Pažinimo psichologija
Šiandien teigiama, kad psichologija, kaip mokslas, turi gilią praeitį, bet trumpa istoriją. Ji
pradėjo formuotis 5a. pr.Kr. senovės Graikijos filosofų darbuose. Pats žodis psichologija kilo iš
dviejų graikų kalbos žodžių: psyche – siela ir logos – mokslas. Taigi psichologija lietuviškai
reiškia ,,sielos mokslas” , o išsamiau: psichologija yra mokslas apie psichikos reiškinius, jų
dėsnius ir mechanizmus. Psichologija – tai mokslas apie mane. Pirmoji prielaida, atsirasti
psichologijai buvo filosofija, kuri bandė spręsti žmogaus problemas, antroji prielaida – gamtos
mokslai, sukaupę daug žinių apie žmogaus organizmą, trečioji – gyvenimiška psichologija, t.y.
liaudies išmintis ir jos sukauptas patyrimas.
Šiuolaikinė psichologija apima labai įvairias žmonių psichinio gyvenimo sritis. Pagal tai, kokiu
aspektu yra tiriamas psichologijos objektas, yra skiriamos įvairios psichologijos šakos. Tai
fundamentaliosios arba pamatinės šakos ir taikomosios šakos. Fundamentaliosios
psichologijos šakos: bendroji psichologija, socialinė, raidos psichologija, zoopsichologija,
medicininė psichologija, patopsichologija. Taikomosios psiclogijos šakos: darbo ir inžinerinė
psichologija,pedagoginė, šeimos, kūrybos, sporto, organizacinė psichologija.
Bendroji psichologija – sistemina visas psichologijos disciplinas. Ji tiria sveiko suaugusio
žmogaus psichikos funkcionavimą, įvairius psichikos procesus (jutimą, suvokimą, dėmesį,
atmintį, mąstymą ir kit.), apibūdina pagrindines psichoogijos sąvokas, pagrindžia bendrus
psichologijos metodus. Ji yra visos psichologijos pamatas. Tačiau bendrosios psichologijos raida
priklauso ir nuo kitų psichologijos šakų. Dalis psichikos reiškinių mums žinomi iš praktinės
patirties. Bendraudami su žmonėmis, jau nuo ankstyvo amžiaus mes pastebime, kad jie, be
fizinių savybių (veido bruožų, kūno konstitucijos, išorinių judesių ir kt.), dar turi atminties,
emocijų, mąstymo ir daug kitų vidinio gyvenimo reiškinių, kurių mes negalime nei pamatyti,
nei išgirsti, nei pajusti kitais jutimais, bet iš įvairių pasireiškimų žinome, kad jie būdingi ne tik
kitiems žmonėms, bet ir mums patiems.
Pažinimo procesai – tai įvairių psichinių procesų sistema, kuri dalyvauja pažinime ir kur
atskirais atvejais tai vieni, tai kiti procesai tampa dominuojančiais. Pažinimo procesai įgalina
individą orientuotis aplinkoje, susidaryti aplinkos vaizdą, pažinti ir suprasti save kaip individą.
Kiekvienas žmogus yra ribojams visuomenėje egzistuojančio pažinimo. Jis pažįsta tai, ką
visuomenė yra sukūrusi. Žmogaus pažinimas galimas tam tikrų psichinių procesų dėka.
Sąmonė
Sąmonė – psichikos dalis, apimanti įvairias mentalines būsenas, mintis, emocijas, suvokimą ir
prisiminimus. Sąmonė yra intencionali, tai yra nukreipta į išorinį bei iš dalies ir į subjekto į
vidinį pasaulį (savimonė). Sąmonė yra sugebėjimas suvokti realybę. Protas yra sąmonės įrankis.
Originalią ir labai vaisingą sąmonės koncepciją sukūrė K.Marksas. Jis nuosekliai taiko
socialinę poziciją tiek būties, tiek ir sąmonės problemoms: sąmonė jo nuomone, yra
,,visuomeninis” produktas, kuris apibūdinamas kaip aukštai organizuotos materijos (smegenų)
savybė atvaizduoti objektyvią tikrovę. Pasak Zigmundo Froido, žmogaus psichika susideda iš
nesamoningumo ir sąmonės. Žmogaus sąmonė fiksuoja viską, kas supa mus: informaciją įgytą
bendraujant su kitais asmenimis, skaitant, mokantis, tyrinėjant. Sąmonei reikia priskirti ir
atmintį. Netikėti gyvenimo sukrėtimai, ligos ar senatvė gali paveikti ir mūsų sąmonę.
Pastebėjome, kad po smegenų sukrėtimo ne visi asmenys prisimena savo praeitį. Tie žmonės
teigia, kad gyvena visai kitą gyvenimą.
Pasąmonė
Pasąmonė yra psichinių procesų, kurie subjektyviai nekontroliuojami. psichologijoje
pasąmonė yra sąmonės priešingybė, ne visada tiesiogiai suvokiama, tačiau veikianti sąmoningą
elgesį.Pasąmonės charakteristikomis galima paaiškinti, kodėl žmogus savo veikloje vadovaujasi motyvais, kurie jam pačiam nėra „pasiekiami“ sąmoningai bei nusakyti kitus asmenybės veiklos ypatumus.Zigmundas Froidas, psichoanalizės pradininkas, išskyrė tris sąmonės kategorijas:1.Sąmonė – sistema, susidedanti iš pojūčių, išgyvenimų, kuriuos žmogus suvokia tam tikru
momentu.
2.Priešsąmonė susideda iš patirties, kuri tam tikru momentu nesuvokiama, bet gali lengvai
grįžti į sąmonę spontaniškai ar valingai (pavyzdžiui, pažįstamo, sutikto gatvėje, vardas).
3.Pasąmonė – tai primityvių instinktų, emocijų, socialiai neprimtinų idėjų, siekių, trauminių atsiminimų, suvoktų dalykų „talpykla“, kurie per sąmonę pateko ir įsitvirtino joje. Pasąmonės turinys nebūtinai vien tik neigiamas. Pasąmonei nėra svarbi logika, laikas, erdvė, racionalūs dalykai. Pasąmonė labiausiai atsiskleidžia sapnuose, nes pasąmonės kalba yra vaizdas. Nepaisant valios pastangų, vaizdiniai negali iškilti sąmoningai. Vėliau šį modelį Froidas pakeitė kita teorija apie Id, Ego ir Superego. Šiame modelyje pasąmonė
praktiškai atitinka Id, nors ir Ego bei Superego sritys gali būti nesąmoningomis.
Miegas ir sapnai
Miegas yra tiesiogiai susijęs su biologiniais ritmais, kurie būdingi beveik visoms gyvoms būtybėms. Mūsų organizmo funkcinį aktyvumą, besikeičiantį per 24 valandų ciklą, reguliuoja “vidinis laikrodis”. Kasdien periodiškai keičiasi medžiagų apykaitos intensyvumas, kraujotaka, pulso dažnis ir arterinis kraujospūdis, kvėpavimas, kūno temperatūra.Miegas yra savotiškai besikeičianti, bet nenutrūkstanti smegenų veiklos gyvybinė fazė. Moksliniai tyrimai rodo, kad miegant centrinė nervų sistema funkcionuoja.Mes tai patys jaučiame pagal sapnus, kai kam net prisisapnuoja praeities įvykiai arba kaip reikia spręsti jiems aktualias problemas. Kai kurie žmonės gali atsibusti užprogramuotu laiku arba sureaguoti į vos girdimą signalą (žadintuvo, skambučio ir kt). Miegant kontaktas su aplinkiniu pasauliu būna ribotas ir kintantis -ryto valandomis ryšys su aplinkiniu pasauliu paprastai palaikomas lengviau.Miegodami mes dažnai sapnuojame. Sapnas tai – smegenų būvis atspindintis specifinį elgesį, mąstymą… Visi turi miego ritmą. Sapnavimas tai – save reguliuojanti sistema. Pavargusi, nepailsėjusi nervų sistema rodo…..kitokią, iškreiptą tikrovę sapne.Žinoma, kad budinti smegenų veikla absoliučiai skiriasi
nuo smegenų veiklos, kuri ilsisi. Be to smegenų veikla periodiškai keičiasi užduodama miego fazes, kurios eina tiksliai paeiliui ir vietomis nesikeičia. Sapno metu smegenys ne tik perdirba gautą sąmoningą informaciją, bet ir suderina ją su jau esama, ir tai gali vykti tik miegant ir sapnuojant. MeditacijaMeditacija – viena iš dvasinio susitelkimo (koncentracijos) technikų, maldos forma, procesas. Meditacijos tikslas – susikaupimas, rimtis, dvasinis atbudimas arba nušvitimas, dvasinė
sveikata, pakitusios sąmonės būsenos, transas. Vienų teigimu koncentracija atsiranda ne
sąmoningai, o kaip susitelkimo, įsigilinimo į ką nors pasekmė. Pagal kitus pasiekiama
vadinamoji „relaksacinio dėmesingumo“ būsena, kurios metu, žvelgiant iš neurobiologijos
mokslo pozicijos, pakinta smegenų biosrovių dažnis. Bendriausia prasme, meditacijoje
persikeliama į dvasinio savitapatumo būsenas, kuriose sumažėja suvokiančiojo subjekto ir
suvokimo objektų reikšmė, o iškyla absoliučios būties pajauta.
Meditacija – tai praktika, kurios metu protas pastoviai stebimas. Mintys sutelkiamos į vieną
objektą, taip nuraminant protą. Sustabdžius minčių bangavimą, suvokiama tikroji savastis,
pasiekiami viduje glūdintys išminties ir ramybės klodai. Dabartiniu metu jau nebėra abejonių,
kad didžioji dalis fiziologinių funkcijų priklauso nuo mūsų psichologinės būsenos. Pas vienus
žmones ši įtaka didesnė, pas kitus mažesnė…Hipnozė
Hipnozė – senas reiškinys. Manoma, kad ją naudojo dar senovės šumerai 4000 m. pr. Kr. ,
tačiau tikroji hipnozės prigimtis, kaip ji veikia, iki galo neišaiškinta dar ir po šiai dienai. Kas yra
hipnozė? Tai tikroviška, normali, lengva būsena, kuriai charakteringa: intensyvi koncentracija
(išorinių dirgiklių nebejutimas), raumenų atpalaidavimas bei aukštas įtaigos laipsnis. Hipnozė
yra gimininga miegui būsena, tarpinė grandis tarp miego ir būdėjimo. Labiau nei miegant
padidėja atsipalaidavimas, imlumas įtaigai. Užhipnotizuoti žmonės nepraranda valios ir bet
kokiu metu gali nutraukti seansą. Hipnozės metu sąmonė išlieka budri ir žmogus žino ką sako ir
daro. Visgi kokia nauda iš hipnozės? Hipnozės metu galima lengviau pasiekti pasąmonę ir
pakuoreguoti bei pašalinti neteisingas nuostatas, baimių priežastis. Taip pat su jos pagalba
galima numalšinti skausmus, bei pagydyti kai kurias ligas. Nors hipnozė ir laikoma nepavojinga,
tačiau gydytojai netoleruoja nekvalifikuoto jos taikymo, kaip ir bet kurio kito, galinčio turėti
įtakos sveikatai, gydymo metodo.
Jutimas ir suvokimas
Informacija apie pasaulį gali ateiti skirtingais keliais, vienas iš jų yra jutimo sistema
Informacijos apie aplinką gavimo proceas vadinamas jutimu, o jo rezultatas yra įvairių rūšių
pojūčiai. Atsižvelgiant į dirgiklio ir receptoriaus kontaktyvumą, yra skiriami kontaktiniai
(skonio, lietimo, skausmo) ir distanciniai (regėjimo, girdėjimo, vibracijos) pojūčiai. Terminas
,,jutimas” apibūdina procesą , kuris būdingas ką tik gimusiems kūdikiams. Jų pojučiai tik
,,užrašo” gaunamą informaciją, apibūdina kokią nors daikto savybę, nenusakydami, koks tai
daiktas. Suaugusiems žmonėms orentuotis padeda ne jutimas, o suvokimas. Tik suvokę aplinką
galime deramai veikti. Mes matome geltoną pieštuką ant žalios knygos, o ne kažkokią pailgą
dėmę žaliame fone. Suvokimas – tai aplinkos, pasaulio, savęs pažinimas per jutimo organus.
Suvokiant prie tiesioginių sensorinių įspūdžių prisijungia kai kas iš atmintyje turimos patirties.
Suvokimui gali trukdyti bloga nuotaika, nusilpusi atmintis, mažas ar prarastas intelektas.
Suvokimui įtakos turi ir dirgiklio intensyvumas.Dėmesys
Žmogų nuolatos veikia daugybė išorinės ir vidinės tikrovės reiškinių. Kiekvienu momentu
aiškiai juntami tik kai kurie iš jų, o visi kiti yra arba visai nepastebimi, arba suvokiami labai
neaškiai. Dėmesys – yra psichinės veiklos nukreipimas ir jos sutelkimas ties tam tikrais
objektais.Dėmesys psichologijoje atlieka trys funkcijas: 1) atrenka iš sudėtingos aplinkos tuos
poveikius, kurie dėl tam tikrų preižasčių yra reikšmingesni už kitus, 2) koncentruoja ir palaiko
psichines jėgas ties pasirinktais objektais, 3)reguliuja išankstinį pasirengimą veiklai, jos vyksmą
ir pertraukimą. Daiktai ir reiškiniai, į kuriuos nukrypsta psichinė veikla, yra vadinami dėmesio
objektais, o visa kita – dėmesio fonu. Pagrindinės priežastys, dėl kurių daiktai bei reiškiniai
tampa dėmesio objektais, yra dvi: 1)jie yra kažkuo reikšmingi ir dėl to sąmoningai pasirenkami
pažinti, 2) jie patys ryškiai išsiskiria iš fono (intensyvesni, naujesni, keistesni ir kt.)Atmintis
Pažinimu gauti įspūdžiai nepradingsta nustojus veikti juos sukėlusiems dirgikliams. Vieni jų
išlieka trumpesnį, kiti – ilgesnį laiką ir sieja asmenybės praeitį su dabartimi ir ateitimi. Sąvoka
,,atmintis” mums gerai pažįstama – ją apibūdina kaip segebėjimą įsiminti, laikyti ir po kiek laiko
atgaminti jutimų dėka surinktą infrmaciją. Atmintis jau senovės filosofams buvo įdomus tyrimų
objektas. Platonas teigė, jog mintys ir jausmai atmintyje palieka antspaudus, panašiai kaip
paliekami įspaudai vaško lentelėje. Psichologai pabrėžia, kad net paprasčiausiam atminties
veikimui būdingi 3 procesai:
1.įsiminimas arba kodavimas. Gauta informacija yra parengiama saugojimui. Kartais
informacija užkoduojama labai greitai, kartais reikia pastangų ieškant loginių ryšių tarp
elementų.
2. saugojimas.
3.atsiminimas – atkūrimas to, kas įsiminta. Yra keli atsiminimo būdai. Tai atpažinimas ir atgaminimas. Užmiršimas iš pradžių vyksta greitai, po to procesas lėtėja. Apie pusė išmoktos medžiagos užmirštama per pirmą valandą, bet tarp 5 ir 31 dienos užmirštama tik 5% išmoktos medžiagos. Už tam tikros ribos užmiršimas jau nebevyksta – nėra taško, kur atsiminimas pasiektų nulį.Mąstymas Savo prigimtim visų žmonių mąstymas yra vienodas, bet jo turinys gali būti labai įvairus.
Kodėl? Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių, ir visų pirma nuo patyrimo turtingumo, pagaliau
nuo to, kaip patyrimo pagrindu daromos išvados ir ar protaujama, remiantis patyrimu, ar tik jo
sukeltu jausmu. Mąstymo turinį sudaro įvairiausios problemos apie tikrovės daiktų ir reiškinių ryšius, iškylančios ir sprendžiamos žmonių pažinimo procese. Mastymas – tai betarpiškai
susijęs su kalba socialiai sąlygotas psichinis procesas, analizės būdu apibendrintas tikrovės
atspindys, kurio paskirtis yra atskleisti kažką naujo.KalbaKalba – lingvistinių ženklų sistema.
Svarbiausia kalbos paskirtis – būti žmonių susižinojimo, jų bendravimo priemone, arba, kaip
sako kalbininkai, atlikti komunikacinę funkciją. Kiekvienos tautos kalba yra jos kultūros,
literatūros kūrimo priemonė (estetinė funkcija), tautos savimonės, tautos vertybių – būdo,
papročių, mąstymo išraiška. Joje sukaupta tautos istorija, psichologija (reprezentacinė funkcija).
Kalboje atsispindio santykiai su kitomis tautomis.Kalba yra ypač svarbi intelektui vystytis,
kadangi leidžia sudėtingai operuoti aplinkos objektais, atspindimais sąmonėje. Kalba (nebūtinaigarsinė) ir intelektas ne tai kad tiesiogiai susiję, bet, galima sakyti, yra vienas ir tas pats. Būtent
kalba yra sąvokų (daiktavardžių) ir dėsnių (veiksmažodžių) rinkinys, mąstymo įrankis,
leidžiantis žiūrėti į pasaulį abstrakčiai, daiktus grupuoti ir analizuoti tų grupių sąveiką. Kalbėjimas Žmonių bendravimas kalbos ženklais yra vadinamas kalbėjimu. Šiame bendravime visada
dalyvauja dvi pusės: kalbantysis (komunikatorius) ir suprantąa kalbęjimą (percipientas). Kad
bendraujantys žmonės galėtų kalbėtis jie turi mokėti tą pačią kalbą.Kalbėjimo momentu žmonės
perteikia norimą informaciją.Psichologai teigia, jog mokantis kalbos, susiformuoja ir generacinės
gramatikos mechanizmas, kuris iš atmintyje turimų elementų padeda kombinuoti naujus
sakinius.
Mokymasis ir intelektas “Jeigu visą mokymo psichologiją turėčiau suformuluoti tik kaip vieną principą, sakyčiau, kad
mokymuisi didžiausią įtaką daro vienintelis dalykas – tai, ką mokinys jau žino. Reikia tik išsiaiš-
kinti, ką jis žino, ir atitinkamai mokyti.”
Davidas Ausubelis, 196 Paskutiniuoju dešimtmečiu psichologai ir švietimo specialistai prakalbo apie konstruktyvistiškai suprantamą mokymąsi, kuris reiškia tokią veiklą, kuri pabrėžia individo aktyvų vaidmenį apdorojant informaciją ir konstruojant žinias.Mokymasis nėra žinių ir įgūdžių perdavimas pasyviai jas priimantiems mokiniams; mokymasis – aktyvus supratimo, reikšmių ir įgūdžių konstravimo procesas. Konstruktyvus mokymasis reiškia, kad mokymasis yra procesas, kurio ašis yra mokinys, kurio pažinimo procesai leidžia jam kurti reikšmes. Konstruktyvizmo sąvoka apima daugelį srovių. Kai kurios iš jų, vadinamieji radikalieji konstruktyvistai, teigia, kad visas žinojimas yra subjektyvus besimokančiojo konstruktas. Mokslinėje literatūroje galima užtikti ir nuosaikesnių mokymosi ir išmokimo aiškinimų. Trumpai tariant, mokymasis yra subjektyvus asmeninių prasmių konstravimas.Intelektas (lot. intellectus – suvokimas, prasmė) arba protas – gebėjimas mokytis ir išmokti, susivokti naujose situacijose, atskleisti reiškinių sąsają. Kitaip – atpažinti sąryšius ir rasti optimalų problemos sprendimą.Pasireiškia kaip individo gebėjimas spręsti klausimus remiantis abstrakcijomis ir bendrosiomis žiniomis, įgytomis neformaliai bendraujant su aplinka.Intelekto lygis (intelekto koeficientas) nustatomas intelekto testais (IQ testas).Intelekto pagalba greitai ir veiksmingai sprendžiami uždaviniai, orientuojamasi neįprastose situacijose. Akcentuojama sąlygiškai tarpusavyje nepriklausomos kompetencijos kaip verbalinis suvokimas, erdvinis mąstymas, atmintis ir matematiniai, loginiai gebėjimai. JAV psichologas Howardas Gardneris „Multiple intelligences“ (MI) mini kinestetinį (judėjimo) intelektą (šokėjų), muzikinį (muzikų ir kompozitorių) arba gamtos mokslų intelektą (gamtos tyrinėtojų).
Literatūra:”Psichologija studentui”Aleksandras Jasikevičius ”Siela, mokslas, gyvensena”internetas:www.vpsc.lt. www.straipsniai.lt. www.wikipedija.lt.www.vsv.lt.