Sociologijos paskaitų konspektas

Sociologijos paskaitų konspektai

Įvadinės pastabos

Bendriausia prasme galima pateikti tokį sociologijos apibrėžimą: taimokslas, tiriantis visuomenę. Tačiau iki pat šio laiko, nuo sociologijosatsiradimo ir susiformavimo pradžios, nei vienas sociologas nesugebėjopateikti konkretesnio disciplinos apibrėžimo, kuris būtų priimtinasdaugumai. Kaip ir daugelio kitų visuomeninių mokslų (pvz. antropologijos,ekonomikos ar istorijos), sociologijos turinys daugeliu atveju yra ganaprieštaringo pobūdžio. Pagrindiniai nesutarimai kyla dėl jos prigimties,nes sociologija nagrinėja tiek istorijos eigoje vykusius procesus, tiek tamtikrą ekonominę elgseną, tiek papročius bei kalbą (antropologijos tyrimoobjektus) ir vadovaujasi filosofiniais samprotavimais bei idėjomis. Kai kas sociologijos nevientisumą laiko jos silpniausia vieta. Dažnaine sociologai lieka labai sumišę, išgirdę tai, kad egzistuoja daugskirtingų sociologijos koncepcijų, kurios vieną ir tą patį socialinįreiškinį interpretuoja skirtingai. Kritikai tai laiko sociologijosnebrandumo požymiu. Tačiau sociologijos nevientisumas nėra jos trūkumas,bet greičiau atspindi šios mokslinės disciplinos ir jos tiriamųjų objektųspecifiką. Pati sociologija pradėjo formuotis XIX amžiuje, kada tikslieji mokslaijau buvo pasiekę gana pastebimą progresą. Jai taip pat buvo keliami tokiepatys reikalavimai kaip ir gamtos mokslams. Net šios disciplinospradininkas, Auguste Comte (1799-1847), naują visuomenės mokslą vadinosocialine fizika. Jos tikslas buvo sukurti universalius visuomenėsvystymosi ir funkcionavimo dėsnius, kurių pagalba būtų galima paaiškintivykstančius visuomenėje procesus bei padėti išspręsti įvairias socialinesproblemas. Pradinis tikslas – sukurti sociologiją remiantis gamtamoksliniųdisciplinų modeliu- patyrė didelę nesėkmę, kuri pasireiškė didelesociologijos krize 80-tais XX amžiaus metais. Sukurtos teorijos, kuriosbandė viena kitą pakeisti kaip geresnė, kurios aiškino tuos reiškinius,kurių negalėjo paaiškinti pirmesnės, pasirodė esančios teisingomis ir buvoprieita išvados, kad nėra pačios teisingiausios teorijos, nes nėra vieningųir nepaneigiamų visuomenės vystymosi dėsnių. Kadangi sociologija tiria individus ir jų kuriamą socialinį pasaulį,reikia atkreipti dėmesį į tai, kad žmonės ir gamtos objektai nėra tapatūs.Individai, skirtingai nei gamtos objektai, visuomet gali nelauktai pakeistisavo elgesį, ko negali padaryti antrieji. Individų elgsena yra nulemta tiekišorinių veiksnių (tam tikros socialinės aplinkos), kurie užduoda tamtikrus elgesio orientyrus ir kurių įtaka yra labai didelė, tiek vidinių(individuali sprendimo priėmimo laisvė pasielgti vienaip ar kitaip). Sociologija, kaip pastanga pažinti socialinį pasaulį, negali eititokiu pat pažinimo keliu kaip gamtos mokslai. Nors ji ir turi savospecifinius pažinimo kelius bei būdus, sociologai dažnai remiasi irgamtamoksliniais metodais. Ji užsiima objektyvių faktų stebėjimu, remiantisempiriniais tyrimais, bei jų apibendrinimo ir sisteminimo dėka formuluojateorinius apibendrinimus apie socialinį pasaulį.

Sociologijos atsiradimo kontekstas Visą sociologijos vystymąsi ir aktualias problemas būtina nagrinėtivykstančių pasaulinių pokyčių kontekste. Dabartinio pasaulio atsiradimassiejamas su XVIII-XIX amžiais vykusiais istoriniais įvykiais, kuriųpasėkoje atsirado ir pradėjo formuotis sociologija. Būtent tuo metu VakarųEuropoje atsirado naujos socialinės organizacijos formos. Šių pokyčiųištakos glūdi dviejose ‘didžiosiose revoliucijose’. Pirmoji – 1789 m. politinė Prancūzijos revoliucija, kuri tapopagrindiniu politinio persitvarkymo simboliu dabartiniame pasaulyje. Taibuvo pirmas tokio pobūdžio vidinis politinis persitvarkymas, kadarevoliucijos tikslas buvo politinių ir humaniškų idealų įgyvendinimas, o nekokio konkretaus asmens (monarcho) nuvertimas. Šios revoliucijos pasėkojepirmą kartą istorijoje socialinio judėjimo įtakoje buvo visiškai sugriautavisuomeninė santvarka. Šios revoliucijos idėjos – laisvė ir lygybė – nebuvoįgyvendintos, tačiau davė didelį postūmį tolimesnėms politinėms permainoms,kurios ligi šiol vyksta pasaulyje. Kaip tik nuo to laiko beveik visųvalstybių teisinės sistemos principu pradėtos pripažinti demokratinėsteisės. Antroji – industrinė (pramoninė) revoliucija, XVIIIa. prasidėjusiAnglijoje, XIXa. paplitusi visoje Vakarų Europoje bei Šiaurės Amerikoje irvėliau – visame pasaulyje. Pramoninė revoliucija dažnai suprantama kaip tamtikrų techninių pasiekimų visuma. Tačiau techniniai išradimai sudarė tiknedidelę daug platesnių socialinių ekonominių pokyčių dalį. Tuo metuprasidėjo labai sparti darbo jėgos migracija iš kaimo vietovių į miestą, įaugančius pramoninius gamybos centrus. Tam įtakos turėjo ir žemės ūkioproduktų gavybos mechanizavimas, kurio pasėkoje vis mažiau darbo jėgosreikėjo šiam darbui. Techninių inovacijų taikymas darbo ir gamybosprocesuose ir tokios gamybos plėtra yra vadinama industrializacija. Pramoninė revoliucija sudarė geras sąlygas prasidėti urbanizacijosprocesui. Yra paskaičiuota, kad iki XIXa. net ir labiausiai urbanizuotuosevisuomenėse miestuose gyveno ne daugiau 10% visos populiacijos. Dabartiniumetu visos išsivysčiusios industrinės šalys yra labai urbanizuotos.Miestuose gyvena daugiau nei 50% viso pasaulio gyventojų, 2025 metamsmanoma, kad jų dalis bus apie 63%. Spartus urbanizacijos procesas vyksta irTrečiojo pasaulio šalyse, kur linkę augti vienas ar du pagrindiniai šaliesmiestai, kai V.Europoje ir Š.Amerikoje – miestai auga maždaug tolygiai. Be vykstančios pasaulyje industrializacijos ir urbanizacijos, reikiapaminėti ir vykstantį gimstamumo didėjimą. Remiantis kai kurių mokslininkųtyrimais, teigiama, kad 1-ais mūsų eros metais žemėje gyveno beveik 300mln. žmonių. Šis skaičius, nors ir pakankamai lėtai, XVIIIa. padvigubėjo.Nuo tada prasideda demografinis sprogimas – kasmet sparčiai auga pasauliogyventojų skaičius. 2000 metams skaičiuojam, kad bus apie 8mlr.gyventojų. Šio proceso priežastys gan lengvai atsekamos pramoninėjerevoliucijoje. Ilgą laiką žmonijos istorijoje buvo išlaikoma pusiausvyratarp gimstamumo ir mirštamumo. Vidutinis gyvenimo amžius prieš 200 metųbuvo apie 35 m. Taip pat buvo stebimas didelis vaikų mirtingumas, ir mažiaunei pusė jų sulaukdavo pilnametystės. Pramoninės revoliucijos pasėkojeištobulėjo medicina, pagerėjo sanitarinės ir higieninės gyventojų gyvenimosąlygos, todėl bendras gyvenimo ilgumas beveik padvigubėjo, o vaikųmirtingumas žymiai nukrito.

Sociologija kaip mokslas Sociologija atsirado kaip pastanga suprasti aukščiau minėtų socialiniųprocesų priežastis ir galimas pasekmes. Patį disciplinos atsiradimą galimatiesiogiai susieti su XVIIIa. socialinės filosofijos idėjomis, kaipŠvietimo filosofija, anglų liberalizmo doktrinos (Thomas Hobse, John Lock),socialiniai utopistai, enciklopedistai ir pan. Reikia paminėti, kad vyravęs ideologinis ir intelektualinis klimatastaip pat padėjo užgimti ir dviem aukščiau minėtoms revoliucijoms. Kaip jau buvo minėta anksčiau, sociologiją galima apibrėžti kaipmokslą apie visuomenę. Tačiau nėra aiškus visuomenės empirinis referentas.Visuomenė yra labai plati kategorija, įtraukianti ne tik išsivysčiusiaspramonines šalis, bet ir tokias dideles agrarines imperijas kaip senovėsKinija ar Romos imperija. Ši kategorija gali įvardinti ir mažas gentinesgrupes. Kadangi ‘visuomenė’ yra tik kalbinis teorinis konstruktas, ją galimaapibrėžti kaip institucionalizuotų suvokimo, mąstymo ir veiklos formų,paplitusių ir nuolat reprodukuojamų erdvėje ir laike, visuma arba sistema. Institucionalizuotos elgesio formos yra pastovūs, sunkiai kintantysindividualios veiklos būdai, bendrai priimti ir naudojami, kuriaisindividai sąmoningai ar ne kuria savo pačių bei aplinkinį pasaulį. Darkitaip institucionalizuotas elgesio formas galima pavadinti socialiniaisinstitutais. Institutą (instituciją) lengviausiai yra suprasti kaip tamtikras nerašytas, bet tvirtai įsigyvenusias elgesio taisykles, šablonus,modelius. Kaip pavyzdį galima pateikti kalbą. Kalba yra viso socialiniogyvenimo pagrindas, visi ja naudojasi, kalbėdami vadovaujasi tam tikromisgramatinėmis, sintaksinėmis, lingvistinėmis taisyklėmis, kurių dėka galimesuvokti vienas kito išreikštus sakinius, žodžius bei už jų slypinčiasreikšmes. Dar vienas institucionalizuotos elgesio formos pavyzdys yrašeimos institucija. Šeima – tam tikras gyvensenos būdas, kai du individai(dažniausiai vyras ir moteris) gyvena kartu, augina vaikus, bendrai vedašeimos ūkį ir pan. Maždaug taip apibrėžus instituciją, galima teigti, kad sociologija yramokslas tiriantis socialinius institutus, socialinę bei kultūrinę individųsąveiką ir patirtį , varijuojančią nuo tarpasmeninio individų kontaktokasdieniniame gyvenime ligi pasaulinio masto procesų. Iš esmės jilabiausiai domisi pastarųjų 200-300 metų socialiniais procesais irreiškiniais. (Šis apibrėžimas nėra pilnas ar išsamus, bet nurodo pačiasbendriausias šios mokslinės disciplinos tyrinėjimo lauko charakteristikas). Bendriausiai galima sakyti, kad sociologija nagrinėja mūsų, kaipsocialinių būtybių elgseną bei mąstyseną. Jos tyrinėjimų laukas labaiplatus. Sociologai analizuoja daug dalykų – pradedant atsitiktiniais žmoniųsusidūrimais gatvėje, baigiant globaliniais socialiniais procesais.

Sociologinių klausimų tipai Faktiniai klausimai. Sociologai domisi, pvz., kokia yra nelegalimigracija, kiek yra homoseksualių šeimų, kaip dažnai yra mušami vaikaišeimose, kokios amžiaus grupės vartoja tam tikrų rūšių cigaretes ir pan.Atlikdami sisteminius sociologinius tyrimus, sociologai gali surinkti gandaug empirinės informacijos, kuri nepasiekiama jokiais kitais būdais irnepublikuojama jokiuose statistiniuose leidiniuose. Lyginamieji klausimai. Palyginimo principą galime laikyti vienusvarbiausiu sociologinio mąstymo bruožu. Lyginamoji analizė dažniausiaiįtraukia erdvės ir laiko dimensijas. Besidomint vystymosi klausimais, yraatliekami vienos institucijos ar visos visuomenės komparatyvistiniaityrimai istorijos eigoje (gretimai analizuojamo, pvz., XIX a. pradžios irXXa. pabaigos visuomeninės struktūros). Kiekvieno socialinio reiškiniospecifikos nustatymui lyginami panašūs socialiniai institutai, tik paimtiiš skirtingų socialinių ir kultūrinių kontekstų. Teoriniai klausimai. Sociologija nesusideda vien tik iš empiriniųfaktų rinkimo. Dažniausiai stengiamasi sužinoti, kodėl vyksta tam tikridalykai. Tik taikant teoriją ir teorinį mąstymą, galima korektiškaiinterpretuoti empirinius faktus. Empiriniai klausimai, kurie atskleidžiarealiai egzistuojančius ar egzistavusius faktus, ir teoriniai visada einavienas greta kito ir jų negalima nagrinėti atskirai. Patikimas teorijasgalima suformuluoti tik tuo atveju, jeigu jas galime patikrinti empiriniaistyrimais, kurie remiasi faktų rinkimu. Teorija suteikia prasmę faktams, nes faktai sociologijoje niekada‘nekalba patys už save’, jie visada ‘kalba tik tam tikros teorijos arloginės mąstysenos sistemos rėmuose.

Sociologija ir mokslo statusas Mokslas apjungia tyrimo metodų sistemą, teorinį mąstymą bei loginįargumentų pagrindimą, tam kad suformuluotų žinių apie tyrimo objektąvisumą. Moksliniame darbe labai svarbu yra kritinis mąstymas, naujos idėjosir jų mokslinis pagrindimas remiantis hipotezių kėlimu ir jų tikrinimu. Naujos idėjos ir koncepcijos moksliniuose tyrimuose tam tikru laipsniuyra eksperimentinės – jas nuolatos galima naujai tikrinti ar net visiškaipaneigti remiantis naujais akivaizdesniais argumentais. Kada iškylaklausimas dėl sociologijos mokslo statuso, paprastai galvoje turimi dudalykai: – ar ši disciplina sukurta pagal gamtos mokslų modelį, nes mokslasasocijuojamas kaip tik su pastaraisiais? – ar gali sociologija pasiekti tokį pat tikslumo laipsnį, koks yrapasiektas gamtos moksluose tiriant fizinį pasaulį? Šie klausimai yra gan problematiški, bet istorijos eigoje daugelissociologų į juos atsakydavo teigiamai. Jie pritardavo teiginiui, kadsociologija gali ir privalo būti panaši į gamtos mokslus tiek pagal savometodiką, tiek pagal veiksmingumą. Ši teorinė nuostata sociologiją, kaippraktinį mokslą, atskyrė nuo socialinės filosofijos ir buvo pavadintapozityvizmu. Tačiau XXa. antroje pusėje tokios pozicijos jau buvo laikomosnaiviomis. Aišku, sociologija, kaip ir kiti socialiniai mokslai, yra mokslinėdisciplina, kuri turi savo tyrimo metodų ir duomenų analizės sistemą beisavo teorijas grindžia akivaizdžiais ir logiškais argumentais. Tirti žmones nėra tas pats kaip stebėti fizinio pasaulio reiškinius, osociologiniai duomenų interpretacijos bei pagrindimo rėmai negali būtiprilyginti gamtamoksliniams. Skirtingai nuo gamtos objektų, žmonės suvokiasave ir sugeba tikslingai veikti. Sociologija negali paaiškinti socialiniogyvenimo tol, kol ji neapčiuopia tos prasmės, kurią savo veiklai suteikiažmonės. Sociologai savo tyrimuose bei teoriniuose ieškojimuose siekia būtisavarankiškais ir bešališkais. Jiems reikia vengti išankstinio nusistatymobet kokių naujų idėjų ar atskleistų faktų atžvilgiu. Jiems reikalingasplatus mąstymas. Vienas iš svarbių sociologinės mąstysenos kriterijų yra objektyvumas.Objektyvumo kriterijai visai sociologijai yra bendrai paremta tam tikrųstebėjimo ir tyrimo metodų visuma. Dažniausiai jie nustatomi pačiųsociologų kritinėse diskusijose.

Praktinis sociologijos pritaikymas 1.Padeda aiškiau ir adekvačiau suvokti visuomenėje vykstančiusreiškinius bei socialinę situaciją. 2. Padeda suvokti kultūrinius skirtumus visuomenėje, juos įvertinti irišvengti nereikalingos įtampos bei konfliktų. 3. Atskleidžia valdžios, socialinės politikos veiksmų rezultatus. 4. Padeda geriau suvokti savo priklausomybę tam tikrai grupei, savoveiklos socialines sąlygas bei aplinką, jos galimas pasekmes ir pan.(Bendrai kalbant – kai kas mano, kad ji yra naudinga savišvietai).

Visuomenė ir kultūra

Kultūra yra pagrindinis žmonių bruožas, kuris skiria juos nuo gyvūnųpasaulio. Ji yra plati kategorija, kuri apima ne tik kažką tai suvokiamokaip aukštesnio ir nesuprantamo paprastiems žmonėms, bet ir tokiuspaprasčiausius dalykus kaip apsirengimo manieros, vedybiniai papročiai,šeimyninio gyvenimo modeliai, religinės ceremonijos ar laisvalaikiopraleidimo formos. Taip pat kultūra apima ir visus artefaktus (žmogausrankų sukurtus daiktus) – lankus, plūgus, mašinas, fabrikus, knygas,kompiuterius ir pan. Pats abstrakčiausias kultūros apibrėžimas: kultūra taiistoriškai susiformavęs žmonių gyvensenos būdas, kuris yra įkūnytasmaterialinės ir dvasinės veiklos produktuose, socialinių normų sistemoje,žmogaus santykyje su kitais žmonėmis, su pačiu savimi ir su gamta. Kultūros ir visuomenės sąvokos yra neatskiriamos viena nuo kitos.Negalima kalbėti apie visuomenę neturint galvoje kultūros ir atvirkščiai;ten, kur yra visuomenė, kad ir kokio išsivystymo lygio ji būtų, ten yra irkultūra. Kiekviena visuomenė turi savitą kultūrą ir tai leidžia ją atskirtinuo kitų visuomenių. Tai reiškia, kiek yra visuomenių, tiek yra ir kultūrų. Kultūrinė įvairovė buvo pastebėta ir normaliai įvertinta tik sueuropiečių kelionėmis XVIII-XIX amžiais. Susidūrimai su skirtingomisvisuomenėmis atskleidė kultūrinius skirtumus ir taip leido labiau pažintitiek savo kultūrą, tiek ir žmonių, kaip biologinių būtybių, prigimtį beibendrumą.

Žmogaus prigimties problema

1859 metais Anglijoje biologas Charles Drawin išleido knygą Apie rūšiųkilmę, kur pateikė labai iššaukiančią to meto vyravusiai nuomonei teorijąapie žmogaus vystymosi ypatybes ir jo sąsają su gyvūnų pasauliu. Remdamasisdidele biologinių ekspedicijų metu surinkta medžiaga, jis atrado gan aiškųtęstinumą (vystymosi seką) tarp gyvūnų ir žmonių. Jo manymu, žmogiškoscharakteristikos atsirado biologinio proceso eigoje, kuris prasidėjo prieš3 milijardų metų. Visa teorija buvo pavadinta evoliucinio vystymosi teorija. Ji teigė,kad žmogiškų būtybių vystymasis yra atsitiktinis procesas, kuris neturijokio tikslo. Tai buvo prieštaraujantis teiginys anksčiau dominavusiomsreliginėms pasaulio ir žmogaus aiškinimo teorijoms. Evoliucija yra natūralios atrankos rezultatas. Ji aiškinama labaipaprastai. Organinėms būtybėms reikia tam tikrų resursų išgyvenimui(maisto, šilumos ir pan.). Tų resursų yra labai nedaug, o biologinisorganizmų dauginimasis vyksta labai sparčiai; tai reiškia, kad ne visi galigauti gyvybiškai svarbių resursų. Labiausiai prisitaikantys prie gyvenimosąlygų organizmai išgyvena, o kiti yra pasmerkti išnykimui. Kovoje dėlišgyvenimo protingesni, greitesni gyvūnai turi daugiau pranašumų kitųatžvilgiu ir todėl ilgiau išgyvena bei perduoda panašias savybes savopalikuonims. Natūralioje atrankoje veikia mutacijos mechanizmas – atsitiktinisgenetinis pokytis, kuris keičia individų biologines charakteristikas.Dažnai mutacijos yra skausmingos ir bevertės, tačiau pasitaiko ir tokių,kurios mutantui suteikia daugiau pranašumo kitų tos pačios rūšies individųatžvilgiu ir taip mutantai išgyvena kitų sąskaita. Ši Darwino teorija leidžia suvokti skirtingų rūšių atsiradimą bei jųsąsajas su kitomis rūšimis. Pateikdamas bendrą evoliucijos istoriją, kuriprasideda gyvybės vandenyne atsiradimu ir baigiasi žmogaus triumfu,Darwinas parodo žmonių artumą primatams – beždžionėms, iš kurių prieš 50tūkst.metų susiformavo identiškas žmogaus tipas. Biologinė evoliucija irkultūros poveikis buvo abipusis žmogaus vystymuisi. Kultūriniai artefaktai,kaip įrankių naudojimas, komunikacijos galimybių vystymas, socialiniųbendruomenių formavimas, leido žmonėms lengviau ir geriau prisitaikyti prieaplinkos ir suteikė jiems geresnes išgyvenimo galimybes kitų rūšiųatžvilgiu. Istorijos eigoje vis spartėja kultūrinė raida ir žmogus vislabiau kontroliuoja aplinką bei pradeda pats ją formuoti savo tikslams. Tokia evoliucijos teorija padeda suprasti žmogiškos prigimtiesbendrumą ir kultūrinės įvairovės atsiradimo galimybes.

Sociobiologų teiginiai

1975 metais E.Wilson preiškė, kad žmonės yra daug daugiau panašūs įgyvūnus, nei buvo manoma anksčiau. Panaši elgsena atsekama tiek pas vienus,tiek pas kitus ir tai galima paaiškinti genetine struktūra, kurioje yraužkoduojami tam tikri elgsenos būdai. Sociobiologai teigė, kad, pvz.,vedybiniai ritualai prieš sueitį pastebimi tiek pas gyvūnus, tiek pasžmones; taip pat pastebima ir tai, kad moteriškos lyties individai yrasilpnesni nei vyriškos. Jų nuomone, didelę dalį socialinės veiklos galima paaiškintigenetiniais faktoriais, o pačią sociologiją galima būtų įtraukti įbiologijos mokslą. Tačiau buvo pateikta labai mažai įrodymų apie genetinįpaveldimumą, kuris kontroliuotų socialinę individų veiklą. Kad ir kokiebebūtų genai veiksmingi, jų nepakanka socialinės ir kultūrinės veiklosįvairovei paaiškinti. Įvairi elgsena yra greičiau kultūriškai išmokstama irperduodama iš kartos į kartą per išmokimą, o ne per genus.

Kultūros sudėtinės dalys

Materialinė kultūra. Ją sudaro kultūriniai artefaktai, visa tai, kasbuvo pagaminta žmogaus rankomis. Materialinės kultūros vystymasis yraįtakotas kultūrinių idėjų, kurios įkūnijamos materialiame daikte. Tačiaumateriali kultūra taip pat veikia ir idėjų vystymąsi, duoda paskatą naujųidėjų atsiradimui. Kultūrinio objekto ypatybė yra ta, kad kartą sukurtasjis tampa nepriklausomas nuo kūrėjo ir tampa neatsiejama visos kultūrosdalimi. Nematerialią kultūrą sudaro simboliai, kalba, įsitikinimai, vertybės,normos, sankcijos. Kalba yra tam tikra simbolių (žodžių) ir taisyklių, kaip taissimboliais reikia manipuliuoti, sistema. Simbolių pagalba mes galimeišmokti kategorizuoti objektus (suteikti tam tikriems daiktams irreiškiniams pavadinimus) bei, kas yra dar svarbiau, išmokyti kategorizuotiir kitus. Kalba yra būdinga tik žmonėms, gyvūnai kalbėti nemoka. Buvoatliekami eksperimentai su beždžionėmis, tačiau kalbos mokymosi galimybėsbuvo labai menkos (sugebėdavo išmokti nedaug nebylių kalbos simbolių beiženklų, negalėjo jų suregzti į ilgesnius prasmingus sakinius), o taip patnesugebėdavo savo išmoktų sugebėjimų peruoti kitiems savo rūšies atstovams. Žodžiai ir jų reikšmės atspindi tuos socialinio gyvenimo aspektus,kurie yra svarbūs tos kalbos vartotojui. Pvz., Aliaskos eskimai turi 20skirtingų pavadinimų išreikšti sniegą, kur kiekvienas jų nusako tam tikrąsniego pobūdį. Arba Argentinos piemenys turi 200 skirtingų žodžiųapibudinti arklio spalvą ir pakankamai lengvai pagal vieną žodį galiatsekti reikiamą arklį didelėje arklių bandoje.

Dažnai kalbos sudėtingumas atspindi kultūros sudėtingumą. Pati kalbaišsivysto tik grupėje vykstančios sąveikos metu. Kalba neatsiranda išizoliuotos individualios patirties. Žodis tik tada turi reikšmę, kada bentkeli žmonės jį suvokia vienodai. Tik tokiu atveju garsų rinkinys gali taptižodžiu. Kalbos pagalba mes kuriame mus supantį pasaulį (suteikiame joatskiroms dalims pavadinimus) ir taip pažįstame jį. Kalba yra pagrindinisįrankis, kuriuo mes išreiškiame savo mintis bei perduodame vienas kitamkultūriškai vertingą informaciją. Įsitikinimai yra simboliniai tvirtinimai apie mūsų suvokiamą tikrovę.Tai yra bandymai paaiškinti tam tikrus realybės aspektus. Pvz., žemė yraapvali, žemė yra visatos centras ir pan. Įsitikinimas yra tik tuometkultūros produktas, kai jo pagrįstumo galia nepriklauso nuo atskiroindivido. Jie aprūpina mus ‘akivaizdžiais’ faktais. Toks ‘akivaizdumas’ yraneginčijamas, o jo tikrumas ar ne priklauso ne nuo objektyvios tikrovės,bet yra kultūriškai nulemtas. Pvz., XV amžiaus kultūroje buvo manoma, kadžemė yra visatos centras; dabar yra visai kitokia visatos struktūrosteorija. Vienas teiginys buvo teisingas vienais amžiais ir priimtinas savokultūrinėje aplinkoje, kitas – kitais, bet abiem atvejais jie buvokultūriniai įsitikinimai, kurie nekėlė abejonių to meto auditorijai. Vertybės yra simboliniai teiginiai apie tai, kaip turėtų, mūsų manymu,būti sutvarkytas pasaulis, bet ne apie jo realų vaizdą. Jos apibrėžiatikslus, išskirdamos ir suranguodamos tam tikras elgesio bei socialiniosambūvio formas, remiantis tuo, ar jie yra pageidautini, ar ne. Vertybėsvisada apsprendžia kiekvieno individualaus veiksmo pasirinkimo variantą. Vertybės, kaip ir įsitikinimai, egzistuoja nepriklausomai nuo atskirųindividų. Vertybių sistema daugelyje visuomenių yra sudėtinga,besikeičianti ir dažnai prieštaringo charakterio. Kiekvienoje kultūroje yratam tikras vertybių rinkinys, tačiau tai nereiškia, kad visi tos visuomenėsnariai vienodai išpažįsta tas vertybes – vienos gali būti toleruojamosviename socialiniame rate, kitos – kitame. Dėl šių priežasčių dažnai kylavertybiniai prieštaravimai bei konfliktai. Vertybių konfliktas. Dažnas žmogus išpažįsta daug vertybių ir kartaispasitaiko tokių situacijų, kurios iššaukia vertybių konfliktą. Vertybiųkonfliktas kyla todėl, kad mes vienu metu užimame skirtingas socialinespozicijas skirtingose socialinėse sistemose, kur kiekviena turi savovertybes. Tokioje situacijoje mes turime spręsti dilemą – kuriai socialineisistemai atiduoti pirmenybę. Vertybinio konflikto pavyzdys – krikščioniškaiauklėtas jaunuolis kare, kada reikia užmušti priešą. Jo dalyvavimas kare irkario socialinė pozicija reikalauja iš jo nužudyti priešą, tačiaukrikščionio socialinė pozicija liepia jam nežudyti. Tokioje situacijojeiškyla vertybinis konfliktas, kuriai socialinei sistemai paklūsti – ar karotaisyklėms, ar krikščionybei? Vertybinis konfliktas yra išsprendžiamaspaties individo atsižvelgiant į konkrečios situacijos pobūdį. Normos yra taisyklės, kuriomis valdomas visuomenės narių elgesys. Jospagrinde susijusios su moraliniais kriterijais. Yra išskiriamos dvi normųrūšys: A) proskriptyvinės normos, kurios nusako, koks elgesys yraneleistinas (taboo). Daugelyje kultūrų tai yra kraujomaišos, vaikų lytiniųsantykių, žmogaus nužudymo draudimai. Šios normos dažnai susijusios sužmogaus gyvybės bei ypatumų išsaugojimu. Pasikėsinimas į jas yra griežtaibaudžiamas. B) preskriptinės normos , kurios nusako tai, kokio elgesio yratikimasi ar laukiama. Pvz., gero elgesio taisyklės, atitinkamų kūno vietųprisidengimas ir pan. Šių normų pažeidimai nesusilaukia didesnės bausmės. Normos yra ir elgesio modelis, ir tam tikras elgesį stebintisarbitras, kuris pasako, kas yra gerai, o kas blogai.Jos sukuria tam tikrąsaugumo būseną ir suteikia galimybę būti suvoktam kitų žmonių. Jos nusako,ko būtent tikimasi konkrečioje situacijoje. Sankcijos yra atlygis už paklusimą normoms bei suderinamumą arbabausmė už nukrypimą nuo normų. Sankcijos yra neatskiriama normų dalis irvisada turi tam tikrą prievartos elementą, kuris verčia žmones laikytisnormų. Yra išskiriamos formalios sankcijos ir ne. Neformalios sankcijosnėra aiškiai išreikštos ir apibrėžtos bei teisę jas taikyti turi bet kas.Neformalių sankcijų pavyzdys – tėvų santykiuose su vaikais, kur vaikaivienaip ar kitaip skatinami ar baudžiami už tam tikrą elgseną. Formaliossankcijos yra aiškiai apibrėžtos ir jas taikyti teisę turi tik tam tikrassocialines pozicijas užimantys žmonės. Tokių sankcijų pavyzdžiai yrapažymių rašymas mokykloje, įstatymų kodeksai. Bendrai sankcijos taikomos neuž padarytą veiksmą, bet už normos sulaužymą.

Kultūrinis reliatyvizmas, etnocentrizmas ir subkultūros

Kultūrinės universalijos – visose kultūrose aptinkami kultūriniaireiškiniai. Tai kalba, kalendorius, valgio gaminimas, dekoratyvinis menas,žaidimai, etika, higiena, kraujomaišos tabu ir pan. Kultūrinis reliatyvizmas – kada skirtingose kultūrose vieni ir tiepatys simboliai bei veiksmai turi skirtingas prasmes, kurias galima suvoktitik tos kultūros visumoje. Pvz., naujagimių žudymas daugelyje kultūrų yragriežtai baudžiamas, kai kitose tai gali būti priimtinas dalykas, nesnaujagimiai suvokiami kai tam tikra našta bendruomenei, kelianti grėsmęvisos bendruomenės išlikimui. Kiekvienoje visuomenėje galima išskirti dominuojančią kultūrą – tassocialines normas, idėjas, vertybes ir elgsenos būdus, kurie yratoleruojami ir priimtini didesnei visuomenės narių daliai. Šaliadominuojančios kultūros galima išskirti ir subkultūras – kultūrojeegzistuojantys savotiški gyvensenos būdai ir socialinio elgesio standartai,kurie būdingi tik tam tikroms visuomeninėms grupėms (etninėms, amžiaus irpan.). Subkultūros išsiskiria iš bendro kultūros konteksto, tačiau yra jossudėtinės dalys. Kontrkultūra – tai priešiška dominuojančiai kultūrai subkultūra. Jiyra negatyvaus turinio ir dominuojančią kultūrą suvokia kaip priešą, kurįreikia sugriauti iš vidaus. Tačiau ji nedaro esminio poveikiodominuojančiai kultūrai, tik užsiima jos kritika. Kontrkultūros pavyzdžiai– pankai, hipiai, komunistinės grupuotės Vakaruose ir pan. Etnocentrizmas yra kitos kultūros vertinimas pagal savos kultūrosstandartus. Etnocentriniam mąstymui būdinga tai, kad toks žmogus jaučiasiteisus vertindamas kitas kultūras, kurias dažniausiai mato kaip žemesnioišsivystymo lygio ar blogesnes. Etnocentrinis mąstymas nesuvokia kitoskultūros visumos ir vertina tik atskirus tos kultūros aspektus. Ksenocentrizmas yra kitos kultūros pervertinimas ir savos kultūrosnuvertinimas. Dabartiniame pasaulyje, kada yra didelė sąveika tarp skirtingų kultūrųatstovų ir didelė žmonių migracija, mes negalime kalbėti apie grynaskultūrines formas. Tarp skirtingų kultūrų vyksta intensyvūs mainai irkiekviena visuomenė perima ką nors iš kitos atiduodama jai savo dalį. Todėlkiekvienoje visuomenėje galima aptikti ir kitų kultūroms būdingų elementų.

Papildomi skaitiniai:

V.Kavolis. Kultūros dirbtuvės. Vilnius: Baltos lankos, 1996.Kultūros prigimtis: 5 t. sud. S.Juknevičius ir kt. Vilnius: Valstybinisleidybos centras, 1993.A.L.Kroeber. Kultūros sąvoka moksle. psl.108-136.T.S.Eliot. Pastabos apie kultūros apibrėžimą. psl. 257-353B.Kuzmickas, L.Astra. Šiuolaikinė lietuvių tautinė savimonė. Vilnius:Rosma, 1996.L.Astra. Šiuolaikinės lietuvių vertybės. psl.102-134.SOCIALINĖ STRUKTŪRA

Socialinė struktūra yra visuomenės susiskirstymas į gana pastoviussocialinius darinius, įgyjančius naujų savybių palyginti su tomis, kuriasturi jas sudarantys individai. (M117)

Analizuojant visuomenės struktūra galimi du pagrindiniai modeliai: I) kai struktūra yra visuomenės institutų sistema; II) kai struktūra yra socialinių grupių sistema.

Galima sakyti, kad šios dvi sistemos glaudžiai susijusios tarpusavyje. Tikinstitutų sistema nusako elgsenos formą ir taisykles, o grupių sistemalabiau apibrėžia žmonių santykių pobūdį, specifiką, apimtis.

Socialinė struktūra suprantama kaip susidedanti iš atskirų elementų:1. Socialiniai statusai;2. Socialiniai vaidmenys;3. Socialinės grupės;4. Socialiniai institutai.

Socialinis statusas

Kuomet kasdienėje kalboje vartojame ,,statuso“ sąvoką, dažniausiai jąsiejame su įtakos turėjimu, gerbūviu ar įžymumu. Sociologai šį terminąvartoja vienai iš daugelio apibrėžtų asmens pozicijų visuomenėje nurodyti.Socialinis statusas įtraukia tiek aukštas socialines pozicijas, tiek žemas.Kiekvienas žmogus įprastai užima ne vieną socialinę poziciją – turi nevieną socialinį statusą.Socialinį statusą sociologai skirsto į dvi rūšis – priskirtą ir įgytą:1. Priskirtas socialinis statusas žmogui priskirtas visuomenės,neatsižvelgiant į jo asmenybės bruožus, unikalumą, talentą bei charakteriosavybes. Tokios rūšies statusas paprastai priskiriamas gimus, tai – lytis,rasė, tautybė, pilietybė, religija, amžius. Nors šios charakteristikosremiasi daugiausia biologiniais ar kitais objektyviais kriterijais,priskirtieji statusai svarbūs dėl savo sąsajų su socialinėmischarakteristikomis, kurios priskiriamos tokiems socialiniams statusams.Tokios rūšies statusai patvirtina jų turėtojo dispozicijų ribas – ką asmuogali ir ko – ne, kokias privilegijas jis turi ir pan. Priskirti statusai,,atspindi“ ir žmogaus priklausymą tam tikrai socialinei kategorijai beinurodo jo dalyvavimą konkrečios socialinės grupės veikloje. Priskirti socialiniai statusai žmogaus gyvenimo eigoje retaikinta. Žmonės įprastai sunkiai gali pakeisti tokios rūšies savo statusą.Jie turi įprasti prie tų suvaržymų, kuriuos nulemia tokių statusųturėjimas. Vis dėlto galima siekti pakeisti visuomenės požiūrį įnusistovėjusius suvaržymus šių statusų atžvilgiu. Galima pridurti ir tai,kad vienas ir tas pats statusas gali turėti skirtingas kultūrines reikšmesskirtingose visuomenėse.

2. Pasiektą socialinį statusą žmogus įgyja savo asmeninių pastangų beisugebėjimų dėka gyvenimo eigoje – bet kuri profesija ar darbinė pozicija.Šie statusai palyginti su priskirtais statusais dažniai kinta.

Kai kurios socialinės pozicijos turi tiek priskirtų, tiek pasiektų statusųelementų.

Paprastai žmogus skitingose situacijose siejamas su skirtingais statusais,bet dažniausiai yra vienas pagrindinis statusas su kuriuos šį žmogųvisuomenė paprastai tapatina. (Pvz.: A.Sabonis)

Socialiniai vaidmenys

Socialinis vaidmuo – tai laukiamas elgesys, siejamas su statusu, kurį turižmogus. Kiekvienas statusas paprastai apima kelis vaidmenis. Vaidmenisžmogus išmoksta socializacijos metu. Tuomet jis susipažįsta su visuomenėslūkesčiais, keliamais atskirų vaidmenų atžvilgiu. Lūkesčiai nusako vaidmensteises ir pareigas. Taip vaidmenys padeda išlaikyti visuomenės stabilumą –vienas vaidmuo, turi prasmę tik tuomet, kai yra jį palaikantys kitivaidmenys. Visuomenėje žmonės sąveikauja vieni su kitais vaidmenimis. Sociologijoje yra priimta vaidmenis skirstyti į du tipus:formalius ir neformalius.1. Formalūs vaidmenys – įstatymo ar kitaip formaliai nustatyti socialiniaivaidmenys. Šiuo atveju yra gana aiškiai apibrėžiami lūkesčiai vaidmenųatžvilgiu. Numatytos ir aiškios sankcijos vaidmens normų paisymo arnepaisymo atvejais.Visuomenėje be galo daug formalių vaidmenų, todėl sociologijoje laikomasiT.Parsonso 1951 m. pateikta socialinių vaidmenų klasifikacija pagalpenkias pagrindines charakteristikas: emocionalumą, gyvenimo būdą, mąstą,formalizavimą ir motyvaciją.a) Kai kurie vaidmenys reikalauja emocinio santūrumo ar ypatingo emocionalumo (seselė, aktorius);b) Vaidmenys gali priklausyti nuo jų gavimo būdo, kuris siejamas su socialinės pozicijos užėmimo būdu: priskirtuoju ar pasiektuoju statusu.c) Skiriasi vaidmenų mąstai – apimtis. Kai kurie vaidmenys yra griežtai apibrėžti ir riboti, kiti – ne.d) Formalizavimo laipsnis nusako kiek konkrečiai vaidmenų sąveikai keliami formalūs reikalavimai.e) Motyvacija nusako vertybinį vaidmens atlikimo pagrindą.

Sociologai nagrinėja ir vaidmens pasirinkimą. Jų manymu, žmonės skirtingaiatlieka tuos pačius vaidmenis, tai lemia jos asmeninės charakterio savybės.Tai reiškia, kad tarp žmogaus elgesio ir laukiamo pagal vaidmenį elgesioyra ne fiksuotas, o lankstus ryšys. Interakcionizmo atstovai teigia, kadvaidmens sąvoka mažai naudingą, jei vaidmenį traktuojame tik kaip scenarijųnuo kurio priklauso veiksmas. Socialinio konstravimo teorijos atstovaimano, kad vietoj vaidmens sąvokos labiau tinka vartoti socialinėskategorijos, kurios turinį užpildo socialinės praktikos, terminą.

Sociologai domisi socialinė vaidmenų sąveiką ir su ja siejamu vaidmenųkonfliktu.

Socialinė grupė

Grupė – tai dviejų ir daugiau žmonių bendrija, kuriai būdingas didesnis armažesnis bendrumo laipsnis ir kurios nariai nuolat sąveikauja. Grupėsbendrumas grindžiamas normų, vertybių panašumu.Kiekviena visuomenė sudaryta iš daugybės grupių, kuriose vyksta kasdienėsocialinė sąveika. Grupės apibrėžia socialinius vaidmenis ir statusus –nusako jų turinį. Jos yra tarpininkės tarp atskiro asmens ir visosvisuomenės. Grupių pagalba formuojamas socialinis tinklas. Tai socialiniųsantykių, kurie sujungia asmenį tiek tiesiogiai tiek netiesiogiai sudaugybę kitų, visuma.

Socialiniai institutai

Socialinis institutas – organizuota, įtvirtinta normų bei sąveikų šablonųvisuma nukreipta patenkinti pagrindinius socialinius poreikius ir siektisocialinių tikslų. Tai idealai, kuriuos tradiciškai perduoda kultūra.

Institutai – visuomenėje esančios sistemos ar subsistemos įtraukiančiosgana pastovias tradicijas, socialines organizacijas, statusus ir normas.Institutai sukurti visuomenėje kylančioms problemoms spręsti.Šios problemos susijusios su:1. prekių bei paslaugų produkcija bei paskirstymu;2. rūpinimusi individais bei jų apsauga;3. santykių bei įsipareigojimų tarp visuomenės narių apibrėžimu;4. jaunosios visuomenės narių kartos paruošimu atlikti suaugusiųjų vaidmenis;5. sistemos koordinavimu ir vertybių, palaikančių šią sistemą, nustatymu.

Šiuos poreikius tenkina pagrindiniai socialiniai institutai; ekonomika,šeima, švietimas, valdžia, religija. Šie institutai egzistuoja beveikkiekvienoje visuomenėje, bet jų formos gali skirtis.Ekonomika užsiima visuomenės nariams reikalingų prekių paskirstymu irgamyba.Šeima užsiima socializacija, apsauga, poreikių patenkinimu, parama beipalaikymu.Valdžia reguliuoja bei nustato veiklos bei paslaugų koordinaciją.Švietimas ruošia narius būsimam socialiniam statusui: suaugusiojo ir/arkarjerai.Religija ,,tvarko“, nustato bei patvirtina vertybių sistemą.

Institutų kaip sistemų ar subsistemų viduje egzistuoja socialinėsorganizacijos, statusai, vaidmenys, integruojantys visą institutą.Institutai yra gana stabilūs dariniai. Tai lemia tiek visuomenės dinamika,tiek grupės vertybių pasipriešinimas pokyčiams. Institutai gali būtisuprantami kaip konsensuso rezultatai. Tai nereiškia, kad visuomenėabsoliučiai konformistiška institutams. Šis susitarimas nėra visiškas, jisbendras.

Struktūrinio funkcionalizmo atstovai išskyrė 5 funkcines sąlygas, kuriasvisuomenė ar konkreti grupė turi įvykdyti tam, kad išgyventų.

1. Pakeisti personalą. Šią funkciją atlieka šeima ir valdžia. Mirtis, aneksijos, karai, migracija, vergovė mažina visuomenės narių skaičių, todėl šeima tiesiogine reprodukcija, o valstybė reguliuodama migracijos bei reprodukcijos skatinimo įstatymus bei paramos sistemą siekia atstatyti narių skaičių.2. Naujų narių apmokymas. Šeima, mokykla ir draugų grupė padeda naujiems nariams integruotis visuomenėje.3. Vertybių ir paslaugų gamyba bei paskirstymas. Kiekviena visuomenė įtvirtina taisykles, kaip panaudoti ir paskirstyti finansinius ir kitus resursus. Šias funkcijas atlieka šeima, ekonomika, valdžia, sveikatos apsaugos sistema.4. Palaikyti tvarką. Ekstremalių situacijų metu itin išryškėja tokio pobūdžio valdžios veikla. Šeimoje vaikai taip pat mokomi tvarkos. Šią funkciją atlieka ir religija, įdiegdama moralinę etinę sistemą.5. Suteikti ir palaikyti tikslo jausmą. Žmonės turi jaustis motyvuoti būti visuomenės nariais. Šį jausmą gali padėti palaikyti religija. Kita vertus, iš pakartotinai patekusiųjų į įkalinimo įstaigas asmenų skaičiaus visuomenėje galima spręsti, ar valdžia gerai atlieka šią funkciją.

Socialinė stratifikacija

Socialinė nelygybė egzistuoja kiekvienoje visuomenėje ir ji yraaptinkama visais laikais. Šio socialinio reiškinio tyrimams sociologai yraįvedę specialų terminą – socialinė stratifikacija. Tai yra struktūrinė sistema, kuri išskirsto žmones į skirtingasgrupes, išranguotas tam tikra hierarchine tvarka. Sociologijoje yravartojamas ir socialinių stratų terminas, kuris reiškia tam tikrąvisuomenės narių sluoksnį, esantį visuomeninėje struktūroje, ir kuriųvisuma sudaro tam tikrą hierarchiškos struktūros visuomenės modelį. Palankiausias ir geriausias gyvenimo sąlygas turi aukščiausiai šiojesistemoje esantys žmonės, kada žemiausiuose sluoksniuose yra mažiausiaiprivilegijuoti ir blogiausiai gyvenantys. Socialinės stratifikacijossistema nelygiai paskirsto įvairius socialinius resursus (išteklius),tokius kaip materialinį gerbūvį, socialinę pagarbą, garbę, prestižą,socialinę galią ir pan., tarp skirtingų žmonių grupių. Tačiau šissocialinių išteklių paskirstymas priklauso nuo individo užimamos pozicijosvisuomenėje, o ne nuo jo asmeninių sugebėjimų. Tai reiškia, kad tiksocialinės individo charakteristikos susilaukia vienokio ar kitokiovisuomeninio įvertinimo. Socialinė stratifikacija yra palaikoma ideologijos (tam tikrovaizdinio ar tikėjimo), kuri teigia, kad egzistuojantis susisluoksniavimasir socialinė nelygybė yra natūralus dalykas. Tik ideologijos dėka socialinėstratifikacija yra įteisinama (legitimuojama).

Socialinės stratifikacijos rūšys

Vergovinė sistema. Tai ekstremali nelygybės forma, kur vieni žmonėsyra laikomi kitų nuosavybe ir tokioje sistemoje vergai dažniausiai neturijokių teisių. Ši sistema skirtingose visuomenėse irgi skiriasi. Pvz., XVIII– XIX amžių pietinėse JAV dalyse ir Vest Indijoje vergai buvo tiktaiplantacijų darbininkais arba namų tarnais. Tuo tarpu antikos laikais,Graikijoje ir Romos imperijoje, vergai kartais net galėdavo užimtipakankamai rimtas pareigas ir praturtėti bei įsigyti patys vergų (kaspasitaikydavo labai retai), tačiau jie buvo visiškai izoliuoti nuopolitinio visuomenės gyvenimo ir karo dalykų. Tokia sistema yra ekonomiškai neefektyvi. Vergų darbas gan nestabilusir neproduktyvus, kadangi jie, negalėdami turėti nuosavybės ir laisvaidisponuoti ja, neturi jokios motyvacijos darbinei veiklai. Todėlproduktyvumą galima pasiekti tik brutalios jėgos ir pastovios priežiūrospagalba. Todėl manoma, kad šios sistemos buvo atsisakyta vardanefektyvesnių gamybos būdų, kuriems reikalingos mažesnės socialinėskontrolės sąnaudos. Kastinė sistema. Ši socialinės stratifikacijos sistema dažniausiaisiejama su Indijos kultūra. Indijoje yra išskiriamos keturios pagrindinėskastos ir penktas sluoksnis, kuris yra vadinamas neliečiamaisiais.Skirtingos kastos yra surikiuotos hierarchine tvarka, kur aukščiausiai yrašvenčiausi arba ‘švariausieji’ visuomenės nariai (brachmanai arbabraminai), kuriems neleistini fiziniai kontaktai su ‘neliečiamaisiais’.Pastaroji grupė yra žemiausiose visuomeninės struktūros pozicijose, jie yrapatys ‘nešvariausieji’, galintys prisiliesti prie ‘nešvariais’ laikomųgyvulių ar kitų dalykų. Ši sistema yra susijusi su Induizmo religija ir atgimimo mitu.Atgimimo mitas teigia, kad žmogus gali iš žemiškų kančių išsivaduoti tikpadoriai atlikdamas savo pareigas, kurios yra nusakomos kiekvienos kastosatstovams. Jei savo gyvenimo metu nesilaikai reikiamų ritualų ir savokastos nurodomų pareigų, esi pasmerktas kitame gyvenime gimti žemesnėskastos atstovo. O jeigu vedi tinkamą gyvensenos būdą, tai kitame gyvenimeatgimsi aukštesnės kastos nariu arba visai išsivaduosi nuo žemiško gyvenimonaštos pasiekdamas nirvaną. Šioje sistemoje žmonės negali pereiti iš vienos kastos į kitą savonoru ar kokių nors ritualų dėka. Jie nuo pat gimimo yra visam gyvenimuiapspręsti pasilikti tos kastos nariu. Taip pat neleistinos ir vedybos tarpskirtingų kastų atstovų, nes nebūtų aišku, kuriai kastai priklausytų šiųvedybų pasėkoje atsiradę vaikai. Kai kurie kastinės sistemos principai yra atsekami ir kitosevisuomenėse, tačiau jie nėra taip aiškiai išreikšti kaip Indijos kultūroje.Pvz., moderniose visuomenėse galima atrasti panašaus susisluoksniavimoelementų tarp skirtingų rasinių ar etninių grupių, kur vienos tautybėsžmonės negali išsikovoti sau lygių teisių visuomenėje (kaip XVIII amžiaus

negrai JAV). Luominė sistema. Ji būdinga viduramžių Europos visuomenėms ir yraistoriškai jau išnykusi sistema. Ją sudaro stratos, kurių pareigos irteisės yra nustatytos įstatymiškai. Europos visuomenėse pagrinde buvo trysluomai: aukščiausiai esantys aristokratai ir kilmingieji, žemiau –dvasininkija, kuri turėjo žemesnį statusą, tačiau naudojosi tam tikromisprivilegijomis, ir trečias luomas – tarnai, laisvieji valstiečiai,prekeiviai, menininkai ir kiti. Ši sistema nebuvo tokia griežta kaipkastinė ir buvo galima stebėti perėjimo iš vieno luomo į kitą atvejus. Taibuvo galima padaryti vestuvių pagalba, įšventinant į riterius, dvasiškiogyvenimo pasirinkimu ir pan.). Tačiau daugeliu atveju žmonės ir jųsocialinės pozicijos buvo įtakoto jų kilmės bei jie dažnai pasilikdavo toluomo atstovais, kaip ir jų tėvai. Luominės sistemos atgyvenų galima atrasti ir dabartinėje Anglijoje,kur ‘garbinga’ aristokratiška kilmė yra labiau vertinama nei materialinisgerbūvis. Turintys tokį paveldą žmonės gan iš aukšto žiūri į ‘naujaiiškilusius’ turtuolius, kurie savo turtais gali stovėti ant žymiaiaukštesnio visuomenės laiptelio nei pirmieji. Klasinė sistema. Ši stratifikacijos sistema nepagrįsta nei religiniųnuostatų, kaip kastinė, nei paveldėjimu ar papročiais, kaip luominė. Ji yraparemta ekonominiais individų ir atskirų grupių skirtumais. Klasinėpozicija neapspręsta nuo gimimo, bet pasiekiama kiekvieno individoatskirai. Tai reiškia, kad individas pats savo pastangų dėka gali pasiektitam tikrą poziciją visuomenėje. Objektyviai kiekvieno individo vietąsistemoje apsprendžia nuosavybės dydis ir materialinių ištekliųkontroliavimo laipsnis. Kitose sistemose daugiau akcentuojami neekonominiaiveiksniai. Klasinei sistemai būdinga ir tai, kad individai gan lengvai galijudėti iš vienos klasės į kitą ir šis judėjimas yra visiškai nevaržomas išvisuomenės pusės, bet, kaip jau minėta, priklauso nuo kiekvieno individoasmeninių pastangų ir sugebėjimų. Tikima, kad tik talentas ir asmeninėspastangos gali garantuoti kelią į visuomenės viršūnę. Klasę galimaapibrėžti kaip didelę žmonių grupę, kuriuos jungia bendri ekonominiaiištekliai, turintys labai didelį poveikį jų gyvenimo stiliui. Klasiniųskirtumų pagrindas – turtinė nuosavybė ir profesija (užsiėmimas ar darbinėveikla). Nors šie kriterijai yra gan objektyvūs, žmonių suskirstymas įkonkrečias klases yra gan problematiškas ir sociologai nelinkę kalbėti apievienalyčius visuomenės sluoksnius, turinčius aiškiai apibrėžtas ribas.Klasinė sistema yra išimtinai modernių visuomenių charakteristika.

Modernių visuomenių stratifikacijos teorijos

Karl Marx: klasinė visuomenė

Karlas Marxas (1818-83) teigė, kad norint suvokti visuomenės veikimomechanizmus, būtina ištirti jos ekonominę struktūrą. Jos analizės dėka mesgalime objektyviau suprasti kitus visuomeninius reiškinius. Marxas išskyrė dvi sudėtines ekonominės struktūros dalis – gamybospriemonės, kurios apima visa tai, kas yra įtraukiama į darbo procesą kaipdarbo įrankis (kauptukai, žemė, mašimos, fabrikai ir pan.), ir gamybiniussantykius, kurie reguliuoja darbo ir gamybos procese esančių žmonių(realiai dirbančiųjų, prižiūrėtojų, nuosavybės turėtojų, produkcijospaskirstytojų ir pan.) tarpusavio santykius. Kiekvienoje visuomenėjeegzistuoja dvi pagrindinės žmonių grupės, kurias Marxas pirmą kartąpavadino klasėmis. Jų santykis su gamybos priemonėmis nusako kiekvienosklasės padėtį visuomeninėje struktūroje. Kiekvienoje visuomenėje galima iškirti tuos, kurie tiesiogiai valdo irkontroliuoja gamybos priemones, ‘išnaudotojai’, ir tie, kurie yra priverstijomis naudotis, kad galėtų garantuoti sau minimalų pragyvenimo lygį, nesjie nieko neturi, išskyrus savo darbo jėgą, ‘išnaudojamieji’. Išnaudotojai,leisdami naudotis gamybos priemonėmis tiems, kas jų neturi, pasisavinadidesnę pagaminto produkto vertės dalį ir taip savo rankose sukaupia tamtikrą materialinį produkcijos perteklių. Išnaudojamieji yra priversti eitidirbti tokiomis sąlygomis, kada jų darbas nėra pilnai apmokamas pagalpagaminto produkto vertę, kadangi kito pasirinkimo jie neturi. Taipvisuomenėje atsiranda dvi ryškiai viena nuo kitos nutolusios ir priešiškosklasės, kurių vienai būdingas materialinis perteklius, o kitai –nepriteklius. Taip istorijos eigoje Marxas išskiria vergų ir vergvaldžių klasesvergovinėse senovės valstybėse, žemvaldžių ir valstiečių – feodalizmolaikais bei darbininkų ir buržuazijos – moderniose, kapitalistinėsevisuomenėse. Šioms visuomenėms būdinga tai, kad išnaudotojai sudaro tikmenką visuomenės dalį, kai didžioji dalis turi kentėti skurdą. Tokia visuomeninė situacija veda į klasinį konfliktą, kurio metu‘išnaudojamieji’ siekia pakeisti vyraujančius ekonominius santykius, kuriųdėka galimas didesnės produkto vertės pasisavinimas darbdavio naudai, kadbūtų įvestas socialinis teisingumas. Konfliktas, Marxo manymuišsisprendžia, socialinės revoliucijos metu. Jis tikėjo, kad proletariato,visų dirbančiųjų žmonių, revoliucija atves į naujo tipo visuomenę, kur buspanaikinta privati nuosavybė ir to pasėkoje nebebus klasinių skirtumų. Analizuodamas modernias visuomenes (t.y. XIX a. Anglijos visuomenę),Marxas be buržuazijos ir proletariato išskyrė vidurinę klasę – smulkiąjąburžuaziją. Ją sudarė smulkus verslininkai, prekeiviai, amatininkai irpan., visi tie, kas turėjo tam tikrą turtinę nuosavybę. Tačiau jų ateitis,Marxo manymu, buvo gan aiškiai apspręsta – konkurencija su stambiaiskapitalistais ir jų monopolijomis turėjo sužlugdyti smulkų verslą bei visusjos atstovus paversti proletariato gretas papildančiu kontingentu arba,pačiu geriausiu ir neįtikinamiausiu atveju, jie galėjo patys taptistambiais kapitalistais. Tai reiškė, kad vidurinės klasės atstovai turėjoištirpti vienos ar kitos klasės gretose ir taip dar aiškiau užryškintisocialinį skirtumą vedantį į socialinį konfliktą. Tačiau ši Marxo ateities vizija nepasitvirtino: vidurinės klasėsgretos žymiai išaugo, o darbininkų – akivaizdžiai sumažėjo. Pastarųjų dalisdabartinėse išsivysčiusiose visuomenėse yra beveik dvigubai mažesnė, neividutinės klasės. Tai, daugelio sociologų nuomone, veda ir į socialiniokonflikto sušvelnėjimą bei padaro nebeįmanoma socialinę revoliuciją.

Max Weber: klasė, socialinė grupė ir partija

Maxas Weberis (1864-1920) kritiškai įvertino Marxo teoriją, kur buvoišskirtos tik dvi pagrindinės klasės apspręstos savo padėties ekonominiamegamybos procese. Jis pripažino, kad klasinė pozicija yra apspręsta objektyviai duotųekonominių sąlygų, tačiau be jų yra dar svarbių veiksnių, kurie veda į tamtikrą socialinę nelygybę. Ekonominė pozicija ne tik priklauso nuo gamybospriemonių kontrolės santykio, bet ir nuo to, kokia kvalifikacijareikalinga norint užimti konkrečia poziciją ekonominėje struktūroje, koksišsilavinimas, kokie įgūdžiai ir pan. Tai reiškia, kad net vienosekonominės klasės viduje galima išskirti kelis skirtingas grupes ir taineleidžia kalbėti apie kokį nors klasinį vienalytiškumą. Be klasinio susiskaidymo, kuris pagrįstas ekonominėmis individopozicijomis, yra dar du svarbūs socialinės stratifikacijos veiksniai –socialinė pagarba (prestižas) ir socialinė bei politinė galia. Pagal skirtingai teikiamą socialinę pagarbą skirtingiems dalykams, mesvisuomenę galime suskirstyti į tam tikras socialines grupes, kur vienos jųturi aukštą socialinį statusą, o kitos – ne. Socialinės statuso grupėssąvoka nurodo žmones, kuriuos jungia bendras gyvenimo būdas, gėrybiųvartojimo stilius, socialinė pagarba ir garbės supratimas. Pvz., galima kalbėti apie skirtingas socialines grupes net tada, kadayra vienodos pajamos (universiteto dėstytojai, kurie turi gan aukštąstatusą, ir gamyklos darbininkai, kurių statusas yra žemas; tačiau vieni irkiti gauna panašų atlyginimą). Dažnai didelis turtas ir aukštas statusassutampa, tačiau galimi įvairūs priešingi variantai (reketininkas gali būtiturtingas, tačiau jis negali pretenduoti į jokią visuomeninę pagarbą). Kalbant apie socialinę pagarbą, ją galima būtų nustatyti pagalprofesijų prestižą, kokios profesijos yra aukščiausiai vertinamos. TaipLietuvoje aukštai vertinamos teisininko, ekonomisto, mediko ar politikoužsiėmimai. Politinės galios pasiskirstymas visuomenėje yra taip pat netolygus.Todėl Weberis, įvesdamas šį socialinės nelygybės išmatavimą, kalba apiepartijas. Tai tam tikros organizuotos grupės, kurios yra apjungtos bendrųtikslų ir interesų bei veržiasi į visuomeninę valdžią. Partijos dažnaiatstovauja skirtingų socialinių grupių ir klasių interesus. Pats skirstymasį partijas, Weberio manymu, padeda paaiškinti kai kuriuos socialiniuskonfliktus visuomenėje, kurių aiškinimas Marxo klasiniais ir ekonominiaisterminais yra gan neadekvatus.

Kingsley Davis ir Wilbert Moore: funkcinis stratifikacijos modelis

Savo stratifikacijos teoriją K.Davis ir W.Moore pateikė apie 1948metus. Jie teigė, kad socialinė stratifikacija yra universalus reiškinys(aptinkamas visose įmanomose visuomenėse), kuris užtikrina visuomenėsišgyvenimą. Kiekvienoje visuomenėje yra tam tikros socialinės pozicijos,kurios užtikrina visuomenės funkcionavimą, ir individai yra priversti jasužimti. Jų manymu, kai kurių socialinių pozicijų užėmimas teikia daugiaumalonumų nei kitų; vienos visuomeninės pozicijos yra reikšmingesnėsvisuomenės išgyvenimui (funkcionavimui) nei kitos; kiekvienai socialineipozicijai užimti reikia skirtingų individualių gabumų ir pasiruošimo.Remdamiesi tokiomis prielaidomis, jie analizavo aukščiausias visuomeninėsstruktūros pozicijas, kurios, pagal juos, yra pačios reikšmingiausiosvisuomenės gyvybės palaikymo procese. Davis ir Moore teigė, kad tokių pozicijų užėmimas neteikia dideliųmalonumų, tačiau jos yra reikšmingiausios ir reikalauja iš užimančio jasindividų didelio pasiruošimo ir neeilinių sugebėjimų. Norint pritrauktižmones į šias visuomenines pozicijas, kurių užėmimas neteikia dideliųmalonumų, visuomenė turi suteikti jiems pakankamą atpildą. Tokia motyvacijagali būti didesnis materialinis atlygis, prestižas, pagarba ar gerasvardas, politinė galia ir pan. Jei visuomenė negarantuoja pakankamaididelio atlygio, žmonės gali būti nesuinteresuoti užimti šių pozicijų irtaip pakenkti visuomenės funkcionavimui. Tokia socialinė stratifikacijos sistema sukuriama nesąmoningai,nedirbtinai. Todėl kiekvienoje visuomenėje galima atsekti socialinėsnelygybės apraiškas, kur viena žmonių grupė naudojasi didesnėmisprivilegijomis nei kitos. Ši stratifikacijos teorija susilaukė didelės kritikos ir Davis suMoore buvo apkaltinti politiniu nekorektiškumu, kadangi jie savo teorijojegynė aukštesnių visuomenės sluoksnių interesus ir bandė teoriškaipateisinti egzistuojančią socialinę nelygybę. Taip pat buvo pateiktapavyzdžių, kada žemutinių sluoksnių pozicijos gali būti gyvybiškaisvarbesnės nei aukštesnių, kada kelias į aukštuosius visuomenės sluoksniusyra įvairiai ribojamas, nors norinčių juos užimti individų yra pakankamaidaug. Taipogi buvo klausiama, ar už normalų pareigų atlikimą būtinasdidelis atlygis, ar savo pareigas galima atlikti ir jaučiant pareigosjausmą. Tokiu būdu, ši stratifikacijos teorija nepilnai paaiškinasocialinio susisluoksniavimo priežastis.

Vakarų visuomenės klasinė struktūra

Marxo kapitalistinių visuomenių ateities vizija buvo tokia, kad joseliks tiktai dvi antagonistiškos klasės – proletariatas ir buržuazija, ovidurinė klasė ištirs vienoje iš jų. Tačiau dabartinėse visuomenėsesocialinio konflikto galimybės yra sumažėjusios nes, priešingai Marxolūkesčiams, vidurinė klasė išaugo savo apimtimi, stambioji buržuazija yra‘skriaudžiama’ mokesčių, kurie vėliau perskirstomi visuomenėje ir tenkatiems, kas patys negali sau garantuoti normalaus gyvenimo, socialiniųpašalpų pavidalu. Darbininkų klasės atstovams taip pat atsivėrė žymiaididesnės galimybės palypėti socialiniais laipteliais aukštyn (dėkavisuotinos švietimo sistemos). Šiuolaikinės išsivysčiusios visuomenės struktūrą galima nustatytipagrinde remiantis turto ir pajamų dydžiu. Ji atrodytų taip: Aukščiausioji klasė (1( visų visuomenės narių). Ją sudaro turtuoliai,pramoninkai, stambieji verslininkai ir nedidelė dalis vykdomosios valdžiosatstovų. Pavyzdžiui Anglijoje pastebimas ir statuso skirtumas tarp naujųjųturtuolių ir senųjų aristokratų giminių atstovų, kurie yra labiau gerbiaminei pirmieji. Moderniose visuomenėse vyrauja mitas, kad kelias įaukštuomenę yra prasiskinamas individualių pastangų ir sugebėjimų dėka,tačiau apklausų duomenys rodo, kad ‘tinkami tėvai’ turi žymiai didesnėsįtakos patekti į aukštas visuomenines pozicijas nei individualios žmogauscharakteristikos. Vidurinė klasė (apie 60 – 70( visų gyventojų). Pagrindiniskontingentas – įvairūs valdininkai, profesionalai, ekspertai ir visi tie,kas nedirba fizinio darbo. Anglų kalboje jie yra vadinami white-collar(baltosios apykaklės). Pačioje vidurinėje klasėje pastebimas tam tikrassusiskaldymas į tris poklasius. Senoji vidurinė klasė – smulkūsverslininkai, fermeriai, krautuvininkai. Pastebima, kad jų proporcijapastoviai krenta, nes jiems sunku konkuruoti su stambiomis verslo įmonėmis,tačiau visada atsiranda tokių, kurie patys nori išbandyti savo jėgas iratidaro savo verslą. Aukštesnioji vidurinė klasė – vadybininkai, ekspertaiir profesionalai(teisininkai, rinkotyrininkai, ekonomistai). Jie turipalyginti aukštą statusą visuomenėje bei didesnes pajamas. Žemesniojividurinė klasė – įvairūs tarnautojai, mokytojai, prekybos agentai, įvairiųfirmų atstovai ir pan., visi tie, kurių pajamos gali prilygti kai kuriemsdarbininkų klasės atstovams, tačiau iš esmės skiriasi jų gyvenimo būdas,politinės ir socialinės pažiūros. Darbininkų klasė (apie 30-40( gyventojų). Jos atstovai pagrinde dirbafizinį darbą ir anglų kalboje vadinami blue-collar (mėlynos apykaklės). Šiklasė irgi nėra vienalytė. Aukštesnius darbininkijos sluoksnius sudaroprofesionalūs darbininkai, kurie turi neblogas pajamas ir darbo sąlygas.Jie dažniausiai užima tas pareigas, kurių atlikimui reikalingas specialuspasiruošimas. Žemesnio sluoksnio darbininkija užima blogesnes materialineprasme pozicijas ir jų užėmimui nereikalingas joks specialus pasiruošimas.Tai pagrinde susiję su pagalbiniais darbais, kur reikalinga tik fizinėdarbo jėga, o ne specifiniai įgūdžiai (krovikai, konvejerių prižiūrėtojai,pagalbiniai darbininkai statybose ir pan.). Taip pat galima išskirti irapatinę klasę, kurią sudaro neprivilegijuotos tautinės mažumos, kuriosneturi pastovaus pajamų šaltinio, dirba blogomis darbo sąlygomis, darbosantykiuose jiems netaikomi šalyje galiojantys darbiniai įstatymai ir pan.(tai pagrinde yra įvairiausio plauko migrantai, dažniausiai – nelegaliai).

Socialinis mobilumas

Socialinis mobilumas yra socialinės padėties pakeitimas socialinėjestruktūroje, judėjimas iš vienos socialinės pozicijos ar socialiniosluoksnio į kitą. Yra išskiriami du pagrindiniai jo tipai: vertikalus mobilumas – taijudėjimas aukštyn ir žemyn socialinėje ekonominėje skalėje ir tai susiję superėjimu iš vieno socialinio sluoksnio į kitą. Jeigu individas užima geriauapmokamą darbo vietą, kuri yra didesnis pajamų šaltinis ar turi didesnįprestižą, tai kalbama, kad individas juda aukštyn socialinėje struktūroje.Horizontalus mobilumas reiškia socialinės pozicijos pakeitimą tame pačiamesocialiniame sluoksnyje. Tai gali būti susiję su perėjimu į kitus regionus(judėjimas iš vienos vietovės į kitą), iš vieno darbo į kitą, kada jopajamos ir socialinis prestižas pakinta minimaliai. Sociologai tyrinėja karjeros mobilumą – individo padėties pakitimus jogyvenimo, o ypač jo darbinės veiklos laikotarpiu. Yra nustatyta, kadindividualiai karjerai didelės įtakos turi a) išsilavinimo lygis; b)pirmojo darbo pobūdis ir c) tėvų užsiėmimas. Taip pat tiriamas tarpgeneracinis mobilumas, kur nagrinėjami vaikųsocialinio mobilumo šansai susiję su tėvų užimamų pozicijų poveikiu ir jųpakeitimo galimybėmis kitose kartose. Taip, pvz., tiriami seneliai, tėvai,vaikai ir anūkai bei žiūrima, kaip vėlesnės kartos sugebėjo pakilti arsmukti socialinėje struktūroje lyginant su tėvais ar seneliais. Tyrimaiparodė, kad 50( vaikų pozicijų pagerėja (pastebimas mobilumas aukštyn), 30(pasilieka maždaug tokioje pat situacijoje kaip ir tėvai, o 20( atsiduriablogesnėse materialinėse sąlygose. Tai rodo, kad dabartiniais laikais mažėja socialinių pozicijųpaveldėjimo reikšmė, bet padidėja karjeros galimybės, kurios siejamos suišsilavinimu. Taip pat tarpgeneracinį mobilumą aukštyn galima paaiškinti irtuo, kad pastebimas fizinio darbo proporcijos mažėjimas bendrojeekonominėje darbo struktūroje ir daugiau atsiranda darbo vietų patarnavimųsferoje, nesusijusių su fiziniu darbu. Kalbant apie socialinį mobilumą, reikia paminėti, kad lyties skirtumaiir tautinė priklausomybė turi pakankamai didelį poveikį kiekvieno individokarjeros galimybėms.

Literatūra:1. Socialinis struktūrinimasis ir jo pažinimas/ Aleksandras Česnavičius … [et al.]; [sud. Meilutė Taljūnaitė]. – Vilnius: Lietuvos filosofijos ir sociologijos inst., 1999.2. I.Matonytė. “Posovietinis ekonominis elitas: reprodukcija ir kitimas”. – Tradicija ir pokyčiai: filosofinė ir sociologinė perspektyva / sud. N.Putinaiė. – Vilnius: Aidai, 1999.

Socializacija

Socializacija yra procesas, kurio metu individualiai išmokstamamąstyti, elgtis pagal kultūros padiktuotus kultūrinius standartus beiįgauname tam tikras vertybines orientacijas ir praktinius įgūdžius,reikalingus konkrečiam socialiniam vaidmeniui atlikti ar socialineipadėčiai užimti. Socializacija yra susijusi su visu individo gyvenimu, norslabai daug dėmesio skiriama vaiko socializacijai.

Sociobiologinis požiūris ir jam prieštaraujantys pavyzdžiai

Sociobiologai teigia, kad socialinė elgsena yra perduodama genetiniupagrindu. Tokiu būdu, bet kuris vaikas sugebėtų pats išmokti kalbėti,priimtinai elgtis ir tapti visuomenės nariu be jokios aplinkinių pagalbos.Tačiau taip nėra ir yra pakankamai daug pavyzdžių, kurie parodo žmogiškųkontaktų svarbą vaiko vystymosi procese. Keli pavyzdžiai imami iš gyvūnųužaugintų žmogaus vaikų atvejų. Pvz., apie 1940 metus Indijoje buvoatrastos dvi 6-8 metų mergaitės išaugintos vilkų. Jos nemokėjo šnekėti,elgdavosi kaip vilkai, nemokėjo valgyti su stalo įrankiais, nusiplėšdavorūbus, vengdavo žmonių, kartais apdraskydavo savo bendraamžius ir pan.Žmogiškų kontaktų stoka neleido joms tapti normaliais visuomenės nariais irbuvo pastebimas labai ryškus psichinis atsilikimas net nuo žymiai mažesniųvaikų išsivystymo lygio. Mergaitės buvo visiškai nesocializuotos ir laužėvisas mums priimtinas normas (tuštindavosi kur norėdavo, masturbuodavosikada užsinorėdavo ir pan.). Tokių nesocializuotų vaikų atvejų yra žymiai daugiau ir jieakivaizdžiai parodo, kad normaliu visuomenės nariu vaikas gali tapti tikintensyviai gyvendamas toje visuomenėje, akivaizdžiai matydamas, kas yragerai ir kas ne, gyvai mokydamasis iš suaugusių normalios elgsenos.

Vaiko vystymasis nuo gimimo, pagrindiniai jo gyvenimo etapai beibruožai

Ką tik gimusiam vaikui labai svarbūs yra kontaktai su motina. Ikitrijų mėnesių vaikas jau gali atpažinti motiną, tačiau ji nėra suvokiamakaip asmuo, bet atpažįstamos tik tam tikros savybės (balsas, judesiai,šypsena). Atpažinimas pasireiškia tuo, kad vaikas nustoja verkti ar pradedašypsotis. Nuo 7 mėnesio pradeda augti vaiko prisirišimas prie motinos. Anksčiauvaiką atidavus kitiems globėjams, nekyla joks pasipriešinimas, nes vaikuisvarbus tik rūpestis juo, o ne besirūpinančio asmens tapatybė. Kaip tiktokio amžiaus vaikas pradeda motiną suvokti kaip asmenybę. Atsiranda tamtikras aplinkos suvokimas, suvokia, kad daiktai egzistuoja nepriklausomainuo to, ar jie yra regos lauke, ar ne. Nuo 9 mėnesių vaikas jau pajėgus ieškoti paslėptų daiktų. Nuo 14mėnesio vaikai jau normaliai vaikšto ir pradeda didėti jo mobilumas beijudesių koordinacija. 2 – 3 metų vaiko sugebėjimai fizinėje ir emocinėjepasaulio suvokimo srityje yra pakankamai išaugę ir jie adekvačiai suvokiaaplinkinių jausmus bei emocijas.

Pagrindinis vaiko užsiėmimas – žaidimai, kurie nuo vienerių metųpradeda užimti vis didesnę vaiko užsiėmimų dalį. Jei pradžioje jis žaidžiavienas, tai laikui bėgant didėja poreikis publikai arba žaidimopartneriams. Žaidimų dėka didėja vaiko judesių koordinacija beipraplečiamos žinios apie suaugusių pasaulį. Mildred Parten išskyrė tokias vaikiškų žaidimų stadijas: 1. Individualus žaidimas, kada vaikas žaidžia pats sau,neatsižvelgdamas į kitus. 2. Paralelinis žaidimas, kada vaikas pradeda kopijuoti kitus, tačiausu kitais nesąveikauja. 3. Asociatyvus žaidimas, kada vaikas žaidžia bendrai su kitais, tačiauviršų žaidime ima paties vaiko norai ir užgaidos, per daug nereaguojant įkitus. 4. Apie 4 gyvenimo metus atsiranda kolektyvinis žaidimas, kada žaidimoeigoje yra atsižvelgiama į tai, kas ką daro, ir vyksta intensyvi sąveikatarp žaidėjų.. Be žaidimų, vaikas mokosi ir kontroliuoti savo biologinius poreikius.Apie 5-tus gyvenimo metus vaikas tampa autonomiška būtybe namų gyvenime irgali jau drąsiai pradėti pasaulio, esančio anapus namų ribų, pažinimą. Socialinis vaiko vystymasis priklauso nuo ankstyvų ilgalaikių santykiųsu aplinkiniais susiformavimo. Emocinis ir psichinis vaiko brendimaspriklauso ne tik nuo motinos, bet ir nuo kitų žmonių, su kuriaisreguliariai bendraujama.

Asmenybės vystymosi teorijos

Asmenybė formuojasi sąveikaujant vienam žmogui su kitu. Pati sąveikayra apspręsta daugelio veiksnių, kaip amžius, intelektas, lytis, fizinisišsivystymas ir pan. Tik remdamiesi individualia patirtimi mes tampameatskiromis asmenybėmis. Kiekvieno individo susiformavimą įtakoja kultūrinė aplinka ir tojekultūrinėje aplinkoje vyraujantys standartai.

Zygmund Freud

Pagrindinis teorijos teiginys – individas visada konfliktuoja suvisuomene, kadangi biologinė individo prigimtis siekia patenkinti tamtikrus biologinius poreikius, pasireiškiančius tam tikrais impulsais, betkultūros normos ir socializacija tiesiogiai tramdo šiuos polėkius. Asmenybės struktūra: Id – biologiniai impulsai, kuriuos reikia patenkinti. Juos patenkinusatsiranda malonumo bei pasitenkinimo jausmas. Tai yra tam tikras energijosšaltinis, kurį stengiasi sukontroliuoti kitos asmenybės dalys. Ego – ‘cenzūrinis’ asmenybės komponentas, kuris sulaiko id patenkinimąiki tam tikro momento, atsižvelgiant į realią padėtį. Super ego – idealizuota asmenybės dalis, atliekanti moralinę,vertinančiąją funkciją. Ji iš individo reikalauja gero elgesio, derančio suvisuomeninėmis bei kultūrinėmis normomis. Galima teigti, kad ši asmenybėsdalis atstovauja visuomenę ir jos reikalavimus. Superego veikla yra ganžalinga, kadangi ji suvaldo atskirų biologinių impulsų patenkinimą, o šieyra išstumiami į pasąmonės sritį ir gali ateityje pasireikšti tam tikromispsichikos sutrikimo formomis. Ji gali sukelti tam tikrą kaltės arsavigraužos jausmą savo veiksmų atžvilgiu arba ji malonina individąpasitenkinimo jausmu. Ego integruoja id ir superego reikalavimus, bei pritaiko kiekvienoindivido veiksmus prie konkrečios situacijos. Asmenybės vystymosi stadijos yra susijusios su erogeninėmis žmogauszonomis, ir kaip vaikas yra auklėjamas šiose stadijose, priklausotolimesnis jo gyvenimas. Svarbus yra tarpsnis apie 5 gyvenimo metus, kada vaikui išsivystoEdipo kompleksas. Vaiko prisirišimas prie motinos turi tam tikrų erotiniųmomentų ir jeigu jie toliau yra stimuliuojami, gali išvirsti į lytinįpotraukį savo tėvams. Taip neatsitinka, kadangi vaiko potraukiai yrarepresuojami. Edipo kompleksas – būdingas berniukams, kada jie savo aistrųobjekto pasiekimo kliūtimi laiko savo tėvą. Įveikus šį kompleksą –erotinįprisirišimą prie motinos ir priešiškumą tėvui, vaikas tampa gan autonomiškaasmenybe, nepriklausančia nuo motinos.

Georg Herbert Mead. Jo teorijoje akcentuojamas atskiro individo savivokosvystymasis.Vaikai pradeda save suvokti tada, kai jau padaro pirmą žingsnį. Praeina vaikas tam tikras vystymosi stadijas: 1.Imitacija, kada vaikas savo veiksmais imituoja suaugusių pasaulį,bet nesuvokia jų elgesio prasmės. Jis žaidžia ir jo žaidimai sudėtingėja. 2. Apie penktus gyvenimo metus jis pasiekia vaidybos stadiją, kur savoveiksmus jau pradeda suprasti kaip tam tikros rolės atlikimą. Jis prisiimakito vaidmenis sau ir šioje stadijoje pradeda vystytis vaiko savimonė.Vaikai jau į save gali pažvelgti jam reikšmingų žmonių akimis. Atsirandaantrasis aš. Skiriamas aš (angl.-I), kuris Meado suvokiamas, kaip nesocializuotasvaikas, kaip tam tikri spontaniški norai ir troškimai. Antrasis aš (angl.-me) yra socializuota asmenybės dalis, kuri kontroliuoja atskiro individoelgesį pagal visuomenines normas ir susitarimus. 3. Apie aštuntus – devintus gyvenimo metus vaikas įžengia į naujaraidos etapą, kuris vadinamas kolektyvinių žaidimų stadija. Čia vaikas jaupradeda suprasti tam tikras vertybes bei moralines normas ir savožaidimuose žaidžia atsižvelgdamas į kitus žaidimo dalyvius. Išmokstantžaisti kolektyvinius žaidimus, mokomasi tam tikrų taisyklių, sąžiningumožaidime ir lygaus dalyvavimo. Šioje stadijoje vaikas išmoksta bendrųkultūros normų ir vertybių – kurios asmenybės suprantamos kaipapibendrintas (generalizuotas) kitas žmogus.

Jean Piaget kognityvinio ar pažinimo vystymosi teorija

Ši teorija remiasi pasaulio pažinimo ir suvokimo galimybių vystymusi.Jis nustatė mąstysenos mokymosi procesą, kuris susideda iš tam tikrųpakopų, kur kiekvienoje išugdomi tam tikri nauji pasaulio pažinimo irsuvokimo įgūdžiai. Sėkmingas vienos pakopos įveikimas yra tolimesniovystymosi garantas.1. Sensomotorinė stadija (iki 2 metų). Išmokstama skirti daiktus, gyvus ir negyvus objektus, suvokiamas nepriklausomas daiktų egzistavimas, nežiūrint į tai ar jie yra tavo regos lauke, ar ne. Pasaulio pažinimas vyksta dėka lytėjimo, objektų manipuliavimo ir fizinio pasaulio pažinimo.2. Ikioperacinė (priešveiksminė) stadija (iki 7) metų . Vaikas įvaldo normaliai kalbą ir žodžius vartoja gan simboliškai. Tačiau sistemiškai mąstyti jis dar nemoka. Šioje stadijoje vaikas yra egocentriškas, t.y. jis pasaulį vertina grynai iš savo pozicijų ir mano, kad taip jis suvokiamas ir aplinkinių. Taip pat jis nesuvokia dar abstrakčių dalykų, kaip skaičiai, manipuliacijų jais, greičio sąvokos, priežastingumo.3. Konkrečių veiksmų (konkrečių operacijų) tarpsnis. (iki 11-12). Išmoksta logiškai ir abstrakčiai mąstyti, skaičiuoti.4. Formalių veiksmų tarpsnis (iki 15). Jau vaikas sugeba suprasti abstrakčias idėjas, analizuoja matematines, logines ir moralines problemas. Sprendžiant uždavinius gali analizuoti daugelį sprendimo būdų ir pasirinkti geriausią. Pradeda subtiliau suvokti jumorą. Kiekviena stadija yra pasiekiama todėl, kad vaiko mokymosi ir pasauliopažinimo procesas yra genamas nepasitenkinimo jausmo. Nauja stadijapasiekiama nepasitenkinant ankstesniais problemų sprendimo būdaisankstesniuose etapuose.

Vaiko ir suaugusio žmogaus socializacijos skirtumai

Pagal Orwell Brill, socializacija yra nenutrūkstamas procesas tačiausuaugusių ir vaikų socializacija skiriasi viena nuo kitos: a) pas vaikussocializacijos metu formuojasi vertybių bazė, kai suaugęs bando koreguotiir keisti savo elgesį, kurį mato kiti; b) jei vaikai normas supranta bekritikos, tai suaugę jas gali kritiškai vertinti; c) vaikai turi nusileistiautoritetui ir taisyklėms, o suaugę patys sugeba atsirinkti kas yra geraiar blogai. Psichologas Rodger Gould teigia, kad suaugusių socializacija yravaikiškos psichologijos naikinimas. Traumos, kurias vaikystėje patiriavaikas veikia asmenybę, tačiau jas galima įveikti. Remiantis loginiumąstymu, suaugęs žmogus naikina vaikiškus įvaizdžius (suvokiama, kad tėvainebūtinai yra galutinis autoritetas, kad tenkintum jų reikalavimus).Suaugusio socializacijos procese formuojasi realesni įsitikinimai irgalutiniame rezultate susiformuoja laisva asmenybė.

Socializacijos agentai

Socializacijos agentai – institucijos ir žmonės, kurie moko vaikusnormalaus visuomeninio gyvenimo ir kurie įtakoja asmenybės vystymąsi.Pagrindinis socializacijos agentas kūdikystėje ir vaikystėje – tėvai. Tėvųgloba ir emociniai santykiai užtikrina normalų asmenybės vystymąsi.Gospitalizmas – blogas valstybinių įstaigų poveikis (vaikų namų,internatų), kur vaikai normaliai negali vystytis, nes trūksta bendravimo sumylinčiais žmonėmis. Vaikystėje ir jaunystėje padidėja socializacijos agentų skaičius.Vaikui daromas spaudimas išmokti rašyti, skaityti, mąstyti. Tuo laikotarpiuasmenybės vystymuisi turi didesnę įtaką bendraamžiai nei tėvai. Masinės informacijos priemonės formuoja simbolinį supratimą, vertybesbei normas. Jų dėka asmenybė gauna tą informaciją, kuri negali būtipasiekiama betarpiškai. Taip susiformuoja nuomonės apie kitas šalis,kultūras, apie gyvenimą visuomenėje, jos svarbius dalykus ir pan. Dar svarbus socializacijos agentas – mokykla. Čia individui suteikiamainformacija, kuri būtina normaliam jo funkcionavimui visuomenėje, taip patsuformuojamo tam tikros bendros vertybės. Mokykloje vaikas išmoksta tokiųtaisyklių, pagal kurias iš jo tikimasi gyventi visuomenėje.

Socializacijos nesėkmės

Socializacija ne visada gali suformuoti normalią asmenybę. Kartaisteigiama, kad stiprus socializacijos poveikis, gali turėti neigiamos įtakosasmenybės formavimuisi, kada visuomeninės normos užgožia jo kūrybiškumą,išradingumą ir energiją. Kartais pastebimos ir tam tikros psichinės ligossusijusios su socializacijos nesėkmėm. Didelis tėvų įsiveržimas į vidinįvaiko pasaulį, kada jam neleidžiama daryti nieko pačiam, turi labaineigiamą poveikį, kuris gali vesti net į šizofreniją. A.Hitlerio asmenybė aiškinama irgi socializacijos sutrikimais. Jisaugo sunkiais Pirmo pasaulinio karo metais, neturėdamas tėvo ir svajodamasapie autoritetą. Siekdamas realizuoti tokį autoriteto trūkumą jis pats tapoautoritariniu lyderiu su tam tikrais nukrypimais nuo normų savo elgsenoje. Daugeliu atveju asmenybę mes galime suprasti pagal tą aplinką, kuriojejis augo, pagal jį supusių žmonių pobūdį ir pan. Tačiau nereikia užmirštiir to, kad kiekvienas žmogus yra skirtingas ir dalinai pats apsprendžiasavo asmenybės raidą.

Papildomi skaitiniai: Apie Freudą ir Piaget bei kitas asmenybes raidos teorijas: R.Žukauskienė. Raidos psichologija. Vilnius: Valstybinis leidyboscentras, 1996 Psichoanalitinė teorija. psl.37-54. Kognityvinė teorija. psl.56-65. Apie G.H.Meadą: Sociologija: Mintis ir veiksmas, Nr.2, 1998. G.H.Mead. Savimonė V.Leonavičius. G.H.Meadas ir asmens savimonės teorija

Socialinės grupės ir organizacijos

Grupė – vienas iš pagrindinių sociologijos tyrimo vienetų, nes su grupėmissusijęs visas žmogaus gyvenimas ir veikla. Grupė patenkina daugelį žmogausporeikių, pradedant savęs vaizdo formavimu, baigiant tuo jog ji suteikiasaugumą bei palaikymą. Priklausymas grupei padeda žmogui suprasti, kas jistoks yra. Grupė – tai tarpininkas tarp individo ir visuomenės. Ji atliekasocializacijos funkciją. Bet grupė yra ir socialinio konflikto šaltinis,šios problemos iškyla tarpgrupinės sąveikos metu.

Socialinė (visuomeninė) grupė – bet koks skaičius žmonių , turinčiųtas pačias normas, vertybes bei lūkesčius ir reguliariai bei sąmoningaisąveikaujančius. Reguliari sąveika sutelkia jos dalyvius į išskirtinįsocialinį vienetą , pasižymintį tam tikromis charakteristikomis. Sąveikoselementas yra labai reikšmingas. Ją reikėtų suprasti kaip individų elgesįbei veiksmus, nukreiptus vienas kito atžvilgiu, kuriems priskiriama prasmė,reikšmė ir lūkesčiai. Socialinės grupės nariai tikisi konkretaus elgesiostandartų vienas iš kito. Tokie elgesio lūkesčiai netaikomi tiems, kurieyra anapus grupės ribos. Visuomenėje galime išskirti labai daug socialiniųgrupių. Grupės skiriasi savo dydžiu – nuo dviejų žmonių ar šeimos ikididelių kolektyvų, kaip pramoninės kompanijos ar sportiniai klubai.Mespatys priklausome daugeliui grupių ir mūsų narystė kiekvienoje jų vienaipar kitaip įtakoja mūsų elgseną.

Pirminės ir antrinės grupės

Socialinės grupės gali būti suskirstytos į skirtingas kategorijaspagal atskirus esminius požymius bei skirtingą poveikį mums. Vienospaveikia vienus mūsų gyvenimo aspektus, kitos kitus, skiriamos pirmines irantrines socialines grupes. Šis skirstymas yra pagrįstas idealaus tipo kategorijomis, kuriųsampratą labiausiai išvystė Maxas Weberis. Tai tokia kategorija, kuriojefiksuojamos pačios svarbiausios reiškinio charakteristikos, pati gryniausiair aiškiausia jo forma. Tikrovėje mes neatrasime idealių tipų, tik labiauar mažiau priartėjančius prie jo reiškinius. Tikrovėje pasireiškiantisfenomenas visada nebus idealus, visada nukrypęs nuo idealo. Taigi idealustipas yra loginė konstrukcija, kuri mums padeda lengviau ir geriau suvoktivieno ar kito reiškinio esmę.

Amerikietis Charles Horton Cooley (1864-1929) pirmasis išskyrėpirmines ir antrines socialines grupes ir teigė, kad pirminės grupės yramažos ir sieja žmones emocionalios prigimties ryšiais. Tai pirmiausiai yrašeima ir draugai. Šios grupės nariai yra susieti glaudžiais tarpusavioryšiais, bendrais interesais ir emociniais santykiais. Pirminei grupeibūdinga dažna jos narių sąveika, susitapatinimas su grupe, asmeniniaisantykiai, neformali visuomeninė kontrolė, spontaniška saviraiška.Priklausimas tokiai grupei, užtikrina jos nariams stabilumo ir tęstinumojausmą laike. Jos neturi kokio nors aiškiai apibrėžto tikslo, bet turiįsipareigojimus. Iš santykių tokio tipo grupėje nesiekiama gauti kokiosnors naudos (Ji man paskolino pinigų nes ji mano sesuo, o ne ji – manosesuo, nes paskolino man pinigų). Antrinėms grupėms būdinga tai, kad jos yra sukurtos tam tikramtikslui pasiekti. Jose vyrauja nuasmeninti tarpusavio santykiai. Tai yravisiška priešingybė pirminei grupei. Šiose grupėse individai nėra taipstipriai emocionaliai susieti kaip pirminėse, sąveika tarp jos narių yraapibrėžta kaip sąveika tarp statuso, galios ir vaidmenų pozicijų. Šiojegrupėje susilaikoma nuo spontaniškos saviraiškos ir yra formali kontrolė.Santykiai grupėje apima tik dalį grupės narių gyvenimo- tą dalį, kuri yrasusijusi su grupės tikslais, todėl sunkiau vykdoma narių kontrolė(darbdavys negali sukontroliuoti, ką darbuotojas veikia ne darbo metu).Šios grupės nėra tokios ilgalaikės, kaip pirminės. Iš tokios grupės galimagreičiau išeiti ir pati grupė gali greičiau iširti.Bet iš kitos pusės,antrinės grupės gali sėkmingiau išlikti kintant kartoms, nes lengvai galikeisti vienus narius kitais. Tokių grupių pavyzdžiai yra klubai beiįvairios organizacijos. Nuasmeninti santykiai padeda objektyviau veiktitokiai organizacijai.

Pirmines ir antrines grupes galime išskirti kaip idealius tipus,tačiau tikrovėje yra pakankamai sunku nustatyti jų ribas ir jos dažnaipersidengia kai kuriuose individualaus gyvenimo taškuose. Modernizacijalabai paveikė žmogaus įsitraukimą į vieno ar kito tipo grupes. Plečiantisekonominiai visuomeninio gyvenimo sferai, žmonės verčiami įsitraukti įantrines grupes, kur vyrauja formalūs santykiai. Emociniai, nedalykiniairyšiai gan dažnai kenkia ekonominei veiklai rinkos sąlygomis. Tačiau vienųar kitų santykių dominavimas dažnai priklauso nuo konkrečios situacijos beigrupės tikslo.

Grupės gali būti pasirinktos savanoriškai ir ne. Ši klasifikacijaremiasi paprastu principu – ar mes laisvanoriškai pasirenkame narystękonkrečioje grupėje, ar priklausymas grupei visiškai nepriklauso nuo mūsųnorų.Nesavanoriškose grupėse narystė ir elgseną reguliuojančios taisyklės yraprimetamos. Galima teigti, kad individo tapatinimasis su grupe, kuriai jispriklauso ne savo noru, bus gan silpnas (kaliniai). Bet visgi negalimateigti, kad savanoriškai pasirinktose grupėse žmogui nėra primetinėjamoselgesio taisyklės ir vertybinės orientacijos. Sociologijoje yra naudojamasreferentinės grupės terminas.

Šis terminas apibrėžia bet kurią grupę ( tai gali būti savanoriškaipasirinkta gr. – choras, ar nesavanoriškai pasirinkta – šeima ), kuriąindividas naudoja, kaip tam tikrą savęs ir savo elgesio vertinimostandartą. Referentinės grupės turi 2 pagrindinius tikslus. Jos atliekanormatyvinę funkciją – nustatydamos ir primesdamos elgesio ir įsitikinimųstandartus ir palyginamąja funkciją – būdama standartu, pagal kurį žmonėsgali įvertinti save ir kitus.

Visoms grupėms būdingi šie bruožai:

– Narystė Kiekvieną grupę sudaro specifiniai žmonės ir todėl galima kalbėti apie grupės ribas – kas gali būti vienos ar kitos grupės nariu. Dažnai grupės ribos nėra aiškiai artikuliuojamos. Formalios grupės, pvz. kursas ar klubas, turi labai aiškius kriterijus, kas yra jos nariai, neformalios — draugų ratas – dažnai neapibrėžtas. Kalbant apie narystę, kiekviena atskira grupė save priešpastato kitai grupei: savos grupės nariai suvokiami kaip savi, kai kiti žmonės suvokiami kaip esantys anapus grupės ribų. Grupės nariai yra lengvai ir greitai identifikuojami. Grupes ribas taip pat apibrėžia laikas ir erdvė – kai kurios grupės egzistuoja trumpą laiką, kai kurios kelių kartų etape. Individuali narystė t.p. kinta nuo kelių valandų iki viso gyvenimo. Kai kurios grupės laiką naudoja tam, kad apibrėžtų save – 1995 metų abiturientų laida. Šeima , kaip grupė , turi unikalias , laike besitęsiančias ribas. Kai žmonės kalba apie šeimą, įtraukią į šią sąvoką gyvus jos narius, kaip paišomi genealoginiai medžiai – įtraukiama daug kartų. Tokios besiplečiančios laiko sienos suteikia pastovumo, tęstinumo bei stabilumo jausmą ir daro šeimą viena iš svarbiausių grupių žmonių gyvenime. Darbo grupės –priešingai – yra griežtai apibrėžtos laike ir erdvėje. Nors ši grupė gali išlikti neribotai ilgą laiką, bet jos nariai ilgai joje neužsilaiko. Dėl to yra sunku tokiose grupėse išlaikyti griežtus moralinius narių įsipareigojimus.

Narystė grupėje gali būti laisvanoriška ar priverstinė. Yra išskiriamos 3narystės grupėje priežastys: – a) Vertina grupę dėl jos pačios (draugai, medžiotojų kompanija…) b) Vertina grupę kaip priemonę savo tikslams pasiekti ( vairuotojų kursų lankytojai ir pan.) c) Narystė grupėje yra kaip priemonė kitų tikslams pasiekti ( kalėjimas, psichiatrinė gydykla, šauktinių armija)

Pirmieji du punktai budingi laisvanoriškai narystei, paskutinis –priverstinei. Pastaroji ne tik garantuoja grupės išlikimą, bet t.p. leidžiagrupei labiau kontroliuoti savo narius. Jų sprendimų laisvė labai ribojamajie nėra apsaugoti nuo išnaudojimo ir blogo elgesio iš grupės pusės.Priverstinė narystė užtikrina grupės išlikimą , bet kuomet grupė labaiišsiplečia, kyla socialinių ryšių disfunkcijos problema: žmonės priverstiįsijungti į grupę , nejaučia didelių įsipareigojimų tokiai organizacijai(visos totalitarinės struktūros).

– Statusas yra individo pozicija – padėtis grupėje. Tai gali būti pareigos darbe – mokytojas, darbų vykdytojas, direktorius ir pan. Kiekvienas grupės narys užima vieną ar kitą poziciją grupėje. Kartais galima situacija, kad vieną poziciją gali užimti keli grupės nariai, ar vienas grupės narys gali užimti kelias pozicijas grupėje. Skirtingos pozicijos grupėje yra priklausomos viena nuo kitos ir labai įtakojančios viena kitą.

– Vaidmenys Kiekviena pozicija grupėje, t. y. statusas, numato konkretų elgesį, kuris yra laukiams iš žmogaus užimančio šią poziciją. Ši laukiama elgsena ir suvokiama kaip vaidmuo. Kiekvienas vaidmuo turi pareigas ir teises (pvz. gydytojas ir ligonis). Jei pozicija, t. y. statusas, suvokiamas kaip darbo pavadinimas, tai vaidmuo – kaip darbo aprašymas.

– Normos Kiekvienoje grupėje veikia grupės nariams galiojančios taisyklės. Jos gali reguliuoti arba visos grupės arba atskirų jos narių elgesį. Yra išskiriamos trys priežastys, kodėl priimamos grupės diktuojamos normos:

a) konformizmas – asmuo priima grupės normas, jeigu jis vertina pačią grupę, ar traktuoja ją kaip būdą pasiekti asmeniniai naudai (Prisiderinama prie darbo, prie mokymosi proceso, prie šeimos tam, kad įgyti tam tikrą statusą visuomenėje, pakilti karjeros laiptais ir pan.). b) Asmuo gali net nepriklausyti grupei, bet priimti jos normas jei su tos grupės nariais jį sieja pozityvus

emocinis ryšys. Tuomet prisiderinama prie kultūrinių referentinės grupės idėjų. Šis prisitaikymas yra labai svarbus jei asmuo norės išlaikyti stabilų savęs suvokimo jausmą. (Sekimas didvyrių, herojų, žvaigždžių pavyzdžiu. c) Baimė būti grupės atmestam ar pajuoktam, taip pat susilaukti bausmių . Tuo naudojasi grupė, ypač diegdama moralines nuostatas. Dėl baimės būti atmestam ir išjuoktam, grupės narys linkęs priimti grupės sprendimą ar vertinimą, nors su juo gali ir nesutikti. (Tyrimais nustatyta, kad tik 20( žmonių nesutinka su neteisingu grupės vertinimu. Šis normų priėmimo būdas sutinkamas kalėjimuose, sektose, paauglių tarpe, tarp žmonių, kurie jaučiasi visuomenėje nesuprasti ar atstumti).

– Sankcijos Kiekviena grupė turi bausmių bei apdovanojimų sistemas, kuriomis verčia savo narius laikytis grupės normų.

– Tikslai Grupės susiformavimas ir veikla visada turi kokį nors tikslą. Jie gali būti vienose grupėse aiškiai artikuliuoti, kitose – ne.

Vertybės nėra būtinas grupės komponentas. Kai kur grupės gali būtisiejamos vien tik normų (darbo grupės, kur reikalingas darbo rezultatas),ir vertybių galima visiškai nepastebėti.

Grupių struktūra

Socialines grupes reikia skirti nuo sambūrio. Tai žmonių, tarpusavyjenesusietų konkrečiais ryšiais, grupė, susirinkusi vienoje vietoje ir tuopačiu laiku. Žmonių susibūrimuose, tarp narių neatsekama visuomeninėsąveika. Pavyzdžiui, minia, publika, auditorija, keleiviai autobuse artraukinyje. Sambūriams nebūdinga socialinė organizacija, kuri egzistuojavisuomeninėse grupėse.

Taip pat reikia skirti socialines grupes ir nuo socialinės kategorijos– statistinio žmonių grupavimo. Pastaroji pagrįsta žmonių klasifikacijapagal vieną ar kelis požymius. Taip galima skirstyti visuomenės nariuspagal lytį, tautybę, amžių, rasę, išsimokslinimą ir pan. Sociologus dažniaudomina tokių klasifikacijų rezultatai, nes kitų kategorijų žmonės yraskirtingai suvokiami nei savos kategorijos. Taip, pvz., vedybos, draugopasirinkimas ar darbo skyrimas vyksta atsižvelgiant į socialineskategorijas ( amžius, tautybė, lytis, išsimokslinimas).

Formalios organizacijos ir biurokratija

Formali organizacija yra tam tikra žmonių asociacija (sambūris,pasižymintis reguliaria veikla ir turintis išskirtinius bruožus,skiriančius ją nuo kitų panašių grupių) apjungta neasmeninių santykių irskirta tam tikro tikslo pasiekimui. Formalios organizacijos turiinstitucionalizuotas funkcijas ir tam tikras vidines pozicijas t.y.statusus, kurios yra įteisintos ir aiškiai apibrėžtos teisių ir pareigųpožiūriu. Organizacijos dažniausiai sukuriamos tam tikram tikslui pasiekti,pvz., ligoninės skirtos gydymo ir sveikatos apsaugos tikslams, įvairioskompanijos užsiima specifinių produktų gamyba ar realizacija ir pan.Dabartinis socialinis gyvenimas tvarkomas daugybės socialinių organizacijų,kurios pagrindas – biurokratija . Biurokratija yra labai efektyvi socialinė organizacija, kurioje visospareigos ir darbai yra reguliuojami griežtai apibrėžtų taisyklių.Biurokratijos terminas atsirado 1745, kada Monsieur de Gournay prie žodžio‘bureau’, ką reiškė ir kontorą, ir rašomąjį stalą, pridėjo graikišką žodį‘kratija’ (valdyti). Tai reiškė – įtaigos valdymas. Šis žodis pirmiausiaibuvo skirtas valstybinėms įstaigoms įvardinti, bet laikui bėgant jisgreitai pritapo ir kitoms organizacijoms. Tačiau nuosaikiausiąbiurokratijos analizę pateikė Maxas Weberis, kurio manymu, biurokratijossuklestėjimas moderniose visuomenėse yra neišvengiamas dalykas. Weberio manymu, biurokratinės organizacijos atsekamos ir senovėje. TaiKinijos imperijos valdininkijos organizacijos skirtos imperijos valdymui,taip pat įvairios karinės organizacijos, kuriose buvo reikalaujama aiškiųpareigų apibrėžimo ir pan. Weberis sukonstravo idealų biurokratijos tipą,kuris padeda suvokti pačios biurokratijos esmę bei veikimo principus.(Idealus tipas, kaip jau buvo ankščiau minėta, visiškai nesiejamas su‘pageidaujamu’, bet greičiau parodo kažkokio reiškinio ‘grynąją formą’. Taiyra abstraktus modelis, kuris užakcentuoja svarbiausius, esminius toreiškinio bruožus ir padeda lengviau jį suvokti.). Jis išskyrė penkispagrindinius biurokratijos bruožus:

1. Labai aiški valdžios pasiskirstymo hierarchija. Darbas padalijamasorganizacijoje kaip ‘oficialios pareigos’. Biurokratija atrodo kaippiramidė, kurios viršuje yra didžiausią valdžią turinčios pozicijos. Nuoviršaus eina komandinė grandinė, kurios dėka koordinuojamas sprendimųpriėmimas. Kiekvienas aukščiau esantis kontroliuoja ir prižiūri jampavaldžius žemiau esančius valdininkus. 2. Valdininkų veiksmus valdo formalios rašytinės taisyklės. Taireiškia, kad valdininkai sprendimus priiminėja tik pagal parašytusstandartus ir negali elgtis kitaip, nei yra parašyta taisyklėse. Veiksmuosenegali būti jokio asmeniškumo.

3. Valdininkai dirba pilną darbo dieną ir jų darbas yra apmokamas.Kiekvienas darbas biurokratinėje struktūroje turi fiksuotą atlyginimą irtikimasi, kad valdininkai bus suinteresuoti padaryti karjerą tokiojeorganizacijoje.

4. Valdininko užimtumas įstaigoje yra visiškai nesusijęs su joasmeniniu gyvenimu. Namai ir visi su jais susiję rūpesčiai yra atskirti nuodarbo vietos.

5. Įstaigos turtas nėra valdininkų nuosavybė.

Biurokratijoje vertinama pati organizacija ir jos tikslai. Į pirmą vietąiškeliami tokie individo veiklos bruožai, kaip techninis produktyvumas,racionalumas, preciziškumas, greitis, patikimumas, paklusnumas.Biurokratija remiasi įsitikinimu, kad geriausius sprendimus gali padarytiekspertai – jie yra emociškai bešališki. Tokios organizacijos veiklosefektyvumas didžiausias, kuomet lyderis yra autoritaras, o nariaimotyvuojami veikti troškimo gauti didžiausią užmokestį. Biurokratinėorganizacija yra efektyvi gamyboje, išteklių ir paslaugų paskirstyme.Griežtos elgesio taisyklės leidžia nusimesti atsakomybę už veiklospasekmes.

Asocialūs reiškiniai ir nukrypstantis (deviantinis) elgesys

Visas socialus žmonių gyvenimas yra valdomas tam tikrų normų beitaisyklių, kurios neleidžia visuomeniniam gyvenimui išvirsti į chaosą. Mūsųprisilaikomos normos ir taisyklės socialiniam pasauliui suteikia sistemiškąpobūdį, ir sociologai stengiasi tą sistemiškumą atskleisti. Tačiau ne visivisad paklūsta normoms ir dažnai pasitaiko taisyklų pažeidimų. Mūsųvisuomenėse yra gan normalus reiškinys, kad daugelis žmonių dažnainukrypsta nuo taisyklėmis apibrėžto elgesio laikymosi. Galima teigti, kad kiek yra normų, tiek yra ir jų pažeidimų. Kadanginormos ir vertybės skiriasi atskirose kultūrose, tai ir nukrypimas nuo jųyra skirtingai suvokiamas. Pvz. Vakarų pasaulyje marihuanos rūkymaslaikomas kaip asocialus reiškinys, kai alkoholio vartojimas – ne. Visaiatvirkščiai yra Vidurio Azijos kraštuose. Terminas deviacija yra naudojamas įvardinti asocialius reiškinius. Taiyra nepaklusimas kultūrinėms normoms, kurios yra priimtinos reikšmingamvisuomenės arba bendruomenės narių skaičiui. Kitaip sakant, deviacija yrakultūros normų pažeidimas. Deviacija yra būdinga daugeliui žmonių, tačiautai nereiškia, kad jie pastoviai yra būtent tokie. Taip pat galima kalbėtiir apie deviantines grupes, kur tam tikros grupės narių elgsenaprieštarauja dominuojančios kultūros normoms ir vertybėms (pvz. Religinėssektos, nusikaltėlių grupuotės ar valkatų gyvensenos būdą vedantys tipaisudaro net tam tikras deviantines subkultūras). Paklusimas ar nepaklusimas normoms yra lydimas sankcijų taikymu (apiesankcijas jau buvo kalbėta analizuojant kultūrą). Kalbant apie deviaciją,svarbu paminėti formalias sankcijas ir normas, kurios įgyja įstatymo formą.Įstatymai yra valstybės apibrėžtos normos, kuriomis turi vadovautis jospiliečiai ir kurių nepaklusimas yra baudžiamas formalių institucijųapibrėžtomis sankcijomis. Įstatymus visada lydi nusikaltimai, kuriesuvokiami kaip bet koks elgsenos tipas laužantis įstatymus.

Nusikaltimų prigimties kaita

Nusikaltimai nemoderniose visuomenėse. Iki-modernioje Europojedidžiausiais nusikaltimais buvo laikomi religinio pobūdžio (eretikai irįvairios religinės sektos bei judėjimai buvo stipriai persekiojami irbaudžiami inkvizicijos), taip pat nusikaltimai valdančiųjų araristokratijos nuosavybės atžvilgiu. Erezija – nekrikščioniškų religiniųdoktrinų propagavimas, šventvagystės – bažnyčios turto vagystės arbasugadinimas ir piktžodžiavimas religijos ar Dievo atžvilgiu dažniausiaibuvo baudžiami mirties bausme. Medžioklė ar brakonieriavimas, miškokirtimas ar vaisių skynimas karaliaus ar aukštuomenės žemėse taip patsusilaukdavo didelės bausmės, bet ne visada mirties. Paprasto piliečio nužudymas nebuvo laikomas tokiu sunkiu nusikaltimukaip aukščiau minėtieji. Dažnai galima buvo atsipirkti sumokant reikiamąsumą pinigų žuvusio artimiesiems. Tačiau dažnai nusikaltėlį nubausdavo kitišeimos nariai. Tai yra žinoma kraujo keršto vardu, kada viena šeima išžudokitos šeimos narius, o šie atitinkamai elgiasi pastarųjų atžvilgiu.Pvz.Pietų Italijoje yra ligi šiol išlikęs toks paprotys bei tokiostradicijos yra pernešamos į kitus pasaulio regionus, kaip JAV, kur italaituri tam tikras tarpusavyje besipešančias ‘nusikaltėlių šeimas’ Iki XIX amžiaus Europoje ir JAV įkalinimas, kaip bausmė užnusikaltimą, retai buvo taikoma. Daugelis viduramžių miestų turėjo lokaliusnedidelius kalėjimus, kur galėdavo patalpinti tik keletą nusikaltėlių. Jiedažniausiai buvo naudojami kaip išblaivinimo įstaigos arba laikina vietanusikaltėliui, laukiančiam mirties nuosprendžio įvykdymo. Kai kurie didesnimiestai turėjo žymiai didesnius kalėjimus, bet daugelis jų ‘gyventojų’ tiklaukdavo bausmės įvykdymo momento. XIX amžiuje atsirado nauji kalėjimai,bet atmosfera juose buvo daug laisvesnė, lyginat su moderniais. Kalėjimodisciplinos dar nebuvo arba ji tik buvo pradėta vystyti. Pagrindinės bausmės formos iki XIX amžiaus – supančiojimas,ženklinimas ir kankinimas įkaitinta geležimi, pakarimas arba išplakimas.Jos siejamos su fizinio skausmo suteikimu nusikaltėliui. Dažniausiaibausmės buvo atliekamos viešai bei masiškai lankomos paprastų piliečių. Modernūs kalėjimai kilo ne iš anksčiau minėtų kalėjimų ar požemių,kurie buvo populiarūs iki-moderniais laikais, bet iš ‘darbo namų’. Šienamai Europoje atsirado apie XVII amžių, kada pradėjo reikštis feodalinėsvaldymo sistemos smukimas ir didelė valstiečių dalis jau nebegalėjo atrastidarbo laukuose ir tapo klajūnais (valkatomis). Darbo namuose jiemssuteikdavo maisto, bet buvo verčiami dirbti sunkų darbą ir didesnę laikodalį praleisti šioje įstaigoje. Į šias įstaigas taip pat patalpindavo irtuos, kurie jau nebegalėdavo patys prasimaitinti – nesveiki, pasenę,fiziškai luoši ar psichiniai ligoniai. XVIII amžiuje iš darbo namų išsidiferencijavo (atsiskyrė vienas nuokito) kalėjimai, ligoninės ir prieglaudos bei vėliau įgavo dabartines savoformas. Reformatoriai atsisakė tradicinių bausmės metodų ir efektyviausiukovos su nusikaltimais būdu pradėjo laikyti asmeninės laisvės apribojimu.Tuo pat metu žmogžudystė pradėta laikyti baisiausiu nusikaltimu, kadangikito žmogaus nužudymas yra jo prigimtinių teisių pažeidimas. Kalėjimai turėjo išmokyti nusikaltėlius paklusnumo bei drausmės irgreitai viešas bausmių vykdymas išnyko iš mūsų kasdienio gyvenimo. Mirtiesbausmės vykdymas buvo užslaptintas, o XX amžiuje daugelyje vakarietiškųjųšalių visiškai panaikintas. Išprotėjusių elgsena XVIII amžiuje buvo pradėta laikyti kaip tam tikraliga ir jos gydymą atlikti galėjo tik kvalifikuoti specialistai. Taireiškė, kad protiškai neįgalūs, prieš jų valią, galėjo būti izoliuoti nuovisuomenės, bet jų būklės apibudinimui jau reikėjo tam tikro specialistoįvertinimo.

Deviantinės elgsenos aiškinimo būdai

Pati deviantinė elgsena skirtingai buvo suvokiama skirtingais laikaisbei skirtingose kultūrose. Jai paaiškinti yra sukurta nemažai teorijų,kurios skiriasi, tačiau paliečia tam tikrus svarbius nukrypstančio nuonormų elgesio aspektus.

Biologinės ir psichologinės nusikaltimo ir deviancijos teorijos

Pirmosios nusikaltimų teorijos turėjo biologinį aiškinimo pagrindą.Prancūzų antropologas Broca teigė, kad nusikaltėliai nuo paklusniųgyventojų išsiskiria savo kaukolės ir smegenų struktūra. Italųkriminologas, Cesare Lombroso, 1870 metais paskelbė, kad tam tikri žmonėsgimsta su polinkiais į nusikaltimus. Juose pasireiškia žemesnės išsivystymoformos, kurias galima identifikuoti pagal žmogaus išvaizdą – kaukolės formą– žema kakta, atsikišęs smakras ir pan. Lombroso pripažino, kadsocializacija ir socialinis išmokimas gali paveikti kiekvieno individonusikalstamo elgesio vystymąsi, tačiau daugelis nusikaltėlių buvo laikomikaip biologiški degeneratai. Ši teorija XX amžiuje buvo pilnai atmesta ir akivaizdžiai pagrįsta,kad kūno sandara neturi jokio tiesioginio ryšio su nusikalstamumu. Amžiaus pradžioje buvo paskelbta hipotezė, kad polinkis įnusikalstamumą gali būti paveldimas genų dėka. Tam buvo pateiktos išsamioskelių šeimų ir kelių kartų studijos, kurios iliustravo tokio ryšio buvimą.Tačiau ir ši teorija buvo gan greitai sukritikuota, kaip nevykusi. Nors ir dabartiniu metu gyvuoja tam tikros biologinės teorijos, kuriosnusikalstamos elgsenos priežasčių bando ieškoti biologinėje kūnostruktūroje, genų sandaroje ar chromosomų išsidėstyme, visgi jos nėradominuojančios kriminologijoje ir nusikaltimo priežasčių yra ieškoma kitosesrityse.

Nusikaltimas ir psichopatinė asmenybė (psichologinis požiūris).Psichologinės teorijos nusikaltimus bando susieti su tam tikrais asmenybiųtipais. Tokioms interpretacijoms buvo pasitelktos Freudo idėjos, kuriosskelbė, kad nedaugelis žmonių gali tapti ‘nenormaliomis’ arbapsichopatinėmis asmenybėmis. Kadangi moralės jausmas pas vaikus yraišvystomas vaikų ir tėvų santykių dėka, kur vaikai mokomi susivaldymo,galimi atvejai, kai tas susivaldymo ar savo impulsų suvaldymas negali būtiišvystyti normaliai. Esant tokiems atvejams, asmenybei trūksta tam tikrųmoralinių pagrindų (neišvystomas superego). Psichopatai yra bejausmėsasmenybės, kurios siekia sau malonumo gan su dideliu įtūžiu. Psichopatinės asmenybės turi polinki įvykdyti žiaurius nusikaltimus.Tačiau psichopatinės asmenybės nebūtinai išvirsta į nusikaltėlius. Jomisgali būti ir pamišę mokslininkai, lošikai ar tyrinėtojai. Todėl šiosteorijos nėra visiškai bešališkos ir objektyvios.

Sociologinės teorijos. Šios teorijos žymiai pagrįsčiau aiškina nusikalstamą elgseną neibiologinės ar psichologinės. Kadangi nusikaltimas apibrėžiamasatsižvelgiant į tai ar paklūstama normoms, ar ne, o šios normos yra ganskirtingos skirtingose visuomenėse ar subkultūrose vienos visuomenėsribose, apie jį reikia kalbėti atsižvelgiant į socialinį kontekstą, kuriamejis atliekamas. Kadangi moderniose visuomenėse yra labai daug subkultūrų,tai vienas elgesys vienoje grupėje gali atrodyti kaip normalus, o kitoje –kaip deviantinis, ir atvirkščiai.

Anomija kaip nusikaltimo priežastis

Robert K.Merton nusikaltimą aiškino kaip tam tikrą deviantinėselgsenos tipą ir laikė jį pakankamai normaliu reiškiniu. Jis savo teorijojepasitelkė Emile’io Durkheim’o (prancūzų sociologijos klasikas, 1858-1917)anomijos sąvoką ir pasiūlė gan pagrįstą ir įtakingą deviantinio elgesioteoriją. Durkheimas anomijos (pats žodis anomija reiškia taisyklių ir normųnebuvimą) sąvoka nusakė tai, kad moderniose visuomenėse tradicinės normosir standartai yra sugriaunami, tačiau nauji dar nėra sukuriami. Anomijaatsiranda tada, kada nebėra aiškių socialinės elgsenos standartų. Tokiojesituacijoje žmonės nebegali normaliai susiorientuoti ir jaučia tam tikrąįtampą, nerimą bei nepasitenkinimą. Dažnai anomija yra savižudybėspriežastis. Mertonas anomijos sąvoka įvardijo neatitikimą tarp priimtinų normų irtikrovės, neatitikimas tarp kultūriškai nusakomų siekių ir visuotinaiįteisintų priemonių jiems pasiekti. Pvz. Amerikos visuomenėje bendravertybe yra pripažįstama finansinė arba materiali sėkmė. Tam, kad jąpasiekti, laukiama iš individų disciplinuotumo ir sunkaus darbo. Remiantisšiomis prielaidomis, teigiama, kad per sunkų darbą tu gali pasiekti sėkmėsviršūnę, nepriklausomai nuo to, koks yra tavo gyvenimiškas startas. Tačiautikrovėje yra daug atvejų, kada neprivilegijuoti visuomenės nariai turilabai menkas galimybes padaryti sėkmingą finansinę karjerą, nepriklausomainuo jų sunkaus darbo. Todėl dažnai daugelis pastebi ‘esą pasmerktais’ irnegalinčiais padaryti materialaus progreso. Tokioje situacijoje atsirandatam tikras psichologinis vidinis spaudimas išbandyti teisėtas ir neteisėtaspriemones tikslui pasiekti. Mertonas išskyrė penkias galimų reakcijų rūšis, kuriomis išsisprendžiaši įtampa tarp kultūriškai įtvirtintų vertybių ir ribotų priemonių jomspasiekti: • Konformizmas, kada didelė populiacijos dalis priima bendrąsias vertybes ir įprastas jų siekimo priemones, nepriklausomai nuo to, ar šiomis priemonėmis pasiseks pasiekti geidžiamą tikslą ar ne. • Inovacija (naujovių išradimas), kada siekiamos bendros vertybės nelegaliomis (neteisėtomis) priemonėmis. Nusikaltėliai dažniausiai patraukia šiuo keliu. • Ritualizmas, pasireiškia tada, kada žmogus paklūsta socialiai priimtiniems elgesio standartams, nors jie praranda savo tikrą vertę. Tokie žmonės seka priimtais gyvenimo būdais, per daug nežvelgdami į galutinį rezultatą. Pvz. Žmogus gali paaukoti savo gyvenimą nuobodžiam darbui, nors realiai jis neturi jokių karjeros galimybių. • Atmetimas, kada atmetamos tiek bendros vertybės, tiek ir jų siekimo būdai. Pavyzdžiais gali būti tam tikros save išlaikančios komunos (hipiai) ar religinės sektos. • Maištas, kada bendros vertybės ir jų siekimo būdai yra visiškai atmetami, tačiau į jų vietą siūlomos naujos vertybės, kurių įdiegimui yra reikalingi revoliuciniai arba esminiai pokyčiai visoje socialinėje sistemoje. Pats Mertonas gan mažai rašė apie nusikalstamumą, tačiau jo teorijayra pripažįstama daugelio mokslininkų dirbančių šioje tyrimų srityje. JAVbuvo atlikti tyrimai, kurie patvirtino šią teoriją. Buvo studijuojamosnusikalstamos grupuotės ir pastebėta, kad daugelis tokių grupuočių kilo išsubkultūrinių bendrijų, kur sėkmės pasiekimo šansai yra labai menki.Grupuočių nariai dažniausiai priimdavo materialaus gerbūvio vertybę, tačiaujos pasiekimo būdai buvo savotiškai ‘perfiltruoti’ per savo bendruomenių(dažniausiai etninių mažumų grupių) subkultūrinius standartus. Rajonuose,kur pastebimi nusikaltėlių tinklai, grupuočių subkultūra apmokydavo savonarius nuo vagystės ligi žmogžudysčių. Ten, kur tokių organizuotųnusikaltimo tinklų nebuvo, grupuotėse nusikalstamumas pasireikšdavomuštynėmis ar vandalizmo aktais. Tie individai, kurie nepasirinkdavo neigrupuočių propaguojamo gyvensenos būdo, nei normalaus socialaus piliečio,linko į retreitizmą, kuris pasireiškė narkotikų vartosena. Ši teorija labai pritaikoma žemesnio sluoksnio individų elgsenospaaiškinimui ir nurodo jų nusikaltimų priežastis. Tačiau ji negali būtitaikoma tai nusikalstamai veiklai, kurią gali atlikti gan pasiturintys irrespektabilūs piliečiai. Todėl ji negali pretenduoti į absoliučiądeviantinio elgesio aiškinimo teoriją.

Etikečių klijavimo teorija

Šios teorijos atstovai nukrypstamą elgesį traktuoja ne kaip tamtikros grupės ar individo bruožą, bet kaip tam tikrą sąveikos procesą tarptų, kurie paklūsta normos ir kurie nukrypsta nuo jų. Jų nuomone, norintsuvokti deviantinės elgsenos prigimtį, mes turime paklausti, kodėl kaikuriems žmonėms pripaišomos ar priklijuojamos nusikaltėlio etiketės. Yra išskiriama pirminė deviacija, kada vaikui ar paaugliui yraprilipdoma ‘nusikaltėlio’ etiketė už pirminį jo nusižengimą mokytojo arkito reikšmingo asmens. Vėliau jis išsivysto į žymiai didesnį teisėspažeidėją, nes jis priima šią etiketę ir pats pradeda save matyti, kaipnusikaltėlį. Tai veda į antrinę deviaciją. Jei žmogus rimtai priima jam priklijuotą etiketę, tai tikėtina, kad

jis pats pradės save laikyti būtent tokiu ir atitinkamai elgsis. Šiojeteorijoje pabrėžiamas ne pats objektyvus veiksmas, bet veiksmo apibrėžimas,kur nusikalstamą veiksmą apibrėžia turtingieji, policija, teismai ar kitossocialinės institucijos. Pats veiksmas nėra nusikaltimas, bet tam tikrojesituacijoje ir tam tikrų asmenų jis apibrėžiamas kaip nusikaltimas

Racionalaus pasirinkimo teorija

Jei visos teorijos į nusikalstamą veiklą žvelgia kaip į tam tikrąrezultatą, įtakotą socialinių veiksnių, tai ši teorija pabrėžia tai, kadnusikaltimas yra laisvanoriškas veiksmas. Jų požiūriu,individai aktyviaipasirenka nusikalstamą veiklą patys. ‘Nusikaltėlio mąstyseną’ turi tie, kasmato situacijoje pasipelnymo galimybes, jeigu bus nusižengta įstatymams.Nauda apskaičiuojama pagal situaciją, įvertinamas ‘pralošimas’ (pagavimogalimybės) ir individas greitai nusprendžia savo veiksmų planą – arpadaryti nusikaltimą, ar ne. Dažnai pastebima, kad situacija pati suteikia progą padaryti menkąnusikaltimą (vagystę, apiplėšimą ar pan.). Toks situacinis nusikaltimopobūdis buvo atskleistas apklausos, padarytos Kalifornijos kalėjimuose.Vagys buvo klausinėjami apie nusikaltimų organizavimą ir pasirodė, kad 50(nusikaltimų nebuvo planuoti; 30( labai nedaug planavo (ar reikia naudotiginklą, kur pastatyti mašiną pabėgimui); 15( buvo planavę nuodugniai,tačiau tik 9( pilnai sekė iš anksto apsvarstytu planu. 60( sakė, kad jienet nebuvo susimąstę apie pagavimo galimybes, ir tai gan pagrįsta, nesvienas 26 metų apklaustasis sakėsi įvykdęs virš 1000 vagysčių ir tik tadaįkliuvęs. Tai reiškia, kad ‘pralošimo’ tikimybė yra labai menka darantnusikaltimą ir todėl verta rizikuoti.

Literatūra:

M.Foucault. Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas. – Vilnius: Baltoslankos, [1998]

R.K.Merton. `Socialinė struktūra ir anomija` Sociologija. Mintis irveiksmas. 1997 Nr.1.

Lytiniai skirtumai ir seksualumas

Lyties sąvoka

Sociologai skiria du terminus kalbėdami apie vyrų ir moterų skirtumus.Lytis (angl.- sex) nurodo fiziologinius kūno skirtumus, kai giminė (angl.-gender) nurodo psichologinius, socialinius ir kultūrinius skirtumus tarpvyro ir moters. Nors biologiniai skirtumai tarp skirtingų lyčių yraakivaizdūs biologine prasme, sociologai mano, kad didelės įtakos tam turiir visuomeninis pasaulis bei kultūra. Taigi lietuviškajame socialiniųmokslų kontekste nagrinėjama gender ir kadangi biologinė lytis nėraįtraukiama į tyrimų erdvę, ši sąvoka į lietuvių kalbą verčiama kaip lytis.Čia lytis – socialinės analizės kategorija žyminti ne gamtiškus arbiologinius, bet socialinius ir kultūrinius santykius tarp lyčių. Šiamterminui atsiradus 1980 metais pasaulinėje sociologijoje, lytis buvoapibrėžiama kaip socialiniai santykiai tarp lyčių. Įsigalint šiam terminuimokslinėje vartosenoje, buvo praplėsta jo reikšmė. Ši sąvoka įtraukėsimbolinę sistemą ar galios santykių žymenis, kur vyrai ir moterysišdėstomi priešingose vieni kitiems pozicijose. Lytis socialiniuosemoksluose dabar suprantama kaip kalbų, simbolių bei socialinių praktikųsistema apibrėžianti biologinius lyčių skirtumus ir sukurianti lyčių(seksualinę) nelygybę. .

Lyčių skirtumai

Lyties skirtumai pirmiausiai yra apspręsti genetiškai. vaiko lytispriklauso nuo naujai užgimstančio gemalo genetinės struktūros. Visągenetinį kodą sudaro 23 chromosomų poros, kurios pilnai apsprendžiatolimesnį biologinį individo vystymąsi. Tiek vyro sėkla, tiek moterskiaušinėlis perduoda tik dalį genetinės informacijos kiekvienai naujaisusidariusio gemalo chromosomų porai. 23-čioji chromosomų pora susijusi su būsima naujo gemalo lytimi. Porosstruktūra XX nurodo moterišką lytį, XY -vyrišką. Moteriškas kiaušinėlis 23naujo gemalo chromosomų porai gali suteikti tik X faktorių, kadangi jopaties struktūra yra XX. Vyro sėkla – bet kurią dalį, arba X, arba Y. Nuotaip susijungusių chromosomų gaunasi nauja pora XX arba XY. Po apvaisinimo prasideda ląstelių dauginimasis ir kiekviena naujaląstelė perima tą pačią genetinę struktūrą iš pirminių ląstelių. Kiekvienovaiko lytį galima nustatyti iškart jam gimus. Lytinių organų skirtumai yrapirminiai lyties skirtumai tarp moteriškos ir vyriškos lyties atstovų.Antriniai lyties skirtumai pasireiškia lytinės brandos metu ir jie yrasusiję su plaukuotumo skirtumais, raumenų ir kūno formos struktūrųskirtumais. Yra paskaičiuota, kad vyrai turi tik 10( daugiau raumenų neimoterys. Tačiau to negalima paaiškinti genetiniais veiksniais, kadangiraumenų kiekis ir formos priklauso nuo treniravimo ir fizinių pratimų.Todėl biologiniai skirtumai, kurie nulemtų vienos ar kitos lyties atstovųpolinkį į fizinį ir sunkų darbą, yra gan menki.

Biologinis elgsenos determinuotumas

Sociobiologai gan aiškia pasisako, kad elgsenos skirtumai tarp vyrų irmoterų yra apspręsti biologinių skirtumų. Pastebima, kad beveik visosekultūrose išimtinai vyrai užsiima medžioklės ir karo dalykais. Taisociobiologai paaiškina biologiniu vyriškos lyties polinkiu į agresiją. Tačiau daugelis prieštarauja tokiems teiginiams – ar galima taipgreitai padaryti išvadą, kad agresiją yra biologiškai determinuota(apspręsta), kadangi aptinkama visose kultūrose. Daugelyje kultūrų taip jauyra, kad iš moters tikimasi ‘pasyvumo’ ar ‘švelnumo’. Tačiau tai priklausonuo kultūrinių veiksnių, nuo vyro ir moters vaidmenų išmokimo. Moterysdidelę savo gyvenimo dalį praleidžia augindamos ir prižiūrėdamos vaikus,kas, savo ruožtu, užkerta joms kelią dalyvauti kare ar medžioklėje. Tokiems dalykams pagrįsti yra pasitelkiami faktai iš gyvūnijospasaulio. Pvz., kastruoti beždžionių patinai praranda polinkį į agresyvumą;stimuliuojamos testosteronu (tam tikra hormonų rūšis) patelės yra daugiaulinkusios į agresyvumą nei patinai; taip pat patelės yra agresyvios, kadaiškyla grėsmė jos auginamiems vaikams. Taip pat pastebimi įvairūs biologiniai išsigimimai tarp žmonių(testikuliarinis moteriškumo sindromas, kada gimęs vaikas pagal pirminiuslyties požymius pasirodo esąs mergaite, tačiau lytinio brendimo metu labairyškiai pasireiškia vyriški antriniai lyties požymiai; androgenitalinissindromas, kada vaikas gimsta su dviem lyties organais, kur chirurginėsoperacijos dėka galima iš tokio vaiko padaryti moteriškos lyties individą),kurie neleidžia kalbėti apie genetini lyties skirtumų determinuotumą. Pvz., gimė du genetiškai identiški vyriškos lyties dvyniai. Tačiauvienam iškilo tam tikros komplikacijos ir jam buvo suformuoti moteriškilyties organai. Šie dvyniai buvo auklėjami skirtinga, vienas kaipberniukas, o kitas kaip mergaitė. Būdami 10 metų, jie labai aiškiai skyrėsiberniukišku ir mergaitišku elgesiu ir gan akivaizdžiai buvo priėmęmergaitės bei berniuko socialines roles. Tai rodo, kad moteriškumas irvyriškumas yra socialiai išmokstamos individo charakteristikos, kadteisingas vyriškos ar moteriškos rolės priėmimas priklauso nuosocializacijos.

Lyties socializacija

Berniukai ir mergaitės yra skirtingai auklėjami bei auginami. Taiakivaizdžiai parodė motinų ir vaikų santykių studijos. Tėvai iškartskirtingai reaguoja į vaiko lytį ir atsižvelgiant į ją pradeda auklėtivaiką. Buvo atliktas tyrimas, kada vienas ir tas pats vaikas buvoperrengtas skirtingais rūbais ir duotas globoti motinoms, vienu atveju,kaip berniukas, kitu – kaip mergaitė. Reakcija į vieną ir tą patį kūdikįbuvo visiškai skirtinga. Savo giminės vaikas mokosi nuo pat gimimo, tačiau pirmaisiais gyvenimometais tai vyksta pasąmoningai. Tada dar vaikas pats nesuvokia savęs kaipberniuko ar mergaitės. Jie atpažįstami pagal aprangą, šukuoseną, žaislus. 2-jų metų vaikas jau dalinai pradeda save suvokti, kokios lyties jis yra. Jaukitus žmones gali gan lengvai suskirstyti į vyriškas ir moteriškaskategorijas. Giminės skirtumus vaikams linkusios pabrėžti TV programos vaikams,žaislai, knygutės. Žaislų krautuvės ar katalogai dažnai diferencijuoja(suskirsto) žaislus į berniukiškus ir mergaitiškus. Buvo tiriamos vaikų nuostatos į žaislus ir buvo išskirtos trispagrindinės kategorijos: vyriški, moteriški ir neutralūs. Tiek vaikai, tiektėvai gan aiškiai galėjo suskirstyti žaislus į šias kategorijas ir jųrezultatai beveik nesiskyrė. Buvo pastebėta tai, kad , pvz., Italijojemergaitės būtų linkusios žaisti tik su joms skirtais žaislais, o Olandijoje– jas labiau traukė neutralūs ar net berniukiški žaislai. Tai paaiškinamaskirtingų lyčių rolių suvokimo griežtumu. Jei Italijoje lyties skirtumaiyra labai ryškiai akcentuojami, tai Olandijoje – mergaičių ir berniukųauklėjimas yra žymiai panašesnis. Taip pat buvo atliekami knygučių ir pasakų tyrimai, kurie užfiksavokelis aiškius skirtumus susijusius su lyties vaidmenimis. Vyriškos lyties atstovai 11kartų daugiau nei moteriškos buvopagrindiniais herojais. Pernešant lytinius skirtumus ir į gyvūnų pasaulį,skirtumas šokteli iki 95 prie 1. Veiklos rūšis ir gi skyrėsi pagal lytį.Vyriškos lyties herojai buvo įsitraukę į nuotykių paieškas ar kitą aktyviąviešą veiklą, kur reikalingas jėgos, sumanumo ar nepriklausomybėspademonstravimas. Moteriška lytis daugiau buvo susijusi su namais irpasyvia veikla. Jos gamindavo valgyti, valydavo namus bei laukdavosugrįžtančių vyrų iš nuotykių ar kelionių. Panašių bruožų buvo atrasta ir suaugusių pasaulyje paaugliškuosemeilės bei nuotykių romanuose. Moterys, kurios pasakojimuose nebuvožmonomis ar motinomis, buvo vaizduojamos kaip antgamtinės būtybės – laumės,raganos ar fėjos. Nei vienoje analizuotoje knygoje moteris neturėjo jokioužsiėmimo anapus namų pasaulio. Vyrai, tuo tarpu, atlikinėjo žymiai daugiausocialinių vaidmenų ir aktyviai reiškėsi viešame gyvenime. Knygos bei pasakos įkūnija tradicines visuomenės nuostatas lytiesatžvilgiu ir tai, ko tikimasi (kokių charakterio bruožų, kokių veiksmų irpan.) iš berniukų ir mergaičių. Knygos, tokiu būdu, pateikia reikiamuselgesio standartus, kurių siekia kiekvienos lyties atstovas. Televizija taip pat turi didelį poveikį socializacijai ir akivaizdūslyčių skirtumai pastebimi animaciniuose filmuose, kur dominuoja vyriškoslyties atstovai. Mokyklose stengiamasi išvengti didelės lyčių diferenciacijos, tačiaubeveik visada yra skiriami kai kurie užsiėmimai pagal lytį (berniukams –metalo ir medžio apdailos darbai, mergaitėms -namų ruošos; taip patskiriami ir sportiniai žaidimai pagal lytį). Lyties socializacija yra labai galingai įsišaknijusi visuomenėje irbandyti ją koreguoti yra gan sunku.

Lyties skirtumai ir gamyba

Patriarchatas ir gamyba

Istorijoje nežinoma tokių atvejų, kada visuomenėje dominuotų moterys.Jos dažniausiai siejamos su vaikų auginimu bei rūpinimusi namais.Tradicinėse visuomenėse, kur yra labai aiškus darbo pasidalijimas tarplyčių, viešojo gyvenimo sferoje dominuoja vyrai ir tik jie turi lemiamąbalsą bendruomenės gyvenime. Toks vyriškos lyties dominavimas moteriškosatžvilgiu yra vadinamas patriarchatu. Vyrai dominuoja ne savo fizinės jėgospagalba, bet tai greičiau apspręsta moters pozicijų visuomenėjeįsitvirtinimu. Aiškinimas yra labai paprastas. Kadangi moterys gimdo vaikusir jų priežiūrai kūdikystės ir vaikystės metu atiduoda daug laiko, taipjos lieka daugiau namuose. Iš to vėliau iš motinos ir globėjos vaidmenųišplaukia ir kitos moters funkcijos susijusios su namų apyvoka. Tuo tarpuvyras praleidžia žymiai daugiau laiko viešojo gyvenimo sferai. Dažnasnėštumas ir pastovus rūpinimasis vaikais padarė moteris priklausomas nuovyro išlaikymo. Kalbant apie gamybą, reikia paminėti, kad iki-industrinėse šalysegamybinė veikla nebuvo atskirta nuo namų ūkio ir pagrindiniu gamybosvienetu buvo šeima. Į gamybos procesą buvo įsitraukę visi šeimos nariai,pradedant vyru ir baigiant vaikais. Tuo metu moterys buvo gan svarbiosgamybos procese, kuris vyko namų ūkyje, nors ir buvo atskirtos nuo karodalykų bei viešo gyvenimo sferos. Tačiau su pramonės atsiradimu įvyksta šeimos ūkio ir gamybinės sferosatskyrimas, kas labai ryškiai pakeičia moters padėtį gamyboje. Atsiradusfabrikams, samdomi atskiri individai, kurie gali didesnę laiko dalįpraleisti gamyboje, o ne namuose. Jei tai pagrinde susiję su vyriška darbojėga, tai moterys pasilieka rūpintis namų ūkiu. Nuo tada moterys pradedamossieti su ‘namų vertybėmis’. Tačiau skirtinguose socialiniuose sluoksniuosemoterys užima irgi skirtingas pozicijas. Turtingos moterys nesirūpina namųtvarkymu, nes yra pakankamai daug tarnų. Tuo tarpu, žemesnių sluoksniųmoterys turi suktis tiek namuose, tiek ir pramonės sferoje, jeigu nori kieknors prisidėti prie vyro uždarbio šeimos išlaikymui. Pavyzdžiui, Anglijoje iki XX amžiaus dirbančių moterų proporcija buvolabai minimali. Pagrinde jos dirbo tarnaitėmis. Dirbančias moteris sudarėneištekėjusios ir jaunos moterys, kurių algos buvo išsiunčiamos jų tėvams,o ne atiduodamos joms į rankas. Vedybos reikšdavo pasitraukimą iš darbinėssferos į namus. Dabar dirbančių moterų proporcija Vakaruose samdomajame darbepastoviai auga. Vienas svarbesnių veiksnių, turėjęs didelės įtakos tokiamaugimui, buvo Pirmasis Pasaulinis karas. Tada moterys buvo priimamos į tasdarbines pozicijas, kurias anksčiau užimdavo vyrai.

Nelygybė darbe

Žemo statuso darbai. Moterys dažniausiai turi blogiau apmokamą darbąnei vyrai. Tam įtakos turėjo organizaciniai pokyčiai bei stereotipai susijęsu lytimi. Pvz., Anglijoje 1850 vyrai sudarė 99( visų klerkų. Būti klerkureiškė turėti atsakingas pareigas, kur reikalingi sąskaitybos įgūdžiai irkai kurie organizaciniai sugebėjimai. Net paties mažiausio klerko statusasvisuomenėje buvo pakankamai aukštas. XX amžiuje ofiso (biuro) darbasmechanizuojamas ir todėl reikalauja mažesnių sąskaitybos įgūdžių. Taipklerko ir sekretorės statusas krenta ir toks darbas tampa mažai apmokamu.Moterys pradeda užimti tokio darbo vietas ir 1986 metais 90( visų klerkųyra moterys, o sekretorių – 98(. Aišku, pastebima ir tai, kad moterys užima ir grynai vyriškasprofesijas (gaisrininko ar policininko), tačiau jų proporcija yra labaimenka. Ekonominės sėkmės problemos. Didelę įtaką moters profesinei karjeraituri vyriška mąstysena, kad moterims darbas yra antroje vietoje, lyginantsu vaikų auginimu ir priežiūra. Buvo atliktas tyrimas ir pastebėta, kadpriimant moterį į darbą, klausiama ar jos turi vaikų, ar ruošiasi turėti,kai vyrams tokie klausimai nepateikiami. Darbdavių paklausus, kodėl taipyra, jie atsakydavo, kad moteris gali pareikalauti papildomų atostogųvaikui susirgus ar išėjus vasaros atostogoms. Be to, jų manymu, vaikorūpinimosi problema yra motiniškos prigimties, o ne vyriškos. Tokiu būdu,vaiko turėjimas buvo neigiamas faktorius priimant į darbą moterį, nes tokiuatveju ji negalės pilnai atsiduoti savo darbui kompanijoje, kas bendraiatsilieps pačios kompanijos funkcionavimui. Pastebėta, kad daugelis aukštas pozicijas užimančių moterų yrabevaikės ir joms yra opi problema, kad reikėtų palikti darbą vaikoauginimui. Moterys darbo rinkoje ne tik užima žemo statuso darbo vietas, bet irjų darbas yra apmokamas žymiai menkiau nei vyrų, nors ji užima lygiaitokias pat pareigas. Pastebėta, kad moterų atlyginimai sudaro apie 60(vyriško atlyginimo tokiose pat pareigose. Skurdo problema Anglijoje taippat susijusi su moterimis, kurios turi mažamečius vaikus. Jeigu jospasirenka normaliai apmokamą darbą, tai jų materialinė padėtis pablogėja uždidelius vaikų priežiūros įkainius. jei ji pasirenka nepilną darbo dieną,ji pralošia finansiškai ir negauna jokių lengvatų, kurias gautų dirbdamapilną darbo dieną (teisės į pensiją). Tačiau Skandinavijoje ir buvusiose socialistinėse šalyse moterų lygybėyra įstatymiškai įteisinta ir moterys naudojasi tokiomis pat teisėmis beiprivilegijomis kaip ir vyrai. Pvz., Švedijoje dirba apie 80( moterų;Švedijos parlamente jos sudaro 25( visų parlamentarų; vyrai ir moterys turivienodas sąlygas susijusias su vaiko priežiūra ir pan.

Feministiniai judėjimai

Feminizmas yra politinis ir akademinis judėjimas, susijęs su moterųteisių gynimu bei jų išplėtimu. Pati feminizmo istorija jau atsekama nuoXVII amžiaus su pirmomis moteriškomis publikacijomis, tačiau ryškiausiassavo formas jis įgijo tik antroje XX amžiaus pusėje. Feminizmo inspiruotityrimai atskleidė, kad moteriškas pasaulis dažnai neįtraukiamas į pasauliosuvokimo procesą, o jei taip ir nutinka, tai moteris pristatomaneadekvačiai. Pagrindiniai feminizmo postulatai: – pasaulio pažinimas ir tyrinėjimai turi prasidėti nuo moteriškospatirties ir jos padėties visuomeninėje struktūroje; – feminizmas, kaip kritiškas ir aktyvus judėjimas moterų vardan,siekia sukurti geresnį pasaulį moterims bei, tuo pačiu, ir visai žmonijai. – moterys yra tam tikra mažuma, t.y. jos yra neprivilegijuotosepozicijose ir neturi socialinės galios, kai, tuo tarpu, vyrai yra daugumair naudojasi visomis socialinėmis privilegijomis bei dominuoja moterųatžvilgiu. Moterų pavaldumas yra pastebimas gan nuo senų laikų, tačiau aktyviaimoteriški judėjimai pradėjo reikštis nuo 1780-ųjų. Ryškiausi feminizmoprotrūkiai pasireiškia liberalių judėjimų ir revoliucijų metu (1780-1790;1850; XX amžiaus pradžia; 1960-1970). Jis mažiau reiškiasi, kada visuomenėvystosi tolygiai ir joje nepastebima jokių neramumų. Pirmasis aktyvus feminizmo pasireiškimas buvo apie 1790 metus, kadaPrancūzijoje pradėjo kurtis moteriški klubai. Tai buvo moterų susibūrimovietos, kur aptardavo politinius įvykius bei pačios pradėdavo rašytipolitines programas. Šiuose klubuose moterys tapo politiškaisąmoningesnėmis ir pradėjo reikalauti lygių teisių švietimo sistemoje,darbo sferoje bei valdžios struktūrose. Jų toks politinis sąmoningumas buvoinspiruotas Prancūzų revoliucijos deklaruotų laisvės, lygybės ir brolybės(kodėl ne seserijos?) idėjų. Tuo laiku buvo sukurta Moterų teisių deklaracija, kaip alternatyvaŽmogaus teisių deklaracijai, kur buvo teigiama apie moterų ir vyrų teisiųlygybę, nes moterys irgi yra naujai atsiradusios Respublikos pilietės. ŠiosDeklaracijos iniciatorė Marie Gouze 1793 metais buvo nuteista myriop užtokias radikalias politines pažiūras, o moterų klubai buvo oficialiaiuždrausti. XIX amžiaus feminizmas labiausiai buvo išvystytas JAV. 1830-50 daugmoterų buvo įsitraukusios į socialinį judėjimą prieš vergiją.Tačiau,neturėdamos jokių politinių teisių, jų peticijos ir protestainesusilaukė pripažinimo. Pvz., , kada buvo priiminėjama konvencijauždraudžianti vergiją, nei viena moteris nebuvo įleista į kongreso posėdį.Toks politinis moterų ignoravimas sukėlė moteriško protesto bangą, irvergijos samprata, kuri vyravo rasinių santykių sferoje, buvo perkelta įvyro ir moters santykius, kur moterys matė save vyrų vergėmis. Dar vienas svarbus įvykis – 1866 Britų parlamente, kada buvo pateiktamoterų peticija, pasirašyta 1500 moterų, kur buvo reikalaujama lygių teisiųmoterims svarstant rinkimų įstatymus. Ši peticija eilinį sykį buvosuignoruota ir nuo tada prasidėjo stiprus politinis judėjimas Už moterųbalsavimo teises. Šis judėjimas dažnai organizuodavo demonstracijas Anglijoje ir JAV.Pvz., Londone 1908 metais vienoje demonstracijoje dalyvavo daugiau nei pusėmilijonų dalyvių. Pirmą sykį moterų politinės teisės buvo pripažintos 1893Naujojoje Zelandijoje, 1902 – Australijoje,1906 Suomijoje,1913Norvegijoj,1915 Danijoje ir Islandijoje, 1917 TSRS, 1918 Kanadoje, 1919Austrijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Liuksemburge irČekoslovakijoje, 1920 JAV, 1928 Anglijoje, 1945 Prancūzijoje, Vengrijoje,Italijoje, Japonijoje. Vėliausiai arabiškos kultūros šalyse apie 1960metus. Feminizmui būdinga tai, kad jis dažnai prisiplaka prie kitųrevoliucinių judėjimų.

Akademinis feminizmas

Akademinis feminizmas yra orientuotas į trijų temų analizę: lytiniųskirtumų, lyčių nelygybės ir lyčių priespaudos. Skirtumai tarp lyčiųsuvedami į tris blokus – biologinius skirtumus, psichologinius ir

institucinius (pastarieji ypač domina sociologus ir teigiama, kad moterysyra susietos su vaikų auginimu ir privataus gyvenimo sfera, turi skirtingasvertybių sistemas ir įgūdžius nei vyrai). Kalbant apie nelygybę tarp lyčių, visų pirma pabrėžiama tai, kadmoterims tenka mažiau materialinių resursų, statuso, galios bei jos turižymi mažiau galimybių savirealizacijai. Nelygybė kyla iš pačios visuomenėsstruktūros, kurią vertėtų pakeisti. Liberalus feminizmas teigia, kadprivataus gyvenimo sfera, su kuria yra siejama moteris ir jos gyvenimas,neturi jokios vertės, nebent tik jis leidžia moteriai išvystyti emocinįatvirumą. Toks gyvenimas reikalauja labai daug energijos, neatneša jokiosocialinio atpildo, yra nuvertintas ir bukinantis, kada pastoviai reikiarūpintis namų buitimi ir vaikų auginimu. Tikrieji socialiniai atlyginimai,kaip pinigai, statusas, garbė, galia, laisvė ir savirealizacija yravisuomeninėje sferoje. Todėl moterys, išstumtos iš viešo gyvenimo irapribotos tik namų ūkio riba, praranda tuos atlygius, kuriais galidžiaugtis vyrai. Tokioje situacijoje, reikalingos socialinės reformos, kurios įteisintųmoterų lygybę. Tai galima pasiekti per socializacijos ir švietimo sistemospertvarkymus; per naujo požiūrio į šeimą ir lytinį gyvenimą suformavimą. Lyčių priespaudos tema labai domisi radikalusis feminizmas, kuris savotyrimais atskleidžia vyro padarytus nusikaltimus prieš moteriško pasauliovertybes. Radikalaus feminizmo atstovės teigia, kad visose socialiniogyvenimo sferose vyrai dominuoja moterų atžvilgiu (vyrauja patriarchatosistema). Vyrai valdo ir kontroliuoja moteris įvairiausiomis formomis.Paprasčiausia forma – tiesioginis smurto panaudojimas, kuris gali įgytitiek akivaizdžią išraišką, kaip fizinės jėgos panaudojimas, tiek ir labiauužslėptas. Užslėptos ir labiau rafinuotos išnaudojimo ir kontrolės formosyra mados ir grožio standartai; tironiški motinystės, monogamijos,heteroseksualumo ir nuolankumo idealai; seksualinis priekabiavimas darbe;ginekologijos ir psichoterapijos praktikavimas; neatlyginamas irnevertinamas darbas namie ir pan. Radikalių feminisčių nuomone, patriarchatas yra universalus ir priešjį reikia kovoti. Pagrindinės dvi kovos strategijos: a) moteriškasseparatizmas (atsiskyrimas) ir b) kova per moters sąmoningumo žadinimą,kada joms parodomos vyro ‘nusikalstama veikla’, kurią reikia išgyvendinti.

Smurtas ir lytis

Feminizmas paskatino kai kuriuos tyrimus susijusius su smurtopanaudojimu prieš moterį ir tų tyrimų pasėkoje buvo atidžiau pažvelgta įsmurtą šeimoje, seksualinį priekabiavimą (angl. – sexual harassment) darbebei išprievartavimus. Nors šeima dažnai idealizuojama, joje dažnai aptinkamos smurtoapraiškos. Pagrindine problema susijusi su smurtu šeimoje yra ta, kaddažnai nenorima kištis į privatų gyvenimą ir smurto atvejai liekanenubausti. Policija dažniausiai palieka patiems sutuoktiniams aiškintissavo problemas, jei net ir pasitaiko smurto atveju, sakydami, kad šeima yraprivataus gyvenimo sfera, į kurią teisėsaugos organai nesikiša. Tokiosnuostatos kažkuria tai prasme leidžia vyrauti smurtui šeimoje ir taip būtipalankia dirva radikalaus feminizmo pavyzdžiams. Seksualinis priekabiavimas darbe yra profesinių pareigų ar galiospanaudojimas siekiant patenkinti seksualinius poreikius. Iš motersdarbdavys gali reikalauti, tiesiogiai ar ne, lytinės sueities, už kurią poto bus atlyginta ar karjeros galimybėmis, ar padidinant užmokestį, arsudarant geresnes darbo sąlygas. Aišku, kai kuriais atvejais atlyginimogali ir nebūti. Taip, pvz., moteriai atsisakius pasiūlymo, jai gali būtiapsunkintos darbo sąlygos bei sudarytas psichologinis diskomfortas, ar išviso pašalinimas iš darbo. Šį reiškinį gan sunku yra įvertinti, nes ne visada aišku ar kokie norsveiksmai gali būti traktuojami kaip seksualinio priekabiavimo atvejis.Anglijoje buvo atlikta apklausa ir nustatyta, kad septynios iš dešimtiesmoterų buvo atsidūrusios tokioje situacijoje, kada darbdavys siūlė sueiti įlytinius santykius. Nustatyta, kad tokioje vyrų elgsenoje galima išskirtidvi stadijas: pirmoji, kada pirmą sykį pasiūloma sueiti į lytiniussantykius, ir antroji, kada siūloma pastoviai ir primygtinai. Antroji fazė,aišku, veda į tam tikrą dvasinį diskomfortą bei įtampą darbe, kas vėliauišsisprendžia išėjimu iš darbo. Kalbant apie išprievartavimą, pastebėta, kad kriminalinė statistikafiksuoja neadekvačią išprievartavimų situaciją. Jų realiai yra apie 5kartus daugiau, nei fiksuojama. Londone buvo apklausta 1500 moterų irnustatyta, kad viena iš šešių moterų buvo patyrusi prievartos aktą. Apiepuse visų išprievartautų moterų buvo išprievartautos savo arbaprievartautojo namuose, kai kitos – viešose vietose (gatvėse, miškuose,baruose ar pan.). Kriminalinė statistikos neadekvatumas aiškinamas moterųnenoru eiti registruoti prievartos aktą. Jos stengiasi tai kuo greičiauišmesti iš galvos, nes teisminės ir medicininės procedūros nuolat atkurianemalonius atsiminimus, o tai sukelia psichinį diskomfortą ar netfiziologinius sutrikimus. Viena problema susijusi su išprievartavimu – ar vyro jėgos panaudojimąžmonos atžvilgiu siekiant lytinių santykių galima vadinti išprievartavimu?Daugelyje šalių tai nelaikoma nusikaltimu, bet kai kuriose, pvz.,Skandinavijos šalyse – taip. Taip pat pastebėta, kad išprievartavimai dažniausiai susiję ne sulytinių geidulių patenkinimu, bet savo jėgos demonstravimu aukos atžvilgiu.

Normali seksualinė elgsena

Taip jau priimta, kad heteroseksualūs santykiai (santykiai tarpskirtingos lyties atstovų) yra laikomi normalia seksualine elgsena, kuriyra apspręsta biologiškai. Tačiau daugelyje kultūrų yra propaguojamas irhomoseksualizmas, skirtingose kultūrose aptinkami skirtingi seksualinėselgsenos ir ritualų standartai ir tai sociologams leidžia kalbėti apieseksualinės elgsenos išmokimą. Pastebėta, kad daugelyje kultūrų seksualiniopatrauklumo standartai yra susiję su moters fizine išvaizda. Tačiau ir patsgrožis yra skirtingai suvokiamas, nes vyrauja tiek skirtingi kūno formų,krūtų, veido ir kt. standartai. Didelę įtaka nuostatų susiformavimui lytinės elgsenos atžvilgiu turėjokrikščionybė. Ji įtariai žvelgė į lytinius santykius ir manė, kad jųlaikytis reikia minimaliai ir tik tada, kada ji susijusi su reprodukcija(vaikų gimdymu ir auginimu). Kitais atvejais ji buvo nepageidautina.Bažnyčia net tam tikrais periodais oficialiai drausdavo lytinius santykiuskaip žalingus žmogui (pvz., adventas). XIX amžiuje religines nuostatas keičia mokslinės. Kai kurios teigė,kad lytinis gyvenimas yra reikalingas organizmui ir kad susilaikymassukelia tam tikrų komplikacijų, kai kitų manymu, seksualinė elgsenanesusijusi su reprodukcija turi neigiamą fizinį poveikį asmeniui. Pvz.,buvo sakoma, kad masturbacija veda į apakimą ar gali būti vėžio bei širdiesydos priežastimi. XIX amžiuje, kartu su miestų augimu, auga ir prostitucija, kuriatviriau ar ne toleruojama. Prostitutės pagrinde siejamos su lytiniogyvenimo sfera, su seksualinio gyvenimo malonumais, kai tuo tarpu žmonosmatomos tik kaip vaikų augintojos ir namų prižiūrėtojos. Šeima nebuvoseksualinių malonumų ieškojimo vieta. Tais laikais įsigali ir toksstereotipas, kad vyrai, kurie lankosi viešnamiuose, yra normalus reiškinys,kada moters seksualiniai santykiai už šeimos ribų yra didžiausiasskandalas. Apie 1960 metus prasideda ‘atšilimas’ seksualumo sferoje – ‘seksualinėrevoliucija’. Vis liberaliau žiūrima į lytinį gyvenimą, pradedami toleruotinevedybiniai seksualiniai santykiai, į viešo regimumo sferą įžengia įvairūspornografiniai leidiniai ir vis atviriau kalbama apie lytinį gyvenimą, kurįanksčiau gožė tamsi prietarų skraistė. Pirmi sociologiniai tyrimai lytinio gyvenimo sferoje buvo atlikti apie1940-50 metus JAV. Buvo surinkta daugiau nei 18000 lytinio gyvenimoistorijų. Buvo atskleista tai, kad reali padėtis šioje srityje visiškaineatitiko laukiamo elgesio standartų – kad lytinis gyvenimas prasideda tikpo vedybų, kad sutuoktiniai yra ištikimi vienas kitam, kad veda ‘normalų’lytinį gyvenimą. Rezultatai buvo tokie: Vyrai – 70( lankė prostitutes; 84( turėjo iki-vedybinius lytiniussantykius; 40( tikėjosi gauti ‘nekaltą’ žmoną; 90( užsiimdavo masturbacija. Moterys – 50( turėjo iki-vedybinius santykius, 60( užsiiminėjomasturbacija. Daugiau tokių didelių tyrimų nebuvo atlikta, tačiau pastebimos tokiostendencijos seksualinio gyvenime: a) auga iki-vedybiniai lytiniai santykiai(apie 95( visų žmonių turi iki-vedybinius santykius) ir b)didėjaseksualiniai santykiai anapus šeimos ribų (ypač pas moteris). Tačiau šalia tokio lytinio gyvenimo liberalizavimo pastebimos irreakcingi judėjimai, kaip ‘seksualinis puritanizmas’, kurie pasisako už‘lytinių santykių sugrįžimą į šeimą’.

Homoseksualumas

Ši lytinė praktika yra pastebima beveik visose kultūrose, tačiauhomoseksualaus asmens, žmogaus, kuris turi lytinį skonį priešingą daugumai,sąvoka atsirado neseniai. Pirmą kartą žodis ,,homoseksualizmas“ paminėtas 1869 m. Vokietijosteisingumo ministrui atviro laiško forma parašytame pamflete. Mintis, kadkai kurie asmenys turi įgimtą lytinį potraukį tos pačios lyties asmenims,iš esmės buvo nauja. Antropologai, istorikai ir sociologai yra aprašę daugkultūrų, kuriose erotizmas tarp tos pačios lyties asmenų užima visaikitokią vietą negu mūsiškėje. Kad suprastume šių laikų homoseksualizmą,turime suvokti, kokią vietą erotiniai tos pačios lyties žmonių santykiaiužėmė senosiose kultūrose. Senovės Graikijos ir Romos visuomenėse nebuvotokių seksualinių kategorijų, kokias turime mes, tuo tarpu, Amerikosčiabuvių bendruomenės, tyrinėtojų, misionierių bei antropologų aprašytosnuo XVII a. iki šių dienų, vartojo tokias seksualines kategorijas, kokiomisapibūdinti mes neturime žodžių. Seksualiniai ryšiai tarp tos pačios lytiesasmenų šiose kultūrose nebūtinai buvo laikomi atskirai žmonių grupeibūdinga savybe, taigi ,,homoseksualų“ kategorijos jose nėra. Senovės Graikijoje išimtimi buvo laikoma ne itin aktyvus domėjimasishomoseksualiai santykiai bei jų užmezgimas, o greičiau abejingumas šiaisričiai. Vis dėlto, teisingiau būtų teigti, kad graikai greičiau praktikavo,,biseksualizmą“, nes buvo pripažįstami vyrų santykiai su abiejų lyčiųasmenimis. Tačiau ir šis terminas nėra visai tikslus, nes graikų seksualinėdauguma skiriasi nuo mūsų laikų. Lytiniai malonumai nebūtinai buvo siejamisu santuoka, tačiau lytiškai santykiaujant jie neabejotinai dominavo.Lytiniai santykiai Graikijoje nebuvo abipusis išgyvenimas, o visuometturėjo tam tikrą kryptį. Seksą graikai laikė tuo, ką vienas asmuo ,,daro“kitam. Lytinis aktas buvo suvokiamas kaip dominavimu ir nuolankumugrindžiamas ryšys. Pasak klasiko Davido Halperino, ,,sekso objektaiAtėnuose buvo dviejų rūšių – ne vyrai ir moterys, o aktyvusis ir pasyvusis,agresyvusis ir nuolankusis“. Sen. Graikijoje lytinis vyrų bendravimas buvolaikomas gerbtinu ir priimtinu dalyku, tačiau jį sąlygojo ne partneriolytis ar ypatingas romantiška meile pagrįstas tarpusavio ryšys, bet amžiusbei socialinė padėtis. Vyro meilė jaunuoliui filosofų buvo idealizuojamakaip turinti ypatingų savybių (,,dangiškoji“), kurių neturi meilė moteriai. Apie moterų homoseksualizmą Sen. Graikijoje žinoma gana nedaug. Iš tolaikotarpio atėjo du tokias moteris įvardijantys terminai – tribadija irlesbietė. Pirmasis išnyko XX a. viduryje. XIX a. vid. Š.Amerikoje prancūzų misionieriai susidūrė su reiškiniu,kuomet vietinėse gentyse kai kurie vyrai dėvėdavo moteriškus drabužius ir,o jų sekso partneriai buvo vyrai. Tokie vyrai ir moterys, besielgiančioskaip vyrai buvo pavadinti berdache. Jie buvo toleruojami, gerbiami ir netgarbinami. Kai kuriose gentyse berdašai buvo laikomi priešingos lytiesžmonėmis(pavyzdžiui apeigose ir tabu berdašai buvo traktuojami kaipmoterys), tačiau daugumoje genčių buvo manoma, kad jie priklauso trečiajailyčiai – nei vyrams nei moterims, todėl berdašizmas traktuojamas kaiptransseksualizmas. Tarpusavyje berdašai lytiškai nesuartėdavo. Tai buvokraujomaišos tabu. Kai kuriuose indėnų mituose paprastų vyrų ir moterųvirtimas berdašais priskiriamas antgamtinei gyvulių bei dvasių įtakai. Dėlypatingo ryšio su dievais bei dvasiomis berdašas dažniausiai būdavo gentiesšamanas arba ,,kerėtojas“.

Tik 1869 metais pradėta vartoti homoseksualumo terminą, kuriuo išskyrėtam tikrus individų tipus turinčius specifines lytinio elgesiopreferencijas. Anksčiau buvo vartojamas sodomijos ir sodomito terminai.Sodomijos veiksmai buvo ne tik lytiniai santykiai tarp vienos lytiesatstovų, bet ir tarp vyro bei moters, tarp žmogaus ir gyvūnų ir pan., t.y.prieš visą seksualinę elgseną kuri neatitiko bažnyčios nurodytų standartų.Dažniausiai sodomitai buvo baudžiami mirties bausme ir tokia praktikadaugelyje šalių išsilaikė iki XIX amžiaus pabaigos. JAV pirmoji panaikinomirties bausmę homoseksualams XVIII amžiaus pabaigoje. Vakarų kultūroje galima skirti keturis homoseksualumo tipus: 1. Atsitiktinis homoseksualumas, kada homoseksualūs santykiaipasitaiko labai retai ir nesudaro esminės lytinio gyvenimo dalies. 2. Situacinis homoseksualumas, kada tam tikromis aplinkybėmishomoseksualūs santykiai yra gan reguliarūs, tačiau neapimantys visosasmenybės. Tai tokios situacijos, kada homoseksualūs santykiai laikinaipakeičia heteroseksualius. Tai pasitaiko kalėjimuose, kariniuose daliniuoseir panašiose vietose, kur nėra sąlygų ‘normaliems’ lytiniams santykiams.Dažniausiai išėję iš tokių įstaigų, žmonės pradeda vėl heteroseksualųgyvenimą. 3. Personalizuotas homoseksualumas, kada individai turi didelįpotraukį tokiems santykiams, tačiau neįsijungia į homoseksualų gyvenimobūdą vedančias grupes. Dažnai tokio tipo žmonės slepia savo potraukį nuodraugų ir bendradarbių. 4. Homoseksualumas kaip gyvenimo būdas, kada individas atvirai vedatokį gyvenimo būdą ir sieja save su kitais, turinčiais panašų potraukį.Dažnai jie buriasi į grupes ir sukuria tam tikras gėjų ar lesbiečiųsubkultūras. Aukščiau minėtas tyrimas JAV atskleidė tai, kad, vis dėlto, daugiaunei pusė JAV vyrų yra absoliutūs heteroseksualai. 8( vyrų buvo įsitraukę įilgesnius kaip 3 mėnesių homoseksualius santykius; 10( derinohomoseksualius ir heteroseksualius santykius; 37( turėjo bent vienąhomoseksualią sueitį, kurios metu patyrė orgazmą; 13( jautė potraukį,tačiau jo nerealizavo. Moterų proporcija yra žymiai mažesnė – 2( buvoabsoliučios homoseksualės; 13( turėjo tokius santykius; 15( išreiškė norąturėti tokius santykius, tačiau nebuvo dar to patyrusios. Dažniausiai homoseksualų atžvilgiu vyrauja neigiamos nuostatos, nesvis dar stiprūs tradiciniai religiniai įsitikinimai. Tačiau kai kuriestereotipai nėra adekvatūs. Homoseksualizmas nėra jokia psichine liga irnesiejamas su psichikos sutrikimais. Taip pat nėra jokio akivaizdaus ryšiotarp homoseksualizmo ir tam tikrų profesijų, kaip kirpėjo, manekeno ardizainerio. Taip pat nėra jokio ryšio tarp transvestitų (vyrų, kuriepersirenginėja moteriškais rūbais) ir homoseksualų. Pirmieji linkę įheteroseksualius santykius. Po seksualinės revoliucijos pastebimas tolerancijos augimas gėjųsubkultūrų atžvilgiu. Pastebima, kad gėjai turi savo susirinkimo vietas,barus, leidžia savo laikraščius ir žurnalus. Lesbietės yra žymiai prasčiauorganizuotos ir jos nesireiškia taip aktyviai kaip gėjai. Be to, daugeliuatveju lesbietės linkusios prisišlieti prie įvairių feministinių judėjimų.Pastebima ir tai, kad atsiranda homoseksualių šeimų, kurios augina irauklėja vaikus. Kai kuriose šalyse homoseksualių šeimų sukūrimas yra netjuridiškai įteisintas.

Literatūra:Simone de Beauvoir. Antroji lytis. – Vilnius: Pradai, 1996

Feminizmo ekskursai : moters samprata nuo antikos iki postmodernizmo :antologija.Vilnius : Pradai , 1995

Smurtas prieš moteris ir vaikus Lietuvoje. – Vilnius: Danielius, 1997.Lietuvos šeima: mokslinės-praktinės konferencijos “Lietuvos šeima:tradicijos ir ateitis”, įvykusios Vilniuje 1994 m. spalio 25-26 d. d.,medžiaga/ red. M.Taljūnaitė, V.Stankūnienė, A.Žvinklienė. – Vilnius:Lietuvos Filosofijos ir Sociologijos Institutas, 1994-1995.

Geras akademinis tinklalapis apie homoseksualumo istoriją: www.fordham.edu/halsall/pwh/index.html

Šeima

Šeima yra socialinis institutas, kurį sudaro kelių žmonių socialinėgrupė, tiesiogiai susaistyta giminystės ryšiais ir kurios suaugę nariai yraatsakingi už vaikų priežiūrą. Giminystė – socialiniai ryšiai pagrįsti vedybomis, kraujo ryšiu arbaįvaikinimu (motina, tėvas, giminaičiai, seneliai ir pan.). Giminė Vakarųvisuomenėse suvokiama, kaip artimiausi kraujo ryšiais susaistyti žmonės,tačiau daugeliu atveju žmonės neatseka savo giminystės ryšių esančių už‘dėdžių’, ‘tetų’, ‘pusbrolių’ ir ‘pusseserių’. Kitose visuomenėsegiminystės ryšiai yra žymiai svarbesni ir tikima, kad, pvz., tradicinėsevisuomenėse visi vieni kitiems yra giminaičiais. Viena svarbesniųgiminystės atmainų yra klanas. Tai grupė žmonių, kurios visi nariai tikiesą susieti kraujo ryšiais bei esą kilę iš vieno bendro protėvio. Jie savemato kaip išskirtinę grupę bei turi stiprų grupinio tapatumo jausmą. Klanaiyra randami Škotijoje, kai kuriose Afrikos tautose ir Ramiojo vandenynosalų gyventojų tarpe. Klano nariai labai rūpinasi vieni kitu bei turistiprią įtaką kiekvienam atskiram klano nariui. Vedybos – socialiai priimtina ir įteisinta dviejų žmonių sąjunga,apimanti ekonominę kooperaciją ir lytinius santykius. Šeimos samprata sociologijoje yra gan plati ir apima įvairiasšeimyninio gyvenimo formas, įskaitant ilgai gyvenančias poras kartu, kuriosnėra apjungtos vedybomis, tėvus ir jų vaikus bei didesnius namų ūkius,vieno tėvo šeimas, homoseksualias poras ir pan. Šeimos rūšys: Pagal šeimos dydį: – branduolinė (nuklearinė) šeima – ją sudaro du gyvenantys kartu suaugę individai, vedantys namų ūkį ir auginantys vaikus. Šios šeimos tipas yra tipiškas beveik visoms modernioms visuomenėms. – išplėstinė šeima – kada viename namų ūkyje gyvena kelių kartų nariai, ne tik sutuoktiniai ir jų vaikai, bet ir seneliai ar proseneliai, dėdės, tetos, brolių ar seserų šeimos ir pan., ir kurie yra susaistyti tampriais tarpusavio ryšiais. Pagal skirtingus gyvenamosios vietos (rezidencinius) tipus: – matrilokalinės – kada nauja pora gyvena su jaunosios tėvais ar arti jų. Tokio tipo šeimos gyvensenos modeliai aptinkami ten, kur dukterys yra laikomos dideliu turtu. – patrilokalinės – kada nauja pora gyvena kartu su jaunojo tėvais arba netoli jų. Tokių pavyzdžių galima dažnai aptikti ir Lietuvoje (Žemaitės apysaka ‘Marti’). – neolokalinės – kada naujos poros atsiskiria nuo tėvų ir pradeda formuoti savo šeimą naujoje vietoje. Pagal vedybų specifiką: – endogamija – kada tuokiasi tos pačios socialinės grupės ar kategorijos individai. Ši vedybų forma dominuoja pasaulyje. Ji labai ryški kastinėse bei luominėse visuomenėse, kur socialinis mobilumas turi labai menkus šansus. – egzogamija – kada vedybose nepaisoma socialinių grupių skirtumo. Jos būdingos tiktai modernioms klasinėms visuomenėms, kur kilmingumas ir priklausomybė vienai ar kitai socialinei grupei praranda savo reikšmę šeimos kūrimo procese. Pagal vyrų ir moterų skaičių santuokoje: – monogamija – santuoka tarp vieno vyro ir vienos moters. Tokios vedybos būdingos tik 20 – 25( visų visuomenių. Jos įstatymiškai įteisintos tik moderniose visuomenėse, kur nei moteris, nei vyras negali turėti daugiau vedybinių partnerių vienu metu. – poligamija – kada vedybos jungia daugiau nei du žmones (tris ir daugiau). Yra išskiriami du tokių vedybų tipai: poliginija, kur vyras vienu metu gali turėti daugiau nei vieną žmoną (tai atsekama kai kuriuose arabų kraštuose ir Afrikos gentyse); poliandrija, kur vienu metu moteris turi kelis vyrus (tokia vedybų forma yra labai reta; jos pavyzdžių galima atrasti pietų Indijos todasų etninėje grupėje). Pagal paveldėjimo (tapatumo nustatymo) tipus: – patrilinijinė šeima, kai giminystė ir paveldėjimo teisė perduodama vyrui arba pagal vyrišką liniją (tai būdinga daugelyje modernių visuomenių, kur, pvz., vaikas paveldi tėvo, o ne motinos pavardę ir pan.). – matrilinijinė šeima, kada giminystė perduodama pagal moterišką arba motinos liniją.

Šeimos kaita vakarų Europoje

Vakarietiškų visuomenių istorijoje galima išskirti tris esminiusšeimos kaitos periodus. Pirmajam, kuris nuo senų laikų tesėsi ligi ankstyvošešiolikto amžiaus, būdingas atviras gimininės šeimos tipas. Tai buvobranduolinė šeima, gyvenanti mažame namų ūkyje bei stipriai susaistyta subendruomene. Šeima nebuvo tarpusavio emocinio prisirišimo šaltinis.

Lytiniai santykiai šeimoje buvo susieti su vaikų gimdymu, bet ne sumalonumais. Šeimos sukūrimas dažnai priklausė nuo tėvų norų ir interesų, one nuo jaunavedžių. Antrajam periodui, nuo šešiolikto amžiaus pradžios iki aštuonioliktoamžiaus pradžios, būdinga apribota patriarchalinė šeima. Branduolinė šeimavis labiau atsiskiria nuo bendruomenės suvaržymų, tampa labiauindividualizuota. Pastebimas sutuoktinių ir tėviškos meilės svarbosaugimas. Taip pat auga tėviško autoriteto galia šeimoje. Aukščiau minėtas šeimos tipas greitai buvo pakeistas uždaros,orientuotos tiktai į šeimyninius santykius branduolinės šeimos tipu.Šeimoje svarbūs emociniai santykiai, jos privatumas ir rūpestis vaikais.Šeimos kuriamos individualaus pasirinkimo būdu, kur didelis vaidmuo tenkaromantinės meilės idealams. Lytinių santykių aspektas meilėje tampa labaisvarbiu kuriant šeimą. Šių pokyčių kilmė slypi ekonominės veiklos atskyrime nuo šeimosreikalų. Viduramžiais šeima buvo vienas pagrindinių ekonominių vienetų, kurgamybos procesas buvo susijęs tik su šeimos narių poreikių patenkinimu.Gamybos procese dalyvaudavo visi šeimos nariai. Nuo septyniolikto amžiauspradeda atsirasti žymiai didesni gamybos vienetai (didesnės apdirbamosžemės kartelės, fermos) ir pramoninės revoliucijos eigoje, augant fabrikamsbei įvairioms gamybinėms organizacijoms, šeima yra atskiriama nuo gamybosproceso. Žmonės pradeda dirbti ne šeimos ūkio ribose, bet anapus jo, jiepriversti ‘eiti į darbą’. Tokiu būdu, vyrai dažniausiai dirbdavo ne šeimosribose, bei turėdavo ją išlaikyti, kai, tuo tarpu, moterims likdavorūpestis namais. To pasėkoje, ir pakito visa šeimos struktūra, kur vyras buvo siejamassu tam tikru autoritetu, kadangi daugeliu atveju tik nuo jo priklausėšeimos išmaitinimas, o moteris – su namų apyvoka. Vedyboms prarandantekonominį pagrindą, kinta ir emocinių bei lytinių santykių šeimojesuvokimas. Šeima matoma kaip privatus emocinio ir lytinio artumo tarp vyroir žmonos pasaulis.

Pokyčiai šeimoje (pasaulinės tendencijos)1. Pastebimas klaninių ir kitų gimininių ryšių silpnėjimas.2. Pastebimas augimas laisvai pasirinkti sutuoktinį, kur didelį vaidmenį turi individualizmo ir romantinės meilės vertybės.3. Labiau pripažįstamos moters teisės santuokos pasirinkime ir įvairių sprendimų priėmime šeimos viduje. Ryšiai šeimoje nebėra tokie hierarchiški, kokie buvo anksčiau4. Labiau pripažįstama egzogamija nei endogamijos būtinumas. Tačiau pastebima, kad vyrauja endogamija, kurią galima paaiškinti mainų teorijos rėmuose. Teigiama, kad individai ieško tokių sutuoktinių, kurie suteiktų daugiausiai socialinės ir ekonominės naudos. Žmonės su panašiais ištekliais dažniausiai atneša vienas kitam vienodą naudą, nes jie tikriausiai atmestų tuos, kurių resursai mažesni. Todėl žmonės su lygiaverčiais ištekliais yra panašūs bei todėl linkę tuoktis tarpusavyje.5. Didėja bendras skyrybų skaičius. Tai bandoma aiškinti tuo, kad padidėja bendras šeimyninio gyvenimo laikas, kai anksčiau didelis mirtingumas ir nedidelis vidutinis pragyvenimo amžius neleisdavo atsibosti vienas kitam.

Alternatyva šeimai

Pagrindinės alternatyvinės šeimos formos: nepilna šeima – tai skyrybų pasekmė arba individualus sąmoningas apsisprendimas gimdyti ir auginti vaiką be kito sutuoktinio. Tokioje šeimoje yra apsunkinamas vaiko vystymasis, kadangi jaučiamas psichologinis diskomfortas, sunkiau pajusti poreikį būti kažkam reikalingu ir kurti šeimą, sunkiau atrasti partnerį. Vaikui trūksta šeimos specifikos suvokimo, galimi lytinio auklėjimo sutrikimai. gyvenimas kartu, kada santykiai nėra juridiškai įteisinami. Tokia alternatyva yra lydima mažo socialinio įsipareigojimo, tai reiškia, kad tarpusavio santykius galima nutraukti gan lengvai. Tačiau toks gyvenimas turi ir kitą funkciją, jis leidžia patikrinti egzistuojančių ryšių tvirtumą, kas po to gali vesti į brandžią santuoką. homoseksualios šeimos. Ši alternatyva neturi daug pasekėjų, tačiau vakarų šalyse tokia praktika yra pastebima. Daugelis jų, dirbtinio apvaisinimo bei surogatinės motinystės (kada paimamas kitos moters pagimdytas vaikas, skirtas specialiai tam tikslui ar ne) dėka, augina ir auklėja vaikus. Literatūra:1. Pasaulis ir šeima: Nacionaliniai šeimos ypatumai/ Redkol.: I. Juzelūnienė (ats. red.) ir kt. – Vilnius: Filosofijos, sociologijos ir teisės inst., 1992.2. D.Marcinkevičienė. Vedusiųjų visuomenė: santuoka ir skyrybos Lietuvoje XIX amžiuje – XX amžiaus pradžioje. – Vilnius: Vaga, 1999.3. V.Naskauskienė. “Gimstamumo reguliavimas: Situacija Lietuvoje”. – Tradicija ir pokyčiai: filosofinė ir sociologinė perspektyva / sud. N.Putinaiė. – Vilnius: Aidai, 1999.

Etniškumas ir rasė

Etniškumas yra specifinės kultūrinės praktikos, elgsenos būdai irpasaulėžiūros, kurios išskiria tam tikrą individų bendruomenę iš kitųpanašių bendruomenių. Tokia bendruomenė vadinama etninė (tautinė) bendrija.Tokios grupės nariai save mato kaip kažkuo tai besiskiriančius nuo kitųgrupių. Kitos grupės taip pat skirtingas etnines grupes suvokia kaipbesiskiriančias nuo jų pačių grupės. Etnines grupes galima išskirti pagaldaugybę požymių, tačiau pagrindiniai jų yra kalba, istorija ar protėviųbendrumas, religija, apsirengimo stilius arba puošimasis, papročiai,tradicijos. Etninės charakteristikos nėra duotybė ką tik gimusiamindividui, bet yra išmokstamas dalykas. Etniniai skirtumai pagrinde nurodo kultūrinius skirtumus, kai rasiniaiskirtumai yra susiję su biologiniais atskirų grupių skirtumais (pagrinde –su kūno spalvos skirtumais). Jei rasės yra apjungtos fizinio panašumo ir jųnegalima vadinti socialinėmis bendrijomis, tai tautinės ar etninėsbendruomenės yra apjungtos kultūrinio palikimo pagrindu ir yra socialinėsprigimties. Etninės bendrijos susidaro rasių viduje, tiktai joms būdingatai, kad be kultūrinio paveldo jos dar turi savo teritoriją, kurioje yralokalizuota didžioji dalis etninės bendrijos narių. Teritorijos svarba padidėja XVII amžiuje ir nuo tada kai kuriosetninės bendrijos pradeda formuotis į nacijas. Nacija yra tokia etninėbendrija, kurios politinė valdymo sistema išsivysto į nacionalinę valstybę.Nacija yra naujas etninės bendrijos apjungimo būdas, kada į pirmą planąiškyla bendros idėjos, pagrįstos bendrais praeities ir ateitiesvaizdiniais, kada bendros kultūros pagrindu pradeda formuotis politiniaidariniai – tautinės (nacionalinės) valstybės. Didelis vaidmuo nacionalinių valstybių formavimesi, kuris prasidėjomaždaug nuo XVII amžiaus, atiteko inteligentijai. Inteligentija yra tautosidėjų nešėjai, jos vertybių laikytojai ir skelbėjai. Vertybinės struktūros,kurios etninėje bendrijoje egzistuoja pasąmoningame lygmenyje, yra aiškiaiišsakomos ir sutvarkomos inteligentijos. Vėliau jos įdiegiamos į švietimosistemą ir yra perduodamos naujoms kartoms, kad būtų suformuota tam tikrakultūrinė elgsena ir pasaulėžiūra. Taip yra užtikrinama etninėsocializacija Tačiau esminė nacionalinių valstybių problema yra ta, kad pasaulyjenėra nei vienos valstybės, kuri išimtinai būtų vienos etninės bendrijosvaldymo aparatas. Kiekvienoje nacionalinėje valstybėje yra daugiau armažiau etninių grupių, tarp kurių vyrauja patys įvairiausi santykiai.Valstybė arba visuomenė, kurią sudaro kelios etninės bendrijos yra vadinamapliuralistine. Visos modernios visuomenės yra pliuralistinės visuomenės irjose dažnai iškyla tautinių (etninių) mažumų problemos. Visosenacionalinėse valstybėse reikšmingesnės yra vienos etninės bendrijos neikitos. Dažniausiai reikšmingiausiomis bendrijomis laikomos tos, kurioskultūros pagrindu susiformavo ta valstybė.

Etninės (tautinės) mažumos samprata

1. Etninė mažuma nėra susijusi su narių skaičiumi grupėje. Jos kartaisnet gali būti žymiai skaitlingesnės nei kitos grupės. Pvz., Pietų AfrikosRespublikoje (PAR) dominuoja baltieji, nors jie sudaro vos 15( gyventojų, oprispaustoji juodųjų ‘mažumą’ sudaro apie 73(. 2. Etninių mažumų nariai patiria tam tikrą diskriminaciją ir topasėkoje yra žymiai prastesnėse pozicijose. Diskriminacija yra tokiasocialinių santykių sistema, kurioje vienoms visuomenės etninėms grupėmsatveria dideles galimybes ir socialines teises, kurių neturi kitos etninėsbendrijos nariai. Tai reiškia, kad vienos ar kelių etninių grupių nariamsneleidžiama pilnavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime. 3. Mažumos nariai turi grupinio solidarumo jausmą, jaučia, kad jie yra‘tarpusavyje apjungti’. Neteisybės ir diskriminacijos patyrimas dažniausiaipadidina bendro intereso ir lojalumo (priklausomybės ir ištikimybės grupei)jausmą. 4. Mažumos dažniausiai tam tikru laipsniu yra fiziškai ar socialiaiizoliuojamos nuo didesnės bendruomenės. Jos dažnai koncentruojasi tamtikruose miestų ar šalies rajonuose. Taip pat pastebimas menkas vedybųskaičius tarp ‘daugumos’ ir ‘mažumos’ narių. Vyrauja endogamija (vedybossocialinės grupės ribose), kurios metu siekiama palaikyti savo kultūrinįišskirtinumą.

Prietarai, stereotipinis mąstymas ir etninis priešiškumas

Etninis priešiškumas dažnai yra susijęs su prietarais, iš ankstosusidariusia priešiška nuomone kitos(-ų) grupės (-ių) atžvilgiu, kuriparemta ne tikrais faktais, o gandais, ir kurią yra labai sunku pakeistinet naujos informacijos akivaizdoje. Šie prietarai yra tik nuomonėslygmenyje, tačiau dažnai gali peraugti į realią elgseną – diskriminaciją.Prietarai, kaip aiškina psichologai, atsiranda stereotipinio mąstymopasėkoje. Sociologai etninio priešiškumo atsiradimą linkę aiškintietnocentrizmu, grupės uždarumu ir nelygiu materialinių ir socialiniųišteklių paskirstymu. Etnocentrizmas – tai kitų kultūrų vertinimas savoskultūros standartais, kur kitos kultūros atstovai matomi kaip kažkokie tainenormalūs, įtartini individai, moraliai ir psichiškai žemesnio išsivystymolygio. Taip dažniausiai buvo vertinami mažesnių etninių grupių atstovaivisos istorijos eigoje. Jau antikos laikais, graikai visus ne-graikusvadino barbarais, neatsižvelgiant net į jų civilizacijos išsivystymo lygį. Grupės uždarumas reiškia tai, kaip grupės nariai palaiko savo grupėsribas bei kaip ryškiai atskiria savo grupę nuo kitų. Tai gali būti vedybųdraudimas tarp skirtingų grupių, draudimas kontaktuoti su kitos grupėsnariais ar turėti kokių nors prekybinių ryšių. Skirtingas visuomeninių išteklių paskirstymas tarp etninių grupiųleidžia vienoms dominuoti kitų atžvilgiu galios santykiuose. Tai galiatsitikti, pvz., karinio užkariavimo metu arba vienai etninei grupeiekonomiškai iškilus kitos atžvilgiu. Pvz., grupinis uždarumas leidžiaišlaikyti galios pozicijas privilegijuotos grupės nariams ir neįsileisti įsavo tarpą kitų grupių atstovų.

Etninių mažumų sąveikos būdai

Skirtingais istoriniais laikotarpiais ir skirtingose visuomenėseetninių grupių sąveikos būdai skiriasi. Žemiau išvardintos pagrindinėsetninių grupių sąveikos rūšys. Pliuralizmas – kada kelios etninės grupės egzistuoja viena šaliakitos, suvokdamos viena kitos savitumą ir kultūrinius skirtumus, ir kada jųbendravime netaikomi jokie diskriminacijos principai. Tokioje situacijojevisų etninių mažumų atstovai naudojasi tokiom pat teisėm kaip ir ‘dauguma’.Vieni į kitus žiūri kaip į lygiaverčius partnerius, o ne priešus.Moderniose visuomenėse taip gali sugyventi tik kelios etninės bendrijos,turinčios stiprias tarpusavio santykių formavimosi šaknis. Dažniausiaipliuralizmas išlieka tik idealiu principu, bet ne praktika. Pliuralizmoapraiškų galima aptikti JAV, kada yra įdiegiamas dvikalbiškumas (mokykloseyra mokoma ta kalba, kurios etninės bendrijos nariais yra mokiniai,įvairiose įstaigose vartojami dviejų kalbų blankai, kad palengvintųoficialų bendravimą tarp valstybės darbuotojų ir paprastų piliečių. Taipastebima pietinėse JAV dalyse, kur didelė dalis yra ispaniškos-lotyniškoskilmės žmonių). Asimiliacija – kada etninės bendrijos nariai keičia savo gyvensenosbūdą, prisitaikydami prie dominuojančios kultūros modelių, elgesio šablonų.Asimiliacija pastebima tose šalyse, kur yra didelė imigracija. Naujaiatvykstantys migrantai siekia kuo greičiau perimti visus tos šalieskultūros standartus ir taip garantuoti sau lygiavertes gyvenimo sąlygas.Šis kultūrinio persiorientavimo modelis yra įgyvendinamas tik per keliaskartas. Jie į JAV atvyksta lietuviais, rusai ar kinai, tai tik ten gimę jųvaikai jau bus pilnateisiai amerikiečiai, kai jų tėvai dar gali bandytipalaikyti įvairius savo etninės grupės kultūrinės elgsenos ar pasaulėžiūrosstandartus. Naujoje situacijoje nėra lengva greitai atsisakyti viso to, kobuvai išmokytas nuo vaikystės, o įpročiai pakeičiami labai sunkiai. Segregacija – fizinis ar socialinis žmonių kategorijos atskyrimas(pvz.,žydų getai, indėnų rezervatai). Ryškiausią formą buvo galima aptiktiPAR, kuri vadinosi apartheidu. Apartheidas, arba atskiras vystymasis, kaipjis buvo vadinamas oficialiai, buvo rasių skirstymo sistema, paremtagriežtomis taisyklėmis, kurios palaiko baltųjų pranašumą ir riboja tarp-rasinius kontaktus. Ši sistema buvo įvesta vyriausybės, kur kiekvienajuodaodžių genčių grupė gavo savo teritoriją, kur jos gyventojai patyssprendžia visus klausimus. Pierre van den Berghe išskyrė tris segregacijosrūšis PAR. Mikrosegregacija – viešų vietų, kaip tualetų, laukiamųjų,traukinio vagonų ar barų atskyrimas bei suskirstymas pagal rasiniusskirtumus. Mezosegregacija – kada juodieji ir baltieji gyvena kaimynystėjemieste. Kiekvienos rasės atstovams yra skirti atskiri gyvenamieji rajonaimieste. Makrosegregacija – kada visi žmonės yra suskirstomi į atskiras,specialiai tam skirtas gyvenamąsias teritorijas, pvz., rezervatus. Anihiliacija – etninių mažumų ar grupių naikinimas. Tai reiškia, kadkita grupė yra visiškai paneigiama. Jos kultūra nelaikoma vertinga irvykdomas tos kultūros naikinimas fiziškai (genocidas) arba drastiškaiįdiegiant savo kultūros standartus (kultūrinis kolonializmas). Tai buvoryškiausiai pastebima Europos kolonijinio valdymo laikais (XIX amžius ir XXpirmoji pusė) ir Antro Pasaulinio karo metu, kada buvo naikinami žydai irkitos etninės bendrijos. Susiliejimas (angl. – melting pot) – kada užmirštamos pradinėssusiliejančių etninių grupių charakteristikos ir tradicijos, o naujaiatsiradusi ‘etninė grupė’ apima daug skirtingų kiekvienos pradinės etninėsgrupės elementų. Pagrindinis naujai atsiradusios etninės bendrijos pavyzdys– JAV. Skirtingų etninių grupių emigrantų vertybės, tradicijos, papročiaiir pasaulėžiūros sukūrė naują amerikietiškąją kultūrą, kuri daugeliu atvejuyra labai kosmopolitiška. Tai reiškia, kad ji neturi didelių savitumų irlengvai įdiegiama net skirtingose etninėse bendrijose. Tai yra akivaizdupastebėjus, kaip lengvai po pasaulį sklinda McDonalds restoranai arCocaCola, kaip lengvai amerikietiški filmai ir popkultūra (literatūra,muzika) užkariauja daugelio pasaulio gyventojų simpatijas.

Tautinio tapatumo problemaKalbėdami apie pliuralistinis visuomenes, galima kelti klausimą, kiektautybė arba etninė priklausomybė yra svarbi individui ir kaip jisišsprendžia šią – tautinio tapatumo – problemą. Gan akivaizdu, kad etninėstapatybės klausimas atiduodamas į paties asmens rankas ir tik nuo jonuostatų priklauso problemos sprendimas. Tačiau aplinkos sąlygos dažnaiveikia tą individualų apsisprendimą ir todėl gan paranku pažvelgti į tai,kas lemia vieną ar kitą sprendimą. Nagrinėdamas Amerikos visuomenę kaip imigrantų visuomenę, V.N.Parrilloišskiria tokius etninę savimonę palaikančius veiksnius:

– kuo didesnis imigrantų kontaktas su savo gimtine, tuo didesniskultūros pernešimas ir puoselėjimas naujoje vietoje, tuo stipriau palaikomipapročiai ir kalba; – jei gimtinėje yra stabili socialinė ir kultūrinė situacija, tuoimigrantai savo bendrijose linkę išsaugoti etninę kultūrą; – vis didesni tos pačios etninės grupės imigrantų antplūdžiaiatgaivina etninę bendriją, suteikia jai naujų jėgų; – kuo geografiškai artimesnė yra gimtinė, tuo labiau išlaikomasetninis prisirišimas savo grupei; – etninį sąmoningumą gali sužadinti įvairūs įvykiai su tos pačiosetninės grupės nariais kitoje pasaulio vietoje (karas gimtinėje, katastrofair pan.).Tačiau be šių veiksnių, kurie palaiko imigrantų etninės tapatybėsišsaugojimą, veikia ir kiti, kurie skatina asimiliacija. Pirmiausiai –ekonominiai interesai, kurie yra vienas pagrindinių skatinančių vyktisvetur veiksnių. V.N.Parrillo pastebi, kad pirmoji ir antroji imigrantųgeneracijos linkusios žvelgti į savo etninę priklausomybę, kaip į neigiamąveiksnį. Tai yra kliūtis siekiant pritapti prie Amerikos visuomenės irpasijausti pilnu jos nariu. Todėldaugelis bando įveikti savo etninį specifiškumą ir diskriminaciją,apeliuodami į bendra-žmogiškas vertybes ir universalumą, t.y. atsisako savoetninio tapatumo palaikymo ir kultūrinio paveldo, būdingo jo etnineigrupei. Tačiau trečiojoje kartoje, kada pasiekiamas pakankamas socialinis-ekonominis statusas, pastebimas susidomėjimo savo etninėmis šaknimisaugimas. Taip trečios kartos amerikiečiai linkę vykti į protėvių kraštusbei ieškoti savo giminaičių.

Etninių santykių raidos galimybės

Daugelis valstybių savo politikoje bando vadovautis asimiliacijospolitika, tačiau etninių mažumų lyderiai pasisako už kultūrinį pliuralizmą.Jie vis siekia ‘skirtingo, bet lygaus partnerio’ statuso. Tačiaudominuojančios kultūros atstovai kartais etnines mažumas laiko tam tikropavojaus šaltiniu: pavojus darbo rinkoje, kada kitataučiai gali užimtidarbo vietas už menkesnį mokestį, grėsmė ‘nacionalinės kultūros saugumui irpan. Todėl etninės mažumos ir toliau susiduria bei susidurs su tam tikromisdiskriminacijos apraiškomis, o tai reiškia, kad tautinių mažumų problemosbus pakankamai opia socialine problema.

Literatūra:1. R.Brubaker. Pilietybė ir tautiškumas Prancūzijoje ir Vokietijoje. – Vilnius: Pradai, 19982. B.Anderson. Įsivaizduojamos bendruomenės: apmąstymai apie nacionalizmo kilmę ir plitimą. – [Vilnius]: Baltos lankos, 1999.3. E.Gellner Tautos ir nacionalizmas. – Vilnius: Pradai, 19964. A.D. Smith. Nacionalizmas XX amžiuje. – Vilnius: Pradai, 1994.5. “Nacionalizmo istorija ir teorijos”. Sociologija: Mintis ir veiksmas. No.2, 1998. F.Znanieckis. “Tautinės sąmonės ir solidarumo sklaida” psl.166-177. N.Statkus. “Ar galima etniškumo ir nacionalizmo teorijų sintezė”psl.178-194.

Religija

Sociologai religiją apibrėžia kaip tikėjimų ir tam tikrų praktikųsistemą, kuri apima simbolių, sukeliančių pagarbos ar garbinimo jausmus,visumą ir kuri yra susijusi su tikinčiųjų bendruomenės praktikuojamaisritualais bei ceremonijomis. Vienose religijose gali būti garbinama ‘dieviškoji galia’, kitose –personalizuoti dievai, dar kitose – asmenys, kurie nėra dievybės, tačiausuvokiami kaip šventieji (Buda, Konfucijus ir pan.). Ritualai taip pat varijuoja skirtingose religijose, nors pagrinde taidažniausiai yra maldos, dainavimas, giedojimas, specifinio maisto valgymasar jo atsisakymas tam tikru laikotarpiu ir pan. Ritualiniai veiksmaisuvokiami kaip kažkas skirtingo nei kasdieniai žmonių gyvenimo įpročiai irelgsena bei dažniausiai būna nukreipti į šventus simbolius. Dažnaireliginiai ritualai yra atliekami individualiai, tačiau daugeliu atveju yrastebimos kolektyvinės ceremonijos, vykstančios tam skirtose vietose. Kolektyvinės apeigos, sociologų manymu, yra tas religijos bruožas,kuris leidžia ją atskirti nuo magijos. Magijos pagalba, per tam tikrusritualus, giedojimus ar specialių priemonių panaudojimą, dažniausiaisiekiama paveikti tam tikrų įvykių raidą ar aplinkybes. Magiški ritualaiatliekami individualiai ir juos individai pasirenka tada, kada galisusidurti su pavojinga ar grėsminga individo gyvenimui situacija. Bronislaw Malinowski aprašė magijos vartojimą Ramiojo vandenyno salųgyventojų tarpe. Jie atlikdavo magiškas apeigas prieš leisdamiesi įpavojingas keliones kanojomis į atvirus vandenis. Tačiau ruošiantis žvejotivietinėje įlankoje ar ramiuose vandenyse, magiškų apeigų čiabuviaineatlikdavo. Moderniame pasaulyje magija yra beveik išnykusi, tačiau kai kur galimaaptikti jos rudimentų pasaulietiniame gyvenime (sporto srityje arpavojingose profesijose), kada tam tikrų ritualų pagalba tikimasi išvengtigalimo pavojaus.

Religijų įvairovė

Primityviose visuomenėse religija buvo pagrindinė viso socialiniogyvenimo šerdis. Materiali ir dvasinė kultūra, kaip tapyba, muzika, šokiai,

mitai ar literatūra, buvo susijusi su religiniais simboliais ir ritualais.Tačiau tokioms kultūroms būdinga tai, kad jose nepastebima profesionalidvasininkija. Dažniausiai yra tik keli individai besispecializuojantysreliginių apeigų išmanyme – šamanai. Jie, kaip tikima, buvo pajėgūs ritualųpagalba valdyti dvasias ar antgamtines jėgas. Šamanai buvo magijosspecialistais, o ne religiniais lyderiais. Primityviose ir mažose bendruomenėse dažnai aptinkamas totemizmas iranimizmas. Žodis ‘totemas’ kilo iš Šiaurės Amerikos indėnų genčių irįvardindavo tam tikrą augalą ar gyvūnų rūšį, kurie, kaip buvo tikima,turėjo antgamtinių galių. Beveik kiekviena gentis turėdavo savo atskirątotemą, kuris kartu buvo ir pačios genties simboliu. Dabartiniame pasaulyjetotemo apraiškų irgi pasitaiko, pvz., sportinės komandos emblema artalismanas. Animizmas – tikėjimas dvasiomis ir vėlėmis, kurios gyvena tame patpasaulyje, kaip ir mes. Tokiame pasaulyje nėra ‘anapusinio pasaulio’, tik‘šiapusinis’. Dvasios gali būti palankios ar ne, tačiau beveik visadavienaip ar kitaip įtakoja mūsų gyvenimą. Todėl žmonės turi griebtis tamtikrų magiškų apeigų, kad jas galėtų palenkti savo naudai. Kai kuriosekultūrose manoma, kad dvasios gali sukelti ligas, būti beprotybėspriežastimi ar apsėsti žmones ir tokiu būdu pilnai kontroliuoti jo elgseną.Viduramžių krikščionybėje irgi buvo galima atsekti animizmo apraiškų, kurraganos ar raganiai buvo laikomi apsėstais piktomis dvasiomis, kuriasreikia išvaryti iš jų kūnų.

Monoteistinės religijos susijusios su tikėjimu į vieną antgamtinįdievą. Pasaulyje yra pagrindinės tris tokios religijos – judaizmas,krikščionybė ir islamas. Judaizmas yra pati seniausia tokia religija, kuri atsirado apie 1000m. prieš Kristų. Ji buvo hebrajų, klajojančių netoli Egipto genčiųreligija. Jų pranašai (religiniai vadovai) dalinai perėmė jau egzistavusiastame regione religines praktikas ir idėjas, tačiau išsiskyrė savoatsidavimu vienam dievui, kai aplinkui vyravo politeizmas (tikėjimaskeliais dievai ar dievybėmis). Hebrajai tikėjo, kad Dievas reikalaujapaklusnumo griežtai moralinei sistemai ir kad ši religija yra vienintelė‘teisinga’ religija, t.y. jie pretendavo į religijos monopolį. Tačiau iki Izraelio susikūrimo po Antrojo pasaulinio karo, judaizmasniekada nebuvo jokios valstybės oficialiąja religija. Dažniausiai judėjaiužimdavo marginalias pozicijas visose visuomenėse. Jų bendruomenių yraEuropoje, Amerikoje, Šiaurės Afrikoje ir Azijoje. Dažniausiai jų skaičiussutampa su visos žydų populiacijos skaičiumi pasaulyje (apie 1(). Krikščionybė, kuri perėmė labai daug idėjų iš judaizmo, atsirado kaipjudaizmo sekta. Pats Jėzus buvo stačiatikis žydas ir dabartiniaiteleologiniai bei moksliniai disputai kelia klausimą, ar jis norėjo sukurtinaują religiją ar tik prisilaikyti ‘tikrųjų’ judaizmo principų. Jėzaus pasekėjai suvokė jį kaip mesijų (Dievo pateptasis hebrajųkalba, kas graikiškai skambėjo kaip Kristus), kurio laukė žydai kaip savoišgelbėtojo. Tačiau prie krikščionybės platinimo labiausiai prisidėjo šv.Paulius – graikiškai kalbantis Romos pilietis, kuris skelbė naują tikėjimąMažojoje Azijoje ir Graikijoje. Pirmosios krikščionių bendruomenės buvožiauriai persekiojamos Romos imperijoje, tačiau vėliau, imperatoriausKonstantino valdymo laikais, tapo oficialia visos imperijos religija. Nuotada krikščionybė tampa pagrindine dominuojančia Vakarų kultūros jėgalikusiems dviem tūkstantmečiams. Krikščionys dabartiniu laiku sudaro apie 33( visų pasaulio gyventojų.Tačiau ji nėra vienalytė religija ir pastebima daug skirtumų tiekteologiniame mokyme, tiek bažnyčios organizacinėse struktūrose tarp įvairiųjos atmainų. Pagrindinės jos šakos – Romos katalikai, protestantai(liuteronai, kalvinistai, metodistai, presbiterionai ir pan.) beistačiatikiai (pravoslavai). Pati krikščionybė turėjo labai didelės įtakos susiformuojant bendramreligijos suvokimui. Religija,pagal krikščionybės įtakotą stereotipą,dažnai sutapatinama su monoteizmu;, su doroviniais priesakais, kuriaiskontroliuojama tikinčiųjų elgsena; su tikėjimu į antgamtiškumą; kad ji turipateikti pasaulio atsiradimo mitą. Tačiau pasaulinė religijų įvairovė nevisada atitinka šiuos religijos ‘standartus’. Islamas savo kilme persidengia su krikščionybe, bet kilo iš pranašoMachometo mokymo VII amžiuje. Jo atsiradimą galima datuoti nuo 622 metų,kada pranašas paliko šventą miestą Meką. Musulmonai pripažįsta ir Mozę, irKristų, tačiau, jų manymu, tiktai Machometas sugebėjo aiškiausiai išreikštidievo valią. Islamo esmę sudaro penkios pagrindinės dogmos, kurios yrapagrindinės musulmonų pareigos:1. Pirmiausiai jie teigia, kad nėra jokio kito dievo, kaip tik Alachas ir jo pranašas – Machometas. Tai yra pirmieji Korano, musulmonų šventojo rašto, žodžiai.2. Kiekvienas musulmonas privalo sakyti maldą penkis kartus dienoje, prieš tai atlikęs griežtas apsiplovimo procedūras. Maldos metu jis turi būti atsisukęs į Mekos pusę (Saudo Arabijoje esančio miesto).3. Jie privalo prisilaikyti Ramadano – pasninko devintame musulmoniškame mėnesyje. Tuo metu jie negali nei valgyti, nei gerti dienos metu. Sutemus šis draudimas negalioja.4. Kiekvienas musulmonas privalo duoti išmaldos labdaros tikslams. Šis mokėjimas yra pagrindinis mokesčių šaltinis islamiškose valstybėse ir pagrįstas Koranu.5. Kiekvienas musulmonas turi savo gyvenimo laikotarpyje aplankyti šventą miestą –Meką. Musulmonai sudaro apie 17( viso pasaulio gyventojų. Jie pagrindelokalizuoti Šiaurės ir Rytų Afrikoje bei Vidurio Rytuose.

Tolimųjų Rytų religijos. Induizmas yra pati seniausia religija, kuriatsirado maždaug prieš 6000 metų. Ją išpažįsta apie 13( visų pasauliogyventojų. Tai yra politeistinė religija ir labai nevienalytė. Tačiaudaugelį skirtingų vietinių kultų jungia du pagrindiniai principai –reinkarnacijos ciklo idėja (kad žmogus gimsta, miršta ir vėl gimsta) beikastinės sistemos idėja (kad kiekvienas gimsta tam tikrose pozicijose irturi atitinkamai atlikti kastai priklausančias pareigas). Induizmas yra gantolerantiška ir pasyvi religija lyginant ją su krikščionybe bei islamu. Jinesiekia atversti kitatikių į ‘tikrąjį’ tikėjimą. Budizmas, konfucionizmas ir daoizmas yra etinės religijos, kur nėradievų, tačiau pabrėžiami doroviniai gyvenimo ir elgsenos principai, kuriesusieja žmogų su visatos ir aplinkos harmoniją. Budizmas kilo iš pietųNepalo princo Sithartos Gautamos (Budos, ką reiškia ‘apšviestasis’),gyvenusio apie VIa. prieš Kristų, mokymo. Anot Budos, reinkarnacijos ciklogalima išvengti išsižadant bet kokių žemiškų troškimų. Išsigelbėjimo išamžino reinkarnacijos ciklo kelias susietas su savi-disciplina irmeditacija, kurie atskiria žmogų nuo kasdienio gyvenimo. Budizmo tikslas –Nirvana, absoliučios dvasinės pilnatvės pasiekimas. Jam būdinga tai, kad jis atmetė kastinės sistemos principus irinduistinius ritualus, tačiau kaip ir induizmas ji yra tolerantiškareligija ir neteigia vienos religijos principo. Ši religija įtakingiausiaTolimuose Rytuose (Tailande, Birmoje, Šri Lankoje, Kinijoje, Japonijoje irKorėjoje). Konfucionizmas yra tradicinė Kinijos valdančiųjų grupių religija. Jikilo iš Konfucijaus, gyvenusio apie VI a. prieš Kristų, mokymo. Jis, kaipir Lao Dze, taoizmo pradininkas, buvo mokytojas. Kinai jį vadina‘išmintingiausiu iš išmintingiausiųjų’. Ši religija pagrinde akcentuojavidinę žmogaus harmoniją santykyje su gamta ir senolių bei tradicijųgarbinimą. Taoizmas yra labai panašus į konfucionizmą ir pabrėžia meditaciją beine-prievartą kaip aukščiausius gyvenimo principus.

Sociologinės religijos interpretacijos

K.Marx bei L.Feuerbach. Karlas Marxas buvo inspiruotas LudvigoFeuerbacho darbo Krikščionybės esmė (1841). Anot pastarojo, religiją sudaroidėjos, kurios įkūnija pačių žmonių sukurtas vertybes, tačiau klaidingaiprojektuojamas ar perkeliamas į dievybes bei dieviškąjį pasaulį. Kadangižmonės pilnai negali suvokti savo istorijos ir kultūros raidos, jie linkęsocialiai sukurtas vertybes ir normas priskirti dievų veiksmams. Taip Mozėspaskelbti 10 Dievo įsakymų yra tiktai mitologizuota moralinių normųversija, kurios jau reguliavo žydų bendruomenių gyvenimą. Feuerbacho manymu, kol mes nesugebėsime suvokti, kad religiniųsimbolių prigimtis yra mūsų pačių kūrybos vaisius, tol mes negalėsimenormaliai įvaldyti istorinių jėgų ir įgyvendinti tam tikrų idealų žemėjesavo pačių rankomis. Jis naudojo susvetimėjimo terminą įvardinti taisituacijai, kada dieviškasis pasaulis, būdamas žmoniškos kūrybos vaisiumi,yra atskyrimas nuo žmogiškojo. Marxas pritarė tokiai žmogaus susvetimėjimo idėjai, tačiau jonuostatos religijos atžvilgiu nėra neigiamos. Kai kur jis rašo, kadreligija yra rojus, į kurį galima pabėgti nuo šiurkščios kasdienybės.Tačiau kalbant apie ateitį, Marxo manymu, religija praras savo galią,tačiau joje įkūnytos pozityvios vertybės taps visos žmonijos idealais,kurie nuves link gyvenimo patobulinimo. Viena žymesnių Marxo frazių apie religiją – ‘opiumas liaudžiai’.Religija pažada laimę ir atlygį kitame gyvenime bei moko priimtiegzistuojančias gyvenimo sąlygas be pasipriešinimo. Tokiu būdu pažadaisapie ateitį žmonių dėmesys atitraukiamas nuo socialinės nelygybė irneteisybės problemų šiame pasaulyje. Taip Marxas parodo ideologinįreligijos aspektą, kuris įteisina ir gina turtingųjų bei galingųjųpozicijas E.Durkheim. Jo veikalas Elementarios religinio gyvenimo formos yravienas įtakingiausių kūrinių religijos sociologijoje. Šiame kūrinyjeDurkheimas rėmėsi prielaida, kad elementarių religijos formų tyrimųpagrindu galima sukurti labiau išsivysčiusių religijų teoriją, todėl jismanė, kad religijos esmė atsiskleidžia totemizme. Religijos esmę sudaro pasaulio padalijimas į šventą ir kasdienišką.Jai nebūtinas tikėjimas į transcendentinį dievą. Šventumo pasaulį sudarodaiktų, tikėjimų bei apeigų visuma, kurie suvokiami kaip kažkas netapatauskasdieniams reiškiniams. Šio švento pasaulio elementai sukelia tam tikrasemocijas tikintiesiems ir yra garbinimo bei pagarbos objektais. Religijoje yra svarbūs šventi simboliai ir ritualai, kur tikėjimassimboliais ir ritualų prisilaikymas apjungia tikinčiuosius į vieną moralinębendriją – bažnyčią. Totemizme aiškiausias garbinimo simbolis yra totemas,gyvūno ar augalo atvaizdas. Tačiau šis simbolis ne tik simbolizuoja gyvūnąar augalą, bet ir pačią grupę. Taip garbindami totemą, žmonės garbina savogrupę, savo visuomenę, kurią simbolizuoją totemas. Tačiau totemizmo atveju žmonės nesuvokia, kad garbina visuomenę.Durkheimo manymu, šventumas pirmiausiai siejamas su kolektyvine ir beasmenegalia, kuri įkūnija visuomenę. Apeigų metu, kada dažnai pasiekiamaegzaltacijos būsena, padidėja grupinio solidarumo jausmas ir kolektyvinėsapeigos sustiprina grupės narių saitus. M.Weber. Jis analizavo pasaulines religijas (tos religijos, kuriosturi daugiausiai pasekėjų) ir jų įtaką socialiniams pokyčiams. Vienas jožymiausių teiginių, kad kapitalizmo atsiradimui didelės įtakos turėjoprotestantizmas ir ypač kalvinizmas (kūrinyje Protestantiškoji etika irkapitalizmo dvasia). Krikščionybė yra išganymo religija, kuri teigia, kadpriėmus religiją ir jos moralinius priesakus, žmogus bus išganytas –susilauks gero pomirtinio gyvenimo. Nuodėmės ir išganymo sampratos sukuriaemocinę įtampą tikintiems ir suteikia dinamiškumo individualiai veiklai.Kiekvienas nori žinoti, ar jis bus išganytas, ar ne, tačiau neaišku, kasyra ‘išrinktieji’. Kalvinizmo atveju materiali sėkmė pasaulietiniame gyvenime yraženklas, kad būsi išganytas. Todėl kalvinistai buvo orientuoti į ekonominęveiką, kurios metu jie galėjo garantuoti sau išganymo jausmą. Jei tausekasi materialiai, vadinasi esi Dievo išrinktasis, o jei ne, tai – ne.Taip religinis mokymas, Webrio manymu, labai prisidėjo prie kapitalistinioūkininkavimo atsiradimo Vakarų Europoje. Kitose gi pasaulio dalyse, kur vyravo kitos religijos, kapitalizmasnegalėjo atsirasti, nes tokio ūkininkavimo atsiradimui maišė tam tikrosreliginės nuostatos. Taip Rytų religijos sukūrė barjerus kapitalizmui, nespuoselėja skirtingas vertybes nei krikščionybė. Pvz., budizmas, kuris kalbaapie išsigelbėjimą iš materialaus pasaulio, apie dvasinę pilnatvę,atitraukia šį tikėjimą išpažįstančius nuo rūpinimosi materialine veikla.Taip pat konfucionizmas, kuris pabrėžia harmoniją su gamta ir aplinka,atbaido nuo aktyvaus kišimosi į pasaulį ir pan. Tokiu būdu rytietiškosreligijos negali duoti jokio postūmio aktyviam ūkininkavimui, kurį galimabuvo aptikti protestantizmo atveju.

Religinių organizacijų tipai

M.Weberis ir Ernstas Troeltschas išskyrė du pagrindinius religiniųorganizacijų tipus – bažnyčią ir sektą. Bažnyčia – tai didelės religinėsorganizacijos, gerai įsitvirtinusios visuomenėje. Jos turi formaliąbiurokratinę struktūrą, dvasininkų hierarchiją, dažnai užima konservatyviaspozicijas. Jos stipriai susijusios su kitomis visuomeninėmisinstitucijomis. Sektos yra mažesnės ir mažiau organizuotos nei bažnyčios. Dažnai jossave priešpastato dominuojančiai bažnyčiai bei siekia atversti visus į‘tikrąjį kelią’. Bažnyčios dažnai traktuojamos kaip korumpuotos beimoraliai pagedusios. Sektoms būdingas jos narių lygiateisiškumas sektosveiklos dalyvavime. Jose yra tik keli oficialūs dvasiškiai. Viena jųstrateginių gairių – pritraukti kuo daugiau narių iš išorės. Didelisvaidmuo tenka sektos lyderiui. Howardas Beckeris šalia bažnyčios ir sektos pridėjo dar du galimusreliginių organizacijų tipus – denominacija ir kultas. Denominacijos yrasektos, kurios tapo institucionalizuotomis (daugelio priimtinomis)organizacijomis. Joms jau nebebūdingas aktyvus protestas, kaip sektose.Dažniausiai sektos, kurios ilgiau išgyvena, tampa denominacijomis. Taip,pvz., buvo su kalvinizmu ar metodizmu. Jos tampa pripažintomis bažnyčiosbei yra legalizuotos visuomenėje. Kultas yra panašus į sektą, tačiau skiriasi. Js neturi jokios aiškiosorganizacinės struktūros ir orientuotas į individualią praktiką beiišgyvenimus. Išpažįstantys kultą žmonės nesijungia į grupes, bet savogyvenime vadovaujasi tam tikromis teorijomis ar gyvenimo būdu. Vieną kultąišpažįstantys žmonės gali turėti skirtingus įsitikinimus, net irreliginius. Kultų pavyzdžiai – astrologijos mėgėjai, meditacijos gerbėjai,spiritizmo išpažintojai ir pan.

Milenaristiniai judėjimai

Tai religiniai judėjimai, kai tam tikros religinės sektos skelbiagreitą šio pasaulio pabaigą ir dieviškąjį jo pakeitimą kitu pasauliu,įkūnijančiu absoliutų skaistumą ir teisingumą. Tokios religinės doktrinosteigia, kad tik tie tikintieji, kurie atgailauja dėl savo blogų darbų,susilauksią netrukus ateisiančios tūkstantmetinės Kristaus ir jo šventųjųviešpatijos; kitų laukia prakeikimas arba skaistykla iki antrojo irpaskutiniojo prisikėlimo. Pats pavadinimas kilo nuo žodžio millenium, ką reiškia tūkstantmetis.Tai yra išganymą skelbiantys judėjimai, kurių teigimu ateina šio sugedusiopasaulio pabaiga. Šie judėjimai dažnai aptinkami visos krikščionybėsistorijoje, tačiau labiausiai pastebimi dvejuose kontekstuose –vargingųjųVakarų Europoje ir kolonijinę priespaudą kenčiančiųjų tarpe. Patysjudėjimai tarpusavyje labai ryškiai skiriasi, tačiau jiems būdingi šiebruožai:1. Milenarizmas remiasi linijine laiko samprata. Jis numato revoliucinį šuolį į tobulą ateitį iš praeities, kuri yra sugedusi ir dviprasmiška.2. Išsigelbėjimas turi būti žemiškas. Išrinktieji gali būti išganyti šioje žemėje, o Dievo karalystė – įsteigta čia ir dabar per žemiškuosius vaisius.3. Išganymas yra kolektyvinis, bet apribotas. Išganomi ne individas, ne visas pasaulis, bet ypatinga grupė, ‘išrinktieji’, gerosios naujienos skelbėjai, laukę ir budėję bei meldę teismo valandos.4. Išganyti gali tik Dievas, o pats žmogus gali tik pasiruošti tam per maldą ir atgailą. Galutinis sprendimas – prakeikimas ar išrinkimas – priklauso tik nuo Dievo.5. Tikima, kad yra tarpininkų, kurie gali būti mesijais ar pranašais. Tai reiškia, kad tokioms grupėms būdingas ryškus lyderis. Lyderiai dažniausiai ateina iš žemesnių viduriniosios klasės sluoksnių. Tai marginalūs nepritapeliai ar neprasimušę ambicingi žmonės.6. Visada yra tikinčiųjų branduolys, atsidavusių lyderiui ir mokymui pasekėjų. Tokios sektos skleidžia naują aistringą moralę, pritaria socialinioteisingumo idealams, universaliai kosminei meilei ir brolybės etikai.Dorybingieji ‘išrinktieji’ savo morale atsiskiria nuo individualistinio irmaterialaus pasaulio. Nauja etika reikalauja iš jai atsidavusių nutrauktivisus ryšius su šeima, klase, oficialiąja bažnyčia, valstybe. Tik griežtasšio pasaulio išsižadėjimas ir visiškas atsidavimas – kūnu ir siela – naujambrolybės gyvenimui suteikia tikinčiajam vilties, kad jis bus išganytas. Šinauja morale ardo senuosius lokalinius saitus ir nušluoja visus socialiaisukurtus barjerus, kaip klasės ar statuso grupės ribas. Vienas žymesnių viduramžių Europos milenarinių judėjimų buvo JoahimoFloriečio pasekėjai XIII amžiuje. Tuo metu katalikų bažnyčia užėmėdominuojančias pozicijas visuomenėje ir buvo labai turtinga, kai kitigyventojų sluoksniai gyveno skurde. Tad šis milenaristinis judėjimas užgimėkaip protestas prieš bažnyčią ir jos materialų gerbūvį. Šiame tikėjime buvo skelbiama, kad 1260 metais ateis nauja Kristauskaralystė ir ją inauguruos pranciškonai spiritualistai (Joahimo pasekėjai).Tuo metu visi žmonės susivienys krikščioniškame atsidavime ir savavališkameskurde. Tačiau 1260 metai praėjo ir naujos viešpatijos pradžia buvo visnukėlinėjama į ateitį. Tačiau Joahimo pasekėjų nesumažėjo. Tai aiškinamatuo, kad tai buvo jaučiančiųjų nepriteklių protestas prieš oficialiąjąbažnyčią, kurią laikė Babilono kekše, ir popiežių, kuris buvo įvardijamaskaip Antikristas ar Apokalipsės žvėris. Tokie judėjimai dažnai buvo suvokiami oficialios bažnyčios kaiperezija ir todėl susilaukdavo didelių persekiojimų.

Sekuliarizacijos problema

Sekuliarizacija reiškia religijos įtakos ir galios mažėjimą moderniamepasaulyje. Religija pasitraukia iš daugelio gyvenimo sferų, kuriose jianksčiau dominavo. Taip religija yra išstumiama mokslo, kuris pateikiažymiai svaresnius pasaulio atsiradimo ir funkcionavimo aiškinimus. Taip patreligija yra išstumiama iš politikos (išimtis Islamiškasis pasaulis),religinės vertybės ir idealai nebeįdiegiami ir į ūkininkavimo sferą. Religija savo įtaką visuomeniniam gyvenimui pradeda prarasti maždaugnuo XVII amžiaus. Vienas rimtesnių smūgių religijos autoritetui buvosuduotas XIX amžiuje Friedricho Nietzsches, kuris paskelbė savo, tuo metuprovokatyvioje, knygoje Antikristas (Antikrikščionis) jog Dievas mirė.Krikščioniškame pasaulyje mes gyvenome turėdami moralinės atskaitos tašką –krikščioniškąjį mokymą, tačiau dabar mes turime gyventi be fiksuotoatskaitos taško ir patys turime konstruoti savo moralinius veiksmus.Gyventi pasaulyje, kur nėra Dievo, reiškė savo vertybių sukūrimą irsuvokimą, kad mūsų gyvenimas neturi kažkokio apibrėžto tikslo ir nėravaldomas jokios nežemiškos galios ar likimo. Tačiau sekuliarizaciją galima fiksuoti ir empiriškai. Visų pirmamažėja tikinčiųjų proporcija bendrame gyventojų skaičiuje. Mažėja bažnyčiųlankymo aktyvumas, dalyvavimas religinėse apeigose ir pan. Antra, religinėsorganizacijos nebeišlaiko ankstesnės socialinės galios, įtakos, prestižo irturtų. Religiniai lyderiai nebegali turėti žymios įtakos valstybinėjepolitikoje, dažnos religinės organizacijos pačios turi save išlaikyti irpan. Trečia, mažėja religingumas, religinių idealų ir nuostatųprisilaikymas. Išimtis moderniame pasaulyje yra Islamiškas pasaulis, kurio visasgyvenimas bandomas tvarkyti pagal Korane išsakytas gyvenimo dogmas. Taiakivaizdu islamiškoje revoliucijoje Irane, kur Ayatollah Khomeinisreligijos pagrindu sutelkė musulmonų pasipriešinimą modernizacijai ir taipsugebėjo apginti religijos autoritetą visuomenėje.