Stresas

ĮVADAS

Stresas, ko gero, pastaraisiais metais tapo vienu iš neteisingiausiai suprantamų ir labiausiai ne vietoje vartojamų žodžių. Visi tik ir kalba apie stresą, dauguma patiria stresą, beveik visi skundžiasi savo stresais. Dėl visko, kas šiandien negerai, kaltinamas stresas – dėl mirties ir migrenos, skausmų menstruacijų metu ir žlugusios santuokos, dėl spuogų ir t.t. Tiesą sakant, darosi baisu, kai dar ir dešimties metų nesulaukę vaikai skundžiasi dėl “mokyklinių stresų”, motinos dejuoja dėl stresų, kuriuos jos patiria ruošdamos su vaikais pamokas, taip pat dirbdamos naamuose ir įstaigose, telefonistės – dėl daugybės skambučių, taksistai – dėl eismo ir t.t., ir t.t.
Stresą būtina tiksliai apibrėžti, nes paprastai stresu vadiname viską, kas nemalonu, nepatogu, kas mus slegia. Ir štai pirmas svarbus punktas: kiekvienas stresu vadina kažką kita – tai, ką jis jaučia asmeniškai, ir viliasi, jog kitas žmogus jį supras. Spaudoje skaitome apie vadybininkų, policininkų, sekretorių, darbininkų, dirbančių prie konvejerio, medicinos seserų, valstiečių, vairuotojų, pėsčiųjų ir dviratininkų stresus, apie atostogų metu ir laisvalaikiu patirtus stresus ir t.t. Trumpiau tariant, stresas – tai sankaupa jausmų, kurie kyla individui dėl psichinio ir fizinio pobūdžio apribojimų, nusivylimų, praradimų ir pernelyg didelių reikalavimų. Kasdieninėje kalboje stresu vadinama viskas, kas nemalonu, kas gadina mūsų dvasinę ir fizinę savijautą.
Vieni, sakykim, ko nors visai nelaiko stresu, o kiti pa

anašią situaciją neabejodami vadina stresu, ir atvirkščiai. Šį fenomeną galime stebėti ir savo pačių gyvenime.
Žodis “stresas” seniai įėjo į mūsų kalbą ir mes net nesusimąstome jį vartodami. 1994 metais išleistame medicinos terminų žodyne “Pschyrembel” stresas apibūdinamas taip: “Organizmo būsena, kuri pasižymi specifiniu sindromu, bet gali būti sukelta ir įvairių nespecifinių dirgiklių (infekcijų, sužeidimų, nudegimų, spinduliavimo, taip pat pykčio, džiaugsmo, pajėgumo didinimo ir kitų streso faktorių). Stresą galima suvokti ir kaip išorinius poveikius, prie kurių kūnas nepakankamai prisitaikė, pavyzdžiui, operacijos, apsinuodijimas, nėštumas. Psichinis stresas atsiranda dėl specifinių reikalavimų ir subjektyvių įveikimo galimybių neatitikimo.”
Stresas – sudėtinė gyvenimo dalis ir teigti jį esant žalingą būtų neteisinga. Kartais jį gali sukelti ir džiaugsmas.

STRESAS – TOKIA MŪSŲ CIVILIZACIJOS KAINA

Net ir prieš gerą dešimtį metų, kai streso sąvoką Lietuvoje daar gaubė paslaptingumo aureolė, jo padarinius jautėme kasdien. Nemalonią savijautą po sukrėtimo tuomet vadindavome nuovargiu, depresija, nerimu, nemigos pasekme, išsekimu ar dar kitaip. Šiandien jau žinome, kad visi šie pojūčiai telpa į “stresinės būsenos”sąvoką. Stresas šiandien – tai įvairių dirgiklių, reakcijų į juos ir, kas svarbiausia – ilgalaikių pasekmių žmogaus organizmui puokštė. Ne veltui stresas įgijo “amžiaus rykštės” vardą. Kasdienis stresas po truputį tampa tokiu pat įprastu dalyku kaip rytinis kavos puodelis. Tokia yra mūsų civilizacijos kaina.
Stresas tyko mūsų visur – visuomeniniame transporte, iš kurio ja

autiesi laimingas ištrūkęs sveikas, automobilių kamštyje, verčiančiame skaičiuoti pavėluotas į darbą minutes, o ką kalbėti apie stresines situacijas darbe ar šeimoje. Tačiau ne kiekvienas stresas yra blogas – juk kiek džiaugsmo patiriame gimus kūdikiui ar pasveikę po netikėtai užgriuvusios ligos, išlaikę egzaminą ar gavę norimą darbo vietą – visi šie laimėjimai, keičiantys mūsų gyvenimą yra priskiriami stresams. Maža to, mokslininkų įrodyta, kad esant tam tikrai nuolatinei ir kiekvienam žmogui individualiai streso “dozei” žmogaus gyvenimo kokybė pagerėja. Tačiau tuomet, kai žmogų ištinka rimti likimo smūgiai (artimo žmogaus mirtis, staigi ir sunki liga, invalidumas, darbo netekimas, skyrybos ir pan.), stresas tampa įkyriu agresoriumi. Tokiu atveju streso būklėje esančiam žmogui sunku rasti savyje jėgų efektyviai kovoti su pasekmėmis, kurios, jei yra ignoruojamos, visada tampa vienokia ar kitokia liga. Iš pradžių streso apimtas žmogus tarsi nieko nebejaučia – sutrinka realybės suvokimas, stresinė situacija tampa jo savijautos ir elgesio vedliu. Po kurio laiko (kiekvienam – individualaus), žmogus pajunta įtampą visame kūne, raumenų tempimą, galūnių tirpimą, galvos skausmą ar svaigulį, jam ima plakti širdis, padidėja kraujospūdis, naktį po patirto streso vargina nemiga. Tokiu atveju, kai žmogus nebegali padėti pats sau, stresas dėl savo savybės “kauptis” organizme, gali tapti asmenybės monstru. Šiame etape labai svarbu nepalikti žmogaus vieno su jo problema. Nesvarbu, ar
r jis pats suras išeitį, ar pagalbą jam pasiūlys jo aplinkos žmonės – artimųjų palaikymas ir supratimas tokiam žmogui yra labai reikalingi.
Kaip padėti sau streso atveju, ką patarti kitiems, ištikus tokiai būsenai, kaip užkirsti kelią ligoms? Pradėti reikėtų nuo situacijos suvokimo modelio. Autokritika bei racionalus įvykių vertinimas padės nesureikšminti kritinės situacijos svarbos. Sekantis žingsnis būtų perspektyvos įsivaizdavimas: tolesnių veiksmų numatymas bei išeities iš susidariusios padėties paieška. Šiame darbe daug padėtų dėmesio nukreipimas į kitą objektą ar mintį – šitaip būtų laimima laiko ir nevaldoma streso grandinė nutrūktų. Jei visais atvejais šis etapas vyktų sėkmingai, streso problema išnyktų savaime. Deja, taip nėra, todėl tenka imtis tokių priemonių kaip fizinių pratimų praktika. Bėgimas, vaikščiojimas, plaukimas, jojimas, gilaus ir lėto kvėpavimo bei relaksacijos pratimai padės organizmui atgauti įprastą būseną. Reikia priminti, jog šių pratimų efektyvumas priklauso nuo kartojimo dažnio. Žmogui, patiriančiam daug stresų kasdieniniame gyvenime, fiziniai pratimai turėtų tapti gyvenimo būdu.
Kitas, ne mažiau svarbus ir patikimas ginklas prieš stresą – fizinių organizmo galimybių mobilizavimas. Sveikas, gerai subalsuotas maistas bei jo papildai (vitaminai, mineralai ir pan.), kūno svorio kontrolė, pertraukėlės darbo metu, stimuliatorių atsisakymas, pilnavertis ir pakankamas miegas palaikys organizmą atsparų stresui.
Kaip teigiamos emocinės atsvaros stresams gali būti artimųjų šventės, vakarėliai, hobi, todėl nereikia jų užmiršti ir visiškai ne
everta atsisakyti. Darbo, atliekamo poilsio sąskaita, vertė nedidelė, o žmogaus organizmo galimybės yra neribotos tik tuomet , kai nėra išsekintos.
Visų aukščiau išvardytų streso neutralizavimo priemonių visuma specialistų yra vadinama “streso valdymu”. Santrumpoje tai skambėtų šitaip:
1. Streso valdymas, kontroliuojant savo paros laiką;
2. Streso valdymas, racionaliai įvertinant savo emocinę būseną;
3. Streso valdymas, stebint organizmo poreikius;
4. Streso valdymas, kontroliuojant savo mintis.
Tai paprasčiausia schema, atspindinti streso kontrolės programą, kurią nuosekliai vykdant įmanoma nugalėti “tylųjį žudiką” – stresą. Tačiau būtina pažymėti, kad atsiradus pojūčiui, jog pačiam su streso pasekmėmis kovoti yra sunku, tikslinga kreiptis pagalbos į specialistus (psichologus, psichoterapeutus, psichiatrus). Atlikęs tyrimus gydytojas nuspręs, koks gydymo metodas (nuo raumenų relaksacijos iki hipnozės) konkrečiu atveju yra efektyviausias.

IŠSAMIAU APIE STRESO SĄVOKĄ

Stresu vadinama organizmo reakcija į aplinkos veiksnius, keliančius grėsmę individo gerovei, sveikatai ar gyvybei ir sutrikdančius įprastinę psichofizinę pusiausvyrą. Stresą sukeliantys aplinkos veiksniai vadinami stresoriais.
Anksčiau stresas būdavo apibūdinamas kaip fiziniai reiškiniai grėsmingose situacijose. Juos nustatė įžymus amerikiečių mokslininkas Hansas Selye, pradėjęs eksperimentuoti su gyvūnais.
Vėliau vis labiau imta gilintis į dvasinius procesus, kai patiriami sunkūs išgyvenimai, pavyzdžiui, po partnerio mirties, sunkiai apsirgus ir panašiai. Jie vadinami sunkiais gyvenimo stresais. Galiausiai buvo įžvelgta didžiulė smulkių varginančių kasdieninių situacijų reikšmė. Tai vadinamasis kasdieninis stresas. Sąvoka stimuliuojantis stresas mokslinėje psichologinėje literatūroje nebevartojama. Patiriant stimuliuojantį stresą juntamas tam tikras sunkumas, bet tai ne grėsmės pojūtis. Situacija veikiau išgyvenama kaip iššūkis, patiriama net ir teigiamų jausmų.

Kasdieninis stresas ir sunkaus gyvenimo stresas sukelia sunkius dvasinius išgyvenimus, itin pakenkia pojūčiams.

KAS SUKELIA STRESĄ

Laiko stoka ir skubėjimas. Daugelis žmonių jaučiasi blogai bijodami nepasiekti tikslo, ko nors nepadaryti, per vėlai atvykti, stengdamiesi arba verčiami atlikti daug užduočių per trumpą laiką. Negalėjimas pasiekti tikslo. Daugelis jaučia įtampą ir patiria stresą, jei sužlugdomi jų planai, ketinimai ar lūkesčiai. Išoriniai ir vidiniai profesiniai reikalavimai susikaupus daugeliui trumpalaikių sunkumų sukelia baimę, kad nepavyks susidoroti su užduotimi. Dažnai, ypač privačioje aplinkoje, kaip žalojantis faktorius minimas triukšmas: dauguma miesto gyventojų dėl gatvės triukšmo patiria daug žalos. Jie patiria neigiamų fizinių pojūčių. Taip pat varginantys profesiniai reikalavimai: ilgą laiką turime dirbti patirdami spaudimą. Nepaisant to, politikai, partijos ir kitos institucijos menkai tesirūpina tuo, kad įstatymais garantuotų mažiau įtemptas darbo ir gyvenimo sąlygas.
Ilgalaikio streso šaltiniai gali būti: nepatenkinama partnerystė arba rūpesčių keliantis gyvenimas su artimu giminaičiu, per didelis arba per mažas krūvis darbe, ankštas butas, nedarbo laikotarpis, nuolatiniai aukšti ir perdėti reikalavimai, keliami sau, stiprus nevisavertiškumo jausmas, menkas pasitikėjimas savimi, jausmas, kad esi silpnesnis už kitą, abejojimas savo verte, baimė, kad esi nemėgstamas. Ryškiai nepalankus savo asmens vaizdas yra nuolatinių žalojančių jausmų šaltinis; didelė garbėtroška, stiprus nepasitenkinimas, kad mūsų kūno išvaizda neatitinka mūsų norų,

Psichologai nustatė tokių stresą sukeliančių reiškinių eiliškumą:
– sutuoktinio, partnerio mirtis, ypač staigi mirtis;
– skyrybos su partneriu;
– artimo giminaičio mirtis;
– sunki fizinė liga;
– gili vienatvė;
– darbo netektis, nedarbas;
– sunki dvasinė liga arba fizinių galimybių apribojimas;
– sunki fizinė ar dvasinė artimo giminaičio liga;
– išėjimas į pensiją;
– senatvė, ribojanti tiek fizines, tiek ir dvasines galimybes.
Slegiančios įtampos mastą bei slegiančių jausmų intensyvumą ir trukmę lemia ne tiek pats išorinis įvykis, kiek tai, kaip žmogus vertina tą įvykį, koks jo požiūris į tą įvykį ir kokios jo galimybės jį įveikti – tai lemiantys faktoriai.

SITUACIJA LIETUVOJE, STRESO DAŽNIS IR PAGRINDINĖS PRIEŽASTYS

Lietuvoje atliktų tyrimų duomenimis, 70 % dirbančiųjų kompiuteriais darbo metu patiria stresą. Jis yra dažnesnis vyrų tarpe – 80%, kiek retesnis moterims – 64%. Pastoviu kasdien pasireiškiančiu stresu skundžiasi 17% dirbančiųjų kompiuteriais asmenų, kurių didžioji dalis – vyrai.
Lietuvoje mūsų atliktų tyrimų duomenimis stresas dažnesnis vyrų tarpe, ir, mūsų nuomone, tai lemia šie veiksniai: vyrai, daugiau dirba vadovaujantį, materialiai ir socialiai labiau atsakingą darbą. Ypač dažnos stresinės reakcijos tose įstaigose, kur yra valandinis darbo apmokėjimas bei dirbančiųjų ir jų atlikto darbo kontrolė vykdoma automatizuotai, kompiuteriniu būdu. Mūsų tyrimų duomenimis, visose įmonėse stresinės reakcijos yra dažnesnės programuotojų tarpe, negu dirbantiems kitokio pobūdžio darbą: įvedant duomenis, redaguojant tekstą, dirbant dialogo režimu.
Vertinant asmenų, dirbančių programuotojais, ir kitokio pobūdžio užduotis atliekančių kompiuteriais dirbančių asmenų psichofiziologinių reakcijų skirtumus, mes nustatėme ryškesnius funkcinių ir psichofiziologinių rodiklių pokyčius taip pat programuotojų tarpe. Psichofiziologinių rodiklių tarp šių grupių skirtumai leidžia teigti, kad programuotojų darbas pasižymi didesniais protinio darbo krūviais ir aukštesne psichofiziologine įtampa. Tai glaudžiai siejasi su dažnesnėmis stresinėmis reakcijomis.
Ypatingai neigiamai sveikatą veikia suminiai nepalankių higieninių, nervinių – emocinių, psichosocialinių bei ergonominių veiksnių deriniai.
Mūsų atliktų tyrimų duomenimis, vieni iš svarbesnių darbo aplinkos fizikinių veiksnių, neigiamai veikiančių dirbančiuosius kompiuteriu yra kompiuterių monitorių spinduliuojami elektromagnetiniai laukai, elektrostatinis krūvis bei triukšmas darbo vietose.
Apibendrinant mūsų gautus tyrimo rezultatus, statistinės bei epidemiologinės analizės duomenis bei literatūros šaltiniuose pateiktą informaciją galima teigti, jog dirbant kompiuteriu streso vystymąsi lemia eilė fizikinių, ergonominių, psichologinių ir socialinių stresorių. Naujausiais medicinos mokslo duomenimis, ilgalaikis intensyvių stresorių poveikis skatina ne tik pastovius patologinius centrinės nervų, širdies ir kraujagyslių, endokrininės ir kitų organizmo sistemų pokyčius, bet ir yra vienas svarbiausių psichosomatinių ligų etiopatogenezės rizikos veiksnių.

KAIP IŠVENGTI STRESO

Streso, kaip natūralaus gyvenimo reiškinio, neįmanoma visai išvengti, nes niekas negali mūsų apsaugoti nuo jaudinančių įvykių, nemalonumų, įtampos ir pavojų – toks jau yra gyvenimas. Tačiau streso neigiamų pasekmių sveikatai galima išvengti ar bent jas sumažinti padidinus savo atsparumą stresui.

Nelengva yra pakeisti požiūrius ir įpročius, bet norint tapti atsparesniam stresui ir išsaugoti sveikatą, būtina laikytis sveikos gyvensenos taisyklių.
 Daugiau judėti – mankšta, sportas, fizinis darbas, pasivaikščiojimas, bėgiojimas ir daugelis kitų fiziškai aktyvių užsiėmimų yra natūraliausias būdas sudeginti streso metu organizme susidariusias kenksmingas medžiagas, sustiprinti organizmą, nervų sistemą, pagerinti nuotaiką.
 Sveikai maitintis – valgykite reguliariai ir saikingai, venkite gyvulinių riebalų, alkoholio ir kofeino, daugiau vartokite vaisių ir daržovių, turtingų vitaminais ir ląsteliena.
 Sveikai ilsėtis – laiku gulkite ir anksti kelkitės. Atsiminkite, kad sveikiausio miego valandos – prieš vidurnaktį. Nedirbkite be pertraukų iki išsekimo – derinkite darbą su poilsiu, keiskite užsiėmimų pobūdį. Vieną savaitės dieną būtinai skirkite poilsiui, pamirškite kasdieninius rūpesčius, būkite gamtoje.
 Išmokti džiaugtis – saulės šviesa, gėlės žiedu, draugyste ir tūkstančiu kitų dalykų, kurių dažnai nepastebime prislėgti kasdieninių rūpesčių. Šypsena ir juokas – geriausi streso priešnuodžiai.
 Išmokti atsipalaiduoti – pertraukėlę darbe ar šiaip kelias minutes dienos metu skirkite kvėpavimo pratimams, raumenų atpalaidavimui (relaksacijai), autogeninei treniruotei, saviįtaigai. Pasistenkite galvoti apie gerus dalykus, tvirtinkite viltį ir optimizmą – tam visada galima surasti motyvų.
 Pažinti save – savo silpnas vietas, negeras būdo savybes ir kitus trukumus; negalvokite, kad kokia silpnybė yra likimo bausmė, skirta visam gyvenimui. Silpnybės duotos tam, kad jas įveiktumėme, todėl nekeikite likimo ar savo prigimties, nesigraužkite dėl savo trūkumų, bet pamėginkite juos ištaisyti.
 Tobulėti – ugdykite gerąsias būdo savybes. Kantrybė, atlaidumas, pakanta, pagarba, dėkingumas ir meilė gydo sielą, padeda gyventi damoje su savimi, kitais žmonėmis ir Dievu – kaip Jį besuvoktumėte. Ši trejopa darna yra visos sveikatos pagrindas ir geriausia apsauga nuo visų stresų.

Reabilitacija ir streso mažinimo priemonės. Pagrindiniai reabilitacijos ir streso malšinimo metodai remiasi organizmo kompensacinių funkcijų treniravimu, viso organizmo adaptyvumo didinimu, nervinės reguliacijos funkcijų gerinimu. Reabilitacijos ir streso mažinimo priemonių yra gausybė ir visos jos yra gana skirtingos. Šios priemonės turėtų būti taikomos arba pasirenkamos individualiai pagal norus ir galimybės. Rekomenduojamos reabilitacijos priemonių grupės:
 meditacija,
 muzikos terapija,
 optikoaerofitomuzikos terapija,
 biblioterapija,
 landšaftoterapija,
 choreoterapija,
 sportiniai žaidimai,
 ekskursijos,
 vietinis turizmas,
 fizinio, protinio, kūrybinio darbo terapija,
 dramos, operos teatrų, parodų lankymas.

IŠVADOS IR SIŪLYMAI

Žmogus išgyvena platų emocinių būsenų spektrą. Patyrę stresą galime prisišaukti depresiją. Jaučiamės prislėgti, liūdnos nuotaikos, susijusios su poreikių sumažėjimu, motoriniu slopinimu bei psichinio aktyvumo sumažėjimu. Esant depresinei būsenai visais atvejais žmogus linkęs iškreipti esamą gyvenimo situaciją. Viskas, kas buvo, atrodo nereikšminga, pasiekimai nuvertinami, geri įvykiai užmirštami. Tas pats pasakytina ir perspektyvos atžvilgiu: nesimato nieko džiugaus, pesimistinės mintys ir vertinimai. Tokios savijautos kamuojamiems žmonėms labai svarbus yra aplinkinių palaikymas ir vertinimas, jų nuomonės ir sprendimai.
Ir tokios savijautos žmonėms pirmiausia reikėtų išvengti nerimo. Tai yra, ką reikėtų žinoti apie jį, yra štai kas: jeigu norite išguiti iš savo gyvenimo nerimą, elkitės taip, kaip D. Karnegis rašo savo knygoje “Kaip įveikti stresą ir pradėti gyventi”:
 Geležinėmis užtvaromis atsiribokite nuo Praeities ir Ateities. Gyvenkite šia diena ir jos darbais.
 Atsakykite į savo klausimą : ”Kas atsitiks blogiausiu atveju?”
 Mintimis susitaikykite su tuo, kas gali įvykti blogiausia.
 Patyrę kokią nors sudėtingą problemą, nepulkite į paniką, nedarykite to, kas tuo metu ateina į galvą, nepasielkite impulsyviai. Tokie veiksmai dažniausiai klaidingi.
 Nuolat dirbkite. Kad nerimo apniktas žmogus nesugniužtų, jis turi nuolat veikti.
 Nesijaudinkite dėl niekų.
 Susitaikykite su tuo, kas neišvengiama.
 Apribokite savo nerimą, laiku šūktelėje “sustok”.
 Nusiteikite gėriui, galvokite apie gėrį, – būsite linksmas, jausitės laimingas.
 Niekada nesistenkite atsiteisti savo priešams, nes sau padarysite kur kas daugiau žalos, negu jiems. Elkitės taip, kaip generolas Eizenhaueris : niekada nei minutės negaiškite laiko galvodami apie tuos žmones, kurių nemylite.
 Atraskite save ir būkite savimi: atsiminkite, jog žemėje nėra nė vieno kito tokio žmogaus kaip jūs.
 Nemėgdžiokite kitų. Atraskite save ir būkite savimi.
 Pamirškite save, domėkitės kitais žmonėmis. Kiekvieną dieną padarykite ką nors gera, kas pradžiugintų kitą žmogų.
 Per daug negalvokite apie kitų trūkumus.
Kai įgyvendinsite bent kelis iš šių punktų, kai būsite atsikratę streso, atsipalaidavęs ir gerai nusiteikęs, užkrėsite gera nuotaika kitus, gerai seksis darbas, geriau sugebėsite susikaupti, daug kas palengvės, pastebėsite, jog pasidarė daug paprasčiau bendrauti su kitais žmonėmis.
LITERATŪRA IR KITI ŠALTINIAI
1. KTU. Psichologija studentui;
2. K. Deilas. Kaip įveikti stresą ir pradėti gyventi;
3. Maria Fürst. Psichologija;
4. KTU. Bendravimo psichologija;
5. D.G. Myers. Psichologija;
6. internetas.

Leave a Comment