sugrįždavo laisvalaikio

veiklai. Moterys tapdavo naujo, privataus pasitraukimo sergėtojomis, o

vieninteliai jų užsiėmimai buvo vaikų priežiūra ir namų ruoša. Iš

pradžių namų, kaip pireglobsčio, idealas buvo įmanomas tik vidurinei

klasei, bet vėliau jis tapo taip pat ir darbininkų klasės bei imigrantų

šeimų idealu.
6. Pasikeitums normoms, kurios reguliuoja moterų gyvenimą, ir tai, k
kad

daugiau moterų pradėjo dirbti, pakito šeimos gyvenimo struktūra. Kai

kuriais atvejais tai yra grįžimas prie ikiindustrinės šeimos modelio,

kai visi namų ūkio nariai dirbdavo. Bet poindustriniame pasaulyje, kur

namai ir darbo vieta yra atskirti, moters tarnyba įgauna naują reikšmę

joms ir jų šeimoms.
7. XVII-XVIII a. juridinės moters teisės buvo ribotos: norėdama sudaryti

sandėrį ar surašyti testamentą, ji privalėjo gauti savo vyro leidimą. Ji

negalėjo balsuoti, užimti tam tikras pareigas ar įsigyti norimą

profesiją bei amatą. Juridine prasme moterys buvo savo vyrų

“kilnojamasis turtas”. Kadangi moterys įgijo pilnas juridines teises ir

šeimos kūrėsi daugiau asmeninio jausmo, o ne materialinės tarpusavio

priklausomybės pagrindu, ryšiai šeimose tapo ne tokie hierarchiški.

Oficialus vyrų ir tėvų autoritetas ne toks didelis kaip anksčiau.

1.3. Šiuolaikinė šeima

Šiuolaikinė šeima atviros visuomenės ir šuoliais besikeičiančio
socialinio gyvenimo sąlygomis tapo atvira ir sudėtinga. Šeimoje susikerta
daugybė šeimos narių asmeninių bei visuomeninių problemų: biologinių,
ekonominių, kultūrinių, politinių, idėjinių-dvesinių, tiesiogiai liečiančių
kiekvieną šeimos narį, grupę, visuomenę, kurioje gyvena šeima. Todėl
dabartiniu metu šeimos problemas tiria ir sprendžia daugelis mokslų:
filosofija, sociologija, etika, psichologija, pedagogika, ekonomika, teisė
ir kt. Tarp šių mokslų svarbią vietą užima ir nauja mokslo šaka – socialinė
pedagogika, ypač sprendžiant vieną iš opiausių visais laikais problemų –
žmogaus socializavimo, jaunosios kartos ugdymo šeimoje bei pačios šeimos
stabilumo, jos narių vidinio susiklausymo, tarpusavio supratimo klausimus.

Išlaikyti žmogui pusiausvyrą šeimoje – būtinas vidinis nusistatymas,
protinga ramybė ir pastovumas, o tai daug priklauso nuo žmogaus
išsilavinimo, išsiauklėjimo, nuo visų šeimos narių tarpusavio supratimo ir
sutarimo: vyro ir žmonos, o ypač tėvų ir vaikų, kurių ir padėtis šeimoje ir
pareigos, ir amžius yra skirtingi. Be to, ir visuomeninio gyvenimo realijos
suvokiamos nevienodai. Tuo tarpu šiandien demokratijos įtakoje kiekvienas
šeimos narys – tėvas – motina, vaikas – jaunuolis – visi yra lygiateisiai
šeimos nariai, piliečiai, besinaudojantys lygiomis teisėmis. Todėl
vienybės, susiklausymo problemos šeimoje sprendimo sėkmė daug kuo priklauso
nio bendro tikslo nusistatymo šeimoje ir jo siekimo visų šeimos narių
pastangomis. Šeimos gyvenimo ir veiklos tikslas neturi disonuoti su
visuomenės tikslais. Šeima vykdydama savo funkcijas, negali atsilikti nuo
laiko dvasios, nuo visuomenės pokyčių, tačiau ir neturi “šoliuoti” su laiko
mada.

1.4. Šeimos funkcijos

Esminės ir specifinės šeimos, kaip visuomenės institucijos, funkcijos
yra šios:

1. Žmonių giminės tęsimo.

2. Šeimos narių gyvenimo organizavimo, tarpusavio paramos ir

kontrolės.

3. Šeimos ūkio tvarkymo (ekonominė).

4. Visuomenės kultūros perdavimo bei jos tęsimo.

5. Psichosocialinė.

6. Jaunosios kartos ugdymo bei socializavimo ir kt.

Socialinis pedagogas, kurio objektas – pedagogiškai, socialiai
paleistas,asocialus, nepilnametis vaikas, betarpiškai susiduria su vaiko
šeima, kurioje augo (ar turėjo augti) vaikas, privalo gerai žinoti šeimos
funkcijas, susipažinti su globotinio šeima, jos padėtimi visuomenėje,
šeimos vidiniu gyvenimu, jos tikslais, šeimos funkcijų sistemos ir šių
funkcijų vykdymo supratimu ir kt. Nemažiau svarbu yra žinoti bendras šeimos
vystymosi tendencijas šiuolaikinėje visuomenėje. Nors kiekviena šeima yra
savitas unikumas, dviejų ar daugiau žmonių originalus kūrinys, tačiau
bendros šeimos gyvenimo tendencijos šalyje, visuomenėje daugiau ar mažiau
vis tiek atsiliepia ir atskirai šeimai, tuo pačiu ir jos nariams.

1.5. Šeimos sampratos įvertinimo požiūriai

Galima išskirti bent keturis požiūrius šeimos bei šeimyninio gyvenimo,
kaip tyrimo objekto, principams pasirinkti.

Pirmiausia tai būtų klasikinis požiūris, nagrinėjantis šeimą kaip
tradicinę grupę – normali šeima – suaugusiųjų pora ir jų vaikai, gyvenantys
tame pačiame namų ūkyje., neatsižvelgiant į šios grupės institucinį
statusą.

Radikalus požiūris siūlo iš viso atsisakyti termino “šeima”, nes jis
yra per daug “konkretus” ar, kitais žodžiais tariant, per daug istoriškai
ir kultūriškai apibrėžtas. Vietoj “šeimos” siūloma vartoti terminą
“pirminiai santykiai”, tai terminas apibrėžiąs visų ryšių įvairovę.

Pozityvistiniu požiūriu terminas “šeima” yra socialinio pasaulio
kasdieninio pažinimo atramos taškas.ši intelektualioji tradicija išsiskyrė
į dvi sroves – kognityvią ir diskursyvią. Pirmoji srovė apibūdina
“normalią” šeimą kaip mentalinį konstruktą, kuris yra “šeimyninės”
ideologijos produktas. Diskursyvioje srovėje laikomasi požiūrio, kad
universali “šeimos” forma neegzistuoja, bet šis terminas vartojamas
ilgalaikiams rimtiems santykiams apibrėžti. Taigi šeimos diskursas gali
būti apibūdinamas kaip prasmių laukas šeimos gyvenimo organizacijos
atžvilgiu.

Struktūralistai siūlo išplėsti šeimos apibrėžimą iki normalios formos
ir mažiausiai iki vienos antrinės transformuotos formos. Taigi socialinės
antropologijos poveikio dėka “šeima” gali būti nagrinėjama kaip grupių
klasė. Tai yra visos grupės, kurios formuojasi iš nuklearinės šeimos,
praplečiant elementarius santykius, būtent santykius tarp sutuoktinių, tarp
tėvų ir vaikų, tarp brolių ir seserų. Paprastesnis požiūris siūlo skirti
šeimą kaip nuklearinės šeimos struktūrą iki skirybų ir binuklearinės
(dviejų namų ūkių) šeimos po skirybų struktūrą.

Apskritai yra siūloma priimti ”įvairovės modelį” nagrinėjant visas
normalios šeimos transformacijas.

2. Šeimotyra – sociologijos mokslo sritis

Šeimos tyrimas vyksta dviem kriptimis: funkcionalizmo ir konflikto
teorijos.

Funkcionalizmo šalininkai tyria šeimą pagal jos funkcijas arba
socialinius poreikius kuriems ji tarnauja. Pastaraisiais 200 metų
pagrindiniai šeimos funkcijų pakeitimai susiję su jos kooperacinio darbo
susivienijimo reikšmės suardymu, o taip pat su šeimos statuso iš tėvų
vaikams perdavimo apribojimu. Tarp kitų šeimos funkcijų verta pabrėžti
vaikų socializaciją, nors į šį procesą įtrauktos ir kitos grupės. Kiek
atsiranda ir vystosi pramoninė bendruomenė bei visuotiniam labui orientota
valstybė, tiek radikaliai kinta šeimos funkcijos dėl jos narių gerovės
aprūpinimo.

Konfliktų teorijos šalininkai laiko svarbiausiu valdžios
pasiskirstymą šeimos viduje. Tyrimai parodo, kad turintys daugiau
materialinių lėšų šeimos nariai turi daugiau valdžios. Markso ir Engelso
nuomone, pramoninė revoliucija pavertė šeimą piniginių santykių visuma.
Atitinkamai šiuolaikiniam šios koncepcijos variantui, šeima yra vieta, kus
vyksta ekonominė gamyba ir materialinių lėšu persiskirstymas; kartu su tuo
kila konfliktas tarp kiekvieno šeimos nario ir kitų narių bei visos
bendruomenės interesais.

2.1. Šeimų tyrimo kriterijai

Sociologai ir antropologai lygina šeimos struktūrą skirtingose
bendruomenėse pagal 6 parametrus: šeimos formą, santuokos formą, valdžios
pasiskirstymą, partnerio pasirinkimą, gyvenamąją vietą bei turto
paveldėjimo kilmę ir būdą.

Šeimos forma. Giminingumas reiškia socialinių santykių pagrįstų tam
tikrais faktoriais vienovė. Tokie santykiai apima biologinius ryšius,
santuoką ir teisės normas, taisykles dėl įvaikinimo, globos ir t.t.
Bendroje giminystės ryšių sistemoje yra 2 pagrindiniai šeimos struktūros
būdai:

1. Branduolinio (nuklearinio) būdo šeima susidaro iš suaugusių tėvų ir

nuo jų priklausančių vaikų.

2. Išplėsta šeima, skirtingai nuo pirmo atvėjo, apima branduolinę

šeimą bei daugybę giminaičių, pavyzdžiui senelį ir senelę, anūkus,

dėdę ir tetą, pusbrolius ir pusseseres.

Santuokos forma. Tarp Airijos valstiečių, Trobriandų salų gyventojų
ir Izraelio kibucų narių gyvavo vienintelė pagrindinė santuokos forma. Tai
monogamija – vieno vyro ir vienos moters santuoka. Tačiau yra duomenų apie
kai kurias kitas formas:

Poligamija vadinasi vieno asmens su keletu asmenų santuoka. Vieno
vyro su keletu moterų santuoka vadinasi poliginija; vienos moters su keletu
vyrų santuoka – poliandrija.

Daugumoje bendruomenių teikiama pirminybė poliginijai (vieno vyro su
keletu moterų santuokai). Tačiau, kadangi daugelyje bendruomenių vyrų ir
moterų pasiskirstymas sudaro apytikrai 1:1, poliginija nebūna plačiai
pritaikoma net tose bendruomenėse, kur ji yra labiau norėtina (pvz.,
musulmonų šalyse). Kitaip nevedusių vyrų skaičius žymiai viršytų turinčių
keletą žmonų vyrų skaičių.

Kokie veiksniai sąlygoja vienos, o ne kitos santuokos formos
pirminybę? Kai kurie mokslininkai pabrėžia ekonominių veiksnių reikšmę tam
tikrose bendruomenėse. Pavyzdžiui, Tibete šeimai priklausantį sklypą
paveldi kartu visi sūnūs. Tas sklypas nedalinamas į atskiras dalis, kurios
būtų permažos kiekvieno brolio šeimai prasimaitinti. Todėl broliai kartu
vartoja tą sklypą ir turi vieną bendrą žmoną.

Be ekonominių, svarbų vaidmenį turi ir kiti veiksniai.
Pavyzdžiui, poliginija būna naudinga moterims bendruomenėse kur daug vyrų
žūsta karuose.

Valdžios tipai. Daugelis šeimos sistemų, kai išplėstos šeimos
laikomos norma, būna patriarchalinės. Šis žodis reiškia tėvo valdžią
šeimoje. Ši valdžios rūšis yra paplitusi, o dažnai ir įteisinta Tailande,
Japonijoje, Vokietijoje, Irane, Brazilijoje ir kitose šalyse.

Matriarchalinėse šeimos sistemose valdžia priklauso žmonai ir
motinai. Tokios sistemos yra retos.

Pastaraisiais metais Europos ir Amerikos šalyse įvyko perėjimas nuo
patriarchalinės prie lygiateisiškos (egalitarinės) šeimos sistemos. Tai
sąlygojama dirbančių moterų skaičiaus pagausėjimu dagumoje šalių su gerai
išvystytą pramonę. Tokioje sitemoje įtaka ir valdžia šeimoje pasiskirstama
tarp vyro ir žmonos maždaug po lygiai.

Partnerio pasirinkimas. Taisyklės, reguliojančios snatuokas už tam
tikrų burių ribas (pvz.., šeima arba padermė), vadinasi egzogamijos
taisyklėmis. Kartu su jeis yra endogamijos taisyklės, aprašančios santuokas
tam tikrų burių ribose. Endogamija būdinga Indijos kastų bendruomenei. Mūsų
bendruomenėje endogamijos žymiauias dėsnis yra kraujomaišos (incesto)
draudimas, kai neimanoma santuoka arba intymūs ryšiai tarp artimųjų
giminaičių.

Gyvenamosios vietos pasirinkimas. JAV jaunavedžiai verčiau pasirenka
neolokalinę gyvenvietę – tai reiškia jog jie gyvena atskirai nuo tėvų.
Bendruomenėse kur normalu yra patrilokalinė gyvenvietė, ištekėjusi moteris
palieka savo šeimą ir gyvena su vyro šeima arba netoliese jo tėvų namų.
Bendruomenėse, kur normalu yra matrilokalinė gyvenvietė, jaunavedžiai turi
gyventi kartu su žmonos tėvais arba netoliese jų.

Kilmė ir turto paveldėjimas. Kilmės nustatymas ir turto paveldėjimas
gali vykti 3 būdais. Labiausiai paplitusi giminystė pagal vyriškosios
lyties liniją, kai pagrindiniai giminystės ryšiai nustatomi tarp tėvo,
sūnaus ir anūko. Kai kuriais atvėjais gyminystė nustatoma pagal moteriškos
lyties liniją. Tai kilmės nustatymas iš žmonos pusės. Motinos turtą paveldi
dukra, o jauną šeimą remia žmonos brolis.

Mūsų bendruomenėje paplitusi abipusiškos giminystės pagrįsta šeimos
sistema. Ji yra paplitusi 40% pasaulio kultūrų. Tokiose sistemose
giminystės nustatymo atvėjais lygiai atsižvelgiama į giminaičius iš tėvo
ir motinos pusės.

3. Šeimos sociologijos samprata ir raida

Šeimos sociologija – pripažinta sociologijos mokslo šaka, tirianti
šeimos susiformavimą, vystymasi ir funkcijas, sutuoktinių šeiminius ryšius
konkrečiomis socialinėmis ekonominėmis ir kultūrinėmis sąlygomis. Su
sociologija siejamos visuomenė viltys: tokių tyrimų pagrindu gali būti
parengta šeimos politika, nurodyti būdai, kaip artimoji aplinka gali
atsigauti ir, svarbiausia, sėkmingai atlikti jai patikėtas bei pačios
prisiimtas funkcijas, ypač reprodukcijos, relaksacijos, ugdymo ir
socializacijos

Šiuolaikinės šeimos sociologijos pagrindai buvo padėti Jungtinėse
Amerikos Valstijose. Idėja, žinoma kaip pozityvizmas, skelbė mokslinių
procedūrų kūrimą, kurias atliekant bus galima kontroliuoti ir gerinti
šeimos santykius. Pozityvizmas pretendavo būti nepriklausoma nuo
vertinamųjų nuomonių šeimos mokslo srovė.

Šeštajame dešimtmetyje sociologinėje analizėje vyravo nuklearinė
šeima. Šis sociologinės analizės tipas daugiausia buvo plėtojamas tokių
teoretikų, kaip Talcottas Parsonsas ir Williamas J. Coodas Jungtinėse
Amerikos Valstijose. Jie sukūrė sociologinio lavinimo modelius, kuriais
vadovaujamasi iki šiol. Jų įtaka sociologijos raidai ir tarptautinis
pripažinimas leidžia šį amerikietiško pažinimo būdą pavadinti standartine
sociologine teorija.

3.1. Standartinė sociologinė šeimos teorija

Standartinės sociologinės teorijos požiūriu šeima yra kultūriškai
universali. Šis požiūris grindžiamas prielaida, kad bet kurios visuomenės
kultūroje glūdi normatyvinis lūkestis, jog kiekvienas psichiškai ir
fiziškai subrendęs visuomenės narys turi sukurti santuoką ir joje
susilaikti vaikų. Šioje teorijoje tikimasi, kad šeima yra jungiamoji
grandis tarp individo ir visuomenės. Vadinasi, šeima turi atitikti individo
poreikius tapti asmenybe, taip pat laiduoti asmenybės fizinį bei emocinį
vientisumą.

Ankstyvoji ir labai įtakinga standartinės sociologinės teorijos
versija buvo struktūrinis funkcionalizmas. Jo atstovai teigė, kad bet kuri
socialinė institucija turi laiduoti gerovę ne tik individams, bet ir
visuomenei, nuo kurios tie individai priklauso. Todėl šeimos atliekamos
funkcijos šeimos nariams ir visuomenei yra esminės. Standartinė sociologinė
teorija buvo kritikuojama iš visų pusių pirmiausiai dėl dėmesio stokos
realiai šeimyninio gyvenimo įvairovei, pvz., nepilnų šeimų skaičiaus
didėjimui. Taip pat už perdėtą bei supaprastintą požiūrį į santuokinę
sąveiką bendrai ir į moters paskirtį atskirai.

T. Parsonso šeimos tipas. Vyraujantis šeimos tipas yra socialinės
evoliucijos rezultatas. Dabartinėje visuomenėje jis kartais apibūdinamas
kaip “suvestinė” šeima, nes šis vienetas yra grindžiamas santuokiniais
ryšiais, arba kaip nuklearinė šeima, nes tai yra maža socialinė grupė. T.
Parsonso (1955) nuomone, suvestinėje šeimoje ryšys tarp vyro ir žmonos
šeimyniniuose santykiuose yra centrinis. Jis įrodinėjo, kad nuklearinės
šeimos namų ūkis atlieka dvui pagrindines funkcijas šiuolaikinėje
industrinėje visuomenėje. Tai vaikų socializacija ir suaugusiųjų “asmenybės
stabilizacija” ar “įtampos valdymas”. Pažymėdamas specifinę ryšio tarp
motinos ir vaiko prigimtį, T. Parsonsas pabrėžia unikalią moters atsakomybę
gimdant ir prižiūrint vaikus.

Susidomėjimas standartine sociologine teorija, ypač T. Parsonso forma,
staiga atslūgo septintojo dešimtmečio pabaigoje. Mažiausią nacionalinį ir
internacionalinį prestižą ji turėjo devintojo dešimtmečio pradžioje.

Tačiau T. Parsonso šeimos tipas šiuo metu dažniausiai apibūdinamas
kaip tradicinė šeima. Šis “tradicinės” ar “normalios” šeimos modelis gali
būti ir yra atskaitos taškas apibūdinti kitiems šiuolaikinio šeimos
gyvenimo modeliams, dažniausiai juos pavadinant netradicinėmis ar
alternatyviomis šeimomis.

3.2. Tarybinė šeimos teorija

Apskritai šeimos pozicija marksizmo teorijoje yra gynčitina.
Marksistinis požiūris į šeimą iki šiol grindžiamas F. Engelso straipsniu
“Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė”, beje, pagrįstu įtartina
L.H. Morgano evoliucionistine antropologija.

F. Engelsas prilygindavo, jo žodžiais tariant, individualią šeimą
patriarchalinei monogamijai. Toks santu(okos tipas kuria šeimą kaip mažą
grupę (nuklearinę šeimą) ir išskiria ją į atskirą namų ūkį. F. Engelsas
įrodinėjo, kad šis struktūrinis atsiskyrimas buvo sukurtas vyrų vyrams. Šio
išskyrimo tikslas buvo tokios žmonų “privačios paslaugos” vyrams
garantavimas kaip vaikų gimdymas ir auklėjimas bei namų tvarkymas. Moters
paslaugų privatizavimas įsigalėdavo apribojus ir uždraudus joms dalyvauti
“visuomeninėje gamyboje” už namų ribų. Tokią padėtį F. Engelsas vadino
žmonos “namų vergija”. Be to, šiame rašinyje proletarinė santuoka yra
supriešinama buržuazinei. Proletarinėje santuokoje vyras ir žmona pasiekia
santykių lygiateisiškumą ir “tikrą lytinę meilę”, nes abu dalyvauja darbo
rinkoje. Buržuazinė santuoka, kurios esmė yra nuosavybės kaupimas ir
perdavimas teisėtiems įpėdiniams, yra aprašoma kaip tam tikra prostitucijos
forma, nes šeimyninių santykių hierarchiją lemia ekonominė vyro ir žmonos
neligybė.

“Komunistų partijos manifestas” ragino panaikinti šeimą, tačiau
ilgainiui tai tapo suprantama kaip buržuazinės šeimos panaikinimas
palaiminant proletarinę, socialistinę šeimą. Iš esmės socialistinė šeimos
sąvoka numatydavo heteroseksualinę serijinę monogamiją.

Nepaisant marksistinio požiūrio į šeimą visapusiškos kritikos, jis
lieka unikalus materializmo laimėjimas mėginant paaiškinti šeimos formų
įvairovę, būdingą įvairioms klasėms, etninėms grupėms ir pan.

3.3. Šeimos teorijų panašumai ir skirtumai

Ir standartinė sociologinė šeimos teorija, ir tarybinė šeimos teorija
šeimą traktuoja kaip universalų reiškinį, kaip jungiamąją grandį tarp
individo ir visuomenės ir pripažįsta šeimos raidos priklausomybę nuo
socialinio gyvenimo pokyčių. Abi teorijos tvirtina būtinumą kurti santuoką
ir šeimoje turėti vaikų. Pagrindiniu ideologiniu skirtumu tarp dviejų
“idealių” šeimos tipų galima laikyti tai, kad hierarchinė struktūra
tradicinėje (Vakarų) šeimoje pakeista egalitarine struktūra socialistinėje
šeimoje.

4. Lietuviškos šeimos istorija ir realijos

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (1992 m.) 38 str. skelbiama: “Šeima
yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė globoja šeimą, motinystę,
tėvystę ir vaikystę <.>. Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais
žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti .”
Taigi, valstybė skiria ypatingą dėmesį šeimai, kaip visuomenės ir valstybės
pagrindui. Ir taip buvo visais laikais. Tačiau įvairiais laikais būdavo
skirtingos šeimos, nevienoda jų samprata.

4.1. Lietuvos šeima XIX – XX amžiuje

Ne vienas šiandienos moralizuotojas, baisėdamasis “palaidu” jaunimo
gyvenimo būdu, dideliu skyrybų skaičiumi ir visokiomis kitomis nuodėmėmis,
kaip priešpriešą iškelia “idealius”, kone biblinį rojų primenančius mūsų
senelių laikus, tarsi jie saugojo ir puoselėjo krikščioniškas vertybes
šeimoje.

Senais laikais visi buvo moralūs ir dori, tik naujieji laikai ir
barbariška Rytų (o dabar ir Vakarų) įtaka subjaurojo lietuvio moralinį
veidą. Deja, tokie teiginiai, švelniai tariant, neatitinka tikrovės.

Pirmiausia būtų klaidinga teigti, kad vienas pagrindinių šeimos
sudarymo motyvų būtų buvusi meilė šiandienos supratimu. Meilę XIX a. antros
pusės – XX a. pradžios šeimoje galima tapatinti su pastangomis taikiai
sugyventi.

Vedybos su lygiavertės socialinės ir materialinės grupės partneriu,
panašūs sutuoktinių buities, kasdienybės įpročiai, be abejonės niveliavo
daugelį šeimyninių nesklandumų. Kitaip tariant, lietuvis ūkininkas buvo
įsitikinęs, kad jis ir jo vaikai taps laimingi, jei išsaugos tradicinės
šeimos gyvenimiškas orientacijas. Gyventi pagal senelių papročius
nustumiant ir užmirštant savo norus, buvo idealas. Būtent todėl vedybų
partneriu būdavo pasirenkamas tas, kuris atitiko socialinį statusą. Tad
vedybos garantuodvo ūkio ir ekonominį stabilumą.

Deja, ne visada mūsų protėviams pasisekdavo pasiekti tokį idealą. Vyro
ir žmonos santykiai būdavo anaiptol ne geriausi. Nereti būdavo smurto
atvejai. Be abejonės tokie santykiai buvo viena pagrindinių priežasčių,
kodėl būdavo nutraukiama santuoka. Aišku oficialus skyrybų skaičius buvo
labai mažas (1863 – 1904 m. 89 Kauno gubernijos katalikai kreipėsi dėl
santuokos anuliavimo, tik 12 prašymų buvo patenkinta), kadangi Katalikų
bažnyčios kanonų teisės kodeksas nenumatė teisėtai suderytos santuokos
panaikinimo (tiesa buvo kelios išlygos: neteisėtas santuojos sudarymas,
kataliko santuoka su nekrikščioniu, įstojimas į vienuolyną ir pan.). Todėl
šis klausimas būdavo sprandžiams radikaliai: populiariausias būdas
nutraukti įkyrėjusią santuoką buvo pabėgimas. Vieną dieną vyras arba žmona
išeidavo iš namų ir niekuomet negrįždavo. Vėliau jie sukurdavo naujas
šeimas.

Didelis skaičius tokių neįteisintų santuokų paaiškina gana nemenka
nesantuokinių vaikų procentą. Štai 1863 – 1904 m. katalikų nesantuokinių
naujagimių skaičiaus metinis vidurkis Kauno gubernijoje siekė 1946. Tai
tūkstančiui katalikų tekdavo 5,6 nesantuokinių naujagimių.

Tuo laikotarpiu vyravo dar vienas įdomus aspektas – tai nevbedusių
žmonių padėtis kaimo bendruomenėje. Vakaruose XIX amžiuje buvo gana didelė
dalis žmonių, kurie niekuomet nevedė (15 – 20 proc.), o Pabaltijo kraštuose
šis skaičius siekė tik keletą procentų. Kitaip ir negalėjo būti, nes
nevedęs žmogus buvo atstumiamas kaimo bendruomenės, jis nebuvo
toleruojamas, likdavo gyventi skurde ir varge. Pripažindama tik šeimyninius
santykius, viešoji nuomonė buvo labai žiauri visiems tiems, kurie
nesugebėdavo sukurti šeimos.

Tokia tradicinė šeima XIX amžiaus pabaigoje sulaukė kritikos.
Susiformavusio inteligentijos sluoksnio jau nebepatenkino tradicinės
lietuvių šeimos vertybės. Vienas svarbiausių trūkumų buvo nurodomas
tautiškumo trūkumas, moterų neišsilavinimas.

4.2. Lietuvos šeima socializmo laikotarpiu

Lietuva, kelis dešimtmečius Sovietų Sąjungos sudėtyje, priklausė
socialistiniam pasauliui ir išpažindavo socialistines vertybes. Kadangi
Lietuvos šeimos nepatyrė socialinių eksperimentų, atliktų šeimyninių
santykių srityje Sovietų Sąjungoje po Spalio revoliucijos, galima teigti,
kad socialistinės šeimos vertybės Lietuvoje, nepaosant ekonominio šeimos
gerbūvio pagrindo – privačios nuosvybės panaikinimo, moterų lygiateisiškumo
ir t.t., pasižymėjo griežtu konservatizmu ir iš esmės laikėsi dorovinių
krikščioniškos šeimos tradicijų.

Aštuntojo dešimtmečio socialistinės šeimos ideologijos ir politikos
tikslai nacionalinėse TSRS respublikose buvo suvokiami kaip vieni iš
tautinio atgimimo tikslų, tuo labiau, kad devintojo dešimtmečio vidurio
“perestroika” viešai atskleidė visas ištekėjusios ir dirbančios motinos
realijas, pagal bolčevikų modelį priverstos plėšytis tarp šeimos ir
tarnybinių pareigų. Socialistinė gyvensena Tarybų Sąjungoje sukūrė visas
prielaidas vyro, kaip savaime suprantamos vertybės, suvokimui. Taip vyras
pasitraukė nuo pagrindinio šeimos gerovės aprūpintojo vaidmens, bet
neįsitraukė į vaikų auklėjimą bei namų buitinių reikalų tvarkymą. Neretai,
net esnt vyrui šeimoje, moteris tapdavo atsakinga ne tik už vaikų priežiūrą
ir auklėjimą, bet ir už namų gerovę. Tokia socialistinės šeimos tikrovė
skatino atsirasti ir palikyti “tradicinės” šeimos mitą.

Nors ir veikė teisinis leidimas nutarukinėti santuokas,
nepageidautiną nėštumą, visgi tai nebuvo toleruojama visuomenėje. Tai
atspindi viešosios nuomonės tyrimai. Kartu sociologiniai tyrimai ir
statistika rodė visus šiandieninės tradicinės šeimos dezintegracijos
požymius – priešvedybinių lytinių santykių bei ikisantuokinio nėštumo
praktikos plitimą, didėjantį skyrybų ir nesantuokinių vaikų skaičių,
nepilnų šeimų gausėjimą, gimstamumo mažėjimą ir kt. Todėl sunku pasakyti ar
lietuvių konservatyvios pažiūros į šeimą buvo ir lieka vidiniu
įsitikinimu, ar tai tik vidinės cenzūros bei sudvejintos moralės atspindys.

Visgi tradicinė patriarchalinė šeimos ideologija ir šiandien tebėra
vyraujanti ir savo pozicijas stiprinanti ideologija (tai patvirtina
viešosios nuomonės tyrimai). Tačiau šiuolaikinė pliuralistinė visuomenė
toleruoja gan didelį pasirenkamų vertybių spektrą, pasireiškiantį gyvenimo
būdo įvairovėje.

Vadovaujantis tradicinės šeimos samprata, šeimyninio gyvenimo būdų
įvairovė visgi buvo vertinama kaip šeimos irimo apraiška. Remdamasi
nuostata, kad tik stipri šeima yra stiprios visuomenės pagrindas,
socialistinė valstybė per paskutinį gyvavimo dešimtmetįpradėjo aktyviai
kurti socialinę politiką šeimai remti. Iš esmės sovietinė socialinė
politika buvo palanki šeimai ir moteriai, ir teise prižiūrėti vaiką bent
iki vienerių metų namuose buvo plačiai naudojamasi. Vienok ši politika
turėjo trūkumų, tarp kurių išskirtini nelankstus jos taikymas ir vietinis
administracinis nevykdymas. Neretai tik nuo administracijos malonės
priklausė galimybės suteikimas moteriai motinai dirbti pagal vadinamą
slenkantį grafiką, nepilną darbo dieną ar savaitę, pernelyg griežtos buvo
ikimokyklinių įstaigų vaikų lankymo taisyklės. Nors valstybės materialinė
parama nebuvo itin dosni, bet jos beveik užteko kai kurioms šeimos
išlaidoms, susijusioms su vaiko priežiūra padengti ir neatsidurti už skurdo
ribos.

4.3. Lietuvos šeima po nepriklausomybės atkūrimo

Politinių permainų metu socializmas buvo apkaltinamas lietuviškos
šeimos irimu, ypač kliuvo tautiškai mišrioms šeimoms, kurios deformavo
vaikų tautinės savimonės formąvimasi. Kliuvo sovietiniai socialinei
politikai, kuri skatino “kolektyvinio žmogaus”, o ne asmenybės ugdymą.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir atsisakius sovietinės
ideologijos, šeimos ideologijoje taip pat pradėta vadovautis tradicinės
šeimos samprata. Čia pabrėžiama šeimos tautinio tapatumo išlaikymo
būtinybė. Bene svarbiausia lietuviškos šeimos atgimimo puoselėtoja tapo
Lietuvos katalikų bažnyčia. Bet bažnyčia gali puoselėti tik dorovinį šeimos
gerbūvį, o ekonominis gerbūvis priklauso nuo valstybinės socialinės
ekonominės politikos.

Suirus Sovietų Sąjungai, Lietuvos ekonominė politika pradėjo
orientuotis į Vakarų pasaulį, t.y. į laisvąją rinką su visais jos
ekonominiais privalumais ir trūkumais. Vyriausybinėje socialinėje
politikoje pradėjo ryškėti nekonservatorių praktikos tendencijos, kurios
Vakaruose ryškiausiai reiškiamos naujųjų dešiniųjų socialinėje
filosofijoje – liberalioje ekonominėjepolitikoje, palaikančioje
konservatyvios šeimos ideologiją. Skirdami šeimai ypatingą dėmesį, naujieji
dešinieji griežtai pasisako prieš moterų, ypač ištekėjusių, padėties bei
vaidmens visuomenėje pasikeitimus ir ragina jos grįžimą į šeimą, mažinant
valstybės ekonominės paramos programas. Kitas mėgstamiausias
nekonservatorių užsiėmimas – kovoti už abortų ir šiuolaikinių
kontracepcijos priemonių uždraudimą, kuris iš esmės taip pat reiškia
priverstinį moters sugrįžimą “vyro valdžion”.

Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje akivaizdžiai sumažėjo
ikimokyklinių ir užmokyklinių įstaigų, o likusios nevisoms šeimoms tapo
ekonomiškai prieinamos. O tai reiškia, kad Lietuvos moterys dėl vaikų
priežiūros buvo priverstos palikti darbą arba dėl būtinybės ekonomiškai
išlaikyti šeimą palikti vaikusbe daugiau mažiau kvalifikuotos priežiūros, o
neretai ir visai be priežiūros.

Priimti nauji socialinio draudimo įstatymai garantavo moterų
bedarbystę – darbo gavimo galimybės privataus verslo sektoriuje ryškiai
sumažėjo, ypač jos sumažėjo moterims, turinčioms mažamečių vaikų, nes
darbdavys nesuinteresuotas mokėti moterims motinoms už įstatymais numatytas
socialines garantijas. Pradėjo mažėti darbo vietų skaičius valstybiniame
sektoriuje. Dėl to daugelis moterų buvo priverstos dirbti privačiame
sektoriuje, net nesudarant darbo sutarčių, atitinkamai, negaunant ir jokių
socialinių garantijų.

Lietuvoje aiškiai ėmė reikštis ir konservatyviųjų jėgų suaktyvėjimas,
kurio esmę galima būtų apibūdinti kaip judėjimą “prieš pasirinkimą”
(pavyzdžiui, prieš abortus, viešus seksualinių klausimų aptarimus ir kt.).

Lietuvos vyriausybė savo socialinėje politikoje aiškiai pradėjo
vadovautis radikaliausia nekonservatorių ideologijos ir praktikos pakraipa.
Lietuvos šeima ėmė netekti netgi buvusių socialinių garantijų, kurias
turėjo sovietmečiu. Kartu Lietuvos žmonės “grįžtantys į Europą”, įsisavino
ir laisvojo pasaulio vertybes, nuo kurių jie buvo griežtai saugomi
sovietiniais metais. Deja, Vakarų vertybės nevisada sutampa su
krikščioniška tardicinės šeimos samprata.

4.4. Šeima šiandieninėje Lietuvoje

Dabartinėje industrinėje visuomenėje vyksta labai ryškūs radikalūs
šeimos pokyčiai, kurių prasmę išreiškia dvi pagrindinės tendencijos:
įvairios vidinės – struktūrinės ir funkcinės šeimos transformacijos, ir
gilūs bei prieštaringi šeimos reikšmės ir vaidmens pokyčiai demokratinės
visuomenės gyvensenos kontekstuose: kartų kaitos, sveikatos apsaugos,
ugdymo, ekonomikos, socializacijos ir kt. Tuo pačiu šiandien keičiasi
šeima, įvairuoja šeimos modeliai, skirtingai reiškiama ir pati šeimos
samprata. Paprastati šeimos šiandien skirstomos pagal jų struktūrą, būtent:
nukleari šeima – sutuoktiniai ir vaikai, sutuoktiniai, neturintys vaikų,
sutuoktiniai turintys įvaikintus vaikus, netgi sugyventinių pora (turinti
ar neturinti vaikų); išplėstinė šeima – kelių (bent trijų) kartų šeima;
nepilna šeima, kai stokoja vieno iš tėvų (vienas iš tėvų miręs, ar iširusi
šeima); jau ne tik Vakaruose, bet ir mūsuose esama netradicinių, teisiškai
ir socialiai neįteisintų tos pačios lyties porų – šeimų.

Šiuolaikinės Lietuvos šeimos tyrimai. Šiuolaikinės Lietuvos šeimos
tyrimuose galima išskirti dvi pagrindines susikertančias kryptis. Pirmoji
yra susijusi su kiekybiniu bei kokybiniu kartų atkūrimu, antroji – su
nacijos kūrimu ar tautos etniškumo problemomis. Tačiau pagrindinis tyrimo
objekto klausimas – kas yra šeima – mažai nagrinėjamas. Pastaruoju metu
dažniausiai mokslinėje bei publicistinėje literatūroje minimos “lietuviškos
tradicinės” ir “demokratinės” šeimos turinio esmė paprastai
neatskleidžiama. Aišku tik tai kad kalbama apie šeimą, pirmiausią suvokiamą
kaip sutuoktinių porą su vaikais. Šeimos sąvokų turinio neapibrėžtumas ir
dėl to atsirandantis daugiaprasmiškumas atitinka dabartinę Lietuvos
socialinę padėtį. Tačiau tai negali patenkinti mokslinio pažinimo ir
atitinkamai šeimos sociologinės teorijos raidos reikalavimų.

Laikantis požiūrio, kad sociologinis žinojimas yra šiuolaikinės
kultūros dalis, sociologijoje paprastai naudojami du būdai žinojimui
nusakyti. Pirmasis pažinimo būdas, traktuoja žinojimą kaip teiginių
rinkinį. Šiuo atveju taikomi teiginių pateikimo ir jų pagrįstumo įrodymų
samprotavimo metodai. Kitas būdas traktuoja žinojimą kaip subjektyvių
socialinių struktūrų rezultatą. Kitaip tariant, socialinė aplinka lemia
idėjas ir ideologijas.

Abu pažinimo būdai yra žinomi Lietuvoje ir, ko gero, išskyrus
žinojimo sociologijos analizės metodus, kurie neseniai pradėjo skverbtis į
šeimyninio gyvenimo tyrimus, plačiai buvo (ar yra) taikomi šeimos
studijose.

4.5. Lietuviškos šeimos raidos perspekyvos

Nūdienos lietuvių šeimoje vyksta akivaizdi destabilizacija, kurią
lemia visuomenėje vykstantys pokyčiai, kaip socialinė įtampa, ateitie
garantijų ir saugumo jausmo praradimas, nacionalinių tradicijų nykimas ir
jų vietoje naujų svetimybių veržimasis į mųsū kasdienybę, kurias ypač
aktyviai propaguoja masinės komunikacijos priemonės ir, žinoma, išplėstinės
šeimos modelio staigus nykimas.

Šeima Lietuvoje veikiausiai yra “nebepajėgi” vėl tapti “lietuviška
tradicine šeima”, kadangi Lietuvos visuomenė jau nebėra agrarinė. Jos raida
atitinka bendrąsias industrinės ir poindustrinės visuomenės šeimos kitimo
tendencijas. Tačiau Lietuvos ir Skandinavijos šeimų devintojo dešimtmečio
pabaigos analizė atskleidė “laiko uždelsimą” Lietuvos šeimos raidoje. Visi
dabartinės “normalios” šeimos irimo požymiai – nesantuokinių lytinių
santykių bei nėštumo atvejų plitimas, didėjantis skirybų ir nesantuokinių
vaikų skaičius, nepilnų šeimų gausėjimas, gimstamumo mažėjimas ir kt.,
palyginti su kitomis aukštą gyvenimo lygį psiekusiomis šalimis, istorinio
laiko požiūriu reiškėsi pavėluotai. Septintojo dešimtmečio pabaigos Vakarų
seksualinė revoliucija pasiekė Lietuvą trisdešimčia metų vėlaiu. Tačiau
politinio ir ekonominio gyvenimo liberalizacija darė poveikį ir šeimos
institutui; “laiko uždelsimo” trukmė tarp Lietuvos ir Vakarų šalių, bent
jau Skandinavijos, pastaruoju metu sparčiai mažėja. Ypač akivaizdus
santuokų skaičiaus mažėjimas kartu didėjant nesantuokinių vaikų skaičiui .
taigi nepaisant tradicinio, valstiečių kultūrai būdingo lietuviško
konservtyvizmo, totalitarinėje valstybėje socialinės kontrolės sistema
išlaikydavo šeimyninio gyvenimo formavimąsi, bent jau jo legalizavimą, kur
kas stipriau negu dabartiniu pereinamuoju laikotarpiu.

Kadangi sociologinės teorijos dažniausiai tik vejasi pokyčius,
vykstančius socialinėje tikrovėje, tai “laiko uždelsimas” akivaizdus ir
Lietuvoje vyraujančiuose teoriniuose postulatuose. Tačiau laikantis
postmodernistinių pažiūrų, neigiančių teorinį totalitarizmą socialiniuose
moksluose ir pripažįstančių socialinės minties pliuralizmą, šeimos studijų
būklę Lietuvoje galima vertinti labai tolerantiškai. Juo labiau kad
pagausėjusi empirinė medžiaga duoda peno samprotavimams – kas gi yra šeima
Lietuvos šeimos tyrinėtojų akimis.

5. Statistinių duomenų apie Lietuvos šeimą analizė

5.1. Santuokos

Lietuva, kaip ir kitos Europos šalys, išgyvena šeimos formavimo
krizę. Įregistruotų santuokų kasmet mažėja. Jei 1990 metais buvo
įregistruota 36 110 santuokų, tai 2000 metais – tik 16 906 (dvigubai
mažiau!). Tūkstančiui gyventojų prieš dešimtmetį jų būdavo užregistruojama
9,8, o pernai – tik 4,6. Rekordiniai šia prasme buvo tolimi 1956-ieji –
10,6.

“Paguodą” teiktų kitų Europos šalių rodikliai, dar mažesni nei
Lietuvoje: Vengrijoje – 4,5, Latvijoje ir Estijoje – 3,9, Austrijoje – 2,7.
Tačiau yra ir šeimą labiau gerbiančių šalių: Suomija – 4,7, Prancūzija –
4,8, Lenkija – 5,7, Italija – 4,8, Danija – 6,7.

5.2. Besituokiančiųjų amžius

Santuokų rodikliai pagal amžiaus grupes per pastarąjį dešimtmetį
gerokai pakito. Tiesa, vyrų ir moterų amžiaus skirtumas liko panašus:
moterys tuokiasi vidutiniškai dvejais metais jaunesnės negu vyrai. Tačiau
besituokančiųjų asmenų amžius didėja. Jei 1993 metais pirmą kartą
besituokiančių vyrų amžius buvo 24, o moterų 22,5 metų, tai 2000 metais
atitinkamai 25,5 ir 23,5 metų. Beje, 1970 metais vidutinės lietuvių
nuotakos buvo dar vyresnės – 24,1 metų, tačiau 1992 metais jos pajaunėjo
iki 22 metų. Apskritai paėmus, lietuvaitės išteka gana jaunos. Užsienyje
taip skubančių žymiai mažiau: Vengrijoje vidutinis nuotakų amžius – 24,2
metų, Estijoje – 24,5, Austrijoje – 27, Prancūzijoje – 27, Suomijoje – 27,7
metų. 1999 metais vidutinis besituokinčiųjų amžius Šiaurės, Vakarų ir
Pietų Europos šalyse buvo 28 metai, o Rytų Europoje – 23-24 metai.

2000 metais, palyginus su 1990 metais nepilnamečių (iki 18 m.) merginų
susituokė beveik keturis kartus mažiau, o vaikinų net vienuolika kartų
mažiau. Sumažėjo ir pilnamečio (20-24 m.) jaunimo vestuvių. 1990 metais
tūkstančiui šio amžiaus vyrų teko 125 susituokę, 2000 metais – tik 48,
moterų atitinkamai 117 ir 57.

Galima daryti švadą, kad jaunieji “sensta”. Vadinasi, nesusituokusieji
iki 25 metų žiedus sumainys greičiausiai kiek vyresni.

5.3. Nesantuokiniai vaikai

Sumažėjus santuokų skaičiui, padidėjo vaikų, gimusių nesantuokoje,
skaičius. Iki 1990 metų ne santuokoje gimdavo 6 – 7 proc. vaikų, tačiau
1998 metais jie jau sudarė 18 proc., 1999 metais – 19,8 proc., o tarp
gimusių pirmaisiais – 26 proc. Kaip ir anksčiau, dauguma (70 proc.)
nesantuokinių vaikų užregistruojami pagal motinos pareiškimą.

Europoje nesantuokinių vaikų rodiklis gerokai įvairuoja: nuo Italijos
9,2 proc. ir Lenkijos 11,6 proc. iki Danijos 45 proc., Estijos ir Švedijos
55 proc., Islandijos 62 proc.

5.4. Pirmos ir pakartotinės santuokos

Santuokų skaičiaus mažėjimui įtakos turi ir santuokos eiliškumas
(pirma ar pakartotinė santuoka). Nuo 1999 metų pirmų santuokų abiems
sutuoktiniams Lietuvoje sumažėjo perpus, nuo 26 tūkstančių iki 12
tūkstančių pernai. Panašūs ir pirmos santuokos vienam iš sutuoktinių arba
pakartotinės santuokos abiems sutuoktiniams variantų rodikliai. Mažėjant
pirmų santuokų, po truputį daugėja pakartotinių. Anaiptol ne visi
išsiskyrusieji kuria naują šeimą. 2000 metais išsituokė 10, 9 tūkst. porų,
o iš naujo susituokė 4,6 tūkst. išsituokusių porų. Pakartotinai mainančių
žiedus skaičius sudaro penktadalį visų besituokiančiųjų.

Pagal suminį pirmos santuokos rodiklį, t.y. pirmų santuokų skaičių
tūkstančiui 15-19 metų moterų, Lietuvos rodiklis (0,55) yra Europos šalių
viduryje. Gerokai žemesni yra Estijos (0,37) ir Latvijos (0,40) rodikliai.
Tačiau yra ir gerokai aukštesnių: Italijos – 0,62; Lenkijos – 0,63;
Graikijos – 0,71; Portugalijos – 0,83. Suminis pirmosios santuokos rodiklis
0,50 reikštų, kad esant dabartiniam santuokų lygiui , 50 proc. moterų
neištekės (bent jau oficialiai).

5.5. Nesantuokinės poros

Santuokų mažėjimo tendencija ir santuokų atidėjimas lemia
nesantuokinių porų plitimą. Daugelis Vakarų Europos šalių, o pastaraisiais
metais ir Lietuvos gyventojų gyvena poroje nesusituokę. Santuoka dažnai
sudaroma tik po pirmojo kūdikio gimimo. Todėl kai kuriose Europos šalyse
vidutinis pirmą kartą besituokiančios moters amžius yra didesnis už pirmą
kartą gimdžiusios moters amžių, pvz., Austrijoje – 27 ir 26, 3 metų;
Bulgarijoje – 23,5 ir 23; Danijoje – 29,7 ir 27,5; Estijoje – 24,5 ir 23,8.
Lietuvoje šis santykis dar “senoviškas”: lietuvaitės išteka vidutiniškai
23,1metų o gimdo 23,7 metų.

5.6. Ištuokos

Lietuvoje mažėja ne tik santuokų skaičius, bet ir jų stabilumas. 1945
metais šimtui santuokų teko 0,2 ištuokos; 1955 metais – 4,2; 1965 metais –
10,5; 1975 metais – 30,4; 1985 metais – 33,5; 1995 metais – 46,1; 1999
metais – 63,7.

Rekordiniai ištuokų skaičiumi buvo 1991 metai, kai išsituokė net 15
250 porų ( iš 34 241 susituokusių). Tuomet tūkstančiui gyventojų teko 4,1
ištuokos. Šis sprogimas geričiausiai įvyko ne dėl “charakterių nesutapimo”
– tradicinės skyrybų priežasties, bet dėl ekonominių aplinkybių, pvz., butų
privatizavimo. Poros, ankstesniais metais ištuoktos teismo arba faktiškai
išsituokusios, legalizavo šias ištuokas.

Pastaraisiais metais skyrybų skaičius gana stabilus. Per metus
išsituokia apie 11 tūkstančių porų, tūkstančiui gyventojų tenka trys
ištuokos. Vis dėlto per 60 ištuokų šimtui santuokų yra labai daug. Įtaka
šiam rodikliui daro ir santuokų skaičiaus mažėjimas.

Dažniausiai išsituokia 30-34 metų vyrai, gerokai mažiau – 45-49 metų.
Moterys dažniausiai išsituokia 25-29 metų, o 45-49 metų laikotarpiu skyrybų
rodiklis, kaip ir vyrų , reikšmingai sumažėja.

Svarbus ištuokų rodiklis – buvusios santuokos trukmė. Daugiausiai
porų išsituokia 4-6 santuokos metais, penktadalis – neišgyvenę 10 metų, 12
proc. – antrąjį bendrojo gyvenimo dešimtmetį, 3 proc. – išgyvenę daugiau
kaip 25 metus. 2000 metais vidutinė buvusios santuokos trukmė buvo 12,2
metų.

Pagal ištuokų skaičių, tenkantį tūkstančiui gyventojų – 3,1, Lietuva,
deja, – viena pirmaujančių Europoje. Dažniau skiriasi tik Estijoje – 3,2 ir
Baltarusijoje – 4,7. Mažiau skiriasi Latvijoje – 2,5; Lenkijoje – 1,1;
Italijoje – 0,6. Reikia pažymėti, kad dėl plintančių nesantuokinių porų,
ištuokų rodikliai ne visada atspindi tikrąją padėtį.

5.7. Nepilnos šeimos

Pagrindinis neigiamas ištuokų padarinys – nepilnos šeimos, nes du
trečdaliai išsituokusiųjų turi nepilnamečių vaikų . kasmet be vieno iš tėvų
(dažniausiai be tėvo) lieka daugiau kaip 11 tūkstančių vaikų. Per
dešimtmetį apie 120 tūkstančių vaikų liko gyventi nepilnose šeimose. Jose
vaikai patiria ne tik moralinę skriaudą, nepilnų šeimų paprastai blogesnė
ir materialinė padėtis.

TYRIMO REZULTATŲ ANALIZĖ IR IŠVADOS

Apklausa vykdyta anketiniu būdu. Anketoje buvo pateikti 24 klausimai.
Apklausoje dalyvavo 55 respondentai, iš jų 47,3 proc. vyrų ir 52,7 proc.
moterų. Labiau orientavomės į sukūrusius šeimą žmones, tačiau stengėmės
apklausti ir įvairaus amžiaus, skirtingos šeimyninės padėties ir lyties
atstovus.

Iš visų apklausos dalyvių 49,1 proc. gyvena santuokoje, 18,2 proc. yra
išsituokę, 27,3 proc. – nevedę (netekėjusios), 3,6 proc. – našliai, 14,5
proc. gyvena neįregistruotoje santuokoje.

Šeima amžiaus aspektu

Daugumos respondentų nuomone, besituokiančiųjų vyrų amžius turėtų būti
ne jaunesni nei 26 metų (taip mano 74,5 proc.). Tačiau dauguma vaikų
turinčių vyriškos lyties respondentų, pirmo vaiko yra susilaukę būdami 19 –
24 metų ar dar anksčiau (80 proc.). Besiruošiančioms tekėti moterims,
keliami ne tokie aukšti amžiaus reikalavimai. Jos, anot apklaustųjų, gali
tekėti nuo 21 metų (taip mano 65,5 proc.). Būdamos panašaus amžiaus vaikų
turinčios respondentės yra susilaukusios pirmo vaiko, šiuo aspektu jų
amžiaus grupė adekvati vyrams – 19 – 24 metai.

Vaikai šeimoje

Nėštumas, gimdymas ir vaiko priežiūra gali suteikti daug džiaugsmo.
Vaikas yra naujas asmuo namų ūkyje, naujas draugas, kuris reiškia emocijas
ir atsako į kitų jausmus. Daugelis suaugusiųjų vertina šias išskirtines
vaikų savybes: energingumą, kūrybiškumą, žaismingumą. Vaikai šeimoje
susartina tėvus su jaunyste. Dalyvaudami vaiko atradimuose, tėvai vėl
atranda save. Kai kam vaikas reiškia tęstinumą: kažkuri tėvo dalis, galbūt
šeimos vardas, pergyvens jį patį.

Galima teigti, jog šiuolaikinės lietuviškos šeimos “standartas” yra
turėti 2 vaikus. Tyrimo rezultatai tai tik patvirtina daugiau nei 55 proc.
susituokusių respondentų turi po 2 vaikus. Neturintys vaikų taip pat
išreiškė norą turėti 2 vaikus. Tačiau tik 15 proc. apklausos dalyvių šeimų
visi vaikai planuoti. O juk būtent šeimos planavimas gali padėti
sutvirtinti lietuviškos šeimos pagrindus ir pozicijas visuomenėje.

Kas liečia abortus, kaip vieną iš šeimos palnavimo priemonių, tai šiuo
atžvilgiu Lietuvos moterys yra kur kas liberalesnės ir turi tvirtesnę
nuomonę nei vyrai. Dauguma jų pasisako už abortus (69 proc.), tuo tarpu
daugelis vyrų yra prieš (42,3 proc.) arba neturi nuomonės (46,2 proc.) šiuo
klausimu. Nieko nuostabaus, juk su abortais tiesiogiai susiduria tik
moterys.

Ir apskritai Lietuvoje vyrauja nuomonė, jog pagrindinė atsakomybė už
vaikus tenka moteriai. Labai retai sutuoktiniai, yrant šeimai, tą
atsakomybę dalijasi po lygiai. Dažniausiai po skyrybų vaikai lieka gyventi
su motina, apklausos rezultatai tai tik patvirtina: visų išsiskyrusių
respondentų vaikai gyvena su motinomis.

Beveik visi susituokusieji respondentai turi vaikų. Čia galima būtų
pastebėti, kad nemažos dalies respondentų pagrindinė vedybų priežastis buvo
nėštumas (45 proc.). Lietuvoje šeima be vaikų nėra laikoma pilnaverte. Juk
iš tiesų, išgirdę žodį “šeima” mes iš karto galvojame apie tokius šio
termino komponentus: vyras, žmona, vaikai. Kol kas Lietuvoje šeimos
pagrinde kuriamos su tikslu susilaukti vaikų.

Jei šeima neturi vaikų, pagrindinė to priežastis dažniausiai būna
sveikatos problemos. Kai kurios moterys yra bevaikės dėl finansinių
sunkumų, vedybinio gyvenimo nestabilumo, daug laiko atimančios karjeros ar
jausdamos, kad realybė neatitinka jų pažiūrų į motinystę. Pagerintos
apsaugos nuo pastojimo priemonės leidžia moterims atidėti gimdymą, be to,
didėja nevaisingų porų skaičius. Todėl sunku nustatyti, kiek porų pačios
nusprendžia neturėti vaikų, o kiek jų nori turėti, bet negali.

Kalbant apie daugiavaikes šeimas (3 ir daugiau vaikų), tai jų
pastaruoju metu žymiai sumažėjo (10 proc. apklaustų, turinčių vaikų šeimų).
Sunki materialinė padėtis, kontracepcijos įvairovė, kilimo karjeros
laiptais, profesinio tobulėjimo svarbos padidėjimas išstumia iš lietuvių
šeimų norą turėti daugiau nei 2 vaikus (tik 5,5 proc. respondentų norėtų
turėti daugiau nei 2 vaikus). Didžioji dauguma respondentų pasisako už,
galima sakyti, standartinę šių laikų Lietuvos šeimą su 2 vaikais (81,8
proc.).

Kas liečia vaikų auklėjimą, tai galima teigti, kad mes žengėme didelį
žingsnį į priekį. Auklėjimui daugumoje šeimų šiais laikais ieškoma
alternatyvių priemonių “diržui”, “beržinei košei” ir pan.

Vis daugiau vaikų praleidžia kelerius metus namuose, kur nėra vieno iš
tėvų, tėvams išsiskyrus ar išsituokus, mirus ar kai motina yra netekėusi.

Santuokos ir ištuokos

Šeimos susidarymo ir iširimo tendencijos atskleidžia šiuolaikinės
šeimos, kaip institucijos su daugeliu modelių ir formų, paveikslą.

Iš visų apklaustųjų registruotoje santuokoje gyvena 49,1 proc.,
išsituokę – 18,2 proc. respondentų.

Kaip jau minėta, dažniausiai, kaip pagrindinė vedybų priežastis,
respondentų atsakymuose buvo minimas nėštumas (45 proc.). Nieko nuostabaus,
juk Lietuva visai neseniai atgavo nepriklausomybę, kuri įgalino atviriau
vertinti intymaus gyvenimo problemas, suteikė pasirinkimo laisvę, skatino
kontracepcijos priemonių įvairovės plitimą, o visa tai kartu davė galimybę
žymiai efektyviau planuoti nėštumus.

Dažniausia skyrybų priežastis – nesutarimai šeimoje ir jausmų
išblėsimas (89 proc.).

Po skyrybų 100 proc. respondentų vaikų yra likę gyventi su motinomis.
O beveik visi išsiskyrę vyrai gyvena neregistruotoje santuokoje su kita
moterimi (83,3 proc.) ir neplanuoja artimiausiu metu dar kartą vesti.

Nelabai šviesią ateitį dauguma santuokoje gyvenančių respondentų
pranašauja savo santuokai. Jie nėra tikri dėl jos stabilumo (66,7 proc.).
Taigi nepriklausomybės atgavimas, paskatinęs vakarietiškų šeimyninių
tendencijų veržimąsi į mūsų šalį davė ir neigiamų pasėkmių. Pasirinkimo
laisvės išplitimas kartu paskatino ir santuokinių įžadų vertinimo laisvę.
Tik 9 proc. respondentų mano, kad santuokinių įžadų laikymasis
sutuoktiniams yra privalomas.

Apibendrinimas

Šeima yra socilainio gyvenimo centre, naujovės ir socialiniai
pasikeitima, liečiantys šeimas, sukelia stiprią reakciją. Daug kas bijo,
kad šeima nesugebės prisitaikyti prie pasikeitimo ir kad tradicinės
vertybės sugrius, šeimai susidūrus su sunkumais, kuriems ji nėra
pasiruošusi. Skyrybų skaičiaus didėjimas, gimimų skaičiaus mažėjimas ir
viltis prailginti gyvenimą keičia Lituvos visuomenės šeimos gyvenimą.

Tyrimų rezultatai rodo, jog šiuolaikinė lietuvių šeima išgyvena gan
sunkų persiorientavimo laikotarpį. Santuokos, kaip šeimyninio gyvenimo
kūrimo pagrindo, reikšmė žymiai sumažėjo. Ir santuokiniai įžadai netenka
reikšmingumo šeimyniniame gyvenime. Labai nedidelė dalis respondentų yra
pasiryžę gyventi santuokoje iki mirties (21 proc.). Vakarietiškų vertybių
veržimąsis į mūsų gyvenimą, pakeitė visuomenės požiūrį į šeimos, kaip
socilainio instituto, skatinančio tradicijų ir moralės normų tvirtumo
palaikymą, reikšmę.

Prie šios visuomeninės institucijos svarbos nuvertėjimo nemaža dalimi
prisideda ir sunki ekonominė padėtis. Tik 6,1 proc. respondentų savo šeimos
materialinę padėtį vertina kaip pakankamai gerą ir tik tik 3,6 proc. mano
jog mūsų valstybėje šiuo metu yra palanki situacija kurti šeimą. Visi kiti
įsitikinę, jog jų šeimos materialinė padėtis yra vidutiniška arba skurdi ir
šiais laikais Lietuvoje yra labai nepalankios aplinkybės šeimos kūrimui. Ir
nieko nuostabaus, juk valstybės parama šeimoms yra daugių daugiausiai
minimali. Visi respondentai, turintys 3 ir daugiau vaikų iš valstybės
negauna jokios paramos.

Nors tyrimo rezultatai nėra visiškai tikslūs (per maža tyrimo aibė),
tačiau remiantis jais ir visuomenine statistika (15 p.), į probleminį
klausimą “ar negriūna Lietuvos šeima?” nebūtų visiškai klaidinga atsakyti
“taip”. Žinoma, šiuo atveju šeima labiau vertinama, kaip teisiškai
patvirtinta dviejų žmonių sąjunga, turinti arba norinti turėti vaikų. Šiuo
požiūriu tyrimo hipotezė (3 p.), jog mažėja santuokų skaičius, daugeja
nesantuokinių porų, o tuo pačiu ir nesantuokinių vaikų visiškai
pasitvirtina ir panaikina abejones dėl teigiamo atsakymo į minėtą
probleminį klausimą, klaidingumą.

LITERATŪRA

1. Lietuvos šeima: mokslinės-praktinės konferencijos medžiaga [Vilnius,

1994 m. spalio 25 – 26 d.]. Vilnius 1995. 276 p.
2. Lapinskas A. Ar negriūna Lietuvos šeima? // Lietuvos aidas. 2001, liep.

17, Nr. 164.
3. Lietuvių šeimos sociologija: raida ir perspektyvos // Filosofija.

Sociologija. ISSN 0235 – 7186. 1998, nr. 2. 96 p.
4. Savukyna V. Lietuviškosios šeimos istorijos trajektorijos // Lietuvos

rytas. 1999, rugs. 28.
5. Šeimos vertybių pokyčiai pastaruoju dešimtmečiu // Filosofija.

Sociologija. ISSN 0235 – 7186. 2000, nr. 4.
6. Šleževičius A. Šeima ir valstybė // Socialinis ugdymas: straipsnių

rinkinys. Vilnius, 1999. 276 p.
7. Tradicinė šeima – vertybė ar ne?: studentų mokslinė konferencija

[Kaunas, 1998 m. lapkričio 20 d.]. Kaunas, 1999. 64 p. (Vertybės:

konfliktas ar koegzistencija)
8. Vaitkevičius J. Šeima, kaip socialinio tyrimo aspektas // Socialinis

ugdymas: straipsnių rinkinys. Vilnius, 1999. 276 p.
9. Žmogus ir visuomenė: straipsnių rinkinys. Vilnius, 1994, Nr. 2. 60 p.

ISSN 1392 – 0766
10. Žvinklienė A. Kodėl kuriamos šeimos /A.Žvinklienė, R.Savulionienė //

Žvigsnis į šeimą: straipsnių rinkinys. Vilnius, 1990. p. 21
11. Žvinklinė A. Šeimos beieškant // Lietuvos mokslas. ISSN 1392 – 4044.

1997, V tomas, 15 knyga., p. 168

Leave a Comment