Sociologijos paskaitų konspektai

Sociologijos paskaitų konspektai

Įvadinės pastabos
Bendriausia prasme galima pateikti tokį sociologijos apibrėžimą: tai mokslas, tiriantis visuomenę. Tačiau iki pat šio laiko, nuo sociologijos atsiradimo ir susiformavimo pradžios, nei vienas sociologas nesugebėjo pateikti konkretesnio disciplinos apibrėžimo, kuris būtų priimtinas daugumai.
Kaip ir daugelio kitų visuomeninių mokslų (pvz. antropologijos, ekonomikos ar istorijos), sociologijos turinys daugeliu atveju yra gana prieštaringo pobūdžio. Pagrindiniai nesutarimai kyla dėl jos prigimties, nes sociologija nagrinėja tiek istorijos eigoje vykusius procesus, tiek tam tikrą ekonominę elgseną, tiek papročius bei kalbą (antropologijos tyrimo obbjektus) ir vadovaujasi filosofiniais samprotavimais bei idėjomis.
Kai kas sociologijos nevientisumą laiko jos silpniausia vieta. Dažnai ne sociologai lieka labai sumišę, išgirdę tai, kad egzistuoja daug skirtingų sociologijos koncepcijų, kurios vieną ir tą patį socialinį reiškinį interpretuoja skirtingai. Kritikai tai laiko sociologijos nebrandumo požymiu. Tačiau sociologijos nevientisumas nėra jos trūkumas, bet greičiau atspindi šios mokslinės disciplinos ir jos tiriamųjų objektų specifiką.
Pati sociologija pradėjo formuotis XIX amžiuje, kada tikslieji mokslai jau buvo pasiekę gana pastebimą progresą. Jai taip pat buvo keliami tokie paatys reikalavimai kaip ir gamtos mokslams. Net šios disciplinos pradininkas, Auguste Comte (1799-1847), naują visuomenės mokslą vadino socialine fizika. Jos tikslas buvo sukurti universalius visuomenės vystymosi ir funkcionavimo dėsnius, kurių pagalba būtų galima paaiškinti vykstančius visuomenėje procesus bei padėti išspręsti įvairias so

ocialines problemas.
Pradinis tikslas – sukurti sociologiją remiantis gamtamokslinių disciplinų modeliu- patyrė didelę nesėkmę, kuri pasireiškė didele sociologijos krize 80-tais XX amžiaus metais. Sukurtos teorijos, kurios bandė viena kitą pakeisti kaip geresnė, kurios aiškino tuos reiškinius, kurių negalėjo paaiškinti pirmesnės, pasirodė esančios teisingomis ir buvo prieita išvados, kad nėra pačios teisingausios teorijos, nes nėra vieningų ir nepaneigiamų visuomenės vystymosi dėsnių.
Kadangi sociologija tiria individus ir jų kuriamą socialinį pasaulį, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad žmonės ir gamtos objektai nėra tapatūs. Individai, skirtingai nei gamtos objektai, visuomet gali nelauktai pakeisti savo elgesį, ko negali padaryti antrieji. Individų elgsena yra nulemta tiek išorinių veiksnių (tam tikros socialinės aplinkos), kurie užduoda tam tikrus elgesio orientyrus ir kurių įtaka yra labai didelė, tiek vidinių (individuali sprendimo prriėmimo laisvė pasielgti vienaip ar kitaip).
Sociologija, kaip pastanga pažinti socialinį pasaulį, negali eiti tokiu pat pažinimo keliu kaip gamtos mokslai. Nors ji ir turi savo specifinius pažinimo kelius bei būdus, sociologai dažnai remiasi ir gamtamoksliniais metodais. Ji užsiima objektyvių faktų stebėjimu, remiantis empiriniais tyrimais, bei jų apibendrinimo ir sisteminimo dėka formuluoja teorinius apibendrinimus apie socialinį pasaulį.

Sociologijos atsiradimo kontekstas
Visą sociologijos vystymąsi ir aktualias problemas būtina nagrinėti vykstančių pasaulinių pokyčių kontekste. Dabartinio pasaulio atsiradimas siejamas su XVIII-XIX amžiais vykusiais istoriniais įvykiais, kurių pa

asėkoje atsirado ir pradėjo formuotis sociologija. Būtent tuo metu Vakarų Europoje atsirado naujos socialinės organizacijos formos. Šių pokyčių ištakos glūdi dviejose ‘didžiosiose revoliucijose’.
Pirmoji – 1789 m. politinė Prancūzijos revoliucija, kuri tapo pagrindiniu politinio persitvarkymo simboliu dabartiniame pasaulyje. Tai buvo pirmas tokio pobūdžio vidinis politinis persitvarkymas, kada revoliucijos tikslas buvo politinių ir humaniškų idealų įgyvendinimas, o ne kokio konkretaus asmens (monarcho) nuvertimas. Šios revoliucijos pasėkoje pirmą kartą istorijoje socialinio judėjimo įtakoje buvo visiškai sugriauta visuomeninė santvarka. Šios revoliucijos idėjos – laisvė ir lygybė – nebuvo įgyvendintos, tačiau davė didelį postūmį tolimesnėms politinėms permainoms, kurios ligi šiol vyksta pasaulyje. Kaip tik nuo to laiko beveik visų valstybių teisinės sistemos principu pradėtos pripažinti demokratinės teisės.
Antroji – industrinė (pramoninė) revoliucija, XVIIIa. prasidėjusi Anglijoje, XIXa. paplitusi visoje Vakarų Europoje bei Šiaurės Amerikoje ir vėliau – visame pasaulyje. Pramoninė revoliucija dažnai suprantama kaip tam tikrų techninių pasiekimų visuma. Tačiau techniniai išradimai sudarė tik nedidelę daug platesnių socialinių ekonominių pokyčių dalį. Tuo metu prasidėjo labai sparti darbo jėgos migracija iš kaimo vietovių į miestą, į augančius pramoninius gamybos centrus. Tam įtakos turėjo ir žemės ūkio produktų gavybos mechanizavimas, kurio pasėkoje vis mažiau darbo jėgos reikėjo šiam darbui. Techninių inovacijų taikymas darbo ir gamybos procesuose ir tokios gamybos plėtra yra vadinama industrializacija.
Pramoninė revoliucija sudarė geras sąlygas pr
rasidėti urbanizacijos procesui. Yra paskaičiuota, kad iki XIXa. net ir labiausiai urbanizuotuose visuomenėse miestuose gyveno ne daugiau 10% visos populiacijos. Dabartiniu metu visos išsivysčiusios industrinės šalys yra labai urbanizuotos. Miestuose gyvena daugiau nei 50% viso pasaulio gyventojų, 2025 metams manoma, kad jų dalis bus apie 63%. Spartus urbanizacijos procesas vyksta ir Trečiojo pasaulio šalyse, kur linkę augti vienas ar du pagrindiniai šalies miestai, kai V.Europoje ir Š.Amerikoje – miestai auga maždaug tolygiai.
Be vykstančios pasaulyje industrializacijos ir urbanizacijos, reikia paminėti ir vykstantį gimstamumo didėjimą. Remiantis kai kurių mokslininkų tyrimais, teigiama, kad 1-ais mūsų eros metais žemėje gyveno beveik 300 mln. žmonių. Šis skaičius, nors ir pakankamai lėtai, XVIIIa. padvigubėjo. Nuo tada prasideda demografinis sprogimas – kasmet sparčiai auga pasaulio gyventojų skaičius. 2000 metams skaičiuojam, kad bus apie 8mlr.gyventojų.
Šio proceso priežastys gan lengvai atsekamos pramoninėje revoliucijoje. Ilgą laiką žmonijos istorijoje buvo išlaikoma pusiausvyra tarp gimstamumo ir mirštamumo. Vidutinis gyvenimo amžius prieš 200 metų buvo apie 35 m. Taip pat buvo stebimas didelis vaikų mirtingumas, ir mažiau nei pusė jų sulaukdavo pilnametystės. Pramoninės revoliucijos pasėkoje ištobulėjo medicina, pagerėjo sanitarinės ir higieninės gyventojų gyvenimo sąlygos, todėl bendras gyvenimo ilgumas beveik padvigubėjo, o vaikų mirtingumas žymiai nukrito.

Sociologija kaip mokslas
Sociologija atsirado kaip pastanga suprasti aukščiau minėtų socialinių procesų priežastis ir galimas pasekmes. Patį disciplinos atsiradimą galima ti

iesiogiai susieti su XVIIIa. socialinės filosofijos idėjomis, kaip Švietimo filosofija, anglų liberalizmo doktrinos (Thomas Hobse, John Lock), socialiniai utopistai, enciklopedistai ir pan.
Reikia paminėti, kad vyravęs ideologinis ir intelektualinis klimatas taip pat padėjo užgimti ir dviem aukščiau minėtoms revoliucijoms.
Kaip jau buvo minėta anksčiau, sociologiją galima apibrėžti kaip mokslą apie visuomenę. Tačiau nėra aiškus visuomenės empirinis referentas. Visuomenė yra labai plati kategorija, įtraukianti ne tik išsivysčiusias pramonines šalis, bet ir tokias dideles agrarines imperijas kaip senovės Kinija ar Romos imperija. Ši kategorija gali įvardinti ir mažas gentines grupes.
Kadangi ‘visuomenė’ yra tik kalbinis teorinis konstruktas, ją galima apibrėžti kaip institucionalizuotų suvokimo, mąstymo ir veiklos formų, paplitusių ir nuolat reprodukuojamų erdvėje ir laike, visuma arba sistema.
Institucionalizuotos elgesio formos yra pastovūs, sunkiai kintantys individualios veiklos būdai, bendrai priimti ir naudojami, kuriais individai sąmoningai ar ne kuria savo pačių bei aplinkinį pasaulį. Dar kitaip institucionalizuotas elgesio formas galima pavadinti socialiniais institutais. Institutą (instituciją) lengviausiai yra suprasti kaip tam tikras nerašytas, bet tvirtai įsigyvenusias elgesio taisykles, šablonus, modelius. Kaip pavyzdį galima pateikti kalbą. Kalba yra viso socialinio gyvenimo pagrindas, visi ja naudojasi, kalbėdami vadovaujasi tam tikromis gramatinėmis, sintaksinėmis, lingvistinėmis taisyklėmis, kurių dėka galime suvokti vienas kito išreikštus sakinius, žodžius bei už jų slypinčias reikšmes. Dar vienas institucionalizuotos elgesio formos pavyzdys yra šeimos institucija. Šeima – tam tikras gyvensenos būdas, kai du individai (dažniausiai vyras ir moteris) gyvena kartu, augina vaikus, bendrai veda šeimos ūkį ir pan.
Maždaug taip apibrėžus instituciją, galima teigti, kad sociologija yra mokslas tiriantis socialinius institutus, socialinę bei kultūrinę individų sąveiką ir patirtį , varijuojančią nuo tarpasmeninio individų kontakto kasdieniniame gyvenime ligi pasaulinio masto procesų. Iš esmės ji labiausiai domisi pastarųjų 200-300 metų socialiniais procesais ir reiškiniais.
(Šis apibrėžimas nėra pilnas ar išsamus, bet nurodo pačias bendriausias šios mokslinės disciplinos tyrinėjimo lauko charakteristikas).
Bendriausiai galima sakyti, kad sociologija nagrinėja mūsų, kaip socialinių būtybių elgseną bei mąstyseną. Jos tyrinėjimų laukas labai platus. Sociologai analizuoja daug dalykų – pradedant atsitiktiniais žmonių susidūrimais gatvėje, baigiant globaliniais socialiniais procesais.

Sociologinių klausimų tipai

Faktiniai klausimai. Sociologai domisi,pvz. kokia yra nelegali migracija, kiek yra homoseksualių šeimų, kaip dažnai yra mušami vaikai šeimose, kokios amžiaus grupės vartoja tam tikrų rūšių cigaretes ir pan. Atlikdami sisteminius sociologinius tyrimus, sociologai gali surinkti gan daug empirinės informacijos, kuri nepasiekiama jokiais kitais būdais ir nepublikuojama jokiuose statistiniuose leidiniuose.

Lyginamieji klausimai. Palyginimo principą galime laikyti vienu svarbiausiu sociologinio mąstymo bruožu. Lyginamoji analizė dažniausiai įtraukia erdvės ir laiko dimensijas. Besidomint vystymosi klausimais, yra atliekami vienos institucijos ar visos visuomenės komparatyvistiniai tyrimai istorijos eigoje (gretimai analizuojamo, pvz., XIX a.pradžios ir XXa.pabaigos visuomeninės struktūros). Kiekvieno socialinio reiškinio specifikos nustatymui lyginami panašūs socialiniai institutai, tik paimti iš skirtingų socialinių ir kultūrinių kontekstų.

Teoriniai klausimai. Sociologija nesusideda vien tik iš empirinių faktų rinkimo. Dažniausiai stengiamasi sužinoti, kodėl vyksta tam tikri dalykai. Tik taikant teoriją ir teorinį mąstymą, galima korektiškai interpretuoti empirinius faktus. Empiriniai klausimai, kurie atskleidžia realiai egzistuojančius ar egzistavusius faktus, ir teoriniai visada eina vienas greta kito ir jų negalima nagrinėti atskirai. Patikimas teorijas galima suformuluoti tik tuo atveju, jeigu jas galime patikrinti empiriniais tyrimais, kurie remiasi faktų rinkimu.
Teorija suteikia prasmę faktams, nes faktai sociologijoje niekada ‘nekalba patys už save’, jie visada ‘kalba tik tam tikros teorijos ar loginės mąstysenos sistemos rėmuose.

Sociologija ir mokslo statusas
Mokslas apjungia tyrimo metodų sistemą, teorinį mąstymą bei loginį argumentų pagrindimą, tam kad suformuluotų žinių apie tyrimo objektą visumą. Moksliniame darbe labai svarbu yra kritinis mąstymas, naujos idėjos ir jų mokslinis pagrindimas remiantis hipotezių kėlimu ir jų tikrinimu.
Naujos idėjos ir koncepcijos moksliniuose tyrimuose tam tikru laipsniu yra eksperimentinės – jas nuolatos galima naujai tikrinti ar net visiškai paneigti remiantis naujais akivaizdesniais argumentais. Kada iškyla klausimas dėl sociologijos mokslo statuso, paprastai galvoje turimi du dalykai:
– ar ši disciplina sukurta pagal gamtos mokslų modelį, nes mokslas asocijuojamas kaip tik su pastaraisiais?
– ar gali sociologija pasiekti tokį pat tikslumo laipsnį, koks yra pasiektas gamtos moksluose tiriant fizinį pasaulį?
Šie klausimai yra gan problematiški, bet istorijos eigoje daugelis sociologų į juos atsakydavo teigiamai. Jie pritardavo teiginiui, kad sociologija gali ir privalo būti panaši į gamtos mokslus tiek pagal savo metodiką, tiek pagal veiksmingumą. Ši teorinė nuostata sociologiją, kaip praktinį mokslą, atskyrė nuo socialinės filosofijos ir buvo pavadinta pozityvizmu. Tačiau XXa. antroje pusėje tokios pozicijos jau buvo laikomos naiviomis.
Aišku, sociologija, kaip ir kiti socialiniai mokslai, yra mokslinė disciplina, kuri turi savo tyrimo metodų ir duomenų analizės sistemą bei savo teorijas grindžia akivaizdžiais ir logiškais argumentais.
Tirti žmones nėra tas pats kaip stebėti fizinio pasaulio reiškinius, o sociologiniai duomenų interpretacijos bei pagrindimo rėmai negali būti prilyginti gamtamoksliniams. Skirtingai nuo gamtos objektų, žmonės suvokia save ir sugeba tikslingai veikti. Sociologija negali paaiškinti socialinio gyvenimo tol, kol ji neapčiuopia tos prasmės, kurią savo veiklai suteikia žmonės.
Sociologai savo tyrimuose bei teoriniuose ieškojimuose siekia būti savarankiškais ir bešališkais. Jiems reikia vengti išankstinio nusistatymo bet kokių naujų idėjų ar atskleistų faktų atžvilgiu. Jiems reikalingas platus mąstymas.
Vienas iš svarbių sociologinės mąstysenos kriterijų yra objektyvumas. Objektyvumo kriterijai visai sociologijai yra bendrai paremta tam tikrų stebėjimo ir tyrimo metodų visuma. Dažniausiai jie nustatomi pačių sociologų kritinėse diskusijose.

Praktinis sociologijos pritaikymas
1.Padeda aiškiau ir adekvačiau suvokti visuomenėje vykstančius reiškinius bei socialinę situaciją.
2. Padeda suvokti kultūrinius skirtumus visuomenėje, juos įvertinti ir išvengti nereikalingos įtampos bei konfliktų.
3. Atskleidžia valdžios, socialinės politikos veiksmų rezultatus.
4. Padeda geriau suvokti savo priklausomybę tam tikrai grupei, savo veiklos socialines sąlygas bei aplinką, jos galimas pasekmes ir pan. (Bendrai kalbant – kai kas mano, kad ji yra naudinga savišvietai).

Visuomenė ir kultūra
Kultūra yra pagrindinis žmonių bruožas, kuris skiria juos nuo gyvūnų pasaulio. Ji yra plati kategorija, kuri apima ne tik kažką tai suvokiamo kaip aukštesnio ir nesuprantamo paprastiems žmonėms, bet ir tokius paprasčiausius dalykus kaip apsirengimo manieros, vedybiniai papročiai, šeimyninio gyvenimo modeliai, religinės ceremonijos ar laisvalaikio praleidimo formos. Taip pat kultūra apima ir visus artefaktus (žmogaus rankų sukurtus daiktus) – lankus, plūgus, mašinas, fabrikus, knygas, kompiuterius ir pan. Pats abstrakčiausias kultūros apibrėžimas: kultūra tai istoriškai susiformavęs žmonių gyvensenos būdas, kuris yra įkūnytas materialinės ir dvasinės veiklos produktuose, socialinių normų sistemoje, žmogaus santykyje su kitais žmonėmis, su pačiu savimi ir su gamta.
Kultūros ir visuomenės sąvokos yra neatskiriamos viena nuo kitos. Negalima kalbėti apie visuomenę neturint galvoje kultūros ir atvirkščiai; ten, kur yra visuomenė, kad ir kokio išsivystymo lygio ji būtų, ten yra ir kultūra. Kiekviena visuomenė turi savitą kultūrą ir tai leidžia ją atskirti nuo kitų visuomenių. Tai reiškia, kiek yra visuomenių, tiek yra ir kultūrų.
Kultūrinė įvairovė buvo pastebėta ir normaliai įvertinta tik su europiečių kelionėmis XVIII-XIX amžiais. Susidūrimai su skirtingomis visuomenėmis atskleidė kultūrinius skirtumus ir taip leido labiau pažinti tiek savo kultūrą, tiek ir žmonių, kaip biologinių būtybių, prigimtį bei bendrumą.

Žmogaus prigimties problema
1859 metais Anglijoje biologas Charles Drawin išleido knygą Apie rūšių kilmę, kur pateikė labai iššaukiančią to meto vyravusiai nuomonei teoriją apie žmogaus vystymosi ypatybes ir jo sąsają su gyvūnų pasauliu. Remdamasis didele biologinių ekspedicijų metu surinkta medžiaga, jis atrado gan aiškų tęstinumą (vystymosi seką) tarp gyvūnų ir žmonių. Jo manymu, žmogiškos charakteristikos atsirado biologinio proceso eigoje, kuris prasidėjo prieš 3 milijardų metų.
Visa teorija buvo pavadinta evoliucinio vystymosi teorija. Ji teigė, kad žmogiškų būtybių vystymasis yra atsitiktinis procesas, kuris neturi jokio tikslo. Tai buvo prieštaraujantis teiginys anksčiau dominavusioms religinėms pasaulio ir žmogaus aiškinimo teorijoms.
Evoliucija yra natūralios atrankos rezultatas. Ji aiškinama labai paprastai. Organinėms būtybėms reikia tam tikrų resursų išgyvenimui (maisto, šilumos ir pan.). Tų resursų yra labai nedaug, o biologinis organizmų dauginimasis vyksta labai sparčiai; tai reiškia, kad ne visi gali gauti gyvybiškai svarbių resursų. Labiausiai prisitaikantys prie gyvenimo sąlygų organizmai išgyvena, o kiti yra pasmerkti išnykimui. Kovoje dėl išgyvenimo protingesni, greitesni gyvūnai turi daugiau pranašumų kitų atžvilgiu ir todėl ilgiau išgyvena bei perduoda panašias savybes savo palikuonims.
Natūralioje atrankoje veikia mutacijos mechanizmas – atsitiktinis genetinis pokytis, kuris keičia individų biologines charakteristikas. Dažnai mutacijos yra skausmingos ir bevertės, tačiau pasitaiko ir tokių, kurios mutantui suteikia daugiau pranašumo kitų tos pačios rūšies individų atžvilgiu ir taip mutantai išgyvena kitų sąskaita.
Ši Darwino teorija leidžia suvokti skirtingų rūšių atsiradimą bei jų sąsajas su kitomis rūšimis. Pateikdamas bendrą evoliucijos istoriją, kuri prasideda gyvybės vandenyne atsiradimu ir baigiasi žmogaus triumfu, Darwinas parodo žmonių artumą primatams – beždžionėms, iš kurių prieš 50 tūkst.metų susiformavo identiškas žmogaus tipas. Biologinė evoliucija ir kultūros poveikis buvo abipusis žmogaus vystymuisi. Kultūriniai artefaktai, kaip įrankių naudojimas, komunikacijos galimybių vystymas, socialinių bendruomenių formavimas, leido žmonėms lengviau ir geriau prisitaikyti prie aplinkos ir suteikė jiems geresnes išgyvenimo galimybes kitų rūšių atžvilgiu. Istorijos eigoje vis spartėja kultūrinė raida ir žmogus vis labiau kontroliuoja aplinką bei pradeda pats ją formuoti savo tikslams.
Tokia evoliucijos teorija padeda suprasti žmogiškos prigimties bendrumą ir kultūrinės įvairovės atsiradimo galimybes.

Sociobiologų teiginiai
1975 metais E.Wilson preiškė, kad žmonės yra daug daugiau panašūs į gyvūnus, nei buvo manoma anksčiau. Panaši elgsena atsekama tiek pas vienus, tiek pas kitus ir tai galima paaiškinti genetine struktūra, kurioje yra užkoduojami tam tikri elgsenos būdai. Sociobiologai teigė, kad, pvz., vedybiniai ritualai prieš sueitį pastebimi tiek pas gyvūnus, tiek pas žmones; taip pat pastebima ir tai, kad moteriškos lyties individai yra silpnesni nei vyriškos.
Jų nuomone, didelę dalį socialinės veiklos galima paaiškinti genetiniais faktoriais, o pačią sociologiją galima būtų įtraukti į biologijos mokslą. Tačiau buvo pateikta labai mažai įrodymų apie genetinį paveldimumą, kuris kontroliuotų socialinę individų veiklą. Kad ir kokie bebūtų genai veiksmingi, jų nepakanka socialinės ir kultūrinės veiklos įvairovei paaiškinti. Įvairi elgsena yra greičiau kultūriškai išmokstama ir perduodama iš kartos į kartą per išmokimą, o ne per genus.

Kultūros sudėtinės dalys
Materialinė kultūra. Ją sudaro kultūriniai artefaktai, visa tai, kas buvo pagaminta žmogaus rankomis. Materialinės kultūros vystymasis yra įtakotas kultūrinių idėjų, kurios įkūnijamos materialiame daikte. Tačiau materiali kultūra taip pat veikia ir idėjų vystymąsi, duoda paskatą naujų idėjų atsiradimui. Kultūrinio objekto ypatybė yra ta, kad kartą sukurtas jis tampa nepriklausomas nuo kūrėjo ir tampa neatsiejama visos kultūros dalimi.
Nematerialią kultūrą sudaro simboliai, kalba, įsitikinimai, vertybės, normos, sankcijos.
Kalba yra tam tikra simbolių (žodžių) ir taisyklių, kaip tais simboliais reikia manipuliuoti, sistema. Simbolių pagalba mes galime išmokti kategorizuoti objektus (suteikti tam tikriems daiktams ir reiškiniams pavadinimus) bei, kas yra dar svarbiau, išmokyti kategorizuoti ir kitus. Kalba yra būdinga tik žmonėms, gyvūnai kalbėti nemoka. Buvo atliekami eksperimentai su beždžionėmis, tačiau kalbos mokymosi galimybės buvo labai menkos (sugebėdavo išmokti nedaug nebylių kalbos simbolių bei ženklų, negalėjo jų suregzti į ilgesnius prasmingus sakinius), o taip pat nesugebėdavo savo išmoktų sugebėjimų peruoti kitiems savo rūšies atstovams.
Žodžiai ir jų reikšmės atspindi tuos socialinio gyvenimo aspektus, kurie yra svarbūs tos kalbos vartotojui. Pvz., Aliaskos eskimai turi 20 skirtingų pavadinimų išreikšti sniegą, kur kiekvienas jų nusako tam tikrą sniego pobūdį. Arba Argentinos piemenys turi 200 skirtingų žodžių apibudinti arklio spalvą ir pakankamai lengvai pagal vieną žodį gali atsekti reikiamą arklį didelėje arklių bandoje.
Dažnai kalbos sudėtingumas atspindi kultūros sudėtingumą. Pati kalba išsivysto tik grupėje vykstančios sąveikos metu. Kalba neatsiranda iš izoliuotos individualios patirties. Žodis tik tada turi reikšmę, kada bent keli žmonės jį suvokia vienodai. Tik tokiu atveju garsų rinkinys gali tapti žodžiu. Kalbos pagalba mes kuriame mus supantį pasaulį (suteikiame jo atskiroms dalims pavadinimus) ir taip pažįstame jį. Kalba yra pagrindinis įrankis, kuriuo mes išreiškiame savo mintis bei perduodame vienas kitam kultūriškai vertingą informaciją.
Įsitikinimai yra simboliniai tvirtinimai apie mūsų suvokiamą tikrovę. Tai yra bandymai paaiškinti tam tikrus realybės aspektus. Pvz., žemė yra apvali, žemė yra visatos centras ir pan. Įsitikinimas yra tik tuomet kultūros produktas, kai jo pagrįstumo galia nepriklauso nuo atskiro individo. Jie aprūpina mus ‘akivaizdžiais’ faktais. Toks ‘akivaizdumas’ yra neginčijamas, o jo tikrumas ar ne priklauso ne nuo objektyvios tikrovės, bet yra kultūriškai nulemtas. Pvz., XV amžiaus kultūroje buvo manoma, kad žemė yra visatos centras; dabar yra visai kitokia visatos struktūros teorija. Vienas teiginys buvo teisingas vienais amžiais ir priimtinas savo kultūrinėje aplinkoje, kitas – kitais, bet abiem atvejais jie buvo kultūriniai įsitikinimai, kurie nekėlė abejonių to meto auditorijai.
Vertybės yra simboliniai teiginiai apie tai, kaip turėtų, mūsų manymu, būti sutvarkytas pasaulis, bet ne apie jo realų vaizdą. Jos apibrėžia tikslus, išskirdamos ir suranguodamos tam tikras elgesio bei socialinio sambūvio formas, remiantis tuo, ar jie yra pageidautini, ar ne. Vertybės visada apsprendžia kiekvieno individualaus veiksmo pasirinkimo variantą.
Vertybės, kaip ir įsitikinimai, egzistuoja nepriklausomai nuo atskirų individų. Vertybių sistema daugelyje visuomenių yra sudėtinga, besikeičianti ir dažnai prieštaringo charakterio. Kiekvienoje kultūroje yra tam tikras vertybių rinkinys, tačiau tai nereiškia, kad visi tos visuomenės nariai vienodai išpažįsta tas vertybes – vienos gali būti toleruojamos viename socialiniame rate, kitos – kitame. Dėl šių priežasčių dažnai kyla vertybiniai prieštaravimai bei konfliktai.
Vertybių konfliktas. Dažnas žmogus išpažįsta daug vertybių ir kartais pasitaiko tokių situacijų, kurios iššaukia vertybių konfliktą. Vertybių konfliktas kyla todėl, kad mes vienu metu užimame skirtingas socialines pozicijas skirtingose socialinėse sistemose, kur kiekviena turi savo vertybes. Tokioje situacijoje mes turime spręsti dilemą – kuriai socialinei sistemai atiduoti pirmenybę. Vertybinio konflikto pavyzdys – krikščioniškai auklėtas jaunuolis kare, kada reikia užmušti priešą. Jo dalyvavimas kare ir kario socialinė pozicija reikalauja iš jo nužudyti priešą, tačiau krikščionio socialinė pozicija liepia jam nežudyti. Tokioje situacijoje iškyla vertybinis konfliktas, kuriai socialinei sistemai paklūsti – ar karo taisyklėms, ar krikščionybei? Vertybinis konfliktas yra išsprendžiamas paties individo atsižvelgiant į konkrečios situacijos pobūdį.
Normos yra taisyklės, kuriomis valdomas visuomenės narių elgesys. Jos pagrinde susijusios su moraliniais kriterijais. Yra išskiriamos dvi normų rūšys: A) proskriptyvinės normos, kurios nusako, koks elgesys yra neleistinas (taboo). Daugelyje kultūrų tai yra kraujomaišos, vaikų lytinių santykių, žmogaus nužudymo draudimai. Šios normos dažnai susijusios su žmogaus gyvybės bei ypatumų išsaugojimu. Pasikėsinimas į jas yra griežtai baudžiamas. B) preskriptinės normos , kurios nusako tai, kokio elgesio yra tikimasi ar laukiama. Pvz., gero elgesio taisyklės, atitinkamų kūno vietų prisidengimas ir pan. Šių normų pažeidimai nesusilaukia didesnės bausmės.
Normos yra ir elgesio modelis, ir tam tikras elgesį stebintis arbitras, kuris pasako, kas yra gerai, o kas blogai.Jos sukuria tam tikrą saugumo būseną ir suteikia galimybę būti suvoktam kitų žmonių. Jos nusako, ko būtent tikimasi konkrečioje situacijoje.
Sankcijos yra atlygis už paklusimą normoms bei suderinamumą arba bausmė už nukrypimą nuo normų. Sankcijos yra neatskiriama normų dalis ir visada turi tam tikrą prievartos elementą, kuris verčia žmones laikytis normų. Yra išskiriamos formalios sankcijos ir ne. Neformalios sankcijos nėra aiškiai išreikštos ir apibrėžtos bei teisę jas taikyti turi bet kas. Neformalių sankcijų pavyzdys – tėvų santykiuose su vaikais, kur vaikai vienaip ar kitaip skatinami ar baudžiami už tam tikrą elgseną. Formalios sankcijos yra aiškiai apibrėžtos ir jas taikyti teisę turi tik tam tikras socialines pozicijas užimantys žmonės. Tokių sankcijų pavyzdžiai yra pažymių rašymas mokykloje, įstatymų kodeksai. Bendrai sankcijos taikomos ne už padarytą veiksmą, bet už normos sulaužymą.

Kultūrinis reliatyvizmas, etnocentrizmas ir subkultūros
Kultūrinės universalijos – visose kultūrose aptinkami kultūriniai reiškiniai. Tai kalba, kalendorius, valgio gaminimas, dekoratyvinis menas, žaidimai, etika, higiena, kraujomaišos tabu ir pan.
Kultūrinis reliatyvizmas – kada skirtingose kultūrose vieni ir tie patys simboliai bei veiksmai turi skirtingas prasmes, kurias galima suvokti tik tos kultūros visumoje. Pvz., naujagimių žudymas daugelyje kultūrų yra griežtai baudžiamas, kai kitose tai gali būti priimtinas dalykas, nes naujagimiai suvokiami kai tam tikra našta bendruomenei, kelianti grėsmę visos bendruomenės išlikimui.
Kiekvienoje visuomenėje galima išskirti dominuojančią kultūrą – tas socialines normas, idėjas, vertybes ir elgsenos būdus, kurie yra toleruojami ir priimtini didesnei visuomenės narių daliai. Šalia dominuojančios kultūros galima išskirti ir subkultūras – kultūroje egzistuojantys savotiški gyvensenos būdai ir socialinio elgesio standartai, kurie būdingi tik tam tikroms visuomeninėms grupėms (etninėms, amžiaus ir pan.). Subkultūros išsiskiria iš bendro kultūros konteksto, tačiau yra jos sudėtinės dalys.
Kontrkultūra – tai priešiška dominuojančiai kultūrai subkultūra. Ji yra negatyvaus turinio ir dominuojančią kultūrą suvokia kaip priešą, kurį reikia sugriauti iš vidaus. Tačiau ji nedaro esminio poveikio dominuojančiai kultūrai, tik užsiima jos kritika. Kontrkultūros pavyzdžiai – pankai, hipiai, komunistinės grupuotės Vakaruose ir pan.
Etnocentrizmas yra kitos kultūros vertinimas pagal savos kultūros standartus. Etnocentriniam mąstymui būdinga tai, kad toks žmogus jaučiasi teisus vertindamas kitas kultūras, kurias dažniausiai mato kaip žemesnio išsivystymo lygio ar blogesnes. Etnocentrinis mąstymas nesuvokia kitos kultūros visumos ir vertina tik atskirus tos kultūros aspektus.
Ksenocentrizmas yra kitos kultūros pervertinimas ir savos kultūros nuvertinimas.
Dabartiniame pasaulyje, kada yra didelė sąveika tarp skirtingų kultūrų atstovų ir didelė žmonių migracija, mes negalime kalbėti apie grynas kultūrines formas. Tarp skirtingų kultūrų vyksta intensyvūs mainai ir kiekviena visuomenė perima ką nors iš kitos atiduodama jai savo dalį. Todėl kiekvienoje visuomenėje galima aptikti ir kitų kultūroms būdingų elementų.

Papildomi skaitiniai:

V.Kavolis. Kultūros dirbtuvės. Vilnius: Baltos lankos, 1996.
Kultūros prigimtis: 5 t. sud. S.Juknevičius ir kt. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1993.
A.L.Kroeber. Kultūros sąvoka moksle. psl.108-136.
T.S.Eliot. Pastabos apie kultūros apibrėžimą. psl. 257-353
B.Kuzmickas, L.Astra. Šiuolaikinė lietuvių tautinė savimonė. Vilnius: Rosma, 1996.

L.Astra. Šiuolaikinės lietuvių vertybės. psl.102-134.

SOCIALINĖ STRUKTŪRA

Socialinė struktūra yra visuomenės susiskirstymas į gana pastovius socialinius darinius, įgyjančius naujų savybių palyginti su tomis, kurias turi jas sudarantys individai. (M117)

Analizuojant visuomenės struktūra galimi du pagrindiniai modeliai:
I) kai struktūra yra visuomenės institutų sistema;
II) kai struktūra yra socialinių grupių sistema.

Galima sakyti, kad šios dvi sistemos glaudžiai susijusios tarpusavyje. Tik institutų sistema nusako elgsenos formą ir taisykles, o grupių sistema labiau apibrėžia žmonių santykių pobūdį, specifiką, apimtis.

Socialinė struktūra suprantama kaip susidedanti iš atskirų elementų:
1. Socialiniai statusai;
2. Socialiniai vaidmenys;
3. Socialinės grupės;
4. Socialiniai institutai.

Socialinis statusas

Kuomet kasdienėje kalboje vartojame ,,statuso“ sąvoką, dažniausiai ją siejame su įtakos turėjimu, gerbūviu ar įžymumu. Sociologai šį terminą vartoja vienai iš daugelio apibrėžtų asmens pozicijų visuomenėje nurodyti. Socialinis statusas įtraukia tiek aukštas socialines pozicijas, tiek žemas. Kiekvienas žmogus įprastai užima ne vieną socialinę poziciją – turi ne vieną socialinį statusą.
Socialinį statusą sociologai skirsto į dvi rūšis – priskirtą ir įgytą:
1. Priskirtas socialinis statusas žmogui priskirtas visuomenės, neatsižvelgiant į jo asmenybės bruožus, unikalumą, talentą bei charakterio savybes. Tokios rūšies statusas paprastai priskiriamas gimus, tai – lytis, rasė, tautybė, pilietybė, religija, amžius. Nors šios charakteristikos remiasi daugiausia biologiniais ar kitais objektyviais kriterijais, priskirtieji statusai svarbūs dėl savo sąsajų su socialinėmis charakteristikomis, kurios priskiriamos tokiems socialiniams statusams. Tokios rūšies statusai patvirtina jų turėtojo dispozicijų ribas – ką asmuo gali ir ko – ne, kokias privilegijas jis turi ir pan. Priskirti statusai ,,atspindi“ ir žmogaus priklausymą tam tikrai socialinei kategorijai bei nurodo jo dalyvavimą konkrečios socialinės grupės veikloje.

Priskirti socialiniai statusai žmogaus gyvenimo eigoje retai kinta. Žmonės įprastai sunkiai gali pakeisti tokios rūšies savo statusą. Jie turi įprasti prie tų suvaržymų, kuriuos nulemia tokių statusų turėjimas. Vis dėlto galima siekti pakeisti visuomenės požiūrį į nusistovėjusius suvaržymus šių statusų atžvilgiu. Galima pridurti ir tai, kad vienas ir tas pats statusas gali turėti skirtingas kultūrines reikšmes skirtingose visuomenėse.

2. Pasiektą socialinį statusą žmogus įgyja savo asmeninių pastangų bei sugebėjimų dėka gyvenimo eigoje – bet kuri profesija ar darbinė pozicija. Šie statusai palyginti su priskirtais statusais dažniai kinta.

Kai kurios socialinės pozicijos turi tiek priskirtų, tiek pasiektų statusų elementų.

Paprastai žmogus skitingose situacijose siejamas su skirtingais statusais, bet dažniausiai yra vienas pagrindinis statusas su kuriuos šį žmogų visuomenė paprastai tapatina. (Pvz.: A.Sabonis)

Socialiniai vaidmenys

Socialinis vaidmuo – tai laukiamas elgesys, siejamas su statusu, kurį turi žmogus. Kiekvienas statusas paprastai apima kelis vaidmenis. Vaidmenis žmogus išmoksta socializacijos metu. Tuomet jis susipažįsta su visuomenės lūkesčiais, keliamais atskirų vaidmenų atžvilgiu. Lūkesčiai nusako vaidmens teises ir pareigas. Taip vaidmenys padeda išlaikyti visuomenės stabilumą – vienas vaidmuo, turi prasmę tik tuomet, kai yra jį palaikantys kiti vaidmenys. Visuomenėje žmonės sąveikauja vieni su kitais vaidmenimis.

Sociologijoje yra priimta vaidmenis skirstyti į du tipus: formalius ir neformalius.
1. Formalūs vaidmenys – įstatymo ar kitaip formaliai nustatyti socialiniai vaidmenys. Šiuo atveju yra gana aiškiai apibrėžiami lūkesčiai vaidmenų atžvilgiu. Numatytos ir aiškios sankcijos vaidmens normų paisymo ar nepaisymo atvejais.
Visuomenėje be galo daug formalių vaidmenų, todėl sociologijoje laikomasi T.Parsonso 1951 m. pateikta socialinių vaidmenų klasifikacija pagal penkias pagrindines charakteristikas: emocionalumą, gyvenimo būdą, mąstą, formalizavimą ir motyvaciją.
a) Kai kurie vaidmenys reikalauja emocinio santūrumo ar ypatingo emocionalumo (seselė, aktorius);
b) Vaidmenys gali priklausyti nuo jų gavimo būdo, kuris siejamas su socialinės pozicijos užėmimo būdu: priskirtuoju ar pasiektuoju statusu.
c) Skiriasi vaidmenų mąstai – apimtis. Kai kurie vaidmenys yra griežtai apibrėžti ir riboti, kiti – ne.
d) Formalizavimo laipsnis nusako kiek konkrečiai vaidmenų sąveikai keliami formalūs reikalavimai.
e) Motyvacija nusako vertybinį vaidmens atlikimo pagrindą.

Sociologai nagrinėja ir vaidmens pasirinkimą. Jų manymu, žmonės skirtingai atlieka tuos pačius vaidmenis, tai lemia jos asmeninės charakterio savybės. Tai reiškia, kad tarp žmogaus elgesio ir laukiamo pagal vaidmenį elgesio yra ne fiksuotas, o lankstus ryšys. Interakcionizmo atstovai teigia, kad vaidmens sąvoka mažai naudingą, jei vaidmenį traktuojame tik kaip scenarijų nuo kurio priklauso veiksmas. Socialinio konstravimo teorijos atstovai mano, kad vietoj vaidmens sąvokos labiau tinka vartoti socialinės kategorijos, kurios turinį užpildo socialinės praktikos, terminą.

Sociologai domisi socialinė vaidmenų sąveiką ir su ja siejamu vaidmenų konfliktu.

Socialinė grupė

Grupė – tai dviejų ir daugiau žmonių bendrija, kuriai būdingas didesnis ar mažesnis bendrumo laipsnis ir kurios nariai nuolat sąveikauja. Grupės bendrumas grindžiamas normų, vertybių panašumu.
Kiekviena visuomenė sudaryta iš daugybės grupių, kuriose vyksta kasdienė socialinė sąveika. Grupės apibrėžia socialinius vaidmenis ir statusus – nusako jų turinį. Jos yra tarpininkės tarp atskiro asmens ir visos visuomenės. Grupių pagalba formuojamas socialinis tinklas. Tai socialinių santykių, kurie sujungia asmenį tiek tiesiogiai tiek netiesiogiai su daugybę kitų, visuma.

Socialiniai institutai

Socialinis institutas – organizuota, įtvirtinta normų bei sąveikų šablonų visuma nukreipta patenkinti pagrindinius socialinius poreikius ir siekti socialinių tikslų. Tai idealai, kuriuos tradiciškai perduoda kultūra.

Institutai – visuomenėje esančios sistemos ar subsistemos įtraukiančios gana pastovias tradicijas, socialines organizacijas, statusus ir normas. Institutai sukurti visuomenėje kylančioms problemoms spręsti.
Šios problemos susijusios su:
1. prekių bei paslaugų produkcija bei paskirstymu;
2. rūpinimusi individais bei jų apsauga;
3. santykių bei įsipareigojimų tarp visuomenės narių apibrėžimu;
4. jaunosios visuomenės narių kartos paruošimu atlikti suaugusiųjų vaidmenis;
5. sistemos koordinavimu ir vertybių, palaikančių šią sistemą, nustatymu.

Šiuos poreikius tenkina pagrindiniai socialiniai institutai; ekonomika, šeima, švietimas, valdžia, religija. Šie institutai egzistuoja beveik kiekvienoje visuomenėje, bet jų formos gali skirtis.
Ekonomika užsiima visuomenės nariams reikalingų prekių paskirstymu ir gamyba.
Šeima užsiima socializacija, apsauga, poreikių patenkinimu, parama bei palaikymu.
Valdžia reguliuoja bei nustato veiklos bei paslaugų koordinaciją.
Švietimas ruošia narius būsimam socialiniam statusui: suaugusiojo ir/ar karjerai.
Religija ,,tvarko“, nustato bei patvirtina vertybių sistemą.

Institutų kaip sistemų ar subsistemų viduje egzistuoja socialinės organizacijos, statusai, vaidmenys, integruojantys visą institutą. Institutai yra gana stabilūs dariniai. Tai lemia tiek visuomenės dinamika, tiek grupės vertybių pasipriešinimas pokyčiams. Institutai gali būti suprantami kaip konsensuso rezultatai. Tai nereiškia, kad visuomenė absoliučiai konformistiška institutams. Šis susitarimas nėra visiškas, jis bendras.

Struktūrinio funkcionalizmo atstovai išskyrė 5 funkcines sąlygas, kurias visuomenė ar konkreti grupė turi įvykdyti tam, kad išgyventų.

1. Pakeisti personalą. Šią funkciją atlieka šeima ir valdžia. Mirtis, aneksijos, karai, migracija, vergovė mažina visuomenės narių skaičių, todėl šeima tiesiogine reprodukcija, o valstybė reguliuodama migracijos bei reprodukcijos skatinimo įstatymus bei paramos sistemą siekia atstatyti narių skaičių.
2. Naujų narių apmokymas. Šeima, mokykla ir draugų grupė padeda naujiems nariams integruotis visuomenėje.
3. Vertybių ir paslaugų gamyba bei paskirstymas. Kiekviena visuomenė įtvirtina taisykles, kaip panaudoti ir paskirstyti finansinius ir kitus resursus. Šias funkcijas atlieka šeima, ekonomika, valdžia, sveikatos apsaugos sistema.
4. Palaikyti tvarką. Ekstremalių situacijų metu itin išryškėja tokio pobūdžio valdžios veikla. Šeimoje vaikai taip pat mokomi tvarkos. Šią funkciją atlieka ir religija, įdiegdama moralinę etinę sistemą.
5. Suteikti ir palaikyti tikslo jausmą. Žmonės turi jaustis motyvuoti būti visuomenės nariais. Šį jausmą gali padėti palaikyti religija. Kita vertus, iš pakartotinai patekusiųjų į įkalinimo įstaigas asmenų skaičiaus visuomenėje galima spręsti, ar valdžia gerai atlieka šią funkciją.

Socializacija
Socializacija yra procesas, kurio metu individualiai išmokstama mąstyti, elgtis pagal kultūros padiktuotus kultūrinius standartus bei įgauname tam tikras vertybines orientacijas ir praktinius įgūdžius, reikalingus konkrečiam socialiniam vaidmeniui atlikti ar socialinei padėčiai užimti. Socializacija yra susijusi su visu individo gyvenimu, nors labai daug dėmesio skiriama vaiko socializacijai.

Sociobiologinis požiūris ir jam prieštaraujantys pavyzdžiai
Sociobiologai teigia, kad socialinė elgsena yra perduodama genetiniu pagrindu. Tokiu būdu, bet kuris vaikas sugebėtų pats išmokti kalbėti, priimtinai elgtis ir tapti visuomenės nariu be jokios aplinkinių pagalbos. Tačiau taip nėra ir yra pakankamai daug pavyzdžių, kurie parodo žmogiškų kontaktų svarbą vaiko vystymosi procese. Keli pavyzdžiai imami iš gyvūnų užaugintų žmogaus vaikų atvejų. Pvz., apie 1940 metus Indijoje buvo atrastos dvi 6-8 metų mergaitės išaugintos vilkų. Jos nemokėjo šnekėti, elgdavosi kaip vilkai, nemokėjo valgyti su stalo įrankiais, nusiplėšdavo rūbus, vengdavo žmonių, kartais apdraskydavo savo bendraamžius ir pan. Žmogiškų kontaktų stoka neleido joms tapti normaliais visuomenės nariais ir buvo pastebimas labai ryškus psichinis atsilikimas net nuo žymiai mažesnių vaikų išsivystymo lygio. Mergaitės buvo visiškai nesocializuotos ir laužė visas mums priimtinas normas (tuštindavosi kur norėdavo, masturbuodavosi kada užsinorėdavo ir pan.).
Tokių nesocializuotų vaikų atvejų yra žymiai daugiau ir jie akivaizdžiai parodo, kad normaliu visuomenės nariu vaikas gali tapti tik intensyviai gyvendamas toje visuomenėje, akivaizdžiai matydamas, kas yra gerai ir kas ne, gyvai mokydamasis iš suaugusių normalios elgsenos.

Vaiko vystymasis nuo gimimo, pagrindiniai jo gyvenimo etapai bei bruožai
Ką tik gimusiam vaikui labai svarbūs yra kontaktai su motina. Iki trijų mėnesių vaikas jau gali atpažinti motiną, tačiau ji nėra suvokiama kaip asmuo, bet atpažįstamos tik tam tikros savybės (balsas, judesiai, šypsena). Atpažinimas pasireiškia tuo, kad vaikas nustoja verkti ar pradeda šypsotis.
Nuo 7 mėnesio pradeda augti vaiko prisirišimas prie motinos. Anksčiau vaiką atidavus kitiems globėjams, nekyla joks pasipriešinimas, nes vaikui svarbus tik rūpestis juo, o ne besirūpinančio asmens tapatybė. Kaip tik tokio amžiaus vaikas pradeda motiną suvokti kaip asmenybę. Atsiranda tam tikras aplinkos suvokimas, suvokia, kad daiktai egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar jie yra regos lauke, ar ne.
Nuo 9 mėnesių vaikas jau pajėgus ieškoti paslėptų daiktų. Nuo 14 mėnesio vaikai jau normaliai vaikšto ir pradeda didėti jo mobilumas bei judesių koordinacija. 2 – 3 metų vaiko sugebėjimai fizinėje ir emocinėje pasaulio suvokimo srityje yra pakankamai išaugę ir jie adekvačiai suvokia aplinkinių jausmus bei emocijas.
Pagrindinis vaiko užsiėmimas – žaidimai, kurie nuo vienerių metų pradeda užimti vis didesnę vaiko užsiėmimų dalį. Jei pradžioje jis žaidžia vienas, tai laikui bėgant didėja poreikis publikai arba žaidimo partneriams. Žaidimų dėka didėja vaiko judesių koordinacija bei praplečiamos žinios apie suaugusių pasaulį.
Mildred Parten išskyrė tokias vaikiškų žaidimų stadijas:
1. Individualus žaidimas, kada vaikas žaidžia pats sau, neatsižvelgdamas į kitus.
2. Paralelinis žaidimas, kada vaikas pradeda kopijuoti kitus, tačiau su kitais nesąveikauja.
3. Asociatyvus žaidimas, kada vaikas žaidžia bendrai su kitais, tačiau viršų žaidime ima paties vaiko norai ir užgaidos, per daug nereaguojant į kitus.
4. Apie 4 gyvenimo metus atsiranda kolektyvinis žaidimas, kada žaidimo eigoje yra atsižvelgiama į tai, kas ką daro, ir vyksta intensyvi sąveika tarp žaidėjų..
Be žaidimų, vaikas mokosi ir kontroliuoti savo biologinius poreikius. Apie 5-tus gyvenimo metus vaikas tampa autonomiška būtybe namų gyvenime ir gali jau drąsiai pradėti pasaulio, esančio anapus namų ribų, pažinimą.
Socialinis vaiko vystymasis priklauso nuo ankstyvų ilgalaikių santykių su aplinkiniais susiformavimo. Emocinis ir psichinis vaiko brendimas priklauso ne tik nuo motinos, bet ir nuo kitų žmonių, su kuriais reguliariai bendraujama.

Asmenybės vystymosi teorijos
Asmenybė formuojasi sąveikaujant vienam žmogui su kitu. Pati sąveika yra apspręsta daugelio veiksnių, kaip amžius, intelektas, lytis, fizinis išsivystymas ir pan. Tik remdamiesi individualia patirtimi mes tampame atskiromis asmenybėmis.
Kiekvieno individo susiformavimą įtakoja kultūrinė aplinka ir toje kultūrinėje aplinkoje vyraujantys standartai.

Zygmund Freud
Pagrindinis teorijos teiginys – individas visada konfliktuoja su visuomene, kadangi biologinė individo prigimtis siekia patenkinti tam tikrus biologinius poreikius, pasireiškiančius tam tikrais impulsais, bet kultūros normos ir socializacija tiesiogiai tramdo šiuos polėkius.
Asmenybės struktūra:
Id – biologiniai impulsai, kuriuos reikia patenkinti. Juos patenkinus atsiranda malonumo bei pasitenkinimo jausmas. Tai yra tam tikras energijos šaltinis, kurį stengiasi sukontroliuoti kitos asmenybės dalys.
Ego – ‘cenzūrinis’ asmenybės komponentas, kuris sulaiko id patenkinimą iki tam tikro momento, atsižvelgiant į realią padėtį.
Super ego – idealizuota asmenybės dalis, atliekanti moralinę, vertinančiąją funkciją. Ji iš individo reikalauja gero elgesio, derančio su visuomeninėmis bei kultūrinėmis normomis. Galima teigti, kad ši asmenybės dalis atstovauja visuomenę ir jos reikalavimus. Superego veikla yra gan žalinga, kadangi ji suvaldo atskirų biologinių impulsų patenkinimą, o šie yra išstumiami į pasąmonės sritį ir gali ateityje pasireikšti tam tikromis psichikos sutrikimo formomis. Ji gali sukelti tam tikrą kaltės ar savigraužos jausmą savo veiksmų atžvilgiu arba ji malonina individą pasitenkinimo jausmu.
Ego integruoja id ir superego reikalavimus, bei pritaiko kiekvieno individo veiksmus prie konkrečios situacijos.
Asmenybės vystymosi stadijos yra susijusios su erogeninėmis žmogaus zonomis, ir kaip vaikas yra auklėjamas šiose stadijose, priklauso tolimesnis jo gyvenimas.
Svarbus yra tarpsnis apie 5 gyvenimo metus, kada vaikui išsivysto Edipo kompleksas. Vaiko prisirišimas prie motinos turi tam tikrų erotinių momentų ir jeigu jie toliau yra stimuliuojami, gali išvirsti į lytinį potraukį savo tėvams. Taip neatsitinka, kadangi vaiko potraukiai yra represuojami. Edipo kompleksas – būdingas berniukams, kada jie savo aistrų objekto pasiekimo kliūtimi laiko savo tėvą. Įveikus šį kompleksą –erotinį prisirišimą prie motinos ir priešiškumą tėvui, vaikas tampa gan autonomiška asmenybe, nepriklausančia nuo motinos.

Georg Herbert Mead.
Jo teorijoje akcentuojamas atskiro individo savivokos vystymasis.Vaikai pradeda save suvokti tada, kai jau padaro pirmą žingsnį.
Praeina vaikas tam tikras vystymosi stadijas:
1.Imitacija, kada vaikas savo veiksmais imituoja suaugusių pasaulį, bet nesuvokia jų elgesio prasmės. Jis žaidžia ir jo žaidimai sudėtingėja.
2. Apie penktus gyvenimo metus jis pasiekia vaidybos stadiją, kur savo veiksmus jau pradeda suprasti kaip tam tikros rolės atlikimą. Jis prisiima kito vaidmenis sau ir šioje stadijoje pradeda vystytis vaiko savimonė. Vaikai jau į save gali pažvelgti jam reikšmingų žmonių akimis. Atsiranda antrasis aš.
Skiriamas aš (angl.-I), kuris Meado suvokiamas, kaip nesocializuotas vaikas, kaip tam tikri spontaniški norai ir troškimai. Antrasis aš (angl.-me) yra socializuota asmenybės dalis, kuri kontroliuoja atskiro individo elgesį pagal visuomenines normas ir susitarimus.
3. Apie aštuntus – devintus gyvenimo metus vaikas įžengia į nauja raidos etapą, kuris vadinamas kolektyvinių žaidimų stadija. Čia vaikas jau pradeda suprasti tam tikras vertybes bei moralines normas ir savo žaidimuose žaidžia atsižvelgdamas į kitus žaidimo dalyvius. Išmokstant žaisti kolektyvinius žaidimus, mokomasi tam tikrų taisyklių, sąžiningumo žaidime ir lygaus dalyvavimo. Šioje stadijoje vaikas išmoksta bendrų kultūros normų ir vertybių – kurios asmenybės suprantamos kaip apibendrintas (generalizuotas) kitas žmogus.

Jean Piaget kognityvinio ar pažinimo vystymosi teorija
Ši teorija remiasi pasaulio pažinimo ir suvokimo galimybių vystymusi. Jis nustatė mąstysenos mokymosi procesą, kuris susideda iš tam tikrų pakopų, kur kiekvienoje išugdomi tam tikri nauji pasaulio pažinimo ir suvokimo įgūdžiai. Sėkmingas vienos pakopos įveikimas yra tolimesnio vystymosi garantas.
1. Sensomotorinė stadija (iki 2 metų). Išmokstama skirti daiktus, gyvus ir negyvus objektus, suvokiamas nepriklausomas daiktų egzistavimas, nežiūrint į tai ar jie yra tavo regos lauke, ar ne. Pasaulio pažinimas vyksta dėka lytėjimo, objektų manipuliavimo ir fizinio pasaulio pažinimo.
2. Ikioperacinė (priešveiksminė) stadija (iki 7) metų . Vaikas įvaldo normaliai kalbą ir žodžius vartoja gan simboliškai. Tačiau sistemiškai mąstyti jis dar nemoka. Šioje stadijoje vaikas yra egocentriškas, t.y. jis pasaulį vertina grynai iš savo pozicijų ir mano, kad taip jis suvokiamas ir aplinkinių. Taip pat jis nesuvokia dar abstrakčių dalykų, kaip skaičiai, manipuliacijų jais, greičio sąvokos, priežastingumo.
3. Konkrečių veiksmų (konkrečių operacijų) tarpsnis. (iki 11-12). Išmoksta logiškai ir abstrakčiai mąstyti, skaičiuoti.
4. Formalių veiksmų tarpsnis (iki 15). Jau vaikas sugeba suprasti abstrakčias idėjas, analizuoja matematines, logines ir moralines problemas. Sprendžiant uždavinius gali analizuoti daugelį sprendimo būdų ir pasirinkti geriausią. Pradeda subtiliau suvokti jumorą.
Kiekviena stadija yra pasiekiama todėl, kad vaiko mokymosi ir pasaulio pažinimo procesas yra genamas nepasitenkinimo jausmo. Nauja stadija pasiekiama nepasitenkinant ankstesniais problemų sprendimo būdais ankstesniuose etapuose.

Vaiko ir suaugusio žmogaus socializacijos skirtumai
Pagal Orwell Brill, socializacija yra nenutrūkstamas procesas tačiau suaugusių ir vaikų socializacija skiriasi viena nuo kitos: a) pas vaikus socializacijos metu formuojasi vertybių bazė, kai suaugęs bando koreguoti ir keisti savo elgesį, kurį mato kiti; b) jei vaikai normas supranta be kritikos, tai suaugę jas gali kritiškai vertinti; c) vaikai turi nusileisti autoritetui ir taisyklėms, o suaugę patys sugeba atsirinkti kas yra gerai ar blogai.
Psichologas Rodger Gould teigia, kad suaugusių socializacija yra vaikiškos psichologijos naikinimas. Traumos, kurias vaikystėje patiria vaikas veikia asmenybę, tačiau jas galima įveikti. Remiantis loginiu mąstymu, suaugęs žmogus naikina vaikiškus įvaizdžius (suvokiama, kad tėvai nebūtinai yra galutinis autoritetas, kad tenkintum jų reikalavimus). Suaugusio socializacijos procese formuojasi realesni įsitikinimai ir galutiniame rezultate susiformuoja laisva asmenybė.

Socializacijos agentai
Socializacijos agentai – institucijos ir žmonės, kurie moko vaikus normalaus visuomeninio gyvenimo ir kurie įtakoja asmenybės vystymąsi. Pagrindinis socializacijos agentas kūdikystėje ir vaikystėje – tėvai. Tėvų globa ir emociniai santykiai užtikrina normalų asmenybės vystymąsi. Gospitalizmas – blogas valstybinių įstaigų poveikis (vaikų namų, internatų), kur vaikai normaliai negali vystytis, nes trūksta bendravimo su mylinčiais žmonėmis.
Vaikystėje ir jaunystėje padidėja socializacijos agentų skaičius. Vaikui daromas spaudimas išmokti rašyti, skaityti, mąstyti. Tuo laikotarpiu asmenybės vystymuisi turi didesnę įtaką bendraamžiai nei tėvai.
Masinės informacijos priemonės formuoja simbolinį supratimą, vertybes bei normas. Jų dėka asmenybė gauna tą informaciją, kuri negali būti pasiekiama betarpiškai. Taip susiformuoja nuomonės apie kitas šalis, kultūras, apie gyvenimą visuomenėje, jos svarbius dalykus ir pan.
Dar svarbus socializacijos agentas – mokykla. Čia individui suteikiama informacija, kuri būtina normaliam jo funkcionavimui visuomenėje, taip pat suformuojamo tam tikros bendros vertybės. Mokykloje vaikas išmoksta tokių taisyklių, pagal kurias iš jo tikimasi gyventi visuomenėje.

Socializacijos nesėkmės
Socializacija ne visada gali suformuoti normalią asmenybę. Kartais teigiama, kad stiprus socializacijos poveikis, gali turėti neigiamos įtakos asmenybės formavimuisi, kada visuomeninės normos užgožia jo kūrybiškumą, išradingumą ir energiją. Kartais pastebimos ir tam tikros psichinės ligos susijusios su socializacijos nesėkmėm. Didelis tėvų įsiveržimas į vidinį vaiko pasaulį, kada jam neleidžiama daryti nieko pačiam, turi labai neigiamą poveikį, kuris gali vesti net į šizofreniją.
A.Hitlerio asmenybė aiškinama irgi socializacijos sutrikimais. Jis augo sunkiais Pirmo pasaulinio karo metais, neturėdamas tėvo ir svajodamas apie autoritetą. Siekdamas realizuoti tokį autoriteto trūkumą jis pats tapo autoritariniu lyderiu su tam tikrais nukrypimais nuo normų savo elgsenoje.

Daugeliu atveju asmenybę mes galime suprasti pagal tą aplinką, kurioje jis augo, pagal jį supusių žmonių pobūdį ir pan. Tačiau nereikia užmiršti ir to, kad kiekvienas žmogus yra skirtingas ir dalinai pats apsprendžia savo asmenybės raidą.

Papildomi skaitiniai:
Apie Freudą ir Piaget bei kitas asmenybes raidos teorijas:
R.Žukauskienė. Raidos psichologija. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1996

Psichoanalitinė teorija. psl.37-54.

Kognityvinė teorija. psl.56-65.
Apie G.H.Meadą:
Sociologija: Mintis ir veiksmas, Nr.2, 1998.

G.H.Mead. Savimonė

V.Leonavičius. G.H.Meadas ir asmens savimonės teorija

SOCIALINĖS GRUPĖS IR ORGANIZACIJOS

Grupė – vienas iš pagrindinių sociologijos tyrimo vienetų, nes su grupėmis susijęs visas žmogaus gyvenimas ir veikla. Grupė patenkina daugelį žmogaus poreikių, pradedant savęs vaizdo formavimu, baigiant tuo jog ji suteikia saugumą bei palaikymą. Priklausymas grupei padeda žmogui suprasti, kas jis toks yra. Grupė – tai tarpininkas tarp individo ir visuomenės. Ji atlieka socializacijos funkciją. Bet grupė yra ir socialinio konflikto šaltinis, šios problemos iškyla tarp grupinės sąveikos metu.

Socialinė (visuomeninė) grupė – bet koks skaičius žmonių , turinčių tas pačias normas, vertybes bei lūkesčius ir reguliariai bei sąmoningai sąveikaujančius. Reguliari sąveika sutelkia jos dalyvius į išskirtinį socialinį vienetą , pasižymintį tam tikromis charakteristikomis. Sąveikos elementas yra labai reikšmingas. Ją reikėtų suprasti kaip individų elgesį bei veiksmus, nukreiptus vienas kito atžvilgiu, kuriems priskiriama prasmė, reikšmė ir lūkesčiai. Socialinės grupės nariai tikisi konkretaus elgesio standartų vienas iš kito. Tokie elgesio lūkesčiai netaikomi tiems, kurie yra anapus grupės ribos. Visuomenėje galime išskirti labai daug socialinių grupių. Grupės skiriasi savo dydžiu – nuo dviejų žmonių ar šeimos iki didelių kolektyvų, kaip pramoninės kompanijos ar sportiniai klubai. Mes patys priklausome daugeliui grupių ir mūsų narystė kiekvienoje jų vienaip ar kitaip įtakoja mūsų elgseną.

Pirminės ir antrinės grupės

Socialinės grupės gali būti suskirstytos į skirtingas kategorijas pagal atskirus esminius požymius bei skirtingą poveikį mums. Vienos paveikia vienus mūsų gyvenimo aspektus, kitos kitus, skiriamos pirmines ir antrines socialines grupes.

Šis skirstymas yra pagrįstas idealaus tipo kategorijomis, kurių sampratą labiausiai išvystė Maxas Weberis. Tai tokia kategorija, kurioje fiksuojamos pačios svarbiausios reiškinio charakteristikos, pati gryniausia ir aiškiausia jo forma. Tikrovėje mes neatrasime idealių tipų, tik labiau ar mažiau priartėjančius prie jo reiškinius. Tikrovėje pasireiškiantis fenomenas visada nebus idealus, visada nukrypęs nuo idealo. Taigi idealus tipas yra loginė konstrukcija, kuri mums padeda lengviau ir geriau suvokti vieno ar kito reiškinio esmę.

Amerikietis Charles Horton Cooley (1864-1929) pirmasis išskyrė pirmines ir antrines socialines grupes ir teigė, kad pirminės grupės yra mažos ir sieja žmones emocionalios prigimties ryšiais. Tai pirmiausiai yra šeima ir draugai. Šios grupės nariai yra susieti glaudžiais tarpusavio ryšiais, bendrais interesais ir emociniais santykiais. Pirminei grupei būdinga dažna jos narių sąveika, susitapatinimas su grupe, asmeniniai santykiai, neformali visuomeninė kontrolė, spontaniška saviraiška. Priklausimas tokiai grupei, užtikrina jos nariams stabilumo ir tęstinumo jausmą laike. Jos neturi kokio nors aiškiai apibrėžto tikslo, bet turi įsipareigojimus. Iš santykių tokio tipo grupėje nesiekiama gauti kokios nors naudos (Ji man paskolino pinigų nes ji mano sesuo, o ne ji – mano sesuo, nes paskolino man pinigų).

Antrinėms grupėms būdinga tai, kad jos yra sukurtos tam tikram tikslui pasiekti. Jose vyrauja nuasmeninti tarpusavio santykiai. Tai yra visiška priešingybė pirminei grupei. Šiose grupėse individai nėra taip stipriai emocionaliai susieti kaip pirminėse, sąveika tarp jos narių yra apibrėžta kaip sąveika tarp statuso, galios ir vaidmenų pozicijų. Šioje grupėje susilaikoma nuo spontaniškos saviraiškos ir yra formali kontrolė. Santykiai grupėje apima tik dalį grupės narių gyvenimo- tą dalį, kuri yra susijusi su grupės tikslais, todėl sunkiau vykdoma narių kontrolė (darbdavys negali sukontroliuoti, ką darbuotojas veikia ne darbo metu). Šios grupės nėra tokios ilgalaikės, kaip pirminės. Iš tokios grupės galima greičiau išeiti ir pati grupė gali greičiau iširti.Bet iš kitos pusės, antrinės grupės gali sėkmingiau išlikti kintant kartoms, nes lengvai gali keisti vienus narius kitais. Tokių grupių pavyzdžiai yra klubai bei įvairios organizacijos. Nuasmeninti santykiai padeda objektyviau veikti tokiai organizacijai.

Pirmines ir antrines grupes galime išskirti kaip idealius tipus, tačiau tikrovėje yra pakankamai sunku nustatyti jų ribas ir jos dažnai persidengia kai kuriuose individualaus gyvenimo taškuose. Modernizacija labai paveikė žmogaus įsitraukimą į vieno ar kito tipo grupes. Plečiantis ekonominiai visuomeninio gyvenimo sferai, žmonės verčiami įsitraukti į antrines grupes, kur vyrauja formalūs santykiai. Emociniai, nedalykiniai ryšiai gan dažnai kenkia ekonominei veiklai rinkos sąlygomis. Tačiau vienų ar kitų santykių dominavimas dažnai priklauso nuo konkrečios situacijos bei grupės tikslo.

Grupės gali būti pasirinktos savanoriškai ir ne. Ši klasifikacija remiasi paprastu principu – ar mes laisvanoriškai pasirenkame narystę konkrečioje grupėje, ar priklausymas grupei visiškai nepriklauso nuo mūsų norų.
Nesavanoriškose grupėse narystė ir elgseną reguliuojančios taisyklės yra primetamos. Galima teigti, kad individo tapatinimasis su grupe, kuriai jis priklauso ne savo noru, bus gan silpnas (kaliniai). Bet visgi negalima teigti, kad savanoriškai pasirinktose grupėse žmogui nėra primetinėjamos elgesio taisyklės ir vertybinės orientacijos. Sociologijoje yra naudojamas referentinės grupės terminas.

Šis terminas apibrėžia bet kurią grupę ( tai gali būti savanoriškai pasirinkta gr. – choras, ar nesavanoriškai pasirinkta – šeima ), kurią individas naudoja, kaip tam tikrą savęs ir savo elgesio vertinimo standartą. Referentinės grupės turi 2 pagrindinius tikslus. Jos atlieka normatyvinę funkciją – nustatydamos ir primesdamos elgesio ir įsitikinimų standartus ir palyginamąja funkciją – būdama standartu, pagal kurį žmonės gali įvertinti save ir kitus.

Visoms grupėms būdingi šie bruožai:

– Narystė Kiekvieną grupę sudaro specifiniai žmonės ir todėl galima kalbėti apie grupės ribas – kas gali būti vienos ar kitos grupės nariu. Dažnai grupės ribos nėra aiškiai artikuliuojamos. Formalios grupės, pvz. kursas ar klubas, turi labai aiškius kriterijus, kas yra jos nariai, neformalios — draugų ratas – dažnai neapibrėžtas. Kalbant apie narystę, kiekviena atskira grupė save priešpastato kitai grupei: savos grupės nariai suvokiami kaip savi, kai kiti žmonės suvokiami kaip esantys anapus grupės ribų. Grupės nariai yra lengvai ir greitai identifikuojami. Grupes ribas taip pat apibrėžia laikas ir erdvė – kai kurios grupės egzistuoja trumpą laiką, kai kurios kelių kartų etape. Individuali narystė t.p. kinta nuo kelių valandų iki viso gyvenimo. Kai kurios grupės laiką naudoja tam, kad apibrėžtų save – 1995 metų abiturientų laida. Šeima , kaip grupė , turi unikalias , laike besitęsiančias ribas. Kai žmonės kalba apie šeimą, įtraukią į šią sąvoką gyvus jos narius, kaip paišomi genealoginiai medžiai – įtraukiama daug kartų. Tokios besiplečiančios laiko sienos suteikia pastovumo, tęstinumo bei stabilumo jausmą ir daro šeimą viena iš svarbiausių grupių žmonių gyvenime. Darbo grupės –priešingai – yra griežtai apibrėžtos laike ir erdvėje. Nors ši grupė gali išlikti neribotai ilgą laiką, bet jos nariai ilgai joje neužsilaiko. Dėl to yra sunku tokiose grupėse išlaikyti griežtus moralinius narių įsipareigojimus.

Narystė grupėje gali būti laisvanoriška ar priverstinė. Yra išskiriamos 3 narystės grupėje priežastys:

a) Vertina grupę dėl jos pačios (draugai, medžiotojų kompanija.)
b) Vertina grupę kaip priemonę savo tikslams pasiekti ( vairuotojų kursų lankytojai ir pan.)
c) Narystė grupėje yra kaip priemonė kitų tikslams pasiekti ( kalėjimas, psichiatrinė gydykla, šauktinių armija)

Pirmieji du punktai būdingi laisvanoriškai narystei, paskutinis – priverstinei. Pastaroji ne tik garantuoja grupės išlikimą, bet t.p. leidžia grupei labiau kontroliuoti savo narius. Jų sprendimų laisvė labai ribojama jie nėra apsaugoti nuo išnaudojimo ir blogo elgesio iš grupės pusės. Priverstinė narystė užtikrina grupės išlikimą , bet kuomet grupė labai išsiplečia, kyla socialinių ryšių disfunkcijos problema: žmonės priversti įsijungti į grupę , nejaučia didelių įsipareigojimų tokiai organizacijai (visos totalitarinės struktūros).

– Statusas yra individo pozicija – padėtis grupėje. Tai gali būti pareigos darbe – mokytojas, darbų vykdytojas, direktorius ir pan. Kiekvienas grupės narys užima vieną ar kitą poziciją grupėje. Kartais galima situacija, kad vieną poziciją gali užimti keli grupės nariai, ar vienas grupės narys gali užimti kelias pozicijas grupėje. Skirtingos pozicijos grupėje yra priklausomos viena nuo kitos ir labai įtakojančios viena kitą.

– Vaidmenys Kiekviena pozicija grupėje, t. y. statusas, numato konkretų elgesį, kuris yra laukiams iš žmogaus užimančio šią poziciją. Ši laukiama elgsena ir suvokiama kaip vaidmuo. Kiekvienas vaidmuo turi pareigas ir teises (pvz. gydytojas ir ligonis). Jei pozicija, t. y. statusas, suvokiamas kaip darbo pavadinimas, tai vaidmuo – kaip darbo aprašymas.

– Normos Kiekvienoje grupėje veikia grupės nariams galiojančios taisyklės. Jos gali reguliuoti arba visos grupės arba atskirų jos narių elgesį. Yra išskiriamos trys priežastys, kodėl priimamos grupės diktuojamos normos:

a) konformizmas – asmuo priima grupės normas, jeigu jis vertina pačią grupę, ar traktuoja ją kaip būdą pasiekti asmeniniai naudai (Prisiderinama prie darbo, prie mokymosi proceso, prie šeimos tam, kad įgyti tam tikrą statusą visuomenėje, pakilti karjeros laiptais ir pan.).
b) Asmuo gali net nepriklausyti grupei, bet priimti jos normas jei su tos grupės nariais jį sieja pozityvus emocinis ryšys. Tuomet prisiderinama prie kultūrinių referentinės grupės idėjų. Šis prisitaikymas yra labai svarbus jei asmuo norės išlaikyti stabilų savęs suvokimo jausmą. (Sekimas didvyrių, herojų, žvaigždžių pavyzdžiu.
c) Baimė būti grupės atmestam ar pajuoktam, taip pat susilaukti bausmių . Tuo naudojasi grupė, ypač diegdama moralines nuostatas. Dėl baimės būti atmestam ir išjuoktam, grupės narys linkęs priimti grupės sprendimą ar vertinimą, nors su juo gali ir nesutikti. (Tyrimais nustatyta, kad tik 20 žmonių nesutinka su neteisingu grupės vertinimu. Šis normų priėmimo būdas sutinkamas kalėjimuose, sektose, paauglių tarpe, tarp žmonių, kurie jaučiasi visuomenėje nesuprasti ar atstumti).

– Sankcijos Kiekviena grupė turi bausmių bei apdovanojimų sistemas, kuriomis verčia savo narius laikytis grupės normų.

– Tikslai Grupės susiformavimas ir veikla visada turi kokį nors tikslą. Jie gali būti vienose grupėse aiškiai artikuliuoti, kitose – ne.

Vertybės nėra būtinas grupės komponentas. Kai kur grupės gali būti siejamos vien tik normų (darbo grupės, kur reikalingas darbo rezultatas), ir vertybių galima visiškai nepastebėti.

Grupių struktūra

Socialines grupes reikia skirti nuo sambūrio. Tai žmonių, tarpusavyje nesusietų konkrečiais ryšiais, grupė, susirinkusi vienoje vietoje ir tuo pačiu laiku. Žmonių susibūrimuose, tarp narių neatsekama visuomeninė sąveika. Pavyzdžiui, minia, publika, auditorija, keleiviai autobuse ar traukinyje. Sambūriams nebūdinga socialinė organizacija, kuri egzistuoja visuomeninėse grupėse.

Taip pat reikia skirti socialines grupes ir nuo socialinės kategorijos – statistinio žmonių grupavimo. Pastaroji pagrįsta žmonių klasifikacija pagal vieną ar kelis požymius. Taip galima skirstyti visuomenės narius pagal lytį, tautybę, amžių, rasę, išsimokslinimą ir pan. Sociologus dažniau domina tokių klasifikacijų rezultatai, nes kitų kategorijų žmonės yra skirtingai suvokiami nei savos kategorijos. Taip, pvz., vedybos, draugo pasirinkimas ar darbo skyrimas vyksta atsižvelgiant į socialines kategorijas ( amžius, tautybė, lytis, išsimokslinimas).

Formalios organizacijos ir biurokratija

Formali organizacija yra tam tikra žmonių asociacija (sambūris, pasižymintis reguliaria veikla ir turintis išskirtinius bruožus, skiriančius ją nuo kitų panašių grupių) apjungta neasmeninių santykių ir skirta tam tikro tikslo pasiekimui. Formalios organizacijos turi institucionalizuotas funkcijas ir tam tikras vidines pozicijas t.y. statusus, kurios yra įteisintos ir aiškiai apibrėžtos teisių ir pareigų požiūriu. Organizacijos dažniausiai sukuriamos tam tikram tikslui pasiekti, pvz., ligoninės skirtos gydymo ir sveikatos apsaugos tikslams, įvairios kompanijos užsiima specifinių produktų gamyba ar realizacija ir pan. Dabartinis socialinis gyvenimas tvarkomas daugybės socialinių organizacijų, kurios pagrindas – biurokratija
.
Biurokratija yra labai efektyvi socialinė organizacija, kurioje visos pareigos ir darbai yra reguliuojami griežtai apibrėžtų taisyklių. Biurokratijos terminas atsirado 1745, kada Monsieur de Gournay prie žodžio ‘bureau’, ką reiškė ir kontorą, ir rašomąjį stalą, pridėjo graikišką žodį ‘kratija’ (valdyti). Tai reiškė – įtaigos valdymas. Šis žodis pirmiausiai buvo skirtas valstybinėms įstaigoms įvardinti, bet laikui bėgant jis greitai pritapo ir kitoms organizacijoms. Tačiau nuosaikiausią biurokratijos analizę pateikė Maxas Weberis, kurio manymu, biurokratijos suklestėjimas moderniose visuomenėse yra neišvengiamas dalykas.
Weberio manymu, biurokratinės organizacijos atsekamos ir senovėje. Tai Kinijos imperijos valdininkijos organizacijos skirtos imperijos valdymui, taip pat įvairios karinės organizacijos, kuriose buvo reikalaujama aiškių pareigų apibrėžimo ir pan. Weberis sukonstravo idealų biurokratijos tipą, kuris padeda suvokti pačios biurokratijos esmę bei veikimo principus. (Idealus tipas, kaip jau buvo ankščiau minėta, visiškai nesiejamas su ‘pageidaujamu’, bet greičiau parodo kažkokio reiškinio ‘grynąją formą’. Tai yra abstraktus modelis, kuris užakcentuoja svarbiausius, esminius to reiškinio bruožus ir padeda lengviau jį suvokti.). Jis išskyrė penkis pagrindinius biurokratijos bruožus:

1. Labai aiški valdžios pasiskirstymo hierarchija. Darbas padalijamas organizacijoje kaip ‘oficialios pareigos’. Biurokratija atrodo kaip piramidė, kurios viršuje yra didžiausią valdžią turinčios pozicijos. Nuo viršaus eina komandinė grandinė, kurios dėka koordinuojamas sprendimų priėmimas. Kiekvienas aukščiau esantis kontroliuoja ir prižiūri jam pavaldžius žemiau esančius valdininkus.
2. Valdininkų veiksmus valdo formalios rašytinės taisyklės. Tai reiškia, kad valdininkai sprendimus priiminėja tik pagal parašytus standartus ir negali elgtis kitaip, nei yra parašyta taisyklėse. Veiksmuose negali būti jokio asmeniškumo.

3. Valdininkai dirba pilną darbo dieną ir jų darbas yra apmokamas. Kiekvienas darbas biurokratinėje struktūroje turi fiksuotą atlyginimą ir tikimasi, kad valdininkai bus suinteresuoti padaryti karjerą tokioje organizacijoje.

4. Valdininko užimtumas įstaigoje yra visiškai nesusijęs su jo asmeniniu gyvenimu. Namai ir visi su jais susiję rūpesčiai yra atskirti nuo darbo vietos.

5. Įstaigos turtas nėra valdininkų nuosavybė.

Biurokratijoje vertinama pati organizacija ir jos tikslai. Į pirmą vietą iškeliami tokie individo veiklos bruožai, kaip techninis produktyvumas, racionalumas, preciziškumas, greitis, patikimumas, paklusnumas.
Biurokratija remiasi įsitikinimu, kad geriausius sprendimus gali padaryti ekspertai – jie yra emociškai bešališki. Tokios organizacijos veiklos efektyvumas didžiausias, kuomet lyderis yra autoritaras, o nariai motyvuojami veikti troškimo gauti didžiausią užmokestį. Biurokratinė organizacija yra efektyvi gamyboje, išteklių ir paslaugų paskirstyme. Griežtos elgesio taisyklės leidžia nusimesti atsakomybę už veiklos pasekmes.

Asocialūs reiškiniai ir nukrypstantis (deviantinis) elgesys
Visas socialus žmonių gyvenimas yra valdomas tam tikrų normų bei taisyklių, kurios neleidžia visuomeniniam gyvenimui išvirsti į chaosą. Mūsų prisilaikomos normos ir taisyklės socialiniam pasauliui suteikia sistemišką pobūdį, ir sociologai stengiasi tą sistemiškumą atskleisti. Tačiau ne visi visad paklūsta normoms ir dažnai pasitaiko taisyklų pažeidimų. Mūsų visuomenėse yra gan normalus reiškinys, kad daugelis žmonių dažnai nukrypsta nuo taisyklėmis apibrėžto elgesio laikymosi.
Galima teigti, kad kiek yra normų, tiek yra ir jų pažeidimų. Kadangi normos ir vertybės skiriasi atskirose kultūrose, tai ir nukrypimas nuo jų yra skirtingai suvokiamas. Pvz. Vakarų pasaulyje marihuanos rūkymas laikomas kaip asocialus reiškinys, kai alkoholio vartojimas – ne. Visai atvirkščiai yra Vidurio Azijos kraštuose.
Terminas deviacija yra naudojamas įvardinti asocialius reiškinius. Tai yra nepaklusimas kultūrinėms normoms, kurios yra priimtinos reikšmingam visuomenės arba bendruomenės narių skaičiui. Kitaip sakant, deviacija yra kultūros normų pažeidimas. Deviacija yra būdinga daugeliui žmonių, tačiau tai nereiškia, kad jie pastoviai yra būtent tokie. Taip pat galima kalbėti ir apie deviantines grupes, kur tam tikros grupės narių elgsena prieštarauja dominuojančios kultūros normoms ir vertybėms (pvz. Religinės sektos, nusikaltėlių grupuotės ar valkatų gyvensenos būdą vedantys tipai sudaro net tam tikras deviantines subkultūras).
Paklusimas ar nepaklusimas normoms yra lydimas sankcijų taikymu (apie sankcijas jau buvo kalbėta analizuojant kultūrą). Kalbant apie deviaciją, svarbu paminėti formalias sankcijas ir normas, kurios įgyja įstatymo formą. Įstatymai yra valstybės apibrėžtos normos, kuriomis turi vadovautis jos piliečiai ir kurių nepaklusimas yra baudžiamas formalių institucijų apibrėžtomis sankcijomis. Įstatymus visada lydi nusikaltimai, kurie suvokiami kaip bet koks elgsenos tipas laužantis įstatymus.

Nusikaltimų prigimties kaita
Nusikaltimai nemoderniose visuomenėse. Iki-modernioje Europoje didžiausiais nusikaltimais buvo laikomi religinio pobūdžio (eretikai ir įvairios religinės sektos bei judėjimai buvo stipriai persekiojami ir baudžiami inkvizicijos), taip pat nusikaltimai valdančiųjų ar aristokratijos nuosavybės atžvilgiu. Erezija – nekrikščioniškų religinių doktrinų propagavimas, šventvagystės – bažnyčios turto vagystės arba sugadinimas ir piktžodžiavimas religijos ar Dievo atžvilgiu dažniausiai buvo baudžiami mirties bausme. Medžioklė ar brakonieriavimas, miško kirtimas ar vaisių skynimas karaliaus ar aukštuomenės žemėse taip pat susilaukdavo didelės bausmės, bet ne visada mirties.
Paprasto piliečio nužudymas nebuvo laikomas tokiu sunkiu nusikaltimu kaip aukščiau minėtieji. Dažnai galima buvo atsipirkti sumokant reikiamą sumą pinigų žuvusio artimiesiems. Tačiau dažnai nusikaltėlį nubausdavo kiti šeimos nariai. Tai yra žinoma kraujo keršto vardu, kada viena šeima išžudo kitos šeimos narius, o šie atitinkamai elgiasi pastarųjų atžvilgiu. Pvz.Pietų Italijoje yra ligi šiol išlikęs toks paprotys bei tokios tradicijos yra pernešamos į kitus pasaulio regionus, kaip JAV, kur italai turi tam tikras tarpusavyje besipešančias ‘nusikaltėlių šeimas’
Iki XIX amžiaus Europoje ir JAV įkalinimas, kaip bausmė už nusikaltimą, retai buvo taikoma. Daugelis viduramžių miestų turėjo lokalius nedidelius kalėjimus, kur galėdavo patalpinti tik keletą nusikaltėlių. Jie dažniausiai buvo naudojami kaip išblaivinimo įstaigos arba laikina vieta nusikaltėliui, laukiančiam mirties nuosprendžio įvykdymo. Kai kurie didesni miestai turėjo žymiai didesnius kalėjimus, bet daugelis jų ‘gyventojų’ tik laukdavo bausmės įvykdymo momento. XIX amžiuje atsirado nauji kalėjimai, bet atmosfera juose buvo daug laisvesnė, lyginat su moderniais. Kalėjimo disciplinos dar nebuvo arba ji tik buvo pradėta vystyti.
Pagrindinės bausmės formos iki XIX amžiaus – supančiojimas, ženklinimas ir kankinimas įkaitinta geležimi, pakarimas arba išplakimas. Jos siejamos su fizinio skausmo suteikimu nusikaltėliui. Dažniausiai bausmės buvo atliekamos viešai bei masiškai lankomos paprastų piliečių.
Modernūs kalėjimai kilo ne iš anksčiau minėtų kalėjimų ar požemių, kurie buvo populiarūs iki-moderniais laikais, bet iš ‘darbo namų’. Šie namai Europoje atsirado apie XVII amžių, kada pradėjo reikštis feodalinės valdymo sistemos smukimas ir didelė valstiečių dalis jau nebegalėjo atrasti darbo laukuose ir tapo klajūnais (valkatomis). Darbo namuose jiems suteikdavo maisto, bet buvo verčiami dirbti sunkų darbą ir didesnę laiko dalį praleisti šioje įstaigoje. Į šias įstaigas taip pat patalpindavo ir tuos, kurie jau nebegalėdavo patys prasimaitinti – nesveiki, pasenę, fiziškai luoši ar psichiniai ligoniai.
XVIII amžiuje iš darbo namų išsidiferencijavo (atsiskyrė vienas nuo kito) kalėjimai, ligoninės ir prieglaudos bei vėliau įgavo dabartines savo formas. Reformatoriai atsisakė tradicinių bausmės metodų ir efektyviausiu kovos su nusikaltimais būdu pradėjo laikyti asmeninės laisvės apribojimu. Tuo pat metu žmogžudystė pradėta laikyti baisiausiu nusikaltimu, kadangi kito žmogaus nužudymas yra jo prigimtinių teisių pažeidimas.
Kalėjimai turėjo išmokyti nusikaltėlius paklusnumo bei drausmės ir greitai viešas bausmių vykdymas išnyko iš mūsų kasdienio gyvenimo. Mirties bausmės vykdymas buvo užslaptintas, o XX amžiuje daugelyje vakarietiškųjų šalių visiškai panaikintas.
Išprotėjusių elgsena XVIII amžiuje buvo pradėta laikyti kaip tam tikra liga ir jos gydymą atlikti galėjo tik kvalifikuoti specialistai. Tai reiškė, kad protiškai neįgalūs, prieš jų valią, galėjo būti izoliuoti nuo visuomenės, bet jų būklės apibudinimui jau reikėjo tam tikro specialisto įvertinimo.

Deviantinės elgsenos aiškinimo būdai
Pati deviantinė elgsena skirtingai buvo suvokiama skirtingais laikais bei skirtingose kultūrose. Jai paaiškinti yra sukurta nemažai teorijų, kurios skiriasi, tačiau paliečia tam tikrus svarbius nukrypstančio nuo normų elgesio aspektus.
Biologinės ir psichologinės nusikaltimo ir deviancijos teorijos
Pirmosios nusikaltimų teorijos turėjo biologinį aiškinimo pagrindą. Prancūzų antropologas Broca teigė, kad nusikaltėliai nuo paklusnių gyventojų išsiskiria savo kaukolės ir smegenų struktūra. Italų kriminologas, Cesare Lombroso, 1870 metais paskelbė, kad tam tikri žmonės gimsta su polinkiais į nusikaltimus. Juose pasireiškia žemesnės išsivystymo formos, kurias galima identifikuoti pagal žmogaus išvaizdą – kaukolės formą – žema kakta, atsikišęs smakras ir pan. Lombroso pripažino, kad socializacija ir socialinis išmokimas gali paveikti kiekvieno individo nusikalstamo elgesio vystymąsi, tačiau daugelis nusikaltėlių buvo laikomi kaip biologiški degeneratai.
Ši teorija XX amžiuje buvo pilnai atmesta ir akivaizdžiai pagrįsta, kad kūno sandara neturi jokio tiesioginio ryšio su nusikalstamumu.
Amžiaus pradžioje buvo paskelbta hipotezė, kad polinkis į nusikalstamumą gali būti paveldimas genų dėka. Tam buvo pateiktos išsamios kelių šeimų ir kelių kartų studijos, kurios iliustravo tokio ryšio buvimą. Tačiau ir ši teorija buvo gan greitai sukritikuota, kaip nevykusi.
Nors ir dabartiniu metu gyvuoja tam tikros biologinės teorijos, kurios nusikalstamos elgsenos priežasčių bando ieškoti biologinėje kūno struktūroje, genų sandaroje ar chromosomų išsidėstyme, visgi jos nėra dominuojančios kriminologijoje ir nusikaltimo priežasčių yra ieškoma kitose srityse.

Nusikaltimas ir psichopatinė asmenybė (psichologinis požiūris). Psichologinės teorijos nusikaltimus bando susieti su tam tikrais asmenybių tipais. Tokioms interpretacijoms buvo pasitelktos Freudo idėjos, kurios skelbė, kad nedaugelis žmonių gali tapti ‘nenormaliomis’ arba psichopatinėmis asmenybėmis. Kadangi moralės jausmas pas vaikus yra išvystomas vaikų ir tėvų santykių dėka, kur vaikai mokomi susivaldymo, galimi atvejai, kai tas susivaldymo ar savo impulsų suvaldimas negali būti išvystyti normaliai. Esant tokiems atvejams, asmenybei trūksta tam tikrų moralinių pagrindų (neišvystomas superego). Psichopatai yra bejausmės asmenybės, kurios siekia sau malonumo gan su dideliu įtūžiu.
Psichopatinės asmenybės turi polinki įvykdyti žiaurius nusikaltimus. Tačiau psichopatinės asmenybės nebūtinai išvirsta į nusikaltėlius. Jomis gali būti ir pamišę mokslininkai, lošikai ar tyrinėtojai. Todėl šios teorijos nėra visiškai bešališkos ir objektyvios.

Sociologinės teorijos.
Šios teorijos žymiai pagrįsčiau aiškina nusikalstamą elgseną nei biologinės ar psichologinės. Kadangi nusikaltimas apibrėžiamas atsižvelgiant į tai ar paklūstama normoms, ar ne, o šios normos yra gan skirtingos skirtingose visuomenėse ar subkultūrose vienos visuomenės ribose, apie jį reikia kalbėti atsižvelgiant į socialinį kontekstą, kuriame jis atliekamas. Kadangi moderniose visuomenėse yra labai daug subkultūrų, tai vienas elgesys vienoje grupėje gali atrodyti kaip normalus, o kitoje – kaip deviantinis, ir atvirkščiai.

Anomija kaip nusikaltimo priežastis
Robert K.Merton nusikaltimą aiškino kaip tam tikrą deviantinės elgsenos tipą ir laikė jį pakankamai normaliu reiškiniu. Jis savo teorijoje pasitelkė Emile’io Durkheim’o (prancūzų sociologijos klasikas, 1858-1917) anomijos sąvoką ir pasiūlė gan pagrįstą ir įtakingą deviantinio elgesio teoriją. Durkheimas anomijos (pats žodis anomija reiškia taisyklių ir normų nebuvimą) sąvoka nusakė tai, kad moderniose visuomenėse tradicinės normos ir standartai yra sugriaunami, tačiau nauji dar nėra sukuriami. Anomija atsiranda tada, kada nebėra aiškių socialinės elgsenos standartų. Tokioje situacijoje žmonės nebegali normaliai susiorientuoti ir jaučia tam tikrą įtampą, nerimą bei nepasitenkinimą. Dažnai anomija yra savižudybės priežastis.
Mertonas anomijos sąvoka įvardijo neatitikimą tarp priimtinų normų ir tikrovės, neatitikimas tarp kultūriškai nusakomų siekių ir visuotinai įteisintų priemonių jiems pasiekti. Pvz. Amerikos visuomenėje bendra vertybe yra pripažįstama finansinė arba materiali sėkmė. Tam, kad ją pasiekti, laukiama iš individų disciplinuotumo ir sunkaus darbo. Remiantis šiomis prielaidomis, teigiama, kad per sunkų darbą tu gali pasiekti sėkmės viršūnę, nepriklausomai nuo to, koks yra tavo gyvenimiškas startas. Tačiau tikrovėje yra daug atvejų, kada neprivilegijuoti visuomenės nariai turi labai menkas galimybes padaryti sėkmingą finansinę karjerą, nepriklausomai nuo jų sunkaus darbo. Todėl dažnai daugelis pastebi ‘esą pasmerktais’ ir negalinčiais padaryti materialaus progreso. Tokioje situacijoje atsiranda tam tikras psichologinis vidinis spaudimas išbandyti teisėtas ir neteisėtas priemones tikslui pasiekti.
Mertonas išskyrė penkias galimų reakcijų rūšis, kuriomis išsisprendžia ši įtampa tarp kultūriškai įtvirtintų vertybių ir ribotų priemonių joms pasiekti:
• Konformizmas, kada didelė populiacijos dalis priima bendrąsias vertybes ir įprastas jų siekimo priemones, nepriklausomai nuo to, ar šiomis priemonėmis pasiseks pasiekti geidžiamą tikslą ar ne.
• Inovacija (naujovių išradimas), kada siekiamos bendros vertybės nelegaliomis (neteisėtomis) priemonėmis. Nusikaltėliai dažniausiai patraukia šiuo keliu.
• Ritualizmas, pasireiškia tada, kada žmogus paklūsta socialiai priimtiniems elgesio standartams, nors jie praranda savo tikrą vertę. Tokie žmonės seka priimtais gyvenimo būdais, per daug nežvelgdami į galutinį rezultatą. Pvz. Žmogus gali paaukoti savo gyvenimą nuobodžiam darbui, nors realiai jis neturi jokių karjeros galimybių.
• Atmetimas, kada atmetamos tiek bendros vertybės, tiek ir jų siekimo būdai. Pavyzdžiais gali būti tam tikros save išlaikančios komunos (hipiai) ar religinės sektos.
• Maištas, kada bendros vertybės ir jų siekimo būdai yra visiškai atmetami, tačiau į jų vietą siūlomos naujos vertybės, kurių įdiegimui yra reikalingi revoliuciniai arba esminiai pokyčiai visoje socialinėje sistemoje.
Pats Mertonas gan mažai rašė apie nusikalstamumą, tačiau jo teorija yra pripažįstama daugelio mokslininkų dirbančių šioje tyrimų srityje. JAV buvo atlikti tyrimai, kurie patvirtino šią teoriją. Buvo studijuojamos nusikalstamos grupuotės ir pastebėta, kad daugelis tokių grupuočių kilo iš subkultūrinių bendrijų, kur sėkmės pasiekimo šansai yra labai menki. Grupuočių nariai dažniausiai priimdavo materialaus gerbūvio vertybę, tačiau jos pasiekimo būdai buvo savotiškai ‘perfiltruoti’ per savo bendruomenių (dažniausiai etninių mažumų grupių) subkultūrinius standartus. Rajonuose, kur pastebimi nusikaltėlių tinklai, grupuočių subkultūra apmokydavo savo narius nuo vagystės ligi žmogžudysčių. Ten, kur tokių organizuotų nusikaltimo tinklų nebuvo, grupuotėse nusikalstamumas pasireikšdavo muštynėmis ar vandalizmo aktais. Tie individai, kurie nepasirinkdavo nei grupuočių propaguojamo gyvensenos būdo, nei normalaus socialaus piliečio, linko į retreitizmą, kuris pasireiškė narkotikų vartosena.
Ši teorija labai pritaikoma žemesnio sluoksnio individų elgsenos paaiškinimui ir nurodo jų nusikaltimų priežastis. Tačiau ji negali būti taikoma tai nusikalstamai veiklai, kurią gali atlikti gan pasiturintys ir respektabilūs piliečiai. Todėl ji negali pretenduoti į absoliučią deviantinio elgesio aiškinimo teoriją.

Etikečių klijavimo teorija
Šios teorijos atstovai nukrypstamą elgesį traktuoja ne kaip tam tikros grupės ar individo bruožą, bet kaip tam tikrą sąveikos procesą tarp tų, kurie paklūsta normos ir kurie nukrypsta nuo jų. Jų nuomone, norint suvokti deviantinės elgsenos prigimtį, mes turime paklausti, kodėl kai kuriems žmonėms pripaišomos ar priklijuojamos nusikaltėlio etiketės.
Yra išskiriama pirminė deviacija, kada vaikui ar paaugliui yra prilipdoma ‘nusikaltėlio’ etiketė už pirminį jo nusižengimą mokytojo ar kito reikšmingo asmens. Vėliau jis išsivysto į žymiai didesnį teisės pažeidėją, nes jis priima šią etiketę ir pats pradeda save matyti, kaip nusikaltėlį. Tai veda į antrinę deviaciją.
Jei žmogus rimtai priima jam priklijuotą etiketę, tai tikėtina, kad jis pats pradės save laikyti būtent tokiu ir atitinkamai elgsis. Šioje teorijoje pabrėžiamas ne pats objektyvus veiksmas, bet veiksmo apibrėžimas, kur nusikalstamą veiksmą apibrėžia turtingieji, policija, teismai ar kitos socialinės institucijos. Pats veiksmas nėra nusikaltimas, bet tam tikroje situacijoje ir tam tikrų asmenų jis apibrėžiamas kaip nusikaltimas

Racionalaus pasirinkimo teorija
Jei visos teorijos į nusikalstamą veiklą žvelgia kaip į tam tikrą rezultatą, įtakotą socialinių veiksnių, tai ši teorija pabrėžia tai, kad nusikaltimas yra laisvanoriškas veiksmas. Jų požiūriu, individai aktyviai pasirenka nusikalstamą veiklą patys. ‘Nusikaltėlio mąstyseną’ turi tie, kas mato situacijoje pasipelnymo galimybes, jeigu bus nusižengta įstatymams. Nauda apskaičiuojama pagal situaciją, įvertinamas ‘pralošimas’ (pagavimo galimybės) ir individas greitai nusprendžia savo veiksmų planą – ar padaryti nusikaltimą, ar ne.
Dažnai pastebima, kad situacija pati suteikia progą padaryti menką nusikaltimą (vagystę, apiplėšimą ar pan.). Toks situacinis nusikaltimo pobūdis buvo atskleistas apklausos, padarytos Kalifornijos kalėjimuose. Vagys buvo klausinėjami apie nusikaltimų organizavimą ir pasirodė, kad 50 nusikaltimų nebuvo planuoti; 30 labai nedaug planavo (ar reikia naudoti ginklą, kur pastatyti mašiną pabėgimui); 15 buvo planavę nuodugniai, tačiau tik 9 pilnai sekė iš anksto apsvarstytu planu. 60 sakė, kad jie net nebuvo susimąstę apie pagavimo galimybes, ir tai gan pagrįsta, nes vienas 26 metų apklaustasis sakėsi įvykdęs virš 1000 vagysčių ir tik tada įkliuvęs. Tai reiškia, kad ‘pralošimo’ tikimybė yra labai menka darant nusikaltimą ir todėl verta rizikuoti.

STIGMA ir socialinė tapatybė

Pagal Erving Goffman ,,Stigma: Notes on the Management of Spoiled Identity”. 1970.

Kiekvienoje visuomenėje veikia socialinės kategorizacijos sistemos. Kategorijų požymiai yra įprasti ir natūralūs šių kategorijų atstovams. Kasdienėje socialinėje sąveikoje nuolatos nustatomas asmens identitetas – ne socialinis statusas – nes šis apibrėžimas įtraukia ne tik formalias bet ir asmenybines, pichologizuotas charakteristikas. Šiame sąveikos procese asmeniniai sąveikos dalyvių lūkesčiai yra transformuojami į normatyvinius ir teisėtus reikalavimus.
Šių reikalavimų visuma, tampanti ,,išankstine nuomone“ apie individą yra potencialiai retrospektyvi. Ją galima pavadinti virtualia socialine tapatybe. Tos kategorijos ir bruožai, kuriuos individas patvirtins iš tiesų turįs galima vadinti aktualia socialine tapatybe.
(VST apibrėžimui nebūtina aktuali patirtis, svarbu socialinis/ kultūrinis žinojimas. AST svarbi aktuali patirtis).

Problematiška situacija identifikacijos procese susiformuoja tuomet kai yra stebimas neatitikimas tarp VST ir AST. Šių elementų ,,susidūrimas“ asmens tapatybės nustatymo procese pasireiškia trimis rezultatais, tame tarpe sukuria galimą precedentą atsirasti Stigmai.
1) Neatitikimas gali priversti mus perklasifikuoti stebimą individą iš vienos socialiai numatytos kategorijos į kitą, bet vienodai teigiamai priimtiną.
2) Neatitikimas gali priversti mus pakeisti nuomonę apie individą į teigiamą pusę.
3) Neatitikimas gali priversti mus pakeisti nuomonę apie individą į neigiamą pusę. Tai atvejis kai stebimas individas demonstruoja negatyviai kitokius bruožus nei turėtų priklausydamas priskiriamai kategorijai. Šiuo atveju negatyvus apibrėžtas neatitikimas tarp VST ir AST tampa individualia savybe, kuri apibrėžiama kaip STIGMA ir tampa ,,sugadinta“ socialine tapatybe. Jai atsirasti labai palanki situacija tuomet, kai jei diskredituojantis efektas yra labai ekstensyvus.

Ne visi negatyvus bruožai yra problema, t.y. virsta Stigma, o tik tie, kurie neatitinka mūsų stereotipų apie tai, koks turi būti duotos kategorijos ar tipo individas.
Stigma, kaip tam tikri diskredituojantys bruožai turi būti nagrinėjama santykių socialinių kontekste. Savybė, kuri stigmatizuoja vienos kategorijos asmenis gali pabrėžti kitos kategorijos atstovų įprastumą ir todėl nėra nei pozityvi nei negatyvi pati savaime.

3 Stigmų tipai:

1) Fizinės deformacijos. Jos sukelia pasibjaurėjimą kūnu. Šis pasibjaurėjimas gali tapti legitimuotas ir išvirsti į įvairių tipų diskriminaciją. Prisiminkime, pavyzdžiui, kad TSRS nebuvo visai integruojami žmonės turintys fizine negalią. Vakarų kultūroje yra netoleruojamas apkūnumas.
2) Individualūs charakterio trūkumai. Jie išskiriami legitimuoto ekspertinio žinojimo pagalba. Yra savybių rinkinys sudarytas remiantis registruotais psichinės negalios, įkalinimo, žalingų įpročių, alkoholizmo, homoseksualizmo, bedarbystės, savižudiškų polinkių bei radikalaus politinio elgesio atvejais. Tai gali būti – silpnavališkumas, dominavimas, nenatūralios aistros, klastingumas, griežti įsitikinimai, fanatizmas, nesąžiningumas.
3) Gentinė rasės, tautybės, tikėjimo Stigma. Ji perduodama per kilmę ir vienodai ,,užkrečia“ visus šeimos narius.

Stigma dažnai gali užgožti ,,normalius“ bruožus. Normaliais vadinami tie, kurie negatyviai nenukrypsta nuo specifinių socialinių lūkesčių.

Stigmatizuojami asmenys įprastai visuomenėje nelaikomi pakankamai žmogiškais. Tuo grindžiama diskriminacija, kurios pagalba dažnai efektyviai nors galbūt ir nesąmoningai mažinamos stigmatizuojamojo gyvenimo bei gerbūvio galimybės. Diskriminacijos įteisinimas vyksta sukuriant ideologiją paaiškinančią tokio asmens pavojingumą, žemesnę padėtį, blogesnę kokybę. Ši ideologiją racionalizuoją priešiškumą pagrįsta kitokiais skirtumais, pavyzdžiui socialine klase. Bendraujantys su stigmatizuojamu asmeniu, nevertina jo pagarbiai ir nematų tų jo socialinių bruožų, kurie ,,neterštų“ tokio asmens socialinio identiteto, galėtų būti įvertinti ir leistų stigmatizuotajam laukti priėmimo.

Stigma turi savo lingvistinę išraišką – visą metaforų žodyną, besiremiantį netobulumo įvardijimu ir įvairių antgamtinių savybių priskyrimu (šeštas pojūti, nuojautos ir pan.)

Gynybinė asmens su Stigma reakcija gali būti suprasta kaip jo defekto apraiška.

Stigmos nešiotojai gali nesijausti tokiais jei jie atsiriboja nuo primetamo identiteto, remiasi asmeniniais tapatybės įsitikinimais ar yra atsiskyrę nuo visų. Toks asmuo gali neatrodyti paveiktas Stigmos ar apgailestaująs dėl jos (čigonai, ortodoksai žydai, niekšai ir t.t.). Stigmatizuojami vienos kategorijos asmenys gali tokiais laikyti tuos, kurie juos stigmatizuoja, o save normaliais.

Galimo ir kitos stigmatizuojamų asmenų reakcijos į tokią savo situaciją.
1) Stengiamasi pataisyti tai, ką šis asmuo laiko objektyviu savo Stigmos pagrindu (plastinės chirurgijos operacijos, dietos ir pan.).
2) Gali stengti netiesiogiai koreguoti savo situaciją, sutelkdamas asmenines pastangas įvaldyti tas veiklos sritis, kurios įprastai yra uždaros žmonėms priklausantiems tai kategorijai (aklas asmuo užsiima fotografiją ir pan..).

Literatūra:
M.Foucault. Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas. – Vilnius: Baltos lankos, [1998]
R.K.Merton. `Socialinė struktūra ir anomija` Sociologija. Mintis ir veiksmas. 1997 Nr.1.

Lytiniai skirtumai ir seksualumas
Lytiniai skirtumai ir seksualumas
Sociologai skiria du terminus kalbėdami apie vyrų ir moterų skirtumus. Lytis (angl.- sex) nurodo fiziologinius kūno skirtumus, kai giminė (angl.- gender) nurodo psichologinius, socialinius ir kultūrinius skirtumus tarp vyro ir moters. Nors biologiniai skirtumai tarp skirtingų lyčių yra akivaizdūs biologine prasme, sociologai mano, kad didelės įtakos tam turi ir visuomeninis pasaulis bei kultūra.

Lyčių skirtumai
Lyties skirtumai pirmiausiai yra apspręsti genetiškai. vaiko lytis priklauso nuo naujai užgimstančio gemalo genetinės struktūros. Visą genetinį kodą sudaro 23 chromosomų poros, kurios pilnai apsprendžia tolimesnį biologinį individo vystymąsi. Tiek vyro sėkla, tiek moters kiaušinėlis perduoda tik dalį genetinės informacijos kiekvienai naujai susidariusio gemalo chromosomų porai.
23-čioji chromosomų pora susijusi su būsima naujo gemalo lytimi. Poros struktūra XX nurodo moterišką lytį, XY -vyrišką. Moteriškas kiaušinėlis 23 naujo gemalo chromosomų porai gali suteikti tik X faktorių, kadangi jo paties struktūra yra XX. Vyro sėkla – bet kurią dalį, arba X, arba Y. Nuo taip susijungusių chromosomų gaunasi nauja pora XX arba XY.
Po apvaisinimo prasideda ląstelių dauginimasis ir kiekviena nauja ląstelė perima tą pačią genetinę struktūrą iš pirminių ląstelių. Kiekvieno vaiko lytį galima nustatyti iškart jam gimus. Lytinių organų skirtumai yra pirminiai lyties skirtumai tarp moteriškos ir vyriškos lyties atstovų. Antriniai lyties skirtumai pasireiškia lytinės brandos metu ir jie yra susiję su plaukuotumo skirtumais, raumenų ir kūno formos struktūrų skirtumais. Yra paskaičiuota, kad vyrai turi tik 10 daugiau raumenų nei moterys. Tačiau to negalima paaiškinti genetiniais veiksniais, kadangi raumenų kiekis ir formos priklauso nuo treniravimo ir fizinių pratimų. Todėl biologiniai skirtumai, kurie nulemtų vienos ar kitos lyties atstovų polinkį į fizinį ir sunkų darbą, yra gan menki.

Biologinis elgsenos determinuotumas
Sociobiologai gan aiškia pasisako, kad elgsenos skirtumai tarp vyrų ir moterų yra apspręsti biologinių skirtumų. Pastebima, kad beveik visose kultūrose išimtinai vyrai užsiima medžioklės ir karo dalykais. Tai sociobiologai paaiškina biologiniu vyriškos lyties polinkiu į agresiją.
Tačiau daugelis prieštarauja tokiems teiginiams – ar galima taip greitai padaryti išvadą, kad agresiją yra biologiškai determinuota (apspręsta), kadangi aptinkama visose kultūrose. Daugelyje kultūrų taip jau yra, kad iš moters tikimasi ‘pasyvumo’ ar ‘švelnumo’. Tačiau tai priklauso nuo kultūrinių veiksnių, nuo vyro ir moters vaidmenų išmokimo. Moterys didelę savo gyvenimo dalį praleidžia augindamos ir prižiūrėdamos vaikus, kas, savo ruožtu, užkerta joms kelią dalyvauti kare ar medžioklėje.
Tokiems dalykams pagrįsti yra pasitelkiami faktai iš gyvūnijos pasaulio. Pvz., kastruoti beždžionių patinai praranda polinkį į agresyvumą; stimuliuojamos testosteronu (tam tikra hormonų rūšis) patelės yra daugiau linkusios į agresyvumą nei patinai; taip pat patelės yra agresyvios, kada iškyla grėsmė jos auginamiems vaikams.
Taip pat pastebimi įvairūs biologiniai išsigimimai tarp žmonių (testikuliarinis moteriškumo sindromas, kada gimęs vaikas pagal pirminius lyties požymius pasirodo esąs mergaite, tačiau lytinio brendimo metu labai ryškiai pasireiškia vyriški antriniai lyties požymiai; androgenitalinis sindromas, kada vaikas gimsta su dviem lyties organais, kur chirurginės operacijos dėka galima iš tokio vaiko padaryti moteriškos lyties individą), kurie neleidžia kalbėti apie genetini lyties skirtumų determinuotumą.
Pvz., gimė du genetiškai identiški vyriškos lyties dvyniai. Tačiau vienam iškilo tam tikros komplikacijos ir jam buvo suformuoti moteriški lyties organai. Šie dvyniai buvo auklėjami skirtinga, vienas kaip berniukas, o kitas kaip mergaitė. Būdami 10 metų, jie labai aiškiai skyrėsi berniukišku ir mergaitišku elgesiu ir gan akivaizdžiai buvo priėmę mergaitės bei berniuko socialines roles. Tai rodo, kad moteriškumas ir vyriškumas yra socialiai išmokstamos individo charakteristikos, kad teisingas vyriškos ar moteriškos rolės priėmimas priklauso nuo socializacijos.

Giminės socializacija
Berniukai ir mergaitės yra skirtingai auklėjami bei auginami. Tai akivaizdžiai parodė motinų ir vaikų santykių studijos. Tėvai iškart skirtingai reaguoja į vaiko lytį ir atsižvelgiant į ją pradeda auklėti vaiką. Buvo atliktas tyrimas, kada vienas ir tas pats vaikas buvo perrengtas skirtingais rūbais ir duotas globoti motinoms, vienu atveju, kaip berniukas, kitu – kaip mergaitė. Reakcija į vieną ir tą patį kūdikį buvo visiškai skirtinga.
Savo giminės vaikas mokosi nuo pat gimimo, tačiau pirmaisiais gyvenimo metais tai vyksta pasąmoningai. Tada dar vaikas pats nesuvokia savęs kaip berniuko ar mergaitės. Jie atpažįstami pagal aprangą, šukuoseną, žaislus. 2-jų metų vaikas jau dalinai pradeda save suvokti, kokios lyties jis yra. Jau kitus žmones gali gan lengvai suskirstyti į vyriškas ir moteriškas kategorijas.
Giminės skirtumus vaikams linkusios pabrėžti TV programos vaikams, žaislai, knygutės. Žaislų krautuvės ar katalogai dažnai diferencijuoja (suskirsto) žaislus į berniukiškus ir mergaitiškus.
Buvo tiriamos vaikų nuostatos į žaislus ir buvo išskirtos tris pagrindinės kategorijos: vyriški, moteriški ir neutralūs. Tiek vaikai, tiek tėvai gan aiškiai galėjo suskirstyti žaislus į šias kategorijas ir jų rezultatai beveik nesiskyrė. Buvo pastebėta tai, kad , pvz., Italijoje mergaitės būtų linkusios žaisti tik su joms skirtais žaislais, o Olandijoje – jas labiau traukė neutralūs ar net berniukiški žaislai. Tai paaiškinama skirtingų lyčių rolių suvokimo griežtumu. Jei Italijoje lyties skirtumai yra labai ryškiai akcentuojami, tai Olandijoje – mergaičių ir berniukų auklėjimas yra žymiai panašesnis.
Taip pat buvo atliekami knygučių ir pasakų tyrimai, kurie užfiksavo kelis aiškius skirtumus susijusius su lyties vaidmenimis.
Vyriškos lyties atstovai 11kartų daugiau nei moteriškos buvo pagrindiniais herojais. Pernešant lytinius skirtumus ir į gyvūnų pasaulį, skirtumas šokteli iki 95 prie 1. Veiklos rūšis ir gi skyrėsi pagal lytį. Vyriškos lyties herojai buvo įsitraukę į nuotykių paieškas ar kitą aktyvią viešą veiklą, kur reikalingas jėgos, sumanumo ar nepriklausomybės pademonstravimas. Moteriška lytis daugiau buvo susijusi su namais ir pasyvia veikla. Jos gamindavo valgyti, valydavo namus bei laukdavo sugrįžtančių vyrų iš nuotykių ar kelionių.
Panašių bruožų buvo atrasta ir suaugusių pasaulyje paaugliškuose meilės bei nuotykių romanuose. Moterys, kurios pasakojimuose nebuvo žmonomis ar motinomis, buvo vaizduojamos kaip antgamtinės būtybės – laumės, raganos ar fėjos. Nei vienoje analizuotoje knygoje moteris neturėjo jokio užsiėmimo anapus namų pasaulio. Vyrai, tuo tarpu, atlikinėjo žymiai daugiau socialinių vaidmenų ir aktyviai reiškėsi viešame gyvenime.
Knygos bei pasakos įkūnija tradicines visuomenės nuostatas lyties atžvilgiu ir tai, ko tikimasi (kokių charakterio bruožų, kokių veiksmų ir pan.) iš berniukų ir mergaičių. Knygos, tokiu būdu, pateikia reikiamus elgesio standartus, kurių siekia kiekvienos lyties atstovas.
Televizija taip pat turi didelį poveikį socializacijai ir akivaizdūs lyčių skirtumai pastebimi animaciniuose filmuose, kur dominuoja vyriškos lyties atstovai.
Mokyklose stengiamasi išvengti didelės lyčių diferenciacijos, tačiau beveik visada yra skiriami kai kurie užsiėmimai pagal lytį (berniukams – metalo ir medžio apdailos darbai, mergaitėms -namų ruošos; taip pat skiriami ir sportiniai žaidimai pagal lytį).
Lyties socializacija yra labai galingai įsišaknijusi visuomenėje ir bandyti ją koreguoti yra gan sunku.

Lyties skirtumai ir gamyba
Patriarchatas ir gamyba
Istorijoje nežinoma tokių atvejų, kada visuomenėje dominuotų moterys. Jos pagrinde siejamos su vaikų auginimu bei rūpinimusi namais. Tradicinėse visuomenėse, kur yra labai aiškus darbo pasidalijimas tarp lyčių, viešojo gyvenimo sferoje dominuoja vyrai ir tik jie turi lemiamą balsą bendruomenės gyvenime. Toks vyriškos lyties dominavimas moteriškos atžvilgiu yra vadinamas patriarchatu. Vyrai dominuoja ne savo fizinės jėgos pagalba, bet tai greičiau apspręsta moters pozicijų visuomenėje įsitvirtinimu. Aiškinimas yra labai paprastas. Kadangi moterys gimdo vaikus ir jų priežiūrai kūdikystės ir vaikystės metu atiduoda daug laiko, taip jos lieka daugiau namuose. Iš to vėliau iš motinos ir globėjos vaidmenų išplaukia ir kitos moters funkcijos susijusios su namų apyvoka. Tuo tarpu vyras praleidžia žymiai daugiau laiko viešojo gyvenimo sferai. Dažnas nėštumas ir pastovus rūpinimasis vaikais padarė moteris priklausomas nuo vyro išlaikymo.
Kalbant apie gamybą, reikia paminėti, kad iki-industrinėse šalyse gamybinė veikla nebuvo atskirta nuo namų ūkio ir pagrindiniu gamybos vienetu buvo šeima. Į gamybos procesą buvo įsitraukę visi šeimos nariai, pradedant vyru ir baigiant vaikais. Tuo metu moterys buvo gan svarbios gamybos procese, kuris vyko namų ūkyje, nors ir buvo atskirtos nuo karo dalykų bei viešo gyvenimo sferos.
Tačiau su pramonės atsiradimu įvyksta šeimos ūkio ir gamybinės sferos atskyrimas, kas labai ryškiai pakeičia moters padėtį gamyboje. Atsiradus fabrikams, samdomi atskiri individai, kurie gali didesnę laiko dalį praleisti gamyboje, o ne namuose. Jei tai pagrinde susiję su vyriška darbo jėga, tai moterys pasilieka rūpintis namų ūkiu. Nuo tada moterys pradedamos sieti su ‘namų vertybėmis’. Tačiau skirtinguose socialiniuose sluoksniuose moterys užima irgi skirtingas pozicijas. Turtingos moterys nesirūpina namų tvarkymu, nes yra pakankamai daug tarnų. Tuo tarpu, žemesnių sluoksnių moterys turi suktis tiek namuose, tiek ir pramonės sferoje, jeigu nori kiek nors prisidėti prie vyro uždarbio šeimos išlaikymui.
Anglijoje iki XX amžiaus dirbančių moterų proporcija buvo labai minimali. Pagrinde jos dirbo tarnaitėmis. Dirbančias moteris sudarė neištekėjusios ir jaunos moterys, kurių algos buvo išsiunčiamos jų tėvams, o ne atiduodamos joms į rankas. Vedybos reikšdavo pasitraukimą iš darbinės sferos į namus.
Dabar dirbančių moterų proporcija samdomajame darbe pastoviai auga. Vienas svarbesnių veiksnių, turėjęs didelės įtakos tokiam augimui, buvo Pirmasis Pasaulinis karas. Tada moterys buvo priimamos į tas darbines pozicijas, kurias anksčiau užimdavo vyrai. Dabar Anglijoje apie 50 moterų dirba samdomą darbą. Taip pat auga ištekėjusių ir turinčių vaikų proporcija – apie 40 visų dirbančių moterų. Vyrų dalis samdomajame darbe pasilieka maždaug pastovi – apie 80 visų vyrų.

Nelygybė darbe
Žemo statuso darbai. Moterys dažniausiai turi blogiau apmokamą darbą nei vyrai. Tam įtakos turėjo organizaciniai pokyčiai bei stereotipai susiję su lytimi. Pvz., Anglijoje 1850 vyrai sudarė 99 visų klerkų. Būti klerku reiškė turėti atsakingas pareigas, kur reikalingi sąskaitybos įgūdžiai ir kai kurie organizaciniai sugebėjimai. Net paties mažiausio klerko statusas visuomenėje buvo pakankamai aukštas. XX amžiuje ofiso (biuro) darbas mechanizuojamas ir todėl reikalauja mažesnių sąskaitybos įgūdžių. Taip klerko ir sekretorės statusas krenta ir toks darbas tampa mažai apmokamu. Moterys pradeda užimti tokio darbo vietas ir 1986 metais 90 visų klerkų yra moterys, o sekretorių – 98.
Aišku, pastebima ir tai, kad moterys užima ir grynai vyriškas profesijas (gaisrininko ar policininko), tačiau jų proporcija yra labai menka.
Ekonominės sėkmės problemos. Didelę įtaką moters profesinei karjerai turi vyriška mąstysena, kad moterims darbas yra antroje vietoje, lyginant su vaikų auginimu ir priežiūra. Buvo atliktas tyrimas ir pastebėta, kad priimant moterį į darbą, klausiama ar jos turi vaikų, ar ruošiasi turėti, kai vyrams tokie klausimai nepateikiami. Darbdavių paklausus, kodėl taip yra, jie atsakydavo, kad moteris gali pareikalauti papildomų atostogų vaikui susirgus ar išėjus vasaros atostogoms. Be to, jų manymu, vaiko rūpinimosi problema yra motiniškos prigimties, o ne vyriškos. Tokiu būdu, vaiko turėjimas buvo neigiamas faktorius priimant į darbą moterį, nes tokiu atveju ji negalės pilnai atsiduoti savo darbui kompanijoje, kas bendrai atsilieps pačios kompanijos funkcionavimui.
Pastebėta, kad daugelis aukštas pozicijas užimančių moterų yra bevaikės ir joms yra opi problema, kad reikėtų palikti darbą vaiko auginimui.
Moterys darbo rinkoje ne tik užima žemo statuso darbo vietas, bet ir jų darbas yra apmokamas žymiai menkiau nei vyrų, nors ji užima lygiai tokias pat pareigas. Pastebėta, kad moterų atlyginimai sudaro apie 60 vyriško atlyginimo tokiose pat pareigose. Skurdo problema Anglijoje taip pat susijusi su moterimis, kurios turi mažamečius vaikus. Jeigu jos pasirenka normaliai apmokamą darbą, tai jų materialinė padėtis pablogėja už didelius vaikų priežiūros įkainius. jei ji pasirenka nepilną darbo dieną, ji pralošia finansiškai ir negauna jokių lengvatų, kurias gautų dirbdama pilną darbo dieną (teisės į pensiją).
Tačiau Skandinavijoje ir buvusiose socialistinėse šalyse moterų lygybė yra įstatymiškai įteisinta ir moterys naudojasi tokiomis pat teisėmis bei privilegijomis kaip ir vyrai. Pvz., Švedijoje dirba apie 80 moterų; Švedijos parlamente jos sudaro 25 visų parlamentarų; vyrai ir moterys turi vienodas sąlygas susijusias su vaiko priežiūra ir pan.

Feministiniai judėjimai
Feminizmas yra politinis ir akademinis judėjimas, susijęs su moterų teisių gynimu bei jų išplėtimu. Pati feminizmo istorija jau atsekama nuo XVII amžiaus su pirmomis moteriškomis publikacijomis, tačiau ryškiausias savo formas jis įgijo tik antroje XX amžiaus pusėje. Feminizmo inspiruoti tyrimai atskleidė, kad moteriškas pasaulis dažnai neįtraukiamas į pasaulio suvokimo procesą, o jei taip ir nutinka, tai moteris pristatoma neadekvačiai.
Pagrindiniai feminizmo postulatai:
– pasaulio pažinimas ir tyrinėjimai turi prasidėti nuo moteriškos patirties ir jos padėties visuomeninėje struktūroje;
– feminizmas, kaip kritiškas ir aktyvus judėjimas moterų vardan, siekia sukurti geresnį pasaulį moterims bei, tuo pačiu, ir visai žmonijai.
– moterys yra tam tikra mažuma, t.y. jos yra neprivilegijuotose pozicijose ir neturi socialinės galios, kai, tuo tarpu, vyrai yra dauguma ir naudojasi visomis socialinėmis privilegijomis bei dominuoja moterų atžvilgiu.
Moterų pavaldumas yra pastebimas gan nuo senų laikų, tačiau aktyviai moteriški judėjimai pradėjo reikštis nuo 1780-ųjų. Ryškiausi feminizmo protrūkiai pasireiškia liberalių judėjimų ir revoliucijų metu (1780-1790; 1850; XX amžiaus pradžia; 1960-1970). Jis mažiau reiškiasi, kada visuomenė vystosi tolygiai ir joje nepastebima jokių neramumų.
Pirmasis aktyvus feminizmo pasireiškimas buvo apie 1790 metus, kada Prancūzijoje pradėjo kurtis moteriški klubai. Tai buvo moterų susibūrimo vietos, kur aptardavo politinius įvykius bei pačios pradėdavo rašyti politines programas. Šiuose klubuose moterys tapo politiškai sąmoningesnėmis ir pradėjo reikalauti lygių teisių švietimo sistemoje, darbo sferoje bei valdžios struktūrose. Jų toks politinis sąmoningumas buvo inspiruotas Prancūzų revoliucijos deklaruotų laisvės, lygybės ir brolybės (kodėl ne seserijos?) idėjų.
Tuo laiku buvo sukurta Moterų teisių deklaracija, kaip alternatyva Žmogaus teisių deklaracijai, kur buvo teigiama apie moterų ir vyrų teisių lygybę, nes moterys irgi yra naujai atsiradusios Respublikos pilietės. Šios Deklaracijos iniciatorė Marie Gouze 1793 metais buvo nuteista myriop už tokias radikalias politines pažiūras, o moterų klubai buvo oficialiai uždrausti.
XIX amžiaus feminizmas labiausiai buvo išvystytas JAV. 1830-50 daug moterų buvo įsitraukusios į socialinį judėjimą prieš vergiją. Tačiau, neturėdamos jokių politinių teisių, jų peticijos ir protestai nesusilaukė pripažinimo. Pvz., , kada buvo priiminėjama konvencija uždraudžianti vergiją, nei viena moteris nebuvo įleista į kongreso posėdį. Toks politinis moterų ignoravimas sukėlė moteriško protesto bangą, ir vergijos samprata, kuri vyravo rasinių santykių sferoje, buvo perkelta į vyro ir moters santykius, kur moterys matė save vyrų vergėmis.
Dar vienas svarbus įvykis – 1866 Britų parlamente, kada buvo pateikta moterų peticija, pasirašyta 1500 moterų, kur buvo reikalaujama lygių teisių moterims svarstant rinkimų įstatymus. Ši peticija eilinį sykį buvo suignoruota ir nuo tada prasidėjo stiprus politinis judėjimas Už moterų balsavimo teises.
Šis judėjimas dažnai organizuodavo demonstracijas Anglijoje ir JAV. Pvz., Londone 1908 metais vienoje demonstracijoje dalyvavo daugiau nei pusė milijonų dalyvių. Pirmą sykį moterų politinės teisės buvo pripažintos 1893 Naujojoje Zelandijoje, 1902 – Australijoje,1906 Suomijoje,1913 Norvegijoj,1915 Danijoje ir Islandijoje, 1917 TSRS, 1918 Kanadoje, 1919 Austrijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Liuksemburge ir Čekoslovakijoje, 1920 JAV, 1928 Anglijoje, 1945 Prancūzijoje, Vengrijoje, Italijoje, Japonijoje. Vėliausiai arabiškos kultūros šalyse apie 1960 metus.
Feminizmui būdinga tai, kad jis dažnai prisiplaka prie kitų revoliucinių judėjimų.

Akademinis feminizmas
Akademinis feminizmas yra orientuotas į trijų temų analizę: lytinių skirtumų, lyčių nelygybės ir lyčių priespaudos. Skirtumai tarp lyčių suvedami į tris blokus – biologinius skirtumus, psichologinius ir institucinius (pastarieji ypač domina sociologus ir teigiama, kad moterys yra susietos su vaikų auginimu ir privataus gyvenimo sfera, turi skirtingas vertybių sistemas ir įgūdžius nei vyrai).
Kalbant apie nelygybę tarp lyčių, visų pirma pabrėžiama tai, kad moterims tenka mažiau materialinių resursų, statuso, galios bei jos turi žymi mažiau galimybių savirealizacijai. Nelygybė kyla iš pačios visuomenės struktūros, kurią vertėtų pakeisti. Liberalus feminizmas teigia, kad privataus gyvenimo sfera, su kuria yra siejama moteris ir jos gyvenimas, neturi jokios vertės, nebent tik jis leidžia moteriai išvystyti emocinį atvirumą. Toks gyvenimas reikalauja labai daug energijos, neatneša jokio socialinio atpildo, yra nuvertintas ir bukinantis, kada pastoviai reikia rūpintis namų buitimi ir vaikų auginimu. Tikrieji socialiniai atlyginimai, kaip pinigai, statusas, garbė, galia, laisvė ir savirealizacija yra visuomeninėje sferoje. Todėl moterys, išstumtos iš viešo gyvenimo ir apribotos tik namų ūkio riba, praranda tuos atlygius, kuriais gali džiaugtis vyrai.
Tokioje situacijoje, reikalingos socialinės reformos, kurios įteisintų moterų lygybę. Tai galima pasiekti per socializacijos ir švietimo sistemos pertvarkymus; per naujo požiūrio į šeimą ir lytinį gyvenimą suformavimą.
Lyčių priespaudos tema labai domisi radikalusis feminizmas, kuris savo tyrimais atskleidžia vyro padarytus nusikaltimus prieš moteriško pasaulio vertybes. Radikalaus feminizmo atstovės teigia, kad visose socialinio gyvenimo sferose vyrai dominuoja moterų atžvilgiu (vyrauja patriarchato sistema). Vyrai valdo ir kontroliuoja moteris įvairiausiomis formomis. Paprasčiausia forma – tiesioginis smurto panaudojimas, kuris gali įgyti tiek akivaizdžią išraišką, kaip fizinės jėgos panaudojimas, tiek ir labiau užslėptas. Užslėptos ir labiau rafinuotos išnaudojimo ir kontrolės formos yra mados ir grožio standartai; tironiški motinystės, monogamijos, heteroseksualumo ir nuolankumo idealai; seksualinis persekiojimas darbe; ginekologijos ir psichoterapijos praktikavimas; neatlyginamas ir nevertinamas darbas namie ir pan.
Radikalių feminisčių nuomone, patriarchatas yra universalus ir prieš jį reikia kovoti. Pagrindinės dvi kovos strategijos: a) moteriškas separatizmas (atsiskyrimas) ir b) kova per moters sąmoningumo žadinimą, kada joms parodomos vyro ‘nusikalstama veikla’, kurią reikia išgyvendinti.

Smurtas ir lytis
Feminizmas paskatino kai kuriuos tyrimus susijusius su smurto panaudojimu prieš moterį ir tų tyrimų pasėkoje buvo atidžiau pažvelgta į smurtą šeimoje, seksualinį persekiojimą ar kamavimą (angl. – sexual harassment) darbe bei išprievartavimus.
Nors šeima dažnai idealizuojama, joje dažnai aptinkamos smurto apraiškos. Pagrindine problema susijusi su smurtu šeimoje yra ta, kad dažnai nenorima kištis į privatų gyvenimą ir smurto atvejai lieka nenubausti. Policija dažniausiai palieka patiems sutuoktiniams aiškintis savo problemas, jei net ir pasitaiko smurto atveju, sakydami, kad šeima yra privataus gyvenimo sfera, į kurią teisėsaugos organai nesikiša. Tokios nuostatos kažkuria tai prasme leidžia vyrauti smurtui šeimoje ir taip būti palankia dirva radikalaus feminizmo pavyzdžiams.
Seksualinis kamavimas darbe yra profesinių pareigų ar galios panaudojimas siekiant patenkinti seksualinius poreikius. Iš moters darbdavys gali reikalauti, tiesiogiai ar ne, lytinės sueities, už kurią po to bus atlyginta ar karjeros galimybėmis, ar padidinant užmokestį, ar sudarant geresnes darbo sąlygas. Aišku, kai kuriais atvejais atlyginimo gali ir nebūti. Taip, pvz., moteriai atsisakius pasiūlymo, jai gali būti apsunkintos darbo sąlygos bei sudarytas psichologinis diskomfortas, ar iš viso pašalinimas iš darbo.
Šį reiškinį gan sunku yra įvertinti, nes ne visada aišku ar kokie nors veiksmai gali būti laikomi kaip seksualinio persekiojimo atvejis. Anglijoje buvo atlikta apklausa ir nustatyta, kad septynios iš dešimties moterų buvo atsidūrusios tokioje situacijoje, kada darbdavys siūlė sueiti į lytinius santykius. Nustatyta, kad tokioje vyrų elgsenoje galima išskirti dvi stadijas: pirmoji, kada pirmą sykį pasiūloma sueiti į lytinius santykius, ir antroji, kada siūloma pastoviai ir primygtinai. Antroji fazė, aišku, veda į tam tikrą dvasinį diskomfortą bei įtampą darbe, kas vėliau išsisprendžia išėjimu iš darbo.
Kalbant apie išprievartavimą, pastebėta, kad kriminalinė statistika fiksuoja neadekvačią išprievartavimų situaciją. Jų realiai yra apie 5 kartus daugiau, nei fiksuojama. Londone buvo apklausta 1500 moterų ir nustatyta, kad viena iš šešių moterų buvo patyrusi prievartos aktą. Apie puse visų išprievartautų moterų buvo išprievartautos savo arba prievartautojo namuose, kai kitos – viešose vietose (gatvėse, miškuose, baruose ar pan.). Kriminalinė statistikos neadekvatumas aiškinamas moterų nenoru eiti registruoti prievartos aktą. Jos stengiasi tai kuo greičiau išmesti iš galvos, kai teisminės ir medicininės procedūros pastoviai atkuria nemalonius atsiminimus, kas veda į tam tikrą psichinį diskomfortą ar net sutrikimus.
Viena problema susijusi su išprievartavimu – ar galima vyro jėgos panaudojimą žmonos atžvilgiu sueiti į lytinį kontaktą vadinti išprievartavimu. Daugelyje šalių tai nelaikoma nusikaltimu, bet kai kuriose, kaip Skandinavijos šalys, – taip.
Taip pat pastebėta, kad išprievartavimai dažniausiai susiję ne su lytinių geidulių patenkinimu, bet savo jėgos demonstravimu aukos atžvilgiu.

Normali seksualinė elgsena
Taip jau priimta, kad heteroseksualūs santykiai (santykiai tarp skirtingos lyties atstovų) yra laikomi normalia seksualine elgsena, kuri yra apspręsta biologiškai. Tačiau daugelyje kultūrų yra propaguojamas ir homoseksualizmas, skirtingose kultūrose aptinkami skirtingi seksualinės elgsenos ir ritualų standartai ir tai sociologams leidžia kalbėti apie seksualinės elgsenos išmokimą. Pastebėta, kad daugelyje kultūrų seksualinio patrauklumo standartai yra susiję su moters fizine išvaizda. Tačiau ir pats grožis yra skirtingai suvokiamas, nes vyrauja tiek skirtingi kūno formų, krūtų, veido ir kt. standartai.
Didelę įtaka nuostatų susiformavimui lytinės elgsenos atžvilgiu turėjo krikščionybė. Ji įtariai žvelgė į lytinius santykius ir manė, kad jų laikytis reikia minimaliai ir tik tada, kada ji susijusi su reprodukcija (vaikų gimdymu ir auginimu). Kitais atvejais ji buvo nepageidautina. Bažnyčia net tam tikrais periodais oficialiai drausdavo lytinius santykius kaip žalingus žmogui (pvz., adventas).
XIX amžiuje religines nuostatas keičia mokslinės. Kai kurios teigė, kad lytinis gyvenimas yra reikalingas organizmui ir kad susilaikymas sukelia tam tikrų komplikacijų, kai kitų manymu, seksualinė elgsena nesusijusi su reprodukcija turi neigiamą fizinį poveikį asmeniui. Pvz., buvo sakoma, kad masturbacija veda į apakimą ar gali būti vėžio bei širdies ydos priežastimi.
XIX amžiuje, kartu su miestų augimu, auga ir prostitucija, kuri atviriau ar ne toleruojama. Prostitutės pagrinde siejamos su lytinio gyvenimo sfera, su seksualinio gyvenimo malonumais, kai tuo tarpu žmonos matomos tik kaip vaikų augintojos ir namų prižiūrėtojos. Šeima nebuvo seksualinių malonumų ieškojimo vieta. Tais laikais įsigali ir toks stereotipas, kad vyrai, kurie lankosi viešnamiuose, yra normalus reiškinys, kada moters seksualiniai santykiai už šeimos ribų yra didžiausias skandalas.
Apie 1960 metus prasideda ‘atšilimas’ seksualumo sferoje – ‘seksualinė revoliucija’. Vis liberaliau žiūrima į lytinį gyvenimą, pradedami toleruoti nevedybiniai seksualiniai santykiai, į viešo regimumo sferą įžengia įvairūs pornografiniai leidiniai ir vis atviriau kalbama apie lytinį gyvenimą, kurį anksčiau gožė tamsi prietarų skraistė.
Pirmi sociologiniai tyrimai lytinio gyvenimo sferoje buvo atlikti apie 1940-50 metus JAV. Buvo surinkta daugiau nei 18000 lytinio gyvenimo istorijų. Buvo atskleista tai, kad reali padėtis šioje srityje visiškai neatitiko laukiamo elgesio standartų – kad lytinis gyvenimas prasideda tik po vedybų, kad sutuoktiniai yra ištikimi vienas kitam, kad veda ‘normalų’ lytinį gyvenimą. Rezultatai buvo tokie:
Vyrai – 70 lankė prostitutes; 84 turėjo iki-vedybinius lytinius santykius; 40 tikėjosi gauti ‘nekaltą’ žmoną; 90 užsiimdavo masturbacija.
Moterys – 50 turėjo iki-vedybinius santykius, 60 užsiiminėjo masturbacija.
Daugiau tokių didelių tyrimų nebuvo atlikta, tačiau pastebimos tokios tendencijos seksualinio gyvenime: a) auga iki-vedybiniai lytiniai santykiai (apie 95 visų žmonių turi iki-vedybinius santykius) ir b)didėja seksualiniai santykiai anapus šeimos ribų (ypač pas moteris).
Tačiau šalia tokio lytinio gyvenimo liberalizavimo pastebimos ir reakcingi judėjimai, kaip ‘seksualinis puritanizmas’, kurie pasisako už ‘lytinių santykių sugrįžimą į šeimą’.

Homoseksualumas
Ši lytinė praktika yra pastebima beveik visose kultūrose, tačiau homoseksualaus asmens, žmogaus, kuris turi lytinį skonį priešingą daugumai, sąvoka atsirado neseniai.
Pirmą kartą žodis ,,homoseksualizmas“ paminėtas 1869 m. Vokietijos teisingumo ministrui atviro laiško forma parašytame pamflete. Mintis, kad kai kurie asmenys turi įgimtą lytinį potraukį tos pačios lyties asmenims, iš esmės buvo nauja. Antropologai, istorikai ir sociologai yra aprašę daug kultūrų, kuriose erotizmas tarp tos pačios lyties asmenų užima visai kitokią vietą negu mūsiškėje. Kad suprastume šių laikų homoseksualizmą, turime suvokti, kokią vietą erotiniai tos pačios lyties žmonių santykiai užėmė senosiose kultūrose. Senovės Graikijos ir Romos visuomenėse nebuvo tokių seksualinių kategorijų, kokias turime mes, tuo tarpu, Amerikos čiabuvių bendruomenės, tyrinėtojų, misionierių bei antropologų aprašytos nuo XVII a. iki šių dienų, vartojo tokias seksualines kategorijas, kokiomis apibūdinti mes neturime žodžių. Seksualiniai ryšiai tarp tos pačios lyties asmenų šiose kultūrose nebūtinai buvo laikomi atskirai žmonių grupei būdinga savybe, taigi ,,homoseksualų“ kategorijos jose nėra.
Senovės Graikijoje išimtimi buvo laikoma ne itin aktyvus domėjimasis homoseksualiai santykiai bei jų užmezgimas, o greičiau abejingumas šiai sričiai. Vis dėlto, teisingiau būtų teigti, kad graikai greičiau praktikavo ,,biseksualizmą“, nes buvo pripažįstami vyrų santykiai su abiejų lyčių asmenimis. Tačiau ir šis terminas nėra visai tikslus, nes graikų seksualinė dauguma skiriasi nuo mūsų laikų. Lytiniai malonumai nebūtinai buvo siejami su santuoka, tačiau lytiškai santykiaujant jie neabejotinai dominavo. Lytiniai santykiai Graikijoje nebuvo abipusis išgyvenimas, o visuomet turėjo tam tikrą kryptį. Seksą graikai laikė tuo, ką vienas asmuo ,,daro“ kitam. Lytinis aktas buvo suvokiamas kaip dominavimu ir nuolankumu grindžiamas ryšys. Pasak klasiko Davido Halperino, ,,sekso objektai Atėnuose buvo dviejų rūšių – ne vyrai ir moterys, o aktyvusis ir pasyvusis, agresyvusis ir nuolankusis“. Sen. Graikijoje lytinis vyrų bendravimas buvo laikomas gerbtinu ir priimtinu dalyku, tačiau jį sąlygojo ne partnerio lytis ar ypatingas romantiška meile pagrįstas tarpusavio ryšys, bet amžius bei socialinė padėtis. Vyro meilė jaunuoliui filosofų buvo idealizuojama kaip turinti ypatingų savybių (,,dangiškoji“), kurių neturi meilė moteriai.
Apie moterų homoseksualizmą Sen. Graikijoje žinoma gana nedaug. Iš to laikotarpio atėjo du tokias moteris įvardijantys terminai – tribadija ir lesbietė. Pirmasis išnyko XX a. viduryje.
XIX a. vid. Š.Amerikoje prancūzų misionieriai susidūrė su reiškiniu, kuomet vietinėse gentyse kai kurie vyrai dėvėdavo moteriškus drabužius ir, o jų sekso partneriai buvo vyrai. Tokie vyrai ir moterys, besielgiančios kaip vyrai buvo pavadinti berdache. Jie buvo toleruojami, gerbiami ir net garbinami. Kai kuriose gentyse berdašai buvo laikomi priešingos lyties žmonėmis(pavyzdžiui apeigose ir tabu berdašai buvo traktuojami kaip moterys), tačiau daugumoje genčių buvo manoma, kad jie priklauso trečiajai lyčiai – nei vyrams nei moterims, todėl berdašizmas traktuojamas kaip transseksualizmas. Tarpusavyje berdašai lytiškai nesuartėdavo. Tai buvo kraujomaišos tabu. Kai kuriuose indėnų mituose paprastų vyrų ir moterų virtimas berdašais priskiriamas antgamtinei gyvulių bei dvasių įtakai. Dėl ypatingo ryšio su dievais bei dvasiomis berdašas dažniausiai būdavo genties šamanas arba ,,kerėtojas“.

Tik 1869 metais pradėta vartoti homoseksualumo terminą, kuriuo išskyrė tam tikrus individų tipus turinčius specifines lytinio elgesio preferencijas. Anksčiau buvo vartojamas sodomijos ir sodomito terminai. Sodomijos veiksmai buvo ne tik lytiniai santykiai tarp vienos lyties atstovų, bet ir tarp vyro bei moters, tarp žmogaus ir gyvūnų ir pan., t.y. prieš visą seksualinę elgseną kuri neatitiko bažnyčios nurodytų standartų. Dažniausiai sodomitai buvo baudžiami mirties bausme ir tokia praktika daugelyje šalių išsilaikė iki XIX amžiaus pabaigos. JAV pirmoji panaikino mirties bausmę homoseksualams XVIII amžiaus pabaigoje.
Vakarų kultūroje galima skirti keturis homoseksualumo tipus:
1. Atsitiktinis homoseksualumas, kada homoseksualūs santykiai pasitaiko labai retai ir nesudaro esminės lytinio gyvenimo dalies.
2. Situacinis homoseksualumas, kada tam tikromis aplinkybėmis homoseksualūs santykiai yra gan reguliarūs, tačiau neapimantys visos asmenybės. Tai tokios situacijos, kada homoseksualūs santykiai laikinai pakeičia heteroseksualius. Tai pasitaiko kalėjimuose, kariniuose daliniuose ir panašiose vietose, kur nėra sąlygų ‘normaliems’ lytiniams santykiams. Dažniausiai išėję iš tokių įstaigų, žmonės pradeda vėl heteroseksualų gyvenimą.
3. Personalizuotas homoseksualumas, kada individai turi didelį potraukį tokiems santykiams, tačiau neįsijungia į homoseksualų gyvenimo būdą vedančias grupes. Dažnai tokio tipo žmonės slepia savo potraukį nuo draugų ir bendradarbių.
4. Homoseksualumas kaip gyvenimo būdas, kada individas atvirai veda tokį gyvenimo būdą ir sieja save su kitais, turinčiais panašų potraukį. Dažnai jie buriasi į grupes ir sukuria tam tikras gėjų ar lesbiečių subkultūras.
Aukščiau minėtas tyrimas JAV atskleidė tai, kad, vis dėlto, daugiau nei pusė JAV vyrų yra absoliutūs heteroseksualai. 8 vyrų buvo įsitraukę į ilgesnius kaip 3 mėnesių homoseksualius santykius; 10 derino homoseksualius ir heteroseksualius santykius; 37 turėjo bent vieną homoseksualią sueitį, kurios metu patyrė orgazmą; 13 jautė potraukį, tačiau jo nerealizavo. Moterų proporcija yra žymiai mažesnė – 2 buvo absoliučios homoseksualės; 13 turėjo tokius santykius; 15 išreiškė norą turėti tokius santykius, tačiau nebuvo dar to patyrusios.
Dažniausiai homoseksualų atžvilgiu vyrauja neigiamos nuostatos, nes vis dar stiprūs tradiciniai religiniai įsitikinimai. Tačiau kai kurie stereotipai nėra adekvatūs. Homoseksualizmas nėra jokia psichine liga ir nesiejamas su psichikos sutrikimais. Taip pat nėra jokio akivaizdaus ryšio tarp homoseksualizmo ir tam tikrų profesijų, kaip kirpėjo, manekeno ar dizainerio. Taip pat nėra jokio ryšio tarp transvestitų (vyrų, kurie persirenginėja moteriškais rūbais) ir homoseksualų. Pirmieji linkę į heteroseksualius santykius.
Po seksualinės revoliucijos pastebimas tolerancijos augimas gėjų subkultūrų atžvilgiu. Pastebima, kad gėjai turi savo susirinkimo vietas, barus, leidžia savo laikraščius ir žurnalus. Lesbietės yra žymiai prasčiau organizuotos ir jos nesireiškia taip aktyviai kaip gėjai. Be to, daugeliu atveju lesbietės linkusios prisišlieti prie įvairių feministinių judėjimų. Pastebima ir tai, kad atsiranda homoseksualių šeimų, kurios augina ir auklėja vaikus. Kai kuriose šalyse homoseksualių šeimų sukūrimas yra net juridiškai įteisintas.

Literatūra:
Simone de Beauvoir. Antroji lytis. – Vilnius: Pradai, 1996
Feminizmo ekskursai : moters samprata nuo antikos iki postmodernizmo : antologija.Vilnius : Pradai , 1995
Smurtas prieš moteris ir vaikus Lietuvoje. – Vilnius: Danielius, 1997.
Lietuvos šeima: mokslinės-praktinės konferencijos “Lietuvos šeima: tradicijos ir ateitis”, įvykusios Vilniuje 1994 m. spalio 25-26 d. d., medžiaga/ red. M.Taljūnaitė, V.Stankūnienė, A.Žvinklienė. – Vilnius: Lietuvos Filosofijos ir Sociologijos Institutas, 1994-1995.

Geras akademinis tinklalapis apie homoseksualumo istoriją:
www.fordham.edu/halsall/pwh/index.html

Šeima

Šeima yra socialinis institutas, kurį sudaro kelių žmonių socialinė grupė, tiesiogiai susaistyta giminystės ryšiais ir kurios suaugę nariai yra atsakingi už vaikų priežiūrą.
Giminystė – socialiniai ryšiai pagrįsti vedybomis, kraujo ryšiu arba įvaikinimu (motina, tėvas, giminaičiai, seneliai ir pan.). Giminė Vakarų visuomenėse suvokiama, kaip artimiausi kraujo ryšiais susaistyti žmonės, tačiau daugeliu atveju žmonės neatseka savo giminystės ryšių esančių už ‘dėdžių’, ‘tetų’, ‘pusbrolių’ ir ‘pusseserių’. Kitose visuomenėse giminystės ryšiai yra žymiai svarbesni ir tikima, kad, pvz., tradicinėse visuomenėse visi vieni kitiems yra giminaičiais. Viena svarbesnių giminystės atmainų yra klanas. Tai grupė žmonių, kurios visi nariai tiki esą susieti kraujo ryšiais bei esą kilę iš vieno bendro protėvio. Jie save mato kaip išskirtinę grupę bei turi stiprų grupinio tapatumo jausmą. Klanai yra randami Škotijoje, kai kuriose Afrikos tautose ir Ramiojo vandenyno salų gyventojų tarpe. Klano nariai labai rūpinasi vieni kitu bei turi stiprią įtaką kiekvienam atskiram klano nariui.
Vedybos – socialiai priimtina ir įteisinta dviejų žmonių sąjunga, apimanti ekonominę kooperaciją ir lytinius santykius.
Šeimos samprata sociologijoje yra gan plati ir apima įvairias šeimyninio gyvenimo formas, įskaitant ilgai gyvenančias poras kartu, kurios nėra apjungtos vedybomis, tėvus ir jų vaikus bei didesnius namų ūkius, vieno tėvo šeimas, homoseksualias poras ir pan.
Šeimos rūšys:
Pagal šeimos dydį:
– branduolinė (nuklearinė) šeima – ją sudaro du gyvenantys kartu suaugę individai, vedantys namų ūkį ir auginantys vaikus. Šios šeimos tipas yra tipiškas beveik visoms modernioms visuomenėms.
– išplėstinė šeima – kada viename namų ūkyje gyvena kelių kartų nariai, ne tik sutuoktiniai ir jų vaikai, bet ir seneliai ar proseneliai, dėdės, tetos, brolių ar seserų šeimos ir pan., ir kurie yra susaistyti tampriais tarpusavio ryšiais.
Pagal skirtingus gyvenamosios vietos (rezidencinius) tipus:
– matrilokalinės – kada nauja pora gyvena su jaunosios tėvais ar arti jų. Tokio tipo šeimos gyvensenos modeliai aptinkami ten, kur dukterys yra laikomos dideliu turtu.
– patrilokalinės – kada nauja pora gyvena kartu su jaunojo tėvais arba netoli jų. Tokių pavyzdžių galima dažnai aptikti ir Lietuvoje (Žemaitės apysaka ‘Marti’).
– neolokalinės – kada naujos poros atsiskiria nuo tėvų ir pradeda formuoti savo šeimą naujoje vietoje.
Pagal vedybų specifiką:
– endogamija – kada tuokiasi tos pačios socialinės grupės ar kategorijos individai. Ši vedybų forma dominuoja pasaulyje. Ji labai ryški kastinėse bei luominėse visuomenėse, kur socialinis mobilumas turi labai menkus šansus.
– egzogamija – kada vedybose nepaisoma socialinių grupių skirtumo. Jos būdingos tiktai modernioms klasinėms visuomenėms, kur kilmingumas ir priklausomybė vienai ar kitai socialinei grupei praranda savo reikšmę šeimos kūrimo procese.
Pagal vyrų ir moterų skaičių santuokoje:
– monogamija – santuoka tarp vieno vyro ir vienos moters. Tokios vedybos būdingos tik 20 – 25 visų visuomenių. Jos įstatymiškai įteisintos tik moderniose visuomenėse, kur nei moteris, nei vyras negali turėti daugiau vedybinių partnerių vienu metu.
– poligamija – kada vedybos jungia daugiau nei du žmones (tris ir daugiau). Yra išskiriami du tokių vedybų tipai: poliginija, kur vyras vienu metu gali turėti daugiau nei vieną žmoną (tai atsekama kai kuriuose arabų kraštuose ir Afrikos gentyse); poliandrija, kur vienu metu moteris turi kelis vyrus (tokia vedybų forma yra labai reta; jos pavyzdžių galima atrasti pietų Indijos todasų etninėje grupėje).
Pagal paveldėjimo (tapatumo nustatymo) tipus:
– patrilinijinė šeima, kai giminystė ir paveldėjimo teisė perduodama vyrui arba pagal vyrišką liniją (tai būdinga daugelyje modernių visuomenių, kur, pvz., vaikas paveldi tėvo, o ne motinos pavardę ir pan.).
– matrilinijinė šeima, kada giminystė perduodama pagal moterišką arba motinos liniją.

Šeimos kaita vakarų Europoje
Vakarietiškų visuomenių istorijoje galima išskirti tris esminius šeimos kaitos periodus. Pirmajam, kuris nuo senų laikų tesėsi ligi ankstyvo šešiolikto amžiaus, būdingas atviras gimininės šeimos tipas. Tai buvo branduolinė šeima, gyvenanti mažame namų ūkyje bei stipriai susaistyta su bendruomene. Šeima nebuvo tarpusavio emocinio prisirišimo šaltinis. Lytiniai santykiai šeimoje buvo susieti su vaikų gimdymu, bet ne su malonumais. Šeimos sukūrimas dažnai priklausė nuo tėvų norų ir interesų, o ne nuo jaunavedžių.
Antrajam periodui, nuo šešiolikto amžiaus pradžios iki aštuoniolikto amžiaus pradžios, būdinga apribota patriarchalinė šeima. Branduolinė šeima vis labiau atsiskiria nuo bendruomenės suvaržymų, tampa labiau individualizuota. Pastebimas sutuoktinių ir tėviškos meilės svarbos augimas. Taip pat auga tėviško autoriteto galia šeimoje.
Aukščiau minėtas šeimos tipas greitai buvo pakeistas uždaros, orientuotos tiktai į šeimyninius santykius branduolinės šeimos tipu. Šeimoje svarbūs emociniai santykiai, jos privatumas ir rūpestis vaikais. Šeimos kuriamos individualaus pasirinkimo būdu, kur didelis vaidmuo tenka romantinės meilės idealams. Lytinių santykių aspektas meilėje tampa labai svarbiu kuriant šeimą.
Šių pokyčių kilmė slypi ekonominės veiklos atskyrime nuo šeimos reikalų. Viduramžiais šeima buvo vienas pagrindinių ekonominių vienetų, kur gamybos procesas buvo susijęs tik su šeimos narių poreikių patenkinimu. Gamybos procese dalyvaudavo visi šeimos nariai. Nuo septyniolikto amžiaus pradeda atsirasti žymiai didesni gamybos vienetai (didesnės apdirbamos žemės kartelės, fermos) ir pramoninės revoliucijos eigoje, augant fabrikams bei įvairioms gamybinėms organizacijoms, šeima yra atskiriama nuo gamybos proceso. Žmonės pradeda dirbti ne šeimos ūkio ribose, bet anapus jo, jie priversti ‘eiti į darbą’. Tokiu būdu, vyrai dažniausiai dirbdavo ne šeimos ribose, bei turėdavo ją išlaikyti, kai, tuo tarpu, moterims likdavo rūpestis namais.
To pasėkoje, ir pakito visa šeimos struktūra, kur vyras buvo siejamas su tam tikru autoritetu, kadangi daugeliu atveju tik nuo jo priklausė šeimos išmaitinimas, o moteris – su namų apyvoka. Vedyboms prarandant ekonominį pagrindą, kinta ir emocinių bei lytinių santykių šeimoje suvokimas. Šeima matoma kaip privatus emocinio ir lytinio artumo tarp vyro ir žmonos pasaulis.

Pokyčiai šeimoje (pasaulinės tendencijos)
1. Pastebimas klaninių ir kitų gimininių ryšių silpnėjimas.
2. Pastebimas augimas laisvai pasirinkti sutuoktinį, kur didelį vaidmenį turi individualizmo ir romantinės meilės vertybės.
3. Labiau pripažįstamos moters teisės santuokos pasirinkime ir įvairių sprendimų priėmime šeimos viduje. Ryšiai šeimoje nebėra tokie hierarchiški, kokie buvo anksčiau
4. Labiau pripažįstama egzogamija nei endogamijos būtinumas. Tačiau pastebima, kad vyrauja endogamija, kurią galima paaiškinti mainų teorijos rėmuose. Teigiama, kad individai ieško tokių sutuoktinių, kurie suteiktų daugiausiai socialinės ir ekonominės naudos. Žmonės su panašiais ištekliais dažniausiai atneša vienas kitam vienodą naudą, nes jie tikriausiai atmestų tuos, kurių resursai mažesni. Todėl žmonės su lygiaverčiais ištekliais yra panašūs bei todėl linkę tuoktis tarpusavyje.
5. Didėja bendras skyrybų skaičius. Tai bandoma aiškinti tuo, kad padidėja bendras šeimyninio gyvenimo laikas, kai anksčiau didelis mirtingumas ir nedidelis vidutinis pragyvenimo amžius neleisdavo atsibosti vienas kitam.
Alternatyva šeimai
Pagrindinės alternatyvinės šeimos formos:
nepilna šeima – tai skyrybų pasekmė arba individualus sąmoningas apsisprendimas gimdyti ir auginti vaiką be kito sutuoktinio. Tokioje šeimoje yra apsunkinamas vaiko vystymasis, kadangi jaučiamas psichologinis diskomfortas, sunkiau pajusti poreikį būti kažkam reikalingu ir kurti šeimą, sunkiau atrasti partnerį. Vaikui trūksta šeimos specifikos suvokimo, galimi lytinio auklėjimo sutrikimai.
gyvenimas kartu, kada santykiai nėra juridiškai įteisinami. Tokia alternatyva yra lydima mažo socialinio įsipareigojimo, tai reiškia, kad tarpusavio santykius galima nutraukti gan lengvai. Tačiau toks gyvenimas turi ir kitą funkciją, jis leidžia patikrinti egzistuojančių ryšių tvirtumą, kas po to gali vesti į brandžią santuoką.
homoseksualios šeimos. Ši alternatyva neturi daug pasekėjų, tačiau vakarų šalyse tokia praktika yra pastebima. Daugelis jų, dirbtinio apvaisinimo bei surogatinės motinystės (kada paimamas kitos moters pagimdytas vaikas, skirtas specialiai tam tikslui ar ne) dėka, augina ir auklėja vaikus.
Literatūra:
1. Pasaulis ir šeima: Nacionaliniai šeimos ypatumai/ Redkol.: I. Juzelūnienė (ats. red.) ir kt. – Vilnius: Filosofijos, sociologijos ir teisės inst., 1992.
2. D.Marcinkevičienė. Vedusiųjų visuomenė: santuoka ir skyrybos Lietuvoje XIX amžiuje – XX amžiaus pradžioje. – Vilnius: Vaga, 1999.
3. V.Naskauskienė. “Gimstamumo reguliavimas: Situacija Lietuvoje”. – Tradicija ir pokyčiai: filosofinė ir sociologinė perspektyva / sud. N.Putinaiė. – Vilnius: Aidai, 1999.

Socialinė stratifikacija
Socialinė nelygybė egzistuoja kiekvienoje visuomenėje ir ji yra aptinkama visais laikais. Šio socialinio reiškinio tyrimams sociologai yra įvedę specialų terminą – socialinė stratifikacija.
Tai yra struktūrinė sistema, kuri išskirsto žmones į skirtingas grupes, išranguotas tam tikra hierarchine tvarka. Sociologijoje yra vartojamas ir socialinių stratų terminas, kuris reiškia tam tikrą visuomenės narių sluoksnį, esantį visuomeninėje struktūroje, ir kurių visuma sudaro tam tikrą hierarchiškos struktūros visuomenės modelį.
Palankiausias ir geriausias gyvenimo sąlygas turi aukščiausiai šioje sistemoje esantys žmonės, kada žemiausiuose sluoksniuose yra mažiausiai privilegijuoti ir blogiausiai gyvenantys. Socialinės stratifikacijos sistema nelygiai paskirsto įvairius socialinius resursus (išteklius), tokius kaip materialinį gerbūvį, socialinę pagarbą, garbę, prestižą, socialinę galią ir pan., tarp skirtingų žmonių grupių. Tačiau šis socialinių išteklių paskirstymas priklauso nuo individo užimamos pozicijos visuomenėje, o ne nuo jo asmeninių sugebėjimų. Tai reiškia, kad tik socialinės individo charakteristikos susilaukia vienokio ar kitokio visuomeninio įvertinimo.
Socialinė stratifikacija yra palaikoma ideologijos (tam tikro vaizdinio ar tikėjimo), kuri teigia, kad egzistuojantis susisluoksniavimas ir socialinė nelygybė yra natūralus dalykas. Tik ideologijos dėka socialinė stratifikacija yra įteisinama (legitimuojama).

Socialinės stratifikacijos rūšys
Vergovinė sistema. Tai ekstremali nelygybės forma, kur vieni žmonės yra laikomi kitų nuosavybe ir tokioje sistemoje vergai dažniausiai neturi jokių teisių. Ši sistema skirtingose visuomenėse irgi skiriasi. Pvz., XVIII – XIX amžių pietinėse JAV dalyse ir Vest Indijoje vergai buvo tiktai plantacijų darbininkais arba namų tarnais. Tuo tarpu antikos laikais, Graikijoje ir Romos imperijoje, vergai kartais net galėdavo užimti pakankamai rimtas pareigas ir praturtėti bei įsigyti patys vergų (kas pasitaikydavo labai retai), tačiau jie buvo visiškai izoliuoti nuo politinio visuomenės gyvenimo ir karo dalykų.
Tokia sistema yra ekonomiškai neefektyvi. Vergų darbas gan nestabilus ir neproduktyvus, kadangi jie, negalėdami turėti nuosavybės ir laisvai disponuoti ja, neturi jokios motyvacijos darbinei veiklai. Todėl produktyvumą galima pasiekti tik brutalios jėgos ir pastovios priežiūros pagalba. Todėl manoma, kad šios sistemos buvo atsisakyta vardan efektyvesnių gamybos būdų, kuriems reikalingos mažesnės socialinės kontrolės sąnaudos.
Kastinė sistema. Ši socialinės stratifikacijos sistema dažniausiai siejama su Indijos kultūra. Indijoje yra išskiriamos keturios pagrindinės kastos ir penktas sluoksnis, kuris yra vadinamas neliečiamaisiais. Skirtingos kastos yra surikiuotos hierarchine tvarka, kur aukščiausiai yra švenčiausi arba ‘švariausieji’ visuomenės nariai (brachmanai arba braminai), kuriems neleistini fiziniai kontaktai su ‘neliečiamaisiais’. Pastaroji grupė yra žemiausiose visuomeninės struktūros pozicijose, jie yra patys ‘nešvariausieji’, galintys prisiliesti prie ‘nešvariais’ laikomų gyvulių ar kitų dalykų.
Ši sistema yra susijusi su Induizmo religija ir atgimimo mitu. Atgimimo mitas teigia, kad žmogus gali iš žemiškų kančių išsivaduoti tik padoriai atlikdamas savo pareigas, kurios yra nusakomos kiekvienos kastos atstovams. Jei savo gyvenimo metu nesilaikai reikiamų ritualų ir savo kastos nurodomų pareigų, esi pasmerktas kitame gyvenime gimti žemesnės kastos atstovo. O jeigu vedi tinkamą gyvensenos būdą, tai kitame gyvenime atgimsi aukštesnės kastos nariu arba visai išsivaduosi nuo žemiško gyvenimo naštos pasiekdamas nirvaną.
Šioje sistemoje žmonės negali pereiti iš vienos kastos į kitą savo noru ar kokių nors ritualų dėka. Jie nuo pat gimimo yra visam gyvenimui apspręsti pasilikti tos kastos nariu. Taip pat neleistinos ir vedybos tarp skirtingų kastų atstovų, nes nebūtų aišku, kuriai kastai priklausytų šių vedybų pasėkoje atsiradę vaikai.
Kai kurie kastinės sistemos principai yra atsekami ir kitose visuomenėse, tačiau jie nėra taip aiškiai išreikšti kaip Indijos kultūroje. Pvz., moderniose visuomenėse galima atrasti panašaus susisluoksniavimo elementų tarp skirtingų rasinių ar etninių grupių, kur vienos tautybės žmonės negali išsikovoti sau lygių teisių visuomenėje (kaip XVIII amžiaus negrai JAV).
Luominė sistema. Ji būdinga viduramžių Europos visuomenėms ir yra istoriškai jau išnykusi sistema. Ją sudaro stratos, kurių pareigos ir teisės yra nustatytos įstatymiškai. Europos visuomenėse pagrinde buvo trys luomai: aukščiausiai esantys aristokratai ir kilmingieji, žemiau – dvasininkija, kuri turėjo žemesnį statusą, tačiau naudojosi tam tikromis privilegijomis, ir trečias luomas – tarnai, laisvieji valstiečiai, prekeiviai, menininkai ir kiti. Ši sistema nebuvo tokia griežta kaip kastinė ir buvo galima stebėti perėjimo iš vieno luomo į kitą atvejus. Tai buvo galima padaryti vestuvių pagalba, įšventinant į riterius, dvasiškio gyvenimo pasirinkimu ir pan.). Tačiau daugeliu atveju žmonės ir jų socialinės pozicijos buvo įtakoto jų kilmės bei jie dažnai pasilikdavo to luomo atstovais, kaip ir jų tėvai.
Luominės sistemos atgyvenų galima atrasti ir dabartinėje Anglijoje, kur ‘garbinga’ aristokratiška kilmė yra labiau vertinama nei materialinis gerbūvis. Turintys tokį paveldą žmonės gan iš aukšto žiūri į ‘naujai iškilusius’ turtuolius, kurie savo turtais gali stovėti ant žymiai aukštesnio visuomenės laiptelio nei pirmieji.
Klasinė sistema. Ši stratifikacijos sistema nepagrįsta nei religinių nuostatų, kaip kastinė, nei paveldėjimu ar papročiais, kaip luominė. Ji yra paremta ekonominiais individų ir atskirų grupių skirtumais. Klasinė pozicija neapspręsta nuo gimimo, bet pasiekiama kiekvieno individo atskirai. Tai reiškia, kad individas pats savo pastangų dėka gali pasiekti tam tikrą poziciją visuomenėje. Objektyviai kiekvieno individo vietą sistemoje apsprendžia nuosavybės dydis ir materialinių išteklių kontroliavimo laipsnis. Kitose sistemose daugiau akcentuojami neekonominiai veiksniai. Klasinei sistemai būdinga ir tai, kad individai gan lengvai gali judėti iš vienos klasės į kitą ir šis judėjimas yra visiškai nevaržomas iš visuomenės pusės, bet, kaip jau minėta, priklauso nuo kiekvieno individo asmeninių pastangų ir sugebėjimų. Tikima, kad tik talentas ir asmeninės pastangos gali garantuoti kelią į visuomenės viršūnę. Klasę galima apibrėžti kaip didelę žmonių grupę, kuriuos jungia bendri ekonominiai ištekliai, turintys labai didelį poveikį jų gyvenimo stiliui. Klasinių skirtumų pagrindas – turtinė nuosavybė ir profesija (užsiėmimas ar darbinė veikla). Nors šie kriterijai yra gan objektyvūs, žmonių suskirstymas į konkrečias klases yra gan problematiškas ir sociologai nelinkę kalbėti apie vienalyčius visuomenės sluoksnius, turinčius aiškiai apibrėžtas ribas. Klasinė sistema yra išimtinai modernių visuomenių charakteristika.

Modernių visuomenių stratifikacijos teorijos
Karl Marx: klasinė visuomenė
Karlas Marxas (1818-83) teigė, kad norint suvokti visuomenės veikimo mechanizmus, būtina ištirti jos ekonominę struktūrą. Jos analizės dėka mes galime objektyviau suprasti kitus visuomeninius reiškinius.
Marxas išskyrė dvi sudėtines ekonominės struktūros dalis – gamybos priemonės, kurios apima visa tai, kas yra įtraukiama į darbo procesą kaip darbo įrankis (kauptukai, žemė, mašimos, fabrikai ir pan.), ir gamybinius santykius, kurie reguliuoja darbo ir gamybos procese esančių žmonių (realiai dirbančiųjų, prižiūrėtojų, nuosavybės turėtojų, produkcijos paskirstytojų ir pan.) tarpusavio santykius. Kiekvienoje visuomenėje egzistuoja dvi pagrindinės žmonių grupės, kurias Marxas pirmą kartą pavadino klasėmis. Jų santykis su gamybos priemonėmis nusako kiekvienos klasės padėtį visuomeninėje struktūroje.
Kiekvienoje visuomenėje galima iškirti tuos, kurie tiesiogiai valdo ir kontroliuoja gamybos priemones, ‘išnaudotojai’, ir tie, kurie yra priversti jomis naudotis, kad galėtų garantuoti sau minimalų pragyvenimo lygį, nes jie nieko neturi, išskyrus savo darbo jėgą, ‘išnaudojamieji’. Išnaudotojai, leisdami naudotis gamybos priemonėmis tiems, kas jų neturi, pasisavina didesnę pagaminto produkto vertės dalį ir taip savo rankose sukaupia tam tikrą materialinį produkcijos perteklių. Išnaudojamieji yra priversti eiti dirbti tokiomis sąlygomis, kada jų darbas nėra pilnai apmokamas pagal pagaminto produkto vertę, kadangi kito pasirinkimo jie neturi. Taip visuomenėje atsiranda dvi ryškiai viena nuo kitos nutolusios ir priešiškos klasės, kurių vienai būdingas materialinis perteklius, o kitai – nepriteklius.
Taip istorijos eigoje Marxas išskiria vergų ir vergvaldžių klases vergovinėse senovės valstybėse, žemvaldžių ir valstiečių – feodalizmo laikais bei darbininkų ir buržuazijos – moderniose, kapitalistinėse visuomenėse. Šioms visuomenėms būdinga tai, kad išnaudotojai sudaro tik menką visuomenės dalį, kai didžioji dalis turi kentėti skurdą.
Tokia visuomeninė situacija veda į klasinį konfliktą, kurio metu ‘išnaudojamieji’ siekia pakeisti vyraujančius ekonominius santykius, kurių dėka galimas didesnės produkto vertės pasisavinimas darbdavio naudai, kad būtų įvestas socialinis teisingumas. Konfliktas, Marxo manymu išsisprendžia, socialinės revoliucijos metu. Jis tikėjo, kad proletariato, visų dirbančiųjų žmonių, revoliucija atves į naujo tipo visuomenę, kur bus panaikinta privati nuosavybė ir to pasėkoje nebebus klasinių skirtumų.
Analizuodamas modernias visuomenes (t.y. XIX a. Anglijos visuomenę), Marxas be buržuazijos ir proletariato išskyrė vidurinę klasę – smulkiąją buržuaziją. Ją sudarė smulkus verslininkai, prekeiviai, amatininkai ir pan., visi tie, kas turėjo tam tikrą turtinę nuosavybę. Tačiau jų ateitis, Marxo manymu, buvo gan aiškiai apspręsta – konkurencija su stambiais kapitalistais ir jų monopolijomis turėjo sužlugdyti smulkų verslą bei visus jos atstovus paversti proletariato gretas papildančiu kontingentu arba, pačiu geriausiu ir neįtikinamiausiu atveju, jie galėjo patys tapti stambiais kapitalistais. Tai reiškė, kad vidurinės klasės atstovai turėjo ištirpti vienos ar kitos klasės gretose ir taip dar aiškiau užryškinti socialinį skirtumą vedantį į socialinį konfliktą.
Tačiau ši Marxo ateities vizija nepasitvirtino: vidurinės klasės gretos žymiai išaugo, o darbininkų – akivaizdžiai sumažėjo. Pastarųjų dalis dabartinėse išsivysčiusiose visuomenėse yra beveik dvigubai mažesnė, nei vidutinės klasės. Tai, daugelio sociologų nuomone, veda ir į socialinio konflikto sušvelnėjimą bei padaro nebeįmanoma socialinę revoliuciją.

Max Weber: klasė, socialinė grupė ir partija
Maxas Weberis (1864-1920) kritiškai įvertino Marxo teoriją, kur buvo išskirtos tik dvi pagrindinės klasės apspręstos savo padėties ekonominiame gamybos procese.
Jis pripažino, kad klasinė pozicija yra apspręsta objektyviai duotų ekonominių sąlygų, tačiau be jų yra dar svarbių veiksnių, kurie veda į tam tikrą socialinę nelygybę. Ekonominė pozicija ne tik priklauso nuo gamybos priemonių kontrolės santykio, bet ir nuo to, kokia kvalifikacija reikalinga norint užimti konkrečia poziciją ekonominėje struktūroje, koks išsilavinimas, kokie įgūdžiai ir pan. Tai reiškia, kad net vienos ekonominės klasės viduje galima išskirti kelis skirtingas grupes ir tai neleidžia kalbėti apie kokį nors klasinį vienalytiškumą.
Be klasinio susiskaidymo, kuris pagrįstas ekonominėmis individo pozicijomis, yra dar du svarbūs socialinės stratifikacijos veiksniai – socialinė pagarba (prestižas) ir socialinė bei politinė galia.
Pagal skirtingai teikiamą socialinę pagarbą skirtingiems dalykams, mes visuomenę galime suskirstyti į tam tikras socialines grupes, kur vienos jų turi aukštą socialinį statusą, o kitos – ne. Socialinės statuso grupės sąvoka nurodo žmones, kuriuos jungia bendras gyvenimo būdas, gėrybių vartojimo stilius, socialinė pagarba ir garbės supratimas.
Pvz., galima kalbėti apie skirtingas socialines grupes net tada, kada yra vienodos pajamos (universiteto dėstytojai, kurie turi gan aukštą statusą, ir gamyklos darbininkai, kurių statusas yra žemas; tačiau vieni ir kiti gauna panašų atlyginimą). Dažnai didelis turtas ir aukštas statusas sutampa, tačiau galimi įvairūs priešingi variantai (reketininkas gali būti turtingas, tačiau jis negali pretenduoti į jokią visuomeninę pagarbą).
Kalbant apie socialinę pagarbą, ją galima būtų nustatyti pagal profesijų prestižą, kokios profesijos yra aukščiausiai vertinamos. Taip Lietuvoje aukštai vertinamos teisininko, ekonomisto, mediko ar politiko užsiėmimai.
Politinės galios pasiskirstymas visuomenėje yra taip pat netolygus. Todėl Weberis, įvesdamas šį socialinės nelygybės išmatavimą, kalba apie partijas. Tai tam tikros organizuotos grupės, kurios yra apjungtos bendrų tikslų ir interesų bei veržiasi į visuomeninę valdžią. Partijos dažnai atstovauja skirtingų socialinių grupių ir klasių interesus. Pats skirstymas į partijas, Weberio manymu, padeda paaiškinti kai kuriuos socialinius konfliktus visuomenėje, kurių aiškinimas Marxo klasiniais ir ekonominiais terminais yra gan neadekvatus.

Kingsley Davis ir Wilbert Moore: funkcinis stratifikacijos modelis
Savo stratifikacijos teoriją K.Davis ir W.Moore pateikė apie 1948 metus. Jie teigė, kad socialinė stratifikacija yra universalus reiškinys (aptinkamas visose įmanomose visuomenėse), kuris užtikrina visuomenės išgyvenimą. Kiekvienoje visuomenėje yra tam tikros socialinės pozicijos, kurios užtikrina visuomenės funkcionavimą, ir individai yra priversti jas užimti.
Jų manymu, kai kurių socialinių pozicijų užėmimas teikia daugiau malonumų nei kitų; vienos visuomeninės pozicijos yra reikšmingesnės visuomenės išgyvenimui (funkcionavimui) nei kitos; kiekvienai socialinei pozicijai užimti reikia skirtingų individualių gabumų ir pasiruošimo. Remdamiesi tokiomis prielaidomis, jie analizavo aukščiausias visuomeninės struktūros pozicijas, kurios, pagal juos, yra pačios reikšmingiausios visuomenės gyvybės palaikymo procese.
Davis ir Moore teigė, kad tokių pozicijų užėmimas neteikia didelių malonumų, tačiau jos yra reikšmingiausios ir reikalauja iš užimančio jas individų didelio pasiruošimo ir neeilinių sugebėjimų. Norint pritraukti žmones į šias visuomenines pozicijas, kurių užėmimas neteikia didelių malonumų, visuomenė turi suteikti jiems pakankamą atpildą. Tokia motyvacija gali būti didesnis materialinis atlygis, prestižas, pagarba ar geras vardas, politinė galia ir pan. Jei visuomenė negarantuoja pakankamai didelio atlygio, žmonės gali būti nesuinteresuoti užimti šių pozicijų ir taip pakenkti visuomenės funkcionavimui.
Tokia socialinė stratifikacijos sistema sukuriama nesąmoningai, nedirbtinai. Todėl kiekvienoje visuomenėje galima atsekti socialinės nelygybės apraiškas, kur viena žmonių grupė naudojasi didesnėmis privilegijomis nei kitos.
Ši stratifikacijos teorija susilaukė didelės kritikos ir Davis su Moore buvo apkaltinti politiniu nekorektiškumu, kadangi jie savo teorijoje gynė aukštesnių visuomenės sluoksnių interesus ir bandė teoriškai pateisinti egzistuojančią socialinę nelygybę. Taip pat buvo pateikta pavyzdžių, kada žemutinių sluoksnių pozicijos gali būti gyvybiškai svarbesnės nei aukštesnių, kada kelias į aukštuosius visuomenės sluoksnius yra įvairiai ribojamas, nors norinčių juos užimti individų yra pakankamai daug. Taipogi buvo klausiama, ar už normalų pareigų atlikimą būtinas didelis atlygis, ar savo pareigas galima atlikti ir jaučiant pareigos jausmą. Tokiu būdu, ši stratifikacijos teorija nepilnai paaiškina socialinio susisluoksniavimo priežastis.

Vakarų visuomenės klasinė struktūra
Marxo kapitalistinių visuomenių ateities vizija buvo tokia, kad jose liks tiktai dvi antagonistiškos klasės – proletariatas ir buržuazija, o vidurinė klasė ištirs vienoje iš jų. Tačiau dabartinėse visuomenėse socialinio konflikto galimybės yra sumažėjusios nes, priešingai Marxo lūkesčiams, vidurinė klasė išaugo savo apimtimi, stambioji buržuazija yra ‘skriaudžiama’ mokesčių, kurie vėliau perskirstomi visuomenėje ir tenka tiems, kas patys negali sau garantuoti normalaus gyvenimo, socialinių pašalpų pavidalu. Darbininkų klasės atstovams taip pat atsivėrė žymiai didesnės galimybės palypėti socialiniais laipteliais aukštyn (dėka visuotinos švietimo sistemos).
Šiuolaikinės išsivysčiusios visuomenės struktūrą galima nustatyti pagrinde remiantis turto ir pajamų dydžiu. Ji atrodytų taip:
Aukščiausioji klasė (1 visų visuomenės narių). Ją sudaro turtuoliai, pramoninkai, stambieji verslininkai ir nedidelė dalis vykdomosios valdžios atstovų. Pavyzdžiui Anglijoje pastebimas ir statuso skirtumas tarp naujųjų turtuolių ir senųjų aristokratų giminių atstovų, kurie yra labiau gerbiami nei pirmieji. Moderniose visuomenėse vyrauja mitas, kad kelias į aukštuomenę yra prasiskinamas individualių pastangų ir sugebėjimų dėka, tačiau apklausų duomenys rodo, kad ‘tinkami tėvai’ turi žymiai didesnės įtakos patekti į aukštas visuomenines pozicijas nei individualios žmogaus charakteristikos.
Vidurinė klasė (apie 60 – 70 visų gyventojų). Pagrindinis kontingentas – įvairūs valdininkai, profesionalai, ekspertai ir visi tie, kas nedirba fizinio darbo. Anglų kalboje jie yra vadinami white-collar (baltosios apykaklės). Pačioje vidurinėje klasėje pastebimas tam tikras susiskaldymas į tris poklasius. Senoji vidurinė klasė – smulkūs verslininkai, fermeriai, krautuvininkai. Pastebima, kad jų proporcija pastoviai krenta, nes jiems sunku konkuruoti su stambiomis verslo įmonėmis, tačiau visada atsiranda tokių, kurie patys nori išbandyti savo jėgas ir atidaro savo verslą. Aukštesnioji vidurinė klasė – vadybininkai, ekspertai ir profesionalai(teisininkai, rinkotyrininkai, ekonomistai). Jie turi palyginti aukštą statusą visuomenėje bei didesnes pajamas. Žemesnioji vidurinė klasė – įvairūs tarnautojai, mokytojai, prekybos agentai, įvairių firmų atstovai ir pan., visi tie, kurių pajamos gali prilygti kai kuriems darbininkų klasės atstovams, tačiau iš esmės skiriasi jų gyvenimo būdas, politinės ir socialinės pažiūros.
Darbininkų klasė (apie 30-40 gyventojų). Jos atstovai pagrinde dirba fizinį darbą ir anglų kalboje vadinami blue-collar (mėlynos apykaklės). Ši klasė irgi nėra vienalytė. Aukštesnius darbininkijos sluoksnius sudaro profesionalūs darbininkai, kurie turi neblogas pajamas ir darbo sąlygas. Jie dažniausiai užima tas pareigas, kurių atlikimui reikalingas specialus pasiruošimas. Žemesnio sluoksnio darbininkija užima blogesnes materialine prasme pozicijas ir jų užėmimui nereikalingas joks specialus pasiruošimas. Tai pagrinde susiję su pagalbiniais darbais, kur reikalinga tik fizinė darbo jėga, o ne specifiniai įgūdžiai (krovikai, konvejerių prižiūrėtojai, pagalbiniai darbininkai statybose ir pan.). Taip pat galima išskirti ir apatinę klasę, kurią sudaro neprivilegijuotos tautinės mažumos, kurios neturi pastovaus pajamų šaltinio, dirba blogomis darbo sąlygomis, darbo santykiuose jiems netaikomi šalyje galiojantys darbiniai įstatymai ir pan. (tai pagrinde yra įvairiausio plauko migrantai, dažniausiai – nelegaliai).

Socialinis mobilumas
Socialinis mobilumas yra socialinės padėties pakeitimas socialinėje struktūroje, judėjimas iš vienos socialinės pozicijos ar socialinio sluoksnio į kitą.
Yra išskiriami du pagrindiniai jo tipai: vertikalus mobilumas – tai judėjimas aukštyn ir žemyn socialinėje ekonominėje skalėje ir tai susiję su perėjimu iš vieno socialinio sluoksnio į kitą. Jeigu individas užima geriau apmokamą darbo vietą, kuri yra didesnis pajamų šaltinis ar turi didesnį prestižą, tai kalbama, kad individas juda aukštyn socialinėje struktūroje. Horizontalus mobilumas reiškia socialinės pozicijos pakeitimą tame pačiame socialiniame sluoksnyje. Tai gali būti susiję su perėjimu į kitus regionus (judėjimas iš vienos vietovės į kitą), iš vieno darbo į kitą, kada jo pajamos ir socialinis prestižas pakinta minimaliai.
Sociologai tyrinėja karjeros mobilumą – individo padėties pakitimus jo gyvenimo, o ypač jo darbinės veiklos laikotarpiu. Yra nustatyta, kad individualiai karjerai didelės įtakos turi a) išsilavinimo lygis; b) pirmojo darbo pobūdis ir c) tėvų užsiėmimas.
Taip pat tiriamas tarpgeneracinis mobilumas, kur nagrinėjami vaikų socialinio mobilumo šansai susiję su tėvų užimamų pozicijų poveikiu ir jų pakeitimo galimybėmis kitose kartose. Taip, pvz., tiriami seneliai, tėvai, vaikai ir anūkai bei žiūrima, kaip vėlesnės kartos sugebėjo pakilti ar smukti socialinėje struktūroje lyginant su tėvais ar seneliais. Tyrimai parodė, kad 50 vaikų pozicijų pagerėja (pastebimas mobilumas aukštyn), 30 pasilieka maždaug tokioje pat situacijoje kaip ir tėvai, o 20 atsiduria blogesnėse materialinėse sąlygose.
Tai rodo, kad dabartiniais laikais mažėja socialinių pozicijų paveldėjimo reikšmė, bet padidėja karjeros galimybės, kurios siejamos su išsilavinimu. Taip pat tarpgeneracinį mobilumą aukštyn galima paaiškinti ir tuo, kad pastebimas fizinio darbo proporcijos mažėjimas bendroje ekonominėje darbo struktūroje ir daugiau atsiranda darbo vietų patarnavimų sferoje, nesusijusių su fiziniu darbu.
Kalbant apie socialinį mobilumą, reikia paminėti, kad lyties skirtumai ir tautinė priklausomybė turi pakankamai didelį poveikį kiekvieno individo karjeros galimybėms.

Literatūra:
1. Socialinis struktūrinimasis ir jo pažinimas/ Aleksandras Česnavičius . [et al.]; [sud. Meilutė Taljūnaitė]. – Vilnius: Lietuvos filosofijos ir sociologijos inst., 1999.
2. I.Matonytė. “Posovietinis ekonominis elitas: reprodukcija ir kitimas”. – Tradicija ir pokyčiai: filosofinė ir sociologinė perspektyva / sud. N.Putinaiė. – Vilnius: Aidai, 1999.

Etniškumas ir rasė
Etniškumas yra specifinės kultūrinės praktikos, elgsenos būdai ir pasaulėžiūros, kurios išskiria tam tikrą individų bendruomenę iš kitų panašių bendruomenių. Tokia bendruomenė vadinama etninė (tautinė) bendrija. Tokios grupės nariai save mato kaip kažkuo tai besiskiriančius nuo kitų grupių. Kitos grupės taip pat skirtingas etnines grupes suvokia kaip besiskiriančias nuo jų pačių grupės. Etnines grupes galima išskirti pagal daugybę požymių, tačiau pagrindiniai jų yra kalba, istorija ar protėvių bendrumas, religija, apsirengimo stilius arba puošimasis, papročiai, tradicijos. Etninės charakteristikos nėra duotybė ką tik gimusiam individui, bet yra išmokstamas dalykas.
Etniniai skirtumai pagrinde nurodo kultūrinius skirtumus, kai rasiniai skirtumai yra susiję su biologiniais atskirų grupių skirtumais (pagrinde – su kūno spalvos skirtumais). Jei rasės yra apjungtos fizinio panašumo ir jų negalima vadinti socialinėmis bendrijomis, tai tautinės ar etninės bendruomenės yra apjungtos kultūrinio palikimo pagrindu ir yra socialinės prigimties. Etninės bendrijos susidaro rasių viduje, tiktai joms būdinga tai, kad be kultūrinio paveldo jos dar turi savo teritoriją, kurioje yra lokalizuota didžioji dalis etninės bendrijos narių.
Teritorijos svarba padidėja XVII amžiuje ir nuo tada kai kurios etninės bendrijos pradeda formuotis į nacijas. Nacija yra tokia etninė bendrija, kurios politinė valdymo sistema išsivysto į nacionalinę valstybę. Nacija yra naujas etninės bendrijos apjungimo būdas, kada į pirmą planą iškyla bendros idėjos, pagrįstos bendrais praeities ir ateities vaizdiniais, kada bendros kultūros pagrindu pradeda formuotis politiniai dariniai – tautinės (nacionalinės) valstybės.
Didelis vaidmuo nacionalinių valstybių formavimesi, kuris prasidėjo maždaug nuo XVII amžiaus, atiteko inteligentijai. Inteligentija yra tautos idėjų nešėjai, jos vertybių laikytojai ir skelbėjai. Vertybinės struktūros, kurios etninėje bendrijoje egzistuoja pasąmoningame lygmenyje, yra aiškiai išsakomos ir sutvarkomos inteligentijos. Vėliau jos įdiegiamos į švietimo sistemą ir yra perduodamos naujoms kartoms, kad būtų suformuota tam tikra kultūrinė elgsena ir pasaulėžiūra. Taip yra užtikrinama etninė socializacija
Tačiau esminė nacionalinių valstybių problema yra ta, kad pasaulyje nėra nei vienos valstybės, kuri išimtinai būtų vienos etninės bendrijos valdymo aparatas. Kiekvienoje nacionalinėje valstybėje yra daugiau ar mažiau etninių grupių, tarp kurių vyrauja patys įvairiausi santykiai. Valstybė arba visuomenė, kurią sudaro kelios etninės bendrijos yra vadinama pliuralistine. Visos modernios visuomenės yra pliuralistinės visuomenės ir jose dažnai iškyla tautinių (etninių) mažumų problemos. Visose nacionalinėse valstybėse reikšmingesnės yra vienos etninės bendrijos nei kitos. Dažniausiai reikšmingiausiomis bendrijomis laikomos tos, kurios kultūros pagrindu susiformavo ta valstybė.

Etninės (tautinės) mažumos samprata
1. Etninė mažuma nėra susijusi su narių skaičiumi grupėje. Jos kartais net gali būti žymiai skaitlingesnės nei kitos grupės. Pvz., Pietų Afrikos Respublikoje (PAR) dominuoja baltieji, nors jie sudaro vos 15 gyventojų, o prispaustoji juodųjų ‘mažumą’ sudaro apie 73.
2. Etninių mažumų nariai patiria tam tikrą diskriminaciją ir to pasėkoje yra žymiai prastesnėse pozicijose. Diskriminacija yra tokia socialinių santykių sistema, kurioje vienoms visuomenės etninėms grupėms atveria dideles galimybes ir socialines teises, kurių neturi kitos etninės bendrijos nariai. Tai reiškia, kad vienos ar kelių etninių grupių nariams neleidžiama pilnavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime.
3. Mažumos nariai turi grupinio solidarumo jausmą, jaučia, kad jie yra ‘tarpusavyje apjungti’. Neteisybės ir diskriminacijos patyrimas dažniausiai padidina bendro intereso ir lojalumo (priklausomybės ir ištikimybės grupei) jausmą.
4. Mažumos dažniausiai tam tikru laipsniu yra fiziškai ar socialiai izoliuojamos nuo didesnės bendruomenės. Jos dažnai koncentruojasi tam tikruose miestų ar šalies rajonuose. Taip pat pastebimas menkas vedybų skaičius tarp ‘daugumos’ ir ‘mažumos’ narių. Vyrauja endogamija (vedybos socialinės grupės ribose), kurios metu siekiama palaikyti savo kultūrinį išskirtinumą.

Prietarai, stereotipinis mąstymas ir etninis priešiškumas
Etninis priešiškumas dažnai yra susijęs su prietarais, iš anksto susidariusia priešiška nuomone kitos(-ų) grupės (-ių) atžvilgiu, kuri paremta ne tikrais faktais, o gandais, ir kurią yra labai sunku pakeisti net naujos informacijos akivaizdoje. Šie prietarai yra tik nuomonės lygmenyje, tačiau dažnai gali peraugti į realią elgseną – diskriminaciją. Prietarai, kaip aiškina psichologai, atsiranda stereotipinio mąstymo pasėkoje.
Sociologai etninio priešiškumo atsiradimą linkę aiškinti etnocentrizmu, grupės uždarumu ir nelygiu materialinių ir socialinių išteklių paskirstymu. Etnocentrizmas – tai kitų kultūrų vertinimas savos kultūros standartais, kur kitos kultūros atstovai matomi kaip kažkokie tai nenormalūs, įtartini individai, moraliai ir psichiškai žemesnio išsivystymo lygio. Taip dažniausiai buvo vertinami mažesnių etninių grupių atstovai visos istorijos eigoje. Jau antikos laikais, graikai visus ne-graikus vadino barbarais, neatsižvelgiant net į jų civilizacijos išsivystymo lygį.
Grupės uždarumas reiškia tai, kaip grupės nariai palaiko savo grupės ribas bei kaip ryškiai atskiria savo grupę nuo kitų. Tai gali būti vedybų draudimas tarp skirtingų grupių, draudimas kontaktuoti su kitos grupės nariais ar turėti kokių nors prekybinių ryšių.
Skirtingas visuomeninių išteklių paskirstymas tarp etninių grupių leidžia vienoms dominuoti kitų atžvilgiu galios santykiuose. Tai gali atsitikti, pvz., karinio užkariavimo metu arba vienai etninei grupei ekonomiškai iškilus kitos atžvilgiu. Pvz., grupinis uždarumas leidžia išlaikyti galios pozicijas privilegijuotos grupės nariams ir neįsileisti į savo tarpą kitų grupių atstovų.

Etninių mažumų sąveikos būdai
Skirtingais istoriniais laikotarpiais ir skirtingose visuomenėse etninių grupių sąveikos būdai skiriasi. Žemiau išvardintos pagrindinės etninių grupių sąveikos rūšys.
Pliuralizmas – kada kelios etninės grupės egzistuoja viena šalia kitos, suvokdamos viena kitos savitumą ir kultūrinius skirtumus, ir kada jų bendravime netaikomi jokie diskriminacijos principai. Tokioje situacijoje visų etninių mažumų atstovai naudojasi tokiom pat teisėm kaip ir ‘dauguma’. Vieni į kitus žiūri kaip į lygiaverčius partnerius, o ne priešus. Moderniose visuomenėse taip gali sugyventi tik kelios etninės bendrijos, turinčios stiprias tarpusavio santykių formavimosi šaknis. Dažniausiai pliuralizmas išlieka tik idealiu principu, bet ne praktika. Pliuralizmo apraiškų galima aptikti JAV, kada yra įdiegiamas dvikalbiškumas (mokyklose yra mokoma ta kalba, kurios etninės bendrijos nariais yra mokiniai, įvairiose įstaigose vartojami dviejų kalbų blankai, kad palengvintų oficialų bendravimą tarp valstybės darbuotojų ir paprastų piliečių. Tai pastebima pietinėse JAV dalyse, kur didelė dalis yra ispaniškos-lotyniškos kilmės žmonių).
Asimiliacija – kada etninės bendrijos nariai keičia savo gyvensenos būdą, prisitaikydami prie dominuojančios kultūros modelių, elgesio šablonų. Asimiliacija pastebima tose šalyse, kur yra didelė imigracija. Naujai atvykstantys migrantai siekia kuo greičiau perimti visus tos šalies kultūros standartus ir taip garantuoti sau lygiavertes gyvenimo sąlygas. Šis kultūrinio persiorientavimo modelis yra įgyvendinamas tik per kelias kartas. Jie į JAV atvyksta lietuviais, rusai ar kinai, tai tik ten gimę jų vaikai jau bus pilnateisiai amerikiečiai, kai jų tėvai dar gali bandyti palaikyti įvairius savo etninės grupės kultūrinės elgsenos ar pasaulėžiūros standartus. Naujoje situacijoje nėra lengva greitai atsisakyti viso to, ko buvai išmokytas nuo vaikystės, o įpročiai pakeičiami labai sunkiai.
Segregacija – fizinis ar socialinis žmonių kategorijos atskyrimas (pvz.,žydų getai, indėnų rezervatai). Ryškiausią formą buvo galima aptikti PAR, kuri vadinosi apartheidu. Apartheidas, arba atskiras vystymasis, kaip jis buvo vadinamas oficialiai, buvo rasių skirstymo sistema, paremta griežtomis taisyklėmis, kurios palaiko baltųjų pranašumą ir riboja tarp-rasinius kontaktus. Ši sistema buvo įvesta vyriausybės, kur kiekviena juodaodžių genčių grupė gavo savo teritoriją, kur jos gyventojai patys sprendžia visus klausimus. Pierre van den Berghe išskyrė tris segregacijos rūšis PAR. Mikrosegregacija – viešų vietų, kaip tualetų, laukiamųjų, traukinio vagonų ar barų atskyrimas bei suskirstymas pagal rasinius skirtumus. Mezosegregacija – kada juodieji ir baltieji gyvena kaimynystėje mieste. Kiekvienos rasės atstovams yra skirti atskiri gyvenamieji rajonai mieste. Makrosegregacija – kada visi žmonės yra suskirstomi į atskiras, specialiai tam skirtas gyvenamąsias teritorijas, pvz., rezervatus.
Anihiliacija – etninių mažumų ar grupių naikinimas. Tai reiškia, kad kita grupė yra visiškai paneigiama. Jos kultūra nelaikoma vertinga ir vykdomas tos kultūros naikinimas fiziškai (genocidas) arba drastiškai įdiegiant savo kultūros standartus (kultūrinis kolonializmas). Tai buvo ryškiausiai pastebima Europos kolonijinio valdymo laikais (XIX amžius ir XX pirmoji pusė) ir Antro Pasaulinio karo metu, kada buvo naikinami žydai ir kitos etninės bendrijos.
Susiliejimas (angl. – melting pot) – kada užmirštamos pradinės susiliejančių etninių grupių charakteristikos ir tradicijos, o naujai atsiradusi ‘etninė grupė’ apima daug skirtingų kiekvienos pradinės etninės grupės elementų. Pagrindinis naujai atsiradusios etninės bendrijos pavyzdys – JAV. Skirtingų etninių grupių emigrantų vertybės, tradicijos, papročiai ir pasaulėžiūros sukūrė naują amerikietiškąją kultūrą, kuri daugeliu atveju yra labai kosmopolitiška. Tai reiškia, kad ji neturi didelių savitumų ir lengvai įdiegiama net skirtingose etninėse bendrijose. Tai yra akivaizdu pastebėjus, kaip lengvai po pasaulį sklinda McDonalds restoranai ar CocaCola, kaip lengvai amerikietiški filmai ir popkultūra (literatūra, muzika) užkariauja daugelio pasaulio gyventojų simpatijas.

Tautinio tapatumo problema
Kalbėdami apie pliuralistinis visuomenes, galima kelti klausimą, kiek tautybė arba etninė priklausomybė yra svarbi individui ir kaip jis išsprendžia šią – tautinio tapatumo – problemą. Gan akivaizdu, kad etninės tapatybės klausimas atiduodamas į paties asmens rankas ir tik nuo jo nuostatų priklauso problemos sprendimas. Tačiau aplinkos sąlygos dažnai veikia tą individualų apsisprendimą ir todėl gan paranku pažvelgti į tai, kas lemia vieną ar kitą sprendimą.
Nagrinėdamas Amerikos visuomenę kaip imigrantų visuomenę, V.N.Parrillo išskiria tokius etninę savimonę palaikančius veiksnius:

– kuo didesnis imigrantų kontaktas su savo gimtine, tuo didesnis kultūros pernešimas ir puoselėjimas naujoje vietoje, tuo stipriau palaikomi papročiai ir kalba;
– jei gimtinėje yra stabili socialinė ir kultūrinė situacija, tuo imigrantai savo bendrijose linkę išsaugoti etninę kultūrą;
– vis didesni tos pačios etninės grupės imigrantų antplūdžiai atgaivina etninę bendriją, suteikia jai naujų jėgų;
– kuo geografiškai artimesnė yra gimtinė, tuo labiau išlaikomas etninis prisirišimas savo grupei;
– etninį sąmoningumą gali sužadinti įvairūs įvykiai su tos pačios etninės grupės nariais kitoje pasaulio vietoje (karas gimtinėje, katastrofa ir pan.).
Tačiau be šių veiksnių, kurie palaiko imigrantų etninės tapatybės išsaugojimą, veikia ir kiti, kurie skatina asimiliacija. Pirmiausiai – ekonominiai interesai, kurie yra vienas pagrindinių skatinančių vykti svetur veiksnių. V.N.Parrillo pastebi, kad pirmoji ir antroji imigrantų generacijos linkusios žvelgti į savo etninę priklausomybę, kaip į neigiamą veiksnį. Tai yra kliūtis siekiant pritapti prie Amerikos visuomenės ir pasijausti pilnu jos nariu. Todėl
daugelis bando įveikti savo etninį specifiškumą ir diskriminaciją, apeliuodami į bendra-žmogiškas vertybes ir universalumą, t.y. atsisako savo etninio tapatumo palaikymo ir kultūrinio paveldo, būdingo jo etninei grupei. Tačiau trečiojoje kartoje, kada pasiekiamas pakankamas socialinis-ekonominis statusas, pastebimas susidomėjimo savo etninėmis šaknimis augimas. Taip trečios kartos amerikiečiai linkę vykti į protėvių kraštus bei ieškoti savo giminaičių.

Etninių santykių raidos galimybės
Daugelis valstybių savo politikoje bando vadovautis asimiliacijos politika, tačiau etninių mažumų lyderiai pasisako už kultūrinį pliuralizmą. Jie vis siekia ‘skirtingo, bet lygaus partnerio’ statuso. Tačiau dominuojančios kultūros atstovai kartais etnines mažumas laiko tam tikro pavojaus šaltiniu: pavojus darbo rinkoje, kada kitataučiai gali užimti darbo vietas už menkesnį mokestį, grėsmė ‘nacionalinės kultūros saugumui ir pan. Todėl etninės mažumos ir toliau susiduria bei susidurs su tam tikromis diskriminacijos apraiškomis, o tai reiškia, kad tautinių mažumų problemos bus pakankamai opia socialine problema.

Literatūra:
1. R.Brubaker. Pilietybė ir tautiškumas Prancūzijoje ir Vokietijoje. – Vilnius: Pradai, 1998
2. B.Anderson. Įsivaizduojamos bendruomenės: apmąstymai apie nacionalizmo kilmę ir plitimą. – [Vilnius]: Baltos lankos, 1999.
3. E.Gellner Tautos ir nacionalizmas. – Vilnius: Pradai, 1996
4. A.D. Smith. Nacionalizmas XX amžiuje. – Vilnius: Pradai, 1994.
5. “Nacionalizmo istorija ir teorijos”. Sociologija: Mintis ir veiksmas. No.2, 1998.
F.Znanieckis. “Tautinės sąmonės ir solidarumo sklaida” psl.166-177.
N.Statkus. “Ar galima etniškumo ir nacionalizmo teorijų sintezė” psl.178-194.

Religija
Sociologai religiją apibrėžia kaip tikėjimų ir tam tikrų praktikų sistemą, kuri apima simbolių, sukeliančių pagarbos ar garbinimo jausmus, visumą ir kuri yra susijusi su tikinčiųjų bendruomenės praktikuojamais ritualais bei ceremonijomis.
Vienose religijose gali būti garbinama ‘dieviškoji galia’, kitose – personalizuoti dievai, dar kitose – asmenys, kurie nėra dievybės, tačiau suvokiami kaip šventieji (Buda, Konfucijus ir pan.).
Ritualai taip pat varijuoja skirtingose religijose, nors pagrinde tai dažniausiai yra maldos, dainavimas, giedojimas, specifinio maisto valgymas ar jo atsisakymas tam tikru laikotarpiu ir pan. Ritualiniai veiksmai suvokiami kaip kažkas skirtingo nei kasdieniai žmonių gyvenimo įpročiai ir elgsena bei dažniausiai būna nukreipti į šventus simbolius. Dažnai religiniai ritualai yra atliekami individualiai, tačiau daugeliu atveju yra stebimos kolektyvinės ceremonijos, vykstančios tam skirtose vietose.
Kolektyvinės apeigos, sociologų manymu, yra tas religijos bruožas, kuris leidžia ją atskirti nuo magijos. Magijos pagalba, per tam tikrus ritualus, giedojimus ar specialių priemonių panaudojimą, dažniausiai siekiama paveikti tam tikrų įvykių raidą ar aplinkybes. Magiški ritualai atliekami individualiai ir juos individai pasirenka tada, kada gali susidurti su pavojinga ar grėsminga individo gyvenimui situacija.
Bronislaw Malinowski aprašė magijos vartojimą Ramiojo vandenyno salų gyventojų tarpe. Jie atlikdavo magiškas apeigas prieš leisdamiesi į pavojingas keliones kanojomis į atvirus vandenis. Tačiau ruošiantis žvejoti vietinėje įlankoje ar ramiuose vandenyse, magiškų apeigų čiabuviai neatlikdavo.
Moderniame pasaulyje magija yra beveik išnykusi, tačiau kai kur galima aptikti jos rudimentų pasaulietiniame gyvenime (sporto srityje ar pavojingose profesijose), kada tam tikrų ritualų pagalba tikimasi išvengti galimo pavojaus.

Religijų įvairovė
Primityviose visuomenėse religija buvo pagrindinė viso socialinio gyvenimo šerdis. Materiali ir dvasinė kultūra, kaip tapyba, muzika, šokiai, mitai ar literatūra, buvo susijusi su religiniais simboliais ir ritualais. Tačiau tokioms kultūroms būdinga tai, kad jose nepastebima profesionali dvasininkija. Dažniausiai yra tik keli individai besispecializuojantys religinių apeigų išmanyme – šamanai. Jie, kaip tikima, buvo pajėgūs ritualų pagalba valdyti dvasias ar antgamtines jėgas. Šamanai buvo magijos specialistais, o ne religiniais lyderiais.
Primityviose ir mažose bendruomenėse dažnai aptinkamas totemizmas ir animizmas. Žodis ‘totemas’ kilo iš Šiaurės Amerikos indėnų genčių ir įvardindavo tam tikrą augalą ar gyvūnų rūšį, kurie, kaip buvo tikima, turėjo antgamtinių galių. Beveik kiekviena gentis turėdavo savo atskirą totemą, kuris kartu buvo ir pačios genties simboliu. Dabartiniame pasaulyje totemo apraiškų irgi pasitaiko, pvz., sportinės komandos emblema ar talismanas.
Animizmas – tikėjimas dvasiomis ir vėlėmis, kurios gyvena tame pat pasaulyje, kaip ir mes. Tokiame pasaulyje nėra ‘anapusinio pasaulio’, tik ‘šiapusinis’. Dvasios gali būti palankios ar ne, tačiau beveik visada vienaip ar kitaip įtakoja mūsų gyvenimą. Todėl žmonės turi griebtis tam tikrų magiškų apeigų, kad jas galėtų palenkti savo naudai. Kai kuriose kultūrose manoma, kad dvasios gali sukelti ligas, būti beprotybės priežastimi ar apsėsti žmones ir tokiu būdu pilnai kontroliuoti jo elgseną. Viduramžių krikščionybėje irgi buvo galima atsekti animizmo apraiškų, kur raganos ar raganiai buvo laikomi apsėstais piktomis dvasiomis, kurias reikia išvaryti iš jų kūnų.

Monoteistinės religijos susijusios su tikėjimu į vieną antgamtinį dievą. Pasaulyje yra pagrindinės tris tokios religijos – judaizmas, krikščionybė ir islamas.
Judaizmas yra pati seniausia tokia religija, kuri atsirado apie 1000 m. prieš Kristų. Ji buvo hebrajų, klajojančių netoli Egipto genčių religija. Jų pranašai (religiniai vadovai) dalinai perėmė jau egzistavusias tame regione religines praktikas ir idėjas, tačiau išsiskyrė savo atsidavimu vienam dievui, kai aplinkui vyravo politeizmas (tikėjimas keliais dievai ar dievybėmis). Hebrajai tikėjo, kad Dievas reikalauja paklusnumo griežtai moralinei sistemai ir kad ši religija yra vienintelė ‘teisinga’ religija, t.y. jie pretendavo į religijos monopolį.
Tačiau iki Izraelio susikūrimo po Antrojo pasaulinio karo, judaizmas niekada nebuvo jokios valstybės oficialiąja religija. Dažniausiai judėjai užimdavo marginalias pozicijas visose visuomenėse. Jų bendruomenių yra Europoje, Amerikoje, Šiaurės Afrikoje ir Azijoje. Dažniausiai jų skaičius sutampa su visos žydų populiacijos skaičiumi pasaulyje (apie 1).
Krikščionybė, kuri perėmė labai daug idėjų iš judaizmo, atsirado kaip judaizmo sekta. Pats Jėzus buvo stačiatikis žydas ir dabartiniai teleologiniai bei moksliniai disputai kelia klausimą, ar jis norėjo sukurti naują religiją ar tik prisilaikyti ‘tikrųjų’ judaizmo principų.
Jėzaus pasekėjai suvokė jį kaip mesijų (Dievo pateptasis hebrajų kalba, kas graikiškai skambėjo kaip Kristus), kurio laukė žydai kaip savo išgelbėtojo. Tačiau prie krikščionybės platinimo labiausiai prisidėjo šv. Paulius – graikiškai kalbantis Romos pilietis, kuris skelbė naują tikėjimą Mažojoje Azijoje ir Graikijoje. Pirmosios krikščionių bendruomenės buvo žiauriai persekiojamos Romos imperijoje, tačiau vėliau, imperatoriaus Konstantino valdymo laikais, tapo oficialia visos imperijos religija. Nuo tada krikščionybė tampa pagrindine dominuojančia Vakarų kultūros jėga likusiems dviem tūkstantmečiams.
Krikščionys dabartiniu laiku sudaro apie 33 visų pasaulio gyventojų. Tačiau ji nėra vienalytė religija ir pastebima daug skirtumų tiek teologiniame mokyme, tiek bažnyčios organizacinėse struktūrose tarp įvairių jos atmainų. Pagrindinės jos šakos – Romos katalikai, protestantai (liuteronai, kalvinistai, metodistai, presbiterionai ir pan.) bei stačiatikiai (pravoslavai).
Pati krikščionybė turėjo labai didelės įtakos susiformuojant bendram religijos suvokimui. Religija,pagal krikščionybės įtakotą stereotipą, dažnai sutapatinama su monoteizmu;, su doroviniais priesakais, kuriais kontroliuojama tikinčiųjų elgsena; su tikėjimu į antgamtiškumą; kad ji turi pateikti pasaulio atsiradimo mitą. Tačiau pasaulinė religijų įvairovė ne visada atitinka šiuos religijos ‘standartus’.
Islamas savo kilme persidengia su krikščionybe, bet kilo iš pranašo Machometo mokymo VII amžiuje. Jo atsiradimą galima datuoti nuo 622 metų, kada pranašas paliko šventą miestą Meką. Musulmonai pripažįsta ir Mozę, ir Kristų, tačiau, jų manymu, tiktai Machometas sugebėjo aiškiausiai išreikšti dievo valią. Islamo esmę sudaro penkios pagrindinės dogmos, kurios yra pagrindinės musulmonų pareigos:
1. Pirmiausiai jie teigia, kad nėra jokio kito dievo, kaip tik Alachas ir jo pranašas – Machometas. Tai yra pirmieji Korano, musulmonų šventojo rašto, žodžiai.
2. Kiekvienas musulmonas privalo sakyti maldą penkis kartus dienoje, prieš tai atlikęs griežtas apsiplovimo procedūras. Maldos metu jis turi būti atsisukęs į Mekos pusę (Saudo Arabijoje esančio miesto).
3. Jie privalo prisilaikyti Ramadano – pasninko devintame musulmoniškame mėnesyje. Tuo metu jie negali nei valgyti, nei gerti dienos metu. Sutemus šis draudimas negalioja.
4. Kiekvienas musulmonas privalo duoti išmaldos labdaros tikslams. Šis mokėjimas yra pagrindinis mokesčių šaltinis islamiškose valstybėse ir pagrįstas Koranu.
5. Kiekvienas musulmonas turi savo gyvenimo laikotarpyje aplankyti šventą miestą –Meką.
Musulmonai sudaro apie 17 viso pasaulio gyventojų. Jie pagrinde lokalizuoti Šiaurės ir Rytų Afrikoje bei Vidurio Rytuose.

Tolimųjų Rytų religijos. Induizmas yra pati seniausia religija, kuri atsirado maždaug prieš 6000 metų. Ją išpažįsta apie 13 visų pasaulio gyventojų. Tai yra politeistinė religija ir labai nevienalytė. Tačiau daugelį skirtingų vietinių kultų jungia du pagrindiniai principai – reinkarnacijos ciklo idėja (kad žmogus gimsta, miršta ir vėl gimsta) bei kastinės sistemos idėja (kad kiekvienas gimsta tam tikrose pozicijose ir turi atitinkamai atlikti kastai priklausančias pareigas). Induizmas yra gan tolerantiška ir pasyvi religija lyginant ją su krikščionybe bei islamu. Ji nesiekia atversti kitatikių į ‘tikrąjį’ tikėjimą.
Budizmas, konfucionizmas ir daoizmas yra etinės religijos, kur nėra dievų, tačiau pabrėžiami doroviniai gyvenimo ir elgsenos principai, kurie susieja žmogų su visatos ir aplinkos harmoniją. Budizmas kilo iš pietų Nepalo princo Sithartos Gautamos (Budos, ką reiškia ‘apšviestasis’), gyvenusio apie VIa. prieš Kristų, mokymo. Anot Budos, reinkarnacijos ciklo galima išvengti išsižadant bet kokių žemiškų troškimų. Išsigelbėjimo iš amžino reinkarnacijos ciklo kelias susietas su savi-disciplina ir meditacija, kurie atskiria žmogų nuo kasdienio gyvenimo. Budizmo tikslas – Nirvana, absoliučios dvasinės pilnatvės pasiekimas.
Jam būdinga tai, kad jis atmetė kastinės sistemos principus ir induistinius ritualus, tačiau kaip ir induizmas ji yra tolerantiška religija ir neteigia vienos religijos principo. Ši religija įtakingiausia Tolimuose Rytuose (Tailande, Birmoje, Šri Lankoje, Kinijoje, Japonijoje ir Korėjoje).
Konfucionizmas yra tradicinė Kinijos valdančiųjų grupių religija. Ji kilo iš Konfucijaus, gyvenusio apie VI a. prieš Kristų, mokymo. Jis, kaip ir Lao Dze, taoizmo pradininkas, buvo mokytojas. Kinai jį vadina ‘išmintingiausiu iš išmintingiausiųjų’. Ši religija pagrinde akcentuoja vidinę žmogaus harmoniją santykyje su gamta ir senolių bei tradicijų garbinimą.
Taoizmas yra labai panašus į konfucionizmą ir pabrėžia meditaciją bei ne-prievartą kaip aukščiausius gyvenimo principus.

Sociologinės religijos interpretacijos
K.Marx bei L.Feuerbach. Karlas Marxas buvo inspiruotas Ludvigo Feuerbacho darbo Krikščionybės esmė (1841). Anot pastarojo, religiją sudaro idėjos, kurios įkūnija pačių žmonių sukurtas vertybes, tačiau klaidingai projektuojamas ar perkeliamas į dievybes bei dieviškąjį pasaulį. Kadangi žmonės pilnai negali suvokti savo istorijos ir kultūros raidos, jie linkę socialiai sukurtas vertybes ir normas priskirti dievų veiksmams. Taip Mozės paskelbti 10 Dievo įsakymų yra tiktai mitologizuota moralinių normų versija, kurios jau reguliavo žydų bendruomenių gyvenimą.
Feuerbacho manymu, kol mes nesugebėsime suvokti, kad religinių simbolių prigimtis yra mūsų pačių kūrybos vaisius, tol mes negalėsime normaliai įvaldyti istorinių jėgų ir įgyvendinti tam tikrų idealų žemėje savo pačių rankomis. Jis naudojo susvetimėjimo terminą įvardinti tai situacijai, kada dieviškasis pasaulis, būdamas žmoniškos kūrybos vaisiumi, yra atskyrimas nuo žmogiškojo.
Marxas pritarė tokiai žmogaus susvetimėjimo idėjai, tačiau jo nuostatos religijos atžvilgiu nėra neigiamos. Kai kur jis rašo, kad religija yra rojus, į kurį galima pabėgti nuo šiurkščios kasdienybės. Tačiau kalbant apie ateitį, Marxo manymu, religija praras savo galią, tačiau joje įkūnytos pozityvios vertybės taps visos žmonijos idealais, kurie nuves link gyvenimo patobulinimo.
Viena žymesnių Marxo frazių apie religiją – ‘opiumas liaudžiai’. Religija pažada laimę ir atlygį kitame gyvenime bei moko priimti egzistuojančias gyvenimo sąlygas be pasipriešinimo. Tokiu būdu pažadais apie ateitį žmonių dėmesys atitraukiamas nuo socialinės nelygybė ir neteisybės problemų šiame pasaulyje. Taip Marxas parodo ideologinį religijos aspektą, kuris įteisina ir gina turtingųjų bei galingųjų pozicijas
E.Durkheim. Jo veikalas Elementarios religinio gyvenimo formos yra vienas įtakingiausių kūrinių religijos sociologijoje. Šiame kūrinyje Durkheimas rėmėsi prielaida, kad elementarių religijos formų tyrimų pagrindu galima sukurti labiau išsivysčiusių religijų teoriją, todėl jis manė, kad religijos esmė atsiskleidžia totemizme.
Religijos esmę sudaro pasaulio padalijimas į šventą ir kasdienišką. Jai nebūtinas tikėjimas į transcendentinį dievą. Šventumo pasaulį sudaro daiktų, tikėjimų bei apeigų visuma, kurie suvokiami kaip kažkas netapataus kasdieniams reiškiniams. Šio švento pasaulio elementai sukelia tam tikras emocijas tikintiesiems ir yra garbinimo bei pagarbos objektais.
Religijoje yra svarbūs šventi simboliai ir ritualai, kur tikėjimas simboliais ir ritualų prisilaikymas apjungia tikinčiuosius į vieną moralinę bendriją – bažnyčią. Totemizme aiškiausias garbinimo simbolis yra totemas, gyvūno ar augalo atvaizdas. Tačiau šis simbolis ne tik simbolizuoja gyvūną ar augalą, bet ir pačią grupę. Taip garbindami totemą, žmonės garbina savo grupę, savo visuomenę, kurią simbolizuoją totemas.
Tačiau totemizmo atveju žmonės nesuvokia, kad garbina visuomenę. Durkheimo manymu, šventumas pirmiausiai siejamas su kolektyvine ir beasmene galia, kuri įkūnija visuomenę. Apeigų metu, kada dažnai pasiekiama egzaltacijos būsena, padidėja grupinio solidarumo jausmas ir kolektyvinės apeigos sustiprina grupės narių saitus.
M.Weber. Jis analizavo pasaulines religijas (tos religijos, kurios turi daugiausiai pasekėjų) ir jų įtaką socialiniams pokyčiams. Vienas jo žymiausių teiginių, kad kapitalizmo atsiradimui didelės įtakos turėjo protestantizmas ir ypač kalvinizmas (kūrinyje Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia). Krikščionybė yra išganymo religija, kuri teigia, kad priėmus religiją ir jos moralinius priesakus, žmogus bus išganytas – susilauks gero pomirtinio gyvenimo. Nuodėmės ir išganymo sampratos sukuria emocinę įtampą tikintiems ir suteikia dinamiškumo individualiai veiklai. Kiekvienas nori žinoti, ar jis bus išganytas, ar ne, tačiau neaišku, kas yra ‘išrinktieji’.
Kalvinizmo atveju materiali sėkmė pasaulietiniame gyvenime yra ženklas, kad būsi išganytas. Todėl kalvinistai buvo orientuoti į ekonominę veiką, kurios metu jie galėjo garantuoti sau išganymo jausmą. Jei tau sekasi materialiai, vadinasi esi Dievo išrinktasis, o jei ne, tai – ne. Taip religinis mokymas, Webrio manymu, labai prisidėjo prie kapitalistinio ūkininkavimo atsiradimo Vakarų Europoje.
Kitose gi pasaulio dalyse, kur vyravo kitos religijos, kapitalizmas negalėjo atsirasti, nes tokio ūkininkavimo atsiradimui maišė tam tikros religinės nuostatos. Taip Rytų religijos sukūrė barjerus kapitalizmui, nes puoselėja skirtingas vertybes nei krikščionybė. Pvz., budizmas, kuris kalba apie išsigelbėjimą iš materialaus pasaulio, apie dvasinę pilnatvę, atitraukia šį tikėjimą išpažįstančius nuo rūpinimosi materialine veikla. Taip pat konfucionizmas, kuris pabrėžia harmoniją su gamta ir aplinka, atbaido nuo aktyvaus kišimosi į pasaulį ir pan. Tokiu būdu rytietiškos religijos negali duoti jokio postūmio aktyviam ūkininkavimui, kurį galima buvo aptikti protestantizmo atveju.

Religinių organizacijų tipai
M.Weberis ir Ernstas Troeltschas išskyrė du pagrindinius religinių organizacijų tipus – bažnyčią ir sektą. Bažnyčia – tai didelės religinės organizacijos, gerai įsitvirtinusios visuomenėje. Jos turi formalią biurokratinę struktūrą, dvasininkų hierarchiją, dažnai užima konservatyvias pozicijas. Jos stipriai susijusios su kitomis visuomeninėmis institucijomis.
Sektos yra mažesnės ir mažiau organizuotos nei bažnyčios. Dažnai jos save priešpastato dominuojančiai bažnyčiai bei siekia atversti visus į ‘tikrąjį kelią’. Bažnyčios dažnai traktuojamos kaip korumpuotos bei moraliai pagedusios. Sektoms būdingas jos narių lygiateisiškumas sektos veiklos dalyvavime. Jose yra tik keli oficialūs dvasiškiai. Viena jų strateginių gairių – pritraukti kuo daugiau narių iš išorės. Didelis vaidmuo tenka sektos lyderiui.
Howardas Beckeris šalia bažnyčios ir sektos pridėjo dar du galimus religinių organizacijų tipus – denominacija ir kultas. Denominacijos yra sektos, kurios tapo institucionalizuotomis (daugelio priimtinomis) organizacijomis. Joms jau nebebūdingas aktyvus protestas, kaip sektose. Dažniausiai sektos, kurios ilgiau išgyvena, tampa denominacijomis. Taip, pvz., buvo su kalvinizmu ar metodizmu. Jos tampa pripažintomis bažnyčios bei yra legalizuotos visuomenėje.
Kultas yra panašus į sektą, tačiau skiriasi. Js neturi jokios aiškios organizacinės struktūros ir orientuotas į individualią praktiką bei išgyvenimus. Išpažįstantys kultą žmonės nesijungia į grupes, bet savo gyvenime vadovaujasi tam tikromis teorijomis ar gyvenimo būdu. Vieną kultą išpažįstantys žmonės gali turėti skirtingus įsitikinimus, net ir religinius. Kultų pavyzdžiai – astrologijos mėgėjai, meditacijos gerbėjai, spiritizmo išpažintojai ir pan.

Milenaristiniai judėjimai
Tai religiniai judėjimai, kai tam tikros religinės sektos skelbia greitą šio pasaulio pabaigą ir dieviškąjį jo pakeitimą kitu pasauliu, įkūnijančiu absoliutų skaistumą ir teisingumą. Tokios religinės doktrinos teigia, kad tik tie tikintieji, kurie atgailauja dėl savo blogų darbų, susilauksią netrukus ateisiančios tūkstantmetinės Kristaus ir jo šventųjų viešpatijos; kitų laukia prakeikimas arba skaistykla iki antrojo ir paskutiniojo prisikėlimo.
Pats pavadinimas kilo nuo žodžio millenium, ką reiškia tūkstantmetis. Tai yra išganymą skelbiantys judėjimai, kurių teigimu ateina šio sugedusio pasaulio pabaiga. Šie judėjimai dažnai aptinkami visos krikščionybės istorijoje, tačiau labiausiai pastebimi dvejuose kontekstuose –vargingųjų Vakarų Europoje ir kolonijinę priespaudą kenčiančiųjų tarpe. Patys judėjimai tarpusavyje labai ryškiai skiriasi, tačiau jiems būdingi šie bruožai:
1. Milenarizmas remiasi linijine laiko samprata. Jis numato revoliucinį šuolį į tobulą ateitį iš praeities, kuri yra sugedusi ir dviprasmiška.
2. Išsigelbėjimas turi būti žemiškas. Išrinktieji gali būti išganyti šioje žemėje, o Dievo karalystė – įsteigta čia ir dabar per žemiškuosius vaisius.
3. Išganymas yra kolektyvinis, bet apribotas. Išganomi ne individas, ne visas pasaulis, bet ypatinga grupė, ‘išrinktieji’, gerosios naujienos skelbėjai, laukę ir budėję bei meldę teismo valandos.
4. Išganyti gali tik Dievas, o pats žmogus gali tik pasiruošti tam per maldą ir atgailą. Galutinis sprendimas – prakeikimas ar išrinkimas – priklauso tik nuo Dievo.
5. Tikima, kad yra tarpininkų, kurie gali būti mesijais ar pranašais. Tai reiškia, kad tokioms grupėms būdingas ryškus lyderis. Lyderiai dažniausiai ateina iš žemesnių viduriniosios klasės sluoksnių. Tai marginalūs nepritapeliai ar neprasimušę ambicingi žmonės.
6. Visada yra tikinčiųjų branduolys, atsidavusių lyderiui ir mokymui pasekėjų.
Tokios sektos skleidžia naują aistringą moralę, pritaria socialinio teisingumo idealams, universaliai kosminei meilei ir brolybės etikai. Dorybingieji ‘išrinktieji’ savo morale atsiskiria nuo individualistinio ir materialaus pasaulio. Nauja etika reikalauja iš jai atsidavusių nutraukti visus ryšius su šeima, klase, oficialiąja bažnyčia, valstybe. Tik griežtas šio pasaulio išsižadėjimas ir visiškas atsidavimas – kūnu ir siela – naujam brolybės gyvenimui suteikia tikinčiajam vilties, kad jis bus išganytas. Ši nauja morale ardo senuosius lokalinius saitus ir nušluoja visus socialiai sukurtus barjerus, kaip klasės ar statuso grupės ribas.
Vienas žymesnių viduramžių Europos milenarinių judėjimų buvo Joahimo Floriečio pasekėjai XIII amžiuje. Tuo metu katalikų bažnyčia užėmė dominuojančias pozicijas visuomenėje ir buvo labai turtinga, kai kiti gyventojų sluoksniai gyveno skurde. Tad šis milenaristinis judėjimas užgimė kaip protestas prieš bažnyčią ir jos materialų gerbūvį.
Šiame tikėjime buvo skelbiama, kad 1260 metais ateis nauja Kristaus karalystė ir ją inauguruos pranciškonai spiritualistai (Joahimo pasekėjai). Tuo metu visi žmonės susivienys krikščioniškame atsidavime ir savavališkame skurde. Tačiau 1260 metai praėjo ir naujos viešpatijos pradžia buvo vis nukėlinėjama į ateitį. Tačiau Joahimo pasekėjų nesumažėjo. Tai aiškinama tuo, kad tai buvo jaučiančiųjų nepriteklių protestas prieš oficialiąją bažnyčią, kurią laikė Babilono kekše, ir popiežių, kuris buvo įvardijamas kaip Antikristas ar Apokalipsės žvėris.
Tokie judėjimai dažnai buvo suvokiami oficialios bažnyčios kaip erezija ir todėl susilaukdavo didelių persekiojimų.

Sekuliarizacijos problema
Sekuliarizacija reiškia religijos įtakos ir galios mažėjimą moderniame pasaulyje. Religija pasitraukia iš daugelio gyvenimo sferų, kuriose ji anksčiau dominavo. Taip religija yra išstumiama mokslo, kuris pateikia žymiai svaresnius pasaulio atsiradimo ir funkcionavimo aiškinimus. Taip pat religija yra išstumiama iš politikos (išimtis Islamiškasis pasaulis), religinės vertybės ir idealai nebeįdiegiami ir į ūkininkavimo sferą.
Religija savo įtaką visuomeniniam gyvenimui pradeda prarasti maždaug nuo XVII amžiaus. Vienas rimtesnių smūgių religijos autoritetui buvo suduotas XIX amžiuje Friedricho Nietzsches, kuris paskelbė savo, tuo metu provokatyvioje, knygoje Antikristas (Antikrikščionis) jog Dievas mirė. Krikščioniškame pasaulyje mes gyvenome turėdami moralinės atskaitos tašką – krikščioniškąjį mokymą, tačiau dabar mes turime gyventi be fiksuoto atskaitos taško ir patys turime konstruoti savo moralinius veiksmus. Gyventi pasaulyje, kur nėra Dievo, reiškė savo vertybių sukūrimą ir suvokimą, kad mūsų gyvenimas neturi kažkokio apibrėžto tikslo ir nėra valdomas jokios nežemiškos galios ar likimo.
Tačiau sekuliarizaciją galima fiksuoti ir empiriškai. Visų pirma mažėja tikinčiųjų proporcija bendrame gyventojų skaičiuje. Mažėja bažnyčių lankymo aktyvumas, dalyvavimas religinėse apeigose ir pan. Antra, religinės organizacijos nebeišlaiko ankstesnės socialinės galios, įtakos, prestižo ir turtų. Religiniai lyderiai nebegali turėti žymios įtakos valstybinėje politikoje, dažnos religinės organizacijos pačios turi save išlaikyti ir pan. Trečia, mažėja religingumas, religinių idealų ir nuostatų prisilaikymas.
Išimtis moderniame pasaulyje yra Islamiškas pasaulis, kurio visas gyvenimas bandomas tvarkyti pagal Korane išsakytas gyvenimo dogmas. Tai akivaizdu islamiškoje revoliucijoje Irane, kur Ayatollah Khomeinis religijos pagrindu sutelkė musulmonų pasipriešinimą modernizacijai ir taip sugebėjo apginti religijos autoritetą visuomenėje.

BENDRUOMENIŲ KILMĖ/ MIESTAS

Daugybe amžių, tam ,kad išgyventų , žmonės naudoja egzistencines technologijas – įrankius, procesus ir žinias. Ankstyvosios civilizacijos buvo itin priklausomos nuo fizinės aplinkos ir dar nesugebėjo keisti jos savo naudai. Žemdirbystės vystymasis dramatiškai pakeitė bendruomenių socialinę organizaciją. Naujasis gyvenimo būdas sustabdė iki tol buvusias klajokles gentis ir jų pagrindu pradėjo kurtis stabilesnės ir ilgalaikiškesnės bendruomenės. Laikui bėgant , tobulėjant žemdirbystės , sodininkystės, gyvulininkystės technologijoms, pradėjo didėti derlius bei prieaugis. Maistas tapo mainų objektu su tais žmonėmis kurie nebuvo įtraukti į agrokultūrą. Toksai perėjimas nuo paprasto egzistavimo į socialinį perteklių visuomenėje, buvo tas kritinis žingsnis padėjęs atsirasti miestams. Ankstyvose bendruomenėse perteklius apsiribojo agrokultūriniais produktai bet galu gale pradėjo apimti ir visas kitas prekes ir paslaugas.
Socialinio pertekliaus pasėkoje atsirado sudėtingesnis darbo pasidalijimas, o taip pat didesnė galimybė diferencijuoti privilegijas bei apdovanojimus. Tol kol visi užsiiminėjo ta pačia veikla, stratifikaciją ribojo lytis (gender), amžius, ir gal būt sugebėjimas atlikti užduotį. Socialinis perteklius paskatino atsirasti užsiėmimų diferenciacijai, hierarchijai bei socialinei nelygybei. Taigi socialinio pertekliaus atsiradimas paženklino fundamentalius socialinės organizacijos pokyčius.

Iki-industrinis miestas

Miesto kilmę atsekti – labai sudėtinga. Nustatyta, kad maždaug 10.000a. iki Kristau pr., atsirado nuolatinės gyvenvietės, nepriklausančios nuo javų kultivavimo. Šias gyvenviete dabar galima būtų kvalifikuoti, kaip miestus. Toks iki industrinis miestas turėjo kelis tūkstančius gyventojų , kurie rėmėsi maždaug 100.000 žemdirbių bei iš dalies nuosavo ūkininkavimo pertekline produkcija. Mesopotamijos Uro miestas apėmė 220 akrų žemės, iš kurių dalį žemės užėmė kanalai, tvirtovės bei švyturys, o likusioje dalyje gyveno apie 10.000 gyventojų.
Kodėl pirmieji miestai buvo tokie nedideli ir jų buvo nedaug? Urbanizacija buvo apribota keleto veiksnių:

1. Gyvosios jėgos (žmonių ir nešulinių gyvulių) , kaip energijos šaltinio ekonominėje produkcijoje, panaudojimas. Tai ribojo žmogaus galimybes išnaudoti ir keisti fizinę aplinką.
2. Nedidelis perprodukcijos agrokultūriniame sektoriuje lygis. Sociologas Kingsley Davis (1949) nustatė, kad 1 miesto gyventojui išlaikyti tuo metu reikėjo nuo 50 iki 90 žemdirbių.
3. Maisto ir kitų prekių transportavimo bei laikymo problemos.
4. Sunkumai migruojant į miestus. Daugeliui valstiečių tai buvo fiziškai bei ekonomiškai neįmanoma. Jie negalėdavo ištverti kelių savaičių kelionės dėl greitai gendančių maisto produktų.
5. Gyvenimo mieste pavojai. Miestai kentėjo nuo užpuolikų, gaisrų bei maro.

Esminė miesto egzistavimo sąlyga – sudėtinga socialinė organizacija, numatanti vaidmenis, kuriuos žmonės atlieka prekių bei paslaugų mainuose. Gerai išvystyta socialinė organizacija numato, kad ryšiai tarp šių vaidmenų yra aiškiai apibrėžti ir bendrai priimtini abiem pusėm.

Industriniai miestai

Industrinė revoliucija 18a vid. buvo nukreipta į negyvos jėgos šaltinių pritaikymą darbo užduotims atlikti. Industrializacija paveikė tiek žmonių gyvenimo būdą, tiek bendruomenių struktūrą. Miestai tapo ne tik industriniais bet ir bankininkystės, finansų bei pramoninio ūkininkavimo centrais.
Industrinės revoliucijos pasėkoje susiformavusi fabrikų sistema sąlygojo sudėtingą darbo pasidalijimą. Buvo sukurta daug naujų profesijų, susiformavo kompleksiškesni santykiai.

IKI INDUSTRINIAI MIESTAI

INDUSTRINIAI MIESTAI

Uždara klasinė sistema – visuotinė socialinės klasės įtaka nuo gimimo
Atvira klasinė sistema – mobilumas remiasi įgytomis charakteristikomis

Ekonominė sfera kontroliuojama gildijų ir kelių šeimų
Reliatyviai atvira konkurencija

Darbo pasidalijimo pradžia – prekių kūrime
Išvystyta specializacija prekių gamyboje

Visaapimanti religijos įtaka socialinėms normoms

Religijos įtaka apsiriboja keliomis sferomis, visuomenei tampant vis labiau sekuliarizuotai

Nedidelė kainų svorių bei matų standartizacija
Standartizacija patvirtinta papročių bei įstatymų

Dauguma populiacijos neraštinga, žodinė komunikacija
Komunikacijos pašto, biuletenių bei laikraščių pagrindu atsiradimas

Mokyklos apsiriboja elitu ir orientuotos į jo statuso išsaugojimą

Atviras formalus masinis mokymas, laikomas priemone socialiniai tvarkai pasiekti

G. Sjoberg 1960

Sociologinis požiūris į bendruomenes

Žmonių santykio su savo fizine aplinka problemas nagrinėja Žmogiškoji ekologija . Šios srities atstovai ilgai domisi, kaip fizinė aplinka formuoja žmonių gyvenimą (pvz.: upės gali riboti miesto plėtrą) ir kaip žmonės įtakoja juos supančią aplinką (pvz.: oro kondicionavimo technologijų atsiradimas, lėmė miestų plėtrą JAV pietvakariuose).
Miesto ekologija nagrinėja žmonių ir jų aplinkos santykius ir jų problemas miestuose. Pirmieji miesto ekologai – Robertas Park‘as (1916,1936) ir Ernestas Burgess‘as tyrė miestus ir rėmėsi ekologinėmis teorijomis nagrinėjančiomis augalų ir gyvūnų bendruomenes.
T. Guterbock`as (1987) nustatė, kad vidutinis metinis sniego kritulių kiekis miestuose daro poveikį tų miestų plėtimuisi. Plėstis yra linkę tie miestai, kur sniego krituliai nesukelia ypatingų sunkumų užmiesčių bei nutolusių nuo centro miesto rajonų gyventojams pasiekti svarbius verslo rajonus mieste. Šiuose miestuose gyventojų tankumas daug mažesnis nei ten kur daug ir dažnai sninga ir kyla susisiekimo problemos.
Miesto ekologai pateikė daug teorijų nagrinėjančių miesto augimo procesus bei sąryšį tarp atskirų jo dalių ir tai kaip šiuose erdviniuose ryšiuose atsispindi sociologiniai potyriai.

Koncentrinių zonų teorija

Šią teoriją sukūrė Ernestas Burgess`as 1920m., remdamasis Čikagos pavyzdžiu. Anot jo , miesto centre ar branduolyje yra centrinis verslo rajonas. Jį yra užėmę teatrai, viešbučiai, didelės parduotuvės bei finansinės institucijos. Miestas vystėsi ir vystosi koncentrinių ratų principu – kiekviena kita zona reprezentuoja miesto vystymosi eigą. Centrą supanti zona yra tranzito, turinti laikiną pobūdį, nes jos gyventojai yra tolesnės verslo bei industrijos plėtros zonoje.Todėl gyvenamieji namai šioje teritorijoje yra nepopuliarūs. Šioje zonoje gyvena daugiausia žemiausiam socialiniam sluoksniui priklausantys žmonės bei imigrantai. Jei šie žmonės patiria socialiai pozityvius socialinio mobilumo pokyčius – t.y. jų socialinė pozicija pakyla et jie kraustosi į gyvenamuosius rajonus, dar labiau nutolusius nuo miesto centro – į išorines rezidencijos zonas.
Šių zonų kūrimas – socialinis procesas, ne vien tik gamtos rezultatas. Šeimos ir verslo firmos konkuruoja dėl vertingesnės žemės: tie kurie galingesni ir turtingesni dažniausiai laimi. Šis koncentrinių zonų modelis – dinaminis miesto augimo modelis.

Sektorių teorija

Homer`is Hoyt`as, įžvelgęs spragų Koncentrinių zonų teorijoje – nes ši nesugebėjo paaiškinti tų atvejų kuomet miestai kūrėsi palei transporto kelius – 1939m. pabandė modifikuoti Burgess`o darbus. Jis pateikė sektorių teorija, kur didžiausias dėmesys skiriamas transporto kelių įtakos miesto augime nagrinėjimui. Hoyt`as nagrinėjo pokyčius brangiai nuomojamuose rajonuose 142 JAV miestuose per 36 metus. Jis nustatė, kad daugelis miesto gyventojų nebuvo linkę ”laikytis” koncentrinių zonų diktuojamo gyvenamosios vietos pasirinkimo, bet apsigyvendavo aukštose vietose, prie upių ar ežerų.
Hoyt`as sutiko su Burgess`u, kad miestai linkę vystyti į išorę nuo centro koncentrinių zonų principu, bet manė kad šis principas veikia tik atskiruose miesto sektoriuose, kuriuos riboja bei formuoja geležinkeliai, vandens keliai bei greitkeliai.

Daugia-atomė teorija

XXa. viduryje mieto ekologai jau nebegalėjo taikyti dviejų ankstesniųjų teorijų – miesto gyventojai išplito nepaisydami tradicinių miesto ribų. Kai kuriuose metropoliuose susiformavo daugiau nei vienas centras. Šie pokyčiai paskatino C.D.Harris`ą ir Edward`ą L. Ullman`ą 1945m. sukurti daugia-atomę teoriją. Jų manymu, miesto augimas nėra plitimas iš verslo centro į šalis. Visame miesto plote gali būti daug vystymosi centrų, kurių kiekvienas atspindi tam tikrą miesto poreikį ar veiklos sritį. Taip miestas gali turėti finansinį rajoną, gamybinę zoną, pasilinksminimų centrą ir pan. Tam tikro tipo verslo firmos ir gyvenamieji namai natūraliai išsidėstys aplink kiekvieną atskirą atomą.
Tokio tipo miesto vystymasį atspindi augantys parduotuvių plotai miesto priemiesčiuose.

Megapolis

20 a. pasižymėjo sparčiu urbanizacijos procesu pasaulyje. 1920m. tik 14% visų pasaulio gyventojų gyveno miestuose, 1990m. jau 41%, manoma , kad 2025m. miestuose gyvens apie 62% visų planetos gyventojų. 19-20a. miestai daugiausia augo Europoje ir Šiaurės Amerikoje, po 2 Pasaulinio Karo urbanizacijos ”sprogimas” įvyko besivystančiose šalyse. Šį procesą iššaukė pradėjęs didėti gimstamumas ir migracija. Augant miestams, kai kurie iš jų tiek išaugo, kad pradėjo tarpusavyje jungtis. Šios tankai pagyvendintos vietos, apimančios du ar daugiau miestų su jų priemiesčiais pradėtos vadinti megapoliais (pvz.: JAV Bostonas, Washingtonas, New Yorkas, Philadelphia, Baltimore; Vokietijoje- Duisburgas, Dortmundas ir Essenas).

Konfliktų teorijos požiūris į miestų augimą

Konfliktų teorijos požiūriu, bendruomenės – tai žmonių kūriniai, atspindintys jų poreikius bei sprendimus, bet kai kurie žmonės turi daugiau įtakos šiems sprendimams nei kiti.

Šios teorijos atstovai mano, kad reikia nagrinėti ekonominės prigimties socialines jėgas, kurios lemia miestų augimą. Priemiesčių bumas, pavyzdžiui, gali būti skatinamas valdžios sudarančios palankias sąlygas tokioms investicijoms. Teoretikai pabrėžia, kad klasiniai konfliktai visada buvo miesto gyvavimo dinamikos dalimi. Jų manymu, miestų planavimo specialistai, investuojantys bankininkai bei statybininkai nėra suinteresuoti miesto augimu, kuomet tai reiškia gyvenamojo ploto suteikiamą vidutines ar žemas pajamas turintiems žmonėms. Elitas mano, kad tai gyvenamojo ploto trūkumai nėra jų kaltė ir jie neturi papildomo kapitalo investicijoms į šią problemą, nors jie atranda lėšų naujiems prekybos centrams , verslo pastatams, biurams ir parkams, t.y. objektams nešantiems pelną, įrengti.

Bendruomenių vystymosi modeliai

Kokia yra bendruomenės populiacijos dydžio bei jos geografinio mobilumo įtaka socialiniam elgesiui. Ši problema analizuojama pasitelkiant skirtingus bendruomenės vystymosi modelius.

Linijinio vystymosi modelis
Šiam modeliui už pagrindą yra paimtas F. Tönnies`o (1887) Bendruomenės ir Visuomenės (Gemeinschaft und Gesellschaft) teorija.
Tiek Tönnies`as, tiek ir kiti sociologai teigia, kad augant bendruomenės dydžiui, pasikeičia santykiai tarp jos narių. Šis pokytis vadinamas linijiniu vystymosi modeliu, nes vienas kintamasis – bendruomenės dydis, lemia kito kintamojo – santykių tarp jos narių, pokyčius. Tai reikštų teigti, jog žmonės elgiasi kitaip miestuose, nes jie gyvena miestuose.
Vėliau, amerikiečių sociologas L. Wirth`as 1938m., laikydamasis panašios pozicijos kaip ir Tönnies`as , teigė, kad pakankamai didelės ir nuolatinės gyvenvietės iššaukia specifinius elgesio šablonus, kuriuos jis vadina urbanizmu. L. Wirth`as nustatė tris veiksnius, padedančius urbanizmui: populiacijos dydis, tankumas ir įvairovė. Kiekvienas iš šių veiksnių daro įtaką santykiams tarp žmonių mieste. Dydis neleidžia gyventojams daug sužinoti vieniems apie kitus. Palengvina erdvinę segregaciją rasės, etniškumo, socialinės klasės bei gyvenimo būdo pagrindu. Dažnas urbanizmo rezultatas – nejautrumas, abejingumas aplink vykstantiems įvykiams, susvetimėjimas; dėmesys kreipiamas tik į pirminę grupę, su kuria yra emociniai ryšiai. Kita vertus, kaip mano kiti sociologai , gyvenimas mieste, tam tikrais aspektais gali būti net sveikesnis nei kaime – miestuose geresnis medicininis aptarnavimas, vandentiekis, kanalizacija, greitoji pagalba; kuo didesnis gyventojų skaičius –tuo didesnė profesijų ir darbo vietų įvairovė bei pasirinkimo galimybė, tuo įvairesnės idėjos, vertybės, gyvenimo stiliai.

Sisteminis modelis

W. Thomas`as, R. Park`as, E. Burgess`as pasiūlė kitokį urbanizmo modelį – sisteminį. Šiuo atveju urbanizmą lemia daugybė veiksnių – socialinė sistema, žmonių sąveika, jų dalyvavimas socialiniuose institucijose, socialinės normos bei vertybės. Visą tai ir reikia nagrinėti. Sisteminis modelis akcentuoja daugiau geografinį mobilumą nei bendruomenės dydį, kaip lemiamą prisirišimo prie bendruomenės veiksnį. Kuo mobilumas intensyvesnis – tuo silpnesnis prisirišimo prie bendruomenės jausmas.

Leave a Comment