Pergudrauti pagundas

Šiandien vėl pagalvojau apie laisvę ir apie tai, kiek santykiuose jos reikia. Seniai seniai apie tai jau rašė Dovilė. Gerai parašė. Bet man dar liko neatsakytų klausimų ir pagaliau jie susikristalizavo galvoje tiek, kad galiu prabilti.

Taigi laisvė. Regis, kaip drugeliai skrenda į šviesą, taip mes traukiam laisvės link. Ko ten ieškom? Ką pasiekę jau jaučiamės laisvi? Aha, man irgi pasirodė sunku atsakyti į tokį klausimą. Tad nusprendžiau, jog kiekvienam atsakymas skirtingas. Vienas jaučiasi laisvas gyvendamas vienas, kitas – nepaisydamas kitų nuomonių, trečias – patirdamas kitų pagarbą ar ddar ką.

Tačiau kiek suderinama laisvė ir poros santykiai? Visur tik ir plyšaujama: Santykiai tai nuolatiniai kompromisai. Tai darbas, kuris turi būti dirbamas kasdien nuo ryto iki vakaro (ar netgi nakties. ;)..) ir tik nesimuliuotojai galima tikėtis sėkmės.Ir tuomet aš galvoju – kai toks “darbas” taip stipriai tave įtraukia, laiko laisvei natūraliai turėtų sumažėti.. O gal vienas iš šio darbo aspektų būtent ir yra mokymasis suprasti antrosios pusės laisvės poreikį?

Kai pradedi taip vingiuotai mąstyti, gaunasi visiška makalynė. O man vis dar norisi grįžti prie tos laisvės. Kodėl jos karttais taip norisi, nors šalia ir yra širdžiai mielas žmogus?

Čia sau turiu vieną atsakymą (šiukštu neteigiu, kad jis yra neužginčijamas ir teisingiausias!). Manau, kad žinojimas, jog net būdamas santykiuose esi laisvas, gautas pritarimas iš partnerio, kad taip, tu esi laisvas, nuramina nuot

tykių ištroškusią sielą. Paradoksalu. Bet mes juk labai dažnai siekiame to, kas uždrausta. Adomas su Ieva mums pirmieji tai parodė, o mes, kvailiukai, nepasimokėm, kad ne visada tai baigiasi geruoju. Ir vis tiek lekiam į pavojus, vis tiek rizikuojam. Kartais – net labai gražiais ir tauriais savo jausmais.

O štai tik leisk žmogui daryti viską, ko jis trokšta, tik pabrėžk, kad neketini jokiomis aplinkybėmis stabdyti ar drausminti, žiūrėk ir nebeliks vietos pagundoms. Nes kam gi siekti to, ko nieks nedraudžia turėti.

Be to, juk žmogus šiaip ar taip yra laisvas savo prigimtimi. Situacijose, kai reikia pasirinkti, kaip elgtis, vis tiek niekas kitas už mus nepasirinks. Ir jokie draudimai, joks pavydas nepadės, jeigu žmogus norės nueiti kitu keliu. Tai gal tiesiog geriau suprasti ir gerbti žmogaus galiimybę rinktis?

Esu šventai įsitikinusi – jei žmogutis užsimanys neiti į šoną, jis taip ir padarys. Tad galbūt deklaruodami tai, kad gerbiame kito laisvė rinktis, tarsi pergudrautume pagundas.?

6 thoughts on “Pergudrauti pagundas”

  1. Norės eis, norės neis. Bandymai gudrauti tuščias energijos ir laiko švaistymas.
    Išsirinkti antrą pusę vienodai suprantančią vertybes, vienodai suprantatį gyvenimą. Būti žmogum. Dovanoti meilę…

    Man kažkur girdėta “jis man buvo pergeras, dėl to pavargau” ir tai yra mano baimė, nes niekaip to nesuprantu.

    Reply
  2. Dviejų žmonių tarpusavio santykiuose visa ko pagrindas, manau, yra pasitikėjimas vienas kitu.
    Tada mažiau vietos lieka pavydui, įvairioms fantazijosm su neigiamu atspalviu …
    Ir tikrai labai svarbu būti su žmogum, bent jau panašiai žiūrinčiu ir matančiu pasaulį…

    Reply
  3. Smagu kad taip realistiskai pamastei ir parasei.
    Tai tikrai geras pamastymas apie laisve santykiuose, iskeitima ,pasitikejima, ir….
    …pats supratimas kad turi zmoguty kuris grys pas tave, nepriklausomai nuo to iskeite ar ne… Tai kazkas tokio ko zmones isvis nemoka suprasti, bei atleisti ir priimti.
    ….o gal tik paprasciausia nenori..
    Efecct

    Reply
  4. Pirma, sveikintina, kad apskritai drįsti mąstyti apie laisvę ir poros santykius – dažnam tai tabu. Antra, ilgai neišvedžiodamas, tiesiog pasakysiu, jog bandai gudrauti: viena vertus, pripažįsti laisvės poreikį / vertę, tačiau tuo pat metu tarsi ją neigi (kalbi apie ją kaip apie kažką neigiamo, atsikratytino).

    Tiesa ta, kad laisvės neapgausi – ji yra arba nėra. Daugelis ją paaukoja vardan “santykių”, ir jei tau “santykiai” reiškia laisvės nebuvimą, tada, deja, tu taip pat. Asmeniškai man, laisvė ir santykiai poroje nėra priešingybės – dar daugiau, be laisvės, “santykiai” tėra bandymas paversti kitą žmogų savo nuosavybe. Man mylėti – reiškia mylėti besąlygiškai – tokia meilė turi padaryti kitą žmogų dar laisvesniu, o ne jį supančioti.

    Reply

Leave a Comment