Psichologijos mokslas

1. PSICHOLOGIJOS MOKSLAS:ŠAKOS, KRYPTYS IR GALIMYBĖSPsichologija yra jaunas mokslas. Jo šaknų yra daugelyje disciplinų: nuo fiziologijos iki filosofijos. Wilhelmas Wundtas, 1879 m. Leipcigo universitete (Vokietija) įkūręs pirmąją psichologijos laboratoriją, buvo ir fiziologas, ir filosofas. Ivanas Pavlovas, pirmasis ėmęsis tyrinėti mokymąsi, buvo rusų fiziologas. Sigmund’as Freud’as, įžymus žmogaus asmenybės teoretikas, buvo austrų gydytojas. Jean Paget garsus šio amžiaus vaikų tyrinėtojas, buvo šveicarų gamtininkas. Willjamas Jamesas, 1890 m. parašęs psichologijos vadovėlį, buvo Amerikos filosofas. Psichologija terminas pradėtas vartoti XVIII a., paskelbus K. Volfo „Empirinę psichologiją” (1732) ir „Racionalistinę psichologiją” (1734).Žodis psichologija yra kilęs iš dviejų graikų kalbos žodžių: psyche – siela ir logos – mokslas. Taigi psichologija pažodžiui lietuviškai reiškia „sielos mokslas”. Psichologija – mokslas, tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Mokslas apie mūsų elgesį ir psichinius procesus. Psichologiją galima apibūdinti kaip žmogaus susidomėjimo sritį, kurios pagrindinis klausimas yra Kodėl žmonės mąsto, jaučia ir elgiasi būtent taip kaip mąsto, jaučiasi ir elgiasi?Psichologijos objektas kito priklausomai nuo psichinių reiškinių prigimties sampratos kitimo (psichika, sąmonė, pasąmonė). Pagal tai, kokiu aspektu tiriamas psichologijos objektas, skiriamos psichologijos šakos. Kartais psichologijos šakos skirstomos pagal tyrimo uždavinius, metodus, rezultatų pritaikymo sritis. Bendriausia prasme galime skirstyti psichologiją į akademinę ir taikomąją, arba į fundamentaliąsias (pamatines) ir taikomąsias šakas.AKADEMINĖS ARBA FUNDAMENTALIOSIOS ŠAKOS:Bendroji psichologija tiria bendriausias suaugusio sveiko žmogaus psichikos apraiškas ir jų dėsningumus, apibendrina kitų psichologijos šakų duomenis, analizuoja tyrimo metodus, teorinius principus, psichologijos sąvokas. Raidos psichologija (amžiaus tarpsnių psichologija, vystymosi psichologija) tiria psichinių procesų ir asmenybės ontogenezę; skirstoma į vaiko, paauglio, subrendusio žmogaus psichologiją ir gerontopsichologiją.Medicininė psichologija – tiria medicinos personalo ir ligonio santykius, psichologinių veiksnių įtaką ligai),Psichopatologija -tiria psichinės veiklos, psichinio vystymosi sutrikimus.Socialinė psichologija – tiria žmonių grupėms būdingus psichinius reiškinius. Zoopsichologija – tiria gyvūnų psichiką, jos tikslas – pažinti ir paaiškinti gyvūnų elgesį. Psichologija, kaip savarankiškas mokslas, pirmiausia vystėsi fundamentaliųjų tyrimų kryptimi. Tik vėliau ėmė formuoti taikomoji psichologija, kurios tikslas paaiškinti žmogaus psichikos dėsningumus atskirose veiklos rūšyse ir pateikti konkrečias rekomendacijas. TAIKOMOSIOS PSICHOLOGIJOS ŠAKOS:Pedagoginė psichologija tiria mokymo ir auklėjimo psichologinius dėsningumus, santykių tarp moksleivių ir mokytojų ypatybes. Šeimos psichologija analizuoja partnerio pasirinkimo, šeimos kūrimo, šeimos ir santuokos transformavimosi problemas, šeimos narių tarpusavio ryšius, tėvystės ir motinystės aspektus ir pan. Darbo ir inžinerinė psichologija – tiria profesines asmenybės ypatybes, darbo, mokslinio organizavimo problemas, žmogaus ir mašinų sąveiką, darbo produktyvumo didinimo psichologines sąlygas, asmenybės tobulėjimo darbe galimybes ir pan. Vadovavimo psichologija – tiria efektyvius vadovavimo būdus, moko kaip plėtoti partnerinį bendradarbiavimą, spręsti konfliktus, vesti derybas ir pan. Sporto psichologija – tiria sportininkų rengimo psichologines sąlygas, sportininkų elgesį varžybose, sportinių įgūdžių formavimosi ypatybes. Organizacinė psichologija – tiria konkrečioje organizacijoje vykstančius reiškinius ir jų ryšį su organizacijų veiklos efektyvumu. Kūrybos psichologija -tiria mokslinės, meninės, techninės kūrybos procesų dėsningumus.Šiandien intensyviai vystosi reklamos, teisės, ekologinė ir kitos psichologijos šakos.KAS BŪDINGA PSICHOLOGIJAI KAIP MOKSLUI 1. Kaupia, klasifikuoja ir analizuoja faktus (remiasi empiriniu tyrinėjimu).2. Esminius ir pasikartojančius faktus suklasifikuoja, tam reikalingi dėsniai.3. Apibendrinantys teiginiai, leidžia numatyti būsimus faktus ir interpretuoti įvykius – tai teorijos.MOKSLINIAI METODAI. Psichologijoje galima išskirti tris mokslinio tyrimo strategijas:1. Aprašomoji arba stebėjimo, kuri leidžia gauti naujų duomenų apie elgesį, savižiną, nepaaiškina priežasčių, o tik konstatuoja faktus. 2. Eksperimentinė, kai reiškiniai tiriami aktyviai juos veikiant, sudarant ir keičiant sąlygas. Ši strategija leidžia spręsti apie priežastis. 3. Koreliacinis tyrimas naudojamas tuomet, kai ieškomas ryšys tarp tam tikrų psichinių reiškinių, taikant matematinius statistinius metodus. Duomenų rinkimo bei matavimo būdai:1. Stebėjimas.2. Apklausa.3. Atvejo tyrimas.4. Psichologiniai testai.Kiekvienas mokslas turi savo terminus – žodžius, kurie turi tikslią, apibrėžtą mokslinę reikšmę. Psichologija – tai mokslas apie psichikos faktus, dėsnius ir mechanizmus.PSICHOLOGIJOS RAIDOS APŽVALGAŽymus vokiečių psichologas H. Ebbinghausas yra pasakęs, kad psichologijos mokslas turi seną praeitį, bet trumpą istoriją.Psichikos reiškiniais jau domėtasi gilioje senovėje, indų vedose, Kinijos išminčių darbuose keliami klausimai susiję su žmogaus būtim, esme, siela. Ilgą laiką psichologinius klausimus kėlė filosofai, remdamiesi loginio protavimo principais, tačiau nebandė tų išvadų patikrinti ar įrodinėti. Filosofija, nagrinėdama savo svarbiausias problemas, negalėjo apsieiti be sielos ir materijos santykio klausimo. Jau ankstyvuoju minties istorijos laikotarpiu susidūrė dvi priešybės – materializmas ir idealizmas. Atomistinio materializmo pradininkas senovės Graikijoje Demokritas (460-370m. prieš Kristų) sakė, kad siela materiali, kad ji sudaryta iš smulkių dalelyčių – atomų, tačiau jų forma kitokia negu kūno atomų, jos panašios į ugnies atomus.Žymiausias idealizmo atstovas – Platonas (427 – 347m. prieš Kristų) pripažino nepriklausomų idėjų egzistavimą. Jo manymu, siela yra amžina ir iki žmogui gimstant egzistavo idėjų pasaulyje. Patekusi į žmogaus kūną siela pamiršta, ką pažinojo, ir pažinimas yra prisiminimas to, ką ji jau buvo patyrusi idėjų pasaulyje. Platonas yra dualizmo pradininkas psichologijoje, nes jis pripažįsta, kad yra du nepriklausomi pradai – siela ir kūnas. Siela yra žmogaus lemtis. Kokią sielą žmogus gavo, tokį jis gavo ir gyvenimą. Žmonės, gavę sielą su stipriu jusliniu pagrindu, trauks paprastas daiktiškas gyvenimas – jie mylės žemę, namus, šeimą, darbą. Impulsyvią sielą gavę žmonės turės polėkių, sieks kažko aukščiau, daugiau, jiems rūpės daugelis dalykų. Arčiausiai idėjų sferos skriejusią siela turintys žmonės – bus įžvalgūs, susivaldantys, mokantys gyvenimo aplinkybes pakreipti sau norima linkme – protingi.Platono dualizmą iš dalies įveikė jo mokinys Aristotelis (384-322m. prieš Kristų). Tai buvo universalaus proto filosofas, susisteminęs beveik visas to meto pažinimo sritis. Jo veikalas „De anima” („Apie sielą”) paliko gilų pėdsaką psichologijos raidoje. Aristotelis priartino psichologiją prie gamtos mokslo ir medicinos ir aiškino, kad siela neatskiriama nuo kūno: siela, esanti gyvybės principas, kūną formuojanti jėga (entelechija) ją aptinkame visuose gyvuose individuose. Siela nedaloma, bet trejopai pasireiškia gyvo organizmo veikloje: žemiausioji siela yra maitinančioji. Ji leidžia augalams maitintis ir daugintis; gyvūnai turi jaučiančią sielą, dėl to jie gali jausti, džiaugtis, liūdėti, kentėti ir t. t. Aukščiausia mąstančioji siela yra žmogaus siela. Įdomu, kad šis modelis sutampa su žmogaus smegenų sandara: seniausia dalis – smegenų kamienas – valdo tokias gyvybiškai svarbias funkcijas kaip kvėpavimas ir kraujotaka. Virš kamieno esančios vidurinės smegenys veikia tarsi emocijų ir instinktų valdymo pultas. Jas dengia didžiosios smegenys, atsakingos už aukštąją nervinę veiklą – asociacijų ryšius ir mąstymą. Nuo šio veikalo pasirodymo iki XVIIIa. Mokslas apie vidinius žmogaus išgyvenimus (sielą) buvo vadinamas animastika (taip jis buvo vadinamas ir Vilniaus universitete teologijos fakultete). Aristotelio pažiūros buvo populiarios ir XVI-XVIIamžiais.XVIIa. filosofijoje atsirado racionalistinė kryptis, kuri mąstymą ir protą [lot. ratio] laikė vieninteliu arba bent svarbiausiu pažinimo šaltiniu. Prasidėjo nauja gamtos mokslų epocha, keitėsi pažiūra į kūną, jo sandarą ir funkcionavimą. Dualistas R. Dekartas (1596-1650) teigė, kad žmogaus sielą sudaro reiškiniai, kurie pačiam žmogui pažįstami, apie kuriuos jis žino. Juos ir reikia tirti. Tai apie ką kalbėjo Dekartas dabar vadiname sąmone. Mąstymą Dekartas laikė svarbiausia sąmonės savybe, o kūnas, veikiantis pagal mechanikos dėsnius, yra materialus, jis pirmasis pavartojo reflekso sąvoką: žmogaus smegenys yra tarsi veidrodis, atspindintis išorės poveikius. Garsus R. Dekarto teiginys „Cogito ergo sum” [lot. Mąstau, vadinasi, esu]. Jis teigia, kad galima abejoti, jog egzistuoja išorinė realybė, bet abejoti sąmonės reiškiniais negalim.Vėliau filosofijoje kaip priešprieša racionalizmui atsiranda empirizmo srovė, kuri pagrindiniu pažinimo šaltiniu laikė ne mąstymą, bet patyrimą [gr. empeiria – patirtis]. Anglų filosofas ir pedagogas Dž. Lokas (1632-1704) teigė, kad žmogus gimsta kaip tabula rasa [lot. švari lenta], kurioje viską pojūčiais įrašo patirtis.Taigi, pirmoji prielaida atsirasti psichologijai kaip mokslui buvo filosofija.Dar viena prielaida psichologijai kaip mokslui atsirasti – gamtos mokslai (medicina fiziologija, biologija). Šie mokslai sukaupė daug vertingų žinių apie žmogaus organizmą. Graikų gydytojas Hipokratas (460-377m. prieš Kristų) teigė, kad žmonės skiriasi savo dinamikos ypatumais. Vieni yra lėti, kiti greiti, dar kiti ramūs, o kiti staigūs. Jis bandė aiškinti nuo ko tai priklauso, sukūrė temperamento sąvoką ir išskyrė 4 jo tipus (cholerikas, sangvinikas, melancholikas ir flegmatikas). K. Galenas (130-200m.) visapusiškai atskleidė ryšius tarp psichinių ir fizinių reiškinių. Psichikos buveine jis laikė smegenis. Fiziologai pradėjo tyrinėti žmogaus nervų sistemos klausimus, psichiką pradėjo tirti specialiais moksliniais metodais. Atsirado požiūris, kad psichika yra smegenų funkcija. Tai patvirtino fiziologiniai tyrimai, buvo nustatyta, kad yra sąmoningi ir nesąmoningi psichikos procesai, kad veikia visas reflekso lankas, tik liko neaišku, kaip gyvas organizmas gali aktyviai prisitaikyti prie kintančios aplinkos. Atsakymo ieškojo žymus rusų mokslininkas I Sečenovas. Jo „minties polėkį” toliau tęsė I. Pavlovas (1849-1936) išsiaiškinęs, kaip susidaro sąlyginiai refleksai – naujos organizmo atoveiksmio formos. Fiziologai sukaupė nemažai medžiagos ir nustatė tam tikrus psichologijos dėsningumus.Trečioji prielaida psichologijai kaip mokslui atsirasti – tai gyvenimiškoji psichologija, tai yra liaudies išmintis ir jos patyrimas, perduodamas iš kartos į kartą.Psichologijos mokslo atsiradimą netiesiogiai skatino matematikos, fizikos, astronomijos mokslų vystymasis.Psichologija XIXa. antroje pusėje susiformavo į savarankišką mokslą. Jos centrais tapo eksperimentinės laboratorijos. Pirmąją tokią laboratoriją 1989m. Leipcige įkūrė vokiečių psichologas W. Wundt’as. XIXa. pabaigoje jau buvo subrendusios sąlygos psichologijai tapti savarankišku mokslu, eksperimentinės laboratorijos pradėjo steigti ir kitose šalyse, didžiojoje Britanijoje, Rusijoje,Prancūzijoje, JAV, ir kt. Psichologijos vystymasis vyko dar vienu aspektu – kūrėsi įvairios psichologijos mokyklos, kuriose įvairiais istoriniais laikotarpiais įsivyraudavo tai vienas, tai kitas požiūris į žmogaus psichiką. Taip formavosi atskiros psichologijos kryptys.PSICHOLOGIJOS KRYPTYSKryptis Pagrindinės idėjos TrūkumaiStruktūralizmasW. Wundas(1832 – 1932) Psichologija turi tirti tai, kas vyksta mūsų viduje ir ką mes galime sąmoningai suvokti ir nupasakoti naudodami introspekciją (savistabą). Mūsų sąmoningą patyrimą sudaro pojūčiai ir vaizdai. Siūlė sąmonę skaidyti į elementus ir pagal asociacijos dėsnius sudarinėti sudėtingus psichinius derinius. Realiai tyrinėjo ne betarpišką psichinį patyrimą, nes introspekcija jį iškreipė. Ne apie visą, kas vyksta mūsų viduje, žmogus gali duoti tikslią ir teisingą ataskaitą. Nenagrinėjo daugybės psichinių reiškinių.FunkcionalizmasW. Džeimsas(1842 – 1910) Praplėtė psichologijos apibrėžimą. Siūlė nagrinėti proto ir elgesio funkcijas prisitaikant prie kintančių aplinkybių. Tebenaudojo introspekciją. Todėl netiksliai buvo fiksuojami psichiniai reiškiniai ir nenusakomas tikslų ryšys tarp psichinio fakto ir konkretaus elgesio.BiheviorizmasDž. Wotsonas(1878 – 1958)E. Torndaikas(1874 – 1949) Psichologija turi tirti elgesį, nes tik jį įmanoma tiksliai užfiksuoti. Stebėjimo pagalba galima nustatyti ryšį tarp aplinkos sąlygų ir žmogaus bei gyvūnų elgesio. Šiuolaikiniai bihevioristai jau pripažįsta kognityvinių procesų tarpininkavimą sąveikoje; aplinka – elgesys. Per daug akcentuoja elgesio tyrinėjimus, kaip vienintelį būdą tyrinėti psichiką. Ignoruoja pažinimo procesus. Tyrinėdami elgesį jį susmulkina į atskirus segmentus, tuo prarasdami visumos supratimą.GeštaltpsichologijaM. Wertheimeris (1880 – 1943) K. Kioleris(1887 – 1967) Akcentavo, jog pagrindinė psichikos ypatybė organizuoti suvokiamą informaciją į tam tikras formas, konfigūracijas [vok. Gestalt – pavidalas, forma] ir tyrinėjo jas. Teigė, kad vidinė visumos organizacija lemia jį sudarančių dalių savybes ir funkcijas. Tyrė žmogaus mąstymo procesus. Sąvokos netikslios ir gana miglotos.PsichoanalizėZ. Froidas(1856 – 1939) Psichologijos tyrimo objektas – procesai vykstantys žmogaus pasąmonėje. Jie yra susiję su lytiniu potraukiu, nulemiančių visą žmogaus elgesį. Akcentuoja seksualinio potraukio svarbą, asmenybės vystymuisi. Lytinio potraukio reikšmės suabsoliutinimas. Teiginiai labai bendri ir daugiau filosofiniai, nei įrodomi ir pagrindžiami eksperimentu.Kognityvinė psichologijaU. Neiseris(g. 1928) Tiria žmoguje vykstančius informacijos fiksavimo, apdorojimo, perkūrimo procesus. Ypatingas dėmesys skiriamas pažintiniams procesams – suvokimui, atminčiai, dėmesiui, mąstymui. Pažinimo procesai, o ne aplinka sąlygoja žmogaus elgseną. Ignoruoja aplinkos bei pasąmonėje vykstančių procesų įtaką žmogaus elgesiui.

Humanistinė psichologija K. Rodžersas(1902 – 1987)A Maslou(1908 – 1970) Psichologijos paskirtis – padėti žmogui atskleisti ir realizuoti savo galimybes bei gerai jaustis ir būti savo gyvenimo autoriumi. Svarbiausias psichologo uždavinys – padėti psichologinėmis priemonėmis žmogui spręsti konkrečias jo gyvenimo problemas. Atskiros teorijos yra grindžiamos autoriaus patyrimu ir asmeniniais išgyvenimais. Trūksta teiginių eksperimentinio pagrįstumo. Neapibrėžti, nemoksliški terminai, nėra duomenų bazės.

KLAUSIMAI:1. Kokios pagrindinės prielaidos psichologijai tapti savarankišku mokslu?2. kas būdinga psichologijai kaip mokslui?3. Kokios yra teigiamos ir neigiamos psichologijos populiarumo pasekmės?4. Kuo galime paaiškinti psichologijos šakų įvairovę?5. Kodėl dabartinė psichologija neturi vieningos paradigmos?UŽDUOTIS SAVARANKIŠKAM DARBUIŠIUOLAIKINĖS PSICHOLOGIJOS KRYPTYS1. Psichoanalizė. 2. Biheviorizmas. 3. Geštaltpsichologija. 4. Humanistinė psichologija. 5. Kognityvinė psichologija. LITERATŪRA:1. Jacikevičius A. Siela, mokslas, gyvensena. Psichologijos įvadas studijų pradžiai. V., 1991. p. 25 – 31. 2. Furst M. Psichologija. V., 1998. p. 20 – 21.3. Myers D. G. Psichologija. K., 2000. p. 7-8.4. Psichologijos įvadas. V., 2003., p. 14 – 17.5. Psichologija studentui. K., 2000. p. 11 – 17.6. Psichologijos žodynas. V., 1993.

2. PSICHIKA: jos sritys ir reiškiniaiPsichika [gr. psychikos – sielos] – žmogaus ir kitų išsivysčiusios nervų sistemos gyvūnų smegenų funkcija atspindėti aplinką ir reguliuoti organizmo sąveiką su ja. Būdinga gyvoms būtybėms, turinčioms centrinę nervų sistemą smegenis. Nors psichika yra nervų sistemos savybė, tačiau psichinės veiklos ir nervų sistemos veiklos dėsniai netapatūs. Psichika yra subjektyvus, t. y. priklausantis nuo vidinių subjekto savybių, objektyvaus pasaulio atspindėjimas (pažinimas), turintis savo dėsnius. Svarbiausia psichikos savybė yra jos aktyvumas. Kuo sudėtingesnė organizmo nervų sistema tuo sudėtingesnė ir jo psichika. Žmogaus nervų sistema, kurios svarbiausia dalis yra didieji smegenų pusrutuliai, yra gerokai labiau išsivysčiusi už kitų gyvūnų nervų sistemą. Sąmonė – aukščiausia psichikos funkcija, kuri būdinga tik žmogui. Pagal psichinių reiškinių įsisąmoninimo lygį dabartinė psichologija išskiria dvi tyrimo kryptis: sąmonę ir pasąmonę. Sąmonė – psichinių reiškinių dalis, kuri leidžia mums ne tik pažinti pasaulį ir save, bet ir žinoti šį pažinimą, prognozuoti būsimus tikrovės reiškinius. Savo asmenybės, jos santykių su aplinka pažinimas, vadinamas savimone. Psichologija tiria sąmonės kilmę, struktūrą ir funkcionavimą. Kiekvieno individo sąmonė yra unikali, tačiau ne nepriklausoma – ją sąlygoja nepriklausantys išorės veiksniai. Individo sąmonės struktūros formuojasi ankstyvoje vaikystėje, vaikui perimant (interiorizacija) veiklos, visų pirma bendravimo su suaugusiais struktūras. Tokio perėmimo pagrindas – filogenetinis (istorinis) vystymasis. Pasąmonė – psichinių reiškinių dalis, kuri nepasiekia sąmonės arba yra iš jos išstumta. Tai sapnai, instinktai, potraukiai, neįsisąmoninti norai, pamiršti praeities vaizdai ir potyriai, daugelis mūsų veiksmų atlikimo įgūdžių glūdi pasąmonėje. Nuo sąmonės skiriasi tuo, kad jos atspindėta tikrovė yra susiliejusi su žmogaus jausmais, jo santykiu su pasauliu, todėl pasąmonė negali valingai kontroliuoti žmogaus veiksmų, įvertinti jų rezultatų. Pasąmonėje praeitis, dabartis ir ateitis dažnai susipina viename psichiniame akte (pvz. sapne). Pasąmonė iškyla ankstyvosiose kūdikio pažinimo formose, pirmykščiame mąstyme, intuicijose, afektuose, panikoje, hipnozėje, sapnuose, automatizuotuose veiksmuose, ikislenkstiniame suvokime. Z. Froido nuomone pasąmonė – tai nerealizuoti potraukiai, kuriuos įsisąmoninti trukdo socialinės normos. Pasąmonės prigimties, jos reiškimosi specifikos, žmogaus elgesį reguliuojančių mechanizmų ir funkcijų samprata padeda susikurti vientisą asmenybės psichinio gyvenimo vaizdą. Psichiką sudaro psichiniai procesai, psichinės būsenos ir psichinės savybės (psichiniai reiškiniai skiriasi savo pastovumu ir reikšme asmenybės veikloje.). Psichiniai procesai – dinamiški psichiniai reiškiniai, kurie prasideda dėl išorinių ar vidinių dirginimų ir baigiasi jiems nutrūkus. Psichiniai procesai skirstomi į :1. Pažintinius procesus:• Pojūtis• Suvokimas• Vaizdinys• Mąstymas• Vaizduotė• Atmintis2. Valios procesus:• Noras3. Emocinius procesus arba būsenas:• Jausmai• Emocijos• Nuotaika• Nerimas• Pyktis.Psichinė būsena – tokie psichiniai reiškiniai, kuriems būdinga palyginti pastovus psichinės veiklos lygis.Psichinės savybės – pastovūs psichiniai reiškiniai, nepriklausantys nuo dirginimų, nulemti anatominių fiziologinių savybių bei jų patirties. (temperamentas, charakteris, gebėjimai).Psichika yra organizmų filogenezės ir ontogenezės rezultatas – kokybiškai nauja jų prisitaikymo prie aplinkos forma. Filogenezė [gr. phylon + genezė] – organizmų, organų istorinis vystymasis (nuo pat gyvybės atsiradimo žemėje).Ontogenezė [on (kilm. ontos) + genezė], individualus organizmo vystymasis – visuma pakitimų nuo individo gimimo iki mirties.Mūsų nervų sistema yra elektrocheminė komunikacijos sistema, kuri įgalina mus mąstyti ir jausti. Žmogaus nervinis audinys susideda iš ląstelių, vadinamų neuronais ir pagalbinių elementų – daugiausia neuroglijos. Kasdien žmogus netenka apie 10 tūkst. neuronų. Neurono kūnas – soma – ir ataugos – aksonas bei dendritai. Žmogaus nervų sistemą sudaro: periferinė ir centrinė.Centrinę nervų sistemą sudaro: stuburo smegenys, galvos smegenys.GALVOS SMEGENYS (svoris:1380 –1450g.) Struktūra:• PAILGOSIOS SMEGENYS (reguliuoja širdies plakimą, kvėpavimą, kraujospūdį, virškinimą, persikryžiuoja dauguma nervų)• SMEGENĖLĖS (veikia mokymąsi ir atmintį, kontroliuoja raumenų veiklą ir valingus judesius).• TILTAS (kontroliuoja miegą, dėmesį, raumenų darbą, jungia žemesnes ir aukštesnes smegenų sritis).• TINKLINIS DARINYS (padeda kontroliuoti budrumą, dėmesį, raumenų tonusą, kvėpavimą, baimę).• VIDURINĖS SMEGENYS (atlieka laidininko funkciją).• PRIEKINĖS SMEGENYS:• GUMBURAS (pro jį pereina jutiminė informacija).• PAGUMBURIS („malonumų centras”, reguliuoja alkį, troškulį, kūno temperatūrą, lytinį elgesį, tonusą, kvėpavimą, emocijas.)• LIMBINĖ SISTEMA (emocijos, motyvacija, atmintis, išmokimas).• DIDIEJI SMEGENŲ PUSRUTULIAI.• ŽIEVĖS FUNKCIJOS IR STRUKTŪRA NEVIENALYTĖ.• KAIRYSIS (verbalinis, nuoseklus, logiškas, laikinas, linijinis, racionalus, intelektualus) MĄSTYMAS IR KALBA• DEŠINYSIS (neverbalinis, vizualinis erdvinis, analogiškas, dvasingas, sintetinis, intuityvus, jutiminis) EMOCIJOS IR ERDVĖ. • DIDŽIOJI JUNGTIS.

KAIRYSIS IR DEŠINYSIS SMEGENŲ PUSRUTULIAIKAIRYSIS PUSRUTULIS DEŠINYSIS PUSRUTULISKontroliuoja dešiniąją kūno dalįDirba atskirai su kiekvienu atskiru informacijos elementuFunkcionuoja pagal logikos dėsniusKontroliuoja žodinę informaciją: sakinio struktūrą, gramatikąTvarko ir perduoda informaciją, reiškiamą žodžiais ir matematiniais simboliaisTuri specialius atminties centrus žodžiams ir skaičiamsAnalizuoja, kritikuoja, pateikia kiekybinį vertinimąSveikas protasPagrindinis tokioms profesijoms: lingvistams, matematikams, analitikams, tyrinėtojams. Kontroliuoja kairiąją kūno dalįDirba ne su sąvokomis, o vaizdiniais, reginiais, traukia į žaidimusKomponuoja elementus naujai, nustato naujus ryšiusOperuoja bendrybėmis, o ne dalimisKūno kalbos ir judesių, fizinio aktyvumo šaltinisTuri specialius centrus, leidžiančius atsiminti ne epizodus, o visumą: įvykių, daiktų, žmonių.Spalvos ir formos pajautos ir kūrybinių išgyvenimų organizatoriusIntuicijos, spontaniškumo, emocijų centrasPagrindinis profesijoms: menininkams, muzikantams, pedagogams, dizaineriams.Kairysis pusrutulis kruopščiai renka pasaulio modelį iš atskirų, rūpestingai išskirtų dalių. Dešinysis tartum pats savaime surenka visuminį pasaulio paveikslą

KLAUSIMAI: 1. Kokia svarbiausia psichikos savybė?2. Kokia aukščiausia psichikos funkcija?3. Kokios dvi pagrindinės tyrimo kryptys pagal psichinių reiškinių įsisąmoninimo lygį išskiria dabartinė psichologija?4. Kas yra sąmonė, pasąmonė, savimonė?5. Kokie psichiniai reiškiniai sudaro psichiką ir kuo jie skiriasi?6. Kokios ląstelės sudaro centrinę nervų sistemą, kokia jų struktūra., kaip vyksta jų sąveika?7. Kodėl nemenkėja žmogaus protiniai pajėgumai, nors mes prarandame kasdieną po 10tūkst., nervinių ląstelių?8. Ar priklauso žmogaus protiniai pajėgumai nuo smegenų dydžio?9. Kieno smegenys sunkesnės: vyrų ar moterų?10. Ar skiriasi moterų ir vyrų smegenys? UŽDUOTYS SAVARANKIŠKAM DARBUI:MIEGAS IR SAPNAI1. Miego ritmas (fazės)2. Miego funkcijos. 3. Miego sutrikimai. 4. Sapnai. LITERATŪRA:1. Jusienė R. Sapnai. Žrn. Psichologija Tau., 1997, 2.2. Furst M. Psichologija. V., 1998. p. 103 – 107.3. Mačerauskas N. Ar tikrai sapnuojame? Žrn. Psichologija Tau., 1998,5.4. Lapinas O. Sveiki atvykę į sapnų karalystę. Žrn. Psichologija Tau. 1995,4.5. Myers D. G. Psichologija. K.,2000. p. 215 – 226.6. O’Hanlon B. Miegas. K., 1999.7. Rakauskaitė R. Stulbinančios naujienos apie miegą. Žrn. Psichologija Tau., 1999,5.

3. ASMENYBĖS IR JOS STRUKTŪROS SAMPRATAŽmogus yra sudėtinga, gyva sistema, sudaryta iš daugybės somatinių, fiziologinių ir psichinių savybių. Kiekvieno žmogaus visos tos savybės sudaro skirtingą visumą savaip kontaktuojančią su gamtine ir visuomenine aplinka. Žmogus, kaip somatinių, fiziologinių ir psichinių savybių integruota visuma, santykiaujanti su gamtine ir visuomenine aplinka, yra vadinama asmenybe.Asmenybė – individo savitumas, reikšmingų pastovių jo savybių (įgimtų ir įgytų) sistema, nusakanti jo vietą kurioje nors bendrijoje. Individas tampa asmenybe, kada jis aktyviai veikia ir reiškiasi kaip visybė, jungianti aplinkos pažinimą su išgyvenimais.Asmenybei būdinga: aktyvumas (pastangos išplėsti veiklos sritį, veikti plačiau, negu to reikalauja situacija ir veikiančiojo padėtis.), kryptingumas (pastovi vyraujančių motyvų, t. y. interesų, polinkių, įsitikinimų sistema), giluminiai prasminiai dariniai, susidarantys bendroje grupių veikloje, sąmoningi santykiai su tikrove, ir kt. Individas savo asmenybę suvokia kaip savąjį „Aš”, t. y. turi savo autokoncepciją. Tai yra nuomonių apie save sistema, kurią jis susidaro veikdamas ir bendraudamas. Ši sistema lemia asmenybės vientisumą ir adekvatumą [lot. adaequatus – tapatumas, visiškas atitikimas] ir reiškiasi savęs vertinimu ir savigarba, aspiracijos (didžiausi tikslai, kuriuos žmogus mano atitinkant jo galimybes ir kuriuos nori įgyvendinti) lygiu ir kt. Autokoncepcija yra savęs įsivaizdavimas, tai, kokiu individas laiko save esant dabar, būsiant ateityje, kokiu jis norėtų būti, kokiu galėtų būti, jei norėtų. Individas, lygindamas vaizdinius apie save su realiomis gyvenimo aplinkybėmis, keičia savo elgesį, save auklėja. (saviaukla). Nemaža tyrinėtojų dalis, linkę nagrinėti asmenybę pagal jos struktūrines dalis:Temperamentą ir charakterį.Poreikių, motyvacijos ir valios sferą.Sugebėjimus.Minėtos asmenybės savybės pasireiškia bet kurioje žmogaus veikloje, todėl jas galima išskirti ir atskirai išanalizuoti. Tačiau asmenybės struktūrų sąrašas bus nepilnas, jeigu nepaminėsime sąžinės. Sąžinė – tai asmenybės moralinės atsakomybės už savo elgesį jausmas. Kiti asmenybės tyrinėtojai linkę analizuoti asmenybę per santykių sistemą. V. Džeimsas išskiria tokias sritis:1. Asmenybę sudarančių elementų.2. Jausmų ir emocijų (tame tarpe ir savęs vertinimo).3. Poelgių, kurie kyla dėl jausmų ir emocijų (rūpinimasis savimi, savisauga).Daugiausia asmenybės tyrinėtojų siūlo analizuoti asmenybę pagal jos savybes. Asmenybę suprasdami kaip somatinių, fiziologinių ir psichinių savybių visumą, kuri aktyviai veikia, galime priskirti jai tokius požymius:1. . Asmenybė, kaip sudėtinga sistema, yra unikali, nepasikartojanti. Ji sudaro kiekvieno žmogaus apibrėžtumą ir skiria jį nuo kitų individų. 2. Asmenybė yra visos žmogaus psichinės veiklos (procesų, būsenų, savybių) suvienytojas ir suderintojas, sąlygojantis savojo „Aš” supratimą, savireguliavimą ir adaptaciją prie aplinkos. [lot. adaptatio – prisitaikymas, prisiderinimas] 3. Asmenybė visuomet turi kontaktų su kitomis asmenybėmis ir užima tam tikrą padėtį grupėse ir apskritai socialinėje erdvėje. 4. Asmenybė yra kiekvienas žmogus. ASMENYBĖS TEORIJOSPsichoanalitinė teorija pabrėžia vaikystės seksualumą bei nesąmoningą motyvaciją ir teigia, kad tai lemia asmenybę. Asmenybės bruožų teorija nustato konkrečius asmenybės matmenis. Humanistinė kryptis sutelkia dėmesį į mūsų vidines galias tobulėti ir save išreikšti. Socialinė kognityvinė kryptis pabrėžia, kad sąveika su aplinka priklauso nuo mūsų ir mes priklausome nuo jos. Visos šios kryptys atspindi skirtingus požiūrius į asmenybę, pateikia vertingų įžvalgų ir padeda suprasti, kas yra asmenybė. PSICHOANALITINĖS KRYPTIES ASMENYBĖS TEORIJAZ. Froidas(1856 – 1939)Zigmundas Froidas gimė 1856 metais Pršybore, tuometinėje Austrijos imperijoje. Kai jam buvo ketveri jo šeima atvyko į Vieną, kur jis gyveno beveik visą gyvenimą. 1881m. Vienos universitete gavo mediko diplomą. Tyrinėjo neurofiziologiją, dirbo psichiatrinėje klinikoje, užsiiminėjo privačia neurologine praktika, dirbo Paryžiuje pas prancūzų neurologą Šarko. Z. Froido idėjos formavosi pamažu. Jo pirmoji kartu su Brojeriu parašyta knyga „Isterijos studijos” 1895m. 1901m. jis suorganizavo Vienoje diskusijų apie psichologiją grupę. Vienas iš pirmųjų narių buvo Alfredas Adleris, o po kelerių metų prisijungė Karlas Gustavas Jungas. Abu jie tapo pasaulinio garso psichologais. Froidas buvo vedęs, turėjo šešis vaikus. Gyvenimo pabaigoje jis susirgo žandikaulio vėžiu, ir nuo 1923m. jam buvo atlikta daugiau kaip 30 operacijų. Vis dėlto jis dirbo, ir kai kurie svarbūs jo veikalai pasirodė būtent paskutiniaisiais gyvenimo metais. 1938m. į Austriją įžengė nacistai, ir 82m. Froidas, kuris buvo žydas, turėjo bėgti į Londoną. Ten kitais metais jis mirė. Savo pažiūras, kurios susiformavo jam gydant ligonius ir analizuojant save, Z. Froidas išdėstė 24 tomuose, kurie buvo išleisti nuo 1888 iki 1939 metų. Tai pirmoji išsami asmenybės teorija.PASĄMONĖS TYRINĖJIMAI.Froido asmenybės teorija grindžiama įsitikinimu, kad žmogaus psichika nelyginant ledkalnis, kurio didžioji dalis neregima. Mūsų sąmoningas žinojimas yra į paviršių iškilusi matoma ledkalnio dalis. Giliau slypi daug didesnė pasąmonės sritis, apimanti mintis, norus, jausmus ir prisiminimus, kurių daugumos neįsisąmoniname. Kai kurios iš tų minčių laikinai yra ikisąmonės srityje, jas panorėję bet kada galime perkelti į sąmoningo žinojimo lygį. Froidą labiausiai domino nepasiekiamos aistros ir mintys, kurias mes išstumiame ir jėga neįsileidžiame į savo sąmonę, nes jas pripažinti būtų pernelyg skausminga. Nors sąmoningai nežinome, kad turime tokių nerimą keliančių minčių bei jausmų, Froido įsitikinimu, jie smarkiai veikia mus. Jo manymu mūsų nepažįstami impulsai pasireiškia kitokiu, už slėptu pavidalu- mūsų pasirenkamu darbu, įsitikinimais, kasdieniniais įpročiais ir nerimą keliančiais simptomais. Tai pasąmonė įsismelkia į mūsų mintis ir veiksmus. „Sapnai – tiesiausias kelias į pasąmonę”.

ASMENYBĖS STRUKTŪRAPasak Froido, asmenybė – žmogaus emocijos, siekiai ir mintys – kyla iš konflikto tarp agresyvių malonumo siekiančių biologinių impulsų ir socialinių ribojimų. Asmenybė yra pastangų įveikti šį svarbiausiąjį konfliktą padarinys – išreiškiant šiuos impulsus tokiais būdais, kurie leistų patirti malonumą, ir nesukeltų kaltės jausmo arba bausmės. Konfliktas apima tris sąveikaujančias sistemas – Id, Ego ir Superego (Tai yra abstrakčios psichologinės sąvokos, Froido žodžiais tariant, tai „naudinga priemonė, padedanti geriau suprasti ir paaiškinti psichikos dinamiką”.)Id – pasąmonės psichinės energijos, kuri nuolatos siekia patenkinti pagrindinius išlikimo, dauginimosi ir agresijos skatulius, talpykla. Id veikimas grindžiamas malonumo principu: jei nevaržytų tikrovė pasitenkinimo būtų siekiama nedelsiant. Ego – veikia pagal realybės principą: Id impulsus siekiama patenkinti tikroviškais būdais, kurie veikiau sukelia ilgalaikį malonumą nei skausmą ar sumaištį. Ego yra asmenybės „valdytojas”, jis lemia mūsų veiksmus, nes yra impulsyvių Id, ribojančių Superego ir gyvenimiškų išorinio pasaulio reikalavimų derintojas. Superego yra sąžinės balsas, kuris verčia Ego atsižvelgti ne tik į tikrovę, bet ir į idealus, jis simbolizuoja vertybes, draudimus kurias mums perteikia tėvai. Mes internalizuojame (įimame) tėvų ir kultūros moralines nuostatas bei vertybes. Kurių dėka įgyjame gėrio ir blogio bei idealų sampratą. Kai Superego ypač stiprus, žmogus gali būti doras, bet nuolat jaučiantis kaltę, žmogus, kurio Suprego silpnas, gali būti lengvabūdiškai nuolaidus savo silpnybėms bei norams ir nejausti sąžinės priekaištų. Trys asmenybės dalys funkcionuoja kaip vieninga komanda, kuriai vadovauja Ego; kai kažkuri dalis įgyja daugiau jėgos – neišvengiama dezadaptacija. ASMENYBĖS VAROMOSIOS JĖGOS: Asmenybė – sudėtinga energetinė sistema, kurioje egzistuoja dviejų rūšių energija : fizinė ir psichinė. Perėjimas iš fizinės į psichinę vyksta – Id. Visa psichinė energija įsikūnija instinktuose. Instinktai sudaro visą energijos kiekį. 1. Instinktų ištakos – kūniški kūno poreikiai- nepakitę visą gyvenimą. 2. Instinktų tikslas – kūniško poreikio patenkinimas. 3. Instinkto objektas- tai platesnė sąvoka negu konkretus dalykas ir yra kintamas dalykas. Objektą galima perkelti kol bus patenkintas kūniškas poreikis. 4. Instinkto varomoji jėga – kuo ilgiau poreikis nepatenkinamas, tuo jis intensyvesnis. Dvi pagrindinės varos – grupės:1. Meilės (Eros, Libido).2. Agresijos arba mirties (Tanatos).Gyvenimo: alkio, miego, troškulio… tai, kas užtikrina fizinį asmens išlikimą ir giminės pratęsimą. Didžiausia reikšmė skiriama libido – seksualiniam instinktui. Mirties arba destruktyvūs instinktai – Froidas teigė, kad žmogaus prigimtyje yra savęs susinaikinimo pradasGyvenimo instinktai pasipriešina mirties instinktams, ir tuomet prasiveržia agresijos protrūkiai. Kad žmonės nesusinaikintų, savo agresiją nukreipia į kitus. Visa civilizacijos istorija nukreipta šio instinkto suvaldymui. PSICHINĖS ENERGIJOS PASKIRSTYMAS IR NAUDOJIMASVisą energiją kontroliuoja Id, tarp visų dalių vyksta konkurencija. Id energiją panaudoja vaizduotėje, natūralu, kad vis didesnį energijos kiekį perima Ego. Sutapatina Id vaizdą su realiais objektais, kurie yra pasaulyje, padidėja galimybės patenkinti poreikį. Ego sukaupia psichinės energijos atsargas ir panaudoja psichinių procesų veiklai bei slopinančių jėgų sukūrimui, gali stipriai pasipriešinti betarpiškiems potraukiams. Dalį savo energijos Ego panaudoja pasipriešinimui Superego. Ego turi turėti energijos sukoordinuoti visų trijų sistemų darbą ir turi užtikrinti sąveiką su aplinka. Superego taip pat perima dalį energijos iš Id. Auklėjimu tėvai ne šiaip sau patenkina vaiko poreikius, o pagal tam tikras elgesio normas. Vaikas stengiasi elgtis taip pat, ir šitaip Superego gauna savo energiją. Id – patenkina potraukius. Ego ir Superego ne tik patenkina savo poreikius, bet ir frustruoja. Jeigu Ego silpnas, prasiveržia arba Id (seksualinis potraukis) arba Superego (žmogus gali pastoviai kankintis, kad jis kažką ne taip padarė, nerealūs reikalavimai sau).ASMENYBĖS VYSTYMASIS IR FUNKCIONAVIMAS:Froidas akcentavo kūdikystės ir ankstyvosios vaikystės raidą (iki 5 metų). Su kokiomis problemomis susiduria per pirmuosius penkerius metus lemia tolimesnę asmenybės raidą. Froidas teigia, kad asmenybės raida, tai vis naujų įtampos sumažinimo būdų paieška. Įtampos šaltiniai:1. Fiziologinio vystymosi procesai.2. Įvairios frustracijos (trukdymai siekti tikslo).3. Konfliktai (tarpasmeniniai).4. Įvairios grėsmės su kuriomis susiduriame savo gyvenime.Asmenybės formavimasisAsmenybės formavimosi mechanizmai yra du:1. Identifikacijos – savęs sutapatinimas su kitais žmonėmis. Pirmieji identifikacijos objektai yra tėvai arba juos pakeičiantys asmenys. Vaikai perima tėvų kalbėjimo manierą, kaip išreikšti pyktį ir pan. Augant identifikacijos objektai pasikeičia. (Gali būti bendraamžiai, išgalvoti herojai). Identifikacijos mechanizmas yra labai svarbus, nes jis užtikrina greitą asmenybės raidą. Pradiniais etapais vyksta nesąmoningame, emociniame lygmeny. 2. Perkėlimas – Kai dėl kokių nors priežasčių negali patenkinti savo psichinio poreikio jį perkelia, kol jis patenkinamas. Jis perkeliamas nepilnai, lieka redukuota įtampa ir kartais ji prasiveržia agresija. (Kultūra ir visuomenė vystosi todėl, kad perkelia savo energiją iš primityvių į socialiai priimtinus objektus. Sublimacija nepriimtinų impulsų pavertimas socialiai vertingais: sex. energijos perkėlimas į kitą objektą, pvz. – kūrybą)Froidas pirmasis aprašė gynybinius mechanizmus. Organizmas negali įveikti atsiradusios įtampos. Ego poreikis – ginti. Gynybinių mechanizmų tikslas sumažinti įtampą ir nerimą. Nerimo tipai:1. Realistinis.2. Neurotinis.3. Moralinis.Realistinis – išoriniam pasaulyje slypinti reali grėsmė ar pavojus. Neurotinis – ankstyvoje vaikystėje patirtos nuoskaudos, bijo potencialios bausmės, kurią gali paskirti tėvai arba kiti autoritetai. Prognozuojamos bausmės baimė. Žmogus elgiasi taip, lyg kas jį baustų. Susilpnėja Ego. Moralinis – kai žmogus pažeidžia visuotinai (Superego) priimtas normas. Esant moraliniam nerimui galime sakyti Superego daro spaudimą Ego. Kai negali nuslopinti nerimo panaudojami gynybiniai mechanizmai. Gynybinių mechanizmų bruožai:• Veikia nesąmoningam lygmenyje.• Iškraipo realybę (daugiau ar mažiau priklauso nuo gyn. mech.). Gynybos mechanizmai:• Išstūmimas – vienas iš svarbiausių –neįsisąmonintas nerimą keliančių, nepriimtinų minčių ir jausmų „užmiršimas”. • Projekcija – nepriimtinų impulsų, minčių priskyrimas kitiems. • Fiksacija – žmogaus susikoncentravimas į tam tikrą raidos stadiją po to, kai jis turėjo pereiti į kitą stadiją. • Regresija – grįžimas prie ankstesnės, vaikiškesnės raidos stadijos. • Atvirkštinis reagavimas – minčių, jausmų, veiksmų demonstravimas, kurie yra priešingi žmogaus mintims, jausmams. • Racionalizacija – leidžia mums nesąmoningai kurti save pateisinančius aiškinimus ir taip nuslėpti nuo savęs tikrąsias savo poelgių priežastis. ASMENYBĖS VYSTYMOSI STADIJOS (psichoseksualinės stadijos)• Oralinė (0-18mėn.) – dauguma kūdikio juslinių malonumų susiję su čiulpimu, kramtymu, kandžiojimu – burnos sritis. • Analinė (18 – 36 mėn.) Malonumas daugiausia susijęs su tuštinimusi ir šlapinimusi. Pirmasis vaiko susidūrimas su reikalavimu, svarbu vaiko asmenybės formavimuisi, priklausomai nuo to kaip vyksta mokymas, jei tėvai labai griežti, vaikai gali priešintis, protestuoti. • Falinė (3 – 6metai) Malonumo zona persikelia į lytinius organus. Edipo komplekso atsiradimas, formavimasis ir išnykimas. Tapatinantis su tos pačios lyties atstovu perimama daugelis tėvų vertybių, vaikų Superego tvirtėja, susiformuoja lytinis tapatumas(suvokimas, kad esi vyras arba moteris). • Latentinė stadija. (nuo 6 metų iki lytinio brendimo) Išstumiami lytiniai potraukiai, seksualumas nuslopinamas ir vaikai daugiausiai žaidžia su savo lyties bendraamžiais. • Genitalinė (nuo lytinio brendimo) Lytinių interesų brendimas. Jaunuoliai pradeda jausti seksualinius jausmus kitiems žmonėms. ASMENYBĖS TYRIMO METODAI: (Z. FROIDO)1. Laisvų asociacijų metodas.2. Sapnų tyrimo metodas 3. Apsirikimų ir klaidų analizė.Z. FROIDO TEORIJOS ĮVERTINIMAS:Kritika: Pagrindinė kritika dėl to, kad jis pagrindinį vaidmenį skyrė libido ir destruktyviai žmogaus prigimčiai. Humanistinės krypties atstovai kritikuoja dėl humaniškumo trūkumo. Froido teorijai trūksta moksliškumo, tai nedetalizuota, neapibrėžta teorija. Neaišku lieka kiek turi nusilpti Ego, kad įsijungtų gynybiniai mechanizmai. Duomenų rinkimo kritika, kadangi seanso metu neužsirašinėdavo, todėl informacija neišvengiamai nubyrėdavo, maža prognostinė galia. Privalumai: Akcentavo neįsisąmonintus reiškinius; gynybinių mechanizmų aprašymas; nauji asmenybės tyrimo metodai. Tai pirmoji išsami asmenybės teorija, padariusi milžiniška poveikį kultūrai davusi postūmį kitų teorijų kūrimuisi. SOCIALINĖS PRETENZIJOS Z. FROIDUIZ. Froido teorija sukėlė kultūrinį sprogimą ir pritraukė gausybę pasekėjų. Tačiau laikui bėgant kai kurių Froido pasekėjų ėmė vis labiau netenkinti Z. Froido teikiama reikšmė seksui ir agresijai ir visiškas socialinių veiksnių ignoravimas. Aptarsiu keletą socialiai orientuotų autorių, kuriems paprastai taikomas „neoanalitinės” psichologijos pavadinimas. Alfredas Adleris akcentavo, kad vaikas gimsta mažas ir silpnas ir per vaikystės metus nuolat susiduria su savo galimybių ribomis. Tai sukuria menkavertiškumo kompleksą, kurį vėliau žmogus siekia kompensuoti siekdamas pranašumo. Per žmogaus gyvenimą susiformuoja jo gyvenimo stilius– visuma išmoktų būdų tvarkytis su tikrais ar įsivaizduojamais nepilnavertiškumais ir aplinkos reikalavimais. Skirtingai nuo Z. Froido, akcentuojančio priežastis, A. Adleris akcentavo žmogaus tikslus kaip pagrindinę motyvuojančią jėgą. A. Adlerio požiūriu, aukščiausias žmogaus išsivystymo lygis pasiekiamas tada, kai žmogus išvysto tikrą socialinį interesą, t. y. nuoširdų rūpinimąsi kitų gerove. Tik tada žmogus gali tapti laimingas ir gerai funkcionuoti trijose pagrindinėse gyvenimo srityse – darbe, šeimoje ir socialinėje aplinkoje. Garis Staks Sullivanas akcentavo, kad šalia biologinių žmogus turi ir socialinius poreikius. Patenkinus biologinius poreikius kyla pasitenkinimo jausmas, o patenkinus socialinius poreikius kyla saugumo jausmas. Asmenybę G. S. Sullivanas suvokė kaip santykinai pastovią, besikartojančių tarpasmeninių situacijų visumą. G. S. Sullivanas pabrėžė, kad kiekviena situacija yra tarpasmeninė – net kai žmogus yra vienas, jis yra veikiamas atmintyje turimų kitų žmonių išraiškų /reprezentacijų/ apibūdinimų. Kiti žmonės gali įtakoti asmens elgesį, net jeigu tie kiti žmonės seniai nematyti ar net mirę. G. S. Sullivanas matė vystymąsi kaip socialinių įgūdžių ir santykių sklaidą. Kūdikystėje susiformuoja savigarba. Vaikystėje išsivysto kalba ir jos pagrindu vyksta socializacija. Vėlyvojoje vaikystėje bendraudami išeiname už šeimos ribų, vaikas sužino apie bendradarbiavimą ir konkurenciją bei patiria bendraamžių atmetimą. Prieš paauglystę bendravimo poreikis išsiplečia iki artimos diadinės draugystės poreikio. Šiame etape vaikas išmoksta atsižvelgti į kito žmogaus poreikius ir būsenas ir juos koordinuoti su savo būsenomis ir poreikiais. Taip susiformuoja įgūdžiai, būtini intymiems santykiams atsirasti. Paauglystėje didėja seksualinis poreikis, formuojasi intymūs santykiai su kita lytimi. Vėlyvojoje paauglystėje (18+amžiaus) žmogus pradeda rinktis partnerį ir profesiją. Stabilumas darbe, draugystėje ir seksualiniuose santykiuose pasiekiamas suaugusiojo amžiuje. Viena žymesnių socialinių pretenzijų Z. Froidui yra Eriko Eriksono psichosocialinio asmenybės vystymosi teorija. ASMENYBĖS BRUOŽŲ PAIEŠKOSKasdieninėje kalboje bandydami apibūdinti žmogaus asmenybę, bandome išskirti charakteringiausius jos bruožus. Bruožas čia suprantamas kaip stabili elgesio, jausmų ir mąstymo tendencija. Bruožai paprastai apibūdinami dviems priešingais būdvardžiais. Bruožus reikia suvokti kaip kontinuumą – klausimas yra ne tas, žmogus turi vieną ar kitą bruožą, bet kiek to bruožo turi. Gordonas V. Allportas. Jam nepatiko Froido perdėtas simbolių ir pasąmonės turinių sureikšminimas. Allportas labiau domėjosi sąmoningais asmenybės aspektais. Bruožus jis laikė plytomis, iš kurių pastatyta asmenybė. Liko tik sudaryti bruožų sąrašą. G. Allportas užsiėmė titanišku darbu. Jis manė, kad bruožai, kurie prasmingai skiria vieną žmogų nuo kito, turėtų atsispindėti kalboje. Allportas paėmė žodyną ir išrinko visus žodžius, kurie galėtų būti panaudoti dviejų žmonių elgesio skirtumų apibūdinimui. Tokių žodžių skaičius siekė 18,000 žodžių. Tada Allportas išmetė žodžius, apibūdinančius trumpalaikes nuotaikas, socialinį įvertinimą ir fizines savybes ir sąrašas sutrumpėjo iki 4.500 žodžių bruožų. G. ALLPORTAS TEIGĖ:Asmenybė yra tai, kas žmogus yra iš tikrųjų;Asmenybė yra psichofizinių žmogaus organizmo sistemų dinaminė organizacija, nulemia savitą, būdingą jai elgesį bei mąstymą ir rodo žmogaus santykį su tikrove. Jis sako, kad „Kiekvienas žmogus tam tikru atžvilgiu yra;• Toks kaip ir bet kuris kitas;• Toks pat kaip kai kurie žmonės;• Kitoks negu visi kiti. ”ALLPORTAS IŠSKYRĖ 3 BRUOŽŲ TIPUS:1. Pagrindiniai – pasireiškia visose situacijose ir nusako asmenybės elgesį. 2. Šalutiniai – pasireiškia tik konkrečiose situacijose, turi mažesnę įtaką asmens elgesiui, jų yra daug. 3. Šerdiniai – tai bruožai, persmelkiantys visą asmenybę ir apsprendžia jos gyvenimo būdą ir tikslą. G. ALLPORTAS IŠSKYRĖ BRANDŽIOS ASMENYBĖS KRITERIJUS:• Gilus savo „Aš” jutimas. • Sugebėjimas užmegzti nuoširdų kontaktą su kiekvienu žmogumi,. • Sugebėjimas ieškoti išeities iš sunkios situacijos arba su ja susitaikyti, žiūrėti paprastai į savo nesėkmes. • Sugebėjimas adekvačiai vertinti tikrovę ir atitinkamai veikti. • Sugebėjimas objektyviai vertinti save, pasitelkiant savianalizę ir humoro jausmą. • Vidinė harmonija ir vienijanti gyvenimo filosofija. Raymondas Cattellas (1947) toliau analizavo sutrumpintą Allporto sąrašą. Išmetęs sinonimus ir retus žodžius, jis sutrumpino sąrašą iki 171 žodžių – bruožų. Tada pradėjo tyrimus. Prieš tapdamas psichologu studijavo chemiją, jis kėlė mintį, kad svarbiausią asmenybės tyrinėtojo uždavinį galima palyginti su Mendelejevo periodinės lentelės elementų sistemos sudarymo principu. Visi cheminiai junginiai sudaryti iš pagrindinių elementų, asmenybės psichologijoje taip pat reikia nustatyti kokie pagrindiniai elementai, tik juos vadiname bruožais. Jis surinko duomenis apie tūkstančius žmonių. Cattellas naudojo daugelį duomenų rinkimo metodų – klausimynus, draugų, pažįstamų įvertinimus, elgesio stebėjimus, dokumentinę analizę. Kiekvienas metodas turi savų trūkumų, bet įvairių metodų vartojimas kartu leidžia metodams kompensuoti vienas kito trūkumus. Surinktus duomenis Cattellas analizavo, pasinaudodamas statistinės faktorinės analizės procedūra. Faktorinė analizė parodė, kurie bruožai tarpusavyje siejasi, t. y. galima jungti į vieną stambesnį „faktorių”. Taigi asmenybės „faktoriai” yra baziniai, toliau neskaidomi asmenybės bruožai. TUO BŪDU CATTELLAS APIBRĖŽĖ 16 ASMENYBĖS FAKTORIŲ: 1. Santūrumas – šiltumas2. Konkretus mąstymas – abstraktus mąstymas3. Emocinis reaktyvumas – emocinis stabilumas4. Nusileidimas – dominavimas5. Atsargumas – entuziazmas6. Tikslingumas – sekimas taisyklėmis7. Drovumas – drąsumas socialinėse situacijose8. Naudos siekimas – jautrumas9. Pasitikėjimas – įtarumas10. Praktiškumas – laki vaizduotė11. Atvirumas – uždarumas12. Pastikėjimas savimi – abejojimas savimi13. Konservatyvumas – eksperimentavimas14. Orientacija į grupę – pasikliovimas savimi15. Netvarkos toleravimas – perfekcionizmas16. Atsipalaidavimas – įtampa. Hansas Eysenckas (1967) pasuko kiek kitu keliu, nei Cattellas. Cattelas bandė rasti faktorius pasiremdamas tyrimais, o Eysenckas faktorius bandė apibrėžti teoriškai, pasinaudodamas Hipokrato, Jungo ir Wundto mintimis apie asmenybę. Eysencko nuomone, keturi Hipokrato išskirti asmenybės tipai gali būti sukuriami jungiant biologinį pagrindą (anot Eysencko) turinčius makrobruožus – intraversiją – ekstraversiją ir emocionalumą – stabilumą. Intraversijos – ekstraversijos makrobruožą apibūdina socialumas, stimuliacijos siekimas, aktyvumas, dominavimas (Šios savybės būdingos ekstraversijos poliui, o intraversijos poliui būdingos priešingos savybės). Emocionalumo – stabilumo makrobruožą apibūdina tai, kaip lengvai ir kaip dažnai žmogus susierzina, greitai ir dažnai kinta jo (s) nuotaikos, polinkis į nerimą ir depresiją. Emocionalus žmogus greitai ir dažnai susierzina, greitai ir dažnai kinta jo(s) nuotaikos, ji(s) turi didesnį polinkį nerimui ir depresijai. Jundiant šiuos du makrobruožus gaunami keturi išskirti asmenybės tipai, kuriems būdingos tokios savybės:PasyvumasAtidumasApgalvojimasTaikumasFlegmatikasKontrolėPatikimumasRamumasNuoseklumas TykumasPesimizmasNesocialumasRimtumasMelancholikasNelankstumasNuotaikų kaitaNerimasSantūrumasSocialumasBendravimasKalbumasJautrumasSanvinikasLaisvumasGyvumasNerūpestingumasLyderiavimasEmocinis stabilumas AktyvumasOptimizmasImpulsyvumasKintamumasCholerikasSusijaudinimasAgresyvumasNerimastingumasĮsižeidimasEmocinis nestabilumasCattellas kritikavo Eysencką už tai, kad dviejų asmenybės faktorių yra per maža visiems asmenybės aspektams atspindėti, faktoriai per daug abstraktūs. Eysenckas kritikavo Cattellą už tai, kad šis skyrė per daug faktorių, taip sukurdamas neesminius skirtumus. Ernstas Krečmeris teigė, kad egzistuoja ryšys tarp paveldėto kūno sudėjimo ir charakterio. Išskyrė tipus:• Pikniškasis tipas – apvalaus veido, apvalių kūno formų, trumpo kaklo tikriausiai bus geraširdiškas, draugiškas, linksmas, savimi patenkintas. • Atletiškasis tipas – raumeningas, proporcingo kūno sudėjimo, ryžtingas, aktyvus. • Aslenikas – liesas, ilgom galūnėm, pailgo veido – jautrus, linkęs svajoti. V. Šeldonas išskyrė šiuos tipus:• Viscerotonikas (vidurių žmogus) – storas, mėgstąs pavalgyti, draugiškas, iškantis fizinio komforto. • Somatotonikas (kūno žmogus) – atletiškos kūno sudėties, energingas, konkuruojantis, nebijantis rizikos. • Cerebrotonikas –(smegenų žmogus) – liesas, greitų reakcijų, laikosi socialinių normų, siekia būti vienas, nervingas. BIHEVIORISTINĖS KRYPTIES ASMENYBĖS TEORIJOSBihevioristinės krypties atstovai daugiausia dėmesio skiria tam, ką žmonės daro ir kokios aplinkybės priverčia juos vienaip ar kitaip pasielgti. Asmenybė jų požiūriu – tai elgesio reakcijų visuma. Bihevioristinės krypties teorijų pradininkas yra JAV psichologas Dž. B. Watsonas (1878 – 1958). Jis teigė, kad žmonės ir gyvūnai elgesio išmoksta dėl sąlyginių refleksų susidarymo. Individas gauna iš aplinkos dirgiklį (stimulą) ir atsako į jį tam tikrų veiksmų reakcija.Žmogus yra labiau išsivystęs gyvūnas, kurio elgesys, nors ir sudėtingesnis, iš esmės, beveik nesiskiria nuo kitų gyvūnų. Neobihevioristai tarp stimulo ir reakcijos įvedė tarpinį kintamąjį, kuris iš dalies susijęs su pačiu individu, nes juk esant ir vienodiems stimulams žmonių elgsena skirtinga. JAV psichologas B. F. Skinneris (1904 – 1990) pripažino, kad rusų mokslininko I. Pavlovo atrastą klasikinį sąlygojimo principą galima taikyti ir žmonėms. Tačiau Skineris manė, kad žmogui mokantis, kur kas svarbesnis yra kitas sąlyginės reakcijos tipas – operantinis arba instrumentinis sąlygojimas. Operantinis sąlygojimas yra mokymasis, kai individas yra linkęs atlikti arba neatlikti tam tikrą veiksmą, priklausomai nuo to, ar jis anksčiau už tai buvo skatinamas ar baudžiamas. Norint išmokinti individą konkretaus elgesio reikia surasti tinkamus pastiprinimus, jų pateikimo būdą ir kartojimų skaičių. Jeigu pastiprinimas teigiamas, tai elgesys pastiprinamas ir išmokstamas, jeigu neigiamas – žmogus tokio elgesio nekartos. Neigiamo pastiprinimo nereikia painioti su bausme, tai neigiama reakcija į mums nepatikusį žmogaus elgesį. Svarbu, kad pastiprinimas atitinka žmogaus lūkesčius ir pakeičia jo elgesį. Vieniems labiau tinkamas materialinis paskatinimas, kitiems socialinis įvertinimas ar pagyrimas. B. F. Skineris nepripažino minties vertybių, įgimto gėrio ir blogio pažinimo, laisvės, ir buvo įsitikinęs, kad žmogaus elgesį galima visiškai kontroliuoti, formuoti norima linkme ir kurti žmonių visuomenę. Skinerio sukurta funkcinė elgesio analizė, t. y. stebėjimas, koks objektas sukelia nepageidaujamą žmogaus elgesį konkrečioje situacijoje, reikėtų jį pašalinti arba išmokyti mažiau į jį reguoti naudinga padedant atsikratyti baimių, įveikiant stresą. B. F. Skinerį labiau domino ne žmogus, o aplinka, ne asmenybė, o jos reakcijos. Asmenybės vystymąsi jis suprato, kaip nuolatinį prisitaikymą prie aplinkos, kuris vyksta operantinio mokymosi būdu. Brandi asmenybė yra asmuo, optimaliai prisitaikęs prie aplinkos. SOCIALINĖ – KOGNITYVINĖ ASMENYBĖS TEORIJAA. Bandura, remdamasis kognityvine žmogaus samprata, modifikavo biheviorizmą, įvertindamas tai, kad pats žmogus įtakoja savo elgesį. Jis pripažino, kad aplinka daro didelę įtaką žmogaus veiklai, tačiau akcentavo pažinimo (kognityvinį) procesų vaidmenį asmenybės elgesiui – žmogus mokosi stebėdamas kitų elgesį, aplinkos reakciją į tą elgesį ir arba perima jį, arba atsisako ir bando kitus elgesio būdus. Bandura teigė, kad žmogus daug ko gali išmokti stebėdamas kitų elgesį, modeliuodami kitų žmonių veiksmus, elgesį. Modeliaviamas gali paskatinti kūrybišką elgesį, kada stebėtojas įsidėmi pagrindinius veiksmus, o toliau formuoja savo veiksmų ar elgesio stilių. Jo asmenybės teorija bei bandymai modifikuojant nepageidautiną asmenybės elgesį prisidėjo prie asmenybės problemų supratimo bei aiškinimo. Svarbu vertinti savo pasiekimus, savo veiksmus, pastangas vienoje ar kitoje veikloje, siekiant užsibrėžto tikslo ir už kiekvienos užduoties įvykdymą save paskatinti, o ne vertinti savo veiksmus, lyginant su kitų veiksmais ar pasiekimais, teigė A. Bandura. Pastaruoju metu ši teorija tampa vis populiaresnė ir vis plačiau taikoma. K. ROGERSO HUMANISTINĖ ASMENYBĖS TEORIJACarlas Rogersas (1902 – 1987) teigė, kad asmenybės centras yra žmogaus „aš”. Kiekvienas žmogus turi du aš; „realusis aš” apibūdina, koks žmogus „realiai” yra, tuo tarpu „idealusis aš” apibūdina, kokiu žmogus norėtų būti. Per didelis nesuderinamumas tarp dviejų aš sukuria nepasitenkinimą ir psichinės harmonijos trūkumą. Tik tuo atveju, kai abu aš yra suderinami, žmogus gali save realizuoti ir būti laimingas. Pati realizacijos sąvoka buvo išpopuliarinta A. Maslow. Rogersas apibūdino savirealizaciją kaip prigimtinę žmogaus tendenciją išvystyti savo gebėjimus ir potencijas. Žmones, visiškai išvysčiusius savo potencialą, Rogersas vadino visiškai funkcionuojančiais žmonėmis. Tokiame žmoguje vyksta organizminis įvertinimo procesas, kuris įvertina ar konkreti patirtis ir/ar elgesys skatina savirealizaciją. Dvasinį augimą ir realizaciją skatinančios patirtys yra įjungiamos į žmogaus aš; savirealizaciją blokuojančios patirtys yra ignoruojamos arba jų vengiama. Tačiau ne tik organizminis vertinimo procesas reguliuoja žmogaus elgesį. Elgesys taip pat reguliuojamas socialinės aplinkos normų bei taisyklių. Žmogus turi besąlyginio priėmimo poreikį, t. y. siekia būti mylimas, vertinamas nepriklausomai nuo to ką sako ar daro. Tačiau vaikui augant aplinkiniai žmonės užkrauna vertės sąlygas, t. y. elgesio reikalavimus, kurie turi būti išpildyti, kad vaikas būtų mylimas, vertinamas. Rogersas sutinka, kad ne visos patyrimo sritys yra sąmoningai suvokiamos. Su aš arba su vertės sąlygomis nesuderinamos patirtys lieka pasąmonėje – jos gali įtakoti elgesį, tačiau neatsispindi sąmonėje. Tačiau grėsmė, kad šios sritys pateks į sąmonę sukelia nerimą. Nerimui kontroliuoti (kaip psichoanalizėje) panaudojami gynybos mechanizmai. Galima paneigti nerimą keliančios patirties realumą ir taip neleisti jai patekti į sąmonę; jei jau tokia patirtis pateko į sąmonę, galima iškreipti patirties suvokimą ir prasmę. Jei vis dėlto nerimą keliančios patirtys patenka į sąmonę ir gynybos mechanizmai nesuveikia, žmogaus aš išsiskaido, atsiranda psichikos sutrikimai. Rogersas sukūrė „Į klientą sukoncentruotą” terapiją („Nedirektyvioji terapija”)Rogerso humanizmo nuopelnas yra tas, kad jis atkreipia dėmesį į žmogų ir jo subjektyvią patirtį kaip fenomeną. Tačiau galima pateikti ir nemažai kritikos. Pirmiausia Rogerso teorija yra labiau literatūrinė negu psichologinė. Daugelio teiginių tyrimais negalime nei įrodyti, nei paneigti. Be to Rogerso teorija skirta elitiniams sluoksniams – dauguma žmonių gyvenančių pasaulyje negali sau leisti prabangos sukti galvą dėl savirealizacijos, nes jų baziniai poreikiai nėra patenkinti. EGZISTENCINĖS KRYPTIES ASMENYBĖS TEORIJOSV. Franklis ypač pabrėžė žmogaus „prasmės siekimą”, t. y. savo gyvenimo tikslų, misijos atradimą. Paprasto kasdieninio gyvenimo nepakanka ir žmogaus egzistencija nyksta, jei jis nesiekia ko nors aukščiau, jei įgimta „valia prasmei atrasti” neišsivysto į sėkmingą gyvenimo tikslo ir prasmės atradimą. Jis mano, kad gyvenimo įprasminimui reikia gyvenimo tikslo, vertybių supratimo, savikontrolės ir vidinės vertės jausmo. Prasmės ieškojimas yra pagrindinis žmogaus siekis. Pagal Franklį klaidinga yra teigti, kad pagrindinis žmogaus polinkis, tai malonumo siekimas (kaip manė Froidas), arba galios (kaip tvirtino Adleris). Klaidinga taip pat yra laikyti savęs aktualizavimą pagrindiniu žmogaus siekiu (kaip teigė Maslou. Savęs realizavimas ateina savaime, siekiant prasmės už savęs, save pamiršus ir save viršijant.) Žmogus, nematantis gyvenimo prasmės, jaučia egzistencinį vakuumą, tuštumą, patiria „egzistencinę frustraciją”. Tai gali sukelti neurozes. Noogenines (proto) neurozes sukelia egzistencinės problemos, reikšmingiausia iš jų – prasmės siekimo slopinimas. V. Franklio sukurtos logoterapijos (į prasmę orientuota psichoterapija) tikslas – teikti pagalbą žmogui, ieškančiam gyvenimo prasmės.KETURI POŽIŪRIAI Į ASMENYBĘKryptis Elgesį lemia Įvertinimo būdai VertėPsichoanalitinė Nesąmoningų konfliktų tarp malonumo siekiančių impulsų ir socialinių ribojimų apdorojimas Projekciniai testai, kurių tikslas atskleisti neįsisąmonintus motyvus Spekuliatyvi, sunkiai patvirtinama teorija, daranti milžinišką poveikį kultūraiBruožų Biologiškai veikiamų polinkių, pavyzdžiui, ekstraversijos ir intraversijos, raiška Asmenybės klausimynai, įvertinantys įvairių bruožų stiprumą; kitų žmonių vertinimai Aprašomasis požiūris, kritikuojamas užtai, kad kartais nepakankamai pripažįstama, jog elgesys kinta kintant situacijoms. Humanistinė Įsisąmonintų jausmų apie save apdorojimas, atsižvelgiant į savo patirtį 1. Klausimynai, skirti savivaizdžiui įvertinti;2. empatinis žmonių nepakartojamos patirties supratimas Žmogaus teorija, atnaujinusi domėjimąsi savastimi; kritikuojama už subjektyvumą ir kartais už naivų egocentrizmą bei optimizmą. Socialinė kognityvinė Abipusės įtakos tarp žmonių ir aplinkybių, suvokiant savo gyvenimo kontrolės pobūdį 1. Klausimynai, skirti nustatyti kaip žmonės jaučia kontrolės pobūdį;2. Žmonių elgesio konkrečiomis situacijomis stebėjimai. Sąveikos teorija, kuri sujungia mokymosi, pažinimo ir socialinio elgesio tyrimus; kritikuojama už tai, kad nepakankamai vertina pasąmonės, emocijų ir nekintamų asmenybės savybių svarbą.

ASMENYBĖS BRANDOS KRITERIJAIAutorius Asmenybės teorija Asmenybės brandos požymiaiZ. Froidas Psichodinaminė Sugebėjimas mylėti ir dirbtiA. Adleris Individualioji Socialinių uždavinių atradimas, savojo gyvenimo stiliaus išvystymas. Menkavertiškumo jausmo kompensacijaK. G. Jungas Analitinė Vidinis integralumas, darnos ir harmonijos su Visata pajutimasE. Eriksonas Neopsichoanalitinė (Psichosocialinė) Sugebėjimas intymiai bendrauti su kitais ir aukštas produktyvumasG. Olportas Bruožų Gilus savo „Aš” jutimas ir objektyvus savęs vertinimas. Vidinė harmonija ir gyvenimo filosofijaB. F. Skineris Bihevioristinė Optimalus prisitaikymas prie aplinkosA. Maslou Humanistinė Saviaktualizacija, t. y. maksimalus savo įgimtų savybių atskleidimas ir išvystymas. Tapimas tuo kuo turi tapti. K. Rodžersas Humanistinė Visiškas savęs realizavimas ir tapimas visapusiškai funkcionuojančiu asmeniu. Besąlygiškas savęs priėmimas ir atvirumas išgyvenimui

V. Franklis Egzistencinė Savo misijos atradimas ir gyvenimo įprasminimasPilnesnį asmenybės vaizdą padeda susidaryti įvairių teorijų integracija, t. y. įvairių požiūrių į asmenybę žinojimas ir sugebėjimas derinti tas žinias. Daug autorių akcentuoja asmenybės brandą kaip asmenybės siekį ir raidos rezultatą. Kiekvienam yra svarbu tapti brandesniu ir siekti vis pilnesnės brandos. Tam be abejo reikia susikurti individualų savo asmenybės brandos vaizdą. ASMENYBĖ – ŽMOGAUS VERTINGUMASAsmenybė – konkretus socialinis istorinis žmogus individas. Ją formuoja socialinės – istorinės gyvenimo sąlygos, ir ji kuria tas sąlygas veikdama ir bendraudama su aplinka. Toje aplinkoje ji būna kuo nors įsipareigojusi ir įpareigota. Kokiu lygiu tos pareigos vykdomos, tokiu laipsniu žmonių aplinka apibūdina socialinį asmenybės vertingumą. Tačiau asmenybės vertingumas matuotinas ne tik socialiniu vaidmeniu, nes pats savaime žmogus yra vertinga būtybė. Jis turi savo vidinį gyvenimą, pats kuria ir vertina save. Asmeninis individo gyvenimas yra savitas, būdingas tik konkrečiai asmenybei. Visuma individualių savitumų, skirtingumų sudaro individualybę – asmenybės šerdį. Skirtingumas, individualumas pažįstamas lyginant žmones vienus su kitais jų šeimoje, darbe. Lygindami randame nepalyginamumą, nepakartojamumą, vienkartinumą. Nėra dviejų visiškai tokių pačių žmonių. Nepakartojamumas įneša kažką naujo, netikėto, nežinomo. Todėl individualybė yra įdomi, jos realizavimasis darbe, kūryboje žada pažangą. Nesunku pastebėti, kaip yra svarbu ugdyti individualybę. Dėmesys individualybei neturi užgožti asmenybės. Individualybė, kaip skirtingumų visuma pati savaime nėra socialinė ar kultūrinė vertybė, bet ji tokia gali tapti, perimdama socialines, dorovines, intelektines vertybes, pagal jas kurdama gyvenimą, reguliuodama savo elgesį, veiklą. Tokia individualybė jau gali būti vadinama asmenybe. Taigi asmenybė taip pat yra vertybių organizacija, savitai atsiskleidžianti veikloje ir elgesyje. Kitaip sakant, bendrosios vertybės atsiskleidžia per tai, kas asmenybėje yra individualu. Taip individualybė įgyja socialinį, kultūrinį, asmeninį vertingumą, tampa asmenybe. Kartais manoma, kad žmogaus vertingumas nėra svarbiausias asmenybės, kaip socialinio individo požymis. Vaikas, galintis savarankiškai veikti kaip asmenybė, esąs jau asmenybė. Kai trejų metų mažylis sako: „Aš pats padarysiu”, jis prabyla kaip asmenybė. Bet toks požiūris mažai įtikėtinas, nes mažylis yra tik individualybė, dar neįgijusi bendrųjų socialinio ir kultūrinio gyvenimo vertybių, dar nerealizuojanti jų veikloje ir elgesyje. Vaikas, paauglys, jaunuolis – tai tampanti asmenybė, palaipsniui kylanti vis aukštesnėmis socialinės, darbinės kultūros pakopomis. Asmenybe tampama individui aktyviai sąveikaujant su makroaplinka (visa visuomene, jos dvasine kultūra) ir artimaisiais, betarpiškais (šeimos, mokyklos, darbovietės) kolektyvais (mikroaplinka), su jų nariais žaidžiant, mokantis, dirbant, bendraujant. Šios sąveikos formuojamasis vaidmuo būna skirtingas dėl skirtingų auklėjamųjų veiksnių ir individualybės skirtingumo. Tai ir nulemia, kad asmenybės vertingumas būna skirtingas. Yra ryškių asmenybių, vienos patraukliai spinduliuoja makroaplinkoje, kitos – mikroaplinkoje. Dideli pasiekimai mikroaplinkoje gali išgarsėti makroaplinkoje. Jie iškelia ir asmenybę. Ne vien darbo rezultatai šlovina žmogų. Doroviniai santykiai su Tėvyne, su šeima, visuomene, nuosavybe ugdo taurią asmenybę. Dora realizuoja asmenybės vidines vertybes. Dora taip pat atskleidžia asmenybės esmę. Taigi žmogaus dorovingas gyvenimas yra asmenybės klestėjimo rodiklis. Yra ir blankių asmenybių. Kai žmogus darbui ir geriems santykiams su kitais abejingas, negalime kalbėti apie didesnį žmogaus vertingumą. Vidutinėmis asmenybėmis laikytini žmonės, neturintys vidinės darnos. Būna tokių, kurie gerai dirba, bet nesugeba bendrauti arba atvirkščiai. Vieni stengiasi aukštinti save žemindami kitus, antri kenkia pažįstamam iš pavydo, treti liežuvauja, intriguoja ir pan. Suprantama toks elgesys yra amoralus. Jį smerkia viešoji nuomonė. Tokie žmonės dažnai slepiasi po dirbtinio mandagumo kauke: akyse būna malonūs, o už akių kenkia. Tad svarbu ugdyti darnią asmenybę. Žmogaus socialinis, kultūrinis, darbinis vertingumas priklauso nuo asmenybės išsivystymo lygio. Jį pirmiausia sąlygoja įgimti individo ypatumai, jo socialinis brandumas ir saviaukla, savęs kūryba. Negalima manyti, kad brandi asmenybė (stipri dvasinė, socialinė, dorovinė, darbinė struktūra) yra inertiškas, sustingęs monolitinis statinys. Žmogus lieka žmogumi: jo didybėje glūdi paprastumas, jėgose – silpnumas, monolitiškume spragos. Nereikėtų pamiršti, kad tikrovė, aplinkos siūlomi elgesio etalonai pirmiausia suvokiami subjektyviai, subjektyviai jie ir vertinami. Dėl požiūrių subjektyvumo, nepakankamo gilinimosi į tikrąją dalykų reikšmę dažnai padaromos sunkiai taisomos klaidos. „Klysti žmogiška”, kalbėjo senieji išminčiai. Štai geras specialistas sugadino mašiną, taktiškas žmogus įžeidžia draugą, doroviškai stiprus pasirenka blogį. „Aš ne taip supratau” „aš apsirikau”, „aš visiškai kitaip jus įsivaizdavau”, „aš klydau, nes turėjau visiškai kitokį pasaulio vaizdą”, „aš buvau aklas” – štai keletas subjektyvių klaidų priežasčių. Jų psichologinė analizė padeda suprasti asmenybės vidinio gyvenimo subtilybes ir neteisti žmogaus dėl jo klaidų, kitas dalykas – klaidų kartojimo dažnumas. Didelis jų skaičius rodo deformuotą charakterį, o gal net patologiją. Asmenybės gyvenimo klaidos paprastai meta šešėlį jos vertingumui, bet jos nesumenkina. Asmenybė yra kažkas daugiau negu jos atskiri klaidingi poelgiai. Jeigu tie poelgiai kontroliuojami ir pertvarkomi – asmenybė demonstruoja aukštą brandumo kokybę. Asmenybė turi ne tik socialinį, darbinį, bet ir asmeninį vertingumą. Jis matyti savigarboje ir savivertėje, skonių ir poreikių kultūroje, požiūrių platume, erudicijoje, gyvenimo išmintyje, vidinėje pozicijoje savo ir aplinkos įvykių atžvilgiu. Asmenybės gyvenimas – nenutrūkstama vidinių įvykių kaita, sudaranti ištisą dramą, anaiptol ne laisvą nuo socialinio, darbinio gyvenimo. Ši drama gali žadinti ir slopinti aktyvumą. Teigiami išgyvenimai sukelia ilgalaikį aktyvų nusiteikimą, neigiami slopina. Pastarieji dažnai pažeidžia vidinių vertybių stabilumą, o kartais jas nuvertina. Vertybių krizė, jų perkainojimas veda prie asmenybės krizės, kuri gali baigtis sunkiomis psichinėmis būsenomis, asmeninio vertingumo netekimu ir elgesio anomalijomis. Jas pastebėjus būtina teikti pagalbą – vertybinę psichoterapiją. Tėvai, pedagogai, psichoterapeutai stengiasi užbėgti už akių galimai asmenybės degradacijai. Žmogaus auklėjimas – tai jo asmenybės formavimas, tai yra jo socialinio, darbinio, dvasinio, kūrybinio ir asmeninio vertingumo ugdymas. Visapusiškas išsilavinimas, dvasinis, praktinis ir dorovinis vientisumas, proto ir jausmų darna, gabumų visuma, profesinė kultūra – tokia to vertingumo struktūra. Kaip tik ji lemia žmogaus veiklos ir elgesio vertingumą – asmenybę.

KLAUSIMAI:1. Kokį individą ir kodėl vadinsime asmenybe?2. Kuo skiriasi brandi ir nebrandi asmenybė?3. Ar tik gimusį kūdikį vadinsime asmenybe?4. Kuo skiriasi psichodinaminės, bruožų, biheviotistinės, socialinės kognityvinės ir humanistinės – egzistencinės krypčių požiūriai į asmenybę ir jos vystymąsi motyvuojančias jėgas?5. Ar bus sukurta vieninga asmenybės teorija; kodėl?UŽDUOTYS SAVARANKIŠKAM DARBUI:1. E. Eriksono asmenybės teorija.2. K. G. Jungo asmenybės teorija.3. A. Maslou asmenybės teorija.

4. ASMENYBĖS VEIKLOS MOTYVACIJA: poreikiai, interesai, vertybės, nuostatosMotyvacija – elgesio, veiksmų, veiklos skatinimo procesas, kurį skelia įvairūs motyvai; motyvų visuma. Motyvas – skatinamoji priežastis, vidinys veiksnys, skatinantis kokią nors veiklą. Motyvacija – tai poreikis, troškimas, kurie teikia elgesiui energijos ir nukreipia jį į tikslą. Psichologijoje motyvų problema yra viena iš mažiausiai aiškių ir skirtingai aiškinama. Motyvu paprastai tampa įsisąmonintas poreikis. Poreikis – vidinė įtampa, kilusi dėl reikalingų objektų trūkumo, skatinanti žmogų veikti ir atspindi jo priklausomybę nuo aplinkos. Veiklos priežastys, susijusios su subjektyvių poreikių patenkinimu vadinamos motyvais. Priskiriami ir įvairūs potraukai, kartais net nesąmoningi, įvairūs instinktai, jų realizavimas, sąmoningi žmogaus norai, interesai, kai kas priskiria ir žmogaus idealus. Subjektyviai išgyvenami kai kurie reiškiniai priskiriamai motyvams – kurie skatina žmogų veikti tam tikra kryptimi. Motyvas suteikia energiją ir yra jo svarbiausia funkcija. Jei motyvacija yra aukšta, tai žmogus su mažesniais sugebėjimais ir galimybėmis gali pasiekti daugiau, negu gabus be motyvacijos. Žmogu turi norėti veikti tam tikra kryptimi. Jei norime ką nors suformuoti žmoguje, reikia surasti pagrindą, nėra pagrindo, nėra vilties, kad pavyks ką nors suformuoti. Pirmiausiai reikia surasti motyvacijos šaltinius. Nepakanka tuos šaltinius surasti, juos reikia aktualizuoti. Kaip pasireiškia įgimtos ir įgytos motyvacijos? Jos veikia kartu, išskirti beveik neįmanoma. Instinktas sudaro elgsenos pagrindą, nurodo strategiją, o po to įsijungia įgytos motyvacijos. Tyrinėdami kas yra motyvai, autoriai išskiria keletą jų rūšių:1. Pirminiai, baziniai, biologiniai poreikiai, kurie reikalingi ir žmogui, ir gyvūnui, būtini išlikimui, individo gyvybės palaikymui. Maisto poreikis alkio numalšinimui, deguonies, temperatūros, miego ir t.. t. Jei susidaro šių dalykų trūkumas, organizmas stengiasi šiuos trūkumus pašalinti ir skatina organizmą veikti tam tikra kryptimi. Dėl trūkumų susidaranti įtampa skatina veikti, kad būtų atstatyta organizmo pusiausvyra. Jie yra įgimti, nėra išmokti. 2. Biologiniai, išmokti begyvenant ir vėliau susiformavę poreikiai. Žmogus išmoksta norėti ne tik maisto, bet atitinkamai pagaminto, kyla daug kitų poreikių, kurie nėra susiję su gyvybiškai reikšmingais objektais – smalsumas – poreikis tam tikros informacijos, pažinimo poreikis. Žmogui šis poreikis išreikštas ypatingai ir augant plėtojasi, formuojasi įvairūs interesai. Žmogui, negaunančiam informacijos išsivysto patologinės būsenos, gręsiančios normaliam funkcionavimui. 3. Socialiniai poreikiai. Susieję su žmogaus gyvenimu bendruomenėje, su kitais žmonėmis, socialinis, emocinio kontakto poreikis nesilpnesnis nei maisto poreikis. Emocinio kontakto poreikis labai svarbus, nors jis nebūtinas gyvybinių jėgų palaikymui. 4. Dėmesio sau, savigarbos poreikis. Jis susiformuoja remiantis kitų žmonių požiūriu į individą. Žmogui augant, bręstant formuojasi daug įvairių poreikių, interesų, vystosi socialinė motyvacija, kaip auklėjimo, ugdymo padarinys, susiformavęs biologinių poreikių tenkinimo mechanizmas, mokymasis įtakoja naujų motyvų susidarymą. Motyvai kartai nulemia pavienius atskirus veiksmus ir galima juos vadinti situaciniais motyvais, jie būdingi žmogui, kaip asmenybei. Tai, kad žmones skatina veikti daug ir įvairių motyvų, skatino išvadas, kad vieni motyvai yra vyraujantys, kiti priklausantys nuo jų. Yra motyvų hierarchija, vieni reikšmingesni už kitus. Gerai yra žinoma A. Maslou poreikių hierarchija. Apatiniai aukštai yra pagrindas, bazė, kuo aukštesni aukštai, tuo labiau priklauso nuo žemesnių. Pagrindas fiziologiniai poreikiai, antras aukštas – saugumo poreikis, trečias – meilės, priklausomybės poreikis, ketvirtas – savigarbos poreikis, penktas – saviaktualizacijos poreikis. Kai patenkinami fiziologiniai poreikiai, gali atsirasti saugumo poreikis. Saviaktualizacija – įvairių specifinių poreikių, sugebėjimų aktualizacija. Nėra visuotinai būdingas ir ne visi žmonės pasiekia saviaktualizacijos lygį. Ši hierarchija yra kritikuotina, saviaktualizacija pasireiškia kartais ir labai skurdžiomis sąlygomis. Laimėjimų motyvacijos: vidinė ir išorinė. Vidinė motyvacija – tai noras būti veiksmingam ir veikti dėl pačios veiklos.Išorinė motyvacija – tai siekis išorinio atlygio arba noras išvengti bausmės. Didelius pasiekimus lemia vidinė motyvacija. Siekiantys meistriškumo bei darbštūs žmonės pasiekia daugiau, jei jie nėra per daug rungtyniaujantys. Asmenybės kryptingumą lemia ir individuali vertybių sistema. Kiekvienai asmenybei būdingos vertybinės orientacijos, pasireiškiančios per vertybes ir nuostatas. Vertybės – asmenybės dorovinių, socialinių, politinių bei estetinių nuostatų sistema, susijusi su siekiamu idealu. Vertybės susiformuoja auklėjimo ir patirties dėka, yra pastovios ir sunkiai kinta. Jos nulemia tiek tikslus, tiek būdus tam tikriems tikslams siekti. Nuostatos – tai žmogaus pasirengimas, polinkis vienaip ar kitaip suvokti kokį nors objektą, numatyti situaciją, atlikti tam tikrą su tuo objektu susijusią veiklą. NUOSTATŲ POŽYMIAI:1. Išmoktos, o ne įgimtos savybės.2. Pakankamai pastovios.3. Susijusios su poreikiais ir tuo skiriasi nuo įpročių.Nuostatos siejasi su įsitikinimais, turi ryšių su nuomonėmis. Nuostatos supaprastina aplinkos pažinimą ir palengvina individų bei grupių adaptaciją ir veiklą. Asmenybės vertybės pasireiškia būtent per nuostatas. Nuostatos yra dinamiškos savybės, jos ne tik susiformuoja, bet gali ir pasikeisti, vienos išnykti, atsirasti kitos. Nuostatos formuojasi (ir keičiasi) praktinio patyrimo, pamėgdžiojimo, identifikavimo, mokymo ir auklėjimo būdais. Vieną vertybę gali išreikšti keletas nuostatų, sudarančių vientisą sistemą. Ši sistema bet kokiu atveju nukreipia asmenybės veiklą konkrečia linkme, nors pats žmogus to gali sąmoningai nesuvokti. Vertybės, nuostatų sistema, susijusi su siekiamu idealu. Idealas [pranc. ideal, gr. idea – sąvoka, vaizdinys] – tobulas pavyzdys, aukščiausias tikslas, siektina norma. Gyvenimo idealas apima savo paties idealą (kuo ir koks žmogus trokšta tapti) ir pasaulio idealą (kokio pasaulio, kokių žmonių, kokių santykių saistomas jis norėtų gyventi). Idealas, kaip aukščiausias tikslas suteikia žmogaus gyvenimui kryptį, tačiau jis niekada nepasiekiamas. Idealas, kaip potenciali būtis, geresnė ateitis, pats savaime nėra nei teisingas, nei klaidingas, bet jis neatsiejamas nuo asmens valios, jo gyvenimo veiklos. Idealas apima ne tik pažintinį (ateities numatymo, žinojimo), bet ir emocinį (ateities troškimo, ilgėjimosi) aspektą, todėl žmogaus santykis su idealu paprastai apibūdinamas kaip tikėjimas arba netikėjimas idealu.

Norint suvokti tiek savo, tiek kito žmogaus asmenybę, reikia suprasti priežastis, lemiančias jos asmenybės kryptingumą. Vertybinės orientacijos yra sudėtingos asmenybės ar grupės nuostatos, kurių turinį sudaro vertybių pažinimas ir jų siekimas. Vertybinės orientacijos labiau atitolusios nuo poreikių. Vertybinių orientacijų objektais būna ne tik materialūs, ekonominiai, bet ir dvasinai, filosofiniai, religiniai, politiniai, etiniai ir estetiniai reiškiniai. Atskirų asmenų ar grupių vertybinės orientacijos dažniausiai perimamos iš tos kultūros, kuriai individas ar grupė priklauso. Stereotipai – tai sudėtingos nuostatos, kurias sudaro tam tikrų reiškinių schematizuotas supratimas, vaizdiniai ir emociniai įvertinimai. Stereotipai palengvina bendravimą, santykius su tikrove, supaprastina elgseną. Stereotipai gali būti ne tik teisingi, bet ir klaidingi. Kai patenkama į nestandartinę situaciją, stereotipas gali tapti psichologiniu barjeru, trukdančiu ją suprasti.

KLAUSIMAI:1. Kokia svarbiausia motyvo funkcija?2. Kokių rūšių motyvai dažniausiai išskiriami?3. A. Maslou poreikiu hierarchija, ar ji būdinga visiems žmonėms, visoms kultūroms?4. Kuo skiriasi išorinė ir vidinė motyvacijos?5. Kokie svarbiausi nuostatų požymiai?6. Ar galime pasiekti savo idealą? Kodėl?7. Kokios vertybinės orientacijos dominuoja pas jus?8. Kokius žinote plačiai paplitusius stereotipus?UŽDUOTYS SAVARANKIŠKAM DARBUI:VEIKLOS MOTYVACIJA1. Motyvų ir motyvacijos samprata. 2. Interesai ir jų rūšys. 3. Idealai, įsitikinimai ir pasaulėžiūra. 4. Asmenybės tikslai ir aspiracijų lygis. 5. Kognityvinis disonansas. 6. Nuostatos ir jų kaita. 7. Vertybės ir vertybinės orientacijos. LITERATŪRA:1. Gučas A. Bendroji psichologija. V.,1986. 2. Jacikevičius. Siela, mokslas, gyvensena. Įvadas studijų pradžiai. V., 1994. 3. Myers D. G. Psichologija. K., 2000. p. 401-403. 4. Psichologijos žodynas, V.,1993. 5. Psichologija studentui. K., 2000. p. 1000 – 107.

5. INDIVIDUALIOS ASMENYBĖS SAVYBĖS: temperamentas, charakteris, sugebėjimai, intelektasTemperamentas [lot. temperamentum – saikingumas, darnumas], individo psichikos ypatybių, nuo kurių priklauso psichinės veiklos dinamika (intensyvumas, tempas, ritmas), visuma. Tai įgimta ir santykiškai pastovi asmens savybė. Sąvoką „temperamentas” IV a. pr. m. e. sukūrė Hipokratas. Jis teigė, kad temperamento tipą lemia keturių pagrindinių žmogaus kūno skysčių (kraujo, gleivių, juodosios ir geltonosios tulžies) santykis. Hipokratas skyrė šiuos tipus: flegmatiką, choleriką, melancholiką ir sangviniką. Tokius temperamento tipus skiria ir šių laikų psichologija, tik ji kitaip aiškina temperamentą lemiančias priežastis. Kai kurie mokslininkai (G. E. Krečmeris, Vokietija; V. H. Šeldonas, JAV) temperamento tipus siejo su žmogaus kūno konstitucija. Vokiečių filosofas I. Kantas pirmasis pateikė psichologinį temperamento tipų skirstymą. Jis temperamento tipus skyrė pagal tai, kas labiau būdinga asmenybei, kas vyrauja jos gyvenime – jausmai ar veikla, koks jų reiškimosi būdas. Populiariausia yra temperamento tipologija, pagrįsta I. Pavlovo (Rusija) aukštosios nervinės veiklos tipų teorija. Tie tipai laikomi įgimtu fiziologiniu temperamento pagrindu. Jie skiriami pagal dviejų pagrindinių nervinių procesų – jaudinimo ir slopinimo – savybes: stiprumą, pusiausvyrą ir paslankumą. Aukštosios nervinės veiklos tipus atitinka temperamento tipai. • Silpnajam tipui – melancholikui – būdinga lėtumas, stiprus nuolatinis emocinis jautrumas, ilgai trunkančios, bet išoriškai neryškios nuotaikos, polinkis niekuo netikėti ir nieko nepasitikėti, subtilus fizinių dirgiklių ir gyvenimo situacijų suvokimas. • Stipriam, be pusiausvyros tipui – cholerikui – būdinga greitai kylantis ir stiprus emocinis jautrumas, ekspresyvi jausmų raiška, mimika, pantomimika, kalba, judrumas, aktyvumas, noras aktyviai veikti. • Stiprus, su pusiausvyra, paslankus tipas – sangvinikas – karštas, produktyviai dirbantis, kai susidomi kokia nors veikla; jam būdinga greitai kylantis, bet nepastovus emocinis jautrumas, labai greita nuotaikų kaita, veiklos chaotiškumas. • Stipriam, su pusiausvyra, bet nepaslankiam tipui – flegmatikui – būdinga iš lėto kylantis, silpnas ir trumpalaikis emocinis jautrumas, silpna išorinė jausmų raiška, psichinių procesų lėtumas. Rusų psichologai B. Teplovas ir V. Nebylycinas nustatė, kad lemia ne vien nervų sistemos ypatybė, o jų derinys. Temperamentas yra gana pastovus, mažai tesikeičia dėl aplinkos ir auklėjimo poveikio, tačiau kinta ontogenezėje. Temperamentas nėra susijęs su asmenybės turiniu (motyvacinės sferos kryptingumu, vertybinėmis orientacijomis, pasaulėžiūra) ir tiesiogiai nelemia asmenybės bruožų, tačiau temperamentas gali padėti arba trukdyti susidaryti tam tikriems asmenybės bruožams, kadangi modifikuoja aplinkos ir auklėjimo veiksnių poveikį asmenybės plėtotei. Charakteris [gr. charakter – bruožas, ypatybė] – pastovių žmogaus elgesio ypatybių visuma, kuri išreiškia jo santykį su kitais žmonėmis ir su pačiu savimi, savo veiksmais. Žinant individo charakterį, galima gana tiksliai numatyti būsimus jų veiksmus ir poelgius. Tipiški charakterio bruožai priklauso nuo bendrųjų žmogaus gyvenimo visuomeninių aplinkybių, perimamos socialinės patirties. Individualų charakterio savitumą formuoja individo vystymosi fiziologinės prielaidos (duomenys, temperamentas, aukštoji nervinė veikla), be to, nepakartojamos situacijos, kuriose vyksta žmogaus socializacija, auklėjimas. Charakteris formuojasi temperamento pagrindu. Tipiškieji ir individualieji charakterio bruožai sudaro vienovę. Charakterio bruožai dar skirstomi į pagrindinius ir antrinius, pastarieji priklauso nuo pagrindinių raidos, be to, gali su jais sudaryti vientisą arba prieštaringą charakterį. Charakteris reiškiasi ir formuojasi veikloje, todėl ir priklauso nuo tos veiklos turinio bei asmenybinės prasmės individui, ir nuo realaus, objektyviai vertinamo sėkmingumo bei paties individo požiūrio į savo sėkmes ir nesėkmes. Charakteris reiškiasi žmogaus santykių su aplinka sistemoje, apimančioje santykius: • Su kitais žmonėmis (draugingas arba uždaras – ekstravertas ir intravertas;teisingas arba linkęs meluoti; taktiškas arba grubus ir pan.).• Su darbu (atsakingas arba nesąžiningas; darbštus arba tingus).• Su pačiu savimi (kuklus arba savimyla; savikritiškas arba pasipūtęs; išdidus arba nuolankus).• Su nuosavybe (dosnus arba godus; tvarkingas arba aplaidus). Charakterio bruožams būdingas tam tikras pastovumas, bet jie gali būti ir plastiški, gali iš dalies kisti. Charakterio formavimąsi veikia pasaulėžiūra, jausmai, intelektas, aplinka. Apibendrinant įgimtų veiksnių reikšmę reikia pažymėti, kad jie yra labai svarbūs, tačiau ne vieninteliai. Verta prisiminti garsųjį Mallifert dvynių atvejį (JAV), kai visiškai vienodas įgimtas savybes turintys berniukai tuoj po gimimo buvo atskirti ir užaugo skirtingose sąlygose. Atsitiktinai susitikus, paaiškėjo, kad, nors jie pasirinko tą pačią profesiją, taip pat pavadino savo sūnus ir šunis, abiejų brolių asmenybės ryškiai skyrėsi. Tai rodo, kad įgimtos savybės nors ir labai svarbios, ne mažiau reikšmės asmenybės formavimuisi turi ir aplinka. Sugebėjimai – įgimtų duomenų pagrindu žmogaus veikloje susidarančios jo psichinės (iš dalies ir fizinės) savybės, lemiančios kokios nors veiklos sėkmingumą. Gabumų (prognozuoti mokymo rezultatus) ir pasiekimų (nustatyti meistriškumo įgūdžiams ir tuo metu esančioms asmens galimybėms) testai. Intelektas [lot. intellectus – suvokimas, prasmė] – protas, sugebėjimas mokytis ir išmokti, susivokti naujose situacijose, atskleisti reiškinių ryšius. Intelekto esmė ir prigimtis dar nepakankamai ištirta. Kai kuriose Vakarų šalyse intelekto mokslinę analizę stimuliavo ir iš dalies lėmė testavimo praktika, intelekto testų kūrimas. Intelekto kilmės aiškinimas grindžiamas intelekto struktūros samprata. Yra du požiūriai į intelekto struktūrą. Vieni mokslininkai teigia, kad galima išskirti bendruosius gabumus, kurie reiškiasi bet kurioje individo veikloje ir lemia bet kurio intelekto testo rezultatus. Pagal kitą sampratą intelektas – tai atskirų, vienas nuo kito nepriklausančių sugebėjimų visuma. Intelekto koeficientas, vadinamojo proto amžiaus PA ir tikrojo, chronologinio amžiaus TA santykis, žymimas simboliu IQ. PA nustatomas intelekto testais, lyginamas su intelekto amžiaus skalėmis. INTELEKTO TESTAI. Intelekto testais nustatomas intelekto lygis. Dažniausiai intelekto testus sudaro daug užduočių, kurioms spręsti reikia žodinio loginio mąstymo, vaizduotės, atminties, dėmesio ir kitų pažinimo procesų aktyvumo. Vyravo nuomonė, kad šios užduotys įgalina atskleisti potencialias intelekto vystymosi galimybes, kurios buvo laikomos įgimtomis ir beveik nekintančiomis. Pastaruoju metu įsigali nuomonė, kad intelekto testai matuoja intelekto įgūdžius, kurių susidarymą lemia įgimtų ypatybių ir aplinkos veiksnių sąveika. Žymiausi intelekto testų kūrėjai A. Bine (Prancūzija), D. Weksleris (Šveicarija), R. Amthaueris. Intelekto testai padeda konsultuoti mokymo, profesijos klausimais, diagnozuoti protinio vystymosi defektus. Žmonių grupėje nuo 50 % iki 60% intelekto skirtumų gali būti aiškinami paveldėjimo įtaka. Niekada negalime pasakyti keliais procentais konkretaus žmogaus intelektas yra paveldėtas. Paveldimumas rodo, kokiu mastu (kiek) žmonių tarpusavio skirtumai priklauso nuo genų. Ypatingai ribotos sąlygos naikina prigimtinį intelektą. Kuo vyresni vaikai, tuo labiau jų įverčiai panašesni į jų biologinių tėvų. KLAUSIMAI:1. Kuo skiriasi ir kuo susiję temperamentas ir charakteris?2. Ar gali keistis temperamentas gyvenimo eigoje?3. Kokios yra sugebėjimų rūšys?4. Kokia jūsų nuomonė: kas turi daugiau įtakos intelekto koeficientų išverčiams – prigimtis ar aplinka? Pagriskite, kodėl?UŽDUOTYS SAVARANKIŠKAM DARBUI:INTELEKTAS1. Intelekto samprata. 2. Intelekto veiksniai. 3. H. Gardneris apie 7–nis žmogaus intelektus. 4. Intelekto tyrimas. Intelekto testai. LITERATŪRA:1. Butkienė G. Kepalaitė A. Mokymasis ir asmenybės brendimas. V., 1996. p. 206 – 212. 2. Chomentauskienė Pažintis su savo nuostabiomis smegenimis. Žrn. Psichologija Tau. 1997, Nr. 2. 3. Jensen E. Tobulas mokymas. V.,2001. p. 177 – 189. 4. Myers D. G. Psichologija. K., 2000. p. 359 – 388. 5. Psichologija studentui. K.,2000. p. 128 – 138.

6. PAŽINIMO PROCESAIPažinimo procesai – tai įvairių psichinių procesų sistema, kuri dalyvauja pažinime ir kur atskirais atvejais tai vieni tai kiti tampa dominuojančiais. Žmogus pažįsta tai, ką yra sukūrusi visuomenė ir jis įmanomas tik tam tikrų psichnių procesų dėka. JUTIMO IR POJŪČIO SAMPRATAJutimas – psichinis procesas, kurio esmę – materialaus pasaulio objektų ir reiškinių bei vidinės organizmo būklės atspindėjimas konkretiems dirgikliams veikiant jutimo organus. Pojūtis – jutimo rezultatas, dirgiklio vaizdas smegenyse. Pojūtis yra kaip centrinės nervų sistemos reakcija į dirgiklį. Fiziologinis pojūčio pagrindas yra nervinis procesas, susidarantis dirgikliui veikiant kurį nors analizatorių. Analizatorius [graik. analysis – analizuoti, tirti, nagrinėti] arba sensorinė sistema- tai genetiškai determinuota sensorinių dirgiklių priėmimo, apdorojimo ir kodavimo sistema; dirgiklių priėmimo recepcinėmis sistemomis, transformavimo į nervinius impulsus ir įvertinimo (suvokimo) kaip specifinių pojūčių, atspindinčių atskiras daiktų ar reiškinių savybes žmogaus sąmonėje, sistema. Analizatorių sudaro trys dalys: Receptoriai, esantys kūno paviršiuje, raumenyse, vidaus organuose, visų rūšių energiją(mechaninę, optinę, akustinę, cheminę ir kt.) paverčia nervine energijaĮcentriniai (aferentiniai) ir išcentriniai (eferentiniai) nerviniai takai, susidedantys iš milijonų neuronų visame žmogaus kūne; įcentriniais takais receptoriuje kilęs jaudinimas perduodamas į atitinkamus smegenų centrus; išcentriniais nerviniais takais į atitinkamus jaudinimo židinius iš smegenų siunčiama instrukcija. ;Centrinis analizatoriaus skyrius smegenyse, kur vyksta signalų, atėjusių iš įvairių receptorių apdorojimas ir atsakomosios instrukcijos formavimas. Smegenys – nervų sistemos centrinė dalis, pagrindinis psichikos organas, analizuojantis informaciją ir siunčiantis grįžtamuosius impulsus į raumenis bei vidaus organus. Taip reguliuojamas žmogaus aktyvumas, vykdoma atsakomoji reakcija į dirgiklį. Receptorius [lot. receptor – priimantis] – periferinė specializuota analizatoriaus dalis, kuri priima visų rūšių dirgiklių energiją ir paverčia ją nerviniu impulsu. Receptorius, priėmęs dirgiklį, paverčia jį nerviniu impulsu ir siunčia įcentriniais takais į smegenis. Analizatoriaus centras smegenyse, priėmęs ir apdorojęs informaciją, išcentriniais takais siunčia informaciją į raumenis, kurie vykdo instrukciją. Šis nervinis impulso kelias vadinamas nerviniu lanku. JUTIMŲ IR POJŪČIŲ KLASIFIKACIJAJau antikos laikais Aristotelis išskyrė 5 žmogaus jutimus: regėjimo, klausos, uoslės, skonio ir lytėjimo. Tik vėliau buvo pastebėta, kad žmogus skiria ir savo kūno padėtį; taigi išskirta ir šeštoji sensorinė sistema. Makarov pojūčius klasifikavo kur kas smulkiau; jis skyrė net 7 pojūčių grupes, kiekvienoje iš jų diferencijavęs nuo kelių iki keliolikos subtilesnių jutimų. Jis išskyrė biologinių poreikių ir organizmo sutrikimų pojūčius. Sensorinė adaptacija [lot. adaptio – prisitaikymas] – jautrumo kitimas, prisitaikant prie veikiančio jutimo organus dirgiklio intensyvumo; įvairiais analizatoriais patiriamų pojūčių susilpnėjimas per tam tikrą laiką (prisitaikymas). Adaptacija gali būti dalinė arba visiška. Sensibilizacija [sensibilis – jautrus] – išorės dirgiklių sukeltas jutimo organų jautrumo padidėjimas. Fiziologijoje ir psichologijoje daugiausia akcentuojama sensibilizuojanti įvairių pojūčių sąveikos įtaka analizatorių veiklai. Kiekvienas žmogus veikloje lavina vienus ar kitus jutimo organus. Žinoma, negalima neigti ir įgimtų gabumų reikšmės. JUTIMAS IR SUVOKIMASJUTIMO IR SUVOKIMO SKIRTUMAIInformacijos apie aplinką gavimo procesas vadinamas jutimu, o jo rezultatas yra įvairių rūšių pojūčiai (regos, klausos, lytėjimo, uoslės ir kt.) Informacija ateina skirtingais keliais, mes matome vaizdus, užuodžiame kvapus, girdime garsus, jaučiame skonį, šiurkštumą, šilumą, skausmą. Šie kanalai vadinami jutimo (sensorinėmis) sistemomis. JUTIMO SISTEMOSJutimas ir suvokimas nėra tas pats. Suvokimo procesas, kurio rezultatai leidžia mums orientuotis aplinkoje priklauso nuo jutimo sistemų ir smegenų būklės. Žmogaus kūne yra ląstelių grupių, kurios reaguoja į tam tikrą energijos rūšį, jos vadinamos receptoriais. Jei pakanka energijos receptorius perduoda užkoduotą informaciją apie dirgiklio savybes nerviniu impulsu į atitinkamą smegenų sritį. Viena iš daugumai jutimų bendrų savybių yra adaptacija. Dirgikliui nuolat veikiant jutimo organus, to dirgiklio jutimas laikui bėgant silpnėja, kol visai išnyksta.

POJŪČIŲ RŪŠYSDar Aristotelis tvirtino, kad žmogus turi penkias jutimo sistemas ir todėl jam būdingi penkių rūšių pojūčiai: regos, klausos, lytėjimo, uoslės ir skonio. Šiuolaikiniai psichologai išvardija daugiau kaip dešimtį skirtingų pojūčių. Pojūčių klasifikacija pagal energijos rūšį, kuriai receptoriai yra jautrūs:1. Cheminiai pojūčiai: jiems priklauso skonis ir uoslė. Skonio ir uoslės receptoriai reaguoja į chemines medžiagas. Jei cheminės medžiagos veikia burnos ir gerklės receptorius, jaučiame skonį, o nosyje esančius receptorius veikiančios medžiagos sukelia uoslės pojūčius. Žmogus jautresnis kvapui nei skoniui. Žmogus užuodžia nuo 10. 000 iki 40000 (iki 100000 „profesionalūs uostytojai”) kvapų. Užuodimo procesas prasideda, kai medžiagų molekulės patenka į nosies ertmę, kurios gilumoje yra uoslės epitelis. Ant šio epitelio yra uoslės receptoriai ir manoma, kad kiekvieną medžiagą užuos skirtingi receptoriai. Paveikus receptorius, jie depoliarizuoja šalia esančius neuronus, kurie nuneša signalą į atitinkamas smegenų dalis. Gyvūnai išskiria chemines kvapiąsias medžiagas, vadinamas feromonais, jie yra skirti kitos lyties individams pritraukti ir pažadina poravimosi instinktą. Skonis ir kvapas sąveikauja. Skirtingose liežuvio vietose yra skirtingą skonį juntantys receptoriai. Prie liežuvio šaknies yra kartumui jautrūs receptoriai, liežuvio galiukas padengtas saldumui jautriais receptoriais, o arčiau šaknies – rūgštumo receptoriai. Skonio receptorių gyvavimo laikas yra apie 10 dienų, po to jie pakeičiami naujais. Tačiau apie keturiasdešimtuosius metus skonio receptorių pradeda po truputį mažėti, todėl skonio jutimas susilpnėja. Skonio suvokimas skanu – neskanu priklauso nuo genų ir nuo suvokimo. 2. Padėties pojūčiai. Tai kūno padėties (kinesteziniai) bei pusiausvyros (vestibiuliniai) pojūčiai. Jie informuoja apie žmogaus kūno judėjimą. Didžioji dalis šios informacijos ateina iš įvairių skysčių pripildytų vidinės ausies ertmių. 3. Odos pojūčiai. Tai lietimas, spaudimas, šiluma, šaltis ir skausmas. Mūsų oda sudaryta iš dviejų ląstelių sluoksnių. Išorinis, apsauginis sluoksnis vadinasi epiderminis. Jis sudarytas iš negyvų ląstelių. Po epidermiu yra dermis. Dermyje gausu receptorių. Dauguma jų reaguoja į vieną iš penkių stimulų, kai kurie gali reaguoti į keletą dirgiklių. Jautriausia oda yra rankų pirštų, lūpų, liežuvio. Lietimo pojūčiai suteikia informacijos apie liečiamų daiktų savybes. temperatūros pojūčius sukelia aukštesnės ar žemesnės temperatūros už kūno temperatūrą daiktų prisilietimas prie odoje esančių šilumos ir šalčio taškų. 4. Klausa (girdėjimo pojūčiai). Dirgiklis – oro bangavimai nuo 16 iki 20000 virpesių per sekundę dažnumo Klausa – antrasis pagal svarbumą pojūtis. Žmogus geba skirti apie 400 000 skirtingų garsų. Girdėjimo pojūčiai teikia informaciją apie garsų aukštumą, intensyvumą, tembrą ir vietą, iš kurios sklinda. Garso intensyvumas išreiškiamas decibelais. Žemiausias žmogui girdimas garsas – 30 decibelų, kritinio lygio pradžia – 80 decibelų, 180 decibelų garsas, trunkantis 2 val. gali sukelti klausos praradimą. (Ką mes girdime – tai garso fizika) 5. Rega (regėjimas) Ką mes matome – tai šviesos fizika. Akyje yra regėjimo receptoriai – kolbelės(apie 7mln.) leidžia mums matyti spalvas, ir lazdelės, kurios leidžia matyti, kai apšvietimas yra blogas, tačiau jos mažiau jautrios šviesos bangų ilgio skirtumui (130 mln.). Regėjimo pojūčiams susidaryti svarbiausia yra akies tinklainė. Daugiausia receptorinių ląstelių yra vien iš kolbelių sudarytoje geltonojoje dėmėje, todėl vaizdas projektuojamas į šią dėmę yra ryškiausias. Nustatyta, kad regėjimo pojūčiais žmogus gauna apie 80 % visos informacijos apie tikrovę. Elektromagnetinių bangavimų padirginimus lazdelių ir kolbelių aparatas paverčia nervinio jaudinimo procesais. Jaudinimai perduodami į galvos smegenų pakaušio sritį, kur yra regėjimo centrai. Ten susidaro regėjimo pojūčiai. Dėl nervinio kolbelių aparato defektų žinomi spalvų neskyrimo arba daltonizmo reiškiniai. Daltonikų vyrų – 4%, moterų – 0,5%.Šviesa patenka į rageną – skaidrų priekinį akies paviršių. Tuoj už ragenos yra rainelė – raumenų žiedas, kuris susitraukdamas ar išsiplėsdamas reguliuoja į akį patenkantį šviesos kiekį. Jūsų „akių spalva” yra rainelės spalva. Rainelės centre yra vyzdys – anga, pro kurią šviesa patenka į akį. Vyzdžio skersmuo yra reguliuojamas rainelės. Tuoj už vyzdžiuo yra lęšiukas, kuris keičia savo formą, kad galėtume ryškiai matyti toli ir arti esančius daiktus. Lęšiukas fokusuoja apverstą vaizdą į tinklainę, ploną receptorių ląstelių sluoksnį akies dugne. Ne visas akies dugnas padengtas ląstelėmis, jų nėra ten, kur išeina optinis nervas, kuriuo perduodama informacija iš tinklainės į regos centrus smegenyse. Ši vieta vadinama akląją dėme – jūs nematysite objekto, jei jo vaizdas tinklainėje projektuojasi į akląlą dėmę.PSICHOLOGINIAI SUVOKIMO PAGRINDAIPažįstamoji žmogaus veikla susideda iš trijų grandžių: jutimo, suvokimo ir mąstymo. Jutimas ir suvokimas – tai tikrovės jutiminio atspindėjimo laipteliai, kai objektyviai egzistuojančių daiktų ir reiškinių vaizdas susidaro tiesiogiai jiems veikiant jutimo organus. Mąstymas – aukščiausia pažįstamosios veiklos pakopa yra netiesioginė vidinė „protinė” veikla, kurios metu apdorojama jutimo ir suvokimo sukaupta informacija. Visi jutimo organų dirginimai (tiek vidiniai, tiek išoriniai), sukeliantys kokius nors pojūčius, žmogaus vertinami ne pagal dirgiklio objektyvias charakteristikas, bet pagal subjektyvų vidinį įspūdį. Pirmines žinias apie pasaulį mes gauname ne tik pojūčiais, bet ir suvokimu. Šie abu procesai vienas su kitu susiję, jie yra vieningo proceso – jutiminio pažinimo – grandys. Suvokimas skiriasi nuo pojūčio. Pojūčiai – tik atskirų daiktų ar reiškinių savybių atspindys (kažkas šilta, šalta, saldu), o suvokimas – daikto ar reiškinio visumos atspindys (šaltas ledas, saldus cukrus, mažas vaikas). Dažniausiai jusdami kartu ir suvokiame visumą. Suvokimas nėra pojūčių suma, tai sudėtingas psichinis procesas, priklausąs nuo tam tikrų santykių tarp pojūčių. Jutiminė informacija iš kiekvienos jutiminės sistemos yra atnešama į smegenis, kur ji apdorojama, susiejama su kitų jutiminių sistemų teikiama informacija ir ankstesne patirtimi, kitaip tariant – suvokiama. Suvokimą galima apibrėžti kaip jutiminės organizacijos organizavimą ir kontekstualizavimą laike ir erdvėje. PSICHOFIZIKA. Kad informacija būtų suvokiama, dirgiklis, veikiantis jutimo organus, turi būti pakankamai stiprus. Neurono aktyvumą gali sužadinti tik pakankamai stiprus, staigus ir ilgai trunkantis dirgiklis. Dirginimo ir suvokimo ryšį tyrinėjo dar XIX a. psichofizikai Ernstas Weberis ir Gustavas Fechneris. Mažiausias dirgiklis, kurį jau/dar suvokiame, vadinamas slekstiniu dirgikliu (absoliutus slenkstis). Mažiausias skirtumas tarp dviejų dirgiklių, kurį dar/jau suvokiame, vadinamas skirtumo slenksčiu.SUVOKIMO ILIUZIJOSIliuzija – tai klaidingas, apgaulingas arba netikslus realiai egzistuojančių objektų, dirgiklių suvokimas, kitaip tariant – suvokimo klaida. Klaida reiškiasi, kad regėjimo (klausos, lytėjimo) suvokiniai neatitinka objektyvios tikrovės ir objektyviais metodais, pvz. matavimais, tai galime įrodyti. Iliuzijas pirmasis aprašė ir atskyrė nuo haliucinacijų Ž. Eskirolis (Esquirole, 1838). Jo manymu, iliuzija – tai iškreiptas suvokimas. Penki esminiai jų požymiai:1. Objektyviai, realiai egzistuojantis daiktas ar reiškinys.2. Klaidingas, iškreiptas daikto (reiškinio) jutimas ir suvokimas.3. Subjektyvus iškreiptai suvokiamo daikto (reiškinio) vertinimas kaip realiai egzistuojančio.4. Subjekto intelektinės veiklos dalyvavimas, pasireiškiant iliuzijos fenomenui.5. Sensorinis, jutiminis iliuzijos fenomeno pobūdis.Esminis požymis, apibūdinantis visas iliuzijas, – objektyviai egzistuojančio daikto buvimas. Iliuzijas vieną nuo kitos skiria nevienoda sąmonės ir mąstymo būklė pasireiškiant iliuzijoms. Afektogeninė iliuzija pasireiškia, kai žmogus bijo. Yra iliuzijų, kurios nepriklauso nuo psichinės būsenos. Optinė iliuzija, susijusi su fizikos dėsniais. Fiziologinė iliuzija susijusi su CNS analizatorių veikla. Tokios iliuzijos gali būti susijusio su bet kurio analizatoriaus veikla, todėl skiriamos regėjimo, klausos, uoslės, skonio, lietimo iliuzijos. Kasdieniniame gyvenime dažniausiai susiduriame su regėjimo iliuzijomis. Geriausiai žinomos geometrinės iliuzijos. Pvz. Miulerio – Lajerio iliuzijoje dvi horizontalios linijos yra visiškai lygios, bet pirmoji įrėminta išgaubtomis strėlėmis atrodo ilgesnė. Gerai žinoma saulės ir mėnulio iliuzija: prie horizonto saulė ir mėnulis atrodo didesni nei zenite. Esmė ta, kad prie horizonto ir saulė, ir mėnulis yra stebinčiojo akių lygyje, o stebint juo zenite, reikia pakelti akis į viršų, kartu kinta ir regėjimo kampas. Klausos iliuzijos(Panašus vardas nuskamba, kaip savas vardas)Lytėjimo iliuzijos (Tokio pačio svorio kamuoliukai, bet sunkesnis atrodys tas, kuris didesnis)Judėjimo iliuzija (pajudėjus ant gretimų bėgių stovinčiam traukiniui, atrodys, kad pradėjo važiuoti mūsų traukinys). Kuo daugiau žinių ir patirties turi žmogus, tuo lengviau jis suvokia pasaulio iliuziškumą. Suvokimo dalis yra mūsų mokymosi rezultatas. Suvokimo procese žmogus kaupia duomenis apie daiktus ir reiškinius ne kaip atskirų pojūčių sumą, o kaip daiktų ir jų savybių ryšius. Žinių papildymas patyrimu sudaro galimybę sėkmingai adaptuotis aplinkoje. Suvokimas pasižymi tokiomis savybėmis, kaip konstantiškumas, daiktiškumas, apibendrintumas, kurios jį daro nepriklausomą nuo nuolat besikeičiančios aplinkos. Suvokiamo objekto vaizdas susidaro tik tada, kai žmogus yra aktyvus su objektu. Vaizdo adekvatumą palaiko ir koreguoja pakankama informacija. Dirgiklių srautas reguliuoja optimalų suvokimo jautrumą, o informacinių dirgiklių visuma leidžia teisingai suvokti savo padėtį laike ir erdvėje bei garantuoja normalų psichikos funkcionavimą. DĖMESYSPažinime dėmesys yra pirmasis žingsnis. Dėmesys – individo veiklos sutelktumas tam tikru momentu ties kokiu nors realiu ar idealiu objektu. Selektyvus dėmesys reiškiasi jau nuo pat gimimo, kai naujagimis yra linkęs kreipti dėmesį į vienus stimulus ir ignoruoti kitus. Kartais dėmesys apibūdinamas prožektoriaus metafora, jis tarsi apšviečia informaciją iš vidaus. Skirtingo laipsnio dėmesys reiškiasi visose sferose:Vidaus organai;Emocijų ir jausmų sfera;Psichinio aktyvumo sfera(mąstymas). Išorinė somatinė sfera;Išorinė socialinė sfera. Dėmesys – mūsų sąmonės veiklos funkcija, jis reiškiasi sąmonės lygmeny. Sąmonė – aukščiausia reguliacinė ir savireguliacinė funkcija. Sąmonė nukreipiama į svarbius dalykus valios pastangų dėka. Valia – resursų sukaupimas, dėmesys – organizavimas. Dėmesys, sąmonė ir valia suteikia žmogaus psichinei veiklai atrenkamąjį pobūdį. DĖMESIO VEIKSNIAI:Stimulinės situacijos (naujumas, neįprastumas, netikėtumas, stiprumas, spalvingumas, struktūriškumas). Individualūs asmenybiniai (endogeniniai) (fiziologiniai – sensorinės sistemos – būsenos, asmenybiniai aspektai), Veiklos struktūra (motyvas – priežastis, kuri skatina veikti, tikslas – konkretus siekimas ko nors, siekimo priemonės, veiklos kontrolė). DĖMESIO SAVYBĖS:Dėmesio platumas (regimojo dėmesio apimtis 7+/-2; klausos 4+/-1)Dėmesio paslankumas. (Dėmesio paskirstymas priklauso nuo veiklų panašumo ar skirtumo, kuo veiklos panašesnės, tuo nesėkmingesnis dėmesio paskirstymas. Kai apsunkintas paskirstymas, dėmesys perkeliamas). Dėmesio sutelktumas: intensyvumas ir koncentracija. (Matuojamas veiklos tikslumas ir efektyvumas. Kas 1-5s. vyksta savaiminiai dėmesio svyravimai.)ATMINTISIndivido sugebėjimas įsiminti, sisteminti ir išlaikyti tai kas patirta bei prireikus vėl grąžinti šią informaciją į sąmonę, ja remtis mąstant ir elgiantis. Sieja individo praeitį su dabartimi ir ateitimi, padeda pažinimui, tuo pačiu ir individo vystymuisi. SVARBIAUSI PROCESAI:Įsiminimas (valingas, nevalingas, mechaninis, prasminis)Laikymas atmintyje (informacija laikoma rekonstruotomis formomis)Atsiminimas (atpažinimas, atgaminimas, atkūrimas). ATMINTIES FORMOS:Sensorinė (jutiminė, ikoninė 1-2s.)Trumpalaikė (darbinė 20-30 s.)Ilgalaikė. Atminties formos skiriasi savo apimtimi, laikymo ir atsiminimo būdais. ATMINTIES RŪŠYS: (SKIRSTOMA PAGAL TAI KĄ ATSIMENAME)Motorinė (sugebėjimas įsiminti judesius ir jų seką);Emocinė (jausmus, emocijas);Vaizdinė (objektų, reiškinių, jų ypatybių įsiminimas, saugoj. ir atsim.)Žodinė (informacijos kodavimas žodžiais). ATMINTIES SUTRIKIMAIAmnezija – dalinis ar visiškas atminties praradimas. Tokių žmonių studijavimas daug informacijos suteikė apie pačią atmintį. Anterogradinė amnezija – neatsimena dabartinių įvykių, neįsimena. Retrogradinė amnezija – neatsimena įvykių prieš pažeidimą. Amnezijos atvejų nagrinėjimas patvirtina ir jau anksčiau minėtų skirtingų atminties tipų egzistavimą. Pvz. kai kurie amnezijos ištikti žmonės neprisimena faktų, bet prisimena įgūdžius. Motoriniai, percepciniai ir net kognityviniai įgūdžiai yra (arba labai greitai atstatomi), o faktų neatsimenama. Skirtingose atminties srityse talpinami ir asmeniniai bei bendri faktai. Žmogus atsimena bendrus faktus (kiek mėnuo turi dienų) bet neatsimena asmeninių faktų (kas yra mano vyras). Vaikystės amnezija. Šis terminas priklauso Froidui. Jis pirmasis pastebėjo, kad jo pacientai visiškai neprisimena to, kas buvo iki 3 ar net 5 metų amžiaus. Daugybė tyrimų (dabartinių) tai patvirtina. Froidas šią amneziją aiškino tuo, kad vaikas išstumia visus seksualinius ir agresyvius impulsus, kuriuos jautė tėvams. Tačiau ši amnezija apima visas atminties sritis. Priimtinesnis aiškinimas: yra didžiulis (kokybiškas?) skirtumas tarp to, kaip vaikai įsimena (vyksta informacijos kodavimas) ir kaip tai daro suaugusieji. Suaugusieji tai daro, iš karto priskirdami kažkokioms tai kategorijoms, schemoms, o vaikai – be jokių asociacijų (kažkaip panašiai į eidetinę atmintį). ATMINTIES GERINIMAS.Atsižvelgiant į tai, kas jau buvo kalbėta apie įsiminimo ir atsiminimo palengvinimą. Medžiagos dalinimas prasminiais gabalais, vaizduotės pasitelkimas, medžiagos nagrinėjimas, aiškinimasis, tikslinimas, konteksto reikšmė, medžiagos organizavimas, praktikavimasis (atsiminimo), PQRST metodas (medžiagos peržiūrėjimas, klausimai, skaitymas, pakartojimas sau, testas). Metaatmintis – savo paties atminties sistemos žinojimas. Ji lemia, kokia strategija naudojamės, kad atsimintume naują informaciją. Skirtumai tarp vaikų ir suaugusiųjų ar norm. besivystančių ir atsilikusiųjų atminties veikimo yra dėl skirtingų strategijų naudojimo, o ne dėl sugebėjimų. Mokant, treniruojant, kai kurie iš šių skirtumų gali būti panaikinami. Konstruktyvi atmintis – konstruktyvus, kūrybiškas prisiminimų atgaminimas. Prisiminimai konstruojami, užpildant informacijos trūkumus, atsiradusius įsimenant ar atsimenant. „Kaip paklausei, taip ir atsakiau” – paprastų išvadų įtaka atsiminimui. Klausimo suformulavimas palengvina tam tikros medžiagos atsiminimą. Kita vertus, klausimo suformulavimas įtakoja ir pačią medžiagą, atsiminimo tikslumą. Pvz. vienų žmonių klausė, kokiu greičiu važiavo mašinos, kai jos trenkėsi viena į kitą; kitų žmonių klausė, kokiu greičiu jos važiavo, kai susidūrė. Žodis „trenkėsi” lėmė kur kas tragiškesnį ir baisesnį avarijos atsiminimą. Taip pat prisiminimus veikia ir stereotipai (pvz. Betė niekad neturėjo pastovaus vaikino, bet kartais eidavo į pasimatymus; vėliau buvo pasakyta vienai grupei, kad ji ištekėjo, kitai grupei – kad ji tapo lesbiete; pirmoji grupė atsiminė tai, kad ji kartais eidavo į pasimatymus, o antroji – kad ji niekad neturėjo vaikino). Įtakos prisiminimams turi ir ištisos schemos (mentalinės žmonių, objektų, situacijų rūšių, tipų reprezentacijos). Atsiminimas yra ne tikslus tikrovės atspindėjimas (representation), o jos interpretacija, aiškinimas (construction).

UŽDUOTYS SAVARANKIŠKAM DARBUI:ATMINTIES LAVINIMAS1. Žmogaus atminties galimybės. 2. Individualios atminties ypatybės ir jų panaudojimas. 3. Būdai atminčiai išvystyti ir pagerinti. 4. Kaip apsisaugoti nuo pervargimo. 5. Mnemonika (mnemotechnika) ir jos panaudojimas. LITERATŪRA:1. Benroji psichologija. Red. Gučas A. V., 1986. 2. Brennan H. Pakeisk savo mąstrymą. Atminties lavinimo pratimai. V.,2001. 3. Lair S. Atminties lavinimas. V., 2001. 4. Myers D. G. Psichologija. K., 2000. p. 317 – 318. 5. Navickas V. Pažinimo psichologija. K., 1990.

MĄSTYMAS IR KALBA Mąstymas – tai betarpiškai susijęs su kalba, socialiai sąlygotas psichinis procesas, analizės ir sintezės būdu apibendrintas tikrovės atspindys, kurio paskirtis atskleisti kažką naujo. „Nieko nėra prote, ko prieš tai nebuvo pojūčiuose” (Johnas Lockas)MĄSTYMO OPERACIJOS:Analizė – tai objekto dalių, elementų, savybių, ryšių išskyrimas. Tai pažinimo objekto išskaidymas į atskirus komponentus. Sintezė – tai sujungimas mintyse išskirtų objekto dalių ir santykių į visumą. Analizė ir sintezė yra viena kitai priešingos operacijos, tačiau jos tarpusavyje nenutrūkstamai susiję. Jų ryšys geriausiai išaiškėja pažinimo proceso palyginime, nes pažintis su išorinio pasaulio objektais vyksta palyginimo būdu. Palyginimas – tai jau kelias į apibendrinimą. Apibendrinimas – viena iš svarbių mąstymo operacijų. Apibendrindami du lyginamus dalykus, analizės dėka, mintyse išskiriame tai, kas jiems yra bendra. Nemokėjimas išskirti bendro esminio požymio iš kelių daiktų yra didelis mąstymo trūkumas. Mąstymas – tai proto veikla, susijusi su informacijos supratimu, apdorojimu bei perteikimu. Mes paprastiname dalykus, kad galėtumėme mąstyti apie daugelį dalykų, juos suskirstome į grupes, vadinamas sąvokomis. Sąvoka (mąstymo turinys) – psichologijoje – yra mąstymo forma, kuriose atsspindi bendros ir esminės daiktų savybės. Sąvokos skirstomos į: buitines, ikimokslines ir mokslines. Mokslinių sąvokų susiformavimui neužtenka patirties, reikia turėti žinių. Prototipas – būdingiausias tam tikros kategorijos atstovas (sąvoka – paukštis, koks būdingiausias atstovas?)MĄSTYMAS – PROBLEMŲ SPRENDIMAS. Spręsdami problemas mes galime žengti žingsnis po žingsnio, nuosekliai, tai vadinama algoritmu. Kai atsakymas tiesiog ateina į galvą, vadiname – įžvalga. Algoritmas – metodiška loginė taisyklė arba procedūra tam tikrai problemai spręsti. Euristikos – netiksli praktinė strategija, dažnai leidžianti veiksmingai nuspręsti ir išspręsti problemas; tai greitesnis būdas, tačiau padaroma daugiau klaidų negu taikant algoritmą. Įžvalga- staigus ir dažnai naujai suprastas sprendimo būdas. Abstraktusis loginis mąstymas – tai apibendrintas mąstymas, susiformuojantis tuomet, kai įvaldomos sąvokos apie faktus, dėsningumus bei priežasties ir pasekmės ryšius. Sudėtinga mąstymo forma, vieno sprendimo išvedimas iš kito vadinamas protavimu. Protavimas pagal mąstymo veiklos pobūdį gali būti dviejų tipų: indukcinis ir dedukcinis. Indukcinio protavimo metu mintis išvedama iš atskirybės į bendrybę [lot. inductio – įvedimas].Dedukcinio protavimo [lot. deductio – išvedimas] metu iš apibendrinimo daromos išvados apir atskirus reiškinius. MĄSTYMO RŪŠYS:1. Vaizdinis mąstymas. 2. Veiksminis mąstymas. 3. Simbolinis mąstymas. (sąvokinis mąstymas). Eksperimentiškai dažniausiai (ir geriausiai) yra matuojamas reakcijų laikas – t. y. kiek laiko praeina nuo užduoties pateikimo iki jos įvykdymo. Tai priklauso nuo užduoties sudėtingumo ir nuo kai kurių išorinių ypatybių (kaip reikia atlikti užduotį, kurį mygtuką nuspausti). Praktinis tokių tyrimų pritaikymas gamyboje, buityje ir t. t. Kas vyksta tame tarpe tarp užduoties pateikimo ir jos įvykdymo – sunkiausia išmatuoti. Tai ir yra mąstymas – manipuliavimas mentaliniais vaizdiniais (reprezentacijomis). Kitaip dar mąstymas apibrėžiamas kaip individo pažintinės veiklos procesas – apibendrintas ir netiesioginis tikrovės atspindėjimas. SVARBIAUSIOS MĄSTYMO FORMOS• Sąvokos.• Sprendimai.• Samprotavimai. Užtenka tik pagalvoti apie ką nors – šunį, saulę, filmą, valgį – ir mes jau manipuliuojame sąvokomis. Sąvokos – objektų, įvykių ar idėjų, turinčių panašių savybių, kategorijos. Sąvokos gali būti konkrečios (matomos) – paukštis, raudonas, apvalus. O gali būti ir abstrakčios – teisingumas, meilė. Turėti sąvoką – reiškia atpažinti savybes ar santykius, kuriuos turi atskiri tai kategorijai priklausantys nariai. Pvz. sąvoka „paukštis”. Jeigu turim sąvoką zylė ir paukštis, tai galim nuspręsti (sumąstyti), ar zylė yra paukštis, net dabar jos nematydami. Kai kurios sąvokos yra dirbtinės – turinčios aiškų apibrėžimą (kvadratas). Kitos – natūralios, neturinčios aiškiai apibrėžiamų savybių, o tik būdingų savybių rinkinį. Natūralių sąvokų nariai, turintys beveik visus būdingus bruožus, yra prototipai. Prototipai dažniausiai apjungiami į schemas – informacijos pluoštus. Gali būti tam tikri hierarchiniai sąvokų išsidėstymai: vaisiai, obuolys: alyvinis ir t. t. Sąvokos, vaikui augant, yra išmokstamos. Sąvokos svarbios mąstymo procesui, kita vertus, sąvokos sudaromos, pasitelkiant tam tikras mąstymo operacijas – analizė, sintezė, apibendrinimas, lyginimas, konkretizavimas, abstrahavimas. KITI MĄSTYMO ELEMENTAITeiginiai – sąvokos sudaro teiginius. Teiginys – tai mažiausias žinių vienetas. Jis atspindi sąvokos santykį su tą sąvoką atitinkančia savybe (paukštis turi sparnus) arba dviejų sąvokų sąryšį (šunys nemėgsta kačių). Mentaliniai modeliai – grupė teiginių, atspindinčių žmogaus supratimą apie tai, kaip tam tikras daiktas veikia. (pvz. kaip veikia kompiuteris ar tam tikra operacija) Kartais tokie mentaliniai modeliai neteisingi (kai trūksta žinių apie kai kuriuos dėsningumus). Scenarijai – tam tikros veiklos, aktyvumo modelio reprezentacija. Pvz. ėjimo į restoraną scenarijus. Tokie scenarijai kartais net trukdo teisingai įvertinti situaciją. Pvz. galim ramiai praeiti pro infarkto ištiktą žmogų, nes mūsų scenarijus sako, kad paprastai šitaip pakelėse guli girtuokliai. Tai paaiškina ir faktą, kad į laukiamus įvykius žmogus reaguoja greičiau, nei į netikėtus. Žodžiai – paprastai visos sąvokos, teiginiai, net scenarijai ir modeliai yra „išverčiami” į žodinę kalbą. Pvz. atlikdami kokią nors užduotį, mes sau pakartojame ją, sprendimo eigą ir kt. Įprastai visas žmogaus mąstymas atrodo kalbinis. Tačiau kaip yra, kai žmogus negali kalbėti. Ar tuomet vis tiek yra įtraukiamos kokios nors kognityvinė kalbos struktūros? H. Furth (1964) teigė, kad ne. Jis studijavo kurčnebylius vaikus, nemokytus gestų kalbos. Kruopščiai juos ištyręs, autorius teigė, kad tų vaikų kognityvinis vystymasis trūkumų neturi. Taigi jis daro išvadas, kad mąstymas visiškai gali būti be jokios kalbos ir kad mąstymas nėra sutrikdomas kalbos netekimo. Kol kas ryšys tarp kalbos ir mąstymo nėra visiškai ištirtas, manoma, kad jis labai sudėtingas ir nevienareikšmis. Šitai parodo, beje, kad yra ir kitoks – nekalbinis mąstymas. Naudojimasis vaizdiniais mąstyme. Kai esame klausinėjami apie kokį nors objektą, kurio čia nėra, mintyse turime jo vaizdą. Ir tarsi „žiūrinėjame” tą vaizdą. Manipuliavimas vaizdiniais (apvertimas, žiūrėjimas iš kitos pusės). Taip pat – kognityviniai žemėlapiai, erdvinis mąstymas. Samprotavimas antroji (loginio) mąstymo forma. Samprotavimas – kai iš kelių prielaidų gaunama išvada. Samprotavimai remiasi logika. Silogizmai – iš dviejų teiginių (prielaidų) daroma išvada. Logikos taisyklės (iš klaidingo gali sekti teisingas?). Arba jeigu visi A yra C ir visi B yra C, tai nereiškia, kad visi A yra B. Taigi vien tik logika pasikliauti negalime, reikia žinoti ir apie pasaulį. Žinoti, ar prielaida yra teisinga ar klaidinga. Netgi tada, kai samprotavimai yra neteisingi, nelogiški, žmonės linkę juos priimti, jeigu tai atitinka jų įsitikinimus ar troškimus. Dedukciniai samprotavimai: perėjimas nuo bendresnių žinių prie mažiau bendrų. Indukciniai samprotavimai: nuo konkrečių žinių prie apibendrinimų. Žmonės bendrai linkę nuolat apibendrinti, daryti indukcines išvadas. Euristika – alternatyva loginiam mąstymui (vietoj to, kad veiktume algoritmiškai, dažniausiai veikiame euristiškai: taip sutaupome laiko). Euristika – tai skaičiavimas iš akies, apytikris skaičiavimas arba ėjimas trumpiausiu keliu. Trys euristinių samprotavimų būdai:Patvirtinanti euristika: žmogus jau iš anksto susidaro nuomonę, išmeta inkarą ir prisitvirtina prie vienos hipotezės. Tada labai sunku pakeisti tokį samprotavimą, nutolti nuo tos pirminės hipotezės. Reprezentatyvioji euristika: turime tam tikras kategorijas, schemas, įsitikinimus. Hipotezės, kad tam tikras pvz. priklauso atitinkamai kategorijai, klasei, tikimybė tikrinama lyginant tą pvz. su tos klasės būdingiausiais bruožais. Ar liesas, mažas, drovus ir su akinukais žmogus yra fermeris ar bibliotekininkas?Tinkamumo euristika: sprendžiama pagal tai, kad yra prieinamiausia, lengviausiai pasiekiama (panašiai kaip šiandien apsivilkome megztinį, kuris buvo lengviausiai pasiekiamas – ant viršaus). Iš esmės toks trumpiausias kelias mūsų dažniausiai nepaveda, nes lengviausiai prieinamos protui, prisiminimui yra dažni įvykiai ar hipotezės. Tačiau kartais mus tai paveda, nes gana retas įvykis gali būti labai įsirėžęs mums atmintin, o mes sprendžiame pagal jį. SPRENDIMAITai trečioji mąstymo forma. Problemų sprendimą aprašo keturi dalykai (būdingi ypatumai):• Tai, ką jūs turite (problema) nėra tai, ko norėtume turėti (sprendimas).• Kelias tarp problemos ir sprendimo nėra žinomas.Dažniausiai reikia įdėti nemažai pastangų suprantant ar diagnozuojant problemą.Problemos diagnozavimui arba pašalinimui reikia suformuluoti keletą hipotezių apie tai, kuriuo keliu eiti, ir tikrinti tas hipotezes.Problemų sprendimų etapai:1. Problemos supratimas (diagnozavimas).2. Plano problemos sprendimui sudarymas.3. Plano įvykdymas.4. Rezultatų įvertinimas. Nustatinėjant problemą, dažniausiai ir remiamės samprotavimais (loginiais arba euristiniais). Kaip tik čia ir iškyla daugiausiai sunkumų. Dėl trumpalaikės atminties ribotumo, negalime vienu metu svarstyti keleto hipotezių. Tikrinam po vieną. Jei priimam neteisingą hipotezę (ypač džn. pagal tinkamumo, prieinamumo principą) – pastangos išspręsti nueina perniek. Dažnai esame konservatyviai, nelanksčiai prisitvirtinę prie vieno (reprezentatyviausio, tinkamiausio, įprasto ir t. t.) problemos sprendimo būdo. Tai riboja kūrybiškumą ir išradingumą, galimybes manipuliuoti ir eksperimentuoti. Labai dažnai žmones „apgauna” ir trikdo tai, kas vadinama kognityviniu tingumu arba kognityvine didybe. Žmogus niekaip nenori atsisakyti savo hipotezes ir ieško ją patvirtinančių dalykų, užuot pergalvojęs viską iš naujo ir suformulavęs visiškai naują hipotezę. Be to, dažniausiai remiamės kokių tai simptomų pasirodymu ir visai pamirštame įvertinti atitinkamų simptomų nebuvimą (negatyvaus akivaizdumo ignoravimas). Problemų sprendimo įgūdžius galime gerinti, išvengdami visų tokių vilkduobių ir aklaviečių. Pirmiausiai, nedaryti klaidų silogistiniuose samprotavimuose (Venn diagramos):Kai kurie A nėra B. Kai kurie B nėra A. Vadinasi, kai kurie A yra B.

Kai kurie A nėra B. Nei vienas B nėra A. Vadinasi B yra A.

Kai kurie A nėra B. Visi B nėra A. Vadinasi nei vienas nėra B.

Toliau: neprisirišti prie vieno modelio (polinkio spręsti tik taip). vien jau žinojimas apie tai, kad žmonės linkę prisitvirtinti prie tam tikros hipotezės padidino jų atvirumą įvairioms alternatyvoms. Geresnių strategijų ieškojimas.Inkubacinis periodas.Problemos išskaidymas. Eksperto, profesionalo mėgdžiojimas. Pasikliovimas eksperto išvadomis, vienok, ne visuomet teisinga, nes ekspertas, kad ir disponuodamas dideliu žinių bagažu, gali padaryti klaidingų išvadų.

Kompiuterių problemų sprendimas irgi remiasi algoritmais ir euristika. Tačiau algoritminis būdas kartais tiesiog neįmanomas (dėl milijoninių galimų žingsnių tikrinimo). Daugelis tyrinėtojų mano, kad efektyviausios procedūros kompiuterizuotame problemų sprendime – tai žmogiškoji euristika. Diagnozavus problemą, reikia priimti sprendimą. Kai pasekmės nežinomos – rizikingas sprendimas. Nuspręsdami atsižvelgiame į daugybę už ir prieš. Sprendžiam pagal naudingumą ir vertę, pagal laukiamą vertę. Tačiau vertinimai visada subjektyvūs (pervertinimas arba nepakankamas įvertinimas). KALBAPAGRINDINIAI KALBOS ELEMENTAI:• simboliai (žodžiai)• gramatika (taisyklių, kaip tie simboliai kombinuojami, rinkinys). Fonema – mažiausias garso vienetas, galintis keisti kalbos prasmę (šnekos). Fonema – nebūtinai raidė (anglų kalboje 26 raidės ir 40 fonemų). Tačiau pačios savaime fonemos nėra prasmingos. Morfema – mažiausias prasmingas kalbos vienetas. Morfemos – tai ir priešdėliai, priesagos. Žodžiai – sudaromi iš vienos ar daugiau morfemų. Žodžiai jungiami į sakinius pagal sintaksės taisykles. Taip pat reikia atsižvelgti ir į semantiką (tai yra, koks žodis su kokiu gali būti derinami pagal prasmę, ne tik pagal gramatikos taisykles). Chomskis N. (Chomsky 1957) – lingvistikos, kalbos nagrinėjimo pradininkas. Jei nagrinėsime tiktai žmogaus kalbą, niekuomet nesuprasime daugelio dalykų. Turi būti abstraktesnis kalbos analizės būdas. Taigi paviršutiniška struktūra (išsakomi žodžių deriniai) ir gilioji struktūra (abstraktus sakinyje reiškiamų santykių atvaizdavimas). Tai paskatino ištisus žmogaus verbalinio elgesio tyrinėjimus. ŽODŽIŲ IR SAKINIŲ SUPRATIMAS. (paveikslėlis)

Nesąmoningą ilgesnį sakinį, kuriame įvedamos tam tikros gramatinės taisyklės ir sintaksė, žmonės įsimena lengviau nei trumpesnį ir visai nesąmoningą sakinį. Tai reiškia, kad sintaksės įvedimas leidžia žmogui dalinti informaciją gabalais ir ją taip lengviau įsiminti. Pokalbio metu kalbos supratimui didelę įtaką turi daugybė kitų veiksnių – tai, kaip abu pašnekovai supranta tą dalyką, kontekstas, apie ką kalbama, intonacija, etc. Pagaliau, humoro, žargono, etc. supratimas. KALBOS VYSTYMASIS.Gugavimas, skiemenys, jau žymintys tam tikrus dalykus, atskiri žodžiai (savitos sąvokos), pirmieji sakiniai (telegrafinė kalba), klausimai, santykių, apibendrinimų ir kt. įjungimas. Kalbos mokomasi per imitavimą ir sąlygojimą (išmokimas). Vaikas mėgdžioja garsus, skiemenis, žodžius. Pradeda kalbėti negramatiškai. Gramatikos išmokstama. Būtina turėti įgimtas galimybes kalbėti. Kurčnebylių vaikų kalbos mokymasis praeina panašias stadijas. Ar beždžionės gali kalbėti? Požiūris atsargus ir gan skeptiškas. Gali tik išmokti naudotis ribotu skaičiumi simbolių.

UŽDUOTIS SAVARANKIŠKAM DARBUI:MĄSTYMAS. PROBLEMŲ SPRENDIMAS1. Mąstymo operacijos. 2. Mąstymo uždavinių sprendimas. 3. Kas kliudo spręsti problemas. 4. Sprendimų priėmimas ir nuomonių susidarymas. LITERATŪRA: 1. Gučas A., Bendroji psichologija, V., 19862. Jasikevičius A. Siela, mokslas, gyvensena, V., 19943. Kaffemanas R. Mąstymo psichologija. Š., 2001. 4. Myers D. G. Psichologija. K., 2000. p. 325 – 3415. Navickas V. Pažinimo Psichologija, K., 19906. Psichologijos žodynas, V., 1993.

7. EMOCINIAI REIŠKINIAI: jų ypatumai, vieta ir vaidmuo žmogaus gyvenime. emocijų valdymasEmocijos [pranc. emotion, lot. emoveo – jaudinu] – dvasinė būsena, kurią sukelia pusiausvyros santykiuose su aplinka sutrikimas; smarkus jaudinimo išgyvenimas. Tai gyvūno ar žmogaus tiesioginis šališkas aplinkos reikšmių išgyvenimas. Emocijas lemia aplinkos reikšmių santykis su individo poreikiais. Emocijos susiklostė per evoliuciją kaip priemonė, padedanti nustatyti aplinkos poveikių biologinį reikšmingumą organizmui. Paprasčiausia emocijų forma yra vadinamasis bendras emocinis pojūčių tonas – gyvybiškai svarbių veiksnių sukeliami tiesioginiai išgyvenimai. (skonio, temperatūros pojūčiai ir pan.), skatinantys individą šiuos veiksnius išlaikyti arba pašalinti. Kai individas nesugeba rasti išeities iš itin kritinės situacijos, kyla ypač stiprios emocijos vadinamos afektais. Kad emocijos atliktų savo funkcijas, reikalinga tam tikra organizmo nervų sistemos, pirmiausia galvos smegenų struktūrų, veiklos mobilizacija. Kylant emocijoms pakinta kvėpavimo, virškinimo organų, širdies, kraujagyslių sistemos, sekrecijos liaukų, lygiųjų raumenų veikla. Emocijų saviraiškos galimybės pas žmogų yra dvejopos: įgimtos ir įgytos. Žmogaus emocijų plėtotė yra susijusi su visuomenės istorine raida. Emocijos yra vienas iš elgesio reguliavimo procesų. Kaip subjektyvi poreikių reiškimo forma emocijos yra pirmesnės už jų tenkinimo veiklą. Aukščiausia žmogaus emocijų forma yra ilgalaikiai jausmai, kuriuos sukelia jo dvasiniai poreikiai. Labai ryškus, stipresnis už kitus jausmas vadinamas aistra. Pagrindinis „aistruolių” bruožas – aktyvi veikla juo dominančioje veikloje. Įvykiai, kurie signalizuoja apie galimas gyvenimo permainas, gali sukelti ne tik savitas emocijas,(baimę) bet ir bendro emocinio tono pokyčius – nuotaikas. Žmogus išgyvena platų emocinių būsenų spektrą, jos skiriasi savi intensyvumu, ženklu (teigiamu ar neigiamu) ir objektu, į kurį yra nukreiptos.EMOCINĖS BŪSENOSAfektas, (trumpalaikis, stiprus teigiamas ar neigiamas išgyvenimas., kurį lydi organizmo išoriniai bei vidiniai pakitimai. Afektas – tai reakcija į įvykusią situaciją, susiaurėja sąmonės laukas ir susilpnėja racionali kontrolė. Aistra, kaip ir afektas yra stiprus iš gyvenimas, tačiau tai labiau pastovus, visaapimantis, ramesnis išgyvenimas. Aistros apimtas žmogus koncentruojasi į savo aistros objektą, dominuoja kitų jausmų atžvilgiu, daro poveikį žmogaus veiklai ir gyvenimo krypčiai.Baimė kyla susidūrus žmogui su pavojum, nerimas (kyla dėl gresiančio pavojaus, galimos įtampos ar nelaimės), nuotaika (sąlyginai ilgalaikė, gana pastovi psichinę būsena, kuri pasireiškia kaip ilgalaikis teigiamas ar neigiamas emocinis žmogaus veiklos fonas., depresija (tai prislėgta ir liūdna nuotaika, susijusi su poreikių sumažėjimu, motoriniu slopinimu bei psichinio aktyvumo sumažėjimu), frustracija, stresas(ilgai trunkanti nerimo ir įtampos būsena), empatija (įsijautimas į kito žmogaus būsenas) ir pan. Žmogaus emociniai išgyvenimai labai įvairūs: emocijos rodo, kaip vertinamos aplinkybės, padedančios arba trukdančios žmogaus veiklai(baimė, pyktis), kaip žiūrima į veiklos rezultatus (džiaugsmas, sielvartas), į jau susiklosčiusiais arba būsimas situacijas. Situacinių emocijų pobūdį ir dinamiką lemia ir objektyvūs įvykiai, ir jausmai, iš kurių kyla. (iš meilės gali atsirasti pasididžiavimas mylimu žmogumi, sielvartas dėl jo nesėkmių, pavyduliavimas ir kt.). Svarbiausia emocijų savybė yra santykis su objektu. Šį santykį parodo jų kokybinės savybės (teigiamas arba neigiamas vertinimas ir modalumas: nustebimas, džiaugsmas, pasibjaurėjimas, pasipiktinimas, nerimas, liūdesys ir kt.), dinamika (trukmė, intensyvumas) ir išorinė išraiška (emocinė ekspresija) – mimika, kalba, gestai. Žmogaus emocijos būna įsisąmonintos ir neįsisąmonintos. Konfliktai tarp jų dažnai sukelia neurozes. Ontogenezės procese emocijų ypatybės vis labiau diferencijuojasi, emocijas sukeliantys objektai darosi vis sudėtingesni, didėja sugebėjimas reguliuoti emocijas ir jų išorinę išraišką. Žmogaus emocijų plėtotė yra susijusi su asmenybės raida, kurią lemia bendravimas su kitais žmonėmis, jų atjautimas ir bendri išgyvenimai (empatija), meno kūrinių, masinės informacijos poveikis. Emocijos reguliuoja žmonių bendravimą, turi įtakos renkantis bendravimo partnerius, lemia bendravimo būdus ir priemones. EMOCIJŲ FUNKCIJOS:• Komunikacinė• Vertinamoji. • Skatinamoji. • Reguliacinė (steninės, asteninės).AUKŠTESNIEJI JAUSMAI:• Intelektiniai.• Praktiniai.• Religiniai• Estetiniai.• Moraliniai.EMOCIJŲ KILMĖS TEORIJOSČ Darvinas (1872) teigia, kad emocijų kilmė yra gyvuliška, ir kad psichikai vystantis, emocijos turėtų išnykti. Emocijos – tai instinktyvių veiksmų rudimentas (palikimas), o emocijų išraiškos – tai buvusių naudingų judesių liekanos. Tiesiogiai sužadinta nervų sistema veikia kūną, nepriklausomai nuo žmogaus valios ar įpročių. Visos emocijos atsirado evoliucijos procese, o jų išraiška – tai reakcija, kažkada turėjusi pritaikomąją reikšmę. W. James (1884) ir C. Lange (1885) teigia, kad emocijų kilmė nulemta pakitimų motorinėje sferoje. Emocijos kyla dėl judesio. Fiziologiniai procesai – emocijų šaltinis, o ne pasekmė. (mes veriame ne dėl to, kad liūdime, o esame liūdni, todėl, kad verkiame). Iki šių autorių buvo teigiama, kad pirmiausia egzistuoja išorinis stimulas, kurį žmogus vienaip ar kitaip interpretuoja, tuomet kyla emocijos bei fiziologiniai organizmo pokyčiai, o ne atvirkščiai. V. Cannon 1927) ir P. Bard (1931) akcentavo atskirų smegenų darinių svarbą emocijų atsiradimui ir įrodė gumburo, pogumburio ir limbinės sistemos bei kitų galvos smegenų įtaką žmogaus emocijų atsiradimui. D. Lindsli (1951) ir M. Arnold (1960) – Aktyvacinė emocijų teorija susiformavo atskleidus retikulinės formacijos reikšmę emocijų atsiradimui. S. Freud iškėlė emocijų reikšmę ir įtaką žmogaus gyvenimui bei jo vystymuisi. Jis teigė, kad emocijos glūdi giluminiuose žmogaus psichikos sluoksniuose. Emocijos – tai instinktyvūs potraukiai, tai vidinė varomoji jėga, tai žmogaus veiklos reguliatorius. Emocijų šaltiniai – biologiniai potraukiai, esantys mūsų Id sluoksnyje. Didėjant potraukiams, didėja įtampa, šiai įtampai išsikraunant per motoriką, ji įgyja emocinę išraišką. Sąmoningai ši įtampa ir jos iškrovimas išgyvenama kaip emocija. Vystantis asmenybei ir kitiems psichikos dariniams (Ego, Superego), malonumo principą pakeičia realybės principas, atsiranda aukštesnieji jausmai. R. S. Lazarus (1973) Kognityvinė fenomenologinė teorija į emocijas žiūri kaip į procesą. Emocijos – tai sudėtinga organizmo būsena, turinti tris komponentus:1. Kognityvinį vertinimą.2. Veiklos impulsus.3. Somatinę reakciją.Žmogaus emocijos priklauso nuo to, kaip jis vertina situaciją ir kokią jai teikia reikšmę. Prognozuoti ar bus reakcija ar ne yra neįmanoma, nes tai priklauso nuo subjektyvaus vertinimo. Skiria tris pagrindines emocijų formas: baimės, pykčio ir liūdesio reakcijas. B. Bernard ir H. Weiner – atribucinė emocijų kilmės teorija. Emocija arba jausmas, išgyvenami kaip reakcija į juos sukėlusį įvykį. Jausmo kokybė ir intensyvumas priklauso nuo to, kokias priežastis tam įvykiui žmogus priskiria. Kylančios emocijos priklauso nuo to, ar įvykis vertinamas teigiamai ar neigiamai. Tai susiję su kiekvieno žmogaus individualumu, su jo vertybėmis, asmeniniu reikšmingumu, aspiracijų lygiu ir pan. Jei gero įvykio priežastį priskiriame sau, kyla teigiamo savęs vertinimo jausmai, jei kitam, dėkingumo jausmas. Jei kažkas nepasisekė, ir to priežastį randame savyje, jaučiame kaltę, o jei kitame – pyktį. Dar nesukurta teorija, kuri galėtų paaiškinti visą išgyvenimų įvairovę.

KLAUSIMAI:1. Ar galime tikslai įvertinti žmogaus emocinė būklę pagal jos išorinį pasireiškimą?2. Kodėl jausmų įsisąmoninimas ir išraiška yra svarbu žmogaus sveikatai ir dvasinei pusiausvyrai?3. Kodėl kartais žmogus pats vienas negali susidoroti su savo išgyvenimais?4. Kaip paaiškintumėte emocijų kilmės teorijų įvairovę?UŽDUOTYS SAVARANKIŠKAM DARBUI:1. Spontaniškumas ir konvecionalumas emocijų raiškoje. 2. Išraiškos keliai:3. Mimika. 4. Pantomimika. 5. Kalbėjimas. 6. Vegetatyvinės reakcijos. 7. Raumenų reakcijos. LITERATŪRA:1. Bendravimo menas I d., V., 19932. Bendroji psichologija red. Gučas A., V., 1994.3. Bierach A. Kūno kalba, Kaunas, 2000.4. Jasikevičius A. Siela, mokslas, gyvensena, V., 1994.5. Myers D. G. Psichologija K., 2000 p. 442 – 447.6. Psichologija studentui K., 2000 p. 84 – 90.7. Polukordienė K. O. Kūno kalba, Psichologija tau, 1993 Nr. 2.8. Želvys R. Bendravimo psichologija, V., 1995.

8. PSICHIKOS SUTRIKIMAIPsichikos sveikata – viena didžiausių vertybių šiuolaikinėje visuomenėje. Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO), įvertindama psichikos naštą visuomenei, neigiamą požiūrį į psichikos sutrikimų turinčius asmenis, siekia atkreipti visuomenės dėmesį į psichikos sveikatą. PSO duomenimis, apie 400milijonų žmonių kenčia nuo psichikos ligų, turi psicho-socialinių problemų, susijusių su alkoholio ir narkotikų vartojimu. Daugelis šių žmonių kenčia tyliai. Mes apsimetame, kad nepastebime, arba paprasčiausiai ignoruojame. Dažnai taip atsitinka todėl, kad nežinome tikro problemos masto. PSO duomenimis, didžiausia dalį tarp psichikos problemų sudaro savižudybės. Savižudybių rodiklis šalyje yra visuomenės sveikatos indikatorius. Lietuva pagal savižudybių rodiklį vis dar pirmauja pasaulyje, todėl labai svarbu savižudybių prevencija. SAVIŽUDYBĖS PROBLEMOS MASTAIPasaulyje per metus nusižudo apie milijonas žmonių;Kas 40sek. Pasaulyje nusižudo vienas žmogus;Kas 3sek. Pasaulyje kas nors bando žudytis;Savižudybė yra viena iš trijų dažniausių mirties priežasčių 15 – 35m. amžiaus žmonių grupėje;Kiekviena savižudybė skaudžiai atsiliepia mažiausiai šešiems žmonėms;Sunku išmatuoti psichologines, socialines bei finansines savižudybės pasekmes šeimai ir bendruomenei. Duomenys rodo, kad savižudybės yra glaudžiai susijusios su depresija. Nediagnozuotos ir negydytos depresijos lemia didelį savižudybių kiekį. KAS TAI YRA PSICHIKOS SVEIKATA?Kalbėdami apie psichikos sveikatą turime omeny tris dalykus:1. Kaip mes jaučiamės emociškai;2. Kaip mes susitvarkome su mus slegiančiomis problemomis;3. Kaip mes vertiname kitus žmones. „Psichiškai sveiko” žmogaus savybės pagal Atkinson (1993)1. Efektyvus realybės suvokimas. 2. Savęs pažinimas. 3. Gebėjimas valingai kontroliuoti savo elgesį. 4. Savęs vertinimas ir priėmimas. 5. Gebėjimas sukurti artimus santykius. 6. Produktyvumas. PSICHIKOS SUTRIKIMUI BŪDINGI BRUOŽAIStatistinis elgesio retumas. (Tik nedaugelis žmonių demonstruoja „nenormalų” elgesį.)Negebėjimas normaliai funkcionuoti. („Nenormalus” elgesys trukdo atlikti kiekvienam žmogui įprastas kasdienines užduotis.)Asmeninis distresas. (Pačiam žmogui elgesys yra nepriimtinas ir kelia stresą, bet jis nesijaučia galįs tą elgesį kontroliuoti.)Nukrypimas nuo socialinių normų. (Žmogaus elgesys pažeidžia konkrečioje visuomenėje visuotinai priimtinas normas.

PSICHIKOS SUTRIKIMAI• Normalumas kaip sveikata. • Normalumas kaip utopija. • Normalumas kaip vidurkis. • Normalumas kaip procesas. Z. Froidas: normalumas – tai ideali fikcija. E. Eriksonas: normalumas – tai sugebėjimas sėkmingai pereiti per visus gyvenimo periodus. A. Adleris: su asmenybės psichine sveikata yra susijęs jos sugebėjimas išvystyti socialinį jausmą, būti produktyviu, dirbti didinant savo vertę ir adaptuotis. Otto Rank; normalumas – tai sugebėjimas gyventi be baimės, kaltės ar nerimo ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Dirbantys psichikos sveikatos srityje psichikos sutrikimu vadina elgesį, kurį jie laiko netipišku, trikdančiu, neprisitaikančiu ir nepateisinamu. („Būti gerai prisitaikiusiam prie iš esmės nesveikos visuomenės nėra sveikatos matas” Krishnamurti,1895-1986)Normos ir patologijos problema yra ypač svarbi vaikų psichopatologijoje, kadangi vaikų raidos tempai yra labai individualūs, vaiko asmenybės išraiškos yra taip pat labai skirtingos. Visa eilė tyrimų parodė, kad normalių vaikų elgesyje stebimas ir netinkamas elgesys: baimės, isterijos, neklusnumas, agresyvumas, maginis mąstymas. M. Rutter išskiria tris pagrindinius kriterijus, skiriančius normos variacijas nuo galimų patologijos pasireiškimų. Pastebėtas simptomas griauna vaiko pagrindinę veiklą, trukdo vaikui įgyti jo amžiui būdingą patirtį, žinias, įgūdžius. Pastebėtas simptomas pasireiškia pakankamai ilgą laiko tarpą. Pastebėtas simptomas turi tendenciją plisti, apimdamas įvairesnes vaiko veiklos sritis. RAIDOS PSICHOPATOLOGIJOS MODELISKiekvienas sutrikimas apspręstas daugelio priežasčių. Nėra vienos priežasties, tos pačios priežastys gali sukelti įvairius sutrikimus. Skirtingos priežastys gali įtakoti to paties sutrikimo atsiradimą. Genetinės predispozicijos ir aplinkos sąveika. 5 KONTEKSTAI• Laiko vaidmuo;• Vidinis asmenybės kontekstas.• Interpersonalinis.• Socialinis – kultūrinis.• Organinis.SUTRIKIMAI (VAIKŲ PSICHOPATOLOGOJA)Prisitaikymo sutrikimas. Kai yra tam tikras prichosocialinis stresorius dėl ko atsiranda problema. Tai pereinamasis laiptelis tarp normos ir patologijos. Laikinas nesugebėjimas kažką atlikti. Trunka ne ilgiau 6 mėn. Kūdikystės, vaikystės ir paauglystės sutrikimai:(Psichinės raidos sulėtėjimas IQ<70, nesugebėjimas funkcionuoti pagal amžių, neatitinka mokymosi rezultatai, amžius ir IQ.)• Mokymosi sutrikimai• Skaitymo(disleksijos)• Rašymo (disgrafijos)• Skaičiavimo (Diskalkulija) ir pan. • Įvairiapusiai raidos sutrikimai. (Autizmas)• Sutrikusio elgesio ir dėmesio stoka. • dėmesio stoka ir hiperaktyvumas, • elgesio sutrikimas• opozicinis elgesys• Maitinimosi sutrikimas kūdikystėj ir ankstyvoj vaikystėj. • Šalinimo sutrikimai (Enurezė; enkoprezė). • Reaktyvus prieraišumo sutrikimas kūdikystėje ir ankstyvojoje vaikystėje. • Priklausomybės sutrikimai (būdinga tiek vaikams tiek suaugusiems)• Šizofrenija. • Nuotaikos sutrikimai. (Depresija, bipolinis nuot. sutrikimas)• Nerimo sutrikimai (išsiskyrimo nerimo sutrikimas, vengimo nerimas, perdėtas nerimas potrauminio streso sutrikimai, baimės)• Lyties tapatumo sutrikimai. • Valgymo sutrikimai. (Anorexia Nervosa, Bulimia Nervosa)

UŽDUOTYS SAVARANKIŠKAM DARBUIDEPRESIJA1. Depresijos požymiai. 2. Depresijos priežastys. 3. Depresijos įveikimas. SAVIŽUDYBIŲ PROBLEMA1. Psichologinės savižudybių problemos. 2. Siucidinės elgsenos dinamika. 3. Mitai apie savižudybę. 4. Kaip padėti žmogui, galvojančiam apie savižudybę. LITERATŪRADEPRESIJA1. Brazaitytė A. Ką daryti, kai kankina depresija? Žrn. Psichologija Tau. 1996, 2. 2. Dereškevičiūtė E. Depresija: mitai ir realybė. Žrn. Psichologija Tau. 1997, 6. 3. Gailienė D., Bulotaitė L., Sturlienė N. Aš myliu kiekvieną vaiką.. V., 1996 p. 99 – 103. 4. Furst M. Psichologija. V., 1998. p. 248 – 254. 5. Keletas nuomonių apie vieną depresiją. Žrn. Psichologija Tau. 1997,6. 6. Kočiūnas R. Psichologinis konsultavimas. V., 1995. p. 159-168. 7. Maria E. Lange E. Efektyvus depresijų ir baimės ligų gydymas. V., 2002. 8. Rakauskaitė R. Ką daryti kai kankina depresija? 1996, 2. 9. Volmer H. Jaučiuosi visiškai išsekusi. V., 1998. SAVIŽUDYBIŲ PROBLEMA1. Gailienė D. Savižudybių prevencinės idėjos. V., 2001. 2. Gailienė D. Jie neturėjo mirti. Savižudybės Lietuvoje. V., 1998. 3. Gailienė D. Bulotaitė L. Sturlienė N. Aš myliu kiekvieną vaiką. V., 1996. p. 103 – 113. 4. Gailienė D. Bulotaitė L. Sturlienė N. Drauge su vaiku. Patarimai mokytojams. 5. Pilėnų mitas realybėje; savižudybės Lietuvoje. Žrn. Psichologija tau. 1999, Nr. 5. 6. Plužek Z. Pastoracinė psichologija. V., 1996. p. 186 – 195. 7. Trofimova J. Savižudybės krizė. Žrn. Psichologija Tau. 1999, Nr. 5.

9. LITERATŪRAPAGRINDINĖ1. Bendroji psichologija. V., 1986. 2. Bieliauskaitė R. Asmenybės psichologija. K., 1993. 3. Furst M. Psichologija. V., 1998. 4. Jacikevičius A. Siela, mokslas, gyvensena. Psichologijos įvadas studijų pradžiai. V., 1996. 5. D. G. Myers. Psichologija. K., 1995. 6. Pikūnas J. Palujanskienė A. Asmenybės vystymasis. K., 2000. 7. Plužek Z. Pastoracinė psichologija. V., 1996. 8. Psichologija studentui. K., 2000. 9. Psichologijos žodynas. V., 1993. PAPILDOMA1. Allport W. G. Tapsmas. V.,1998. 2. Bieliauskaitė R. Asmenybės psichologija. K.,1993. 3. Brenn H. Pakeisk savo mąstymą. Atminties lavinimo pratimai. V., 2001. 4. Butkiene G., Kepalaite A. Mokymasis ir asmenybes brendimas. V., 1996. 5. Franklis V. Žmogus ieško prasmes. V., 1998. 6. Freud S. Psichoanalizės įvadas. Paskaitos. V, 1999. 7. Gailiene D. Savižudybių prevencijos idėjos. V.,2000. 8. Greenberger D., Padelsky Ch. A. Nuotaika paklūsta protui. V.,2000. 9. Kaffemanas R. Mąstymo psichologija. Š., 2001. 10. Kaffemanas R. Suvokimo psichologijos pagrindai. Š.,1998. 11. Lair S. Atminties lavinimas. V.,2001. 12. Lepeškienė V. Humanistinis ugdyas mokykloje. V.,1996. 13. Navickas V. Pažinimo psichologija. K.,1990. 14. Ruthe R. Tipai ir temperamentai. V., 1999. 15. Trimakas K. Asmenybės raida gyvenime. K., 1997. 16. Sherz Th. Psichikos treniravimas. V., 1999. 17. Žukauskienė R. Raidos psichologija. V., 1996.