Sveiki, mielieji!
Kai pagalvoju, kone visi mano draugai nuo vaikystės kažkur išgaravo, liko nauji studijų laikų ir bendro darbo aplinkoje pažinti žmonės, taip pat atsitiktiniai draugai su keista pažinties priešistore. Ar tikrai draugus išskiria atstumas ir bendrų interesų nebebuvimas? Tokiu atveju po kelių metų ir ryšys su kursiokais nutrūks… O gal reikia subręsti iki tam tikro amžiaus, kada draugus renkiesi pagal stabilesnius kriterijus?
Taigi, šiandien norėčiau pakalbėti apie draugystę, apie tai, kaip keičiasi mūsų bendravimas bėgant laikui… Kodėl per gyvenimą sutinkame begales žmonių, bet su vienais iš jų bendravimas nutrūksta. Atrodė tokie gražūs buvo santykiai, įdomios pašnekesių temos, geras laikas, praleistas kartu, daug šiltų atsiminimų, bet paskiau kažkas atsitiko ir nutolote. Jis susituokė? Ji laukiasi vaiko? Jis išvažiavo į užsienį? Tau nepatinka jos vaikinas? Ji neatėjo pasveikinti tavęs per gimtadienį? Jis pamelavo tau? Ji per dažnai bendravo su tavo vaikinu? Ji įžeidė tavo orumą? Jis tavimi naudojosi? Ji užmiršdavo pasidomėti, kaip tu laikaisi?
Kokios atitolimo priežastys?
Atsiverčiau Wikipedia.org ir susiradau draugystės apibrėžimą: ”draugystė – žmonių tarpusavio santykiai, kuriems būdinga bendra patirtis, panašios vertybės ir artimi tikslai.“ Vadinasi draugystės nebėra, kai nėra bent vieno ar kelių iš šių kriterijų, priklausomai nuo to, kas buvo draugystės pamatu. Bendra patirtis – mokslai, studijos, darbas, laisvalaikis, hobis, kaimynystė… Artimi tikslai – egzaminų išlaikymas, pirkinių įsigijimas, vyrų kabinimas, pasilinksminimas, bendras verslas, karjera, vaikų auginimas, sodininkystės puoselėjimas… Bendros vertybės – intelektualumas, grožis, muzika, šokiai, dailė, kūryba, racionalumas, verslumas…
Kai susitinka du žmonės, kurie simpatizuoja vienas kitam, bet nejaučia lytinės traukos ir kai persidengia jų vertybių, tikslų arba patirties poliai, tada atsiranda palanki erdvė jiems suartėti, susidraugauti.
Nepaisant to žmonės auga ne tik kartu, puoselėdami bendrus interesus, bet ir atskirai, individualiai. Susiranda antrąsias puses, keičia darbą, gyvenamąją vietą, pradeda arba nutraukia studijas, gimdo ir augina vaikus. Tai lūžiai, kurių metu atsiranda skirtingi interesai, tada reikia dėti daugiau pastangų norint išlaikyti santykius.
Kartais keičiasi ir žmogaus charakteris, atsiranda daugiau ambicijų. Taip pat smulkūs konfliktai, kurie neišvengiamai atsiranda tarp žmonių, gali atitolinti. Ypač kai jie neišsprendžiami, lieka nuoskaudos, atsiranda nepasitikėjimas ir nusivylimas. Dėl visų šių priežasčių nutrūksta kai kurie ryčiai. Galbūt ir neišvardinau visų priežasčių, nes rėmiausi daugiau asmenine priežastimi, nei literatūra, bet neabejoju, kad rasiu bendraminčių, kurie bent iš dalies pritars mano samprotavimams.
Kiek tikrų draugų gali turėti žmogus vienu metu?
Kai visko tiek daug – draugų, pažįstamų, nepažįstamų, visi su skirtingomis nuomonėmis, skirtingais charakteriais, poreikiais ir interesais, o tu tik vienas ir dar laiko limitas uždėtas…
Elgiesi kaip išmanai, kaip tave auklėjo, kaip tau gaunasi ir atsistoji prieš visuotinį teismą. Vieni tave teisia už tai, ką pasakei. Kiti – už tai, ką nutylėjai. Vieniems tavo išvaizda patiks, kiti juoksis. Vieni tavo straipsnius girs, kiti peiks ir skaičiuos gramatikos klaidas. Bet tie patys budeliai kitoje situacijoje gali virsti advokatais ir patarėjais arba bendrininkais.
Skiri laiko savo draugams tiek, kiek lieka nuo laiko, būtino darbui ir sau. Kartais to laiko lieka visai mažai, o susitikimai su draugais vis labiau ir labiau nulemti aplinkybių, strateginės vietos ar bendrų interesų. Suderini reikalus su draugiškais pasisėdėjimais, o kitus atidėlioji neribotam laikui, kol supranti, kad per vėlu, kad jau nebežinosi apie ką kalbėti susitikus.
Bet yra dar unikumas – tie draugai, su kuriais susitikus po metų ar dviejų nesijaučia riba ir viskas plaukia it nebuvus pertraukos. Tokias draugystes aš vadinu sielos draugystėmis, kurios susitikus labai greita susigroja.
Bet visgi, su keliais žmonėmis gali bendrauti vienu metu? Su trimis? Su vienu? Su dešimtimis? Kiek laiko reikia viena žmogui skirti? Kur dingsta laikas? Kiek jo skiriame sau?
Aš vienoje erdvėje galiu palaikyti ryšį su daugeliu žmonių, bet kokybiškiausias jis bus dažniausiai tik su vienu iš jų, todėl dažnai renkuosi susitikimus dviese. Tai galima labai paprastai paaiškinti – dviejų žmonių vertybes žymiai lengviau suderinti ir rasti bendrų susikirtimo taškų nei trijų ar daugiau personų.
O skirtingose erdvėse? Kiek ryšių galima palaikyti vienu metu? Kiek draugų pasveikinate su gimtadieniu ne tik virtualioje erdvėje? Su keliais susitinkate? Su keliais randate laiko pabendrauti bent pora kartų per savaitę? Manau šis skaičius varijuoja priklausomai nuo žmogaus asmenybės, jo uždarumo arba atvirumo, ekstraversijos arba polinkio į intraversiją. Man optimalus skaičius dvidešimt, kitam gal keturi. Kiekybė nesvarbu, svarbu, kad žmogui užtektų to skaičiaus ir jis jaustųsi komfortiškai. Kad jis nesijaustų vienišas.
Moralas
Kai neturi širdies draugo, artimi žmonės patys svarbiausi. Jie gali palaikyti, pamotyvuoti, susitiprinti pasitikėjimą savimi, praskaidrinti nuotaiką, išklausyti, pabūti kartu, pasveikinti per gimtadienį, kartu nusigerti, padėti pernešti buto baldus ar tiesiog apkabinti.
Svarbu tik atrasti balansą tarp draugiškumo ir “atlapaširdiškumo” ir apsisaugoti nuo skaudžių buvusių artimų žmonių smūgių. Kartais pakiša koją tie dalykai, kurie rodosi seniai prijaukinti ir įgavę pasitikėjimą. O nauji, svetimi – šildo labiau už artimo dūšią. Kartais reikia viso gyvenimo, kad atskirtum pelus nuo grūdų, draugus nuo priešų, juoda nuo balto, tikra nuo negyvo, artima nuo tolstančio svetimo.
Linkiu tikros draugystės, kuri šildytų Jus ne tik Kalėdų rytą, bet ir visą gyvenimą! Jei mūsų DarniPora.lt vakarėlyje nepamatėte potencialios antrosios pusės, nenusiminkite, juk ji sutinkama tik kartą gyvenime. Užtat tikrai galite susirasti ištikimą draugą, kuris eis su Jumis į medžioklę ir neleis pajausti kartaus vienatvės skonio… Gražaus savaitgalio!
Kris
Comments are closed.