Šeimos sociologija Lietuvoje:katalikų bažnyčios požiūris

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS
ISTORIJOS FAKULTETAS
SOCIOLOGIJOS IR POLITOLOGIJOS KATEDRA

ŠEIMOS SOCIOLOGIJA LIETUVOJE: KATALIKŲ BAŽNYČIOS LIETUVOJE POŽIŪRIS Į ŠEIMĄ IR JOS VIETĄ VISUOMENĖJE

Referatas

Darbą skaitė: prof. V. Pruskus

Vilnius 2005

TURINYS

ĮVADAS 3

1. TEORINĖS SOCIOLOGIJOS PADĖTIS IR RAIDOS GALIMYBĖS LIETUVOJE 7
2. POŽIŪRIS Į ŠEIMĄ ĮVAIRIAIS ISTORINIAIS LAIKOTARPIAIS 10
2.1. POŽIŪRIS Į ŠEIMĄ ANTIKOJE 10
2.2. POŽIŪRIS Į ŠEIMĄ VIDURAMŽIŲ LAIKOTARPIU 10
2.3. POŽIŪRIS Į ŠEIMĄ NAUJAISIAIS AMŽIAIS 11
2.4. ŠIUOLAIKINĖ ŠEIMA 12
3. SOCIOLOGINIS POŽIŪRIS Į ŠEIMĄ, KAIP VIENĄ IŠ VISUOMENĖS INSTITUCIJŲ 15
4. LIETUVOS GYVENTOJŲ POŽIŪRIS Į ŠEIMOS MODELIUS IR JŲ POKYČIUS. 18
5. ŠEIMA KRIKŠČIONIŠKOJO SOCIALINIO MOKYMO POŽIŪRIU 22
5.1. ŠEIMOS RŪPINIMASIS KŪNO POREIKIAIS 22
5.2. ŠEIMOS RŪPESTIS DĖL DVASINIŲ, DOROVINIŲ IR RELIGINIŲ VERTYBIŲ 24
5.3. ŠEIMA KAIP ŽMONIŲ VISUOMENĖS “LĄSTELĖ“ 25
5.4. ŠEIMOS FUNKCIJŲ SUMAŽĖJIMAS IR JŲ PASIKEITIMAS PRAMONINĖJE
VISUOMENĖJE 26
5.5. ŠEIMOS POLITIKOS UŽDAVINIAI ŠIUOLAIKINĖJE VISUOMENĖJE 27
5.6. VEDYBOS IR SKAISTUMAS 29
APIBENDRINIMAS 31
IŠVADOS 33
LITERATŪRA 35

ĮVADAS

Darbo aktualumas.

Žmonių tarpusavio santykių šeimoje problemos šiandien kelia didžiulį susidomėjimą. Tačiau jaunimo rengimas šeimai, brandaus požiūrio į santuoką ugdymas dar toli gražu nėra patenkinamas. Šiuo atžvilgiu jaunimui ypač trūksta psichologijos bei socialinės psichologijos žinių. Juk juo daugiau žmogus sužino apie aplinkinį pasaulį, tuo daugiau jis turi įgyti žinių apie žmogų. Jeigu nepaisoma šios labia svarbios taisyklės, pažeidžiama žinių ir dorovės harmonija.

Šeimą tiria daugelis mokslų. Ekonomistai naagrinėja šeimos biudžetą, pajamų ir išlaidų struktūrą, demografai- šeimos įtaką gyventojų sudėties kaitai, pedagogai- auklėjimą šeimoje, jaunimo rengimą šeimyniniam gyvenimai. Galima apie šeimą kalbėti kaip apie kuriai nors visuomenei būdingą socialinį institutą, istoriškai besivystančią žmonių bendrumo formą ir kaip apie ko

onkrečių žmonių sąjungą. Tačiau bet kuriuo požiūriu aptardami šeimos problemas, visada turėsime paliesti šeimos narių bendravimą ir bendradarbiavimą.

Santuoką stengiasi aiškinti filosofai, sociologai, psichologai, medikai, teisininkai ir teologai. Siekiant apžvelgti bei panagrinėti bažnyčios požiūrį į šeimą ir jos vietą visuomenėje, trumpai apžvelgsime religijos situaciją bei įvairių autorių nuomonę apie religijos įtaką visuomenei.
Vakarų valstybėse religija laikoma asmeniniu dalyku. Jungtinėse Valstijose šį po¬žiūrį sustiprina kultūra, kuri akcentuoja individualų pasirinkimą, ir konstituci¬ja, kuri garantuoja pasirin¬kimo laisvę “už” arba “prieš” religiją. Taigi atrodo, kad religija lieką nuošalyje nuo kasdienio visuomeninio gyve¬nimo. Sociologijos požiūris į šį reiškinį priešin¬gas: neįmanoma atskirti religiją nuo visuomenės. Neatmesdami žmonių asmeninio ap¬sisprendimo ir pasirinkimo laisvės, sociolo¬gai nustatė, kad visuomenė turi poveikį religijai. Iš tikrųjų vienas sociologijos mokslo kū¬rėjų įrodė, kad religija ir visuomenė beveik neeatskiriamos (Durkheim, 1912/1947). Taigi ir bažnyčios įtaka bei požiūris į šeimą yra daugeliu atvejų nulemtas bažnyčios bei jos mokymo.
Šventumo galia sustiprinama ritualais ar kitais sutartais veiksmais, simbolizuojančiais šventas idėjas ar jausmus. Socialinė grupė religinę prasmę išreiškia ritualais, pavyz¬džiui, katalikų mišiomis ir apeigomis, tokio¬mis kaip krikštas, konfirmacija, santuoka, paskutinis patepimas. Religinį ritualą lydi įvairiausios emocijos – džiaugsmas, pagarba, laimė, liūdesys, ekstazė, išdidumas. Ritualas įgyja sociologinę prasmę, nes jis suvienija individus, sutelkia grupę, sukelia saugumo jausmą, suteikia individui ar grupei istorijos pajautimą. Taigi religiniai ritualai da
ažnai padeda nustatyti socialinių santykių mode¬lius.
Marx buvo vienas pirmųjų socialinių teoreti¬kų, pripažinęs religijos reikšmę kaip visuo¬menę stabilizuojančią jėgą. Marx kaip ir Durkheim pastebėjo, kad religija remia įta¬kingas ideologijas, minties ir tikėjimo sis¬temas, kurios paaiškina ir pateisina esamą socialinę tvarką. Marx jautė, kad religija yra svarbus užsiėmimas grupėms, ypač sociali¬nėms klasėms, kurios turi naudos iš status quo neproporcingai. Naudodamas tokias idė¬jas kaip dieviška karalių teisė, politinis elitas dažnai bando sutvirtinti socialinę sistemą, iš kurios jie turi naudos prie šios neįprastos schemos. Šiuo atveju religija gali būti panau¬dota, norint pristabdyti socialines permai¬nas.
Šiuolai¬kinis gyvenimas verčia žmones pačius daryti sprendimus pasirenkant darbą, draugus, gyvenimo būdą ir net pačią religiją. Daug žmonių apsisprendžia dėl naujos religijos, kuriasi nauji religiniai judėjimai, kurie veržte veržiasi net į tokias tradiciškai katalikiškas šalis kaip Lietuva.

Kęstutis Trimakas (2002), religijos esmę individo gyvenime, traktuoja: “pažinus Dievą ir kaip Jis žmogų brangina, kyla jausmai (žavesys, dėkingumas ir kt.) ir motyvai artėti prie Jo (vertybės, idealai, prasmė)”.
Religiniai idealai cha¬rakteriui yra stiprus motyvas. Villiamas James’as: asmuo, patiriantis gilius religinius išgyvenimus, turi didžiausias galimybes išugdyti stipriausią charak¬terį”, nes jų įtakoje:
1) Idealioji Jėga, galingiausias idealas, sukelia stipriausius ir kilniausius motyvus, kaip antai Dievo ir artimo meilę, pasiaukojimą, entuziazmą ir drąsą;
2) susikristalizuoja pajėgiausi impulsai, skatinantys asmenį siekti, veikti ir atlikti didelius ir
r reikšmingus darbus Dievo garbei ir žmonių gerovei;
3) nugalimos vidinės bei išorinės kliūtys, kaip antai egoizmas, tingėjimas, nepasitikėjimas savimi, baimė ir kt.

Apžvelgus įvairių autorių darbus ir tyrinėjimus religijos srityje, galime pastebėti, kad šis reiškinys yra vienas iš svarbiausią darančių įtaką žmogaus veiklai. Kiekvienas žmogus gyvena konkrečioje visuomenėje ir yra veikiamas daugelio veiksnių – gamtinių – klimatinių, istorinių, kultūrinių, papročių ir pan. Religija turi įtakos žmogaus, kaip visuomenės atstovo charakterio formavime, jo socialinių, psichologinių bruožų formavime. Religijos išpažinimas daro įtaką žmogaus gyvenimo būdui bei jo veiklai. Šeima yra viena iš pagrindinių visuomenės institucijų, bažnyčia taip pat turi tvirtą nuomonę bei savo požiūrį į šeima.

Šeima vadinasi giminingumo, santuokos arba įvaikinimo paremtas susivienijimas žmonių, surištų bendra buitimi bei abipusišku atsakingumu už vaikų auklėjimą; šeimos nariai dažnai gyvena viename name. JAV šis apibrėžimas apima daug įvairių būdų. Vakarų Airijos valstiečių šeimų, Trobriandų salų bei Izraelio šeimyninio gyvenimo ypatumų tyrimai byloja, jog vienoje bendruomenėje niekinami papročiai laikomi norma kitoje bendruomenėje.
Sociologai ir antropologai lygina šeimos struktūrą skirtingose bendruomenėse pagal 6 parametrus: šeimos formą, santuokos formą, valdžios pasiskirstymą, partnerio pasirinkimą, gyvenamąją vietą bei turto paveldėjimo kilmę ir būdą.

Nepakankamas santuokinės meilės ir jos vidinio atvirumo gyvybei vertinimas ir to nulemiamas šeimos gyvenimo nepastovumas yra socialinis reiškinys, reikalaujantis deramo visų besirūpinančiųjų šeimos gerove, yp
pač krikščionių, dėmesio. Pirmiausia būtina pažinti tikrąsias (ideologines ir ekonomines) tokios padėties priežastis ir nenusileisti demagoginiams spaudimo grupių, nepaisančių visuomenės bendrojo gėrio, reikalavimams. Katalikų Bažnyčia, sekdama Jėzumi Kristumi, laiko šeimą ir santuokinę Gailestingumo Dievo bendrystės su žmonija dovana, brangių šventumo ir malonės, spindinčios pasaulyje, lobiu. Štai kodėl ji kviečia visus kovojančius už žmogaus reikalą suvienyti pastangas ir bendromis jėgomis skatinti šeimą ir jos giliausią gyvybės versmę-santuokinę sąjungą.

J. Hoffner pažymi, kad visuomenėje, dažnai nukrikščionėjusioje ir nutolusioje nuo tiesos apie žmogaus asmenį vertybių, šiandien būtina atkakliai akcentuoti santuokinio ryšio, “kuriuo vyras ir moteris sudaro viso gyvenimo bendruomenę, savo prigimtimi orientuota į sutuoktinių gerovę ir vaikų auklėjimą“, turinį-ryšio, kurį Dievas natūralioje Kūrimo tvarkoje įsteigė “nuo pradžių“. Tai turi blaiviai apmąstyti ne tik praktikuojantys tikintieji, bet ir tie, kurie šiandien nuo religinės praktikos yra nutolę, neturi tikėjimo ar laikosi kitokių įsitikinimų, trumpai tariant, visi žmonės, vyrai ir moterys, pilietinės bendruomenės nariai ir atsakingieji už bendrąjį gėrį. Būtina priminti santuoka grįstos šeimos prigimtį, tai, kad šeima pasižymi ne tik istoriniu bei konjunktūriniu, bet taip pat ontologiniu pobūdžiu, pranokstančiu visas epochų, vietų ir kultūrų kaitas, ir iš to kylančiu teisiniu matmeniu.

Dabartinėje visuomenėje šeima nevertinama. Nors Konstitucijoje parašyta, jog šeima yra pagrindinė visuomenės ląstelė, realiame gyvenime propaguojamos šeimai prieštaraujančios nuostatos, kaip antai absoliutinamos individo teisės, kovojama už seksualinių mažumų teises, kalbama ne apie santuoką, o apie lyčių partnerystę ir gyvenimą kartu nesusituokus bei “bandomąjį“ laikotarpį.

Gyvenimo patirtis liudija, kad stiprios šeimos sukuriamos tik tada, kai žmonės turi tvirtus moralinius pagrindus. Normalus šeimos gyvenimas iš sutuoktinių reikalauja labai didelės aukos ir išsižadėjimo, jei šeimoje nėra gerbiamos tikros vertybės, ji pasmerkia save sunykimui. Tam, kad taip neatsitiktų labai svarbu, jog kuriama šeima remtųsi krikščioniškuoju socialiniu mokymu. Nes tvirčiausia šeima-krikščioniška šeima, tai-sąjunga tarp vyro ir žmonos, tai-pasiryžimas mylėti ir paklusti vienas kitam visą gyvenimą.

Darbo objektas – Šeimos sociologijos tyrinėjimai Lietuvoje – katalikų bažnyčios požiūriu.

Darbo tikslas – Apžvelgti šeimos sociologijos tyrimus Lietuvoje ir Katalikų bažnyčios Lietuvoje požiūrį į šeimą ir jos vietą visuomenėje.

Tyrimo uždaviniai:
1. apžvelgti šeimos sociologijos tyrimus Lietuvoje;
2. nustatyti ryšį tarp religijos skelbiamų vertybių, moralės principų ir šeimos;
3. atskleisti Katalikų bažnyčios Lietuvoje požiūrį į šeimą;
4. panagrinėti Katalikų bažnyčios Lietuvoje požiūrį į šeimą, kaip vieną iš visuomenės institucijų.

1. TEORINĖS SOCIOLOGIJOS PADĖTIS IR RAIDOS GALIMYBĖS LIETUVOJE

Kaip rodo dviejų šimtmečių amžiaus sociologijos istorija, sociologijos savimonė iš principo yra atvira įvairioms tradicijoms, kurios dažniausiai varžosi viena su kita. Negana to, paradigminiu – pamatinių teorinių krypčių – požiūriu šiuolaikinė sociologija yra labai diferencijuota, iš dalies netgi fragmentiška. Kita vertus, mokslo, ypač socialinių mokslų, ieškojimai visuomet yra giliau įsipainioję į konkrečios visuomenės politinę, ekonominę ir socialinę aplinką. Dėl šios priežasties sociologija, kaip ir kiti mokslai, turi itin prižiūrėti ir derinti tarp savęs du santykiškai nutolusius socialinius atskaitos taškus, kurie tik iš pirmo žvilgsnio atrodo esą priešingi ašigaliai, – paveldėtų bendruomeninių ryšių savimonę ir atviras, kosmopolitiškas nuostatas, kurios, kaip jau minėta, vidujai būdingos sociologijos disciplinai.

Europos, o perkeltine prasme ir Pasaulio, integracijos procesai skatina klausti: kokia esti Lietuvos sociologijos perspektyva įsitraukiant į platesnį ir labai dinamišką sociologijos krypčių, o konkrečiau kalbant, skirtingų socialinės teorijos paradigmų kontekstą? Ar Lietuvos sociologija turėtų išlikti tik pasyvus vykstančių procesų stebėtojas, pateikiantis nepriekaištingas ataskaitas administraciniams mokslo priežiūros institutams, ar, priešingai, jai svarbu aktyviai įsitraukti į šį sudėtingą procesą, aiškiai formuojant savo pasirinkimų perspektyvas? Akivaizdu, kad norint pagrįstai atsakyti į šiuos klausimus, neišvengiamai teks įvertinti konservatyvų tradicijos vaidmenį ir progresyvias raidos galimybes. Ir tai nėra klausimai, susiję tik su abstrakčiu idėjų lygmeniu, su gerais norais ir palinkėjimais. Priešingai, bet kuri tradicija sukuria tam tikras piramidines ir hierarchiškas struktūras, kurios turi savarankišką galią kaip dominuojančios normos ir toliau diegti esamą, įteisintą mokslo sampratą. Vadinasi, sociologijos, o ypač socialinės teorijos, diferenciacijos klausimai yra susiję ne tik ir ne tiek su galimais administraciniais pertvarkymais, bet veikiau su realiais galios santykiais bei įteisinimo klausimais. Kaip jau minėta, pastarieji klausimai yra svarbūs jau vien dėl to, kad šiandieną iš esmės keičiasi sociologijos kaip mokslo apibrėžimai: sociologija, kitaip negu prieš keturis-penkis dešimtmečius, įgyja daugiaparadigminės akademinės veiklos bruožus. Svarbu pabrėžti ir tai, kad sociologija, sau pačiai metodiškai pritaikydama sociologinės analizės įrankius, darosi vis labiau reflektyvi ir vis labiau linkusi atsigręžti į savo pačios įsišaknijusias orientacijas. Visa tai leidžia formuoti skirtingas, o kartais netgi alternatyvias koncepcijas, kurios apskritai imant orientuoja į laisvesnį šiandienos sociologijos krypčių pašnekesį. Dėl visų suminėtų priežasčių ir Lietuvos sociologija, nori ji to, ar nenori, atsiduria aktyvaus sociologinio polilogo aplinkoje. Aktyvi jos laikysena skatina svarstyti keturias savarankiškas, tačiau tarp savęs susijusias problemas:
1) teorinės diferenciacijos;
2) metodologinių ir pažinimo aspektų;

3) istorinės sociologijos savivokos plėtros;

4) junglaus sociologinio-teorinio požiūrio formavimo.

1. Kalbant apie pirmąją problemą, svarbu suprasti, kad paskutinieji XX a. dešimtmečiai ne tik sukūrė postmodernizmo teiginius, argumentus, kurie žadina intelektines ir kultūros diskusijas, bet ir suabejojo pačiais socialinės teorijos pagrindais, kuriuos paklojo dviejų šimtmečių Švietimo tradicija. Kitaip tariant, aiškėja, kad pačių sociologų aiškinimo formos turi būti įtraukiamos į socialinę analizę. Sociologų atskaitos sistema nėra ir negali būti “natūrali” pažinimo erdvė, kuriai būdingas tam tikras “objektyvus” atžvilgis, leidžiantis moksliškai įvertinti kultūros ir istorijos “faktus”: tokia erdvė veikiau yra socialiai konstruojamas pažinimas, kadangi pažinimas labiau susijęs su praktine, bet ne diskursyviąja sąmone.
2. Galima sakyti, formuojasi kritinė metodologija, kuri yra tekstinė, istorinė, socialinė ir struktūrinė. Antra, kadangi nėra “vienintelės” socialinės teorijos paradigmos, o, priešingai, aptinkama tarp savęs konfliktuojančių teorijų įvairovė, tai yra ir skirtingi tikrovės pažinimo būdai, metodai, itin glaudžiai susiję su skirtingomis teorinėmis prielaidomis. Kalbant apie teorijos, metodologijos ir metodo santykį labai svarbu suprasti ir tai, kad paskiros socialinės teorijos ar ištisos mokyklos, kurios remiasi tam tikra sociologine paradigma, nėra galutinis akademinių ieškojimų rezultatas ar apytiksliai nustatytų tiesų sankaupa, apimanti tiesiaeigę istorinę kryptį. Pastarasis požiūris visiškai pagrįstai skiria svarbų vaidmenį metodologijai, kuri padeda suprasti, kad teorinės atskaitos sistemos ir atitinkamų metodų pasirinkimas nėra nustatytas vieną kartą visiems laikams.
3. Sociologija, ir jos dalis – socialinė teorija, yra ne kaupiamojo pobūdžio mokslas, kaip, pvz., gamtotyra, bet kritinio, diskursyvaus pobūdžio “mokslas” (čia pasitelkiamos kabutės apibūdina sudėtingą paties mokslo apibrėžimą). Štai kodėl teorinė mintis nuolatos atsigręžia į praeitį, ieškodama esminės kritinės aplinkos. Sociologinės bendruomenės, suvokiamos kaip tęstinis, istorinis kartų perimamumas, egzistavimas yra gyvybiškai svarbus pačios sociologijos šaltinis.
4. Tiek socialinės teorijos, tiek sociologijos pagrindinis uždavinys yra suprasti ir paaiškinti kasdienės tikrovės problemas, kylančias iš bendro jų šaltinio – patyrimo. Netgi paties žodžio teorija pirminės reikšmės liudija, kad svarbu derinti abu – patyrimo ir mąstymo – aspektus; teorinė veikla yra ir stebėtojiška, ir užsiimanti protiniais tyrimais. Kaip tik todėl sociologijai svarbu plėtoti dialogiškas diskurso formas ir praktiškai dalyvauti nagrinėjant intelektines, moralines ir politines Lietuvos visuomenės problemas pagal galimybes įsitraukiant ir į platesnį geografinį-istorinį lyginamąjį kontekstą. Pridurtina, jos tokia strategija skatina kritiškai peržiūrėti pirmąsias tris problemas, o ypač pernelyg pretenzingas pozityvizmo bei šiuolaikines scientizmo formas, kurios, reikia pripažinti, dominavo XX a. ir, kalbant visuminiu požiūriu, tebedominuoja nūdienos sociologijoje.

2. POŽIŪRIS Į ŠEIMĄ ĮVAIRIAIS ISTORINIAIS LAIKOTARPIAIS
2.1. POŽIŪRIS Į ŠEIMĄ ANTIKOJE

Antikoje šeima buvo gyvybiškai svarbi politinių, ekonominių ir socialinių galimybių paskirstymo instancija. Būtina pastebėti, kad šeimos sąvoka vartota keliomis prasmėmis-ir apibūdinant pagrindinę šeimą (tėvai, vaikas), ir platesnę giminę, ir namų ūkio bendruomenę. Tai rodo, kad Antikoje į šeimą žiūrėta kaip į ekonominių išteklių paskirstymo ir valdymo instanciją, o ne kaip į emocinių ryšių privačią sferą. Tokios padėties priežasčių reikėtų ieškoti istorinėje situacijoje. Ir iš Homero herojų visuomenės geologijos, ir iš ankstyvojo Romos istorijos tarpsnio galima pasakyti, kad šeima-tai apie vieną karį susitelkusi, monarchiškai struktūruota laisvųjų ir nelaisvųjų bendruomenė. Kaip politinis, ekonominis ir religinis vienetas, ji visiškai autariška ir autonomiška (nors socialiniu požiūriu susijusi su giminėmis); jos statusas ir prestižas visuomenėje priklauso nuo fizinės galios ir jo gebėjimo suburti apie save kuo daugiau šalininkų bei išlaikyti ir pagausinti šeimos valdas, kurios yra jo valdoma, bet ne asmeninė nuosavybė. Individas egzistencijos ir idėjos požiūriu yra neatsiejama, klano dalis. Lojalumas šeimai buvo svarbiausias principas. Tik krikščionybės diegiama individuali žmogaus kaip Dievo vaiko samprata gerokai išlaisvino individą (taip pat ir religijos požiūriu) iš šeimos saitų. Būtent milžiniški konfliktai, kilę susidūrus tradiciniam šeimocentrizmui ir radikaliam Naujojo Testamento reikalavimui atsisakyti priklausomybės šeimai Kristaus siekimo vardan, parodė iki tol neįveikiamą šeimos galią. Dar ir dabar tebesitęsianti individualizacijos procesą gerokai suintensyvino daugiausia askeze bei krikščionybėje nuolat pabrėžiamu individualiu sielos ryšiu su Dievu motyvuota, pagonių ir neasketiškų krikščionių pasipriešinimą kelianti daugelio aukštuomenės atstovų nuostata šeimos turtą išdalyti vargšams, užuot pagausintą jį palikus savo vaikams, arba net vengti vedybų ir įsipareigojimo per vaikus užtikrinti tolesnį šeimos gyvenimą. Individualus (sielos) išganymas pirmą kartą tapo svarbesnis už šeimos gerovę.

2.2. POŽIŪRIS Į ŠEIMĄ VIDURAMŽIŲ LAIKOTARPIU

Ankstyvieji Viduramžiai mums svetimesni negu graikų ir romėnų Antika ir visuomeninių
koncepcijų požiūriu. Jei dabar mes suvokiame save pirmiausia kaip individus, turinčius nepriklausomą savo vertę, tai Antikoje šitokį požiūrį būtų supratę tik kai kurie žmonės, o Viduramžiais turbūt nė vienas. Tų laikų žmogus laikė save pirmiausia bendruomenės-natūralios (šeimos, giminės) ar dirbtinai sukurtos (vienuolyno, svitos)-nariu. Individas buvo neatsiejamai susijęs su bendruomene, kuri jam buvo gyvybiškai būtina materialine ir psichine prasme. Šeimų sąjungos vaidino pagrindinį vaidmenį ir kasdieniame gyvenime, ir vaizdinių pasaulyje. Jau Bažnyčios tėvų požiūriu šeimos centras buvo sutuoktinių pora, tačiau ją įsivaizduoti kaip nuolatiniu pasitikėjimu ir seksualumu pagrįstą bei tuos dalykus viršijantį emocinį sambuvį būtų neadekvatus romantizmas; juk merginos ištekėdavo ne laisvai išsirinkusios sau vyrą, o tėvų noru. Galimas daiktas, kai kada sutuoktinius jungdavo ir tikros meilės ryšiai, tačiau, matyt, į nuskirtą vaidmenį su pagarba žvelgianti bičiulystė buvo jausmų viršūnė.

Brandžiaisiais Viduramžiais asmens ir visuomenės santykiuose įvyksta pats svarbiausias Vakarų istorijos lūžis. Vis labiau pradedama suvokti žmogų pirmiausia kaip individą ir tik paskui kaip bendruomenės narį. Nepaprastai sunku nustatyti šios permainos priežastis. Kadangi tapatybė yra sąveikos produktas, tai materialiniai ir socialiniai pokyčiai, skatino savojo Aš refleksiją.

Visa tai nekeitė fakto, kad, kaip anksčiau svarbu priklausyti krikščionijai-greičiausiai taip būtų atsakiusi dauguma žmonių. Paskui tikriausiai būtų paminėta šeima. Ankstyvųjų Viduramžių pabaigoje ji jau kitokia; aukštesniųjų sluoksnių šeimos-“giminės“ arba “namai“-vis dažniau apibrėžia save vien pagal agnatinę liniją, t.y. vyro giminės tampa daug svarbesnės negu žmonos. “Klanas“ kaip išvien veikiantis vienetas vis dar turi didžiausia reikšmę.

2.3. POŽIŪRIS Į ŠEIMĄ NAUJAISIAIS AMŽIAIS

Naujaisiais amžiais Vakarų Europoje šeima, taip kaip ir darbas, yra pagrindinis asmens tapatybės atskaitos taškas. Būdama ir visuomeninė sistema, ir visuomeninis procesas, ji yra nepaprastai įvairialypė laiko, socialiniu ir regioniniu požiūriu. “Šeimos“ sąvoka, kuria tik XVIII a. pradėta įvardyti nedidelę socialinę grupę, susidedančią iš tėvų ir vaikų. Viduramžiais ir Naujųjų amžių pradžioje reiškė visus nuo šeimos galvos priklausančius asmenis, taip pat ir šeimynykščius. Ne tik samdiniai ir tarnai, bet ir žmonos, vaikai, tėvai ir svečiai priklausė “namiškių kategorijai. Iki pramoninės visuomenės santvarka buvo pagrįsta šeimos ūkiu, šeima kaip gamybos reprodukcijos ir vartojimo vienetas buvo darbo organizavimo pagrindas, nors ši “viso namo“ gyvenimo forma niekada neatitiko visų gyventojų gyvensenos.

Valdžios ir Bažnyčios norai sutapdavo, kai būdavo kalbama apie santuokos ir šeimos kontrolę. Absoliutiškai valdančio kunigaikščio kaip “krašto tėvo“ įvaizdis sulygino valstybę ir šeimą ir pagrindė kokybiškai naują ankstyvojo moderno valstybės santvarką socialiniu, ekonominiu ir doroviniu požiūriu. Taip sustiprintas namų tėvo autoritetas turėjo iš apačios palaikyti politinę ir socialinę tvarką.

Reformatiška šeimos samprata idealizavo patriarchalinę šeimą, kuri turėjo stabilizuoti paskirus individus, taigi ir visą visuomenę. Konsensas, pagarba ir draugingumas buvo laikomi santuokos pagrindu ir palankumo prielaida; nuo XVII a. griežčiau apibrėžiama vaikų pareiga mylėti tėvus it tėvų pareigos vaikams. Sugriežtinami įstatymai prieš vyrus, mušančius savo žmonas. Kita vertus, nuo XVI šimtmečio didėja (ištekėjusios) moters beteisiškumas.

Individo varžymas išaugo, uždraudus slaptas vedybas, kurios buvo pagrįstos abipusiu pažadu. Įžengimo į santuoka “subažnytinimas“, sudėliojo kitokius moralinius akcentus ikivedybinių lytinių santykių traktuotėje; ši skyrėsi nuo griežtų kaimiškosios kultūros taisyklių. Šiuose rėmuose sužadėtuvės galėjo reikšti seksualinių santykių pradžią, o neštumas buvo glaudžiai susijęs su ketinimu vesti. Kaimiškoji garbės sąvoka apėmė tiek neštumo ir vedybų sąsają, tiek pačią galimybę vesti. Naujųjų amžių pradžios stygiaus visuomenėje vedybos buvo privilegija. Išskyrus aristokratiją. Vakarų Europos visuomenėje solidus besituokiančiųjų amžius ir nemažas viengungių procentas buvo norma. Tik tas, kuris turėjo pragyvenimą užtikrinančią “vietą“ socioekonominėje erdvėje, galėjo kurti šeimą. Tik vedybos suteikdavo suaugusiojo statusą ir užtikrindavo abiem lytims socialinę ir ekonominę poziciją bei garbę. Naujųjų amžių pradžioje nei šeima, nei ją sudarantys individai nebuvo apibrėžiami kaip atskiri vienetai, o būdavo suvokiami kaip didesnio sąryšio dalys. Nebuvo aiškios ribos, skiriančios namų tvarką ir viešąjį gyvenimą, individualias ir kolektyvines teises.

Tapatybės formavimosi pagrindas buvo hierarchinės bei vyriškos ir moteriškos struktūros. Krikščioniškosios žmonos ir šeimininkės idealas tendencingai užgožė moters įvaizdį, kuris priklausomai nuo luomo buvo vis kitoks; vis dėlto “lyties“ kategorija formavo luomais suskirstytą gyvenamąjį pasaulį. Nors santuoka teisės požiūriu netapo egalitarinė, vis dėlto tvirta padėtis šeimoje reiškė nuosavą viešpatavimo sferą.

Būtų klaidinga galvoti, jog Naujųjų amžių pradžioje šeimos santykiai buvo santykiai be meilės. Tačiau prielankumas buvo ribojamas ekonominių, socialinių ir demografinių faktorių, jo raiška griežtai kodifikuota, o į aistringą meilę-ir sutuoktinių, ir vaikų rodomą-žiūrėta kreivai kaip į galimą anarchiško elgesio priežastį.

2.4. ŠIUOLAIKINĖ ŠEIMA

Šeima yra unikali socialinė institucija, nes visų pirma čia pratęsiama gyvybė, individas tampa tam tikros socialinės grupės nariu ir socializuojamas gyvenimui už šios pirminės grupės ribų. Šioje aplinkoje jis užauga, tuokiasi, augina vaikus, joje atsiranda stipriausi prisirišimai ir vyksta rimčiausi konfliktai. Dauguma žmonių pradeda savo gyvenimą šeimoje, pastoviausioje socialinėje grupėje, kuriai jai vėliau priklausys. Šeima yra socialinio gyvenimo centre ir sieja individą su mokykla, bažnyčia, ekonomika ir taura. Ji perduoda jam pagrindines normas ir vertybes. Todėl šeima dažnai vadinama svarbiausiu statybiniu visuomenės bloku.

Kadangi šeima yra socialinio gyvenimo centre, naujovės ir socialiniai pasikeitimai, liečiantys šeimas, sukelia stiprią reakciją. Daug kas bijo, kad šeima nesugebės prisitaikyti prie pasikeitimo ir kad tradicinės vertybės sugrius, šeimai susidūrus su sunkumais, kuriems ji nėra pasiruošusi. Skyrybų skaičiaus didėjimas, gimimų skaičiaus mažėjimas ir viltis prailginti gyvenimą keičia šalies visuomenės gyvenimą.

Kažkas panašaus į šeimą egzistuoja kiekvienoje žinomoje visuomenėje, bet jos formos ir vieta visuomenės struktūroje skiriasi. Kadangi kiekviena visuomenė turi savo šeimynines struktūras, sunku nustatyti vieną atskirą formą, kuri būtų “šeima“.

Kaip jau minėjau, kad šeima yra svarbi institucija, daugelyje išsivysčiusių visuomenių, bet ne dominuojanti. Tačiau buvo daug šeimyninių visuomenių, kuriose šeima buvo dominuojanti socialinė grupė ir prisidėjo gaminant prekes, palaikant tvarką bei atliekant religines funkcijas. Šeimyninėse visuomenėse individai kreipiasi į savo gimines pagalbos. Šeimos interesai-turtas, garbė, tęstinumas-svarbesni už individo interesus. Iš tiesų, šeimyninėje visuomenėje individo interesai neatskiriami nuo šeimos interesų.

Žinoma, šiuolaikinė visuomenė nėra šeimyninė. Ryšiai tarp šeimos narių nėra taip griežtai apibrėžti, kaip tai buvo anksčiau, bet vis dėlto šeima išsiskiria visuomenėje. Tai vieta, su kuria susijusi svarbiausia privataus gyvenimo dalis, kur gimsta vaikai ir kur jie pirmiausia socializuojasi. Tai tiltas tarp individų ir didesnės visuomenės dalies. Šiuolaikinė šeima gerokai skiriasi nuo ankstesnių laikų šeimos šiais aspektais:
1. Laisvas partnerio pasirinkimas reiškia, kad individas pasirenka sutuoktinį nebūtinai pritariant giminei.
2. Šiuolaikinių šeimų skyrybų skaičius didėja bent iš dalies dėl to, kad poros kartu gyvena daug ilgiau negu anksčiau, kai žmonės tuokėsi vyresni ir mirdavo jaunesni.
3. Padidėjęs geografinis mobilumas, kuris susijęs su šiuolaikine urbanizacija, įtempia, o kartais susilpnina giminystės ryšius.
4. Turbūt pati svarbiausia industrializacijos įtaka-laipsniškas gamybinės veiklos pašalinimas iš namų ūkio ir namų atskyrimas nuo darbo vietos. Dėl šio atskyrimo poreikį rūpintis vaikais pajuto kur kas daugiau šeimų.
5. Namai tapo prieglobsčiu.
6. Pasikeitus normoms, kurios reguliuoja moterų gyvenimą, ir tai, kad daug moterų pradėjo dirbti, pakito šeimos gyvenimo struktūra.
7. Moterys įgijo pilnas juridines teises ir šeimos kūrėsi daugiau asmeninio jausmo, o ne materialinės tarpusavio priklausomybės pagrindu, ryšiai šeimose tapo ne tokie hierarchiški. Oficialus vyrų ir tėvų autoritetas ne toks didelis kaip anksčiau.
Žmonių šeima sukuriama, kai gimsta vaikas. Pilną šeimą sudaro abu tėvai, vaikas arba vaikai. Joje dažnai būna senelių, kitų giminių. Nepilnoje šeimoje esti tik vienas tėvų. Struktūrinis šeimos paaiškinimas neapibūdina jos esmės.

Žmonijos egzistavimo sąlyga-jos atsinaujinimas gimus vaikui. Jau pirmykštėje bendruomenėje šis atsinaujinimas vyko šeimoje, kurią sudarė tėvas, motina, vaikai. Tik matriarchato šeimoje tėvas neįėjo į jos sudėtį. Be to, nei šeima, nei bendruomenė arba visa visuomenė negali egzistuoti neauklėdama vaikų darbui ir socialiniams santykiams. Todėl esminė šeimos paskirtis-vaikų gimdymas, jų auginimas ir auklėjimas.

Šeimos gyvenimas ir vystymasis įmanomas tenkinant kiekvieno jos nario materialinius ir dvasinius poreikius. Todėl svarbiausia jos pilnutinio gyvenimo sąlyga-ūkinė ir kultūrinė bazė. Bendra ekonominė ir dvasinė veikla, atitinkanti tautos teikiamas galimybes. Šioji šeimos egzistencijos sąlyga priskiriama prie šeimos esminių požymių. Šeimą ir galima apibrėžti kaip mažiausią žmonijos regeneracijos grupę, siejamą ekonominės ir dvasinės veiklos bendrumu.

Toks apibrėžimas atskleidžia šeimos prigimtį, paskirtį pagal pagrindines funkcijas ir jos vieningumo sąlygas. Kartu šeima yra ir žmonijos istorijos padarinys. Paveldėdama geriausias praeities tradicijas, šeima kuriama ne kokiais nors išskaičiavimais, bet abipuse meile ir santuoka, registruojama nustatytose įstaigose. Šeimos registracija daro ją juridiniu asmeniu, saugojamu įstatymais ir formalia socialine institucija. Jos, kaip socialinės institucijos, pagrindiniai uždaviniai yra šie:
1. Saugoti ir puoselėti šeimos narių ištikimybę ir vieningumą (darną).
2. Auginti ir auklėti vaikus. Sudaryti palankias jų brendimo ir vystymosi sąlygas.
3. Stiprinti šeimos ūkį ir racionaliai tvarkyti jos ekonomiką.
4. Rūpintis vaikų bendruoju ir profesiniu išsilavinimu, pasirengimu padėti mokyklai mokyti ir auklėti vaikus.
5. Rengti vaikus savarankiškam gyvenimui jų būsimojoje šeimoje.
Šių uždavinių vykdymas reikalauja iš šeimos atitinkamo kultūrinio ir pedagoginio pasirengimo, didelio atsidavimo šeimos interesams, ištvermės veikloje ir meilės visiems šeimos nariams.

3. SOCIOLOGINIS POŽIŪRIS Į ŠEIMĄ, KAIP VIENĄ IŠ VISUOMENĖS INSTITUCIJŲ

Sociologai ir antropologai lygina šeimos struktūrą skirtingose bendruomenėse pagal 6 parametrus: šeimos formą, santuokos formą, valdžios pasiskirstymą, partnerio pasirinkimą, gyvenamąją vietą bei turto paveldėjimo kilmę ir būdą.

Šeimos forma. Giminingumas reiškia socialinių santykių pagrįstų tam tikrais faktoriais vienovė. Tokie santykiai apima biologinius ryšius, santuoką ir teisės normas, taisykles dėl įvaikinimo, globos ir t.t. Bendroje giminystės ryšių sistemoje yra 2 pagrindiniai šeimos struktūros būdai:

Branduolinio (nuklearinio) būdo šeima susidaro iš suaugusių tėvų ir nuo jų priklausančių vaikų.

Išplėsta šeima, skirtingai nuo pirmo atvejo, apima branduolinę šeimą bei daugybę giminaičių, pavyzdžiui senelį ir senelę, anūkus, dėdę ir tetą, pusbrolius ir pusseseres.

Santuokos forma. Tarp Airijos valstiečių, Trobriandų salų gyventojų ir Izraelio kibucų narių gyvavo vienintelė pagrindinė santuokos forma. Tai monogamija – 1 vyro ir 1 moters santuoka. Tačiau mes turime duomenų apie kai kurias kitas formas:

Poligamija vadinasi vieno asmens su keletu asmenų santuoka. 1 vyro su keletu moterų santuoka vadinasi poliginija; 1 moters su keletu vyrų santuoka – poliandrija.

Daugumoje bendruomenių teikiama pirmenybė poliginijai (vieno vyro su keletu moterų santuokai). Tačiau, kadangi daugelyje bendruomenių vyrų ir moterų pasiskirstymas sudaro apytikriai 1:1, poliginija nebūna plačiai pritaikoma net tose bendruomenėse, kur ji yra labiau norėtina (pvz., musulmonų šalyse). Kitaip nevedusių vyrų skaičius žymiai viršytų turinčių keletą žmonų vyrų skaičių.

Kokie veiksniai sąlygoja vienos, o ne kitos santuokos formos pirmenybę? Kai kurie mokslininkai pabrėžia ekonominių veiksnių reikšmę tam tikrose bendruomenėse. Pavyzdžiui, Tibete šeimai priklausantį sklypą paveldi kartu visi sūnūs. Tas sklypas nedalinamas į atskiras dalis, kurios būtų per mažos kiekvieno brolio šeimai prasimaitinti. Todėl broliai kartu vartoja tą sklypą ir turi vieną bendrą žmoną.(Kenkelis, 1997).

Be ekonominių, svarbų vaidmenį turi ir kiti veiksniai. Pavyzdžiui, poliginija būna naudinga moterims bendruomenėse kur daug vyrų žūsta karuose.

Valdžios tipai. Daugelis šeimos sistemų, kai išplėstos šeimos laikomos norma, būna patriarchalinės. Šis žodis reiškia tėvo valdžią šeimoje. Ši valdžios rūšis yra paplitusi, o dažnai ir įteisinta Tailande, Japonijoje, Vokietijoje, Irane, Brazilijoje ir kitose šalyse.

Matriarchalinėse šeimos sistemose valdžia priklauso žmonai ir motinai. Tokios sistemos yra retos.

Pastaraisiais metais Europos ir Amerikos šalyse įvyko perėjimas nuo patriarchalinės prie lygiateisiškos (egalitarinės) šeimos sistemos. Tai sąlygojama dirbančių moterų skaičiaus pagausėjimu daugumoje šalių su gerai išvystytą pramonę. Tokioje sistemoje įtaka ir valdžia šeimoje pasiskirstoma tarp vyro ir žmonos maždaug po lygiai.

Partnerio pasirinkimas. Taisyklės, reguliuojančios santuokas už tam tikrų burių ribas (pvz.., šeima arba padermė), vadinasi egzogamijos taisyklėmis. Kartu su jeis yra endogamijos taisyklės, aprašančios santuokas tam tikrų burių ribose. Endogamija būdinga Indijos kastų bendruomenei. Mūsų bendruomenėje endogamijos žymiausias dėsnis yra kraujomaišos (incesto) draudimas, kai neįmanoma santuoka arba intymūs ryšiai tarp artimųjų giminaičių.

Gyvenamosios vietos pasirinkimas. JAV jaunavedžiai verčiau pasirenka neolokalinę gyvenvietę – tai reiškia jog jie gyvena atskirai nuo tėvų. Bendruomenėse kur normalu yra patrilokalinė gyvenvietė, ištekėjusi moteris palieka savo šeimą ir gyvena su vyro šeima arba netoliese jo tėvų namų. Bendruomenėse, kur normalu yra matrilokalinė gyvenvietė, jaunavedžiai turi gyventi kartu su žmonos tėvais arba netoliese jų. Lietuvoje įvairūs atlikti tyrimai, liudija, kad dėl ekonominių priežasčių daugelis jaunų šeimų gyvena kartu su tėvais.

Kilmė ir turto paveldėjimas. Kilmės nustatymas ir turto paveldėjimas gali vykti 3 būdais. Labiausiai paplitusi giminystė pagal vyriškosios lyties liniją, kai pagrindiniai giminystės ryšiai nustatomi tarp tėvo, sūnaus ir anūko. Kai kuriais atvejais giminystė nustatoma pagal moteriškos lyties liniją. Tai kilmės nustatymas iš žmonos pusės. Motinos turtą paveldi dukra, o jauną šeimą remia žmonos brolis.

Mūsų bendruomenėje paplitusi abipusiškos giminystės pagrįsta šeimos sistema. Ji yra paplitusi 40% pasaulio kultūrų. Tokiose sistemose giminystės nustatymo atvejais lygiai atsižvelgiama į giminaičius iš tėvo ir motinos pusės.
Šeimos tyrimas vyksta dviem kryptimis: funkcionalizmo ir konflikto teorijos.

Funkcionalizmo šalininkai tyria šeimą pagal jos funkcijas arba socialinius poreikius kuriems ji tarnauja. Pastaraisiais 200 metų pagrindiniai šeimos funkcijų pakeitimai susiję su jos kooperacinio darbo susivienijimo reikšmės suardymu, o taip pat su šeimos statuso iš tėvų vaikams perdavimo apribojimu. Tarp kitų šeimos funkcijų verta pabrėžti vaikų socializaciją, nors į šį procesą įtrauktos ir kitos grupės. Kiek atsiranda ir vystosi pramoninė bendruomenė bei visuotiniam labui orientota valstybė, tiek radikaliai kinta šeimos funkcijos dėl jos narių gerovės aprūpinimo.

Konfliktų teorijos šalininkai laiko svarbiausiu valdžios pasiskirstymą šeimos viduje. Tyrimai parodo, kad turintys daugiau materialinių lėšų šeimos nariai turi daugiau valdžios. Markso ir Engelso nuomone, pramoninė revoliucija pavertė šeimą piniginių santykių visuma. Atitinkamai šiuolaikiniam šios koncepcijos variantui, šeima yra vieta, kus vyksta ekonominė gamyba ir materialinių lėšų persiskirstymas; kartu su tuo kyla konfliktas tarp kiekvieno šeimos nario ir kitų narių bei visos bendruomenės interesais.

4. LIETUVOS GYVENTOJŲ POŽIŪRIS Į ŠEIMOS MODELIUS IR JŲ POKYČIUS.

Siekiant atskleisti šio darbo temą ir įvykdyti išsikeltus uždavinius yra svarbu susipažinti ir su mūsų visuomenės požiūriu į šą visuomenės instituciją. Sistema Online atliko apklausą “Šeimos modeliai ir jų pokyčiai”. Apklausa vyko 1999.11.12 – 2000.02.15 dienomis. Apklausoje dalyvavo 124 respondentai. Su tyrimu galima susipažinti interneto svetainėje adresu: www.sociumas.lt. Apžvelgsime kai kuriuos šio tyrimo duomenis.
Apklausa “Šeimos modeliai ir jų pokyčiai” (atlikta Sistemos Online, publikuota tinklapyje www.sociumas.lt).

Su šiuo teiginiu sutinka beveik ketvirtadalis apklausos dalyvių. Beje, vyrai labiau linkę manyti, kad santuoka yra pasenęs dalykas – šios nuomonės laikosi 30 % vyrų ir 19 % moterų. Įdomu, kad šiai nuomonei daro įtaką ir amžius: net 60 % jaunesnių nei 18 metų žmonių mano, kad santuoka yra pasenusi tradicija. Konservatyviausiai nusiteikę 46-59 metų amžiaus respondentai.

Tačiau nepaisant požiūrio, kad santuoka yra nepasenusi, tik labai maža dalis – 15 % – smerkia gyvenimą kartu nesusituokus. Likusiems atrodo, kad toks gyvenimo būdas yra visai moralus. Jauniausi respondentai visiškai nesutinka su šiuo teiginiu; tuo tarpu kartu su amžiumi didėja dalis žmonių, manančių, kad gyvenimas nesusituokus – nemoralus. Taip pat pastebėtas skirtumas tarp lietuvaičių ir užsieniečių – užsienio piliečiai daug tolerantiškesni tokio gyvenimo būdo atžvilgiu.

Su šiuo teiginiu linkę sutikti net 77 % respondentų. Šiai nuomonei vyrai pritaria labiau, nei moterys. Užsieniečiai daug labiau, nei lietuvaičiai, linkę manyti, kad gyvenimas kartu yra naudingas prieš susituokiant.

Šiuo klausimu nuomonės pasiskirstė ne taip vienprasmiškai – su teiginiu nesutinka daugiau nei trečdalis apklausos dalyvių. Pastebėta ryški amžiaus įtaka – kuo vyresni respondentai, tuo didesnė jų dalis teigia, kad vaikas turi augti tik santuokoje. Ir vėlgi užsieniečiai labiau tolerantiški šiuo atžvilgiu už lietuvius – jie labiau linkę į šį klausimą atsakyti “Ne”.

Dauguma respondentų nesutinka, kad vaiko augimui nesvarbu, susituokę jo tėvai, ar ne. Ypač moterys linkę manyti, kad tęvų santuoka daro įtaką vaikui. Kuo jaunesni respondentai, tuo daugiau jų mano, kad vaikui tėvų santuokos faktas visgi nedaro įtakos.

Pagrindinė apklausoje dalyvavusių respondentų vertybė pasirodė esanti šeima (25 %), tačiau nuo jos labai nedaug teatsilieka darbas (23 %). Trečioje vietoje liko išsimokslinimas (18 %).

Kaip matome apžvelgę šią apklausą, daugelis respondentų pasisako už neregistruotas santuokas, religijai savo gyvenime skiria ne itin didelę dalį. Šiandienė šeimos vertybių ir šeimos sampratos krizė, juntama valstybės sistemose ir kultūros perteikimo priemonėse -spaudoje, televizijoje, internete, kine ir t.t., – verčia atnaujinti pastangas siekiant laiduoti šeimos vertybių buvimą komunikavimo priemonėse, garantuoti tinkamas šeimos kūrimo sąlygas tam, kad auginti sveikus ir dorus žmones. Išorinis šeimos gyvenimas yra pajungtas istorinei kaitai, ir, be abejonės požiūris į šeimą ir jos padėtį visuomenėje keičiasi, tačiau bažnyčios požiūris išlieka pakankamai stabilus. Sekančiame skyriuje ir panagrinėsime Katalikų bažnyčios požiūrį Lietuvoje į bažnyčią.

5. ŠEIMA KRIKŠČIONIŠKOJO SOCIALINIO MOKYMO POŽIŪRIU

Šeima prasideda nuo santuokos. Santuoka bendram gyvenimui sujungia vyrą ir moterį-skirtingas ne tik lyties, bet visais kitais požymiais individualybes. Nors jas jungia draugystės ir meilės ryšiai, bet bendrame gyvenime išryškėjantys požiūrių, skonių, vertinimų ir charakterių skirtumai sudaro prieštaravimų situaciją, keliančią įvairias tarpasmenines ir asmenines problemas, kurios turi būti vienaip ar kitaip sprendžiamos.

Evangelijos nuoroda mylėti artimą, kaip patį save, šeimoje yra tik minimumas, pats žemiausias meilės lygis. Jeigu mes nesilaikome šio minimumo, jeigu save mylime labiau negu sutuoktinį, mes iškrentame iš visa vienijančios šeimos dvasios. Taigi, užuot statę mes imame ardyti savo šeimos pamatus. Ištikrųjų šeimai reikia atsiduoti visam žmogui, su visais savo rūpesčiais ir pasiaukojimu, su visu tuo dvasiniu turtu, kurį jis turi savyje subrandinęs, ir tai turi būti padaryta ne priverstinai, ne teisiniu pagrindu, o kaip laisvos mylinčios širdies dovana. Tiktai tuomet šeima nėra pančiai, vergija ar prievarta, o iš širdies gelmių plaukianti giesmė, skrydis, svaiginanti laimė. Laimingos šeimos pagrindas yra krikščioniška santuoka. Krikščioniška santuoka-tai sandora, kurioje vyras myli, tarnauja, rūpinasi, gina, įkvepia žmoną ir yra jai ištikimas; žmona paklūsta, gerbia, tarnauja, guodžia vyrą ir yra jam ištikima; abu mokosi atleisti, mylėti, visiškai atsiduoti, bendrauti, gerbti ir kartu augti malonėje. Toks yra krikščioniškos šeimos idealas, kurį susituokusieji visuomet privalo turėti prieš akis ir jo siekti abipusėmis pastangomis, jeigu jie nori gyventi žmogaus ir krikščionio vertą gyvenimą. Šeima yra iš santuokos, kuriai Dievas suteikė vaisingumo palaiminimą, natūraliai išauganti tėvų ir jų vaikų gyvenimo bendrija ir kartu žmonių visuomenės ląstelė.

5.1. ŠEIMOS RŪPINIMASIS KŪNO POREIKIAIS

“Pirmoji ir svarbiausia “humaniškos ekologijos“ grandis yra šeima., kur žmogus gauna tiesos ir gėrio pradmenis, kur jis išmoksta, ką reiškia mylėti ir būti mylimam, ir ką reiškia būti asmeniu. Kur jis įsisąmonina savo orumą ir gali pasiruošti susidūrimui su savo vieninteliu ir nepakartojamu likimu“ (Centesimus annus).

Savaime suprantama, šeima suteikia vaikui pasitikėjimą ir saugumą; ji saugo vaiką nuo baimės ir sukuria jam žaidimų vietą, kad jis galėtų augti be rūpesčių. Šeimos saugumo, gynybos, globos ir išankstinio rūpesčio funkcija yra trejopa:
a) Šeima suteikia žmogui namus, butą, namų židinį. Kadangi dabar daugelis žmonių dirba fabrikuose, įstaigose, kontorose ir parduotuvėse, todėl jiems reikia namų židinio, prie kurio jų lauktų ir sukurtų jaukumą Gyvenamojo būsto įrengimas turėtų gerai išreikšti namų židinio prasmę, tačiau taip nėra. Daugelyje butų kambariai suplanuoti palei vieną koridorių, kuris tampa buto centru. Tad sociologiniu požiūriu šeima suskyla į atskirus individus, gyvenančius savo gyvenimą. Vėl turėtų būti pripažinta “branduolį sukurianti“ buto reikšmė. Taigi šeima suprantama kaip individų visumą, gyvenamojoje erdvėje turinti “erdvę susibūrimams ir tobulėjimui“, “netrukdanti skleistis individui“ (R.Gieselmannas).
b) Tėvų ir vaikų bendras gyvenimas ypač akivaizdžiai pasireiškia prie bendro stalo. Prie šeimos stalo kiekvienam nesavanaudiškai duodama pagal jo poreikius. Mažas vaikas, kuris dar nieko “neatneša“ ir “neuždirba“, gauna viską, ko jam reikia, kad augtų sveikas. Taip vaiko sieloje pažadinamas supratimas, ką reiškia nepelnytai būti Dievo mylimam. Kas nėra patyręs pasiaukojančios tėvo ir motinos meilės, tam, susidūrus su gyvenimo žiaurumais, bus sunku patikėti amžina Dievo meile. Gili ir šventa prasmė, kuri pajuntama bendrai valgant, krikščionims nušvinta nauja šviesa. Valgiai, savaime suprantama, dalijami prie šeimos stalo tikintis Dievo gerumo; todėl prieš sėdant valgyti reikia sukalbėti maldą. Šiuolaikinėje šeimoje stalas yra ne tik vieta, kur kartu valgoma, bet ir pokalbių, žaidimų, pramogų erdvė. Anksčiau pokalbiui susėsdavo prie degančio židinio. Tačiau daugelyje šeimų vyrauja įtartina tyla, nebeleidžianti rastis širdingam, asmeniškam žodžiui, kaip sužadėtuvių laikais ar pirmaisiais santuokos metais. Savaitėmis vienas su kitu žmonės kalba tik sausai, dalykiškai, tarkime, apie namų ūkio išlaidas.
c) Bendri namai ir bendras stalas sąlygoja bendrą namų ūkį, ir tai yra trečioji svarbi šeimos funkcija, rūpinantis kūno reikalais. Šiuolaikinėje šeimoje namų ūkis-tai paprastai rūpinimasis valgiu ir apranga, taip pat valgio gaminimas. Šeimos namų ūkis jau nebėra gamybos vieta, nes ekonominis gyvenimas su darbo pasidalijimu ir gerai išvystyta pramone lėmė tai, kad daugelis šeimų beveik viską, ko joms reikia, perka, o tėvas, dažnai ir motina bei suaugę vaikai savo profesiniu, ne namuose dirbamu darbu uždirba pinigų šeimai išlaikyti. Kadangi vyras daugiausia dirba ne namuose, namų ūkis yra moters viešpatija, nors dabar vis daugiau vyrų linkę joms padėti. Todėl kartais net bandoma kalbėti apie naują “didmiesčių matriarchatą“, apie “moterų valdymą“, kaip “didmiesčių moderniosios gyvensenos“ ženklą. Vadovavimas namų ūkiui moteriai kelia daug rūpesčių Tačiau jei moteris nesusidoroja su namų ūkiu, šeima patiria, nors vyras gerai uždirba, vadinamąjį “antrinį skurdą“, t.y. skurdą, kuris kyla ne dėl menkų vyro pajamų, o dėl blogo jų tvarkymo.
Enciklika Laborem exercens, aprašo šeimą kaip darbo įgalintą bendruomenę ir pirmąją “kiekvieno žmogaus darbo mokyklą“, išeitą namuose. Todėl ji yra “vienas svarbiausių orientyrų kuriant žmogaus darbo socialinę etinę struktūrą“. Čia prieš akis, matyt, iškyla ne įvaizdis šeimos, kurią sudaro tik iš pažiūros kartu besilaikantys individai, bet būtent eiliniams žmonėms lyg ir savaime suprantamas vaizdinys, kad visi šeimos nariai remia vienas kitą ir džiaugiasi galėdami gyventi kartu.

5.2. ŠEIMOS RŪPESTIS DĖL DVASINIŲ, DOROVINIŲ IR RELIGINIŲ VERTYBIŲ

Šeima yra svarbiausia visuomenės auklėjimo ir formavimo bendrija. Kadangi meilė ir simpatija yra šeimos gyvenimo principas, auklėjimas ir asmenybės formavimas yra šeimos, o ne ko kito funkcija. Galima skirti tėvų, brolių ir seserų bei senelių funkcijas.
a) Pagal Tomą Akvinietį mes esame tėvams dėkingi dėl trijų dalykų: jie suteikė mums gyvybę, mus augino, išauklėjo. Kaip priduria Tomas, auklėjimo tikslas yra pasiekti žmogaus tobulumą. Šeima yra lyg antrosios, dvasinės įsčios, kuriose motinos pagimdytas vaikas turi išaugti dora asmenybe. Vaikui, kūniškai kad ir geriausiai prižiūrimam, tačiau “neužkalbinamam“, gresia dvasinis sunykimas, toks, kokį išgyvena neretas pataisos namų vaikas. Taigi ne namuose dirbamas motinos darbas labai kenkia mažam vaikui, kurio dvasinius polinkius turi pažadinti mylintis žmogus: “jeigu motina šypsosi savo kūdikiui, tai yra dangaus raginimas vėl nusišypsoti. Nuo tos dienos, kai tai atsitinka pirmą kartą, motina žino, kad kūdikis ją supranta emocijomis“ (Augustas Vetteris).
Auklėjimas reikalauja bendrų tėvo ir motinos pastangų. Tiesa, būtent vyrui šiuolaikinėje visuomenėje yra iškilęs pavojus prarasti tėvystę ir savoje šeimoje būti “pašaliečiu“. Tėvams Dievo suteiktas pirminis autoritetas ir užduotis auklėti vaikus šiuolaikinėje visuomenėje susiduria su rimtais sunkumais, nes vaikai labai anksti patenka į svetimą, ne šeimos įtakos lauką. Sunkina dar ir tai, kad pramoninės visuomenės aplinka-tiek profesinė veikla, tiek ir laisvalaikio organizavimas ir vis labiau mokykla-kupina pasaulėžiūros prieštaravimų, todėl jaunas žmogus susiduria tiesiog su neišsprendžiamomis problemomis. Dėl to tėvams iškyla dvejopa pareiga: jie turi ne tik savo “prigimtinę teisę“ ir “svarbiausia pareigą“-auklėti vaikus ir auklėjimui suteikti religinį aspektą; pliuralistinėje visuomenėje jie turi teisę pasiringti įstaigas; kur jų vaikai gaus išsilavinimą ir bus auklėjami. Žinoma, tėvai pirmenybę teiks tokioms įstaigoms, kurios atitinka jų tikėjimą ir garantuoja, kad tėvų namuose pradėtas auklėjimas bus tęsiamas ta pačia linkme.

Kalbant apie tėvų auklėjimą, negalima nepastebėti, kad jie auklėdami vaikus, patys jaunėja ir yra vaikų auklėjami. Kartu sutuoktinius susieja naujas ryšys; jų santykiai jau nėra tik vyro ir moters ryšys, bet ir tėvo ryšys su motina. Vaikai trokšta tėvų meilės, bet jie taip pat reikalauja, kad tėvas ir mama mylėtų vienas kitą. Geriausias auklėjimas yra linksmas ir harmoningas šeimos gyvenimas: kartu žavintis grožiu, švelniai gerbiant, būnant ištikimais ir vieningais, bendrai išgyvenant džiaugsmus ir kančias, tarpstant nuoširdžiam ir gyvam religingumui.
b) Broliai ir seserys taip pat auklėja vieni kitus. Kad ir kaip skirtųsi amžius, lytis ir temperamentas, broliai ir seserys yra gyva, vienas kitą tvirčiausiai formuojanti bendrija. Brolio santykis su broliu, sesers su seserimi, o pirmiausia-brolio su seserimi gali būti labai vertingas lobis. “Geriausia, kas gali tekti jaunam vyrui, tai turėti panašaus amžiaus ir mentaliteto seserį. Šeimoje, kur moteriškumas pasireiškia kaip seseriškumas, meilė yra nuoširdi, pastovi ir gryna“.
c) Nors bendras gyvenimas su seneliais iš esmės ne privalus, jis nepaprastai praturtina šeimos gyvenimą. Pagal krikščionybę senatvė yra ne gyvenimo žlugimas, bet jo pakilimas ir išsipildymas. Senas žmogus įsišaknijęs šeimos, bendruomenės ir tautos istorijoje. Jis yra ramesnis ir mąslesnis, jo širdis arčiau religijos ir amžinybės negu jauno ar brandaus amžiaus žmogaus. Žinoma, yra ne tik vadinamoji senatvės išmintis, bet ir senatvės kvailumas; daugelis į senatvę žiūri nepagarbiai, bailiai, su kartėliu, kaip į vienatvės ir vidinio skurdo amžių.

5.3. ŠEIMA KAIP ŽMONIŲ VISUOMENĖS “LĄSTELĖ“

1. Pagal seną tradiciją šeimoje glūdi visos visuomeniškumo ištakos. Dažnai tai suprantama, kad didesnių ir įvairesnių socialinių darinių “užuomazgos slypi šeimoje kaip ąžuolas gilėje“, tarsi tai būtų nuo šeimos prasidedančios ir tiesiog per giminę bei gentį iki tautos ir valstybės kylančios visuomenės raidos pakopos. Krikščioniškasis socialinis mokymas šį požiūrį laiko klaidingu. Krikščionybės požiūriu šeima veikiau yra biologine ir dorovine prasme visuomenės “ląstelė“; čia pasakymas “ląstelė“, savaime suprantama, vartojamas pagal organizmo analogiją. “Šeimoje“, -aiškino Pijus XII, -“tauta randa iš prigimties duotą, vaisingą savo didybės ir galios pamatą“, nes biologiškai ji yra visuomenės “pirminė, motiniška ląstelė“. Todėl tauta, “kurioje yra santuoka ir šeima, anksčiau ar vėliau pasmerkta žūti“. Dorovine prasme šeima taip pat teisėtai vadinama visuomenės ląstele. Jeigu šeima nustoja būti “visuomenės pagrindu, pamatine bet kurio auklėjimo ir kultūros erdve“, tuomet sunyksta individualumas, tampama masės žmogumi (Pijus XII). Šeima žmogui suteikia tas socialines dorybes, be kurių negali egzistuoti visuomenė: artimo meilę, atidą, taikingumą, saugumą, solidarumą, pagarbą, sugebėjimą paklusti ir įsakyti.
2. Kaip visuomenės ląstelė šeima paklūsta spinduliavimo dėsniui. Kartu su džiaugsmu auginti, mokyti savo vaiką savarankiškumo ir praktiškumo, suvokiant, kad su vaikais teks greit atsisveikinti, ir tai lemia šeimos savitumas. Išardoma yra tik santuoka, bet ne šeima. Ilgainiui augant vaikams, neturėtų atsirasti dvasinio susvetimėjimo. Tai neturi būti nė nerūpestingas išsiskyrimas, bet nesavanaudiškas ir nepavydus spinduliavimas. Todėl Šv.Augustinas šeimą vadina “visuomenės daigynu“.

5.4. ŠEIMOS FUNKCIJŲ SUMAŽĖJIMAS IR JŲ PASIKEITIMAS PRAMONINĖJE
VISUOMENĖJE

1.Funkcijų sumažėjimas. Pramoninėje visuomenėje tapo įprasta skųstis šeimos krize ir suirimu: skyrybų padidėjo, o gimimų sumažėjo. Pasibaisėtinas šeimos funkcijų praradimas sunaikino šeimas. Nenuostabu, kad vyras, žmona ir vaikai nebylūs ir nelinksmi gyvena kartu ir labiausiai norėtų atsikratyti tokios padėties. Šis apibendrinantis vertinimas yra klaidingas. Nepaisant visų grėsmių ir viso būtino prisitaikymo prie naujų santykių, daugelis šeimų-lyg turėtų paslaptingą vidinę jėgą-liko ištikimos savo esmei. Dalykiškai vertinant funkcijų sumažėjimą, reikia skirti būtent du dalykus:
a) Gyvuojant primityviems socialiniams santykiams, pavyzdžiui, tarp klajoklių gyvulių augintojų, didžioji šeima, turėjo daug dabartinei šeimai nebūdingų funkcijų. Tėvas skelbdavo nuosprendžius, atlikdavo religines apeigas ir kariaudavo. Tada dar nebuvo valstybinių sąjungų, teismų, mokyklų, organizuotų religinių bendruomenių. Požiūris pasikeitė, kai valstybė, teisė, ekonomika, religija, mokslas ir menas tapo atskiromis kultūros sritimis ir įgavo savarankiškumą. Šis procesas iš tikrųjų nepakeitė šeimos funkcijų, nes šeima turėjo atsisakyti uždavinių, kuriuos ji ligi tol vykdė tarsi kažką pavaduodama. Apskritai iki pramoniniu laikotarpiu šeima kaip ir anksčiau atliko labai daug funkcijų. Aišku, pramonės vystymasis daugelį šių funkcijų apribojo arba perdavė oficialioms institucijoms. Šeima seniai liovėsi ką nors gaminti, nes šią funkciją galutinai perėmė ekonomika su tobulu darbo pasidalijimu. Šeimai neberūpi verpimas ar audimas, skerstuvės jos namuose ar židinio ugnies priežiūra. Priešingai, išsilaisvinimas iš bendro gamybos darbo, taip pat technikos pažanga leidžia moteriai labiau atsidėti vaikų auklėjimui ir rūpintis namais bei valgiu.
b) Funkcijos iš tiesų prarandamos tada, jei tai yra esminės šeimos funkcijos rūpestis dėl namų, maisto, namų ūkio, dvasinių, dorovinių ir religinių vertybių. Kai kuriuose šeimose beveik išnyko bendro stalo tradicija, nes tėvas ir dirbanti motina valgo įmonės valgykloje, vaikai-darželiuose ar mokyklose. Dažnai išnykęs arba sumenkėjęs religinis bendrumas, nes daugiau bendrai nebesimeldžiama ir ne visada šeimose švenčiamos didžiosios krikščioniškosios šventės. Daugelis nebežino, kas yra šeimos bendravimas, nes tėvai ir vaikai savo gyvenimo centrą regi už šeimos ir į namus grįžta tik miegoti. Suprantama, taip beveik sunaikinama ir auklėjimo funkcija.

2. Funkcijos pasikeitimas. Nors dėl pramoninės visuomenės santykių šeima savo funkcijas prarado, vis dėlto kai kurios funkcijos tik pasikeitė. Šeima-taip pat dirbanti šeima-jau nebegamina, o daugiau rūpinasi namų apstatymu, valgio ruošimu ir vaikų auklėjimu bei mokymu, ypač bendradarbiaujant su mokykla. Ypač aiškūs šiuolaikinės šeimos funkcijų pokyčiai naujoviškai leidžiant laisvalaikį, kurio reikšmė nuolat didėja ir daugeliu atvejų rodo subtilesnę šeimos kultūrą. Galima paminėti darbą sode arba meistravimą, muzikavimą ir bendravimą, taip pat šeimos šventes.
3. Su šeimos funkcijų sumažėjimu ir kaita susijęs-iš dalies kaip pasekmė, iš dalies kaip sąlyga-ištekėjusių moterų profesinis darbas. Ikipramoniniu laikotarpiu moteris taip pat nebuvo tik žmona ir motina. Ji veikiau bendradarbiavo šeimos ūkyje, žemės ūkio, amatų ir prekybos srityje. Šiandien lyčių lygiateisiškumas mokantis ir įgyjant išsilavinimą, techninės pažangos sąlygotas žmogaus išsilaisvinimas iš sunkaus fizinio darbo, taip pat nuolatinis didėjimas būtent moterims skirtų darbo vietų “trečiojoje, paslaugų sferoje“, lėmė tai, kad beveik savaime suprantamu dalyku tapo moterų ir merginų įsitraukimas į profesinį ir verslo gyvenimą. 1945 m. spalio 21 d. popiežius Pijus XII įspėjo: jei motina eina į darbą, namai, “galbūt savaime jau niūrūs ir ankšti (.), pristigę rūpesčio, tampa dar skurdesni“. Šeima nesusirenka kartu nei prie bendro stalo, nei bendrai maldai. “Kas gi tada lieka iš šeimyninio gyvenimo? Ir kuo jis gali patraukti vaikus?“. Kaip galėtų augančiai dukrai kilti noras pačiai kada nors “tapti tikra šeimininke, t.y. laimingos, klestinčios ir orios šeimos namų šeimininke?“.

5.5. ŠEIMOS POLITIKOS UŽDAVINIAI ŠIUOLAIKINĖJE VISUOMENĖJE

1. Iki pramoninio laikotarpio visuomenei būdingiausi buvo valstietiški ir amatiniški šeimos darbai kaip svarbiausi gamybos ir vartojimo vienetai. Šeima, “namas“ buvo ekonominė, dorovinė ir religinė tvirtovė, vieta, kur žmonės kartu gyveno ir rūpinosi, meldėsi ir dirbo, o susirgę ar pasenę buvo globojami ir išlaikomi. Turėti daug vaikų buvo garbė, kartais galėjo būti tikimasi, kad jie padės šeimos ūkiui, nors dėl to galima ir dvejoti.
Pramoniniu laikotarpiu šeimos kaip “visuomenės ląstelės“ vertė taip pat labai didelė; tačiau jos ekonominė padėtis tapo labai nepastovi. Šeima jau nėra gamintoja, o kadangi komercinėje visuomenėje “uždirba“ tik individas, tai ji tampa nebe pajamų gavėja, bet tik vartotoja. Dėl to vaikų gausa yra tik ekonominė našta. Ikipramoninėje visuomenėje šeimos politika buvo nežinomas dalykas, o dabar tai tampa visuomenės reikalavimu. “Jaunosios kartos, be kurios jokia tauta ir jokia kultūra negali išsaugoti ir perduoti savo vertybių, gausinimo našta turi būti paskirstyta teisingai, kitaip iškils grėsmė tautos tvirtumui“.
2. Ikipramoninio laikotarpio gyventojų skaičius daugiau ar mažiau buvo pastovus, nes nors ir buvo didelis mirtingumas, ypač kūdikių ir vaikų, gimstamumas taip pat buvo didelis. Tačiau vėliau medicina ir higienos reikalavimų paisymas padėjo įveikti kūdikių mirtingumą ir epidemijas. Mirtingumas išliko mažas ir toliau mažėjo, tačiau mažėti pradėjo ir gimstamumas. Galima išvardyti daugybę ekonominių, socialinių, kultūrinių, dvasinių, dorovinių ir religinių šio reiškinio priežasčių: ne šeimai, o individui skirta užmokesčio sistema, moterų darbo daugėjimas, butų trūkumas, daugiavaikės šeimos socialinės vertės praradimas, racionalus požiūris į santuoką, gyvenimo lygio paisymas, religingumo sumažėjimas, rūpestis dėl vaikų socialinės karjeros. Norėdami teisingai įvertinti gimstamumo sumažėjimą, turime atsižvelgti, kad moterų yra daugiau negu vyrų, į jų garbų amžių ir dažnus persileidimus. Vis dėlto nereikia pamiršti, kad žmogus ir vadinamojoje gerovės visuomenėje negali nepaisyti vaiko pirmapradiškumo ir neliečiamumo. Sutuoktinių laisvalaikiui vaikų bendrija yra laimė ir džiaugsmas.
Atsiradus šiuolaikinių prekių, užauginti vaikus taip pat tapo gerokai lengviau. Tad tuo labiau kelia nerimą tai, kad vis daugiau yra mirštančių, o ne gimstančių žmonių.
3. Dvi išvados:
a) Dabartinė padėtis sąlygoja daugiavaikės šeimos socialinį nuosmukį. Socialinis gyvenimo lygmuo nustatomas atsižvelgiant į namų ūkį ir šeimas, kurios arba visai neturi vaikų, arba turi vieną, daugiausia du vaikus iki 18 metų. Daugiau vaikų turinčių šeimų pragyvenimo lygis akivaizdus: blogesnės gyvenimo sąlygos-nors būtent daugiavaikei šeimai reikia geriau įrengto buto-blogesnė apranga, blogesnis maitinimas, blogesnės išsilavinimo galimybės ir t.t. Negalima nesutikti, kad pirmaisiais metais vaikai, ekonominiu požiūriu, yra našta tėvams, tačiau jie augdami tampa ekonomiškai naudingi. Tačiau tai pasakytina apie valstiečių, amatininkų ir prekybininkų šeimas. O darbininkų ir tarnautojų šeimai vaikai yra “grynos išlaidos“, nes dirbti vaikams gamyklose draudžiama, todėl vaikai, kai tik patys daugiau uždirba, bando įsirengti nuosavus namus. Kadangi dabar vaikai dažniausiai gimdomi per pirmuosius dešimt santuokinio gyvenimo metų, gyvenimo lygio nuosmukis ypač veikia jauną šeimą. Nors vaikai padidina šeimos reikmes, šeimos pajamos sumažėja, Reikmių ir pajamų didėjimas atvirkščiai proporcingas.
b) Jei šeimos mažėjimo procesas tęsis, kyla pavojus, kad per keletą dešimtmečių nebus gaunamas būtinas socialinis produktas. Kai kas mano esą gimimų padaugės padidinus investicijas ir kylant automatizacijai. Iš tikrųjų racionalizacija ir automatizacija-reliatyviai mažėjant darbuotojų skaičiui-gali pagerinti aprūpinimą masinėmis pramoninėmis gėrybėmis, tačiau buitinis aptarnavimas dėl to nepagerės.
Nors šeimos politika nesiriboja ekonominėmis priemonėmis, pvz., apsaugoti šeimą nuo nepalankių išorinių įtakų, vis dėlto pagrindinis uždavinys turėtų būti ekonominis šeimos rėmimas. Tada galima tikėtis, kad šeimai geriau pavyks integruotis į pramoninę visuomenę. Savaime suprantama, šeimos naštos sumažinimas tėvams, suvokiantiems santuokos ir šeimos prasmę, bus paskata padovanoti gyvybę ne vienam, o daugiau vaikų. Jei atsiribosime nuo vadinamųjų “asocialų“, turėti ar neturėti vaikų, lems ne finansinė būklė, bet galiausiai sutuoktinių santuokos ir šeimos samprata. Šeimos naštą pramoninėje visuomenėje gali ir turi sumažinti socialinis teisingumas.

5.6. VEDYBOS IR SKAISTUMAS

1. Krikščioniui abejotinas dalykas yra kalbėti apie privačios nuosavybės teigiamybes, užmirštant krikščionišką neturtą, dar įtartiniau būtų šlovinti santuoką ir šeimą, neminint skaistumo dėl Kristaus. Čia reikia atmesti dvi, pirmiausia požiūrį į moters gyvenimo prasmę išreiškiančias klaidas. Sakoma, kad ištekėjusi moteris “nuobodžioje ir bedvasėje namų ruošoje“ negali rasti pilnatvės ir, norėdama tobulinti savo asmenybę, ji turi dirbti pagal specialybę. Arba kalbama, kad neištekėjusi moteris yra nenaudinga ir tėra “pusė žmogaus“.
2. Kas supranta krikščioniškos santuokos ir šeimos idealą, pirmojo priekaišto nelaikys rimtu. Rūpestis namais, maistu ir namų ūkiu, taip pat pirmiausia dvasinių, dorovinių ir religinių vertybių puoselėjimas šeimoje žmonai ir motinai kelia tokius didelius ir taurius uždavinius, kad čia gali rasti gražiausią savo gyvenimo pilnatvę.
3. Klaidinga ir antroji tezė. Juk santuoka ir motinystė nėra vienintelis kelias moteriai ugdyti asmenybę. 1952 m. rugsėjo 15 d. Pijus XII išreiškė apgailestavimą dėl “visų dvasininkų ir pasauliečių, pamokslininkų, kalbėtojų ir rašytojų“, kurie “neaukština pasiaukojimo Kristui skaistybės, kurie jau seniai, nepaisydami Bažnyčios raginimų ir priešingai jos pažiūrai, santuoką kelia aukščiau už skaistybę, kurie pradeda galvoti net taip, kad santuoką laiko vienintele žmogaus asmenybės pilnutinio išsiskleidimo ir jos natūralaus tobulumo priemone“.
Skaistybė dėl Kristaus nėra savo instinktų suvaldymas, bet dalyvavimas Bažnyčios, už kurią Kristus pasiaukojo, skaistybėje. Žmogaus asmenybiškume glūdi jo gebėjimas galutinai apsispręsti-gyventi santuokoje ar likti viengungiu dėl Kristaus. Žinoma, ne visi, kurie lieka nevedę, pašaukti skaistybei dėl Kristaus; apie savanorišką atsisakymą iš meilės Dievo karalystei Viešpats pasakė: “ne visi supranta šitą žodį, bet tik tie, kuriems jis duotas“ (Pijus XII, 1951 10 29). Taip pat Pijus XII 1945 m. spalio 21 d. kalbėjo: “Jauna krikščionė, kuri prieš savo norą lieka netekėjusi, tačiau tvirtai tiki dangiškojo Tėvo apvaizda, gyvenimo permainose išgirsta savo Mokytojo balsą: “Mokytojas yra čia ir šaukia tave“. Užuot sielvartavusi, kad pasmerkta “nenaudingam, betiksliam gyvenimui“, ji drąsiai žengia į viešą gyvenimą ir prisiima “įvairius, kovos uždavinius“. Jų negalėtų įgyvendinti moterys, “tvarkančios šeimos reikalus ir auklėjančios vaikus arba pajungtos šventai ordino taisyklių naštai“.

Ankstesniais amžiais tikėta, kad moteriai reikia “vyro arba mūro“ apsaugos, ir ji gali rinktis tik vieną iš dviejų gyvenimo formų-vyro vadovaujamą šeimą arba mūro apsuptą vienuolyną. Dabar į pasaulį išėjo sąmoningesnė, savarankiškesnė moteris. Ji nebesileidžia įspraudžiama į anksčiau jai paskirtas sritis-virtuvę, vaikų auklėjimą, vienuolyną ir Bažnyčią. Iš tiesų pramoninio laikotarpio sveikatai palaikyti reikia ne tik šeimyninės ir bažnytinės, bet ir visuomeninės moters veiklos.

APIBENDRINIMAS

Šiandienė šeimos vertybių ir šeimos sampratos krizė, juntama valstybės sistemose ir kultūros perteikimo priemonėse-spaudoje, televizijoje, internete, kine ir t.t.,-verčia atnaujinti pastangas siekiant laiduoti šeimos vertybių buvimą komunikavimo priemonėse, garantuoti tinkamas šeimos kūrimo sąlygas tam, kad auginti sveikus ir dorus žmones.

Šeimai kurti reikia socialinio-dorovinio subrendimo. Jeigu šeimos tėvais ruošiasi būti asmenys, nesugebantys savarankiškai dorai bendrauti su aplinka, savarankiškai ir pastoviai dirbti, sunku tikėtis, kad šeima bus tvirta. Asmens dvasinio, dorovinio ir darbinio vertingumo rodikliai yra matas, kuriuo nustatomas jo socialinis tinkamumas šeimos kūrimui ir gyvenimui. Aktyvi gyvenimiškoji pozicija, tauri gyvenimo filosofija, atsakingumas už kitą žmogų, darbo drausmė-štai tie pagrindiniai socialinio-dorovinio subrendimo rodikliai. Jais tėvai turi vadovautis auklėdami vaikus šeimos gyvenimui.

Todėl šiandien, labiau negu bet kada anksčiau būtina-šeimos ir visos visuomenės labui-skirti didžiausią dėmesį santuokai ir šeimai iškilusioms problemoms, vadovaujantis didžiausios pagarbos jų laisvei dvasia. Reikia įstatymų, kurie, neapribodami jų sprendimo laisvės, laiduotų jų esminius elementus, būtent įstatyminių nuostatų, susijusių su moters darbu, nesuderinamu su jos kaip žmonos ir motinos statusu; su “sėkmės kultūra“, trukdančia dirbantiems suderinti savo profesines pareigas su šeimos gyvenimu; su sprendimu turėti vaikų, kurį pagal savo sąžinę turi priimti patys sutuoktiniai; su pastovumo, kurio sutuoktinių poros teisėtai siekia, apsauga; su religijos laisve ir teisių kilnumu bei lygumu; su principais, pagal kuriuos norima auklėti vaikus, ir jų pasirinkimu; su finansiniu traktavimu ir kitais paveldimo pobūdžio dalykais (palikimas, butas ir t.t.); su teisėta šeimos autonomija; ir galiausiai su pagarba bei parama jos iniciatyvoms politikos srityje, ypač tada, kai tai svarbu šeimos aplinkai.

Santuoka ir šeima yra pirmutinės svarbos socialinis gėris: “Šeima visada išreiškia naują žmogaus gėrio matmenį ir dėl to lemia naują atsakomybę. Tai atsakomybė už ypatingą bendrąjį gėrį, apimantį žmogaus, kiekvieno šeimos bendruomenės nario gėrį. Žinoma, tas gėris “sunkus, bet drauge ir nuostabus“. Tiesa, ne visi sutuoktiniai ir ne visos šeimos plėtoja visą galimą asmeninį ir socialinį gėrį. Tačiau tada įsikišti ir, pasirūpindama reikiamų priemonių, prie joms būdingų vertybių plėtojimo prisidėti turi visuomenė. Juk “reikia visomis išgalėmis stengtis, kad šeima būtų pripažinta kaip pirminė ir tam tikra prasme “suvereni‘ visuomenė. Jos “suverenumas“ būtinas visuomenės gerovei“.

Mūsų dienomis, priešingai negu kitomis epochomis, problema nėra vien šeimai pakankamai nepasirengę jaunuoliai. Sklandant pesimistinei, struktūriškumą griaunančiai ir subjektyvybę ardančiai antropologinei vizijai, daugelis jų net apskritai abejoja, ar šeimoje gali egzistuoti tikras atsidavimas, sukuriantis ištikimą, vaisingą ir neišardomą ryšį. Tokia vizija gali paskatinti atmesti šeimos instituciją kaip iliuzinę tikrovę, skirtą tiktai itin specialiai parengtiems žmonėms. Dėl to taip svarbu yra krikščioniškai ugdyti vaikus nuo mažens, tėvai savo pavyzdžiu privalo suformuoti teisingą ir krikščionišką pasaulėžiūrą į šeimą.

Baigdama norėtume pacituoti Arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus žodžius, jie-lyg padrąsinimas šeimai: “Turėkite drąsos priimti Kristų, laiminantį jūsų šeimą ir vaikus. Turėkite išminties priimti Bažnyčios mokymą apie santuokos šventumą ir kūdikius, kaip Dievo dovaną. Turėkite drąsos atmesti praeinančias pasaulio madas, griaunančias paskirų asmenų ir šeimų gyvenimus. Vienybė su Kristumi ir jo Bažnyčia garantuoja, kad jūs savo šeimos gyvenimą statote ant uolos, ir jokios audros jo nesudaužys“.

IŠVADOS

1. Tiek socialinės teorijos, tiek sociologijos pagrindinis uždavinys yra suprasti ir paaiškinti kasdienės tikrovės problemas, kylančias iš bendro jų šaltinio – patyrimo.
2. Individą veikia iš esmės visi veiksniai, tačiau sociologai labiau linkę akcentuoti tik tam tikrus socializacijos institutus, turinčius ypač didelę reikšmę individo formavimuisi – tai šeima, mokykla, žiniasklaida, draugai. Sociologai diskutuoja, kuris iš šių socializacijos faktorių yra reikšmingiausias, tačiau tikriausiai nekyla abejonių, kad šeima yra pirmoji socialinė struktūra, perteikianti tam tikrus elgesio modelius.
3. Krikščioniškasis socialinis mokymas nesitenkina vien socialinių filosofinių ir teologinių principų nagrinėjimu. Jis taip pat tyrinėja be galo įvairias visuomenės sąrangos struktūras, susiformuojančias šeimose bendruomenėse, darbo vietose, sąjungose, valstybėse ir taip toliau.
Žmonių tarpusavio santykių šeimoje problemos šiandien kelia didžiulį susidomėjimą. Tačiau jaunimo rengimas šeimai, brandaus požiūrio į santuoką ugdymas dar toli gražu nėra patenkinamas. Šiuo atžvilgiu jaunimui ypač trūksta psichologijos bei socialinės psichologijos žinių. Juk juo daugiau žmogus sužino apie aplinkinį pasaulį, tuo daugiau jis turi įgyti žinių apie žmogų. Jeigu nepaisoma šios labia svarbios taisyklės, pažeidžiama žinių ir dorovės harmonija.

Šeimą tiria daugelis mokslų. Ekonomistai nagrinėja šeimos biudžetą, pajamų ir išlaidų struktūrą, demografai- šeimos įtaką gyventojų sudėties kaitai, pedagogai- auklėjimą šeimoje, jaunimo rengimą šeimyniniam gyvenimai. Galima apie šeimą kalbėti kaip apie kuriai nors visuomenei būdingą socialinį institutą, istoriškai besivystančią žmonių bendrumo formą ir kaip apie konkrečių žmonių sąjungą. Tačiau bet kuriuo požiūriu aptardami šeimos problemas, visada turėsime paliesti šeimos narių bendravimą ir bendradarbiavimą.
4.
5. Šeima vadinasi giminingumo, santuokos arba įvaikinimo paremtas susivienijimas žmonių, surištų bendra buitimi bei abipusišku atsakingumu už vaikų auklėjimą.
6. Katalikų Bažnyčia, sekdama Jėzumi Kristumi, laiko šeimą ir santuokinę Gailestingumo Dievo bendrystės su žmonija dovana, brangių šventumo ir malonės, spindinčios pasaulyje, lobiu. Štai kodėl ji kviečia visus kovojančius už žmogaus reikalą suvienyti pastangas ir bendromis jėgomis skatinti šeimą ir jos giliausią gyvybės versmę-santuokinę sąjungą.
7. Hoffner pažymi, kad visuomenėje, dažnai nukrikščionėjusioje ir nutolusioje nuo tiesos apie žmogaus asmenį vertybių, šiandien būtina atkakliai akcentuoti santuokinio ryšio, “kuriuo vyras ir moteris sudaro viso gyvenimo bendruomenę, savo prigimtimi orientuota į sutuoktinių gerovę ir vaikų auklėjimą“, turinį-ryšio, kurį Dievas natūralioje Kūrimo tvarkoje įsteigė “nuo pradžių“.
8. Dabartinėje visuomenėje šeima nevertinama. Nors Konstitucijoje parašyta, jog šeima yra pagrindinė visuomenės ląstelė, realiame gyvenime propaguojamos šeimai prieštaraujančios nuostatos, kaip antai absoliutinamos individo teisės, kovojama už seksualinių mažumų teises, kalbama ne apie santuoką, o apie lyčių partnerystę ir gyvenimą kartu nesusituokus bei “bandomąjį“ laikotarpį.

LITERATŪRA
1. L. Broom, CH. M. Bonjean, D. H. Broom. Sociologija. Esminiai tekstai ir pavyzdžiai. –K., 1992.
2. P. Dinzelbacher. Europos mentaliteto istorija. – V., 1998.
3. R.Grucė. Šeima ir vaikų auklėjimas. – V., 1994.
4. R. Grigas. Tautos likimas. Vilnius,1995.
5. J. Hoffner. Krikščioniškasis socialinis mokymas. – V., 1996.
6. L. Jovaiša. Edukologijos pradmenys. – Š., 2001.
7. K. Kardelis. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Kaunas, 2002
8. Kauno Vytauto Didžiojo Universitetas. Sociologija. Vilnius, 2003
9. A. Maceina. Religijos filosofija. Vilnius, 1990
10. A.V. Matulionis. Sociologija. Vilnius, 2002.
11. A. Nekrošius, Romėnų teisė, Kaunas 1996.
12. Pasaulio religijos. Populiarus žinynas. Vilnius, 1994.
13. W. Raeper, L. Smith. Po idėjų pasaulį. Vilnius, 1995
14. Religija ir kultūra. Religijos mokslo žurnalo „Soter“ 5 (33) priedas Nr.1. Kaunas,2001
15. R. ir B.Strombekai. Krikščioniška šeima. – Š., 1998.
16. K. Trimakas. Žmogaus aukščiausi skrydžiai. Religinių išgyvenimų psichologija. Kaunas, 2002.
17. K. Trimakas. Asmenybės raida gyvenime. Egzistencinio apsisprendimo psichologija. Kaunas, 2002
18. V.Pruskus. Sociologija. Vilnius, 2004
19. M. Weber. Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia. Vilnius, 1997
20. Философский энциклопедический словарь, Москва 1989.
21. Советский энциклопедический словарь, Москва 1987.
22. Социология, учебник для педагогических ВУЗов, Воронеж 1991.
23. Internetinė svetainė www.sociumas.lt

Leave a Comment