ĮVADAS
Socialinė gerovė tapo begaline, įvairia ir kompleksiška institucija. Kai gerovės politikoje ir programose vyksta pokyčiai, jie paliečia milijonus žmonių ir net specialistai turi sunkumų nepakankamai įvertindami plačiai plintančius pokyčius nuo iš pirmo žvilgsnio reliatyviai mažų pakeitimų tiksluose, metoduose ar veikloje. Tie žmonės, kurie susidomi ar yra įtraukti į socialinės gerovės politiką, programas ir praktiką, mato, kad būtina suprasti, aprašyti ir apibrėžti socialinės rūpybos esmę, ribas ir dinamiką. Jeigu jie nėra pilnai funkcionieriai arba diletantai, jie privalo sugebėti numatyti ateities vystymąsi, pasirinkti pageidaujamus žingsnius ir veikti efektyviai. Totalinės socialinės gerovės supratimas reikalauja tam tikrų organizacinių sąvokų, kurios informuoja apie atskiras institucijos dalis, vartojimo. Politika sukuriama. įsisąmoninant pagrindinius socialinės gerovės kūrimo motyvus, kurie lydi individus, organizacijas ir vyriausybes, angažuojantis socialinės gerovės veiksmams ir suprantant giliai paslėptus visuomenės požiūrius, kurie paremia ir konstruoja šiuos motyvus. Remiantis motyvais galima suprasti ir programų silpnąsias bei stipriąsias puses, atotrūkį tarp įstatymų ir politikos. Konflikto rezultatas yra neatitikimas tarp to kas yra ir kas norima pasiekti.Visa tai paaiškina svyravimus nuo požiūrių į motyvus, pasirodžiusius pokyčių kryptyse, kurie gali būti laukiami ; ir tas sritis, kuriose pagerinimai gali būti sėkmingiausiai pasiekiami.Šiuo metu vyksta labai revoliuciniai pokyčiai nuo gamybos į aptarnavimo, paslaugų sferos išvystymą, keičiasi socialinių darbuotojų vaidmenys visame pasaulyje. Mūsų šalyje pokyčiai vyksta dar sparčiau ir apimtys yra dar didesnės. Plečiasi tiesioginių ir netiesioginių paslaugų sektorius. Išaugęs ne tik iki netiesioginių – bankų, transporto, didmeninės ir mažmeninės prekybos paslaugų, bet ir tiesioginės paslaugos profesionalių paslaugų tiekėjų, dantistų, kirpyklų, mokytojų ir socialinių darbuotojų ir t.t. Socialinė rūpyba taip pat yra augantis paslaugų sektorius. Su bendru kainų kilimu brangsta ir socialinės gerovės sektorius. Profesionalių socialinių darbuotojų skaičiaus augimas yra lygiagretus socialinės rūpybos kaip institucijos augimui. Pavyzdžiui JAV 1952 m. buvo 4000 magistratūros studentų. 1974 m. – 16000 magistratūros studentų + 3000 po studijinių + 14000 kursuose.
Lietuvoje 1992m prasidėjęs socialinių darbuotojų ruošimas Vilniaus universitete, Vytauto Didžiojo universitete ir Utenos medicinos mokykloje, šiuo metu išaugo iki kelių tūkstančių studentų šešiuose universitetuose ir penkiose aukštesniosiose mokyklose. Naujų įstatymų pakeitimas, kartais per vieną naktį, pareikalauja naujų darbuotojų, kartais ir naujos agentūros, sukūrusios naujas programas, atliepiančias žmonių poreikius. Mes galime nuspėti pasikeitimus ir poreikius naujoms paslaugoms;- naujas moterų, vyrų, vaikų grupes, abortų konsultavimą, paslaugas mirštantiesiems , sergantiems AIDS ir jų šeimų nariams. Pokytis nuo produkcijos ekonomikos į paslaugų ekonomiką reikalauja naujų pokyčių, apmokymų, kitokio savęs įvaizdžio.
1.Pagrindinės sąvokos
Socialinės gerovės ( social welfare) sistema yra sąvoka , turinti gana ilgą istorinę raidą ir daug interpretacijų. Lietuvių kalboje naudojamas vertinys iš anglų kalbos. Anglų klb. žodyne Social- visa tai , kas liečia , turi efektą žmonėms, praktiškai visas gyvenimas. Welfare – gerovė. Social welfare–tai būtų viso gyvenimo gerovė.Robert L., Barker socialinio darbo žodyne nurodoma, kad “socialinės gerovės sistema yra nacionalinė programų, pašalpų ir paslaugų sistema, kuri padeda patenkinti žmonių socialinius, ekonominius, išsilavinimo ir sveikatos poreikius, kurie yra svarbiausi visuomenės aprūpinimui”. Socialinės gerovės apibūdinimas turi daug skirtingų aspektų ir būdų, pvz. P. Nelson Reid, Titmus(1958), Murray(1984), Romanyshyn M. J.( 1974), nagrinėdami socialinių mokslų ir socialinės gerovės santykį, pateikia net keturis šio termino apibrėžimus.Pirmutinė sąvokos prasmė tai tam tikra visuomenės vizija. Tada, socialinė gerovė,” gal būt geriausiai suprantama , KAIP IDĖJA, viena iš idėjų, kuri suteikia mūsų gyvenimui prasmės ir darbo galimybes, priimtinu saugumu nuo skurdo ir užpuolimo, gerina sąžiningumą ir įvertinimą, grindžiamą asmeninėmis individualių savybių pastangomis ir yra ekonomiškai produktyvi ir stabili. Ši socialinės gerovės idėja yra pagrįsta prielaida, kad žmonių visuomenė gali būti suorganizuota ir valdoma taip, kad sukurtų ir aprūpintų visus šiais dalykais, ir kadangi yra įmanoma tai padaryti, visuomenė turi moralinę pareigą tai įgyvendinti” Tai yra dešiniųjų ideologijų socialinės gerovės supratimas.Kairieji socialinę gerovę mato, kaip teisingą ir sąžiningą žmogiškųjų išteklių paskirstymą visiems. Tai apimtų žemės ir gamtos turtus, galią ir dalyvavimą, darbą ir poilsį ir t.t.Antras apibrėžimas yra socialinės gerovės, kaip institucijos supratimas. Kaip teigia Friedlander ,” socialinės gerovės institucija yra “ organizuota socialinių paslaugų ir institucijų sistema, sukurta padėti individams ir grupėms pasiekti patenkinamus gyvenimo, sveikatos ir asmeninių bei socialinių ryšių standartus, kurie leistų jiems išplėtoti jų pilnus sugebėjimus ir pagerintų jų gyvenimo kokybę harmoningai su jų šeimų ir bendruomenės poreikiais” tai begalinė, įvairi ir kompleksiška institucija – metainstitucija. Ši sistema įkūnija daugiareikšmį požiūrį į visuomenės ir ekonomines problemas, atspindinčias visuomenės vertybes ir naudoja gretutinių mokslų, nukreiptų pasiekti bendrą gėrį ekspertizę. Pagal Herbert Bisno – “socialinė gerovė -socialinė institucija, kurios tiesioginė pagrindinė veikla yra susijusi aprūpinant ir pagerinant emocinį, intelektualinį, fizinį ir visuomeninį žmogaus funkcionavimo aspektus”. Socialinės gerovės suformuoti santykių modeliai, kylantys iš jų veiklos, kartu su socialinių tarnybų organizuota sistema, skirta pasiekti tam tikriems specifiniams tikslams yra neatskiriama socialinės gerovės sistemos dalis.Trečia socialinės gerovės sąvokos prasmė yra naudojama socialinio darbo mokyklų apibūdinimui. Daugelis JAV universitetų padalinių ilgą laiką turėjo ir dar ir dabar kai kurie turi “Socialinės gerovės mokyklų” pavadinimus. Toks atitikmuo yra ir Lietuvos Vytauto Didžiojo universitete esančio Socialinės rūpybos profesinių studijų centro, ruošiančio socialinius darbuotojus pavadinimas. Čia lietuviškas žodis “rūpyba” yra “gerovės” atitikmuo, jei pritaikytume institucinę sampratą.Ketvirtas socialinės gerovės sąvokos pritaikymas yra socialinės apsaugos ir rūpybos institucijose dirbančių asmenų, neturinčių socialinio darbo profesinio pasiruošimo, darbo vietos arba užimamų pareigų apibūdinimas. Daugelyje šalių šie darbuotojai vadinami socialinio aprūpinimo, socialinės gerovės ar socialinės rūpybos darbuotojais, nepainiojant jų su socialinio darbo profesionalais. Tokios taisyklės galioja Estijoje, Australijoje ir kitose šalyse.Penktas ir labai lietuviškas yra miestų ir rajonų savivaldybių skyrių pavadinimai, kurie vadinami “ socialinės rūpybos” skyriais. Kol kas šių skyrių veiklos apimtis nėra labai plati, bet jie atsakingi už bent minimalios kiekvieno žmogaus gerovės užtikrinimą vietiniame valdymo lygmenyje.Galime teigti, kad vyksta neformali diskusija kas yra socialinė rūpyba, tačiau tai nėra niekur išaiškinta. Teisiniai aktai išskiria globos ir rūpybos sąvokas, tačiau nepaaiškina kuo jos skiriasi. Iš teisinių dokumentų galima daryti apibendrinimus, kad “rūpyba” suteikia daugiau laisvių ir atsakomybių pačiam asmeniui, negu globa. Į gerovės, rūpybos ir globos sąvokas įeina visuomeninė apsauga arba asmens ar institucijos , turinčios didesnę atsakomybę rūpinimasis kiekvieno asmens gerove. Todėl šiame konspekte, apibendrindama įvairius socialinės gerovės ir rūpybos apibūdinimus , pasirenku socialinės gerovės institucinę sampratą, nes ji leidžia analizuoti jos manifestuojamas ir latentines funkcijas. Todėl rūpybos ir gerovės sąvokos yra naudojamos kaip sinonimai. Tik “rūpyba”čia turi institucinę prasmę, o “gerovė” daugiau išreiškia šios institucijos skelbiamą (manifestuojamą) funkciją.Tai būtų anglų kalba sutinkamuose tekstuose “social – welfare” ir “social welfare” atitikmenys.Nuoroda į socialinės gerovės sritį dažnai neša tam tikrą antrinę reikšmę (į tai kas numanoma). Reikia atkreipti dėmesį, kad šis apibrėžimas rodo socialinės institucijos manifestuojamą (išreikštą) funkciją. Frank Perice atkreipė dėmesį į funkcinės perspektyvos svarbą, tam, kad būtų galima apimti ir latentines (neišreikštas, paslėptas), dažnai disfunkcines socialinės rūpybos sistemos funkcijas. Naudojant socialinės rūpybos (gerovės) kaip institucijos sąvoką, galima analizuoti ar gerovės sistema kuria gerovę ar besinaudodama kitų institucijų, pvz. šeimų gerove, siekia kitokių tikslų. Naudodama socialinės gerovės institucinę sąvoką, aš ją tekste siūlau vadinti socialine rūpyba, tam kad aiškiau pabrėžti jos institucinę prasmę – tai yra. susieti su labai aiškiomis funkcijomis ir tikslais visuomenėje.Lietuvių kalboje dažnai naudojama tiek kasdieninėje tiek ir oficialioje kalboje sąvoka “socialinė rūpyba” , iš tiesų, neturi jokio paaiškinimo ar platesnio sąvokos apibrėžimo. Kaip ir visi savaime suprantami dalykai dažnai yra patys neaiškiausi, taip ir socialinės rūpybos sąvoka šiuo metu yra neaiški. Todėl siūloma socialinės rūpybos terminu suteikti socialinei gerovei institucinę prasmę. Toliau tekste socialinės rūpybos sąvoka yra naudojama būtent tokia prasme. Aiškiai matomas spartus socialinės rūpybos augimas, todėl jos supratimas ir paaiškinimas reikalauja naujų metodų. Čia jau nepakanka aprašomojo, istorinio ar kito vienašališko metodo.
2. Socialinės rūpybos skirstymas
Kad galima būtų aprašyti socialinės rūpybos sistemą imama ją sutvarkyti suskirstant į atskiras grupes, pvz.: pagal tam tikras sferas, pvz.:
· Paslaugos šeimoms· Paslaugos vaikams· Mokyklų socialinis darbas· Paslaugos sveikatos apsaugos sistemoje· Paslaugos psichiatrinėse ligoninėse · Pataisomosios – korekcinės paslaugos * Paslaugos pagyvenusiems ir seniems žmonėms
Galima skirstyti pagal paslaugų tipus:
* Pagalbos socialinės tarnybos * Advokatavimo, gynybos ir teisinės paslaugos * Laisvalaikio, reabilitacijos * Pagalbos namuose paslaugos * Bendruomenės, gyvenviečių centrai ir grupinės paslaugos * Šeimos planavimas * Įdarbinimo ir apmokymo * Dalyvavimo paslaugos Socialinė rūpybos sistemoje gali būti išskiriami labai platūs posistemiai:
· Teisingumo · Ugdymo, mokymo · Sveikatos· Urbanizuotų šeimų
Kamerman ir Kahn socialinės rūpybos sistemą skirsto į 5 pagrindines programas: · aprūpinimo pajamomis· sveikatos,· mokymo, · butų – gyvenamojo ploto · įdarbinimo. Tai gali būti asmeninės arba bendrosios socialinės paslaugos. Gali būti grupuojama pagal socialinio darbo metodus:· individualus socialinis darbas, · socialinis darbas su grupėmis,· bendruomenės organizavimas, · socialinė politika ir planavimas, · socialinis administravimas · tyrinėjimai. Galiausiai tarp visų šių sistemų gali būti daug kombinacijų. Visi šie skirstymai tai vis yra bandymai aprašyti, apibrėžti socialinę rūpybą.
Kitoks yra istorinis požiūris, kuris apima visą socialinės rūpybos kompleksiškumą, kuris pats sau susikuria ribas kiekvienam socialinės rūpybos standartui, tokiems kaip insitucionalizmas ar bendruomenės vystymas ir plėtra, arba tik vienu kuriuo nors istoriniu laikotarpiu, amžiumi. Net istorija gali būti nukreipta tik į vieną socialinę problemą arba programą, tokią kaip “Karas su skurdu” arba “Šeimos pagalbos planas”. Galiausiai kartais yra madinga atskirti socialinę gerovę, skiriant daugiausia dėmesio skurdui, politikai, planavimui ar ugdymui, specialioms socialinėms paslaugoms. Čia taip pat yra nacionalinės ir tarpnacionalinės perspektyvos, o taip pat atskirų sąvokų, (kaip religinius motyvus nusakančios), kurios sudaro arba įtakoja socialinę rūpybą, aiškinimo būdų pasikeitimas ir t.t..
Kiekvienas iš šių požiūrių į socialinę rūpybą ar gerovę sudaro dalį bendro požiūrio taško ir kiekvienas naudingai papildo kitus.Taigi, būtų reikalingas konceptualus vienas, kuris leistų giliai suvokti socialinės rūpybos dinamiką. Pvz.: Gilbert ir Specht naudoja paradigmą susidedančią iš išdėstymo, aprūpinimo, perdavimo (tiekimo) ir finansavimo, veikiančio pagal vertybes, teorijas ir alternatyvas. Kahn analizuoja keletą pagrindinių politikos, programos ir praktinių sistemų klausimų. Iš tiesų vyksta tokie pastovūs ir greiti pokyčiai socialinėje rūpyboje, kad ją adekvčiai neįmanoma suprasti per sąrašus, aprašymą, istoriją arba susidomėjimą tik viena dalimi, bet svarbu suprasti bazinius terminus ir išmokti kritiško mąstymo, kuris yra socialinio darbuotojo profesijos pagrindas. Sunku pervertinti socialinės rūpybos institucijos dydį ir svarbą moderniame pasaulyje. Daugelyje JAV valstijų tai sudaro nuo 1/3 iki 1/2 visų metinių biudžeto išlaidų. Tai ne tiek dėl neturtingųjų skaičiaus, bet ir dėl paslaugų kainų, naujų programų. 1998m Lietuvos respublikos biudžete paskyrimai socialinėms reikmėms sudarė apie 30 procentų visų išlaidų.. Socialinės gerovės instituciją analizuoja ir ji pati naudojasi daugelio mokslų rezultatais. Artimiausi mokslai yra sociologija, psichologija, socialinio darbo teorija, politologija, edukologija, ekonomika, teisė, kultūrinė antropologija, medicina ir kt.
Socialinės gerovės sistemoje dalyvauja įvairių krypčių specialistai, skirtingai atsiliepdami į žmonių poreikius ir bendrai kurdami socialinę gerovę: tai psichiatrai, psichologai, medicinos seserys, advokatai, laisvalaikio specialistai, mokytojai, gydytojai ir socialiniai darbuotojai. Daugumoje socialinių programų dirba socialiniai darbuotojai, tačiau jų apibūdinimas gali būti labai įvairus. Pvz. JAV ilgą laiką profesionaliems socialiniams darbuotojams buvo priskiriami tik socialinio darbo magistro laipsnį turintys specialistai, o kartais tik socialinio darbo magistrai, esantys Socialinių darbuotojų Asociacijos nariai. Pradėjus masiškai socialinio darbo bakalauro studijas, palaipsniui jie buvo pripažinti socialinio darbo specialistais. Kita vertus daugelis tarnybų šiai veiklai samdėsi kitų sričių specialistus, arba visai neturinčius jokio aukštojo išsilavinimo, tačiau juos vadino socialiniais darbuotojais. Tai labai atitinka mūsų dienų situaciją Lietuvoje. Kitose šalyse taip pat , socialinės rūpybos funkcijas gali atlikti žmonės , paruošti kitose profesijose, pvz. Vengrijoje- med. seserys, Vokietijoje – pedagogai. Taigi, platus paraprofesionalų dalyvavimas socialinės rūpybos veikloje sukelia didelę sumaištį apibūdinant patį terminą. Lietuvoje yra labai didelė sumaištis, todėl, kad visi namų pagalbininkai imti vadinti socialiniais darbuotojais, kiti socialiniais pedagogais, o dar kiti, turintys ir socialinio darbo magistro išsilavinimą, yra valdininkai.
3. Socialinės rūpybos vaidmenys
Yra išskiriami trys socialinės rūpybos vaidmenys. Pirmasis, gal būt seniausias, – tai plyšių užpildymo, pirmosios pagalbos vaidmuo. Šis vaidmuo arba tokia socialinės rūpybos funkcija yra liekaninė( residual). Ši funkcija parodo tai, kad socialinės rūpybos paslaugos turėtų būti suteikiamos tik tada, kai individo poreikiai nėra tinkamai patenkinti kitų socialinių institucijų pagalba, pirmiausia šeimos ir rinkos ekonomikos. Laikantis šios nuomonės, socialinės paslaugos neturi būti teikiamos, kol kitos priemonės nežlugo arba kol visi šeimos ir individo resursai nėra išnaudoti. Tai apibrėžia, kad finansinė ir kitokia pagalba turi būti trumpalaikė, kol individas ar šeima vėl tampa sugebantis pasirūpinti savimi. Šis liekaninis vaidmuo susiformavo aptariant socialinę rūpybą, kaip pagalbos teikimą nevykėliams. Čia fondai ir paslaugos matomi ne kaip teisė, bet kaip dovana, kur gavėjas priima tam tikrus įsipareigojimus, pvz.: kad gauti bedarbio pašalpą, privalai atlikti tam tikrus viešuosius darbus. Su šiuo požiūriu asocijuojasi požiūris į tai, kad priežastys dėl individo ar šeimos nefunkcionalumo yra jo/jos asmeninis blogas funkcionavimas. Po šia “liekanine” nuomone įprastai stigma (gėdos ženklas) paliečia paslaugų gavėjus. Šios stigmos paplitimą mes galime išsiaiškinti paklausiant “Ar jūs kada nors anksčiau jautėte nenorą kreiptis į konsultaciją dėl asmeninių ar emocinių situacijų?, Ar jūs patyrėte tai, nes jaudinotės, ką gali kiti pagalvoti apie jus?” Beveik kiekvienas jums atsakys “taip”. Ir atsisakymo kreiptis pagalbos arba priimti paslaugas priežastis dažnai yra ta “liekanos” stigmos ženklas. Antras vaidmuo, susijęs su kitokia socialinės rūpybos funkcija – visuomeninių pokyčių pasekmių sušvelninimu atskiram individui arba tiesiog naujų visuomeninių poreikių tenkinimu. Tai yra institucinės gerovės vaidmuo. Jis reiškia tai, kad socialinės rūpybos programos turi būti priimtinos kaip tinkamos, teisėtos modernios institucinės visuomenės funkcijos, padedančios individams pasiekti savo aukščiausią sklaidą, raidos pakopą. Naudojantis šia nuomone, visi paslaugų gavėjai priimami kaip nusipelnę gauti šias paslaugas ir, manoma, kad individo sunkumai nėra tik jo asmeninė problema, ir negali būti jo kontroliuojami, pvz.: bedarbystė, išsilavinimas. Šiuo atveju priežasčių ieškoma visuomenėje, aplinkoje ir pastangos yra dedamos tobulinant visuomenines institucijas, kurios įtakoja individo funkcijas.Vystymo (development) arba plėtros programos yra orientuotos į sudarymą sąlygų žmogui, kad jis/ji galėtų geriausiai panaudoti savo galimybes bet kuriame žmogaus amžiaus tarpsnyje. Šios programos nesprendžia socialinių problemų, bet kuria gerovę. Skirtumus labai gerai atspindi vaikų gerovės programų pavyzdžiai. Jei palygintume tokias programas, kaip “ Socialiai remtinų vaikų nemokamą maitinimą mokyklose”, vaikų darželių arba dieninės priežiūros programas ir vaikų priežiūros grupes dideliuose prekybos centruose. Visus šiuos vaidmenis socialinės rūpybos sistema, sukuria pasinaudodama programomis. Programos gali būti finansinės, materialių gėrybių paskirstymo ir socialinių paslaugų. I. Finansinės programos Tai yra tos programos , kurios vienaip ar kitaip paskirsto pinigus A. Draudiminio tipo programos. Tai senatvės pensijų, motinų gimdymo atostogų, invalidumo pensijų, ir kt. B. Pašalpų programos. Tai šeimos, socialinė ir kt. C. Kompensacijos, pvz. mažas pajamas turinčioms šeimoms už komunalinius patarnavimus II. Materialių gėrybių A. Draudimo tipo programos. Tai asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros, sveikatos draudime dalyvaujantiems žmonėms ir kt. programos. B. Šelpimo programos. Medicininės pagalbos ir sveikatos priežiūros programos tiems , kurie nedalyvauja sveikatos draudimo programoje. Iš valstybės biudžeto skiriamos lėšos, arba savivaldybių skiriamos lėšos sveikatos priežiūrai. C. Valstybinių butų programos. D. Aprūpinimo maistu programos. Tai gali būti priešpiečiai moksleiviams, maistas ant ratų seniems vienišiems žmonėms, talonai pietums valgyklose, maisto paketai ir t.t.
4. Socialinė politika, socialinės paslaugos ir socialinis darbas
Tai pagrindiniai socialinė gerovės kūrimo ir socialinės rūpybos, kaip institucijos funkcijos apibūdinimo terminai.1. Socialinė politika. Socialinė politika yra ir sprendimų priėmimo procesas ir to proceso pasekmės rūpinantis socialine gerove, socialinėmis paslaugomis ir artimai susijusiomis sferomis.Irving Weissman pažymi, kad politika yra “socialinių sprendimų priėmimo praktika, kurios metu apibrėžiama, formuluojama ir įgyvendinama veiklos kryptis” ir to “proceso produktas”( įstatymai, nutarimai, programos ir kt.).2. Socialinės paslaugos. Paprasčiausia yra galvoti apie socialinės rūpybos paslaugas. Kartais tokios paslaugos yra sukurtos institucijų, kurios nepripažįstamos, kaip socialinės rūpybos institucijos ir todėl geriau tiktų mąstyti apie paslaugų kūrimą, negu apie socialinės rūpybos institucijas. Galima būtų diskutuoti, jei institucija teikia socialines paslaugas, tai ji yra socialinės rūpybos institucija, tačiau išskyrimas yra naudingas, nes dažnai ne socialinės gerovės institucijos teikia socialines paslaugas, pvz. Krašto apsaugos departamentas, ar pramonės įmonė. Socialinės paslaugos apima ir paslaugas asmenims, ir labiau institucinės programos ( pajamų programos, būsto programos ir pan.). Alfred Kahn apibrėžia socialines paslaugas, pasiremdamas užduotimis, kurias paslaugos turėtų įgyvendinti. Tai yra: 1.Stiprinti ir atstatyti šeimos ir individų funkcionavimą.2.Sukurti naujas socializacijos, vystymosi ir pagalbos institucines formas, atlikti vaidmenis, kurie anksčiau buvo šeimos vaidmenys, bet daugiau jau nėra branduolinės ar išplėstinės šeimos vaidmenys. 3.Sukurti naujų veiklų, esminiai svarbių individams, šeimoms ir grupėms kompleksiškoje urbanizuotoje visuomenėje, kurios buvo nežinomos agrarinėse visuomenėse, institucines formas.Kitais žodžiais tariant, socialinės paslaugos nepakeičia ir nebando pataisyti šeimą ar ankstesnes socialines formas. Jos yra nauji atsakymai į naujus poreikius.3. Socialinis darbas. Svarbu, kad socialinis darbas nebūtų sumaišomas su socialine rūpyba ar su socialinėmis paslaugomis. Socialinis darbas yra profesinis užsiėmimas. Jis atliekamas daugiausiai socialinėse paslaugose, ar kitose socialinės rūpybos institucijose. Socialinė r8pyba – tai yra pirminė ir plačiausia arena, teritorija, kurioje jis yra atliekamas. Socialinės paslaugos yra tai, ką jis sukuria kartu su kitais. Socialiniai darbuotojai yra pagrindinė profesinė grupė socialinės gerovės kūrimo arenoje. Palyginimui galime galvoti apie gydytojus, kaip apie pagrindinę profesinę grupę, sveikatos paslaugų arenoje. Bet ne kiekvienas, teikiantis medicinines paslaugas yra gydytojas, taip ir ne kiekvienas, teikiantis socialines paslaugas yra socialinis darbuotojas. Šis skirtumas yra labai svarbus. Dažnai naudojamas “ socialinio darbuotojo” terminas yra visai ne socialinis darbuotojas, bet yra tokia tendencija, kad visus, kas tik dirba šioje srityje vadinti socialiniais darbuotojais.
Pirma dalis
I skyrius. ŽMONIŲ POREIKIAI
Visuose socialinės gerovės srityse yra viena bendra sritis, būtent – žmonių poreikiai. Tam , kad apibūdinti žmonių poreikius yra sukuriamos kategorijos. Šios kategorijos dažnai yra išsakomos, kaip prevencinės, aprūpinimo arba reabilitacinės socialinės rūpybos funkcijos. Pagalba gali būti suteikta toje agentūroje, į kurią kreipiamasi arba pasiūloma tinkamesni šaltiniai. Paslaugos gali būti tik informacijos ir patarimų. Kartais reikia bendrų kelių agentūrų pastangų, kad būtų galima išspręsti tam tikrą problemą. Be to, pagalba gali būti tiesioginė (finansinė), pusiau tiesioginė – pvz.:(apmokymo, naujų darbo įgūdžių), netiesioginė – socialinių veiksmų organizavimas, kad poreikiai būtų patenkinami, organizuojant naujas agentūras arba esančias keičiant, ar keičiant visuomenės požiūrius bendrai į tam tikrus socialinius reiškinius. Žmonių poreikiai, kuriuos patenkina socialinė rūpyba, gali būti grupuojami labai įvairiai. Yra bendri socialiniai poreikiai visiems žmonėms, kuriuos žmonės turi įvairiais savo gyvenimo tarpsniais. Yra specialūs poreikiai, kuriuos turi tam tikros žmonių grupės ir tie, kuriuos sukuria tik visuomenės struktūros. Tiek bendrieji, tiek ir specialieji žmonių poreikiai gali būti skirstomi į išreikštus ir neišreikštus
1. 1. Bendrieji žmogaus poreikiai
Bendrus žmogaus poreikius galima plačiai suskirstyti į šias grupes:· fiziologiniai ar biologiniai· psichologiniai ar emociniai · socialiniai arba santykių.· Artimas ryšys tarp įvairių rūšių poreikių tampa vis labiau ryškus su augančiu žinių kiekiu psichosomatinėje medicinoje, įskaitant biologinį atgalinį ryšį ir artimas tam sferas. Pvz.: ypatingai aukšta paauglė, ko gero, sunkiai susiranda sau šokių partnerį, ar simpatiją pasimatymams (socialinė problema), gal būt ji susikuria negatyvų savęs įvaizdį, arba galvoja apie save, kaip apie nenormalią (emocinė problema), ir, ko gero, jai skauda nugarą nuo vaikščiojimo susilenkus, kad sumažintų savo ūgį (fizinė problema). Tas pats stebėtina, kai motina, kuri nepakankamai maitinasi, kad jos vaikas būtų gražiai aprengtas, kareivis savanoris pavojingoje misijoje, dėl patriotizmo, ar lojalumo savo draugams, asmuo, kuris prisiima kaltę, kad sumažintų kito gėdą. Kiekvienas iš šių pavyzdžių parodo, kad vieno poreikio pažeidimas yra susietas su kito poreikio patenkinimo lygiu. A.Maslow žmogaus poreikių patenkinimo, kaip motyvacijos teorija yra įdomi. Jis skelbia žmogaus poreikių hierarchiją. A.Maslow formulavime pagrindiniai yra fiziologiniai poreikiai, ir kol jie nėra pilnai patenkinti, kiti negali būti pajausti. Patenkinus fiziologinius poreikius; maisto, būsto, drabužių, atsiranda saugumo, toliau meilės, savigarbos. Aukščiausią vietą A.Maslow požiūriu sudaro saviraiškos, saviaktualizacijos – visos savo galios ir sugebėjimų panaudojimas. Bendri žmonių poreikiai, kuriais rūpinasi socialinė rūpyba, gali būti apžvelgti panaudojant A.Maslow paradigmą. Specialūs žmonių poreikiai. Šalia bendrųjų žmogiškųjų poreikių, su kuriais turi susitvarkyti socialinė rūpyba, yra poreikiai, kurie turi pasekmes tik tam tikram individui, ar jų grupėms, arba šie poreikiai veikia visus žmones retkarčiais. Juos galima būtų suskirstyti į 5 kategorijas: 1. Neįgalūs yra žmonės, kurie negali apsiginti, ar gal ne visiškai turintys tam tikras charakteristikas, kurios juos stato į tam tikrą nesėkmę. Tai yra vaikai, seni žmonės, sergantys psichinėmis ligomis, protiškai ar fiziškai neįgalūs. 2. Nepasiruošę – yra galintys, bet nepasiruošę individai ir grupės, įskaitant neraštingus, nemokytus, tik su kai kuriais ir nenaudingais įgūdžiais, ir tie, kurie neišmoko socialių įgūdžių ir elgesio. Taip pat ir tie, kurie nėra pasiruošę normalioms gyvenimo situacijoms. Pvz.: nepasiruošę vedybiniam gyvenimui – priešvestuvinės konsultacijos, būsimiesiems tėvams – būsimų tėvų grupės. Taip pat yra programos paruošti žmones išėjimui į pensiją, tie, kurie dirba, paruošiami tapti senais. Taip pat pasiruošimas mirčiai, našlystei ir t.t. Kadangi dauguma žmonių nedalyvauja šiose savo identiteto pasikeitimo pastangose, todėl socialinė rūpyba šias paslaugas turi teikti “post factum”, nes žmonės nėra tam pasiruošę. 3.Katastrofų aukos yra tie, kurie yra pasiruošę ir galintys normaliai gyventi, bet yra paliesti katastrofų ar krizių, kuriose jiems reikalinga laikina pagalba. Krizės yra klasifikuojamos priklausomai nuo priežasties: 1) gamtos katastrofos, potvyniai, žemės drebėjimai, 2) aplinkos situacijų – oro ir vandens užterštumo, 3) pilietinės riaušės. 4) ekonominės krizės (staigūs pokyčiai), 5) socialinės dislokacijos, masinės migracijos ir t.t. Šalia to galima pridurti asmenines krizes, sąlygotas pavyzdžiui mylimo asmens, charizmatinio arba autoritarinio lyderio išvykimo ar mirties ir t.t. Kiekviena iš jų gali būti dar suskirstyta iki individo lygmens – gaisras, areštas, bėgantis iš namų vaikas, darbo praradimas, persikėlimas į naują gyvenamąją vietą ir t.t. 4.Neatitinkantys reikalavimų yra tie, kurie atrodo sugebantys, pasiruošę ir išvengę katastrofos, bet vis tiek pažeidžia visuomenės normas. Šią grupę sudaro jauni nusikaltėliai, kaliniai ir visi tie, kurie vienu ar kitu būdu neatitinka visuomenės normų.Plečiantis supratimui apie aplinkos galią ir didėjant visuomenės susirūpinimui dėl fizinio elgesio, keičiasi požiūris į visuomenės normų laužytojus. Pagal visuomenės nuomonę skiriama tarp patologijos ir deviacijos, kaip nesugebėjimo kontroliuoti savo elgesį. Išvadoje, žmonės, atrodantys kaip nesveiki, priklauso skirtingiems kriterijams, negu žmonės, kurie atrodo kaip nukrypę nuo normos. Metodai šių žmonių grupių poreikių patenkinimui matomi kaip skirtingi. 5.Nemotyvuoti. Motyvacijos stoka gali būti matoma, kaip sąlyga, kuri gali pakeisti visas kitas keturias kategorijas, ir kaskart turi kitokią sampratą. Vienais atvejais motyvacijos stoka yra įvertinama geranoriškai ir paieškoma metodų, kaip sukurti metodus jos sustiprinimui – mokytis, susieti su kitais žmonėmis, susirūpinant kito žmogaus išvaizda ar elgesiu, ar prisijungti prie kieno nors pastangų. Kitais atvejais motyvacijos stoka vertinama negeranoriškai, kaip nenoras dirbti, nepakankamai gerai dirbti, nesirūpinti savo tėvais ar vaikais. Šiais atvejais dažniau taikomos negatyvios sankcijos.. Šis motyvacijos trūkumas kaip ryškus skurdo kultūros požiūris ir stiprus kontroliuojantis faktorius, nulemia tai, kaip dirbama su tais žmonėmis bei apibrėžiantis gerbūvio lygmenis ir atlygius.
I. 2. Visuomenės apibrėžti poreikiai
Šalia bendrų ir specialių žmonių poreikių, taip pat yra poreikiai, kurie paliečia visą visuomenę arba iškyla iš sunkumų arba spragų pačioje visuomenėje. Pvz.: staigus posūkis nuo prekinės gamybos į paslaugų sferą, arba iš žemės ūkio ekonomikos į industrinę ekonomiką yra paliečiamas to, kad trūksta tinkamai paruoštų žmonių, butų, apleidžiamos žemės. Visuomenėse, kur įteisinta oficialiai diskriminacija, iškyla poreikis būti. be oficialių barjerų. Šalys, kurios importuoja užsieniečius darbuotojus, sukuria ištisą eilę poreikių tose šalyse, kurios tai vartoja. Atsiranda poreikis naujoms paslaugoms, nes atvyksta didžiulė armija, kuriems reikalingos paslaugos. Taip pat yra visuomenės apspręstos problemos, šalyse su chronišku nedarbu. JAV – 5%, Vakarų Europoje -11 proc. Izraelyje – 5%. Bet kokiu atveju nedarbas arba darbuotojų trūkumas visuomet yra valstybinių politikų ir socialinės ekonominės formacijos rezultatas, bet ne individų problema. Yra daug kitokių poreikių grupavimų. Pvz.: Rein kalba apie problemas, kylančias dėl išteklių trūkumo, individualių trūkumų ir institucijų trūkumo. Kalbant apie žmonių poreikius, priklauso, kokios teorijos mes laikomės, ar tos, kad žmogus yra save-aktualizuojantis, kaip Maslow teorijos, ar žmonių veikla, yra kaip atsakas į sudirginimą, susierzinimą. Erich Fromm, psichoanalitikas, aptardamas garantuotą pajamų lygį, atspindi tą požiūrį, kad žmonės yra netinginiai, bet kuriantys ir aktyvūs. Motyvacijos problemos tuo požiūriu yra ne individo prigimtyje, bet vartojimo tradicijose, žmonių požiūriuose ir politiniuose sprendimuose. Net ir pagrindinių poreikių išskyrimas gali būti nebūtinas. Doroti Ley siūlo, kad poreikiai yra kylantys iš vertybių, bet ne iš būtinų poreikių pagrindo. Ji sako, kad:
“… Tai yra vertybės, bet ne poreikių serijos, kurios yra žmonių elgesio pagrindas. Esminis santykis yra tarp dviejų sluoksnių, kurie šioje koncepcijoje yra gėrio atskiriami. Prielaida, kad žmogus veikia taip, kad patenkintų poreikius, sukuria negatyvią prielaidą gėrio sąvokoje, kaip pagerinimą ar korekciją netrokštamo. Remiantis šiuo požiūriu, žmogus veikia, kad sumažintų įtampą; gėris yra blogio pašalinimas ir gerovė yra ligų pataisymas; pasitenkinimas yra poreikių patenkinimas; geras funkcionavimas ateina iš reguliavimo, išlikimas nuo prisitaikymo; taika yra konfliktų sprendimas; laimingas yra gerai prisitaikęs individas. Toks požiūris yra natūralus visuomenėje, kuri tiki, kad žmonės yra gimę nuodėmėje ir turi įveikti savo vidines blogas sielas.”
Poreikiai gali būti matomi, kaip kylantys iš atitinkamos kultūros vertybių, dauguma mūsų kultūrų orientuotos į individualizmą ir pasiekimus. Dorothy Lee siūlymu žmonės save-aktualizuoja ne tam, kad pasiektų poreikius, bet žmonių elgesys ir poreikiai yra apibrėžti bazinių visuomenės vertybių. Turint šį požiūrį, kaip Fromm siūlo, žmonės dirbs be apginklavimo ar varymo. Karl Polanyi taip pat nurodo, kad žmonių poreikius apsprendžia socialinės vertybės. “(Žmogus) Jis veikia taip, kad apgintų savo socialinę poziciją, socialines teises, savo visuomeninę nuosavybę. Jis vertina materialines vertybes tik kaip priemones tai pasiekti.” Tai įrodo, kad ekonominiai faktoriai nėra nerealūs, bet vietoj to visuomenė ir žmonės gali būti motyvuoti ir kitų vertybių, lygiaverčių šiai motyvacijai. Žmogaus veiklos, kaip atsako į susierzinimą, prasmę išvystė Adam Smit, Milton Friedman, Karl Marks ir Mao-TseThung – “žmogus yra ekonominis sutvėrimas, kuris dirba ekonominiam tikslui ir jo elgesys yra ekonomiškai apibrėžtas”. Šiuo požiūriu kapitalizmas, socializmas ir komunizmas yra tripletas, nes visi trys žiūri į žmogų tik iš ekonominių terminų. Tai sukuria sąlygas skurdo problemas spręsti bausmių metodais. Tuo požiūriu rinkos ekonomika tampa centrine realybe. Visuomenės organizavimas ir žmonių motyvavimas yra pagrįstas rinkos mentalitetu, o visi kiti motyvai yra reliatyviai nepatikimi. Polonyi siūlo, kad ekonominiai santykiai yra pagrįsti socialiniais ryšiais. Jis įrodo, kad daug visuomenių buvo be smurto, be baimės ir gąsdinimų su badavimu. Jo požiūriu socialiniai motyvai taip pat tarnauja kaip variklis visuomenėms ir individams, ne tik ekonominiai motyvai. Socialinė rūpyba, neturtingiems žmonėms galėtų būti mūsų socialine atsakomybe jiems. Šalia to jų motyvacija gali būti stipresnė, jei visuomenės rezultatas bus ir jų įvertinimas kaip svarbių vertingų piliečių, ir neleisime jiems badauti ar juos bausti. Neturtingais žmonėmis turi būti tikima, rūpinamasi ir jiems duodama dėl mūsų aukštesnių socialinių tikslų. Poreikių socialinis apibrėžimas yra taip pat kompleksiškas. Apibrėžiant poreikius pagal svarbą, kaip paslaugų įvardijimą, poreikiai įgauna politinę reikšmę. Pasakant, kad kažkam kažko reikia, yra labiau būtina negu nepasakius. Brandshow (1974) suskirstė poreikius į atskiras rūšis, kurie turi skirtingą įtaką paslaugoms: · normatyviniai poreikiai, apibrėžti profesionalų, · jaučiami poreikiai, tas pats kaip norai, · išreikšti poreikiai, jaučiami, bet jau imamasi tam tikrų veiksmų, kreipiamasi į tarnybas, · palyginamieji poreikiai, kur žmonės vieni gauna paslaugas, o kiti kenčia nuo tų pačių sąlygų, bet paslaugų negauna. Poreikių apibrėžimas socialiniame darbe yra įvertinimo proceso stadijoje. Apžvelgiant šį procesą, G.Smith (1980) nurodo, kad poreikis yra sudarytas administratyviai, kuris parodo pareigūnų sprendimus. Kemshall (1986) nurodo, kad šis sprendimas iš darbuotojų kasdieninių reakcijų perkeliamas į problemas su kuriomis jie susiduria. Šalia tų formalių apibrėžimų socialiniai darbuotojai nurodo klientų poreikius, kuriuos patiria santykyje su socialinės rūpybos tarnybomis. Jų ataskaitos, socialinės istorijos veda į paslaugų pagerinimą arba į klientų reakcijas į kitas agentūras. Poreikių įvertinimas yra susietas su klientų gynimu, advokatavimu, nes dažnai darbuotojų kalbos padeda įvertinti poreikius. Nieko nėra naujo socialinėje rūpyboje, kad poreikiai egzistuoja. Socialinė intervencija bendrai yra, kaip atsakas į kieno nors problematiškų sąlygų atskleidimą ar kaltę. Kol sąlygos neidentifikuojamos kaip problema, tol negaus dėmesio ir netaps jokios socialinės intervencijos veiklos objektu.
I. 3. Poreikių nustatymas
Problemų nustatymas yra labiau formalizuotas medicinoje negu socialinėje rūpyboje. Gydytojai reikalaujami teisiškai pranešti apie tam tikrų ligų paplitimo atvejus, ir turi pranešti įdomiai,pateikdami aprašymus apie tuos atvejus vietinei sveikatos valdžiai. Yra nedaug atvejų, kai socialiniai darbuotojai tai daro, nebent jei valstybės statistikos departamentas to reikalauja. Socialiniai darbuotojai, susidūrę su nauja problema ar senos suintensyvėjimu, įprastai neturi ryšių kanalų kaip tai atlikti ir tokios individualios realybės retai pasiekia centrinius asmenis ar atsakingų asmenų grupes, kuri apibendrintų tas ataskaitas ir įvertintų poreikius. Jei yra suorganizuota socialinės rūpybos priežiūra, tuomet tai galima padaryti. Kaip viena išimtis yra tik apie prievartą prieš vaikus.Vyksta judėjimai skatindami pranešimus apie sumuštas, mušamas ar išprievartautas moteris. Kaip bendra taisyklė, naujos agentūros dažnai įkuriamos ne pagal socialinės rūpybos agentūrų pranešimus ar ataskaitas visuomenei, bet iš kitų šaltinių. Tai nerodo, kad socialinės rūpybos agentūros nenori ar nesuinteresuotos surasti žmones, kuriems reikalingos paslaugos ar sukurti naujas paslaugas. Tačiau ištekliai dažnai apriboja agentūras, naujų klientų paieškai, o kartais tai priklauso net nuo pačių klientų, kurie gauna paslaugas. Turėtų būti agentūroje asmuo, ar grupė agentūrų turėtų asmenį, kuris būtų atsakingas už pokyčių sekimą;jų kokybę ir poreikių apimtis.. Faktiškai klientai mėgsta geriau kreiptis į senas negu į naujas tarnybas. Formalių metodų socialinių poreikių paieškoms socialinės rūpybos tarnybos neturi, todėl reikia remtis stebėjimais. Tokių “socialinių indikatorių” paieška tebėra svarbaus susidomėjimo centre. Kai kuriose vietose populiacijos tankumas, yra kaip indikatorius tam tikroms problemoms. pvz.: kaip fizinių ir psichinių ligų ar kriminalinių nusikaltimų. Pvz.: Izraelyje yra nustatyta ryšys tarp didelių šeimų – (daugiau negu 6 žm.) ir tam tikrų problemų, tokios kaip vaikų iškritimas iš mokyklos, paauglių nusikalstamumas, skurdas ir t.t. Tai tas pats kaip ir su nedarbu. Bedarbystė yra ne tik pati problema, bet kaip indikatorius su tuo susietų kitų problemų.
Kai tai atsitinka dramatiškiausi ir įtakingi socialinių problemų reiškėjai yra, pvz.. MacDonaldo apsakymai ar Č. Dikenso romanai, laikraščių straipsniai. Taip pat įtakingos charizmatinės figūros. Pvz.: Franklin D. ir Roosvelt asmeninės problemos, pvz.: Dorothes Dix – veikla dėl asmenų su psichine negalia, Margaret Sanger –dėl gimimų kontrolės. Vienas tradicinių metodų yra nevyriausybinių ir savanoriškų organizacijų pasidalinta informacija apie situacijų aukas. Viešas socialinių paslaugų poreikis nėra apribotas vien mažomis kenčiančių grupėms. Plačiai paplitusi agitacija – pagarsinimai laiškais, pranešimai laikraščiuose ir pareigūnams, skelbimai ar protesto maršai ar net riaušės – yra potencialus faktorius atkreipti dėmesį į problemą ir poreikį veiksmui.I. 4. Poreikių išmatavimas
Ar surasti poreikiai gaus atitinkamą, kaip socialinės problemos įvertinimą priklauso nuo jų paplitimo ir intensyvumo, palyginus su tam tikromis normomis. Taigi reikia poreikius pamatuoti. Šie matavimai gali būti santykiniai, normatyviniai arba absoliutiniai dydžiai. Santykiniai dydžiai – tai tokie poreikius išreiškiantys dydžiai, kai palyginama situacija, kurioje tokių poreikių nėra. Skurdas gali būti matuojamas kaip ekonominės sąlygos žmonių, žemiausia decile ar procentais bendrame. pajamų pasiskirstyme. Išsilavinimo nesėkmės ar nukrypimai gali būti patvirtinti atvejais, kurie gavo mažiausius įvertinimus išsilavinimo testuose. Santykiniai poreikiai gali būti apibrėžti tam tikru laiku. Pvz.: nusikaltimų, narkotikų suvartojimas, psichinių susirgimų per tam tikrą laiko tarpą skaičius ir t.t. Palyginimas gali būti daromas su kita vieta. Pvz.: vidutinės pajamos su kitų valstybių minimumu., vaikų mirtingumas, savižudybių skaičius kitose valstybėse ar regionuose ir t.t. Be statistinių palyginimų yra naudojami ir gyvenimo stiliaus palyginimai. Skurdas pvz. gali būti apibrėžtas kaip nebuvimas tualetų gyvenamose patalpose, nesugebėjimas planuoti į priekį, motyvacijos trūkumas arba žmonės, kurie yra “nemoralūs, necivilizuoti, tinginiai, nešvarūs ir triukšmingi” – tai daroma, kai lyginama su papročiais visuomenėse, kuriose to nedaro. Galiausiai apibrėžimas gali būti reliatyvus su kokia norma arba specialia grupe, kada nors egzistavusia, arba svajone, kad tokia egzistavo. Finansinė nelygybė ar jos lygis gali būti matomi tų, kurių troškimas yra matyti visus lygius. Bendras pagalbos trūkumas, kaimynystės nebuvimas gali būti apibrėžtas kaip problema santykyje su požiūriu, kad tai buvo seniau. Net ir laimingumo trūkumas gali būti lyginamas praeities, dabarties ir ateities utopijose. Normatyviniai dydžiai. Kai kurie poreikiai matomi kaip norma, jei tikimasi, kad jie egzistuos. Pvz.: skurdas gali būti matomas ne tik kaip kai kurių žmonių neišgyvenimas, bet ir kaip privalomai būtinas skaičius ir kitų ekonominių, ar socialinių problemų. Jei senas žmogus turėtų būti ligotas, tada seno žmogaus sveikatos problema matoma, kaip amžiaus problema, bet ne kaip liga, kurią reiktų gydyti. Yra bendrai suprantama, kad žmonės institucijose – seneliai, psichiniai ligoniai, vaikai – gyvena skurde. Tai gali būti kažkiek susieta su realybe, bet dažniau su įsitikinimu. Normatyvinis požiūris tarnauja problemų paneigimui. Jei bendruomenės nariai yra matomi kaip nemoralūs, antisocialūs arba pažeisti tam tikrų grupių, prie kurių jie yra prisijungę, tai nėra reikalo ir ką nors daryti su ta problema, kuri galėtų būti išsprendžiama tokioje bendruomenėje. Absoliutiniai dydžiai -tai tam tikri absoliutūs skaičiai, išreiškiantys pvz.: skurdo lygį – skaičius šeimų ar asmenų, turinčių mažesnes, negu vidutines pajamas; sveikatos trūkumą – ligonių skaičius ligoninėse, apsilankymai pas gydytoją, iškvietimai į namus, vaikų mirtingumas, ilgaamžiškumas, mirtys nuo bado ar įvairios ligos. Kartais nedarbingumas, aklumas, kurtumas nustatomi procentine išraiška, ir tai turi įtakos pvz.: kariuomenėje, invalidumui gauti ir t.t. Tie patys matavimai naudojami ir asmeninėms problemoms įvertinti.Socialinė problema įprastai apibūdinama trimis kriterijais: 1) informacija, kad vieni ar kiti poreikiai yra plačiai nepatenkinami; 2) poreikių nepatenkinimo priežastys yra visuomeninės ir 3) poreikių patenkinimui būtinos visuomeninės pastangos, nes asmeninių nepakanka.
1. 5. Asmeninių poreikių nustatymas
Šalia socialinių problemų nustatymo ir aprašymo paieškos, taip pat yra svarbus asmeninių problemų, kaip poreikių apibūdinimas ir įvertinimas. Tai vėl gali būti santykinės, normatyvinės ir absoliutinės išraiškos. Skurdą įprastai apima pajamų, o kartais ir turto įvertinimas. Protinio atsilikimo laipsnis dažnai yra apibrėžiamas eile verbalinių, rašytinių ir motorinių testų. Individo sveikatos matavimui naudojama daugybė priemonių, pradedant termometru, stetoskopu, rečiau kardiograma ar kraujo spaudimo matavimu, -tai yra tie rodikliai, kurie parodo ar tolimesni tyrimai dar yra reikalingi. Jaunimo, kaip ir suaugusių nusikaltimas yra nustatomas priėmus teismo sprendimą “ kaltas” arba “ nekaltas”. Šie, ir kiti panašūs į juos yra absoliutiniai dydžiai. Kai vaikas su Dauno sindromu pripažįstamas, kaip protiškai atsilikęs, ar kai našlė, ar našlys pripažįstamas nelaimingas ir vienišas, arba, kai priklausantis nuo narkotikų pripažįstamas , kaip besikankinantis dėl sekančios “adatos” tai jau yra normatyviniai matavimai, taikomi asmeniniams atvejams. Klausimai, kaip stipriai vedybiniai nesutarimai sudaro problemą., ar socialinė izoliacija yra sveika nepriklausomybė ar neurotinis pasitraukimas ?–sunkiai atsakomi. Iš tikrųjų, skirtumas tarp normalaus, neurotiško ir psichotiško elgesio – visi šitie dalykai yra priimami palyginant su kai kuriomis kitomis normomis ir standartais, apibūdinamais, kaip neproblemomis. Įvairios poreikių rūšys yra linkusios arba reikalauja įvairių tyrimo metodų, kad būtų galima apibūdinti, ar jos yra asmeninės ar socialinės problemos. Kita vertus, turi būti aišku, kad skirtumas tarp santykinių, normatyvinių ar absoliučių dydžių yra naudingas, bet ne visaapimantis. Absoliutiniai dydžiai kyla iš santykinių standartų: pvz.: nustatytas minimalus kalorijų kiekis JAV yra labai toli nuo to, ką dauguma žmonių suvartoja kitose šalyse. santykiniai standartai taip pat kartais yra pagrįsti visuomenės normomis: blogas elgesys, ar net nusikaltimas, gali reikšti, kad yra pažeidžiamos visuomenės normos, bet elgesys gali būti lygiai toks pats kaip ir kitų, ar net daugumos.Šios trys dydžių rūšys yra įvairiai naudojamos, skirtingų poreikių išraiškoms pamatuoti ir apibūdina skirtingas problemas.
1. 6. Besikeičiantys poreikiai
Keičiantis visuomenei, keičiasi visuomenės normos, o elgesys evoliucionuoja ir tampa kitokiu. Situacijos, kurios anksčiau buvo aptariamos kaip problemos, toliau nėra tokiomis, tačiau kitos situacijos, anksčiau aptartos kaip normos dabar nustatomos, kaip problemos. Homoseksualumas buvo matomas kaip visuomenės ir kaip individo problema, bet dabar JAV ir Europos šalyse tai matoma, kaip situacija, tam tikras stovis, arba vienas iš priimto elgesio rūšių. Pornografija auga ir sugrįžta kaip problema su visomis teisinėmis pasekmėmis. Diskriminacija pagal lytį ir rasę pasitraukia iš socialinių problemų rato ir daugiau pripažįstamos, kaip nusikaltimai. Pastovūs žmogiškųjų poreikių pasikeitimai apibūdina problemas, su kuriomis dirba socialinė rūpyba ir kaip priešingybė prisideda prie tų sunkumų, kurie susidaro sukuriant stabilų “ socialinės gerovės” apibrėžimą.
II skyrius. SOCIALINĖS RŪPYBOS PROGRAMŲ ANALIZĖ
Pirmiausia turime žinoti pagrindinius socialinės rūpybos programų komponentus, kurie yra bet kurioje socialinės rūpybos programoje, kurią analizuojame. Turime pritaikyti keturis struktūrinius komponentus – kurie būtų pagrindiniai suprantant apie ką visa tai yra, ką jie nusiteikę daryti, kam ir už kokią kainą. Antra, reikia žinoti kai kurias altrernatyvias socialinės rūpybos programas, alternatyvius kelius, kaip organizuoti socialinės rūpybos programas, alternatyvias charakteristikas, kurias galima pasiekti. Po to turime žinoti, kokiais kriterijais remiantis mes galime įvertinti tas programas.
2.1. Socialinės rūpybos programos analizės struktūra
I. Struktūriniai komponentai: A. Kokia forma programa sukuria paramą? B. Kas yra tinkami šiai programai? C. Kaip programa finansuojama? D. Koks yra administravimo lygmuo?
II. Alternatyvios programos charakteristikos. A. Liekaninė, institucinė, vystymo (plėtros). B. Atrankinė, universali. C. Parama pinigais, paslaugomis ar komunaliniai patarnavimai. D. Valstybinė ar privati. E. Centralizuota, lokali. F. Savanoriška, profesionali. G. Ištekliai arba išlaikymas kaip problema.
III. Programos įvertinimas. A. Adekvatumas. 1. Horizontalus. 2. Vertikalus. B. Finansavimas. 1. Teisingas, bešališkas. 2. Fondų panaudojimo prioritetai. 3. Veiksmingumas, efektyvumas: kainos ir nauda. C. Susietumas. D. Latentinės pasekmės.
2.1.1. Struktūriniai komponentai:
A. Galima paklausti kitaip? Kokie tos programos rezultatai, išeiga? Ką ta programa pagamina? Pvz.: bedarbių draudimo programa duoda tam tikro dydžio pinigines pajamas per tam tikrą laikotarpį. Pvz.: Šeimos paslaugų tarnyba galbūt “gamina” individualias ar grupines konsultacijas arba padeda derėtis su kitomis sistemomis. Gyvenamųjų patalpų projektas “gamina” butus nuo vieno iki 4 kambarių žema kaina. Yra svarbu, pradėti išsiaiškinant labai tiksliai, kokią naudą duoda programa, taip, kad programos galėtų būti suprantamos ir įvertintos tais pačiais terminais. Mes pamatysime, kad naudos forma yra svarbiausias klausimas. Galėtų būti piniginė forma, asmeninės paslaugos ar naujų komunalinių paslaugų sukūrimas. Paslaugų lygio klausimas yra esminis programose. Ar grynų pinigų parama ekonominės apsaugos programose yra adekvati? Ar konsultavimo paslaugos yra adekvačios, ar perdaug geros tam tikslui? Svarbiausia sužinoti programos naudą ir formą.
B. Kas yra atitinkantis tą programą? Kitaip tą galima būtų pasakyti, kokia žmogaus egzistavimo rizika yra padengiama šia programa? Programos neteikia paslaugų visiems žmonėms, bet tik tam tikro amžiaus, iš tam tikros teritorijos, ir t.t. Pvz.: kad gauti socialinę ar kitokią pašalpą, asmuo turi būti neturtingas. Kaip apibrėžiamas tas neturto lygis, nes jis keičiasi metai ši metų. Taigi ši programa panaikina riziką “būti per daug neturtingu, kad negalėtum nusipirkti maisto”. Pvz.: Norint gauti paslaugas tam tikrame dienos centre, žmogus turi būti įvertintas medicininės tarnybos arba būti tam tikro amžiaus. Pvz.: Socialinio draudimo pensiją gauti gali tam tikro amžiaus, su tam tikru darbo stažu ir t.t. Galima būtų paprastai paklausti – kam skirta ši programos nauda? Kaip tas tinkamumas yra apibrėžiamas. Tinkamumo pasirinkimas iškelia didelius klausimus socialinės rūpybos programose. Tačiau tai gera pradžia suprantant programas.
C. Kaip programa finansuojama? Finansavimas yra svarbus bet kurios socialinės rūpybos programos aspektas, ir tai yra net per dažnai peržiūrima socialinių darbuotojų ir kitų, kurie yra susirūpinę tik programos išeiga. Jei kas nors gali galvoti apie socialinės rūpybos programas, kaip apie kažkokį paprastą mechanišką įtaisą, kaip pvz.: orkaitė, tada programos nauda galėtų būti matoma, kaip pyragas, kuris iškeptas orkaitėje. Finansavimas yra tolygus sudėtinėms dalims, kurios yra sudėtos į pyrago tešlą. Nesvarbu, kaip įgudęs bus kepėjas, maišydamas sudėtines dalis ir puošdamas tortą, pyragas nebus nieko geresnis, negu kad kaip visos sudedamosios dalys sudėtos į jį. Sudedamųjų dalių kokybė, iš kur jie gauti ir kokia proporcija, nulemia išeigą. Socialinės rūpybos programos gali būti finansuojamos bet kieno arba kombinuojant šaltinius, apimant sekančius:
1. Bendrieji mokesčiai. Bet kuriame vyriausybės lygyje: vietiniame, valstybiniame ar apskrities, yra bendri mokesčių fondai, sukaupti iš pajamų mokesčių, ir panašūs, kurie sueina į vieną bendrą katilą. Iš šio bendro iždo teisėtvarkos keliu paskirstomi pinigai įvairioms socialinėms funkcijoms, gynybai, keliams, saugumo paslaugoms ir socialinėms paslaugoms. Kai kurios socialinės rūpybos programos yra finansuojamos pilnai ar dalinai iš tokių bendrųjų mokesčių pinigų. Aptariant finansavimo teisingumą, bešališkumą, kaip socialinių programų įvertinimo dalį, mes pamatysime, kad tai gali sukurti didžiulius skirtumus programos garbingume (dorume) ir jos kokybėje daugeliu atvejų, ar pinigai ateina iš bendrųjų mokesčių ar iš kitų šaltinių. Privatus arba savanoriškas sektorius dažnai turi nelygų ekvivalentą iš bendrųjų mokesčių.
2. Žyminiai mokesčiai. Kartais vietinė arba valstybinė valdžia sukuria specialius mokesčius arba mokesčių rinkimo programas, iš kurių pinigai skiriami specialiems tikslams. Pvz.: degalų mokesčiai, kelių mokesčiai, loterijų mokesčiai ir t.t. Žinoma, tai taip pat yra pasekmės šito požiūrio . Tai sukuriama tik ribotam lankstumui. Pvz.: tranzito mokesčiai skiriami tranzito apsaugai ir kelių statybai. Išaugant tranzitui, ar tie mokesčiai teisingai paskirstomi? Vėlgi savanoriškos agentūros turi įvairius nevienodus mechanizmus į šiuos mokesčius. Priedo prie bendrųjų fondų gavimo kampanijos, jie galbūt turi specialią kampaniją naujų pastatų statybai arba vietiniams pvz.: Raudonojo Kryžiaus skyriams ir t.t.
3. Darbuotojų/darbdavių( fizinių asmenų) mokesčiai. Dalis socialinių programų yra finansuojamos iš darbuotojų arba darbdavių mokesčių arba iš jų kombinacijos. Tokios programos yra daugiau socialinio draudimo programos. Jos atliepia, kažkokiu tai būdu, draudimo sąvokai, kad asmuo moka draudimą iš savo pajamų ir tai, kad gauna atgal, kas buvo įdėta, kai sutartis yra įvykdyta. Mes matysime, kad Socialinis draudimas nėra iš tiesų tikras draudimas, kadangi asmuo įdėdamas negauna tiek pat naudos. Bet jie vis tiek turi naudą, sukurdami asmeninį savininkiškumą kaip teisę į dalį tos naudos, kurią sumoka. Kita vertus, šitie mokesčiai finansuojantys socialines programas linkę būti regresyvūs . Jie uždeda didesnį svorį mažų pajamų žmonėms, negu, kad daro kiti mokesčiai ir jie yra dėl to kritikuojami. Kaip ir kiti žyminiai mokesčiai nėra lanksčiai panaudojami. Socialinis draudimas ir medicininis draudimas, pvz.: yra finansuojami iš darbuotojų ir darbdavių mokesčių.
4. Paslaugų gavėjų įnašai. Dalis socialinės rūpybos programų susikuria tam tikrą dalį pajamų iš paslaugų gavėjų mokesčių. Dažnai mokėjimai yra labai lankstūs, pagrįsti galėjimu mokėti. Pvz.: už vasaros stovyklas, dalį sumoka tėvai, dienos priežiūros centrai, senelių pensionatai ir t.t. Tie, kurie turi mažesnes pajamas, moka mažiau. Kai kurios privačios paslaugos socialinėje rūpyboje yra įmanomos tiktai tiems, kurie moka už paslaugas pastovius mokesčius .
5. Kombinacijos. Didėjančiai socialinės rūpybos programos yra finansuojamos iš visų anksčiau aptartų šaltinių. Bus poreikis, kai socialinės rūpybos programos arba agentūros susikurs savo asmeninius fondus, naudojant galimus mokesčius. Pvz.: savanoriška organizacija, gaunanti pinigus iš Jungtinio Fondo taip pat galbūt gaus tam tikrus pinigus ir iš bendrųjų mokesčių fondo, skirto specialioms paslaugoms. Finansavimo kompleksiškumas gali įtakoti agentūros veiksmų efektyvumą. Laikas, skiriamas patenkinti atsiskaitomumo reikalavimus skirtingiems fondams, gali būti iššaukiantis. Ir ekstremaliu ir ne bendru atveju, agentūra galbūt pakeis savo paslaugas ne dėl bendruomenės poreikių, bet dėl fondų, kuriuos gali gauti, tikslų. Šis fondų įvairumas sukelia tam tikrus efektus socialinės rūpybos programoms.
6. Trečios šalies mokėjimai – tai pvz.: paslaugų organizavimas perkant paslaugas ne patiems paslaugų gavėjams. Jie turi tą savybę, kad sunku įvertinti kainą, niekas nenori numušti kainos, nes pinigai vis tiek bus sumokėti. Pvz.: automobilių draudimas – niekas netaisys pigiau, nes draudimas vis tiek apmokės.Tai palaiko aukštas kainas. Taigi, analizuojant socialinės rūpybos programas, yra būtina žinoti, kokie fondų šaltiniai, kokia proporcija, iš kokių lygių ir kokiais būdais sukaupiami. Galiausiai, darbo ieškantis socialinis darbuotojas turi žinoti, kaip suprasti agentūrą, kurioje jis įsidarbina: iš kur ateina fondai ir kaip stabilūs yra šie šaltiniai?
D. Administravimo lygmuo. Kai kurios programos, tokios kaip Socialinio draudimo arba Medicininio draudimo, yra pilnai valstybinės, nacionalinės. Gali būti atskiros kontoros (įstaigos) kiekvienoje lokalioje teritorijoje, bet programa yra viena visai respublikai, tas pats su jos administravimu ir nauda. Čia darbdavys yra valstybė. Kitos programos gali būti apskrities arba vietinės. Finansavimas gali būti kitoks. Kalbant apie administravimą, viešosios pagalbos programos yra administruojamos valstybės, apskrities arba lokalios valdžios arba gali būti kombinuotai administruojamos (Pvz.: Pastogė, Kartų namai). Pvz.: studentų stipendijų programos – valstybinės, bet valdomos ir universitete. Taigi, aptariant pirmąją dalį, studentas turi žinoti: 1. Kokia programos nauda? 2. Kokie yra tinkamumo tai programai reikalavimai? 3. Kaip programa finansuojama, kokiu lygiu ir iš kokių šaltinių kombinacijos? 4. Kaip programa administruojama, kieno ir kokiame valdymo lygyje arba kokiose kombinacijose?
2.1.2. Programų alternatyvios charakteristikos.
Nesvarbu, kokia gali būti socialinės rūpybos programos bazinė struktūra, programa, galbūt, pasirinks iš tam tikrų alternatyvių programų charakteristikų. Yra skirtingi būdai, kaip programa gali būti organizuojama ir skirtingomis filosofijomis remiantis įgyvendinama. Skirtingi socialiniai planuotojai turi skirtingus palinkimus, taip, kaip ir programos gali būti sujungtos iki tam tikrų apimčių, kiek tie pasirinkimai yra galimi. Mes peržiūrėsime keleto alternatyvių programų charakteristikas, iš kurių socialinės rūpybos programos linkusios pasirinkti. Taigi, bet kuri paimta socialinės rūpybos programa linkusi būti vienokia arba kitokia tarp visos eilės alternatyvų, arba atlikti tam tikrus vaidmenis.(Žiūr.įvadą).
A. Liekaninė, institucinė, vystymo. Bet kuri programa turės polinkį būti daugiau liekanine, institucine ar vystymo. Mes aptariame liekaninės ir institucinės dichotomijos, konceptualizuotos Wilenskio ir Lebeaux, prasmes. Likutinė sąvoka socialinėje rūpyboje yra pagrįsta prielaida, kad individo poreikiai turėtų būti patenkinti rinkos ekonomikoje ir šeimoje. Tai yra normatyvinė visuomenės sistema. Kartais, deja, individai nesugeba gauti naudos iš rinkos sistemos arba iš šeimos, arba yra tam tikras rinkos ekonomikos smukimas, kaip depresijos, arba šeima patenka į krizę. Tokiu atveju, socialinė rūpyba įsijungia į žaidimą. Tai yra matoma, kaip tam tikros rūšies būtinas blogis, paramos sistema rinkai ir šeimai, kurios turėtų būti reikalingos priemonės visuomenės funkcionavimui. Teoriškai, socialinės rūpybos sistema yra linkusi išnykti, kai visuomenės normatyvios institucijos (šeima ir ekonominė rinka) gali vėl iš naujo gerai funkcionuoti atitinkamam individui. Taigi, mes matome žmones sakant, kad jei visuomenė būtų tinkamai organizuota, nereiktų socialinio darbo, arba kad visuomeninės pagalbos sistemos tikslas yra jos pačios išnykimas – kiekvieną perkelti į gerbūvį ir į darbą rinkoje. Nė vienas rimtai netiki šia galimybe ir kol kas visos valstybinės visuomeninės pagalbos programos yra taip struktūrizuotos, kad jos būtinai turi būti blogos: t.t., evoliucionavusios taip, kaip žmonės supranta rūpybos vaidmenis, kaip nesėkmės ženklą. Ir ateinantys į socialinę rūpybą žmonės vertina, kaip nesėkmės ženklą. Liekaninė socialinės rūpybos sąvoka veda socialinę rūpybą į tam tikras programas, kur tinkamumas turi būti pagrįstas, pateisintas poreikiais, tai yra, pateisintas kitų normatyvinių sistemų, kurios turėtų veikti, žlugimu. Institucinės programos neturi nei nenormalumo, nei stigmos. Yra priimama filosofija., kad socialinė rūpyba yra teisėta modernios visuomenės funkcija. Ypač aiškiai matoma, kad kai žmonės tampa seni, jie paliks darbą ir taip pat susidurs su galima pajamų trūkumo problema. Tačiau yra institucinė struktūra, tokia, kaip socialinis draudimas, kuri yra pasiruošusi patenkinti normalius poreikius. Tas pats, suprantama, kad institucinėje visuomenėje bus tam tikrų industrinių nelaimingų atsitikimų. Taigi yra tam tikra sistema, kaip Darbuotojų sveikatos kompensacija, kuri sukurta būtent patenkinti dirbančiųjų riziką industrinėje visuomenėje, taigi, tie žmonės, kurie bus sužeisti, gaus medicininę priežiūrą ir tam tikrą pajamų apsaugą, kol nedirbs. Tai yra institucinis požiūris, matantis socialinę rūpybą kaip reguliuojančią, pastovią, būtiną ir trokštamą socialinių struktūrų dalį. Ką vadiname vystymo, plėtros socialine rūpyba išplaukia iš Alfredo Kahn ir John Romanyshyn požiūrių. Ji eina vienu žingsniu pirma, negu institucinė sąvoka. Net institucinis požiūris mato, kad socialinės rūpybos institucija yra įkurta apsaugoti arba taisyti kai kurias socialines problemas. Vystymosi požiūris teigia, kad socialinės rūpybos institucijos galėtų būti įkurtos paprasčiausiai pagerinti gyvenimo kokybę ir užpildyti žmogaus vystymąsi, bet nebūtinai spręsti problemas. Kahn naudoja žodį “provisional” (aprūpinimo). Romanyshyn kalba apie vystymą arba socialinį vystymą, bet sąvoka yra tapati. Galbūt, skirtumus padėtų suprasti pavyzdys.Telefonų programos įvedimas tam, kad žmonės nepersišaldytų gerklę rėkdami per langus (liekaninė sąvoka) telefonų programos vystyme. Žmonės, sergantys laringitu, galėtų kreiptis tokių paslaugų ir telefonai būtų jiems įvesti tik tol, kol jie susirastų būdą, kaip kitaip bendrauti su kaimynais. Taigi tai būtų liekaninė. Institucinis požiūris telefonų aprūpinimo srityje kiltų iš troškimo apsaugoti žmones, suvokiant, kad žmonės ,galbūt, gaus laringitus, jei jie bus verčiami bendrauti šūkaujant per langus. Be to, telefonų paslaugos būtų institucionalizuotos , be ribų, kaip pastovi ir trokštama institucija visiems, taigi, kad jie negautų laringitų. Kita vertus, (šiuo atveju), jei telefonų paslaugos būtų institucionalizuotos, nes būtų matoma, kaip būdas, kuriuo komunikacija ir gyvenimo kokybė būtų pagerintos ir žmogiškasis potencialas išplėstas, bet ne žmogus išgydytas ar apsaugotas nuo laringito problemos, tai būtų vystymosi arba plėtros programa. Skirtumai rodo mūsų mąstymo laipsnišką vystymąsi gerovės valstybėje. Programų formas taip pat skiria labdaros ir teisės sąvokos. Kita artima forma yra minimalios ir optimalios. Minimalios, kai numatomos tam tikros grindys, pro kurias neturi prakristi – pvz.: MGL –minimalus pragyvenimo lygis. Ir tikimasi, kad rinkos ekonomika aprūpins visa kita. Pajamų aprūpinimo programos, ne būtinai reiškia lygybę, bet minimalų, ar tam tikrą vidutinį ir optimalų pragyvenimo lygį. Taigi, turime turėti tam tikrą savo filosofijos jausmą apie liekaninę, institucinę ar vystymosi programų tęstinumą, ir kaip tai taikoma tam tikrai socialinės rūpybos programai.
B. Atrankinė, universali. Svarbus klausimas, kokiu laipsniu programa yra visuotinė ar atrankinė. Atrankinė programa yra ta, kurioje tinkamumas yra paremtas individų finansinių priemonių apibrėžimu potencialiems klientams. Universali programa yra ta, kuri atvira kiekvienam, kuris yra tam tikroje klasėje arba kriterijų kategorijoje. Jei asmuo privalo patvirtinti savo tinkamumą finansais – tai yra atrankinė, nesvarbu, kiek plati ar kiek apimanti. Tai yra pats pagrindinis skirtumas. Gali būti tarpinės programos, tokios, kaip vaikų darželiai, kurios yra visiems atviros, bet taikoma labai lanksti skalė, kiek privalo mokėti, priklausomai nuo galimybių. Liekaninės programos dažnai linkusios būti atrankinės. Institucinės ir vystymo – labiau universalios. Nereikėtų manyti, kad visuomet institucinės ir vystymo – universalios, o liekaninės – tik atrankinės. Pvz.: katastrofų, potvynių, žemės drebėjimų programos gali būti liekaninės savo kilme, tačiau gali būti universalios – pvz.: bet kas nukentėjęs gaus paramą, nesvarbu, ar jis turtingas ar ne. Kodėl programos turėtų būti atrankinės ar universalios? Kokia tų programų pasiekimas ar pralaimėjimas Aiškiausias atrankinių programų pasiekimas yra jos kainos sumažinimas.Tik labai mažas skaičius programų ar visuomenių turi visus išteklius, padaryti viską, ką trokšta. Dėl to yra beveik natūrali tendencija bandyti apibrėžti programas, tik tam tikra laikina populiacija, tais, kuriems reikia. Visuomenė nenori “švaistyti” pinigų žmonėms, kuriems nereikia tam tikrų paslaugų ar finansinės pagalbos. Tai yra atrankiškumo šerdis. Antra priežastis, dėl ko geriau atrankinės yra ta, kad kai kurie socialiniai planuotojai bijo, jog tos programos bus “grietiniuotos”, tai yra, turtingų ir vidutinės klasės žmonių suvartotos. Kai programa skirta visiems, tada ja gali naudotis visi, bet, kurie turi geresnį priėmimą, geresnę informaciją, kurie siekia geriausio, tie ir pasinaudoja šiomis programomis, palikdami mažiau vargšams. Iš tikrųjų, šeimų konsultavimo paslaugomis naudojasi daugiausia viduriniosios ir turtingų klasių žmonės, o vargšai mano, kad gerovės tokiomis paslaugomis nepasieksi. Pvz.: bibliotekomis naudojasi daugiau viduriniosios klasės atstovai, bet ne vargšai. Kodėl universalios geriau negu atrankinės, jei jos kainuoja brangiau ir yra pavojus, kad jomis naudosis” grietinėlė”?1) Universalios programos panaikina stigmą, nes neanalizuoja pajamų. Pati idėja būti rūpybos klientu, tebėra negarbinga visuomenėje. 2) Labai sunku surasti sąžiningą formulę, kaip įvertinti “tinkamumą”, nes vieni taupė, kiti – ne, vieni išleido vaistams ir t.t. Kaip įvesti sąžiningą sistemą be bandymo įteisinti visuomenės moralus. Visa atrankinė sistema yra pagrįsta teisimu, kas yra vertas vargšas, o kas nevertas? Universalios programos iš tiesų gerina visuomenę, nors jos kainuoja brangiau, negu atrankinės programos, net jei jos iš karto lyg ir sutaupo pinigus, tačiau linkusios sumažinti efektą, net ir daug sutaupant vargšų sąskaita. Dėl rūpinimosi galimu sukčiavimu, tyrimais ir įvertinimais, kurie būtini atrankinėms programoms, daugelis tinkamų vargšų nesikreipia į tokias programas. Be to, šios programos linkusios labiau apdovanoti agresyvius vargšus, negu visus vargšus, ir dėl to, kad atrankinės programos nėra visiems, ir nėra plačiai reklamuojamos ir nelengvai prieinamos, daugelis vargšų niekada nepasinaudoja jomis. Korupcijos tendencija tokiose programose yra kitas, daugiau universalių programų tendencijai, argumentas Tam tikras pinigų iššvaistymas yra ir atrankinėse programose. Pinigai “neiššvaistomi” turtingiesiems, tačiau tokios programos turi daug netiesioginių išlaidų, proporcingai kiek išleidžiama programos administravimui. Atrankinės programos reikalauja daug daugiau administracinių išlaidų negu universalios, tinkamumo apibrėžimas, tikrinimai, patikrinimai.
C. Pašalpos, paslaugos, aptarnavimai. Naudos klausimas be apimties turi kelias formas: – Pinigai, – Talonai, – Paslaugos (konkrečios, kaip buto tvarkymas ar medicininis ištyrimas) arba psichologinės (konsultavimas). – Malonumai (naudingumai) – namų projektai, sveikatos klinikos arba parkai. Svarbu, kokią vietą rūpybos programos užima paslaugų kūrime . Vyksta debatai, kas yra svarbiau konkreti ar psichologinė pagalba. Vargšai sako “gana mus analizuoti ir bandyti padaryti geresniais. Tai yra tam tikra aukų kaltinimo forma, arba nutarti, kas vertas neturtingas ir kas nevertas neturtingas. Duokite mums pinigus ir mes nuspręsime, ką su jais daryti”. Tai iš tiesų patraukli filosofija daugeliu atvejų. Socialinės rūpybos tradicijos yra teisiančios, nusprendžiančios. Tai yra panašus klausimas,kaip ir tarp dešiniųjų, kurie tiki į absoliučią laisvą įmonės visuomenę ir kairiųjų, kurie tiki į gerovės teises. Iš tiesų, gal reiktų priimti tam tikras programas, kurios neleistų atsirasti priežastims badauti. Vietoj tos pašalpų programos sukūrimo ,duoti jiems pinigus ir tegul eina su jais į rinką, ir funkcionuoja rinkoje. Kam kurti vyriausybines paslaugas, biurokratiją ir kitas specialias veiklas. Patys vargšai nuliūsta būdami atiduoti rūpybos biurokratams, nustatę švarias linijas pajamų strategijoje. Tačiau ar galėtų lygiavertiškai konkuruoti rinkoje žmonės su įvairiomis negalėmis?
D. Vieša ar privati. Viešas – arba valstybinis arba iš vietinės valdžios administruojamas ir finansuojamas. Privačios: 1) nepelno siekiančios, labdaros organizacijos ir 2) pelno siekiančios organizacijos, pvz.: gali būti ir socialinės rūpybos srityje, priežiūros namai, vaikų globos agentūros arba medicinos klinikos. Kartais yra sunku atskirti tarp šių dviejų formų, nes įvedant trijų šalių mokėjimus visa tai labai susimaišo ir neįmanoma kartais atskirti. Tačiau tikslas yra tas, kad tos programos būtų humaniškos, klientai neišnaudojami ir gaunamos geros kokybės paslaugos. Kyla kitas klausimas: jei kas nors tiki į gerovės valstybę, kad visuomenė, kaip tokia ir jos vyriausybė turėtų sukurti bendrą gerovę, vystant socialinės rūpybos programas, kokią funkciją, čia turi privatus sektorius? Netgi privatus savanoriškas sektorius? Ar bus poreikis privačiam savanoriškam sektoriui idealioje visuomenėje ir kokį vaidmenį jis iš tiesų vaidins? Yra argumentų, kad privačios agentūros yra labiau skatinančios ir pritaikančios naujoves, negu valstybinės, ir tai pateisina jų egzistavimą. Kartais tai tikrai yra, bet augant visuomenės kompleksiškumui, tyrimai ir vystymas tapo vyriausybės funkcija. Šioje ir daugelyje kitų sričių privačios agentūros neturi pinigų “duonai ir sviestui” ir negali konkuruoti su valstybinėmis. Tačiau vis tiek mums reikės privataus savanoriško sektoriaus, nes: 1. Tik privačios tarnybos, gali pasiūlyti paslaugas, kurios nėra valstybės politikoje (pvz.: šeimos planavimo paslaugos, pradžioje tik privačios, o to ir valstybinės ir t.t.). 2. Savanorių organizacijos gali teikti tinkamas paslaugas tam tikrų tikybų, sektų, etninių grupių žmonėms. Valstybinės turėtų būti atviros visiems žmonėms ir neturėtų skirstyti pagal religinius ir etninius kriterijus.Pvz. katalikai, kurie nori įteisinti, perduoti katalikų vertybes jaunimui, tai daro laisvalaikio ir kitokios veiklos forma ir t.t. 3. Auga pripažinimas savipagalbos grupių, kaip AA arba ir t.t. Tos grupės organizuoja savanoriškas piliečių organizacijas, taupo pinigus ir teikia unikalią pagalbą, kuri yra neįmanoma labiau biurokratizuotoje ar valstybinėje sistemoje. Tačiau, kai kurios grupės gali būti keistos ar net destruktyvios, tas impulsas tiesiogiai gali aprūpinti galimas “privačias” socialines paslaugas ištekliais. 4. Privačios gali būti labiau tinkančios, arba geriau atlikti advokatavimo ir kontrolės funkcijas tam tikriems klientams, kartais teikti reklamą santykyje su vyriausybe. Advokatavimas ir kontrolė visuomet atstovauja visuomenės gerovę. Privačių organizacijų fondai yra sudaromi iš paslaugų mokesčių, trečios dalies mokėjimų, visuomenės aukų ir paslaugų kontraktų su valstybinėmis tarnybomis.
E. Centrinės ar vietinės. Tai apsprendžia administravimo lygis ir paslaugų apimtis: 1) Vietinės geriau prisitaiko prie žmonių poreikių ir gali būti geriau bendruomenės kontroliuojamos. Gali būti: medicininės, ligų kontrolės, socialinės apsaugos ir t.t. 2) Valstybinės centrinės geriau gauna būtinus resursus ir kartais naujos programos santykyje su įstatymais greičiau praeina pro valstybinių struktūrų kliūtis. Kitas dalykas, kuo daugiau tarpinių sluoksnių tarp žmonių, kuriems reikia programų ir sprendimų priėmėjų, tuo sunkiau priimti sprendimus, daugiau sabotažo, atmetimo ir pasimetimo. Politinės grupės, kartais visiškai priešingai elgiasi, nuspręsdamos, kas turi kontroliuoti programas. Kitas dalykas, kartais daug daugiau demokratijos yra viršuje, negu apačioje, tai atspindi dalyvavimo rinkimuose procentus. Apačioje yra didesnė galimybė korupcijai. Kitas klausimas, kokią įtaką turi bendruomenės tų programų įgyvendinimui. Ir, kaip nekentėti nuo sunkios tironijos, kurią galima būtų iliustruoti: – aš važiuoju į darbą su mašina. Tai, kokį aš darau sprendimą, priklauso tik nuo manęs. Katastrofos atveju galima būtų smulkiai analizuoti, kokią įtaką darė mano asmeninis sprendimas O jei mašiną vairuoja kitas, tai mano sprendimo analizė neturi jokios reikšmės . Tas pats yra svarbu socialinėje rūpyboje turėti tam tikrą kūną, kuris atliktų didelius sprendimus apie socialinę politiką, be to su viltimi, kad politika neignoruos vietinių bendruomenių indėlio.
F. Profesionalios ar neprofesionalios. Socialinėje rūpyboje nėra visai taip, kaip medicinoje, kai tik medikai dirba (slaugės irgi medikės)teikdami paslaugas, tačiau socialinės rūpybos profesionalai pripažįsta, kad gali dirbti tam tikrus darbus ir ne profesionalai. Taigi, kyla klausimas ir konfliktas, kaip pasiskirstyti darbus tarp profesionalų socialinės rūpybos programose ir neprofesionalų. Kokių mokesčių pareikalaus profesionalaus darbo įgūdžiai, kokie darbai to reikalauja, o kiti to pasiruošimo nereikalauja, gali būti atlikti bendruomenių lyderių, savanorių ir neapmokytų darbuotojų. Kaip tie klausimai bus atsakyti, tai įtakos tam tikros programos kokybę, kainą ir teisėtumą. Kyla klausimas, kas daro sprendimus, ar bendruomenės žmonės, ar profesionalūs įvertinimai? Pvz.: jokios bendruomenės tarnyba negali pasakyti, kokius vaistus turi gydytojas skirti pacientui. Tačiau gydytojai negali nuspręsti, kokį nacionalinio sveikatos draudimo planą turi turėti valstybė. Tas pats turi būti ir su socialinės rūpybos programomis. Ką konkrečiai turi daryti socialiniai darbuotojai profesionalai – tą nuspręs jis/ji, o kokios politikos laikytis – bendruomenės patarėjų grupės, tarybos ir t.t.
G. Problemos: ištekliai ar išlaikymas. Kiek plačiai programa apima socialinės problemos sprendimą? Ar yra atitinkamų išteklių panaudojimo programoje problema? Ar yra plačiai suformuota viena centrinė problema? Ar tai socialinės technikos problema? Tas klausimas nėra tik teorinis? Ar yra matomas socialinės problemos pasipriešinimas sprendimui (ar jis būtų gyvenamojo būsto, pajamų aprūpinimo ar kitas)? Kokios to pasipriešinimo ištakos: visuomenės funkcionavimas, pasitikėjimo trūkumas, naudojant išteklius, ar priežastis yra faktas, kad mes dar nesurandame formos ir technikos, kaip ją išspręsti, nesvarbu, kokie yra ištekliai? Pvz.: 1960 m. buvo sugalvota pasiekti mėnulį. Buvo surinktos lėšos, prarastos gyvybės, bet mėnulis buvo pasiektas. Tas pats dažnai atsitinka ir pasitikėjimo jausmo trūkumu, kai bandoma sumažinti skurdą arba kitas socialines problemas, kur iš anksto vyrauja nuomonės apie tos problemos amžinumą. Kai kurie socialiniai planuotojai gali būti ypatingai sužavėti skurdo atsparumu ir nenusileidžiamumu ar kitomis problemomis, vietoje to, kokius išteklius reikia investuoti, kad tai pašalinti. Bet kurioje socialinėje programoje turime ištirti iki kokio gyvenimo kokybės pagerinimo lygio ji yra sukurta savo forma ir technika, ir kaip plačiai ji yra sukurta panaudojant ir sukuriant papildomus išteklius, kad garantuoti tą problemos sprendimo sėkmę. Niekas negali, iš tikrųjų, pasisekti be kitų programų įtakos. Kuo geriausių ir tinkamiausių technikų programos gali būti paplautos, neaprūpinant fondais, kaip ir gerai finansuojamos programos gali būti sabotuotos kvailų politikų ir įstatymų, išlaidų ir programos formų. Abu aspektai turi būti labai atidžiai patikrinti, vystant socialinės rūpybos programas.
2.1.3. Programų vertinimas.
Galiausiai , kaip galima įvertinti ar programa gera, ar bloga, ar poreikiai yra patenkinami, kad situacija pagerėtų? Tokiam įvertinimui reikia paklausti kelis klausimus.A. Atitikimas( adekvatumas). Ar programa adekvati patenkinti tuos poreikius, kuriems ji buvo sukurta? Adekvatumas gali būti patikrintas dviem lygiais: vertikaliu ir horizontaliu. Horizontaliu lygiu turėtume pažiūrėti ar ta programa pasiekia populiaciją, į kurią ji nukreipta. Pvz. šeimos planavimo programa miestui su 500 000 gyventojų. Gal būt ta programa bus stebuklinga savo kokybe, gal būt pakeis žmonių gyvenimus dramatiškai, tačiau ji aptarnaus tik 100 gyventojų. Jei informacija apie jos galimybes nepasieks daugumos gyventojų, arba yra ilgas sąrašas žmonių, laukiančių pasinaudoti ta programa – tai reiškia programa horizontaliai neadekvati. Ji negali spręsti klausimo, kuriam ji sukurta. Taigi esminis klausimas, kurį užduodame kiekvienai programai, ar ji padengia, sugeba, o ištekliai ir priemonės siekia, kad ji patenkintų taikinio populiaciją. Dažnai programos išdėstymas yra pagrįstas prielaida, kad dauguma žmonių, tinkamų tai programai negirdės apie ją, nesikreips, ir ,iš tiesų , nepasinaudoja ja.
Vertikalus adekvatumas įvertinamas, paklausiant klausimą, ar kiekvienas gavėjas patenkinamas pakankamai ,adekvačiai? Pvz. ta pati programa, gal būt pasieks visus 500 000 gyventojų, bet jos paslaugos susidės iš brošiūros, paruoštos kiekvienam. Šiuo atveju kiekvieno žmogaus aptarnavimas nėra adekvatus, nes nepadeda pilnai susitvarkyti žmonėms su jų gyvenimo problemomis. Programa horizontaliai yra adekvati, bet vertikaliai ne. Kiekvieną programą reikia įvertinti pagal jos horizontalų ir vertikalų adekvatumą, kad suprastume ar ji atlieka darbą, kuriam ji sukurta.B. Finansavimas. Įvertinant programą, reikia užduoti keletą klausimų apie finansavimą.1.Ar programa teisingai , lygiateisiškai finansuojama? Gal būt socialinės apsaugos sistemos programa gali būti reliatyviai puiki pagal tai, kaip ji teikia paslaugas žmonėms ir tai, kokias rizikas pašalina , ir universalumu , ir veikla. Bet jei ji yra finansuojama iš regresyvių mokesčių, kurie užgula beturčių pečius dar daugiau, bet ne turtinguosius, tai yra didelis programos trūkumas. Privalome žiūrėti ne tik į programos rezultatą, išdavas, bet ir į tai iš kur ji atsiranda. Yra mažas turtingųjų pajamų paskirstymas, jei programa sukurta, panaudojant neturtingųjų pinigus. Taigi turime įvertinti, kaip ji finansuojama ir ką turime daryti, kad būtų sąžiningesnis paskirstymas.2. Ar ši programa atitinka fondų prioritetus? Jei ištekliai būtų begaliniai, to klausimo neklaustume. Bet kol ištekliai yra riboti, kiekvienas litas, išleistas vienoje programoje neišleidžiamas kitoje. Taigi ar atitinkama programa tikrai yra prioritetinė, apžvelgiant iš bendruomenės ar nacionalinių poreikių, ar net tarnybos, kurioje dirba socialinis darbuotojas palyginus su kita programa, į kurią tarnyba nori įsitraukti?3. Koks programos efektyvumas? Anksčiau mes aptarėme, kad visos programos praranda tam tikrus išteklius vienu ar kitu būdu. Administracinės programos išlaidos atims tam tikrą, bet kurios programos pinigų dalį. Pinigai išleisti kitoms paslaugoms, bet ne tikslinei populiacijai gali būti matomi, kaip iššvaistymas ar neefektyvumas. Pvz. kai programos tikslas yra išdalinti fondus, bet jei apie 30 proc. tų fondų bus skirta tų lėšų išdalinimui, tai jau bus labai didelis neefektyvumas. Jei programa yra sukurta šeimų konsultavimui, bet 30 proc. šių lėšų eis patalpų nuomai, tai neefektyvumas yra didelis. Kita vertus, jei programa yra sukurta tam tikros grupės specialiems poreikiams tenkinti, bet kitos grupės nariai sunaudoja 30 proc tos programos lėšų – tai rodo programos neefektyvumą. Kiekviena programa privalo būti įvertinta ar jos pinigai yra išleidžiami kaip galima tiksliau paslaugų teikimui tikslinei populiacijai, kuriai buvo sukurta programa. Beveik neįmanoma pasiekti 100 proc. efektyvumo, bet neefektyvumo lygis, kuris gali būti toleruojamas turi būti įvertinimo dalis. Universalios programos, kaip buvo pastebėta, yra daug efektyvesnės, nes jos neturi įvertinamosios biurokratijos. Atrankinės programos galėtų būti efektyvios, jei griežčiau atrinktų savo gavėjus.
C. Sąryšis Įvertindami programas studentai turi paklausti klausimą, ar programa yra glaudžiai susijusi su kita socialine politika ir programomis? Kai prezidentas R. Niksonas norėjo stimuliuoti ekonomiką nuosmukio laikotarpiu, jis tam tikrų mokesčių dalį perkėlė automobiliams, kad atpigintų juos ir paskatintų pirkimą. Galima būtų teigti, kad toks sprendimas nebuvo susietas su socialine politika, kuri rūpinasi aplinkos užterštumo mažinimu. Labai dažnai tam tikros socialinės politikos sprendimai susikerta ir griauna kitas socialinės politikos programas. Programos padedančios dirbantiems vargšams turi sutikti pasipriešinimą tų, kurie rūpinasi darbinių motyvų destrukcija, nerealistišku požiūriu. Daugelis socialinių darbuotojų JAV turėjo ginti vaikų priežiūros pašalpą tokiais argumentais” nes tai daro visos Vakarų šalys”. Vienas iš pašalpų kritikos šaltinių gali būti populiacijos kontrolieriai, nes jie įtaria, kad tai gali didinti gimstamumą, tačiau tyrimai parodė, kad šeimos pašalpa gimus vaikui, gimstamumo nedidina.
D. Latentinės pasekmės Programos niekuomet neegzistuoja vaakume. Kaip vienos programos pasekmė, atsiranda kiti dalykai. Kartais efektas būna laukiamas ir tikėtinas, kartais jie yra nelaukiami ir iš tiesų paplauna pačią programą. Pvz. darbų sukūrimo programos dažnai yra matomos, kaip stimuliuojančios daugiau darbo vietų atsiradimą. Kai tam tikras žmonių skaičius grąžinamas į darbą ir gauna didesnius atlyginimus, sudaroma galimybė naujų darbo vietų sukūrimui, tuo būdu stimuliuojamas ekonominis ratas. Tai yra vadinama “dauginimosi efektu”. Būdas, kai mažos investicijos į socialines programas gali turėti pasekmes, kurios daugins savo efektą tiesiogine laukiama kryptimi. kita vertus, kartais programos latentinės pasekmės sugriauna jos tikslus. Pvz. Bedarbystės draudimo programa. Viena iš šios programos latentinių pasekmių yra tai, kad jei darbdavys samdys daugiau darbuotojų, jis turės mokėti ir didesnį draudimą, todėl jie nesamdo darbuotojų, kad nereikėtų mokėti pinigų. Tas pats yra ir su minimalaus atlyginimo didinimo pasekmėmis. Buvo tikimasi, kad ši programa palaikys didesnį užimtumą, bet išeina atvirkščiai. Daugelis darbdavių atsisako samdyti arba atleidžia darbuotojus, kai jie nėra įsitikinę pilnai tų žmonių efektyvumu, arba neišgali sumokėti didelių mokesčių valstybei. Taigi šios programos turėjo tiksliai priešingas latentines pasekmes. Kartais programos nei didina efekto, nei griauna programą, tik sukuria naujas problemas. Kai medicininė globa buvo institucionalizuota, ji atvėrė naują paslaugų rinką ir naujas ligonines, stacionaro vietų kūrimą, kurios nebuvo tinkamai paruoštos. Tam reikėjo daugelio metų, kol ligoninės lovų pajėgumas atitiko medicininės pagalbos ir globos reikalavimus. Taigi programos turi būti įvertintos pagal jų potencialias ir realias pasekmes, kurios gali būti bedauginančios numatytas pasekmes, sabotuojančios numatytus efektus ir sukuriančios nenumatytas problemas, kurios gali kelti abejones, pačios originalios programos efektyvumu.
Tai yra keletas dalykų. kuriuos išmintingas studentas aptars, įvertindamas bet kurią socialinės rūpybos programą. Su šia schema galima apžvelgti daugelį socialinės rūpybos programų – ir ekonominio saugumo, ir asmenines socialines paslaugas – jas daug geriau suprasti ir sugebėti nustatyti jų vertę, pasekmes ir silpnas vietas.
III skyrius. Valstybinės socialinės rūpybos istorinė raida
Socialinės gerovės istorija yra labai plati ir gali būti įvairiai analizuojama. Ji atspindi visuomenės pastangas padėti individui pasiekti tam tikrus kultūriškai priimtinus gyvenimo standartus. Kaip tai buvo organizuojama, priklausė ir priklauso nuo daugelio faktorių, bet yra aišku tai, kad toks susirūpinimas visą laiką egzistavo.Žemiau apžvelgiami tik kai kurie valstybinės socialinės gerovės sistemos vystymosi etapai.
3. 1 Egiptas
Yra sunku nustatyti tikslų vyriausybės įsijungimo į socialinę rūpybą pradžios tašką. Pvz.: Antikiniame Egipte valstiečiai ketvirtos ir šeštos dinastijos metu (2000 – 2200 pr. Kristų) yra aprašomi, kaip sodinantys ir pjaunantys savo valdovų javus. Prieš pirmutinį rudeninį derlių javai buvo saugomi ir buvo panašu, kad valstiečiai beveik badavo. Jie buvo žemvaldžių nuosavybė, kaip darbiniai gyvuliai, pilnai priklausomi nuo žemės derliaus ir nuo žemvaldžių įgeidžių. Dėl grūdų derliaus svarbumo, valstybė per karaliaus supirkėjus skyrė specialų dėmesį planavimui, produkcijai ir paskirstymui. Grūdai buvo saugomi du sezonus ir turėjo jų būti pakankamai tiems, kurie dirbo viešuosiuose darbuose, kanalų ir užtvankų priežiūrai, akmenskaldžiams ir kitiems piramidžių, antkapių ir šventyklų statytojams. Toks centralizuotas planavimas ir koordinavimas nėra modernių amžių išradimas, specifinis, tikslus maisto aprūpinimo numatymas buvo pagrindinės socialinės rūpybos pastangos tiesiogiai susietos su nacionaliniais tikslais ir poreikiais. Žinoma, problemos iškildavo, kai buvo ekonomikos žlugimas. Pvz.: yra užrašyta, kad dvyliktame amžiuje prieš Kristų, Egipte žlungant ekonomikai, grupė valstybinių darbų atlikėjų skundėsi: “Mes esame alkani jau 18 dienų šį mėnesį. Mes čia atėjome dėl alkio ir troškulio, mes neturime rūbų, mes neturime tepalo, mes neturime žuvies, mes neturime daržovių. Siųski žodį Pharoah, mūsų gerajam ponui ir parašyki viziriui, mūsų vyriausiajam, kad gyvenimo priemonės mums būtų parūpintos”. Taigi, mes galime matyti, kad darbuotojai buvo įpratę gauti įvairų aprūpinimą, kuris buvo centralizuotai kontroliuojamas. Bet sunkiais laikais, , kai ištekliai tapo riboti, pasireiškė vietiniai asmeniniai interesai. Šis asmeninis interesas tapo svarbus, kovoje apginant savo egzistavimo interesus. Vienas lordas sakė: “kai Aukštutinis Egiptas buvo blogoje situacijoje, aš uždariau savo sienas. Sienos buvo uždarytos, taigi buvo galima derlių ir kitus išteklius naudoti vietinių gyventojų poreikių patenkinimui”. Čia mes matome ankstyvąją gyvenimo registravimo įstatymų versiją, kuri ekstremaliu atveju nuveja alkanus žmones šalin. Tai rodo vietinių ir nacionalinių politinių interesų skilimo pradžią. Čia taip pat aprašoma, kas atsitiko žmonėms, kai centrinė valdžia susilpnėjo ir išsiskyrė. Anarchijos būsenoje, žmonės maitinosi žole, gėrė vandenį ir vogė iš kiaulių ėdalą”. Didelis ir Mažas sakė: “Aš tikiuosi, kad mirsiu”. Taigi dar Egipte galime stebėti centralizuotą planavimą ir paslaugas, kurios nėra nauja kūryba, bet technikos naudotos labai anksti užrašytoje vietinių nacionalinių vyriausybių jų pačių tikslams: projektavimui, darbo jėgos aprūpinimui ir socialinei kontrolei.
3. 2. Antikinė Kinija
Aštuntame amžiuje prieš Kristų Kinija išvystė monarchinę politinę sistemą ir įvairias jiems pavaldžias grupes organizuotas į lenus (feodalo dvarus). Žemdirbiai dirbo laukuose, padėdami savo valdininkams, kurių žemei buvo priskirti, ir buvo kaip vasalai, pavaldūs jiems. Galėjo būti, kad žemdirbiams buvo paskirtas žemės sklypas jų pačių asmeniniam vartojimui, o kitas – feodalo dvarui. Žemdirbių dvaras savo lordui buvo darbo ir maisto šaltinis save aprūpinančioms dvaro bendruomenėms, bet turėjo tam tikras teises, galimybes ar malonumus. Kelias, kurį siūlė Kinų filosofas Mencius yra – reikalų valstybė: “Jei eilinis žmogus yra kviečiamas atlikti bet kokias paslaugas, jis eina ir tai atlieka”. Vėliau, jau šeštame amžiuje prieš Kristų, įvedami mokesčiai, remiantis turimu žemės dydžiu. Iš lėto feodalo atsakomybė pamaitinti, aprūpinti namu ir drabužiais pereina į pačių valstiečių priklausomybę. Valstiečių priklausomybės pasikeitimas nuo pavaldumo statuso ir didesnės laisvės jiems suteikimo atleido žemvaldžius nuo daugelio jų tiesioginių atsakomybių. Valstiečiai tada privalėjo rūpintis patys savo pragyvenimu. Skurdas ar turtas tapo jų pačių atsakomybe. Nuo ketvirtojo amžiaus prieš Kristų, Kinų filosofai išreiškia Konfucijaus žmogiškąjį idealą ir pataria, kad valdovai privalo kreipti dėmesį į žmonių gerovę. “Žmonės turi gyvenimiškų poreikių pirmiau, negu iš jų galima tikėtis būti geriems”. Kaip ir Maslow, hipotetiškai pateikia poreikių hierarchiją, kuriuos reikia patenkinti, kad būtų galima pasiekti aukštesnių poreikių. Jis pataria Karaliui vengti ekstravagancijos teismuose ir atidaryti parkus ir kitas valstybės žemes žmonėms, kad galėtų rinkti medieną ir žoles. Jis taip pat ragino valstybinių fondų panaudojimą senų žmonių globai, vargšams ir našlaičiams ir viešai pagalbai gamtinių katastrofų metu. Nuo pirmojo amžiaus prieš Kristų, gamtinių katastrofų, tokių kaip potvyniai ar badmečiai, vyriausybė, remdamasi tradicine pagalbos politika, apėmė 3 pakopas: 1) Buvo atidaromos valstybinės saugyklos. Javai buvo nemokamai paskirstomi tiems, kurie negalėjo susimokėti ir parduodami tiems, kurie galėjo nupirkti. Turtingieji buvo kviečiami duoti ar paskolinti gūdus iš asmeninių saugyklų. Dovanos iš Imperatoriaus iždo buvo siunčiamos organizuoti darbus vargšams. 2) Tuo pačiu metu karaliaus dvaro įgaliotiniai buvo siunčiami raginti javų sėją naujam derliui. 3) Galiausiai, jei reikėjo, vargšai buvo perkeliami nuo nuniokotų sričių į naujas žemes. Galima būtų išskirti keletą temų iš šių Antikinės Kinijos pavyzdžių: Iširus feodaliniams santykiams, valstiečiai buvo išlaisvinti nuo priklausymo savo dvarininkui, bet buvo palikti tik ant savo išteklių. Galima matyti pasiūlymą, pasirenkant vietą tarp saugumo, mobilumo ir politinės laisvės. Vėliau valstybė galėjo ir privalėjo įsikišti, kai žmonės negali patys savimi pasirūpinti, ypač įvykus gamtinėms katastrofoms, o taip pat ir kitais ekstremaliais atvejais. Gamtinių katastrofų metu, kai žmonės negalėjo savimi pasirūpinti, buvo teikiama vyriausybinė pagalba. Perkėlimas iš vienos gyvenamosios vietos į kitą vietą atliekamas iš valstybės lėšų. Tai yra ankstyvosios valstybinės migracijos programos. Gal būt buvo dar ir papildomi motyvai. Tokia valstybės atsakomybė, katastrofų atvejų yra išlikusi iki mūsų dienų. Bet Menciaus požiūris yra subtili tema, kuri taip pat egzistuoja ir dabar – valstybės atsakomybė už žmonių gerovę, tam, kad didintų “gėrį” visais laikais, ne tik katastrofų metu.
3. 3. Babilonas
Ankstyvoje Babilono raidoje, individualūs valstiečiai naudojosi žeme kaip savo nuosavybe, arba kaip nuomininkai. Pirmuoju atveju jie buvo dvarininkai, kaip ir Kinijoje, bet šiuo atveju jie dirbo žemę sau. Kai jie prisiėmė laisvesnį būvį, tada jie privalėjo prisiimti ir katastrofų pasekmes: potvynius, sausras, augalų ligas ir kenkėjų antplūdžius. Prieš tai Šventykla buvo visko savininkė: ir žmonių, ir žemės. Katastrofų metu šventykla rūpinosi visais. Tačiau kai valstiečiai tapo laisvesni, jie privalėjo skolintis iš šventyklos su nauda jai, ir taip daugelis valstiečių tapo giliai prasiskolinę šventyklai. To pasekmė buvo paskolų įšaldymas, kurį atliko keletas karalių, skelbdami skolų šventyklai moratoriumus, arba skolų sumažinimus, taip pat reguliavo fiksuotą darbo užmokestį ir kainas. Iš to galima matyti, kad šventyklos buvo svarbios ekonominės jėgos. Valstybės veikla buvo nukreipta ekonominių sunkumų ir spaudimo sumažinimui, tikriausiai tam, kad išvengtų rimtų konfliktų.
3. 4. Graikija ir Roma
Pagal Platoną, elgetos turėjo būti išsiųsti iš miestų. Elgetos, kaip manoma, Graikijoje, buvo tinginiai ir nenorintys dirbti, bet ne neturintys galimybių. Plautus labai aiškiai pateikia Graikų požiūrį: “duoti elgetai yra tas pats, kaip jam padaryti blogą paslaugą” Aristotelis savo teorinėje Valstybėje aiškino, kaip pašalinti labdaros poreikį, sukuriant dalį žemės visiškai valstybinę, kuri apmokėtų bendro maisto ruošimo išlaidas. Kai kurie pasirinkimai buvo siūlomi vargšams ir bežemiams. Jie galėjo eiti į naujas kolonijas, galėjo tapti samdiniais, galėjo naudoti kontracepciją ar abortus, ar esant dideliam skurdui griebtis kūdikių sunaikinimo politikos. Taigi, graikų vargšai galėjo tikėtis gerų sąlygų kur nors kitur, tik ne savo šalyje. Šitoks elgetų atmetimas parodo stiprų susirūpinimą elgetų sumažinimu – pauperizmu, bet ne skurdu. Tai klausimas, kaip neremti nedirbančių žmonių, bet ne kaip pašalinti skurdą. Ši idėja veda į” vertų” gauti paramą ir “nevertų” pagalbai atsiradimą socialinėje rūpyboje. Vaišingumo klausimas kaip svarbus buvo keliamas Romoje. Romėnai privalėjo rūpintis svetimšalių svetingu priėmimu, tik tuo atveju, kai svetimšaliai buvo to paties socialinio statuso, kaip ir šeimininkas, ir tai buvo matoma, kaip priemonė sukurianti gerus ryšius su jais. Tai ryšys tarp kilmingųjų arba pirklių. Tačiau nuo trečiojo mūsų eros amžiaus Romoje buvo 175 000 žmonių, gaunančių nemokamą maistą. Buvo patronų sistemos, kuriose kiekvienas jautėsi susietas su kažkuo labiau turtingu ir aukštesniu. Patronai skirstė maistą ir pinigus tiems, kurie buvo sujungti patronažinėje sistemoje. Antrojo šimtmečio ,po Kristaus, metu yra manoma, kad apie pusę Romos gyventojų gyveno iš valstybės labdaros. Iš 1,2 mln. gyventojų apie 150 000 šeimų galvų buvo reikalingi viešojo maisto. Pradėjus vystytis naujai žemvaldžių aristokratijai, įsitvirtinę žemvaldžiai siūlė saugumą ir prieglaudą vargšams miestų darbininkams, paleistiems kaliniams, barbarams, valkatoms, armijos bėgliams ir pabėgusiems vergams. Visi jie tapo didžiųjų žemvaldžių žemių nuomotojai. Kai asmuo tapdavo žemės savininku, jis privalėjo ją pilnai arba dalinai patikėti didelio žemvaldžio kontrolei, iškeičiant į apsaugą, kuri buvo proporcinga derliui. Vėlesniame Romos amžiuje mokesčių dydis priklausė nuo dirbančių vergų ir jų varžovų. Papildomai nuomininkams buvo uždrausta išvykti į kitą vietą. Nuo ketvirtojo amžiaus žmonės buvo tiesiogiai pririšti prie žemės. Tokius ryšius lengviau buvo sudaryti Graikijos žemėse, kur paveldėjimas buvo, kaip institucija. Tai žemvaldžiams panaikino susirūpinimą darbo jėga. Sistema palaipsniui perėjo į Vakarų Europos egzistavimą, bet ši institucija nebuvo taip lengvai paleidžiama iš rankų, kaip Rytuose. Ši sistema, kuri pririšo žmones prie žemės, įkaitu į paramą iš didelių žemvaldžių, buvo labai svarbi vėlyvesniam istoriniam vystymuisi ir mūsų požiūriams. Gerovės filosofijai ji buvo lemiama. Yra svarbu paminėti, kad Konstantinas Rytuose palengvino moterų, vaikų, prasiskolinusių ūkininkų, kalinių ir vergų poziciją. Kai Vakarų Romos Imperija žlugo, Rytų Bizantija išliko ir iki tryliktojo amžiaus Konstantinopolis buvo labiausiai klestinti vieta Europoje. Vėlesnė istorija taip pat aprašo daug labdaros veiksmų, kuriuos atliko valdovai arba vyriausybės. Beje, absoliutinių valdovų dienomis, ir ypač, kai karaliai valdė su dieviška teise, labdara buvo, kaip nuodėmių atleidimas valdovui, ir išplaukė iš jo troškimo gauti išsigelbėjimą (dažnai, galbūt, mirties patale). Tokiu atveju tam tikra pagalbos rūšis buvo duodama, valdovo giminėms, jo tarnams, jo karo vadams arba bažnyčiai. Tokių veiksmų pagrindas buvo tai, kad valdovui nereikia politinės paramos, ar net leidimo valdyti. Kol nėra kito valdovo, per visuomeninius neramumus, labdaros tikslas buvo patraukti nuliūdusius. Tai buvo daugiau paprotys, negu revoliucija – mažas politinis motyvas angažuotis socialinei rūpybai. Ši situacija pasikeitė, kai didikai pasirašė Karaliaus Jono Didžiąją Chartiją 1215 m., sudarydami tam tikrą valdovo priklausomybę nuo keleto jo subjektų.
3. 5. Anglija
Bažnyčios ir valstybės atskyrimo procesas stipriai pasisuko Anglijoje nuo Henriko VIII-ojo vienuolynų konfiskavimo 1536 – 1539 m. Be to, naujai įkurta bažnyčia ir valstybė tebebuvo viena. Valstybė turėjo tikslą įkurti naują religiją, ne tiek padaryti perversmą senojoje religijoje. 1531 m., valdant Henrikui VIII-ajam, Anglija pirmą kartą pasiėmė atsakomybę už ekonominę sumaištį. 1531 m. valstybės atsakomybės pasireiškimas buvo elgetavimo licenzijavimas ir socialinės rūpybos teisė buvo paskelbta, kaip Parlamento veikla. Po penkerių metų teisė elgetauti buvo pakeista vyriausybės asmeninių piliečių lėšų skirtų vargšų poreikiams stimuliavimu ir apsauga. Šie įstatymai buvo išplėsti valdant Elizabetai I-ajai, ir pilnu kompleksu pasirodė 1601 m. – kaip Elizabetos vargšų įstatymas. Šio įstatymo pasiekimas buvo tas, kad geresnė visuomenė daugiau nepriklauso nuo Dievo, bet nuo žmonių.Tai buvo labai svarbūs įstatymai. Jie tebeturi įtaką šių dienų socialinei rūpybai Europoje ir JAV.Viena iš sąvokų, kontroliuojančių socialinę rūpybą, ateinanti iš Vargšų įstatymų, yra skirtumas tarp tų, kurie negali savimi pasirūpinti – “užsitarnavę vargšai” – ir tie, kurie turi poreikių dėl savo asmeninio elgesio – “neužsitarnavę vargšai”. Šis skirtumas vienu metu buvo pagrįstas palyginant žmogaus fizines galimybes dirbti su sveiku vargšu žmogumi, kuris nedirba, nors turėtų ir galėtų dirbti. Šios sistemos pašalinis efektas buvo išorinė parama, kuri buvo skiriama žmonėms, gyvenantiems už Darbo namų ir vidinė parama – skiriama Darbo namų, prieglaudų, ir kitų institucijų gyventojams.Pragyvento laiko ilgio tam tikroje teritorijoje reikalavimai taip pat yra šio įstatymo rezultatas. Giminių atsakomybė taip pat kyla iš Vargšų įstatymo. Nuo 1854 m vis plėtėsi valstybės atsakomybė iki 1882 Austrijoje priimto socialinio draudimo įstatymų, ar 1889m. Bismarko socialinio draudimo, apimančio sveikatos draudimą, nelaimingų atsitikimų draudimą ir senatvės draudimą. Socialinė apsauga išplito Europoje ir 1942 m. Beveridžo Pranešimu Britanijoje prasidėjo Gerovės valstybės įstatymai
3.6. Naujausių laikų valstybinės socialinės rūpybos istoriniai etapai. Vakarų kultūros kraštuose, per paskutinius šimtmečius. Kiti istoriniai aspektai paliečiami analizuojant atskirus socialinės gerovės kūrimo motyvus. I etapas. Valstybinė socialinė rūpyba įprastai teigiama formaliai prasidėjo su karalienės Elizabetos Vargšų įstatymais 1601 m. Anglijoje, kur valstybė prisiėmė atsakomybę už jai priklausančius žmones. 1531 ir 1536 m. įstatymai – rūpinosi tik senais skurdžiais. Šiais statutais buvo numatoma represijos elgetaujantiems, naudojamas darbas kaip pagrindinė priemonė patenkinant poreikius, pagalba vaikams ir invalidams. Šie įstatymai numatė parapijų atsakomybę ir buvo daugelio socialinės rūpybos įstatymų pagrindu iki šių dienų. Atskyrimas tų, kurie užsitarnavo pagalbą ir tų, kurie ne, maža teisė būti renkamam, giminių atsakomybė ir kt. II etapas. 1880 m. – Bismarko socialinio draudimo (kompensavimo) sistemos įstatymų įvedimas Vokietijoje. JAV 1930 m. – Didžiosios depresijos metai, kurie padidino valstybių atsakomybę, pamačius, kad neįmanoma tik privačioms agentūroms ir asmenims susidoroti su skurdu ir patenkinti besikeičiančius visuomenės ir individų poreikius. III etapas. Antrasis pasaulinis karas – ir sąvokos “gerovės valstybė” įvedimas. Ši sąvoka- numatė pastovią ir plačią valstybių veiklą socialinės rūpybos srityje. Viena iš tokių programų buvo JAV 1960 m. -” Karas su skurdu”.Nevyriausybinių organizacijų institucinis įteisinimas Anglijoje sutampa su 1869 m. Įkūrus Labdaros Organizacijų susivienijimą, buvo paskatintas bendruomenės centrų kūrimas, kuris pradėjo vykdyti švietimo, laisvalaikio, įdarbinimo, tarpgrupinių santykių ir konsultavimo aktyvius socialinius veiksmus. Savanoriškos grupės tapo naujovių skatintojais, kuriant paslaugas žmonėms pagal poreikius, ko valstybinės organizacijos negalėjo padaryti. Reikia paminėti, kad kiekviena valstybė, atsižvelgdama į savo kultūrinę ir ekonominę raidą turėjo ir turi skirtingus socialinės rūpybos tikslus. Štai keli pavyzdžiai. Lenkijoje “socialinė rūpyba kurį laiką buvo apibrėžiama kaip pagalba individams, kaip kompensacija po didelių katastrofų, nukentėjusiems nuo karo, ar kitų nelaimių. Pagalba tiems, kurie negali ilgą laiką dirbti. Australijoje – socialinė gerovė matoma kaip vieša teisė užtikrinanti gerbūvį visoje bendruomenėje per įvairių paslaugų lygius, aprūpinant visus visuomenės narius. Švedijoje – pajamų perskirstymas įvairiems žmonėms įvairiais gyvenimo periodais. Irane – socialinės gerovės institucijos tikslas apima žmonių darbo jėgos kokybės kėlimą ir mokymą žmones taupyti. JAV apibrėžimas apie socialinį darbuotoją kalba daugiau kaip apie humaniškesnės ir kūrybiškesnės socialinės aplinkos stimuliatorių. Didžioji Britanija – socialinė rūpyba rūpinasi bendrais gyvenimo kokybės gerinimo klausimais, o ne atskiro individo problemų sprendimu.
3.7. Trumpa Lietuvos socialinės rūpybos istorija
Lietuvoje Jau Lietuvos statutas numatė visuomeninės pagalbos atvejus tam tikroms gyventojų grupėms, pvz. našlaičiams vaikams, vienišiems seneliams, invalidams. Esminiai istoriniai pokyčiai sutampa su skirtingais valstybiniais ekonominiais modeliais. Lietuvos padalinimai ir Lenkijos bei Rusijos valstybių okupacijos, keitė ir stabdė ar skatino rūpybos sistemos vystymąsi. Lietuvai esant Rusijos imperijos sudėtyje, buvo organizuota socialinė rūpyba per gubernijas ir Carienių fondus, tuo pačiu vykdant ir rusifikavimo politiką imperijos pakraščiuose. Lietuvos teritorijoje tuo metu veikė labai daug nevyriausybinių organizacijų, kurios vykdė pagrindinių poreikių tenkinimo misiją labiausiai visuomenės pagalbos reikalingiems žmonėms. Įkūrus Lietuvos nepriklausomą nacionalinę valstybę 1918m. kuriama ir valstybinė socialinės rūpybos sistema. Valstybinės socialinės rūpybos kūrimas vyko per savivaldybių kūrimą ir socialinės rūpybos skyrių organizavimą teritoriniu principu. Taip pat buvo kuriamos ligonių kasos, kad geriau būtų galima pasirūpinti gyventojų sveikata. Stiprios nevyriausybinės organizacijos glaudžiai bendradarbiavo su valstybinėmis institucijomis. Tai buvo viena iš spartaus Lietuvos ekonominio ir kultūrinio augimo prielaidų. Baigiantis pirmajam nepriklausomybės laikotarpiui, 1939m. buvo pradėti socialinių darbininkų kursai prie Moterų Nevyriausybinių Organizacijų Sąjungos. 1940m. Tarybų Sąjungos okupacija sugriovė visą socialinės gerovės sistemą, uždrausdama visų nevyriausybinių organizacijų veiklą, ištremdama ar sunaikindama jų lyderius. Karo ir pokario laikotarpis įnešė baimę, nepasitikėjimą žmonėmis, religinį supriešinimą. “Šviesus rytojus” buvo kuriamas valstybei griežtai kontroliuojant bet kokią žmogaus veiklą. Visa socialinė pagalba buvo valstybinė, griežtai centralizuota, tenkinanti totalitarinės santvarkos ideologiją. 1988m. su Sąjūdžio atsiradimu prasideda Lietuvoje Atgimimo laikotarpis, paskatinęs nevyriausybinių organizacijų atsikūrimą ir naujos socialinės- politinės sistemos kūrimą. Vėl prasideda socialinė rūpybos sistemos decentralizacija ir depolitizacija. Valstybė tęsia savo veiklą socialinės apsaugos tinklo kūrime priimdama įstatymus, skatinančius visuomeninę apsaugą. Yra labai įdomių ir skirtingų programų – ir įvairus tų pačių terminų naudojimas. Socialinei gerovei esminę įtaką sudaro šalies socialinis ekonominis išsivystymas. Todėl bet kokių verstų iš kitų kalbų terminų naudojimas dažnai sukelia daug sumaišties. Ši problema ypač aktuali Lietuvoje, todėl, kad daugelis socialinių mokslų čia išgyvena vaikystės periodą.
Antra dalis
IV skyrius. TARPUSAVIO PAGALBA
Apibrėžiant žmonių poreikius, kurie buvo aptarti ankstesniuose skyriuose, visuomenės “socialinė rūpyba” išplaukia iš įvairių motyvacijų: tarpusavio pagalbos; religinių nurodymų, iš troškimo politinės sėkmės, iš ekonominio susirūpinimo, iš ideologinių faktorių ir kt. Šie motyvai egzistuoja kartu ir persipina, vienas kitą pastiprina arba susilpnina, arba turi nedidelį ryšį su kitu. Dauguma socialinių politinių gairių išauga daugiau negu iš vieno motyvo, tačiau, kad geriau juos suprasti, mes čia nagrinėsime juos atskirai. Vienas iš seniausių motyvų patenkinant žmonių poreikius yra troškimas arba būtinybė stiprinti tarpusavio pagalbą. Senovėje buvo laikas, o kai kur dar ir dabar yra pasaulyje vietų, kur socialinė rūpyba susideda beveik vien iš tarpusavio pagalbos veiklos. Šalia to, dauguma programų, kylančių tiesiogiai iš kitų motyvų, turi tarpusavio paramos elementų, arba yra jų įtakoti. Savarankiškos socialinės rūpybos organizacijos, tiksliau, dažnai sukurtos kaip “džiaugsmingas mažų išteklių pasidalinimas”, atsiranda iš tarpusavio pagalbos principo ir yra kaip pagrindine tarpusavio pagalbos srovė. Galiausiai, yra socialinės rūpybos programos sukurtos sustiprinti tarpusavio pagalbos veiklą šeimose, kaimynystėje ir kitose gyvenamose vietose. Tarpusavio pagalba, trumpai tariant, yra viena iš pagrindinių gairių ir programų, ir ji gali išplėsti esamas arba pagilinti programas vien tik suprantant tarpusavio pagalbos įtaką jų sukūrime ir egzistavime.
4. 1. Tarpusavio pagalbos šaknys
Tarpusavio pagalbos šaknys guli giliai mūsų priešistorėje. Ne tik kaip agresijos, teritoriškumo, medžioklės poreikių, kuriuos žmonės dalijasi su kitais gyvūnais, išraiška , bet ir tarnauja egzistavimo pratęsimui, tam tikrų bruožų, kurie ateina iš prieš žmogiškojo periodo. Taigi, tarpusavio pagalba ateina iš to laiko, kai žmonės nesugebėjo vieni išgyventi gamtos pasikeitimų ir grupavosi tarpusavyje į bandas ar gentis tam, kad išgyventų. Visuomenės, bandos ar gentys buvo pačios primityviausios žmogaus rūšies ir jo ankstyvųjų protėvių organizacijos formos. Šioje visuomenės fazėje, asmens išlikimas nebuvo svarbus; genties tęstinumas buvo aukščiausias tikslas ir viskas tam pakluso. Tarpusavio pagalba nebuvo nei tikslingai siekiama, nei sąmoningai priimama; tai buvo normatyvinė sąlyga, kad galėtumei gyventi. Kropotkino žmonių ir gyvūnų pradinis tarpusavio bendravimo tyrimas daro išvadą, kad visos rūšys, kurios išliko evoliucijos bėgyje, nebuvo tos, kurios dominavo ar žudė kitas, bet tos, kurios geriausiai sugebėjo kooperuotis su kitais. Kai žmonės gyveno, kaip neišskirtinės genties dalys, jie visi dalijosi tomis pačiomis mintimis ir emocijomis ir dėl to išvystė “kolektyvinę sąmonę“, kuri sakoma egzistuoja iki šių dienų, taip kaip ir sugebėjimas dalintis mintimis su mažais vaikais bet kokiu verbaliniu bendravimu. Galiausiai iš tos žmogaus vystymosi fazės “kolektyvinė sąmonė”, – “amžina kosminė visatos siela” – ir atsiranda archetipai, kurie yra Jungo psichoanalitinės teorijos centras, taip pat kaip ir empatiškas bendravimas, kuri yra centrinė sąvoka kai kuriose socialinio darbo praktikos koncepcijose. Nieko nėra nuostabaus, jei Pasikartojimo teorija, kuri sako, kad individas per savo egzistavimą pakartoja visas vystymosi pakopos, kurias perėjo jo rūšis, arba poreikis tapti kokios nors grupės nariu, yra matoma kaip užprogramuota žmogiškame vystymesi. Kiti, kurie nepriima pasikartojimo teorijos, vis tiek akcentuoja, kad individo “savastis” negali pasirodyti, kaip atskiras asmuo be pastovaus pasirėmimo žmogiškojoje bendruomenėje kitais asmenimis, kurie savo reakcijomis formuoja individą. “Jis yra toks, jis yra tik tiek, kiek jis yra šios bendruomenės narys, ir tik žalia medžiaga be to būtų individas.” Individų priklausomybė nuo tarpusavio pagalbos dabar gali būti dar dramatiškiau parodoma, kaip visuotinė gimimo patirtis. Čia yra specialus, unikalus atvejis, kurio metu vienas kitą mylintys tampa kito kūno dalimi ir kuris pilnai tampa priklausomu, kad galėtų gyventi. Ir tai nėra vienos krypties ryšys, bet kaip liaudies patarlė sako “Daugiau negu veršiukas nori žįsti, karvė nori būti žindama”. Tarpusavio pagalba yra žmogiškųjų ryšių pagrindas, o taip pat individų ir visuomenės egzistencijos pagrindas. Galiausiai, vienas iš kelių, kaip galima apibūdinti socialinę rūpybą, tai yra tai, kas formuoja santykius, kurie vysto ir išbaigia tarpusavio paramos funkcijas visuomenėje. Tarpusavio pagalba turinti savo gilias šaknis praeityje svarbi ir naujoms gyvenimo formoms, ir tai nereiškia, kad tarpusavio pagalba, kuri padarė įmanomą gyvenimą gentyse, ar kitokiose panašiose grupėse, dabar jau neegzistuoja. Tarp beduinų Artimuosiuose Rytuose, Amerikos indėnų ir čigonų Europoje ar kitose pasaulio dalyse, gentis yra pagrindinė visuomenės struktūra, kuri vadovauja tiesioginei savo narių ištikimybei. Tokiose vietose socialinė rūpyba, norėdama būti sėkminga, privalo atsižvelgti į visuomenės gentinę struktūrą, ir tarpusavio pagalbos modelius, kurie tai sąlygoja. Tokiu pat būdu, nustatant socialinės rūpybos vaidmenis, tarpusavio pagalbos savitumai, kaip ir kiti kultūriniai skirtumai, turi būti priimami su gilia pagarba.
4.2. Šeima: pirminė tarpusavio pagalbos vieta
Laikui bėgant gentinė struktūra, galbūt, evoliucionavo į klanus; lokališkumus, etniškumus ir kalbos grupes, ar į kitokių rūšių susivienijimus. Tačiau nė vienas iš jų nėra taip visuotinas, kaip ir įtakingas, kaip šeima. Tarpusavio pagalbos veikla pasirodė ne tik tose grupėse, kai jos pasirodė, bet ir pats šeimos apibrėžimas įtraukia platų tarpusavio pagalbos mastą, kurio tikimasi gauti iš šeimos narių. Kai tik atsirado šeimos, atsirado ir šeimos struktūros skirtumai. “Tradicinė šeima” tai yra įprastinė šeima, apimant pusbrolius, marčias ir žentus, ir kelias generacijas, tradiciškai gyvenančias po vienu stogu arba santykinai arti vieni kitų, dažnai ant bendrai turimos žemės. Artimuosiuose Rytuose, Arabijoje tai yra hamula, ir turi tam tikrus feodalizmo aspektus, kur patriarchas įprastai gauna visą pelną, disponuoja visais fondais, ir daro visus sprendimus, kas liečia šeimą ir kiekvieną individą. Tarpusavio pagalba yra sudėta išplėstinės šeimos struktūroje, kuri yra orientuota, kaip šeimos saugumo šaltinis, daug garbingesnis, negu bet kokia kita apsaugos sistema. Pavyzdžiui, Pakistane. įprastai yra išplėstinės šeimos sistemos. Kiekvieno asmens šeimoje vaidmuo yra aiškiai apibrėžtas ir kiekvienas priklauso nuo vienas kito. Egzistuoja stiprūs šeimų ryšiai ir labai mažai privatumo daugumoje tokių namų. Pasidalinimas už šeimos ribų bet kokiais įvykiais, kurie vyko šeimoje yra suprantamas, kaip didelio neatsakingumo veiksmas ir kaip pavojingas elgesys. Šeimos ginčai, planai, ir ekonominės aplinkybės, ligos dėl socialinių pasekmių, visi įvykiai turi būti rūpestingai saugomi nuo visuomenės. Taigi, jei socialinis darbuotojas nori kalbėtis su jauniausiu šeimos nariu, jis dažnai turi gauti leidimą ir priėmimą pas šeimos galvą. Daugeliu atvejų pradiniai susitikimai gali vykti tik dalyvaujant šeimos galvai. Kitokia yra Japonijos išplėstinės šeimos patirtis. Skirtingu bruožu Japonijos šeimos apibrėžime yra Namas, kaip išskiriantis iš sunkiau apibrėžiamos kraujo ryšiais susietos grupės, kuri referuoja šeimą. Namas apibrėžiamas kaip “teisėta būtis, įkurta protėvių pastangomis ir susideda iš Namo Galvos ir jos narių, kurie yra Namo subjektai. Namai faktiškai yra vardinė grupė ir ne visada susieta kraujo ryšiais, apima vyrus ir moteris, kurie neturi kraujo ryšių, bet kurie į jį atėjo su Namo Galvos leidimu, sutikimu. Apie Lietuvos šeimos raidą įdomiai yra aprašoma A.Vyšniauskaitės ir Kalniaus knygoje ”Lietuvos šeima ir papročiai”. Kokia yra dabartinė Lietuvos šeima pateikiama V. Stankūnienės, R Grigo ir Tureikytės knygose.
Dažnai norima apibendrinti, kad išplėstinė šeima pagrinde yra nedemokratinė ir joje tarpusavio pagalba nereikalinga. Priešingai – tarpusavio pagalba yra svarbus išplėstinės šeimos aspektas, nes dauguma pagrindinės veiklos, – namo statymas, sėjimas, javų pjovimas ir t.t. – yra paremtas kiekvieno šeimos nario pagalba. Taip pat svarbu yra tai, kad bendros pagalbos aspektas išplėstinėje šeimoje, būtent yra tai, kur šeima yra stipri, o valstybės socialinės rūpybos vaidmuo yra silpnas. Išplėstinė šeima rūpinasi pati savimi, dažnai atmesdama išorinę pagalbą. Daugelyje vietų, ypač industrializuotuose Vakaruose, išplėstinė šeima keičiama į modernią arba branduolinę šeimą, susidedančią iš tėvų ir nevedusių vaikų, gyvenančių kartu. Branduolinė šeima yra labiau paplitusi daugelyje išsivysčiusių šalių negu išplėstinė. Vienos motinos ar vieno tėvo šeima yra paplitusi, net ir tose valstybėse, kur yra nuostata laikytis senų tradicijų. Socialinės problemos tokios, kaip susvetimėjimas, vidinė nesantaika, konfliktai tarp kartų, atsiranda susiduriant tradicinės ir modernios šeimos struktūroms. Problemos, kurios kyla iš nesutarimų tarp išplėstinės ir branduolinės šeimos struktūrų ir procesų, yra ypatingai aiškios šalyse, pereinančiose iš tradicinės žemdirbystės į moderniąją visuomenę. Vertybių konfliktas tarp tėvų ir vaikų yra viena iš tų problemų, sukelianti įtampą šeimoje. Kiti susidūrimai vyksta tarp išplėstinės šeimos narių pajamų ir priešingos individualistinės etikos “veržimosi į priekį”. Valstybės, kurios priima imigrantus iš visuomenių su skirtinga šeimų struktūra, taip pat susiduria su šia problema. Įprastas pavyzdys yra imigrantams iš tradicinių visuomenių pasimesti, sumišti ir pasipiktinti vertybėmis branduolinėje šeimoje. Pvz.: Izraelyje imigrantai iš Gruzijos atmetė, priešinosi moderniems butams, nes jie nepasiūlė bendruomeninių virtuvių, bendrų valgomųjų ir kitų patalpų, kurios būtų tinkamos tradicinei šeimai. Ta pati problema sutinkama šalyse, kuriose yra migracija iš kaimo vietovių su išplėstine šeima į didelius miestus, kurių dauguma yra charakterizuojami atomistiniu ir anoniminiu egzistavimu. Taigi nauji atvykėliai ieško giminių.
Tai ne tik problemos, kuriomis socialinė rūpyba privalo rūpintis ieškodama sprendimo. Socialinės rūpybos įstatymai ir pati praktika gali būti tokių problemų priežastis. Kai kurie socialiniai darbuotojai, pvz.:, siekdami išplėstinės šeimos, kaip pastiprinimo nesubrendusiems asmenims arba tinkamo pavyzdžio iš šalies ieško giminių ir artimųjų ,dalies jo/jos šeimos. Kartais veikia priešingai, matydami, kaip sveiką kryptį nutraukiant giminystės ryšius ir sukuriant uždarą branduolinę šeimą. Įstatymai, kurie silpnina arba pašalina tarpusavio priklausomybę tarp tėvų ir vaikų, arba paskatina vieną iš jų palikti namus, arba vaikams įdiegia vertybes, kurios yra skirtingos nuo tėvų vertybių – visi aštrina situaciją. Kai kurios šeimos yra nei branduolinės, nei išplėstinės. Kai kurie jų variantai yra apibrėžiami kaip: antrininkės – branduolinės šeimos, vienišo tėvo – motinos šeimos, trijų generacijų šeimos, vidutinio amžiaus ar seno amžiaus poros, giminių tinklas, antros karjeros šeimos, institucinės šeimos ir kt. Visi šie pavyzdžiai, beje, didina grėsmę šeimos tarpusavio pagalbai. Bet kai asmuo yra bėdoje arba reikalingas pagalbos, tai jis /ji pirmą kartą kreipiasi į šeimą. Šeima yra suprantama kaip pirmutinė apgynimo linija savo nariams ir iš visuomenės, ir iš šeimos narių pozicijų, ir visi poreikiai, kurie gali būti patenkinti šeimoje, yra tikimasi turi būti tvarkomi šioje formoje. Kad “kraujas yra tirštesnis už vandenį” yra plačiai priimta aksioma, ir visuomenėje yra manoma, kad šeima turi būti didžiausiu visų poreikių patenkinimo šaltiniu.4. 3. Socialinė rūpyba ir šeimos
Šalia tarpusavio pagalbos iš šeimos tikimasi dar daug kitų funkcijų, tokių kaip socializacija, kontrolė ir visuomenės reprodukcija. “Sumaišytas” lūkestis yra trokštamas iš vyriausybės, savanoriškų paslaugų rinkos ir t.t Šeima keičiasi laikas nuo laiko, ir vieta nuo vietos, priklausomai nuo religinių įsitikinimų ir praktikos, išsilavinimo, sveikatos, vertybių perdavimo ir pasisavinimo, ir karjeros pasirinkimų. Yra ir buvo visuomenių, kur išsilavinimas buvo šeimos atsakomybė, religija – Bažnyčios, o Apsauga – Valstybės. Kitos patikėjo religiją šeimai, išsilavinimą – valstybei, sveikatą – savanoriškoms organizacijoms. Tarpnacionaliniai tyrimai tai aiškiai parodo. Tas pats atsitinka ir su socialine rūpyba. Beje ir su tarpusavio pagalba viena iš šeimos skiriamųjų charakteristikų, ir su šeima, kaip bazine sąjunga. Daugelyje visuomenių, (ir tai yra neišvengiama), kad socialinė politika yra įtakojama veiklos apimčių ir sričių, kurioms organizuojasi šeimos tarpusavio pagalboje ir tų tarpusavio pagalbos dydžių, kuriam šeimos pasiryžta dėl socialinės rūpybos tipų ir apimčių. Pvz.: tarpusavio pagalba šeimose gali sumažinti institucijų poreikį, kaip ir institucijų nepajėgumas gali padidinti tarpusavio pagalbą šeimose. Įstatymai, tame tarpe socialinės rūpybos, kurie yra skirti šeimų stiprinimui, kyla iš daugelio motyvų.1) Tai yra troškimas palaikyti stiprią šeimos struktūrą, tokią kad šeima galėtų panešti šias normatyvines anksčiau paminėtas veiklas – išsilavinimą, apmokymą ir t.t.2) Taip pat yra troškimas sukurti sveiką aplinką augti ir gyventi, kuri išvengtų ar minimalizuotų fizines ir tarpasmenines problemas. 3) Dar yra instrumentinis tikslas sumažinti socialinės rūpybos išlaidas ir veiklą skatinant tarpusavio pagalbos apimtis, kurias šeimos teiktų savo nariams. Galiausiai yra du požiūriai socialinėje rūpyboje, liečiančioje šeimas. Vienas yra stiprinti, didinti ar mažinti, riboti šeimas kaipo tokias. Kitas tikslas yra panaudoti, išnaudoti ar patikėti šeimomis organizuojant socialinės rūpybos veiklą. Aišku, tie, kurie norėtų matyti šeimas nešančias daugiau visuomenės poreikių patenkinimo veiklos, galima būtų tikėtis, imsis žingsnių aprūpinti ar stiprinti šeimas, kai tie, kurie mato stiprias šeimas, kaip socialinį gėrį, galbūt matys būtinybę šeimoms įsitraukti į tarpusavio pagalbos veiklą kaip priemonę, stiprinančią šeimas. Trumpai tariant, ir sveikesnės šeimos, ir tarpusavio pagalba gali būti priemone arba tikslu. Tačiau pažinimo tikslais galima atskirti šiuos du socialinės rūpybos aspektus.
4.4. Įstatymų formos, įtakojančios šeimą
Šeimų svarba visuomenėje ,taip kaip ir bandymai įtakoti šeimas ir priemones, kuriomis šie bandymai yra atliekami, įvairuoja vieta nuo vietos. Dauguma Vakarų šalių pagaliau išmoko matyti šeimą kaip socialinį gėrį. Pvz.: Vakarų Vokietijos ataskaitos, net ir socialistinės Lenkijos susirūpinimas šeima, Lietuvos respublikos įstatymai (Konstitucija ir kt.) numato, kad šeima, bet ne individas yra pagrindinė visuomenės ląstelė. Prancūzijoje, o dabar visoje Vokietijoje socialinė rūpyba nukreipta į šeimas. Šis požiūris turi aiškią įtaką socialinės rūpybos politikai, jos įstatymams. Pvz.: tikslu stiprinti tėvo autoritetą šeimoje jau nuo 18a. eilė firmų pradėjo mokėti atlyginimus priklausomai nuo šeimos dydžio. Ši praktika plačiai paplito po Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo ir tapo valstybine veikla daugumoje pasaulio valstybių, išskyrus JAV. Ten tik skiriamos pašalpos šeimoms, auginančioms vaikus. Priešingai Indijoje, Kinijoje daug dirbama šeimų mažinimui, skatinant sterilizaciją. Istoriškai socialinė rūpyba tiek Anglijoje, tiek JAV akcentavo šeimos ir “giminių svarbumą”. Pagrindinių fondų ir labdaros organizacijų susivienijimas Anglijoje, savo svarbiausiu šūkiu laikė, kad reikia žiūrėti į šeimą kaip į visumą. Galiausiai į buvimą šeima galima žiūrėti kaip į labdarą, ir rūpybos darbą, rūpinantis vaikais, kol jie taps savarankiški. Įvairiausių organizacijų pavadinimai, kaip žydų “Šeimos paslaugos”, Šeimos centrai, Vaikų su negalia šeimų draugijos ir t.t. rodo susirūpinimą šeima.
4. 4.1. Įstatymai numatyti šeimų panaudojimui
Analizuojant antrą požiūrį šeimų socialinėje rūpyboje – jų įstatymus ir programas, kurios bando panaudoti šeimas, jas išnaudoti ar kurti paslaugas, remiantis šeimos ryšiais ir tarpusavio pagalba – būtent giminių atsakomybe. Giminių atsakomybės įstatymai. Kad giminės turi būti atsakingos už savo narius atrodo yra svarbu daugumoje visuomenių, kuriose šeimos yra svarbus komponentas, ir, kaip anksčiau minėta, kur tarpusavio pagalba šeimose yra stipri, o aplinkinės socialinės rūpybos priemonės yra silpnos. Tada tokios aplinkos priemonės – atsiradę per bažnyčią, savanoriškas tarnybas ar valstybes – trokšta sumažinti kainas, iš kitos pusės ir nesusilpninti šeimos struktūros, ar individo moralinės atsakomybės arba bando pakeisti šeimos tarpusavio pagalbos troškimą į atsakomybę. Teisė tada išskirsto šeimos atsakomybę jos nariams arba atvirkščiai, neigia visuomeninę pagalbą asmenims su šeimomis, kurios jiems turėtų padėti. Kai kurie apsimeta, kad giminių atsakomybės (arba kartais šeimos atsakomybės) įstatymai natūraliai iškrypsta nuo troškimo stiprinti šeimas. Nurodymas įstatymais prievarta rūpintis šeimos nariais, viešosios nuomonės vykdymas, net ir tada, kai šeima stipri, reiškia šeimos ardymą. Pvz.: Globos organizavimas:. jei asmeniu, priverstos rūpintis šeimos, kurios to nepajėgia, šeima yra išardoma ir jos nariai patalpinami institucijose. Buvo laikai, kai moralinės normos buvo sujungtos su administracinėmis ir sukurti įstatymai palaikyti šeimas, o kai kuriais atvejais ir apleisti individus šeimoje solidarumo vardan kituose. Pvz.: jei girtuoklio žmona pabėga iš namų ir prašosi pagalbos sau ir šeimai, ji buvo traktuojama kaip našlė ir galėjo gauti pagalbą sau ir savo vaikams, bet jei vyras paliko – negausi pašalpų. Kai kur ir dabar seni žmonės, gali kreiptis ir gauti paramą institucijose, jei neturi šeimos. Labai išsiskiria įstatymai, kas gali gauti paramą vaiko globai ir kas atsakingas už vaiko globą. Didesnių pinigų , apmokymų ir kitokių paslaugų skyrimas svetimiems, negu giminėms, diskriminuoja artimuosius.Lietuvos Respublikos “Šeimos ir santuokos” kodekse numatoma giminių atsakomybė už vaiką ir vaikų ar globotinių atsakomybę už tėvus ar globėjus, o jos nevykdymas numato net baudžiamąją atsakomybę. Yra tapę tradicija, kad tarpusavio pagalba yra ryškesnė žemutinės klasės šeimose – ypatingai tarp moterų – negu viduriniojoje klasėje. Atsakomybė visose klasėse turi tendenciją daugiau išeiti iš tėvų vaikams, negu atvirkščiai. Nepriklausomai nuo teisinio giminių atsakomybės susiaurinimo, praktinis paslaugų gavėjų efektas lieka nepakitęs. Dauguma socialinių darbuotojų ieško draugų, giminių ir t.t., kas galėtų padėti jų klientams. Socialinio darbo žargonu, tai vadinama “praeities menedžmentu”. Kita vertus, siaurinant giminių atsakomybės sąvoką, sąlygojama socialinės rūpybos, sistemos išnaudojimas net ir neteisėtais keliais (Nesusituokę – ne šeima, išvykę iš namų – ne šeima ir t.t.). Kita vertus, priklausomybė nuo tėvų buvo pakeista priklausomybe nuo mokesčių mokėtojų, ir nepriklausomai nuo didesnio paprastumo ir laisvės jausmo, kurį, galbūt, gauna paslaugų gavėjai, vis tiek iškyla klausimas dėl tokio organizavimo, teisingumo ir kiek plačiai valstybė gali kompensuoti juos. Apibendrinant galima būtų pasakyti, kad bendros pagalbos institucionalizavimas per giminių atsakomybės įstatymus ir praktiką išplaukia iš dviejų šaltinių: Viena yra aiškinimas, kad remti savo šeimą yra gera terapija, kurios negavimas veda į “šeimos moralės ir tvarkos” katastrofiškas pasekmes ir , be to, giminių atsakomybės teisė angažuoja šeimas ir jų funkcionavimą, suteikdama joms tokią atsakomybę. Antra yra tai, kad tokie įstatymai nuima nuo vyriausybės, mokesčių mokėtojų ar savanoriškų organizacijų rėmėjų naštą, kuri teisėtai priklauso šeimoms. Empiriniai pastebėjimai rodo, kad atsakingumas už kitas šeimas įtakoja tai , kad be tikslo šeimos išardomos bet ne sustiprinamos… Tačiau, kai iškyla antras susirūpinimas, ir tai yra tiesa, kad tokie įstatymai padidina valstybės biudžetą, tačiau mažai yra žinoma, kokią reikšmę tokie įstatymai turi giminių finansinei situacijai. Daugumos neturtingų žmonių ir giminės yra neturtingi. Giminių atsakomybės įstatymas, galbūt sutaupys pinigus šeimos galios ir tarpusavio santykių kaina, kas, gal būt sukurs daugiau kainuojančias problemas.
4.5. Kitos tarpusavio pagalbos institucijos
Be šeimos, kaip didžiausio tarpusavio pagalbos instituto visuomenėje, veikia įvairios organizacijos pagrįstos taip pat tarpusavio pagalbos veikla . Jos stengiasi nuimti dalį atsakomybės tiesiogiai nuo šeimos. Aukštai išvystytos technologijos šalyse visuomenės tapo labiau kompleksiškos, todėl yra išplėtotos kitos grupės, organizacijos ir agentūros, kurios ir atlieka tarpusavio pagalbos veiksmus.
4.5.1. Gildijos, sąjungos ir tarpusavio pagalbos visuomenės
4.5.1.1. Gildijos buvo ir yra socialinės, amatinės, ar prekyba bei pirkliais paremtos, bet jos visos buvo mažos uždaros grupės, kurios akcentavo brolybę tarp savo narių, galiausiai kaip kooperatinę savipagalbą. Gildijų nariai privalėjo padėti vieni kitiems tada, kai reikia. Bet tokia pagalba buvo skiriama tik gildijos nariams. Iš gildijų kilo profsąjungų sąvoka. Broliškų organizacijų nariai, priklausantys tai pačiai sąjungai, sukūrė ryšį, kurio vienas iš rezultatų buvo tarpusavio pagalba. Šių dabartinių profesinių sąjungų daugeliu atvejų svarbiausiu socialinės rūpybos faktoriumi derybose su darbdaviais, tapo didesnių atlyginimų, darbo apsaugos ir kiti teisiniai klausimai. Augančios sąjungos ir jų narių kiekis, įdarbina socialinius darbuotojus. Tarpusavio pagalbos elementas -yra tai, kad tai yra mūsų paslaugos ar pašalpa, ir yra daugiau teisė, negu privilegija ,-tai yra svarbiausias tokių paslaugų aspektas.
4.5.1.2. Tarpusavio pagalbos visuomenės. Tai yra kita vienas kitu rūpesčio išraiška. Dauguma tokių visuomenių sukurtos, remiantis vienu iš bendrumų tarp narių – kilimo vieta, religija, kaimynystė, politinėmis pažiūromis ar įsitikinimais. Augant valstybės ir savanoriškoms socialinės rūpybos tarnyboms, tokių visuomenių poreikis sumažėjo, bet jų dar daug egzistuoja – tai įvairūs ordinai – pvz.: Maltos ordinas. Jos yra nacionalinės ir internacionalinės. Jos siūlo neapmokestintus fondus, ligonių fondus, laidotuvių pašalpas ir kitokią pagalbą. Tarpusavio pagalbos visuomenės ir teritoriniai daliniai paprastai pradeda nuo mažos grupės, nes vienas iš šios visuomenės reikalavimų, kad nariai pažintų vieni kitus.
4.5.1.3. Mažos grupės. Tai dar mažesnis tarpusavio pagalbos elementas. Yra nesuskaitoma daugybė grupių, kurioms asmenys priklauso visą savo gyvenimą. Socialinės rūpybos veikla – įprastai nukreipta pagerinti tarpusavio santykius, psichinę sveikatą, pilietiškumo mokymą, laisvalaikį ir reabilitaciją, – apima darbą su grupėmis arba grupėse. Tai yra socialinio darbo praktikos metodas, žinomas kaip socialinis grupinis darbas. Priešingai su kitų tipų grupių vadovavimu, kur užduoties įgyvendinimas yra svarbiausias, čia socialinio darbuotojo vaidmuo yra kiekvienos grupės kaip visos stiprinimas, kad kiekvienas narys ir visa grupė būtų įgalinta padėti vieni kitiems. Taigi pagalba čia išplaukia iš bendraamžių, ne iš socialinio darbuotojo. Tai yra svarbiausias socialinio darbo grupėse tikslas. Visas grupinis darbas, be to, pripažįsta “Mes” jausmo svarbumą – visų narių pripažinimą, kad jie yra kartu sujungti stiprių ryšių. Šis fenomenas išplaukia iš tarpusavio pagalbos filosofijos ir ne tik socialinės rūpybos sferoje yra daugybėje įvairių tokių grupių. Šis judėjimas išaugo iš Maino Apmokymo laboratorijos, kur prasidėjo efektyvių lyderių apmokymas. Šios grupės bendrai vadinamos T-grupėmis. Šios pastangos paplito įvairiomis grupėmis; žmogiškų santykių apmokymo, jautrumo apmokymo, asmeninio augimo patirties, ir intensyvios grupinės patirties. Tai paplito, remiantis filosofija, kad geriau, kai nariai gauna pagalbą vieni iš kitų. Tikėjimas, kad žmonės reikalingi vieni kitiems sukuria atitinkamas aplinkybes, kuriose jie gali padėti vieni kitiems surasti tam tikrą realybės išraišką. Tai atsitinka“savipagalbos” grupėse, kurios yra orientuotos į specifines problemas. Dažnai problema aiški ir skaudi – priklausomybė nuo narkotikų ar alkoholizmas, ar chroninės ligos, ar mirtis (AA, Alanon, Alateen). Čia kiekvienos grupės narys, o ne tik grupės lyderis ar bet kas už grupės ribų, yra matomas, kaip paramos šaltinis.
4.5.1.4. Bendruomenės ir kaimynystės. Bendradarbiavimo požiūris taip pat charakterizuoja vieną socialinio darbo mokyklos minčių – būtent bendruomenės organizavimą. Šitoje situacijoje matomas atitinkamas socialinio darbuotojo, kaip koordinatoriaus vaidmuo, paslaugų ir tarnybų klientų naudai, nustatant paslaugų spragas ir inicijuojant naujas paslaugas. Kiti yra daugiau užsiėmę žmonių kooperavimu savo pačių problemų sprendimui. Šios veiklos požiūris gali būti padalintas tarp 1) tų, kurie savo darbo rezultatu mato nutiestus kelius, surinktas šiukšles ar išspręstas problemas ir 2) tų, kurie trokšta tokio rezultato, kaip gero savo įvaizdžio , pakeistų požiūrių ir sustiprintų tarpasmeninių ir tarpinstitucinių santykių. Gali būti, kad tarpusavio pagalba yra kaip tikslas ir kaip priemonė. Bendruomenės organizavimo paslaugos yra nukreiptos į tarnybas ir organizacijas, bet ne į individus, – tai yra, dirbant kartu bendrai naudai – paprastai pasirenkama arba kooperacija, arba koordinacija. Dažnai bendruomenė manoma kaip kaimynystė. Bendruomenių ar kaimynysčių kūrimo pradžia ar kulminacija laikoma 1884 m. Londone, o Baltimorėje 1854 m. Lietuvoje galėtume lyginti su parapijų namų atsiradimu 16a.. Iš to išsivystė bendruomenės centrų ar gyvenviečių judėjimas, stiprus socialinės rūpybos agentūrų tinklas, kilęs iš kaimynystės ir bendruomenės sąvokos. Iki viduramžių, kaimynai buvo traktuojami kaip svarbus pagalbos šaltinis. Aštuonioliktame amžiuje tai buvo institucionalizuota tuo tikslu, kad kai vargšas asmuo neturi ryšių, serga ar yra silpnas, kaimynams buvo atlyginama už atsakomybę jo ar jos globa. Prūsų įstatymai draudė elgetauti ir nurodė, kad kiekvienas kaimas privalo pasirūpinti į bėdą patekusiu žmogumi. Visuomenės pokyčiai atėmė iš vietinių kaimynysčių daug jų formalių funkcijų. Mobilumas, išreikštas automobilių skaičiumi, automobilių savininkų skaičiumi ir greitkeliais, keičiančiais gyvenimo būdą iš pagrindų urbanizuotoje visuomenėje lėmė centralizuotas paslaugas. Pavyzdiniai ‘univermagai’, miestiečio gyvenimo anonimiškumas, – visa tai pakeitė mastus kaimyniškumo, kuris nepatenka į daugelį modernaus gyvenimo sričių. Tam, kad įveikti kai kurias iš urbanizacijos kylančias problemas ir, aiškiai supratus, kad tarpusavio pagalbos veikla geriau klesti mažose gyvenvietėse, prasidėjo judėjimas grąžinantis paslaugas į vietines sąjungas – paskirstant nacionalines pajamas įvairioms bendruomeninėms programoms. Vietinės organizacijos dažnai kovoja už savo nepriklausomybę, nes jaučiasi varžomos iš aukščiau, dėl to sudaro Bendruomenės plėtros korporacijas, kuriose lokalios grupės inkorporuojamos teisiškai ir gali pačios ieškoti ir valdyti fondus. Pvz.: Prancūzijoje socialinės apsaugos administravimas vykdomas per tarpusavio pagalbos visuomenes, kurios yra nepriklausomos institucijos.
4.5.1.5. Kooperatyvai, kolektyvai, komunos. Ankstyvoji labdara dažnai buvo organizuojama per kooperatyvus – nedalinant tiesiogiai turtuolių dovanas vargšams. Kooperatyvų aspektas buvo pakeistas aštuonioliktame amžiuje. Iš tiesų kooperatyvai turi rūpintis ne “mumis”, o jau 18 a. -o jais – vargšais ir nuodėmingais. Dabar tradicinės komunos yra įkurtos JAV, Kanadoje – ir naujos kibucų bei mošavimo formos Izraelyje. Kiekviename iš jų tarpusavio pagalba yra pagrindinis gyvenimo elementas. To pasekmėje – atsirado naujas socialinio darbuotojo, kaip tarpininko vaidmuo. Konfliktas parodo, kad viena pusė prarado supratimą, jog jiems reikalinga ir kita pusė. Tarpininko užduotis yra parodyti jiems, kad tai, ko jie siekia, yra bendras reikalas. Gyvenimo reikalavimai Kaimynystės, bendruomenės, kaimo ir mažų grupių požiūryje yra artimumas – kuris yra apibrėžtas gyvenama vieta. Tik tie žmonės, kurie gyvena arti, yra atsakingi vieni už kitus, ir tai atsispindi gyvenimo reikalavimuose. Antikos ir viduramžių laikais keleivio svetingumas buvo aukštinamas. Tai nebuvo tarpusavio pagalba, todėl, kad keleiviai retai kada padėdavo vietiniams. Pagalba plėtėsi laike ir nuo asmens atsakomybės perkelta mažoms grupėms. Galiausiai tai pateko į teisę ir įnešė apribojimus tiems, kuriems turėtų būti teikiama pagalba. Pvz.: Atėnų pilietybės apribojimuose – 451 m.p.e. buvo reikalaujama, kad abu tėvai būtų gimę Atėnuose. Anglijoje pirmas įstatymas, apribojantis gyvenimą – 1388 m. Elgetauti buvo leidžiama tik negalintiems dirbti ir tik gimtinės teritorijoje. Teritoriniai reikalavimai labai keičiasi priklausomai nuo vietos, pvz.: Šveicarijoje kiekvienas gali gauti paramą tik toje parapijoje, kurioje gyveno jo senelis. JAV – apibrėžta pragyvenimo laiku nuo 1 mėn. iki 6 mėn. Lietuvoje taip pat tam tikra pagalba teikiama tik pagal gyvenamą vietą. Pvz. Caritas teikia pagalbą tik savo parapijos nariams. Šių įstatymų tikslas sustabdyti vargšų migraciją į tas vietas, kur pašalpos yra didesnės. Socialinė rūpyba imigrantams darbininkams visur yra probleminė, net ir ten, kur tokių apribojimų nėra, nes vietiniai gyventojai jaučia mažą atsakomybę už laikinus gyventojus. Geriausias socialinės rūpybos paslaugas tiek vietiniams, tiek atvykusiems gyventojams teikia Kuveitas, Anglija, Olandija.
4.6. Tarpusavio pagalbos institucionalizavimas
Be plačiai paplitusios tarpusavio pagalbos šeimose, grupėse, kaimynystėje ir kolektyvuose , kurios yra daugelio veiklų irimo formos, iškyla poreikis vedantis į tarpusavio pagalbos institucionalizaciją Viena iš irimo formų atsiranda iš būtinų ar trokštamų išteklių nelygybės grupėje. Kai kurie nariai tampa pastoviais davėjais, o kiti – pastoviais gavėjais. Šie vaidmenys įprastai veda į eilę taisyklių ir nurodymų, kurie valdo kokybę ir pagalbos apimtis bei procedūras, kurios iš viso to išplaukia. Tai nebūtinai reiškia, kad gavėjai to nori, nors tai jie dažnai ir daro. Tai taip pat atsitinka, kai pagalbos gavėjai trokšta lygybės ir priešinasi savo vaidmenims arba yra poreikis skirtingiems pagalbos metodams. Trumpai tariant, turtinga teta galbūt turi tikrą pasitenkinimą padėdama savo šeimos nariams, tačiau giminaičiai, galbūt, norėtų kitų pagalbos formų, negu būti priklausomi nuo savo tetos. Reikalingos pagalbos tipas ar jos kokybė taip pat gali prisidėti prie tarpusavio pagalbos irimo. Kai grupės nariai neturi pakankamai išteklių ir pašaliniai specialistai kviečiami į organizaciją, tarpusavio pagalbos funkcijos padeda keisti formą. Grupės pasisekimas taip pat ištirpina tarpusavio pagalbą. Kai maža grupė yra sėkminga, padėdama savo nariams, kiti žmonės nori prisijungti, bet didelė grupės apimtis yra vienas iš kintamųjų, kuris susilpnina tarpusavio pagalbą arba daro ją neįmanomą. Tai yra siauras takelis, kuriuo eidamos tarpusavio pagalbos bendruomenės, pradeda kaip mažos grupės ar kaimynystės.
4.7. Tarpusavio pagalbos ateitis Modernus gyvenimas ir rūpybos programų augimas bei visuomenės struktūrų pasikeitimai, ir kai kurios diskusijos apie socialinę rūpybą rodo, kad tarpusavio pagalbos daugiau nėra, arba ji labai sumažėjusi. Toks mąstymas veda į nostalgišką požiūrį ir praeities idealizavimą. Kiek pasikeitė tarpusavio pagalba kol kas yra tik empirinių tyrimų išvados, tačiau šeimose, grupėse ir kaimynystėje ji tebeegzistuoja. Apžvelgiant socialinės rūpybos spragas, dauguma žmonių neišliktų, jei tarpusavio pagalba neegzistuotų. Yra aišku, kad krizinėse situacijose tarpusavio pagalba išauga, nesvarbu, kokia krizės priežastis. Net ir socialinių paslaugų sumažinimas yra tam tikra krizė, kuri padidina tarpusavio pagalbą. Krizės metu tarpusavio pagalba netampa nuolatine ar institucionalizuota. Net Homero laikais buvo sakoma, kad kaimynas gali padėti vieną ar du kartus, bet ne nuolat. Išvadoje. Tarpusavio pagalba – kaip viena iš svarbių motyvacijos formų socialinei rūpybai ir socialinės rūpybos metodų. Ji turėtų būti matoma, kaip svarbus elementas, kuris turėtų būti nustatomas kaip įnešantis indėlį į socialinę rūpybą. Šis metodo ir motyvo susimaišymas yra tai, kas sudaro gerą socialinės rūpybos sistemą.
V skyrius. RELIGIJA
Beveik visos religijos įpareigoja savo pasekėjus įsijungti į labdaros veiklą arba bendros religijos nariams, arba kiekvienam, kuriam to reikia. Egiptiečių Mirties knygoje, kuri yra ankstyvesnė negu Biblija, yra labdaros veiksmų įrašai. Senasis Testamentas nurodo žydų atsakomybę kitiems. Išnykusios religinės civilizacijos, tokie kaip Samariečiai, planavo ir organizavo pagalbą savo beglobiams piliečiams. Gautama Buddha įkūrė Budizmą, su tam tikra skurdo interpretacija ir skurdo sumažinimu apie 500 m. pr. Kristų. Princas Asoka iš Indijos, Hindu, pastoviai rėmė ligonines ir prieglaudas žmonėms ir gyvuliams trys tūkstančiai metų prieš Krikščionybės pradžią. Tiktai Graikų pasaulyje prieš Kristų nebuvo pabrėžiama ir plačiai paplitusi filantropija. Tai, gal būt, buvo dėl to, kad atėniečiai ,galima sakyti, gyveno iš valstybės. Jie negyveno varge, todėl, kad šios visuomenės prigimtis buvo ta, kad piliečiai buvo valstybė. Su Krikščionybės atėjimu Rytų ir Romos bažnyčios šakos užsiėmė labdara. Buvo net sakoma, kad bizantiečiai buvo nacija, charakterizuojama daugeliu praktinių filantropijos darbų matomų ne tik iš turtingųjų ir įžymybių, bet ir visų organizacijų bei žmonių klasių. Tarp pirmutinių Romos Katalikų bažnyčios organizuotų socialinės rūpybos institucijų buvo ligoninės vergams, atidarytos Romoje. Ši veiklos rūšis augo ir tarp 500 ir 1500 metų ankstyvosios krikščionybės ligoninės priglaudė benamius, našlaičius, ir ligonius. Arabijos šalyse ligoninės ypatingai intensyviai statomos ir aprūpinamos dvyliktame amžiuje.Taip pat, kaip ir Europoje Kryžiuočių kelyje, taip ir kelyje į Šventąją žemę, poreikių patenkinimas įtakojo daugelio rūšių pagalbą. Katalikų socialinė veikla pirmą kartą buvo konceptualizuota 1492 – 1540m.m.. Šventas Vincentas Paulietis (1581 – 1660m.m.) įkūrė savanoriškas vietines grupes tiems, kuriems reikia padėti. Ši organizacija buvo institucionalizuota kaip ‘Labdaros Ponios’ 1617m. ir kaip Švento Vincento Pauliečio visuomenė 1833 m. Protestantizmo pasirodymas neatnešė nieko naujo ar papildė socialinės rūpybos veiklai. Iš tikrųjų, su visa pagarba “Protestantiškoji etika” buvo abejinga labdarai, nes tikėjo į išgelbėjimą, priklausantį daugiau nuo tikėjimo, negu nuo gerų darbų. Tačiau čia taip pat išaugo daugybė socialinių paslaugų ir įvairių Protestantų grupių institucijų, tokių kaip Liuteronų vaikų namai, arba aptarnaujantys grupės narius, arba atliekantys besikreipiantiems evangelizaciją. Šiuolaikinės religijos ar pseudoreligijos – Juodieji Musulmonai, Hare Krišna judėjimai ar Suvienyta Bažnyčia ir kitos – turi taip pat daugiau ar mažiau aiškiai išreikštas labdaros, ar socialinės rūpybos kryptis.
5.1. Religiniai socialinės rūpybos pasireiškimai
Religinė socialinės rūpybos motyvacija gali pasireikšti, kaip individo elgesys, arba gali būti deleguota kai kurioms institucijoms ar tarnyboms.
5.1.1 Asmeninis elgesys
Kai religiniai įsitikinimai individo elgesyje yra parodomi kaip labdara, tai įprastai yra religinių reikalavimų, ar nurodymų vykdymo rezultatas. Toks poelgis atliekamas be naudos motyvo. Kitais žodžiais tariant, veiksmai, kurie kyla iš troškimo pasiekti draugystę, kompanijos prestižą, materialinę sėkmę, ar bet kokį kitą grąžinimą,bet ne atliekami pagal Dievo, ar dievų norą bei nurodymus nėra, griežtai kalbant, grynai religinės motyvacijos pasireiškimas. Buvo turima galvoje, ką Ponas Thomas Browne sako: “Aš neduodu išmaldos patenkinti mano brolio alkį, bet išpildyti ir įvykdyti mano Dievo nurodymą ir viltį.” Tokie troškimai skatina asmenį labdarai, kuri, galbūt, įtakoja individo elgesio modelius tokius, kaip niekuomet nepraeiti pro elgetaujantį, nedavus išmaldos, niekuomet neatsisakyti į prašymus paremti filantropinius tikslus, arba savanoriškai padėti socialinės rūpybos tarnyboms ir institucijoms. Motyvai gali taip pat pasireikšti struktūrizuotu būdu. Budistai pasirenka geriau tapti, negu padėti. Geriau elgetauti, todėl, kad elgetavimas, buvo manoma, yra siekiančiam daugelio aukštesnių gėrybių, pragyvenimo pagrindas ir sudaro galimybę kontempliacijos gyvenimui, kuris, yra manoma, yra vienintelis žmogaus egzistavimo pateisinimas. Europoje, daugelis vienuolių ordinų priėmė neturto įžadus ir aprūpino save elgetaudami. Kadangi vienuolynai egzistuoja ir dabar, paklusdami reikalavimui padėti tam, kam reikia pagalbos. Troškimas paklusti nurodymui kenkia priemonėms pašalinti, ar palengvinti skurdą ir patenkinti išreikštus poreikius. Anksčiau paminėtas filantropijos nebuvimas Graikijoje atsirado iš religinių nurodymų labdarai trūkumo. Dievų , kurie varžėsi su žmonėmis, supratimas teigė, kad dievai žmonėmis manipuliavo ir elgėsi kaip žmonės. Ši religija nesukūrė nurodymų, kurie rūpintųsi žmonių veiksmais. Mąstytojai, tokie kaip Sokratas, Platonas ir Aristotelis neįtraukė labdaros į savo “prigimtinių dorybių” sąrašus: teisingumas, drovumas, nuosaikumas (saikingumas), tvirtumas. Taigi, pagal Platono Respubliką, seni ir invalidai turi būti pašalinti. Judaizme, kitaip negu Antikinėje Graikijoje, kur transandentinio monoteistinio Dievo sąvoka nulėmė ir nurodymus, kaip žmonės turi elgtis. Nepaisant paklydimų ir nusidėjimų, atgaila, malda ir labdara nukreips piktą nuosprendį. Šie nurodymai buvo privalomi atlikti kartą per metus “Išpirkimo dieną”. Bausmės nuosprendis buvo atsitiktinis ir suprantamas, kaip žemės katastrofos – potvyniai, ugnis, maras ir mirtis. Judaizmo mokyme nėra atpirkimo ir išgelbėjimo sąvokos, o gyvenimas po mirties yra miglotai paskendęs. Taigi, labdara buvo privaloma, kaip malda ir galimybė pasiekti gero gyvenimo metus, ir reikalavimai kasmet buvo atnaujinami. Yra neaiški pati sąvoka labdara. Hebrajų kalboje “ traddakah.”- reiškia teisingumą. Taigi, duoti labdarą, paprastai reiškė būti tik teisingu ar būti tokiu, kokiu reikalaujama. Čia nebuvo specialių pastangų ar sąmoningo elgesio, reiškiančio kaip labdaringo. Viduramžių žydų filosofas .Maimonidas nurodė aštuonis labdaros laipsnius: Pirmasis, žemiausias yra: – Duoti, bet nenorint ir su panieka. Tai yra rankos, bet ne širdies dovana. Antras: – Duoti maloniai, bet neproporcingai kentėtojo būsenai ,vargui. Trečias: – Duoti maloniai ir proporcingai, bet ne tiek kiek prašoma. Ketvirtas: – Duoti maloniai, proporcingai ir netgi nepakankamai patenkinant, bet įdėti tai į vargšo ranką, kurioje galbūt egzistuoja skausmingos emocijos ir gėda. Penktas: – Duoti labdarą taip, kad vargšas ,galbūt, gautų ryšį ir žinotų savo pagalbininką, kuris nieko nežinotų apie jį. Šeštas: – Kuris iškyla dar aukščiau, yra žinoti savo ryšių objektus, bet palikti nežinomus jiems. Septintas: – Dar aukštesnis: dovanoti labdarą tokiu būdu, kad aukotojas nežinotų asmens, gaunančio labdarą, nei tie, kurie gauna labdarą, apie aukotoją. Aštuntas: – pats aukščiausias – numatyti labdarą, kaip skurdo prevenciją, t.y., padėti nuskriaustam žmogui taip, kad jis ,galbūt, gautų išdidų gyvenimą ir nebūtų priverstas bauginančiai alternatyvai – ištiesti ranką labdarai. Krikščionybė akcentuoja rojų arba pomirtinį gyvenimą, apdovanojimą už gerą elgesį žemėje. Bet kokia filantropija antikinėje Graikijoje buvo daugiau antropocentrinė. Krikščionybėje tai tapo aukštai teokratine. Filantropijos principas buvo Dievo meilė. Teologinės vertybės buvo sustiprintos:; tikėjimas, viltis ir meilė, kaip labdara, kur labdara buvo pati didžiausia. Asmens elgesys buvo apdovanotas rojuje (danguje) ir geri darbai žemėje yra būtini. Rytų Bažnyčioje taip pat yra nuodėmių atleidimas po mirties, todėl, kaip filosofinis motyvas, filantropiniai veiksmai buvo patariami.
5.1.2 Institucionalizacija
Beveik kiekvienoje religijoje asmeninis davimas ar dalyvavimas labdaroje atėjo lygiagrečiai su religijos remiamomis institucijomis ir agentūromis. Pagalba nebuvo duodama tiesiogiai individų asmenims, kuriems reikia, bet buvo nukreipiama per bažnyčią, bažnyčios rėmėjų, ar bažnyčiai artimas grupes, kurios, savo ruožtu, tuo disponavo. Net individualus elgesys tapo didele dalimi, institucionalizuotas, įskaitant elgetas ir vienuolius. Vienuolynai Europoje taip pat kaupė turtą vietoj to, kad padėtų vargstantiems. Pvz.: Anglijoje. – jie turėjo turtingiausius namus. Svarbus labdaros institucionalizavimo aspektas buvo dešimtinės paprotys, t.y. kažkokios savo atlyginimo dalies atidavimas bažnyčiai. Vienu metu šios dešimtinės buvo naudojamos pagrinde, arba išimtinai tik bažnyčios ir jos funkcionierių išlaikymui. Palaipsniui, tokie pinigai pradėti naudoti teikiant pagalbą. 1014 m. Karalius Etelredas II nusprendė, kad šis mokestis privalo būti padalintas į 3 dalis – bažnyčios puošimui, religiniams funkcionieriams ir vargšams. Kai kurios bažnyčios nuėjo toliau ir pavertė save socialinės rūpybos institucijomis, inicijuojančios ir sustiprinančios religinę tvarką užsiimant šia veikla. Institucionalizavimui paplitus, metodologija tapo užkoduota. Žydų bendruomenė įtraukė įsaką, kad jei žmogus tampa vargšu ir prašo pagalbos, jam buvo padedama tęsti jo įprastinį gyvenimo stilių. Pvz.: jei žmogus įprato jodinėti arkliu su palydovu, jei atsitiks, kad jis to toliau neįstengia, tai buvo visos bendruomenės atsakomybė parūpinti jam arklį ir palydovą. Apžvelgiant šią interpretaciją, galima būtų pasakyti, kad yra idėja, jog stigmatizacija gali būti blogiau negu neturtas savaime, ir, kad šie kosmetiniai ir psichologiniai aspektai yra taip pat būtini kaip ir ekonominiai. Ši interpretacija ateina iš žemdirbystės bei tų dienų paprastos visuomenės, kaip idėja, kad skurdas yra iš anapus, kaip fenomenas, turintis atsitiktinių elementų, kaip vėjas, lietus, gamtos katastrofos ir tai paliečia kiekvieną asmenį tam tikrais periodais. Todėl yra būtina parūpinti arklį ir palydovą nors trumpam laikui, nes sėkmė pasikeis ir laikinas vargšas vėl taps save išlaikančiu. Socialinės rūpybos motyvų institucionalizacija ne tik rūpinasi metodologija ir apimtimis, bet taip pat padėjo sukurti ir teises būti renkamam bei tinkamumo pagalbai sąvoką. Kiekvienam, kuriam reikia pagalbos, turi būti padėta, todėl agentūros nusistatė tam tikrus kriterijus, kurie turi tam tikrą moralinį toną “Našlaičiai, našlės ir keleiviai svetimšaliai užsitarnavo visokeriopą pagalbą, bet ne tinginiai. Duoti tiems, kurie neužsitarnavo, yra neteisinga prieš tuos, kurie to nusipelnė.” Sankcijos ar apribojimai, kuriuos daugelis religijų nurodo filantropijai, gali būti susumuoti kaip sekantys: 1) Priežasties mažinimo inspiravimas, 2) Principo, kad bėdos, vargo mažinimas yra geras davėjui, geras gavėjui ir geras bendruomenei, sukūrimas, 3) Skurdui suteikiant orumą ir sukuriant socialinį vargšo priėmimą, kaip būtinybę kitų išsigelbėjimui,4) Suteikiant skurdui, kaip malonės būdo statusą, todėl, kad tai, išmaldos davimo elgesį padaro pagirtiną.Slavų kalbose elgeta –ubagas ( u Boga – rus,) reiškia buvimą arčiau Dievo. Religijų motyvuotos socialinės rūpybos institucionalizacija nebuvo ir nėra lengvai ir pilnai pasiekiama. Kiekvienoje grupėje yra keletas, kurie nori būti labiau asmeniškai įtraukti. Kai kuriais atvejais tai yra dėl to, kad davėjai nemato ar nepasitiki, kad dovanojimai tikrai yra naudojami išimtinai socialinei rūpybai ar toms programoms, kurios jiems labiausiai patinka. Iškyla klausimai apie būtinumo dydį ir tokios pagalbos pasekmes, kurias apima institucionalizacija. Kiti jaučia, galbūt, neracionaliai, kad nauda ateina iš asmeninio įsitraukimo. Izraelyje, pvz. be įstatymų prieš elgetavimą, seni papročiai diktuoja, kad tam, kuris taip nusigyveno iki elgetavimo, pagalba turi būti suteikiama tiesiogiai. Ir religingas Teisingumo ministras, atsakingas už elgetų persekiojimą, prisipažino, kad jis nepraeina pro šalį, neparėmęs elgetaujančio. Šalia šių požiūrių religinių vertybių labdaros institucionalizacija sukūrė kai kuriose vietose pabrėžiantį jausmą, kad skurdas ir poreikis yra ne tiktai neišvengiamas, bet ir trokštamas. Tai yra ne tiktai institucijų kaipo tokių poreikis, bet taip pat jausmas, kurį galime pajusti perfrazuojant Linkolno komentarą – “jei Dievas nebūtų norėjęs, kad skurdas egzistuotų, jis neleistų žmonėms tapti vargšais”. Įvertinant skurdo egzistavimo ilgumą ir kitas problemas, taip yra sukuriama pseudo-religinė bazė skurdui.
5.1.3. Gavėjų apibrėžimas
Vienas iš klausimų, kurį iškelia visos religijos, yra tai, kaip plačiai yra skiriama labdara: ar tik tos religijos bendruomenės nariams, ar ir netikintiems, ar ir tiems, kurie išpažįsta kitas religijas. Antikinėje Graikijoje, kur buvo mažai praktikuojama filantropija, labdara buvo nukreipta piliečiams. Meilė žmogaus žmogui buvo realizuojama pritaikant giminėms, draugams, bendradarbiams, piliečiams ir kitiems. Žydų teisė, kita vertus, specifiškai apima svetimus be tėvynės ir našles, kaip užsitarnavusius pagalbos, jei jie neturi žemės ar savo turto. Krikščioniška filantropija apėmė panašiai tikinčiuosius ir netikinčiuosius. Dauguma sektantiškų tarnybų agentūrų tęsia daugumos paslaugų apmokėjimą savo bendros religijos nariams. Iki šiol daugelis žydų tarnybų apsiriboja teikiant paslaugas tik žydams, kai katalikų paslaugų tarnybos teikia paslaugas ir ne katalikams. Protestantai yra linkę išplėsti savo paslaugas ir už savo grupės, pirmiausia kitiems protestantams, beje, galbūt dėl to, kad narystės kriterijai įvairiose grupėse yra mažiau ryškūs negu tarp katalikų ir žydų. Nurodymas apmokėti paslaugas tik savo religinės grupės nariams turi antras, paralelines šaknis. Tai yra klientų troškimas gauti pagalbą tik iš savo tikėjimo grupės narių. Šis jausmas susideda iš požiūrių, kad narių aukos turi būti naudojamos tiktai nariams (tai svarbus tarpusavio pagalbos aspektas), kad tik artimi nariai gali suprasti poreikius, kad tai yra gėdinga parodyti vienos grupės narių poreikius kitai grupei, ir – kartais dėl to, kad kitos grupės atsisakė ne narių pagalbos.
5.2. Bažnyčia ir valstybė
Su nacionalinės valstybės pasirodymu, bažnyčios ir valstybės santykis socialinėje rūpyboje pateko į dėmesio centrą. Kai religija ir pasaulietinė valdžia buvo viena, atskyrimas valdžios ir veiklos buvo sąlyginai nesvarbus. Bizantijoje, pvz. buvo aiški linija, skirianti bažnyčią ir valstybę, vienuolyną ar individą, kaip žinome, šis skirtumas dabar nebūtų toks aiškus. Kai prasidėjo funkcijų atskyrimas kai kuriose gyvenimo srityse, socialinė rūpyba buvo matoma kaip būdinga bažnyčios atsakomybė, bet ne valstybės. Anglijoje bažnyčios vadovai vaidino svarbiausią vaidmenį vargšų globos organizavime. Viktorijos laikais žmonių poreikiai tradiciškai paskirstyti šeimoms, bažnyčioms, religiniams ordinams ir kaimynams. Ir tik kaip papildoma viešosios valdžios veikla buvo koordinuoti ar atlikti specialias paslaugas.. Net kai vyriausybės pradėjo labiau kištis į socialinės rūpybos struktūras bei personalo parinkimą, jos dažnai rėmėsi bažnyčios pagalba. Pvz. 16 amžiuje Anglijos Vyriausybė įkūrė bažnyčios organizaciją pašalpų administravimui. Anglijoje, kur bažnyčia buvo ne tiktai įkurta valstybės, bet ir iš tikrųjų tapo valstybine institucija, remiama valstybinių mokesčių, buvo matomas nedidelis konfliktas tarp bažnyčios ir valstybės funkcijų. Panaši situacija, tik pakitusiu būdu dabar yra Izraelyje. Bažnyčios ir valstybės atskyrimas nėra pilnas. Religiniai funkcionieriai Izraelyje yra civiliai tarnautojai ir religinis teismas, Žydų, Katalikų, Rytų Ortodoksų, Armėnų, Musulmonų ir kitų – turi aukštesnę jurisdikciją tam tikriems asmeniniams statusams; pvz. apibrėžiant santuoką, skyrybas, įvaikinimą ir paveldėjimą. Tačiau socialinė rūpyba yra vyriausybės funkcija. Socialinės rūpybos ministerija skiriama religinių partijų valdančioje koalicijoje. Būdas, kuriuo išsivystė bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimas, turi įtakos dviejų institucijų giminingiems vaidmenims socialinės rūpybos veikloje. Kur bažnyčia yra tradicinė labdaros dalintoja, ten tebėra rezervuotos vietos sukurtos teisiškai, arba dėl viešosios nuomonės. Ten religinė valdžia turi tam tikrą pasaulietinės kontrolės funkciją. Kai, deja, bažnyčios pozicija buvo pažeminta ar panaikinta revoliucijų, ar civilinių reformų, bet kokia bažnyčios socialinės rūpybos veikla buvo matoma kaip konkurencija valstybei, ar stiprinanti tik tą religiją. Visos valstybės , kuriose įvyko komunistinės revoliucijos dažnai turi tą sindromą, bent jau pirmaisiais vystymosi metais. Jei bažnyčia ar atskira religija yra matoma, kaip gimstantis arba buvęs prispaudėjas, arba yra identifikuojama su kolonijine jėga, tai gali būti taikomi apribojimai, kaip ji gali angažuotis socialinėje rūpyboje. Krikščionių misijonierių socialinės rūpybos veikla Indijoje iš karto po nepriklausomybės atgavimo buvo įtarinėjama. Buvo manoma, kad jie bando įkurti separatistinę Krikščionių valstybę.Esame liudininkai tų faktų, kai Tarybų Sąjungoje bet kokios bažnyčios veikla socialinėje rūpyboje buvo persekiojama ir baustina. Šalyse, kur bažnyčia ir valstybė yra pilnai atskirtos, socialinė rūpyba gali būti išimtinai priskirta religiniams asmenims, gali būti išimtinė ne valstybės atsakomybė, gali būti paralelinės sistemos, kurios, galbūt, o gal ir ne, atskirs tam tikras veiklos sritis, arba gali būti vyriausybės ir religinių asmenų tvarkoma kooperuojantis. Pvz. tai galima pasakyti apie JAV, Vokietiją. Būdingi giminingi vyriausybės ir religijos asmenų vaidmenys socialinėje rūpyboje buvo ir yra viena iš sunkiausių praktinių problemų. Tai ypatingai pasireiškia tose valstybėse, kuriose funkcijų atskyrimas yra matomas, kaip trokštamas. Problemos yra intensyvinamos, nes įvairios religijos turi skirtingus požiūrius. Protestantų religijos atstovų Amerikoje požiūriu, jos funkcija yra rūpintis žmogaus siela ir, kadangi išgelbėjimas priklauso tiesiogiai nuo tikėjimo, rūpintis gerais darbais yra energijos švaistymas. Žymūs Protestantų mąstytojai stiprino poziciją, kad socialinė rūpyba nėra bažnyčios vaidmuo. Kiti Protestantų teologai teigė, kad bažnyčios vaidmuo yra pirmauti socialinės rūpybos veikloje, kol vyriausybė pripažins savo atsakomybę. Taip pat yra trečias požiūris, daugiau matomas praktiškai, negu teoriškai, kad bažnyčios ar religiniai asmenys, kaip tokie, neturėtų būti įtraukti į pasauliečių socialinės rūpybos veiklą. Protestantų organizacijos turi būti susirūpinusios pasaulio vienybe ir humaniškumu. Tai padeda paaiškinti tokių organizacijų, kaip Gelbėjimo Armija, Amerikos Savanoriai, Babtistų ligoninės, Liuteronų senelių namai ir Metodistų švaraus oro fondai įkūrimą ir augimą. Dauguma Liuteronų agentūrų nėra bažnyčios nuosavybė. Kaughin pateikia argumentą, kodėl protestantų grupės Amerikoje neįsitraukia į socialinę rūpybą, kai tai daro Katalikai ir Žydai: – “daugumai religinių grupių, beje, nereikia savo gyvenimo įsitvirtinti ar apsaugoti , kol jos vertybės atsispindi politikos formose didžiojoje visuomenėje. Vienu metu Amerikos visuomenė buvo praktiškai identiška su Protestantų visuomene. Socialinės institucijos ir socialinės gerovės agentūros atspindėjo protestantų vertybes, personalas ir direktorių tarybos dažnai buvo sudaryta iš tikinčių Protestantų. Katalikų požiūris į valstybės ir bažnyčios santykius labai skiriasi nuo Protestantų. Geri darbai yra privalomi išsigelbėjimui ir galimybė įsitraukti į socialinę rūpybą yra būtina. Galiausiai Katalikai skelbia “subsidiaritea” principą, kuris reiškia, kad mažesnės grupės ir tie, kurie yra arčiau prie asmenų, turėtų pagelbėti tiek, kiek tik jie gali, perduodami didesnėms ir aukštesnėms grupėms visuomenėje tik tai, ką jie negali patys atlikti. Žodis “subsidiaritea” reiškia “duoti pagalbą”/papildomumą. Tai reiškia, kad ten, kur savanoriškos organizacijos gali atlikti savo funkciją, vyriausybės pareiga būtų jas paskatinti ir paremti. Šis principas leidžia pilniau įgyvendinti asmens apsisprendimo teisę visuomenės lygmenyje . Jei valstybė, deja, pasirenka kitą kelią, prisiimdama neprivalomas atsakomybes ir funkcijas, tai ji ne tik save bereikalingai apkrauna funkcijomis, kurioms ji nepasiruošusi, bet tuo pačiu atima asmenų teises kurti ir veikti savanoriškose organizacijose. Žydų požiūriu, valstybės ir bažnyčios ryšiai socialinėje rūpyboje komplikuoti, jei ne abejotini. Įprastai traktuojamoje savo “liberalioje” politinėje stovykloje, žydai atidavė pirmenybę vyriausybės priemonėms prieš skurdą, diskriminaciją ir kitas rūpybos problemas, ir, baimindamiesi kitų religijų diskriminavimo ar dominavimo per vyriausybę, jie nustatė aiškias vyriausybės ir bažnyčios ribas. Tuo pačiu metu jie sukūrė Žydų rūpybą daugelyje svarbių aspektų lygiagrečiai vyriausybei. Jie įkūrė ligonines, įdarbinimo tarnybas, šeimos konsultavimo tarnybas, mokyklas, kaimynystės ir bendruomenės centrus ir imigrantų priėmimo paslaugas. Tai yra racionalu, nes šie instrumentai yra svarbūs žydų išlikimui, kaip ir sinagoga. Didžiosios depresijos metu JAV socialinės rūpybos srityje valstybės ir bažnyčios santykiai įgavo naują mastą, Kai savanoriškos organizacijos nesugebėjo apimti ir patenkinti žmonių poreikių, valstybė įsikiša į socialinę rūpybą, atsinešdama klausimą: Ar geriau būtų stiprinti vyriausybės veiklą, savanoriškų organizacijų silpninimo kaina, ar skirti valstybinius fondus religinėms grupėms, rizikuojant pažeisti valstybės ir bažnyčios atskyrimą, ar kurti religines organizacijas jų pačių nariams, leidžiant vyriausybei rūpintis netikinčiaisiais? Po daugelio diskusijų ir debatų nuo 1930 iki 1950 m. buvo nuspręsta, kad valstybė stiprins savo veiklą. Karo su skurdu programos prasidėjo 1960 m. Tai buvo pirmas ryškus valstybės vaidmuo socialinės rūpybos programų kūrime ir judėjime. Religinių programų tęstinumas buvo pateisinamas labai religiniu aspektu; kaip nuosava pagalba, arba pagalbos gavimas tarp savų brolių. Kahn parodo, kad: yra žmonių, kuriems religija yra labai svarbi kasdienio gyvenimo sudedamoji dalis, kad aplinkybėse, kuriose jiems reikia socialinės pagalbos, jie ją renkasi iš religinių tarnybų. Yra ir kiti atvejai, kai religija akcentuojama įstatymuose, tokiuose, kaip vaikų globos įstatymas. Sprendžiant įmigrantų klausimus, religijos menkiausiai asimiliuojasi, lyginant su kitais kultūros paveldo aspektais. Kitas augantis vyriausybės kišimosi į socialinę rūpybą aspektas, būtų pasaulietinių religijų kūrimasis, kurios apsipynusios mitais, tikėjimais ir elgesiu, kuris savo prigimtimi yra religinis. Religiniai motyvai atsispindi ir valstybiniuose himnuose, tiek JAV, tiek Lietuvos ir kitų valstybių. Kita valstybinių, ne religinių socialinių paslaugų kūrimosi priežastis yra paslaugų kokybė, kuri dažnai nulemia tai, kokias paslaugas renkasi klijentai. Ilgą laiką valstybinių pinigų naudojimas religinių organizacijų teikiamoms paslaugoms, buvo suprantamas, kaip bažnyčios ir valstybės atskyrimo pažeidimas ir pasaulietinė kontrolė religinėms organizacijoms. Todėl nebuvo kreipiamasi į valstybinius fondus lėšų papildymui, net ir tada, kai buvo galima tai padaryti. Tačiau palaipsniui ši situacija keitėsi, ir dabar daugelyje valstybių religinės organizacijos naudoja tiek bažnyčios tiek valstybinius fondus. Socialinių paslaugų tarnybos linkusios tapti mažiau religingos ir darbuotojai dažnai yra ne tik tos religijos atstovai. Tačiau iškyla kita medalio pusė, ar vyriausybės turi teisę finansuoti, padėti, arba pirkti paslaugas iš religinių organizacijų visuomenėse, kur bažnyčia ir valstybė yra atskirtos. Tas pats yra ir su religinių bendruomenių mokyklų finansavimu, priešpiečių skyrimu vaikams tokiose mokyklose, bei religijos pamokų dėstymo valstybinėse mokyklose apmokėjimu. Problemos sprendimą palengvina, kai į problemą žiūrima ne iš institucijos požiūrio, bet iš asmens, kuriam reikia pagalbos. Kaip papildomas klausimas tuomet iškyla socialinių paslaugų licenzijavimas ir kontrolė. Teisė tikrinti eina greta su teise griauti, uždrausti, taip kaip teisė licenzijuoti eina kartu su teise tikrinti. Yra įdomu pastebėti, kad kai kurie religiniai autoritetai atskiria švietimo programas, kurios yra teisėtos galimybės evangelizacijai ir socialinės rūpybos srities programas, kurios to neturi. Socialinio darbo profesionalizacijos procese – buvo kuriamos “pasirenkamų vertybių” (laisvos, be vertybių) agentūros Taigi dažnai nėra labai aiškios ribos tarp religinių organizacijų paslaugų ir valstybiniu paslaugų. . Apibendrinant valstybės ir bažnyčios santykius socialinėje rūpyboje, galima būtų pasakyti, kad religinės grupės rūpinasi savo agentūromis ir paslaugomis:1. Kad įamžinti savo vertybes, tikėjimus ir papročius 2. Kad apsaugoti savo grupės stiprumą ir tęstinumą, teikiant pagalbą nariams su poreikiais.3. Kad nepažeisti valstybės ir bažnyčios atskyrimo, kaip principo esmės.4. Todėl, kad jei kreipiamasi grupės išorėje, gali stigmatizuoti visą grupę, kaip vargšus, kaip nesugebančią padėti savo nariams ar juos apleidžianti. 5. Kad pasaulietiškos agentūros sumažins poreikį ir pagarbą religijai.6. Kad kitos religinės grupės pritrauks, misionieriaus ir atvers į kitą tikėjimą jų narius.
5.3.Religijos inspiruota tarptautinė socialinė rūpyba
Kadangi valstybės ir bažnyčios santykiai apibrėžia socialinės rūpybos kokybę ir kiekį, remiamą bažnyčios daugelyje valstybių, religinė motyvacija įsitraukti į socialinę rūpybą veikia nepaisydama nacionalinių rėmų. Šalia tokių pasaulietiškų socialinės rūpybos organizacijų, kaip Raudonasis Kryžius, Globa, Tarptautinės Socialinės paslaugos, “Gelbėkit vaikus” fondo ir Jungtinių Tautų agentūrų, taip pat yra religinės organizacijos. Tikriausiai geriausiai žinoma Katalikų tarptautinė socialinės rūpybos organizacija yra Caritas, taip pat anksčiau minėta Švento Vincento Pauliečio draugija yra daugelyje šalių, kaip ir įvairūs Katalikų ordinai ir kt, kaip “Katalikų vaiko biuras (CCB), Katalikų vaiko fondas(CCF). Protestantai dalyvauja per savo įvairias organizacijas, per YMCA ir YWCA judėjimus, ir Pasaulinę Bažnyčių Tarybą, įsijungusią taip pat į socialinį darbą.Žydų pasaulinio masto socialinės rūpybos organizacijas apima Jungtinis Paskirstymo Komitetas, Hebrajų imigrantų pagalbos visuomenė, Reabilitacijos per apmokymą organizacija, (ORT) ir kitos. Taip pat yra pasaulinio masto Žydų organizacijos, kurių paslaugos yra tiesiogiai nukreiptos į Izraelį, tokia, kaip Tarptautinė moterų Sionisčių organizacija.
5.4. Religija ir socialinio darbo mokymas
Tiek, kiek religinės idėjos ir vertybės yra svarbios, kaip socialinio darbo praktikos komponentai, jaučiamas poreikis supažindinti praktikus su tokiomis vertybėmis, profesionalizuoti darbą, išeinant tiesiogiai iš religinių motyvų, ir harmonizuoti religines ir pasaulietiškas vertybes. JAV yra mažas poreikis Protestantiškų socialinio darbo mokyklų, nebent mokyklos, ruošiančios vyriausiąjį personalą YMCAs, tokios kaip Springfield College, ir remiamos daugumoje fundamentalistų mokyklos, turinčios socialinį darbą savo mokymo programose. Katalikai turi Katalikų Universitetą Vašingtone, D.C. – Bostono koledže Socialinio darbo mokyklą, Lojolos Universitetą ir kitus. Be to, daugybė knygų ir straipsnių aptaria socialinį darbą Katalikų tikėjimo šviesoje. Reikia pažymėti. kad Lietuvoje Vytauto Didžiojo universitete įkurtas Socialinės rūpybos profesiniu studijų centras bendradarbiaujant Lietuvos Katalikų bažnyčios Vyskupų konferencijai, Lietuvos Caritas federacijai ir JAV Katalikų Vyskupų konferencijai, bei Lojolos ir Čikagos universitetų socialinio darbo mokykloms. Pradinį finansavimą skyrė JAV Vyskupų konferencija. Žydų socialinio darbo mokyklos nebuvo tiesiogiai sujungtos nei su viena iš Judėjų religijos praktikų (Ortodoksais, konservatoriais ar Reformatoriais), arba, trumpai gyvavo tarp 1925 ir 1940 m. Ir tik Amerikos socialinio darbo mokykla specializuota žydams yra Yešivos Universitete. Daugelis mokyklų turi jungtines programas su įvairių religijų atstovais, kur socialinio darbo apmokymas gaunamas pasaulietiškose mokyklose, kur vertybės ir praktika tam tikros religijos yra pasirenkamas dalykas teologiniame seminare ar atskiroje vietoje. Galiausiai tarptautinė Socialinio darbo mokyklų Asociacija turi lygiagrečią – Katalikų mokyklų asociaciją, ir Tarptautinio Socialinio darbo asociacija turi savo paralelinę Katalikų grupę.
5.5. Religija, kaip socialinių problemų priežastis
Tradiciškai yra priimta manyti, kad religiškai nusiteikę asmenys, yra pagerinantys arba sprendžiantys problemas. Tačiau kai kuriais atvejais religijos aspektas yra neaiškus. Rūpinantis religijos problema kultūroje, pripildytoje fizinio ir psichinio trūkumo yra labai sudėtingas klausimas. Kaip kas nors gali išreikšti nemirtingą meilę savo kaimynui, kai yra tik viena darbo vieta dviems ir jūs tikitės ją gauti? Kitu atveju religija yra priežastis socialinių problemų. Anti-Semitizmas ir anti-Katalikybė įsirašė savo ženklus daugelyje individų, su savęs supratimo, motyvacijos ir elgesio pasekmių efektais. Viltis ir džiaugsmas buvo susieti su religijos įsitikinimais ir patirtimi, bet taip pat turėjo ir gėdos bei kaltės jausmus. Aptariant religinių ekscesų efektus, ne tik grupėms, bet ir individams: Medicinos sritį siekia dar daugiau ambicijų, negu pagalba: nešvara, bloga sveikatos priežiūra, atsisakymas priimti tam tikras diagnozavimo ir gydymo procedūras ir t.t. Kryžiuočių karai per Europą, pogromai ir religiniai karai visi sukūrė baisias problemas žmonijai, kaip ir milžiniškus turtus vienuolynams ir kitiems religiniams dariniams. Religinių grupių požiūriai turi įtakos identifikuojant socialines problemas ir tai, kaip jos sprendžiamos. Pvz.: gimimų kontrolė, abortai, Vakarų religijose draudžiama, o Hindu – nedraudžiama.
5.6. Ateitis
Keletas faktorių rodo apie religinės motyvacijos silpnėjimą socialinės gerovės institucijoje. Vienas iš tokių faktorių yra augantis visuomenės kompleksiškumas, kuris koreliuoja su socialinių problemų kompleksiškumu. Socialinės gerovės tarnybos, ko gero ir toliau augs į dydį, apimtis. Tačiau religinė motyvacija socialinei rūpybai ir toliau išliks, dėl religijų atsinaujinimo ir naujų religijų kūrimosi, ir dėl to, kad skurde gyvenančių skaičius pasaulyje ne mažėja.
VI skyrius. EKONOMIKA
Nėra socialinės rūpybos pagalbos be ekonominio aspekto, jei nėra kitos priežasties, tada tos programos kainuoja pinigus. Ekonominis socialinės rūpybos motyvas, beje, kyla iš troškimo sumažinti socialinių problemų kainas, arba, kenčiantys nuo tų problemų žmonės, žeidžia ekonomiką įvairiais būdais.
6. 1. Socialinių problemų kaina
Socialinės problemos yra brangios, ir tai yra atvirai pripažinta. Todėl kai kurių socialinės rūpybos programų tikslu yra sumažinti visuomenės kaštus sumažinant, ar pašalinant kai kurias problemas. Tai yra labai priverstinė motyvacija socialinės rūpybos programoms. Daugelis programų yra patvirtintos ir egzistuoja arba dėl to, kad atitinka kainos – naudos analizę, suteikiančią tokią ekonominę naudą, kuri atsveria jos išlaidas, ar todėl, kad yra bendras susitarimas, jog programa sumažins socialinių problemų kaštus. Pvz.: konsultavimo paslaugos yra bendrai suprantama, kad sumažina išlaidas, susijusias su psichinėmis ligomis ir vedybinėmis problemomis. Dar kai kurios programos patvirtinamos todėl, kad tikimasi, jog atneš tą pačią naudą, kaip jau esančios programos, bet su mažesnėmis išlaidomis. Pavyzdžiui liktinis nuteisimas, prieš įkalinimą, todėl, kad tai kainuoja maždaug 14 kartų pigiau. Galiausiai yra netgi programos, kurių tikslas parodyti naudą: pvz. laisvalaikio – reabilitacijos programos buvo pasiūlytos ir apgintos, nes kiekvienas išleistas doleris darbininkų reabilitacijai, atneša 7arba 10 kartų didesnę naudą, nes reabilituotas darbuotojas moka papildomai nuo 7 iki 10 dolerių mokesčių kasmet per savo likusį darbingą gyvenimą. Bendras socialinių problemų kainas – tiesiogines ir netiesiogines – yra sunku aprašyti. Pvz.: Psichinių ligų kaina JAV “konservatyviai” matuojant 1971 m. kainavo 26.2 bilijonų dolerių – daugiau negu 500$ vienam mokesčių mokėtojui. Programos kriminalinių nusikaltimų sumažinimui ir jaunimo nusikalstamumui tokios kaip bendruomenės centrai, jaunimo judėjimai ir kitos laisvalaikio ar charakterio formavimo pastangos dažnai yra pateisinamos, kaip išvengtos žalos ir neįvykdytų nusikaltimų nauda. Vien tik kalinių institucionalizavimas kainuoja milijonus dolerių.Ne visada visuomenė sutinka pvz.: išleisti 5 bilijonus, kad sutaupytų 10 bilijonų, nes dėl priežasčių, kurias vėliau aptarsime, yra ribos pinigų kiekiui, kurį visuomenė sutinka skirti socialinei rūpybai, kad sutaupytų. Be to, faktai primena, kad programos, žadančios sumažinti socialinių problemų kainą, turi geresnius šansus priėmimui negu visos kitos. Pvz.: bendros išlaidos sveikatos ir medicininės globos 1972 m. siekė 76.5 bilijono dolerių JAV o socialinės rūpybos programa, kuri gali patvirtinti, kad 10$, išleistų pacientų konsultavimui, sutaupo 100$ iš medicininės pagalbos mokesčių, galėtų būti stipriai paremta. Tačiau, gauti tokius rezultatus, kas buvo pažadėta, yra labai sunku, nes rezultatas yra įtakojamas visos priežasčių grandinės. Šios problemos išaiškinimui, tarkime, kad 5% medicininių problemų kyla iš ekonominio vargo – netinkamas ar nepakankamas maistas, nepakankama apranga, blogo elgesio su vaiku simptomai ir t.t. Sakykime, ekonominio skurdo sumažinimas šaliai grąžintų apie 3.8 bilijono $. arba pasakius kitaip, garantuojamos pajamos, pagal šį planą turėtų būti tris kartus didesnės negu dabar. Beje, šis argumentas, net jei paremtas atitinkamu aiškumu, ko gero, neįtakotų balsavimo. Deja, ekonominė motyvacija socialinei rūpybai nėra vienintelė Tačiau ji yra stipri dėl daugelio priežasčių. Taupymas, kaip motinos meilė yra sunkiai atmetami, ypač visuomenėse, kur tie, kur privalo patvirtinti programas, taip pat privalo išlaikyti ir kainą. Kaip kontrastas, politinė motyvacija dažniausiai yra slepiama: žmonės, kurie paremia programą, įprastai, neatskleidžia, kad jų priežastis yra prisidėti prie savo politinės galios, arba, kad jie tikisi tai kontroliuoti, padariusi neefektingais. Religiniai motyvai gali būti tikėtini pasaulietiškose visuomenėse ir su bažnyčios atskyrimu. Tarpusavio pagalba, žinoma, taip pat nereikalauja iš programų patvirtinimo. Tik ekonominis (ir, dažnai matysime, ideologinis) aptarimas visuomet labiausiai atviras ir socialiai patvirtintas programų priėmimo metodas. Ekonominiai svarstymai yra naudojami daugelyje vietų patvirtinti įvairioms gerovės programoms. Pvz.: WIN programa. pasiūlyta prezidento Ričardo Niksono buvo pateikta grynai ekonominiu pagrindu. Šeimos planavimo programa Egipte buvo patvirtinta grynai ekonominiu pagrindu, kad gimimų kontrolė bus paskaičiuota nuo 2.5 iki 8.7 kartų naudingesnė, negu didelis gimstamumas. Šalia visų tiesioginių socialinių problemų kainų, kurias socialinės rūpybos programos privalo sumažinti, taip pat yra pačios socialinės rūpybos kainos, kurios yra svarbios. Priemonės, kurios sumažina žmonių skaičių rūpyboje – ar gaunančių pašalpas, ar kitokias paslaugas – taip pat įtakoja taupumą, naudą. Vienas iš metodų, mažinančių kainas, – net kai neišsprendžia jokių problemų – yra padaryti tinkamumą gauti pašalpą dar griežtesnį. Tai gali būti per pašalpų apribojimą, ir tokiais atvejais, pajamų testavimas yra kaip priemonė, apribojanti tinkamumą. Kitas išlaidų sumažinimo metodas, beje, palikti egzistuojančius apribojimus, bet palikti priemones tai tikrinančias, taip pat kaip ir kitas procedūras. Taigi, viskas veiks iš lėto, gremėzdiškai ir nepagarbiai.Taip turintys teisę pašalpą gauti žmonės yra atbaidomi nuo kreipimosi. Kitas kelias yra sukurti įstatymą su sugriežtinimais. Ralph Dolgoff aprašo klasikinį gerovės kritimo sindromą: “Susidūrus su apribotais fondais ir augančiu socialinės rūpybos vaidmeniu, populiarus ir demagogiškas miesto vadovas laimėjo rinkimus, pažadėdamas sumažinti gerovės siekėjus ir tuos, kurie “džiovina” miestą savo naudai”. Žingsniai, kurių jis ėmėsi, buvo vėliau ištyrinėti Samuelio M. Newberg’o , kuris pateikė pavyzdį, kaip visos bendruomenės linkusios atsakyti į socialinės rūpybos problemas, visais sunkiais istoriniais periodais. Štai, kaip Mencher Newberg’as analizuoja tą atsaką: 1) Padaryk pagalbą kiek įmanoma nemalonesnę. Būdai kaip tai padaroma kartais keičiasi priklausomai nuo vietų ir periodų. Autorius į tą sąrašą įtraukė – gavimą pagalbos daiktais, bet ne pinigais, gąsdinimais persekiojimu, pastovų neįvertinimą ir kitus sunkumus. Mažas dėmesys yra skiriamas tikrovei, tad rūpybos “sukčiai” nebus atkalbinėjami stovėti eilėje valandas, bet, galbūt, ligotas ar senas žmogus. Kuklus asmuo, bijodamas rūpybos stigmos, ko gero, niekada nepateks į rūpybos ratus. Kažkaip žmonės socialinėje rūpyboje yra matomi, kaip kalti už bedarbystę, miestų puvimą ir kitas socialines problemas. 2) Priversk pagalbos gavėjus dirbti už pagalbos gavimą. Tai yra paremta dalinai baime, kad nė vienas nedirbs, jei nebus verčiamas, ir, kad ekonomika žlugs, jei žmonėms bus padedama. 3) Laikyk pagalbos lygmenį tokį žemą, kad tai atims bet kokį norą bet kam gauti paramą, palyginant su darbu. Tai yra susieta su darbo etika, bet taip pat bendrai ir baudimas. 4) Apsaugok svetimus ir naujai atvykusius į bendruomenę nuo pagalbos gavimo: sukurk griežtus gyvenamumo reikalavimus gauti rūpybos paramą. Kai daugiau ir daugiau pinigų rūpybai ateina iš nacionalinių, negu iš vietinių šaltinių, ši tendencija kažkaip išnykta vietinėse bendruomenėse, bet mes galime dar matyti pasirodant, kaip atvirkštinę reakciją į įmigrantus, esant darbo paklausos sumažėjimui ar kitoms baimėms. Tuomet kaltinama, kad pašaliniai, naujakuriai, yra “jie”, kurie atima iš “mūsų” darbus. 5) Skatink žmones pasilikti dirbti arba grąžink į darbą. Atimk pagalbą tiems, kurie savo noru palieka darbą. Įsidarbinimas turi būti priimamas su pagarba savo prigimčiai. M. Newberg’as aptarė tokios socialinės rūpybos politikos disfunkcinius rezultatus, kurie veda prie darbingumo nuvertinimo ir sukčiavimo įsidarbinimu. Tai taip pat parodo įvairias mūsų laikų “aukų kaltinimo” formas”. Šalia tiesioginių socialinių problemų kainų, tokių, kaip turto praradimas, institucijų ir paslaugų kainų apmokėjimų, yra visa eilė netiesioginių išlaidų, sunkiai suskaičiuojamų, bet vis tiek esančių. Namų pablogėjimas veda prie mokesčių praradimo, nusikaltėlių įkalinimo, prie vaikų apleistumo ir šeimų suirimo. Pasiekiamų galimybių trūkumas veda prie narkotikų naudojimo. Kaip Harrington pažymi, “Skurdas yra brangus išlaikyti. Kai kuriuose miestuose – 1/25 metinių fondų yra skiriami tik specialių tarnybų kaip ugniagesių, policijos, sveikatos problemų ar vargšų rajonų sukurtų problemų sprendimui. Ir nieko nuostabaus, kai socialinės rūpybos programos dažnai siekia pateisinti save prigimtiniu būdu, jos visada daugiau sutaupo, negu išleidžia pinigų.
6. 2. Efektai ekonomikai
Šalia tiesioginių ir netiesioginių išlaidų, kurios reikalingos socialinei rūpybai kiekvienas turėtų apsvarstyti, kitus jos efektus ekonomikai
6. 2. 1. Gamyba.
Vienas iš tokių efektų yra žmonių, prislėgtų socialinių problemų, efektas produkcijai ar paslaugoms. Prekių produkcija ir paslaugos sudaro sąlygas įsidarbinimui ir tuo pačiu paskirsto visuomenės išteklius. Žmonės, kurie nedirba arba negali dirbti – arba, kurie dirba nepatenkinamai našiai, yra ekonomikos nuodai. Taigi yra didelis poreikis socialinės rūpybos programose paruošti žmones, arba grąžinti juos į produktyvų darbą. Požiūris, kad socialinės rūpybos priemonės yra geros ekonomikai grąžina mus atgal į ankstyvąją socialinės rūpybos teisę. Darbininkų statutas 1349 m. rūpinosi elgetomis ne kaip skurstančiais, bet labiau kaip darbo jėgos nutekėjimu, kuris mažina produktyvumą. Iš išsivysčiusių tautų patyrimo yra patvirtinta, kad gerovės politika skatina produktyvumo didėjimą ir taip pat užtikrina geresnį balansą tarp dviejų ekonomikos sektorių Pavyzdžiai yra”Kasdieninių vartojimo reikmenų ir maisto kainų paramos įstatymas”, žemės ūkio subsidijos, bedarbių draudimas. Rūpyba nėra nacionalinių išteklių nutekėjimas, bet indėlis į produktyvų pajėgumo didinimą. Rumunijoje buvo toks socialinės rūpybos išreikštas tikslas, kad “visi individai, grupės ir bendruomenės gamins materialines ir kultūrines gėrybes”. Šis požiūris dažnai yra didžiausias socialinių programų, tokių kaip reabilitacijos, darbo užimtumo apmokymas arba perkvalifikavimas, ugdymas, vaikų gerovė, bendruomenės centrai ir įdarbinimas, motyvas. Labai aiškiai tai išreiškia Kershaw’as: “Augantys rūpybos kaštai dažnai yra tas faktorius, kuris užtikrins , kad vaikas pasiliks mokykloje, o mama dirbs, ar taps raštinga, ir taigi to galutinis rezultatas bus padidėjęs darbo našumas”. “Investavimai į rūpybą” -šis požiūris buvo taikomas ugdymo programoms. Lėšos, skirtos ikimokyklinėms įstaigoms ir mokykloms, mažas pajamas turinčiuose rajonuose yra prasmingas investavimas ir padidins įsidarbinimo rezultatus ir našumą, o sumažins rūpybos išlaidas. Taigi, socialinė rūpyba matoma kaip investicijos, ir jos pateisinimas tampa laukiamu grįžtamu darbo našumu. Vienas iš svarbiausių darbo našumo didinimo metodų tarp rūpybos paslaugų gavėjų yra kūrimas apmokymo ir perkvalifikavimo programų, nukreiptų įdiegti naujus darbo įpročius ir įgūdžius. Šios programos yra kartu su savo problemomis, kurios tęsiasi nuo pat jų įkūrimo pradžios. Pati aiškiausia problema yra apmokymas darbui, kuriam yra poreikis, tai būtent, labai tikslingai žinoma, kad baigę apmokymą, tikrai galės gauti darbą ten, kur jie yra paruošti. Darbo rinka labai greitai kinta, be to, tai, kad tiktai trumpi kursai gali būti lengvai sutaikomi su darbo galimybėmis, ir kad įgūdžiai išmokti per labai trumpą laiką yra dauguma tik labai žemai apmokami, tai “užmuša” darbus, arba tas darbų rūšis, kurioms apmokymo kursai yra gyvybiškai svarbūs – naktiniai budėtojai, viešbučių patarnautojai ir t.t. Tiek, kiek yra rūpinamasi ilgo laiko darbo galimybėmis, tarp poreikių nustatymo ir materialaus ir formalaus mokymo struktūrų įtraukimo mokymo programų ir metodų pokyčių pavėlavimas gali būti apie 50 metų. Tai nieko nuostabaus ir tai, kad siūlomas mokymosi kursas neturi ryšių su dabartine darbo rinka ir, iš tikrųjų, dažnai visai neišplaukia iš darbo rinkos poreikių aiškumo. Tai yra netgi tada, kai mokymo akcentas yra ne specifiniams įgūdžiams, bet bazinėms kryptims,( “dalyko esmė” yra ta, kad darbo pasaulis nėra aptarnaujamas “institucijų ar biudžetų”), kurios sukuria pagrindus, prisitaikomumą ir įgūdžių lankstumą. Tolesnė ateities problema yra pagrindinių įgūdžių, tokių, kaip vidurinės mokyklos lygio rašymo, skaitymo poreikis, kurio dauguma besikreipiančiųjų neturi. Tada yra kvestionuotinas sutaupančio konsultavimo ir patarimo, besirūpinančio išorinėmis problemomis poreikis, kuris gali būti priežastimi to, kad šis besimokantysis iškris iš mokyklos, arba kursų dėl jų turinio ir metodikos problemų. Daugeliu atvejų pašalpų mokėjimas apmokymo laiku yra būtinas. Galiausiai, net kai apsimokantieji baigia ir gauna darbus, kuriam jie buvo apmokomi, jie yra nelaukiami dėl asmeninių charakteristikų. Jie yra silpnos sveikatos, silpnos asmenybės, arba blogo charakterio, jie per daug kalba arba jie yra nerūpestingi, netvarkingi, nesantūrūs arba nepatikimi. Dėl šių nesėkmių iškyla klausimas, ar mokymas darbui yra tas metodas, kuris sumažintų jų problemas? Sėkmingai apsimokę darbui tikrai padidina savo pajamas ir net didesniu laipsniu, negu tai padaro kiti. Tačiau, ‘vidutiniškas nesėkmingasis’ sąraše nebuvo kilęs iš skurdo. Pasiskirstymo skalė apėmė nuo iš gilaus skurdo iki aukštųjų visuomenės lygių. Todėl kyla klausimas, kurį nustatė JAV Jungtinė Ekonomikos komisija, kiek efektyvios žmonių darbo jėgos apmokymo programos? Jeigu programų tikslas yra visuotinis nedarbingumo sumažinimas ,tai buvo nustatyta, kad yra mažai tikėtina, kad taisomosios programos gali sumažinti bendrą nedarbingumo lygį per trumpą laiką. Kai kurios apmokymo programos turi negatyvų efektą. Pvz.: moterys, socialinės rūpybos programos gavėjos, kurios iškrito iš kursų ar iš darbo, linkusios būti dar daugiau priklausomos nuo rūpybos pašalpų programų ir nenori vėl mokytis. Troškimas padidinti produktyvius sugebėjimus šalyje, grąžinant problemų prislėgtus į darbo rinką, nepaisant čia parodytų naudingumo apribojimų, yra pagrįstos troškimu sumažinti socialinės rūpybos gavėjų skaičių, perkeliant juos nuo rūpybos ant mokėtojų ar mokyklų pečių. Vienu metu 1960 m. gatvių gangsteriai buvo papirkinėjami “darbo apmokymo” pašalpomis. Tokio požiūrio tuštumą parodo anksčiau naudota WIN programa, kuri buvo skiriama Šeimų su mažais vaikais pagalbos programos nariams, ir registruotis į šią programą galėjo tik tie, kurie dirbo arba dalyvavo mokymuose darbui gauti. Žmonių grąžinimui į darbo rinką yra tik vienas laidas, kaip socialinė rūpyba padeda ekonomikai. Kai kurių žmonių laikymas ne darbo rinkoje taip pat yra socialinės gerovės institucijos tikslas. Pavyzdžiui, socialinio saugumo Aktai, arba pensijos ar neįgalių atitraukimas nuo darbo – tai yra troškimas sukurti jauniems žmonėms darbo vietas. Pensijos, iš tiesų, tai yra programa, kuri leidžia, jei žmogus nori, nedirbti, pasiekus tam tikrą amžių. Greitai ji pasikeitė į sugriežtintą požiūrį ir į viešą paprotį – į privalomą pensiją. Pvz.: JAV tas amžius 1935 m. buvo 65m. Tuo metu gyvenimo tikimybė nuo gimimo JAV buvo » 55 metus, 1972 m. ši gyvenimo tikimybė išaugo iki 62 m. Logiškai turėtų augti ir amžius, nuo kurio išleidžiama į pensiją. Iš tikrųjų, yra artimas ryšys tarp laukiamo amžiaus ir tikimybės nuo gimimo ir senyvo amžiaus datos, kada prasideda pensija. Tipiškai, besivystančios šalys su trumpa gyvenimo tikimybe ypač Afrikoje, pradėjo savo pensijų planus nuo 55 m. arba 50 m. Pvz.: Malio respublikoje ta gyvenimo trukmės tikimybė buvo 33 metai, kai pradėjo senatvės pensiją nuo 55 m., su galimybe išeiti su mažesne pensija – nuo 50 m. Švedai, kurių amžiaus tikimybė yra gana didelė, pradėjo pensijų programą nuo 67 m., ir nereikalauja taupyti iš savo darbo. Nėra bendros koreliacijos tarp amžiaus tikimybės ir pensijinio amžiaus. Yra nedidelė tikimybė, kad ilgėjant amžiui, bus pavėlintas išėjimo į pensiją amžius. Ilgaamžiškumo didėjimas yra susijęs su geresne sveikata, ir žmonės, iš tikrųjų, gali ilgiau dirbti, bet yra tendencija ankstinti išėjimo į pensiją amžių, atveriant duris jauniems žmonėms įsijungti į darbo jėgą. Dėl didelės jaunų žmonių, gimusių tarp 1949 – 1957 m., įsijungimo į darbą, apie 1980 m. pensijų amžius buvo priverstinai sumažintas. Nors JAV juodaodžių ir baltaodžių amžius ilgai buvo skirtingas, tačiau į pensiją turėjo išeiti tuo pačiu metu. Senyvo amžiaus žmonės nėra vien tik ta grupė, kurią socialinė politika laiko atokiau nuo darbo. Didėjant minimaliam užmokesčiui už darbą, daugelis dirbančiųjų neturtingų žmonių, kurie nepadaro daugiau negu minimumą, yra .atleidžiami. Toks peržiūrėjimas yra reguliariai patariamas. Atsakymas yra toks, kad pastoviai kylant minimaliam darbo atlyginimui, reikalaujama iš pramonės ir paslaugų mokėti žemiausio produktyvumo žmonėms tiek pat, kiek ir produktyviems žmonėms, taigi juos siūlyti bedarbystei. Trumpai tariant, yra faktiškai geriau leisti uždirbti mažiau ir gauti skirtumą iš socialinės rūpybos, negu turėti didesnį bedarbių skaičių. Šios rūšies paslėptas nedarbas, iš tiesų, susidedantis iš žmonių, dirbančių sezoninį arba dalinį laiką, kurie norėtų turėti pastovų ir ilgesnį darbą negu jie dirba, yra svarbus faktorius, slepiantis tikros bedarbystės mastus. Tokiu būdu rūpyba subsidijuoja žemiausio produktyvumo žmonių darbą, kurie gauna mažesnį negu minimalus atlyginimą. Istoriškai tokia lygiagreti situacija susiklostė 1795 m., kuomet kai kurie teisėjai Berkšire Anglijoje susitikime nutarė garantuotą darbo apmokėjimo priedą tiems darbuotojams, kurių atlyginimas nukrinta žemiau “grindų”lygio, paremto duonos kaina ir šeimos dydžiu. Eksperimentas buvo triuškinantis, nes darbdaviai staiga sumažino atlyginimus už darbą, taip didindami savo naudą, kol vyriausybė sukūrė darbo atlyginimų skirtumus darbuotojams. Vyriausybė mokėjo pinigus savininkams, juos skatindama padėti darbuotojams. Lygiagreti situacija yra modernioje medicininėje pagalboje ir sveikatos rūpyboje, kur vyriausybė subsidijuoja paslaugas tikėdamasi leisti vargšams ir seniems žmonėms gauti gerą medicininę priežiūrą, naudodama globos davėjus jų pačių naudai. Spaudimas laikyti žmones už darbo jėgos yra įprastai stipresnis šalyse su aukšta bedarbyste. Jeigu aukštas nedarbingumas padaro neveiksnias priemones arba net ir toliau auga, galima tikėtis pasiūlymų į žemesnį pensijinį amžių.Įdarbinimo didinimas ir nedarbingumo mažinimas sukuria dirbančių vargšų armiją, nes žemas atlyginimas ir didžiuliai mokesčiai negarantuoja normalaus suaugusių ir vaikų funkcionavimo.
6.2. 2. Vartojimas
Socialinės rūpybos rūpinimasis produkcijos didinimu yra viena medalio pusė. Kita yra jos efektas vartojimo politikai. Ekonomika, kuri remiasi produkcija, reikalauja lygiai tokios pat apimties sugebėjimo vartoti. Visuomenė kenčia, jei ji negali visko sunaudoti, tai ką pagamina arba eksportuoti perteklių. Iš tiesų, Didžioji Depresija Amerikoje, kaip ir kitose Europos šalyse, įprastai sakoma, atsirado dėl perprodukcijos, lyginant su suvartojimu, bet ne dėl nepakankamo produktyvumo. Tokiu būdu, kai žmonės, kurie nepakankamai suvartoja, yra taip pat ekonomikai nenaudingi.
Sveikai, į rinką orientuotai ekonomikai yra svarbiausia, kad suvartojimas būtų taikoje su produkcija. Industrinės visuomenės išmoko aukštai vertinti socialinės rūpybos programas, padedančias palaikyti stabilų ir progresyvų bendros ekonomikos augimą. Neturtingų žmonių, kaip vartotojų, svarba yra akcentuojama tuo faktu, kad neturtingi žmonės išleidžia didesnę dalį savo pajamų pirkdami daiktus, negu tai daro labiau turtingi: maistas, drabužiai, transportas, skalbimas ir t.t. sudaro didelę dalį neturtingų žmonių biudžete, kai turtingesnieji gali taupyti, investuoti, pirkti kapitalines vertybes ir bendrai išleisti nevartotojiškoms reikmėms. Vienas būdas didinant vartojimą duoti daugiau pinigų į rankas, tai ką daro pašalpų ir draudimo programos. Kitas būdas – duodant jiems dalį arba visą paramą maistu ar kitomis materialinėmis priemonėmis: Kalėdų ir Velykų dovanos yra duodamos per savanoriškas organizacijas, “Sriubos virtuvės” dažnai veikia ekonominio vargo metu, Mokinių maitinimas mokykloje, “Maisto talonai”, plačiai vartojamų reikmenų paskirstymo ir kitos programos, mažesnės, kaip “Maistas ant ratų”, neįgaliems ir seniems žmonėms. Maisto talonai – leidžia žmones kontroliuoti, kaip leidžiami pinigai tik maistui ir niekam daugiau. Tai yra susieta ir su žemės ūkio produkcijos, palaikant pardavimo kainas, kurios patenkina žemdirbius, paskirstymu. Tai neleidžia vartoti importinių maisto produktų, skalbimo ir valymo priemonių, popieriaus, cigarečių, alaus ir alkoholio dar ir dėl kitų priežasčių. Talonai gali būti panaudoti tik savos žemės ūkio ir pramonės produkcijos suvartojimui. Kita vertus, ši programa, gavėjų požiūriu, yra skiriantis priedas prie pajamų, ir galimybė gauti daugiau už talonus negu už pinigus, ne visada nesvarstoma priemonė vargšų šeimoms. Yra problemų su transportu, pasiimti talonus, apsipirkti už talonus, parsivežti maistą. Programa yra jaučiama, kaip stigmatizuojanti. Produkcija, paskirstymas, pasikeitimas ir vartojimas užima apie pusę daugumos žmonių laiko. Vartotojų psichologija tvarko mūsų požiūrį į gyvenimą. Todėl nėra nieko atsitiktinio, kai ekonominiai svarstymai egzistuoja daugelyje socialinės rūpybos sąvokų. Socialinė rūpyba įtakoja ekonomiką, bet ir ekonomika taip pat įtakoja socialinę rūpybą, ir, tikriausiai, dar efektyviau. Kartridž’o tyrimo, atlikto 76 šalyse duomenimis buvo nustatyta, kad socialinio draudimo programoms svarbesnis ekonominis negu politinis motyvas. Socialinis draudimas labai koreliuoja su ekonominiu turtingumu. Ekonominis vystymasis turi galios vaidmenį socialinio draudimo vystymosi apibrėžime, ir ekonominis vystymasis yra susietas su socialinio vystymosi programų patirtimi. Kitais žodžiais tariant, kuo turtingesnė šalis, tuo daugiau tikėtina, kad turi gerą socialinio draudimo veikimo zoną. Remiantis šiuo požiūriu, kad politinės priemonės, kurios veda į aukštesnį ir Bendro Nacionalinio Produkto augimą yra svarbiausios, ir socialinė apsauga ir socialinė rūpyba turėtų būti sujungti užtikrinant aukštesnį BNP. Tai buvo apibrėžta “varvėjimo teorijoje”, kuri nusako, kaip ekonomika įtakoja skurdą: “kuo turtingesnė šalis, tuo bus geriau ir vargšams . Didinant BNP, tai tampa talismanu, nes socialinė rūpyba dažniausiai pasirodo automatiškai arba bet kuriame įvykyje, be per daug galvojimo ar pastangų. Tačiau paskutinių metų pasauliniai Jungtinių Tautų tyrimai parodė, kad būtinas papildomas politinis įsikišimas perskirstant BNP, nes “ varvėjimo” principas neužtikrina skurdo mažėjimo. Tarptautiniame lygyje tai buvo išreikšta kaip tikėjimas, kad gerovė augs iš ekonominio vystymosi, tai yra svarbu, bet jei socialinės rūpybos susirūpinimas eina aukščiau už ekonomikos vystymosi planus, ji gali stabdyti ekonominį augimą, arba gali būti ekonominio vystymosi kryptis. Socialinės rūpybos ir gerbūvio efektai gali būti matomi kaip vienas kitą paremiantis – kuo labiau socialinė rūpyba padeda ekonomikai, tuo geresnės socialinės rūpybos programos bus, kurios atgal bus naudingos ekonomikai ir t.t.6. 3. Socialinė rūpyba kaip pašalinis ekonomikos efektas
Romanyšin’as teigia, kad yra trys ryšiai tarp socialinės rūpybos ir ekonominės sistemos: 1) socialinė rūpyba pirmiausia yra pastangos susitvarkyti su rinkos ekonomikos socialiniais ir žmogiškaisiais kaštais; 2) tokios socialinės rūpybos gairės ir programos linkusios paklusti rinkos principams ir funkcijoms tiesiogiai pagerinti rinkos sistemą; 3) šitie socialinės rūpybos idealūs tikslai negali būti įgyvendinti dabartinėje rinkos ekonomikos struktūroje. Socialinė rūpyba gali būti matoma kaip visuomenės, arba tų grupių, kurios turi galią visuomenėje pastangos, susidoroti su socialiniais kaštais, kuriuos sukuria urbanizuoto – industrializuoto kapitalizmo griaunantys pokyčiai. Socialiniai kaštai yra negatyvūs reiškiniai, sukelti ekonominės sistemos. Tarp šių socialinių kaštų, kurie iškyla socialinės rūpybos programose, yra paprastos skurdo ir ekonominio nesaugumo problemos. Mažiau dėmesio, lojalumo skiriama labiau kritiškiems ekonomikos, politikos reiškiniams ir politinei nelygybei, kurie yra normalūs kapitalizmo atributai, ir yra daugelyje, jeigu ne visose industrinėse visuomenėse. Beje, rinkos visuomenės augimas buvo lydimas sufabrikuotos visuomenės destrukcijos. Taip gali būti argumentuojama, kad rinkos ekonomika sukelia dideles problemas, apie kurias organizuojasi mūsų socialinės rūpybos institucijos. Daugelis šių problemų yra tiesiogiai ar netiesiogiai susijusios su darbo organizavimu rinkos sistemoje. Nedarbingumas daugiau negu bet kuris kitas socialinis atsitiktinumas, apibrėžia formą ir veiksmų sinchronizavimą modernioje socialinės rūpybos teisėje. Darbas, kaip socialinė problema nepriklauso bedarbystei. Žeminantis ir liokajiškas darbas turi savo socialinius ir žmogiškuosius kaštus, žeminantis savigarbą ir griaunantis šeimos stabilumą. Dargi darbas, kuriame žmogus neišreiškia savęs, yra pagrindinis susvetimėjimo šaltinis, kaip Marksas nurodė prieš daug metų. Industrinėje visuomenėje darbas yra aiškiai centrinis gyvenimo vaidmuo, kuriame yra struktūruojamas gyvenimas per pajamas ir socialinį statusą. Net vyriausybei įsikišant per monetarinę ir finansinę politiką, bedarbystė ir subbedarbystė egzistuoja, su ypatingai griaunančiomis pasekmėmis mažumų bendruomenėms. Tai yra, kad ekonomika nesukuria pakankamai gerų darbo vietų. Pagrindinė problema yra, kad skurdas, nesaugumas, nelygybė ir gerovės priklausomybė yra struktūriškai normalūs rinkos sistemos reiškiniai. Daugelis gerovės mitų susiduria su šiais faktais. Ši priklausomybė pirmiausia pasireiškia, ir teigiama, kad problema yra susijusi su vargšų charakterio defektais. Socialinio teisingumo klausimai iškyla iš blogo rinkos funkcionavimo. Jei skurdas, ekonominis nesaugumas ir nelygybė yra normalūs reiškiniai, tai kodėl vargšai turi pakelti didžiausią kainą. Šiuo atveju, “gerovė” tai nėra problema, kuri turi būti išspręsta, bet teisė , kurią kiekvienas gali pasiekti. Socialinė kaina, kurią moka vargšai, išskirti iš adekvataus dalyvavimo ekonomikoje, apima šeimų griovimą susijusį su įvairia socialine patologija. Socialinės paslaugos tradiciškai nukreiptos “šeimyninio gyvenimo stiprinimui” – yra skirtos daugiau socialinei negu ekonominei politikai formuoti, ir susitvarkyti su socialiniu skurdu ir jo efektu šeimos gyvenimui. Iš tiesų, daugeliu atvejų socialinės paslaugos pačios nieko neduoda, spręsdamos problemas susijusias su skurdu, nedarbu ir priklausomybe susijusiomis problemomis. Tik ekonominė politika gali užtikrinti darbą ir pajamas, būtinas šeimos stabilumui. Socialinės rūpybos sistema, tokia, kokia dabar egzistuoja, negali susidoroti su didžiuliais žmogiškaisiais kaštais industrinėje rinkos ekonomikoje ir negali eiti į esminę socialinę rekonstrukciją. Pagrindinė problema yra ta, kad socialinė rūpyba paklūsta rinkos ekonomikos principams ir funkcijoms kaip ir visuomenės pagalbos programos, kurios priimtinai funkcionuoja ir yra skirtos reguliuoti vargšų darbą. Šios reguliuojančios funkcijos pagrindinė programa yra sukurta vadovaujantis 3 pagrindinėmis rinkos kapitalizmo srovėmis: 1) nedarbu ir nepilnu darbu,2) socialine migracija dėl modernizacijos ir 3)- tuo, kad rinkos yra menkos tiems, kurie yra darbo pasidalinimo dugne. Kadangi ekonominiai mokslai padėjo sukurti rinkos ekonomiką, mes privalome pažiūrėti į politinę ir moralinę filosofiją, kad perorganizuoti naują socialinę tvarką. Mokslas yra būdas paaiškinti pasaulį ir priemonė pakeisti jį. Ekonomistų perspektyva mokslas, kaip technologija ir ideologija, tuo tarpu iš visų socialinių mokslų ekonomika yra įtakingiausia, kuriant sistemas ir bandant jas paaiškinti.
VII skyrius. POLITIKA IR SOCIALINĖ RŪPYBA
Bažnyčios ir valstybės atskyrimas sąlygojo neišvengiamą vyriausybės kišimąsi į socialinės rūpybos sritį. Apimtis, už kurias valstybė prisiima atsakomybę dėl įvairių socialinės rūpybos aspektų, varijuoja priklausomai nuo šalies. Čia buvo ir tebėra daugybė būdų, kaip vyriausybės atsakomybė pasidalinama tarp vyriausybės, religinių asmenų, šeimos, rinkos ir savanorių grupių. Kai kuriose vietose, pagrinde, ten, kur stipri katalikų bažnyčia – bažnyčia yra atsakinga už švietimą ir religiją, šeima už sveikatą, vyriausybė už materialinius poreikius, rinka už įdarbinimą, o savanoriškos grupės už rekreaciją ir poilsį. Kitose – tokiose kaip besivystančiose šalyse, vyriausybė gali būti atsakinga už švietimą, bažnyčia už religinį mokymą, savanoriškos grupės (dažnai iš užsienio) už sveikatos priežiūrą, šeima už laisvalaikį. Lietuvoje pvz.: – valstybė už švietimą, šeima – įvedus draudimą – dalinai už sveikatą ir laisvalaikį, bažnyčia už religinį mokymą kartu su vyriausybe. Už materialinį aprūpinimą atsakinga šeima ir kažkiek vyriausybė.
7.1. Politinė motyvacija socialinei rūpybai
Didžiausios socialinės rūpybos motyvacijos, dėl kurių vyriausybės metėsi į socialinės rūpybos areną, gali būti apibrėžtos per tris tarpusavyje susijusias sritis: politinės jėgos pasidalinimas, socialinio nepasitenkinimo pašalinimas, socialinė rūpyba, kaip politinio proceso pašalinis efektas.
7.1.1. Politinės jėgos pasidalinimas
Išgaruojant išskirtinei karalių teisei ir augant parlamentinėms vyriausybėms, atsiranda Valstybinės valdžios priklausomumas nuo masių paramos.Yra daugelis planų ir mechanizmų, kuriuos naudoja valdantieji, kad pasiektų tokią paramą ar sprendimų priėmimo leidimą. Tai yra festivalių, švenčių organizavimas, skolininkų atleidimas nuo kalėjimų, kariniai nuotykiai ir, visiškai priešingos prigimties, – opozicijos represijos. Socialinės rūpybos nauda taip pat yra ir buvo naudojama, norint pasiekti valdytojams ar politinėms partijoms paramos. Bismarko įsivėlimas į socialinės apsaugos priemones 1882 m. kilo ne iš humanitarinių motyvų. Bismarkas priešinosi prieš darbo valandų apribojimą fabrikuose moterims ir vaikams, ir buvo prieš valstybės kišimąsi į žemės ūkį ir pramonę. Deja, kadangi socialinis draudimas buvo ginamas socialistų opozicinės politinės partijos, socialinės apsaugos aktas buvo priimtas vyriausybės, “kad padarytų Vokietijos socialistų demokratų partiją mažiau įdomią darbininkams”. Amerikoje taip pat analogiškai Bismarkui, vienas iš pirmutinių motyvų priimti Socialinės Apsaugos aktą buvo Didžiosios depresijos rezultatas. Didelis skaičius politikų ir būsimų politikų pradėjo patraukti politinius pasekėjus savo pasiūlymais, kaip įveikti ekonominės situacijos pasekmes. Galingiausias iš jų buvo Francis E. Towsendas, Kalifornijos gydytojas pensininkas, kuris pasiūlė planą, kaip sumažinti senų žmonių skurdą, naudingą ekonomikos atstatymui šalyje. Towsendo planas numatė kas mėnesį mokėti 200$ kiekvienam asmeniui virš 60 m., numatant, kad pinigai bus išleisti per 30 dienų. Planas turi būti finansuojamas iš pardavėjų (realizacijos) mokesčių. Taigi, vargšai turės patenkinamas pajamas, prekių paklausos patikimas išaugimas aprūpins visus darbu, ir, grįžtant prie pasiūlymo naudos, ir realizacijos mokesčiai bus maži. Šis planas gavo didelę senų žmonių paramą, apie 10 mln. vienu metu. Towsendo klubai, kurie atsitiktinai buvo tarp rasiniai – išaugo beveik kiekvienam mieste. Kyla klausimas, ar Socialinės Apsaugos akto priėmimo pagrindas buvo troškimas sumažinti Towsendo judėjimą, prieš jam tampant per daug stipriam politiškai? Tuo remiantis buvo galima paremti kandidatus ir pasiūlyti iškelti savus. Dėl Towsendo judėjimo senų žmonių paramoje politinis motyvas buvo ypač stiprus. Net valstybiniame lygyje senų žmonių padėties klausimas tapo dėl to svarbus. Labiau negu bet kada didėjo pagalba seniems žmonėms, valdantieji rašė laiškus su pažadais rinkėjams dar padidinti ne tik paremti Towsendo plano judėjimą. Net po Socialinės Apsaugos akto priėmimo Towsendo jėgos turėjo būti perjungtos į kitus klausimus. Šis planas buvo toks stiprus, kad iš jo į valdžią atėjo daugiau negu 50 kongreso narių ir du senatoriai. Ne tik senų žmonių balsai buvo akcentuojami tomis dienomis. Luizianos senatorius gavo nacionalinį pažadą su savo “Pasidalintos Gerovės” planu, kuriame buvo žadama “Kiekvieną žmogų padaryti karaliumi”. Ši programa jam, kaip Demokratų partijos atstovui, padėjo laimėti bendrojoje Respublikonų pergalėje 1936 m. Perzidentas daugiau rūpinosi Long’o grėsme negu Towsendo planu. Išvadoje, žinoma, yra mažų išimčių, bet vienas iš Socialinės Apsaugos sukūrimo motyvų buvo troškimas mažinti konkuruojančių politinių programų pasirodymą. Kitas dalykas buvo prevencinių programų arba “nuskausminančių” socialinę rūpybą programų įvedimas. Potenciali politinė jėga buvo po II-ojo pasaulinio ir Vietnamo karų veteranų parama. Nors jiems nėra skirta plati socialinės rūpybos programų dalis, bet rezultatai tokie, lyg taip būtų. “Juodųjų jėgos” demonstracijos, deja, buvo nesėkmingos teisiniuose aktuose, kol lėtas, tylus, bet ilgalaikis juodųjų balsuotojų registravimas, ypač pietuose, buvo Džimio Karterio rinkimų pergalė, ir, galbūt, tebėra naudojamas socialinės rūpybos programų pakeitime. Galiausiai, socialinės rūpybos priemonės politiniuose motyvuose yra pasiekti politinę poziciją. Pirmiausiai naudojamos gauti politinį lyderiavimą, o po to palaipsniui įstatymai ar pakeitimai priimami besikeičiančioje politinėje aplinkoje.
7.1.2. Socialinio nepasitenkinimo vengimas
Antras politinis socialinės rūpybos matymas yra truputį skirtingas. Tai yra troškimas išvengti socialinio nepasitenkinimo. Vargšų įstatymas buvo sukurtas, kad sumažintų riaumojančių elgetų grupių grėsmę, kurie dažnai plėšikavo arba vagiliavo. Pagalba vargšams, kaip politinė priemonė yra toli nuo bandymo sukurti socialinį saugumą, bet suprantama kaip priemonė, kuri užkirsdama alkio troškimą, sumažins potencialų beviltiškų veiksmų pavojų ir garantuojamus bruzdėjimus visuomenėje. Viktorijos visuomenė taip pat buvo įbaiminta, kad vieną dieną elgetų masės suardys egzistuojančią tvarką, ir teiginys, kad geras labdaros darbas šiuo periodu buvo paskatintas daugiau baimės negu meilės, gali būti sunkiai paneigiamas. Revoliucijos baimė perimta iš tų, kurie matė Prancūzijos revoliuciją buvo gretimų valstybių politikų mintyse, ir kiekvienoje agitacijoje už geresnes sąlygas jie matė savo mintyse augantį raudonąjį terorą savo šalyje. Sriubos tiekimas vargšams buvo metodas, laikantis vargšus tylius. Atsakymai į socialinių veiksmų pastangas įvairuoja su amžiais. Veteranai, kurie rengė vieningus žygius į Vašingtoną 1932 m., buvo nuodijami dujomis, išskirstomi jėga, ir stumdomi iš valstijos į valstiją. 1933 m. toks pat manevras davė rezultatus: apgyvendinimą armijos stovykloje ir tris solidžius maitinimus per dieną. Skirtumas tarp priemonių, sukurtų pasiekti politinę valdžią ir tų, kurios skirtos sumažinti socialinį nepasitenkinimą, yra aiškios, analizuojant istoriją. Sukilimai getuose, studentų streikai, piliečių nepaklusnumas, prieškarinės demonstracijos ir planuotas išsisukinėjimas numatomi, kaip politinių struktūrų ar partijų priemonės pasiekti galią. Taip yra, gal būt, dėl to, kad dalyviai iš politinio požiūrio taško matomi, kaip bejėgiai. Jie nepriklausė ir neformavo partijų, nekėlė kandidatų, buvo suskaidyti į mažas grupes, ir buvo matomi kaip pašaliniai politiniame spektre. Deja, šie veiksmai buvo matomi kaip grasinantys vidiniai taikai ir saugumui, nors jie nebūtinai turėjo politinę prigimtį. Bet kokioje visuomenėje tie, kurie yra dominuojančioje pozicijoje, kėlė ypatingai didelį uždavinį, kaip sumažinti opozicijos siūlomą idėją, ir apsaugoti šios grupės politinę galią. Žinoma, ne visi grasinimai vidiniam saugumui yra sutinkami priimant socialinės rūpybos priemones. Atsakymai varijuoja nuo dėmesio atkreipimo į priežastis iki priemonių paverčiančių aktyvias grupes neefektyviom per kompromisus, papirkimą, priekabių ieškojimą, pažadus, gąsdinimus, derybas ir konfrontaciją, iki konfliktų. Įvairiu laiku ir įvairiose situacijose, bet kuris iš jų gali būti matomas kaip pasirinkimas, atsakant į nesaugias situacijas. Vienas metodas, susidoroti su socialine grėsme yra kooptuoti opozicinių grupių lyderius, juos paimant į įtakingas grupuotes, kontroliuojančias opozicines grupuotes. Palankiai žiūrint, tai yra bandymas suteikti galią tokiems lyderiams, priversti juos apmąstyti platesnį paveikslą ir atsakingai apmąstyti savo požiūrius Mąstant kritiškai, tai yra bandymas papirkti lyderius darbais ar prestižu, sukurti atstumą tarp jų ir jų pasekėjų, ir palaidoti jų nuomones tarp tų, turinčių valdžią didesnėje grupėje. Kitas metodas yra vadinamas “nesprendimų priėmimas”, kuriame paslėpti ar parodyti iššūkiai užslopinami arba sugriaunami prieš jiems tampant opoziciniais. Dar kitas metodas yra naudojamas tai “pseudodemokratija”, kuriame žmonėms suteikiamas dalyvavimo priimant sprendimus jausmas, o iš tikrųjų, jie nedalyvauja. Šis metodas naudojamas Kongrese, būtent atsakymas į interesų grupės spaudimą priimant norimą įstatymą, bet neskiriant išteklių jo įgyvendinimui. Kadangi pinigų skyrimas yra jau kita operacija, tai antrą kartą suorganizuoti tokią akciją yra nelengva, taigi dažnai pasirodo tik kai kurie sprendimai. Dažniausias metodas, sutinkant nepasitenkinimą, yra prievarta. Yra laikai, beje, kai prievartos rezultatas yra naujų programų priėmimas arba senų programų pakeitimas. Kaip buvo anksčiau paminėta, absoliutiems monarchams nereikėjo nei sankcijų, nei paramos iš jų subjektų, bet demokratijos dažnai atsako į savo gyventojų lūkesčius ar spaudimą šalia kitų ir socialinės rūpybos priemonėmis. Tai logiškai turėtų sekti, kad kuo reprezentatyvesnė vyriausybė, tuo geresnis socialinės rūpybos procesas. Cutright 1965 m., atlikęs 76 nacijų tyrimą nustatė, kad kai ekonominis vystymas yra kontroliuojamas, labiau reprezentatyvios vyriausybės turi senesnes ir platesnes socialinio draudimo programas. Tai nėra paprasti ekonominių sistemų skirtumai. Kitame tyrime, jis nurodo, kad socialinės rūpybos srityje nėra jau tokių didelių skirtumų tarp komunistinių ir kapitalistinių šalių, kaipo tokių.
7.1.3. Socialinė rūpyba, kaip politikos pašalinis efektas
Šalia troškimo gauti ar turėti galią, ir troškimo išvengti socialinio nepasitenkinimo, yra trečias politinės motyvacijos socialinei rūpybai aspektas. Daugeliu atvejų, socialinės rūpybos programos iškyla, kaip pašalinis kitų ar ankstesnių politinių sprendimų efektas. Vienas iš pašalinių efektų tipų yra vadinamas “sprendimas be sprendimo”. Tokie sprendimai paprastai įvyksta, ta prasme, kad tam tikri žingsniai yra priimami kaip būtini, bet preliminarūs, apytikriai tam sprendimui įgyvendinti, o tų žingsnių pasekmės realiai pasirodo, kaip pats gyvenimas. Taigi, galima pasakyti, kad kiekvienas žingsnis reikalauja kito, galbūt, pradedant klausimu, ar iš viso gali būti toks sprendimas – ir atsakymas į tai yra pats sprendimas. Aukščiausias tokio proceso rezultatas gali būti socialinės rūpybos programos, kurios nebuvo laukiamos, tokios, kaip subsidijos žemdirbiams. Tolesnis tokių sprendimų rezultatas yra organiškas socialinės rūpybos programų augimas. Jei jau kartą programa buvo įkurta, ji turi tendenciją pritraukti daugiau ir daugiau dalyvių ir siūlo vis platesnę paramą. Taip yra todėl, kaip teigia Wilenskis tarptautinių programų analizėje, kad vienas iš stipriausių faktorių, parodančių veikimo zoną, yra programos amžius. Ir, atrodo, beveik nėra šansų, vyriausybei išeiti iš rūpybos programų ar bent sumažinti dalyvavimą jose! Kitas sprendimo be sprendimo tipas yra socialinės rūpybos programos, kurios pasidaro reikalingos, dėl kitokios vyriausybių veiklos Socialinė rūpyba šiuo atveju yra kaip tarptautinės politikos produktas. Amerikos įsitraukimas į Antrąjį Pasaulinį karą buvo lydimas karinių atsargų kūrimo, kuris pareikalavo darbininkams gyvenamųjų namų, mokyklų, klinikų ir socialinės rūpybos paslaugų. Tokį pavyzdį Lietuva turi Visagino miestą, kuris įkurtas tik dėl atominės elektrinės darbuotojų. Tas pats yra ir su kitos darbo intensyvinimo programos priėmimu, kuri reikalauja iš socialinės rūpybos apmokymų įsidarbinimui arba privalomos visuotinio užimtumo darbe programos.Didelė galimybė gauti darbą, pareikalavo įkurti dienos priežiūros programas vaikams, kad mamos galėtų eiti į darbą. Nebūtų nuostabu, kad dauguma tokių programų, kaip anksčiau nurodytos, neturi ugdymo ar vystymo tikslų. Jos yra artifaktai sukurti kitų programų. Tuo pačiu būdu, pensijų programos seniems žmonėms reikalauja rekreacijos ir laisvalaikio užimtumo programų, gal visai be aiškių tikslų ir uždavinių. Pilno darbo užimtumo įstatymai įprastai reikalauja laisvalaikio apmokymo ir kitų ugdymo programų, kurios, kita vertus, reikalauja stipendijų ir subsidijų, kol dalyviai yra apmokomi. Biudžeto apkarpymai ryšium su globa institucijose, sąlygoja institucijų gyventojų grąžinimą į bendruomenę, o tai reikalauja gyvenamųjų patalpų, konsultavimo ir įvairų rūšių globos paslaugų bendruomenėje. (Todėl, kad tokia globa dažnai yra neįmanoma, tai galima sakyti, žmonių grąžinimą į globą bendruomenės, kuri negloboja). Šalia to, vyriausybės kartais įsitraukia į socialinės rūpybos sritį, nes problemos dydis ir kompleksiškumas paprasčiausiai jas perkelia nuo kitų institucijų. Pajamų vaikams padidinimas yra vienas iš šeimos subsidijavimo būdų, nes tik vyriausybė renka pajamų mokesčius. Žemės ūkio kontrolė, ekonomikos stimuliavimas, ar užtikrinimas būtinų pelno atsargų, kad pramonė nežlugtų ir nesukeltų didžiulės bedarbystės – kiekviena iš šių programų reikalauja vyriausybės įsikišimo, ir kiekviena tokia intervencija atsineša su savimi poreikį įsijungti į subsidijavimo veiklą, kuri kartais turi pritaikymą socialinėje rūpyboje. Jei vyriausybė įeina į socialinės rūpybos sritį, jos programų tikslai ir metodai tampa įteisintais politinio proceso taikiniais. Politinės partijos tampa susietos su įvairiais požiūriais, o programos naudojamos partijoms gauti paramą. Dar yra kitas politinio proceso aspektas. Įstatymų ar programų priėmimuireikia turėti paramą – arba, galiausiai, išvengti opozicijos dideliame elektorato plote, segmente. Išvadoje, ”universalios” programos čia pranašesnės prieš ”atrankines” programas. Tai yra dėl to, kad kai įmanoma, paramą gauna kiekvienas, tai yra daug didesnis šansas, tikimybė, kad programa bus patvirtinta. Politinė struktūra taip pat, kaip ir procesas, gali įtakoti socialinės rūpybos pasikeitimus. Būtinybė derėtis dėl vyriausybės apskričių ir vietinių savivaldybių santykių fondų paskirstyme, fondų kaupime ir t.t., ir analizuoti trijų ryšių sistemos vyriausybę, tai yra naujos srities ekspertizės reikalaujantis procesas Lietuvoje.
7.2. Politinių motyvų socialinėje rūpyboje ateitis
Čia aptarėme tris sritis, kuriose politiniai motyvai lemia socialinę rūpybą: valdžios, galios pasidalinimas, troškimas išvengti socialinio nepasitenkinimo, ir socialinė rūpyba, kaip pašalinis politinių procesų efektas. Tai nėra tik tos priežastys, dėl kurių vyriausybės įsitraukia į socialinės rūpybos veiklą. Jos tai gali daryti iš humanitariškų tikslų, ekonominių priežasčių, dėl religinių įsitikinimų, kad susitvarkytų su populiacijos problemomis, arba kaip kitų motyvų rezultatas. Tačiau, tiek, kiek motyvai yra politiniai, ta prasme, kuri aptarta anksčiau, augantis socialinės rūpybos dydis ir kompleksiškumas, tikriausiai, diktuos dar didesnį politinį dėmesį. Kadangi socialinė rūpyba pasaulyje pradės naudoti daugiau ir daugiau nacionalinių biudžetų, pašalpų, kaštų, gavėjų ir įstatymų, ji taps daug svarbesnė negu kiti politiniai klausimai. Pasidalinimas, kurį valstybės, regionai, ar vietinės valdžios reikalauja ir gauna, turės įtakos tiems lygiams. Socialinio darbo mokykloms reikės papildomai pridėti socialinės rūpybos politikos paskaitų ir profesinės emocijos turės turėti tyrinėjimų ir lobistines grupes. Tokios grupės turi analizuoti politinių krypčių įtaką socialinės rūpybos klausimams. Tuo pačiu metu, galbūt, reikia kiek galima grąžinti socialinės rūpybos veiklą mažesnėms vietinėms bendruomenėms. Sprendimai bus daromi, kaip ir pridera nacionaliniame lygyje, o kas geriausiai gali būti padaryta – vietiniame lygyje. Perėjimas nuo centralizacijos į decentralizaciją nėra, be abejonių, kaip ir be prieštaravimų. Yra sakoma, kad bus daugiau korupcijos vietiniame lygyje, daugiau išankstinio nusistatymo, kas išskirs tam tikras grupes, ir nesąžiningo vieningumo apie tinkamumą paslaugoms, ir pašalpų perskirstymą nuo apskrities į apskritį. Nėra sukurtų socialinės rūpybos standartų, kaip jie turi atsakyti į žmonių poreikius vietoje. Lietuvoje centralizacijos ir decentralizacijos sprendimas taip pat yra daromas pragmatiškai vienais atvejais dėl buvusios ankstesnės griežtos centralizacijos, nes tai yra dabar nauja. Tuoj po nepriklausomybės atgavimo, problemos buvo aiškios, o dabar problemos tampa labiau susimaišiusiomis, socialinės rūpybos organizavimas tampa sudėtingesnis. Daugelis problemų matomos taip pat gerai, tačiau sprendimai nėra tokie aiškūs. Tokiu būdu, vyriausybės nusprendė, kad jos turi žinoti apie problemas iš vietinio lygio, kokie sprendimai galėtų veikti – taigi, decentralizacija. Kaip atrodo ir toliau bus įtampa tarp agitatorių ir “grįžimo į kaimynystę” ir tų, kurie akcentuoja centralizaciją vyriausybėje. Ir ,vis tik, valstybės vaidmuo santykyje su kitais rėmėjais socialinėje rūpyboje pasiliks didžiulis. Vystantis technokratinei visuomenei, kuo toliau, tuo didesnę socialinės rūpybos paslaugų dalį vartoja ne vargšai neturtingi, bet turtingi arba viduriniosios klasės atstovai, nes gyvena izoliuotai ir jaučiasi nesaugūs. Dabar gyvename tokį laikotarpį, kai reikalinga institucionalizacija ir socialinė rūpyba yra krizėje, ne tiek dėl politinių mokslų trūkumo, kiek dėl pačių institucijų pasipriešinimo. Čia turi įsikišti politiniai procesai, kad tos reformos būtų efektyvios. Vyksta socialinės rūpybos reformos. Viena iš tokių – profesionalizavimo reforma. Ji vyksta ne dėl pačių žmonių, turinčių poreikius reikalavimų, bet profesionalų, besiremiančių naujomis žiniomis siūloma reforma, taip pat dėl atvirų sienų užsienio valstybėms.
VIII. skyrius. IDEOLOGIJA. ALTRUIZMAS IR HUMANIZMAS
Vienas iš stipriausių ir plačiausiai apimantis socialinę rūpybą yra tikėjimas, jausmas, požiūris arba ideologija, kad kiekvienas turėtų arba privalo padėti kitiems žmonėms.
8.1. Ideologija
Nėra tikslaus “ideologijos” apibrėžimo. Šis žodis ideologija pirmą kartą buvo pavartotas Prancūzijoje – as ideologie – 1797 m. tos filosofijos mokyklos, kurią puolė Napoleonas. Šis žodis buvo iš naujo populiarus, kai Marksas dėl nevisai suprantamų priežasčių – pradėjo jį naudoti kažkiek kitokiam kontekste. Tačiau sąvoką yra sunku apibrėžti ir dėl įvairaus vartojimo. MacIver “ideologiją” apibrėžia kaip politinių, ekonominių ir socialinių vertybių sistemą ir idėjas, iš kurių kyla tikslai. Bluhm papildo, kad ideologijos ne tik pasako mums, kas yra gerai ir ką mes privalome daryti, bet kartu paaiškina būdus, kaip dalykai egzistuoja, ir kodėl jie tokiu būdu egzistuoja. Bell eina dar toliau: “Tai, ką duoda ideologija, jos jėga, yra jos aistra… ideologijos svarbi latentinė funkcija yra emocijų paleidimas”. Ideologija taip pat naudojama paaiškinant atmesti nepatogius faktus: Faktai nėra privalomi pagrindiniams įsitikinimams. Jie yra racionalizuojami jei įmanoma su įsitikinimais, , kitu atveju jie yra ignoruojami. Trumpai tariant, ideologija tai būdas, kaip žmonės apžvelgia save ir pasaulį, daiktus, kuriuos jie mano esant gerais ir trokštamais, ir kokį pasaulį jie pasirenka. Ideologija tapo žiūrėjimo į dalykus būdu, polinkiu nustatyti vertybes ir vadovavimu, pasirenkant atitinkamą elgesį.Dažnai tai yra priežastis, dėl ko socialinės rūpybos planas, kuris sumažintų socialinių problemų kainas, gali būti ignoruojamas arba atmestas. Gana dažnai ideologiniai sprendimai turės daugiausiai arba daugiau svorio ir prasmės individui, negu jo paties asmeniniai interesai. Jis (ji) elgsis ideologijos pagrindu dažniau, negu kad svarstydamas pasirinkimus. Politinėje sferoje ideologija yra ypatingai svarbi. Galingos politinės idėjos mūsų laikais yra beveik pilnai vienos ar kitos ideologijos dalis: Yra pastebėta, kad naujose arba besivystančiose valstybėse, kuriant gaires, ideologija tampa net pačia svarbiausia sąvoka. Tai yra skirtingai, negu išsivysčiusiose šalyse. Todėl ,iš tikrųjų, plati ir rizikinga užduotis pabandyti charakterizuoti visos visuomenės ideologiją. Dažnai tai nesėkmingi bandymai, kaip ir bendras tvirtinimas, kad socialinės paslaugos negali būti suprastos be atitinkamos kultūros, kurioje jos užaugo ir specifinio nacionalinio charakterio apibrėžimo: Pvz.: “Prancūzų charakteris remiasi dviem priešingais polinkiais: labai praktišku sveiku protu su dabartiniu susirūpinimu materialiais interesais, ir iš kitos pusės dideliu idealizmu, ir humanizmu su proto spindesiu”. Tas pat “ kultūrinės JAV vertybės, kurios išskiria iš kitų nacijų – ekonominis individualizmas, neįprastos privačios nuosavybės akcentavimas, laisva rinka ir valdžios minimumas.
8.2. Altruizmas ir humanizmas
Tokie apibrėžimai, nepriklausomai, ar jie yra teisingi, ar ne, nėra būtini humanizmui. Tai nėra tas pats, kas yra tarpusavio pagalba, kuri yra padiktuota pagalbos vienas kitam, padėti ir gauti pagalbą; ir tai nebūtinai įtraukia dieviškus nurodymus. Tai taip pat, galbūt, sutampa su politiniais ir ekonominiais motyvais, arba, galbūt, truputį konfliktuoja su jais. Individualiu požiūriu, tai gali būti altruizmas – elgesys skirtas pasirūpinti kitu, nesitikint apdovanojimo už tai iš išorinių šaltinių. Visuomenės lygyje, tai įprastai suprantamas kaip humanizmas (žmogiškumas) – susirūpinimas žmogaus gerove. Kai šis susirūpinimas tampa individo, grupės, valstybės ar visuomenės ideologijos dalimi, tai atsispindi įvairioje socialinės rūpybos veikloje. Altruizmo šaknys yra neaiškios. Istoriniu požiūriu, pasirodo buvo, civilizacijos kuriose nesavanaudiškumas, padedant kitiems – ypatingai svetimiems – galėjo atrodyti kvailas, jei ne nenatūralus, ar net pavojingas. Tokių sentimentų, atrodo, neturėjo spartiečiai. Duoti, nelaukiant asmeninės naudos, paplito ir Atėnų Graikijoje, kurie skelbė, kad prisirišimas prie kito žmogaus yra kaip priemonė savęs sustiprinimui. Modernioje visuomenėje, altruizmas buvo apibrėžtas, kaip visų socialinių ryšių pagrindas, ir ankstyvame savo amžiuje rūpinosi tokiu visa apimančiu svarbumu ir visur buvimu, kad net buvo tam priskirtas biologinis pagrindas. Tačiau fašizmo režimas taip pat altruizmą suprato savaip, naikindamas netinkančius tobulai visuomenei. Tai daugiau rodo, kad altruizmas iškilo iš dalyvavimo tarpusavio pagalbos veikloje, ir kaip atsakas į religinius nurodymus, arba net iš egoistinių priežasčių, ir vėliau tapo nepriklausomu motyvu ir vertybe. Kitu atveju yra pastebimas ir pamatuojamas skirtumas altruizmo, esančio kiekviename individe. Yra daugelis kintamųjų, kurie nurodo kaip žmogus elgsis altruistiškai bet kuriuo metu. Kaip ir religinė motyvacija, altruizmas vadovauja žmonėms tiesiogiai įsitraukiant į socialinę rūpybą, arba padedant asmeniškai kitam arba visai netiesioginiais metodais, kaip balsavimu už tam tikras priemones. Kai altruizmas yra plačiai paplitęs visuomenėje arba didelėje visuomenės dalyje, tuomet bendrai suprantama, kaip ideologija, kai kuriais atvejais gali būti apibrėžiama kaip žmogiškumas.Net ir žvalgomasis tyrimas atskleidžia, kad visame pasaulyje grynai humanitariniai sentimentai vaidina svarbiausią vaidmenį socialinės rūpybos programų įkūrimui ir formavimui. Ypač ten, kur yra nepakenčiamos sąlygos, pvz. seniems ir su psichiniu atsilikimu. Tuomet humanizmas yra rūpinamasi asmens aprūpinimo aplinka, kuri jį/ (su gilia negalia) ją gąžina į normalų gyvenimą. Būtų galima padaryti išvadą, kad pagalbos veikla apima tam tikrą srovę nuo troškimo iki konkrečios pagalbos kitiems. Kaip anksčiau kalbėjome, du svarbūs motyvai 1935 m. pagalbos seniems žmonėms buvo: 1) politinė baimė dėl neramumų visuomenėje ir politinės senų žmonių paramos, ir 2) ekonomikos poreikis atitraukti senus žmones iš gamybos ir padidinti jų vartojimo galimybes; 3) buvo gilus susirūpinimas senų žmonių gerove. Plačiausiai, seni žmonės buvo matomi kaip “užsitarnavę vargšai”: Jų sąlygos nebuvo matomos, kaip jų asmeninio elgesio pasekmė, nebent, išimtinai, kai kurių reakcionierių, kurie juos kaltino, kodėl pakankamai nesusitaupė ir jiems neprivaloma padėti. Tai buvo visų trijų motyvų susijungimo programos. Svarstant šį Socialinio Saugumo Aktą ekonomikos klausimai, kaip ir “moraliniai siūlai” buvo labai svarbūs. Žmogiškasis susirūpinimas, beje, sujungtas su kitais motyvais, užtikrina sėkmę. Priešingai, žmogiškųjų sentimentų ,atrodo, neužtenka įveikti ekonominius prieštaravimus ir vargšų politinį bejėgiškumą. Taigi, humanizmas, kaip ideologija persmelkia visuomenės daugumą. Kitos ideologijos, įtakoja socialinės rūpybos dydį ir tipą, ir netgi jos patį egzistavimą. Kai kuriose kultūrose yra ideologijos, kad ta tvarka, kuri egzistuoja visuomenėje, yra Dievo skirta. Taigi, ne tik tai, kad žmonės bejėgiai įtakoti pokyčius, bet linkę tai vertinti kaip bedieviškumą, ar net ereziją. Pačiai socialinei rūpybai, beje, taip pat reikia ideologijos, kaip aktyvizmo įrankio – tikėjimo, kad žmonės gali pakeisti pasaulį, vietoj to, kad priimtų esamą tvarką. Arba, truputį kitaip, visuomenė gali būti charakterizuojama kaip kieto proto arba minkšto švelnaus proto, kuris turi pasekmes socialinės rūpybos politikai.
8.3. Žemės ūkio mistika
Kita ideologija, kuri struktūruoja socialinę rūpybą, žemės ūkį mato kaip mistišką, ne tik kaip darbą ar laisvalaikio praleidimą. Yra šalių, kuriose žemės ūkis yra susietas, kaip vertybė, neskaitant tų rezultatų, kaip poreikių patenkinimas žemės ūkio produktais. Tokiose vietose, ryšys su dirva, su metų laikais, su augančiais augalais yra jaučiamas kaip turintis vertę individui. Ūkininkas yra idealizuojamas kaip aukščiausio gyvenimiško pilietiškumo dalintojas. Ūkininkų šeimos yra matomos kaip savaime vertingos ir laimingos – kartais nekreipiant dėmesio į tai, kad dėl blogos žemės yra mažos pajamos, ir maža švelnumo. Kitose šalyse yra vertinama orientavimasis į technologiją, moksliškumą. Plačiai ir racionaliai valdomą pramonę ir didėjančią industrializaciją. Tokiais atvejais, gali būti idealizuojamas laimingas darbininkas, grįžtantis iš fabriko, kur savo pastangų dėka jis dalyvavo kūrybiškame darbe ir įsitraukiantis su savo šeima į konstruktyvią laisvalaikio veiklą. Bet kuriuo atveju, priklausomai nuo to, kiek šie idealūs tipai valdo žmonių (arba planuotojų), įsivaizdavimą socialinės rūpybos veikla gali būti struktūrizuota, kad sustiprintų vieną ar kitą. Ūkininkų subsidijavimas ir konsultavimo paslaugos, kurios skatintų žmones grįžti į ūkius, gali išplaukti iš pirmos orientacijos, kartu mažai remiant miesto gyvenamojo ploto statybą. Kitos orientacijos metu būtų skiriama labai liberaliai pašalpos, draudimo planai pramonės darbuotojams, planai, padedantys darbo jėgos judėjimui ir t.t. Pvz.: Izraelyje buvo labai akcentuojama žemės ūkis dar prieš nepriklausomybę, nes tai buvo Sionistų ir Izraelio įkūrėjų reakcija į nenormalią žydų situaciją Europoje – kur jiems buvo uždrausta įsigyti žemę daugybę amžių. Buvo akcentuojamas būtinumas sukurti visuomenę su plačia žemės ūkio baze. Tai leido kurti priemones, padedančias žmonėms tapti ūkininkais. Nauji atsikėlę gyventojai buvo aprūpinami labai pigiais namais žemės ūkio kaimuose, ir buvo suteikiama įranga, aprūpinimas ir apmokymas, kai tuo tarpu tie, kurie vyko gyventi į miestą, gavo mažesnę pagalbą. Nebuvo labai žiūrima ekonominių motyvų. Politiniai ir ideologiniai motyvai buvo svarbiausi.
Lotynų Amerikoje buvo tendencija urbanizacijai. Venesuela naudojo žemės reformą, kad sukurtų kaimo paslaugas. Lietuvos TSR – dėl to, kad tik darbininkų klasė buvo ištikima ir sąmoninga socializmo idėjų laiduotoja,- todėl vyko labai sparti žemės ūkio urbanizacija. JAV žemės ūkio mistika persipina su nedarbo baime, sukuriant subsidijas ir laikanti milijonus žmonių žemės ūkyje, nes buvo apskaičiuota, kad žemdirbių reikėtų dvigubai mažiau negu yra dabar, tam, kad pagamintų tą patį produktą.8.4. Individualizmas ir kolektyvizmas
Ideologijos besirūpinančios palyginamais troškimais tarp individualizmo ir kolektyvizmo, taip pat įtakoja socialinės rūpybos politiką ir programas. Kur individualizmas matomas kaip dorybė, programos, kurios skirtos kurti, stiprinti ar palieka klientus atvirai atsakingus už priklausomybę, būtų remiamos. Kur kooperacija yra troškimas, programos, kurios teikia pirmumą tarpusavio pagalbai, turėtų gauti daugiau pritarimo. Ten, kur yra stipriai akcentuojamas individualumas kultūrinėse tradicijose, ten kolektyviniai sprendimai gali būti atmesti. Kita vertus, grupė gali turėti vertybes, kurios nurodo kolektyvinio veiksmo svarbą, kaip bendrą taisyklę, ir, galiausiai,- socialinės problemos, taip pat, kviečia kolektyviniam atsakui. Izraelyje daug akcentų kooperatyvams ir kolektyvizmui. Beveik visos viešosios sveikatos paslaugos yra finansuojamos profsąjungų, politinių partijų ir kitų kooperatyvinių junginių. JAV – individualizmas ilgą laiką buvo kaip integrali Amerikos ideologijos dalis, beveik visos programos prasideda nuo individo, arba jos visai neprasideda. Afrikiečiai, priešingai, kooperuojasi daugiau negu veikia individualiai: Frazė, kuri jas atspindi būtų,-“Aš esu dėl to, kad dalyvauju”.
8.5. Nepasitikėjimas kaip ideologija
Kitas ne mažiau svarbus ideologinis socialinės rūpybos faktorius yra pritaikytas pagal Towney, kad žmonės yra vedami “nepasisotinimo instinkto”, tai yra, jie negali pasiekti visko, ką jie galėtų su bet kokiomis priemonėmis. Nežiūrint protestavimų prieš tikėjimą, demokratiją ir tarpusavio pagalbos išaukštinimą, didelė socialinės rūpybos dalis – įstatymai, programos ir praktika yra paremtos nepasitikėjimu. Daugelis socialinės rūpybos programų įvairiai siekia nustatyti, ar neverti klientai negauna pašalpų. Ši ideologija turi savo šaknis istorijoje, Baronas von Voght, aprašantis socialinę rūpybą Hamburge 1786 m.štai ką sako apie vargšus, kurie deklaruoja savo pajamas, tiktai vieną šilingą ir šešis pensus per savaitę: ”Mes žinojome pakankamai apie mūsų vargšus, kad jų pajamos yra didesnės negu vienas šilingas ir šeši pensai.” Moderniais laikais yra pastovi baimė, kad kas nors kur nors “apiplėš” gerovės sistemą. To rezultatas sukurtos taisyklės ir strategijos tam, kad to neįvyktų. Apsauginės taisyklės prieš iššaukiančias kainas, tapo svarbia planuojamų programų dalimi ir sukelia daugiau susidomėjimo ir aptarimų, negu pašalpų programos, būtent kam jos yra sukurtos. Tai yra suprantama, nes remiami piliečiai dažnai nepasitraukia patys. Taigi, taip giliai nepasitikėjimo ideologija įėjusi į socialinės rūpybos schemą, kad “rūpyba” ir “sukčiavimas” tapo beveik sinonimu kai kurių mintyse. Taigi, antraštės apie Medicininę pagalbą ir globą, arba dienos globos apgavikus, ateina į galvą apie apgavikus klientus greičiau, negu gydytojus, policininkus ir kitus specialistus. Kartais yra įdomu skaityti inspektorių ataskaitas, kurios neaptarinėja žmonių skaičių, reabilitaciją, ar padarytus laimingus per darbo laiką, bet greičiau sutaupytus pinigus, susekant vartotojus sukčius. Panašiai, kaip ir kompanijos, žadančios “ką nors padaryti su socialine rūpyba”, yra suprantamos kaip mintis pašalinti “plėšikavimus”, negu sumažinti skurdą ar kitas socialines problemas. Senais laikais, žydų Talmudas sakė: “Geriau tegul tūkstančiai kaltų eitų laisvi, negu vienas nekaltas kentėtų”. Panašiai yra ir Evangelijoje sakoma “Palikite rauges augti iki pjūčiai, bet neraukite, kad kartu neišrautumėte ir kviečių”. Ir prieš šimtą septyniasdešimt metų pasakyti žodžiai yra svarbūs ir dabar, prieš tokio lygio taikymus “Masė vertų, orių ir ekonomiškai nuskurdusių neturėtų būti traktuojami kaip vagys ir plėšikai, nes daug didesnis skaičius tų, iš aukštesniųjų klasių apiplėšė mus arba dėl to, kad keletas iš jų galbūt turėjo galimybę pasiekti sėkmę taip dirbdami?” Daug nenumatytų pasekmių išeina iš tokios socialinės rūpybos, paremtos nepasitikėjimu. Pvz.: tas faktas, kad ligonių slauga subsidijuojama aukštesniame lygyje, negu slauga namuose, kyla iš pasirėmimo požiūriu, kad jei žmonės nenori gultis į ligoninę, jie nėra tikrai sergantys, arba, kad finansinė pagalba, skirta sergančiam namuose gali būti paprasčiausiai panaudota kitiems tikslams. Kaip tokių subsidijavimo skirtumų rezultatas, beje, ligoninės priima ir laiko ligonius, geriau negu gydo išėjusius iš ligoninės ar namuose, nes tai padidina ligoninės pajamas. Humanizmo ideologija ir bazinis nepasitikėjimas kitais yra vidiniai nesuderinami. Vienas iš būdų šio nesuderinamumo išsprendimui yra apriboti nepasitikėjimą specifinėm grupėm. Galima būtų pasakyti, kad dauguma žmonių yra esminiai orūs, sunkiai dirbantys ir verti pasitikėjimo. O vargšais., ar dar specifiškiau, rūpybos paslaugų gavėjais negalima pasitikėti ir didesnė visuomenės dalis turi jų saugotis. Šis požiūris maitinasi – neigimu, pagrindas tam – skurdo kultūra, kuri yra skirtinga nuo bendros kultūros. Yra kai kurios mažos ideologijos, kurios turi įtakos socialinei rūpybai. Pvz., Švedijoje – kaip beklasėje visuomenėje, arba visuomenėje su maža socialine stratifikacija, ideologijos tikslas buvo padalinti pajamas kuo lygiau. Daugelyje Afrikos šalių, nacionalinis vystymasis yra vienas visą apimantis faktorius ideologijoje ir socialinė rūpyba matoma kaip svarbi priemonė. Izraelyje imigrantų absorbcija buvo pati švenčiausia pareiga, ir tai persmelkė visos socialinės rūpybos politiką ir programas. Kitose šalyse, populiacijos kontrolė yra visą apimantis tikslas. Taip pat yra elito ideologija, negali planuoti, galvoti arba jais negalima pasitikėti, arba kurie galbūt skirti neelitui, kitokiai kultūrai. Tokia ideologija, galima sakyti, yra Japonijoje, kur, “teisių” sąvoka yra svetima: Ten yra tik pareigų sąvoka. Panašiai yra Jemene, kur tradiciškai asmuo yra atsakingas prieš Musulmonus.
8.6. Rasizmas, eidžizmas, seksizmas ir visi kiti – izmai.
Rasizmas, labiausiai socialinėje rūpyboje atsispindėjo JAV, kur visa visuomenė buvo struktūrizuota, atsižvelgiant į rasę. Šios ideologijos tikėjime buvo tai, kad juodaodžiai žmonės yra daugeliu atvejų skirtingi, ir vadovauti jiems skirta tik baltiesiems. Buvo net tikima, kad jie neturi sielos. Ši ideologija buvo remiama ir stiprinama ekonomiškai. Apžvelgiant šią ideologiją, yra galimi trys požiūriai: 1) Asimiliacijos ideologija, kuri teigia, kad egzistuojanti kultūra ir civilizacija, arba jos dauguma trokšta, kad kitos grupės privalo pasikeisti ir tapti tokiais, kaip esanti daugumos grupė. 2) Tarpusavio asimiliacija, arba “susilydymo puodas”, kuri mano, kad kiekviena grupė privalo paimti dalį iš visų grupių kultūros papročių, kol kita grupė tampa visų grupių integralu ir atspindi visą visuomenę – trumpai – kaip visų grupių lydinys atsiranda nauja nacija . Pvz. tarybinė liaudis. 3) Kultūrinis pliuralizmas – kurioje kiekviena grupė rūpinasi savo kultūros esminėmis dalimis, besidalindama su kitais tam tikruose rėmuose. Tas pats yra ir su “vyrų pasaulio” ideologija, – seksizmo ir kitas apraiškas, yra kovojama įgyjant tam tikras teises, pvz.- balsavimų teisė, teisė “dalyvauti”. Tai gerai iliustruoja ilgalaikiai feministiniai politiniai judėjimai. Santykis su imigrantų grupėmis. Buvo manoma, kad etniškumas yra laikinas reiškinys, kuris palaipsniui išnyksta, tačiau Hansen, kuris tyrinėjo Amerikos asimiliaciją, sako, kad “Tai, ką seneliai nori pamiršti, vaikaičiai nori prisiminti – bet tai daugiau susieta su egzotiškais aspektais: dainomis, šokiais, maistu, papročiais – sena kultūra. Ir yra spėjama, kad ne daugiau kaip keturios kartos tuo rūpinasi. Dabar daugiau yra rūpinamasi kultūriniu pliuralizmu, mokyklose mokomos kalbos, apgyvendinimas, politinis atstovavimas, siekiama visuomenės integralumo. Lietuvoje yra priimtas lygių teisių ir galimybių įstatymas, Valstybės Konstitucija garantuoja visiems lygias teises, nepriklausomai nuo lyties, įsitikinimų, kilmės ir t.t. Tačiau, jei pažiūrėtume į laikraščių skelbimus, ar konkrečią praktiką, galėtume gerai įsitikinti, kaip šie įstatymai įgyvendinami.
8.7. Netiesioginio dalyvavimo demokratija
Yra netiesioginės demokratijos ideologija, kuri yra priešinga dalyvavimui. Ji pasireiškia, kai valdininkai yra išrenkami santykinai retai organizuojamuose rinkimuose ir paskiria administratorius, kurie samdo subadministratorius ir kitus darbuotojus. Kadangi tiktai išsirinkti valdininkai yra visiškai atsakingi elektoratui (rinkėjams), tai visuomenė turi labai mažą įtaką tarp rinkimų, ir niekas iš visų nerinktų valdininkų, išskyrus tuos atvejus, kai pažeidžiami įstatymai nėra atsakingi rinkėjams. Tačiau yra požiūris ir jis ypač aktualus socialinėje rūpyboje, kad įstatymų leidimas ir programų kūrimas turi būti atliekamas dalyvaujant klientams, personalui ir visuomenei. Tokia dalyvavimo demokratija sąlygoja žmogiškesnes socialines paslaugas, daugiau atstovauja vietines sąlygas, ir labiau efektyvią veiklą. Gartner ir Reisman kalba apie socialinės rūpybos paslaugas, kaip vienas iš vartojimo paslaugų, kur vartotojo dalyvavimas yra būtinas, kad būtų geros paslaugos. Tai turėtų būti potencialių pokyčių sistemoje priežastis. Socialinė rūpyba yra daugiau negu vartotojo noras. Klientų ir visuomenės dalyvavimas, apsibrėžiant gaires ir programas, būtent, ir atskiria biznio ir visuomenės administravimą. Tas pats yra ir su socialinės rūpybos administravimu. Šie skirtumai nėra metodologiniai, bet daugiau ideologiniai, atspindintys įsitikinimų sistemas ir tai, kaip demokratija ir socialinė rūpyba turėtų veikti. Nesant tiesioginio dalyvavimo klientui gali būti duodamas prisitaikantis vaidmuo, kur tikimasi iš jo, kad jis priims organizacijos tikslus ir metodus; tarpininkavimo vaidmenį, kuris juos privers sukurti tiltus tarp tarnybų ir bendruomenės; arba inovacinį vaidmenį, kur tikimasi, kad jie inicijuos programos veiklą. Paraprofesionalai naudojami įveikti žmonių galios trūkumus, perskirstyti darbus organizacijoje, spręsti nedarbo ir skurdo problemas, pakeisti įvaizdį, vadovauti terapinei patirčiai, padaryti paslaugas svarbesnes klientams, pakeisti organizaciją arba padidinti piliečių dalyvavimą. Socialinių tarnybų vadovai dažnai aiškina, kad klientų dalyvavimas ne visada pasiekiamas nes:1) Nariai dar nėra pasiruošę. Dažnai jiems nerūpi sužinoti daugiau apie paslaugų centrus arba centrą, arba neturi tam tikro “centro” požiūrio. jų pačių interesų ir poreikių atžvilgiu arba susieto su specifinių grupių interesais.2) Paslaugų direktoriai nežino, kaip sąžiningai organizuoti klientų atstovų rinkimus, kad nepradėtų politizuoti, arba kaip juos apsaugoti nuo kooptacijos į specifines interesų grupes.3) Manoma, kad nariai nenorės dirbti tarybose, nesidomi, arba neturi tam laiko.4)Klientai save identifikuoja ne su tam tikru paslaugų centru, bet tik su kuriuo nors vienu padaliniu – “sveikatos klubu”, senų žmonių užsiėmimu, dienos stovykla ir t.t.Tai yra vis pasiaiškinimai, kaip atitolinti tiesioginį klijentų dalyvavimą, arba rodo administratorių neprofesionalumą.
8.8. Moralė
Tai yra ko gero vienas iš svarbiausių faktorių, kuris kaip ideologinis faktorius veikia daugelyje socialinės rūpybos programų. Tai yra moralaus elgesio vizija ir požiūris: Jei visi, kuriems reikia pagalbos, turi ją gauti, tai jie turi specialiai elgtis, kad tai gautų arba pagalbos apimtis bus skiriama pagal kliento požiūrius ir elgesį. Pvz.: tinginiams reikia padėti, kad nemirtų (visi su tuo sutiks), bet ne tiek pat kiek dirbantiems pramonėje, kuriems nepasiseka. Šis pritaikymas, atskiriant užsitarnavusius ir nenusipelniusius, gali būti matomas daugelyje programų (arba jų nebuvimo) ir jų taisyklių. Pvz.: Airių bado metu, kai apie 8 mln. žmonių badavo, valdantys Britai rūpinosi, kad pasiūlytos pagalbos priemonės gali būti kaip Airių apdovanojimas. O reiktų juos nubausti už jų nepaklusnumą .Taigi britai nieko nedarė ir daugybė airių mirė nuo bado. Arba gali būti, kad su nesantuokiniais kūdikiais motinoms, gaunančioms pašalpą, ji bus nutraukta, jei motina susilauks antro nesantuokinio vaiko. Čia neanalizuojama programos kainos padidėjimas, kaip pašalpos nutraukimo priežastis, bet jos rūpinimąsi visuomenės moralumu. Tas pats taikoma alkoholikams, narkomanams, tiems, kurie “švaisto” savo pašalpas. Tam tikru laiku gali būti dėmesio centre tie, kurie turi nepopuliarius politinius požiūrius, pvz. komunistai, gali būti taikiniu, neskiriamt pašalpos. Tai dažnai daugiau išplinta praktikoje, negu teisėje.Klientams, kurių elgesys nesutampa su agentūros prielaidomis, parama neskiriama. Moraliniai vertinimai susirūpinus, kaip klientas turėtų elgtis sukelia ir moralinius pasipiktinimus, kai jie yra ne tokie, kokių mes tikimės.Pvz. socialinio darbo studento atvejo aprašyme tai labai aiškiai atsispindi, kaip studento reakcijos į žmogaus istorijos dalį.
8. Socialinės rūpybos ideologijos
Šalia visų ideologinių pozų, kurios įtakoja socialinę rūpybą, taip pat yra ideologija, besirūpinanti pačia socialine rūpyba. Wilansky ir Lebeaux sako, kad yra dichotomija tarp dviejų požiūrių – socialinė rūpyba – tai yra “paskutinis prieglobstis” paslaugos, kai šeima, tarpusavio pagalba, bažnyčia ir rinkos ekonomika žlunga – ir kitas požiūris į socialinę rūpybą, kaip struktūrišką, kaip visuomenės institucionalizuotą veiklą. Pirmasis požiūris socialinę rūpybą pateikia kaip privilegiją, į kurią patenkama, arba neužsitarnautą labdarą, kai antrasis požiūris pateikia socialinę rūpybą, kaip visų užsitarnautą teisę kiekvienam visuomenėje. Šis požiūris, sukurtas Smitho, kur jis argumentuoja, kad socialinė rūpyba, tai yra teisė į gyvenimą. Parama turi būti pagrįsta ne tuo, ką žmogus padarė, kaip jis elgėsi, bet turi būti pasiūlyta asmeniui paprasčiausiai dėl to, kad jis egzistuoja. Šie požiūriai yra keleto žmonių sukurtos ideologijos. Požiūris, kad pajamų pasiskirstymo nelygybė auga, yra netrokštamas, – arba tai matant kaip visuomenės, disfunkciją, priešišką individams, arba paprasčiausiai nemoralu – tai taip pat ideologija, ir socialinės rūpybos programų naudojimas, pasiekti tą trokštamą lygų paskirstymą atkreipia vis daugiau ir daugiau žmonių dėmesį. Arba idėja, kad perskirstymas turi būti pasiektas per tiesiogines priemones – pašalpos vaikams, garantuojamas minimalias pajamas, per plačius gerovės mokėjimus. Kita idėja, kad perskirstymas turi vykti netiesiogiai, pagerinant išsilavinimą, ar kitaip. Socialinės rūpybos, kaip perskirstymo priemonės naudojimas yra rimtas susirūpinimas kai kuriose šalyse. Taip pat yra požiūris, kad socialinė rūpyba ir programos yra naudojamos palaikyti kapitalistinę sistemą, o tai nėra gerai ir turi būti atmesta. Tai yra, radikalių socialinių darbuotojų “radikalus” sprendimas. Kontraversija yra tai, kad socialinė rūpyba yra morali, tik tam tikruose pasireiškimuose. Tai, kad vieni daugiau gauna paramos, negu kiti uždirba dirbdami darbą, yra didelis daugelio žmonių pasipiktinimas.Kai kurių dirbančių indindividų ir šeimos pajamos yra visiškai neadekvačios, o jų poreikiai yra aiškūs ir gyvybiškai svarbūs. Tai sulaužo kai kurias ideologijas apie vargšus tik nedirbančius žmones. Taigi, kuri žmonių kategorija turi gauti daugiau negu dirbantis žmogus? Taip buvo pagrįstas pasiūlymas sumažinti pašalpų mokėjimus JAV. Išvardinome šias atskiras ideologijas, kurios įtakoja socialinę rūpybą. Kaip atskiros ideologinės pozicijos, ar net atskirų ideologijų elementai, jos tarpusavyje gali konfliktuoti. Ideologija, kad visi žmonės yra lygūs, konfliktuoja su įsitikinimu užsitarnauti pagalbą, būtent privalo elgtis moraliai. Humanizmas gyvena kartu su nepasitikėjimu. Tada nėra nuostabu, kad “kol socialinės rūpybos tikslai siejasi su ideologijų šerdimi, tol jie linkę poliarizuoti visuomenę. Prioritetai senų žmonių ir vaikų programų finansavimui pvz. susikerta su programomis, skirtomis skatinti darbą sugebantiems dirbti. Taip pat gali būti skirtumas tarp retorikos ir programų. Dar labiau – ideologijos nėra statiškos, jos keičiasi su tradicijų pasikeitimais, vietovėmis, istoriniais įvykiais ir ,tarp kitko, priklauso nuo politinio pagrindo. Galiausiai, reikia pažymėti, kad yra taip pat anti -ideologijos, kurios kyla iš esančių ideologijų antagonizmo. Buvo laikai, kai Amerikoje buvo kaltinamos socialinės rūpybos programos, kaip komunistinės ar socialistinės ir vienas Amerikos Kongreso narys sakė, kad “socialinis darbas” yra blogas žodis, nes žmonės susiduria su socialiniu darbuotoju su socializacija, socialine medicina ir socializmu – reikia pakeisti šį terminą.
8.10. Ideologijų institucionalizavimas
Visos ideologijos, kurios įtakoja socialinę rūpybą, gali tapti institucionalizuotomis, kaip tarpusavio pagalba ir religinė motyvacija. Iš pradžių būdamos neformalios ir nestruktūrizuotos, tampa struktūrizuotomis. Iš pradžių nebuvo reguliarių klientų, fondų ar donorų. Vėliau visuomenė pradėjo rinkti faktus, apibrėžti poreikio dydį, ir nusprendė, kas turi tą darbą atlikti. Paskutiniame amžiuje filantropija tapo formalia, struktūrizuota ir pastovia. Šioje stadijoje yra priimti vaidmenys, procesas ir tolimesnės struktūros. Savanoriškos organizacijos dažnai yra suburtos apie vieno arba mažos grupės žmonių interesus. Tėvai, kurių vaikai vienu ar kitu būdu išsiskiria, arba žmonės, kurių mylimieji kenčia nuo ligų, kaip AIDS, arba tokie, kurie domisi Afganistano kariais, arba susidomėję vaikų išnaudojimo prevencija susirenka kartu ir daro programas, kuria paslaugas. Taip pat labai įvairiai visuomeninės organizacijos ieško fondų. Fondų gavimas tampa viena iš svarbiausių organizacijos veiklų. Su fondų gavimu dažnai ateina licenzijavimas, teisinė kontrolė ir atsiskaitomumas. Atsiskaitomumo trūkumas veda į administracinių ir fondų gavimo kainų didinimą. Daugėja prašančių pinigų, kas padidina besivaržančių pastangas. Taip pat pripažįstamas svarbumą kai kurių priežasčių, kaip kooperacijos ir bendradarbiavimo tarp agentūrų ir galiausiai federacijų sukūrimas fondų paieškai. Federacijos yra vieningas rūpybos fondų kompanijų varovas ir padeda gauti daugiau pinigų. Bet iškyla klausimas, kaip juos pasidalinti lygiai tarp organizacijų, proporcingai ankstesniems biudžetams, ar pagal kažkokį indeksą, ar pagal rezultatus? Antra fondų federavimosi problema yra altruizmo difuzija. Kai kurie labai aktyvūs žmonės šioje srityje savo organizacijoje, gali būti aktyvūs ir bendrų fondų vystyme, tačiau kiti ne. Dažnai ta jungianti organizacija tampa prestižiškesnė, negu kitos, dirbančios vietinėse individualiuose padaliniuose. Toliau tampa vis sunkiau gauti pinigus, trokštamus kiekvienai organizacijai. Tokios federacijos, galiausiai tampa bendruomenės kontrolės instrumentu, ir kuria planavimo, tyrimų , įvertinimo ir politikos planavimo grupes. Taigi šių didžiųjų korporacijų vadovaujantys asmenys ir jų idėjos tampa lemiančiomis ko bendruomenei, grupėms ar individams reikia, o tai ne visada sutampa su profesionalų ir klijentų poreikiais. Turtingos organizacijos su aktyviais lyderiais nesugeba pasiūlyti geresnių paslaugų, kita vertus kombinuotais ištekliais viešumo tikslams galima apimti didesnias grupes, ar kitus dalyvius. To pasekoje naujos organizacijos ir problemų priežastys yra priverstos varžytis su milžiniškomis organizacijomis, kurios ne visuomet yra maloniai priimančios naujas organizacijas. Organizuota filantropija tapo dideliu verslu daugelyje šalių. Fondų sukūrėjai turi savo profesines organizacijas, etikos kodeksus, tęstinius mokymo seminarus ir įdarbinimo tarnybas. Vyriausybių nariai dažnai yra šių organizacijų nariais, o kai kurie universitetai teikia jiems mokymus. Kai kas gal mano, kad filantropinės organizacijos yra modernaus pasaulio bruožas, bet tai yra antikinė institucija. Reformacijos laikais vien Anglijoje veikė apie 460 labdaringų fondų. Milžiniški fondai , kurie ir dabar tebeegzistuoja savo veiklą pradėjo devynioliktame amžiuje. Įdomiai jų veiklą apibūdino Andrew Carnegie “ Pasitvirtinę save komercinėje sėkmėje, jie yra ir buvo viešojo pasitikėjimo atitikimo agentai” Filantropija dažnai yra milžiniškų mokesčių sumažinimo galimybė. Dažnai verslo organizacijos skiria savo lėšas tam tikriems bendruomenės paslaugų ir gerbūvio vystymo projektams, tam kad nereikėtų mokėti valstybei didžiulių pelno mokesčių. Labdaros įstatymas, skirtas pelno siekiančias įmones paskatinti dalyvauti filantropiniuose veiksmuose, priimtas ir Lietuvoje. Filantropijos institucionalizacija nulėmė ne tik profesines karjeras, personalo nariams, bet taip pat ir eiliniams žmonėms. Atsirado toks socialinis statusas, kaip “daug duodantis”, “efektyvus fondų gavėjas”, “gerai dirbantis’ ir panašūs. Socialinis gyvenimas susifokusavo apie bažnyčias,ar organizacinius reikalus, ir to sukurtas veiklų ir draugų tinklas, tapo svarbia asmeninio gyvenimo dalimi. Nėra ekonominės veiklos atsparios šiam sindromui. Į tai įtraukiami ir vartotojai. Stambios firmos visuomet yra fondų ieškotojų taikinyje. Filantropijos institucionalizacija – ar tai būtų Labdaros organizacijų visuomenė, ar pasikeitimas socialinėmis paslaugomis, palyginant informaciją apie gavėjus, ar milžiniškos moderniškos fondų organizacijos – tarnauja paslaugų racionalizavimui, profesionalizacijos didinimui, sudaro galimybes ilgalaikiam planavimui ir pagerina atsiskaitomumą. Kita vertus, tokia institucionlizacija sukuria tam tikrą paternalizmą, kuriame skėtinė organizacija apibrėžia reikalavimus, kuriuos turi įvykdyti fondus naudojanti organizacija.Kita institucionalizuotos filantropijos problema yra ta, kai tikrasis fondų skyrėjas, “didysis davėjas”, ar prestižiškiausias ekspertas panaudoja valdžią, parodydami, kad sprendimai atliekami tik jų, tuo būdu sumažindami filantropijos prasmę.Depersonalizacijos problema, kurioje nariai pradeda jaustis tik tam tikrais vienetais, dėl organizacijos dydžio kartais sumažina asmenų susirūpinimą ir jų veiklą. Čia pasireiškia tikslų sukeitimas vietomis, kai organizacijos tikslai, kurių reikia laikytis tampa svarbesni, negu veiklos tikslai. Tuomet tokios “interesų “ grupės rūpinasi daugiau savo organizacijos kūrimu, bet ne savo organizacijos tikslų.įgyvendinimu.
8.11. Institucionalizuotų ideologijų ateitis
Ideologijos keičiasi, tačiau labai lėtai, bet yra kai kurios priežastys, leidžiančios manyti, kad ateities visuomenė bus mažiau humanitarinė, arba tai, kad individai bus mažiau altruistiški, negu šiomis dienomis. Tikėjimas tokiomis ideologijomis, atrodo, pasiekia plynaukštę, beje, net jei laikinai, kol kitos traukiasi į kitą planą. Žemės ūkio mistika tampa silpnesnė, negu anksčiau, ir augant paslaugų ekonomikai, didelės fermos ir maisto kombinatai tebeauga, o tie, kurie nebuvo ūkininkai, romantizuoja šį darbą. Ir technologija, ir didžiulis išteklių poreikis, kad susidoroti su socialinėmis problemomis, kovoja su plačiai paplitusiais kolektyvais ar kooperatyvais, su vyriausybės intervencija turinčia ir toliau didžiausią pasitikėjimą, kaip labiausiai naujoviška ir drąsiausia. Galiausiai , ko gero, programos tęsis, daugiau vadovaujantis sukčiavimo baime, negu sėkmės viltimi.Judėjimai prieš rasizmą daugelyje šalių pasiekė viršūnę, nes integruotos mokyklos ir kt. programos pasiekė tam tikrą integracijos ribą, tas pat ir su feministiniais judėjimais. Tačiau Lietuvoje darbas daugelyje diskriminacijos sričių ir įvairių ideologijų pasekmių aiškinimo dar tik pradeda įsibėgėti. Išteklių trūkumas stiprina moralės ir” užsitarnavimo” ideologiją.Trečia dalis
IX skyrius. ŽMONĖS IR APLINKA: POPULIACIJOS KLAUSIMAI
Veiksmai retai vyksta tiesiogiai jiems numatyta forma. Į realybę įsiterpia situacijos , struktūros, įvykiai ir procesai. Visuomenės, kaip ir atskirų motyvuotų asmenų įsitikinimai ir nuosprendžiai, apibrėžia ar/ir kokiu būdu motyvai tampa veiksmu. Šiame veiksmo procese dažnai motyvai pasikeičia. Ankstesniuose skyriuose aptarti stipriausi motyvai ne tik vieni kitus įtakoja, bet taip pat yra vedami giliai paslėptų visuomenės vertinimų, nuteisimų. Aukščiausia socialinės rūpybos politikos ir programų forma yra didele dalimi apribota motyvų ir požiūrių persipynimo. Toliau jų įgyvendinimas priklauso nuo visuomeninių nuosprendžių, paremtų Malthuso ir Darvino mąstymu, klausimų kas turėtų išlikti, tiesioginės žmonių veiklos, kurią pagrindė Liuteris savo idėjomis; laisvos ekonomikos idėjomis plačiai atskleistomis Adam Smith, visuomenės struktūra, analizuota Karlo Markso, socialinio darbo metodologija, kuriai Froidas turėjo didelės įtakos ir ekonominių socialinių programų, kurioms pasišventė Beveridžas. Tai neišsemia visų požiūrių, kurie persmelkia visuomenę, ar netgi artimiausiai siejasi su socialine gerove. Visi aukščiau išvardyti požiūriai čia bus analizuojami, nes jie yra tarp tų faktorių, kurie greičiausiai įtakoja ir aiškiausiai pasireiškia mąstyme, kuris formuoja socialinę rūpybą.
9.1. T. Malthus’o teorija.
Populiacijos klausimų analizuotojai, iš kurių vienas yra Thomas Malthus, gyvenęs 18-19 a.ir jo pasekėjai, kurie gyveno 19 – 20 a., rūpinosi pasaulio sugebėjimu aprūpinti savo populiaciją. T.Malthus knygoje “Esė apie populiacijos principą ir kaip tai įtakoja visuomenės pagerinimą”.(1798m.), atkreipė visuomenės dėmesį į populiacijos problemą ir šis klausimas atsispindėjo viso pasaulio socialiniame planavime. Tuo metu dar nebuvo žinoma pasaulinė populiacija,(o tai padaryti neįmanoma tiksliai ir dabar), kai T. Malthus panaudojo prognozavimo dedukcijos metodą ir paskaičiavo, kad kiekviena žmonių populiacija linkusi padvigubėti su kiekviena karta, taigi, auganti geometrine progresija, 2-4, 6 ir t.t. Jis paėmė simboliu šešių vaikų šeimą, iš kurių du mirė iki tapdami vaisingi (tai buvo įprasta tuo metu), paliekantys keturis suaugusius vaikus arba dvigubai daugiau negu buvo tėvų. Tačiau žemės ūkio produktyvumas – žmonių pagrindinis išgyvenimo šaltinis, kaip manė Malthus, augo tik aritmetine progresija 1, 2, 3, 4, 5 ir t.t. Jis teigė, kad yra dvi aiškios aksiomos: 1) Žmogaus egzistavimui būtinas maistas, ir 2) kad tarp abiejų lyčių aistra yra neišvengiama , kuri greit praneša apie savo egzistavimą. T. Malthus sujungė tai, ir priėjo išvados, kad populiacija ,anksčiau ar vėliau, privalo aplenkti aprūpinimą. Vienintelė priežastis, kodėl dar tai neatsitiko, pagal Malthus teoriją, buvo ligos, karai, gamtos katastrofos, badmečiai, kurie periodiškai sumažindavo populiaciją. Bet jis tvirtino, kad populiacijos didėjimas geometrine progresija vyksta įvairuojančiai, ir praradimai yra tik reliatyviai trumpam periodui, ir vis vien veda į populiacijos viršijimą, o pastovios ligos ir badavimai – tęsiasi. T. Malthus apibendrino savo teoriją trimis paradigmomis, kurios nurodytos jo knygoje: 1) Populiacija negali didėti be pragyvenimo priemonių, tai yra taip aišku, kad nereikia įrodymo. 2) Populiacija, kur yra tos išgyvenimo priemonės ,tikrai įvairiai didėja, Kiekvienos tautos, kuri bet kada gyveno istorija, tai gausiai patvirtins. 3) Aukščiausioji populiacijos galia negali būti patikrinta be skurdo ir vargo arba blogio. Ši didžiulė skausminga žmogiškojo gyvenimo patirtis, atrodo, privalo sukurti joms atitinkamą paaiškinimą. Ši T.Malthus’o teorija vadinasi “liūdna teorja”. Ji dar toliau aiškina, kad maisto ir populiacijos išsilyginimas bus tik laikinai, nes maisto produktų didėjimas, padidins giminių skaičių, arba daugiau išgyvenančių vaikų. Malthus’o teorija turėjo didelę įtaką socialinei rūpybai. Nuo to laiko populiacijos klausimai tampa svarbesni, negu bet kada socialinėje rūpyboje. Jei paremiame vargšus, jų populiacija didėja, o skurdas didina ligų skaičių. Populiacija didėja dėl giminių skaičiaus, kūdikių mirtingumo sumažėjimo, pragyvenimo ilgio didėjimo. Nesvarbu, kad didėja išauginamo maisto produktų kiekis, vis tiek badaujančių nemažėja, pirmiausia, dėl nevienodo paskirstymo. Apie 90% besivystančių šalių gyventojų gyvena mažuose ūkiuose, be papildomų pajamų. Jų gaunamas derlius yra mažesnis negu galėtų būti, nes nėra pesticidų, nėra pajamų trąšoms, naujų veislių sėklai įsigyti. Nesvarbu, kad proporcija badaujančių sumažėja, bet absoliutus badaujančių skaičius kasmet auga. Manoma, kad 18a. nuo bado mirė 10 milijonų žmonių, 19a. – 25mln. ir 12 mln. iki 1974m., ir planuojama vėl ne mažiau 25 mln. iki 2000 metų. Besivystančių šalių “Žalioji revoliucija” dėl infrastruktūros aprūpinimo stokos didina tik stambių žemvaldžių ir vidutinių ūkininkų pajamas. Maži ūkiai lieka skursti.Tropinių žemių kultūrinimas, kur drėgna ir šilta, neišsprendžia bado klausimo, nes ši žemė nederlinga. Naikinant tropinius miškus, sugriaunamas deguonimi aprūpinimo balansas, nes išnaikinami miškai. Tačiau visiškai mažai yra panaudojami jūros maisto atsargų ištekliai. Pasaulis kasdien susiduria su energijos trūkumu ir dideliu suvartojimu. Nafta, anglis, gamtinės dujos yra sparčiai nykstantys ištekliai. Branduolinė energija sunku panaudoti saugiai. Šiukšlių ir atliekų deginimas yra taip pat vienas iš energijos šaltinių. Dėl sunaudojimo ir užterštumo kasdien mažėja geriamo vandens ištekliai. Visa tai sukelia daugybę nacionalinių ir tarptautinių problemų. Yra kita populiacijos klausimus paaiškinanti teorija, vadinama “sprogimo teorija”, kuri teigia, kad žmonių populiacijos augimas turi tik laikiną pobūdį, todėl, kad technikos, mokslo , technologijų vystymasis įtakoja gimstamumą labiau, negu maisto produktų kiekis. Besivystančios šalys yra apibūdinamos aukštu gimstamumo lygiu ir didėjančiu išgyvenimo ilgiu. Šios šalys susiduria su didžiausiomis populiacijos problemomis. Daugelis žmonių badauja šiose šalyse. Tačiau kaip teigia T. Schultz savo knygoje “ Investavimas į žmones ” …”jog neturtingieji rūpinasi pagerinti savo ir savo vaikų dalią nė kiek nemažiau negu mes, turintys tam kur kas didesnių galimybių. Jie nė kiek ne mažiau kompetentingi maksimaliai panaudoti savo ribotus išteklius. Svarbu gyventojų kokybė ir žinios. Apie daugelį mažas pajamas turinčių šalių galima pasakyti, jog jos rūpinasi gerinti gyventojų kokybę ir tuo, kad jie įgytų naujų žinių. Šie pasiekimai teikia palankias ekonomines perspektyvas, jeigu jų nesugadina politikai bei žemės ūkį diskriminuojanti vyriausybės politika.” Mažesnis gimstamumas industrinėse šalyse dar nereiškia, kad jie nėra šios problemos dalis. Jie daugiau suvartoja žaliavų. Pvz. JAV 1980m. suvartojo 1/3 visų pasaulio žaliavų, nors turėjo tik 1/12 pasaulio gyventojų.
9.2. Gyventojų ir žemės ūkio perspektyva
Gyventojų prieaugis kasmet žemėje yra maždaug apie 2%. Dabar gyvena apie 6 mlrd. gyventojų. Vien tik Kinijoje yra virš 1 mlrd. Jungtinės Tautos rūpinasi ataskaitų ruošimu apie populiacijos vystymąsi ir yra numačiusi žemas, vidutines ir aukštas populiacijos kryptis. Keičiasi gyventojų amžiaus proporcijos. Atsiranda nauja problema – gyventojų senėjimas arba populiacijos senėjimo problema. Viena iš pesimistiškų nuomonių yra ta, kad žemės ūkio technologijų tyrimai ilgą laiką labai atsiliko nuo kitų tyrimų, ir vien tik dėl to, šalia kitų veiksnių 1985 m. 34 valstybės su maždaug 800 mln. gyventojų jautė maisto produktų trūkumą. Gyvenimo ir mirties problema, ir gyventojų ir maisto palyginimas yra dažniausiai paremiamas Malthus’o mąstyme, bet yra ir kiti greito populiacijos augimo aspektai, kurie mums rūpi: ekonominiai, socialiniai, politiniai, išsilavinimo, sveikatos ir aplinkos klausimai. Yra daugybė klausimų, kurie pasireiškia tam tikrose populiacijose: smogai ir oro užterštumas, žemės išeikvojimas, erozija, vandens užterštumas, perpildytos viešosios vietos, eismo kamščiai ir gyventojų trūkumas. Gyvenamosios patalpos, jų poreikis yra kita sritis, kuri dažnai pamirštama tokiose diskusijose. Jeigu dabar aprūpinti visus gyventojus dabartinio gyvenimo lygio reikalavimų butais, pagal Švedijos, Šveicarijos, Vokietijos ir Rusijos esamą situaciją, 1990 m. 1000 gyventojų reikėjo 10 naujų daugiaaukščių namų kasmet. Nustatytas tiesioginis ryšys tarp gyventojų tankumo ir iškritimo iš mokyklos, psichinių, fizinių ligų, nusikalstamumo ir nelaimingųjų, aiškiai parodo, kad tai yra tiesioginis socialinės rūpybos klausimas. Kiekviena iš šių problemų atskirai įtakoja socialinę rūpybą ir programas. Gyventojų ir žemės ūkio klausimai aštrėja, ir balansas tarp jų, ko gero, yra reikalaujantis dėmesio. Jei vienų valstybių vyriausybės yra nusiteikusios didinti savo populiaciją, ar didinti šį sektorių, kitos yra susirūpinusios sveikata, arba pasirinkimo laisve, apimančia ir šeimos dydį, suteikiant erdvę vaikams.
9.3. Socialinė rūpyba ir susirūpinimas populiacija
Iki II-ojo Pasaulinio karo populiacijos augimo troškimas buvo rimtas klausimas. Nuo to laiko, skirtingose situacijose, įvairios visuomenės, skirtingai atsakė į tai ir skirtingą vaidmenį turėjo socialinė rūpyba. Kai kurios, kaip antai: Žmogaus teisių, Socialinio vystymo ir Gyventojų augimo ribojimo programos vėliau buvo dar suskirstytos į šeimos apsaugos, šeimos planavimo, motinų apsaugos, vaikų apsaugos, atsakingos tėvystės, šeimos gyvenimo švietimo programas. Visos jos atsiliepia į populiacijos problemas, ir galima būtų padalinti į 7 kategorijas:
9. 3. 1.Populiacijos augimo kontrolė.
Šalyse, kur didelis populiacijos augimas ir matoma, kad ta yra pagrindinė ekonominių, fizinių ir socialinių problemų priežastis, yra suprantama, kad populiacijos kontrolė yra svarbus nacionalinės politikos tikslas. Tačiau iš 130 besivystančių šalių su aukštu vaisingumo lygiu 1976 m. tik 33 turėjo tokias programas, 31 vedė šeimos planavimo programas sveikatos ir humanitariniais sumetimais. Turėjo Japonija, Pietų Korėja, Singapūras ir Taivanis. Buvo manoma, kad pinigai išleisti sumažinti giminių skaičių, yra daugiau negu 100 kartų efektyvesni, negu pinigai, reikalingi per didelės populiacijos pasekmėms tvarkyti. Metodai įvairuoja nuo labai tiesioginių iki netiesioginių. (Pvz. imigrantų neįsileidimas į šalį, nors kai kur imigrantai mažina populiacijos daugėjimą).Yra labai aiški koreliacija tarp aukšto ekonominio statuso ir mažų šeimų. Vidurinės klasės šeimos yra mažesnės, negu žemutinės klasės. O mažesnės vargšų šeimos turi didesnę tikimybę tapti turtingesnėmis. Kitas netiesioginis – mažų šeimų skatinimas per įstatymus, kurios skatinamos per mokesčių struktūras, gyvenamojo būsto politiką, darbo politiką ir socialinės rūpybos programas. Taikoma skatinimai, savanoriškumas ir baudos, net tokios kraštutinės priemonės, kaip sterilizacija, savanoriška sterilizacija, abortai. Šių priemonių apimtis ir tiesioginių priemonių taikymas, didele dalimi, priklauso nuo religijos, kultūros ir įstatymų. Religiniai požiūriai įvairuoja. Pvz.: Romos katalikų bažnyčia draudžia visas giminių kontrolės priemones, išskyrus moters mėnesinių ritmo metodą. Protestantai nedraudžia kontracepcijos kaip metodo gimimų kontrolei. Žydų Ortodoksų religija draudžia moterims kontracepciją, o vyrams ji yra skiriama. Gandi, giminių dirbtinę kontrolę matė kaip peiktiną. Budizmas nei skatina, nei gina. Islame abortai yra visiškai uždrausti, bet kontracepcija leidžiama, jei abu sutinka. Šalies kultūra gali žiūrėti į dideles šeimas, kaip skatinančias žemesnės klasės vertybes. Yra individų ir jų grupių, kurie yra numatę ne daugiau kaip 2 vaikus šeimoje ir ne daugiau du vaikus porai. Tai grindžiama aplinkos teršimo apsauga. Kaip tikslą turint nulinį populiacijos augimą. Priešingai, yra kultūros, kur turėjimas daug vaikų, ypač berniukų, yra suprantama, kaip tėvo vyriškumas ir gera sėkmė motinai. Induizme sūnaus gimimas laikomas didžiausiu palaiminimu. Tas pats ir Judaizme. Kitose visuomenėse vaikai yra vertinami, kaip darbo jėga. Senovėje, fabrikuose, ar namuose, o dabar ūkiuose, gėlių sodinimui, kilimų audimui ir kitiems specifiniams darbams geriausiai tinka vaikų rankos. Afrikos valstybėse, kur labai trumpas tikėtinas amžius, ten didelės šeimos reikalingos tam, kad būtų pakankamai suaugusių vaikų prižiūrėti tėvus senatvėje. Tačiau, sena patarlė sako, kad du tėvai gali užauginti dvylika vaikų, bet negalima tikėtis, kad dvylika vaikų, parems du tėvus.
Galiausiai – įstatymai gali būti gimimų kontrolės priemonės, gali legalizuoti tam tikras giminių kontrolės priemones arba uždrausti jas. Įstatymai, kurie įtakoja kontraceptines priemones, gali būti logiškai pagrįsti šiais argumentais: 1) Žmonių išlikimas; didelis vaikų mirtingumas, 2) Nacionalizmas: baimė būti išskirtam tam tikros religijos, kultūros ar rasinės grupės arba nacionalinis atgimimas reikalauja didelės armijos, 3) Doktrinos klausimas: Maltus/o ir neomaltuso, 4) Religijų opozicija: dominuojanti Katalikiškose šalyse, 5) Visuomenės moralės apsauga: gimimų kontrolės informacija, matoma, kaip begėdiškas cinizmas, nedorumas arba kaip netvarkos didinimas. Yra dar kiti veiksniai, įtakojantys gimstamumą: 1) išsilavinimas – aukšta koreliacija su mažomis šeimomis, 2) motinos darbas už namų ribų, 3) feministinis judėjimas. Manoma, kad individai ir šeimos ir anksčiau turėjo natūralias gimimų skaičiaus ribojimo. priemones. Giminių kontrolės augimas susijęs su Margaret Sanger, kuri šį klausimą iškėlė kaip populiacijos klausimą vyriausybėms ir žmonėms. Ji buvo 8 kartus uždaryta į kalėjimą JAV, bet ji reikalavo, kad gimimų kontrolės informacija nėra blogai, bet tai yra visuomenės sveikatos ir švietimo dalis, ir kad asmenys ir visuomenė turi teisę spręsti populiacijos klausimus žinių pagrindu, bet ne ignoruojant. Pirmą kartą tai buvo 1914 m. Šeimos planavimo veikla gali būti skirstoma į dvi dalis:1. gimstamumo kontrolę;2. šeimų konsultavimą vaisingumo klausimais. Smulkiau ši veikla gali būti skirstoma: 1) informacijos gavimą, 2) priemonių dalinimą ar implantavimą, 3) chirurginį įsikišimą (abortai, nevaisingumą šalinančios operacijos). Šeimos planavimo programos gali būti valstybinės ir privačios. Abortų klausimas iškyla ne tik kaip moralinis, medicininis, teisinis, sociologinis, filosofinis, demografinis ir psichologinis aspektas. Tačiau, tai beveik labiausiai paplitęs gimimų kontrolės metodas. Dėl įvairiapusių neigiamų šio metodo taikymo pasekmių ir kitų motyvų vyksta daug diskusijų pasauliniu mastu. Abortai gali būti legalizuoti ar nelegalizuoti. Legalizuotos gimimų kontrolės priemonės gali būti finansuojamos iš valstybės biudžeto arba ne.1974 m. Jungtinių Tautų Pasaulio Populiacijos konferencijoje Bukarešte, kurioje dalyvavo šimtas trisdešimt šešios šalys buvo nutarta: 1. Populiacijos augimas yra trokštamas, kad užpildytų tuščias žemes (Brazilijoje), vystymosi ir gynybos tikslais besivystančiame pasaulyje (Kinija), ar ekonomikos stimuliavimui (Prancūzija). 2. Populiacijos augimas yra nesvarbus kintamasis, bet šalis vystosi ( daugelis Afrikos ir Lotynų Amerikos valstybių). 3. Greitas populiacijos augimas intensyvina socialinio-ekonominio vystymosi problemas (daugelyje Azijos, Vakarų Europos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Okeanijos, Japonijos ir kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse). 4. Populiacija yra esminis socialinio ekonominio vystymosi rodiklis (Bangladešas). 5. Nėra būtina populiacijos politika: gerai organizuotose visuomenėse demografinės kryptys yra automatiškai priimamos su socialiniais ir ekonominiais veiksniais (Rytų Europa, išskyrus Rumuniją ir Jugoslaviją). Šios Konferencijos rezultatas buvo tas, kad gimimų kontrolės informacija, abortų liberalizacija paplito visame pasaulyje per keletą metų. Daugelis socialinių darbuotojų, gal būt, neigtų, kad jie laikosi Maltus’o teorijos ir neigtų tai iš tikrųjų , gindami savo veiklą, kaip gerinančią gyventojų gyvenimo kokybę jų gerbiamose šalyse. 1999 m. taip pat vyko gyventojų klausimus aptarianti pasaulinė konferencija Izraelyje.
9.3.2. Išteklių didinimas
Vienas būdas rasti balansą buvo aptartas. Antras būdas yra išteklių didinimas. Daugelis šalių, įskaitant ir Kiniją, sako, kad ekonominis vystymas yra svarbiausias poreikis, kuris kartu su atitinkamu populiacijos augimu nebūtų problema, ir geriau kreipti dėmesį nuo giminių kontrolės į ekonominį vystymą. Nors niekas paprastai negalvoja, kad socialinės politikos programos yra tiesiogiai skirtos išteklių didinimui, tačiau, kaip jau buvo minėta anksčiau, tikslas sugrąžinti socialinės rūpybos klijentus į produktyvią veiklą, egzistuoja daugelyje programų. Besivystančiose šalyse, beje, daugelis masinių programų, skirtų padidinti žemės ūkio produkciją, yra lydimos socialinės rūpybos tikslų ir socialinių darbuotojų veiklos. Tai yra todėl, kad socialinė rūpyba daugelyje besivystančių šalių yra kaip integrali nacionalinio vystymosi priemonė. Kadangi tai dažnai matoma kaip prieštaravimas vakarietiškam socialinio darbo modeliui, kur akcentuojamas vienas su vienu , tiesioginis darbas, sprendžiant vidines klijento problemas, taigi pastangos pagerinti esamą socialinę gerovę dažnai reiškia vakarietiškų tradicijų, tarnaujant nacionaliniams interesams transformavimą. Šie žmonės, nesvarbu, kaip jie gali būti vadinami, jie naudoja tas pačias socialinio darbo vertybes ir metodus -sąmoningai ar nesąmoningai- gerbia vietinę kultūrą ir tradicijas, pradeda darbą nuo ten, kur žmonės yra, individualizuoja, motyvuoja, elgiasi empatiškai. Jų tikslas pagerinti žmonių gyvenimo kokybę įgyja socialinės politikos aspektą. Veikla dažnai baigiasi kooperatyvų, kurie leidžia daugeliui vietinių atstumtųjų rasti savo vietą, įkūrimu. Tyrimai parodė, kad besivystančiose šalyse taip vadinamų industrinių socialinių darbuotojų veikla buvo labai efektyvi, ne tik sumažinanti pravaikštas, bet būtent “asmeninių problemų” sprendimas dažnai yra gamybos produktyvumo pagrindas.Besivystančiose šalyse socialinės rūpybos programos gali pasitarnauti produktyvumo didinimui šiose srityse: – Įdarbinimas, – Žemės ūkio produktų gamybos didinimas. Didinimas turi būti susietas su kaimo socialiniu darbu, su kultūrine empatija. – Kooperatyvų steigimas: transportavimo, kredito, žemės ūkio technikos kooperatyvai.
9.3. 3. Išteklių paskirstymas Trečia socialinės gerovės paslaugų sritis yra tiltų tarp galimų išteklių ir žmonių, kuriems jų reikia nutiesimas. Ar yra ištekliai, ar jų trūksta, bet visuomet egzistuoja jau esamų išteklių paskirstymo problema. Kai kurios šalys (Švedija) socialinės rūpybos tikslu yra išskyrusios kuo teisingesnį išteklių paskirstymą, Kitose šalyse yra labiau svarbu padėti skurde gyvenantiems žmonėms pasiekti kuo daugiau išteklių. Apibendrintai galima būtų pasakyti, kad dauguma socialinių darbuotojų visame pasaulyje dalį arba daugiausiai savo darbo laiko skiria padėdami žmonėms pasiekti reikiamus išteklius. Skurdas dažnai pripažįstama, kaip didžiausia problema, bet taip pat pripažįstama, kad tai yra kartu daugelio visuomenės ligų ir priežastis, ir pasekmė. Klijentas, kuris sako “ Nekalbėkime daugiau apie mano vaiką. Kalbėkime apie reikalą doleriais ir centais” , aiškiai parodo šių problemų ryšį. Šešiose pagrindinėse socialinės rūpybos programų srityse, nurodytose Kamerman ir Kahn, materialinių išteklių paskirstymas yra esminis tokiose srityse, kaip aprūpinimas minimaliomis pajamomis ir būstu, netiesiogiai įdarbinime. Tokiose programose, kaip sveikata, išsilavinimas, “asmeninės ar bendrosios” paslaugos , taip pat yra išteklių paskirstymo elementų. Toks išteklių paskirstymas įgauna socialinio draudimo ar kitokias monetarines programas. Ištekių paskirstymas yra ilgalaikių socialinės rūpybos programų tikslas, kylantis iš tokios formuluotės “paskutinio šimtmečio patirtis parodė, kad jei tėvai turi darbą , atsakomybę, pakankamai maisto, pastogę ir gero geriamo vandens, jiems pakanka supratimo, kad jiems nereikia apleistų vaikų”
9. 4. Šeimos ir vaiko gerovė
Dauguma socialinės rūpybos politikos ir socialinio darbo veiklos rūpinasi ne populiacijos dydžiu ar resursų dalinimu, bet labiau psichine ir fizine vaikų sveikata. Tos paslaugos apima pakeičiamą vaikų priežiūrą, globą ir įvaikinimą. Gynyba prieš išnaudojimą ir apleistumą, institucionalizaciją, grupinės globos namus, dieninės priežiūros programas, maitinimą mokyklose – taip pat ir konsultavimą, patarimus ir informaciją visiems šeimos nariams. Izraelyje didelėms šeimoms suteikiamas papildomas gyvenamasis plotas. Susirūpinimas populiacijos klausimais čia yra pripažįstamas tik todėl, kad visas pasaulis pripažino, jog didelės šeimos ir skurdas eina kartu ranka rankon.Socialinės rūpybos paslaugos yra nukreiptos sumažinti šeimas ir siekti sveikatos ir gerbūvio labiau, negu kaip nacionalinės politikos instrumentas. Iš esmės, šeimos planavimas neprisideda prie populiacijos kontrolės. Milijonai žmonių atlieka reprodukcijos sprendimus, bet jie nesirūpina automatiškai populiacijos kontrolės nauda visuomenėms. Iš tarpnacionalinės apžvalgos matyti, kad geriau vertinama socialinės rūpybos programos ne pinigine pagalba, kurios galutinis tikslas yra sveika vaikų priežiūra, kai pašalpos pinigais daugiau siejasi su demografine politika. Beje, visuomet ši politika siejasi su moterų darbu, nes tuo metu vaikams reikalinga priežiūra.
9.4.1. Šeimos planavimas.
Šeimos planavimas siejasi su šeimos gerove, taip kaip šeimos dydis gali būti apibūdintas jos ekonomine pozicija arba įvairių problemų pasirodymu. Pagrindinė šeimos planavimo priežastis yra troškimas pasiūlyti tėvams pasirinkimą kaip teisę. Poreikis šiai teisei, kaip ir kitoms, atrodo, yra atsiradęs iš plačios skalės reakcijų į vyriausybės kontrolę, taip pat ir dėl pagerėjusios technologijos, kuri padidina pasirinkimą šeimos dydžio ir jį platina tradiciškai ir efektyviai. Be to, “teisė rinktis” yra dažnai naudojama kaip probacijos priežastis, ir taikoma plačiai giminių kontrolės informacijai ir mechanizmui. Socialinis darbas su tuo dažnai susijęs ir nuo 1971 m. JAV socialinio darbo mokyme yra įvedamas specialus kursas apie šeimos planavimą. Jis apima klausimus nuo asmens higienos, per seksualumą iki giminių kontrolės informacijos ir dažnai bendrai vadinamas “Šeimos gyvenimo švietimas”. Pas mus “Šeimos gyvenimo higiena” dėstoma vidurinėse mokyklose, Šeimos centruose ir “Planuotos tėvystės” programose. Jaunimas ir šeimos ruošiamos planuoti vaikų gimimą, kad kiekvienas kūdikis būtų laukiamas šeimoje.
9.4.2. Atrankinė politika
Socialinės rūpybos įstatymai, įtakojantys populiacijos kontrolę ir šeimos planavimą, nėra visuomet taikomi visai populiacijai. Gali būti programos, kontroliuojančios tik vieno populiacijos segmento augimą. Tuomet šeimos planavimo pagalba siūloma tik vienai grupei. Pvz.: Izraelyje buvo pripažinta aukšta koreliacija tarp didelių šeimų ir įvairių problemų, taigi, šeimos planavimo paslaugos buvo siūlomos tik toms šeimoms, kurios turėjo tam tikras problemas, Tuo metu bendra Premjero Ministro politika buvo skatinanti bendrąjį populiacijos augimą. Tai buvo pavadinta “didelių šeimų šizofrenijos politika”. Tokia atskirų segmentų silpninimo ir mažinimo politika susilaukė didelės kritikos iš “Progresyviosios Darbo partijos” ir tokios politikos taikymas besivystančioms šalims, buvo kaip tam tikros rūšies kolonializmas, nukreiptas jas laikyti silpnas ir mažas. Tai nėra tik kalbos. Istorijoje yra pavyzdžių. Tokia atrankinė gimstamumo kontrolės politika eugenika. Eugenikos judėjimas – ar, pagaliau, jos filosofija – paplito dėl Ričardo Dugdate knygos 1877 m. išleidimo. Autorius buvo kalėjimo inspektorius, plačiai susidomėjęs kaliniais, kurie turėjo pavardę Juke. Jis tyrinėdamas 1200 žmonių su Juke krauju, rado, kad 280 yra socialiai remiami, 200 kriminalistų, 50 prostitučių ir kitokių panašių požymių. Kaltinant prigimtį, “Jukai” sukėlė sensaciją. Dvi knygos, išleistos 1912 m. Londone ir Niujorke, parodė, kiek tokios “įgimtų kriminalistų” šeimos su psichiniais defektais kainuoja visuomenei ir buvo pagrindas eugenikos judėjimui, kuri kvietė represijoms prieš “defektuotus galvijus”. Buvo reikalaujama, kad reikia skatinti tuos – kurie turi gerus palikuonis, gerai dirbančius, su aukštuoju išsilavinimu piliečius. Nuo 1975 m. dvylika JAV valstijų priėmė sterilizacijos įstatymus. Ir vienas Čikagos universiteto profesorių pakvietė veiksmams sustabdyti juodaodžių augimą, kuris suris baltuosius. Prezidentas Teodoras Ruzveltas kvietė sustabdyti senų vietinių Amerikos ”galvijų” augimą, ypač Šiaurės Rytuose, palyginus su imigrantų populiacija. Ir po 1976 m. medvilnės pramonės krizės, kai Pietuose atsirado tūkstančiai bedarbių juodųjų, buvo rašoma – kad vyriausybė turi priimti aukščiausiu prioritetu (getho-oriented) į getus nukreiptas šeimos planavimo programas. JAV priėmus Socialinio Saugumo Aktą, kur nurodytas šeimos planavimo apmokymas vargšams, daug socialinių darbuotojų atsisakė tai daryti dėl neturtingųjų diskriminacijos. Tai parodo, kokios stiprios emocijos visuomet iškyla apie populiacijos kontrolę ir šeimos planavimą. Kai vyriausybė šeimos planavimo programas įtraukė į kitas programas, tai pasirodė kaip teisių suvaržymas neturtingiesiems, diskriminacija. Jei tai siūloma ir visiems socialinės rūpybos programų klijentams, diskriminacija gali išlikti, nes socialinės rūpybos programose dalyvauja daugiausia neturtingieji . Lietuvoje šeimos politikos koncepcijoje numatoma skatinti sveikas šeimas, nors praktikoje tokio išskyrimo nėra. Dažnai iškyla diskusijos dėl protinę negalę turinčių žmonių teisės auginti palikuonis, net tuoktis. Sename Lietuvos Šeimos ir santuokos kodekse buvo numatyta draudimas tuoktis protinę ar psichinę negalę turintiems asmenims.
9. 7. Populiacijos augimo skatinimas
Kitame populiacijos kontrolės gale yra vadinama pro-natalistinė politika. Nuo ankstyviausių istorinių laikų populiacijos politika turėjo šį bruožą. Priežastis, dėl ko vykdoma ši politika, yra kvaziksenofobinė baimė, kad kitos grupės, šalys, filosofijos ar rasės grąsina gyvybei savo dydžiu. Negalint įtakoti jų augimo, pastangos nukreipiamos į vidų, didinant savo populiaciją. Daugelio valstybių demografai tuo susirūpinę. Egiptas privalo tapti didelis, Indijos militaristai baiminosi dėl būsimos Kinijos invazijos, todėl būtina gerinti šeimos planavimą ir stiprinti dideles šeimas. Kiniečiai taip pat norėjo užimti žemyną ir naudojo tam tikras priemones. Dabar Kinija yra priešingame populiacijos kontrolės gale. Yra tam tikra paprasta tradicija, kad moters vaidmuo yra auginti vaikus, kaip vokiečiai apibūdindavo moters paskirtį” Kinder, Kirche, und Kuche” , auginti šeimas, ir dar tiksliau, kad moteris turėtų būti laiminga vien tik turėdama vaiką. Feministinis judėjimas pakeitė tokias nuostatas. Kitose šalyse, kur yra mažai darbo vietų, daugiau galvojama apie minimalaus gyventojų lygio palaikymą. Tą galima būtų pasakyti ir apie Lietuvą. Tiktai ne visai aišku, koks tai skaičius turėtų būti. Šalys, turinčios didelius neapgyvendintus plotus skatino atvirą pro- natalistinę politiką (Argentina, Brazilija). Galiausiai yra pronatalistinės praktikos, kurios iš to nekyla. Egipte, Indonezijoje, Irane, Šri Lankoje moteris išsiskyrusi su vienu iš daugelio jaunikių, lieka be jokių išmokų (alimentų), negali gauti darbo, ar paramos savo vaikų išlaikymui – tai ją skatina auginti, tiek vaikų, kiek tik jos vyras reikalauja Tokios politikos labiausiai universali priemonė yra mokesčių sumažinimas vaikų auginimo sąskaita. Tačiau tai turi ribas, nes būtinos didelės valstybės pajamos. Tai daugiau pasitarnauja skurdo įveikimui, bet ne gimstamumo skatinimui. Kadangi neturtingi žmonės moka mažus mokesčius, tokios subsidijos remia turtingesnius, kurie vaikų auginimą riboja ne dėl finansinių priežasčių, tai ne vargšai. Kitas būdas skatinantis gimstamumą ir moterų bei vaikų sveikatą- pašalpos moterims. Daugelyje šalių tokia parama yra skiriama tik dirbančioms moterims, kompensuojanti darbo pajamas, suteikianti garantijas grįžti į darbą po specialaus periodo. Kai kurios pašalpos yra skiriamos visoms moterims, bet ne tik toms, kurios dirba. Lietuvoje parama skiriama moterims, kurios dirbo ir yra skirtingo dydžio. Medicininė pagalba nėštumo ir gimdymo metu, vaiko ir motinos sveikatos apsauga yra kompensuojama iš socialinio draudimo. Dažnai tokios pagalbos skyrimas turi keletą svarbių motyvų; gimstamumo skatinimą, skurdo mažinimą, sveikatos , būtent gyvenimo kokybės gerinimą. Kai kurios šalys aiškiai pabrėžia, kad mažėja gimstamumas, todėl jo atstatymui yra skiriamos tam tikros programos. Kitos šalys tam priešinasi teigdamos, kad vyriausybės bijo, nes gali sumažinti tėvų atsakomybę už šeimą, jei jie rems šeimas, kurios augina daugiau vaikų, negu gali išlaikyti. Pašalpos šeimoms yra nevienodai skirstomos. Vienos šalys moka vienodas sumas už kiekvieną vaiką, kitos didėjančia tvarka už kiekvieną paskesnį vaiką, pvz. Norvegijoje, kitur (Kanadoje) parama didėja vaikui augant. Šveicarijoje didesnes pašalpas moka gyvenantiems kalnuose. Prancūzijoje yra aiškiausiai išreikšta gimstamumo skatinimo parama, kuri apima ir mokesčių mažinimo ir pašalpų skyrimo sistemą. Lietuvoje parama skiriama daugiavaikėms šeimoms mažėjančia tvarka už kiekvieną paskesnį vaiką. Pašalpų programų, nukreiptų gimstamumo skatinimui sėkmingumo įvertinimas atliktas Pasaulio Sveikatos organizacijos ir Švedijos rodo, kad jos linkusios sumažinti kitokio tipo vaikams ir šeimoms skirtų programų, tokių kaip vasaros stovyklos, ar motinų atostogos finansavimą. Panaši situacija dabar yra susidariusi ir Lietuvoje, kai pašalpoms skirtos lėšos nepanaudojamos, o paslaugų programoms lėšų nepakanka.
9.6. Socialininė rūpyba, kaip nacionalinis vystymasis.
Socialinės rūpybos vaidmuo šalyse, kurios stengiasi sumažinti ar padidinti savo populiaciją, ar nori pakeisti vidinę savo populiacijos sudėtį, tuomet socialinė rūpyba organizuojama nacionalinio vystymo tikslais. Daugelis šalių, kaip ir Lietuva neturi aiškiai išreikštų tikslų savo ateities vystymuisi. Kitos šalys turi aiškius tikslus raštingumui, išsilavinimui. žmogiškųjų išteklių ar net būsto statybos tikslus. Šie tikslai nulemia, kuriuose ekonomikos ar visuomenės sektoriuose yra svarbiausi uždaviniai. Visą laiką auganti socialinė rūpyba yra matoma, kaip integrali ir svarbi nacionalinio vystymosi dalis. Šalyse, kur socialinė rūpyba tradiciškai matoma, kaip apsauginė ar tik užpildanti spragas, jos kaip socialinio vystymo agento vaidmuo sunkiai suprantamas, arba net matomas kaip neetiškas. Tačiau Jungtinių Tautų apibrėžimas rodo visai ką kita: “ šalia jos atsakomybės už specifines paslaugas, socialinė rūpyba turi svarbias ateities šalių socialinio vystymo funkcijas. Šia plačiąja prasme, socialinė rūpyba turėtų vaidinti pagrindinį vaidmenį, užtikrinant žmogiškųjų ir materialinių išteklių mobilizavimą ir atskleidimą, kad būtų sėkmingai susitvarkoma su pokyčiais, kurie prisidėtų prie nacijos sukūrimo”.
Šalyse su ypatingomis populiacijos problemomis socialinė rūpyba , ko gero, vaidins vis didesnį vaidmenį, kontroliuojant populiacijos augimą. Tuo pačiu metu, socialinė rūpyba turės aktyviau dalyvauti išteklių planavime ir didinime, ir tuo pačiu metu aktyviai įsitraukdama į žemės ūkio intensyvinimą. Tai bus svarbiau tokiose šalyse, kur yra išteklių deficitas, o kur skurdo lygis gali būti išreiškiamas santykiniais, bet ne absoliutiniais dydžiais, svarbesnė užduotis bus išteklių paskirstymas. Pastoviai didėjant išgyvenimo ilgiui, galima tikėtis didesnio socialinės rūpybos poreikio įsitraukiant į kitokias veiklas. Iškyla problemos, kai didelis senų ir pagyvenusių žmonių skaičius reikalauja pagalbos. Reikia vis didesnio žmonių skaičiaus įsitraukiančio į pagalbą seniems ir jauniems žmonėms mažinant jų naštą. Taip pat reikia organizuoti laisvalaikio panaudojimą sveikiems pensininkams. Dėl didelės populiacijos padidėjęs užterštumas, reikalaus naujo socialinės rūpybos įsitraukimo, gerinant gyvenimo kokybę.
X skyrius. KAS NUSIPELNĘS IŠLIKTI? SOCIALINIO DARVINIZMO ĮTAKA.
Nors apie 50 metų prieš Čarlzo Darvino knygos “Rūšių kilmė” 1859 m pasirodymą, įvairovės problemos, prisitaikymas, kilmė ir aplinka buvo daugelio mokslininkų dėmesio centre, bet nė vienas neišvystė plačiai apimančios teorijos, kaip evoliucijos teorija. Tai atsitiko tas pats, kaip ir su Malthus’o teorija apie gyventojus. Jis teigė, kad aplinkybių įtakoje nepatenkinami visi “geriausi variantai linkę išlikti, o mažiau prisitaikantys išnyksta”. Iš to išaugo sąvoka, kuri vėliau buvo pavadinta “tinkamiausių išlikimas”. Darvinas nieko nežinojo apie Mendelio genetiką, jis pagrindė savo teoriją natūralia atranka, remiantis bendrais somatiniais pokyčiais organizmuose. Galiausiai jo teorija analizavo rūšis, bet ne individus, susietą su somatika (požymiais, kurie yra genetiškai apibrėžti) skirtumus, bet ne atitikimą aplinkai ar socializacijai. Darvinas analizavo biologinį pasaulį, kuriame genetinės mutacijos lemia besikeičiančiose rūšyse įvykstančias mutacijas, kurios perkeliamos į naujas rūšis. Iš tikrųjų, didžiausią iššūkį darvinizmo teorijai ir jos genetiniams principams, kuriais buvo ji pagrįsta, metė tarybinis biologas Trofimas Denisovičius Lysenko, kuris nusprendė turėti aplinkos įtakotus pokyčius besitęsiančios genetiškai veisimo būdu. Lysenkos teiginiai, kad aplinkos sąlygos gali būti keičiamos tokiu būdu, kad augalai gali pasikeisti beaugdami ir išauginti naujas rūšis, buvo labai gerai atitinkantys komunistinę ideologiją, valdant Stalinui, nes buvo nurodyta, kad tarybinės socialinės – ekonominės sąlygos gali išauginti naują piliečių tipą, kuris galėtų būti perduodamos biologiškai, patvirtinančios švietimo ar socializacijos pastangų būtinumą. Kaip pasekmė, Lysenko ir jo teorija, buvo labai aukštai vertinami Tarybų Sąjungoje ir visi klausimai – išskyrus atskirų nuomonių skirtumus – buvo užgniaužti iki Stalino mirties, iki to laiko, kol Lysenko ir jo teorijos buvo atmestos Kruščiovo. Buvo patikėta, kad prievartinis Lysenko teorijos priėmimas nustūmė žemės ūkį atgal, per kelias kartas, ir, galbūt, buvo dalinai atsakingas už badmečius Stalino valdymo metu. Darvino teorija apie genetines mutacijas ir vystymosi pasekmes naujų rūšių atsiradime turėjo nedidelę tiesioginę įtaką socialinei rūpybai. Vienas dalykas, evoliuciniai pokyčiai buvo jaučiami, kaip pasirodantys atskirais laiko periodais, sunkiai suvokiami paprastai minčiai, ir antra, sąmoninga intervencija į evoliucijos procesą buvo matoma, kaip neįmanoma.
10.1. Socialinis darvinizmas
Didžiausią įtaką Darvino teorija socialinei rūpybai turėjo ne kaip tiesioginis taikymas, ką bandė daryti Lysenko, bet Darvino teiginių vulgarizavimas, kuris buvo pavadintas Socialiniu darvinizmu. Socialinis darvinizmas yra skirtingas nuo biologinio darvinizmo, tuo, kad jis bando pritaikyti Darvino evoliucijos teoriją, rūšių evoliuciją žmogiškiesiems individams ir dar vėliau – socialinėms institucijoms. Socialinis darvinizmas mažiau rūpinasi procesu, kurio metu individai ir institucijos, tikimasi, turi evoliucionuoti, kaip pačiu pabaigos rezultatu, kad geriausiai prisitaikę išlieka. Pagal “Socialinį darvinizmą” visuomenė taip pat yra organizmas, kuris evoliucionuoja išliekant tinkamiausiems. Egzistuojančios institucijos buvo taip pat “tinkamiausias” būdas veikti, ir verslininkas, kuris apgauna, nugali savo varžovus, turėjo galimybę save pateisinti: “tinkamiausi džiaugiasi turtu ir galia”. H. Spencer’is, filosofas, rašytojas ir mokytojas, buvo vienas iš ankstyvųjų socialinio darvinizmo propaguotojų, ir tai, kad jis buvo anglas, jis buvo ypatingai įtakingas Amerikoje nuo 1870 iki 1890 m. Iš pradžių Spencer’is panaudojo socialinį darvinizmą savo logiškoms išvadoms.
“Tas, kuris praranda gyvenimą dėl savo kvailumo, ydų ar tinginystės, yra toje pačioje klasėje kaip ir silpnų vidurių ar išsigimusių galūnių aukos. Pagal gamtos įstatymus, visi yra sudėti kaip išbandymui”. Jei jie yra pakankamai sudėti gyventi, jie tikrai gyvena, ir tai yra gerai, kad jie turėtų gyventi. Jei jie nėra pakankamai geri gyventi, jie miršta, ir yra geriausia, kad jie mirtų”.
Nė viena kita filosofija taip gerai netiko tuomet Amerikos plėšikų baronams. Nebuvo klausiama, kaip žmogus tapo turtingas ar galingas, nes turėjo patvirtinimą, kad jis buvo skirtas turtui ir galiai, nes jis buvo vienas iš tinkamiausių. Ir ašaros tų, kuriuos jis žeidžia, ir pasipiktinimas tų, kurie stebi jų metodus, buvo tik neatitinkančiųjų pavydo išraiška, neverti susirūpinimo ar dėmesio. Taigi, John D. Rokfeleris galėjo sakyti sekmadieninėje mokykloje:
“Stambaus biznio augimas yra tinkamiausių išlikimo pavyzdys……Amerikos Gražuolė rožė gali būti išauginta tik klestėjime ir geroje dirvoje, aukojant piktžoles, augančias aplinkui. Tai nėra piktos verslo tendencijos. Tai tik gamtos dėsnių ir Dievo įstatymų pasireiškimo pavyzdys”
Amerikai netrūko savųjų socialinio darvinizmo propaguotojų. Wilhalm Graham Summer, vienas iš labiausiai žinomų ir įtakingų asmenų, neturėjo užuojautos tiems, kurie norėjo kompensacijos už gyvenimą.
Socialinis darvinizmas toks, koks jis išsivystė, skiriasi nuo klasikinio darvinizmo, net ir nuo ankstyvojo Socialinio darvinizmo daugybe būdų. Kai kurios versijos nepriima mutacijų egzistavimo – t.y. nutraukia ryšius su praeitimi ar su tradicija, bet apima tai, kad individai ir grupės ar net ištisos socialinės klasės, privalo judėti žingsnis po žingsnio aukštyn, kad elitas galėtų būti pasiektas pirmųjų, o apatinė toliau vystytųsi. Vystymosi požiūriu, imigrantų grupės taip pat yra skirtos pereiti visą tęstinumą nuo taikaus kaimo iki modernios miestų kultūros. Jei grupė nepasirodys taip sėkmingai, palyginus su kitomis grupėmis, defektas yra aiškus visoje grupėje. Jų nariai yra per daug primityvūs, arba “nekultūringi”. Imigrantų grupių sėkmė buvo įdėta į “grupės” asimiliacijos galimybes – kuo sunkiau asimiliuoti, tapti tokiems, kaip pagrindinė grupė, tuo blogesnis grupės įvaizdis.. Didžiausias vystymosi požiūrio posūkis yra tai, kad pastangos reformuoti visuomenę, ar net socialinė rūpyba, yra skirtos sužlugti ir tik lėti evoliuciniai pokyčiai žmonėse gali atnešti pokyčius visuomenėje. Kitas Socialinio darvinizmo rezultatas yra “lygybės” perkėlimas, kaip pagrindinio socialinės gerovės tikslo į “lygias galimybes”. Lygybė, akivaizdžiai negali būti pasiekta, nes tai yra antievoliucionistinė ir beje nenatūrali. Tai yra racionalizuota, ir iš tiesų, daugelis šalių bando siūlyti tik lygias galimybes. Kartais viršenybės ir pavaldumo dichotomija yra išreiškiama klasių terminais, kaip, kad Schott Fitzgerald pažymėjo, kad labai turtingi “yra skirtingi nuo jūsų ir manęs”, bet klasinė sąmonė yra sąlyginai efemeriška Amerikoje palyginus su rasės, spalvos suvokimu, ir tai buvo įvairių rūšių mažumoms, kurios Socialinio darvinizmo kontekste reiškia blogesnę kokybę, prisitaikymą. Ankstyvasis Socialinis darvinizmas mano, kad defektai, kurie yra asmens ar grupės nesėkmės priežastis, buvo paveldėti ir įgimti tapo sujungti su tokiais kaip rasizmo, o vėliau, labiau švelnesniu variantu:
“Nauja ideologija yra skirtinga nuo atviro teisimo ir reakcijos taktikos senomis dienomis. Tai apima simpatetiškus socialinius mokslininkus su socialiniu suvokimu, su gerai veikiančia tvarka ir su liberalų politikų pasitikėjimu reformomis.”
Nauja Socialinio darvinizmo versija buvo apibrėžta “kaip aukų kaltinimas”, kurią Ryan apibūdino:
“Apgailėtina sveikatos apsauga vargšams yra paaiškinama tuo, kad vargšai turi mažą motyvaciją ir mažai informacijos apie sveikatos apsaugą. Lūšnynų būsto problemos yra pakeičiamos į ten gyvenančių, kuriems užklijuojama etiketė, “pietiečiai kaimo gyventojai”, nepakankamai “kultūringi” gyventi dideliame mieste, apibūdinimą “ Multiprobleminiai” vargšai, taip vadinamieji kenčia nuo bejėgiškumo, “skurdo kultūra”, ir žemutinių klasių deviantiškos vertybės; visa tai yra jų pačių problemos”
Šis visas ”developmentalizmo”, lygių galimybių ir aukų kaltinimo – socialinio darvinizmo efekto tinklas yra skirtas racionalizuoti nelygybę visuomenėje, remiantis, kad kai kurie žmonės yra drąsesni, gabesni, stipresni, labiau moralūs ar net labiau prisitaikę savo ego apgynimui ir, atvirkščiai, kad žemesnės klasės, arba nesėkmingieji yra blogiausios kokybės. Šiuo būdu, alkis gali būti paaiškintas remiantis tuo, kad tėvai yra ignoruojantys tai, kas yra subalansuota dieta, ar vaiką apleidžiantys tėvai yra protiškai atsilikę. Apibrėžiant poreikius, kaip individo trūkumus, ne kaip institucinius ar išteklių trūkumus, skurdas tada yra apžvelgiamas kaip normalus didelės populiacijos segmentas, ir beveik visi visuomenės nariai sutinka, kad privileginė nelygybės sistema yra “priimtina ir teisinga”. Trumpai tariant, Socialinis darvinizmas siūlo teorinį pagrindą savanaudiškumo įteisinimui socialiniuose moksluose. Tai yra aiškiai diametriškai priešingas tarpusavio pagalbai faktas, kuris buvo Kropotkino pastabos, kad evoliucionistai turėtų priimti tarpusavio pagalbos svarbą tarp gyvūnų, priežastis. Tačiau evoliucionistai, tame tarpe ir Spencer’is, atmetė tai, kaip nepriimtiną žmogui. Socialinis darvinizmas greit prarado intelektualų paramą ir susidomėjimą, kaip visuomenės analizės metodas, tačiau labai gerai prigijo, kaip “Status quo” racionalizacija. Socialinis darvinizmas tapo ultrakonservatyvia tautologija. Tik kyla klausimas, jei yra tvirtinama, kad tinkamiausi tebeegzistuoja, bet kas egzistuoja, ar yra geriausi egzistuoti? Viskas, kas yra ir turi būti, ir nieko nereikia keisti, toks būtų atsakymas į šį klausimą. Tai yra būdas, kaip Socialinis darvinizmas praktiškai gina “Status quo”.
2. Efektai socialinei rūpybai
Kadangi socialinis darvinizmas buvo suprantamas, kaip veikiantis pagal gamtos dėsnius, imituojantis evoliucijos dėsnius. Tuomet bet koks dėmesys į kitokius ar pažeistus veikia, kaip padedantis netinkamiems (t.y. su poreikiais) nėra tiktai bergždžias, bet taip pat nemoralus, žvelgiant iš gamtos ar Dievo siekių. Papildant tai, pagalba netinkamiems turi būti tinkamųjų sąskaita – jų tolimesniam nemoralumui. Spencer’io kategoriški teiginiai apie valstybės kišimąsi į “gamtą”, kaip iškreipiantį visuomenės augimą, sustabdė visos valstybės pagalbą vargšams. Jie yra netinkami ir turi būti pašalinti: “Visos gamtos pastangos yra atsikratyti tokių, išvalyti pasaulį nuo jų ir sudaryti vietos geresniems. Summer’is dar aiškiau kalbėjo apie socialinę rūpybą;
“Kitą kartą, kai jūs būsite prašomas paaukoti dolerį labdarai, aš nesakau jums to veiksmo nedaryti, kadangi prieš tai jums reikia viską apsvarstyti. Gal būt jūs manote yra teisinga tai daryti, bet aš paprašysiu sustoti ir atsiminti… , kad jei jūs savo dolerį įdėsite į banką, jis prisidės prie šalies kapitalo augimo, kuris bus panaudotas tiems, kurie jį vėl uždirbs, padaugins jį su pelnu.”
Šios Spencer’io ir Summer’o idėjos įtakojo Labdaros organizacijų visuomenę, kuri priėmė Socialinio darvinizmo idėjas. Ši teorija sustiprino įsitikinimą, kad socialinių problemų priežastis slypi individuose, bet ne visuomenėje, ir tie individai buvo matomi, kaip egzistuojantys šalia pagrindinės visuomenės srovės veiklos ir vystymosi. Netinkamųjų išlikimas,- tai buvo toli nuo žmogaus ir visuomenės vystymo pastangų, jie buvo viršsvoris, nuodai einant į visišką tobulybę. Galiausiai, gailestis tų, kurie buvo prislėgti problemų, buvo pakeista į kaltinimus, vedančius į užribio klasių sukūrimą, žvelgiant į jas ir elgiantis su jomis ne tik abejingai, bet su panieka. Tie, kurie “tai padarė”, yra įsitikinę, kad tai padarė dėl savo ypatingo vidinio atitikimo. Šis pabrėžiantis jausmas apie sėkmingųjų viršenybę prieš nevykėlius, ir tinkančiųjų santykis su nevykėliais yra pati didžiausia įtaka formuluojant socialinės rūpybos politiką ir programas. Normatyvai, kurie neigė vargšų balsavimą, neturinčiųjų nuosavybės, arba nemokančių mokesčių, buvo pašalinti, bet klausimai ar psichiniams ligoniams galima turėti vaikų, ar netgi vesti, iki šiol kai kuriose vietose tebėra debatų klausimas. Tas pats, jei pagalba vargšams privalo būti įteisinta įstatymais ir išplėsta, nes valstybinės agentūros bus nubaustos už vargšų lepinimą. Pagalba, suteikta ligoniui, senam ar su negalia, yra dažnai blogesnė negu atitinkanti sukurti normalų gyvenimą, nes jie nėra prisidedantys prie visuomenės vystymosi. Bandymas Socialinį darvinizmą pašalinti iš socialinės rūpybos programų, yra pvz.: perkėlimas gyventi iš lūšnų į naujus namus, žmones neturinčius lėšų sumokėti nuomos. Jei trūksta butų, o turtingesni gali sumokėti, vargšai vėl turi grįžti atgal. Socialinio darvinizmo jėga yra akcentuojama faktais, skaičiais ir šio požiūrio pasikeitimas, pritaikytas individams ir institucijoms yra ilgas, iki kol praras bet kokį teisinį pagrindą. Socialinis darvinizmas yra teorijos pavyzdys, kuri toliau neparemiama faktais ir tapo laisvų įsitikinimų sistema, su realybės ryšiais. Kalbant apie aukų kaltinimą, ši teorija ignoravo naujas formas. W. Ryan, knygoje “Blaming the Victim” sako, kad “aukos yra žiaurios ir atsakingos už viktimizaciją. Mes dabar tiesiog joms simpatizuojame. Bet mes sakome, kadangi aukos buvo priespaudoje, kadangi visi neteisingumai buvo joms padaryti, jis arba ji dabar yra tokioje neturtingoje socialinio funkcionavimo padėtyje, kad nieko negalima padaryti, kol aukos nepasikeis. Kitais žodžiais tariant, vėl mūsų susirūpinimo dėmesys ir mūsų paslaugos pokyčiams nukreiptos į aukas, bet ne į visuomenę, kuri jas prispaudė” Socialinės gerovės planavime, politikoje ir paslaugų išvystyme požiūris gali įgauti daug formų. Ryan pažymi vieną klasikinį pavyzdį. Mes “žinome”, kad vargšai yra nesugebantys pasinaudoti dovanomis, taigi jie negali planuoti į priekį arba investuoti išteklius. Vienas šio požiūrio “patvirtinimas” yra toks, kai eksperimentatorius ateina į vaikų klasę ir pasiūlo vaikams pasirinkti: “ar vieną saldainį dabar, ar du saldainius praleidus kelias valandas vėliau”. Šioje klasėje vidurinės klasės dauguma vaikų pasiims su saldainius vėliau, o vaikai iš skurdžių šeimų pasiims vieną saldainį dabar. Bet tai gali būti būtent patirties pasireiškimas. Šio tyrimo skeptikai papildė tyrimą dar kitu elementu – pažadą po sutarto laiko išpildė ar neišpildė. Ir vėl pakartojo eksperimentą. Ir šiuo atveju visiškai nepasitvirtino pirmutinis eksperimentas. Antrą kartą po nusivylimo niekas nenorėjo rizikuoti. Bet mūsų mąstymas tebesitęsia, kad problemos kažkaip yra mūsų kultūroje ar psichikoje, pačiuose vargšuose, bet ne socialinėse sąlygose ir vis tęsiame neigdami socialines galimybes jiems. Vaikų požiūriai privalo pasikeisti, mes sakome, bet ne prieinamos galimybės. Taigi šitaip moderniai kaltiname aukas. Kodėl mes kaltiname aukas? Šis aukų kaltinimas turi savo tikslus. Jis padeda mums jaustis viršesniais, tai leidžia mums išreikšti mūsų priešiškumą reliatyviai saugiems objektams. Ir tai leidžia mums subtiliai ginti “status quo” visuomenėje, kurioje daug vargšų ir alkanų.
XI skyrius LAISVOS RINKOS, PSICHOANALIZĖS IR EKONOMINIO DETERMINIZMO TEORIJŲ ĮTAKA SOCIALINEI RŪPYBAI
Tiesa jog sunku pasakyti, kada iš tikrųjų prasidėjo ekonominė revoliucija Europoje, ar su orlaivių atsiradimu 1733 m., ar su garo mašina 1765 m., ar su sukamuoju keltuvu 1770 m., ar su kokiu kitu išradimu, kurio troško visuomenė? Bet kuriuo atveju, Industrinės revoliucijos pasirodymas yra Protestantiškosios etikos pagrįstas ir sustiprintas. Pirmiausia protestantų darbo akcentavimas labiausiai buvo pastebimas žemės ūkyje ir mažuose amatuose, bet atėjo laikas, kai daug žmonių neturėjo darbo. Kai kuriose vietose buvo per mažai dirbamos žemės didelių šeimų nariams. Pirmagimystė, Viduramžių tradicija, kur vyriausiasis sūnus paveldėdavo žemę, o jauniausias eidavo į armiją ar į klerkus, buvo beapmirštantis. Taigi, Elizabetos vargšų įstatymai rėmė žmonių buvimą savo gyvenamosiose vietose, siųsdami valkatas į darbą ir kūrė darbus tiems, kurie jų neturėjo. Su fabrikų įsikūrimu ir darbo apmokėjimo ekonomika pradėjo keistis ekonominiai santykiai nuo žemės ūkio barterinių mainų į piniginius santykius. Ir, kadangi, darbo užmokestis buvo lengvai pakeičiamas į prekes, darbo valandas apibrėžianti riba ir pastangos (įdėtas darbas) toliau nebebuvo pragyvenimo, gyvybės palaikymo priemonė. Buvo įmanoma daugiau darbo konvertuoti į didesnį turtą. Religiniai įsitikinimai, kurie papildė tuos utilitaristinius sąvokos aptarimus, kad darbas taip pat Dievo skirta pareiga, buvo puikiai prisiūta prie naujos ekonomikos. Fabrikams reikėjo žmonių, žmonėms darbo, ne tik, kad gautų pinigų, bet kad būtų ir moralūs, religingi ir įstatymus vykdantys žmonės. Fabrikų savininkai darė gera leisdami žmonėms dirbti, o iš darbuotojų buvo tikimasi, esant dėkingus ir nekeliančius rankos, reikalaujant didesnių atlyginimų ar geresnių darbo sąlygų. Tai buvo ne tik nedėkingumas, bet šventvagiškumas, burnojimas prieš Dievą.
11. 1. Adam Smith teorijos pasirodymas
Nauja ekonomikos sistema atliko svarbų posūkį nuo ribotos, brangios produkcijos į naują plačios skalės produkciją žemesne kaina ir prekes daugeliui. Ekonomikos ratas išėjo iš atlyginimų į pirkimą, į produkciją, į darbus, į atlyginimą.
pirkimas
atlyginimas darbas
produkcija
1 pav. Laisvos rinkos ekonomikos veikimo ratas.
Nauja ekonominė teorija buvo reikalinga paaiškinti ir atspėti rinkos elgesį šioje pasikeitusioje ekonominėje situacijoje. Tokią teoriją pateikė Adam Smith. Jis buvo žmogus, turintis ypatingai daug žinių ir plačių interesų. Be to, jis buvo ekonomistas, jo “Nacijų Turtas” yra šios srities enciklopedija. Tarp kitų dalykų, Smith’as sakė, kad galingas produkcijos išaugimas, darbo ir specializacijos atskyrimas atneša savęs įkandin didžiulį pigios produkcijos išaugimą. Jis tai pateikė, naudodamasis smeigtukų fabriko modeliu. Šie komentarai tapo Maks’o Weber’io darbų apie biurokratiją ir Taylor apie mokslinio vadovavimo principus pagrindu. Smith’o ekonomikos teorija buvo pavadinta “Nesikišimo ekonomika”. Esmėje, Smithas teigė, kad jei kiekvienas sieks maksimalizuoti savo ekonomines sąlygas, kiekvienas (visi) iš to turės naudos. Jei kiekvienas turi varžytis su kitais, pačios efektyviausios įmonės išliks, ir visuomenė gaus pelną iš geriausiai aprūpintų, geriausių prekių, žemiausia kaina. Neefektyvūs, žinoma, pasikeis, pereis į kitą įmonę, kur jie galės būti patys efektyviausi. Klasikinis Smith’o pavyzdys buvo su pirštinių ir batų gamyba. Įsivaizduokime norite parduoti 100 porų pirštinių kuo brangiau, kad gautumėte kuo didesnį pelną, bet negali, jei keli kainas, kitas varžovas atims iš jo rinką, o pirmasis neparduos. Ir jei pirštinių paklausa bus didesnė nei batų, pirštinių kaina ims kilti, o batų kristi. Bet kylant kainoms, plečiasi gamyba – o batų gamyba sužlugs. Darbininkai pereis į pirštinių fabriką. Ir tai yra iš tiesų, ko nori visuomenė. Visuomenė keisis – produkcija atitiks jos troškimus. Niekas nediktuos, neplanuojanti valdžia nebus numačiusi išlaidų. Pagal Smithą ne tik kainos, bet ir prekės bus reguliuojamos aprūpinimo ir poreikių, ir taip pat pajamų tų, kurie gamina prekes. Yra svarbu, kad nė vienas neturi įsikišti jokiu būdu į laisvas aprūpinimo ir poreikių operacijas, suinteresuotuma ir varžybas. Taigi, dėl ko naudojamas terminas “nesikišimo” ekonomika. Konkurencinis tinklas, būtent ir yra “nematoma ranka”, užtikrinanti kiekvieno naudą. Smith’as tapo vienu iš ekonomikos klasikų, modernizmo panteone. Klasikinė ekonomika yra pagrįsta tikėtinai tobulomis žiniomis ir racionaliu elgesiu. Ekonomikos teoretikas žino visus faktus ir tiki, kad žmonės elgsis, kaip tikima racionaliai. Galiausiai, ten natūraliai išplaukia iš “nesikišimo” ekonomikos, “ekonomiško žmogaus” sąvoka. Tai yra asmuo, kuris atsako į racionalius stimulus taip, kaip į dalykų prigimtį, ekonomika. Taigi, yra pilnai aišku, Smith’o požiūriu, kad darbininkas, siekiantis savo interesų – gaus darbą, siūlantį aukščiausią atlyginimą. Rūpinimasis pasitenkinimu, darbo sąlygomis, bendradarbiavimas, atstumas nuo namų arba karjeros galimybės nėra įskaičiuojamos, kaip jos įtakoja ekonominius apskaičiavimus. Nei apatija, nei mieguistumas nėra svarbūs, į tai nekreipiama dėmesio.
11.2. Laisvos rinkos teorijos įtaka socialinei rūpybai. Šis “ekonomiško žmogaus” įvaizdis nėra akcentuojamas modernioje ekonomikos teorijoje, tačiau tebeegzistuoja daugelio mintyse ir socialinės politikos diskusijose. Jis egzistuoja darbo užmokesčio normavime ir tikėjime, kad moterys augina vaikus tam, kad taupytų pašalpas. Kadangi nematoma ranka, kuri reguliuoja rinką, yra ekonomiško žmogaus konkurencija su kiekvienu kitu, žmonės, kurie nepasirenka varžybų arba nemaksimalizuoja savo ekonominių sąlygų, nuliūdina rinką, ir tą patį daro tarnybos ir institucijos, kurios paskatina juos iškristi iš varžybų. Tokie žmonės turi būti baudžiami, ir tokios institucijos turi būti minimalizuojamos. Socialinė rūpybos sistema yra pirmutinė nusikaltėlė šiuo aspektu. Ji įgalina socialinės rūpybos vartotojus egzistuoti ne rinkos sistemoje. Ji įsiterpia su darbo aprūpinimu, ir leidžia žmonėms pirkti daiktus (ir tai palaiko aukštesnes kainas) iš kitų šaltinių, negu jų pačių darbas. Trumpai, kur Protestantiškoji etika sako, kad yra gerai žmogui dirbti, “nesikišimas” prideda: “neleiskite socialinei rūpybai įsikišti į aprūpinimą darbu ar į laisvos rinkos funkcionavimą”. Socialinės rūpybos terminais, A. Smith’o teorija, buvo geras pagrindas Socialiniam darvinizmui, kuris numeta žmogų, reikalingą pagalbos į netinkamo vaidmenį. Protestantiškoji etika, kuri priverčia juos atrodyti nemoraliais, padarydama juos iškrypusiais ta prasme, todėl, kad jie leidžia sau nesirūpinti nerungtyniaudami su kitais atviroje rinkoje, ir sugriauna ekonomikos paveikslą, parėmė šią teoriją. Faktas, kad socialinė rūpyba veikia už rinkos ekonomikos, ne tik įtakoja savo klientų problemas, bet taip pat atsiliepia sunkumais socialinės rūpybos programoms ir ištisai socialinės rūpybos institucijai. Kultūroje, kuri daugumą dalykų matuoja ekonominiais terminais, socialinė rūpyba yra sunkiai suprantama ir dar sunkiau įvertinama. D. Drucker, pvz., mano, kad socialinė rūpyba negali būti sėkminga, iš esmės dėl to, nes ji neturi “pagrindo” naudai ar praradimui, nuo kurio ji galėtų įvertinti savo sėkmę. Be tokio įvertinimo mechanizmo, sėkmė gali būti įvertinta veiklos tęstinumo terminais, kurie reiškia, priešingai socialinės rūpybos biudžetų tęstinumą ar padidinimą. Taigi, socialinės rūpybos tarnybos užsiima veikla, kuri užtikrina jų biudžetus, svarbiau negu tokia, kuri geriau atitinka jų klientų interesus. Pripažintas socialinės rūpybos programų įvertinimo sunkumas ir veikla yra dvigubai apsunkinta reikalaujant ją įvertinti biznio terminais. Tai yra net didesnė problema socialinėms paslaugoms, negu sumažinti paslaugų kainas visuomenei. Pvz.: prevencinės medicininės paslaugos seniems žmonėms, galima sakyti, kad sumažina hospitalizaciją ir institucionalizavimo kainas, laisvalaikio paslaugos tiems patiems žmonėms negali būti įvertintos tais pačiais būdais. Toliau, kai tikima, kad varžymasis biznyje nulemia efektyvumo didėjimą, naudos motyvo trūkumas ar įvertinimas socialinės rūpybos veikloje kliudo varžyboms tarp tarnybų, ir yra stimulas pasiekti socialinių paslaugų koordinavimo. Paslaugų koordinavimo siekis dažnai naudoja laiką, energiją ir fondus, kurie galėtų būti pakeisti į tiesiogines paslaugas. Priedo, koordinacija dažnai veikia, kad paneigtų klientų pasirinkimą. Galiausiai, koordinacija dažnai lemia labiau standartizuotas paslaugas, mažesnį naujoviškumą ir bendrai labiau konservatyvų būvį. Ekonominės sistemos, kaip normos, į kurią socialinė rūpyba turėtų orientuotis, akcentavimas, turi ir kitokią įtaką. Tai yra mokesčių, už gautas paslaugas reikalavimas. Viena prielaida, kad morališkai yra gerai ir net terapiška klientams mokėti mokesčius už paslaugas. Privačiose terapinėse vietose ne tik diskutuojama apie tai, kiek kainuoja, aptariama terapijos dalis, kaip kontrakto dalis tarp kliento ir praktiko, bet būdas, kai klientas pasikliauja pinigais, būtinybė tai aptarti, ir mokėjimo suorganizavimas yra visa tai naudota įvertinimo ir gydymo tikslams. Galbūt, ir valstybinėse paslaugose – simbolinis mokestis gali būti reikalaujamas. Šis požiūris taip pat matomas daugelyje bendruomenės centrų, gyvenviečių namų, kur kievkienas kažkiek moka, net ir labai simboliškai. Šio požiūrio racionalumas yra tai, kad mokėti už paslaugas yra gerai žmonėms. Tyrinėjant giliau, prielaida, kad žmonės, kurie moka, elgiasi skirtingai, labiau vertina paslaugas ir, be to, geriau naudojasi paslaugomis, nepasitvirtina. Yra įdomu, kad tas įsitikinimas, kaip ir dauguma kitų, mažai kuo remiasi, būtent nedideliu aiškumu. Nėra patvirtinta, kad simbolinis mokestis už paslaugas įtakotų elgesį arba požiūrius. Smith’o nesikišimo filosofija ne tik lėmė klausimus apie socialinės rūpybos buvimą už rinkos ekonomikos sistemos ribų, tai taip pat buvo priežastis, kad socialinė rūpyba būtų matoma ekonomiškai aktyvia jos pačios teise. Bendrai, Smith’o įtaka socialinei rūpybai gali būti apibendrinta kaip priešinga valstybės įtakai į rinkos ekonomiką.
11.3. Zigmundo Froido teorijos įtaka
Jo teorijos turėjo daug didesnę įtaką socialiniam darbui, negu socialinei rūpybai. Socialinei rūpybai turėjo įtakos keturi elementai: a) reformų judėjimas, medicininis modelis, “realių” problemų pabrėžimo prielaida ir darbo svarbumo iš naujo patvirtinimas. Froido teorijos, akcentuojančios vidinį asmenį labiau negu išorinę realybę, pagaliau socialiniams darbuotojams davė racionalizaciją eiti nuo socialinių reformų į individų ir jų tikslų reguliavimą. Socialinis darbas pasidarė labiau įsitraukęs į vienas su vienu santykius, ir individualus darbas pradėjo dominuoti prieš socialinio vystymo ir mokymo socialinių įgūdžių veiklą. Net bendruomenės centruose akcentas buvo pakeistas nuo bendruomenės pokyčių į laisvalaikio ir terapinį grupinį darbą. Psichoanalizės aspektai ir individualiame darbe ir grupiniame darbe tapo prestižiniai. Abejonės apie psichiatrijos ir psichoanalizės efektyvumą turėjo mažą efektą į posūkį nuo socialinių reformų. b) Antrasis Froido teorijos efektas buvo medicininio modelio, kaip socialinio darbo veiklos modelio įkūrimas ir tęsimas. Pagal medicininį modelį, pacientas ar klientas yra paimamas nesavanoriškai arba savanoriškai pas psichinės sveikatos terapeutą ar į instituciją, ir yra suprantama, kad jis serga. Kadangi kai kurių motyvų rezultatas suprantamas kaip liga, kurios ligonis neatpažįsta, terapeutas atlieka labai pasyvią rolę, padėdamas jai/jam įsitikinti problema, po kurios jis arba ji suvokia, kaip sugebantis su tuo susitvarkyti. Tai yra paslaugų žmonėms modelio kontrastas, kuris prideda pirmiausia galimybę išoriškai nulemtų problemų, ir perkelia praktiką į ekspeditoriaus, skatintojo, prižiūrėtojo, advokato, brokerio ar patarėjo, taip pat kaip ir terapeuto vaidmenį. Be to, socialinės rūpybos, kaip paslaugų žmonėms sąvoka, leidžia ir toliau taikyti medicininį modelį socialinės rūpybos praktikoje. Medicininio modelio socialinėje rūpyboje disfunkcinis aspektas yra pabrėžiamas formuluotėse, kad širdies ligos negali būti išgydytos atitinkama teisėtvarka, bet skurdas įmanomas panaikinti. Poliomelitą galima panaikinti vakcinomis, bet vedybinių skyrybų – negalima. Ligoniams galima paskirti vaistus, bet nelaimingi žmonės negali nusipirkti paskirtų vaistų savo sąlygoms. Slaugė, galbūt, gali būti pavaldi gydytojui, bet socialinis darbuotojas privalo būti save kontroliuojantis. c) Viena Froido teorijos prielaida yra, kad pristatoma problema retai yra problema, todėl dirbant su pirmąja, neišspręsi antrosios. Kitais žodžiais tariant, yra tikima, kad problema yra pasąmonėje, nežinoma pacientui. Todėl paciento aprašyta situacija, kaip problema, negali būti priimta, kaip reali problema. Šios Froido prielaidos gali vesti į konfliktą ir nepatikimumą, aptariant galimybę atskirti pašalpų mokėjimą nuo kitų paslaugų suteikimo. Kita vertus, daugybės socialinių darbuotojų laikas buvo naudojamas kliento finansų ištyrimui ir mokėjimų eilių sudarymui. Tam buvo skiriamas laikas iš darbo, atliekamo dirbant su emocinėmis ir aplinkos problemomis. Kita vertus, buvo manoma, kad poreikis pinigams maskuoja kitas problemas, Todėl buvo manoma, kad pinigų stygius yra kaip kokios nors kitos probleminės situacijos indikatorius. Pristatoma problema, kaip poreikis pinigams, buvo matoma, kaip galimybė socialiniam darbuotojui paieškoti gilesnių problemų. Daugeliu atvejų, dėl to klientai pasirodydavo priimantys paslaugas, kaip privalomą priedą prie finansinės pagalbos. Materialinė paramai tapo kaip masalas kitoms paslaugoms. Kaip šių prielaidų rezultatas daugelyje šalių piniginė parama ir paslaugos buvo atskirti. Pavyzdžiui, JAV žmonėms, prašantiems pinigų, yra atitinkami klerkai, kurie nėra mokyti socialiniai darbuotojai. Dabar yra tikima, kad žmonės, kuriems reikia paslaugų, kitokių, negu finansavimo, kreipsis į paslaugų tarnybas. Kol nėra plačių tyrimų apie tuos atskyrimo rezultatus, yra matoma, kad paslaugos tapo priimtinos visiems, kurie nori ar jiems reikia. Pašalpų mokėjimai buvo kontroliuojami griežčiau ir įkurti labiau prieinamose vietose. Kai Froido teorija tapo labiau svarbi ir labiau familiari socialiniams darbuotojams – diktatas rūpintis žmonių laimingumu tapo dar labiau kontroliuojančiu. Jo įsakymas laimingumui yra “mylėti ir dirbti”. Kadangi meilė yra daugiau ar mažiau už socialinių darbuotojų kontrolės ribų, Froido nurodymas į poreikį darbui sustiprino Protestantiškąją etiką ir darbo programos pasidarė matomos, ne kaip ekonominės ar privalomos, bet kaip terapija vargšėms sieloms. Faktas, kurį Froidas pažymėjo, kad žmonės turi natūralų polinkį darbui, ir tai, kad Froido pacientai dauguma buvo iš aukštuomenės klasės Vienoje visuomenė šio fakto nelabai įvertino, kaip įtakojančio socialinės politikos imperatyvus. Reikia paminėti, kad psichoanalizės mokyklos kritikai ir pasekėjai taip pat turėjo didelės įtakos socialinės rūpybos programų formoms ir socialinio darbo praktikos raidai. Pvz. Bowlby – prieraišumo teorija – 1946-1951 m. Vaikų globos organizavimą prieglaudose pakeitė į globą šeimoje.
4. Karl’o Marks’o mąstymo įtaka
Vakaruose ir Amerikoje Karlo Markso mąstymo įtaka dažnai turėjo negatyvius požiūrius, kaip pvz.: “komunistinė ar net socialistinė ir jos taikymas socialinei rūpybai užtikrino nesėkmę. Tačiau Tarybiniuose kraštuose Markso filosofija įtakojo socialinę rūpybą daugiau negu kas įsivaizdavo. Galbūt dėl didžiulio susirūpinimo, nukreipiant dėmesį nuo individų trūkumų, į institucijas ar visuomenės, kuri įtakojo žmones su problemomis, trūkumą. Kaip Marksas teigė, proletariato skurdas nereiškia prigimtinio skurdo, bet skurdas yra dirbtinai sukurtas. Poreikis pakeisti sistemą, bet ne žmones, buvo ne tik Markso požiūris, žinoma, ir nėra išimtinis jo mąstyme, bet kaip socialinė filosofija, kuri turėjo įtaką socialinei rūpybai. Buvo aišku, kad darbininkų streikai reiškia, kad šioje šalyje yra tie, kurie šaukiasi pagalbos. Ankstyvieji komunistų susirūpinimo tikslai apėmė atitinkamą socialinį draudimą visiems įdarbintiems darbuotojams miestuose ir kaimuose vargšams. Ypatingai: 1) visus neturtinguosius atlyginimų ir užmokesčio gavėjus visuose miestuose ir kaimuose; 2) visų pajamų rizikos padengimą; 3) ligos ir nelaimės atveju pilną pagalbos finansavimą iš darbdavių; 4) kompensaciją darbininkui, jei praranda darbingumą ar darbą, lygią tuo metu jo gautam atlyginimui; 5) apdraustųjų savivaldos įgyvendinimą. Kai komunistai iš tiesų atėjo į valdžią, deja, konkrečios programos dažnai buvo pragmatiškai pakeistos, atsižvelgiant į realybę. Dabar tyrimai, palyginantys socialinio saugumo padengimą komunistinėse ir nekomunistinėse šalyse randa mažą skirtumą padengimo būduose skirtingai nuo politinės filosofijos arba struktūros. Deja, yra skirtumai paslaugų kūrimo metoduose, paslaugų pasiūloje ir pasekmėse. Markso teorija labai akcentavo ekonominį determinizmą, ir ankstyvųjų dienų komunistai priėmė tai kaip “utopinę” ekonominę situaciją, kuri pakeis pasaulį, apimant ir visas asmenines problemas. Net nekomunistinės utopijos visuomenės, tokios, kaip Izraelio kibucai, ilgą laiką socialinį darbą matė kaip netinkamą, kol buvo suprasta, kad socialinės problemos, kurios iškilo dėl ekonominių sunkumų, iš tiesų reikalavo daug ir intensyvios profesionalios pagalbos. Pvz.: Tarybų Sąjungoje, šeimos konsultavimas, kai kur egzistavo vien tik kaip skyrybų atvejo klausimas, kartais teismo sprendimu, bet ne anksčiau. Socialinės paslaugos ir dabar pokomunistinėse šalyse yra mažiau skelbiamos ir prieinamos ar galimos, negu pašalpos. Tai buvo dar ir dėl to fakto, kad psichoanalizė bendrai buvo atmesta Tarybų Sąjungoje kaip bloga technika. Be šito akcentavimo į darbą, pensijinis amžius Tarybų Sąjungoje buvo 60 m. vyrams ir 55m. moterims (anksčiau, jei sudėtingas arba kenksmingas darbas), palyginant su 65 ir 60 m. JAV.Bendrai, valstybės pagrįstas lygybės įteisinimas darbu arba socialistiniais principais, iš tiesų, atrodo, sukuria daugiau apsaugos gyvenimo poreikių patenkinimui (kiti kintamieji yra pastovūs), negu tai daro individualistiškai orientuotos šalys. Tačiau atlyginimo už darbą neelastingumas, priklausomai nuo šeimos dydžio, ir kiti sunkumai šeimose, kur šeimos nariai negali dirbti, nekompensuojamas ir trūksta paslaugų. Turint galvoje tokius skirtumus tarp visuomenių, kairiųjų ir dešiniųjų politinių ideologijų, koks yra jų maksimalus rezultatas? Kas geriau gyvena? Tas klausimas apjungia tiek daug apibrėžimų ir vertybių vertinimų, kad negali būti atsakytas. Buvo atlikti Cantril tyrimai palyginantys Graikiją ir Bulgariją, palyginant kai kuriuos svarbius kintamuosius. Ir buvo padaryta išvada, kad lygesnis paskirstymas yra Bulgarijoje nei Graikijoje, socialinis statusas ir dalyvavimas, materialinė gerovė ir saugumas yra aukštesnis Bulgarijoje. Gali būti lyginamas Švedijos socializmas ir JAV ar kitų Europos šalių kapitalizmas.
XII skyrius. GEROVĖS VALSTYBĖ
Šis terminas nebuvo naudojamas iki 1945 m. Jis reiškia, kad būtent valstybės prisiima pilną atsakomybę už piliečių poreikius. Kaip žinote, to šaknys yra Antikoje. Atėnų valstybės grūdų paskirstymas, badmečių laiku ir grūdų kainų reguliavimas – pensijų mokėjimas seniems kariams, invalidams ir našlaičiams, kurių tėvai žuvo kare, kiti našlaičiai buvo remiami tik iki aštuoniolikos metų. Kaip buvo paskirstomos pajamos užkariautose teritorijose, Graikija, ko gero, buvo tų laikų gerovės valstybė. Kai religija ir valstybė atsisuko į vakarus, deja, gerovės atsakomybės iš vyriausybių buvo paskirstytos per kitas institucijas, bažnyčią, šeimą, rinką ir teritoriją. Tai buvo iki vėl valstybė pasirodė gerovės organizatoriaus vaidmenyje. Kai valstybė atsiskyrė nuo religijos, vėl pradedama jausti savo atsakomybė už žmonių gerovę. Bismarko priimti sprendimai socialiniam draudimui ko gero turėjo politinį atspalvį, kurį sakiau anksčiau, bet rezultatas buvo mokėjimų sistema. Mokėjimai, kurie buvo sukurti pagal teisę, reguliuojami įstatymais, ir kurių galėjo tikėtis gavėjai. Tie mokėjimai padengdavo tik tam tikras būtinas išlaidas, ir nesudarė pilnos valstybinio aprūpinimo sistemos bei garantuojamų socialinių paslaugų. Buvo tokios pačios ir papildomos priemonės ir kitose šalyse iki Pirmojo pasaulinio karo, bet tai buvo periodas, kai buvo sunkiai susitarta, kam reikalingos savanoriškos organizacijos (privačios labdaros), socialinės rūpybos veiklos agentūros. Pirmojo pasaulinio karo metu Didžiojoje Britanijoje buvo judėjimas, išplečiantis socialinės rūpybos veiklą, ypač gyvenamojo būsto aprūpinimo reformos, įdarbinimo ir kt. svarbiausiose srityse. Tai buvo pagalba kenčiančių karių fronte šeimoms ir populiariai buvo išreikšta kaip namų įstatymas “herojams”. Pokario depresija sugriovė šeimos planus ir to nebuvo iki Didžioji depresija nepadarė tolesnius savo žingsnius. Europos šalys buvo jau gerokai daugiau pažengusios negu JAV daugelyje atvejų, tol, kol buvo rūpinamasi tuo tikslu, bet socialinio saugumo Aktas įgyvendintas 1935 m. ir JAV patalpino šią šalį daugiau ar mažiau bendroje Vakarų Europos šalių eilėje. Tai buvo tol, kol po I-ojo Pasaulinio karo buvo padarytas antrasis didelis žingsnis, planas, garantuojantis piliečiams apsaugą prieš nenumatytus gyvenimo įvykius.
1.Gerovės valstybės atsiradimo istorinės prielaidos
Greitai dauguma Šiaurės šalių švęs savo gerovės valstybės šimtmetį. Dabar nėra bendro susitarimo, kada šis terminas “Gerovės valstybė” buvo panaudotas pirmą kartą. Yra kai kurių teiginių, kad tai buvo apie 1939 m., tačiau kiti nurodo 1941-1942 m. Skirtumas yra minimalus, ir, nesvarbu, kas yra teisus. Idėja apie Gerovės valstybę galėtų būti perkeliama į devyniolikto šimtmečio pabaigą, praktiškai, dar toliau. Socialinio draudimo įstatymai nepasirodė tiesiai iš oro. Jis pasirodė kaip valstybinės socialinės politikos išplėtimas, nes prieš 100 m. labiau buvo vertinama parama, kur valstybė nesikiša, arba tik labai mažai kišasi. Ankstyvosios socialinio saugumo formos susidėjo iš tarpusavio pagalbos. Ši plėtra buvo toli nuo gerai išvystytų socialinės apsaugos tinklų. Pagalbos sumažėjimas miestuose, iš tiesų, normaliai pagerėjo tik dėl gerokai padidėjusio apmokėjimo už darbą. Viešoji valdžia, būtent municipalitetai, pasiėmė vargšų globą. Bažnyčia taip pat vaidino svarbų vaidmenį kai kuriose šalyse, mažindama skurdą. Skurdas buvo suprantamas kaip pats savaime atsirandantis. Laikui bėgant skurdo mažinimas buvo susietas su pvz.: priverstiniu darbu, piliečių teisių įgyvendinimu, apimant ir teisę vesti, ir, vėliau, teisę balsuoti. Viskas, atstovauja socialinės politikos pastangas, nukreiptas į vargšų kontroliavimą, kad aprūpintų šalia kitų dalykų teisę ir tvarką. 1722 m. Britų Parlamentas pristatė nuostolių draudimą. Pasiūlymas buvo patvirtintas Bendruomenių Rūmuose, bet buvo atmestas Lordų Rūmuose. Ateityje, 1794 m., Prancūzijos Revoliucijos įstatymas su universalios pensijos schemomis buvo priimtas Britų Parlamento, bet jie niekad nebuvo pritaikyti. Faktas, kad įgyvendinimas atėjo beveik 100 metų vėliau, priklauso nuo visai suprantamų pokyčių Europos ekonomikoje, kurie įvyko 19 amžiuje. Augantis ekonominis pelnas nulėmė geresnes gyvenimo sąlygas ir žmonių gyvenimo amžiaus pailgėjimą. Tai sudarė demografinį spaudimą, įkuriant gerovės valstybės sumanymus, pasirūpinti išaugusia senų žmonių dalimi. Tai beveik visose Šiaurės Europos šalyse populiacija per 19 a. padvigubėjo. Kartu su agrarinių reformų įgyvendinimu, tai nulėmė padidėjusią urbanizaciją. Per 19 a. daugumoje miesto gyvenviečių gyventojų proporcija daugumoje Šiaurės Europos šalių padidėjo nuo 5 iki 25 procentų. Didėjanti populiacijos dalis buvo darbuotojai miesto profesijose, t.y. komercijoje ir amatuose, ir taip pat, žinoma, industrijoje. Tuo pačiu metu ekonomikos liberalizacija užėmė svarbią vietą. Danijoje tai buvo Darbo laisvės Aktas 1857 m. Ekonomikos liberalizavimas lėmė tarp kitų dalykų, socialinių sutvarkymų silpnėjimą, kurie buvo pagrįsti amatų gildijomis ir taip pat šeima. Pvz.: tapo vis sunkiau naujos pramonės darbininkams pasirūpinti savo šeimose senais žmonėmis. Daugeliu atvejų sena socialinė sistema buvo sugriauta prieš sukuriant naują. Taip, beje, iki tam tikro laipsnio buvo politinių pasirinkimų išraiška. 19 a. buvo charakterizuotas kaip plataus individualizmo ir liberalizmo išplitimao bruožais. Kaip geriausias požiūris buvo pilna individų atsakomybė pasirūpinti pačiais savimi, ir tik po to kaip alternatyva buvo taikyta vargo mažinimui. Istorinio vystymosi apžvalga pasikeičiant mokėjimo sistemoms rodo, kad sistemos skirtingose šalyse buvo ir yra vystomos kaip nacionalinės – priklausomos nuo sąveikos kovojant galios kovą tarp skirtingų politinių ir ekonominių grupuočių. Kai kuriais atvejais, šalys prisitaikė teigiamas, taip pat ir neigiamas idėjas iš kitų šalių. Pvz.: Pirmosios Danijos senatvės pensijos buvo sukurtos visiškai skirtingos nuo jau sukurtos Vokiečių teisės. Tačiau, visas pilnos gerovės modelis, t.y. Vokiečių Bismarko modelis ar Britų Beveridžo modelis, niekada nebuvo eksportuotas visas iš vienos Europos šalies į kitą. Buvo bandoma taikyti teorijas, bandant paaiškinti mokėjimų sistemų pasikeitimus ir Šiaurės Europos šalių gerovės valstybės plėtrą, pirmiausia industrinio vystymosi pagrindu ir urbanizacija, ir, antra, kaip reakcija iš 19-ojo amžiaus politikų į demokratizacijos procesus ir darbo judėjimų pasirodymą. Teorijos, pagrindžiančios pirmą požiūrį, yra funkcionalistinės teorijos, nurodo, kad valstybės įgyvendina socialinę politiką, kaip atsaką į pasikeitimus darbe ir gyvenimo sąlygose, kurie susilpnėjo industrializacijos ir urbanizacijos procese. Teorijos, sekančios antrą liniją, yra konfliktų teorijos, sako, kad valstybinė socialinė politika yra atsakas į demokratizacijos procesus, kurios buvo aiškiausios Šiaurės Europos šalių vystymosi 19 a. antroje pusėje ir 20 a. pradžioje charakteristikos. Dabartinė analizė rodo, kad nė viena iš tų dviejų teorijų negali pilnai paaiškinti procesus, kurie lėmė socialinio draudimo įstatymų įgyvendinimą ir Gerovės valstybės vystymąsi Šiaurės Europos šalyse. Senatvės pensijų sistemos analizė rodo, kad socialinis draudimas pasirodo, kai skurdas nėra toliau suprantamas kaip individuali rizika, bet kaip kolektyvinė rizika, kuri jau skiriama viešajai valdžiai. Kai pripažįstama, kad tai yra ne tik vienos valstybės, bet ir tarptautinių procesų rezultatas. Būtent, kai pasikeičia individo ir visuomenės santykių supratimas. Tai taip pat lemia supratimą apie sąlygų susidarymą ir pasirodymą kaip maišytos ekonomikos vystymosi pasekmę. Trumpai tariant, po Didžiųjų pasikeitimų procesų 19 a. visos šalys tapo industrinėmis, kapitalistinėmis, demokratinėmis ir biurokratinėmis visuomenėmis.
12.2. Gerovės valstybės vystymosi fazės.
Dabartinės Šiaurės Europos šalys netapo staiga stebuklingai tokiomis. Iš tiesų, gerovės valstybės vystymosi procesas buvo ilgas ir nėra baigtas. Vystymosi procesas gali būti suskirstytas į 4 fazes: 1) prielaidų periodas, 2) valstybės iniciatyvaus įsijungimo periodas, 3) išplėtimo periodas, 4) palaipsnis naujos orientacijos periodas. Socialinės politikos patvarkymai visose fazėse, kaip ir perėjimo iš vienos fazės į kitą paaiškinimas yra svarbūs gerovės valstybės elementai. Pirma fazė – periodas prieš socialinio draudimo schemų pasirodymą. Šitame periode daugelis prielaidų valstybės įsijungimui į socialinę politiką buvo įvykdyta. Produkcijos sąlygos ir nacionalinės populiacijos paskirstymas buvo pakeisti. Pasirodo naujos visuomeninės grupės – pramonės savininkai ir pramonės darbininkai – kurie ateityje tampa gerai organizuoti. Nacionalinės valstybės sąvoka tampa universali, iš tikrųjų su Italijos ir vėliau Vokietijos unifikacija, vėliau ir kitos nacionalinės valstybės. Yra sunku apibrėžti pirmosios stadijos ilgumo laiką, kurios metu buvo suformuotos valstybės įsijungimas į socialinį saugumą. Ši fazė buvo labai skirtinga įvairiose valstybėse turiniu ir laiku. Antroji fazė, kai pirmą kartą valstybė įsijungia į socialinį draudimą, gali būti reliatyviai unifikuota periodu nuo 1883 iki 1914 m. nuo Vokiečių Socialinio Draudimo Akto iki Pirmojo pasaulinio karo. Antroji fazė įvairiose šalyse gali būti suprasta analizuojant pagrindinius 4 socialinės politikos elementus, – nelaimės pramonėje draudimas, ligonių draudimas, senatvės pensija ir bedarbių draudimas. Antrosios fazės metu socialinė politika keičiasi nuo susitelkimo į tradicines skurdo problemas į praeities darbuotojų problemas. Tai reiškia, kad socialinis suorganizavimas buvo išsaugotas mažiau uždirbantiems darbuotojams. Pvz.: Vokietijoje pramoninių nelaimių draudimas jo įdiegimo metu apėmė tik 17% visų dirbančiųjų populiacijos. Nepriklausomi ir geriau uždirbantys darbuotojai buvo išskirti iš valstybės saugumo schemos. Įgyvendinant ligonių draudimą tik 22% žmonių, dirbančių aktyviai, buvo įtraukta. Danijoje buvo truputį kitaip, nes į draudimą buvo įtraukti ir žemės ūkio darbuotojai ir nebuvo klasinio apribojimo teisėtvarkoje. Visi pakeitimai, kurie buvo įgyvendinti dažnai buvo politikų minčių išraiškos ir socialinės politikos įstatymų įgyvendinimo pasirinkimai. Galima būtų tvirtinti, kad tai buvo politika iš viršaus. Perėjimas į trečią fazę – tarpukario periodas, prasidėjo tuo pačiu metu, kaip ir augantis spaudimas iš žmonių, kad socialiniai pertvarkymai apimtų didesnę populiacijos proporciją. Šie poreikiai pradėjo turėti politinę svarbą, nes prasidedant trečiąja faze universalios privilegijos buvo įgyvendintos daugelyje Šiaurės Europos šalių. Tarpukario periode pasikeičia socialinio draudimo politika nuo darbuotojų draudimo iki nacionalinio draudimo sistemos, didžiausių populiacijų grupių kai kuriose šalyse. Šie pasikeitimai reiškia daug daugiau, kad nauji rizikos faktoriai, kaip invalidumas ar rūpintojo netektis buvo padengti visiems ir civiliams gyventojams. Tarpukario periode socialinio apsaugos sutvarkymai buvo labai žymūs Danijoje, Norvegijoje, Didžiojoje Britanijoje. 1930 m. Britų ekonomistas Keynes išvystė ekonominę teoriją, kur nurodė valstybės kontrolės naudą šalies ekonomikai. Jo idėjos turėjo didelę įtaką socialinės apsaugos patvarkymams po II-ojo pasaulinio karo ir yra įtakingos ir šiomis dienomis – būtent didinant potencialią valstybės kontrolę, plečiant administracinį aparatą ir socialinio saugumo sistemą. Daugeliu požiūrių, socialinio saugumo sistemos stipriai pasikeitė po II-ojo pasaulinio karo. Pirmiausia – jos vystėsi labai sparčiai nuo 1945 iki 1975 m. ir daug sparčiau negu per dvi fazes. Socialinio draudimo schemos apėmė dar didesnę populiacijos proporciją ir pareikalavo dar didesnės pajamų dalies. Nuo 1960-1975 m. bendros rūpybos programų išlaidos padidėjo nuo 15 iki 27% iš BNP. Šis nacionalinio draudimo padidinimas dar labiau paspartino tos sistemos paplitimą kitur. Skandinavijos šalys ir Didžioji Britanija po II-ojo pasaulinio karo įvedė nacionalinio draudimo sistemas. Net ir tos šalys, kurios to nepadarė, kaip Vokietija, išplėtė draudimo schemą. Tos schemos apėmė ir žmones ne darbo rinkoje – studentus, žmones su negalia ir namų šeimininkes. Galiausiai buvo priimtas motinystės draudimas ir sudarytos optimalios sąlygos ekonomikos augimui ir tų, kurios sakė, kad valstybė privalo įsikišti, kad apsaugotų stabilų ekonomikos augimą be didelių svyravimų. Ketvirta fazė. Kitas skirtumas yra padidinta valstybės intervencija iš pradinio socialinio saugumo tvarkymo į aprūpinimą pajamomis nedarbo metu, ligoje, pramonės nelaiminguose atsitikimuose ar senų žmonių, taip pat ir paslaugų padengimu, iš tiesų, vaikų globa, sveikatos apsauga ir senų žmonių globa. Šis vystymasis taip pat parodo esminį pokytį grupėse, kurios buvo susidomėjusios valstybės gerovės plėtra. Tuo metu taip pat daugėjo darbuotojų, dirbančių socialinėse ir su sveikata susijusiose paslaugose. Tie žmonės turėjo visų sričių, kuriose jie dirbo profesinį susidomėjimą paslaugų išvystymu. Šio periodo charakteringas bruožas yra Indikatorių, nustatančių žmonių gyvenimo kokybę, kurie išreiškė socialinės politikos ir valstybės finansavimo efektyvumą sukūrimas. Tas fenomenas taip pat yra priskiriamas ketvirtai fazei. Indikatoriai gali išreikšti populiacijos praeities ir dabarties lūkesčius į gerovės valstybę: – pajamų apsauga, – būtina socialinės apsaugos plėtra, – ir taip pat geras ir laimingas žmonių gyvenimas, sukurtas gerovės valstybės. Reiktų pripažinti, kad tokių sutvarkymų kūrimas vienai populiacijos grupei laiko bėgyje veda į politinį spaudimą dar didesniems pertvarkymams, padengiant kitas arba visas visuomenės grupes. Galiausiai – reikia suprasti, kad tokios sistemos kūrimas nuo tos, kurios tikslas apsaugoti žmonių pajamas, netekimo atveju į sistemą, kuri apima socialinės ir sveikatos paslaugas, uždeda milžinišką spaudimą visai sistemai. Šis spaudimas gali vesti į efektyvumo poreikį, kuris yra pozityvus, bet kuris taip pat veda į sistemos poreikius keisti, mažinti. Tai jau politinis klausimas.
3. Politinės jėgos
Kokios politinės jėgos dalyvavo gerovės valstybės kūrime? Šis klausimas gali susilaukti labai įvairiapusių atsakymų. Per tą laiką tūkstančiai individų ir organizacijų buvo įsitraukę į socialinės politikos vystymą įvairiose šalyse. Tačiau aptariant tai tik politinių partijų kontekste. Gerovės valstybė buvo daugumos politinių partijų kovos laukas. Supaprastintai tai gali būti apibūdinta, kaip kova tarp tų, kurie tiki, kad geriausia gerovės apsauga yra optimalių ekonominio augimo sąlygų sudarymas, ir tų, kurių nuomonė buvo, kad valstybė turi įsikišti į ekonomiką, kad išsaugotų ekonominio augimo stabilumą, be didelių nukrypimų ir su kuo lygesniu materialinių gėrybių paskirstymu, ir geriausių galimybių individų vystymuisi sudarymu.
Pirmoje ir antroje gerovės valstybės vystymosi fazėje, politinės partijos vaidino nelabai svarbų vaidmenį, lyginant su dabartine situacija. Tai yra todėl, kad daugelis politinių partijų nebuvo iki to laiko įkurtos, ir daugelyje šalių parlamentinis valdymas nebuvo aktyvus iki antrosios fazės. Šią sceną užėmė politinis elitas. Šis elitas buvo arba totalitarinis rėžimas, valdomas monarcho su grupe žemvaldžių, ar aristokratų, kaip monarcho vyriausybės. Kai kur vyriausybės buvo išrinktos, tačiau rinkimuose dalyvavo žemvaldžiai ir turtingieji, kaip Didžiojoje Britanijoje. Politinės demokratijos pradžia, kurioje kiekvienas suaugęs gali balsuoti, atsirado antrojo periodo metu arba tik gerovės valstybės vystymosi trečiajame periode. Reformų pagrindas – žemvaldžių nuomonės pasikeitimas apie individo ir visuomenės santykį, taip pat valdančiosios strategijos pasikeitimas, kuris pirmiausiai kilo iš Socialdemokratų partijų įsijungimo į parlamentus. Tai įvyko 19 a. pabaigoje. Profsąjungų atsiradimas 19 to amžiaus pabaigoje ir jų veikla paskutinį 100 metų taip pat įtakojo demokratinį vystymąsi. Šalia profsąjungų judėjimo atsirado darbininkų partijos, kurios daugelyje šalių įsijungė į parlamentus. Tačiau pasakyti, kad tik dėl darbininkų judėjimo atsirado gerovės valstybė būtų negalima, nes jos svarbiausią vaidmenį atliko tik pirmaisiais gerovės valstybės vystymosi etapais. Po II –ojo pasaulinio karo daugelis partijų įsijungė į gerovės kūrimo procesą. Tačiau galima rasti tam tikrą politinių programų skirtumą tarp dešiniųjų ir kairiųjų. Taigi galima teigti, kad gerovės valstybės kūrimas susijęs su demokratizacijos procesu.
12.4. Bendra ideologija ar nacionalinis kompromisas? Analizuojant 100 metų patirtį aštuoniose Europos šalyse, matome, kad tai buvo sukurta visų partijų tam tikra prasme prisidėjusių gerovės valstybės kūrime ir tos, kurios valdė ir tos, kurios nevaldė. Dėl tos priežasties galime pasakyti, kad gerovės valstybė neatstovauja vienos kurios partijos, bet yra nacionalinis kompromisas. Prasidėjo nuo socialinio draudimo įvedimo iki valstybės, kurios vyriausybės garantuoja visų populiacijų socialinį saugumą. Beje, mes negalime kalbėti, kaip apie vieną visų gerovės vastybių tipą. Iš tiesų, yra daug skirtingų gerovės valstybės tipų.
12.5. Gerovės valstybės tipai
Ankstyviausi požiūriai buvo sukurti Titmuss 1974 m. Jis teigė, kad galima atskirti gerovės valstybes, priklausomai nuo to, kaip socialinės teisės keičiamos į piliečių teises visai populiacijai. Titmuss pažymėjo, kad buvo skirtumai, kaip valstybės institucionalizavo viešąją atsakomybę, apsaugant socialinę gerovę. Jis išskyrė dviejų tipų valstybę: institucinę ir likutinę.
1 lentelė. Gerovės valstybės tipai ir jų chrakteristikos pagal Titmus.
Aspektai Institucinis LikutinisApėmimas universalus AtrankinisLaipsnis aukštas ŽemasKokybė optimali MinimaliFinansavimas mokesčiai ĮnašaiParamos tipai Susiję su pajamomis Susiję su baziniu lygiuPerskirstymas Progresyvus Regresyvus
Instituciniame modelyje visi piliečiai yra apimti aukšto lygio socialine apsauga, o likutiniame modelyje apėmimas yra selektyvus ir taip toliau, kaip matote šioje lentelėje. Finansavimas iš mokesčių, reiškia progresyvų paskirstymą, kai likutinėje gerovės valstybėje yra tiesiogiai finansuojama, iš įnašų, indėlių, pagalbos, kuri reiškia regresyvų paskirstymą. Pateikta kategorizacija yra labai apibendrinta, nes įvairių tipų programos egzistuoja ir gerai veikia visose šalyse.Tai yra labai bendras suskirstymas.
Paskesnis buvo Esping-Andersen 1990m. valstybių suskirstymas, pridėjęs, beje, kiekybinius metodus iš daugybės kintamųjų, kurie turi didelę reikšmę gerovės valstybės kūrime. Esping-Andersen skiria tris gerovės valstybės tipus: Socialinę demokratinę, Korporatyvinę arba konservatyviąją ir Liberalų gerovės modelį.
Liberaliajame valstybės modelyje yra remiamas tik minimalus gerbūvis, o už visa kita yra atsakingas pats asmuo. Konservatyviajame valstybė remia ir kompensuoja priklausomai nuo turėtų pajamų ir socialinio statuso. Socialdemokratiniame modelyje valstybės rėmimas yra optimalus, nepriklausomai nuo įsijungimo į darbo rinką. Leibfried (1993) parodė, kad būtina pridėti ketvirtą tipą – rudimentinį tipą, t.y. neišsivysčiusią gerovės valstybę. Tuo metu jis turėjo mintyje Pietų Europos šalis, nes daugelis šalių netilpo pagal jo kriterijus į trijų tipų modelį.Walter Lorenz analizuodamas Europos šalių situaciją pateikia keturių tipų schemą, kurią matome 2 –oje lentelėje.
2 lentelė. Gerovės valstybės tipai ir jų esminiai bruožai, pagal W. Lorenz.
Orientuota į Sistemos pavadinimas Pinigus Rudimentinis tipas. + bazė – neuniversalios paslaugos – neužkerta kelio problemai ir skurdui
Agentūras, tarnybas Kompensacinė socialinė rūpyba + nėra stigmos – selektyvi, atrankinėPoreikius Dalinė + kiekvienam- paramos ne visada pakanka- išlieka nelygybė ir neteisingumasPoreikius Universali+ apima visus- žmonės ne visada išnaudoja savo galimybes- labai brangu- kas pasakys, kada pakankaTačiau ir Titmuss ir Esping – Andersen akcentavo tai, kad mes negalime kalbėti apie gerovės valstybę, kaip apie natūraliai esamą instituciją. Gerovės valstybės įvairuoja priklausomai nuo nacionalinio gerovės supratimo iki jos teisinio pagrindo. Kai kurios gerovės valstybės tik siekia suteikti pagalbą patiems neturtingiausiems, o kitos pagrindinį dėmesį skiria dirbantiesiems ir viduriniajai klasei. Tikrasis šalies vaizdas priklauso nuo jos ekonominio ir politinio vystymosi istorijos.
Dar reikia pridurti, kad gerovės valstybė visą laiką susiduria su iššūkiais. Ir dabar po viso 100 metų vystymosi girdima daug argumentų, kad tai yra per brangu.
XIII skyrius. SKURDAS
Nekreipiant dėmesio į visas programas ir progresą, plačiai paplitęs skurdas tebeegzistuoja. Jei su skurdu sėkmingai kovojama, tai turėtų būti nesuprantama. Egzistuoja labai daug idėjų apie tai, kas yra skurdas. Mes lengvai galime suprasti skurdą, kaip kurio nors individo nevykėliškumo rezultatą. Čia tradicinė aukų kaltinimo teorija yra šio supratimo priežastis. Bet jei kas nors prisitaikys idėją, kad struktūrinės priežastys turi didžiausią įtaką skurdo atsiradimui mūsų visuomenėse, tada yra būtini platesni tyrimai. Vieno tėvo šeimų, ypač vadovaujamų moterų, JAV, Didžiojoje Britanijoje ir Švedijoje padidėjimą, yra siekiama paaiškinti nacionalinėmis normomis, vedybų žlugimu, ar individualiomis priežastimis. Rein nurodo, kad daugėja išsituokusių moterų, daugėja moterų, turinčių vaikus ir yra didesnė tendencija, kad motinos sukurs atskirą namų ūkį ir bus joms skiriamos pašalpos, ir kad moterys jausis diskriminuojamos darbo rinkoje. Taigi struktūriniai pokyčiai priimtose institucinėse formose gali paaiškinti šio padidėjimo priežastis. Realus skurdo “skausmas” pasirodo tada, kai finansinių išteklių trūkumas neleidžia jam turėti lygių galimybių ir, kad tada tas žmogus yra antros klasės pilietis. Labiausiai skurdas žeidžia asmenį, kai jis/ji į save turi žvelgti kaip į antrarūšį asmenį. Skurdo psichologiniai apibrėžimai, beje, yra retai naudojami, nes yra sunku apibrėžti, kas žmoguje yra paliesta. Įprastinis skurdo apibrėžimas yra pagrįstas pinigų trūkumu. Dažniausiai tam pamatuoti naudojamos pajamos per metus, ar per mėnesį. Yra du bendri tokio matavimo požiūriai: absoliutinis ir santykinis. Absoliutinis požiūris nurodo atitinkamas prekių ir paslaugų, būtinų individo ir šeimos gerovei, apimtį. Tie, kurie neturi tokio minimumo, yra apžvelgiami kaip vargšai. Esminis tokio aprašymo trūkumas yra tai, kad sunku pasakyti, ką reiškia “minimalūs poreikiai”. Pvz.: Lietuvoje yra skaičiuojama pagal “minimalų vartojimo krepšelį –(maistui 71% + 29% buitinės išlaidos ). Santykinis požiūris savo esmėje nurodo, kad asmuo yra vargšas, kai jo/jos pajamos yra pastoviai mažesnės negu vidutinės gyventojų pajamos. Pvz.: bet kas, kieno mažesnės pajamos, negu vidutinės, arba tam tikra dalis vidutinių pajamų, manoma, yra vargšas. Taip apibrėždami skurdą, mes išvengiame “minimalių poreikių” apibrėžimo ir daugiau akcentuojame pajamų nelygybę, pvz. 1:20. Su šiuo požiūriu skurdas egzistuos tol, kol bus atlyginimų nelygybė. Didžiausias tokio įvertinimo silpnumas, kad toks apibrėžimas nieko nepasako apie skurdą, apie tai, kaip blogai ir kaip gerai žmonės su mažiausiomis pajamomis gyvena. Mes norėtume žinoti, ne tik kiek žmonių yra vargšai, bet taip pat, kokios baisios yra gyvenimo sąlygos. Tai taip pat gali parodyti – troškimų nepatenkinimas, kuris sukuria santykinį skurdo apibrėžimą (televizija, šaldytuvas, mašina, rūbai, patalynė, baldai). Taip pat keičiasi požiūriai į paslaugas, jų kokybę ir prieinamumą. Ir gali būti apibrėžtas skurdas kaip mažesni negu lūkesčiai gyvenimo standartai, arba kaip nesąžiningas plyšys tarp išteklių ir esminių poreikių. Tačiau čia iškyla klausimas, ar visi turi būti lygūs? Štai kokios dažniausiai gyvenančių skurde socialinių grupių charakteristikos: Moterų vadovaujami namų ūkiai Lytis: septyni iš 10 yra vienišos moterys Rasė: mažumos prieš dominuojančius Seni: 40% virš 65 m. amžiaus yra vargšai Šeimos dydis: didelės šeimos neturtingesnės dėl didesnių poreikių. Išsilavinimas: žemesnis negu 9-rių klasių išsilavinimas yra gerai nuspėjantis skurdo ekstremumus. 67% visų skurdžiausių yra šeimos, kurių galvos neturi 9 klasių išsilavinimo. Darbas: neturėjimas darbo siejamas su skurdu, tačiau priešingai visuomenės nuomonei, 43% moterų šeimų yra dirbančios, ir 61% žemų pajamų šeimų galvų vyrų turi darbą. Vien tik darbas nesustabdo skurdo. Apie 90% visų, kurie nedirba, yra neįgalūs, pensininkai arba chroniškai serga. Apie 3/4 visų šeimų, kuriose galva yra moteris, negali dirbti dėl pareigų šeimoje ir namuose. Geografija: Dauguma vargšų gyvena miestuose ir ten, kur mažai darbo vietų.
13.1. Kas lemia skurdą?
Yra visa eilė galimų skurdo priežasčių:· aukštas nedarbas,· bloga fizinė sveikata,· fizinė negalia,· emocinės problemos,· bloga medicininė pagalba,· alkoholizmas,· narkomanija,· didelės šeimos,· darbo automatizavimas,· trūkumas darbinių įgūdžių,· žemas išsilavinimas,· moterų vadovaujami šeimų ūkiai su mažais vaikais,· fiksuotų pajamų šeimoms, pragyvenimo lygio kilimas,· rasinė diskriminacija,· turint “išleisto į laisvę” etiketę,· gyvenant geografinėje vietovėje, kur nėra darbo,· skyrybos, pabėgimas ar sutuoktinio mirtis,· lošimas,· išteklių valdymo ir biudžeto priežiūros problemos,· lyčių diskriminacija,· kriminalinių nusikaltimų aukos,· antidarbinių etinių vertybių turėjimas,· per didelis užimtumas darbu,· mažai apmokami darbai,· protinis atsilikimas,· vyresnis, negu pensinis amžius. Tai nėra pilnas sąrašas, bet jis gali parodyti: 1) daugybę skurdo priežasčių, 2) skurdo pašalinimas reikalauja įvairių socialinių programų, 3) skurdas sąveikauja beveik su visomis socialinėmis problemomis – tokiomis kaip emocinės problemos, alkoholizmas, nedarbas, rasinė ir lyčių diskriminacija, medicininės problemos, kriminališkumas, lošimas ir protinė negalia. Ši sąveika yra sudėtinga. Kaip matome, kitos problemos gali būti kaip skurdo priežastis, tačiau kai kurioms skurdas taip pat yra priežastis (emocinės, alkoholizmas, nedarbas). Esant skurdui, suintensyvėja visų socialinių problemų efektai.
13.2. Skurdas yra funkcionalus
Aišku, kad skurdas turi daug disfunkcijų, daugiausia patiems vargšams, bet taip pat ir bendram turtingumui. Suprantant, kad skurdas turi tam tikras funkcijas, pradedama suprasti, kodėl žmonės, darantys sprendimus, nesiekia efektyviai panaikinti skurdo. Penkiolika funkcijų, kurias atlieka skurdas turtingųjų grupėms, nurodė Herbert Gans. Skurde gyvenantys:1) atlieka nešvarius ar pavojingus, laikinus, ar mažai apmokamus ir negarbingus darbus; 2) subsidijuoja investicijas ir kitas turtingųjų veiklas, tokias kaip namų paslaugos, kurios išlaisvina turtingas moteris įvairioms profesijoms, kultūrinėms, pilietinėms, ar kitokiai socialinei veiklai; 3) sukuria darbus, tokius, kaip aptarnautų vargšus, tokias sritis, kaip socialinis darbas ir penologija (teisinio brendimo ir kalėjimų valdymo problemų analizės mokslas), kurios vėliau gali išlikti ir be vargšų; 4) pirkimas prekių, kurių kiti nenori, tokių, kaip padėvėtų drabužių, senų namų, kartu su įsidarbinimo organizavimu blogai paruoštiems ir nekompetetingiems aptarnauti vargšus, nes jie negali patraukti labiau turtingų klientų; 5) namų valdytojų organizacijų teisingumo palaikymas, nes daugelis vargšų yra .nedorėliai ir turi būti nubausti, kaip “nelegalai” arba tikri iškrypėliai; 6) sukeliantys užuojautą, gailestį ir labdarą neužsitarnavusiems vargšams, padedantys praktikuoti krikščionybę ir kitas Judaizmo etikas, ir jaustis altruistais bei moraliais; 7) siūloma turtingiems žmonėms dalyvauti įvairiuose neuždraustuose, seksualinio, alkoholio ir narkotikų vartojimo veiklose, kuriose daugelis vargšų yra įtariami tokie esantys; 8) tų, kurie nėra vargšai, socialinio statuso garantija stratifikuotoje visuomenėje; 9) parūpinant ne vargšams, kylantiems į viršų mobilumą, įgalinant kitus su didesniu išsilavinimu, gauti geresnius darbus; 10) turtingieji gali būti užsiėmę socialiai dalyvaudami įtraukiant vargšus į gyvenimą; 11) padedantis sukurti pridėtinį kapitalą, kuris išlaisvina turtinguosius “aukštai” kultūrai; 12) prisitaikant žemą vargšų kultūrą kai kuriems turtingiesiems; 13) sukuria simbolinį pastovumą radikaliai kairei ir opozicijai “gerovės gerintojams” konservatoriams, kurių požiūriai, išaiškinantys blogesnę vargšų moralinę kokybę, palaiko moralinį spaudimą pašalinti skurdą; 14) sugeriantys visuomenės augimo ir pokyčių kainas, teikdami žemę miestų atnaujinimui ir miestų universitetams, ligoninėms ir piliečių centrams. 15) formuojant labiau centristinę politinę areną, nes vargšai mažiau dalyvauja politikoje.
Skurdo ciklas. Skurdas dažnai atsikartoja iš kartos į kartą ir tai vadinama skurdo ciklu. To priežastimi dažnai yra žemas išsilavinimas arba bloga sveikata, arba viena ir antra kartu.
13.3. Skurdo kultūra
Vyksta daug diskusijų šiuo klausimu. Ar vargingi žmonės yra kitokie ar ne?Oskar Lewis “La Vidoje” paskelbia “ skurdo kultūros “tezę, kur manoma , kad vargšai turi skirtingas elgesio charakteristikas, ir šios charakteristikos perduodamos iš vienos generacijos į kitą. Štai kaip Oskar Levis apibūdina skurdo kultūrą.Veiksmingo dalyvavimo pagrindinėse visuomenės institucijose trūkumas;Nepasitikėjimas vyriausybe, policija ir visais žmonėmis aukštuose postuose, įskaitant bažnyčią;Socialinės organizacijos minimumas už šeimos ribų ar giminystės santykių.Saugios vaikystės trūkumas;Dažnai apleidžiamos žmonos ir vaikai;Matricentriškos šeimos;Autoritariniai santykiai;Nepajėgumo, priklausomybės ir mažavertiškumo jausmas;Impulsų kontrolės trūkumas;Rezignacija;Fatalizmas;Tikėjimas vyrų pranašumu prieš moteris;Tolerancija psichiologinėms patologijomsProvincialumas;Istorijos jausmo silpnumas.Kavolis teigia ,” kad visa tai labai būdinga mūsų visuomenei. Dauguma žmonių gyvena ir gyveno tokioje kultūroje ne dėl to, kad jie to nori, bet dėl to, kad nemoka ir negali kitaip gyventi.”Tačiau šis sąrašas labai siejasi su aukštyn kylančios, mobilios, į ateitį orientuotos klasės bruožais. Betkas gali tapti atstūmimo auka. Ko gero nėra didelio skirtumo tarp turtingųjų kultūros ir “ skurdo kultūros” šiuo atžvilgiu.
Peter Rossi ir Zakava Blum, atliko tyrimą po II ojo Pasaulinio karo.Jie bandė atsakyti į du klausimus.Ar yra specifinės vargšų elgesio grupės?Ar skurdo kultūra , toks elgesys perduodamas iš kartos į kartą?
Tyrimas neparodė jokio patikimo skirtumo tarp elgesio grupių, ir kad gyvenimo stilius nebūtinai perduodamas iš kartos į kartą.Tačiau jie nustatė tik tam tikrus faktus: “ Kuo žemesnis socioekonominis lygis, tuo aukštesnis šeimos disorganizacijos lygis;Kuo didesnis atskyrimo iš visuomenės jausmas, tuo aukštesnis psichinių sutrikimų simptomų pasireiškimas;Kuo mažesnė kompetencija, lyginant tuometiniams Anglijos standartams, tuo aukštesnis mirtingumo lygis ir fizinių ligų atvejai;Kuo mažesnis “pasiekimų poreikis”, tuo mažiau tėvai socializuoja savo vaikus aiškindami paklusnumo taisykles ir tuo aukštesnis nusikaltimų ir paauglių nusikalstamumo lygis, pagrįstas areštais ir apkaltinimu ( bet yra aišku, kad vargšai žmones yra traktuojami griežčiau negu kiti;Kuo asmuo liberalesnis ekonominiams klausimams, tuo mažiau liberalus civilinėms laisvėms ir politiniams nukrypimams. Visi šie skirtumai yra ne rūšiniai , bet laipsnio.Kas yra svarbiausia, kad jei pašalinamas skurdas, elgesys ima keistis. Ir nėra tiesa, kad skurdo kultūra yra save atkurianti jėga, besitęsianti per generacijas. Jei tai būtų tiesa vargšams nebūtų galima buvę padėti be masinių reabilitacinių pastangų, nukreiptų į vargšų psichiką.Titmuss patarė, kad naujos gerovės matas yra “ išteklių “valdymas, o pritaikant skurdui – skurdas yra išteklių valdymo trūkumas. Paradoksiškai, kai tam tikra nauda tampa prieinama tam tikrai žmonių kategorijai, jie kuria naudą tiems, kurie juos valdo, bet santykinai nelygiai, tiems, kurie neturi tokio priėjimo.Jis siūlė, kad gerovė yra kuriama trim keliais:1) Finansinė gerovė, kurioje nauda yra paskirstoma per mokesčių sistemą; 2) darbo gerovė, kurioje nauda yra susijusi su bet kuriuo asmens darbu; ir 3) socialinėmis paslaugomis ir parama.Socialiniai laipsniai tapo didžiausios gerovės forma. Jie apima veteranų pensijas ir lengvatas, akademinius laipsnius ir t.t. taip pat kapitalo turėjimas. Universiteto bakalauriato baigimas ne tik leidžia rinktis darbą, bet ir “investuoti” tą laipsnį geresniems laipsniams, kurie ateityje gali dar daugiau grąžinti.Dabar jaučiamas didesnis poreikis lygybei ir kiekviena visuomenė perskirsto iki tam tikro laipsnio pajamas visame pasaulyje. Tačiau naujas skurdas auga, tai tampa naujų pastangų fokusu pasiekti naują lygybę.Jei nėra naujų pasiekimų gerovės kūrime, vargšai paliekami besitęsiančiam skurdui ir priklausymui. Ne tiktai ekonomiškai beteisiai turi mažesnį tų išteklių pasiekimą, bet kuo toliau, tuo mažiau egzistuoja tų kredencialų( socialinių įvertinimų) apsauga. Privilegijos ir kitos industrinės ir technologinės visuomenės aspektai susijungia, taigi vargšai turi mažiau galios ir galimybių pasiekti išteklius. Didžia dalimi daugelio žmonių skurdas yra visuomenės galimybių struktūra.Rasizmas, eidžizmas ir seksizmas yra visos tų pasiekimų neigimų formos. Jei asmeniui yra neigiama pasiekti darbą, apdovanojimus, pagarbą ir žinias, kur gauti paslaugas, tas žmogus gali būti apibūdinamas ,kaip vargšas.
13.4. Kovos su skurdu strategijos
Rein ir Miller suklasifikavo skurdo mažinimo strategijas į 6 tipų programas : patogumai, investavimai į žmogiškąjį kapitalą, kas yra išsilavinimas, sveikata ir socialinis statusas, perkėlimas, reabilitacija, agregatinės ir atrankinės ekonominės priemonės. Visos šios strategijos turi būti aptartos racionalumo kontekste, politinėse galimybėse ir vertybiniame pasirinkime. Kiekvienas požiūris turi tam tikrą skurdo priežasčių apibrėžimo prielaidą. Kiekvienas turi funkcinių ir disfunkcinių aspektų. Pasaulyje, socialinės programos nukreiptos prieš skurdą yra dažnai sumaišytos.
13.4.1. PatogumaiTai yra paslaugos, gerinančios gyvenimo kokybę. Alfred Kohn naudojo “socialinių naudingumų” terminą šių programų apibūdinimui. Gimimų kontrolės programos, šeimos planavimas ar sveikatos paslaugos savo efektu yra pinigų perkėlimas vargšams. Jeigu visuomenė sukuria 1000lt vertės medicininę pagalbą vargšų šeimai, tai reiškia, kad yra suteikiamos ekvivalentinės pajamos tai šeimai. Kiti pavyzdžiai yra parkai, nemokamas mokymas, policijos ir ugniagesių paslaugos, universali vaikų priežiūra, įsidarbinimo informacija ir valstybiniai namai.Kai kurie asmenys prieštarauja šiems socialiniams patogumamas, nes jie reikalauja valstybino planavimo ir biurokratijos. Vienas variantas galėtų būti aprūpinti vargšus tam tikromis sąskaitomis, talonais, kuriuos jie gali išleisti maistui, išsilavinimui ar gyvenamajam būstui. Šis būdas remia rinkos ekonomiką, ir , gal būt, duoda vargšams daugiau galimybių, o gal ir ne. Tokie socialiniai patogumai sukuria galimybę. Tipiniai socialiniai patogumai ar paslaugos yra nestigmatizuojantys, nes bendruomenė pripažįsta tokių patogumų būtinybę industrinėse ir besikeičiančiose visuomenėse, ir jos yra visiems galimos.Talonai sukelia pavojų paslaugų tiekėjų praturtinimui, nesuteikiant lygiaverčių atitinkamų paslaugų. Universalios paslaugos – patogumai yra pajamų perkėlimo forma( jei kas tiki, kad skurdas reiškia mažiau, negu pajamų minimumas) ir kaip nelygybės sumažinimo forma. Tie, kurie mato skurdą, kaip pasiekimo trūkumą, taip pat gali matyti šių patogumų vystymą, kaip skurdo įveikimo strategiją.
13.4.2. Investavimai į žmogiškąjį kapitalą
Ši strategija bando pagerinti vargšų sugebėjimus, investuojant į juos per švietimą, sveikatos apsaugą, darbo įgūdžių mokymą ir panašiai. Investavimai į kapitalą tokį, kaip naujo planavimo įgūdžius didina produktyvumą, tą patį daro ir investavimai į kvalifikacijos kėlimą. Svarbus indėlis gali būti nemokamas universalus visuomenės mokymas, pvz. panaudojant spaudą, žiniasklaidos priemones apie naujus darbo metodus, mokslo pasiekimus ir taikymą praktikoje. Neformalus suaugusiųjų ugdymas yra netiesioginė paslaugų strategija ir investavimas į žmogaus galios stiprinimą, darbą su asmenimis ir kitas paslaugas. Šito mokymo negatyvus aspektas, statiškoje ekonomikoje, aukštesnis išsilavinimas ir tam tikri laipsniai, kaip žmogiškųjų investicijų programų, rezultatas paprastai sukuria tam tikrus pertvarkymus darbo laukiančiųjų eilėje. Aukštasis mokslas tampa, kaip pagrindiniu apsigynimo skydu, arba kieno nors įsidarbinimo lygiui išlaikyti. Priešingai, augančioje ekonomikoje yra daugiau galimybių pakilti aukštyn. Ekonomikos augimas yra sąlyga tam tikriems žmogiškiems investavimams veikti geriau. Investavimai į žmogiškąjį kapitalą yra būdas, kaip atvesti vargšų ir nepasisekusių grupes į sistemą ir skurdo įveikimui specifinėse grupėse, bet kokio ekonomikos vystymosi laiku.
13.4.3. Pajamų perskirstymas
Pajamų perskirstymo sistemos paima iš vienų populiacijos grupių ir nukreipia į kitas. Toks nukreipimas gali būti atliktas iš vidutinio amžiaus asmenų – seniems, iš dirbančiųjų – nedirbantiems, iš turtingųjų – vargšams. Pinigai gali būti perskirstomi vertikaliai, iš tų , kurie turi daugiau, tiems, kurie turi mažiau, naudojant mokesčių sistemą. Arba perskirstymas gali būti horizontalus tarp tų, kurie turi mažiau išlaikytinių ( įskaitant vaikus) tikslu padėti per mokesčių sistemą tiems, kurie turi daugiau išlaikytinių. Pagrindinė prielaida pajamų paskirstymui yra ta, kad skurdas suprantamas, kaip pajamų trūkumas. Jei naudojamas tik šis faktorius skurdui apibrėžti, negalima išsamiai suprasti skurdo. Egzistuojančios tokios programos, kaip valstybinė pagalba, socialinis draudimas, paramos sistema šeimoms ir negatyvus pajamų paskirstymas per mokesčių sistemą, visos jos yra skirtos skurdui sumažinti. Tačiau kyla klausimas, kuris būdas pats efektyviausias, kartu susiejus su vertybiniais klausimais. Kiek valstybės piliečiai nori perskirstyti pajamas? Kas ką turi remti? Kokia to sprendimo nauda?Kokios yra to sprendimo neigiamos pasekmės, jei nesukuriamas kapitalas naujiems investavimams? Niekas neneigia, kad egzistuoja problemos, naudojant tokius socialinius perskirstymus. Tačiau pajamų perskirstymas tam tikra forma ir toliau liks viena iš pagrindinių skurdo įveikimo strategijų dalimi.
13.4.4. Reabilitacija
Ši strategija yra nukreipta į žmones, naudojant psichologinius metodus tikslu atstatyti ir sustiprinti socialinį funkcionavimą. Pagrindinė prielaida, vadovaujanti šiems metodams, darbui su individu ir grupėmis, naudojant psichoterapijos metodus, yra ta, kad problema yra žmoguje arba šeimoje ir tai sutampa su “ aukų kaltinimo “ ideologija. Buvo padaryta prielaida, kad žmonės, kurie yra vargšai turi problemų, dėl kurių jiems reikia padėti, tai yra , problemos yra kitur, bet ne pinigų trūkumas. Tokios programos yra skirtos, padedant žmonėms gauti darbą, valdyti jų emocines ir tarpasmenines problemas iki patenkinamo lygio, kad galėtų sėkmingai įsidarbinti. Ekonominiai šalies ciklai daug daugiau apibrėžia skurdo kilimą ar kritimą, negu tai daro socialinis darbuotojas. Reabilitacija linkusi dažnai auką matyti, kaip problemą ir siūlyti sociopsichologinę pagalbą asmeniui ar šeimai., kaip pagrindinį patikimą pagalbos šaltinį. Tačiau reabilitacija yra svarbi, nes daug žmonių net ir pačiame geriausiame pasaulyje turi emocinių problemų. Kai kurie turi specialių poreikių, kai pasirodo situacinės krizės, ir jie gali būti įtraukti į skurdą ir nesugebėti patys save ištraukti iš skurdo be reabilitacijos. Reabilitacija negali būti naudojama, kaip neefektyvi ir kaip neekonomiška priemonė padėti, kai kuriems vargšams žmonėms išbristi iš skurdo, nes ji reikalinga visų socialinių klasių žmonėms.
13.4.5. Agregatinės ir atrankinės ekonominės priemonės
Agregatinės yra tos priemonės, kurios yra skirtos padėti vargšams, esantiems ekonominės scenos dugne, per ekonomikos augimą, kylantį iš mokesčių sumažinimo ir nukreipto į įdarbinimą ir produkciją. Jei mes norime susidoroti su skurdu, būtinas ekonomikos augimas. Kai mes turime sveiką ekonomiką, kurios augimas ir įdarbinimas yra aukšti, tai geriausiai prisideda prie skurdo mažinimo. Sveika ekonomika, kuri skirta darbo produkcijos ir vartojimo augimui yra labai geras būdas, padarantis daug daugiau skurdo įveikimui, negu bet kokios skurdo mažinimo programos.Atrankinės ekonominės priemonės yra sukurtos tam, kad “ iškeltų” iš skurdo tuos vargšus, kurie negali turėti naudos iš darbo vietų kūrimo, minimalių atlyginimų ir kitų programų vargšams. Jei paanalizuotume, tai apie 90 proc. moterys ir vaikai yra socialinės rūpybos klijentai, tačiau darbo vietų sukūrimas neišspręs, kad moterys ir vaikai išeitų iš socialinės rūpybos patarnavimų. Kadangi šeimų stabilumą įtakoja nedarbas ir per didelis užimtumas, todėl darbo vietų kūrimas yra dažniau nukreiptas į specifines vyrų grupes, kaip šeimos žlugimo prevencija ir išsaugojimas. Vyrams ir ypač jauniems ( 16 –29m.) ir iš mažumų grupių vyrams turėtų būti kuriamos valstybės išlaikomos darbo vietos su pragyvenimo vidurkio atlyginimu.Minimalūs atlyginimai turi du galus. Viena, kad per minimalių atlyginimų augimą padidina ir kitus atlyginimų lygius. Antra, negatyvios pasekmės yra tokios, kad darbai neprestižinėse ir atstumtųjų veiklose ir sunkiuose versluose yra nutraukiami, nes įmonės nesugeba išmokėti mokesčių, o tai reiškia darbų sumažėjimą tiems asmenims, kuriems anksčiau jie buvo prieinami, ypač tiems, kurie turi menkus darbo įgūdžius ar yra be darbo patirties.Bendranacionalinio produkto augimas yra esminis, bet kurios skurdą mažimančios programos dalis. Didesnis pyragas potencialiai reiškia, kad daugiau teks kiekvienam, taip pat ir vargšams, kurie gali būti perskirstymo pastangų rezultatų gavėjai. Bet pats augimas savaime negarantuoja skurdo pašalinimo. Daug žmonių, kurie siekia pašalinti skurdą yra nepatenkinti, kad nepakankamai naudos automatiškai nukrenta vargšams. Reikalingos kitos strategijos. Perskirstymo analizei naudojama “nutekėjimo ar varvėjimo” teorija. Kuri teigia, kad, kuo didesnis piltuvėlio viršus tuo daugiau naudos prateka vargšams, tačiau yra labai svarbu paanalizuoti, koks filtras įdėtas ir kokio pločio piltuvėlio ištekėjimo anga.
13.4.6. Dalyvavimas ir įgalinimas
Dalyvavimo programos yra nukreiptos pagerinti socialinį visuotinumą ir sumažinti vargšų problemas, suteikiant jiems paramą visuomenįje. Ar tai yra skurdo kultūra, ar pasiekimo problemos, ar mažiau galios, ar tai yra diskriminacija – esmė viena iš strategijų gali būti naudojama – tai žmonių įtraukimas į pagrindinę srovę. Tokios programos yra skirtos padidinti vargšų savigarbą, pakelti orumą ir prestižą.Jos yra skirtos visuomenėje sustiprinti politinį prestižą. Jos taip pat išbando ”naujos nuosavybės” pasiekimo galimybės patirtis. Tokios programos yra antidiskriminaciniai įstatymai, dvikalbės mokyklos, savivaldybinių susitarimų pasiekimas ir darbai, “ naujos karjeros” tipo programos, skirtos lipimui darbo kopėčiomis, politinių procesų įtakojimui, balsavimui ir tiesioginiam užsiangažavimui politinių sprendimų priėmime. Bendruomenės plėtros programos yra skirtos teorijos ir politikos įtakojimui.
Naudotos literatūros sąrašas
Golgoff R., Feldstein D., Understanding Social Welfare. Harper and Row, Publishrs, 1980.
Heilbroner R. Didieji ekonomistai. ALK, 1995.
Friedlander W., Apte R., Introduction to Social Welfare. Prentice – Hall, 1980.
Kavolis V. Kultūros dirbtuvė, ALK, 1997.
Kulesza T. Mūsų laikų ideologijos. Alma litera, 1998.
Liesytė A. Visuomeninių globos institucijų veiklos istorija lietuvoje iki 1940m. KU Rankraštis.
Lorenz W. Vaikų gerovė Europoje. Paskaitų konspektas, 1994.
Macarov D. The Design of Social Welfare. Halt Rinehart and Winston, 1978
Pieters D. Įvadas į pagrindinius socialinės apsaugos principus. Eugrimas, 1998.
Romanyshyn J., Social Science and Social Welfare. New York, 1974/
Schultz T. Investavimas į žmones. Gyventojų kokybės ekonomika, Vilnius, 1998.
Welfare, Development and Security. Three Danish Essays. Copenhagen, 1995
Ryan W. Balming the Victim. Vintage Books. A division of random house. 1976.