Daikto samprata Dž.Berklio “Traktate apie žmogiškojo pažinimo principus”
Bakalauro darbas
Vilnius
TURINYS
|ĮVADAS | |2 ||I SKYRIUS. DAIKTAS KAIP IDĖJA | |8 ||II SKYRIUS. DAIKTAS KAIP DVASIA | |17 ||III SKYRIUS. DAIKTŲ PAŽINIMAS | |25 ||IŠVADOS | |34 ||LITERATŪROS SĄRAŠAS | |39 |
<…> vieni ir tie patys principai, iš pirmo žvilgsnio vedantys į skepticizmą, jei tik jie privedami iki reikiamo taško, atveda žmogų atgal prie sveiko proto (Dž. Berklis, “Trys Hylo ir Filono dialogai”)
Įvadas
Matematinės – eksperimentinės gamtotyros atsiradimas sukėlė nemažąsumaištį žmonių protuose. Jos tyrimų rezultatai neretai būdavo tiesiogpriešingi kasdieniam patyrimui, paremtam pojūčių duomenimis. Pavyzdžiui,geocentrinės sistemos pakeitimas heliocentrine atrodė akivaizdusnesusipratimas: kaip galima teigti, kad Žemė sukasi aplink Saulę, jei mūsųpojūčiai kuo akivaizdžiausiai parodo, kad yra visiškai atvirkščiai. Žemę posavo kojomis mes suvokiame kaip neabejotinai stabilią, o štai Saulękiekvieną rytą stebime patekančią, po to keliaujančią dangaus skliautu irvakare nusileidžiančią. Mūsų pojūčiai mums rodo, kad Žemė yra plokščia, oštai gamtotyrininkai tvirtina, kad ji yra apvali. Išradus mikroskopą beiteleskopą pasidarė įmanoma stebėti tai, ko plika akimi nesimato. Įprastidaiktai, pažiūrėjus pro juos, pasirodydavo beesą visiškai kitokie. 1641 m.R.Dekartas savo “Metafiziniuose apmąstymuose” rašė: “<…> aš turiu dvivisiškai skirtingas Saulės idėjas. Viena iš jų kilusi iš pojūčių <…>. Dėlšios pirmosios idėjos Saulė atrodo labai maža. Antroji idėja yra paimta išastronomijos įrodymų <…>. Dėl antrosios idėjos Saulė man atrodo didesnėuž pačią Žemę.” (R.Dekartas, “Rinktiniai raštai”, 183 psl.). Todėl irturėjo kilti klausimas: kas yra tiesa – tai, ką mums teikia pojūčiai artai, ką liudija naujausi mokslo tyrimai, paremti matematiniaisapskaičiavimais ir eksperimentu. Tiesa juk turi būti tik viena: “Žinoma,šios dvi idėjos, kuriomis suvokiu Saulę, negali būti panašios į vieną ir tąpačią Saulę. Nuovoka mane įtikina, kad idėja, susidaryta pagal išorinįSaulės vaizdą, mažiausiai panaši į Saulę” (R.Dekartas, “Rinktiniai raštai”,183 psl.). Imta nepasitikėti pojūčiais, teigiant, kad jie “patys savaimesilpni ir klystantys” (Ō.Įżźīķ, “Ńī÷čķåķč˙” II t., 23 psl.), ir kad“neteisinga tvirtinti, kad žmogaus pojūčiai yra daiktų matas” (Ō.Įżźīķ,“Ńī÷čķåķč˙” II t., 19 psl.). Žmogaus pojūčiai, anot F.Bekono, priklausoprie vadinamųjų “stabų”, klaidinančių žmogaus protą ir trukdančių teisingaipažinti pasaulį. Tokioje situacijoje puikiai prigijo kartu su kitais Antikos mokymais(neoplatonizmu, pitagorizmu, epikūrizmu, stoicizmu) atgimęs skepticizmas.Vėl pradėta abejoti pojūčių duomenimis, galimybe pažinti pasaulį irapskritai tiesą. XVI – XVII a. skepticizmas taip išpopuliarejo ir įgavotokią jėgą, kad “nei viena nauja žinijos koncepcija (filosofinė, teologinė,juridinė) negalėjo paprasčiausiai ignoruoti skeptikų iškeliamosargumentacijos” (Ė.Ģ.Źīńąšåāą, “Ńīöčīźóėüņóšķūé ćåķåēčń ķaóźč Ķīāīćīāšåģåķč“, 122 psl.). Dar daugiau – “Bet kuri fizinio pasaulio koncepcija,pretenduojanti tapti bent kiek reikšmingesne alternatyva vyraujančiamperipatetizmui (scholastiniam aristotelizmui – J.N.), turėdavo pereiti perskepticizmo žaizdrą” (Ė.Ģ.Źīńąšåāą, “Ńīöčīźóėüņóšķūé ćåķåēčń ķaóźč Ķīāīćīāšåģåķč“, 122 psl.). Totali abejonė buvo ir R.Dekarto filosofijos išeities taškas: “Visa, kąlig šiol laikiau esant tikra ir pagrista, buvau gavęs iš pojūčių arba perjuos, tačiau pojūčių apgaulingumu man teko įsitikinti ne kartą, oapdairumas reikalauja niekada nepasitikėti tuo, kas jau sykį tave apgavo”(R.Dekartas, “Rinktiniai raštai”, 165 psl.). R.Dekartas randa vieną tikrąir neabejotiną dalyką: “Tačiau, nors abejojame viskuo, negalime abejotituo, kad esame, ir kad teiginys “Aš esu” – teisingas” (R.Dekartas,“Rinktiniai raštai”, 169 psl.). Taigi, individuali sąmonė yra tikrasdalykas. Tačiau kaip yra su tos sąmonės turiniu – idėjomis: ar jos irgivisos teisingos, t.y. atitinkančios realiai už sąmonės egzistuojančiusdaiktus, ar yra tik proto fikcijos? R.Dekarto nuomone, mes negalime manyti,kad esame vieni pasaulyje, nes suprantame, kad patys nesame savo idėjųpriežastimis. Todėl “be manęs jame (pasaulyje – J.N.) yra dar kažkoksdaiktas – tos idėjos priežastis” (R.Dekartas, “Rinktiniai raštai”, 186psl.), o tai yra Dievas. Kūniškų daiktų egzistavimo garantas R.Dekartui –tai, kad Dievas nėra apgavikas, nes būti apgaviku reikštų būti netobulu.Todėl R.Dekartas rašo: “Kadangi Dievas nėra apgavikas, tai darosi aišku,kad idėjų jis nesiunčia pats arba per kokį nors kitą tvarinį, kuriame jųtikrovė yra ne formaliai, bet tiktai eminentiškai. Juk Dievas man nedavėjokio sugebėjimo tai pažinti, bet, priešingai, mane sukūrė linkusį tikėti,kad idėjos kyla iš kūniškų daiktų, todėl nematau, kaip būtų galimapateisinti Dievo apgaulę, jei iš tiesų šios idėjos atsirastų dėl kitųpriežasčių arba jas gamintų kiti, nekūniški daiktai. Vadinasi, reikiapadaryti išvadą, kad yra kūniški, egzistuoją daiktai” (R.Dekartas,“Rinktiniai raštai”, 217 psl.). Tačiau pats R.Dekartas pripažįsta, kad visdėlto, spręsdami apie daiktus, mes dažnai klystame, “kadangi žmogus –baigtinės prigimties, todėl ir žinojimą tegali turėti ribotą” (R.Dekartas,“Rinktiniai raštai”, 221 psl.). Bet vis dėlto mūsų pojūčiai bent dalįtiesos apie daiktus pateikia: “Ir nors, priėjęs prie ugnies, juntu šilumą,o priėjęs dar arčiau, netgi skausmą, nerandu jokio pagrindo, kuris maneįtikintų, kad ugnyje esama kažko panašaus į šilumą ar skausmą. Tačiau ašturiu pagrindo tikėti, kad joje kažkas yra, nesvarbu, kas tai būtų, kasgali sukelti manyje šilumos ir skausmo pojūčius” (R.Dekartas, “Rinktiniairaštai”, 220 psl.). Taigi R.Dekartas, griežtai kalbant, neįveikia to skepticizmo, nuo kuriojis pradeda: kas iš to, jei mes sužinome, kad kai kas, ką mes manome apiedaiktus, yra tiesa, jei mes nežinome, kur konkrečiai mes manome teisingai,o kur klystame. Todėl kitas mąstytojas, Dž.Lokas, siūlė apsisaugoti nuo skepticizmo,ištiriant savo pažinimo galimybes. “Jūrininkui visai ne pro šalį žinotisavo svambalo lyno ilgį, nors jis ir negali juo išmatuoti visų okeanųgelmių. Jam užtenka žinoti tai, kad lyno ilgumo užteks, norint pasiektidugną tokiose vietose, kurios būtinos nustatant kryptį ir apsisaugojant nuopražūtingų seklumų” (Äę.Ėīźź, “Ńī÷čķåķč˙”, I t., 94 psl.). ReziumuojantDž.Loko mokymą galima pasakyti,kad visas mūsų sąmonės turinys – idėjos –
gaunammas iš patyrimo – pojūčių ir refleksijos.Vienos tų idėjų (čia reikėtųprisiminti,kad tiek Dž. Lokas,tiek R. Dekartas terminą “idėja” vartoja netik savybės ar pojūčio,bet ir bet kokio sudėtingesnio vaizdinio reikšme.Šiuo konkrečiu atveju turima galvoje idėja kaip savybė (pojūtis)) atspindisavybes, priklausančias patiems daiktams (pirmines savybes) – tai “tankis,tįsumas, forma, judėjimas arba rimtis ir skaičius” (Äę.Ėīźź, “Ńī÷čķåķč˙”, It., 184 psl.). O kitos savybės – “spalvos, garsai, skoniai ir pan.”(Äę.Ėīźź, “Ńī÷čķåķč˙”, I t., 184 psl.) iš tikrųjų nėra pačių daiktųsavybės, o tik įvairios pirminių daiktų savybių poveikio mūsų juslėmsmodifikacijos. Jų pagrindas, tiesa, realus, tačiau iš jų spręsti apiepačių daiktų savybes negalime. Taigi, Dž. Loko nuomone, pirminių savybiųidėjos atskleidžia apie daiktus tiesą, ir pažinimas apie pirmines daiktųsavybes bus visada teisingas. Kada Dž.Lokas sako, jog pirminės savybės yra pačių daiktų savybės, jiskalba taip, tarsi žinotų, kokie yra patys daiktai. Juk tik pažindami tieksavo idėjas, tiek pačius daiktus, galėtume spręsti, ar idėjos daiktusatitinka. Tačiau išorinė realybė mums visiškai neprieinama, mes pažįstametik savo idėjas – pojūčius, o kaip yra iš tikrųjų – vienas Dievas težino.Panašią išvadą daro N.Malbranšas. Jo požiūriu, sąmonei išoriškas pasaulistiesiogiai nepažinus, nes tarp sąmonės ir jai išoriškos realybės glūdineperžengiama praraja. Vienintelė tiek dvasias (sąmonę), tiek ir kūniškusdaiktus apimanti substancija yra Dievas, todėl pasaulio pažinimas yraįmanomas tik per jį. N. Malbranšo pozicija ypač piktino Dž. Berklį, teigusį, kad “iš visoneegzistuoja principų labiau priešingų, nei jo (N. Malbranšo – J.N.) irmano” (“Trys Hylo ir Filono dialogai”, Äę.Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 305 psl.).Dž. Berklis vienu pagrindinių savo uždavinių laikė sukurti “nesugriaunamąsveiko ir realaus pažinimo sistemą, kuri saugotų nuo skepticizmoantpuolių”(“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 108 psl.), tąpabrėždamas netgi savo pagrindinio veikalo – “Traktato apie žmogiškojopažinimo principus “- paantraštėje. Dž. Berklis įveikė sąmonės ir pasaulio dualizmą, pastarąjį paversdamassąmonės dalimi. Šitokį problemos sprendimą galima pavadinti Gordijo mazgoperkirtimu, kai, užuot narpliojus painų mazgą, jis tiesiog perkertamaskardu. Minties atitikimo tikrovei klausimas nebetenka prasmės, nes patitikrovė sutapatinama su mintimi. Sąmonei išoriškų daiktų egzistavimu Dž.Berklis neabejoja (kaip tai daro skeptikai). Jis tai neigia. Anot jo, taipats geriausias būdas išvengti skepticizmo, nes “visais laikais skeptikųpateikti argumentai rėmėsi išorinių objektų prielaida” (“Traktatas apiežmogiškojo pažinimo principus”, 107 psl.). Nereikia abejoti savo pojūčiųtikrumu, nes jie nenurodo į nieką kitą už savęs, kas nėra jie patys. Tikrayra tai, ką mes juntame, ką suvokiame: “esse yra percipi”(“Traktatas apiežmogiškojo pažinimo principus”, 58 – 59 psl.). Šio mano darbo tikslas – peržiūrėti gana originalią filosofijosistorijos požiūriu Dž. Berklio daikto sampratą, kuri, anot patiesautoriaus, “visiems laikams nutildo <…> skeptikus” (“Traktatas apiežmogiškojo pažinimo principus”, 139 psl.), ir kurią Dž. Berklis išdėstėdaugiausiai “Traktate apie žmogiškojo pažinimo principus” ir plačiauišskleidė “Trijuose Hylo ir Filono dialoguose”, ir atsakyti į klausimą, ariš tiesų tokia daikto samprata yra skepticizmo įveikimas, be to, aptarti irjos suderinamumo su sveiko proto argumentais, taip svarbiais pačiamDž.Berkliui klausimą.I SKYRIUS: DAIKTAS KAIP IDĖJA
Anot Dž.Berklio, žmogiškojo pažinimo objektai visų pirma yra idėjos(žr. “Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 57 psl.). IdėjąDž.Berklis supranta kiek kitaip, nei jo pirmtakai – R.Dekartas, Dž.Lokas.Šiems filosofams idėja reiškė bet kokį sąmonės turinio vienetą – vaizdinį,juslinį įspūdį ar sąvoką. Dž.Berklis griežtai atskiria idėją nuo sąvokos iridėją supranta kaip grynai juslišką suvokimo objektą. Todėl Dž.Berklisneigia egzistuojant abstrakčias bendrąsias idėjas, kurių neįmanoma mąstytikaip turinčių kokį nors konkretų juslišką pavidalą. Dž.Berklis ”Traktateapie žmogiškojo pažinimo principus” skaitytojui siūlo pabandytiįsivaizduoti trikampį, atitinkantį jo cituojamo Dž.Loko aprašytą bendrąjąabstrakčią trikampio idėją, kuri nebūtų “nei bukojo, nei stačiojo, neilygiakraščio, nei nelygiakraščio,- kartu jų visų ir nei vieno iš jų<…>“(“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 46 psl.) idėja. Beabejonės, tokio trikampio, kuris būtų nei lygiašonis, nei nelygiašonis ,nei statusis, nei bukasis ar smailusis įsivaizduoti neįmanoma, kaip irspalvos, kuri būtų nei raudona, nei balta, nei juoda, arba judėjimo, kurisbūtų nei greitas, nei lėtas, nei tiesiaeigis, nei kreivaeigis. O kadangitokio trikampio, tokios spalvos, tokio judėjimo įsivaizduoti neįmanoma, taitrikampis apskritai, spalva apskritai, judėjimas apskritai arba bet kurikita vadinamoji abstrakti idėja yra visai ne idėja (nes idėja būna tikjusliška), o tik sąvoka, t.y. kalbos dalykas, žodis. Kalba, žodžių vartojimas, anot Dž.Berklio, ir yra tas šaltinis, iškurio kylanti klaidinga pažiūra, kad turi egzistuoti abstrakčios idėjos:“Pirmiausia manoma, kad kiekvienas vardas turi arba privalo turėti tikvieną tikslią ir apibrėžtą reikšmę, o tai skatina žmones manyti, jog esamatam tikrų abstrakčių, apibrėžtų idėjų, sudarančių vienintelę teisingąkiekvieno bendrojo vardo reikšmę” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimoprincipus”, 50 -51 psl.). Tiesa, konkreti idėja , anot Dž.Berklio, gali tapti bendrąja, t.y.atstovauti kelias konkrečias idėjas, pati dėl to neprarasdama savo jusliškokonkretumo. Dž.Berklis pateikia pavyzdį: “tarkime, jog geometras įrodinėja,kaip padalyti liniją į dvi lygias dalis. Pavyzdžiui, jis nubrėžia colioilgio juodą liniją, kuri, kad ir būdama atskira (konkreti – J.N.) linija,vis dėlto reikšmės požiūriu yra bendra, nes atstovauja visoms kitomslinijoms, – juk tai, kas įrodyta apie ją, įrodyta ir apie visas likusiaslinijas arba, kitaip tariant, apie liniją apskritai” (“Traktatas apiežmogiškojo pažinimo principus”, 45 psl.). Taigi, visos mūsų turimos idėjos yra jusliškos ir konkrečios, nesjusliškumas visada suponuoja konkretumą: neįmanoma įsivaizduoti spalvos,
kuri nebūtų kokia nors konkreti spalva, arba judėjimo, kuris nebūtų koksnors konkretus judėjimas. Dar daugiau – neįmanoma įsivaizduoti judėjimo bejudančio kūno, kūno – neturinčio kokios nors konkrečios formos, o formos –be spalvos. Pagal Dž.Berklį išeitų, kad apie idėją kaip apie nesudėtinę,tai yra kokios nors konkrečios savybės – spalvos, judėjimo, kvapo…, –galima kalbėti tik sąlygiškai, nes mes suvokiame jas ne kaip atskiras, otik kaip įvairiai susijusias tarpusavyje ir sudarančias tarsi tokiųnesudėtinių idėjų sudėtinius “kompleksus”. O “kadangi skirtingos idėjos stebimos drauge viena su kita, tai josžymimos vienu vardu ir laikomos kokiu nors vienu daiktu” (“Traktatas apiežmogiškojo pažinimo principus”, 57 psl.). Tai ir yra pats pirmasis“Traktate apie žmogiškojo pažinimo principus” pateikiamas daiktoapibrėžimas – daiktas kaip idėjų rinkinys. Čia pat Dž.Berklis pateikiapavyzdį: “Pavyzdžiui, stebimi drauge esantys tam tikra spalva, skonis,kvapas, forma, konsistencija, – tai laikoma atskiru daiktu ir žymima varduobuolys” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 57 psl.). Idėjos yra išimtinai tik sąmonei priklausantys objektai, nes “argi tainėra tiesiog absurdas, kad kokia nors idėja ar pojūtis arba koks nors jųderinys galėtų egzistuoti nesuvokiami?” (“Traktatas apie žmogiškojopažinimo principus”, 59 psl.). Pojūtis gali egzistuoti tik jį juntančioje,kaip įvardija Dž.Berklis, substancijoje, tai yra sąmonėje: negalima sakyti,kad šiluma ir šaltis, saldumas ir kartumas, kvapai, garsai, spalvos yrarealiai egzistuojančių daiktų savybės, nes tai yra mūsų subjektyvūspojūčiai, panašiai kaip malonumas, kančia, skausmas, ir t.t., ir pirmiejinėra suvokiami atskirai nuo antrųjų: pavyzdžiui, įkišę ranką į ugnį, mespajusime ne du atskirus pojūčius – karščio ir skausmo, o vieną vientisąpojūtį (žr. “Trys Hylo ir Filono dialogai”, Äę.Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 262psl.). Tačiau ir tas savybes, kurias Dž.Berklio pirmtakas Dž.Lokas vadinapirminėmis ir priklausančiomis patiems daiktams (formą, tįsumą,judėjimą…), Dž.Berklis įrodo esant irgi subjektyvias ir egzistuojančiastik sąmonėje. Visų pirma, šių savybių neįmanoma suvokti atsietai nuovadinamųjų “antrinių” (spalvų, garsų…): “Pats aš aiškiai matau, jog nemano galioje sudaryti tįsaus ir judančio kūno idėją nepriskiriant jam tamtikros spalvos arba kitų juntamų savybių, kurios, kaip pripažįstama,egzistuoja tik prote” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 63psl.). Be to, šios “pirminės” savybės, taip pat kaip ir “antrinės”, yrasantykinės ir “kinta priklausomai nuo skirtingos juslių sandaros irbūsenos” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 63 psl.): tai,kas vienam atrodo didelis, kitam gali atrodyti mažas, ir panašiai. TaiDž.Berklis gana išsamiai pademonstravo “Trijuose Hylo ir Filonodialoguose”. Dž.Berklio samprotavimų logika tokia: jei visos savybės – idėjos – galiegzistuoti tik sąmonėje, tai daiktai kaip šių savybių rinkiniai egzistuojairgi tik sąmonėje, nes, pašalinus visas juntamas savybes, nebeliktų nieko,ką galėtume vadinti daiktu: “pašalink minkštumo, drėgnumo, raudonumo,aitrumo pojūčius ir tu sunaikinsi vyšnią” (“Trys Hylo ir Filono dialogai” ,Äę.Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 345 psl.). Daiktų būtis yra būti suvokiamiems – “jųesse yra percipi” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 58 – 59psl.). Dž.Berklis rašo: “Kai sakau, kad stalas, ant kurio rašau, yra,vadinasi, aš jį matau ir juntu; ir jeigu išeičiau iš kabineto, taipasakyčiau, jog stalas yra, turėdamas galvoje, kad jeigu būčiau savokabinete, tai galėčiau jį suvokti, arba kad kuri nors kita dvasia jį tikraisuvokia (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 58 psl.). TaipDž.Berklis išsisuka nuo absurdiško ir su sveiku protu nesuderinamopožiūrio, pagal kurį daiktai egzistuoja tik tol, kol yra betarpiškaisuvokiami, o tam suvokimui pasibaigus (pvz., išėjus iš kabineto) išnyksta,tampa nebūtimi. Tačiau tuo tarsi praplėčiamas teiginys “daikto būtis yrabūti suvokiamu” ir tampa teiginiu “daikto būtis yra būti suvokiamu irgalėti būti suvokiamu”. Tokio modalumo įvedimas padėjo Dž.Berkliui atremti nemažai priekaištųjo doktrinai, tarp jų ir ledi Persival pastabą, kad jo mokymas neatitinkašv.Rašte pateikto pasaulio kūrimo aprašymo. Juk tada, kai pasaulis buvokuriamas, dar nebuvo nei vieno žmogaus, galėjusio suvokti tą kūrimo aktą irkuriamus daiktus. Laiške Dž.Persivaliui Dž.Berklis rašo: “<…> tam, kadmūsų mokymas atitiktų Mozės pasakojimą apie pasaulio sukūrimą, užtenkatarti, kad žmogus, jei jis tada būtų buvęs sukurtas ir egzistavęs chaosolaikais, būtų galėjęs suvokti visus daiktus, kuriamus iš chaoso, tokia pattvarka, kokia pateikta Šventajame Rašte, kas nei kiek neprieštarauja mūsųprincipams” (“Dž.Berklis – Dž.Persivaliui, 1710 m. rugsėjo 6 “, išĮ.Ż.Įūõīāńźčé, “Äęīšäę Įåšźėč”, 202 psl.). Dž.Berklis išsisuka ir nuo galimybės apkaltinti jį solipsizmu. Jisnepalieka vien tik savojo Aš kaip suvokėjo, taigi, kaip būties centro. Įsuvokimo kaip “įbūtinimo” procesą įtraukiamos ir kitos mąstančios būtybės,visų pirma, kiti žmonės. Taigi, jei aš kokio nors daikto nesuvokiu irnegaliu suvokti, tai dar nereiškia, kad jis neegzistuoja, nes jį galbūtsuvokia kokia nors kita mąstanti būtybė. Tačiau Dž.Berklis negalėjo paneigti to fakto, kad visais laikaisegzistavo tokių dalykų, kurių tuo laiku gyvenę žmonės net įtarti negalėjo,bet kurie buvo atrasti vėliau (pavyzdžiui, išradus teleskopą armikroskopą). Čia Dž.Berklis, be abejo, galėjo pasakyti, kad jei tada, prieštūkstantį metų, žmogus būtų turėjęs mikroskopą ar teleskopą, jis būtųgalėjęs tuos objektus suvokti, todėl tie objektai realiai egzistavo irtada, kai žmonės jų dar nesuvokė. Tačiau visai įmanoma, kad esama ir tokių dalykų, kurių nesuvokė irnesuvoks joks žmogus. Tokiu atveju išeitų, kad visi galimo patyrimoobjektai, kol jie nėra suvokiami žmogaus, egzistuoja ne prote, o atskirainuo jo. Bet Dž.Berklis sugeba ir čia išlikti nuoseklus ir rašo: “Tokia, manomanymu, yra toji svarbi tiesa, kad visas dangaus skliautas ir visa žemėssąranga, žodžiu, visi kūnai, sudarantys didingąją visatą, neegzistuojaatskirai nuo proto ir kad jų būtis yra būti suvokiamiems ar pažįstamiems.Taigi tol, kol aš jų iš tikrųjų nesuvokiu, arba jie neegzistuoja kokiosnors kitos sukurtos dvasios prote, – jie arba išvis neegzistuoja, arbaegzistuoja kažkokios amžinos dvasios prote” (“Traktatas apie žmogiškojopažinimo principus”, 60 psl.). Vadinasi, joks daiktas neegzistuojanesuvokiamas, tai yra atskirai nuo proto, o tas visa apimantis suvokėjas,taigi, ir daiktų būties pagrindas, yra Dievas. Dž.Berklis dažnai cituojašv. Rašto eilutę “Dieve mes gyvename, judame ir esame” (“Trys Hylo irFilono dialogai” , Äę.Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 305 psl., “Traktatas apiežmogiškojo pažinimo principus”, 95, 148 psl.), tuo pabrėždamas pasaulioimanentiškumą Dievui ir tai suprasdamas kaip visų pasaulio daiktų kaipidėjų egzistavimą Dievo prote. Realus daiktų egzistavimas Dž.Berkliui yratiesioginis Dievo kaip jų suvokėjo įrodymas, kuris skamba taip: “Jutiminiaidaiktai realiai egzistuoja; o jeigu jie egzistuoja realiai, jie būtinai yrasuvokiami begalinės dvasios; vadinasi, begalinė dvasia arba Dievasegzistuoja” (“Trys Hylo ir Filono dialogai” , Äę.Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 303psl.). Dievo egzistavimas Dž.Berklio sistemoje padeda išspręsti dar vienąsvarbų joje iškylantį nesklandumą: jei viskam, kas yra suvokiama, tai yrakas egzistuoja prote, priskirsime realų egzistavimą, tai šalia “realių”daiktų atsidurs visos proto fikcijos, sapnai, haliucinacijos ir vaizduotėssukurtos chimeros. Dž.Berklio pirmtakai – tiek Dž.Lokas, tiek R.Dekartas, –suprato, kad idėja pati savaime, kaip vaizdinys mūsų sąmonėje, negali būtinei teisinga, nei klaidinga. R.Dekartas savo “Metafiziniuose apmąstymuose”rašė: “Pačios idėjos, nesusietos su kuo nors kitu, tiesą sakant, negalibūti klaidingos. Juk ar aš įsivaizduočiau ožką, ar chimerą, bus vienodaiteisinga, kad įsivaizduoju tiek vieną, tiek kitą” (R.Dekartas, “Rinktiniairaštai”, 181 psl.). Panašiai mąstė ir Dž.Lokas: “Kaip vaizdinys prote idėjanebūna nei teisinga, nei klaidinga” (Äę.Ėīźź, “Ńī÷čķåķč˙”, I t., 439 psl.).Tiek Dž.Lokas, tiek R.Dekartas manė klaidą kylant iš sprendimmų: “Idėjasgalima vadinti teisingomis arba klaidingomis, kai protas kurią nors iš jųpriskiria kam nors, kas joms išoriška” (Äę.Ėīźź, “Ńī÷čķåķč˙”, I t., 439psl.). Anot Dž.Loko, klaida kyla neteisingai savo idėją priskiriant: 1)kitųžmonių idėjoms (tai yra neadekvačiai vartojant sąvoką ir manant, kad irkiti ją vartoja ta pačia prasme); 2)realiam egzistavimui (tai yra manant,kad objektas, kuris iš tikrųjų tėra fantazija, pvz., kentauras, egzistuojarealiai); arba 3)pačiam daiktui (tai yra vadinamąsias “antrines” savybespriskiriant daiktui kaip objektyvias jo savybes). Taigi nei R.Dekartui neiDž.Lokui nėra pavojaus “suplakti” į vieną krūvą ir chimeras, ir realiusdaiktus, kadangi jie neneigia galimybės verifikuoti savo idėjas, gretinantjas su joms išoriška būtimi. Dž.Berklio mokymo esmė yra sąmonei išoriškų objektų egzistavimoneigimas. Visko egzistavimas jam prasideda ir užsibaigia suvokimu. Okadangi, R.Dekarto žodžiais tariant, vienodai teisinga, kad yra suvokiamatiek ožka, tiek chimera, tai tiek ožka, tiek chimera egzistuoja, nes “esseyra percipi”. Nebelieka skirtumo tarp realių daiktų ir iliuzijų, o taip patnebelieka skirtumo tarp tiesiogiai jusliškai suvokiamo daikto ir joprisiminimo, nes tiek matomas, tiek atsimenamas daiktas yra idėja. Tačiau Dž.Berklis rašo: “Juslinės idėjos yra stipresnės, gyvesnės irryškesnės negu vaizduotės idėjos; pirmosios dar pasižymi pastovumu, tvarkabei darnumu ir atsiranda ne atsitiktinai (kaip kad dažnai būna žmogausvalia sukurtoms idėjoms), bet taisyklingai, viena po kitos, arba iš eilės,ir jų nuostabus sąryšis liudija jų Kūrėjo išmintį ir malonę” (“Traktatasapie žmogiškojo pažinimo principus”, 73 psl.). Taigi, “Gamtos Kūrėjoįspaustos juslėse įdėjos vadinamos realiais daiktais, o sukeliamasvaizduotėje idėjas – dėl mažesnio jų tikrumo, ryškumo ir patvarumo – labiaudera vadinti idėjomis arba vaizdais daiktų, kuriuos jos kopijuoja irkuriems atstovauja” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 74 –75 psl.). Taip Dž.Berklis, rodos, visai nenutolsta nuo sveikam protui natūralausrealių daiktų ir iliuzijų skyrimo, kartu pripažindamas, kad pirmieji, norsirgi tėra tik idėjos, tai yra imanentiški sąmonei, vis dėlto yra nuo josnepriklausomi. Jais neįmanoma taip laisvai manipuliuoti, kaip vaizduotėssukurtomis idėjomis. “Kai dienos šviesoje pramerkiu akis, ne mano valiojepasirinkti – matysiu ar nematysiu, taip pat nuspręsti, kokie būtentobjektai atsivers mano žvilgsniui. Tas pats su klausa ir kitomis juslėmis:jose įspaustos idėjos nėra mano valios kūriniai. Vadinasi, yra kita valiaarba dvasia, kuri jas kuria” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimoprincipus”, 73 psl.). Realių daiktų idėjas kildindamas iš Dievo, o“chimeras” – iš vaizduotės, Dž.Berklis tarsi sudaro idėjų būtieshierarchiją: juslėse Dievo įspaustos idėjos realesnės, o sukurtosvaizduotės – mažiau realios, mažiau tobulos, bet visgi ir jos nėra nebūtis.Dž.Berklis negali vaizduotės “chimerų” pavadinti klaidingomis idėjomis, nesidėjų verifikavimas jam neįmanomas – jokių daiktų, kuriuos jos galėtųatitikti arba neatitikti, nėra.II SKYRIUS : DAIKTAS KAIP DVASIA
Dž. Berklis pateikia dar vieną, daug platesnį daikto apibrėžimą :“Daiktas, arba esybė, yra bendriausias vardas, apimantis dvi visiškaiskirtingas ir heterogeniškas rūšis, t.y. dvasias ir idėjas, kurios neturinieko bendro, išskyrus vardą. Pirmosios yra aktyvios, nedaliossubstancijos, antrosios – neveiklios, trumpalaikės, priklausomos esybės,kurios egzistuoja ne pačios savaime, bet protuose ar dvasinėsesubstancijos, arba pastarieji jas turi” (“Traktatas apie žmogiškojopažinimo principus”, 108 psl.). Šia prasme daikto terminas apima visa, kasegzistuoja : ir tai, kas suvokiama (tai įvardinama terminu “idėja”), irtai, kas suvokia (“dvasia”). Todėl prie jo “esse yra percipi” galimapridurti “esse yra percipere” (“būti yra suvokti”). Nors tiek dvasia, tiek idėja, anot Dž. Berklio, yra daiktas, tačiau Dž.Berklis ne kartą pabrėžia esminį skirtumą tarp dvasios ir idėjos : dvasiayra suvokianti, mąstanti, aktyvi, savarankiškai egzistuojanti esybė arbadaiktas – t.y. substancija, o idėja – suvokiama, nemąstanti, pasyvi,egzistuojanti priklausomai nuo dvasios – substancijos. Tarp dvasios iridėjos negali būti jokio panašumo, nes “atimkite galią norėti, mąstyti irsuvokti idėjas, ir neliks nieko, kuo idėja galėtų būti panaši į dvasią”(“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 141 psl.). Todėl yraneįmanoma turėti dvasios idėją, nes dvasia neturi jokių juntamų savybių
(kas išimtinai būdinga idėjai) ir pati yra ne juntama ir ne suvokiama, ojuntanti ir suvokianti. Dėl nesugebėjimo turėti dvasios idėjos, Dž. Berklionuomone, ir atsiradusios abejonės dvasių egzistavimu ir galimybe jaspažinti. Tiesa, dvasia suvokiama ne taip, kaip yra suvokiamos idėjos (t.y.daiktai siaurąja prasme). Tačiau mes, nors ir neturėdami dvasios idėjos,turime dvasios sąvoką ir suprantame, ką ši sąvoka reiškia : “<…> žodžiudvasia mes nusakome tik tai, kas mąsto, nori ir suvokia, – tokia ir tiktokia yra šio termino reikšmė” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimoprincipus”, 141 psl.). Toks mąstantis, norintis ir suvokiantis subjektas visų pirma yradekartiškasis ego, arba, jau paties Dž. Berklio žodžiais tariant, mano Aš.Dž. Berklis yra podekartiškas mąstytojas, todėl jis nekvestionuoja savoegzistavimo, o priima tai kaip įrodymų nereikalaujantį postulatą.Dekartiškasis “mąstau, vadinasi, egzistuoju” Dž. Berkliui skambėtų“suvokiu, vadinasi, egzistuoju”. Dž. Berklis sako, kad “savo egzistavimąmes pažįstame vidiniu jutimu arba refleksija” (“Traktatas apie žmogiškojopažinimo principus”, 108-109 psl.). Be mūsų pačių egzistuoja ir kitos dvasios, t.y. mąstančios, norinčiosir suvokiančios būtybės – kiti žmonės. Tačiau mes jų nesuvokiame, nessuvokti galima tik idėją, o ne dvasią. Tai, ką mes patiriame juslėmis irlaikome esant žmogumi, griežtai kalbant, yra visai ne žmogus, jei žmogųsuprasime kaip mąstančią, norinčią ir suvokiančią būtybę. Mes suvokiame tikidėjų rinkinį – žmogaus kūną : formas, spalvas, judesius, garsus. Mesnegalime sakyti, kad tas idėjų rinkinys ką nors suvokia, mąsto ar nori. Jukbūtų prieštaringa manyti, kad pasyvi idėja yra aktyvi, t.y. mąstanti,norinti ir suvokianti. Kaip tuomet mes galime teigti, kad egzistuoja ir kiti žmonės, kitosdvasios? Pojūčiai mums nerodo kitų dvasių egzistavimo. Dž. Berklis sako,kad kitų dvasių egzistavimą mes pažįstame protu (žr. “Traktatas apiežmogiškojo pažinimo principus”, 109 psl.). Idėjų rinkinys gali būti mumsnuoroda į kitą dvasią. “Aš suvokiu įvairių idėjų judėjimą, kitimą beivisokius derinius, kurie rodo man, kad egzistuoja atskiros į mane panašiosbūtybės, kurios tas idėjas lydi ir dalyvauja jas kuriant. Taigi aš pažįstukitas dvasias ne tiesiogiai, kaip kad pažįstu savo idėjas, bettarpininkaujant idėjoms, kurias priskiriu skirtingiems nuo manęs veikėjamsarba dvasioms kaip ir jų padarinius ar lydinčius ženklus” (“Traktatas apiežmogiškojo pažinimo principus”, 145 psl.). Čia vertėtų patyrinėti Dž. Berklio žmogaus sampratą. Juk viską, kasjutimiška, laikant idėjomis, tarp idėjų atsiduria ir žmogaus kūnas. Okadangi “mano Aš – tai ne mano idėjos, o kai kas kita, tam tikrasmąstantis, veiklus pradas, kuris idėjas suvokia, pažįsta, jų nori ir jomisoreruoja” (“Trys Hylo ir Filono dialogai”, Äę. Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 327psl.), taigi, dvasia, arba siela, tai kyla natūralus klausimas dėl žmogauskūno statuso ir jo ryšio su siela. Teigti, kad žmogus yra grynai dvasinė būtybė, neturinti kūno, būtųnusižengimas sveikam protui, kas Dž. Berkliui reikštų jo sistemospaneigimą. Dž. Berklis šventai tikėjo, kad jo ir kaip tik jo sistema telpasveiko proto ribose, kai tuo tarpu kitos sistemos (teigiančios daiktųišoriškumą) su sveiku protu “susipyksta”. Ir Dž. Berklis sako – “Mespririšti prie kūno” (“Trys Hylo ir Filono dialogai”, Äę. Įåšźėč,“Ńī÷čķåķč˙”, 335 psl.). Kūnas, be abejo, Dž. Berkliui yra idėjų rinkinys, kaip ir visa, kasjusliška. Vienintelis, kas pažįsta, mąsto ir nori, yra dvasia. Dvasia taippat gali manipuliuoti savo idėjomis, nors ne visos idėjos yra jos valioje(žr. šio darbo I sk.). Taigi, dvasia gali valdyti ir jai priklausantį kūną,tiesa, ne tokiu mastu, kaip vaizduotės sukurtas idėjas, kas liudija kūno“realumą” ir savotišką Dievo duotybę (žr. šio darbo I sk.). Tačiau kaip paaiškinti tai, kad kūnas dalyvauja pažinimo procese? Juksiela pasaulį pažįsta ne betarpiškai, o per jutimo organus, kurie yra kūne.Dž. Berklis žinojo to meto fiziologinį pažinimo proceso aiškinimą : “Yramanoma, kad sielos buveinė yra tam tikroje smegenų dalyje, iš kurios išeinanervai ir išsklinda po visas kūno dalis; ir kad išoriniai objektai perįvairius įspūdžius, kuriuos jie teikia jutimo organams, sukelia nervuosetam tikrus vibruojančius judesius; sužadinti nervai šiuos judesius perduodaį smegenis, arba sielos buveinę, kur pagal įvairius smegenyse tokiu būduatsiradusius įspūdžius ir jų pėdsakus yra sukeliamos įvairios idėjos”(“Trys Hylo ir Filono dialogai”, Äę. Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 299 psl.). Okadangi Dž. Berkliui tiek suvokiami daiktai, tiek paties suvokėjo kūnas,taigi, ir pojūčių receptoriai, ir nervai, ir smegenys, kaip visa, kasjusliška ir prieinama suvokimui, yra idėjos, tai išeitų, kad vienos idėjosyra suvokiamos tarpininkaujant kitoms idėjoms, idėjos palieka įspūdžiusidėjose, idėjos sklinda idėjomis. Toks įspūdis gali susidaryti ir iš patiesDž. Berklio kalbos, kai jis rašo apie mūsų juslėse įspaustas idėjas. Tačiau Dž. Berklis anaiptol neteigia, kad vienos idėjos dalyvauja kitųidėjų suvokime. Visų pirma, mūsų kūno judesiai ir pokyčiai nervuose arsmegenyse dar nėra suvokimas. Pavyzdžiui, jei aš, norėdamas pauostyti gėlę,ją nuskinsiu, priartinsiu prie nosies ir įkvėpsiu orą, tai dar nebus kvaposuvokimas ar pojūtis (žr. “Trys Hylo ir Filono dialogai”, Äę. Įåšźėč,“Ńī÷čķåķč˙”, 284-285 psl.). Pojūtis atsiranda ne kūne, o sieloje, kurivienintelė tegali jį suvokti ir turėti. Savo kūno judesius ir pokyčius nervuose šiuo atveju galimainterpretuoti lygiai kaip ir pokyčius bet kokiose jusliškai suvokiamoseidėjose. Tačiau Dž.Berklis konstatuoja faktą, kad mūsų suvokimas yralydimas pokyčių mūsų kūne, t.y. idėjoje, bet tarp suvokimo ir pokyčių kūneyra ne priežastinis ryšys (nes pasyvi idėja niekaip negali sukeltipojūčio), o tik atitikimo ryšys. “Mes pririšti prie kūno, t.y. mūsųpojūčiai yra susiję su judesiais kūne. Mūsų prigimtis tokia, kad mums daropoveikį bet koks pokytis mūsų jutiminio kūno nervinėse dalyse, o šisjutiminis kūnas, tiesingai jį suprantant, tėra tiktai kompleksas tokiųsavybių arba idėjų, kurios neegzistuoja atskirai nuo proto, taigi pojūčiųryšys su judesiais kūne reiškia tik atitikimą, sutinkamai su gamtos tvarka,tarp dviejų eilių betarpiškai suvokiamų idėjų. (“Trys Hylo ir Filonodialogai”, Äę. Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 335-336 psl.). O dėl Dž.Berkliovartojamos kalbos tegalima pasakyti tik tiek, kad jis, kalbėdamas apiejuslėse įspaustas idėjas, neprieštarauja pats sau, nes pats ne kartą yrapabrėžęs, kad jis nepretenduoja į naujos kalbos sukūrimą ir naujų sąvokųįvedimą, ir todėl mielai vartoja senus išsireiškimus, tik suteikdamas jiemskitokią prasmę (pvz., žr. “Trys Hylo ir Filono dialogai”, Äę. Įåšźėč,“Ńī÷čķåķč˙”, 360 psl.). Kūno kaip idėjos ir sielos kaip dvasios skirtybė Dž. Berkliui įrodosielos nemirtingumą: “Kas gali būti aiškiau kaip tai, kad judėjimas,kitimas, irimas ir nykimas, kurie mūsų akyse nuolat vyksta natūraliuosekūnuose (ir kuriuos mes suprantame kaip Gamtos tvarką), neturi nieko bendrasu aktyvia, paprasta, nesudėtine substancija: tokios būtybės negalisunaikinti Gamtos jėga, – kitaip tariant, žmogaus siela yra iš prigimtiesnemirtinga” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 143 psl.). Sąsaja su kūnu, ryšys tarp pokyčių kūne ir pojūčių rodo žmogausnetobulumą. Tobula būtybė, laisva nuo bet kokių tokio pobūdžio atitikimų,yra Dievas. Apie Dievą Dž.Berklis rašo daug. Šalia skepticizmo bedievystėir ateizmas buvo vienas iš pagrindinių “Traktato apie žmogiškojo pažinimoprincipus” taikinių. Anot Dž.Berklio, Dievo egzistavimas yra akivaizdi irkiekvienam prieinama tiesa, kuri atsiskleidžia kiek pasigilinus į save irmus supantį pasaulį. “Nors esama tokių daiktų, kurie rodo, kad juos kuriant dalyvaujažmonės, tačiau kiekvienam akivaizdu, kad daiktai, vadinami Gamtoskūriniais, t.y. didžioji dauguma mūsų suvokiamų idėjų arba pojūčių, nėrasukurti žmonių ir nuo jų valios nepriklauso. Vadinasi, yra kokia nors kitadvasia, kuri juos kuria, nes prieštaringa manyti, kad jie galėtų egzistuotipatys savaime <…>.Bet jeigu mes susikaupę apmąstysime natūralių daiktųnuolatinį taisyklingumą, tvarką ir sąsajas, stulbinantį didingumą,grožį irtobulumą stambesniųjų ir nepaprastą subtilumą smulkesniųjų visatos dalių,kartu su visumos įstabia harmonija bei darna; ir pirmiausia niekuometderamai neįvertinamus gyvųjų būtybių skausmo ir malonumo bei instinktų,arba prigimtinių polinkių, potraukių ir aistrų dėsnius – kartoju, jeiapmąstysime visus šiuos dalykus ir tuo pat metu įsigilinsime į prasmę beisvarbą tokių atributų kaip vienintelis, amžinas, be galo išmintingas, gerasir tobulas, – tąsyk aiškiai suvoksime, kad jie priklauso minėtajai dvasiai,kuri visa veikia visur kur ir visa ja ja laikosi.” (“Traktatas apiežmogiškojo pažinimo principus”, 145-146 psl.). Dž. Berkliui Dievas yra ne tik daiktų – idėjų, o taip pat ir dvasių –Kūrėjas, bet ir idėjų būties palaikytojas kaip visa aprėpiantis suvokėjas(nes idėjos būtis yra būti suvokiamai). Idėjos egzistuoja Dievo prote, taippat pats Dievas tiesiogiai jas sukelia baigtinių dvasių protuose. Dž.Berklis nėra panteistas, nes pasaulis – idėjos – jam nėra dieviškoiossubstancijos dalis, o tik kūrinys, kurio egzistavimą pats Dievas nuolatpalaiko, jį suvokdamas. Taigi, Dž. Berklis nėra ir deistas, kaip jįpavadino jo filosofijos tyrinėtojas A.Smirnovas (žr. Ą.Ńģčšķīā, “Ōčėīńīōč˙Įåšźėč”, 82 psl.), jei deizmą suprasime kaip filosofinę koncepciją,teigiančią Dievą esant tik pirminę pasaulio priežastį ir į tolesnę pasaulioraidą nesikišantį. Dž. Berklis sako, kad “Dievas pats tiesiogiai tvarkomūsų reikalus” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 149 psl.)Jis ne tik savo valia tiesiogiai atlieka pokyčius idėjose (gamtosdaiktuoe), kurios “pagonių filosofai linkę priskirti Gamtai” (“Traktatasapie žmogiškojo pažinimo principus”, 148 psl.), bet ir daro įmanomą betkokį pažinimą: sukelia mumyse pojūčius (įspaudžia juslėse idėjas) ir netgidaro įmanomą komunikaciją tarp žmonių. “Juk akivaizdu, kad, veikdama kitusasmenis, indivo valia neturi jokio kito objekto, išskyrus savo kūno daliųjudėjimą; tačiau tai, kad šį judėjimą lydi kokia nors idėja ar kad jissukelia kokią nors idėją kito žmogaus prote, visiškai priklauso nuo Kūrėjovalios. Jis yra vienintelis, kuris, visa aprėpdamas savo galios žodžiu,palaiko tokį dvasių bendravimą, kuris padeda joms suvokti viena kitosegzistavimą” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 146 psl.).III SKYRIUS: DAIKTŲ PAŽINIMAS
Dž. Berklis įsitikinęs viso, kas egzistuoja, pažinumu ir to pažinimoadekvatumu : visi daiktai – tiek dvasios, tiek idėjos – yra prieinamižmogaus protui. Savo sielą mes pažįstame refleksija, o kitas dvasias (kitusžmones ir Dievą) – protu. Apie kitų žmonių egzistavimą mes sužinome iš juosreprezentuojančių kūniškų idėjų ir veiklos, iš ko sprendžiame egzistuojantpanašias į mus protingas būtybes, ir jas galime pažinti pagal analogiją susavo pačių siela. Apie Dievo egzistavimą byloja visas pasaulis, “reikia tikatmerkti akis, kad išvystume viso ko Viešpatį geriau ir aiškiau, negumatome kai kuriuos savo artimuosius” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimoprincipus”, 146 psl.). Iš pasaulio nepriklausomumo nuo mūsų, pastovumo irtobulumo sprendžiame egzistuojant juos sukūrusią ir palaikančią visagalę,tobulą ir gerą būtybę, kurios atvaizdas, tiesa, netobulas, yra mūsų pačiųsiela: “Dievo sąvoka, kokią aš galiu sau susikurti, gaunama apmąstant savopaties sielą, kai aš padidinu jos galias ir nesiskaitau su josnetobulumais” (“Trys Hylo ir Filono dialogai”, Äę. Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 325psl.). Tačiau vis dėlto pagrindinis klausimas, apie kurį sukosi visa Naujųjųamžių filosofija, buvo ne tiek dvasių, kiek jusliškųjų daiktų egzistavimoir jų pažinimo adekvatumo klausimas (žr. Įvadą). Nepasitikėjimas pojūčiųduomenimis gimdė skepticizmą. Dž.Berkliui “realūs daiktai”, dėl kuriųpažinumo tiek diskutavo Naujųjų amžių mąstytojai, buvo juslėse įspaustosidėjos, kurių esse yra percipi. Daiktai, t.y. idėjos, yra imanentiškisąmonei, todėl absoliučiai pažinūs. Nėra jokių sąmonei išoriškų daiktų,kuriuos turėtų atitikti ar neatitikti mūsų idėjos, todėl pažinimoadekvatumo klausimas yra negalimas. Visas pažinimas yra tikras: tai, ką messuvokiame, ir yra tiesa. Dž.Berklis neigia sąmonei išoriškų daiktų egzistavimą visų pirmapasiremdamas tuo, kad “juslės teikia žinias tik apie mūsų pojūčius, idėjas
ar tiesiogiai suvokiamus daiktus (vadinkite juos kaip tinkami), tačiau josneinformuoja mūsų apie tai, kad egzistuoja atskirai nuo proto arbanesuvokiami daiktai, panašūs į tuos, kurie yra suvokiami” (“Traktatas apiežmogiškojo pažinimo principus”, 67 psl.), o protas iš juslių duomenų taippat negali spręsti, ar egzistuoja daiktai už suvokimo, ar ne. Sapnai,kliedėjimai ir pan. rodo, kad “mus gali veikti visos šiuo metu turimosidėjos, nors neegzistuotų jokie į jas panašūs kūnai” (“Traktatas apiežmogiškojo pažinimo principus”, 67 psl.), todėl “akivaizdu, jog išoriniųkūnų egzistavimo prielaida nėra būtina aiškinant mūsų idėjų susidarymą(“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 67 psl.). Taigi, “jeiguegzistuotų išoriniai kūnai, tai mes niekaip negalėtume to žinoti, o jeigujie neegzistuotų, turėtume tokį pat pagrindą kaip ir dabar manyti, kad jieegzistuoja” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 68 psl.). Ir visgi Dž.Berkliui atrodo absurdiška, kad savybė, taigi, pojūtis,galėtų egzistuoti nesuvokiančiame ir nejuntančiame daikte (plačiau apie taižr. šio darbo I sk.). O atėmus visas juntamas savybes nebeliktų nieko, kągalėtume vadinti daiktu. Dž. Berklis neigia daikto už sąmonės kaipnejuntamo ir nejuntančio, nesuvokiamo ir nesuvokiančio substrato, savybiųturėtojo ir pagrindo, egzistavimą. Tą jis ypač pabrėžia kritikuodamasmaterijos sampratą. Toks daiktas Dž.Berkliui tapatus niekui, todėlabsurdiška galvoti apie jo egzistavimą. Manyti, kad egzistuoja tokienesuvokiami daiktai, “itin nepagrįsta, nes tada tektų pripažinti, kadDievas be jokio pagrindo sukūrė begalę būtybių, kurios yra visiškainenaudingos ir netarnauja jokiam tikslui” (“Traktatas apie žmogiškojopažinimo principus”, 68 psl.). Taigi daiktai, nepriklausomi nuo suvokimo, neegzistuoja. Apie daiktuskaip išorinius galima kalbėti nebent turint galvoje jų kilmę, “nes jiesukurti ne vidujai, ne paties proto, bet yra įspausti dvasios, skirtingosnuo tos, kuri juos suvokia” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimoprincipus”, 109 psl.). Taip išnyksta pažinimo adekvatumo problema, nessąmonė pažįsta savo pačios turinį – idėjas, o ne jai išoriškus daiktus. Tačiau paneigus sąmonei išoriško daikto, kaip savybių turėtojo,egzistavimą ir pripažįstant realiomis tik suvokiamas savybes be jokio jaspalaikančio substrato, iškyla daikto tapatybės klausimas : ar galimasakyti, kad skirtingi žmonės suvokia tą patį daiktą, pavyzdžiui Saulę. Jukjeigu Saulė kaip daiktas, nepriklausomas nuo suvokimo, neegzistuoja, taitenka pripažinti, kad kiek yra suvokiančių protų, turinčių Saulės idėjas,tiek yra ir pačių Saulių. Čia Dž. Berklis imasi nagrinėti termino “taspats” vartojimo nevienareikšmiškumą ir mano, kad klausimas, ar skirtingižmonės gali suvokti tą patį daiktą, ar ne, tėra ginčas dėl žodžių :“Įsivaizduokime kartu keletą žmonių, turinčių vienodus sugebėjimus ir todėlpatiriančių vienodą poveikį iš savo juslių, kurie, beje, nemokėtų vartotikalbos; išmokę kalbėti vieni jų, turėdami galvoje to, kas suvokiama,vienodumą, gali vadinti jį tuo pačiu; kiti, ypač dėl suvokiančiųjų asmenųnetapatumo, gali mieliau kalbėti apie skirtingą. Betgi kas nemato, kadvisas šis ginčas yra dėl žodžių, būtent, ar galima tam, kas yra suvokiama,visgi taikyti terminą “tas pats”” (“Trys Hylo ir Filono dialogai”, Äę.Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 343 psl.). Dž. Berklio manymu, šis keblumas iškylatiek nepripažįstant sąmonei išoriškų daiktų egzistavimo, tiek ir jįpripažįstant, nes, kaip sako jis pats, “ir patys materialistai pripažįsta,kad tai, ką mes betarpiškai patiriame savo pojūčiais, – mūsų pačių idėjos.Todėl <…> prieštaravimas, esą du žmonės nemato to paties, vienodai liečiair materialistus, ir mane” (“Trys Hylo ir Filono dialogai”, Äę. Įåšźėč,“Ńī÷čķåķč˙”, 344 psl.). Be to, kyla klausimas, ar galima sakyti, kad mes matome ir liečiame tąpatį daiktą? Juk regėjimo ir lytėjimo pojūčiai yra visiškai skirtingi, ojokio juos vienijančio pagrindo (daikto už tų pojūčių) nėra. Taip pat argalime sakyti, kad tą patį daiktą apžiūrinėjame plika akimi ir promikroskopą – juk tada mums atsveriantys vaizdai yra visiškai skirtingi? Dž.Berklis sako : “Griežtai kalbant <…>, mes matome ne tą patį objektą, kurįliečiame; ir ne tą patį objektą stebime per mikroskopą ir plika akimi. Betjeigu bet koks nukrypimas būtų laikomas pakankamu naujos rūšies ar individosudarymui, tai begalė pavadinimų arba jų painumas padarytų pačią kalbąnetinkamą naudojimui. Todėl tam, kad būtų išvengta šio, kaip ir kitųnepatogumų, žmonės kombinuoja keletą idėjų, kurios gaunamos arba skirtingųpojūčių pagalba, arba to paties pojūčio, tik skirtingu laiku arbaskirtingomis aplinkybėmis, ir apie kurias galima pasakyti, kad jos turi tamtikrą prigimtinį ryšį egzistavimo arba nuoseklumo prasme; visa tai žmonėsvadina vienu vardu ir laiko vienu daiktu” (“Trys Hylo ir Filono dialogai”,Äę. Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 340 psl.). Taigi, jei mes žiūrime pro mikroskopą, tai visai ne tam, kad geriauištyrinėtume kokį nors daiktą : juk tai, ką mes matome pro mikroskiopą,yra, griežtai kalbant, visiškai kitas daiktas, skirtingas nuo to, kurįstebime plika akimi. Tuomet tampa nebeaišku, ką mes pažįstame ir tyrinėjame: aišku tik, kad tyrinėjame ne daiktus. Juk ką mes naujo besužinotume, taibus ne gilesnis to objekto – idėjos pažinimas, o vis naujų objektų – idėjųatsivėrimas. Ir apskritai, ar yra prasmė ką nors tyrinėti, jei mes tuotyrinėjimu apie tą daiktą nieko nesužinome. Dž. Berklis sako : “<….> kaiaš tyrinėju kitų pojūčių pagalba daiktą, kurį aš mačiau, aš tai darau nedėl to, kad geriau suprasčiau tą objektą, kurį suvokiau savo rega, nesvieno pojūčio objektas nesuvokiamas kitais pojūčiais. Ir kai aš žiūriu promikroskopą, tai nereiškia, kad aš galiu aiškiau suvokti tai, ką aš jausuvokiau plika akimi, nes objektas, suvokiamas per stiklą, yra visiškaiskirtingas nuo pirmojo” (“Trys Hylo ir Filono dialogai”, Äę. Įåšźėč,“Ńī÷čķåķč˙”, 340-341 psl.). Toliau Dž.Berklis sako: “abiem atvejais manotikslas yra sužinoti, kokios idėjos yra susiję viena su kita; o kuo daugiaužmogus žino apie idėjų ryšius, tuo labiau apie jį kalba, kad jis žinodaiktų prigimtį” (“Trys Hylo ir Filono dialogai”, Äę. Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”,341 psl.). Taigi, ir gamtos mokslų tikslas yra pažinti ne idėjas, osantykius, ryšius tarp idėjų. Ryšiai tarp idėjų, be abejonės, negali būti priežastiniai : kaip galipasyvi idėja būti kitos idėjos priežastimi? Dėl savo pasyvumo idėja negalisukelti jokio poveikio. Dž.Berklis neigia egzistuojant gamtoje, t.y.idėjose, priežastinius ryšius, nes tik dvasia kaip aktyvi būtybė gali būtikieno nors priežastimi. Todėl Dž.Berklis gamtos mokslą norėtų matyti neaiškinamojo, o aprašomojo pobūdžio. Jis kritikuoja savo laikais populiarųmechanikoje traukos principą ir sako, kad “vienodai teisinga <…> bus jįvadinti pastūmimu arba poslinkiu” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimoprincipus”, 117 psl.). Dž.Berklis įsitikinęs, kad jo teorija padeda atsisakyti nereikalingųpretenzijų pažinti tai, ko iš tikrųjų ir nėra, t.y. “daiktus pačiussavaime”, ir taip įveikia skepticizmą, kaip nusivylimą savo pažintiniaissugebėjimais dėl to, kad negalime įveikti prarajos tarp savęs ir daikto :“visa jų (skeptikų – J.N) argumentų atsarga, sukurta nuvertinti mūsųsugebėjimams ir parodyti, kad žmonija – tamsi ir niekinga, iš esmės yrapagrįsta <…> tuo, kad teisiga ir reali daiktų prigimtis neprieinama dėlmūsų neįveikiamo aklumo. Visa tai jie perdeda ir mėgsta išpūsti. Jie sako,kad mes esame pasigailėtinai apgaudinėjami savo juslių ir veikiami viendaiktų išorės bei regimybės. Tikroji esmė, vidinės savybės ir kiekvieno,net paties menkiausio, daikto sandara yra paslėpta nuo mūsų: kiekvienasvandens lašas, kiekviena smiltelė turi kažką, kas pranoksta žmogiškojoproto galią įžvelgti ir suprasti” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimoprincipus”, 115 psl.). Dž.Berklio požiūriu, yra visiškai priešingai: visa,ką mes suvokiame, t.y. patiriame pojūčiai, ir yra pati tiesa. Tačiau jei tiesa yra mūsų pojūčiuose, būtų įdomu panagrinėti, kokiubūdu Dž. Berklis “susitvarko” su tuo faktu, kad pojūčiai mus apgaudinėja,bent jau tam tikrose situacijose : irklas, kurio galas panardintas įvandenį, atrodo nulaužtas, o keturkampis bokštas iš tolo atrodo beesąsapvalus. Dž. Berklis atsako, kad pojūčiai mūsų neapgaudinėja, jųpateikiamos idėjos yra tokios, kokios yra. Suklysti mes galime nebent savosprendimuose. : “Jis (žmogus – J.N.) neklysta idėjose, kurias jis iš tiesųsuvokia, bet klysta išvadose, kurias jis daro iš savo turimų pojūčių. Tokiubūdu, irklo atveju regėjimu jis jį suvokia kaip nulaužtą, ir jis teisus.Bet jeigu iš to jis padaro išvadą, kad, ištraukus irklą iš vandens, jis vėljį suvoks kaip nulaužtą, arba kad ir jo lytėjimui jis sukels tokį pojūtį,kokį paprastai sukelia nulaužti daiktai, tai čia jis klysta”. (“Trys Hyloir Filono dialogai”, Äę. Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 332 psl.). Taigi, nėraprieštaravimo ir tarp mūsų pojūčių ir mokslinių duomenų, pavyzdžiui, kaiyra tvirtinama, kad Žemė sukasi aplink Saulę, nors mūsų pojūčiai to nerodo:“Mes čia nesuvokiame jokio Žemės judėjimo, bet būtų klaidinga iš to darytiišvadą, kad mes nesuvoktume jos judėjimo, būdami nutolę nuo Žemės tokiu patatstumu, kokiu mes dabar esame nutolę nuo kitų planetų” (“Trys Hylo irFilono dialogai”, Äę. Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 333 psl.; plg. “Traktatas apiežmogiškojo pažinimo principus”, 89-90 psl.). Taigi, pojūčiai mums pateikia tiesą, reikia tik mokėti iš jų duomenųpadaryti teisingas išvadas. Pasaulis yra pažinus. Nuo mūsų nėra paslėptanieko, ko mes negalėtume pažinti : visa kas egzistuoja, yra tik dvasios iridėjos, kurių ir vienos, ir kitos yra prieinamos mūsų pažinimui. Net jeiguir egzistuoja koks nors daiktas, kurio mes dar nepažįstame (kurį pažįstatik Dievas), jis iš esmės yra mums prieinamas, ir jei ne anksčiau, taivėliau mes jį atrasime. Tačiau į akis krinta Dž.Berklio pažiūrų neįprastumas ir keistumas:“itin keistai skamba: valgome ir geriame idėjas, rengiamės idėjomis”(“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 77 psl.). Dž.Berklis į taiatsako: “Visiškai su tuo sutinku, nes žodis idėja nevartojamas kasdieninėješnekoje žymėti įvairiems juntamų savybių deriniams, kurie vadinamidaiktais; tad neabejotina, kad kiekvienas posakis, nukrypstantis nuoįprastinės kabos vartosenos, atrodys keistas ir juokingas. Tačiau taineturi ryšio su teisingumu teiginio, kuris tik kitais žodžiais nusako tai,kad mes maitinamės ir rengiamės daiktais, kuriuos tiesiogiai suvokiamejuslėmis.” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 77-78 psl.).Dž. Berkliui idėja yra jusliškas daiktas. Visi egistuojantys daiktai(neskaitant dvasių) yra jusliški ir pilnai atsiveria mums mūsų patyrime,nes tai, ką mes suvokiame, ir yra patys daiktai. Kiekvienam, kas bandopriekaištauti Dž.Berkliui, neva jis sunaikina daiktus ir paverčia juostuščiavidurėmis idėjomis, Dž. Berklis atsako : “Tu manęs nesupranti. Aš neuž daiktų pavertimą idėjomis, o greičiau už idėjų – daiktais; tuosbetarpiškai suvokiamus objektus, kurie, tavo nuomone, yra tik daiktųatspindžiai, aš laikau pačiais daiktais” (“Trys Hylo ir Filono dialogai”,Äę. Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 339 psl.). Taigi, Dž. Berklis neigia ne daiktų apskritai, o tik jusliškainesuvokiamų ir nesuvokiančių daiktų egzistavimą : “Tai, ką matau, girdžiuir užčiuopiu, – egzistuoja, t.y. aš tai suvokiu, – tuo abejoju ne daugiaukaip savo paties buvimu. Tačiau nesuprantu, kaip pojūčių liudijimas galitapti įrodymu, jog egzistuoja kažkas, kas juslėmis nesuvokiama” (“Traktatasapie žmogiškojo pažinimo principus”, 78-79 psl.).IŠVADOS
Dž.Berklio filosofijoje, kurios pagrindinis teiginys “esse yrapercipi”, abejonei pažinimo tikrumu, taigi ir skepticizmui, vietosnebelieka. Čia skepticizmas įveikiamas atsisakant nereikalingų pretenzijųpažinti tai, ko iš tikrųjų ir nėra (“daiktus pačius savaime”): “Berkliuijutiminių daiktų pasaulis – tai mūsų pojūčiai, po kuriais nėra paslėptanieko išoriško, už kurių nėra nieko, svetimo dvasiai, kurie mums duodaviską, kas juose yra <…>“ (Ļ. Įėīķńźčé, “Čńņīšč÷åńźčé źīķņåźńņ ōčėīńīōččĮåšźėč”, 21 psl.). Taigi šia prasme galima sakyti, kad Dž.Berklis ištesėjosavo pažadą, duotą “Traktato apie žmogiškojo pažinimo principus”paantraštėje. Tačiau paskesnė filosofijos tradicija liudija visai ką kita: Dž.Berklioargumentai ne tik nenutildė skeptikų (kaip tikėjosi pats Dž.Berklis), bet
netgi – likimo ironija – tapo šaltiniu, iš kurio idėjų sėmėsi patsžymiausias Naujųjų laikų skeptikas D.Hjumas. D.Hjumas rašė: “<…> iš tiesųdauguma šio įžvalgaus autoriaus (Dž.Berklio, – J.N.) veikalų duoda mumsgeriausias skepticizmo pamokas, kokias tik galime rasti senųjų ar naujųjųfilosofų <…> raštuose. Tačiau tituliniame lape jis pareiškia (irneabejotinai labai nuoširdžiai), kad šią knygą parašė tiek prieš skeptikus,tiek prieš ateistus ir laisvamanius. Bet kad visi jo argumentai iš tikrųjųyra skeptiniai, nors ir buvo sumanyti kitaip, matyti jau iš to, kad į juosnegalima niekaip atsakyti ir kad jie nesukelia jokio įsitikinimo. Jųvienintelis poveikis – sukelti akimirkos neryžtingumą ir sutrikimą, kurieiryra skepticizmo padarinys”(D.Hume, “Žmogaus proto tyrinėjimas”, 216-217psl.). Dž.Berkliui sukritikavus materialiąją substanciją, D.Hjumas žengė dartoliau ir sukritikavo dvasinę substanciją. Dvasinės substancijos kritikosužuomazgos, tiesą sakant, jau glūdėjo ir paties Dž.Berklio prielaidose.Dž.Berklio filosofiją tyrinėjęs R.Mecas klausia: “Apskritai, ar yra kokianors prasmė Berkliui kalbėti apie dvasinę substanciją po to, kai jis taipradikaliai atmetė ir sutriuškino materialiąją substanciją? Argi tie patysargumentai netinka tiek vienai, tiek kitai ?” ( R.Metz, “GeorgeBerkeley.Leben und Lehre”, 99 psl.). R.Metz sako, kad Dž.Berklis šiąproblemą matė ir pats, ir pateikia ištrauką iš jo dienoraščio: “Dvasia yrapojūčių sankaupa. Pašalinkite pojūčius, ir jūs pašalinsite dvasią, duokitepojūčius, ir jūs duosite dvasią” (cit. iš R.Metz, “George Berkeley.Lebenund Lehre”, 99 psl.). Taigi jau paties Dž.Berklio prielaidose glūdėjo tai,ką vėliau išplėtojo D.Hjumas. Todėl visai pagrįstai galima sakyti, kad“<…> Hjumas buvo tik tiesioginis Berklio subtilaus genialumo ir drąsiosfilosofinės analizės įpėdinis” (A.Campbell Fraser, “Berkeley”, 215 psl.). Dž.Berklio filosofijoje pažinimas išsaugoja savo objektyvų pobūdį.Pažinimo objektyvumo garantas Dž.Berkliui- Dievas. Dievas įspaudžia mumsjuslėse idėjas ir nustato jų sąryšius, kuriuos pažinti ir yra moksloprerogatyva. O D.Hjumas sako, kad apie Dievą mes nieko nežinome. “Todėljeigu mūsų nežinojimas būtų geras pagrindas ką nors atmesti, mes turėtumeprieiti principą, neigiantį visokią Aukščiausios Esybės energiją, lygiaikaip ir grubiausios materijos energiją” (D.Hume, “Žmogaus prototyrinėjimas”, 111 psl.). D.Hjumui pažinimas netenka bet kokio objektyvumo.Mes liekame vieni su savo patyrimu. Reiškiniai, kuriuos mes laikomesusijusius būtinais priežastiniais ryšiais, žvelgiant iš mūsų patyrimopozicijos, yra tiktai faktų seka, iš kurios niekaip neplaukia tų faktųryšio būtinumas. Tai, ką mes laikome priežastiniais ryšiais, yra viso labotik mūsų psichologinis įsitikinimas arba įprotis. Taigi, D.Hjumo mokyme“subjektyviais psichologiniais veiksniais grindžiamas patyrimas tapo netikru, objektyviu, būtinu, o reliatyviu, subjektyviu, tikėtinu”(K.Rastenis, “Davido Hume’o pažinimo teorija”, 11 psl.). D.Hjumas padarė žymią įtaką I.Kantui. I.Kantas rašė: “Aš atviraiprisipažįstu: kaip tik Deivido Hiumo teiginys prieš daugelį metų pirmąkartą nutraukė mano dogmatinį snaudulį ir mano ieškojimusspekuliatyviosios filosofijos srityje pasuko visiškai kita kryptimi”(I.Kantas, “Prolegomenai”, 14 psl.). I.Kantas tarsi “reabilituoja” D.Hjumosukritikuotą daiktų pažinimą. Jokie gamtos dėsniai, joks priežastingumas,be abejo, negali būti išvedami iš mūsų patyrimo, bet “priešingai, patyrimasišvedamas iš jų” (I.Kantas, “Prolegomenai”, 89 psl.). I.Kantui vadinamosiosgrynosios intelektinės sąvokos, arba kategorijos (tokios, kaippriežastingumas, daugis, galimybė, būtinumas …- žr. I.Kant, “Grynojoproto kritika”, 117 psl.) yra bet kokio patyrimo apriorinės (išankstinės)sąlygos. “Jos yra skirtos tik, taip sakant, reiškiniams skaitytiskiemenimis, kad juos būtų galima skaityti kaip patyrimą <…>“ (I.Kantas,“Prolegomenai”, 88 psl.). Mūsų patyrimas apsiriboja tik reiškinių pažinimu,todėl būtų klaidinga manyti, kad grynosios intelektinės sąvokos galėtųnurodyti į daiktus pačius savaime. I.Kantas skiria reiškinį (arba fenomeną)nuo daikto paties savaime (arba noumeno), kaip nepažinaus, galimo tikmąstyti reiškinio “vidaus”. Tačiau nors mes ir nieko negalime žinoti apiedaiktus pačius savaime, mes galime juos mąstyti, nes “mąstyti aš galiu kąnoriu, jei tik neprieštarauju pats sau” (I.Kant, “Grynojo proto kritika”,45 psl.). Atvirkščiai, būtų prieštaringa manyti, kad daiktai patys savaimeneegzistuoja: “Juk priešingu atveju iš to išplauktų beprasmiškas teiginys-esą reiškinys egzistuoja be to, kas reiškiasi” (I.Kant, “Grynojo protokritika”,45 psl.). “Tad intelektas, teigdamas, kad reiškiniai egzistuoja,kartu pripažįsta ir daiktų pačių savaime egzistavimą, ir šia prasme mesgalime sakyti, kad įsivaizduoti tokias esybes, kurios sudaro reiškiniųpagrindą, atseit yra grynai galimos vien tik mąstyti, ne tik leistina, betir neišvengiama” (I.Kantas, “Prolegomenai”, 91 psl.). Tačiau I.Kantas, skirdamas nepažinų daiktą patį savaime ir reiškinį,vėl tarsi sugrįžta į tą pačią filosofinę situaciją, kuri buvo ikiDž.Berklio. Nepažinių daiktų pačių savaime egzistavimo pripažinimas irgimdė tą skepticizmą, prieš kurį kovojo Dž.Berklis, tiesiog įrodydamas toskepticizmo šaltinio – daiktų pačių savaime egzistavimo pripažinimo –nepagrįstumą. Daiktų pačių savaime egzistavimo neigimas paskatino I.Kantą,beje, gerai nesusipažinusį su Dž.Berklio filosofija (žr. A.Nesavas,“Džordžas Berklis ir Naujųjų amžių filosofija”, 27 psl.), apkaltintiDž.Berklį idealizmu: “Kiekvieno tikro idealisto, nuo Elėjos mokyklos ikivyskupo Berklio, tezė yra ši formulė: “Kiekvienas pažinimas jutimais irpatyrimu yra vien tik regimybė, o tiesa glūdi tiktai grynojo intelekto irproto idėjose”” (I.Kantas, “Prolegomenai”, 176 psl.). Pasak žymausDž.Berklio filosofijos tyrinėtojo A.A.Liuso, “šie žodžiai yra Berkliomokymo karikatūra” (A.A.Luce, “Berkeley’s immaterialism”, 26 psl.).Dž.Berklis sakė kaip tik atvirkščiai – būtent jusliniame patyrime ir yrapati tiesa: “<…> tuos betarpiškai suvokiamus objektus, kurie, tavonuomone, yra tik daiktų atspinžiai, aš laikau pačiais daiktais” (“Trys Hyloir Filono dialogai”, Äę. Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 339 psl.). Tačiau Dž.Berklio skepticizmo įveikimas, kaip parodė paskesnė istorija,nuvedė į dar didesnį – D.Hjumo – skepticizmą. I.Kanto sprendimas kitoks irneginčytinas: “<…> kokie gali būti daiktai patys savaime, aš nežinau irman nereikia šito žinoti, nes daiktas juk niekada negali man pasirodytikitaip, kaip tik reiškinyje” (I.Kant, “Grynojo proto kritika”, 252 psl.).LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Dž.Berklis. Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus.- Vilnius, 1988. 1. A.Campbell Fraser. Berkeley. – Edinbourg and London, 1881. 1. R.Dekartas. Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1978. 1. D.Hume. Žmogaus proto tyrinėjimas. – Vilnius, 1995. 1. I.Kantas. Prolegomenai. – Vilnius, 1993. 1. I.Kant. Grynojo proto kritika. – Vilnius, 1996. 1. A.A.Luce. Berkeley’s Immaterialism. – London, 1945. 1. R.Metz. George Berkeley. Leben und Lehre. – Stuttgart, 1925. 1. A.Nesavas. Džordžas Berklis ir Naujųjų amžių filosofija //Dž.Berklis. Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus.- Vilnius, 1988. 1. K.Rastenis. Davido Hume’o pažinimo teorija //D.Hume. Žmogaus proto tyrinėjimas. – Vilnius, 1995. 1. Äę.Įåšźėč. Ńī÷čķåķč˙. – Ģīńźāą, 1978. 1. Ļ. Įėīķńźčé. Čńņīšč÷åńźčé źīķņåźńņ ōčėīńīōčč Įåšźėč. 1. Į.Ż. Įūõīāńźčé. Äęīšäę Įåšźėč. – Ģīńźāą, 1970. 1. Ō. Įżźīķ. Ńī÷čķåķč˙ ā 2-õ ņīģąõ. Ņ. 2. – Ģīńźāą, 1972. 1. Ė.Ģ.Źīńąšåāą. Ńīöčīźóėüņóšķūé ćåķåēčń ķaóźč Ķīāīćī āšåģåķč (Ōčėīńīōńźčé ąńļåźņ ļšīįėåģū). – Ģīńźāą, 1989. 1. Äę. Ėīźź. Ńī÷čķåķč˙ ā 3-õ ņīģąõ. Ņ. 1. – Ģīńźāą, 1985. 1. Ą.Ńģčšķīā. Ōčėīńīōč˙ Įåšźėč. – Āąšųąāą, 1873.