Kiek asmeninės laisvės jums reikia santykiuose?
Gal aš keista, bet man – labai daug. Niekada nebuvau katinas, kuris mėgsta vaikščioti vienas: švelnumas, dėmesys, žmonių klegesys man reikalingi kaip oras ir vanduo. Bet vos tik pajusdavau, kad kažkas pavadėlį bando labiau įtempti, sprukdavau pavėjui. Priežastis? Slypi kažkur anapus. Jei rimčiau, tai taip elgdavausi tikrai ne todėl, jog bijočiau rimtų santykių ar įklimpti į gilius jausmus.
Tiesiog nuoširdžiai netikiu, jog kai DU žmonės draugauja ar kuria šeimą, jie turėtų imti mąstyti ir gyventi kaip VIENAS. Tai yra – pamiršti savo asmeninius pomėgius, visus draugus paversti bendrais draugais, o visą laisvalaikį – bendru laisvalaikiu. Juk ir šokoladas būna nebeskanus, kai jo padauginame. Manot su santykiais kitaip?
Pamenu draugei, kuri jau porą metų gyvena su vaikinu, pasakojau apie savo naujus pomėgius – kalnų techniką bei salsą ir kaip tai fantastiškai smagu. Ji atsiduso: “Kaip tau pavydžiu… Aš norėčiau bent sporto klubą palankyti”. “O kas trukdo?” – paklausiau. “Nieko tu nesupranti, Doviliuk: turiu darbą, turiu santykių įsipareigojimų, nespėčiau visko, turiu kažką aukoti”.
Naivume tu naivume… Nežinau, ar aš čia naivi, ar ji, bet kodėl pas mus taip įprasta į santykius žiūrėti kaip į auką? “Ji aukojasi dėl šeimos… jis aukojasi dėl vaikų… jie aukojasi dėl tėvų…”. Taip galiausiai ir kyla vidutinio amžiaus krizės – vieną dieną tokia besiaukojanti pabunda ir susimąsto: “Velnias, gyvenimas jau įpusėjo, o kur aš buvau? Ploviau indus ir gaminau vakarienę?”. Tada kardinalus suvokimas gimdo kardinalius perversmus: keičiamas darbas, keičiamas stilius, keičiama mašina, kartais keičiamas vyras.
Ir viskas todėl, kad kažkada ši perversmininkė buvo užsimiršusi, jog santykiai yra ne du viename, o tiesiog du vienas šalia kito. Ir nors leisdami laiką drauge jie jaučiasi tikrai gerai, tai dar ne priežastis pamiršti laiko atskirai galimybę. Čia kaip čiuožimas an ledo: smagu ne tik čiuožti, bet tobulai geras ir tas pojūtis, kai iš pačiūžų vėl įšokį į batus, o kojos atrodo lengvos lengvos…
Na, čia mano požiūris. Paveiktas 102 pomėgių, kurių sunkiai įsivaizduoju, jog galėčiau atsisakyti…
Ir vis tiek šventai tikiu, kad visiems sveika pačiūžas apsiauti bent kartais 😉
Comments are closed.