STRUKTŪRINIAI LIETUVOS VISUOMENĖS POKYČIAI IR SOCIALINĖ POLITIKA ATKŪRUS NEPRIKLAUSOMYBĘ

Turinys

STRUKTŪRINIAI LIETUVOS VISUOMENĖS POKYČIAI IR SOCIALINĖ POLITIKA ATKŪRUS NEPRIKLAUSOMYBĘ.

1. ĮVADAS
2. LIETUVOS PILIETINĖS RAIDOS ETAPAI IR BRUOŽAI
3. PROFESINIŲ SĄJUNGŲ VAIDMUO ŠIUOLAIKINĖJE SOCIALINĖJE VISUOMENĖJE
4. PRIELAIDOS SOCIALINĖS POLITIKOS VYKSMUI
5. SOCIALINIS PATYRIMAS POLITINIU IR EKONOMINIU ASPEKTU

POLITINIS PATYRIMAS

EKONOMINIS PATYRIMAS
6. IŠVADA
7. LITERATŪROS SĄRAŠAS

ĮVADAS

Lietuvoje per 1990-2003m.laikotarpį po nepriklausomybės atkūrimo įvyko dideli struktūriniai pokyčiai visuomenėje, formavosi socialinė politika. Pusė amžiaus Lietuvos visuomenė gyveno totalitarinėje santvarkoje.
Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje pradėjo formuotis laisva politinė visuomenė, kuri yra totalitarinės valstybės priešininkė.

M.P.Šaulausko nuomone, pilietinė visuomenė tai savanoriškų, nevyriausybinių ir tiesiogiai nuo valdžios nepriklausomų formalių ir neformalių piliečių grupių, institucijų ir (jjų) asociacijų visuma bei normatyvinis tokią visumą reglamentuojančių nuostatų karkasas(M.P. Šaulauskas,2000,p.39)
Pilietinėje visuomenėje žmonių grupių socialinius ryšius ir santykius palaiko papročiai,tradicijos,teisiniai aktai ir kitų socialinių institutų galia. Kadangi pilietinėje visuomenėje per įsisteigusias struktūras žmonės gali reikšti ir spręsti atsiradusias problemas,gali padėti sau ir kitiems, svarbiu kriterijumi tampa VALSTYBĖS ir PILIETINĖS VISUOMENĖS santykių dinamika.

Svarbu išsiaiškinti ir suprasti kaip kito visuomenė, jos struktūra postkomunistinėje Lietuvoje. Ar naujai besikurianti pilietinė visuomenė per savo organizacijas daro įtaką valstybės politikai ar pakankamai plėtoją veiklą gerinant visuomenės gyyvenimą? Ar tobuli ir pakankami tesės aktai, normuojantys nevyriausybinių visuomeninių organizacijų (toliau NVO) veiklą ir jų finansavimą?

Socialinė politika – tai daugelio žmonių politinių, ekonominių ir socialinių laisvių bei galimybių kurti ir gaminti, gyventi gerbiant save bei turint žmogaus teisių ir la

aisvių garantijas visuma, tai –fundamentalus procesas, kurio metu organizacijos siekia stabilumo elementų ir tuo pat metu siekia įtvirtinti jos narių sąlygas. Sąlygos turi užtikrinti žmogui pasirinkimo ir tobulėjimo galimybes. Bet kuriame visuomenės gyvenimo lygyje žmogus privalo turėti galimybę pasirinkti tris svarbiausius dalykus: ilgai ir sveikai gyventi, įgyti žinių bei apsirūpinti ištekliais, reikalingais normaliam gyvenimo lygiui pasiekti.

Socialinė politika, kaip procesas,niekada nėra pilnai išvystyta ir išbaikta.Atsižvelgiant į pastoviai besikeičiančias sąlygas ir vertybes, ji yra modifikuojama.Socialinė politikos tikslas – žmogaus socialinė raida. Gera raida sudaro sąlygas žmogaus tobulėjimui, bloga raida- žmogaus degradacijai. Socialinė politika apima daugelį sričių.Tai švietimas ir kultūra,sveikatos apsauga,žmonių aprūpinimas būstu, ekonomika ir finansai (bendras vidaus produktas) bei socialinės apsaugos sistema. Prielaidas socialiniam darbui bendruomenėje sudaro socialinės apsaugos sistema.
Socialinės apsaugos sistema – tai valstybės nuustatytų socialinių ekonominių priemonių visuma, teikianti gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų šalies gyventojams, kurie negali dėl įstatymų numatytų priežasčių aprūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti.

Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos visuomenei pereinant prie rinkos ekonomikos labai svarbu vykdyti efektyvią socialinę politiką.Suformuota socialinės apsaugos sistema privalo efektyviai teikti socialinę paramą, globą ir rūpybą skurdžiai gyvenantiems Lietuvos žmonėms.

Panagrinėsime ir aptarsime kokius prielaidos nulėmė socialinės politikos vyksmą Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo? Kokį socialinės politikos modelį pasirinko Lietuva? Ar socialinė politika ef
fektyvi ir padeda visuomenei harmoningai vystytis demokratijos siekiančioje valstybėje.

Lietuvos pilietinės visuomenės raidos etapai ir bruožai

Lietuvoje ekonominių ir socialinių sferų kitimas pakeitė visuomenės sluoksnių tarpusavio santykius.Šiuolaikiškos vakarų pasaulio raidos tendencijos yra postindustrinės, vartotojiškos, informacinės visuomenės formavimas, ryškėjant socialinei diferenciacijai, atsiranda socialiniai atskirčiai Lietuvoje.Pilietinė visuomenė, būdama pokomunistinio kitimo vykdytoja, tuo pačiu veikia kaip svarbiausias “socialinės atskirties pažabojimo laidas”

M.P. Šaulauskas iškelia valstybės ir visuomenės vaisingo bendradarbiavimo svarbą ir pastebi kad Lietuvoje atsirado pilietinės mažumos užuomazgos ir apraiškos.

Revoliuciniame raidos etape (1989-1991m.)formuojantis naujoms politinėms , kultūrinėms ir socialinėms nuostatoms, sparčiai formavosi struktūrinės pilietinės ir politinės visuomenės pamatai. Iki 1991m. susiklostė pilietinės visuomenės pamatai.
Pilietinės visuomenės aktyvumas buvo daugiau politinio ir kultūrinio pobūdžio. Svarbus inteligencijos vaidmuo “jos dainuojančios revoliucijos iniciatorės ir vykdytojos nuostatos” iššaukė pilietinės visuomenės interesų priešpriešą populizmo ir realizmo pavidalais.

M.P. Šaulausko nuomone, nuo 1992m. Lietuvos visuomenė kinta evoliuciniu būdu. Evoliuciniame raidos etape (nuo1992m.)vyko visų nuostatų institucionalizacija, t.y. nuostatų

Virtimas gyvenimo normomis.

Tai pilietinės visuomenės plėtros laikmetis. Politinės visuomenės kitimo tempas sulėtėjo, pilietinis aktyvumas ( išskyrus pilietines partijas ir judėjimus ) įgavo socialinę kultūrinę kryptį.
Nevyriausybinių visuomeninių organizacijų (NVO)-laisva piliečių valia įkurta demokratinė organizacija, kuri tarnauja visuomenės ar jos grupių labui, nesiekia pelno ar tiesioginio dalyvavimo valstybės valdyme.

Pilietinė visuomenė =NVO VEIKLA + neformalių grupių veikla.

Tai-nesavitikslė veikla. Organizacijos dirba ti

iesiogiai nedalyvaudamos valstybės valdyme, tačiau darydamos poveikį valdžios institucijoms, skatindamos telktis ir aktyvindamos visuomenę, todėl neišlieka “politiškai neutralios”

M.P. Šaulausko nuomone nuo 1992m. LR visuomenė kinta evoliuciniu būdu. Kismas –socialinės kultūrinės orientacijos.

Nors pilietinės visuomenės samprata negali būti sutapatinama tik su formaliai įregistruotų organizacijų skaičiumi , tačiau iš virš 5000 registruotų NVO , dalis jų
1. išreiškia piliečių poreikius
2. skatina nuomonių įvairovę
3. veikia kaip politikai įtaką turinti jėga
4. veikia kaip socializacijos struktūra
5. greičiausiai pastebi visuomenėje kylančias įtampas
6. yra tarpininkai tarp žmonių (visuomenės, darbdavių) rinkos ir valstybės valdžios

Tokiu būdu NVO yra pilietinės visuomenės valstybės atsvaros jėga.Manau neformalios grupės susikuria tam tikriems tikslams pasiekti- trumpalaikės, bet efektyvesnės.
NVO įstatymo nėra.

Aiškinimuose nevyriausybines organizacijas sudaro:
1. visuomenės organizacijos:
2. asociacijos
3. paramos ir labdaros fondai
4. viešosios įstaigos

Nevyriausybinių veiklos modelio schemą žr. sekančiame lape

Profesinių sąjungų vaidmuo šiuolaikinėje socialinėje visuomenėje

Profesinės sąjungos –profsąjungų įstatymas
 susivienijimas –A.Sysas
 centras-J.Oleka
 darbo federacija –A.Kuzminskas
 darbininkų sąjunga –A.Balsienė

Akcijos prieš Telekomo privatizaciją, kaip pilietinės visuomenės segmentas veikė pragmatiškai, efektyviai.Visuomenė neaktyvi. Rezultatai –matomi šiandien.

Santykis visuomenės su valdžia –opozicinis, tačiau tramdančios valstybinių institucijų veiklos neiššaukė. Kodėl? Gal silpną visuomenę nebūtina slopinti.

Ūkininkų kelių blokavimai išryškino opozicinę tradiciją.

Spec. policijos pajėgos –kontroliuojantys ,ribojantys ,tramdantys veiksmai.

2000m.prieš Seimo rinkimus Darbininkų sąjunga pasirašė memorandumą su Pramonininkų konfederacija. Koks šios formalios organizacijos,atstovaujančios visuomenės interesus moralumas ir teisingumas? Ar tai ne lyderių savanaudiškų tikslų apraiška?

Santykis su partijomis. Koks jis ?
Vienas aspektas – su valdančiomis, kitos –

opoziciniu arba neperžengusiom 5% ribą.

Neturint įtakos įstatymų leidybai, veikla neefektyvi. Galima įtaka Seimui per politines partijas.

Socialinės politikos vykdyme įkurta institucija – trišalė komisija prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos : darbdavių – valstybės, valdžios – profsąjunga – kokia reali įtaka.?

Šiuo metu įstatymai keičiami darbdavio interesų naudai : priėmimas ir atleidimas į darbą .

Tarptautiniai ryšiai yra , tačiau tokių susitarimų, kurie apsaugotų užsienio šalių bedarbystę dėl pigios darbo jėgos išnaudojimo Lietuvoje arba apmokėjimo už darbą panašiai užsienio lygiui nėra. Atvežamos ir kenksmingos , ekologiškai turinčios didelius reikalavimus užsienyje, technologijas

Pasiekimų šios organizacijos savo gerų darbų sąraše turi taip pat.

Mano nuomone, profsąjungų reali pagalba samdomiems žmonėms, parduodantiems savo darbo jėgą būtu didesnė, jei aktyvios būtų ne tik formalios organizacijos, bet ir piliečiai – mūsų visuomenės nariai.

Valstybės mokesčių sistemos pertvarkymai skatina kapitalą, ne darbą. Kai nedarbas realiai (nežiūrint oficialiai skelbiamos statistikos) siekia 20-30 procentų, tai dažniausiai atsitinka postkomunistinėse šalyse “iškyla masinio revoliucinio visuotinio protesto grėsmė”(S.Arlauskas p.43)

Socialinės organizacijos daugeliu atveju vienija silpniausių, labiausiai pažeidžiamų visuomenės sluoksnių atskirties struktūras.

Išsivysčiusiose šalyse finansuojamos socialinės ir švietimo programos. Rytų ir vidurio Europos kur priskiriama ir Lietuva – sporto,kultūros. Kodėl taip ?

Socialinės NVO stokoja fondų, verslo sektoriui remti – finansinis pajėgumas Lietuvos NVO yra nedidelis.

Dėl finansinio silpnumo nepakankamai produktyvus darbas, tuo būdu nepakankamai reali įtaka valdžiai įvairiose lygmenyse.

Iš tiesu NVO ugdo atsakomybę, teikia socialines paslaugas tose srityse, kurių nepajėgia aprėpti politinės partijos ir valdžia.

Lietuvos vyriausybė atkreipė dėmesį į realias NVO galimybes , 2000-2004m. programoje Socialinės paramos srityje numatė plačiau panaudoti nevalstybinį sektorių, plėtojant bendruomenės socialines paslaugas (Valstybės Žinios ,2000, p.13) bet tuo pat metu vietos savivaldos įstatyme 6 str, p.5 išlaikymą ir bendradarbiavimą su NVO priskiria prie savarankiškų funkcijų. Viskas lieka pagal biudžeto galimybes ir vietos politikų supratimą , kuri formuoja NVO tokias ,kurio yra su savo menkomis galimybėmis.

Iš stipresnių NVO galime paminėti:

1. Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija “Viltis”
2. Invalidų draugija
3. “Diabetas ABC”

Pagrindinės šių NVO veiklos kryptys ir Socialinių įtampų laukai:
 politinių santykių
 ekonominių santykių
 demografinių procesų
 etnokultūrinių santykių
 dorovinių santykių labai skirtingų savo įtampų didumu

Ar socialiniai įtampų laukai adekvatūs pilietiniam visuomenės aktyvumui? Konfliktus sukelianti įtampa reikalinga pasikeitimams vykti. Konfliktas dar ne anomalija, jei socialinė energija naudojama bendriems interesams spręsti. Nepakankamas įtampų laukas- stagnacija, konservatizmas, stereotipinis elgesys. Įtampų laukai galimi dėl formalių visuomenės institucijų nesugebėjimo, nepasirengimo tvarkyti esminių gyvenimo reikalų.
Lietuvoje oficialiai pripažintas skurdas, patvirtinta skurdo mažinimo programa.

Pranešime apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 1999m. pasakyta kad kol kas pas mus nesukurta pakankamai palanki aplinka žmogaus socialiniai raidai Lietuvoje.

Tad ar tai pilietinė visuomenė Lietuvoje?

Prielaidos socialinės politikos vyksmui

Istorinė atmintis ir Socialinės patyrimas daro įtaką šiandieniniam vyksmui.

Atmintis – fiksuoja įvykius. Atmintis –psichologinė nuostata. Tai praeities pėdsakai kiekvieno žmogau, o tai reiškia ir visuomenės sąmonėje. Žmonijos atmintis – tai istorijos atmintis, kuriai pasak B. Genzelio nelengva išlikti objektyviai.

Faktai yra istorinės atminties dalykas , rašo B. Genzelis . istorinė atmintis fiksuoja viską , teigiamai ir neigiamai . kiekviena karta išdėsto savo požiūrį į istoriją , įvertina pirmtakų veiklą (B. Genzelis, 1998,p.18)

Istorija turi politinius , ideologinius ir ekonominius atramos taškus. Žmonės yra žmonijos kūrėjai ir tuo pačiu vertintojai. Vertinimas priklauso nuo to meto interesų supratimo ir tradicijų. Taip susiformuoja viešoji nuomonė , kuri su oficialiąja nuomone gali būti tiek artima ,tiek konfrontuojanti.

Viešoji nuomonė tame laike ir toje erdvėje yra esama būklės indikatorius ir vyksmo katalizatorius. Viešoji nuomonė –istorinės atminties pasekmė ir rezultatas.

Dauguma Lietuvos gyventojų gimė ir brendo 50 metų trukusios totalitarinės socialistinės santvarkos sąlygomis, teigiame pranešime apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 1995m.žmonėms tenka mokytis ir dirbti bei gyventi dar menkai pažįstamomis socialinėmis ir ekonominėmis sąlygomis(ten pat.p.65)

Dalis žmonių nebemoka atsisakyti socialinės globos, įprasto gyvenimo būdo ir pageidauja tęsti visuotinę valstybinę globą.paveldėtą palyginti aukštą socialinės raidos lygį (sveikatos ir socialinės apsaugos, švietimo, kultūros)Lietuvoje valdžia turi siekti išsaugoti net sudėtingame didžiulių permainų laikmetyje.

Dar 1995m. buvo pastebėta:”jei šiandien Lietuva nemokės pasirinkti kelių garantuojančių visų jos gyventojų socialinės raidos, rytoj ji gali tapti masinio skurdo ir siauro turtuolio sluoksnio kraštu be politinio stabilumo ir gyventojų saugumo garantijų (Pranešimo apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 1995m.p.2)

Deja, 2000m. ne viešoji nuomonė pripažino skurdą, oficialiai pripažinta, kad Lietuvoje skursta apie 600 tūkstančių žmonių, ty apie 16 procentų visų gyventojų ir priimta skurdo mažinimo strategija.

Socialinis patyrimas – tai visuomenės patyrimas ekonominiu ir politiniu aspektu.

Politinis patyrimas

Plačiai paplitusi nuostata visas socialines negeroves suversti okupaciniam laikotarpiui.Tačiau ar tai absoliučiai vienintelė tiesa?

Vakarų Europos valstybėse teigia R.Grigas nuosekliai buvo pertvarkomos Socialinės struktūros ir jų atliekamos funkcijos, palaipsniu ir adekvačiai prisitaikant prie natūraliųjų raidos procesų prie istorijos metamų iššūkių, organiškai įjungiant ir skatinant jų vyksmą (R.Grigas, 1995m. p.21)

Tokia politika galima ir įmanoma kai nacionaliniai tikslai turi pakankamai gilias šaknis, kai politika turi nusistovėjusias tradicijas. Pvz. Vokietijos parlamento dauguma nuo 1949m. iki 1965m. sudarė krikščionių demokratų partija. Nuo 1965m. iki 1990 socialdemokratai. Parlamento sudėtyje iki 1990m. buvo keturios partijos. Nuo 1990m. į parlamentą atėjo dar dvi partijos , tačiau Vokietiją valdė ir valdo pakaitomis krikščionių demokratų ir socialdemokratų partijos. Tokiu būdu politinė kultūra turi savo tradicijas ir reiškia susiformavusią socialinę politiką.

TSRS subankrutavo, pusę amžiaus egzistavusi vienpartinė sistema be demokratiškai rinktos valdžios, be pilietinės visuomenės ir socialinių judėjimų.visuomenės tarpininkavimo ir inicijavimo socialinę politiką nebuvo.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę,visuomenė politinių tradicijų neturėjo.
Tačiau po nepriklausomybės atkūrimo politinė situacija iš esmės pakito. Per trumpą laiką Lietuvoje susikūrė daugiapartinė sistema. Lietuvoje nuo 1998m.įregistruota 20 politinių partijų, tačiau didžiulis partijų skaičius nenusako aukštą demokratijos lygį.

Postkomunistinių šalių patirtis rodo, jog beribis politinių partijų skaičius yra ne demokratijos ir ne kultūros ženklas. Politinė partija ne atskiro asmens ar grupės nuomonės pareiškimas, politinė partija – valstybės pozicija.

Politinės partijos, laimėjusios rinkimus dažniausiai nevykdo visų priešrinkiminių savo pažadų, nebeparodo išminties. Jų veikloje galime įžvelgti netikrumo, kai valdžią gavusi partija valdžią suvokia kaip savitikslį dalyką.pastebima nekompetentingų politinių grupuočių veiksmai, populizmas.Lietuvoje plinta savanaudiškumas ir korupcija.

Kokią realią įtaką šiems konfliktiniams židiniams turi politinės partijos?
Dėl visuomenės nusivylimo, partijų parlamentinė dauguma seme kito švytuokliniu principuir nesusidarė sąlygos susiformuoti ir nusistovėti tam tikrai politiniai nuostatai socialiniai politikai vykdyti.

Atsirado pilietinės visuomenės užuomazgos ir apraiškos. M.P. Šaulauskas iškelia valstybės ir visuomenės vaisingo bendradarbiavimo svarbą. Pilietinė visuomenė būdama postkomunizmo vykdytoja, teigia M.P. Šaulauskas, tuo pačiu yra svarbiausias socialinės atskirties pažabojimo laidas.

Revoliuciniame raidos etape (1989-1992m.) pilietinės visuomenės aktyvumas buvo daugiausia politinio ir kultūrinio pobūdžio.

Nuo 1992m. –evoliucinės raidos etapas pilietiniai visuomenei tapo plėtros laikmečiu. Politinės visuomenės keitimosi tempas sulėtėjo, pilietinis aktyvumas įgavo socialinę kultūrinę kryptį

M.P. Šaulausko nuomone, pilietinė visuomenė – tai savarankiškų nevyriausybinių ir tiesiogiai nuo valdžios nepriklausomų formalių ir neformalių piliečių grupių, institucijų ir asociacijų visuma bei normatyvais tokią visumą reglamentuojančių nuostatų karkasas.

NVO yra laisva piliečių valia įkurta demokratinė organizacija, kuri tarnauja visuomenės ar jos grupių labui, nesiekia pelno ar tiesioginio dalyvavimo valdyme. NVO dirba, kad pakeistų ir pertvarkytų socialinę ir ekonominę infrastruktūrą. Poveikio valstybinėms valdžios institucijoms darymas ir skatinimas visuomenę telktis yra vienas iš tikslų besivystančios demokratijos sąlygomis. NVO neišlieka politiškai neutralios. Jų nevalstybinė politinė forma, vadinama subpolitika ir užima reikšmingą vietą.

NVO ugdo atsakomybę, teikia socialines paslaugas tose srityse , kurių nepajėgia aprėpti politinės partijos ir valdžia.

Nors pilietinės visuomenės samprata negali būti sutapatinta tik su formaliai įregistruotų organizacijų skaičiumi, tačiau virš 5000 registruotų NVO ( 2001m. duomenimis) vis tik išreiškia piliečių poreikius:
 skatina nuomonių įvairovę
 veikia kaip politikai turinti įtaką jėga;
 veikia kaip socializacijos struktūra
 greičiausiai pastebi visuomenėje kylančias įtampas;
 yra tarpininkai tarp žmonių ir valdžios
Tačiau kyla kausimas ar pilietinė visuomenė yra absoliutus gėris?
Juk esant tankiam organizacijų, susivienijimų tinklui, gali atsirasti nesusišnekėjimas, fragmentacija.

Esant tokiam dideliam NVO skaičiui prarandama šių organizacijų veiklos kontrolė. Pasitaiko atvejų kai NVO užregistruojama norint gauti įvairių valstybės teikimų lengvatų ar turint kitų savanaudiškų tikslų.

Spaudoje pasirodo pranešimų kad galimas minėtų organizacijų netgi kliudymas ekonomikai, kultūrai ir politikai.

Minėta , kad NVO greičiausiai pastebi visuomenėje kylančias įtampas. Ir pilietinis visuomenės aktyvumas Lietuvoje adekvatus įtampų laukams? O gal socialinė rūpyba gesina socialinę įtampą būtina gyvybingumui, pasikeitimams ir progresui vykti?

Kiek pragmatiški ir kiek prognozuojami NVO veiksmai? Koks šių formalių organizacijų moralumas ir teisingumas? Kartais pastebimos organizacijų lyderių savanaudiškų tikslų apraiškos, naujai susikūrusios NVO neturi nusistovėjusių tradicijų ir strategijos.

Politinis nepatyrimas komplikuoja ir neiškristalizuoja socialinės politikos tikslų, todėl eiliniam piliečiui socialinės politikos modelis Lietuvoje neaiškus dar šiandieną.

R Grigas teigia, kad nuoseklumas yra socialinės evoliucijos dėsnis. Tikslinga nuosekli socialinė politika, susidedanti iš vienas po kito einančių etapų, be staigių posūkių ir šuolių.

Nors Lietuva nuėjo labai trumpą demokratijos ir šiuolaikinės socialinės politikos vystymosi kelią mes negalime sakyti kad neturime politinių partijų glaudžiai bendradarbiaujančių su NVO.

Lietuvos politinių partijų pozicija kairės-dešinės skalėje pagal jų požiūrį į socialinę apsaugą (žr. lentelę sekančiame lape)

Lietuvos politinių partijų pozicija kairės – dešinės skalėje pagal jų požiūrį į socialinę apsaugą.

Partija Soc. Programų siaurinimas (plėtimas) Valstybės vaidmuo soc. Apsaugoje Soc. Apsaugos modelis
Krikščionių demokratų sąjunga
Lietuvių nacionalinės partijos ir “Jaunosios Lietuvos” sąjunga.
Lietuvos centro sąjunga.
Lietuvos demokratinė darbo partija
Lietuvos demokratų partija

Lietuvos krikščionių demokratų partija

Lietuvos laisvės lyga

Lietuvos Lenkų rinkimų akcija

Lietuvos liberalų sąjunga

Lietuvos nacionaldemokratų partija

Lietuvos partija“Socialdemokratija 2000”

Lietuvos politkalinių ir tremtinių sąjunga

Lietuvos rusų sąjunga

Lietuvos socialistų partija

Lietuvos valstiečių partija

Tėvynės sąjunga(Lietuvos konservatoriai)

Tėvynės liaudies partija

Naujoji sąjunga(socialliberalai)

Naujoji demokratija /Moterų partija

Lietuvos socialdemokratų partija K

K
C
K
D

D

K

K

D

K

C

C

K

K

K

C

D

C

K

K

D

D
K
K
D

D

K

K

D

K

K

K

K

D

K

K

K

K

D

K
D

D

K

D

K

D

D

D

D

D

Ekonominis patyrimas

Nepriklausomybę atkūrusi Lietuva staigiai atsivėrė pasauliu. Lietuvos ekonomika ilgus dešimtmečius buvo pritaikyta, nieko bendra su rinka neturinčiai sistemai.

Ūkio reforma Lietuvoje vyko sudėtingomis vidaus ir išorės politinėmis bei ekonominėmis sąlygomis.

Atkūrus nepriklausomybę, daugelis ekonominių ryšių greitai nutrūko. Ankstesnės rinkos buvo prarastos. Tai prisidėjo prie ekonominio nuosmukio, nevaldomos infliacijos, socialinių problemų aštrėjimo, konstatuojama Pranešime apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 1995m.

Tai skatino iš esmės bei skubiai pertvarkyti ekonomiką ir ieškoti būdų, kaip išsaugoti bent minimalias socialines garantijas (1995m. pranešimas p. 66)

Ekonomikos liberalizavimas, perėjimas prie rinkos ekonomikos neišsprendė ekonominio nepastovumo, nelygybės ir socialinio saugumo problemos.

Lietuvos valdžia privalo vykdyti radikaliausias ir pažangiausias valstybės reformas siekiant sumažinti didžiulį nedarbo lygį mūsų šalyje.

Dauguma jaunų perspektyvių Lietuvos gyventojų nusiteikę darbo ieškoti ne Lietuvoje.

Užsienyje Lietuvos jaunimas dažniausiai dirba ne pagal įsigytą specialybę, o žemesnės kvalifikacijos darbą.

Dalinis užimtumas, mažos gyventojų pajamos, lemia visuomenės nemokumą, žemą ekonomikos vystymosi lygį.

Ženkliai kritusi kaimo žmonių kultūra, alkoholizmas, perspektyvų nebuvimas, tai mūsų ekonominio patyrimo stokos rezultatas.

Lietuva iki nepriklausomybės atkūrimo iš 180 ekonomiškai išsivysčiusių pasaulio šalių buvo 29-je vietoje.

Šiuo metu 60-70 vietoje.

Tarp šalių ekonominės plėtros ir žmogaus socialinės raidos nėra savaiminio automatinio ryšio. Kiekybiniai rodikliai (gamyba, nacionalinės pajamos pragyvenimo krepšelis ir t.t) nėra šiuolaikinės visuomenės pažangos rodikliai, tačiau ekonominė pažanga yra būtina žmogaus socialinės raidos sąlyga.

Ekonominiai pažangai vystytis būtina ir bene svarbiausia sąlyga yra rinkos ekonomika.

Turinys

STRUKTŪRINIAI LIETUVOS VISUOMENĖS POKYČIAI IR SOCIALINĖ POLITIKA ATKŪRUS NEPRIKLAUSOMYBĘ.

ĮVADAS

Lietuvoje per 1990-2003m.laikotarpį po nepriklausomybės atkūrimo įvyko dideli struktūriniai pokyčiai visuomenėje, formavosi socialinė politika. Pusė amžiaus Lietuvos visuomenė gyveno totalitarinėje santvarkoje.
Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje pradėjo formuotis laisva politinė visuomenė, kuri yra totalitarinės valstybės priešininkė.

M.P.Šaulausko nuomone, pilietinė visuomenė tai savanoriškų, nevyriausybinių ir tiesiogiai nuo valdžios nepriklausomų formalių ir neformalių piliečių grupių, institucijų ir (jų) asociacijų visuma bei normatyvinis tokią visumą reglamentuojančių nuostatų karkasas(M.P. Šaulauskas,2000,p.39)
Pilietinėje visuomenėje žmonių grupių socialinius ryšius ir santykius palaiko papročiai,tradicijos,teisiniai aktai ir kitų socialinių institutų galia. Kadangi pilietinėje visuomenėje per įsisteigusias struktūras žmonės gali reikšti ir spręsti atsiradusias problemas,gali padėti sau ir kitiems, svarbiu kriterijumi tampa VALSTYBĖS ir PILIETINĖS VISUOMENĖS santykių dinamika.

Svarbu išsiaiškinti ir suprasti kaip kito visuomenė, jos struktūra postkomunistinėje Lietuvoje. Ar naujai besikurianti pilietinė visuomenė per savo organizacijas daro įtaką valstybės politikai ar pakankamai plėtoją veiklą gerinant visuomenės gyvenimą? Ar tobuli ir pakankami tesės aktai, normuojantys nevyriausybinių visuomeninių organizacijų (toliau NVO) veiklą ir jų finansavimą?

Socialinė politika – tai daugelio žmonių politinių, ekonominių ir socialinių laisvių bei galimybių kurti ir gaminti, gyventi gerbiant save bei turint žmogaus teisių ir laisvių garantijas visuma, tai –fundamentalus procesas, kurio metu organizacijos siekia stabilumo elementų ir tuo pat metu siekia įtvirtinti jos narių sąlygas. Sąlygos turi užtikrinti žmogui pasirinkimo ir tobulėjimo galimybes. Bet kuriame visuomenės gyvenimo lygyje žmogus privalo turėti galimybę pasirinkti tris svarbiausius dalykus: ilgai ir sveikai gyventi, įgyti žinių bei apsirūpinti ištekliais, reikalingais normaliam gyvenimo lygiui pasiekti.

Socialinė politika, kaip procesas,niekada nėra pilnai išvystyta ir išbaikta.Atsižvelgiant į pastoviai besikeičiančias sąlygas ir vertybes, ji yra modifikuojama.Socialinė politikos tikslas – žmogaus socialinė raida. Gera raida sudaro sąlygas žmogaus tobulėjimui, bloga raida- žmogaus degradacijai. Socialinė politika apima daugelį sričių.Tai švietimas ir kultūra,sveikatos apsauga,žmonių aprūpinimas būstu, ekonomika ir finansai (bendras vidaus produktas) bei socialinės apsaugos sistema. Prielaidas socialiniam darbui bendruomenėje sudaro socialinės apsaugos sistema.
Socialinės apsaugos sistema – tai valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių visuma, teikianti gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų šalies gyventojams, kurie negali dėl įstatymų numatytų priežasčių aprūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti.

Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos visuomenei pereinant prie rinkos ekonomikos labai svarbu vykdyti efektyvią socialinę politiką.Suformuota socialinės apsaugos sistema privalo efektyviai teikti socialinę paramą, globą ir rūpybą skurdžiai gyvenantiems Lietuvos žmonėms.

Panagrinėsime ir aptarsime kokius prielaidos nulėmė socialinės politikos vyksmą Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo? Kokį socialinės politikos modelį pasirinko Lietuva? Ar socialinė politika efektyvi ir padeda visuomenei harmoningai vystytis demokratijos siekiančioje valstybėje.

Lietuvos pilietinės visuomenės raidos etapai ir bruožai

Lietuvoje ekonominių ir socialinių sferų kitimas pakeitė visuomenės sluoksnių tarpusavio santykius.Šiuolaikiškos vakarų pasaulio raidos tendencijos yra postindustrinės, vartotojiškos, informacinės visuomenės formavimas, ryškėjant socialinei diferenciacijai, atsiranda socialiniai atskirčiai Lietuvoje.Pilietinė visuomenė, būdama pokomunistinio kitimo vykdytoja, tuo pačiu veikia kaip svarbiausias “socialinės atskirties pažabojimo laidas”

M.P. Šaulauskas iškelia valstybės ir visuomenės vaisingo bendradarbiavimo svarbą ir pastebi kad Lietuvoje atsirado pilietinės mažumos užuomazgos ir apraiškos.

Revoliuciniame raidos etape (1989-1991m.)formuojantis naujoms politinėms , kultūrinėms ir socialinėms nuostatoms, sparčiai formavosi struktūrinės pilietinės ir politinės visuomenės pamatai. Iki 1991m. susiklostė pilietinės visuomenės pamatai.
Pilietinės visuomenės aktyvumas buvo daugiau politinio ir kultūrinio pobūdžio. Svarbus inteligencijos vaidmuo “jos dainuojančios revoliucijos iniciatorės ir vykdytojos nuostatos” iššaukė pilietinės visuomenės interesų priešpriešą populizmo ir realizmo pavidalais.

M.P. Šaulausko nuomone, nuo 1992m. Lietuvos visuomenė kinta evoliuciniu būdu. Evoliuciniame raidos etape (nuo1992m.)vyko visų nuostatų institucionalizacija, t.y. nuostatų

Virtimas gyvenimo normomis.

Tai pilietinės visuomenės plėtros laikmetis. Politinės visuomenės kitimo tempas sulėtėjo, pilietinis aktyvumas ( išskyrus pilietines partijas ir judėjimus ) įgavo socialinę kultūrinę kryptį.
Nevyriausybinių visuomeninių organizacijų (NVO)-laisva piliečių valia įkurta demokratinė organizacija, kuri tarnauja visuomenės ar jos grupių labui, nesiekia pelno ar tiesioginio dalyvavimo valstybės valdyme.

Pilietinė visuomenė =NVO VEIKLA + neformalių grupių veikla.

Tai-nesavitikslė veikla. Organizacijos dirba tiesiogiai nedalyvaudamos valstybės valdyme, tačiau darydamos poveikį valdžios institucijoms, skatindamos telktis ir aktyvindamos visuomenę, todėl neišlieka “politiškai neutralios”

M.P. Šaulausko nuomone nuo 1992m. LR visuomenė kinta evoliuciniu būdu. Kismas –socialinės kultūrinės orientacijos.

Nors pilietinės visuomenės samprata negali būti sutapatinama tik su formaliai įregistruotų organizacijų skaičiumi , tačiau iš virš 5000 registruotų NVO , dalis jų
1. išreiškia piliečių poreikius
2. skatina nuomonių įvairovę
3. veikia kaip politikai įtaką turinti jėga
4. veikia kaip socializacijos struktūra
5. greičiausiai pastebi visuomenėje kylančias įtampas
6. yra tarpininkai tarp žmonių (visuomenės, darbdavių) rinkos ir valstybės valdžios

Tokiu būdu NVO yra pilietinės visuomenės valstybės atsvaros jėga.Manau neformalios grupės susikuria tam tikriems tikslams pasiekti- trumpalaikės, bet efektyvesnės.
NVO įstatymo nėra.

Aiškinimuose nevyriausybines organizacijas sudaro:
1. visuomenės organizacijos:
2. asociacijos
3. paramos ir labdaros fondai
4. viešosios įstaigos

Nevyriausybinių veiklos modelio schemą žr. sekančiame lape

Profesinių sąjungų vaidmuo šiuolaikinėje socialinėje visuomenėje

Profesinės sąjungos –profsąjungų įstatymas
 susivienijimas –A.Sysas
 centras-J.Oleka
 darbo federacija –A.Kuzminskas
 darbininkų sąjunga –A.Balsienė

Akcijos prieš Telekomo privatizaciją, kaip pilietinės visuomenės segmentas veikė pragmatiškai, efektyviai.Visuomenė neaktyvi. Rezultatai –matomi šiandien.

Santykis visuomenės su valdžia –opozicinis, tačiau tramdančios valstybinių institucijų veiklos neiššaukė. Kodėl? Gal silpną visuomenę nebūtina slopinti.

Ūkininkų kelių blokavimai išryškino opozicinę tradiciją.

Spec. policijos pajėgos –kontroliuojantys ,ribojantys ,tramdantys veiksmai.

2000m.prieš Seimo rinkimus Darbininkų sąjunga pasirašė memorandumą su Pramonininkų konfederacija. Koks šios formalios organizacijos,atstovaujančios visuomenės interesus moralumas ir teisingumas? Ar tai ne lyderių savanaudiškų tikslų apraiška?

Santykis su partijomis. Koks jis ?
Vienas aspektas – su valdančiomis, kitos – opoziciniu arba neperžengusiom 5% ribą.

Neturint įtakos įstatymų leidybai, veikla neefektyvi. Galima įtaka Seimui per politines partijas.

Socialinės politikos vykdyme įkurta institucija – trišalė komisija prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos : darbdavių – valstybės, valdžios – profsąjunga – kokia reali įtaka.?

Šiuo metu įstatymai keičiami darbdavio interesų naudai : priėmimas ir atleidimas į darbą .

Tarptautiniai ryšiai yra , tačiau tokių susitarimų, kurie apsaugotų užsienio šalių bedarbystę dėl pigios darbo jėgos išnaudojimo Lietuvoje arba apmokėjimo už darbą panašiai užsienio lygiui nėra. Atvežamos ir kenksmingos , ekologiškai turinčios didelius reikalavimus užsienyje, technologijas

Pasiekimų šios organizacijos savo gerų darbų sąraše turi taip pat.

Mano nuomone, profsąjungų reali pagalba samdomiems žmonėms, parduodantiems savo darbo jėgą būtu didesnė, jei aktyvios būtų ne tik formalios organizacijos, bet ir piliečiai – mūsų visuomenės nariai.

Valstybės mokesčių sistemos pertvarkymai skatina kapitalą, ne darbą. Kai nedarbas realiai (nežiūrint oficialiai skelbiamos statistikos) siekia 20-30 procentų, tai dažniausiai atsitinka postkomunistinėse šalyse “iškyla masinio revoliucinio visuotinio protesto grėsmė”(S.Arlauskas p.43)

Socialinės organizacijos daugeliu atveju vienija silpniausių, labiausiai pažeidžiamų visuomenės sluoksnių atskirties struktūras.

Išsivysčiusiose šalyse finansuojamos socialinės ir švietimo programos. Rytų ir vidurio Europos kur priskiriama ir Lietuva – sporto,kultūros. Kodėl taip ?

Socialinės NVO stokoja fondų, verslo sektoriui remti – finansinis pajėgumas Lietuvos NVO yra nedidelis.

Dėl finansinio silpnumo nepakankamai produktyvus darbas, tuo būdu nepakankamai reali įtaka valdžiai įvairiose lygmenyse.

Iš tiesu NVO ugdo atsakomybę, teikia socialines paslaugas tose srityse, kurių nepajėgia aprėpti politinės partijos ir valdžia.

Lietuvos vyriausybė atkreipė dėmesį į realias NVO galimybes , 2000-2004m. programoje Socialinės paramos srityje numatė plačiau panaudoti nevalstybinį sektorių, plėtojant bendruomenės socialines paslaugas (Valstybės Žinios ,2000, p.13) bet tuo pat metu vietos savivaldos įstatyme 6 str, p.5 išlaikymą ir bendradarbiavimą su NVO priskiria prie savarankiškų funkcijų. Viskas lieka pagal biudžeto galimybes ir vietos politikų supratimą , kuri formuoja NVO tokias ,kurio yra su savo menkomis galimybėmis.

Iš stipresnių NVO galime paminėti:

1. Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija “Viltis”
2. Invalidų draugija
3. “Diabetas ABC”

Pagrindinės šių NVO veiklos kryptys ir Socialinių įtampų laukai:
 politinių santykių
 ekonominių santykių
 demografinių procesų
 etnokultūrinių santykių
 dorovinių santykių labai skirtingų savo įtampų didumu

Ar socialiniai įtampų laukai adekvatūs pilietiniam visuomenės aktyvumui? Konfliktus sukelianti įtampa reikalinga pasikeitimams vykti. Konfliktas dar ne anomalija, jei socialinė energija naudojama bendriems interesams spręsti. Nepakankamas įtampų laukas- stagnacija, konservatizmas, stereotipinis elgesys. Įtampų laukai galimi dėl formalių visuomenės institucijų nesugebėjimo, nepasirengimo tvarkyti esminių gyvenimo reikalų.
Lietuvoje oficialiai pripažintas skurdas, patvirtinta skurdo mažinimo programa.

Pranešime apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 1999m. pasakyta kad kol kas pas mus nesukurta pakankamai palanki aplinka žmogaus socialiniai raidai Lietuvoje.

Tad ar tai pilietinė visuomenė Lietuvoje?

Prielaidos socialinės politikos vyksmui

Istorinė atmintis ir Socialinės patyrimas daro įtaką šiandieniniam vyksmui.

Atmintis – fiksuoja įvykius. Atmintis –psichologinė nuostata. Tai praeities pėdsakai kiekvieno žmogau, o tai reiškia ir visuomenės sąmonėje. Žmonijos atmintis – tai istorijos atmintis, kuriai pasak B. Genzelio nelengva išlikti objektyviai.

Faktai yra istorinės atminties dalykas , rašo B. Genzelis . istorinė atmintis fiksuoja viską , teigiamai ir neigiamai . kiekviena karta išdėsto savo požiūrį į istoriją , įvertina pirmtakų veiklą (B. Genzelis, 1998,p.18)

Istorija turi politinius , ideologinius ir ekonominius atramos taškus. Žmonės yra žmonijos kūrėjai ir tuo pačiu vertintojai. Vertinimas priklauso nuo to meto interesų supratimo ir tradicijų. Taip susiformuoja viešoji nuomonė , kuri su oficialiąja nuomone gali būti tiek artima ,tiek konfrontuojanti.

Viešoji nuomonė tame laike ir toje erdvėje yra esama būklės indikatorius ir vyksmo katalizatorius. Viešoji nuomonė –istorinės atminties pasekmė ir rezultatas.

Dauguma Lietuvos gyventojų gimė ir brendo 50 metų trukusios totalitarinės socialistinės santvarkos sąlygomis, teigiame pranešime apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 1995m.žmonėms tenka mokytis ir dirbti bei gyventi dar menkai pažįstamomis socialinėmis ir ekonominėmis sąlygomis(ten pat.p.65)

Dalis žmonių nebemoka atsisakyti socialinės globos, įprasto gyvenimo būdo ir pageidauja tęsti visuotinę valstybinę globą.paveldėtą palyginti aukštą socialinės raidos lygį (sveikatos ir socialinės apsaugos, švietimo, kultūros)Lietuvoje valdžia turi siekti išsaugoti net sudėtingame didžiulių permainų laikmetyje.

Dar 1995m. buvo pastebėta:”jei šiandien Lietuva nemokės pasirinkti kelių garantuojančių visų jos gyventojų socialinės raidos, rytoj ji gali tapti masinio skurdo ir siauro turtuolio sluoksnio kraštu be politinio stabilumo ir gyventojų saugumo garantijų (Pranešimo apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 1995m.p.2)

Deja, 2000m. ne viešoji nuomonė pripažino skurdą, oficialiai pripažinta, kad Lietuvoje skursta apie 600 tūkstančių žmonių, ty apie 16 procentų visų gyventojų ir priimta skurdo mažinimo strategija.

Socialinis patyrimas – tai visuomenės patyrimas ekonominiu ir politiniu aspektu.

Politinis patyrimas

Plačiai paplitusi nuostata visas socialines negeroves suversti okupaciniam laikotarpiui.Tačiau ar tai absoliučiai vienintelė tiesa?

Vakarų Europos valstybėse teigia R.Grigas nuosekliai buvo pertvarkomos Socialinės struktūros ir jų atliekamos funkcijos, palaipsniu ir adekvačiai prisitaikant prie natūraliųjų raidos procesų prie istorijos metamų iššūkių, organiškai įjungiant ir skatinant jų vyksmą (R.Grigas, 1995m. p.21)

Tokia politika galima ir įmanoma kai nacionaliniai tikslai turi pakankamai gilias šaknis, kai politika turi nusistovėjusias tradicijas. Pvz. Vokietijos parlamento dauguma nuo 1949m. iki 1965m. sudarė krikščionių demokratų partija. Nuo 1965m. iki 1990 socialdemokratai. Parlamento sudėtyje iki 1990m. buvo keturios partijos. Nuo 1990m. į parlamentą atėjo dar dvi partijos , tačiau Vokietiją valdė ir valdo pakaitomis krikščionių demokratų ir socialdemokratų partijos. Tokiu būdu politinė kultūra turi savo tradicijas ir reiškia susiformavusią socialinę politiką.

TSRS subankrutavo, pusę amžiaus egzistavusi vienpartinė sistema be demokratiškai rinktos valdžios, be pilietinės visuomenės ir socialinių judėjimų.visuomenės tarpininkavimo ir inicijavimo socialinę politiką nebuvo.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę,visuomenė politinių tradicijų neturėjo.
Tačiau po nepriklausomybės atkūrimo politinė situacija iš esmės pakito. Per trumpą laiką Lietuvoje susikūrė daugiapartinė sistema. Lietuvoje nuo 1998m.įregistruota 20 politinių partijų, tačiau didžiulis partijų skaičius nenusako aukštą demokratijos lygį.

Postkomunistinių šalių patirtis rodo, jog beribis politinių partijų skaičius yra ne demokratijos ir ne kultūros ženklas. Politinė partija ne atskiro asmens ar grupės nuomonės pareiškimas, politinė partija – valstybės pozicija.

Politinės partijos, laimėjusios rinkimus dažniausiai nevykdo visų priešrinkiminių savo pažadų, nebeparodo išminties. Jų veikloje galime įžvelgti netikrumo, kai valdžią gavusi partija valdžią suvokia kaip savitikslį dalyką.pastebima nekompetentingų politinių grupuočių veiksmai, populizmas.Lietuvoje plinta savanaudiškumas ir korupcija.

Kokią realią įtaką šiems konfliktiniams židiniams turi politinės partijos?
Dėl visuomenės nusivylimo, partijų parlamentinė dauguma seme kito švytuokliniu principuir nesusidarė sąlygos susiformuoti ir nusistovėti tam tikrai politiniai nuostatai socialiniai politikai vykdyti.

Atsirado pilietinės visuomenės užuomazgos ir apraiškos. M.P. Šaulauskas iškelia valstybės ir visuomenės vaisingo bendradarbiavimo svarbą. Pilietinė visuomenė būdama postkomunizmo vykdytoja, teigia M.P. Šaulauskas, tuo pačiu yra svarbiausias socialinės atskirties pažabojimo laidas.

Revoliuciniame raidos etape (1989-1992m.) pilietinės visuomenės aktyvumas buvo daugiausia politinio ir kultūrinio pobūdžio.

Nuo 1992m. –evoliucinės raidos etapas pilietiniai visuomenei tapo plėtros laikmečiu. Politinės visuomenės keitimosi tempas sulėtėjo, pilietinis aktyvumas įgavo socialinę kultūrinę kryptį

M.P. Šaulausko nuomone, pilietinė visuomenė – tai savarankiškų nevyriausybinių ir tiesiogiai nuo valdžios nepriklausomų formalių ir neformalių piliečių grupių, institucijų ir asociacijų visuma bei normatyvais tokią visumą reglamentuojančių nuostatų karkasas.

NVO yra laisva piliečių valia įkurta demokratinė organizacija, kuri tarnauja visuomenės ar jos grupių labui, nesiekia pelno ar tiesioginio dalyvavimo valdyme. NVO dirba, kad pakeistų ir pertvarkytų socialinę ir ekonominę infrastruktūrą. Poveikio valstybinėms valdžios institucijoms darymas ir skatinimas visuomenę telktis yra vienas iš tikslų besivystančios demokratijos sąlygomis. NVO neišlieka politiškai neutralios. Jų nevalstybinė politinė forma, vadinama subpolitika ir užima reikšmingą vietą.

NVO ugdo atsakomybę, teikia socialines paslaugas tose srityse , kurių nepajėgia aprėpti politinės partijos ir valdžia.

Nors pilietinės visuomenės samprata negali būti sutapatinta tik su formaliai įregistruotų organizacijų skaičiumi, tačiau virš 5000 registruotų NVO ( 2001m. duomenimis) vis tik išreiškia piliečių poreikius:
 skatina nuomonių įvairovę
 veikia kaip politikai turinti įtaką jėga;
 veikia kaip socializacijos struktūra
 greičiausiai pastebi visuomenėje kylančias įtampas;
 yra tarpininkai tarp žmonių ir valdžios
Tačiau kyla kausimas ar pilietinė visuomenė yra absoliutus gėris?
Juk esant tankiam organizacijų, susivienijimų tinklui, gali atsirasti nesusišnekėjimas, fragmentacija.

Esant tokiam dideliam NVO skaičiui prarandama šių organizacijų veiklos kontrolė. Pasitaiko atvejų kai NVO užregistruojama norint gauti įvairių valstybės teikimų lengvatų ar turint kitų savanaudiškų tikslų.

Spaudoje pasirodo pranešimų kad galimas minėtų organizacijų netgi kliudymas ekonomikai, kultūrai ir politikai.

Minėta , kad NVO greičiausiai pastebi visuomenėje kylančias įtampas. Ir pilietinis visuomenės aktyvumas Lietuvoje adekvatus įtampų laukams? O gal socialinė rūpyba gesina socialinę įtampą būtina gyvybingumui, pasikeitimams ir progresui vykti?

Kiek pragmatiški ir kiek prognozuojami NVO veiksmai? Koks šių formalių organizacijų moralumas ir teisingumas? Kartais pastebimos organizacijų lyderių savanaudiškų tikslų apraiškos, naujai susikūrusios NVO neturi nusistovėjusių tradicijų ir strategijos.

Politinis nepatyrimas komplikuoja ir neiškristalizuoja socialinės politikos tikslų, todėl eiliniam piliečiui socialinės politikos modelis Lietuvoje neaiškus dar šiandieną.

R Grigas teigia, kad nuoseklumas yra socialinės evoliucijos dėsnis. Tikslinga nuosekli socialinė politika, susidedanti iš vienas po kito einančių etapų, be staigių posūkių ir šuolių.

Nors Lietuva nuėjo labai trumpą demokratijos ir šiuolaikinės socialinės politikos vystymosi kelią mes negalime sakyti kad neturime politinių partijų glaudžiai bendradarbiaujančių su NVO.

Lietuvos politinių partijų pozicija kairės-dešinės skalėje pagal jų požiūrį į socialinę apsaugą (žr. lentelę sekančiame lape)

Lietuvos politinių partijų pozicija kairės – dešinės skalėje pagal jų požiūrį į socialinę apsaugą.

Partija Soc. Programų siaurinimas (plėtimas) Valstybės vaidmuo soc. Apsaugoje Soc. Apsaugos modelis
Krikščionių demokratų sąjunga
Lietuvių nacionalinės partijos ir “Jaunosios Lietuvos” sąjunga.
Lietuvos centro sąjunga.
Lietuvos demokratinė darbo partija
Lietuvos demokratų partija

Lietuvos krikščionių demokratų partija

Lietuvos laisvės lyga

Lietuvos Lenkų rinkimų akcija

Lietuvos liberalų sąjunga

Lietuvos nacionaldemokratų partija

Lietuvos partija“Socialdemokratija 2000”

Lietuvos politkalinių ir tremtinių sąjunga

Lietuvos rusų sąjunga

Lietuvos socialistų partija

Lietuvos valstiečių partija

Tėvynės sąjunga(Lietuvos konservatoriai)

Tėvynės liaudies partija

Naujoji sąjunga(socialliberalai)

Naujoji demokratija /Moterų partija

Lietuvos socialdemokratų partija K

K
C
K
D

D

K

K

D

K

C

C

K

K

K

C

D

C

K

K

D

D
K
K
D

D

K

K

D

K

K

K

K

D

K

K

K

K

D

K
D

D

K

D

K

D

D

D

D

D

Ekonominis patyrimas

Nepriklausomybę atkūrusi Lietuva staigiai atsivėrė pasauliu. Lietuvos ekonomika ilgus dešimtmečius buvo pritaikyta, nieko bendra su rinka neturinčiai sistemai.

Ūkio reforma Lietuvoje vyko sudėtingomis vidaus ir išorės politinėmis bei ekonominėmis sąlygomis.

Atkūrus nepriklausomybę, daugelis ekonominių ryšių greitai nutrūko. Ankstesnės rinkos buvo prarastos. Tai prisidėjo prie ekonominio nuosmukio, nevaldomos infliacijos, socialinių problemų aštrėjimo, konstatuojama Pranešime apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 1995m.

Tai skatino iš esmės bei skubiai pertvarkyti ekonomiką ir ieškoti būdų, kaip išsaugoti bent minimalias socialines garantijas (1995m. pranešimas p. 66)

Ekonomikos liberalizavimas, perėjimas prie rinkos ekonomikos neišsprendė ekonominio nepastovumo, nelygybės ir socialinio saugumo problemos.

Lietuvos valdžia privalo vykdyti radikaliausias ir pažangiausias valstybės reformas siekiant sumažinti didžiulį nedarbo lygį mūsų šalyje.

Dauguma jaunų perspektyvių Lietuvos gyventojų nusiteikę darbo ieškoti ne Lietuvoje.

Užsienyje Lietuvos jaunimas dažniausiai dirba ne pagal įsigytą specialybę, o žemesnės kvalifikacijos darbą.

Dalinis užimtumas, mažos gyventojų pajamos, lemia visuomenės nemokumą, žemą ekonomikos vystymosi lygį.

Ženkliai kritusi kaimo žmonių kultūra, alkoholizmas, perspektyvų nebuvimas, tai mūsų ekonominio patyrimo stokos rezultatas.

Lietuva iki nepriklausomybės atkūrimo iš 180 ekonomiškai išsivysčiusių pasaulio šalių buvo 29-je vietoje.

Šiuo metu 60-70 vietoje.

Tarp šalių ekonominės plėtros ir žmogaus socialinės raidos nėra savaiminio automatinio ryšio. Kiekybiniai rodikliai (gamyba, nacionalinės pajamos pragyvenimo krepšelis ir t.t) nėra šiuolaikinės visuomenės pažangos rodikliai, tačiau ekonominė pažanga yra būtina žmogaus socialinės raidos sąlyga.

Ekonominiai pažangai vystytis būtina ir bene svarbiausia sąlyga yra rinkos ekonomika.

Turinys

STRUKTŪRINIAI LIETUVOS VISUOMENĖS POKYČIAI IR SOCIALINĖ POLITIKA ATKŪRUS NEPRIKLAUSOMYBĘ.

ĮVADAS

Lietuvoje per 1990-2003m.laikotarpį po nepriklausomybės atkūrimo įvyko dideli struktūriniai pokyčiai visuomenėje, formavosi socialinė politika. Pusė amžiaus Lietuvos visuomenė gyveno totalitarinėje santvarkoje.
Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje pradėjo formuotis laisva politinė visuomenė, kuri yra totalitarinės valstybės priešininkė.

M.P.Šaulausko nuomone, pilietinė visuomenė tai savanoriškų, nevyriausybinių ir tiesiogiai nuo valdžios nepriklausomų formalių ir neformalių piliečių grupių, institucijų ir (jų) asociacijų visuma bei normatyvinis tokią visumą reglamentuojančių nuostatų karkasas(M.P. Šaulauskas,2000,p.39)
Pilietinėje visuomenėje žmonių grupių socialinius ryšius ir santykius palaiko papročiai,tradicijos,teisiniai aktai ir kitų socialinių institutų galia. Kadangi pilietinėje visuomenėje per įsisteigusias struktūras žmonės gali reikšti ir spręsti atsiradusias problemas,gali padėti sau ir kitiems, svarbiu kriterijumi tampa VALSTYBĖS ir PILIETINĖS VISUOMENĖS santykių dinamika.

Svarbu išsiaiškinti ir suprasti kaip kito visuomenė, jos struktūra postkomunistinėje Lietuvoje. Ar naujai besikurianti pilietinė visuomenė per savo organizacijas daro įtaką valstybės politikai ar pakankamai plėtoją veiklą gerinant visuomenės gyvenimą? Ar tobuli ir pakankami tesės aktai, normuojantys nevyriausybinių visuomeninių organizacijų (toliau NVO) veiklą ir jų finansavimą?

Socialinė politika – tai daugelio žmonių politinių, ekonominių ir socialinių laisvių bei galimybių kurti ir gaminti, gyventi gerbiant save bei turint žmogaus teisių ir laisvių garantijas visuma, tai –fundamentalus procesas, kurio metu organizacijos siekia stabilumo elementų ir tuo pat metu siekia įtvirtinti jos narių sąlygas. Sąlygos turi užtikrinti žmogui pasirinkimo ir tobulėjimo galimybes. Bet kuriame visuomenės gyvenimo lygyje žmogus privalo turėti galimybę pasirinkti tris svarbiausius dalykus: ilgai ir sveikai gyventi, įgyti žinių bei apsirūpinti ištekliais, reikalingais normaliam gyvenimo lygiui pasiekti.

Socialinė politika, kaip procesas,niekada nėra pilnai išvystyta ir išbaikta.Atsižvelgiant į pastoviai besikeičiančias sąlygas ir vertybes, ji yra modifikuojama.Socialinė politikos tikslas – žmogaus socialinė raida. Gera raida sudaro sąlygas žmogaus tobulėjimui, bloga raida- žmogaus degradacijai. Socialinė politika apima daugelį sričių.Tai švietimas ir kultūra,sveikatos apsauga,žmonių aprūpinimas būstu, ekonomika ir finansai (bendras vidaus produktas) bei socialinės apsaugos sistema. Prielaidas socialiniam darbui bendruomenėje sudaro socialinės apsaugos sistema.
Socialinės apsaugos sistema – tai valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių visuma, teikianti gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų šalies gyventojams, kurie negali dėl įstatymų numatytų priežasčių aprūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti.

Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos visuomenei pereinant prie rinkos ekonomikos labai svarbu vykdyti efektyvią socialinę politiką.Suformuota socialinės apsaugos sistema privalo efektyviai teikti socialinę paramą, globą ir rūpybą skurdžiai gyvenantiems Lietuvos žmonėms.

Panagrinėsime ir aptarsime kokius prielaidos nulėmė socialinės politikos vyksmą Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo? Kokį socialinės politikos modelį pasirinko Lietuva? Ar socialinė politika efektyvi ir padeda visuomenei harmoningai vystytis demokratijos siekiančioje valstybėje.

Lietuvos pilietinės visuomenės raidos etapai ir bruožai

Lietuvoje ekonominių ir socialinių sferų kitimas pakeitė visuomenės sluoksnių tarpusavio santykius.Šiuolaikiškos vakarų pasaulio raidos tendencijos yra postindustrinės, vartotojiškos, informacinės visuomenės formavimas, ryškėjant socialinei diferenciacijai, atsiranda socialiniai atskirčiai Lietuvoje.Pilietinė visuomenė, būdama pokomunistinio kitimo vykdytoja, tuo pačiu veikia kaip svarbiausias “socialinės atskirties pažabojimo laidas”

M.P. Šaulauskas iškelia valstybės ir visuomenės vaisingo bendradarbiavimo svarbą ir pastebi kad Lietuvoje atsirado pilietinės mažumos užuomazgos ir apraiškos.

Revoliuciniame raidos etape (1989-1991m.)formuojantis naujoms politinėms , kultūrinėms ir socialinėms nuostatoms, sparčiai formavosi struktūrinės pilietinės ir politinės visuomenės pamatai. Iki 1991m. susiklostė pilietinės visuomenės pamatai.
Pilietinės visuomenės aktyvumas buvo daugiau politinio ir kultūrinio pobūdžio. Svarbus inteligencijos vaidmuo “jos dainuojančios revoliucijos iniciatorės ir vykdytojos nuostatos” iššaukė pilietinės visuomenės interesų priešpriešą populizmo ir realizmo pavidalais.

M.P. Šaulausko nuomone, nuo 1992m. Lietuvos visuomenė kinta evoliuciniu būdu. Evoliuciniame raidos etape (nuo1992m.)vyko visų nuostatų institucionalizacija, t.y. nuostatų

Virtimas gyvenimo normomis.

Tai pilietinės visuomenės plėtros laikmetis. Politinės visuomenės kitimo tempas sulėtėjo, pilietinis aktyvumas ( išskyrus pilietines partijas ir judėjimus ) įgavo socialinę kultūrinę kryptį.
Nevyriausybinių visuomeninių organizacijų (NVO)-laisva piliečių valia įkurta demokratinė organizacija, kuri tarnauja visuomenės ar jos grupių labui, nesiekia pelno ar tiesioginio dalyvavimo valstybės valdyme.

Pilietinė visuomenė =NVO VEIKLA + neformalių grupių veikla.

Tai-nesavitikslė veikla. Organizacijos dirba tiesiogiai nedalyvaudamos valstybės valdyme, tačiau darydamos poveikį valdžios institucijoms, skatindamos telktis ir aktyvindamos visuomenę, todėl neišlieka “politiškai neutralios”

M.P. Šaulausko nuomone nuo 1992m. LR visuomenė kinta evoliuciniu būdu. Kismas –socialinės kultūrinės orientacijos.

Nors pilietinės visuomenės samprata negali būti sutapatinama tik su formaliai įregistruotų organizacijų skaičiumi , tačiau iš virš 5000 registruotų NVO , dalis jų
1. išreiškia piliečių poreikius
2. skatina nuomonių įvairovę
3. veikia kaip politikai įtaką turinti jėga
4. veikia kaip socializacijos struktūra
5. greičiausiai pastebi visuomenėje kylančias įtampas
6. yra tarpininkai tarp žmonių (visuomenės, darbdavių) rinkos ir valstybės valdžios

Tokiu būdu NVO yra pilietinės visuomenės valstybės atsvaros jėga.Manau neformalios grupės susikuria tam tikriems tikslams pasiekti- trumpalaikės, bet efektyvesnės.
NVO įstatymo nėra.

Aiškinimuose nevyriausybines organizacijas sudaro:
1. visuomenės organizacijos:
2. asociacijos
3. paramos ir labdaros fondai
4. viešosios įstaigos

Nevyriausybinių veiklos modelio schemą žr. sekančiame lape

Profesinių sąjungų vaidmuo šiuolaikinėje socialinėje visuomenėje

Profesinės sąjungos –profsąjungų įstatymas
 susivienijimas –A.Sysas
 centras-J.Oleka
 darbo federacija –A.Kuzminskas
 darbininkų sąjunga –A.Balsienė

Akcijos prieš Telekomo privatizaciją, kaip pilietinės visuomenės segmentas veikė pragmatiškai, efektyviai.Visuomenė neaktyvi. Rezultatai –matomi šiandien.

Santykis visuomenės su valdžia –opozicinis, tačiau tramdančios valstybinių institucijų veiklos neiššaukė. Kodėl? Gal silpną visuomenę nebūtina slopinti.

Ūkininkų kelių blokavimai išryškino opozicinę tradiciją.

Spec. policijos pajėgos –kontroliuojantys ,ribojantys ,tramdantys veiksmai.

2000m.prieš Seimo rinkimus Darbininkų sąjunga pasirašė memorandumą su Pramonininkų konfederacija. Koks šios formalios organizacijos,atstovaujančios visuomenės interesus moralumas ir teisingumas? Ar tai ne lyderių savanaudiškų tikslų apraiška?

Santykis su partijomis. Koks jis ?
Vienas aspektas – su valdančiomis, kitos – opoziciniu arba neperžengusiom 5% ribą.

Neturint įtakos įstatymų leidybai, veikla neefektyvi. Galima įtaka Seimui per politines partijas.

Socialinės politikos vykdyme įkurta institucija – trišalė komisija prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos : darbdavių – valstybės, valdžios – profsąjunga – kokia reali įtaka.?

Šiuo metu įstatymai keičiami darbdavio interesų naudai : priėmimas ir atleidimas į darbą .

Tarptautiniai ryšiai yra , tačiau tokių susitarimų, kurie apsaugotų užsienio šalių bedarbystę dėl pigios darbo jėgos išnaudojimo Lietuvoje arba apmokėjimo už darbą panašiai užsienio lygiui nėra. Atvežamos ir kenksmingos , ekologiškai turinčios didelius reikalavimus užsienyje, technologijas

Pasiekimų šios organizacijos savo gerų darbų sąraše turi taip pat.

Mano nuomone, profsąjungų reali pagalba samdomiems žmonėms, parduodantiems savo darbo jėgą būtu didesnė, jei aktyvios būtų ne tik formalios organizacijos, bet ir piliečiai – mūsų visuomenės nariai.

Valstybės mokesčių sistemos pertvarkymai skatina kapitalą, ne darbą. Kai nedarbas realiai (nežiūrint oficialiai skelbiamos statistikos) siekia 20-30 procentų, tai dažniausiai atsitinka postkomunistinėse šalyse “iškyla masinio revoliucinio visuotinio protesto grėsmė”(S.Arlauskas p.43)

Socialinės organizacijos daugeliu atveju vienija silpniausių, labiausiai pažeidžiamų visuomenės sluoksnių atskirties struktūras.

Išsivysčiusiose šalyse finansuojamos socialinės ir švietimo programos. Rytų ir vidurio Europos kur priskiriama ir Lietuva – sporto,kultūros. Kodėl taip ?

Socialinės NVO stokoja fondų, verslo sektoriui remti – finansinis pajėgumas Lietuvos NVO yra nedidelis.

Dėl finansinio silpnumo nepakankamai produktyvus darbas, tuo būdu nepakankamai reali įtaka valdžiai įvairiose lygmenyse.

Iš tiesu NVO ugdo atsakomybę, teikia socialines paslaugas tose srityse, kurių nepajėgia aprėpti politinės partijos ir valdžia.

Lietuvos vyriausybė atkreipė dėmesį į realias NVO galimybes , 2000-2004m. programoje Socialinės paramos srityje numatė plačiau panaudoti nevalstybinį sektorių, plėtojant bendruomenės socialines paslaugas (Valstybės Žinios ,2000, p.13) bet tuo pat metu vietos savivaldos įstatyme 6 str, p.5 išlaikymą ir bendradarbiavimą su NVO priskiria prie savarankiškų funkcijų. Viskas lieka pagal biudžeto galimybes ir vietos politikų supratimą , kuri formuoja NVO tokias ,kurio yra su savo menkomis galimybėmis.

Iš stipresnių NVO galime paminėti:

1. Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija “Viltis”
2. Invalidų draugija
3. “Diabetas ABC”

Pagrindinės šių NVO veiklos kryptys ir Socialinių įtampų laukai:
 politinių santykių
 ekonominių santykių
 demografinių procesų
 etnokultūrinių santykių
 dorovinių santykių labai skirtingų savo įtampų didumu

Ar socialiniai įtampų laukai adekvatūs pilietiniam visuomenės aktyvumui? Konfliktus sukelianti įtampa reikalinga pasikeitimams vykti. Konfliktas dar ne anomalija, jei socialinė energija naudojama bendriems interesams spręsti. Nepakankamas įtampų laukas- stagnacija, konservatizmas, stereotipinis elgesys. Įtampų laukai galimi dėl formalių visuomenės institucijų nesugebėjimo, nepasirengimo tvarkyti esminių gyvenimo reikalų.
Lietuvoje oficialiai pripažintas skurdas, patvirtinta skurdo mažinimo programa.

Pranešime apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 1999m. pasakyta kad kol kas pas mus nesukurta pakankamai palanki aplinka žmogaus socialiniai raidai Lietuvoje.

Tad ar tai pilietinė visuomenė Lietuvoje?

Prielaidos socialinės politikos vyksmui

Istorinė atmintis ir Socialinės patyrimas daro įtaką šiandieniniam vyksmui.

Atmintis – fiksuoja įvykius. Atmintis –psichologinė nuostata. Tai praeities pėdsakai kiekvieno žmogau, o tai reiškia ir visuomenės sąmonėje. Žmonijos atmintis – tai istorijos atmintis, kuriai pasak B. Genzelio nelengva išlikti objektyviai.

Faktai yra istorinės atminties dalykas , rašo B. Genzelis . istorinė atmintis fiksuoja viską , teigiamai ir neigiamai . kiekviena karta išdėsto savo požiūrį į istoriją , įvertina pirmtakų veiklą (B. Genzelis, 1998,p.18)

Istorija turi politinius , ideologinius ir ekonominius atramos taškus. Žmonės yra žmonijos kūrėjai ir tuo pačiu vertintojai. Vertinimas priklauso nuo to meto interesų supratimo ir tradicijų. Taip susiformuoja viešoji nuomonė , kuri su oficialiąja nuomone gali būti tiek artima ,tiek konfrontuojanti.

Viešoji nuomonė tame laike ir toje erdvėje yra esama būklės indikatorius ir vyksmo katalizatorius. Viešoji nuomonė –istorinės atminties pasekmė ir rezultatas.

Dauguma Lietuvos gyventojų gimė ir brendo 50 metų trukusios totalitarinės socialistinės santvarkos sąlygomis, teigiame pranešime apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 1995m.žmonėms tenka mokytis ir dirbti bei gyventi dar menkai pažįstamomis socialinėmis ir ekonominėmis sąlygomis(ten pat.p.65)

Dalis žmonių nebemoka atsisakyti socialinės globos, įprasto gyvenimo būdo ir pageidauja tęsti visuotinę valstybinę globą.paveldėtą palyginti aukštą socialinės raidos lygį (sveikatos ir socialinės apsaugos, švietimo, kultūros)Lietuvoje valdžia turi siekti išsaugoti net sudėtingame didžiulių permainų laikmetyje.

Dar 1995m. buvo pastebėta:”jei šiandien Lietuva nemokės pasirinkti kelių garantuojančių visų jos gyventojų socialinės raidos, rytoj ji gali tapti masinio skurdo ir siauro turtuolio sluoksnio kraštu be politinio stabilumo ir gyventojų saugumo garantijų (Pranešimo apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 1995m.p.2)

Deja, 2000m. ne viešoji nuomonė pripažino skurdą, oficialiai pripažinta, kad Lietuvoje skursta apie 600 tūkstančių žmonių, ty apie 16 procentų visų gyventojų ir priimta skurdo mažinimo strategija.

Socialinis patyrimas – tai visuomenės patyrimas ekonominiu ir politiniu aspektu.

Politinis patyrimas

Plačiai paplitusi nuostata visas socialines negeroves suversti okupaciniam laikotarpiui.Tačiau ar tai absoliučiai vienintelė tiesa?

Vakarų Europos valstybėse teigia R.Grigas nuosekliai buvo pertvarkomos Socialinės struktūros ir jų atliekamos funkcijos, palaipsniu ir adekvačiai prisitaikant prie natūraliųjų raidos procesų prie istorijos metamų iššūkių, organiškai įjungiant ir skatinant jų vyksmą (R.Grigas, 1995m. p.21)

Tokia politika galima ir įmanoma kai nacionaliniai tikslai turi pakankamai gilias šaknis, kai politika turi nusistovėjusias tradicijas. Pvz. Vokietijos parlamento dauguma nuo 1949m. iki 1965m. sudarė krikščionių demokratų partija. Nuo 1965m. iki 1990 socialdemokratai. Parlamento sudėtyje iki 1990m. buvo keturios partijos. Nuo 1990m. į parlamentą atėjo dar dvi partijos , tačiau Vokietiją valdė ir valdo pakaitomis krikščionių demokratų ir socialdemokratų partijos. Tokiu būdu politinė kultūra turi savo tradicijas ir reiškia susiformavusią socialinę politiką.

TSRS subankrutavo, pusę amžiaus egzistavusi vienpartinė sistema be demokratiškai rinktos valdžios, be pilietinės visuomenės ir socialinių judėjimų.visuomenės tarpininkavimo ir inicijavimo socialinę politiką nebuvo.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę,visuomenė politinių tradicijų neturėjo.
Tačiau po nepriklausomybės atkūrimo politinė situacija iš esmės pakito. Per trumpą laiką Lietuvoje susikūrė daugiapartinė sistema. Lietuvoje nuo 1998m.įregistruota 20 politinių partijų, tačiau didžiulis partijų skaičius nenusako aukštą demokratijos lygį.

Postkomunistinių šalių patirtis rodo, jog beribis politinių partijų skaičius yra ne demokratijos ir ne kultūros ženklas. Politinė partija ne atskiro asmens ar grupės nuomonės pareiškimas, politinė partija – valstybės pozicija.

Politinės partijos, laimėjusios rinkimus dažniausiai nevykdo visų priešrinkiminių savo pažadų, nebeparodo išminties. Jų veikloje galime įžvelgti netikrumo, kai valdžią gavusi partija valdžią suvokia kaip savitikslį dalyką.pastebima nekompetentingų politinių grupuočių veiksmai, populizmas.Lietuvoje plinta savanaudiškumas ir korupcija.

Kokią realią įtaką šiems konfliktiniams židiniams turi politinės partijos?
Dėl visuomenės nusivylimo, partijų parlamentinė dauguma seme kito švytuokliniu principuir nesusidarė sąlygos susiformuoti ir nusistovėti tam tikrai politiniai nuostatai socialiniai politikai vykdyti.

Atsirado pilietinės visuomenės užuomazgos ir apraiškos. M.P. Šaulauskas iškelia valstybės ir visuomenės vaisingo bendradarbiavimo svarbą. Pilietinė visuomenė būdama postkomunizmo vykdytoja, teigia M.P. Šaulauskas, tuo pačiu yra svarbiausias socialinės atskirties pažabojimo laidas.

Revoliuciniame raidos etape (1989-1992m.) pilietinės visuomenės aktyvumas buvo daugiausia politinio ir kultūrinio pobūdžio.

Nuo 1992m. –evoliucinės raidos etapas pilietiniai visuomenei tapo plėtros laikmečiu. Politinės visuomenės keitimosi tempas sulėtėjo, pilietinis aktyvumas įgavo socialinę kultūrinę kryptį

M.P. Šaulausko nuomone, pilietinė visuomenė – tai savarankiškų nevyriausybinių ir tiesiogiai nuo valdžios nepriklausomų formalių ir neformalių piliečių grupių, institucijų ir asociacijų visuma bei normatyvais tokią visumą reglamentuojančių nuostatų karkasas.

NVO yra laisva piliečių valia įkurta demokratinė organizacija, kuri tarnauja visuomenės ar jos grupių labui, nesiekia pelno ar tiesioginio dalyvavimo valdyme. NVO dirba, kad pakeistų ir pertvarkytų socialinę ir ekonominę infrastruktūrą. Poveikio valstybinėms valdžios institucijoms darymas ir skatinimas visuomenę telktis yra vienas iš tikslų besivystančios demokratijos sąlygomis. NVO neišlieka politiškai neutralios. Jų nevalstybinė politinė forma, vadinama subpolitika ir užima reikšmingą vietą.

NVO ugdo atsakomybę, teikia socialines paslaugas tose srityse , kurių nepajėgia aprėpti politinės partijos ir valdžia.

Nors pilietinės visuomenės samprata negali būti sutapatinta tik su formaliai įregistruotų organizacijų skaičiumi, tačiau virš 5000 registruotų NVO ( 2001m. duomenimis) vis tik išreiškia piliečių poreikius:
 skatina nuomonių įvairovę
 veikia kaip politikai turinti įtaką jėga;
 veikia kaip socializacijos struktūra
 greičiausiai pastebi visuomenėje kylančias įtampas;
 yra tarpininkai tarp žmonių ir valdžios
Tačiau kyla kausimas ar pilietinė visuomenė yra absoliutus gėris?
Juk esant tankiam organizacijų, susivienijimų tinklui, gali atsirasti nesusišnekėjimas, fragmentacija.

Esant tokiam dideliam NVO skaičiui prarandama šių organizacijų veiklos kontrolė. Pasitaiko atvejų kai NVO užregistruojama norint gauti įvairių valstybės teikimų lengvatų ar turint kitų savanaudiškų tikslų.

Spaudoje pasirodo pranešimų kad galimas minėtų organizacijų netgi kliudymas ekonomikai, kultūrai ir politikai.

Minėta , kad NVO greičiausiai pastebi visuomenėje kylančias įtampas. Ir pilietinis visuomenės aktyvumas Lietuvoje adekvatus įtampų laukams? O gal socialinė rūpyba gesina socialinę įtampą būtina gyvybingumui, pasikeitimams ir progresui vykti?

Kiek pragmatiški ir kiek prognozuojami NVO veiksmai? Koks šių formalių organizacijų moralumas ir teisingumas? Kartais pastebimos organizacijų lyderių savanaudiškų tikslų apraiškos, naujai susikūrusios NVO neturi nusistovėjusių tradicijų ir strategijos.

Politinis nepatyrimas komplikuoja ir neiškristalizuoja socialinės politikos tikslų, todėl eiliniam piliečiui socialinės politikos modelis Lietuvoje neaiškus dar šiandieną.

R Grigas teigia, kad nuoseklumas yra socialinės evoliucijos dėsnis. Tikslinga nuosekli socialinė politika, susidedanti iš vienas po kito einančių etapų, be staigių posūkių ir šuolių.

Nors Lietuva nuėjo labai trumpą demokratijos ir šiuolaikinės socialinės politikos vystymosi kelią mes negalime sakyti kad neturime politinių partijų glaudžiai bendradarbiaujančių su NVO.

Lietuvos politinių partijų pozicija kairės-dešinės skalėje pagal jų požiūrį į socialinę apsaugą (žr. lentelę sekančiame lape)

Lietuvos politinių partijų pozicija kairės – dešinės skalėje pagal jų požiūrį į socialinę apsaugą.

Partija Soc. Programų siaurinimas (plėtimas) Valstybės vaidmuo soc. Apsaugoje Soc. Apsaugos modelis
Krikščionių demokratų sąjunga
Lietuvių nacionalinės partijos ir “Jaunosios Lietuvos” sąjunga.
Lietuvos centro sąjunga.
Lietuvos demokratinė darbo partija
Lietuvos demokratų partija

Lietuvos krikščionių demokratų partija

Lietuvos laisvės lyga

Lietuvos Lenkų rinkimų akcija

Lietuvos liberalų sąjunga

Lietuvos nacionaldemokratų partija

Lietuvos partija“Socialdemokratija 2000”

Lietuvos politkalinių ir tremtinių sąjunga

Lietuvos rusų sąjunga

Lietuvos socialistų partija

Lietuvos valstiečių partija

Tėvynės sąjunga(Lietuvos konservatoriai)

Tėvynės liaudies partija

Naujoji sąjunga(socialliberalai)

Naujoji demokratija /Moterų partija

Lietuvos socialdemokratų partija K

K
C
K
D

D

K

K

D

K

C

C

K

K

K

C

D

C

K

K

D

D
K
K
D

D

K

K

D

K

K

K

K

D

K

K

K

K

D

K
D

D

K

D

K

D

D

D

D

D

Ekonominis patyrimas

Nepriklausomybę atkūrusi Lietuva staigiai atsivėrė pasauliu. Lietuvos ekonomika ilgus dešimtmečius buvo pritaikyta, nieko bendra su rinka neturinčiai sistemai.

Ūkio reforma Lietuvoje vyko sudėtingomis vidaus ir išorės politinėmis bei ekonominėmis sąlygomis.

Atkūrus nepriklausomybę, daugelis ekonominių ryšių greitai nutrūko. Ankstesnės rinkos buvo prarastos. Tai prisidėjo prie ekonominio nuosmukio, nevaldomos infliacijos, socialinių problemų aštrėjimo, konstatuojama Pranešime apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 1995m.

Tai skatino iš esmės bei skubiai pertvarkyti ekonomiką ir ieškoti būdų, kaip išsaugoti bent minimalias socialines garantijas (1995m. pranešimas p. 66)

Ekonomikos liberalizavimas, perėjimas prie rinkos ekonomikos neišsprendė ekonominio nepastovumo, nelygybės ir socialinio saugumo problemos.

Lietuvos valdžia privalo vykdyti radikaliausias ir pažangiausias valstybės reformas siekiant sumažinti didžiulį nedarbo lygį mūsų šalyje.

Dauguma jaunų perspektyvių Lietuvos gyventojų nusiteikę darbo ieškoti ne Lietuvoje.

Užsienyje Lietuvos jaunimas dažniausiai dirba ne pagal įsigytą specialybę, o žemesnės kvalifikacijos darbą.

Dalinis užimtumas, mažos gyventojų pajamos, lemia visuomenės nemokumą, žemą ekonomikos vystymosi lygį.

Ženkliai kritusi kaimo žmonių kultūra, alkoholizmas, perspektyvų nebuvimas, tai mūsų ekonominio patyrimo stokos rezultatas.

Lietuva iki nepriklausomybės atkūrimo iš 180 ekonomiškai išsivysčiusių pasaulio šalių buvo 29-je vietoje.

Šiuo metu 60-70 vietoje.

Tarp šalių ekonominės plėtros ir žmogaus socialinės raidos nėra savaiminio automatinio ryšio. Kiekybiniai rodikliai (gamyba, nacionalinės pajamos pragyvenimo krepšelis ir t.t) nėra šiuolaikinės visuomenės pažangos rodikliai, tačiau ekonominė pažanga yra būtina žmogaus socialinės raidos sąlyga.

Ekonominiai pažangai vystytis būtina ir bene svarbiausia sąlyga yra rinkos ekonomika.

Išvados

 Lietuvos pilietinės visuomenės raidos etapai ir bruožai. Pilietinė Lietuvos visuomenė savo raidos etapuose turi postkomunistinių šalių vystymosi bruožus. Visuomenės rekonstravimo procese dalyvauja pasitelkdamos nevyriausybines organizacijas (NVO)

 Profesinių sąjungų vaidmuo šiuolaikinėje socialinėje visuomenėje. Profesinės sąjungos atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje veikia kaip organizacijos ginančios darbo žmonių interesus ir kaip opozicinis aparatas valdžiai ir darbdaviams.

 Prielaidos socialinės politikos vyksmui. Atmintis fiksuojanti įvykius, psichologinė nuostata, viešoji nuomonė tame laike yra prielaidos socialinės politikos vyksmui ir veikia kaip katalizatorius.

 Socialinis patyrimas ekonominiu ir politiniu aspektu. Sukauptas ekonominis ir politinis patyrimas atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje mums labai pravers išvengti klaidų ateityje gerinant ekonominę ir politinę situaciją Lietuvoje.

Literatūros sąrašas

1. ŠAULAUSKAS .M.P “SOCIALINĖ ATSKIRTIS IR PILIETINĖ VISUOMENĖ”// SOCIALINIAI POKYČIAI: LIETUVA 1991-1998m. VILNIUS

2. AB”SPAUDA” VALSTYBĖS ŽINIOS NR.98 2000m. VILNIUS

3. GENZELIS B. KUZMICKAS B. “ISTORIJA IR BŪTIS”1998m. VILNIUS

4. PRANEŠIMAI APIE ŽMOGAUS GYVENIMO RAIDĄ LIETUVOJE 1998m. VILNIUS

5. GRIGAS R. “TAUTOS LIKIMAS” 1995m. VILNIUS
Išvados

 Lietuvos pilietinės visuomenės raidos etapai ir bruožai. Pilietinė Lietuvos visuomenė savo raidos etapuose turi postkomunistinių šalių vystymosi bruožus. Visuomenės rekonstravimo procese dalyvauja pasitelkdamos nevyriausybines organizacijas (NVO)

 Profesinių sąjungų vaidmuo šiuolaikinėje socialinėje visuomenėje. Profesinės sąjungos atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje veikia kaip organizacijos ginančios darbo žmonių interesus ir kaip opozicinis aparatas valdžiai ir darbdaviams.

 Prielaidos socialinės politikos vyksmui. Atmintis fiksuojanti įvykius, psichologinė nuostata, viešoji nuomonė tame laike yra prielaidos socialinės politikos vyksmui ir veikia kaip katalizatorius.

 Socialinis patyrimas ekonominiu ir politiniu aspektu. Sukauptas ekonominis ir politinis patyrimas atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje mums labai pravers išvengti klaidų ateityje gerinant ekonominę ir politinę situaciją Lietuvoje.

Literatūros sąrašas

1. ŠAULAUSKAS .M.P “SOCIALINĖ ATSKIRTIS IR PILIETINĖ VISUOMENĖ”// SOCIALINIAI POKYČIAI: LIETUVA 1991-1998m. VILNIUS

2. AB”SPAUDA” VALSTYBĖS ŽINIOS NR.98 2000m. VILNIUS

3. GENZELIS B. KUZMICKAS B. “ISTORIJA IR BŪTIS”1998m. VILNIUS

4. PRANEŠIMAI APIE ŽMOGAUS GYVENIMO RAIDĄ LIETUVOJE 1998m. VILNIUS

5. GRIGAS R. “TAUTOS LIKIMAS” 1995m. VILNIUS
Išvados

 Lietuvos pilietinės visuomenės raidos etapai ir bruožai. Pilietinė Lietuvos visuomenė savo raidos etapuose turi postkomunistinių šalių vystymosi bruožus. Visuomenės rekonstravimo procese dalyvauja pasitelkdamos nevyriausybines organizacijas (NVO)

 Profesinių sąjungų vaidmuo šiuolaikinėje socialinėje visuomenėje. Profesinės sąjungos atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje veikia kaip organizacijos ginančios darbo žmonių interesus ir kaip opozicinis aparatas valdžiai ir darbdaviams.

 Prielaidos socialinės politikos vyksmui. Atmintis fiksuojanti įvykius, psichologinė nuostata, viešoji nuomonė tame laike yra prielaidos socialinės politikos vyksmui ir veikia kaip katalizatorius.

 Socialinis patyrimas ekonominiu ir politiniu aspektu. Sukauptas ekonominis ir politinis patyrimas atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje mums labai pravers išvengti klaidų ateityje gerinant ekonominę ir politinę situaciją Lietuvoje.

Literatūros sąrašas

1. ŠAULAUSKAS .M.P “SOCIALINĖ ATSKIRTIS IR PILIETINĖ VISUOMENĖ”// SOCIALINIAI POKYČIAI: LIETUVA 1991-1998m. VILNIUS

2. AB”SPAUDA” VALSTYBĖS ŽINIOS NR.98 2000m. VILNIUS

3. GENZELIS B. KUZMICKAS B. “ISTORIJA IR BŪTIS”1998m. VILNIUS

4. PRANEŠIMAI APIE ŽMOGAUS GYVENIMO RAIDĄ LIETUVOJE 1998m. VILNIUS

5. GRIGAS R. “TAUTOS LIKIMAS” 1995m. VILNIUS
Išvados

 Lietuvos pilietinės visuomenės raidos etapai ir bruožai. Pilietinė Lietuvos visuomenė savo raidos etapuose turi postkomunistinių šalių vystymosi bruožus. Visuomenės rekonstravimo procese dalyvauja pasitelkdamos nevyriausybines organizacijas (NVO)

 Profesinių sąjungų vaidmuo šiuolaikinėje socialinėje visuomenėje. Profesinės sąjungos atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje veikia kaip organizacijos ginančios darbo žmonių interesus ir kaip opozicinis aparatas valdžiai ir darbdaviams.

 Prielaidos socialinės politikos vyksmui. Atmintis fiksuojanti įvykius, psichologinė nuostata, viešoji nuomonė tame laike yra prielaidos socialinės politikos vyksmui ir veikia kaip katalizatorius.

 Socialinis patyrimas ekonominiu ir politiniu aspektu. Sukauptas ekonominis ir politinis patyrimas atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje mums labai pravers išvengti klaidų ateityje gerinant ekonominę ir politinę situaciją Lietuvoje.

Literatūros sąrašas

1. ŠAULAUSKAS .M.P “SOCIALINĖ ATSKIRTIS IR PILIETINĖ VISUOMENĖ”// SOCIALINIAI POKYČIAI: LIETUVA 1991-1998m. VILNIUS

2. AB”SPAUDA” VALSTYBĖS ŽINIOS NR.98 2000m. VILNIUS

3. GENZELIS B. KUZMICKAS B. “ISTORIJA IR BŪTIS”1998m. VILNIUS

4. PRANEŠIMAI APIE ŽMOGAUS GYVENIMO RAIDĄ LIETUVOJE 1998m. VILNIUS

5. GRIGAS R. “TAUTOS LIKIMAS” 1995m. VILNIUS

Leave a Comment