STRESO ĮVEIKIMO PROCESŲ APIBRĖŽIMO IR PSICHOLOGINIO MATAVIMO SUNKUMAI

STRESO ĮVEIKIMO PROCESŲ APIBRĖŽIMOIR PSICHOLOGINIO MATAVIMO SUNKUMAI

TURINYS

ĮVADAS.Darbo tema ir problema, jos pagrindimas, naujumas ir aktualumas……………………………………………..3Darbo tikslas………………………………………………………………………………………………………………………..3Darbo objektas ir dalykas………………………………………………………………………………………………………3Darbo rezultatų reikšmingumas………………………………………………………………………………………………4Tyrimo metodai ir tyrimo pravedimo eiga (metodiniai darbo pagrindai) ……………………………………..5Darbo uždaviniai…………………………………………………………………………………………………………………..5Dėstomosios dalies struktūra………………………………………………………………………………………………….5DĖSTOMOJI DALIS.1. Bendra streso samprata ir jos koncepcijos formavimasis psichologijoje………………………………….7Apibendrinimai……………………………………………………………………………………………………………………102. Streso įveikimo psichologiniai aspektai………………………………………………………………………………112.1. Įveikimo samprata psichologijoje………………………………………………………………………………….11Apibendrinimai…………………………………………………………………………………………………………………122.2. Įveikimo procesų tikslai ir funkcijos bei galimi įveikimo būdai, susiję su šiom funkcijomis…13Apibendrinimai…………………………………………………………………………………………………………………152.3. Individualūs streso įveikimo skirtumai…………………………………………………………………………..15Apibendrinimai…………………………………………………………………………………………………………………152.4. Pagrindinės streso įveikimo strategijos………………………………………………………………………….16Apibendrinimai…………………………………………………………………………………………………………………173. Streso įveikimo procesų psichologinio matavimo ir identifikavimo problemos………………………..19Apibendrinimai……………………………………………………………………………………………………………………20PABAIGA.Išvados……………………………………………………………………………………………………………………………….21ŠALTINIAI………………………………………………………………………………………………………………………………..22SANTRAUKA…………………………………………………………………………………………………………………………….24I. Įvadas

1. Darbo tema ir problema, jos pagrindimas, naujumas ir aktualumas:Streso įveikimo procesų apibrėžimo ir psichologinio matavimo sunkumai yra gana nauja tema, nes streso įveikimo būdus identifikuojančių psichodiagnostinių metodikų Lietuvoje, taip pat ir pasaulyje, nėra daug, todėl mes ir nutarėme šiame darbe nušviesti bei aptarti streso įveikimo strategijų identifikavimo ir matavimo problemas. Atsakymo į šį klausimą buvo ieškoma, atliekant su darbo tema susijusių mokslinių šaltinių studiją. Kadangi apžvelgtoje literatūroje neaptikome vieningos koncepcijos apie stresą ir jos įveikimo procesus, todėl teorinėje dalyje mes pateikiame koncepcijų ir požiūrių, liečiančių streso ir jo įveikimo klausimus įvairovę. Tai pat iškeliame įveikimo procesų dimensijų matavimo ir identifikavimo problematiškumo klausimą. Vienas pirmųjų streso tyrinėtojų yra H. Selje, todėl pagrinde remsimės jo sukurta streso teorija, taip pat ir kitais autoriais, kurie gilinosi į šį psichologinį fenomeną, tai: R.S. Lazarus‘as, S. Folkman, R.D. Kaplan, Jekins, Mc Grath, R. Kalim‘o, T. Cox‘as , J.C. Coyne, G. Downey, J.H. Jonson, I.G. Sarason, Dean, Lin, A.J. Michael , M.H. Appley, R. Trumbull, McC.P. Miller, J.G. Ingham, H.W. Krohne, W.G.Wiliams, Dž.H. Amirkhan‘o, Margolis, Kroes ir kt.

2. Darbo tikslas – nušviesti ir aptarti šiame darbe streso įveikimo procesų apibrėžimo ir psichologinio matavimo bei identifikavimo problemas. Tam tikslui pasiketi remsimės kitų autorių surinktais ir apibendrintais empiriniais duomenimis.

3. Darbo objektas ir dalykas:Šio darbo objektas yra psichologinio streso koncepcijos formavimasis, o dalykas yra pagrindinių streso įveikimo strategijų identifikavimo ir matavimo problemos, iškylančios psichologijoje. Kitaip tariant, šiame darbe gilinsimės į tai, kaip vieningos psichologinio streso koncepcijos nebuvimas įtakoja streso įveikimo strategijų identifikavimo ir psichologinio matavimo sunkumus.

4. Darbo rezultatų reikšmingumas:Darome prielaidą, kad, jei mokėtume identifikuoti efektyvius įveikimo būdus konkrečioje situacijoje ir sugebėtume išmokyti žmones naudotis adaptyviais įveikimo būdais, tai sumažintume žalingų streso pasekmių įtaką jų sveikatai bei minimizuotume nekonstruktyvaus elgesio ekstremaliose situacijose pasireiškimo galimybes. Su šiuo darbu būtų naudinga susipažinti visų profesijų atstovams, kurie betarpiškai savo veikloje susiduria su žmonėmis ir jiems tenka prognozuoti stresinėje ar krizinėje, t.y. ekstremalioje situacijoje, esančio žmogaus elgesį. Įveikimo strategijas identifikuoti svarbu yra dėl to, kad, jei mokėsim jas atpažinti ir įvertinti, tai galėsim mokyti žmones naudotis efektyviais įveikimo būdais ir atsisakyti neefektyvių įveikimo būdų, atsižvelgdami į situacijos ypatumus. Efektyvios įveikimo strategijos pasirinkimas gali neleisti pasireikšti negatyvioms streso pasekmėms, sukeliančioms negalavimus ar net patologinius sutrikimus. Taigi aukščiau suformuluota prielaida ir skatina toliau gilintis pasirinkta tema.

5. Metodologinės ir epistemologinės gairės:Savo darbe daugiausia remsimės humanistine pasaulėžiūra. Savo dėmesį pagrinde sutelksime į teorinių bei faktinių prielaidų analizę, todėl taikysime šiame darbe atribucijos teoriją bei konceptualiosios analizės metodą. Pagal H.A .Lewis (1991) tikrovės pažinimo būdų teoriją dominuojantis šiame darbe pažinimo būdas yra autoritetinis. Taipogi taikysime ir racionalųjį pažinimo būdą.Mūsų tikslas yra aprašyti įvairius, egzistuojančius moksliniuose šaltiniuose, teorinius požiūrius į stresą ir jo įveikimo procesus. Šiuos požiūrius palyginsime, apmąstysime ir įvertinsime, koks sąvokos apibūdinimas yra patikimesnis bei naudingesnis mūsų siekiams.Iki šiol daugelis tyrinėtojų savo pastangas buvo sukoncentravę į intervencinių priemonių tobulinimą. Dažniausiai buvo kuriamos metodikos, kurios galėtų įvertinti gyvenimo įvykių stresiškumą. Tai metodikos, kurių tikslas įvertinti ir išranguoti gyvenimo įvykius pagal stresinio poveikio stiprumą. Pvz.: Holmes T.H. ir Rahe R.H. (1967) stresinių gyvenimo įvykių hierarchija. Tačiau tokie metodai neapima visų faktorių, sukeliančių stresą: individualybės, situacijos. Be to jie neturi didelės interpretacinės galios, jų pagrindu sunku numatyti elgesį ateityje.

Numatymas, galimybė prognozuoti elgesį arba interpretuoti jau pasireiškusį elgesio stilių yra aktualu ne tik psichologams, bet ir kitų profesijų, dirbančių su žmonėmis, atstovams. Todėl šio darbo rėmuose ieškosime adekvatesnių priemonių, kurios galėtų teikti daugiau psichologinės informacijos apie matuojamą, identifikuojamą savybę, t.y. streso ar problemų įveikimo stilių.Jeigu literatūroje aptiktų psichologinių tyrimų rezultatai patvirtintų, kad įveikimo strategijos – labilios ir galinčios keistis, tuomet būtų galimybė mokyti žmones efektyvių įveikimo formų, atsižvelgiant į situacijos ypatumus.

6. Tyrimo metodai ir tyrimo pravedimo eiga (metodiniai darbo pagrindai):Šio darbo tyrimo metodai yra teoriniai, todėl pagrinde taikome konceptualiosios analizės metodą bei pasirinkome humanistinę koncepciją iškeltai problemai analizuoti. Konceptualioji analizė, kaip teorinis tyrimo metodas, suteiks mums galimybę atskleisti streso ir jo įveikimo procesų apibrėžiančių sąvokų sampratą. Streso fenomenui tyrinėti pasirenkamas ir atribucijos teorijos taikymas. Šiame darbe keliami klausimai, liečiantys įvairius streso procesų aspektus, ir jie tyrinėjami, remiantis mokslinių šaltinių studijomis.

7. Darbo uždaviniai:1. Atskleisti psichologinio streso koncepcijos formavimosi raidą bei streso įveikimo sampratos psichologinius aspektus.2. Apžvelgti ir aprašyti koncepcijų ir požiūrių įvairovę, egzistuojančią streso įveikimo srityje.

8. Dėstomosios dalies struktūra:Dėstomąją dalį sudarys sekančios temos ir potemės. Trumpai apibūdinsim kiekvieną iš jų:1. Bendra streso samprata ir jos koncepcijos formavimasis psichologijoje. Šiame skyriuje aprašoma streso apibrėžimo problema ir apžvelgiami įvairių autorių požiūriai į streso fenomeną, analizuojami šių požiūrių skirtumai ir panašumai. Galiausiai konstatuojama, kad nėra streso koncepcijos, kuri apimtų visus faktorius, įtakojančius streso kilimą ir su juo susijusių procesų (pvz.: streso įveikimo strategijų) vystymąsi.2. Streso įveikimo psichologiniai aspektai. Šiame skyriuje gilinamasi į reiškinius, susijusius su stresu. Tai stresinės reakcijos, streso įveikimo galimybės ir būdai. 2.1. Įveikimo samprata psichologijoje – šiame poskyryje analizuojama, kas gi yra streso įveikimas? Pateikiamos įveikimo termino apibrėžimų, sutinkamų literatūroje, bendros charakteristikos.2.2. Įveikimo procesų tikslai ir funkcijos bei galimi įveikimo būdai, susiję su šiom funkcijomis – šiame poskyryje analizuojamas įveikimo procesas, jo pagrindiniai tikslai ir funkcijos bei galimi streso įveikimo būdai.2.3. Individualūs streso įveikimo skirtumai – šiame poskyryje konstatuojama, kad egzistuoja individualūs atsparumo stresui skirtumai ir šie skirtumai susisteminami į penkis pagrindinius.2.4. Pagrindinės streso įveikimo strategijos – aprašomos pagrindinės streso įveikimo strategijos:problemų sprendimo, socialinės paramos siekimo ir vengimo.3. Streso įveikimo procesų psichologinio matavimo ir identifikavimo problemos – keliamos ir analizuojamos streso įveikimo strategijų identifikavimo ir jų pasireiškimo stiprumo įvertinimo problemos.

II. Dėstomoji dalis

1. Bendra streso samprata ir jos koncepcijos formavimasis psichologijoje. Streso apibrėžimo problema. Stresas – psichologinis reiškinys, iškylantis kiekvieno žmogaus gyvenime ir pasireiškiantis įvairiose gyvenimo sferose: žmonių tarpusavio santykiuose, šeimoje ir darbinėje veikloje. Jis gali kilti tiek dėl vidinių (pvz.: asmenybinių pokyčių), tiek dėl išorinių (pvz.: likimo įvykių – mylimo žmogaus netekties) priežasčių. Streso fenomenu domisi įvairių šakų specialistai: medikai, psichologai, sociologai ir kitų profesijų atstovai, kurie savo darbinėje veikloje susiduria su žmonėmis ir prognozuoja jų elgesį ekstremaliomis sąlygomis. Stresas – tai procesas, kurio dinamika yra gyvenimo dinamika. Streso neįmanoma išvengti – jį sąlygoja visuomeninio gyvenimo ypatumai bei ekonominio gyvenimo problemos. Net ir streso teorijos pagrindėjas H. Selje paskutiniuose savo darbuose pripažįsta, kad stresas nėra vien negatyvus reiškinys, kaip jis buvo manęs anksčiau, bet būtina gyvų organizmų funkcionavimo sąlyga. R.S. Lazarus‘as (15), taip pat daug prisidėjęs prie streso kaip psichologinio reiškinio teorinio ir empirinio pagrindimo, teigia, kad „stresas – visur esantis reiškinys ir neišvengiamas normalaus gyvenimo bruožas, nors vieni žmonės patiria stresą dažniau, nei kiti ar yra atsparesni stresoriaus poveikiui nei kiti“ (15,p.52).Žmonės linkę nepasiduoti sunkumams ir problemoms, iškylančioms jų gyvenime. Tačiau jie skiriasi pagal tai, kokį įveikimo būdą, strategiją renkasi problemiškose situacijose. Vieni teikia pirmenybę aktyviam įveikimo būdui, kiti – pasyviam, dar kiti mėgina susilpninti streso išgyvenimą, išsipasakodami savo problemas kitiems žmonėms. Įveikdami stresą, žmonės apsisaugo nuo negatyvių streso pasekmių, sukeliančių ligas bei socialinio gyvenimo sutrikimus. Kadangi streso išvengti neįmanoma, todėl žmonių mokymas efektyvaus įveikimo turėtų gan didelę psichoterapinę reikšmę, mažinant neadaptyvias streso pasekmes.

Streso tyrinėjimus apsunkina tai, kad nėra streso koncepcijos, kuri apimtų visus faktorius, įtakojančius streso kilimą ir su juo susijusių procesų (pvz.: streso įveikimo strategijų) vystymąsi. Vienų autorių nuomone stresas – aplinkos charakteristika, turinti žalojantį poveikį asmenybei. Šiuo atveju stresas – prilyginamas stresoriui (12, p.12). Kita – autorių grupė analizuoja stresą, kaip organizmo atsakymą į bet kokį aplinkos reikalavimą (H. Selje).Pagal pirmąjį požiūrį stresas vertinamas, kaip situacija, kurioje veikiančios jėgos sukelia įtampą ir deformaciją tam žmogui, kuris susiduria su šia situacija. Šio požiūrio atstovai daugiau dėmesio kreipia į fizinius streso aspektus ir neatspindi psichologinių – asmenybės poreikių ir lūkesčių, susijusių su stresiniu įvykiu.Antrojo požiūrio atstovai stresą apibūdina fiziologinių kriterijų pagalba. Šiam požiūriui davė pagrindą H. Selje (23) teoriniai ir empiriniai darbai. Pagal H. Selje „stresas – tai nespecifinė (fiziologinė) organizmo reakcija į bet kokį jam iškeltą reikalavimą“ (23, p.26). Ši fiziologinė reakcija į stresą nepriklauso nei nuo stresoriaus prigimties, nei nuo gyvūno rūšies. „Faktoriai, sukeliantys stresą (stresoriai) – skirtingi, bet jie iš esmės sukelia vienodą biologinę streso reakciją“ (23, p.27). Ši gynybinė reakcija praeina tris stadijas: aliarmo, pasipriešinimo ir išsekimo, kurias H. Selje (23) pavadino bendru adaptaciniu sindromu (BAS). R. Kalim‘o siūlo šį sindromą aiškinti kaip rudimentą filogenetiškai senų reakcijų – „fight and flight“ – kovojimo ir staigaus pasitraukimo reakcijų, kurios kyla situacijose, keliančiose grėsmę (12, p.14).H. Selje (23) teoriškai pagrindžia „fiziologinį stresą“, tačiau jo empiriniai ir klinikiniai žmogaus elgesio tyrimai ekstremaliose situacijose davė pagrindą „psichologinio“ streso koncepcijos formavimuisi. R.S. Lazarus‘as (15) pirmasis iškėlė problemą, kad reikėtų skirti fiziologinį ir psichologinį stresą. Terminą „psichologinis stresas“ jis siūlė apibūdinti procesu, prasidedančiu dėl aplinkos poveikio ir besitęsiančiu iki individualių atsakymų. Jo nuomone pagrindinis bruožas, skiriantis psichologinį stresą nuo fiziologinio yra tas, kad psichologinio streso reakcija priklauso nuo to, kaip žmogus sąmoningai ar nesąmoningai įvertina ir interpretuoja grėsmingo, žalojančio įvykio reikšmingumą. Psichologinį streso išgyvenimą determinuoja kognityvinis situacijos vertinimas. Skiriasi psichologinio ir fiziologinio streso prigimtis, kilimo mechanizmai ir pasekmės. Fiziologinį stresą sukelia fiziniai dirgikliai (pvz.: aukšta ar žema temperatūra, pernelyg didelis fizinis krūvis, skausmo stimulai ir kiti). Fiziologinio streso atveju – reakcijos stereotipinės. Psichologinį stresą sukelia vidinės bei psichologinės priežastys (pvz.: grėsmė pavojus, iššūkis, per didelis informacijos krūvis, laiko stygius, kontaktų trūkumas, per didelis atsakomybės lygis ir panašiai). Psichologinio streso reakcijos ir pasekmės yra individualios. Tai reiškia, kad stresoriaus veikimas kiekvieno žmogaus organizme simultaniškai suaktyvina tuos pačius fiziologinius mechanizmus kovai su atsiradusiais pakitimais tuomet, kai psichologiniams lygyje kiekvienas žmogus subjektyviai išgyvena stresinį įvykį. Psichologinės reakcijos į stresą individualumas pasireiškia tiek kognityvinio vertinimo, tiek elgesio lygmenyse. Šalia to dar egzistuoja subjektyvus emocinis streso išgyvenimas.Kai kurie autoriai akcentuoja dar vieną svarbų aspektą, sukeliantį psichologinį stresą – tai asmenybės ir aplinkos sąveiką. Mc Grath (12) pirmasis pastebėjo, kad stresas – tai suvokiamas prieštaravimas tarp aplinkos rekalvimų ir individualių sugebėjimų bei galimybių patenkinti šiuos reikalavimus (12, p. 118). Svarbus faktorius įtakojantis streso kilimą, yra dar ir tas, kiek svarbus asmenybei tų poreikių ir reikalavimų patenkinimas. Tačiau Mc Grath (12) nepastebėjo dar vieno streso atsiradimo aspekto, liečiančio neatitikimą tarp individo lūkesčių ir realios aplinkos. R.D. Kaplan (12) pateikia bendresnį streso apibrėžimą, kuris remiasi ir Mc Grath (12) požiūriu į stresą, ir tuo, į ką Mc Grath neatkreipė dėmesio. Pagal R.D. Kaplan stresas „…bet kokia darbo aplinkos charakteristika, kelianti žmogui grėsmę. Žmogų gali gąsdinti arba reikalavimai, kurių jis nepajėgus išpildyti, arba nepakankamas apsirūpinimas tuo, kad būtų patenkintos jo reikmės“ (12, p.12).Pagal Mc Grath (12) streso procesas praeina keturias stadijas:1. Objektyvus reikalavimas, kuris iškyla žmogui. Jį gali sąlygoti aplinkos faktoriai, darbo sunkumas ir kt.2. Reikalavimo priėmimas, kognityvinis įvertinimas, suvokimas arba subjektyvus (sąmoningas ar nesąmoningas) reikalavimo pripažinimas.3. Atsakymai į stresinės situacijos suvokimą (fiziologiniai, psichologiniai, socialiniai arba elgesio).4. Suvokiamos atsakymo pasekmės žmogui ir jo aplinkai.T. Cox‘as (4) šį procesą papildė svarbiu psichologiniu procesu grįžtamuoju ryšiu, kuris gali kilti bet kurioje stadijoje.Margolis ir Kroes (12) akcentuoja streso poveikio pasekmes žmogaus fiziologinei ir psichologinei gerovei. Jie iškelia penkias dimensijas, apibūdinančias įtampos pasekmes žmogaus savijautai:1. Trumpos trukmės subjektyvios būsenos (nerimas, įtampa, pyktis).2. Ilgai trunkantys chroniški psichologiniai atsakymai (bendra negalia, atitolimas, depresija).3. Trumpalaikiai psichologiniai pakitimai (kraujo spaudimas, katecholominų išsiskyrimas).4. Pablogėjusi fizinė sveikata (astmos priepuoliai, išeminė širdies liga, skrandžio – žarnyno sutrikimai).5. Darbo atlikimo susilpnėjimas.Stresas palieka savo pasekmes organizme ir elgesyje. Organizmo sutrikimus ką tik paminėjome aukščiau, o elgesio pakitimai dėl streso poveikio: tai besaikis rūkymas, alkoholio vartojimas ir kt. Taigi ilgai trunkantis ir stiprus stresas gali sukelti įvairius negalavimus ir socialinio funkcionavimo sutrikimus. Streso išgyvenimo stiprumui didelę įtaką turi stresinio įvykio įsisąmoninimas, jo percepcija.

ApibendrinimaiApibendrinant streso sampratą, pateiksime daugelį streso aspektų apimantį A.J. Michael (12) apibrėžimą, kur stresas suprantamas „ne tik kaip kažkas, kylantis iš išorės, bet kaip dinaminis nesuderinamumas tarp asmens ir jo fizinės ar socialinės aplinkos“ (12, p.15). Šis požiūris skelbia, kad situacija nebūtinai turi būti stresinė tam, kad kiltų streso išgyvenimas, bet greičiau ji turi būti derinys ypatingos situacijos ir individualybės, su tik jai būdingais asmenybiniais bruožais, elgesio stiliumi ir gyvenimo aplinkybėmis, kurios nulemia nesuderinamumo atsiradimą.Bendri streso teorijų bruožai: literatūroje neaptikome apibendrintos streso paradigmos, kuri apimtų visus kintamuosius, kurie sukelia stresą ir sąlygoja jo pasekmių pobūdį. Nors bandymų apibendrinti skirtingas streso koncepcijas ir apjungti jas į vieningą streso modelį buvo (pvz.: transakcinis T. Cox‘o (22) streso modelis), tačiau šie modeliai dar neapima visų psichologinių streso aspektų. Akivaizdu, kad streso išgyvenimo stiprumą įtakoja situaciniai kintamieji ir asmenybiniai parametrai.Apibendrinant galima sakyti, kad stresas – tai atsakomoji reakcija į neatitikimą tarp asmenybės ir aplinkos.Nors yra daug nesutarimų dėl streso sąvokos turinio, tačiau daug panašumų, liečiančių atsakymus į stresinį poveikį. Išskiriamos trijų lygių stresinės reakcijos: psichologinės, fiziologinės ir elgesio bei jų tarpusavio sąveika. Toliau gilinsimės į reiškinius, susijusius su stresu. Tai stresinės reakcijos, streso įveikimo galimybės ir būdai.

2. Streso įveikimo psichologiniai aspektai.

2.1. Įveikimo samprata psichologijoje.Psichologinėje literatūroje žmogaus elgesys stresinėse situacijose apibūdinamas labai įvairiais terminais: prisitaikymu (adaptacija), korekcija, įveikimo (coping behaviour) arba tiesiog atsakymu, reakcija į stresą.Lietuvoje labai mažai literatūros, nagrinėjančios įveikimo procesus.Kaip teigia streso teorijos pagrindėjas H. Selje „nors problemos skiriasi, bet visų patiriančių stresą, organizmas reaguoja stereotipiškai – vienodomis biocheminėmis reakcijomis (pakitimais), kurių paskirtis – susitvarkyti su išaugusiais reikalavimais žmoniškajai mašinai“(23, p.27). Tai fiziologinio lygio reakcijos. Psichologinio streso reakcijos, su stresu susijusį elgesį bei šio elgesio pasekmes S.Folkman ir R.S. Lazarus‘as (14) siūlo vadinti įveikimo procesais ar tiesiog įveikimu.Kas gi yra streso įveikimas?Bendriausias streso įveikimo apibūdinimas, sutinkamas literatūroje, yra toks: “tai bet kokios pastangos, sumažinti stresą“ (2, p.85). Toks apibūdinimas gali susilaukti kritikos, nes nėra pakankamai tikslus ir aiškus. Šios pastangos gali būti labai skirtingos: tai ir kognityvinės reakcijos, ir išorinio elgesio reakcijos, tai ir aktyvus iškilusios problemos sprendimas, ir paramos ieškojimas, ir gynybinių reakcijų kilimas.Pavyzdžiui: J.C. Coyne, R.S. Lazarus‘as (8) įveikimu vadina intrapsichines, į veikimą nukreiptas pastangas, skirtas sumažinti aplinkos ar vidinius reikalavimus, valdyti tarp jų kylančius konfliktus, kurie išmėgina arba viršija asmenybės išgales.R.S. Lazarus‘as (15), kuris nemažai prisidėjo prie streso ir jo įveikimo paradigmos formulavimo, įveikimą siūlo laikyti problemų sprendimo būdu, kuriuo siekiama išsaugoti žmogaus gerovę, nors pačiam žmogui nėra aišku, ką reikėtų daryti. Tai ypač būdinga įveikiant sunkias, komplikuotas situacijas, kurios suvokiamos kaip stresogeninės. R.S. Lazarus‘as (15) pastebi, kad, įveikdamas stresą, žmogus stengiasi valdyti stresogeninę situaciją. Kitaip sakant žmogui svarbu suvokti, kad jis gali ir sugeba kontroliuoti situaciją, kuri kelia nerimą.W.G.Wiliams (21) požiūris artimas R.S. Lazarus‘as (15) įveikimo apibrėžimui. Jis įveikimą lygina su problemų sprendimo procesais: žmogus įsisavina naują informaciją, ją patikslina ir jos dėka derinasi prie naujos situacijos. W.G.Wiliams (21) pabrėžia, kad negalima painioti įveikimo procesų su paprasta adaptacija.R.S. Lazarus‘as (15) pastebėjo, kad iš adaptacijos pasekmių galima spręsti apie įveikimo efektyvumą. Adaptacijos pasekmės gali būti dvejopos: pilnavertis žmogaus funkcionavimas aplinkoje arba disfunkcionavimas – liga. Ypač tai svarbu, kai yra galimybė pasiruošti įveikimui, t.y. pasirinkti vengimo reakciją ar numatyti įveikimo strategiją. Tačiau yra tokių situacijų, kur nieko negali pakeisti, kol neturi visos reikalingos informacijos apie problemą.

ApibendrinimaiStreso įveikimo terminas toks pats platus ir stokojantis aiškumo, kaip ir pati streso sąvoka.Įveikimo termino apibrėžimų, sutinkamų literatūroje, bendros charakteristikos:1. Įveikimas liečia procesą, susijusį su veiksmais, o ne veiksmą, nukreiptą į tikslą.2. Šis procesas apima tiek išorinio elgesio, tiek kognityvinius veiksmus.3. Įveikimo veiksmai liečia išorinius ir vidinius reikalavimus, kuriuos žmogus išgyvena, kaip viršijančius jo sugebėjimus. Ir išorinių, ir vidinių reikalavimų bendras bruožas yra tas, kad žmogus negali atsakyti į juos automatišku elgesiu, bet tik mobilizuodamas visas pastangas.4. Pagrindinis įveikimo veiksmų tikslas – pašalinti pusiausvyros tarp reikalavimų ir sugebėjimų nebuvimą.5. Daugelis autorių diferencijuoja tikrai vykstančius įveikimo procesus, su juose veikiančiom strategijom, ir faktorius, nulemiančius polinkį teikti pirmenybę tam tikroms strategijoms stresinėse situacijose.Šią apibendrintą įveikimo sampratos charakteristiką pasiūlė H.W. Krohne (15, p.208-209).

2.2. Įveikimo procesų tikslai ir funkcijos bei galimi įveikimo būdai, susiję su šiom funkcijomis.

Ekstremalaus streso įveikimo proceso fazės, išskiriamos J.C. Coyne, R.S. Lazarus‘as (8):I. Įžvalgumo fazė. Jos metu pastangos yra nukreiptos į žalojančio įvykio įtakos minimizavimą ar gynybą.II. Reorganizacijos fazė. Šios fazės metu subjektas pripažįsta žalą, praradimą, grėsmę kaip stresogeniškus, o įveikimo pastangas, kaip keičiančias aplinkos ir asmenybės ryšį, kuris kelia nerimą. Iš streso prigimties išplaukia pagrindiniai įveikimo procesų tikslai ir funkcijos. Iš esmės tikslai ir funkcijos yra panašūs.McC.P. Miller, J.G. Ingham (17) nurodo du svarbiausius įveikimo proceso tikslus:1. Sumažinti pavojų, grėsmę iki minimumo, keičiant save ir aplinką.2. Kovoti su nerimo, depresijos, susierzinimo jausmais (17, p.315).Kad būtų išpildytas pirmasis tikslas, žmogus gali pradėti veikti: tai gali būti gynybiniai veiksmai, naujo darbo ieškojimas, pinigų skolinimasis, profesionalų patarimo siekimas. Tam, kad būtų įgyvendintas antrasis tikslas, žmogus gali imti keiktis, juokauti, gerti, vartoti narkotikus arba atsiduoti meditacijai.McC.P. Miller, J.G. Ingham (17) nurodo, kad, siekiant šių tikslų, galimi ir kiti relevantiški veiksmai. Tai intrapsichiniai neigimo ar pervertinimo mechanizmai. Neigimas gali būti dvejopas: totalinis – kai žmogus siekia išstumti iš sąmonės visą situaciją arba dalinis – kai žmogus galvoja apie stresinį įvykį, bet neleidžia sau dėl to nerimauti. Pervertinimas – tai kognityvinis perstruktūravimas, nekeičiant išorinės aplinkos, kurio dėka žmogus gali vertinti grėsmę, kaip nesukeliančią žalingų pasekmių. R.S. Lazarus‘as (15) iškelia šias įveikimo proceso funkcijas:1. Pakeisti situaciją į kiek galima geresnę pusę. Tai galima padaryti, keičiant savo veiksmus arba keičiant žalojančią aplinką.2. Valdyti su stresu susijusių emocijų somatinius ir subjektyvius komponentus, kurie gali sutrikdyti socialinį funkcionavimą.Pagal S. Folkman‘ą (8) šios funkcijos iškyla tuo pačiu metu, simultaniškai. Įmanoma, kad tarp šių funkcijų gali kilti konfliktas, kaip emocijų įveikimas sustabdo veiksmus, skirtus apsaugoti žmogų nuo žalingų streso pasekmių – ligos.R.D. Kaplan (12) šias įveikimo funkcijas vadina:– problemų sprendimo;– emocinio distreso reguliavimo.Su šiom funkcijom susiję keturi pagrindiniai įveikimo būdai (15, p.56). Jiems būdinga tai, kad gali atlikti tiek problemų sprendimo, tiek emocinio reguliavimo funkcijas, kiekvienas iš jų gali būti nukreiptas tiek į save, tiek į aplinką, taip pat gali liesti praeitį, dabartį (praradimą, žalą) ir ateitį (pavojų, iššūkį). H.W. Krohne (13) išskiria šiuos streso įveikimo būdus:1. Rigidiškas – aktyvus būdas. Neatsižvelgdami į situacijos charakteristikas, asmenys siekia informacijos ir elgesio kontrolės.2. Rigidiškas – pasyvus būdas. Neapsvarstydami situacijos reikalavimų, asmenys vengia su stresu susijusios informacijos ir elgesio.3. Lankstus naudojimas įveikimo strategijų, kurios orientuotos į situacijos reikalavimus. Tai „negynybinis“ būdas. Šis būdas išryškina skirtingus vengimo reakcijos efektyvumo lygius.4. Nepastovus elgesys. Taikomos skirtingos strategijos, neatsižvelgiant į situaciją.Pagal H.W. Krohne (13), įveikimo terminas aprašo asmenybės tendenciją realizuoti tam tikrą įveikimo strategijų derinį, konfrontuojant su stresoriumi. Pvz.: žmonės, pasirenkantys tam tikrą įveikimo strategiją, tam tikru laipsniu priklauso nuo situacijos. Sakykim kontroliuojamoj situacijoj renkasi budrų įveikimo būdą, o nekontroliuojamoj – didesnė tendencija rinktis vengimo strategiją (13, p.217). Vengimo atsakymo efektyvumas skirtingose situacijose kinta nuo 100% iki 0%.Paprastai, iškilus sunkumams, žmogus siekia įveikti sunkumus, bet kokiomis priemonėmis skirtingomis aplinkybėmis. Tai, kurį įveikimo būdą jis pasirinks stresinėje situacijoje, priklausys ir nuo jo asmenybės, ir nuo ankstesnio patyrimo, ir nuo aplinkos charakteristikų, atitinkančių įveikimo būdą.

Įveikimas turėtų būti suprantamas ne kaip vienkartinis, bet kaip pasikartojantis procesas. Žmogus pirmiausia išbando vieną būdą, įvertina jo poveikį ir po to būtinai išmėgina kitą. Pirmasis būdas taip pat gali būti sėkmingas, jei sumažina psichologinių streso simptomų išgyvenimą ir sugrąžina žmogų į pradinę stadiją (būklę).Kaip akcentuoja R.S. Lazarus‘as (14), įveikimas nėra atskiras veiksmas, bet grupė veiksmų ir minčių, kuriuos sukelia išoriniai ir vidiniai reikalavimai.

ApibendrinimaiTaigi įveikimo procesas – tai daugelio veiksmų dinaminis išsidėstymas, kai kinta tiek reikalavimai, tiek pačios strategijos, tiek stresinės situacijos aplinkybės. Autoriai, nagrinėjantys streso įveikimą neabejoja dėl egzistavimo įveikimo stilių ar modelių, kurie daugiau ar mažiau yra individo charakteristika. Šie įveikimo stiliai apima skirtingus jausmų ir minčių derinius. Įveikimo stilius – derinys to, ką žmogus darė ir galvojo, patekęs į stresinę situaciją.Įveikimo dimensijos skiriamos įvairių dimensijų ir funkcijų pagrindu. Aplinkos įtaka gali suformuoti pastovų išsidėstymą įveikimo strategijų, veikiančių stresinėj situacijoj. Tuo pačiu ir pats įveikimo procesas determinuoja, kurie aplinkos poveikiai skatinami ir kas iš jų gero pasiimama – teigia J.C. Coyne, R.S. Lazarus‘as (8, p.156). Jeigu pripažinsim, kad įveikimo procesas gali įtakoti po to susiklostančias aplinkos sąlygas, tai galėsim pagal tai spręsti apie įveikimo strategijos efektyvumą.

2.3. Individualūs streso įveikimo skirtumai.Autoriai, kurie domisi streso fenomenu ir su juo susijusiais procesais, pastebėjo, kad kiekvieno žmogaus organizmas turi individualias galimybes priešintis. Egzistuoja individualūs atsparumo stresui skirtumai. Vieni žmonės stipriai reaguoja į silpną stresorių, o kitų neveikia ir stiprus stresorius. H.Selje (23) atsparumą stresui vadina įgimtu rezistentiškumu.Kaip teigia Jekins (12): vieni asmenys ginasi nuo stresinio poveikio, panaudodami minimalias pastangas, kiti – mobilizuoja visus savo gynybinius išteklius (12, p.19).

ApibendrinimaiNagrinėjant streso įveikimo stilius ir strategijas, svarbu atsižvelgti ir į individualių skirtumų egzistavimą:1. Žmonės skiriasi tuo, ar jie yra siekiantys stresinių išgyvenimų, ar ne. Pvz.: parašiutistai, alpinistai ir kitų rizikingų sporto šakų atstovai yra laviau siekiantys streso išgyvenimo, nei eiliniai žmonės.2. Žmonės skiriasi tuo, kaip interpretuoja stresinį įvykį ir kaip jį suvokia. R.S. Lazarus‘as (14) pastebėjo, kad nuo grėsmės suvokimo ir interpretavimo priklauso žmogaus fiziologinės ir psichologinės reakcijos į stresą.3. Žmonės skiriasi tuo, kokioms įveikimo strategijoms teikia pirmenybę.4. Žmonės skiriasi pagal tai, ar linkę ieškoti socialinės paramos ir ją priimti.5. Žmonės patenka į skirtingas aplinkybes ir susiklosčiusi situacija apsprendžia įveikimo strategijos pasirinkimą.

2.4. Pagrindinės streso įveikimo strategijos.Kaip jau yra žinoma, žmonės skiriasi pagal tai, kaip jie kovoja su problemomis ir sunkumais, iškilusiais jų gyvenime. Vieni renkasi aktyvią strategiją, kiti – pasyvią. Yra daug galimų streso įveikimo būdų, kuriuos skirtingi autoriai skirtingai pavadina. Pavyzdžiui, R.S. Lazarus‘as (15) išskiria į problemas nukreiptą įveikimo elgesį ir įveikimo formą, susijusią su emocijom. Į problemas nukreipta strategija reiškia, kad žmogus stengiasi manipuliuoti aplinka, konfrontuoti su streso šaltiniu ir pakeisti patį stresorių. Ši strategija yra priešinga tai, kuri tiesiogiai veikia emocines ir psichologines reakcijas į stresą. Šalia R.S. Lazarus‘as (15) išskirtų strategijų galimi ir kiti streso įveikimo būdai. M.H. Appley ir R. Trumbull (5) pastebi, įveikimo elgesys, sutelktas į emocijas, yra mažiau priklausomas nuo situacijos, nei elgesys, nukreiptas į problemų sprendimą.Psichologai, besidomintys žmonių elgesiu stresinėse situacijose, jau seniai mėgina nustatyti tam tikrą apibrėžtą kiekį dažniausiai taikomų streso įveikimo strategijų, kurias pasirenka žmonės, iškilus sunkumams ir problemoms jų gyvenime.Daugelis streso tyrinėtojų sutaria dėl dviejų pagrindinių įveikimo strategijų egzistavimo:1. Kovos tendencijos (arba „fight“) – tai pastangos, eliminuoti stresorių. Pavyzdžiui: informacijos rinkimas, veiksmų planavimo būdai ir kt. tai būtų problemų sprendimo strategija.2. Staigaus atsitraukimo tendencijos (arba „flight“) – tai atsakymų į stresinį poveikį grupė, kurių dėmesys sukoncentruotas į negatyvių emocijų sumažinimą. Tai būtų vengimo strategija, pasireiškianti ir fiziniu pasišalinimu, ir psichologiniu atsitraukimu. Atitraukti nuo problemos gali pramogos, fantazija, neigimas (2, p.85-86). Pvz.: ėjimas į kiną svarbaus egzamino išvakarėse yra vengimo strategijos empirinis indikatorius.Dž.H. Amirkhan‘o (1;3) faktorinių – analitinių tyrimų rezultatai patvirtina, kad geriausias statistinis sprendimas, turintis didžiausią interpretacinę galią, yra trijų nepriklausomų faktorių (įveikimo strategijų) modelis (1, p.1069). Todėl šalia klasikinių „fight and flight“ strategijų, jis siūlo dar vieną papildomą (trečią) įveikimo strategiją – socialinės paramos siekimą.

Apie socialinės paramos svarbą stresinėse situacijose užsimena ir kiti autoriai: J.E. Singer, L.M. Davidson (20); G.W. Brown, B. Andrews (6). Dž.H. Amirkhan‘as (2) pastebi, kad žmonėms yra būdinga ieškoti kontaktų su kitais žmonėmis krizinėse situacijose. Paskutiniais dešimtmečiais susiformavo tarp autorių, atstovaujančių skirtingus požiūrius apie įveikimo strategijas, sutarimas dėl pagrindinių įveikimo dimensijų egzistavimo ir jų matavimo pobūdžio (7, p.414).J.C. Coyne ir G. Downey (7) sutinka, kad įveikimas gali būti sutelktas į problemas ir sutelktas į emocijas (atitinkamai – problemų sprendimo ir vengimo). Minėti autoriai pastebi, kad įveikimo tyrimai dar atsilieka nuo kitų streso aspektų tyrinėjimų (7, p.415).R.S. Lazarus‘as ir S. Folkman‘as (14) mano, kad stresinėse situacijose žmonės svajoja apie tai, kaip galėjo būti kitaip, konfrontuoja su iškilusiomis problemomis arba jų vengia, siekia kitų žmonių paramos.J.C. Coyne ir G. Downey (7) siūlo daugiau dėmesio kreipti, studijuojant įveikimo procesu, į tai, kaip žmonės valdo, reguliuoja tarpusavio santykius su artimais žmonėmis stresinėse situacijose. Todėl šalia pagrindinių – problemų sprendimo ir vengimo – strategijų , jie siūlo dar vieną svarbią strategiją – žmonių kontaktų, bendravimo siekimą, kaip įveikimo būdą. Ši įveikimo strategija nebuvo akcentuota ankstesniuose tyrimuose.

ApibendrinimaiRemdamiesi įvairių autorių darbais, trumpai aprašysim tris pagrindines įveikimo strategijas:I. Problemų sprendimo strategiją.II. Socialinės paramos siekimo strategiją.III. Vengimo strategiją.

I. Problemų sprendimo strategija.Problemų sprendimo strategija apima du komponentus:1. Orientacija į problemą, probleminės būsenos modifikavimo strategijas;2. Kontrolės veiksmus, kurių tikslas yra atlikti norimas modifikacijas.Mūsų manymu – tai efektyviausia strategija, nes ji apima aktyvų žmogaus nusiteikimą veikti, kovoti su iškilusiais sunkumais gyvenime. Problemų sprendimo strategija – tai pastangos, nukreiptos į streso šaltinio pašalinimą, keičiant aplinką ar koreguojant save.II. Socialinės paramos siekimo strategija.Tai, kaip minėjome, natūralus žmogaus polinkis ieškoti paramos, supratimo, pagalbos iš kitų žmonių krizių metu. Tai gali būti bendravimo su kitais žmonėmis siekimas, kai artumo jausmas, besąlyginė meilė neleidžia nusivilti dėl susiklosčiusios padėties, o įgalina tikėti gražesne ateitimi. Socialinė parama veikia kaip slopinanti jėga, apsauga nuo depresijos kilimo, psichopatologinių sutrikimų. Socialinės paramos buvimas, kaip parodė tyrimai, sumažina sutrikimų galimybę. Socialinė parama atlieka apsauginę funkciją (6, p.257).I.G. Sarason (19) socialinę paramą apibūdina, kaip subjekto užsiangažavimą tam tikrame kiekyje kontaktų, kurių kiekvienas skiriasi kokybe ir paramos, globos gilumu. Jo manymu, parama – tai jausmas, kad mes mylimi ir vertinami, kad mūsų gerovę saugo reikšmingi mums žmonės. I.G. Sarason (19) pažymi, kad komunikacijos tikslas – ne apsaugoti žmones nuo galimų sutrikimų, bet skatinti jaustis sugebančiu, reikalingu ir vertinamu grupės nariu. I.G. Sarason (19) tyrimai patvirtino, kad moterys labiau linkę ieškoti paramos, nei vyrai.Kaip pažymi J.H. Jonson, I.G. Sarason (11), socialinė parama yra daugiau nei kitų žmonių buvimas šalia. Tai individualios žmonių sugebėjimo užmegzti socialinius kontaktus galimybės. Tai tik tie kontaktai, kuriais jie gali pasikliauti. Socialinių kontaktų šaltiniais gali būti šeima, draugai, partneriai, kaimynai, bendradarbiai. Žemas socialinės paramos lygis gali atspindėti paremiančių kontaktų trūkumą arba negatyvių, konfrontuojančių ryšių buvimą. Įsitraukimas į disfunkcinius ryšius, t.y. konfrontacija su aplinkiniais susilpnina stabilumo ir paramos jausmą.Dean ir Lin (11) mano, kad, jeigu žmogui neįmanoma išvengti susidūrimo su stresiniais gyvenimo įvykiais, tai galbūt įmanoma padėti, sutelkiant paramą visuomenėje, ir tai gali juos apsaugoti nuo stiprių stresinių išgyvenimų. Jie tiki, kad, jei mokysim žmones socialinių įgūdžių, t.y. priimti ir teikti socialinę paramą, kai stresas pasiekia aukštą lygį, tai daugelį žmonių galėsim apsaugoti nuo stipraus streso pasekmių (11, p. 157).

III. Vengimo strategija.Tai bėgimas arba atsitraukimas nuo problemų, susidariusių sunkumų sprendimo. Tai apgalvotos (sąmoningos) pastangos ir nusiteikimas negalvoti apie problemą. Vengimas dažnai painiojamas su neigimu, kuris yra pastangos, kartais sėkmingos, o kartais ir ne, panaikinti problemą. Žmonės laikosi taip, tarsi jiems negresia pavojus. Vengimas gali būti vertinamas ir kaip efektyvus, ir kaip neefektyvus įveikimo būdas. Tai lemia konkreti situacija, problema ir kiti faktoriai. Pavyzdžiui, vengimas gali būti adaptyvi reakcija tol, kol kaupiama informacija apie susidariusią padėtį, t.y. kol vyksta pasiruošimas veikimui. Tačiau labiausiai paplitęs požiūris į vengimą, kaip į neefektyvią strategiją.

3. Streso įveikimo procesų psichologinio matavimo ir identifikavimo problemos.Autoriai pasiekė tam tikrą bendrą sutarimą tik dėl pagrindinių įveikimo strategijų egzistavimo. Tačiau išlieka egzistuoti du skirtingi požiūriai dėl įveikimo strategijų pastovumo. Vienų autorių nuomone įveikimo strategijos – pastovūs, nekintantys įveikimo stiliai. Pagal šį požiūrį dominuojanti įveikimo strategija yra nekintantis asmenybės bruožas. Kita autorių grupė postuluoja, kad kiekvienas žmogus turi tam tikrą didesnį ar mažesnį sugebėjimą realizuoti įveikimo strategijų derinį, tinkamiausią konkrečiai situacijai. Šio požiūrio atstovai mano, kad įveikimo strategijos gali keistis, keičiantis situacijai, aplinkybėms (13, p. 213).Tai, kad neefektyvus streso įveikimas sąlygoja psichosomatinius nusiskundimus, leidžia manyti, kad egzistuoja ne vien specifiniai tam tikrai situacijai įveikimo būdai, bet ir įveikimo strategijų stiliai, kaip daugmaž pastovūs dariniai. Tačiau jie nėra nekintantys ar rigidiški asmenybės bruožai, o asmenybės tendencija teikti pirmenybę tam tikrai įveikimo strategijai. Daugelis autorių sutaria, kad efektyvus įveikimas atlieka stresą slopinantį, mažinantį vaidmenį.Autoriai pripažįsta, kad vienos įveikimo strategijos turi didesnį naudingumą, nei kitos (9, p.189). Pavyzdžiui: į problemas nukreiptas įveikimas reiškia, kad specifinei problemai išspręsti naudojamos specifinės priemonės. Kintant problemoms, kinta ir įveikimo strategijos, kadangi kiekviena problema reikalauja tik jai būdingo sprendimo. Tuo tarpu į emocijas sutelktas įveikimas gali būti toks pat skirtingose situacijose. Taigi įveikimas nukreiptas į emocijas – pastovus ir nekintantis, todėl jis gali būti tarpsituacinis.Didelių privalumų turi instrumentai, sukurti remiantis teorine streso samprata ir atsižvelgiantys į situacinius ir asmenybinius kintamuosius. Tai R.S. Lazarus ir S. Folkman (1984), sukurtas klausimynas „Ways Of Coping Cheklist“ (WOCC), kuris skirtas įveikimo būdų identifikavimui. Tiriamieji aprašo neseniai įvykusį stresinį įvykį ir atsako į klausimus, pagal tai, kaip jie elgėsi toje stresinėje situacijoje. Tai subjektyvaus įveikimo matavimas objektyviais būdais. Kaip pažymi J.C. Coyne ir G. Downey (7) toks įveikimo procesų matavimas, kaip siūlo R.S. Lazarus ir S. Folkman, yra reikalingas, tačiau šis matavimo būdas neatsižvelgia į dispozicinius parametrus (situaciją, asmenybę) ir neatspindi įveikimo strategijų įvairovės, kurios taikomos sudėtingose situacijose. Be to gana trumpas klausimynas negali būti „jautrus“ socialiai pageidaujamų atsakymų pateikimui. Atsakymai gali būti tendencingi. Todėl J.C. Coyne ir G. Downey siūlo įveikimo stiliaus identifikavimui taikyti pusiau struktūruotą interviu, kurio dėka galima būtų atskleisti stresinio įvykio detales ir jų įveikimo būdus. Tai informacijos rinkimas verbalinės komunikacijos pagrindu.Kaip yra pastebėjęs R.S. Lazarus (15), prašymas žmonių papasakoti, kaip jie įveikia stresą, dažniausiai nevaisingas išskyrus tuos atvejus, kai žmonės specialiai mokomi įveikimo terminologijos ir introspektyvaus stebėjimo bei stresinių išgyvenimų verbalizavimo technikų. Sunku tikėtis, kad žmonės mums papasakos, kaip jie įveikia problemas ir sunkumus gyvenime, nes pradeda veikti gynybinės reakcijos – neigimas, intelektualizacija ir kt. Tačiau mes turim galimybę paklausti jų, ar jie elgėsi ir galvojo stresinėje situacijoje vienaip ar kitaip. Taip pat galim išsiaiškinti, ar jie jautė poreikį veikti, nors tie veiksmai negalėjo pakeisti situacijos.Diagnostinį interviu profesionaliai atlikti ne taip paprasta, nes jam keliami aukšti reikalavimai. Kita vertus, klausimyno dėka galima identifikuoti tik tas įveikimo strategijas, kurios sąmoningai taikomos, o automatiški įveikimo būdai (nesąmoningi) liks neužfiksuoti. Kaip pastebi M. Frese (9) svarbu sukurti tokią metodiką, kuri matuotų ir nesąmoningus įveikimo būdus.

ApibendrinimaiSkirtingi autoriai nesutaria, diskutuoja dėl klausimo, kokių psichologinių metodikų pagalba turėtume matuoti streso įveikimo strategijas. Kaip nurodo Pagel (7) „visų pirma yra problematiški ypatumai, kurie sukelia psichologinius streso simptomus, juos palaiko arba nesugeba jų susilpninti“ (7, p.412). Kaip nurodo R.S. Lazarus‘as (15), dar kol kas nėra aiškumo ir tikslaus apibrėžimo, kas yra įveikimo procesai ir kaip jie turi būti įvertinti (15, p.60). Taigi iškyla daug problemų, siekiant identifikuoti įveikimo strategijas ir įvertinti jų pasireiškimo stiprumą kitų įveikimo strategijų atžvilgiu.

III. Išvados

1. Iš esmės apžvelgtos literatūros analizė patvirtino prielaidą, kad iki šiol taikomi įveikimo procesų dimensijų identifikavimo būdai yra daugiausiai verbaliniai, o patikimų ir valdžių identifikavimo instrumentų trūksta. 2. Nagrinėdami įvairių autorių sukauptą patirtį, įsitikinome, kad stebėjimo, interviu ar introspektyvios savianalizės metodai nėra adekvatūs mūsų tyrimo objektui (įveikimo strategijų identifikavimui).

3. Nustatėme, kad įveikimo procesų matavimo ir identifikavimo problemos iškyla dėl šių priežasčių:3.1. Nėra visiems autoriams priimtinos įveikimo sampratos psichologijoje.3.2. Sudėtinga sukurti instrumentą, kuris apimtų visus faktorius, sukeliančius stresą, įtakojančius jo vystymąsi ir nulemiančius jo pasekmių susilpninimą (pvz.: individualybė, situacijos aplinkybės, kognityvinis streso įvertinimas, lūkesčiai, gyvenimo pokyčiai).3.3. Psichologinės savybės matavimo sėkmingumas daugeliu atvejų priklauso nuo konceptualinio pagrindimo. Jei norime tiksliai ir patikimai identifikuoti įveikimo strategiją, tam reikia suformuluoti koncepcinį modelį, kurio pagrindu būtų kuriama metodika.4. Analizuodami įvairių autorių sukauptą patirtį, įsitikinome, kad objektyviausias būdas būtų pateikti jau suformuluotus klausimų pavidalu elgesio stresinėje situacijoje galimus variantus ir klausti žmonių, kiek jiems buvo būdingas tas ar kitas elgesio būdas stresinėje situacijoje. Tai suteiks galimybę prognozuoti negatyvias streso pasekmes žmogui, sumažinti jų žalą bei mokyti efektyvių įveikimo strategijų.

IV. Šaltiniai

1. Amirkhan, J.H. A factor analytically derived measure of coping: The Coping Strategy Indicator. Journal of Personality and Social Psychology, vol.59, No.5, 1990, p.1066-1075.2. Amirkhan, J.H. Applying attribution theory to study of stress and coping. In S. Graham, V.S. Folkes (Eds.), Attribution theory: applications to achievement, mental health, and interpersonal conflict. Hillsdale, New Jersey, 1990, p. 79-102.3. Amirkhan, J.H. Criterion validity of a coping measure. In review. California State University, Long Beach, 1991, p. 1-22.4. Appley, M.H., Trumbull R. Development of stress concept. In M.H. Appley and R.Trumbull (Eds.), Dynamics of stress: physiological, psychological and social perspectives, New York, 1986, p.3-19.5. Appley, M.H., Trumbull R. Dynamics of stress and its control. In M.H. Appley and R.Trumbull (Eds.), Dynamics of stress: physiological, psychological and social perspectives, New York, 1986, p.309-329.6. Brown, G.W., and Andrews B. Social support and depression. In M.H. Appley and R.Trumbull (Eds.), Dynamics of stress: physiological, psychological and social perspectives, New York, 1986, p.257-283.7. Coyne, J.C., Downey G. Social factors and psychopatology: stress, social support and coping processes. Annual Review of Psychology, vol.42, 1991, p.403-425.8. Coyne, J.C., Lazarus R.S. Cognitive style, stress perception and coping. In I.L.Kutash, L.B.Schlesinger and associates. Handbook on stress and anxiety, Jossey – Bass publishers San Francisco, Washington, London, 1980, p.144-159.9. Frese, M. Coping as moderator aand mediator between stress at work and psychosomatic complaints. In M.H. Appley and R.Trumbull (Eds.), Dynamics of stress: physiological, psychological and social perspectives, New York, 1986, p.183-207.10. Gray, J.A. The psychology of fear and stress, New York, Toronto, 1971.11. Johnson, J.H., and Sarason I.G. Moderator variables in life stress research. In Sarason I.G., Spielberger Ch.D. (Eds.), Stress and anxiety, New York, London, 1979, p.151-169.12. Kalimo, R. Stress in work: conceptual analysis and study on prison personnel. Scandinavian Journal of Work, Environment, and Health, vol.6, 1980, p.11-37.13. Krohne, H.W. Coping with stress. In M.H. Appley and R.Trumbull (Eds.), Dynamics of stress: physiological, psychological and social perspectives, New York, 1986, p.207-233.14. Lazarus, R.S., Folkman S. Cognitive theories of stress and the issue of circularity. In M.H. Appley and R.Trumbull (Eds.), Dynamics of stress: physiological, psychological and social perspectives, New York, 1986, p.63-81.15. Lazarus, R.S. The stress and coping paradigm. In L.A.Bond and J.C.Rosen (Eds.), Competence and coping during adulthood, London, England, 1980, p.28-75.16. Mandler, G. Mind and body. Psychology of emotion and stress, New York, London, 1984, p.249-269.17. Miller McC.P., Ingham J.G. Reflections on the life – events- to illness link with some preliminary findings. In Sarason I.G., Spielberger Ch.D. (Eds.), Stress and anxiety, New York, London, 1979, p.313-337.18. Moss, L. Management stress. Addison – Wesley publishing, 1981.19. Sarason I.G. Social support, personality and health. In M.P. Janisse (Eds.), Individual differences, stress and health psychology, New York, Berlin, 1988, p.110-128.20. Singer, J.E., Davidson L.M. Specifity and stress research. In M.H. Appley and R.Trumbull (Eds.), Dynamics of stress: physiological, psychological and social perspectives, New York, 1986, p.47-63.21. Wiliams, W.G. Civic education in a stressful society: A program of value clarity and tension reduction. In F.J. McGuigan, E.S. Wesley and Macdonald Wallace (Eds.), Stress and tension control, New York, 1980, p.17-37.

22. Cox T. Cтpecc, М.:Медицина, 1981.23. Cтолина В.В., Шмелева А.Г., (под ред. ), Практикум по психодиагностике: Дифференциальная психометрика, Московского университета, 1981, p.52-84.

V. Santrauka

Šio darbo paskirtis išnagrinėti streso įveikimo procesų apibrėžimo ir psichologinio matavimo sunkumus. Tai teorinis darbas, skirtas apžvelgti ir nušviesti įvairių autorių, besidominčių streso įveikimo strategijų nustatymo ir įvertinimo problemomis, požiūrius. Siekiant sukurti validų bei patikimą klausimyną, tinkantį streso įveikimo strategijų identifikavimui, svarbu pirmiausia apibendrinti, kas jau nuveikta šioje srityje.Šio darbo rezultatai liudija, kad iki šiol taikomi įveikimo procesų dimensijų identifikavimo būdai yra daugiausiai verbaliniai, o patikimų ir valdžių identifikavimo instrumentų trūksta. Nagrinėdami įvairių autorių sukauptą patirtį, įsitikinome, kad stebėjimo, interviu ar introspektyvios savianalizės metodai nėra adekvatūs mūsų tyrimo objektui (įveikimo strategijų identifikavimui). Be to įsitikinome, kad kol kas nėra visiems autoriams priimtinos įveikimo sampratos psichologijoje ir kad būtų sudėtinga sukurti instrumentą, kuris apimtų visus faktorius, sukeliančius stresą, įtakojančius jo vystymąsi ir nulemiančius jo pasekmių susilpninimą. Psichologinės savybės matavimo sėkmingumas daugeliu atvejų priklauso nuo konceptualinio pagrindimo. Jei norime tiksliai ir patikimai identifikuoti įveikimo strategiją, tam reikia suformuluoti koncepcinį modelį, kurio pagrindu būtų kuriama metodika.Analizuodami įvairių autorių sukauptą patirtį, įsitikinome, kad objektyviausias būdas būtų pateikti jau suformuluotus klausimų pavidalu elgesio stresinėje situacijoje galimus variantus ir klausti žmonių, kiek jiems buvo būdingas tas ar kitas elgesio būdas stresinėje situacijoje. Tai suteiks galimybę prognozuoti negatyvias streso pasekmes žmogui, sumažinti jų žalą bei mokyti efektyvių įveikimo strategijų.