Pažinimo psichologija

PAŽINIMO PSICHOLOGIJA

Apie pažinimo psichologija galima pasiskaityti papildomai Mayers D.
Psichologija, 2000.

1. JUTIMAS IR SUVOKIMAS

2.

Pagrindiniai jutimai: rega, klausa, uoslė, skonis, lyta

Mūsų akys, ausys, nosis, liežuvis ir oda yra organai, kurie jungia
mus su išoriniu pasauliu per mums pažystamus pojūčius regą, klausą, kvapą,
skonį ir lytą. Bet žmogus turi daugiau pojūčių negu šie pagrindiniai penki.
Pati oda turi receptorius bent penkiems pojūčiams, o vidinės ausies organas
duoda mums pusiausvyros pojūtį. Be to, sensorinės sistemos, susiję su
raumenimis ir sąnariais sukuria kūno pozos ir judėjimo įsisąmoninimą, ir
daug kitų vidinių receptorių duuoda informaciją smegenims apie mūsų kraujo
cheminę sudėtį ir temperatūrą.

Rega yra turtingiausias iš žmogaus pojūčių. Regėjimo pojūčiais
žmogus gauna apie 80% visos informacijos apie tikrovę. Mūsų akys priima
šviesą iš aplinkos objektų ir perveda šią šviesą į neutralius impulsus,
kurie teikia informaciją apie formą, spalvą, gylį, paviršiaus kokybę ir
judėjimą smegenims. Šviesa yra pagrindinis stimulas regai. Regėjimo
pojūčiams dirgiklis yra elektromagnetinės bangos nuo 39 iki 760 milimikronų
ilgumo. Trumpesni ir ilgesni bangavimai regėjimo pojūčių be specialių
aparatų nesukelia (infraraudonieji ir ultravioletiniai spinduliai).
Regėjimo receptorius yra akys, turinčios labai sudėtingą anatominę
struktūrą. Regėjimo pojūčiams susidaryti svvarbiausia receptoriaus dalis yra
akies tinklainė. Joje išsidėsčiusios dviejų rūšių šviesai jautrios nervinės
ląstelės, kurios pagal savo formą vadinamos lazdelėmis ir kolbelėmis.
Tinklainėje yra apie 7 mln. kolbelių, jos išsidėsčiusios tinklainės
centrinėje dalyje ir yra dieninis regėjimo aparatas, padedantis skirti
daiktų spalvas ir formas. Lazdelių yra ap

pie 130 mln., jos išsidėsčiusios
tinklainės pakraščiuose, ir yra jautresnės šviesai ir padeda matyti esant
menkesniems elektromagnetiniams dirginimams, bet lazdelės padeda matyti tik
pilkos ir juodos spalvų atspalvius. Dėl to jos vadinamos naktinio regėjimo
aparatu.

Elektromagnetinių bangavimų dirginimus lazdelės ir kolbelės paverčia
į nervinį impulsą, kurie perduodami į galvos smegenų žievės pakaušio sritį,
kur yra regėjimo centrai. Ten susidaro regėjimo pojūčiai. Skirtingų spalvų
pojūčiai priklauso nuo elektromagnetinių bangų skirtumų. Raudonos spalvos
pojūčius sukelia 700 milimikronų, geltonos – 580, žalios – 530, mėlynos –
450, violetinės – 400 milimikronų ilgumo bangos. Žmogus junta daugybę
kiekvienos spektro spalvos atspalvių. Aiškindamas šį reiškinį, vokietis H.
Helmholcas paskelbė trijų komponentų spalvinio regėjimo teoriją, pagal
kurią teigiama, kad akyje yra aparatų, skirtų trims pagrindinėms spalvoms
skirti – raudonai, mėlynai ir geltonai. Atspalviai atsiranda maišantis
šioms spalvoms.

Žinomi spalvų neskyrimo, arba daltonizmo, reiškiniai, kurie
atsiranda dėl kolbelių aparato defektų. Dažniausiai neskiriama raudona ir
žalia spalvos. Šis sutrikimas būūdingas 0,5% moterų ir 4% vyrų. Lazdelių
aparato trūkumai pasireiškia prastesniu regėjimu sutemus ir naktį. Šis
trūkumas dar vadinamas vištakumu (vištos ir balandžiai neturi lazdelių
aparato, todėl sutemus nemato).

Klausa. Pagrindinis stimulas klausai yra garsas, garso bangų
dažnumas ir intensyvumas. Klausa ko gero mažiausiai ištyrinėta iš visų
žmogaus pojūčių. Vis dar neaišku, kaip mūsų smegenys sugeba atskirti mažus
skirtumus tarp tonų, arba kaip žmogus gali pasakyti skirtumą pvz.,
violončelės ir fleitos, grojančių tą pačią natą. Girdėjimo pojūčių
dirgiklis yra oro bangavimai nuo 16 iki 20 000 virpesių per sekundę
dažnumo. Lėtesni negu 16 (infragarsai) ir dažnesni ne
ei 20 000 (ultragarsai)
žmogui daro įtaką, bet girdėjimo pojūčių nesukelia.

Girdėjimo pojūčių receptorių sudaro išorinė ir vidinė ausis. Išorinė
ausis priima oro virpesius ir juos nukreipia į vidinę ausį. Vidinėje ausyje
pagrindinis klausos organas yra sraigė, kurios vidinėse sienelėse išsidėstę
apie 20 000 laipsniškai ilgėjančių skaidulėlių. H. Helmholcas iškėlė ir
klausos rezonansinę teoriją, kurioje teigiama, kad atitinkančios virpesių
dažnumą skaidulos rezonuoja, t. y., pačios ima virpėti. Per klausos
nervines ląsteles jos perduoda nervinius impulsus į smegenų žievės
smilkinių sritį, kur yra klausos centrai ir susidaro garsų pojūčiai.

Girdėjimo pojūčiai teikia informaciją apie garsų aukštumą,
intensyvumą, tembrą ir vietą, iš kurios sklinda garsai. Garsų aukštumo
jutimas priklauso nuo virpesių dažnumo – juo dažnesni virpesiai, tuo
aukštesni garsai. Intensyvumas priklauso nuo virpėjimų amplitudės, o
tembras – nuo papildomų virpesių, kurie supa pagrindinį bangavimą. Vietą,
iš kurios sklinda garsas, padeda nustatyti tai, kad žmogus girdi dviem
ausim – ne tuo pačiu metu pasiekdami ausis, virpesiai nurodo apie virpėjimo
šaltinio padėtį erdvėje.

Odos pojūčiai. Oda turi receptorius penkiems pojūčiams: lietimui,
spaudimui, šilumai, šalčiui ir skausmui. Šie receptoriai yra skirtingos
struktūros ir išsidėstę skirtinguose odos sluoksniuose. Visi jie susiję su
neuronais, kurie perneša informaciją smegenims. Daugiausiai lietimo taškų
yra rankų, pirštų ir delnų, o ypač liežuvio ir lūpų paviršiuje, mažiausiai
– nugaros srityje. Lietimo pojūčiai suteikia žinių apie liečiamų daiktų
paviršiaus savybes – lygumą, šiurkštumą, lipnumą, švelnumą, kietumą,
skystumą ir kt.

Skausmo pojūčius sukelia arba specifinių skausmo taškų dirginimas,
arba labai intensyvus l
lietimo ir temperatūros receptorių dirginimas.
Skausmo pojūčiai praneša apie kenksmingus dirgiklius, kurių reikia vengti.

Cheminiai pojūčiai: uoslė ir skonis. Uoslė ir skonis yra labai
susiję pojūčiai. Abu savo prigimtimi yra cheminiai – tai yra, abu reaguoja
į cheminę stimulo sudėtį. Kadangi abiejų šių pojūčių receptoriai yra taip
arti vienas kito, tai mes dažnai sumaišome šiuos du skirtingus pojūčius.
Pvz., pasakodami apie maisto skonį, mes dažnai įjungiame ir jo kvapo
aprašymą. Ypatingai tas ryšys pajuntamas, kai mes netenkame uoslės
sugebėjimų, pvz., susergame sloga, tada visas maistas yra panašaus skonio.

Uodimo pojūčių dirgiklis yra smulkios medžiagų dalelės, patenkančios
į nosies ertmę. Uodimo receptorių sudaro nosies gleivinės plėvelėje
išsidėsčiusios uodimo ląstelės, sujungtos su smegenų žievės smilkinių
srityje esančiais uodimo centrais.

Skonio pojūčių dirgiklis yra įvairios medžiagos, ištirpusios
vandenyje, seilėse ar kituose skysčiuose. Skonio receptorius sudaro skonio
svogūnėliai, išsidėstę liežuvio, ryklės, gomurio paviršiuje. Šių receptorių
dirginimas sukelia nervinius impulsus, kurie patenka į smilkinių sritį, kur
yra skonio jutimo centrai. Skonio aparatas skiria saldumo, kartumo,
rūgštumo ir sūrumo pojūčius. Prie jų dar prisijungia uodimo, temperatūros,
lietimo pojūčiai, ir taip susidaro daugybės skonių jutimai. Nemažai įtakos
skonio jutimams turi aplinka, pvz., stalo serviravimas.

2. DĖMESYS

Apie tai bus konspektuose.

3. ATMINTIS

Atminties apibūdinimas. Atminties mechanizmai

Atmintis – tai sugebėjimas įsiminti, laikyti ir po kiek laiko
atgaminti jutimų dėka gautą informaciją, kitaip tariant, tai ilgas
išlaikymas to, kas išmokta. Atmintis – viena svarbiausių žmogaus psichiką
integruojančių funkcijų, padedanti funkcionuoti psichikai kaip suderintai
sistemai. Atmintis pa

adeda kaupti naujas žinias. Ji lemia normalų žmogaus
funkcionavimą. Bet koks išmokimas remiasi atmintimi. Be atminties gyvenimas
būtų panašus į akimirką trunkančių epizodų rinkinį. Negalėtume suregzti net
paprasčiausio pokalbio.

Dabar atminties mechanizmas aiškinamas remiantis biologiniu
pagrindu: manoma, kad ilgalaikės atminties mechanizmas yra cheminiai
pasikeitimai neuronų ribonukleinėse rūgštyse. Trumpalaikė atmintis remiasi
elektriniais pakitimais neuronuose, o kai šie elektriniai pakitimai sukelia
cheminius pakitimus, tada medžiaga užfiksuojama ilgesniam laikui. Pamažu
kuriami ryšiai tarp neuronų, ir kartojant informaciją šie ryšiai stiprėja.
Ryšių susidarymui svarbu yra neuromediatorių veikimas. Fiziologams dar
nepavyko išsiaiškinti, kur yra atminties buveinė – ar visose smegenyse,
smegenų žievėje ar kurioje nors jos dalyje.

Atminties procesai: įsiminimas, saugojimas,

atgaminimas. Užmiršimas

Įsiminimas, laikymas atmintyje ir atsiminimas sudaro atminties
proceso visumą. Atgaminti negali to, kas neįsiminta ir neišlaikyta, bet ne
viską ką įsimename, išlaikome ir atsimename. Atminties procesai vadinami
mnemine veikla.

1. Įsiminimas (užkodavimas, suteikiant gautai informacijai formą ir
įvedimas į atmintį.) Nevalingas (automatiškas) – pastangų nereikalaujantis
informacijos apdorojimas, valingas – sąmoningas, reikalaujantis pastangų ir
dėmesio – kartojimo:

▪ mechaninis (pažodinis),

▪ prasminis/semantinis (minties įsiminimas).

Sutvarkymas: informacijos vienetai (dalys) – lengviau įsimename, kai
tvarkome informaciją mums patiems prasmingu būdu (siedami į prasmingus
vienetus).

2. Laikymas atmintyje – tai informacijos, užkoduotos nervinėse
ląstelėse, saugojimas. Žmogus laikymo atmintyje neįsisąmonina, apie laikymą
atmintyje arba apie užmiršimą galima spręsti tik iš atsiminimo. Manoma, kad
atmintyje išlaikoma ne viskas ir nevienodu lygiu. Medžiagos išlaikymas
atmintyje nėra mechaniškas jos buvimas atmintyje kaip nesikeičiantis
antspaudas. Dėl žmogaus veiklos, naujų įsiminimų, išgyvenimų, interesų ir
kt. vyksta nuolatinė atmintyje esančios medžiagos rekonstrukcija.

3. Atsiminimas yra medžiagos išvedimas iš atminties į sąmonę.
Manoma, kad informacijos suradimas remiasi asociacijomis. 3 rūšys:
*atpažinimas (įvykio atpažinimas jam pasikartojus), *atgaminimas (tikslus
įvykio ar jų sekos atsiminimas jam nesikartojant), *atkūrimas (kai
atsimenant užmirštus faktus reikia juos atstatyti ir įjungti į visą faktų
sistemą) Silpniau įsiminta medžiaga rekonstruojama, papildant ankstesniais
patyrimo faktais, samprotavimais. (pvz.: studentas per egzaminą).

Užmiršimas – atminties procesas, dėl kurio suvoktos ir užkoduotos
informacijos negalime prisiminti. Užmiršimo priežastys dvejopos:

❖ Nes neišlaikom, t.y. kažkurioje grandyje “nutekėjimas” (neužkoduota

informacija, negalėjimas atkurti).

❖ Informacija nėra reikšminga.
Žmogus laiko atmintyje daugiau, nei atsimena. Užmiršimas gali būti: *
visiškas ir * dalinis.

Užmiršimo eigą atspindi Ebbinhauzo užmiršimo kreivė. Tuoj po įsiminimo
atsimename 100 ( informacijos. Vėliau atsimenamos medžiagos kiekis smarkiai
mažėja (apie 4 val.), o paskui stabilizuojasi.

Užmiršimas priklauso nuo:

1. Įsiminimo tvirtumo.

2. Užmiršimą skatinančių veiksnių:

a. Laikomos informacijos panaudojimo praktinėje veikloje: kuo

mažiau naudojame, tuo greičiau užmirštame;

b. Interferencija – informacijos persidengimas, susimaišymas, ypač

kai naudojamasi ta pačia užuomina (pvz. draugo, persikėlusio

gyventi į kitą vietą, telefono numeris). Kuo tam tikra užuomina

daugiau “apkrauta”, tuo sunkiau, ja naudojantis, atsiminti. Be

to, kuo silpnesni ryšiai tarp informacijos ir didesnė

interferencija – tuo sunkiau atsiminti. Būna:

c. Atpratimo: savaiminio(kartojimo stoka) ir aktyvaus (dažniausiai

vaikams naudojama atpratinti nuo baimės objektų ar neigiamų

įpročių).

d. Situacijos.

e. Nuostatos pasikeitimo

f. Kai kada užmiršimas būna iš tiesų dėl informacijos laikymo

problemų. Tai yra, informacija išnyksta, jos nebėra atminties

saugykloje. Tai dažniausiai atsitinka įvairių smegenų pažeidimų

atveju.

Jutiminė, trumpalaikė, ilgalaikė atmintis

Moksliniai tyrimai leido nustatyti, kad atminties reiškinyje
tikslinga išskirti struktūras pagal informacijos laikymo trukmę:

1) jutiminė atmintis;

2) trumpalaikė atmintis;

3) ilgalaikė atmintis.

1) Jutiminė (sensorinė) atmintis – momentinė atmintis, išsauganti patį

pojūtį (kol jį suvokiame), dirgiklio išlikimas sekundės dalis.

Sensorinė atmintis veikia 1 – 2 sek. stimului paveikus receptorius,

juose sukeliama gan tiksli informacijos kopija (sensorinis registras).

Sensorinės atminties informaciją žmogus toliau analizuoja – įkoduoja,

t.y suteikia tam tikrą formą, vyksta suvokimo procesai, kai jau galima

atsakyti į klausimą “kas tai yra ?”. Dalis informacijos dingsta, i

kita dalis pasiekia sąmonę, ir suvokta informacija ateina jau į

trumpalaikę atmintį.

2) Trumpalaikė – aktyvioji, dinamiška trunka 15 – 20 sek., bet ji irgi

apima visas tas tris stadijas. Trumpalaikėje atmintyje galima

užfiksuoti 7+-2 objektus.

➢ Įsiminimas (užkodavimas) gali būti akustinis arba vizualinis. Kai

kurie žmonės, dažniausiai vaikai, turi “fotografinę” atmintį. Vaizdas

fotografiškai užfiksuojamas atmintyje ir išlieka toksai keletą

minučių. Paauglystėje tokia atmintis paprastai išnyksta.

➢ Laikymas trumpalaikėje atmintyje yra ribotas. Tai susiję su “čia ir

dabar” – aktualu momentu. Visada susijusi su sąmone ir dėmesiu, kaip

nukreiptumu į objektą ir aktyvumu. Atminties ribas apsprendžia mūsų

sąmonės ribotumas. Vidutiniškai trumpalaikėje atmintyje vienu metu

galima laikyti apie 7 dalykus (žodžius ar skaičius). Universali

trumpalaikės atminties apimties formulė – 7 ( 2. Tai atrado jau 1885

metais H.Ebbinghaus (vienas didžiausių atminties tyrinėtojų). Tačiau

trumpalaikės atminties turinį mes galime išlaikyti trumpai nuo 30s.

iki 1 min. Vėliau tas turinys pakeičiamas kitu turiniu, naujais

faktais; arba tiesiog išnyksta, jei mums nereikalingas, nereikšmingas,

nėra kartojamas.

➢ Atsiminimas. Kuo didesnis trumpalaikės atminties turinys, tuo ilgiau

trunka atsiminimas. Manoma, kad vyksta paieška. Tyrimais yra netgi

matuojama, kiek laiko trunka tokia paieška (kai atsakymas neigiamas,

paieška ilgesnė).

Trumpalaikė atmintis labai svarbi sąmoningame mąstyme, problemų
sprendime, suvokiant kalbą. Realiai trumpalaikė ir ilgalaikė atmintys
nuolat sąveikauja. Viena iš tokių akivaizdžiausių sąveikų – informacijos
skirstymas prasmingais gabalais. Tai daroma su ilgalaikės atminties
pagalba.

3) Ilgalaikė – pasyvioji, trunka nuo kelių minučių iki ištisų metų. Į

ilgalaikę ateina visa sąmoninga informacija iš trumpalaikės atminties,

kuri yra reikalinga. Ji pakliūna tiek valingai, tiek nevalingai,

kuomet yra emociškai reikšminga. Informacija į ilgalaikę atmintį

patenka labiau įprasmintu, semantiniu pavidalu, išlaikoma reikšmė

kuriant asociatyvinius ryšius. Ilgalaikėje atmintyje saugomos žinios,

kurias žmogus naudoja savo gyvenime. Žinios gali būti eksplicitinės

(aiškios) ir implicitinės (vidinės, sunkiai verbalizuojamos).

Informacija laikoma sudarant kategorijas, sąvokas, kuriant ryšius tarp

jų. Ilgalaikė atmintis kinta dėl naujos patirties.

➢ Įsimenami dalykai visuomet “įeina” per trumpalaikę atmintį. Čia jis

pakartojamas ir tuoj pat keliauja į ilgalaikę atmintį. Tai patvirtina

ir tyrimai: pateikiama 40 žodžių. Prašoma juos atsiminti laisvai, bet

kokia tvarka. Geriausiai atsimenami paskutiniai žodžiai (kurie dar

buvo trumpalaikėje atmintyje) ir pirmieji žodžiai, kuriuos buvo lengva

kartoti. Vėliau kartojimas sunkėjo, nes trumpalaikės atminties apimtis

užsipildė.

Įsiminimas ilgalaikėje atmintyje yra nei vizualinis, nei akustinis, o

prasminis. Į ilgalaikę atmintį medžiaga pereina dėka pakartojimų,

kurių metu trumpalaikėje atmintyje esanti medžiaga įtraukiama į

asociacinių ryšių sistemą. Kai reikia prisiminti kokią nors

neprasmingą informaciją, papildomai pridedami *prasmingi ryšiai (AIO –

Alio). Taip pat labai svarbus yra *patikslinimas, *išvystymas (pvz.

prasmės, bendros minties pastraipoje radimas; priežasties – pasekmės

susiejimas). Teksto įsiminimą lengvina ir *papildomų klausimų

nagrinėjimas.

➢ Laikymas. Apimtis neribota. Trukmė nuo 1 val. iki viso gyvenimo.

Tiriant žmones, kuriems pažeistos smegenys, buvo pastebėta, kad dėl

amnezijos nesugeba sąmoningai prisiminti, bet išlieka nepažeistas

nesąmoningas gebėjimas mokytis. Ilgalaikė atmintis veikia ryšių

pagrindu – t.y., medžiaga įsimenama ir atgaminama ne pavieniais

elementais, o siejant įsimenamus dalykus su jau atmintyje turimais ir

susidarant sudėtingas ryšių sistemas tarp atmintyje saugomos medžiagos

elementų. Ryšiai tarp įsimintos medžiagos elementų vadinami

asociacijomis. Asociaciniai ryšiai dažniausiai susidaro po

pakartojimų, nors gali susidaryti po vienkartinio pakartojimo, kai

įspūdžiai labai stiprūs. Asociacijos ir jų sistemos ne tik padeda

saugoti informaciją atmintyje, bet ir padeda ją surasti bei greitai

atgaminti.

➢ Atsiminimas: daugelis užmiršimo atvejų – ne todėl, kad prarandama

informacija, o todėl, kad nerandama priėjimo prie tos informacijos.

Taigi, ne laikymo atmintyje problemos, o atsiminimo problemos.

Atmintis – ir atpažinimas ir greitesnis informacijos išmokimas iš

naujo.

Atmintį galime įsivaizduoti, kaip informacijos laikymą asociacijų
tinklo/schemų pavidalu. Norėdami ką nors prisiminti, turime atpažinti vieną
iš gijų, vedančių link tinklo. Šis procesas vadinamas prisiminimu. Taigi,
informacija ilgalaikėje atmintyje – struktūruota ir tai padeda žmogui tiek
atgaminti/prisiminti, tiek suvokti, priimti naują informaciją, pasiremiant
jau turimais struktūravimo būdais ir priskiriant naują informaciją.

Atminties sutrikimai: amnezija – dalinis ar visiškas atminties
praradimas. Tokių žmonių studijavimas daug informacijos suteikė apie pačią
atmintį. Anterogradinė amnezija – neatsimena dabartinių įvykių, neįsimena.
Retrogradinė amnezija – neatsimena įvykių prieš pažeidimą. Amnezijos atvejų
nagrinėjimas patvirtina ir jau anksčiau minėtų skirtingų atminties tipų
egzistavimą. Pvz. *kai kurie amnezijos ištikti žmonės neprisimena faktų,
bet prisimena įgūdžius. Motoriniai, percepciniai ir net kognityviniai
įgūdžiai yra (arba labai greitai atstatomi), o faktų neatsimenama. *
Skirtingose atminties srityse talpinami ir asmeniniai bei bendri faktai.
Žmogus atsimena bendrus faktus (kiek mėnuo turi dienų) bet neatsimena
asmeninių faktų (kas yra mano vyras).

Atminties gerinimas. Atsižvelgiant į tai, kas jau buvo kalbėta apie
įsiminimo ir atsiminimo palengvinimą. 1/ Medžiagos dalinimas prasminiais
gabalais, 2/ asmeninės prasmės suteikimas – vaizduotės pasitelkimas
(asociacijos), 3/ medžiagos nagrinėjimas, 4/ aktyvus kartojimas, 5/
tikslinimas, 6/ konteksto reikšmė (tos pačios aplinkybės), 7/ medžiagos
organizavimas, 8/ praktikavimasis (atsiminimo), 9/ interferencijos
mažinimas (prieš pat užmiegant, nesimokyti panašių dalykų greta) PQRST
metodas (medžiagos peržiūrėjimas, klausimai, skaitymas, pakartojimas sau,
testas).

Metaatmintis – savo paties atminties sistemos žinojimas. Ji lemia,
kokia strategija naudojamės, kad atsimintume naują informaciją. Skirtumai
tarp vaikų ir suaugusiųjų ar normaliai besivystančių ir atsilikusiųjų
atminties veikimo yra dėl skirtingų strategijų naudojimo, o ne dėl
sugebėjimų. Mokant, treniruojant, kai kurie iš šių skirtumų gali būti
panaikinami.

4. MĄSTYMAS

Mąstymo turinys ir operacijos

Mąstymas – aktyvus turimų žinių transformavimas/pertvarkymas į
naujas žinias, siekiant užsibrėžto tikslui. Mąstymas yra sudėtinga vidinė
veikla, kurią naudodamas žmogus atlieka mintines operacijas su simboliais
ir ženklais, pertvarko turimas žinias ir taip suranda kažką naujo, esmingo
ir reikšmingo. Mąstymas apima problemų sprendimus, apibendrinimus, išvadų
darymą, filosofavimą ir kt. Kognityvinės psichologijos specialistai
daugiausiai nagrinėja šį psichinį procesą, kurdami įvairius informacinius
veikimo modelius. Tokių tyrimų pagalba bandoma sukurti ir dirbtinį
intelektą, gerinti kompiuterių problemų sprendimo galimybes.

Mąstymo turinį sudaro įvairiausios problemos apie tikrovės daiktų ir
reiškinių ryšius, iškylančius ir sprendžiamus žmonių pažinimo procese.
Mąstymo turinys yra tiek pat įvairus, kaip ir pati tikrovė. Tačiau koks
bebūtų sudėtingas mąstymo turinys, jis pasireiškia tik apibrėžtomis
formomis: tai sąvokos, teiginiai, klausimai ir samprotavimai. Mąstymo forma
yra turinio pasireiškimo būdas – tam tikra minčių sąranga. Sąvokos –
objektų, įvykių ar idėjų, turinčių panašių savybių, kategorijos. Jos gali
būti konkrečios ir abstrakčios. Teiginys – tai mintis, kuri ką nors teigia
ar neigia. Juos sudaro dvi ir daugiau sąvokų. Klausimai yra teiginiui ar
neiginiui parengianti mąstymo forma. Samprotavimas yra mąstymo forma, kai
iš vieno ar kelių teiginių yra išvedami nauji teiginiai.

Mąstymo veikloje išsiskiria kai kurie veiksmai, būtini problemoms
spręsti. Jie vadinami mąstymo operacijomis:

1. analizavimas: visumos skaidymas į dalis. Mąstymo objektas

mintyse suskaidomas į sudėtines dalis, išskiriamos jo

savybės, požymiai ir santykiai.

2. sintezavimas: mintinis išskirtų objekto dalių, savybių bei

santykių sujungimas į visumą. Šios dvi operacijos vyksta

sprendžiant bet kokius uždavinius.

3. lyginimas: nustatomi objektų panašumai, skirtumai ar

tapatumai. Tam reikia objektus išskirti ir sugretinti.

Sugretinami tie objektai, tarp kurių yra kokių nors ryšių.

4. abstrahavimas: atskirų reikšmingų savybių ar objektų dalių

atskyrimas nuo visumos. Tačiau atsiejus dalį ir pamiršus

visumą negalima išspręsti problemos, todėl kad taip

neatsitiktų abstrahavimas turi remtis konkretizavimu, kurio

pagalba išsaugoma visybiška mintis.

5. apibendrinimas: tai mintinis daiktų ar reiškinių sujungimas į

tam tikrą klasę, atsižvelgiant į jų bendras ir esmines

savybes bei santykius. Apibendrinant atskirus atvejus,

formuojamos bendros sąvokos, kurios taikomos naujiems

atvejams. Mąstymo pagalba galima suderinti kelis, vis

aukštesnius apibendrinimo lygius.

Visos operacijos tarpusavyje yra susijusios.

Mąstymo rūšys

Mąstymo rūšys gali būti veiksminis, vaizdinis ir žodinis
(verbalinis). Veiksminis mąstymas – daiktų ar reiškinių santykių bei
savybių pažinimas, atliekant su jais praktinius, fizinius veiksmus pačioje
suvokiamoje situacijoje. Atliekami fiziniai veiksmai su daiktais, kuriuos
norima pažinti. Pvz., jei vairuotojas negali užvesti mašinos, jis tikrina
variklį, kuro sistemą ir pan. Šiuo atveju uždavinys kyla ir yra
sprendžiamas praktiškai. Vaizdiniu mąstymu daiktų ar reiškinių ryšiai
surandami pertvarkant mintyse turimus jų vaizdinius. Operuojama atmintyje
turimais vaizdiniais. Pvz., galvojimas, kaip greičiau pasiekti tam tikrą
tašką. Sąvokiniu mąstymu reiškinių ryšį galima pažinti susiejant ir
pertvarkant turimas sąvokas. Čia dažniausiai atliekami samprotavimai
remiantis sąvokomis, jas lyginant, analizuojant ir pan. Tai abstraktus
mąstymas, kur operuojama sąvokomis, žodžiais ir kitais ženklais ir
simboliais.

Galima išskirti ir kitas mąstymo rūšis: teorinis – praktinis,
realistinis – autistinis, kasdienis –mokslinis, kūrybinis – kritinis,
loginis – intuityvus.

Mąstymas kaip sąvokų sudarymas ir operavimas jomis

Mąstymas yra operavimas sąvokomis. Sąvokos sudaro pagrindinį mąstymo
turinį, o operacijos yra veiksminė mąstymo pusė, tai būdai, kuriais
pertvarkomos turimos sąvokos ir sudaromos naujos. Apie daiktą ar reiškinį
mes mąstome kaip apie tam tikros grupės (klasės) atstovą, t. y., priskiriam
jį atitinkamai sąvokai. Sąvoka – mintis, kurioje užfiksuoti giminingų
daiktų ir reiškinių bendri ir esminiai požymiai. Sąvokos gali būti
konkrečios (matomos) – paukštis, raudonas, apvalus. O gali būti ir
abstrakčios – teisingumas, meilė. Turėti sąvoką – reiškia atpažinti savybes
ar santykius, kuriuos turi atskiri tai kategorijai priklausantys nariai.
Taigi sąvokos yra būtinos kaip klasifikavimo instrumentas. Pvz. sąvoka
“paukštis”. Jeigu turim sąvoką zylė ir paukštis, tai galim nuspręsti
(sumąstyti), ar zylė yra paukštis, net dabar jos nematydami. Sąvokos
pradėtos nagrinėti logikoje, dar Antikos laikais (Aristotelis). Žmogus turi
sąvokas, kai jis sugeba gerai skirti klases ir poklasius. Galima sudaryti
sistemą pagal tai, kaip vienos klasės įeina į kitas.

Sąvokos turi daug bendrų bruožų su vaizdiniais, nes jie abu
apibendrintai atspindi tikrovės daiktus ir reiškinius. Be vaizdinio negali
susidaryti ir objekto sąvokos. Bet remiantis tik vaizdiniais negalime
atsakyti, kokie yra esminiai konkretaus objekto požymiai, be to, galime
neatpažinti objektų, priklausančių vienai klasei, tačiau išoriškai
skirtingų, pvz., stalas ir spinta abu yra baldai.

Sąvokos nuo vaizdinių skiriasi didesniu žinių apibendrinimu ir
organizacija. Esminis sąvokos bruožas – jos ryšiai su kitomis sąvokomis,
vieta giminingų sąvokų sistemoje. Sąvokos struktūra visada yra
daugiasluoksnė, ji užfiksuoja skirtingo bendrumo – giminės, rūšies ir
atskiro objekto – santykius. Sudarant naujas sąvokas, ypač didelis vaidmuo
tenka kalbai. Sąvokos ir žodžio ryšys yra būtinas sąvokų formavimosi ir
raidos sąlyga. Žodžiai teikia dideles apibendrinimo galimybes, padeda
atskirti bendrąsias ir esmines daiktų savybes ir santykius, juos atsieti
nuo kitų ir taip pagreitina sąvokų įsisavinimą.

Sąvokos formuojamos ir keičiamos atliekant mąstymo operacijas.
Sąvokos svarbios mąstymo procesui, kita vertus, sąvokos sudaromos,
pasitelkiant tam tikras mąstymo operacijas – analizę, sintezę,
apibendrinimą, lyginimą, konkretizavimą, abstrahavimą.

Mąstymo operacijos formuojasi, kai išoriniai veiksmai yra
interiorizuojami, t. y., perkeliami į vidų. Vaiko veiksmus iš pradžių
reguliuoja daiktų fizinės savybės (pvz., mažesnį daiktą galima įdėti į
didesnį) ir kt. Pamažu vaikas tokius veiksmus išmoka atlikti mintyse, jau
operuodamas ne pačiais daiktais, o jų vaizdiniais. Taip formuojasi vidinis,
mintinis veikimo planas. Tačiau mintiniai veiksmai, lyginant su išoriniais,
jau įgyja naujų savybių – jų negalima tiesiogiai patikrinti. Todėl mąstymą
kontroliuoja pačių operacijų savybės. Vienas, atskiras mintinis veiksmas
dar nėra mąstymo operacija, kad ja taptų, jis pirmiausiai turi būti susijęs
su priešingu, atvirkštiniu veiksmu, kuris jį tikrina ir koreguoja. Tokios
mąstymo operacijos kaip analizė ir sintezė yra viena kitai priešingos, ir
kartu yra susijusios – jos yra viena kitos atrama, atlikimo ir kontrolės
priemonė.

Mąstymo psichologinį mechanizmą sudaro sudėtinga dinamiškų ir kartu
pastovių bendrųjų operacijų sistema. Jai susiformavus, žmogus įgyja
„logikos jausmą“ – sugebėjimą nejučiomis pasirinkti reikalingą pagrindinę
operaciją, mąstant laikytis tam tikrų taisyklių, susieti mintis, pastebėti
jų netikslumus ir pan. Ši operacijų sistema reguliuoja mąstymą, padeda
spręsti įvairius mąstymo uždavinius.

Uždavinių sprendimas. Sprendimo priėmimas.

Euristikos priimant sprendimus

Mąstymo procesas – tam tikro uždavinio sprendimas. Sunkesnio mąstymo
uždavinio sprendimas paprastai susideda iš kelių pagrindinių momentų
(fazių): 1) uždavinio situacijos ir klausimo iškilimo, 2) sprendimo
ieškojimo, 3) sprendimo suradimo, 4) jo patikrinimo. Visos fazės glaudžiai
siejasi, bet kiekviena turi ir savų ypatumų.

Uždavinio situacija ir klausimo iškilimas. Uždavinio situacija – tai
dar neapibrėžta objekto neaiškumo ir prieštaringų žinių apie jį būsena. Kai
menkai pažįstamas ne tik pats reiškinys, bet ir jo išaiškinimo būdai ir
priemonės, kyla dar sudėtingesnė uždavinio situacija – probleminė
situacija. Ji susidaro, kai įprasti žmonių veiksmai neduoda norimų
rezultatų. Bet kad kiltų uždavinio situacija, žmogus turi turėti apie ją
tam tikrų žinių, nes jei nieko nežinotų, uždavinys nekiltų. Uždavinio
situaciją sukelia žinių stoka.

Nuo uždavinio situacijos pereinama prie uždavinio įsisąmoninimo ir
klausimo suformulavimo. Pirmiausiai išsiaiškinama, kas jau žinoma ir kas
nežinoma, ką reikia surasti. Nežinomasis virsta klausimo turiniu.
Suformulavus klausimą, mąstymas įgauna kryptį. Klausimas ne tik nurodo, ko
ieškoti, bet ir kaip, kokios mąstymo operacijos reikia, pvz., klausimas
„Kuo panašūs.?“ skatina lyginimą.

Sprendimo ieškojimas. Klausimas duoda kryptį sprendimo ieškojimui, o
pats ieškojimas priklauso nuo tam tikro sprendimo būdo, programos ar
strategijos. Skiriamo tokie sprendimų būdai:

• Mėginimų ir klaidų: šiuo būdu žmogus gan dažnai pradeda

ieškoti sprendimo principo, kai neturi numatęs veikimo plano

ar strategijos. Išmėgindamas įvairius būdus, žmogus gaunamą

rezultatą lygina su tam tikru tikslu. Todėl jo veiksmai nėra

visai atsitiktiniai. Nemažai informacijos jis gauna,

analizuodamas klaidas, pasirinkus neteisingą kelią. Tačiau

toks kelias gan ilgas ir ne visada efektyvus.

• Algoritmai: šis būdas padeda visada teisingai išspręsti

uždavinį, apsaugo nuo klaidų. Mėginimų čia nereikia, nes

vadovaujamasi iš anksto sudaryta smulkia sprendimo programa.

Algoritminis sprendimas grindžiamas tikslių, lengvai

suprantamų taisyklių rinkiniu, pagal kurias atliekamas tam

tikras skaičius elementarių operacijų, kurios ir duoda

rezultatą. Algoritminiais nurodymais žmonės dažnai

vadovaujasi, kai reikia atlikti įvairius standartinius, iš

anksto apibrėžtus veiksmus. Bet jais ne visada galima

pasinaudoti, nes yra daug uždavinių, kurių algoritmai dar

nežinomi arba jų negalima sudaryti, nes gali būti sprendžiama

įvairiais būdais. Norint parinkti vieną iš daugybės galimų

sprendimų, naudojamas euristinis paieškų būdas.

• Euristika: šis būdas padeda trumpiausiu keliu ir greičiausiai

gauti laukiamų rezultatų. Tai pasiekiama, pasirenkant

optimaliausią sprendimo variantą ne iš visų galimų, o tik iš

kai kurių alternatyvų, kitas atmetant. Todėl euristinis

sprendimas gali būti ir neteisingas. Kartais vėl tenka grįžti

prie kurios nors atmestos prielaidos. Tačiau euristinė

programa pagrįsta ne tik tikslo, bet ir priemonių numatymu, ir

tuo skiriasi nuo mėginimų ir klaidų būdo. Euristinį procesą

reguliuoja ir kontroliuoja bendri tam tikros veiklos

principai. Susidūręs su naujais uždaviniais, žmogus dažnai

vadovaujasi gana bendromis, bet jo paties išbandytomis ir

priimtomis taisyklėmis.

Nuo ko priklauso vieno ar kito ieškojimo būdo pasirinkimas? Visų
pirma, tam turi įtakos paties uždavinio ir analizuojamo objekto ypatumai.
Yra algoritminio tipo uždavinių, kuriuos sprendžiant galima naudotis
išmoktomis specifinėmis taisyklėmis, ir euristinio tipo uždavinių, kuriems
reikia kūrybiškai parinkti ir panaudoti žinias ir bendrus veiklos
principus. Antra, sprendimo ieškojimo kelias ir paties sprendimo būdo
pasirinkimas priklauso nuo tam tikrų žinių – apie nagrinėjamą objektą ir
apie galimus veiksmus su juo. Pirmos žinios yra tam tikra informacija,
antrojo tipo žinios – tai turimos euristinės ir algoritminės programos.
Kartais žmogui sunku išspręsti uždavinį dėl to, kad jis taiko jam sąlygą,
kurios šitame uždavinyje nėra, bet kuri būdavo kituose uždaviniuose. Tuo
remiantis sudaromi galvosūkiai (pvz., keturi taškai, per kuriuos reikia
nubrėžti tris tieses ir grįžti į pradinį tašką neatitraukiant pieštuko nuo
popieriaus).

Nuo ieškojimų pobūdžio priklauso, koks sprendimas surandamas ir kaip
tai įvyksta.

Sprendimo suradimas. Nestereotipinių uždavinių sprendimo suradimą
dažnai sudaro du momentai: hipotezės iškilimas ir įžvalga. Tai dvi to
paties proceso pusės, galinčios vykti tuo pačiu metu, tačiau pirmoje
svarbus intelektinis aktyvumas, o antroje – kartu ir didelė įtampa.

Hipotezė – tai išankstinis spėjimas apie uždavinio sprendimo
rezultatus. Tai tam tikra numatymo forma, kurios dėka žmogus pereina nuo
ieškojimų prie sprendimo vykdymo. Ypač svarbus hipotezės vaidmuo
moksliniame darbe. Iškeltos mokslinės hipotezės tikrinamos, tada arba
patvirtinamos, arba atmetamos; jei pasitvirtina, hipotezės tampa
moksliniais teiginiais.

Įžvalga – po ilgesnio intensyvaus mąstymo kilęs staigus sprendimo
supratimas, nagrinėjamo dalyko esmės atskleidimas. Tai lūžio, staigios
pažangos momentas uždavinio sprendime, kurį lydi stiprios teigiamos
emocijos, atradimo džiaugsmas. Todėl šis momentas yra stiprus tolesnės
savarankiško mąstymo veiklos skatinimas.

Sprendimo patikrinimas. Uždavinio sprendimas baigiasi patikrinimu.
Geriausiai galima patikrinti sprendimo rezultatus panaudojant naujiems
uždaviniams spręsti, taikant juos praktikoje. Pvz., taikant algoritmines
taisykles panašaus tipo uždaviniams spręsti. Sudėtingiausias patikrinimas
yra sprendimo rezultatų įdiegimas praktikoje.

5. KALBA

Kalbos ir kalbėjimo samprata, funkcijos ir rūšys

Bendravimas tarp žmonių, arba komunikacija, yra jų atsiradimo,
egzistavimo ir tobulėjimo sąlyga. Žmonės tarpusavyje bendrauja įvairiai,
pvz., jau susitikus žmogų iš jo veido išraiškos, kūno kalbos galima daug
apie jį pasakyti. Tačiau toks informacijos perdavimo būdas yra netobulas.
Todėl palaipsniui susiformavo būdai perduoti žinias įvairiais ženklais.
Didėjant žmonių pažinimo ir komunikacijos poreikiams, tokių ženklų atsirado
labai daug; tie ženklai sudarė sistemas, vienodai suprantamas tam tikros
grupės žmonėms. Viena svarbiausių tokių ženklų sistemų yra kalba. Žmonės
sukūrė daug ir įvairų kalbų, vienos jų atsirado natūraliai, kitos buvo
sukurtos dirbtinai, pvz., esperanto ar gestų kalba.

Kalba turi du pagrindinius elementus:
– simboliai (žodžiai)
– gramatika (taisyklių, kaip tie simboliai kombinuojami, rinkinys).

Kalbos ženklų sistemą žmonės vartoja daiktams, reiškiniams, ir
patiems žmonėms įvardinti. Tai – signifikacinė kalbos ženklų funkcija.
Kalbos ženklai taip pat vartojami mintims ir jausmams perduoti. Tai yra
komunikacinė funkcija. Be to, kalbos ženklai atlieka ir paskatinamąją
funkciją (pvz., „prašau sėsti“, „kairėn“ ir pan.). Svarbiausia iš šių
funkcijų yra komunikacinė.

Žmonių bendravimas, remiantis kalbos ženklų sistema, vadinamas
kalbėjimu. Kad bendraujantys žmonės galėtų kalbėtis, jie turi mokėti tą
pačią kalbą, t. y., turi būti perpratę tą pačią ženklų sistemą. Tai
reiškia, kad bendraujančių žmonių atmintyje turi būti įrašytas tam tikras
kiekis tos sistemos ženklų: žodžių, jų jungimo ar keitimo taisyklės ir pan.
Antra, žodžiai kaip ženklai atmintyje turi būti siejami su tam tikru
turiniu, kurį jie perduoda: su daiktų ar reiškinių vaizdais, schemomis,
sąvokomis ar jų junginiais. Trečia, kai reikia ką nors pasakyti ar
suprasti, atmintyje užfiksuoti sistemos elementai turi būti greitai
prisimenami ir išvedami iš atminties pagal tam tikras taisykles kalbėjimui
būdingu tempu. Tam reikalingi kalbos sistemos vartojimo automatizuoti
veiksmai – kalbėjimo įgūdžiai. Ir galiausiai atmintyje turi būti tam tikras
kalbėjimo planavimo ir organizavimo mechanizmas, be kurio būtų neįmanomas
ilgesnis kalbėjimas ir kalbėjimo supratimas.

Jeigu kalbos žodžiai ir jų kaitymo bei jungimo taisyklės būtų
atmintyje užfiksuotos be tvarkos, būtų neįmanoma iš tūkstančio greitai
atrinkti reikalingus elementus. Gali būti, kad elementai atmintyje
sudėstomi tam tikromis grupėmis, pvz., daiktavardžiai, veiksmažodžiai ir
pan. Atskiri kalbos vienetai vieni su kitais yra susiję įvairiais ryšiais.
Pvz., žodis „Brisius“ gali priminti Joną Biliūną, gautą dvejetą iš tos
pamokos, ar šunį, žinduolį ir dar aukštesnę kategoriją. Ryšiai, kuriais
atmintyje yra susiję kalbos elementai, vadinami asociacijomis.

Kalbos ženklų sistema skirtingose bendravimo situacijose vartojama
gan nevienodai, be to, ji gali būti naudojama nebūtinai tik bendravimui su
kitais žmonėmis, pvz., gali būti kalbama tik sau. Todėl skiriama keletas
kalbėjimo rūšių:

1. Vidinis kalbėjimas. Vidiniu klabėjimu, arba

kalbėjimu sau, pasirengiama išoriniam kalbėjimui,

iš anksto planuojami būsimi pasisakymai. Be to, juo

remiamasi, sprendžiant žodinius uždavinius. Vidinis

kalbėjimas pasižymi „kalbos kompresija“: mažiau

vartojama žodžių, prastinamos jų jungimo taisyklės.

Toks kalbėjimas susideda iš atskirų fragmentų ir

primena telegramas. Vidinis kalbėjimas dažnai nėra

aiškiai įsisąmoninamas.

2. Išorinis kalbėjimas. Jis skirtas bendrauti su

kitais žmonėmis, todėl turi būti pakankamai

ekspansyvus, intensyvus, išplėstas. Pagrindinės

išorinio kalbėjimo formos yra sakytinis ir

rašytinis kalbėjimas.

3. (3a) Sakytinis kalbėjimas. Jį sudaro girdimų per

tam tikrą laiką signalų grupė. Jį apibūdina garsų

intensyvumo, aukštumo, trukmės, ritmo ir tembro

ypatybės. Priemonių gausumas leidžia išreikšti

mąstymo turinį, kalbančiojo jausmus, nuostatas,

įvairias potekstes ir kt. Sakytinis kalbėjimas

skiriamas į dialoginį ir monologinį.

4. Dialoginis kalbėjimas. Dar vadinamas situaciniu ar

kontekstiniu kalbėjimu. Būdami bendroje

situacijoje, pokalbio dalyviai papildo tariamus

sakinius veido išraiška, gestais, daiktų ir

reiškinių demonstravimu. Kalbėjimą įtakoja

kontekstas.

5. Monologinis kalbėjimas. Čia ilgesnį laiką kalba

vienas asmuo, o kiti kalbėjimą tik suvokia, bet

patys jame aktyviai nedalyvauja. Kad žmogus galėtų

ilgesnį laiką kalbėti vienas, jis privalo turėti

išankstinį tikslą ir klabėjimo planą – programą.

Kalbančiojo sąmonė pasiskirsto į dvi sferas:

planuojama tolesnė kalbėjimo eiga, antra,

generuojami ir kontroliuojami dabar tariami žodžiai

ir sakiniai.

6. (3b) Rašytinis kalbėjimas. Ši kalbėjimo rūšis

atsirado vėliau už sakytinį, ieškant būdų

nuolatiniais ženklais užfiksuoti mintis, kad jas

būtų galima išsaugoti ilgesnį laiką ir perduoti per

atstumą. Rašymo (taip pat ir skaitymo) neriboja

tempas, dėl to rašantysis gali geriau parinkti

žodžius, sakinių konstrukcijas ir pan. Taip pat ir

skaitantysis. Visa tai teikia rašytiniam kalbėjimui

pirmenybę prieš sakytinį, ypač kai reikia didesnio

minčių tikslumo. Tačiau rašytinis kalbėjimas neturi

tokių turtingų išraiškos galimybių kaip sakytinis.

Jis negali betarpiškai perduoti kalbančiojo jausmų,

pageidavimų, potekstės.

Komunikacijos aktas

Išoriniame kalbėjime galima skirti du aspektus:

1. kalbos kompetencija: tai abstrakčios lingvistinės

žinios, kurias kiekvienas kalbantysis privalo

turėti. Jos yra neįsisąmoninamos.

2. kalbiniai veiksmai: tai sakymas, susidedantis iš

generavimo ir supratimo – kito sakančiojo

informacijos priėmimas. Generavimas ir sakymas yra

kalbiniai veiksmai.

Kalbos kompetenciją – taisykles – nagrinėja lingvistiniai mokslai.
Veiksmus nagrinėja psichologija. Dabar šie mokslai susilieja, pvz., yra
naujas mokslas psicholingvistika.

Kalbos generavimas, suvokimas ir supratimas

Psicholingvistika pasiūlė modelį, kuriuo remiantis nagrinėjamas
kalbėjimas. Modelis pritaikytas šnekai, laikant, kad ji yra komunikacijos
aktas.

as

Kodas yra atitinkami kalbos ženklai, kalbos taisyklės. Šis modelis
apima tiek sakytinę kalbą (garsinius signalus), tiek rašytinę (rašybos
ženklai). Taip pat šis modelis tinka tiek dialoginei kalbai, kai keičiasi
siuntėjas ir priėmėjas, tiek monologinei kalbai.

Pokalbio metu kalbos supratimui didelę įtaką turi daugybė kitų
veiksnių – tai,* kaip abu pašnekovai supranta tą dalyką, * kontekstas, *
apie ką kalbama, * intonacija, etc. Pagaliau, * humoro, * žargono, etc.
supratimas.
———————–
Siutėjas sugeneruoja

Siutėjas užkoduoja

perdavimas

Gavėjas atkoduoja

Gavėjas sugeneruoja

Leave a Comment