DVIEJŲ DALIŲ DRAMA. II DALIS. TIKROS DRAUGĖS

Kas yra tikra draugė? Šį savaitgalį sujudo mano mintyse šios jūros vandenys. Ar yra nerašytas draugių kodeksas? Už ką galima pykti ir nebūti apvadintai paranojike?

Aišku kiekvienas turi savo supratimą apie viską – santykius, meilę, antrąją pusę, draugus, dovanas, meilužius ir t.t. Bet yra kažkokių normų arba standartų. Nes karts nuo karto pajaučiu, kad mano ir mano draugių mąstymo konstruktai nėra visiškai suderinami arba net kardinaliai išsiskiria.

Gal taip yra todėl, kad jų daug turiu. Galvoju, kad daug jų turiu. O gal pati elgiuosi ne pagal draugių kodeksą ir to nesuprantu?

Šiaip jau galiu ant pirštų skaičiuoti drauges, kurias nurašiau. Priežastys įvairios.

EGOCENTRIKĖ

Vienai reikalinga esu tik tada, kai ji viena arba kai ji nori išsikalbėti.

Tada susitinkam ir ji kalba be perstojo, o paskiau išeina nežinodama nei kaip aš gyvenu, nei su kuo draugauju ar skiriuosi, nei kur dirbu, nei kokią suknelę nusipirkau.

Ir taip būdavo visada, net kai išeidavome kartu į miestą, susiradus potencialų partnerį ji nieko nebematydavo ir būdavo pasiruošusi eiti su juo į pasaulio kraštą palikusi mane antt ledo.

Įpratau. Tiesiog nebeinu niekur su ja. Išliko bendravimas mandagumo formoje. Gal kada vėliau viskas ir pasikeis.

PAŽADUKĖ

Kita buvo mano naktinė draugė, vieniša siela kaip ir aš. Juokai iki paryčių, susitikimai parūkyti ir t.t. Bet ji dažnai pavesdavo.

Emocijų apimta planuodavo su man

nim beprotiškas mintis, o paskiau supasuodavo. Ir taip milijonus kartų. Kažką pažadėdavo, o paskiau be sąžinės graužaties atsisakydavo.

Susipykom, kai ji kurstė mane kelti gimtadienio puotą, pirmoji prieš mėnesį sužinojo kada ji bus, pažadėjo dalyvauti ir dėl kažkokio vakarėlio su kursiokais atsisakė. Nežinau, ar per daug vaikiška, kad supykau?

EGOISTĖ

Trečioji?.. Draugė per stikliuką. Tikiu,kad visi tokių draugų turite. Kai susitinkat švęsti, kalbos, atviravimai liejasi laisvai, kai išsiskiriate vėl nieko. Ji atsirasdavo visada, kai jai reikėdavo.

O kai man reikėdavo, dažnai negalėdavo, bet būtinai su „pateisinama priežastimi“.

Kaltinti žmogaus tuo, kad jis tave myli ne iš visos širdies negali, jei jis tavęs nemyli taip, kaip tu norėtum (kažkur perskaičiau šiuos protingus žodžius, autorinės garbės neprisiimu).

Bet kai jai reikėdavo, ji teroristiškai, tiesiog pasitelkusi vadybininkės įgūdžius primygtinai siūūlydavo susitikti. Ir man, žmogui, kuriam sunku pasakyti NE, būdavo tikra kančia atsisakyti.

Negaliu teigti, kad mūsų santykiuose nebuvo daug gero. Buvo, dar ir kaip – kalbų iki ašarų, šiltų „iki negaliu“ dovanų, karštų apsikabinimų, ilgesio senai nesimačius, juoko.

Bet kažkaip pribaigė kelios veidmainystės – kai žmogus sunkia mane, o man prireikus supratimo – nusisuka.

MANO VAIKINO MERGINA

Dar viena. Šio savaitgalio „super star“. Esu vieniša, gal kartais desperatiškai ieškanti antrosios pusės moteris. Išėjome su keturiomis draugėmis pašėlti – juokas, linksmybės, alkoholis, šokiai.

Nusižiūrėjau vieną simpatišką vyruką, kuris ne juokais suv

vėlė to vakaro mano mintis. Taip, nesakau, kad jis tobulas ir dėl jo norėčiau paaukoti santykius su drauge, bet akcentą dedu kitur.

Mes su juo užmezgėme kalba (vienišos moterys supras, kaip kartais tai būna sunku), pakviečiau prisijungti prie mūsų su drauge ratelio, pristačiau juos vienas kitam, o toji (beje ji gyvena su berniuku), puolė graibyti jo spenelius ir nevienprasmiškai glėbesčiuoti (tai įvyko iškart po to, kai jai į ausį pasakiau – „tai mano svajonių vyras“).

Na, sakykit ką norit – kad ir kiek alkoholio, kad ir koks jos temperamentas, bet išėjau iš šokių aikštelės, nenorėdama konkuruoti pernelyg įnirtingai. Mintyse ją išbraukiau iš sąrašo „mano nuostabiausios“.

DRAUGIŲ KODEKSAS

Gal ir viskas, baigėsi tos BAISIOSIOS istorijos su pavadinimu „atpažink save”. Iš esmės, jei kurčiau savąjį draugių kodeksą, tai pagrindiniai įsakymai būtų:

1. negeisk svetimo vyro,

2. nemeluok,

3. būk atvira,

4. skirk man laiko,

5. atsižvelk į mano norus,

6. nevaržyk manęs,

7. neišduok.

Visų šių principų esu pasiruošusi ir pati laikytis, bet kai matau, kad draugė pila šaltą vandenį man ant galvos, tada niekas nebemotyvuoja giebti už siūlo, aiškintis ir bandyti išlaikyti draugystės ryšius.

Man tikrai labai įdomu būtų išgirsti iš moteriškosios publikos, kaip Jūs suprantate moteriškosios draugystės sąvoką?

Galbūt aš per daug reikalauju už žmogaus, kurį galėčiau vadinti savo draugu?

„Tikra draugystė tik tarp vyrų“ –

Kris

0 thoughts on “DVIEJŲ DALIŲ DRAMA. II DALIS. TIKROS DRAUGĖS”

  1. Drauge yra uznugaris. Visada palaikys, nesvarbu, teisi as ar ne, as atsakysiu tuo paciu. Tai zmogus, kuriam galima ispasakoti sudetingas ir painias istorijas, kuriose nelabai graziai atrodziau, ir ji supras, kodel taip atsitiko.

    Reply
  2. tikrai idomus ir tikroviskas rasinys.sutinku su kiekvienu autores zodziu.pati tokia esu.atrodo,kad as ta rasyni ir rasiau.geraaaas!!!

    Reply
  3. Turėjau visas čia aprašytas “draugių” rūšis. Dabar nebeturiu nė vienos… Vis tik geriau būti vienai, nei turėti draugę, kuriai iš esmės nerūpi… Nustojau joms skambinti, apie jas galvoti ir kažko iš jų tikėtis, užtat atsirado daugiau laiko kitiems pomėgiams…
    Vis tik tikiuosi, kad gal sutiksiu tą, kurią galėsiu pavadinti TIKRA drauge, nes norisi pasikalbėti apie visokius grynai moteriškus dalykus( kad ir apie naujas sukneles, kosmetiką) ar linksmai ir įdomiai leisti kartu laisvalaikį.

    Reply

Leave a Comment