Stresas ir jo valdymas paauglystėje

TURINYS

ĮVADAS ..............................3 psl.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 STRESAS ..............................4 psl.
1.1.2 STRESO SĄLYGOS ..........................5 psl.
1.1.3 FIZIOLOGINIS STRESO SUVOKIMAS ...............6 psl.
1.1.4 ADAPTACIJA IR PASEKMĖS ....................7 psl.
1.2 STRESO VALDYMAS ..........................7 psl.
1.2.1 STRESO PROFILAKTIKA ......................10 psl.
1.3 PAAUGLYSTĖ ..............................11 psl.
1.4 STRESO ĮTAKA PAAUGLIUI .....................12 psl.

2. TYRIMO TIKSLAS, UŽDAVINIAI, METODIKA IR ORGANIZAVIMAS ...16 psl.
3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS .................20 psl.

IŠVADOS ..............................27 psl.
LITERATŪRA ..............................28 psl.
PRIEDAI ..............................29 psl

ĮVADAS

Stresas – tai organizmo adaptacinių gynybinių reakcijų, kylančių veikiant kokiam nors dirgikliui, visuma. Stresą patiriantis organizmas tampa imlus daugeliui laiko ir civilizacijos ligų: infarktams, insultams, vėžiui, nervų ir skrandžio ligoms.
Stresas dažnai yra ankstyvosios paauglystės palydovas, nuo kurio priklauso psichologinė savijauta.
Gebėjimas įveikti įvairius stresus priklauso nuo daugybės veiksnių: paaveldėtų savybių, išugdytų asmenybės bruožų, ankstyvos vaikystės patirties, tėvų, šeimos, mokyklos, kolegų ir bendraamžių įtakos, socialinių lūkesčių, mokymosi ir darbo pasiekimų.
Stresą gali sukelti netikėti, nauji, neaiškūs, neišvengiami, keli vienu metu vykstantys pokyčiai, paauglio atsiskyrimas nuo šeimos, artimų draugų, kitų jam svarbių žmonių. Psichologinė paauglių būklė labai priklauso nuo santykių su tėvais ir bendraamžiais. Tėvus ir vaikus sieja fiziologinės ir dvasinės reakcijos, jie veikia vieni kitų sveikatą, psichologiją. Dažnai stresinės situacijos kyla dėl netinkamų tėvų ir vaikų tarpusavio santykių ar įtemptos attmosferos šeimoje. Tokiems paaugliams ir dažniau blogai sekasi mokykloje – jie dažniau jaučiasi vieniši. Bendravimo paauglys dažniausiai mokinasi ne iš suaugusiųjų, o iš savo draugų. Tarp bendraamžių lengviau rasti emocinį palaikymą ir supratimą. Paaugliai, kuriems dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesiseka be

endrauti su vienmečiais, lieka atskirti nuo bendraamžių grupės. Nepopuliarūs tarp bendraamžių paaugliai tampa emociškai prislėgti, pernelyg įsigilinę į save, neužtikrinti savo reikšmingumu (Petrulytė, 2001).

1.1 LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 STRESAS

Stresas XVII a. anglų kalboje buvo vartojamas nelaimės ar vargo prasme.XVIII a. žodžiu
„stresas“ išreikšdavo svorį ar spaudimą kurio nors asmens atžvilgiu. Vėliau šiuo žodžiu imta suprasti vidinės įtampos būseną, sukeltą dėl išorės sąlygų (Mielke, 1997).
Stresas – tai organizmo adaptacinių gynybinių reakcijų, kylančių veikiant kokiam nors dirgikliui, visuma (Rugevičius, 1987).
Iš tiesų stresas yra gyvybiškai svarbus procesas, nuo pirmykščio žmogaus laikų neatskiriamai susijęs su gyvenimu. Atsidūrus pavojuje, mobilizuojami visi energijos rezervai, kad organizmas sekundės greitumu galėtų bėgti arba gintis. Čia vyksta dėsningi procesai, kurie nepriklauso nuo dirgiklio rūšies ir yra valdomi iš tarpinių smegenų centrų, hipotaliamuso bei posmegeninės liiaukos(hipofizės). Taip pat yra dar įvairiausių ryšių su kitomis smegenų dalimis, kaip, pvz., tomis, kurios atsakingos už smegenų darbo skatinimą bei emocijas (Mielke, 1997).
Daugumai žmonių poilsis tapo prabanga ir retenybė, todėl dažnai patiriantis stresą organizmas tampa imlus daugeliui laiko ir civilizacijos ligų: infarktams, insultams, vėžiui, nervų ir skrandžio ligoms.
Daugelis žmonių yra kasdien didėjančio streso aukomis, nes nepakankamai būna gryname ore, nuolat patiria nepriteklius ir karštligiškai skuba (Meška, 1996).
Bėda iškyla tada, kai stresas tampa nuolatinis ir nebepraeina. Jūsų organizmas visą laiką yr

ra įsitempęs ir pasirengęs reaguoti į pavojų, ir tie apsauginiai pokyčiai, kuriuos sukėlė stresas, gali pakenkti jums psichiškai ir fiziškai, ir net susargdinti jus. Stresas yra natūralus gyvenimo reiškinys, skatinantis veiklumą, išradingumą, netgi kūrybiškumą ir tobulėjimą. Tačiau per stiprus, dažnai pasikartojantis arba užsitęsęs (chroniškas) stresas gali paskatinti įvairių ligų atsiradimą.
Psichikos srityje stresas pasireiškia įtampa, susierzinimu, baime, nerimu, pykčiu ar kitomis emocijomis, subjektyviai suvokiamomis kaip vidinis diskomfortas ir vidinės pusiausvyros praradimas. Tokioje būklėje gali mažėti dėmesingumas, mąstymo lankstumas, logiškumas, valia ir sąmoninga elgsenos kontrolė. Todėl ir streso būsenoje esančio žmogaus elgesys dažnai tampa kitoks, nei jam įprastas: vangesnis arba, priešingai, aktyvesnis.
Stiprus ilgalaikis arba chroniškai pasikartojantis stresas gali sukelti kai kuriuos psichosomatinius susirgimus arba pagreitinti jų vystymąsi (pvz., miokardo infarktą, skrandžio ir žarnyno opas, kraujospūdžio padidėjimą ir kt.). Net jeigu aiškiai diagnozuojamos ligos išvengiama, dažnai ir besikaupianti įtampa alina žmogaus fizines ir psichines jėgas, daro jį dirgliu, suirzusiu, depresyviu ar agresyviu. Mažėja jo darbingumas, kūrybiškumas, blogėja santykiai su aplinkiniais (Bandzevičienė, 1994).

1.1.2 STRESO SĄLYGOS

Tai gali būti tai, kas dirgina mūsų pojūčius: triukšmas, karštis, skausmai. Tai gali būti ir pusiausvyros organo dirginimas skrendant ar važiuojant karusele, o taip pat dirgiklių trūkumas, kaip tyla, visiška tamsa, emocinio bei dvasinio jaudinimo nebuvimas, judėjimo stoka. Tai rodo, jog smegenys, ti

iek per daug, tiek per mažai informacijos, negali optimaliai veikti. Tokia būsena vadinama disstresu, o normalaus dirginimo būsena eustresu. Nurodoma, kad dažniausi distreso simptomai yra tokie: fizinis nuovargis, emocinis prislėgtumas, išsiblaškymas, bejėgiškumo jausmas, paradoksinės reakcijos, susilpnėjusi valia, padidėjęs psichologinis priklausomumas, abejingumas. Pirmiausia galvojama apie problemas darbe, konfliktus, nesutarimus. Čia svarbus vaidmuo tenka tam, kaip žmogus vertina tai, kas veikia kaip streso faktorius. Dėl savigynos žmogus dažnai vengia stresą sukeliančių situacijų, pvz., kraštutinių temperatūrų, saulės spindulių, triukšmo ar konfliktų. Taip pat yra tokių dirgiklių, kurie tam tikromis sąlygomis veikia netrikdančiai, o skatinančiai. Ir vis dėlto jie gali būti žalingi, tarkim, intensyvios šviesos ar triukšmo poveikis (Mielke 1997).

1.1.3 FIZIOLOGINIS STRESO SUVOKIMAS

Fiziologinio streso teoriją sukūrė žymus Kanados mokslininkas H. Seljė. Šios teorijos atsiradimui nemažą vaidmenį suvaidino atsitiktinai H. Seljė pastebėtas organizmo reakcijų į skirtingus poveikius panašumas. Tirdamas ligonius streso teorijos autorius nustatė, kad beveik visų susirgimų atvejais pasireiškia panašūs simptomai: karščiavimas, apetito stoka, nemalonūs pojūčiai ir skausmai sąnariuose bei raumenyse, kuriuos lydi antinksčių žievės aktyvumo padidėjimas, užkrūčio liaukos ir limfinių liaukų mažėjimas bei taškinės kraujosruvos ir kraujuojančių opelių atsiradimas virškinimo trakte (Rugevičius, 1987).
Terminu „sujaudinimas“ nusakomas trumpalaikis intelektinių, emocinių, vegetacinių, motorinių funkcijų suaktyvinimas, o „stresas“ reiškia šių funkcijų įtampą, kuri skatina antinksčių žievės adrenokortikotropinę veiklą ir di

idina su šlapimu išskiriamų kortikosteroidų kiekį. Nors ir egzistuoja nemaži individualūs skirtumai, išskiriamų su šlapimu katecholaminų kiekis yra proporcingas streso intensyvumui. Kraujo plazmos ir šlapimo 17- hidroksikortikosteroidų kiekis padidėja esant patiems įvairiausiems stresams: gulantis į ligoninę, laukiant laboratorinių tyrimų, prieš chirurginę intervenciją, tariantis dėl savo sveikatos su psichiatru, gydant dantis, pasinėrus į vandenį, laikant egzaminus ir t.t. Suprantama, kad visais šiais atvejais streso dydis ir pobūdis gali būti įvairus. Tai priklauso ir nuo stresoriaus dydžio, ir nuo funkcinės adaptacinių mechanizmų būklės. Be to, stresą gali sukelti ir kamšatis – tai rodo tokioje situacijoje esančių asmenų elektrinės odos varžos sumažėjimas. Taigi stresas yra nespecifinė organizmo reakcija į kiekvieną nepalankų išorinį ar vidinį poveikį – reikalavimą organizmui. Ši reakcija (stresas) nepriklauso nuo stresoriaus prigimties ir reiškiasi bendruoju adaptacijos sindromu – atsakomąja reakcija, kuri iš esmės yra visuma adaptacinių – apsauginių mechanizmų, padedančių išlaikyti organizmo gyvybingumą. Tačiau kaip ir kiekviena organizmo reakcija arba refleksas, taip ir stresas dažnai tampa per didelis, o tada jis yra destruktyvus, lyg ir autoagresiškas, ypač kai pereinama į išsekimo stadiją (Meška, 1996).

1.1.4 ADAPTACIJA IR PASEKMĖS.

Adaptacijos sindromo fazės:
Nerimo fazė. Organizmas bando prisitaikyti prie naujos situacijos; iš pradžių tai „pasyvi“ šoko fazė, kurioje nukrinta kūno temperatūra, sumažėja kraujospūdis ir išsiskiria adrenalinas; toliau seka „aktyvi“ antišoko fazė, kurioje išsiskiria antinksčių hormonas, padidėja kraujospūdis ir cukraus kiekis kraujyje;
Priešinimosi fazė. Organizmas prisitaiko prie stresoriaus poveikio, kartu sumažėja jo atsparumas kitiems stresoriams;
Išsekimo fazė. Prisitaikymo mechanizmai nebepajėgia veikti, dėl to, kaip ir nerimo fazėje, gali atsirasti negrįžtamų simptomų.
Streso pasekmės gali pasireikšti trimis lygiais:
1) fiziologinės reakcijos į stresą: pulso dažnis, hormonų išsiskyrimas (iškart įvykstančios reakcijos) ir ilgalaikiai psichosomatiniai bei somatiniai sutrikimai (širdis ir kt.);
2) psichologinės reakcijos į stresą: pyktis, nesaugumas, ilgalaikis prislėgtumas ir dirglumas;
3) rezultatų lygmuo: pasikeičia atliekamos veiklos kokybė ir greitis (Furst, 1998).
Stresas yra tikrovė mūsų gyvenime. Kuomet mes nualiname savo organizmą, stresas gali pakenkti mūsų sveikatai. Labai svarbu nagrinėti streso įtaką mūsų sveikatos būklei. Takas tarp streso ir ligos turi būti nustatomas daugelio faktorių. Tai gali sukelti vėžy, širdies ligas, kraujospūdžio kilimą. (Straub, 2002).

1.2 STRESO VALDYMAS

Įveikti stresą – tai stoti akistaton su problema arba išvengti jos arba imtis priemonių, kad ji vėl neiškiltų. Stresą galima valdyti, jis nėra nekontroliuojamas. Toks valdymas nereikalauja labai didelių kaštų ir būna stebėtinai efektyvus.

Deja, šiais laikais išvengti streso yra neįmanoma. Šis faktas ir tai, kad mes vis labiau įsisąmoniname, jog dažnai patiriamas stresas sukelia širdies ligas, įvairius negalavimus, silpnina imunitetą, padeda suprasti, kad, jei streso pašalinti negalime, pakeisdami situaciją ar išvengdami jos, turime išmokti jį suvaldyti. Suvaldyti stresą padeda atsipalaidavimas, socialinė parama, aerobika.
Aerobika. Tyrimai parodė, kad aerobika – ilgalaikė mankšta, pavyzdžiui, lėtas bėgimas, gerina širdies ir plaučių veiklą, kartu gali sumažinti stresą, depresiją ir nerimą. Žmonės, kurie nuolat mankštinasi, lengviau susidoroja su stresą sukeliančiais įvykiais, labiau pasitiki savimi ir mažiau yra prislėgti negu tie, kurie nesimankština. Net 10 minučių pasivaikščiojimas padidina energiją ir sumažina įtampą, todėl paskui dvi valandas savijauta yra geresnė.
Atsipalaidavimas. Atsipalaiduojantys pratimai gali būti natūralus streso priešnuodis. Mokantys medituoti žmonės gali sumažinti savo kraujospūdį, širdies ritmą, deguonies suvartojimą ir padidinti pirštų galų temperatūrą. Tokia reakcija vadinama „atsipalaidavimo reakcija“. Ją galima patirti bet kada, tereikia patogiai įsitaisyti, užsimerkti, giliai kvėpuoti ir atsipalaiduoti, pradedant kojų ir baigiant veido raumenimis. Pavyzdžiui, juokas veikia panašiai kaip mankšta – jis mus suaktyvina, masažuoja raumenis, sukelia atsipalaidavimo jausmą. Tai padeda paaiškinti, kodėl linksmus žmones ne taip trikdo stresiniai įvykiai.
Socialinė parama. Socialinė parama – jausmas, kad esi mėgstamas, kad tau pritaria, kad tave padrąsina artimi draugai ir šeima – stiprina laimės jausmą ir sveikatą. Kartais tai gali stiprinti ligą santykiai su kitais žmonėmis, ypač gyvenant ankštose patalpose, ribojančiose asmeninį gyvenimą. Net ir gero norinčių šeimos narių kišimasis į jūsų gyvenimą gali sukelti stresą. Tačiau, viską pasvėrus, artimi ryšiai dažniau stiprina laimę bei sveikatą negu ligą. Stipriais socialiniais ryšiais susiję žmonės geriau valgo, daugiau sportuoja, mažiau rūko ir geria. Tokie ryšiai padeda įvertinti ir įveikti stresą sukėlusius įvykius, pavyzdžiui, socialinį atstūmimą. Patekusiam į kažkieno nemalonę ar netekusiam darbo žmogui draugo patarimas, pagalba ar paguoda gali būti puikus vaistas. Artimai bendraujant, atsiranda galimybė pasidalyti savo skausmu. Žmonės kurie kentė sielvartą vieni, sveikata buvo prastesnė negu tų, kurie jį reiškė atvirai. Kalbėjimas apie savo rūpesčius turi gydomosios galios (Myers, 2000).
Mankšta sumažina stresą. Raumenų tempimo pratimai, judėjimas ir kilnojimas labai greitai prislopina fizinius streso požymius. Taip atsitinka dėl to, kad:

• Raumenų tempimas ir judėjimas atpalaiduoja įtemptus raumenis.
• Mankštindamasis suvartojate perteklių hormonų, cukraus ir riebiųjų rūgščių, išmestų į kraują per reakciją “bėk ar kovok”.
• Mankštinantis organizmas gamina endorfinus – neuroinhibitorius, kurie slopina stresinę reakciją ir sukelia ramią euforijos būseną (“bėgiko narkozė”).
• Per mankštą sukeltas atsipalaidavimas ir po jos dar laikosi keletą valandų.
• Tie, kurie mankštinasi ir sportuoja, lengviau randa būdų atsipalaiduoti ir geriau tai sugeba padaryti net ir įtemptoje situacijoje.
Išmokite džiaugtis- saulės šviesa, gėlės žiedu, draugyste ir tūkstančiu kitų dalykų, kurių dažnai nepastebime prislėgti kasdieninių rūpesčių. Šypsena ir juokas – geriausi streso priešnuodžiai.
Pažinkite save – savo silpnas vietas, negeras būdo savybes ir kitus trukumus; negalvokite, kad kokia silpnybė yra likimo bausmė, skirta visam gyvenimui. Silpnybės duotos tam, kad jas įveiktumėme, todėl nekeikite likimo ar savo prigimties, nesigraužkite dėl savo trūkumų, bet pamėginkite juos ištaisyti.
Fizinės ir psichinės sveikatos požiūriu naudingiau mokytis yra išvengti nebūtinų stresinių situacijų, ir valdyti savo psichinę reakciją bei fiziologinės gynybos mobilizaciją, nei griebtis bent laikinai įtampą mažinančių priemonių – cigarečių, alkoholio, narkotikų (Bandzevičienė, 1994).
Žmonės taip pat pyksta arba bijo, o mūsų kūnas prisitaikęs prie aplinkos ir sugeba su šiais jausmais susidoroti. Organizmas pasirengia:
a) Kovoti – jei esate pakankamai drąsūs ir pikti, kad apsigintumėte (arba jei nėra galimybės pabėgti, kai reikia gintis), arba
b) Pabėgti – jei nusprendžiate, kad protingiau būtų iš grėsmingos situacijos pasitraukti.
Kai jaučiate stresą, taip pat būna sužadinta viena arba kita (kartais abi) iš šių emocijų. Vaistai nuo streso yra fizinės kilmės. Stresą sumažinsite užsiimdami veikla, kuri priverčia kūną ir protą „kovoti arba bėgti“. Yra trys puikūs stresą mažinantys būdai:
1) Fizinis aktyvumas. Tai padeda kūnui grįžti į normalią pusiausvyros būseną, sumažėja įtampa.
2) Kalbėjimas ir bendravimas. Būdami su žmonėmis, juokaudami ir kalbėdami išlaisvinsite susikaupusią energiją.
3) Planavimas ir užrašai. Ne toks aktyvus, tačiau sunaudojantis ne mažiau intelektinės energijos būdas įveikti stresą.
Kiekvienas šių metodų yra veiksmingas, tačiau geriausi rezultatai gaunami naudojant visus tris.
Gali atrodyti, kad įveikiant stresą fizinės energijos iškrova yra radikaliausia priemonė. Bet jums nereikia radikaliai keisti savo gyvenimo stiliaus. Paprasčiausiai savo įprastą dienotvarkę papildykite veikla, kuri išlaisvintų susikaupusią energiją. Pavyzdžiui:
1) Pasivaikščiojimas sparčiu žingsniu. Pakaks, jeigu išlipsite iš autobuso keliomis stotelėmis anksčiau, negu jums reikia.
2) Plaukimas. Raminanti mankšta, kurią galite daryti tiek, kiek pajėgiate.
3) Mankšta namie ir gimnastikos salėje. Galimybė pagerinti figūrą, pakelti tonusą, taip pat atsipalaiduoti.
Mėgstantiems rungtyniauti galbūt patiktų sportiniai žaidimai, pavyzdžiui, tenisas, badmintonas ir t.t. Svarbiausia, kad užsiėmimą pasirinktumėte pagal savo pomėgius ir gyvenimo būdą.
Net ir nedidelio fizinio krūvio efektą pajusite iš karto. Net jei pradėsite nenoriai, greit pastebėsite, jog tai tampa maloniu ritualu, o dieną nepasivaikščioję jausitės pavargę ir įsitempę. Mankšta išvalo iš kūno ir proto nepageidaujamą energiją bei neigiamas emocijas (Keenan, 1997).

1.2.1 STRESO PROFILAKTIKA

Vienas iš geriausių streso profilaktikos būdų yra savaiminis atsipalaidavimas. Tai reikia praktikuoti ir nuolat tai daryti.Sekmadieninis susikaupimas maldai, dvasiniai apmąstymai padeda natūraliai atgauti kūno ir sielos pusiausvyra po sunkios darbo savaitės. Deja, tokį dvasinį atgaivos būdą daugelis žmonių išbraukė iš savo gyvenimo. Jie tenkinasi dirbtiniais streso malšinimo būdais. Kiekvienas žmogus turi laikytis dviejų pagrindinių principų:
1. Sugebėjimas atpalaiduoti savo sielą yra įgimtas ir paveldėtas iš tėvų, senelių ir protėvių.
2. Dvasiškai negalima atpalaiduoti prievarta. Tai turi būti vidinis kiekvieno žmogaus poreikis ir išankstinis nusiteikimas. Dvasinis atsipalaidavimas – tai ne tik natūrali streso kompensacija, bet ir gydymas.
Savaitiniai streso mažinimo principai:
-Galvoti apie sėkmingus reikalus ir rūpesčius, mąstyti apie tas problemas, kurias sekasi gerai išspręsti.
-Palyginkite mintyse neigiamus pavyzdžius savo naudai. Galvokite apie kitus žmones, turinčius dar didesnių problemų, ir jūsų nuotaika pasikeis.
-Įvertindami praeitį, palyginkite savo padėtį su kita, kurioje yra tekę būti anksčiau.
-Išeikite pasivaikščioti į mišką, pabūkite prie upelio, ežero, pasiklausykite paukščių čiulbesio.
-Aplankykite maldos namus arba pasimelskite tyliai, ramiai namuose.
Dvasinis atsipalaidavimas, pasižadėjimas būti geresniam pašalina per savaitę susikaupusį stresą ir suteikia jėgų tolesniam darbui.

1.3 PAAUGLYSTĖ

PAAUGLYSTĖ – labai sudėtingas pereinamasis amžius žmogaus raidos kelyje. Šis periodas labai sudėtingas ne tik pačiam paaugliui, bet ir aplinkiniams – tėvams, mokytojams, kitiems asmenims. Šis laikotarpis yra perėjimas nuo vaikystės į suaugusių žmonių amžių, nuo žaidimų, nerūpestingo gyvenimo prie atsakomybės, savarankiškumo, pareigų laikotarpio (Petrulytė, 2001).
Paauglystė – pirmiausia yra fiziologinis procesas, prasidedantis lytiniu brendimu, bet kartu ir socialinis procesas. Paauglystėje įvyksta daug kokybinių poslinkių, kurie kartais iš pagrindų pakeičia vaiko ankstesnes savybes, interesus ir santykius. Šie pokyčiai neretai pačiam paaugliui sukelia nemažai subjektyvių sunkumų, antra vertus komplikuoja ir patį auklėjimą: paauglys nepasiduoda suaugusių įtakai, išryškėja įvairios neklusnumo, priešinimosi protesto apraiškos (atkaklumas, šiurkštumas, negatyvizmas, atžarumas, uždarumas, silpnumas ir kt. ).
Ji apima pubertatinį laikotarpį (13-16 metų berniukai, 13-15 metų mergaitės). Padidėja pagumburio, pasmegeninės liaukos, skydliaukės harmoninė funkcija. Labai suintensyvėja lytinių liaukų funkcija ir lytiniai hormonai palengva pradeda slopinti skydliaukės funkciją, stiprėja kasos Langerhanso sąlelių funkcija (Gailiūnienė, 1994).
Fizinis atskirų organų bei jų sistemų brendimas paauglystėje yra netolygus. Kartu su objektyviais sunkumais paaugliui kyla ir psichologinių sunkumų naujai suvokiant ir įvertinant save. Intensyvus brendimas didina dirglumą. Greitai besikeičiant fizinei paauglio išvaizdai, socialiniam statusui ir psichologinėms galimybėms, jam itin svarbu suvokti esmines savo savybes, jų ištakas praeityje ir potencialias galimybes ateityje, eksperimentuojant pasirinkti psichologinius ir socialinius vaidmenis, siektinus idealus (Navaitis, 2001).

1.4 STRESO ĮTAKA PAAUGLIUI

Paauglių psichologinę savijautą lemia nerimastingumas, savigarbos lygis bei požiūris į mokytojus bei mokyklą. Jaunas žmogus bando išvengti streso, pabėgti nuo vienatvės, nugalėti drovumą, atrodyti suaugusiu ar patenkinti savo smalsumą. Juk paauglystė – žemo savęs vertinimo laikotarpis. Jaunas žmogus paprastai nespėja augti ir keistis taip greitai, kaip jam norėtųsi. Jis gali jaustis ne toks protingas, patrauklus, talentingas ar populiarus, kaip jo bendraamžiai; jį gali slėgti tėvų, mokytojų ir kitų žmonių spaudimas, verčiantis siekti jo nuomone nepasiekiamų tikslų. Ir vienas būdų išspręsti kylančias problemas – mėginimas pasitelkti narkotikus ar alkoholį.
Paauglys gali jausti grėsmę, nors objektyvių priežasčių nerimauti nėra. Mokykloje paaugliai praleidžia didelę dienos dalį, tačiau čia yra nemažai psichinę įtampą keliančių dalykų.Galima išskirti šiuos dažniausiai pasitaikančius vaikų ir paauglių stresorius:
1) neutrali būsena – nėra jokių stresą keliančių įvykių, jokių užsitęsusių neigiamų aplinkybių.
2) Lengvas stresas – nesutarimai su draugais, perėjimas į kitą mokyklą, nesantaika šeimoje, sunkios gyvenimo sąlygos.
3) Vidutinis stresas – pašalinimas iš mokyklos, brolio ar sesers gimimas,gali būti nuolatinis nepasitenkinimas savimi, lėtinės nervų ligos.
4) Sunkus stresas – tėvų skyrybos, suėmimas, taip pat šiurkštus tėvų elgesys arba atstūmimas.
5) Ypatingas stresas – vieno iš tėvų mirtis, fizinė arba seksualinė negalia.
6) Katastrofa – abiejų tėvų mirtis, lėtinė nepagydoma liga.
Stresas reiškiasi fiziniais, emociniais ir elgesio pokyčiais. Emociniai streso simptomai: įtampa, nervingumas, baimė, nerimas, padidėjęs įtarumas, prislėgta nuotaika, neiniciatyvumas ir kiti. Patiriamą stresą liudija asocialus elgesys, nuolatinis užimtumas, padidėję nesutarimai šeimoje, nuolatinis rūkymas ar girtavimas ir kiti. Stresoriai gali būti susiję su šeimos narių nesantaika (tėvų skyrybomis, prievarta šeimoje),santykių su bendraamžiais problemomis(izoliacija, patyčiomis), mokytojų požiūriu, mokymosi sunkumais (egzaminais, kontroliniais, akademiniu krūviu, mokinių ir mokytojų tarpusavio bendravimu). Stresą paauglys gali patirti bet kurioje savo veiklos srityje. Stresas gali sukelti ir išsekimo stadiją. Kiek reikia laiko žmogui, kad jis vėl atgautų jėgas ir apskritai ar jam tai pavyks, didele dalimi priklauso nuo to, ar stresą sukėlęs įvykis dar tebeveikia. Organizmas po trumpalaikio dirgiklio vėl atsigauna. Bet ši galimybė išnyksta, jei keli streso faktoriai veikia drauge ir ilgai. Simpatiškai nustatyta medžiagų apykaitos būklė ir psichinė aktyvumo būklė nesikeičia, t.y. tebevyrauja, sukeldamos chroniškas išsekimo būsenas. Jų požymis yra augantis nervingumas. Žmogus lengvai suerzinamas, nesivaldo, reaguoja audringai, jam užkliūva net musė ant sienos. Kasdieniniai nusivylimai, kaip mokytojo įspėjimas, klasės draugo erzinimas, pralaimėjimas žaidžiant, visa tai sunkiai pakeliama. Toks mokinys ginčijasi su visais, dėl menkiausios priežasties šaukia ar verkia. Dėl koncentracijos stokos sumažėja jo protinis aktyvumas. Jis darosi neramus ir išsiblaškęs. Jo miegas neramus, todėl ir nesuteikia jam poilsio. Jis nuolat jaučiasi pavargęs. Besikeičiančios nuotaikos, nesėkmės, irzlumas, didėjantis nepasitikėjimas savimi, žinojimas, jog negali pasikliauti savo kūnu, griauna bendro gyvenimo harmoniją. Šiuos psichinius negalavimus papildo fiziniai: galvos svaigimas, skrandžio ir žarnyno skausmai, apetito nebuvimas. Stresinės situacijos yra išgyvenamos skirtingai (Petrulytė, 2001).
Paauglystė ypatinga tuo, kad kūnas ima keistis ir atsiranda baimė bręsti. Pirmiausia jaunuolį ar mergaitę išgąsdina lytinis brendimas. Nedaug informacijos apie tai, kad lytiškai bręstant ima didėti poodinis riebalų sluoksnis. Jei tai būtų akcentuojama, merginos nebijotų, kad staiga pradės „tukti“, „storėti“. Paauglės Lietuvoje priauga 5–8 kilogramus. Tai joms didelis stresas. Jos nesijaučia saugios, kyla nerimas. Jei seksualinė branda būna ypač ankstyvoje paauglystėje, mergaitės staiga tampa motinos, klasėje išsiskiria ir pasidaro pašaipų objektu. Vaikai labai žiaurūs, greitai pastebi, kad kitas yra kitoks ir to netoleruoja, ima šaipytis: tu esi stora ir visokia kitokia. Taigi mergina tuo metu išgyvena didelį stresą.
Žinodami paauglio emocinių reakcijų, charakterio ir elgesio ypatumus, galime geriau suprasti jo psichologines ir socialines problemas, suteikti jam reikiamą pagalbą. Jaunesniųjų paauglių psichologinę būklę veikia daugelis išorinių veiksnių, pavyzdžiui, kitų vertinimai, santykiai su mokytojais, tėvais, bendraamžiais, mokyklos psichologinė atmosfera, sėkmė ir nesėkmės, kita.
Kad paauglys gerai jaustųsi, labai svarbus yra teigiamas savęs vertinimas. Savęs vertinimas yra svarbiausia asmenybės charakteristika, jos branduolys. Teigiamai save vertinantys mokiniai savimi pasitiki, yra aktyvūs, stengiasi, todėl ir pasiekia geresnių rezultatų. Sėkmė suteikia pasitenkinimo savo veikla, be to, sulaukiama teigiamų kitų žmonių atsiliepimų. Teigiamas kitų žmonių vertinimas ypač stiprina teigiamą savęs vertinimą. Šie tarpusavyje susiję dalykai veikia paauglio psichologinę savijautą. Teigiamas savęs vertinimas susijęs su veiklumu, aukštu sociometriniu statusu ir gera savijauta. Tuo tarpu neigiamas savęs vertinimas paprastai būdingas tiems moksleiviams, kurie nesijaučia saugūs, yra vieniši.Tai sukelia stresą, nervinę įtampą (Petrulytė, 2001).
Paaugliai, nuolat būdami dideliame triukšme, tampa kurčiais, kadangi yra suardomos klausos nervų ląstelės. Ypač pavojingai gali veikti per garsiai nustatytas kišeninis grotuvas.
Ilgalaikę stresinę situaciją sukelia vienos rūšies dirgikliai, nukreiti tik į vieną jutimo organą. Mirksinti ekrano šviesa, ar tai būtų televizorius ar kompiuteris, ilgas valandas kasdien atakuoja regos centrus smegenų žievėje. Statistika rodo, jog vis didėja akinius dėvinčių vaikų skaičius. Taip pat bendras nervingumas, miego ir koncentracijos sutrikimai kyla dėl besaikio mėgavimosi kompiuteriu ar televizoriumi.
Chroniško persitempimo situacijos gali būti objektyviai sąlygojamos. Blogai besimokantis mokinys kasdien verčiamas jaudintis, kad jam vėl nepasiseks, nors ir daug jis mokytųsi. Kitam neleidžiama žaisti su bendraamžiais draugais, nes jo pervargusi ir nesivaldanti motina jam popiet liepia prižiūrėti mažą, nuolat sirguliuojančią ir neramią sesutę. Taip pat jaunuoliai gali atsidurti chroniškose stresinėse situacijose, jei jie siekia to, ko jie nepajėgūs pasiekti.
Darbingumui daug įtakos turi, aišku, loginis mąstymas, kuris pilnai veikia tik dėka ištvermės, gebėjimo atlaikyti didelį krūvį bei sukaupti dėmesį. Be to, svarbios sąlygos yra vidinis noras (motyvacija) siekti konkretaus tikslo, savidisciplina bei fizinė konstitucija (Mielke, 1997).

2. TYRIMO TIKSLAS, UŽDAVINIAI, METODIKA IR ORGANIZAVIMAS

Tyrimo tikslas: ištirti paauglių patiriamo streso lygį ir jo valdymą.
Uždaviniai:
1. Literatūros šaltinių analizė apie stresą ir jo įtaką.
2. Ištirti patiriamo streso lygį pagal amžių.
3. Ištirti patiriamo streso lygį pagal lytį.

Tyrimo metodika ir organizavimas:
Tyrimo metu buvo panaudota tokie metodai:
1. Šaltinių analizė;
2. Anketinė apklausa (anketa „Jūsų streso nustatymo lygmuo“ pagal Cohen, 1983 ).
Tyrimas buvo vykdomas 2004 metais balandžio mėnesį. Iš viso tyrime dalyvavo 40 paauglių, besimokantys skirtingose klasėse.Tai paaugliai besimokantys septintoje bei dvyliktose klasėse. Tyrime dalyvavo Kauno, „Ąžuolo“vidurinės mokyklos mokiniai.

1 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį. (%)

2 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžių. (%)

Metodikos „Jūsų streso lygio nustatymas“ raktas (Cohen, 1983):

Paskutiniąją savaitę: Niekada Retai Kartais Dažnokai Dažnai

1.Kaip dažnai prarandate nuotaiką 0 1 2 3 4
dėl kokio tai nemalonaus įvykio?

2.Kaip dažnai galvojote kad nesuge- 0 1 2 3 4
bėsite kontroliuoti savo jausmų?

3.Ar dažnai jūs nervuojatės „stresuojate“? 0 1 2 3 4

4.Ar dažnai pavyksta išvengti ginčų, 4 3 2 1 0
konfliktinių situacijų?

5.Kaip dažnai jums pavyksta sėkmingai 4 3 2 1 0
išspręsti sunkius įvykius jūsų gyvenime?

6.Kaip dažnai buvote tikri, kad nesugebėsite 4 3 2 1 0
išspręsti savo asmeninių problemų?

7.Ar dažnai sugebi kontroliuoti savo 4 3 2 1 0
veiksmus, elgesį?

8.Kaip dažnai tu supranti jog nesusidorosi 0 3 2 1 4
su užduotimi?

9.Ar sugebi kontroliuoti savo pyktį? 4 3 2 1 0

10.Ar dažnai sugebi suvaldyti savo 4 3 2 1 0
elgesį?

11.Kaip dažnai tu susierzini kai veiksmai 0 1 2 3 4
vyksta ne taip kaip tu nori?

12.Kaip dažnai tu planuoji savo 0 1 2 3 4
veiksmus?

13.Kaip dažnai tu sugebi susiplanuoti 4 3 2 1 0
savo laiką?

14.Ar dažnai nesugebi išspręsti 0 1 2 3 4
susikaupusių problemų?

Galimi keturi atsakymų variantai, t.y. skaičiai nuo 1 iki 4. Mažiausias galimas rezultatas yra 0. Pati didžiausia galima balų suma yra 56. Surinkus 30 balų ar mažiau yra nustatomas moksleivių stresinis lygis. Surinkus nuo 0 iki 30 balų sumą galima teigti jog žmogaus būsena yra pastovi ir stresorius yra natūralus, nepasireiškiantis.Viršijus 30 balų sumą streso lygmuo yra aukštas, tai reiškia, kad vaikinas ar mergina patiria aukštą stresinį lygį, t.y. jis ar ji yra stresinėje būklėje.

3. TYRIMO REZULTATAI

Remiantis metodika „Jūsų streso lygio nustatymas“, tyrimas parodė, kad paauglystėje didesnį stresą patiria merginos paauglės negu vaikinai.Vaikinai linkę labiau į problemų sprendimą, lengviau priima problemas kurios iškyla jų gyvenime.Be to tai įtakoja, kad merginos yra jautresnės.Vertinant patiriamo streso lygį pagal amžių aukštesnę stresinę įtampą patiria vyresnių klasių mokiniai. Vėlgi vertinant rezultatus paaiškėjo, kad stresas labiau veikia merginas nei vaikinus. Šie duomenys pateikti 3 pav.

3 pav. Streso lygio pasiskirstymas pagal lytį (procentais).

Vertinant patiriamą stresą paaiškėjo, jog didesnį stresą patiria vyresniųjų klasių mokiniai. Tai įtakoja didesnės problemos gyvenime, patiriamos žengiant į suaugusiųjų gretas.Toks streso pasiskirstymas pagal amžių pavaizduotas 4 pav.

4 pav. Patiriamo streso lygmuo pagal amžių (procentais).

Išskiriant klausimus į atskiras dalis buvo nustatyti tokie procentiniai duomenys, vertinant paauglių streso lygį:
Paauglių duomenys pagal amžių 13-14 metų.

Niekada Retai Kartais Dažnokai Dažnai

1.Kaip dažnai prarandate nuotaiką – 10% 30% 60% –
dėl kokio tai nemalonaus įvykio?

2.Kaip dažnai galvojote kad nesuge- – 10% 40% 35% 15%
bėsite kontroliuoti savo jausmų?

3.Ar dažnai jūs nervuojatės „stresuojate“? – 15% 42% 30% 13%

Niekada Retai Kartais Dažnokai Dažnai
4.Ar dažnai pavyksta išvengti ginčų, 8% 45% 30% 17% –
konfliktinių situacijų?

5.Kaip dažnai jums pavyksta sėkmingai – 15% 50% 25% 10%
išspręsti sunkius įvykius jūsų gyvenime?

6.Kaip dažnai buvote tikri, kad nesugebėsite 5% 10% 55% 25% 5%
išspręsti savo asmeninių problemų?

7.Ar dažnai sugebi kontroliuoti savo – 11% 20% 49% 20%
veiksmus, elgesį?

8.Kaip dažnai tu supranti jog nesusidorosi – 25% 40% 35% –
su užduotimi?

9.Ar sugebi kontroliuoti savo pyktį? – 5% 20% 60% 15%

10.Ar dažnai sugebi suvaldyti savo – 5% 10% 55% 30%
elgesį?

11.Kaip dažnai tu susierzini kai veiksmai – 15% 22% 43% 20%
vyksta ne taip kaip tu nori?

12.Kaip dažnai tu planuoji savo 5% 10% 30% 40% 15%
veiksmus?

13.Kaip dažnai tu sugebi susiplanuoti 2% 5% 20% 35% 38%
savo laiką?

14.Ar dažnai nesugebi išspręsti 5% 10% 50% 20% 15%
susikaupusių problemų?

Vertinant jaunesnių paauglių atsakymus buvo nustatyta, kad 42% respondentų patiria stresą savo gyvenime. Net 35% paauglių mano, kad dažnokai nesugeba valdyti savo jausmų. 45% respondentų retai pavyksta išvengti konfliktinių situacijų. 60% jaunesnių paauglių sugeba kontroliuoti savo pyktį. Į klausimą „Kaip dažnai tu susierzini kai veiksmai vyksta ne taip kaip tu nori?“ 43% apklaustųjų atsakė, kad dažnai susierzina.

Vertinant paauglių stresą procentais pagal amžių vyresnių klasių paauglių (18-19 m.) duomenys yra tokie:

Niekada Retai Kartais Dažnokai Dažnai

1.Kaip dažnai prarandate nuotaiką 2% 10% 40% 30% 18%
dėl kokio tai nemalonaus įvykio?

2.Kaip dažnai galvojote kad nesuge- – 16% 50% 24% 10%
bėsite kontroliuoti savo jausmų?

3.Ar dažnai jūs nervuojatės „stresuojate“? – 5% 15% 45% 35%

4.Ar dažnai pavyksta išvengti ginčų, 5% 21% 39% 25% 10%
konfliktinių situacijų?

5.Kaip dažnai jums pavyksta sėkmingai – 5% 40% 39% 16%
išspręsti sunkius įvykius jūsų gyvenime?

6.Kaip dažnai buvote tikri, kad nesugebėsite – 45% 30% 15% 10%
išspręsti savo asmeninių problemų?

7.Ar dažnai sugebi kontroliuoti savo – 5% 35% 50% 10%
veiksmus, elgesį?

8.Kaip dažnai tu supranti jog nesusidorosi – 20% 60% 15% 5%
su užduotimi?

9.Ar sugebi kontroliuoti savo pyktį? – 10% 55% 20% 15%

10.Ar dažnai sugebi suvaldyti savo – 12% 54% 21% 13%
elgesį?

11.Kaip dažnai tu susierzini kai veiksmai – 5% 15% 41% 39%
vyksta ne taip kaip tu nori?

12.Kaip dažnai tu planuoji savo 5% 20% 30% 25% 20%
veiksmus?

13.Kaip dažnai tu sugebi susiplanuoti – 5% 35% 30% 30%
savo laiką?

14.Ar dažnai nesugebi išspręsti 3% 52% 30% 10% 5%
susikaupusių problemų?

Vertinant vyresnių paauglių atsakymus į pateiktus klausimus anketoje, nustatyta, kad dažniausi atsakymai buvo „kartais“. Į klausimą apie stresą 45% respondentų atsakė, kad dažnokai stresuoja. Į klausimą apie pykčio valdymą net 55% respondentų atsakė, jog kartais sugeba valdyti savo pyktį, tai žymiai prastesni rodikliai negu jaunesnių paauglių.Vyresnių klasių paauglių duomenys į 11 klausimą beveik vienodi 41% lyginant su jaunesniais.
Paauglių duomenys pagal lytį – vaikinų:

Niekada Retai Kartais Dažnokai Dažnai

1.Kaip dažnai prarandate nuotaiką – 15% 60% 25% –
dėl kokio tai nemalonaus įvykio?

2.Kaip dažnai galvojote kad nesuge- 20% 30% 40% 10% –
bėsite kontroliuoti savo jausmų?

3.Ar dažnai jūs nervuojatės „stresuojate“? 10% 69% 11% 10% –

4.Ar dažnai pavyksta išvengti ginčų, 5% 10% 40% 30% 15%
konfliktinių situacijų?

5.Kaip dažnai jums pavyksta sėkmingai – 15% 45% 30% 5%
išspręsti sunkius įvykius jūsų gyvenime?

6.Kaip dažnai buvote tikri, kad nesugebėsite 5% 16% 40% 35% 4%
išspręsti savo asmeninių problemų?

7.Ar dažnai sugebi kontroliuoti savo – 35% 45% 10% 10%
veiksmus, elgesį?

8.Kaip dažnai tu supranti jog nesusidorosi 4% 31% 49% 10% 6%
su užduotimi?

9.Ar sugebi kontroliuoti savo pyktį? – 25% 30% 40% 5%

10.Ar dažnai sugebi suvaldyti savo – – 15% 50% 35%
elgesį?

11.Kaip dažnai tu susierzini kai veiksmai – 20% 60% 10% 10%
vyksta ne taip kaip tu nori?

Niekada Retai Kartais Dažnokai Dažnai

12.Kaip dažnai tu planuoji savo 15% 25% 30% 20% 10%
veiksmus?

13.Kaip dažnai tu sugebi susiplanuoti – 5% 40% 45% 10%
savo laiką?

14.Ar dažnai nesugebi išspręsti 2% 20% 55% 20% 3%
susikaupusių problemų?

Vertinant vaikinų duomenis paaiškėjo, jog jausmų valdyme 40% vaikinų atsakė, kad kartais sugeba suvaldyti savo jausmus. Net 69% apklaustųjų atsakė, kad retai stresuoja. 40% vaikinų tik kartais pavyksta išvengti konfliktinių situacijų. Į 9 klausimą apie pyktį 40% respondentų atsakė, kad dažnai sugeba sukontroliuoti savo pyktį.
Paauglių duomenys pagal lytį – merginų:

Niekada Retai Kartais Dažnokai Dažnai

1.Kaip dažnai prarandate nuotaiką – 15% 20% 40% 25%
dėl kokio tai nemalonaus įvykio?

2.Kaip dažnai galvojote kad nesuge- – 10% 40% 45% 5%
bėsite kontroliuoti savo jausmų?

3.Ar dažnai jūs nervuojatės „stresuojate“? – 5% 15% 70% 10%

4.Ar dažnai pavyksta išvengti ginčų, – 20% 60% 18% 2%
konfliktinių situacijų?

5.Kaip dažnai jums pavyksta sėkmingai – 15% 42% 33% 10%
išspręsti sunkius įvykius jūsų gyvenime?

6.Kaip dažnai buvote tikri, kad nesugebėsite – 35% 50% 10% 5%
išspręsti savo asmeninių problemų?

7.Ar dažnai sugebi kontroliuoti savo – 10% 59% 11% 20%
veiksmus, elgesį?

8.Kaip dažnai tu supranti jog nesusidorosi 3% 15% 45% 22% 15%
su užduotimi?

9.Ar sugebi kontroliuoti savo pyktį? – 10% 50% 30% 10%

Niekada Retai Kartais Dažnokai Dažnai

10.Ar dažnai sugebi suvaldyti savo – – 10% 65% 25%
elgesį?

11.Kaip dažnai tu susierzini kai veiksmai – 5% 39% 41% 15%
vyksta ne taip kaip tu nori?

12.Kaip dažnai tu planuoji savo 1% 4% 20% 55% 20%
veiksmus?

13.Kaip dažnai tu sugebi susiplanuoti – – 22% 38% 40%
savo laiką?

14.Ar dažnai nesugebi išspręsti – 15% 69% 11% 5%
susikaupusių problemų?

Vertinant merginų duomenis paaiškėjo, kad 45% merginų nesugeba kontroliuoti savo jausmų, tai beveik panašūs duomenys į vaikinų. Į klausimą apie stresą, net 70% merginų patiria stresą, tuo tarpu vaikinų tik 10% dažnai stresuoja. Merginoms išvengti konfliktinių situacijų pavyksta mažiau nei vaikinams net 60% kartais pavyksta to išvengti. Į klausimą apie pyktį 50% apklaustų merginų atsakė, kad kartais pavyksta sukontroliuoti savo pyktį.
Taigi atlikus anketinę apklausą galima teigti, kad didesnį stresą paauglių tarpe patiria merginos.Vertinant amžiaus tarpsnių ypatumus labiau linkę patirti stresines situacijas bei stresines būkles vyresni paaugliai.

IŠVADOS

Ištyrus paauglių patiriamą stresą pagal amžių, paaiškėjo, kad jaunesnieji paaugliai, t.y. 13-14 m. amžiaus besimokantys septintoje klasėje stresą patiria rečiau nei vyresni. Pagal amžių jaunesni paaugliai lengvabūdiškiau priima gyvenimiškas situacijas, to pasekoje jie mažiau patiria streso poveikį. Tik 10% iš visų apklaustųjų patiria gana aukštą streso lygį.

Vyresnieji paaugliai tai 18-19 m. besimokantys 12 kl. Vertinant vyresniuosius paauglius paaiškėjo, kad jie žymiai dažniau stresuoja, bei patiria stresines situacijas. Tai įtakoja žymiai sudėtingesnis gyvenimas, didesni poreikiai ir t.t. šių paauglių tarpe žymiai didesnis koeficientas patiriantis gana aukštą streso lygį. Jis lygus 25% apklaustųjų patiria aukštą streso lygį.

Vertinant paauglių stresą pagal lytį ženkliai mažesni rodikliai yra vaikinų. Vaikinai mažiau pergyvena nei merginos dėl kilusių problemų šiame amžiaus periode. Net 69% apklaustųjų atsakė, kad mažai stresuoja. Dauguma vaikinų sugeba suvaldyti savo pykčio protrūkius.

Merginos ženkliai dažniau stresuoja. Didelis koeficientas merginų sielojasi, nervuojasi ar nerimauja, dėl iškilusių problemų. 70% merginų patiria stresą. Didžiąją dalį šių duomenų nulėmė vyresnių paauglių duomenys. Labai aukštą stresinę būsena patiria 30% merginų.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Bandzevičienė, R. (1994). Savireguliacija ir streso įveikimas, Vilnius.
2. Furst, M. (1998). Psichologija, Vilnius.
3. Gailiūnienė, A. (1994) Vaikų, paauglių ir jaunuolių organizmo ypatumai, Kaunas.
4. Jackson James, R. (2001) Physical Activity for Health and Fitness.
5. Keenan, K. (1997) Kaip valdyti save, Kaunas.
6. Mielke, U. (1997) Geriau supraskime sunkius vaikus, Kaunas.
7. Meška, V. (1996) Streso malšinimas, Vilnius.
8. Myers, D. (2000) Psichologija, Kaunas.
9. Navaitis, G. (2001) Psichologinė parama paaugliui, Vilnius.
10. Petrulytė, A. (2001) Jaunesniojo paauglio socialinė raida, Vilnius.
11. Rugevičius, M. (1987) Emocinės būsenos, Vilnius.
12. Straub, R. (2002) Health psychology, New York.

13. http://www.sociumas.lt/Lit/nr20/narko.asp (2004 06 10).

14. http://lux.lcn.lt (2004 06 10).

15. http://info.kmu.lt/sveikas/gyvensen/stresas/stresas.htm (2004 06 10).
.
16. http://info.kmu.lt/sveikas/gyvensen/stresas/požymiai.htm (2004 06 10).

Leave a Comment