PAŽINIMO PSICHOLOGIJA
Apie pažinimo psichologija galima pasiskaityti papildomai Mayers D.Psichologija, 2000.
1. JUTIMAS IR SUVOKIMAS 2. Pagrindiniai jutimai: rega, klausa, uoslė, skonis, lyta
Mūsų akys, ausys, nosis, liežuvis ir oda yra organai, kurie jungiamus su išoriniu pasauliu per mums pažystamus pojūčius regą, klausą, kvapą,skonį ir lytą. Bet žmogus turi daugiau pojūčių negu šie pagrindiniai penki.Pati oda turi receptorius bent penkiems pojūčiams, o vidinės ausies organasduoda mums pusiausvyros pojūtį. Be to, sensorinės sistemos, susiję suraumenimis ir sąnariais sukuria kūno pozos ir judėjimo įsisąmoninimą, irdaug kitų vidinių receptorių duoda informaciją smegenims apie mūsų kraujocheminę sudėtį ir temperatūrą. Rega yra turtingiausias iš žmogaus pojūčių. Regėjimo pojūčiaisžmogus gauna apie 80% visos informacijos apie tikrovę. Mūsų akys priimašviesą iš aplinkos objektų ir perveda šią šviesą į neutralius impulsus,kurie teikia informaciją apie formą, spalvą, gylį, paviršiaus kokybę irjudėjimą smegenims. Šviesa yra pagrindinis stimulas regai. Regėjimopojūčiams dirgiklis yra elektromagnetinės bangos nuo 39 iki 760 milimikronųilgumo. Trumpesni ir ilgesni bangavimai regėjimo pojūčių be specialiųaparatų nesukelia (infraraudonieji ir ultravioletiniai spinduliai).Regėjimo receptorius yra akys, turinčios labai sudėtingą anatominęstruktūrą. Regėjimo pojūčiams susidaryti svarbiausia receptoriaus dalis yraakies tinklainė. Joje išsidėsčiusios dviejų rūšių šviesai jautrios nervinėsląstelės, kurios pagal savo formą vadinamos lazdelėmis ir kolbelėmis.Tinklainėje yra apie 7 mln. kolbelių, jos išsidėsčiusios tinklainėscentrinėje dalyje ir yra dieninis regėjimo aparatas, padedantis skirtidaiktų spalvas ir formas. Lazdelių yra apie 130 mln., jos išsidėsčiusiostinklainės pakraščiuose, ir yra jautresnės šviesai ir padeda matyti esantmenkesniems elektromagnetiniams dirginimams, bet lazdelės padeda matyti tikpilkos ir juodos spalvų atspalvius. Dėl to jos vadinamos naktinio regėjimoaparatu. Elektromagnetinių bangavimų dirginimus lazdelės ir kolbelės paverčiaį nervinį impulsą, kurie perduodami į galvos smegenų žievės pakaušio sritį,kur yra regėjimo centrai. Ten susidaro regėjimo pojūčiai. Skirtingų spalvųpojūčiai priklauso nuo elektromagnetinių bangų skirtumų. Raudonos spalvospojūčius sukelia 700 milimikronų, geltonos – 580, žalios – 530, mėlynos –450, violetinės – 400 milimikronų ilgumo bangos. Žmogus junta daugybękiekvienos spektro spalvos atspalvių. Aiškindamas šį reiškinį, vokietis H.Helmholcas paskelbė trijų komponentų spalvinio regėjimo teoriją, pagalkurią teigiama, kad akyje yra aparatų, skirtų trims pagrindinėms spalvomsskirti – raudonai, mėlynai ir geltonai. Atspalviai atsiranda maišantisšioms spalvoms. Žinomi spalvų neskyrimo, arba daltonizmo, reiškiniai, kurieatsiranda dėl kolbelių aparato defektų. Dažniausiai neskiriama raudona iržalia spalvos. Šis sutrikimas būdingas 0,5% moterų ir 4% vyrų. Lazdeliųaparato trūkumai pasireiškia prastesniu regėjimu sutemus ir naktį. Šistrūkumas dar vadinamas vištakumu (vištos ir balandžiai neturi lazdeliųaparato, todėl sutemus nemato). Klausa. Pagrindinis stimulas klausai yra garsas, garso bangųdažnumas ir intensyvumas. Klausa ko gero mažiausiai ištyrinėta iš visųžmogaus pojūčių. Vis dar neaišku, kaip mūsų smegenys sugeba atskirti mažusskirtumus tarp tonų, arba kaip žmogus gali pasakyti skirtumą pvz.,violončelės ir fleitos, grojančių tą pačią natą. Girdėjimo pojūčiųdirgiklis yra oro bangavimai nuo 16 iki 20 000 virpesių per sekundędažnumo. Lėtesni negu 16 (infragarsai) ir dažnesni nei 20 000 (ultragarsai)žmogui daro įtaką, bet girdėjimo pojūčių nesukelia. Girdėjimo pojūčių receptorių sudaro išorinė ir vidinė ausis. Išorinėausis priima oro virpesius ir juos nukreipia į vidinę ausį. Vidinėje ausyjepagrindinis klausos organas yra sraigė, kurios vidinėse sienelėse išsidėstęapie 20 000 laipsniškai ilgėjančių skaidulėlių. H. Helmholcas iškėlė irklausos rezonansinę teoriją, kurioje teigiama, kad atitinkančios virpesiųdažnumą skaidulos rezonuoja, t. y., pačios ima virpėti. Per klausosnervines ląsteles jos perduoda nervinius impulsus į smegenų žievės
smilkinių sritį, kur yra klausos centrai ir susidaro garsų pojūčiai. Girdėjimo pojūčiai teikia informaciją apie garsų aukštumą,intensyvumą, tembrą ir vietą, iš kurios sklinda garsai. Garsų aukštumojutimas priklauso nuo virpesių dažnumo – juo dažnesni virpesiai, tuoaukštesni garsai. Intensyvumas priklauso nuo virpėjimų amplitudės, otembras – nuo papildomų virpesių, kurie supa pagrindinį bangavimą. Vietą,iš kurios sklinda garsas, padeda nustatyti tai, kad žmogus girdi dviemausim – ne tuo pačiu metu pasiekdami ausis, virpesiai nurodo apie virpėjimošaltinio padėtį erdvėje. Odos pojūčiai. Oda turi receptorius penkiems pojūčiams: lietimui,spaudimui, šilumai, šalčiui ir skausmui. Šie receptoriai yra skirtingosstruktūros ir išsidėstę skirtinguose odos sluoksniuose. Visi jie susiję suneuronais, kurie perneša informaciją smegenims. Daugiausiai lietimo taškųyra rankų, pirštų ir delnų, o ypač liežuvio ir lūpų paviršiuje, mažiausiai– nugaros srityje. Lietimo pojūčiai suteikia žinių apie liečiamų daiktųpaviršiaus savybes – lygumą, šiurkštumą, lipnumą, švelnumą, kietumą,skystumą ir kt. Skausmo pojūčius sukelia arba specifinių skausmo taškų dirginimas,arba labai intensyvus lietimo ir temperatūros receptorių dirginimas.Skausmo pojūčiai praneša apie kenksmingus dirgiklius, kurių reikia vengti. Cheminiai pojūčiai: uoslė ir skonis. Uoslė ir skonis yra labaisusiję pojūčiai. Abu savo prigimtimi yra cheminiai – tai yra, abu reaguojaį cheminę stimulo sudėtį. Kadangi abiejų šių pojūčių receptoriai yra taiparti vienas kito, tai mes dažnai sumaišome šiuos du skirtingus pojūčius.Pvz., pasakodami apie maisto skonį, mes dažnai įjungiame ir jo kvapoaprašymą. Ypatingai tas ryšys pajuntamas, kai mes netenkame uoslėssugebėjimų, pvz., susergame sloga, tada visas maistas yra panašaus skonio. Uodimo pojūčių dirgiklis yra smulkios medžiagų dalelės, patenkančiosį nosies ertmę. Uodimo receptorių sudaro nosies gleivinės plėvelėjeišsidėsčiusios uodimo ląstelės, sujungtos su smegenų žievės smilkiniųsrityje esančiais uodimo centrais. Skonio pojūčių dirgiklis yra įvairios medžiagos, ištirpusiosvandenyje, seilėse ar kituose skysčiuose. Skonio receptorius sudaro skoniosvogūnėliai, išsidėstę liežuvio, ryklės, gomurio paviršiuje. Šių receptoriųdirginimas sukelia nervinius impulsus, kurie patenka į smilkinių sritį, kuryra skonio jutimo centrai. Skonio aparatas skiria saldumo, kartumo,rūgštumo ir sūrumo pojūčius. Prie jų dar prisijungia uodimo, temperatūros,lietimo pojūčiai, ir taip susidaro daugybės skonių jutimai. Nemažai įtakosskonio jutimams turi aplinka, pvz., stalo serviravimas.2. DĖMESYS
Apie tai bus konspektuose.
3. ATMINTIS
Atminties apibūdinimas. Atminties mechanizmai
Atmintis – tai sugebėjimas įsiminti, laikyti ir po kiek laikoatgaminti jutimų dėka gautą informaciją, kitaip tariant, tai ilgasišlaikymas to, kas išmokta. Atmintis – viena svarbiausių žmogaus psichikąintegruojančių funkcijų, padedanti funkcionuoti psichikai kaip suderintaisistemai. Atmintis padeda kaupti naujas žinias. Ji lemia normalų žmogausfunkcionavimą. Bet koks išmokimas remiasi atmintimi. Be atminties gyvenimasbūtų panašus į akimirką trunkančių epizodų rinkinį. Negalėtume suregzti netpaprasčiausio pokalbio. Dabar atminties mechanizmas aiškinamas remiantis biologiniupagrindu: manoma, kad ilgalaikės atminties mechanizmas yra cheminiaipasikeitimai neuronų ribonukleinėse rūgštyse. Trumpalaikė atmintis remiasielektriniais pakitimais neuronuose, o kai šie elektriniai pakitimai sukeliacheminius pakitimus, tada medžiaga užfiksuojama ilgesniam laikui. Pamažukuriami ryšiai tarp neuronų, ir kartojant informaciją šie ryšiai stiprėja.Ryšių susidarymui svarbu yra neuromediatorių veikimas. Fiziologams darnepavyko išsiaiškinti, kur yra atminties buveinė – ar visose smegenyse,smegenų žievėje ar kurioje nors jos dalyje.
Atminties procesai: įsiminimas, saugojimas, atgaminimas. Užmiršimas
Įsiminimas, laikymas atmintyje ir atsiminimas sudaro atmintiesproceso visumą. Atgaminti negali to, kas neįsiminta ir neišlaikyta, bet neviską ką įsimename, išlaikome ir atsimename. Atminties procesai vadinamimnemine veikla. 1. Įsiminimas (užkodavimas, suteikiant gautai informacijai formą irįvedimas į atmintį.) Nevalingas (automatiškas) – pastangų nereikalaujantis
informacijos apdorojimas, valingas – sąmoningas, reikalaujantis pastangų irdėmesio – kartojimo: ▪ mechaninis (pažodinis), ▪ prasminis/semantinis (minties įsiminimas). Sutvarkymas: informacijos vienetai (dalys) – lengviau įsimename, kaitvarkome informaciją mums patiems prasmingu būdu (siedami į prasmingusvienetus). 2. Laikymas atmintyje – tai informacijos, užkoduotos nervinėseląstelėse, saugojimas. Žmogus laikymo atmintyje neįsisąmonina, apie laikymąatmintyje arba apie užmiršimą galima spręsti tik iš atsiminimo. Manoma, kadatmintyje išlaikoma ne viskas ir nevienodu lygiu. Medžiagos išlaikymasatmintyje nėra mechaniškas jos buvimas atmintyje kaip nesikeičiantisantspaudas. Dėl žmogaus veiklos, naujų įsiminimų, išgyvenimų, interesų irkt. vyksta nuolatinė atmintyje esančios medžiagos rekonstrukcija. 3. Atsiminimas yra medžiagos išvedimas iš atminties į sąmonę.Manoma, kad informacijos suradimas remiasi asociacijomis. 3 rūšys:*atpažinimas (įvykio atpažinimas jam pasikartojus), *atgaminimas (tikslusįvykio ar jų sekos atsiminimas jam nesikartojant), *atkūrimas (kaiatsimenant užmirštus faktus reikia juos atstatyti ir įjungti į visą faktųsistemą) Silpniau įsiminta medžiaga rekonstruojama, papildant ankstesniaispatyrimo faktais, samprotavimais. (pvz.: studentas per egzaminą).Užmiršimas – atminties procesas, dėl kurio suvoktos ir užkoduotosinformacijos negalime prisiminti. Užmiršimo priežastys dvejopos: ❖ Nes neišlaikom, t.y. kažkurioje grandyje “nutekėjimas” (neužkoduota informacija, negalėjimas atkurti). ❖ Informacija nėra reikšminga.Žmogus laiko atmintyje daugiau, nei atsimena. Užmiršimas gali būti: *visiškas ir * dalinis. Užmiršimo eigą atspindi Ebbinhauzo užmiršimo kreivė. Tuoj po įsiminimoatsimename 100 ( informacijos. Vėliau atsimenamos medžiagos kiekis smarkiaimažėja (apie 4 val.), o paskui stabilizuojasi. Užmiršimas priklauso nuo:
1. Įsiminimo tvirtumo. 2. Užmiršimą skatinančių veiksnių: a. Laikomos informacijos panaudojimo praktinėje veikloje: kuo mažiau naudojame, tuo greičiau užmirštame; b. Interferencija – informacijos persidengimas, susimaišymas, ypač kai naudojamasi ta pačia užuomina (pvz. draugo, persikėlusio gyventi į kitą vietą, telefono numeris). Kuo tam tikra užuomina daugiau “apkrauta”, tuo sunkiau, ja naudojantis, atsiminti. Be to, kuo silpnesni ryšiai tarp informacijos ir didesnė interferencija – tuo sunkiau atsiminti. Būna: c. Atpratimo: savaiminio(kartojimo stoka) ir aktyvaus (dažniausiai vaikams naudojama atpratinti nuo baimės objektų ar neigiamų įpročių). d. Situacijos. e. Nuostatos pasikeitimo f. Kai kada užmiršimas būna iš tiesų dėl informacijos laikymo problemų. Tai yra, informacija išnyksta, jos nebėra atminties saugykloje. Tai dažniausiai atsitinka įvairių smegenų pažeidimų atveju.
Jutiminė, trumpalaikė, ilgalaikė atmintis
Moksliniai tyrimai leido nustatyti, kad atminties reiškinyjetikslinga išskirti struktūras pagal informacijos laikymo trukmę: 1) jutiminė atmintis; 2) trumpalaikė atmintis; 3) ilgalaikė atmintis.
1) Jutiminė (sensorinė) atmintis – momentinė atmintis, išsauganti patį pojūtį (kol jį suvokiame), dirgiklio išlikimas sekundės dalis. Sensorinė atmintis veikia 1 – 2 sek. stimului paveikus receptorius, juose sukeliama gan tiksli informacijos kopija (sensorinis registras). Sensorinės atminties informaciją žmogus toliau analizuoja – įkoduoja, t.y suteikia tam tikrą formą, vyksta suvokimo procesai, kai jau galima atsakyti į klausimą “kas tai yra ?”. Dalis informacijos dingsta, i kita dalis pasiekia sąmonę, ir suvokta informacija ateina jau į trumpalaikę atmintį. 2) Trumpalaikė – aktyvioji, dinamiška trunka 15 – 20 sek., bet ji irgi apima visas tas tris stadijas. Trumpalaikėje atmintyje galima užfiksuoti 7+-2 objektus. ➢ Įsiminimas (užkodavimas) gali būti akustinis arba vizualinis. Kai kurie žmonės, dažniausiai vaikai, turi “fotografinę” atmintį. Vaizdas fotografiškai užfiksuojamas atmintyje ir išlieka toksai keletą minučių. Paauglystėje tokia atmintis paprastai išnyksta. ➢ Laikymas trumpalaikėje atmintyje yra ribotas. Tai susiję su “čia ir dabar” – aktualu momentu. Visada susijusi su sąmone ir dėmesiu, kaip nukreiptumu į objektą ir aktyvumu. Atminties ribas apsprendžia mūsų sąmonės ribotumas. Vidutiniškai trumpalaikėje atmintyje vienu metu galima laikyti apie 7 dalykus (žodžius ar skaičius). Universali trumpalaikės atminties apimties formulė – 7 ( 2. Tai atrado jau 1885 metais H.Ebbinghaus (vienas didžiausių atminties tyrinėtojų). Tačiau trumpalaikės atminties turinį mes galime išlaikyti trumpai nuo 30s.
iki 1 min. Vėliau tas turinys pakeičiamas kitu turiniu, naujais faktais; arba tiesiog išnyksta, jei mums nereikalingas, nereikšmingas, nėra kartojamas. ➢ Atsiminimas. Kuo didesnis trumpalaikės atminties turinys, tuo ilgiau trunka atsiminimas. Manoma, kad vyksta paieška. Tyrimais yra netgi matuojama, kiek laiko trunka tokia paieška (kai atsakymas neigiamas, paieška ilgesnė). Trumpalaikė atmintis labai svarbi sąmoningame mąstyme, problemųsprendime, suvokiant kalbą. Realiai trumpalaikė ir ilgalaikė atmintysnuolat sąveikauja. Viena iš tokių akivaizdžiausių sąveikų – informacijosskirstymas prasmingais gabalais. Tai daroma su ilgalaikės atmintiespagalba. 3) Ilgalaikė – pasyvioji, trunka nuo kelių minučių iki ištisų metų. Į ilgalaikę ateina visa sąmoninga informacija iš trumpalaikės atminties, kuri yra reikalinga. Ji pakliūna tiek valingai, tiek nevalingai, kuomet yra emociškai reikšminga. Informacija į ilgalaikę atmintį patenka labiau įprasmintu, semantiniu pavidalu, išlaikoma reikšmė kuriant asociatyvinius ryšius. Ilgalaikėje atmintyje saugomos žinios, kurias žmogus naudoja savo gyvenime. Žinios gali būti eksplicitinės (aiškios) ir implicitinės (vidinės, sunkiai verbalizuojamos). Informacija laikoma sudarant kategorijas, sąvokas, kuriant ryšius tarp jų. Ilgalaikė atmintis kinta dėl naujos patirties. ➢ Įsimenami dalykai visuomet “įeina” per trumpalaikę atmintį. Čia jis pakartojamas ir tuoj pat keliauja į ilgalaikę atmintį. Tai patvirtina ir tyrimai: pateikiama 40 žodžių. Prašoma juos atsiminti laisvai, bet kokia tvarka. Geriausiai atsimenami paskutiniai žodžiai (kurie dar buvo trumpalaikėje atmintyje) ir pirmieji žodžiai, kuriuos buvo lengva kartoti. Vėliau kartojimas sunkėjo, nes trumpalaikės atminties apimtis užsipildė. Įsiminimas ilgalaikėje atmintyje yra nei vizualinis, nei akustinis, o prasminis. Į ilgalaikę atmintį medžiaga pereina dėka pakartojimų, kurių metu trumpalaikėje atmintyje esanti medžiaga įtraukiama į asociacinių ryšių sistemą. Kai reikia prisiminti kokią nors neprasmingą informaciją, papildomai pridedami *prasmingi ryšiai (AIO – Alio). Taip pat labai svarbus yra *patikslinimas, *išvystymas (pvz. prasmės, bendros minties pastraipoje radimas; priežasties – pasekmės susiejimas). Teksto įsiminimą lengvina ir *papildomų klausimų nagrinėjimas. ➢ Laikymas. Apimtis neribota. Trukmė nuo 1 val. iki viso gyvenimo. Tiriant žmones, kuriems pažeistos smegenys, buvo pastebėta, kad dėl amnezijos nesugeba sąmoningai prisiminti, bet išlieka nepažeistas nesąmoningas gebėjimas mokytis. Ilgalaikė atmintis veikia ryšių pagrindu – t.y., medžiaga įsimenama ir atgaminama ne pavieniais elementais, o siejant įsimenamus dalykus su jau atmintyje turimais ir susidarant sudėtingas ryšių sistemas tarp atmintyje saugomos medžiagos elementų. Ryšiai tarp įsimintos medžiagos elementų vadinami asociacijomis. Asociaciniai ryšiai dažniausiai susidaro po pakartojimų, nors gali susidaryti po vienkartinio pakartojimo, kai įspūdžiai labai stiprūs. Asociacijos ir jų sistemos ne tik padeda saugoti informaciją atmintyje, bet ir padeda ją surasti bei greitai atgaminti. ➢ Atsiminimas: daugelis užmiršimo atvejų – ne todėl, kad prarandama informacija, o todėl, kad nerandama priėjimo prie tos informacijos. Taigi, ne laikymo atmintyje problemos, o atsiminimo problemos. Atmintis – ir atpažinimas ir greitesnis informacijos išmokimas iš naujo. Atmintį galime įsivaizduoti, kaip informacijos laikymą asociacijųtinklo/schemų pavidalu. Norėdami ką nors prisiminti, turime atpažinti vienąiš gijų, vedančių link tinklo. Šis procesas vadinamas prisiminimu. Taigi,informacija ilgalaikėje atmintyje – struktūruota ir tai padeda žmogui tiekatgaminti/prisiminti, tiek suvokti, priimti naują informaciją, pasiremiantjau turimais struktūravimo būdais ir priskiriant naują informaciją.Atminties sutrikimai: amnezija – dalinis ar visiškas atmintiespraradimas. Tokių žmonių studijavimas daug informacijos suteikė apie pačiąatmintį. Anterogradinė amnezija – neatsimena dabartinių įvykių, neįsimena.Retrogradinė amnezija – neatsimena įvykių prieš pažeidimą. Amnezijos atvejųnagrinėjimas patvirtina ir jau anksčiau minėtų skirtingų atminties tipųegzistavimą. Pvz. *kai kurie amnezijos ištikti žmonės neprisimena faktų,bet prisimena įgūdžius. Motoriniai, percepciniai ir net kognityviniaiįgūdžiai yra (arba labai greitai atstatomi), o faktų neatsimenama. *Skirtingose atminties srityse talpinami ir asmeniniai bei bendri faktai.Žmogus atsimena bendrus faktus (kiek mėnuo turi dienų) bet neatsimenaasmeninių faktų (kas yra mano vyras).
Atminties gerinimas. Atsižvelgiant į tai, kas jau buvo kalbėta apieįsiminimo ir atsiminimo palengvinimą. 1/ Medžiagos dalinimas prasminiaisgabalais, 2/ asmeninės prasmės suteikimas – vaizduotės pasitelkimas(asociacijos), 3/ medžiagos nagrinėjimas, 4/ aktyvus kartojimas, 5/tikslinimas, 6/ konteksto reikšmė (tos pačios aplinkybės), 7/ medžiagosorganizavimas, 8/ praktikavimasis (atsiminimo), 9/ interferencijosmažinimas (prieš pat užmiegant, nesimokyti panašių dalykų greta) PQRSTmetodas (medžiagos peržiūrėjimas, klausimai, skaitymas, pakartojimas sau,testas). Metaatmintis – savo paties atminties sistemos žinojimas. Ji lemia,kokia strategija naudojamės, kad atsimintume naują informaciją. Skirtumaitarp vaikų ir suaugusiųjų ar normaliai besivystančių ir atsilikusiųjųatminties veikimo yra dėl skirtingų strategijų naudojimo, o ne dėlsugebėjimų. Mokant, treniruojant, kai kurie iš šių skirtumų gali būtipanaikinami.4. MĄSTYMAS
Mąstymo turinys ir operacijos
Mąstymas – aktyvus turimų žinių transformavimas/pertvarkymas įnaujas žinias, siekiant užsibrėžto tikslui. Mąstymas yra sudėtinga vidinėveikla, kurią naudodamas žmogus atlieka mintines operacijas su simboliaisir ženklais, pertvarko turimas žinias ir taip suranda kažką naujo, esmingoir reikšmingo. Mąstymas apima problemų sprendimus, apibendrinimus, išvadųdarymą, filosofavimą ir kt. Kognityvinės psichologijos specialistaidaugiausiai nagrinėja šį psichinį procesą, kurdami įvairius informaciniusveikimo modelius. Tokių tyrimų pagalba bandoma sukurti ir dirbtinįintelektą, gerinti kompiuterių problemų sprendimo galimybes. Mąstymo turinį sudaro įvairiausios problemos apie tikrovės daiktų irreiškinių ryšius, iškylančius ir sprendžiamus žmonių pažinimo procese.Mąstymo turinys yra tiek pat įvairus, kaip ir pati tikrovė. Tačiau koksbebūtų sudėtingas mąstymo turinys, jis pasireiškia tik apibrėžtomisformomis: tai sąvokos, teiginiai, klausimai ir samprotavimai. Mąstymo formayra turinio pasireiškimo būdas – tam tikra minčių sąranga. Sąvokos –objektų, įvykių ar idėjų, turinčių panašių savybių, kategorijos. Jos galibūti konkrečios ir abstrakčios. Teiginys – tai mintis, kuri ką nors teigiaar neigia. Juos sudaro dvi ir daugiau sąvokų. Klausimai yra teiginiui arneiginiui parengianti mąstymo forma. Samprotavimas yra mąstymo forma, kaiiš vieno ar kelių teiginių yra išvedami nauji teiginiai. Mąstymo veikloje išsiskiria kai kurie veiksmai, būtini problemomsspręsti. Jie vadinami mąstymo operacijomis: 1. analizavimas: visumos skaidymas į dalis. Mąstymo objektas mintyse suskaidomas į sudėtines dalis, išskiriamos jo savybės, požymiai ir santykiai. 2. sintezavimas: mintinis išskirtų objekto dalių, savybių bei santykių sujungimas į visumą. Šios dvi operacijos vyksta sprendžiant bet kokius uždavinius. 3. lyginimas: nustatomi objektų panašumai, skirtumai ar tapatumai. Tam reikia objektus išskirti ir sugretinti. Sugretinami tie objektai, tarp kurių yra kokių nors ryšių. 4. abstrahavimas: atskirų reikšmingų savybių ar objektų dalių atskyrimas nuo visumos. Tačiau atsiejus dalį ir pamiršus visumą negalima išspręsti problemos, todėl kad taip neatsitiktų abstrahavimas turi remtis konkretizavimu, kurio pagalba išsaugoma visybiška mintis. 5. apibendrinimas: tai mintinis daiktų ar reiškinių sujungimas į tam tikrą klasę, atsižvelgiant į jų bendras ir esmines savybes bei santykius. Apibendrinant atskirus atvejus, formuojamos bendros sąvokos, kurios taikomos naujiems atvejams. Mąstymo pagalba galima suderinti kelis, vis aukštesnius apibendrinimo lygius. Visos operacijos tarpusavyje yra susijusios.
Mąstymo rūšys
Mąstymo rūšys gali būti veiksminis, vaizdinis ir žodinis(verbalinis). Veiksminis mąstymas – daiktų ar reiškinių santykių beisavybių pažinimas, atliekant su jais praktinius, fizinius veiksmus pačiojesuvokiamoje situacijoje. Atliekami fiziniai veiksmai su daiktais, kuriuosnorima pažinti. Pvz., jei vairuotojas negali užvesti mašinos, jis tikrinavariklį, kuro sistemą ir pan. Šiuo atveju uždavinys kyla ir yrasprendžiamas praktiškai. Vaizdiniu mąstymu daiktų ar reiškinių ryšiaisurandami pertvarkant mintyse turimus jų vaizdinius. Operuojama atmintyjeturimais vaizdiniais. Pvz., galvojimas, kaip greičiau pasiekti tam tikrątašką. Sąvokiniu mąstymu reiškinių ryšį galima pažinti susiejant irpertvarkant turimas sąvokas. Čia dažniausiai atliekami samprotavimai
remiantis sąvokomis, jas lyginant, analizuojant ir pan. Tai abstraktusmąstymas, kur operuojama sąvokomis, žodžiais ir kitais ženklais irsimboliais.Galima išskirti ir kitas mąstymo rūšis: teorinis – praktinis,realistinis – autistinis, kasdienis –mokslinis, kūrybinis – kritinis,loginis – intuityvus.
Mąstymas kaip sąvokų sudarymas ir operavimas jomis
Mąstymas yra operavimas sąvokomis. Sąvokos sudaro pagrindinį mąstymoturinį, o operacijos yra veiksminė mąstymo pusė, tai būdai, kuriaispertvarkomos turimos sąvokos ir sudaromos naujos. Apie daiktą ar reiškinįmes mąstome kaip apie tam tikros grupės (klasės) atstovą, t. y., priskiriamjį atitinkamai sąvokai. Sąvoka – mintis, kurioje užfiksuoti giminingųdaiktų ir reiškinių bendri ir esminiai požymiai. Sąvokos gali būtikonkrečios (matomos) – paukštis, raudonas, apvalus. O gali būti irabstrakčios – teisingumas, meilė. Turėti sąvoką – reiškia atpažinti savybesar santykius, kuriuos turi atskiri tai kategorijai priklausantys nariai.Taigi sąvokos yra būtinos kaip klasifikavimo instrumentas. Pvz. sąvoka“paukštis”. Jeigu turim sąvoką zylė ir paukštis, tai galim nuspręsti(sumąstyti), ar zylė yra paukštis, net dabar jos nematydami. Sąvokospradėtos nagrinėti logikoje, dar Antikos laikais (Aristotelis). Žmogus turisąvokas, kai jis sugeba gerai skirti klases ir poklasius. Galima sudarytisistemą pagal tai, kaip vienos klasės įeina į kitas. Sąvokos turi daug bendrų bruožų su vaizdiniais, nes jie abuapibendrintai atspindi tikrovės daiktus ir reiškinius. Be vaizdinio negalisusidaryti ir objekto sąvokos. Bet remiantis tik vaizdiniais negalimeatsakyti, kokie yra esminiai konkretaus objekto požymiai, be to, galimeneatpažinti objektų, priklausančių vienai klasei, tačiau išoriškaiskirtingų, pvz., stalas ir spinta abu yra baldai. Sąvokos nuo vaizdinių skiriasi didesniu žinių apibendrinimu irorganizacija. Esminis sąvokos bruožas – jos ryšiai su kitomis sąvokomis,vieta giminingų sąvokų sistemoje. Sąvokos struktūra visada yradaugiasluoksnė, ji užfiksuoja skirtingo bendrumo – giminės, rūšies iratskiro objekto – santykius. Sudarant naujas sąvokas, ypač didelis vaidmuotenka kalbai. Sąvokos ir žodžio ryšys yra būtinas sąvokų formavimosi irraidos sąlyga. Žodžiai teikia dideles apibendrinimo galimybes, padedaatskirti bendrąsias ir esmines daiktų savybes ir santykius, juos atsietinuo kitų ir taip pagreitina sąvokų įsisavinimą. Sąvokos formuojamos ir keičiamos atliekant mąstymo operacijas.Sąvokos svarbios mąstymo procesui, kita vertus, sąvokos sudaromos,pasitelkiant tam tikras mąstymo operacijas – analizę, sintezę,apibendrinimą, lyginimą, konkretizavimą, abstrahavimą. Mąstymo operacijos formuojasi, kai išoriniai veiksmai yrainteriorizuojami, t. y., perkeliami į vidų. Vaiko veiksmus iš pradžiųreguliuoja daiktų fizinės savybės (pvz., mažesnį daiktą galima įdėti įdidesnį) ir kt. Pamažu vaikas tokius veiksmus išmoka atlikti mintyse, jauoperuodamas ne pačiais daiktais, o jų vaizdiniais. Taip formuojasi vidinis,mintinis veikimo planas. Tačiau mintiniai veiksmai, lyginant su išoriniais,jau įgyja naujų savybių – jų negalima tiesiogiai patikrinti. Todėl mąstymąkontroliuoja pačių operacijų savybės. Vienas, atskiras mintinis veiksmasdar nėra mąstymo operacija, kad ja taptų, jis pirmiausiai turi būti susijęssu priešingu, atvirkštiniu veiksmu, kuris jį tikrina ir koreguoja. Tokiosmąstymo operacijos kaip analizė ir sintezė yra viena kitai priešingos, irkartu yra susijusios – jos yra viena kitos atrama, atlikimo ir kontrolėspriemonė. Mąstymo psichologinį mechanizmą sudaro sudėtinga dinamiškų ir kartupastovių bendrųjų operacijų sistema. Jai susiformavus, žmogus įgyja„logikos jausmą“ – sugebėjimą nejučiomis pasirinkti reikalingą pagrindinęoperaciją, mąstant laikytis tam tikrų taisyklių, susieti mintis, pastebėtijų netikslumus ir pan. Ši operacijų sistema reguliuoja mąstymą, padedaspręsti įvairius mąstymo uždavinius.
Uždavinių sprendimas. Sprendimo priėmimas. Euristikos priimant sprendimus
Mąstymo procesas – tam tikro uždavinio sprendimas. Sunkesnio mąstymo
uždavinio sprendimas paprastai susideda iš kelių pagrindinių momentų(fazių): 1) uždavinio situacijos ir klausimo iškilimo, 2) sprendimoieškojimo, 3) sprendimo suradimo, 4) jo patikrinimo. Visos fazės glaudžiaisiejasi, bet kiekviena turi ir savų ypatumų. Uždavinio situacija ir klausimo iškilimas. Uždavinio situacija – taidar neapibrėžta objekto neaiškumo ir prieštaringų žinių apie jį būsena. Kaimenkai pažįstamas ne tik pats reiškinys, bet ir jo išaiškinimo būdai irpriemonės, kyla dar sudėtingesnė uždavinio situacija – probleminėsituacija. Ji susidaro, kai įprasti žmonių veiksmai neduoda norimųrezultatų. Bet kad kiltų uždavinio situacija, žmogus turi turėti apie jątam tikrų žinių, nes jei nieko nežinotų, uždavinys nekiltų. Uždaviniosituaciją sukelia žinių stoka. Nuo uždavinio situacijos pereinama prie uždavinio įsisąmoninimo irklausimo suformulavimo. Pirmiausiai išsiaiškinama, kas jau žinoma ir kasnežinoma, ką reikia surasti. Nežinomasis virsta klausimo turiniu.Suformulavus klausimą, mąstymas įgauna kryptį. Klausimas ne tik nurodo, koieškoti, bet ir kaip, kokios mąstymo operacijos reikia, pvz., klausimas„Kuo panašūs…?“ skatina lyginimą. Sprendimo ieškojimas. Klausimas duoda kryptį sprendimo ieškojimui, opats ieškojimas priklauso nuo tam tikro sprendimo būdo, programos arstrategijos. Skiriamo tokie sprendimų būdai: • Mėginimų ir klaidų: šiuo būdu žmogus gan dažnai pradeda ieškoti sprendimo principo, kai neturi numatęs veikimo plano ar strategijos. Išmėgindamas įvairius būdus, žmogus gaunamą rezultatą lygina su tam tikru tikslu. Todėl jo veiksmai nėra visai atsitiktiniai. Nemažai informacijos jis gauna, analizuodamas klaidas, pasirinkus neteisingą kelią. Tačiau toks kelias gan ilgas ir ne visada efektyvus. • Algoritmai: šis būdas padeda visada teisingai išspręsti uždavinį, apsaugo nuo klaidų. Mėginimų čia nereikia, nes vadovaujamasi iš anksto sudaryta smulkia sprendimo programa. Algoritminis sprendimas grindžiamas tikslių, lengvai suprantamų taisyklių rinkiniu, pagal kurias atliekamas tam tikras skaičius elementarių operacijų, kurios ir duoda rezultatą. Algoritminiais nurodymais žmonės dažnai vadovaujasi, kai reikia atlikti įvairius standartinius, iš anksto apibrėžtus veiksmus. Bet jais ne visada galima pasinaudoti, nes yra daug uždavinių, kurių algoritmai dar nežinomi arba jų negalima sudaryti, nes gali būti sprendžiama įvairiais būdais. Norint parinkti vieną iš daugybės galimų sprendimų, naudojamas euristinis paieškų būdas. • Euristika: šis būdas padeda trumpiausiu keliu ir greičiausiai gauti laukiamų rezultatų. Tai pasiekiama, pasirenkant optimaliausią sprendimo variantą ne iš visų galimų, o tik iš kai kurių alternatyvų, kitas atmetant. Todėl euristinis sprendimas gali būti ir neteisingas. Kartais vėl tenka grįžti prie kurios nors atmestos prielaidos. Tačiau euristinė programa pagrįsta ne tik tikslo, bet ir priemonių numatymu, ir tuo skiriasi nuo mėginimų ir klaidų būdo. Euristinį procesą reguliuoja ir kontroliuoja bendri tam tikros veiklos principai. Susidūręs su naujais uždaviniais, žmogus dažnai vadovaujasi gana bendromis, bet jo paties išbandytomis ir priimtomis taisyklėmis. Nuo ko priklauso vieno ar kito ieškojimo būdo pasirinkimas? Visųpirma, tam turi įtakos paties uždavinio ir analizuojamo objekto ypatumai.Yra algoritminio tipo uždavinių, kuriuos sprendžiant galima naudotisišmoktomis specifinėmis taisyklėmis, ir euristinio tipo uždavinių, kuriemsreikia kūrybiškai parinkti ir panaudoti žinias ir bendrus veiklosprincipus. Antra, sprendimo ieškojimo kelias ir paties sprendimo būdopasirinkimas priklauso nuo tam tikrų žinių – apie nagrinėjamą objektą irapie galimus veiksmus su juo. Pirmos žinios yra tam tikra informacija,antrojo tipo žinios – tai turimos euristinės ir algoritminės programos.Kartais žmogui sunku išspręsti uždavinį dėl to, kad jis taiko jam sąlygą,kurios šitame uždavinyje nėra, bet kuri būdavo kituose uždaviniuose. Tuoremiantis sudaromi galvosūkiai (pvz., keturi taškai, per kuriuos reikianubrėžti tris tieses ir grįžti į pradinį tašką neatitraukiant pieštuko nuopopieriaus). Nuo ieškojimų pobūdžio priklauso, koks sprendimas surandamas ir kaiptai įvyksta. Sprendimo suradimas. Nestereotipinių uždavinių sprendimo suradimądažnai sudaro du momentai: hipotezės iškilimas ir įžvalga. Tai dvi topaties proceso pusės, galinčios vykti tuo pačiu metu, tačiau pirmojesvarbus intelektinis aktyvumas, o antroje – kartu ir didelė įtampa. Hipotezė – tai išankstinis spėjimas apie uždavinio sprendimorezultatus. Tai tam tikra numatymo forma, kurios dėka žmogus pereina nuoieškojimų prie sprendimo vykdymo. Ypač svarbus hipotezės vaidmuomoksliniame darbe. Iškeltos mokslinės hipotezės tikrinamos, tada arbapatvirtinamos, arba atmetamos; jei pasitvirtina, hipotezės tampamoksliniais teiginiais. Įžvalga – po ilgesnio intensyvaus mąstymo kilęs staigus sprendimosupratimas, nagrinėjamo dalyko esmės atskleidimas. Tai lūžio, staigiospažangos momentas uždavinio sprendime, kurį lydi stiprios teigiamosemocijos, atradimo džiaugsmas. Todėl šis momentas yra stiprus tolesnėssavarankiško mąstymo veiklos skatinimas. Sprendimo patikrinimas. Uždavinio sprendimas baigiasi patikrinimu.Geriausiai galima patikrinti sprendimo rezultatus panaudojant naujiemsuždaviniams spręsti, taikant juos praktikoje. Pvz., taikant algoritminestaisykles panašaus tipo uždaviniams spręsti. Sudėtingiausias patikrinimasyra sprendimo rezultatų įdiegimas praktikoje.5. KALBA
Kalbos ir kalbėjimo samprata, funkcijos ir rūšys
Bendravimas tarp žmonių, arba komunikacija, yra jų atsiradimo,egzistavimo ir tobulėjimo sąlyga. Žmonės tarpusavyje bendrauja įvairiai,pvz., jau susitikus žmogų iš jo veido išraiškos, kūno kalbos galima daugapie jį pasakyti. Tačiau toks informacijos perdavimo būdas yra netobulas.Todėl palaipsniui susiformavo būdai perduoti žinias įvairiais ženklais.Didėjant žmonių pažinimo ir komunikacijos poreikiams, tokių ženklų atsiradolabai daug; tie ženklai sudarė sistemas, vienodai suprantamas tam tikrosgrupės žmonėms. Viena svarbiausių tokių ženklų sistemų yra kalba. Žmonėssukūrė daug ir įvairų kalbų, vienos jų atsirado natūraliai, kitos buvosukurtos dirbtinai, pvz., esperanto ar gestų kalba. Kalba turi du pagrindinius elementus:– simboliai (žodžiai)– gramatika (taisyklių, kaip tie simboliai kombinuojami, rinkinys).
Kalbos ženklų sistemą žmonės vartoja daiktams, reiškiniams, irpatiems žmonėms įvardinti. Tai – signifikacinė kalbos ženklų funkcija.Kalbos ženklai taip pat vartojami mintims ir jausmams perduoti. Tai yrakomunikacinė funkcija. Be to, kalbos ženklai atlieka ir paskatinamąjąfunkciją (pvz., „prašau sėsti“, „kairėn“ ir pan.). Svarbiausia iš šiųfunkcijų yra komunikacinė. Žmonių bendravimas, remiantis kalbos ženklų sistema, vadinamaskalbėjimu. Kad bendraujantys žmonės galėtų kalbėtis, jie turi mokėti tąpačią kalbą, t. y., turi būti perpratę tą pačią ženklų sistemą. Taireiškia, kad bendraujančių žmonių atmintyje turi būti įrašytas tam tikraskiekis tos sistemos ženklų: žodžių, jų jungimo ar keitimo taisyklės ir pan.Antra, žodžiai kaip ženklai atmintyje turi būti siejami su tam tikruturiniu, kurį jie perduoda: su daiktų ar reiškinių vaizdais, schemomis,sąvokomis ar jų junginiais. Trečia, kai reikia ką nors pasakyti arsuprasti, atmintyje užfiksuoti sistemos elementai turi būti greitaiprisimenami ir išvedami iš atminties pagal tam tikras taisykles kalbėjimuibūdingu tempu. Tam reikalingi kalbos sistemos vartojimo automatizuotiveiksmai – kalbėjimo įgūdžiai. Ir galiausiai atmintyje turi būti tam tikraskalbėjimo planavimo ir organizavimo mechanizmas, be kurio būtų neįmanomasilgesnis kalbėjimas ir kalbėjimo supratimas. Jeigu kalbos žodžiai ir jų kaitymo bei jungimo taisyklės būtųatmintyje užfiksuotos be tvarkos, būtų neįmanoma iš tūkstančio greitaiatrinkti reikalingus elementus. Gali būti, kad elementai atmintyjesudėstomi tam tikromis grupėmis, pvz., daiktavardžiai, veiksmažodžiai irpan. Atskiri kalbos vienetai vieni su kitais yra susiję įvairiais ryšiais.Pvz., žodis „Brisius“ gali priminti Joną Biliūną, gautą dvejetą iš tospamokos, ar šunį, žinduolį ir dar aukštesnę kategoriją. Ryšiai, kuriaisatmintyje yra susiję kalbos elementai, vadinami asociacijomis.
Kalbos ženklų sistema skirtingose bendravimo situacijose vartojamagan nevienodai, be to, ji gali būti naudojama nebūtinai tik bendravimui sukitais žmonėmis, pvz., gali būti kalbama tik sau. Todėl skiriama keletaskalbėjimo rūšių: 1. Vidinis kalbėjimas. Vidiniu klabėjimu, arba kalbėjimu sau, pasirengiama išoriniam kalbėjimui, iš anksto planuojami būsimi pasisakymai. Be to, juo remiamasi, sprendžiant žodinius uždavinius. Vidinis kalbėjimas pasižymi „kalbos kompresija“: mažiau vartojama žodžių, prastinamos jų jungimo taisyklės. Toks kalbėjimas susideda iš atskirų fragmentų ir primena telegramas. Vidinis kalbėjimas dažnai nėra aiškiai įsisąmoninamas. 2. Išorinis kalbėjimas. Jis skirtas bendrauti su kitais žmonėmis, todėl turi būti pakankamai ekspansyvus, intensyvus, išplėstas. Pagrindinės išorinio kalbėjimo formos yra sakytinis ir rašytinis kalbėjimas. 3. (3a) Sakytinis kalbėjimas. Jį sudaro girdimų per tam tikrą laiką signalų grupė. Jį apibūdina garsų intensyvumo, aukštumo, trukmės, ritmo ir tembro ypatybės. Priemonių gausumas leidžia išreikšti mąstymo turinį, kalbančiojo jausmus, nuostatas, įvairias potekstes ir kt. Sakytinis kalbėjimas skiriamas į dialoginį ir monologinį. 4. Dialoginis kalbėjimas. Dar vadinamas situaciniu ar kontekstiniu kalbėjimu. Būdami bendroje situacijoje, pokalbio dalyviai papildo tariamus sakinius veido išraiška, gestais, daiktų ir reiškinių demonstravimu. Kalbėjimą įtakoja kontekstas. 5. Monologinis kalbėjimas. Čia ilgesnį laiką kalba vienas asmuo, o kiti kalbėjimą tik suvokia, bet patys jame aktyviai nedalyvauja. Kad žmogus galėtų ilgesnį laiką kalbėti vienas, jis privalo turėti išankstinį tikslą ir klabėjimo planą – programą. Kalbančiojo sąmonė pasiskirsto į dvi sferas: planuojama tolesnė kalbėjimo eiga, antra, generuojami ir kontroliuojami dabar tariami žodžiai ir sakiniai. 6. (3b) Rašytinis kalbėjimas. Ši kalbėjimo rūšis atsirado vėliau už sakytinį, ieškant būdų nuolatiniais ženklais užfiksuoti mintis, kad jas būtų galima išsaugoti ilgesnį laiką ir perduoti per atstumą. Rašymo (taip pat ir skaitymo) neriboja tempas, dėl to rašantysis gali geriau parinkti žodžius, sakinių konstrukcijas ir pan. Taip pat ir skaitantysis. Visa tai teikia rašytiniam kalbėjimui pirmenybę prieš sakytinį, ypač kai reikia didesnio minčių tikslumo. Tačiau rašytinis kalbėjimas neturi tokių turtingų išraiškos galimybių kaip sakytinis. Jis negali betarpiškai perduoti kalbančiojo jausmų, pageidavimų, potekstės.
Komunikacijos aktas
Išoriniame kalbėjime galima skirti du aspektus: 1. kalbos kompetencija: tai abstrakčios lingvistinės žinios, kurias kiekvienas kalbantysis privalo turėti. Jos yra neįsisąmoninamos. 2. kalbiniai veiksmai: tai sakymas, susidedantis iš generavimo ir supratimo – kito sakančiojo informacijos priėmimas. Generavimas ir sakymas yra kalbiniai veiksmai. Kalbos kompetenciją – taisykles – nagrinėja lingvistiniai mokslai.Veiksmus nagrinėja psichologija. Dabar šie mokslai susilieja, pvz., yranaujas mokslas psicholingvistika.
Kalbos generavimas, suvokimas ir supratimas
Psicholingvistika pasiūlė modelį, kuriuo remiantis nagrinėjamaskalbėjimas. Modelis pritaikytas šnekai, laikant, kad ji yra komunikacijosaktas.
as
Kodas yra atitinkami kalbos ženklai, kalbos taisyklės. Šis modelisapima tiek sakytinę kalbą (garsinius signalus), tiek rašytinę (rašybosženklai). Taip pat šis modelis tinka tiek dialoginei kalbai, kai keičiasisiuntėjas ir priėmėjas, tiek monologinei kalbai. Pokalbio metu kalbos supratimui didelę įtaką turi daugybė kitųveiksnių – tai,* kaip abu pašnekovai supranta tą dalyką, * kontekstas, *apie ką kalbama, * intonacija, etc. Pagaliau, * humoro, * žargono, etc.supratimas.———————–Siutėjas sugeneruoja
Siutėjas užkoduoja
perdavimas
Gavėjas atkoduoja
Gavėjas sugeneruoja