Bendroji psichologija

ĮVADAS

Žodis “psichologija” sudarytas iš 2 graikų kalbos žodžių: psyche (gyvybė, siela) ir logos (mokslas). Taigi, pažodžiui tai – mokslas apie sielą.
Kasdieninėje kalboje dažnai vartojame tokius posakius kaip: “jis geras psichologas”, kai pvz, norime apibūdinti tą, kuris, kaip mums atrodo, gerai supranta žmones, moka sutarti su kitais. Stebime save, kitus, taigi, susidarome tam tikrą nuomone apie žmogų, jo jausmus, elgesį, mintis ir pan. Taigi turime gyvenimiškų, kasdieniškų psichologijos žinių. Taigi galime kalbėti apie

Mokslinę ir buitinę psichologiją

Mokslinė Buitinė
• Tikslumas
• Žinios tikslingai, sąmoningai kaupiamos, atliekant tyrimus, bandymus
• Specialūs būdai, meetodai žinioms kaupti
• Mokslo žinios sisteminamos, apibendrinamos, siekiama rasti universalius principus
• Mokslas siekia ne tik aprašyti reiškinius, bet ir juos paaiškinti (loginiais metodais, teorijomis)
• Naudojama speciali sąvokų sistema • Gali būti atsitiktinių pastebėjimų
• Medžiagos rinkimas stebint save, kitus, intuityviai nujaučiama
• Žinios konkrečios, pritaikytos tam tikrom atskirom situacijom

Psichologijos mokslo žinios kauptos ilgą laiką filosofijos sistemoje. Daug laiko psichologija įėjo į filosofiją kaip jos dalis. Mokslinė psichologija susiformavo IX a. pabaigoje. Tuomet ėmė rastis pirmosios eksperimentinės psichologijos laboratorijos. Pirma – Leipcige (1879m). Jos steigėjas V. Wundt.
Kalbėdami apie bet kokį mokslą, piirmiausia turime apibrėžti jo objektą (ką jis nagrinėja, siekia tirti). Kad suprastume, ką siekia paaiškinti šiuolaikinė psichologija, turime apžvelgti jos istoriją.

Trumpa psichologijos mokslo raida

Nuo mokslinės psichologijos atsiradimo, vystėsi ir kito požiūris į tai, kas turi būti psichologijos mokslo objektas ir ko

okiais metodais tai reikia ištirti.

W. Wundt’o psichologijos programa.
Wundt turėjo medicininį išsilavinimą, todėl gerai išmanė fiziologiją. Jis taip pat gerai išmanė filosofiją. Jis vienas pirmų profesionalių psichologų, kuris ėmėsi mokslinių psichologinių bandymų. Kartu su juo laboratorijoje dirbę mokslininkai vėliau ėmė kurti laboratorijas kitose vietose. Taigi, jei Wundt ėmėsi mokslinių psichologinių bandymų, jis turėjo apibrėžti to mokslo objektą. Wundt psichologijos objektas – sąmonė. Ją jis suprato kaip tiesioginį savo patyrimo žinojimą. Jau turime objektą, dabar reikia rasti metodą, kaip jį tirsime. Wundt’as tyrė sąmonės reiškinius introspekcijos arba savistabos metodu. Tyrėjas turi tirti save. Jis būtinai turi būti profesionalus psichologas, kad žinotų kaip save stebėti ir tai, ką savo sąmonėje pastebi, aprašyti. Taigi, stebėtojai buvo treniruojami stebėti savo sąmonę. Psichologas turi ne tik nuustatyti savo išgyvenimus, bet ir juos specialiais terminais apibūdinti. Wundt laboratorijoje pradėti reakcijų laiko, jutimo, dėmesio tyrimai.
Tačiau gan greitai jo tyrimų programa imta kritikuoti. Kritika:
1. Metodui. Ne visi žmonės gali naudoti introspekciją: vaikų, psichinių ligonių taip neištirsi.
2. Objektui. Psichika nėra vien tai, kas sąmoninga. Be to, sąmonės tyrimai labai subjektyvūs.

Ėmus atsirasti kritikai formavosi naujos psichologijos kryptys

Bihevioristinė psichologija
J.Watson 1913m išspausdina straipsnį, kuriame įtvirtina bihevioristines idėjas. Mokslininkai ėmė teigti, jog geriau tirti žmogaus elgesį, kurį vienodai mato visi. Juk pagrindinis reikalavimas moksliniams tyrimams – objektyvumas. Va

adinasi, jei psichologija nori būti mokslas, ji turi tirti elgesį, kurį sudaro išorinės, visiems matomos reakcijos. Metodas – eksperimentas. Atliekami tyrimai su gyvūnais, stebimas gyvūnų elgesys, elgesio mokymosi mechanizmai ir bandoma kai kuriuos principus perkelti nagrinėjant žmogaus elgesį. Elgesys – reakcija į esantį aplinkos poveikį. Tą aplinką galima vadinti stimulu, o elgesį – reakcija į stimulą (S-R). Manė, kad bihevioristinė psichologija gali tapti taikomąja psichologijos šaka. Juk stimulus galima kontroliuoti, vadinasi, iš kūdikio galime išauginti ką norime. Reikia pastebėti, kad vidinių psichikos reiškinių bihevioristai neneigė, tačiau nelaikė jų mokslo dalyku ir netyrinėjo. Yra nemažai dalykų, kurių išoriškai nepastebėsi. Tai – vaizduotė, atmintis, mąstymas. Todėl Watsonas net siūlė šių terminų iš viso atsisakyti. Vietoj “mąstymas”, pvz. naudoti “problemų sprendimas”, vietoj “atmintis” – “išmokimas”.
Bihevioristinė programa buvo daug kritikuojama už savo dirbtinumą, požiūrį į žmogų kaip į mechanizmą. Ignoruojami dvasiniai dalykai, kurie svarbūs žmogui ir įtakoja elgesį: valia, atsakomybė, laisvė rinktis. Tačiau neatimamas indėlis į psichologiją – noras viską tiksliai išmatuoti, aprašyti ir sisteminti.

Psichodinaminė kryptis
Tuo pačiu metu kaip ir psichoanalizė atsirado ir kitokia Wundt programos kritikos kryptis. S.Freud ryškiausias šios krypties atstovas. Jis teigia, jog psichika yra daug sudėtingesnė nei sąmonė. Šalia sąmoningos psichikos, egzistuoja ir nesąmoninga. Pastaroji yra pati svarbiausia. Nesąmoningi reiškiniai sudaro 90% psichikos. Taigi ir jo tyrimų programa buvo susijusi su

u nesąmoningų reiškinių analize. Freud savo praktiką pradėjo kaip medikas. Daugiausia jis dirbo su žmonėmis, kuriems būdingi ryškūs fiziniai negalavimai (pralyžius, epilepsija), tačiau lyg ir nerandama medicininių priežasčių negaluoti. Tad Freud iškėlė mintį, jog šių negalavimų priežastis – psichinė, kurios pats žmogus sąmoningai nesuvokia. Stiprūs psichiniai išgyvenimai gali būti ligų priežastis, taigi, jei juos pavyktų vėl iškelti į sąmoningą lygį, būtų galima ligą išgydyti. Žmogus išstumia iš sąmonės tam tikrus prieštaringus įsitikinimus, norus, jausmus, ketinimus. Ypač didelę reikšmę skyrė seksualiniam potraukiui. Nesąmoningame lygyje jie sukelia įtampą, kuri yra priežastis ligai kilti. Freud rinkdamas duomenis savo hipotezėms paremti, sukūrė teoriją apie psichikos struktūrą. Savo gydymo sistemą Freud vadino psichoanalize. Vėliau savo idėjas ėmė taikyti ir sveikiems žmonėms. Pagrindiniai tyrimų metodai: laisvas pasakojimas, asociacijos, sapnų analizė, ankstyvi vaikystės prisiminimai. Taigi, ginče su Wundt’u, Freud teigė, kad sąmonė, žinoma, egzistuoja, bet ji nereguliuoja žmogaus elgesio. Tai daro pasąmonė, todėl psichologams ji ir yra svarbiausia. Vienoje Freud subūrė bendradarbių grupelę, kurie pradėjo psichologijoje kryptį, pavadintą gelmių psichologija arba dinamine psichologija.

7-ame dešimtmetyje psichologijoje atsiranda naujos kryptys:
Kognityvinė psichologija
atsiranda kaip kritika bihevioristinei.
Bihevioristų programa daliai psichologų atrodė ribota, psichologijos objektas – labai siauras. Buvo pastebėta, kad žmogaus elgesį apsprendžia didele dalimi žinios, o joms iki tol psichologijoje nebuvo skiriama dėmesio ar

r skiriama labai mažai. Taigi atsiranda kognityvinė kryptis (cognition – pažinimas), kurios atstovai domisi, kaip žmogus įgyja žinias, kaip jas kaupia, išsaugo, organizuoja, kaip naudoja veikloje. Žinios – informacija iš aplinkos, kurią psichika perdirba, saugo ir naudoja. Iš čia kyla žmogaus psichikos palyginimas su kompiuteriu, naudojami psichikai aprašyti tokie terminai kaip įvestis, išvestis (input, output). Buvo bandoma programuoti dirbtinį intelektą. Tačiau iš esmės jie dirba panašiai kaip ir bihevioristai – naudoja panašius tyrimo metodus – atlieka eksperimentus (matuoja reakcijos laiką, pvz.). Skirtumas tik tas, kad tiria reiškinius, kurių bihevioristai netyrė.

Humanistinė psichologija
Save vadino “Trečiąja jėga”. T.y. psichologijos kryptimi tarp psichoanalizės ir biheviorizmo. A.Maslow, C. Rogers, R. May. Anot humanistų, tiek psichoanalizė, tiek biheviorizmas dehumanizuoja žmogų. Be to, skaido žmogų į dalis – tiria ne visumą, bet tam tikrus jo gyvenimo elementus – tik išorines tam tikras elgesio reakcijas, pvz. Paskelbia, kad psichologija turi nagrinėti žmogų kaip visumą, vientisą reiškinį. Psichologija turi spręsti tokius žmogaus gyvenimo klausimus kaip kančia, meilė, gyvenimo prasmė, skirti didesnį dėmesį asmenybei. Labai svarbu žmogaus individualumas, jo subjektyvus patyrimas. Reikia į žmogų įsijausti, pažvelgti į pasaulį jo akimis. Vadina save optimistais, žmogų laikančiais turinčiu galių augti, tobulėti, realizuoti save gyvenime. Vėl grąžinama į psichologiją vidinių išgyvenimų analizę, pabrėžiamas individualumas, tikima žmogaus laisva valia ir gebėjimu rinktis.

Šiandieninė psichologija – istoriškai susiformavusių krypčių visuma. Tos kryptys dabar jau smarkiai pakitę, nebėra ryškių ginčų tarp skirtingų krypčių atstovų. Bandoma derinti įvairius požiūrius į žmogų, jį tirti visapusiškai. Taigi, apibendrinus, jau galima išskirti, jog

PSICHOLOGIJA – TAI MOKSLAS APIE ŽMOGAUS ELGESĮ IR PSICHIKOS PROCESUS (SUVOKIMĄ, MĄSTYMĄ, JAUSMUS, ĮVAIRIUS ASMENINIUS IŠGYVENIMUS, KURIE ELGESYJE TIESIOGIAI NEPASIREIŠKIA).

Psichologijos šakos

Psichologija yra mokslinė ir taikomoji (kaip profesija).
1. Mokslinė:
■ bendroji (tiria sveiko, suaugusio žmogaus psichikos reiškinius);
■ raidos (nagrinėja žmogaus elgesio, psichikos vystymąsi per jo gyvenimą);
■ socialinė (tiria žmogaus elgesį grupėje);
■ asmenybės (tiria asmenybės tapsmo procesą – kaip žmogus tampa asmenybe, kai susiformuoja jo vertybės, norai, pastovus elgesys, tam tikras mąstymo būdas);
■ anomalios raidos psichologija (tiria įvairius nukrypimus nuo to, ką mes laikome norma).
2. Taikomoji:
■ klinikinė (patologinių reiškinių nustatymas, jų gydymas bei pagalba sveikiems žmonėms, kurie kasdieniniame gyvenime turi tam tikrų sunkumų. Naudojama psichoterapija ir konsultavimas. Šie psichologai dirba psichiatrijos ligoninėse, paprastose ligoninėse, psichoterapijos centruose, konsultacinėse tarnybose (dažniausiai privačiose));
■ pedagoginė (švietimo);
■ organizacinė (psichologijos žinių taikymas biznyje, pramonėje; padeda suprasti žmogaus santykius su viršininkais, bendradarbiais, nuo ko priklauso žmogaus pasitenkinimas darbu, kaip galima sumažinti įtampą darbe, kaip pasiekti, kad žmonės geriau dirbtų)

PSICHOLOGIJOS TYRIMO METODAI

Duomenų rinkimo būdai

1. Stebėjimas. Žmogaus išorinio elgesio fiksavimas. Tikslingas tam tikro reiškinio suvokimas, nereikalaujantis kištis į stebimą reiškinį.
• Stebėjimas natūraliomis sąlygomis.
• Stebėjimas laboratorinėmis (kontroliuojamomis) sąlygomis.

Stebėjimą dar galima skirstyti:

• Stebėjimas iš šalies.
• Stebėjimas dalyvaujant.
• Stebėjimas stimuliuotoje situacijoje.
• Dienoraštinis stebėjimas.

2. Apklausa.
• Raštu (anketos, klausimynai).
• Žodžiu (interviu: struktūruoti/pusiau struktūruoti/nestruktūruoti).

3. Testavimas. Testas – standartizuotos užduotys, pagal kurių atlikimo rezultatus nustatomas individo psichikos funkcijų, savybių lygis ir būklė.

Duomenų rinkimo būdo vertę nusako:
• Patikimumas: ar pakartojus tyrimą gautume tokius pat rezultatus.
• Validumas: ar tikrai matuoju tai, ką ketinu.
• Jautrumas: ar mano metodas gali išaiškinti minimalius mane dominančio reiškinio pokyčius.

Tyrimų strategijos

1. Aprašomoji. Tyrėjas nori daugiau sužinoti apie jį dominantį reiškinį (sudedamąsias dalis, struktūrą), detaliai tą reiškinį aprašyti.
2. Koreliacinė strategija. Tyrėjas nori rasti ryšį tarp tam tikrų stebimų dalykų.
3. Eksperimentas. Tai metodas, kuris leidžia nustatyti priežasties-pasekmės ryšius.

Dar atliekami taip vadinamieji kvazieksperimentai, kai tyrėjas dėl tam tikrų etikos sumetimų ar šiaip natūralių gyvenimo aplinkybių negali manipuliuoti tam tikromis sąlygomis, tačiau nori daryti išvadas apie priežastis ir pasekmes.

Taip pat psichologijoje dar atliekami ir lyginamieji tyrimai. Jie kai kada labai primena koreliacinius, o kai kada – eksperimentinius. Tyrėjui rūpi įvertinti kintamojo ryšį su vidiniais subjekto kintamaisiais, kurių tyrėjas keisti niekaip negali (lytis, intelektas, amžius, psichinė liga).

Pagrindiniai psichologinių tyrimų etikos reikalavimai:

1. Nepakenkti.
2. Laisvas pasirinkimas.
3. Anonimiškumas.
4. Tiriamieji turi žinoti tyrimo tikslą.

BIOLOGINIAI ELGESIO PAGRINDAI FIZIOLOGINIAI ELGESIO IR PAŽINTINIŲ PROCESŲ PAGRINDAI

Kūno ir psichikos ryšio problema
Jau nuo seno mąstytojai narplioja klausimą, kaip biologija lemia mūsų psichiką ir elgesį. Nuo seno sprendžiami klausimai, ar kūnas ir siela yra viena, ar skirtingi dalykai, kaip jie gali egzistuoti kartu.

Nervų sistemos sandara ir funkcijos.
Materialus psichikos pagrindas – nervų sistema. Tai yra elektrocheminė komunikacijos sistema, kuri įgalina mus mąstyti, jausti ir veikti.

Nervų sistema:
1. Centrinė nervų sistema (CNS):
• Galvos smegenys. Atsakingos už informacijos apdorojimą ir naujos informacijos integraciją su ankstesne patirtimi bei sprendimus.
• Nugaros smegenys. Siunčia informaciją į galvos smegenis, iš jų gauna komandas, kurias siunčia į organus.
2. Periferinė nervų sistema. Nervai, jungiantys organus, raumenis, juntamuosius receptorius, liaukas su CNS.
a) Somatinė perduoda į CNS jutiminę informaciją iš išorinio pasaulio (lietimą, skonį) ir valdo valingus raumenų judesius.
b) Autonominė tvarko liaukas ir vidaus organų raumenis. Dažniausiai ji veikia savarankiškai (autonomiškai) ir taip reguliuoja vidaus organų veiklą (širdies plakimą, virškinimą, liaukų veiklą).
• Simpatinė NS parengia mus gintis – priverčia greičiau plakti širdį, sulėtina virškinimą, padidina gliukozės kiekį kraujyje, išplečia arterijas, sustiprina prakaitavimą ar kitaip parengia veikti. Kai stresą sukėlę veiksniai išnyksta,
• Parasimpatinė NS ima veikti priešingai. Kasdieniame gyvenime simpatinė ir parasimpatinė nervų sistemos veikia išvien ir siekia išlaikyti pastovią mūsų vidinę būseną.

Neuronas – struktūrinis nervų sistemos vienetas.
Kiekvieną neuroną sudaro:
1. Kūnas (soma).
2. Ataugos
• Aksonai.
• Dendritai.

Neuronų rūšys:
Informacija nervų sistema keliauja per trijų rūšių neuronus.
1. Juntamieji („įėjimo“) neuronai siunčia informaciją iš kūno audinių ir jutimo organų į nugaros ir galvos smegenis, kurios ją apdoroja.
2. Apdorojant šią informaciją, dalyvauja ir kitą neuronų rūšis – įterptiniai neuronai (tarpiniai), kurių yra nugaros ir galvos smegenyse. Iš čia CNS siunčia nurodymus kūno audiniams per
3. Judinamuosius arba aferentinius („išėjimo“) neuronus.

Nervinio impulso plitimas
Dviejų neuronų jungtis vadinama sinapse, o tarpelis – sinapsiniu plyšiu. Nervinis (elektrinis) impulsas pereina šį plyšį. Perduodančio neurono aksono galas (terminalė) išskiria į sinapsinį plyšį chemines medžiagas – neuromediatorius, kurie sąveikauja su priimančio impulsus neurono membrana.

Galvos smegenys
• Užpakalinės (valdo gyvybines funkcijas (virškinimą, kvėpavimą, kraujotaką)
• Vidurinės (priima ir analizuoja informaciją iš jutimo organų bei reguliuoja judesius)
• Galinės (didžiosios) (atlieka informacijos apdorojimą, analizuoja ir jungia informaciją su anksčiau turėta, atsakingos už mąstymą, kalbą, atmintį (protinę veiklą). jas sudaro didieji pusrutuliai.

Didžiųjų pusrutulių žievė
Kiekvieną pusrutulį sudaro 4 dalys arba skiltys:
1. Kaktos (po kakta)
2. Momens (viršugalvy)
3. Pakaušio (pakaušy)
4. Smilkinių (už ausies)

Tam tikra žievės sritis atlieka specialias funkcijas.
1. Judinamoji žievė. Nuo jos priklauso kūno judesiai.
2. Juntamoji žievė. Į ją ateina informacija iš kūno, odos ir judančių kūno dalių.
3. Asociacinės sritys. Jas sudaro neuronai, kurie susiję vienas su kitais ar juntamaisiais ir judinamaisiais neuronais.

PAŽINIMO PROCESAI

Daugiausia pažinimo tyrimų yra atlikę kognityvinės psichologijos atstovai. Jie ir padiktavo požiūrį į pažinimą kaip tam tikros informacijos priėmimą, perdirbimą, naudojimą, įgalinantį kažkokios reakcijos davimą, orientaciją aplinkoje.

Jutimai ir suvokimas

JUTIMAS – TAI PROCESAS, KAI MŪSŲ RECEPTORIAI IR NERVŲ SISTEMA FIZIŠKAI PATEIKIA IŠORINĘ APLINKĄ.

Jutimai – žinių apie išorės pasaulį bei savo organizmą šaltinis. Jutimų sistemos dėka organizmai gauna informaciją, kurios reikia, norint veikti ir išlikti. Gamta kiekvieną organizmą apdovanojo tokiais jutimais, kurie atitinka jo poreikius.
Mus nuolat veikia daugybė išorinio pasaulio dirgiklių. Fizinės aplinkos objektai skleidžia arba atspindi energiją. Mūsų jutimo organai aptinka šią energiją ir paverčia ją nerviniais signalais, kuriuos mūsų smegenys tvarko ir įprasmina kaip sąmoningus patyrimus. Taip kilę suvokiniai veikia mūsų reakcijas, o jos savo ruožtu gali tikslinti suvokinius.
Iš esmės jutimas ir suvokimas yra vienas nepertraukiamas procesas.

SUVOKIMAS – PSICHINĖS INFORMACIJOS TVARKYMAS IR ĮPRASMINIMAS.

Mūsų protas, dalyvaujant patirčiai, lūkesčiams ir kitiems aukštesnio lygio veiksmams, sukuria tai, ką mes matome ar girdime. Tačiau, skiriant nuo jutimo, apie suvokimą kalbame kaip apie įsisąmoninimą. Jutimas yra pagrindas suvokimui, bet sąmoningai mes aptinkame tik tai, kas jau įprasminta, t.y. suvokta. Neužfiksuojame, kokie mus veikiančių šviesos bangų parametrai, bet sakome, kad matome mėlyną spalvą. Suvokimas prasideda ten, kur pasibaigia jutimas (kaip suvokimo fiziologinis pagrindas). Jutimai pateikia neapdorotą informaciją, kurią suvokimas paverčia įsisąmonintais potyriais.
Informaciją mūsų organizmas gauna iš įvarių šaltinių. Skirtingus poveikius registruoja skirtingi jutimo organai (tai akivaizdu), pirminę informaciją jie siunčia tam tikrais specifiniais nerviniais keliais į tam tikrą konkrečią smegenų žievės zoną. Taigi mes galime kalbėti apie skirtingas jutimų fiziologines sistemas, arba kitaip vadinant “sensorines sistemas” (regos, klausos, uoslės, skonio).
Sensorinės sistemos įėjime yra receptoriai – NS elementai, kurie atlieka fizinio poveikio energijos transformaciją į elektrinio signalo energiją. Skirtingos sensorinės sistemos turi savo receptorius, kurie yra specifinėje organizmo vietoje ir prisitaikę registruoti tam tikros rūšies poveikius (pvz. šviesą).

Jutimų rūšys

Jutimų gali būti priskaičiuota gana daug. Juos galima skirti į rūšis pagal tai, kokie receptoriai perduoda pagrindinį signalą:
1. Interocepciniai (vidinių būsenų). Receptoriai organizmo gleivinėse, audiniuose, skrandyje, žarnyne – alkis, troškulys, šleikštulys, šilumos pojūtis.
2. Propriocepciniai. Receptoriai raumenyse. Kūno dalių padėties arba jos pokyčių pojūtis, vestibiuliariniai.
3. Eksterocepciniai (išorinio poveikio). Receptoriai kūno paviršiuje ar arti jo – regos, klausos, odos (lytos, temperatūros, skausmo), uoslės, skonio.

XIXa. pabaigoje atsirado psichologijos šaka, kurios atstovai siekė išmatuoti jutimus, nustatyti ryšį tarp stimulo ir jutimo. Tai – psichofizika.

Jutimus apibūdina:
1. Jautrumas. Čia kaip ir įvairūs prietaisai, mūsų jutimo organai pasižymi tam tikru jautrumu – registruoja silpnesnius arba tik stipresnius signalus. Jautrumą nusako jutimo slenksčiai.
• Absoliutus. Mažiausias dirgiklis, galintis sukelti adekvatų (susijusį su veikiančiu mūsų jutimo organus dirgikliu) pojūtį vadinamas absoliučiuoju slenksčiu. Tai mažiausias dirginimas, kurio reikia konkrečiam dirgikliui aptikti. Paprastai jis išmatuojamas, registruojant dirginimą, kuriam esant, žmogus aptinka dirgiklį 50% atvejų. Tai yra fizikinis dydis, susijęs su išorinio dirgiklio stiprumu arba energija. Šis dydis yra atvirkščiai proporcingas jautriui – kuo didesnis slenkstis, tuo mažesnis jautrumas. Nustatyta, kad mūsų sugebėjimas aptikti signalus labai priklauso nuo psichikos būsenos – patyrimo, lūkesčių, motyvacijos, nuovargio. Pvz, pavargę naujagimio tėvai išgirsta menką kūdikio kniurktelėjimą, o stipresnių garsų, kurie tuo metu nesvarbūs, negirdi. Dirgikliai, kurie yra ikislenkstiniai, vadinami subsensoriniais. Jie veikia organizmą, bet nesukelia susijusių su poveikiu pojūčių.
• Santykinis. Mažiausias dirgiklio pokytis, sukeliantis pojūčių pokyčius, vadinamas santykiniu slenksčiu. Mažiausias 2 dirgiklių skirtumas, kurį 50% atvejų asmuo gali aptikti. Skirtumo slenkstis didėja, stiprėjant dirgikliams. Pvz, jei prie 300g pridėsim 30g – pajausim skirtumą, bet jei 30g pridėsim prie 5kg – skirtumo neaptiksim.
2. Adaptacija. Tai mažėjantis jautrumas nekintantiems dirgikliams. Kai dirginimas yra nuolatinis, mūsų nervinės ląstelės pradeda rečiau reaguoti. Pvz., įėjus į neseniai išdažytą kambarį, jaučiame dažų kvapą, tačiau pabuvę jame 15min, jo nebeužuodžiame. Nors jutimų adaptacija sumažina jautrumą, tačiau ji yra labai naudinga: jos dėka, mes galime sutelkti dėmesį į informatyvius mūsų aplinkos pasikeitimus ir nepastebėti neinformatyvių (drabužių lietimosi prie odos, kvapų, gatvės triukšmo) dirgiklių.

Suvokimas
Kaip jau minėjome, suvokimas jau leidžia atpažinti prasmingus objektus ar įvykius. Kitaip tariant, kelia ir atsako į klausimus “kas tai yra?” ir “kur tai yra?”.

Suvokimo dėsniai
Tai yra dėsniai nusakantys, kaip atskiri jutimai virsta suvokiniais. Kitaip tariant, kaip iš atskirų fragmentų, detalių, spalvų, linijų ir pan. mes suvokiame visumą, atpažįstame daiktus. Kaip girdime ne tonų ir ritmų derinius, o melodiją.
Suvokiama visuma gali skirtis nuo savo dalių sumos.

Formos suvokimas
1. Figūra ir fonas. Suvokdami mes išskiriame vieną objektą, vadinamąją figūrą iš jį supančios aplinkos (fono). Pvz., kai minioje pastebime žmogų – jis tampa figūra, o kiti aplinkui esantys žmonės ir daiktai – fonu. Figūra ir fonas nuolat kinta. Kas ką tik buvo figūra, gali už akimirkos tapti fonu. Kintanti figūra ir fonas patvirtina, kad tuos pačius jutimus suvokiame skirtingai.
2. Grupavimas. Suvokdami mes vadovaujamės tam tikromis grupavimo taisyklėmis. Atskirus elementus grupuojame pagal:
• Panašumą. Į grupes jungiame savo forma, dydžiu, spalva ar kt. panašius elementus.
• Artumą. Į figūrą jungiami elementai, esantys arčiau vienas kito.
• Ištisumą. Matome vienalyčius, ištisinius, o ne pertraukiamus vaizdus.
• Įprastumą.
• Uždarumą. Jei figūra yra neištisinė, su spragomis, mes tas spragas “užpildome”.

Gylio suvokimas
T.y. smegenų darbo rezultatas, kai smegenys apjungia plokštuminę informaciją iš abiejų akių tinklainių bei tam tikrus aplinkos požymius. Suvokti objektus kaip trimačius, nustatyti jų dydį, atstumą mums padeda binokulinis (abiakis) regėjimas. Akys nutolę viena nuo kitos, todėl žiūrint į tą patį daiktą, tinklainėse susidaro kiek kitoks atvaizdas. Tuo galite nesunkiai įsitikinti, pakaitomis užmerkiant tai vieną, tai kitą akį, žiūrėdami į pirštą ar į knygos lapą. Tas atvaizdų skirtumas ir yra svarbiausias suvokiant gylį. Tačiau mes suvokdami atstumą, remiamės ir kitais požymiais. Kuo objektas toliau, tuo atvaizdai tinklainėse panašesni. Tada remiamės kitais požymiais:
• Santykinis dydis. Objektas, kurio vaizdas tinklainėje mažesnis, suvokiamas kaip esantis toliau.
• Persidengimas. Jei vienas objektas iš dalies dengia kitą, tai jį suvokiame kaip esantį arčiau.
• Oro perspektyva. Neryškūs objektai mums atrodo esantys toliau už ryškius.
• Tekstūra. Ryškios, šiurkščios tekstūros perėjimas į neryškią, lygią suvokiamas kaip atstumo padidėjimas.
• Tiesinė perspektyva. Tariamas lygiagrečių linijų susiėjimas yra nuotolio požymis. Iliuzija apie tarp dviejų sueinančių linijų esančias vienodas linijas.
• Santykinis aukštis. Aukštesnius regos lauko objektus suvokiame esančiais toliau. Tuo galbūt galima paaiškinti iliuziją, kai vertikali linija atrodo ilgesnė už horizontalią.

Šiais požymiais remiasi ir dailininkai, kai nori pavaizduoti trimačius objektus, gylį.
Suvokimo nuostata.
Žmogus pats savaip organizuoja stimulus (matau tai, ką noriu matyti ir žinau, kad pamatysiu). Tikėti – reiškia matyti. Ankstesnė patirtis, lūkesčiai sukuria tam tikrą suvokimo nuostatą – polinkį suvokti dalykus tam tikru būdu. Eksperimentas. Žiūrėdami į truputį neryškų piešinį, jį teisingai atpažino 75% pirmą kartą matančių tiriamųjų ir tik 25% tų, kurie anksčiau tą piešinį matė labiau neryškų. Kodėl taip yra? Žmogus negali atsispirti pagundai formuoti mintyse vaizdą iš neryškių dirgiklių. Pamatę neryškų piešinį, žmonės susidaro nuostatą, kas ten nupiešta ir paskui nuo jos sunkiai atsiriboja, kai mato tą patį piešinį tik ryškesnį.

Dėmesys

Bet kuris suvokimas yra susijęs su dėmesiu. Yra daug skirstymų dėmesio į rūšis, nes nėra labai aiškus dėmesio apibrėžimas, o kai kurie autoriai teigia, kad dėmesys kaip atskiras pažinimo procesas, neegzistuoja.
Dėmesys tai tam tikras mūsų psichikos nusikreipimas į konkrečią veiklą ar objektą, tuo metu atsiribojant nuo kitų dalykų. Kartu jis suprantamas kaip tam tikras budrumas, kuris leidžia mums atlikti kokią nors psichinę veiklą apskritai. Dėmesys yra lyg filtras, kuris atrenka tai, kas reikalinga elgesiui. Žmogus turi ribotą pajėgumą spręsti įvairias užduotis įvairiose situacijose, o mus veikia daugybė dirgiklių. Taigi, dėmesys padeda reaguoti tik į tai, į ką reikia.

Dėmesys būna
• Nevalingas – kai savaime žmogus nusikreipia į tam tikrus dalykus. Orientacinis refleksas. Jei kas mums netikėtai pabelstų į duris ar staiga dabar garsiai jas atidarytų, mes atsisuktume.
• Valingas – žmogus savo sąmoningų pastangų dėka nukreipia save į tam tikrą veiklą.

Dėmesio ypatybės:
Platumas – kiek elementų apima vienu suvokimo aktu
Perkėlimas
Intensyvumas – objekto išskyrimo iš fono ryškumas
Atsparumas – laiko tarpas, per kurį objektas ir fonas išlieka nepasikeitę vietomis.

Filtro modelis
Mes negalime apdoroti visą mus pasiekiančią informaciją, ribotas ir mūsų sugebėjimas generuoti veiksmo planus. Todėl mums reikalingas filtras. Atliekami eksperimentai – į vieną ausį tiriamajam pateikia vienus garsus, o kitą – kitus. Nustatyta, kad žmogus negirdi, kas pateikiama į tą ausį, į kurią nekreipia dėmesio. Jis girdi triukšmą, foną, tačiau net negali pasakyti ar buvo kalbama jo kalba. Žmogus sugeba informaciją priimti per vieną kanalą, o kitam kanalui pastatyti barjerą.
Tačiau kiti eksperimentai parodė, kad tokio uždaro filtro, kuris visiškai uždaro vieną kanalą ir neutralizuoja jo informaciją, nėra.

Atmintis

Atmintis yra toks mūsų psichikos reiškinys, kuris sujungia visus pažinimo procesus ir apskritai įgalina bet kokį psichikos funkcionavimą (pvz., niekaip negalėtume suvokti to ką matome, kaip tarkime, stalo, jei neturėtume atminties ir negalėtume pasiremti savo žiniomis ir ankstesniu patyrimu). Jei žmogus prarastų atmintį, jis atsidurtų naujagimio būklėje. Tačiau paradoksas -kaip Džemsas (James) yra pasakęs: “jei žmogus prisimintų viską, jis taptų lygiai toks pat bejėgis kaip ir užmiršęs viską”. Žmogus negalėtų atsekti, kuri informacija yra gyvybiškai svarbi, jis nebeturėtų poreikio mąstyti ir kurti.
Atmintis nėra vienas reiškinys. Ją sudaro bent jau 3 procesai. Vienas iš atminties modelių yra panašus į kompiuterio informacijos apdorojimo sistemą. Informacijos apdorojimo sistemoms būdingos tokios pakopos:
1. Užkodavimas
2. Laikymas
3. Atkūrimas

Vienas be kito šie procesai neegzistuoja. Negalime kalbėti apie atkūrimą jei nėra įsiminimo.
Įsiminimas (užkodavimas). Įsiminti žmogus gali be tam tikrų pastangų (pvz, kai girdime gimtosios kalbos žodžius), sąmoningai išsikelto tikslo arba valingai. Automatiškai informacija apdorojama beveik be pastangų, todėl tuo metu galima galvoti apie kitus dalykus. Kai kurie informacijos apdorojimo būdai, pvz, žodžių reikšmės kodavimas, nėra iš pat pradžių automatiški, pirmiausia reikia juos išmokti. Ir jau paskui įmanoma koduoti automatiškai. Žmogus gali įsiminti tai, kas suvokta jutimais, kas išmąstyta. Kalbant kompiuteriniais terminais, keliamas klausimas, koks kodas naudojamas informacijai įrašyti: informacija gali būti žodinė, vaizdinė, semantinė (reikšminė, abstrakti).
Kaip jau minėta, kai kuriai informacijai koduoti ir išlaikyti reikia pastangų ir dėmesio. Norint gerai įsiminti reikia kartoti. Kuo daugiau mokymuisi laiko skiriama (daugiau galima kartoti), tuo geriau įsimenama. Tačiau svarbus ne vien kartojimas. Pastebimas suskirstymo poveikis. Paskirsčius išmokti reikalingą medžiagą gabalais laike (pvz, dalį mokomės per vieną semestrą, dalį – per kitą), informacija išlieka geriau nei viską iškalus iš karto.
Kartais tam, kad būtų gerai įsiminta, vien tik kartoti nepakanka. Juntamąją įvestį apdorojame:
1. Užkoduodami prasmę. Pvz, siejame informaciją su tuo,kas jau žinoma, arba su tuo, kas įsivaizduojama. Ar girdime “prokuroras eina” ar “pro kur oras eina” priklauso nuo mūsų patirties ir konteksto. Tą informaciją, su kuria susiduriame, mes linkę atsiminti ne visai tiksliai – o taip, kaip užkodavome, prisimename savo susikurtą mintinį modelį. Puikiai atsimename tuos dalykus, kuriuos siejame su savimi.
2. Įsivaizduodami. Paprastai gerai atsimename, kur buvome vakar, kur sėdėjome, su kuo kalbėjome, kokius drabužius vilkėjome. Geriau atsimename tuos žodžius, kuriuos lengviau įsivaizduoti, o ne abstrakčius, nevaizdingus žodžius.
3. Mintyse sutvarkydami. Informaciją pertvarkome į prasminius vienetus ar dalis. Geriausiai įsimename tada, kai galime informaciją tvarkyti mums patiems prasmingu būdu. Suteikimas informacijai hierarchinės struktūros taip pat padeda įsiminti. Kai grupuoju informaciją į kelias bendresnes sąvokas, apimančias tam tikras sąvokas ir faktus, kurie skaidomi dar į kitas kategorijas.
Vienas iš atsakymų, kodėl mes pamirštame informaciją – netinkamai ją užkodavome. Todėl ji nepateko į atminties sistemą.

Laikymas. Mūsų psichikos resursai turi ribas. Jei mūsų atmintis užpildyta informacija, nebebūtų galima įsiminti nieko nauja, todėl mūsų psichika priversta reguliuoti informacijos kiekį ir atrinkti, kas bus prisimenama. Informacija gali būti išsaugota nuo 1s iki gyvenimo pabaigos.
Kaip pamirštame:
2 teorijos
1. Pasyvaus užgesimo. Pagrindinis faktorius yra laikas. Ilgai nenaudojant pėdsako, jis blėsta.
2. Interferencijos. Pagrindinis faktorius – naujų elementų patalpinimas atmintyje. Informacija saugoma taip, kad tarp atskirų jos vienetų yra ryšiai. Nauja informacija gali suardyti juos ir tuomet formuosis nauja informacijos struktūra. Kuo daugiau bendrų vienetų tarp senų ir naujų elementų, tuo interferencija stipresnė. Būna, kad dingsta ne visas informacijos gabalas, o tik jo dalis. Užmiršimas gali būti pilnas ir dalinis.

Atkūrimas. Atkūrimas gali būti kelių formų. Atpažinimas ir atgaminimas. Atpažįstame, kai pakartotinai suvokiame tam tikrą daiktą ar reiškinį. Einu ir susitinku pažįstamą. Kai jau jį pamatau, galiu pasakyt, kad esu jį mačius. Atgaminimas – tokia atkūrimo forma, kai žmogus atkuria informaciją nesant tam objektui, kurį reikia atkurti.
Atkurti lengviau naudojant užuominas. Kartais atkurti informaciją padeda grįžimas į pradinį kontekstą. Atmintį veikia ir nuotaika – dažniausiai atsimename su tam tikra nuotaika susietus prisiminimus. Reikia pastebėti, kad atsiminimai nėra saugomi kaip tikslios kopijos, ne tokius juos ir prisimename. Mes, matyt, kuriame atsiminimus, remdamiesi ir nauja, ir jau turima informacija. Čia veikia lūkesčiai. Mes su savo lūkesčiais, nuostatomis būname jau iš anksto pasiruošę tam tikru būdu priimti naują informaciją. Netikėtumai tai pailiustruoja – jie atsiranda tada, kai įvyksta ne tai, ko laukėme.

Sensorinė, trumpalaikė ir ilgalaikė atmintis

Sensorinė atmintis
Kai dirgiklis nustoja veikti, kurį laiką dar lieka receptorių sužadinimo inercija. Mūsų sensorinės sistemos turi tam tikrų sugebėjimų išlaikyti poveikio vaizdą tam tikrą laiko tarpą, o tai jau ne kas kita kaip atmintis. Pvz, šviečiančiu taškiniu stimulu vedu apskritimą ore tamsoje ir žmonės mato šviesų vientisą apskritimą. Informacija saugoma nesąmoningai. Iš šios atminties etapo ji perduodama į smegenis, kur jau apdorojama ir įsisąmoninama (žmogus jau gali pasakyti, ką matė, girdėjo). Gęsta labai greitai (po 0,5-1s).

Trumpalaikė atmintis
Yra balsų teigiančių, kad nėra atskirai TA (trumpalaikės atminties) nuo IA (ilgalaikės atminties). TA yra tik vienos atminties savybė. Tačiau susidūrimai su tam tikrais smegenų pažeidimais (pvz, kai žmogui sutrinka perdavimas iš TA į IA)leidžia manyti, kad yra dvi atskiros atminties rūšys.
Vadinama darbine arba veikiančiąja atmintimi. Be trumpalaikės atminties joks elgesys yra neįmanomas – viskas, kas reikalinga dabartinei patirčiai ir elgesiui eina per ją. Siejama su sąmonės, dėmesio sąvokomis.
Jos talpa ribota, vienu metu joje gali būti 7±2 informacijos vienetai. Tačiau grupavimas leidžia jos apimtį padidinti (jei sakysiu skaičius grupelėmis po tris, bus atsimenama jų daugiau nei kad po vieną).
Trumpalaikėje atmintyje informacija išsilaiko apie 20s. Jei toliau su ja niekas nedaroma, prisiminimas nyksta. Jei informacija yra kartojama, ji perkeliama į IA. Bet vien jo nepakanka, kad informacija būtų ilgam įsimenama – dar svarbu informacijos prasmingumas.

Ilgalaikė atmintis
Ilgalaikės atminties talpa yra beribė. Tai lanksčiausia atminties struktūra, kurioje informacija gali būti užkoduota įvairiais būdais.
Ilgalaikė atmintis yra

Ilgalaikė atmintis

Eksplicitinė (deklaratyvinė) Implicitinė (nedeklaratyvinė)

Epizodinė Semantinė Procedūrinės Dispozicinės

žinios žinios

Eksplicitinė atmintis. Ją žmogus gali sąmoningai atkurti ir naudoti.
Semantinė. Abstrakti, susijusi su sąvokomis ir simboliais (žodžiai, skaičiai, taisyklės). Epizodinė. Konkreti atmintis, susijusi su konkrečiais objektais ar įvykiais, vietomis ir žmonėmis. Sąvokų mokymasis taip pat prasideda nuo epizodinės atminties. Pvz., pamatau didelį geltoną laivą, tą vaizdą ir saugau. Kitą kartą pamatau mažą mėlyną. Pamažu tas laivas praranda dalį požymių (pvz, spalvą, nes tai nėra esminis laivo požymis) ir formuojasi abstrakcija. Iš pradžių iš epizodinės atminties susidaro labai konkreti sąvoka, kuri reiškia konkretų objektą, tačiau patirčiai plečiantis, pereinama į labiau apibendrintą lygį.

Implicitinė atmintis. Saugoma informacija be žinojimo apie ją. Žmogus kažką žino ir tuo naudojasi, bet apie tai pasakyti nieko negali.
Procedūrinės žinios. Mokėjimas atlikti tam tikrus veiksmus, negalint paaiškinti kaip tai atlieki (pvz, pasakyti (suformuluoti) sakinį).
Dispozicinės žinios. Sąlyginis ir operantinis išmokimas. Tai, kas išmokta spontaniškai dėl pastiprinimo.

Mąstymas

Mūsų pažinimo sistema naudojasi ta informacija, kurią mes suvokėme ir įsiminėme. Tačiau taip pat mes sugebame pažinti ir tokius reiškinius ar daiktus, kurie nėra prieinami mūsų jutimams, pvz., visatos dėsniai ar psichikos reiškiniai. Šiuos dalykus pažįstame mąstydami.
Kaip mąstome?
1. Atlikdami fizinius veiksmus su daiktais, kurių savybes norime pažinti.Veiksminis mąstymas.
2. Taip pat galime mąstyti mintyse operuodami vaizdiniais. Vaizdinis mąstymas.
3. O taip pat operuojame mintimis, žodžiais ar simboliais (pvz., matematikos). Taip gali būti išsprendžiami uždaviniai, kurių turinio negalima pagauti nei praktiniais veiksmais, nei vaizdiniais. Tokiu būdu nustatomi logikos dėsniai. Abstraktus sąvokinis mąstymas.

Pagrindinis mąstymo elementas – sąvoka. Tai yra mintis apie bendras ir esmines daiktų savybes. Pvz., kėdės sąvoka – tai, kas būdinga visoms kėdėms, be ko kėdė nebūtų kėde. Tai nėra vienos konkrečios kėdės atvaizdas. Medžiaga, spalva, dydis – nesvarbu. Sąvokos išreiškiamos žodžiais. Vartodami jas, mes galime sudaryti teiginius ir samprotauti teiginiais.

Mąstymo operacijos
Tai yra įvairūs mintiniai veiksmai, kuriuos atliekame samprotaudami.
1. Analizė. Visumą skaidome į dalis.
2. Sintezė. Visas dalis apjungiame į visumą.
3. Palyginimas. Dėka jo mes galime atlikti vertinimus. Jei nebūtų šios mąstymo operacijos, mes negalėtume pasakyti, kad apelsinas yra mažas, skanus, nes nebūtų su kuo palyginti.
4. Abstrahavimas. Mintinis tam tikrų savybių išskyrimas iš visumos. Kiekvienam dalykui būdinga daug dalykų. Spręsdami tam tikrą užduotį, mes turime atsirinkti tik tai, kas reikšminga būtent šios užduoties sėkmingam išsprendimui. Pvz., vertinant žinias, nesvarbus ūgis, svoris, akių spalva.
5. Apibendrinimas. Išskiriame bendras, esmines objekto savybes bei išplečiame jas netyrinėtiems atvejams.

Problemų sprendimas.
Kartais mąstymą galima nagrinėti kaip tam tikrų problemų sprendimą. Jis vyksta pagal tam tikrą schemą. Ją galima naudoti sąmoningai, siekiant išnarplioti sudėtingą problemą ir nežinant nuo ko pradėti.
1. Problemos apibrėžimas. Tiksliai įvardinti problemą, kad būtų aišku, kokio tikslo siekiama.
2. Problemos analizė. Analizuojame ir renkame informaciją, reikalingą problemai spręsti. Tiriama, kokios spragos tarp to, kas duota ir ką reikia rasti.
3. Sprendimų kūrimas. Formuluojami problemos sprendimo variantai. Visos alternatyvos turi būti aiškiai apibrėžtos.
4. Sprendimų įvertinimas. Apsvarstoma kiekviena alternatyva, jos teigiami ir neigiami padariniai, tiesioginės ir netiesioginės pasekmės.
5. Sprendimo priėmimas. Netinkami sprendimai atmetami, o pasirenkamas tinkamiausias.
6. Sprendimo patikrinimas. Kartais pradėjus tikrinti pamatoma, kad jis neįgyvendinamas arba reikalaus per daug sąnaudų. Tada tenka pradėti nuo pradžių.

Sprendžiant problemą, ieškant alternatyvų tinka “minčių lietus”.
• Pasiūlyti kuo daugiau minčių.
• Neskirstyti į geras ir blogas, juokingas ar kvailas.
• Nesvarstant tiesiog visas susirašyti.

Kas trukdo mąstyti, spręsti problemas?
1. Pasirenkame vieną sprendimo paieškos kryptį ir neįvertiname kitų galimybių.
2. Funkcinė fiksacija. Žinome, kad daiktai turi savo apibrėžtą funkciją. Norint sėkmingai išspręsti tam tikras užduotis, reikia nuo to atsiribot ir pastebėti neįprastą daikto panaudojimo galimybę.

Kūrybinis mąstymas

Kas yra kūrybinis mąstymas? Kokia turi būti idėja, kad būtų pavadinta kūrybiška?
Kūrybinis mąstymas pasižymi tokiomis savybėmis:
1. Mąstymo greitis. Kuo daugiau idėjų – produktyvumas.
2. Lankstumas. Sugebėjimas generuoti įvairias idėjas.
3. Originalumas.Sugebėjimas pamatyti įprasto objekto naujus aspektus.
4. Išsamumas/tikslumas. Mąstymo produktui reikia suteikt išbaigtą pavidalą ar padaryti jį sudėtingesnį.
Kūrybiškumas mažėja su amžiumi. Žmonės išmoksta norėti būti tokie kaip visi, neapsijuokti.

Kūrybiškumui svarbios asmenybės savybės:
• Smalsumas
• Atvirumas naujovėms – priima naujas idėjas, kitų neišjuokia už neįprastus pasiūlymus, o juos apmąsto. Paprastai nauji pasiūlymai būna atmetami, nes žmonėms kelia nesaugumą.
• Energingumas. Tam, kad kažką sukurtum, reikia nemenkų energijos sąnaudų, pastangų.
• Pasitikėjimas savimi.

Intelektas

Vieningo intelekto apibrėžimo nėra, yra nemažai skirtingų požiūrių.
Intelekto sąvoka daugeliui siejasi su protiniais sugebėjimais. Nieko nuostabaus, jau nuo senovės pastebėta, kad žmonės pasižymi skirtingomis proto galimybėmis. Moksliškai tuos skirtumus mėgino paaiškinti F.Galton (1869 – IX.a pab). Jis norėjo paaiškinti, kaip atsiranda “genijai” ir pirmasis iškėlė mintis, kad protiniai sugebėjimai yra įgimti ir juos galima kažkaip kiekybiškai išreikšti ir išmatuoti. Tiesa, matavo jis galvos dydį, reakcijų laiką, jutimų aštrumą, raumenų jėgą ir kūno proporcijas.
Toliau po jo įvairūs mokslininkai bandė apibrėžti, kas sudaro intelektą, kokie protiniai sugebėjimai yra svarbiausi. Dažniausiai minimi gebėjimai:
• Mąstyti abstrakčiai
• Prisitaikyti prie kintančios aplinkos
• Efektyviai išmokti naujų dalykų
• Pasinaudoti patirtimi
• Spręsti užduotis veiksmingiausiu būdu per trumpiausią laiką.

Įdomiausia tai, kad intelekto matavimo priemonės pradėtos kurti anksčiau nei susimąstyta, kaip reikia tiksliai ir vieningai apibrėžti intelektą (o tada kyla rizika, kad kiekvienas testas matuoja skirtingus dalykus ir kai aš vartoju žodį “intelektas”, negalima linksėti galva, kad suprantu apie ką kalbama, nes neaišku, kuo aš jį išmatavau ir kokį turinį aš įdėjau į šią sąvoką).
20a pradžioje Prancūzijoje priimtas įstatymas, kad visi vaikai turi lankyti mokyklą. Tačiau mokytojai pastebėjo kad ne visi vaikai pajėgia ją lankyti ir įsisavinti mokyklos programą. Taip kilo praktinis poreikis iš anksto atskirti tuos, kurie gerai mokysis ir kurie nesugebės. A.Binet buvo įpareigotas tai padaryti, rasti būdą, kaip įvertinti vaikų mokslumą. Taigi, jis sukūrė seriją uždavinukų, kurie tiesiogiai nebuvo tokie kaip mokoma mokykloje. Skirtingi uždaviniai skirti skirtingo amžiaus vaikams. Vaikui duodami spręsti tie uždaviniai ir tyrėjas žiūri, kokio amžiaus vaikams skirtus uždavinius jis pajėgus išspręsti. Taip atsiranda “protinio amžiaus” sąvoka. ( Jis gali nesutapti su biologiniu. Vaikui realiai yra 6m – jo toks biologinis amžius, tačiau jis sprendžia 7m vaikų užduotis). Stern įvedė IQ savoką

IQ=PA/BA•100%

Jei protinis amžius sutampa su biologiniu, IQ=100. Taigi, nuo Sterno imta vartoti sąvoka “intelekto koeficientas”, norint apibūdinti žmogaus protinį pajėgumą.
Vėliau atsirado kitų matavimų, testų, rezultatai skaičiuoti pagal kitokius principus, taigi ta Sterno formulė pakito, tačiau pati sąvoka IQ išliko iki dabar. Kaip ir išliko idėja, kad intelektą galima kiekybiškai išmatuoti. IQ skaičiai ir dabar sukasi apie 100:
<70 – protinis atsilikimas
>130 – labai gabus

Binė kūrė testą vaikams. Vėliau imti kurti testai suaugusiems. Ypač tokių testų poreikis išaugo I pasaulinio karo metais, kai norėta įvertinti šauktinių karių proto galias ir galbūt nustatyti, kokioje srityje jis galėtų geriausiai tarnauti. Taigi, kaip matome, ir šie testai kuriami grynai iš praktinių paskatų.
Prikūrus testų, imta pradėti pagaliau mėginti geriau atsakyti į klausimą, tai kas tas intelektas (plačiai matuojama, bet nežinoma ką – gerai tai iliustruoja Binė apibrėžimas – intelektas yra tai, kas matuojama intelekto testais).
Buvo mėginama aprašyti intelekto struktūrą. Ar tai yra vienas visaapimantis sugebėjimas, kuris įgalina žmogų atlikti įvairius protinius veiksmus, ar yra daug specifinių sugebėjimų, kurie lemia tai, kad žmogus gali gerai pasirodyti vienoje srityje ir pakankamai prastai – kitoje.
Spearman (1928) duodavo žmogui atlikti skirtingas užduotis, skirtingus sugebėjimus matuojančius testus ir ieškodavo ryšio tarp jų rezultatų. Tokį ryšį rado – nustatė, kad dauguma sugebėjimų yra tarpusavyje susiję (jei jau atlieku matematiką aukščiau už vidurkį, mažai tikėtina, kad kalbiniai sugebėjimai bus pvz. protinio atsilikimo ribose – mano bendras intelekto sugebėjimas ištraukia visus sugebėjimus į tam tikrą lygį). Tas bendras sugebėjimas pavadintas G-faktoriumi (general).
Tačiau Thurstone su tuo nesutiko. Jis atlikęs tyrimus parodė, kad mūsų intelektą sudaro keli santykinai nesusiję sugebėjimai – žmogus gali turėti aukštą kalbinį supratimą, bet menkus skaičiavimo įgūdžius.
Tačiau šis klausimas taip ir yra diskusijų lygyje. Mat negalima paneigti, kad atskiri sugebėjimai susiję, tačiau būna ir taip, kad vieni sugebėjimai pas žmogų aukšti, o kiti – žemi.

Sternberg:
Yra 3 intelekto rūšys:
1. Akademinis (problemų sprendimų įgūdžiai, įvertinami intelekto testais)
2. Praktinis (sugebėjimai reikalingi kasdieniniame gyvenime – būna, kad žmonės prastai gali išspręsti matematines lygtis ir formaliai užrašytus uždavinius, bet puikiai apsipirks ir suskaičiuos, kas pigiausia, kas labiausiai apsimoka ir pan.)
3. Kūrybinis (atsiskleidžia reaguojant į naujas situacijas).

H. Gardneris
Daugialypis intelektas. Vienas intelekto matas, toks kaip IQ yra nepakankamas žmonių gabumams apibūdinti.
Yra 7, palyginti autonomiškos intelekto rūšys:
1. Kalbinis intelektas. Jį dažnai vadiname verbaliniu. Tai sugebėjimai panaudoti žodžius, atlikti verbalinę analizę, suprasti metaforas.
2. Muzikinis intelektas.
3. Loginis matematinis intelektas. Ši intelekto forma reikalinga tiek aritmetikoje, tiek algebroje, tiek simbolių logikoje.
4. Erdvinis intelektas. Jį aiškiai matome architektų veikloje. Matuojamas testais, kai žmogus mintyse keičia objektų padėtį erdvėje.
5. Kūniškasis kinestezinis intelektas. Tobulas savo kūno suvokimas ir valdymas. Pasižymi sportininkai, šokėjai, žonglieriai.
6. Vidinis asmeniškasis intelektas. Tai žinių apie save forma, kuria dažnai pasižymi religingi žmonės ir žmonės turintys ypatingą nuovoką apie savo jausmus, valdantys savo kūno funkcijas (jogai, fakyrai).
7. Tarpasmeninis intelektas. Sugebėjimas pasinaudoti subtiliomis užuominomis mūsų sudėtingoje socialinėje aplinkoje – bendraujant šeimoje, su draugais, mokykloje, su kaimynais.

Kaip matome, intelekto sąvokai kai kurie autoriai net nori priskirti fizinius sugebėjimus. Kritikai klausia, ar teisinga visus gebėjimus vadinti intelekto gebėjimais? Gal kai kurie gebėjimai svarbesni už kitus – pvz, verbaliniai už muzikinius. Intelekto sąvoka turėtų atspindėti protinius sugebėjimus, ir gal geriau tuos sugebėjimus, be kurių galima išsiversti, vadinti talentais. Juk negi galime sakyti, kad žmonėms, kuriems trūksta sportinio talento, trūksta intelekto?
Kai kurie autoriai skiria akademinį ir socialinį intelektą. Juk labai gabūs žmonės nebūtinai sukuria darnias šeimas, gerai auklėja vaikus, geresnė jų psichologinė savijauta. Be to, kodėl dabartinei kartai gaunant aukštesnius testų įverčius, mokslo laimėjimų mastai nėra didesni?

Taip pat nemažai diskutuojama dėl intelekto įgimtumo. Galton ir Binet buvo įsitikinę, kad intelekto sugebėjimai įgimti. Tačiau vėliau pastebėta, kad įgimti dalykai neišvengiamai veikiami aplinkos veiksnių, kultūros, socialinės padėties ir galutinis rezultatas gaunamas kaip įgimtų ir įgytų dalykų sąveika.

INTELEKTAS – TAM TIKRŲ PROTINIŲ SUGEBĖJIMŲ VISUMA. TAI VISUMA SUGEBĖJIMŲ, KURIŲ DĖKA GALIMA ELGTIS TIKSLINGAI IR ADAPTYVIAI.

Taigi iš šio apibrėžimo aišku, kad dauguma specialistų intelektu laiko žmogaus gebėjimą “tikslingai ir adaptyviai elgtis”. Tačiau čia jau nuo kultūros priklauso, kas reikalinga joje funkcionuoti adaptyviai. Mums tai gali būti sugebėjimas sėkmingai prisitaikyti mokykloje, o Ramiojo vandenyno salų gyventojams – gebėjimas tobulai gaudyti žuvį. Mūsų intelekto apibrėžimas grindžiamas tuo, svarbu industrinei visuomenei, kur mokoma mokyklos klasėje. Pas mus aukštesnio intelekto rodiklis yra sugebėjimas klasifikuoti pagal taksonomijas (transporto priemonės, gyvūnai), o Afrikos Kpelės genties žmonės mano, kad aukštesnio intelekto žmonės klasifikuoja pagal funkcijas (kaulą deda prie šuns, nes jis jį graužia).
Taip pat svarbu – socialinė aplinka, ten svarbiausi vertybiniai standartai ir pan. Taigi, jei savo kultūroje pritaikytais testais matuosiu kitokių kultūrų atstovų sugebėjimus, gausiu, kad jie žemi, bet tas žmogus gali puikiausiai būti prisitaikęs savo aplinkoje.

Intelektas ir sėkmė mokykloje
Tarp intelekto balų ir sėkmės mokykloje (pažymių) yra teigiama koreliacija. Tačiau jie nėra labai didelė, nes sėkmei mokykloje turi didelės įtakos motyvacija, mokymosi įpročiai ir pan. O galima ir tokia galimybė, kad tiek IQ balus, tiek pažymius lemia kažkoks trečias kintamasis, pavyzdžiui šeimos aplinka (kuri skatina intelekto vystymąsi ir motyvaciją).
Intelektas ir profesinė sėkmė
Pagal bendruosius protinius sugebėjimus galime spręsti ir apie žmogaus darbą. Daugelis pagrindinių protinių sugebėjimų naudojami kasdieniniame darbe. Aukštesnio intelekto darbuotojai geriau išmano savo darbą (turi daugiau profesinės veiklos žinių), o jį geriau išmanydami, geriau dirba. Galime sakyti:

Bendrieji protiniai sugebėjimai Profesinės žinios Darbas

Tačiau egzistuoja ir su profesija susiję intelekto skirtumai. Tam tikras intelekto lygis yra tipiškas tam tikros profesijos žmonėms. Pvz., buhalterių, mokytojų, inžinierių IQ paprastai daugiau 120, o vežėjų, medkirčių – mažiau nei 90. Tam tikros profesijos traukia žmones su tam tikru intelekto lygiu ir mokslumu. Tačiau dar vieni tyrimai parodė, kad specifinės srities žinių supratimas, įsiminimas atgaminimas labiau koreliuoja ne su intelekto testų rezultatais, o su ankstesnėmis tos srities žiniomis. Todėl gausios tam tikros srities žinios gali kompensuoti bendruosius protinius sugebėjimus, kurių reikia, norint atlikti tas užduotis (aukštais sugebėjimais nepasižymintys mokiniai gali gerai dirbti toje srityje, kurią gerai išmano).
Intelektas ir kūrybingumas
Koreliacija yra gana silpna. Aukštesnis intelektas virš tam tikro slenkstinio dydžio nėra susijęs su didesniu kūrybingumu.
Ar intelektas pastovus?
Daugelio vaikų intelektas darosi pastovus nuo 7m. Nuo dvylikos jis jau visai pastovus.

EMOCIJOS IR MOTYVAI

Motyvai

Motyvas suprantamas kaip elgesio priežastis, kaip tai, kas žmogų nukreipia veiklai, elgesiui. Motyvacija – apibendrinta motyvų visuma.
Dažnai kalbant apie motyvus, remiamasi homeostazės (pusiausvyros) modeliu. Kiekviena sistema siekia palaikyti pusiausvyrą. Kai pusiausvyra sutrikdoma, kyla poreikis ją atstatyti. Taigi, taip ir su mūsų poreikiais ir motyvais. Kai esame sotūs – pusiausvyra. Kai išalkstame – tam tikros organizmo sistemos pusiausvyra yra sutrikdoma. Tuomet kyla įtampa, kuri skatina mus atlikti tam tikrus veiksmus, pusiausvyrai atstatyti – ieškoti maisto.
Kalbant apie žmones, jų motyvais skirstomi į biologinius ir socialinius (specifiškai žmogiškus), diskutuojama, kurie motyvai yra įgimti, o kurie – įgyti. Taip pat galvojame, kokiu lygiu mūsų pagrindiniai motyvai įsisąmoninami (pvz., psichoanalizė teigia, kad mūsų elgesį motyvuoja nesąmoningi motyvai).
A.Maslow sukūrė teoriją, kurioje teigia, jog mūsų motyvacinė sistema organizuota hierarchiškai – vieni motyvai yra svarbesni už kitus. Žemesnieji poreikiai turi būti patenkinti tam, kad galėtų aktualizuotis aukštesnieji. Poreikių hierarchija:
1. Pirmiausia turi būti patenkinti biologiniai poreikiai
2. Tik tada žmogui tampa aktualus saugumo poreikis
3. Meilės ir priklausomybės.
4. Savigarbos.
5. Savirealizacijos – tai pats aukščiausias poreikis jų hierarchijoje ir yra labai nedaug žmonių, kurie šį poreikį yra patenkinę.

Emocijos

Kasdien išgyvename įvairiausių jausmų, nuotaikų. Kaip visa tai vyksta? Ką psichologija gali apie tai pasakyti? Emocijų psichologija yra viena sudėtingiausių psichologijos sričių. Taip pat – viena jauniausių.

EMOCIJA – SUBJEKTYVUS ŽMOGAUS SANTYKIS Į ĮVAIRIUS DAIKTUS, ĮVYKIUS AR REIŠKINIUS.

Emocijos susideda iš 3 komponentų:
1. Fiziologinio sužadinimo, arba kūno reakcijų. Emociniai išgyvenimai susiję su skrandžio, širdies veikla, vidaus sekrecijos liaukomis.
2. Išorinės jausmų išraiškos. Veido išraiška, juokas, verksmas, gestikuliacijos, kūno kalba, intonacija, balso aukštis.
3. Subjektyvaus išgyvenimo. Tai, ką išgyvename kaip įtampą, malonumą, tai, ką žmogus užfiksuoja savo psichikoje ir pavadina kaip tam tikrą jausmą.

Emocijos yra mažiausiai valingai reguliuojamas reiškinys. Stiprinti, silpninti emocijas žmogus gali daug sunkiau, nei pvz., reguliuoti dėmesį. Iš 3 komponentų žmogus labiausiai valingai reguliuoti gali išraišką. Tačiau jei žmogus nuolat tą išraišką sulaiko, bando slopinti daugelį savo jausmų, tai nėra naudinga jo psichinei sveikatai. Emocijos visada veikia kaip trijų komponentų visuma. Ir jei žmogus ir pareguliuoja išraišką, tai fiziologiniame lygyje organizmas reaguoja. Su emocijomis yra susiję kai kurios kūno ligos. Kadangi emocijos turi tam tikrą fiziologinį komponentą, tai dažnas tam tikrų emocijų kartojimasis ir dideliu intensyvumu, nuolat dirgina tam tikrą organizmo vietą ir gali kilti susirgimų (pvz., skrandžio opos). Žmogus turi stengtis emocijas išreikšti, tik parinkti tai išraiškai labiausiai konstruktyvų būdą.
Tačiau tam tikras fiziologinio sužadinimo lygis, kurį sukelia emocijos yra naudingas. Pvz., laikant egzaminą reikia vidutiniško sužadinimo, kad būtume budresni. Kai sužadinimas yra vidutinio stiprio, veiksmai atliekami geriausiai. Kai sužadinimas yra per didelis, veikla paralyžiuojama. Kokio būtent reikia sužadinimo, norint gerai atlikti užduotį, priklauso kokia užduotis atliekama. Jei žmogus atlieka tai, kas jam labai įprasta ir ką jis geriausiai moka, tai geriausiai tai daro tada kai sužadinimas pakankamai stiprus. Jei užduotis sunkesnė ar jai nepasirengta iš anksto, tai sužadinimas turi būti mažesnis, kad skatintų. Todėl studentai, kurie labai nerimauja prieš egzaminą, daug blogiau atlieka užduotis nei kiti, kurių gabumai tokie pat, bet kurie labiau pasitiki savo jėgomis geriau pasirodyt per egzaminą.
Emocijos gali mums labai padėti. Kai žmogus išgyvena teigiamą emociją, jis ją siekia pakartoti, tai jau motyvas. Jis tuo stipresnis, kuo stipresnė emocija. Taigi, emocijos skatina mus veikti, siekti savo tikslų, padeda bendrauti ir suprasti kitus žmones. Tačiau lygiai taip pat emocijos gali ir labai trukdyti. Jei per daug mus užvaldo ir nepajėgiame blaiviai protauti, jei ilgą laiką esame apimti labai “blogų” jausmų, tokia būsena gali tapti liguista. Tampame prislėgti, nebepajėgiame nieko veikti, arba, priešingai, tampame agresyvūs, nuolat su visais konfliktuojame, todėl tampame vieniši.
Mes skiriamės savo emocingumu. Tai yra asmenybės bruožas. Emocionalus žmogus – kuriam daug dalykų sukelia įvairias emocijas. Taip pat skiriamės kokius jausmus dažniau išgyvename: vieni dažniausiai yra liūdnesni, kiti – linksmesni, vieni – pikti ir įžeidūs, kiti – ramesni.
Emocijos, jausmai praneša apie pavojų. Kai į mus lekia mašina, išsigąstame ir atšokame. Kai apgauname artimus žmones, jaučiame kaltę – signalą, kad kažkas mūsų viduje negerai. Jausmai gali skatinti keisti savo elgesį, gyvenimą. Kančia yra signalas, verčiantis šalinti jos priežastį.

Emocinių išgyvenimų įvairovė
Dažnai patiriame trumpalaikes emocines būsenas. Bet kai kurie mūsų išgyvenimai pastovesni. Jausmai – elementarių situacinių emocijų apibendrinta visuma, kuri turi tam tikrą objektą arba idėją (žmonės, idėjos, reiškiniai gali būti jausmų šaltinis). Jausmai gali būti intelektiniai – kurie kyla, kai žmogus sprendžia tam tikras užduotis, domisi (nė vienas atradimas nepadarytas be jausmų), moraliniai, estetiniai, religiniai.
Nuotaika – taip pat emocinis reiškinys. Tai foninė emocija, nestipri, neintensyvi, tačiau ilgalaikė. Tai fonas, kuriame atsiranda kitos situacinės emocijos, tačiau jos gali tą foną ir keisti.

Emocijų rūšys
Elementarios, susijusios su baziniais poreikiais. Džiaugsmas, baimė, pyktis. Jos būdingos jau labai mažam kūdikiui. Kitos atsiranda vystymosi eigoje, paprastai kai tobulėja pažintiniai sugebėjimai. Tai – pasibjaurėjimas, liūdesys, nuostaba. Pavydas, pasididžiavimas, gėda. Tiems jausmams jau reikia, kad būtų atsiradusi “aš” sąvoka – tik tada, suvokęs, kad “aš” kažką negerai padarė, žmogus sugebės jausti kaltę. Taigi antrinės, išvestinės emocijos vystosi vėliau ir siejamos su pažintiniais sugebėjimais.
Vystantis žmogui, taip pat ir daugiau objektų jam ima kelti emocinius išgyvenimus. Tai, kas anksčiau nekėlė emocijų, dabar ima kelti. Pvz., žmogui tam tikra muzika iki tam tikro momento nieko nereiškė, bet vystantis asmenybei jis ima ja domėtis ir ji tampa emocijų šaltiniu.
Emocijų tyrinėtojas R.S. Lazarus teigia, kad patiriama emocija labai priklauso nuo minčių apie tai, kas atsitiko.

Emocinių išgyvenimų raiška
Dažniausiai visus raiškos būdus skirstome į žodinius ir nežodinius. Matydami kito žmogaus raiškos judesius, suvokiame tai, ką jis išgyvena. Kita vertus, kai norime nuslėpti, ką jaučiame stengiamės, kad nesimatytų tipinių raiškos judesių, pvz, jei norime parodyti, kad nejuokinga, stengiamės nesišypsoti. Arba atvirkščiai – jei norime parodyti jausmus, kurių nejaučiame, stengiamės atlikti tam tikras raiškos priemones. Jei žmogus slepiasi ir labai apriboja savo jausmų raišką, gali pablogėti jo santykiai su kitais, nes jis gali būti suvokiamas kaip šaltas, pasipūtęs. Apskritai, sakome, kad žmonės skiriasi savo ekspresyvumu, t.y. savo jausmų raiškos stiprumu. Vienų visos emocijos labai matomos, kiti – santūresni.
Jausmų raiškos judesiai
1. Natūralūs judesiai. Jei yra bendri visiems žmonėms. Jie labiausiai priklauso nuo kūne kylančių fiziologinių pokyčių. Pvz., supykę žmonės įsitempia, ima drebėti, sugniaužia kumščius. Jie nepriklauso nuo kultūros – visame pasaulyje, žmonės verkia, kai yra nelaimingi ir šypsena visur yra šypsena (net ir akliems vaikams, niekada nemačiusiems kitų veido būdingos šios išraiškos).
2. Sutartiniai judesiai. Tai griežtą reikšmę turintys mostai, gestai. Pvz., purtydami galvą norime išreikšti nesutikimą. Jie sutartiniai, nes priklauso nuo kultūros.
3. Judesiai sau. Jie nėra skirti perduoti jausmus kitiems. Pvz., žmogus supykęs, mosteli ranka, kitas – spiria kur nors.
Išraiška, ne tik perteikia emocijas, bet ir jas sustiprina ir valdo. Susiraukite ir atrodys, kad visas pasaulis atsako tuo pačiu. Tai svarbu žinoti norint suprasti kitų jausmus. Jei norite labiau įsijausti į kitą, mėgdžiokite jo veido išraišką – darant tai, ką kiti daro, galima geriau pajausti, ką jie jaučia.

Emocijų teorijos

James-Lange ir Cannon-Bard teorijos
Atrodo natūralu, kad verkiame, kai mums liūdna, drebame dėl to, kad bijome. Tačiau W. James sako, kad yra atvirkščiai, pirma eina fiziologinis sužadinimas, o mūsų emocijos išgyvenimas ateina kaip to sužadinimo interpretacija. Mums liūdna, nes verkiame. Tokią pat prielaidą tuo pat metu, nepriklausomai nuo James’o padarė ir C. Lange. Ji atrodo labai įtikinama: juk keičiant emocijų išraišką, keičiasi ir emocijos, kurias pajaučiame.

Tačiau W. Cannon teigė, kad kūno reakcijos nėra tokios labai skirtingos kiekvienai emocijai, kad sukeltų skirtingas emocijas (pvz., širdis greičiau plaka ir supykus, ir įsimylėjus, ir išsigandus, tai iš kur tada mes žinome, padažnėjus širdies plakimui, kokią emociją “reikia jausti”?). Todėl jis ir kitas psichologas Ph. Bard padarė išvadą, kad ir sužadinimas, ir emocijos išgyvenimas eina kartu ir nė vienas nėra vienas kito priežastis.

Tiksliai atsakyti, kuri teorija teisingesnė nelabai galima, nors labiau linkstama prie antros. Cannon-Bard teorija mums parodo, kad emocijų išgyvenimas nėra toks paprastas ir neapsiriboja vien fiziologiniu sužadinimu. Ši teorija suderinama su kitom prielaidom, kad emocijoms įtaką turi pažintinė veikla (ar bijome ar nebijome, priklauso nuo to, ar triukšmą savo name naktį suvokiame kaip plėšiko įsilaužimą, ar kaip vėjo atidarytą langą).

Taigi, S. Shachterio dviejų veiksnių emocijų teorija, atsižvelgė į pažinimo įtaką emocijų išgyvenimui.
Emocijas sudaro du dėmenys: fiziologinis sužadinimas ir jo pažintinis įvardijimas. Sutinka su James-Lange, kad emocijoms kilti labai svarbu sužadinimo įsisąmoninimas, bet kokia emocija kils, priklauso nuo to, kaip tas sužadinimas bus pavadintas, o tai savo ruožtu priklauso nuo situacijos įvertinimo (dėl ko jis kilo).

ASMENYBĖS PSICHOLOGIJA

ASMENYBĖS SAMPRATA

“Asmenybė” yra abstrakti sąvoka, apjungianti įvairius dalykus, apibūdinančius žmogų: emocijos, motyvacija, mintys, išgyvenimai, suvokimas ir veiksmai.
Nėra vieno, visuotinai priimto asmenybės apibrėžimo. Apibendrinus, įvairios asmenybės sampratos apima:
1. Individualumas. Asmenybė turi tas savybes, kuriomis žmogus skiriasi nuo ki
2. Apie asmenybę mes netiesiogiai sprendžiame stebėdami žmogaus elgesį.
3. Asmenybė nagrinėjama žmogaus gyvenimo istorijos ar raidos kontekste.
4. Asmenybė – tai kažkas pastovaus laike ir kintančiomis aplinkybėmis. Tas “kažkas” užtikrina pastovumo jausmą (aš tas pats, kuris buvau vakar).

Yra sukurta įvarių asmenybės teorijų.

Asmenybės teorijos samprata
Teorija – idėjų, principų, dėsnių sistema, kurios tikslas – paaiškinti realybės stebėjimo duomenis. Bet kokia teorija:
1. Paaiškina. Padeda supaprastintai interpretuoti tai, ką mes matome vykstant aplinkui.
2. Prognozuoja. Ji turi leisti numatyti neįvykusius įvykius, Pvz., ji aprašo, kaip vaikų elgesys susijęs su tėvų auklėjimo stiliumi. Tai remiantis teorija mes galime prognozuoti kaip šis vaikas elgsis, kai jo mama elgėsi jų tam tikru būdu.
Asmenybės teorija – hipotezės apie tai, kaip žmogus elgiasi, kodėl jis elgiasi vienaip ar kitaip.

PSICHODINAMINĖS TEORIJOS “Jūs esate tai, kas buvote”.

Aiškinasi asmenybės dinamiką – vystymąsi, formavimąsi. Asmenybės vystymąsi supranta kaip paremtą vidinių (psichinių) jėgų vystymusi.

S. Freud’o (1856-1939) asmenybės teorija

Psichikos organizacija
Psichiniame gyvenime galima skirti 3 sąmonės lygius (mintys, išgyvenimai, fantazijos, kurie įsisąmoninami skirtingais lygiais):
1. Sąmonė. Pojūčiai ir išgyvenimai, kuriuos įsisąmoniname duotu momentu.
2. Ikisąmonė. Patirtis, kuri šiuo metu nėra sąmonėje, tačiau bet kuriuo metu gali į ją patekti spontaniškai ar minimalių pastangų dėka. Tai, ką panorėjus, galima prisiminti.
3. Pasąmonė. Tai, kas nėra niekada įsisąmoninta. Primityvūs instinktai, grėsmingi sąmonei jausmai ir mintys, užmirštos vaikystės traumos. Pasąmonės reiškiniai išlenda per sapnus, apsirikimus kalboje, užmiršimus, ar fizinius simptomus.

Asmenybės struktūra
Yra 3 pagrindinės asmenybės struktūros:
1. Id. Primityvūs instinktai, įgimti dalykai. Id veikia tik pasąmonėje. Susijęs su biologiniais poreikiais. Funkcionuoja pagal pasitenkinimo principą. Kylantys dėl instinktyvių poreikių impulsai turi būti iškart patenkinti. Id nemoka laukti, nesilaiko jokių taisyklių. Pvz., kūdikis yra id. Jis rėkia tol, kol negauna valgyti.
Instinktai, esantys id – elgesio varomoji jėga. Dvi pagrindinės instinktų rūšys:
• Gyvybės. Šių instinktų energija – libido energija, kitaip tariant – seksualinių instinktų, kurie šioje instinktų grupėje svarbiausi, energija.
• Mirties. Žiaurumo, agresijos, žmogžudysčių, savižudybių pagrindas.
2. Ego. Jei būtų tik id, žmogus būtų kaip gyvulys. Tačiau yra ego, kuris veikia pagal realybės principą. Jis padeda žmogui patenkinti instinktyvų poreikį, atsižvelgiant į realias aplinkybes. Gali atidėti poreikio patenkinimą, kol aplinkoj atsiras reikiamos sąlygos. Atsiranda vystymosi eigoje vėliau. Pvz., kai atsiranda ego, vaikas ima suprasti, kad gali rėkti kiek nori, bet reikės palaukti, kol maistas bus paruoštas. Ego veikia visuose sąmonės lygiuose.
3. Superego. Įgyjamas socializacijos procese. Žmogus išmoksta to, be ko žmonių visuomenė sėkmingai nefunkcionuotų. Tai – vertybių sistema, etinės normos, kurios priimtos žmogaus aplinkoje. Jis turi 2 posistemes:
• Sąžinę – įgyjama tėvų bausmių dėka – kaltės jausmą sukelia, moraliniai draudimai.
• Ego-idealą – skatina individą siekti aukštų asmeninių standartų. Jei jie pasiekiami, žmogus išgyvena džiaugsmą.
Kai atsiranda superego, ego susiduria su dar sunkesne užduotim – reguliuojant elgesį, id reikalavimus reikia derinti ne tik su realiom aplinkybėm, bet ir su superego standartais.

Asmenybės raida
Svarbus principas – ankstyvos vaikystės išgyvenimai turi kritinę reikšmę suaugusio asmenybės susiformavimui.
Asmenybės raida iš esmės apspręsta libido pokyčiais. Jis nusikreipia iš vieno objekto į kitą, atsižvelgiant į visuomenės reikalavimus. Žmogus gimsta su tam tikru seksualinės energijos kiekiu, kuri vystymosi eigoje pereina psichoseksualines stadijas:
1. Oralinė (0-18mėn). Libido mažina įtampą iš veiklos burna (motina maitina krūtimi).
2. Analinė (1,5m-3m). Erogeninė zona – išeinamoji anga. Paprastai šiame amžiuje svarbus uždavinys vaikui – išmokti sėdėti ant puodo. Tai susiję su savikontrolės, savo galios pajautimo vystymusi.
3. Falinė (3-6m). Libido koncentruojasi lytiniuose organuose. Objektas – motina (berniukams) ir tėvas (mergaitėms). Edipo kompleksas: erotiniai jausmai motinai, priešiškumas tėvui kaip konkurentui, kastracijos baimė (kad tėvas nubaus, remiasi suvokimu, kad ne visi žmonės turi penį) ir galiausiai identifikacija (susitapatinimas) su agresoriumi (tėvu. Vaikas lyg supranta, kad saugiau bus ne kovoti su varžovu, tapti panašiam į jį). Elektros kompleksas: mergaitė pamato, kad jis skiriasi nuo berniukų (dėl to kaltina motiną) ir išgyvena penio pavydą. Siekia tėvo, nes jis turi ko taip trūksta. Sėkmingas konflikto išsprendimas susijęs su savo lyties vaidmens įsisavinimu, tėvų draudimų įsisavinimu, kas skatina pagrindinių moralinių standartų vystymąsi. Neišspręsti šios fazės konfliktai – pagrindinė neurozių priežastis.
4. Latentinė (6-12m). šioje fazėje įsijungia sublimacijos mechanizmai – seksualinė energija nukreipiama į kitą naudingą veiklą.
5. Genitalinė – paauglystė. Libido vėl lytiniuose organuose, tačiau jau kitaip. Pagrindinis uždavinys – atsiskirti nuo tėvų ir susirasti priešingos lyties partnerį (kuris jau turi nebūti tėvas ar motina).

Kaip atsiranda neurozės? Jų pagrindas – nerimas (kai susiduriama su konfliktais, įtampa, negalėjimu patenkinti pagrindinių poreikių). Jis gali būti realus, neurotinis (baimė, kad nepriimtini impulsai pateks į sąmonę – pvz., žmogus yra aršus kovotojas prieš homoseksualizmą, bet turi homoseksualių impulsų, tai tų impulsų jis jokiais būdais nenori savy pripažinti), moralinis. Tam tikra nerimo dalis yra neišvengiama žmogaus gyvenime.
Ego saugo mus nuo nerimo. Taip mes naudojame tam tikrus gynybos mechanizmus:
• Išstūmimas. Neigiamas emocijas sukeliantys jausmai pašalinami iš sąmonės (neprisimenu, ko nenoriu). Tačiau reikia pastebėti, kad ego turi nuolat naudoti energiją, saugant, kad tai, kas išstumta, negrįžtų į sąmonę. Jei impulsai labai stiprūs, ego sunaudoja per daug energijos ir jos nebegalima skirti kitur. Neurozėse beveik visada didelį vaidmenį vaidina išstūmimas. Tai kas išstumta turi tendenciją grįžti sapnuose, juokuose.
• Projekcija – savo nepriimtinų minčių, jausmų ketinimų priskyrimas kitiems.
• Perkėlimas – instinktyvus impulsas nukreipiamas į kitą objektą, kuris yra mažiau grėsmingas.
• Racionalizacija. Bandymas sukurti save pateisinančius įvairių gresiančių savigarbai situacijų paaiškinimus. Tai iliustruoja pasakėčia apie lapę ir vynuoges – kai negalėjo pasiekti vynuogių, lapė pasakė, kad jos vis tiek neskanios.
• Neigimas. Nepripažinimas, kad įvyko nemalonus dalykas.
• Atvirkštinis reagavimas. Išoriškai atliekamas priešingas, nesuderinamas su nerimą keliančiu impulsu elgesys. Pvz, žmogus labai nekenčia kokio savo bendradarbio, tačiau nenori pripažinti savyje tokių priešiškumo impulsų, tai realiai su tuo žmogumi jis elgias labai lipšniai ir maloniai.

Froido teorijos įvertinimas:
• Froidas buvo drąsus ir talentingas mokslininkas. Jo idėjos ir dabar turi reikšmę žmonių pažinimui.
• Kritika – pervertino pasąmonės reikšmę. Žmogus kur kas daugiau pajėgia suvokti sąmoningai savo jausmų, polinkių ir troškimų, negu jis manė.
• Nemokslinė teorija
• Rėmėsi neurozėmis sergančių pacientų asmenybės analize.

A.Adler (1870-1937) teorija. Individualioji psichologija

• Adleris nesutinka su Froidu – daugiausiai konfliktų kyla ne tarp žmogaus ir jo slaptų troškimų, o tarp žmogaus ir visuomenės, aplinkos, kurioje jis gyvena.
• Teigė, jog Froidas perdeda seksualinės energijos reikšmę.
• Tačiau sutiko su Froidu, kad asmenybės pamatas klojamas jau per pirmus 5gyvenimo metus.
Daug svarbesni nei seksualinis instinktas žmogui yra jo santykiai su kitais. Kiekvienas žmogus turi siekį būti reikšmingu, turinčiu įtaką kitiems. Kūdikis yra nepajėgus, nesavarankiškas ir priklausomas, taigi jau nuo pirmų dienų žmogui formuojasi menkavertiškumo jausmas. Jei žmogus turi dar ir akivaizdžių trūkumų (ligų, negalią) – tuo labiau, menkavertiškumo jausmas didesnis. Taip pat menkavertiškumo jausmą sukelia kūno defektai ir perdėta tėvų globa ar atstūmimas.Kalbama apie subjektyvų menkavertiškumo jausmą – savo psichinio ar socialinio bejėgiškumo pajautimą. Kartu su menkavertiškumo jausmu, vystosi noras tą menkavertiškumą nugalėti. Organizmas siekia kompensuoti savo silpnumą – atsiranda pranašumo siekimas. Žmogus nori ieškoti savo vietos tarp kitų, siekti jų įvertinimo ir pripažinimo – žmogui įgimtas socialinis interesas.
Menkavertiškumo kompensacijos gali būti įvairios:
• Žmogus gali labai ištobulinti save kokioje nors srityje, kur jis gabus, kurioje jis gali būti pranašesnis už kitus
• Nesąmoningai pasirenka ligą, neurozes.
Jei menkavertiškumas itin didelis, kompensacija įgyja liguistą atspalvį, ji tampa neurotišku valdžios, jėgos siekimu (vaikas gali tapti, pvz., labai agresyvus – kai aš agresyvus, aš valdau).
Žmogus pamažu ima naudoti tam tikrus pastovius būdus padedančius kompensuoti menkavertiškumą, įgyti pranašumą. Taip susiformuoja jo savitas gyvenimo stilius. Žmogus kuria savo gyvenimo stilių, veikiant asmenybės kūrybinėms galioms – kiekvienas žmogus laisvas sukurti savo gyvenimo stilių. Žmogus atsakingas už tai, kas jis yra. Gyvenimo stilių įtakoja gimimo eiliškumas. Vyriausias, vidurinis, jauniausias vaikas ir vienintelis vaikas dažniausiai pasižymi tam tikrom savybėm. Pvz, vyriausias būna konservatyvus, siekia valdžios, vidurinis nuolat konkuruojantis, garbėtroška, orientuotas į pasiekimus, jauniausias turi labai stiprų pranašumo siekimą, todėl gali tapti revoliucionieriumi, geriausiu tam tikroj srity, vienintelis – priklausomas ir egocentriškas, nemoka bendradarbiauti.

C.G.Jung (1875-1952) asmenybės teorija. Analitinė psichologija

Nesutiko su Froidu:
• Kaip ir Adleris, kad svarbiausias asmenybės formavimuisi yra seksualinis instinktas.
• Teigė, kad pasąmonė gali būti ne tik individuali.
Asmenybės struktūra.
Yra 3 asmenybės struktūros:
1. Ego. “Vartų saugas” – sprendžia, kas pateks į sąmonę. Tai sąmonės centras. Jo dėka jaučiam savo vientisumą, pastovumą. Panaudoja, nukreipia reikiama linkme archetipų energiją.
2. Individuali (asmeninė) pasąmonė. Ją sudaro konfliktai ir prisiminimai, kurie buvo sąmonėje, bet dabar yra nuslopinti ir užmiršti. Čia yra kompleksai – rinkinys tarpusavyje susijusių minčių, jausmų, prisiminimų. Jei susidūrus su kažkuo, kyla labai stipri emocinė reakcija, tai ženklas, kad palietėme kompleksą.
3. Kolektyvinė pasąmonė. Žmonijos atminties saugykla. Vyksta ne tik fizinė, bet ir psichikos evoliucija. Žmogus gimsta su kultūrine atmintimi, su tam tikru polinkiu pažinti, suprasti, aiškinti pasaulį ir tai yra bendra visai žmonijai patirtis. T.y. iš savo protėvių esame paveldėję archetipus.
• Persona. Vaidmenys, kuriuos vaidiname sąveikaudami su kitais. Padeda prisitaikyti bendravime.
• Šešėlis. Tamsioji asmenybės pusė. Tačiau kartu – gyvybinės jėgos, spontaniškumo, kūrybiškumo šaltinis.
• Anima – moters vaizdinys vyro psichikoje.
• Animus – vyro vaizdinys moters psichikoje.
• Savastis – svarbiausia asmenybės šerdis, atsakinga už asmenybės vientisumą, pusiausvyrą ir stabilumą. Žmogaus gyvenimo tikslas – savasties vystymasis. Visą gyvenimą žmogus siekia suvesti visus savo asmenybės komponentus į vieną, harmoningą visumą, suderinti visus asmenybės prieštaringumus ir tapti individualybe. Tą procesą vadino individuacija.

Asmenybės tipai
Yra 2 asmenybės orientacijos:
1. Ekstraversija – interesas į išorinį pasaulį.
2. Introversija – interesas į vidinį pasaulį.

Bei 4 psichologinės funkcijos:
1. Mąstymas – polinkis apie viską spręsti remiantis ligika, argumentais.
2. Pojūčiai – betarpiškas, nevertinantis realaus išorinio pasaulio suvokimas.
3. Jausmai – polinkis remtis jausmais.
4. Intuicija – neįsisąmonintos patirties suvokimas.
Pas kiekvieną žmogų būna skirtingai išreikštas ego kryptingumas bei vyrauja skirtingos psichologinės funkcijos. Kombinuojant funkcijas su kryptingumais, galime išskirti tipus (pvz., ekstravertas, kuris pažindamas remiasi mąstymu).

K. Horney (1885-1952).
Ji kritikavo Froidą:
• Dėl instinktų teorijos – teigė, kad sociokultūriniai reiškiniai taip pat turi įtaką asmenybės formavimuisi.
• Taip pat laikė, kad jo teiginiai apie moterų psichologiją, ypač apie penio pavydą, nelogiški, o tokia samprata įsivyravo, nes psichoanalizę kūrė ir plėtojo vyrai.
Anot jos, kaip tik vyrai pavydi moterims gimdos ir sugebėjimo gimdyti. Taip pat ją galima laikyti viena pirmų žymių feminisčių – ji iškėlė kultūros reikalavimų ir lyties vaidmenų konfliktą.
Anot Horney, esminis faktorius vaiko vystymesi – santykiai tarp vaiko ir tėvų. Vaikui svarbu patenkinti savo gyvybinius poreikius bei jaustis saugiam. Nuo to, kaip santykiuose su tėvais šie poreikiai tenkinami, priklauso asmenybės vystymosi kryptis (sveikatos ar ligos). Jei tėvai neužtikrina vaiko saugumo, formuojasi esminis nerimas – bejėgiškumo, vienatvės jausmas priešiškame, pavojingame pasaulyje. Nesutiko su Freud’u, kad nerimas yra neišvengiamas psichikos komponentas. Jis kyla tik kai vaikui santykiuose su tėvais trūksta saugumo. Nuo esminio nerimo tiesus kelias į neurozę.

E. Fromm (1900-1980)
Pabrėžė sociologinių, politinių, ekonominių, antropologinių faktorių įtaką asmenybės formavimuisi.
Motyvacinė asmenybės jėga – konfliktas tarp laisvės siekio ir saugumo poreikio. Žmogus nori būti laisvas, individualus, nepriklausomas, tačiau, kadangi jis trokšta saugumo, stabilumo, tai galima įgyvendinti tik susvetimėjimo su kitais, asmeninio nereikšmingumo, vienišumo jausmų kaina. Taigi spręsdamas šį konfliktą, žmogus formuoja tam tikrą savo būdą, asmenybės struktūrą.

BRUOŽŲ TEORIJOS “Jūs darote tai, kas esate”

Kokiais bruožais galima aprašyti žmogų? Dar prieš mūsų erą bandyta žmones klasifikuoti į tipus pagal tam tikras savybes. Hipokratas išskyrė 4 tipus, manė, kad svarbiausius kiekvieno tipo bruožus apsprendžia organizmo skysčių vyravimas. Sangviniko – vyrauja kraujas, choleriko – geltonoji tulžis, melancholiko – juodoji tulžis, flegmatiko – gleivės.

Bruožas – pastovus asmenybės polinkis elgtis tam tikru būdu.

G. Allport (1897-1967)
Žmogaus elgesys – specifinio bruožų rinkinio rezultatas. Allport mažiau dėmesio skyrė tam, kas bendra tarp žmonių, o daugiau nagrinėjo, kokie vieninteliai ir nepakartojami bruožai būdingi žmonėms. Teigė, kad nėra dviejų vienodų žmonių. Tas pats bruožas gali skirtingai pasireikšti skirtingų žmonių gyvenime.
Nagrinėjo ir mėgino aprašyti sveiką asmenybę. Brandžios asmenybės požymiai:
1. Plačios “aš” ribos. Platūs šeimos, socialiniai ryšiai, didelis aktyvumo lygis, interesų įvairovė.
2. Sugebėjimas palaikyti šiltus, nuoširdžius santykius.
3. Teigiamai suvokia save ir susitvarko su savo emocinėmis būsenomis.
4. Realistiškas savęs suvokimas, realistiški siekiai.
5. Savižina ir jumoro jausmas.
6. Gyvenimiška filosofija.

R. Cattel
Naudoja statistinę analizę – faktorinę analizę – bruožų grupėms išskirti. T.y. atlikdamas faktorinę analizę, ieškojo, kokie bruožai turi didžiausią tikimybę pasireikšti kartu. Pvz., jei žmogus dažniausiai yra linksmas, jis greičiausiai bus ir judrus. Nustatė 16 asmenybės faktorių.
Teigė, kad asmenybės elgesį galima prognozuoti. Tam reikalinga žinoti, kurie bruožai aktyvuojami konkrečioje situacijoje, taip pat į socialinius kultūrinius situacijos reikalavimus bei į vidinius individo dalykus (nuotaika, kuria jis pasitinka situaciją).
Bruožus skirsto į:
1. Paviršiniai-giluminiai. Paviršiniai – tam tikros elgesio apraiškos, kurios yra susiję tarpusavyje, bet nėra tvirtos ir pastovios laike. Giluminiai – asmenybės esmė, sudaro asmenybės struktūrą. Yra 16 pagrindinių bruožų.
2. Konstituciniai (įgimti)-suformuoti aplinkos (antspaudas, kurį asmenybei uždėjo aplinka, kas išmokta.).
3. Bendri (būdingi visiems tam tikros kultūros atstovams)-unikalūs (būdingi konkrečiam žmogui).

A.Eysenck
Hierarchinė asmenybės struktūra. Yra bendri tipai, pvz., ekstraversija (tipų lygis). Juos sudaro bruožų rinkinys, pvz., socialumas, gyvumas, judrumas ir kiti (bruožų lygis). Su kiekvienu bruožu siejasi tam tikri reagavimo būdai (įprasti atsakai). Tačiau kiekvienas konkretus reagavimo būdas pasireiškia individualiu būdu, konkrečioje situacijoje (specifinių atsakų lygis).
Skyrė 2 dimensijas, kurių kombinacijos sudaro 4 skirtingų bruožų rinkinius arba tipus:
1. Ekstraversija-intraversija
2. Emocinis stabilumas-labilumas (neurotizmas).

Kombinuojant šias diemensijas, galime gauti 4 tipus:
NEPASTOVUMAS
INTRAVERSIJA Melancholikas Cholerikas EKSTRAVERSIJA

Flegmatikas Sangvinikas
PASTOVUMAS
Bruožų teorijų įvertinimas
• Elgesys priklauso kur kas daugiau nuo situacijos, nei teorija leidžia manyti.
• Bruožų testais remiantis, nelabai galima prognozuoti konkretų žmogaus elgesį – ar jis pritaps naujomis sąlygomis, ar išduos, ar bus geras darbuotojas.

HUMANISTINĖS TEORIJOS “Jūs esate tai, kuo tampate”

C. Rogers (1902-1987)
Žmogus gyvena savo išgyvenimų pasaulyje ir reaguoja ne į aplinkos įvykius tiesiogiai, o į savo išgyvenimus, kuriuos tie aplinkos įvykiai sukelia. Taigi, svarbiausia nagrinėti tai, ką kiekvienas žmogus išgyvena. Tik pats žmogus gali suvokti savo tikruosius polinkius ir galimybes. Tik jis pats gali žinoti, ko jam reikia, kad galėtų tinkamai bręsti. Vidinis žmogaus pasaulis prieinamas tik jam pačiam.
Žmogaus gyvenimo tikslas – plėtoti jame glūdinčias įgimtas galias, arba kitaip tariant, realizuoti save. Žmogaus idealas – visapusiškai funkcionuojanti asmenybė – ji nevaržo savęs išankstiniais nusistatymais, atvira naujai patirčiai ir kiekvieną akimirką išgyvena iki galo.
Žmogus yra aktyvi būtybė, galinti apspręsti savo likimą – laisvai pasirinkti, koks šiuo metu turi būti jo gyvenimas įgimtų sugebėjimų ir įvairių aplinkos apribojimų kontekste.
Norint suprasti elgesį, nereikia analizuoti praeities. Elgesį veikia dabartinis praeities įvykių suvokimas.
Visiems žmonėms būdingi du esminiai poreikiai:
• Būti teigiamai įvertintam
• Teigiamai vertinti pačiam save
Žmogus yra iš prigimties geras. Blogis slypi aplinkoje, ir niekada – pačiame žmoguje.
Žmogus formuoja “aš” sampratą. Tam turi įtakos aplinkinių reakcijos į jį. Žmogus kaip minėta nori būti įvertintas, todėl domisi kitų reakcijomis į jį. Atsiranda vertės sąlygos (pritardami, kai vaikas padaro, ko tėvai nori, jie jam tarsi rodo – mylėsiu tave, jei.). Tačiau vertės sąlygos slopina tapsmą pilni funkcionuojančiu žmogumi, neleidžia atskleisti tikrųjų žmogaus galių, polinkių. Taigi, labai svarbu, kad aplinkinių elgesys, vertinimai sutaptų su tikraisiais žmogaus poreikiais. Tikruoju aš galima tapti tik tokioje aplinkoje, kur yra besąlygiška pagarba – kur esi pripažintas toks, koks esi, be jokių “jeigu”.

Įvertinimas
• Įtvirtino nuostatą, kad žmogus geras ir pajėgus tobulėti
• Skyrė didelį dėmesį vaikų auklėjimui grindžiamam meile, atsižvelgiant į vaiko individualybę.
• Kritika – sąvokos nemoksliškos ir miglotos.
• Skatina žmogų būti egocentrišku, egoistišku – galvoti tik apie save ir savo poreikius bei realizaciją.

A. Maslow teoriją paskaityti skyrelyje “Emocijos ir motyvai”.

MOKYMOSI TEORIJOS “Jūs esate tai, ką darote”

F.Skinner (1904-1990) Operantinio mokymosi teorija

Radikalus (kraštutinis) biheviorizmas. Jokios žmogaus autonomijos, laisvos valios, sąmoningų reiškinių nagrinėjimo. Žmogus – mašina. Mūsų elgesį valdo praeities patyrimas.
Asmenybė – įgytų reakcijų rinkinys. Suprasti žmogų – suprasti jo elgesį ir sąlygas, kurios elgesį pastiprina.
2 pagrindiniai elgesio išmokimo būdai:
1. S tipo sąlygojimas. Klasikinis sąlygojimas – kai neutralų stimulą derinant su reikšmingu, sukeliančiu tam tikras reakcijas stimulu, šis pradeda pats vienas sukelti tokias pat kaip reikšmingo stimulo reakcijas.
2. R tipo sąlygojimas. Kai elgesį įtakoja tai, kas bus po elgesio atlikimo (elgesio pasekmės). Žmogus pasielgė vienu ar kitu būdu. Tai, ar jis taip elgsis ir ateityje, priklauso nuo, kokių pasekmių jis sulauks. Teigiamos pasekmės skatins žmogų tokį elgesį atlikti ateity dažniau. Neigiamos – silpnins elgesį ir skatins tokias reakcijas, kurios padeda tas neigiamas pasekmes pašalinti. Tai operantinis išmokimas.

Elgesio pasekmės, kurios skatina vėliau kartoti arba vengti to elgesio, vadinamos atitinkamai pastiprinimais ar bausmėmis. Pastiprinimai gali būti įvairūs: žodiniai (pagyrimas, padrąsinimas), fiziniai, (apkabinimas, šypsena), pramogos (žaidimai, muzikos klausymas), materialūs (daiktai, pinigai), veiklos (veikla, kuri yra labiau mėgstama, gali pastiprinti kitą veiklą, kuri yra mažiau mėgstama (žaidimai gali būti priemonė skatinti atlikti rašybos pratimus).

Žmogaus elgesį kontroliuoja pastiprinimai ir bausmės, vadinasi, valdydami pastiprinimus ir bausmes, mes galime išmokinti žmogų tam tikro elgesio bei pašalinti nepageidautinas reakcijas.
Nepageidautinas reakcijas galima panaikinti:
1. Slopinant. Kai kurios reakcijos sumažėja, kai nebėra pastiprinimo.
2. Pastiprinant kitą elgesį. Kuris nesuderinamas su nepageidautina reakcija.
3. Pastiprinant nepageidautinos reakcijos mažėjimą.
4. Taikant bausmes. Nors su jomis reikia būti atsargiam. Jas naudojant galime gauti daug šalutinių reiškinių (baimė, nerimas, savigarbos praradimas). Be to, galime sulaukti dar blogesnio elgesio nei tas, kurį bausmės pagalba norime panaikinti. Kai sumažėja tikimybė, kad kažkas nubaus, elgesys labai greitai atsistato (kai nutrūksti nuo grandinės). Tačiau jei jau taikome bausmes, tai reikėtų vadovautis tam tikromis taisyklėmis: bausmė turi būti skiriama iš karto po nepageidautino elgesio, jos neturi būti įmanoma išvengti, ji turi būti tiek griežta, kiek būtina.Geriausia norint susilpninti kažkokį elgesį – teigiamai pastiprinti pageidautiną elgesį.

A.Bandura Socialinio-kognityvinio išmokimo teorija

Žmogaus
• Nevaldo vien vidiniai procesai (kaip sakė psichodinaminių teorijų autoriai).
• Ir jis nėra vien mechaniškų reakcijų į aplinką rinkinys (kaip sako radikalus biheviorizmas).

A.Bandura pabrėžė sąveiką tarp elgesio faktorių, aplinkos faktorių ir kognityvinių (pažintinių) faktorių:
Elgesio būdų galima išmokti ne tik tiesioginio patyrimo keliu, bet ir stebint, modeliuojant elgesį (pavaduojantis patyrimas). Mokymuisi svarbus pastiprinimas, bet jis gali būti trijų rūšių: tiesioginis, pavaduojantis ir savipastiprinimas (žmonės turi savireguliacijos sugebėjimų).

Reikėtų plačiau pakomentuoti tai, ką Bandura įnešė naujo į mokymosi teorijas.
Mokymasis stebint (modeliavimas)
Jei žmogus visus savo elgesio būdus įgytų tik tiesioginio mokymosi keliu, visų pirma tai būtų labai ilgas ir varginantis kelias, o visų antra – pavojingas sveikatai ar gyvybei kelias. Žmonių aukštesnieji psichikos procesai suteikia galimybę remtis kalba ir vaizdiniais. Taip žmonės gali įgyti netiesioginės patirties. Pagrindiniai modeliavimo šaltiniai: šeima, artimiausia subkultūra, masinės informacijos priemonės. Norint išmokti stebėjimo keliu, reikia panaudoti pažintinius sugebėjimus: dėmesį (norint kažko išmokti, reikia atkreipti dėmesį į reikšmingas modelio elgesio charakteristikas ir jas suprast), atmintį (stebėjimas bus beprasmis, jei stebintysis neatsimins to, ką stebėjo). Tačiau svarbūs ir motyvaciniai dalykai, pastiprinimai: ne viską, ką stebint įsisavinau atliksiu, tam reikia kažkokio paskatinimo iš aplinkos.

Savireguliacija (savipastiprinimai)
Savęs įvertinimo poveikis (skatinantis ar slopinantis). Žmogus stebi savo elgesį, jį vertina ir planuoja ateities veiksmus. Pavykus pasiekti tam tikrų tikslų, žmogus išgyvena pasididžiavimą savimi ir vėliau dės daugiau pastangų atlikti tam tikrą elgesį. Sau įvertinti žmogus remiasi asmenybės standartais (kurių asmenybė išmoko tiesioginių nurodymų ar modeliavimo keliu).
Vertinant save ir planuojant elgesį labai svarbus Aš-efektyvumas. Įsisąmonintas sugebėjimas sėkmingai atlikti tam tikrus dalykus. Nuo suvokto aš-efektyvumo priklauso kokias elgesio formas žmogus pasirinks, kiek dės pastangų iškilusioms kliūtims įveikti, kiek atkakliai atliks tam tikras užduotis. Jei žmogaus aukštas suvoktas aš-efektyvumas, jis tikisi sėkmės, tai padidina šansus tos sėkmės sulaukti ir žmogaus savigarba auga. Tie, kurių aš-efektyvumas žemas, susikoncentruoja į savo trūkumus, yra linkę numatyti nesėkmingus scenarijus, mano, kad viskas bus blogai. Tai mažina savigarbą, silpnina motyvaciją ir trukdo atlikti tam tikras reikšmingas elgesio formas.
Aš-efektyvumas gali būti įgyjamas (ar keičiamas) keturiais būdais:
1. Sugebėjimas atlikti tam tikras reakcijas. Sėkmės/nesėkmės patyrimas siekiant tam tikrų tikslų.
2. Pavaduojantis patyrimas. (Bijau užduoti dėstytojui klausimus didelėje auditorijoje ir matau, kaip kiti juos užduoda ir jokia katastrofa neatsitinka).
3. Verbalinis į(si)tikinimas. Kitas gali įtikinti, kad tu gali padaryt kažką, bet tai labai priklauso nuo įtikinėtojo autoriteto ir statuso.
4. Emocinis sužadinimas. Žmogus įvertina savo efektyvumo lygį pagal tai ar kažką atlieka ramiai ar labai įsitempęs. Bet kas, kas mažina sužadinimą didina efektyvumo prognozės tikimybę. Jei vyrukas skambina patinkančiai merginai ir jaučia kaip daužosi širdis, prakaituoja delnai. Jei šiuos pojūčius jis interpretuoja kaip nerimą, gali galiausiai padaryti išvadą, kad per daug yra pernelyg nervingas, kad galėtų pakviesti tą merginą kavos. Todėl ir nebepakviečia.

SOCIALINĖ PSICHOLOGIJA

SOCIALINĖ PSICHOLOGIJA – TAI SISTEMINGAS VISUOMENINIO ŽMOGAUS ELGESIO TYRINĖJIMAS.

Socialinis elgesys
Socialinis elgesys yra mažiausiai dviejų žmonių elgesys. Tai, ką aš darau, ir ar iš viso ką nors darau, priklauso ir nuo manęs ir nuo kitų žmonių. Ir atvirkščiai – kitų žmonių elgesys priklauso nuo mano elgesio. Jei jiems liūdna, aš, ko gero čia būsiu pirštus prikišęs. Kitas žmogus yra tam tikras dirgiklis, sukeliantis tam tikrą atsaką, o mes patys savo ruožtu esame dirgikliai kitiems žmonėms. Kito žmogaus reakcija į mus dažnai nėra pirminė, “be jokio reikalo”, dažnai tai yra atsakas į mūsų veiksmus, dabartinius ar anksčiau buvusius.
Be kitų žmonių netaptume kuo esame – žmonėmis. Nuo pat gimimo iki mirties esame tam tikros grupės nariai. Grupėje išmokstame kalbėti, bendrauti, reikšti savo jausmus, dirbti. Įvairios visuomenės grupės veikia mūsų elgesį. Grupėje ne visi yra vienodai reikšmingi, įtakingi, grupėje atsiranda noras prisitaikyti arba priešintis. Mums visą gyvenimą tenka spręsti uždavinį: būti arba individualybe, sąlygiškai atsiribojusia nuo kitų žmonių įtakos ir dėl to patiriančią nemalonumų, arba būti grupės, kito žmogaus dalimi, jaustis saugiai, bet riboti savo individualumą.

Socialiniai poreikiai ir motyvai (socialinio elgesio motyvacija)
Poreikiai būna biologiniai – maisto, vandens. Ir socialiniai – bendravimo, įsitvirtinimo, saviraiškos, artumo, globos siekimo, dominavimo, paklusnumo ir panašiai. Tenkinant socialinius poreikius kiti žmonėms tampa priemonėmis tiems poreikiams patenkinti.
Socialiniai poreikiai yra persipynę su biologiniais. Juk labai dažniai juos slepiame po biologiniais poreikiais – kvietimas pietų iš tiesų reiškia kvietimą pabendrauti.

Siekių motyvas. Tai noras siekti pasitenkinimo, kylančio iš sėkmės (tam tikroje socialinėje situacijoje) išgyvenimo, lyginant savąją veiklą su tam tikru veiklos tobulumo etalonu. Atkinsonas. Jis siekių motyvaciją aiškina kaip artėjimo ir vengimo konfliktą. Artėjimas – sėkmės tikėjimasis, vengimas – nesėkmės baimė. Tą konfliktą apibrėžia formulė:

Sm = (Ms × Ts× Vs) – (Min × Tns × Vns)

Sm – siekių motyvas
Ms – sėkmės motyvas, Min – motyvas išvengti nesėkmės
T – tikimybė (sėkmės ar nesėkmės)
V – vertė (sėkmės ar nesėkmės)

Sėkmės motyvas ir motyvas išvengti nesėkmės yra susiję su savo įvaizdžiu.
• Adekvačiai save vertinantys asmenys orientuoti į savo vertės pagerinimą. Jie linkę rizikuoti, kad tai padarytų, mažiau rūpinasi galimomis nesėkmėmis.
• Neadekvačiai save vertinantys, priešingai, rūpinasi savo įvaizdžio išsaugojimu ir apsaugojimu. Jie dėmesį koncentruoja ne į savo perspektyvias savybes, o į tai kaip sumažinti savo tikrus ar tariamus trūkumus ir silpnąsias vietas. Jų pagrindinis tikslas – išvengti situacijų, kuriose gali paaiškėti nepuošiančios savybės. Todėl jie šalinasi galimų iššūkių.

Socialinių motyvų konfliktas. Bet kokie motyvai sąveikauja. Jie gali
• papildyti vienas kitą (saviraiška ir įsitvirtinimas)
• vienas motyvas yra priemonė kitam patenkinti (bendravimo motyvas)
• vienas motyvas gali trukdyti kito patenkinimui

Keletas socialinių motyvų konfliktų atvejų:
1. Saviraiškos ir saugos poreikių konfliktas. Saviraiškos poreikis patenkinamas, kai žmogus turi savo nuomonę į įvairius reiškinius, kritiškai vertina kitų žmonių veiklos rezultatus ir pan. tačiau būdamas su kitais žmonėmis, patenka tiek į bendradarbiavimo, tiek į varžybų atmosferą. Tai verčia jaustis nesaugiai. Saugumo poreikiui patenkinti reikia įprastos, žinomos, nekeliančios problemų aplinkos. Žmogus gali susikirti saugią aplinką, vengdamas rizikingų sprendimų, tačiau tada jis negalės realizuoti kūrybinių potencijų. Retai naują mintį žmonės pripažįsta iš karto ir besąlygiškai. Ją reikia apginti, įtvirtinti, o tai yra nesaugu. Užsiimti kuo nori ir jaustis saugiai – didelė prabanga ir labai didelis pasiekimas.
2. Bendravimo ir saugos poreikių konfliktas. Paprastu atveju. Bendravimas padeda patenkinti saugos poreikį. Kai jaučiame nerimą, esame linkę siekti emocinio artumo. Tačiau noras bendrauti gali būti ir prieštaringas. Siekimą užmegzti emocinį kontaktą gali lydėti ir atmetimo baimė. Bandymą susipažinti galime laikyti artėjimo tendencija, o atmetimo baimę – vengimo tendenciją. Siekimui artėti santykiuose priešinasi prestižo praradimo baimė. Kuo didesnė bendravimo nesėkmių istorija, tuo ši baimė didesnė.

Trukdymo sau reiškinys. Sąmoningi ir nesąmoningi veiksmai, kuriais žmogus kenkia pats sau. Trukdymas sau yra strategija, kurią naudojant padidėja galimybė eksternalizuoti ir pateisinti nesėkmę bei internalizuoti sėkmę, t.y. jos priežastį priskirti sau, vidiniams dalykams.
Berglo ir Džonso eksperimentas (1978). Tiriamiesiems buvo pasakyta, kad jie išbandys naujus vaistus pandocriną ir actavilą. Šiam tikslui su jais bus atlikti intelekto testai. Pertraukose tarp testavimų reikės vaistus vartoti ir pagal sėkmę ar nesėkmę atliekant testus bus sprendžiama, koks vaistų poveikis. Pirmojo testo užduotis pusė tiriamųjų atliko lengvai, pusė – sunkiai. Po to buvo manipuliuojama tiriamųjų kompetencijos tikrumu. Visiems buvo pasakyta, kad išsprendė puikiai. Tačiau vieni buvo įgiję pasitikėjimo, nes išsprendė lengvai, o kiti tokiam pasitikėjimui neturėjo pagrindo (taigi, eksperimentatoriaus teigimu, kad išsprendė puikiai, galėjo ir suabejoti). Tada reikėjo pavartoti vaistus ir atlikti dar vieną testą. Vaistus buvo galima pasirinkti, tik pasakyta, kad actavilas pagerina mąstymą, o pandocrinas – slopina. Vaistų pasirinkimo rūšis ir kiekis buvo laikoma trukdymo sau rodikliu. Nustatyta, kad tiriamieji, kuriems buvo sukurtas abejojimas, vartojo daugiau pandocrino. Tai jiems padėjo pateisinti laukiamą nesėkmę, atliekant antrą testą.
Kai kuriais atvejais, trukdantis sau žmogus gali pasitelkti specifinį simptomą (drovumą, skausmą, traumuojantį gyvenimo įvykį) kaip trukdymo sau priemonę savigarbai gresiančiose situacijose. Tai – gynimosi mechanizmas. Tačiau kita vertus, trukdymas sau turi dvejopą tikslą – sudaryti geresnį įspūdį kitiems ir kartu išlaikyti savigarbą nesėkmės atveju. Pvz., pasiteisinimas: “Būčiau ir aš išlaikęs tą egzaminą, jei ne vakarykštis pasilinksminimas.”. Trukdantis sau žmogus susikuria kliūtis, kurios sumažina gerų rezultatų tikimybę ir kartu suteikia tinkamą nesėkmės paaiškinimą.
Eksperimentas. Rodivalterio (Rhodewalt, 1991). Trukdymas sau ir savęs vertinimas. Tiriamieji turėjo atlikti intelekto testą besiklausant muzikos. Vienai grupei ta muzika buvo apibūdinta kaip “labai išblaškanti”, o kitai – kaip “neutrali”. Nors iš tiesų abi grupės klausėsi tos pačios muzikos. Po to vienai grupei buvo pasakyta, kad jie gerai atliko testą, o kitai – kad labai blogai. Ir galiausiai abi grupės pildė savęs vertinimo klausimyną. Tie, kurie “labai blogai” atliko ir klausė “labai išblaškančios” muzikos, save vertino daug geriau, ne tie, kurie atliko “labai blogai” ir klausė “neutralios” muzikos. Mat pastarieji neturėjo tinkamo, patogaus pasiteisinimo nesėkmei.

Socialiniai vaidmenys
Ar kada yra tekę matyti tą patį žmogų kitoje situacijoje ir jo tiesiog neatpažinti, nes jo elgesys, bendravimas, net išvaizda buvo visiškai skirtingi? Kai tas pats žmogus su draugais yra kietas, su mokytojais – pataikaujantis, namie – rūpestingas. Kaip atsitinka, kad elgiamės skirtingai? Atliekam skirtingus vaidmenis. Vaidmuo nereiškia apsimetinėjimo, netikrumo. Tai pastovus elgesio būdas. Tam tikru laiku, tam tikroje aplinkoje žmogus ką nors veikia, kuo nors būna, elgiasi kaip tam tikros grupės narys, t.y. atlieka kokį nors socialinį vaidmenį. Vaidmens sąvoka nėra būtinai veikla. Ją galima vartoti ir ryšių su kitais žmonėmis specifikai apibūdinti (draugas, pavaldinys, globėjas). Vaidmenys gali būti biologiniai (vyro, moters), giminės (motinos, brolio sesers), profesiniai.

Allport pastebi keturias socialinio vaidmens stadijas:
1. Su vaidmeniu susiję lūkesčiai. Tai vilčių tavo atžvilgiu sistema. Kai mes bendraujame su kitais, jie kažko iš mūsų laukia, tačiau garsiai to nepasako. Mes turime juos atspėti, ir, žinoma, pateisinti. Lūkesčių nežinojimas apsunkina jų pateisinimą ir sudaro problemų. Tačiau lūkesčiai yra nevienodai tikroviški. Galų gale gali būti ir prieštaringų lūkesčių. Taip pat skirtingi žmonės to paties vaidmens atžvilgiu gali turėti skirtingus lūkesčius. Tuomet kuo platesnis ratas žmonių, su kuriais bendraujame, tuo įvairesni ir prieštaringesni vaidmeniu siejami lūkesčiai.
2. Vaidmens supratimas. Kiekvienas žmogus ir pats interpretuoja vaidmenis. Nors visuomenėje paprastai egzistuoja tam tikri modeliai orientuojantys, ką turi daryti vieno ar kito vaidmens atlikėjas, tačiau žmonės savaip juos supranta (dėl skirtingos patirties, vertybių ir pan).
3. Jo priėmimas. Emocinis sutikimas su tuo, kad esi tam tikro vaidmens atlikėjas, vadinamas jo priėmimu. Priėmimo priešingybė – vaidmens atmetimas. Drastiškiausias atmetimo pavyzdys – motinos vaidmens atmetimas. Tai gali įvykti dėl įvairių priežasčių – neplanuota motinystė, nemylimas partneris ir pan.
4. Vykdymas. Atlikdamas vaidmenis žmogus išreiškia tam tikras aspiracijas – savotišką meistriškumo orientyrą (kokia yra geriausia motina, vyras, žmona ir pan). Jos skiriasi lygiu, tikroviškumu. Jei vaidmuo nelaikomas svarbiu, jei nėra iki galo priimamas, aspiracijos mažesnės.

Vaidmens turinys. Trumpai jį galima apibrėžti: pageidautina, būtina, draudžiama. (mokinio vaidmeniui būtina perimti žinias, pageidautina daugiau gilintis į mokomą dalyką, draudžiama būti nesąžiningam).
Vaidmens turinys gali būti apibrėžtas ir neapibrėžtas. Jei vaidmuo oficialus (mokytojo, mokinio, gydytojo, teisėjo), jo turinys apibrėžiamas oficialiai ir paprastai įforminamas instrukcijomis, darbo taisyklėmis. Tada mažiau laisvės nesutampantiems lūkesčiams, individualiai interpretacijai (nors visiškai tai neišnyksta). Su neformaliais vaidmenimis yra labai daug painiavos. Čia yra didelė nuomonių įvairovė. Kas sudaro svečio, draugo, mylimojo vaidmenį? Interpretuojant tokius vaidmenis, žmogus remiasi subjektyviais kriterijais, pabrėždamas tam tikrų vaidmens aspektų svarbą. Taigi, žmogus dažnai priverstas klausinėti savęs, ką reikia daryti, ko ne, kas jau yra kito žmogaus vaidmuo. Vaidmens neapibrėžtumas didina stresą. Jei vaidmuo neapibrėžtas, neaišku, kaip žmogų reikia vertinti. Kaip vertinti save – kada laikyti pareigingu, kompetentingu.

Bendravimas ir vaidmenų atlikimas. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad 2 žmonės bendrauja tik kaip dviejų vaidmenų atlikėjai, pvz., vadovo ir pavaldinio. Tačiau tuo pat metu atliekant oficialius vaidmenis gali būti atliekami ir keli neoficialūs vaidmenys: vadovas gali atlikti globėjo, drausmintojo, teisėjo vaidmenį. Problema kyla tada, kai žmogus neįsisąmonina, kokius vaidmenis jis atlieka bendraudamas su žmonėmis.

Perkrovimas vaidmenimis. Kuo ilgiau gyvename, tuo daugiau vaidmenų tenka atlikti. Kai per daug vaidmenų, labai sunku juos visus tobulai suderinti. Dažnai vieni vaidmenys trukdo, prieštarauja kitų atlikimui. Tai sąlygoja:
• Žmogaus dalyvavimas daugelyje grupių, keliančių skirtingus reikalavimus ir pripažįstančių skirtingas elgesio normas. Dėl šios priežasties kokio nors vaidmens atlikimas vienoje grupėje, ima prieštarauti vaidmens atlikimui kitoje grupėje. Jei prie to prisideda dar ir kitos priežastys, tarkim, laiko stoka, situacija paaštrėja.
• Vaidmenų konfliktą sukelia ir nevienodas prioritetas, kurį žmogus priskiria vaidmeniui ir kurį priskiria kiti.

Vaidmenų konfliktas gali tapti žmogaus vertybių, brandumo patikrinimu. Pvz., ką daryti teisėjui, kurio geriausias draugas korumpuotas bankininkas, kuriam policija jau lipa ant kulnų. Dažniausiai sprendžiant vaidmenų konfliktus, pasiliekamas kuris nors vienas vaidmuo, laikomasi su juo susijusių vertybių, ignoruojant atmesto vaidmens vertybes.

Socialinis suvokimas
Bendravimo procese kiekviena bendraujanti pusė nuolat lygina save su kitu. Žmogus bendraudamas tuo pat metu yra ir suvokimo objektas, ir subjektas.

Reagavimo įsisąmoninimas
Daugeliu atveju žmogus žino, kad yra suvokimo objektas. Reagavimo įsisąmoninimas yra žinojimas, kad esi suvokiamas ir koncentravimas dėmesio į tuos Aš aspektus, kuriuos kiti gali viešai stebėti. Daugelio autorių tvirtinimu, žinojimas, kad esi stebimas, sukelia žmogui neigiamas emocijas, ir žmogus tokių situacijų yra linkęs vengti. Daugybė situacijų informuoja žmogų apie tai, kad jis yra kitų žmonių arba savo paties dėmesio objektas. Tai ir klausytojų buvimas, videokamera, klausymasis savo balso įrašo.
Buss ir Fenigstein, 1980 skiria
• Asmeninį reagavimo įsisąmoninimą. Dėmesys nukreiptas į vidinį Aš, savo mintis, jausmus, vertybes. Klausymasis savo balso įrašo, savęs stebėjimas veidrodyje nukreipia žmogaus dėmesį į asmeninį Aš.
• Viešąjį reagavimo įsisąmoninimą. Dėmesys į viešus, socialinius Aš aspektus. Klausytojų buvimas, kamera nukreipia dėmesį į viešą Aš. Dėmesio telkimas į viešą Aš daro žmogų jautresnį stebimiems Aš aspektams. Tuomet padidėja jautrumas neigiamam įvertinimui, atsiranda nerimas dėl veiklos rezultatų kokybės arba pasirodymo nerimas. Žmogus linkęs galvoti, kad yra padidinto dėmesio sau centre. O padidėjusio dėmesio sau suvokimas didina tendenciją lyginti savo elgesį, pasiekimus su subjektyviais elgesio tinkamumą ir kokybę žyminčiais požymiais. O tai savo ruožtu paaštrina skirtumo tarp veiklos rezultatų ir Aš užsibrėžtų standartų suvokimą. Tiek kokio dydžio šis skirtumas asmenybės yra suvokiamas, žmogus yra motyvuotas daryti kažką, kad šio skirtumo nebebūtų. O čia dvi išeitys: a) keisti elgesį arba b) vengti situacijų, kurioje žmogus atsiduria padidinto dėmesio sau centre. Susirūpinimas tuo kaip atrodai kitų akyse taip pat padidina tikimybę, kad kituose aptiksi kritiką, pajuoką, nukreiptą į tave (ypač jei kitų reakcijos dviprasmiškos). Jau vien jausmas, kad esi dėmesio centre, didina pažeidžiamumą.

Įspūdžio kūrimas.
Žmogus žinodamas, kad yra arba bus kitų reagavimo objektas, gali panorėti tą reagavimą padaryti kuo naudingesnį sau. Mūsų tonas, veido išraiška, balso tembras keičiasi, kai kalbame su žmogumi, kuriam norime padaryti įspūdį. Įspūdžio kūrimas yra tiesioginis arba netiesioginis informacijos apie save pateikimas kalba, veiksmais, apskritai savo elgesiu.
Įspūdžio kūrimo strategijos. Kurdamas įspūdį, žmogus gali siekti įvairių tikslų, o kiekvienam tikslui reikalinga vis kita strategija:
• Įsiteikimo strategija. Ji skirta tam, kad būtum laikomas mėgstamu ir patraukliu. To siekiama paremiant kitus, būnant geru klausytoju, draugišku, pritariančiu. Žmogus kuria nuoširdumo, šilumos regimybę.
• Įbauginimo strategija. Tikslas – sukelti kito baimę ir taip įgyti valdžią ir pranašumą. Taikant šią strategiją, nesirūpinama, ar būsi mėgstamas, o siekiama dominavimo bet kokia kaina.
• Savęs aukštinimo strategija. Siekiama sukurti pavyzdingo žmogaus įspūdį. Demonstruojamas dorumas, pasišventimas, šventuoliškumas. Prosocialaus elgesio demonstravimas. Stropumo, punktualumo, nurodymų vykdymas. Gali būti, kad tokį elgesį rodantis žmogus yra nenuoširdus, linkęs kitais manipuliuoti. Tačiau toks elgesys gali būti ir natūralus, sąlygotas žmogaus vertybių.
• Kentėjimo strategija. Mėginama demonstruoti savo silpnybes, trūkumus, negalią, priklausomybę. Tikslai įvairūs: atkreipti dėmesį, susilaukti užuojautos ar pagalbos. Gali būti siekiama ir nubausti kitą (kad jis pasijaustų blogai).

Atgalinis ryšys. Kuriant įspūdį, kyla natūralus noras pasitikrinti, kiek tos pastangos buvo sėkmingos. Informacija apie savo veiklos sėkmingumą – atgalinis ryšys. Žmonės nevienodai intensyviai ieško atgalinio ryšio: vieni labai aktyviai, o kiti jo apskritai vengia. Motyvai ieškoti atgalinio ryšio gali būti labai skirtingi: sumažinti netikrumą dėl savo veiklos, siekti apginti savo Aš, valdyti savo sukuriamą įspūdį. Atgalinio ryšio ieškojimui turi įtakos situaciniai veiksniai, kontekstas, kuriame asmuo yra. Viešumoje žmonės ne taip linkę ieškoti atgalinio ryšio nei privačioje aplinkoje. Tai gali būti paaiškinama noru išvengti netinkamo viešo įvaizdžio.
Eksperimentuojant tiriant įvairius dalykus, pavyzdžiui, nesėkmės įtaką tolimesnei veiklai, naudojamas netikras atgalinis ryšys: žmogus gauna tokią informaciją apie savo elgesį, kokią suplanavo eksperimentatorius.
Individualūs skirtumai ieškant atgalinio ryšio:
• Įsisąmoninimas, kad esi stebimas. Kuo labiau žmogus jaučiasi dėmesio centre, tuo labiau motyvuotas ieškoti atgalinio ryšio.
• Savęs vertinimas. Aukštai save vertinantys asmenys linkę atsisakyti atgalinio ryšio, nes jis gali parodyti kad ne taip ir gerai pasirodei.
• Socialinis nerimas. Labiausiai atgalinio ryšio linkę ieškoti socialiai nerimastingi žmonės, labai susirūpinę dėl savo viešo Aš. Efektyviausia netikrumo, nepasitikėjimo pašalinimo priemonė, yra informacijos ieškojimas.

Savo elgesio tikrinimas. Tai savęs stebėjimas ir savikontrolė, orientuojantis į savo elgesio socialinį tinkamumą. Apie jį sprendžiame iš tam tikrų signalų. Ieškome grįžtamojo ryšio, tam tikrų signalų ir atitinkamai keičiame savo elgesį taip, kad jis atitiktų kitų lūkesčius, situacijos reikalavimus. Mes siunčiame tam tikrą informaciją kitiems. Iš suvokėjų reakcijų sprendžiame apie savo elgesio tinkamumą, ir pagal tuos signalus keičiame savo elgesį ir matome, kiek tas keitimas buvo sėkmingas. Gali būti, kad suvokėjas, informacijos priėmėjas neaptiks signalų, kuriuos ketina siųsti siuntėjas, o aptiks vietoj to kitus. Pvz, humoristas nori kurti pasitikinčio savimi humoristo įvaizdį. O priėmėjai fiksuoja tai, ką jis ketina maskuoti – nerimą ir neužtikrintumą. Humoristas juokina, o žiūrovams nejuokinga, o verčiau gaila beviltiškai bandančio prajuokinti žmogaus.
Pagal tai, kaip pastebi ir reaguoja į stebėtojų signalus, žmonės gali būti skirstomi:
• Menkai savo elgesį tikrinančius. Jų elgesys nuoseklus, kintant situacijoms. Pvz., paprašytas kalbėti garsiau, žmogus kokią minutę tai ir daro. Šių žmonių aiškesnis savo aš įvaizdis. Jie internalesni – daugiau remiasi vidine informacija, jų savęs vertinimas labiau grindžiamas asmeniniais standartais. Gaunama informacija apie nesėkmę jiems nelabai rūpi, jie nelabai linkę derinti savo elgesį prie situacijos.
• Labai savo elgesį tikrinantys. Jie eksternalesni, savo vaizdą daugiau grindžia socialiniais standartais. Jei kurdami įvaizdį nepasiekia norimo efekto, kruopščiai stebi savo elgesį. Labai savo elgesį tikrinantys paprastai kitiems sudaro geresnį pirmą įspūdį. Tačiau nuolatinis vaidmenų ir asmenybės kaitaliojimas mažina spontaniškumą ir nuoširdumą.

Tai reiškia, kad šio proceso metu, jis ne tik siekia išsiaiškinti kokie yra kito žmogaus poreikiai, motyvai ir nuostatos, bet ir tai, kaip kitas žmogus pats suvokia savo poreikius, motyvus ir nuostatas. Kiekvienas vertindamas kitą, siekia interpretuoti jo elgesį, to elgesio priežastis.
Socialinis suvokimas negali būti objektyvus, nes jį iškraipo suvokiančio asmens poreikiai, interesai, stereotipai. Kito žmogaus suvokimas priklauso nuo suvokiančiojo asmenybės. Nesąmoningai savi bruožai, jausmai ir elgesio motyvai yra priskiriami kitiems, tai yra vadinama projekcija. Pvz., linkęs rungtyniauti žmogus, kitus irgi laiko linkusiais rungtyniauti.
Bendraudami su kitais žmonėmis, mes 1) susidarome tam tikrą įspūdį apie juos, apie jų savybes (kokie jie yra), 2) remdamiesi tuo įspūdžiu mėginame paaiškinti, kodėl žmogus vienaip ar kitaip pasielgė, 3) atitinkamai su tuo žmogumi elgiamės.

Atribucijos teorija
Kai žmogus pasielgė netikėtai, mes analizuojame jo elgesį, aptarinėjam, kodėl jis taip padarė. Atribucijos teorija – teorija apie tai, kaip žmonės aiškina kieno nors elgesį.
F. Heider.
Pirmiausia reikia atsiminti, kad kito žmogaus elgesį galima paaiškinti dviem stambiomis grupėmis priežasčių:
1. Polinkiais. Vidinėmis priežastimis. Jei vaikas elgiasi priešiškai, iššaukiančiai, jo mokytoja gali nuspręsti, kad jis agresyvus kaip asmenybė.
2. Situacijomis. Išorinėmis priežastimis. Jei vaikas pasielgė priešiškai, jo mokytoja gali padaryti išvadą, kad tokiu elgesiu vaikas reaguoja į stresą, skriaudą ar pan.

Pvz., pastebime, kad mūsų kurso draugas Jonas kalba nesustodamas, o Ona – beveik nieko nekalba. Padarome išvadas: Jonas – komunikabilus, o Ona – drovi. Kartais tokios išvados gali būti tiesa. Bet problema tokiose išvadose slypi tokia: mes pervertiname asmenybės įtaką ir nepakankamai įvertiname situacijos įtaką elgesiui. Tai yra pagrindinė atribucijos klaida (dispozicinis šališkumas).
Šis reiškinys toks ryškus, kad net apie jį žinant, neįmanoma nedaryti tokios klaidos. Tai iliustruoja eksperimentas. Dviem grupėms studentų teko bendrauti su moterimi, kuri vienu atveju elgėsi draugiškai, o kitu – buvo kritiška. Pusei tiriamųjų buvo pasakyta, kad tai moteriai liepta vaidinti vienokią ar kitokią. Kaip manote, kokią įtaką ši informacija turėjo suvokimui: tam, kaip jie vėliau paaiškino tos moters elgesį ir ją įvertino? Ogi jokios. Nors ir žinodami, kad moters elgesys priklauso nuo situacijos (ji vaidina ką liepta), tiriamieji įvertino, kad ji arba yra draugiška, arba šalta (visvien jos elgesį siejo su asmenybės savybėmis).
Tai galime pastebėti ir kai vertiname patikusiuose filmuose vaidinančius aktorius: jis taip įtikinamai vaidino nes jam tinka tas vaidmuo (to pasekoje kai kurie aktoriai net specialiai leidžia knygas, kuriose būna skyrius apie tai, kuo jie skiriasi nuo savo populiaraus personažo).
Pagrindinę atribucijos klaidą darome kai aiškiname žmogaus elgesį, remdamiesi stebėjimu vienos rūšies situacijose. Kadangi mums būdinga daryti šią atribucijos klaidą, kyla rizika, kad pats asmuo ir stebėtojas jo elgesį paaiškins skirtingai.

Atribucinių sprendimų vertinimams būdinga tariamo susitarimo klaida. Savasis elgesys ar sprendimas yra sutapatinamas su norma. “Normaliu” laikomas toks reiškinio aiškinimas, kuris sutampa su subjekto aiškinimu. Eksperimentas: Pusei tiriamųjų liepė 0,5 val nešioti reklaminį ženklą. Dalis tiriamųjų atsisakė tai daryti. Tada visų klausinėjo, kaip, jų manymu, tokioje situacijose elgtųsi dauguma kitų žmonių. Tie, kurie atsisakė, dažniau manė, kad ir kiti atsisakytų. Savo elgesį jie laikė tipišku. “Kiti pasielgs taip, kaip aš, nes tai yra normalu”.

Socialinio suvokimo ypatybės:
1. Socialinė kategorizacija. Kai pirmą kartą susitinkame žmogų, nesąmoningai priskiriame jį tam tikrai kategorijai: jaunas, nevedęs, patrauklus, moksleivis ir pan.. Tai vadinasi socialine kategorizacija. Iš pradžių remiamės tik išvaizda ir negausiomis žiniomis, kurias apie tą žmogų turime. Tai tampa atspirties tašku priimant tolimesnį sprendimą – noriu ar nenoriu tą asmenį pažinti geriau. Suvokdami kitą žmogų, dažniausiai reaguojame į keturias svarbiausias požymių grupes: lytį, rasę, fizinį patrauklumą ir fizinę negalią.
2. Pirmasis įspūdis. Labai dažnai, pirmasis įspūdis yra pats tvirčiausias. Jis tarsi suteikia mums kito žmogaus suvokimo rėmus. Vėliau stengiamės į juos įsprausti mūsų įsivaizdavimą apie tą žmogų patvirtinančius faktus ir atmetame tuos, kurie to įsivaizdavimo neatitinka.
3. Pirmumo efektas. Šis reiškinys verčia mus susimąstyti apie pirmo įspūdžio reikšmę mūsų gyvenime. Pirmoji informacija, kurią gauname apie žmogų, daro kur kas didesnę įtaką, nei vėlesnė. Šis fenomenas, pavadintas pirmumo efektu. S. Aschas pateikė dviem tiriamųjų grupėm tariamo žmogaus bruožų sąrašą. Vienai grupei buvo pateiktas toks sąrašas: protingas, darbštus, impulsyvus, kritiškas, užsispyręs, pavydus. Kitai grupei duotas toks pat sąrašas, tik atvirkštine seka: pavydus, užsispyręs, kritiškas, impulsyvus, darbštus, protingas. Buvo nustatyta, kad tiriamųjų, kurie gavo “gerų-blogų” savybių sąrašą įsivaizduojamas žmogus buvo daug teigiamesnis nei tų, kurie gavo “blogų-gerų savybių sąrašą. Taigi aišku, kad pirmosios sąrašo savybės turėjo lemiamą įtaką vertinant žmogų.
4. “Aureolės efektas”. “Ji tokia graži. Lažinuosi, kad ji yra ne tik daili, bet ir protinga”. Kai prašome įvertinti gražių ir garsių asmenybių intelektą, jis vertinamas kur kas geriau negu ne tokių gražių ir mažiau garsių žmonių, net nesusimąstant, ar grožis ir populiarumas turi tam įtakos. Tas efektas – tai tendencija manyti, kad žmogus, turintis vieną teigiamą savybę, turi ir daugiau kitų teigiamų savybių. Įdomu tai, kad net žinant, jog esama tokio efekto, jo veikimas nesumažėja. Kaip suvokiame kitą mažai pažįstamą žmogų? Paprastai atkreipiame dėmesį į tuos dalykus, kurie yra labiausiai pastebimi – išvaizda ir apranga. Kai nedaug žinome apie žmogų, tie dalykai, kurie greičiausiai pastebimi (išvaizda), sukuria nuomonę apie tą žmogų. Fiziškai patraukliam žmogui mes linkę priskirti ir teigiamas savybes: nuoširdumas, gerumas, protingumas, sąžiningumas, mokėjimas bendrauti ir t.t. Tam mums labai padeda filmai – juose paprastai teigiami veikėjai pavaizduoti gražūs, simpatiški, o neigiami – atstumiantys.
5. Savaime išsipildančios pranašystės. Mokslininkai R. Rosentalis ir L. Jacobsonas visiškai atsitiktinai mokykloje parinko 20% mokinių ir mokytojams pranešė, kad jie labai gabūs. Po metų atlikus šių mokinių intelekto įvertinimą, paaiškėjo, kad jis didesnis nei kitų mokinių. Mokykloje jie taip pat gaudavo geresnius pažymius. Dideli mokytojų lūkesčiai skatino vaikus geriau atlikti užduotis. Be to, jie ėmė labiau gerbti mokytojus, o tai buvo viena iš priežasčių, kodėl jie ėmė labiau stengtis. Kai žmogų priskiriame vienai ar kitai kategorijai, mes elgiamės su juo dažnai nesąmoningai remdamiesi apie jį padarytomis prielaidomis, o tai skatina žmogų imtis atsakomojo veiksmo, kuris dažnai pateisina mūsų lūkesčius.

Nuostatos
Jei tikime, kad koks nors žmogus yra niekšas, tai pajuntame jam antipatiją ir imame elgtis su juo nedraugiškai. Taigi, kai sakome, kad žmogus yra vienoks, ar kitoks, mes remiamės savo nuostata. Nuostata – įsitikinimas ar jausmas, kuris parengia reaguoti į žmones tam tikru būdu.
Tiek teigiamos, tiek neigiamos nuostatos trukdo bendraujant adekvačiai suvokti partnerį:
■ Neigiamos. Pažiūrime į anksčiau pasakytą pvz. Kas gali atsitikti, kai laikau žmogų niekšu? Kai aš imu su tuo žmogumi elgtis nedraugiškai, jis irgi pajaus man priešiškumą ir tada pats ims elgtis nedraugiškai. Tai patvirtins mano nuostatą (jis tikrai niekšas), ir aš nepastebėsiu to, kad pats savo elgesiu tą jo atsakomąjį priešiškumą ir sukėliau. Taigi, bendraudami, kitame galime suvokti tai, ką patys nejučiomis esame sukėlę. Žmogus, pajutęs, kad su juo yra bendraujama neigiamai nusiteikus, išgyvena nemalonius jausmus. Jis pradeda perdėtai save kontroliuoti, akylai stebėti kiekvieną savo žodį ir poelgį, rūpinasi, kaip atrodo kitų akyse. Dėl to jis išgyvena didelį nerimą, bendraudamas būna susikaustęs ir nenatūralus. Galiausiai toks žmogus apskritai pradeda vengti bendrauti, nes bendravimas jį labai vargina.
■ Kai mūsų nuostata kito žmogaus atžvilgiu yra teigiama, mes esame pasiryžę viską jam atleisti. Pasidarome akli jo trūkumams ir netinkamam elgesiui. Kai esame neigiamai nusiteikę žmogaus atžvilgiu, tai tarp mūsų iškyla nematomas barjeras, kuris trukdo užmegzti nuoširdų ryšį. Yra žmonių, kuriuos ypač lengva nuteikti prieš kitus.

Tarp nuostatos ir elgesio yra abipusis priežastinis ryšys. Visas nuomones, vertinimus įgyjame dėka įvairaus poveikio mums – šeimoje, mokykloje, per laikraščius, internetą, draugus. Visa tai sąmoningai ar nesąmoningai bando veikti mūsų nuostatas. Bet, suvokdami savo nuostatas, mes taip pat siekiame paveikti kitus. Per visą gyvenimą mes darome poveikį kitiems, o jie veikia mus. Tarkime, norime įtikinti kaimyną, kad nauji reklamuojami produktai pranašesni. Arba įteigti, kad rūkymas ne taip jau ir kenkia sveikatai. Būna, kad taip bandome keist elgesį – kviečiame draugą surūkyti cigaretę.

Ar elgesys tikrai priklauso nuo nuostatų?
7-ame dešimtmetyje buvo atlikta tyrimų, kurie privertė suabejoti, kad pasikeitus nuostatoms, pakis ir elgesys. Be to, labai dažnai pastebima, kad kasdieniniame gyvenime yra didelis nesutapimas tarp žmogaus minčių, kalbų ir elgesio. Žmogus deklaruoja meilę, bet su aplinkiniais elgiasi priešiškai, akcentuoja, kad vertina sąžiningumą žmonėse, bet sukčiauja mokėdamas mokesčius. 8-9-ame dešimtmetyje tyrimai buvo tęsiami ir parodyta, kad mūsų elgesys priklauso nuo nuostatų, tačiau šį priežastinį ryšį labai gali paveikti išorinė socialinė įtaka, pvz., socialinis spaudimas. Ši įtaka paveikia arba tai, ką sakome (deklaruojame visuotinai teigiamai vertinamus idealus pvz.), arba tai, ką darome. Veikdami vadovaujamės savo nuostatomis kai:
• Socialinė įtaka žodžiams ar veiksmams yra maža. Pvz., politikai prieš pat rinkimus turi balsuoti už naują įstatymą, kurį daug rinkėjų smerkia. Tikėtina, kad drąsesni už jį balsuoti bus tie, kurie jau ruošiasi eiti į pensiją ar ketina nebedalyvauti ateinančiuose rinkimuose, nei tie, kuriems teks susitikti su priešiškais rinkėjais.
• Nuostata yra svarbi konkrečiam elgesiui. Kaip jau minėta bendros nuostatos dažnai nesutampa su realiu elgesiu (vertinu sveikatą, bet rūkau). Tačiau jei nuostata yra konkretaus elgesio atžvilgiu, tikėtina, kad žmogus elgsis pagal ją. Jei yra tvirtas nusistatymas mankštintis, tikėtina, kad asmuo ir pradės sportuoti.
• Nuostatos yra gerai įsisąmoninamos. Jei žmogus gerai žino, kuo tiki ir suvokia to tikėjimo įtaką savo elgesiui, tikėtina, kad jis bus ištikimas pats sau.

Ar elgesys veikia nuostatas?
Iš tiesų yra nemažai įrodymų, kad žmonės pradeda tikėti tuo, ką daro. Elgesys formuoja nuostatas.
“Kojos tarpduryje” reiškinys.

Tai yra žmonių polinkis, išpildžius mažą reikalavimą, vėliau paklusti ir didesniems. Eksperimento metu tyrėjai apsimetė kovotojais už saugų eismą. Paprašė Kalifornijos gyventojų, kad jie leistų savo kiemuose pritvirtinti didelį negražų plakatą “Važiuokite atsargiai”. Sutiko 17% paprašytųjų. Kitų žmonių iš pradžių buvo prašome savo kieme “priglausti” 8cm dydžio ženklelį “važiuokite saugiai”. Sutiko beveik visi. Vėliau tų pačių paprašius paimti ir tą didelį plakatą, sutiko 76%.
Taigi, norint, kad žmonės sutiktų dėl didelių dalykų, reikia pradėti nuo mažų ir laipsniškai juos didinti. Taigi, būkite atsargūs su tais, kurie norės jus tokiu būdu išnaudoti. Nereikšmingas veiksmas padeda atlikti kitą. Vieną kartą susigundžius, kitą kartą bus sunku atsilaikyti.

Kitas pavyzdys, kaip elgesys keičia nuostatas: žmonės priversti raštu ar žodžiu ginti požiūrį, kuriuo jie abejoja, pradeda pamažu tikėti savo žodžiais. Panašiai atsitiko ir kalėjimo eksperimento dalyviams. Žmonės, kurie buvo priversti atlikti prižiūrėtojų vaidmenį, ėmė niekinti kalinius, o tai skatino žeminantį elgesį.
Kodėl taip yra?
Tokiems reiškiniams paaiškinti tinka L. Festinger pažintinio disonanso teorija. Kai mūsų veiksmai nesiderina su mintimis (pažintinis disonansas), kyla įtampa. Kyla poreikis pateisinti savo veiksmus. Norint sumažinti įtampą, dažnai nuostatos priderinamos prie veiksmų. Tai lyg pasakymas sau: “jei aš nusprendžiau kalbėti ar elgtis taip, vadinasi aš privalau tuo tikėti”. Kuo mažiau jaučiamės verčiami atlikti tam tikrą nerimą keliantį elgesį, tuo labiau atsakingi jaučiamės už savo veiksmus (tuo didesnis pažintinis disonansas), ir tuo stipriau keičiasi nuostatos, kad pateisintų tą veiksmą. Taigi, keisdami elgesį, galime pakeisti mintis ir jausmus. Nemėgstamam žmogui pradėję rodyti pagarbą, dėmesį, rūpestį, galime pradėti jį mėgti. Kalbėdami apie save palankiai, galime įveikti liūdesį, nusiminimą, nusivylimą.

Stereotipai
Stereotipas – supaprastintas tam tikros žmonių grupės įvaizdis, tikėjimas, kad visi tos grupės žmonės yra vienodi. Pvz., visi akinius nešiojantys yra išsilavinę, moksliukai; pietiečiai yra karšto temperamento. Pvz.,
Gydytojai – kyšininkai
Japonai – darbštuoliai
Čigonai – vagys
Stereotipai retai būna mūsų asmeninės patirties vaisius. Dažniausiai juos įgyjame iš grupės, kuriai priklausome, ypač iš žmonių, kurių stereotipai jau yra susiformavę, taip pat iš žiniasklaidos, kuri paprastai pateikia supaprastintą tam tikrų grupių vaizdą. Taigi, stereotipai dažniausiai būna kolektyviniai.

Stereotipų vaidmuo
Jie atlieka tiek teigiamą, tiek neigiamą vaidmenį. Jie leidžia žmogui saugiai jaustis besikeičiančioje aplinkoje. Juk neįmanoma iš anksto išmokti spręsti visų problemų, su kuriomis gali tekti susidurti, žmogus patekęs į jam nežinomą situaciją, neišvengiamai turi vadovautis išankstiniais sprendimais ir nuostatomis. Šios nuostatos padeda mums greičiau reaguoti konkrečiose gyvenimo situacijose.
Neigiama – jei tik užmezgę kontaktą su žmogumi vadovaujamės stereotipais, prarandame galimybę pažinti atskirą asmenybę.

Nors ir labai sunkiai, bet stereotipai gali keistis:
■ Suteikiant daugiau informacijos;
■ Įgyjant kuo daugiau kontaktų.
Pakeisti sunku, nes žmogus pirmiausia ieško informacijos patvirtinančios išankstinę nuostatą, o visa kita atmeta, nepastebi.
Kartais stereotipai sustiprėja ir tampa ypač priešiški. Tada stereotipas virsta prietaru. Tai labai kategoriškas nusistatymas. Jų faktiškai negalima išsklaidyti pasitelkus argumentus ir įrodymus. Dėl prietarų gali atsirasti diskriminacija. Diskriminacija – kai yra pažeidžiamos tam tikros grupės ar jos atstovo teisės. Diskriminacijos rūšys:
Amžiaus – pažeidžiamos teisės dėl žmogaus amžiaus.
Religinis dogmatizmas – dėl tikėjimo.
Etnocentrizmas – dėl priklausymo vienai ar kitai tautybei (kultūros, kalbos, papročių, aprangos).
Dėl išvaizdos – dėl rengimosi manieros, šukuosenos ar kūno puošybos.
Neįgaliųjų – dėl fizinės negalios (aklumo, kurtumo, mokymosi sutrikimų, luošumo)
Lyties (seksizmas) – dėl vyriškos ar moteriškos lyties.
Socialinių sluoksnių – dėl užimamos socialinės padėties, kad esi turtingas ar neturtingas.
Rasizmas – dėl odos spalvos ar kitokių išskirtinių tam tikros grupės ypatybių.
Lytinės orientacijos – pažeidžiamos homoseksualistų teisės.

BENDRAVIMO PSICHOLOGIJA

Poreikis bendrauti – vienas svarbiausių žmogaus egzistencinių poreikių.
Bendraudami galime:
• Perduoti kitiems ką galvojame, jaučiame, kokiais matome save ar aplinką.
• Iš kitų sužinoti apie tai, kaip mes patys atrodome iš šalies, ką kiti mano apie mus ir išorinį pasaulį.
• Mokytis ir mokyti kitus. Be bendravimo neįmanomas joks profesinis pasirengimas.
• Padėti kitiems ir ieškoti pagalbos ir paramos sau.

Bendravimas tiesiogiai siejasi su jausmais. Bendraudami patiriame įvairiausių emocijų, tiek malonių, tiek nemalonių. Taigi, bendravimas būna ir skausmingas, ir džiaugsmingas. Kartais, norėdami išvengti skausmingų nusivylimų, žmonės užsisklendžia savyje. Tačiau visiškai nebendrauti negalime, kad ir kaip to norėtume. Ką nors darydami ar nieko neveikdami, mes neišvengiamai veikiame kitus žmones. Net mūsų atsisakymas kalbėti arba nuėjimas šalin aplinkiniams yra reikšminga informacija. Taip elgdamiesi užkertame kelią kitiems perduoti tokią informaciją apie save, kokios norėtume. Tuomet kai dedame pastangas nebendrauti, kiti išvadas apie mus ir susiklosčiusią situaciją pasidaro nepriklausomai nuo mūsų, o mūsų elgesys veikia kitus lygiai taip pat kaip ir kitais bendravimo atvejais. Taigi, pastangos susilaikyti nuo bendravimo suteikia pašnekovui galimybę sužinoti apie mus tiek pat, kiek ir pastangos ką nors perduoti, paaiškinti, tik pirmuoju atveju, mes patys labai susiauriname savo galimybes įtakoti šį pažinimo procesą.
Kaip galime apibrėžti, kas yra bendravimas? Pirmiausia tai – prasminga tarpusavio sąveika tarp dviejų ar daugiau žmonių. Ši sąveika vyksta tiek kalbantis, tiek ir be žodžių, sąmoningai ir nesąmoningai, būnant dviese ar atsidūrus didelėje žmonių grupėje. Kaip mes susigaudome sudėtingoje tarpusavio santykių sistemoje? Kaip suprantame signalus, kuriuos žmonės siunčia vieni kitiems. Dažniausiai žmonės bendrauja pagal tam tikras susiklosčiusias ir visų priimtas taisykles. Jos apsprendžia tai,
• kad kai ką nors sakome kitam, yra tik tam tikras ribotas skaičius būdų, kuriais jis gali mums atsakyti. Jei mokytoja klausia moksleivio: “kodėl vakar nebuvai mokykloje?”, jis gali pasakyti teisybę, pvz.”bijojau kontrolinio”, gali pameluoti, pvz.,”blogai jaučiausi” arba tiesiog patylėti. Bet kokiu atveju, visiškai nepaisantis bendravimo taisyklių ir todėl nesuprantamas būtų atsakymas: “šiandien gražus oras” arba “mano papūga moka kalbėti prancūziškai”.
• Taisyklės egzistuoja ir tuomet kai bendraujame be žodžių. Yra begalė įvairiausių gestų ir judesių, bet dauguma jų naudojami tik tam tikrose situacijose ir turi visiems suprantamą prasmę. Kai kurie gestai turi vieną bendrą prasmę. Kai kurie – daug prasmių. Jei žmogus numoja ranka, tai gali reikšti: “smulkmena, neverta kreipti dėmesio”, arba: “nepasisekė, gaila”. Tokiais atvejais, norėdami išsiaiškinti, ką tiksliai šis gestas reiškia, turime stebėti ir mokėti suprasti visą bendravimo situaciją.

Daugumą bendravimo įgūdžių įgyjame labai anksti, dar kūdikystėje ir ankstyvojoje vaikystėje. Todėl bendravimo taisyklės mums tiek pažįstamos, savaime suprantamos, jog ir nepastebime jų egzistuojant. Prisimenama tik tada, kai kas nors tas taisykles pažeidžia.

Emocinis bendravimo aspektas
Kaip jau minėta, bendravimas – prasminga sąveika tarp žmonių. Bendraudami žmonės pažįsta vienas kitą. Asmuo, bendraudamas su kitu, siekdamas geriau suprasti pašnekovą ir svarstomą problemą, pats atsiveria, net ir rizikuodamas. Kaip jau irgi minėta, bendravimas susijęs su daugybe emocijų. Taigi, galime nagrinėti bendravimo technikas, bet jos, yra pagalbinės priemonės bendravimo procese ir negali tapti savitikslėmis. Dažnai vartojant bendravimo sąvoką painiojami komunikaciniai ir emociniai bendravimo aspektai. Iš tiesų, bendrauti – palaikyti ryšius, komunikuoti. Tačiau giluminė bendravimo prasmė – emocinio ryšio užmezgimas ir palaikymas. Partneriškas bendravimas realizuojamas pagal tris principus:
1) Empatija. Emociniam ryšiui kurti ji būtina. Tai – įsijautimas į kito žmogaus emocinę būseną, išgyvenimas to, ką jaučia kitas, sugebėjimas būtent jo akimis pažvelgti į pasaulį ir į save.
2) Autentiškumas – nuostata likti savimi, nesidangstyti jokiomis kaukėmis.
3) Priėmimas – stengtis kitą pasitikti kaip pagarbos subjektą, be išankstinių nuostatų, kad galėtume jį girdėti, formuoti apie jį realų vaizdą.

Apie empatiją norisi pakalbėti kiek daugiau. Tai yra įgūdis, kurio išmokstama, ją reikia išsiugdyti. Ji visada yra bendravimo pagrindas, nes be jos bendravimas bus tik paviršutiniška komunikacija. Empatiją galime suskirstyti į tris etapus:
1. Jausmų identifikavimas. Suprasti, identifikuoti kito jausmus nėra jau taip paprasta. Viena priežasčių – kitų emocijos yra mišrios. Pvz., studentė sako draugei: “Prastai išlaikiau sesiją. Kitą savaitę važiuosiu namo. Kaip gerai! Pasimatysiu su namiškiais. Bet kai jie sužinos mano pažymius. Draugė gali reaguoti į įvairius tokio pranešimo aspektus:
1) Kaip tau gerai! Važiuoji namo, pasimatysi su namiškiais (į pirmą dalį).
2) Tu susirūpinusi tuo, ką tau pasakys namiškiai (tik į antrą dalį).
3) Tu džiaugiesi, kad vėl pamatysi namiškius, bet esi susirūpinusi dėl to, ką tau pasakys, sužinoję apie egzaminų pažymius.
Kartais žmonės kalbėdami apie išgyvenimus, skirtingais kanalais siunčia prieštaringą informaciją. Pvz., vieniša motina verkdama kalba apie savo sūnų: “Aš taip džiaugiuosi, kad jis važiuoja studijuoti”.
2. Išgyvenimas.
3. Jausmo perdavimas. Parodyti kitam, kad aš jaučiu tai, ką jis. Man liūdna, nes jis dabar liūdi.

Empatijos priešingybė – egocentrizmas. Egocentrikas yra taip paskendęs savo rūpesčiuose, susirūpinęs saviraiška, kad neturi nei jėgų, nei laiko pastebėti, kad kiti žmonės turi rūpesčių.

Bendravimas kaip komunikacija
Bendraudamas kalbos ir nežodinių signalų būdu žmogus gali perduoti kitiems žinią apie savo mintis ir jausmus. Komunikacija – tai keitimosi informacija procesas. Bendravimo procese dalyvauja mažiausiai du žmonės, kurių vienas yra informacijos siuntėjas, o kitas – priėmėjas (gavėjas). Siuntėjas siunčia priėmėjui tam tikrą informaciją, kurią jis užkoduoja. Gavėjas, norėdamas suprasti šią informaciją – ją turi dekoduoti. Paprastai bendravimo proceso dalyviai keičiasi vaidmenimis: informacijos siuntėjas paskui tampa ir gavėju ir atvirkščiai. Bendravimo sėkmė priklauso nuo abiejų pusių. Siuntėjo tikslai gali būti įvairūs – perduoti informaciją, paaiškinti, duoti nurodymą, išbarti, pasidalyti savo jausmais ir t.t.
Informacijos kodavimas. Kodai – sakytinės kalbos žodžiai, rašytas tekstas, nežodiniai signalai. Tai taip pat gali būti Morzės abėcėlė, Brailio raštas. Kodavimas reiškia ypatingą individualią reikšmę, kurią siuntėjas suteikia informacijai. Priimame informaciją jutimo organais. Svarbiausi, aišku, rega ir klausa, tačiau nereikia pamiršti uoslės, skonio, lytėjimo (kiekvienas žinome, kaip jaučiamės ir kaip bendraujame su ką tik česnako valgiusiu asmeniu). Informacijos siuntėjas, koduodamas informaciją, jai suteikia individualią reikšmę, todėl ta pati informacija dviejų siuntėjų gali būti pateikiama visiškai skirtingai.
Informacijos dekodavimas. Ką nors sakydami žmogui negalime būti tikri, kad jis dekoduos taip, kaip norime. Prasmė glūdi žmonėse, bet ne žodžiuose. Gaunamą informaciją priėmėjas košia pro daugybę filtrų, todėl dekoduotą pranešimą jis suvokia savaip.
• Dažnai priimant pranešimą įsijungia patirties filtras.
• Kai žmogų pasiekia informacija, prieštaraujanti jo įsitikinimams, vertybėms, nuomonėms, jis gali pranešimo ir nesuvokti.
• Reikšmės gali turėti ir nuovargis, nes tuomet sunku sutelkti dėmesį.
• Gali būti, kad gavėjas tuo metu kažką mąsto ir praleidžia pro ausis siuntėjo pranešimą. Gal mąsto kaip atsikirsti ar sugluminti kalbėtoją.
• Komunikacijos procese atsispindi ir bendraujančių tarpusavio santykiai. Jei turime išankstinių nuostatų, klijuojame etiketes: “meluos”, “vėl verkšlens”. Tai įtakos informacijos dekodavimą.
• Informacijos priėmimui turi įtakos ir emocinė priėmėjo būklė. Labai intensyvios emocijos – tiek didelis džiaugsmas, tiek kankinantis liūdesys – gali iškraipyti pranešimo turinį.

Kalba sudaro dekodavimo sunkumų, nes tiems patiems žodžiams gali būti suteiktos skirtingos prasmės. Pvz., tokie žodžiai kaip “anksti”, “vėlai”, “daug” skirtingiems žmonėms reiškia skirtingus dalykus.
Daugiaplaniai priėmėjai. Daugiaplanė auditorija yra tada, kai suvokėjai, informacijos priėmėjai yra skirtingus vaidmenis atliekantys, nehomogeniški. Pvz., praktikantas veda pirmą savo gyvenime pamoką. Reikia padaryti taip, kad mokiniai suprastų medžiagą, reikia kontroliuoti jų elgesį, klasėje palaikyti tvarką. Tačiau toje auditorijoje yra ir kitokių priėmėjų – galiniame suole sėdi praktikos vadovas, kuris rašys įvertinimą, o jo vertinimo kriterijai kitokie nei mokinių. Taip pat dar yra kolegos studentai, jiems svarbu parodyti, kad nesijaudini ir pasitiki savimi. O jei tarp jų yra ta vienintelė.Nepavydėtina situacija. Jei auditorija daugiaplanė, siuntėjui reikia rodyti skirtingus Aš. Vyksta tam tikras prisistatymų konfliktas. Jis tampa ypač intensyvus, kai asmuo yra labai savo elgesį tikrinantis ir jam labai svarbu įtikti kiekvienam priėmėjui.

Bendravimo būdai
Jų yra daug ir įvairių. Dažniausiai kasdieninėje kalboje minėdami žodį “bendravimas”, visų pirma turime galvoje bendravimą žodžiais. Jis mums akivaizdžiausias. Tačiau normalaus pokalbio tarp dviejų žmonių metu, tik apie trečdalį informacijos gauname, perduodame žodžiais, o maždaug du trečdalius kitais – nežodiniais – būdais. Norėdami suprasti kitą, jais remiamės labiau, ypač jei žodinė ir nežodinė pranešimo dalis nesutampa (pvz., žmogus nuleidęs akis, silpnu tyliu balsu, atsidusdamas sako: “aš taip džiaugiuosi”.). Kalba daugiau vartojama informacijai perduoti, o nekalbiniai kanalai – tarpusavio santykiams išreikšti.

Nežodiniai bendravimo būdai:

• Asmeninė erdvė
• Akių kontaktas
• Veido išraiška
• Gestai
• Kūno kalba (poza)
• Apranga bei išvaizda
• Turimi daiktai
• Prisilietimai
• Garsiniai būdai

Asmeninė erdvė. Tai tam tikra nematome siena aplink mus, kurią nuolat, sąmoningai ar nesąmoningai stengiamės išlaikyti. Ši erdvė didėja ar mažėja priklausomai nuo to, kur ir su kuo mes esame. Pvz., gausiai lankomose vietose, arba pripildytame autobuse, ji labai susiaurėja prisitaikant prie realių aplinkybių. Antropologas E. T. Hall nustatė, kad žmonės bendraudami naudoja keturias pagrindines erdvės zonas:
1) Intymi zona (15-46cm). Ji skirta labai artimam bendravimui, susijusiam su meile, globa, apsauga, nuraminimu, ir pan. Esant tokiam atstumui, veikia daugybė stimulų – kvėpavimo, kūno šilumos, kvapų ir pan. Dėl to bendravimas tampa labai intensyvus. Į šia zoną gali patekti tikrai artimi žmonės. Tai vaikai, tėvai, sutuoktiniai, artimi draugai, giminės. Visų kitų įsiveržimas laikomas nemandagumu arba traktuojamas kaip agresyvumo požymis.
2) Asmeninė zona (46cm-1,2m). Tai patogiausias atstumas pokalbiui su draugais, kolegomis.
3) Socialinė zona (1,2-3,6m). Ji dažniausiai susidaro tarp žmonių, kurie kartu dirba, sprendžia bendras problemas.
4) Visuomeninė zona (3,6m ir daugiau). Panašų atstumą stengiasi išlaikyti mokytojai arba lektoriai per viešas paskaitas. Tai leidžia nekreipti dėmesio į asmenis, kurie mums nepatinka ar kurių norisi išvengti. Kontaktai formalūs, beasmeniai. Lyg sakoma: “neturi rūpėti asmeniniai dalykai. Susitelkime ties veikla, kuria turime užsiimti”.

Taigi erdvė kuri susidaro bendraujant, gali parodyti, ką jaučiame kitų žmonių atžvilgiu ir ką, savo ruožtu, jie jaučia mums. Pasirenkamam atstumui įtakos turi:
1) Simpatija. Mes nesąmoningai stengiamės stovėti arčiau tų žmonių, kuriuos mėgstame, palyginti su tais, kurių nemėgstame.
2) Autoritetas. Taip pat linkę arčiau būti tų, kurių nuomonė mums labai svarbi.
3) Pažinimas. Pažįstami stovi arčiau nei nepažįstami. Čia yra ir lyčių skirtumų: moterys paprastai stovi arčiau viena kitos nei vyrai.

Apie žmonių tarpusavio santykius galime spręsti ir pagal tai, kaip jie susėda. Pvz., tie moksleiviai, kurie pamokoje dalyvauja aktyviai, sėdasi priekyje bei centre, o tie, kurie pasyvesni – gale. Draugai paprastai sėda šalia ar kampu, priešininkai – priešais. Be to, tokiu atveju dažniausiai ne tik atstumas būna didesnis, bet pašnekovus dar ir skiria koks nors barjeras – pvz., stalas. Tačiau ir čia egzistuoja lyčių skirtumai: moteris labiau nei vyrus erzina tokia situacija, kai nepažįstamas ar nemalonus žmogus atsisėda šalia. Vyrams didesnį agresyvumą sukelia situacija, kai toks žmogus atsisėda priešais.
Savo teritoriją esame linkę saugoti. Tam naudojame įvairius žymeklius. Pasistatome namą ir atitveriame jį tvora. Ant buto ar kabineto durų pakabiname lentelę su savo pavarde. Teritorijoje, kurią užimame laikinai, naudojame laikinus žymeklius. Pvz., užsiimdami vietą teatre, valgykloje, paskaitų klasėje, padedame kokį nors savo daiktą: švarką, kuprinę, laikraštį ar pan. Autobuse, vengdami artimesnės keleivių kaimynystės atsitveriame krepšiais.
Asmeninės erdvės supratimas gali skirtis skirtingose kultūrose. Islamo šalių ar Lotynų Amerikos gyventojai stovi arčiau vienas kito nei europiečiai ar Šiaurės Amerikos gyventojai. Toliausiai – baltieji amerikiečiai, anglai ir švedai. Arčiausiai – pakistaniečiai ir arabai. Pietų Europos gyventojai – italai, graikai – užima tarpinę padėtį.

Akių kontaktas. Beveik kiekvienoje bendravimo situacijoje susiduriame su moraliuoju žvilgsnio laiku. Tai laikas, per kurį mes galime žvelgti žmogui į akis, nepasirodydami nemandagiais, agresyviais, familiariais. Tas laikas skirtingose situacijose skiriasi. Pvz., lifte – kelios milisekundės. Visą kitą laiką, žiūrime į lubas, grindis, lifto valdymo mygtukus, bet ne į šalia stovinčio nepažįstamo žmogaus akis. Šiek tiek ilgesnis moralus žvilgsnio laikas bus perpildytame autobuse, o dar ilgesnis – gatvėje.Gatvėje galime pagauti praeivio žvilgsnį, tačiau žmonės ims jaustis nejaukiai, jei žiūrėsime ilgiau nei tris sekundes. Kodėl taip yra, kodėl skiriasi moralus žvilgsnio laikas bendraujant su nepažįstamais ir pažįstamais? Akių kontaktas yra labai aiškus ketinimo bendrauti su kitu žmogumi ženklas. Kai žmogus visai nepažįstamas ir sutinkamas pakankamai neapibrėžtoje situacijoje, jo žvilgsnis rodo nusiteikimą bendrauti. Bet mes nežinome, koks tas nusiteikimas. Galbūt mes jį sužavėjome ir jis pasakys komplimentą. Bet galbūt, jis ketina sakyti ką nors nemalonaus ar mus išbarti. Kai situacija aiški, ir mums akivaizdus žvelgiančio tikslas, nesijaučiame nepatogiai – pvz., kai padavėja kavinėje priima užsakymą, pardavėja laukia, kokius pirkinius išsirinksime. Aišku, pardavėjos žvilgsnis gali būti ir priekaištaujantis, tada reaguosime neigiamai, bet kai žvilgsnio tikslas aiškus, bet kokiu atveju nekils nesaugumo jausmas ir vengimo reakcija.
Hamachek siūlo keletą patarimų, kaip naudoti akių kontaktą sėkmingesniam bendravimui įtvirtinti:
1. Tam, kad sėkmingiau užmegztumėte kontaktus su jums svarbiais žmonėmis, stenkitės ilgiau išlaikyti žvilgsnį su jais susitikę, prasilenkdami ar sveikindamiesi.
2. Žiūrėkite į žmogų, kuriam ką nors sakote ar kurio klausotės, tačiau nesistebeilykite pernelyg atkakliai. Tiesiog parodykite jam, kad jums rūpi tai, ką jis sako.
3. Kai tenka ką nors kritikuoti, žvilgsnis turi būti trumpesnis. Žmogus, kurį kritikuojate, turi jausti tam tikrą saugumo pojūtį.
4. Palaikydami akių kontaktą, turite daugiau galimybių įrodyti, kad sakote tiesą. Aplinkiniai įpratę abejoti žodžiais žmogaus, kuris nežiūri į akis.

Akių žvilgsniu reguliuojama ir pati pokalbio eiga. Baigę šnekėti, mes pažiūrime į pašnekovą ir tarsi tai perduodame jam “estafetę” pratęsti pokalbį. Jei tokiais signalais nesinaudotume, būtų labai sunku palaikyti tvarkingą pokalbį.
Ką reiškia ilgas žvilgsnio laikas?
• Bene ilgiausiai vienas į kitą žiūri įsimylėjėliai (išreiškiama meilė ir prieraišumas).
• Tačiau ilgas akių kontaktas gali būti panaudotas ir grasinimui. Linkę dominuoti žmonės paprastai žvelgia į kitus atkakliu veriančiu žvilgsniu, kad nebelieka nieko kito, kaip tik nuleisti akis. Tokiu žvilgsniu viršininkai žvelgia į pavaldinius, kai šie kuo nors prasikalsta.

Kada vengiama akių kontakto?
• Drovūs pašnekovai nežiūri kitiems į akis, vengia akių kontakto, o žiūri į šoną ar žemyn.
• Pašnekovas gėdijasi ar yra išsigandęs.
• Sako netiesą.
• Jei santykiai labiau dalykinio, o ne asmeninio pobūdžio, akių kontakto laikas taip pat turi būti trumpesnis.
• Akių kontakto taip pat vengiama sakant blogą žinią ar ką nors skaudaus.
• Pagarbos ženklas.

Taigi, reikšmių gali būti daug ir suprasti kiekvieno signalo teisingą reikšmę galima tik gerai žinant visą bendravimo situaciją.
Kultūrinių skirtumų čia taip pat nemažai. Pvz., anglui ilgi italo žvilgsniai gali pasirodyti įkyrūs, o italas manys, kad anglas yra šaltas ir atsainiai su juo bendrauja.

Veido išraiška. Vieni veidai gali būti labiau išraiškingi, kiti – mažiau, tačiau neišvengiamai visi jie yra tarsi savita žmogaus jausmų skelbimų lenta. Mokėjimas “skaityti” aplinkinių veidus leidžia geriau suprasti ar nuspėti, kokie jausmai juos tuo metu valdo. Tai mums padeda orientuotis, ko reikia vengti, kam turėtume padėti, su kuo verta užmegzti pokalbį, o ko geriau nekalbinti. Ta pati veido išraiška atspindi vienodas žmonių emocijas net ir tuomet, kai žmonės labai įvairūs, priklauso skirtingoms rasėms ar kultūroms. Visur panašios išraiškos, nusakančios svarbiausias žmogaus emocines būsenas: pyktį, liūdesį, laimę, nuostabą, pasibjaurėjimą, baimę.
Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad veido išraiška sugebame perduoti tik šešias skirtingas emocijas. Įmanomi labai įvairūs deriniai. Pvz., vienu metu galima atrodyti laimingu ir nustebusiu.
Nereikėtų pamiršti ir to, kad veidas ne visada rodo, ką žmogus jaučia. Žmogus gali būti išmokęs rodyti ne tas emocijas, kurias išgyvena, nerodyti, ką jaučia, o ir mes galime neteisingai vieną ar kitą veido išraišką interpretuoti. Pvz., žmogus labai susimąstęs, o mums atrodo, kad jis liūdnas ar piktas.
Daugelyje kultūrų nėra priimta atvirai rodyti savo jausmus, ypač neigiamus: pyktį, susierzinimą. Bendraudami su nepažįstamais siekiame valdyti savo veido išraišką, atrodyti neutraliai arba šypsotis vaidinamąja socialine šypsena.
Kaip atskirti tikras veide pasirodžiusias emocijas nuo netikrų? Paprastai tikros emocijos pasižymi tuo, kad jos pasirodo nedelsiant, iš karto. Ne veltui sakoma, kad tikroji žmogaus reakcija yra pati tikriausia. Emocijoms nuslopinti ar pakeisti išraišką visada reikia šiek tiek laiko. Pvz, jei pasakojate anekdotą ir juokas pasigirsta tik po tam tikro laiko, tai gali reikšti, kad klausytojai nesuprato juoko arba jis jiems pasirodė nevykęs.

Gestai. Jie taip pat parodo emocijas. Dažnai gestai lydi mūsų šnekamąją kalbą. Yra žmonių apie kuriuos sakoma, kad jie surištomis rankomis tiesiog negalėtų kalbėti, jiems gestai ir šnekamoji kalba yra tiesiog neatsiejami. Gestai paįvairina pokalbį ir nurodo jo kryptį ir tempą. Gestu galima nutraukti pašnekovą, paraginti jį kalbėti, perduoti žodį kitam, parodyti, jog patys norime kažką pasakyti. Gestų įvairovė yra be proto didelė. Deja, nėra gestų žodyno, kuris būtų tikrai patikimas, Gestų prasmė dažnai priklauso nuo konkrečios situacijos, kultūros, kurioje bendraujama.
Yra tokių gestų, kurie nevalingi ir kurių nevartojame žodžiams pakeisti ar papildyti. Jie gali būti laikomi tikraisiais signalais pasakančiais, ką žmogus galvoja. Tai tam tikras “emocijų nutekėjimas”, vykstantis tuomet kai žmogus nori ką nors nuslėpti. Pvz., studentas gali tikinti draugus, kad nebijo egzamino, bet jį išduos pvz, nervingas pieštuko sukiojimas tarp pirštų. Kita vertus, gerai savo gestus kontroliuojantis žmogus gali naudoti gestus tikriesiems jausmus paslėpti. Jei smarkiai gestikuliuosime, pašnekovui atrodys, kad esame smarkiai susijaudinę, nors iš tiesų galime būti visiškai abejingi tam, ką sakome. Priešingai, jei mažai gestikuliuosime, mus gali palaikyti santūriais, nors tai gali būti netiesa. Taigi, požiūris, kad gestai, skirtingai nuo žodžių visada pasako tiesą, yra gerokai supaprastintas. Abiem bendravimo būdais galima perteikti tiek teisingą, tiek klaidingą informaciją.

Kūno kalba. Svarbų vaidmenį bendraujant vaidina ir mūsų kūno užimama padėtis (poza).W.James dar šio amžiaus pradžioje parodė, kokias tendencijas gali rodyti kūno poza:
• Artėjimas. Dėmesinga poza, pasireiškianti palinkimu į priekį arčiau pašnekovo.
• Pasitraukimas. Negatyvi poza, pasireiškianti pasitraukimu atgal ar nusisukimu.
• Išsiplėtimas. Išdidi, arogantiška poza, pasireiškianti išpūsta krūtine, stačia laikysena, aukštai pakelta galva ir pečiais.
• Susitraukimas. Depresiška, prislėgta poza, pasireiškianti į priekį pasvirusiu liemeniu, nuleistais pečiais, galva bei įdubusia krūtine.
Šiuolaikinėje psichologijoje šios pozos neretai vadinamos šilta, atšiauria, dominuojančia ir paklūstančia (nuolankia).
Kūno kalba dažnai būna nepavaldi proto kontrolei. Ji gali parodyti gilesnius jausmus. Jei pašnekovas jus mėgsta, jis nevalingai orientuos kūną taip, kad būtų pasisukęs į jus ir kiek pasviręs į priekį. Jei tai lydės dar ir intensyvesnis akių kontaktas, tai rimtas signalas manyti, kad pašnekovas palankiai jūsų atžvilgiu nusiteikęs ir šis bendravimas jam svarbus. Dažnai teigiamą požiūrį rodo ir galvos linkčiojimas. Priešingai, nuleista galva, aukštyn užversta galva, jos purtymas ar kraipymas demonstruoja abejojantį arba neigiamą požiūrį.
Dažnai manoma, kad jei žmogus su mumis bendrauja atsipalaidavęs – mus mėgsta, jei įsitempęs – ne. Tai ne visai tiesa. Tyrimai rodo, kad su nemėgstamu bendraujama arba stipriai įsitempus, arba labai atsipalaidavus. O su patinkančiu – saikingai įsitempus. Juk jei žmogus mūsų nedomina, ar varo nuobodulį, tai kam kūno kalba reikšti jam dėmesį. O jei esame su patinkančiu žmogumi, norime jam pasirodyti palankiai ir todėl kontroliuojame save, kad nebūtume pernelyg atsainūs.
Taip pat pastebėta, o ir daugeliui žinoma, kad jei žmonės stengiasi būtu su mumis atviri, sėdi laisvai, rankas padėję ant kelių ar nuleidę. Uždaresni, nenorintys atsiverti, rankas susideda ant krūtinės ar sėdi sukryžiavę kojas. Tačiau ir šio dalyko nereikia suabsoliutinti: tam turi įtakos kultūra, auklėjimas
Kūno kalba gali padėti ir trukdyti. Padeda tuomet, kai pabrėžia ir sustiprina tai, ką norime perduoti žodžiais. Trukdo tais atvejais, kai nesiderina ar bet tiesiogiai prieštarauja tam, ką sakome. Nesėkmes, naudojant kūno ženklus galima suskirstyti į kelias pagrindines grupes:
1. Nesiseka naudoti kūno kalbą apskritai: ji neišvaizdi, neišraiškinga, statiška.
2. Kūno kalba perteikiamos ne tos žinios. Pavyzdžiui, stengiantis nuslėpti drovumą, kūnas įgauna agresyvią pozą.

Moterims kūno kalba yra artimesnė nei vyrams. Moterys ne tik sugeba geriau perprasti be žodžių, vien kūno pozomis siunčiamas žinias: jos ir pačios sėkmingiau nei vyrai naudoja kūno signalus savo jausmams reikšti.
Kūno kalboje galima įžvelgti ir kultūrinius skirtumus. Šiauriečių kūno kalba santūresnė, pietiečių – labai spalvinga, dinamiška.

Apranga bei išvaizda. Drabužiai beveik visada skirti informacijai perduoti. Šią informaciją mums suteikia drabužių spalva, sukirpimas, nešiojimo stilius, jų buvimas ar nebuvimas. Drabužiai nurodo žmogaus socialinę padėtį, grupinę priklausomybę, agresyvumo laipsnį, lytinę orientaciją ir kt. Vien iš aprangos atskirsite banko tarnautoją nuo futbolo sirgaliaus ar sunkiojo roko gerbėjo ir pagal tai spręsite bendrauti su juo ar ne ir koks tas bendravimas bus. Ypač daug aiškios informacijos suteikia uniforma. Puikiai numanome, kokio bendravimo galime laukti sutikę uniformuotą policininką. Be abejo, apranga ir apgauna. Ne vienas esame girdėję apie kukliai apsitaisiusį milijonierių. Sukčiai ir aferistai puikiai išmano apie aprango poveikį.
Drabužiais puošiamės, tačiau ne tik jais. Daugiausia moterys dabinasi auskarais, žiedais, dažo veidą ar lakuoja nagus. Kerpamės plaukus, skutamės barzdą. Visi šie grožio atributai taip pat informacijos šaltinis. Dauguma minėtų išvaizdos atributų yra laikini – auskarus galima išsiverti, plaukus nukirpti ar vėl užsiauginti. Tačiau kai kurie papuošalai yra nuolatiniai. Pavyzdžiui, tatuiruotės. Jos būna itin informatyvios. Jos gali pasakyti apie žmogaus profesinę priklausomybę (pvz., jūreivio tatuiruotė – inkaras), ideologinę orientaciją, kalinio – net apie padaryto nusikaltimo rūšį.

Turimi daiktai. Jie gali:
• Atstoti tam tikrus simbolius, pvz., policininko lazda simbolizuoja jo galią tvarkyti eismą.
• Rodyti žmogaus ketinimus: sunkus lagaminas praeivio rankose sako, kad jis kažkur išvyksta., o ginklas nusikaltėlio rankoje – kad jis turi agresyvių ketinimų.
• Suteikti informacijos apie mūsų fizinę būklę. Akiniai – apie prastą regėjimą, balta lazdelė – kad žmogus aklas, lazda – kad žmogui sunku vaikščioti.
• Atskleisti ir dvasinę būklę – pavyzdžiui gėlių puokštė rankoje, arba sugniaužta nosinė.
• Parodyti profesinę priklausomybę – paštininko lagaminas.
• Parodyti užimamą padėtį visuomenėje – geros odos rankinė, brangus skėtis, laikrodis.

Prisilietimai. Tai vienas ankstyviausių ir vienas paprasčiausių noro bendrauti reiškimo būdų. Čia yra dideli kultūriniai skirtumai. Pvz. Puerto Rike kartu kavinėje besišnekučiuojantys žmonės vienas kitą per valandą paliečia apie 180 kartų, tuo tarpu Londone – nė karto.
Vieni prisilietimai suprantami kaip artimumo arba agresijos pasireiškimas, kiti laikomi priimtinais net tarp nepažįstamų žmonių. Pvz., prisilietimai, kuriuos patiriame perpildytame autobuse dažniausia nėra malonūs, tačiau jie toleruojami, priimami kaip neišvengiama būtinybė. Prisilietimo teisę pripažįstame tam tikrų profesijų žmonėms: gydytojams, kirpėjams, masažuotojams. Prisilietimas laikomas normaliu daugelyje judrių žaidimų – krepšinyje, imtynėse. Be to, kiekvienos visuomenės socialiniame gyvenime būdingi tam tikri ritualai, kurie susiję su prisilietimais (vedybų, sveikinimosi, įšventinimo.
Dažniausiai prisilietimais reiškiami teigiami jausmai. Prisilietimas neretai naudojamas prašant pagalbos arba ją suteikiant, atsidėkojant, maldaujant malonės ir pan. Tyrimai rodo, kad į pagalbos prašymą reaguojama labiau, kai prašantis prisiliečia. Vieno tyrimo metu, moteris gatvėje prašė praeivių monetos paskambinti telefonu. Tais atvejais, kai ji paliesdavo žmogų, kurio prašė, sutiko 51% prašomųjų tai atvejais, kai nepaliesdavo – tik 29%.
Lyčių bei socialinių skirtumų ypatybės sąlygoja prisilietimus: vyrai dažniau liečia moteris, nei moterys vyrus; aukštesnio socialinio statuso žmonės dažniau liečia žemesnio statuso žmones, nei šie – juos.

Garsiniai būdai. Galimas bendravimas su kalba nesusijusiais garsais – paralingvistinis bendravimas – juokas, verksmas, kosėjimas, žiovavimas ir kt. Prie šio bendravimo priskiriamos ir pauzės, tylėjimas.
Komunikuojant labai svarbu ne tik tai, kas pasakyta, bet kaip pasakyta. Vokalinės balso ypatybės – garsumas, ritmas, tembras, garso aukštis – apibūdina kalbos ekspresiją. Kalbant apie su kalba susijusį bendravimą reikia pabrėžti, kad kalba turi būti suprantama. Kalbėti reikia pakankamai garsiai, tinkamu tempu, svarbu pauzės tarp sakinių ir žodžių, jos kartais pasako daugiau nei patys žodžiai. Daugelis pauzių nėra vienaprasmės. Vieniems žmonėms pauzė yra priemonė savo žodžių reikšmingumui pabrėžti, kitiems – rodo abejonę tuo, kas sakoma.
Garsumas. Paprastai garsiau kalba savimi pasitikintys žmonės. Garsiau taip pat kalbama norint išreikšti stiprius jausmus – baimę, pyktį. Tyliau kalba ramesni, drovesni žmonės. Tylesniu balsu reiškiamos ir subtilesnės emocijos.
Svarbu kaip žmogus kalbėdamas keičia savo balso aukštį. Jei žmogus kalba monotoniškai, vienodu balsu, manome, kad jis prislėgtas, apimtas depresiškos nuotaikos. Ir atvirkščiai – kai pašnekovas vartoja labai intensyvią ir variacijų kupiną kalbą, galima spėti, jog tai – aktyvaus ir dominuojančio žmogaus tipas. Tačiau tai nėra griežta taisyklė. Jei pokalbio metu ryškiai kinta vokalinės balso ypatybės, matome kalbančiojo jausmų kaitą.

Kalbėjimas

Tai yra bendravimas, remiantis kalbos ženklų sistema. Ko reikia, kad žodinis bendravimas būtų sėkmingas? Pasaulyje yra labai daug kalbų, taigi, pirmoji sąlyga, kad šis bendravimas būtų sėkmingas – kalbos mokėjimas. Bendraujantys žmonės turi šnekėti abiem suprantama kalba.
Kalba yra universaliausia komunikacijos priemonė. Bendraujant ji padeda perduoti informacijos turinį. Čia paprastai kalbama apie žodžių reikšmes ir prasmes. Toje pačioje kalboje žodžiai gali turėti kelias ar keliolika reikšmių. Pvz., Dabartinės lietuvių kalbos žodynas pateikia 9 žodžio “akis” reikšmes.
Taigi, kaip jau esu minėjusi, prasmė glūdi žmonėse, o ne žodžiuose. Didelę reikšmę kalbos raiškumui ir tikslumui turi žodžių akcentavimas sakinyje. Akcentų pagalba į kiekvieną frazę galima įdėti tiek reikšmių, kiek joje yra žodžių ar net dar daugiau.
Tiems patiems žodžiams suteikiama individuali prasmė. Pvz., koks kiekis yra “daug” ir “mažai”? Jei jūsų vardas Agnė, Tomas, mama jus tikriausiai vadina Agnyte, Tomuku. Jūs žinote, kad tada, kai ji kreipiasi į jus Agne, Tomai, nieko gero nelauk.
Kasdien girdime sakant: “mes kalbame skirtingomis kalbomis”. Taip sakome tada, kai žmonės nesusišneka, nors kalba ta pačia kalba, nes žodžiams ir ketinimams suteikia skirtingą prasmę.
Komunikacijai gali kliudyti žodžiai parazitai. Dažnai juos žmonės vartoja nesąmoningai. Tai žodžiai “reiškia”, “ta prasme”, “žinai”. Jie menkina kalbą, ji netenka išraiškingumo ir įtaigos.
Žmonės nevienodai reaguoja girdėdami įvairius žodžius. Atlikti tyrimai, kurie parodė, kad žmonės pasirengę atliepti į kito prašymą, kai kreipiamasi žodžiais “reikia., nes.”.

Kalbėjimas gali būti:
• sakytinis
• ir rašytinis.

Rašytinis kalbėjimas yra sudėtingesnis. Sakiniai ilgesni ir gramatiškai sudėtingesni. Daugiau nekasdieniškų, abstrakčių žodžių. Tekstą galima taisyti, pildyti. Kita vertus, sakytinis kalbėjimas yra daug išraiškingesnis. Sakytinėje kalboje atsispindi pokalbio niuansai, ji parodo kalbančiojo jausmus, nurodo potekstės galimybę.
Sakytinis kalbėjimas gali būti
• dialoginis
• ir monologinis

Monologinio kalbėjimo pagrindinė ypatybė yra ta, kad, kadangi žmogus šneka vienas, jis iš klausytojų sulaukia vien nežodinio grįžtamojo ryšio. Todėl norėdamas bendrauti sėkmingai, jis turi gerai suprasti klausytojų siunčiamus nežodinius signalus, arba, kaip dažnai sakoma, jausti auditoriją.
Dialoginis kalbėjimas sudėtingesnis. Pašnekovams reikia taikytis vieniems prie kitų. Reikia nenutilti, nepradėti šnekėti vienu metu, pasisakymų neturi skirti ilgos pauzės. Pasisakymo pradžia neturi “užlipti” ant pokalbio partnerio pasisakymo pabaigos. Pertraukinėjimai arba ilgos pauzės gali sukelti konfliktą ar bent jau palikti nepasitenkinimo pokalbiu jausmą.
Pokalbio stilius labai priklauso nuo pašnekovų asmeninių savybių: charakterių, pasaulėžiūros, temperamento ypatybių. Vieni žmonės mėgsta lėtą, neskubią šneką su ilgomis pauzėmis, o kiti šneka labai greitai, vos užbaigę vieną sakinį, tuoj pradeda kitą, nekreipia dėmesio į pertraukinėjimus. Jei šnekasi su skirtingo temperamento žmonės, gali būti sunku suderinti tokius nevienodus pokalbio stilius.
Paprastai kalbantis prisideriname ne tik prie pokalbio stiliaus. Palaikomas ir pokalbio turinys: linkčiojame galva, rodydami, kad supratome, juokiamės iš komiško pasakojimo, nutaisome susirūpinusį veidą, girdėdami liūdnas naujienas. Bendravimo partneriai kalbėdami pritaiko ir savo gestų kalbą.

Pagal pasirengimo laipsnį pokalbiai skirstomi į:
1) Nė vienas pašnekovas nesirengė pokalbiui. Spontaniško, improvizuoto pokalbio metu vienas pašnekovas pradeda kalbėti kokia nors tema, kitas ją pratęsia, tyli arba kalba apie ką kitką, jei tema jam neįdomi. Nieko neketinama pamokyti ar įsiūlyti. Viena pasakyta frazė gali pasukti pokalbį visai kita kryptimi, aptariamos temos gali keistis viena po kitos.
2) Vienas pašnekovas yra apgalvojęs pokalbį iš anksto, kitas – ne. tokia situacija susiklosto, kai ateinama įsidarbinti, pas psichologą ir pan. Pašnekovui, kuris neturi išankstinio pokalbio plano, tiesiog tenka reaguoti į partnerio užduodamus klausimus ir aptarti jo siūlomas temas.
3) Abu pašnekovai pasirengę pokalbiui. Tokia situacija būna per derybas, teismo proceso metu.

Dauguma pokalbių, net ir spontaniškų, yra tarsi žvalgyba, nežinomų faktų paieška. Pradedantys draugauti vaikinas ir mergina, naujas bendradarbis ir įstaigos senbuviai tarsi tyrinėja vieni kitus, šen bei ten “užmesdami meškerę” ir sužinodami apie pašnekovą vieną ar kitą naują faktą. Ši žvalgyba taip pat vyksta atsargiai, įdėmiai sekant žodinius ir nežodinius signalus ir pagal juos surandant temas, į kurias pašnekovas būtų linkęs gilintis ir į kurias, priešingai, jis gilintis nenorėtų.

Visiems pokalbiams būdingas atgalinis ryšys: jei matome, kad pašnekovas kažko nesuprato, grįžtame prie tos pačios temos ir stengiamės išaiškinti iš naujo, akivaizdžiau ir nuosekliau. Jei pašnekovas ima nuobodžiauti arba mes matome, kad jis nepatenkintas, stengiamės susidariusią padėtį taisyti.
Atgalinis ryšys dažniausiai gaunamas stebint pašnekovo veido išraišką bei tokius paprastus žodinius intarpus kaip “aha”, “tikrai”, “mat kaip.” ir kt. Patys savaime jie mažai ką reiškia, bet atskleidžia pašnekovo požiūrį į vykstantį pokalbį. Psichologai tokias reagavimo formas vadina pastiprinimu. Pritardamas mums galvos linktelėjimu ar žodeliais “taip, teisingai”, pašnekovas palaiko mūsų bendravimo su juo būdą, psichologiškai pastiprina jį. Suprantama, be teigiamo pastiprinimo egzistuoja ir neigiamas. Jautresnis kalbėtojas tuoj pat iš savo pašnekovo reakcijos suvoks, kad jo pokalbis nėra palaikomas ir kad jam nepritariama. Tarpusavio prisitaikymas sėkmingesnis tada, kai pritarimo ar nepritarimo signalai yra aiškūs ir nedviprasmiški. Pastebėta, kad populiarūs ir aplinkinių pamėgti žmonės pasižymi tuo, kad labai aiškiai parodo, kada mūsų elgesys jiems patinka. Nepopuliarūs žmonės turi savybę nerodyti pritarimo net ir tada, kai patenkinti mūsų elgesiu. Taigi, turime stengtis aiškiai parodyti, kas mus džiugina, kas mums patinka. Ir, be abejo, pritarimą reikėtų rodyti dažniau nei nepritarimą.
Prie pašnekovo prisitaikoma ne tik žodžiais. Dažnai žmonės, stengdamiesi prisitaikyti vienas prie kito, atsistoja ta pačia poza, ima naudoti tuos pačius judesius bei gestus. Žinoma, dažnai galima pastebėti ir tai, kad ilgiau tarpusavyje bendraujantys žmonės pradeda vartoti tuos pačius žodžius bei posakius.

Žodinio bendravimo būdai

Kalbėjime apie nežodinio bendravimo būdus. Dabar klabėsime apie žodinio bendravimo būdus. Psichologai yra tyrę žodinio bendravimo turinį, arba tai, apie ką žmonės dažniausiai šnekasi. Galima išskirti 5 pagrindinius bendravimo būdus, apimančius apie 80% viso žodinio bendravimo laiko. Bendravimas gali būti:
1) Įvertinamasis. Kalbėdami įvertiname kokį nors daiktą ar reiškinį, išsakome, geras jis ar blogas, teisingas ar neteisingas, tinkamas ar netinkamas. Dažnai išsakome pašnekovui kaip derėtų ar nederėtų elgtis. Pvz., tėvai sako vaikui: “meluoti negražu”.
2) Aiškinamasis. Pasakome pašnekovui, ką, mūsų, manymu reiškia vienas ar kitas reiškinys, veiksmas, situacija. Pvz., “mažylis darosi irzlus – greičiausiai pavargo”.
3) Palaikomasis. Siekiame parodyti aplinkiniams, kad norime jiems gero, stengiamės padėti. “Nesirūpink, aš tau padėsiu ruoštis egzaminui”, “aš palaikysiu tavo pasiūlymą susirinkime”.
4) Tyrinėjamasis. Siekimas gauti daugiau informacijos. Neretai, norėdami daugiau sužinoti, skatiname diskusiją mums rūpimu klausimu. “Ką tu manai apie šio stiliaus muziką?”.
5) Suprantamasis. Tai toks bendravimo būdas, kai stengiamės suprasti, ką kitas sako ar jaučia. Neretai tai būna tiesiog kitais žodžiais atkartojimas to, ką kitas sakė. Pvz., “supratau, kad tu.”, “man susidarė įspūdis, kad.”.

Patys savaime šie būdai nėra nei geri, nei blogi. Netinkamais juos gali paversti pernelyg dažnas ar nevykęs kurio nors vartojimas. Pvz., jei tik aiškinsime ir vertinsime, atstumsime nuo savęs kitus. Tyrinėjamasis bendravimas dažniausiai vertinamas palankiai – daugumai žmonių malonu suvokti, kad kitiems rūpi jų nuomonė. Tačiau galima persistengti ir tada tyrinėjimas pasidarys pernelyg įkyrus.
Vertinamasis ir aiškinamasis bendravimo būdai geriausiai tiks tuomet, kai tarp pašnekovų vyraus abipusis pasitikėjimas.
Bendraujant reikalingas lankstumas, todėl geriausiai naudoti įvairius bendravimo būdus.

Klausimai
Dabar norėtųsi atskirai pakalbėti apie klausimus. Klausinėjimas yra menas. Jis gali ir gadinti pokalbį jei klausimų yra per daug. Klausėjas tarsi pabrėžia, kad žino, kas yra svarbu ir reikšminga ir taip demonstruoja, kad “valdžia” jo pusėje. Klausimų kruša gali priversti žmogų gintis ir kelti jam nerimą.
Palankus klausytojas, užduodamas klausimą, rodo susidomėjimą ir suinteresuotumą. Tinkamiausi tie klausimai, kurie tiesiogiai išplaukia iš pasakotojo kalbos ir užduodami tinkamu laiku.
Per nuoširdų pokalbį reikėtų vengti klausimų, į kuriuos galima atsakyti vienu žodžiu “taip” ar “ne”. Tokie klausimai vaidinami uždarais. Tie klausimai geri, kaip reikia konkrečios informacijos arba tada, kai norima išsiaiškinti situaciją.
Atviri klausimai leidžia “laikyti atviras bendravimo duris”. Jei klausytojui įdomu sužinoti, kokie yra žmogaus elgesio motyvai, poreikiai, priežastys, geriau užduoti klausimus, prasidedančius žodeliais “kas”, “kur”, “kaip”, “kada”, “ką”. Atsakymai į šiuos klausimus primena monologą. Tai leidžia geriau atsiskleisti pašnekovui ir kartais padeda jam geriau suprasti save.
Reikia būti atsargiems užduodant klausimą “kodėl?”. Nors juo siekiame išsiaiškinti tam tikro reiškinio, poelgio priežastį, kartais šis klausimas gali turėti agresyvų atspalvį, skambėti grėsmingai: “kodėl neišplovei indų?”, “kodėl aš negaliu tavimi pasitikėti?”.

Dominuoti ar nusileisti?

Kalbėdami su žmonėmis paprastai naudojame vieną iš strategijų:
1) esame linkę nusileisti
2) esame linkę dominuoti
3) siekiame nutraukti bendravimą
4) ieškome informacijos

1) Šią strategiją išmokstame nuo vaikystės. Tėvai mus mokė elgtis taip, kaip nori suaugę. Paklusti jų nurodymams. Ši strategija naudinga nes nuolat tenka susidurti su situacijomis, kai ne viskas klostosi taip, kaip norisi. Vadinasi neišvengiamai tenka kai kuriose situacijose atsisakyti savo siekių, dažniausiai kito žmogaus naudai. Jei dalykai, kurie aptariami nėra mums labai svarbūs, nusileidžiame lengviau. Jei tenka nusileisti reikšmingais dalykais, dažniausiai jaučiame pyktį ir apmaudą.
2) Ši strategija taip pat įsisavinama nuo vaikystės. Stebime dominavimo tendencijas suaugusiųjų elgesyje ir stengiamės juos pamėgdžioti. Būdingiausias dominuojančio elgesio pavyzdys – reikalavimai keliami kitam žmogui, nesigilinant į tai, ką jis jaučia ir į kokią padėtį yra patekęs.
3) Pvz., situacija šeimoje: vaikas verkdamas išeina į savo kambarį, tėvas supykęs trenkia durimis arba visi lieka tame pačiame kambaryje, bet slegiančioje tyloje. Tokiu atveju, nė vieno iš bendraujančiųjų tikslai negali būti įgyvendinti

Kiekviena iš tų strategijų gali kliudyti normaliems atviriems santykiams. Visais 3 atvejais turime pralaiminčią pusę (3 atveju pralaimi abu)

4) Kaip alternatyva. Pašnekovai neskuba nei sutikti su kito nuomone, nei primesti savąją ar atsukti vienas kitam nugaras. Jie tiesiog informuoja vienas kitą, kaip jie mato situaciją, ko iš jos tikisi. Pvz., tėvas nori žiūrėti žinias, vaikai – filmukus. Jei tėvas bus linkęs nusileisti, leis žiūrėti vaikams, jei dominuoti – žiūrės žinias ir taškas, vaikai turės apsieiti be filmukų. Trečiu atveju TV bus tiesiog išjungtas. Tačiau yra dar ir ketvirtas variantas – abi pusės išsako ko nori ir atsižvelgia vieni į kitus. Gal tėvui pakaks pažiūrėti žinių pradžią, kad sužinoti svarbiausius įvykius, o vaikai spės pamatyti antrą iš kelių rodomų filmukų.

Ši strategija nėra viena ir nepakeičiama. Gyvenime daug tokių situacijų, kai tenka arba nusileisti, arba žūt būti apginti savo poziciją arba net nutraukti bendravimą. Tačiau, kita vertus, bendrauti dažnai nesiseka kaip tik dėl to, kad nepakankamai gerai žinome kitų ketinimus arba nepakankamai aiškiai atskleidžiame savus.

Kokius jausmus sunkiausia išsakyti bendraujant?
Kalbantis daug lengviau išsakyti savo nuomonę ar požiūrį, negu prisipažinti, ką jaučiame. Tačiau ir jausmus reikšti nėra vienodai lengva ar sunku. Lengviau išsakyti teigiamus jausmus, pvz., pasakyti, kad esame gerai nusiteikę. Sunkiausia išreikšti tuos jausmus, kurie, mūsų, nuomone, atskleidžia mūsų silpnybes. Paprastai tai yra:

• Įžeidimo, atmetimo jausmas: “aš pasijutau pažemintas ir niekam nereikalingas, kai jie praėjo pro šalį nepasisveikinę”.
• Nepilnavertiškumo jausmas: “man taip sunku, kai lieku vienas ir man niekas nepadeda”.
• Baimė atsiskleisti: “taip norėčiau su kuo nors išsikalbėti, tačiau negaliu pasiryžti”.
• Kaltės jausmas: “sutinku, negerai pasielgiau”.
• Gėdos jausmas: “man taip nesmagu, kad nuolat šneku neaiškiai”.
• Bejėgiškumo jausmas: “ką bedaryčiau, viskas veltui”.
• Pyktis: “mane taip erzina tas jų begalinis pasipūtimas”.

Kodėl sunku išsakyti jausmus? Čia visuomet slypi tam tikra rizika. Juk atskleisti save, o ypač parodyti savo silpnybes gali pasirodyti pavojinga. Žmogus, kuriuo pasitikėjome, gali nuvilti kur kas stipriau nei ne tokie artimi žmonės.
Per daug atsiskleisti gali būti taip pat netinkama kaip ir atsiskleisti per mažai. Labai svarbu pajusti, kiek atsiskleisti konkrečioje situacijoje. Jei bendravimas oficialus ar bendraujama su atsitiktiniais pašnekovais, normalu nerodyti gilesnių savo jausmų. Kartais, tokioje situacijoje jų rodyti net nepageidautina. Pvz, kitas pašnekovas gali būti nepasiruošęs priimti jūsų atvirumo. Jį atvirumas gali trikdyti, nes pvz, jam nesąmoningai asocijuosis, kad jis dabar irgi įpareigotas atsiskleisti.
Taisyklė gali būti tokia: kuo reikšmingesni jums santykiai su pašnekovu ir kuo jūs daugiau tikitės iš jo, tuo svarbiau atvirai ir nuoširdžiai pasidalinti su juo savo jausmais.

Klausymasis

Mūsų bendravimas dažnai būna nesėkmingas ir todėl, kad nemokame išklausyti pašnekovo. Apie tai norisi pakalbėti atskirai. Dažnai kalbėjimas suvokiamas kaip valdžia, veikimas, jėga, tuo tarpu klausymasis asocijuojasi su silpnumu ir pasyvumu. O iš tiesų sėkmingam komunikacijos procesui turi reikšmės ne tik informacijos perdavimas, bet ir gebėjimas ją priimti. Svarbu suprasti, kad bendraujant iniciatyva priklauso abiems bendravimo partneriams: ir kalbančiajam, ir klausančiajam.
Pasak M.Burcley-Allen (1995), komunikacijos procese skiriama laiko:
• Klausymuisi – 40%;
• Kalbėjimui – 35%;
• Skaitymui – 16%;
• Rašymui – 9%.

Kaip matome, bendraujant daugiausia laiko skiriama klausymuisi. Paradoksalu yra tai, kad kitų bendravimo aspektų mes mokomi nuo vaikystės, bet išklausyti pašnekovą mūsų nemoko niekas. Vaikystėje apie kalbėjimą ir klausymąsi mes sužinome iš tokių pasakymų: “Nurimk”, “Nepertraukinėk suaugusiųjų”, “Užsičiaupk”, “Nesiginčyk”, “Vaikai turi būti matomi, bet ne girdimi”. Tokie pasakymai ir perša vaikui mintį, kad kalbėjimas siejasi su viršenybe, o klausymasis – su bejėgiškumu, paklusnumu. Taigi, natūralu, kad užaugę mes norime būti stiprūs ir savo valdžią išreiškiame kalbėdami. Didelę reikšmę mokėjimo klausytis ugdymui turi socializacijos procesas. Vaikai perima iš suaugusių (tėvų, senelių, seserų, brolių) elgesio modelius. Jie mokosi labai greitai. Jei tėvai kalbėdami pertraukia vienas kitą arba kalba abu vienu metu, negerbia vienas kito nuomonės, nuolat barasi ir nesupranta vienas kito jausmų, vaikai ima kopijuoti tokį jų elgesį.

Kodėl nesiklausome?
Klausymasis yra varginantis darbas. Tai kova su daugeliu trukdančių veiksnių. Nesiklausymo priežastys gali būti vidinės ir išorinės:
• Išorinėms nesiklausančio priežastims galime priskirti kai kurias kalbančiojo ypatybes. Tarkime, pašnekovas kalba labai tyliai arba su akcentu ir mums sunku suprasti tai, kas sakoma. Dėmesį gali išblaškyti ypatinga pašnekovo išorė, neįprastos manieros. Prie išorinių trukdžių priskiriamos ir aplinkos ypatybės: transporto triukšmas, skambantys telefonai, karštis ar šaltis, prasta akustika, dėmesį patraukianti ypatinga aplinka ar peizažas ir t.t.
• Vidinės nesiklausymo priežastys gali būti ir paprastos, ir sudėtingos. Paprastos – neįdomu, mąstome apie svarbias savo problemas, esame pavargę, susijaudinę, tingime klausytis. Dėl sudėtingų priežasčių, blogų klausytojų kategorijai priskiriame tuos, kurie:
 Laiko save aptariamos temos specialistais ir turi parengtus atsakymus į visus klausymus;
 Audringai reaguoja į jiems išsakomą kritiką;
 Tiesiog nemoka klausytis;
 Turi neigiamą nuostatą konkretaus žmogaus atžvilgiu;
 Linkę viską nuolat vertinti.

Klausymosi lygiai
M.Burcley-Allen siūlo skirti tris klausymosi lygius:
1. Pasyvus klausymasis – tai žemiausias lygis. Toks klausytojas labiau susidomėjęs savo kalbėjimu, o ne klausymusi. Klausoma priebėgomis, daugiau tik sekant, kas vyksta, tam, kad būtų galima pačiam įsitraukti į pokalbį. Klausantysis tai klauso, tai nesiklauso. Kartais jis supranta, kas kalbama, bet dažniausiai yra susitelkęs į save. Dažnai, mąstydamas apie pašalinius dalykus, jis pameta mintį arba iš anksto ruošiasi prieštarauti ar patarinėti. Kartais mintyse repetuoja, ką pasakys, ir pašnekovo beveik negirdi. Tokio klausytojo žvilgsnis – tuščias.
2. Klausymasis remiantis logika. Šiuo atveju daugiau susikoncentruojama į turinį, bet ne į jausmus. Žmogus girdi žodžius, bet neįsiklauso į jų prasmę. Klausytojas emociškai tarsi nebendrauja, nes nesupranta pasakytų žodžių potekstės. Dėmesys tik imituojamas.
3. Empatiškas klausymasis – tai klausymasis be vertinimų ir komentarų. Taip klausantis ne tik girdimas turinys, bet ir siekiama suprasti, kokius jausmus šnekantysis išgyvena.

Toliau kalbėsime apie efektyvų klausymąsi, kuris dažnai psichologinėje literatūroje vadinamas aktyviu, empatišku arba reflektyviu.

Kas svarbu klausantis
Pirmiausia klausomės sakomų žodžių. Žmonės mums pasako, ką mano apie dalykus apie kuriuos kalba, apie save ir apie mus. Kalbėtojas dalinasi faktais, nuomonėmis, nuojautomis, įsitikinimais ir t.t. Visi pasakyti žodžiai reikšmingi ir prasmingi. Reikia labai susikaupti, norint suvokti pasakytų žodžių esmę. Svarbu sekti pagrindinę mintį. Neverta nuklysti į detales, nes tada iškyla pavojus pamesti minties siūlą.
Klausant svarbu ne tik girdėti žodžius ir sakinius, bet suprasti, kas sakoma tarp eilučių.
Kitas dalykas, kurį kalbėdamas perteikia žmogus – tai jo jausmai. Aktyvaus ir empatiško klausymosi paskirtis – suprasti juos ir įvardyti. Čia turime būti atidūs pašnekovo kūno kalbai, kuria kartais pasakoma daugiau nei žodžiais. Interpretuodami neverbalinius ženklus, mes remiamės savo patyrimu, turi reikšmės ir mūsų noras, nusiteikimas įžvelgti, ką išgyvena žmogus, kas slypi už jo žodžių.

Kas yra aktyvus klausymasis
Veiksmingas klausymasis yra aktyvus klausymasis. Pati sąvoka nurodo, kad klausytojas nėra pasyvus informacijos gavėjas, jis nėra magnetofonas, kuris registruoja žodžius, bet į juos nereaguoja.
Aktyvus klausymasis – toks bendravimo būdas, kai klausytojas reiškia iniciatyvą ir dalijasi atsakomybe su kalbančiuoju stengdamasis suvokti pasakytų žodžių turinį ir kalbėtojo jausmus.

Žmonės mėgsta dėmesingus klausytojus, nes visi nori būti išgirsti. M.Burcley-Allen.

Klausantis žmogaus, labai svarbu stengtis atsiriboti nuo išankstinių nuostatų, pažiūrų, stereotipinių vertinimų, praeities vaizdų ir t.t. Mes labai greitai pajuntame neigiamą kito žmogaus nuostatą savo atžvilgiu iš menkiausių signalų: iš kreivo šypsnio, nepatiklaus žvilgsnio, kai kurių žodžių pabrėžimo kalbant ir t.t.
Išgirsti kitą žmogų – tai reiškia vengti bendravimo kliūčių, vengti patarinėti, siūlyti, aiškinti. Nereikia pertraukinėti, skubėti užduoti klausimus. Jei reikia pasitikslinti, geriausiai tinka atviri klausimai. Tada žmogus jaučiasi priimtas toks, koks yra – be mažiausio kritikos šešėlio, vertinimo, nepritarimo, pasmerkimo, baudimo, barimo ir pan.
Kai esame aktyvūs klausytojai, mes tarsi perduodame klausytojui:
• Aš girdžiu, ką tu sakai;
• Aš gerbiu tavo mintis;
• Aš suprantu, ką tu jauti;
• Aš esu susikaupęs ir susidomėjęs;
• Aš pripažįstu tave kaip asmenybę;
• Aš tikiu tavo galiomis;
• Aš nesistengiu tavęs pakeisti.

Kaip ir kitus bendravimo įgūdžius, aktyvaus klausymosi įgūdžius galima įvaldyti ir išmokti būti dėmesingu klausytojui.

Aktyvaus klausymosi metodai
Pokalbyje svarbu, kaip klausytojas reaguoja. Kiekviena klausytojo žodinė ar nežodinė reakcija į pasakytus žodžius daro poveikį kalbėtojui. Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad kai kurie žodiniai atsakymai yra suvokiami kaip empatiški, išreiškiantys daugiau rūpesčio, šiltesni, nukreipti į asmenį. Jie suteikia galimybių palengvinti ir padėti kalbančiajam užmegzti artimus santykius. Iš klausytojo reakcijų kalbėtojas susidaro įspūdį apie klausantį žmogų, bando įvertinti, kokie jo santykiai su šiuo asmeniu, kiek galima juo pasitikėti ir kiek su juo galima būti atviram.
1. Išsikalbėti žmogui padeda žodinis ir nežodinis klausytojo paskatinimas. Palinkusi poza, galvos linktelėjimas, akių kontaktas, geranoriškai pasakyti žodžiai: suprantu, gal gali papasakoti apie tai daugiai padrąsina žmogų tęsti pasakojimą.
2. Norėdami suprasti, ką viena ar kita pasakytą frazė reiškia, ar teisingai supratome mintį, turime nebijoti klausti, aiškintis: ar galėtum dar kartą pakartoti, ką turi omeny taip sakydamas.
3. Naudinga klausant tiesiog pakartoti jo mintis
4. ar persakyti savais žodžiais (perfrazuoti). Tokiu būdu pašnekovas iš kito lūpų išgirsta tai, ką pats pasakė. Labai svarbu parodyti, kad suprantame kalbančiojo jausmus.
5. Jausmus perteikiame sakydami: tu jauti, kad. tu atrodai susijaudinęs.. tai tave pykdo. Jausmų įvardinimas padeda žmogui suprasti emocinius savo išgyvenimus.

Kyla natūralus klausimas, ar mes visą laiką turime taip klausytis. Be abejo, ne. Mūsų bendravimas yra įvairialypis ir kintantis. Tam pačiam žmogui galime būti labai artimi susiklosčius vienokioms aplinkybėms ir ganėtinai neutralūs kitokioms.
Jei nenorime ir negalime išklausyti, geriau apie tai pasakyti atvirai: aš dabar turiu kitų problemų ir negaliu atidžiai tavęs išklausyti. Esu pavargęs. Man sunku susikaupti. Taip elgtis bus sąžiningiau, nes kai turime svarbių reikalų ar mūsų savijauta prasta, aktyviai klausyti neįmanoma.

Kai aktyviai išklausome:
• Sumažiname emocinę žmogaus įtampą. Žmogus paskatinamas atvirai reikšti savo jausmus. O išsisakius žmogui palengvėja.
• Padedame žmogui nebijoti nemalonių jausmų. Parodome, kad blogų jausmų nėra ir mes visi turime teisę išgyventi įvairiausius jausmus. Taip tarsi kartojame: “visi tavo jausmai normalūs”.
• Padedame žmogui išspręsti savo problemą. Išsipasakojus kitam žmogui, sulaukus supratimo, dažnai sprendimas ateina tarsi pats savaime. Kartais įvyksta neklausinėjant, o tiesiog leidžiant išsipasakoti. Jei savaime tai neįvyksta savaime, galima paskatinti ieškoti ieškoti problemos sprendimo, užduodant klausimus. Pvz., “ką dabar reikėtų daryti?”, “kas galėtų tau padėti?” žmogus gali rasti keletą problemos sprendimo variantų. Jis pats turi nuspręsti, kuris iš jų jam geriausias, realiausias ir pan.
• Laidžiame asmenybei išlikti autonomiškai. Kalbantysis pats mąsto apie savo problemą, ją analizuoja ir ieško konstruktyvaus sprendimo. Aktyvus klausymasis paskatina žmogų tai daryti. Pašnekovas išlieka atsakingas ir nepriklausomas.
• Padidiname asmenybės pasitikėjimą savimi. Aktyvus klausymasis – maloniausias dėmesio kitam reiškimas. Žmogus jaučia, kad jo žodžiai suprasti. Kai išklausome be išankstinio nusistatymo, kritikos, žmogus pasijunta vertas dėmesio ir pagarbos. Jis ima geriau vertinti save.
• Sukuriame draugiškus santykius. Geri tarpusavio santykiai reiškia, kad jūs tikrai vertinate kitą žmogų ir sugebate jam tai parodyti. Jei žmogus mato, kad jį supranta, tai teikia jam ypatingą pasitenkinimą ir žadina šiltus jausmus klausytojui. Žmogus, gebantis išklausyti, tampa artimesnis.
• Paskatiname žmogų išklausyti mūsų mintis ir idėjas. Tai skatina bendrauti.

Konfliktai

Ta priešingų, nesuderinamų požiūrių susidūrimas, sukeliantis stiprius nemalonius išgyvenimus. Konfliktai vyksta net tarp laimingiausių, geriausiai sutariančių žmonių. Tai natūralus ir neišvengiamas reiškinys. Tai reikia visuomet prisiminti, ir, kilus konfliktui, dėl to be reikalo nesigraužti. Svajoti apie gyvenimą be konfliktų – tai lyg svajoti apie visuomet gerą orą. Turbūt net sunku suskaičiuoti kiek konfliktų per dieną patiriame, tiek kaip dalyviai, tiek kaip stebėtojai. Prisiminkite barnius šeimoje, kaimynų priekaištus, nesusipratimus transporte, pasistumdymus su kursiokais, nemalonumus su dėstytojais.

Pagal konflikto dalyvius jie skirstomi:
• Tarpasmeniniai. Susidūrimai tarp žmonių, kurie siekia skirtingų tikslų, laikosi skirtingų požiūrių, vertybių ir normų. Šie konfliktai yra labai emocionalūs, priešininkai susiduria akis į akį.
• Asmenybės-grupės. Susikerta asmeniniai ir grupiniai motyvai. Pvz., tarp lyderio ir grupės, grupės nario ir grupės ir pan. Dažnai tai įvyksta kai asmuo nepaiso grupės normų.
• Tarpgrupiniai. Susiduria grupių interesai, vertybės, tikslai. Pvz., tarp administracijos ir kolektyvo.
• Vidiniai. Susiduria tos pačios asmenybės priešingi motyvai (poreikiai interesai, vertybės, idealai). K. Lewin tokius konfliktus skirsto:
 Troškimo-troškimo. Reikia rinktis iš dviejų vienodai patrauklių alternatyvų. Pvz., kur eiti, į koncertą, ar draugo gimtadienį. Taip pat paprastai stebimas įdomus reiškinys, pasirinkus kurią alternatyvą, ji imama girti, o atmestoji – peikiama, nors neseniai abi buvo vienodai patrauklios.
 Vengimo-vengimo. Rinktis vieną iš nemalonių alternatyvų. Konfliktas paprastai trunka ilgiau, vilkinamas sprendimas, nes nesinori nė vieno iš variantų. Sakyti ar nesakyti tėvams, kad tapai priklausomas nuo narkotikų? Kuo labiau artėji prie pasirenkamos alternatyvos, tuo ji tampa nepatrauklesnė.
 Troškimo-vengimo. Tas pats tikslas yra ir malonus, ir nemalonus. Valgyti pyragėlį, ar ne? Labai skanu, bet juk kalnas kalorijų. Kartais vidiniai konfliktai sukelia labai sunkių išgyvenimų, sukelia baimes, depresiją, stresą. Dažnai žmogus pats neįsisąmonina, kad patiria vidinį konfliktą.

Konflikto signalai
Prieš įsiplieskiant konfliktui, apie jo grėsmę galime suprasti iš tam tikrų signalų, pagal juos galime spręsti apie konflikto gilumą.
1. Diskomfortas. Intuityvus jausmas, kad kažkas negerai. Dauguma žmonių, šios stadijos apskritai nepastebi.
2. Incidentas. Tai nežymaus konflikto požymis. Kokia nors smulkmena sukelia susierzinimą. Pvz., pasiskolino kompaktą ir negrąžino. Incidentas gali peraugti į rimtesnę problemą, jei jis suvokiamas kaip tyčinis, iš anksto apgalvotas, arba jei tokie incidentai su tuo pačiu žmogumi kartojasi.
3. Nesutarimas. Keletas incidentų su tuo pačiu žmogumi, gali stiprinti nemalonius jausmus. Asmuo dažniausiai daro klaidingas išvadas apie situaciją. Nesutariantys žmonės paprastai negali kalbėti apie situaciją, savo jausmus, poreikius. Jie kito veiksmą dažniausiai suvokia kaip asmeninę panieką, pažeminimą.
4. Įtampa. Stiprūs jausmai. Oponentai vertina vienas kitą itin negatyviai. Mažiausias incidentas kelia neigiamus jausmus. Vyras paprašo žmonos paduoti duonos, o ji atsako: “aha, tau nepatinka kaip aš gaminu!” Tai rodo įsisenėjusį konfliktą.
5. Krizė. Ekstremali konflikto stadija. Emocijų kontrolė prarandama. Įprastos elgesio normos nustoja egzistavusios. Karšti argumentai, įžeidinėjimai, gali būti ir fizinis smurtas. Dažnai santykiai nutraukiami. Žmogus šioje stadijoje pasirengęs kraštutinumams, jei ne realiems, tai įsivaizduojamiems.

Svarbu atpažinti konfliktą pradinėje stadijoje ir užkirsti kelią jo stiprėjimui.

Kilus konfliktui galimi keli jo pabaigos variantai:
1. Viena pusė laimi, kita pralaimi. Kai kurie konfliktai sprendžiami vadovaujantis principu “arba-arba”. Konfliktas sprendžiamas jėga – kas stipresnis, tas ir laimi. Tas stiprumas gali būti fizinė jėga, psichologinis spaudimas. Galima pasinaudoti autoritetu, valdžia ar užimama padėtimi. Pvz., viršininkas gali priversti pavaldinį paklusti, nes jo pareigos ir autoritetas įgalina jį imtis tam tikrų drausminančių priemonių. Kartais toks konflikto sprendimas būna vienintelis galimas, nes tiesiog tik vienos iš konfliktuojančių pusių norus galima patenkinti.
2. Pralaimi abi pusės. Šis variantas niekam nėra patrauklus, tačiau tai ne toks jau ri retas konfliktų sprendimo būdas. Šiuo atveju, abi pusės sutinka bent iš dalies atsisakyti trokštamų tikslų. Kartais tai tikrai būna geriausias sprendimas iš visų galimų atvejų, tačiau labai dažnai abi pusės turi galimybių pasiekti kur kas geresnį susitarimą ir daug mažiau prarasti ar atsisakyti. Pvz., du draugai susipyksta kitų akivaizdoje. Negalėdami įveikti savo įžeistų ambicijų ir suvaldyti agresijos, jie gali prarasti dalį autoriteto ir pagarbos kitų akyse. Tuo tarpu, susivaldę ir parodę vienas kitam gerą valią, jie abu galėtų tik laimėti.
3. Abi pusės laimi. Šiuo atveju, abiejų konfliktuojančių pusių uždavinys – rasti tokį sprendimą, kuris patenkintų abi puses. Pvz, šeima gyvena pakankamai neturtingai ir turi skaičiuoti pinigus. Tačiau vaikas nuolat prašo pinigų savo pirkiniams ir tai yra konfliktų šaltinis. Galima šią problemą išspręsti taip: skiriamas nedidelis, tačiau nuolatinis piniginis fondas tokiems pirkiniams. Tėvams nesunku ir toliau planuoti išlaidas, nesibijant konfliktų, o vaikai žino, kad jiems prieinami įvairūs pirkiniai, tik, priklausomai nuo kainos, gali tekti ilgiau palaukti. Rasti tokius sprendimus paprastai nėra lengva, nes kiti sprendimo būdai (pvz arba-arba) atrodo paprastesni ir akivaizdesni, todėl pirmiausia krenta į akis.

Kad konfliktas būtų išspręstas abi puses tenkinančiu būdu, siūloma tokia sistema:
• Išsiaiškinkite patys sau, ko jūs norite. Kartais tai pakankamai paprasta, o kartais tenka gerai pagalvoti, nes norai gali būti migloti ir neapibrėžti. Kai patys nežinome, ko norime, sunku tikėtis, kad antroji konfliktuojanti pusė supras.
• Išsakykite savo norus kitai pusei. Tam labai svarbu parinkti tinkamą vietą ir laiką. Jei žmogus pavargęs, blogos nuotaikos arba užsiėmęs, geriau luktelėti. Jei jūs pats suirzęs, piktas ar įsižeidęs, geriau taip pat palaukti ir nusiraminti. Jūsų norai neturi skambėti kaip kaltinimai. pvz, vietoj: “tu niekada neleidi man naudotis savo.”, geriau sakyti: “aš norėčiau naudotis tavo.”.
• Išklausykite kitos pusės norus. Geriausia tai padaryti nepertraukiant, nekritikuojant ir nesileidžiant į per ankstyvas diskusijas.
• Ieškokite galimų sprendimų. Svarbu, kad juos siūlytų abi pusės ir jų būtų kuo daugiau, nes tuomet yra didesnė galimybė surasti geriausią.
• Įvertinkite galimus sprendimus ir išsirinkite geriausią. Tai taip pat padarykite kartu. Neskubėkite per greitai atmesti galimų sprendimo variantų, geriau pagalvojus jie gali pasirodyti tinkamiausi.
• Įgyvendinkite pasirinktą sprendimą
• Toliau tikrinkite pasirinktą sprendimą. Bėga laikas, keičiasi žmonės, sąlygos, todėl priimtus sprendimus kartais tenka peržiūrėti.

SOCIALINĖ ĮTAKA

Konformizmas ir paklusnumas
Socialinė įtaka turi didelę galią mūsų nuostatoms, įsitikinimams, sprendimams ir veiksmams. Reklamuotojai ir prekybininkai žinodami socialinės įtakos dėsnius, stengiasi paveikti mūsų sprendimus perkant, aukojant ar balsuojant.
Norėdami išsiaiškinti, kaip mus veikia socialinės jėgos, socialiniai psichologai laboratorijose imituoja kasdieninio gyvenimo situacijas.

Konformizmas – mąstymo ir elgesio priderinimas prie tam tikros grupės normos.

Turbūt visi esate pastebėję, kad elgesys yra užkrečiamas (mes dažnai prideriname savo elgesį prie kitų žmonių elgesio). Jei vienas žmogus žiovauja, netrukus žiovauja ir kiti. Kai būrelis žmonių stoviniuoja, žvelgdami į viršų, praeiviai taipogi stabteli, kad pasižiūrėtų ten pat. Gatvių muzikantai žino, kad į kepures reikia įmesti pinigų, nes tai rodo, kad kiti žmonės jau davė.
M Sherif (1937) norėdamas tirti žmonių įtaigumą, sugalvojo paprastą socialinę situaciją. Parodžius nejudantį šviesos tašką tamsiame kambaryje, žmonėms atrodo, kad jie juda. Vieni mato jį pajudant 20cm, kiti – 2 ar 5cm. Šiems žmonėms būnant kartu ir girdint kitų vertinimus apie šviesos judėjimą, nuomonės paprastai supanašėja. Vėliau, dar kartą testuojami, žmonės laikosi savo pakitusios nuomonės.
Realiame gyvenime įtaigumo poveikis gali būti tragiškas. Sociologas D. Phillipsas su bendradarbiais (1989) nustatė, kad savižudybių padaugėja po labai išgarsintos savižudybės istorijos. Padaugėja tose vietose, kur istorija paskelbiama, daugėja žiniasklaidos veikimo zonoje, aukos būna panašaus amžiaus kaip aprašytoji.
Įtaigumas yra subtili konformiškumo forma, kur socialinis poveikis yra akivaizdus. Sherifo eksperimentuose žmonės nežinojo tiesos, todėl lengva suprasti, kodėl savo atsakymus derino prie kitų. Tačiau kas būtų, jei žmonės žinotų tiesą. Ar ir tada jie savo nuomonę priderintų prie akivaizdžiai klaidingos nuomonės?
S. Asch (1955) manė – ne. Sugalvojo eksperimentą. Psichologas klausia, kuri iš 3 atkarpų lygi pavyzdinei. Eksperimente be tiriamojo dalyvauja dar 4 žmonės (eksperimentatoriaus suokalbininkai). Du pirmi bandymai palyginti atkarpas praiena sklandžiai, visi atsako teisingai. Trečio bandymo metu vis 4 dalyviai tvirtina klaidingą atsakymą. Stebima ką darys tiriamasis, ar jis priderins savo atsakymą prie kitų ar išdrįs “išsišokti” ir pasakyti akivaizdžiai teisingą atsakymą. Nustatyta, kad daugiau nei trečdaliu atvejų, tiriamieji sutikdavo su grupės nuomone ir pasakydavo klaidingą atsakymą.
Vėlesni po Ascho eksperimentai ne visada nustatydavo tokį didelį aklą konformizmą, tačiau jie parodė, kad konformiškumas didėja kai:
• Mes pasijuntame neišmaną arba nesaugūs;
• Grupėje yra bent 3žmonės (dar labiau didėjant grupei, konformiškumas didėja labai nežymiai);
• Grupė yra vieninga (jei nors vienas atskalūnas pasitaiko, mūsų socialinė drąsa stipriai padidėja).
• Grupė mums patinka;
• Nesame iš anksto apsisprendę dėl atsakymo;
• Kiti grupės nariai stebi mūsų elgesį.

Konformizmo priežastys
Dažniausiai darome tai, ką kiti todėl, kad nenorime būti atstumti ar norime sulaukti socialinio pritarimo. Pasiduodame taip vadinamai norminei socialinei įtakai. Mes išmokstame būti jautrūs socialinėms normoms – priimtino ir laukiamo elgesio nerašytoms taisyklėms – nes kaina, kurią sumokame už skirtingą elgesį, kartais būna labai didelė.
Tačiau yra ir kita konformiškumo priežastis: grupė gali suteikti vertingos informacijos. Pritardami kitų nuomonei apie tikrovę pasiduodame informacinei socialinei įtakai. Prisiminkime eksperimentą apie šviesos tašką. Jei aš nežinau, kiek jis pajudėjo, ar nėra išmintingiau pasinaudoti kitų sprendimais?
Šios konformizmo priežastys rodo, kad socialinė įtaka gali būti ir teigiama, ir neigiama.

Paklusnumas

S. Milgramas (1974) tyrė kaip žmonės pasiduoda socialiniam spaudimui, o konkrečiai – kaip reaguoja į tiesioginius nurodymus. Jis atliko gausiausius ir prieštaringiausiai vertinamus socialinės psichologijos eksperimentus. Vieno jų pavyzdys. Išspausdinamas skelbimas kviečiantis dalyvauti eksperimente. Tyrėjo padėjėjas pasako, kad eksperimento metu bus tiriama bausmės įtaka mokymuisi. Tam burtų keliu visi tiriamieji suskirstomi poromis: kiekvienas nežiūrėdamas traukia kortelę, kurioje parašyta “mokytojas” arba “mokinys”. Iš tiesų, tikri tiriamieji visi ištraukia kortelę, kurioje užrašyta “mokytojas”, kuris jums pristatomas kaip ištraukęs kortelę “mokinys” yra tyrėjo suokalbininkas. “Mokinys” nuvedamas į kitą kambarį ir tiriamasis mato, kaip jam prijungiami laidai, sujungti su elektros aparatu, esančiu jo kambaryje. Tiriamasis mato, kad aparato dėka galima skirti elektros smūgį “mokiniui”, ten daug jungiklių ant kurių nurodyta įtampa. “Mokytojas” gauna nurodymą, ko jis turi išmokyti “mokinį”: pateikti jam žodžių porų sąrašą ir patikrinti kaip jis įsiminė. Už klaidingus atsakymus mokinį reikia nubausti trumpu elektros smūgiu. Iš pradžių tiriamasis imasi jungiklio ant kurio užrašyta “15voltų – lengvas smūgis”. Po kiekvienos kitos mokinio klaidos – didina po įtampą po truputį. Kiekvieną kartą spustelėjus jungiklį, užsidega lemputė ir pasigirsta elektros ūžesys.
Mokinio klaidos vis kartojasi, o eksperimentatorius nurodo didinti elektros smūgį (taip reikia, norint rimtai ištirti bausmės ir išmokimo ryšį). Paspaudus trečią, ketvirtą jungiklį, pasigirsta “mokinio” nepatenkintas niurnėjimas. Paspaudus aštuntą (120voltų), “mokinys” sušunka, kad smūgiai skausmingi. Paspaudus dešimtą jungiklį (“150voltų – stiprus smūgis”), jis pradeda rėkti: “Viskas, aš nebedalyvausiu toliau eksperimente!”. “Mokytojas” atšlyja, tačiau eksperimentatorius ragina tęsti, nes to reikalauja eksperimentas. Jei tiriamasis priešinasi, tyrėjas įtikinėja toliau: “labai svarbu, kad tęstumėte”, “jūs negalite rinktis, jūs privalote tęsti”. Jei tiriamasis paklūsta, po kiekvienos klaidos didinant smūgį, jis girdi vis stipresnį “mokinio” priešinimąsi, kuris galiausiai virsta kankinamo žmogaus klyksmu. Pasiekus 330 voltų, tiriamasis atsisako kartoti žodžių poras, o galiausiai visai nutyla. Tačiau tyrėjas neatstoja. Liepia didinti smūgį dar ir žmogus paskaudžia 450voltų jungiklį.
Išgirdę apie tokius tyrimus, žmonės paprastai nesusimąstydami pasako, kad jie tikrai taip nesielgtų ir būtų nepaklusę eksperimentatoriaus reikalavimams. Nustotų duoti smūgius jau tada, kai mokinys pasakytų, kad jam skauda, ir, aišku, nelauktų, kol jis pradės klykti iš skausmo. Milgramas atliko apklausą prieš tyrimus, ir žmonės taip atsakė. Lygiai taip pat prieš tyrimus atsakė ir 40 psichiatrų, kurių Milgramas paprašė nuspėti tyrimo rezultatus. Tačiau atlikus tyrimus (dalyvavo 20-50m vyrai) paaiškėjo, kad 63% tiriamųjų vykdė nurodymus iki paskutinio jungiklio.
Išgirdus tai, galima skeptiškai nusišypsoti ir pasakyti, kad “mokytojai” atskleidė apgaulę ir nuo pat pradžių žinojo, kad “mokinys” iš tikrųjų smūgių negauna, o vaidina, kaip jam yra nurodęs eksperimentatorius. Galima taip pat pagalvoti, kad tiriamieji suprato, kad tikrasis tyrimo tikslas buvo patikrinti paklusnumą eksperimentatoriaus nurodymams skirti bausmes. Tačiau tiriamųjų stebėjimas rodo ką kitą. “mokytojai” patys nuoširdžiai kankinosi – prakaitavo, drebėjo, kandžiojo lūpas. Tokie tyrimai sukėlė nepasitenkinimo bangą, skatino kalbėti, kad tai neetiška (juk pagrindinis psichologinių tyrimų etikos principas – nepakenkti). Tačiau Milgramas po eksperimento apklausė savo tiriamuosius ir faktiškai nė vienas nepasakė gailėjęsis dalyvavęs tyrime. 40 labiausiai tyrimo metu kentėjusių tiriamųjų vėliau konsultavo psichiatras, tačiau kokių nors emocinių liekamųjų reiškinių pastebėta nebuvo.
Tuomet pasigirdo balsų, kad tiriamieji vykdydavo nurodymus, nes “mokinio”dejonės ir pasipriešinimas skambėdavo neįtikinamai. Milgramas pakartojo tyrimą. Prieš atsisėsdami į kėdę, jo pagalbininkai pasakydavo, kad jų širdis silpna ir stiprėjant smūgiams imdavo stipriau skųstis. 65% naujų “mokytojų” klusniai vykdė nurodymus.
Milgramas atliko dar eilę tyrimų, kuriuose keitė įvairias sąlygas ir nustatė, kad kintant socialinėms sąlygoms, kinta ir paklusnumas. Žmonės paklusniausi būna kai:
• Duodantis nurodymus yra šalia ir suvokiamas kaip teisėtas autoritetingas asmuo.
• Autoritetingą asmenį remia garbinga įstaiga (kai eksperimentai buvo atskirti nuo Yale eksperimento, paklūstančių buvo mažiau).
• Auka yra nepažįstamas žmogus ir jis toli – kitame kambaryje. Panašus efektas pastebėtas ir karo metu – prastai šaudo arba atsisako šaudyti kareiviai, kurie aiškiai mato savo priešą. Daug rečiau žudyti atsisako kareiviai, kurie naudojasi tolimojo veikimo aviacijos ginklais.
• Kai nėra nepaklusimo pavyzdžių – nėra tokių tiriamųjų, kurie nevykdo eksperimentatoriaus nurodymų.

Milgramo, Ascho ar Sheriffo eksperimentai suskurdavo tokias situacijas, kai tiriamieji buvo priversti rinktis – laikytis savo normų ar jautriai reaguoti į kitus. Su tokia dilema susiduriame kasdien. Milgramo eksperimentuose tiriamieji turėjo rinktis į ką reaguoti – į “mokinio” maldavimus ar tyrėjo nurodymus. Žaloti kitą draudė moraliniai įsitikinimai, tačiau tie patys jausmai skatino ir vykdyti nurodymus bei būti geru tiriamuoju. Kai susiduria gerumas ir paklusnumas, laimi paklusnumas.
Svarbiausias principas, kurį parodo tyrimai – socialinė įtaka gali būti tokia stipri, kad gali priversti žmones meluoti ar žiauriai elgtis. “Paprasti žmonės, dirbantys savo darbą ir nesantys labai priešiški kitiems, gali tapti baisaus naikinančio proceso veikėjais”. Milgramas. Šis tyrėjas pasinaudojo “kojos tarpduryje” principu. Taigi iš to seka ir tokia mintis, kad visuomenėje bet koks didesnis blogis gali sekti po to, kai žmonės pritaria tariamai nepavojingam mažesniam blogiui.

Grupės įtaka

Elgesys stebint kitiems
Kaip mus veikia kiti žmonės – kai jie mus stebi arba kartu ką nors daro?

Socialinis palengvinimas
Seniai pastebėta, kad dviratininkai lenktyniaudami tarpusavyje atvažiuoja greičiau, nei tada, kai stengiasi važiuoti kuo greičiau tiesiog matuojant laiką laikrodžiu. Trippletas (1898) iškėlė mintį, kad kitų dalyvavimas pagerina atlikimą. Taigi, socialinis palengvinimas – geresnis užduočių atlikimas stebint kitiems žmonėms. Ilgai buvo manoma, kad šis reiškinys yra absoliutus ir veikia visomis aplinkybėmis. Tačiau vėliau pastebėta, kad kai kurias užduotis (pvz. sudėtingus daugybos veiksmus) žmonės atlieka blogiau kai juos stebi ar kartu dalyvauja kiti žmonės. Robertas Zajoncas pabandė tai paaiškinti. Rėmėsi principu, kad emocinis sužadinimas palengvina labiausiai tikėtiną atsakymą: teisingą, kai užduotis lengva ir klaidingą – kai sunki. Vadinasi, gali būti, kad kirų stebėjimas kelia įtampą, o tuomet lengvos užduotys (ar tos, kurios žmogui labai įprastos ir dažnai kartojamos) palengvėja, o sunkios – pasunkėja. Taigi išvada: ką gerai mokate, prieš auditoriją atliksite dar geriau, o kas paprastai jums yra sunku, stebint kitiems gali pasirodyti atlikti neįmanoma.
Šis reiškinys padeda suprasti ir spūsties poveikį: iš komedijos žmonės juokiasi labiau, kai ji rodoma sausakimšoje salėje. Komikai tai žino, kad geriausiai jiems pasiseks kai salė pilna. Spūstis sukelia tam tikrą jaudulį, o tai palengvina ir kitas reakcijas. Glaudžiai susodintiems eksperimento dalyviams draugiškas žmogus patinka laibiau, o nedraugiškas – mažiau.

Socialinis dykinėjimas
Kas vyksta situacijomis, kai norint pasiekti bendrą tikslą, reikia komandos pastangų? Ar komandos nariai atlikdami bendrą užduotį stengiasi tiek pat, kiek stengtųsi atlikdami tą užduotį po vieną?
A.Inghamas (1974) atliko eksperimentą. Davė žmonėms traukti virvę kuo stipriau užrištomis akimis. Kai tiriamieji buvo apgaunami, įtikinus, kad jiems traukti padeda dar du ar trys žmonės, jie panaudodavo maždaug 80% tų pastangų, kurias dėdavo manydami, kad traukia virvę vieni. B. Latane (1988) įvedė socialinio dykinėjimo terminą – kartu veikiančių žmonių sumažėjusios pastangos. Žmonės, būdami grupės dalimi, jaučiasi mažiau asmeniškai atsakingi už veiklą ir mažiau jaudinasi dėl kitų nuomonės. Antra, jie gali įsivaizduoti, kad jų įnašas nebūtinas. Daugelio organizacijų vadovai žino, kad grupės narių, kurie po lygiai dalijasi darbo naudą, neatsižvelgiant į asmeninį indėlį, uolumas gali sumažėti. Vieni grupės nariai ima naudotis kitų pastangomis.

Deindividuacija
Pamatėme, kaip kitų žmonių buvimas gali aktyvinti žmones (socialinis palengvinimas). Kita vertus, darbas grupėje mažina kiekvieno nario atsakomybės jausmą. Tai gali sukelti ir nevaldomų pasekmių: pradedant spiegimu krepšinio varžybose, baigiant vandalizmu. Atsisakymas laikytis įprastų socialinių normų, veikiant grupės jėgai vadinamas deindividuacija. Grupėje veikiama neįsisąmoninant ir nevaržant savęs. Tai pasireiškia dažniausiai tuomet, kai grupės dalyviai jaučiasi sužadinti ir anonimiški. Vieno Zimbardo eksperimento metu, moterys vilkinčios kukluksklano kostiumus duodavo savo aukai kur kas didesnius tariamus elektros smūgius nei tos, kurias būdavo galima lengvai atpažinti.

SOCIALINIAI SANTYKIAI

Altruizmas, pagalba
Altruizmas – nesavanaudiškas rūpinimasis kitų gerove.
Žiūrovų daug, padedančių – nė vieno. Girdėta, matyta situacija? Kas slopina norą padėti: baimė, abejingumas?
Socialiniai psichologai itin susidomėjo altruizmo reiškiniu po vieno seksualinio smurto atvejo 1964m kovą Amerikoje, Niujorke. Naktį, vyras užpuolė moterį priešais jos pačios namus. Kelis kartus dūrė jai peiliu, o tada leisgyvę išprievartavo. Ji rėkė kiek galėdama, 38 kaimynai girdėjo tą riksmą, atsidarė kai kurių butų langai. Užpuolikas tuomet pabėgo, tačiau netrukus grįžo, dūrė moteriai dar 8 kartus ir dar kartą išprievartavo. Kol jis nedingo, nė vienas liudininkas nepaskambino į policiją.
Visuomenėje, žinoma, šis įvykis susilaukė didelio atgarsio, visi samprotavo apie apatiją, abejingumą. Tačiau socialiniai psichologai Darley ir Latane vietoj liudininkų smerkimo, pamėgino paaiškinti jų elgesį svarbiu situaciniu veiksniu – kitų žmonių buvimu. Jie manė, kad tokiomis aplinkybėmis dauguma žmonių elgtųsi panašiai. Jie pamėgino panašias situacijas atkurti eksperimentiškai, keitė įvairias sąlygas, siekdami reiškinį geriau suprasti. apibendrindami rezultatus padarė išvadą, kad mes kitiems žmonėms padedame tik tada, kai yra tokios aplinkybės:
• Galime pastebėti atsitikimą
• Įvertinti jį kaip kritišką
• Prisiimti atsakomybę už pagalbos suteikimą

Dalyvaujant dar bent vienam liudininkui, žmogus bet kuriame etape gali atsisakyti teikti pagalbą. Pastebėję neįprastą situaciją ir matydami kitų praeivių abejingą reakciją, jie gali įvertinti, kad situacija nėra kritiška (t.y.nereikalauja įsikišimo). “Šalikelėje gulintis asmuo tikriausiai yra girtas.” – įprasta situacija. Garsus ginčas gatvėje gali reikšti smurtą arba įprastinį garsų sutuoktinių pokalbį. Taigi, dauguma kritinių situacijų yra dviprasmiškos. Todėl tenka daryti sprendimus dėl jų kritiškumo ir būtinybės padėti. Siekiant sumažinti dviprasmiškumą ieškoma papildomos informacijos. Stebimas įvykis lyginamas su anksčiau matytais ir girdėtais. Tokia papildomą informacija gali tapti ir kitų stebėtojų reakcija į įvykį. Kitų neveiklumas gali paveikti situacijos įvertinimą. Žmogus gali imti galvoti: “gal padėdamas atrodysiu juokingas, bailys, be reikalo panikuojantis? Baimė nesulaukti kitų įvertinimo slopina norą padėti.
Tačiau kai kuriais atvejais, situacijos kritiškumas yra akivaizdus, o žmonės vis tiek nepadeda (kaip aptartame atvejuje). Liudininkai pastebėjo įvykį, įvertino, kad jis kritiškas, bet neprisiėmė atsakomybės. Minėti psichologai panašią situaciją sukūrė laboratorijoje. Studentus pakvietė diskutuoti apie vidinį telefoninį ryšį. Kiekvienas buvo atskiroje kabinoje ir galėjo girdėti tik tą asmenį, kurio mikrofonas buvo įjungtas. Vienas žmogus buvo eksperimentatoriaus bendrininkas. Vienu momentu, jis imdavo leisti garsus, ir kviesti pagalbą, lyg jam būtų prasidėjęs epilepsijos priepuolis. Tie, kurie manydavo esantys vieninteliai įvykio liudininkai (vieninteliai, kurie tuo metu girdi tą žmogų) ir pasijusdavo vieninteliai atsakingi už pagalbos suteikimą, dažniausiai atsipiepdavo į pagalbos šauksmą. Tie, kurie galvodavo, kad nelaimingąjį girdi ir kiti, elgdavosi panašiai kaip ir nužudymo liudininkai. Kuo daugiau žmonių dalijosi atsakomybe, tuo mažiau kiekvienas atskirai buvo linkęs padėti. Tai atskleidė vadinamąją liudininko įtaką – kiekvienas atskiras liudininkas yra linkęs mažiau pagelbėti, jei yra kitų liudininkų. Tikimybė, kad mes padėsime yra didžiausia:
• Ką tik matėme, kad kas nors kitas pagelbėjo;
• Niekur neskubame;
• Atrodo, kad aukai reikia pagalbos ir ji verta jos;
• Auka kažkuo panaši į mus;
• Esame mažame miestelyje ar kaime;
• Jaučiame kaltę;
• Sutelkiame dėmesį į kitus žmones, o ne į savo rūpesčius;
• Esame geros nuotaikos (laimingi žmonės yra paslaugūs – tai viena nuoseklesnių psichologų išvadų, nesvarbu, kas tą laimės jausmą sukėlė).

Pagalbos nesuteikimas yra neigiama informacija apie save (nes mes esame išmokę, jog padėti kitiems yra vertybė), iššūkis savigarbai. Atsiranda tipiška pažintinio disonanso situacija (kertasi įsitikinimai apie save: “aš esu geras, save gerbiantis žmogus” ir “aš nepadėjau žmogui nelaimėje”). Siekiant ją panaikinti galimos išeitys:
• Subjektas taip interpretuoja situaciją, kad ši jam atrodo nereikalaujanti įsikišimo ir todėl pagalbos nesuteikimas nežemina.
• Subjektas neigia kritinės situacijos neigiamas pasekmes.
• Pakeičia socialines normas, reikalaujančias įsikišimo. Pvz., samprotauja, kad nukentėjęs to nusipelnė, nes elgėsi nederamai.

Patrauklumas
Kokie veiksniai lemia žmonių draugystę ar meilę? Ar mus labiau traukia panašūs, ar skirtingi žmonės? Ar artimiau pažįstant vienas kitą, simpatija stiprėja? Ar laikinas išsiskyrimas stiprina meilę, ar mes pamirštame tuos, kurių nėra šalia?

Artimumas
Taigi, pirmiausias veiksnys – artimumas. Tai tiesiog elementarus geografinis artimumas. Jis, žinoma, sudaro galimybę kilti agresijai, priešiškumui, tačiau padeda pamėgti kitus. Vieni kitiems dažniausiai patinka ir net susituokia žmonės, kurie gyvena kaimynystėje, sėdi šalia klasėje, dirba toje pačioje įstaigoje ar naudojasi ta pačia automobilių stovėjimo aikštele. Kodėl taip yra? Tie, kuriuos dažnai sutinkame yra lengviau prieinami, tačiau tik dalis atsakymo. Kita dalis – dirgiklius, su kuriais susiduriame pakartotinai (net nesvarbu, ar tai neprasmingi skiemenys, ar muzikos garsų deriniai) labiau pamėgstame. Tai – paprasčiausia ekspozicija.

Fizinis patrauklumas
Kai geografinis atstumas suteikia galimybę bendrauti, kas lemia teigiamą įspūdį? Tyrimai rodo, kad daugiausia lemia išorinės savybės – išvaizda.
Nors žmonės nuolat mokomi ir dažnai kartoja, kad svarbiausia – “vidinis grožis”, fizinio patrauklumo jėga yra didelė. E.Hatfield su bendradarbiais (1966) atliko tyrimą. Atsitiktinai suporavo Minesotos un-to studentus “Atidarymo šokiams”. Poros kurį laiką šoko kartu, po to kalbėjosi ir per trumpą pertraukėlę, reikėjo įvertinti savo partnerį. Nustatyta, kad svarbiausias veiksnys, nulėmęs, kad jie vienas kitam patiko, buvo tik vienas – fizinis patrauklumas. Tai veikė tiek vyrams, tiek moterims. Nors moterys dažniau nei vyrai sako, kad parterio išvaizda joms neturi reikšmės, kiti tyrimai taip pat patvirtino, kad vyro išvaizda veikia moters elgesį.
Su patrauklumu siejasi pasimatymų dažnumas, populiarumo jausmas. Kalbėjome apie aureolės efektą. Patrauklūs žmonės mums atrodo laimingesni, švelnesni, geriau mokantys bendrauti (tačiau įdomu, jog neatrodo sąžiningesni ir labiau užjaučiantys). Patrauklūs ir gerai apsirengę žmonės sudaro geresnį įspūdį darbdaviams. Net kūdikiai ilgiau žiūri į patrauklius nei į nepatrauklius veidus.
Čia paklausite, kodėl tiek žmonių skiria pasimatymus ir tuokiasi su mažiau patraukliais? Vienas veiksnys gali būti – žmonėms gali labai patikti patrauklūs asmenys, bet jie mažiau linkę susipažinti su tais, kuriuos įvertina kaip “ne savo lygio” (kuris gali būti labai subjektyviai nustatomas). Mažiau patrauklūs žmonės sau į poras dažniau pasirenka panašesnius į save. Kita vertus, mažiau patrauklus asmuo, dažniausiai turi kitų atsveriančių privalumų, dažniausiai tai didesnis turtas, geresnė socialinė padėtis ar išmanymas.
Įdomu tai, kad patrauklumas nesusijęs su savivaizdžiu. Nedaug žmonių galvoje esantys visai nepatrauklūs. Gali būti, kad dėl ekspozicijos efekto mes paprasčiausiai priprantame prie savo veido. Patrauklūs žmonės dažnai ima abejoti, ar jie nėra giriami vien dėl išvaizdos.
Tačiau patrauklumas yra santykinis dalykas, labai priklausantis nuo kultūros ir laikmečio. Tačiau kai kurie patrauklumo aspektai nepriklauso ne nuo vietos, nei nuo laiko. Socialiniai biologai (tiriantys, kaip natūrali atranka veikia socialinį elgesį) nustatė, kad 37 kultūrose vyrams patrauklesnės jaunatviškos išvaizdos moterys (tai siejasi su sveikata ir vaisingumu). Moterims patrauklesni yra tie vyrai, kurie atrodo subrendę ir valdingi (šios savybės gali reikšti gebėjimą pagelbėti ir apginti).
Taip pat matyti, kad žmonėms labiau patinka kai kūno sudėjimas ir atskiros jo dalys yra nei per smulkūs, nei per stambūs. J.Langlois ir L.Roggman (1990) iš 32 studentų nuotraukų kompiuteriu sukūrė suvidurkintus veidus. Tiriamieji įvertino, kad suvidurkinti yra patrauklesni nei 96% individualių tikrų veidų. Būti vidutiniškam, vadinasi, būti gražiam.
Dar viena tiesa yra ir ta, kad patrauklumas dar priklauso ir nuo mūsų jausmų kitam žmogui. Rodgers ir Hammersteino miuziklo Žavingasis princas klausia Pelenės: “ar aš myliu tave, kad tu esi graži, ar tu esi graži todėl, kad aš tave myliu?” tikriausiai ir viena, ir kita yra teisinga. Kai dažnai matome žmones, jie pradeda mums patikti, jie “pagražėja” – fiziniai trūkumai pasidaro mažiau pastebimi, o patrauklumas išryškėja.

Panašumas
Sakykime, artimumas suteikė galimybę susipažinti ir fizinė išvaizda padarė gerą įspūdį. Ar tikimybė, kad tas žmogus patiks kai jį geriau pažinsite didesnė jei jis panašus? Įvairiose pasakose parodyta, kad labai gražiai gyvena labai skirtingi veikėjai. Mums tai daro įspūdį, nes parodo, ką retai realybėje patiriame: mums nelabai patinka į save nepanašūs žmonės (Rosenbaum, 1986). Realiai, poruojasi panašaus būdo žmonės. Draugai ir sutuoktiniai dažniausiai yra panašių įsitikinimų ir interesų (be to ir panašaus amžiaus, tikėjimo, rasės, išsilavinimo, intelekto, rūkymo įpročių, ekonominės padėties). Kuo jie panašesni, tuo jie ilgiau vienas kitam patinka.

Artimumas, patrauklumas, panašumas yra ne vieninteliai veiksniai lemiantys susižavėjimą. Mums taip pat patinka žmonės, kuriems mes patinkame, ypač jei save menkai vertiname. Jei mes įsitikinę, kad kažkam patinkame, nuoširdžiau atsakome ir dėl to patinkame jiems dar labiau.
Atlygio teorija gali paaiškinti nagrinėtus dalykus. Mums patinka tie, kurių elgesys yra atlygis mums, mes norime tęsti tokius santykius, kai žadamas atlygis mums yra didesnis už kainą. Žmonėms esantiems netoli, draugystei užmegzti ir palaikyti reikia mažiau pastangų. Patrauklūs žmonės malonūs akiai, o santykiai su jais gali būti socialinis atlygis. Panašių pažiūrų žmonės atlygina mums, patvirtindami mūsų pačių nuomonę.

Aistringoji meilė

E. Hatfield pastebėjo, jog meilės svarbiausia sudedamoji dalis yra emocinis sužadinimas, iškėlė mintį, kad dviejų veiksnių emocijų teorija gali padėti suprasti tokį stiprų domėjimąsi kitu žmogumi. Emocijas sudaro du dėmenys – fizinis sužadinimas ir jo pažintinis įvardinimas. Bet kokio pobūdžio sužadinimas gali sukelti vienokią ar kitokią emociją, tai priklauso nuo, kaip tas sužadinimas pavadinamas.
Universiteto vyrams buvo sukeliamas sužadinimas (bėgimu vietoje, erotiniais vaizdais, linksmais ir bjauriais monologais). Paskui juos supažindindavo su patrauklia moterimi ir prašydavo ją įvertinti. Šie vyrai, skirtingai nuo tų, kurie prieš tai nebūdavo sužadinti, dalį savo jaudulio buvo linkę priskirti tai moteriai ir jautėsi daugiau ja susižavėję. Taigi, jausti aistrą – įsiaudrinti ir dalį to jaudulio susieti su geidžiamu žmogumi.

ORGANIZACINĖS PSICHOLOGIJOS PAGRINDAI

Organizacinės psichologijos apibūdinimas

Organizacinės psichologijos pavadinimas keitėsi priklausomai nuo nagrinėjamos problematikos ir pasikeitimo jose. Iki 1973 tai buvo darbo psichologija (industrinė psichologija), nes pagrindinės sritys buvo darbas ir individualios charakteristikos. Tada Amerikos psichologų asociacija priėmė sprendimą pakeisti pavadinimą į industrinę ir organizacinė psichologiją, nes vis plačiau buvo tiriami organizacijos kaip sistemos psichologiniai aspektai. Dabar nukrito dalelytį “industrinė ir” ir liko tik organizacinė psichologija, nes ji geriausiai paaiškina šias problemas.
Tad ir organizacinės psichologijos apibrėžimų yra daug, tačiau visuose yra bendri elementai:
• darbas,
• individualus elgesys
• ir organizacija,
• bei santykiai tarp jų.
Organizacinė psichologija apima žmonių nuostatas, jausmus, įsitikinimus, ketinimus, laukimus darbo atžvilgiu, čia sprendžiamos profesinės atrankos, darbuotojų karjeros, socializacijos klausimai. Organizacinį psichologą domina pats darbo procesas (atliekama darbo analizė, siekiant nustatyti reikalavimus kandidatams, išskirti darbo atlikimo vertinimo kriterijus, svarbiausias mokymų temas). Galiausiai ši disciplina apima ir organizacijos kaip sistemos geresnį supratimą (pvz., organizacinė kultūra, pokyčių valdymas).

Darbo motyvacija
Aukšta darbuotojo motyvacija yra vienas iš pagrindinių veiksnių, lemiančių gerą darbo atlikimą. Pagrindinis santykis tarp darbo atlikimo ir motyvacijos yra toks:
darbo atlikimas = sugebėjimas × motyvacija.
Motyvuotas gabus darbuotojas yra kiekvieno darbdavio svajonė. Kiekviena organizacija, norėdama pasiekti tam tikrus ekonominius ir socialinius tikslus, bet turėdama ribotas galimybes, stengiasi motyvuoti savo personalą įvairių užduočių sprendimui.
Motyvacijos ir motyvavimo klausimus sprendė daugelis teoretikų, mėgindami paaiškinti, kas ir kaip skatina žmogų veikti, siekti tikslų, judėti į priekį. Egzistuoja aibė motyvacijos teorijų, kurios remiasi skirtingais žmogiškosios prigimties aspektais, aiškindamos motyvacijos ypatumus:
• Poreikių teorijų atstovai (Maslow – saviraiškos, Herzberg – augimo, Adler – pranašumo siekimo, McClelland – pasiekimų) laikosi požiūrio, kad žmogų skatina veikti troškimas patenkinti kažkokį poreikį.
• Reakcijos teorijos remiasi bihevioristiniu požiūriu į žmogų. Pagrindinė mintis – norimą elgesį sukelia apdovanojimas, o nenorimo išvengti padeda bausmės.
• Tikslų teorijos teigia, kad žmogus veikia, siekdamas įgyvendinti jam svarbų tikslą, pasiekti numatytus rezultatus.
• Proceso teorijos daugiausiai dėmesio kreipia į patį motyvavimo procesą.

Kuriant motyvacijos sistemą organizacijoje galima remtis kuria nors teorija arba laikytis eklektiško (visus vienijančio) požiūrio. Tačiau nepriklausomai nuo to, kokia teorija remiamasi, svarbu atminti keletą dalykų:
a) Dirbant su žmonėmis reikia atsižvelgti į jų individualius skirtumus. Tai, kas yra svarbu vienam, visiškai nejaudina kito. Veiksniai, galintys motyvuoti vieną darbuotoją, kitą gali palikti abejingu arba netgi, priešingai, sumažinti jo motyvaciją.
b) Motyvacija yra dinamiškas dalykas, kintantis laike ir vietoje. Vadovai neturėtų vadovautis prielaida, kad sukurta motyvacinė programa tiks visiems ir visada. Ilgainiui motyvatoriai praranda savo galią. Jeigu iš pradžių pagyrimas vertė darbuotoją jaustis gerai, tai ilgai jį kartojant jis pasensta, atsibosta ir tampa mažiau efektyvus arba iš viso neefektyvus.
c) Motyvuojant žmones nederėtų apsiriboti vienu kokiu nors būdu. Pasikartojimai mažina motyvacinės sistemos efektyvumą. Žmonėms patinka pokyčiai beveik visose gyvenimo srityse, tame tarpe ir motyvacijoje.

Komunikacija organizacijose

Komunikacijos temos aktualumas grindžiamas tuo, jog bendravimas yra sudėtinė bet kurios kitos organizacinio elgesio srities dalis – neapžvelgdami komunikacijos negalėtume kalbėti apie lyderiavimą, sprendimų priėmimą, motyvaciją, derybas, galią ir pan. Be to, negalėtume kalbėti ir apie grupių produktyvumą ar bendrą, kolektyvinę veiklą, kadangi nekomunikuodami žmonės neturėtų sampratos nei ką daryti, nei kaip. Taigi dėl aukščiau minėtų priežasčių, kuomet susiduriama su organizacijos nesėkmėmis kurioje nors srityje, labai dažnai paaiškėja, jog nesėkmes sąlygojantis pagrindas glūdi komunikacijos sunkumuose. Apžvelgus komunikacijos problematiką nagrinėjančią literatūrą, svarbiausia išvada yra tai, jog komunikacija organizacijoje įtakoja tiek atlikimą, tiek organizacijos produktyvumą.
Organizacinio bendravimo funkcijos:
• Reikiamos informacijos suteikimas priimant sprendimus;
• Užduočių, pareigų, rolių, pareigybių ir įgaliojimų nustatymas;
• Bendradarbiavimo įtvirtinimas ir į tikslą nukreiptų veiksmų derinimas;
• Instruktavimas, raida ir kaita;
• Grįžtamojo ryšio suteikimas.
Paprastai išskiriami 5 komunikacijos lygmenys:
Vidinis individualus lygmuo – apima, kaip individas priima, perdirba ir generuoja su komunikacija susijusią informaciją. Tai nėra labai aktualu, kalbant apie bendravimą organizacijose.
Tarpasmeninis lygmuo – nagrinėja bendravimą tarp žmonių ir mažose grupėse sąlygojančias priežastis. Čia svarbūs bendravimo įgūdžiai. Svarbiausi su darbo atlikimu susiję bendravimo įgūdžiai yra kalbėjimas ir klausymas. Labai trumpai galima paminėti, jog galima išskirti efektyviam bendravimui svarbius asmeninius įgūdžius:
• Gebėjimas paskatinti kito žmogaus teigiamą savęs paties suvokimą;
• Parama, padrąsinimas – sugebėjimas paremti depresyvios nuotaikos žmogų;
• Konfliktų sprendimas – gebėjimas rasti abi puses patenkinančius sprendimus konfliktų atveju.
• Reguliavimas – gebėjimas pagelbėti žmogui, pažeidusiam elgesio normas;
• Įtikinimas – gebėjimas keisti žmogaus požiūrį bei elgesį;
• Gebėjimas pasakoti, aiškiai perduoti informaciją;
• Dalyvavimas pokalbyje – sugebėjimas pradėti, palaikyti ir užbaigti atsitiktinį pokalbį.
Taip pat svarbi kūno kalba, bendravimo raštu įgūdžiai. Komunikacijos procesą gali iškreipti stiprios emocijos, motyvacijos trūkumas, asmenybės ir situacijos keliamų reikalavimų neatitikimas, nepasitikėjimas kitu asmeniu ir pan.
Vidinis organizacijos lygmuo – nagrinėja bendravimo eigą organizacijos ribose. Kaip vyksta bendravimas organizacijoje ir kaip galima jį gerinti. Organizacijose gali vykti
• Žemyneigė komunikacija. Aukštesnio hierarchinio lygio darbuotojai nurodo žemesniojo lygio darbuotojams, ką daryti. Tokio pobūdžio komunikacija efektyvi, kuomet į organizacinę kultūrą įvedamas naujas darbuotojas. Tačiau kartais, kuomet sprendžiami tam tikri klausimai informacijos eiga yra blokuojama.
• Aukštyneigė komunikacija (“iš apačios”). Problema ta, kad darbuotojai noriai perduoda palankią informaciją, tačiau blokuoja tą, kuri suvokiama kaip grėsminga. Problema ypač paaštrėja, kuomet nėra pasitikėjimo tarp pavaldinių ir vadovo.
• Horizontali komunikacija. Sprendžiant tam tikrus klausimus, su kitais padaliniais susisiekiama tiesiogiai, ne per hierarchiją. To pasekoje profesinė informacija plinta organizacijoje horizontaliai, ne vien vertikaliai. Dažniausiai tokio pobūdžio komunikacija būdinga projektinės struktūros organizacijoms.
Ekstraorganizacinis lygmuo – apima bendravimo, kertančio organizacijos ribas, procesą, nagrinėja tiek į, tiek iš aplinkos patenkančios informacijos srautus. Dažniausiai su “išore” bendraujantys asmenys pasižymi didele kompetencija. Jie gerai išmano savo darbą ir žino projektus, su kuriais dirba organizacija bei tikslus, kuriuos ši sau kelia. Sėkmingas organizacijos ribų plėtimas labai svarbus organizacijos veiklai bei produktyvumui. Ribų plėtrą palengvina ir prekyba, ryšiai su visuomene ir pan. Viena ekstraorganizacinio komunikacijos lygmens forma – mokymai organizacijoje. Jų dėka gaunama informacija įtakoja organizacijos gyvenimą ir veiklą.
Technologinis lygmuo – nagrinėja, kaip informacinės technologijos, konkrečiau kompiuteriai, siejasi su komunikacijos procesu. Nors technologijų naudojimas dažnai prisideda prie organizacijos efektyvumo, jos gali sąlygoti ir tam tikras problemas. Visų pirma, sumažėja galimybė kontroliuoti informacijos srautus. Dažnai susiduriama su situacija, kuomet naujausiomis technologijomis aprūpinami tik kai kurie padaliniai. Tai sustiprina jų galią, tuo tarpu neaprūpinti padaliniai gali pajusti grėsmę.

Vadovavimo psichologija

Vadovavimo apibrėžimų yra labai daug. Pvz.:
• Vadovavimas yra procesas, kurio metu asmuo įtakoja grupę, kad būtų pasiekti bendri tikslai .
• Vadovavimas – tai tokia tarpasmeninė sąveika, kurios pasekoje asmuo ar grupė padaro tai, ko iš jų nori vadovas.
• Vadovavimas – tai neprievartinės įtakos procesas, skirtas suformuoti, suderinti grupės narių, grupės ir organizacijos tikslus ir motyvuoti bei skatinti grupės narių elgesį, nukreiptą į tų tikslų pasiekimą.
Efektyvus vadovas yra tas, kurio padalinys pasiekia aukštą lygį dviejose srityse: užduočių atlikimo ir žmogiškųjų išteklių palaikymo.
Vadovo darbo sritys:
1. Komandos formavimas
2. Užduočių atlikimo užtikrinimas
3. Darbuotojų tobulinimas

Vadovavimas gali būti formalus (kuomet vadovai yra paskiriami / išrenkami į formaliai apibrėžtą postą organizacijoje) ir neformalus (dar vadinamas lyderiavimu, kuomet asmuo tampa įtakingu dėl savo ypatingų įgūdžių, kurie sutampa su kitų žmonių poreikiais).

Vadovavimo bruožų teorijos
Mokslininkams susidomėjus efektyvaus vadovavimo klausimu, pirmiausia ir buvo bandoma nustatyti, kokiomis savybėmis pasižymi sėkmingai dirbantys vadovai. Buvo sudaryta daug sąrašų, tačiau jie buvo tokie skirtingi, kad praktinės reikšmės ir naudos iš jų buvo nedaug. Tyrimai parodė, kad efektyviu vadovu netampama vien dėl to, kad turimas tam tikrų asmeninių savybių rinkinys. Skirtingomis aplinkybėmis vadovo sėkmę ir rezultatyvumą lemia skirtingos asmenybės savybės. Vis dėlto galima išskirti keletą savybių, kuriomis paprastai pasižymi sėkmingi vadovai, grupių:
• Dalykinė kompetencija (žinojimas “kaip užbaigti”, ateities vizijos turėjimas, sugebėjimas atpažinti ir teisingai įvardinti esamą situaciją)
• Tarpasmeninė komunikacija (dėmesingumas ir pagarba kitų žmonių nuomonei bei veiksmams, mokėjimas pateikti teigiamas veiklos puses ir pažadinti bendro veikimo džiaugsmą, mokėjimas suprantamai pateikti ateities viziją ir reikiamus veiksmus, kalbėjimas suprantama kalba ir laukiamais žodžiais)
• Asmeninė galia (nuolatinis spinduliavimas optimizmu, “sėkmės meilė stipresnė už nesėkmės baimę”, atkaklumas, ištvermingumas ilgą laiką siekiant tikslo, atvirumas sau: teigiamų asmeninių savybių išnaudojimas ir neigiamų savybių suvaldymas, sugebėjimas priimti iššūkį ir tobulinti save)
• Sugebėjimas įgyti kitų pasitikėjimą (sugebėjimas padaryti pirmą teigiamą įspūdį, patikimumas – nuolatinis įsipareigojimų ir susitarimų laikymasis, biografija be priekaištų, sugebėjimas kitiems žmonėms įkvėpti teigiamą požiūrį į save, sugebėjimas kitiems žmonėms įkvėpti teigiamą požiūrį į ateitį, pasitikėjimas kitais net ir esant didžiulei rizikai)
Teorijos nurodo, kokios savybės yra pageidautinos tiems, kurie siekia tapti vadovais. Pildant asmenybės testus ir panašius klausimynus, žmonės gali sužinoti, ar jie turi vadovui svarbių savybių, kokios yra jų stipriosios ir silpnosios pusės. Vadovai gali sužinoti, kokie jie yra ir kaip tai gali įtakoti kitus darbuotojus.

Vadovavimo stilių teorijos
Vadovavimo stilius – tai vadovavimo metodai, kuriuos vadovas naudoja, skatindamas pavaldinius siekti užsibrėžtų tikslų. Vadovavimo stilių įtakoja daugelis veiksnių: paties vadovo savybės, organizacijos specifika, darbo kolektyvo brandumas, sąmoningumas ir profesinis pasirengimas, užduoties sudėtingumas ir t.t. Taip pat labai svarbu atsižvelgti į situaciją, kurioje dirba organizacija: ar ji stabili ar kritinė. Darbo stilius, tinkamas normaliomis sąlygomis, ne visada bus efektyvus sudėtingoje situacijoje. Pasikeitus aplinkai, reiktų keisti ir individualų vadovavimo stilių. Tam reikia nemažai pastangų, tobulinant asmenines savybes, ugdant bendravimo gebėjimus, keliant profesinės kompetencijos lygį.

Ryškiausia vadovavimo stilių teorija –
R. Blake ir D. Moutono “valdymo tinklelis”
Būna dvi pagrindinės vadovo orientacijos:
• orientacija į užduotį
• arba į žmones (y ašis).
Derinant šias dvi orientacijas gauname pagrindinius vadovavimo stilius
4. Nesikišimo stilius – silpna orientacija tiek į užduotį, tiek į žmones. Vadovas deda minimalias pastangas, kad būtų atlikti numatyti darbai ir būtų geras organizacinis klimatas.
5. Kaimo klubo stilius – stipri orientacija į žmones, bet silpna į užduotis. Vadovas labai atidus žmonių poreikiams, rūpinasi draugiška atmosfera, tačiau nekontroliuoja darbų atlikimo.
6. Autoritarinis stilius – stipri orientacija į užduotį, silpna – į žmones. Vadovas reikalauja efektyvaus darbų atlikimo; sudaro tokias darbo sąlygas, kurias darbuotojas gali mažai keisti.
7. Vidurio kelio stilius– vadovas balansuoja tarp reikalavimų atlikti darbus ir geros atmosferos palaikymo.
8. Komandinis valdymas– maksimalus dėmesys ir darbo atlikimui, ir gerai atmosferai grupėje.

Situacinės vadovavimo teorijos
Ilgainiui tapo aišku, kad esant didelei aplinkos faktorių įtakai, neįmanoma rasti vieno universalaus efektyvaus vadovo stiliaus. Vėlesnių teorijų tikslu tapo apibrėžti situacinius kintamuosius, į kuriuos reiktų atsižvelgti pasirenkant vieną ar kitą elgesio formą.

Fiedler’io teigimu, vadovavimo stiliaus – nukreipto į užduotį arba į santykius – efektyvumas priklauso nuo situacijos: vadovo ir pavaldinių santykių, užduoties struktūruotumo, vadovo įgaliojimų.
Hersey ir Blanchard manymu, vadovavimo sėkmė priklauso ir nuo pavaldinių brandumo. Pavaldinių brandumas yra apibrėžiamas kaip 1. sugebėjimas nustatyti aukštus tikslus, 2. noras prisiimti atsakomybę ir 3. reikiamo išsilavinimo ir kvalifikacijos buvimas. Svarbu pažymėti, kad brandumas yra taikomas konkrečiai užduočiai. Be to, brandumas yra dvejopas: darbinis (kompetencija: techninės žinios ir darbui reikalingi įgūdžiai) ir psichologinis (atsidavimas: pasitikėjimas savo jėgomis, noras ir sugebėjimas prisiimti atsakomybę).
Didėjant pavaldinių brandai, atitinkamai turėtų keistis ir vadovavimo stilius.
House’o Kelio į tikslą teorija nagrinėja, kaip vadovas įtakoja pavaldinių asmeninių ir darbo tikslų suvokimą ir būdus jiems pasiekti. House akcentuoja, kad vadovo funkcija yra pritaikyti savo elgesį prie situacijos trūkumų (pvz., trūksta kompetencijos atlikti t.t. užduotį; reikia psichologinės paramos ypač atsakingą darbą atliekančiam pavaldiniui ir t.t.). Teigiama, kad kuomet vadovas sugeba kompensuoti pasireiškiančius trūkumus, pavaldiniai būna juo patenkinti.

Darbuotojų atranka

Organizuojant atranką reikia:
9. Kandidatų
10. Reikalavimų kandidatams
11. Įvertinimo metodų

Reikalavimų nustatymas. Nėra universalių reikalavimų. Kiekvienoje organizacijoje skiriasi realus darbas, kurį žmogus atliks. T.y. turime remtis pareigybės aprašymu. Ją sudaro:
• Pareigybės pavadinimas.
• Darbo tikslas.
• Pagrindinės funkcijos ir darbo užduotys, kurias reiks atlikti.
• Pavaldumas.
• Atsakomybės sritys.
• Kontaktai (jei žmogui numatyta pagal pareigybę daug kontaktuot, tai vienokio reikės žmogaus, o jei numatytas darbas prie kompiuterio – kitokio).
• Darbo sąlygos.

Pareigybė aprašoma atlikus darbo analizę. Atliekami interviu (klausiame žmonių, ką jie realiai turi savo darbo vietoje atlikti, kaip jie įsivaizduoja, kokių savybių reikia tą darbą atliekant). Tada sudaromos anketos ir apklausiame daugiau žmonių atliekančių šį darbą. Galima tiesiogiai stebėti dominančių pareigybių žmogų darbo vietoje.

Kandidatų paieška. Jos taktikos:
• Skelbimas.
• Darbo birža.
• Paieška artimiausioje aplinkoje.
• Paieška per konsultacines firmas.
• Ryšys su aukštosiomis mokyklomis.

Kandidatų tinkamumas įvertinamas įvairiais būdais: CV analizė, kandidatų anketų pagalba, remiantis rekomendacijomis, testais (žinių, intelekto, asmenybės, atskirų specifinių sugebėjimų, interesų).

Leave a Comment