Turinys
1. Jutiminiai pažinimo procesai. 1. Pojūčių sistema 3. Suvokimas 3. Suvokimo individualūs skirtumai 7. Atmintis 10. Mąstymas 10. Pagrindinės mąstymo operacijos 11. Vaizduotė 11. Išvados 12. Naudota literatūra ✓ Jutiminiai pažinimo procesai. Pojūčių sistema. Jutimo apibrėžimas: Jutimu palaikomas paprasčiausias gyvo organizmo ryšys su išorineaplinka ir jo paties vidiniais būviais. Jaudinimas, prasidėjęsreceptoriuose, pasiekia smegenis bei kitus nervų sistemos darinius irvirsta psichiniu procesu.
Pažinimo procesas kaip psichikos reiškinių rūšis. Pažinimo procesais vadinami tie psichikos reiškiniai, kuriais žmogusgauna informaciją apie išorinę tikrovę bei patį save. Sensorinis ir loginis pažinimas. Jutiminiu (sensoriniu) pažinimu laikomas tiesioginis daiktų beireiškinių savybių (spalvų, garsų ir kt.) tų daiktų bei reiškinių kaipvisumos (medžio, žmogaus ir kt.) pažinimas, kai tie daiktai, reiškiniaiveikia jutimo organus. Loginis pažinimas vyksta jutimais gautą informaciją pertvarkant(skaidant, jungiant, lyginant ir t.t.). Tai aukštesnė pažinimo pakopa,kuria nustatomi tikrovės jutimams neprieinami objektai (atomo sandara,dangaus kūnų judėjimo tvarka, žmogaus psichikos reiškinių dėsningumai irt.t.)
✓ Pojūčių sistema: □ samprata: Pojūčiai – daiktų ir reiškinių įvairių savybių vaizdaimumyse. Pojūčiais vadiname jutiminio pažinimo procesus, kuriais pažįstamostikrovės daiktų ir reiškinių savybės, kai jos veikia jutimo organus. □ pojūčių susidarymo mechanizmas: Pojūčių susidarymo anatominis – fiziologinis mechanizmasyra labai sudėtingas. Pagrindiniai jo skyriai: a)RECEPTORIAI – taiperiferinis nervo galas, skirtas priimti padirginimus. b)PERDAVIMO SKYRIUS,kurį sudaro receptorių su smegenų centru jungiamieji įcentriniai(aferentiniai) ir išcentriniai (eferentiniai) nervai. Jie perduodajaudinimo energiją į centrinę nervų sistemos dalį ir iš jos į periferiją.c)CENTRAS SMEGENYSE, atliekantis jaudinimo impulsų įvertinimo operacijas,kurio dėka ir atsiranda regėjimo, girdėjimo, skonio ir kt. pojūčiai. □ pojūčių rūšys: Atsižvelgiant į dirgiklio ir receptoriaus kontaktyvumą yraa)kontaktiniai – skonio, lietimo, skausmo ir kt. pojūčiai, b)distanciniai –regėjimo, girdėjimo, vibracijos ir kt. pojūčiai. Pagal receptoriųišdėstymą: 1)išoriniai, kurių receptoriai yra organizmo paviršiuje arnetoli jo (eksteroreceptoriai) – regėjimo, girdėjimo irk kt. 2)vidiniaislaikomi tie, kurių receptoriai yra organizmo viduje (interoreceptoriai) –alkio, troškulio. REGA – užima dominuojančią padėtį žmogaus jutimų sistemoje. Regėjimoreceptorius yra akys. Regėjimo pojūčiams susidaryti svarbiausiareceptoriaus dalis yra akies tinklainė. Galima sakyti, kad regos pojūčiaiyra spalvų pojūčiai. Transdukcija – procesas, kai jutimo sistema dirgiklioenergiją paverčia nerviniais pranešimais. Akis gauna šviesos energiją irpaverčia ją elektrocheminiais nervų sistemos procesais. Žmonės linkę matyti– raudoną, geltoną, žalią, mėlyną, violetinę spalvas. Lygiagretusisapdorojimas – smegenys apdoroja atskirus dėmenis iš karto (spalvą, gylį,judėjimą…). Aklasis regėjimas – gebėjimas reaguoti į kažką sąmoningainesuvokiamo. Haringo oponentinių procesų teorija – yra du papildomi spalvų,regos procesai: vienas atsakingas už raudonos ir žalios, kitas – geltonosir mėlynos spalvų suvokimą. KLAUSA – girdėjimo pojūčių dirgiklis yra oro bangavimai. Girdėjimopojūčių receptorių sudaro išorinė ir vidinė ausis. Išorinės paskirtis yraoro virpesių priėmimas ir jų nukreipimas į vidinę ausį. Girdėjimo pojūčiaiteikia informaciją apie garsų aukštumą, intensyvumą, tembrą ir vietą, iškurios garsai sklinda. Garso aukštis priklauso nuo garso bangų ilgio irdažnio. LYTA – tai toks odos ir judėjimo pojūčių derinys, gaunamas apčiuopiant
įvairius daiktus. Lietimo taškai yra nevienodai pasiskirstę odospaviršiuje. Lietimo pojūčiai, jungdamiesi su judėjimo pojūčiais, leidžiapažinti daiktų formas ir atstumus tarp jų specifiniais apčiuopimojudesiais. Yra spaudimo, šilumos, šalčio ir skausmo jutimai. SKONIO pojūčio dirgiklis yra įvairios medžiagos, ištirpusios vandenyje,seilėse ar kituose skysčiuose. Skonio aparatas skiria saldumo, kartumo,rūgštumo ir sūrumo pojūčius. Skonis yra cheminis jutimas. Jutimo sąvoka –tai dėsnis, kai vienas pojūtis gali veikti kitą. UODIMO pojūčio dirgiklis yra smulkios medžiagų dalelytės, patenkančiosį nosies ertmę. Tai – cheminis pojūtis. Gali sukelti prisiminimus irjausmus. KINESTEZIJA (judėjimo pojūčiai) – jų receptoriai yra raumenyse,sausgyslėse ir sąnarių raiščiuose. Jie dirginami judinant kūno dalis,nugalint fizinį pasipriešinimą, keičiant kūno padėtį erdvėje. Nuolatiniskinestezinių jutimų palydovas – pusiausvyros pojūtis. Esant kokiems nors atskirų organų sutrikimams, atsiranda neigiamųemocinių būsenų. □ Bendrieji pojūčių dėsningumai: Sugebėjimas pajusti dirginimus yra vadinamas jautrumu: a)absoliutiniujautrumu laikomas sugebėjimas pajusti silpnus dirgiklius, b)skyrimojautrumas – sugebėjimas pajusti mažus dirginimų pasikeitimus. Sensibilizacija (įjautrinimas) – jautrumo padidėjimas ar sumažėjimasdėl vidinių organizmo sąlygų įtakos. Pojūčių sąveika – vienų pojūčiųjautrumo padidėjimas ar sumažėjimas dėl kitų tuo pačiu metu gaunamų pojūčiųįtakos (pvz.: kvapas sumažina regėjimo jautrumą). Sinestezija – pasirešikiatuo, kad vienos rūšies pojūčiai gali sukelti ne tos pačios rūšies pojūčių(garsai gali sukelti spalvas, temperatūras, skonio ir kitus pojūčius). □ Jutimo slenksčiai, adaptacija Jutimas (procesas) – tai ilgiau ar trumpiau trunkąs procesas, objektoatskiros savybės vaizdo (pojūčio) formavimas. Jutimas – pojūtis (rezultatas) – tai yra daiktų ar reiškinių savybiųbei organizmo vidinių būvių tiesiogiai veikiančių jutimo organus atspindys– vaizdas. Jautrumas – tai jutimo organų ypatumas reaguoti į tam tikros jėgos(intensyvumo) dirgiklį ir jo kitimus. Absoliutinio jautrumo slenkstis – (absoliutus žemutinis pojūčioslenkstis) yra minimalus dirginimo dydis, sukeliantis vos pastebimą pojūtį(šviesa, garsas, kvapas, skonis). Skyrimo slenkstis yra minimalus dirginimų pasikeitimas, kuris sukeliavos pastebimą pojūčių pasikeitimą. Dirgikliai, kurių dydis yra žemiau slenksčio, pojūčio nesukelia. Tokiąnervų sistemą veikiantys, bet pojūčio nesukeliantys dirgikliai vadinamiikislenkstiniais. Adaptacija – jautrumo pakitimas, prisitaikant prie dirginimo stiprumo.Stipri adaptacija pastebima regėjimo, uodimo, lietimo ir temperatūrospojūčiuose. Silpna adaptacija pastebima klausos ir skausmo pojūčiuose(pvz.: šaltas vanduo po kiek laiko tampa puikiu). Adaptacijos rezultatasyra pačių pojūčių susilpnėjimas ar sustiprėjimas.✓ Suvokimas. Suvokimo apibrėžimas: Daikto ar reiškinio visumos atspindėjimas, jam tiesiogiai veikiantjutimo organus, vadinamas suvokimu: a) bendrasis apibūdinimas – suvokimas – yra daiktų ir reiškinių,veikiančių jutimo organus, pažinimo procesas. Suvokimas yra procesas,suvokinys – rezultatas. Suvokimai priskiriami jutiminiam pažinimui.Reikšmingą suvokimo dalį sudaro vadinamieji percepciniai judesiai (akiųjudesiai, suvokiant regimus daiktus ir kita). b) jutimo ir suvokimo skirtumas Receptoriuose įvairių poveikių energija paverčiama nerviniu impulsu,kuris toliau keliauja į smegenis ir virsta psichiniu procesu – jutimu.Suvokimai yra priskiriami jutiminiam pažinimui, nes visuminiai daiktų beireiškinių vaizdai gaunami tiesiogiai jutimo organais ir jiemspriklausančiomis įcentrinių nervų ir atitinkamų smegenų centrų sistemomis(pvz.: juntame atskirus muzikinius tonus su jų aukštumo ir slinkties
santykiais, gaunamas melodijos suvokimas). c) pagrindiniai suvokimų ypatumai (pastabumas, adaptacija) Suvokimai yra įsisąmoninti jutiminiai vaizdai. Judėjimo suvokimu vadiname objektų padėties pasikeitimų per tam tikruslaiko tarpus atspindėjimą. Jutimo organai nepadeda suvokti nei labai lėto,nei labai greito judėjimo. Priklausomai nuo asmenybės suvokimųsaviorganizacijos lygio yra skiriamos nenumatyto (nevalingo) ir numatyto(valingo) suvokimo rūšys. Iš anksto numatytas, planingas suvokimasvadinamas stebėjimu. Gebėjimas daugiau ir greičiau surasti ieškomų objektų yra vadinamaspastabumu. b) suvokimo rūšys (formos, gylio, laiko, erdvės). Suvokimai į rūšis skirstomi pagal jutimo organus, kuriais jie gaunami,pagal suvokimais pažįstamus objektus ir pagal asmenybės suvokimųsaviorganizacijos lygius. Laiko suvokimas yra reiškinių trukmės ir nuoseklumo atspindėjimas.Laiko trukmės suvokimui turi reikšmės susidomėjimas darbu, interesai.Žmogus erdvės santykius pradeda suvokti ėmęs žiūrėti, girdėti, lytėti,judėti. Erdvė nėra koks nors atskiras objektas, tačiau visi daiktai irreiškiniai turi erdvinių savybių: dydį, formą, apimtį ir atstumą tarp jų.Šiems suvokimams svarbią reikšmę turi binokuliarinis. (abiem akim)regėjimas. Formų ir atstumų suvokimui reikšminga yra lytėjimo ir judėjimopatirtis. e) suvokimo iliuzijos Neteisingi, iškreipti suvokimai yra vadinami iliuzijomis. Jos kyla dėlfizinių, fiziologinių ir psichinių priežasčių. Dėl fiziologinių priežasčiųatsiranda kontrasto, vertikalių linijų pervertinimo, lyginant suhorizontaliomis ir kitomis iliuzijos.✓ Suvokimo individualūs skirtumai.
Pirmiausia daiktus atskiriame visybišai. Kelio stulpai atrodonevienodi. Mes suvokiame objektų padėtį. Vienaip suvokia kūdykis ir mes.Tai, ką matom ir suvokiam labai priklauso nuo vidinės būsenos irmotyvacijos. Pamačius tą patį daiktą, kiekvienas gali padaryti savo išvadą.Kuo daugiau pamatome, perskaitome, tuo mūsų suvokimas gilesnis ir suteikiadaugiau informacijos. Didelį vaidmenį vaidina adaptacija. Prie staigiosšviesos priprantama adaptacijos dėka. Jau beveik 10 metų kai Lietuva atkūrė valstybės nepriklausomybę. žmonėsįvairiai suvokia savo padėtį ekonominiame valstybės gyvenime. Vieni yrainiciatyvūs, iekšo būdų užsidirbti pinigų, kuria savo verslą. Kiti galvoja,kad darbą turi duoti valdžia. Dar kiti nori leisti apyvarton savo talentusir jėgas, bet bijo. “žmonėms, užaugusiems pilkosios minios laikotarpiu irpratusiems iš jos neišsiskirti, tikrai sunku išmokti elgtis priešingai.Įprastas saugumo jausmas, kai buvo galima ramiai gyventi, nieko nekeičiantir niekam aplinkui nesikeičiant, jau prarastas. Gyvenimas kinta taipsparčiai, kad net patys aktyvieji, drąsieji ne visuomet suspėja prie tųpokyčių prisitaikyt. Dauguma nuolat patiria stresą, nes kitaip klostantisgyvenimui, žmonių tarpusavio sąntykiai irgi tapo kitokie. Tarsi nebelikojokių atramos taškų, nieko stabilaus, o grimsti dugnan niekam nesinori.Reikia mokytis gyventi kitokiame pasaulyje, užuot piktinusis joneteisingumu, – teigia praktinės psichologijos centro vadovė Galina Sartan.<…> Jau daugiau nei metus laiko ji veda labai išpopuliarėjusioneurolingvistinio programavimo kursus Lietuvoje. <…> Nesėkmę galimaišgyventi kaip tragediją arba laikyti gera pamoka. <…> Pasiekusharmoningesnę būseną, kai žinom, ko norim, suvokiam ką jaučiam ir norimekažką daryti, jau galime tikėtis sėkmės. Ši formulė nėra visiškai paprasta.<…> Tai technika, kurią įsisavinęs psichologas gali greitai ir efektyviaipadėti klijentui. Šis metodas gali padėti per vieną seansą, tunkantį apie
20 min.” (Daiva Valevičienė “Suvoktos nesėkmės virsta sėkme” “Kauno diena”2000-10-02). Yra žmonių, kurie neteisingai suvokia daiktus ar reiškinius. Jiemsgalima padėti. “Sakykim, žmogus paniškai bijo uždaros erdvės ir negalivažiuoti liftu arba mikro autobusu. Tai jam labai apsunkina kasdieninįgyvenimą. Ir beveik neįdomu iš kur ta fobija atsirado. Kokia priežastisturėtų versti siųsti ją pas psichoanalitiką. Per tokį pat trumpą seansąpasikeitė ir jaunos moters, daugely metų bijojusios maudytis jūroje,savijauta. Anksčiau ji visą laiką gulėdavo paplūdimyje ir įkalbinėdavo savepačią atsikratyti šios baimės, bet nesugebėdavo, nors ir suprasdavosituacijos absurdiškumą. Psichologas žmogui reikalingas tada, kai jis savojėgomis nebegali išspręsti savo problemos. Specialistas turi padėtiėpažvelgti į situaciją plačiau, įsigilinti ir suprasti kliento būseną. Tadapasirinkti veiksmingiausią būdą. Netradicinė metodika nėra vienintelisvarijantas. Geras psichologas, paprastai, būna įvaldęs ne vieną techniką.Neurolingvistinis programavimas baugina tuos, kurie nežino metodo esmės. Oji labai paprasta – išmokyti žmogų veikti efektyviai – tai yra sėkmingaitvarkyti savo reikalus. Efektyviai veikiančio žmogaus strategija sukurtamokantis iš kitų, jau pasiekusių savo tikslą patirties. Ji suskaldoma įpaprastesnes dedamąsias ir tampa tam tikra efektyvumo technologija. Topaties galima išmokti ir būnant šalia jau daug pasiekusio, tačiau tamreikėtų kur kas daugiau laiko. Be to kiekvienas žmogus turi stipriųjų irsilpnųjų pusių. Todėl iš įvairios patirties sukurtas produktas yrauniversalesnis. Dabar ši metodika dėstoma Maskvos universitete. <…> Jipadeda atsiskleisti kiekvieno žmogaus galimybėms.” (Ten pat).Jaunimas ir pagyvenę žmonės skirtingai suvokia bendrą gyvenimą su kitoslyties partneriu. “Vyresnė karta vis dar neigiamai vertina jaunų žmoniųgyvenimą iki santuokos. Gal dėl to, kad šis reiškinys atkeliavo iš vakarų.Jo nebuvo nei rusų, nei lietuvių kultūroje. Tačiau jei pažvelgsime į jį beišankstinių neigiamų nuostatų, suvoksime, jog kur kas geriau, kad jaunižmonės taip atsakingai galvoja apie savo ateitį. Jie nelinkę savo gyvenimosusieti su netinkamu žmogumi. Jaučia skirtumą tarp įsimylėjimo ir galimybėssu tuo partneriu praleisti visą gyvenimą. Lengvabūdiškas požiūrispasireiškia visiškai kitaip. Jaunuoliai dažnai keičia partnerius, merginossusisaisto ryšiais su bet kuo. Jei mylinčių žmonių pora, prieš nuspręsdamatuoktis, ketina pagyventi kartu ir pasižiūrėti kaip jiems seksis, o tikpaskui nuspresti ar verta tuoktis, jų tėvai turėtų tik džiaugtis. Kur kasblogiau, jei svaigios pavasario meilės viesulo pagauti skrieja į santuokųrūmus, o po pusmečio ima abejoti savo pasirinkimu. (Ten pat). Kartą, konferencijoje kalbėdamas su 33 metų vyriškiu, psichologasnetyčia kreipėsi į jį “vaikine”. Į tokį kalbos apsirikimą buvo reaguotalabai emocionaliai ir priešiškai. Toks kreipinys buvo suprastas kaippažeminimas ir vyriškumo sumenkinimas. Tai sukėlė nemažai diskusijų. Skirtumas tarp žodžių “vyras” ir “vaikinas” prasmės yra aiškiaijuntamas. Daugumoje kultūrų berniukai jau nuo mažens yra skatinami kuogreičiau tapti vyrais. Mūsų kultūroje galima dažnai išgirsti sakant: “Elkiskaip vyras!” arba “Ko čia verki kaip mažas berniukas?!” ir t.t. Dėl to mespradedame intuityviai jausti, kad po kreipiniu slypi tam tikra prasmė, ir
tuo naudojamės. Pavyzdžiui, jei į vyriškos giminės atstovą kreipiamasi žodžiu “berniukas”, dažniausiai turimas galvoje jonerimtumas, silpnumas, bailumas ir priklausomybė. Ir atvirkščiai,apibūdindami vyrą “vyras”, mes pabrėžiame visus stereotipinius vyrobruožus: nepriklausomybę, jėgą, valdžią, drąsą, subrendimą, veiklosrimtumą, t.y. tai, kas tam tikroje kultūroje yra laikoma vyriška(Psichologija tau, 1999 m. nr. 4, p. 10)Žmonės skirtingai suvokia tam tikrą paros laiką. Pavyzdžiui, vienivakare jaučiasi pavargę ir galvoja, kad apie 21 val. jau reikėtų eitimiegoti. Kiti mano, kad vėlyvas vakaras yra puiki galimybė rbti rimtusdarbus ar skaityti knygą. “Dažnai neatitinkančios poros nesutaria dėl,atrodytų, visai elementarių dalykų. Taip atrodo tipiškas “vieversiukės” ir“pelėdžiuko” konfliktas: žmona skundžiasi, kad vyras esąs nepataisomastinginys, nes miegąs iki vidurdienio ir todël iš jo nesą jokios naudos. Šis atsikerta, kad ryte jaučiąsis negyvas, bet už tai kas vakarą sėdįsprie kompiuterio ir dirbąs iki išnaktų. Žmona atšauna, kad naktibaldos gyvenimas jai esąs ne prie širdies, ovyras piktai papriekaištauja, kad naktį jam daugiau nieko ir neliekąveikti, kaip tik dirbti, nes intymiai bendrauti jo pati atsisakanti,teisindamasi nuovargiu ir mieguistumu. Pagaliau abu apkaltina viens kitą“nenormalumu” ar piktybišku nenoru keistis ir išsiskiria jausdamiesinesuprasti ir neteisingai apkaltinti. Jei šiame iš tikros šeimos pasiskolintame konflikte atpažinote save,tuomet žinokite, kad esate nevieniši. O kitos poros, kurių cirkadiniairitmai nesutampa, išgyvena daugiau šeimyninių konfliktų, praleidžia mažiaulaiko intymiai bendraudamos, rečiau dalijasi savo mintimis ir išgyvenimaisbei mažiau laiko užsiima bendra veikla. (Psichologija tau, 2000 m. nr. 1,p. 39)
Daugeliui žmonių pinigai yra pragyvenimo šaltinis. Jie stengiasi savopinigėlius protingai išleisti, tai yra galvoja iš ko jie gyvens priešgaudami kitą algą ar pensiją. Bet yra žmonių, kurie šiek tiek kitaipsuvokia pinigų paskirtį. Jiems krūvelė banknotų asocijuojasi su galimybebent trumpai pabūti ponu, pabendrauti su pardavėjomis. “Kai kuriems“nelaimingiesiems” apsipirkimas yra daugiau priklausomybė nei džiaugsmas.Tai savęs nekontroliuojantys pirkėjai, dažnai perkantys prekes, kurių jiemsvisai nereikia ir kurių galbūt niekada neišsitrauks iš krepšių. Dabar tyrinėtojai pradeda suprasti, kas yra kompulsyvūs ir besaikiaipirkėjai, ir kodël jie taip neapdairiai perka. Daugeliu atþvilgių kompulsyvūs pirkėjai labai panašūs į žmones,besiskųndžiančius valgymo sutrikimais. Pasak Minesotos universiteto daktaroRonald Faber, 90 proc. šių žmonių yra moterys. Šie pirkėjai yranerimastingesni ir mažiau pasitikintys savimi nei normalūs pirkėjai. Taippat jie yra impulsyvesni bei labiau linkę būti perfekcionistais. Dauguma besaikių pirkėjų apsipirkdami tampa labai jautrūs spalvoms irtekstūrai, parduotuvių lentynas apžiūrinėja su nenusakomu dėmesingumu.Vieni kompulsyvūs pirkėjai sutapatina pirkimo procesą su narkotikų daromupoveikiu, kiti pripažįsta, kad apsipirkimas stimuliuoja seksualiai. R. Faber teigia, kad ši problema kyla dėl psichologinių, socialinių irbiologinių veiksnių sąveikos. Pirkimo proceso metu augantis savigarbos jausmas – pagrindinėpriežastis, paaiškinanti kompulsyvųjį pirkimą. Dauguma pirkimo aistruoliųteigia, kad bendravimas su dėmesingu aptarnaujančiu personalu padeda jiemspasijusti svarbiems. Pirkėjo savigarba netgi gali nulemti perkamų prekiųpobūdį. Kompulsyvūs pirkėjai dažnai grįžta namo įsigiję drabužių, batų,
kosmetikos ir papuošalų, t. y. visko, kas gerina išvaizdą. Kompulsyvaus pirkimo biologinės priežastys mažiau suprantamos, manoma,kad tam turi įtakos sutrikusi neurotransmiterio serotonino pusiausvyrasmegenyse.” (Psichologija tau 1999 m. nr. 6 p. 12)Žmonės gali skirtingai suvokti situaciją, jei apie ją turi mažaiinformacijos. “Dauguma pagalbos situacijų nėra visai aiškios, žmogus jassuvokia dviprasmiškai. Triukšmingas ginėjas gatvėje naktį gali reikštismurtą arba normalų sutuoktinių pokalbį. Tik tada, kai situacija tampa aiški, žmogus nusprendžia apiereikalingumą įsikišti. Tam, kad situacija taptų aiškesnė, žmogus ieškopapildomos informacijos, lygina stebimą įvykį su anksčiau matytais arpatirtais. Kitų žmonių neveiklumas gali paveikti atskiro žmogaus situacijosįvertinimą ir slopinti jo norą padėti. Matydamas, kad kiti nieko nedaro,žmogus gali bijoti atrodyti juokingas, bailys, panikuojantis. (Psichologijatau, 1999 m. nr. 6, p. 20-21)
Kartais susituokę žmonės skirtingai suvokia atsakomybę už savo jausmus.Tai galima įrodyti šiais psichoterapeuto Olego Lapino žodžiais: “Ypačsvarbu suvokti atsakomybę už savo jausmus, nekaltinti kito ir pamatyti tuossavo bruožus ir elgesį, kuriuos vertina kita pusė. Tuomet yra šansųpervertinti santuoką iš naujo ir netgi patobulinti tolesnį gyvenimą.”(Šeima, 2000 m. gegužė)
Jaunavedžiai, kurie iki santuokos negyveno “sumetę skudurus” dažnai,dėl partnerio nepažinimo, klaidingai gali suvokti kiek jam reikės artumo irdistancijos. Tuo tarpu gyvenusių porelių suvokimas bus tikslesnis. Taigišių dviejų tipų porų suvokimas bus skirtingas. “Neretai partneriai, kurie iki santuokos tiesiog negalėjo vienas bekito tverti, sumainę aukso žiedus, netrukus supranta padarę didžiulęklaidą. Kad taip neatsitiktų, vis populiariau tampa gyventi “susimetus”.Mokslų daktaras, psichoterapeutas Paulas Hohinšteinas iš Miunchenotvirtina, kad “amžinos laimės dviese garantijos neturi nė viena pora,nepaisant to gyveno jie iki santuokos kartu ar ne.” Vis dėlto bandymasgyventi kartu iki vedybų turi prasmės. Didžiausias bandomosios santuokos“pranašumas” partnerio stipriųjų ir silpnųjų vietų pažinimas. Be to taipadeda suvokti kiek kiekvienam reikia artumo ir distancijos, kai būna šaliavienas kito nuolat. Galiausiai tokią “santuoką”, jei ji nepavyksta,nesivaržant ir neskausmingai galima nutraukti.” (“Pabandykim būti vedę”Lietuvos žinios, 2000 06 17). ✓ Atmintis. Bendras atminties apibrėžimas: Jutimu, suvokimu ir kitais būdais gautos informacijos įsiminimas,laikymas ir atsiminimas vadinamas atmintimi.
Garsusis arabų gydytojas, filosofas bei matematikas Avicena ankstyvojejaunystėje keletą metų praleido Bucharoje, intensyviai skaitydamas knygasmilžiniškoje šio miesto valdovo bibliotekoje. Po kelerių metų prasidėjokaras, ir ši biblioteka sudegė. Tuomet Avicena labai susikrimtęs išsitarė,jog jam esą apmaudu, kad jis perskaitė ir pažodžiui gali atkurti tik 10tūkstančių rankraščių. Tai nebuvo tušti žodžiai – iš Chorezmo šacho gavęsketuriasdešimt raštininkų, mokslininkas susodino juos vienoje menėje irkiekvienam diktuodamas po skirtingą knygą atkūrė visas 10 tūkstančių.
Avicena – ne vienintelis puikios atminties pavyzdys. Julijus Cezaris irAleksandras Makedonietis žinojo visų trijų tūkstančių savo karių vardus.Mocartas ir Rachmaninovas galėjo atkurti sudėtingiausius vienąsyktegirdėtus muzikos kūrinius. Ir t.t.
Atmintis – svarbiausia žmogaus psichikos funkcija. Ji mums reikalingatam, kad galėtume kaupti patirtį – jutimų mums teikiamą informaciją – irateityje ja naudotis. Ir dar tam, kad gyvendami neprarastume savo unikaliostapatybės (nors kartais būtų visai pravartu ją užmiršti).
Įsiminimas:
Trumpalaikėje – darbinėje – mūsų atmintyje informacija neužsilaiko:
arba sąmonė ja kaipmat pasinaudoja, arba ji nusiunčiama į gretutinęilgalaikės atminties “salę”, arba ją suryja nepasotinama užmarštis.Ilgalaikės atminties priglausta informacija gali būti iškelta kad ir podaugelio metų. Tiesa, dalis jos gyvenant išsitrina, bet apie 72 proc.išlieka iki pabaigos.Atmintis susideda iš informacijos įsiminimo, saugojimo ir atkūrimo.Siekdami vieną ar kitą medžiagą įsiminti, turime ją: suprasti; susietiloginiais ryšiais su kita mūsų turima informacija; suskaidyti “porcijomis”ir kiekvienoje jų išskirti atraminę frazę ar detalę. Be to, verta žinoti,jog:
· priimti informaciją derėtų aktyviai – su kiekvienu žodiniu tekstureikia dirbti: pieštuku paraštėse rašytis klausimus, komentarus,pasibraukti esmines mintis, konspektuotis, žodinį tekstą paversti grafikuir atvirkščiai, ir t.t.;
· informacija turi būti emociškai sodri, – jei taip nėra, ją tokią –kitaip tariant, įdomią – reikia padaryti. Pirmiausia suvokime, kam mums tosinformacijos reikia. Po to – jeigu nusprendžiame, jog tą nuobodžią medžiagąvis dėlto privalome įsiminti, – pasitelkime išradingumą – pvz., perrašykimeteoremą eilėmis, o cheminę reakciją iliustruokime komiškais piešinėliais;
· įsiminimui galioja pakraščio efektas, t.y. paprastai įsimenameinformacijos pradžią ir pabaigą, o vidurys išsitrina, – tai žinantpastarajam derėtų skirti daugiau dėmesio;
· daug panašių dalykų iš eilės įsiminti sunkiau nei tiek pat skirtingų,– todėl ruošiant pamokas vertėtų kaitalioti humanitarinių ir tiksliųjųdalykų namų darbus.
Beje, mokslininkai nustatė, jog nesąmoningą, paprastą informaciją geriau įsimena stiprią nervų sistemą turintys žmonės, osudėtingą – atvirkščiai.
Atgaminimas:
Gera atmintis – tai gebėjimas ne tik greitai bei daug informacijosįsiminti ir ilgai išsaugoti, bet ir tiksliai atgaminti tada, kai to reikia.Daugelis žmonių, norėdami ką nors prisiminti, puola naršyti po atmintįtarsi po sandėliuką, kuriame be tvarkos ir sistemos suversta daugybėdaiktų. Taigi medžiagą atmintyje reikia archyvuoti pagal aiškias taisykles– prireikus tai padeda ją susirasti.
Pasak amerikiečių psichologų, atmintyje saugomos informacijos jūrojeatpažinti reikiamą “lašą” mums labai padeda kontekstas. Tačiau atpažintidar nereiškia atgaminti, – šie du procesai neretai painiojami. Pavyzdžiui,moksleivis prieš pamokos pradžią pasklaido vadovėlio lapus: “Moku!”, –džiaugsmingai sau konstatuoja. Tačiau atsisėdęs į suolą reikiamos medžiagosatgaminti negali. Taip nutinka todėl, kad jis supainiojo atpažinimą sugebėjimu atkurti.
Užmiršimas:
Kažkuris iš filosofų vieną iš užmiršimo priežasčių nusakė žaismingametafora: “Tai buvo”, – tarė Atmintis. “Šito negalėjo būti”, –paprieštaravo Išdidumas. Ir Atmintis pasidavė.
Moksliškai šį procesą paaiškino Z.Froidas. Mokslininkas teigė, jog daugužmiršimo faktų yra susiję su specifiniu gynybiniu psichikos mechanizmu –išstūmimu. Nemalonūs žmogui įvykiai yra tarsi išstumiami iš sąmonės įpasąmonę. Kaip tik todėl iš atminties beviltiškai išsitrina tam tikriadresai ir telefonai, nemalonių mums žmonių vardai ar situacijos, kuriosepasielgėme ne itin gražiai.
Kita užmaršumo priežastis – organizmo senėjimas. Solidaus amžiausžmonės sunkiau įsimena naują informaciją, tačiau dažnai puikiai atsimena,kas vyko jų vaikystėje ar jaunystėje. Psichologas T.Ribo nustatė dėsnį:pirmiausia žmogus užmiršta tai, ką įsiminė neseniai, ir tik po to užmarštisima trinti ankstesnįjį laiką.
Užmirštama taip pat ir nenaudojama informacija. Ne veltui nuo senovėssakoma, jog išsilavinimas yra tai, kas tau lieka, kai užmiršti viską, kąišmokai.
Tačiau neteisinga manyti, jog užmirštų dalykų atkurti nebeįmanoma.Eksperimentai parodė, jog hipnozės padedamas žmogus gali prisiminti viską,ką kada nors yra suvokęs. Įdomu ir tai, jog judesių įgūdžiai yra beveikneužmirštami. Tad net jei mes nevažinėjome dviračiu, nemezgėme, negrojomear nepiešėme, pvz., trisdešimt metų (kadaise tai darę), bet kada galime vėldaugiau ar mažiau sėkmingai patirti šių užsiėmimų teikiamą malonumą.
Tad nenusiminkime: kebliose situacijose, pvz., per egzaminą, mesgalime, esame pajėgūs prisiminti praktiškai viską, ko mokėmės. Tiesiogmokėkime “teisingai” užmiršti – pasilikdami siūlelį (frazę, esminę mintį,žodį-raktą), už kurio, reikalui prispyrus, informaciją išsitrauktume.
O kartais – kad ir tuomet, kai reikia išspręsti nestandartinį uždavinį,– mokėti užmiršti yra ypač svarbu. Mat mūsų tradicinių reakcijų irsprendimų nuolatinis prisiminimas, trukdo mums situaciją pamatyti naujai.Juk visi mokytojai žino, kad vaiką ko nors išmokyti yra kur kas lengviau,nei permokyti.Mąstymas. Mąstymo apibrėžimas: Mintyse turimų žinių pertvarkymas, jų ieškojimas ar sisteminimasvadinamas mąstymu.
Mąstymą galima nagrinėti kaip tikrovės pažinimo procesą ir funkciją,kaip žmonių bendravimo formą, kaip veiklos momentą ir rūšį. Suvokdami irmąstydami susidarome vientisą, darnų pasaulio vaizdą. Mąstydami mesabstrahuojame – mintyse atmetame daugelį atsitiktinių detalių, atrinkdamitai, kas pasikartoja ir pastovu visuose giminiškuose objektuose.
Carlas Gustavas Jungas skiria keturias pagrindines psichikos funkcijas:mąstymą, jausmus, pojūčius ir intuiciją. Mąstymas – tai pasaulio suvokimasper intelektą; „jis suteikia daiktams vardus“. Jausmai pabrėžia dalykųvertę žmogui, „pasako, kas priimtina, o kas ne“. Pojūčiai (t.y. suvokimasjuslėmis) praneša, kad daiktas egzistuoja, „pasako, kad kas nors yra“.Intuicija paprastai pagrįsta pasamonėje vykstančiais procesais, „jai rūpine patys faktai, o tikimybė“.
Tikrovėje yra daiktų ir reiškinių, kurie žmogaus jutimais (pojūčiais irsuvokimais) Negali buti pažįstami. Jutimais žmogus pažįsta tik tas daiktųbei reiškinių savybes ir pačius daiktus ar reiškinius, kurietiesiogiaiveikia receptorius (akis, ausis, nosį, burną, lytėjimo organus).Jutimais negalima pažinti reiškinių, vyksiančių ateityje, kaip ir buvusiųpraeityje. Pojūčiais ir suvokimais negalima pažinti sudėtingų santykių tarpdaiktų ir reiškinių (kodėl žmonės nenukrinta nuo žemės, koks atstumas tarpdangaus kūnų, kokie jų dydžiai ir panašiai). Mes suprantame, kad jutimaisnegalime pažinti, kodėl vieni moksleiviai mokosi geriau, kiti blogiau,kokios jų nuostatos mokytojo ir mokomojo dalyko atžvilgiu, koks busrytdienos oras ir t. t. Jutimais pažįstamas tikrovės sritis žmonės pažįstmąstymu.
✓ Pagrindinės mąstymo operacijos.
Daugeliu atejų žmogaus mąstymas nepajėgia aprėpti sudėtingų problemųvisumos. Dėl to susiformavo lyg elementari, tačiau labai reikšmingamintinio visumos skaidymo į dalis, arba analizavimo operacija. Pavyzdžiui:norint atsakyti į klausimą “Ar šis žmogus yra dorovingas?”, reikiaišsiaiškinti daugybę jo ypatybių – kaip jis bendrauja su kitais žmonėmis irsu pačiu savimi, kaip saugo gamtą ir t. t.
Lyginimo operacija žmogus nustato apmastydamas objektų panašumus,skirtumus ir tapatumus. Šiam nustatymui objektus reikia išskirti irsugretinti. Sugretinti objektai lyginami pagal vieną iš požymių – dydį,naudingumą žmogui, pastovumą, saveiką su aplinka ar daugelį kitų. Lyginimooperaciją pabaigia išvados.
Apibendrinimas yra mintimis bendrų ir esminių objektų savybiųsusiejimas ir gautų išvadų išplėtimas neištirtiems atvejams. „Kas skaito,rašo – duonos neprašo“, – teigia liaudies išmintis; tokia išvada galėjobūti padaryta stebint atskirų raštingų žmonių pasiekimus. Darantapibendrinimus, ypač išplečiant juos netyrinėtiems atvejams, kartais irsuklystama. ✓ Vaizduotė. Vaizduotės apibrėžimas: Vaizduotė arba fantazija – tai naujų vaizdinių sudarymas, pertvarkantatmintyje turimą vaizdinę patirtį.
Psichologai teigia, kad tarp atminties ir vaizduotės nėra esminiųskirtumų, nes ir atmintyje išlaikyti suvokiniai yra daugiau ar mažiaurekonstruojami. Tačiau dauguma vaizduotę tyrusių psichologų (T. Ribo, R.Natadzė, Ė. Ignatjevas ir kt.) teigia, kad vaizduotė skiriasi nuo vaizdinėsatminties, atminyje neturimu vaizdų sudarymu. Juk, kai mes įsivaizduojame –tai mes kuriame nebūtus vaizdus, o vaizdinėje atmintyje yra sudėti mūsų jaumatyti vaizdai. Vaizduotė yra naujų vaizdinių sudarymo – kūrimo procesas. Iš čia kylaklausimas, kaip žmogus gali sukurti nauja, tai, ko nebuvo jo patirtyje.Psichologijoje jau seniai pastebėta, jog ir labiausiai nuo tikrovės nutolęyra sudaryti iš anksčiau suvoktų jos elementų. Pavysdžiui: senovėsegiptiečių sfinksas – vaizduotės kūrinys – sudarytas iš realybės objektų:žmogaus galvos, liūto liemens, paukščio sparnų. Tą patį galime teigti irtyrinėdami lietuvių aitvaro, graikų kentauro, indėnų sparnuoto žmogaus irkitus fantastinius vaizdinius.
✓ Išvados.
Pažinimo psichologija – tai tokia psichologijos sritis, kuri apjungiakelis psichologinius veiksmus (pojūčius, suvokimą, atmintį ir pan.). Šievisi veiksmai siejasi tarpusavyje. Vienas veiksmas negali vykti be kito.Pavyzdžiui, paglostę švelnų kačiuką, mes negalėsime atsiminti, kas įvyko,prieš tai viso to nesuvokę.
Taigi iš šio pavyzdžio matome, kad jausdami mes suvokiame, suvokę –kreipiame ar nekreipiame dėmesio, atsimename, mąstome, įsivaizduojame.
Pažinimas žmogui yra labai svarbus nuo pat pirmųjų gyvenimo akimirkų.Pažinimo procesas vyksta visą žmogaus gyvenimą. Dažnai tam, kad įgytumenaują patirtį – naudojame jau sukauptą. Tačiau ne vien naujų žinių įgyjimuinaudojame jau sukauptą patirtį, ją taip pat naudojame spręsdami naujasproblemas, uždavinius. Kad galėtume išspręsti susidariusią problemą,pirmiausia turime su ja susipažinti, išanalizuoti, apmąstyti ir pan.
Vadinasi, mūsų pažinimo procesas nesibaigia niekada… Naudota literatūra
Maria Fürst „Psichologija“, Vilnius „Lumen“ 1998;A. Jacikevičius, A. Gučas, E. Rimkutė ir kt. „Bendroji psichologija“,Vilnius „Mokslas“ 1986;A. Jacikevičius „Siela, mokslas, gyvensena“, Vilnius „Žodynas“ 1995;Kauno KTU kolektyvas „Psichologija studentui“, Kaunas 2000;J. Almontaitienė „Bendravimų psichologija“, Kaunas 2001;Žurnalas „Psichologija tau“, 1999;Žurnalas „Psichologija tau“, 2000;Žurnalas „Šeima“, 2000;Dienraštis „Lietuvos žinios“, 2000.
Interneto svetainės
http://www.takas.lthttp://www.centras.lthttp://www.mokslai.comhttp://www.ore.lt