Soc.Psichologija

1.PSICHOLOGIJOS OBJEKTAS, ŠAKOS. KRYPTYS. UŽDAVINIAI. REIKŠMĖ. VIETA MOKSLU SISTEMOJE.
Psichologija – mosiąs apie sielą. Žodis “psichologija” kilęs iš graikų kalbos : psyche-siela ir logos-žodis, mokslas. Įvairiuose psichologijos vadovėliuose “psichologijos” terminas apibrėžiamas skirtingai. Psichologija yra mokslas apie psichikos faktus, dėsnius ir mechanizmus.
Psichologija yra mokslas, tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę,raidą,reiškimosi forma ir mechanizmus. Psichologijos objektas keitėsi kartu su psichinių reiškinių prigimties aiškinimu. Psichologijos istorijoje psichikos samprata kito nuo mistiško bekūnės sielos pripažinimo iki materialistinio psichikos, kaip specifinės nervų sistemos funkcijos, supratimo.
Psichologijos objektas- mokslas apie psichiką, pssichika ir jos reiškiniai. Psichika yra psichiniai procesai, psih. būsena ir psich. savybė. Tai yra sudėtingiausia tikrovės sritis. Jausdamas, suvokdamas, mąstydamas žmogus tiria ir pažįsta visus tikrovės reiškinius, kuria įvairias mokslines teorijas, konstruoja sudėtingiausias šiuolaikines mašinas. Psichologijos kryptys: Dvi svarbiausios psichologijos mokslo kryptys: metafizinė ir empirinė psichologija. Metafizinė psich. apskritai mažai verina psichinių procesų empirinę analizę ir jų priežastinio tyšio nustatymą. Traktuodama psich. kaip filosofinės metafizikos dalį, ji savo pastangas nukreipia į „sielos esmės” apibrėžimą, atitinkantį bendrą metafizinės sistemos, į kurią įeina šii psichologija, pasaulėžiūrą. Ir tiktai iš taip apibrėžtos sielos matafizinės sąvokos ji po to siekia kildinti tikrąjį psichologinio patyrimo turinį. Psichoanalizė-žmogaus psichinio gyvenimo vyraujančiu pradu laikė įgimtus potraukius, o svarbiausią iš jų- seksualinį potraukį (libido). Ši teorija susijusi su Froido va

ardu. Jis teigė, kad šis potraukis stengiasi prasiskverbti į sąmonę ir ją užvaldyti. Žmogaus sąmonė galinti tuos potraukius kontroliuoti. Gestaltpsicholos.Ha. Pagrindinis psichikos duomuo esąs pavidalas (geštaltas). Geštaltpsichologai tyrė suvokimo procesus. Jie padarė išvadą, kad suvokimo procesas- tai regėjimo lauko pertvarkymas į “gerą” pavidalą, atitinkantį vidines organizmo tendencijas. Biheviorizmas Bihevioristai atmetė sąmonę kaip psichologijos objektą ir tyrė organizmo reakcijas į stimulą. Bihevioristai nekreipė dėmesio į tai, kad žmogaus reakcija į stimulus ir situacijas pasireiškia ne judesiais, bet žodžiais, kad tai prasminė reakcija Humanistinė psichologija (žmogaus). Gilinamasi į savąjį “aš” ir savo egzistavimo pažinimą. Svarsto svarbias asmenybės problemas. Humanistinė psichologija asmenybę traktuoja kaip uždarą, šalia visuomenės egzistuojantį pradą. Ji atsisako objektyvaus mokslinio tyrimo metodų, pasikliaudama vien fenomenologiniu aprašymu.
Psichologijos šakos: vaiko psichologija. Ja susidomėta jau viduramžiais. Istorinė psichologija (teigia, kaad žmogaus pažinimo procesas nebaigtas, todėl nebaigta ir psichinių pažinimo funkcijų raida. Socialinė-tma. mažų grupių, kolektyvų bendravimo psichinius ypatumus. Gerontopsichologija- tiria senų žmonių psichiką. Darbo-tiria racionalaus darbo organizavimo formas. Pedagoginė- tiria pagr. žmogaus ugdymo psichologinius dėsnius; medicininė- padeda patikslinti nervų ir psichinių ligų diagnostiką ir atkurti sutrikusias funkcijas; juridinė-padeda nustatyti padarytą nusikaltimą. Psihogenetika – tiria ar elgsenos formos perduodamos paveldėjimo keliu iš kartos į kartą; psicholingvistika; psichofarmologija- nagrinėja kaip psichiškai aktyvūs preparatai veikia smegenų mechanizmus, valdančius žmogaus elgesį. Psichologija tiria žmogaus psichinę ve
eiklą.. Psichologijos žinios reikalingos ir pedagogo darbui. Psichologijos šakos:
1. Bendroji psichologija tiria žmogaus suvokimą ,emocijas ,procesines darbo komandas.
2. Asmenybės psichologija tiria žmogų kaip asmenybę (bruožus ,elgesį ,charakterį ,temperamentą).
3. Sociologinė psichologija tiria žmogaus elgesį grupėse (bendravimą visuomenėje).
4. Bendravimo psichologija tiria žmogaus bendravimo ypatumus.
5. Vadovavimo psichologija.
6. Darbo psichologija tiria įvairius klausimus susijusius su darbo organizavimu ,procesų optimizavimą
,suderinamumą.
7. Inžinerinė psichologija tiria žmogaus ir sudėtingų procesų optimizavimą,suderinimą.
8. Medicininė psichologija.
9. Sporto psichologija tiria sportines komandas ,žmogaus suderinamumą su sporto šaka , ruošimąsi ir
pasirodymą varžybose.
10. Teisinė psichologija.
11. Teisminė psichologija.
Uždaviniai.-psichologiios mokslo uždaviniai-išnagrinėti psichinę realybę, taip pat ją klasifikuoti, aprašyti, kiek begalima išaiškinti ir nustatyti jos dėsningumą. Tiesioginis ir galutinis psichologijos mokslo tikslas yra tikrasis psichinės realybės supratimas. 1. Psichologijos uždavinys-kuo aiškiausiai ir kuo išsamiausiai aprašyti psichines apraiškas. 2. Įu.-psichines apraiškas klasifikuoti (suskirstyti).3.P_:u-surasti principus ir dėsnius, pagal kuriuos psichinis gyvenimas vyksta. Suradus principus, sudaroma jau ir teorija t.y. bendroji pažiūra.
Psichologijos reikšmė. Psichologija praturtina filosofijos, sociologijos, technikos ir kt. mokslus žiniomis apie žmonių dvasinį gyvenimą, padeda siekti geresnių rezultatų įv. veiklos rūšyse, užtikrinti asmenybės tobulėjimą dirbant. Psichlog. žinios būtinos kiekvienam žmogui, kad jis galėtų pažinti kitų žmonių ir savo vidinį pasaulį ir galėtų bendrauti su savo šeimos nariais, draugais ir kt.
Psichlog. vieta mokslu sistemoje. Psichologijoje susieja visi pagr. mokslai. Atskiro žmogaus pasaulio pažinimas, gyvenimo prasmės supratimas valios ir mąstymo problemų tyrimas psicholog. priartina pr
rie filosofijos mokslų. Mokslų sistemoje esama mokslų, kuria remiasi psichlog. žiniomis. Tai pedagogika, medicina, teisė, vadyba ir technikos mokslai.
2. PSICHIKOS TYRIMO GALIMYBĖS IR BŪDAI. SPECIFINIAI RAIDOS. PEDAGOGINĖS IR
SOCIALINĖS PSICHOLOGIJOS TYRIMO BŪDAI.
Kiekvienas mokslas, kaip žinių sistema, turi tam tikrų būdų- metodų, kuriais jis renka žinias apie tiriamuosius objektus. Jei kito žmogaus psichikos stebėti neįmanoma, tai lieka vienas būdas- pažinti savo paties vidinį gyvenimą. Psichikos reiškiniai nėra prieinami tiesioginiam stebėjimui. Taip įsitvirtino savistabos metodas, kuris psichologijoje vyravo iki 19 a. Išgyvenimas, vienalaikis stebėjimas deformuoja reiškinius. Kai žmogus pats išgyvena, pats tuos išgyvenimus stebi ir apibendrindamas daro išvadas, ir jos gali netikti kitų individų išgyvenimams. Dėl to imta naudoti ir kiti metodai. Tai yra stebėjimo ir eksperimento metodai. Naudodamas stebėjimo metodus, tiriantysis laukia, kol pageidaujamų reiškinių kils natūralioje veikloje. Stebimi ir registruojami ne patys reiškiniai, o jų išoriniai pasireiškimai-veido mimika, kalbėjimu. Pastebėti pasireiškimai protokoluojami, filmuojami ir iš tų duomenų daromos išvados apie atminties, valios, temperamento ypatybes. Taikant eksperimentu metodus, tiriantysis nelaukia, kol pageidaujamų reiškinių natūraliai atsiras, o specialiai juos sukelia ir stebi. Eksperimentuojant sutaupoma laiko, galima procedūras kartoti, kol išryškėja dėsningumai; reiškiniams sukelti ir registruoti naudojama technika.
Psichikos reiškiniams tirti naudojami apklausos, biografinio tyrimo metodai testu metodai. Psichinių reiškinių lygiams nustatyti yra naudojami testu metodai. Testai yr
ra matematiškai sutvarkytos ir patikrintos uždavinių sistemos, kurias sprendžia tiriamasis ir gauna įvertinimus. Aprašomojo pobūdžio strategija (tiriama žmogaus biografija, žmogaus veiklos rezultatus). Stebėjimas tai toks tyrimo metodas, kai fiksuojamas išorinis -žmogaus elgesys ar jo vidiniai pergyvenimai ir iš to daromos išvados apie psichinės veiklos dėsningumus. Stebėjimas gali būti atsitiktinis ir mokslinis. Atsitiktinis tai kasdieninis stebėjimas, neturint iš anksto numatyto tikslo; mokslinis tai sistemingas stebėjimas, kuris turi aiškų tikslą ar atliekamas pagal iš anksto nustatytą planą. Objektyvus stebėjimas tai, kai tyrėjas sistemingai stebi ir fiksuoja kito asmens elgesį. Eksperimentinė strategija. Eksperimentinis tyrimas tai pagal tam tikrą planą sukeltų eksperimentuojamo išgyvenimų stebėjimas. Daug kartų keisdamas žmogų veikiančias sąlygas, eksperimentatorius gali tiksliai nustatyti priežastis, kurios sukelia vienus ar kitus psichinius reiškinius, stebėti tų reiškinių kitimą ir raidą. Pagal psichinių reiškinių įsisąmonino lygį dabartinė psichologija išskiria dvi tyrimo sritis:sąmonę ir pasąmonę. Raidos ir pedagoginės psichologijos tyrimo būdai. 1. “Dvyniu metodas” -kad nustatyti faktorius ir veiksnius, vienos ar kitos psichinės savybės(biologinės-kūno sudėjimas, genai; aplinka).2. Lonsitudini tyrimas.-galima nustatyti kokias žmogaus ypatybes (intelektas, agresyvumas) nekinta visą gyvenimą, o kokios keičiasi.
3. “Dienoraščio metodas”-čia paprastai ilgai stebimas vienas asmuo. 4. Skersinio pjūvio metodas -tiriant
lyginami skirtingo amžiaus, bet panašus pagal kitus svarbius požymius žmones.
Socialinės psichologijos tyrimo būdai:
1. Suinteresuotas stebėtojas – tyrimo klausimo pasirinkimą lemia tyrinėtojo vertybės, kurios taip pat lemia ir
jo lūkesčius rezultatų atžvilgiu. Kontroliuodamas (arba atsisakydamas kontroliuoti) tyrimo eigą, tyrinėtojas gali
paveikti galutinį rezultatą. Nereikia tikėtis, kad žiniasklaidos priemonių (kurios yra finansiškai suinteresuotos
tabako reklama) atliekami tyrimai patvirtins, jog tabako reklamos draudimas sumažins rūkymą.
2. Ribotai kontroliuojama tyrimo aplinka ~ etika (ir įstatymai) draudžia tokią tyrimo sąlygų kontrolę,
kuri galėtų turėti neigiamas pasekmes tiriamiesiems. Taigi tyrimų, ar gavę elektros šoką žmonės bus labiau
linkę paklusti, atlikti tiesiog negalima. O kuo mažiau kontroliuojama aplinka, tuo didesnė tikimybė, kad
rezultatus iškreips šalutiniai kintamieji (kas tai yra pasiskaityk psichologijos įvado medžiagoje apie tyrimo
metodus).
3. Netiesioginis stebėjimas – psichologija tyrinėja vidinius reiškinius (mintis, jausmus ir kt.), kurių tiesiogiai
stebėti neįmanoma. Galima stebėti tik klausantis pasakojimų apie tuos reiškinius arba stebėti jų pasireiškimą
išoriniame elgesyje. Taip tiriamas reiškinys atsiskiria nuo išoriškai stebimų jo požymių (t.y. elgesio ar
pasakojimo). Tinkamai apibrėžti kokiais išoriškai stebimais požymiais pasireiškia konkretus vidinis reiškinys
nėra lengva (toks apibrėžimas vadinamas sąvokos operacionalizavimu). Medikams nėra sunku pasakyti, kokie
yra išoriniai viduje tūnančio gripo simptomai. O kokie yra meilės simptomai?.
4. Stebimą reiškinį keičiantys metodai – atsakymai į klausimus priklauso ne tik nuo klausimo prasmės, bet ir
nuo klausimų eiliškumo, atsakymų variantų ir klausimuose naudojamų žodžių. Jei tiri kažkokio reiškinio
svarbą, ji visuomet bus didesnė, jei tą reiškinį nurodysi atsakymų variantuose (pvz. “Kas jums gyvenime
svarbiausia: a) meilė b) pinigai c) sveikata d) kita ), nei tuomet, kai tiriamasis jį turės prisiminti (pvz.
Nurodykite, kas jums gyvenime svarbiausia? ). Nors “neleisti” ir “uždrausti” reiškia lyg ir tą patį, tačiau
atsakydami į klausimus žmonės labiau linkę “neleisti”, nei “uždrausti”, nes vengia stiprių žodžių.
5. Reiškinio priklausomybė nuo stebėtojo – socialinės psichologijos tyrinėtojas tiria santykius, tačiau tuo pat
metu ir jis pats yra tam tikruose santykiuose su savo tiriamaisiais. Tiriamieji paprastai bando spėlioti apie
tyrimo tikslus ir dažniausiai nori pateikti tokį atsakymą, kuris leistų jiems pasirodyti “gerais” (kaip jie patys tai
supranta) ar šiaip papataikauti tyrinėtojui. Tai keičia tiriamą reiškinį ir iškreipia rezultatus.
6. Reiškinio priklausomybė nuo aplinkos – molekulė, ji ir Afrikoje molekulė. O dėmesys, pyktis,
bendravimas ir kiti socialinės psichologijos tiriami reiškiniai Afrikoje yra kitokie.
7. Tiriamieji keičia tyrimo metodus – kad tyrimas būtų objektyvus, visi tyrime dalyvaujantys žmonės turi
atsakyti į ta pati klausimą, tai yra tyrimo metodas turi būti vienodas visiems. Tačiau jei įvairūs tiriamieji tą patį
klausima skirtingai supranta, tai jau nebėra tas pats klausimas.
8. Gautos žinios keičia stebėtą reiškinį (ir taip save sunaikina) – iš tikrųjų psichologijos toks ir tikslas:
padėti atskleisti žmogui savo elgesio priežastis, kad jis po to galėtų rinktis, ar taip toliau elgtis, ar ne. Tačiau
žmogus natūraliai siekia pasirinkimo laisvės ir autonomijos, ir jei tik sužino, kad, anot tyrimų, turėtų elgtis
vienaip, tai per savo priešgyniavimą būtinai ims elgtis kitaip. Šie Prezidento rinkimai tapo natūraliu tyrimu,
efektingai pademonstravusiu neįveikiamą reklamos žiniasklaidoje galią formuojant žmonių apsisprendimą. Šitą
tyrimo išvadą išgirdęs brolis lietuvis per kitus rinkimus sau mintyse pasakys: “Ak tu manai, kad mano balsą už
reklamos pinigus nupirksi?!” ir specialiai balsuos prieš labiausiai besireklamuojantį kandidatą. Taip ankstesnio
tyrimo metu gautos žinios pačios privers save paneigti.
Taigi pagrindinis socialinio pasaulio, kaip tyrimo objekto, skirtumas nuo gamtos pasaulio yra jo kintamumas ir aktyvi sąveika tiek su tyrinėtoju, tiek su tyrimo metodais. Todėl į socialinės psichologijos tyrimų rezultatus reikėtų žiūrėti kaip į esamas žinias, o ne kaip į universalius faktus.
3.ASMENYBĖ. JOS STRUKTŪRA, AKTYVUMO FORMOS. POREIKIU. KAIP ASMENYBĖS RAIDOS VAROMOSIOS JĖGOS, HIERARCHINĖ STRUKTŪRA. ASME NYBĖS MOTYVACINĖ SFERA(KRYPTINGUMAS).
Asmenybė (persona) – asmens ypatybės, kurias jis įgyja gyvendamas, pastovi jų sistema, nusakanti asmens vietą žmonių bendrijoje. Asmuo tampa asmenybe, kai jis aktyviai veikia ir reiškiasi kaip visybė, jungianti aplinkos pažinimą su išgyvenimais. Asmenybė- tai savojo Aš turėjimas. Žmogus, kaip somatinių, fiziologinių ir psichinių savybių integruota visuma, santykiaujanti su gamtine ir visuomenine aplinka, yra vadinama asmenybe.Asmenybei būdinga aktyvumas (pastangos veikti plačiau, negu to reikalauja situacija ir veikiančiojo padėtis), kryptingumas (pastovi vyraujančių poreikių, tikslų, motyvų, mokymų, interesų, problemų ir įsitikinimų sistema), giluminiai prasminiai procesai, per kuriuos išsikristalizuoja žmogaus sąmoningas santykis su tikrove ir kt.
Asmuo savo asmenybę suvokia kaip savąjį Aš. Tai žmogaus savęs vertinimas, savigarba, siekimai, savęs įsivaizdavimas dabar ir ateityje.
Vieningo asmenybės struktūros supratimo nėra, todėl, norint atskleisti jos esmę, tikslinga atsakyti į tris klausimus: 1) ką asmenybė vertina ir ko ji siekia; 2) ką ji sugeba; 3) kas ji yrą. Į juos atsakius, aiškėja, kad psichologinę asmenybės struktūrą sąlygiškai galima suskirstyti į šias dalis: kryptingumą (troškimus, norus, ketinimus, poreikius, interesus, polinkius, motyvus, tikslus, vertybines nuostatas, pasaulėžiūrą ir įsitikinimus), temperamentą, charakterį, sugebėjimus, jausmus ir valią.
Asmenybės struktūra.Tai asmenybės somatinės, fiziologinės ir psichinės savybės. Somatines ir fiziologines savybes tiria biologijos, fiziologijos, anatomijos mokslai. Psichine asmenybės struktūrą Z. Froidas skirstė į pasąmonės ir savimonės postruktures. Yra išskiriama aktyvioji, impulsyvioji, ibnstiktinė asmenybės pusė. Antrąja asmenybės struktūrinę dalį sudaro normatyvioji asmenybės pusė, pasireiškianti kitų žmonių reikalavimu supratimu ir vidine kontrole. Ši “mane” vadinama asmenybės dalis kontroliuoja, apriboja ir nukreipia impulsyviąja asmenybės veiklą. Trečias asmenybės komponentas-“pats” susidaro iš impulsyviosios-instinktinės ir normatyviosios-reguliuojančios asmenybės pusių sąveikos. Rusų psichologas S. Rubinšteinas siūlė asmenybės struktūrą skirstyti nustatant:ko asmenybė siekia (kryptingumas, nuostatos), ką ji sugeba (gebėjimai, gabumai), kas ji yra (charakteris, temperamentas). Šitas skirstymas orientuotas tik į psichines savybes.
Asmenybės struktūrą sudaro trys dalys: tai pasąmoninė dalis Id – kupina seksualinės energijos, veikianti tiesioginio malonumo tuo momentu principu; impulsyvios, stichiškos žmogaus prigimties klodas. Tai žmogaus iracionalūs norai, potraukiai; Super Ego, pripildyta perimto elgesio normų (ką daryti, ko nedaryti?, kaip reikia?, kaip turi būti?), žmogaus idealų, įsitikinimų, vertybių ir sąžinės sritis. Ego – tai sąmoningasis Aš, kurio tikslas – rasti sandėrį su Id, Super Ego ir išorine aplinka arba nuo jų apsiginti, realybės lygmuo. Jis tramdo id. Superego ragina elgtis pagal sąžinę, o ego – kaip liepia blaivus protas. Asmenybėje g.b.labiau išreikštas kuris nors 1 komponentas. Jei dominuoja id – asmenybė nesuvaldoma, impulsyvi ir stichiška; jei ego – racionali, blaiviai mąstanti, kontroliuoja savo emocijas, o jei dominuoja superego – žmogus daug ką idealizuoja, yra atitrūkęs nuo tikrovės.
Asmenybės aktyvumo formos ir motyvacinė sfera(krvptingumas). Asmenybės sąveiką su aplinka lemia subjekto aktyvumas. Vienas iš šaltiniu-reikmė. Ji pradeda veikti, kai subjektas pajunta išorinį ar vidinį trūkumą(maisto, veiklos) arba perteklių, slegiantį organizmą. Reikmė sukelia poreikį, kreipiantį individą į objektą, galintį tą poreikį tenkinti. Kitas aktyvumo šaltinis-sąmonė, žinojimas. Tikrovės žinojimas motyvuoja veiklos kryptį, būdą. Asmenybės santykiai su tikrove yra pažintiniai ir emociniai. Emocijos ir jausmai-aktyvumo šaltinis. Svarbų vaidmenį vaidina valia-sunkumus įveikiančio aktyvumo šaltinis. Reikmė, poreikis, sąmonė, žinojimas, emocijos, valia-motyvacijos veiksniai. Vitalinis aktyvumas laiduoja gyvos būtybės egzistavimą. Žmonių bendravimas išugdė socialini aktyvumą. Darbe išsivystė kūrybinis aktyvumas, atskleidęs žmogaus genijų moksle, technikoje ir tt. Tai visuomeninis aktyvumas. Socialinį aktyvumą reguliuoja tam tikra informacija (mokslo, praktikos žinios), reikalavimai (normos, vertybės). Individas adaptuojasi prie aplinkos ir tampa aktyviu kolektyvo gyvenimo nariu, individas įgyja asmeninį ir socialinį statusą. Asmeninis-savo vertės ir vietos kolektyve supratimas, socialinis-asmens padėties ir vertė, kurią jam priskiria kiti kolektyvo nariai. Motyvai- tai, kas “skatina” veikti. Motyvacija-procesas, reguliuojantis asmenybės veiklą ir santykius. Motyvacija pastebima iš veiksmų, ji atsiskleidžia veiksmų ir elgesio kryptyje. Veiklos intensyvumas sako, kad yra motyvacijos. Motyvacijos buvimą nusako veiklos patvarumas. Motyvacija reguliuoja veiklos kryptį, intensyvumą ir patvarumą. Asmenybėje vyksta motyvų kaita. Vieni motyvai gali sukelti vienus veiksmus ir duoti jiems kryptį, kiti-kitus. Motyvas visada veikia šiuo metu, išjudina vidinį ar išorinį veiksmą. Motyvuotas individas pradeda veikti, kai atsiranda tinkama situacija ir objektas poreikiams patenkinti. Motyvacija-motyvų kaitos procesas, reguliuojantis asmenybės veiklos ir santykių kryptį, intensyvumą.
Poreikiu hierarchinė struktūra. Maslow teorija. Jis kalba apie žmogaus poreikius, jos išdėsto piramidėje: 1. Fiziologiniai-alkio, troškulio, apsisaugojimas nuo šalčio, karščio. Daug iš jų gyvybei svarbus, jei vienas iš jų nepatenkintas jis tampa dominuojančiu. Jei šitie poreikiai nepatenkinti, tai apie kitus poreikius kalbėti negalima.2. Saugumo- žmogui reikalinga saugi aplinka, stabilumas, tvarka, pasitikėjimas. Kiekvienas žmogus nori jaustis saugiai, siekia išvengti pavojų gyvybei, sveikatai. Saugumą užtikrina įgytos brangenybės(namas). 3. Meilės nepriklausomybės- tai bendras poreikis. Bendraujant žmogus jaučiasi saugiau pagrindinis tikslas tampa priklausyti kokiai nors grupei. Žmogui reikia draugų, šeimos. Priklausomybės poreikis yra meilės poreikis. Meilė pagrįsta simpatija, pasitikėjimu. 4. Savęs vertinimo- kiekvienas nori, kad jo poelgiai, darbai būtų atitinkamai pastebėti ir įvertinti, jei šie poreikiai nepatenkinti gali išsivystyti nepilnavertiškumo jausmas. 5. Saviraiškos- dar vadinamas augimo poreikis. Šį poreikį žmogus patenkina turėdamas savo originalia nuomonę, mokėdamas kritiškai įvertinti žmonių veiklos rezultatus.
Daugybė santykių, kurie rodo asmenybės įvairiapusiškumą ir teisingumą, orientuoja mus į tai, kad būtų išskirti asmenybės struktūroje dominuojantys santykiai, kurie parodytų asmenybės kryptingumą. Taigi, asmenybės kryptingumą ir dominuojančius santykius galima apibrėžti pagal: 1) požiūrį į kitus žmones, 2) požiūrį į save, 3) požiūrį į išorinį pasaulį. Asmenybės kryptingumą lemia ir individuali vertybių sistema. Kiekvienai asmenybei būdingos vertybinės orientacijos, pasireiškiančios per vertybes ir nuostatas. Asmenybės kryptingumą požiūrį į kitus žmones, požiūrį į save, požiūrį į išorinį pasaulį.
Asmenybės kryptingumą lemia ir individuali vertybių sistema. Kiek vienai asmenybei būdingos vertybinės orientacijos, pasireiškiančios per vertybes, nuostatas. Jos susiformuoja auklėjimo ir paspirties dėka (pastovios ir kinta sunkiai). Bet kokio elgesio pradžia yra poreikis.
4. TEMPERAMENTAS. CHARAKTERIS IR SUGEBĖJIMAI ASMENYBĖS STRUKTŪROJE. Temperamentu vadiname įgimtų centrinės nervų sistemos savybių išraiška. Reikia paminėti ir tai, kad grynų temperamento tipų beveik nepasitaiko. Kiekvieno žmogaus temp rasime visu temp bruožų, tačiau vis dėl to dažniausiai vyrauja kurio nors vieno temp savybės. Temperamentas-pastovios asmenybės savybės, pasireiškiančios psichinių reiškinių intensyvumu tempais. Temperamentas atspindi asmenybės charakterį, bendravimo manieras. Jo savybės priklauso nuo įgimtų kūno anatominių ir fiziologinių ypatybių. Krečmeris žmones pagal kūno struktūrą skirstė į 3 tipus:l.astenikus-vertikaliai ištįsusius žmones su aštriais veido bruožais;2)piknikus-žemus, plačius žmones, linkę tukti. Astenikai atletikai yra labai uždari, piknikai-atviresni, linkę į manijos-depresijos sutrikimus. Šeldono tipologija:!. Viscerotonikas-storokas žmogus, draugiškas;2.somatonikas-atletiškos kūno sudėties, energingas, agresyvus;3.cerebrotonikas-liesas, laikosi socialinių normų, nervingas. Pavlovo struktūra (temperamentas). Sangvinikas-energingas, darbingas, linksmas, draugiškas. Mėgstamas draugijose. Jis yra nepastovus greit supykti ir pamiršt.(žymūs žmonės-Gėtė, Mocartas). Melancholikas-jautrus, nelinkęs bendrauti, vengia draugijų, sunkiai bendrauja, pesimistas (Šopenas, Čiurlionis). Flegmatikas-pasyvus, ramus, lėtas, uždaras taikus. Cholerikas- energingas, linkęs pirmauti, agresyvus, permainingas, optimistas, aktyvus, nerimastingas (Bethovenas). Temperamentų pakeisti neįmanoma- nėra tikslo, nes geriau galėsime bendrauti būdami įvairesnių temperamentų. Į temperamentus būtina atsižvelgti renkantis profesiją.
Charakteris – unikalių psichinių savybių, pasireiškiančių asmenybei būdingais poelgiais, visuma. Ch formuojasi temp pagrindu. Ch formavimąsi veikia pasaulėžiūra, jausmai, intelektas, aplinka. Ch pasireiškia visoje asmenybės veikloje, elgesyje, netgi išvaizdoje, kalboje, bendravime. Jo savybes gali formuoti ne tik aplinka bet ir pats žmogus jas sąmoningai keisdamas ir tobulindamas. Charakterio kilmės hipotezės: vieni laikė, kad jis yra sąlygojamas įgimtų savybių, kiti, kad charakteris susiformuoja dėl gyvenimo sąlygų įtakos, o treti, kad jis susiformuoja ir įgimtų, ir socialinėje aplinkoje įgytų savybių pagrindu. Charakteris gali pasikeisti laipsniškai, per ilgesnį laiką. Žmogus gali maskuoti tikruosius savo charakterio bruožus, tačiau jis vis tiek nusiima kaukę ir parodo tikrąjį veidą. Charakterio bruožus geriau pažinsi asmenybei grėsmingose situacijose. Tarpusavyje susijusios psichinių savybių sistemos yra vad. faktoriais. Ketelas skiria tokias priešingas asmenybių poras:agresyvus-paslaugus; išdidus-paprastas ir kt. Faktoriai jungia charakterio bruožus, susijusius su asmenybės nuostatomis į kitus žmones ir patį save. Charakterį sudaro kelios ar net visos žmogaus nuostatos. Vienos nuostatos yra pagrindinės, o kitos nuo jų priklausomos. Žmogaus charakteris yra vieningas tik santykiškai. Charakterio bruožais gali būti nuostatos kitiems žmonėms(hurnaniškumo, draugiškumo ir kt. bruožai). Nuostatos savo profesiniam darbui gali formuoti darbštumo, tingumo, darbo sąžiningumo bruožus. Emociniai charakterio bruožai pasireiškia asmenybės aistringumu ar šaltumu, nuotaikų kaita. Intelektiniai bruožai: proto lankstumas, mąstymo kritiškumas. E. Šprangeris charakterius skirstė į 6 tipus: 1. praktikas(žmogus, krypstąs į ekonomiką, egoistas). 2.teoretikas (individualus, nepraktiškas.3.estetas(džiaugiasi gyvenimo žaismu, nevertina praktinio gyvenimo).4.religingas 5.valdingas(veržiasi vadovauti. 6.socialus žmogus(savo gyvenimo tikslą jis randa kitų laimėje. Jasperso charakterių skirstymas: 1.nihilistai ir skeptikai.2.veiksmo ir romantikos žmonės.3.metafizikai, mistikai.
Sugebėjimai. Sugebėiimai-asmenvbės individualios psichinės ypatybės, atitinkančios tam tikros veiklos reikalavimus ir lemiančios tos veiklos sėkmę. Sugebėjimai yra vystymosi ir ugdymo rezultatas, pasiektas išmokimu ir veikla. Sugebėjimų rūšys: bendresni ir specialesni sugebėjimai. Bendresni sugebėjimai būtini bent kelioms veiklos rūšims. Patvarus dėmesys, kūrybiškas mąstymas, tai savybės būtinos bet kokiai sudėtingesnei veiklai. Specifiniai-tam tikrai veiklai būtini sugebėjimai (kalbiniai, muzikiniai. Sugebėjimai skirstomi i intelektinius, percepcinius ir motorinius. Intelektiniai-padeda pažinti žmones, jų grupes, prisitaikyti prie aplinkos; percepciniai-padeda skirti ir suvokti erdvines daiktų ir reiškinių ypatybes, motoriniai-lemia šios rūšies mokėjimų ir įgūdžių formavimąsi, judesių tikslumą.
Sugebėjimai skirstomi į rūšis ir pagal veiklos sėkmingumo lygius. Aukštesniems sugebėjimų lygiams pažymėti yra vartojami talentingumo ir genialumo terminai.
5. VALIA. VALIOS PROCESAS.
Psichologijos mokslo saulėtekyje valia buvo laikoma pagrindiniu žmogaus aktyvumo šaltiniu, Dievo duota energija, lemiančia žmogaus elgesio nepriklausomumą nuo aplinkos sąlygų. Valia iki šios apibūdinama kaip aukščiausias žmogaus poelgių raidos laipsnis. Ji pasireiškia sąmoningu savo, kaip žmogaus, veiksmų reguliavimu. Valia gali aktyvinti arba slopinti žmogaus veiklą, nukreipti ją į įsisąmonintą tikslą, pagrįstą konkrečiais motyvais. Valia prasideda tikslo pasirinkimu, reiškiasi jo siekimu ir kliūčių nugalėjimu. Žmogui pasirinkti tikslą ir numatyti jo siekimo būdus dažniausiai padeda protas ir jausmai. Galutinį jo pasiekimą lemia valia. Kiekvienos valios veiksmą palaiko koks nors vaizdas, simbolis arba žodžiais išreikšta mintis. Veikiant valiai, mintis šiek tiek užbėga į priekį. Tai vadinama anticipacija. Ji ir išskiria valios veiksmus iš instinktyvių veiksmų. Kitas bendras valios veiksmų bruožas yra ketinimai, pagrįsti įsisąmonintais norais ir motyvais. Žmogaus norai be prievartos – valios laisvė. Žmogus valios laisvės jausmą išgyvena savarankiškai pasirinkdamas ir savarankiškai apsispręsdamas. Valios laisvė sukuria žmoguje vieną vertingiausių jo bruožų -atsakingumo jausmą. Siekiant tikslo reiškiasi dvi valingos veiklos formos: teigiamoji (skatinamoji, aktyvinamoji) ir neigiamoji (slopinamoji arba sulaikomoji). Jas abi ženklina valingas apsisprendimas sąmoningai ir aiškiai ištarti „Taip” arba „Ne”. Sąmoningas tikslo ar elgesio būdo pasirinkimas – valios krikštas, laisvo žmogaus požymis.
Valia yra sąmoningas aktyvumas, pasirenkant veikimo kryptis ir įveikiant kliūtis, siekiant tikslo. Veiksmų, poelgių, reikalaujančių vidinių ir išorinių kliūčių įveikimo, sąmoningas reguliavimas. Valia atlieka stimuliavimo, reguliavimo ir sulaikymo funkcijas. Stimuliavimo funkcija pasireiškia tuo, kad valios pastangomis žmogus iš pasyvios būsenos pereina į aktyvią pasibaigus pasyviam poilsiui, imasi darbo, pakyla iš miego ir keliasi ir kt. Reguliavimo funkcija. Veikimo reguliavimas vyksta nuolat siekiant bet kokio sudėtingesnio tikslo. Sulaikymo funkciją valia atlieka stabdydama kam nors kliudančius emocijų pasireiškimus(pykčio, nevilties ir pan.), siekimus aukštesnių ar idealių siekimų labui(savo asmeninės laimės aukojimas vaikų gerovei).
Galima išskirti 5 žmogaus valios savybes: stiprumą bei energingumą, kryptingumą, atkaklumą bei pastovumą, intensyvumą, sumanumą bei įgudimą ir geravališkumą. Valios savybės: Tikslinsumas-tokia valios savybė, kai asmenybė veikia turėdama aiškiai apibrėžtus tikslus ir veikimo perspektyvas. Sovarankiškumas-im tam tikra autonomija, pasirenkant tikslus, jų siekimo priemones, vertinant savo pasiekimus. Iniciatyvumas-tai valios savybė, padedanti savarankiškai imtis veiklos, kelti naujas idėjas, ieškoti naujų kelių. Iniciatyvūs žmonės ne tik patys veikia kitų neskatinami, bet ir skatina kitus. Ryžtinzumas-savybė, padedanti laiku apsispręsti pasirenkant veikimo tikslus ir priemones. Drąsumas-savybė, padedanti įveikti baimę ir ištižimą pavojingose situacijose. Energingumas priklauso nuo žmogaus fizinių ir dvasinių jėgų lygių. Jis lemia asmenybės iniciatyvumą ir atkaklumą, Savitvarda ir organizuotumas tai savybės, kurios padeda slopinti psichines bei fizines ypatybes (emocijas, alkį ir kt.), trukdančias siekti tikslo. Organizuotumas lemia veikimo planų nustatyta tvarka ir tempais vykdymą. Valios procesas. Valingas veikimas gali būti paprastesnis ir sudėtingesnis.. Jei veikimas buvo paprastas, tai nebuvo ryškios motyvų kovos pasirenkant tikslą, nei susiieškant priemones. Sudėtinguose valios aktuose tikslo siekimas susijęs su motyvų kova. Motyvų kova būdinga numatant tikslo pasiekimo būdus ir priemones. Kiekvienas iš būdų ar priemonių vertinamas pagal kriterijus, kurie yra būdingi asmenybei. Motyvų kova-svarbiausias valingo veikimo komponentas taip pat ir užsibrėžtų siekimų vykdymas. Užsibrėžtų tikslų siekiant iškyla įvairių kliūčių(vidinės, išorinės).Vidinės-neigiamos emocijos, monotonija, kova su nuovargiu; išorinės-įvairios gamtinės kliūtys, daiktų savybės, kitų žmonių pasipriešinimas. Kliūtys gali būti įveikiamos ir ne. Objektyviai įveikiamas kliūtis nugalėti asmenybei gali pritrūkti valios jėgų, ir ji gali nepasiekti tikslo. Keičiantis visuomenės ir asmenybės vertybėms, vyksta daug pasikeitimų, kur dėl motyvų kovos atsisakoma vienų tikslų ir pasirenkami kiti. Pakeisti vertybines orientacijas bei veikimo tikslus-yra daugeliu atvejų valingas tobulesnių veikimo krypčių ieškojimas. Užsibrėždamas ir siekdamas kokių nors tikslų, žmogus pastoviai savo veikimą vertina ir koreguoja. Valia asmenybė pasireiškia kaip save reguliuojanti sistema. Kaip baigiamasis etapas siekiant tikslų pasireiškia valios veiksmų įvertinimas. Asmenybė vertina: ar pasiektas tikslas ar ne. Pasiekimas gali būti įvertintas praktinės naudos, estetinės išvaizdos ir kitais aspektais.
Valios ugdymas. Reikia stiprinti intelektinius ir moralinius žmogaus valios pagrindus. Valios ugdymui labai svarbu, kad siekiamas tikslas ir priemones aiškiai atsispindėtų sąmonėje.

6. ASMENYBĖS EMOCINĖ SFERA.EMOCIJOS IR JAUSMAI. JU RŪŠYS IR RAIŠKOS FORMOS.
Emocijos yra socialumo sąlyga ir neatsiejama santykių dalis. Jos kyla santykių su kitais žmonėmis metu,
informuoja tave ir tavo bendravimo partneres(-ius) apie bendravimo metu vykstančių įvykių reikšmę tavo
poreikiams ir leidžia abiem šalims atitinkamai reguliuoti tuos santykius. Emocijos siaurąja prasme yra
trumpalaikiai, situaciniai pergyvenimai susiję su biologiniais organizmo poreikiais. Tai vitalinės emocijos
kilusios dėl alkio, troškulio. Emocijos plačiąja prasme apima jausmus. Terminas “jausmai” žymi pastovius,
aptvarius ir ilgalaikius žmonių pergyvenimus. Jausmai atspindi asmenybės, kaip ir visuomenės nario, santykį su
aplinka. Jausmus lemia kulturiniai-dvasiniai poreikiai, susiję su žmonių tarpusavio santykiais. Jausmai yra
daugkartinių situacinių emocijų apibendrinimo rezultatas. Jausmai yra būdingi tik socialinei būtybei-žmogui.
Emociniai reiškiniai skirstomi į elementarias emocijas ir aukštesniuosius jausmus. Žemesnieji jausmai susiję su
biologiniais organizmo poreikiais, o aukštesniuosius jausmus sąlygoja visuomeniniai veiksniai. Atsižvelgiant į
trukmę, jėgą ir kilmę skiriamos emocinių reiškinių formos: nuotaikos, afektai, aistros, streso būsenos. Jos gali
būti ilgalaikės, patvarios, pastovios ar trumpalaikės(afektai. Stresai). Kiekviena žmogaus veikla sukelia tam
tikrą atgarsį j o emocinėje sferoje.
Jei darbas monotoniškas, jis gali sukelti nuovargį ar blogą nuotaiką.
Jausmai ir emocijos- organizmo netapiškumo santykio su objektyvios tikrovės daiktais ir reiškiniais, tenkinant
savo poreikius atspindys, pasireiškiantis tam tikrais išgyvenimais.
Emocijų ir jausmų skiriamasis bruožas- išgyvenimas, kurį sukelia tikrovės daiktai.
Emocijų ir jausmų funkcijos:
1) impresinė (signalinė)- tai emocinį toną turintys, trumpalaikėse situacijose kilę vaizdiniai.
2) ekspresinė (reguliuojanti)- tai emocijų reguliuojamasis vaidmuo pasireiškia tuo, kad skatina poreikių
tenkinimą.
Stipriausiai emocijos pasireiškia žmogaus veikloje.
Stiprūs išgyvenimai skatina veiklą, dažnai jie atsiliepia žmogaus gyvenimo turiniui Emocijų ir jausmu formos: DEmocinis tonas- tai pojūčių, suvokimų, vaizdinių, o kartais ir minčių sukeltas išgyvenimas, suteikiantis psichiniam procesui tam tikro pasitenkinimo ar nepasitenkinimo atspalvį.
2) Nuotaika- tokia emocinės būsena, kuri ilgiau ar trumpiau nuspalvina žmogaus elgesį ir jo psichinius
procesus, tačiau pasireiškia nestipriais išgyvenimais.
3) Afektas- labai audringa, trumpalaikė ir stipri emocinė būsena, pasireiškianti staiga, intensyvia reakcija.
4) Aistra- pakankamai ilga, vienodai intensyvi ir stipri emocinė būsena, stimuliuojanti tam tikrą žmogaus
veiklos kryptį.
5) Stresas- tai tokia emocinė reakcija, kuria sukelia netikėta aplinkybė: pavojus, didelis fizinis ar psichinis
krūvis, kai reikia greitai nuspręsti, orientuotis nelauktai pakintančiomis sąlygomos.
Nuotaikos-tokios emocinės būsenos, kurios ilgiau ar trumpiau nuspalvina žmogaus elgesį ir pasireiškia nestipriais pergyvenimais. Afektai-audiingos, trumpalaikės ir stiprios emocinės būsenos, pasireiškiančios staigiomis, intensyviomis reakcijomis. Afekto būsenoje žmogus nesuvokia ką darąs, nenumato savo veiksmų rezultatų. Aistros-ilgos, vienodai intensyvios ir stiprios emocinės būsenos, stimuliuojančios tam tikrą žmogaus veiklos kryptį. Aistros susiję su valia ir tikslo siekimu. Streso būsenos-emocinės būsenos, kurias sukelia netikėtos aplinkybės: pavojai, kai reikia staigiai priimti sprendimus.Aukštesnieji jausmai yra žmogaus istorinės raidos rezultatas. Jų pobūdį ir įvairumą daug lemia interesai, pažiūros, įsitikinimai, visuomeniniai poreikiai tos visuomenės, kuriai priklauso asmenybė. Moraliniai jausmai-pareigos, atsakingumo. Meilės darbui, pagarbos, draugystės. Intelektiniai jausmai susiję su žmogaus protine veikla, tikrovės suvokimu. Tai žinių troškimo, smalsumo ar nuostabos, pasitikėjimo ar nepasitikėjimo jausmai. Intelektiniai jausmai kyla sprendžiant įvairius praktikos ir teorijos klausimus, pažįstant tai kas nauja ir nežinoma. Estetiniai jausmai kyla suvokiant gamtos, gyvenimo ir meno kūrinių grožį ir suvokiant ir įvertinant žmonių moralinius poelgius, santykius. Praksinius jausmus lemia praktinės veiklos ir jos kaitos niuansai, sėkmė ir nesėkmė. Kiekviena žmogaus veikla sukelia tam tikrą atgarsį jo emocinėje sferoje. Jei darbas monotoniškas, jis gali sukelti nuovargį ar blogą nuotaiką. Praksiniai jausmai yra vienas iš svarbiausių žmogaus aktyvumo, darbo našumo, efektyvumo komponentų, būtų teigiami. Raiškos formos.Emociios ir jausmai pasireiškia žmogaus veiksmuose, poelgiuose bei kalboje. Kalba žmonės gali perduoti sudėtingiausius jausmų niuansus. Emocinės būsenos ir jausmai gali būti išreikšti kalbos intonacija( skriauda, laimė), mimika(laimės, džiaugsmo), gestais(agresyvumo, tolerancijos judesiai), vegetaciniais pakitimais(odos temperatūros kaita, prakaito išskyrimas).
7. DĖMESYS IR DĖMESINGUMAS. DĖMESIO RŪŠYS, YPATYBĖS IR VEIKSNIAI. Dėmesys yra psichinės veiklos nukreipimas ir jos sutelkimas ties tam tikrais objektais. Tai savitas individo nervų sistemos mechanizmas, užtikrinantis jam efektyvų psichinės veiklos organizuotumą. Dėmesio funkciios:. atrenka iš sudėtingos aplinkos tuos poveikius, kurie yra reikšmingesni už kitus 2. Koncentruoja ir palaiko psichines jėgas ties pasirinktais objektais 3. Reguliuoja išankstinį pasirengimą veiklai, jos vyksmą. Daiktai ir reiškiniai į kuriuos nukrypsta psichinė veikla vadinami dėmesio objektais. Dėmesingumas tai sugebėjimas sutelkti dėmesį. Dėmesio veiksniai; Yra daug veiksnių, lemiančių psichinės veiklos selektyvumą. Suvokimo objektu virsta tik tam tikro intensyvumo poveikiai. Vos juntamus stimulus žmogus išskiria iš triukšmo valios pastangomis. Kuo stimulai stipresni, tuo labiau jie patraukia dėmesį.. Kitas veiksnvs-stimulo naujumas. Monotoniškoje aplinkoje nauji įvykiai sudomina žmones, patraukia jų dėmesį savo neįprastumu. Veiksnys-daiktu spalvingumas. Žmonės teikia pirmenybę spalvotiems objektams. Veiksnys-stimulo struktūriškumas. Dėmesys visada sutelkiamas į veiklos tikslus. Jeigu veiklos tikslas-konkretaus veiksmo išmokimas, tai ir bus dėmesio objektas. Jeigu veiksmas automatizuotas, tada jis tampa priemone kitiems tikslams pasiekti, t.y. dėmesio fonu. Yra glaudus ryšys tarp dėmesio ir asmenybės kryptingumo (poreikių, interesų), nes veiklos tikslai susiję su žmogaus poreikiais, interesais. Dėmesio rūšys: Nuo žmogaus budėjimo būsenos priklauso jo psichinių procesų selektyvumas. Kai žmogus snūduriuoja, jo dėmesys neselektyvus, išsklaidytas, dėmesio objektas susilieja su fonu. O kai žmogus budi, jo dėmesys selektyvus: dėmesio objektas atribojamas nuo fono ir išskiriamas iš jo. Selektyvus dėmesys skiriamas į nevalingą ir valingą. Išskiriamos nevalingo, valingo ir savaiminio dėmesio rūšys. Nevalinga dėmesį sukelia išorinių ar vidinių dirgiklių ypatybės. Jį sukelia stiprūs dirgikliai (aštrus kvapas, ryški šviesa). Šis dėmesys atsiranda be išankstinio tikslo ir jam palaikyti nereikia pastangų. Jis būdingas ir žemesniems gyvūnams. Valingas dėmesys atsiranda turint išankstinį tikslą, o jam palaikyti reikalingos valios pastangos. Jis pasireiškia tada, kai žmogus imasi nepatrauklios, bet būtinos veiklos. Valingą dėmesį reguliuoja pats žmogus. Valia dalyvauja pasirenkant veiklos objektus, koncentruotis prie pasirinkto objekto. Savaiminis dėmesys atsiranda turint išankstinį tikslą ir jam palaikyti nereikia pastangų. Pagal pasireiškimo sferas dėmesį skirstome į: sensorinį (vizualinį, akustinį), intelektinį, motorinį ir emocinį. . DĖM YPATYBĖS: Dplatumas (apimtis ir paskirstymas). Apimt- per trumpą laiką aiškiai suvokiamų objektų kiekis. Paskirst- vienalaikis dviejų veiklų ir jų elementų atlikimas. 2)perkėlimas -sąmonės nukreipimas nuo dėmesio objekto į foną. 3)dėmesio koncentracija – tai sutelktumas į objektą. 4)atsparumas triukšmui 5)patvarumas – apibūdinamas laiko trukme, per kurią žm išlaiko dėmesį į tą patį objektą. 6)svyravimai. Jie vyksta kas l-5s. Dėmesio rūšys:
1) pagal platuma:’
a) selektyvus- kai sąmonė nukreipta į vienos rūšies veiklą ar informaciją.
b) paskirstytas- kai tenka atlikti 2 ar daugiau veiksnių arba suvokti informaciją, pateikiamą
dviem ar daugiau kanalų.
2) pagal pasireiškimo sritį:
a) sensorinis: regimasis, girdimasis, lytėjimo, interocepcinis; ”
b)motorinis;
c) emocinis;
d) intelektinis;
3) pagal išankstini dėmesio krypties pasirinkimą ir valinga susikaupimo palaikymą:
a) valingas- iš anksto numatytas ir valios palaikomas dėmesio objekto išskyrimas iš aplinkos;
b) nevalingas- sąmonės nukreipimas į objektą be išankstinio ketinimo išskirti jį iš aplinkos;
4) Dėmesio objektu gali būti išoriniai ir vidiniai reiškiniai.
Pagal tai dėmesys gali:
a) vidinis- tai sąmonės nukreipimas į vidaus pasaulio įvykius, reiškiasi supratimu ir savimonės aktyvumu.
b) išorinis- objektai lokalizuoti išorėje.
Dėmesys dar skirstomas:

1) individualus- tai atskiro individo sąmonės nukreipimas į kokį nors daiktą ar veiklą;
2) grupinis- kelių individų sąmonės nukreipimas į bendrą veiklą;
3) kolektyvinis- tai ištiso kolektyvo sąmonės sutelkimas bendrai veiklai;
Dėmesio ypatybės- tai bendriausias jo pasireiškimas įv. psichinės veiklos srityse bruožas:

1dėmesio apimtis- tai įvykių suvokiamų per trumpą laiką, kiekis.
2dėmesio paskirstymas- vienalaikis dviejų veiklų ir jų elementų atlikimas;
3dėmesio perkėlimas- sąmonės nukreipimas nuo dėmesio objekto iš pirmos veiklos į antrą.
4dėmesio intensyvumas- tai jo sutelktumas į objektą:
labai sutelktas dėmesys- koncentruotas, o menkai- išblaškytas.
5) dėmesio patvarumas ir svyravimai- dėmesio patvarumą skatina teigiamos emocijos.
Dėmesio veiksniai:
1) išoriniai:
a) stiprumo stimulai- kuo jie stipresni, tuo didesnė tikimybė jiems tapti dėmesio objektu.
b) naujumas- daro žmogaus suvokimą jautresnį;
c) spalvingumas ir kontrastiškumas- regimiems objektams padeda išsiskirti iš kitų.
d) struktūriškumas- žmogui būdinga vidinė tendencija objektus skirti vienus nuo kitų, juos
grupuoti ar sudaryti iš jų struktūras;
2) vidiniai:
a) emocinis pastiprinimas- emocija- tai individo santykio su objektu išgyvenimas, kuo jis
stipresnis, tuo labiau suaktyvėja dėmesys;
b) subjekto būsenos- miegant tik ypatingi dirgikliai gali būti dėmesio objektu.
8. JUTIMAS IR SUVOKIMAS. POJŪČIU IR SUVOKIMU RŪŠYS, SAVYBĖS IR YPATUMAI. JUTIMO JAUTRUMAS. JO KITIMAS. KOMPENSACIJA.
Jutimas. Gyvas organizmas gali orientuotis aplinkoje ir prie jos prisitaikyti, kai gauna informacijos apie joje vykstančius kitimus. Gyvo organizmo ryšys su išorine aplinka ir jo paties vidiniais būviais palaikomas jutimu. Jutimas-psichinis procesas, atspindintis daiktų ir reiškinių savybes ir organizmo vidinius būvius, kai jie tiesiogiai veikia atitinkamus jutimo organus. Jutimas yra procesas, o jo rezultatas-pojūtis. Pojūčiai-jutiminio pažinimo procesai, kuriais pažįstame tikrovės daiktų ir reiškinių savybes, kai jos veikia jutimo organus. Pojūtis signalizuoja organizmui apie aplinkos įvykius, padeda susiorientuoti juose. Pojūčiu rūšys: Kontaktiniai ir distanciniai pojūčiai. Kontaktįniaį-skonio, skausmo ir kt, distanciniai-regėjimo, girdėjimo. Pasai receptorių m7fifesžyma-išoriniai(regėjimo. girdėjimo), receptoriai yra organizmo paviršiuje; vidiniai-receptoriai yra organizmo viduje. Tai alkio, troškulio, judėjimo pojūčiai. Pagal pažįstamu tikrovės savybių turini skiriami regėjimo, uodimo, skonio, lietimo, temperatūros ir kt. pojūčiai. Regėjimo pojūčiais žmogus gauna apie 80 proc. visos informacijos apie tikrovę. Regėjimo pojūčiams susidaryti svarbiausia receptoriaus dalis yra akies tinklainė. Šviesos pojūčius sukelia ar šviesos generatoriai (saulė, ugnis), ar tų generatorių skleidžiamų bangavimų atspindžiai. Girdėjimo pojūčiu dirgiklis yra oro bangavimai nuo 16 iki 20000 virpesių per sekundę dažnumo. Lėtesni ir dažnesni žmogui daro įtaką, bet girdėjimo pojūčio nesukelia. Girdėjimo pojūčiai teikia informaciją apie garsų aukštumą, intensyvumą, tembrą ir vietą, iš kurios garsai sklinda. Vibracijos pojūčiais juntami oro ar kitų medžiagų virpėjimai. Dar juos vadina-kontaktine klausa. Vibracijos pojūčiai gali padėti pastebėti mašinų gedimus ir kt. Uodimo pojūčiu dirgiklis yra smulkios medžiagų dalelytės, patenkančios į nosies ertmę. Skonio pojūčio dirgiklis yra įvairios medžiagos, ištirpusios vandenyje, seilėse ar kituose skysčiuose. Skonio aparatas skiria saldumo, kartumo, rūgštumo ir sūrumo pojūčius. Lietimo, temperatūros, skausmo ir niežulio pojūčių receptoriai yra išsidėstę odos paviršiuje. Skausmo pojūčius sukelia specifinių skausmo taškų dirginimas ar intensyvus lietimo ir temperatūros receptorių dirginimas. Skausmo pojūčiai praneša apie kenksmingus dirgiklius, kurių reikia vengti. Temperatūros-sukelia aukštesnės ar žemesnės temperatūros už kūno temperatūrą daiktų prisilietimas prie odoje išsidėsčiusių šilumos ir šalčio taškų. Visa tai yra išorinių pojūčių rūšys. Vidinių pojūčių receptoriai yra išsidėstę organizmo viduje. Organinių pojūčių receptoriai yra išsidėstę įvairių vidaus organų srityse. Skiriami sotumo, troškulio, alkio ir kiti organiniai pojūčiai. Pusiausvyros pojūčių receptoriai yra išsidėstę vidinėse ausų srityse. Jie signalizuoja apie žmogaus kūno padėtį žemės svorio centro atžvilgiu. Judėjimo pojūčiais gauname informaciją apie žmogaus kūno dalių judesių vietą, jėgą, greitį. Judėjimo pojūčiai lavinami formuojant darbo, sporto veiklos mokėjimus ir įgūdžius. Suvokimai-daiktų ir reiškinių, veikiančių jutimo organus, pažinimo procesas. Suvokimai yra priskiriami jutiminiam pažinimui. Aplinka veikia žmogų ne kaip izoliuoti pavieniai, o kaip kompleksiniai dirgikliai. Suvokimai yra kompleksinių dirgiklių atspindžiai. Reikšmingą suvokimo dalį sudaro percepciniai judesiai: akių judesiai, rankų čiuopimo judesiai. Suvokimo rūšys: Suvokimai skirstomi i rūšis pagal jutimo organus, kuriais jie gaunami, pagal suvokimais pažįstamus objektus ir pagal asmenybės suvokimu saviorganizacijos lygius a) numatytas- iškyla tikslas ką nors suvokti, sąmoningai ieškoma objektų, stengiamasi pažinti objektus.
b) nenumatytas- nėra išankstinio tikslo, nei pastangų ką nors suvokti. Suvokimai yra vadinami suvokiamų objektų vardais:kito žmogaus suvokimas, muzikos suvokimas. Aptarsime erdvės, laiko, judėjimo suvokimo ypatybes. Visi daiktai ir reiškiniai turi erdvinių savybių: dydį, formą ir tt. Daiktų dydžio ir formos suvokimams neužtenka vien regėjimo pojūčių. Daiktų forma, apimties suvokimui reikšmės turi abiem akim regėjimas. Laiko suvokimas yra reiškinių trukmės ir nuoseklumo atspindėjimas. Tai yra laiko pažinimas be jokių išorinių signalų. Žmogus laiką suvokia ir būdamas izoliuotas nuo regėjimo ir girdėjimo įspūdžių. Laiko trukmės suvokimas priklauso nuo žmogaus veiklos turinio. Judėjimo suvokimu vadiname objektų padėties pasikeitimų per tam tikrus laiko tarpus atspindėjimą. Suvokiant objekto judėjimą, suvokiamas ir jo nuotolio nuo kitų kūnų kitimas. Žmogus judėjimą suvokia ir sekdamas akimis judantį objektą. Yra skiriamos nenumatyto (nevalingo) ir numatyto (valingo) suvokimo rūšys priklausomai nuo asmenybės suvokimų saviorganizacijos lygio. Nenumatytu suvokimo atveju nėra išankstinio tikslo, nei pastangų ką nors suvokti; numatyto- atveju iškyla tikslas ką nors suvokti, sąmoningai ieškoma objektų, stengiamasi pažinti objektus. Planingas suvokimas vadinamas stebėjimu. Jutimo jautrumas, jo kitimas, kompensacija. Jautrumas-jutimo organų ypatumas reaguoti į tam tikro intensyvumo dirgiklį ir jo pakitimus. Svarbus jutimo organų ypatumas yra jų prisitaikymas prie dirginimo stiprumo, pasireiškiantis jautrumo pakitimu-adaptacija. Geriau adaptuojasi regos, uoslės, skonio, temperatūros, lėčiau ir blogiau klausos. Dažnai adaptacija pasireiškia jautrumo padidėjimu(pvz. pabuvęs apie 40 min. tamsoje, akys pasidaro labai jautrios šviesai, o pabuvę šviesoje jautrumas sumažėja). Jautrumas priklauso nuo ankstesnio dirginimo pobūdžio, jo intensyvumo ir nuo vėlesnės dirginimo jėgos(pvz. įkišus šaltą ranką į šiltą HO jis atrodys karštas).
Jutimus sukelia išoriniai aplinkos veiksniai, kurie sudirgina receptorius odos paviršiuje ir impulsas keliauja į smegenis. Pojūčių rūšys:
1) kontaktiniai- skonio, skausmo ir kt.
2) distanciniai- regėjimo, girdėjimo.
3) pagal receptorius skirstomi:
a) eksteroceptoriai- išoriniai, distanciniai receptoriai:
jie yra paviršiuje: uoslės, regos, lytėjimo, klausos, odos, skonio.
b) gerteroceptoriai- vidiniai receptoriai, esantys mūsų organizmo viduje, audiniuose, vidaus
gleivėse; jaučiam kai sutrinka organų veikla.
c) pioprioreceptoriai- receptoriai esantys sąnario raiščiuose ir vidinėje ausyje, raumenyse.
d) šeštasis jausmas- pojūtis būdingas akliems ir kurtiems, jis kompensuoja kt. pojūčius.
4) Skiriami sotumo, troškulio, alkio ir kiti organiniai pojūčiai.
Ypatumai:
Erdves suvokimas- visi daiktai ir reiškiniai turi erdvinių savybių: dydį, formą ir 1.1.
Daiktų dydžio ir formos suvokimams neužtenka vien regėjimo pojūčių.
Daiktų forma, apimties suvokimui reikšmės turi abiem akim regėjimas.
Laiko suvokimas- yra reiškinių trukmės ir nuoseklumo atspindėjimas.
Tai yra laiko pažinimas be jokių išorinių signalų.
Laiko trukmės suvokimas priklauso nuo žmogaus veiklos turinio.
Judėjimo suvokimu vadiname objektų padėties pasikeitimų per tam tikrus laiko tarpus atspindėjimą.
Suvokiant objekto judėjimą, suvokiamas ir jo nuotolio nuo kitų kūnų kitimas.
Žmogus judėjimą suvokia ir sekdamas akimis judantį objektą.
9. ATMINTIS, JOS PROCESAI. RŪŠYS. FORMOS, TIPAI. ATMINTIES VEIKSNIAI.
Atmintis- tai sugebėjimas įsiminti, išlaikyti ir atsiminti informaciją.
Maksimali atminties funkcija pasižymi jaunystėje, senstant atmintis blogėja, tačiau senstant praeities
įvykiai prisimenami geriau.
Atmintis yra ankstesnio patyrimo atspindys, kurį sudaro įsiminimas, išlaikymas ir atsiminimas to, kas anksčiau
buvo pažinta, išgyventa ir veikta. Atmintis nėra pasyvus įvykių fiksavimas ir atkūrimas. Tai yra aktyvi veikla,
kuri vadinama anemine veikla. Ji žmogaus pažinimo veiklos sudedamoji dalis. Atminties procesai vyksta
drauge su kitais psichiniais procesais: jutimu, mąstymu. Atminties rūšys: trumpalaikė ir ilgalaikė: išreikštoji
(deklaruojamoji) sąmoningas prisiminimas: semantinė (faktai-vardai ir kt), epizodinė (asmeniškai patirti
įvykiai). Išreikštoji – tai atsiminimas tų dalykų, kuriuos žmogus sąmoningai žino ir „pareiškia”. Ilgalaikė-
išlieka neribotą laiką.
Ji gali būti: – Semantinė- joje laikoma viskas, kas susiję su kalba: sąvokos, simboliai ir pan. – Epizodinė-konkrečios vietos ir konkretaus laiko įvykiai.
Neišreikštoji (nedeklaruojamoji) sąmoningas prisiminimas: procesai (motoriniai ir pažintiniai įgūdžiai), polinkiai: (klasikinis ir operantinis sąlygojimas). Kai dėl amnezijos nesugebama sąmoningai prisiminti, išlieka nepažeistas nesąmoningas gebėjimas mokytis. Sergantieji amnezija gali išmokti, kaip ką nors padaryti – tai neišreikštoji atmintis. Ji darvadinama nedeklaruojamoji atmintis, kadangi nežinoma ir „nepareiškiama” tai, kas žino. Atminties rūšys: Atmintis skirstoma į rūšis pagal konkrečia veiklą: motorinė- judesių ir jų sistemų įsiminimas, saugojimas ir atgaminimas; sensorinė- daiktų ir reiškinių savybių įsiminimas, saugojimas ir atgaminimas. Vaizdinė atmintis skirstoma į regimąją, girdimąją, lytėjimo; emocinė- jausmų ir pergyvenimų įsiminimas, saugojimas ir atgaminimas; žodinė- tai žodžiais pateikiamos medžiagos įsiminimas, saugojimas ir atgaminimas. Ši atmintis yra specifiškas žmogaus psichinis veiklos bruožas. Ji susijusi su žinių įsisavinimu ir kaupimu. Atmintis gali būti loginė ir mechaninė. Mechaninė- kai įsimenama ir atgaminimą neturinti prasmės medžiaga; loginė- pagrįsta medžiagos, jos loginių ryšių supratimu. Pagal saugojimo trukme atmintis skirstoma j trumpalaike, operatyvinę ir ilgalaike. Operatyvinė atmintis – žmogus operuoja įvairaus dydžio įsimenamąja medžiaga. Trumpalaikė atmintis- reiškiniai, neseniai įvykę įvykiai. Atminties procesai: įsiminimas, laikymas atmintyje, atsiminimas ir užmiršimas. Įsiminimas priklausomai nuo tikslo ir pastangų dalyvavimo -valingas ir nevalingas. Prasminis jsiminimas vyksta tada, kai įsimenama medžiaga yra suprasta, kai ji susiejama su atmintyje turimu patyrimu. Mokymosi sąlyga yra motyvacija. įsiminimo sąlyga yra medžiagos kartojimas (kartojimai turi būti atskirti laiko intervalais, kartojimai atliekami pagal schemą: ištisai- dalimis-ištisai). Įsiminimo sėkmei būtini teigiami pastiprinimai, kai įsiminimo faktus lydi kokia nors maloni emocinė būsena. Laikymas atmintyje yra informacijos, užkoduotos nervinėse ląstelėse saugojimas. Atmintyje išlaikoma ne viskas ir ne vienodu lygiu. Užmiršimas nevyksta tolygiai tuoj pat po išmokimo jis didesnis, o vėliau lėtėja. Užmirštama tai, kas asmenybei nereikšminga. Yra visiškas ir dalinis užmiršimas. Visiškai užmiršta medžiaga bus tada, kai nepavyks jos atgaminti ir atpažinti; dalinis- kai žmogus atgamina ne visiškai tiksliai, visai negali medžiagos atgaminti. Pagrindinės užmiršimo priežastys yra netvirtas įsiminimas, nuostatų pasikeitimai. Atsiminimas yra medžiagos išvedimas iš atminties atsargų į sąmonės lauką. Esant kryptingam atsiminimui, aktualizuojami reikalingi asociaciniai ryšiai. Tokiam aktualizavimui dedamos įvairios pastangos vad. Mnemoninės priemonės (pvz. jei nepavyksta prisiminti pavardės, tai bandome ieškoti kokia raide prasideda, kuo baigiasi ir tt. Atsiminimu rūšys: atpažinimas, atgaminimas ir prisiminimas. Atpažinimas yra medžiagos atsiminimas tik pakartotinai ją suvokiant. Atgaminimas- medžiagos atsiminimas be pakartotinio jos suvokimo. Jis gali būti valingas ir nevalingas. Prisiminimas- valingo atsiminimo rūšis. Jis pasireiškia tada, kai tiesiogiai atgaminti nesiseka, o reikia panaudoti įvairias mnemoninės priemones. Atsiminimų greitumas, tikslumas priklauso nuo įsiminimo ir išlaikymo ypatybių. Idealios sąlygos atsiminimui susidaro tad, kai įsiminta įdomi medžiaga, medžiaga buvo sistemingai kartojama, atsiminimas remiasi asmenybės palankia motyvacija. Atminties tipai: pagal tai, kaip įsimenama vaizdinė ir žodinė medžiaga skirstoma į tipus: konkretu vaizdini, abstraktu žodini ir mišru. Vaizdinės atminties tipas skirstomas į potipius pagal tai, kokio modalumo medžiaga lengviausiai įsimenama. Vieni žmonės geriau įsimena vizualinę, kiti- akustinę, tretiems lengviau, kai medžiagos įsiminimą lydi judesiai (tylus žodžių tarimas, gestai). VEIKSNIAI: yra šie: 1.dėmesys- jis lemia atminties sėkmę. 2.įsiminimas priklauso nuo interesu, su kuriais medžiaga gali sietis.3.atminties efektyvumas priklauso nuo smegenų funkcinės būklės.(pvz: snūduriuodamas žm įsimena mažiau nei būdamas budrus) 4.svarbus nuostatos vaidmuo. Neigiama nuostata į mokymąsi slopina medžiagos įsisavinimą. 5.emocijas sukeliantys įvykiai įsimenami sėkmingiau nei neutralūs. Individualūs jos skirtumai: Vieni žm turi gerą kiti blogą atmintį. Bet kartais žm su gera atmint ne viską atsimena, o su bloga – ne viską pamiršta. Labai skiriasi įvairių profesijų žmonių atmintis. Apie šią atmintį reikia spręsti ne iš vienos ypatybės, o tik iš ypatybių visumos pvz: 2 ypatybių- greitumo ir lėtumo- užmiršimo ir įsiminimo kombinacijos 1. Greito įsiminimo- lėto užmiršimo. 2. Lėto įsiminimo- lėto užmiršimo 3. Lėto įsiminimo- greito užmiršimo. 4. Greito įsiminimo- greito užmiršimo. Žm. grupių atminties skirtumai vad. jos tipais: 1. Vaizdusis: a) regimosios b) girdimosios c) motorinės (visos jos yra – atmintys) 2.Žodinis. 3. Mišrus. pagal konkrečia veikla:
a) motorinė- judesių ir jų sistemų įsiminimas, saugojimas ir atgaminimas;
b) sensorinė- daiktų ir reiškinių savybių įsiminimas, saugojimas ir atgaminimas.
c) emocinė- jausmų ir pergyvenimų įsiminimas, saugojimas ir atgaminimas;
d) vaizdinė- skirstoma į regimąją, girdimąją, lytėjimo;
e) žodinė- tai žodžiais pateikiamos medžiagos įsiminimas, saugojimas ir atgaminimas.
3) pagal valia: nevalinga, valinga:
4) pagal įsimenamos medžiagos įprasminimo ir supratimo laipsni:
a) mechaninė (beprasmė)-kai įsimenama ir atgaminama neturinti prasmės medžiaga;
b) loginė (prasminga) — pagrįsta medžiagos, jos loginių ryšių supratimu, ji siejasi su mūsų
mąstymu, intelektu.
Pagal vaizdinės ir žodinės medžiagos įsiminimo sėkmingumą skiriami 3 atminties tipai:
1) vaizdusis- skirstomas į potipius:
a) regimosios atminties tipo- žmonės lengviau įsimena vizualiai pateiktą informaciją;
b) girdimojo atminties tipo- akustikai;
c) motorinio- kai ji susijusi su judesiais (mimika, gestai)
2) verbalinis-girdimasi – žmonės geriau atsimena skiemens pradžioje ir pabaigoje esančius balsius.
Atminties veiksniai- visa, kas padeda ar trukdo atminčiai:
1) medžiagos ypatybės;
2) atminties strategija ir organizacija;
3) kt. psichinės būsenos ir procesai;
4) asmenybės ypatumai;
10. MASTYMAS. JO VEIKSMAI (OPERACIJOS). MASTYMO TURINIO (MINTIES) FORMOS. MASTYMO RŪSYS. LYGIAI. TIPAI. MASTYMAS IR KALBA Mąstymas- tai tarpiškas ir apibendrintas tikrovės vidinių, dėsningų ryšių pažinimas.
Mąstymas- jutimais nepažįstamų tikrovės daiktų ar reiškinių ir sudėtingų santykių pažinimo procesas. Mąstymo skiriamas turinys ir formos. Mąstymo turini sudaro įvairiausios problemos apie tikrovės daiktų ir reiškinių ryšius, iškylančios ir sprendžiamos žmonių pažinimo procese. Mąstymo turinys pasireiškia tik apibrėžtomis formomis. Pagrindinės mąstymo formos: sąvokos, teiginiai klausimai ir protavimai. Savoka-mintis apie bendrus ir esmines daiktų ar reiškinių savybes (pvz. medis, žmogus). Žodžiais sąvokos įtvirtinamos ir perduodamos kitiems kalbant. Tos pačios sąvokos gali būti reiškiamos įvairių kalbų žodžiais. Sąvokų rūšys: gyvenimiškos ir mokslinės. Gyvenimiškos- tai susiformavusios kaupiantis gyvenimo patyrimui; mokslinės-formuojamos apibendrinant mokslinius tyrimus. Sudėtingesnė mąstymo forma yra teiginiai. Teisinys- mintis, kuri ką nors teigia arba neigia (pvz. visi žmonės yra mirtingi). Teiginius sudaro 2 ar daugiau sąvokų. Kalboje teiginiai įtvirtinami ir reiškiami sakiniais. Klausimai yra teiginiui ar neiginiui parengianti mąstymo forma. Protavimas yra mąstymo forma, kai iš vieno ar kelių teiginių yra išvedami nauji teiginiai. Sprendžiant įvairias problemas, mąstymo procese vyksta protavimų grandinės. Mastymo operacijos :MĮrs/vroo operacijos-veiksmai, būtini problemoms spręsti. Nevisada žmogaus mąstymas pajėgia aprėpti sudėtingų problemų visumos. Dėl to susiformavo analizavimo operacija- mintinio skaidymo visumos į dalis. Sintezavimo- mintinio jungimo. Analizavimo ir iunsimo operacijos vyksta sprendžiant bet kokius uždavinius. Analizavimu ir sintezavimu sudaromos sąvokos. Lyginimo operacija žmogaus mąstymas nustato objekto panašumus, skirtumus. Nustatymui reikia objektus išskirti ir sugretinti. Lyginimas baigiasi panašumo, skirtumo ar tapatumo išvadomis. Abstrahavimas yra mintimis atskirų savybių ar objekto dalių atskyrimas nuo visumos. Sudarant sąvokas, abstrahuojamas! nuo neesminių objektų savybių. Apibendrinimas yra mintimis bendrų ir esminių objektų savybių susiejimas ir gautos išvados išplėtimas netyrinėtiems atvejams, “kas skaito, rašo – duonos neprašo, teigia liaudies išmintis. Darant apibendrinimus galima ir suklysti. Mąstymo veikloje išvardintos pagrindinės mąstymo operacijos siejamos viena su kita. Palyginimai neįmanomi be analizavimo, nes analizuojant išskiriami objektai, jų savybės, lyginimo pagrindai, jie abstrahuojami nuo kitų objektų. Apibendrinimai negalimi be abstrahavimo ir sintetinimo. Mastymo rūšys. Mąstymas skirstomas i rūšis pagal atramos objektus, su kuriais atliekamos mąstymo operacijos. Veiksminis- vyksta atliekant fizinius veiksmus su daiktais, kurių santykius ar savybes norima pažinti. Vaizdinis- operuoja atmintyje turimais vaizdiniais (pvz. žmogus galvodamas kaip jam greičiau pasiekti kokia nors vietovę įsivaizduoja visus galimus kelius).. Abstraktus sąvokinis- operuoja mintimis, žodžiais ar kitais ženklais. Šiuo mąstymu kuriamos fizikos teorijos, nustatoma visatos kilmė, ar kitais ženklais. Pagal problemų sprendimo metodus skiriamas diskursyvus-loginis ir intuityvus mastymas. Loginis vyksta nuosekliai, žingsnis po žingsnio einant prie problemos sprendimo. Intuityvus sprendžia problemas nesąmoningų nuojautų būdu.. Pagal originalumo lygius skiriamas reproduktyvus ir kūrybiškas mąstymas. Reproduktyvus vyksta tada, kai uždavinių sprendimo metodai, taisyklės yra žinomi, mąstymo procese užtenka juos prisiminti. Kūrybiško reikalauja naujos problemos, kurių sprendimo metodai nėra žinomi. Mąstymo tipai. Mąstymo tipas- būdingiausia atskiro individo mąstymo forma. Skirtingų profesijų žmonės skiriasi labiau išvystytu vienu kuriuo mąstymo tipu: mechanikas- techniniu, dailininkas, konstruktorius-vaizdiniu, matematikas-lingvistas sąvokiniu mąstymu; veiksminis-mech ar tech. Individualūs tipiniai mąstymo

skirtumai priklauso nuo tam tikrų nervinių ypatumų ir nuo žmogaus veiklos. Mąstymas ir kalba Mąstymo procesui būdingas ne tik ryšys su jutiminiu pažinimu, bet ir su kalba. Kai mąstome mūsų mintis lig ir “aprengiamos” kalbos rūbais-kalbos išraiškos priemonėmis. Tai yra esminis skiriamasis žmogaus ir gyvūno psichikos bruožas. Gyvūnų mastymas yra tik vaizdinis. Tik kalbos dėka nuo pažinimo objekto įmanoma atskirti tą ar kitą savybę ir išreikšti specialiu žodžiu-sąvoką. Tik žodyje mintis įgyja materialųjį apvalkalą, ir tik tuomet mintis tampa realia tikrovę mums patiems ir kitiems žmonėms. Nesvarbu kokiomis formomis žmogaus mąstymas vyktų jis neįmanomas be kalbos. Kuo giliau apgalvota mintis, tuo aiškiau ji gali būti išreikšta žodžiu ar rašytine kalba.
11. Vaizduotė, jos rūšys. Vaizdinių perdirbimo vaizduotėje būdai. Vaizduotė ir emocijos.
Vaizduotė yra naujų vaizdinių sudaninas, pertvarkant atmintyje turimą vaizdinę patirtį. Žmogus vaizduotėje susikuria savo kasdieninės veiklos rezultatų vaizdinius, svajoja apie gražesnę ateitį. Vieni žmonių vaizduotės kūriniai greit realizuojami, kiti realizuojami tik po ilgo laiko. Vaizduotė yra naujų vaizdinių sudarymo kūrimo procesas. Ji esanti sielos, kaip pirminio prado, ypatybė spontaniškai kurti vaizdus ir idėjas. Vaizduotė užima ypatingą padėtį tarp kitų pažinimo procesų. Ji panaudoja pojūčių ir suvokinių medžiagą įtvirtintą atmintyje. Vaizduotėje modeliuojami tie tikrovės elementai, apie kurios nėra geros pažintinės informacijos. Ji dalyvauja visose žmogaus veiklos srityse. Vaizduotė yra smegenų funkcija. Vaizduotės veikloje dalyvauja nerviniai įsiminimo ir atsiminimo mechanizmai. U* siejami su galvos smegenų žievėje vykstančiais nervinių ryšių susidarymo ir jų nykimo procesais, jie vadinami vaizdinių asociacija ir disociacija. Vaizduotės rūšys. 1. Valinga, tai kai žmogus kelia sau tikslą ką nors sukurti, sąmoningai renka medžiagą, įveikia pasyvumą. Nevalinga, pasireiškia tada, kai žmogus pats neturi tikslo kurti kokių nors^vaizdų. Ji pasireiškia suvokiant meno kūrinį. Jai priklauso vaizdiniai, besiformuojantis prieš užmingant ar tik nubudus, fobijų metu iškylantys nesančių objektų vaizdiniai.. Žmogus, kuria vaizdus miegodamas, snausdamas. Sąmonė šių būsenų beveik nekontroliuoja, subjektas nežino, kad jis įsivaizduoja, neskiria vaizduotės nuo tikrovės. Vaizduotės rūšvs skiriamos pagal naujų vaizdiniu kūrimo savarankiškumą.2. Atkuriamąja vadinamas nesuvoktų vaizdinių sudarymas pagal kokią nors informacinę medžiagą: objektų schemas, muzikos ženklus. Kuriamoji yra savarankiškas naujų vaizdinių sudarymas. Jos ypatybės atsiskleidžia įvairiose kūrybinės veiklos srityse. TSvaTofiė’ tai kuriamosiorvaižatiotes savita’fūšfsTSvSjUriėsč kariamrtoiesniis trokštamos
nėra tiesiogiai realizuojami. 4. Sapnai patys paslaptingiausi vaizduotės reiškiniai vykstantis žmogui miegant. Asmenybėje vyksta sudėtinga pasyvios ir aktyvios, kuriamosios ir atkuriamosios vaizduotės, sapnų ir svajonių kaita, kai atskirais momentais dominuoja viena ar kita vaizduotės rūšis. Vaizdiniu kūrimo būdai. Vaizduotės vaizdus žmogus kuria disociacijos ir asociacijos principais. Įsivaizdavimo procesas prasideda disociacija. Tai yra išskiriama tai, kas asmenybei aktualu ir atmetama tai, kas jai nereikšminga. Asociacijoje nauja sukuriama, perdirbant esamą. Asociacinė-disociacinė veikla, kuriant naujus vaizdus, susideda iš keletą operacijų: agliutinavimo, hiperbolizavimo, akcentavimo, schematizavimo. Agliutinavimas- kai naujas vaizdas sukuriamas iš skirtingų objektų dalių, jas viena prie kitos prijungiant. Šiuo būdu buvo sukurta daug buities daiktų. Akcentavimas-vaizčuotbs operacija, kai vaizde išryškinami ar išskiriami atskiri patirties elementai. Schematizavimas- vaizduotės veiksmas, kai vaizde išryškinami bendri, pagrindiniai objektų bruožai, o ne tokie svarbus, šalutiniai jų požymiai praleidžiami. Hiperbolizavimas- kuriamo objekto vaizdo visumos ar atskirų dalių, detalių ir ypatybių padidinimas ar sumažinimas, neatitinkantis realybės situacijų ar santykių sukeitimas. Hiperbolinių vaizdų gausu įvairių tautų pasakose. Tipizavimas- viena iš sudėtingiausių vaizduotės operacijų. Komponuojant naujo objekto vaizdą tipizavimo būdu, parenkami pasikartojantys, išraiškingi ir svarbūs vaizduojamo dalyko bruožai. Naujų objektų vaizdai kuriami, sąveikaujant įvairiems šiems komponavimo būdams. Jų nuoseklumą ir tarpusavio sąveiką lemia asmenybės kūrybinis sumanymas, kuris priklauso nuo jos siekių, interesų, įsitikinimų.
12. ŽMOGAUS PAŽINTINĖS-SFERO&RA}DASusiformavęs IR tampa signalu kitam, antros eilės refleksui atsirasti. Todėl mokytojo šypsena, laiku pasakytas pagyrimas padeda išmokti. >Instrumentinis išmokimas susijęs su mąstymu, kalba. Naujesnės išmokimo teorijos: l.Ch.Osgoodo tarpiškumo teorija: Jis mėgino suderinti Tolmano ir Hullo teorijas. Ypač vertino individualų patyrimą ir poreikį išmokti. Nustatė, kad išmokimą sudaro 2 etapai: 1) Įsisąmoninamos atskirų dirgiklių reikšmės, 2) Kyla naujos reakcijos. Būtina 1-ojo etapo sąlyga-gretimumas laike tarp dirgiklio objekto ir dirgiklio ženklo. Būtinas pastiprinimas, atitinkąs organizmo poreikį. Tam tarnauja dirgiklis objektas, atsakantis į tą poreikį. 2-jam etapui būtina, kad dirgikliai ženklai turėtų ryšį su motyvacija ir padėtų aktualizuotis organizmo poreikiui. Išmokimo efektas pasireiškia mažėjant tam poreikiui. 2.J.Piaget pusiausvyros teorija: Jo nuomone, išmokimą, lemia naujų dalykų įsisąmoninimas, sąlygotas ankstesnės vaiko patirties, bet jo sistemingai nekontroliuojamas. Išmokimą visada parodo pakitęs elgesys tomis pat situacijomis. Piaget išskyrė 2 išmokimo fazes: asimiliacijos (AŠ) ir akomodacijos (AK).Išmokimas prasideda AŠ fazėje ir baigiasi AK faz. AŠ fazėje į seną elgesio schemą įjungiami nauji objektai, tie, kurie patenkina tos schemos poreikį. AK fazėje kartu su sėkmės pajutimu modifikuojasi pati veiksmo ar elgesio schema. 3.J. Nuttino teorija: Jo tyrimai parodė, kad išmokimas prasideda nuo besimokančiojo poreikio įsisamoninti naują veiksmo būdą ar įgyti naujų žinių. Taip būna tada, kai turimos žinios neatitinka realios situacijos ar aplinkos. Čia labai svarbu, kad besimokantysis suprastų ir gerai įsisąmonintų ieškomą nežinomąjį. Taip išmokstama sąmoningai, kai mokinys specialiai mokosi. Operantinis sąlygojimas yra mokymasis, kaip asmuo ar gyvūnas linkęs atlikti tam tikrą veiksmą arba jo neatlikti atsižvelgiant į tai, ar jis anksčiau už tai buvo skatinamas ar baudžiamas. Įdėjus bandomąjį gyvūną į dėžę šis ima judėti-lakstyti, stotis ant užpakalinių letenų, uostinėti. Tai operantinės reakcijos. Jos visada atsiranda tam tikrose situacijose(pvz. esant narve), tačiau jų nesukelia koks nors išorinis dirgiklis ir jos nesukelia teigiamų ar neigiamų padarinių. Dažnis, kuriuo reiškiasi šios operantinės reakcijos, vad. atsitiktiniu. Eksperimentatorius pasirenka kurią nors vieną operantinę reakciją(pvz. svirtelės nuspaudimą, ir apdovanoja už ją(gyvūnas gauna maisto)). Iš pradžių buvusi atsitiktinė reakcija dabar įgyja teigiamą rezultatą-ji pastiprinama. Dėl to reakcija padažnėja. Operantai nesusiję su jokiu konkrečiu dirgikliu. Jie pasireiškia spontaniškai. Dauguma mūsų veiksmų(pvz. ėjimas ir kalbėjimas)yra operantai. Socialinis išmokimas. Socialinio išmokimo teorija teigia, kad elgesį lemia aplinkos galimybės ir asmenybės resursai. Dominuojančių elgesio būdų yra išmokstama per socialines situacijas. Išmokimas sudėtingais ryšiais yra susijęs su tais žmonėmis, nuo kurių priklauso, ar bus tie poreikiai patenkinti. Kad tam tikri žmogaus poelgiai taptų įpročiu, jie jam turi būti naudingi. Kiekvienas individo elgesys yra tam tikrų praeities įvykių rezultatas. Tačiau, žm. mokosi ir stebėdamas kitus žmones, ypač,

kai mato, kaip jie už tą elgesį yra skatinami, arba jei jis jais žavisi. Pvz.: tėvai lemia vaiko mokymąsi; vaikai stengiasi imituoti tėvų elgesį. Išmoktas bejėgiškumas. Gyvenime būna įvikių, kurių žmogus ar gyvūnas negali kontroliuoti. Tada kyla specifinės reakcijos, kurios yra vad. išmoktu bejėgiškumu turinčiu emocinį-motyvacinį ir pažintinį aspektus. Šios reakcijos apimtas žmogus darosi pasyvus, susitaikantis. Išryškėja pažinimo stoka, sumažėja galimybė adekvačiai suvokti aplinką ir adekvačiai reaguoti. Nekontroliuojamomis situacijomis (nebūtinai kenksmingomis fiziškai) žmonės išmoksta bejėgiškumo. Bejėgiškumas ir pasyvaus visiško pasidavimo (rezignacijos) jausmas, kurio išmokstama tada, kai gyvūnas arba žmogus nepajėgia išvengti kartotinių nemalonių įvykių(Pvz.: koncentracijos stovyklos, ligoninės, kalėjimas.(nieko nedaryti, kad tik išvengti nemalonumų, jei negali jų pakeisti). Išmoktą bejėgiškumą suformuoja aplinka, kurioje žmogus gyvena). Reakcija Stimulas suaktyvina organizmą, nurodomasis dirgiklis informuoja, koks veiksmas gali patenkinti poreikį. Nuo dirgiklio, kurio pobūdis ir intensyvumas gali kisti, priklauso kada ir kur organizmas reaguos ir kokia bus ta reakcija. Tas pats dirgiklis gali tiek motyvuoti veiksmą, tiek jį nukreipti. Tokioje pačioje situacijoje galima tikėtis skirtingos reakcijos. Pastiprinimas įtvirtina nurodomojo dirgiklio reakcijos ryšį.(žiurkė ir elektros smūgis).
18. MOKYMOSI OBJEKTYVŪS IR SUBJEKTYVŪS VEIKSNIAI. MOKYMOSI MOTYVACIJA, JOS RŪŠYS.IŠMOKIMO PRIKLAUSOMYBĖ NUO MOTYVĄ CMOS LYGIO.
Vidiniai (obiektvvūs)mokymosi veiksniai. Dėmesys ir nuostata. I-oji mokymosi sąlyga: tai, kas būtina sužinoti ir išmokti, turi atsispindėti psichikoje, ji turi tai išskirti iš visų kitų suvokiamų išorinio ir vidinio pasaulio dalykų. Nesančios informacijos neįmanoma perprasti ir perdirbti. Mokymasis galimas su sąlyga, jeigu yra ką mokytis. Mokytojo demonstravimas ir aiškinimas, jo nurodymai ir reikalavimai-tik dalis visų mokinį pasiekiančių signalų. Mokytojo demonstravime ir aiškinime taip pat kartais būna daugybė pašalinės informacijos. Tam tikri daiktai, savybės, įvykiai gali sukelti psichikos aktyvumą, pasireiškiantį dėmesiu, nes jie susieti su vidiniais jos veiklos stimulais- informacijos poreikiu, individo reikmėmis. Žmogaus asmenybės pasireiškimai, perdirbant atrinkant ir panaudojant informaciją vad.nuostatomis. Lemiamą reikšmę mokymąsi turi individo nuostatos. Mokymasis su nuostata “iki egzamino” žinias leidžia išlaikyti tik iki išėjimo iš auditorijos, kurioje vyksta egzaminas. Mokymasis su apytikslio išmokimo nuostata teikia apytiksles žinias. O tos pačios informacijos suvokimas be nuostatos išmokti dažnai apskritai neteikia jokių žinių. Išoriniai (subiektvvūs)mokymosi veiksniai. Mokymosi medžiagos turinys ir forma.. I-oji mokymosi medžiagos savybė-jos turinys. Mokymosi objektas gali būti faktiniai duomenys ar apibendrintos žinios, sąvokos ar principai, mokėjimai, įgūdžiai.. Nuo to, kuris iš šių medžiagos tipų yra mokymosi objektas, iš esmės priklauso išmokimo struktūra, mokymosi metodai, būdai. II-oji -jos forma. Ji gali būti gyvenimiška, kai mokoma, remiantis realiais daiktais , ir didaktinė, kai mokoma, remiantis mokymosi objektais ir užduotims. Ji gali būti daiktinė, vaizdinė, kalbinė, simbolinė. Kiekviena iš šių mokymosi medžiagos perteikimo formų yra tam tikra kalba skirta perduoti tam tikrai informacijai. Hl-oji-jos sunkumas, nuo kurios priklauso mokymosi veiksmingumas, jo sparta ir teisingumas. Vieną medžiagą moksleiviai išmoksta greičiau ir su mažiau spragų ar klaidų, o kitą lėčiau su didelėmis spragomis. Kuo daugiau informacijos turi kiekvienas mokymosi medžiagos elementas, tuo sunkiau jį įsiminti. Mokymosi medžiagos sunkumą, kai kitos sąlygos vienodos, lemia naujos mokymosi medžiagos ryšio su mokinio turima patirtimi, žiniomis, laipsnis. Kuo daugiau tokių ryšių, tuo medžiaga lengviau išmokstama ir atvirkščiai. TV-mokymosi medžiagos apimtis. Mokymosi medžiagos apimtis suprantama kaip reikalingas išmokti atskirų jos elementų kiekis. Mokantis prasmingai medžiaga mintyse visada pertvarkoma. Ji sisteminama ir organizuojama pagal moksleivio patirtį ir žinias. Iš išmokstamos medžiagos atmetami antraeiliai dalykai, išskiriami prasminiai atramos taškai, informacija sudėtingai perdirbama. V-mokymosi medžiagos emocinis savybės. Stiprius teigiamus jausmus sukelianti medžiaga išmokstama lengviau, negu nuobodi. Su neigiamomis emocijomis susijusi medžiaga kai kada išmokstama geriau kai kad blogiau. Viskas priklauso nuo jausmų kryptingumo. Vl-prasmingumas. Prasmingumas priklauso nuo to, ar moksleivio arsenale yra sąvokų, žinių, veiksmų, reikalingų mokymosi medžiagos elementams suprasti. Prasmingumas gali būti įvairaus lygio: nuo neaiškaus supratimo, kad”kažkas vadinasi kažkuo”, iki aiškaus viso gautos informacijos rekonstravimo.

Mokymosi motyvacija, jos prigimtis, tipai. Motyvacija – tai veiksnių bei elgesio žadinimas ir skatinimas, vykstantys žmogaus psichikoje. Motyvacija perkelia mus iš nuobodulio į susidomėjimą, sukelia mumyse energiją ir padeda ją nukreipti viena linkme. Mūsų poreikiai ir siekimas juos patenkinti yra pirmas motyvacijos šaltinis. Pvz., jei vaikas nori sulčių, jis bėga ir nusiperka. Mokymosi motyvacija yra susijusi su vaizduote, lytimi ir santykiais šeimoje. Pvz., jei berniuko santykiai su tėvu yra draugiški, šilti, tai vaiko poreikis siekti yra silpnesnis. Jei tėvas ugdo vaiko savarankiškumą, atsakomybę, poreikis siekti sustiprėja. Naujausios šiuolaikinės psichologijos pažiūriu motyvac. esmė gali būti nesuderinamumas tarp to, kas dabar yrą ir kas gali būti suvokta. Huntas sako, kad kiekvienas žm. turi tam tikro lygmens nesuderinamumą, kuris skatina veikti. Pvz., termometras rodo +10, o ištikrųjų lauke 0. Žm. ieško kodėl taip yra? Kiekvieną ta nesuderinamumą reikia įveikti. Kitaip nebus motyvuoto mokymosi. Mokymosi motyvai atskleidžia, kodėl mokinys siekia arba nesiekia tikslo, galima atspėti jo poelgio prasme. Motyvų g.b. daug ir prieštaringų. Tada mokinys patiria vidinį konfliktą, atsiranda prieštaravimai dėl leidžiamo ir draudžiamo, tarp asmeninių ir grupės interesų. Mokinio poelgį, apsisprendimą nulemia tai, koks motyvas nugali. Motyvacijos rūšys. Vidinė motyvacija. Ankstyvoj vaikystėj ryški smalsumo motyvacija. Vaikas ieško naujų patyrimų, mėgsta mokytis naujų dalyku. Stipriausią vidinę mokymosi motyvaciją sukelia vidinis džiaugsmas, lydintis išmokimą.Išorinė motyvacija: Neretai moksleiviai vadovaujasi motyvais, kurių pradžia slypi jų aplinkoje, žm. tarpusavio santykiuose. Dauguma moksleivių mokosi todėl, kad “reikia”. Reikia išmokti pamokas, nes liepė mokytojas, reikia eiti į mokyklą, nes liepė tėvai ir t.t. Tokia motyvacija kilusi iš netikusio tėvų ir visuomenės elgesio. Jie mokosi tik todėl, kad bijo būti nubausti. Labai maža vilties, kad iš jų išaugs atsakingas, išmintingas, iniciatyvus žmogus. Labai svarbi yra ateities, gyvenimo prasmės motyvacija. Ji teikia jėgų nugalėti kasdieninius sunkumus, džiaugsmingai mokytis. Dar v. norės mokytis tada, kai kuri nors mokymosi dalis taps jo veiklos motyvu. Tokie motyvai g.b.: 1.Mokymosi rezultatai. 2.Mokymosi tikslai: siekimas įgyti naujų žinių ir įgūdžių, išmokti naują dalyką.3.Pats mokymosi procesas: tai, proto jėgų naudojimas savo sugebėjimams išreikšti. Labai svarbu meistriškai organizuoti pamokas, kuriose mokinys galėtų parodyti savo aktyvumą ir pajustų išmokimo džiaugsmą. Išmokimo priklausomybė nuo motyvacijos lygio l.Teigiamą motyvaciją skatina sėkmė. Visada labiau domitės tuo, kas sekasi. Mokymosi motyvaciją ypač stiprina laukiama sėkmė. Nuolatinė sėkmė, kuri patiriama be jokių valios ir proto pastangų, mažiau reikšminga, kartais po jos mokymosi motyvac. net susilpnėja. Dėl to manoma, kad mažas nerimas ir nedidelė nesėkmės tikimybė turėtų būti. 2.Daugelio psichologų duomenys rodo, kad nesėkmė ir bausmė mokymosi motyvaciją mažina. Bet koks nepasisekimas ir neigiamas kitų atsiliepimas apie poelgį sukelia nemalonų jausmą bei nepasitikėjimą ir mažina ryžtingumą naujam veiksmui. Negalima smerkti vaiko, kurį ištiko nesėkmė. Labai žalingos ir fizinės bausmės. Vietoj to reikia parodyti tinkamą pavyzdį ir gerbti vaiką. 3.Grįžtamasis ryšys ir pastiprinimas kartu veikia v. mokymąsi ir jo motyvaciją. Mokytojo pasakymai, kad atsakymas klaidingas, ir dar pakritikavimas, vaiką veikia kaip dviguba bausmė. Pasakydamas, kad atsakymas teisingas, ir pasidžiaugdamas, pakiliai nuteikia silpnesnį ir jaunesnį mokinį. Labai svarbu nepastiprinti klaidų. Žodžiais reiktų fiksuoti tik gerąją patirtį. Kai susijaudinęs mokytojas ryškiai raudonai apibraukia tai, ką mokinys parašė klaidingai, vaiko sąmonėje ta klaida dar labiau įsitvirtina. Vaikas praranda norą toliau mokytis, nes anot mokytojo jis visada klysta.
19. PEDAGOGO PSIHOLOGINĖS SAVYBĖS.PEDAGOGINIAI MOKĖJIMAI,
ĮGŪDŽIALPEDAGOGINIAI SUGEBĖJIMAI.PEDAGOGO PROFESINĖS RAIDOS STADIJOS. Pedagogo savybės Jų reikia turėti iš prigimties, ir įgyti. 1-sios Dievo duotos, 2-sios įgyjamos pedagogiškai rengiantis. Yra prigimtinės savybės ir įgyjamos. 1 ^Prigimtinės savybės:meilė vaikams ir pakantumas. Dėl meilės, pakantumo vaikams stokos nepavyks bendrauti ir įgyvendinti sumanytų planų. Be prigimtinių savybių, sąlygojančių bendravimą su ugdytiniais, paminėti ir temperamento vyraujantis bruožai: manytina, kad melancholikui, flegmatikui bendrauti sekasi sunkiau. Bet tą bendravimo sunkumą išperka meilė ir pakanta savo ugdytiniams. 2)Įgvįamos sav. Pedagogo savastimi tampa per išsimokslinimą ir patyrimą t.y. per pedagoginį pasirengimą. Per išsimokslinimą įgyjamas savybes sąlyginai skirstomi į 2 grupes-bendražmogiškąsias savybes-dorovingumas, dvasingumas ir intelektualumas; ir profesines savybes įgyjamos per pedagoginį išsimokslinimą ir pedagoginį patyrimą Žinios įgyjamos studijuojant pedagogikos, psichologijos, filosofijos ir kt. Pedagogo veikla tai labai sudėtingas ir daugialypio psichologinio turinio darbas, reikalaujantis iš asmenybės aukšto idėjiškumo, gilių ir visapusiškų žinių, pastovaus domėjimosi dėstomu dalyku, aiškios profesinės pedagoginės krypties, meilės vaikams, mokymo ir auklėjimo teorijos ir praktikos žinojimo. Pedagoginėje veikloje mokytojas ne tik atskleidžia savo fizines ir dvasines jėgas, bet ir formuoja jas, ir kuo geriau jis supranta savo pasirinktos specialybės visuomeninį ir asmeninį reikšmingumą, tuo platesnės jo asmenybės formavimosi ir visapusiško vystymosi galimybės. Vaikų mokymo ir auklėjimo meistriškumas labai priklauso nuo pedagogo asmeninių savybių ir pirmiausia nuo jo pedagoginių sugebėjimų. Pedagoginės veiklos sugebėjimais psichologijoje įprasta

laikyti tam tikrą psichinių asmenybės savybių derinį, kuris yra sąlyga pasiekti vaikų mokymo ir auklėjimo gerų rezultatų. Pedagogas privalo turėti ne tik atitinkamų žinių, bet ir tų žinių dėstymo mokėjimų bei įgūdžių. Jis turi mokėti sutelkti moksleivių dėmesį, vystyti jų mąstymą.tam, kad mokinys gautų produktyvų išsilavinimą, būtų protiškai vystomas ir auklėjamas, mokytojui reikia turėti dėstymo mokėjimų ir įgūdžių, kurie padėtų kiekvieną mokinį įtrauktų į aktyvų mokymąsi. Pedagoginiai mokėjimai ir įgūdžiai. Svarbiausi iš ju:l)Informaciniai mokėjimai ir igūdžiai:išskirti svarb.didaktinius vienetus(sąvokas, mokėjimus), kurti būdus jiems formuoti, toliau vystyti ir paversti tam tikra moksleivių žinių sistema;tobulinti mokykloje dėstomo dalyko metodus; kalbėtis su vaikais jiems suprantamai, trumpai, aiškiai;užtikrinti grįžtamąjį ryšį, t.y.įgytų žinių ir mokėjimų tikrinimą, ivertinima.2)Mobilizuoi antys mokėjimai ir įgūdžiai mokyti moksleivius taikyti žinias praktiniams uždaviniams spręsti.3)Lavinantys mokėjimai ir įgūdžiai:taikvti visą dėstymo metodų įvairovę; vadovauti moksleivių protinei veiklai; mokant kurti problemines situacijas, reikalaujančias savarankiško vaikų mąstymo; formuluoti ir kelti moksleiviams klausimus, reikalaujančius pritaikyti anksčiau pritaikytas įgytas žinias.4)Orientaciniai mokeiimai ir įgūdžiai įskiepyti moksleiviams nuolatinį domėjimąsi mokymusi ir mokslu.
Pedagoginių sugebėjimų vystymasis organiškai susijęs su pedagoginiais mokėjimais ir įgūdžiais. Juos įvaldant ir taikant įvairiose situacijose, formuojasi ir vystosi pedagoginiai sugebėjimai kaip asmenybė dariniai lemiantys pedagogo veiklos sėkmę. Pedagoginiu sugebėjimų rūšys: DDidaktiniai, leidžiantys sėkmingai tobulinti žinių ir įgūdžių perteikimo moksleiviams metodus. Šie sugebėjimai padeda mokytojui gerai planuoti medžiagą, padaryti ją prieinama mokseivams.2)Konstrukciniai mokėjimas numatyti pedagogo darbo rezultatus.3)Percepciniah pasireiškiantys adekvačiu vaiko psichologijos ir jo psichinės būklės tam tikru momentu suvokimu ir supratimu. 4)Komunikaciniai, padedantys nustatyti teisingus tarpusavio santykius su vaikais. 5)Oreanizaciniai. Percepciniai sugebėjimai leidžia pedagogui teisingai suvokti, stebėti ir suprasti vaiką. Tik sugebėdamas tai, mokytojas galės sėkmingai valdyti mokymą, užmegzti su mokiniais teisingus tarpusavio santykius. Pedagoginiai sugebėjimai tai ne tik sėkmingos pedagoginės veiklos sąlyga, bet ir jos rezultatas. Jie formuojasi ir vystosi kaip bendros psichinių mokytojo asmenybės savybių, pažiūrų ir veiksmų struktūros elementas. Pedagoginės veiklos efektyvumas daug priklauso nuo pedagogo kalbos kultūros. Pedagogas nuolat susiduria su didžiuliu informacijos srautu, ir kad greitai ją perprastų ir panaudotų veikloje, jo kalba turi būti išlavinta. Pedagogo kalboje išryškėja būdingos jo asmenybei savybės, atsiskleidžia jo emocinės būsenos, charakterio bruožai. Pedagogo poveikio galia moksleivio asmenybei didele dalimi priklauso nuo jo kalbos turtingumo.
20. GRUPĖS PSICHOLOGINIS APIBŪDINIMAS. GRUPIŲ SAVYBĖS IR RŪŠYS. REFERENTINĖ GRUPĖ. SOCIOMETRINIAI METODAI.
Grupė žmonių bendrija, kurios narius jungia koks nors bendras_požymis(bendra veikla, tarpusavio santykiai). Grupės rūšvsisąlyginė. Sąlyginėmis vad. grupės sudaromos loginio mąstymo keliu, pagal tam tikras bendras ypatybes(pvz. pagal lyties požymius-vyrai, moterys; pagal amžių-vaikai, suaugusieji; pagal tautybę ir kt). sąlyginai sudaromų grupių nariai yra teoriškai jungiami į grupę, o ne patys į ją įsijungia savo praktikine veikla. Tarp tokios grupės narių nėra ne tik tarpasmeninių santykių, bet ir tie asmenys gali būti niekada nesusitikę, nieko nežinoti vieni apie kitus. Realiomis laikomos tokios grupės, kurių nariai veikia tuo pačiu metu bendroje erdvėje ir turi vienokių ar kitokių tarpusavio santykių(pvz.šeima, klasės moksleiviai ir kt.). jos dar vad. kontaktinėmis grupėmis, nes čia tarp grupių narių esama tam tikrų kontaktų. Pagal grupes sudarančių asmenų skaičių jos yra skirstomos j dideles(makro) ir mažas(mikro) grupes. Didelėse grupėse nėra tiesioginių kontaktų artimesnių tarpusavio santykių, nors jos gali būti ne tik sąlyginės, bet ir realios(pvz.skautų organizacija). Didelės grupės dar skirstomos į organizuotas ir neorganizuotas. Mažosiomis grupėmis vad. tokios grupės, kurias sudaro nedidelis skaičius individų, jų nariai turi daugiau ar mažiau bendrus veikimo tikslus ir tiesioginius kontaktus(pvz. šeima, laivo įgula). Jos nariai nuolat bendrauja. Dėl to ji visada yra kontaktinė grupė su įvairiausiais tarpasmeniniais santykiais tarp grupės narių. Formalios ir neformalios grupės. Formalios(oficialios) grupės yra specialiai kieno nors sudaromos pagal aukštesnėse instancijose nustatytą tvarką(etatų sąrašą, taisykles). Formalių grupių organizacijos taisyklėse dažniausiai numatomas ir atskirų grupės narių oficialios rolės, kurias jie turės atlikti, ir tam tikri dalykiniai santykiai tarp grupės narių. Pvz. laive numatomos kapitono, šturmano, jungos ir tt. pozicijos ir atitinkamos rolės. Neformalios grupės susidaro specialiai neorganizuojant psichologinės motyvacijos pagrindu. Kaip pvz. neformalios grupės formuojasi tarpusavio simpatijų, pažiūrų panašumo pagrindu dėl to, kad pripažįstamas ne pagal instrukcijas, bet iš vidinio įsitikinimo kitų asmenų autoritetas arba kompetencija kurioje nors srityje. N. grupės gali atsirasti savaime be ryšio su formaliomis grupėmis. Dažniausiai neformalios grupės susidaro formalių grupių viduje kaip antroji

struktūra. Tokios grupės gali būti uždaros arba atviros kitiems formalios grupės nariams. Klikos vad. mikro grupės neturinčios oficialaus visuomeninio tikslo, padėties visuomenėje, oficialių veikimo taisyklių, tačiau griežtai reguliuojančios savo narių elgseną savo viduje susidariusiais papročiais ir tam tikromis antisocialinėmis, moralinėmis normomis. Jos dažnai būna izoliuotos nuo teigiamų socialinių grupių(pvz. gangsteriai, kontrabandininkai, teroristai). Referentinė grupė. Žmonės paprastai priklauso ne vienai, bet kelioms ar keliolikai grupių. Pvz. tas pats asmuo gali būti šeimos narys, ir religinės bendruomenės narys, neakivaizdinio mokymo studentas ir tt. Ne visos grupės kurioms žmogus priklauso jam vienodai reikšmingos. Referentine vad. asmenybei reikšmingiausia grupė. Tai tokia grupė:l.į kurią orientuojamasi veikiant(kokios grupės įvertinimai labiausiai branginami-šeimos, draugų ir kt);2. Kuri imama etalonu vertinant savo padėtį pvz. moksleivis blogas mokinys, bet geras žaidėjas. Labiausiai jis vertina savo kaip geriausio žaidėjo poziciją;3.kurios nariu žmogus nori tapti pvz. žmogus nori tapti valdančios grupės nariu;4.kurios vertybės yra priimamos kaip teisingiausios pvz. vertybių etalonas gali būti skautų organizacijų propaguojamos pažiūros, net kokios nors klikos vertybių sistema. Sociometriniai metodai. Apklausos metodams priskiriamas Dž. Moreno pasiūlytas sociometrinis metodas. Taikant jį mikro grupės nariams pasiūloma pagal kokius nors kriterijus pasirinkti kitus grupės narius. Pagal gautus teigiamų ar neigiamų pasirinkimų rezultatus grupės nariai pasiskirsto į 5 pogrupius: 1 .žvaigždės-populiarios asmenybės, su kuriomis veikti pageidauja daugelis grupių narių; 2.mėgstamieji-individai gavę keletą teigiamų pasirinkimų;3.priimtieji-grupės nariai gavę, bent vieną teigiamą pasirinkimai. Izoliuotieji-negavę nei teigiamų nei neigiamų pasirinkimų;5.atstumtieji-gavę tik neigiamus pasirinkimus. Ši metodika gali būti panaudota kiekvieno grupės nario statusui išaiškinti. Sociometrinis metodas pateikia greitą mikrogrupės narių santykių fotografiją, vaizdą, koks jis yra tyrimo metu. Jis parodo kokias padėtis mikrogrupėje užima atskiri jos nariai, kas yra neformalūs grupės lyderiai, koks grupės sutelktumas ir kt. šiuo metodu nėra nustatomas tarpasmeninių santykių, egzistuojančių mikrogrupėje, priežastys, negalima prognozuoti tolesnės grupės gyvenimo dinamikos. Dėl to s. metodas mikrogrupių tyrimuose jungiamas su kitais metodais-stebėjimu, eksperimentu, anketom, pokalbiu.
21. SOCIALIZACIJA. JOS TEORIJOS. DESOCIALIZACIJA IR RESOCIALIZACIJA.
Socializacija – socialinės sąveikos procesas, kurio metu žmonės perima žinias, vertybes, nuostatas, elgesį,
būtinus efektyviam dalyvavimui visuomenėje. Socializacijos procesas yra sąlygotas tiek mūsų biologinės
prigimties, tiek ir kultūros.
Biologinis kontekstas. Kiekvienas mūsų esame gamtos dalis, todėl paveldime tam tikrą genetinę programą,
kurią sudaro elementarūs refleksai (griebimas, mirksėjimas), instinktai (savisaugos, dauginimosi, mitybos),
temperamentai, veikiantys mūsų socialinį elgesį.
Kultūrinis kontekstas. Individas socializuojasi kaip konkrečios visuomenės narys, perimantis jos kultūrą
(normas, vertybes, idealus, veiklos būdus). Žmogaus genuose nėra užprogramuotų sudėtingų veiklos būdų, šios
veiklos reguliatorių – visa tai individas išmoksta, įvaldo tik gyvendamas visuomenėje.
Socialinio gyvenimo šaltiniai. L. Bloomas ir kt. nurodo šiuos pagr. šaltinius: 1.kalba 2.įgūdžai 3. elgesio
taisyklės 4. siekiai 5. vaidmenys ir padėtys.
Asmenybės tapsmo teorijos. Socializacijoje sociologija skiria du procesus:
1. kultūros perėmimą; 2. savęs atskleidimą, asmenybės tapsmą, kuris aiškinamas skirtingomis teorijomis.
Siemundas Froidas Skyrė tris asmenybės sudedamąsias dalis: id., Ego ir super ego. Id yra impulsyvios,
stichiškos žmogaus prigimties klodas. Stengdamasi pažaboti Id, visuomenė sukūrė ištisą draudimų, taisyklių
sistemą. Jei žmogus priima tuos reikalavimus, draudimų sistema tampa vidine. Taip suvaržoma žmogaus
prigimtis. Tikrovės, realybės lygmuo yra ego. Jis tramdo id. Todėl tarp ego ir id vyksta nuolatinė kova. Jei laimi
ego, draudžiami troškimai nuvejami į pasąmonę, bet jie neišnyksta.
Superego – žmogaus idealų, įsitikinimų, vertybių ir sąžinės sritis. Tai idealų viešpatija, kuri nuo realybės
nutolusi.
Asmenybėje gali būti labiau išreikštas kuris nors vienas komponentas: id, ego arba superego. Jei dominuoja id –
asmenybė nevaldoma, impulsyvi; jei ego – racionali, blaiviai mąstanti; jei superego – žmogus daug ką
idealizuoja, yra atitrūkęs nuo tikrovės.
George’as Herbertas Meadas asmenybę skaidė į dvi sudedamąsias dalis: aš ir mane. Aš – aktyvus,
spontaniškas, kūrybiškas, kylantis iš kiekvieno mūsų individualaus unikalumo. Mane tai suvokti socialiniai
lūkesčiai, poreikiai kaip socializacijos rezultatas. Dažniausiai “Aš” atsižvelgia į “mane”, tačiau kartais žmogaus
elgesys būna spontaniškas ir nenuspėjamas, o tai liudija, kad “Aš” ne visada valdo “mane”.

Charlesas Hortonas Cooley ‘us skyrė veidrodinį “Aš” ir jo elementus: 1. Mano nuomonė, kaip mane suvokia kiti; 2. Mano nuomonė, kaip jie į tai reaguoja 3. mano atsakas į mano išsiaiškintą kitų reakciją į mane. Mūsų galėjimas pažvelgti į save kitų akimis, t.y. būti savo pačių veiksmų žiūrovais, yra socialinio elgesio pagrindas. Jeanas Piaget tyrė kognityvinę raidą – mokymosi mąstyti procesą, kuriame išskyrė keturias stadijas: a) sensomotorinę – kai vaikai mokosi susieti savo pojūčius su judesiais (iki 2 m) b) priešoperacinę (2-6 m) – kai vaikai mokosi simbolius nuo jais reiškiamų daiktų c) konkrečių operacijų (6-12 m) – kai vaikai mokosi mintinai atlikti operacijas, kurias iki šiol atlikdavo tik rankomis (aritmetikos veiksmai) ir d) formalių operacijų (nuo 12 iki brandos) – kai mąstymas tampa abstraktus ir hipotekinis, vaikai gali lyginti alternatyvius sprendimus, mąstyti apie ateitį.
Kolbergas išskyrė 6 moralinio asmenybės vystymosi stadijas, kurios keičia viena kitą, kai ištobulinami įgūdžiai ir gebėjimai. Jisai nenurodo konkretaus amžiaus.
1-2 stadija būdinga vaikams, neskiriantiems gera nuo blogo. Jie arba stengiasi išvengti bausmės, arba nori užsitarnauti paskatinimą.
3 stadija- žmonės vertina kitų nuomonę ir stengiasi užsitarnauti jų pritarimą. Formuojasi asmeninis gėrio ir
blogio supratimas.
4 stadija- Suvokia visuomenės interesus ir jos elgesio taisykles. Būtent čia formuojasi moralinė sąmonė.

5 stadija- Pastebi prieštaravimus tarp skirtingų moralinių įsitikinimų. Atsiranda gebėjimas apibendrinti ir
numatyti įvykius. Žmogus suformuoja savo nuomonę apie tai, kas blogai ir kas gerai.
6 stadija- Formuojasi individualus etinis jausmas, doroviniai principai, išnyksta egocentrizmas. Sau reiškiami
tokie pat reikalavimai kaip ir kitiems.
Socializacijos tipai:
1.Pirminė socializacija – perėmimas žinių ir įgūdžių, būtinų kasdieninio gyvenimo rutinoje. Šis procesas daug
priklauso nuo tėvų: jų socialinės kilmės, išsilavinimo, vertybių. Išskiriama socializacija dalyvaujant (vaiko
savarankiškumas, atsidėkojimas už gerą elgesį, simboliniai apdovanojimai) ir socializacija slopinant (vaiko
paklusnumas, bausmės už blogą elgesį, bendravimas be žodžių)
2.Antrinė socializacija. Socializacija vaikystėje negali paruošti daugybei įvairių vaidmenų, kuriuos asmuo
atlieka šiuolaikinėje visuomenėje. Socializuojami suaugusieji visuomenės nariai, tai vyksta vyresniame
amžiuje. Visą gyvenimą mes atsisakome senų vaidmenų ir mokomės naujų. Skiriama: 1. Išankstinė
socializacija: naujo vaidmens apmąstymas ir bandymas jį atilikti 2. profesinė socializacija – sudedamoji
suaugusiųjų socializacijos dalis , trunkanti visą gyvenimą. 3. Resocializacija – vieno gyvenimo būdo
atsisakymas vardan kito, kuris labai skiriasi nuo pirmojo.
Desocializacija – atpratinimas nuo senų vertybių, normų, vaidmenų ir elgesio taisyklių. D yra ankstesnio lygio
ir normų naikinimas.
Resocializacija- tai procesas, kurio metu mokomasi naujų normų, vertybių, pažiūrų ir elgesio.
Resocializacija vyksta kiekvieną kartą, kai mes išmokstame kažką visiškai priešingo, nei tai buvo iki tol. Naujas darbas su visai priešingais reikalavimais, vaiko gimimas- jau daugiau pasiaukojimo, mažiau egoizmo. Tapimas našliu, našlaičiu – tai tokios lengvos resocializacijos formos. Principas- pašalinti buvusias ir įdiegti naujas normas. Garfinkelis tokį procesą yra pavadinęs degradacijos ceremonija – tai pastangos perdaryti asmenybę visiškai ištrinant žmogaus buvusią tapatybę ir įrašant naują turinį.
Resocializacija gali būti ir intensyvesnė. Pavyzdžiui, anoniminių alkoholikų, narkomanų resocializacijos programos. Ypač dažnos yra įkalintų arba jau atlikusių bausmę asmenų resocializacijos programos, nepilnamečių resocializacija.
Resocializacija – taiko įvairius būdus. Tų programų yra įvairių, jos tobulėja ir pan. Galima kritikuoti jų efektyvumą arba ne. Narkomanai. Kokia nauda, kai grįžtama į tą pačią terpę?
Nusikaltėlių resocializacija – Kubriko filmas- „Prisukamas apelsinas”, pagal legendinį Anthony Burgess romaną „Prisukamas apelsinas”
Socializacijos institutai: Šeima, bendraamžių grupės, mokykla, darbovietė, masinio informavimo priemonės.
22. SOCIALINIAI VAIDMENYS, JŲ RŪŠYS. VAIDMENŲ KONFLIKTAI. SOCIALINIS STATUSAS. STATUSŲ HIERARCHIJA GRUPĖSE.
Socialiniai vaidmuo-žmoęaus elgesio būdų visuma, būdinga kokiai nors veiklos sričiai. Socialinis vaidmuo gyvuoja ilgiau nei jo atlikėjai. Kai kuriuos vaidmenys-tėvo, motinos žmogaus galima laikyti amžinais. Psichologas G. Allportas išskiria 4 soc. vaidmens stadijas: 1.su vaidmeniu susiję lūkesčiai; 2.vaidmens supratimas; 3.jo priėmimas; 4.vykdymas. 1 .Lūkesčiai siejami tiek su vaidmens atlikėju, tiek

su vaidmeniu apskritai, t. y. vilčių, tikėjimo ir lūkesčių sistema(ko tikimasi iš vaidmens atlikėjo). Pradedamas bendrauti žmogus savo partneriui paprastai nepasako ko iš jo laukia. Kadangi lūkesčiai nėra viešai deklaruojami įjuos atsiliepti nėra taip paprasta. 2. Vaidmens supratimas. Nors visuomenėje egzistuoja tam tikri vaidmenų modeliai orientuojantys ką turėtų daryti ir koks turėtų būti kiekvieno vaidmens atlikėjas, žmonės juos supranta savaip individualiai. Skirtingas vaidmens supratimas yra k-o prielaida.3.v.priėmimas Emocinis sutikimas su tuo, kad esi kokio nors vaidmens atlikėjas. Jei vaidmenys yra svarbūs arba patys juos pasirenkame, vaidmens priėmimas yra lengvesnis, tuos kuriuos primėtė ar padiktavo atmetame. Vaidmenų nepriėmimas gali sukelti problemų pvz. ankstyva motinystė. 4. V. vykdymas. Jis priklauso nuo ankstesnių etapų. Vykdydamas vaidmenį žmogus išreiškia aspiracijas(tai siekis į kurį lygiuojamasi), jei vaidmuo svarbus aspiracijos aukštos. Dar yra gyvenimiškos aspiracijos-tai kuo norima būti, kur gyventi. Soc. vaidmenų rūšys: oficialūs vaidmuo , kai jo atlikimą lemia oficialūs formalūs žmonių santykiai(pvz. mokytojo, mokinio, gydytojo vaidmuo), jo turinys apibrėžiamas oficialiai ir paprastai įforminimas instrukcijomis, darbo taisyklėmis. Tačiau net ir tada vaidmens turinys interpretuojamas įvairiai. Neformalus vaidmuo .Ju turinį lemia tradicijos, moralė arba tiesiog žmonių susitarimas. Interpretuojant neformalius vaidmenys ir pasireiškia nuomonių įvairovė pvz. kas sudaro draugo, svečio turinį. Interpretuodamas šiuos ir kitus neformalius vaidmenys, žmogus remiasi subjektyviais kriterijais, pabrėžia kai kurių vaidmens aspektų svarbą. Vieni vaidmenys yra griežtai apibrėžtifvaidmens atlikėjas žino, ką jam daryti). Kai vaidmuo neapibrėžtas, neaiškus(pvz. psichologo vaidmuo) didina stresą ne tik pačiam žmogui, bet ir kitiems. Vaidmenų konfliktai. Kuo ilgiau žmogus gyvena, tuo daugiau socialinių vaidmenų atlieka. Pradedame kūdikio vaidmeniu, vėliau vaidmenų padaugėja šimteriopai. Žmogus skundžiasi, kad yra perkrautas vaidmenų. Atliekant daug vaidmenų, sunku tikėtis juos tobulai suderinti. Dažnai vaidmenys trukdo, prieštarauja vieni kitiems. Taip yra dėl to, kad žmogus priklauso daugeliui grupių, keliančius skirtingus reikalavimus ir pripažįstančių skirtingas elgesio normas. Dėl šios priežasties, kokio nors vaidmens atlikimas vienoje grupėje ima prieštarauti vaidmens atlikimui kitoje grupėje. Jei esama dar ir kitų priežasčių padėtis susikomplikuoja pvz. laiko stoka. Tarkime mergaitė gali patirti vaidmenų konfliktą jei ji turi padėti mamai namų ruošoje, o draugė siūlo įdomiai praleisti laiką. Vaidmenų konfliktą sukelia ir nevienodas prioritetas, kurį žmogus priskiria pats, ir kurį jam priskiria kiti. Sprendžiant vaidmenų konfliktus, paprastai pasirenkamas vienas kuris nors vaidmuo ir laikymąsi su juo susijusių vertybių, atmesto vaidmens vertybės ignoruojamos. Socialinis statusas – objektyvioji socialinio vaidmens dalis vad. padėtimi(statusu). Padėtis paprastai būna susijusi su elgesio taisyklėmis, teisėmis ir pareigomis(pvz. teisėjo arba mokytojo padėtis). Grupės nario padėtis grupės santykių sistemoje kitų jos narių požiūriu vad. grupės nario statusu. Statusas turi tiesioginės įtakos savęs vertinimui, todėl grupės nariai siekia aukštesnio statuso ar bent stengiasi išlaikyti turimą. Dėl šios priežasties grupėje paprastai vyksta statusų varžybos, t.y. kova dėl aukštesnio statuso. Aukštesnį statusą turintys asmenys stengiasi jį išlaikyti ir jautriai reaguoja į žemesnį statusą asmenų pastangas jį paaukštinti. Šios pastangos suvokiamos kaip statusų hierarchijos pažeidimai. Statuso palaikymo būdai gali būti visuomenei priimtini arba nepriimtini, veiksmingi arba neveiksmingi. Statusu hierarchija. Ne kiekvienoje grupėje statusų hierarchija yra griežtai nusistovėjusi. Daugelyje grupių keičiantis veiklos pobūdžiui(pvz. nuo mokymosi pereinant prie pramogų), keičiasi ir grupių narių statusai. Bet turinčiose tam tikrą struktūrą grupėse pasiskirstymas vaidmenimis yra griežtas ir statusų improvizacijos nėra toleruojamos. Oficialiai, sąmoningai, statusų hierarchijos pažeidimas aiškinamas kaip nepagarba, nesiskaitymas, nedėkingumas. Daug konfliktų kaip tik ir kyla dėl statusų hierarchijos pažeidimų(prieš motiną balsą pakėlei).
23. BENDRAVIMASJO STRUKTŪRA,RŪŠYS.SOCIALINIS SUVOKIMO YPA TUMAI, KLAIDOS.INDIVIDUALŪS SKIRTUMAI BENDRAVIME. BENDRAV. STILIAI. Bendravimas yra žmonių sąveika, kai apsikeičia mintimis, emocijomis, susipažįstama ir pasiekiama socialinio bendrumo. Bendravimas yra būtina žmogaus atsiradimo, egzistavimo, ir tobulėjimo sąlyga. Labiausiai bendravimas buvo reikalingas dirbant. Čia reikėjo pasikviesti į pagalbą kitus žmones, kooperuotis siekiant bendrų tikslų, koordinuoti savo pastangas, stebėti ir pažinti kitų žmonių ketinimus ir veiksmus. Pradžioje žmonės išmoko vieni kitus suprasti iš mimikos, gestų ir pantomimikos. Palaipsniui susiformavo tobuliausia žmonių bendravimo priemonė- kalba. Bendravime išskiriami 3 glaudžiai susiję tarpusavyje komponentai: 1 .komunikacinis: 2.interakcinis: 3.percepcinis. Komunikacinį komponentą sudaro keitimasis įvairiausia informacija (mintimis, vaizdiniais,

emocijomis, interesais, įgūdžiais, nuostatomis). Interakcinio komponento esmė yra keitimasis judesiais
ir veiksmais. Percepcinį komponentą sudaro bendravimo partnerių savitarpio suvokimo ir gilesnio
pažinimo procesai. Visuomenėje plečiantis komunikacijos poreikiams, susiformavo stichiškai arba
buvo dirbtinai sudarytos įvairios ženklų sistemos. Bendravimui skirtų ženklų sistema yra vad. kalba.
Tobuliausios bendravimui skirtų ženklų sistemos yra natūralios kalbos (lietuvių). Yra dirbtinai
sukurtos tarpt. Bendravimui (esperanto). Kurčnebyliai vartoja gestų kalbas. Kalbos ženklai vartojami
įvairiam psichikos turiniui išreikšti. Žmonių bendravimas kalbos ženklais vad. kalbėjimu.
Bendraujančiųjų atmintyje turi būti “įrašytas” tam tikras kiekis tos sistemos ženklų. Iškilus poreikiui
ką nors pasakyti, atmintyje užfiksuoti sistemos elementai turi būti greitai “išvedami” iš atminties pagal
tam tikras taisykles. Sąvokas, teiginius apie kokias nors tikrovės sritis perduodant kalbinėmis
priemonėmis, siekiama, kad komunikatorius perduodamas ir percipiento priimamas turinys kuo mažiau
skirtųsi (kad percipientas kuo teisingiau suprastų komunikatorių). Sunkumai kalbiniame bendravime
iškyla dėl vidinių perduodamo turinio transformacijų koduojant ir dekoduojant.
Komunikatorius>ikikalbinės tendencijos>kodavimas>įgarsinimas>
perėjimas>girdėjimas>dekodavimas> kalbėjimo supratimas>Percipientas. Kad žmogus pradėtų kalbėti, pirmiausia jam turi atsirasti koks nors motyvas (noras prašyti, reikalavimas). Be garsinės kalbos vyksta komunikacija regimais ženklais (rašytine kalba, mimika, gestais ir kt). Bendravime visada dalyvauja 2 pusės: kalbantysis(komunikatorius) ir suprantąs kalbėjimą (percipientas). Kad bendraujantys žmonės galėtų kalbėtis, jie turi mokėti tą pačią kalbą. Skiriami išorinis ir vidinis kalbėjimas. Vidiniu kalb. pasirengiama išoriniam kalbėjimui, planuojami būsimi pasisakymai. Šis kalbėjimas susideda iš atskirų fragmentų ir primena telegramų kalbą. Išorinis kalb. skirtas bendrauti su kitais asmenimis, todėl turi būti pakankamai intensyvus, išplėstas, gausus įv. intonacijų, kad percipientas tiksliau suprastų. Išor. kalbėjimo formos: rašytinis ir sakytinis kalbėjimas. Sakytinis kalb: monologinis, dialoginis. Dialoginis kalb. Yra paprastesnė bendravimo forma, nes čia dažniausiai nėra būtina planuoti pasakymus. Monologiniame kalb. – ilgesni laiką kalba vienas asmuo (paskaita, pranešimas). Rašytinis kalb. atsirado siekiant išlaikyti mintis ilgesnį laiką ar perduoti jas per didesnį atstumą. Bendravimo stiliai. Bendraudami su aplinkiniais pastebima, jog kiekv. iš jų yra būdingas savitas bendrav. stilius: vienas-galbūt siekia jumis manipuliuoti, panaudoti jus savo tikslams, kitas-vargina savo taikiu nuolankumu, o su trečiu-bendraudami jus pailsite. Socialinis suvokimas yra įspūdis, nuomonė apie žmogų, formuojama remiantis kito žmogaus suvokimu. Socialinį suvokimą sudaro: l)reakcijos į žmogų ypatumai;2)įspūdžio apie žmogų formavimasis;3)atribucija- elgesio priežasčių priskyrimas. Žmogaus suvokimui turi įtakos suvokiančiojo asmens poreikiai, nuostatos, interesai, stereotipai. Žmogus kaip reagavimo objektas nuolat kinta. Negalima susidaryti nuomonės apie žmogų kartą ir visiems laikams. Kito žmogaus pažinimas-niekados nesibaigiantis procesas. Žmonės keičiasi, nes keistis juos verčia gyvenimas. Žmogus lyg dangaus šviesulys pasisuka į mus vis kita puse. Niekada negali žinoti, kokią staigmeną mums pateiks kiti arba mes patys sau. Nekintama nuomonė apie žmogų yra tolygi jo pasmerkimui. Žmogus įsisąmonina esąs ar galįs būti reakcijos objektu. Prireikus jis pasinaudoja šia aplinkybe, kad į jį būtų reaguojama taip, kaip jis pageidauja.
24. KONFLIKTAI, JŲ RŪŠYS IR SPRENDIMO BŪDAI. KONFLIKTIŠKŲ ASMENYBIŲ TIPAI. KONFLIKTŲ PROFILAKTIKA.
Konfliktas – tai reiškinys, kurio metu vyksta priešingų interesų vertybių, tikslų susidūrimas kokybiškai pakeičiantis bendravimą. Konfliktas yra daugiau ar mažiau išreikšta kova tarp dviejų ar daugiau šalių, kurios turi prieštaraujančias nuostatas, veikimo tikslus ar priešinasi agresijai į jos vertybes. Visiems konfliktams bendra: 1 .Kiekvienas konf-as susideda iš serijos epizodinių dalinių k-ų, kurių kiekvienam būdinga tam tikra seka ir raida. Kartu k-as turi ir savo bendrą stabilumąj2.K-as gali būti ne tik neigiama, bet ir teigiama savybė. Jo šaknys gali glūdėti individualiame ar grupės kontekste, kurių nežinant nėra galimi k-ų sprendimai;3.K-ai yra susiję su individo ar grupės stabilumu ir pasikeitimais. In grupėje atsiradę k-ai gali grėsti jos stabilumui, tačiau k-ai su aut grupėmis prisideda prie in grupės konsolidacijos ir stabilumo. Kiekvienas konfliktinis epizodas prasideda nuo sąlygų, turinčių konfliktinį potencialą. Jei konfliktinių bruožų prisikaupia daug, tai k-as pasiekia kulminaciją ir pasireiškia atvira agresija ar karo forma. Ne kiekvienas konfliktinis epizodas plečiasi iki atviros agresijos. K-ų struktūroje išskiriamos 5 stadijos:!.Latentinis k-as(užslėptas) tai pradinė k-o formavimosi stadija. Jį sukelia konkurencija siekiant vienodų tikslų arba esant skirtingiems veikimo tikslams. L-į k-ą gali skatinti asmenybės autonominis siekimas, individams pavedamos rolės, kurių jie negali įvykdyti ir kt; 2.Suprastas k-as atsiranda, kai latentinis k-as įsisąmoninimas. Kartais jis gali būti suprastas be latentiniu, tada

jis vad. semantiniu k-o modeliu. Jis gali būti išspręstas gerinant komunikaciją tarp k-ą įsisąmoninančių pusių;3.Jaučiamas k-as sudaro emocines įtampas ir krizes. Individai turi kaip nors išlieti įtampa ir susirūpinimą, kad išlaikytų vidinę pusiausvyrą; 4.1šreikštu k-u laikomas bet koks konfliktinės elgsenos variantas. Ryškiausias kai pasireiškia atvira agresija; 5. K-o pasekmės. Jei k-as yra išspręstas nuoširdžiai pagal dalyvių pageidavimus ir pasitenkinimą, tai tuo gali būti padėtas pagrindas teigiamiems ir glaudesniems grupės santykiams. Jei k-as nebuvo išspręstas, o tik nuslopintas tai yra tikimybė, kad jis ateityje įgaus rimtesnes ir pavojingesnes formas. Kai kurie k-ai yra neišvengiami ir būtini subrendusios kompetentingos asmenybės raidoje. Tačiau dažnai k-ų sukeltos emocinės įtampos pernelyg kenkia psichinei ir fizinei sveikatai, ardo bendrą grupių veiklą, kenkia jos produktyvumui. K-as žalingas jei jis slopina grupės produktyvumą, stabilumą ir adaptyvumą. Yra giluminės ir išorinės k-ų priežastys. Ieškant giluminiu k-u priežasčių reikia žiūrėti kokie poreikiai pažeisti pvz. saugos poreikis(pvz. saugos poreikiui patenkinti-raštelis išėjau į banką), prestižo poreikis- nėra k-ų kur butų įsivėlęs prestižo poreikis. K-ai ir kyla pažeidus prestižą ar esant iššūkiui prestižui. Įžeistas, pažemintas žmogus reaguoja konfliktu į pažeistą prestižą. K-o pagalba žmogus siekia efekto, rezultatų, prestižo atstatymo. Išorinės priežastys gali prilygti simptomui, pretekstui(pvz. pykstasi kaimynai. Tai paviršutiniškos priežastys-sukelia didelę audrą. Jei k-ai nagrinėjami oficialiai nagrinėjamos išorinės jų priežastys. M. Deutschas k-us skirstė į destruktyvius(griaunančius) ir konstruktyvius. Destruktyvus k-as problemos neišsprendžia. K-ą sukėlusi priežastis išlieka, jo dalyviai laikosi priešiškų nuostatų. D. k-ui būdingas plėtojimasis ir stiprėjimas. Plėtodamasi toks k-as nutolsta nuo pirminės priežasties, jo dalyviai linkę ją nuneigti, pakeisti kitomis. Stiprėjant D. k-ui kinta ir bendravimo pobūdis-silpnėja loginė argumentacija, stiprėja elgesio gynybiškumas. K-as yra didelis iššūkis prestižui. Todėl ir kyla noras atrodyti logiškam ir nuosekliam. K-ą išprovokavusius žodžius tenka pagrįsti ir argumentuoti. Oponentas daro tą patį, taip k-as intensyvėja. D. k-o tikslas-sunaikinti priešininką jei ne fiziškai, tai bent dvasiškai. Viena iš priežasčių kodėl vengiama atsisakyti ankstesnės klaidingos pozicijos yra baimė, kad oponentas pradės piktnaudžiauti mūsų kaltės prisipažinimu. Reikia leisti pralaimėjusiai pusei garbingai pasitraukti iš k-o, juolab jei tą pralaimėjimą stebi liudytojai. D. k-ą skatina ir tokia priežastis kaip fiksuotas mąstymas. K-o metu dėl didelio emocinio krūvio suvokiama mažiau reakcijos į problemą variantų. Oponentai įsikimba vienos kokios nors minties vieno sprendimo. Tipiškam k-ui būdingas mąstymo standartiškumas ,ribotumas, laiko fiksacija. Dėmesys sutelkiamas į greitus veiksmus ir jais pasiekiamus rezultatus, į tolesnius padarinius beveik neatsižvelgiama. Žodžiu bet kokia kaina siekiama pergalės. K-o dalyviai elgiasi gynybiškai. Oponento veiksmai ar žodžiai vertinami tik tiek kiek jie gali pakenkti prestižui. Dėl šios priežasties daugiausia energijos išeikvojama puolimui atremti o ne konstruktyviam gilinimuisi į problemą. Konfliktuodami dažnai nusistatome ribą iki kurios leidžiame būti sau agresyviems. Tai k-o stabdis. D-iu k-u gali būti ir rungtyniavimo k-as. K-ų priežastis-konkurencija. D.k-as būna atviras, o rungtyniavimo metu-maskuotas. D. k-o tikslas-sunaikinti, rungtyniavimo tikslas-pirmauti, laimėti. Konkurencinis k-as vyksta pagal taisykles, o d,-taisyklių nėra. Konstruktyvus k-as- k-as gali būti teigiamas(pažangos variklis, jei protėviai nebūtų konfliktiški, gyventumėme baudžiavoj). K-as reikalingas asmenybės įsitvirtinimui. Savo idėjas, sumanymus reikia ginti, o tam reikalingas K. agresyvumas. Ginant savo nuomonę laikomasi principų: kiekvienas turi teisę į savo nuomonę, turi teisę nesutikti, prieštarauti. K-u sprendimo būdai. Nekonstruktyvus k-o sprendimas. 1.Išorinis k-o nuslopinimas. Autoritetingas asmuo ar valdžia slopina k-ą. Paklusimo valdžiai mechanizmas veikia tik tada, kai yra nusistovėjusi oficiali statusų hierarchija. K-o nuslopinimas, nepašalina jo priežasčių. Kiekvieną kartą, kai tik kyla naujas k-as reikia spręsti ne tik nauja, bet ir ankstesnes problemas;2. K-o užglostymas tai nenoras spręsti k-ą ir savo pozicijos atsisakymas. Taip elgiamasi norint išsaugoti gerus santykius. Sukuriama paviršutiniška harmonijos iliuzija, tikrosios k-o priežastys nenagrinėjamos;3..K-o vensimas sukuria racionalumo iliuziją. Vengimo strategija ne tik palieka neįveiktas problemas, bet ir pastiprina oponentą, sudaro jam pergalės įspūdį. ^.Kompromiso strategija tai kai kurių dalykų atsisakymas susitarimo labui. Ji suteikia galimybę tik iš dalies pašalinti k-o priežastis. Konstruktyvus k-o sprendimas. K-ioji k-o sprendimo strategija prasideda problemos pripažinimu(vyksta viduje). Pripažinus problemą iliuzijos, kad k-ai tave aplenkia nebelieka. Dar daugiau drąsos reikia pasakyti tai bendravimo partneriui. Klystame manydami, kad nutylėdami problemą, išsaugosime gerus santykius. Kiti konfliktu sprendimo būdai: 1 .Viena pusė laimi, kita- pralaimi; 2. Pralaimi abi pusės; 3Abi pusės laimi; 4Konflikto vengimas; 5Xova; 6Kompromisas; 7.Konfiikto sušvelninimas; 8Problemų sprendimas. Konfliktas yra sudėtingas reiškinys, reikalaujantis pašalinių, dažnai aukštesniųjų instancijų pastangų. Konflikto likvidavimui nepakanka konfliktuojančių pusių prisipažinimo, kad jos suprato savo.
25. SOCIALINĖ PERCEPCIJA. SOCIALINIO SUVOKIMO YPATUMAI, KLAIDOS

Bendraudami žmonės ne tik perduoda vieni kitiems tam tikrą informaciją, keičia vieni kitų elgseną, bet ir pažįsta vieni kitus. Šis reiškinys vadinamas socialine percepcija. S.P. – tai žmonių tarpusavio suvokimas. Socialinių objektų (kitų žmonių, savęs, grupių, socialinių bendrijų ir pan.) suvokimas, supratimas ir vertinimas. 1947m JAV psichologas Dž. Bruneris soc suvokimu pavadino suvokimo soc sąlygotumą, jo priklausomybę ne tik nuo stimulo t.y. objekto, ypatybių bet ir nuo ankstesnės subjekto patirties, jo tikslų, ketinimų, situacijos. Vėliau soc suvok samprata kito, soc suvok pradėta vadinti individui būdingą visumunį ne tik daiktų bet ir soc objektų, soc situacijų ir pan. suvokimą. Nustatyta, kad soc objektų suvokimas turi specifinių bruožų, kad jis kokybiškai skiriasi nuo negyvų objektų suvokimo. Pirma, soc suvok objektas nėra pasyvus ir indiferentiškas suvokėjo atžvilgiu (pvz., suvokiamas žmogus stengiasi pakeisti suvokėjo vaizdinius sau palankia linkme). Antra, soc suvok subjektui aktualu ne vaizdo – suvokiamos realybės atspindėjimo rezultato – susidarymas, o suvokiamo objekto reikšmė ir vertė t.p. vienokio ar kitokio soc suvok priežastys. Trečia, soc objektų suvokimas, labiau susipynęs su emocijomis, labiau negu negyvų objektų suvokimas priklauso nuo suvokėjo veiklos motyvų ir reikšmės. Todėl socialinė psichologija suvokimą traktuoja plačiau negu bendroji psich. Bendroji psich daugiausia domisi jutiminių vaizdų susidarymu, tiria jo procesus ir mechanizmus, o soc psich pirmiausia stengiasi patikslinti, kas būdinga suvokėjui ir kas suvokimo objektui, be to aiškina, kas soc suvok reguliuoja pavienio individo ir soc grupių elgesį ir veiklą. Socialinis suvokimas. Kito žmogaus pažinimas prasideda nuo jų išorinių savybių atspindėjimo. Tyrimai rodo, kad ne visos žmogaus išorinės savybės yra vienodai reikšmingos. Pvz., buvo nustatyta, kad suvokiant veidą, dėmesys pasiskirsto tokia seka: 1) plaukai 2) akys 3) nosis 4) lūpos 5) smakras 6) kakta 7) ausys 8) antakiai ir t.t. (A. Bodaliovo tyrimai).
Bendraujant su nepažįstamu žmogumi, dėmesys pirmiausia atkreipiamas į labiausiai pastebimus dalykus, todėl žmogaus suvokimą pirmiausia lemia pagrindiniai faktoriai: 1) Išvaizda. 2) Stereotipai. 3) Socialiniai vaidmenys. Stereotipas – supaprastintas tam tikros žmonių grupės įvaizdis. Jis fiksuoja tik kai kuriuos tai grupei būdingus bruožus.
Bendravimas nėra paprastas dalykas jau vien dėl to, kad kito žmogus, taip pat ir savęs, suvokimas nėra užbaigtas procesas. Nuolat kinta tiek suvokiamas, tiek suvokiantis žmogus. Šiame procese paprastai dalyvauja du žmonės, ir kiekvienas iš jų lygina/tapatina save su kitu. Žmogus bendraudamas tuo pačiu metu yra ir suvokimo objektas, ir subjektas. Šio proceso metu jis ne tik siekia išsiaiškinti, kokie yra kito žmogaus poreikiai, motyvai ir nuostatos, bet ir tai, kaip kitas žmogus suvokia savo poreikius, motyvus ir nuostatas. Kiekvienas bendravimo proceso dalyvis, vertindamas kitą, siekia sukurti tam tikrą elgesio ir jo priežasčių sistemą. Socialinio suvokimo negalime laikyti visiškai objektyviu procesu, nes jam turi įtakos, netgi jį iškraipo, suvokiančio asmens poreikiai, nuostatos, interesai, stereotipai. Todėl tam, kad žmogus suvoktų adekvačiai, reikia vis naujų papildomų žinių. Kito žmogaus suvokimas priklauso nuo suvokiančio asmenybės. Nesąmoningai savi bruožai, jausmai ir elgesio motyvai priskiriami kitiems – tai yra pasireiškia projekcija. Socialinės procese vyksta net keletas dalykų: bendras žmogaus suvokimas, jo priskyrimas tam tikrai socialinei kategorijai, įspūdžio apie žmogų susidarymas, elgesio priežasčių priskyrimas, sprendimo priėmimas.
Socialinio suvokimo ypatybės. Lengviau yra pažinti panašų į save žmogų. Nepanašūs į mus žmonės gali pasirodyti keisti ar juokingi, galime jausti jiems priešiškumą. Suvokdami kitą žmogų, dažniausiai reaguojame į keturias svarbiausias požymių grupes: lytį, rasę, fizinį patrauklumą ir fizinę negalią.
Labai dažnai pirmasis mūsų įspūdis išlieka pats tvirčiausias. Jis tarsi suteikia mums kito žmogaus suvokimo rėmus. Vėliau stengiamės įjuos “įsprausti” mūsų įsivaizdavimą apie žmogų patvirtinančius faktus ir atmetame tuos, kurie to įsivaizdavimo neatitinka. Pirmoji informacija, kurią gauname apie žmogų, daro kur kas didesnę įtaką nei vėlesnė. Šis fenomenas vadinamas pirmumo efektu. Kai informacijos apie žmogų gauname vis daugiau, tampame nebe tokie dėmesingi jai. Pirmoji informacija išlieka, nes ją priimdami dar būname maksimaliai susitelkę.
26. LYDERIO PSICHOLOGIJA. POŽIŪRIAI I LYDERYSTĘ BRUOŽŲ, POREIKIŲ, ELGESIO, SĄVEIKOS TEORIJŲ KONTEKSTE. DISFUNKCINIS IR NEUROTINIS LYDERIO SUPRATIMAS.
Kiekvienoje grupėje anksčiau ar vėliau iškyla arba yra paskiriamas lyderis. Jį galima apibūdinti kaip įtakingiausią grupės narį, skatinantį ir vadovaujantį grupės veiksmams siekiant iškeltų tikslų. Paskirtam (formaliam) lyderiui galią suteikia jo užimama formali pozicija grupėje (pvz., vadovo, direktoriaus, administartoriaus ir pan.), o savaime iškilusiam (neformaliam) lyderiui – grupės nariai, kurie natūraliai pripažįsta jo įtaką. Kai kuriais atvejais lyderis į tam tikrą poziciją gali būti ne tik skiriamas, bet ir renkamas. Išrinktas lyderis (palyginti su paskirtu) gali tikėtis didesnio grupės narių pasitikėjimo, tačiau jam yra keliami didesni reikalavimai.

Apibudinant lyderiavimą, galima išskirti tokius pagrindinius momentus: procesą, pasireiškiantį sąveikaujant
grupės nariams; iškeltų tikslų siekimą; grupės nariams daromą poveikį. Lyderiavimas yra tam tikras procesas,
nes jis pasireiškia lyderio ir kitų grupės narių tarpusavio sąveika (t.y. tiek lyderis veikia grupę, tiek ir grupė gali
turėti įtakos lyderio veiksmams).
Lyderiai vaidina lemiamą vaidmenį, užtikrindami grupės ir organizacijos darbo efektingumą.
Lyderio veiklos stilių išskyrimas ir aprašymas — tai popiuliarus tradicinis požiūris, akcentuojantis lyderio elgesio
ypatumus. Visi šie stiliai turi tam tikrus specifinius elgesio ypatumus: nurodymų bei įsakymus davimas,
nutraukiančios komandos, netinkama kritika ir pagyrimai, vadovaujantys pasiūlymai ir patarimai, informacijos
suteikimas, vadovavimo sau stimuliavimas, linksmas, pasitikėjimą keliantis elgesys. Apibendrinant galima būtų
pateikti tokius tipiškus kiekvieno lyderiavimo stiliaus atstovo portretus:
Autoritarinis lyderis vienašališkai priima svarbiausius sprendimus, nustato grupės veiklos tikslus, griežtai
kontroliuoja jų veiklą, asmeniškai kritikuoja arba giria kiekvieno grupės nario darbą.
Demokratinis lyderis į grupės valdymą įtraukia ir kitus grupės narius, svarbiausius sprendimus priima
tardamasis su kitais, pats skatina diskusijas bei išklauso įvairias nuomones.
Liberalus lyderis stengiasi minimaliai vadovauti arba nurodinėti. Priimdamas sprendimus jis dažniausiai palieka
veiklos laisvę grupei arba atskiriems jos nariams.
Nagrinėjant lyderiavimo proceso ypatumus, susiformavo gana didelė pažiūrų įvairovė. Tai atspindi pagrindinės
lyderiavimo teorijos: bruožų, situacinė, sąveikos bei kelio į tikslą.
Lyderio bruožų teorija – svarbiausias jos teiginys – žmonės gimsta lyderiais, t.y. tam tikrų įgimtų savybių
rinkinys padeda individui bet kokioje grupėje užimti viešpataujančią padėtį.
Su lyderiavimu pozityviai yra susiję tokie bruožai (bruožų teorijoje): aukštesnis intelektas, atsakomybės
jausmas, komunikabilumas, energingumas, atkaklumas, iniciatyvumas, ekstraversiškumas, polinkis dominuoti,
pasitikėjimas savimi, sugebėjimas paveikti kitų žmonių elgesį, organizuoti tarpasmeninę sąveiką, siekti tikslo
nepaisant įvairių kliūčių. Nors bruožų teorijoje gana patraukliai aiškinamas lyderiavimas, tačiau joje išimtinai
sutelktas dėmesys tik į lyderio asmenybę ir visai neatsižvelgiama į konkrečios situacijos ypatumus. Lyderiavimo
vienareikšmiškai nenulemia kokia nors konkrečių bruožų kombinacija. Norint paaiškinti lyderiavimą, dar būtina
atsižvelgti į skirtingus įvairių situacijų reikalavimus, įgyvendinamų tikslų pobūdį, t.p. į kitų grupes narių
charakteristikas. Situacinė lyderiavimo teorija akcentuoja lyderį konkrečiose situacijose. Kadangi lyderis savo
veikloje susiduria su skirtingais reikalavimais, sprendžia įvairius uždavinius, vadovauja skirtingoms grupėms ir
pan., akivaizdu, kad įgyvendindamas iškeltus tikslus jis turi atsižvelgti į susiklosčiusias aplinkybes. Skirtingos
situacijos reikalauja skirtingų lyderiavimo būdų, o tam, kad tas būdas būtų efektyvus, lyderis turi pritaikyti savo
veiklos stilių prie konkrečios situacijos reikalavimų. Lyderiavimo situacijoje galima išskirti du pagrindinius
veiksnius – tikslą arba užduotį ir grupės narių tarpusavio santykius. Atitinkamai, lyderis gali būti orentuotas į
uždavinio sprendimą arba į tarpusavio santykius grupėje. Situacinėje t. išskiriami du pagrindiniai lyderio stiliai:
direktyvus (orientuotas į uždavinio sprendimą) ir palaikantysis (orientuotas į tarpusavio santykius). Pastebėta,
jog tie patys asmenys įvairiose grupėse užima nevienodą padėtį. Vadinasi, lyderystę sąlygoja pati situacija, nuo
kurios ir prasideda lyderio kilimas.
Sąveikos lyderiavimo teorijoje pagrindinis dėmesys skiriamas lyderiavimo stilių ir konkrečios situacijos
ypatumų sąveikai. Išskiria du pagrindinius lyd. stilius (orientaciją į uždavinio sprendimą ir orientaciją į
tarpusavio santykius) tačiau akcentuoja kitus situacinius kintamuosius. Situaciją galima apibūdinti remiantis 3
svarb. veiksniais: 1) lyderio – grupės narių tarpusavio santykiais, 2) iškeltos užduoties sandara, 3) lyderiui
suteiktos valdžios ypatumais. Apie lyderio ir grupės narių tarpusavio santykius liudija grupėje vyraujanti
atmosfera, grupės narių pasitikėjimas lyderiu, lojalumas jam ir pan. Kelio į tikslą lyd. teoriją t.p. būtų galima
priskirti prie sąveikos požiūrio, nes lyd. efektyvumas čia suprantamas kaip lyd. elgesio, pavaldinių
charakteristikų bei užduoties ypatumų sėkmingo derinio pasekmė. Svarbiausias teorijos akcentas yra susijęs su
lyderio pastangomis skatinti savo pavaldinių motyvaciją. Grupės narių motyvacija paprastai didėja, kai lyderis
išsiaiškina kelią į tikslą, pašalina įvairias kliūtis, atsirandančias siekiant tikslo, t.p. padidina darbo pasekmių
(kurios tenka pavaldiniams) skaičių ir įvairovę. Galima išskirti pagrindinius komponentus: lyderio elgesį,
pavaldinių savybes ir užduoties charakteristikas.
Lyderio elgesyje išskiriamos šios pagrindinės funkcijos:
1.grupės veikimo tikslų ir metodų iškėlimas, 2.atskirų grupės narių veiksmų koordinavimas, siekiant bendrų
tikslų 3. grupės narių informavimas apie veikimą, jo rezultatus ir kt. 4. grupės narių veiklos kontrolė,
paskatinimai ir bausmės 5. arbitražo funkcijos, iškilus nesutarimams tarp grupės narių 6. grupės atstovavimas
prieš kitas grupes, aukštesnius vadovus. 10 elgesio tipu, kuriuos lyderiai taiko, kad būtų padaryti neįprasti
dalykai: iššūkis procesui: ieškokite galimybių, eksperimentuokite ir rizikuokite; bendros vizijos įteigimas:

įsivaizduokite ateitį, įtraukite kitus; kitų įgalinimas veikti: puoselėkite bendradarbiavimą, stiprinkite kitus; budo modeliavimas: rodykite pavyzdį, planuokite mažas pergales; širdies drąsinimas: pripažinkite asmeninį įnašą, švęskite laimėjimus.
Lyderiavimas būna skirtingas priklausomai nuo lyderio asmeninių savybių, lyderiavimo motyvų, nuo grupės ir ir visuomenės tikslų supratimo ir nuo grupės ypatybių.
27. TAIKOMOJI REKLAMOS PSICHOLOGIJA
Kadangi reklama yra viešojo gyvenimo dalis ir gali paveikti viešąją nuomonę, reklamos kūrėjams –
psichologams, ekonomistams, tenka nemaža atsakomybė. Informacija apie prekę ar paslaugą neturi būti nei per
daug sunki, nei turėti nereikalingo “balasto”. Reklamos argumentacija neturi būti ir per daug paprasta, neturi
“laužtis į atviras duris”, kai verbuojamasis pats seniai yra įsitikinęs, bet, kita vertus, reklamos argumentacija
neturi tikėtis verbuojamojo išankstinio teigiamo nusistatymo, kurį turi sukelti pati reklama.
Reklamos, kaip masinės komunikacijos bruožas yra jos viešumas. Reklama yra viešojo gyvenimo dalis, jis nėra
skiriama kuriam konkrečiam asmeniui, ji atvira visiems, kurie ja suinteresuoti, kurie nori ir sugeba ją suvokti ir
priimti.
Neteisingos reklamos apie prekę paveiktas pirkėjas gali susidaryti neigiamą nuomonę ne tik apie prekę, bet ir
apie ją pagaminusią įmonę. Savo neigiamą nusistatymą pirkėjas gali perduoti kitiems pirkėjams.
Iš to seka svarbios išvados: 1. reklamos kūrėjai turi gerai ištirti reklamos poveikio galimybes, tą poveikį
prognozuoti, ieškoti metodų anoniminiam viešumui sukonkretinti. 2. norint padidinti reklamos laukiamo
poveikio tikrumą, reikia kiek galima geriu pažinti verbuojamuosius, kad jų sprendimai būtų tikrai teigiami ir
veiksmingi. Tai ir yra pagrindiniai reklamos psichologijos uždaviniai.
Iš to, kad reklama yra masinė ir vieša komunikacija, išplaukia dar vienas jos bruožas – reklama yra vienpusė
komunikacija. Masinėje komunikacijoje, kokia ir yra reklama, nėra grįžtamojo ryšio. Iš čia kyla uždavinys –
stengtis didinti masių aktyvumą, papildyti trūkstamą grandį reguliavimo sistemoje kitomis priemonėmis,
nustatyti skirtumus tarp lauktojo ir faktinio komunikacijos efekto, veiksmingiau performuoti reklamos turinį, jos
idėjas, atitinkamai perkoduoti.
Tos priemonės gali būti skirtingos. Pvz., tam tikros reklamos priemonės išbandomos eksperimentinėje stadijoje,
stebima verbuojamųjų reakcija, ieškoma geresnių sprendimų. Per reklamos kampaniją taip pat stebima reklamos
priemonių įtaka prekių apyvartai, vykdoma pirkėjų apklausa ir kt.metodai grįžtamajai informacijai ir ryšiui gauti.
Iš to, kad reklama, kaip masinė komunikacija, yra tarpiška, kad komunikatoriaus idėjoms ir tikslams pasiekti turi
būti naudojamos tam tikros priemonės, išplaukia pagrindinė reklamos psichologijos problema, nulemianti jos
objektą ir kartu skiria ją nuo taikomosios psichologijos sričių.
Reklamos uždavinys – paruošti verbuojamojo asmens susitikimą su reklamos priemone ir sudaryti tokią situaciją, kuri paveiktų verbuojamąjį reklamos tikslui pasiekti, kad verbuojamasis planingai būtų prie jo nukreipiamas.
Reklamos psichologijos uždavinys yra šią situaciją psichologiškai nušviesti ir išnagrinėti dviem pagrindinėmis kryptimis arba aspektas, turint galvoje – verbuojamojo asmenį, kuris galbūt ar tikrai yra reklamos priemonės veikiamas, t.y. personalinis reklamos psichologijos aspektas, ir reklamos priemones, kuriomis naudojasi komunikatorius savo tikslui pasiekti, t.y. instrumentinis reklamos psichologijos aspektas. Ir vienu, ir kitu aspektu psichologiškai nagrinėjama ta pati reklamos situacija, tik iš skirtingų pozicijų. Nagrinėjant reklamą ir personaliniu, ir instrumentiniu aspektais, prieinama prie tokių psichologinių išvadų, kurias galima taikyti ir apskritai, ir konkrečiai. Personalinis reklamos psichologijos aspektas apima dvi problemų grupes. Pirma grupė nagrinėja subjektyvias prielaidas reklamos veiksmingumui pasiekti, antra – reklamos priemonių poveikio pakopos verbuojamam asmeniui.
28. VERSLO PSICHOLOGIJA
Verslo psichologija kaip atskira disciplina atsirado palyginti neseniai, Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę (1990m) pradėjus plėtotis rinkos santykiams, didėjant įmonių įvairovei. Verslo psichologija – tai psichologijos sritis, jungianti psichologijos ir verslo disciplinas. Ji nagrinėja žmonių santykius, kurie susiklosto verslo organizacijose. Viena šių sričių, kurią tiria verslo psichologijos specialistai, yra pokyčiai – kaip juos įgyvendinti ir kaip mažinti jiems pasipriešinimą. Šioje srityje atlikta nemažai tyrimų vertinant nuostatas, nagrinėjant bendravimo modelius ir būdus, kuriais verslo organizacijos veikla gali patenkinti individualius poreikius, taip pat priimti verslo sprendimus. Veikla

pasižymi savo specifika ir poreikiu žmogui, kuris siekia tam tikrų jam palankių , jį tenkinančių rezultatų. Verslo organizacijos veikla gali būti vertinama 2 požiūriais: ekonominiu (pelno siekimas) ir psichologiniu (nustato ar žmogus patenkintas darbu (verslu), darbo sąlygomis, motyvacija, pasiektais rezultatais ir pan.). Verslo organizacijose, įmonėse yra atliekami įvairūs tyrinėjimai, lamais siekiama nustatyti bendruosius dėsningumus. Jie dažniausiai nustatomi apibendrinus daugybę atskirų atvejų. Todėl verslo psichologijoje tiriant įvairius procesus taikomi pagrindiniai metodai:
• stebėjimas;
• eksperimentas;
• anketavimas;
• interviu(pokalbio) metodas;
• dokumentų analizė ir kt.
Verslo psichologijos mokslas aprėpia ir kitas mokslo šakas. Įvardinti jas galima kaip bendroji psichologija, vadovavimo psichologija, ekonomika, vadyba, teisė, filosofija, sociologija ir kt. Ši disciplina yra plati ir įvairi. Jos tikslas – apžvelgti tokius verslo psichologijos klausimus: pagrindines vadovavimo teorijas – psichologinė, elgesio, kognityvinė ir kt. (verslininkai turi mokėti valdyti įmonę), svarbiausias verslininko asmenines savybes, valdymo stilių, vadovo bei įmonės įvaizdį, socialinį-psichologinį klimatą ir jo gerinimą, sprendimų priėmimo psichologinius aspektus ir kitus klausimus.
Svarbiausia rinkos ekonomikos varomoji jėga – verslininkas. Vakarų šalių verslo istorijoje yra daug pavyzdžių, kai pagrindiniai motyvai organizuoti verslą buvo materialinis ir moralinis nepasitenkinimas savo padėtimi. Tai privertė daugelį galvoti ir veikti, ieškoti naujų būdų ir sprendimų. Kiekvienas žmogus, nusprendęs užsiimti verslu, turėtų išsiaiškinti savo būdo bruožus. Dažniausiai minimi verslininko bruožai yra iniciatyvumas, komunikabilumas, gebėjimas vadovauti, atsakingumas, rizika, imlumas informacijai ir t.t. Verslininko sugebėjimus (savybes) galima išskirti į 2 grupes: įgimtas ir įgytas. Prie įgimtų savybių priskiriama: intuicija, reakcija, pasitikėjimas savimi, karjeros siekimas. Šios savybės vadinamos asmenybinėmis. Įgytomis galima laikyti visas tas, kurias asmuo išsiugdo besimokydamas: tai žinios ir praktinis patyrimas. Aktyviam verslininko veikimui ir mąstymui būtinas tiek įgimtų, tiek įgytų savybių derinys.

Leave a Comment