Psichologijos istorija

PSICHOLOGIJOS DALYKAS, OBJEKTAS IR METODAI

Psichologijos istorija (toliau – PI) – teorinė psichologijos šaka, tirianti psichologinių pažiūrų raidą įvairiose žmonijos raidos pakopose. Taip pat ir procesas, kuriame kito požiūris į psichologiją, jos objektą ir metodus.

Kodėl reikia studijuoti PI? Todėl kad:1. Šioje disciplinoje nedaug kas pasikeitė. Egzistuoja t.t. klausimų, problemų tęstinumas psichologijoje, ieškoma atsakymų į tuos pačius klausimus. 2. Istorijos studijų dėka galima atsakyti į klausimą kaip įvairios socialinės sąlygos įtakojo psichologijos raidą, pavidalą.3. Senovės Romos imperatorius Ciceronas sakė: “žmogus, kuris nežino istorijos, visada lieka vaikas”.4. Plėstume savo psichologinių žinių horizontą. E.Boring: “neturėdamas žinių apie psichologijos istorija psichologas regi dabartį iškreiptoje perspektyvoje” (seni dalykai suvokiami kaip nauji).5. Išvengtume praeities klaidų kartojimo.6. Praeities žinios gali padėti prognozuoti ateitį.7. M.Wertheimer (geštaltistas): tai yra tradicija. Kiekvienas save gerbiantis prieš kažką rašydamas visų pirma apžvelgia istoriją.

Kada prasideda PI? Seniausiuose išlikusiuose indoeuropiečių raštuose. Gal buvo ir seniau, bet nėra išlikusių tai patvirtinančių šaltinių.

PI tyrimo metodai Chronologinis metodas – apžvelgiami vienas po kito einantys įvykiai ir stebimi pokyčiai. Pavienių psichologijos mokyklų tyrimas (yra 11 pagrindinių). Apima tik laikotarpį nuo XIX a. pabaigos. (Šiuo metu populiariausia) nagrinėti psichologinės mokyklos istorines ištakas. Autobiografinis metodas. Žymių psichologų biografijos studijos, ieškant atsakymo į klausimą, kodėl tas ir tas sukūrė būtent tokią sistemą. Tirti vieno ar kelių panašiai psichologijos krypčiai priklausančių psichologų indėlį į psichologijos mokslą.

PI įtakoja: Bendrasocialiniai veiksniai (pvz., ekonominė padėtis, visuomenės sąranga). Specifiniai veiksniai (pvz., gretimų mokslinių disciplinų išsivystymo lygis.)

Nagrinėjant pažiūrų sistemą reikėtų taikyti istorinį vertinimo požiūrį. Atsižvelgti į tai, ką naujo psichologijos mokslui davė viena ar kita psichologijos mokykla. Kaip tos psichologinės žinios atrodo nūdienos požiūriu. Kokia jų išliekamoji vertė. Naudojami kriterijai: Naudingumo; Loginis; Psichologinis (pvz., originalumas); Stiliaus (pvz., sklandumas).

Ideali PI tyrinėjimų seka/schema:1. Įvertinti socialines sąlygas, kurios lėmė tas pažiūras.2. Įvertinti vienos ar kitos mokyklos pirmtakus.3. Išdėstyti psichologines pažiūras.4. Įvertinti psichologinių pažiūrų vertę, reikšmę – kas išliko, kokią padarė įtaką ir pan.

PI periodizacija:I laikotarpis. Psichologijas filosofijos ir gamtos mokslų sudėtyje. Nuo seniausių laikų iki XIX a. II pusės. Šį laikotarpį galima dar įvairiai skaidyti.II laikotarpis. Psichologija kaip savarankiškas mokslas. Nuo XIX a. II pusės.

SENOVĖS INDŲ PSICHOLOGIJA

Planas:1. Psichologinės pažiūros upanišadose.2. Jogos patandžali psichologija.

ĮŽANGAIndų mokslininkai paliko neaprėpiamą rašytinį palikimą. Šis periodas skirstomas į 4 laikotarpius:1. VEDŲ (3000-1500 (arba 1200 arba 600) m. pr. m. e.) Arijų užkariavimo laikotarpis, arijų kūryba.2. EPINIS (600-200 m. pr. m. e.) Radosi populiariausios indų religinės sistemos (budizmas, džainizmas ir t.t.) bei upanišados.3. SUTRŲ (200-?) Radosi svarbiausios filosofinės indų mokyklos: samkya, joga, mimansa, vedanta ir t.t.4. SCHOLASTINIS (200-?) Plėtojant literatūrinį palikimą iškilo pavieniai mąstytojai (scholastai).

Vedos – itin gausi religinė, mitologinė, filosofinė literatūra. Ją kūrė iš Šiaurės į Indiją įsiveržusios arijų gentys. Jos kalbėjo indoeuropiečių dialektu. Jų tėvynė – dabartinė Ukraina. Žodis “veda” iš pradžių reiškė “žinojimas” (Di – pažinimas), vėliau – “religinis žinojimas”. Dabar neretai taip vadinamas visas senovės indų literatūrinis palikimas.

Indų kastos (pirmos trys – arijai): BRAHMANAI – dvasininkai, intelektualai, aristokratai; ŠATRIJAI – kunigaikščiai; VAIŠIJAI – liaudis; ŠUDRAI – asimiliuoti aborigenai.

Žinomos 4 vedos: RIGVEDA – himnų žinojimas (seniausia); SAMAVEDA – liturginių melodijų rinkiniai (melodijų žinojimas); JAJURVEDA – aukojimo apeigų formų rinkiniai (aukojimo formulių žinojimas); ATHARVAVEDA (užkariavimo vedos) – žynio Atarvano žinios.

Svarbiausia vedos dalis – himnai (SAMHITA). Kitos dalys: BRAHMAN’ai – skirti brahmanams; ARANYAKA (miškų tekstai) – atsiskyrėliams. Juos kūrė ne brahmanai, o laisvamaniai; UPANISAD – vėliau sukurti filosofiniai tekstai atspindintys indų požiūrį į pasaulį, žmones. Upanišada – apačioje, arti sėdintis. SUTROS – pamokymų rinkiniai.Svarbiausia veda – RIGVEDA. Ją sudaro 1,028 himnai, 10,000 mantrų ir t.t. Svarbiausias nagrinėjamas klausimas – pasaulio tapsmo klausimas. Rigvedos etikoje svarbiausias vaidmuo tenka RTA (ritos) dėsniui. Jam paklūsta visi Dievai ir žmonės. Tai visų daiktų esmė. Visa, kas prieštarauja šiam dėsniui – ANRTA. Žmogus, kuris vadovaujasi RTA yra doras, VRATANI. Svarbiausias jo gyvenimo bruožas – nuoseklumas ir pamaldumas (pareiga Dievui), svetingumas (pareiga kitam žmogui).Žmogus gimsta 3 kartus: natūraliai, dvasinio tobulėjimo metu ir mirdamas.

1. PSICHOLOGINĖS ŽINIOS UPANIŠADOSE

Upanišados – baigiamoji vedų dalis. Jų yra 108, sukurtos 1000 – 300 m.pr.m.e. Pagrindinis jose nagrinėjamas klausimas: kas yra tiesa? Ar galima įvertinti juslinį patyrimą? Juslių teikiamos žinios – sąlygiškos ir ribotos. Egzistuoja dvasinė tikrovė. Kiekvieno žmogaus gyvenimo paskirtis – dvasinės pilnatvės siekis. Pagrindinės indų filosofijos ir psichologijos kategorijos – BRAHMAN ir ATMAN. Brahman – beasmenis bet kokios būties pirminis dėmuo. Jis neaprėpiamas – iš jo kyla visi daiktai, jame ir pranyksta. Tai, kas objektyvu, kosmiška. Atman prilygsta dabartinei aš, savasties kategorijai, tam, kas subjektyvu, psichiška. Pasaulyje nuolatos vyksta brahman ir atman apykaita. Ji nutrūksta vieninteliu atveju – kai žmogaus siela išnyksta brahman.

Brahman (objektyvu)Atman (subjektyvu)Kosmosas Kūniškasis aš (savastis)Pasaulio dvasia Gyvybiškasis aš Savimonė Intelektinis ašPalaima Intuityvusis aš

Palaima (ANANDA) – aukščiausia būsena, kai pažįstantysis ir pažįstamasis susilieja į vieną. Tai siejama su METEMPSICHOZĖS IDĖJA – siela mirus kūnui įsikūnija į kitas gyvas būtybes: žmogų, Dievus, gyvūnus. Naujas gyvenimas priklauso nuo ankstesnio gyvenimo kokybės. Kuo žmogus atgims priklauso nuo atman prigimties, tai gali būti ir atpildas ir bausmė. Metempsichozės tikslas – išsivaduoti iš daiktų pasaulio ir ištirpti brahman.

Daugiausia pažinimo psichologinių idėjų – upanišadoje PRASNA. Pasak jos žmogus turi 10 INDRYA’ų: 5 jusles ir 5 veiksmo organus. Psichiniai reiškiniai – sąmonės aktai. Sąmonės aktus, jusles tvarko protas PRAJNI. Žmogus regi ir girdi protu. Veiklą valdo MANAS. Visas 10 indrijų valdo intelektas – BUDDHI.

Sąmonės aktai reiškiasi:1. Kama – žemi norai, grubūs veiksmai;2. Karma – dorinės energijos tvermės dėsnis;3. Dharma – gyvenimo būdas/iš anksto nustatyta tvarka.

Sąmonės aktyvumas egzistuoja pagal dorinės energijos tvermės dėsnį KARMA. Sąmonės aktai teka iš anksto nustatyta tvarka DHARMA. Jei žmogus nesilaiko dharmos, jam tai atsiliepia kitame gyvenime.

Kaip vyksta pažinimasPažinimas vyksta Atman būsenų dėka. 1. Budrumas, budėjimas. Atman labiausiai nutolęs nuo Brahman. Visą elgesį lemia motyvacija.2. Miegas, sapnai. Prie tiesos priartėjama labiau. 3. Miegas be sapnų. Individualus Atman nutraukia ryšius medžiaginiu pasauliu, susijungia su visuotiniu Brahman.4. TURIYA – individualus Atman nutraukia visus ryšius su medžiaginiu pasauliu. Tai mistinis vienybės su kosmosu patyrimas.Žengiant nuo nežinojimo prie žinojimo per visas būsenas atman susilieja su brahman. Žmogus siekiantis pažinimo tam tikra prasme pasmerktas nesėkmei, nes naudojasi savo intelektu, kuris negali pažinti objektyvios tikrovės, nes susiejęs laiko, priežastingumo, erdvės ryšiais, o jų tikrovėje nėra. Intelektinis pažinimas nesutapatinamas su sąmone. Jis apima ir pasąmonę. Intelektą papildo intuicija, kurios dėka žmogus pažįsta savo dvasios ir pasaulio prigimtį. Intuicija – paslaptingi žmogaus išgyvenimai, kurių dėka negalima tampa galima. Jos dėka pasiekiama ta būsena, kurioje atman susilieja su brahman. Upanišadose teigiama, kad iš visų baigtinių objektų individualusis Aš yra aukščiausia tikrovė. Aš – individualusis atman. Aš – pasaulio atspindys individe. Pasaulio raida – siekis tapti begaliniu. Tai atsiskleidžia kiekviename individe. Individo būtis – nuolatinis tapsmas, siekis to, ko nėra. Tapsmas ir intelektiniame, ir dvasiniame, ir emociniame gyvenime. Kiekviena siela, kokia ji bebūtų, gali pasiekti harmoniją, absoliutą. Tai grįžimas į ankstesnę būseną, ištirpimas absoliute. Psichologinės žinios upanišadose. Neįsisąmonintų reiškinių idėja. Plėtojamos dabartinės kognityvinės psichologijos idėjos. Individualybės koncepcija, kurioje svarbiausias dvasiškumas.

2. JOGOS PATANDJALI PSICHOLOGIJA

7a.pr.m.e. indų visuomeniniame ir filosofiniame gyvenime radosi daug pokyčių. Suaktyvėjo intelektualinis gyvenimas. Atsirado SAMKHYA, YOGA, MIMAMSA, VEDANTA, VAISESIKA (plėtojo atomistinį požiūrį), NYAHA mokyklos. Ji pakeitė Atman į PURUSU ir Brahman į PRAKRTI. VEDANTA – paskutinieji vedų raštai. VAISESIKA plėtojo atomistinę filosofiją. NYAHA – logika.

Joga reikšmės: Tiesiog metodas. Sąjunga, ryšys tarp individualaus ir amžino.

Joga PATANJALI siekis atskirti Purusu (dvasišką) nuo Prakriti (praktinio) prado. Sistema išdėstyta Patanjalio “Joga sutra” (5a.pr.m.e.). Ją sudaro 4 dalys: SAMADHIH – susikaupimo, pasinėrimo į save prielaidos; Keliai pasiekti Samadhih; Individualių gebėjimų svarba pasiekti Samadhih; Atskleidžiama purusu išsilavinimo prigimtis.

25 dėsniai suteikiantys teorinį pagrindą purusu išlaisvinimui ir samadhih pasiekimui:1. Visata yra nesutverta ir amžina2. Visata yra kintanti3. Pirminėje būsenoje visata yra prakriti. Ji susijungia su gunomis (tapsmo jėgomis) ir gali virsti purusu. Yra tokios gunos: šviesa (džiaugsmas), judrumas (aistringumas), tamsumas (slopinimas).4. Egzistuoja gausybė individualių gyvų padarų sielų – grynų, amžinų, nekintančių.…25. Susijungimo su visata dėka siela gali betarpiškai išgyventi džiaugsmą, o SAMSAROS metu įgauti gausybę kūno formų.

Svarbi jogos psichologijos kategorija CITTA yra beveik tas pats, kas Upanišadose Buddhi. Tai intelektas, protas, savimonė. Pirmiausia susiejęs su gunomis. Savasties pažinimo priemonė, veidrodis. Aplinkinis pasaulis modifikuoja citta ir taip aš pažįsta aplinkinį pasaulį. Subjektas išlieka tas pats, kinta citta. Aplinkos poveikis cittai sukelia troškimus. Cittą gali ištikti 5 nelaimės: AVIDYA – nežinojimas. Nelaimė švarų palaikyti nešvariu, ne aš – aš, nemalonų – maloniu. ASMITA – egoizmas. Klaidingas savęs sutapatinimas su kūnu ir intelektualiniais sugebėjimais. RAGA – prisirišimas prie malonių dalykų. DVESA – pasibjaurėjimas daiktais, žmonėmis. ABHINIBESA – meilė gyvenimui, mirties baimė.

Kitos kliūtys: liguistumas, mieguistumais, tingumas, nesėkmė siekiant susikaupimo ir netvirtumas jį pasiekus.Jogos tikslas – grąžinti cittą į pirminę būseną. Tuomet ji atitrūksta nuo aplinkinio pasaulio įtakų, virsta beasmeniu dariniu, bešališku, betarpišku. Svarbiausia pasiekimo priemonė – protinės veiklos slopinimas. Tada žmogus gali atitrūkti nuo aplinkos ir pasiekti vidinę esmę. Šiame kelyje citta gali būti 5 lygių:1. APAKINTA. Dažniausiai sapnuojant.2. IŠBLAŠKYTA. Kai ją užvaldo vienas besikartojantis objektas.3. NERAMI. Kai ją veikia daug objektų.4. NUKREIPTA Į TIKSLĄ – susitelkusi ties vienu dvasiniu objektu. Tai padeda parengti protą dvasiniam patyrimui.5. SUSILAIKANTI – žmogaus protinė veikla pristabdoma. To ir reikėjo pasiekti.

Cittos naudojamos empirinio, kasdienio (netikro) pažinimo priemonės:1. Jutimai perteikia aplinkinio pasaulio vaizdą.2. Išvados – protinė modifikacijos, kurių dėka galima pažinti bendrą daiktų prigimtį.3. Šventieji raštai arba verta pasitikėjimo asmenybė.

Cittoje besirandantys klaidingi proto pavidalai:1. Klaidingas supratimas – idėja neatitinkant daiktų prigimties.2. Vaizduotės produktai – tikrovės neatitinkantys vaizdiniai.3. Sapnai – proto būsena, kuriai būdingas budrumo patirties neigimas.4. Atminties vaizdiniai – ankstesnių objektų įspūdžių prisiminimas.

Jogos praktikaTikros žinios gaunamos tiktai jogos praktikos dėka. Siekiant dvasinio pažinimo svarbiausia:1. Protinės veiklos slopinimas2. Troškimų valdymas3. Pratimai

Pašalinti netikrą pažindinimą siūlomas 8 dalių metodas apimantis:1. YAMA – susilaikymas2. NIYAMA – taisyklių laikymasis 3. ASANA – kūno lavinimo pratimai4. PRANAYAMA – kvėpavimo pratimai5. PRATYAHARA – emocijų pašalinimasTai yra 5 pagalbiniai jogos veiksniai. Ir 3 vidinės jogos priemonės:1. DHYANA – fiksuotas vidinis dėmesys2. DHARANA – meditacija 3. SAMADHI – susikaupimas Samadhi randasi prieš pat išsilaisvinant aš (joga samadhih). Todėl joga patanjali dar vadinama joga samadhi. Tai jogos tikslas. Ši būsena pakelia sielą iš materialaus pasaulio į amžiną ir tobulą gyvenimą. Įžengus į samadhi iš pradžių citta vis dar būna nukreipta į vieną dvasinį objektą (SAMPRAJNYATA SAMADHI). Tada individas gali patirti apmąstymus, svarstymus, džiaugsmą, individuacijos jausmą ir pan. Šis samadhi etapas kartais vadinamas EKSTAZE (arba EKSTAZĖS SĄMONE). Citta sulaiko visas iš tikrovės sklindančias modifikacijas. Kai dingsta ir tas 1 objektas įkrentama į DHARMAMEGHA būseną, kurioje nustoja veikti karma. To galima pasiekti tik daugelio pastangų dėka. Šios būsenos aprašyti negalima. Platonas tai vertino kaip ”dieviškoji beprotybė”, palaimą.Laisvės kategorija jogoje patanjali – laisvė nuo materijos ar karmos. Karma nustoja egzistavusi, kai išnyksta jos priežastis motyvai, pagrindas ir tikslai. Yra bent 3 karmos rūšys: Dėl praeities darbų, kurių padariniai dabar reiškiasi. Dėl praeities darbų, kurie bus išpirkti būsimame gyvenime. Įtakojama šiame gyvenime karma.Dirbtinė karma (siela) – sukuriama samadhi būsenoje, skirta nuodėmių išpirkimui. Išpirkusi nuodėmes siela miršta.Karma reiškiasi ir kasdieniniais išoriniais ir vidiniais veiksmais. Jie skirstomi į: Juodus, nedorus (KRSNA) – apkalbos (išorinis), tikėjimo stoka (vidinis). Baltus (SUKLA) – geradarystės, tikrojo pažinimo siekis. Tikėjimas arba išmintingumas. Ir balti, ir juodi (SUKLA-KRSNA) – nelaisvi nuo blogio dėmenų, bet yra geri. Nei tokie, nei tokie – visko atsisakiusio žmogaus veikla.Joga daro prielaidą, kad kiekviename žmoguje yra paslėptos gyvybinės potencijos apie kurių egzistavimą neįsivaizduojame. Jogos patanjali tikslas yra jas atskleisti.

IV. ANKSTYVOJI SENOVĖS GRAIKŲ MINTIS: NUO POEZIJOS Į FILOSOFIJĄ

PSICHOLOGINĖS SĄVOKOS HOMERO POEZIJOJE.FILOSOFIJOS IR PSICHOLOGIJOS UUOMAZGOS.PIRMIEJI FILOSOFINIAI DEBATAI.

Senovės graikai atrado žmogaus protą. Kategorija, apjungianti tai, ką vadiname pavieniais psichiniais reiškiniais susiformavo 800-200 m.pr.m.e.PSICHOLOGINĖS SĄVOKOS HOMERO POEZIJOJE.Iliadoje paminėta siela [psyche]. Tačiau nei Iliadoje, nei Odisėjoje nėra pasakyta, kad siela suteikia ką nors ypatinga. Žmogus gali laikinai netekti sielos. Gyvybinę jėgą turi tik žmonės ir dievai. Jei siela nėra psichologinė kategorija, tai kokios yra? Minimos tokios:tumos [thumos] – motyvacinė jėga, žmogaus emocinio patyrimo šaltinis. Lemia emocijas, gali įgauti ir intelekto pavidalą; yra išsisklaidęs po visą kūną, centras – diafragma. Po mirties tumos palieka kūną ir išnyksta (kitaip nei siela).nus [nous] – intelektinis pradas. Tai protas arba proto aktas. Ši kategorija plėtojama pirmųjų graikų filosofų darbuose.menos [menos] – tam tikra motyvacinė jėga, kurios šaltinis – dievai. Tai dieviškasis, antrasis kvėpavimas, kai padeda dievai.ate [ate] – psichinis sutrikimas, kurio šaltinis – dievai.FILOSOFIJOS IR PSICHOLOGIJOS UUOMAZGOS.VI am.pr.m.e. paruošė dirvą senovės graikų filosofijai. Filosofų mintis pasuko kitu keliu – radosi filosofija. Pirmieji filosofai:Thales, Pittacus, Solon, Cleobulus, Bias, Chilon, Mison (VII am. pr.m.e.). Chilon: “Pažink pats save”.

TALIS. Talis gimė Milete. Jam priskiriamas teiginys “viskas yra vanduo”(624-547 m.pr.m.e.). Tai vienas pirmųjų mąstytojų, kuris sprendė poezijos ir filosofijos ginčą. Teigė, jog visas pasaulis turi pakliūti po mąstymo prizme. Pirmasis mąstytojas, kuris pradėjo skirti kategoriją – “logos”, nors iš pradžių ji buvo glaudžiai siejama su protu.Visata turi sielą, magnetai taip pat turi sielą. Talis iš keturių pirminių elementų pasirinko vieną – vandenį. Physis aiškinant neapsiėjo be dieviškųjų apraiškų įvedimo. Visata – gyva. Kiekvienas elementas – tiek gyvūnai, tiek augalai – turi sielą. Kadangi siela atsakinga už gyvybę, ji atsakinga ir už Visatos judėjimą. Taigi ir magnetas turi sielą. Cornford teigė, jog Talis pasirinko pirminiu elementu vandenį kaip savitą, originalią medžiagą, kuri turėjo manas – demonišką energiją. Pasaulis radosi ne iš paprasto vandens, bet iš ypatingo vandens.Mileto mokykloje Talio idėjas plėtojo ANAKSIMANDRAS (610-546 m.pr.m.e.). Mėgino rasti pirminį elementą, pirminį pradą – arche. Pirminė priežastis – apeiron (beribis). Jis užpildo visą visatą. Anaksimandras sukūrė pirmąjį pasaulio žemėlapį – cilindro formos. Jam taip pat priskiriama pasaulio evoliucinės kilmės idėja – gyvybė radosi iš šlapių vietų, o žmogaus protai – iš žuvų. Siela pajėgi savo pačios paskatintam judėjimui.ANAKSIMENAS (588-525 m.pr.m.e.) atmetė apeiron kaip arche. Jis teigė, jog pirminis pradas – oras. Norint pajudinti daiktus, būtina siela, o tuo metu ji buvo siejama su kvėpavimu. Siela keičia visa, kas yra aplink ją, bet pati nekinta.

PITAGORAS (570-500 m.pr.m.e.). Apie 530 metus Pitagoras apsigyveno Krotono mieste, kur įkūrė mokyklą, turėjusią matematinę ir mistinę pakraipą. Jis pradėjo naudoti filosofijos, Visatos sąvokas kaip kosmoso sąvokas. Filosofija – išminties meilė. Pitagoro ir jo pasekėjų darbai linkę į racionalizmą ir misticizmą. Egzistavo dvi Pitagoro pasekėjų rūšys: akustikai [akousmatiki] ir matematikai [mathematiki].Yra 3 protingų būtybių rūšys:dievai;žmonės;žmonės, panašūs į Pitagorą.Pitagoriečių bendruomenė privalėjo laikytis tokių draudimų:

Susilaikyti nuo pupų.Nekelti to, kas nukrenta.Neliesti baltojo gaidžio.Nelaužyti duonos.Neperžengti svarstyklių.Nežarstyti ugnies peiliu.Neužkabinėti aikštingo žmogaus.Nevalgyti iš viso kepalo.Nepešioti lauro lapų vainiko.Nesėdėti ant kvortos.Nevalgyti širdies.Nevaikščioti didžiais keliais.Neleisti kregždėms sukti lizdo po savo stogu.Nukėlus puodą nuo ugnies, nepalikti pėdsako pelenuose.Nežiūrėti į veidrodį, kuris pakabintas šalia šviesos.

Kosmologijos teoriją grindė skaičiaus kategorija. Jie tiksliai pagrindė Visatos sandarą – Žemė yra apvali ir sukasi aplink savo ašį. Susiejo kokybinius ir kiekybinius rodiklius, naudodami monochordą ( gr. viena styga).Siela susideda iš 3 dalių:Smegenyse yra protas ( nous) ir intelektas ( phren).Širdyje yra aistros ( thumos).Matematika padeda išgryninti sielą, ji išlaisvinama nuo kūno kalėjimo. Pitagoriečių darbuose siela nebuvo gyvybės sąlyga, nei Visatos judintojas, tai buvo sietina su mąstančia, racionalia žmogaus prigimtimi. Rėmėsi metempsichozės idėja, kurią greičiausiai atsinešė iš Rytų. Sielos persikėlimo pagrindiniai teiginiai:Siela egzistuoja atskirai nuo kūno ir skrieja neišvengiamu ratu.Siela gali jungtis su bet kuriuo kūnu.Siela pastovesnė už kūną – ji išlieka jam žuvus.Kūnas sielai kalėjimas.Siela išsivaduos iš kalėjimo išsivaliusi iš nuodėmių.Gyvenimas ne betikslis – jis skirtas sielos išsilaisvinimui.Sielos išlaisvinimui padeda religinė praktika.Po mirties siela stoja prieš dievybės teismą. Jei jis sugedusi, pasmerkiama amžinoms kančioms Tartare. Jei siela pagydoma, ji apsivalo, vėl grąžinama į Žemę. Ji gali nugyventi dar 3 gyvenimus. Jei siela yra nesutepta, ji paleidžiama amžiams į laisvę.Ši idėja nedaug skiriasi nuo dirbtinio intelekto idėjų, kuri teigia, kad intelektas – žinių organizacija, kurią galima perkelti į kompiuterį (Di – čia jau įtartinai panašu į asmenines Bliumo idėjas).Bene pirmasis bandė sukurti sielos teoriją. Siela turėjo tam tikrus kognityvinius sugebėjimus. Jam priskiriamas trūkumas – dualistas, supriešinęs fizinius kūnus ir sielą. Psichologija operuoja skaičiais, statistika – galima atsekti iki Pitagoro.

KSENOFANAS įkūrė Elėjos filosofinę mokyklą. Jai priklausė Parmenidas, Zenonas, Melisas. Kai kuriems priskiriama idėja, jog siela padaryta iš eterio ir vandens derinio bei idėja apie pasaulio evoliuciją: gyvoji gamta radosi iš negyvosios. Pasaulis persunktas cikliniais procesais.HERAKLITAS (540-480 m.pr.m.e.). Yra išlikę 130 jo minčių. Jis yra pirmoji klaidingo citavimo auka: “ Į tą pačią upę neįmanoma dusyk įbristi” – ši citata yra klaidinga. “Į tas pačias upes įbrendame ir neįbrendame” – tokia būtų teisinga citata.Heraklitas rašė apie Pitagorą: Pitagoras – žmonių mulkintojas. Aiškindamas žmogaus būtį, teigė: “Mes esame ir nesame”. Dž. Lokas rašė: “Ar laivas yra tas pats, jei pakeičiamos visos jo dalys?”. Heraklitas buvo vienas pirmųjų, pavartojęs sielos kategoriją, jungiančią visus psichinius reiškinius – psyche.Drėgmė gali sunaikinti sielą. Siela atrodė kaip dalis tos pačios fizinės grandinės, fizinio pasaulio. Ar siela yra mirtinga? Kai kurių žmonių sielos yra nemirtingos – tai nesugedusios sielos. Jei siela sudrėksta nuo ligų ir alkoholio, tai ji po mirties miršta. Heraklitas nepaliko jokios sielos teorijos aplamai. Jam arche buvo ugnis, svarbi priešybių vienybė, apibendrino psichinį patyrimą – psyche.

PARMENIDAS (515-445 m.pr.m.e.) – tikrasis Italijos mąstytojas. Studijavo kartu su Pitagoru ir Ksenofanu. Jo nuopelnai viršija visų jo pirmtakų indėlį. Whithead rašė: ”Paties Platono darbai – išnašos Parmenido darbuose”. Tai pirmasis filosofas, kurio darbų fragmentai yra išlikę. Už tai reikia dėkoti Simplicijui, kuris savo darbuose beveik ištisai citavo Parmenido gabalus.Yra du žinojimo keliai: Tiesos ir Nuomonės. Didžiausias nuopelnas – būties klausimo sprendimas. Šis klausimas yra aktualus iki šiol: “ar tai, ką stebime apie pasaulį yra teisinga, ar tai, ką mąstome apie pasaulį, yra teisinga?”. Tiesos kelias – kelias į šio klausimo sprendimą. Nuomonės kelias – ką juntam. Mąstymas – vienintelis tikrovės pažinimo kelias.Parmenido išvados:Visa, kas egzistuoja, egzistuoja.Visa, kas neegzistuoja, neegzistuoja.Visi kitimai tėra perėjimai iš neegzistuojančio į egzistuojantį ir atvirkščiai.Jei tai, kas neegzistuoja, neegzistuoja, tai niekas negali iš to kilti ir šituo pavirsti.Kitimai neįmanomi.Pasaulis nekinta: visada taip buvo ir visada taip bus.Jei sakome, kad A skiriasi nuo B, tai sakome, kad D viena dalimi skiriasi nuo A.Parmenidas turėjo daug pasekėjų: Zenonas Elėjietis: ”Strėlė, iššauta iš lanko, negali atsiskirti nuo lanko timpos”. Jis įvedė aktualios begalybės kategoriją. Begalybė, kurios kūrimas yra neužbaigtas.

3. PIRMIEJI FILOSOFINIAI DEBATAI.Iš Parmenido kritikos galime išskirti atsakus:Empedoklis (490-430 m.pr.m.e.).Atomistai: Leukipas, Demokritas (Vam.pr.m.e.).Anaksagoras (500-428 m.pr.m.e.).EMPEDOKLIS keliavo save pristatydamas kaip Dievas. Iš jo filosofijos išliko didžiulė poema: Apie gamtą ir plėtotę.Jam priskiriama tai, kad jis, aiškindamas Visatos sandarą, akcentavo kiekvieno pirminio elemento svarbą, priskyrė vienodą reikšmę. Pusiausvyrą lemia Meilės jėga, kurią suprato kaip kosmoso, materijos traukos jėgą. Griaunamoji jėga – Neapykanta – griauna materiją. Kas egzistuoja, negali nustoti egzistavę. Objektai, su kuriais susiduriame, sudaryti iš svarbesnių, esmingesnių elementų, kurie yra nekintantys. Dėl Meilės ir Neapykantos mūsų gyvenime randasi Visatos judėjimas. Tas kitimas yra cikliškas. Meilė sujungia elementus į vieną homogenišką struktūrą. Vėliau Neapykanta suskaido elementus ir nuslopina Meilę. Per kiekvieną ciklą tie elementai gali būti sujungti vis kitaip.Vienas pirmųjų evoliucionistų. Žmogaus siela buvo aiškinama taip: gyvos būtybės buvo sukurtos Meilės dėka, o Neapykantos dėka tik kai kurios išliko.Ar siela yra mirtinga? Siela sudaryta iš 4 elementų. Kaip įrodyti sielos nemirtingumą? Sielos nemirtingumas reiškia, kad siela ateityje bus sudaryta atgimstančios meilės dėka.Empedoklis pažinimo centru laikė širdį, o ne smegenis. Pirmenybę reikia teikti ne jutimams, bet mąstymui.Žmonės yra nevienodi. Skirtumus lemia visi 4 dėmenys ir tai, kuris dėmuo vyrauja ir kiek tie dėmenys yra judrūs.LEUKIPAS teigė, kad jokie dalykai nesikeičia atsitiktinai – visi jie proto ir būtinybės padarinys.DEMOKRITAS ilgai gyveno ir buvo labai produktyvus. Rašė apie viską, tačiau didžioji raštų dalis neišliko. Atomistas.Pasaulio egzistencija yra netapati materijai. Pasaulį sudaro atomai, kurie juda vakuume. Atomai skiriasi vienas nuo kito forma, dydžiu, padėtimi ir surėdymu.Į būties teoriją įnešė atomo, vakuumo ir atomų judėjimo pavidalo kategorijos. Atomas – nedalus. Davė psichologijai: Į žmogų žvelgė kaip į tam tikrą mikrokosmosą, kuris sudarytas iš atomų; siela sudaryta iš daugybės mažų atomų. Sielos atomai yra mažiausi ir lygiausi. Taip siekia paaiškinti mąstymo, pažinimo greitį.Psichologijoje egzistuoja kūno ir sielos klausimas. Kaip siela susijusi su kūnu? Maži sielos atomai yra išsibarstę po kūną tol, kol žmogus gyvas. Siela po mirties palaipsniui išsisklaido. Tiek siela, tiek kūnas yra materialūs.Tai, kaip mes suvokiame materialų pasaulį, yra iliuzija. Visas pasaulis sudarytas iš mažyčių medžiagų, kurių judėjimas lemia Visatos sandarą. Pasaulis yra nekintantis, bet to stabilumo juslėmis nepatiriame, galime įžvelgti tik protu.Demokritas: pirminių ir antrinių kokybių teorija. Tas pasaulis, kurį juntame nėra tikrasis pasaulis, kurį pažįstame proto dėka. Antrinės kokybės, kurių daiktai neturi – tai mūsų nuomonės apie tuos daiktus.ANAKSAGORAS Atėnuose įkūrė filosofinę mokyklą, ėmė pinigus už filosofijos mokymą. Sukūrė paskutinį atsaką Parmenidui: pasaulyje yra daugybė skirtingų rūšių pagrindinių dalykų: akmuo, oras, vanduo, plaukai, mėsa. Visų objektų pradus pavadino homeomerijomis (gemalas). Pvz., aukso gabale yra mažytė dalis kraujo, medžio ir t.t., bet daugiausiai aukso. Nieko visiškai gryno nėra. Grynos medžiagos – tam tikri idealai. Šitie samprotavimai leidžia paaiškinti, kaip viskas keičiasi – keičiasi homeomerijų santykiai. Šitai puikiai paaiškina, kaip mus veikia maistas [mėsa arčiau kūno].Visatos įvykiai yra tvarkomi vieno nous – tai Visatos sandaros dėsnis. Nous slypi tvarkoje visų daiktų, kurie yra dabar ir dar bus. Nous sukėlė Visatos judėjimą ratu. Nous valdo visus visatos objektus: ir tuos, kurie turi gyvybę, ir tuos, kurie ne.Jam priskiriama pojūčio slenksčio kategorija.

V. KLASIKINĖ GRAIKŲ FILOSOFIJA IR PSICHOLOGIJA.

1. Pirmieji Atėnų filosofai.2. Platono teorija.

Tai Atėnų klestėjimo laikotarpis. Jis baigėsi su Aleksandru Makedoniečiu ir jo imperija. Klestėjimo metu buvo ~450 filosofų (su balso teise Atėnuose buvo iš viso 40.000 žmonių).

1. Pirmieji Atėnų filosofai.Sofistai kaip filosofinis judėjimas nesudarė vieningos mokyklos. Jie buvo identifikuojami pagal:a) mintis;b) jų išsakymo būdą.Hipijas iš Elėjos mokė klientus viską, ko jie paprašydavo.Protagoras iš Abderos (Periklio draugas ir patarėjas) domėjosi etika. “Žmogus yra visų daiktų matas.” (iš Traktato apie tiesą). Tai perėmė egzistencinė filosofija.Gorgijas iš Leontino. Jam rūpėjo retorika, idėjų pateikimo būdas. Bendravimo įgūdžių lavinimas, kad paveiktų viešąją nuomonę. Pvz.: turguje/agoroje. Esmė – manipuliavimas klausytojais.Tai išjuokė Aristofanas komedijoje “Debesys”.

Sokratas. (469 – 399m.pr.m.e.)Humanistinio realizmo autorius. Etikos teorija, besiremianti psichologijas dėsniais. Moralinė psichologija (Sokratas, Platonas, Aristotelis).Apie Sokratą žinome iš Platono “Dialogų” ir jo mokinio Ksenofonto ”Prisiminimų apie Sokratą”.Sokratas buvo trečias sūnus šeimoje. Pagal orakulą, Sokratas turėjo vidinį valdovą (daimonion). Pradžioj bandė tapti skulptoriumi (pvz.: 3 charičių skulptūra prie Atėnų akropolio). Gyvenimo pabaigoje dalyvavo kare ir Atėnų tautos susirinkime. Ten pasipriešino susirinkimo sprendimui.Atseit turėjo vieną teisėtą žmoną, kitą – ne. Ksantipė (teisėtoji) buvo labai aikštinga. Neteisėtoji – Mirta.Sokratą gyvenimo pabaigoje apskundė tautos susirinkimui nevykėlis poetas Meletas:1) nepripažįsta dievų;2) perša naujus dievus;3) tvirkina jaunuolius.Dar odininkas Anitas ir oratorius Likonas kaltino. Sokratą nuteisė mirti. Cikutos (cicuta) nuodų taurė.Mirdamas paprašė paaukoti Asklepijui gaidį.Chairefontas (Sokrato draugas) paklausė Delfų šventykloje pitijos , ar yra pasauly išmintingesnis už Sokratą. Atsakymas buvo “NE” (lyrinis nuokrypis – tada mūsų dar nebuvo).Sokratą labai paveikė Chilono posakis “pažink pats save”. Už savo mokymą Sokratas neėmė pinigų ir nemokė vertybių (aretė), nes žmogus pats turi rasti kelią į arete. Žmogus turi suprasti savo pažinimo ribotumą. “inau, kad nieko nežinau.”Tikrasis filosofas pripažįsta pažinimo ir doros vienovę. Svarbiausia – žmogaus dvasinės vertybės.Pagrindinis Sokrato filosofijos ir psichologijos postulatas – “Žinojimas yra didžiausia vertybė.”Jo siekiant reikia pradėti nuo savęs.Pažinimą Sokratas siejo su nauda. Siekti tiesos žmogui naudinga, nes tik taip jis gali patirti aukščiausią laimę (eudaimonia – būsena, kurioje mus gina geroji dvasia). Tada žmogus supranta, kad tapo geresnis ir gali padaryti kitus geresnius.Reikia mažinti poreikius. Taip priartėji prie dievų. Nieko netrokšti – dvasinio tobulumo ženklas.Blogis kyla iš nežinojimo. Didžiausias blogis – negauti pelnytos bausmės. Tada tampi bjaurus sau ir kitiems.Tiesos tyrinėjimuose Sokrato metodologija buvo savita. Elenktika – nuginčijimo, demaskavimo metodas. Šiuo metodu Sokratas įrodinėdavo oponento nuomonės neteisingumą. Iš pradžių priima neteisingą teiginį, o klausinėdamas pašnekovą priverčia jį suvokti savo klaidą. Majeutika – (pribuvėjos menas). Klausinėdavo pašnekovą, kad šis atsakinėtų tik TAIP arba NE, ir taip vesdavo į teisingą kelią. Indukcijos metodas. Remdamasis vienu dviem teiginiais ar prielaidomis, padarydavo tam tikras išvadas.Sokrato pažiūrų svarba:Daugelį jų perėmė jo mokiniai ir įvairios mokyklos.• Antisteno kinikų mokykla, Aristipo kiriniečių mokykla.• Lėmė stoicizmo susiformavimą, o šis – formavo Romėnų filosofiją.• Buvo pirmas egzistencinės filosofijos atstovas.• Platono mokytojas.

2. Platonas. Platono teorija.Tikras vardas – Aristoklas. Platonu jį pavadino Sokratas dėl jo plačios krūtinės.Platonas įkūrė savo mokyklą už Atėnų sienų – Akademo sode. Todėl mokyklą pavadino akademija. Ties įėjimu kabojo užrašas: “Kas neišmano matematikos, lai čia neįžengia.” Ši mokykla buvo iki 529m.Platono darbai skirstomi:a) ankstyvasis laikotarpis;b) vidurinis laikotarpis;c) vėlyvasis laikotarpis.Labai sunku skirti Platono mintis nuo Sokrato. Chronologiškai skirstant, manoma, kad ankstyvojo laikotarpio Platono dialogai yra Sokrato minčių išraiška.Dialogai, kurių dalyviai išlieka prie savo nuomonės – Sokrato idėja, o jei prieina bendros nuomonės – Platono mintys.Platonas savo idėjų sėmėsi iš Sokrato, Parmenido filosofijų, pitagoriečių (užrašas virš įėjimo į akademiją), rėmėsi medicinos žiniomis.Ankstyvasis laikotarpis. Nauja sielos aiškinime buvo tai, kad siela nebelaikoma vien gyvybine jėga. Ji gali atlikti ir pažinimo funkciją. Be to, sielos gebėjimai gali būti tobulinami pastangų dėka. Siela kaip psichika.Platono dialoge “Gorgijas” siela: 1) proto buveinė; 2) impulsų ir troškimų buveinė.Tokia sielos sudėtis, sandara. Čia protas – žinios, pažinimas. Žinios įgyjamos ne patyrimu, o yra paveldėtos. Patyrimas tik grąžina žinias į sielą, o filosofas jas grąžina rekolekcijų dėka (tai ne krikščioniška rekolekcija, o prisiminimas, anamnezės procesas).

Pvz.: jei vergas Menonas, bemokslis, sugeba įrodyti Pitagoro teoremą, vadinasi siela nemirtinga. Ji keliauja per kūnus. Iš to seka:

a) Siela – sielos aktų visuma.b) Pažintinė sielos funkcija.c) Galima lavinti jos gebėjimus.d) Siela yra nemirtinga ir perneša žinias.Vidurinis laikotarpis. Požiūris į sielą dialoge “Fedonas”.Platonas akcentuoja sielos nemirtingumo idėją. Tai jo filosofijos kertinė idėja. Kita kertinė idėja – idėjų teorija.a) Siela – gyvybės šaltinis.b) Siela – pažinimo priemonė (thumos ir nous suvesti į vieną dimensiją).c) Sielos doriniai gebėjimai ir jų lavinimo galimybės.“Fedone” Platonas atskiria sielą nuo kūno (šis yra tik pagalbinis sielos instrumentas). Manoma, kad krikščionybės filosofija perėmė iš Platono sielos nemirtingumo idėją.Viduriniajame laikotarpyje – sielos ir valstybės analogija. Pagal Platoną, valstybės tikslas – padėti sukurti tobulą visuomenės modelį, kur žmonės gyventų tobulai ir laimingai. “Valstybėje” tobulumas yra tai, kas gerai išpildo savo funkciją (tobulas peilis gerai pjauna). Sielos funkcijos:(a) Gyvybė;(b) Pažinimas;(c) Dorinės ypatybės.

mogaus paskirtis yra:(a) Gyventi;(b) Mokytis pažinti pasaulį;(c) Gyventi dorai.Valstybė turi tai užtikrinti (analogija sielai).Valstybėje turi būti:(a) išmintingi valdovai, kurie plėtotų skambius planus;(b) stiprūs, valingi kariai, kurie įgyvendintų planus;(c) į naudą orientuotas žmonių sluoksnis (amatininkai, kuriantys gėrybes).Tai sielos analogija:(a) valdovai – racionalūs – protas.(b) kariai – drąsa, valia.(c) amatininkai – godumas, pinigų troškimas.Taigi, sielą sudaro:1. Logistikos – protas.2. Thumos – valia.3. Epithumetikon – aistros.Penktoje “Valstybės” knygoje keliamas klausimas – kas yra filosofas?Keliamos įvairios prielaidos. Kalbasi siela ir Glaukonas. Gal trokšta žinių ir tiek? – NE. gal ieško tiesos? – O kas yra tiesa? Filosofas pirmiausia bando stengiasi pažinti aplinkinio pasaulio (pirmiausia grožio) prigimtį. Tikras žinojimas neateina per pavienių dalykų pažinimą, o randasi iš idėjų pažinimo (grožio idėja, tiesos idėja ir t.t.).Tie, kurie turi nuomones, yra nuomonių mylėtojai, tie, kurie įžvelgia dalyko esmę – išminties mylėtojai – filosofai.

1. Grožis sudaro hierarchiją.2. Hierarchijos viršuje yra ne realus, o idealus grožis.3. Realus grožis yra pradžia ir neišvengiamas etapas siekiant idealaus grožio ir gėrio.Ta pati samprotavimų seka tinka meilės idėjai. Ji išreikšta Platono “Puotoje”. Peršokti kūniškos meilės neįmanoma. Iš viso to seka:i. Tiesa pažįstama proto dėka.ii. Pažįstama per tiesos idėją (tik ji išlieka pastovi).Olos metafora penktoje “Valstybės” dalyje. Ji atskleidžia mūsų pažinimo tarpiškumą. Tikrovė yra už viso šito.“Katė dvesia. Bet katės idėja išlieka.” (o kaip su Bliumo idėja, įdomu… )Pažinti tiesą filosofas gali rekolekcijų dėka. Tam gali būti panaudotas protas. Tačiau tai gali tik filosofai. Proto apraiškos:1. Atmintis – pagrindas atgaminti idėjas.2. Asociacijos – taip idėjos susiejamos viena su kita.3. Vaizduotė.4. Jausmai.Šių proto apraiškų + rekolekcijų dėka filosofas bando pažinti idėjas. Toks jo gyvenimo tikslas. Taigi, idealus valstybės vadovas – filosofas.

Vėlyvieji Platono dialogai.

“Timajas”, “Kritijas” – Platono kosmologija pažinimo psichologijos idėjos, kūno ir psichikos ligos, sielos ugdymo priemonės.Kosmologija. Platonas keturis pasaulio pradus susiejo su geometrinėm figūrom. Kosmosas sudarytas iš neapibrėžtos medžiagos, bet joje yra keturi dėmenys:a) ugnis – iš tetraedrų;b) žemė – iš kubų;c) oras – iš oktaedrų;d) vanduo – iš ikosaedrų (20 kraštinių).“Timajuje” jos yra. Penktas elementas – dodekaedras (12 kraštinių) – reprezentuoja kosmosą.Pažinimo psichologija.“Timajuje” – pavienių juslių aprašymas, spalvų teorija (pagal geometrinių figūrų maišymosi dėsnius), kūno bei psichikos ligos.Kūno ligų priežastys:(a) Keturių elementų disbalansas (per daug ugnies – susergi karštlige).(b) Antrinių formacijų sugedimas (pvz.: kraujo).(c) Kvėpavimo, flegmos ar tulžies disbalansas (čia Hipokrato idėjų ištakos).Žmonių neprotingumas gali būti dviejų rūšių:1. Pašėlimas (psichikos liga).2. Nemokšiškumas (psichinė liga).Psichines ligas aiškina sėklos tekėjimu stubure ir pan. Jų priežastis – kūniški negalavimai. Tačiau gydyti psichines ligas jis linkęs gimnastika ir kitais pratimais.Raidos psichologijos ir pedagoginės psichologijos idėjos (kad reikia tobulinti savo kūną ir sielą).Platono įvertinimasL. Bond “Platonas išrado proto idėją ir padarė ją prieinamą Vakarų filosofijos tradicijai.”Platonas perėmė visą pažangiausią savo laikų informaciją ir teoriją. Ir ją papildė.1) Platono išplėtotą sielos nemirtingumo teoriją perėmė krikščionybė, o vėliau – egzistencinė filosofija (pasiekė XX amžių).2) Plotinas remdamasis Platono teorija, sukūrė Absoliuto idėją. Ją panaudojo Šv. Augustinas.3) Platono Akademija gyvavo labai ilgai ir prisidėjo prie filosofijos raidos.“Visa Vakarų filosofija yra pastabos Platono darbų paraštėse.” A. Whitehead.

VI. ARISTOTELIO TEORIJA.

Makedonijos imperija. Aleksandras Makedonietis Nilo deltoje įkūrė Aleksandriją, kur buvo sudarytos labai palankios sąlygos mokslo raidai. Muziejus, mokslo laboratorijos ir kt.1. Aristotelio logika, metafizika.2. Aristotelio psichologinė mintis.3. Šiuolaikiniai debatai apie Aristotelio teoriją.Aristotelis gimė Aleksandro Makedoniečio gydytojo šeimoje. Jis labai daug klajojo. Likėjuje šalia Apolono šventyklos įkūrė savo mokyklą (peripatetikų mokykla arba Likėjus). Aristotelis mirė 322m.pr.m.e. Tai vertinama kaip senovės graikų filosofinės kūrybos nuopuolio pradžia. Jis buvo paskutinis žmogus, kuris žinojo viską, kas buvo prieinama tame laikotarpy. (astronomija, fizika, retorika, etika, psichologija ir t.t.). Parašė daugiau kaip 150 knygų ir traktatų. Nemažai išliko.Logikos tyrinėjimai traktate “Organonas”, filosofijos – “Metafizika”, socialinė teorija ir politiniai tyrinėjimai – “Politika”, psichologiniai – “Apie sielą”.Skaitant “Apie sielą” atkreipti dėmesį į pavienių pažinimo juslių aprašymus.1. Aristotelio logika.Aristotelis sukūrė vieną pirmųjų logikos sistemų. Ji paremta kategoriniais/sąvokų silogizmais (silogizmų logika). Silogizmas – įrodymas, kurį priėmus, iš jo buvimo plaukia tam tikra išvada. Silogizmas – dedukcinis samprotavimas, kuomet, remiantis dviem patvirtintais teiginiais, daroma išvada. Pvz.: Visi žmonės yra mirtingi. (Visi A yra B) – reikia įrodyti Sokratas – žmogus. (Visi B yra C) – reikia įrodyti Vadinasi, Sokratas mirtingas. (Visi A yra C) – išvada.Subjektas S (veiksnys) ir predikatas P (tarinys). Santykiai tarp jų:1) teigiami SaP (bendras teigiantysis teiginys).2) neigiami SeP (bendras neigiantysis teiginys).3) bendrieji (visi žmonės…).4) daliniai (kai kurie…) SiP (dalinis teigiantis), SoP (dalinis neigiantis).Metafizika.Aristotelis išskyrė svarbiausias objektų grupes/kategorijas, į kurias objektai natūraliai papuola:a) esmė (žmogus, arklys);b) kiekybė (dviejų uolekčių ilgio);c) kokybė (baltas, išmanantis gramatiką);d) santykis (dvigubas, pusė);e) vieta (turguje);f) laikas (vakar);g) padėtis (guli, sėdi);h) būsena (apsiavęs, apsiginklavęs);i) veiksmas (pjauti);j) patyrimas (būti pjaunamam).Pirmos keturios kategorijos yra svarbiausios, joms skirta po atskirą “Kategorijų” skyrių. O visos kitos aptariamos viename skyriuje.Aristotelis bandė išsiaiškinti daiktų prigimtį, jis iš objekto atiminėjo po vieną metafizinę kategoriją. Atėmus visas dešimt, lieka grynoji esmė (be bruožų, savybių), kuri turi potenciją būti bet kuo. Ši grynoji esmė yra hyle kategorija (pirminės materijos sinonimas). Materija, pagal Aristotelį, yra tai, kas gali būti judinama. Kai jai pridedam kategorijas, gaunam daiktus ir reiškinius. Morphe kategorija – forma (tai gali būti spalva ir t.t.) gali būti pridėta kiekvienam objektui.Pvz.: kad materija taptų Periklio skulptūra, turime ją suderinti su Periklio forma.Suteikdami pirminei materijai formą, galime ją paversti bet kuo. Tai hilomorfizmas – visi objektai yra materijos (hyle) ir formos (morphe) derinys. Aristotelio hilomorfizmas atsako į Parmenido kitimų nebuvimo teoriją.Aristoteliui rūpėjo grynos formos klausimas. Gryna forma turi būti:1. Gryna aktualiai.2. Nejudinama.3. Judėjimo šaltinis.Nejudantis judintojas (tam tikras Absoliutas, panašus į dievybės sampratą). Viduramžiais ši nejudančio judintojo kategorija buvo panaudota Dievo aiškinime.

Fizika. Priežastingumo teorija. Pagal Aristotelį, yra keturios priežastingumo rūšys. Aitia ( Aristotelio priežastingumas) nėra mūsų suprantamas priežastingumas.1) medžiaginė/materialioji priežastis;2) formalioji priežastis;3) veikiančioji priežastis;4) tikslo priežastis.1) – tai iš ko objektas padarytas. Skulptūros materialioji priežastis yra akmuo.2) – tai daikto forma, struktūra, surėdymas. Kodėl Periklio skulptūra? Nes jos forma kaip Periklio.3) – judėjimo arba kitimo šaltinis. Skulptoriaus darbas.4) – objekto paskirtis arba funkcija. Teleologija. Periklio skulptūros tikslo priežastis – šlovinti Periklį.Sunkiau paaiškinti gyvų objektų priežastis. Bet seka ta pati (pvz.: buožgalvio raidos priežastis – tapti varle). Buožgalvis netampa ąžuolu, o gilė – varle.2. Aristotelio psichologija.Sukūrė pirmąją psichologinių žinių sistemą. Tai bendrosios psichologijos teorija. Tačiau jo tikslas nebuvo toks. Tikslas buvo išsiaiškinti, kas skiria gyvą nuo negyvo. Tai susiję su Aristotelio metafizinėmis pažiūromis.Kas yra gyvybė?Atskleidžia kūno ir sielos santykį bei gyvybės esmę:1) plytų krūva ir namas (kūnas ir siela);2) vaškas ir atspaudas jame (kūnas ir siela);3) jei akis būtų gyvis, tai regėjimas būtų jo siela, nes regėjimas yra akies esmė ir forma.Taigi, čia jis remiasi hilomorfizmo hipotezė. Sielą apibūdina taip: tai gamtos kūno, potencialiai turinčio gyvybę, pirminė aktualybė (forma, suteikta materialiam kūnui).Aristotelio argumentai:1. Medžiagos yra materijos ir formos derinys.2. Kūnai yra materiali medžiaga.3. Kai kurie kūnai yra gyvi.4. Siela, kuri kūnams suteikia gyvybę, negali būti materialus kūnas, nes toje pačioje vietoje būtų du kūnai.5. Siela turi būti forma: kartu su kūnu kaip materija ir siela kaip forma randasi nauja medžiaga – gyva būtybė.Aristotelis įveda dar vieną kategoriją, kuri turi pagrįsti gyvos būtybės tikslo priežastį. Tai entelecheia – kiekvienos būtybės tikslo siekimas. Siela yra tam tikra entelecheia ir tokio kūno, kuris potencialiai gali būti bet kuo, esminė forma.

Sielos dalys/dėmenys/gebėjimai. Sunku pasakyti kiek jų yra: Mąstymas; Jutimas; Manymas; Geismas; Siekimas; Ir visi siekimai, nes viskas vyksta dėl sielos (skamba kaip Biblijoj).

Dažniausiai mini penkis sielos gebėjimus:• Maitinimasis; (!)• Jutimas; (!)• Judėjimas;• Siekimas;• Mąstymas. (!) Tačiau tradiciškai Aristotelio siela iš trijų dėmenų, pažymėtų (!).Aristotelis aptaria pavienes jusles. Svarbiausia juslė yra lytėjimas, mat tuo žmogus pralenkia kitus gyvūnus ir todėl yra protingiausias (“socialinis gyvūnas”). Pagal Aristotelį, egzistuoja bendroji juslė – joje dera dalykai, atsitiktinai pajusti visų juslių. Pvz.: spalvų matymas yra regėjimo juslės rezultatas, bet žvelgdami į objektą mes juntam jo dydį, o tai yra bendrosios juslės dėka. Justi, kad junta – bendroji juslė. Ji išsibarsčiusi po visą kūną.Aristotelis skiria:(a) aktyvųjį protą – pranašesnis, amžinas, nekintamas;(b) pasyvųjį protą.Aktyvusis protas yra iš esmės aktualybė. [kas liko patiems pasiskaityti iš “Apie sielą”].Katarsio kategoriją pirmasis įvardijo Aristotelis.3. Šiuolaikiniai Aristotelio teorijos vertinimai.Ją mėginama priskirti kokiai nors krypčiai. R. Descartes išplėtojo akivaizdžiai dualistinę poziciją – kūno ir sielos santykio klausimu. Pagal jį, yra dvi substancijos:1) res cogitans – proto substancija;2) kūno substancija.Dualizmo atsvara – monistinės mokslo teorijos (teigė vienos medžiagos buvimą). Jų kryptys:(1) idealizmas – psichinė medžiaga yra pirminė, o kūnas tėra projekcija į psichiką;(2) materializmas – teigė materijos pirmumą (biheviorizmas).Aristotelis neretai vadinamas fizikalistu (materializmo atmaina), nes nevartojo sąmonės kategorijos. Pagal Aristotelį, siela yra materijos atributas, forma.Aristotelį taip pat vadina dualistu. Galima pabrėžti ir formą, ir materiją.Sarabji, R. (JAV mokslininkė) nuomone, Aristotelio pažiūros yra sui genezis (savitos). Jų negalima tapatinti su šių dienų filosofijos kryptimis.

Di Trūksta gabalėlio…

Helėnistinio laikotarpio psichologija

STOIKAI

Patyrimas, stoikų manymu, g.b. reprezentuojamas jutimais ir ne jutimais. Jei žinios gaunamos juslių pagalba, tai jų reprezentacijos bus jutiminės, o jie proto dėka – nejutiminės (tai būtų bekūnių dalykų reprezentacijos).Racionalios ir neracionalios reprezentacijos pažinimo eigoje įgauna skirtingus pavidalus. Kas randasi racionalių dalykų pasekoje, virsta pasakytais dalykais – lekta.Žinios mūsų sieloje virsta kalbos elementais. Anot Diogeno, galima skirti išsireiškimą, kalbą, racionalią kalbą ir lektą. Išsireiškimai apima aibes; kalba nuo rac. pokalbio skiriasi tuo, kad ji gali būti bereikšmė; yra skirtumas tarp sakymo (tai yra faktai) ir verbalizavimo.Žm. žinios pirmiausiai yra jutiminės. Gimdami neturime jokių žinių, nes dar neturime juslinių patyrimų.Žinių patyrimo fiziologinis pagrindas yra tai, kad hegemonikon (protas) keičia fizinę būseną, tonusą. Atmintyje žinios gali iškilti ikisąvokų pavidalu – prolepsis. Tai t.t. įsisavinti patyrimo vienetai, kuriais atmintyje manipuliuojama asociacijų principais.( tai stoikų pažinimo psichologija)Motyvacinė psichologijos pusė. Žm. elgesį lemia troškimai ir impulsai, kurie g.b. racionalūs ir neracionalūs. Racionalūs impulsai randasi pagal logikos taisykles. Patirti impulsą veikti – turėti neužbaigtą proto predikatą (tarinį). Pvz., impulsas “iškepti duonos kepalą” atsiranda iš neužbaigto predikato “kepama”. Tai t.t. hegemonikon būsena, pneumos judėjimas verčia užbaigti predikatą pridedant reikiamus veiksnius.Visi racionalių gyvulių impulsai veikti yra neužbaigtų predikatų užbaigimas.Neracionalūs impulsai – netinkami impulsai, aistros. Jie negali būti aprašyti kalbos sintaksės. Šie impulsai pajėgūs įveikti žmogų, gali virsti nekontroliuojamais ir lemti nepageidaujamą žm. elgesį.

EPIKŪRAS (E)

E. mokėsi pas Platoną, domėjosi atomistų doktrina (iš jų perėmė fizikos ir psich.pažiūras).Epikūriečių filosofinė m-kla (arba Sodo fil. m-kla, nes pokalbiai vykdavo sode): čia nebuvo propaguojamas lyderio kultas, vertėsi iš pinigų, kuriuos uždirbdavo patys filosofai.E. darbų neišliko. Apie jo idėjas žinoma iš interpretatorių darbų (Ciceronas, Lukrecijus “Apie daiktų prigimtį”).E. fizika rėmėsi Va.pr.m.e. atomistų idėjomis. 14 maksimų:1. nieko nėra sukurta iš dieviškos valios – viskas vyksta pagal gamtos dėsnius;2. joks daiktas negali nustoti egzistavęs: gamtos dėsniai jį grąžina į pirmines daleles (primordia);3. mažiausios pirminės dalelės akiai nematomos, tačiau egzistuoja;4. niekas negali liesti ar būti paliestas jeigu nėra kūnas;5. egzistuoja vakuumas – neliečiamas ir tuščias;6. niekas kitas, išskyrus vakuumą ir kūnus, neegzistuoja;7. kūnai yra pirminės dalelės arba jų junginiai;8. visata neturi ribų;9. materija nėra nebaigtinė;10. pirminės dalelės judina pačios save;11. pirminės dalelės juda tvarkingai žemyn, nepriklausomai nuo svorio, išskyrus atsitiktinius susidūrimus;12. judėjimo ir materijos visumos yra pastovios;13. pirminės dalelės yra įv. formų ir dydžių;14.1. turintys jusles dalykai sudaryti iš pirminių dalelių, kurios juslių neturi;14.2. gyvos būtybės tėra tinkamai sugrupuotos pirminės dalelės;14.3. jutimai yra patikimi, nes negali būti nurungti niekuo patikimesniu.

Pasak E. pirminės dalelės juda pagal 3 dėsnius :1. visos dalelės krenta žemyn į pasaulio centrą;2. pirminės dalelės gali judėti susidūrusios su kt. pirminėm dalelėm;3. pirminės dalelės gali nukrypti nuo judėjimo trajektorijos kiek nori kartų ir kokiomis nori kryptimis.

Epikūriečių etika. Pasak E., aukščiausias gyvenimo tikslas yra malonumas. Jia negali būti suprastas, kai kiekvieni troškimai tenkinami. Siela yra patenkinta, kai stokoja troškimų, yra … ir kontroliuojanti. Siūlo nuosaikius, proto pagrįstus sprendimus. Tikslas – išsilaisvinti nuo troškimų ir aistrų. E svarbiausia dalis – siela, protas sudarytas iš materialių dalelių. ? siela sudaryti iš dalelių, todėl yra materialaus pasaulio dalis.Protas sudarytas iš 4 pradinių dalelių tipų:1. panašių į orą;2. panašių į ugnį;3. panašių į pneumą;4. “bevardžių”.Protas, jutimai yra pradinių dalelių judėjimas. Kai juntame, juntame t.t. prad. dalelių srautą, kurį skleidžia objektas.Išskiria pradines sielos daleles, kurios veikia:• periferijoje (iracionali siela)• kūno centre (racionali siela)Pojūtis pirmiausiai randasi racionalioje sieloje, vėliau jis g.b. įv. išplėtotas, pertvarkomas, rastis naujos asociacijos – tai simulacra (išplėtotas patyrimas, skiriasi nuo pirminio patyrimo).E. tvirtino, kad juslės žm. negali nuvilti, o nuvilti gali tik protas.

Motyvacija. Visi žm. veiksmai yra proto operacijų su vaizdiniais padarinys.Motyvacija yra priežastinės grandinės dalis, prad. dalelių judėjimas. Valia atsiranda tada, kai simulacra paveikia protą, jį sukrečia.E. psich.-je yra užuominų į laisvą valią: postuluoja žm. laisvą valią pasirinkti dorą gyvenimą (remiasi savo fizikos postulatais).

SKEPTIKAI IR KINIKAI

Skepticizmas (II-IIIa. pr.m.e.) gali būti padalintas į dvi m-klas:1. akademinis skepticizmas radosi Platono akademijoje (Arkesilajas, Karnedas, Ciceronas). Teigė, kad tikslus žinojimas neįmanomas iš esmės (tolesnis Sokrato “aš žinau, kad nieko nežinau” plėtojimas).2. pironiškasis skepticizmas (pironizmas) radosi Pirono darbų pagrindu. Teigė, kad turime neadekvačius duomenis, todėl negalime spręsti, ar žinios yra tikros, ar ne (pažinimas egzistuoja ar ne). Todėl reikia atsisakyti pastangų. Šis požiūris ryškiausias Seksto Empiriko darbuose. Vėliau šis požiūris atgimė Renesanso laikais.

Kinikai save vertino kaip Sokrato pasekėjus. Susiformavo Antisteno darbų dėka (jis sekė Sokrato pėdomis ir buvo asketas).M-klos pavadinimo kilmė aiškinama keliais būdais:• iš žodžio cynosarges – atletikos salė• iš žodžio canes – šuo, nes gyveno labai asketiškai ir skurdžiai.Diogenas Sinopietis: gyveno turguje įlindęs į statinę, valgė atliekas, o dieną vaikščiodavo nuogas su uždegtu žibintu – neva ieškodamas doro žmogaus.Kinikai mažai samprotavo apie pažinimą. Jie ragino grįžti prie natūralių vertybių, t.y. būti minimaliai konvencionaliais. Pasak Hegelio, kinikai atsisakydami ko nors siekti atsisako ir laisvės, kurią deklaravo. Jų deklaruojama laisvė yra priklausomybė, išsižadėjimas srities, kurioje galima siekti laisvės.

NEOPLATONIZMAS IR ANKSTYVOJI KRIKŠČIONYBĖ

• žlungančios Romos imperijos intelektualinis klimatas• Plotino filosofinės ir psichologinės pažiūros• Neoplatonizmas po Plotino

Žlungančios Romos imperijos intelektualinis klimatas. Romos imperijoje tuo metu buvo daug religinių kultų, kurie mėgino įveikti krikščionybę. Filosofijos srityje nauja buvo neoplatonizmas, sumažėjo stoicizmo ir epikūrizmo įtaka, grįžtama prie Platono idėjų ir mėginama jas atgaivinti, prie jų prijungiamos Aristotelio mintys ir egiptiečių domėjimasis skaičiais. Neoplatonizmas tokį pavadinimą gavo tik XVIII a.Vyravę religiniai kultai: • Jupiterio panteonas: Jupiteris laikomas svarbiausiu dievu, o visi kiti laikomi atsakingais tik už atskiras gyvenimo sritis; tai buvo oficiali Romos religija.• Su Jupiterio kultu rungėsi Kibelės arba “Didžiosios motinos” kultas (atėjęs iš Turkijos): legenda pasakojo, kad Kibelės mylimasis Attis už neištikimybę išsikastravo ir mirtinai nukraujavo, o po kelių dienų atgimė. Daugelyje kulto apeigų vyravo kraujas (pvz., pavasarį buvo reikalaujama nuleisti kraują vyr.dvasininkui).• Izidės kultas (atėjęs iš Egipto): Izidės vyrą Ozyrį nužudė jos brolis Setas; Izidė po visą pasaulį rinko nužudyto vyro kūno dalis, o po to, kai visas surinko, jai gimė kūdikis – Horas, kuris atkeršijo Setui.• Mitros kultas (Indoeuropietiškos kilmės): tai Saulės, šviesos dievo garbinimo kultas, kuris buvo labai uždaras ir paslaptingas. Manoma, kad Saulės gimtadienį šventė gruodžio 24d.Krikščionybė kai kurias idėjas perėmė iš šių kultų.

Viduriniojo platonizmo atstovai. Albinas, Galenas, Celsas, Numenijus.Jų pažiūros užima tarpinę poziciją tarp skepticizmo, stoicizmo ir neoplatonizmo.Platoną mėgino susieti su įv. šv. raštais, kuriuos galėjo panaudoti kovai su krikšč. Vid. Platonizmo atstovai atrado chaldėjų pranašystes, Sibilių pranašystes, Asklepijų garbinančius raštus. Filonas: teigė, kad Mozė buvo filosofas, prilygstantis Platonui, kuris ir nusirašė mintis nuo Mozės. Ypač pabrėžė Absoliutą, kurį traktavo pagal Platono kosmologiją. Absoliuto idėją iš jo darbų perėmė krikščionių filosofai.

Plotino filosofinės ir psichologinės pažiūros. Mėginant plėtoti Platono filosofiją, toliausiai pažengė Plotinas. Jis Romoje įkūrė savo filosofinę m-klą. Plotino mokinys Porfirijus surinko visus jo darbus ir išleido “Devintines”: 6 knygos iš 9 traktatų, 4-oji knyga apie psichologiją.

Metafizika. Plotino teorija gana mįslinga. Esmę sudaro 3 dalykai, kurie labai artimai tarpusavyje susiję. Tai vadinamosios hipostazės (esmės):1. Siela (psyche);2. Protas (nous);3. Vienybė, Vienis (hen).Plotinas manė, kad Vienio idėja yra svarbiausia. Vienis – visko šaltinis. Iš Vienio emanuoja Protas. Emanacija – tai lyg poreikis keistis (tai kas subręsta turi gimti). Iš Proto emanuoja Siela. Proto paskirtis, pirminė veiklos sritis yra proto veikla, o Sielos paskirtis yra gyvybė, kuri randasi individualių sielų dėka. Siela – tai, kas skiria gyvus nuo negyvų.Individualių sielų buvimas parodo, kaip toli Siela nutolo nuo Vienio harmonijos. Iš Sielos emanuoja materija, kuri nėra savita hipostazė, ji nestruktūruota ir visiškai neintelektuali, nedvasinga. Jei Vienis yra gėris, tai materija – blogis.Psichologija. Vienos sielos yra sąlygiškai tobulos (pvz., žvaigždžių), o kitos tiek nutolusios nuo Vienio, kad tampa įkūnytos – prisiriša prie materijos ir virsta individualių žmonių sielomis. Individuali siela yra pasklidusi po visą kūną analogiškai kaip ir šviesa. Vietos neužima.Sielos didžiausias pašaukimas yra grįžti į Sielą ir Proto dėka grįžti prie Vienio. Bet tai ypač sudėtinga. Galima to pasiekti burtų ir maginių ritualų pagalba (čia jungiamos Platono ir iš Egipto šv. tekstų atėjusios idėjos). Siela kūną naudoja tam, kad pasiektų Vienį.Kūno ir sielos santykis. Kraštutinis idealizmas. Plotinui dvasinis pradas yra absoliutus ir svarbesnis už materialų. Kūną jis nuvertina. Bet čia iškyla prieštaravimas: nuvertina kūną, bet visus sielos (pažeminimo) aktus aiškina pasiremdamas kūnu. Plotino darbuose yra išsami jutimų analizė, mąstymo, atminties ir netgi savasties analizė.Plotinas išskyrė 2 atminties rūšis:1. žemesnioji – skirta kasdieniam patyrimui, kuri išnyksta kūnui žuvus;2. aukštesnioji – vaizdiniai, susiję su protu, ji nėra įtakojama kasdienybės, atsitiktinių veiksnių, išlieka ir po mirties.Plotinas pripažino reinkarnaciją: sielos žmonių, kurie gyveno gerai, persikelia į žmones, o tų, kurie gyveno blogai – į gyvūnus, augalus. Aukštesniojoje atmintyje išlieka tai, kas buvo gera ir tai, kas buvo bloga. Išlikusios sielos pomirtinių kognityvinių atminties procesų idėją perėmė krikščionys.Savastis: apie šią kategoriją Plotinas užsiminė vienas iš pirmųjų. Savastis gali būti: 1. suteikta – tam tikras darinys, kuris neatsiejamas nuo kasdienio patyrimo, kuriame atsispindi kiekvienas potyris ir kintantis priklausomai nuo patyrimų;2. ideali – nepasiduoda kitimams, neįsitraukia į kitimus; šioje savastyje pažymėti mūsų idealų siekiai.Tarp šių savasčių yra tam tikras kontinuumas. Aukščiausias idealios savasties siekis yra grįžti į Sielą ir per protą susilieti su Vieniu.Plotino filosofijoje ir psich-joje nagrinėjamas ir valios laisvės klausimas (mėgino rasti vidurį tarp gnostikų determinizmo ir krikščionių voluntarizmo). Žmogaus valia yra laisva ir ji neleidžia pasirinkti blogio; blogis pasirenkamas tik todėl, kad siela yra įkalinta kūne.

Neoplatonizmas po Plotino. Po Plotino mirties neoplatonizmas buvo plėtojamas Porfirijaus ir Jamblicho.Porfirijus mėgino vienyti prieštaras, kurias paliko Plotinas savo fil. Be “Devintinių” Porfirijus parašė: “Sentencijos, vedančios į proto pasaulį”, “Pitagoro gyvenimas”, “Apie abstinenciją” ir kt.Buvo ortodoksinis Plotino šalininkas. Vertino Vienį: susiliejimas su Vieniu yra didžiausias tikslas, o to pasiekti galima fil. tyrinėjimų dėka.Porfirijus vertino šv. tekstus, jiems suteikė svarbią vietą. Remdamasis Chaldėjų pranašystėmis pakeitė Plotino kosmologiją: Aukščiausiasis Protas sukūrė Antrąjį Protą, kuris sukūrė materialųjį pasaulį, kuris yra žmogaus sielos kapas. Aukščiausiame Prote susiformavo moteriška jėga Hekatė, kuri tapatinama su viso pasaulio siela. Manė, kad sąlytis su Vieniu pasiekiamas ne burtais, o filosofinių kontempliacijų dėka.Jamblichas manė kitaip ir jo fil. virto mistine, magine. Akcentavo hipostazių skirtingumą ir bandė didinti jų skaičių. Hipostazė, kuri emanuoja iš Vienio yra Neišreiškiamas.Siela. Pabrėžė, kad kūrėjo siela yra skirtinga nuo žm. sielos (tai ne tik nutolimas nuo Vienio). Žm. siela skiriasi nuo gyvūnų ir augalų sielų, todėl reinkarnacija į gyvūnų sielas yra neįmanoma.Individuali siela gali susilieti su Vieniu, o galiausiai ir su Neišreiškiamu specialių ritualų dėka. Iki tol individuali siela buvo vertinama kaip Kosmoso sielos dalelė. Jamblichui siela atskirta nuo Kosmoso ir veikia pagal savo dėsnius. Sielos išganymas nėra pasiekiamas fil. priemonėmis. Tai žymi metafizikos ir psichologijos išsiskyrimą.

PSICHOLOGINĖS PAŽIŪROS VIDURAMŽIŲ EPOCHOJE

• Viduramžių psichologijos priešistorė• Augustino pažinimo teorija• Arabų psichologija• Psichologija scholastikos klestėjimo laikotarpiu (Tomo Akviniečio psichologija)

Viduramžiai tai beveik visuotinis mokslo ir kultūros nuosmukio laikotarpis. Didžioji dalis Antikos filosofjos ir psichologijos palikimo buvo prarasta, viskas buvo išsaugota tik Rytų ir Arabų šalyse. Viduramžių filosofija ir psichologija buvo institucinė – Bažnyčios.Skiriama filosofijos ir psichologijos minties periodizacija:1. Viduramžių psichologijos priešistorė;2. ankstyvasis laikotarpis (Augustinas, arabai pr.);3. klestėjimas (arabai);4. krizė ir pabaiga (T.Akvinietis).Tuo laikotarpiu buvo daug pakilimų ir nuosmukių, bet nei vienas pakilimas nepralenkė Antikos.

Vid.-žių psichologijos priešistorė – patristika. Patristika – ankstyvosios krikščionybės etapas po apaštalų laikotarpio:• Rytų: fil. Artimuosiuose Rytuose;• Vakarų (tekstai lotynų kalba).Bažnyčios tėvai skirstomi į apologetikus ir sistematikus. Apologetai gynė Bažnyčią nuo idėjinių priešininkų. Sistematikai sistemino, kūrė naujas dogmas.Senovės graikų ir romėnų psich. buvo išplėtota valios laisvės prasme. Krikšč. filosofai pasisakė už valios laisvę. Debatai radosi kaip atsakas į gnostikų fil. ir psich. pažiūras. Iki susiformuojant krikšč. oficialiai fil-je buvo daug judėjimų, kurie pavadinti gnostikais. Jų idėjos gana skirtingos, bet jie visi tikėjo, kad tai, kas dvasiška yra dieviška ir gera, o tai, kas materialu – bloga. Jie skelbė abejingumą materialiam pasauliui.

3 pagrindinės gnostikų fil. m-klos:1. Valentino Egiptiečio vadovaujama m-kla: teigė, kad gnostikų elitas be kūno ir sielos dar turi pneumą – dvasią; norint tapti dvasia, reikalingos t.t. žinios (gnosis), kurios yra suteikiamos dievo valia ir tai užtikrina patekimą dangun;2. Bazilido Siro m-kla: polemizavo dėl Kristaus prigimties ir misijos; teigė, kad Kristus buvo grynai dvasinė būtybė ir tik tie, kurie neturi pneumos mato jį kaip žmogų, o apdovanotieji pneuma gali įžvelgti jo tikrąją misiją;3. Manicheizmas (lyderis Manis arba Suraikas Kurbikas): pabrėžė Šviesos (gėrio) ir Tamsos (blogio) priešpriešą; pasaulio ist. yra nuolatinė kova tarp Šviesos ir Tamsos; pasaulio raidos esmė yra išlaisvinti šviesą ir Kristus buvo tam pasiųstas kaip Šviesos pasaulio pasiuntinys; po Kristaus buvo dar ir kitas pasiuntinys – Manis.4. Ofitai garbino gyvatę, kuri suteikia žinias.

Gnostikai nagrinėjo būties, dvasiškumo ir materialumo santykį, individualaus gyvenimo tikslo, pasaulio gyvenimo tikslo, blogio prigimties klausimus. Ortodoksinė krikšč. įveikė gnostikus šiuose disputuose. Pirmieji ortodoksai. Ambrosijus sukūrė Bažnyčios ir valstybės santykio doktriną. Jeronimas į lotynų kalbą išvertė Bibliją, inicijavo vienuolišką gyvenimą.Justinas vienas iš pirmųjų siekė integruoti senovės Graikijos psich. ir fil. pažiūras. Rėmėsi stoicizmo ir epikūriečių fil. Daugiausiai dėmesio krikšč. filosofai skyrė kovai su įv. sektomis: gnostikais, jų idėjomis apie iš anksto nulemtą pavienio žm. likimą. Teigė, kad jei žm. nebūtų laisvas, negalėtume kalbėti apie dorovės klausimus ir Dievo žodis nieko nepakeistų. Todėl žm. yra laisvi.Pradėjo spręsti Trejybės kl., Kristaus prigimties ir santykio su Absoliutu kl. Kristus ir Absoliutas skirtingi, bet juos vienija Logos, kuris juos abu uždega (Kristus iš Absoliuto atsirado kaip fakelas iš ugnies).Tertulianas parašė traktatą “Apie sielą”, kuriame imtos pirmą kartą vartoti lotyniškos psich. sąvokos. Psich. žinios tokiu būdu tapo prieinamos platesniam visuomenės ratui. Tai Aristotelio ir Platono idėjų atspindys, bet gana nesėkmingas bandymas sujungti jų idėjas su krikšč. idėjomis. Pažinimo kelias yra tikėjimas (tikiu, nes tai kuo tikiu prieštarauja protui). Jis suabsoliutino tikėjimą, kurį laikė aukščiau už pažinimą. Naudojo silpnus ir logiškai netaisyklingus argumentus.Siela jam buvo Anima, suteikiama žm. gimimo metu “Dieviško įkvėpimo” dėka. Siela neturi materinių ar erdvinių savybių, ji susijusi su kvėpavimu. Po mirties sielai, kuri nenusidėjo, tenka geresnis, aukštesnis gyvenimas.Origenas savo veikale “Apie pradus” išdėstė fil. ir psich. pažiūras, prieštaraujančias ortodoksinei ideologijai. Daugelis jo darbus tuo metu buvo pasmerkę. Origenas pirmasis teigė, kad Biblija yra parašyta simboline, o ne pažodine reikšme. Daugiausiai dėmesio skyrė valios laisvės klausimui.Pasirėmė stoikais ir teigė, kad visas pasaulis surėdytas taip, nes galioja hexis, physis ir psyche dėsniai. Žm. sielos kilmę aiškino pagal Platono fil.: Dievas sukūrė baigtinį racionalų sielų skaičių, kurios iš pradžių buvo vienodos (karštos, kupinos šviesos), kai kurios ilgainiui atvėso, virto tingiomis ir neigiančiomis gerus dalykus. Neatvėsusios sielos yra angelai, žvaigždės, atvėsusios – žmonės, o labai atvėsusios – demonai. Netgi demonai gali grįžti prie gėrio ir išsilaisvinti. Žm. sielą gali išlaisvinti tikėjimo ir proto lavinimo dėka.

Krikščionybė nebuvo saugi iki 500m., kol Choldvigas nepaskelbė krikšč.oficialia religija.

Aurelijus Augustinas. Buvo Hipono vienuolis, vėliau tapo vyskupu, buvo atsiskyrėlis. Jis tipiškas pirmojo etapo mąstytojas. Vėliau tapo filosofiniu krikšč. Bažnyčios lyderiu ir jo pažiūros vyravo 600 m.Gyvenimo pradžioje susidomėjo manicheizmu ir priklausė šiai sektai. 32 m. pasikrikštijo, o antroje gyvenimo pusėje tapo Hipono vyskupu ir parašė beveik visus svarbiausius savo darbus, įkūrė tikinčių moterų bendriją. Darbai: “Išpažinimai”, “Prieš akademikus”, “Apie dievišką valstybę” (15 tomų kūrinys)A.A. didžiausią reikšmę žm. pažinime suteikė atminčiai (memoria). Viso pažinimo tikslas – Dievo pažinimas, kuris ateina per savęs pažinimą. Jis tikisi rasti visus atsakymus ir nagrinėja Dievą reflektuodamas savo atmintį. (citatos apie atmintį)

A.A. darbuose yra Platono ir Aristotelio fil. atgarsių. Jis mano, kad žm. turėtų atitrūkti nuo fizinio pasaulio, kuris yra ir rodiklis, kad egzistuoja dar kažkas. Neneigė juslinio pažinimo reikšmės, bet pirmenybę teikė dvasiniam pažinimui.A.A. nuo Platono ir Aristotelio skiria įkūnijimo, apšvietos kategorija: Amžinosios Tiesos yra mumyse įkūnytos Dievo. Tęsia Aristotelio sielos tradiciją: siela yra gyvenimo jėga ir proto gebėjimas mąstyti, pažinti ir pažinti Dievą savyje. Aiškinasi, kaip žm. pažįsta Dievą ir tuo tikslu nagrinėja kalbą bei kalbėjimą. Žm. apdovanotas natūraliais gebėjimais, reikalingais tiesos pažinimui. Žm., skirtingai nuo gyvūnų, gali pažinti Dievą. Kiekvienas gali pažinti teisingus dalykus ir tai, kas juos padaro teisingais (Tiesą). Kiekvienas pajėgus pažinti Tiesą. Tokiam pažinimui reikalingas apšvietimas, įkūnijimas. Visas Tiesos pažinimas ateina iš Kristaus. A.A. kategoriškai tvirtina, kad žm. reikia dieviškosios paramos Tiesos pažinimui. Siekis pažinti pačiam yra tuščias pasipūtimas ir netgi nuodėmė.A.A. skepticizmas: aplinkinį pasaulį pažįstame ženklų, pirmiausia kalbos, dėka, todėl tarp kalbėtojo ir klausytojo yra praraja. Niekas negali žinoti, ar tikrai sako tiesą. Tai ir yra priežastis, kodėl be Dievo pagalbos pažįstame tik tiesas, o ne Tiesą.Bendravimas yra tarpiškas, todėl reikalingas pagalbininkas Tiesos pažinimui, o tai yra tikėjimas (Dieviška parama), kuris yra pačiame žmoguje, jo atmintyje. A.A. pakliūna į uždarą ratą: pažinimas įmanomas tiek, kiek žm. tiki, pažįsta Dievą.Įvertinimas: jo darbuose yra psich. žinių sistemos užuomazgos, kur svarbiausia yra atmintis. Daug dėmesio skiria atskiriems pažinimo procesams. A.A. vienas iš pirmųjų taikė savistabą, kurios dėka priėjo išvadą, kad Tiesą galima rasti savo viduje (“Žmogaus viduje gyvena Tiesa”)

Arabų psichologija (VI-X a.)

Tai viduramžių fil. formavimosi metas. Tuo metu buvo visiškai prarastas Antikos palikimas, jų kelti tikslai. Visas mokslas buvo Bažnyčios rankose. Buvo mokoma 7 laisvųjų menų: gramatikos, dialektikos, retorikos, aritmetikos, geometrijos, astronomijos, muzikos ir teologijos.Vyraujanti kryptis – scholastika: tiesos ieškojimas autoritariniu metodu. Buvo mėginama ne tiek pažinti, kiek remiantis Bažnyčios autoritetais paneigti arba pagrįsti savo nuomonę (kuo daugiau reikšmingų citatų, tuo vertingesnis darbas). Sprendė sielos ir kūno santykio, proto, laisvos valios, jutiminio patyrimo svarbos klausimus.Scholastikoje radosi ir polemika dėl bendrybių ir atskirybių (universalijų ir atskirybių). Realistai tvirtino, kad bendrybės yra realios (pvz., intelektas), egzistuoja savaime. Nominalistai manė, kad bendrybės yra tik pavadinimai, kurie egzistuoja tik žmogaus prote.

VII a. susiformavo nauja valstybė Kalifatas, kurią vienijo islamo religija. Čia buvo daug kultūrinių ir mokslo centrų, buvo plėtojama fil. ir psich., kuri skyrėsi nuo krikšč. fil. ir psich.ymiausi atstovai: Avicena (Ibn Sina), Averojus (Ibn Rušdas), Alhazenas (Ibn Al Hasen)

Avicena. Vertinamas kaip aristotelininkas. Jo darbuose galima išskirti dvejopas pažiūras: metafizinius ir gamtamokslius ieškojimus. Jie rėmėsi skirtinga pasaulėžiūra (gamtamokslis požiūris nederėjo su islamo idėjomis).Teigė dvigubos tiesos buvimą: ir fil., ir psich. yra dvejopos – metafizinė ir gamtamokslė.A. buvo gydytojas ir jo darbuose yra daug psichofiziologinių žinių. Daug pasiekė tyrinėdamas jusles ir ypač regą. Teigiama, kad A. mokėjo daryti lęšiuko operacijas ir šalinti trumparegystę.Daug dėmesio skyrė emocijų psichofiziologijai. Emocijų tyrimas jau yra naujas dalykas. Tyrė emocijų sukeltus kūno patyrimus, pakitimus.

Di trūksta gabalo

PSICHOLOGIJA RENESANSO LAIKOTARPIU

1. Renesanso anatomijos ir fiziologijos pasiekimai2. Italų psichologinė mintis3. Empirinė ispanų psichologija

ĮŽANGA

Ar egzistuoja tokia epocha kaip renesansas? Jei renesansą vertinsime kaip aukso amžių, kaip staiga atsiradusį kultūrinį stebuklą, šiuolaikiškumo, modernumo prasiveržimą, tai tokios epochos nėra. Taip tvirtina to laikotarpio tyrinėtojas Peteris Burke (1987). Tačiau, jei renesanso kategoriją vartojame be neigiamo nusistatymo viduramžių atžvilgiu, taip pat jei ja žymime tam tikrus pokyčių socialinėse sampratose, moksle visumos prasme, tai renesansas egzistuoja. Tai tuos pokyčius atspindinti sąvoka. Renesanso atnešti pokyčiai (ne psichologiniai): radosi kapitalistinės gamybos užuomazgos, gausybė geografinių atradimų: Amerika, naujas kelias į Indiją, pirmą kartą apkeliauta aplink pasaulį. Tai sąlygojo religijos, ideologijos, mokslo pakitimus. Jie pirmiausia pasireiškė neigiamu požiūriu į scholastiką, vien jau dėl to, kad scholastika negalėjo atliepti minėtiems pakitimams. Renesanso filosofijos ir psichologijos raidą galima apibūdinti tokiais požymiais: 1. Scholastinių dogmų kritika2. Humanistinis sąjūdis3. Siekis išvaduoti pilietinę valdžią iš bažnyčios kontrolės4. Religinė reformacija5. Suintensyvėję gamtos tyrinėjimai ir gautų žinių panaudojimas pasaulėžiūrai plėsti.Renesanso laikotarpiu naujų filosofijos krypčių sukurta nebuvo. Žymūs to laikotarpio mąstytojai: Nikola Makiavelis ( ir jo esė “Valdovas”), Tomas Moras (“Utopija”), Mišelis Montenis (“Esė”?). juos su išlygomis galima priskirti politinės filosofijos ir psichologijos krypčiai. Svarbiausias renesanso filosofijos ir psichologijos bruožas – humanistinis sąjūdis arba humanizmas plačiaja šio žodžio prasme. Pati kategorija “humanistas” radosi XVa. ir studentų slenge reiškė humanitarinių dalykų dėstytoją. Tuo metu be teologinių studijų jau buvo galima gauti ir pasaulietišką išsilavinimą. Tai buvo 5 disciplinų sistema: gramatika, retorika, poezija, etika ir istorija. Kategorija “humanizmas” pradėta vartoti XIX a. pradžioje Vokietijoje ir žymėjo naują auklėjimo būdą, kuris nebuvo autoritarinis, griežtas. Taigi nieko tokio, ką mes dabar vadiname humanizmu. Iš čia ilgainiui radosi tai, ką dabar vadiname Renesanso humanizmo sąjūdžiu, egzistencine humanistine filosofija ar egzistencine humanistine psichologija. Pagrindinius humanistinio sąjūdžio principus bene geriausiai išdėstė XVI a. Prancūzų humanistas Charles de Bouelles (diagrama informaciniame lape). Yra galimi 4 egzistavimo lygmenys, pakopos: egzistuoti kaip akmeniui, gyventi kaip augalui, justi kaip gyvūnui, mąstyti kaip žmogui. Pagal tai išskirti 4 žmonių tipai (vėl aikštėn iškyla tipologijos klausimas): tinginys, apsirijėlis, tuščiagarbis, mąstytojas. Renesanso epocha davė naują tiesos ir gėrios sampratą. Kitaip nei viduramžiais renesanso epochoje kiekvienas žmogus tiesos ir gėrio galėjo ieškoti pats. Tai buvo ne kolektyvinės, institucinės, o individualios iniciatyvos reikalas. Šiuolaikiniai tyrinėtojai vengia renesanso epochą spalvinti vien rožine spalva, buvo visko. 1440m. J.Gutenbergas išrado spausdinimo mašiną ir knygos tapo prieinamos visiems (teigiama), 1478m. J.Šprengeris ir H.Institoris išplatino knygą “Raganų kūjis”. Autoriai teigė, kad mokslas tvirtai įrodė raganų buvimą ir kiekvienas tuo abejojąs yra mokslo priešas o gal net ir pats raganius. 1514m. knygos tekstą. aprobavo popiežius Leonas X ir ji įgavo oficialaus dokumento statusą. Ir suliepsnojo inkvizicijos laužai. Į raganų tarpą pateko bent kiek keistesni žmonės, tam tarpe ir turintys psichologinių ir psichinių sunkumų (neigiama).

1. RENESANSO ANATOMIJOS IR FIZIOLOGIJOS PASIEKIMAI

Visi paminėti pakitimai paspartino mokslo apskritai ir medicinos bei anatomijos raidą. Viduramžių mokslininkai neturėjo tikslios žmogaus anatomijos sampratos vien dėl to, kad buvo draudžiama skrosti lavonus. Renesanso autoriai, sunkiai, bet išsikovojo teisę šitai daryti. Medicininių tyrinėjimų dėka buvo atrasta daug reikšmingų dalykų: M.Servetas atrado mažąjį kraujo apytakos ratą. Atmesta Galeno idėja, kad kraujas iš vienos širdies dalies į kitą pereina per skiriančios širdies sienelės poras. Anglų mokslininkas V.Harvėjus po kiek laiko atrado didįjį kraujo apytakos ratą. Prancūzas Alon Delle aprašė skirtumus tarp jutiminių ir motorinių komponentų. Belgų kilmės fiziologas A.Vesalijus traktate apie žmogaus kūno sandarą pateikė smulkų žmogaus kūno atlasą. Jame daugelis žmogaus kūno organų, tame tarpe ir smegenys, buvo pažymėtos stebėtinai tikslai. Galeno medicinos kanono viešpatavimas baigėsi. Kai kurios Galeno idėjos buvo atmestos. Vezalijus, kuris laikomas šiuolaikinės anatomijos pradininku, be jokios abejonės, pasisakė už sielos mirtingumą. XVI a. pirmą kartą išsakyta idėja, kad sielos organas yra smegenys. Gyvybiniai dvelkimai, kuriuos gamina smegenų skilveliai. Smegenų skilveliais buvo vadinama viskas, kas panašu į smegenų vingius. Vezalijus viešai skrodė lavonus, mokė studentus. Įdomu tai, kad susirinkdavo nemažai studentų to pasižiūrėti, tarp jų buvo ir lietuvių. Leonardas da Vinčis be tapybos tobulinosi daugybėje sričių: matematika, inžinerija, filosofija, etika, medicina ir psichologija. Kai kas tvirtina, kad toks požiūris į mokslą buvo to laikmečio bruožas. Kadangi mokslo raida buvo prislopinta, tai norėdamas kažko pasiekti vienoje srityje, turėjo išmanyti daugelį dalykų. Svarbiausias Leonardo darbas psichologijoje buvo “Traktas apie tapybą”. Iki Leonardo mokslų karaliene buvo laikoma filosofija. Jis tą vaidmenį norėjo suteikti “dieviškam tapybos mokslui”, kadangi tapybos kūriniuose slypi vaizduojamo, logiško ir praktiško vienybė. Kalbant paprastai, tarpininku tarp sąmonės ir tikrovės turi būti ne žodžiai, o vaizdai, dailės kūriniai. Tik jie gali atkurti tikrovės turtingumą. Suprantama, kad siekdamas pažinti žmogaus prigimtį Leonardas, kaip tuo metu buvo populiaru tyrinėjo žmogaus anatomiją, slapta eidavo į lavonines ir ten pats skrosdavo lavonus. Galbūt dėl to jis padarė rimtų atradimų, pavyzdžiui: skydinė liauka. Remdamasis anatomijos atradimais mėgino išsiaiškinti žmogaus sąmonės aktų esmę, jų fiziologinį pagrindą. Leonardo medininiai tyrinėjimai padėjo jam atskleist 4 žmogiškųjų būsenų esmę. Svarbiausiomis žmogiškosiomis būsenomis jis laikė DŽIAUGSMĄ, VERKSMĄ, VAIDUS ir PASTANGAS (fizines pastangas). Nemažai dėmesio jis skyrė regos fiziologijai. Ir niekas kitas taip detaliai neišnagrinėjo šios juslės. Minėtame traktate rasime teiginių, kurie išliko ir šiuolaikiniuose psichofiziologijos vadovėliuose. Pirmiausia idėja apie daikto dydžio suvokimo priklausomybę nuo atstumo, apšvietimo ir oro sąlygų. Jei kažkokie daiktai atrodo neryškiai, tai jie suvokiami, kaip esantys toliau. Kitas dalykas: kontrasto ir persidengimo svarba regimajam suvokimui. Tai vėliau tyrinėjo geštalt psichologijai. Taip pat daug dėmesio skyrė ne tik regimajam suvokimui, bet ir vaizduotei. Būtent jis sugrąžino psichologijai vaizduotę. (Jei ji tokia yra, iki šiol tyrinėjama.) Kitaip nei Aristotelio laikais ar viduramžiais, Leonardui vaizduotė jau nebežymėjo kvailo subjektyvumo. Ji yra didžiulė vertybė, nes jos dėka sukuriami visi žmogaus kūriniai. Visa, ką sukuria žmogus, sukuria mėgdžiodamas gamtą, tačiau pirmiausia vaizduotės dėka. Jis mėgino kurti įvairiausias vaizduotės lavinimo, plėtojimo taisykles, manydamas, kad ji gali įkvėpti menininką didiems darbams. Projekcinės metodikos atsirado ir Leonardo (di Caprio) darbų dėka. Vaizduotės tyrinėjimai svarbūs ir tuo, kad juose galima įžvelgti naują žmogaus koncepciją. Žmogaus sielos funkcionavimas aiškinimas kaip žmogaus veikla, kuri yra nukreipta į gamtos pertvarkymą. Tikras žmogaus gyvenimas, jo nukreiptų į išorę dvasinių jėgų įkūnijimas į jutimines vertybes. Apibendrinant, Leonardas paliko gausybę psichofiziologinių žinių, tarsi pratęsė anglų empirizmo pradininko Bacon tyrinėjimus, išplėtė mokslo ribas, nes užsiminė ir apie dievišką tapybos mokslą.

2. ITALŲ PSICHOLOGINĖ MINTIS

Italai todėl, kad Renesansas labiausiai klestėjo Italijoje (architektūroje, dailėje, psichologijoje). Italų kilmės psichologai: Pjeras Pomponacis baigė Paduvos universitetą ir vėliau ilgus metus profesoriavo Bolonijos universitete. Pomponacis rašė lotyniškai. Svarbiausias jo veikalas: “Traktatas apie sielos nemirtingumą”. Tas traktatas 1516m. Venecijoje buvo viešai sudegintas. Pomponacis savo pažiūras grindė peripatetikų filosofija ir gali būti įvertintas kaip vienas žymiausių tos epochos Aristotelio šalininkų, aristotelizmo atstovas. Pomponacis nepriėmė tuometinės scholastinės Aristotelio interpretacijos, jam imponavo arabų mąstytojų dvigubos tiesos koncepcija. Remdamasis ja mėgino spręsti vieną svarbiausių filosofijos ir teologijos klausimą: sielos nemirtingumo klausimą. Pomponacis priėjo išvados, kad Aristotelis niekada neteigė, jog siela yra nemirtinga. “Ar Aristotelio filosofija gali būti suderinama su sielos nemirtingumo idėja?” klausia Pomponacis. Atsakymas neigiamas. Aristotelis niekada nemąstė apie tokius niekus, kaip proto atskyrimas nuo kūno. Mėgindamas grįsti tokius samprotavimus Pomponacis mėgino naudoti dvigubos tiesos hipotezę. Pirmiausia žmogaus siela gali būti nemateriali ir nemirtinga. Tai religinė tiesa. Tačiau naudojant protą, racionalistinį metodą (grįžtant prie Dekarto) galima įrodyti, kad siela yra materiali ir mirtinga. Tai filosofinė tiesa. Šie du požiūriai Pomponaciui atrodė lygiaverčiai. Remdamasis dvigubos tiesos koncepcija, tuo metu Europoje populiarių averoizmu, šitaip pamėgino atriboti filosofiją nuo religijos. Filosofija pirmiausia susitelkė ties žmogaus dvasinės egzistencijos klausimu. Spręsdamas žmogaus dvasinės egzistencijos dalykus Pomponacis tyrinėja sielos prigimtį ir kilmę. mogaus siela arba sąmonė negali egzistuoti be kūno. ( Bliumo subjektyviu požiūriu ne Dekartas pirmą kartą pavertė sąmonę filosofinių ir psichologinių tyrinėjimų objektu, o Pomponacis. Taigi, šioje vietoje keičiasi psichologijos objektas. ) Siela ir sąmonė negali egzistuoti be kūno kadangi siela yra kūno forma, kadangi siela irsta kartu su kūnu. Šitai galime įrodyti vien tuo, kad sielai reikalingos juslės, o pastarosios be kūno egzistuoti negali. Kitas svarbus dalykas kalbant apie Pomponacį: jo idėja apie tai, kad egzistuoja visuotinė sąmonė. Jei egzistuoja žmonių visuma, tai logiška manyti, kad egzistuoja ir visuotinė sąmonė, bendra visiems žmonėms sąmonės arba visuotinis protas. Būtent pastaroji prielaida davė tyrinėtojams akstiną samprotauti apie sielos nemirtingumą. Iš tikrųjų, pasak Pomponacio, siela yra mirtinga. Pastaroji išvada nulėmė ir Pomponacio etines pažiūras, kurios iš esmės skyrėsi nuo tuo metu vyravusios ideologijos ir etikos. Jei žmogus egzistuoja tik šiame pasaulyje, tai visą savo gyvenimą turi nukreipti į žmogiškųjų vertybių kūrimą šiame pasaulyje ir negali būti jokios kalbos apie siekimą atlygio už kažką anapus, nes to anapus nėra. Kitas italų mąstytojas nusipelnęs psichologijai – Bernardinas Telezijus. Gimė ir dirbo Neapolyje, ten įkūrė “Gamtos tyrinėtojų” draugiją. Jos tikslas atskleisti tikrąją gamtos prigimtį remiantis Aristotelio filosofija, be kita ko atskleidžiant Aristotelio filosofinius prieštaravimus. Savo filosofiją ir psichologiją Telezijus išdėstė traktate “Apie gamtą pagal jos pačios pradus” 1565m. Gamta gali būti pažinta tyrinėjant ją empiriškai. Aiškindamas gamtos sąrangą Telezijus naudojosi HILOZOIZMO prielaida, kuri buvo populiari antikoje. (nepainioti su hilomorfizmo prielaida) Hilozoizmas filosofijos kryptis, kurioje materija yra sudvasinta. Remdamasis hilozoizmo prielaida Telezijus samprotavo taip: gamta yra ne kas kita kaip materija ir tą materiją nuolatos veikia dvi jėgos: šiluma ir šaltis. Šios dvi jėgos veikia netolygiai, viena kitą nurungia ir dėl to mes turim pasaulį tokį, kokį turim. Jei materijos dalis yra veikiama šilumos, ji gali virsti gražiais, švelniais dalykais, pavyzdžiui dangus. Antra vertus, jei materiją veikia šaltis, ji gali virsti nemaloniais dalykais, pavyzdžiui žemė. Galima spėti, kad visa ką aplinkui matome, galima aiškinti šilumos ir šalčio sąveika. Aiškindamas sielą, Telezijus vėl kalba apie PNEUMĄ. Tapatina ją su siela. Šiluma yra kiekvieno organizmo gyvybės šaltinis, gyvybinė dvasia arba pneuma. Pneuma suteikia visas sielos ypatybes ir yra sielos fiziologinis substratas. Nors visas gyvas pasaulis yra vientisas, jį grindžia šilumos ir šalčio sąveikos dėsnis, žmogaus pneuma, o tuo pačiu ir siela, žmogaus pneuma skiriasi nuo gyvūno, nes jo pneumoje yra daugiau šilumos. Tai dar ne viskas. Žmogus be tos šilumos-pneumos turi ir aukštesniąją dvasią (pneumą). Pastaroji yra įpūsta Dievo ir yra nemateriali ir nemirtinga. Aukštesnės dvasios idėja leido Telezijui paaiškinti išskirtinę žmogaus vietą pasaulyje. Mat aukštesniosios dvasios dėka žmogaus siela gali orientuotis į esminį pažinimą, į etinių vertybių suvokimą. Kiti Telezijaus nuopelnai: Telezijus užsimena apie savisaugos dėsnį. Tai teiginys, kad sielai būdinga savisauga. Kiekvienos materijos požymis: išsaugoti savąjį būvį. To paties siekia ir siela. Visi sielos aktai pajungti savisaugos dėsniui. (tam tikros paralelės su sociobiologija: esą svarbiausias žmogaus motyvacinė jėga – perduoti savo genus kitoms kartoms). Telezijus psichologijai grąžino afektus arba emocijas. Antikoje daugiausia dėmesio buvo skiriama racionaliajam žmogaus pradui, emocijos tarsi užmirštamos, lygiai tas pats atsitiko ir viduramžiais. Žmogaus jausminė prigimtis buvo slopinama. Telezijus tyrinėjo afektus, tai, ką dabar vadiname emocijomis. Pirmuosius emocijų tyrimus galima rasti minėtame traktate. Telezijus manė, kad ir afektai skirti tam, kad siela save išsaugotų. Telezijus tvirtino, kad afektus, net ir neigiamus afektus, reikia ne slopinti, o mokytis juos valdyti.

3. EMPIRINĖ PSICHOLOGIJA ISPANIJOJE

XVI a. Ispanija kaip valstybė klestėjo pirmiausia geografinių atradimų dėka. Ispanija tapo galinga valstybe ir jai reikėjo pažangaus mokslo, kad galėtų patenkinti naujų teritorijų visuomeninius užsakymus. Tai reiškė, kad Ispanijoje psichologija ir filosofija ėmė artėti prie kasdieninio gyvenimo, prie konkrečių visuomenei aktualių klausimų. Vienas pirmųjų mėginęs psichologiją priartinti prie kasdienio gyvenimo: Chuanas Luisas Vivesas. Jis gyveno Valensijoje , studijavo Paryžiaus, Oksfordo ir Leveno universitetuose, dėstė įvairias humanitarines disciplinas, lotyniškai parašė 60 veikalų. Svarbiausi jų: “Apie mokslus”, “Apie gėrybių bendrumą”, “Apie žmonių giminės santarvę ir vaidus”, psichologijai svarbiausias “Apie sielą ir gyvenimą” 1535m. Manoma, kad Vivesas pratęsė Pomponacio apmąstymus apie sielą, jam rūpėjo panašūs klausimai. Pirmiausia sielos apibūdinimo klausimas, atsakymas į klausimus kas yra siela, sielos ypatybių klausimas, kaip, kokių dalinių dėka, siela funkcionuoja. Galima spėti, kad iš pradžių Vivesas nuvertina viduramžių scholastikos psichologiją. Jo teigimu animastika yra bevertė. Ji kelia abstrakčius klausimus, į kuriuos atsakyti neįmanoma. Atmesdamas animastiką Vivesas iškelia savo psichologijos motto: psichologija turi būti empirinė. Vadinasi, Vivesas yra empirinės psichologijos pradininkas. Atsakinėdamas į tuos klausimus empirinės psichologijos kryptimi Vivesas išsakė tokius pažinimo psichologijos dėsningumus: 1. Pažinimas yra jutiminis, gaunamas iš juslių.2. Juslėmis gaunamo žinios saugomos atmintyje ir plėtojamos vaizduotės dėka.3. Vaizduotės veikloje labai svarbios asociacijos. Tai bendras sielos bruožas. 4. Sieloje skiriama ir fantazija. Jei vaizduotė paklūsta protui, tai fantazija yra nevaržoma ir laisva.5. Protas yra svarbiausia sielos funkcija lemianti visus sprendimus, juos grindžianti stebėjimu ir eksperimentu.Tokios pagrindinės empirinės psichologijos idėjos priskiriamos Vivesui. Jis taip pat daug dėmesio skyrė naujos veiklos analizei. Žmogaus būtį Vivesas aiškino veiklos kategorija. Pirmiausia daug dėmesio skirdamas įvairioms dvasinėms veikloms. Viena iš jų – pedagogika. Jo darbuose galima rasti pedagoginės psichologijos užuominas. Idėja apie veiklą savo laiku labai džiaugėsi rusų psichologai. Leontjevas savo veiklos koncepcijos ištakas randa antikoje (?), tačiau pirmiausia Viveso darbuose. Leontjevas suabsoliutino veiklą.

Chuanas Uertė – ispanų gydytojas dar labiau pasukęs psichologiją gamtamokslinio materializmo link. Psichologijai labai svarbus jo darbas “Mokslinis gebėjimų tyrimas” 1579m.. Jis irgi laikytinas vienu pirmų diferencinės psichologijos atstovų. Aiškindamasis individualių skirtumus Uertė rėmėsi nuo seno žinoma temperamentų idėja. Ši idėja pirmiausia priskirtina Galenui. Žmogaus individualūs skirtumai priklauso nuo smegenyse vyraujančio vieno iš keturių pirminių elementų: ugnies, oro, vandens, žemės. Temperamentas dar priklauso nuo maisto ir nuo klimato sąlygų. Visoje gamtoje, ir žmogaus organizme, svarbiausias elementas, kuriuo viskas grindžiama ir aiškinama, yra ugnis. Uertė kėlė tokius klausimus:1. Kokios žmogaus prigimties savybės daro juos gabius vienam ar kitam mokslui?2. Kokius žmonės turi gebėjimus?3. Pagal kokius požymius galima atpažinti gebėjimą?4. Kokie mokslai ir menai atitinka tuos gebėjimus?Atsakymai: Pasak Uertė, pirminių elementų santykis žmoguje yra paveldėtas, vadinasi, gebėjimai yra paveldėti, tačiau tai nereiškia, kad jų nereikia tobulinti. Ten buvo dar maistas ir klimatas, o tai reiškia, kad jei mes netobuliname savo gebėjimų, jie užgęsta. Atpažinti gebėjimus galima iš žmogaus elgesio (dabar vadinamo nežodine kalba). Ypatingą dėmesį Uertė skyrė žmogaus juokui. Iš to, iš ko žmogus juokiasi galima daug pasakyti apie žmogaus intelektą. Jei žmogus krizena tik iš seksualinių juokelių, galima manyti, kad pas jį su intelektu ne kas. Uertė mėgino mokslus skirstyti pagal tai, kokių gebėjimų jie reikalauja. Vieni labiau reikalauja minties ir proto, kiti – atminties ir vaizduotės. Tos Uertė idėjos buvo naudojamos ir profesinės atrankos organizavimui. Pats Uertė mėgino valstybiniu mastu organizuoti profesinės atrankos tyrimus. Ispanų karaliui pasiūlė į postus skirti pagal gebėjimus, o ne pagal nuopelnus karaliui ir bažnyčiai.

Gomesas Pereira svarbus tuo, kad daugiau kaip 20 metų rašė savo pagrindinį darbą , kuriame gausu ir psichologinių žinių “Antoniana Margarita” 1554m. Viena svarbiausių šio traktato išvadų – kad gyvūnai neturi sielos. Jie nei mato, nei girdi, jie nejunta apskritai. Jų elgesį valdo automatiniai atsakai į išorę. Gyvūnai pirmą kartą psichologijos istorijoje buvo pavaizduoti kaip tiesiogiai automatiškai reaguojantys į jutiminius vaizdus. Gyvūnų automatizmo idėją iškėlė Pereira ir, manoma, nuo jo vėliau nusirašė Decartes.

Apibendrinimas: iki tol nebuvo psichologijos, o tik animastika. Pirmą kartą psichologijos kategorija randasi XVI a., ją pirmą kartą pavartoja anglų mąstytojas Johanas Tomas Fraigiusas 1575m. pasirodžiusioje knygoje “Bendrų vietų sąrašas” (katalogas). 1590m. pasirodė Rudolfo Glokenijaus knyga “Psychology”. Animastikos kategorija įsivyravo ne iš karto, taip ir psichologija ne iš karto, o praktiškai tik XVIII a. antroje pusėje ją buvo imta plačiai operuoti.

XII. R.DEKARTO DUALIZMAS

Descartes. Laiko dvasia – mechanicizmas. Jo idėjos vyravo moksle. Reiškia visus kitimus aiškinta mechaninėmis priemonėmis. Tai lėmė fizikos, matematikos pasiekimai. Tai palietė ir psichologiją. Ir žmogaus vietą galima paaiškinti naudojant mechanikos dėsnį. To pradininkas – Dekartas. Nuo tada kilo polemikos apie kūno ir proto santykį.Dekartas manė, kad visi mokslai turi būti tokie tikslūs kaip matematika. Gyvendama Olandijoje parašė visus svarbiausius savo darbus. Sužinojęs apie Galilėjaus likimą, neišspausdino savo kūrinio apie fiziologijos ir psichologijos ryšį “Samprotavimai apie metodą”, “Proto vadovavimo taisyklės”, “Metafiziniai apmąstymai”, “Filosofijos pradai”.Suformulavo racionalizmo metodo pagrindines taisykles. Teigė, kad pažinime svarbiausia protas (“Viskas privalo paklusti proto balsui”). Siūlė abejoti viskuo, net pačiu savimi. Negalima abejoti tik tuo, kad abejoji. Jei nėra argumentų abejonėms pagrįsti, reiškia sąveikauji su absoliučiomis tiesomis, absoliučiai akivaizdžiomis idėjomis. Jas galima pažinti pirmiausia intelektinės intuicijos dėka. Filosofijoje siūlo ieškoti naujo tiesos kriterijaus. Viduramžių filosofijos tiesos kriterijai autoritariniai, netinkami. Siūlomas tiesos kriterijus – protas. Filosofiniuose ieškojimuose Dekartas siūlė taikyti analitinį matematinį metodą. Pažinti galima proto ir analizės dėka.Metodologinis skepticizmas – abejojimas viskuo, išskyrus tuo, kad abejoji. Iš čia kilęs garsusis Dekarto posakis “Mąstau, vadinasi egzistuoju”. Iš to skepticizmo, kuris pirmiausia nukreiptas prieš viduramžių filosofiją, kilo dualistinė kūno ir sielos samprata.Taikant racionalistinį metodą Dekartas siūlė tokias taisykles atsakant į klausimus:1. Sprendimus priimti kai viskas aišku ir nekyla abejonių.2. Kiekvieną klausimą padalyti į tiek dalių kiek galima.3. Pirma ištirti paprastus, o paskui sudėtingesnius ir ieškoti ryšių.4. Visuomet patikrinti ar ko nors nepraleidome. Šis metodas taikomais ir dabar: atsakius į tyrimo klausimus grįžtama prie atmestų alternatyvų ir jos vėl patikrinamos.Veikale “Apie žmogų” Dekartas iškėlė REFLEKSO LANKO idėją. Refleksas buvo aiškinamas mechanicistiškai. Žymėdamas refleksą, refleksinį elgesį (UNDULATIO REFLEXA) naudojo kategoriją GRĮŽTAMASIS BANGAVIMAS, kuris atskleidžia reflekso esmę. Manė, kad nervą sudaro 3 dalys: branduolys (siūlas), apvalkalas (apie siūlą), viename gale galūnėlės (fibrilės), kitame vožtuvai. Nervu judina gyvybiniai dvelkimai (SPIRITUS ANIMALES arba VITALES). Palietus fibrilę nervai įsitempia ir atsidaro vožtuvas: iš smegenų ima plūsti gyvybiniai dvelkimai: pačios judriausios ir greičiausios kraujo dalelės ar subtilus vėjas, oras. Išplečiamos smegenys parsiruošia priimti įspūdžius. Jie pripildyti raumenis, sukelti judėjimą. Toks mechanicistinis žmogaus aiškinimas.Dekartas manė, kad refleksais galima paaiškinti visą žmogų, jo sielą (sąmonę ar savimonę), ir protą. Sielos aktai sujungti asociacijų dėsniais. Tai yra kažkas panašaus į sąmonės struktūrą.“Filosofijos praduose” Dekartas išdėsto metafizinį kūno ir sielos dualizmą (pirmą kartą). Dekartas išskiria mąstančiąją medžiagą RES COGITANS. Mąstančioji medžiaga – siela (sąmonė, protas), kurie atsilaiko prieš abejones. Joje sutampa dvasia ir supratimas (protas). Mąstančioje medžiagoje sutampa dvasia, supratimas arba protas. Mąstančios medžiagos priešybė – tįsi medžiaga RES EXTENSA atstovaujanti išorinį pasaulį. Tįsumą ir kitas pirmines objekto savybes galima pažinti racionaliai, jos gali būti kiekybiškai ir matematiškai apskaičiuotos. Šitai mes pažįstame pirmiausiai proto dėka.Antrinės daiktų savybės yra tik vaizdinių savybės, kurias pažįstame juslėmis. Reiškia, kiekybinius dalykus pažįstame protu, o juslinius – juslėmis. Protinis pažinimas (mąstymas) – savarankiška substancija nerefleksinės prigimties, panaši į įgimtą aukščiausią idėją. Todėl čia žmogus suklysti negali.

Intelektinė intuicija. Dekartas pakeitė psichologijos objektą – siela, sąmonė, protas virto kažkuo sudarytu iš mąstančios medžiagos, kažkas bendro ir nekintančio. Neaišku kaip materialus, tįsus kūnas gali būti įtakojamas nematerialios mąstančios medžiagos. Šito negalima pažinti nei tįsumo, nei kitomis sąvokomis. Tai yra už mūsų gebėjimo pažinti, teigė Dekartas. Tai vadinama DEKARTO AKLAVIETE. “Sielos aistrose” tyrė juslinės prigimties emocijas. Jas galima paaiškinti dvelkimais, refleksais. Aistros skirtos tam, kad kūnas save apsaugotų. Dekartas įvardija 6 pagrindines aistras (emocijas):1. Nustebimas2. Meilė3. Neapykanta4. Noras5. Džiaugsmas 6. Liūdesys Kitos aistros sudarytos iš šių pagrindinių. Aistros kyla valiai nedalyvaujant, kai sąmonė arba valia netenka proto kontrolės. Protas prilyginamas valiai, todėl Dekartas – voliuntaristas. Dekarto indėlis į psichologiją. Dekartas – deterministinės psichologijos pradininkas, naujų laikų psichologijos tėvas. Jis pakeitė psichologijos objektą – iš sielos į sąmonę. Išeities taškas – kūno ir proto santykio klausimas. Taikė naują – racionalistinį – metodą filosofijoje ir psichologijoje.

XIII. POLEMIKA DĖL DEKARTO FIZIOLOGIJOS IR PSICHOLOGIJOS

Planelis:1. Iracionalistiniai Dekarto dualizmo sprendimai2. Racionalistiniai Dekarto dualizmo sprendimai3. Psichofizinis paralelizmas

ĮŽANGA

Nuo Dekarto bandyta išvengti Dekarto aklavietės. Vieni bandė remtis iracionalistinėmis idėjomis, kiti labiau rėmėsi Dekarto racionalizmu. Tik XIX a. dėl fiziologinių darbų buvo ryšys tarp kūno ir proto tapo akivaizdesnis. Buvo galima daug kategoriškiau tvirtini, kad smegenys – proto substratas. Dekarto idėjas pirmieji tikrinio psichofiziologai. Francis Glisonas (1597-1677) traktate “Medicinos pradmenys” pateikė savo eksperimentinius darbus, kuriuose bandė išmatuoti raumenų apimtį, patikrinti ar dvelkimų poveikyje kūnui ėmus judėti, raumenų apimti padidėja (t.y. ar jie priplūsta gyvybinių dvelkimų). To nepavyko įrodyti. Mėgindamas paaiškinti refleksą pirmas panaudojo dirglumo kategoriją – tai savitas vidinis gyvybinis judėjimas.T.Vilis (1621-1675) traktate “Smegenų sandara” atmetė Dekarto nervo sandarą (visus tuos vamzdelius). Teigė, kad smegenys ir nervai veikia pagal optikos dėsnius. Nervais juda korpuskulės – dalelės panašios į šviesos daleles.

1. IRACIONALISTINIAI DEKARTO DUALIZMO SPRENDIMAI

Paskalis, kaip matematikas, parodė Dekarto racionalistinio metodo ribotumus. Tik ilgainiui nukrypo į mistiką. Jis suabejojo ar žmogus pajėgus pažinti begalinį pasaulį (“Aš žinau, kad nieko nežinau”). Traktate “Mintys”: žmogus mąstanti būtybė, bet mąstymas pastato į keblią padėtį: žmogus ieško dvasinės ramybės, bet dėl dvilypės prigimties jos neras. Ontologiniu požiūrių žmogų sudaro dvi iš esmės skirtingos substancijos: siela ir kūnas, etiniu požiūriu – gėris ir blogis. Todėl žmogus – prieštaringa, tragiška, menka būtybė, kuri nuolat svyruoja. Protas pajėgus aprėpti tik baigtinius dalykus. Tikroji pažinimo institucija – širdis. Protas pirmuosius pradus gali pažinti tik tada, kai tai jau pažinta širdimi. Už ar prieš tikėjimą tinkamai galima apsispręsti tik širdimi. “Žmogus – nendrė, trapiausiai iš gamtos kūrinių, tačiau tai mąstanti nendrė”. Jau Paskalis rašė, kad žmogui sunaikinti reikia vieno vandens lašo, bet net viso pasaulio prislėgtas žmogus kilnesnis už tuos kurie žudo, nes jaučia pasaulio priespaudą…Okazionalizmas – atsitiktinių priežasčių teorija. Kūno ir proto santykis aiškinamas atsitiktinumu. Atsirado ererdo Kordemua dėka 1684m. A.Gelinskas teigė, kad kūnas ir protas negali sąveikauti taip, kaip teigė Dekartas. Dievas atsitiktinumus sužadina ir lemia judesius. Kūno judesiai nenueina iki sielos ir negali sukelti pojūčių. Apie sielą žinoma mažai, apie kūną mažiau. Mąstytojui belieka stebėti. Tarp tįsios materijos ir mąstančio proto – priešiškumas. Ir viena ir kita nulemta Dievo ir niekas neveikia savo valia. Okazionalizmo viršūnė – N.Malbranšo (1638-1715) darbai. Aukščiausia idėja – Dievas yra viena ir vienintelė visko priežastis. Nėra ne tik kūno įtakos protui ar proto įtakos kūnui, nėra nieko, išskyrus Dievo įsikišimą. “Kai žmogus nori pajudinti pirštą, patogi proga Dievui pajudinti pirštą…” Dievas yra vienintelė pažinimo prielaida. Ką pažįstame – tam tikras idėjas, kurių aukščiausia Dievas, kuriame egzistuoja visi daiktai.

2. RACIONALISTINIAI DEKARTO DUALIZMO SPRENDIMAI

T.Hobsas (1588-1679) “Filosofijos elementai” (pirma dalis – “Apie kūną”, antra – “Apie žmogų”, trečia – “Apie pilietį”). Visuomenės teorija veikale “Leviatanas”. Žmogaus pažinimo šaltinis – objektyvi tikrovė. Pažinimo pradžia – pojūčiai. Juos grindė mechanicizmo dėsniais. Oro srovės dirgina nervus. Šie smegenis, tai lemia pojūčius, mintis. Protas lemia aukštesnį pažinimą, jusles apjungia į bendresnes sąvokas. Protas įgyjamas darbštumu, o ne įgimtas. Pažinimas neįmanomas be kalbos, nes žmogus pažindamas operuoja tam tikrais vardais. Pažinimo objektas – ne daiktai, o vaizdiniai , kurie siejami su vardais (ženklais), tai yra tiesa susiejusi su teiginiais (kalba).Hobsas teigė, kad jutimai mechanicistiškai apspręsti. Malonumą sukelia stiprėjantis oro srovių judėjimas.Hobsas vienas pirmųjų asmenybės psichologijos tyrinėtojų. Operavo savisaugos kategorija, kuri yra aukščiausia vertybė (kaip saviaktualizacija).Bandė rezultatus apdoroti matematiškai. Pažinimas – matematinės operacijos, žodžių sudėti ar atimtis. Socialinės psichologijos reiškinius aiškino remdamasis racionalistiniu metodu. Visuomenės sutarties idėja – valstybė atsirado dėl žmogaus savisaugos dėsnio, kol valstybės nebuvo “žmogus žmogui vilkas”. Valstybė – organizmas.Barucho (Benedikto) de Spinozos (1632-1677) metafizinis darbas – “Etika”. Jis norėjo išlaikyti Dievą kaip priežastį. Atsisakė dviejų idėjos – panteistinė filosofija. Sutapatino Dievą ir gamtą. Gamta – Dievas – vieninga substancija, kuri susideda iš kuriančio ir jau sukurtos gamtos. Norint pažinti pasaulį reikia pradėti nuo Dievo pažinimo, nes jei jo įvaizdis bus klaidingas, nieko nesužinosime ir apie žmogų. Dievas – begalinė būtis – sąvoka, kuri nereikalauja kitos sąvokos, iš kurios būtų kas nors sudaryta.

Absoliučios begalinės būties savybės – modusai – begaliniai dariniai. 2 pagrindiniai baigtiniai modusai:1. Pasaulis2. mogusJų skirtumas sąvokose “kurianti gamta”, “sukurta gamta”. Žmogus pažindamas pasaulį, pažįsta modusus, bet toks pažinimas nevaisingas. Patikimesnis dedukcinis pažinimas, o patikimiausias intuityvus. 1. Juslinis pažinimas – kylantis iš afektų gali būti miglotas. Jis suteikia miglotas sąvokas.2. Racionalus pažinimas – sukuria bendrąsias sąvokas.3. Intuityvus pažinimas – žmogus pažįsta absoliuto požiūriu.Idėjos teisingos, jei susijusios su Dievu. Teisingos idėjos – aiškios ryškios ir visiems akivaizdžios. Jose glūdi tiesa. “Nėra jokio kito tiesos kriterijaus, tik ji pati”. Emocijos – aistrų mechanika. Gali būti aprašyta remiantis matematika, geometrija. 3 pagrindiniai afektai:1. Geismas, kurį lemia savisaugos dėsniai;2. Džiaugsmas;3. Liūdesys.Džiaugsmas ir liūdesys kyla sąveikaujant geismui su išoriniu pasauliu. Visi kiti afektai kyla iš šitų 3.

3. PSICHOFIZINIS PARALELIZMAS

Psichofizinis paralelizmas išlaiko dualizmą, bet neigia ryšį tarp kūno ir proto. Bet koks sąmonės aktas susiejęs su kūno aktu tuo, kad atsiradus vienam kyla kitas.Gotfrydas Vilhelmas Leibnicas (1646-1716) sukūrė logikos pagrindus. Savo kūriniuose “Nauja gamtos sistema”, “Monadologija” išdėstė psichofizinio paralelizmo svarbiausias idėjas. Jis lygina sielą ir kūną su laikrodžiais, kurių parodymai dera. 3 darnos šaltiniai:1. INTERAKCIONALIZMAS – abipusė įtaka;2. OKAZIONALIZMAS – įgudęs prižiūrėtojas;3. PARALELIZMAS – taip sukonstruoti, kad ateities harmonija numatyta iš anksto.Jis remiasi idėja, kad kūnas ir protas egzistuoja remiantis išankstine idėja – Dievas nustatė harmoniją ir ji egzistuoja tarp kūno ir sielos iki šiol.Leibnicas neigė, kad patyrimas vienintelis žinių šaltinis. Atskirų juslių dėka gautos žinios yra faktų tiesos tarp kurių gali būti prieštaravimai nuo proto tiesų, kurios gali būti paveldėtos ir tarp kurių priešybė neįmanoma.Leibnicas – zoopsichologijos pradininkas. Gyvūnai – ne automatai. Jie gal neturi proto, bet turi asociacijas. Leibnico filosofiją išpopuliarino Kristianas Volfas, kuriam galima priskirti dvejopos psichologijos idėją: empirinė ir racionalioji psichologiją. Jei metafizika mokslas apie būtį, o ontologija _______ tai psichologija – mokslas apie dvasinę būtį. Empirinė psichologija turi tirti žmogaus empirinį patyrimą, kas gaunama savistaba ir stebėjimu. Racionalistinė psichologija teigia, kad sieloje slypi amžinoji (dvasinė) prigimtis, o patyrimas jos neveikia. Žmogus gali tobulinti dvasinę prigimtį.