KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS PANEVĖŽIO INSTITUTAS VADYBOS IR ADMINISTRAVIMO FAKULTETAS
Viktorija Valaikytė, Žilvinas Ratkus
Lietuviškos šeimos sociologija
Kursinis darbas
Darbo vadovė: dr. Asta Valackienė
Panevėžys, 2001 TURINYS
ĮVADAS 31. Šeimos sociologinė charakteristika 4 1.1. Šeimos apibrėžimas 4 1.2. Tradicinės ir šiuolaikinės šeimos skirtumai 4 1.3. Šiuolaikinė šeima 5 1.4. Šeimos funkcijos 5 1.5. Šeimos sampratos įvertinimo požiūriai 62. Šeimotyra – sociologijos mokslo sritis 7 2.1. Šeimų tyrimo kriterijai 73. Šeimos sociologijos samprata ir raida 9 3.1. Standartinė sociologinė šeimos teorija 9 3.2. Tarybinė šeimos teorija 10 3.3. Šeimos teorijų panašumai ir skirtumai 104. Lietuviškos šeimos istorija ir realijos 11 4.1. Lietuvos šeima XIX – XX amžiuje 11 4.2. Lietuvos šeima socializmo laikotarpiu 12 4.3. Lietuvos šeima po nepriklausomybės atkūrimo 12 4.4. Šeima šiandieninėje Lietuvoje 13 4.5. Lietuviškos šeimos raidos perspekyvos 145. Statistinių duomenų apie Lietuvos šeimą analizė 15 5.1. Santuokos 15 5.2. Besituokiančiųjų amžius 15 5.3. Nesantuokiniai vaikai 15 5.4. Pirmos ir pakartotinės santuokos 15 5.5. Nesantuokinės poros 16 5.6. Ištuokos 16 5.7. Nepilnos šeimos 16TYRIMO REZULTATŲ ANALIZĖ IR IŠVADOS 17 Šeima amžiaus aspektu 17 Vaikai šeimoje 18 Santuokos ir ištuokos 20 Apibendrinimas 20LITERATŪRA 22PRIEDAI 23
ĮVADAS
Šeima yra maža socialinė grupė (bendrija), kurią sieja giminystės,tarpusavio priklausomybės, atsakomybės ir globos saitai, patvirtintiįstatymine ir socialiai pripažinta tvarka. Čia pratęsiama gyvybė, individastamap tam tikros socialinės grupės nariu ir socializuojamas gyvenimui užšios pirminės grupės ribų. Šioje aplinkoje jis užauga, tuokiasi, auginavaikus, joje atsiranda stipriausi prisiririšimai ir vyksta rimčiausikonfliktai. Tyrimo problema: Nūdienos lietuvių šeimoje vyksta akivaizdidestabilizacija, kurią lemia visuomenėje vykstantys pokyčiai, kaipsocialinė įtampa, ateities garantijų ir saugumo jausmo praradimas,nacionalinių tradicijų nykimas ir jų vietoje naujų svetimybių veržimasis įmųsū kasdienybę, kurias ypač aktyviai propaguoja masinės komunikacijospriemonės ir, žinoma, išplėstinės šeimos modelio staigus nykimas. Lietuva,kaip ir kitos Europos šalys, išgyvena šeimos formavimo krizę. Įregistruotųsantuokų kasmet mažėja, didėja vaikų, gimusių nesantuokoje, skaičius.Mažėja ir santuokų stabilumas. Pagal ištuokų skaičių, tenkantį tūkstančiuigyventojų, Lietuva, deja, – viena pirmaujančių Europoje. Tyrimo objektas: šeimos sociologija. Tyrimo dalykas: šiuolaikinės lietuvišos šeimos sociologinė analizė. Tyrimo tikslas: išnagrinėti šiuolaikinės ir tradicinės šeimosskirtumus, suprasti šiuolaikinės šeimos kūrimo, irimo priežastis, žmoniųpožiūrį šeimą, išsiaiškinti lietuviškos šeimos raidos tendencijas irperspektyvas. Tyrimo uždaviniai: mokslinės literatūros analizė (4 – 14 p.); statistinių duomenų analizė (15 – 16 p.); anketinė apklausa (anketos pavyzdys 1priede); anketinių duomenų analizė (17 – 21 p.) Tyrimo hipotezė: pastaruoju metu sparčiai mažėja santuokų skaičius,daugėja nesantuokinių porų, o tuo pačiu ir nesantuokinių vaikų.
1. Šeimos sociologinė charakteristika
Šeima yra unikali socialinė institucija yra unikali socialinėinstitucija, nes visų pirma čia pratęsiama gyvybė, individas tamap tamtikros socialinės grupės nariu ir socializuojamas gyvenimui už šiospirminės grupės ribų. Šioje aplinkoje jis užauga, tuokiasi, augina vaikus,joje atsiranda stipriausi prisiririšimai ir vyksta rimčiausi konfliktai.Dauguma žmonių pradeda savo gyvenima šeimoje, pastoviausioje socialinėjegrupėje, kuriai jie vėliau priklausys. Šeima yra socialinio gyvenimo centreir sieja individą su mokykla, bažnyčia, ekonomika, tauta.ji perduoda jampagrindines normas ir vertybes. Todėl šeima dažnai vadinama svarbiausiustatybiniu visuomenės bloku. Šeima sudaro etnoso, tautos, nacionalinės kultūros gyvą branduolį,kuris funkcionuoja, atsinaujina kasdieninio gyvenimo eigoje. Šeima –unikalus, specifinis nacionalinės kultūros saugotojas ir jos atnaujintojas,t.y. specifinis kultūros subjektas.
1.1. Šeimos apibrėžimas
Šeima yra maža socialinė grupė (bendrija), kurią sieja giminystės,tarpusavio priklausomybės, atsakomybės ir globos saitai, patvirtintiįstatymine ir socialiai pripažinta tvarka. Galima daryti prielaidą, kad pagrindinis šiuolaikinės šeimosapibrėžimo principas gali būti tik dviejų suaugusiųjų susivienijimas. Šiamevienete autoritariniai ar egalitariniai santykiai tarp jo narių, kurie galibūti skirtingos ar tos pačios lyties, yra grindžiami vedybiniu arbanevedybiniu sugyvenimu, kai yra bendras namų ūkis arba jo nėra, yra vaikųarba jų nėra. Atitinkamai nepilnos šeimos atžvilgiu pagrindinis apibrėžimo principasgali būti tik vienetas suaugęs-vaikas su bet kuriuo biologinio arsocialinio ryšio tipu. Vadinasi, universalus šeimos apibrėžimo principas gali būti bentdviejų suaugusiųjų vienetas arba vienetas suaugęs-vaikas, kurių nariaiapibūdina savitarpio ryšius kaip šeimyninius. A. Charčevo (1979) pasiūlytame šeimos apibrėžime pastebimastruktūrinių funkcionalistų įtaka. Pagal jo apibrėžimą šeima yra kaip “mažasocialinė grupė, istoriškai konkreti sutuoktinių savitarpio santykių,santykių tarp tėvų ir vaikų sistema, kurios nariai susiję santuokos argiminystės ryšiais, buities bendrumu ir bendra moraline atsakomybe beisocialine būtinybe, kuri sąlygoja visuomenės fizinio ir dvasinio gyventojųatkūrimo poreikį”. Šiuolaikinė šeima kaip socialinės struktūros dalis yraapibūdinama kaip “institucinė bendrija, susiklostanti remiantis santuoka iriš jos kylančia teisine ir moraline sutuokatinių atsakomybe už vaikųsveikatą bei jų auklėjimą”.
1.2. Tradicinės ir šiuolaikinės šeimos skirtumai
Šiuolaikinė šeima gerokai skiriasi nuo tradicinės ikiindustrinėsšeimos šiais aspektais:1. Laisvas partnerio pasirinkimas reiškia, kad individas pasirenka sutuoktinį nebūtinai pritariant giminei. Kai santuoka buvo pirmiausiai darbinis ryšys, o tai reiškia, kad buvo sprandžiamas produktyvios žemės bei kito turto paveldėjimo klausimas, šeimos buvo materialiai suinteresuotos, kada ir su kuo jų jauni nariai susituokas. XI amžiuje sūnaus ar dukters santuoka ne tokia svarbi kitiems jų šeimos nariams.2. Šiuolaikinų šeimų skyrybų skaičius didėja bent iš dalies dėl to, kad poros kartu gyvena daug ilgiau negu anksčiau, kai žmonės tuokėsi vyresni ir mirdavo jaunesni. Kai santuokos dažnai baigdavosi vieno sutuoktinio mirtimi ankstyvame brandos amžiuje, nebuvo galimybės tapti
nepatenkintiems šia sąjunga. Be to, romantiškos meilės, kaip svarbiausios vedybų priežasties, atsiradimas reiškia, kad jei meilė užgęsta, poroms belieka tik kelios praktinės priežastys, įpareigojančios tęsti vedybinį gyvenimą.3. Padidėjęs geografinis mobilumas, kuris susijęs su šiuolaikine urbanizacija, įtempia, o kartais ir susilpnina giminystės ryšius. Žmonės mažiau linkę gyventi greta giminių, o tuo pačiu kartoms sunkiau palaikyti viena kitą.4. Turbūt pati svarbiausia industrializacijos įtaka – laipsniškas gamybinės veiklos pašalinimas iš namų ūkio ir namų atskyrimas nuo darbo vietos. Dėl šio atskyrimo poreikį rūpintis vaikais pajuto kur kas daugiau šeimų.5. Tuomet, kai vis daugiau žmonių palikdavo namų ūkį ir išeidavo dirbti, namai tapdavo prieglobsčiu, kur darbininkai sugrįždavo laisvalaikio veiklai. Moterys tapdavo naujo, privataus pasitraukimo sergėtojomis, o vieninteliai jų užsiėmimai buvo vaikų priežiūra ir namų ruoša. Iš pradžių namų, kaip pireglobsčio, idealas buvo įmanomas tik vidurinei klasei, bet vėliau jis tapo taip pat ir darbininkų klasės bei imigrantų šeimų idealu.6. Pasikeitums normoms, kurios reguliuoja moterų gyvenimą, ir tai, kad daugiau moterų pradėjo dirbti, pakito šeimos gyvenimo struktūra. Kai kuriais atvejais tai yra grįžimas prie ikiindustrinės šeimos modelio, kai visi namų ūkio nariai dirbdavo. Bet poindustriniame pasaulyje, kur namai ir darbo vieta yra atskirti, moters tarnyba įgauna naują reikšmę joms ir jų šeimoms.7. XVII-XVIII a. juridinės moters teisės buvo ribotos: norėdama sudaryti sandėrį ar surašyti testamentą, ji privalėjo gauti savo vyro leidimą. Ji negalėjo balsuoti, užimti tam tikras pareigas ar įsigyti norimą profesiją bei amatą. Juridine prasme moterys buvo savo vyrų “kilnojamasis turtas”. Kadangi moterys įgijo pilnas juridines teises ir šeimos kūrėsi daugiau asmeninio jausmo, o ne materialinės tarpusavio priklausomybės pagrindu, ryšiai šeimose tapo ne tokie hierarchiški. Oficialus vyrų ir tėvų autoritetas ne toks didelis kaip anksčiau.1.3. Šiuolaikinė šeima
Šiuolaikinė šeima atviros visuomenės ir šuoliais besikeičiančiosocialinio gyvenimo sąlygomis tapo atvira ir sudėtinga. Šeimoje susikertadaugybė šeimos narių asmeninių bei visuomeninių problemų: biologinių,ekonominių, kultūrinių, politinių, idėjinių-dvesinių, tiesiogiai liečiančiųkiekvieną šeimos narį, grupę, visuomenę, kurioje gyvena šeima. Todėldabartiniu metu šeimos problemas tiria ir sprendžia daugelis mokslų:filosofija, sociologija, etika, psichologija, pedagogika, ekonomika, teisėir kt. Tarp šių mokslų svarbią vietą užima ir nauja mokslo šaka – socialinėpedagogika, ypač sprendžiant vieną iš opiausių visais laikais problemų –žmogaus socializavimo, jaunosios kartos ugdymo šeimoje bei pačios šeimosstabilumo, jos narių vidinio susiklausymo, tarpusavio supratimo klausimus. Išlaikyti žmogui pusiausvyrą šeimoje – būtinas vidinis nusistatymas,protinga ramybė ir pastovumas, o tai daug priklauso nuo žmogausišsilavinimo, išsiauklėjimo, nuo visų šeimos narių tarpusavio supratimo irsutarimo: vyro ir žmonos, o ypač tėvų ir vaikų, kurių ir padėtis šeimoje irpareigos, ir amžius yra skirtingi. Be to, ir visuomeninio gyvenimo realijossuvokiamos nevienodai. Tuo tarpu šiandien demokratijos įtakoje kiekvienasšeimos narys – tėvas – motina, vaikas – jaunuolis – visi yra lygiateisiaišeimos nariai, piliečiai, besinaudojantys lygiomis teisėmis. Todėlvienybės, susiklausymo problemos šeimoje sprendimo sėkmė daug kuo priklausonio bendro tikslo nusistatymo šeimoje ir jo siekimo visų šeimos nariųpastangomis. Šeimos gyvenimo ir veiklos tikslas neturi disonuoti suvisuomenės tikslais. Šeima vykdydama savo funkcijas, negali atsilikti nuolaiko dvasios, nuo visuomenės pokyčių, tačiau ir neturi “šoliuoti” su laikomada.
1.4. Šeimos funkcijos
Esminės ir specifinės šeimos, kaip visuomenės institucijos, funkcijosyra šios: 1. Žmonių giminės tęsimo. 2. Šeimos narių gyvenimo organizavimo, tarpusavio paramos ir kontrolės. 3. Šeimos ūkio tvarkymo (ekonominė). 4. Visuomenės kultūros perdavimo bei jos tęsimo. 5. Psichosocialinė. 6. Jaunosios kartos ugdymo bei socializavimo ir kt. Socialinis pedagogas, kurio objektas – pedagogiškai, socialiaipaleistas,asocialus, nepilnametis vaikas, betarpiškai susiduria su vaikošeima, kurioje augo (ar turėjo augti) vaikas, privalo gerai žinoti šeimosfunkcijas, susipažinti su globotinio šeima, jos padėtimi visuomenėje,šeimos vidiniu gyvenimu, jos tikslais, šeimos funkcijų sistemos ir šiųfunkcijų vykdymo supratimu ir kt. Nemažiau svarbu yra žinoti bendras šeimosvystymosi tendencijas šiuolaikinėje visuomenėje. Nors kiekviena šeima yrasavitas unikumas, dviejų ar daugiau žmonių originalus kūrinys, tačiaubendros šeimos gyvenimo tendencijos šalyje, visuomenėje daugiau ar mažiauvis tiek atsiliepia ir atskirai šeimai, tuo pačiu ir jos nariams.
1.5. Šeimos sampratos įvertinimo požiūriai
Galima išskirti bent keturis požiūrius šeimos bei šeimyninio gyvenimo,kaip tyrimo objekto, principams pasirinkti. Pirmiausia tai būtų klasikinis požiūris, nagrinėjantis šeimą kaiptradicinę grupę – normali šeima – suaugusiųjų pora ir jų vaikai, gyvenantystame pačiame namų ūkyje., neatsižvelgiant į šios grupės institucinįstatusą. Radikalus požiūris siūlo iš viso atsisakyti termino “šeima”, nes jisyra per daug “konkretus” ar, kitais žodžiais tariant, per daug istoriškaiir kultūriškai apibrėžtas. Vietoj “šeimos” siūloma vartoti terminą“pirminiai santykiai”, tai terminas apibrėžiąs visų ryšių įvairovę. Pozityvistiniu požiūriu terminas “šeima” yra socialinio pasauliokasdieninio pažinimo atramos taškas.ši intelektualioji tradicija išsiskyrėį dvi sroves – kognityvią ir diskursyvią. Pirmoji srovė apibūdina“normalią” šeimą kaip mentalinį konstruktą, kuris yra “šeimyninės”ideologijos produktas. Diskursyvioje srovėje laikomasi požiūrio, kaduniversali “šeimos” forma neegzistuoja, bet šis terminas vartojamasilgalaikiams rimtiems santykiams apibrėžti. Taigi šeimos diskursas galibūti apibūdinamas kaip prasmių laukas šeimos gyvenimo organizacijosatžvilgiu. Struktūralistai siūlo išplėsti šeimos apibrėžimą iki normalios formos
ir mažiausiai iki vienos antrinės transformuotos formos. Taigi socialinėsantropologijos poveikio dėka “šeima” gali būti nagrinėjama kaip grupiųklasė. Tai yra visos grupės, kurios formuojasi iš nuklearinės šeimos,praplečiant elementarius santykius, būtent santykius tarp sutuoktinių, tarptėvų ir vaikų, tarp brolių ir seserų. Paprastesnis požiūris siūlo skirtišeimą kaip nuklearinės šeimos struktūrą iki skirybų ir binuklearinės(dviejų namų ūkių) šeimos po skirybų struktūrą. Apskritai yra siūloma priimti ”įvairovės modelį” nagrinėjant visasnormalios šeimos transformacijas.2. Šeimotyra – sociologijos mokslo sritis
Šeimos tyrimas vyksta dviem kriptimis: funkcionalizmo ir konfliktoteorijos. Funkcionalizmo šalininkai tyria šeimą pagal jos funkcijas arbasocialinius poreikius kuriems ji tarnauja. Pastaraisiais 200 metųpagrindiniai šeimos funkcijų pakeitimai susiję su jos kooperacinio darbosusivienijimo reikšmės suardymu, o taip pat su šeimos statuso iš tėvųvaikams perdavimo apribojimu. Tarp kitų šeimos funkcijų verta pabrėžtivaikų socializaciją, nors į šį procesą įtrauktos ir kitos grupės. Kiekatsiranda ir vystosi pramoninė bendruomenė bei visuotiniam labui orientotavalstybė, tiek radikaliai kinta šeimos funkcijos dėl jos narių gerovėsaprūpinimo. Konfliktų teorijos šalininkai laiko svarbiausiu valdžiospasiskirstymą šeimos viduje. Tyrimai parodo, kad turintys daugiaumaterialinių lėšų šeimos nariai turi daugiau valdžios. Markso ir Engelsonuomone, pramoninė revoliucija pavertė šeimą piniginių santykių visuma.Atitinkamai šiuolaikiniam šios koncepcijos variantui, šeima yra vieta, kusvyksta ekonominė gamyba ir materialinių lėšu persiskirstymas; kartu su tuokila konfliktas tarp kiekvieno šeimos nario ir kitų narių bei visosbendruomenės interesais.
2.1. Šeimų tyrimo kriterijai
Sociologai ir antropologai lygina šeimos struktūrą skirtingosebendruomenėse pagal 6 parametrus: šeimos formą, santuokos formą, valdžiospasiskirstymą, partnerio pasirinkimą, gyvenamąją vietą bei turtopaveldėjimo kilmę ir būdą. Šeimos forma. Giminingumas reiškia socialinių santykių pagrįstų tamtikrais faktoriais vienovė. Tokie santykiai apima biologinius ryšius,santuoką ir teisės normas, taisykles dėl įvaikinimo, globos ir t.t.Bendroje giminystės ryšių sistemoje yra 2 pagrindiniai šeimos struktūrosbūdai: 1. Branduolinio (nuklearinio) būdo šeima susidaro iš suaugusių tėvų ir nuo jų priklausančių vaikų. 2. Išplėsta šeima, skirtingai nuo pirmo atvėjo, apima branduolinę šeimą bei daugybę giminaičių, pavyzdžiui senelį ir senelę, anūkus, dėdę ir tetą, pusbrolius ir pusseseres. Santuokos forma. Tarp Airijos valstiečių, Trobriandų salų gyventojųir Izraelio kibucų narių gyvavo vienintelė pagrindinė santuokos forma. Taimonogamija – vieno vyro ir vienos moters santuoka. Tačiau yra duomenų apiekai kurias kitas formas: Poligamija vadinasi vieno asmens su keletu asmenų santuoka. Vienovyro su keletu moterų santuoka vadinasi poliginija; vienos moters su keletuvyrų santuoka – poliandrija. Daugumoje bendruomenių teikiama pirminybė poliginijai (vieno vyro sukeletu moterų santuokai). Tačiau, kadangi daugelyje bendruomenių vyrų irmoterų pasiskirstymas sudaro apytikrai 1:1, poliginija nebūna plačiaipritaikoma net tose bendruomenėse, kur ji yra labiau norėtina (pvz.,musulmonų šalyse). Kitaip nevedusių vyrų skaičius žymiai viršytų turinčiųkeletą žmonų vyrų skaičių. Kokie veiksniai sąlygoja vienos, o ne kitos santuokos formospirminybę? Kai kurie mokslininkai pabrėžia ekonominių veiksnių reikšmę tamtikrose bendruomenėse. Pavyzdžiui, Tibete šeimai priklausantį sklypąpaveldi kartu visi sūnūs. Tas sklypas nedalinamas į atskiras dalis, kuriosbūtų permažos kiekvieno brolio šeimai prasimaitinti. Todėl broliai kartuvartoja tą sklypą ir turi vieną bendrą žmoną. Be ekonominių, svarbų vaidmenį turi ir kiti veiksniai.Pavyzdžiui, poliginija būna naudinga moterims bendruomenėse kur daug vyrųžūsta karuose. Valdžios tipai. Daugelis šeimos sistemų, kai išplėstos šeimoslaikomos norma, būna patriarchalinės. Šis žodis reiškia tėvo valdžiąšeimoje. Ši valdžios rūšis yra paplitusi, o dažnai ir įteisinta Tailande,Japonijoje, Vokietijoje, Irane, Brazilijoje ir kitose šalyse. Matriarchalinėse šeimos sistemose valdžia priklauso žmonai irmotinai. Tokios sistemos yra retos. Pastaraisiais metais Europos ir Amerikos šalyse įvyko perėjimas nuopatriarchalinės prie lygiateisiškos (egalitarinės) šeimos sistemos. Taisąlygojama dirbančių moterų skaičiaus pagausėjimu dagumoje šalių su geraiišvystytą pramonę. Tokioje sitemoje įtaka ir valdžia šeimoje pasiskirstamatarp vyro ir žmonos maždaug po lygiai. Partnerio pasirinkimas. Taisyklės, reguliojančios snatuokas už tamtikrų burių ribas (pvz.., šeima arba padermė), vadinasi egzogamijostaisyklėmis. Kartu su jeis yra endogamijos taisyklės, aprašančios santuokastam tikrų burių ribose. Endogamija būdinga Indijos kastų bendruomenei. Mūsųbendruomenėje endogamijos žymiauias dėsnis yra kraujomaišos (incesto)draudimas, kai neimanoma santuoka arba intymūs ryšiai tarp artimųjųgiminaičių. Gyvenamosios vietos pasirinkimas. JAV jaunavedžiai verčiau pasirenkaneolokalinę gyvenvietę – tai reiškia jog jie gyvena atskirai nuo tėvų.Bendruomenėse kur normalu yra patrilokalinė gyvenvietė, ištekėjusi moterispalieka savo šeimą ir gyvena su vyro šeima arba netoliese jo tėvų namų.Bendruomenėse, kur normalu yra matrilokalinė gyvenvietė, jaunavedžiai turigyventi kartu su žmonos tėvais arba netoliese jų. Kilmė ir turto paveldėjimas. Kilmės nustatymas ir turto paveldėjimasgali vykti 3 būdais. Labiausiai paplitusi giminystė pagal vyriškosioslyties liniją, kai pagrindiniai giminystės ryšiai nustatomi tarp tėvo,sūnaus ir anūko. Kai kuriais atvėjais gyminystė nustatoma pagal moteriškoslyties liniją. Tai kilmės nustatymas iš žmonos pusės. Motinos turtą paveldidukra, o jauną šeimą remia žmonos brolis. Mūsų bendruomenėje paplitusi abipusiškos giminystės pagrįsta šeimossistema. Ji yra paplitusi 40% pasaulio kultūrų. Tokiose sistemosegiminystės nustatymo atvėjais lygiai atsižvelgiama į giminaičius iš tėvo
ir motinos pusės.3. Šeimos sociologijos samprata ir raida
Šeimos sociologija – pripažinta sociologijos mokslo šaka, tiriantišeimos susiformavimą, vystymasi ir funkcijas, sutuoktinių šeiminius ryšiuskonkrečiomis socialinėmis ekonominėmis ir kultūrinėmis sąlygomis. Susociologija siejamos visuomenė viltys: tokių tyrimų pagrindu gali būtiparengta šeimos politika, nurodyti būdai, kaip artimoji aplinka galiatsigauti ir, svarbiausia, sėkmingai atlikti jai patikėtas bei pačiosprisiimtas funkcijas, ypač reprodukcijos, relaksacijos, ugdymo irsocializacijos Šiuolaikinės šeimos sociologijos pagrindai buvo padėti JungtinėseAmerikos Valstijose. Idėja, žinoma kaip pozityvizmas, skelbė moksliniųprocedūrų kūrimą, kurias atliekant bus galima kontroliuoti ir gerintišeimos santykius. Pozityvizmas pretendavo būti nepriklausoma nuovertinamųjų nuomonių šeimos mokslo srovė. Šeštajame dešimtmetyje sociologinėje analizėje vyravo nuklearinėšeima. Šis sociologinės analizės tipas daugiausia buvo plėtojamas tokiųteoretikų, kaip Talcottas Parsonsas ir Williamas J. Coodas JungtinėseAmerikos Valstijose. Jie sukūrė sociologinio lavinimo modelius, kuriaisvadovaujamasi iki šiol. Jų įtaka sociologijos raidai ir tarptautinispripažinimas leidžia šį amerikietiško pažinimo būdą pavadinti standartinesociologine teorija.
3.1. Standartinė sociologinė šeimos teorija
Standartinės sociologinės teorijos požiūriu šeima yra kultūriškaiuniversali. Šis požiūris grindžiamas prielaida, kad bet kurios visuomenėskultūroje glūdi normatyvinis lūkestis, jog kiekvienas psichiškai irfiziškai subrendęs visuomenės narys turi sukurti santuoką ir jojesusilaikti vaikų. Šioje teorijoje tikimasi, kad šeima yra jungiamojigrandis tarp individo ir visuomenės. Vadinasi, šeima turi atitikti individoporeikius tapti asmenybe, taip pat laiduoti asmenybės fizinį bei emocinįvientisumą. Ankstyvoji ir labai įtakinga standartinės sociologinės teorijosversija buvo struktūrinis funkcionalizmas. Jo atstovai teigė, kad bet kurisocialinė institucija turi laiduoti gerovę ne tik individams, bet irvisuomenei, nuo kurios tie individai priklauso. Todėl šeimos atliekamosfunkcijos šeimos nariams ir visuomenei yra esminės. Standartinė sociologinėteorija buvo kritikuojama iš visų pusių pirmiausiai dėl dėmesio stokosrealiai šeimyninio gyvenimo įvairovei, pvz., nepilnų šeimų skaičiausdidėjimui. Taip pat už perdėtą bei supaprastintą požiūrį į santuokinęsąveiką bendrai ir į moters paskirtį atskirai.
T. Parsonso šeimos tipas. Vyraujantis šeimos tipas yra socialinėsevoliucijos rezultatas. Dabartinėje visuomenėje jis kartais apibūdinamaskaip “suvestinė” šeima, nes šis vienetas yra grindžiamas santuokiniaisryšiais, arba kaip nuklearinė šeima, nes tai yra maža socialinė grupė. T.Parsonso (1955) nuomone, suvestinėje šeimoje ryšys tarp vyro ir žmonosšeimyniniuose santykiuose yra centrinis. Jis įrodinėjo, kad nuklearinėsšeimos namų ūkis atlieka dvui pagrindines funkcijas šiuolaikinėjeindustrinėje visuomenėje. Tai vaikų socializacija ir suaugusiųjų “asmenybėsstabilizacija” ar “įtampos valdymas”. Pažymėdamas specifinę ryšio tarpmotinos ir vaiko prigimtį, T. Parsonsas pabrėžia unikalią moters atsakomybęgimdant ir prižiūrint vaikus. Susidomėjimas standartine sociologine teorija, ypač T. Parsonso forma,staiga atslūgo septintojo dešimtmečio pabaigoje. Mažiausią nacionalinį irinternacionalinį prestižą ji turėjo devintojo dešimtmečio pradžioje. Tačiau T. Parsonso šeimos tipas šiuo metu dažniausiai apibūdinamaskaip tradicinė šeima. Šis “tradicinės” ar “normalios” šeimos modelis galibūti ir yra atskaitos taškas apibūdinti kitiems šiuolaikinio šeimosgyvenimo modeliams, dažniausiai juos pavadinant netradicinėmis aralternatyviomis šeimomis.
3.2. Tarybinė šeimos teorija
Apskritai šeimos pozicija marksizmo teorijoje yra gynčitina.Marksistinis požiūris į šeimą iki šiol grindžiamas F. Engelso straipsniu“Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė”, beje, pagrįstu įtartinaL.H. Morgano evoliucionistine antropologija. F. Engelsas prilygindavo, jo žodžiais tariant, individualią šeimąpatriarchalinei monogamijai. Toks santu(okos tipas kuria šeimą kaip mažągrupę (nuklearinę šeimą) ir išskiria ją į atskirą namų ūkį. F. Engelsasįrodinėjo, kad šis struktūrinis atsiskyrimas buvo sukurtas vyrų vyrams. Šioišskyrimo tikslas buvo tokios žmonų “privačios paslaugos” vyramsgarantavimas kaip vaikų gimdymas ir auklėjimas bei namų tvarkymas. Moterspaslaugų privatizavimas įsigalėdavo apribojus ir uždraudus joms dalyvauti“visuomeninėje gamyboje” už namų ribų. Tokią padėtį F. Engelsas vadinožmonos “namų vergija”. Be to, šiame rašinyje proletarinė santuoka yrasupriešinama buržuazinei. Proletarinėje santuokoje vyras ir žmona pasiekiasantykių lygiateisiškumą ir “tikrą lytinę meilę”, nes abu dalyvauja darborinkoje. Buržuazinė santuoka, kurios esmė yra nuosavybės kaupimas irperdavimas teisėtiems įpėdiniams, yra aprašoma kaip tam tikra prostitucijosforma, nes šeimyninių santykių hierarchiją lemia ekonominė vyro ir žmonosneligybė. “Komunistų partijos manifestas” ragino panaikinti šeimą, tačiauilgainiui tai tapo suprantama kaip buržuazinės šeimos panaikinimaspalaiminant proletarinę, socialistinę šeimą. Iš esmės socialistinė šeimossąvoka numatydavo heteroseksualinę serijinę monogamiją. Nepaisant marksistinio požiūrio į šeimą visapusiškos kritikos, jislieka unikalus materializmo laimėjimas mėginant paaiškinti šeimos formųįvairovę, būdingą įvairioms klasėms, etninėms grupėms ir pan.
3.3. Šeimos teorijų panašumai ir skirtumai
Ir standartinė sociologinė šeimos teorija, ir tarybinė šeimos teorijašeimą traktuoja kaip universalų reiškinį, kaip jungiamąją grandį tarpindivido ir visuomenės ir pripažįsta šeimos raidos priklausomybę nuosocialinio gyvenimo pokyčių. Abi teorijos tvirtina būtinumą kurti santuokąir šeimoje turėti vaikų. Pagrindiniu ideologiniu skirtumu tarp dviejų“idealių” šeimos tipų galima laikyti tai, kad hierarchinė struktūratradicinėje (Vakarų) šeimoje pakeista egalitarine struktūra socialistinėješeimoje.
4. Lietuviškos šeimos istorija ir realijos
Lietuvos Respublikos Konstitucijos (1992 m.) 38 str. skelbiama: “Šeimayra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė globoja šeimą, motinystę,tėvystę ir vaikystę <…>. Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais
žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti …”Taigi, valstybė skiria ypatingą dėmesį šeimai, kaip visuomenės ir valstybėspagrindui. Ir taip buvo visais laikais. Tačiau įvairiais laikais būdavoskirtingos šeimos, nevienoda jų samprata.4.1. Lietuvos šeima XIX – XX amžiuje
Ne vienas šiandienos moralizuotojas, baisėdamasis “palaidu” jaunimogyvenimo būdu, dideliu skyrybų skaičiumi ir visokiomis kitomis nuodėmėmis,kaip priešpriešą iškelia “idealius”, kone biblinį rojų primenančius mūsųsenelių laikus, tarsi jie saugojo ir puoselėjo krikščioniškas vertybesšeimoje. Senais laikais visi buvo moralūs ir dori, tik naujieji laikai irbarbariška Rytų (o dabar ir Vakarų) įtaka subjaurojo lietuvio moralinįveidą. Deja, tokie teiginiai, švelniai tariant, neatitinka tikrovės. Pirmiausia būtų klaidinga teigti, kad vienas pagrindinių šeimossudarymo motyvų būtų buvusi meilė šiandienos supratimu. Meilę XIX a. antrospusės – XX a. pradžios šeimoje galima tapatinti su pastangomis taikiaisugyventi. Vedybos su lygiavertės socialinės ir materialinės grupės partneriu,panašūs sutuoktinių buities, kasdienybės įpročiai, be abejonės niveliavodaugelį šeimyninių nesklandumų. Kitaip tariant, lietuvis ūkininkas buvoįsitikinęs, kad jis ir jo vaikai taps laimingi, jei išsaugos tradicinėsšeimos gyvenimiškas orientacijas. Gyventi pagal senelių papročiusnustumiant ir užmirštant savo norus, buvo idealas. Būtent todėl vedybųpartneriu būdavo pasirenkamas tas, kuris atitiko socialinį statusą. Tadvedybos garantuodvo ūkio ir ekonominį stabilumą. Deja, ne visada mūsų protėviams pasisekdavo pasiekti tokį idealą. Vyroir žmonos santykiai būdavo anaiptol ne geriausi. Nereti būdavo smurtoatvejai. Be abejonės tokie santykiai buvo viena pagrindinių priežasčių,kodėl būdavo nutraukiama santuoka. Aišku oficialus skyrybų skaičius buvolabai mažas (1863 – 1904 m. 89 Kauno gubernijos katalikai kreipėsi dėlsantuokos anuliavimo, tik 12 prašymų buvo patenkinta), kadangi Katalikųbažnyčios kanonų teisės kodeksas nenumatė teisėtai suderytos santuokospanaikinimo (tiesa buvo kelios išlygos: neteisėtas santuojos sudarymas,kataliko santuoka su nekrikščioniu, įstojimas į vienuolyną ir pan.). Todėlšis klausimas būdavo sprandžiams radikaliai: populiariausias būdasnutraukti įkyrėjusią santuoką buvo pabėgimas. Vieną dieną vyras arba žmonaišeidavo iš namų ir niekuomet negrįždavo. Vėliau jie sukurdavo naujasšeimas. Didelis skaičius tokių neįteisintų santuokų paaiškina gana nemenkanesantuokinių vaikų procentą. Štai 1863 – 1904 m. katalikų nesantuokiniųnaujagimių skaičiaus metinis vidurkis Kauno gubernijoje siekė 1946. Taitūkstančiui katalikų tekdavo 5,6 nesantuokinių naujagimių. Tuo laikotarpiu vyravo dar vienas įdomus aspektas – tai nevbedusiųžmonių padėtis kaimo bendruomenėje. Vakaruose XIX amžiuje buvo gana didelėdalis žmonių, kurie niekuomet nevedė (15 – 20 proc.), o Pabaltijo kraštuosešis skaičius siekė tik keletą procentų. Kitaip ir negalėjo būti, nesnevedęs žmogus buvo atstumiamas kaimo bendruomenės, jis nebuvotoleruojamas, likdavo gyventi skurde ir varge. Pripažindama tik šeimyniniussantykius, viešoji nuomonė buvo labai žiauri visiems tiems, kurienesugebėdavo sukurti šeimos. Tokia tradicinė šeima XIX amžiaus pabaigoje sulaukė kritikos.Susiformavusio inteligentijos sluoksnio jau nebepatenkino tradicinėslietuvių šeimos vertybės. Vienas svarbiausių trūkumų buvo nurodomastautiškumo trūkumas, moterų neišsilavinimas.
4.2. Lietuvos šeima socializmo laikotarpiu
Lietuva, kelis dešimtmečius Sovietų Sąjungos sudėtyje, priklausėsocialistiniam pasauliui ir išpažindavo socialistines vertybes. KadangiLietuvos šeimos nepatyrė socialinių eksperimentų, atliktų šeimyniniųsantykių srityje Sovietų Sąjungoje po Spalio revoliucijos, galima teigti,kad socialistinės šeimos vertybės Lietuvoje, nepaosant ekonominio šeimosgerbūvio pagrindo – privačios nuosvybės panaikinimo, moterų lygiateisiškumoir t.t., pasižymėjo griežtu konservatizmu ir iš esmės laikėsi doroviniųkrikščioniškos šeimos tradicijų. Aštuntojo dešimtmečio socialistinės šeimos ideologijos ir politikostikslai nacionalinėse TSRS respublikose buvo suvokiami kaip vieni ištautinio atgimimo tikslų, tuo labiau, kad devintojo dešimtmečio vidurio“perestroika” viešai atskleidė visas ištekėjusios ir dirbančios motinosrealijas, pagal bolčevikų modelį priverstos plėšytis tarp šeimos irtarnybinių pareigų. Socialistinė gyvensena Tarybų Sąjungoje sukūrė visasprielaidas vyro, kaip savaime suprantamos vertybės, suvokimui. Taip vyraspasitraukė nuo pagrindinio šeimos gerovės aprūpintojo vaidmens, betneįsitraukė į vaikų auklėjimą bei namų buitinių reikalų tvarkymą. Neretai,net esnt vyrui šeimoje, moteris tapdavo atsakinga ne tik už vaikų priežiūrąir auklėjimą, bet ir už namų gerovę. Tokia socialistinės šeimos tikrovėskatino atsirasti ir palikyti “tradicinės” šeimos mitą. Nors ir veikė teisinis leidimas nutarukinėti santuokas,nepageidautiną nėštumą, visgi tai nebuvo toleruojama visuomenėje. Taiatspindi viešosios nuomonės tyrimai. Kartu sociologiniai tyrimai irstatistika rodė visus šiandieninės tradicinės šeimos dezintegracijospožymius – priešvedybinių lytinių santykių bei ikisantuokinio nėštumopraktikos plitimą, didėjantį skyrybų ir nesantuokinių vaikų skaičių,nepilnų šeimų gausėjimą, gimstamumo mažėjimą ir kt. Todėl sunku pasakyti arlietuvių konservatyvios pažiūros į šeimą buvo ir lieka vidiniuįsitikinimu, ar tai tik vidinės cenzūros bei sudvejintos moralės atspindys. Visgi tradicinė patriarchalinė šeimos ideologija ir šiandien tebėravyraujanti ir savo pozicijas stiprinanti ideologija (tai patvirtinaviešosios nuomonės tyrimai). Tačiau šiuolaikinė pliuralistinė visuomenėtoleruoja gan didelį pasirenkamų vertybių spektrą, pasireiškiantį gyvenimobūdo įvairovėje. Vadovaujantis tradicinės šeimos samprata, šeimyninio gyvenimo būdųįvairovė visgi buvo vertinama kaip šeimos irimo apraiška. Remdamasinuostata, kad tik stipri šeima yra stiprios visuomenės pagrindas,socialistinė valstybė per paskutinį gyvavimo dešimtmetįpradėjo aktyviaikurti socialinę politiką šeimai remti. Iš esmės sovietinė socialinė
politika buvo palanki šeimai ir moteriai, ir teise prižiūrėti vaiką bentiki vienerių metų namuose buvo plačiai naudojamasi. Vienok ši politikaturėjo trūkumų, tarp kurių išskirtini nelankstus jos taikymas ir vietinisadministracinis nevykdymas. Neretai tik nuo administracijos malonėspriklausė galimybės suteikimas moteriai motinai dirbti pagal vadinamąslenkantį grafiką, nepilną darbo dieną ar savaitę, pernelyg griežtos buvoikimokyklinių įstaigų vaikų lankymo taisyklės. Nors valstybės materialinėparama nebuvo itin dosni, bet jos beveik užteko kai kurioms šeimosišlaidoms, susijusioms su vaiko priežiūra padengti ir neatsidurti už skurdoribos.4.3. Lietuvos šeima po nepriklausomybės atkūrimo
Politinių permainų metu socializmas buvo apkaltinamas lietuviškosšeimos irimu, ypač kliuvo tautiškai mišrioms šeimoms, kurios deformavovaikų tautinės savimonės formąvimasi. Kliuvo sovietiniai socialineipolitikai, kuri skatino “kolektyvinio žmogaus”, o ne asmenybės ugdymą. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir atsisakius sovietinėsideologijos, šeimos ideologijoje taip pat pradėta vadovautis tradicinėsšeimos samprata. Čia pabrėžiama šeimos tautinio tapatumo išlaikymobūtinybė. Bene svarbiausia lietuviškos šeimos atgimimo puoselėtoja tapoLietuvos katalikų bažnyčia. Bet bažnyčia gali puoselėti tik dorovinį šeimosgerbūvį, o ekonominis gerbūvis priklauso nuo valstybinės socialinėsekonominės politikos. Suirus Sovietų Sąjungai, Lietuvos ekonominė politika pradėjoorientuotis į Vakarų pasaulį, t.y. į laisvąją rinką su visais josekonominiais privalumais ir trūkumais. Vyriausybinėje socialinėjepolitikoje pradėjo ryškėti nekonservatorių praktikos tendencijos, kuriosVakaruose ryškiausiai reiškiamos naujųjų dešiniųjų socialinėjefilosofijoje – liberalioje ekonominėjepolitikoje, palaikančiojekonservatyvios šeimos ideologiją. Skirdami šeimai ypatingą dėmesį, naujiejidešinieji griežtai pasisako prieš moterų, ypač ištekėjusių, padėties beivaidmens visuomenėje pasikeitimus ir ragina jos grįžimą į šeimą, mažinantvalstybės ekonominės paramos programas. Kitas mėgstamiausiasnekonservatorių užsiėmimas – kovoti už abortų ir šiuolaikiniųkontracepcijos priemonių uždraudimą, kuris iš esmės taip pat reiškiapriverstinį moters sugrįžimą “vyro valdžion”. Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje akivaizdžiai sumažėjoikimokyklinių ir užmokyklinių įstaigų, o likusios nevisoms šeimoms tapoekonomiškai prieinamos. O tai reiškia, kad Lietuvos moterys dėl vaikųpriežiūros buvo priverstos palikti darbą arba dėl būtinybės ekonomiškaiišlaikyti šeimą palikti vaikusbe daugiau mažiau kvalifikuotos priežiūros, oneretai ir visai be priežiūros. Priimti nauji socialinio draudimo įstatymai garantavo moterųbedarbystę – darbo gavimo galimybės privataus verslo sektoriuje ryškiaisumažėjo, ypač jos sumažėjo moterims, turinčioms mažamečių vaikų, nesdarbdavys nesuinteresuotas mokėti moterims motinoms už įstatymais numatytassocialines garantijas. Pradėjo mažėti darbo vietų skaičius valstybiniamesektoriuje. Dėl to daugelis moterų buvo priverstos dirbti privačiamesektoriuje, net nesudarant darbo sutarčių, atitinkamai, negaunant ir jokiųsocialinių garantijų. Lietuvoje aiškiai ėmė reikštis ir konservatyviųjų jėgų suaktyvėjimas,kurio esmę galima būtų apibūdinti kaip judėjimą “prieš pasirinkimą”(pavyzdžiui, prieš abortus, viešus seksualinių klausimų aptarimus ir kt.). Lietuvos vyriausybė savo socialinėje politikoje aiškiai pradėjovadovautis radikaliausia nekonservatorių ideologijos ir praktikos pakraipa.Lietuvos šeima ėmė netekti netgi buvusių socialinių garantijų, kuriasturėjo sovietmečiu. Kartu Lietuvos žmonės “grįžtantys į Europą”, įsisavinoir laisvojo pasaulio vertybes, nuo kurių jie buvo griežtai saugomisovietiniais metais. Deja, Vakarų vertybės nevisada sutampa sukrikščioniška tardicinės šeimos samprata.
4.4. Šeima šiandieninėje Lietuvoje
Dabartinėje industrinėje visuomenėje vyksta labai ryškūs radikalūsšeimos pokyčiai, kurių prasmę išreiškia dvi pagrindinės tendencijos:įvairios vidinės – struktūrinės ir funkcinės šeimos transformacijos, irgilūs bei prieštaringi šeimos reikšmės ir vaidmens pokyčiai demokratinėsvisuomenės gyvensenos kontekstuose: kartų kaitos, sveikatos apsaugos,ugdymo, ekonomikos, socializacijos ir kt. Tuo pačiu šiandien keičiasišeima, įvairuoja šeimos modeliai, skirtingai reiškiama ir pati šeimossamprata. Paprastati šeimos šiandien skirstomos pagal jų struktūrą, būtent:nukleari šeima – sutuoktiniai ir vaikai, sutuoktiniai, neturintys vaikų,sutuoktiniai turintys įvaikintus vaikus, netgi sugyventinių pora (turintiar neturinti vaikų); išplėstinė šeima – kelių (bent trijų) kartų šeima;nepilna šeima, kai stokoja vieno iš tėvų (vienas iš tėvų miręs, ar iširusišeima); jau ne tik Vakaruose, bet ir mūsuose esama netradicinių, teisiškaiir socialiai neįteisintų tos pačios lyties porų – šeimų.
Šiuolaikinės Lietuvos šeimos tyrimai. Šiuolaikinės Lietuvos šeimostyrimuose galima išskirti dvi pagrindines susikertančias kryptis. Pirmojiyra susijusi su kiekybiniu bei kokybiniu kartų atkūrimu, antroji – sunacijos kūrimu ar tautos etniškumo problemomis. Tačiau pagrindinis tyrimoobjekto klausimas – kas yra šeima – mažai nagrinėjamas. Pastaruoju metudažniausiai mokslinėje bei publicistinėje literatūroje minimos “lietuviškostradicinės” ir “demokratinės” šeimos turinio esmė paprastaineatskleidžiama. Aišku tik tai kad kalbama apie šeimą, pirmiausią suvokiamąkaip sutuoktinių porą su vaikais. Šeimos sąvokų turinio neapibrėžtumas irdėl to atsirandantis daugiaprasmiškumas atitinka dabartinę Lietuvossocialinę padėtį. Tačiau tai negali patenkinti mokslinio pažinimo iratitinkamai šeimos sociologinės teorijos raidos reikalavimų. Laikantis požiūrio, kad sociologinis žinojimas yra šiuolaikinėskultūros dalis, sociologijoje paprastai naudojami du būdai žinojimuinusakyti. Pirmasis pažinimo būdas, traktuoja žinojimą kaip teiginiųrinkinį. Šiuo atveju taikomi teiginių pateikimo ir jų pagrįstumo įrodymųsamprotavimo metodai. Kitas būdas traktuoja žinojimą kaip subjektyvių
socialinių struktūrų rezultatą. Kitaip tariant, socialinė aplinka lemiaidėjas ir ideologijas. Abu pažinimo būdai yra žinomi Lietuvoje ir, ko gero, išskyrusžinojimo sociologijos analizės metodus, kurie neseniai pradėjo skverbtis įšeimyninio gyvenimo tyrimus, plačiai buvo (ar yra) taikomi šeimosstudijose.4.5. Lietuviškos šeimos raidos perspekyvos
Nūdienos lietuvių šeimoje vyksta akivaizdi destabilizacija, kuriąlemia visuomenėje vykstantys pokyčiai, kaip socialinė įtampa, ateitiegarantijų ir saugumo jausmo praradimas, nacionalinių tradicijų nykimas irjų vietoje naujų svetimybių veržimasis į mųsū kasdienybę, kurias ypačaktyviai propaguoja masinės komunikacijos priemonės ir, žinoma, išplėstinėsšeimos modelio staigus nykimas. Šeima Lietuvoje veikiausiai yra “nebepajėgi” vėl tapti “lietuviškatradicine šeima”, kadangi Lietuvos visuomenė jau nebėra agrarinė. Jos raidaatitinka bendrąsias industrinės ir poindustrinės visuomenės šeimos kitimotendencijas. Tačiau Lietuvos ir Skandinavijos šeimų devintojo dešimtmečiopabaigos analizė atskleidė “laiko uždelsimą” Lietuvos šeimos raidoje. Visidabartinės “normalios” šeimos irimo požymiai – nesantuokinių lytiniųsantykių bei nėštumo atvejų plitimas, didėjantis skirybų ir nesantuokiniųvaikų skaičius, nepilnų šeimų gausėjimas, gimstamumo mažėjimas ir kt.,palyginti su kitomis aukštą gyvenimo lygį psiekusiomis šalimis, istoriniolaiko požiūriu reiškėsi pavėluotai. Septintojo dešimtmečio pabaigos Vakarųseksualinė revoliucija pasiekė Lietuvą trisdešimčia metų vėlaiu. Tačiaupolitinio ir ekonominio gyvenimo liberalizacija darė poveikį ir šeimosinstitutui; “laiko uždelsimo” trukmė tarp Lietuvos ir Vakarų šalių, bentjau Skandinavijos, pastaruoju metu sparčiai mažėja. Ypač akivaizdussantuokų skaičiaus mažėjimas kartu didėjant nesantuokinių vaikų skaičiui .taigi nepaisant tradicinio, valstiečių kultūrai būdingo lietuviškokonservtyvizmo, totalitarinėje valstybėje socialinės kontrolės sistemaišlaikydavo šeimyninio gyvenimo formavimąsi, bent jau jo legalizavimą, kurkas stipriau negu dabartiniu pereinamuoju laikotarpiu. Kadangi sociologinės teorijos dažniausiai tik vejasi pokyčius,vykstančius socialinėje tikrovėje, tai “laiko uždelsimas” akivaizdus irLietuvoje vyraujančiuose teoriniuose postulatuose. Tačiau laikantispostmodernistinių pažiūrų, neigiančių teorinį totalitarizmą socialiniuosemoksluose ir pripažįstančių socialinės minties pliuralizmą, šeimos studijųbūklę Lietuvoje galima vertinti labai tolerantiškai. Juo labiau kadpagausėjusi empirinė medžiaga duoda peno samprotavimams – kas gi yra šeimaLietuvos šeimos tyrinėtojų akimis.
5. Statistinių duomenų apie Lietuvos šeimą analizė
5.1. Santuokos
Lietuva, kaip ir kitos Europos šalys, išgyvena šeimos formavimokrizę. Įregistruotų santuokų kasmet mažėja. Jei 1990 metais buvoįregistruota 36 110 santuokų, tai 2000 metais – tik 16 906 (dvigubaimažiau!). Tūkstančiui gyventojų prieš dešimtmetį jų būdavo užregistruojama9,8, o pernai – tik 4,6. Rekordiniai šia prasme buvo tolimi 1956-ieji –10,6. “Paguodą” teiktų kitų Europos šalių rodikliai, dar mažesni neiLietuvoje: Vengrijoje – 4,5, Latvijoje ir Estijoje – 3,9, Austrijoje – 2,7.Tačiau yra ir šeimą labiau gerbiančių šalių: Suomija – 4,7, Prancūzija –4,8, Lenkija – 5,7, Italija – 4,8, Danija – 6,7.
5.2. Besituokiančiųjų amžius
Santuokų rodikliai pagal amžiaus grupes per pastarąjį dešimtmetįgerokai pakito. Tiesa, vyrų ir moterų amžiaus skirtumas liko panašus:moterys tuokiasi vidutiniškai dvejais metais jaunesnės negu vyrai. Tačiaubesituokančiųjų asmenų amžius didėja. Jei 1993 metais pirmą kartąbesituokiančių vyrų amžius buvo 24, o moterų 22,5 metų, tai 2000 metaisatitinkamai 25,5 ir 23,5 metų. Beje, 1970 metais vidutinės lietuviųnuotakos buvo dar vyresnės – 24,1 metų, tačiau 1992 metais jos pajaunėjoiki 22 metų. Apskritai paėmus, lietuvaitės išteka gana jaunos. Užsienyjetaip skubančių žymiai mažiau: Vengrijoje vidutinis nuotakų amžius – 24,2metų, Estijoje – 24,5, Austrijoje – 27, Prancūzijoje – 27, Suomijoje – 27,7metų. 1999 metais vidutinis besituokinčiųjų amžius Šiaurės, Vakarų irPietų Europos šalyse buvo 28 metai, o Rytų Europoje – 23-24 metai. 2000 metais, palyginus su 1990 metais nepilnamečių (iki 18 m.) merginųsusituokė beveik keturis kartus mažiau, o vaikinų net vienuolika kartųmažiau. Sumažėjo ir pilnamečio (20-24 m.) jaunimo vestuvių. 1990 metaistūkstančiui šio amžiaus vyrų teko 125 susituokę, 2000 metais – tik 48,moterų atitinkamai 117 ir 57. Galima daryti švadą, kad jaunieji “sensta”. Vadinasi, nesusituokusiejiiki 25 metų žiedus sumainys greičiausiai kiek vyresni.
5.3. Nesantuokiniai vaikai
Sumažėjus santuokų skaičiui, padidėjo vaikų, gimusių nesantuokoje,skaičius. Iki 1990 metų ne santuokoje gimdavo 6 – 7 proc. vaikų, tačiau1998 metais jie jau sudarė 18 proc., 1999 metais – 19,8 proc., o tarpgimusių pirmaisiais – 26 proc. Kaip ir anksčiau, dauguma (70 proc.)nesantuokinių vaikų užregistruojami pagal motinos pareiškimą. Europoje nesantuokinių vaikų rodiklis gerokai įvairuoja: nuo Italijos9,2 proc. ir Lenkijos 11,6 proc. iki Danijos 45 proc., Estijos ir Švedijos55 proc., Islandijos 62 proc.
5.4. Pirmos ir pakartotinės santuokos
Santuokų skaičiaus mažėjimui įtakos turi ir santuokos eiliškumas(pirma ar pakartotinė santuoka). Nuo 1999 metų pirmų santuokų abiemssutuoktiniams Lietuvoje sumažėjo perpus, nuo 26 tūkstančių iki 12tūkstančių pernai. Panašūs ir pirmos santuokos vienam iš sutuoktinių arbapakartotinės santuokos abiems sutuoktiniams variantų rodikliai. Mažėjantpirmų santuokų, po truputį daugėja pakartotinių. Anaiptol ne visiišsiskyrusieji kuria naują šeimą. 2000 metais išsituokė 10, 9 tūkst. porų,o iš naujo susituokė 4,6 tūkst. išsituokusių porų. Pakartotinai mainančiųžiedus skaičius sudaro penktadalį visų besituokiančiųjų. Pagal suminį pirmos santuokos rodiklį, t.y. pirmų santuokų skaičiųtūkstančiui 15-19 metų moterų, Lietuvos rodiklis (0,55) yra Europos šaliųviduryje. Gerokai žemesni yra Estijos (0,37) ir Latvijos (0,40) rodikliai.Tačiau yra ir gerokai aukštesnių: Italijos – 0,62; Lenkijos – 0,63;Graikijos – 0,71; Portugalijos – 0,83. Suminis pirmosios santuokos rodiklis0,50 reikštų, kad esant dabartiniam santuokų lygiui , 50 proc. moterųneištekės (bent jau oficialiai).
5.5. Nesantuokinės poros
Santuokų mažėjimo tendencija ir santuokų atidėjimas lemianesantuokinių porų plitimą. Daugelis Vakarų Europos šalių, o pastaraisiaismetais ir Lietuvos gyventojų gyvena poroje nesusituokę. Santuoka dažnai
sudaroma tik po pirmojo kūdikio gimimo. Todėl kai kuriose Europos šalysevidutinis pirmą kartą besituokiančios moters amžius yra didesnis už pirmąkartą gimdžiusios moters amžių, pvz., Austrijoje – 27 ir 26, 3 metų;Bulgarijoje – 23,5 ir 23; Danijoje – 29,7 ir 27,5; Estijoje – 24,5 ir 23,8.Lietuvoje šis santykis dar “senoviškas”: lietuvaitės išteka vidutiniškai23,1metų o gimdo 23,7 metų.5.6. Ištuokos
Lietuvoje mažėja ne tik santuokų skaičius, bet ir jų stabilumas. 1945metais šimtui santuokų teko 0,2 ištuokos; 1955 metais – 4,2; 1965 metais –10,5; 1975 metais – 30,4; 1985 metais – 33,5; 1995 metais – 46,1; 1999metais – 63,7. Rekordiniai ištuokų skaičiumi buvo 1991 metai, kai išsituokė net 15250 porų ( iš 34 241 susituokusių). Tuomet tūkstančiui gyventojų teko 4,1ištuokos. Šis sprogimas geričiausiai įvyko ne dėl “charakterių nesutapimo”– tradicinės skyrybų priežasties, bet dėl ekonominių aplinkybių, pvz., butųprivatizavimo. Poros, ankstesniais metais ištuoktos teismo arba faktiškaiišsituokusios, legalizavo šias ištuokas. Pastaraisiais metais skyrybų skaičius gana stabilus. Per metusišsituokia apie 11 tūkstančių porų, tūkstančiui gyventojų tenka trysištuokos. Vis dėlto per 60 ištuokų šimtui santuokų yra labai daug. Įtakašiam rodikliui daro ir santuokų skaičiaus mažėjimas. Dažniausiai išsituokia 30-34 metų vyrai, gerokai mažiau – 45-49 metų.Moterys dažniausiai išsituokia 25-29 metų, o 45-49 metų laikotarpiu skyrybųrodiklis, kaip ir vyrų , reikšmingai sumažėja. Svarbus ištuokų rodiklis – buvusios santuokos trukmė. Daugiausiaiporų išsituokia 4-6 santuokos metais, penktadalis – neišgyvenę 10 metų, 12proc. – antrąjį bendrojo gyvenimo dešimtmetį, 3 proc. – išgyvenę daugiaukaip 25 metus. 2000 metais vidutinė buvusios santuokos trukmė buvo 12,2metų. Pagal ištuokų skaičių, tenkantį tūkstančiui gyventojų – 3,1, Lietuva,deja, – viena pirmaujančių Europoje. Dažniau skiriasi tik Estijoje – 3,2 irBaltarusijoje – 4,7. Mažiau skiriasi Latvijoje – 2,5; Lenkijoje – 1,1;Italijoje – 0,6. Reikia pažymėti, kad dėl plintančių nesantuokinių porų,ištuokų rodikliai ne visada atspindi tikrąją padėtį.
5.7. Nepilnos šeimos
Pagrindinis neigiamas ištuokų padarinys – nepilnos šeimos, nes dutrečdaliai išsituokusiųjų turi nepilnamečių vaikų . kasmet be vieno iš tėvų(dažniausiai be tėvo) lieka daugiau kaip 11 tūkstančių vaikų. Perdešimtmetį apie 120 tūkstančių vaikų liko gyventi nepilnose šeimose. Josevaikai patiria ne tik moralinę skriaudą, nepilnų šeimų paprastai blogesnėir materialinė padėtis.
TYRIMO REZULTATŲ ANALIZĖ IR IŠVADOS
Apklausa vykdyta anketiniu būdu. Anketoje buvo pateikti 24 klausimai.Apklausoje dalyvavo 55 respondentai, iš jų 47,3 proc. vyrų ir 52,7 proc.moterų. Labiau orientavomės į sukūrusius šeimą žmones, tačiau stengėmėsapklausti ir įvairaus amžiaus, skirtingos šeimyninės padėties ir lytiesatstovus. Iš visų apklausos dalyvių 49,1 proc. gyvena santuokoje, 18,2 proc. yraišsituokę, 27,3 proc. – nevedę (netekėjusios), 3,6 proc. – našliai, 14,5proc. gyvena neįregistruotoje santuokoje.
Šeima amžiaus aspektu
Daugumos respondentų nuomone, besituokiančiųjų vyrų amžius turėtų būtine jaunesni nei 26 metų (taip mano 74,5 proc.). Tačiau dauguma vaikųturinčių vyriškos lyties respondentų, pirmo vaiko yra susilaukę būdami 19 –24 metų ar dar anksčiau (80 proc.). Besiruošiančioms tekėti moterims,keliami ne tokie aukšti amžiaus reikalavimai. Jos, anot apklaustųjų, galitekėti nuo 21 metų (taip mano 65,5 proc.). Būdamos panašaus amžiaus vaikųturinčios respondentės yra susilaukusios pirmo vaiko, šiuo aspektu jųamžiaus grupė adekvati vyrams – 19 – 24 metai.
Vaikai šeimoje
Nėštumas, gimdymas ir vaiko priežiūra gali suteikti daug džiaugsmo.Vaikas yra naujas asmuo namų ūkyje, naujas draugas, kuris reiškia emocijasir atsako į kitų jausmus. Daugelis suaugusiųjų vertina šias išskirtinesvaikų savybes: energingumą, kūrybiškumą, žaismingumą. Vaikai šeimojesusartina tėvus su jaunyste. Dalyvaudami vaiko atradimuose, tėvai vėlatranda save. Kai kam vaikas reiškia tęstinumą: kažkuri tėvo dalis, galbūtšeimos vardas, pergyvens jį patį. Galima teigti, jog šiuolaikinės lietuviškos šeimos “standartas” yraturėti 2 vaikus. Tyrimo rezultatai tai tik patvirtina daugiau nei 55 proc.susituokusių respondentų turi po 2 vaikus. Neturintys vaikų taip patišreiškė norą turėti 2 vaikus. Tačiau tik 15 proc. apklausos dalyvių šeimųvisi vaikai planuoti. O juk būtent šeimos planavimas gali padėtisutvirtinti lietuviškos šeimos pagrindus ir pozicijas visuomenėje. Kas liečia abortus, kaip vieną iš šeimos palnavimo priemonių, tai šiuoatžvilgiu Lietuvos moterys yra kur kas liberalesnės ir turi tvirtesnęnuomonę nei vyrai. Dauguma jų pasisako už abortus (69 proc.), tuo tarpudaugelis vyrų yra prieš (42,3 proc.) arba neturi nuomonės (46,2 proc.) šiuoklausimu. Nieko nuostabaus, juk su abortais tiesiogiai susiduria tikmoterys.
Ir apskritai Lietuvoje vyrauja nuomonė, jog pagrindinė atsakomybė užvaikus tenka moteriai. Labai retai sutuoktiniai, yrant šeimai, tąatsakomybę dalijasi po lygiai. Dažniausiai po skyrybų vaikai lieka gyventisu motina, apklausos rezultatai tai tik patvirtina: visų išsiskyrusiųrespondentų vaikai gyvena su motinomis. Beveik visi susituokusieji respondentai turi vaikų. Čia galima būtųpastebėti, kad nemažos dalies respondentų pagrindinė vedybų priežastis buvonėštumas (45 proc.). Lietuvoje šeima be vaikų nėra laikoma pilnaverte. Jukiš tiesų, išgirdę žodį “šeima” mes iš karto galvojame apie tokius šiotermino komponentus: vyras, žmona, vaikai. Kol kas Lietuvoje šeimospagrinde kuriamos su tikslu susilaukti vaikų. Jei šeima neturi vaikų, pagrindinė to priežastis dažniausiai būnasveikatos problemos. Kai kurios moterys yra bevaikės dėl finansiniųsunkumų, vedybinio gyvenimo nestabilumo, daug laiko atimančios karjeros arjausdamos, kad realybė neatitinka jų pažiūrų į motinystę. Pagerintosapsaugos nuo pastojimo priemonės leidžia moterims atidėti gimdymą, be to,didėja nevaisingų porų skaičius. Todėl sunku nustatyti, kiek porų pačiosnusprendžia neturėti vaikų, o kiek jų nori turėti, bet negali.
Kalbant apie daugiavaikes šeimas (3 ir daugiau vaikų), tai jųpastaruoju metu žymiai sumažėjo (10 proc. apklaustų, turinčių vaikų šeimų).Sunki materialinė padėtis, kontracepcijos įvairovė, kilimo karjeroslaiptais, profesinio tobulėjimo svarbos padidėjimas išstumia iš lietuviųšeimų norą turėti daugiau nei 2 vaikus (tik 5,5 proc. respondentų norėtųturėti daugiau nei 2 vaikus). Didžioji dauguma respondentų pasisako už,galima sakyti, standartinę šių laikų Lietuvos šeimą su 2 vaikais (81,8proc.). Kas liečia vaikų auklėjimą, tai galima teigti, kad mes žengėme didelįžingsnį į priekį. Auklėjimui daugumoje šeimų šiais laikais ieškomaalternatyvių priemonių “diržui”, “beržinei košei” ir pan. Vis daugiau vaikų praleidžia kelerius metus namuose, kur nėra vieno ištėvų, tėvams išsiskyrus ar išsituokus, mirus ar kai motina yra netekėusi.Santuokos ir ištuokos
Šeimos susidarymo ir iširimo tendencijos atskleidžia šiuolaikinėsšeimos, kaip institucijos su daugeliu modelių ir formų, paveikslą. Iš visų apklaustųjų registruotoje santuokoje gyvena 49,1 proc.,išsituokę – 18,2 proc. respondentų. Kaip jau minėta, dažniausiai, kaip pagrindinė vedybų priežastis,respondentų atsakymuose buvo minimas nėštumas (45 proc.). Nieko nuostabaus,juk Lietuva visai neseniai atgavo nepriklausomybę, kuri įgalino atviriauvertinti intymaus gyvenimo problemas, suteikė pasirinkimo laisvę, skatinokontracepcijos priemonių įvairovės plitimą, o visa tai kartu davė galimybęžymiai efektyviau planuoti nėštumus. Dažniausia skyrybų priežastis – nesutarimai šeimoje ir jausmųišblėsimas (89 proc.). Po skyrybų 100 proc. respondentų vaikų yra likę gyventi su motinomis.O beveik visi išsiskyrę vyrai gyvena neregistruotoje santuokoje su kitamoterimi (83,3 proc.) ir neplanuoja artimiausiu metu dar kartą vesti. Nelabai šviesią ateitį dauguma santuokoje gyvenančių respondentųpranašauja savo santuokai. Jie nėra tikri dėl jos stabilumo (66,7 proc.).Taigi nepriklausomybės atgavimas, paskatinęs vakarietiškų šeimyniniųtendencijų veržimąsi į mūsų šalį davė ir neigiamų pasėkmių. Pasirinkimolaisvės išplitimas kartu paskatino ir santuokinių įžadų vertinimo laisvę.Tik 9 proc. respondentų mano, kad santuokinių įžadų laikymasissutuoktiniams yra privalomas.
Apibendrinimas
Šeima yra socilainio gyvenimo centre, naujovės ir socialiniaipasikeitima, liečiantys šeimas, sukelia stiprią reakciją. Daug kas bijo,kad šeima nesugebės prisitaikyti prie pasikeitimo ir kad tradicinėsvertybės sugrius, šeimai susidūrus su sunkumais, kuriems ji nėrapasiruošusi. Skyrybų skaičiaus didėjimas, gimimų skaičiaus mažėjimas irviltis prailginti gyvenimą keičia Lituvos visuomenės šeimos gyvenimą. Tyrimų rezultatai rodo, jog šiuolaikinė lietuvių šeima išgyvena gansunkų persiorientavimo laikotarpį. Santuokos, kaip šeimyninio gyvenimokūrimo pagrindo, reikšmė žymiai sumažėjo. Ir santuokiniai įžadai netenkareikšmingumo šeimyniniame gyvenime. Labai nedidelė dalis respondentų yrapasiryžę gyventi santuokoje iki mirties (21 proc.). Vakarietiškų vertybiųveržimąsis į mūsų gyvenimą, pakeitė visuomenės požiūrį į šeimos, kaipsocilainio instituto, skatinančio tradicijų ir moralės normų tvirtumopalaikymą, reikšmę. Prie šios visuomeninės institucijos svarbos nuvertėjimo nemaža dalimiprisideda ir sunki ekonominė padėtis. Tik 6,1 proc. respondentų savo šeimosmaterialinę padėtį vertina kaip pakankamai gerą ir tik tik 3,6 proc. manojog mūsų valstybėje šiuo metu yra palanki situacija kurti šeimą. Visi kitiįsitikinę, jog jų šeimos materialinė padėtis yra vidutiniška arba skurdi iršiais laikais Lietuvoje yra labai nepalankios aplinkybės šeimos kūrimui. Irnieko nuostabaus, juk valstybės parama šeimoms yra daugių daugiausiaiminimali. Visi respondentai, turintys 3 ir daugiau vaikų iš valstybėsnegauna jokios paramos. Nors tyrimo rezultatai nėra visiškai tikslūs (per maža tyrimo aibė),tačiau remiantis jais ir visuomenine statistika (15 p.), į probleminįklausimą “ar negriūna Lietuvos šeima?” nebūtų visiškai klaidinga atsakyti“taip”. Žinoma, šiuo atveju šeima labiau vertinama, kaip teisiškaipatvirtinta dviejų žmonių sąjunga, turinti arba norinti turėti vaikų. Šiuopožiūriu tyrimo hipotezė (3 p.), jog mažėja santuokų skaičius, daugejanesantuokinių porų, o tuo pačiu ir nesantuokinių vaikų visiškaipasitvirtina ir panaikina abejones dėl teigiamo atsakymo į minėtąprobleminį klausimą, klaidingumą.
LITERATŪRA
1. Lietuvos šeima: mokslinės-praktinės konferencijos medžiaga [Vilnius, 1994 m. spalio 25 – 26 d.]. Vilnius 1995. 276 p.2. Lapinskas A. Ar negriūna Lietuvos šeima? // Lietuvos aidas. 2001, liep. 17, Nr. 164.3. Lietuvių šeimos sociologija: raida ir perspektyvos // Filosofija. Sociologija. ISSN 0235 – 7186. 1998, nr. 2. 96 p.4. Savukyna V. Lietuviškosios šeimos istorijos trajektorijos // Lietuvos rytas. 1999, rugs. 28.5. Šeimos vertybių pokyčiai pastaruoju dešimtmečiu // Filosofija. Sociologija. ISSN 0235 – 7186. 2000, nr. 4.6. Šleževičius A. Šeima ir valstybė // Socialinis ugdymas: straipsnių rinkinys. Vilnius, 1999. 276 p.7. Tradicinė šeima – vertybė ar ne?: studentų mokslinė konferencija [Kaunas, 1998 m. lapkričio 20 d.]. Kaunas, 1999. 64 p. (Vertybės: konfliktas ar koegzistencija)8. Vaitkevičius J. Šeima, kaip socialinio tyrimo aspektas // Socialinis ugdymas: straipsnių rinkinys. Vilnius, 1999. 276 p.9. Žmogus ir visuomenė: straipsnių rinkinys. Vilnius, 1994, Nr. 2. 60 p. ISSN 1392 – 076610. Žvinklienė A. Kodėl kuriamos šeimos /A.Žvinklienė, R.Savulionienė // Žvigsnis į šeimą: straipsnių rinkinys. Vilnius, 1990. p. 2111. Žvinklinė A. Šeimos beieškant // Lietuvos mokslas. ISSN 1392 – 4044. 1997, V tomas, 15 knyga., p. 168