Daikto samprata Dž.Berklio“Traktate apie žmogiškojo pažinimo principus”

Daikto samprata Dž.Berklio

“Traktate apie žmogiškojo pažinimo principus”

Bakalauro darbas

Vilnius

TURINYS

|ĮVADAS | |2 |
|I SKYRIUS. DAIKTAS KAIP IDĖJA | |8 |
|II SKYRIUS. DAIKTAS KAIP DVASIA | |17 |
|III SKYRIUS. DAIKTŲ PAŽINIMAS | |25 |
|IŠVADOS | |34 |
|LITERATŪROS SĄRAŠAS | |39 |

<.> vieni ir tie patys principai, iš pirmo

žvilgsnio vedantys į skepticizmą, jei

tik jie privedami iki reikiamo taško,

atveda žmogų atgal prie sveiko proto

(Dž. Berklis, “Trys Hylo ir Filono dialogai”)

Įvadas

Matematinės – eksperimentinės gamtotyros atsiradimas sukėlė nemažą
sumaištį žmonių protuose. Jos tyrimų rezultatai neretai būdavo tiesiog
priešingi kasdieniam patyrimui, paremtam pojūčių duomenimis. Pavyzdžiui,
geocentrinės sistemos pakeitimas heliocentrine atrodė akivaizdus
nesusipratimas: kaip galima teigti, kad Žeemė sukasi aplink Saulę, jei mūsų
pojūčiai kuo akivaizdžiausiai parodo, kad yra visiškai atvirkščiai. Žemę po
savo kojomis mes suvokiame kaip neabejotinai stabilią, o štai Saulę
kiekvieną rytą stebime patekančią, po to keliaujančią dangaus skliautu ir
vakare nusileidžiančią. Mūsų pojūčiai mums rodo, kad Žemė yra plokščia, o
štai gamtotyrininkai tvirtina, kad ji yra apvali. Išradus mikroskopą bei
teleskopą pasidarė įmanoma stebėti tai, ko plika akimi nesimato. Įprasti
daiktai, pažiūrėjus pro juos, pasirodydavo beesą visiškai kitokie. 1641 m.
R.Dekartas savo “Metafiziniuose apmąstymuose” rašė: “<.> aš turiu dvi
visiškai skirtingas Saulės idėjas. Viiena iš jų kilusi iš pojūčių <.>. Dėl
šios pirmosios idėjos Saulė atrodo labai maža. Antroji idėja yra paimta iš
astronomijos įrodymų <.>. Dėl antrosios idėjos Saulė man atrodo didesnė
už pačią Žemę.” (R.Dekartas, “Rinktiniai raštai”, 183 psl.). Todėl ir
turėjo kilti klausimas: kas yra ti

iesa – tai, ką mums teikia pojūčiai ar
tai, ką liudija naujausi mokslo tyrimai, paremti matematiniais
apskaičiavimais ir eksperimentu. Tiesa juk turi būti tik viena: “Žinoma,
šios dvi idėjos, kuriomis suvokiu Saulę, negali būti panašios į vieną ir tą
pačią Saulę. Nuovoka mane įtikina, kad idėja, susidaryta pagal išorinį
Saulės vaizdą, mažiausiai panaši į Saulę” (R.Dekartas, “Rinktiniai raštai”,
183 psl.). Imta nepasitikėti pojūčiais, teigiant, kad jie “patys savaime
silpni ir klystantys” (Ō.Įżźīķ, “Ńī÷čķåķč˙” II t., 23 psl.), ir kad
“neteisinga tvirtinti, kad žmogaus pojūčiai yra daiktų matas” (Ō.Įżźīķ,
“Ńī÷čķåķč˙” II t., 19 psl.). Žmogaus pojūčiai, anot F.Bekono, priklauso
prie vadinamųjų “stabų”, klaidinančių žmogaus protą ir trukdančių teisingai
pažinti pasaulį.

Tokioje situacijoje puikiai prigijo kartu su kitais Antikos mokymais
(neoplatonizmu, pitagorizmu, epikūrizmu, stoicizmu) atgimęs skepticizmas.
Vėl pradėta abejoti pojūčių duomenimis, galimybe pažinti pasaulį ir
apskritai tiesą. XVI – XVII a. skepticizmas taip išpopuliarejo ir įgavo
tokią jėgą, kaad “nei viena nauja žinijos koncepcija (filosofinė, teologinė,
juridinė) negalėjo paprasčiausiai ignoruoti skeptikų iškeliamos
argumentacijos” (Ė.Ģ.Źīńąšåāą, “Ńīöčīźóėüņóšķūé ćåķåēčń ķaóźč Ķīāīćī
āšåģåķč“, 122 psl.). Dar daugiau – “Bet kuri fizinio pasaulio koncepcija,
pretenduojanti tapti bent kiek reikšmingesne alternatyva vyraujančiam
peripatetizmui (scholastiniam aristotelizmui – J.N.), turėdavo pereiti per
skepticizmo žaizdrą” (Ė.Ģ.Źīńąšåāą, “Ńīöčīźóėüņóšķūé ćåķåēčń ķaóźč Ķīāīćī
āšåģåķč“, 122 psl.).

Totali abejonė buvo ir R.Dekarto filosofijos išeities taškas: “Visa, ką
lig šiol laikiau esant tikra ir pagrista, buvau gavęs iš pojūčių arba per
juos, tačiau pojūčių apgaulingumu man teko įsitikinti ne kartą, o
apdairumas reikalauja niekada nepasitikėti tuo, kas jau sykį tave apgavo”
(R.Dekartas, “Rinktiniai raštai”, 165 psl.). R.Dekartas r
randa vieną tikrą
ir neabejotiną dalyką: “Tačiau, nors abejojame viskuo, negalime abejoti
tuo, kad esame, ir kad teiginys “Aš esu” – teisingas” (R.Dekartas,
“Rinktiniai raštai”, 169 psl.). Taigi, individuali sąmonė yra tikras
dalykas. Tačiau kaip yra su tos sąmonės turiniu – idėjomis: ar jos irgi
visos teisingos, t.y. atitinkančios realiai už sąmonės egzistuojančius
daiktus, ar yra tik proto fikcijos? R.Dekarto nuomone, mes negalime manyti,
kad esame vieni pasaulyje, nes suprantame, kad patys nesame savo idėjų
priežastimis. Todėl “be manęs jame (pasaulyje – J.N.) yra dar kažkoks
daiktas – tos idėjos priežastis” (R.Dekartas, “Rinktiniai raštai”, 186
psl.), o tai yra Dievas. Kūniškų daiktų egzistavimo garantas R.Dekartui –
tai, kad Dievas nėra apgavikas, nes būti apgaviku reikštų būti netobulu.
Todėl R.Dekartas rašo: “Kadangi Dievas nėra apgavikas, tai darosi aišku,
kad idėjų jis nesiunčia pats arba per kokį nors kitą tvarinį, kuriame jų
tikrovė yra ne formaliai, bet tiktai eminentiškai. Juk Dievas man nedavė
jokio sugebėjimo tai pažinti, bet, priešingai, mane sukūrė linkusį tikėti,
kad idėjos kyla iš kūniškų daiktų, todėl nematau, kaip būtų galima
pateisinti Dievo apgaulę, jei iš tiesų šios idėjos atsirastų dėl kitų
priežasčių arba jas gamintų kiti, nekūniški daiktai. Vadinasi, reikia
padaryti išvadą, kad yra kūniški, egzistuoją daiktai” (R.Dekartas,
“Rinktiniai raštai”, 217 psl.). Tačiau pats R.Dekartas pripažįsta, kad vis
dėlto, spręsdami apie daiktus, mes dažnai klystame, “kadangi žmogus –
baigtinės prigimties, todėl ir žinojimą tegali turėti ribotą” (
(R.Dekartas,
“Rinktiniai raštai”, 221 psl.). Bet vis dėlto mūsų pojūčiai bent dalį
tiesos apie daiktus pateikia: “Ir nors, priėjęs prie ugnies, juntu šilumą,
o priėjęs dar arčiau, netgi skausmą, nerandu jokio pagrindo, kuris mane
įtikintų, kad ugnyje esama kažko panašaus į šilumą ar skausmą. Tačiau aš
turiu pagrindo tikėti, kad joje kažkas yra, nesvarbu, kas tai būtų, kas
gali sukelti manyje šilumos ir skausmo pojūčius” (R.Dekartas, “Rinktiniai
raštai”, 220 psl.).

Taigi R.Dekartas, griežtai kalbant, neįveikia to skepticizmo, nuo kurio
jis pradeda: kas iš to, jei mes sužinome, kad kai kas, ką mes manome apie
daiktus, yra tiesa, jei mes nežinome, kur konkrečiai mes manome teisingai,
o kur klystame.

Todėl kitas mąstytojas, Dž.Lokas, siūlė apsisaugoti nuo skepticizmo,
ištiriant savo pažinimo galimybes. “Jūrininkui visai ne pro šalį žinoti
savo svambalo lyno ilgį, nors jis ir negali juo išmatuoti visų okeanų
gelmių. Jam užtenka žinoti tai, kad lyno ilgumo užteks, norint pasiekti
dugną tokiose vietose, kurios būtinos nustatant kryptį ir apsisaugojant nuo
pražūtingų seklumų” (Äę.Ėīźź, “Ńī÷čķåķč˙”, I t., 94 psl.). Reziumuojant
Dž.Loko mokymą galima pasakyti,kad visas mūsų sąmonės turinys – idėjos –
gaunammas iš patyrimo – pojūčių ir refleksijos.Vienos tų idėjų (čia reikėtų
prisiminti,kad tiek Dž. Lokas,tiek R. Dekartas terminą “idėja” vartoja ne
tik savybės ar pojūčio,bet ir bet kokio sudėtingesnio vaizdinio reikšme.
Šiuo konkrečiu atveju turima galvoje idėja kaip savybė (pojūtis)) atspindi
savybes, priklausančias patiems daiktams (pirmines savybes) – tai “tankis,
tįsumas, forma, judėjimas arba ri
imtis ir skaičius” (Äę.Ėīźź, “Ńī÷čķåķč˙”, I
t., 184 psl.). O kitos savybės – “spalvos, garsai, skoniai ir pan.”
(Äę.Ėīźź, “Ńī÷čķåķč˙”, I t., 184 psl.) iš tikrųjų nėra pačių daiktų
savybės, o tik įvairios pirminių daiktų savybių poveikio mūsų juslėms
modifikacijos. Jų pagrindas, tiesa, realus, tačiau iš jų spręsti apie
pačių daiktų savybes negalime. Taigi, Dž. Loko nuomone, pirminių savybių
idėjos atskleidžia apie daiktus tiesą, ir pažinimas apie pirmines daiktų
savybes bus visada teisingas.

Kada Dž.Lokas sako, jog pirminės savybės yra pačių daiktų savybės, jis
kalba taip, tarsi žinotų, kokie yra patys daiktai. Juk tik pažindami tiek
savo idėjas, tiek pačius daiktus, galėtume spręsti, ar idėjos daiktus
atitinka. Tačiau išorinė realybė mums visiškai neprieinama, mes pažįstame
tik savo idėjas – pojūčius, o kaip yra iš tikrųjų – vienas Dievas težino.
Panašią išvadą daro N.Malbranšas. Jo požiūriu, sąmonei išoriškas pasaulis
tiesiogiai nepažinus, nes tarp sąmonės ir jai išoriškos realybės glūdi
neperžengiama praraja. Vienintelė tiek dvasias (sąmonę), tiek ir kūniškus
daiktus apimanti substancija yra Dievas, todėl pasaulio pažinimas yra
įmanomas tik per jį.

N. Malbranšo pozicija ypač piktino Dž. Berklį, teigusį, kad “iš viso
neegzistuoja principų labiau priešingų, nei jo (N. Malbranšo – J.N.) ir
mano” (“Trys Hylo ir Filono dialogai”, Äę.Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 305 psl.).
Dž. Berklis vienu pagrindinių savo uždavinių laikė sukurti “nesugriaunamą
sveiko ir realaus pažinimo sistemą, kuri saugotų nuo skepticizmo
antpuolių”(“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 108 psl.), tą
pabrėždamas netgi savo pagrindinio veikalo – “Traktato apie žmogiškojo
pažinimo principus “- paantraštėje.

Dž. Berklis įveikė sąmonės ir pasaulio dualizmą, pastarąjį paversdamas
sąmonės dalimi. Šitokį problemos sprendimą galima pavadinti Gordijo mazgo
perkirtimu, kai, užuot narpliojus painų mazgą, jis tiesiog perkertamas
kardu. Minties atitikimo tikrovei klausimas nebetenka prasmės, nes pati
tikrovė sutapatinama su mintimi. Sąmonei išoriškų daiktų egzistavimu Dž.
Berklis neabejoja (kaip tai daro skeptikai). Jis tai neigia. Anot jo, tai
pats geriausias būdas išvengti skepticizmo, nes “visais laikais skeptikų
pateikti argumentai rėmėsi išorinių objektų prielaida” (“Traktatas apie
žmogiškojo pažinimo principus”, 107 psl.). Nereikia abejoti savo pojūčių
tikrumu, nes jie nenurodo į nieką kitą už savęs, kas nėra jie patys. Tikra
yra tai, ką mes juntame, ką suvokiame: “esse yra percipi”(“Traktatas apie
žmogiškojo pažinimo principus”, 58 – 59 psl.).

Šio mano darbo tikslas – peržiūrėti gana originalią filosofijos
istorijos požiūriu Dž. Berklio daikto sampratą, kuri, anot paties
autoriaus, “visiems laikams nutildo <.> skeptikus” (“Traktatas apie
žmogiškojo pažinimo principus”, 139 psl.), ir kurią Dž. Berklis išdėstė
daugiausiai “Traktate apie žmogiškojo pažinimo principus” ir plačiau
išskleidė “Trijuose Hylo ir Filono dialoguose”, ir atsakyti į klausimą, ar
iš tiesų tokia daikto samprata yra skepticizmo įveikimas, be to, aptarti ir
jos suderinamumo su sveiko proto argumentais, taip svarbiais pačiam
Dž.Berkliui klausimą.

I SKYRIUS: DAIKTAS KAIP IDĖJA

Anot Dž.Berklio, žmogiškojo pažinimo objektai visų pirma yra idėjos
(žr. “Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 57 psl.). Idėją
Dž.Berklis supranta kiek kitaip, nei jo pirmtakai – R.Dekartas, Dž.Lokas.
Šiems filosofams idėja reiškė bet kokį sąmonės turinio vienetą – vaizdinį,
juslinį įspūdį ar sąvoką. Dž.Berklis griežtai atskiria idėją nuo sąvokos ir
idėją supranta kaip grynai juslišką suvokimo objektą. Todėl Dž.Berklis
neigia egzistuojant abstrakčias bendrąsias idėjas, kurių neįmanoma mąstyti
kaip turinčių kokį nors konkretų juslišką pavidalą. Dž.Berklis ”Traktate
apie žmogiškojo pažinimo principus” skaitytojui siūlo pabandyti
įsivaizduoti trikampį, atitinkantį jo cituojamo Dž.Loko aprašytą bendrąją
abstrakčią trikampio idėją, kuri nebūtų “nei bukojo, nei stačiojo, nei
lygiakraščio, nei nelygiakraščio,- kartu jų visų ir nei vieno iš jų<.>“
(“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 46 psl.) idėja. Be
abejonės, tokio trikampio, kuris būtų nei lygiašonis, nei nelygiašonis ,
nei statusis, nei bukasis ar smailusis įsivaizduoti neįmanoma, kaip ir
spalvos, kuri būtų nei raudona, nei balta, nei juoda, arba judėjimo, kuris
būtų nei greitas, nei lėtas, nei tiesiaeigis, nei kreivaeigis. O kadangi
tokio trikampio, tokios spalvos, tokio judėjimo įsivaizduoti neįmanoma, tai
trikampis apskritai, spalva apskritai, judėjimas apskritai arba bet kuri
kita vadinamoji abstrakti idėja yra visai ne idėja (nes idėja būna tik
jusliška), o tik sąvoka, t.y. kalbos dalykas, žodis.

Kalba, žodžių vartojimas, anot Dž.Berklio, ir yra tas šaltinis, iš
kurio kylanti klaidinga pažiūra, kad turi egzistuoti abstrakčios idėjos:
“Pirmiausia manoma, kad kiekvienas vardas turi arba privalo turėti tik
vieną tikslią ir apibrėžtą reikšmę, o tai skatina žmones manyti, jog esama
tam tikrų abstrakčių, apibrėžtų idėjų, sudarančių vienintelę teisingą
kiekvieno bendrojo vardo reikšmę” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo
principus”, 50 -51 psl.).

Tiesa, konkreti idėja , anot Dž.Berklio, gali tapti bendrąja, t.y.
atstovauti kelias konkrečias idėjas, pati dėl to neprarasdama savo jusliško
konkretumo. Dž.Berklis pateikia pavyzdį: “tarkime, jog geometras įrodinėja,
kaip padalyti liniją į dvi lygias dalis. Pavyzdžiui, jis nubrėžia colio
ilgio juodą liniją, kuri, kad ir būdama atskira (konkreti – J.N.) linija,
vis dėlto reikšmės požiūriu yra bendra, nes atstovauja visoms kitoms
linijoms, – juk tai, kas įrodyta apie ją, įrodyta ir apie visas likusias
linijas arba, kitaip tariant, apie liniją apskritai” (“Traktatas apie
žmogiškojo pažinimo principus”, 45 psl.).

Taigi, visos mūsų turimos idėjos yra jusliškos ir konkrečios, nes
jusliškumas visada suponuoja konkretumą: neįmanoma įsivaizduoti spalvos,
kuri nebūtų kokia nors konkreti spalva, arba judėjimo, kuris nebūtų koks
nors konkretus judėjimas. Dar daugiau – neįmanoma įsivaizduoti judėjimo be
judančio kūno, kūno – neturinčio kokios nors konkrečios formos, o formos –
be spalvos. Pagal Dž.Berklį išeitų, kad apie idėją kaip apie nesudėtinę,
tai yra kokios nors konkrečios savybės – spalvos, judėjimo, kvapo., –
galima kalbėti tik sąlygiškai, nes mes suvokiame jas ne kaip atskiras, o
tik kaip įvairiai susijusias tarpusavyje ir sudarančias tarsi tokių
nesudėtinių idėjų sudėtinius “kompleksus”.

O “kadangi skirtingos idėjos stebimos drauge viena su kita, tai jos
žymimos vienu vardu ir laikomos kokiu nors vienu daiktu” (“Traktatas apie
žmogiškojo pažinimo principus”, 57 psl.). Tai ir yra pats pirmasis
“Traktate apie žmogiškojo pažinimo principus” pateikiamas daikto
apibrėžimas – daiktas kaip idėjų rinkinys. Čia pat Dž.Berklis pateikia
pavyzdį: “Pavyzdžiui, stebimi drauge esantys tam tikra spalva, skonis,
kvapas, forma, konsistencija, – tai laikoma atskiru daiktu ir žymima vardu
obuolys” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 57 psl.).

Idėjos yra išimtinai tik sąmonei priklausantys objektai, nes “argi tai
nėra tiesiog absurdas, kad kokia nors idėja ar pojūtis arba koks nors jų
derinys galėtų egzistuoti nesuvokiami?” (“Traktatas apie žmogiškojo
pažinimo principus”, 59 psl.). Pojūtis gali egzistuoti tik jį juntančioje,
kaip įvardija Dž.Berklis, substancijoje, tai yra sąmonėje: negalima sakyti,
kad šiluma ir šaltis, saldumas ir kartumas, kvapai, garsai, spalvos yra
realiai egzistuojančių daiktų savybės, nes tai yra mūsų subjektyvūs
pojūčiai, panašiai kaip malonumas, kančia, skausmas, ir t.t., ir pirmieji
nėra suvokiami atskirai nuo antrųjų: pavyzdžiui, įkišę ranką į ugnį, mes
pajusime ne du atskirus pojūčius – karščio ir skausmo, o vieną vientisą
pojūtį (žr. “Trys Hylo ir Filono dialogai”, Äę.Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 262
psl.).

Tačiau ir tas savybes, kurias Dž.Berklio pirmtakas Dž.Lokas vadina
pirminėmis ir priklausančiomis patiems daiktams (formą, tįsumą,
judėjimą.), Dž.Berklis įrodo esant irgi subjektyvias ir egzistuojančias
tik sąmonėje. Visų pirma, šių savybių neįmanoma suvokti atsietai nuo
vadinamųjų “antrinių” (spalvų, garsų.): “Pats aš aiškiai matau, jog ne
mano galioje sudaryti tįsaus ir judančio kūno idėją nepriskiriant jam tam
tikros spalvos arba kitų juntamų savybių, kurios, kaip pripažįstama,
egzistuoja tik prote” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 63
psl.). Be to, šios “pirminės” savybės, taip pat kaip ir “antrinės”, yra
santykinės ir “kinta priklausomai nuo skirtingos juslių sandaros ir
būsenos” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 63 psl.): tai,
kas vienam atrodo didelis, kitam gali atrodyti mažas, ir panašiai. Tai
Dž.Berklis gana išsamiai pademonstravo “Trijuose Hylo ir Filono
dialoguose”.

Dž.Berklio samprotavimų logika tokia: jei visos savybės – idėjos – gali
egzistuoti tik sąmonėje, tai daiktai kaip šių savybių rinkiniai egzistuoja
irgi tik sąmonėje, nes, pašalinus visas juntamas savybes, nebeliktų nieko,
ką galėtume vadinti daiktu: “pašalink minkštumo, drėgnumo, raudonumo,
aitrumo pojūčius ir tu sunaikinsi vyšnią” (“Trys Hylo ir Filono dialogai” ,
Äę.Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 345 psl.). Daiktų būtis yra būti suvokiamiems – “jų
esse yra percipi” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 58 – 59
psl.).

Dž.Berklis rašo: “Kai sakau, kad stalas, ant kurio rašau, yra,
vadinasi, aš jį matau ir juntu; ir jeigu išeičiau iš kabineto, tai
pasakyčiau, jog stalas yra, turėdamas galvoje, kad jeigu būčiau savo
kabinete, tai galėčiau jį suvokti, arba kad kuri nors kita dvasia jį tikrai
suvokia (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 58 psl.). Taip
Dž.Berklis išsisuka nuo absurdiško ir su sveiku protu nesuderinamo
požiūrio, pagal kurį daiktai egzistuoja tik tol, kol yra betarpiškai
suvokiami, o tam suvokimui pasibaigus (pvz., išėjus iš kabineto) išnyksta,
tampa nebūtimi. Tačiau tuo tarsi praplėčiamas teiginys “daikto būtis yra
būti suvokiamu” ir tampa teiginiu “daikto būtis yra būti suvokiamu ir
galėti būti suvokiamu”.

Tokio modalumo įvedimas padėjo Dž.Berkliui atremti nemažai priekaištų
jo doktrinai, tarp jų ir ledi Persival pastabą, kad jo mokymas neatitinka
šv.Rašte pateikto pasaulio kūrimo aprašymo. Juk tada, kai pasaulis buvo
kuriamas, dar nebuvo nei vieno žmogaus, galėjusio suvokti tą kūrimo aktą ir
kuriamus daiktus. Laiške Dž.Persivaliui Dž.Berklis rašo: “<.> tam, kad
mūsų mokymas atitiktų Mozės pasakojimą apie pasaulio sukūrimą, užtenka
tarti, kad žmogus, jei jis tada būtų buvęs sukurtas ir egzistavęs chaoso
laikais, būtų galėjęs suvokti visus daiktus, kuriamus iš chaoso, tokia pat
tvarka, kokia pateikta Šventajame Rašte, kas nei kiek neprieštarauja mūsų
principams” (“Dž.Berklis – Dž.Persivaliui, 1710 m. rugsėjo 6 “, iš
Į.Ż.Įūõīāńźčé, “Äęīšäę Įåšźėč”, 202 psl.).

Dž.Berklis išsisuka ir nuo galimybės apkaltinti jį solipsizmu. Jis
nepalieka vien tik savojo Aš kaip suvokėjo, taigi, kaip būties centro. Į
suvokimo kaip “įbūtinimo” procesą įtraukiamos ir kitos mąstančios būtybės,
visų pirma, kiti žmonės. Taigi, jei aš kokio nors daikto nesuvokiu ir
negaliu suvokti, tai dar nereiškia, kad jis neegzistuoja, nes jį galbūt
suvokia kokia nors kita mąstanti būtybė.

Tačiau Dž.Berklis negalėjo paneigti to fakto, kad visais laikais
egzistavo tokių dalykų, kurių tuo laiku gyvenę žmonės net įtarti negalėjo,
bet kurie buvo atrasti vėliau (pavyzdžiui, išradus teleskopą ar
mikroskopą). Čia Dž.Berklis, be abejo, galėjo pasakyti, kad jei tada, prieš
tūkstantį metų, žmogus būtų turėjęs mikroskopą ar teleskopą, jis būtų
galėjęs tuos objektus suvokti, todėl tie objektai realiai egzistavo ir
tada, kai žmonės jų dar nesuvokė.

Tačiau visai įmanoma, kad esama ir tokių dalykų, kurių nesuvokė ir
nesuvoks joks žmogus. Tokiu atveju išeitų, kad visi galimo patyrimo
objektai, kol jie nėra suvokiami žmogaus, egzistuoja ne prote, o atskirai
nuo jo.

Bet Dž.Berklis sugeba ir čia išlikti nuoseklus ir rašo: “Tokia, mano
manymu, yra toji svarbi tiesa, kad visas dangaus skliautas ir visa žemės
sąranga, žodžiu, visi kūnai, sudarantys didingąją visatą, neegzistuoja
atskirai nuo proto ir kad jų būtis yra būti suvokiamiems ar pažįstamiems.
Taigi tol, kol aš jų iš tikrųjų nesuvokiu, arba jie neegzistuoja kokios
nors kitos sukurtos dvasios prote, – jie arba išvis neegzistuoja, arba
egzistuoja kažkokios amžinos dvasios prote” (“Traktatas apie žmogiškojo
pažinimo principus”, 60 psl.). Vadinasi, joks daiktas neegzistuoja
nesuvokiamas, tai yra atskirai nuo proto, o tas visa apimantis suvokėjas,
taigi, ir daiktų būties pagrindas, yra Dievas. Dž.Berklis dažnai cituoja
šv. Rašto eilutę “Dieve mes gyvename, judame ir esame” (“Trys Hylo ir
Filono dialogai” , Äę.Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 305 psl., “Traktatas apie
žmogiškojo pažinimo principus”, 95, 148 psl.), tuo pabrėždamas pasaulio
imanentiškumą Dievui ir tai suprasdamas kaip visų pasaulio daiktų kaip
idėjų egzistavimą Dievo prote. Realus daiktų egzistavimas Dž.Berkliui yra
tiesioginis Dievo kaip jų suvokėjo įrodymas, kuris skamba taip: “Jutiminiai
daiktai realiai egzistuoja; o jeigu jie egzistuoja realiai, jie būtinai yra
suvokiami begalinės dvasios; vadinasi, begalinė dvasia arba Dievas
egzistuoja” (“Trys Hylo ir Filono dialogai” , Äę.Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 303
psl.).

Dievo egzistavimas Dž.Berklio sistemoje padeda išspręsti dar vieną
svarbų joje iškylantį nesklandumą: jei viskam, kas yra suvokiama, tai yra
kas egzistuoja prote, priskirsime realų egzistavimą, tai šalia “realių”
daiktų atsidurs visos proto fikcijos, sapnai, haliucinacijos ir vaizduotės
sukurtos chimeros. Dž.Berklio pirmtakai – tiek Dž.Lokas, tiek R.Dekartas, –
suprato, kad idėja pati savaime, kaip vaizdinys mūsų sąmonėje, negali būti
nei teisinga, nei klaidinga. R.Dekartas savo “Metafiziniuose apmąstymuose”
rašė: “Pačios idėjos, nesusietos su kuo nors kitu, tiesą sakant, negali
būti klaidingos. Juk ar aš įsivaizduočiau ožką, ar chimerą, bus vienodai
teisinga, kad įsivaizduoju tiek vieną, tiek kitą” (R.Dekartas, “Rinktiniai
raštai”, 181 psl.). Panašiai mąstė ir Dž.Lokas: “Kaip vaizdinys prote idėja
nebūna nei teisinga, nei klaidinga” (Äę.Ėīźź, “Ńī÷čķåķč˙”, I t., 439 psl.).
Tiek Dž.Lokas, tiek R.Dekartas manė klaidą kylant iš sprendimmų: “Idėjas
galima vadinti teisingomis arba klaidingomis, kai protas kurią nors iš jų
priskiria kam nors, kas joms išoriška” (Äę.Ėīźź, “Ńī÷čķåķč˙”, I t., 439
psl.). Anot Dž.Loko, klaida kyla neteisingai savo idėją priskiriant: 1)kitų
žmonių idėjoms (tai yra neadekvačiai vartojant sąvoką ir manant, kad ir
kiti ją vartoja ta pačia prasme); 2)realiam egzistavimui (tai yra manant,
kad objektas, kuris iš tikrųjų tėra fantazija, pvz., kentauras, egzistuoja
realiai); arba 3)pačiam daiktui (tai yra vadinamąsias “antrines” savybes
priskiriant daiktui kaip objektyvias jo savybes). Taigi nei R.Dekartui nei
Dž.Lokui nėra pavojaus “suplakti” į vieną krūvą ir chimeras, ir realius
daiktus, kadangi jie neneigia galimybės verifikuoti savo idėjas, gretinant
jas su joms išoriška būtimi.

Dž.Berklio mokymo esmė yra sąmonei išoriškų objektų egzistavimo
neigimas. Visko egzistavimas jam prasideda ir užsibaigia suvokimu. O
kadangi, R.Dekarto žodžiais tariant, vienodai teisinga, kad yra suvokiama
tiek ožka, tiek chimera, tai tiek ožka, tiek chimera egzistuoja, nes “esse
yra percipi”. Nebelieka skirtumo tarp realių daiktų ir iliuzijų, o taip pat
nebelieka skirtumo tarp tiesiogiai jusliškai suvokiamo daikto ir jo
prisiminimo, nes tiek matomas, tiek atsimenamas daiktas yra idėja.

Tačiau Dž.Berklis rašo: “Juslinės idėjos yra stipresnės, gyvesnės ir
ryškesnės negu vaizduotės idėjos; pirmosios dar pasižymi pastovumu, tvarka
bei darnumu ir atsiranda ne atsitiktinai (kaip kad dažnai būna žmogaus
valia sukurtoms idėjoms), bet taisyklingai, viena po kitos, arba iš eilės,
ir jų nuostabus sąryšis liudija jų Kūrėjo išmintį ir malonę” (“Traktatas
apie žmogiškojo pažinimo principus”, 73 psl.). Taigi, “Gamtos Kūrėjo
įspaustos juslėse įdėjos vadinamos realiais daiktais, o sukeliamas
vaizduotėje idėjas – dėl mažesnio jų tikrumo, ryškumo ir patvarumo – labiau
dera vadinti idėjomis arba vaizdais daiktų, kuriuos jos kopijuoja ir
kuriems atstovauja” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 74 –
75 psl.).

Taip Dž.Berklis, rodos, visai nenutolsta nuo sveikam protui natūralaus
realių daiktų ir iliuzijų skyrimo, kartu pripažindamas, kad pirmieji, nors
irgi tėra tik idėjos, tai yra imanentiški sąmonei, vis dėlto yra nuo jos
nepriklausomi. Jais neįmanoma taip laisvai manipuliuoti, kaip vaizduotės
sukurtomis idėjomis. “Kai dienos šviesoje pramerkiu akis, ne mano valioje
pasirinkti – matysiu ar nematysiu, taip pat nuspręsti, kokie būtent
objektai atsivers mano žvilgsniui. Tas pats su klausa ir kitomis juslėmis:
jose įspaustos idėjos nėra mano valios kūriniai. Vadinasi, yra kita valia
arba dvasia, kuri jas kuria” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo
principus”, 73 psl.). Realių daiktų idėjas kildindamas iš Dievo, o
“chimeras” – iš vaizduotės, Dž.Berklis tarsi sudaro idėjų būties
hierarchiją: juslėse Dievo įspaustos idėjos realesnės, o sukurtos
vaizduotės – mažiau realios, mažiau tobulos, bet visgi ir jos nėra nebūtis.
Dž.Berklis negali vaizduotės “chimerų” pavadinti klaidingomis idėjomis, nes
idėjų verifikavimas jam neįmanomas – jokių daiktų, kuriuos jos galėtų
atitikti arba neatitikti, nėra.

II SKYRIUS : DAIKTAS KAIP DVASIA

Dž. Berklis pateikia dar vieną, daug platesnį daikto apibrėžimą :
“Daiktas, arba esybė, yra bendriausias vardas, apimantis dvi visiškai
skirtingas ir heterogeniškas rūšis, t.y. dvasias ir idėjas, kurios neturi
nieko bendro, išskyrus vardą. Pirmosios yra aktyvios, nedalios
substancijos, antrosios – neveiklios, trumpalaikės, priklausomos esybės,
kurios egzistuoja ne pačios savaime, bet protuose ar dvasinėse
substancijos, arba pastarieji jas turi” (“Traktatas apie žmogiškojo
pažinimo principus”, 108 psl.). Šia prasme daikto terminas apima visa, kas
egzistuoja : ir tai, kas suvokiama (tai įvardinama terminu “idėja”), ir
tai, kas suvokia (“dvasia”). Todėl prie jo “esse yra percipi” galima
pridurti “esse yra percipere” (“būti yra suvokti”).

Nors tiek dvasia, tiek idėja, anot Dž. Berklio, yra daiktas, tačiau Dž.
Berklis ne kartą pabrėžia esminį skirtumą tarp dvasios ir idėjos : dvasia
yra suvokianti, mąstanti, aktyvi, savarankiškai egzistuojanti esybė arba
daiktas – t.y. substancija, o idėja – suvokiama, nemąstanti, pasyvi,
egzistuojanti priklausomai nuo dvasios – substancijos. Tarp dvasios ir
idėjos negali būti jokio panašumo, nes “atimkite galią norėti, mąstyti ir
suvokti idėjas, ir neliks nieko, kuo idėja galėtų būti panaši į dvasią”
(“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 141 psl.). Todėl yra
neįmanoma turėti dvasios idėją, nes dvasia neturi jokių juntamų savybių
(kas išimtinai būdinga idėjai) ir pati yra ne juntama ir ne suvokiama, o
juntanti ir suvokianti. Dėl nesugebėjimo turėti dvasios idėjos, Dž. Berklio
nuomone, ir atsiradusios abejonės dvasių egzistavimu ir galimybe jas
pažinti. Tiesa, dvasia suvokiama ne taip, kaip yra suvokiamos idėjos (t.y.
daiktai siaurąja prasme). Tačiau mes, nors ir neturėdami dvasios idėjos,
turime dvasios sąvoką ir suprantame, ką ši sąvoka reiškia : “<.> žodžiu
dvasia mes nusakome tik tai, kas mąsto, nori ir suvokia, – tokia ir tik
tokia yra šio termino reikšmė” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo
principus”, 141 psl.).

Toks mąstantis, norintis ir suvokiantis subjektas visų pirma yra
dekartiškasis ego, arba, jau paties Dž. Berklio žodžiais tariant, mano Aš.
Dž. Berklis yra podekartiškas mąstytojas, todėl jis nekvestionuoja savo
egzistavimo, o priima tai kaip įrodymų nereikalaujantį postulatą.
Dekartiškasis “mąstau, vadinasi, egzistuoju” Dž. Berkliui skambėtų
“suvokiu, vadinasi, egzistuoju”. Dž. Berklis sako, kad “savo egzistavimą
mes pažįstame vidiniu jutimu arba refleksija” (“Traktatas apie žmogiškojo
pažinimo principus”, 108-109 psl.).

Be mūsų pačių egzistuoja ir kitos dvasios, t.y. mąstančios, norinčios
ir suvokiančios būtybės – kiti žmonės. Tačiau mes jų nesuvokiame, nes
suvokti galima tik idėją, o ne dvasią. Tai, ką mes patiriame juslėmis ir
laikome esant žmogumi, griežtai kalbant, yra visai ne žmogus, jei žmogų
suprasime kaip mąstančią, norinčią ir suvokiančią būtybę. Mes suvokiame tik
idėjų rinkinį – žmogaus kūną : formas, spalvas, judesius, garsus. Mes
negalime sakyti, kad tas idėjų rinkinys ką nors suvokia, mąsto ar nori. Juk
būtų prieštaringa manyti, kad pasyvi idėja yra aktyvi, t.y. mąstanti,
norinti ir suvokianti.

Kaip tuomet mes galime teigti, kad egzistuoja ir kiti žmonės, kitos
dvasios? Pojūčiai mums nerodo kitų dvasių egzistavimo. Dž. Berklis sako,
kad kitų dvasių egzistavimą mes pažįstame protu (žr. “Traktatas apie
žmogiškojo pažinimo principus”, 109 psl.). Idėjų rinkinys gali būti mums
nuoroda į kitą dvasią. “Aš suvokiu įvairių idėjų judėjimą, kitimą bei
visokius derinius, kurie rodo man, kad egzistuoja atskiros į mane panašios
būtybės, kurios tas idėjas lydi ir dalyvauja jas kuriant. Taigi aš pažįstu
kitas dvasias ne tiesiogiai, kaip kad pažįstu savo idėjas, bet
tarpininkaujant idėjoms, kurias priskiriu skirtingiems nuo manęs veikėjams
arba dvasioms kaip ir jų padarinius ar lydinčius ženklus” (“Traktatas apie
žmogiškojo pažinimo principus”, 145 psl.).

Čia vertėtų patyrinėti Dž. Berklio žmogaus sampratą. Juk viską, kas
jutimiška, laikant idėjomis, tarp idėjų atsiduria ir žmogaus kūnas. O
kadangi “mano Aš – tai ne mano idėjos, o kai kas kita, tam tikras
mąstantis, veiklus pradas, kuris idėjas suvokia, pažįsta, jų nori ir jomis
oreruoja” (“Trys Hylo ir Filono dialogai”, Äę. Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 327
psl.), taigi, dvasia, arba siela, tai kyla natūralus klausimas dėl žmogaus
kūno statuso ir jo ryšio su siela.

Teigti, kad žmogus yra grynai dvasinė būtybė, neturinti kūno, būtų
nusižengimas sveikam protui, kas Dž. Berkliui reikštų jo sistemos
paneigimą. Dž. Berklis šventai tikėjo, kad jo ir kaip tik jo sistema telpa
sveiko proto ribose, kai tuo tarpu kitos sistemos (teigiančios daiktų
išoriškumą) su sveiku protu “susipyksta”. Ir Dž. Berklis sako – “Mes
pririšti prie kūno” (“Trys Hylo ir Filono dialogai”, Äę. Įåšźėč,
“Ńī÷čķåķč˙”, 335 psl.).

Kūnas, be abejo, Dž. Berkliui yra idėjų rinkinys, kaip ir visa, kas
jusliška. Vienintelis, kas pažįsta, mąsto ir nori, yra dvasia. Dvasia taip
pat gali manipuliuoti savo idėjomis, nors ne visos idėjos yra jos valioje
(žr. šio darbo I sk.). Taigi, dvasia gali valdyti ir jai priklausantį kūną,
tiesa, ne tokiu mastu, kaip vaizduotės sukurtas idėjas, kas liudija kūno
“realumą” ir savotišką Dievo duotybę (žr. šio darbo I sk.).

Tačiau kaip paaiškinti tai, kad kūnas dalyvauja pažinimo procese? Juk
siela pasaulį pažįsta ne betarpiškai, o per jutimo organus, kurie yra kūne.
Dž. Berklis žinojo to meto fiziologinį pažinimo proceso aiškinimą : “Yra
manoma, kad sielos buveinė yra tam tikroje smegenų dalyje, iš kurios išeina
nervai ir išsklinda po visas kūno dalis; ir kad išoriniai objektai per
įvairius įspūdžius, kuriuos jie teikia jutimo organams, sukelia nervuose
tam tikrus vibruojančius judesius; sužadinti nervai šiuos judesius perduoda
į smegenis, arba sielos buveinę, kur pagal įvairius smegenyse tokiu būdu
atsiradusius įspūdžius ir jų pėdsakus yra sukeliamos įvairios idėjos”
(“Trys Hylo ir Filono dialogai”, Äę. Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 299 psl.). O
kadangi Dž. Berkliui tiek suvokiami daiktai, tiek paties suvokėjo kūnas,
taigi, ir pojūčių receptoriai, ir nervai, ir smegenys, kaip visa, kas
jusliška ir prieinama suvokimui, yra idėjos, tai išeitų, kad vienos idėjos
yra suvokiamos tarpininkaujant kitoms idėjoms, idėjos palieka įspūdžius
idėjose, idėjos sklinda idėjomis. Toks įspūdis gali susidaryti ir iš paties
Dž. Berklio kalbos, kai jis rašo apie mūsų juslėse įspaustas idėjas.

Tačiau Dž. Berklis anaiptol neteigia, kad vienos idėjos dalyvauja kitų
idėjų suvokime. Visų pirma, mūsų kūno judesiai ir pokyčiai nervuose ar
smegenyse dar nėra suvokimas. Pavyzdžiui, jei aš, norėdamas pauostyti gėlę,
ją nuskinsiu, priartinsiu prie nosies ir įkvėpsiu orą, tai dar nebus kvapo
suvokimas ar pojūtis (žr. “Trys Hylo ir Filono dialogai”, Äę. Įåšźėč,
“Ńī÷čķåķč˙”, 284-285 psl.). Pojūtis atsiranda ne kūne, o sieloje, kuri
vienintelė tegali jį suvokti ir turėti.

Savo kūno judesius ir pokyčius nervuose šiuo atveju galima
interpretuoti lygiai kaip ir pokyčius bet kokiose jusliškai suvokiamose
idėjose. Tačiau Dž.Berklis konstatuoja faktą, kad mūsų suvokimas yra
lydimas pokyčių mūsų kūne, t.y. idėjoje, bet tarp suvokimo ir pokyčių kūne
yra ne priežastinis ryšys (nes pasyvi idėja niekaip negali sukelti
pojūčio), o tik atitikimo ryšys. “Mes pririšti prie kūno, t.y. mūsų
pojūčiai yra susiję su judesiais kūne. Mūsų prigimtis tokia, kad mums daro
poveikį bet koks pokytis mūsų jutiminio kūno nervinėse dalyse, o šis
jutiminis kūnas, tiesingai jį suprantant, tėra tiktai kompleksas tokių
savybių arba idėjų, kurios neegzistuoja atskirai nuo proto, taigi pojūčių
ryšys su judesiais kūne reiškia tik atitikimą, sutinkamai su gamtos tvarka,
tarp dviejų eilių betarpiškai suvokiamų idėjų. (“Trys Hylo ir Filono
dialogai”, Äę. Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 335-336 psl.). O dėl Dž.Berklio
vartojamos kalbos tegalima pasakyti tik tiek, kad jis, kalbėdamas apie
juslėse įspaustas idėjas, neprieštarauja pats sau, nes pats ne kartą yra
pabrėžęs, kad jis nepretenduoja į naujos kalbos sukūrimą ir naujų sąvokų
įvedimą, ir todėl mielai vartoja senus išsireiškimus, tik suteikdamas jiems
kitokią prasmę (pvz., žr. “Trys Hylo ir Filono dialogai”, Äę. Įåšźėč,
“Ńī÷čķåķč˙”, 360 psl.).

Kūno kaip idėjos ir sielos kaip dvasios skirtybė Dž. Berkliui įrodo
sielos nemirtingumą: “Kas gali būti aiškiau kaip tai, kad judėjimas,
kitimas, irimas ir nykimas, kurie mūsų akyse nuolat vyksta natūraliuose
kūnuose (ir kuriuos mes suprantame kaip Gamtos tvarką), neturi nieko bendra
su aktyvia, paprasta, nesudėtine substancija: tokios būtybės negali
sunaikinti Gamtos jėga, – kitaip tariant, žmogaus siela yra iš prigimties
nemirtinga” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 143 psl.).

Sąsaja su kūnu, ryšys tarp pokyčių kūne ir pojūčių rodo žmogaus
netobulumą. Tobula būtybė, laisva nuo bet kokių tokio pobūdžio atitikimų,
yra Dievas. Apie Dievą Dž.Berklis rašo daug. Šalia skepticizmo bedievystė
ir ateizmas buvo vienas iš pagrindinių “Traktato apie žmogiškojo pažinimo
principus” taikinių. Anot Dž.Berklio, Dievo egzistavimas yra akivaizdi ir
kiekvienam prieinama tiesa, kuri atsiskleidžia kiek pasigilinus į save ir
mus supantį pasaulį.

“Nors esama tokių daiktų, kurie rodo, kad juos kuriant dalyvauja
žmonės, tačiau kiekvienam akivaizdu, kad daiktai, vadinami Gamtos
kūriniais, t.y. didžioji dauguma mūsų suvokiamų idėjų arba pojūčių, nėra
sukurti žmonių ir nuo jų valios nepriklauso. Vadinasi, yra kokia nors kita
dvasia, kuri juos kuria, nes prieštaringa manyti, kad jie galėtų egzistuoti
patys savaime <.>.Bet jeigu mes susikaupę apmąstysime natūralių daiktų
nuolatinį taisyklingumą, tvarką ir sąsajas, stulbinantį didingumą,grožį ir
tobulumą stambesniųjų ir nepaprastą subtilumą smulkesniųjų visatos dalių,
kartu su visumos įstabia harmonija bei darna; ir pirmiausia niekuomet
deramai neįvertinamus gyvųjų būtybių skausmo ir malonumo bei instinktų,
arba prigimtinių polinkių, potraukių ir aistrų dėsnius – kartoju, jei
apmąstysime visus šiuos dalykus ir tuo pat metu įsigilinsime į prasmę bei
svarbą tokių atributų kaip vienintelis, amžinas, be galo išmintingas, geras
ir tobulas, – tąsyk aiškiai suvoksime, kad jie priklauso minėtajai dvasiai,
kuri visa veikia visur kur ir visa ja ja laikosi.” (“Traktatas apie
žmogiškojo pažinimo principus”, 145-146 psl.).

Dž. Berkliui Dievas yra ne tik daiktų – idėjų, o taip pat ir dvasių –
Kūrėjas, bet ir idėjų būties palaikytojas kaip visa aprėpiantis suvokėjas
(nes idėjos būtis yra būti suvokiamai). Idėjos egzistuoja Dievo prote, taip
pat pats Dievas tiesiogiai jas sukelia baigtinių dvasių protuose. Dž.
Berklis nėra panteistas, nes pasaulis – idėjos – jam nėra dieviškoios
substancijos dalis, o tik kūrinys, kurio egzistavimą pats Dievas nuolat
palaiko, jį suvokdamas. Taigi, Dž. Berklis nėra ir deistas, kaip jį
pavadino jo filosofijos tyrinėtojas A.Smirnovas (žr. Ą.Ńģčšķīā, “Ōčėīńīōč˙
Įåšźėč”, 82 psl.), jei deizmą suprasime kaip filosofinę koncepciją,
teigiančią Dievą esant tik pirminę pasaulio priežastį ir į tolesnę pasaulio
raidą nesikišantį. Dž. Berklis sako, kad “Dievas pats tiesiogiai tvarko
mūsų reikalus” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 149 psl.)
Jis ne tik savo valia tiesiogiai atlieka pokyčius idėjose (gamtos
daiktuoe), kurios “pagonių filosofai linkę priskirti Gamtai” (“Traktatas
apie žmogiškojo pažinimo principus”, 148 psl.), bet ir daro įmanomą bet
kokį pažinimą: sukelia mumyse pojūčius (įspaudžia juslėse idėjas) ir netgi
daro įmanomą komunikaciją tarp žmonių. “Juk akivaizdu, kad, veikdama kitus
asmenis, indivo valia neturi jokio kito objekto, išskyrus savo kūno dalių
judėjimą; tačiau tai, kad šį judėjimą lydi kokia nors idėja ar kad jis
sukelia kokią nors idėją kito žmogaus prote, visiškai priklauso nuo Kūrėjo
valios. Jis yra vienintelis, kuris, visa aprėpdamas savo galios žodžiu,
palaiko tokį dvasių bendravimą, kuris padeda joms suvokti viena kitos
egzistavimą” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 146 psl.).

III SKYRIUS: DAIKTŲ PAŽINIMAS

Dž. Berklis įsitikinęs viso, kas egzistuoja, pažinumu ir to pažinimo
adekvatumu : visi daiktai – tiek dvasios, tiek idėjos – yra prieinami
žmogaus protui. Savo sielą mes pažįstame refleksija, o kitas dvasias (kitus
žmones ir Dievą) – protu. Apie kitų žmonių egzistavimą mes sužinome iš juos
reprezentuojančių kūniškų idėjų ir veiklos, iš ko sprendžiame egzistuojant
panašias į mus protingas būtybes, ir jas galime pažinti pagal analogiją su
savo pačių siela. Apie Dievo egzistavimą byloja visas pasaulis, “reikia tik
atmerkti akis, kad išvystume viso ko Viešpatį geriau ir aiškiau, negu
matome kai kuriuos savo artimuosius” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo
principus”, 146 psl.). Iš pasaulio nepriklausomumo nuo mūsų, pastovumo ir
tobulumo sprendžiame egzistuojant juos sukūrusią ir palaikančią visagalę,
tobulą ir gerą būtybę, kurios atvaizdas, tiesa, netobulas, yra mūsų pačių
siela: “Dievo sąvoka, kokią aš galiu sau susikurti, gaunama apmąstant savo
paties sielą, kai aš padidinu jos galias ir nesiskaitau su jos
netobulumais” (“Trys Hylo ir Filono dialogai”, Äę. Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 325
psl.).

Tačiau vis dėlto pagrindinis klausimas, apie kurį sukosi visa Naujųjų
amžių filosofija, buvo ne tiek dvasių, kiek jusliškųjų daiktų egzistavimo
ir jų pažinimo adekvatumo klausimas (žr. Įvadą). Nepasitikėjimas pojūčių
duomenimis gimdė skepticizmą. Dž.Berkliui “realūs daiktai”, dėl kurių
pažinumo tiek diskutavo Naujųjų amžių mąstytojai, buvo juslėse įspaustos
idėjos, kurių esse yra percipi. Daiktai, t.y. idėjos, yra imanentiški
sąmonei, todėl absoliučiai pažinūs. Nėra jokių sąmonei išoriškų daiktų,
kuriuos turėtų atitikti ar neatitikti mūsų idėjos, todėl pažinimo
adekvatumo klausimas yra negalimas. Visas pažinimas yra tikras: tai, ką mes
suvokiame, ir yra tiesa.

Dž.Berklis neigia sąmonei išoriškų daiktų egzistavimą visų pirma
pasiremdamas tuo, kad “juslės teikia žinias tik apie mūsų pojūčius, idėjas
ar tiesiogiai suvokiamus daiktus (vadinkite juos kaip tinkami), tačiau jos
neinformuoja mūsų apie tai, kad egzistuoja atskirai nuo proto arba
nesuvokiami daiktai, panašūs į tuos, kurie yra suvokiami” (“Traktatas apie
žmogiškojo pažinimo principus”, 67 psl.), o protas iš juslių duomenų taip
pat negali spręsti, ar egzistuoja daiktai už suvokimo, ar ne. Sapnai,
kliedėjimai ir pan. rodo, kad “mus gali veikti visos šiuo metu turimos
idėjos, nors neegzistuotų jokie į jas panašūs kūnai” (“Traktatas apie
žmogiškojo pažinimo principus”, 67 psl.), todėl “akivaizdu, jog išorinių
kūnų egzistavimo prielaida nėra būtina aiškinant mūsų idėjų susidarymą
(“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 67 psl.). Taigi, “jeigu
egzistuotų išoriniai kūnai, tai mes niekaip negalėtume to žinoti, o jeigu
jie neegzistuotų, turėtume tokį pat pagrindą kaip ir dabar manyti, kad jie
egzistuoja” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 68 psl.).

Ir visgi Dž.Berkliui atrodo absurdiška, kad savybė, taigi, pojūtis,
galėtų egzistuoti nesuvokiančiame ir nejuntančiame daikte (plačiau apie tai
žr. šio darbo I sk.). O atėmus visas juntamas savybes nebeliktų nieko, ką
galėtume vadinti daiktu. Dž. Berklis neigia daikto už sąmonės kaip
nejuntamo ir nejuntančio, nesuvokiamo ir nesuvokiančio substrato, savybių
turėtojo ir pagrindo, egzistavimą. Tą jis ypač pabrėžia kritikuodamas
materijos sampratą. Toks daiktas Dž.Berkliui tapatus niekui, todėl
absurdiška galvoti apie jo egzistavimą. Manyti, kad egzistuoja tokie
nesuvokiami daiktai, “itin nepagrįsta, nes tada tektų pripažinti, kad
Dievas be jokio pagrindo sukūrė begalę būtybių, kurios yra visiškai
nenaudingos ir netarnauja jokiam tikslui” (“Traktatas apie žmogiškojo
pažinimo principus”, 68 psl.).

Taigi daiktai, nepriklausomi nuo suvokimo, neegzistuoja. Apie daiktus
kaip išorinius galima kalbėti nebent turint galvoje jų kilmę, “nes jie
sukurti ne vidujai, ne paties proto, bet yra įspausti dvasios, skirtingos
nuo tos, kuri juos suvokia” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo
principus”, 109 psl.). Taip išnyksta pažinimo adekvatumo problema, nes
sąmonė pažįsta savo pačios turinį – idėjas, o ne jai išoriškus daiktus.

Tačiau paneigus sąmonei išoriško daikto, kaip savybių turėtojo,
egzistavimą ir pripažįstant realiomis tik suvokiamas savybes be jokio jas
palaikančio substrato, iškyla daikto tapatybės klausimas : ar galima
sakyti, kad skirtingi žmonės suvokia tą patį daiktą, pavyzdžiui Saulę. Juk
jeigu Saulė kaip daiktas, nepriklausomas nuo suvokimo, neegzistuoja, tai
tenka pripažinti, kad kiek yra suvokiančių protų, turinčių Saulės idėjas,
tiek yra ir pačių Saulių. Čia Dž. Berklis imasi nagrinėti termino “tas
pats” vartojimo nevienareikšmiškumą ir mano, kad klausimas, ar skirtingi
žmonės gali suvokti tą patį daiktą, ar ne, tėra ginčas dėl žodžių :
“Įsivaizduokime kartu keletą žmonių, turinčių vienodus sugebėjimus ir todėl
patiriančių vienodą poveikį iš savo juslių, kurie, beje, nemokėtų vartoti
kalbos; išmokę kalbėti vieni jų, turėdami galvoje to, kas suvokiama,
vienodumą, gali vadinti jį tuo pačiu; kiti, ypač dėl suvokiančiųjų asmenų
netapatumo, gali mieliau kalbėti apie skirtingą. Betgi kas nemato, kad
visas šis ginčas yra dėl žodžių, būtent, ar galima tam, kas yra suvokiama,
visgi taikyti terminą “tas pats”” (“Trys Hylo ir Filono dialogai”, Äę.
Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 343 psl.). Dž. Berklio manymu, šis keblumas iškyla
tiek nepripažįstant sąmonei išoriškų daiktų egzistavimo, tiek ir jį
pripažįstant, nes, kaip sako jis pats, “ir patys materialistai pripažįsta,
kad tai, ką mes betarpiškai patiriame savo pojūčiais, – mūsų pačių idėjos.
Todėl <.> prieštaravimas, esą du žmonės nemato to paties, vienodai liečia
ir materialistus, ir mane” (“Trys Hylo ir Filono dialogai”, Äę. Įåšźėč,
“Ńī÷čķåķč˙”, 344 psl.).

Be to, kyla klausimas, ar galima sakyti, kad mes matome ir liečiame tą
patį daiktą? Juk regėjimo ir lytėjimo pojūčiai yra visiškai skirtingi, o
jokio juos vienijančio pagrindo (daikto už tų pojūčių) nėra. Taip pat ar
galime sakyti, kad tą patį daiktą apžiūrinėjame plika akimi ir pro
mikroskopą – juk tada mums atsveriantys vaizdai yra visiškai skirtingi? Dž.
Berklis sako : “Griežtai kalbant <.>, mes matome ne tą patį objektą, kurį
liečiame; ir ne tą patį objektą stebime per mikroskopą ir plika akimi. Bet
jeigu bet koks nukrypimas būtų laikomas pakankamu naujos rūšies ar individo
sudarymui, tai begalė pavadinimų arba jų painumas padarytų pačią kalbą
netinkamą naudojimui. Todėl tam, kad būtų išvengta šio, kaip ir kitų
nepatogumų, žmonės kombinuoja keletą idėjų, kurios gaunamos arba skirtingų
pojūčių pagalba, arba to paties pojūčio, tik skirtingu laiku arba
skirtingomis aplinkybėmis, ir apie kurias galima pasakyti, kad jos turi tam
tikrą prigimtinį ryšį egzistavimo arba nuoseklumo prasme; visa tai žmonės
vadina vienu vardu ir laiko vienu daiktu” (“Trys Hylo ir Filono dialogai”,
Äę. Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 340 psl.).

Taigi, jei mes žiūrime pro mikroskopą, tai visai ne tam, kad geriau
ištyrinėtume kokį nors daiktą : juk tai, ką mes matome pro mikroskiopą,
yra, griežtai kalbant, visiškai kitas daiktas, skirtingas nuo to, kurį
stebime plika akimi. Tuomet tampa nebeaišku, ką mes pažįstame ir tyrinėjame
: aišku tik, kad tyrinėjame ne daiktus. Juk ką mes naujo besužinotume, tai
bus ne gilesnis to objekto – idėjos pažinimas, o vis naujų objektų – idėjų
atsivėrimas. Ir apskritai, ar yra prasmė ką nors tyrinėti, jei mes tuo
tyrinėjimu apie tą daiktą nieko nesužinome. Dž. Berklis sako : “<..> kai
aš tyrinėju kitų pojūčių pagalba daiktą, kurį aš mačiau, aš tai darau ne
dėl to, kad geriau suprasčiau tą objektą, kurį suvokiau savo rega, nes
vieno pojūčio objektas nesuvokiamas kitais pojūčiais. Ir kai aš žiūriu pro
mikroskopą, tai nereiškia, kad aš galiu aiškiau suvokti tai, ką aš jau
suvokiau plika akimi, nes objektas, suvokiamas per stiklą, yra visiškai
skirtingas nuo pirmojo” (“Trys Hylo ir Filono dialogai”, Äę. Įåšźėč,
“Ńī÷čķåķč˙”, 340-341 psl.). Toliau Dž.Berklis sako: “abiem atvejais mano
tikslas yra sužinoti, kokios idėjos yra susiję viena su kita; o kuo daugiau
žmogus žino apie idėjų ryšius, tuo labiau apie jį kalba, kad jis žino
daiktų prigimtį” (“Trys Hylo ir Filono dialogai”, Äę. Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”,
341 psl.). Taigi, ir gamtos mokslų tikslas yra pažinti ne idėjas, o
santykius, ryšius tarp idėjų.

Ryšiai tarp idėjų, be abejonės, negali būti priežastiniai : kaip gali
pasyvi idėja būti kitos idėjos priežastimi? Dėl savo pasyvumo idėja negali
sukelti jokio poveikio. Dž.Berklis neigia egzistuojant gamtoje, t.y.
idėjose, priežastinius ryšius, nes tik dvasia kaip aktyvi būtybė gali būti
kieno nors priežastimi. Todėl Dž.Berklis gamtos mokslą norėtų matyti ne
aiškinamojo, o aprašomojo pobūdžio. Jis kritikuoja savo laikais populiarų
mechanikoje traukos principą ir sako, kad “vienodai teisinga <.> bus jį
vadinti pastūmimu arba poslinkiu” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo
principus”, 117 psl.).

Dž.Berklis įsitikinęs, kad jo teorija padeda atsisakyti nereikalingų
pretenzijų pažinti tai, ko iš tikrųjų ir nėra, t.y. “daiktus pačius
savaime”, ir taip įveikia skepticizmą, kaip nusivylimą savo pažintiniais
sugebėjimais dėl to, kad negalime įveikti prarajos tarp savęs ir daikto :
“visa jų (skeptikų – J.N) argumentų atsarga, sukurta nuvertinti mūsų
sugebėjimams ir parodyti, kad žmonija – tamsi ir niekinga, iš esmės yra
pagrįsta <.> tuo, kad teisiga ir reali daiktų prigimtis neprieinama dėl
mūsų neįveikiamo aklumo. Visa tai jie perdeda ir mėgsta išpūsti. Jie sako,
kad mes esame pasigailėtinai apgaudinėjami savo juslių ir veikiami vien
daiktų išorės bei regimybės. Tikroji esmė, vidinės savybės ir kiekvieno,
net paties menkiausio, daikto sandara yra paslėpta nuo mūsų: kiekvienas
vandens lašas, kiekviena smiltelė turi kažką, kas pranoksta žmogiškojo
proto galią įžvelgti ir suprasti” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo
principus”, 115 psl.). Dž.Berklio požiūriu, yra visiškai priešingai: visa,
ką mes suvokiame, t.y. patiriame pojūčiai, ir yra pati tiesa.

Tačiau jei tiesa yra mūsų pojūčiuose, būtų įdomu panagrinėti, kokiu
būdu Dž. Berklis “susitvarko” su tuo faktu, kad pojūčiai mus apgaudinėja,
bent jau tam tikrose situacijose : irklas, kurio galas panardintas į
vandenį, atrodo nulaužtas, o keturkampis bokštas iš tolo atrodo beesąs
apvalus. Dž. Berklis atsako, kad pojūčiai mūsų neapgaudinėja, jų
pateikiamos idėjos yra tokios, kokios yra. Suklysti mes galime nebent savo
sprendimuose. : “Jis (žmogus – J.N.) neklysta idėjose, kurias jis iš tiesų
suvokia, bet klysta išvadose, kurias jis daro iš savo turimų pojūčių. Tokiu
būdu, irklo atveju regėjimu jis jį suvokia kaip nulaužtą, ir jis teisus.
Bet jeigu iš to jis padaro išvadą, kad, ištraukus irklą iš vandens, jis vėl
jį suvoks kaip nulaužtą, arba kad ir jo lytėjimui jis sukels tokį pojūtį,
kokį paprastai sukelia nulaužti daiktai, tai čia jis klysta”. (“Trys Hylo
ir Filono dialogai”, Äę. Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 332 psl.). Taigi, nėra
prieštaravimo ir tarp mūsų pojūčių ir mokslinių duomenų, pavyzdžiui, kai
yra tvirtinama, kad Žemė sukasi aplink Saulę, nors mūsų pojūčiai to nerodo:
“Mes čia nesuvokiame jokio Žemės judėjimo, bet būtų klaidinga iš to daryti
išvadą, kad mes nesuvoktume jos judėjimo, būdami nutolę nuo Žemės tokiu pat
atstumu, kokiu mes dabar esame nutolę nuo kitų planetų” (“Trys Hylo ir
Filono dialogai”, Äę. Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 333 psl.; plg. “Traktatas apie
žmogiškojo pažinimo principus”, 89-90 psl.).

Taigi, pojūčiai mums pateikia tiesą, reikia tik mokėti iš jų duomenų
padaryti teisingas išvadas. Pasaulis yra pažinus. Nuo mūsų nėra paslėpta
nieko, ko mes negalėtume pažinti : visa kas egzistuoja, yra tik dvasios ir
idėjos, kurių ir vienos, ir kitos yra prieinamos mūsų pažinimui. Net jeigu
ir egzistuoja koks nors daiktas, kurio mes dar nepažįstame (kurį pažįsta
tik Dievas), jis iš esmės yra mums prieinamas, ir jei ne anksčiau, tai
vėliau mes jį atrasime.

Tačiau į akis krinta Dž.Berklio pažiūrų neįprastumas ir keistumas:
“itin keistai skamba: valgome ir geriame idėjas, rengiamės idėjomis”
(“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 77 psl.). Dž.Berklis į tai
atsako: “Visiškai su tuo sutinku, nes žodis idėja nevartojamas kasdieninėje
šnekoje žymėti įvairiems juntamų savybių deriniams, kurie vadinami
daiktais; tad neabejotina, kad kiekvienas posakis, nukrypstantis nuo
įprastinės kabos vartosenos, atrodys keistas ir juokingas. Tačiau tai
neturi ryšio su teisingumu teiginio, kuris tik kitais žodžiais nusako tai,
kad mes maitinamės ir rengiamės daiktais, kuriuos tiesiogiai suvokiame
juslėmis.” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 77-78 psl.).
Dž. Berkliui idėja yra jusliškas daiktas. Visi egistuojantys daiktai
(neskaitant dvasių) yra jusliški ir pilnai atsiveria mums mūsų patyrime,
nes tai, ką mes suvokiame, ir yra patys daiktai. Kiekvienam, kas bando
priekaištauti Dž.Berkliui, neva jis sunaikina daiktus ir paverčia juos
tuščiavidurėmis idėjomis, Dž. Berklis atsako : “Tu manęs nesupranti. Aš ne
už daiktų pavertimą idėjomis, o greičiau už idėjų – daiktais; tuos
betarpiškai suvokiamus objektus, kurie, tavo nuomone, yra tik daiktų
atspindžiai, aš laikau pačiais daiktais” (“Trys Hylo ir Filono dialogai”,
Äę. Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 339 psl.).

Taigi, Dž. Berklis neigia ne daiktų apskritai, o tik jusliškai
nesuvokiamų ir nesuvokiančių daiktų egzistavimą : “Tai, ką matau, girdžiu
ir užčiuopiu, – egzistuoja, t.y. aš tai suvokiu, – tuo abejoju ne daugiau
kaip savo paties buvimu. Tačiau nesuprantu, kaip pojūčių liudijimas gali
tapti įrodymu, jog egzistuoja kažkas, kas juslėmis nesuvokiama” (“Traktatas
apie žmogiškojo pažinimo principus”, 78-79 psl.).

IŠVADOS

Dž.Berklio filosofijoje, kurios pagrindinis teiginys “esse yra
percipi”, abejonei pažinimo tikrumu, taigi ir skepticizmui, vietos
nebelieka. Čia skepticizmas įveikiamas atsisakant nereikalingų pretenzijų
pažinti tai, ko iš tikrųjų ir nėra (“daiktus pačius savaime”): “Berkliui
jutiminių daiktų pasaulis – tai mūsų pojūčiai, po kuriais nėra paslėpta
nieko išoriško, už kurių nėra nieko, svetimo dvasiai, kurie mums duoda
viską, kas juose yra <.>“ (Ļ. Įėīķńźčé, “Čńņīšč÷åńźčé źīķņåźńņ ōčėīńīōčč
Įåšźėč”, 21 psl.). Taigi šia prasme galima sakyti, kad Dž.Berklis ištesėjo
savo pažadą, duotą “Traktato apie žmogiškojo pažinimo principus”
paantraštėje.

Tačiau paskesnė filosofijos tradicija liudija visai ką kita: Dž.Berklio
argumentai ne tik nenutildė skeptikų (kaip tikėjosi pats Dž.Berklis), bet
netgi – likimo ironija – tapo šaltiniu, iš kurio idėjų sėmėsi pats
žymiausias Naujųjų laikų skeptikas D.Hjumas. D.Hjumas rašė: “<.> iš tiesų
dauguma šio įžvalgaus autoriaus (Dž.Berklio, – J.N.) veikalų duoda mums
geriausias skepticizmo pamokas, kokias tik galime rasti senųjų ar naujųjų
filosofų <.> raštuose. Tačiau tituliniame lape jis pareiškia (ir
neabejotinai labai nuoširdžiai), kad šią knygą parašė tiek prieš skeptikus,
tiek prieš ateistus ir laisvamanius. Bet kad visi jo argumentai iš tikrųjų
yra skeptiniai, nors ir buvo sumanyti kitaip, matyti jau iš to, kad į juos
negalima niekaip atsakyti ir kad jie nesukelia jokio įsitikinimo. Jų
vienintelis poveikis – sukelti akimirkos neryžtingumą ir sutrikimą, kurie
iryra skepticizmo padarinys”(D.Hume, “Žmogaus proto tyrinėjimas”, 216-217
psl.).

Dž.Berkliui sukritikavus materialiąją substanciją, D.Hjumas žengė dar
toliau ir sukritikavo dvasinę substanciją. Dvasinės substancijos kritikos
užuomazgos, tiesą sakant, jau glūdėjo ir paties Dž.Berklio prielaidose.
Dž.Berklio filosofiją tyrinėjęs R.Mecas klausia: “Apskritai, ar yra kokia
nors prasmė Berkliui kalbėti apie dvasinę substanciją po to, kai jis taip
radikaliai atmetė ir sutriuškino materialiąją substanciją? Argi tie patys
argumentai netinka tiek vienai, tiek kitai ?” ( R.Metz, “George
Berkeley.Leben und Lehre”, 99 psl.). R.Metz sako, kad Dž.Berklis šią
problemą matė ir pats, ir pateikia ištrauką iš jo dienoraščio: “Dvasia yra
pojūčių sankaupa. Pašalinkite pojūčius, ir jūs pašalinsite dvasią, duokite
pojūčius, ir jūs duosite dvasią” (cit. iš R.Metz, “George Berkeley.Leben
und Lehre”, 99 psl.). Taigi jau paties Dž.Berklio prielaidose glūdėjo tai,
ką vėliau išplėtojo D.Hjumas. Todėl visai pagrįstai galima sakyti, kad
“<.> Hjumas buvo tik tiesioginis Berklio subtilaus genialumo ir drąsios
filosofinės analizės įpėdinis” (A.Campbell Fraser, “Berkeley”, 215 psl.).

Dž.Berklio filosofijoje pažinimas išsaugoja savo objektyvų pobūdį.
Pažinimo objektyvumo garantas Dž.Berkliui- Dievas. Dievas įspaudžia mums
juslėse idėjas ir nustato jų sąryšius, kuriuos pažinti ir yra mokslo
prerogatyva. O D.Hjumas sako, kad apie Dievą mes nieko nežinome. “Todėl
jeigu mūsų nežinojimas būtų geras pagrindas ką nors atmesti, mes turėtume
prieiti principą, neigiantį visokią Aukščiausios Esybės energiją, lygiai
kaip ir grubiausios materijos energiją” (D.Hume, “Žmogaus proto
tyrinėjimas”, 111 psl.). D.Hjumui pažinimas netenka bet kokio objektyvumo.
Mes liekame vieni su savo patyrimu. Reiškiniai, kuriuos mes laikome
susijusius būtinais priežastiniais ryšiais, žvelgiant iš mūsų patyrimo
pozicijos, yra tiktai faktų seka, iš kurios niekaip neplaukia tų faktų
ryšio būtinumas. Tai, ką mes laikome priežastiniais ryšiais, yra viso labo
tik mūsų psichologinis įsitikinimas arba įprotis. Taigi, D.Hjumo mokyme
“subjektyviais psichologiniais veiksniais grindžiamas patyrimas tapo ne
tikru, objektyviu, būtinu, o reliatyviu, subjektyviu, tikėtinu”
(K.Rastenis, “Davido Hume’o pažinimo teorija”, 11 psl.).

D.Hjumas padarė žymią įtaką I.Kantui. I.Kantas rašė: “Aš atvirai
prisipažįstu: kaip tik Deivido Hiumo teiginys prieš daugelį metų pirmą
kartą nutraukė mano dogmatinį snaudulį ir mano ieškojimus
spekuliatyviosios filosofijos srityje pasuko visiškai kita kryptimi”
(I.Kantas, “Prolegomenai”, 14 psl.). I.Kantas tarsi “reabilituoja” D.Hjumo
sukritikuotą daiktų pažinimą. Jokie gamtos dėsniai, joks priežastingumas,
be abejo, negali būti išvedami iš mūsų patyrimo, bet “priešingai, patyrimas
išvedamas iš jų” (I.Kantas, “Prolegomenai”, 89 psl.). I.Kantui vadinamosios
grynosios intelektinės sąvokos, arba kategorijos (tokios, kaip
priežastingumas, daugis, galimybė, būtinumas .- žr. I.Kant, “Grynojo
proto kritika”, 117 psl.) yra bet kokio patyrimo apriorinės (išankstinės)
sąlygos. “Jos yra skirtos tik, taip sakant, reiškiniams skaityti
skiemenimis, kad juos būtų galima skaityti kaip patyrimą <.>“ (I.Kantas,
“Prolegomenai”, 88 psl.). Mūsų patyrimas apsiriboja tik reiškinių pažinimu,
todėl būtų klaidinga manyti, kad grynosios intelektinės sąvokos galėtų
nurodyti į daiktus pačius savaime. I.Kantas skiria reiškinį (arba fenomeną)
nuo daikto paties savaime (arba noumeno), kaip nepažinaus, galimo tik
mąstyti reiškinio “vidaus”. Tačiau nors mes ir nieko negalime žinoti apie
daiktus pačius savaime, mes galime juos mąstyti, nes “mąstyti aš galiu ką
noriu, jei tik neprieštarauju pats sau” (I.Kant, “Grynojo proto kritika”,
45 psl.). Atvirkščiai, būtų prieštaringa manyti, kad daiktai patys savaime
neegzistuoja: “Juk priešingu atveju iš to išplauktų beprasmiškas teiginys-
esą reiškinys egzistuoja be to, kas reiškiasi” (I.Kant, “Grynojo proto
kritika”,45 psl.). “Tad intelektas, teigdamas, kad reiškiniai egzistuoja,
kartu pripažįsta ir daiktų pačių savaime egzistavimą, ir šia prasme mes
galime sakyti, kad įsivaizduoti tokias esybes, kurios sudaro reiškinių
pagrindą, atseit yra grynai galimos vien tik mąstyti, ne tik leistina, bet
ir neišvengiama” (I.Kantas, “Prolegomenai”, 91 psl.).

Tačiau I.Kantas, skirdamas nepažinų daiktą patį savaime ir reiškinį,
vėl tarsi sugrįžta į tą pačią filosofinę situaciją, kuri buvo iki
Dž.Berklio. Nepažinių daiktų pačių savaime egzistavimo pripažinimas ir
gimdė tą skepticizmą, prieš kurį kovojo Dž.Berklis, tiesiog įrodydamas to
skepticizmo šaltinio – daiktų pačių savaime egzistavimo pripažinimo –
nepagrįstumą. Daiktų pačių savaime egzistavimo neigimas paskatino I.Kantą,
beje, gerai nesusipažinusį su Dž.Berklio filosofija (žr. A.Nesavas,
“Džordžas Berklis ir Naujųjų amžių filosofija”, 27 psl.), apkaltinti
Dž.Berklį idealizmu: “Kiekvieno tikro idealisto, nuo Elėjos mokyklos iki
vyskupo Berklio, tezė yra ši formulė: “Kiekvienas pažinimas jutimais ir
patyrimu yra vien tik regimybė, o tiesa glūdi tiktai grynojo intelekto ir
proto idėjose”” (I.Kantas, “Prolegomenai”, 176 psl.). Pasak žymaus
Dž.Berklio filosofijos tyrinėtojo A.A.Liuso, “šie žodžiai yra Berklio
mokymo karikatūra” (A.A.Luce, “Berkeley’s immaterialism”, 26 psl.).
Dž.Berklis sakė kaip tik atvirkščiai – būtent jusliniame patyrime ir yra
pati tiesa: “<.> tuos betarpiškai suvokiamus objektus, kurie, tavo
nuomone, yra tik daiktų atspinžiai, aš laikau pačiais daiktais” (“Trys Hylo
ir Filono dialogai”, Äę. Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 339 psl.).

Tačiau Dž.Berklio skepticizmo įveikimas, kaip parodė paskesnė istorija,
nuvedė į dar didesnį – D.Hjumo – skepticizmą. I.Kanto sprendimas kitoks ir
neginčytinas: “<.> kokie gali būti daiktai patys savaime, aš nežinau ir
man nereikia šito žinoti, nes daiktas juk niekada negali man pasirodyti
kitaip, kaip tik reiškinyje” (I.Kant, “Grynojo proto kritika”, 252 psl.).

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Dž.Berklis. Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus.- Vilnius,

1988.

1. A.Campbell Fraser. Berkeley. – Edinbourg and London, 1881.

1. R.Dekartas. Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1978.

1. D.Hume. Žmogaus proto tyrinėjimas. – Vilnius, 1995.

1. I.Kantas. Prolegomenai. – Vilnius, 1993.

1. I.Kant. Grynojo proto kritika. – Vilnius, 1996.

1. A.A.Luce. Berkeley’s Immaterialism. – London, 1945.

1. R.Metz. George Berkeley. Leben und Lehre. – Stuttgart, 1925.

1. A.Nesavas. Džordžas Berklis ir Naujųjų amžių filosofija

//Dž.Berklis. Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus.-

Vilnius, 1988.

1. K.Rastenis. Davido Hume’o pažinimo teorija //D.Hume. Žmogaus proto

tyrinėjimas. – Vilnius, 1995.

1. Äę.Įåšźėč. Ńī÷čķåķč˙. – Ģīńźāą, 1978.

1. Ļ. Įėīķńźčé. Čńņīšč÷åńźčé źīķņåźńņ ōčėīńīōčč Įåšźėč.

1. Į.Ż. Įūõīāńźčé. Äęīšäę Įåšźėč. – Ģīńźāą, 1970.

1. Ō. Įżźīķ. Ńī÷čķåķč˙ ā 2-õ ņīģąõ. Ņ. 2. – Ģīńźāą, 1972.

1. Ė.Ģ.Źīńąšåāą. Ńīöčīźóėüņóšķūé ćåķåēčń ķaóźč Ķīāīćī āšåģåķč

(Ōčėīńīōńźčé ąńļåźņ ļšīįėåģū). – Ģīńźāą, 1989.

1. Äę. Ėīźź. Ńī÷čķåķč˙ ā 3-õ ņīģąõ. Ņ. 1. – Ģīńźāą, 1985.

1. Ą.Ńģčšķīā. Ōčėīńīōč˙ Įåšźėč. – Āąšųąāą, 1873.

Leave a Comment