Visi mes esam mėnuliai. Paslaptingos ir neatskleistos planetos.
Kodėl mėnuliai? Nes lygiai, kaip ir jie, turime savo tamsiąją – šešėlinę pusę… Kurios ne tik kitiems nerodome, bet ir patys (dažniausiai) nematome… O tai, ką matome ir rodome kitiems, dažniausiai esame ne mes… Taip jau yra.
Mes rodome save tokius, kokius nori matyti kiti. Ar ne taip? Prisiminkite, kaip elgiatės su žmogumi, kuriam norite patikti?
Jeigu skaitote straipsnį šiame tinkalalapyje, greičiausiai ieškote sau draugo ar draugės, mylimojo ar mylimosios. Tikriausiai kartais nueinate išgerti puodelio arbatos su nepažįstamuoju/ąja. Taigi prisiminkite, kaip ruošiatės tam susitikimui… Visų pirma, jūs jau turite minimalų vaizdą su kuo ketinate susitikti – matėte foto, sužinojote amžių, pomėgius, profesiją… Sistema jums suskaičiavo suderinamumo procentą, pvz.: charakterių – 74%, vertybių – 37%, seksualinis – 67%. Bendras suderinamumas – 57%. „Super“ pagalvojo optimistas, „galėtų būti geriau“ – nusiminė pesimistas, „ir ką dabar su tais skaičiais daryti“ susimąstė realistas…
Optimistas jau seniai iškūrė į pasimatymą, nes jei mergina nepatiks, bent bus patirties pasisėmęs (kažkodėl norisi rašyti nuo vyriškos giminės)… Pritariu optimistams ir galiu nuraminti pesimistus ir realistus, – skaičiai bus vienintelis faktas (nes nepatikrintas), kurį sužinojote apie asmenį, su kuriuo susitiksite… Visa kita, ką matysite ir girdėsite, bus tik jūsų individuali interpretacija… Nes… visi mes esame mėnuliai – tolimos ir nepažintos planetos, paslaptingos ir klaidžios. Dažnai ir pačios savyje pasiklydusios.
Nesvarbu, kas esi – vyras, ar moteris. Svarbu, kiek save pažįsti ir kiek sau leidi būti savimi. O kas iš jūsų galite sau nuoširdžiai pasakyti (po pirmojo susitikimo) „elgiausi taip, kaip norėjau“? Žymiai lengviau būti savimi su žmogumi, kuris nepatinka ir kuriam nesinori patikti. Tačiau kur kas sudėtingiau leisti save pamatyti tam, kuriam jaučiame gilią simpatiją – „o jeigu nepatiksiu“, “turiu padaryti viską, kad šis pasimatymas nebūtų paskutinis…“.
Pradedame nuo išvaizdos – gali būti, jog „įlendame“ ne į savo stilių. Atsakydami į klausimus nepagailime ryškesnių spalvų (juk reik suspindėti), susikuriame originalesnius hobi, pvz.: laisvalaikiu aš mėgstu nardyti (nesvarbu, kad tik „snarklinau“ vieną vienintelį kartą, atostogaudama Egipte), dievinu žirgus (nesvarbu, kad paskutinį kartą gyvą arklį mačiau prie Vilnelės, policininkams iškilmingai „prajojant“…).
Mūsų fantazija gali prisitaikyti prie bet kokio streso… Svarbu, kaip į viską pažiurėsim… Ir kiek leisim sau būti savimi. Bet žinote ką galvoju – svarbiausia nemeluoti sau, nesukurti savęs tokio, kokio nėra. Nes vėliau teks su tuo gyventi, ne kam kitam, o pačiam.
Bet ne tik tai gali nutikti savęs „kūrimo“ procese. Kai mes save kuriame, kartais galime sukurti kažką tikrai gražaus… Juk taip suveikia pozityvusis mąstymas. Mes iš tiesų, galime sukurti ką tik norime savo asmenyje – tikiu, kad galime tapti tokie, kokie manome esą.
Nesusipratimai (švelniai tariant) prasideda tuomet, kai mus kuria KITI. Iš pradžių tas vyksmas vyksta mums net nežinant – mes būname pamatyti tokie, kokie net neįtariame esą. Kaip sakoma „grožis – matančiojo akyse“, visa kita – taip pat…
Kai einame į trimačio vaizdo kinoteatrą, visi gauname akinius – vienodus, kad matytume „lyg veiksmas vyktų čia ir dabar“… Ir gyvenime mes kiekvienas nešiojame panašius akinius, tik veiksmas juose vyksta per prizmę – „ten ir tuomet…“. Galima sakyti – tai „praeities akiniai“, ir jų dioptrijas sąlygoja kiekvieno individuali patyriminė praeitis… Tai labai galingi akiniai, nes juos nelengva nusiimti… Kai išdrįsti tai padaryti – arba visai nieko nematai, arba staiga pradedi Matyti.
Gali kilti žaibiškas noras – sugrąžinti akinius ant nosies ir niekuomet neprarasti iliuzijos. Juk taip gera matyti mylimąjį, kurį susikūrei – jis domisi tavo veikla, klausinėdamas, kaip tau sekėsi (viską su smulkmenom), jūs kasdien pietaujat kartu, nes jis pasiilgsta tavęs dienoje, jis šokdina tave per visus vakarėlius, jis parveža tave į namus, taip pat kaip ir nuveža, nes jis rūpinasi tavimi, jis myli tave, nes kiekvieną penktadienį dovanoja gėlių…
Tai gali matyti žiūrėdamas/a pro „meilės akinius“, jei taip norisi ir jei niekas niekada anksčiau tavęs neįskaudino…
Pažiūrėkime kitaip, kitu kampu – jis tavęs visko išsiklausinėja, nes jam svarbu kontroliuoti situaciją, jis pietauja kartu, nes neturi draugų ir nelabai trokšta, kad tu jų turėtum, jis nepaleidžia tavęs nei per žingsnį vakarėlių metu, nes nesusitvarko su savo pavydu, jis vežioja tave į darbą, nes nenori, jog būtum savarankiška, jis taupo šeimos biudžetą tavo laisvės ir didesnių galimybių sąskaita, jis neturi fantazijos, todėl perka penktadieniais tik gėles, užuot pakvietęs į koncertą, į teatrą ar tiesiog pasvajot mėnesienoj…
Esu moteris, todėl parašiau, žiūrėdama per „moteriškus akinius“. Kiek žmonių – tiek ir akinių… Regėjimas silpsta ne nuo darbo prie kompiuterio ar skaitymo tamsoje, o… nuo stresų (santykiuose) ir mūsų fantazijų (vienumoje). Kuo daugiau patiriame blogų situacijų santykyje su kita lytimi, tuo mažiau galimybių matyti savo partnerį realiame pavidale.
O įsivaizduokite, jei partneris meluoja sau ir yra ne tuo, kuo nori būti… Mįslių mįslė – iliuzijų iliuzija. Mes matome tai, ko nėra, o partneris stengiasi būti tuo, kuo mes jį matome…Tai jau – mėnulio užtemimas. Tuomet abiems riesta… anksčiau arba vėliau…
Įdomios mes būtybės – ŽMONĖS – Tvėrėjas mus sukūrė po vieną, unikalų egzempliorių, o mes stengiamės būti vis Kažkuo, kad tik nebūti savimi…Taigi, bičiuliai, neapsigaukime, žiūrėdami į fasadinę (matomą) pusę… visa tiesa – anapus… GALBŪT.
Jei nesutinkate, rašykite, komentuokite, argumentuokite!
Comments are closed.