Streso ir baimės įveikimas, atsipalaidavimas ir koncentracija.

Streso ir baimės įveikimas, atsipalaidavimas ir koncentracija.

Sveika siela – sveikas kūnas.

(B.Šou)

Dažnai sutinkame žmonių su, regis, neišsenkančia energija. Dirigentai
ar kiti menininkai yra gyvybingi iki gilios senatvės, jie ištisas valandas
gali vaisingai darbuotis tiek dvasiškai, tiek fiziškai. Jei ką nors darome
su malonumu, jei kas mus įkvepia ir atrodo prasminga, pareikalauja iš mūsų
nedaug energijos. Viskas klojasi gerai, kainuoja mažai jėgų, ir gyvenimo
džiaugsmas mus dar labiau įkvepia. Jei ko nors nenorime daryti, turime
prisiversti ir ekvoti energiją, dažnai vien pagalvojus apie nemalonius
darbus sugenda nuotaika, gyvenimas tampa nebemielas, mmes pristingame
energijos.

Dažniausiai energijos prarandame dėl stresų.

Stresas, ko gero, pastaraisiais metais tapo vienu iš neteisingiausiai
suprantamų ir labiausiai ne vietoje vartojamų žodžių. Visi tik ir kalba
apie stresą, dauguma patiria stresą, beveik visi skundžiasi savo stresais.
Dėl visko, kas šiandien negerai, kaltinamas stresas – dėl mirties ir
migrenos, skausmų menstruacijų metu ir žlugusios santuokos, dėl spuogų ir
t.t. Tiesą sakant, darosi baisu, kai dar ir dešimties metų nesulaukę vaikai
skundžiasi dėl “mokyklinių stresų”, motinos dejuoja dėl stresų, kuriuos jos
patiria ruošdamos su vaikais pamokas, taip pat dirbdamos namuose ir
įstaigose, mookytojai – dėl stresų mokykloje, vyrai – dėl stresų šeimoje ar
firmoje, pardavėjos – dėl stresų prieš Kalėdas, turizmo firmų darbuotojai –
dėl atostogų stresų, telefonistės – dėl daugybės skambučių, taksistai – dėl
eismo ir t.t., ir t.t.

Stresą būtina tiksliai apibrėžti, nes paprastai stresu vadiname viską,
kas nemalonu, nepatogu, ka

as mus slegia. Ir štai pirmas svarbus punktas:
kiekvienas stresu vadina kažką kita – tai, ką jis jaučia asmeniškai, ir
viliasi, jog kitas žmogus jį supras. Spaudoje skaitome apie vadybininkų,
policininkų, sekretorių, darbininkų, dirbančių prie konvejerio, medicinos
seserų, valstiečių, vairuotojų, pėsčiųjų ir dviratininkų stresus, apie
atostogų metu ir laisvalaikiu patirtus stresus ir t.t. Trumpiau tariant,
stresas – tai sankaupa jausmų, kurie kyla individui dėl psichinio ir
fizinio pobūdžio apribojimų, nusivylimų, praradimų ir pernelyg didelių
reikalavimų. Kasdieninėje kalboje stresu vadinama viskas, kas nemalonu, kas
gadina mūsų dvasinę ir fizinę savijautą. Stresas kaltas dėl nugaros
skausmų, sutrikusio miego, aukšto kraujospūdžio, medžiagų apykaitos
sutrikimo ar pablogėjusios regos, jautrumo orų pasikeitimams, nervingumo,
net dėl sumažėjusio potraukio ir nuovargio seksualiniame gyvenime, dėl
nutrūkusių meilės ryšių ir dar daug dėl ko.

Vieni, sakykim, ko nors visai nelaiko stresu, o kiti panašią situaciją
neabejodami vaadina stresu, ir atvirkščiai. Šį fenomeną galime stebėti ir
savo pačių gyvenime: kažkada anksčiau galėjome kuo žvaliau trypti ištisą
naktį doskotekoje, grojant pragariškai garsiai muzikai, ir tik garsiai
rėkdami susikalbėdavome su bendraamžiais, o kitą rytą kaip niekur nieko
eidavome į darbą ar universitetą, ir mums tai buvo nuostabu. O dabar
ramioje draugijoje praleistas vakaras kai kam gali sukelti stresą, nes jis
užtrunka iki pirmos valandos nakties, o rytoj reikia laiku būti darbe. Tai
ne tiek susiję su tuo, kad tą naktį per mažai miegojau, kiek su mūsų
požiūriu į darbą! Anais l
laikais galėdavome nerūpestingai linksmintis
diskotekoje iki ryto, o šiandien gal net kvietimas pavakarieniauti gerame
restorane per daug mūsų nedžiugina, mus apsunkina, kelia mums stresą.

Dabar pažvelkime kitaip: prisimenate savo paskutines atostogas?
Ketinote pagaliau atsipalaiduoti, anksti gultis ir išsimiegoti už visą
pastarąjį laiką. Bet štai jūs susipažįstate su pora mielų žmonių. Jūsų
nuotaika pagerėja, jūs apskritai nebežiūrite į laikrodį, pamirštate darbą
ir visus rūpesčius. Su nuostaba pastebite, kad smagiai prasėdėjote visą
naktį triukšmingoje ir prirūkytoje smuklėje ir, nepaisant visko,
pailsėjote. Kitą rytą jūs puikiausiai jaučiatės ir bėgate žaisti tenisą, o
po pietų išvykstate į gana nelengvą iškylą, o vakare ir vėl linksminatės
kavinėje. Fiziškai jūs daug labiau išvargote negu namie, gerokai per mažai
miegojote, bet vis dėlto esate puikiausios nuotaikos, jokių stresų, viskas
nuostuobu. Kodėl viskas taip pasikeitė? Kas atsitiko? Kur dingo bloga
nuotaika, žlugdantis jausmas ir stresas? Išorinės aplinkybės – atostogos ir
vietos pakeitimas – čia ne pats svarbiausias dalykas, nes namuose juk kur
kas patogiau, miegate įprastoje lovoje, o jūsų butas daug jaukesnis už bet
kokį viešbučio kambarį.

Ne, pasikeitė jūsų požiūris į dalykus: jūs išvydote viską teigiamai ir
dėl to atsipalaidavote, atsikvėpėte. Viskas, kas namuose jus slėgė, nutolo.
Be to, jūs pažvelgėte į visus tuo dalykus iš tam tikro nuotolio ir gerokai
objektyviau. Trumpiau tariant, nebuvo nieko, kas keltų jums stresą.

Žodis “stresas” seniai įėjo į mūsų kalbą ir mes net nesusimąstome jį
vartodami. 1994 metais išleistame medicinos terminų ž
žodyne “Pschyrembel”
stresas apibūdinamas taip: “Organizmo būsena, kuri pasižymi specifiniu
sindromu, bet gali būti sukelta ir įvairių nespecifinių dirgiklių
(infekcijų, sužeidimų, nudegimų, spinduliavimo, taip pat pykčio, džiaugsmo,
pajėgumo didinimo ir kitų streso faktorių). Stresą galima suvokti ir kaip
išorinius poveikius, prie kurių kūnas nepakankamai prisitaikė, pavyzdžiui,
operacijos, apsinuodijimas, nėštumas. Psichinis stresas atsiranda dėl
specifinių reikalavimų ir subjektyvių įveikimo galimybių neatitikimo.”

Stresas – sudėtinė gyvenimo dalis ir teigti jį esant žalingą būtų
neteisinga. Kartais jį gali sukelti ir džiaugsmas.

Streso būsena gali veikti žmogų ir teigiamai, ir neigiamai. Net vieną
ir tą patį žmogų gali veikti blogai ir gerai, atsižvelgiant į nuotaiką,
situaciją, sąlygas. Todėl dabar išskiriamos dvi stresų rūšys:

• teigiami stresai – teigiamai veikianti įtempta būsena;

• neigiami stresas – neigiamai suvokiamas ir dažniausiai blogai

veikiantis išgyvenimas.

Teigiama prasme stresas skatina motyvacijai, kuri atpalaiduoja
energiją norimeims rezultatams pasiekti. Štai sportininkas nervinasi prieš
startą arba aktorius ar oratorius jaučia scenos baimę. Žmogus nuogastauja,
jog jam gali nepasisekti arba jam nepavyks išnaudoti visų savo sugebėjimų.
Lygia greta mes mobilizuojame ir koncentruojame energiją būsimiems
sunkumams įveikti. Jei nebūtų stresų, gyvenimas mums būtų tikra nuobodybė,
sunkiai įsivaizduojamas ir ne toks turiningas.

Stresas gali paversti mus dirgikliu, neigiamas emocijas skleidžiančiu
žmogumi, bet jis gali būti ir uždeganti kibirkštis, stimuliuojanti paskata
padaryti ką nors nepaprasta, įgyvendinti idėjas ir labai produktyviai
dirbti. Neigiamas stresas gali sužlugdyti, sukelti depresiją, nervingą
reakciją į viską. Dėl jo galime nepajėgti atskirti esminių dalykų nuo
neesminių i
ir tiesiog susirgti. Paveikti teigiamo streso gal net
įgyvendinsime savo svajones ir dideliu užsidegimu patrauksime kitus.

Nors buitinėje kalboje stresu dažniausiai vadiname nemalonius dalykus,
iš tikrųjų tai kompleksiškas fiziologinius ir motyvacijos aspektus
apimantis fenomenas. Tikroji sveikatos problema – tai ne stresas apskritai,
o tai, kad žmogus nesugeba atskirti normalaus, sveiko streso nuo
žlugdančio, ligą sukeliančio streso.

Mokslininkų tyrimai rodo, kad veikiami streso žmonės suvokia viską
daug siauriau, tampa kategoriškesni, ima nebesuprasti, kas dedasi aplinkui,
nes visi jų pojūčiai nukreipti tik į stresą sukėlusį objektą.

Kai kurie žmonės stresams yra labai atsparūs. Dėl to svarbu
suskirstyti žmones pagal jų jautrumą stresams. Tai suteikia galimybę
reguliuoti darbo našumą bei naudą, išvengti ligų. Be to, patys žmonės turi
žinoti savo atsparumą ir reguliariai atgauti jėgas.

Kaip nustatyti, kad žmogui gresia stresas? Visų pirma jis ima
iracionaliai elgtis ir darbe, ir namuose. Pavyzdžiui, viršininkas klausia
pavaldinio, ar parengta ataskaita. Dėl šio klausimo pavaldinys staiga
“pratrūksta”. Tikriausiai turi kokių nors nemalonumų namuose – gal serga
vaikai ar sudaužė mašiną ir t.t. Paprastai susikaupia krūva nemalonumų,
kurie pagaliau išsiveržia kaip stresas. Jie itin pavojingi, jei ilgesnį
laiką “guli ant širdies”. Streso padariniai dažnai esti širdies ligos,
infarktas, depresija ir pan. Beje, metams bėgant organizmo atsparumas
stresams silpnėja. Ypač pavojingas amžius nuo 40 iki 50 metų.

Dažnai stresą vienas po kito sukelia daugybė atsitikimų. Todėl
netikslinga atsižvelgti į kiekvieną situaciją skyrium. Jei vairuotojas
dideliu greičiu važiuoja lygiu keliu ir net jei jo automobilio padangos
tinkamai parinktos, jis vis tiek gali nuvažiuoti nuo kelio, nors ir būtų
pasiruošęs ne vienai staigmenai. Todėl prasminga pasitikrinti, ar esame
pasiruošę netikėtumams.

Jei esame sveiki ir pilni jėgų, lengvai galime ištverti vieną kitą
įvykį. Tačiau pavargę, sudirgę ar susirgę mes nepajėgiame atsispirti streso
faktoriams. Taip gali susidaryti užburtas ratas: kuo daugiau stresą
sukeliančių veiksnių aplink mus, tuo silpniau mes jiems priešinamės.

Matthiasas Burischas vardija šiuos streso pradžios aspektus:

• atsiranda didžiulis grėsmingų ir besipriešinančių jėgų neatitikimas

ir situacija tampa nekontroliuojama;

• grėsmė priartėja;

• situacija tampa neaiški ir neprognozuojama.

Kas yra tie stresoriai, kurie sukelia šią buseną?

Tai stresinių situacijų sukėlėjai, ir tik nuo žmogaus, nuo jo
būsenos, jo savijautos ir situacijos priklauso, kokį stresą jie sukelia –
teigiamą ar neigiamą. Neigiamą stresą sukelia išoriniai dirgikliai, kurie
atsiranda slegiančiose situacijose ir kurie per stipriai veikia žmogaus
organizmą ir emocijas. Mūsų organizmas reaguoja į pusiausvyrą trikdančius
dirgiklius.

Stipriausias stresorius yra baimė. Ji gali skatinti mus veikti, gali
suteikti mums sparnus, padėti atrasti naujų idėjų ir galimybių. Baimė
padėjo mūsų protėviams išgyventi, skatino juos daryti išradimus, o dabar
sulaiko žmones nuo neapgalvotų veiksmų. Stresą sukelia baimė dėl gyvybės,
dėl išlikimo, baimė, kylanti dėl aplinkinio pasaulio grėsmės sąžinės baimė.
Tai reiškia, jog jei baimės nėra per daug, ji skatina mus siekti geresnių
laimėjimų, mobilizuoja vidinius mūsų rezervus.

Toliau yra pateikiamas streso faktorių sarašas grindžiamas lentele,
kurią sudarė Vašingtono universiteto Medicinos fakulteto mokslininkai Dr.
Th. H. Holmesas ir Dr. R. H. Rahė, ir kuria šiandien naudojasi dauguma
streso tyrėjų. Paprastai riba peržengiama tada, jei taškų suma per metus
viršija 150.

|Streso sukėlėjai ir jų reikšmingumas taškais |Taškai |
|Sutuoktinio mirtis |100 |
|Skyrybos |73 |
|Atsiskyrimas nuo sutuoktinio |65 |
|Įkalinimas arba izoliavimas kitoje įstaigoje |63 |
|Artimo giminaičio mirtis |63 |
|Sunkus sužeidimas ar liga |53 |
|Vedybos |50 |
|Darbo vietos praradimas |47 |
|Susitaikymas su sutuoktiniu |45 |
|Išėjimas į pensiją |45 |
|Šeimos nario pašlijusi sveikata ar netinkamas jo elgesys |44 |
|Nėštumas |40 |
|Seksualinės problemos |39 |
|Naujo šeimos nario atsiradimas (gimimas, įvaikinimas, |39 |
|vyresnio amžiaus giminaičio atsikėlimas) | |
|Nepalanki permaina darbe (suvienijimas, perorganizavimas,|38 |
|konkursas ir t.t.) | |
|Nepalanki finansinės padėties permaina |37 |
|Gero draugo mirtis |36 |
|Profesinė permaina |36 |
|Padažnėję nesutarimai su sutuoktiniu |35 |
|Ipotekos paėmimas, namo pirkimas ir pan. |31 |
|Teismo sprendimo įsigaliojimas dėl ipotekos ar paskolos |30 |
|Reikšminga permaina profesinėje veikloje (paaukštinimas, |29 |
|pažeminimas, perkėlimas) | |
|Sūnaus ar dukters išėjimas iš namų (vedybos, studijos ir |29 |
|pan.) | |
|Problemos su giminaičiais |29 |
|Ypatingi asmeniniai pasiekimai |28 |
|Sutuoktinis liaujasi dirbęs ne namuose |26 |
|Mokymosi pradžia ir pabaiga |26 |
|Reikšmingos gyvenimo sąlygų permainos (naujo namo |25 |
|statyba, perstatymas, sąlygų pablogėjimas ir pan.) | |
|Ūmus asmeninių įpročių pasikeitimas (apsirengimas, |24 |
|bendravimo stilius, draugų ratas ir pan.) | |
|Pašliję santykiai su viršininku |23 |
|Reikšmingos darbo laiko ar darbo sąlygų permainos |20 |
|Persikėlimas į kitą vietą |20 |
|Mokyklos pakeitimas |20 |
|Reikšmingos laisvalaikio apimties ir formų permainos |19 |
|Reikšmingos bažnytinės veiklos permainos |19 |
|Reikšmingos visuomeninio aktyvumo permainos (viešnagė, |18 |
|šokiai, koncertų ir teatrų lankymas, bendras muzikavimas | |
|ir pan.) | |
|Kredito paėmimas (automobiliui, televizoriui ir pan.) |17 |
|Reikšmingos miego įpročių permainos |16 |
|Gerokai padažnėję ar sumažėję šeimos susiėjimai |15 |
|Staigus valgymo įpročių pakeitimas (imama valgyti daugiau|15 |
|ar mažiau) arba labai pasikeitęs valgymo laikas | |
|Atostogos |13 |
|Kalėdos |12 |
|Smulkūs prasižengimai (eismo taisyklių pažeidimai) |11 |

Kai kada papildomų stresų sukelia ir mūsų vidinis nusiteikimas. Mes
keliame per nelyg didelius reikalavimus sau arba siekiame kitų, mums iš
šalies primetamų tikslų, kurių mes patys galbūt ir nesame užsibrėžę. Kaltės
jausmas taip pat gali sukelti stresą t.y. jei darome prieš savo valią, toks
mūsų elgesys mus slegia. Panašiai atsitinka ir tada, kai prieš aplinkinius
norime pasirodyti kitokie, negu iš tikrųjų esame, todėl baiminamės būti
demaskuoti.

Stresus darbe dažniausiai sukelia šios priežastys:

• perkrovimas;

• laiko stoka;

• bloga vadovavimo kokybė;

• nesaugi organizacijos politika;

• nesugebėjimas suderinit įpareigojimų ir atsakomybės;

• vaidmenų konfliktai;

• organizacijos ir asmens vertybių neatitikimas;

• įvairaus tipo, ypač neįprasti pasikeitimai;

• frustracija.

Vadovų ir eilinių darbuotojų stresus paprastai sukelia skirtingos
priežastys. Vadovus dažniausiai veikia atsakomybės, sprendimų našta;
pavaldiniai dažniausiai jaučia įtampą, sukeliamą žemo statuso, resursų
stokos, perdidelio apkrovimo darbe.

Ir vieni, ir kiti stresus jaučia esant gan bendrai priežasčiai –
frustracijai. Frustracija – tai emocinė būsena, kai kelyje į tikslą
pasitaiko žmogui atrodanti neįveikiama kliūtis, o aplinkybės neleidžia
atsisakyti šio tikslo. Pavyzdžiui, darbo tiek daug, jog darbuotojas nieko
nebespėja, yra peikiamas net kelių asmenų už nelaiku ar net nekokybiškai
atliktą darbą; jis greičiausiai pradės jausti tokią emocinę būseną kaip
frustraciją.

Kaip žmonės reaguoja frustracijos būsenoje? Vieni tampa agresyvūs,
kitiems būdinga regresija arba reversija, fiksacija. Agresija gali
pasireikšti net pykčio priepoliais; regresija – mažiau apgalvotu elgesiu,
liūdesiu bloga nuotaika; reversija – apatiškumu. Fiksacijos atveju
darbuotojas nuolat pradeda kaltinti savo vadovą, kitus bendradarbius dėl
savo nesėkmių, nebenori objektyviai nagrinėti nesėkmės faktų. Yra ir kitų
reakcijų, pavyzdžiui, žmogus, jausdamas frustraciją, panori tapti
neformalios grupės lyderiu ir taip save sėkmingai realizuoti. Kartais
pradedamos jausti fizinės reakcijos, pavyzdžiui, skausmas skrandyje ir pan.

Tačiau frustracijos priežastys yra ne tik vadovavimo klaidose. Žmonės
darbe gali jausti frustraciją dėl pačios darbo esmės, blogo įrengimų darbo,
nepakankamos kvalifikacijos ir kita. Dažnai frustracija sukelia norų
neatitikimą galimybėms: jeigu norai didesni nei galimybės, žmogus gali
patekti į frustracijos būseną. Netgi esant motyvacijos trūkumui, gali
atsirasti nedidelės frustracijos apraiškos.

Patiriantys stresą žmonės į jį reaguoja skirtingai. Pagal tai žmonės
skirstomi į dvi grupes: A ir B.

|A grupės žmonės |B grupės žmonės |
| | |
|Agresyvūs, kompetentingi, siekia |Yra labiau pasiduodantys, jie |
|aukštų standartų ir nuolat save |priima situacijas ir dažniau su |
|laiko įtampoje. Jie kelia sau |jomis susitaiko negu |
|reikalavimus ir siekia tikslų |kompetentingai kovoja. Šiuos |
|netgi poilsio metu. Tą įtampą, |žmones ypač veikia laiko trūkumas|
|kurią jie jaučia, dažniausiai | |
|sukuria patys, kitaip tariant, | |
|tai yra jų sukurtas aplinkos | |
|produktas. Tipinė šių žmonių | |
|“išeiga” – širdies priepuoliai. | |

Labai svarbu, kad žmogus stresinėse situacijose gautų socialinę paramą
(žr. pav.).

Socialinė parama gali turėti tiesioginę įtaką streso faktoriams
(pavyzdžiui, sekretorė neleidžia labai agresyviai nusiteikusio lankytojo
pas vadovą) ir poveikį sveikatai (pavyzdžiui, konsultavimas, gydymas).
Socialinė parama gali būti buferis (netiesioginis efektas) žmogui,
reaguojant į streso faktorių, pavyzdžiui, netekusiam darbo žmogui galima
padėti įsivaizduoti būsimą profesinę perspektyvą arbą šiai reakcijai
fokusuojantis į savijautą.

Socialinė parama

T1

T2

N1
N2

Stresoriai Reakcijos

Poveikis sveikatai

Aštrūs gyvenimo įvykiai Streso įvertinimas

Fiziologinė savijauta

Pastoviai besitęsiantys Įvairios reakcijos

Psichologinė savijauta

Sunkumai į stresą

(afektinė, pažintinė ar

Kasdieninės problemos

elgsenos)

kur

T1 T2 – tiesioginis socialinės paramos efektas

N1 N2 – netiesioginis socialinės paramos efektas

1 pav. Socialinės paramos poveikis streso procese

Psichologai teigia, kad 80% konfliktų ir stresinių situacijų kyla dėl
nemokėjimo bendrauti su žmonėmis. Jei vadovas arba eilinis darbuotojas moka
išmintingai tvarkytis, gali išvengti širdies ligų, pailginti ir padaryti
produktyvesnį savo gyvenimą.

Nuosenų laikų reguojame į stresą jausdami poreikį judėti. Stresinės
situacjos dažniausiai būdavo įveikiamos tik sutelkus fizines jėgas. Kūno
judėjimas sužadina mąatymą ir pakreipia jį nauja linkme. Tai žinodami jūs
dažnai instinktyviai stengiatės judėti, o kai ir tai nepadeda eikite
pakvėpuoti grynu oru ir šiek tiek pasivaikščiokite. Šis efektas dar
vadinamas neandertaliečio efektu.

Streso priežastys susijusios ne tik su darbu (per didelė įtampa,
sunkumai atliekant pareigas, nepatenkinamas valdymo organizavimas, nedarnūs
santykiai su bendradarbiais, pavaldinių ir kolegų nekompetentingumas ir
pan.), bet ir su asmeninėmis vadovo savybėmis (išpuikimu, nekantrumu,
besaike savimeile, temperamentu ir t.t.).

Nustatyta, kad mažiausiai pasiduoda stresui santūrūs žmonės, tie kurių
protas ir jausmai nesipjauna, o gražiai sutaria, kurie įsitikinę, jog jėgos
šaltinio, reikalingo patirti pasisekimą, reikia ieškoti savyje, o ne kur
nors kitur. Gera sveikata – vienas iš svarbiausių reikalavimų vadovui.

Mokslininkas Dieteris Frei tvirtina: greičiausiai pasveiks tas, kuris
stresinę situaciją vertins kaip menką dalyką, o savo galimybes, kurios
padės išsikapstyti iš šios pavojingos būsenos, laikys labai svarbiomis.

Paprastai tariant, tai teigiamos mintys: “Pradėkite dieną gerai
nusiteikę, išlaikykite savo tvirtą pasitikėjimą, ir tegu kelios geros
mintys palydi jus į lovą. Jei prieš užmigdami jau imate bijoti rytdienos,
tai atsibudę pajusite “ryto siaubą”. Psichiatrijoje gerai žinoma ši būsena,
kai kalbama apie depresiją.

Eckartas Miulleris teigia: “Žmonės visai nepatirs streso ar patirs jį
gerokai mažesnį, jei jie:

• įsitikinę, jog gali keisti stresorių intensyvumą;

• mano, jog gali iš anksto numatyti streso raidą;

• įsitikinę, jog gali kontroliuoti situaciją;

• yra patyrę, jog padedami kitų ar savo pačių jėgomis praeityje

tokias situacijas jau buvo įveikę;

• jaučia progą, kai patys galės griebtis ryžtingų priemonių;

• stresinės situacijos keliamų reikalavimų nelaiko sau

reikšmingais;

• suvokia situaciją kaip paskatą plėtoti savo sugebėjimus”.

Mokslininko manymu, žmonės neišvengs streso, “jei jie :

• patyrė, jog panašiose situacijose yra bejėgiai;

• jaučiasi esą įvykių auka;

• kaltina save dėl stresinės situacijos;

• situaciją laiko žala ir nuostoliu;

• reikalavimą laiko grėsme;

• laiko situaciją iššūkiu ir mano, jog nuo sprendimo priklausys jo

paties, kaip asmens, svarbumas”.

Yra keli būdai sumažinti darbuotojų bei vadovų stresą:

• sąlygų sudarymas darbuotojams dalyvauti organizacijos veikloje;

• kelti kvalifikaciją;

• geriau projektuoti darbus;

• tobulinti komunikacijas.

Tačiau ir pats darbuotojas gali imtis streso mažinimo būdų:

• meditacijos;

• biogrįžtamojo ryšio;

• asmeninės apsaugos nuo stresų.

Vienas iš būdų sumažinti darbuotojo stresą yra jo konsultavimas.
Konsultavimu siekiama pagerinti darbuotojo dvasinę sveikatą. Gera dvasinė
sveikata reiškia, jog žmonės gerai jaučiasi, gerai nusiteikę priima kitus
žmones ir gyvenimo reikalavimus.

Kai būsite atsikratę streso, atsipalaidavęs ir gerai nusiteikęs,
užkrėsite gera nuotaika kitus, gerai seksis darbas, geriau sugebėsite
susikaupti, daug kas palengvės, pastebėsite, jog pasidarė daug paprasčiau
bendrauti su kitais žmonėmis.

Literatūra :

H. Vollmer. Jaučiuosi visiškai išsekusi. – Vilnius: Alma Litera, 1998.

V. Obrazcovas. Ar valdai? – Vilnius: Vaga, 1998.

P.Jucevičienė. Organizacijos elgsena. – Kaunas: Technologija, 1994.

K. Birker, B. Schott. Pasipildykime energijos. – Vilnius: Vaga, 1998.

Leave a Comment