Stresas

ĮVADAS
Svarbiausia visų nukrypimų, sutrikimų priežastis – STRESAS. Tas pats stresas be kurio nebūtų nei gyvybės, nei pažangos. Pasirodo, kad stresas, fundamentalusis mūsų egzistencijos akmuo, gali paskatinti žmogų nusigerti, nusisukti nuo pasaulio ir net žudytis. Dažniausiai nuo streso ginamasi labai jau prieinamu ir nesunkiu būdu – taurele arba taure. O toliau – pakartotini stresai, pakartotini pasigėrimai, pakartotinos įvairių organų, sistemų ligos ir vėl taurelė it t.t. kaip pavyzdį galiu pateikti pora tipiškų situacijų sukeliančių stresą:
 Dažnai tenka daryti tai, ko visai nesinori arba kas neeįeina į tiesiogines pareigas
 Gyvenate nuolat jausdamas laiko trūkumą
 Jus visą laiką ragina arba pats nuolatos skubate
 Jums atrodo, jog visi aplinkiniai psichiškai įsitempę
 Nuolat norite miego
 Niekas nesukelia Jums teigiamų emociję
 Konfliktai šeimoje
 Nuolat nepatenkintas gyvenimu
 Įlendate į skolas ir nebežinote, kaip jas grąžinti
 Jus vargina nepastovumo jausmas
 Kai nėra su kuo arba nėra noro dalytis savais išgyvenimais
 Nejaučiate pagarbos sau nei darbe, nei namuose
 Bijote netekti darbo
STRESAS – gali išsaugoti mūsų gyvybę,bet taip pat ir vesti į beprotybę ar net savižudybę.

malda yra filosofinė streso kontrolės.
Savikontrolė yra vienas iš streso valdymo “kertinių akmenų”. Orla O’Neill, Duublino grafystės streso klinikų direktorė,teigia, kad siekiant išsiugdyti ir palaikyti savikontrolę,būtini esminiai gyvenimo pokyčiai savęs pažinimo, elgsenos ir fizinėje plotmėje. ”Greitų” priemonių, padedančių išmokti kontrolioti reakciją į stresines aplinkybes, faktiškai nėra.
Streso sąvoka vartojama nevienareikšmiškai. Kartais ji taikoma grėsmei arba iššūkiui,o kartais at

tsakui į grėsmę ar iššūkį apibūdinti.Kad būtų šios abi reikšmės, stresą galime apibrežti kaip bendrą procesą, kuriuo įvertiname ir reaguojame į tam tikrus grėsmę ar iššūkį keliančius įvykius, vadinamuosius stresorius. Stresoriaus poveikis gali būti teigiamas, kai jis mus aktyvina ir motyvuoja įveikti sunkumus.

M
KasKas yra stresas ir kas jį sukelia?

Dažnai sutinkame žmonių su, regis, neišsenkančia energija. Dirigentai ar kiti menininkai yra gyvybingi iki gilios senatvės, jie ištisas valandas gali vaisingai darbuotis tiek dvasiškai, tiek fiziškai. Jei ką nors darome su malonumu, jei kas mus įkvepia ir atrodo prasminga, pareikalauja iš mūsų nedaug energijos. Viskas klojasi gerai, kainuoja mažai jėgų, ir gyvenimo džiaugsmas mus dar labiau įkvepia. Jei ko nors nenorime daryti, turime prisiversti ir eikvoti energiją, dažnai vien pagalvojus apie nemalonius darbus suugenda nuotaika, gyvenimas tampa nebemielas, mes pristingame energijos.
Dažniausiai energijos prarandame dėl stresų.
Stresas, ko gero, pastaraisiais metais tapo vienu iš neteisingiausiai suprantamų ir labiausiai ne vietoje vartojamų žodžių. Visi tik ir kalba apie stresą, dauguma patiria stresą, beveik visi skundžiasi savo stresais. Dėl visko, kas šiandien negerai, kaltinamas stresas – dėl mirties ir migrenos, skausmų menstruacijų metu ir žlugusios santuokos, dėl spuogų ir t.t. Tiesą sakant, darosi baisu, kai dar ir dešimties metų nesulaukę vaikai skundžiasi dėl “mokyklinių stresų”, motinos dejuoja dėl st

tresų, kuriuos jos patiria ruošdamos su vaikais pamokas, taip pat dirbdamos namuose ir įstaigose, mokytojai – dėl stresų mokykloje, vyrai – dėl stresų šeimoje ar firmoje, pardavėjos – dėl stresų prieš Kalėdas, turizmo firmų darbuotojai – dėl atostogų stresų, telefonistės – dėl daugybės skambučių, taksistai – dėl eismo ir t.t., ir t.t.
Stresą būtina tiksliai apibrėžti, nes paprastai stresu vadiname viską, kas nemalonu, nepatogu, kas mus slegia. Ir štai pirmas svarbus punktas: kiekvienas stresu vadina kažką kita – tai, ką jis jaučia asmeniškai, ir viliasi, jog kitas žmogus jį supras. Spaudoje skaitome apie vadybininkų, policininkų, sekretorių, darbininkų, dirbančių prie konvejerio, medicinos seserų, valstiečių, vairuotojų, pėsčiųjų ir dviratininkų stresus, apie atostogų metu ir laisvalaikiu patirtus stresus ir t.t. Trumpiau tariant, stresas – tai sankaupa jausmų, kurie kyla individui dėl psichinio ir fizinio pobūdžio apribojimų, nusivylimų, praradimų ir pernelyg didelių reikalavimų. Kasdieninėje kalboje stresu vadinama viskas, kas nemalonu, kas gadina mūsų dvasinę ir fizinę savijautą. Stresas kaltas dėl nugaros skausmų, sutrikusio miego, aukšto kraujospūdžio, medžiagų apykaitos sutrikimo ar pablogėjusios regos, jautrumo orų pasikeitimams, nervingumo, net dėl sumažėjusio potraukio ir nuovargio seksualiniame gyvenime, dėl nutrūkusių meilės ryšių ir dar daug dėl ko.
Vieni, sakykim, ko nors visai nelaiko stresu, o kiti panašią situaciją neabejodami vadina stresu, ir atvirkščiai. Šį fenomeną galime stebėti ir savo pa
ačių gyvenime: kažkada anksčiau galėjome kuo žvaliau trypti ištisą naktį diskotekoje, grojant pragariškai garsiai muzikai, ir tik garsiai rėkdami susikalbėdavome su bendraamžiais, o kitą rytą kaip niekur nieko eidavome į darbą ar universitetą, ir mums tai buvo nuostabu. O dabar ramioje draugijoje praleistas vakaras kai kam gali sukelti stresą, nes jis užtrunka iki pirmos valandos nakties, o rytoj reikia laiku būti darbe. Tai ne tiek susiję su tuo, kad tą naktį per mažai miegojau, kiek su mūsų požiūriu į darbą! Anais laikais galėdavome nerūpestingai linksmintis diskotekoje iki ryto, o šiandien gal net kvietimas pavakarieniauti gerame restorane per daug mūsų nedžiugina, mus apsunkina, kelia mums stresą.
Dabar pažvelkime kitaip: prisimenate savo paskutines atostogas? Ketinote pagaliau atsipalaiduoti, anksti gultis ir išsimiegoti už visą pastarąjį laiką. Bet štai jūs susipažįstate su pora mielų žmonių. Jūsų nuotaika pagerėja, jūs apskritai nebežiūrite į laikrodį, pamirštate darbą ir visus rūpesčius. Su nuostaba pastebite, kad smagiai prasėdėjote visą naktį triukšmingoje ir prirūkytoje smuklėje ir, nepaisant visko, pailsėjote. Kitą rytą jūs puikiausiai jaučiatės ir bėgate žaisti tenisą, o po pietų išvykstate į gana nelengvą iškylą, o vakare ir vėl linksminatės kavinėje. Fiziškai jūs daug labiau išvargote negu namie, gerokai per mažai miegojote, bet vis dėlto esate puikiausios nuotaikos, jokių stresų, viskas nuostabu. Kodėl vi
iskas taip pasikeitė? Kas atsitiko? Kur dingo bloga nuotaika, žlugdantis jausmas ir stresas? Išorinės aplinkybės – atostogos ir vietos pakeitimas – čia ne pats svarbiausias dalykas, nes namuose juk kur kas patogiau, miegate įprastoje lovoje, o jūsų butas daug jaukesnis už bet kokį viešbučio kambarį.
Ne, pasikeitė jūsų požiūris į dalykus: jūs išvydote viską teigiamai ir dėl to atsipalaidavote, atsikvėpėte. Viskas, kas namuose jus slėgė, nutolo. Be to, jūs pažvelgėte į visus tuo dalykus iš tam tikro nuotolio ir gerokai objektyviau. Trumpiau tariant, nebuvo nieko, kas keltų jums stresą.
Žodis “stresas” seniai įėjo į mūsų kalbą ir mes net nesusimąstome jį vartodami. 1994 metais išleistame medicinos terminų žodyne “Pschyrembel” stresas apibūdinamas taip: “Organizmo būsena, kuri pasižymi specifiniu sindromu, bet gali būti sukelta ir įvairių nespecifinių dirgiklių (infekcijų, sužeidimų, nudegimų, spinduliavimo, taip pat pykčio, džiaugsmo, pajėgumo didinimo ir kitų streso faktorių). Stresą galima suvokti ir kaip išorinius poveikius, prie kurių kūnas nepakankamai prisitaikė, pavyzdžiui, operacijos, apsinuodijimas, nėštumas. Psichinis stresas atsiranda dėl specifinių reikalavimų ir subjektyvių įveikimo galimybių neatitikimo.”
Stresas – sudėtinė gyvenimo dalis ir teigti jį esant žalingą būtų neteisinga. Kartais jį gali sukelti ir džiaugsmas.
Streso būsena gali veikti žmogų ir teigiamai, ir neigiamai. Net vieną ir tą patį žmogų gali veikti blogai ir gerai, atsižvelgiant į nuotaiką, situaciją, sąlygas. Todėl dabar išskiriamos dvi stresų rūšys:
teigiami stresai – teigiamai veikianti įtempta būsena;
neigiami stresas – neigiamai suvokiamas ir dažniausiai blogai veikiantis išgyvenimas.
Teigiama prasme stresas skatina motyvacijai, kuri atpalaiduoja energiją norimiems rezultatams pasiekti. Štai sportininkas nervinasi prieš startą arba aktorius ar oratorius jaučia scenos baimę. Žmogus nuogąstauja, jog jam gali nepasisekti arba jam nepavyks išnaudoti visų savo sugebėjimų. Lygia greta mes mobilizuojame ir koncentruojame energiją būsimiems sunkumams įveikti. Jei nebūtų stresų, gyvenimas mums būtų tikra nuobodybė, sunkiai įsivaizduojamas ir ne toks turiningas.
Stresas gali paversti mus dirgikliu, neigiamas emocijas skleidžiančiu žmogumi, bet jis gali būti ir uždeganti kibirkštis, stimuliuojanti paskata padaryti ką nors nepaprasta, įgyvendinti idėjas ir labai produktyviai dirbti. Neigiamas stresas gali sužlugdyti, sukelti depresiją, nervingą reakciją į viską. Dėl jo galime nepajėgti atskirti esminių dalykų nuo neesminių ir tiesiog susirgti. Paveikti teigiamo streso gal net įgyvendinsime savo svajones ir dideliu užsidegimu patrauksime kitus.
Nors buitinėje kalboje stresu dažniausiai vadiname nemalonius dalykus, iš tikrųjų tai kompleksiškas fiziologinius ir motyvacijos aspektus apimantis fenomenas. Tikroji sveikatos problema – tai ne stresas apskritai, o tai, kad žmogus nesugeba atskirti normalaus, sveiko streso nuo žlugdančio, ligą sukeliančio streso.
Mokslininkų tyrimai rodo, kad veikiami streso žmonės suvokia viską daug siauriau, tampa kategoriškesni, ima nebesuprasti, kas dedasi aplinkui, nes visi jų pojūčiai nukreipti tik į stresą sukėlusį objektą.
Kai kurie žmonės stresams yra labai atsparūs. Dėl to svarbu suskirstyti žmones pagal jų jautrumą stresams. Tai suteikia galimybę reguliuoti darbo našumą bei naudą, išvengti ligų. Be to, patys žmonės turi žinoti savo atsparumą ir reguliariai atgauti jėgas.
Kaip nustatyti, kad žmogui gresia stresas? Visų pirma jis ima iracionaliai elgtis ir darbe, ir namuose. Pavyzdžiui, viršininkas klausia pavaldinio, ar parengta ataskaita. Dėl šio klausimo pavaldinys staiga “pratrūksta”. Tikriausiai turi kokių nors nemalonumų namuose – gal serga vaikai ar sudaužė mašiną ir t.t. Paprastai susikaupia krūva nemalonumų, kurie pagaliau išsiveržia kaip stresas. Jie itin pavojingi, jei ilgesnį laiką “guli ant širdies”. Streso padariniai dažnai esti širdies ligos, infarktas, depresija ir pan. Beje, metams bėgant organizmo atsparumas stresams silpnėja. Ypač pavojingas amžius nuo 40 iki 50 metų.
Dažnai stresą vienas po kito sukelia daugybė atsitikimų. Todėl netikslinga atsižvelgti į kiekvieną situaciją skyrium. Jei vairuotojas dideliu greičiu važiuoja lygiu keliu ir net jei jo automobilio padangos tinkamai parinktos, jis vis tiek gali nuvažiuoti nuo kelio, nors ir būtų pasiruošęs ne vienai staigmenai. Todėl prasminga pasitikrinti, ar esame pasiruošę netikėtumams.
Jei esame sveiki ir pilni jėgų, lengvai galime ištverti vieną kitą įvykį. Tačiau pavargę, sudirgę ar susirgę mes nepajėgiame atsispirti streso faktoriams. Taip gali susidaryti užburtas ratas: juo daugiau stresą sukeliančių veiksnių aplink mus, tuo silpniau mes jiems priešinamės.
Matthiasas Burischas vardija šiuos streso pradžios aspektus:
• atsiranda didžiulis grėsmingų ir besipriešinančių jėgų neatitikimas ir situacija tampa nekontroliuojama;
• grėsmė priartėja;
• situacija tampa neaiški ir neprognozuojama.
Kas yra tie stresoriai, kurie sukelia šią būseną?
Tai stresinių situacijų sukėlėjai, ir tik nuo žmogaus, nuo jo būsenos, jo savijautos ir situacijos priklauso, kokį stresą jie sukelia – teigiamą ar neigiamą. Neigiamą stresą sukelia išoriniai dirgikliai, kurie atsiranda slegiančiose situacijose ir kurie per stipriai veikia žmogaus organizmą ir emocijas. Mūsų organizmas reaguoja į pusiausvyrą trikdančius dirgiklius.
Stipriausias stresorius yra baimė. Ji gali skatinti mus veikti, gali suteikti mums sparnus, padėti atrasti naujų idėjų ir galimybių. Baimė padėjo mūsų protėviams išgyventi, skatino juos daryti išradimus, o dabar sulaiko žmones nuo neapgalvotų veiksmų. Stresą sukelia baimė dėl gyvybės, dėl išlikimo, baimė, kylanti dėl aplinkinio pasaulio grėsmės sąžinės baimė. Tai reiškia, jog jei baimės nėra per daug, ji skatina mus siekti geresnių laimėjimų, mobilizuoja vidinius mūsų rezervus.[1, 80]
Toliau yra pateikiamas streso faktorių sąrašas grindžiamas lentele, kurią sudarė Vašingtono universiteto Medicinos fakulteto mokslininkai Dr. Th. H. Holmesas ir Dr. R. H. Rahė, ir kuria šiandien naudojasi dauguma streso tyrėjų. Paprastai riba peržengiama tada, jei taškų suma per metus viršija 150.
Streso sukėlėjai ir jų reikšmingumas taškais Taškai
Sutuoktinio mirtis 100
Skyrybos 73
Atsiskyrimas nuo sutuoktinio 65
Įkalinimas arba izoliavimas kitoje įstaigoje 63
Artimo giminaičio mirtis 63
Sunkus sužeidimas ar liga 53
Vedybos 50
Darbo vietos praradimas 47
Susitaikymas su sutuoktiniu 45
Išėjimas į pensiją 45
Šeimos nario pašlijusi sveikata ar netinkamas jo elgesys 44
Nėštumas 40
Seksualinės problemos 39
Naujo šeimos nario atsiradimas (gimimas, įvaikinimas, vyresnio amžiaus giminaičio atsikėlimas) 39
Nepalanki permaina darbe (suvienijimas, perorganizavimas, konkursas ir t.t.) 38
Nepalanki finansinės padėties permaina 37
Gero draugo mirtis 36
Profesinė permaina 36
Padažnėję nesutarimai su sutuoktiniu 35
Ipotekos paėmimas, namo pirkimas ir pan. 31
Teismo sprendimo įsigaliojimas dėl ipotekos ar paskolos 30
Reikšminga permaina profesinėje veikloje (paaukštinimas, pažeminimas, perkėlimas) 29
Sūnaus ar dukters išėjimas iš namų (vedybos, studijos ir pan.) 29
Problemos su giminaičiais 29
Ypatingi asmeniniai pasiekimai 28
Sutuoktinis liaujasi dirbęs ne namuose 26
Mokymosi pradžia ir pabaiga 26
Reikšmingos gyvenimo sąlygų permainos (naujo namo statyba, perstatymas, sąlygų pablogėjimas ir pan.) 25
Ūmus asmeninių įpročių pasikeitimas (apsirengimas, bendravimo stilius, draugų ratas ir pan.) 24
Pašliję santykiai su viršininku 23
Reikšmingos darbo laiko ar darbo sąlygų permainos 20
Persikėlimas į kitą vietą 20
Mokyklos pakeitimas 20
Reikšmingos laisvalaikio apimties ir formų permainos 19
Reikšmingos bažnytinės veiklos permainos 19
Reikšmingos visuomeninio aktyvumo permainos (viešnagė, šokiai, koncertų ir teatrų lankymas, bendras muzikavimas ir pan.) 18
Kredito paėmimas (automobiliui, televizoriui ir pan.) 17
Reikšmingos miego įpročių permainos 16
Gerokai padažnėję ar sumažėję šeimos susiėjimai 15
Staigus valgymo įpročių pakeitimas (imama valgyti daugiau ar mažiau) arba labai pasikeitęs valgymo laikas 15
Atostogos 13
Kalėdos 12
Smulkūs prasižengimai (eismo taisyklių pažeidimai) 11
Kai kada papildomų stresų sukelia ir mūsų vidinis nusiteikimas. Mes keliame per nelyg didelius reikalavimus sau arba siekiame kitų, mums iš šalies primetamų tikslų, kurių mes patys galbūt ir nesame užsibrėžę. Kaltės jausmas taip pat gali sukelti stresą t.y. jei darome prieš savo valią, toks mūsų elgesys mus slegia. Panašiai atsitinka ir tada, kai prieš aplinkinius norime pasirodyti kitokie, negu iš tikrųjų esame, todėl baiminamės būti demaskuoti.[4, 9 – 11]
Stresus darbe dažniausiai sukelia šios priežastys:
• perkrovimas;
• laiko stoka;
• bloga vadovavimo kokybė;
• nesaugi organizacijos politika;
• nesugebėjimas suderinti įpareigojimų ir atsakomybės;
• vaidmenų konfliktai;
• organizacijos ir asmens vertybių neatitikimas;
• įvairaus tipo, ypač neįprasti pasikeitimai;
• frustracija.
Vadovų ir eilinių darbuotojų stresus paprastai sukelia skirtingos priežastys. Vadovus dažniausiai veikia atsakomybės, sprendimų našta; pavaldiniai dažniausiai jaučia įtampą, sukeliamą žemo statuso, resursų stokos, per didelio apkrovimo darbe.
Ir vieni, ir kiti stresus jaučia esant gan bendrai priežasčiai – frustracijai. Frustracija – tai emocinė būsena, kai kelyje į tikslą pasitaiko žmogui atrodanti neįveikiama kliūtis, o aplinkybės neleidžia atsisakyti šio tikslo. Pavyzdžiui, darbo tiek daug, jog darbuotojas nieko nebespėja, yra peikiamas net kelių asmenų už ne laiku ar net nekokybiškai atliktą darbą; jis greičiausiai pradės jausti tokią emocinę būseną kaip frustraciją.
Kaip žmonės reaguoja frustracijos būsenoje? Vieni tampa agresyvūs, kitiems būdinga regresija arba reversija, fiksacija. Agresija gali pasireikšti net pykčio priepuoliais; regresija – mažiau apgalvotu elgesiu, liūdesiu bloga nuotaika; reversija – apatiškumu. Fiksacijos atveju darbuotojas nuolat pradeda kaltinti savo vadovą, kitus bendradarbius dėl savo nesėkmių, nebenori objektyviai nagrinėti nesėkmės faktų. Yra ir kitų reakcijų, pavyzdžiui, žmogus, jausdamas frustraciją, panori tapti neformalios grupės lyderiu ir taip save sėkmingai realizuoti. Kartais pradedamos jausti fizinės reakcijos, pavyzdžiui, skausmas skrandyje ir pan.
Tačiau frustracijos priežastys yra ne tik vadovavimo klaidose. Žmonės darbe gali jausti frustraciją dėl pačios darbo esmės, blogo įrengimų darbo, nepakankamos kvalifikacijos ir kita. Dažnai frustracija sukelia norų neatitikimą galimybėms: jeigu norai didesni nei galimybės, žmogus gali patekti į frustracijos būseną. Netgi esant motyvacijos trūkumui, gali atsirasti nedidelės frustracijos apraiškos.

Žmonių rūšys. Jų kovojimas su stresu

Patiriantys stresą žmonės į jį reaguoja skirtingai. Pagal tai žmonės skirstomi į dvi grupes: A ir B.
A grupės žmonės B grupės žmonės
Agresyvūs, kompetentingi, siekia aukštų standartų ir nuolat save laiko įtampoje. Jie kelia sau reikalavimus ir siekia tikslų netgi poilsio metu. Tą įtampą, kurią jie jaučia, dažniausiai sukuria patys, kitaip tariant, tai yra jų sukurtas aplinkos produktas. Tipinė šių žmonių “išeiga” – širdies priepuoliai. Yra labiau pasiduodantys, jie priima situacijas ir dažniau su jomis susitaiko negu kompetentingai kovoja. Šiuos žmones ypač veikia laiko trūkumas
Labai svarbu, kad žmogus stresinėse situacijose gautų socialinę paramą (žr. pav.).
Socialinė parama gali turėti tiesioginę įtaką streso faktoriams (pavyzdžiui, sekretorė neleidžia labai agresyviai nusiteikusio lankytojo pas vadovą) ir poveikį sveikatai (pavyzdžiui, konsultavimas, gydymas). Socialinė parama gali būti buferis (netiesioginis efektas) žmogui, reaguojant į streso faktorių, pavyzdžiui, netekusiam darbo žmogui galima padėti įsivaizduoti būsimą profesinę perspektyvą arbą šiai reakcijai fokusuojantis į savijautą.

kur
T1 T2 – tiesioginis socialinės paramos efektas
N1 N2 – netiesioginis socialinės paramos efektas
1 pav. Socialinės paramos poveikis streso procese

Psichologai teigia, kad 80% konfliktų ir stresinių situacijų kyla dėl nemokėjimo bendrauti su žmonėmis. Jei vadovas arba eilinis darbuotojas moka išmintingai tvarkytis, gali išvengti širdies ligų, pailginti ir padaryti produktyvesnį savo gyvenimą.
Nuo senų laikų reaguojame į stresą jausdami poreikį judėti. Stresinės situacijos dažniausiai būdavo įveikiamos tik sutelkus fizines jėgas. Kūno judėjimas sužadina matymą ir pakreipia jį nauja linkme. Tai žinodami jūs dažnai instinktyviai stengiatės judėti, o kai ir tai nepadeda eikite pakvėpuoti grynu oru ir šiek tiek pasivaikščiokite. Šis efektas dar vadinamas neandertaliečio efektu.
Streso priežastys susijusios ne tik su darbu (per didelė įtampa, sunkumai atliekant pareigas, nepatenkinamas valdymo organizavimas, nedarnūs santykiai su bendradarbiais, pavaldinių ir kolegų nekompetentingumas ir pan.), bet ir su asmeninėmis vadovo savybėmis (išpuikimu, nekantrumu, besaike savimeile, temperamentu ir t.t.).
Nustatyta, kad mažiausiai pasiduoda stresui santūrūs žmonės, tie kurių protas ir jausmai nesipjauna, o gražiai sutaria, kurie įsitikinę, jog jėgos šaltinio, reikalingo patirti pasisekimą, reikia ieškoti savyje, o ne kur nors kitur. Gera sveikata – vienas iš svarbiausių reikalavimų vadovui.
Mokslininkas Dieteris Frei tvirtina: greičiausiai pasveiks tas, kuris stresinę situaciją vertins kaip menką dalyką, o savo galimybes, kurios padės išsikapstyti iš šios pavojingos būsenos, laikys labai svarbiomis.
Paprastai tariant, tai teigiamos mintys: “Pradėkite dieną gerai nusiteikę, išlaikykite savo tvirtą pasitikėjimą, ir tegu kelios geros mintys palydi jus į lovą. Jei prieš užmigdami jau imate bijoti rytdienos, tai atsibudę pajusite “ryto siaubą”. Psichiatrijoje gerai žinoma ši būsena, kai kalbama apie depresiją.
Eckartas Miulleris teigia: “Žmonės visai nepatirs streso ar patirs jį gerokai mažesnį, jei jie:
• įsitikinę, jog gali keisti stresorių intensyvumą;
• mano, jog gali iš anksto numatyti streso raidą;
• įsitikinę, jog gali kontroliuoti situaciją;
• yra patyrę, jog padedami kitų ar savo pačių jėgomis praeityje tokias situacijas jau buvo įveikę;
• jaučia progą, kai patys galės griebtis ryžtingų priemonių;
• stresinės situacijos keliamų reikalavimų nelaiko sau reikšmingais;
• suvokia situaciją kaip paskatą plėtoti savo sugebėjimus”.
Mokslininko manymu, žmonės neišvengs streso, “jei jie :
• patyrė, jog panašiose situacijose yra bejėgiai;
• jaučiasi esą įvykių auka;
• kaltina save dėl stresinės situacijos;
• situaciją laiko žala ir nuostoliu;
• reikalavimą laiko grėsme;
• laiko situaciją iššūkiu ir mano, jog nuo sprendimo priklausys jo paties, kaip asmens, svarbumas”.
Yra keli būdai sumažinti darbuotojų bei vadovų stresą:
• sąlygų sudarymas darbuotojams dalyvauti organizacijos veikloje;
• kelti kvalifikaciją;
• geriau projektuoti darbus;
• tobulinti komunikacijas.
• Tačiau ir pats darbuotojas gali imtis streso mažinimo būdų:
• meditacijos;
• biogrįžtamojo ryšio;
• asmeninės apsaugos nuo stresų.
Vienas iš būdų sumažinti darbuotojo stresą yra jo konsultavimas. Konsultavimu siekiama pagerinti darbuotojo dvasinę sveikatą. Gera dvasinė sveikata reiškia, jog žmonės gerai jaučiasi, gerai nusiteikę priima kitus žmones ir gyvenimo reikalavimus.
Kai būsite atsikratę streso, atsipalaidavęs ir gerai nusiteikęs, užkrėsite gera nuotaika kitus, gerai seksis darbas, geriau sugebėsite susikaupti, daug kas palengvės, pastebėsite, jog pasidarė daug paprasčiau bendrauti su kitais žmonėmis.

Stresų rūšys

Fiziniai iššūkiai – svorių kilnojimas ar įtempta teniso partija – leidžia jums pajusti stresinę jūsų kūno reakciją ir ją atpaūinti. Daūnai streso situacijose, kai jūsų mintys būna nukreiptos į čia pat esančias problemas, galite nepastebėti organizmo reakcijų – didesnio kraujospūdžio, dažnesnio pulso ir raumenų įtempimo. Mankštindamasis jūs labiau įsijaučiate į savo kūną. Kartą pajutus, kaip jis reaguoja į stresą mankštinantis, bus lengviau atpažinti tą reakciją ir kasdienėse stresinėse situacijose. Tada galėsite pradėti visa tai reguliuoti ir ką nors padaryti.

Streso ekspertai sutinka, kad tai, kaip gerai jūsų organizmas įveikia stresą, priklauso nuo to, kaip jūs suvokiate stresinę situaciją ir nuo jūsų individualios emocinės reakcijos. Jei naujas situacijas vertinsite kaip įdomų išbandymą, reakcija į stresą išliks tinkamo lygio ir galės padėti tą iššūkį priimti. Tačiau, jei susidūręs su naujomis aplinkybėmis jūs pasijusite esąs netvirtas, abejojantis ir sutrikęs, fizinio streso reakcija pasidarys ekstremali ir kelis kartus per dieną privers jūsų organizmą atsidurti “visiškos parengties” būklėje, o joje dažnai iš viso nepalengvės. Mankšta, suteikdama daugiau pasitikėjimo savo jėgomis ir geresnę nuomonę apie save, gali pagerinti jūsų sugebėjimą įveikti stresą. Ta fizinė jėga ir drąsa, kurią jūs įgysite besimankštindamas, bus kaip tik piniginė sąskaita, “pervesta” į jūsų kasdienį gyvenimą.
Streso struktūra
H. Selye stresą laiko reakcija į dirgiklį. Kiti autoriai stresą laiko dirgikliu. Pavyzdžiui pasak Fiursto, stresu vadinamos tam tikros stimuliuojančios situacijos, atskiri dirgikliai, ištisos situacijos arba stimuliacijos nebuvimas. Paprastai žmonės, patyrę stresą, bando ieškoti jo priežaščių ir dažniausiai apkaltina aplinkos poveikius, pamažu toks mąstymas tampa automatiškas, bet nelabai teisingas. Stresą dažniausiai sukelia ne pati aplinka, bet tai , kaip mes suvokiame tuos įvykius. Taigi streso priežastys gali būti labai skirtingai interpretuojamas.
Apibendrindami galime teigti, kad yra trys streso priežastys (šaltiniai): aplinka, individo suvokimas ir organizmo reakcija, kuris sujaudinimu (tai yra protiniu ir fiziniu suaktyvėjimu).
Stiprus arba užsitęsęs stresas gali turėti žalingų psichinių ir biologinių padarinių. Į ilgesnį streso poveikį kūnas atsako savigynos reakcija. Skiriamos trys pagrindinės adaptacijos sindromų (požymių derinių) fazės:
Nerimo fazė. Organizmas bando prisitaikyti prie naujos situacijos: iš pradžių tai „pasyvi“ šoko frazė, kurios metu nukrinta kūno temperatūra, sumažėja kraujospūdisir išsiskiria adrenalinas; toliau būna „aktyvi“ fazė, kurioje išsiskiria antinkščių hormonas, padidėja kraujospūdis ir cukraus kiekis kraujyje. Taip pat intencyvėja smegenų veikla, didėja raumenų įtampa.
Priešinimosi fazė. Organizmas prisitaiko prie stresoriaus poveikio, kartu sumažėja jo atsparumas kitiems stresoriams.
Išsekimo fazė. Prisitaikymo mechanizmai nebepajėgia veikti, dėl to, kaip ir nerimo fazė, gali atsirasti negrįštamų simptomų.
Streso pasėkmės:
1) fiziologinės reakcijos į stresą lygmuo: pulso dažnis, hormonų išsiskyrimas (iškart įvykstančios reakcijos) ir ilgalaikiai psichosomatiniai ir somatiniai sutrikimai ir kt.;
2) psichologinės reakcijos į stresą lygmuo: pyktis, nesaugumas, ilgalaikis prislėgtumas ir dirglumas;
3) rezultatų lygmuo: pasikeičia atliekamos veiklos kokybė ir greitis.
Blogesni rezultatai priklauso ne tiek nuo užduoties sudėtingumo, kiek nuo asmenybės bruožų, dėl kurių krūvis ar reikalavimas tampa tuo, ką paprastai vadiname stresu. Individuali gyvenimo istorija, patirtis sunkiose situacijose, taip pat įsitikinimas, kad tokias situacijas galima įveikti, daro vienus žmones daugiau, kitus mažiau atsparius stresui.

Išvada

Juk pernelyg aišku: kas nuolat ar dažnai patiria stiprų stresą, kaip kompensacijos norėtų kažko gero, norėtų save palepinti. Niekas nepakeltų nuolatinio krūvio, jei retkrečiais neatsipalaiduotų. Ne tik dėl fizinių, bet ir dėl psichinių priežasčių.Jai stresas, nuolatinė įtampa trunka ilgai ir retkarčiais neprasiblaškoma, ankščiau ar vėliau sumažėja motyvacija užsikrauti šią įtampą.Žinoma, mes patis turim surasti koks budas mums priimtinas numalšinti stresa, kaip ji įveikti, nes kiekvienam žmogui tinka savo streso malšinimo programą stresui įveikti. Be to gal vienas ar kitas žmogus jau yra radės sau priimtina slapta būdą, kuris daro asmeninį stresą pakenčiamesnį, jį sumažina ar panaikina. Mes gal ir nenorom, bet turim pripažinti kad daugelis iš mūsų atsipalaiduoja prie televizoriaus, vyrai dažniausiai atsipalaiduoja žiuredami krepšinį ar kitą jiems įduomią sporto šaką prie bokalo alaus su draugais ar be jų, namie ar barė.

Gydytojai ir psichologai skiria fizinį potraukįį ir psichinę priklausomybę. Jaunimas šiuo mietų atsipalaiduoja nauduodamas narkotikais, arba užsirukidami.Kiti neturedami tokius žalingus įpročius atsipalaiduoja užsiimdami meile su partnerių.Taip pat yra žaidimo manija, pirkimo manija, valgimomanija. Ypač pirkimo karštligė mielai priskiriama moterims.

Tačiau iš esnės galima remtis tuo, kad individualūs reakcijos būdai į įvairias sunkumų formas priklauso nuo priklausymo tam tikrai, nuo sunkumų pobūdžio ir t.t.

O kaip galėtume atsakyti į klausimą ne apie bendrąją reakciją į sunkumus, o apie specifinę reakciją į stresą? Ar galima- vėl grįžtame prie pradinio klausimo-iš to, kaip vyrai reaguoja į moterų patiriamus ir išreiškiamus stresus,spręsti, kaip vyrai reaguoja į savo pačių stresus?

Pirmiausia dar kartą pažvelkime į jau minėtą išvadą, kad moterims trūksta būtinų pagrindinų kvalifikacijų, todėl jos lengviau puola į stresą. Ši argumentacija dviprasmiškai aiškina vyrų reakciją į stresą. iena pati moteris yra streso priežastis, arba, aiškiau sakant, ji pati kalta dėl patiriamo streso. Ji tiesiog neturi būti sugebėjimų ir įgudžių, kurios reikia įvaldyti. Taip pat vysiškos kultūros ir visuotinės pamatų nepajudina išsamesnis nagrinėjimas ir galimi pokyčiai, kurie galbūt dėl to atsirastų. Tada tai gali pasibaigti pastaba: “Matote, moteris nesusidoroja tuo pat metu su šeima ir profesija, taigi ji, kad apsaugotų save,o pirmiausia vyra, turi likti namuose”. Vyrai yra silpnesni išeidami į pensija, kodel vyrai žudosi išėję į pensiją dažniau negu moterys? Kažin kodėl vyrai senatvėje dažniau piktnaudžiauja narkotikais negu to paties amžiaus moterys? O tie atviri klausimai rodo, koks iš tiesų yra vyrų potencialas. Kiekvienas žmogus turi savo budą įveikti stresui, bet jai jis tuo pats padarit nesugebą jam turim padiet mes, juo draugai artimieji. Moteri reikia palaikit neštumo ir pogimdivinio metu kad ji nedepresotu, galetu išvengti traumu vidiniu. Jaunimas yra linkes į alkoholi ir narkotikus. Mums reikia rupintis ne tik patiems savimi bet ir aplinkiniais, kad jie patirtu kuo mažiau streso kad nekiltu minčiu apie savižudibe ir kt. minčiu.

Literatūra:
1. H. Vollmer. Jaučiuosi visiškai išsekusi. – Vilnius: Alma Litera, 1998.
2. V. Obrazcovas. Ar valdai? – Vilnius: Vaga, 1998.
3. P.Jucevičienė. Organizacijos elgsena. – Kaunas: Technologija, 1994.
4. K. Birker, B. Schott. Pasipildykime energijos. – Vilnius: Vaga, 1998

Leave a Comment