seima kaip vertybe

TURINYS

TURINYS 2Įvadas 31. ŠEIMA YRA SVARBIAUSIA ŽMOGAUS IR VISUOMENĖS GYVENIME 41.1.1 Šeimos sąvoka 41.1.2. Šeimos funkcijos 51.1.3. Šeimoje ugdomos vertybės 81.2. ŠEIMOS GYVENSENOS VERTYBĖS 101.2.1. Meilė ir atsakomybė 101. 2.2. Ištikimybė 111.2.3. Žmoniškumas 111.2. 4. Vertybių sistema ir žmogaus pozicija 11IŠVADOS IR PASIŪLYMAI 18Informacijos šaltinių sąrašas 19PRIEDAI 20Klausimai: 20ĮVADASPanašu, jog šeima šiandien yra tapusi keistai susvetimėjusia tema. Viena vertus, visi žino, kas ji yra. Juk kiekvienas (bent kol kas) turime motiną, tėvą, dažnas – taip pat ir seserų ar brolių, vaikų. Kita vertus, jei paklaustume, kam apskritai reikalinga šeima, kokį vaidmenį jį atlieka žmogaus, bendruomenės gyvenime, kaip ji perkeičia žmonių tarpusavio santykius – tikrai retas sugebėtų atsakyti. Dėl to, kad retai apie tai susimąstome. Deja, taip pat esame pripratinti ir prie faktiškumo tironijos. Esą turime kalbėti apie tai, kas yra, o ne apie tai, kas turėtų būti. Pastarąją taisyklę bandoma primesti tiek politikoje, tiek politinėse teorijose. Esą neverta kalbėti apie tai, kokia turėtų būti šeima, bet reikia gerbti tuos būdus, kuriais čia ir dabar žmonės apibrėžia tarpasmeninius santykius. Su tuo tikrai nesutinku. Mūsų senoliai turėjo puikų posakį: jei kiaulė negali pakelti snukio į dangų, tai tikrai nereiškia, kad dangus nėra mėlynas. Deja, šiandien, paskelbę principus „viskas tinka“ ir „dėl skonio nesiginčijame“, mes nebedrįstame net garsiai ištarti savo įsitikinimų. Idant ko nors neįžeistume, mes paskelbiame, kad dangaus apskritai nėra. Nebent nedideli lopinėliai kiekvieno iš mūsų privačiuose pasauliuose. Pasirinkau rašyti apie šeimą, kaip vertybę. Tai gana plati ir aktuali tema, į kuria galima pažvelgti įvairiais aspektais. požiūrį į šeimą, kaip į vertybę, kaip į pagrindinę instituciją, kuri padeda pamatinį pagrindą, auklėjant jaunąją kartą. Jaunimas labai atitrūko nuo savo tėvų, nebepuoselėję senolių išminties, jų tradicijų. Man buvo įdomu sužinoti kiek ši nuomonė yra teisinga ir, ar iš tikrųjų ši problema yra tokia aktuali.

Tikslas: sužinoti koks yra požiūris į šeimą, kuris susijęs su ugdomomis šeimos vertybėmis; Uždaviniai:1. atskleisti šeimos, kaip didžiausios vertybės sąvoką; 2. išanalizuoti šeimos gyvensenos vertybes;3. ištirti kokios vertybės yra ugdomos šiuolaikinėse Lietuvos šeimose; 4. nustatyti jaunimo požiūrį į šeimą.1. ŠEIMA YRA SVARBIAUSIA ŽMOGAUS IR VISUOMENĖS GYVENIME1.1.1 Šeimos sąvokaKas yra šeima? Tai gan gilus ir ilgo apmastymo reikalaujantis klausimas. Šeima yra būtinas nepamainomas gėris visai visuomenei. Ji turi būti visos visuomenės teisiškai pripažįstama, saugoma ir skatinama. Šeima – tai unikali socialinė institucija , susidedanti iš šeimos narių : drauge gyvenančių tėvų ir vaikų , kartais ir kitų giminaičių , pagrįsta santuoka arba kraujo ryšiais. Jos nariai tvarko bendrą ūkį , o tarpusavio santykius grindžia dorovine atsakomybe , savitarpio supratimu ir pagarba. Šeima –svarbiausioji vaikų ugdymo institucija , svarbiausia aplinka , kurioje vykdoma vaikų socializacija . Šeimoje pateikiamos ir puoselėjamos tėvams ir vaikams brangiausios žmogiškosios vertybės. Šeimai būdinga savita gyvenimo organizacija , papročiai bei tradicijos. Mūsų visuomenėje, kai santuoka kuriama laisva valia, šeimoje visų pirma siekiama tenkinti pačius esmingiausius poreikius: meilės, fizinio ir psichologinio saugumo, savęs vertinimo, saviraiškos.Autorius M. Ivanovas rašo savo knygoje, kad šeima- visų jos narių bendras gyvenimas, vieningi interesai, rūpinimasis vienų kitais. Šeima prasideda nuo santuokos, vaikų atsiradimas. Vyrą, žmoną ir vaikus sieja glaudūs giminystės ryšiai. Jie yra šeimos branduolys. Aristotelis yra pasakęs, kad “šeima yra ankstesnė ir būtinesnė negu valstybė“. Bajorūnas kalba apie šeimą taip: “Apibrėžiant šeimą, neužtenka nurodyti vyro ir moters sąjungą – santuoką, pridėti adaptuotus vaikus, konstatuoti gyvenimą po vienu stogu, kraujo ryšį ir kt.”. Jis taip pat, akcentuoja tėvų ir vaikų tarpusavio santykius, šeimos narių bendrumą, savitarpio pagalbą, tarpusavio moralę, atsakomybę. Jis analizuoja ir svarbius požymius, kurie nusako šeimos sąvoką. Bajorūnas patvirtina įvairių vokiečių, britų, amerikiečių mokslininkų iškeltas idėjas, kad gyvenamoji vietą, ekonominis bendradarbiavimas, vaikų auklėjimas ir auginimas, bendrų papročių bei tradicijų laikymasis ir naujų kūrimas, šeimos ryšių ilgalaikiškumas, skirtingumas nuo paprastos sąjungos, šeimos moralinė atsakomybė ir meilė yra svarbūs šeimos gyvenimo požymiai. Kitaip tariant, šeima tai ne tik žmonos ir vyro seksualiniai santykiai, paremti reprodukcija, tėvų ir vaikų, kaip biologinių būtybių kraujo ryšiai, socialinė grupė, kurios santykius reguliuoja valstybės leidžiami įstatymai, bet ir meilės bendruomenė, aukščiausia žmogaus turima vertybė: “kurioje vaiko ir tėvų, brolių ir seserų santykiai turėtų būti kupini meilės, tolerancijos, rūpinimosi ir pagarbos”. visiems žinoma: vienas svarbiausių šeimos tikslų – ugdyti asmenybę visapusiškai ir harmoningai formuoti žmogų, kad ir kas jis būtų – vaikas, vyras, sūnus, žmona, sesuo, duktė, močiutė ar senelis. Taigi asmenybės ugdymas šeimoje – dar viena svarbi tema, kurią gvildena T. Afanasjeva.
I. Lieliūgienė ir J. Litvinienė pabrėžia šeimos svarbu vaidmenį vaiko socializacijoje: “ Šeima – vaiko socializacijos pagrindas. Mažyliui artimiausia socialinė aplinka – šeima. Joje jis mokosi gyventi. Vaikas šeimoje įgyja pirmuosius bendravimo pradmenys “. Būtent šeimoje formuojasi ir vystosi žmogaus asmenybė, susipažįstama su socialiniais vaidmenimis, kurie yra būtini normaliai vaiko adaptacijai visuomenėje. Šeima – pirmoji ugdymo institucija, kuri labiausiai įtakoja visą tolesnį asmens gyvenimą”.Iš tikrųjų tėvai yra pirmieji vaiko mokytojai, ugdytojai, kurie gali “lipdyti” savo mažą kūrinį kaip to reikalauja visuomenė arba jų asmeniniai poreikiai.Šeima mūsų gyvenime užima labai svarbią vietą, kurioje mes formuojamės, augame, tobulėjame, atsipalaiduojame ir kaip bežiūrėsime į šeimą, ar kaip į instituciją, ar kaip į vertybę, ji visada vaidins pačią svarbiausią rolę mūsų ir visuomenės “teatro scenoje”.1.1.2. Šeimos funkcijosŠeimos funkcija – tai šeimos gyvensena, tiesiogiai susijusi su tam tikrų šeimos narių poreikių tenkinimu. Pats žodis “funkcija” turi reikšmę “pareigos, veiklos sritis, paskirtis” arba kitą – “vaidmuo, kurį atlieka tas ar kitas socialinės sistemos elementas, jo organizacija, įgyvendinant socialinių grupių interesus”. Šeimos funkcijų išskyrimas tiesiogiai priklauso nuo to, kokius įžvelgiame šeimos poreikius, nes iš esmės funkcijos rodo šeimos narių poreikių patenkinimo sferas. Kadangi kinta šeimos poreikiai, atitinkamai laikui bėgant kinta ir jos funkcijos. Psichologams svarbiausi atrodo su šeimos narių psichine sveikata susiję poreikiai, todėl visų pirma išskiriamos šeimos funkcijos, kurių geras atlikimas garantuoja šeimos narių psichinę sveikatą. Sociologai į šeimos funkcijas labiau linkę žiūrėti iš visuomenės pozicijų, todėl jie išskiria tokias funkcijas, kurios pirmiausia rodo šeimos paskirtį visuomenės gyvenime. Santuoka ir šeima kaip visuomeninė institucija turi specifines funkcijas:1. Gimdo ir auklėja vaikus;2. Atlieka socializacijos funkciją. Įdiegia savo vaikams visuomenėje priimtas socialines normas ir vaidmenis;3. Atlieka emocinio stabilumo funkciją – parodo meilę ir rūpestį, suteikia galimybę priklausyti kažkam, kas gali patarti, pakonsultuoti iškilus svarbiam klausimui.
Visuomenė ir individualioji sąmonė ryškiausiai fiksuoja tokias priedermes, kurios tarnauja šeimos atliekamai reprodukcinei funkcijai – vaikų gimdymui, auginimui ir priežiūrai. Pati visuomenė suinteresuota, kad šeimoje didžiausia vertybė būtų žmogus, kad tėvų abipusė meilė išaugtų į tėvo ir motinos meilę savo vaikams, kad pagaliau intymaus bendravimo, koks yra šeimoje, pagrindu formuotųsi dvasiniu rezonansu paremti tarpasmeniniai santykiai. Šeima negali būti valstybės ir visuomenės talkininkė, neatlikdama ir socialinės-ekonominės funkcijos. Neįmanoma tokią funkciją atlikti, neišugdant šeimoje elementaraus įpročio dirbti, be kitų, ypač vyresniųjų, raginimo tvarkytis, be savęs apribojimo – malonumo ir naudos atsisakymo. Tik atliekant priedermes, tenkinama ir šeimos buitinė funkcija: kuriama jauki namų aplinka, gaminamas valgis, tvarkomasi. Ir tai atliekama ne prievarta. Priedermės sąlygoja šeimos raidą, o kartu ir jos nario dorovinį brendimą todėl, kad, kuriant šeimą ir gyvenant joje, praktiškai nėra kito pasirinkimo, tik vienas – vykdyti pareigą. Šeimos funkcijų apibrėžimo problema galėtų būti sprendžiama tiksliai apibūdinant šeimos tenkinamus poreikius, aiškiai nustatant, kuriems poreikiams – visuomenės, socialinių grupių, tam tikros šeimos, šeimos narių grupės, atskiro individo – bus teikiamas prioritetas. Deja, visuotinai priimtos psichologinės poreikių klasifikacijos, kurią tiesiogiai būtų galima susieti su šeimos tenkinamais poreikiais, nėra.Svarbiausią šeimos funkcijų ypatybę, nurodo jų kompleksiškumą, besiremiantį konkrečių asmenų sąveika. Ši ypatybė atskleidžia ir šeimos tenkinamų poreikių bei kitų žmogaus poreikių sąryšį. Šeimos funkcijų išskyrimas priklauso nuo to, kokias išskiriame žmogaus poreikių rūšis ir šeimos vaidmenį visuomenės gyvenime, pats funkcijų išskyrimas priklauso nuo poreikių grupavimo bei šeimai priskiriamų vaidmenų. Šeima – dirva atžaloms auginti. Jei derlinga ši dirva, joje išaugs tvirta ir kūrybinga asmenybė. Bendriausia šeimos funkcija – laimės siekimas. Ji apima visą grupę kitų funkcijų
Vaikų gimdymo funkcija. Gimdyti vaikus yra moralinė būtinybė, nes vaikai teikia daug džiaugsmo, stiprina šeimą ir tautą. Vienas iš šeimos kūrimo poreikių yra tėvystės ir motinystės (giminės tęsimo) poreikis. Būsimos mamos elgesys atitinkamose situacijose gali užtikrinti tobulą vaisiaus vystymąsi ištisus 9 mėnesius arba atvirkščiai – jį sužlugdyti. Motinos patiriamos teigiamos emocijos yra tinkama aplinka vaiko psichofiziniam vystymuisi embrioniniu laikotarpiu. Vaikų ugdymo funkcija. Lemiamą vaidmenį vaidina tėvai, nes šeima yra tobuliausias vaiko auginimo ir auklėjimo institutas, kuriame auklėjimas yra nenutrūk…stamas ir nuolat koreguojamas. Tėvų tarpusavio santykiai, požiūris į gyvenimą, darbą, save yra nepakeičiama terpė vaikams socializuoti ir auklėti. Auklėjimas šeimoje yra tobuliausia ir svarbiausia ugdymo grandis. Šeima, kaip vaikų auginimą, turi savų privalumų: vaikas tėvams yra artimiausias asmuo ir nuo pat gimimo prižiūrimas ir visapusiškai ugdomas. Auklėjimo tikslas – padėti vaikui tobulėti ir supažindinti jį su visuomenės protiniu ugdymu. Ūkinė – ekonominė funkcija. Kurgi daugiau, jeigu ne šeimoje, vaikas išmoksta įvairių buitinių darbų, taupumo, išsiugdo darbštumą ir tvarkingumą. Šeimos biudžeto tvarkymas turėtų priklausyti nuo visų šeimos narių nuomonės ir poreikių. Ši funkcija nesibaigia vien biudžeto tvarkymu. Į šią sferą įeina ir darbas šeimoje, jo pasiskirstymas. Ši funkcija turi užtikrinti darbinį vaikų auklėjimą. Vaikai turi turėti nuolatines pareigas. Taip ugdomas vaikų pareigos ir atsakomybės jausmas, taip pat poreikis dirbti, kuris išugdomas bendrai dirbant su vaikais, rodant jiems pavyzdį. Tik darbščioje šeimoje vaikai gali išaugti darbštūs. Iš tėvų vaikai mokosi pagarbos dirbančiajam, požiūrio į bet kokį darbą ir atsakomybės už savo atliktą darbą. Tautos etoso tęstinumo funkcija. Žodis “etosas” kilęs iš graikų kalbos, jis reiškia paprotys, tradicija, įprotis. Etoso tęstinumas puoselėjamas šeimoje. Tauta ir šeima – dvi giminingos sąvokos. Metaforiškai tautą galima įsivaizduoti kaip šeimos lopšį, kuriame ji įgauna etnokultūrinius bruožus. Vaikų mokymas tautos tradicijų yra dorovinio ugdymo dalis, žmogiškųjų vertybių ugdymas. Tai tautiškumo ugdymas. Šios funkcijos išpildymas turi ypač didelę reikšmę vaiko asmenybės ugdymui, o kartu ir tautos etoso perdavimui iš kartos į kartą. Savo “šaknų” pažinimas suteikia žmogui galimybę save pažinti. Tautos etosas suteikia šeimai didelę dvasinę galią, padeda jai išsaugoti dorovę, orumą ir psichikos tvirtumą.
Rekreacinė funkcija. Šią funkciją suprantame kaip laiką, skirtą šeimos narių poilsiui, fizinėms ir dvasinėms jėgoms, sveikatai atgauti. Laisvalaikio praleidimo forma taip pat įtakoja vaiką. Įvairios išvykos naudingos tiek tėvams, tiek ir jų vaikams, nes plečia vaiko akiratį, ugdo meilę gamtai, formuoja estetinį skonį. Tėvai daugiau ima domėtis vaiko žaidimais ir veikla, vaikai – tėvų užsiėmimais. Tai padeda geriau vieniems kitus pažinti, suprasti, suartėti. Bendra veikla teikia plačias galimybes tėvų socialinei patirčiai perduoti. Jei šeima neatlieka šios funkcijos, gali nutrūkti bendri emociniai ryšiai tarp šeimos narių, kilti konfliktų, neigiamai atsiliepiančių vaikams. Komunikacinė funkcija. Žinojimas, kuriais bendravimo būdais naudotis ir kurių vengti santuokiniame bendravime, – tai didžiausia vertybė poros tarpasmeniniuose santykiuose. Ankstyvas tėvų kalbėjimasis su vaiku labai skatina jo pažintinę ir kalbos raidą. Kartu intensyviai vystosi individualybė, didėja savo vertės pajautimas, orumo jausmas, reikalavimai sau ir kitiems. Bendravimas šeimoje – tai šeimos veidas. Bendraudami šeimos nariai keičiasi informacija, sukuria palankią emocinę aplinką, veikia vienas kitą. Bendraujant organizuojamas, kontroliuojamas ir reguliuojamas visų šeimos narių gyvenimas. Bendravimo šeimoje dėka vaikai pažįsta visuomenę, mokosi funkcionuoti joje kaip visavertės asmenybės. Bendravimas šeimoje augančiam vaikui yra tinkamiausia gyvenimo mokykla.Emocinė funkcija. Palanki emocinė atmosfera šeimoje moko vaiką pagarbos, pakantumo kitų žmonių atžvilgiu, pratina laiku ir protingai likviduoti atsirandančius nesutarimus, prieštaravimus. Palanki emocinė atmosfera itin teigiamai veikia asmenybės dorovinių savybių vystymąsi, sudaro plačias galimybes jos emociniams poreikiams bei jausmams pasireikšti. Tėvai suteikia vaikui emocinį stabilumą: rodo meilę, rūpestį, sudaro galimybę priklausyti tam, kas gali patarti, pakonsultuoti. Emociniai ryšiai nulemia visą šeimos gyvenimo sėkmę. Reguliuojančioji funkcija. Tai visos šeimos narių emocijų ir elgesio kontrolė kiekvieno jos nario atžvilgiu…. Tai ir vaikų elgesio kontrolė, kad atitiktų pagrindinius šeimos, mokyklos ir visuomenės reikalavimus. Ji skatina arba neskatina priimti visuomenės propaguojamas normas ir vertybes.
Seksualinių poreikių tenkinimas. Seksualinis gyvenimas yra sutuoktinių asmeninės saviraiškos dalis, įmanomas tik vedybų dėka ir glaudžiai siejasi su žmogaus dorove. Reprodukcija nėra vienintelis ir svarbiausias seksualinių kontaktų motyvas.1.1.3. Šeimoje ugdomos vertybėsVertybėmis laikomi tie dalykai, kuriuos žmogus labiausiai vertina ir kurie yra vertinami ir priimtini visuomenėje. Vertybės yra labai svarbus aspektas, auklėjant jaunąją kartą ir formuojant jų visuomeninį, humanišką, tautinį, etinį, dorovinį požiūrį į daugelį gyvenimo sričių, taip pat ir į pačią šeimą. Žmogus be vertybių yra tik tuščias ir nykus kūnas, kuris nesugeba atskirti kas yra bloga, o kas yra gera. Jis nesugeba kurti, o tik griauna, nes neturi dorovinio gyvenimo idealo, siekio ir ateities. Toks žmogus be dvasios yra tik lėlė. Todėl svarbu, kad tėvai augindami savo atžalas, tuo pat metu skiepytų jiems vertybes, pabrėždami jų svarbumą ir aktualumą asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime. Taigi kokios vertybės yra ugdomos šeimoje? Atsakydama į šį klausimą, norėčiau aptarti keletą svarbiausių šeimoje ugdomų vertybių, remdamasi Miškiniu. Požiūris į žmogų. Žmogus yra aukščiausia išsivysčiusi būtybė, kurią reikia gerbti, toleruoti ir vertinti. Žmogus yra vertybė, nes jo asmenybė yra unikali ir nepakartojama, nes sugeba kūrybiškai mąstyti ir veikti. Jos didžiausia vertingumą, nulemia žmogaus dorovingumas ir dvasiškumas. Tėvai turi auklėti savo vaikus dorais, sąžiningais, dvasingais, gerbiančiais kitus žmones, jų nuomonę, teisęs ir pripažįstančiais juos unikaliomis ir vertingomis asmenybėmis. Vaikas turi suprasti, kad žmogus yra nepakartojamas, turintis teisę į supratimą, užuojauta, pagalbą, žodžio laisvę, kitoniškumą, į humanišką elgesį. Meilė tėvynei. Be meilės žmogui, šeimoje vaikas išmoksta mylėti ir gerbti savo Tėvynę. Tėvai privalo supažindinti savo atžalą su jo Tėvynės istorija, kultūra, su tomis vietomis, kurios yra senų istorinių įvykių liudininkės, su paminklais, tautos veikėjais, kurie paliko savo pėdsaką tautos sąmonėje jos gyvenimo raidoje, išmokyti ji mylėti savo valstybę, kurioje jis auga ir gyvena. Tėvynė vaikui prasideda nuo šeimos slenksčio. Šeima yra ta vieta, kurioje geriausiai ir suprantamiausiai bus įdiegiamas vaikui patriotizmas, pagarba ir atsidavimas savo šaliai.
Gimtoji kalba ir tautos kultūra, tradicijos. Turbūt, meilė Tėvynei, tėviškei neįsivaizduojama be meilės savo gimtajai kalbai, tautos tradicijoms bei papročiams. Gimtoji kalba, kaip ir motinos yra pati gražiausia ir mieliausia kiekvieno mūsų ausiai. Per kalbą, sudaromos sąlygos vaikui atsigręžti į liaudės kūrybą, į jos literatūrinį paveldą. Ji sudaro pagrindą tautiškumui: “Kalba yra svarbiausias tautiškumo požymis, tautiškumo ugdytoja ir palaikytoja” . O be žinojimo savo gimtosios kalbos, neįmanomas tikslus ir gilus savo tautos kultūros ir tradicijų formavimas, suvokimas, puoselėjimas, perdavimas kitai kartai. Kalbant apie tautos kultūra ir tradicijas, reikia pabrėžti, kad jos yra labai svarbus veiksnys auklėjant vaikus ir skiepijant jiems patriotizmą. Tėvai perduodami papročius, tradicijas, formuoja ir tautinę savimonę, požiūrį į daugelį kitų tautos gyvenimo aspektus, polinkį ir norą kurti naujas tradicijas senu papročių pagrindu ir tuo pat metu paskatina vaiką dalyvauti savo šalies kultūriniame gyvenime. Požiūris į amžinąją vertybę – gėrį. Gėris suponuoja savyje viską kas geriausia, aukščiausia ir dvasingiausia. Tai vertybė, be kurios neįmanomas būtų dorovinis, dvasinis, religinis, kultūrinis, etinis ir kt. auklėjimas. Gėris pajungia visas vertybes ir leidžia joms egzistuoti, sudarydamas tobulėjimo ir augimo terpę. Jau nuo vaikystės, t. y šeimoje, mus mokė atskirti kas yra gera, o kas yra bloga? Didelis vaidmuo tenka tėvams, kaip pirmiem vaiko mokytojams, formuojant požiūrį į šią bendriausią vertybę, nes labai daug priklauso nuo to kaip tėvai sugebės įdiegti vaikui supratimą apie gėrio esmę ir svarbą. Darna, meilė, ramybė, santarvė ir tobulumas neatsiejami nuo gėrio sąvokos. Tik būdami geranoriški ir mylintys, mes busime laimingi ir gausindami gėrį, nugalėsime blogį.Be visų šių minėtų vertybių, šeimoje ugdomos ir kitos, kaip meilę tėviškei, požiūris į religiją, darbą, tolerancija kitataučiams ir pagarba gamtai. Šios bei kitos …jau aptartos vertybės, suformuoja vaiko požiūrius į pasaulį, į jį supančią aplinką, į artimiausius žmones, į gyvenimiškas situacijas. Žinodamas ir įsisąmonindamas šias vertybes, vaikas galės tinkamai kurti savo gyvenimą, puoselėti ir vertinti visą tai, kas buvo palikta jo protėvių, sąžiningai tarnauti Tėvynei, gerbti savo tautą, žvelgti į pasaulį optimistiškai ir atkakliai siekti savo aukštų tikslų, kurie susieti ir su kitais jam artimais žmonėmis.
Iš viso to, kas buvo minėta, galima daryti išvadas, kad šeima yra didelė jėga, kuri lemia tautos dvasinį vystymąsi ir dalyvauja, kuriant geranorišką, dvasingą, religingą, tolerantišką ir kultūringą visuomenę. Ji, kaip artojus į žemę, pasieja vertybių grūdą į jaunąją kartą. Ir tik nuo jos, kaip nuo artojo rūpestingumo, atsidavimo, kruopštumo ir kantrybės, priklauso ar tas grūdas pradės dygti ir duoti gerą, kokybišką derlių.1.2. ŠEIMOS GYVENSENOS VERTYBĖSKalbant apie šeimą, kaip vertybės sąvoką, reikėtų išanalizuoti ir šeimos gyvensenos vertybes, kaip garbė ir orumas, žmoniškumas, meilė ir atsakomybė, ištikimybė, pareiga ir kt. Visos šios savybės, kurios turi būti būdingos šeimai, yra reikalingos, kad šeimą darbe lydėtų sėkmė, kad galėtų įgyti profesinę patirtį, humanistinę orientaciją, rūpintųsi vieni kitais. Tada, kaip sako Bajorūnas: “nereikėtų imtis priemonių šeimai išsaugoti”. Tai rodo, kad visos šios vertybės yra labai svarbios šeimyniniam ir tuo pačiu visuomeniniam gyvenimui, nes jos nusako šeimos vertingumo prasmę. Visos šios vertybės siejasi tarpusavyje , viena papildo kitą. Meilė rutuliojasi iš atsakomybės, atsakomybė iš ištikimybės, o ištikimybė yra žmoniškumo priedermė. Tokia tvarka toliau analizuosime šias šeimos gyvensenos vertybes.1.2.1. Meilė ir atsakomybėTikroji meilė visada įpareigoja ir reikalauja išminties. Laimingoje santuokoje, sutuoktiniai numato skirti dėmesį vienas kitam ir abiejų santykiams nepaisydami to, ką jaučia vienu ar kitu momentu. Paprastai tariant, sekmadieniais šeimos pietūs įvyks netgi tada, jei iš ryto vyras su žmona bus susipykę. Jie atras jėgų susitaikyti ir sėsti prie bendro stalo. Polinkis painioti meilę su meilės jausmu žmonėms sudaro galimybę visaip save apgaudinėti. Alkoholikas, kurio žmonai ir vaikams baisiausiai trūksta jo dėmesio, ištisomis dienomis gali sėdėti bare ir su ašaromis akyse aiškinti padavėjui: ,,Aš tikrai myliu savo šeimą“. Rasti meilės įrodymą žmogaus jausmuose lengva, o veiksmuose – sunku, nors tikroji meilė pasireiškia tik veiksmais. Lengva sakyti ,, aš myliu tave“ dailiai, jaunutei žmonelei, tačiau sunku kasdien slaugyti, maitinti ir guosti pagyvenusią, ligotą moterį, kuri kažkada prie altoriaus ištarė ,, taip“. Meilė egzistuoja tik tuomet, kai yra matoma.
Tikrosios meilės pagrindas – valia, o ne emocijos. Žmogus, kuris tikrai myli, tai daro dėl to, kad apsisprendė mylėti. Jis įsipareigojo mylėti, nesvarbu, ar meilės jausmas yra, ar jo nėra. Jei yra – juo geriau. Jei ne – atsiranda įsipareigojimas, valia, noras mylėti, dėl kurių ir pasireiškia meilė. Tikroji meilė nėra mus užvaldantis jausmas. Ji – įpareigojantis ir apgalvotas sprendimas. Mylėdami, mes jaučiamės atsakingi už kitą asmenį, įsipareigojame jam. O atsakomybė yra svarbi, nes ji yra vienas iš daugelio meilės aspektų, liudijančių jos tikrumą. Ji suponuoja gėdos jausmą, iš kurio kyla kaltė, įpareigojanti mus prisiimti atsakomybę už kai kuriuos mūsų poelgius. Tikra atsakomybė yra laisvas ir sąmoningas žmogaus apsisprendimas siekti kitus daryti laimingais, t. y. besąlygiškai mylėti juos : “Meilė yra vertybinis įsipareigojimas. Užtat jaučiuosi atsakingas, kad myliu. Užtat jaučiuosi atsakingas už savo artimą kaip pats už save, o gal dargi labiau. Pagaliau esu atsakingas už kitus, už mylimus žmonės todėl, kad jų esu mylimas ir gerbiamas”.1. 2.2. IštikimybėIštikimybė tai dorovinis, kultūrinis, dvasinis žmogaus santykis su kitu jam brangiu asmeniu, kuris parodo kaip tas žmogus gerbia šį asmenį, kokiais stipriais ryšiais jis yra susietas su juo. Ištikimybės privalumą ir būtinumą šeimai išsamiau galima suprasti pažvelgus į neištikimybę kaip vientisą procesą, kuris priklauso nuo abiejų sutuoktinių: “Vedybinė neištikimybė dažniausiai būna ne šeimos blogų santykių priežastis, bet jų padarinis”. Iš tikrųjų, neištikimybė neįvyksta staiga, be priežasties. Jai įtakos turi daugybė psichologinių, socialinių, buitinių, fiziologinių faktorių. Tai gali būti naujos pažintys, bloga ekonominė šeimos padėtis, asmens patrauklumas, susijęs su liga, amžiumi ir kt. Taip pat daug kas priklauso ir nuo pačio žmogaus, nes taip jis parodo savo požiūri į santuoką, meilę, galiu galia į pačia žmoną, kaip į meilės objektą. Jeigu žmogui santuokoje, santykiuose svarbūs tik kūniški malonumai, žmogaus išorė, savęs patenkinimas, tai jis myli tik save ir nenuostabu, kad toks žmogus toleruos neištikimybę: “Kūniškas geismas – tai išimtinai žvėriškas jausmas. Jį sutaurina tik dvasinga meilę. Kai jos nėra, lieka fiziologija, tai, ką vadiname “grynu” seksu. O čia nesvarbu, nei kur, nei su kuo, kad tik dažniau, įvairiau ir paprasčiau”.
Tai dar karta įrodo, kad svarbu, jok sutuoktiniai šeimoje gerbtu vienas kitą, tenkintų vienas kito norus, atsižvelgtų į kito poreikius, būtų atsakingi už savo mylimąjį, nenuvertintu jo žmogiškų ir dvasinių savybių, siektų kito pasitenkinimo, suteigdami kitam malonumą ir abu vadovautųsi tokiu žmonišku principu – duok, o ne tik imk!1.2.3. ŽmoniškumasŽmoniškumas glaudžiai siejasi su gėrio sąvoka, jis sujungia savyje žmogaus dorovines savybes ir dvasinius sugebėjimus. Jis neįmanomas be altruizmo, jautrumo, taurumo, tolerancijos. Vyras ir žmona, kurie yra žmoniški, gali suteikti vienas kitam paramą, pagalbą ir atjautą. Jie visada saugos savo mylimąjį, sieks jį suprasti ir atleisti jam. Tokie tėvai ir patys savo vaikuose ugdys žmoniškumą, nes šeima yra nepakeičiama nesavanaudiškumo ugdymo terpė: “Šeimoj ne per žiaurios prigimties žmogus nors šiek tiek tampa žmoniškas. Čia išugdytas žmoniškumas kitam plečiasi ir pereina į tautą”.1.2.4. Vertybių sistema ir žmogaus pozicijaBe pasąmonėje glūdinčiu intuicijos ir įpročiu ˛žmogaus elgęsi veikia dar viena veiksniu grupe- vertybių sistema ir žmogaus pozicija. Vertybių sistema ir pozicija darnai apibudinamos kaip tikėjimas (ne religine prasme). Priešingai intuicijai ir įpročiams, vertybių sistema ir pozicija perimama iš aplinkiniu, dažniausiai pasireiškia sąmones lygyje. Vaikas perima jas pirma iš tėvų, vėliau iš draugų, mokytojų, bendradarbių. Svarbų vaidmenį čia vaidina laikraščiai, knygos bei televizija. Iki šiol labai mažai žinoma apie pati sistemos formavimosi mechanizmą, kurio rezultatus sunku numatyti. Tikimybe priimti konkrečią vertybę priklauso nuo: 1)žmogaus amžiaus (lengviausiai formuojasi ir kinta jaunimo vertybių sistema ir pozicija); 2) žmogaus pasitikėjimo tos vertybes nešėju (greičiausiai perimamos šeimos nariu, artimu draugu pažiūros); 3) pasitikėjimo savimi (kuo mažesnis pasitikėjimas, tuo labiau asmuo yra priklausomas nuo kitu, tuo dažniau keičia savo pozicija);
4) nuosavu įsitikinimu tvirtumo; 5) nauju vertybių atitikimo senosioms; 6) vertybių priėmimo tvarkos.

2. ŠIUOLAIKINĖSE LIETUVOS ŠEIMOSE UGDOMOS VERTYBĖS.

Kaip Jūs matote, kokia yra didžiausia vertybė, kuri yra ugdoma šeimoje?

1.pav.Didžiausia vertybėMoksleiviai įvardijo 11 vertybių: meilė, supratimas, išsilavinimas, sąžiningumas, humaniškumas, pagarba vyresniesiems, pagalba vienas kitam, savarankiškumas, vienybė, atsakomybė ir nuoširdumas. Daugiausiai apklaustųjų pasirinko meilę, savarankiškumą ir išsilavinimą. Iš visų šių vertybių, didžiausia yra laikoma meilė, o humaniškumas yra paskutinėje vietoje iš visų šių vertybių.Kokios, Jūsų nuomone, yra “nuvertintos” vertybės? (t.y. kokias vertybes galima laikyti nešiuolaikiškomis?)

2. pav. Nešiuolaikiškiausios vertybėsPačiomis nešiuolaikiškiausiomis vertybėmis yra laikomos patriotizmas, nekaltybė religingumas ir drovumas, o meilė ir pinigai laikomi šiuolaikiškomis, nes jas pasirinko mažiausiai respondentų.Ar Jūsų šeimoje privaloma lankyti bažnyčią?

3pav. Bažnyčios lankymasIš duomenų rezultatų, dauguma moksleivių lanko bažnyčią, bet nebūtinai kiekvieną sekmadienį, arba tai daro tik per šventes. Kiti pasirinko, kad bažnyčios lankymas jų šeimai yra nepriimtinas (18%). Ir niekas iš visų respondentų nepažymėjo, jog bažnyčią lanko kiekvieną sekmadienį.Pažymėkite tas vertybes, kurios yra ugdomos Jūsų šeimoje?

4.pav.Ugdomos vertybėsDaugiausiai šeimose ugdomos vertybės, susijusios su požiūriu į žmogų t.y. tolerancija kitataučiams, kitų konfesijų atstovams, humaniškumas, taip pat gėrio vertybė ir tautos kultūra bei tradicijos. Mažiausiai dėmesio skiriama tokių vertybių ugdymui, kaip patriotiškumas, tautiškumas ir meilė tėviškei.Kas Jums labiau priimtina?

5.pav. Labiau priimtinaMoksleiviams labiau priimtina gyventi santuokoje.

Kas pirmiausiai turėtų rūpintis namais ir vaikais?

6.pav.Rūpintis namais ir vaikaisIš duomenų rezultatų, dauguma atsakė, kad rūpintis namais ir vaikais turi abu tėvai.

Kas pirmiausiai turėtų aprūpinti šeimą?

7.pav.Pirmiausia turi aprūpinti šeimąDaugiausiai apklaustųjų pasirinko, kad šeimą pirmiausiai turėtų aprūpinti vyras..

Kurios iš žemiau išvardintų gyvenimo sričių jums yra svarbiausios?

8.pav. Gyvenimo sritys svarbiausiosDaugiausiai apklaustųjų pasirinko šeima. Religija, politika ir laisvalaikis gyvenimo srityje moksleiviams nėra svarbios.

Jūsų lytis ?

9.pav.IŠVADOS IR PASIŪLYMAI1. Išanalizavus literatūra paaiškėjo, kad šeimai kaip vertybei ir svarbiausiai institucijai teikiamas didelis dėmesys. Daugelis mokslininkų analizuoja šeimos funkcijas, šeimos gyvensenos vertybės, šeimos vaidmenį žmonių ir visuomenės gyvenime.2. Atlikus tyrimus, galima konstatuoti du dalykus:a) šiuolaikinėje Lietuvos šeimoje daugiausiai ugdomos vertybės, susijusios su požiūriu į žmogų, t.y. tolerancija, pagarba, humaniškumas, meilė. Mažiausias dėmesys yra skyriams patriotizmui ir religingumui;b) jaunimo gyvenime šeima užima pirmą vietą iš visų vertybių.3. Apibendrinant visą darbą, galima teigti, kad šiuolaikinės šeimos ugdomos vertybės ir požiūris į šeimą nėra pakitę. Šeima ir toliau užima svarbią vietą žmogaus ir visuomenės gyvenime. Joje ir toliau ugdomos bei puoselėjamos vertybės, kurios nepakito tik tapo šiuolaikiškomis. O tai yra svarbu, kad jaunoji karta labiau jas įsisavintų.4. Tam, kad šeima ir toliau būtų pirma žmogaus vertybių piramidėje, aš siūlau:a) nuo pat mažų dienų darželyje, vėliau mokykloje skiepyti vaikams požiūrį į šeimą, kaip į vertybę, į jos funkcijas; b) mokyklose turi būti familistikos pamokos;c) mokytojai ar socialiniai pedagogai turėtų skatinti tėvus labiau bendradarbiauti su švietimo įstaigomis, įtraukti juos į savo vaikų mokymo organizavimą.Informacijos šaltinių sąrašas1. Afanasjeva T. Šeima. Kaunas: Šviesa, 19862. Afanasjeva T. Šių dienų šeima. Kaunas: Šviesa, 19793. Bajorūnas Z. VPU. Socialinės pedagogikos katedra. Šeimos ugdymo mokslas ir praktika. Vilnius: Kronta, 20044. Bajorūnas Z. Šeimos edukologija. Vadovėlis. Vilnius: Jošara, 1997

5. Gruce R. Šeima ir vaikų auklėjimas. Vilnius: Lumen fondo leidykla, 19946. Ivanovas M. Santuoka, šeima, vaikai. Kaunas: Šviesa, 1981 7. Jenkins J. Šių laikų dorovinės problemos. Vilnius: Alma littera, 19978. Kašys J. Vidūnas apie santuoką ir vaikų ugdymą šeimoje. Šiaulių pedagoginis institutas. “Dora. Šeima. Mokykla”. Respublikinio seminaro medžiaga. Šiauliai, 1994 m. lapkričio 4 – 5 d.9. Leliūgienė I. KTU. Socialinė pedagogika. Vadovėlis. Kaunas: Technologija, 200310. Litvinienė J. Šeima – vaiko ugdymo institucija. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 200211. Lewis C. S. ir kt. Meilės spalvos. Trakai: S. Rudalevičiūtė, 200212. Miškinis K. Šeima žmogaus gyvenime. Kaunas: Aušra, 200313. Mockus A. Jauna šeima. Mažylis. Kaunas: Šviesa, 198714. Titarenka V. Šeiam ir asmenybė. Auklėjimo šeimos problemos. Vilnius: Mintis, 198015. Uzdyla J. V. Menas kurti šeimą. Šiauliai, 2001PRIEDAIGerb. Respondente (1 pried.)Aš Sandra Kupštienė, Žemaitijos Kolegijoje Mažeikių studijų centre atliekų tyrimą, kurio metu bus apklausiami Akmenės gimnazijos mokiniai. Šio tyrimo tikslas išsiaiškinti jaunimo nuomonė apie šeimos vertybės. Gauti duomenys bus panaudoti kursinio darbo rašymui. Pasirinktą atsakymą pažymėkite x arba įrašykite savo nuomonę. Ačiū už pateiktus atsakymus.Klausimai:1.Kokia yra didžiausia vertybė, kuri yra ugdoma šeimoje?

2.Kokios, Jūsų nuomone, yra “nuvertintos” vertybės? (t.y. kokias vertybes galima laikyti nešiuolaikiškomis?) patriotizmas? nekaltybė? religingumas? drovumas? dorovingumas? santuoka? meilė? pinigai?3.Ar Jūsų šeimoje privaloma lankyti bažnyčią? kiekvieną sekmadienį? nebūtinai kiekvieną sekmadienį? tik per šventes? Jūsų šeimai tai nepriimtina?4.Pažymėkite tas vertybes, kurios yra ugdomos Jūsų šeimoje? požiūris į žmogų?

gėrio vertybė? gimtosios kalbos? tautos kultūra? požiūris į religiją? meilė tėviškei? tautinės savimonės? meilė tėvynei?5.Kas Jums labiau priimtina? santuoka? gyventi nesusituokus?6. Kas pirmiausiai turėtų rūpintis namais ir vaikais? vyras abu tėvai tėvų artimieji

. tėvų draugai auklė kita7. Kas pirmiausiai turėtų aprūpinti šeimą? vyras moteris abu8.Kurios iš žemiau išvardintų gyvenimo sričių jums yra svarbiausios (išsirinkite iki trijų atsakymų): šeima darbas išsimokslinimas draugai laisvalaikis politika religija kita9.Jūsų lytis ? vyras ? -moteris?