Pažinimo psichologija

1. JUTIMAS IR SUVOKIMAS

Apie tai pagrinde bus konspektuose. O tai tik papildomai.

Pagrindiniai jutimai: rega, klausa, uoslė, skonis, lyta

Mūsų akys, ausys, nosis, liežuvis ir oda yra organai, kurie jungia mus su išoriniu pasauliu per mums pažystamus pojūčius regą, klausą, kvapą, skonį ir lytą. Bet žmogus turi daugiau pojūčių negu šie pagrindiniai penki. Pati oda turi receptorius bent penkiems pojūčiams, o vidinės ausies organas duoda mums pusiausvyros pojūtį. Be to, sensorinės sistemos, susiję su raumenimis ir sąnariais sukuria kūno pozos ir judėjimo įsisąmoninimą, irr daug kitų vidinių receptorių duoda informaciją smegenims apie mūsų kraujo cheminę sudėtį ir temperatūrą.
Rega yra turtingiausias iš žmogaus pojūčių. Regėjimo pojūčiais žmogus gauna apie 80% visos informacijos apie tikrovę. Mūsų akys priima šviesą iš aplinkos objektų ir perveda šią šviesą į neutralius impulsus, kurie teikia informaciją apie formą, spalvą, gylį, paviršiaus kokybę ir judėjimą smegenims. Šviesa yra pagrindinis stimulas regai. Regėjimo pojūčiams dirgiklis yra elektromagnetinės bangos nuo 39 iki 760 milimikronų ilgumo. Trumpesni ir ilgesni bangavimai regėjimo pojūčių be specialių aparatų nesukelia (iinfraraudonieji ir ultravioletiniai spinduliai). Regėjimo receptorius yra akys, turinčios labai sudėtingą anatominę struktūrą. Regėjimo pojūčiams susidaryti svarbiausia receptoriaus dalis yra akies tinklainė. Joje išsidėsčiusios dviejų rūšių šviesai jautrios nervinės ląstelės, kurios pagal savo formą vadinamos lazdelėmis ir kolbelėmis. Tinklainėje yra ap

pie 7 mln. kolbelių, jos išsidėsčiusios tinklainės centrinėje dalyje ir yra dieninis regėjimo aparatas, padedantis skirti daiktų spalvas ir formas. Lazdelių yra apie 130 mln., jos išsidėsčiusios tinklainės pakraščiuose, ir yra jautresnės šviesai ir padeda matyti esant menkesniems elektromagnetiniams dirginimams, bet lazdelės padeda matyti tik pilkos ir juodos spalvų atspalvius. Dėl to jos vadinamos naktinio regėjimo aparatu.
Elektromagnetinių bangavimų dirginimus lazdelės ir kolbelės paverčia į nervinį impulsą, kurie perduodami į galvos smegenų žievės pakaušio sritį, kur yra regėjimo centrai. Ten susidaro regėjimo pojūčiai. Skirtingų spalvų pojūčiai priklauso nuo elektromagnetinių bangų skirtumų. Raudonos spalvos pojūčius sukelia 700 milimikronų, geltonos – 580, žalios – 530, mėlynos – 450, violetinės – 400 milimikronų ilgumo bangos. Žmogus junta daugybę kiekvienos spektro spalvos atspalvių. Aiškindamas šį reiškinį, vokietis H. Helmholcas paskelbė trijų komponentų spalvinio regėjimo teoriją, pagal kurią teigiama, kaad akyje yra aparatų, skirtų trims pagrindinėms spalvoms skirti – raudonai, mėlynai ir geltonai. Atspalviai atsiranda maišantis šioms spalvoms.
Žinomi spalvų neskyrimo, arba daltonizmo, reiškiniai, kurie atsiranda dėl kolbelių aparato defektų. Dažniausiai neskiriama raudona ir žalia spalvos. Šis sutrikimas būdingas 0,5% moterų ir 4% vyrų. Lazdelių aparato trūkumai pasireiškia prastesniu regėjimu sutemus ir naktį. Šis trūkumas dar vadinamas vištakumu (vištos ir balandžiai neturi lazdelių aparato, todėl sutemus nemato).
Klausa. Pagrindinis stimulas klausai yra garsas, garso bangų dažnumas ir intensyvumas. Klausa ko gero mažiausiai iš
štyrinėta iš visų žmogaus pojūčių. Vis dar neaišku, kaip mūsų smegenys sugeba atskirti mažus skirtumus tarp tonų, arba kaip žmogus gali pasakyti skirtumą pvz., violončelės ir fleitos, grojančių tą pačią natą. Girdėjimo pojūčių dirgiklis yra oro bangavimai nuo 16 iki 20 000 virpesių per sekundę dažnumo. Lėtesni negu 16 (infragarsai) ir dažnesni nei 20 000 (ultragarsai) žmogui daro įtaką, bet girdėjimo pojūčių nesukelia.
Girdėjimo pojūčių receptorių sudaro išorinė ir vidinė ausis. Išorinė ausis priima oro virpesius ir juos nukreipia į vidinę ausį. Vidinėje ausyje pagrindinis klausos organas yra sraigė, kurios vidinėse sienelėse išsidėstę apie 20 000 laipsniškai ilgėjančių skaidulėlių. H. Helmholcas iškėlė ir klausos rezonansinę teoriją, kurioje teigiama, kad atitinkančios virpesių dažnumą skaidulos rezonuoja, t. y., pačios ima virpėti. Per klausos nervines ląsteles jos perduoda nervinius impulsus į smegenų žievės smilkinių sritį, kur yra klausos centrai ir susidaro garsų pojūčiai.
Girdėjimo pojūčiai teikia informaciją apie garsų aukštumą, intensyvumą, tembrą ir vietą, iš kurios sklinda garsai. Garsų aukštumo jutimas priklauso nuo virpesių dažnumo – juo dažnesni virpesiai, tuo aukštesni garsai. Intensyvumas priklauso nuo virpėjimų amplitudės, o tembras – nuo papildomų virpesių, kurie supa pagrindinį bangavimą. Vietą, iš kurios sklinda garsas, padeda nustatyti tai, kad žmogus girdi dviem ausim – ne tuo pačiu metu pasiekdami ausis, virpesiai nurodo apie virpėjimo šaltinio padėtį erdvėje.
Odos pojūčiai. Od
da turi receptorius penkiems pojūčiams: lietimui, spaudimui, šilumai, šalčiui ir skausmui. Šie receptoriai yra skirtingos struktūros ir išsidėstę skirtinguose odos sluoksniuose. Visi jie susiję su neuronais, kurie perneša informaciją smegenims. Daugiausiai lietimo taškų yra rankų, pirštų ir delnų, o ypač liežuvio ir lūpų paviršiuje, mažiausiai – nugaros srityje. Lietimo pojūčiai suteikia žinių apie liečiamų daiktų paviršiaus savybes – lygumą, šiurkštumą, lipnumą, švelnumą, kietumą, skystumą ir kt.
Skausmo pojūčius sukelia arba specifinių skausmo taškų dirginimas, arba labai intensyvus lietimo ir temperatūros receptorių dirginimas. Skausmo pojūčiai praneša apie kenksmingus dirgiklius, kurių reikia vengti.
Cheminiai pojūčiai: uoslė ir skonis. Uoslė ir skonis yra labai susiję pojūčiai. Abu savo prigimtimi yra cheminiai – tai yra, abu reaguoja į cheminę stimulo sudėtį. Kadangi abiejų šių pojūčių receptoriai yra taip arti vienas kito, tai mes dažnai sumaišome šiuos du skirtingus pojūčius. Pvz., pasakodami apie maisto skonį, mes dažnai įjungiame ir jo kvapo aprašymą. Ypatingai tas ryšys pajuntamas, kai mes netenkame uoslės sugebėjimų, pvz., susergame sloga, tada visas maistas yra panašaus skonio.
Uodimo pojūčių dirgiklis yra smulkios medžiagų dalelės, patenkančios į nosies ertmę. Uodimo receptorių sudaro nosies gleivinės plėvelėje išsidėsčiusios uodimo ląstelės, sujungtos su smegenų žievės smilkinių srityje esančiais uodimo centrais.
Skonio pojūčių dirgiklis yra įvairios medžiagos, ištirpusios vandenyje, seilėse ar kituose skysčiuose. Sk
konio receptorius sudaro skonio svogūnėliai, išsidėstę liežuvio, ryklės, gomurio paviršiuje. Šių receptorių dirginimas sukelia nervinius impulsus, kurie patenka į smilkinių sritį, kur yra skonio jutimo centrai. Skonio aparatas skiria saldumo, kartumo, rūgštumo ir sūrumo pojūčius. Prie jų dar prisijungia uodimo, temperatūros, lietimo pojūčiai, ir taip susidaro daugybės skonių jutimai. Nemažai įtakos skonio jutimams turi aplinka, pvz., stalo serviravimas.

2. DĖMESYS

Apie tai bus konspektuose.

3. ATMINTIS

Atminties apibūdinimas. Atminties mechanizmai

Atmintis – tai sugebėjimas įsiminti, laikyti ir po kiek laiko atgaminti jutimų dėka gautą informaciją, kitaip tariant, tai ilgas išlaikymas to, kas išmokta. Atmintis – viena svarbiausių žmogaus psichiką integruojančių funkcijų, padedanti funkcionuoti psichikai kaip suderintai sistemai. Atmintis padeda kaupti naujas žinias. Ji lemia normalų žmogaus funkcionavimą. Bet koks išmokimas remiasi atmintimi. Be atminties gyvenimas būtų panašus į akimirką trunkančių epizodų rinkinį. Negalėtume suregzti net paprasčiausio pokalbio.

Dabar atminties mechanizmas aiškinamas remiantis biologiniu pagrindu: manoma, kad ilgalaikės atminties mechanizmas yra cheminiai pasikeitimai neuronų ribonukleinėse rūgštyse. Trumpalaikė atmintis remiasi elektriniais pakitimais neuronuose, o kai šie elektriniai pakitimai sukelia cheminius pakitimus, tada medžiaga užfiksuojama ilgesniam laikui. Pamažu kuriami ryšiai tarp neuronų, ir kartojant informaciją šie ryšiai stiprėja. Ryšių susidarymui svarbu yra neuromediatorių veikimas. Fiziologams dar nepavyko išsiaiškinti, kur yra atminties buveinė – ar visose smegenyse, smegenų žievėje ar kurioje nors jos dalyje.

Atminties procesai: įsiminimas, saugojimas,

atgaminimas. Užmiršimas

Įsiminimas, laikymas atmintyje ir atsiminimas sudaro atminties proceso visumą. Atgaminti negali to, kas neįsiminta ir neišlaikyta, bet ne viską ką įsimename, išlaikome ir atsimename. Atminties procesai vadinami mnemine veikla.

1. Įsiminimas (užkodavimas, suteikiant gautai informacijai formą ir įvedimas į atmintį.) Nevalingas (automatiškas) – pastangų nereikalaujantis informacijos apdorojimas, valingas – sąmoningas, reikalaujantis pastangų ir dėmesio – kartojimo:
§ mechaninis (pažodinis),
§ prasminis/semantinis (minties įsiminimas).
Sutvarkymas: informacijos vienetai (dalys) – lengviau įsimename, kai tvarkome informaciją mums patiems prasmingu būdu (siedami į prasmingus vienetus).

2. Laikymas atmintyje – tai informacijos, užkoduotos nervinėse ląstelėse, saugojimas. Žmogus laikymo atmintyje neįsisąmonina, apie laikymą atmintyje arba apie užmiršimą galima spręsti tik iš atsiminimo. Manoma, kad atmintyje išlaikoma ne viskas ir nevienodu lygiu. Medžiagos išlaikymas atmintyje nėra mechaniškas jos buvimas atmintyje kaip nesikeičiantis antspaudas. Dėl žmogaus veiklos, naujų įsiminimų, išgyvenimų, interesų ir kt. vyksta nuolatinė atmintyje esančios medžiagos rekonstrukcija.

3. Atsiminimas yra medžiagos išvedimas iš atminties į sąmonę. Manoma, kad informacijos suradimas remiasi asociacijomis. 3 rūšys: *atpažinimas (įvykio atpažinimas jam pasikartojus), *atgaminimas (tikslus įvykio ar jų sekos atsiminimas jam nesikartojant), *atkūrimas (kai atsimenant užmirštus faktus reikia juos atstatyti ir įjungti į visą faktų sistemą) Silpniau įsiminta medžiaga rekonstruojama, papildant ankstesniais patyrimo faktais, samprotavimais. (pvz.: studentas per egzaminą).

Užmiršimas – atminties procesas, dėl kurio suvoktos ir užkoduotos informacijos negalime prisiminti. Užmiršimo priežastys dvejopos:
v Nes neišlaikom, t.y. kažkurioje grandyje “nutekėjimas” (neužkoduota informacija, negalėjimas atkurti).
v Informacija nėra reikšminga.
Žmogus laiko atmintyje daugiau, nei atsimena. Užmiršimas gali būti: * visiškas ir * dalinis.

Užmiršimo eigą atspindi Ebbinhauzo užmiršimo kreivė. Tuoj po įsiminimo atsimename 100 % informacijos. Vėliau atsimenamos medžiagos kiekis smarkiai mažėja (apie 4 val.), o paskui stabilizuojasi.

Užmiršimas priklauso nuo:
1. Įsiminimo tvirtumo.
2. Užmiršimą skatinančių veiksnių:
a. Laikomos informacijos panaudojimo praktinėje veikloje: kuo mažiau naudojame, tuo greičiau užmirštame;
b. Interferencija – informacijos persidengimas, susimaišymas, ypač kai naudojamasi ta pačia užuomina (pvz. draugo, persikėlusio gyventi į kitą vietą, telefono numeris). Kuo tam tikra užuomina daugiau “apkrauta”, tuo sunkiau, ja naudojantis, atsiminti. Be to, kuo silpnesni ryšiai tarp informacijos ir didesnė interferencija – tuo sunkiau atsiminti. Būna:
c. Atpratimo: savaiminio(kartojimo stoka) ir aktyvaus (dažniausiai vaikams naudojama atpratinti nuo baimės objektų ar neigiamų įpročių).
d. Situacijos.
e. Nuostatos pasikeitimo
f. Kai kada užmiršimas būna iš tiesų dėl informacijos laikymo problemų. Tai yra, informacija išnyksta, jos nebėra atminties saugykloje. Tai dažniausiai atsitinka įvairių smegenų pažeidimų atveju.

Jutiminė, trumpalaikė, ilgalaikė atmintis

Moksliniai tyrimai leido nustatyti, kad atminties reiškinyje tikslinga išskirti struktūras pagal informacijos laikymo trukmę:
1) jutiminė atmintis;
2) trumpalaikė atmintis;
3) ilgalaikė atmintis.

1) Jutiminė (sensorinė) atmintis – momentinė atmintis, išsauganti patį pojūtį (kol jį suvokiame), dirgiklio išlikimas sekundės dalis. Sensorinė atmintis veikia 1 – 2 sek. stimului paveikus receptorius, juose sukeliama gan tiksli informacijos kopija (sensorinis registras). Sensorinės atminties informaciją žmogus toliau analizuoja – įkoduoja, t.y suteikia tam tikrą formą, vyksta suvokimo procesai, kai jau galima atsakyti į klausimą “kas tai yra ?”. Dalis informacijos dingsta, i kita dalis pasiekia sąmonę, ir suvokta informacija ateina jau į trumpalaikę atmintį.
2) Trumpalaikė – aktyvioji, dinamiška trunka 15 – 20 sek., bet ji irgi apima visas tas tris stadijas. Trumpalaikėje atmintyje galima užfiksuoti 7+-2 objektus.
Ų Įsiminimas (užkodavimas) gali būti akustinis arba vizualinis. Kai kurie žmonės, dažniausiai vaikai, turi “fotografinę” atmintį. Vaizdas fotografiškai užfiksuojamas atmintyje ir išlieka toksai keletą minučių. Paauglystėje tokia atmintis paprastai išnyksta.
Ų Laikymas trumpalaikėje atmintyje yra ribotas. Tai susiję su “čia ir dabar” – aktualu momentu. Visada susijusi su sąmone ir dėmesiu, kaip nukreiptumu į objektą ir aktyvumu. Atminties ribas apsprendžia mūsų sąmonės ribotumas. Vidutiniškai trumpalaikėje atmintyje vienu metu galima laikyti apie 7 dalykus (žodžius ar skaičius). Universali trumpalaikės atminties apimties formulė – 7 ± 2. Tai atrado jau 1885 metais H.Ebbinghaus (vienas didžiausių atminties tyrinėtojų). Tačiau trumpalaikės atminties turinį mes galime išlaikyti trumpai nuo 30s. iki 1 min. Vėliau tas turinys pakeičiamas kitu turiniu, naujais faktais; arba tiesiog išnyksta, jei mums nereikalingas, nereikšmingas, nėra kartojamas.
Ų Atsiminimas. Kuo didesnis trumpalaikės atminties turinys, tuo ilgiau trunka atsiminimas. Manoma, kad vyksta paieška. Tyrimais yra netgi matuojama, kiek laiko trunka tokia paieška (kai atsakymas neigiamas, paieška ilgesnė).

Trumpalaikė atmintis labai svarbi sąmoningame mąstyme, problemų sprendime, suvokiant kalbą. Realiai trumpalaikė ir ilgalaikė atmintys nuolat sąveikauja. Viena iš tokių akivaizdžiausių sąveikų – informacijos skirstymas prasmingais gabalais. Tai daroma su ilgalaikės atminties pagalba.
3) Ilgalaikė – pasyvioji, trunka nuo kelių minučių iki ištisų metų. Į ilgalaikę ateina visa sąmoninga informacija iš trumpalaikės atminties, kuri yra reikalinga. Ji pakliūna tiek valingai, tiek nevalingai, kuomet yra emociškai reikšminga. Informacija į ilgalaikę atmintį patenka labiau įprasmintu, semantiniu pavidalu, išlaikoma reikšmė kuriant asociatyvinius ryšius. Ilgalaikėje atmintyje saugomos žinios, kurias žmogus naudoja savo gyvenime. Žinios gali būti eksplicitinės (aiškios) ir implicitinės (vidinės, sunkiai verbalizuojamos). Informacija laikoma sudarant kategorijas, sąvokas, kuriant ryšius tarp jų. Ilgalaikė atmintis kinta dėl naujos patirties.
Ų Įsimenami dalykai visuomet “įeina” per trumpalaikę atmintį. Čia jis pakartojamas ir tuoj pat keliauja į ilgalaikę atmintį. Tai patvirtina ir tyrimai: pateikiama 40 žodžių. Prašoma juos atsiminti laisvai, bet kokia tvarka. Geriausiai atsimenami paskutiniai žodžiai (kurie dar buvo trumpalaikėje atmintyje) ir pirmieji žodžiai, kuriuos buvo lengva kartoti. Vėliau kartojimas sunkėjo, nes trumpalaikės atminties apimtis užsipildė.
Įsiminimas ilgalaikėje atmintyje yra nei vizualinis, nei akustinis, o prasminis. Į ilgalaikę atmintį medžiaga pereina dėka pakartojimų, kurių metu trumpalaikėje atmintyje esanti medžiaga įtraukiama į asociacinių ryšių sistemą. Kai reikia prisiminti kokią nors neprasmingą informaciją, papildomai pridedami *prasmingi ryšiai (AIO – Alio). Taip pat labai svarbus yra *patikslinimas, *išvystymas (pvz. prasmės, bendros minties pastraipoje radimas; priežasties – pasekmės susiejimas). Teksto įsiminimą lengvina ir *papildomų klausimų nagrinėjimas.
Ų Laikymas. Apimtis neribota. Trukmė nuo 1 val. iki viso gyvenimo. Tiriant žmones, kuriems pažeistos smegenys, buvo pastebėta, kad dėl amnezijos nesugeba sąmoningai prisiminti, bet išlieka nepažeistas nesąmoningas gebėjimas mokytis. Ilgalaikė atmintis veikia ryšių pagrindu – t.y., medžiaga įsimenama ir atgaminama ne pavieniais elementais, o siejant įsimenamus dalykus su jau atmintyje turimais ir susidarant sudėtingas ryšių sistemas tarp atmintyje saugomos medžiagos elementų. Ryšiai tarp įsimintos medžiagos elementų vadinami asociacijomis. Asociaciniai ryšiai dažniausiai susidaro po pakartojimų, nors gali susidaryti po vienkartinio pakartojimo, kai įspūdžiai labai stiprūs. Asociacijos ir jų sistemos ne tik padeda saugoti informaciją atmintyje, bet ir padeda ją surasti bei greitai atgaminti.
Ų Atsiminimas: daugelis užmiršimo atvejų – ne todėl, kad prarandama informacija, o todėl, kad nerandama priėjimo prie tos informacijos. Taigi, ne laikymo atmintyje problemos, o atsiminimo problemos. Atmintis – ir atpažinimas ir greitesnis informacijos išmokimas iš naujo.
Atmintį galime įsivaizduoti, kaip informacijos laikymą asociacijų tinklo/schemų pavidalu. Norėdami ką nors prisiminti, turime atpažinti vieną iš gijų, vedančių link tinklo. Šis procesas vadinamas prisiminimu. Taigi, informacija ilgalaikėje atmintyje – struktūruota ir tai padeda žmogui tiek atgaminti/prisiminti, tiek suvokti, priimti naują informaciją, pasiremiant jau turimais struktūravimo būdais ir priskiriant naują informaciją.

Atminties sutrikimai: amnezija – dalinis ar visiškas atminties praradimas. Tokių žmonių studijavimas daug informacijos suteikė apie pačią atmintį. Anterogradinė amnezija – neatsimena dabartinių įvykių, neįsimena. Retrogradinė amnezija – neatsimena įvykių prieš pažeidimą. Amnezijos atvejų nagrinėjimas patvirtina ir jau anksčiau minėtų skirtingų atminties tipų egzistavimą. Pvz. *kai kurie amnezijos ištikti žmonės neprisimena faktų, bet prisimena įgūdžius. Motoriniai, percepciniai ir net kognityviniai įgūdžiai yra (arba labai greitai atstatomi), o faktų neatsimenama. * Skirtingose atminties srityse talpinami ir asmeniniai bei bendri faktai. Žmogus atsimena bendrus faktus (kiek mėnuo turi dienų) bet neatsimena asmeninių faktų (kas yra mano vyras).

Atminties gerinimas. Atsižvelgiant į tai, kas jau buvo kalbėta apie įsiminimo ir atsiminimo palengvinimą. 1/ Medžiagos dalinimas prasminiais gabalais, 2/ asmeninės prasmės suteikimas – vaizduotės pasitelkimas (asociacijos), 3/ medžiagos nagrinėjimas, 4/ aktyvus kartojimas, 5/ tikslinimas, 6/ konteksto reikšmė (tos pačios aplinkybės), 7/ medžiagos organizavimas, 8/ praktikavimasis (atsiminimo), 9/ interferencijos mažinimas (prieš pat užmiegant, nesimokyti panašių dalykų greta) PQRST metodas (medžiagos peržiūrėjimas, klausimai, skaitymas, pakartojimas sau, testas).

Metaatmintis – savo paties atminties sistemos žinojimas. Ji lemia, kokia strategija naudojamės, kad atsimintume naują informaciją. Skirtumai tarp vaikų ir suaugusiųjų ar normaliai besivystančių ir atsilikusiųjų atminties veikimo yra dėl skirtingų strategijų naudojimo, o ne dėl sugebėjimų. Mokant, treniruojant, kai kurie iš šių skirtumų gali būti panaikinami.

4. MĄSTYMAS

Mąstymo turinys ir operacijos

Mąstymas – aktyvus turimų žinių transformavimas/pertvarkymas į naujas žinias, siekiant užsibrėžto tikslui. Mąstymas yra sudėtinga vidinė veikla, kurią naudodamas žmogus atlieka mintines operacijas su simboliais ir ženklais, pertvarko turimas žinias ir taip suranda kažką naujo, esmingo ir reikšmingo. Mąstymas apima problemų sprendimus, apibendrinimus, išvadų darymą, filosofavimą ir kt. Kognityvinės psichologijos specialistai daugiausiai nagrinėja šį psichinį procesą, kurdami įvairius informacinius veikimo modelius. Tokių tyrimų pagalba bandoma sukurti ir dirbtinį intelektą, gerinti kompiuterių problemų sprendimo galimybes.

Mąstymo turinį sudaro įvairiausios problemos apie tikrovės daiktų ir reiškinių ryšius, iškylančius ir sprendžiamus žmonių pažinimo procese. Mąstymo turinys yra tiek pat įvairus, kaip ir pati tikrovė. Tačiau koks bebūtų sudėtingas mąstymo turinys, jis pasireiškia tik apibrėžtomis formomis: tai sąvokos, teiginiai, klausimai ir samprotavimai. Mąstymo forma yra turinio pasireiškimo būdas – tam tikra minčių sąranga. Sąvokos – objektų, įvykių ar idėjų, turinčių panašių savybių, kategorijos. Jos gali būti konkrečios ir abstrakčios. Teiginys – tai mintis, kuri ką nors teigia ar neigia. Juos sudaro dvi ir daugiau sąvokų. Klausimai yra teiginiui ar neiginiui parengianti mąstymo forma. Samprotavimas yra mąstymo forma, kai iš vieno ar kelių teiginių yra išvedami nauji teiginiai.

Mąstymo veikloje išsiskiria kai kurie veiksmai, būtini problemoms spręsti. Jie vadinami mąstymo operacijomis:
1. analizavimas: visumos skaidymas į dalis. Mąstymo objektas mintyse suskaidomas į sudėtines dalis, išskiriamos jo savybės, požymiai ir santykiai.
2. sintezavimas: mintinis išskirtų objekto dalių, savybių bei santykių sujungimas į visumą. Šios dvi operacijos vyksta sprendžiant bet kokius uždavinius.
3. lyginimas: nustatomi objektų panašumai, skirtumai ar tapatumai. Tam reikia objektus išskirti ir sugretinti. Sugretinami tie objektai, tarp kurių yra kokių nors ryšių.
4. abstrahavimas: atskirų reikšmingų savybių ar objektų dalių atskyrimas nuo visumos. Tačiau atsiejus dalį ir pamiršus visumą negalima išspręsti problemos, todėl kad taip neatsitiktų abstrahavimas turi remtis konkretizavimu, kurio pagalba išsaugoma visybiška mintis.
5. apibendrinimas: tai mintinis daiktų ar reiškinių sujungimas į tam tikrą klasę, atsižvelgiant į jų bendras ir esmines savybes bei santykius. Apibendrinant atskirus atvejus, formuojamos bendros sąvokos, kurios taikomos naujiems atvejams. Mąstymo pagalba galima suderinti kelis, vis aukštesnius apibendrinimo lygius.
Visos operacijos tarpusavyje yra susijusios.

Mąstymo rūšys

Mąstymo rūšys gali būti veiksminis, vaizdinis ir žodinis (verbalinis). Veiksminis mąstymas – daiktų ar reiškinių santykių bei savybių pažinimas, atliekant su jais praktinius, fizinius veiksmus pačioje suvokiamoje situacijoje. Atliekami fiziniai veiksmai su daiktais, kuriuos norima pažinti. Pvz., jei vairuotojas negali užvesti mašinos, jis tikrina variklį, kuro sistemą ir pan. Šiuo atveju uždavinys kyla ir yra sprendžiamas praktiškai. Vaizdiniu mąstymu daiktų ar reiškinių ryšiai surandami pertvarkant mintyse turimus jų vaizdinius. Operuojama atmintyje turimais vaizdiniais. Pvz., galvojimas, kaip greičiau pasiekti tam tikrą tašką. Sąvokiniu mąstymu reiškinių ryšį galima pažinti susiejant ir pertvarkant turimas sąvokas. Čia dažniausiai atliekami samprotavimai remiantis sąvokomis, jas lyginant, analizuojant ir pan. Tai abstraktus mąstymas, kur operuojama sąvokomis, žodžiais ir kitais ženklais ir simboliais.
Galima išskirti ir kitas mąstymo rūšis: teorinis – praktinis, realistinis – autistinis, kasdienis –mokslinis, kūrybinis – kritinis, loginis – intuityvus.

Mąstymas kaip sąvokų sudarymas ir operavimas jomis

Mąstymas yra operavimas sąvokomis. Sąvokos sudaro pagrindinį mąstymo turinį, o operacijos yra veiksminė mąstymo pusė, tai būdai, kuriais pertvarkomos turimos sąvokos ir sudaromos naujos. Apie daiktą ar reiškinį mes mąstome kaip apie tam tikros grupės (klasės) atstovą, t. y., priskiriam jį atitinkamai sąvokai. Sąvoka – mintis, kurioje užfiksuoti giminingų daiktų ir reiškinių bendri ir esminiai požymiai. Sąvokos gali būti konkrečios (matomos) – paukštis, raudonas, apvalus. O gali būti ir abstrakčios – teisingumas, meilė. Turėti sąvoką – reiškia atpažinti savybes ar santykius, kuriuos turi atskiri tai kategorijai priklausantys nariai. Taigi sąvokos yra būtinos kaip klasifikavimo instrumentas. Pvz. sąvoka “paukštis”. Jeigu turim sąvoką zylė ir paukštis, tai galim nuspręsti (sumąstyti), ar zylė yra paukštis, net dabar jos nematydami. Sąvokos pradėtos nagrinėti logikoje, dar Antikos laikais (Aristotelis). Žmogus turi sąvokas, kai jis sugeba gerai skirti klases ir poklasius. Galima sudaryti sistemą pagal tai, kaip vienos klasės įeina į kitas.

Sąvokos turi daug bendrų bruožų su vaizdiniais, nes jie abu apibendrintai atspindi tikrovės daiktus ir reiškinius. Be vaizdinio negali susidaryti ir objekto sąvokos. Bet remiantis tik vaizdiniais negalime atsakyti, kokie yra esminiai konkretaus objekto požymiai, be to, galime neatpažinti objektų, priklausančių vienai klasei, tačiau išoriškai skirtingų, pvz., stalas ir spinta abu yra baldai.

Sąvokos nuo vaizdinių skiriasi didesniu žinių apibendrinimu ir organizacija. Esminis sąvokos bruožas – jos ryšiai su kitomis sąvokomis, vieta giminingų sąvokų sistemoje. Sąvokos struktūra visada yra daugiasluoksnė, ji užfiksuoja skirtingo bendrumo – giminės, rūšies ir atskiro objekto – santykius. Sudarant naujas sąvokas, ypač didelis vaidmuo tenka kalbai. Sąvokos ir žodžio ryšys yra būtinas sąvokų formavimosi ir raidos sąlyga. Žodžiai teikia dideles apibendrinimo galimybes, padeda atskirti bendrąsias ir esmines daiktų savybes ir santykius, juos atsieti nuo kitų ir taip pagreitina sąvokų įsisavinimą.

Sąvokos formuojamos ir keičiamos atliekant mąstymo operacijas. Sąvokos svarbios mąstymo procesui, kita vertus, sąvokos sudaromos, pasitelkiant tam tikras mąstymo operacijas – analizę, sintezę, apibendrinimą, lyginimą, konkretizavimą, abstrahavimą.

Mąstymo operacijos formuojasi, kai išoriniai veiksmai yra interiorizuojami, t. y., perkeliami į vidų. Vaiko veiksmus iš pradžių reguliuoja daiktų fizinės savybės (pvz., mažesnį daiktą galima įdėti į didesnį) ir kt. Pamažu vaikas tokius veiksmus išmoka atlikti mintyse, jau operuodamas ne pačiais daiktais, o jų vaizdiniais. Taip formuojasi vidinis, mintinis veikimo planas. Tačiau mintiniai veiksmai, lyginant su išoriniais, jau įgyja naujų savybių – jų negalima tiesiogiai patikrinti. Todėl mąstymą kontroliuoja pačių operacijų savybės. Vienas, atskiras mintinis veiksmas dar nėra mąstymo operacija, kad ja taptų, jis pirmiausiai turi būti susijęs su priešingu, atvirkštiniu veiksmu, kuris jį tikrina ir koreguoja. Tokios mąstymo operacijos kaip analizė ir sintezė yra viena kitai priešingos, ir kartu yra susijusios – jos yra viena kitos atrama, atlikimo ir kontrolės priemonė.

Mąstymo psichologinį mechanizmą sudaro sudėtinga dinamiškų ir kartu pastovių bendrųjų operacijų sistema. Jai susiformavus, žmogus įgyja „logikos jausmą“ – sugebėjimą nejučiomis pasirinkti reikalingą pagrindinę operaciją, mąstant laikytis tam tikrų taisyklių, susieti mintis, pastebėti jų netikslumus ir pan. Ši operacijų sistema reguliuoja mąstymą, padeda spręsti įvairius mąstymo uždavinius.

Uždavinių sprendimas. Sprendimo priėmimas.

Euristikos priimant sprendimus

Mąstymo procesas – tam tikro uždavinio sprendimas. Sunkesnio mąstymo uždavinio sprendimas paprastai susideda iš kelių pagrindinių momentų (fazių): 1) uždavinio situacijos ir klausimo iškilimo, 2) sprendimo ieškojimo, 3) sprendimo suradimo, 4) jo patikrinimo. Visos fazės glaudžiai siejasi, bet kiekviena turi ir savų ypatumų.

Uždavinio situacija ir klausimo iškilimas. Uždavinio situacija – tai dar neapibrėžta objekto neaiškumo ir prieštaringų žinių apie jį būsena. Kai menkai pažįstamas ne tik pats reiškinys, bet ir jo išaiškinimo būdai ir priemonės, kyla dar sudėtingesnė uždavinio situacija – probleminė situacija. Ji susidaro, kai įprasti žmonių veiksmai neduoda norimų rezultatų. Bet kad kiltų uždavinio situacija, žmogus turi turėti apie ją tam tikrų žinių, nes jei nieko nežinotų, uždavinys nekiltų. Uždavinio situaciją sukelia žinių stoka.

Nuo uždavinio situacijos pereinama prie uždavinio įsisąmoninimo ir klausimo suformulavimo. Pirmiausiai išsiaiškinama, kas jau žinoma ir kas nežinoma, ką reikia surasti. Nežinomasis virsta klausimo turiniu. Suformulavus klausimą, mąstymas įgauna kryptį. Klausimas ne tik nurodo, ko ieškoti, bet ir kaip, kokios mąstymo operacijos reikia, pvz., klausimas „Kuo panašūs.?“ skatina lyginimą.

Sprendimo ieškojimas. Klausimas duoda kryptį sprendimo ieškojimui, o pats ieškojimas priklauso nuo tam tikro sprendimo būdo, programos ar strategijos. Skiriamo tokie sprendimų būdai:
· Mėginimų ir klaidų: šiuo būdu žmogus gan dažnai pradeda ieškoti sprendimo principo, kai neturi numatęs veikimo plano ar strategijos. Išmėgindamas įvairius būdus, žmogus gaunamą rezultatą lygina su tam tikru tikslu. Todėl jo veiksmai nėra visai atsitiktiniai. Nemažai informacijos jis gauna, analizuodamas klaidas, pasirinkus neteisingą kelią. Tačiau toks kelias gan ilgas ir ne visada efektyvus.
· Algoritmai: šis būdas padeda visada teisingai išspręsti uždavinį, apsaugo nuo klaidų. Mėginimų čia nereikia, nes vadovaujamasi iš anksto sudaryta smulkia sprendimo programa. Algoritminis sprendimas grindžiamas tikslių, lengvai suprantamų taisyklių rinkiniu, pagal kurias atliekamas tam tikras skaičius elementarių operacijų, kurios ir duoda rezultatą. Algoritminiais nurodymais žmonės dažnai vadovaujasi, kai reikia atlikti įvairius standartinius, iš anksto apibrėžtus veiksmus. Bet jais ne visada galima pasinaudoti, nes yra daug uždavinių, kurių algoritmai dar nežinomi arba jų negalima sudaryti, nes gali būti sprendžiama įvairiais būdais. Norint parinkti vieną iš daugybės galimų sprendimų, naudojamas euristinis paieškų būdas.
· Euristika: šis būdas padeda trumpiausiu keliu ir greičiausiai gauti laukiamų rezultatų. Tai pasiekiama, pasirenkant optimaliausią sprendimo variantą ne iš visų galimų, o tik iš kai kurių alternatyvų, kitas atmetant. Todėl euristinis sprendimas gali būti ir neteisingas. Kartais vėl tenka grįžti prie kurios nors atmestos prielaidos. Tačiau euristinė programa pagrįsta ne tik tikslo, bet ir priemonių numatymu, ir tuo skiriasi nuo mėginimų ir klaidų būdo. Euristinį procesą reguliuoja ir kontroliuoja bendri tam tikros veiklos principai. Susidūręs su naujais uždaviniais, žmogus dažnai vadovaujasi gana bendromis, bet jo paties išbandytomis ir priimtomis taisyklėmis.
Nuo ko priklauso vieno ar kito ieškojimo būdo pasirinkimas? Visų pirma, tam turi įtakos paties uždavinio ir analizuojamo objekto ypatumai. Yra algoritminio tipo uždavinių, kuriuos sprendžiant galima naudotis išmoktomis specifinėmis taisyklėmis, ir euristinio tipo uždavinių, kuriems reikia kūrybiškai parinkti ir panaudoti žinias ir bendrus veiklos principus. Antra, sprendimo ieškojimo kelias ir paties sprendimo būdo pasirinkimas priklauso nuo tam tikrų žinių – apie nagrinėjamą objektą ir apie galimus veiksmus su juo. Pirmos žinios yra tam tikra informacija, antrojo tipo žinios – tai turimos euristinės ir algoritminės programos. Kartais žmogui sunku išspręsti uždavinį dėl to, kad jis taiko jam sąlygą, kurios šitame uždavinyje nėra, bet kuri būdavo kituose uždaviniuose. Tuo remiantis sudaromi galvosūkiai (pvz., keturi taškai, per kuriuos reikia nubrėžti tris tieses ir grįžti į pradinį tašką neatitraukiant pieštuko nuo popieriaus).
Nuo ieškojimų pobūdžio priklauso, koks sprendimas surandamas ir kaip tai įvyksta.
Sprendimo suradimas. Nestereotipinių uždavinių sprendimo suradimą dažnai sudaro du momentai: hipotezės iškilimas ir įžvalga. Tai dvi to paties proceso pusės, galinčios vykti tuo pačiu metu, tačiau pirmoje svarbus intelektinis aktyvumas, o antroje – kartu ir didelė įtampa.
Hipotezė – tai išankstinis spėjimas apie uždavinio sprendimo rezultatus. Tai tam tikra numatymo forma, kurios dėka žmogus pereina nuo ieškojimų prie sprendimo vykdymo. Ypač svarbus hipotezės vaidmuo moksliniame darbe. Iškeltos mokslinės hipotezės tikrinamos, tada arba patvirtinamos, arba atmetamos; jei pasitvirtina, hipotezės tampa moksliniais teiginiais.
Įžvalga – po ilgesnio intensyvaus mąstymo kilęs staigus sprendimo supratimas, nagrinėjamo dalyko esmės atskleidimas. Tai lūžio, staigios pažangos momentas uždavinio sprendime, kurį lydi stiprios teigiamos emocijos, atradimo džiaugsmas. Todėl šis momentas yra stiprus tolesnės savarankiško mąstymo veiklos skatinimas.
Sprendimo patikrinimas. Uždavinio sprendimas baigiasi patikrinimu. Geriausiai galima patikrinti sprendimo rezultatus panaudojant naujiems uždaviniams spręsti, taikant juos praktikoje. Pvz., taikant algoritmines taisykles panašaus tipo uždaviniams spręsti. Sudėtingiausias patikrinimas yra sprendimo rezultatų įdiegimas praktikoje.

5. KALBA

Kalbos ir kalbėjimo samprata, funkcijos ir rūšys

Bendravimas tarp žmonių, arba komunikacija, yra jų atsiradimo, egzistavimo ir tobulėjimo sąlyga. Žmonės tarpusavyje bendrauja įvairiai, pvz., jau susitikus žmogų iš jo veido išraiškos, kūno kalbos galima daug apie jį pasakyti. Tačiau toks informacijos perdavimo būdas yra netobulas. Todėl palaipsniui susiformavo būdai perduoti žinias įvairiais ženklais. Didėjant žmonių pažinimo ir komunikacijos poreikiams, tokių ženklų atsirado labai daug; tie ženklai sudarė sistemas, vienodai suprantamas tam tikros grupės žmonėms. Viena svarbiausių tokių ženklų sistemų yra kalba. Žmonės sukūrė daug ir įvairų kalbų, vienos jų atsirado natūraliai, kitos buvo sukurtos dirbtinai, pvz., esperanto ar gestų kalba.
Kalba turi du pagrindinius elementus:
– simboliai (žodžiai)
– gramatika (taisyklių, kaip tie simboliai kombinuojami, rinkinys).
Kalbos ženklų sistemą žmonės vartoja daiktams, reiškiniams, ir patiems žmonėms įvardinti. Tai – signifikacinė kalbos ženklų funkcija. Kalbos ženklai taip pat vartojami mintims ir jausmams perduoti. Tai yra komunikacinė funkcija. Be to, kalbos ženklai atlieka ir paskatinamąją funkciją (pvz., „prašau sėsti“, „kairėn“ ir pan.). Svarbiausia iš šių funkcijų yra komunikacinė.
Žmonių bendravimas, remiantis kalbos ženklų sistema, vadinamas kalbėjimu. Kad bendraujantys žmonės galėtų kalbėtis, jie turi mokėti tą pačią kalbą, t. y., turi būti perpratę tą pačią ženklų sistemą. Tai reiškia, kad bendraujančių žmonių atmintyje turi būti įrašytas tam tikras kiekis tos sistemos ženklų: žodžių, jų jungimo ar keitimo taisyklės ir pan. Antra, žodžiai kaip ženklai atmintyje turi būti siejami su tam tikru turiniu, kurį jie perduoda: su daiktų ar reiškinių vaizdais, schemomis, sąvokomis ar jų junginiais. Trečia, kai reikia ką nors pasakyti ar suprasti, atmintyje užfiksuoti sistemos elementai turi būti greitai prisimenami ir išvedami iš atminties pagal tam tikras taisykles kalbėjimui būdingu tempu. Tam reikalingi kalbos sistemos vartojimo automatizuoti veiksmai – kalbėjimo įgūdžiai. Ir galiausiai atmintyje turi būti tam tikras kalbėjimo planavimo ir organizavimo mechanizmas, be kurio būtų neįmanomas ilgesnis kalbėjimas ir kalbėjimo supratimas.
Jeigu kalbos žodžiai ir jų kaitymo bei jungimo taisyklės būtų atmintyje užfiksuotos be tvarkos, būtų neįmanoma iš tūkstančio greitai atrinkti reikalingus elementus. Gali būti, kad elementai atmintyje sudėstomi tam tikromis grupėmis, pvz., daiktavardžiai, veiksmažodžiai ir pan. Atskiri kalbos vienetai vieni su kitais yra susiję įvairiais ryšiais. Pvz., žodis „Brisius“ gali priminti Joną Biliūną, gautą dvejetą iš tos pamokos, ar šunį, žinduolį ir dar aukštesnę kategoriją. Ryšiai, kuriais atmintyje yra susiję kalbos elementai, vadinami asociacijomis.

Kalbos ženklų sistema skirtingose bendravimo situacijose vartojama gan nevienodai, be to, ji gali būti naudojama nebūtinai tik bendravimui su kitais žmonėmis, pvz., gali būti kalbama tik sau. Todėl skiriama keletas kalbėjimo rūšių:
1. Vidinis kalbėjimas. Vidiniu klabėjimu, arba kalbėjimu sau, pasirengiama išoriniam kalbėjimui, iš anksto planuojami būsimi pasisakymai. Be to, juo remiamasi, sprendžiant žodinius uždavinius. Vidinis kalbėjimas pasižymi „kalbos kompresija“: mažiau vartojama žodžių, prastinamos jų jungimo taisyklės. Toks kalbėjimas susideda iš atskirų fragmentų ir primena telegramas. Vidinis kalbėjimas dažnai nėra aiškiai įsisąmoninamas.
2. Išorinis kalbėjimas. Jis skirtas bendrauti su kitais žmonėmis, todėl turi būti pakankamai ekspansyvus, intensyvus, išplėstas. Pagrindinės išorinio kalbėjimo formos yra sakytinis ir rašytinis kalbėjimas.
3. (3a) Sakytinis kalbėjimas. Jį sudaro girdimų per tam tikrą laiką signalų grupė. Jį apibūdina garsų intensyvumo, aukštumo, trukmės, ritmo ir tembro ypatybės. Priemonių gausumas leidžia išreikšti mąstymo turinį, kalbančiojo jausmus, nuostatas, įvairias potekstes ir kt. Sakytinis kalbėjimas skiriamas į dialoginį ir monologinį.
4. Dialoginis kalbėjimas. Dar vadinamas situaciniu ar kontekstiniu kalbėjimu. Būdami bendroje situacijoje, pokalbio dalyviai papildo tariamus sakinius veido išraiška, gestais, daiktų ir reiškinių demonstravimu. Kalbėjimą įtakoja kontekstas.
5. Monologinis kalbėjimas. Čia ilgesnį laiką kalba vienas asmuo, o kiti kalbėjimą tik suvokia, bet patys jame aktyviai nedalyvauja. Kad žmogus galėtų ilgesnį laiką kalbėti vienas, jis privalo turėti išankstinį tikslą ir klabėjimo planą – programą. Kalbančiojo sąmonė pasiskirsto į dvi sferas: planuojama tolesnė kalbėjimo eiga, antra, generuojami ir kontroliuojami dabar tariami žodžiai ir sakiniai.
6. (3b) Rašytinis kalbėjimas. Ši kalbėjimo rūšis atsirado vėliau už sakytinį, ieškant būdų nuolatiniais ženklais užfiksuoti mintis, kad jas būtų galima išsaugoti ilgesnį laiką ir perduoti per atstumą. Rašymo (taip pat ir skaitymo) neriboja tempas, dėl to rašantysis gali geriau parinkti žodžius, sakinių konstrukcijas ir pan. Taip pat ir skaitantysis. Visa tai teikia rašytiniam kalbėjimui pirmenybę prieš sakytinį, ypač kai reikia didesnio minčių tikslumo. Tačiau rašytinis kalbėjimas neturi tokių turtingų išraiškos galimybių kaip sakytinis. Jis negali betarpiškai perduoti kalbančiojo jausmų, pageidavimų, potekstės.

Komunikacijos aktas

Išoriniame kalbėjime galima skirti du aspektus:
1. kalbos kompetencija: tai abstrakčios lingvistinės žinios, kurias kiekvienas kalbantysis privalo turėti. Jos yra neįsisąmoninamos.
2. kalbiniai veiksmai: tai sakymas, susidedantis iš generavimo ir supratimo – kito sakančiojo informacijos priėmimas. Generavimas ir sakymas yra kalbiniai veiksmai.
Kalbos kompetenciją – taisykles – nagrinėja lingvistiniai mokslai. Veiksmus nagrinėja psichologija. Dabar šie mokslai susilieja, pvz., yra naujas mokslas psicholingvistika.

Kalbos generavimas, suvokimas ir supratimas

Psicholingvistika pasiūlė modelį, kuriuo remiantis nagrinėjamas kalbėjimas. Modelis pritaikytas šnekai, laikant, kad ji yra komunikacijos aktas.

as

Kodas yra atitinkami kalbos ženklai, kalbos taisyklės. Šis modelis apima tiek sakytinę kalbą (garsinius signalus), tiek rašytinę (rašybos ženklai). Taip pat šis modelis tinka tiek dialoginei kalbai, kai keičiasi siuntėjas ir priėmėjas, tiek monologinei kalbai.
Pokalbio metu kalbos supratimui didelę įtaką turi daugybė kitų veiksnių – tai,* kaip abu pašnekovai supranta tą dalyką, * kontekstas, * apie ką kalbama, * intonacija, etc. Pagaliau, * humoro, * žargono, etc. supratimas.

Leave a Comment