Sociologijos paskaitų konspektas

Sociologijos paskaitų konspektai

Įvadinės pastabos

Bendriausia prasme galima pateikti tokį sociologijos apibrėžimą: tai
mokslas, tiriantis visuomenę. Tačiau iki pat šio laiko, nuo sociologijos
atsiradimo ir susiformavimo pradžios, nei vienas sociologas nesugebėjo
pateikti konkretesnio disciplinos apibrėžimo, kuris būtų priimtinas
daugumai.

Kaip ir daugelio kitų visuomeninių mokslų (pvz. antropologijos,
ekonomikos ar istorijos), sociologijos turinys daugeliu atveju yra gana
prieštaringo pobūdžio. Pagrindiniai nesutarimai kyla dėl jos prigimties,
nes sociologija nagrinėja tiek istorijos eigoje vykusius procesus, tiek tam
tikrą ekonominę elgseną, tiek papročius bei kalbą (antropologijos tyrimo
objektus) ir vadovaujasi filosofiniais samprotavimais bei idėjomis.

Kai kas sociologijos neevientisumą laiko jos silpniausia vieta. Dažnai
ne sociologai lieka labai sumišę, išgirdę tai, kad egzistuoja daug
skirtingų sociologijos koncepcijų, kurios vieną ir tą patį socialinį
reiškinį interpretuoja skirtingai. Kritikai tai laiko sociologijos
nebrandumo požymiu. Tačiau sociologijos nevientisumas nėra jos trūkumas,
bet greičiau atspindi šios mokslinės disciplinos ir jos tiriamųjų objektų
specifiką.

Pati sociologija pradėjo formuotis XIX amžiuje, kada tikslieji mokslai
jau buvo pasiekę gana pastebimą progresą. Jai taip pat buvo keliami tokie
patys reikalavimai kaip ir gamtos mokslams. Net šios disciplinos
pradininkas, Auguste Comte (1799-1847), naują visuomenės mokslą vadino
socialine fizika. Jos ttikslas buvo sukurti universalius visuomenės
vystymosi ir funkcionavimo dėsnius, kurių pagalba būtų galima paaiškinti
vykstančius visuomenėje procesus bei padėti išspręsti įvairias socialines
problemas.

Pradinis tikslas – sukurti sociologiją remiantis gamtamokslinių
disciplinų modeliu- patyrė didelę nesėkmę, kuri pasireiškė didele
sociologijos krize 80-tais XX amžiaus metais. Sukurtos teorijos, kurios
bandė vi

iena kitą pakeisti kaip geresnė, kurios aiškino tuos reiškinius,
kurių negalėjo paaiškinti pirmesnės, pasirodė esančios teisingomis ir buvo
prieita išvados, kad nėra pačios teisingiausios teorijos, nes nėra vieningų
ir nepaneigiamų visuomenės vystymosi dėsnių.

Kadangi sociologija tiria individus ir jų kuriamą socialinį pasaulį,
reikia atkreipti dėmesį į tai, kad žmonės ir gamtos objektai nėra tapatūs.
Individai, skirtingai nei gamtos objektai, visuomet gali nelauktai pakeisti
savo elgesį, ko negali padaryti antrieji. Individų elgsena yra nulemta tiek
išorinių veiksnių (tam tikros socialinės aplinkos), kurie užduoda tam
tikrus elgesio orientyrus ir kurių įtaka yra labai didelė, tiek vidinių
(individuali sprendimo priėmimo laisvė pasielgti vienaip ar kitaip).

Sociologija, kaip pastanga pažinti socialinį pasaulį, negali eiti
tokiu pat pažinimo keliu kaip gamtos mokslai. Nors ji ir turi savo
specifinius pažinimo kelius bei būdus, sociologai dažnai remiasi ir
gamtamoksliniais metodais. Ji užsiima obbjektyvių faktų stebėjimu, remiantis
empiriniais tyrimais, bei jų apibendrinimo ir sisteminimo dėka formuluoja
teorinius apibendrinimus apie socialinį pasaulį.

Sociologijos atsiradimo kontekstas

Visą sociologijos vystymąsi ir aktualias problemas būtina nagrinėti
vykstančių pasaulinių pokyčių kontekste. Dabartinio pasaulio atsiradimas
siejamas su XVIII-XIX amžiais vykusiais istoriniais įvykiais, kurių
pasėkoje atsirado ir pradėjo formuotis sociologija. Būtent tuo metu Vakarų
Europoje atsirado naujos socialinės organizacijos formos. Šių pokyčių
ištakos glūdi dviejose ‘didžiosiose revoliucijose’.

Pirmoji – 1789 m. politinė Prancūzijos revoliucija, kuri tapo
pagrindiniu politinio persitvarkymo simboliu dabartiniame pasaulyje. Tai
buvo pirmas tokio pobūdžio vidinis politinis persitvarkymas, kada
revoliucijos tikslas buvo politinių ir

r humaniškų idealų įgyvendinimas, o ne
kokio konkretaus asmens (monarcho) nuvertimas. Šios revoliucijos pasėkoje
pirmą kartą istorijoje socialinio judėjimo įtakoje buvo visiškai sugriauta
visuomeninė santvarka. Šios revoliucijos idėjos – laisvė ir lygybė – nebuvo
įgyvendintos, tačiau davė didelį postūmį tolimesnėms politinėms permainoms,
kurios ligi šiol vyksta pasaulyje. Kaip tik nuo to laiko beveik visų
valstybių teisinės sistemos principu pradėtos pripažinti demokratinės
teisės.

Antroji – industrinė (pramoninė) revoliucija, XVIIIa. prasidėjusi
Anglijoje, XIXa. paplitusi visoje Vakarų Europoje bei Šiaurės Amerikoje ir
vėliau – visame pasaulyje. Pramoninė revoliucija dažnai suprantama kaip tam
tikrų techninių pasiekimų visuma. Tačiau techniniai išradimai sudarė tik
nedidelę daug platesnių socialinių ekonominių pokyčių dalį. Tuo metu
prasidėjo labai sparti darbo jėgos migracija iš kaimo vietovių į miestą, į
augančius pramoninius gamybos centrus. Tam įtakos turėjo ir žemės ūkio
produktų gavybos mechanizavimas, kurio pasėkoje vis mažiau darbo jėgos
reikėjo šiam darbui. Techninių inovacijų taikymas darbo ir gamybos
procesuose ir tokios gamybos plėtra yra vadinama industrializacija.

Pramoninė revoliucija sudarė geras sąlygas prasidėti urbanizacijos
procesui. Yra paskaičiuota, kad iki XIXa. net ir labiausiai urbanizuotuose
visuomenėse miestuose gyveno ne daugiau 10% visos populiacijos. Dabartiniu
metu visos išsivysčiusios industrinės šalys yra labai urbanizuotos.
Miestuose gyvena daugiau nei 50% viso pasaulio gyventojų, 2025 metams
manoma, kad jų dalis bus apie 63%. Spartus urbanizacijos procesas vyksta ir
Trečiojo pasaulio šalyse, kur linkę augti vienas ar du pagrindiniai šalies
miestai, kai V.Europoje ir Š.Amerikoje – miestai auga maždaug tolygiai.

Be vykstančios pasaulyje industrializacijos ir
r urbanizacijos, reikia
paminėti ir vykstantį gimstamumo didėjimą. Remiantis kai kurių mokslininkų
tyrimais, teigiama, kad 1-ais mūsų eros metais žemėje gyveno beveik 300
mln. žmonių. Šis skaičius, nors ir pakankamai lėtai, XVIIIa. padvigubėjo.
Nuo tada prasideda demografinis sprogimas – kasmet sparčiai auga pasaulio
gyventojų skaičius. 2000 metams skaičiuojam, kad bus apie 8mlr.gyventojų.

Šio proceso priežastys gan lengvai atsekamos pramoninėje
revoliucijoje. Ilgą laiką žmonijos istorijoje buvo išlaikoma pusiausvyra
tarp gimstamumo ir mirštamumo. Vidutinis gyvenimo amžius prieš 200 metų
buvo apie 35 m. Taip pat buvo stebimas didelis vaikų mirtingumas, ir mažiau
nei pusė jų sulaukdavo pilnametystės. Pramoninės revoliucijos pasėkoje
ištobulėjo medicina, pagerėjo sanitarinės ir higieninės gyventojų gyvenimo
sąlygos, todėl bendras gyvenimo ilgumas beveik padvigubėjo, o vaikų
mirtingumas žymiai nukrito.

Sociologija kaip mokslas

Sociologija atsirado kaip pastanga suprasti aukščiau minėtų socialinių
procesų priežastis ir galimas pasekmes. Patį disciplinos atsiradimą galima
tiesiogiai susieti su XVIIIa. socialinės filosofijos idėjomis, kaip
Švietimo filosofija, anglų liberalizmo doktrinos (Thomas Hobse, John Lock),
socialiniai utopistai, enciklopedistai ir pan.

Reikia paminėti, kad vyravęs ideologinis ir intelektualinis klimatas
taip pat padėjo užgimti ir dviem aukščiau minėtoms revoliucijoms.

Kaip jau buvo minėta anksčiau, sociologiją galima apibrėžti kaip
mokslą apie visuomenę. Tačiau nėra aiškus visuomenės empirinis referentas.
Visuomenė yra labai plati kategorija, įtraukianti ne tik išsivysčiusias
pramonines šalis, bet ir tokias dideles agrarines imperijas kaip senovės
Kinija ar Romos imperija. Ši kategorija gali įvardinti ir mažas gentines
grupes.

Kadangi ‘visuomenė’ yra tik kalbinis teorinis ko

onstruktas, ją galima
apibrėžti kaip institucionalizuotų suvokimo, mąstymo ir veiklos formų,
paplitusių ir nuolat reprodukuojamų erdvėje ir laike, visuma arba sistema.

Institucionalizuotos elgesio formos yra pastovūs, sunkiai kintantys
individualios veiklos būdai, bendrai priimti ir naudojami, kuriais
individai sąmoningai ar ne kuria savo pačių bei aplinkinį pasaulį. Dar
kitaip institucionalizuotas elgesio formas galima pavadinti socialiniais
institutais. Institutą (instituciją) lengviausiai yra suprasti kaip tam
tikras nerašytas, bet tvirtai įsigyvenusias elgesio taisykles, šablonus,
modelius. Kaip pavyzdį galima pateikti kalbą. Kalba yra viso socialinio
gyvenimo pagrindas, visi ja naudojasi, kalbėdami vadovaujasi tam tikromis
gramatinėmis, sintaksinėmis, lingvistinėmis taisyklėmis, kurių dėka galime
suvokti vienas kito išreikštus sakinius, žodžius bei už jų slypinčias
reikšmes. Dar vienas institucionalizuotos elgesio formos pavyzdys yra
šeimos institucija. Šeima – tam tikras gyvensenos būdas, kai du individai
(dažniausiai vyras ir moteris) gyvena kartu, augina vaikus, bendrai veda
šeimos ūkį ir pan.

Maždaug taip apibrėžus instituciją, galima teigti, kad sociologija yra
mokslas tiriantis socialinius institutus, socialinę bei kultūrinę individų
sąveiką ir patirtį , varijuojančią nuo tarpasmeninio individų kontakto
kasdieniniame gyvenime ligi pasaulinio masto procesų. Iš esmės ji
labiausiai domisi pastarųjų 200-300 metų socialiniais procesais ir
reiškiniais.

(Šis apibrėžimas nėra pilnas ar išsamus, bet nurodo pačias
bendriausias šios mokslinės disciplinos tyrinėjimo lauko charakteristikas).

Bendriausiai galima sakyti, kad sociologija nagrinėja mūsų, kaip
socialinių būtybių elgseną bei mąstyseną. Jos tyrinėjimų laukas labai
platus. Sociologai analizuoja daug dalykų – pradedant atsitiktiniais žmonių
susidūrimais gatvėje, baigiant globaliniais socialiniais procesais.

Sociologinių klausimų tipai

Faktiniai klausimai. Sociologai domisi, pvz., kokia yra nelegali
migracija, kiek yra homoseksualių šeimų, kaip dažnai yra mušami vaikai
šeimose, kokios amžiaus grupės vartoja tam tikrų rūšių cigaretes ir pan.
Atlikdami sisteminius sociologinius tyrimus, sociologai gali surinkti gan
daug empirinės informacijos, kuri nepasiekiama jokiais kitais būdais ir
nepublikuojama jokiuose statistiniuose leidiniuose.

Lyginamieji klausimai. Palyginimo principą galime laikyti vienu
svarbiausiu sociologinio mąstymo bruožu. Lyginamoji analizė dažniausiai
įtraukia erdvės ir laiko dimensijas. Besidomint vystymosi klausimais, yra
atliekami vienos institucijos ar visos visuomenės komparatyvistiniai
tyrimai istorijos eigoje (gretimai analizuojamo, pvz., XIX a. pradžios ir
XXa. pabaigos visuomeninės struktūros). Kiekvieno socialinio reiškinio
specifikos nustatymui lyginami panašūs socialiniai institutai, tik paimti
iš skirtingų socialinių ir kultūrinių kontekstų.

Teoriniai klausimai. Sociologija nesusideda vien tik iš empirinių
faktų rinkimo. Dažniausiai stengiamasi sužinoti, kodėl vyksta tam tikri
dalykai. Tik taikant teoriją ir teorinį mąstymą, galima korektiškai
interpretuoti empirinius faktus. Empiriniai klausimai, kurie atskleidžia
realiai egzistuojančius ar egzistavusius faktus, ir teoriniai visada eina
vienas greta kito ir jų negalima nagrinėti atskirai. Patikimas teorijas
galima suformuluoti tik tuo atveju, jeigu jas galime patikrinti empiriniais
tyrimais, kurie remiasi faktų rinkimu.

Teorija suteikia prasmę faktams, nes faktai sociologijoje niekada
‘nekalba patys už save’, jie visada ‘kalba tik tam tikros teorijos ar
loginės mąstysenos sistemos rėmuose.

Sociologija ir mokslo statusas

Mokslas apjungia tyrimo metodų sistemą, teorinį mąstymą bei loginį
argumentų pagrindimą, tam kad suformuluotų žinių apie tyrimo objektą
visumą. Moksliniame darbe labai svarbu yra kritinis mąstymas, naujos idėjos
ir jų mokslinis pagrindimas remiantis hipotezių kėlimu ir jų tikrinimu.

Naujos idėjos ir koncepcijos moksliniuose tyrimuose tam tikru laipsniu
yra eksperimentinės – jas nuolatos galima naujai tikrinti ar net visiškai
paneigti remiantis naujais akivaizdesniais argumentais. Kada iškyla
klausimas dėl sociologijos mokslo statuso, paprastai galvoje turimi du
dalykai:

– ar ši disciplina sukurta pagal gamtos mokslų modelį, nes mokslas
asocijuojamas kaip tik su pastaraisiais?

– ar gali sociologija pasiekti tokį pat tikslumo laipsnį, koks yra
pasiektas gamtos moksluose tiriant fizinį pasaulį?

Šie klausimai yra gan problematiški, bet istorijos eigoje daugelis
sociologų į juos atsakydavo teigiamai. Jie pritardavo teiginiui, kad
sociologija gali ir privalo būti panaši į gamtos mokslus tiek pagal savo
metodiką, tiek pagal veiksmingumą. Ši teorinė nuostata sociologiją, kaip
praktinį mokslą, atskyrė nuo socialinės filosofijos ir buvo pavadinta
pozityvizmu. Tačiau XXa. antroje pusėje tokios pozicijos jau buvo laikomos
naiviomis.

Aišku, sociologija, kaip ir kiti socialiniai mokslai, yra mokslinė
disciplina, kuri turi savo tyrimo metodų ir duomenų analizės sistemą bei
savo teorijas grindžia akivaizdžiais ir logiškais argumentais.

Tirti žmones nėra tas pats kaip stebėti fizinio pasaulio reiškinius, o
sociologiniai duomenų interpretacijos bei pagrindimo rėmai negali būti
prilyginti gamtamoksliniams. Skirtingai nuo gamtos objektų, žmonės suvokia
save ir sugeba tikslingai veikti. Sociologija negali paaiškinti socialinio
gyvenimo tol, kol ji neapčiuopia tos prasmės, kurią savo veiklai suteikia
žmonės.

Sociologai savo tyrimuose bei teoriniuose ieškojimuose siekia būti
savarankiškais ir bešališkais. Jiems reikia vengti išankstinio nusistatymo
bet kokių naujų idėjų ar atskleistų faktų atžvilgiu. Jiems reikalingas
platus mąstymas.

Vienas iš svarbių sociologinės mąstysenos kriterijų yra objektyvumas.
Objektyvumo kriterijai visai sociologijai yra bendrai paremta tam tikrų
stebėjimo ir tyrimo metodų visuma. Dažniausiai jie nustatomi pačių
sociologų kritinėse diskusijose.

Praktinis sociologijos pritaikymas

1.Padeda aiškiau ir adekvačiau suvokti visuomenėje vykstančius
reiškinius bei socialinę situaciją.

2. Padeda suvokti kultūrinius skirtumus visuomenėje, juos įvertinti ir
išvengti nereikalingos įtampos bei konfliktų.

3. Atskleidžia valdžios, socialinės politikos veiksmų rezultatus.

4. Padeda geriau suvokti savo priklausomybę tam tikrai grupei, savo
veiklos socialines sąlygas bei aplinką, jos galimas pasekmes ir pan.
(Bendrai kalbant – kai kas mano, kad ji yra naudinga savišvietai).

Visuomenė ir kultūra

Kultūra yra pagrindinis žmonių bruožas, kuris skiria juos nuo gyvūnų
pasaulio. Ji yra plati kategorija, kuri apima ne tik kažką tai suvokiamo
kaip aukštesnio ir nesuprantamo paprastiems žmonėms, bet ir tokius
paprasčiausius dalykus kaip apsirengimo manieros, vedybiniai papročiai,
šeimyninio gyvenimo modeliai, religinės ceremonijos ar laisvalaikio
praleidimo formos. Taip pat kultūra apima ir visus artefaktus (žmogaus
rankų sukurtus daiktus) – lankus, plūgus, mašinas, fabrikus, knygas,
kompiuterius ir pan. Pats abstrakčiausias kultūros apibrėžimas: kultūra tai
istoriškai susiformavęs žmonių gyvensenos būdas, kuris yra įkūnytas
materialinės ir dvasinės veiklos produktuose, socialinių normų sistemoje,
žmogaus santykyje su kitais žmonėmis, su pačiu savimi ir su gamta.

Kultūros ir visuomenės sąvokos yra neatskiriamos viena nuo kitos.
Negalima kalbėti apie visuomenę neturint galvoje kultūros ir atvirkščiai;
ten, kur yra visuomenė, kad ir kokio išsivystymo lygio ji būtų, ten yra ir
kultūra. Kiekviena visuomenė turi savitą kultūrą ir tai leidžia ją atskirti
nuo kitų visuomenių. Tai reiškia, kiek yra visuomenių, tiek yra ir kultūrų.

Kultūrinė įvairovė buvo pastebėta ir normaliai įvertinta tik su
europiečių kelionėmis XVIII-XIX amžiais. Susidūrimai su skirtingomis
visuomenėmis atskleidė kultūrinius skirtumus ir taip leido labiau pažinti
tiek savo kultūrą, tiek ir žmonių, kaip biologinių būtybių, prigimtį bei
bendrumą.

Žmogaus prigimties problema

1859 metais Anglijoje biologas Charles Drawin išleido knygą Apie rūšių
kilmę, kur pateikė labai iššaukiančią to meto vyravusiai nuomonei teoriją
apie žmogaus vystymosi ypatybes ir jo sąsają su gyvūnų pasauliu. Remdamasis
didele biologinių ekspedicijų metu surinkta medžiaga, jis atrado gan aiškų
tęstinumą (vystymosi seką) tarp gyvūnų ir žmonių. Jo manymu, žmogiškos
charakteristikos atsirado biologinio proceso eigoje, kuris prasidėjo prieš
3 milijardų metų.

Visa teorija buvo pavadinta evoliucinio vystymosi teorija. Ji teigė,
kad žmogiškų būtybių vystymasis yra atsitiktinis procesas, kuris neturi
jokio tikslo. Tai buvo prieštaraujantis teiginys anksčiau dominavusioms
religinėms pasaulio ir žmogaus aiškinimo teorijoms.

Evoliucija yra natūralios atrankos rezultatas. Ji aiškinama labai
paprastai. Organinėms būtybėms reikia tam tikrų resursų išgyvenimui
(maisto, šilumos ir pan.). Tų resursų yra labai nedaug, o biologinis
organizmų dauginimasis vyksta labai sparčiai; tai reiškia, kad ne visi gali
gauti gyvybiškai svarbių resursų. Labiausiai prisitaikantys prie gyvenimo
sąlygų organizmai išgyvena, o kiti yra pasmerkti išnykimui. Kovoje dėl
išgyvenimo protingesni, greitesni gyvūnai turi daugiau pranašumų kitų
atžvilgiu ir todėl ilgiau išgyvena bei perduoda panašias savybes savo
palikuonims.

Natūralioje atrankoje veikia mutacijos mechanizmas – atsitiktinis
genetinis pokytis, kuris keičia individų biologines charakteristikas.
Dažnai mutacijos yra skausmingos ir bevertės, tačiau pasitaiko ir tokių,
kurios mutantui suteikia daugiau pranašumo kitų tos pačios rūšies individų
atžvilgiu ir taip mutantai išgyvena kitų sąskaita.

Ši Darwino teorija leidžia suvokti skirtingų rūšių atsiradimą bei jų
sąsajas su kitomis rūšimis. Pateikdamas bendrą evoliucijos istoriją, kuri
prasideda gyvybės vandenyne atsiradimu ir baigiasi žmogaus triumfu,
Darwinas parodo žmonių artumą primatams – beždžionėms, iš kurių prieš 50
tūkst.metų susiformavo identiškas žmogaus tipas. Biologinė evoliucija ir
kultūros poveikis buvo abipusis žmogaus vystymuisi. Kultūriniai artefaktai,
kaip įrankių naudojimas, komunikacijos galimybių vystymas, socialinių
bendruomenių formavimas, leido žmonėms lengviau ir geriau prisitaikyti prie
aplinkos ir suteikė jiems geresnes išgyvenimo galimybes kitų rūšių
atžvilgiu. Istorijos eigoje vis spartėja kultūrinė raida ir žmogus vis
labiau kontroliuoja aplinką bei pradeda pats ją formuoti savo tikslams.

Tokia evoliucijos teorija padeda suprasti žmogiškos prigimties
bendrumą ir kultūrinės įvairovės atsiradimo galimybes.

Sociobiologų teiginiai

1975 metais E.Wilson preiškė, kad žmonės yra daug daugiau panašūs į
gyvūnus, nei buvo manoma anksčiau. Panaši elgsena atsekama tiek pas vienus,
tiek pas kitus ir tai galima paaiškinti genetine struktūra, kurioje yra
užkoduojami tam tikri elgsenos būdai. Sociobiologai teigė, kad, pvz.,
vedybiniai ritualai prieš sueitį pastebimi tiek pas gyvūnus, tiek pas
žmones; taip pat pastebima ir tai, kad moteriškos lyties individai yra
silpnesni nei vyriškos.

Jų nuomone, didelę dalį socialinės veiklos galima paaiškinti
genetiniais faktoriais, o pačią sociologiją galima būtų įtraukti į
biologijos mokslą. Tačiau buvo pateikta labai mažai įrodymų apie genetinį
paveldimumą, kuris kontroliuotų socialinę individų veiklą. Kad ir kokie
bebūtų genai veiksmingi, jų nepakanka socialinės ir kultūrinės veiklos
įvairovei paaiškinti. Įvairi elgsena yra greičiau kultūriškai išmokstama ir
perduodama iš kartos į kartą per išmokimą, o ne per genus.

Kultūros sudėtinės dalys

Materialinė kultūra. Ją sudaro kultūriniai artefaktai, visa tai, kas
buvo pagaminta žmogaus rankomis. Materialinės kultūros vystymasis yra
įtakotas kultūrinių idėjų, kurios įkūnijamos materialiame daikte. Tačiau
materiali kultūra taip pat veikia ir idėjų vystymąsi, duoda paskatą naujų
idėjų atsiradimui. Kultūrinio objekto ypatybė yra ta, kad kartą sukurtas
jis tampa nepriklausomas nuo kūrėjo ir tampa neatsiejama visos kultūros
dalimi.

Nematerialią kultūrą sudaro simboliai, kalba, įsitikinimai, vertybės,
normos, sankcijos.

Kalba yra tam tikra simbolių (žodžių) ir taisyklių, kaip tais
simboliais reikia manipuliuoti, sistema. Simbolių pagalba mes galime
išmokti kategorizuoti objektus (suteikti tam tikriems daiktams ir
reiškiniams pavadinimus) bei, kas yra dar svarbiau, išmokyti kategorizuoti
ir kitus. Kalba yra būdinga tik žmonėms, gyvūnai kalbėti nemoka. Buvo
atliekami eksperimentai su beždžionėmis, tačiau kalbos mokymosi galimybės
buvo labai menkos (sugebėdavo išmokti nedaug nebylių kalbos simbolių bei
ženklų, negalėjo jų suregzti į ilgesnius prasmingus sakinius), o taip pat
nesugebėdavo savo išmoktų sugebėjimų peruoti kitiems savo rūšies atstovams.

Žodžiai ir jų reikšmės atspindi tuos socialinio gyvenimo aspektus,
kurie yra svarbūs tos kalbos vartotojui. Pvz., Aliaskos eskimai turi 20
skirtingų pavadinimų išreikšti sniegą, kur kiekvienas jų nusako tam tikrą
sniego pobūdį. Arba Argentinos piemenys turi 200 skirtingų žodžių
apibudinti arklio spalvą ir pakankamai lengvai pagal vieną žodį gali
atsekti reikiamą arklį didelėje arklių bandoje.

Dažnai kalbos sudėtingumas atspindi kultūros sudėtingumą. Pati kalba
išsivysto tik grupėje vykstančios sąveikos metu. Kalba neatsiranda iš
izoliuotos individualios patirties. Žodis tik tada turi reikšmę, kada bent
keli žmonės jį suvokia vienodai. Tik tokiu atveju garsų rinkinys gali tapti
žodžiu. Kalbos pagalba mes kuriame mus supantį pasaulį (suteikiame jo
atskiroms dalims pavadinimus) ir taip pažįstame jį. Kalba yra pagrindinis
įrankis, kuriuo mes išreiškiame savo mintis bei perduodame vienas kitam
kultūriškai vertingą informaciją.

Įsitikinimai yra simboliniai tvirtinimai apie mūsų suvokiamą tikrovę.
Tai yra bandymai paaiškinti tam tikrus realybės aspektus. Pvz., žemė yra
apvali, žemė yra visatos centras ir pan. Įsitikinimas yra tik tuomet
kultūros produktas, kai jo pagrįstumo galia nepriklauso nuo atskiro
individo. Jie aprūpina mus ‘akivaizdžiais’ faktais. Toks ‘akivaizdumas’ yra
neginčijamas, o jo tikrumas ar ne priklauso ne nuo objektyvios tikrovės,
bet yra kultūriškai nulemtas. Pvz., XV amžiaus kultūroje buvo manoma, kad
žemė yra visatos centras; dabar yra visai kitokia visatos struktūros
teorija. Vienas teiginys buvo teisingas vienais amžiais ir priimtinas savo
kultūrinėje aplinkoje, kitas – kitais, bet abiem atvejais jie buvo
kultūriniai įsitikinimai, kurie nekėlė abejonių to meto auditorijai.

Vertybės yra simboliniai teiginiai apie tai, kaip turėtų, mūsų manymu,
būti sutvarkytas pasaulis, bet ne apie jo realų vaizdą. Jos apibrėžia
tikslus, išskirdamos ir suranguodamos tam tikras elgesio bei socialinio
sambūvio formas, remiantis tuo, ar jie yra pageidautini, ar ne. Vertybės
visada apsprendžia kiekvieno individualaus veiksmo pasirinkimo variantą.

Vertybės, kaip ir įsitikinimai, egzistuoja nepriklausomai nuo atskirų
individų. Vertybių sistema daugelyje visuomenių yra sudėtinga,
besikeičianti ir dažnai prieštaringo charakterio. Kiekvienoje kultūroje yra
tam tikras vertybių rinkinys, tačiau tai nereiškia, kad visi tos visuomenės
nariai vienodai išpažįsta tas vertybes – vienos gali būti toleruojamos
viename socialiniame rate, kitos – kitame. Dėl šių priežasčių dažnai kyla
vertybiniai prieštaravimai bei konfliktai.

Vertybių konfliktas. Dažnas žmogus išpažįsta daug vertybių ir kartais
pasitaiko tokių situacijų, kurios iššaukia vertybių konfliktą. Vertybių
konfliktas kyla todėl, kad mes vienu metu užimame skirtingas socialines
pozicijas skirtingose socialinėse sistemose, kur kiekviena turi savo
vertybes. Tokioje situacijoje mes turime spręsti dilemą – kuriai socialinei
sistemai atiduoti pirmenybę. Vertybinio konflikto pavyzdys – krikščioniškai
auklėtas jaunuolis kare, kada reikia užmušti priešą. Jo dalyvavimas kare ir
kario socialinė pozicija reikalauja iš jo nužudyti priešą, tačiau
krikščionio socialinė pozicija liepia jam nežudyti. Tokioje situacijoje
iškyla vertybinis konfliktas, kuriai socialinei sistemai paklūsti – ar karo
taisyklėms, ar krikščionybei? Vertybinis konfliktas yra išsprendžiamas
paties individo atsižvelgiant į konkrečios situacijos pobūdį.

Normos yra taisyklės, kuriomis valdomas visuomenės narių elgesys. Jos
pagrinde susijusios su moraliniais kriterijais. Yra išskiriamos dvi normų
rūšys: A) proskriptyvinės normos, kurios nusako, koks elgesys yra
neleistinas (taboo). Daugelyje kultūrų tai yra kraujomaišos, vaikų lytinių
santykių, žmogaus nužudymo draudimai. Šios normos dažnai susijusios su
žmogaus gyvybės bei ypatumų išsaugojimu. Pasikėsinimas į jas yra griežtai
baudžiamas. B) preskriptinės normos , kurios nusako tai, kokio elgesio yra
tikimasi ar laukiama. Pvz., gero elgesio taisyklės, atitinkamų kūno vietų
prisidengimas ir pan. Šių normų pažeidimai nesusilaukia didesnės bausmės.

Normos yra ir elgesio modelis, ir tam tikras elgesį stebintis
arbitras, kuris pasako, kas yra gerai, o kas blogai.Jos sukuria tam tikrą
saugumo būseną ir suteikia galimybę būti suvoktam kitų žmonių. Jos nusako,
ko būtent tikimasi konkrečioje situacijoje.

Sankcijos yra atlygis už paklusimą normoms bei suderinamumą arba
bausmė už nukrypimą nuo normų. Sankcijos yra neatskiriama normų dalis ir
visada turi tam tikrą prievartos elementą, kuris verčia žmones laikytis
normų. Yra išskiriamos formalios sankcijos ir ne. Neformalios sankcijos
nėra aiškiai išreikštos ir apibrėžtos bei teisę jas taikyti turi bet kas.
Neformalių sankcijų pavyzdys – tėvų santykiuose su vaikais, kur vaikai
vienaip ar kitaip skatinami ar baudžiami už tam tikrą elgseną. Formalios
sankcijos yra aiškiai apibrėžtos ir jas taikyti teisę turi tik tam tikras
socialines pozicijas užimantys žmonės. Tokių sankcijų pavyzdžiai yra
pažymių rašymas mokykloje, įstatymų kodeksai. Bendrai sankcijos taikomos ne
už padarytą veiksmą, bet už normos sulaužymą.

Kultūrinis reliatyvizmas, etnocentrizmas ir subkultūros

Kultūrinės universalijos – visose kultūrose aptinkami kultūriniai
reiškiniai. Tai kalba, kalendorius, valgio gaminimas, dekoratyvinis menas,
žaidimai, etika, higiena, kraujomaišos tabu ir pan.

Kultūrinis reliatyvizmas – kada skirtingose kultūrose vieni ir tie
patys simboliai bei veiksmai turi skirtingas prasmes, kurias galima suvokti
tik tos kultūros visumoje. Pvz., naujagimių žudymas daugelyje kultūrų yra
griežtai baudžiamas, kai kitose tai gali būti priimtinas dalykas, nes
naujagimiai suvokiami kai tam tikra našta bendruomenei, kelianti grėsmę
visos bendruomenės išlikimui.

Kiekvienoje visuomenėje galima išskirti dominuojančią kultūrą – tas
socialines normas, idėjas, vertybes ir elgsenos būdus, kurie yra
toleruojami ir priimtini didesnei visuomenės narių daliai. Šalia
dominuojančios kultūros galima išskirti ir subkultūras – kultūroje
egzistuojantys savotiški gyvensenos būdai ir socialinio elgesio standartai,
kurie būdingi tik tam tikroms visuomeninėms grupėms (etninėms, amžiaus ir
pan.). Subkultūros išsiskiria iš bendro kultūros konteksto, tačiau yra jos
sudėtinės dalys.

Kontrkultūra – tai priešiška dominuojančiai kultūrai subkultūra. Ji
yra negatyvaus turinio ir dominuojančią kultūrą suvokia kaip priešą, kurį
reikia sugriauti iš vidaus. Tačiau ji nedaro esminio poveikio
dominuojančiai kultūrai, tik užsiima jos kritika. Kontrkultūros pavyzdžiai
– pankai, hipiai, komunistinės grupuotės Vakaruose ir pan.

Etnocentrizmas yra kitos kultūros vertinimas pagal savos kultūros
standartus. Etnocentriniam mąstymui būdinga tai, kad toks žmogus jaučiasi
teisus vertindamas kitas kultūras, kurias dažniausiai mato kaip žemesnio
išsivystymo lygio ar blogesnes. Etnocentrinis mąstymas nesuvokia kitos
kultūros visumos ir vertina tik atskirus tos kultūros aspektus.

Ksenocentrizmas yra kitos kultūros pervertinimas ir savos kultūros
nuvertinimas.

Dabartiniame pasaulyje, kada yra didelė sąveika tarp skirtingų kultūrų
atstovų ir didelė žmonių migracija, mes negalime kalbėti apie grynas
kultūrines formas. Tarp skirtingų kultūrų vyksta intensyvūs mainai ir
kiekviena visuomenė perima ką nors iš kitos atiduodama jai savo dalį. Todėl
kiekvienoje visuomenėje galima aptikti ir kitų kultūroms būdingų elementų.

Papildomi skaitiniai:

V.Kavolis. Kultūros dirbtuvės. Vilnius: Baltos lankos, 1996.
Kultūros prigimtis: 5 t. sud. S.Juknevičius ir kt. Vilnius: Valstybinis
leidybos centras, 1993.
A.L.Kroeber. Kultūros sąvoka moksle. psl.108-136.
T.S.Eliot. Pastabos apie kultūros apibrėžimą. psl. 257-353
B.Kuzmickas, L.Astra. Šiuolaikinė lietuvių tautinė savimonė. Vilnius:
Rosma, 1996.
L.Astra. Šiuolaikinės lietuvių vertybės. psl.102-134.
SOCIALINĖ STRUKTŪRA

Socialinė struktūra yra visuomenės susiskirstymas į gana pastovius
socialinius darinius, įgyjančius naujų savybių palyginti su tomis, kurias
turi jas sudarantys individai. (M117)

Analizuojant visuomenės struktūra galimi du pagrindiniai modeliai:

I) kai struktūra yra visuomenės institutų sistema;

II) kai struktūra yra socialinių grupių sistema.

Galima sakyti, kad šios dvi sistemos glaudžiai susijusios tarpusavyje. Tik
institutų sistema nusako elgsenos formą ir taisykles, o grupių sistema
labiau apibrėžia žmonių santykių pobūdį, specifiką, apimtis.

Socialinė struktūra suprantama kaip susidedanti iš atskirų elementų:
1. Socialiniai statusai;
2. Socialiniai vaidmenys;
3. Socialinės grupės;
4. Socialiniai institutai.

Socialinis statusas

Kuomet kasdienėje kalboje vartojame ,,statuso“ sąvoką, dažniausiai ją
siejame su įtakos turėjimu, gerbūviu ar įžymumu. Sociologai šį terminą
vartoja vienai iš daugelio apibrėžtų asmens pozicijų visuomenėje nurodyti.
Socialinis statusas įtraukia tiek aukštas socialines pozicijas, tiek žemas.
Kiekvienas žmogus įprastai užima ne vieną socialinę poziciją – turi ne
vieną socialinį statusą.
Socialinį statusą sociologai skirsto į dvi rūšis – priskirtą ir įgytą:
1. Priskirtas socialinis statusas žmogui priskirtas visuomenės,
neatsižvelgiant į jo asmenybės bruožus, unikalumą, talentą bei charakterio
savybes. Tokios rūšies statusas paprastai priskiriamas gimus, tai – lytis,
rasė, tautybė, pilietybė, religija, amžius. Nors šios charakteristikos
remiasi daugiausia biologiniais ar kitais objektyviais kriterijais,
priskirtieji statusai svarbūs dėl savo sąsajų su socialinėmis
charakteristikomis, kurios priskiriamos tokiems socialiniams statusams.
Tokios rūšies statusai patvirtina jų turėtojo dispozicijų ribas – ką asmuo
gali ir ko – ne, kokias privilegijas jis turi ir pan. Priskirti statusai
,,atspindi“ ir žmogaus priklausymą tam tikrai socialinei kategorijai bei
nurodo jo dalyvavimą konkrečios socialinės grupės veikloje.

Priskirti socialiniai statusai žmogaus gyvenimo eigoje retai
kinta. Žmonės įprastai sunkiai gali pakeisti tokios rūšies savo statusą.
Jie turi įprasti prie tų suvaržymų, kuriuos nulemia tokių statusų
turėjimas. Vis dėlto galima siekti pakeisti visuomenės požiūrį į
nusistovėjusius suvaržymus šių statusų atžvilgiu. Galima pridurti ir tai,
kad vienas ir tas pats statusas gali turėti skirtingas kultūrines reikšmes
skirtingose visuomenėse.

2. Pasiektą socialinį statusą žmogus įgyja savo asmeninių pastangų bei
sugebėjimų dėka gyvenimo eigoje – bet kuri profesija ar darbinė pozicija.
Šie statusai palyginti su priskirtais statusais dažniai kinta.

Kai kurios socialinės pozicijos turi tiek priskirtų, tiek pasiektų statusų
elementų.

Paprastai žmogus skitingose situacijose siejamas su skirtingais statusais,
bet dažniausiai yra vienas pagrindinis statusas su kuriuos šį žmogų
visuomenė paprastai tapatina. (Pvz.: A.Sabonis)

Socialiniai vaidmenys

Socialinis vaidmuo – tai laukiamas elgesys, siejamas su statusu, kurį turi
žmogus. Kiekvienas statusas paprastai apima kelis vaidmenis. Vaidmenis
žmogus išmoksta socializacijos metu. Tuomet jis susipažįsta su visuomenės
lūkesčiais, keliamais atskirų vaidmenų atžvilgiu. Lūkesčiai nusako vaidmens
teises ir pareigas. Taip vaidmenys padeda išlaikyti visuomenės stabilumą –
vienas vaidmuo, turi prasmę tik tuomet, kai yra jį palaikantys kiti
vaidmenys. Visuomenėje žmonės sąveikauja vieni su kitais vaidmenimis.

Sociologijoje yra priimta vaidmenis skirstyti į du tipus:
formalius ir neformalius.
1. Formalūs vaidmenys – įstatymo ar kitaip formaliai nustatyti socialiniai
vaidmenys. Šiuo atveju yra gana aiškiai apibrėžiami lūkesčiai vaidmenų
atžvilgiu. Numatytos ir aiškios sankcijos vaidmens normų paisymo ar
nepaisymo atvejais.
Visuomenėje be galo daug formalių vaidmenų, todėl sociologijoje laikomasi
T.Parsonso 1951 m. pateikta socialinių vaidmenų klasifikacija pagal
penkias pagrindines charakteristikas: emocionalumą, gyvenimo būdą, mąstą,
formalizavimą ir motyvaciją.
a) Kai kurie vaidmenys reikalauja emocinio santūrumo ar ypatingo

emocionalumo (seselė, aktorius);
b) Vaidmenys gali priklausyti nuo jų gavimo būdo, kuris siejamas su

socialinės pozicijos užėmimo būdu: priskirtuoju ar pasiektuoju statusu.
c) Skiriasi vaidmenų mąstai – apimtis. Kai kurie vaidmenys yra griežtai

apibrėžti ir riboti, kiti – ne.
d) Formalizavimo laipsnis nusako kiek konkrečiai vaidmenų sąveikai keliami

formalūs reikalavimai.
e) Motyvacija nusako vertybinį vaidmens atlikimo pagrindą.

Sociologai nagrinėja ir vaidmens pasirinkimą. Jų manymu, žmonės skirtingai
atlieka tuos pačius vaidmenis, tai lemia jos asmeninės charakterio savybės.
Tai reiškia, kad tarp žmogaus elgesio ir laukiamo pagal vaidmenį elgesio
yra ne fiksuotas, o lankstus ryšys. Interakcionizmo atstovai teigia, kad
vaidmens sąvoka mažai naudingą, jei vaidmenį traktuojame tik kaip scenarijų
nuo kurio priklauso veiksmas. Socialinio konstravimo teorijos atstovai
mano, kad vietoj vaidmens sąvokos labiau tinka vartoti socialinės
kategorijos, kurios turinį užpildo socialinės praktikos, terminą.

Sociologai domisi socialinė vaidmenų sąveiką ir su ja siejamu vaidmenų
konfliktu.

Socialinė grupė

Grupė – tai dviejų ir daugiau žmonių bendrija, kuriai būdingas didesnis ar
mažesnis bendrumo laipsnis ir kurios nariai nuolat sąveikauja. Grupės
bendrumas grindžiamas normų, vertybių panašumu.
Kiekviena visuomenė sudaryta iš daugybės grupių, kuriose vyksta kasdienė
socialinė sąveika. Grupės apibrėžia socialinius vaidmenis ir statusus –
nusako jų turinį. Jos yra tarpininkės tarp atskiro asmens ir visos
visuomenės. Grupių pagalba formuojamas socialinis tinklas. Tai socialinių
santykių, kurie sujungia asmenį tiek tiesiogiai tiek netiesiogiai su
daugybę kitų, visuma.

Socialiniai institutai

Socialinis institutas – organizuota, įtvirtinta normų bei sąveikų šablonų
visuma nukreipta patenkinti pagrindinius socialinius poreikius ir siekti
socialinių tikslų. Tai idealai, kuriuos tradiciškai perduoda kultūra.

Institutai – visuomenėje esančios sistemos ar subsistemos įtraukiančios
gana pastovias tradicijas, socialines organizacijas, statusus ir normas.
Institutai sukurti visuomenėje kylančioms problemoms spręsti.
Šios problemos susijusios su:
1. prekių bei paslaugų produkcija bei paskirstymu;
2. rūpinimusi individais bei jų apsauga;
3. santykių bei įsipareigojimų tarp visuomenės narių apibrėžimu;
4. jaunosios visuomenės narių kartos paruošimu atlikti suaugusiųjų

vaidmenis;
5. sistemos koordinavimu ir vertybių, palaikančių šią sistemą, nustatymu.

Šiuos poreikius tenkina pagrindiniai socialiniai institutai; ekonomika,
šeima, švietimas, valdžia, religija. Šie institutai egzistuoja beveik
kiekvienoje visuomenėje, bet jų formos gali skirtis.
Ekonomika užsiima visuomenės nariams reikalingų prekių paskirstymu ir
gamyba.
Šeima užsiima socializacija, apsauga, poreikių patenkinimu, parama bei
palaikymu.
Valdžia reguliuoja bei nustato veiklos bei paslaugų koordinaciją.
Švietimas ruošia narius būsimam socialiniam statusui: suaugusiojo ir/ar
karjerai.
Religija ,,tvarko“, nustato bei patvirtina vertybių sistemą.

Institutų kaip sistemų ar subsistemų viduje egzistuoja socialinės
organizacijos, statusai, vaidmenys, integruojantys visą institutą.
Institutai yra gana stabilūs dariniai. Tai lemia tiek visuomenės dinamika,
tiek grupės vertybių pasipriešinimas pokyčiams. Institutai gali būti
suprantami kaip konsensuso rezultatai. Tai nereiškia, kad visuomenė
absoliučiai konformistiška institutams. Šis susitarimas nėra visiškas, jis
bendras.

Struktūrinio funkcionalizmo atstovai išskyrė 5 funkcines sąlygas, kurias
visuomenė ar konkreti grupė turi įvykdyti tam, kad išgyventų.

1. Pakeisti personalą. Šią funkciją atlieka šeima ir valdžia. Mirtis,

aneksijos, karai, migracija, vergovė mažina visuomenės narių skaičių,

todėl šeima tiesiogine reprodukcija, o valstybė reguliuodama migracijos

bei reprodukcijos skatinimo įstatymus bei paramos sistemą siekia

atstatyti narių skaičių.
2. Naujų narių apmokymas. Šeima, mokykla ir draugų grupė padeda naujiems

nariams integruotis visuomenėje.
3. Vertybių ir paslaugų gamyba bei paskirstymas. Kiekviena visuomenė

įtvirtina taisykles, kaip panaudoti ir paskirstyti finansinius ir kitus

resursus. Šias funkcijas atlieka šeima, ekonomika, valdžia, sveikatos

apsaugos sistema.
4. Palaikyti tvarką. Ekstremalių situacijų metu itin išryškėja tokio

pobūdžio valdžios veikla. Šeimoje vaikai taip pat mokomi tvarkos. Šią

funkciją atlieka ir religija, įdiegdama moralinę etinę sistemą.
5. Suteikti ir palaikyti tikslo jausmą. Žmonės turi jaustis motyvuoti būti

visuomenės nariais. Šį jausmą gali padėti palaikyti religija. Kita

vertus, iš pakartotinai patekusiųjų į įkalinimo įstaigas asmenų skaičiaus

visuomenėje galima spręsti, ar valdžia gerai atlieka šią funkciją.

Socialinė stratifikacija

Socialinė nelygybė egzistuoja kiekvienoje visuomenėje ir ji yra
aptinkama visais laikais. Šio socialinio reiškinio tyrimams sociologai yra
įvedę specialų terminą – socialinė stratifikacija.

Tai yra struktūrinė sistema, kuri išskirsto žmones į skirtingas
grupes, išranguotas tam tikra hierarchine tvarka. Sociologijoje yra
vartojamas ir socialinių stratų terminas, kuris reiškia tam tikrą
visuomenės narių sluoksnį, esantį visuomeninėje struktūroje, ir kurių
visuma sudaro tam tikrą hierarchiškos struktūros visuomenės modelį.

Palankiausias ir geriausias gyvenimo sąlygas turi aukščiausiai šioje
sistemoje esantys žmonės, kada žemiausiuose sluoksniuose yra mažiausiai
privilegijuoti ir blogiausiai gyvenantys. Socialinės stratifikacijos
sistema nelygiai paskirsto įvairius socialinius resursus (išteklius),
tokius kaip materialinį gerbūvį, socialinę pagarbą, garbę, prestižą,
socialinę galią ir pan., tarp skirtingų žmonių grupių. Tačiau šis
socialinių išteklių paskirstymas priklauso nuo individo užimamos pozicijos
visuomenėje, o ne nuo jo asmeninių sugebėjimų. Tai reiškia, kad tik
socialinės individo charakteristikos susilaukia vienokio ar kitokio
visuomeninio įvertinimo.

Socialinė stratifikacija yra palaikoma ideologijos (tam tikro
vaizdinio ar tikėjimo), kuri teigia, kad egzistuojantis susisluoksniavimas
ir socialinė nelygybė yra natūralus dalykas. Tik ideologijos dėka socialinė
stratifikacija yra įteisinama (legitimuojama).

Socialinės stratifikacijos rūšys

Vergovinė sistema. Tai ekstremali nelygybės forma, kur vieni žmonės
yra laikomi kitų nuosavybe ir tokioje sistemoje vergai dažniausiai neturi
jokių teisių. Ši sistema skirtingose visuomenėse irgi skiriasi. Pvz., XVIII
– XIX amžių pietinėse JAV dalyse ir Vest Indijoje vergai buvo tiktai
plantacijų darbininkais arba namų tarnais. Tuo tarpu antikos laikais,
Graikijoje ir Romos imperijoje, vergai kartais net galėdavo užimti
pakankamai rimtas pareigas ir praturtėti bei įsigyti patys vergų (kas
pasitaikydavo labai retai), tačiau jie buvo visiškai izoliuoti nuo
politinio visuomenės gyvenimo ir karo dalykų.

Tokia sistema yra ekonomiškai neefektyvi. Vergų darbas gan nestabilus
ir neproduktyvus, kadangi jie, negalėdami turėti nuosavybės ir laisvai
disponuoti ja, neturi jokios motyvacijos darbinei veiklai. Todėl
produktyvumą galima pasiekti tik brutalios jėgos ir pastovios priežiūros
pagalba. Todėl manoma, kad šios sistemos buvo atsisakyta vardan
efektyvesnių gamybos būdų, kuriems reikalingos mažesnės socialinės
kontrolės sąnaudos.

Kastinė sistema. Ši socialinės stratifikacijos sistema dažniausiai
siejama su Indijos kultūra. Indijoje yra išskiriamos keturios pagrindinės
kastos ir penktas sluoksnis, kuris yra vadinamas neliečiamaisiais.
Skirtingos kastos yra surikiuotos hierarchine tvarka, kur aukščiausiai yra
švenčiausi arba ‘švariausieji’ visuomenės nariai (brachmanai arba
braminai), kuriems neleistini fiziniai kontaktai su ‘neliečiamaisiais’.
Pastaroji grupė yra žemiausiose visuomeninės struktūros pozicijose, jie yra
patys ‘nešvariausieji’, galintys prisiliesti prie ‘nešvariais’ laikomų
gyvulių ar kitų dalykų.

Ši sistema yra susijusi su Induizmo religija ir atgimimo mitu.
Atgimimo mitas teigia, kad žmogus gali iš žemiškų kančių išsivaduoti tik
padoriai atlikdamas savo pareigas, kurios yra nusakomos kiekvienos kastos
atstovams. Jei savo gyvenimo metu nesilaikai reikiamų ritualų ir savo
kastos nurodomų pareigų, esi pasmerktas kitame gyvenime gimti žemesnės
kastos atstovo. O jeigu vedi tinkamą gyvensenos būdą, tai kitame gyvenime
atgimsi aukštesnės kastos nariu arba visai išsivaduosi nuo žemiško gyvenimo
naštos pasiekdamas nirvaną.

Šioje sistemoje žmonės negali pereiti iš vienos kastos į kitą savo
noru ar kokių nors ritualų dėka. Jie nuo pat gimimo yra visam gyvenimui
apspręsti pasilikti tos kastos nariu. Taip pat neleistinos ir vedybos tarp
skirtingų kastų atstovų, nes nebūtų aišku, kuriai kastai priklausytų šių
vedybų pasėkoje atsiradę vaikai.

Kai kurie kastinės sistemos principai yra atsekami ir kitose
visuomenėse, tačiau jie nėra taip aiškiai išreikšti kaip Indijos kultūroje.
Pvz., moderniose visuomenėse galima atrasti panašaus susisluoksniavimo
elementų tarp skirtingų rasinių ar etninių grupių, kur vienos tautybės
žmonės negali išsikovoti sau lygių teisių visuomenėje (kaip XVIII amžiaus
negrai JAV).

Luominė sistema. Ji būdinga viduramžių Europos visuomenėms ir yra
istoriškai jau išnykusi sistema. Ją sudaro stratos, kurių pareigos ir
teisės yra nustatytos įstatymiškai. Europos visuomenėse pagrinde buvo trys
luomai: aukščiausiai esantys aristokratai ir kilmingieji, žemiau –
dvasininkija, kuri turėjo žemesnį statusą, tačiau naudojosi tam tikromis
privilegijomis, ir trečias luomas – tarnai, laisvieji valstiečiai,
prekeiviai, menininkai ir kiti. Ši sistema nebuvo tokia griežta kaip
kastinė ir buvo galima stebėti perėjimo iš vieno luomo į kitą atvejus. Tai
buvo galima padaryti vestuvių pagalba, įšventinant į riterius, dvasiškio
gyvenimo pasirinkimu ir pan.). Tačiau daugeliu atveju žmonės ir jų
socialinės pozicijos buvo įtakoto jų kilmės bei jie dažnai pasilikdavo to
luomo atstovais, kaip ir jų tėvai.

Luominės sistemos atgyvenų galima atrasti ir dabartinėje Anglijoje,
kur ‘garbinga’ aristokratiška kilmė yra labiau vertinama nei materialinis
gerbūvis. Turintys tokį paveldą žmonės gan iš aukšto žiūri į ‘naujai
iškilusius’ turtuolius, kurie savo turtais gali stovėti ant žymiai
aukštesnio visuomenės laiptelio nei pirmieji.

Klasinė sistema. Ši stratifikacijos sistema nepagrįsta nei religinių
nuostatų, kaip kastinė, nei paveldėjimu ar papročiais, kaip luominė. Ji yra
paremta ekonominiais individų ir atskirų grupių skirtumais. Klasinė
pozicija neapspręsta nuo gimimo, bet pasiekiama kiekvieno individo
atskirai. Tai reiškia, kad individas pats savo pastangų dėka gali pasiekti
tam tikrą poziciją visuomenėje. Objektyviai kiekvieno individo vietą
sistemoje apsprendžia nuosavybės dydis ir materialinių išteklių
kontroliavimo laipsnis. Kitose sistemose daugiau akcentuojami neekonominiai
veiksniai. Klasinei sistemai būdinga ir tai, kad individai gan lengvai gali
judėti iš vienos klasės į kitą ir šis judėjimas yra visiškai nevaržomas iš
visuomenės pusės, bet, kaip jau minėta, priklauso nuo kiekvieno individo
asmeninių pastangų ir sugebėjimų. Tikima, kad tik talentas ir asmeninės
pastangos gali garantuoti kelią į visuomenės viršūnę. Klasę galima
apibrėžti kaip didelę žmonių grupę, kuriuos jungia bendri ekonominiai
ištekliai, turintys labai didelį poveikį jų gyvenimo stiliui. Klasinių
skirtumų pagrindas – turtinė nuosavybė ir profesija (užsiėmimas ar darbinė
veikla). Nors šie kriterijai yra gan objektyvūs, žmonių suskirstymas į
konkrečias klases yra gan problematiškas ir sociologai nelinkę kalbėti apie
vienalyčius visuomenės sluoksnius, turinčius aiškiai apibrėžtas ribas.
Klasinė sistema yra išimtinai modernių visuomenių charakteristika.

Modernių visuomenių stratifikacijos teorijos

Karl Marx: klasinė visuomenė

Karlas Marxas (1818-83) teigė, kad norint suvokti visuomenės veikimo
mechanizmus, būtina ištirti jos ekonominę struktūrą. Jos analizės dėka mes
galime objektyviau suprasti kitus visuomeninius reiškinius.

Marxas išskyrė dvi sudėtines ekonominės struktūros dalis – gamybos
priemonės, kurios apima visa tai, kas yra įtraukiama į darbo procesą kaip
darbo įrankis (kauptukai, žemė, mašimos, fabrikai ir pan.), ir gamybinius
santykius, kurie reguliuoja darbo ir gamybos procese esančių žmonių
(realiai dirbančiųjų, prižiūrėtojų, nuosavybės turėtojų, produkcijos
paskirstytojų ir pan.) tarpusavio santykius. Kiekvienoje visuomenėje
egzistuoja dvi pagrindinės žmonių grupės, kurias Marxas pirmą kartą
pavadino klasėmis. Jų santykis su gamybos priemonėmis nusako kiekvienos
klasės padėtį visuomeninėje struktūroje.

Kiekvienoje visuomenėje galima iškirti tuos, kurie tiesiogiai valdo ir
kontroliuoja gamybos priemones, ‘išnaudotojai’, ir tie, kurie yra priversti
jomis naudotis, kad galėtų garantuoti sau minimalų pragyvenimo lygį, nes
jie nieko neturi, išskyrus savo darbo jėgą, ‘išnaudojamieji’. Išnaudotojai,
leisdami naudotis gamybos priemonėmis tiems, kas jų neturi, pasisavina
didesnę pagaminto produkto vertės dalį ir taip savo rankose sukaupia tam
tikrą materialinį produkcijos perteklių. Išnaudojamieji yra priversti eiti
dirbti tokiomis sąlygomis, kada jų darbas nėra pilnai apmokamas pagal
pagaminto produkto vertę, kadangi kito pasirinkimo jie neturi. Taip
visuomenėje atsiranda dvi ryškiai viena nuo kitos nutolusios ir priešiškos
klasės, kurių vienai būdingas materialinis perteklius, o kitai –
nepriteklius.

Taip istorijos eigoje Marxas išskiria vergų ir vergvaldžių klases
vergovinėse senovės valstybėse, žemvaldžių ir valstiečių – feodalizmo
laikais bei darbininkų ir buržuazijos – moderniose, kapitalistinėse
visuomenėse. Šioms visuomenėms būdinga tai, kad išnaudotojai sudaro tik
menką visuomenės dalį, kai didžioji dalis turi kentėti skurdą.

Tokia visuomeninė situacija veda į klasinį konfliktą, kurio metu
‘išnaudojamieji’ siekia pakeisti vyraujančius ekonominius santykius, kurių
dėka galimas didesnės produkto vertės pasisavinimas darbdavio naudai, kad
būtų įvestas socialinis teisingumas. Konfliktas, Marxo manymu
išsisprendžia, socialinės revoliucijos metu. Jis tikėjo, kad proletariato,
visų dirbančiųjų žmonių, revoliucija atves į naujo tipo visuomenę, kur bus
panaikinta privati nuosavybė ir to pasėkoje nebebus klasinių skirtumų.

Analizuodamas modernias visuomenes (t.y. XIX a. Anglijos visuomenę),
Marxas be buržuazijos ir proletariato išskyrė vidurinę klasę – smulkiąją
buržuaziją. Ją sudarė smulkus verslininkai, prekeiviai, amatininkai ir
pan., visi tie, kas turėjo tam tikrą turtinę nuosavybę. Tačiau jų ateitis,
Marxo manymu, buvo gan aiškiai apspręsta – konkurencija su stambiais
kapitalistais ir jų monopolijomis turėjo sužlugdyti smulkų verslą bei visus
jos atstovus paversti proletariato gretas papildančiu kontingentu arba,
pačiu geriausiu ir neįtikinamiausiu atveju, jie galėjo patys tapti
stambiais kapitalistais. Tai reiškė, kad vidurinės klasės atstovai turėjo
ištirpti vienos ar kitos klasės gretose ir taip dar aiškiau užryškinti
socialinį skirtumą vedantį į socialinį konfliktą.

Tačiau ši Marxo ateities vizija nepasitvirtino: vidurinės klasės
gretos žymiai išaugo, o darbininkų – akivaizdžiai sumažėjo. Pastarųjų dalis
dabartinėse išsivysčiusiose visuomenėse yra beveik dvigubai mažesnė, nei
vidutinės klasės. Tai, daugelio sociologų nuomone, veda ir į socialinio
konflikto sušvelnėjimą bei padaro nebeįmanoma socialinę revoliuciją.

Max Weber: klasė, socialinė grupė ir partija

Maxas Weberis (1864-1920) kritiškai įvertino Marxo teoriją, kur buvo
išskirtos tik dvi pagrindinės klasės apspręstos savo padėties ekonominiame
gamybos procese.

Jis pripažino, kad klasinė pozicija yra apspręsta objektyviai duotų
ekonominių sąlygų, tačiau be jų yra dar svarbių veiksnių, kurie veda į tam
tikrą socialinę nelygybę. Ekonominė pozicija ne tik priklauso nuo gamybos
priemonių kontrolės santykio, bet ir nuo to, kokia kvalifikacija
reikalinga norint užimti konkrečia poziciją ekonominėje struktūroje, koks
išsilavinimas, kokie įgūdžiai ir pan. Tai reiškia, kad net vienos
ekonominės klasės viduje galima išskirti kelis skirtingas grupes ir tai
neleidžia kalbėti apie kokį nors klasinį vienalytiškumą.

Be klasinio susiskaidymo, kuris pagrįstas ekonominėmis individo
pozicijomis, yra dar du svarbūs socialinės stratifikacijos veiksniai –
socialinė pagarba (prestižas) ir socialinė bei politinė galia.

Pagal skirtingai teikiamą socialinę pagarbą skirtingiems dalykams, mes
visuomenę galime suskirstyti į tam tikras socialines grupes, kur vienos jų
turi aukštą socialinį statusą, o kitos – ne. Socialinės statuso grupės
sąvoka nurodo žmones, kuriuos jungia bendras gyvenimo būdas, gėrybių
vartojimo stilius, socialinė pagarba ir garbės supratimas.

Pvz., galima kalbėti apie skirtingas socialines grupes net tada, kada
yra vienodos pajamos (universiteto dėstytojai, kurie turi gan aukštą
statusą, ir gamyklos darbininkai, kurių statusas yra žemas; tačiau vieni ir
kiti gauna panašų atlyginimą). Dažnai didelis turtas ir aukštas statusas
sutampa, tačiau galimi įvairūs priešingi variantai (reketininkas gali būti
turtingas, tačiau jis negali pretenduoti į jokią visuomeninę pagarbą).

Kalbant apie socialinę pagarbą, ją galima būtų nustatyti pagal
profesijų prestižą, kokios profesijos yra aukščiausiai vertinamos. Taip
Lietuvoje aukštai vertinamos teisininko, ekonomisto, mediko ar politiko
užsiėmimai.

Politinės galios pasiskirstymas visuomenėje yra taip pat netolygus.
Todėl Weberis, įvesdamas šį socialinės nelygybės išmatavimą, kalba apie
partijas. Tai tam tikros organizuotos grupės, kurios yra apjungtos bendrų
tikslų ir interesų bei veržiasi į visuomeninę valdžią. Partijos dažnai
atstovauja skirtingų socialinių grupių ir klasių interesus. Pats skirstymas
į partijas, Weberio manymu, padeda paaiškinti kai kuriuos socialinius
konfliktus visuomenėje, kurių aiškinimas Marxo klasiniais ir ekonominiais
terminais yra gan neadekvatus.

Kingsley Davis ir Wilbert Moore: funkcinis stratifikacijos modelis

Savo stratifikacijos teoriją K.Davis ir W.Moore pateikė apie 1948
metus. Jie teigė, kad socialinė stratifikacija yra universalus reiškinys
(aptinkamas visose įmanomose visuomenėse), kuris užtikrina visuomenės
išgyvenimą. Kiekvienoje visuomenėje yra tam tikros socialinės pozicijos,
kurios užtikrina visuomenės funkcionavimą, ir individai yra priversti jas
užimti.

Jų manymu, kai kurių socialinių pozicijų užėmimas teikia daugiau
malonumų nei kitų; vienos visuomeninės pozicijos yra reikšmingesnės
visuomenės išgyvenimui (funkcionavimui) nei kitos; kiekvienai socialinei
pozicijai užimti reikia skirtingų individualių gabumų ir pasiruošimo.
Remdamiesi tokiomis prielaidomis, jie analizavo aukščiausias visuomeninės
struktūros pozicijas, kurios, pagal juos, yra pačios reikšmingiausios
visuomenės gyvybės palaikymo procese.

Davis ir Moore teigė, kad tokių pozicijų užėmimas neteikia didelių
malonumų, tačiau jos yra reikšmingiausios ir reikalauja iš užimančio jas
individų didelio pasiruošimo ir neeilinių sugebėjimų. Norint pritraukti
žmones į šias visuomenines pozicijas, kurių užėmimas neteikia didelių
malonumų, visuomenė turi suteikti jiems pakankamą atpildą. Tokia motyvacija
gali būti didesnis materialinis atlygis, prestižas, pagarba ar geras
vardas, politinė galia ir pan. Jei visuomenė negarantuoja pakankamai
didelio atlygio, žmonės gali būti nesuinteresuoti užimti šių pozicijų ir
taip pakenkti visuomenės funkcionavimui.

Tokia socialinė stratifikacijos sistema sukuriama nesąmoningai,
nedirbtinai. Todėl kiekvienoje visuomenėje galima atsekti socialinės
nelygybės apraiškas, kur viena žmonių grupė naudojasi didesnėmis
privilegijomis nei kitos.

Ši stratifikacijos teorija susilaukė didelės kritikos ir Davis su
Moore buvo apkaltinti politiniu nekorektiškumu, kadangi jie savo teorijoje
gynė aukštesnių visuomenės sluoksnių interesus ir bandė teoriškai
pateisinti egzistuojančią socialinę nelygybę. Taip pat buvo pateikta
pavyzdžių, kada žemutinių sluoksnių pozicijos gali būti gyvybiškai
svarbesnės nei aukštesnių, kada kelias į aukštuosius visuomenės sluoksnius
yra įvairiai ribojamas, nors norinčių juos užimti individų yra pakankamai
daug. Taipogi buvo klausiama, ar už normalų pareigų atlikimą būtinas
didelis atlygis, ar savo pareigas galima atlikti ir jaučiant pareigos
jausmą. Tokiu būdu, ši stratifikacijos teorija nepilnai paaiškina
socialinio susisluoksniavimo priežastis.

Vakarų visuomenės klasinė struktūra

Marxo kapitalistinių visuomenių ateities vizija buvo tokia, kad jose
liks tiktai dvi antagonistiškos klasės – proletariatas ir buržuazija, o
vidurinė klasė ištirs vienoje iš jų. Tačiau dabartinėse visuomenėse
socialinio konflikto galimybės yra sumažėjusios nes, priešingai Marxo
lūkesčiams, vidurinė klasė išaugo savo apimtimi, stambioji buržuazija yra
‘skriaudžiama’ mokesčių, kurie vėliau perskirstomi visuomenėje ir tenka
tiems, kas patys negali sau garantuoti normalaus gyvenimo, socialinių
pašalpų pavidalu. Darbininkų klasės atstovams taip pat atsivėrė žymiai
didesnės galimybės palypėti socialiniais laipteliais aukštyn (dėka
visuotinos švietimo sistemos).

Šiuolaikinės išsivysčiusios visuomenės struktūrą galima nustatyti
pagrinde remiantis turto ir pajamų dydžiu. Ji atrodytų taip:

Aukščiausioji klasė (1( visų visuomenės narių). Ją sudaro turtuoliai,
pramoninkai, stambieji verslininkai ir nedidelė dalis vykdomosios valdžios
atstovų. Pavyzdžiui Anglijoje pastebimas ir statuso skirtumas tarp naujųjų
turtuolių ir senųjų aristokratų giminių atstovų, kurie yra labiau gerbiami
nei pirmieji. Moderniose visuomenėse vyrauja mitas, kad kelias į
aukštuomenę yra prasiskinamas individualių pastangų ir sugebėjimų dėka,
tačiau apklausų duomenys rodo, kad ‘tinkami tėvai’ turi žymiai didesnės
įtakos patekti į aukštas visuomenines pozicijas nei individualios žmogaus
charakteristikos.

Vidurinė klasė (apie 60 – 70( visų gyventojų). Pagrindinis
kontingentas – įvairūs valdininkai, profesionalai, ekspertai ir visi tie,
kas nedirba fizinio darbo. Anglų kalboje jie yra vadinami white-collar
(baltosios apykaklės). Pačioje vidurinėje klasėje pastebimas tam tikras
susiskaldymas į tris poklasius. Senoji vidurinė klasė – smulkūs
verslininkai, fermeriai, krautuvininkai. Pastebima, kad jų proporcija
pastoviai krenta, nes jiems sunku konkuruoti su stambiomis verslo įmonėmis,
tačiau visada atsiranda tokių, kurie patys nori išbandyti savo jėgas ir
atidaro savo verslą. Aukštesnioji vidurinė klasė – vadybininkai, ekspertai
ir profesionalai(teisininkai, rinkotyrininkai, ekonomistai). Jie turi
palyginti aukštą statusą visuomenėje bei didesnes pajamas. Žemesnioji
vidurinė klasė – įvairūs tarnautojai, mokytojai, prekybos agentai, įvairių
firmų atstovai ir pan., visi tie, kurių pajamos gali prilygti kai kuriems
darbininkų klasės atstovams, tačiau iš esmės skiriasi jų gyvenimo būdas,
politinės ir socialinės pažiūros.

Darbininkų klasė (apie 30-40( gyventojų). Jos atstovai pagrinde dirba
fizinį darbą ir anglų kalboje vadinami blue-collar (mėlynos apykaklės). Ši
klasė irgi nėra vienalytė. Aukštesnius darbininkijos sluoksnius sudaro
profesionalūs darbininkai, kurie turi neblogas pajamas ir darbo sąlygas.
Jie dažniausiai užima tas pareigas, kurių atlikimui reikalingas specialus
pasiruošimas. Žemesnio sluoksnio darbininkija užima blogesnes materialine
prasme pozicijas ir jų užėmimui nereikalingas joks specialus pasiruošimas.
Tai pagrinde susiję su pagalbiniais darbais, kur reikalinga tik fizinė
darbo jėga, o ne specifiniai įgūdžiai (krovikai, konvejerių prižiūrėtojai,
pagalbiniai darbininkai statybose ir pan.). Taip pat galima išskirti ir
apatinę klasę, kurią sudaro neprivilegijuotos tautinės mažumos, kurios
neturi pastovaus pajamų šaltinio, dirba blogomis darbo sąlygomis, darbo
santykiuose jiems netaikomi šalyje galiojantys darbiniai įstatymai ir pan.
(tai pagrinde yra įvairiausio plauko migrantai, dažniausiai – nelegaliai).

Socialinis mobilumas

Socialinis mobilumas yra socialinės padėties pakeitimas socialinėje
struktūroje, judėjimas iš vienos socialinės pozicijos ar socialinio
sluoksnio į kitą.

Yra išskiriami du pagrindiniai jo tipai: vertikalus mobilumas – tai
judėjimas aukštyn ir žemyn socialinėje ekonominėje skalėje ir tai susiję su
perėjimu iš vieno socialinio sluoksnio į kitą. Jeigu individas užima geriau
apmokamą darbo vietą, kuri yra didesnis pajamų šaltinis ar turi didesnį
prestižą, tai kalbama, kad individas juda aukštyn socialinėje struktūroje.
Horizontalus mobilumas reiškia socialinės pozicijos pakeitimą tame pačiame
socialiniame sluoksnyje. Tai gali būti susiję su perėjimu į kitus regionus
(judėjimas iš vienos vietovės į kitą), iš vieno darbo į kitą, kada jo
pajamos ir socialinis prestižas pakinta minimaliai.

Sociologai tyrinėja karjeros mobilumą – individo padėties pakitimus jo
gyvenimo, o ypač jo darbinės veiklos laikotarpiu. Yra nustatyta, kad
individualiai karjerai didelės įtakos turi a) išsilavinimo lygis; b)
pirmojo darbo pobūdis ir c) tėvų užsiėmimas.

Taip pat tiriamas tarpgeneracinis mobilumas, kur nagrinėjami vaikų
socialinio mobilumo šansai susiję su tėvų užimamų pozicijų poveikiu ir jų
pakeitimo galimybėmis kitose kartose. Taip, pvz., tiriami seneliai, tėvai,
vaikai ir anūkai bei žiūrima, kaip vėlesnės kartos sugebėjo pakilti ar
smukti socialinėje struktūroje lyginant su tėvais ar seneliais. Tyrimai
parodė, kad 50( vaikų pozicijų pagerėja (pastebimas mobilumas aukštyn), 30(
pasilieka maždaug tokioje pat situacijoje kaip ir tėvai, o 20( atsiduria
blogesnėse materialinėse sąlygose.

Tai rodo, kad dabartiniais laikais mažėja socialinių pozicijų
paveldėjimo reikšmė, bet padidėja karjeros galimybės, kurios siejamos su
išsilavinimu. Taip pat tarpgeneracinį mobilumą aukštyn galima paaiškinti ir
tuo, kad pastebimas fizinio darbo proporcijos mažėjimas bendroje
ekonominėje darbo struktūroje ir daugiau atsiranda darbo vietų patarnavimų
sferoje, nesusijusių su fiziniu darbu.

Kalbant apie socialinį mobilumą, reikia paminėti, kad lyties skirtumai
ir tautinė priklausomybė turi pakankamai didelį poveikį kiekvieno individo
karjeros galimybėms.

Literatūra:
1. Socialinis struktūrinimasis ir jo pažinimas/ Aleksandras Česnavičius .

[et al.]; [sud. Meilutė Taljūnaitė]. – Vilnius: Lietuvos filosofijos ir

sociologijos inst., 1999.
2. I.Matonytė. “Posovietinis ekonominis elitas: reprodukcija ir kitimas”. –

Tradicija ir pokyčiai: filosofinė ir sociologinė perspektyva / sud.

N.Putinaiė. – Vilnius: Aidai, 1999.

Socializacija

Socializacija yra procesas, kurio metu individualiai išmokstama
mąstyti, elgtis pagal kultūros padiktuotus kultūrinius standartus bei
įgauname tam tikras vertybines orientacijas ir praktinius įgūdžius,
reikalingus konkrečiam socialiniam vaidmeniui atlikti ar socialinei
padėčiai užimti. Socializacija yra susijusi su visu individo gyvenimu, nors
labai daug dėmesio skiriama vaiko socializacijai.

Sociobiologinis požiūris ir jam prieštaraujantys pavyzdžiai

Sociobiologai teigia, kad socialinė elgsena yra perduodama genetiniu
pagrindu. Tokiu būdu, bet kuris vaikas sugebėtų pats išmokti kalbėti,
priimtinai elgtis ir tapti visuomenės nariu be jokios aplinkinių pagalbos.
Tačiau taip nėra ir yra pakankamai daug pavyzdžių, kurie parodo žmogiškų
kontaktų svarbą vaiko vystymosi procese. Keli pavyzdžiai imami iš gyvūnų
užaugintų žmogaus vaikų atvejų. Pvz., apie 1940 metus Indijoje buvo
atrastos dvi 6-8 metų mergaitės išaugintos vilkų. Jos nemokėjo šnekėti,
elgdavosi kaip vilkai, nemokėjo valgyti su stalo įrankiais, nusiplėšdavo
rūbus, vengdavo žmonių, kartais apdraskydavo savo bendraamžius ir pan.
Žmogiškų kontaktų stoka neleido joms tapti normaliais visuomenės nariais ir
buvo pastebimas labai ryškus psichinis atsilikimas net nuo žymiai mažesnių
vaikų išsivystymo lygio. Mergaitės buvo visiškai nesocializuotos ir laužė
visas mums priimtinas normas (tuštindavosi kur norėdavo, masturbuodavosi
kada užsinorėdavo ir pan.).

Tokių nesocializuotų vaikų atvejų yra žymiai daugiau ir jie
akivaizdžiai parodo, kad normaliu visuomenės nariu vaikas gali tapti tik
intensyviai gyvendamas toje visuomenėje, akivaizdžiai matydamas, kas yra
gerai ir kas ne, gyvai mokydamasis iš suaugusių normalios elgsenos.

Vaiko vystymasis nuo gimimo, pagrindiniai jo gyvenimo etapai bei
bruožai

Ką tik gimusiam vaikui labai svarbūs yra kontaktai su motina. Iki
trijų mėnesių vaikas jau gali atpažinti motiną, tačiau ji nėra suvokiama
kaip asmuo, bet atpažįstamos tik tam tikros savybės (balsas, judesiai,
šypsena). Atpažinimas pasireiškia tuo, kad vaikas nustoja verkti ar pradeda
šypsotis.

Nuo 7 mėnesio pradeda augti vaiko prisirišimas prie motinos. Anksčiau
vaiką atidavus kitiems globėjams, nekyla joks pasipriešinimas, nes vaikui
svarbus tik rūpestis juo, o ne besirūpinančio asmens tapatybė. Kaip tik
tokio amžiaus vaikas pradeda motiną suvokti kaip asmenybę. Atsiranda tam
tikras aplinkos suvokimas, suvokia, kad daiktai egzistuoja nepriklausomai
nuo to, ar jie yra regos lauke, ar ne.

Nuo 9 mėnesių vaikas jau pajėgus ieškoti paslėptų daiktų. Nuo 14
mėnesio vaikai jau normaliai vaikšto ir pradeda didėti jo mobilumas bei
judesių koordinacija. 2 – 3 metų vaiko sugebėjimai fizinėje ir emocinėje
pasaulio suvokimo srityje yra pakankamai išaugę ir jie adekvačiai suvokia
aplinkinių jausmus bei emocijas.

Pagrindinis vaiko užsiėmimas – žaidimai, kurie nuo vienerių metų
pradeda užimti vis didesnę vaiko užsiėmimų dalį. Jei pradžioje jis žaidžia
vienas, tai laikui bėgant didėja poreikis publikai arba žaidimo
partneriams. Žaidimų dėka didėja vaiko judesių koordinacija bei
praplečiamos žinios apie suaugusių pasaulį.

Mildred Parten išskyrė tokias vaikiškų žaidimų stadijas:

1. Individualus žaidimas, kada vaikas žaidžia pats sau,
neatsižvelgdamas į kitus.

2. Paralelinis žaidimas, kada vaikas pradeda kopijuoti kitus, tačiau
su kitais nesąveikauja.

3. Asociatyvus žaidimas, kada vaikas žaidžia bendrai su kitais, tačiau
viršų žaidime ima paties vaiko norai ir užgaidos, per daug nereaguojant į
kitus.

4. Apie 4 gyvenimo metus atsiranda kolektyvinis žaidimas, kada žaidimo
eigoje yra atsižvelgiama į tai, kas ką daro, ir vyksta intensyvi sąveika
tarp žaidėjų..

Be žaidimų, vaikas mokosi ir kontroliuoti savo biologinius poreikius.
Apie 5-tus gyvenimo metus vaikas tampa autonomiška būtybe namų gyvenime ir
gali jau drąsiai pradėti pasaulio, esančio anapus namų ribų, pažinimą.

Socialinis vaiko vystymasis priklauso nuo ankstyvų ilgalaikių santykių
su aplinkiniais susiformavimo. Emocinis ir psichinis vaiko brendimas
priklauso ne tik nuo motinos, bet ir nuo kitų žmonių, su kuriais
reguliariai bendraujama.

Asmenybės vystymosi teorijos

Asmenybė formuojasi sąveikaujant vienam žmogui su kitu. Pati sąveika
yra apspręsta daugelio veiksnių, kaip amžius, intelektas, lytis, fizinis
išsivystymas ir pan. Tik remdamiesi individualia patirtimi mes tampame
atskiromis asmenybėmis.

Kiekvieno individo susiformavimą įtakoja kultūrinė aplinka ir toje
kultūrinėje aplinkoje vyraujantys standartai.

Zygmund Freud

Pagrindinis teorijos teiginys – individas visada konfliktuoja su
visuomene, kadangi biologinė individo prigimtis siekia patenkinti tam
tikrus biologinius poreikius, pasireiškiančius tam tikrais impulsais, bet
kultūros normos ir socializacija tiesiogiai tramdo šiuos polėkius.

Asmenybės struktūra:

Id – biologiniai impulsai, kuriuos reikia patenkinti. Juos patenkinus
atsiranda malonumo bei pasitenkinimo jausmas. Tai yra tam tikras energijos
šaltinis, kurį stengiasi sukontroliuoti kitos asmenybės dalys.

Ego – ‘cenzūrinis’ asmenybės komponentas, kuris sulaiko id patenkinimą
iki tam tikro momento, atsižvelgiant į realią padėtį.

Super ego – idealizuota asmenybės dalis, atliekanti moralinę,
vertinančiąją funkciją. Ji iš individo reikalauja gero elgesio, derančio su
visuomeninėmis bei kultūrinėmis normomis. Galima teigti, kad ši asmenybės
dalis atstovauja visuomenę ir jos reikalavimus. Superego veikla yra gan
žalinga, kadangi ji suvaldo atskirų biologinių impulsų patenkinimą, o šie
yra išstumiami į pasąmonės sritį ir gali ateityje pasireikšti tam tikromis
psichikos sutrikimo formomis. Ji gali sukelti tam tikrą kaltės ar
savigraužos jausmą savo veiksmų atžvilgiu arba ji malonina individą
pasitenkinimo jausmu.

Ego integruoja id ir superego reikalavimus, bei pritaiko kiekvieno
individo veiksmus prie konkrečios situacijos.

Asmenybės vystymosi stadijos yra susijusios su erogeninėmis žmogaus
zonomis, ir kaip vaikas yra auklėjamas šiose stadijose, priklauso
tolimesnis jo gyvenimas.

Svarbus yra tarpsnis apie 5 gyvenimo metus, kada vaikui išsivysto
Edipo kompleksas. Vaiko prisirišimas prie motinos turi tam tikrų erotinių
momentų ir jeigu jie toliau yra stimuliuojami, gali išvirsti į lytinį
potraukį savo tėvams. Taip neatsitinka, kadangi vaiko potraukiai yra
represuojami. Edipo kompleksas – būdingas berniukams, kada jie savo aistrų
objekto pasiekimo kliūtimi laiko savo tėvą. Įveikus šį kompleksą –erotinį
prisirišimą prie motinos ir priešiškumą tėvui, vaikas tampa gan autonomiška
asmenybe, nepriklausančia nuo motinos.

Georg Herbert Mead.

Jo teorijoje akcentuojamas atskiro individo savivokos
vystymasis.Vaikai pradeda save suvokti tada, kai jau padaro pirmą žingsnį.

Praeina vaikas tam tikras vystymosi stadijas:

1.Imitacija, kada vaikas savo veiksmais imituoja suaugusių pasaulį,
bet nesuvokia jų elgesio prasmės. Jis žaidžia ir jo žaidimai sudėtingėja.

2. Apie penktus gyvenimo metus jis pasiekia vaidybos stadiją, kur savo
veiksmus jau pradeda suprasti kaip tam tikros rolės atlikimą. Jis prisiima
kito vaidmenis sau ir šioje stadijoje pradeda vystytis vaiko savimonė.
Vaikai jau į save gali pažvelgti jam reikšmingų žmonių akimis. Atsiranda
antrasis aš.

Skiriamas aš (angl.-I), kuris Meado suvokiamas, kaip nesocializuotas
vaikas, kaip tam tikri spontaniški norai ir troškimai. Antrasis aš (angl.-
me) yra socializuota asmenybės dalis, kuri kontroliuoja atskiro individo
elgesį pagal visuomenines normas ir susitarimus.

3. Apie aštuntus – devintus gyvenimo metus vaikas įžengia į nauja
raidos etapą, kuris vadinamas kolektyvinių žaidimų stadija. Čia vaikas jau
pradeda suprasti tam tikras vertybes bei moralines normas ir savo
žaidimuose žaidžia atsižvelgdamas į kitus žaidimo dalyvius. Išmokstant
žaisti kolektyvinius žaidimus, mokomasi tam tikrų taisyklių, sąžiningumo
žaidime ir lygaus dalyvavimo. Šioje stadijoje vaikas išmoksta bendrų
kultūros normų ir vertybių – kurios asmenybės suprantamos kaip
apibendrintas (generalizuotas) kitas žmogus.

Jean Piaget kognityvinio ar pažinimo vystymosi teorija

Ši teorija remiasi pasaulio pažinimo ir suvokimo galimybių vystymusi.
Jis nustatė mąstysenos mokymosi procesą, kuris susideda iš tam tikrų
pakopų, kur kiekvienoje išugdomi tam tikri nauji pasaulio pažinimo ir
suvokimo įgūdžiai. Sėkmingas vienos pakopos įveikimas yra tolimesnio
vystymosi garantas.
1. Sensomotorinė stadija (iki 2 metų). Išmokstama skirti daiktus, gyvus ir

negyvus objektus, suvokiamas nepriklausomas daiktų egzistavimas,

nežiūrint į tai ar jie yra tavo regos lauke, ar ne. Pasaulio pažinimas

vyksta dėka lytėjimo, objektų manipuliavimo ir fizinio pasaulio pažinimo.
2. Ikioperacinė (priešveiksminė) stadija (iki 7) metų . Vaikas įvaldo

normaliai kalbą ir žodžius vartoja gan simboliškai. Tačiau sistemiškai

mąstyti jis dar nemoka. Šioje stadijoje vaikas yra egocentriškas, t.y.

jis pasaulį vertina grynai iš savo pozicijų ir mano, kad taip jis

suvokiamas ir aplinkinių. Taip pat jis nesuvokia dar abstrakčių dalykų,

kaip skaičiai, manipuliacijų jais, greičio sąvokos, priežastingumo.
3. Konkrečių veiksmų (konkrečių operacijų) tarpsnis. (iki 11-12). Išmoksta

logiškai ir abstrakčiai mąstyti, skaičiuoti.
4. Formalių veiksmų tarpsnis (iki 15). Jau vaikas sugeba suprasti

abstrakčias idėjas, analizuoja matematines, logines ir moralines

problemas. Sprendžiant uždavinius gali analizuoti daugelį sprendimo būdų

ir pasirinkti geriausią. Pradeda subtiliau suvokti jumorą.

Kiekviena stadija yra pasiekiama todėl, kad vaiko mokymosi ir pasaulio
pažinimo procesas yra genamas nepasitenkinimo jausmo. Nauja stadija
pasiekiama nepasitenkinant ankstesniais problemų sprendimo būdais
ankstesniuose etapuose.

Vaiko ir suaugusio žmogaus socializacijos skirtumai

Pagal Orwell Brill, socializacija yra nenutrūkstamas procesas tačiau
suaugusių ir vaikų socializacija skiriasi viena nuo kitos: a) pas vaikus
socializacijos metu formuojasi vertybių bazė, kai suaugęs bando koreguoti
ir keisti savo elgesį, kurį mato kiti; b) jei vaikai normas supranta be
kritikos, tai suaugę jas gali kritiškai vertinti; c) vaikai turi nusileisti
autoritetui ir taisyklėms, o suaugę patys sugeba atsirinkti kas yra gerai
ar blogai.

Psichologas Rodger Gould teigia, kad suaugusių socializacija yra
vaikiškos psichologijos naikinimas. Traumos, kurias vaikystėje patiria
vaikas veikia asmenybę, tačiau jas galima įveikti. Remiantis loginiu
mąstymu, suaugęs žmogus naikina vaikiškus įvaizdžius (suvokiama, kad tėvai
nebūtinai yra galutinis autoritetas, kad tenkintum jų reikalavimus).
Suaugusio socializacijos procese formuojasi realesni įsitikinimai ir
galutiniame rezultate susiformuoja laisva asmenybė.

Socializacijos agentai

Socializacijos agentai – institucijos ir žmonės, kurie moko vaikus
normalaus visuomeninio gyvenimo ir kurie įtakoja asmenybės vystymąsi.
Pagrindinis socializacijos agentas kūdikystėje ir vaikystėje – tėvai. Tėvų
globa ir emociniai santykiai užtikrina normalų asmenybės vystymąsi.
Gospitalizmas – blogas valstybinių įstaigų poveikis (vaikų namų,
internatų), kur vaikai normaliai negali vystytis, nes trūksta bendravimo su
mylinčiais žmonėmis.

Vaikystėje ir jaunystėje padidėja socializacijos agentų skaičius.
Vaikui daromas spaudimas išmokti rašyti, skaityti, mąstyti. Tuo laikotarpiu
asmenybės vystymuisi turi didesnę įtaką bendraamžiai nei tėvai.

Masinės informacijos priemonės formuoja simbolinį supratimą, vertybes
bei normas. Jų dėka asmenybė gauna tą informaciją, kuri negali būti
pasiekiama betarpiškai. Taip susiformuoja nuomonės apie kitas šalis,
kultūras, apie gyvenimą visuomenėje, jos svarbius dalykus ir pan.

Dar svarbus socializacijos agentas – mokykla. Čia individui suteikiama
informacija, kuri būtina normaliam jo funkcionavimui visuomenėje, taip pat
suformuojamo tam tikros bendros vertybės. Mokykloje vaikas išmoksta tokių
taisyklių, pagal kurias iš jo tikimasi gyventi visuomenėje.

Socializacijos nesėkmės

Socializacija ne visada gali suformuoti normalią asmenybę. Kartais
teigiama, kad stiprus socializacijos poveikis, gali turėti neigiamos įtakos
asmenybės formavimuisi, kada visuomeninės normos užgožia jo kūrybiškumą,
išradingumą ir energiją. Kartais pastebimos ir tam tikros psichinės ligos
susijusios su socializacijos nesėkmėm. Didelis tėvų įsiveržimas į vidinį
vaiko pasaulį, kada jam neleidžiama daryti nieko pačiam, turi labai
neigiamą poveikį, kuris gali vesti net į šizofreniją.

A.Hitlerio asmenybė aiškinama irgi socializacijos sutrikimais. Jis
augo sunkiais Pirmo pasaulinio karo metais, neturėdamas tėvo ir svajodamas
apie autoritetą. Siekdamas realizuoti tokį autoriteto trūkumą jis pats tapo
autoritariniu lyderiu su tam tikrais nukrypimais nuo normų savo elgsenoje.

Daugeliu atveju asmenybę mes galime suprasti pagal tą aplinką, kurioje
jis augo, pagal jį supusių žmonių pobūdį ir pan. Tačiau nereikia užmiršti
ir to, kad kiekvienas žmogus yra skirtingas ir dalinai pats apsprendžia
savo asmenybės raidą.

Papildomi skaitiniai:

Apie Freudą ir Piaget bei kitas asmenybes raidos teorijas:

R.Žukauskienė. Raidos psichologija. Vilnius: Valstybinis leidybos
centras, 1996

Psichoanalitinė teorija. psl.37-54.

Kognityvinė teorija. psl.56-65.

Apie G.H.Meadą:

Sociologija: Mintis ir veiksmas, Nr.2, 1998.

G.H.Mead. Savimonė

V.Leonavičius. G.H.Meadas ir asmens savimonės teorija

Socialinės grupės ir organizacijos

Grupė – vienas iš pagrindinių sociologijos tyrimo vienetų, nes su grupėmis
susijęs visas žmogaus gyvenimas ir veikla. Grupė patenkina daugelį žmogaus
poreikių, pradedant savęs vaizdo formavimu, baigiant tuo jog ji suteikia
saugumą bei palaikymą. Priklausymas grupei padeda žmogui suprasti, kas jis
toks yra. Grupė – tai tarpininkas tarp individo ir visuomenės. Ji atlieka
socializacijos funkciją. Bet grupė yra ir socialinio konflikto šaltinis,
šios problemos iškyla tarpgrupinės sąveikos metu.

Socialinė (visuomeninė) grupė – bet koks skaičius žmonių , turinčių
tas pačias normas, vertybes bei lūkesčius ir reguliariai bei sąmoningai
sąveikaujančius. Reguliari sąveika sutelkia jos dalyvius į išskirtinį
socialinį vienetą , pasižymintį tam tikromis charakteristikomis. Sąveikos
elementas yra labai reikšmingas. Ją reikėtų suprasti kaip individų elgesį
bei veiksmus, nukreiptus vienas kito atžvilgiu, kuriems priskiriama prasmė,
reikšmė ir lūkesčiai. Socialinės grupės nariai tikisi konkretaus elgesio
standartų vienas iš kito. Tokie elgesio lūkesčiai netaikomi tiems, kurie
yra anapus grupės ribos. Visuomenėje galime išskirti labai daug socialinių
grupių. Grupės skiriasi savo dydžiu – nuo dviejų žmonių ar šeimos iki
didelių kolektyvų, kaip pramoninės kompanijos ar sportiniai klubai.Mes
patys priklausome daugeliui grupių ir mūsų narystė kiekvienoje jų vienaip
ar kitaip įtakoja mūsų elgseną.

Pirminės ir antrinės grupės

Socialinės grupės gali būti suskirstytos į skirtingas kategorijas
pagal atskirus esminius požymius bei skirtingą poveikį mums. Vienos
paveikia vienus mūsų gyvenimo aspektus, kitos kitus, skiriamos pirmines ir
antrines socialines grupes.

Šis skirstymas yra pagrįstas idealaus tipo kategorijomis, kurių
sampratą labiausiai išvystė Maxas Weberis. Tai tokia kategorija, kurioje
fiksuojamos pačios svarbiausios reiškinio charakteristikos, pati gryniausia
ir aiškiausia jo forma. Tikrovėje mes neatrasime idealių tipų, tik labiau
ar mažiau priartėjančius prie jo reiškinius. Tikrovėje pasireiškiantis
fenomenas visada nebus idealus, visada nukrypęs nuo idealo. Taigi idealus
tipas yra loginė konstrukcija, kuri mums padeda lengviau ir geriau suvokti
vieno ar kito reiškinio esmę.

Amerikietis Charles Horton Cooley (1864-1929) pirmasis išskyrė
pirmines ir antrines socialines grupes ir teigė, kad pirminės grupės yra
mažos ir sieja žmones emocionalios prigimties ryšiais. Tai pirmiausiai yra
šeima ir draugai. Šios grupės nariai yra susieti glaudžiais tarpusavio
ryšiais, bendrais interesais ir emociniais santykiais. Pirminei grupei
būdinga dažna jos narių sąveika, susitapatinimas su grupe, asmeniniai
santykiai, neformali visuomeninė kontrolė, spontaniška saviraiška.
Priklausimas tokiai grupei, užtikrina jos nariams stabilumo ir tęstinumo
jausmą laike. Jos neturi kokio nors aiškiai apibrėžto tikslo, bet turi
įsipareigojimus. Iš santykių tokio tipo grupėje nesiekiama gauti kokios
nors naudos (Ji man paskolino pinigų nes ji mano sesuo, o ne ji – mano
sesuo, nes paskolino man pinigų).

Antrinėms grupėms būdinga tai, kad jos yra sukurtos tam tikram
tikslui pasiekti. Jose vyrauja nuasmeninti tarpusavio santykiai. Tai yra
visiška priešingybė pirminei grupei. Šiose grupėse individai nėra taip
stipriai emocionaliai susieti kaip pirminėse, sąveika tarp jos narių yra
apibrėžta kaip sąveika tarp statuso, galios ir vaidmenų pozicijų. Šioje
grupėje susilaikoma nuo spontaniškos saviraiškos ir yra formali kontrolė.
Santykiai grupėje apima tik dalį grupės narių gyvenimo- tą dalį, kuri yra
susijusi su grupės tikslais, todėl sunkiau vykdoma narių kontrolė
(darbdavys negali sukontroliuoti, ką darbuotojas veikia ne darbo metu).
Šios grupės nėra tokios ilgalaikės, kaip pirminės. Iš tokios grupės galima
greičiau išeiti ir pati grupė gali greičiau iširti.Bet iš kitos pusės,
antrinės grupės gali sėkmingiau išlikti kintant kartoms, nes lengvai gali
keisti vienus narius kitais. Tokių grupių pavyzdžiai yra klubai bei
įvairios organizacijos. Nuasmeninti santykiai padeda objektyviau veikti
tokiai organizacijai.

Pirmines ir antrines grupes galime išskirti kaip idealius tipus,
tačiau tikrovėje yra pakankamai sunku nustatyti jų ribas ir jos dažnai
persidengia kai kuriuose individualaus gyvenimo taškuose. Modernizacija
labai paveikė žmogaus įsitraukimą į vieno ar kito tipo grupes. Plečiantis
ekonominiai visuomeninio gyvenimo sferai, žmonės verčiami įsitraukti į
antrines grupes, kur vyrauja formalūs santykiai. Emociniai, nedalykiniai
ryšiai gan dažnai kenkia ekonominei veiklai rinkos sąlygomis. Tačiau vienų
ar kitų santykių dominavimas dažnai priklauso nuo konkrečios situacijos bei
grupės tikslo.

Grupės gali būti pasirinktos savanoriškai ir ne. Ši klasifikacija
remiasi paprastu principu – ar mes laisvanoriškai pasirenkame narystę
konkrečioje grupėje, ar priklausymas grupei visiškai nepriklauso nuo mūsų
norų.
Nesavanoriškose grupėse narystė ir elgseną reguliuojančios taisyklės yra
primetamos. Galima teigti, kad individo tapatinimasis su grupe, kuriai jis
priklauso ne savo noru, bus gan silpnas (kaliniai). Bet visgi negalima
teigti, kad savanoriškai pasirinktose grupėse žmogui nėra primetinėjamos
elgesio taisyklės ir vertybinės orientacijos. Sociologijoje yra naudojamas
referentinės grupės terminas.

Šis terminas apibrėžia bet kurią grupę ( tai gali būti savanoriškai
pasirinkta gr. – choras, ar nesavanoriškai pasirinkta – šeima ), kurią
individas naudoja, kaip tam tikrą savęs ir savo elgesio vertinimo
standartą. Referentinės grupės turi 2 pagrindinius tikslus. Jos atlieka
normatyvinę funkciją – nustatydamos ir primesdamos elgesio ir įsitikinimų
standartus ir palyginamąja funkciją – būdama standartu, pagal kurį žmonės
gali įvertinti save ir kitus.

Visoms grupėms būdingi šie bruožai:

– Narystė Kiekvieną grupę sudaro specifiniai žmonės ir todėl galima

kalbėti apie grupės ribas – kas gali būti vienos ar kitos grupės nariu.

Dažnai grupės ribos nėra aiškiai artikuliuojamos. Formalios grupės, pvz.

kursas ar klubas, turi labai aiškius kriterijus, kas yra jos nariai,

neformalios — draugų ratas – dažnai neapibrėžtas. Kalbant apie narystę,

kiekviena atskira grupė save priešpastato kitai grupei: savos grupės

nariai suvokiami kaip savi, kai kiti žmonės suvokiami kaip esantys anapus

grupės ribų. Grupės nariai yra lengvai ir greitai identifikuojami. Grupes

ribas taip pat apibrėžia laikas ir erdvė – kai kurios grupės egzistuoja

trumpą laiką, kai kurios kelių kartų etape. Individuali narystė t.p.

kinta nuo kelių valandų iki viso gyvenimo. Kai kurios grupės laiką

naudoja tam, kad apibrėžtų save – 1995 metų abiturientų laida. Šeima ,

kaip grupė , turi unikalias , laike besitęsiančias ribas. Kai žmonės

kalba apie šeimą, įtraukią į šią sąvoką gyvus jos narius, kaip paišomi

genealoginiai medžiai – įtraukiama daug kartų. Tokios besiplečiančios

laiko sienos suteikia pastovumo, tęstinumo bei stabilumo jausmą ir daro

šeimą viena iš svarbiausių grupių žmonių gyvenime. Darbo grupės

–priešingai – yra griežtai apibrėžtos laike ir erdvėje. Nors ši grupė

gali išlikti neribotai ilgą laiką, bet jos nariai ilgai joje neužsilaiko.

Dėl to yra sunku tokiose grupėse išlaikyti griežtus moralinius narių

įsipareigojimus.

Narystė grupėje gali būti laisvanoriška ar priverstinė. Yra išskiriamos 3
narystės grupėje priežastys:



a) Vertina grupę dėl jos pačios (draugai, medžiotojų

kompanija.)

b) Vertina grupę kaip priemonę savo tikslams pasiekti (

vairuotojų kursų lankytojai ir pan.)

c) Narystė grupėje yra kaip priemonė kitų tikslams pasiekti

( kalėjimas, psichiatrinė gydykla, šauktinių armija)

Pirmieji du punktai budingi laisvanoriškai narystei, paskutinis –
priverstinei. Pastaroji ne tik garantuoja grupės išlikimą, bet t.p. leidžia
grupei labiau kontroliuoti savo narius. Jų sprendimų laisvė labai ribojama
jie nėra apsaugoti nuo išnaudojimo ir blogo elgesio iš grupės pusės.
Priverstinė narystė užtikrina grupės išlikimą , bet kuomet grupė labai
išsiplečia, kyla socialinių ryšių disfunkcijos problema: žmonės priversti
įsijungti į grupę , nejaučia didelių įsipareigojimų tokiai organizacijai
(visos totalitarinės struktūros).

– Statusas yra individo pozicija – padėtis grupėje. Tai gali būti pareigos

darbe – mokytojas, darbų vykdytojas, direktorius ir pan. Kiekvienas

grupės narys užima vieną ar kitą poziciją grupėje. Kartais galima

situacija, kad vieną poziciją gali užimti keli grupės nariai, ar vienas

grupės narys gali užimti kelias pozicijas grupėje. Skirtingos pozicijos

grupėje yra priklausomos viena nuo kitos ir labai įtakojančios viena

kitą.

– Vaidmenys Kiekviena pozicija grupėje, t. y. statusas, numato konkretų

elgesį, kuris yra laukiams iš žmogaus užimančio šią poziciją. Ši laukiama

elgsena ir suvokiama kaip vaidmuo. Kiekvienas vaidmuo turi pareigas ir

teises (pvz. gydytojas ir ligonis). Jei pozicija, t. y. statusas,

suvokiamas kaip darbo pavadinimas, tai vaidmuo – kaip darbo aprašymas.

– Normos Kiekvienoje grupėje veikia grupės nariams galiojančios

taisyklės. Jos gali reguliuoti arba visos grupės arba atskirų jos narių

elgesį. Yra išskiriamos trys priežastys, kodėl priimamos grupės

diktuojamos normos:

a) konformizmas – asmuo priima grupės normas, jeigu jis

vertina pačią grupę, ar traktuoja ją kaip būdą pasiekti

asmeniniai naudai (Prisiderinama prie darbo, prie

mokymosi proceso, prie šeimos tam, kad įgyti tam tikrą

statusą visuomenėje, pakilti karjeros laiptais ir pan.).

b) Asmuo gali net nepriklausyti grupei, bet priimti jos

normas jei su tos grupės nariais jį sieja pozityvus

emocinis ryšys. Tuomet prisiderinama prie kultūrinių

referentinės grupės idėjų. Šis prisitaikymas yra labai

svarbus jei asmuo norės išlaikyti stabilų savęs

suvokimo jausmą. (Sekimas didvyrių, herojų, žvaigždžių

pavyzdžiu.

c) Baimė būti grupės atmestam ar pajuoktam, taip pat

susilaukti bausmių . Tuo naudojasi grupė, ypač diegdama

moralines nuostatas. Dėl baimės būti atmestam ir

išjuoktam, grupės narys linkęs priimti grupės sprendimą

ar vertinimą, nors su juo gali ir nesutikti. (Tyrimais

nustatyta, kad tik 20( žmonių nesutinka su neteisingu

grupės vertinimu. Šis normų priėmimo būdas sutinkamas

kalėjimuose, sektose, paauglių tarpe, tarp žmonių, kurie

jaučiasi visuomenėje nesuprasti ar atstumti).

– Sankcijos Kiekviena grupė turi bausmių bei apdovanojimų sistemas,

kuriomis verčia savo narius laikytis grupės normų.

– Tikslai Grupės susiformavimas ir veikla visada turi kokį nors

tikslą. Jie gali būti vienose grupėse aiškiai artikuliuoti, kitose – ne.

Vertybės nėra būtinas grupės komponentas. Kai kur grupės gali būti
siejamos vien tik normų (darbo grupės, kur reikalingas darbo rezultatas),
ir vertybių galima visiškai nepastebėti.

Grupių struktūra

Socialines grupes reikia skirti nuo sambūrio. Tai žmonių, tarpusavyje
nesusietų konkrečiais ryšiais, grupė, susirinkusi vienoje vietoje ir tuo
pačiu laiku. Žmonių susibūrimuose, tarp narių neatsekama visuomeninė
sąveika. Pavyzdžiui, minia, publika, auditorija, keleiviai autobuse ar
traukinyje. Sambūriams nebūdinga socialinė organizacija, kuri egzistuoja
visuomeninėse grupėse.

Taip pat reikia skirti socialines grupes ir nuo socialinės kategorijos
– statistinio žmonių grupavimo. Pastaroji pagrįsta žmonių klasifikacija
pagal vieną ar kelis požymius. Taip galima skirstyti visuomenės narius
pagal lytį, tautybę, amžių, rasę, išsimokslinimą ir pan. Sociologus dažniau
domina tokių klasifikacijų rezultatai, nes kitų kategorijų žmonės yra
skirtingai suvokiami nei savos kategorijos. Taip, pvz., vedybos, draugo
pasirinkimas ar darbo skyrimas vyksta atsižvelgiant į socialines
kategorijas ( amžius, tautybė, lytis, išsimokslinimas).

Formalios organizacijos ir biurokratija

Formali organizacija yra tam tikra žmonių asociacija (sambūris,
pasižymintis reguliaria veikla ir turintis išskirtinius bruožus,
skiriančius ją nuo kitų panašių grupių) apjungta neasmeninių santykių ir
skirta tam tikro tikslo pasiekimui. Formalios organizacijos turi
institucionalizuotas funkcijas ir tam tikras vidines pozicijas t.y.
statusus, kurios yra įteisintos ir aiškiai apibrėžtos teisių ir pareigų
požiūriu. Organizacijos dažniausiai sukuriamos tam tikram tikslui pasiekti,
pvz., ligoninės skirtos gydymo ir sveikatos apsaugos tikslams, įvairios
kompanijos užsiima specifinių produktų gamyba ar realizacija ir pan.
Dabartinis socialinis gyvenimas tvarkomas daugybės socialinių organizacijų,
kurios pagrindas – biurokratija

.

Biurokratija yra labai efektyvi socialinė organizacija, kurioje visos
pareigos ir darbai yra reguliuojami griežtai apibrėžtų taisyklių.
Biurokratijos terminas atsirado 1745, kada Monsieur de Gournay prie žodžio
‘bureau’, ką reiškė ir kontorą, ir rašomąjį stalą, pridėjo graikišką žodį
‘kratija’ (valdyti). Tai reiškė – įtaigos valdymas. Šis žodis pirmiausiai
buvo skirtas valstybinėms įstaigoms įvardinti, bet laikui bėgant jis
greitai pritapo ir kitoms organizacijoms. Tačiau nuosaikiausią
biurokratijos analizę pateikė Maxas Weberis, kurio manymu, biurokratijos
suklestėjimas moderniose visuomenėse yra neišvengiamas dalykas.

Weberio manymu, biurokratinės organizacijos atsekamos ir senovėje. Tai
Kinijos imperijos valdininkijos organizacijos skirtos imperijos valdymui,
taip pat įvairios karinės organizacijos, kuriose buvo reikalaujama aiškių
pareigų apibrėžimo ir pan. Weberis sukonstravo idealų biurokratijos tipą,
kuris padeda suvokti pačios biurokratijos esmę bei veikimo principus.
(Idealus tipas, kaip jau buvo ankščiau minėta, visiškai nesiejamas su
‘pageidaujamu’, bet greičiau parodo kažkokio reiškinio ‘grynąją formą’. Tai
yra abstraktus modelis, kuris užakcentuoja svarbiausius, esminius to
reiškinio bruožus ir padeda lengviau jį suvokti.). Jis išskyrė penkis
pagrindinius biurokratijos bruožus:

1. Labai aiški valdžios pasiskirstymo hierarchija. Darbas padalijamas
organizacijoje kaip ‘oficialios pareigos’. Biurokratija atrodo kaip
piramidė, kurios viršuje yra didžiausią valdžią turinčios pozicijos. Nuo
viršaus eina komandinė grandinė, kurios dėka koordinuojamas sprendimų
priėmimas. Kiekvienas aukščiau esantis kontroliuoja ir prižiūri jam
pavaldžius žemiau esančius valdininkus.

2. Valdininkų veiksmus valdo formalios rašytinės taisyklės. Tai
reiškia, kad valdininkai sprendimus priiminėja tik pagal parašytus
standartus ir negali elgtis kitaip, nei yra parašyta taisyklėse. Veiksmuose
negali būti jokio asmeniškumo.

3. Valdininkai dirba pilną darbo dieną ir jų darbas yra apmokamas.
Kiekvienas darbas biurokratinėje struktūroje turi fiksuotą atlyginimą ir
tikimasi, kad valdininkai bus suinteresuoti padaryti karjerą tokioje
organizacijoje.

4. Valdininko užimtumas įstaigoje yra visiškai nesusijęs su jo
asmeniniu gyvenimu. Namai ir visi su jais susiję rūpesčiai yra atskirti nuo
darbo vietos.

5. Įstaigos turtas nėra valdininkų nuosavybė.

Biurokratijoje vertinama pati organizacija ir jos tikslai. Į pirmą vietą
iškeliami tokie individo veiklos bruožai, kaip techninis produktyvumas,
racionalumas, preciziškumas, greitis, patikimumas, paklusnumas.
Biurokratija remiasi įsitikinimu, kad geriausius sprendimus gali padaryti
ekspertai – jie yra emociškai bešališki. Tokios organizacijos veiklos
efektyvumas didžiausias, kuomet lyderis yra autoritaras, o nariai
motyvuojami veikti troškimo gauti didžiausią užmokestį. Biurokratinė
organizacija yra efektyvi gamyboje, išteklių ir paslaugų paskirstyme.
Griežtos elgesio taisyklės leidžia nusimesti atsakomybę už veiklos
pasekmes.

Asocialūs reiškiniai ir nukrypstantis (deviantinis) elgesys

Visas socialus žmonių gyvenimas yra valdomas tam tikrų normų bei
taisyklių, kurios neleidžia visuomeniniam gyvenimui išvirsti į chaosą. Mūsų
prisilaikomos normos ir taisyklės socialiniam pasauliui suteikia sistemišką
pobūdį, ir sociologai stengiasi tą sistemiškumą atskleisti. Tačiau ne visi
visad paklūsta normoms ir dažnai pasitaiko taisyklų pažeidimų. Mūsų
visuomenėse yra gan normalus reiškinys, kad daugelis žmonių dažnai
nukrypsta nuo taisyklėmis apibrėžto elgesio laikymosi.

Galima teigti, kad kiek yra normų, tiek yra ir jų pažeidimų. Kadangi
normos ir vertybės skiriasi atskirose kultūrose, tai ir nukrypimas nuo jų
yra skirtingai suvokiamas. Pvz. Vakarų pasaulyje marihuanos rūkymas
laikomas kaip asocialus reiškinys, kai alkoholio vartojimas – ne. Visai
atvirkščiai yra Vidurio Azijos kraštuose.

Terminas deviacija yra naudojamas įvardinti asocialius reiškinius. Tai
yra nepaklusimas kultūrinėms normoms, kurios yra priimtinos reikšmingam
visuomenės arba bendruomenės narių skaičiui. Kitaip sakant, deviacija yra
kultūros normų pažeidimas. Deviacija yra būdinga daugeliui žmonių, tačiau
tai nereiškia, kad jie pastoviai yra būtent tokie. Taip pat galima kalbėti
ir apie deviantines grupes, kur tam tikros grupės narių elgsena
prieštarauja dominuojančios kultūros normoms ir vertybėms (pvz. Religinės
sektos, nusikaltėlių grupuotės ar valkatų gyvensenos būdą vedantys tipai
sudaro net tam tikras deviantines subkultūras).

Paklusimas ar nepaklusimas normoms yra lydimas sankcijų taikymu (apie
sankcijas jau buvo kalbėta analizuojant kultūrą). Kalbant apie deviaciją,
svarbu paminėti formalias sankcijas ir normas, kurios įgyja įstatymo formą.
Įstatymai yra valstybės apibrėžtos normos, kuriomis turi vadovautis jos
piliečiai ir kurių nepaklusimas yra baudžiamas formalių institucijų
apibrėžtomis sankcijomis. Įstatymus visada lydi nusikaltimai, kurie
suvokiami kaip bet koks elgsenos tipas laužantis įstatymus.

Nusikaltimų prigimties kaita

Nusikaltimai nemoderniose visuomenėse. Iki-modernioje Europoje
didžiausiais nusikaltimais buvo laikomi religinio pobūdžio (eretikai ir
įvairios religinės sektos bei judėjimai buvo stipriai persekiojami ir
baudžiami inkvizicijos), taip pat nusikaltimai valdančiųjų ar
aristokratijos nuosavybės atžvilgiu. Erezija – nekrikščioniškų religinių
doktrinų propagavimas, šventvagystės – bažnyčios turto vagystės arba
sugadinimas ir piktžodžiavimas religijos ar Dievo atžvilgiu dažniausiai
buvo baudžiami mirties bausme. Medžioklė ar brakonieriavimas, miško
kirtimas ar vaisių skynimas karaliaus ar aukštuomenės žemėse taip pat
susilaukdavo didelės bausmės, bet ne visada mirties.

Paprasto piliečio nužudymas nebuvo laikomas tokiu sunkiu nusikaltimu
kaip aukščiau minėtieji. Dažnai galima buvo atsipirkti sumokant reikiamą
sumą pinigų žuvusio artimiesiems. Tačiau dažnai nusikaltėlį nubausdavo kiti
šeimos nariai. Tai yra žinoma kraujo keršto vardu, kada viena šeima išžudo
kitos šeimos narius, o šie atitinkamai elgiasi pastarųjų atžvilgiu.
Pvz.Pietų Italijoje yra ligi šiol išlikęs toks paprotys bei tokios
tradicijos yra pernešamos į kitus pasaulio regionus, kaip JAV, kur italai
turi tam tikras tarpusavyje besipešančias ‘nusikaltėlių šeimas’

Iki XIX amžiaus Europoje ir JAV įkalinimas, kaip bausmė už
nusikaltimą, retai buvo taikoma. Daugelis viduramžių miestų turėjo lokalius
nedidelius kalėjimus, kur galėdavo patalpinti tik keletą nusikaltėlių. Jie
dažniausiai buvo naudojami kaip išblaivinimo įstaigos arba laikina vieta
nusikaltėliui, laukiančiam mirties nuosprendžio įvykdymo. Kai kurie didesni
miestai turėjo žymiai didesnius kalėjimus, bet daugelis jų ‘gyventojų’ tik
laukdavo bausmės įvykdymo momento. XIX amžiuje atsirado nauji kalėjimai,
bet atmosfera juose buvo daug laisvesnė, lyginat su moderniais. Kalėjimo
disciplinos dar nebuvo arba ji tik buvo pradėta vystyti.

Pagrindinės bausmės formos iki XIX amžiaus – supančiojimas,
ženklinimas ir kankinimas įkaitinta geležimi, pakarimas arba išplakimas.
Jos siejamos su fizinio skausmo suteikimu nusikaltėliui. Dažniausiai
bausmės buvo atliekamos viešai bei masiškai lankomos paprastų piliečių.

Modernūs kalėjimai kilo ne iš anksčiau minėtų kalėjimų ar požemių,
kurie buvo populiarūs iki-moderniais laikais, bet iš ‘darbo namų’. Šie
namai Europoje atsirado apie XVII amžių, kada pradėjo reikštis feodalinės
valdymo sistemos smukimas ir didelė valstiečių dalis jau nebegalėjo atrasti
darbo laukuose ir tapo klajūnais (valkatomis). Darbo namuose jiems
suteikdavo maisto, bet buvo verčiami dirbti sunkų darbą ir didesnę laiko
dalį praleisti šioje įstaigoje. Į šias įstaigas taip pat patalpindavo ir
tuos, kurie jau nebegalėdavo patys prasimaitinti – nesveiki, pasenę,
fiziškai luoši ar psichiniai ligoniai.

XVIII amžiuje iš darbo namų išsidiferencijavo (atsiskyrė vienas nuo
kito) kalėjimai, ligoninės ir prieglaudos bei vėliau įgavo dabartines savo
formas. Reformatoriai atsisakė tradicinių bausmės metodų ir efektyviausiu
kovos su nusikaltimais būdu pradėjo laikyti asmeninės laisvės apribojimu.
Tuo pat metu žmogžudystė pradėta laikyti baisiausiu nusikaltimu, kadangi
kito žmogaus nužudymas yra jo prigimtinių teisių pažeidimas.

Kalėjimai turėjo išmokyti nusikaltėlius paklusnumo bei drausmės ir
greitai viešas bausmių vykdymas išnyko iš mūsų kasdienio gyvenimo. Mirties
bausmės vykdymas buvo užslaptintas, o XX amžiuje daugelyje vakarietiškųjų
šalių visiškai panaikintas.

Išprotėjusių elgsena XVIII amžiuje buvo pradėta laikyti kaip tam tikra
liga ir jos gydymą atlikti galėjo tik kvalifikuoti specialistai. Tai
reiškė, kad protiškai neįgalūs, prieš jų valią, galėjo būti izoliuoti nuo
visuomenės, bet jų būklės apibudinimui jau reikėjo tam tikro specialisto
įvertinimo.

Deviantinės elgsenos aiškinimo būdai

Pati deviantinė elgsena skirtingai buvo suvokiama skirtingais laikais
bei skirtingose kultūrose. Jai paaiškinti yra sukurta nemažai teorijų,
kurios skiriasi, tačiau paliečia tam tikrus svarbius nukrypstančio nuo
normų elgesio aspektus.

Biologinės ir psichologinės nusikaltimo ir deviancijos teorijos

Pirmosios nusikaltimų teorijos turėjo biologinį aiškinimo pagrindą.
Prancūzų antropologas Broca teigė, kad nusikaltėliai nuo paklusnių
gyventojų išsiskiria savo kaukolės ir smegenų struktūra. Italų
kriminologas, Cesare Lombroso, 1870 metais paskelbė, kad tam tikri žmonės
gimsta su polinkiais į nusikaltimus. Juose pasireiškia žemesnės išsivystymo
formos, kurias galima identifikuoti pagal žmogaus išvaizdą – kaukolės formą
– žema kakta, atsikišęs smakras ir pan. Lombroso pripažino, kad
socializacija ir socialinis išmokimas gali paveikti kiekvieno individo
nusikalstamo elgesio vystymąsi, tačiau daugelis nusikaltėlių buvo laikomi
kaip biologiški degeneratai.

Ši teorija XX amžiuje buvo pilnai atmesta ir akivaizdžiai pagrįsta,
kad kūno sandara neturi jokio tiesioginio ryšio su nusikalstamumu.

Amžiaus pradžioje buvo paskelbta hipotezė, kad polinkis į
nusikalstamumą gali būti paveldimas genų dėka. Tam buvo pateiktos išsamios
kelių šeimų ir kelių kartų studijos, kurios iliustravo tokio ryšio buvimą.
Tačiau ir ši teorija buvo gan greitai sukritikuota, kaip nevykusi.

Nors ir dabartiniu metu gyvuoja tam tikros biologinės teorijos, kurios
nusikalstamos elgsenos priežasčių bando ieškoti biologinėje kūno
struktūroje, genų sandaroje ar chromosomų išsidėstyme, visgi jos nėra
dominuojančios kriminologijoje ir nusikaltimo priežasčių yra ieškoma kitose
srityse.

Nusikaltimas ir psichopatinė asmenybė (psichologinis požiūris).
Psichologinės teorijos nusikaltimus bando susieti su tam tikrais asmenybių
tipais. Tokioms interpretacijoms buvo pasitelktos Freudo idėjos, kurios
skelbė, kad nedaugelis žmonių gali tapti ‘nenormaliomis’ arba
psichopatinėmis asmenybėmis. Kadangi moralės jausmas pas vaikus yra
išvystomas vaikų ir tėvų santykių dėka, kur vaikai mokomi susivaldymo,
galimi atvejai, kai tas susivaldymo ar savo impulsų suvaldymas negali būti
išvystyti normaliai. Esant tokiems atvejams, asmenybei trūksta tam tikrų
moralinių pagrindų (neišvystomas superego). Psichopatai yra bejausmės
asmenybės, kurios siekia sau malonumo gan su dideliu įtūžiu.

Psichopatinės asmenybės turi polinki įvykdyti žiaurius nusikaltimus.
Tačiau psichopatinės asmenybės nebūtinai išvirsta į nusikaltėlius. Jomis
gali būti ir pamišę mokslininkai, lošikai ar tyrinėtojai. Todėl šios
teorijos nėra visiškai bešališkos ir objektyvios.

Sociologinės teorijos.

Šios teorijos žymiai pagrįsčiau aiškina nusikalstamą elgseną nei
biologinės ar psichologinės. Kadangi nusikaltimas apibrėžiamas
atsižvelgiant į tai ar paklūstama normoms, ar ne, o šios normos yra gan
skirtingos skirtingose visuomenėse ar subkultūrose vienos visuomenės
ribose, apie jį reikia kalbėti atsižvelgiant į socialinį kontekstą, kuriame
jis atliekamas. Kadangi moderniose visuomenėse yra labai daug subkultūrų,
tai vienas elgesys vienoje grupėje gali atrodyti kaip normalus, o kitoje –
kaip deviantinis, ir atvirkščiai.

Anomija kaip nusikaltimo priežastis

Robert K.Merton nusikaltimą aiškino kaip tam tikrą deviantinės
elgsenos tipą ir laikė jį pakankamai normaliu reiškiniu. Jis savo teorijoje
pasitelkė Emile’io Durkheim’o (prancūzų sociologijos klasikas, 1858-1917)
anomijos sąvoką ir pasiūlė gan pagrįstą ir įtakingą deviantinio elgesio
teoriją. Durkheimas anomijos (pats žodis anomija reiškia taisyklių ir normų
nebuvimą) sąvoka nusakė tai, kad moderniose visuomenėse tradicinės normos
ir standartai yra sugriaunami, tačiau nauji dar nėra sukuriami. Anomija
atsiranda tada, kada nebėra aiškių socialinės elgsenos standartų. Tokioje
situacijoje žmonės nebegali normaliai susiorientuoti ir jaučia tam tikrą
įtampą, nerimą bei nepasitenkinimą. Dažnai anomija yra savižudybės
priežastis.

Mertonas anomijos sąvoka įvardijo neatitikimą tarp priimtinų normų ir
tikrovės, neatitikimas tarp kultūriškai nusakomų siekių ir visuotinai
įteisintų priemonių jiems pasiekti. Pvz. Amerikos visuomenėje bendra
vertybe yra pripažįstama finansinė arba materiali sėkmė. Tam, kad ją
pasiekti, laukiama iš individų disciplinuotumo ir sunkaus darbo. Remiantis
šiomis prielaidomis, teigiama, kad per sunkų darbą tu gali pasiekti sėkmės
viršūnę, nepriklausomai nuo to, koks yra tavo gyvenimiškas startas. Tačiau
tikrovėje yra daug atvejų, kada neprivilegijuoti visuomenės nariai turi
labai menkas galimybes padaryti sėkmingą finansinę karjerą, nepriklausomai
nuo jų sunkaus darbo. Todėl dažnai daugelis pastebi ‘esą pasmerktais’ ir
negalinčiais padaryti materialaus progreso. Tokioje situacijoje atsiranda
tam tikras psichologinis vidinis spaudimas išbandyti teisėtas ir neteisėtas
priemones tikslui pasiekti.

Mertonas išskyrė penkias galimų reakcijų rūšis, kuriomis išsisprendžia
ši įtampa tarp kultūriškai įtvirtintų vertybių ir ribotų priemonių joms
pasiekti:

• Konformizmas, kada didelė populiacijos dalis priima bendrąsias vertybes

ir įprastas jų siekimo priemones, nepriklausomai nuo to, ar šiomis

priemonėmis pasiseks pasiekti geidžiamą tikslą ar ne.

• Inovacija (naujovių išradimas), kada siekiamos bendros vertybės

nelegaliomis (neteisėtomis) priemonėmis. Nusikaltėliai dažniausiai

patraukia šiuo keliu.

• Ritualizmas, pasireiškia tada, kada žmogus paklūsta socialiai

priimtiniems elgesio standartams, nors jie praranda savo tikrą vertę.

Tokie žmonės seka priimtais gyvenimo būdais, per daug nežvelgdami į

galutinį rezultatą. Pvz. Žmogus gali paaukoti savo gyvenimą nuobodžiam

darbui, nors realiai jis neturi jokių karjeros galimybių.

• Atmetimas, kada atmetamos tiek bendros vertybės, tiek ir jų siekimo

būdai. Pavyzdžiais gali būti tam tikros save išlaikančios komunos

(hipiai) ar religinės sektos.

• Maištas, kada bendros vertybės ir jų siekimo būdai yra visiškai

atmetami, tačiau į jų vietą siūlomos naujos vertybės, kurių įdiegimui

yra reikalingi revoliuciniai arba esminiai pokyčiai visoje socialinėje

sistemoje.

Pats Mertonas gan mažai rašė apie nusikalstamumą, tačiau jo teorija
yra pripažįstama daugelio mokslininkų dirbančių šioje tyrimų srityje. JAV
buvo atlikti tyrimai, kurie patvirtino šią teoriją. Buvo studijuojamos
nusikalstamos grupuotės ir pastebėta, kad daugelis tokių grupuočių kilo iš
subkultūrinių bendrijų, kur sėkmės pasiekimo šansai yra labai menki.
Grupuočių nariai dažniausiai priimdavo materialaus gerbūvio vertybę, tačiau
jos pasiekimo būdai buvo savotiškai ‘perfiltruoti’ per savo bendruomenių
(dažniausiai etninių mažumų grupių) subkultūrinius standartus. Rajonuose,
kur pastebimi nusikaltėlių tinklai, grupuočių subkultūra apmokydavo savo
narius nuo vagystės ligi žmogžudysčių. Ten, kur tokių organizuotų
nusikaltimo tinklų nebuvo, grupuotėse nusikalstamumas pasireikšdavo
muštynėmis ar vandalizmo aktais. Tie individai, kurie nepasirinkdavo nei
grupuočių propaguojamo gyvensenos būdo, nei normalaus socialaus piliečio,
linko į retreitizmą, kuris pasireiškė narkotikų vartosena.

Ši teorija labai pritaikoma žemesnio sluoksnio individų elgsenos
paaiškinimui ir nurodo jų nusikaltimų priežastis. Tačiau ji negali būti
taikoma tai nusikalstamai veiklai, kurią gali atlikti gan pasiturintys ir
respektabilūs piliečiai. Todėl ji negali pretenduoti į absoliučią
deviantinio elgesio aiškinimo teoriją.

Etikečių klijavimo teorija

Šios teorijos atstovai nukrypstamą elgesį traktuoja ne kaip tam
tikros grupės ar individo bruožą, bet kaip tam tikrą sąveikos procesą tarp
tų, kurie paklūsta normos ir kurie nukrypsta nuo jų. Jų nuomone, norint
suvokti deviantinės elgsenos prigimtį, mes turime paklausti, kodėl kai
kuriems žmonėms pripaišomos ar priklijuojamos nusikaltėlio etiketės.

Yra išskiriama pirminė deviacija, kada vaikui ar paaugliui yra
prilipdoma ‘nusikaltėlio’ etiketė už pirminį jo nusižengimą mokytojo ar
kito reikšmingo asmens. Vėliau jis išsivysto į žymiai didesnį teisės
pažeidėją, nes jis priima šią etiketę ir pats pradeda save matyti, kaip
nusikaltėlį. Tai veda į antrinę deviaciją.

Jei žmogus rimtai priima jam priklijuotą etiketę, tai tikėtina, kad
jis pats pradės save laikyti būtent tokiu ir atitinkamai elgsis. Šioje
teorijoje pabrėžiamas ne pats objektyvus veiksmas, bet veiksmo apibrėžimas,
kur nusikalstamą veiksmą apibrėžia turtingieji, policija, teismai ar kitos
socialinės institucijos. Pats veiksmas nėra nusikaltimas, bet tam tikroje
situacijoje ir tam tikrų asmenų jis apibrėžiamas kaip nusikaltimas

Racionalaus pasirinkimo teorija

Jei visos teorijos į nusikalstamą veiklą žvelgia kaip į tam tikrą
rezultatą, įtakotą socialinių veiksnių, tai ši teorija pabrėžia tai, kad
nusikaltimas yra laisvanoriškas veiksmas. Jų požiūriu,individai aktyviai
pasirenka nusikalstamą veiklą patys. ‘Nusikaltėlio mąstyseną’ turi tie, kas
mato situacijoje pasipelnymo galimybes, jeigu bus nusižengta įstatymams.
Nauda apskaičiuojama pagal situaciją, įvertinamas ‘pralošimas’ (pagavimo
galimybės) ir individas greitai nusprendžia savo veiksmų planą – ar
padaryti nusikaltimą, ar ne.

Dažnai pastebima, kad situacija pati suteikia progą padaryti menką
nusikaltimą (vagystę, apiplėšimą ar pan.). Toks situacinis nusikaltimo
pobūdis buvo atskleistas apklausos, padarytos Kalifornijos kalėjimuose.
Vagys buvo klausinėjami apie nusikaltimų organizavimą ir pasirodė, kad 50(
nusikaltimų nebuvo planuoti; 30( labai nedaug planavo (ar reikia naudoti
ginklą, kur pastatyti mašiną pabėgimui); 15( buvo planavę nuodugniai,
tačiau tik 9( pilnai sekė iš anksto apsvarstytu planu. 60( sakė, kad jie
net nebuvo susimąstę apie pagavimo galimybes, ir tai gan pagrįsta, nes
vienas 26 metų apklaustasis sakėsi įvykdęs virš 1000 vagysčių ir tik tada
įkliuvęs. Tai reiškia, kad ‘pralošimo’ tikimybė yra labai menka darant
nusikaltimą ir todėl verta rizikuoti.

Literatūra:

M.Foucault. Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas. – Vilnius: Baltos
lankos, [1998]

R.K.Merton. `Socialinė struktūra ir anomija` Sociologija. Mintis ir
veiksmas. 1997 Nr.1.

Lytiniai skirtumai ir seksualumas

Lyties sąvoka

Sociologai skiria du terminus kalbėdami apie vyrų ir moterų skirtumus.
Lytis (angl.- sex) nurodo fiziologinius kūno skirtumus, kai giminė (angl.-
gender) nurodo psichologinius, socialinius ir kultūrinius skirtumus tarp
vyro ir moters. Nors biologiniai skirtumai tarp skirtingų lyčių yra
akivaizdūs biologine prasme, sociologai mano, kad didelės įtakos tam turi
ir visuomeninis pasaulis bei kultūra. Taigi lietuviškajame socialinių
mokslų kontekste nagrinėjama gender ir kadangi biologinė lytis nėra
įtraukiama į tyrimų erdvę, ši sąvoka į lietuvių kalbą verčiama kaip lytis.
Čia lytis – socialinės analizės kategorija žyminti ne gamtiškus ar
biologinius, bet socialinius ir kultūrinius santykius tarp lyčių. Šiam
terminui atsiradus 1980 metais pasaulinėje sociologijoje, lytis buvo
apibrėžiama kaip socialiniai santykiai tarp lyčių. Įsigalint šiam terminui
mokslinėje vartosenoje, buvo praplėsta jo reikšmė. Ši sąvoka įtraukė
simbolinę sistemą ar galios santykių žymenis, kur vyrai ir moterys
išdėstomi priešingose vieni kitiems pozicijose. Lytis socialiniuose
moksluose dabar suprantama kaip kalbų, simbolių bei socialinių praktikų
sistema apibrėžianti biologinius lyčių skirtumus ir sukurianti lyčių
(seksualinę) nelygybę.

.

Lyčių skirtumai

Lyties skirtumai pirmiausiai yra apspręsti genetiškai. vaiko lytis
priklauso nuo naujai užgimstančio gemalo genetinės struktūros. Visą
genetinį kodą sudaro 23 chromosomų poros, kurios pilnai apsprendžia
tolimesnį biologinį individo vystymąsi. Tiek vyro sėkla, tiek moters
kiaušinėlis perduoda tik dalį genetinės informacijos kiekvienai naujai
susidariusio gemalo chromosomų porai.

23-čioji chromosomų pora susijusi su būsima naujo gemalo lytimi. Poros
struktūra XX nurodo moterišką lytį, XY -vyrišką. Moteriškas kiaušinėlis 23
naujo gemalo chromosomų porai gali suteikti tik X faktorių, kadangi jo
paties struktūra yra XX. Vyro sėkla – bet kurią dalį, arba X, arba Y. Nuo
taip susijungusių chromosomų gaunasi nauja pora XX arba XY.

Po apvaisinimo prasideda ląstelių dauginimasis ir kiekviena nauja
ląstelė perima tą pačią genetinę struktūrą iš pirminių ląstelių. Kiekvieno
vaiko lytį galima nustatyti iškart jam gimus. Lytinių organų skirtumai yra
pirminiai lyties skirtumai tarp moteriškos ir vyriškos lyties atstovų.
Antriniai lyties skirtumai pasireiškia lytinės brandos metu ir jie yra
susiję su plaukuotumo skirtumais, raumenų ir kūno formos struktūrų
skirtumais. Yra paskaičiuota, kad vyrai turi tik 10( daugiau raumenų nei
moterys. Tačiau to negalima paaiškinti genetiniais veiksniais, kadangi
raumenų kiekis ir formos priklauso nuo treniravimo ir fizinių pratimų.
Todėl biologiniai skirtumai, kurie nulemtų vienos ar kitos lyties atstovų
polinkį į fizinį ir sunkų darbą, yra gan menki.

Biologinis elgsenos determinuotumas

Sociobiologai gan aiškia pasisako, kad elgsenos skirtumai tarp vyrų ir
moterų yra apspręsti biologinių skirtumų. Pastebima, kad beveik visose
kultūrose išimtinai vyrai užsiima medžioklės ir karo dalykais. Tai
sociobiologai paaiškina biologiniu vyriškos lyties polinkiu į agresiją.

Tačiau daugelis prieštarauja tokiems teiginiams – ar galima taip
greitai padaryti išvadą, kad agresiją yra biologiškai determinuota
(apspręsta), kadangi aptinkama visose kultūrose. Daugelyje kultūrų taip jau
yra, kad iš moters tikimasi ‘pasyvumo’ ar ‘švelnumo’. Tačiau tai priklauso
nuo kultūrinių veiksnių, nuo vyro ir moters vaidmenų išmokimo. Moterys
didelę savo gyvenimo dalį praleidžia augindamos ir prižiūrėdamos vaikus,
kas, savo ruožtu, užkerta joms kelią dalyvauti kare ar medžioklėje.

Tokiems dalykams pagrįsti yra pasitelkiami faktai iš gyvūnijos
pasaulio. Pvz., kastruoti beždžionių patinai praranda polinkį į agresyvumą;
stimuliuojamos testosteronu (tam tikra hormonų rūšis) patelės yra daugiau
linkusios į agresyvumą nei patinai; taip pat patelės yra agresyvios, kada
iškyla grėsmė jos auginamiems vaikams.

Taip pat pastebimi įvairūs biologiniai išsigimimai tarp žmonių
(testikuliarinis moteriškumo sindromas, kada gimęs vaikas pagal pirminius
lyties požymius pasirodo esąs mergaite, tačiau lytinio brendimo metu labai
ryškiai pasireiškia vyriški antriniai lyties požymiai; androgenitalinis
sindromas, kada vaikas gimsta su dviem lyties organais, kur chirurginės
operacijos dėka galima iš tokio vaiko padaryti moteriškos lyties individą),
kurie neleidžia kalbėti apie genetini lyties skirtumų determinuotumą.

Pvz., gimė du genetiškai identiški vyriškos lyties dvyniai. Tačiau
vienam iškilo tam tikros komplikacijos ir jam buvo suformuoti moteriški
lyties organai. Šie dvyniai buvo auklėjami skirtinga, vienas kaip
berniukas, o kitas kaip mergaitė. Būdami 10 metų, jie labai aiškiai skyrėsi
berniukišku ir mergaitišku elgesiu ir gan akivaizdžiai buvo priėmę
mergaitės bei berniuko socialines roles. Tai rodo, kad moteriškumas ir
vyriškumas yra socialiai išmokstamos individo charakteristikos, kad
teisingas vyriškos ar moteriškos rolės priėmimas priklauso nuo
socializacijos.

Lyties socializacija

Berniukai ir mergaitės yra skirtingai auklėjami bei auginami. Tai
akivaizdžiai parodė motinų ir vaikų santykių studijos. Tėvai iškart
skirtingai reaguoja į vaiko lytį ir atsižvelgiant į ją pradeda auklėti
vaiką. Buvo atliktas tyrimas, kada vienas ir tas pats vaikas buvo
perrengtas skirtingais rūbais ir duotas globoti motinoms, vienu atveju,
kaip berniukas, kitu – kaip mergaitė. Reakcija į vieną ir tą patį kūdikį
buvo visiškai skirtinga.

Savo giminės vaikas mokosi nuo pat gimimo, tačiau pirmaisiais gyvenimo
metais tai vyksta pasąmoningai. Tada dar vaikas pats nesuvokia savęs kaip
berniuko ar mergaitės. Jie atpažįstami pagal aprangą, šukuoseną, žaislus. 2-
jų metų vaikas jau dalinai pradeda save suvokti, kokios lyties jis yra. Jau
kitus žmones gali gan lengvai suskirstyti į vyriškas ir moteriškas
kategorijas.

Giminės skirtumus vaikams linkusios pabrėžti TV programos vaikams,
žaislai, knygutės. Žaislų krautuvės ar katalogai dažnai diferencijuoja
(suskirsto) žaislus į berniukiškus ir mergaitiškus.

Buvo tiriamos vaikų nuostatos į žaislus ir buvo išskirtos tris
pagrindinės kategorijos: vyriški, moteriški ir neutralūs. Tiek vaikai, tiek
tėvai gan aiškiai galėjo suskirstyti žaislus į šias kategorijas ir jų
rezultatai beveik nesiskyrė. Buvo pastebėta tai, kad , pvz., Italijoje
mergaitės būtų linkusios žaisti tik su joms skirtais žaislais, o Olandijoje
– jas labiau traukė neutralūs ar net berniukiški žaislai. Tai paaiškinama
skirtingų lyčių rolių suvokimo griežtumu. Jei Italijoje lyties skirtumai
yra labai ryškiai akcentuojami, tai Olandijoje – mergaičių ir berniukų
auklėjimas yra žymiai panašesnis.

Taip pat buvo atliekami knygučių ir pasakų tyrimai, kurie užfiksavo
kelis aiškius skirtumus susijusius su lyties vaidmenimis.

Vyriškos lyties atstovai 11kartų daugiau nei moteriškos buvo
pagrindiniais herojais. Pernešant lytinius skirtumus ir į gyvūnų pasaulį,
skirtumas šokteli iki 95 prie 1. Veiklos rūšis ir gi skyrėsi pagal lytį.
Vyriškos lyties herojai buvo įsitraukę į nuotykių paieškas ar kitą aktyvią
viešą veiklą, kur reikalingas jėgos, sumanumo ar nepriklausomybės
pademonstravimas. Moteriška lytis daugiau buvo susijusi su namais ir
pasyvia veikla. Jos gamindavo valgyti, valydavo namus bei laukdavo
sugrįžtančių vyrų iš nuotykių ar kelionių.

Panašių bruožų buvo atrasta ir suaugusių pasaulyje paaugliškuose
meilės bei nuotykių romanuose. Moterys, kurios pasakojimuose nebuvo
žmonomis ar motinomis, buvo vaizduojamos kaip antgamtinės būtybės – laumės,
raganos ar fėjos. Nei vienoje analizuotoje knygoje moteris neturėjo jokio
užsiėmimo anapus namų pasaulio. Vyrai, tuo tarpu, atlikinėjo žymiai daugiau
socialinių vaidmenų ir aktyviai reiškėsi viešame gyvenime.

Knygos bei pasakos įkūnija tradicines visuomenės nuostatas lyties
atžvilgiu ir tai, ko tikimasi (kokių charakterio bruožų, kokių veiksmų ir
pan.) iš berniukų ir mergaičių. Knygos, tokiu būdu, pateikia reikiamus
elgesio standartus, kurių siekia kiekvienos lyties atstovas.

Televizija taip pat turi didelį poveikį socializacijai ir akivaizdūs
lyčių skirtumai pastebimi animaciniuose filmuose, kur dominuoja vyriškos
lyties atstovai.

Mokyklose stengiamasi išvengti didelės lyčių diferenciacijos, tačiau
beveik visada yra skiriami kai kurie užsiėmimai pagal lytį (berniukams –
metalo ir medžio apdailos darbai, mergaitėms -namų ruošos; taip pat
skiriami ir sportiniai žaidimai pagal lytį).

Lyties socializacija yra labai galingai įsišaknijusi visuomenėje ir
bandyti ją koreguoti yra gan sunku.

Lyties skirtumai ir gamyba

Patriarchatas ir gamyba

Istorijoje nežinoma tokių atvejų, kada visuomenėje dominuotų moterys.
Jos dažniausiai siejamos su vaikų auginimu bei rūpinimusi namais.
Tradicinėse visuomenėse, kur yra labai aiškus darbo pasidalijimas tarp
lyčių, viešojo gyvenimo sferoje dominuoja vyrai ir tik jie turi lemiamą
balsą bendruomenės gyvenime. Toks vyriškos lyties dominavimas moteriškos
atžvilgiu yra vadinamas patriarchatu. Vyrai dominuoja ne savo fizinės jėgos
pagalba, bet tai greičiau apspręsta moters pozicijų visuomenėje
įsitvirtinimu. Aiškinimas yra labai paprastas. Kadangi moterys gimdo vaikus
ir jų priežiūrai kūdikystės ir vaikystės metu atiduoda daug laiko, taip
jos lieka daugiau namuose. Iš to vėliau iš motinos ir globėjos vaidmenų
išplaukia ir kitos moters funkcijos susijusios su namų apyvoka. Tuo tarpu
vyras praleidžia žymiai daugiau laiko viešojo gyvenimo sferai. Dažnas
nėštumas ir pastovus rūpinimasis vaikais padarė moteris priklausomas nuo
vyro išlaikymo.

Kalbant apie gamybą, reikia paminėti, kad iki-industrinėse šalyse
gamybinė veikla nebuvo atskirta nuo namų ūkio ir pagrindiniu gamybos
vienetu buvo šeima. Į gamybos procesą buvo įsitraukę visi šeimos nariai,
pradedant vyru ir baigiant vaikais. Tuo metu moterys buvo gan svarbios
gamybos procese, kuris vyko namų ūkyje, nors ir buvo atskirtos nuo karo
dalykų bei viešo gyvenimo sferos.

Tačiau su pramonės atsiradimu įvyksta šeimos ūkio ir gamybinės sferos
atskyrimas, kas labai ryškiai pakeičia moters padėtį gamyboje. Atsiradus
fabrikams, samdomi atskiri individai, kurie gali didesnę laiko dalį
praleisti gamyboje, o ne namuose. Jei tai pagrinde susiję su vyriška darbo
jėga, tai moterys pasilieka rūpintis namų ūkiu. Nuo tada moterys pradedamos
sieti su ‘namų vertybėmis’. Tačiau skirtinguose socialiniuose sluoksniuose
moterys užima irgi skirtingas pozicijas. Turtingos moterys nesirūpina namų
tvarkymu, nes yra pakankamai daug tarnų. Tuo tarpu, žemesnių sluoksnių
moterys turi suktis tiek namuose, tiek ir pramonės sferoje, jeigu nori kiek
nors prisidėti prie vyro uždarbio šeimos išlaikymui.

Pavyzdžiui, Anglijoje iki XX amžiaus dirbančių moterų proporcija buvo
labai minimali. Pagrinde jos dirbo tarnaitėmis. Dirbančias moteris sudarė
neištekėjusios ir jaunos moterys, kurių algos buvo išsiunčiamos jų tėvams,
o ne atiduodamos joms į rankas. Vedybos reikšdavo pasitraukimą iš darbinės
sferos į namus.

Dabar dirbančių moterų proporcija Vakaruose samdomajame darbe
pastoviai auga. Vienas svarbesnių veiksnių, turėjęs didelės įtakos tokiam
augimui, buvo Pirmasis Pasaulinis karas. Tada moterys buvo priimamos į tas
darbines pozicijas, kurias anksčiau užimdavo vyrai.

Nelygybė darbe

Žemo statuso darbai. Moterys dažniausiai turi blogiau apmokamą darbą
nei vyrai. Tam įtakos turėjo organizaciniai pokyčiai bei stereotipai susiję
su lytimi. Pvz., Anglijoje 1850 vyrai sudarė 99( visų klerkų. Būti klerku
reiškė turėti atsakingas pareigas, kur reikalingi sąskaitybos įgūdžiai ir
kai kurie organizaciniai sugebėjimai. Net paties mažiausio klerko statusas
visuomenėje buvo pakankamai aukštas. XX amžiuje ofiso (biuro) darbas
mechanizuojamas ir todėl reikalauja mažesnių sąskaitybos įgūdžių. Taip
klerko ir sekretorės statusas krenta ir toks darbas tampa mažai apmokamu.
Moterys pradeda užimti tokio darbo vietas ir 1986 metais 90( visų klerkų
yra moterys, o sekretorių – 98(.

Aišku, pastebima ir tai, kad moterys užima ir grynai vyriškas
profesijas (gaisrininko ar policininko), tačiau jų proporcija yra labai
menka.

Ekonominės sėkmės problemos. Didelę įtaką moters profesinei karjerai
turi vyriška mąstysena, kad moterims darbas yra antroje vietoje, lyginant
su vaikų auginimu ir priežiūra. Buvo atliktas tyrimas ir pastebėta, kad
priimant moterį į darbą, klausiama ar jos turi vaikų, ar ruošiasi turėti,
kai vyrams tokie klausimai nepateikiami. Darbdavių paklausus, kodėl taip
yra, jie atsakydavo, kad moteris gali pareikalauti papildomų atostogų
vaikui susirgus ar išėjus vasaros atostogoms. Be to, jų manymu, vaiko
rūpinimosi problema yra motiniškos prigimties, o ne vyriškos. Tokiu būdu,
vaiko turėjimas buvo neigiamas faktorius priimant į darbą moterį, nes tokiu
atveju ji negalės pilnai atsiduoti savo darbui kompanijoje, kas bendrai
atsilieps pačios kompanijos funkcionavimui.

Pastebėta, kad daugelis aukštas pozicijas užimančių moterų yra
bevaikės ir joms yra opi problema, kad reikėtų palikti darbą vaiko
auginimui.

Moterys darbo rinkoje ne tik užima žemo statuso darbo vietas, bet ir
jų darbas yra apmokamas žymiai menkiau nei vyrų, nors ji užima lygiai
tokias pat pareigas. Pastebėta, kad moterų atlyginimai sudaro apie 60(
vyriško atlyginimo tokiose pat pareigose. Skurdo problema Anglijoje taip
pat susijusi su moterimis, kurios turi mažamečius vaikus. Jeigu jos
pasirenka normaliai apmokamą darbą, tai jų materialinė padėtis pablogėja už
didelius vaikų priežiūros įkainius. jei ji pasirenka nepilną darbo dieną,
ji pralošia finansiškai ir negauna jokių lengvatų, kurias gautų dirbdama
pilną darbo dieną (teisės į pensiją).

Tačiau Skandinavijoje ir buvusiose socialistinėse šalyse moterų lygybė
yra įstatymiškai įteisinta ir moterys naudojasi tokiomis pat teisėmis bei
privilegijomis kaip ir vyrai. Pvz., Švedijoje dirba apie 80( moterų;
Švedijos parlamente jos sudaro 25( visų parlamentarų; vyrai ir moterys turi
vienodas sąlygas susijusias su vaiko priežiūra ir pan.

Feministiniai judėjimai

Feminizmas yra politinis ir akademinis judėjimas, susijęs su moterų
teisių gynimu bei jų išplėtimu. Pati feminizmo istorija jau atsekama nuo
XVII amžiaus su pirmomis moteriškomis publikacijomis, tačiau ryškiausias
savo formas jis įgijo tik antroje XX amžiaus pusėje. Feminizmo inspiruoti
tyrimai atskleidė, kad moteriškas pasaulis dažnai neįtraukiamas į pasaulio
suvokimo procesą, o jei taip ir nutinka, tai moteris pristatoma
neadekvačiai.

Pagrindiniai feminizmo postulatai:

– pasaulio pažinimas ir tyrinėjimai turi prasidėti nuo moteriškos
patirties ir jos padėties visuomeninėje struktūroje;

– feminizmas, kaip kritiškas ir aktyvus judėjimas moterų vardan,
siekia sukurti geresnį pasaulį moterims bei, tuo pačiu, ir visai žmonijai.

– moterys yra tam tikra mažuma, t.y. jos yra neprivilegijuotose
pozicijose ir neturi socialinės galios, kai, tuo tarpu, vyrai yra dauguma
ir naudojasi visomis socialinėmis privilegijomis bei dominuoja moterų
atžvilgiu.

Moterų pavaldumas yra pastebimas gan nuo senų laikų, tačiau aktyviai
moteriški judėjimai pradėjo reikštis nuo 1780-ųjų. Ryškiausi feminizmo
protrūkiai pasireiškia liberalių judėjimų ir revoliucijų metu (1780-1790;
1850; XX amžiaus pradžia; 1960-1970). Jis mažiau reiškiasi, kada visuomenė
vystosi tolygiai ir joje nepastebima jokių neramumų.

Pirmasis aktyvus feminizmo pasireiškimas buvo apie 1790 metus, kada
Prancūzijoje pradėjo kurtis moteriški klubai. Tai buvo moterų susibūrimo
vietos, kur aptardavo politinius įvykius bei pačios pradėdavo rašyti
politines programas. Šiuose klubuose moterys tapo politiškai
sąmoningesnėmis ir pradėjo reikalauti lygių teisių švietimo sistemoje,
darbo sferoje bei valdžios struktūrose. Jų toks politinis sąmoningumas buvo
inspiruotas Prancūzų revoliucijos deklaruotų laisvės, lygybės ir brolybės
(kodėl ne seserijos?) idėjų.

Tuo laiku buvo sukurta Moterų teisių deklaracija, kaip alternatyva
Žmogaus teisių deklaracijai, kur buvo teigiama apie moterų ir vyrų teisių
lygybę, nes moterys irgi yra naujai atsiradusios Respublikos pilietės. Šios
Deklaracijos iniciatorė Marie Gouze 1793 metais buvo nuteista myriop už
tokias radikalias politines pažiūras, o moterų klubai buvo oficialiai
uždrausti.

XIX amžiaus feminizmas labiausiai buvo išvystytas JAV. 1830-50 daug
moterų buvo įsitraukusios į socialinį judėjimą prieš vergiją.
Tačiau,neturėdamos jokių politinių teisių, jų peticijos ir protestai
nesusilaukė pripažinimo. Pvz., , kada buvo priiminėjama konvencija
uždraudžianti vergiją, nei viena moteris nebuvo įleista į kongreso posėdį.
Toks politinis moterų ignoravimas sukėlė moteriško protesto bangą, ir
vergijos samprata, kuri vyravo rasinių santykių sferoje, buvo perkelta į
vyro ir moters santykius, kur moterys matė save vyrų vergėmis.

Dar vienas svarbus įvykis – 1866 Britų parlamente, kada buvo pateikta
moterų peticija, pasirašyta 1500 moterų, kur buvo reikalaujama lygių teisių
moterims svarstant rinkimų įstatymus. Ši peticija eilinį sykį buvo
suignoruota ir nuo tada prasidėjo stiprus politinis judėjimas Už moterų
balsavimo teises.

Šis judėjimas dažnai organizuodavo demonstracijas Anglijoje ir JAV.
Pvz., Londone 1908 metais vienoje demonstracijoje dalyvavo daugiau nei pusė
milijonų dalyvių. Pirmą sykį moterų politinės teisės buvo pripažintos 1893
Naujojoje Zelandijoje, 1902 – Australijoje,1906 Suomijoje,1913
Norvegijoj,1915 Danijoje ir Islandijoje, 1917 TSRS, 1918 Kanadoje, 1919
Austrijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Liuksemburge ir
Čekoslovakijoje, 1920 JAV, 1928 Anglijoje, 1945 Prancūzijoje, Vengrijoje,
Italijoje, Japonijoje. Vėliausiai arabiškos kultūros šalyse apie 1960
metus.

Feminizmui būdinga tai, kad jis dažnai prisiplaka prie kitų
revoliucinių judėjimų.

Akademinis feminizmas

Akademinis feminizmas yra orientuotas į trijų temų analizę: lytinių
skirtumų, lyčių nelygybės ir lyčių priespaudos. Skirtumai tarp lyčių
suvedami į tris blokus – biologinius skirtumus, psichologinius ir
institucinius (pastarieji ypač domina sociologus ir teigiama, kad moterys
yra susietos su vaikų auginimu ir privataus gyvenimo sfera, turi skirtingas
vertybių sistemas ir įgūdžius nei vyrai).

Kalbant apie nelygybę tarp lyčių, visų pirma pabrėžiama tai, kad
moterims tenka mažiau materialinių resursų, statuso, galios bei jos turi
žymi mažiau galimybių savirealizacijai. Nelygybė kyla iš pačios visuomenės
struktūros, kurią vertėtų pakeisti. Liberalus feminizmas teigia, kad
privataus gyvenimo sfera, su kuria yra siejama moteris ir jos gyvenimas,
neturi jokios vertės, nebent tik jis leidžia moteriai išvystyti emocinį
atvirumą. Toks gyvenimas reikalauja labai daug energijos, neatneša jokio
socialinio atpildo, yra nuvertintas ir bukinantis, kada pastoviai reikia
rūpintis namų buitimi ir vaikų auginimu. Tikrieji socialiniai atlyginimai,
kaip pinigai, statusas, garbė, galia, laisvė ir savirealizacija yra
visuomeninėje sferoje. Todėl moterys, išstumtos iš viešo gyvenimo ir
apribotos tik namų ūkio riba, praranda tuos atlygius, kuriais gali
džiaugtis vyrai.

Tokioje situacijoje, reikalingos socialinės reformos, kurios įteisintų
moterų lygybę. Tai galima pasiekti per socializacijos ir švietimo sistemos
pertvarkymus; per naujo požiūrio į šeimą ir lytinį gyvenimą suformavimą.

Lyčių priespaudos tema labai domisi radikalusis feminizmas, kuris savo
tyrimais atskleidžia vyro padarytus nusikaltimus prieš moteriško pasaulio
vertybes. Radikalaus feminizmo atstovės teigia, kad visose socialinio
gyvenimo sferose vyrai dominuoja moterų atžvilgiu (vyrauja patriarchato
sistema). Vyrai valdo ir kontroliuoja moteris įvairiausiomis formomis.
Paprasčiausia forma – tiesioginis smurto panaudojimas, kuris gali įgyti
tiek akivaizdžią išraišką, kaip fizinės jėgos panaudojimas, tiek ir labiau
užslėptas. Užslėptos ir labiau rafinuotos išnaudojimo ir kontrolės formos
yra mados ir grožio standartai; tironiški motinystės, monogamijos,
heteroseksualumo ir nuolankumo idealai; seksualinis priekabiavimas darbe;
ginekologijos ir psichoterapijos praktikavimas; neatlyginamas ir
nevertinamas darbas namie ir pan.

Radikalių feminisčių nuomone, patriarchatas yra universalus ir prieš
jį reikia kovoti. Pagrindinės dvi kovos strategijos: a) moteriškas
separatizmas (atsiskyrimas) ir b) kova per moters sąmoningumo žadinimą,
kada joms parodomos vyro ‘nusikalstama veikla’, kurią reikia išgyvendinti.

Smurtas ir lytis

Feminizmas paskatino kai kuriuos tyrimus susijusius su smurto
panaudojimu prieš moterį ir tų tyrimų pasėkoje buvo atidžiau pažvelgta į
smurtą šeimoje, seksualinį priekabiavimą (angl. – sexual harassment) darbe
bei išprievartavimus.

Nors šeima dažnai idealizuojama, joje dažnai aptinkamos smurto
apraiškos. Pagrindine problema susijusi su smurtu šeimoje yra ta, kad
dažnai nenorima kištis į privatų gyvenimą ir smurto atvejai lieka
nenubausti. Policija dažniausiai palieka patiems sutuoktiniams aiškintis
savo problemas, jei net ir pasitaiko smurto atveju, sakydami, kad šeima yra
privataus gyvenimo sfera, į kurią teisėsaugos organai nesikiša. Tokios
nuostatos kažkuria tai prasme leidžia vyrauti smurtui šeimoje ir taip būti
palankia dirva radikalaus feminizmo pavyzdžiams.

Seksualinis priekabiavimas darbe yra profesinių pareigų ar galios
panaudojimas siekiant patenkinti seksualinius poreikius. Iš moters
darbdavys gali reikalauti, tiesiogiai ar ne, lytinės sueities, už kurią po
to bus atlyginta ar karjeros galimybėmis, ar padidinant užmokestį, ar
sudarant geresnes darbo sąlygas. Aišku, kai kuriais atvejais atlyginimo
gali ir nebūti. Taip, pvz., moteriai atsisakius pasiūlymo, jai gali būti
apsunkintos darbo sąlygos bei sudarytas psichologinis diskomfortas, ar iš
viso pašalinimas iš darbo.

Šį reiškinį gan sunku yra įvertinti, nes ne visada aišku ar kokie nors
veiksmai gali būti traktuojami kaip seksualinio priekabiavimo atvejis.
Anglijoje buvo atlikta apklausa ir nustatyta, kad septynios iš dešimties
moterų buvo atsidūrusios tokioje situacijoje, kada darbdavys siūlė sueiti į
lytinius santykius. Nustatyta, kad tokioje vyrų elgsenoje galima išskirti
dvi stadijas: pirmoji, kada pirmą sykį pasiūloma sueiti į lytinius
santykius, ir antroji, kada siūloma pastoviai ir primygtinai. Antroji fazė,
aišku, veda į tam tikrą dvasinį diskomfortą bei įtampą darbe, kas vėliau
išsisprendžia išėjimu iš darbo.

Kalbant apie išprievartavimą, pastebėta, kad kriminalinė statistika
fiksuoja neadekvačią išprievartavimų situaciją. Jų realiai yra apie 5
kartus daugiau, nei fiksuojama. Londone buvo apklausta 1500 moterų ir
nustatyta, kad viena iš šešių moterų buvo patyrusi prievartos aktą. Apie
puse visų išprievartautų moterų buvo išprievartautos savo arba
prievartautojo namuose, kai kitos – viešose vietose (gatvėse, miškuose,
baruose ar pan.). Kriminalinė statistikos neadekvatumas aiškinamas moterų
nenoru eiti registruoti prievartos aktą. Jos stengiasi tai kuo greičiau
išmesti iš galvos, nes teisminės ir medicininės procedūros nuolat atkuria
nemalonius atsiminimus, o tai sukelia psichinį diskomfortą ar net
fiziologinius sutrikimus.

Viena problema susijusi su išprievartavimu – ar vyro jėgos panaudojimą
žmonos atžvilgiu siekiant lytinių santykių galima vadinti išprievartavimu?
Daugelyje šalių tai nelaikoma nusikaltimu, bet kai kuriose, pvz.,
Skandinavijos šalyse – taip.

Taip pat pastebėta, kad išprievartavimai dažniausiai susiję ne su
lytinių geidulių patenkinimu, bet savo jėgos demonstravimu aukos atžvilgiu.

Normali seksualinė elgsena

Taip jau priimta, kad heteroseksualūs santykiai (santykiai tarp
skirtingos lyties atstovų) yra laikomi normalia seksualine elgsena, kuri
yra apspręsta biologiškai. Tačiau daugelyje kultūrų yra propaguojamas ir
homoseksualizmas, skirtingose kultūrose aptinkami skirtingi seksualinės
elgsenos ir ritualų standartai ir tai sociologams leidžia kalbėti apie
seksualinės elgsenos išmokimą. Pastebėta, kad daugelyje kultūrų seksualinio
patrauklumo standartai yra susiję su moters fizine išvaizda. Tačiau ir pats
grožis yra skirtingai suvokiamas, nes vyrauja tiek skirtingi kūno formų,
krūtų, veido ir kt. standartai.

Didelę įtaka nuostatų susiformavimui lytinės elgsenos atžvilgiu turėjo
krikščionybė. Ji įtariai žvelgė į lytinius santykius ir manė, kad jų
laikytis reikia minimaliai ir tik tada, kada ji susijusi su reprodukcija
(vaikų gimdymu ir auginimu). Kitais atvejais ji buvo nepageidautina.
Bažnyčia net tam tikrais periodais oficialiai drausdavo lytinius santykius
kaip žalingus žmogui (pvz., adventas).

XIX amžiuje religines nuostatas keičia mokslinės. Kai kurios teigė,
kad lytinis gyvenimas yra reikalingas organizmui ir kad susilaikymas
sukelia tam tikrų komplikacijų, kai kitų manymu, seksualinė elgsena
nesusijusi su reprodukcija turi neigiamą fizinį poveikį asmeniui. Pvz.,
buvo sakoma, kad masturbacija veda į apakimą ar gali būti vėžio bei širdies
ydos priežastimi.

XIX amžiuje, kartu su miestų augimu, auga ir prostitucija, kuri
atviriau ar ne toleruojama. Prostitutės pagrinde siejamos su lytinio
gyvenimo sfera, su seksualinio gyvenimo malonumais, kai tuo tarpu žmonos
matomos tik kaip vaikų augintojos ir namų prižiūrėtojos. Šeima nebuvo
seksualinių malonumų ieškojimo vieta. Tais laikais įsigali ir toks
stereotipas, kad vyrai, kurie lankosi viešnamiuose, yra normalus reiškinys,
kada moters seksualiniai santykiai už šeimos ribų yra didžiausias
skandalas.

Apie 1960 metus prasideda ‘atšilimas’ seksualumo sferoje – ‘seksualinė
revoliucija’. Vis liberaliau žiūrima į lytinį gyvenimą, pradedami toleruoti
nevedybiniai seksualiniai santykiai, į viešo regimumo sferą įžengia įvairūs
pornografiniai leidiniai ir vis atviriau kalbama apie lytinį gyvenimą, kurį
anksčiau gožė tamsi prietarų skraistė.

Pirmi sociologiniai tyrimai lytinio gyvenimo sferoje buvo atlikti apie
1940-50 metus JAV. Buvo surinkta daugiau nei 18000 lytinio gyvenimo
istorijų. Buvo atskleista tai, kad reali padėtis šioje srityje visiškai
neatitiko laukiamo elgesio standartų – kad lytinis gyvenimas prasideda tik
po vedybų, kad sutuoktiniai yra ištikimi vienas kitam, kad veda ‘normalų’
lytinį gyvenimą. Rezultatai buvo tokie:

Vyrai – 70( lankė prostitutes; 84( turėjo iki-vedybinius lytinius
santykius; 40( tikėjosi gauti ‘nekaltą’ žmoną; 90( užsiimdavo masturbacija.

Moterys – 50( turėjo iki-vedybinius santykius, 60( užsiiminėjo
masturbacija.

Daugiau tokių didelių tyrimų nebuvo atlikta, tačiau pastebimos tokios
tendencijos seksualinio gyvenime: a) auga iki-vedybiniai lytiniai santykiai
(apie 95( visų žmonių turi iki-vedybinius santykius) ir b)didėja
seksualiniai santykiai anapus šeimos ribų (ypač pas moteris).

Tačiau šalia tokio lytinio gyvenimo liberalizavimo pastebimos ir
reakcingi judėjimai, kaip ‘seksualinis puritanizmas’, kurie pasisako už
‘lytinių santykių sugrįžimą į šeimą’.

Homoseksualumas

Ši lytinė praktika yra pastebima beveik visose kultūrose, tačiau
homoseksualaus asmens, žmogaus, kuris turi lytinį skonį priešingą daugumai,
sąvoka atsirado neseniai.

Pirmą kartą žodis ,,homoseksualizmas“ paminėtas 1869 m. Vokietijos
teisingumo ministrui atviro laiško forma parašytame pamflete. Mintis, kad
kai kurie asmenys turi įgimtą lytinį potraukį tos pačios lyties asmenims,
iš esmės buvo nauja. Antropologai, istorikai ir sociologai yra aprašę daug
kultūrų, kuriose erotizmas tarp tos pačios lyties asmenų užima visai
kitokią vietą negu mūsiškėje. Kad suprastume šių laikų homoseksualizmą,
turime suvokti, kokią vietą erotiniai tos pačios lyties žmonių santykiai
užėmė senosiose kultūrose. Senovės Graikijos ir Romos visuomenėse nebuvo
tokių seksualinių kategorijų, kokias turime mes, tuo tarpu, Amerikos
čiabuvių bendruomenės, tyrinėtojų, misionierių bei antropologų aprašytos
nuo XVII a. iki šių dienų, vartojo tokias seksualines kategorijas, kokiomis
apibūdinti mes neturime žodžių. Seksualiniai ryšiai tarp tos pačios lyties
asmenų šiose kultūrose nebūtinai buvo laikomi atskirai žmonių grupei
būdinga savybe, taigi ,,homoseksualų“ kategorijos jose nėra.

Senovės Graikijoje išimtimi buvo laikoma ne itin aktyvus domėjimasis
homoseksualiai santykiai bei jų užmezgimas, o greičiau abejingumas šiai
sričiai. Vis dėlto, teisingiau būtų teigti, kad graikai greičiau praktikavo
,,biseksualizmą“, nes buvo pripažįstami vyrų santykiai su abiejų lyčių
asmenimis. Tačiau ir šis terminas nėra visai tikslus, nes graikų seksualinė
dauguma skiriasi nuo mūsų laikų. Lytiniai malonumai nebūtinai buvo siejami
su santuoka, tačiau lytiškai santykiaujant jie neabejotinai dominavo.
Lytiniai santykiai Graikijoje nebuvo abipusis išgyvenimas, o visuomet
turėjo tam tikrą kryptį. Seksą graikai laikė tuo, ką vienas asmuo ,,daro“
kitam. Lytinis aktas buvo suvokiamas kaip dominavimu ir nuolankumu
grindžiamas ryšys. Pasak klasiko Davido Halperino, ,,sekso objektai
Atėnuose buvo dviejų rūšių – ne vyrai ir moterys, o aktyvusis ir pasyvusis,
agresyvusis ir nuolankusis“. Sen. Graikijoje lytinis vyrų bendravimas buvo
laikomas gerbtinu ir priimtinu dalyku, tačiau jį sąlygojo ne partnerio
lytis ar ypatingas romantiška meile pagrįstas tarpusavio ryšys, bet amžius
bei socialinė padėtis. Vyro meilė jaunuoliui filosofų buvo idealizuojama
kaip turinti ypatingų savybių (,,dangiškoji“), kurių neturi meilė moteriai.

Apie moterų homoseksualizmą Sen. Graikijoje žinoma gana nedaug. Iš to
laikotarpio atėjo du tokias moteris įvardijantys terminai – tribadija ir
lesbietė. Pirmasis išnyko XX a. viduryje.

XIX a. vid. Š.Amerikoje prancūzų misionieriai susidūrė su reiškiniu,
kuomet vietinėse gentyse kai kurie vyrai dėvėdavo moteriškus drabužius ir,
o jų sekso partneriai buvo vyrai. Tokie vyrai ir moterys, besielgiančios
kaip vyrai buvo pavadinti berdache. Jie buvo toleruojami, gerbiami ir net
garbinami. Kai kuriose gentyse berdašai buvo laikomi priešingos lyties
žmonėmis(pavyzdžiui apeigose ir tabu berdašai buvo traktuojami kaip
moterys), tačiau daugumoje genčių buvo manoma, kad jie priklauso trečiajai
lyčiai – nei vyrams nei moterims, todėl berdašizmas traktuojamas kaip
transseksualizmas. Tarpusavyje berdašai lytiškai nesuartėdavo. Tai buvo
kraujomaišos tabu. Kai kuriuose indėnų mituose paprastų vyrų ir moterų
virtimas berdašais priskiriamas antgamtinei gyvulių bei dvasių įtakai. Dėl
ypatingo ryšio su dievais bei dvasiomis berdašas dažniausiai būdavo genties
šamanas arba ,,kerėtojas“.

Tik 1869 metais pradėta vartoti homoseksualumo terminą, kuriuo išskyrė
tam tikrus individų tipus turinčius specifines lytinio elgesio
preferencijas. Anksčiau buvo vartojamas sodomijos ir sodomito terminai.
Sodomijos veiksmai buvo ne tik lytiniai santykiai tarp vienos lyties
atstovų, bet ir tarp vyro bei moters, tarp žmogaus ir gyvūnų ir pan., t.y.
prieš visą seksualinę elgseną kuri neatitiko bažnyčios nurodytų standartų.
Dažniausiai sodomitai buvo baudžiami mirties bausme ir tokia praktika
daugelyje šalių išsilaikė iki XIX amžiaus pabaigos. JAV pirmoji panaikino
mirties bausmę homoseksualams XVIII amžiaus pabaigoje.

Vakarų kultūroje galima skirti keturis homoseksualumo tipus:

1. Atsitiktinis homoseksualumas, kada homoseksualūs santykiai
pasitaiko labai retai ir nesudaro esminės lytinio gyvenimo dalies.

2. Situacinis homoseksualumas, kada tam tikromis aplinkybėmis
homoseksualūs santykiai yra gan reguliarūs, tačiau neapimantys visos
asmenybės. Tai tokios situacijos, kada homoseksualūs santykiai laikinai
pakeičia heteroseksualius. Tai pasitaiko kalėjimuose, kariniuose daliniuose
ir panašiose vietose, kur nėra sąlygų ‘normaliems’ lytiniams santykiams.
Dažniausiai išėję iš tokių įstaigų, žmonės pradeda vėl heteroseksualų
gyvenimą.

3. Personalizuotas homoseksualumas, kada individai turi didelį
potraukį tokiems santykiams, tačiau neįsijungia į homoseksualų gyvenimo
būdą vedančias grupes. Dažnai tokio tipo žmonės slepia savo potraukį nuo
draugų ir bendradarbių.

4. Homoseksualumas kaip gyvenimo būdas, kada individas atvirai veda
tokį gyvenimo būdą ir sieja save su kitais, turinčiais panašų potraukį.
Dažnai jie buriasi į grupes ir sukuria tam tikras gėjų ar lesbiečių
subkultūras.

Aukščiau minėtas tyrimas JAV atskleidė tai, kad, vis dėlto, daugiau
nei pusė JAV vyrų yra absoliutūs heteroseksualai. 8( vyrų buvo įsitraukę į
ilgesnius kaip 3 mėnesių homoseksualius santykius; 10( derino
homoseksualius ir heteroseksualius santykius; 37( turėjo bent vieną
homoseksualią sueitį, kurios metu patyrė orgazmą; 13( jautė potraukį,
tačiau jo nerealizavo. Moterų proporcija yra žymiai mažesnė – 2( buvo
absoliučios homoseksualės; 13( turėjo tokius santykius; 15( išreiškė norą
turėti tokius santykius, tačiau nebuvo dar to patyrusios.

Dažniausiai homoseksualų atžvilgiu vyrauja neigiamos nuostatos, nes
vis dar stiprūs tradiciniai religiniai įsitikinimai. Tačiau kai kurie
stereotipai nėra adekvatūs. Homoseksualizmas nėra jokia psichine liga ir
nesiejamas su psichikos sutrikimais. Taip pat nėra jokio akivaizdaus ryšio
tarp homoseksualizmo ir tam tikrų profesijų, kaip kirpėjo, manekeno ar
dizainerio. Taip pat nėra jokio ryšio tarp transvestitų (vyrų, kurie
persirenginėja moteriškais rūbais) ir homoseksualų. Pirmieji linkę į
heteroseksualius santykius.

Po seksualinės revoliucijos pastebimas tolerancijos augimas gėjų
subkultūrų atžvilgiu. Pastebima, kad gėjai turi savo susirinkimo vietas,
barus, leidžia savo laikraščius ir žurnalus. Lesbietės yra žymiai prasčiau
organizuotos ir jos nesireiškia taip aktyviai kaip gėjai. Be to, daugeliu
atveju lesbietės linkusios prisišlieti prie įvairių feministinių judėjimų.
Pastebima ir tai, kad atsiranda homoseksualių šeimų, kurios augina ir
auklėja vaikus. Kai kuriose šalyse homoseksualių šeimų sukūrimas yra net
juridiškai įteisintas.

Literatūra:
Simone de Beauvoir. Antroji lytis. – Vilnius: Pradai, 1996

Feminizmo ekskursai : moters samprata nuo antikos iki postmodernizmo :
antologija.Vilnius : Pradai , 1995

Smurtas prieš moteris ir vaikus Lietuvoje. – Vilnius: Danielius, 1997.
Lietuvos šeima: mokslinės-praktinės konferencijos “Lietuvos šeima:
tradicijos ir ateitis”, įvykusios Vilniuje 1994 m. spalio 25-26 d. d.,
medžiaga/ red. M.Taljūnaitė, V.Stankūnienė, A.Žvinklienė. – Vilnius:
Lietuvos Filosofijos ir Sociologijos Institutas, 1994-1995.

Geras akademinis tinklalapis apie homoseksualumo istoriją:

www.fordham.edu/halsall/pwh/index.html

Šeima

Šeima yra socialinis institutas, kurį sudaro kelių žmonių socialinė
grupė, tiesiogiai susaistyta giminystės ryšiais ir kurios suaugę nariai yra
atsakingi už vaikų priežiūrą.

Giminystė – socialiniai ryšiai pagrįsti vedybomis, kraujo ryšiu arba
įvaikinimu (motina, tėvas, giminaičiai, seneliai ir pan.). Giminė Vakarų
visuomenėse suvokiama, kaip artimiausi kraujo ryšiais susaistyti žmonės,
tačiau daugeliu atveju žmonės neatseka savo giminystės ryšių esančių už
‘dėdžių’, ‘tetų’, ‘pusbrolių’ ir ‘pusseserių’. Kitose visuomenėse
giminystės ryšiai yra žymiai svarbesni ir tikima, kad, pvz., tradicinėse
visuomenėse visi vieni kitiems yra giminaičiais. Viena svarbesnių
giminystės atmainų yra klanas. Tai grupė žmonių, kurios visi nariai tiki
esą susieti kraujo ryšiais bei esą kilę iš vieno bendro protėvio. Jie save
mato kaip išskirtinę grupę bei turi stiprų grupinio tapatumo jausmą. Klanai
yra randami Škotijoje, kai kuriose Afrikos tautose ir Ramiojo vandenyno
salų gyventojų tarpe. Klano nariai labai rūpinasi vieni kitu bei turi
stiprią įtaką kiekvienam atskiram klano nariui.

Vedybos – socialiai priimtina ir įteisinta dviejų žmonių sąjunga,
apimanti ekonominę kooperaciją ir lytinius santykius.

Šeimos samprata sociologijoje yra gan plati ir apima įvairias
šeimyninio gyvenimo formas, įskaitant ilgai gyvenančias poras kartu, kurios
nėra apjungtos vedybomis, tėvus ir jų vaikus bei didesnius namų ūkius,
vieno tėvo šeimas, homoseksualias poras ir pan.

Šeimos rūšys:

Pagal šeimos dydį:

– branduolinė (nuklearinė) šeima – ją sudaro du gyvenantys kartu suaugę

individai, vedantys namų ūkį ir auginantys vaikus. Šios šeimos tipas yra

tipiškas beveik visoms modernioms visuomenėms.

– išplėstinė šeima – kada viename namų ūkyje gyvena kelių kartų nariai, ne

tik sutuoktiniai ir jų vaikai, bet ir seneliai ar proseneliai, dėdės,

tetos, brolių ar seserų šeimos ir pan., ir kurie yra susaistyti

tampriais tarpusavio ryšiais.

Pagal skirtingus gyvenamosios vietos (rezidencinius) tipus:

– matrilokalinės – kada nauja pora gyvena su jaunosios tėvais ar arti jų.

Tokio tipo šeimos gyvensenos modeliai aptinkami ten, kur dukterys yra

laikomos dideliu turtu.

– patrilokalinės – kada nauja pora gyvena kartu su jaunojo tėvais arba

netoli jų. Tokių pavyzdžių galima dažnai aptikti ir Lietuvoje (Žemaitės

apysaka ‘Marti’).

– neolokalinės – kada naujos poros atsiskiria nuo tėvų ir pradeda formuoti

savo šeimą naujoje vietoje.

Pagal vedybų specifiką:

– endogamija – kada tuokiasi tos pačios socialinės grupės ar kategorijos

individai. Ši vedybų forma dominuoja pasaulyje. Ji labai ryški kastinėse

bei luominėse visuomenėse, kur socialinis mobilumas turi labai menkus

šansus.

– egzogamija – kada vedybose nepaisoma socialinių grupių skirtumo. Jos

būdingos tiktai modernioms klasinėms visuomenėms, kur kilmingumas ir

priklausomybė vienai ar kitai socialinei grupei praranda savo reikšmę

šeimos kūrimo procese.

Pagal vyrų ir moterų skaičių santuokoje:

– monogamija – santuoka tarp vieno vyro ir vienos moters. Tokios vedybos

būdingos tik 20 – 25( visų visuomenių. Jos įstatymiškai įteisintos tik

moderniose visuomenėse, kur nei moteris, nei vyras negali turėti daugiau

vedybinių partnerių vienu metu.

– poligamija – kada vedybos jungia daugiau nei du žmones (tris ir daugiau).

Yra išskiriami du tokių vedybų tipai: poliginija, kur vyras vienu metu

gali turėti daugiau nei vieną žmoną (tai atsekama kai kuriuose arabų

kraštuose ir Afrikos gentyse); poliandrija, kur vienu metu moteris turi

kelis vyrus (tokia vedybų forma yra labai reta; jos pavyzdžių galima

atrasti pietų Indijos todasų etninėje grupėje).

Pagal paveldėjimo (tapatumo nustatymo) tipus:

– patrilinijinė šeima, kai giminystė ir paveldėjimo teisė perduodama vyrui

arba pagal vyrišką liniją (tai būdinga daugelyje modernių visuomenių,

kur, pvz., vaikas paveldi tėvo, o ne motinos pavardę ir pan.).

– matrilinijinė šeima, kada giminystė perduodama pagal moterišką arba

motinos liniją.

Šeimos kaita vakarų Europoje

Vakarietiškų visuomenių istorijoje galima išskirti tris esminius
šeimos kaitos periodus. Pirmajam, kuris nuo senų laikų tesėsi ligi ankstyvo
šešiolikto amžiaus, būdingas atviras gimininės šeimos tipas. Tai buvo
branduolinė šeima, gyvenanti mažame namų ūkyje bei stipriai susaistyta su
bendruomene. Šeima nebuvo tarpusavio emocinio prisirišimo šaltinis.
Lytiniai santykiai šeimoje buvo susieti su vaikų gimdymu, bet ne su
malonumais. Šeimos sukūrimas dažnai priklausė nuo tėvų norų ir interesų, o
ne nuo jaunavedžių.

Antrajam periodui, nuo šešiolikto amžiaus pradžios iki aštuoniolikto
amžiaus pradžios, būdinga apribota patriarchalinė šeima. Branduolinė šeima
vis labiau atsiskiria nuo bendruomenės suvaržymų, tampa labiau
individualizuota. Pastebimas sutuoktinių ir tėviškos meilės svarbos
augimas. Taip pat auga tėviško autoriteto galia šeimoje.

Aukščiau minėtas šeimos tipas greitai buvo pakeistas uždaros,
orientuotos tiktai į šeimyninius santykius branduolinės šeimos tipu.
Šeimoje svarbūs emociniai santykiai, jos privatumas ir rūpestis vaikais.
Šeimos kuriamos individualaus pasirinkimo būdu, kur didelis vaidmuo tenka
romantinės meilės idealams. Lytinių santykių aspektas meilėje tampa labai
svarbiu kuriant šeimą.

Šių pokyčių kilmė slypi ekonominės veiklos atskyrime nuo šeimos
reikalų. Viduramžiais šeima buvo vienas pagrindinių ekonominių vienetų, kur
gamybos procesas buvo susijęs tik su šeimos narių poreikių patenkinimu.
Gamybos procese dalyvaudavo visi šeimos nariai. Nuo septyniolikto amžiaus
pradeda atsirasti žymiai didesni gamybos vienetai (didesnės apdirbamos
žemės kartelės, fermos) ir pramoninės revoliucijos eigoje, augant fabrikams
bei įvairioms gamybinėms organizacijoms, šeima yra atskiriama nuo gamybos
proceso. Žmonės pradeda dirbti ne šeimos ūkio ribose, bet anapus jo, jie
priversti ‘eiti į darbą’. Tokiu būdu, vyrai dažniausiai dirbdavo ne šeimos
ribose, bei turėdavo ją išlaikyti, kai, tuo tarpu, moterims likdavo
rūpestis namais.

To pasėkoje, ir pakito visa šeimos struktūra, kur vyras buvo siejamas
su tam tikru autoritetu, kadangi daugeliu atveju tik nuo jo priklausė
šeimos išmaitinimas, o moteris – su namų apyvoka. Vedyboms prarandant
ekonominį pagrindą, kinta ir emocinių bei lytinių santykių šeimoje
suvokimas. Šeima matoma kaip privatus emocinio ir lytinio artumo tarp vyro
ir žmonos pasaulis.

Pokyčiai šeimoje (pasaulinės tendencijos)
1. Pastebimas klaninių ir kitų gimininių ryšių silpnėjimas.
2. Pastebimas augimas laisvai pasirinkti sutuoktinį, kur didelį vaidmenį

turi individualizmo ir romantinės meilės vertybės.
3. Labiau pripažįstamos moters teisės santuokos pasirinkime ir įvairių

sprendimų priėmime šeimos viduje. Ryšiai šeimoje nebėra tokie

hierarchiški, kokie buvo anksčiau
4. Labiau pripažįstama egzogamija nei endogamijos būtinumas. Tačiau

pastebima, kad vyrauja endogamija, kurią galima paaiškinti mainų teorijos

rėmuose. Teigiama, kad individai ieško tokių sutuoktinių, kurie suteiktų

daugiausiai socialinės ir ekonominės naudos. Žmonės su panašiais

ištekliais dažniausiai atneša vienas kitam vienodą naudą, nes jie

tikriausiai atmestų tuos, kurių resursai mažesni. Todėl žmonės su

lygiaverčiais ištekliais yra panašūs bei todėl linkę tuoktis tarpusavyje.
5. Didėja bendras skyrybų skaičius. Tai bandoma aiškinti tuo, kad padidėja

bendras šeimyninio gyvenimo laikas, kai anksčiau didelis mirtingumas ir

nedidelis vidutinis pragyvenimo amžius neleisdavo atsibosti vienas kitam.

Alternatyva šeimai

Pagrindinės alternatyvinės šeimos formos:

nepilna šeima – tai skyrybų pasekmė arba individualus sąmoningas

apsisprendimas gimdyti ir auginti vaiką be kito sutuoktinio. Tokioje

šeimoje yra apsunkinamas vaiko vystymasis, kadangi jaučiamas

psichologinis diskomfortas, sunkiau pajusti poreikį būti kažkam

reikalingu ir kurti šeimą, sunkiau atrasti partnerį. Vaikui trūksta

šeimos specifikos suvokimo, galimi lytinio auklėjimo sutrikimai.

gyvenimas kartu, kada santykiai nėra juridiškai įteisinami. Tokia

alternatyva yra lydima mažo socialinio įsipareigojimo, tai reiškia, kad

tarpusavio santykius galima nutraukti gan lengvai. Tačiau toks gyvenimas

turi ir kitą funkciją, jis leidžia patikrinti egzistuojančių ryšių

tvirtumą, kas po to gali vesti į brandžią santuoką.

homoseksualios šeimos. Ši alternatyva neturi daug pasekėjų, tačiau vakarų

šalyse tokia praktika yra pastebima. Daugelis jų, dirbtinio apvaisinimo

bei surogatinės motinystės (kada paimamas kitos moters pagimdytas vaikas,

skirtas specialiai tam tikslui ar ne) dėka, augina ir auklėja vaikus.

Literatūra:
1. Pasaulis ir šeima: Nacionaliniai šeimos ypatumai/ Redkol.: I.

Juzelūnienė (ats. red.) ir kt. – Vilnius: Filosofijos, sociologijos ir

teisės inst., 1992.
2. D.Marcinkevičienė. Vedusiųjų visuomenė: santuoka ir skyrybos Lietuvoje

XIX amžiuje – XX amžiaus pradžioje. – Vilnius: Vaga, 1999.
3. V.Naskauskienė. “Gimstamumo reguliavimas: Situacija Lietuvoje”. –

Tradicija ir pokyčiai: filosofinė ir sociologinė perspektyva / sud.

N.Putinaiė. – Vilnius: Aidai, 1999.

Etniškumas ir rasė

Etniškumas yra specifinės kultūrinės praktikos, elgsenos būdai ir
pasaulėžiūros, kurios išskiria tam tikrą individų bendruomenę iš kitų
panašių bendruomenių. Tokia bendruomenė vadinama etninė (tautinė) bendrija.
Tokios grupės nariai save mato kaip kažkuo tai besiskiriančius nuo kitų
grupių. Kitos grupės taip pat skirtingas etnines grupes suvokia kaip
besiskiriančias nuo jų pačių grupės. Etnines grupes galima išskirti pagal
daugybę požymių, tačiau pagrindiniai jų yra kalba, istorija ar protėvių
bendrumas, religija, apsirengimo stilius arba puošimasis, papročiai,
tradicijos. Etninės charakteristikos nėra duotybė ką tik gimusiam
individui, bet yra išmokstamas dalykas.

Etniniai skirtumai pagrinde nurodo kultūrinius skirtumus, kai rasiniai
skirtumai yra susiję su biologiniais atskirų grupių skirtumais (pagrinde –
su kūno spalvos skirtumais). Jei rasės yra apjungtos fizinio panašumo ir jų
negalima vadinti socialinėmis bendrijomis, tai tautinės ar etninės
bendruomenės yra apjungtos kultūrinio palikimo pagrindu ir yra socialinės
prigimties. Etninės bendrijos susidaro rasių viduje, tiktai joms būdinga
tai, kad be kultūrinio paveldo jos dar turi savo teritoriją, kurioje yra
lokalizuota didžioji dalis etninės bendrijos narių.

Teritorijos svarba padidėja XVII amžiuje ir nuo tada kai kurios
etninės bendrijos pradeda formuotis į nacijas. Nacija yra tokia etninė
bendrija, kurios politinė valdymo sistema išsivysto į nacionalinę valstybę.
Nacija yra naujas etninės bendrijos apjungimo būdas, kada į pirmą planą
iškyla bendros idėjos, pagrįstos bendrais praeities ir ateities
vaizdiniais, kada bendros kultūros pagrindu pradeda formuotis politiniai
dariniai – tautinės (nacionalinės) valstybės.

Didelis vaidmuo nacionalinių valstybių formavimesi, kuris prasidėjo
maždaug nuo XVII amžiaus, atiteko inteligentijai. Inteligentija yra tautos
idėjų nešėjai, jos vertybių laikytojai ir skelbėjai. Vertybinės struktūros,
kurios etninėje bendrijoje egzistuoja pasąmoningame lygmenyje, yra aiškiai
išsakomos ir sutvarkomos inteligentijos. Vėliau jos įdiegiamos į švietimo
sistemą ir yra perduodamos naujoms kartoms, kad būtų suformuota tam tikra
kultūrinė elgsena ir pasaulėžiūra. Taip yra užtikrinama etninė
socializacija

Tačiau esminė nacionalinių valstybių problema yra ta, kad pasaulyje
nėra nei vienos valstybės, kuri išimtinai būtų vienos etninės bendrijos
valdymo aparatas. Kiekvienoje nacionalinėje valstybėje yra daugiau ar
mažiau etninių grupių, tarp kurių vyrauja patys įvairiausi santykiai.
Valstybė arba visuomenė, kurią sudaro kelios etninės bendrijos yra vadinama
pliuralistine. Visos modernios visuomenės yra pliuralistinės visuomenės ir
jose dažnai iškyla tautinių (etninių) mažumų problemos. Visose
nacionalinėse valstybėse reikšmingesnės yra vienos etninės bendrijos nei
kitos. Dažniausiai reikšmingiausiomis bendrijomis laikomos tos, kurios
kultūros pagrindu susiformavo ta valstybė.

Etninės (tautinės) mažumos samprata

1. Etninė mažuma nėra susijusi su narių skaičiumi grupėje. Jos kartais
net gali būti žymiai skaitlingesnės nei kitos grupės. Pvz., Pietų Afrikos
Respublikoje (PAR) dominuoja baltieji, nors jie sudaro vos 15( gyventojų, o
prispaustoji juodųjų ‘mažumą’ sudaro apie 73(.

2. Etninių mažumų nariai patiria tam tikrą diskriminaciją ir to
pasėkoje yra žymiai prastesnėse pozicijose. Diskriminacija yra tokia
socialinių santykių sistema, kurioje vienoms visuomenės etninėms grupėms
atveria dideles galimybes ir socialines teises, kurių neturi kitos etninės
bendrijos nariai. Tai reiškia, kad vienos ar kelių etninių grupių nariams
neleidžiama pilnavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime.

3. Mažumos nariai turi grupinio solidarumo jausmą, jaučia, kad jie yra
‘tarpusavyje apjungti’. Neteisybės ir diskriminacijos patyrimas dažniausiai
padidina bendro intereso ir lojalumo (priklausomybės ir ištikimybės grupei)
jausmą.

4. Mažumos dažniausiai tam tikru laipsniu yra fiziškai ar socialiai
izoliuojamos nuo didesnės bendruomenės. Jos dažnai koncentruojasi tam
tikruose miestų ar šalies rajonuose. Taip pat pastebimas menkas vedybų
skaičius tarp ‘daugumos’ ir ‘mažumos’ narių. Vyrauja endogamija (vedybos
socialinės grupės ribose), kurios metu siekiama palaikyti savo kultūrinį
išskirtinumą.

Prietarai, stereotipinis mąstymas ir etninis priešiškumas

Etninis priešiškumas dažnai yra susijęs su prietarais, iš anksto
susidariusia priešiška nuomone kitos(-ų) grupės (-ių) atžvilgiu, kuri
paremta ne tikrais faktais, o gandais, ir kurią yra labai sunku pakeisti
net naujos informacijos akivaizdoje. Šie prietarai yra tik nuomonės
lygmenyje, tačiau dažnai gali peraugti į realią elgseną – diskriminaciją.
Prietarai, kaip aiškina psichologai, atsiranda stereotipinio mąstymo
pasėkoje.

Sociologai etninio priešiškumo atsiradimą linkę aiškinti
etnocentrizmu, grupės uždarumu ir nelygiu materialinių ir socialinių
išteklių paskirstymu. Etnocentrizmas – tai kitų kultūrų vertinimas savos
kultūros standartais, kur kitos kultūros atstovai matomi kaip kažkokie tai
nenormalūs, įtartini individai, moraliai ir psichiškai žemesnio išsivystymo
lygio. Taip dažniausiai buvo vertinami mažesnių etninių grupių atstovai
visos istorijos eigoje. Jau antikos laikais, graikai visus ne-graikus
vadino barbarais, neatsižvelgiant net į jų civilizacijos išsivystymo lygį.

Grupės uždarumas reiškia tai, kaip grupės nariai palaiko savo grupės
ribas bei kaip ryškiai atskiria savo grupę nuo kitų. Tai gali būti vedybų
draudimas tarp skirtingų grupių, draudimas kontaktuoti su kitos grupės
nariais ar turėti kokių nors prekybinių ryšių.

Skirtingas visuomeninių išteklių paskirstymas tarp etninių grupių
leidžia vienoms dominuoti kitų atžvilgiu galios santykiuose. Tai gali
atsitikti, pvz., karinio užkariavimo metu arba vienai etninei grupei
ekonomiškai iškilus kitos atžvilgiu. Pvz., grupinis uždarumas leidžia
išlaikyti galios pozicijas privilegijuotos grupės nariams ir neįsileisti į
savo tarpą kitų grupių atstovų.

Etninių mažumų sąveikos būdai

Skirtingais istoriniais laikotarpiais ir skirtingose visuomenėse
etninių grupių sąveikos būdai skiriasi. Žemiau išvardintos pagrindinės
etninių grupių sąveikos rūšys.

Pliuralizmas – kada kelios etninės grupės egzistuoja viena šalia
kitos, suvokdamos viena kitos savitumą ir kultūrinius skirtumus, ir kada jų
bendravime netaikomi jokie diskriminacijos principai. Tokioje situacijoje
visų etninių mažumų atstovai naudojasi tokiom pat teisėm kaip ir ‘dauguma’.
Vieni į kitus žiūri kaip į lygiaverčius partnerius, o ne priešus.
Moderniose visuomenėse taip gali sugyventi tik kelios etninės bendrijos,
turinčios stiprias tarpusavio santykių formavimosi šaknis. Dažniausiai
pliuralizmas išlieka tik idealiu principu, bet ne praktika. Pliuralizmo
apraiškų galima aptikti JAV, kada yra įdiegiamas dvikalbiškumas (mokyklose
yra mokoma ta kalba, kurios etninės bendrijos nariais yra mokiniai,
įvairiose įstaigose vartojami dviejų kalbų blankai, kad palengvintų
oficialų bendravimą tarp valstybės darbuotojų ir paprastų piliečių. Tai
pastebima pietinėse JAV dalyse, kur didelė dalis yra ispaniškos-lotyniškos
kilmės žmonių).

Asimiliacija – kada etninės bendrijos nariai keičia savo gyvensenos
būdą, prisitaikydami prie dominuojančios kultūros modelių, elgesio šablonų.
Asimiliacija pastebima tose šalyse, kur yra didelė imigracija. Naujai
atvykstantys migrantai siekia kuo greičiau perimti visus tos šalies
kultūros standartus ir taip garantuoti sau lygiavertes gyvenimo sąlygas.
Šis kultūrinio persiorientavimo modelis yra įgyvendinamas tik per kelias
kartas. Jie į JAV atvyksta lietuviais, rusai ar kinai, tai tik ten gimę jų
vaikai jau bus pilnateisiai amerikiečiai, kai jų tėvai dar gali bandyti
palaikyti įvairius savo etninės grupės kultūrinės elgsenos ar pasaulėžiūros
standartus. Naujoje situacijoje nėra lengva greitai atsisakyti viso to, ko
buvai išmokytas nuo vaikystės, o įpročiai pakeičiami labai sunkiai.

Segregacija – fizinis ar socialinis žmonių kategorijos atskyrimas
(pvz.,žydų getai, indėnų rezervatai). Ryškiausią formą buvo galima aptikti
PAR, kuri vadinosi apartheidu. Apartheidas, arba atskiras vystymasis, kaip
jis buvo vadinamas oficialiai, buvo rasių skirstymo sistema, paremta
griežtomis taisyklėmis, kurios palaiko baltųjų pranašumą ir riboja tarp-
rasinius kontaktus. Ši sistema buvo įvesta vyriausybės, kur kiekviena
juodaodžių genčių grupė gavo savo teritoriją, kur jos gyventojai patys
sprendžia visus klausimus. Pierre van den Berghe išskyrė tris segregacijos
rūšis PAR. Mikrosegregacija – viešų vietų, kaip tualetų, laukiamųjų,
traukinio vagonų ar barų atskyrimas bei suskirstymas pagal rasinius
skirtumus. Mezosegregacija – kada juodieji ir baltieji gyvena kaimynystėje
mieste. Kiekvienos rasės atstovams yra skirti atskiri gyvenamieji rajonai
mieste. Makrosegregacija – kada visi žmonės yra suskirstomi į atskiras,
specialiai tam skirtas gyvenamąsias teritorijas, pvz., rezervatus.

Anihiliacija – etninių mažumų ar grupių naikinimas. Tai reiškia, kad
kita grupė yra visiškai paneigiama. Jos kultūra nelaikoma vertinga ir
vykdomas tos kultūros naikinimas fiziškai (genocidas) arba drastiškai
įdiegiant savo kultūros standartus (kultūrinis kolonializmas). Tai buvo
ryškiausiai pastebima Europos kolonijinio valdymo laikais (XIX amžius ir XX
pirmoji pusė) ir Antro Pasaulinio karo metu, kada buvo naikinami žydai ir
kitos etninės bendrijos.

Susiliejimas (angl. – melting pot) – kada užmirštamos pradinės
susiliejančių etninių grupių charakteristikos ir tradicijos, o naujai
atsiradusi ‘etninė grupė’ apima daug skirtingų kiekvienos pradinės etninės
grupės elementų. Pagrindinis naujai atsiradusios etninės bendrijos pavyzdys
– JAV. Skirtingų etninių grupių emigrantų vertybės, tradicijos, papročiai
ir pasaulėžiūros sukūrė naują amerikietiškąją kultūrą, kuri daugeliu atveju
yra labai kosmopolitiška. Tai reiškia, kad ji neturi didelių savitumų ir
lengvai įdiegiama net skirtingose etninėse bendrijose. Tai yra akivaizdu
pastebėjus, kaip lengvai po pasaulį sklinda McDonalds restoranai ar
CocaCola, kaip lengvai amerikietiški filmai ir popkultūra (literatūra,
muzika) užkariauja daugelio pasaulio gyventojų simpatijas.

Tautinio tapatumo problema
Kalbėdami apie pliuralistinis visuomenes, galima kelti klausimą, kiek
tautybė arba etninė priklausomybė yra svarbi individui ir kaip jis
išsprendžia šią – tautinio tapatumo – problemą. Gan akivaizdu, kad etninės
tapatybės klausimas atiduodamas į paties asmens rankas ir tik nuo jo
nuostatų priklauso problemos sprendimas. Tačiau aplinkos sąlygos dažnai
veikia tą individualų apsisprendimą ir todėl gan paranku pažvelgti į tai,
kas lemia vieną ar kitą sprendimą.

Nagrinėdamas Amerikos visuomenę kaip imigrantų visuomenę, V.N.Parrillo
išskiria tokius etninę savimonę palaikančius veiksnius:

– kuo didesnis imigrantų kontaktas su savo gimtine, tuo didesnis
kultūros pernešimas ir puoselėjimas naujoje vietoje, tuo stipriau palaikomi
papročiai ir kalba;

– jei gimtinėje yra stabili socialinė ir kultūrinė situacija, tuo
imigrantai savo bendrijose linkę išsaugoti etninę kultūrą;

– vis didesni tos pačios etninės grupės imigrantų antplūdžiai
atgaivina etninę bendriją, suteikia jai naujų jėgų;

– kuo geografiškai artimesnė yra gimtinė, tuo labiau išlaikomas
etninis prisirišimas savo grupei;

– etninį sąmoningumą gali sužadinti įvairūs įvykiai su tos pačios
etninės grupės nariais kitoje pasaulio vietoje (karas gimtinėje, katastrofa
ir pan.).
Tačiau be šių veiksnių, kurie palaiko imigrantų etninės tapatybės
išsaugojimą, veikia ir kiti, kurie skatina asimiliacija. Pirmiausiai –
ekonominiai interesai, kurie yra vienas pagrindinių skatinančių vykti
svetur veiksnių. V.N.Parrillo pastebi, kad pirmoji ir antroji imigrantų
generacijos linkusios žvelgti į savo etninę priklausomybę, kaip į neigiamą
veiksnį. Tai yra kliūtis siekiant pritapti prie Amerikos visuomenės ir
pasijausti pilnu jos nariu. Todėl
daugelis bando įveikti savo etninį specifiškumą ir diskriminaciją,
apeliuodami į bendra-žmogiškas vertybes ir universalumą, t.y. atsisako savo
etninio tapatumo palaikymo ir kultūrinio paveldo, būdingo jo etninei
grupei. Tačiau trečiojoje kartoje, kada pasiekiamas pakankamas socialinis-
ekonominis statusas, pastebimas susidomėjimo savo etninėmis šaknimis
augimas. Taip trečios kartos amerikiečiai linkę vykti į protėvių kraštus
bei ieškoti savo giminaičių.

Etninių santykių raidos galimybės

Daugelis valstybių savo politikoje bando vadovautis asimiliacijos
politika, tačiau etninių mažumų lyderiai pasisako už kultūrinį pliuralizmą.
Jie vis siekia ‘skirtingo, bet lygaus partnerio’ statuso. Tačiau
dominuojančios kultūros atstovai kartais etnines mažumas laiko tam tikro
pavojaus šaltiniu: pavojus darbo rinkoje, kada kitataučiai gali užimti
darbo vietas už menkesnį mokestį, grėsmė ‘nacionalinės kultūros saugumui ir
pan. Todėl etninės mažumos ir toliau susiduria bei susidurs su tam tikromis
diskriminacijos apraiškomis, o tai reiškia, kad tautinių mažumų problemos
bus pakankamai opia socialine problema.

Literatūra:
1. R.Brubaker. Pilietybė ir tautiškumas Prancūzijoje ir Vokietijoje. –

Vilnius: Pradai, 1998
2. B.Anderson. Įsivaizduojamos bendruomenės: apmąstymai apie nacionalizmo

kilmę ir plitimą. – [Vilnius]: Baltos lankos, 1999.
3. E.Gellner Tautos ir nacionalizmas. – Vilnius: Pradai, 1996
4. A.D. Smith. Nacionalizmas XX amžiuje. – Vilnius: Pradai, 1994.
5. “Nacionalizmo istorija ir teorijos”. Sociologija: Mintis ir veiksmas.

No.2, 1998.

F.Znanieckis. “Tautinės sąmonės ir solidarumo sklaida” psl.166-177.

N.Statkus. “Ar galima etniškumo ir nacionalizmo teorijų sintezė”
psl.178-194.

Religija

Sociologai religiją apibrėžia kaip tikėjimų ir tam tikrų praktikų
sistemą, kuri apima simbolių, sukeliančių pagarbos ar garbinimo jausmus,
visumą ir kuri yra susijusi su tikinčiųjų bendruomenės praktikuojamais
ritualais bei ceremonijomis.

Vienose religijose gali būti garbinama ‘dieviškoji galia’, kitose –
personalizuoti dievai, dar kitose – asmenys, kurie nėra dievybės, tačiau
suvokiami kaip šventieji (Buda, Konfucijus ir pan.).

Ritualai taip pat varijuoja skirtingose religijose, nors pagrinde tai
dažniausiai yra maldos, dainavimas, giedojimas, specifinio maisto valgymas
ar jo atsisakymas tam tikru laikotarpiu ir pan. Ritualiniai veiksmai
suvokiami kaip kažkas skirtingo nei kasdieniai žmonių gyvenimo įpročiai ir
elgsena bei dažniausiai būna nukreipti į šventus simbolius. Dažnai
religiniai ritualai yra atliekami individualiai, tačiau daugeliu atveju yra
stebimos kolektyvinės ceremonijos, vykstančios tam skirtose vietose.

Kolektyvinės apeigos, sociologų manymu, yra tas religijos bruožas,
kuris leidžia ją atskirti nuo magijos. Magijos pagalba, per tam tikrus
ritualus, giedojimus ar specialių priemonių panaudojimą, dažniausiai
siekiama paveikti tam tikrų įvykių raidą ar aplinkybes. Magiški ritualai
atliekami individualiai ir juos individai pasirenka tada, kada gali
susidurti su pavojinga ar grėsminga individo gyvenimui situacija.

Bronislaw Malinowski aprašė magijos vartojimą Ramiojo vandenyno salų
gyventojų tarpe. Jie atlikdavo magiškas apeigas prieš leisdamiesi į
pavojingas keliones kanojomis į atvirus vandenis. Tačiau ruošiantis žvejoti
vietinėje įlankoje ar ramiuose vandenyse, magiškų apeigų čiabuviai
neatlikdavo.

Moderniame pasaulyje magija yra beveik išnykusi, tačiau kai kur galima
aptikti jos rudimentų pasaulietiniame gyvenime (sporto srityje ar
pavojingose profesijose), kada tam tikrų ritualų pagalba tikimasi išvengti
galimo pavojaus.

Religijų įvairovė

Primityviose visuomenėse religija buvo pagrindinė viso socialinio
gyvenimo šerdis. Materiali ir dvasinė kultūra, kaip tapyba, muzika, šokiai,
mitai ar literatūra, buvo susijusi su religiniais simboliais ir ritualais.
Tačiau tokioms kultūroms būdinga tai, kad jose nepastebima profesionali
dvasininkija. Dažniausiai yra tik keli individai besispecializuojantys
religinių apeigų išmanyme – šamanai. Jie, kaip tikima, buvo pajėgūs ritualų
pagalba valdyti dvasias ar antgamtines jėgas. Šamanai buvo magijos
specialistais, o ne religiniais lyderiais.

Primityviose ir mažose bendruomenėse dažnai aptinkamas totemizmas ir
animizmas. Žodis ‘totemas’ kilo iš Šiaurės Amerikos indėnų genčių ir
įvardindavo tam tikrą augalą ar gyvūnų rūšį, kurie, kaip buvo tikima,
turėjo antgamtinių galių. Beveik kiekviena gentis turėdavo savo atskirą
totemą, kuris kartu buvo ir pačios genties simboliu. Dabartiniame pasaulyje
totemo apraiškų irgi pasitaiko, pvz., sportinės komandos emblema ar
talismanas.

Animizmas – tikėjimas dvasiomis ir vėlėmis, kurios gyvena tame pat
pasaulyje, kaip ir mes. Tokiame pasaulyje nėra ‘anapusinio pasaulio’, tik
‘šiapusinis’. Dvasios gali būti palankios ar ne, tačiau beveik visada
vienaip ar kitaip įtakoja mūsų gyvenimą. Todėl žmonės turi griebtis tam
tikrų magiškų apeigų, kad jas galėtų palenkti savo naudai. Kai kuriose
kultūrose manoma, kad dvasios gali sukelti ligas, būti beprotybės
priežastimi ar apsėsti žmones ir tokiu būdu pilnai kontroliuoti jo elgseną.
Viduramžių krikščionybėje irgi buvo galima atsekti animizmo apraiškų, kur
raganos ar raganiai buvo laikomi apsėstais piktomis dvasiomis, kurias
reikia išvaryti iš jų kūnų.

Monoteistinės religijos susijusios su tikėjimu į vieną antgamtinį
dievą. Pasaulyje yra pagrindinės tris tokios religijos – judaizmas,
krikščionybė ir islamas.

Judaizmas yra pati seniausia tokia religija, kuri atsirado apie 1000
m. prieš Kristų. Ji buvo hebrajų, klajojančių netoli Egipto genčių
religija. Jų pranašai (religiniai vadovai) dalinai perėmė jau egzistavusias
tame regione religines praktikas ir idėjas, tačiau išsiskyrė savo
atsidavimu vienam dievui, kai aplinkui vyravo politeizmas (tikėjimas
keliais dievai ar dievybėmis). Hebrajai tikėjo, kad Dievas reikalauja
paklusnumo griežtai moralinei sistemai ir kad ši religija yra vienintelė
‘teisinga’ religija, t.y. jie pretendavo į religijos monopolį.

Tačiau iki Izraelio susikūrimo po Antrojo pasaulinio karo, judaizmas
niekada nebuvo jokios valstybės oficialiąja religija. Dažniausiai judėjai
užimdavo marginalias pozicijas visose visuomenėse. Jų bendruomenių yra
Europoje, Amerikoje, Šiaurės Afrikoje ir Azijoje. Dažniausiai jų skaičius
sutampa su visos žydų populiacijos skaičiumi pasaulyje (apie 1().

Krikščionybė, kuri perėmė labai daug idėjų iš judaizmo, atsirado kaip
judaizmo sekta. Pats Jėzus buvo stačiatikis žydas ir dabartiniai
teleologiniai bei moksliniai disputai kelia klausimą, ar jis norėjo sukurti
naują religiją ar tik prisilaikyti ‘tikrųjų’ judaizmo principų.

Jėzaus pasekėjai suvokė jį kaip mesijų (Dievo pateptasis hebrajų
kalba, kas graikiškai skambėjo kaip Kristus), kurio laukė žydai kaip savo
išgelbėtojo. Tačiau prie krikščionybės platinimo labiausiai prisidėjo šv.
Paulius – graikiškai kalbantis Romos pilietis, kuris skelbė naują tikėjimą
Mažojoje Azijoje ir Graikijoje. Pirmosios krikščionių bendruomenės buvo
žiauriai persekiojamos Romos imperijoje, tačiau vėliau, imperatoriaus
Konstantino valdymo laikais, tapo oficialia visos imperijos religija. Nuo
tada krikščionybė tampa pagrindine dominuojančia Vakarų kultūros jėga
likusiems dviem tūkstantmečiams.

Krikščionys dabartiniu laiku sudaro apie 33( visų pasaulio gyventojų.
Tačiau ji nėra vienalytė religija ir pastebima daug skirtumų tiek
teologiniame mokyme, tiek bažnyčios organizacinėse struktūrose tarp įvairių
jos atmainų. Pagrindinės jos šakos – Romos katalikai, protestantai
(liuteronai, kalvinistai, metodistai, presbiterionai ir pan.) bei
stačiatikiai (pravoslavai).

Pati krikščionybė turėjo labai didelės įtakos susiformuojant bendram
religijos suvokimui. Religija,pagal krikščionybės įtakotą stereotipą,
dažnai sutapatinama su monoteizmu;, su doroviniais priesakais, kuriais
kontroliuojama tikinčiųjų elgsena; su tikėjimu į antgamtiškumą; kad ji turi
pateikti pasaulio atsiradimo mitą. Tačiau pasaulinė religijų įvairovė ne
visada atitinka šiuos religijos ‘standartus’.

Islamas savo kilme persidengia su krikščionybe, bet kilo iš pranašo
Machometo mokymo VII amžiuje. Jo atsiradimą galima datuoti nuo 622 metų,
kada pranašas paliko šventą miestą Meką. Musulmonai pripažįsta ir Mozę, ir
Kristų, tačiau, jų manymu, tiktai Machometas sugebėjo aiškiausiai išreikšti
dievo valią. Islamo esmę sudaro penkios pagrindinės dogmos, kurios yra
pagrindinės musulmonų pareigos:
1. Pirmiausiai jie teigia, kad nėra jokio kito dievo, kaip tik Alachas ir

jo pranašas – Machometas. Tai yra pirmieji Korano, musulmonų šventojo

rašto, žodžiai.
2. Kiekvienas musulmonas privalo sakyti maldą penkis kartus dienoje, prieš

tai atlikęs griežtas apsiplovimo procedūras. Maldos metu jis turi būti

atsisukęs į Mekos pusę (Saudo Arabijoje esančio miesto).
3. Jie privalo prisilaikyti Ramadano – pasninko devintame musulmoniškame

mėnesyje. Tuo metu jie negali nei valgyti, nei gerti dienos metu. Sutemus

šis draudimas negalioja.
4. Kiekvienas musulmonas privalo duoti išmaldos labdaros tikslams. Šis

mokėjimas yra pagrindinis mokesčių šaltinis islamiškose valstybėse ir

pagrįstas Koranu.
5. Kiekvienas musulmonas turi savo gyvenimo laikotarpyje aplankyti šventą

miestą –Meką.

Musulmonai sudaro apie 17( viso pasaulio gyventojų. Jie pagrinde
lokalizuoti Šiaurės ir Rytų Afrikoje bei Vidurio Rytuose.

Tolimųjų Rytų religijos. Induizmas yra pati seniausia religija, kuri
atsirado maždaug prieš 6000 metų. Ją išpažįsta apie 13( visų pasaulio
gyventojų. Tai yra politeistinė religija ir labai nevienalytė. Tačiau
daugelį skirtingų vietinių kultų jungia du pagrindiniai principai –
reinkarnacijos ciklo idėja (kad žmogus gimsta, miršta ir vėl gimsta) bei
kastinės sistemos idėja (kad kiekvienas gimsta tam tikrose pozicijose ir
turi atitinkamai atlikti kastai priklausančias pareigas). Induizmas yra gan
tolerantiška ir pasyvi religija lyginant ją su krikščionybe bei islamu. Ji
nesiekia atversti kitatikių į ‘tikrąjį’ tikėjimą.

Budizmas, konfucionizmas ir daoizmas yra etinės religijos, kur nėra
dievų, tačiau pabrėžiami doroviniai gyvenimo ir elgsenos principai, kurie
susieja žmogų su visatos ir aplinkos harmoniją. Budizmas kilo iš pietų
Nepalo princo Sithartos Gautamos (Budos, ką reiškia ‘apšviestasis’),
gyvenusio apie VIa. prieš Kristų, mokymo. Anot Budos, reinkarnacijos ciklo
galima išvengti išsižadant bet kokių žemiškų troškimų. Išsigelbėjimo iš
amžino reinkarnacijos ciklo kelias susietas su savi-disciplina ir
meditacija, kurie atskiria žmogų nuo kasdienio gyvenimo. Budizmo tikslas –
Nirvana, absoliučios dvasinės pilnatvės pasiekimas.

Jam būdinga tai, kad jis atmetė kastinės sistemos principus ir
induistinius ritualus, tačiau kaip ir induizmas ji yra tolerantiška
religija ir neteigia vienos religijos principo. Ši religija įtakingiausia
Tolimuose Rytuose (Tailande, Birmoje, Šri Lankoje, Kinijoje, Japonijoje ir
Korėjoje).

Konfucionizmas yra tradicinė Kinijos valdančiųjų grupių religija. Ji
kilo iš Konfucijaus, gyvenusio apie VI a. prieš Kristų, mokymo. Jis, kaip
ir Lao Dze, taoizmo pradininkas, buvo mokytojas. Kinai jį vadina
‘išmintingiausiu iš išmintingiausiųjų’. Ši religija pagrinde akcentuoja
vidinę žmogaus harmoniją santykyje su gamta ir senolių bei tradicijų
garbinimą.

Taoizmas yra labai panašus į konfucionizmą ir pabrėžia meditaciją bei
ne-prievartą kaip aukščiausius gyvenimo principus.

Sociologinės religijos interpretacijos

K.Marx bei L.Feuerbach. Karlas Marxas buvo inspiruotas Ludvigo
Feuerbacho darbo Krikščionybės esmė (1841). Anot pastarojo, religiją sudaro
idėjos, kurios įkūnija pačių žmonių sukurtas vertybes, tačiau klaidingai
projektuojamas ar perkeliamas į dievybes bei dieviškąjį pasaulį. Kadangi
žmonės pilnai negali suvokti savo istorijos ir kultūros raidos, jie linkę
socialiai sukurtas vertybes ir normas priskirti dievų veiksmams. Taip Mozės
paskelbti 10 Dievo įsakymų yra tiktai mitologizuota moralinių normų
versija, kurios jau reguliavo žydų bendruomenių gyvenimą.

Feuerbacho manymu, kol mes nesugebėsime suvokti, kad religinių
simbolių prigimtis yra mūsų pačių kūrybos vaisius, tol mes negalėsime
normaliai įvaldyti istorinių jėgų ir įgyvendinti tam tikrų idealų žemėje
savo pačių rankomis. Jis naudojo susvetimėjimo terminą įvardinti tai
situacijai, kada dieviškasis pasaulis, būdamas žmoniškos kūrybos vaisiumi,
yra atskyrimas nuo žmogiškojo.

Marxas pritarė tokiai žmogaus susvetimėjimo idėjai, tačiau jo
nuostatos religijos atžvilgiu nėra neigiamos. Kai kur jis rašo, kad
religija yra rojus, į kurį galima pabėgti nuo šiurkščios kasdienybės.
Tačiau kalbant apie ateitį, Marxo manymu, religija praras savo galią,
tačiau joje įkūnytos pozityvios vertybės taps visos žmonijos idealais,
kurie nuves link gyvenimo patobulinimo.

Viena žymesnių Marxo frazių apie religiją – ‘opiumas liaudžiai’.
Religija pažada laimę ir atlygį kitame gyvenime bei moko priimti
egzistuojančias gyvenimo sąlygas be pasipriešinimo. Tokiu būdu pažadais
apie ateitį žmonių dėmesys atitraukiamas nuo socialinės nelygybė ir
neteisybės problemų šiame pasaulyje. Taip Marxas parodo ideologinį
religijos aspektą, kuris įteisina ir gina turtingųjų bei galingųjų
pozicijas

E.Durkheim. Jo veikalas Elementarios religinio gyvenimo formos yra
vienas įtakingiausių kūrinių religijos sociologijoje. Šiame kūrinyje
Durkheimas rėmėsi prielaida, kad elementarių religijos formų tyrimų
pagrindu galima sukurti labiau išsivysčiusių religijų teoriją, todėl jis
manė, kad religijos esmė atsiskleidžia totemizme.

Religijos esmę sudaro pasaulio padalijimas į šventą ir kasdienišką.
Jai nebūtinas tikėjimas į transcendentinį dievą. Šventumo pasaulį sudaro
daiktų, tikėjimų bei apeigų visuma, kurie suvokiami kaip kažkas netapataus
kasdieniams reiškiniams. Šio švento pasaulio elementai sukelia tam tikras
emocijas tikintiesiems ir yra garbinimo bei pagarbos objektais.

Religijoje yra svarbūs šventi simboliai ir ritualai, kur tikėjimas
simboliais ir ritualų prisilaikymas apjungia tikinčiuosius į vieną moralinę
bendriją – bažnyčią. Totemizme aiškiausias garbinimo simbolis yra totemas,
gyvūno ar augalo atvaizdas. Tačiau šis simbolis ne tik simbolizuoja gyvūną
ar augalą, bet ir pačią grupę. Taip garbindami totemą, žmonės garbina savo
grupę, savo visuomenę, kurią simbolizuoją totemas.

Tačiau totemizmo atveju žmonės nesuvokia, kad garbina visuomenę.
Durkheimo manymu, šventumas pirmiausiai siejamas su kolektyvine ir beasmene
galia, kuri įkūnija visuomenę. Apeigų metu, kada dažnai pasiekiama
egzaltacijos būsena, padidėja grupinio solidarumo jausmas ir kolektyvinės
apeigos sustiprina grupės narių saitus.

M.Weber. Jis analizavo pasaulines religijas (tos religijos, kurios
turi daugiausiai pasekėjų) ir jų įtaką socialiniams pokyčiams. Vienas jo
žymiausių teiginių, kad kapitalizmo atsiradimui didelės įtakos turėjo
protestantizmas ir ypač kalvinizmas (kūrinyje Protestantiškoji etika ir
kapitalizmo dvasia). Krikščionybė yra išganymo religija, kuri teigia, kad
priėmus religiją ir jos moralinius priesakus, žmogus bus išganytas –
susilauks gero pomirtinio gyvenimo. Nuodėmės ir išganymo sampratos sukuria
emocinę įtampą tikintiems ir suteikia dinamiškumo individualiai veiklai.
Kiekvienas nori žinoti, ar jis bus išganytas, ar ne, tačiau neaišku, kas
yra ‘išrinktieji’.

Kalvinizmo atveju materiali sėkmė pasaulietiniame gyvenime yra
ženklas, kad būsi išganytas. Todėl kalvinistai buvo orientuoti į ekonominę
veiką, kurios metu jie galėjo garantuoti sau išganymo jausmą. Jei tau
sekasi materialiai, vadinasi esi Dievo išrinktasis, o jei ne, tai – ne.
Taip religinis mokymas, Webrio manymu, labai prisidėjo prie kapitalistinio
ūkininkavimo atsiradimo Vakarų Europoje.

Kitose gi pasaulio dalyse, kur vyravo kitos religijos, kapitalizmas
negalėjo atsirasti, nes tokio ūkininkavimo atsiradimui maišė tam tikros
religinės nuostatos. Taip Rytų religijos sukūrė barjerus kapitalizmui, nes
puoselėja skirtingas vertybes nei krikščionybė. Pvz., budizmas, kuris kalba
apie išsigelbėjimą iš materialaus pasaulio, apie dvasinę pilnatvę,
atitraukia šį tikėjimą išpažįstančius nuo rūpinimosi materialine veikla.
Taip pat konfucionizmas, kuris pabrėžia harmoniją su gamta ir aplinka,
atbaido nuo aktyvaus kišimosi į pasaulį ir pan. Tokiu būdu rytietiškos
religijos negali duoti jokio postūmio aktyviam ūkininkavimui, kurį galima
buvo aptikti protestantizmo atveju.

Religinių organizacijų tipai

M.Weberis ir Ernstas Troeltschas išskyrė du pagrindinius religinių
organizacijų tipus – bažnyčią ir sektą. Bažnyčia – tai didelės religinės
organizacijos, gerai įsitvirtinusios visuomenėje. Jos turi formalią
biurokratinę struktūrą, dvasininkų hierarchiją, dažnai užima konservatyvias
pozicijas. Jos stipriai susijusios su kitomis visuomeninėmis
institucijomis.

Sektos yra mažesnės ir mažiau organizuotos nei bažnyčios. Dažnai jos
save priešpastato dominuojančiai bažnyčiai bei siekia atversti visus į
‘tikrąjį kelią’. Bažnyčios dažnai traktuojamos kaip korumpuotos bei
moraliai pagedusios. Sektoms būdingas jos narių lygiateisiškumas sektos
veiklos dalyvavime. Jose yra tik keli oficialūs dvasiškiai. Viena jų
strateginių gairių – pritraukti kuo daugiau narių iš išorės. Didelis
vaidmuo tenka sektos lyderiui.

Howardas Beckeris šalia bažnyčios ir sektos pridėjo dar du galimus
religinių organizacijų tipus – denominacija ir kultas. Denominacijos yra
sektos, kurios tapo institucionalizuotomis (daugelio priimtinomis)
organizacijomis. Joms jau nebebūdingas aktyvus protestas, kaip sektose.
Dažniausiai sektos, kurios ilgiau išgyvena, tampa denominacijomis. Taip,
pvz., buvo su kalvinizmu ar metodizmu. Jos tampa pripažintomis bažnyčios
bei yra legalizuotos visuomenėje.

Kultas yra panašus į sektą, tačiau skiriasi. Js neturi jokios aiškios
organizacinės struktūros ir orientuotas į individualią praktiką bei
išgyvenimus. Išpažįstantys kultą žmonės nesijungia į grupes, bet savo
gyvenime vadovaujasi tam tikromis teorijomis ar gyvenimo būdu. Vieną kultą
išpažįstantys žmonės gali turėti skirtingus įsitikinimus, net ir
religinius. Kultų pavyzdžiai – astrologijos mėgėjai, meditacijos gerbėjai,
spiritizmo išpažintojai ir pan.

Milenaristiniai judėjimai

Tai religiniai judėjimai, kai tam tikros religinės sektos skelbia
greitą šio pasaulio pabaigą ir dieviškąjį jo pakeitimą kitu pasauliu,
įkūnijančiu absoliutų skaistumą ir teisingumą. Tokios religinės doktrinos
teigia, kad tik tie tikintieji, kurie atgailauja dėl savo blogų darbų,
susilauksią netrukus ateisiančios tūkstantmetinės Kristaus ir jo šventųjų
viešpatijos; kitų laukia prakeikimas arba skaistykla iki antrojo ir
paskutiniojo prisikėlimo.

Pats pavadinimas kilo nuo žodžio millenium, ką reiškia tūkstantmetis.
Tai yra išganymą skelbiantys judėjimai, kurių teigimu ateina šio sugedusio
pasaulio pabaiga. Šie judėjimai dažnai aptinkami visos krikščionybės
istorijoje, tačiau labiausiai pastebimi dvejuose kontekstuose –vargingųjų
Vakarų Europoje ir kolonijinę priespaudą kenčiančiųjų tarpe. Patys
judėjimai tarpusavyje labai ryškiai skiriasi, tačiau jiems būdingi šie
bruožai:
1. Milenarizmas remiasi linijine laiko samprata. Jis numato revoliucinį

šuolį į tobulą ateitį iš praeities, kuri yra sugedusi ir dviprasmiška.
2. Išsigelbėjimas turi būti žemiškas. Išrinktieji gali būti išganyti šioje

žemėje, o Dievo karalystė – įsteigta čia ir dabar per žemiškuosius

vaisius.
3. Išganymas yra kolektyvinis, bet apribotas. Išganomi ne individas, ne

visas pasaulis, bet ypatinga grupė, ‘išrinktieji’, gerosios naujienos

skelbėjai, laukę ir budėję bei meldę teismo valandos.
4. Išganyti gali tik Dievas, o pats žmogus gali tik pasiruošti tam per

maldą ir atgailą. Galutinis sprendimas – prakeikimas ar išrinkimas –

priklauso tik nuo Dievo.
5. Tikima, kad yra tarpininkų, kurie gali būti mesijais ar pranašais. Tai

reiškia, kad tokioms grupėms būdingas ryškus lyderis. Lyderiai

dažniausiai ateina iš žemesnių viduriniosios klasės sluoksnių. Tai

marginalūs nepritapeliai ar neprasimušę ambicingi žmonės.
6. Visada yra tikinčiųjų branduolys, atsidavusių lyderiui ir mokymui

pasekėjų.

Tokios sektos skleidžia naują aistringą moralę, pritaria socialinio
teisingumo idealams, universaliai kosminei meilei ir brolybės etikai.
Dorybingieji ‘išrinktieji’ savo morale atsiskiria nuo individualistinio ir
materialaus pasaulio. Nauja etika reikalauja iš jai atsidavusių nutraukti
visus ryšius su šeima, klase, oficialiąja bažnyčia, valstybe. Tik griežtas
šio pasaulio išsižadėjimas ir visiškas atsidavimas – kūnu ir siela – naujam
brolybės gyvenimui suteikia tikinčiajam vilties, kad jis bus išganytas. Ši
nauja morale ardo senuosius lokalinius saitus ir nušluoja visus socialiai
sukurtus barjerus, kaip klasės ar statuso grupės ribas.

Vienas žymesnių viduramžių Europos milenarinių judėjimų buvo Joahimo
Floriečio pasekėjai XIII amžiuje. Tuo metu katalikų bažnyčia užėmė
dominuojančias pozicijas visuomenėje ir buvo labai turtinga, kai kiti
gyventojų sluoksniai gyveno skurde. Tad šis milenaristinis judėjimas užgimė
kaip protestas prieš bažnyčią ir jos materialų gerbūvį.

Šiame tikėjime buvo skelbiama, kad 1260 metais ateis nauja Kristaus
karalystė ir ją inauguruos pranciškonai spiritualistai (Joahimo pasekėjai).
Tuo metu visi žmonės susivienys krikščioniškame atsidavime ir savavališkame
skurde. Tačiau 1260 metai praėjo ir naujos viešpatijos pradžia buvo vis
nukėlinėjama į ateitį. Tačiau Joahimo pasekėjų nesumažėjo. Tai aiškinama
tuo, kad tai buvo jaučiančiųjų nepriteklių protestas prieš oficialiąją
bažnyčią, kurią laikė Babilono kekše, ir popiežių, kuris buvo įvardijamas
kaip Antikristas ar Apokalipsės žvėris.

Tokie judėjimai dažnai buvo suvokiami oficialios bažnyčios kaip
erezija ir todėl susilaukdavo didelių persekiojimų.

Sekuliarizacijos problema

Sekuliarizacija reiškia religijos įtakos ir galios mažėjimą moderniame
pasaulyje. Religija pasitraukia iš daugelio gyvenimo sferų, kuriose ji
anksčiau dominavo. Taip religija yra išstumiama mokslo, kuris pateikia
žymiai svaresnius pasaulio atsiradimo ir funkcionavimo aiškinimus. Taip pat
religija yra išstumiama iš politikos (išimtis Islamiškasis pasaulis),
religinės vertybės ir idealai nebeįdiegiami ir į ūkininkavimo sferą.

Religija savo įtaką visuomeniniam gyvenimui pradeda prarasti maždaug
nuo XVII amžiaus. Vienas rimtesnių smūgių religijos autoritetui buvo
suduotas XIX amžiuje Friedricho Nietzsches, kuris paskelbė savo, tuo metu
provokatyvioje, knygoje Antikristas (Antikrikščionis) jog Dievas mirė.
Krikščioniškame pasaulyje mes gyvenome turėdami moralinės atskaitos tašką –
krikščioniškąjį mokymą, tačiau dabar mes turime gyventi be fiksuoto
atskaitos taško ir patys turime konstruoti savo moralinius veiksmus.
Gyventi pasaulyje, kur nėra Dievo, reiškė savo vertybių sukūrimą ir
suvokimą, kad mūsų gyvenimas neturi kažkokio apibrėžto tikslo ir nėra
valdomas jokios nežemiškos galios ar likimo.

Tačiau sekuliarizaciją galima fiksuoti ir empiriškai. Visų pirma
mažėja tikinčiųjų proporcija bendrame gyventojų skaičiuje. Mažėja bažnyčių
lankymo aktyvumas, dalyvavimas religinėse apeigose ir pan. Antra, religinės
organizacijos nebeišlaiko ankstesnės socialinės galios, įtakos, prestižo ir
turtų. Religiniai lyderiai nebegali turėti žymios įtakos valstybinėje
politikoje, dažnos religinės organizacijos pačios turi save išlaikyti ir
pan. Trečia, mažėja religingumas, religinių idealų ir nuostatų
prisilaikymas.

Išimtis moderniame pasaulyje yra Islamiškas pasaulis, kurio visas
gyvenimas bandomas tvarkyti pagal Korane išsakytas gyvenimo dogmas. Tai
akivaizdu islamiškoje revoliucijoje Irane, kur Ayatollah Khomeinis
religijos pagrindu sutelkė musulmonų pasipriešinimą modernizacijai ir taip
sugebėjo apginti religijos autoritetą visuomenėje.

Leave a Comment