socialine parama

TURINYS

Įvadas………………………………………………………………………………1I. Socialinė parama ………………………………………………………………..3I. 1. Valstybinė socialinė parama………………………………………………….5I. 1. a) Pašalpos ir piniginės išmokos………………………………………………5II. Socialinės paramos poreikis……………………………………………………6II. 1. Nedarbo problema……………………………………………………………2III. Tarptautiniai principai šeimos atžvilgiu………………………………………11III. 1. Europos socialinės chartijos nuostatos…………………………………………………11IV. Šeimų (vieno gyvenančio asmens) teisė į socialinę pašalpą ir kompensacijas, pagal Lietuvos Respublikos “Piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymą ”…………….12IV. 1. Socialinė pašalpa…………………………………………………………..11IV. 1. a) Dirbantys asmenys………………………………………………………12IV. 1. b) Nedirbantys asmenys……………………………………………………11IV. 1. c) Vaiko auginimas namuose………………………………………………11IV. 1. d) Asmenys nuo 16 iki 18 metų amžiaus………………….………………11IV. 1. e) Netradicinės šeimos…………………………………………………….11IV. 2. Kompensacijos…………………………………………………………….11Išvados ir pasiūlymai…………………………………………………………….11Literatūra…………………………………………………………………………11

ĮVADAS

Žmogus, visais amžiais siekia save atskleisti, kaip asmenybę, kaip vienetą, tik su jam būdingomis savybėmis, originaliu mąstymu, savęs pažinimu, užsibrėžtų tikslų siekimu, atrasti save šeimoje, visuomenėje ir pan. To žmogus siekia įvairiais būdais ir priemonėmis: per mastymą, mokslą, meną, bendravimą ir kt. Visdėlto gyvename visuomenėje, materialiame pasaulyje, su tam tikromis taisyklėmis, kiekvienas turime savo teises, kurios iššaukia ir atitinkamas pareigas, atsakomybę. Todėl žmogus ne visada yra laisvas ir pajėgus save kurti, kaip asmenybę. Pirmiausiai individas turi patenkinti savo žemesniuosius poreikius, fiziologinius, saugumo poreikius, kurių patenkinimas, tarsi atveria kelią į kitus, aukštesnius siekius: asmenybės vystymąsi ir tobulėjimą, siekiant saviraiškos, profesinio pripažinimo ir kt. Čia ir yra svarbiausias socialinės politikos uždavinys: patenkinti pirminius žmogaus poreikius, jei jis pats to nepajėgia padaryti. Tai įrodo, kodėl šio darbo tema, kaip dalimi, socialinės paramos politikos, kurią vykdo valstybė, kalbėti yra aktualu.Žinoma, tai nėra vienintelė aktualumo priežastis. Lietuvoje socialiniai reikalai yra gana problematiški. Nors valstybė ir stengiasi kovoti su skurdu, tačiau jo lygis yra vis dar gana aukštas, taip pat per pastarąjį dešimtmetį padaugėjo benamių skaičius, aukštas bedarbystės lygis, padaugėjo invalidų skaičius. Tokia padėtis skatina kalbėti ir spręsti šias problemas. Taigi krašto demografiniai ir ekonominiai veiksniai nulemia socialinės paramos poreikį.Dar viena šios temos aktualumo priežasčių yra ta, kad socialinės paramos sistemos plėtojimas ir tobulinimas nėra sustojęs. Ypač dabar Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, turi būti siekiama tobulinti šią sistemą, norint priartėti prie ES socialinės paramos standartų.Valstybė joje kylančias socialines problemas sprendžia įvairiai, priklausomai nuo konkrečios srities. Šiame darbe bus kalbama apie šeimos (vieno gyvenančio asmens) teisę į socialinę pašalpą ir kompensacijas. Norint visapusiškai atsakyti į šio darbo klausimą, būtina aptarti ir kitus susijusius klausimus, kurių aiškinimasis ir atsakymas, įveda į šią konkrečią socialinės paramos dalį.Taigi, šio darbo tikslas yra ne vien tik aptarti aukščiau paminėtą šeimų (vieno gyvenančio asmens) teisę į pašalpas ir kompensacijas, vadovaujantis konkrečiu įstatymu, bet pirmiausiai išsiaiškinti, kaip yra susiję viena su kita socialinės sistemos dalys, socialinės paramos sampratą, aiškintis, iš kur atsiranda šis paramos poreikis, pabrėžti šeimos svarbą ir valstybės pareigą ją remti, taip pat įrodyti šios teisės egzistavimą per teisinę bazę, pradedant tarptautiniais susitarimais ir baigiant konkrečiais įstatymais. Pagaliau prieinant prie jau minėto pagrindinio šio darbo klausimo: šeimų (vieno gyvenančio asmens) teisės į socialinę pašalpą ir kompensacijas, vadovaujantis konkrečiu įstatymu, kuris duoda pagrindą šios teisės įgyvendinimui atskirais atvejais.Šie iškeltieji tikslai atsispindi darbo struktūroje, kuri susideda iš keturių pagrindinių dalių (1. Socialinė parama; 2. Socialinės paramos porekis; 3. Tarptautiniai ir šalies principai šeimos atžvilgiu; 4. Šeimų (vieno gyvenančio asmens) teisė į socialinę pašalpą ir kompensacijas, pagal Lietuvos respublikos “Piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymą), atsakančių į minėtus klausimus.

I. SOCIALINĖ PARAMA

Socialinės pašalpos ir kompensacijų teikimas šeimoms, gaunančioms mažas pajamas taip pat vieniems gyvenantiems asmenims yra viena iš socialinės paramos vykdomų funkcijų, o socialinė parama kartu su socialiniu draudimu yra socialinės apsaugos dalis. Štai kaip būdamos sistema, šios sritys yra viena su kita susijusios ir viena kitą papildo. Į tai atsižvelgiant, taip pat norint išsamiai atsakyti į pagrindinį šio darbo klausimą, kaip tik nuo to reiktų ir pradėti: išsiaiškinti socialinės sistemos sudedamąsias dalis, apibrėžti socialinės paramos sampratą, jos funkcijas, teikimo būdus ir kt., taip prieinant prie konkrečios teisės, kuri yra įgyvendinama konkretaus įstatymo pagalba. Taigi socialinės paramos sistema buvo sukurta, siekiant papildyti socialinio draudimo sistemą. Valstybės socialinė parama, skirtingai nuo draudimo, nukreipta visų pirma skurdo visuomenėje prevencijai, t.y. į tuos žmones, kurie laikinai ar visiškai negali savimi pasirūpinti ir nebeturi jokių privačių priemonių tai padaryti. Tai reiškia, kad jos skyrimo kriterijus turi būti tik nepakankamos šeimos ar vienišo asmens pajamos bei turto neturėjimas. Kai kuria socialine parama, būtent socialinėmis išmokomis, yra siekiama ir kitų tikslų, ne tik skurdo prevencijos. Pavyzdžiui, mokant pašalpas vaikų išlaikymui, pašalpas ir kompensacijas šeimoms, gaunančioms mažas pajamas, norima pagerinti demografinę Lietuvos padėtį. Koordinuojant socialinės paramos ir draudimo sistemų sąveiką, pagrindinis dalykas yra išvengti tokios situacijos, kad asmenys, kurie gauna valstybinio socialinio draudimo išmokas, nepakliūtų ir į socialinės paramos sistemą. Tačiau dėl gana mažų socialinio draudimo išmokų tokio dubliavimosi visiškai išvengti negalima.

Taigi socialinė parama, pagal LR Vyriausybės nutarimą “Dėl socialinės paramos koncepcijos”– tai socialinės, teisinės, ekonominės, organizacinės priemonės, kuriomis siekiama sudaryti būtiniausias gyvenimo sąlygas asmenims (šeimoms), kurių darbo, socialinio draudimo ir kitokios pajamos dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių priežasčių yra nepakankamos, kad jie galėtų pasirūpinti savimi.

I. 1. VALSTYBINĖ SOCIALINĖ PARAMA

Socialinė parama yra teikiama, vadovaujantis tam tikrais principais. Vienas iš jų teigia, kad socialinė parama yra valstybinė ir nevalstybinė. Nevalstybinė socialinė parama yra teikiama savanoriškai, todėl yra pranašesnė už valstybinę socialinę paramą. Nevalstybinė socialinė parama priklauso tik nuo jos organizatorių iniciatyvos, nuo veiklos sąlygų, todėl valstybės uždavinys yra rūpintis, kad šios sąlygos būtų kuo palankesnės. Taip valstybė sau pasilengvina socialinės paramos problemų sprendimą. Nevalstybine parama užsiima nevyriausybinės organizacijos, kurios yra laisva piliečių valia įkurtos demokratinės organizacijos, tarnaujančios visuomenės ir jos grupių labui, nesiekiančios pelno ir tiesioginio dalyvavimo valstybės valdyme.Nors nevalstybinių organizacijų veikla yra labai svarbi, tačiau šiame darbe yra aktualu daugiau dėmesio skirti valstybinei paramai, į kurios reguliavimo sferą patenka ir pašalpų bei kompensacijų šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims teikimas. Taip pat čia bus aptariami jos teikimo būdai, iš kurių daugiausiai kalbama apie pašalpas, pinigines išmokas ir kompensacijas.Valstybinė socialinė parama yra teikiama, vadovaujantis LR Konstitucijos nuostata, kad tėvų pareiga yra išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, o vaikų pareiga – globoti tėvus senatvėje. Kartu laikomasi socialinio solidarumo principo. Pagal kurį valstybė įsipareigoja rūpintis kiekvienu žmogumi, kuris dėl objektyvių priežasčių negali savimi pasirūpinti. Valstybė įgyvendindama socialinę politiką, vadovaujasi principu, kad gyventojai pajamas, skirtas gyvenimui, turi gauti daugiausia darbo užmokesčiu, o jei šis užmokestis yra mažas, tai pajamas, gautas per socialinės paramos sistemą. Kas yra mažas darbo užmokestis? Valstybė yra nustačiusi minimalų darbo užmokestį, taip pat ir socialinio draudimo išmokų (pensijos, bedarbio pašalpa) dydį, jų apskaičiavimo tvarką. Šios pajamos, žinoma, neturėtų būti mažesnės už minimalias, gyvenimui reikalingas išlaidas. Tačiau ne visada taip būna, ne visada asmens, šeimos pajamos būna pakankamos, norint patenkinti būtiniausius gyvybinius poreikius. Todėl socialinė parama ir turėtų būti tokia, kad remiamieji galėtų tenkinti maisto, asmeninės higienos, drabužių, būsto poreikius. Remiamiems asmenims teikiama socialinė parama turėtų papildyti jų pajamas, kad jos nebūtų mažesnės už minimalias gyvenimo išlaidas. Socialinė parama yra teikiama trimis būdais:1) socialinėmis paslaugomis ir socialine globa;2) pašalpomis ir piniginėmis išmokomis;3) šalpa daiktais.Socialinės paslaugos – tai pagalbos asmenims suteikimas įvairiomis nepiniginėmis formomis bei globos pinigais, siekiant grąžinti sugebėjimą pasirūpinti savimi ir integruotis į visuomenę. Taigi socialinių paslaugų tikslas ir yra patenkinti gyvybinius poreikius ir sudaryti žmogaus orumo nežeminančias gyvenimo sąlygas, kai žmogus pats nepajėgia to padaryti ( LR “Socialinių paslaugų įstatym” 2 str. 2 d.)Socialinė globa – tai visuma socialinių paslaugų, kuriomis siekiama užtikrinti asmenims nuolatinę, visapusišką arba specialią priežiūra, jų ryšius su visuomene.

I. 1. a) PAŠALPOS IR PINIGINĖS IŠMOKOS

Šį Socialinės paramos teikimo būdą panagrinėsime detaliau, kaip aktualų nagrinėjamai temai.Dažniausiai socialinė parama yra teikiama socialinėmis pašalpomis ir piniginėmis išmokomis, taip pat kompensacijomis. Tokia piniginė parama yra reglamentuojama daugybės įstatymų, kadangi yra daug įvairių pašalpų, kompensacijų rūšių. Dėl socialinių išmokų įvairovės, kyla daug šios sistemos trūkumų, nes socialinės išmokos ne visada yra skiriamos tikslingai – jos dubliuoja viena kitą arba yra skiriamos asmenims, kurie turi pakankamas pajamas (ypač transporto lengvatos, šildymo kompensacijos, šeimos pašalpos). Taip valstybės paramą gauna tie, kurie be jos galėtų išsiversti. Netikslingai skiriant daugybę pašalpų, yra švaistomos valstybės lėšos, o skurdo prevencijos tikslas nepasiekiamas. Taip pat socialinės pagalbos formos nėra koordinuojamos, todėl būna taip, kad tie patys asmenys yra remiami keliomis paramos formomis. Gaunant kelias pašalpas, dažnai šios sumos viršija galimą gauti atlyginimą už darbą, taip atsiranda paskata nedirbti. Dėl šių priežasčių, sukuriančių tokius socialinių išmokų sistemos trūkumus, atsiranda būtinybė šią sistemą tobulinti. Yra pateikiami keletas pasiūlymų šia linkme: 1) Socialinę parama teikti tik pagal vieną kriterijų – jos gavėjo pajamas ir turtą. Šalia pajamų įvesti gavėjo turto testavimą, turto vertinimui naudoti vieningą metodologiją.

2) Visas socialines išmokas, kurių tikslas yra parama ir kurios nėra susiję su draudimu, teikti tik per integruotą socialinę pašalpą. Invalidams taikyti didesnes pajamų normas nes jų gyvenimo kaštai yra didesni.3) Atsisakyti socialinės paramos, teikiant lengvatas tam tikroms paslaugų rūšims ir mokant tų paslaugų teikėjams kompensacijas už socialiai remtinus asmenis (šildymo, transporto, kreditų būstui ir kt.). Visas pašalpas mokėti pinigais tiesiogiai remtinam asmeniui.Kaip jau minėta, pašalpos, lengvatos yra reglamentuojamos daugybės įstatymų, tačiau būtų tikslingas vieno įstatymo sukūrimas, kuriame būtų įvardintos visos socialinės piniginės paramos formos ir nustatyta, kad jokia kita piniginė parama negali būti teikiama. Taip atsiranda galimybė supaprastinti sukoncentruoti paramos reglamentaciją, tai pat racionalizuoti pašalpų teikimo principus. Taigi siekiant sukurti efektyvią ir skaidrią piniginės paramos sistemą, kurios tikslas – skurdo prevencija, reikia naikinti pašalpų įvairovę ir pereiti prie vienintelio formalaus kriterijaus – į paramą pretenduojančio asmens pajamų ir turto.Lietuvos Respublikos “Piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenentiems asmenims) įstatyme ” kaip tik ir yra laikomasi šio principo. Jame išvardinama tam tikros sąlygos, kurioms esant šeimos (vieni gyvenantys asmenys) įgyja teisę į pašalpą ar kompensacijas. Ši teisė atsiranda tik į vertinus jų turtą, jei šeima neviršija šio nustatyto turto vertės normatyvo, ir jei šeimos pajamos yra mažesnės už valstybės nustatytą, valstybės remiamų pajamų dydį, padaugintą iš šeimos narių skaičiaus.

II. SOCIALINĖS PARAMOS POREIKIS

Mūsų šalyje poreikis socialinei paramai yra akivaizdus dėl daugelio priežasčių. Šį poreikį įtakoja krašto demografiniai ir ekonominiai veiksniai. Paklausa socialinei apsaugai formuojasi tokių demografinių veiksnių, kaip pagyvenusių asmenų ir vaikų dalis bendrame gyventojų skaičiuje, gimstamumo lygis, šeimų struktūra (ypač vienišų motinų dalis), gyventojų sveikata (ypač invalidumo paplitimas) pagrindu. Jie lemia senatvės, našlystės, invalidumo, ligos, motinystės, šeimos naštos socialinių rizikų mastus ir poreikį atitinkamų socialinės apsaugos šakų plėtrai. Svarbus ir gyventojų teritorinis pasiskirstymas, ypač miestas-kaimas aspektu. Šiuo metu šeimų struktūra pasikeitusi, todėl kaimo gyventojų socialinė apsauga mažiau skiriasi nuo miesto gyventojų apsaugos. Tačiau teritorinis aspektas svarbus dėl ekonominių veiksnių, nes nuo gyvenamosios vietos priklauso žmonių užimtumo pobūdis, pajamos bei gyvenimo lygis. Kiti reikšmingi veiksniai, susiję su ekonomine gyventojų padėtimi – užimtumas ir pajamų nelygybė. Nuo jų priklauso nedarbo, socialinės atskirties bei skurdo paplitimas. Iš kitos pusės, krašto ekonominis pajėgumas lemia socialinės apsaugos plėtros galimybes. Svarbu ne tik pasiektas ekonominės plėtros lygis, bet ir šalies ekonominis augimas, nes didėjantį BVP lengviau perskirstyti naudai tų, kurie paveikti socialinių rizikų. Nors poreikis socialinei paramai yra, nors ji šalyje yra vykdoma ir valstybės, ir nevyriausybinių organizacijų, tačiau, kaip ir daugelis dalykų, ji turi ir trūkumų, kuriuos būtina pašalinti ir toliau tobulinti šią sistemą. Trūkumai susiję su tuo, kad didėjant būtiniausių vartojimo reikmenų kainoms, pašalpos nėra taip sparčiai didinamos dėl to, kad trūksta lėšų. Taip pat prie remiamųjų asmenų nepagrįstai dažnai yra priskiriami dideles pajamas (dažnai nelegalias) gaunantys, taip atsitinka dėl nedeklaruojamų pajamų. Socialinių paslaugų sistema dažnai apsiriboja tik jų teikimu stacionariose globos įstaigose, o šios yra pernelyg centralizuotos. Egzistuoja paini socialinės paramos pašalpų ir lengvatų sistema. Dar viena svarbi priežastis iššaukianti šios sistemos netobulumą, tai įstatymų, reglamentuojančių socialinę paramą neatitikimas naujų ekonominių ir socialinių sąlygų. Taigi ši sistema nepakankamai veiksminga, kadangi netobulas socialinės paramos administravimas, nesusiformavusi jos infrastruktūra, nėra socialinio darbo koncepcijos, stinga profesionalių socialinių darbuotojų, per mažai remiamasi nevalstybinėmis organizacijomis, nepakankamas dėmesys bendruomenių formavimui ir kt.

II. 1. NEDARBO PROBLEMA

Taigi bendrai aptarėme socialinės paramos poreikį visose jos apimamose srityse. Tačiau prieš pradedant kalbėti apie konkrečią teisę į socialinę pašalpą ir kompensacijas šeimoms, svarbu pažvelgti į tai, kokios yra priežastys, trukdančios šeimai savarankiškai pasiekti tą pirminę (fiziologinę, saugumo) gerovę. Tai, žinoma, priklauso tiek nuo pačio žmogaus savybių, jo išsilavinimo, pasirengimo darbo rinkai, nuo aplinkos, kurioje jis bręsta, gyvena, nuo šeimoje ugdomų vertybių ir pan., tiek nuo valstybėje vykdomos ekonominės, švietimo, socialinės ir kt. politikos. Sunku pasakyti, kuri priežastis yra pagrindinė ir kuria pradedant, reiktų spręsti šią problemą. Kadangi šiame darbe kalbama, apie valstybės taikomas priemones, mažas pajamas gaunančių šeimų paramai vykdyti (jau turimo rezultato taisymui), todėl panagrinėkime nedarbo problemą, kuri yra tiesioginė priežastis, dėl kurios egzistavimo, atsiranda paramos šeimoms poreikis.

Prisiminkime netolimą Lietuvos Respublikos istoriją. Štai ką rašo L. Rupšienė “Šeimotyros įvade”:“Atkūrus nepriklausomybę ir iš esmės pasikeitus ekonomikai, užsidarė daug gamyklų, įmonių, buvo likviduota daug darbo vietų. Pirmiausia be darbo liko didelėse įmonse, mašinų ir metalo dirbinių įmonės, kurios nesugebėjo persiorientuoti į rinkos ekonomiką dėl pasenusios tecnikos ir technologijų, dirbantys žmonės. Valstybei teko steigti darbo biržas, skirti bedarbiams pašalpas, rūpintis naujų darbo vietų steigimu, tačiau pastarosios kuriamos labai lėtai. Bedarbiais tapę žmonės išgyveno šoką tiek dvasine, tiek materialine prasme.<…>Didžiausią grėsmę ūkiui ir žmogui kelia ilgalaikis nedarbas. Dėl jo ne tik sumažėja šeimos pajamos, bet, kaip pažymi mokslininkai, (Gruževskis, 1996), nuvertinamas žmogaus profesinis pasirengimas, komplkuojasi žmogaus asmenins gyvenimas, sumažėja visuomeninis aktyvumas. Šeimos biudžeto sumažėjimas pirmiausiai paliečia joje augančius vaikus, su tuo susijęs jų poreikių tenkinimas daro neigiamą įtaką jų asmenybei visam gyvenimui. <…>Daug šeimų papildė socialiai remtinų gretas nes atėjo toks laikas, kad jie negalėjo, kad ir noėdami, tinkamai aprengti savo vaikų, pamaitinti jų, apmokėti jų mokymosi išlaidas. Smukęs pragyvenimo lygis, stumia žmones i neviltį, kelia rimtus susirgimus, netgi savižudybes, provokuoja nusikalstamumą, bei visuomenėje smerktinų pragyvenimo šaltinių naudojimą“. Šiuo metu Lietuvoje nedarbas siekia gana aukštą lygį, todėl valstybė turėtų imtis priemonių gyventojų užimtumui skatinti. Nepaisant ekonominės situacijos, kuri lemia tai, jog teisė į darbą negali būti efektyviai įgyvendinama, vis tik yra įstatymiškai įtvirtintos garantijos bedarbiams. Štai Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. įtvirtina kiekvieno žmogaus teisę laisvai pasirinkti darbą, teisę į tinkamas darbo sąlygas bei socialinę apsaugą nedarbo atveju. Nepaisant to, kad konstitucija yra tiesioginio taikymo aktas, suprantama, jog darbo teisiniai klausimai reglamentuojami įstatymais bei poįstatyminiais aktais. 1996 m. vasario 1 d. Gyventojų užimtumo įstatymas pakeistas Bedarbių rėmimo įstatymu. Bedarbių rėmimo įstatymas numato socialines garantijas asmenims, kurie dėl ne nuo jų priklausančių priežasčių negali dirbti, o turi teisę gauti atlyginimą. 1994 m. birželio 28 d. priimtas socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas „Paskolos bedarbiams savo verslui organizuoti suteikimo tvarka“. Tai priemonė, skatinanti gyventojų užimtumą. Tačiau valstybė šioje srityje palieka daugiau laisvės asmens savarankiškumui; jos vaidmuo apsiriboja verslo plano įvertinimu bei kontrole, susijusia su tam tikrų reikalavimų, nustatomų asmenims bei jų veiklai organizuojant verslą, įgyvendinimo kontrole.

III. TARPTAUTINIAI PRINCIPAI ŠEIMOS ATŽVILGIU

Norint atsakyti į šio darbo klausimą apie šeimų teisę į konkrečią socialinę paramą, svarbu yra suprasti , iš kur atsiranda ši būtinybė, ši valstybės pareiga, kuri, be abejo, yra viena svarbiausių. Žinome, kad valstybė, tai yra jos piliečiai, kurie jungiasi į į vairias grupes. Pati svarbiausia grupė, kuriai žmogus priklauso nuo gimimo yra šeima. Joje žmogus bręsta, joje formuojasi asmenybė, požiūris į kitus žmones, gyvenimą, formuojasi tam tikros savybės ir vertybės. V. Pruskus knygoje ”Sociologija”, tai patvirtina, sakydamas:“Šeima tenkina tam tikrus socialinius poreikius. Remdamiesi šia nuostata socialogai skiria tokias šeimos funkcijas: reprodukcijos, globos, saugos ir emocinės paramos; socializacijos; seksualinio elgesio reguliavmo; socialinės padėties suteikimo.<…>Reprodukcijos, globos, saugos ir emocinės parama. Šeima yra tas socialinis darinys, kuriame auganti karta yra globojama ir saugoma nuo aplinkos pavojų. Be to, šeima yra svarbiausia žmogui pirminė socialinė grupė, padedanti jam tiek materialiai (buitis), tiek dvasiškai (šeimos narių meilė, prisirišimas, globa).Socializacija. Šeima yra vaiko ir visuomenės tarpininkė, pirmoji ir pagrindinė socializacijos institucija, kurioje vaikas gauna pirmąsias žinias, perima vertybes, elgesio normas, būtinas gyvenimui visuomenėj.” Šį vieną iš savo prioritetų kiekviena valstybė, žinoma, ir Lietuvos Respublika patvirtina rengdama šioje srityje teisinę bazę: pasirašydama ir ratifikuodama tarptautinius dokumentus, leisdama įstatymus, kitus teisinius dokumentus. Svarbi yra ir nevalstybinė parama, kuria užsiima įvairios nevalstybinės organizacijos.Žinome, kad aukščiausią įstatyminę galią valstybėje turi tarptautinės sutartys, kurioms negali prieštarauti ne tik šalies įstatymai, bet ir konstitucija. Čia apžvelgsime ne tik tuos svarbiausius tarptautinius aktus, kuriuos Lietuvos Respublika yra ratifikavusi, bet tarptautinėse konferencijose, skelbiamus principus, skiriamas rekomendacijas ir kt. siuo paramos šeimai klausimu.7. lit „Pastaruoju metu, ypač 20 a. paskutiniame dešimtmetyje, įvairios tarptautinės organizacijos gyventojų problemoms spręsti skyrė ypatingą dėmesį. Buvo organizuotos įvairios regioninės, kontinentinės ir pasaulio konferencijos vyriausybiniu lygiu, skirtos gyventojų, moterų, socialinės gerovės problemoms nagrinėti. Šiais klausimais buvo priimtos įvairios tarptautinės programos ir rekomendacijos.” Viena iš tokių konferencijų buvo 1993 m. Ženevoje vykusi Europos gyventojų vyriausybinio lygio konferencija. Pavyzdžiui jos septintoji rekomendacija skelbia: „Vyriausybės ir privačios organizacijos yra skatinamos plėtoti tikslingesnes programas, sutelkiant dėmesį į labiausiai pažeidžiamas gyventojų ir šeimų grupes, kurios susiduria su specifinėmis problemomis. Vienas iš tikslų yra mažinti augantį skurdą ir žemas pajamas tokiomis priemonėmis: pajamų palaikymas, darbo vietų kūrimas, parama būsto srityje, nemokamas kvalifikacijos kėlimas ir preferencijos vaikų priežiūros paslaugose“ (62 p.)

Didžiausia tarpvyriausybinė konferencija gyventojų ir visuomenės raidos klausimas įvyko 1994 m. Kaire (joje dalyvavo ir Lietuvos Respublikos delegacija). Joje buvo nagrinėjami įvairūs klausimai šia tema, nubrėžiamos gairės problemų sprendimo linkme, rekomendacijos, padėsiančios gerinti socialinę padėtį. Vienas pagrindinių čia išdėstytų principų būtent yra nukreiptas į šeimą, patvirtinantis jos svarbą: „Šeima yra pagrindinė visuomenės ląstelė ir todėl turi būti visokeriopai stiprinama. Ji turi teisę į visapusišką apsaugą ir palaikymą. „(66 p.)Fundamentalūs dokumentai, sudarantys Europos valstybių žmogaus teisių visumą yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija (1993 m. ratifikuota Lietuvos Respublikos) ir Europos socialinė chartija (pataisytą 2001 m. ratifikavo Lietuvos Respublika).

III. 1. EUROPOS SOCIALINĖS CHARTIJOS NUOSTATOS

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje išdėstytos pagridinės pilietinės ir politinės žmogaus teisės ir laisvės, Europos socialinės chartijos nuostatos labiau atsako į mūsų klausimą, susijusį su socialine parama.Taigi, pataisytojoje Chartijoje deklaruojamas teises galima suskirstyti į tokias pagrindines grupes:– samdomų darbuotojų teisių apsauga. – kiekvieno žmogaus teisių grupei priskirtina teisė į sveikatos ir socialinę apsaugą, socialinę ir medicinos pagalbą, teisė naudotis socialinės rūpybos tarnybų paslaugomis, teisė į apsaugą nuo skurdo ir socialinės izoliacijos, teisė į būstą;– atskirų gyventojų grupių teisių grupei gali būti priskirta vaikų ir paauglių, šeimų, neįgaliųjų asmenų, senyvo amžiaus žmonių teisių apsauga.Štai Europos socialinės chartijos antros dalies tryliktasis straipsnis skelbia:“Siekdamos užtikrinti, kad būtų veiksmingai įgyvendinta teisė į socialinę paramą ir medicininę pagalbą, šalys įsipareigoja:1. Užtikinti, kad kiekvienas asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų pragyvenimui, ir kuris negali gauti tokių lėšų savo pastangomis ar iš kitų šaltinių, ypač iš socialinės apsaugos sistemos, gautų reikiamą paramą, o susirgęs – priežiūrą, būtiną pagal jo sveikatos būklę.2. Užtikrinti, kad asmenenims, kurie gauna tokią pagalbą, dėl šios priežasties nebūtų ribojamos politinės ir socialinės teisės.3. Imtis priemonių, kad kiekvienas žmogus galėtų gauti iš atitinkamų valstybinių ar privačių tarnybų tokią konsultaciją ir asmeninę pagalbą, kurios gali prireikti, kad būtų galima išvengti jo paties ar šeimos nepritekliaus, pašalinti jį ar palengvinti.”Gali kilti abejonės, ar Lietuva gali tapti pataisytosios Chartijos dalyve kartu su kitomis labiausiai išsivysčiusiomis Europos valstybėmis.Pirmiausiai, beto, kad lietuvoje yra nuolat kuriami ir tobulinami įstatymai šioje socialinėje srityje, kuriais įtvirtintos teisės sudaro tam realias prielaidas, taip pat valstybė, kurdama naują teisinę bazę, atitinkančią chartijos standartus, atsižvelgia į kitų valstybių patirtį, naujausias ir pažangiausias socialinės politikos tendencijas. Chartijos reikalavimų įgyvendinimą praplečia pastaruoju laiku priimti nauji teisės aktai, jų tarpe užsieniečių teisinės padėties, moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymai. Tobulinami darbo santykius reglamentuojantys teisės aktai, rengiamas darbo kodeksas. Daromi esminiai pakeitimai saugos darbe įstatyme, kuris betarpiškai yra susijęs su daugeliu Chartijos reikalavimų. Numatoma priimti naują socialinės apsaugos pagrindų įstatymą, tobulinami valstybinio socialinio draudimo, pensijų ir kitas socialinio draudimo socialinės paramos išmokas reguliuojantys teisės aktai. Visa tai rodo, kad Lietuvoje rūpinamasi ekonominių ir socialinių santykių plėtra bei tobulinimu. Šis darbas atitinka Chartijos siekiams, stiprina jos reikalavimų įgyvendinimo prielaidas.IV. ŠEIMŲ (VIENO GYVENANČIO ASMENS) TEISĖ Į SOCIALINĘ PAŠALPĄ IR KOMPENSACIJAS, PAGAL LIETUVOS RESPUBLIKOS “PINIGINĖS SOCIALINĖS PARAMOS MAŽAS PAJAMAS GAUNANČIOMS ŠEIMOMS (VIENIEMS GYVENANTIEMS ASMENIMS) ĮSTATYMĄ”

Ankstesniuose skyriuose buvo aiškinamasi apskritai žmogaus, šeimos teisė į socialinę paramą, remiantis supratimu apie kiekvieno asmens teises, šeimos svarbą, remiantis dideliu tarptautinių organizacijų dėmesiu, rengiant įvairias konferencijas, ruošiant tarptautinius dokumentus šiuo klausimu, atskirai Lietuvoje galiojančiais įstatymais, visų pirma konstitucija ir kitais teisės aktais. Išnagrinėjus tokios teisės į socialinę paramą atsiradimo pagrindus ir sąlygas, kurie yra gana abstraktūs, svarbu pereiti prie konkretaus įstatymo, kuris nustatydamas ribas, apibrėždamas sąvokas, atveria kelią į šios teisės įgyvendinimą konkrečiais atvejais ir konkrečiomis priemonėmis, t.y., teikiant socialinę pašalpą ir kompensacijas.Pirmiausiai, norint pradėti kalbėti apie šios teisės įgyvendinimą, teikiant socialines pašalpas ir kompensacijas, svarbu išsiaiškinti svarbiausias sąvokas ir pagrindinę sąlygą, be kurios egzistavimo, nėra įmanomas tolesnis šeimos (vieno gyvenančio asmens) teisės aiškinimasis.Šiame darbe kalbama apie šeimos (vieno gyvenančio asmens) teisę. Taigi šeima, pagal nagrinėjamą įstatymą yra – sutuoktiniai arba bendrai gyvenantys asmenys (neįregistravę santuokos vyresni kaip 18 metų asmenys), taip pat susituokęs asmuo, su kuriuo teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium yra likę gyventi jų vaikai, arba vienas iš tėvų, jų vaikai ir įvaikiai iki 18 metų. Į šeimos sudėtį taip pat įskaitomi nedirbantys nesusituokę ir su kitu asmeniu bendrai negyvenantys asmenys nuo 18 iki 24 metų: besimokantys dieninėse bendrojo lavinimo mokyklose ir kitų formaliojo švietimo įstaigų dieniniuose skyriuose, taip pat asmenys nuo dieninių bendrojo lavinimo mokyklų baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 d. Į globėjų (rūpintojų) šeimų sudėtį vaikai, kuriems įstatymo tvarka yra nustatyta globa ar rūpyba, neįskaitomi.

Vienas gyvenantis asmuo – vienas gyvenantis vyresnis kaip 18 metų nesusituokęs asmuo, taip pat susituokęs, tačiau teismo sprendimu gyvenantis skyrium ir neturintis vaikų asmuo arba susituokęs turintis vaikų asmuo, su kurio sutuoktiniu teismo sprendimu yra likę gyventi jų vaikai.Mažomis pajamomis yra laikomos pajamos, mažesnės už įstatymo nustatyta tvarka tvirtinamą valstybės remiamų pajamų dydį, padaugintą iš šeimos narių skaičiaus.Pagrindinė sąlyga, kuriai esant šis įstatymas gali būti taikomas, ir gali atsirasti teisė į piniginę socialinę paramą, yra ta, kad šeimos nariai (vienas gyvenantis asmuo) turi nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (t.y., Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o neturinčių gyvenamosios vietos – apie savivaldybę, kurioje gyvena, yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą, ir nuolat Lietuvoje gyvenatys užsieniečiai).Taigi esant šiai sąlygai, dėl įstatymo taikymo, galima kalbėti apie šeimos (vieno gyvenančio asmens) teisę į socialinę pašalpą ir kompensacijas.

IV. 1. SOCIALINĖ PAŠALPA

Jau buvo minėta, jog šis mūsų nagrinėjamas įstatymas atitinka svarbų kriterijų, kuris yra būtinas, norint formuoti efektyvią piniginės paramos sistemą. Taigi pagal šį įstatymą socialinė pašalpa ir kompensacijos yra skiriamos, atsižvelgiant į šeimos pajamas ir turtą. Ši teisė atsiranda tik į vertinus jų nuosavybės teise turimą turtą, kuris negali viršyti valstybėje nustatyto turto vertės normatyvo, ir jei šeimos pajamos yra mažesnės už valstybės nustatytą, valstybės remiamų pajamų dydį, padaugintą iš šeimos narių skaičiaus (nagrinėjamo įstatymo 4 str.).Šeima, prieš kreipdamasi dėl piniginės socialinės paramos skyrimo, pirmiausiai turi deklaruoti turtą, jei savivaldybė pareikalauja. Tai yra nurodyta Lietuvos Respublikos “Gyventojų turto deklaravimo įstatymo” 7 straipsnyje. O šio straipsnio ketvirta dalis sako, kad gyventojai, pageidaujantys gauti piniginę socialinę paramą, ir jų šeimos nariai turi deklaruoti turimą turtą ir gautas pajamas už praėjusius 12 mėnesių iki kreipmosi dėl piniginės socialinės paramos, to mėnesio paskutinę dieną, kuris eina prieš mėnesį, kurį kreipiamasi dėl piniginės socialinės paramos.Taigi šeima, pirmiausiai, turi atitikti ansčiau minėtas sąlygas, tačiau tai nėra vienintelės sąlygos, norint gauti socialinę pašalpą ar kompensaciją. Šeimos nariams taip pat yra taikomi tam tikri nustatymai, kurie yra išdėstyti nagrinėjamame įstatyme. Čia jie bus išvardinti, remiantis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išleistoje knygelėje “Socialinės paramos šeimai naujovės”, rekomenduojama tvarka.Šeimos nariai turi atitikti bent vieną iš žemiau pateiktų sąlygų, norint gauti piniginę socialinę paramą.

IV. 1. a) DIRBANTYS ASMENYS

Būtina, kad šie asmenys per 3 mėnesių laikotarpį būtų dirbę ne mažiau kaip du trečdalius Darbo kodekso 144 – 146 str. nustatytos maksimalio darbo laiko trukmės (šiuose Darbo kodekso straipsniuose sakoma, kad darbo laikas negali būti ilgesnis kaip 40 valandų per savaitę, dienos laiko trukmė negali būti ilgesnė, kaip 8 valandos. Maksimalus darbo laikas, įskaitant viršvalandžius per septynias dienas neturi višyti 48 valandų. Yra numatomos ir išimtys, taip pat nustatomas sutrumpintas darbo laikas asmenims iki 18 metų, dirbantiems naktį ir kt., numatomas ne visas darbo laikas atskiroms asmenų grupėms), ir jiems apskaičiuota darbo užmokesčio ne mažiau už minimalią mėnesinę algą arba minimalų valandinį atlygį proporcingai dirbtam laikui arba atliktam darbui.Taip pat jie turi dirbti ne mažiau kaip kalendorinį mėnesį nuo įsidarbinimo pradžios, ir jiems apskaičiuota darbo užmokesčio ne mažiau už minimalią mėnesinę algą arba minimalų valandinį atlygį proporcingai dirbtam laikui arba atliktam darbui.Minimalus mėnesinis darbo užmokestis Lietuvoje yra nustatomas poįstatyminiais teisės aktais – Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais. Šiuo metu Lietuvoje yra nustatytas 500 Lt (nuo 2004 gegužės 1 d.) minimalus mėnesinis darbo užmokestis. Tą pačią dieną įsigaliojo ir 2,95 Lt minimalusis valandinis atlygis. Šie duomenys buvo skelbti Valstybės Žiniose (2004, Nr. 46-1511).

IV. 1. b) NEDIRBANTYS ASMENYS

Jei šeimos nariai ar narys nedirba, tai tik dėl bent vienos iš įstatyme nustatytos priežasties. Šios priežastys yra:– Mokymasis dieninėse bendrojo lavinimo mokyklose (kitose formaliojo švietimo įstaigose), dieniniuose skyriuose, kol sukaks 24 metai. Į šį laikotarpį įskaitomas ir laikas, nuo šių mokyklų baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo pirmos dienos. Šis punktas yra kartu ir netiesioginė nuoroda į švietimo svarbą. Išsilavinimas, profesinis pasirengimas, apskritai, švietimo sistemos tobulinimas yra svarbus veiksnys, įvekiant skurdo problemą, taigi ir šeimos sugebėjimą savo poreikius patenkinti savarankiškai, ir būtinybės į piniginę socialinę paramą mažėjimą. Lietuvoje pastaraisiais metais yra pastebimi kai kurie teigiami pokyčiai šioje srityje, pavyzdžiui, bendras studentų ir moksleivių skaičius nuo 1995/1996 iki 2002/2003 metų padidėjo beveik 20 procentų. Ypač išaugo studentų, siekiančių aukštojo mokslo, skaičius. Tačiau kyla ir nemažų problemų, dažnai užkertančių kelią jauniems žmonėms save realizuoti darbo rinkoje, net ir pabaigus aukštuosius mokslus. Tai yra nepakankamas profesinio informavimo, orientavimo ir konsultavimo prieinamumas. Profesinis parengimas nepakankamai susietas su darbo rinkos poreikiais. Pastaroji silpnybė yra susijusi su mokymo įstaigų ir darbdavių ryšių silpnumu, nepakankamu darbdavių dalyvavimu, rengiant programas ir napakankamu investavimu į mokyklų infrastuktūrą bei įrangą ir mokymo metodų tobulinimą bei mokytojų mokymą. Kai kurie vaikai iš šeimų, gaunančių mažas pajamas apskritai negali įgyti profesinio išsilavinimo dėl lėšų stygiaus.

– Buvimas įstatymo nustatyto senatvės pensijos amžiaus arba gavimas kitos pensijos (išskyrus III grupės invalidumo pensiją), pensijų išmokas ar šalpos išmokas.Pagal 2004 m. aktualios Lietuvos Respublikos “Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo” redakcijos pirmąjį straipsnį, senatvės pensijas gauti turi teisę tie gyventojai (nuolat Lietuvoje gyvenantys, Lietuvos pilečiai gyvenantys užsienyje, esant tam tikroms sąlygoms), kurie šio įstatymo nustatytą laiką buvo privalomai draudžiami arba patys draudėsi valstybiniu socialiniu draudimu. Pirmoji sąlyga šiai pensijai gauti, yra įstatyme nustatyto pensijinio amžiaus turėjimas. Senatvės pensijos amžius nustatomas 60 metų moterims, 62 metai ir 6 mėnesiai vyrams (18 str.). Čia taip pat yra nustatoma ir invalidumo sąvoka (25 str.). Invalidumu laikomas visiškas arba dalinis darbingumo netekimas, kuris yra pastovus arba išliekantis po ligos pašalpų mokėjimo pabaigos ir kuris riboja asmens galimybes verstis veikla, duodančia pajamų. Invalidumo laipsnis nustatomas trimis grupėmis. Jau buvo minėta, kad piniginę socialinę paramą gali gauti tik I ir II grupės invalidai.Kitos skiriamos pensijos, kurias gaunant atsiranda teisę ir į piniginę socialinę paramą, yra našlių ir našlaičių pensijos. Pensijų įstatyme yra nurodomi konkretūs asmenys, kurie turi teisę į tokią pensiją.Pagal Lietuvos Respublikos “Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymo” 36 straipsnį, teisę į pensijų išmokas įgyja pensijų fondo dalyviai, sulaukę pensijų fondo taisyklėse nurodyto pensinio amžiaus. Jis negali būti daugiau kaip 5 metais mažesnis už pensinį amžių, nustatytą valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai gauti. Taip pat tokią teisę turi ir pensijų fondo dalyvis, Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos pripažintas I arba II grupės invalidu, ir į pensijų išmokas teisę įgyja nuo invalidumo pripažinimo dienos. Šalpos išmokų įvairovę, asmenis, turinčius teisę ją gauti nustato, Lietuvos Respublikos “Valstybinių šalpos išmokų įstatymas”.– Buvimas I, II grupės invalidu.Aišku, kad kiekvieną problemą reikia spręsti, pradedant ne nuo jos jau sukeltų neigiamų pasekmių, bet nuo tos problemos atsiradimo priežasties, ją šalinant. Buvimas invalidu, žmogaus negali eliminuoti iš visuomeninio gyvenimo, darbo rinkos ir pan. Tačiau invalidų įdarbinimas yra gana sudėtingas. Nors I ir II grupės invalidų įdarbinimui darbdaviams yra nustatytos kvotos, tačiau ši problema visvien išlieka, daugiausiai dėl darbdavių nenoro įdarbinti minėtus asmenis ar nebuvimo paskatų tai daryti. Nėra ir efektyviai veikančios tokių asmenų reabilitacijos sistemos.– Buvimas bedarbiu, gavimas bedarbio ar mokymosi pašalpos. Nors pagal, Lietuvos Respublikos “Bedarbių rėmimo įstatymą” Lietuvos Respublikos piliečiai turi teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti kita įstatymų nedraudžiama veikla, tačiau, žnoma, kad Lietuvoje egzistuoja nemaža darbo problema, kuri plačiau buvo aptarta šio darbo skyriuje “Nedarbo problema” .Taigi šiuo įstatymu yra stengiamasi spręsti šią problemą, nustatant piliečių užimtumo teises ir garantijas, papildomai remiant bedarbius ir kt. Šias teisės aktuose nustatytas paslaugas ir paramą bedarbiams bei ieiškantiems darbo asmenims, taip pat darbdaviams, ieškantiems reikiamos kvalifikacijos darbuotojų, teikia Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir jos teritorinės darbo biržos. Kai darbo birža negali pasiūlyti darbo, atitinkančio jų profesinį pasirengimą bei sveikatos būklę, arba kai bedarbiai neturi profesinio pasirengimo, jie gali būti siunčiami mokytis profesijos, atitinkančios vietos darbo rinkos poreikius, arba tobulinti kvalifikacijos. Mokymosi laikotarpiu bedarbiams mokama 1,5 mokėjimo mėnesį galiojančio minimalaus gyvenimo lygio dydžio mokymo stipendija.Pagal Lietuvos Respublikos “Nedarbo socialinio draudimo įstatymą”, nuo 2005 m. sausio 1d. vietoje bedarbio pašalpos yra mokama nedarbo socialinio draudimo išmoka, o jos dydis priklauso nuo bedarbiu tapsio asmens buvusio darbo užmokesčio dydžio. Socialinę išmoką sudaro 135 Lt fiksuota dalis ir 40 proc. Buvusio darbo užmokesčio per paskutiniu trejus metus fiksuota dalis. Pavyzdžiui, jei asmuo gaudavo minimalų 500 litų darbo užmokestį, tai jo nedarbo socialinio draudimo išmoką sudarys 335 Lt. Nustatyta visos išmokos maksimali riba yra 693 Lt. Ši išmoka bus mokama 6 mėnesius, jei bedarbio darbo stažas – mažesnis nei 25 metai, ir bus didinamas mokėjimo mėnesių skaičius, didėjant stažui.– Dalyvavimas viešuosiuose ar Užimtumo fondo remiamuose darbuose, bei pasibaigus minėtiems laikotarpiams.Lietuvos Respublikos “Bedarbių rėmimo įstatymas” sako, kad bedarbiams ir kitiems asmenims, nustatyta tvarka užsiregistravusiems valstybinėje darbo biržoje, organizuojami laikini viešieji darbai, kuriuos, kartu su savivaldybėmis organizuoja valstybinės darbo biržos. Dirbantiesiems viešuosius darbus, yra mokamas darbo užmokestis, ne mažesnį už valstybės nustatytą minimalų valandinį atlygį (pagal šio įstatymo 20 straipsnį).
Užimtumo fondo remiami darbai organizuojami bedarbiams, nurodyta tvarka baigusiems profesinį mokymą, kuriems darbo birža negali pasiūlyti nuolatinio darbo. Užimtumo fondo remiamus darbus valstybinė darbo birža organizuoja ne daugiau kaip 6 mėnesiams, sudarydama sutartis su darbdaviais dėl bedarbių, pirmiausia pradedančių darbo veiklą, įdarbinimo, sudarydama jiems galimybę įgyti pirminių darbo įgūdžių bei padėdama įsitvirtinti nuolatiniam darbui (šių darbų trukmė gali būti pratęsta). Darbdaviams, kai jie su darbo biržos siuntimu į Užimtumo fondo remiamus darbus įdarbina bedarbius, kas mėnesį iš Užimtumo fondo padengiamos minimalios mėnesinės algos ir nuo šios sumos apskaičiuotų socialinio draudimo įmokų dydžio išlaidos (20 (1) str.).– Įsiregistravimas darbo biržoje, ne mažiau kaip 6 mėnesių.– Įsiregistravimas darbo biržoje ir gavimas bedarbio pašalpos, kai iki senatvės pensijos amžiaus yra likę ne daugiau kaip 2 metai.– Slaugymas šeimos nario; vaiko, kurį įstatymo nustatyta tvarka globoja šeima; artimąjį savo ar sutuoktinio giminaitį, kuriems nuolatinės slaugos būtinumas nustatytas teisės aktų tvarka;– Gydymasis ne trumpiau kaip vieną mėnesį sveikatos priežiūros įstaigoje;– Moters nėštumas ( iki gimdymo likus ne daugiau kaip 70 kalendorinių dienų);

IV. 1. c) VAIKO AUGINIMAS NAMUOSE

Tam tikros sąlygos yra nustatomos motinai arba tėvui (globėjui, rūpintojui), kurie namuose augina vaikus, tai yra:– vaiką iki 3 metų, kuris nelanko ikimokyklinės ugdymo įstaigos;– arba vaiką iki 8 metų, kuris nelanko ikimokyklinės ugdymo įstaigos arba mokyklos, kai šeima turi 3 ir daugiau vaikų iki 14 metų, ir kai vaikai tinkamai prižiūrimi;– arba vaiką iki 8 metų, kuris yra ikimokyklinio amžiaus, bet nelanko ikimokyklinės ugdymo įstaigos pagal gydytojų rekomendaciją arba dėl to, kad gyvenamojoje vietoje nėra tokios įstaigos ar vietų joje.Kalbant apie vaikų nelankymą ikimokyklinių ugdymo įstaigų dėl to, kad jų nėra gyvenamojoje vietoje ar nėra vietų joje, būtina pasakyti, kad tai yra nemaža problema, ypač kaimo vietovėse. 1999 – 2000 metais iš dalies dėl sumažėjusio gimstamumo, iš dalies dėl tuo metu vykdomos politicos maždaug dvigubai sumažėjo ikimokyklinio mokymo įstaigų skaičius ir atitinkamai jas lankančių vaikų skaičius. Kaime jų sumažėjo labiau ar net visai išnyko dėl sumažėjusio jų poreikio, tėvams netekus darbo. Kadangi ugdymo išlaidos ikimokyklinėse įstaigose yra dotuojamos valstybės, galima teigti, kad jas lankančių vaikų šeimos gauna didesnę materialinę paramą nei nelankančių.

IV. 1. d) ASMENYS NUO 16 – 18 METŲ AMŽIAUS

Vaikams nuo 16 iki 18 metų amžiaus taip pat yra taikomos tam tikros sąlygos, pagal kurias jie: – dirba, bet netaikant jiems darbo trukmės ir užmokesčio dydžio reikalavimų; – mokinasi formaliojo švietimo įstaigose, įskaitant laikotarpį iki tų pačių metų rugsėjo pirmosios, kai jie pabaigė mokslą šiose įstaigose; – yra invalidai; – įsiregistravę darbo biržoje; – nėščios moterys. Šis išskirtas amžius normaliai ir daugeliu atvejų yra lavinimosi, profesijos pasirinkimo, mokymosi amžius. Tačiau išvardinti atvejai rodo, kad ne visi šio amžiaus asmenys lanko švietimo įstaigas, o tai padidina socialinės atskirties riziką, kadangi išsilavinimas ir profesijos įgyjimas yra būtini, asmeniui norint pasiruošti darbo rinkai ir tokiu užimtumo būdu, patenkinti savo ir savo šeimos bent pirminius poreikius.Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis 2001 metų balandžio mėnesį nesimokė 1,1 proc. Vaikų nuo 7 iki 16 metų. Dažniausiai mokyklos nelanko 13 – 16 metų paaugliai.

IV. 1. e) NETRADICINĖS ŠEIMOS

“20 a. paskutinįjį dešimtmetį pradėjo reikštis iki tol Lietuvai nebūdingas reiškinys. Pradėjo sparčiai daugėti ne santuokoje gimusių vaikų dalis. Turimi beveik šimto metų trukmės duomenys apie nesantuokoje gimusių vaikų dalies dinamiką, rodo, kad Lietuvai iki 20 a. dešimtojo dešimtmečio buvo būdinga gan konservatyvi, katalikiškas normas išsaugojusi prokreacinė elgsena ir nesantuokinių vaikų visą laiką buvo nedaug. <…>Tai, kad dauguma (70 proc.) šių vaikų užragistruojama pagal motinos pareiškimą, rodo, kad dažniausiai nesantuokinius vaikus gimdo vienišos motions. Tai lemia plitimą nepilnų šeimų, kurios paprastai yra socialiai silpnos ir joms dažniausiai reikalingaparama iš šalies.<…>Gausėjimas nesantuokinių vaikų, kurie registruojami pagal abiejų tėvų pareiškimą, rodo, kad daugėja ir santuokos neregistravusių porų.” (7)Daugėja ir ištuokos atvejų. Dauguma tokių išsiskyrusių šeimų augina vaikus, taigi, vis didėja ir vaikų skaičius, likusių be vieno iš tėvų.Tokios, vadinamos, netradicinės šeimos dažnai yra labai reikalingos socialinės paramos. Nagrinėjamajame įstatyme jos yra taip pat išskirtos, ir norėdamos gauti piniginę socialinę pašalpą turi atitikti žemiau išvardintus reikalavimus.

Nutraukusių santuoką arba gyvenančių skyrium sutouktinių, auginančių iki 18 metų vaikus, šeimoms pašalpa skiriama, jeigu tėvai yra sudarę teismo patvirtintą vaiko išlaikymo sutartį arba jei vaiko išlaikymą yra priteisęs teismas.Nesusituokusių asmenų, kurie vieni augina vaikus iki 18 metų, šeimoms socialinė pašalpa skiriama:– jeigu jų vaikui yra pripažinta ar nustatyta tėvystė ir teismas yra priteisęs vaiko išlaikymą;– jeigu nėra galimybės nustatyti vaiko tėvo (motions) tapatybės arba teismas negali vaikui priteisti vaiko išlaikymo;– tėvystės nustatymo ir (ar) išlaikymo priteisimo bylos nagrinėjimo teisme laikotarpiu.Nutraukusioms santuoką šeimoms nesikreipiant dėl teismo patvirtintos vaiko išlaikymo sutarties sudarymo arba dėl vaiko išlaikymo priteisimo, taip pat nesusituokusiems asmenims nesikreipiant dėl tėvystės pripažinimo arba nustatymo bei išlaikymo vaikui priteisimo, socialinė pašalpa skiriama tik vaikui.

IV. 2. KOMPENSACIJOS

Teisę gauti kompensacijas turi šeima, pirmiausiai atitinkanti visas jau išvardintas sąlygas, kurios buvo priskirtos šeimoms, norinčioms gauti socialinę pašalpą. Vienintelis skirtumas yra tas, kad norintiems gauti kompensacijas, nėra reikalavimo, kad jų pajamos per mėnesį būtų mažesnės už valstybės remiamas pajamas šeimai.Taigi šeima, atitinkanti aukščiau minėtas sąlygas, gali gauti kompensacijas, taip pat jei:– išlaidos už būsto naudingojo ploto, bet ne didesnio už normatyvą, šildymą, atsižvelgiant į energijos ar kuro sąnaudas, bet ne didesnes už normatyvą, viršija 25 procentus skirtumo tarp šeimos gaunamų pajamų ir 90 procentų valstybės remiamų pajamų šeimai dydžio;– išlaidos už faktinį vandens bei nuotėkų kiekį, bet ne didesnį už normatyvą, viršija 2 procentus šeimos pajamų;– išlaidos už faktinį karšto vandens bei nuotėkų kiekį, bet ne didesnį už normatyvą, kai karštam vandeniui paruošti yra naudojam centralizuotai teikiama šiluma, arba išlaidos už normatyviniam karšto vandens kiekiui paruošti suvartotą kitą energiją ar kurą viršija 5 procentus šeimos pajamų.

IŠVADOS IR PASIŪLYMAI

Taigi apžvelgus visą naudotą literatūrą, atsakius į šiame darbe keliamus klausimus ir tikslus, susijusius su šeimų (vieno gyvenančio asmens) teise į piniginę socialinę paramą, išsiaiškinus svarbiausias sąvokas, galime daryti tokias išvadas:1. Socialinės pašalpos ir kompensacijų teikimas šeimoms, gaunančioms mažas pajamas yra viena iš socialinės paramos vykdomų funkcijų, o socialinė parama kartu su socialiniu draudimu yra socialinės apsaugos dalis. Taigi būdamos sistema, šios sritys yra viena su kita susijusios ir viena kitą papildo.2. Socialinė parama yra teikiama, vadovaujantis tam tikrais principais. Ji yra valstybinė ir nevalstybinė. Valstybinė socialinė parama dažniausiai yra teikiama socialinėmis pašalpomis ir piniginėmis išmokomis, kompensacijomis.3. Socialinės paramos poreikį įtakoja krašto demografiniai ir ekonominiai veiksniai. Nedarbas yra tiesioginė priežastis, dėl kurios egzistavimo, atsiranda paramos šeimoms, gaunantiems mažas pajamas, poreikis.4. Savo prioritetą šeimai, kaip visuomenės ir valstybės pagrindui, valstybė patvirtina rengdama šioje srityje teisinę bazę. Viena iš šios teisinės bazės grandžių yra ir LR “Piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymas.”Jau buvo minėta, jog šis įstatymas yra socialinės paramos dalis, todėl pagrindinis pasiūlymas ir svarbus uždavinys (kurį įvykdo minimas įstatymas), valstybei siekiant sukurti efektyvią ir skaidrią piniginės paramos sistemą, kurios tikslas – skurdo prevencija, yra naikinti pašalpų įvairovę ir pereiti prie vienintelio formalaus kriterijaus – į paramą pretenduojančio asmens pajamų ir turto.Taip pat, norint spręsti skurdo problemą, kuri ir yra pagrindinė priežastis dėl socialinės paramos poreikio atsiradimo, reikia pradėti ne nuo pašalpų didinimo, kartu kuriant ir prielaidas šeimų orientacijai į išlaikytinių statusą, o nuo sąlygų sudarymo šeimoms pačioms spręsti problemas, skatinant tokių šeimų ekonominį aktyvumą, jų savarankiškumą.

LITERATŪRA

1. Europos socialinė chartija //Valstybės žinios. 2001, Nr. 49 – 1704.2. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Valstybs Žinios. 1992, Nr. 33-1014.3. Lietuvos Respublikos “Piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymas” // Valstybės Žinios. 2003, Nr. 73-3352.4. Lietuvos Respublikos “Socialinių paslaugų įstatymas” // Valstybės Žinios. , 1996, Nr. 104-2367.5. Lietuvos respublikos Darbo kodeksas //Valstybės Žinios. 2002, Nr. 64 –2569; Nr. 71.6. Lietuvos Vyriausybės nutarimas “Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo” //Valstybės Žinios. 2004, Nr. 46 – 1511.7. Lietuvos Respublikos “Gyventojų turto deklaravimo įstatymas” // Valstybės Žinos. 1996, Nr. 50 – 1197; 2003, Nr. 123 – 5583.8. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas “Dėl socialinės paramos koncepcijos” // Valstybės žinios. 1994, Nr. 36-653. 9. Lietuvos Respublikos “Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymas” //http://www3.lrs.lt10. Lietuvos Respublikos “Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymas” //Valstybės Žinios. 1999, Nr. 55 – 1765.11. Lietuvos Respublikos “Bedarbių rėmimo įstatymas” // Valstybės Žinios., 1991, Nr. 2-25; 1998, Nr. 8-165; 2004, Nr. 188-6998.

12. Lietuvos Respublikos “Nedarbo socialinio draudimo įstatymas” //Valstybės Žinios. 2004, Nr. 4-26.13. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos “Socialinės paramos šeimainaujovės”.14. L. Rupšienė, “Šeimotyros įvadas”. Klaipėdos universiteto leidykla, Klaipėda, 2001.15. V. Pruskus, ”Sociologija”, Vilniaus teisės ir verslo kolegija, Vilnius, 2004.16. V. Stankūnienė, V. Eidukienė, B. Gruževskis, R. Jančaitytė, A. Mikalauskaitė, J. Paluckienė „Paramos šeimai politika: samprata ir patyrimas“, Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas, 2001.