Laukiu pavasario…

Kažkaip optimistiškai nuteikia tirpstantis sniegas, kad ir kaip nepatinka šlapios kojos ir ruda žemės spalva, bet stengiuosi žiūrėti į priekį. Gal taip ir gyvenime reikėtų – dabartinę prastą būseną laikyti laikina, tikėti šviesesniu rytojumi. Gal net kitaip – gyventi šviesesniu rytojumi. O šiltas gražias akimirkas ištęsti iki begalybės ir jomis alsuoti.

SEZONIŠKUMAS

Atrodo mes kaip gyvūnai, kuriuos veikia sezoniškumas. Gal taip ir yra. Pasiilgstame to, ko ilgai neturėjome. Be to, nepažįstu dar nei vieno, kuriam nepatiktų mūsų lietuviškas pavasaris, kai viskas gimsta. Net ir meilė.

Spalvos tammpa ryškesnės, dangus šviesesnis, cukrus saldesnis. Jei leidi sau įkristi į šitą euforiją, atjaunėji dešimčia metų, mažų mažiausiai! Juk viskas prikauso nuo mąstymo. Atsikeli vieną rytą ir pagalvoji, kad nebenori taip gyventi. Nebenori vaikščioti susiraukęs, matyti pilkų veidų, piktų žvilgsnių ir net pažadi nebesikeikti už vairo. Kitas žingsnis – ne tai, kad ignoruoti, o tiesiog nebematyti to, ko nenori matyti. Į žmonių skundus apie blogą gyvenimą atsakyti šypsena, atsitverti stikliniu Mažojo princo gaubtu kaip rožei ir keroti savo sode. Aišku, nepriimkit šio recepto taip tieesmukai. Tik noriu pasakyti, kad labai liūdna, kai matau tiek nelaimigų veidų. Net žinių nebežiūriu, nes tikrai esu empatiška ir dažnai įsijaučiu per daug, o juk gyvename tik vieną kartą ir tik nuo mūsų priklauso, kaip nukreipsime mąstymą ir kaip pas

siklosime sau dieną. Kad ir kas beatsitiktų, tu visada gali rinktis, nes niekas negali pasakyti, kaip tu turi gyventi išskyrus tave patį.

GYVENIMO PAMOKA

Kartą per gimtadienį gavau atviruką su žodžiais, įsirėžusiais visam laikui ir kiekviename žingsnyje padedančiais pakilti – “kitiems tavo gyvenimo kelias gali pasirodyti neteisingas, bet tai TAVO  PASIRINKIMAS”. Ir iš tikrųjų klaidos yra mano nuosavybė, kaip ir teisingi ėjimai ir laimėjimai. Kartais aplinkybių, aplinkinių ar fortūnos pakoreguoti ėjimai šachmatų lentoje, bet gera, kai gera juos atsiminti ir nesinori ištrinti iš savo gyvenimo bylos, kai tai dalelė tavęs. Džiaugiuosi už žmones, kurie moka save pradžiuginti ir dovanoja sau geras emocijas modeliuodami situaciją pagal savo pageidavimus.

Kartais atrodo neįmanoma, kaip aš galiu kvatotis ir suderinti darbą tarkim su muzika, kai dirbu banke. Bet tadda galvoji apie savo prioritetus, tada renkiesi, kur nori dirbti, koks nori atrodyti darbe, koks privalai būti, o kur gali varijuoti. Esu ne kartą patyrusi, kad darbą, kad ir koks jis bebūtų gali pamilti ir daryti iš visos širdies bei mėgautis juo, tada palengvini sau gyvenimą perpus. Bet dažnai nesąmoningai užsiblokuoji, akcentuoji tai, kas nepatinka, ir smukdai save.

Stebėjausi, kaip keli mano bendradarbiai sugebėdavo tame pačiame darbe būti savimi – juokauti, linksminti kitus, pokštauti, mėgautis, kartu tapti kolektyvo numylėtiniais ir dar gerai atl

likti savo darbą, nes dažniausiai atskirdavau šiuos du dalykus – geras darbas = susikaupimas, rimtumas, stresas, nerimas, viršvalandžiai, konfliktinės situacijos, darbas naktimis. O buvimas savimi = malonumai ir linksmybės. Bet žmonės, kurie sugeba suderinti šias dvi sferas, yra be galo laimingi. Man deja nepasisekė, todėl pakeičiau darbą ir dabar esu laiminga, nes tiesiogine ta žodžio prasme kaifuoju, kai galiu būti Jums naudinga ir padaryti kažką, kas priartins Jus prie meilės, kas yra man didžiausia vertybė, skaniausias gyvenimo desertas, ir kur slypi egzistencijos prasmė.

Kiekvienas individualiai gali nuspręsti, kas jam svarbiausia. Svarbu neužkasti savo vertybių ir gyventi su tuo – su kūryba, muzika, meile, draugais, gyvūnais, kad ir pinigais. Viskas, ko trokšta tavo širdis, yra tinkama būti tavo gyvenimo varikliu. Svarbu neužgęsti ir neužmiršti įsipilti kuro.

RENGINYS

Dar vienas renginys šiandien vakare, net pirštų galus kutena kaip laukiu – kaip vaikystėje Kalėdų ryto. Atrodo, kad kiekvienas šventinis renginys – pirmas kartas, toks svarbus ir stebuklingas. Niekada nežinai, kokie žmonės susirinks ir kaip viskas susiklostys. (Ir vėl radau priežastį džiaugtis.)

REZIUMĖ

Nežinau, kas čia tuos pirštukus kutena – optimizmas, šypsenos žmonių, artėjantis pavasaris ar Jūsų laukimas šiandien vakare, bet beprotiškai gera širdyje ir taip norėtųsi visiems padovanoti po gabalėlį šio gero jausmo.

Skiriu Jums dvi be galo gražias dainas, gal ir gyvenu praėjusiam amžiuje, gal ir ne vis

sų skoniams įtiksiu. Bet to ir nesiekiu – čia mano JUMS – viskas iš naujo kiekvienam panorėjus, viskas iš naujo kiekvieną pavasarį.

Jei turite kažką, kuo norite pasidalinti ir atsiliepti į šį mano atvirą laišką – drąsiai brūkštelkit komentarą, kiekvienas Jūsų pasisakymas man kaip dovana, kad ir koks jis bebūtų. Juk sakoma – jei spektaklį sukritikavo, jis irgi pavykęs, nes pasiekė žiūrovo emociją.

Su pavasario laukimu –

KRIS

0 thoughts on “Laukiu pavasario…”

  1. Grazios, tiesiog nuostabios dainos!!! Velniskai suprantu ta jausma, kai sunku suderinti tai, ka nori, su tuom, ka turi daryti. Ir atrodo visa gyvenima to sieki, o tai vis tolsta….

    Reply

Leave a Comment