Bendroji psichologoja

I. PSICHOLOGIJOS MOKSLO APIBŪDINIMAS
Psichologijos dalykas ir objektas
Psichologija tiria psichiką ir jos reiškinius (psichologijos objektas)
Disciplinos (mokslo) bruožai:
1. kiekybiškas arba kokybiškas faktų užfiksavimas (kaupimas)
2. esant tam tikroms sąlygoms, ištinka tam tikri faktai (dėsniai)
3. teorinės sistemos (mokslo teorijos)
Psichologija – mokslas, tiriantis psichikos faktus, nustatantis dėsnius ir kuriantis jų aiškinimo sistemas.
Psichologijos objektas – psichika, arba psichiniai reiškiniai.
T.Kuhn iškėlė savitą mokslų raidos hipotezę: kiekviena mokslų sistema pereina 3 raidos stadijas:
1. ikiparadigminė raida (kol kas nesutariama, kaip interpretuoti faktus)
2. paradigminė raida (susiformuoja bendroji mokslo teorija – paradigma. Bruožai: pažiūrų, įsitikinimų, susijusių su tyrimų objektu, vienovė, mookslinės veiklos pavyzdžiai, atitinkantys tuometinius moksliškumo reikalavimus)
3. mokslo adekvačios (normalios) raidos stadija (atrandami nauji faktai, kurių esama paradingama negali paaiškinti)
T.Kuhn taip pat suskirstė mokslus į subrendusius (tutinčius paradigmą) ir nesubrendusius.
Subrendę: fizika, chemija, matematika, biologija
Nesubrendę (nesuformavę vieningos paradigmos): etika, estetika, istorija, psichologija.
Psichologijos šakos:
Teorinės šakos (pagr. sąvokos, svarbiausios hipotezės, teorijos)
Taikomosios psichologijos šakos (susijusios su praktiniu taikymu)
Teorinės psichologijos šakos Taikomosios psichologijos šakos
* bendroji psichologija – tiria vaiko, suaugusio žmogaus psichikos dėsningumus, nagrinėja pagrindines psichologijos sąvokas, sudaro pagrindą kitoms šakoms. * pedagoginė psichologija
* darbo
* klinikinė
* medicininė
* juridinė
* sporto
* meno
* reklamos
* valdymo
* kūrybos
* prekybos
* kosmoso
.

* amžiaus tarpsnių (raidos) psichologija tiria žmogaus psichikos vyystymąsi įvairiais amžiaus periodais.
* socialinė psichologija nagrinėja ne vieno individo, o grupių sąlygotus psichikos reiškinius.
* patopsichologijos objektas – psichikos sutrikimai, jų dėsningumai. Tai – tarpinė tarp psichiatrijos ir psichologijos šaka.
* zoopsichologija tiria gyvūnų psichiką, jos apraiškas ir dėsningumus.
.

II. PSICHOLOGIJOS ISTORIJOS SANTRAUKA
Tai teorinės psichologijos šaka
Skiriamos 2

stadijos:
1. psichologija filosofijos ir gamtos mokslų sudėtyje (nuo seniausių laikų iki XIX a. II p.):
a) Senovės Rytų tautų psichologinės pažiūros. Senovės indų literatūra – seniausi rašytiniai šaltiniai, kuriuose rasta psichologinių žinių: vedos (Rigveda, Samaveda, Jadžurveda, Atharvaveda) – vedos dalys: himnai, brahmanai (brahmanų reikalams skirti tekstai); aranjakai (gėrio tekstai atsiskyrėliams); upanišados (psichofiziologiniai, filosofiniai), sutros (pamokymai). Upanišadose gausu psichofiziologinių bei psichologinių žinių (kokią įtaką kūnas daro sielai), išsakyta neįsisąmonintų psichinių reiškinių idėja, sprendžoami egzistencijos klausimai, išsakyta žmogaus individualybės koncepcija (kažkas panašaus į asmenybės teoriją)
b) Antikos psichologinės pažiūros prasidėjo 7 išminčių tyrinėjimais, svarbiausias iš kurių Talis (Pitakas, Solonas, Kleobulas, Biasas, Chilonas, Misonas – VII a. pr. Kr.). „Pažink pats save“ – pasakė Chilonas.
Moralinė psichologija: Sokratas (entelechija), Platonas (diskursyvus mąstymas), Aristotelis (intelektinė intuicija). Jie susistemino ir apibendrino tyrinėjimus, pateikė psichologinių žinių sistemą veikale „AApie animą (sielą)“. Iki XVII a. – animastika.
Siela – gamtos kūno, potencialiai turinčio gyvybę, forma. Galima samprotauti apie maitinančiąją (augalai), juntančiąją (gyvūnai), mąstančiąją (žmohus) sielą. Sielos paskirtis – vesti individą entelechijos (svarbiausio tikslo siekimo) kelyje.
c) Viduramžiais žinių raida sulėtėjo Minėtini arabų mąstytojai, kurie išsaugojo Antikos palikimą (Avicena, Ibn Sina, Averojus, Ibn Ruždas): gausu psichofiziologinių žinių. Avicena tyrinėjo emocinius išgyvenimus, įrodė neigiamų emocijų žalą organizmui.
d) Renesanso psichologinės pažiūros. Aristotelio paradigmą pakeitė asociacinė paradigma. Rene Dekartas sukūrė asociacinės psichologijos išvadas. Disciplinos objektas iš sielos pakito į sąmonę. Sąmonę ai
iškino refleksologijos kategorijomis.
B.Spinoza tyrinėjo emocijas.
G.Leibnicas tyrinėjo neįsisąmonintus psichinius reiškinius.
Dž.Lokas sakė: „Naujagimio siela – it švarus baltas popieriaus lapas.
1575 m. pirmą kartą paminėta psichologija. (J.T.Freigiusas „Bendrų vietų sąrašas).
e) XIX a. pr. paradigma kito – sąmonės faktus mėginta įvertinti kiekybiškai (vokiečių fiziologai H.Helmholcas, E.Vėberis, G.Fechneris).
Filosofas-psichologas W.Wundt 1879 m. Leipcige įkūrė pirmąją eksperimentinės psichologijos laboratotiją – psichologijos kaip savarankiško mokslo pradžia.
Voliuntarizmas – W.Vunto plėtojama psichologijos kryptis – svarbiausia sąmonės dėmenys, struktūra. Pabrėžiamas sąmonės vieningumas. Nauja teorija – sąmonės srautas. Vunto psichologiniai metodai: inrospekcija, tautų psichologija.
Introspekcinė psichologija (eksperimentinė): tyrinėtos mintys, dėmesys, emocijos, mąstymas, vaizduotė ir valia.
2. Psichologijos – savaraniško mokslo – raida:
XIX – XX a. sandūroje – psichologijos krizė.
XX I p. susiformavo naujos psichologijos kryptys (mokyklos):
– XX a. pr. JAV atsirado biheiviorizmas (objektas nuo sąmonės persikėlė į elgesį). 1913 m. J.Vatsono straipsnis „Psichologija biheivioristo požiūriu“ – biheivioristų manifestas:
a) D → A (dirgiklis → atsakas). Psichologijos obejektas – elgesys.
b) Elgesį sudaro raumenų ir liaukų reakcijos, kurias veikia išoriniai poveikiai.
c) Elgesio tyrimai turi apsiriboti išoriniu stebėjimu.
– Neobiheiviorizmas: D → y → A
y – ganėtinai skirtingi dalykai (organizmas, ketinimai, įgūdžiai.)
Biheivioristai ištobulino stebėjimo metodą. Neobiheivioristai daug dėmesio skyrė mokymosi procesui. Neigiamas biheiviorizmo bruožas – redukcionistinė psichologijos kryptis (supaprastinama žmogaus sąmonė).
– Vokietijoje susiformavo geštaltinė (pavidalo) psichologija. Pradininkai: M.Verthaimeris, W.Kioleris, K.Kafka.
Jutimas – „regėjimo lauko pavertimas gera forma“ (supaprastinimas).
– Psicoanalizė (sielos skaidymas) – žmogaus neįsisąmonintų veiksmų, išgyvenimų pažinimo psichoterapiniais tikslais visuma.
1900 m. Z.Froidas paskelbė „Sapnų aiškinimą“, kuriame pirmą kartą paminėta psichoanalitinė sistema.
Postulatai:
1. Determinizmo psichikoje dėsnis (n
nieko atsitiktinio psichikoje neįvyksta).
2. Vyraujančių neįsisąmonintų (pasąmonės) psichinių reiškinių vaidmens postulatas (svarbiausi psichikoje neįsisąmoninti reiškiniai).
3. Dviejų motyvacinių jegų dėsnis (viską lemia meilės (Eros) ir mirties (Thanatos) instinktai).
4 psichoanalizės metodai:
1. Laisvųjų asociacijų metodas (išsipasakojimas, jausmų, minčių, pojčių nusakymas): sudaromos sąlygos išsakyti viską, ką žmogus galvoja. Taip atsiskleidžia žmogaus pasąmonės turinys. Žmogaus emocijos atskleidžia Eros ir Thanatos poveikį žmogaus elgesiui.
2. Sapnų aiškinimas (akivaizdusis → latentinis sapnų turinys): užrašomas akivaizdusis sapno turinys, kuriame interpretacijos pagalba surandamas latantinis sapno turinys.
3. Perkėlimo (transfero) aiškinimas (brandos išgyvenimų atpažinimas anktyvosios vaikystės terapinėje (pedagoginėje aplinkoje): išgyvenimai iš vaikystės perkeliami į terapinę situaciją. Išreiškia emocinius išgyvenimus, patirtus, bet neišreikštus vaikystėje. Netikri išgyvenimai idealiomis terapinėmis sąlygomis.
4. Klaidų (apsirikimų) aiškinimas: viskas turi savas priežastis, kurios gali būti paaiškintos.
Z.Froidas „Kasdieninio gyvenimo psichopatologija“.
Jei metodai taikomi teisingai, pacientas patiria katarsį ir taip apsivalo nuo neigiamų emocinių išgyvenimų.
– Postfroidizmas paneigė vieną ar visus psichoanalizės postulatus.
C.G.Jungas – analitinės psichologijos pradininkas
E.Fromas – išplėtojo humanistinę psichoanalizę
A.Adleris – išplėtojo individualiąją psichologiją
Dažnai postfroidizmui priskiriamas H.Salivanas – tarpasmeninių santykių psichiatrija
K.Horney – sociokultūrinė psichoanalizė
– Po II pasaulio karo radosi humanistinė psichologija (netapatinti su egzistencine). Pradininkai: amerikiečiai K.Rodžersas, A.Maslow. Visą dėmesį skyrė pavienio individo saviaktualizacijai. (galių realizacijai).
5 A.Maslow poreikių grupės:

saviaktualizacija
savigarba
meilė ir priklausomybė
saugumo poreikiai
fiziologiniai poreikiai

Žmogus iš esmės nepatenkinęs žemesnės poreikių grupės, nesusiduria su aukštesne.
– Kognityvinė psichologija – populiariausia kryptis, susiformavusi 5 deš. pab. Naujų technologijų sukūrimo psekoje. 1967 m. amerikietis U.Neiseris išspausdino darbą „Kognityvinė psichologija“. Pr

ritaikyta „kompiuterio metafora“. Kognityvinis mokslas: aiškinant psichiką, pastangas apjungia daug specialistų.
– Konekcionizmas taiko „smegenų metaforą“ (smegenų fiziologiniai modeliai).
Galima samprotauti apie aprašomąją ir dėsnius nustatančiąją (ideografinę, homotetinę) psichologiją.
III. PSICHOLOGIJOS METODAI
E.Rimkutė „Eksperimentinės psichologijos įvadas“, V.Martišius „Psichologijos metodai“
Visus psichologijos metodus priimta skirstyti į 3 lygmenis:
1. Psichologijos tyrimo strategija: pirmiausia iškeliami klausimai, metodai, teorija, kaip aiškinami rezultatai.
2. Psichologinio tyrimo technika: empirinių duomenų rinkimo būdas (stebėjimas, apklausa, eksperimentas, testavimas).
3. Psichologinio tyrimo metodika (pavienė priemonė)
STEBĖJIMAS – tai tikslingas ir planingas empirinių duomenų rinkimo būdas, kuomet stebėtojas nekeičia stebimų reiškinių tėkmės ir kaupia tokius faktus, kokius jam pateikia aplinka.
1. Išorinis (objektyvusis) stebėjimas:
a) – stebėjimas natūraliomis sąlygomis

– klinikinis stebėjimas(stebėjimo ir pokalbio derinys)
b) stebėjimas kontroliuojamomis sąlygomis: vaizdo garso įrašai, fiziologiniai organizmo parametrai
c) veiklos produktų analizė kartais priskiriama išoriniam stebėjimui (piešiniai, raštas – bet kokia produkcija, kurią sukuria žmogus).
2. Savistaba (subjektyvusis stebėjimas): principas, grindžiantis savistabos techniką – refleksijos gebėjimas (išsakyti, ką patiri, ką mąstai).
TIRIAMOJI APKLAUSA – tai toks empirinių duomenų rinkimo būdas, kai tiriamajam žodžiu arba raštu laisvai arba iš anksto numatyta tvarka pateikiami klausimai, į kuriuos jis privalo žodžiu arba raštu atsakyti (paremta savistabos duomenimis). Šie duomenys vertinami faktiškai (interpretuojami):
a) pokalbis;
b) anketos bei klausimynai.
EKSPERIMENTAVIMAS. Eksperimentas – psichologinis tyrimas pagal tam tikras sąlygas.
Sąlygos, leidžiančios tyrimą vadinti eksperimentu:
1. Tyrėjas savo akryviu poveikiu sukelia norimą tirti reiškinį.
2. Tyrėjas keičia tam tikras tyrimo sąlygas ir stebi, kokią įtaką tiriamam reiškiniui daro tos manipuliacijos.
3. Tyrėjas izoliuoja tiriamą reiškinį nuo kitų su juo susijusių reiškinių.
4. Tyrėjas kontroliuoja tyrimo sąlygas (jos turi išlikti vienodos).
5. Tyrėjas matuoja tiriamus reiškinius ir išreiškia rezultatus kiekybiškai.
6. Tyrėjas sudaro galimybes kitiems mokslininkams pakartoti eksperimentą tomis pačiomis sąlygomis.
Pirmieji psichologiniai eksperimentai buvo laboratoriniai. Vėliau išpopuliarėjo natūralusis eksperimentas (gatvėje, paskaitoje)
1) Klasikiniai laboratoriniai eksperimentai
2) Natūralusis eksperimentas
TESTAVIMAS – tai tokia prsichologinio tyrimo technika, kai tiriamajam pateikiamos standartinės užduotys ir iš tų užduočių atlikimo rezultatų sprendžiama apie individo psichinių reiškinių ypatybes.
Testavimas skirtas jau žinomų faktų įvertinimui, o ne naujų dalykų tyrinėjimui.
1) Testai – standartizuotos metodikos (vienai ar kitai grupei adaptuotos užduotys). Užduotys turi būti pateiktos tomis pačiomis sąlygomis.
2) Kiekvienas testas turi normas, kurių atžvilgiu įvertinami atskiro individo rezultatai. Normos gaunamos susumavus reprezentacinės grupės rezultatus.
IV. PSICHIKOS AIŠKINIMAS. SĄMONĖ IR JOS BŪSENOS
BENDRAS PSICHIKOS SUPRATIMAS
Psichikos materialusis pagrindas – nervų sistema. Psichika yra nervų sistemos savybė. Nervų sistema įgalina psichikos funkcionavimą.
Psichikos funkcijos:
1. Atspindėjimas – organizmas gali pažinti jį supantį pasaulį, susidaryti daugiau ar mažiau objektyvų jo vaizdą.
2. Elgesio reguliavimas – individas geba reguliuoti savo elgesį, remdamasis susidarytu aplinkos vaizdu. Ši funkcija užtikrina individui išlikimą.
PSICHIKA – tai sudėtingos sandaros materijos savybė atspindėti tikrovę ir to atspindžio dėka reguliuoti organizmo elgesį.
Organizmas turi psichiką, jei jis turi nervų sistemą. A.Leontjevas savo darbe “Psichikos raidos klausimai” išsakė savitą psichikos raidos hipotezę. Kiekvienam organizmui būdingas dirglumas. Evoliucijos eigoje atsiranda gebėjimas reaguoti į dirgiklius, kurie numato kitus dirgiklius (jaudrumas, juslumas – gebėjimas reaguoti į dirgiklius) – tai psichikos buvimo pagrindas.
Žmogaus psichikai būdinga:
1) sąmonė
2) mąstymas
3) kalba
Sąmonė – aukščiausia psichikos raidos forma, funkcionuojanti kalbos dėka, pasireiškianti gebėjimu žinoti, numatyti, valdyti savo elgesį, pažinti tikrovę ir save joje.
G.Leibniz grąžino idėją apie neįsisąmonintus reiškinius.
Psichikos reiškiniai:
• sąmonė
• savimonė
• neįsisąmonintų psichinių reiškinių sritis
Savimonė – savo asmenybės ir jos santykio su aplinka atspindėjimas, savojo “aš” pažinimas.
Savimonė yra asmenybės buvimo kriterijus. Savimonė nefunkcionuoja naujagimiams (iki 2,3 m amžiaus) bei psichikos ligoniams.
Neįsisąmoninti psichikos reiškiniai (pagal Froidą):
• priešsąmonė
• pasąmonė
Priešsąmonėje slypi tie neįsisąmoninti psichikos reiškiniai, kuriuos žmogus gali įsisąmoninti, vos atkreipęs į juos dėmesį, ir suvokti.
Pasąmonėje slypi tie neįsisąmoninti psichikos reiškiniai, kurių žmogus be psichoanalitiko pagalbos įsisąmoninti, pažinti ir suvokti negali.
Psichinių reiškinių pastovumas ir jų vaidmuo kasdienėje veikloje (psichinių reiškinių skyrimas pagal trukmę):
1. psichikos procesai – itin dinamiški, besikeičiantyd psichikos reiškiniai, kurių tėkmė priklauso nuo individą veikiančių dirgiklių – trunka tol, kol veikia dirgiklis (pv. smeigtuko dūrio sukeltas skausmas);
2. psichikos būsenos – pastovesni, ilgiau trunkantys reiškiniai: priklauso nuo fiziologinių, psichosomatinių pakitimų, (pvz. nerimas, jo sukeltos pasekmės);
3. psichikos savybės: nepriklauso nuo atskirų dirgiklių – nekintančios, išliekančios pastovios per visą individo gyvenimą (temperamentas, charakteris, gabumai).
Sąmonės srautas – tam tikra išgyvenimų tėkmė mūsų psichikoje (“Pokalbiai su mokytoju”, James)
MIEGAS
Žmogus pramiega apie 1/3 savo gyvenimo. Poreikis miegoti susijęs su biologiniu laikrodžiu.
Tyrinėjamas miego stiprumas (gilumas), fiksuojant elektroencefonograma (EEG)
Miego gilumo stadijos:
1. Lengviausio miego – būdingi žemos amplitudės ir didelio dažnio EEG (vis užmigus).
2. Gilaus miego – maža amplitudė ir ypatingai didelio dažnio virpesiai (“miego kilpos”)
3. Labai gilaus miego – didelės amplitudės, mažo dažnio EEG (Delta bangos)
4. Giliausio miego – Delta bangos pastovios
1950 m. E.Aserinsky tyrė sapnų fazę, nustatė, kas vyksta, kai žmogus miegodamas varto akių vokus.
REM (rapid-eye-movement) – greitų akių judesių miegas – paradoksalus miegas. Šiuo metu žmogaus organizmas labai aktyvus, bet santykis su aplinka sumažėja iki minimumo. Žmogus vartosi, kalba per miegus.
Nor REM – NREM – ramus miegas.
Jei žmogus pabunda iš REM5 – išsimiegojęs.
Jei pabunda iš labai gilaus miego – neišsimiegojęs.
Giliausias miegas – pirmoje nakties pusėje.
Daugiausia sapnuojama – antroje nakties pusėje.
Miego poreikis susijęs su biologiniu laikrodžiu.
Miego sutrikimai:
* Nemiga
Būdinga:
1. reikalingas ilgas laikotarpis (2-3 val) užmigti;
2. dažnas atsibudimas naktį;
3. ankstyvas atsibudimas ryte (t.y anksčiau nei norėtųsi).
Nemiga susijusi su perdėtu nerimastingumu.
* Somnabulizmas=vaikščiojimas miegant=lunatizmas – miego metu pasireiškia koks nors kompleksinis elgesys. Būdinga dažniausiai vaikams. Neraguojama į bendravimą įprasta forma. Sąmonėje atsiranda tam tikras kodas, kurį smegenys stengiasi išpildyti, dėl to žmogus nereaguoja į “nenumatytus” atvejus (pvz. Žmogus, eidamas stogu, somnabulizme nenukris). Somnabulizmas vyksta NREM stadijoje (3-4 stadijoje). Žmogus nesapnuoja. Somnabulizmą sukelia perdėtas stretiškumas, nervingumas.
* Narkolepsija – ūmus užmigimas įprasto budrumo valandomis. Narkolepsija (lengvesnė stadija) gali atsirasti, atsidūrus monotoniškose sąlygoe (pvz. autobuse). Vyksta REM stadijoje. Gydoma stimuliatoriais.
Kt. sutrikimai vadovėlyje.
Sapnai susideda iš vaizdinių, jie yra fantastiniai laiko bei erdvės kategorijos prasme. Žmogus sapnuodamas dažnai išgyvena emocijas. Iliuziniai – mūsų nervų sistemos, psichikos, vaizduotės padarinys. Įvykius suvokiame ir reaguojame kaip į iš tikro egzistuojančius (sapno metu).
Įmanoma atsiriboti nuo sapno turinio, priverčiant save pabusti.
Žmogus turi poreikį sapnuoti. Jei žmogui neleidi sapnuoti, jis “atsapnuoja savo”, t. y. Kitą naktį sapnuoja daug daugiau.
Sapnus aiškinančios teorijos:
1) Psichoanalitinė (Z.Freud): sapnai susiję su neįsisąmonintomis motyvacinėmis jėgomis. Neįsisąmoninti troškimai kyla iš asmenybės dalies ID, nes Superego draudžia reikšti savo “eros” ir “thanatos”. Miegant Superego atsipalaiduoja ir prasiveržia iškraipyti norai, troškimai. Tiesioginis sapno turinys – iškraipyta “eros” ir “thanatos” veikla
2) Biopsichologinė (R.McCarley, J.A.Hobson) – aktyvacijos sintezės teorija: miegant REM miegu, ypač aktyviai veikia smegenų tiltas (pous). Kai kurie tilto impulsai patenka į smegenų žievę, kur yra sintezuojami. Sapnai randasi dėl atskirų smegenų dalių veiklos. Sapnai visiškai nesusiję nei su asmenybe, nei su psichika
Krameris – nauja sapnų aiškinimo teorija “Selektyvi nuotaikos reguliavimo sapnų teorija”: sapnuodami mes išgyvename emocijų, nuotaikų spektrą, kuris kinta teigimaų emocijų link (t. y. sapnuojant vaizdiniai tolygiai gerėja) – geriname sau nuotaiką.
HIPNOZĖ – žmonėms ar aukštesniems gyvūnams psichiniu poveikiu sukeliama psichikos būsena, kai pakinta psichinių reiškinių pobūdis bei psichikos lygių tarpusavio santykis.
Hipnozės metu pirmiausia funkcionuoja priešsąmonė.
F.A.Mesmer – hipnozės pradininkas: mūsų organizmas sklidinas daugybės fluidų – magnetinių srovių. Visos ligos dukeltos fluidų disbalansų, tad jas galima išgydyti, atstačius fluidų balansą.
Mesmer metodai:
• betarpiško poveikio – tiesioginis fizinis kontaktas su pacientu;
• tarpiško poveikio – “Mesmerio kubilas”.
Mesmerizmas tapopopuliariu saloniniu žaidimu. Mesmerizmo “gydymas” buvo paaiškintas įtaiga bei saviįtaiga.
Hipnozės indukcija (sukėlimas):
1. dėmesio sutelkimas į vieną dirgiklį;
2. santykio su aplinka redukcija (sumažinimas);
3. vaizduotės išplėtojimas
Hipnotinė įtaiga:
– jutimas: galima iškraipyti (pvz. gali justi rožių aromatą, uostydamas popierių). Sukeliamos teigiamos haliucinacijos – jutimas, kai nėra objektyvaus dirgiklio; neigiamos haliucinacijos – nesugebėjimas suvokti tikrovėje egzistuojančių dirgiklių (pvz. medicinoje – nejautrumas skausmui).
– atmintis: galima iš esmės pakeisti žmogaus atmintį. Po hipnozės žmogus patiria spontanišką amneziją – neprisimena, kas vyko seanso metu. Tikslinė amnezija: hipnozės metu galima įteigti, kad žmogus kažko neatsimena, t. y. Ištrinti dalį patyrimo iš atminties. Palikti pohipnotines įtaigas yra rizikinga. Hiperamnezija: ženkliai pagerinti atminties gebėjimus. Konfabuliacijos efektas: žmogui iš hiperamnezijos naudos nėra, nes pasireiškia konfabuliacijos dėsnis, t. y. Žmogus gali pasakyti daug, bet dauguma tos informacijos bus neteisinga (išgalvota, įsivaizduojama, bet vertinama kaip reali, objektyvi). Žmogui galima palikti pohipnotinių įtaigų, kurias jis vykdys, bet aiškins jas racionaliai, nes nežinos tikrųjų savo elgesio priežasčių. Žmogus vykdo ne visas pohipnotines įtaigas: nevykdo, jei tai prieštarauja jo vertybių sistemai, bendrai asmenybės struktūrai.
Ne visus žmones galima užhipnotizuoti.
10–20% lengvai pasiduoda hipnozei;
5–10% negalima užhipnotizuoti apskritai;
kiti – įvairaus įtaigumo lygio.
Įtaigumas – gebėjimas būti užhipnotizuotam.
Žmogaus įtaigumas nustatomas įtaigumo testais, kurie gali būti:
• grupiniai
• individualūs
• verbaliniai
• neverbaliniai
Hipnozę aiškinančių teorijų grupės:
1) Hipnozė nėra kokia nors ypatinga psichikos ar sąmonės būsena (T.Barber). hipnozė – noras pagelbėti hipnotizuotojui bei aukštesni vaizduotės gebėjimai.
2) Hipnozė yra iš esmės skirtinga nuo įprasto budrumo sąmonės būsena. Visas žmogaus elgesys vykdomas automatizmo principu.
T.Barber 1969 m. Kilo idėja palyginti žmogaus, esančio budrioje būsenoje bei hipnozėje, EEG. Jos nesiskyrė.
MEDITACIJA – valingai sukelta pakitusi sąmonės būsena, kuriai būdingas trikdančių dėmesio patvarumą veiksnių eliminavimas.
Svarbiausoas meditacijos požymis – meditacinis dėmesys: žmogaus bandymas sutelkti dėmesį į vieną vaizdinį, garsą ar kt.H.Benson (pradininkas) priėjo išvados, kad dauguma religijų naudoja tuos pačius psichologinius metodus, mokydamos meditacijos.
Meditacinis dėmesys:
1. tyli aplinka;
2. komfortiška kūno padėtis;
3. psichologinių priemonių rinkinys, skatinantis meditacinį dėmesį;
4. pasyvi nuostata į šalutinius dirgiklius.
Meditacijos padariniai:
1) Fiziologiniai:
• smegenų EEG pakeitimas (aktyvaus žmogaus –  ritmai, medituojančio –  ritmai),
• sulėtėjęs širdies ritmas, sumažėjęs kvėpavimo dažnis,
• sumažėjęs fiziologinis organizmo aktyvumas;
2) Psichologiniai:
• suteikia atsipalaidavimo, ramybės ar net skrydžio pojūtį,
• neigiami padariniai: į sąmonę grįžta vaikystėje išgyventi neigiami emociniai išgyvenimai, atsiranda neriastingumo jausmas.
Autogeninės treniruotės (pradininkas J.Schultz) pakopos:
1) mokomasi įvaldyti fiziologinius procesus:
• sunkumo – raumenų atpalaidavimas,
• šilumos – išplėsti kraujagysles,
• širdies,
• saulės rezginio – reguliuoti vidaus organų veiklą,
• galvos – atpalaiduoti veido raumenis;

2) Užmegzti kontaktą su giluminiais psichikos klodais (pasąmone)
V. JUTIMAS IR SUVOKIMAS
5 skyrius Jutimas 147 – 183 psl.
6 skyrius Suvokimas 184 – 211 psl.
Jutimas – psichinis procesas, atspindintis daiktų bei reiškinių savybes, organizmo vidinius būvius, jiems tiesiogiai veikiant jusles.
Jutimo rezultatas – pojūtis (adekvatus dirgiklio atspindys psichikoje).
Dirgiklis – bet koks energijos pavidalas, galintis paveikti nervų sistemą. Jį galima parašyti kokybiškai ir kiekybiškai. Kokybinės charakteristikos: rūšis, tipas, modalumas. Kiekybinės charakteristikos: kiekis, stiprumas.
Pojūčių slensčiai:
• absoliutus:
a) absoliutus žemutinis pojūčio slekstis – mažiausias dirgiklio stiprumas, reikalingas pojūčiui sukelti
b) absoliutus aukštutinis pojūčio slenkstis – didžiausias dirgiklio stiprumas, sukeliantis adekvatų dirgiklio atspindį
• skiriamasis – kokį mažiausią skirtumą galime pajusti
Subjektyvi motyvacija – noras ką nors pajusti.
Žmogus gali justi ikislenkstinius dirgiklius

VI. MĄSTYMAS
Nepilnai
R.Sternberg – įžvalgą lemia:
1. selektyvus (atrenkamasis) informacijos kodavimas: žmogus įžvalgos metu suvokia esminius, bet neakivaizdžius faktus;
2. selektyvus dirgiklių derinimas: žmogus susieja dirgiklius, kurių ryšiai nėra akivaizdūs;
3. selektyvus informacijos palyginimas – ryšių tarp naujos ir senos iformacijos aptikimas.
Sąlygos, kuriomis įvyksta įžvalga:
1) turimos žinios;
2) sprendimo veiksmai
3) motyvacija – pastabgų įdėjimas, noras išpręsti;
4) inkubacinis laikotarpis – tam tikras laiko tarpas, kurio metu sprendėjas uždavinio sąmoningai nesprendžia (jį sprendžia pasąmonė); jis trunka nuo kelių minučių iki kelių metų.
Uždavinio sprendimo strategijos:
1) Algoritminis uždavinio sprendimas – naudojant algoritmą. Privalumas – uždavinys visada bus išspręstas; trūkumas – galima sugaišti daug laiko.
2) Euristinis uždavinio sprendimas – dėsnio, hipotezės, taisyklės pritaikymas. Uždavinys bus išspręstas ne visada, bet galima greitai įsitikinti, kad to padaryti negalima, nes nežinome dėsnių, taisyklių, sugaištama mažai laiko ir išeikvojama mažai energijos.
3) Dalinių tikslų metodas – suskaidant uždavinį į mažesnius segmentus. Reikia stengtis neprarasti uždavinio visumos vaizdo.
Kliūtys uždavinių sprendime:
1) Turimos žinios (uždavinukas su dviratininkais ir muse);
2) Nuostata – tai dėl patyrimo sukurta nervinė ar psichinė pasirengimo būsena, lemainti individo reagavimą į visas situacijas ir objektus, su kuriais jis susiduria (A.Luchins klasikinis eksperimentas: nurodomos 3 indų talpos ir vandens kiekis kurį reikia atmatuoti.);
3) Funkcinė fiksacija– polinkis naudoti daiktus pagal tiesioginę jų paskirtį (K.Dunker: žvakutė degtukų dėžutė, knopkės)

MĄSTYMAS KAIP PRIEŽASTINGUMO NUSTATYMAS
Mąstydami mes nieko kito neveikiame, kaip tik ieškome priežastinių ryšių.
Deduktyvus priežastingumo nustatymas
Dedukcija (išvedimas) – mąstymo veiksmas, kai išvados gaunamos iš prielaidų pagal logikos dėsnius bei taisykles. Geriausias pavyzdys – silogizmas – dedukcinis samprotavimas, kuriuo nustatomas ryšys tarp patvirtinamų prielaidų ir išvados. Klasikinis silogizmo pavyzdys:
Visi A yra B. Visi žmonės yra dori.
Visi C yra B. Sokratas yra žmogus.
Vadinasi, visi A yra C. Vadinasi, Sokratas yra doras.
Klaida:
Visais lengvaisiais automobiliais galima vežti žmones.
Visais mersedesais galima vežti žmones.
Vadinasi, visi mersedesai yra lengvieji automobiliai.
Induktyvus priežastingumo nustatymas
Indukcija (įvedimas) – samprotavimas, kuriame, remiantis atskirais faktais, daromos bendrinės išvados. Pvz: sekos pabaigimo uždaviniai: obuolys – vaisius; plaktukas – įrankis.
Sprendimų priėmimas (intensyviausiai tyrinėjamas organizacinėje psichologijoje):
1) Racionalus sprendimų priėmimas:
a) išnagrinėjami svarbiausi situacijos dėmenys,
b) bustatomi tikslai ir priemonės tikslui pasiekti,
c) ieškoma tikslo pasiekimo alternatyvų,
d) alternatyvos įvertinamos,
e) priimamas sprendimas – pasirenkama alternatyva, labiausiai atitinkanti situaciją,
f) sprendimas įvertinamas;
2) Intuityvus sprendimo priėmimas – sprendimus lemia neįsisąmoninti psichikos reiškiniai;
3) Saimono riboto racionalumo kelias – pirmenybė alternatyvų skaičiui, o ne kokybei;
4) Sprendimo priėmimas, atmetant alternatyvas;
5) Kūrybiškas sprendimo priėmimas – susitelkiama ties originalių alternatyvų, sprendimų pasirinkimu.
Sprendimų priėmimo gerinimo būdai:
1) “Smegenų audra” (“Brainstorm”): sudaromos sąlygos išsakyti visus sprendimo būdus. Tai atliekama grupėje. Išplėtojamos kitų pasakytos idėjos.
2) Vardinės grupės technika – naudojant “smegenų audrą” priimami sprendimai.
3) Pakartotina nuomonių, į kurias nebuvo atsižvelgta, analizė.
Kasdieninius sprendimus lemia:
• naudos kriterijai,
• tikimybė, kad pasirinkta alternatyva bus įgyvendinta,
• euristika.
VII. KALBA IR KALBĖJIMAS
Ar kalba paveldėta?
Ar kalba lemia mūsų mąstymą, asmenybę? Taip
Ar kalba būdinga tik žmogui? Taip
Kalba itin artimai susijusi su mąstymu.
Kalba –bendravimui skirta ženklų sistema, turinti tam tikrus lygmenis (garsus, skiemenis, žodžius).
Kalbėjimas – bendravimas, vartojant tą ženklų sistemą.
Skiriamosios kalbos ypatybės:
• Prasmingumas (semantiškumas): pagrindinė kalbos ypatybė. Jei ženklų sistema neturi prasmės, ji nėra kalba. Gyvūnų ženklų sistema yra ribota.
• Generatyvumas – tai gebėjimas, naudojant baigtinį ženklų, taisyklių skaičių, sukurti neribotą teiginių skaičių.
• Perkėlimo galimybė – kalbos ypatybė, sudaranti galimybę perduoti informaciją apie įvykius ar objektus, vykstančius kitoje erdvėje ar kitame laike.
Kalba – komunikacijos forma, kuriai būdingas prasmingumas, generatyvumas ir perkėlimo galimybė.
Gyvūnų “kalba” nežymi konkrečių objektų.
Gardneriai mėgino gestų kalbos išmokyti šimpanzes. Daugiausia pasiekė beždžionė Vašau. Tačiau rezultatas prastesnis nei 3 metų vaiko ir neatspindi gyvūnų intelekto.
Kalbos funkcijos:
1) Komunikacinė: kontakto užmezgimas, informacijos perdavimas žmonėms ar žmonių grupėms.
2) Intelekto, mąstymo, sąmonės egzistavimo forma.
3) Visuomeninės patirties egzistavimo forma.
Komunikacijos aktas. Etapai:
Siuntėjas  info užkodavimas  kalbos padargai (siuntimo kanalas)  priėmimo kanalas 
info dekodavimas (iškodavimas)  priėmėjas
A.Leontjevo kalbos tyrinėjimai (info užkodavimas).
Ikikalbinis ketinimas – atsiranda noras kažką pasakyti. Siejamas su asmenybinėmis prasmėmis – tik su knkrečiu individu bei jo patirtimi susijusios sąvokos bei prasmės. Vyksta vidinės kalbos pagrindu; procesas panėšėja į telegramą – sutauktas, supaprastintas tekstas. Asmenybinės prasmės ne visada sutampa su verbaline išraiška. Kad komunikacijos procesas nenutrūktų reikia užfiksuoti, apie ką norime kalbėti, ką konkrečiai norime pasakyti. Jei vienas iš šių elementų išnyksta iš trumposios atminties, “pametame” mintį.
Info dekodavimas:
1) kalbos suvokimas – struktūravimas (išskiriami garsai, žodžiai)
2) kalbos įprasminimas:
a) kai žinome, apie ką kalbama (žinomas kontekstas) – “iš viršaus į apačią”;
b) kai nežinome, apie ką kalbama – “iš apačios į viršų”: iš pradžių suvokiamas, atkoduojamas garsas, o po to bandomas suvokti visas kalbinis vienetas.
Labai svarbi nekalbinė, bet garsinė info: loginiai kirčiai, intonacija. Svarbi suvokiant pranešimą yra neverbalinė kalba.
Kalbos raida –kaip žmogus išmoksta kalbą?
Per pirmuosius 5-6 gyvenimo metus.
Kalbos raidos etapai:
1) Gugavimas arba čiauškėjimas (babbling): pirmi išgauti garsai nesusiję su gimtąja kalba. Išgaunami per pirmuosiuos 5-6 gyvenimo mėnesius. Šis etapas dar vadinamas spontaniško gugavimo etapu, nes nereikalauja valios pastangų. Ryšys su gimtąja kalba išryškėja, artėjant pirmajam gimtadieniui.
2) Pavienių žodžių stadija (6-12 mėn): ištariamas pirmasis žodis (dažniausiai daiktavardis), kuris žymi itin dinamiškus ir spalvingus objektus. Svarbi tampa aplinka. Pirmų žodžių tarimas dažnai būna klaidingas, nes neišlavėję kalbos padargai.
3) Žodžių derinių etapas (1-2 m.): vaikas gali įvardinti tik tai, ką mato.
4) Sakinių ir sudėtinių junginių kalbos etapas (2-3 m.): pasakomas pirmas (dažnai dviejų žodžių) sakinys. Sudėtingiausias ir sparčiausias kalbos raidos etapas, nes įvyksta staigus šuolis, sparčiai gerėja kalba. Vidutinis išsireiškimo ilgis iliustruoja ženklius pokyčius vaiko kalbos raidoje.
Psichologas lingvistas E.Lenneberg. 3-5 m. – sensityvus periodas kalbos raidai, sąlygiškai trumpas laikotarpis, kuriame tam tikras patyrimas turi itin didelę reikšmę psichikos, asmenybės raidai, nelygią buvusiai prieš tai ir būsimai po to. Kalbos mokymuisi reikalingos brandžios, bet lanksčios smegenys. 3-5 m. Smegenų kalbos centrai ir kalbos padargai yra išsivystę taip, kad jau galima mokytis kalbėti.
Iki paauglystės paprasčiau mokytis užsienio kalbų.
3-5 vaiko gyvenimo metais vaiko žodynas tampa platesnis, sakiniai ir jų junginiai – sudėtingesni, atsiranda “paskutinio žodžio” klausimai.
Pasak, E.Lenneberg, iš vaiko kalbos galima prognozuoti jo intelekto raidą. Pvz: kalbos skurdumas leidžia prognozuoti menką intelekto raidą.

Hipotezės, aiškinančios kalbos raidą:
1) N.Chomsky Kalbos išmokimo modelio hipotezė: kalbos išmokimą lemia kalbos išmokimo modelis. Žmogus gimsta su tam tikromis psichikos struktūromis, leidžiančiomis surasti tam tikras kalbos išmokimo taisykles. (language acquisition device). Daugelyje kultūrų tos pačios kalbos raidos stadijos.
2) J.Bruner Kalbos išmokimas kaip uždavinių sprendimas: vaikai išmoksta kalbos, spręsdami įvairius kasdienius uždavinius (pvz: bendraudami su tėvais). Vaikas kelia hipotezes, o aplinka jas patvirtina arba atmeta. Vaikui galima padėti, su juo bendraujant vaikų kalba (babytalk), kartojant tas pačias sąvokas (“Teletabiai”).
3) B.Skinner Sąlygojimo teorija: kalbos išmokstama kaip ir bet kokio kito proceso. Išmokstama operantinio sąlygojimo dėka – pastiprinimų ir bausmių dėka. Ši hipotezė visiškai priešinga kalbos išmokimo modelio hipotezei. Remiantis šia teorija, sunku paaiškinti, kaip vaikas išmoksta gramatikos taisyklių.
Mąstymas lemia kalbą – populirus požiūris psichologijoje (J.Piaget)
Tačiau yra daugybė tvirtinimų, jog kalba lemia mąstymą.
E.Sapir: kiekvieną kalbą savitai struktūruoja aplinka.
Pasauliai, kuriose gyvena skirtingos bendruomenės, yra saviti
Lingvistinė hipotezė: kurios nors kultūros kalba lemia būdą, kuriuo tos kultūros žmogus suvokia pasaulį.
Spalvų tyrinėjimas (Ch.Gleason)
purple blue green yellow orange red
anglų k.
cipswuka citema cicena cipswuka
šonų k.
Hui ziza
bassa k.
E.Lenneberg ir R.Brown tyrimas. Š.Amerikos Zuni genties kalboje yra vienas žodis oranžinei ir geltonai spalvoms žymėti. 3 tiriamųjų grupės paprašytos diferencijuoti tas spalvas:
1. moka tik anglų k. – diferencijavo geriausiai;
2. moka anglų ir zuni kalbą – vidutiniškai;
3. moka tik zuni kalbą – blogiausiai.
VIII. ATMINTIS
Atmintis – ankstesnio patyrimo informacijos apie įvairius daiktus ir reiškinius įsiminimo, saugojimo ir vėlesnio atsiminimo psichinis procesas.
Atminties tipai (pasak A.Lurijos, atmintį galima skirstyti pagal sudėtingumą):
1. Povaizdžiai – trumpam išliekantis aplinkos vaizdas;
2. Eidetiniai vaizdai – smulkūs, detalūs aplinkos vaizdo vaizdiniai;
3. jutiminė atmintis
4. -Vaizdinė atmintis;
5. Žodinė (verbalinė) atmintis.
Kognityvinės psichologijos atstovų sukurtas atminties modelis (U.Neisser, R.Klatzky)

1. info gavimas
2. info saugojimas
3. info atkūrimas
Sensorinė atmintis. Kai kurie tyrinėtojai ją vidina sensoriniu registru ir nepriskiria atminčiai. SA gali užfiksuoti neribotą info kiekį, kuris saugomas labai trumpai. SA – tai tarsi pagrindas kitiems atminties modeliams bei užtikrina pasaulio pažinimo (suvokimo) nenutrūkstamumą. Be SA viską pamirštumėm iš karto (pvz: užzimerkus nebežinotumėm, kaip atrodo pasaulis).Info įsiminimas siejamas su transdukcijos procesu: jutiminiai neuronai keičia aplinkos dirgiklio energiją į neuronų impulsus.
G.Sperlingas: sensorinėje atmintyje saugoma visa į juslę patekusi info.
Regimoji sensorinė atmintis – iki 1 s.
Girdimoji sensorinė atmintis – iki 10 s.
O.Wichelman (įsiminti kuo daugiau raidžių – tyrimas). Žmonės pradėjo painioti žodžius ne pagal ženklus, o pagal garsą.
R.Conrad – pateikdavo ir balsu ir vizualiai raides. Painiojo pagal skambesį. P>B, B>V.
Trumapalaikė atmintis
Informacija koduojama akustika. Miller – trumpalaikėje atmintyje ribotas info vienetų skaičius. Nuo 5 iki 9.
Peterson – jei informacija nėra kartojama po 18s ji visiškai išnyksta.
Kiap atsimenama? Kognityviniai psich – teigia, jog ji yra nuskaitoma.
Lygiagretus ieškojimas – procesas, kurio metu yra išnagrinėjama visa TA esanti informacijavienu metu.
Nuoseklus (serijinis) nuskaitymas – per 1 laiko vienetą nagrinėjamas 1 inf vienetas, esantis TA.
Stepberg’as – Laikas priklauso nuo eilės ilgumo – vadinasi, dažnesnis yra serijinis nuskaitymas.
Ilgalaikė atmintis
Inf iš TA į IA perduodama kartojimu. Palaikantis kartojimas – tai mechaninis kartojimas. Nuoseklus kartojimas apima inf analizę – nagrinėjama prasmė, reikšmė – “Mnemoninė veikla” (B.Klatzky).
Hašerio ir Zakso tyrimas: demonstruodavo ilgus žodžių sąrašus – informacija kartais į ilgalaikę atmintį patenka automatiškai.
IA inf yra koduojama, įsimenama jos reikšmė:
1.semantinis kodavimas – pagal prasmę
2.Vaizdinis kodavimas – įsimenamas inf vieneto vaizdinys.
Žm motyvacijos, noras prisiminti inf užtikrina kodavimą.

Inf emocinis krūvis – kai inf nuspalvinama emocianaliai. (geriau atsimename neigiamas inf)
Saugojimas – dviem pavidalais – procedūriniu (įgūdžių atm) ir deklaratyviu (atsakinga už faktinę inf).
Tulvigas skyrė deklaratyvioje atm epizodinę (žm autobiografinė atm) ir semantinę (faktinė atmintis – saugo žinias)
Berge – deklaratyvioji atm yra procedūrinės atm dalis,
Jei inf atsiduria IA, ji gali būti atsiminimas atpažinant ir atkuriant (atkūrimas ne tikslaiai, o įvairiai modifikuojant, vyksta esant poveikiui iš išorės)
Užmiršimas – nesugebėjimas atsiminti inf tiksliai arba pilnai. Ebinghausas – priskiriama užmiršimo kreivė. Teorijos:
1. inf išnykimo terorija. Bahrik – nevartojama kalba ir žinios nyksta.
2.inf tarpusavio slopinimo teorija – viena inf slopina kitą. Nauja inf slopina senesnę – retroaktyvus slopinimas. Sena – naujesnę – proaktyvus slopinimas.
3.atkūrimo nesėkmės – IA saugoma visa inf, tačiau jai atsiminti tuo metu neturime priemonių. “Liežuvio galo fenomenas” – Brown. “Reminiscensijos fenomenas” – nasąmoningai atmintyje iškylančių vaizdinių srautas.
Užmiršimo nauda . V.James: “Jei prisimintume visą inf, labiau sirgtume, nei nieko neprisimendami.”
4.Egogynybos mechanizmai: išstūmimas iš atm – asmenybė taip apsisaugo nuo žalingos inf.
Atm sistema Užkodavimas Struktūravimas Saugojimo trukmė Apimtis atsiminimas Užmiršimo priežastys
SA Teisioginė reprezentacija Nėra Nuo 1s iki 10s Visa, kas juntama Analizė Išnykimas
TA Akustinis Nėra 18-20s 5-9 Nuoseklus lygegriatus Interpretacija, išnykimas
IA Semantinis ar vaizdini Loginės sąvokos Teoriškai neribota Teoriškai beribė Atpažinimas
Atkūrimas Išnykimas, interpretacija atkūrimo nesėkmė

IX. MOKYMASIS
Mokymasis – tai procesas, kurio metu individas, remdamsis nauja patirtimi, pakeičia savo elgesį. Išmokimas – individualios patirties įgyjimo rezultatas. Torndaikas:
1.pakitimai betarpiškame arba potencialiame elgesyje
2.elgesio pakitimai turi būti sąlygiškai pastovūs arba ilgalaikiai
3.elgesio pakitimai turi sietis su patirtimi
Išmokimo teorijos remiasi asociacijomis. Klasikinis ir operantinis sąlygojimai:
I. KLASIKINIS SĄLYGOJIMAS
Biologiausias. Pavlovo šuniukai.
ND (nesąlyginis dirgiklis) – NA( nesąl atsakas)
SD – SA
Šios dvi reakcijos yra labai panašios.
Pva:reklama, siaubo filmai, žalingi įpročiai – klasikinis sąlygojimas
Fobijos – intensyvūs baimės išgyvenimai obj arba situacijoms, kurios objektyviai nėra pavojingos arba žymiai mažiau pavojingos, negu atrodo žm.
Garcia ir Koelling’as (bandymas su žiurkėmis) – išsakė biologinę pajungtį šiems reiškiniams. Individas gali būti pasiruošęs klasikinio sąlygojimo ryšiui. Gyvūnai gali būti kontrpasiruošę, o žm neturi tokios biologinės galimybės.
Pvz – Marks 7m mergaitė ir gyvatė
Sisteminga desinsebilizacija – fobijos atsikratymas
II. OPERANTINIS SĄLYGOJIMAS
Torndaik’as – su viščiukais – “juodoji dėžė” išv – gyvūnai nieko neišmoksta, sąlygoja D-A. Pastiprinimai ir bausmės. Veiksmai, kuriuos seka malonumas, yra atliekami daug dažniau, nei tie, kurie siejasi su nemalonumu. – Instrumentinis sąlygojimas.
B.Skinner’is – operantinis sąlygojimas, nes ind atlieka sąveikaudamas, operuodamas su aplinka. Elgesys įtakojamas jo padarinių.
Skirtumai:
1.klas sąl atveju individas praktiškai nekontroliuoja aplinkos;
2.operntinio sąl atveju atsakai apima patį plačiausią elgesio spektrą.
Teigiamas pastiprinimas (bet koks teigiamas dirgiklis, stiprinantis elgesio tikimybę)
Neigiamas pastiprinimas – neig dirgiklis, kurį pašalinus po elgesio, tokio elgesio tikimybė padidėja;
Bausmė – dirg mažinantis tam tikro elgesio tikimybę.
Operantinio sąlygojimo eiga:

Elgesys

Pastiprinimas Bausmė

Teigiamas Neigiamas Elgesio tikimybė mažėja

Elgesio tikimybė didėja
1.nuolatinis pastiprinimas – kiekviena elgesio reakcija
2.protarpinis p. – pastiprina dalies elgesio reakciją
3.santykinis p. – pastiprinama kas kažkelinta elg reakcijos dalis
4.nepastovaus santykio p.
5.pastovaus intervalo past.
Tolman, Honzik – labirintas.
Išmoktas bejėgiškumas. M.Seligman – tai polinkis atsisakyti bet kokių pastangų valdyti aplinką. Eksperimentas su šunimis.
Kohler’is – eksperimentas su studentais (+su beždž O.Tinklepaugh bananai ir salotos)
III.KoGNITYVINIS IŠMOKIMO ATVEJIS
Individo aplinkoje visada vyksta pažinimas. Tolman – kogn psich pradininkas – visi organizmai geba pažinti aplinką. W.Kohler’is – beždžionės kai kuriuos uždavinius sprendžia įžvalga.
O.Tinklepaugh – gyvūnų išmokime dalyvauja pažinimo procesai (su beždž ir bananu).
Skirtumai tarp asociacinio išmokimo ir kognityvinio:
Asociacinis išm:
Dirgiklis asociacija atsakas
Kognityvinis išm:
Dirgiklis suvokimas, atmintis, laukimai atsakas
Socialinio išmokimo hipotezės.
A.Bandūra savo mokymosi teoriją grindžia grįžtamojo determinizmo dėsniu, teigdamas, kad žmogaus išmokimą lemia nenutrūkstama elgesio, aplinkos ir jo asmenybės sąveika.

A.Bandūros tyrimas, kuriame dalyvavo 5 vaikų grupės.
1-oji grupė stebėjo agresyvų suaugusiojo žmogaus elgesio modelį.
2-oji – matė filmą apie agresyvaus elgesio modelį.
3-oji – žiūrėjo tokį pat animacinį filmą.
4-oji – žaidė šalia su žaislais.
5-oji matė geranorišką elgesį su lėle Boto.
Agresyviausi buvo filmuką matę vaikai, švelniausi – matę geranorišką elgesį.
Tam tikro elgesio galima išmokti. Matytas elgesio modelis padeda pačiam pasirinkti elgesį. Susidūrimai su elgesio modeliu gali ir slopinti tam tikrą elgesį:
Bandūros požiūriu

ELGESYS

Dėmesys – kiekvieno išmokimo prielaida. Dėmesys priklauso nuo asmeninių savybių (aukštas savęs vertinimas, pasitikėjimas savimi). Dėmesys kreipiamas į žmones, kurie pralenkia mus. Žmogus kreips dėmesį į kitą, jei jis pasitiki savimi, vertina save. Dėmesys yra įvairiai skatinamas.
Išlaikymo atmintyje stadija – elgesio modelis turi kažkiek laiko išlikti trumpalaikėje atmintyje, kad po to jį galėtume perkelti į ilgalaikę. Šis procesas gali vykti nesąmoningai.
Atgaminimo stadija – tik praktiškai pabandžius, galima įsitikinti, ar išmokai tam tikrą veiksmą ar elgesį.
Motyvacijos stadija – individas stebi kitų žmonių elgesio padarinius (pastiprinimai, bausmės), ir nuo to priklauso, ar žmogus kartos tą elgesį.
J.Rotter socialinio išmokimo teorija (priskiriama kognityvinei-socialinei psichologijai):
Svarbu išsiaiškinti, norint prognozuoti žmogaus elgesį:
1. Elgesio potencialas – galimi elgesio variantai įvairiose situacijose. Elgesio potencialas – tai tam tikro elgesio pasireiškimo tam tikroje situacijoje, esant konkrečiam pastiprinimui ar bausmei, tikimybė. Elgesio variantų skaičius yra baigtinis.
2. Žmogaus laukimai – tai įvertinimas (suvokimas) tikimybės, kad už tam tikrą elgesį tam tikroje situacijoje mes sulauksime pastiprinimo. Gali būti apibūdinti skaitine ar procentine išraiška
– specifiniai – susiję tik su konkrečiu individu;
– generalizuoti – būdingi daugeliui žmonių. Gali būti panaudoti žmonių elgesio prognozėms.
Kontrolės lokusas (žmonės skirstomi):
• Vidinė (internalinė) kontrolė: žmogus mano, kad už savo gyvenimą yra atsakingas pats. Tai yra geriau psichologinės sveikatos atžvilgiu.
• Išorinė (eksternalinė) kontrolė: atsakingas likimas, kosmosas ir t. t.
3. Pastiprinamoji vertė – tikimybė, su kuria mes, esant vienodam pastiprinimo lygiui, renkamės vieną ar kitą pastiprinimą.
4. Psichologinė aplinka – aplinka, kuri supa žmogų:
• reikšminga asmenybei – svarbi socialinio išmokimo teorijoje (tai tam tikrų užuominų rinkinys, kuris leidžia spėti, kad už tam tikrą elgesį gausime tam tikrą pastiprinimą);
• nereikšminga žmogui.
Δ – tam tikros užuominos, kurios sukelia laukimus apie potencialius pastiprinimus.

Asmenybės elgesio, sukuriančio pastiprinimą situacijoje tikimybė priklauso nuo

laukimų, kad elgesys bus pastiprintas situacijoje ir nuo

pastiprinimo pastiprinamosios vertės

1976 m. M.Boor nustatė, kad bet kokios imties eksterliškumas koreliuoja su savižudybių skaičiumi (+ 0,68)

X. INTELEKTAS

Intelekto klausimas psichologijoje
Intelekto testai pradėti naudoti prieš 100 metų. Intelekto tyrinėjimai – vieni prieštaringiausių.
1 (psichologijos klasikas) sukūrė bendriausią intelekto apibūdinimą:
• Intelektas – tai gebėjimas veikti tikslingai, mąstyti racionaliai, sąveikauti su aplinka veiksmingai, gebėjimas suprasti pasaulį ir išradingumas tvarkantis jame.
• Jeigu individas yra įsisavinęs tam tikras savybes, kurios yra adaptyvios ir veiksmingos jo gyvenamoje aplinkoje, jis yra aukšto intelekto.
Požiūriai į intelektą:
• Intelektas atspindi bendrą uždavinių sprendimo ir priežasčių nustatymo gebėjimą (A.Binet)
• Intelektą lemia vienas pagrindinis veiksnys – G. (Ch.Spearman). Egzistuoja ir specifiniai intelekto faktoriai (S), kurie taip pat lemia intelektą. Atskiri individai pasieka skirtingą G-faktoriaus lygį.
• L.Thurstone neigia G-faktoriaus buvimą. Intelektą sudaro pirminiai intelekto gebėjimai:
– suvokimo greitis (P);
– žodyno apimtis (W);
– kalbos lankstumas (V);
– aritmetikos įgūdžiai (N);
– mąstymo dinamiškumas (R);
– atmintis (M);
– erdvinių santykių įvertinimo gebėjimai (S)
Kognityviniai psichologai kreipia dėmesį į patį intelektinės veiklos procesą.
Fr.Galton iškėlė mintį, kad aukštesnį intelektą lemia “greitesnės smegenys” – informacija apdorojama greičiau. Ši hipotezė nepasitvirtino.
J.Hunt: intelekto lygis susijęs su dėmesio paskirstymu (dėmesio platumu).
Tyrimas:
1) Raven’o IQ testu įvertintas žmonių intelektas.
2) Pildė Raven’o testą (antrą variantą) ir tuo pačiu metu diferencijavo garsus. Sėkmingiau su abiem užduotim susidorojo žmonės, kurių intelektas pirmajame etape buvo įvertintas geriau.
Populiariausia R.Sternberg (kognityvinės psichologijos) Trijų dėmenų intelekto teorija.
IQ testai matuoja tik vieną intelekto pusę (žodinės ir erdvinio santykio užduotys, įvertinančios tik komponentinį arba akademinį intelektą). Jis nesisieja su kūrybiškumu.
Antras dėmuo – patyriminis arba kūrybinis intelektas (kūrybiškas kasdienių uždavinių sprendimas).
Trečias dėmuo – kontekstinis arba praktinis intelektas (geresnis prisitaikymas prie socialinės aplinkos).
Daugybės intelektų hipotezė. H.Gardner: intelektas yra tiek įvairiapusis, kad reikia tyrinėti ne intelektą, bet intelektus:
1) lingvistinis
2) loginis-matematinis
3) erdvinis
4) muzikinis
5) kinestezinis (kūno)
6)
7) asmenybinis (socialinis)
Žmogaus intelekto raidos aukščiausias taškas
Kas svarbiau intelekto raidoje: įgimtumas ar aplinka?
Pasak A.Anastazi, svarbu, kaip įgimtas ir įgytas intelektas sąveikauja tarpusavyje konkrečiame individe.
O.Schiff tyrimo rezultatai: +0,19 intelektai koreliuoja vaikų ir patėvių

+0,48 intelektai koreliuoja vaikų ir tėvų
Kuo anksčiau vaikas įvaikinamas, tuo labiau intelektas supanašėja su įtėvių intelektu.
Intelektą lemia ir socialinė aplinka.
IQ formulė
Šiuolaikinių IQ pradininkas A.Binet sukūrė pirmą skalę – 30 uždaviniu ikimokyklinio amžiaus vaikams, skirtas nustatyti, kuriems reikia eiti į specialias mokyklas.
Atsirado būtiybė išskirti chronologinį vaiko amžių ir protinį – intelekto testo užduočių sprendimo sėkmės indeksas.
1915 m. W.Stern pirmąkart užrašė intelekto formulę
CA – chronologinis amžius
MA – protinis amžius
IQ – intelekto užduočių sprendimo koeficientas.
IQ=MA/CA * 100
Šios formulės negalima taikyti be išlygų.
Nuo L.Terman testo rezultatai išreiškiami vienetais.
Procentinė išraiška parodo, kiek žmonių gauna tokius pat rezultatus.
Šiuolaikiniai intelekto testai diferencijuojami pagal amžių.
St. Ceci (1996): intelektas koreliuoja su: elementariais pažintiniais gebėjimais, mokyklos lankymu (intelektas didėja (???) 3,5 kasmet). Intelektas nesusijęs su gimimo eiliškumu. Intelektas siejasi su laiku, kiek vaikas buvo maitinamas krūtimi (geriausia iki 3 m). IQ koreliuoja su kaukolės talpa. Intelektas koreliuoja su įprastinėmis žmogaus pajamomis.
Dirbtinis intelektas
Tyrinėjimo kryptis egzistuoja, bet pats reiškinys dar nesukurtas.
Tyrinėjimai radosi kognityvinėje psichologijoje informacijos apdorojimo atšakoje, remiantis “kompiuterio metafora” bandoma imituoti.
Dirbtinis intelektas – kognityvinio mokslo šaka, kurianti mašinas, kurios veiktų būdais, vadinamais intelektu (J.McCarthy).
1 pradininkas
A.Turing testas – Ar mašina gali turėti intelektą?
Į šį klausimą gana įdomiai atsakė 2. Testas, kai reikia atsakyti, su kuo bendrauji – su žmogumi ar mašina. Tikslas – ar žmogus gali skirti, kas atlieka uždavininį, žmogus ar skaičiavimo mašina.
1997 m. sukurta IBM programa, kuri šachmatais aplošė čempioną.
1957 m. A.Newell sukūrė programą “Logikos teoretikas”, kuri skaidydavo teoremas į atskiras dalis ir kompiuteris rasdavo aksiomas, pagal kurias būdavo įrodoma teorema.

“Bendras uždavinių sprendėjas” – į programą įvesta daugybė taisyklių, aksiomų. Programa skirta sudėtingiems pažintiniams uždaviniams spręsti.
1880 m. “SHRDLU” programa – manipuliavo (valdė) robotu, kuris turėjo skirti geometrinių figūrų (kaladėlių) formą.
1966 m. J.Weizenbaum sukūrė “Eliza”. Ši programa imituoja humanistinės psichologijos terapeuto darbą.
www – ai.ijs.si/eliza/eliza.html
1963 m. K.Colby programa “Parry”, imituojanti paranojiško paciento elgesį, atsakinėjant į terapeuto klausimus (ne tik atsakymus, bet ir vertybių sistemą).
MYCIN O.Buchanan programa, atliekanti ekspertizę medicinoje (diagnozuojanti ligas iš kraujo – bakterinių infekcijų diagnostika). Didžiausia tikimybė 6/10.
Kryptys, kuriomis pritikuojamas dirbtinis intelektas:
1) kompiuterio darbas tik atrodo intelektualus – filosofai;
2) sunku įsivaizduoti, kad bus sukurta intuicija ar noras, ką nors daryti kompiuteryje;
3) visos programos remiasi serijiniu informacijos apdorojimu (o žmogus gali ir lygiagrečiu).

“Kinų kambario” metafora: mašina niekada nesuvoks ir neišmoks žmogaus intelekto).
XI. VAIZDUOTĖ
Vaizduotė artimai susijusi su mąstymu, atmintimi.
Vaizduotė – tai psichinis procesas, kurio metu, pertvarkant patyrimu įgytus ir atmintimi saugotus vaizdinius, sukuriami nauji vaizdiniai.
Rusų mokslininkas Rubinšteinas
L.Richards: norint nusakyti, kas yra vaizduotė, reikia paminėti:
• vaizduotė – naujų vaizdinių kūrimas;
• itin veiksmingas vaizdinių tarpusavio ryšių sudarymo būdas;
• išradingumas susieti tuos dėmenis, kurie paprastai nėra siejami;
• gebėjimas metaforiškai, vaizdingai išreikšti savo mintį, galbūt tai net magiška jėga, lemianti naują seno suvokimą.
Vaizduotė=fantazija psichologijoje
Vaizduotės ypatybės:
1) nekopijuoja tikrovės kaip dauguma kitų pažinimo procesų, naudojasi informacija, kuri saugoma ilgojoje atmintyje;
2) vaizduotėje modeliuojami tokie tikrovės dėmenys, apie kuriuos trūksta informacijos (anticipacinė – numatymo – vaizduotės funkcija);
3) vaizduotė dalyvauja visoje žmogaus pažintinėje veikloje (labiausiai kūryboje).
Vaizdinys – sudėtingiausia jutiminių reiškinių forma.
J.Anderson mėgino įvardinti vaizdinių bruožus:
• vaizdiniai labiau inertiški, dinamiški nei tikrovės vaizdai;
• vaizdiniai neatitinka tikrovės vaizdų;
• vaizdiniai nėra tik regimojo modalumo projektai;
• su vaizdiniais galima atlikti tuos pačius veiksmus kaip ir su tikroviškais vaizdais, objektais.
Vaizdinių skirstymas (pagal aplinkybes, kuriomis jie kyla):
• įprasto budrumo (mąstymo, atminties, vaizduotės) vaizdiniai;
• eidetiniai vaizdiniai – itin smulkus kokio nors vaizdo reprezentavimas;
• haliucinacijos – iškreipti vaizdiniai;
• hipnogoginiai vaizdiniai – atsirandantys mums užmingant arba tik pabudus;
• sapnų vaizdiniai (kai kurie mokslininkai nepriskiria vaizduotei).
Vaizduotės vaizdiniai skiriasi nuo mąstymo ir atminties vaizdinių, nes:
• jie turi naujų detalių;
• juose daugiau transformacijų, iškraipymų.
Vaizduotės rūšys:
• Pasyvioji – žmogus neturi išankstinio tikslo sukurti vaizdinį.
• Aktyvioji – žmogus valingai generuoja norą sukurti vaizdinį.
• Atkuriamoji – vaizdinys susidaro pagal kokią nors informaciją (pvz: skaitant knygą).
• Kuriamoji – savarankiškas, nepriklausomas nuo jutiminio patyrimo vaizdinio kūrimas (meno, mokslo šedevrai).
Svajonė – savita kuriamosios vaizduotės rūšis. Trokštamos ateities vaizdinys.
J.Singer tyrinėjo svajones. Daugiausia svajoja 19-29 m. amžiaus žmonės; moterys svajoja daugiau nei vyrai.
Vaizdinių pertvarkymo vaizduotėje būdai: (vadovėlyje)
Visus vaizdinius sukuria iš realių vaizdinių, kuriuos mes apjungiameilgojoje atmintyje:
• Asocijavimas – 2 ir daugiau vaizdinių sujungimas;
• Disocijavimas – vaizdinių išskyrimas;
• Hiperbolizavimas – vaizduojamo objekto padidinimas, sumažinimas, pagausinimas;
• Agliutinavimas – skirtingų objektų dalių sujungimas į vieną visumą;
• Akcentavimas – vaizdinio dalių išryškinimas (pvz: šaržai);
• Tipizavimas – objektų grupei būdingų ypatybių išryškinimas atskirame individe, objekte.
Vaizduotės ypatybės leidžia apibūdinti tam tikras asmenybės ypatybes.
• racionali-irracionali
• tikroviška-iliuzionistinė
• skurdi-išlavėjusi (laki-nelaki).
Vaizduotę galima lavinti

XII. DĖMESYS

Samprata ir prigimtis. Savybės
Dėmesys rezultato (turinio) neturi. Jis tarsi dalyvauja visuose pažinimo procesuose, bet neduoda kažkokių rezultatų. Atlieka pagalbinį vaidmenį. Demesys nėra savarankiškas pažinimo procesas. Tai psichikos savybė, pasireiškianti kitų pažinimo procesų eigoje.
Dėmesys padeda atrinkti iš visos informacijos tai, kas individui konkrečiu metu yra svarbiausia.
Dėmesys – psichinės veiklos atrenkamasis procesas. Jo dėka psichika yra selektyvi. Dėmesio objektas ir fonas nuolat keičiasi.
Dėmesio raiškos sritys:
1. vidaus organų veikla
2. kūno sritis
3. emocijos
4. mąstymas
5. kalbos sritis
6. išorinis pasaulis
Dėmesys gali pasireikšti:
• sensorinėje veikloje
• motorinėje veikloje
• emocinėje veikloje

Dėmesys – visuose psichiniuose reiškiniuose funkcionuojantis sąmonės atrenkamasis pobūdis, dėl kurio individas iš aplinkos išskiria tai, kas jam konkrečiu metu yra svarbu.
D.Lindsley hipotezė: visos sąmonės būsenos yra vienodos, tik skiriasi jų intensyvumas.
Sąmonės budrumo lygiai:
1. Žemiausias budrumo lygis (miegas)
2. Difuzinis (išsklaidytas) budrumas – randasi hipnoginiai vaizdiniai
3. Aktyvusis budrumas (“nubunda” dėmesys)
4. Emocinis budrumas (reiškiasi dėmesys)
5. Superjaudinimo lygis (dirgikliai itin stiprūs, sutrinka individo veikla, nutrūksta dėmesio funkcionavimas)
Veiksmai, lemiantys dėmesį:
1. Specifiniai (priklauso nuo išorinių dirgiklių):
• dirgiklių skaičius!
• Atskiros dirgiklio ypatybės (stiprumas, naujumas, kontrastingumas);
2. Nespecifiniai (priklauso nuo subjekto):
• nervų sistemos ypatybės,
• individo būsenos (emocinės, fiziologinės – nuovargis),
• asmenybės kryptingumas (motyvacija).
Dėmesio savybės.
1. Dėmesio valingumas: nevalingas, valingas, savaiminis.
Nevalingas dėmesys siejamas su specifiniais veiksniais (pvz: orientacinis refleksas: kam nors įėjus, atsisukama) – nuo veiklos nukrypstame, to nenorėdami dėl dirgiklių pakitimo.
Valingas dėmesys – kai veikla sąmoningai tikslingai nukreipiama tam tikra kryptimi.
Savaiminis dėmesys – jį sutelkia, palaiko pati mūsų veikla (pvz: labai įdomios knygos skaitymas, negalint atsitraukti).
Nevalingas  Valingas  Savaiminis
Distraktoriai – šalutiniai dirgikliai, trikdantys dėmesį:
• panašūs į mūsų veiklą – homogeniniai (veiklą trikdo labiau);
• skiriasi nuo mūsų veiklos – heterogeniniai (kurį laiką gali pagerinti veiklą, tačiau greičiau pavargstama).
2. Dėmesio kryptingumas:
• vidinis dėmesys – nukreiptas į psichinius, fiziologinius vidaus reiškinius;
• išorinis dėmesys – nukreiptas į socialinį pasaulį.

3. Dėmesio intensyvumas – nusako ryšį tarp dėmesio objekto ir fono:
• žemo intensyvumo dėmesys;
• aukšto intensyvumo dėmesys.
4. Dėmesio platumas:
a) dėmesio apimtis – kiek objektų vienu metu gali būti dėmesio centre (4-6 – dėmesio objektai);
b) dėmesio paskirstymas – žmogus savo dėmesį išsklaido ir apima vienu metu kelias kategorijas.
5. Dėmesio perkėlimas. Labai susijęs su platumu. Paaiškina, kaip vienu metu galima apdoroti kelis informacijos kanalus. Tai savybė, nusakanti, kaip greitai keičiasi dėmesio objektas ir fonas. Kartais dėmesį perkleti būna sunku. Perkėlimas vyksta labai dažnai:
• užbaigtas
• neužbaigtas – ankstesnė veikla sąmonėje plėtojama toliau.
6. Dėmesio patvarumas – apibūdina dėmesį laiko atžvilgiu (lemia psichikos ir nervų sistemos ypatybės):
• patvarus (būna tik laikinai)
• svyruojantis (natūralus reiškinys; lemia išsiblaškymą).
Pseudoišsiblaškymas – žmogus neperkelia dėmesio (neužbaigtas dėmesio perkėlimas) prie naujos veiklos.
Kiek laiko 1-2 m. vaikas gali žaisti vienas (sutelkti dėmesį ties vienu objektu)? – 21 min.
Ikimokyklinukas – iki 96 min.
XIII. EMOCIJOS
1. emocijos
2. jausmai
3. emocinės būsenos

Emotios – lot. išjudinti
Emocijos siaurąja prasme – trumpalaikiai situaciniai išgyvenimai (pyktis, džiaugsmas, baimė). Jie susideda iš kelių dėmenų:
1. fiziologinių pakitimų visuma (fiziologinis emocinis koreliatas);
2. išorinės veiklos schema (modelis) – kūno kalba;
3. subjektyvus emocijos patyrimas – tai, ką galima išreikšti žodžiais (apie išgyvenimus).
Emocijos plačiąja prasme apima ir jausmus (sąygiškai pastovius, patvarius, ilgą laiką trunkančius emocinius išgyvenimus). Jausmai apspręsti socialinės aplinkos. Jausmus galima pavadinti emocijomis, bet emocijų jausmais – ne.
Emocijos jaučiamos, bet ne juntamos!
Veiksniai, sukeliantys emocijas (emociogeniniai veiksniai):
1. daiktinė ir visuomeninė aplinka;
2. sąmoningi psichiniai reiškiniai (mąstymo turinio elementai, vaizdiniai, kuriuos prisimename);
3. neįsisąmoninti psichiniai reiškiniai.
Emocijų ypatybės:
1. emocijų modalumas (pavidalas) – nusako vienos emocijos skirtumus nuo kitos;
2. emocijos stiprumas – priklauso nuo dirgiklių stiprumo. Priklausomybė tiesinė:
1) neutrali būsena – dirgikliai itin silpni, smocijų nesukelia;
2) vidutinės emocijos – emocijos suvokiamos, patiriamos, įsisąmoninamos, įtakos nedaro;
3) stiprios emocijos – emocija daro įtaką žmogaus veiklai; žmogus elgiasi emocionaliai;
4) afektas – toks emocijos išgyvenimas, kai visas žmogaus elgesys paklūsta emocijai;
5) maksimalus emocijų stiprumas – žmogaus elgesys tampa nevaldomas (isterija, įniršis, panika, ekstazė).
3. emocijų trukmė: atvirkščiai proporcinga emocijų stiprumui – kuo stipresnė emocija, tuo trumpiau ji trunka.

Emocijų klasifikavimas:
• pagrindinės – betarpiškas subjektyvus veiklos koreliatas;
• sudėtinės (išvestinės) – išreiškia subjekto sąveiką su tam tikra veikla ar objektu.

C.Izard skiria 10 pagrindinių emocijų:
• susidomėjimas
• džiaugsmas
• nuostaba
• nusiminimas
• pyktis
• pasibjaurėjimas
• panika
• baimė
• gėda
• kaltė
6 pagrindinės emocijos pagal J.Woodworth:
• laimė
• nuostaba
• baimė
• pyktis
• pasibjaurėjimas
• neapykanta

R.Plutchik populiariausias skirstymas
Stipresnės emocijos 8 pagrindinės emocijos Silpnesnės emocijos
Siaubas
apstulbimas

širdgėla
neapykanta
įniršis
vylimasis
ekstazė
garbinimas baimė
nustebimas

liūdesys
pasibjaurėjimas
pyktis
laukimas
džiaugsmas
pritarimas bloga nuojauta
dėmesio atitraukimas
svajingumas
nuobodulys
susierzinimas
tikėjimasis
linksmumas
abejingumas
Emocijų funkcijos:
1. Reguliuojamoji – aktyvina arba slopina psichinius reiškinius, kūno procesus:
• steninė – gerina veiklos rezultatus (aktyvina);
• asteninė – dezorganizuoja (silpnina);
2. Komunikacinė – išorinės raiškos modelis yra signalas kitiems apie tai, ką mes jaučiame; išorinę išraišką labai sunku valdyti;
3. Vertinamoji – suteikia subjektyvią informaciją apie aplinkinį pasaulį (išorinį, daiktinį); subjektyvi emocinė informacija smegenis pasiekia anksčiau nei objektyvus pasaulio atspindys.
Emocijų kontrolė
Žmogus dažniausiai kontroliuoja savo emocijas. Tikslas – adekvati, priimta visuomenėje emocijų išraiška.
Emocijas galima valdyti sąmoningai ir nesąmoningai:
• sąmoningai – valios dėka, saiįtaigos technikos dėka (autogeninė treniruotė, meditacija);
• nesąmoningai – ego gynybos mechanizmais (išstūmimas, projekcija, racionalizacija) ir sapnų dėka.
Emocijų išstūmimas apsaugo nuo žalingo emocinio patyrimo.
M.Kramer: emociniai išgyvenimai sapnų metų gerėja.
Jeigu žmogus sapnuoja košmarus, tai neveikia išstūmimas (represija).
Jeigu žmohus sapnuoja kritimo sapnus – neveikia racionalizacija.
Jeigu žmogus sapnuoja širdgėlos sapnus – neveikia kompensacija.
Emocijų teorijos (aiškina, kaip emociogeniniai veiksniai susiję su emocijų dėmenimis):
1. W.James (XIX a. pab.), C.Lange: tvirtina, jog mes liūdni, nes verkiame; mes bijome, nes daužosi mūsų širdis. Emociogeninis veiksnys atpalaiduoja emocijos koreliato modelį, kurį mes suvokiame ir kaip nors pavadiname. Kiekvieną emociją kuria savitas emocijos koreliatas. Žmogus įvardina emocijas, suvokdamas kūno pokyčius. Emocinis fiziologinis koreliatas vyksta anksčiau už subjektyvų emocinį patyrimą (verkiam  liūdna). W.Cannon tai sukritikavo.
2. W.Cannon-F.Bard: mūsų nervų sistemos prigimtis neleidžia susiformuoti organizmo realumo modeliams, išgyvenant skirtingas emocijas. Žmogus nesugeba įsisąmoninti savo organų veiklos pakitimų. Nėra tiesiognio ryšio tarp fiziologinės reakcijos ir subjektyvays emocijų patyrimo.

E.Wolster tyrimas: vyrai turėdavo vertinti erotines nuotraukas. Jeigu širdies dūžiai pagreitėdavo, nuotrauka vertinama gerai. Tai iš dalies patvirtina James-Lange teoriją: jei teorija būtų neteisinga, širdies dūžiai neturėtų įtakoti įvertinimų.
3. St.Schachter, N.Singer pabrėžė kognityvinių veiksnių svarbą žmogaus išgyvenimui. Svarbiausia ne fiziologiniai pokyčiai, o kaip žmogus vertina juos: ar kaip sukeliančias emocijas, ar ne. Taip pat svarbu, kaip žmogus vertina dirgiklį. Kuomet žmogus aptinka dirgiklį, jis turi suvokti ir įvertinti, tuomet įvyksta emocija. Emociogeninių veiksnių vertinimas.
Jausmai
Žmogaus jausmų įvairovė priklauso nuo socialinės aplinkos sudėtingumo.
Betarpiški jausmai – nukreipti į konkretų objektą.
Aukštesnieji jausmai – susiję su žmogaus vertybių sistema:
• intelektiniai – susiję su žmogaus pažintine veikla (Egipto piramidės);
• estetiniai – aplinkos vertinimas (V.Frankl):
– didingumo jausmas – kai pats jautiesi didingas arba kai jautiesi didingumo šešėlyje;
– komiškumo jausmas – reiškiasi humoru, ironija, pašaipa (už jų slepiasi nusivylimas, agresija);
– tragizmo jausmas – gimsta, kai žmogus pamato blogį, kliūtis, kurių negali įveikti.
• doriniai:
– kaltė – išgyvenimas randasi, kai susiformuoja Superego. Egzistencinė kaltė (V.Frankl) randasi, kai žmogus praranda:
a) tam tikras galimybes;
b) ryšius su artimu žmogumi;
c) ryšius su absoliutu (pvz: Bažnyčia).
Žmogus, išgyvendamas kaltę, baudžia pats save.
– gėda – kyla dėl realių ar įsivaizduojamų sankcijų iš kitų žmonių (atvirkščiai nei kaltė);
– atsakomybė – formuojasi gėdos ir kaltės pagrindu;
• religiniai jausmai: slypi asmenybės ID dalyje. Turi mažai ką bendro su asmenybe – jie paveldėti ir instinktyvūs, susiję su kolektyvine pasąmone (C.G.Young)
Religingumas yra nesąmoningas, tačiau slypi ego dalyje. Jis susijęs su asmenybe, sąmoningu apsisprendimu (V.Frankl).
E.Fromm išplėtė religijos kategoriją – atsidavimas.
Emocinės būsenos – tai išgyvenimai, kurie trunka sąlygiškai ilgą laiką. Tai tam tikras emocinis fonas, kuriame išsiskiria kiti išgyvenimai (pvz: nerimas, meilė, stresas).
Nerimas – laukiamos, įsivaizduojamos grėsmės sukelta neigiama emocinė būsena. Neobjektinė emocinė būsena, nes neturi objekto. Nerimaujama ne dėl konkrečios priežasties, o apskritai. Nerimas skiriasi nuo baimės, nes ji turi savo objektą.
Nuotaika – jos kontekste randasi kiti emociniai išgyvenimai. Jigali trukti nuo kelių valandų iki kelių mėnesių. Nuotaika yra neobjektinė.
Ph.Lersch: nuotaika gali būti vertinama kaip:
• individo emocinis išgyvenimas (ilgalaikis – pasitenkinimas, irzlumas);
• individo jutiminė kūniška būsena (nuovargis);
• savitas individo požiūris į gyvenimą (nihilistinis, humoristinis, abejingumas).
Stresą gali sukelti bet kokie gyvenimo pokyčiai. Tyrimų pradininkas – H.Selye. Stresas – emocinė būsena, kylanti dėl žmogaus fiziologinį ar psichologinį funkcionavimą trikdančių veiksnių – stresorių (signalizę reikšmę turintys fiziologiniai ir psichologiniai veiksniai, kuriuos individui tenka įveikti). Stresas sukelia stresines reakcijas. Stresomediatoriai (streso tarpininkai) – aplinkybės, kuriomis atsiranda stresoriai ir kyla stresas.
Stresoriai  Stresomediatoriai  Stresiniai atsakai (reakcijos)
traumos
frustracija
konfliktai
gyv.pasikeitimas
fizinės aplinkybės visuomeninė parama
kogrnityvinis aiškinimas
įvykių nuspėjamumas
įvykių konktrolė
streso įveikimo įgūdžiai fiziologinės reakcijos ir psichologiniai atsakai (emociniai, kognityviniai, elgesio)

Frustracija – netikėta staigi kliūtis, siekiant tikslo.
Stresas modifikuoja (keičia) žmogaus pažinimo veiklą.
Kognityviniai (pažintiniai) atsakai: streso metu žmogus kiek kitaip mato pasaulį, kitaip jį suvokia. Įvykių neigiamų padrinių pervertinimas – tipiškiausias kognityvinis atsakas į stresą. Su juo susidoroja ego gynybos mechanizmai.
Streso metu keičiasi visas žmogaus elgesys: neverbalinė kalba ir kalbėjimo būdas (balso tonas, aukštis, rašymo maniera. Agresija – realus atsakas į stresą.
R.Rahe, Th.Holmes 1967 m. sukūrė “visuomeninio prisitaikymo įvertinimo skalę” (Social Readjustment Rating Scale). Prašė įvardinti gyvenimo įvykius, sukėlusius stresą. Apibendrinus rezultatus, išaiškėjo dažniausi stresoriai:
1. sutuoktinių mirtis (100)
2. skyrybos (73)
3. sprendimas gyventi atskirai (65)
4. įkalinimas (63)
5. artimo šeimos nario mirtis (63 – lietuviams didžiausias)

.
41. atostogos (13)
42. Kalėdos (12)
43. mažamečių vaikų teisių pažeidimai (11)
1997 m. H.Hinds, W.Burroughs tyrimas: apklausė 100 studentų. Požymiai, leidžiantys teigti, jog žmogus išgyvena stresą:
1. susierzinimas – 58
2. susitelkimo stoka – 44
3. raumenų spazmai – 34
4. neigiami emociniai išgyvenimai (neigiama nuotaika) –
5. įtampa ir nerimas – 31
Meilė
J.Forgas, P.Dobrosz 1984 m.: tik 10 moterų ir 16 vyrų abejoja, ar žino, kas yra meilė.
E.Fromm “Meilės menas” meilės rūšys:
• broliška
• motiniška
• erotinė
• meilė sau
• meilė Dievui
Th.Kemper 1968 m. pateikia meilės tipologiją, kuri remiasi valdžios bei statuso įvertinimu (matavimais). Valdžia – gebėjimas priversti partnerį padaryti tai, ko tu nori. Statusas – partnerio noras pačiam vykdyti tai, ko tu nori. Bet kokią meilės rūsšį galima aprašyti, remiantis šiom dviem dimensijom.

Jei du žmonės įsimylėję, jų statusai aukšti

valdžia 3.įsimylėjęs

2.mama 1.romantiška meilė

3. neįsimylėjęs 2.vaikas

statusas
1. romantinė meilė
2. motinos ir vaiko meilė
3. įsimylėjimas (vienpusis)
K.Dior tyrimas 1982 m.: Apklausti 240 studentų, kurie prašyti išvadinti romantinės-erotinės meilės išgyvenimus:
• bendras jaudulys
• dėmesio koncentravimo stoka (sunkumai)
• polinkis svajoti
• euforija
• prislėgta nuotaika
• miego sutrikimai
Įsimylėję žmonės 2 kartus dažniau kalbasi tarpusavyje ir 8 kartus dažniau žiūri vienas kitam į akis.
• Vyrams būdingas didesnis romantiškumas – jie greičiau įsimyli.
• Moterų meilė praeina greičiau, jos dažniau nutraukia meilės ryšius.
• Moterys labiau atsiveria, labiau vertina savo partnerį.
E.Fromm – romantinės meilės dėmenys:
 rūpestis kitu žmogumi
• atsakomybė kitam žmogui
• pagarba kitam žmogui
• kito žmogaus pažinimas
K.Dior teigė, jog turi būti ir neigiamų sudėtinių dalių.
Depresija nėra emocinė būsena. Ta psichiatrijo sritis. Depresija yra liga. Ji gali būti dvejopa:
• egzogeninė – atsiranda dėl išorinių veiksnių (koreguoti gali ir psichologai);
• endogeninė – atsiranda dėl savitų organizmo disfunkcijų (koreguoja psichiatrai).
Endogeninė depresija. Svarbiausi požymiai (depresijos triada):
1. pakitę emociniai išgyvenimai (prislėgta nuotaika);
2. pakitusi (sulėtėjusi) pažintinė veikla;
3. pakitęs elgesys (sulėtėję judesiai).
1. Liūdesys, visinės tuštumos jausmas, nepatiria teigiamų emocinių išgyvenimų, žmogus nebesitiki nieko teigiamo (pesimizmas); tai lemia savęs vertinimo kritimą bei saviagresiją, tai veda link savižudybės.
2. Pasikeičia mąstymas (jo forma): sulėtėjęs, neproduktyvus, vienpusiškas, ribotas. Intelektas nėra pilnai panaudojamas. Sunku generuoti naujas idėjas, sumanymus. Keičiasi mąstymo turinys – atsiranda depresinių kliedesių (priekaištai sau, samprotavimai apie kaltes, bausmes), hipochondrinių kliedesių (ligų išsimanymas); nihilistinių kliedesių (pasaulio neigimas, atmetimas, kritikavimas).
3. Žmogus tampa mažiau veiklus, sumažėja impulsyvumas, iniciatyva. Nesiima naujos veiklos. Depresinis sustingimas – sunkios depresijos požymis (monotoniškumas, lėti veiksmai). Autizmas – kraštutinė depresijos forma.
Į depresijos triadą nepatenka:
• vegetaciniai sutrikimai,
• fiziologiniai sutrikimai.
Egzogeninė depresija:
1. išsekimo depresija:ilgalaikė nuolatinė įtampa, dirglumas, nemiga;
2. užmaskuota depresija: itin prislėgta nuotaika, įvairūs fiziniai negalavimai;
3. simptominė depresija: sergant ar persirgus sunkiomis ligomis;
4. nėštumo metu ar pogimdyvinė depresija;
5. involiucinė depresija: kai amžius virš 45 m.;
6. senatvinė depresija, kai amžius virš 60 m.

XIV. BENDRAS ASMENYBĖS AIŠKINIMAS
“Asmenybė” psichologijoje neturi vertinamosios reikšmės (prasmės). Jei funkcionuoja savimonė, žmogų galima vadinti asmenybe. Asmenybe vadinamos žmogaus savybės, lemiančios elgesį:
• išoriniai dirgikliai;
• vidinės paskatos.
Su asmenybe labiau susiję vidiniai dirgikliai:
• nulemti atsitiktinių dirgiklių;
• nuolatiniai (labiausiai susiję su asmenybe).
Asmenybė yra išvada arba grupė išvadų, kurias darome apie individo elgesio nuolatines vidines paskatas, tą elgesį kryptingai stebėdami.
W.James plačiausia asmenybės hipotezė: ”Asmenybę sudaro visa tai, ką žmogus gali priskirti sau (turtas, šeima, pats individas). Asmenybės dėmenys:
1. fizinė asmenybė: kūnas, apranga, objektai, sukuriais susiduria individas, taip pat artimiausi žmonės;
2. visuomeninė asmenybė: kai kiti žmonės mus pripažįsta, turime tiek visuomeninių asmenybių, kiek užmezgame kontaktų, t. y. kiek žmonių mus pripažįsta;
3. dvasinė asmenybė: individo konkrečios savybės, sąmonės būsenos, gebėjimai.
Iš šių 3 dėmenų tarpusavio santykių:
– jie sudaro hierarchiją (individas išsidėsto asmenybes pagal svarbumą);
– emocijos ir jausmai, kuriuos sukelia ši sąveika. Savigarba tiesiog proporcinga sėkmei ir atvirkščiai proporcinga ketinimams
– elgesys, susijęs su asmenybės, sąveika – rūpinimasis viena ar kita asmenybe.
Literatūrinis G.Allport asmenybės apibrėžimas: “Asmenybė – individo psichofizinės sistemos struktūra, lemianti jam būdingas mintis ir elgesį.
Rubinšteinas: asmenybė – tai vidinių sąlygų, per kurias persilaužia išorės poveikiai, visuma. Norint suvokti asmenybę, reikia žinoti:
• ko individas siekia;
• ką individas sugeba;
• koks individas yra (temperamentas, charakteris).
Asmenybė – un ikali ir kryptingai veikianti žmogaus psichinių reiškinių sistema.
Asmenybė yra mūsų socializacijos rezultatas (t. y. Asmenybė susiformuoja, gyvenant visuomenėje).

XV. MOTYVACIJOS KLAUSIMAS
SVARBIAUSIOS MOTYVACIJOS HIPOTEZĖS
Motyvacija – svarbiausias klausimas psichologijoje
Asmenybės kryptingumas:
Poreikiai  reikmės  motyvai
Poreikis – tai nervinės ar psichinės įtampos būsena, kuri sukelia kokių nors organizmo egzistavimui reikalingų sąlygų stoka.
Žmonės nuolat ieško to, kas patenkintų poreikius. Daugelio žmonių poreikių sąrašas panašus.
Reikmės – poreikių patenkinimo ebjektai.
Motyvas – poreikis, kuriam surasta reikmė. Kai individas suranda poreikį, jo reikmę, tas poreikis tampa motyvu. Motyvai lemia elgesio įvairovę!
Motyvacijos teorijų grupės:
1. Instinktų teorijos.
Žmogaus elgesį lemia instinktai. Instinktas – paveldėtų elgesio ar elgsenos komponentų visuma.
W.McDougall 1908 m. “Socialinėje psichologijoje” išsakė idėją, jog individo elgesį lemia instinktai:
• reprodukcijos
• vaikų auginimo
• matinimosi
• pirmavimo
• savęs įtvirtinimo
• agresijos
• žingeidumo
• pasibjaurėjimo
• konstruktyvųumo
• bendrumo
Šis sąrašas vėliau plėtėsi. Atsiradus sociobiologijai, instinktų teorijos tapo nelabai vertinamos. Sociobiologai: viskas, ką darom, yra nulemta.
2. Poreikių teorijos
Remiasi biologiniais dėsningumais. Organizmo elgesį lemia poreikio sukeltos įtampos sumažinimo siekis. Cl.Hull itin akcentavo homeostazės (“panašus stovėjimas”) dėsnį. Organizmas patiria daug poreikių, tačiau juos siekia sumažinti, nes organizmas turi įgauti pusiausvyrą arba homeostazę.

Homeostazės dėsnis

skiriasi

(yra poreikis)

nesiskiria pradžia

(poreikio nėra)

3. Jaudinimo hipotezės
Žmogus neretai pasielgia taip, lyg siektų sustiprinti jaudinimą, padidinti įtampą – D.Hebb, A.Routtenberg
Pvz: šuoliai su parašiutu, pomėgis žiūrėti siaubo filmus, ne spo to gyvenimas atrodo “šviesesnis”.
4. Priešingo proceso hipotezės
R.Solomon atkreipė dėmesį į tai, kad didelė dalis žmogaus elgesio yra išmokta (determinuota socialiai). Poreikius žmogus išmoksta Šiuo atveju galioja priešingo proceso dėsnis: daugelis išmoktų veiklų žmogui sukelia malonumo jausmą, bet ilgainiui ima kelti pasibjaurėjimą. Pvz: žmogus, pradėjęs šokinėti parašiutu, to bijo. Vėliau, kai pripranta, – patiria malonumą, o ilgainiui tai tampa rutina ir pradeda atsibosti. Kiekvienas emocinis patyrimas lemia priešingą emocinį patyrimą, kuris išlieka ilgiau po pirmos emocijos ir yra stipresnis.
5. Pastiprinimo hipotezės akcentuoja aplinkos veiksnius. Elgesį lemia išoriniai dirgikliai – A.Bendura, J.Roteris, Turndaikas. Jei geidžiamas tikslas gali būti pasiektas, užbaigus tam tikrą veiklą ar veiksmą, organizmas skatinamas šitai atlikti vėl ir atvirkščiai.
S.Freud’o motyvacijos hipotezė
Vienintelė jėga, lemianti žmogaus elgesį yra kūniško malonumo poreikis – eros. Lytinis potraukis – libido. Jis lemia žmogaus elgesį.
Eros cathexis – energija grindžianti kūnišką malonumą.
Jo tenkinti kasdien neįmanoma dėl cenzorių (visuomenė ir t. t.). Tačiau eros prasiveržia pro cenzorių sapnuose, kasdienėse klaidose, nesusipratimuose ir t. t.
Libido (eros) metamorfozės (kitimas) vyksta asmenybės raidos etapuose. Žmogui bręstant, kūniško malonumo poreikis įvairiais tarpsniai įgauna kitokį pavidal, nes padidėja vienos ar kitos kūno dalies jautrumas. Čia yra libido.
Asmenybės raidos etapai (stadjos):
1. oralinė: 18 mėn – jautriausia kūno vieta – burna;
2. analinė: 2 m. – šalinimo įgūdžių formavimasis (kyla pirmieji konfliktai);
3. falinė: 3-4 m. – jautriausia kūno viena – genitalijos;
4. latentinė – nėra aktyvūs nei eros, nei libido, nei cathexis;
5. genitalinė: prasidėjus lytinei brandai – žmogus pirmą kartą gyvenime pajunta stiprų lytinį potraukį; svarbi identifikacija – paauglys seka tėvų pavyzdžiu.
Svarbiausia asmenybės raidoje – falinė stadija. Joje kiekvienas iš mūsų esame patekę į “Oidipo” arba “elektros” situaciją:
• erotiniai išgyvenimai, nukreipti į priešingos lyties gimdytojus;
• ambivalentiški santykiai su tos pačios lyties tėvu – geidimas pašalinti tos pačios lyties gimdytoją kaip konkurentą.
Tai gali virsti “Oidipo” arba “Elektros” kompleksu, t.y. ir būdamas suaugęs, žmogus nemokės elgtis su priešingos lyties atstovais. Šių situacijų sprendimą lemia identifikacija – susitapatinimas su tos pačios lyties tėvu.
Fiksacija. Kartais žmogaus asmenybės raidoje dėl tam tikrų priežasčių nepavyksta atsikratyti kokio nors eros raiškos būdo. Tada įvyksta fiksacija. Įsitvirtina malonumų siekimas tuo būdu, kuris buvo būdingas stadijai, kurios metu įvyko fiksacija.
O.Fenichel: kokius asmenybės bruožus gali nulemti fiksacija, jei ji įvyko:
– oralinėje stadijoje – sarkastiškumas, dosnumas, optimizmas;
– analinėje stadijoje – perdėtas tvarkingumas, užsispyrimas, maištingumas, punktualumas, taupumas;
– falinėje stadijoje – išdidumas, garbėtroškiškumas, pasitikėjimas savimi.
Thanatos – mirties instinktas – agresyvaus elgesio šaltinis žmogaus psichikoje. Thanatos daugiau žalingas nei naudingas, nes yra griaunanti jėga.
S.Freud’o hipotezė žmogaus motyvaciją aiškina poreikiais.
A.Maslow motyvacijos hipotezė
Poreikių hierarchijos hipotezė. A.Maslow teigė, kad žmogaus elgesį lemia paveldėtų (instinktoidinių) poreikių grupė. Jei žmogus patenkina vieną savo poreikių grupę, randasi poreikis patenkinti kitą poreikių grupę (pvz: jei nevalgei savaitę, tai negalvosi apie jokią saviaktualizaciją, tik apie alkį).
1. fiziologiniai poreikiai;
2. saugumo poreikiai: fizinio saugumo, tvarkos, struktūros, prognozuoti savo elgesį. Žmogus siekia savo gyvenimą padaryti aiškų, prognozuojamą;
3. meilės ir priklausomybės poreikiai;
4. savigarbos poreikiai – kitų pripažinimo siekimas, statuso, prestižo, savosios vertės patyrimo poreikis, jo nepatenkinus, žmogus užsidaro savyje;
5. saviaktualizacijos poreikiai – tai “besitęsiantis asmenybės potencijų, gabumų aktualizavimas, savo gyvenimo esmės ir paskirties suvokimas, augantis asmenybės vientisumas, integracija”.
Žmogus, kuris patenkina ir saviaktualizacijos poreikius, tampa kokybiškai skirtingas nuo kitų, nes jo gyvenimas tampa valdomas būties vertybių (B-values – metamotyvai).
Metamotyvacijos:
• gėris
• grožis
• laisvė
• meilė
• teisingumas ir t. t.
Būties vertybės nesudaro hierarchijos – žmogus jų gali siekti visų iš karto.
Nepasiekus saviaktualizacijos, žmogų valdo stokos motyvai, poreikiai.
Kai kurios diferencinės psichologijos hiportezės:
• Hipokratas (Antikos medicina) manė, kad visata sudaryta iš oro, vandens, ugnies, žemės, kurios lemia šaltį, karštį, sausumą, drėgmę.
Kūno sveikata priklauso nuo gleivių, kraujo, geltonosios bei juodosios tulžies pusiausvyros (temperamento). Ją lemia:
– valgiai ir gėrimai;
– oro funkcija;
– klimatas
– visa visata.
Visus žmones pagal smegenų sugedimą galima skirstyti į flegmatikus ir cholerikus. Hipokratas diferencinės psichologijos pradininkas.
• Galenas – 4 žmogaus temperamentai
Jei žmogaus kūne vyrauja, tai žmogus:

kraujas sangvinikas

gleivės flegmatikas

juod. tulžis melancholikas

gelt. tulžis cholerikas
Tobuliausias žmogus – esantis aukso viduryje.
• Konstitucinė psichologija (XIX a pab. – XX a. pr.):
Kūno ir sielos ryšys. H.J.Eysenck aprašė žmogaus kūno sandaros tipus (kūno sandaros ir asmenybės (psichikos) ryšį):
leptomorfinis kūno tipas (aukšti ir ploni žmonės) – būdinga depresija, nerimas, įkyrumai;
eurimorfinis kūno tipas (neaukšti ir stori žmonės) – būdinga isterija;
mezomorfinis kūno tipas (tarpinis tipas).
• E.Kretschmer: galimų kūno sandarų skirstymas:
1. asteninis: plonas, liesas žmogus, atrodantis aukštesnis nei yra, siaurų pečių, aukšta siaura krūtine, plonomis rankomis bei kojomis;
2. atletinis: “spinta”, platūs pečiai, išsivystę raumenys, kūno forma siaurėja į apačią, aukštesnis už vidutinį;
3. pikninis: vidutinio ūgio, plataus minkšto veido, ryškus poodinis riebalų sluoksnis, galūnės trumpos;
4. displastinis (neapibrėžtas, mišrus).
Išskyrė 2 žmogaus temperamentus, kurie atspindi 2 ligų ypatybes:
• cikloidinis: išreiškia maniakinės depresinės psichozės ypatybes pas sveiką žmogų. Atviras, nesudėtingos natūros žmogus, emocijos matomos iš elgesio, itin mėgstantis bendrauti,jautrus ir t.t.;
• schizoidinis: išreiškia šizofrenijos ypatybes pas sveiką žmogų. Turi tam tikrą paviršių (šiurkštų, grubų) ir gelmę (vidinį pasaulį), kuri yra jautri – žmogus neatsiskleidžia.
• Tarp polinkio į maniakinę depresinę psichozę (cikloidinio tipo) ir pikninės kūno sandaros yra teigiamas ryšys.
• Polinkis šizofrenijai (schizoidinis tipas) būdingas turintiems visus kitus kūno tipus.
W.Sheldon ieškojo ryšio tarp kūno sandaros bei psichikos ypatybių:
1. Nėra diskretinių kūno sandaros tipų, kūno sandaros sudaro kontinuma.
2. Kiekvienam žmogui kuriais nors gyvenimo laikotarpiais būdinga vyraujantis kūno tipas.
3. Yra ryšys tarp somatotipo (organizmo biologinės struktūros) ir temperamento.
Vyraujantys somatotipai (pagal Krečmerį):
1. endomorfinė kūno sandara = pikninė;
2. mezomorfinė kūno sandara = atletinė;
3. ektomorfinė = asteninė.
W.Sheldon antrasis tyrinėjimų etapas – tyrinėjo asmenybės bruožus, kurių išskyrė 50.
Vyraujančios bruožų grupės (temperamentai):
• viscerotonija (lot. vicera – viduriai) – polinkis į komfortą;
• somatotonija (lot. soma – kūnas) – aktyvūs, veržlūs, pasitikintys, siekiantys valdžios;
• cerebrotonija (lot. cerebrum – smegenys) – uždari, pasyvūs, dažnai nerimastingi, linkę į depresiją.
Ryšys tarp somatotipų bei temperamentų:

viscerotonija somatotonija cerebrotonija
endomorfinė +0,79
mezomorfinė +0,82
ektomorfinė +0,83
Asmenybės tipologija pagal K.G.Young: žmogaus psichikoje vyrauja skirtumai, pagal kuriuos žmonės būna introvertai arba ekstravertai.
Išskyrė 4 psichines funkcijas:
1. mąstymas;
2. emocijos;
3. jutimai;
4. intuicija.
Išeina 8 asmenybės tipai, pvz: introvertiškas mąstytojas ir t. t.
Introverto pasąmonė veikia jį ekstraverto kryptimi.
POSTFROIDIZMAS
Young’o analitinė psichologija.
K.G.Young gimė 1975 m. Parašė “Atsiminimai, sapnai, apmąstymai”.
Psichika Young’o teorijoje susideda iš glaudžiai susijusių darinių:
• ego,
• asmeninės pasąmonės ir jos kompleksų,
• kolektyvinės pasąmonės (introvertinės ir ekstravertinės).
Savastis – išplėtota saviaktualizavusi asmenybė.
Svarbiausia kolektyvinė pasąmonė – žmogaus evoliucijos palikimas psichikoje, kuris randasi dėl pasikartojančio daugelio kartų patyrimo.
I EM KP(A)
Instinktai

I ir KP lemia elgesio modelį (EM). Paveldėto psichikos užuomazgos susijusios su visa karta.
Psichinis patyrimas reiškiasi archeatipais (A) (jos sudėtinės dalys) – senovinėmis pirminėmis idėjomis.
A sudaro KP

“A – simbolinė foema, kuri atlieka savo funkcijas, kur nėra sąmoningų sąvokų ar kur pastarosios iš esmės nėra galimos.” – Young’as

Archeatipas:
1. Tai yra pirmykštės istorinio tikrovės patyrimo formos.
2. Šios formos yra paveldimos ir bendros visiems žmonėms.
3. Tai pagrindas, ant kurio randasi visos žmogaus mintys ir emocijos.
4. Tipiško elgesio normos, kurios, kai įsisąmoninamos, virsta vaizdiniais ar idėjomis.
Psichikoje yra įvairūs archeatipai. Jais gali būti bendro visiems žmonėms patyrimo dėmesys.
Young’as plačiau tyrinėjo:
• persona
• šešėlis
• anima, animus
• savastis (self)
• ego
Persona – individuali psichikos dalis (“kaukė”), kurią pažįsta kiti žmonės.
Kiekvienoje visuomenėje individas yra priverstas deklaruoti vienas ar kitas savybes.
Išreiškia formalų visuomenei svarbių bruožų rodymą:
• žmogus neigia šio A reikšmę (prisitaikymo visuomenėje problema)
• pervertina personos reikšmę (personos infliacija – žmogus praranda savąjį “aš”)
Šešėlis – labiausiai prieinamas pažinimui – emocinės prigimtys ir kokybės (mūsų neigiamos emocijos ir išgyvenimai). Ištinka ten, kur mūsų prisitaikymas mažiausias – elgesys priartėja prie primityvių būtybių elgesio.
Šešėlis:
• egoizmas
• proto tingumas
• susimokymas
• meilė pinigams
Gali būti vertinamas kaip kolektyvios pasąmonės dalis. Vėliau įgauna pabaisų pavidalą (sapnuose ir pan.). šešėlis naudingas asmenybei: gyvūniška prigimtis yra kūrybiškumo, gyvybingumo šaltinis.
Anima – “siela”: moteriškumo pradas vyriškoje psichikoje. Jo dėka vyras supranta moters prigimtį.
1. Moters pradas užtikrina psichinės veiklos pusiausvyrą; lemia kūrybiškumą, nuotaikų kaitą, intuiciją.
2. Tai savitas kontūras, lemiantis vyro ir moters santykius.
Šis A perėjo keletą raidos pakopų:
1. Išreiškiama Ievos vaizdiniu.
2. Dzeuso ir Ledos dukros Helenės vaizdiniu – romantiškai estetizuotas erotiškas objektas.
3. Erotinės meilės pakylėjimas iki pasiaukojimo personifikacijos (Mergelė Marija).
4. Moteriškos išminties gelmė ir paslaptis (Monos Lizos paveikslas).
Animus – analogiškas darinys moters psichikoje – paveldėtas vyriškumo pradas.
Savastis – A, reprezentuojantis žmogaus psichikos vienybę. Asmenybės centras, apie kurį telkiasi kitos asmenybės dėmesys.
Motyvuoja, verčia žmogų siekti asmenybės visumos, pilnaverčio gyvenimo.
Saviaktualizacija=asmenybės gyvenimo tikslas.
Kaip ją pasiekti?
Reikia ištobulinti visas asmenybės dalis (individualizacija). Rezultatas – transcendentinė funkcija.
Ego – A, kuris atsakingas už sąmonės funkcionavimą – “sąmonės vartų sargas”.
Nuo ego priklauso asmeniniai pasirinkimai, “emocinis komfortas”.
Kitos kategorijos
Asmeninės pasąmonės dėmenys.
Kompleksai – žeidžiančios, apsunkintos neigiamų emocinių išgyvenimų idėjos.
Asociacijų testas (pradininkas Galtonas, vėliau plėtojo Young’as)
Kompleksą žymi:
• ilgesnis už vidutinį reakcijos laikas,
• pakartojimas vietoj atsakymo,
• neatsakymas,
• ekspresyvi kūno reakcija,
• mikčiojimas, susikirtimas,
• atsakymas į ankstesnį žodį,
• klaidingas žodžio supratimas.
Sinchroniškumas – reikšmingas sutapimas (susapnuoja ir vėlia su tuo reiškiniu susiduria). Kad sinchroniškumas įvyktų, turi rastis du tarpusavyje susiję įvykiai: turi turėti atskirą priežastingumą, bet individas turi atirti vienu metu (pvz. ėjimas į universitetą ir plytos nukritimas).
Asmenybę įtakoja individo prigimtis. Bet svarbu ir ateitis, gyvenimo tikslai.
P  A  A
Teleologinei psichologijai rūpi tikslų svarba individo gyvenime.
Young’o įvertinimas:
Jo teorija yra gana irracionali. Jis teigė, kad KP neįmanoma iki galo pažinti (tarsi neigia individo pažinimo galimybę).
Psichologas-teoretikas visą laiką turi abejoti, bet to neparodyti.
Analitinės psichologijos korifėjas – G.Gudaitė.
Individualioji psichologija
A.Adler gimė 1870 m.
Individualioji psichologija remiasi prielaidomis:
• visybiškumas – kiekvienos gyvybės dalys sudaro visumą;
• tikslingumas – Adler psichologija yra teleologinė (tikslai, individo elgesys yra visada tikslingas);
• visuomeniškumas – Adler tyrinėjo žmogų, esantį tarp kitų žmonių.
Individualioji psichologija žiūri į žmogų kaip į visuomenės dalį.
Svarbiausios kategorijos:
* pranašumo siekis – nuolatinis augimo, tobulumo, įveikimo siekimas. Žmogus nori įsitvirtinti visuomenėje ir pan. Šis siekimas randasi kaip menkavertiškumo jausmo atsvara.
MJ  PS
menkavertiškumo pranašumo
jausmas siekis
Būdingas visiems žmonėms.
Bendražmogiškos menkavertiškumo sąlygos:
1. Ką tik gimęs vaikas nuolat save lygina su kitais; jėga, žiniomis ir kt. nusileidžia tėvams.
2. Žmogui būdinga sąlygiškai ilga vaikystė.
3. Vaiko norai visada atsilieka nuo gebėjimų, galimybių.
Specifinės menkavertiškumo sąlygos:
• ekonominės gyvenimo sąlygos,
• fiziniai defektai (trūkumai),
• auklėjimo stilius (griežtas, priekabus, bet kartu ir per didelis globojimas),
• šeimos sudėtis,
• gimimo seka (eiliškumas) – gali būti pagrendukas šeimoje (kai didelis amžiaus skirtumas).
MJ  PS formuoja individualų gyvenimo stilių.
A.Adler aprašė kompleksus:
• menkavertiškumo kompleksas (giliai asmenybėje įsišaknijęs neigiamas savęs vertinimas);
• pranašumo kompleksas (žmogus nuolat lygina save su kitais ir stengiasi pirmauti);
• kiekviena nelanksti nuostatų visuma;
• išgelbėtojo kompleksas;
• patvirtinimo kompleksas;
• uždarumo kompleksas;
• lemties kompleksas (žmogus įsitikinęs, kad nieko blogo jo gyvenime negali nutikti).
Asmenybės sutrikimai pagal A.Adler
Neurotinė asmenybė – kai individas nesugeba įveikti gyvenimo sunkumų.
• Menkavertiškumo jausmas – perdėta kompensacija, siekiant pranašumo.
• Asmenybės sutrikimai tarnauja individualaus gyvenimo stiliaus patvirtinimui.
• Žmogus mano, kad asmenybės sutrikimai yra nekontroliuojami, nuo jo nepriklauso, ir kiti į tai turi žiūrėti atlaidžiau.
• Aplinkinių žmonių dėmesys (gauna arba tikisi).
• Priešiškumo kitiems išraiška (jei nesusidoroja su reikalavimais, suserga)
Visuomenės ydos: alhoholizmas, prostitucija, nusikalstamumas ir t. t. – neadekvataus žmogaus funkcionavimas visuomenėje (neadekvatus individualusis gyvenimo stilius). Svarbiausia pakeisti požiūrį į šiuos žmones – žiūrėti atlaidžiau.
Brandi asmenybė pasižymi vidutiniškai stipriu menkavertiškumo jausmu, kuris kompensuojamas vidutiniškai stipriu pranašumo siekimu. Būdingi pakankamai aukšti, bet lankstūs gyvenimo tikslai, neprieštaraujantys visuomenės gyvenimui, objektyvi gyvenimo filosofija, realias galimybes atitinkantys idealai, stiprus socialinis jausmas.
Asmenybės pažinimo metodai (asmenybė – nedaloma visuma, bet tyrimo sumetimais ji skaidoma į dalis):
1. Neverbalinės kalbos pažinimas (analizė) – atspindi pvz. menkavertiškumo jausmą.
2. Gimimo eiliškumo įvertinimas (kelintas vaikas šeimoje).
3. Ankstyvųjų vaikystės prisiminimų analizė (svarbūs emociniai išgyvenimai) – užrašyti pirmuosius į galvą šaunančius prisiminimus, aprašant emocinius išgyvenimus; ieškoti ryšio tarp jų.
4. Sapnai (emociniai, sapno dėmesys, besikartojantys sapnai): sukurta sapnus aiškinanti teorija, besiremianti individualiuoju gyvenimo stiliumi, menkavertiškumo ir kt. jausmais.
E.Fromm’o humanistinė psichoanalizė
1976 m. “Turėti ar būti” pateikia utopinį visuomenės modelį. Esmines froidizmo koncepcijas mėgino pritaikyti individui.
E.Fromm – humanistinės psichoanalizės pradininkas. Humanistinė psichoanalizė savyje apjungia:
• psichoanalizę,
• egzistencinę filosofiją,
• marksizmo idėjas.
Tyrinėjimų kryptys:
1. žmogus ir jo vidinis bei visuomeninis determinuotumas (sąlygotumas);
2. žmogaus padėtis tuometinėje Vakarų visuomenėje;
3. atskiro individo savirealizacija.
Vienintelis atsakas į žmogiškąją situaciją, į žmogaus gyvenimo prasmės klausimą, pasak E.Fromm, yra meilė.
Žmogiškoji situacija:
Žmogus yra pirminio atsiskyrimo nuo gamtos produktas.
Prigimtį apsprendžia šių biologinių funkcijų dermė:
• nuolat mažejanti instinktų įtaka elgesiui;
• smegenų augimas, naujosios žievės didėjimas.
Kiekvienas žmogus atsiduria “žmogiškojoje situacijoje” – nutraukia natūralius ryšius su gamta, bet nesugeba pasinaudoti įgyta laisve. Ši situacija sukuria neįveikiamus egzistencinius prieštaravimus.
Egzistenciniai prieštaravimai (egzistencinė dichotomija):
• tarp ribotų individo galimybių ir neribotų žmonijos galimybių;
• tarp gyvenimo ir mirties.
Situacija reikalauja praktinio atsakymo – visu savo gyvenimu.
Pirminiai žmogaus psichologiniai poreikiai, kuriuos sukuria žmogiškoji situacija:
1. Prisirišimo – siekis rasti naujų ryšių su žmonija pavidalų;
2. Susietumo – poreikis būti dalimi pasaulio, kuriame žmogus gyvena;
3. Tapatumo – siekis patirti savąjį unikalumą (kiekvienas žmogus nori suvokti, jog skiriasi nuo kitų ir būtent kuo);
4. Transcendencijos – siekis peržengti savo gyvuliškąją prigimtį (tapti kūrybišku savo gyvenimo šeimininku);
5. Orientacinės sistemos ir atsidavimo – daiktinio pasaulio žemėlapis. Kiekvienam reikalinga tam tikra atskaitos sistema. Žmogus siekia tikslų, kuriuos grindžia tam tikra vertybių sistema (religijos poreikis).
CHARAKTERIS – tai savita psichikos struktūra, kreipianti žmogaus energiją svarbiausiųū tikslų link.
Socialinis charakteris – tai esminis grupės narių daugumos charakterio sandaros branduolys, kurį suformavo šios grupės buvimas kartu (nereikia mintinai).
Socialinio charakterio tipai:
1. Gaunantysis (receptorius):žmogus reikalauja, kad viską jam duotų socialinė aplinka (pvz: ne mylėti, o būti mylimam);
2. Kaupiantysis: žmogus visuomenėje išgyvena didelį nerimą ir pradeda kaupti daiktus ar objektus, taip bandydamas nusiraminti;
3. Išnaudotojiškas: stengiasi pasiglemžti viską (dvasinius dalykus), pasireiškia prievarta, priešiškumu;
4. Rinkos: žmogus, turintis šį charakterį, virsta žmogumi-vartotoju – panyra į malonumų, sotumo (dehumanizuotą!) pasaulį;
5. Kuriantis (produktyvus):rūpinasi kitais, jaučia atsakomybę, gali save aktualizuoti.
Bėgimo nuo laisvės mechanizmai – žmogus nesugeba pasinaudoti gauta laisve ir nuo jos bėga:
1. sadizmas
2. mazochizmas
3. destruktyvumas
4. konformizmas (savęs praradimas)
Platono teorija – vertybių hierarchija. Tokia pat ir meilės atžvilgiu (kūniškos meilės išvengti negalima).
Utopinės visuomenės modelis: sveika visuomenė, nes žmogus joje gyventų meilėje ir rūpintųsi tiesa.
Karen Horney – sociokultūrinės psichologijos pradininkė – Vokietijoje įkūrė psichoanalizės institutą.
1. Freud’o psichoanalitinė teorija – K.Horney oponavo kai kuriems teiginiams.
2. Žmogaus tapsmui ypač reikšminga sociokultūrinė aplinka.
3. Asmenybės sutrikimų pagrindą sudaro ne paveldėti biologiniai mechanizmai, o tam tikri unikalūs konkrečioje visuomenėje tarpusavio santykiai.
Karen Horney teorija: bazinis (pamatinis) nerimas – neurotiškos asmenybės priežastis.
Svarbiausi poreikiai, kurie vaikystėje lemia asmenybės tapsmą, yra nesusiję su seksualumu. Tai pasitenkinimo ir saugumo poreikiai (pasak K.Horney, pastarasis daug svarbesnis)
Saugumo poreikis: apsisaugoti nuo išorinio pasaulio ir troškimas būti mylimam. Vaikystėje tai suteikia tėvai, o jei ne – vaikas gali tapti neurotiška asmenybe.
Saugumo poreikį frustruoja:
1. pažadų nevykdymas;
2. pajuoka;
3. perdėta gėda;
4. pirmenybės broliui ar seseriai teikimas.
Saugumo poreikio netenkinimas  pamatinis priešiškumas  į pasąmonę. Iš pasąmonės į sąmonę kaip pamatinis nerimas – bejėgiškumo ir vienatvės prieš potencialius pasaulio pavojus išgyvenimai.
Tėvai būtinai turi patenkinti vaiko saugumo poreikį, nes kitaip tai jau bus žingsnis link neurotiškos asmenybės.
Neurotiško žmogaus poreikiai tampa pamatinio nerimo kompensacija.
Neurotiški poreikiai:
1. meilės ir pritarimo: nepasotinamas siekis būti mylimu, nuolatinio susižavėjimo objektu, jautrumas kritikai, nedraugiškumui;
2. vdovaujančio partnerio poreikis: vienatvės baimė, didelė priklausomybė nuo kito;
3. griežtų apribojimų poreikis: stengiasi gyventi gyvenimą, kurio tvarka iš anksto aiški;
4. valdžios poreikis: siekis valdyti kitus, dominuoti, silpnesnių smerkimas.
5. kitų žmonių išnaudojimo poreikis: baimė atrodyti vaiku kitų akyse, siekis pasinaudoti kitais žmonėmis;
6. pripažinimo poreikis: nuolatos siekia, kad jį teigiamai vertintų socialinė aplinka (nuolat būti dėmesio centre) ir kad statusas nuolat kiltų;
7. žavėjimosi savimi poreikis (siekis pagražinti savąjį “aš” vaizdą): noras nuolat girdėti komplimentus;
8. savimeilės poreikis: siekis būti pačiu geriausiu, nepaisant padarinių;
9. nepriklausomybės poreikis: vengimas bet kokių santykių, kuriuose reikia imti atsakomybės;
10. neklystamumo poreikis: siekis išlikti “be nuodėmės”, sudaryti tobulo geradario, geraširdžio žmogaus įspūdį.
Neurotiškoje asmenybėje šie poreikiai nulat pasiekia kraštutinumus, išreiškiami nelanksčiai.
Neurotiškos asmenybės santykių visuomenėje modeliai:
1. Nuo žmonių: pas tuos, kurie laikosi gynybiškos nuostatos “man vis tiek”, “man nesvarbu”, “jei pasišalinsiu, man viskas bus gerai”; būdinga niekuo pernelyg nesusižavėti; ilgainiui praranda susidomėjimą išoriniu pasauliu ir tampa vienišium.
2. Išimtinai į kitus žmones: “jei nusileisiu, manes nelies”; reikia, kad jį kas nors jį gintų, apsaugotų, atstovautų ar pastūmėtų; noriai nusileidžia kitiems; bendrauja su išoriniu pasauliu
3. Prieš kitus žmones: priešiškumas, agresyvumas; “jeigu turėsiu valdžią, man nieko neatsitiks”, “o ką aš iš to gausiu?”; noras nurungti kitus žmones (dominuoti).
Santykiai užmezgami nelanksčiai.
K.Horney daug dėmsio skyrė moters psichologijai. Feminizmo teorijos kūrėja. Įrodinėjo, jog moteris nėra menkesnė būtybė.
H.S.Sullivan “Šiuolaikinės psichiatrijos koncepcijos”. Jo teorija vertinama kaip tarpasmeninių santykių psichologijos teorija.
Tarpasmeninių (interpersonalinių) santykių psichologijos teorija
Dinamizmas – svarbiausia teorijos kategorija; sąveikaujant žmonės keičiasi energetiniais kūnais. Tai sąlygiškai ilgalaikis energijos transformavimo modelis, apibūdinantis organizmą. Psichiatrus turėtų dominti tie dinamizmai, kurie randasi tarpasmeniniuose santykiuose. Dinamizmų pvz: “aš” vaizdo elementai, emociniai išgyvenimai.
Asmenybės raidos hipotezę grindė atskirais patyrimo tipais:
1. protaksinis: randasi kūdikiui vos gimus, didžiulis antplūdis emocijų, patyrimo, vaizdinių, “sąmonės srautas”;
2. parataksinis (individualusis patyrimas): atsiradus sąmonei, randasi bendravimo dėka, padarius išvadą apie išorinį pasaulį (pvz: jeigu verkiu, ateis mama), individas bendraudamas daro tam tikras išvadas, pagrįstas priežasties-pasekmės ryšiais;
3. sintaksinis (simbolinis patyrimas): žodžiais, skaičiais pagrįstas patyrimas, intelekto išraiška.
H.S.Sullivan asmenybės samprata
Asmenybė neegzistuoja už tarpasmeninių santykių ribos. Tai sąlygiškai pastovus pasikartojančių visuomenės situacijų modelis. Reikia tyrinėti, ką individas veikia, daro su kitais žmonėm, ką jis apie juos kalba ir galvoja.
Asmenybės elgesį su kitais žmonėmis lemia 2 poreikių grupės:
• biologinių poreikių grupė;
• individualios saugos poreikių grupė: vaikui bręstant, šiuos poreikius turi patenkinti socialinė aplinka. Jei ankstyvoje vaikystėje šis poreikis nepatenkinamas, vaikas tampa sutrikusia asmenybe, galinčia turėti psichinių sunkumų.
Asmenybės sutrikimus aiškina tarasmeninių santykių sutrikimais.

XVI. SOCIALINĖS PERCEPCIJOS PRIGIMTIS
Tarpasmeninius santykius atskleidžia:
• fizinės savybės,
• drabužiai,
• veido išraiškų modeliai,
• žvilgsnių modeliai,
• kalbinis pavidalas,
• fizinės aplinkos detalės.
Socialinė psichologija nagrinėja tarpsmeninius santykius.
Tyrinėjimų sritys:
1. Socialinė psichofizika – tyrinėja elementarius suvokiminius sprendimus apie socialinį dirgiklį: kinetinius modelius, garsinius kintamuosius, kūno kalbos detales.
2. Neverbalinio elgesio tyrimai:
a) paralingvistika,
b) kinestezija,
c) proksemija;
3. Socialinė psichologija tikrąja žodžio prasme – aiškina socialinį žmogaus elgesį kaip visumą.
Socialinė psichofizika
1950 m. F.Heider ir M.Simmel tyrime rodoma, kaip geometrinės figūros judėdavo geometriniame kontūre. Tiriamieji turėdavo užrašyti, ką matė. Žmonės dažnai tai įvardindavo kaip socialinius reiškinius (figūrėlės žmonės, kontūras – tarpasmeniniai ryšiai). Judesių pobūdis lėmė, kad fiziniai modeliai paversti socialiniais. Didžiausia reikšmė teikiama kinetinių modelių ypatybėms:
1. judesių greitis,
2. kontaktų prigimtis,
3. judesių kryptis,
4. judėjimo nuotoliai,
5. pradinis atstumas ir kt.

Žmogus visada viską lygina su socialiniu pasauliu.
N.Munn tyrimas: vertinti žmogaus veido emocijas fotografijose su fonu ar be jo. Esant fonui, žmogus individo emocijas įvertina objektyviau, tiksliau. Veidas pavadintas pirmine signaline sritimi – veido informacfija svarbiausia, suvokiant socialinį dirgiklį.
Liūdesys – akys ir antakiai.
Pasibjaurėjimas – lūpos, apatinė veido dalis.
Vaizdinė, garsinė ar kinetinė informacija yra svarbiausia, vertinant socialinį dirgiklį? E.Levitt tyrimas: įvertinti emocijas, žiūrint animacinius epizodus (ta pati frazė pasakyta keliomis emocijomis): vaizdas+garsas (tiksliausiai įvertintos emocijos), vaizdas be garso, garsas be vaizdo (prasčiausi rezultatai). E.Levitt nerado skirtumų tarp vyrų ir moterų.
Neverbalinio elgesio tyrinėjimai
1) paralingvistiniai – nagrinėjami garsiniai, bet nekalbiniai parametrai;
2) kinesteziniai – kūno mikro ir makro judesiai;
3) prokseminiai – žmonių erdvinė padėtis.
Paralingvistika (“kažkas šalia kalbos”): kalbėjimo stiprumas, intonacija, pauzės, akcentas, tembras.
Pauzės:
• kalbinės – atskirti svarbias mintis;
• kognityvinės – kai žmogus kalbėdamas mąsto ar jam užduodamas provokuojantis klausimas;
• socialinės – kai žmogus pauzėmis manipuliuoja, siekdamas socialinių tikslų (parodyti savo apsiskaitymą).
Akcentas:
• tautinis;
• regioninis;
• socioekonominis.
Kalbėjimo maniera (pobūdis):
• svajinga,
• maloni,
• grubi,
• seksuali ir kt.

Kinestezija – gestai:
1. gestai-ikonos – simboliškai reprezentuoja suvokiminę reikšmę;
2. gestai-iliustracijos – tiesiogiai išreiškia suvokiminę reikšmę (parodyti krypčiai, paskatinti priartėti);
3. gestai-konvencijos – sąlygiški kodai, skirti atliekant vieną ar kitą konkrečią veiklą (krepšinyje).

Žvilgsniai bei jų modeliai (kryptis, trukmė)
Žvilgsnių modelius sąlygoja:
1. tarpusavio santykių pobūdis;
2. socialinis statusas: žemesnio statuso žmonės linkę siekti akių kontakto su aukštesnio statuso žmonėmis;
3. pokalbio tema ir jos sudėtingumas bei pokyčiai: kai žmogus klauso, jis daugiau žiūri į akis, akių kontakto vengiama, kai pokalbių tema nemaloni;
4. lytis: moterys daugiau bendrauja akimis, dažniau į akis žiūrima priešingos lyties asmeniui;
5. atstumas: kuo mažesnis atstumas, tuo rečiau bei trumpiau žiūrima į akis

Proksemija. Erdvinės bendravimo charakteristikos lemia socialinius pokyčius.
Atstumas tarp bendraujančių žmonių. Kuo žmonės arčiau vienas kito, tuo jie artimesni, jei tik tai ne nulemta fizinių aplinkybių (viešasis transportas ir kt.).
E.T.Hall erdvės:
1. 0-0,5 m. – intymi erdvė;
2. 0,6-1,3 m. – asmeninė (darbinė) erdvė;
3. 1,4-2,6 m. – socialinė (konsultatyvi) erdvė;
4. 2,7 m. ir daugiau – viešoji erdvė
Arabai ir Lotynų Amerikos gyventojai linkę stovėti arčiau nei europiečiai ir Š.Amerikiečiai.
Draugai stovi arčiau nei šiaip nepažįstami. Moterų erdvė artimesnė.
Apskritai, stovime arčiau tų, kuriuos mėgstame.
Informaciją gauname iš:
• uoslės,
• jutos,
• regos,
• klausos.
Padėtis (pozicija), kurią užsiimame bendraudami.
M.Argyle tyrimas: stebėdavo žmones, kurie ateina į kavinę, kurioje yra laisvų vietų. Arčiau nepažįstamų (t. y. prie kito staliuko, bet gretimo) sėdasi priešingos lyties ar panašaus statuso žmonės. Per stalą – atvirkščiai.

“Socialinis gyvulys”
Mūsų neverbalinį elgesį valdo sąveikos-pusiauscyros dėsnis: per daug ar per mažai atstumo sukelia psichologinį diskomfortą ir tampa elgesio motyvu. Pradėdami bendrauti, žmonės intuityviai pasirenka sau tinkamą erdvę.
Socialinė psichologija tikrąja to žodžio prasme.
Socialinis pažinimas yra tarpiškas pažinimas
K.Davis ir E.Jones: žmogus bendraudamas su kitu, jį stebi ir mato jo elgesį ir elgesio padarinius. Samprotaujame, kodėl jis taip pasielgė, sprendžiame apie jo vertybių hierarchiją, stereotipus ir t. t.
Adekvačiai pažinti kitą žmogų reiškia: spręsti visapusiškai apie jį, teisingai prognozuoti jo elgesį ir padarinius, turėti omeny stebimo asmens neįsisąmonintus elgesio motyvus ir ego gynybos mechanizmus, turėti omeny, kad neįsisąmoninti elgesio motyvai ir egogynyba gali būti būdinga pačiam stebėtojui.
Stebėjimas Interpretacija
elgesys > A > motyvai
elgesio padariniai nuostatos

vertybės
Socialinis vaidmuo – elgesio tipas, elgesio būdų visuma, būdingai kokiai nors žmogaus veiklos sričiai ar žmonių grupei.
G.Allport socialinio vaidmens struktūros schema. Socialinio vaidmens stadijos:
• laukimai: tai savitų lūkesčių sistema, nukreipta į vieną ar kitą socialinio vaidmens atlikėją (ekspektacijos);
• socialinio vaidmens supratimas: individuali socialinio vaidmens traktuotė. Subjektyvus – kai interpretuoja atskiras atlikėjas. Objektyvus – kai vaidmuo interpretuojamas visuomenės;
• priėmimas (akceptavimas): tai sutikimas su socialiniu vaidmeniu. Jis yra emocinis;
• socialinio vaidmens atlikimas: taktiškas elgesys, atliekant vieną ar kitą elgesį. Jis priklauso nuo aukščiau išvardintų dalių.
Socialinių vaidmenų grupės:
• amžiaus soc. vaidmenys;
• profesiniai soc. vaidmenys (jiems įsisavinti reikia daugiau pastangų);
• antraeiliai soc. vaidmenys;
• universalūs ir saviti soc. vaidmenys;
• sąmoningi ir nesąmoningi soc. vaidmenys;
• ideologiniai soc. vaidmenys (lyčių vaidmenys visuomenėje) – jų įsisavinimą aiškina socialinio mokymosi teorijos.

Identifikacija – procesas, kurio dėka mokomės elgesio iš tos pačios lyties atstovo. Ji nevyksta vienprasmiškai. Didžiulė žala vaikui, kai šeimoje nėra tos pačios lyties tėvo.
Psichologiniai moterų ir vyrų skirtumai pagal A.Maccoby ir C.Jacklin:
• mergaitės lenkia berniukus kalbiniais gebėjimais;
• berniukų didesni erdvinio mąstymo gebėjimai;
• berniukų didesni matematiniai gebėjimai;
• vyrai agresyvesni už moteris.
G.Bennet: androgenijos sindromas – niveliuojasi moterų ir vyrų psichiniai skirtumai dėl panašių veiksmų ir t. t. Androgenas – dvilytis žmogus pagal Platoną.
Socialinių vaidmenų konfliktai:

ribos neapibrėžtos ribos apibrėžtos
Diapazonas prasideda elgesiu, kuris reikalaujamas visuomenės ir baigiasi, kai visuomenė už vaidmens elgesį pradeda bausti.
Konfliktai:
Žmogus susidaro savo socialinio vaidmenų hierarchiją, suteikia jiems tam tikrus prioritetus. Subjektyvi nuomonė gali nesutapti su visuomenės nuomone.
1. prioritetų konfliktai;
2. sąveikos konfliktas – dviejų socialinių vaidmenų neįmanoma suderinti, kai jie hierarchijoje yra greta;
N.Gross situacijos sprendimo būdai:
a) galimas kompromisinis sprendimo būdas A ir B;
b) A arba B;
c) nei A, nei B.
3. Subjektyvaus ir priskiriamo socialinio vaidmens konfliktas.
Kognityvinio disonanso teorija.
Pradininkas – L.Festinger.
O.La Pierre dėsnis: dažnai deklaruojamas ir faktiškas elgesys nesutampa.
A.Aronson 2 informacijos vienetai:
1. irrelevantiški – tarpusavyje nesusiję
Leontjevo hipotezė apie psichikos kilmę
Autokinetinis judėjimas
Sąmonė
Konvergencija
Gyvūnų išmokime dalyvauja pažintinė veikla
Marselio tyrimas – žmogus gali įsisavinti neįsisąmonintą informaciją

Leave a Comment