Pabaiga yra pabaiga||Santykių dilemos

Man kartais atrodo, kad dabar madinga skiriantis su vaikinu/mergina išlikti “draugais”. Parodyti aplinkiniams, kad net pasibaigusi meilė gali išlaikyti draugiškus ir gerus santykius, tampa beveik principo reikalu. “Mes išsiskyrėm, bet vis tiek puikiai sutariam!” – iš paskalų žurnalų puslapių šaukia žinomi žmonės. “Jis vis tiek liko mano draugas” – pasisako draugė, kai nutraukia santykius su buvusiu mylimuoju.

Ilgą laiką man tai atrodė laibai šaunu. Na tikrai – kas gali būti geriau, nei žmogų, kurį mylėjai, visada turėti šalia. Kad ir kaip draugą.

Bet štai šiandien pattyriau nušvitimą klausimo pavidalu: “Ką tai reiškia likti draugais su buvusiu mylimuoju?”.  Kaip gali žmogus, kurį mylėjai, būti tik draugu? Juk draugus mes mylim kitaip. O meilė nėra toks lankstus dalykas, kad žaibo greitumu transformuotųsi į kitokią kokybinę išraišką.

Tai ką mes darome deklaruodami apie “draugystę” su buvusiu vaikinu/mergina? Bet kokiu atveju, labai retai skiriamasi abiejų sutikimu. Daug dažniau nutinka taip, kad vienas iš poros vis dar turi vilčių, kažkiek tebemyli, ilgisi. Užtikrintas, kad santykiai nebeturi ateities, dažniausiai būna tik vienas. O kittas – dar dvejoja.

Tokiu atveju “išlikti draugais” gali reikšti du dalykus: 1) Tas, kuris santykiuose nebemato ateities, nori pasilikti šiokį tokį atsarginį variantą; 2) Tas, kuris dar myli, nori pasilikti viltį. Nei vienas, nei kitas iš variantų man nė velnio nesisieja su draugyste.

Juk dra

augystė, tai toks ryšys, kai žinai, kad žmogus, kurį vadini draugu, tau bet kada padės. Ar liūdėdamas kreipsiesi į buvusį mylimąjį..? Ypač kai tikrai yra vilties, jog vis dar puoselėji jam šiokius tokius jausmus. Ne, turbūt nesikreipsi. Taip pat draugystė leidžia mums dalintis džiaugsmais. Argi pulsi skambinti žmogui, su kuriuo išsiskyrei, kai gauni paaukštinimą darbe..? Turbūt ne, nes turi kitų draugų, kurie su tavimi būna ilgesnį laiką ir žino, kaip laukei to paaukštinimo.

Čia – patys primityviausi pavyzdžiai. Tačiau jie atskleidžia, kad sakydami, jog buvęs mylimasis nuo šiol bus mūsų draugas, gerokai save apgauname. Žinoma, aš nekalbu apie atvejus, kai mylimaisiais tampa draugai, kurie nuo vaikystės kartu tampėsi pakiemiais, paauglystėje kartu pradėjo rūkyti, o studijų metais nusprendė, kad greičiausiai myli vienas kitą. Ši sittuacija – išmintis, verta atskiro įrašo blog’e (pasilikime ateičiai..). Tačiau didesnė dalis atvejų, kai “sudrauginame” mylimąjį, mano galva, tėra maskuotė. Tebemylintis maskuoja, kad vis dar turi vilčių, o nebemylintis – kad nustojo mylėti.

Juk keista, kad meilė baigiasi. Ypač jei kartu praleisti keleri metai. Kaip gi atrodys, kad tiek laiko mylėjęs, ėmiau ir nustojau..? Kaip gi atrodys, jei vis dar myliu, o bendrauti negaliu..? Manau fenomeną “nuo šiol mes liksime draugais” didele dalimi nulemia tas visuotinis noras įtikti masių nuomonei ir baimė “ką žmo

onės pasakys”.

Štai šioje vietoje mielai prisimenu E. Hemingvėjaus (oi, berods tikrai jo.) žodžius: “Negadinkite meilės draugyste – pabaiga yra pabaiga”.

15 thoughts on “Pabaiga yra pabaiga||Santykių dilemos”

  1. Ilgą laiką vienas blogiausiu mano prisiminimų iš santykių sferos buvo tai, jog kartą išsiskyręs su mergina (vadinkim tai abipusiu susitarimu), visiškai praradau kontaktą su ja. Buvome gana jauni ir šiokio tokio atokvėpio vienam nuo kito, žinoma, reikėjo, bet… Visiškai nutraukti santykius? Mano galvoje tai ėmė reikšti, jog išskyrus pasivartymus lovoje, tarp mūsų nieko nebuvo. Nes va, baigėsi vartymaisi, tai ko mums dar susitikinėti? Ačiū dievui, užaugom ir tai susitvarkė.

    Nežinau, Monika, pagal ką tu renkiesi mylimuosius ir kaip, bet aš visų pirma ieškau draugo – bendraminčio, bendrasielio, etc. Kai kurie iš tokių žmonių tampa mylimaisiais, tačiau.. Jeigu šis aukštesnis lygmuo abiems kartu (ar kažkuriam atskirai) pasirodo per aukštas, ar neatrodo kvaila žudyti ir tai, kas buvo aukštumoje – draugystę?

    Aš mylimą žmogų vadinu geriausiu draugu, kurį iš kitų išskiria tai, kad aš visų pirma dėl jo padaryčiau viską, kad jis būtų laimingas. Draugų gali turėti daug, geriausią draugą – tik vieną. Nes kai tą pačią dieną, tą pačią akimirką tavo draugui ir geriausiam draugui mirtinai reikės tavo pagalbos, padėti galėsi tik vienam – geriausiam. Bet čia jau kita tema…

    Perkratau galvoje visas savo meilės ir nepaisant to, kur jos dabar, kokie santykiai mane su jomis sieja, aš jas visas mitimis apkabinu ir linkiu visa ko geriausio. Visi tie žmonės vienu metu man buvo patys brangiausi ir jeigu jie bus laimingi su kažkuo kitu, aš nuoširdžiai tuo džiaugsiuos.

    Man regis sugebejimas santykius perkelti iš vienos lentynėlės į kitą yra brandumo (priešingas paaugliškam kraštutiniam emocionalumui mylėti-nekęsti) požymis, o turint omenyje, kad didžioji dalis mūsų sprendimų guli pasąmonėje, tai nesiginčysiu kodėl liekama draugais, bet man tai sąmoningas sprendimas – žmogų su kuriuo tau gera ir malonu būti, sutinki tikrai ne kasdien 😉

    Reply
  2. Pauliau – man atrodo kaip tik lengviau likt draugais su zmogum su kuriuo “padraugavimas” nebuvo labai rimtas. Arba cia tik man taip (: is tikro tai sunku likt draugais su zmogum, su kuriuo praleidai kokius 3-4 metus. Man buvo kad pati pasiuliau ta likima draugais, bet is tikro negalejau to padaryti – nebezinojau ka kalbet ir labai gerai jauciaus (ir iki siol jauciuos) nekontaktuodama.

    Ir is vis – kiekvieni santykiai, kiekviena situacija yra labai skirtingos

    Reply
  3. Dekoju Pauliau uz issamu komentara. Turime beveik antra siandienos irasa 🙂 Tikrai pritariu didziajai daliai tavo minciu. Bet noreciau siek tiek reabilituoti savo pozicija 🙂

    Manau visas situacijos klampumas kyla is to, kad meile mane visada pati susiranda. Niekada neturejau tokio draugo, kuris po tam tikro laiko taptu mylimuoju. Todel ir minejau, kad atvejai, kai is draugu tampama mylimaisiais, verti atskiro nagrinejimo. Ir cia jau tikrai nenuneigciau poreikio ir toliau likti draugais bei visiskai pritarciau tavo argumentams.

    Bet kas, jei kalbame apie jausmus, kurie tiesiog gimsta be didesniu paiesku ir pastangu – atsiranda zmogus, kuris suzavi savo bendravimu, poziuriu, elgesiu dar begale dalyku. Ir supranti, kad jis tau patrauklus, kad lengvai ji pamiltum. Dar supranti, kad jis kazkuo kitoks nei tie, kuriuos vadini draugais. Ir dar veliau supranti, kad ji jau myli.

    Ne visada mylimieji ateina is draugu rato. Labai daznai tai visai kiti zmones su visai kitais pomegiais ir gal butent tuo suzavi. Meile toks idomus dalykas – jos ngali prognozuoti.

    Labai svarbu, kad poroje butu dalinamasi rupesciais ir dziaugsmais – tikrai to neneigiu. Bet juk ne visada pavyksta i tavo gyvenima atejusi nauja zmogu visu pirma paversti draugu, kad veliau galetum pamilti. Kartais pirmiau pamilsti. Ir veliau jausma augini.

    Meile ir draugyste man – du svarbus ir reiksmingi dalykai. Bet as juos naturaliai atskiriu. Mylimasis draugas ir tiesiog draugas man skiriasi. Kitaip mylimasis taptu draugu, su kuriuo dar ir buciuojiesi ar kartais vartaisi lovoje. Tarsi draugas su priedais. O tai is esmes priestarauja mano suvokimui, ka reiskia myleti.

    Taigi dabar susisteminu viska. As tikiu, kad buve mylimieji gali būti draugais, bet tk tuo etveju, kai tai uzauga naturaliai. As netikiu, kad kaskart kai baigiasi meiles santykiai, reikia desperatiskai siekti islikti bent draugais. Kartais jausmas buna per stiprus, kad jam nutrukus is vienos puses, galetum pamirsti meile ir ziureti i buvusi mylimaji taip, kaip ziuri i kitus draugus.

    Oi, gavosi beveik trecias irasas… 🙂

    Reply
  4. Bet juk būna taip, kad draugystė perauga į meilę, o karšta meilė – į draugystę. Tuomet abudu ima simpatizuoti kitiems žmonėms ir tiesiog sutaria, kad gal jau laikas baigti vaidinti porą. Taip pat būna ir su ilgai kartu gyvenančiomis, susituokusiomis poromis. Jausmai atšąla, bet kitą žmogų pažįsti taip pat gerai, kaip save. Argi įmanoma nekontaktuoti? Nebūtina kartu eiti pietauti, bet padėti vienas kitam nutikus bėdai – visada. Arba pasiguosti. Nematau likime draugais nieko blogo.

    Reply
  5. Labai izvalgiai, Monika, parasei. Nezinau, ar patirtimi gristos mintys, bet labai taiklios.
    As niekada netikejau tuo “mes islikome gerais draugais”, visada galvojau, kad taip negaleciau, ir dabar zinau, kad as taip negaliu. Tik deja, jau daugiau kaip metai mes “draugai”. Issiskyrem kaip ir abipusiu sutarimu, kiekvienas turedamas savu priezasciu. Turejo buti pabaiga. Tik kartu su ta diena jausmai neisbleso, man reikejo juos nuslopinti, nuskausminti, kai ka tiesiog istrinti. Kai akys nemato, ausys negirdi, – sirdies neskauda. Todel pasakiau, atleisk, bet draugais mes nebusim. Deja, nepavyko. Gal manes nesuprato, gal pati pritrukau valios, o gal viltis buvo per stipri… Yra kaip yra. Tik tai, kas yra,- tikrai ne draugyste. Nes as negaliu su tuo zmogumi dalintis savo dziaugsmais ir liudesiu, negaliu pasiguosti, atvert sirdies, paprasyti pagalbos…, viskas, ka galiu -tai “draugiskai” paistyti apie nieka. Visa sirdimi noreciau, kad butu kitaip, bet negaliu nieko pakeisti. Kadangi akys mato, ausys girdi, o kitas zmogus neuzvalde minciu, – vis dar skauda sirdi. Ir as labai pavargau.
    Nezinau, ka jis masto ir jaucia, bet manau, kad nieko panasaus. Galu gale, tai ne taip jau svarbu.
    Svarbu tai, kad as zinau iseiti. Man tereikia susikaupt ir nutraukt visas mus jungiancias sijas. Ir tada akys nematys, ausys negirdes, o sirdis atsigaus.

    Reply
  6. Man irgi yra buvę, kad iš pradžių atėjo meilė (nors teisybės vardan reiktų sakyti aistra arba įsimylėjimas), bet… Mergina man ne paveiksliukas ir ne vaza – tai žmogus su kuriuo man gyventi įdomiau, lengviau. Jeigu, tarkim, aš mėgčiau kiną ir visą savo laisvalaikį skirčiau jam, man reikėtų žmogaus, kuriam tai būtų lygiai taip pat artima, nes.. Jeigu tuo metu, kai aš lakstau po filmų premjeras, ji v i s a d a deginasi soliariume, tai kur ir kada mes esam vienas kitam? Grįžę namo, lovose? Turiu omeny, kad įsymylėti, degti aistra galima ne tik draugui/ artimai sielai, bet mylėti – tik draugus. Meilė – tai pažinimas, pagarba, tolerancija, supratimas – dalykai, kurie ateina su laiku. Meilė tai menas, kiekvieno žmogaus atveju jis individualus, o joks menas neįvaldomas per mėnesį, du, gal net metus. Draugas nebūtinai yra mylimasis, bet mylimasis, turi būti draugas. Jeigu nebuvo – vis tik paklauskim savęs ar tai buvo meilė, ar vis tik aistra, įsimylėjimas (paviršinio pažinimo džiaugsmai)?

    Negaliu sakyti, kad kaskart išsiskyręs su mylimu žmogumi galėjau tą pačia akimirką paspausti off mygtuką, bet ilgainiui viskas susiguli ir, kaip ir vaikas vieną dieną supranta, kad ne visus daiktus reikia dėti į burną, taip ir subrendęs žmogus, turi sau pasakyti, kas yra kas – tai yra mano mylimasis, tai mano draugas, tai mano pažįstamas, etc. “Jeigu nesi su manimi 100%, tai nebūk visai – viskas arba nieko”. Ar tai brandu, ar tiesiog egoistiška, pavydu? Ką padarysi, kad ne visi turi valią, ryžtą ar yra per daug susireikšminę būti “second best” (variantas, kai nori likti su kažkuo tik draugu, o kitam atrodo kitaip – kitas reikalas).

    Turiu vieną labai mylimą citatą – ji iš A. Vaičiulaičio knygos “Valentina”. Man tai yra meilė – kai tu mylimam žmogui linki visa ko geriausio (jeigu jo laimė priklauso nuo kito žmogaus – tebūnie):

    “Ir jei tu būsi kada nors laiminga, aš džiaugsiuos, nors būčiau anapus žvaigždžių.”.

    Reply
  7. Neringa, viena iš pamokų, kurią išmokau santykių žaidime – niekada nesileisk į silpnesnius santykius negu turėjai anksčiau. Naujas žmogus turi būti toks, kad visiškai užgoštų ankstesnįjį. Nežinau kokios buvo jūsų aplinkybės, bet man žiauru girdėti, kad ankstesnis tavo žmogus yra užvaldęs tavo mintis, o naujasis to nesugeba. Gerai, vieną dieną tu išstumsi senąjį iš savo minčių, bet.. Tai nepaneigs fakto, kad tu pažinojai daug stipresnį žmogų, kuris bet kada gali pasirodyti ir vėl, ir vėl užvaldyti tavo mintis – atimti tavo ramų gyvenimą. Na, tai tiesiog savęs žudymas – kiekvieni nauji santykiai turi būti patys stipriausi.

    Reply
  8. Pauliau, matau, kad truputeli mane ne taip supratai. Is tikruju tai ne taip jau svarbu, bet as patikslinsiu: “kitas zmogus neuzvalde mano minciu” reiskia, kad salia, deja, dar nera kito zmogaus, kuris butu uzvaldes mano mintis ir atitrauktu demesi. Zinau, kad tada man butu daug paprasciau, lengviau ir ilgainiui viskas susideliotu i savas vietas.
    O del to, kad nauji santykiai turi buti stipresni uz senuosius, tu esi visiskai teisus. Tik tai jau kita tema…

    Reply

Leave a Comment