Asmenybė konflikte

TURINYS

Įvadas..............................1
Konfliktai visuomenėje......................3
Grupių konfliktai..........................5
Konfliktai šeimoje..........................9
Konfliktų sprendimo būdai.....................11
Išvados..............................14
Literatūra..............................15 ĮVADAS
Norint gerai atskleist nagrinėjamą tema, reikia pabrėžti pagrindines sąvokas, kuriomis remsimės visame darbe. Tokios sąvokos kaip: „Konfliktas“, „Asmenybės esmė“ ir „Asmenybė konflikte“.

Konfliktas tai – priešprieša bent tarp dviejų priklausomų pusių (žmonių, žmonių grupių, organizacijų ir pan.), skirtingai suvokiančių tikslus, jų siekimo būdus.
Konfliktai būna funkciniai ir disfunkciniai. Funkcinius galėtume vadinti naudingais – jie padeda spręsti problemas, plėtoja santykius. Disfunkciniai konfliktai komplikuoja santykius, sukelia daug neigiamų išgyvenimų.

Asmenybės esmė – tai kiekvienam būdinga savita mąstysena, jausena, veiksena.
Žymus asmenybės tyrėjas G. Alllportas sako, kad kiekvienas žmogus tam tikru atžvilgiu yra:
1. Toks pat kaip ir kuris kitas – jis turi visiems žmonėms būdingų universalių įpatumų.
2. Toks pat kaip ir kai kurie žmonės – t.y. jis turi ir grupinių ypatumų. Dauguma jaunuolių panašūs tuo, kad jiem labiausiai rūpi atsakyti i klausimus: Kas aš esu? Ko aš noriu siekti?
3. Kitoks negu visis kiti – jis pasižymi individualiais ypatumais. Kiekvienas yra nepakartojamas. Dar niekada Žemėje negyveno toks žmogus kaip aš ir niekada negyvens.

Asmenybės psichologija stengiasi tirti visais šiais aspektais. Asmenybės tyyrėjai dažnai šį darbą pradeda nuo siekimo suprasti save, nuo to kas jiems aktualu, įdomu, skaudu. Predėję nuo aktualių problemų, tyrėjai vėliau ieško universalumo, tikrina faktus, bet kiekviena teorija atspindi tik kurį nors vieną asmenybės aspektą ir neišsemia viso jo turtingumo. Ki

ita vertus, kiekviena mus ko nors moko ir padeda suprasti save ir kitus žmones.

“Asmenybė konflikte”, šią sąvoką galima skirstyti į daugybę aspektų būdingų mūsų kasdieniniam gyvenimui. Šiame darbe pasirinkau nagrinėti kelis aspektus kuriuose vienaip ar kitaip asmenybė patenka į konfliktines situacijas. “Konfliktai visuomenėje”, “Grupių konfliktai”, “Konfliktai šeimoje”, “Konfliktų sprendimo būdai” yra elementerios situacijos kylančios kasdieniniame gyvenime. Konfliktai visuomenėje
Kažkas yra pajuokavęs, kad pasaulyje konfliktų daugiau nei smilčių pajūryje. Kita vertus, nors konfliktų iš tikrųjų gausu, jų šaltinių stebėtinai mažai. Dauguma mūsų konfliktų kyla dėl šių pamatinių priežasčių : gyvybinių poreikių, skirtingų vertybių, skirtingo suvokimo, skirtingų interesų ir psichologinių poreikių, taip pat dėl ribotų išteklių.
Kodėl konfliktų tiek daug ir tokių įvairių, o dingstys vos kelios? Pažvelkime į du konfliktus ir paieškokime jų priežasčių panašumo. Vienas konfliktas: brrolis ir sesuo pešasi dėl to, kad abudu nori paimti paskutinę duonos riekę, užuot ją pasidalinę. Kitas konfliktas: dvi šalys kariauja dėl to, kad abi nori to paties žemės ploto. Kaip matome, abiejų konfliktų šaltinis labai panašus: riboti ištekliai. Šitaip galima paanalizuoti ir kitus konfliktus bei paieškoti jų pamatinių priežasčių. Žmonės analizuodami ir suvokdami konflikto priežastį, randa būdų kaip jį įveikti. Konfliktui kilus dėl skirtingų vertybių turime gerbti ir suprasti kito žmogaus pažiūras.
Aš norėčiau panagrinėti vieną sritį, kurioje žmonės bendrauja ka

aip verslo partneriai. Tai rinka ir jos aplinka. Rinkos konfliktai skiriasi nuo kitų konfliktų tuo, kad čia paprastai turime reikalą su svetimais žmonėmis, kurių praeitis ir gyvenimas mums nežinomi. Todėl žmonėms sąveikaujant rinkoje atsiranda “beasmeniškumo” elementas, nors iš tikrųjų toks dalykas kaip grynai beasmenis kontaktas neegzistuoja. Šį faktą aš norėčiau ir aptarti.
Tai mes paprastai bendraujame su žmonėmis, kurių nepažįstame ir kurie turi mums reikalingos informacijos, prekių arba teikia mums reikalingų paslaugų. Sąveikaujant rinkoje dauguma konfliktų kyla dėl to, kad arba kompanijos, ar bendrovės produkcija bei paslaugos yra nepatenkinamos kokybės arba klientas galutinai neatsiskaito.

Tam, kad konfliktas būtų išspręstas abi puses tenkinančiu būdu, paprastai siūlomas septynių žingsnių planas:

— išsiaškinkite patys sau, ko jūs norite. Kartais tai pakankamai paprasta, o kartais tenka gerai pagalvoti, nes norai gali būti migloti ir neapibrėžti.Kai patys gerai nežinome, ko norime, tai sunku tikėtis, kad mūsų norus supras antroji konfliktuojančioji pusė;

— išsakykite savo norus kitai pusei. Tam labai svarbu parinkti tinkamą vietą ir laiką. Jeigu žmogus pavargęs, blogos nuotaikos arba užsiėmęs, geriau luktelėti. Jeigu jūs pats suirzęs, piktas ar įsižeidęs, geriau pirma nusiraminti. Jūsų norai neturi nuskambėti kaip kaltinimai antrai pusei. Pavyzdžiui, užuot sakius: “tu niekad neleidi man naudotis savo kompiuteriu”, geriau sakyti “aš norėčiau pasinaudoti tavo kompiuteriu”;

— išklausykite ki

itos pusės norus. Geiausia išklausyti nepertraukiant, nekritikuojant ir nesileidžiant į per ankstyvas diskusijas;

— ieškokite galimų sprendimų. Svarbu kad sprendimus siūlytų abi pusės ir kad jų būtų kuo daugiau. Nes tuomet yra galimybė surasti geriausią sprendimo variantą. Neskubėkite vertinti galimų sprendimų – pirma įsitikinkite ar visi variantai išsakyti;

— įvertinkite galimus sprendimus ir išrinkite geriausius. Šitai taip pat padarykite drauge. Nereikia skubėti pernelyg gretai atmesti galimų variantų: galbūt atidžiau panagrinėjus kaip tik jie pasirodys esą tinkamiausi;

— įgyvendinkite pasirinktą sprendimą. Dabar pats laikas įsitikinti, ar iš tiesų jūsų pasirinktas sprendimas buvo geriausias, ir ar jis tikrai tenkina abi puses;

— toliau tikrinkite pasirinkto sprendimo tinkamumą. Nereikia manyti, kad sprendimai, tegu ir tinkamai parinkti, yra amžini. Bėga laikas, keičiasi žmonės, kinta aplinkinės sąlygos, todėl priimtus sprendimus kartkartėmis tenka peržiūrėti. Vieni sprendmai ilgainiui tik dar labiau išryškina savo privalumus, kiti, priešingai, pasirodo neefektyvūs. Todėl nuolatos išlieka tikimybė koreguoti sprendimus. Grupių konfliktai
Bendriausiai grupę galima apibudinti taip: tai yra bendrai veikiančių žmonių visuma. Grupę sudaro du ar daugiau individų, kurie:
1. Pažįsta vienas kitą.
2. Tiesiogiai vienas kitą veikia.
3. Žino apie priklausymą šiai grupei.
4. Supranta priklausomybės pranašumus, siekiant bendrų tikslų.
5. Yra susitarę siekti bendrų tikslų.
Grupės būna ssąlyginės bei realios. Sąlyginėmis vadinamos grupės, sudarytos loginio mastymo keliu, pagal tam tikras ypatybes (pvz.Vyrai ir moterys, amerikiečiai, anglai, lietuviai ir t.t) Į sąlyginę grupę žm
monės sujungiami teoriškai, o praktine veikla jie gali būti nesusiję. Realiomis grupėmis laikomos tokios grupės, kurių nariai veikia tuo pačiu metu bendroje erdvėje ir turi vienokių ar kitokių tarpusavio santykių. Realių grupių pavyzdžiai – šeima, vienos įstaigos darbuotojai, studentai lankantys paskaitas ir t.t.
Kiekvienas individas grupėje turi atskirą elgsenos sistemą, dar vadinamą role. Yra žmonės tam tikroje grupėje visada užimantys kritiko, idėjų generatoriaus ar kitas roles. Tinkamai jas nustačius, tai galima panaudoti grupės efektyvumui didinti. Kiekviena efektyvi grupė turi tris pagrindinius veiklos bruožus:
1. Išsilaiko, nesuyra.
2. Realizuoja tikslus.
3. Tobulina ir keičia veiklos būdus, leidžiančius pasiekti didesnio veiklos efektyvumo

Konfliktas yra daugiau ar mažiau išreikštas kova tarp dviejų ar daugiau šalių, kurios turi prieštaraujančias nuostatas, veikimo tikslus ar priešinasi agresijai į jų vertybes. Konfliktų esmė lengviau suprantama aprašant jų pagrindines savybes:

1. Kiekvienas konfliktas susideda iš serijos epizodinių dalinių

konfliktų, kurių kiekvienam būdinga tam tikra seka ir raida. Kartu

konfliktas turi ir savo bendrą stabilumą.

2. Konfliktas gali būti ne tik neigiamas, bet ir teigiamas.

3. Konfliktai yra susiję su grupės (organizacijos) stabilumu ir

pasikeitimais. Grupės viduje atsiradę konfliktai gali grėsti jos

stabilumui, o konfliktai tarp grupių stiprina grupės konsolidaciją.

Konfliktai gali būti:
1. Asmeniniai – atsiranda asmenybės viduje susiduriant su įvairiais išorės poveikiais.
2. Tarpasmeniniai – tarp dviejų ar daugiau grupės narių (pvz. konfliktas tarp vadovo ir pavaldinio).
3. Asmenybės ir grupės konfliktai – atsiranda dėl grupės sprendimo individui arba individo prieš grupinės veiklos.
4. Tarpgrupiniai konfliktai – dėl daugybės prieštaravimų tarp skirtingų grupių.
5. Socialiniai konfliktai – iškyla dėl ekonominių krizių, religinės prievartos ir t.t.

Konfliktų priežastys. Konfliktai tarp grupių kyla dėl daugelio priežasčių, tarp jų galima paminėti darbo vertinimo būdus, uždavinius, sukryžminančius skirtingų grupių interesus, grupių tikslus, kurių pasiekimui viena grupė turi dirbti prieš kitą, skirtingas kolektyvo grupių požiūris į bendrų tikslų siekimą, asmeniniai skirtingų grupių narių konfliktai. Beveik bet kokia šių įvairialypių priežasčių kombinacija gali sukelti konfliktą tarp grupių Tipiškas pavyzdys – konfliktas tarp naujos produkcijos pardavimo būtinybės ir pardavimo skyriaus nenoro mokėti baudas už neplanuotą asortimento keitimą arba konfliktai tarp gamybinių brigadų, ypač jei viena iš jų naudoja produkciją ar komponentus, pagamintus kitos.
Sąlyginai konfliktų priežastys gali būti suskirstytos į 3 pagrindines grupes:
1. Priežastys sukeltos darbo proceso.
2. Priežastys, susijusios su psichologinėmis žmonių tarpusavio santykių ypatybėmis.
3. Priežastys, susijusios su kolektyvo narių psichologinėmis savybėmis.

Be to, dar yra konfliktų , kylančių dėl ekonominės šalies padėties. Šias priežasčių grupes dabar panagrinėsime išsamiau.
Daugeliui kolektyvų pagrindinės konfliktų priežastys yra sukeltos darbo proceso. Tokie konfliktai prasideda, visų pirma, dėl faktorių, trukdančių žmones pasiekti pagrindinių jų darbinės veiklos rezultatus – įvykdyti gamybinę užduotį, pagaminti tam tikrą produkt.ą. Tokiais faktoriais gali būti:
a) tiesioginis technologinis darbininkų ryšys, kai vieno veiksmai neigiamai veikia kito veiksmų efektyvumą (pavyzdžiui, dirbant prie konvejerio);
b) problemų, kurių sprendimas turėtų eiti vertikalia valdymo struktūra, perkėlimas į horizontalų lygmenį (taip įrankių trūkumas gali sukelti ginčus tarp darbuotojų, tuo tarpu kai šią problemą turi spręsti jų vadovai);
c) funkcinių pareigų nevykdymas sistemoje “vadovas – pavaldinys” (pavyzdžiui, vadovas neužtikrina pakankamų sąlygų sėkmingam pavaldinių darbui, arba pavaldiniai nevykdo viršininko nurodymų).

Trečia, darbo veiklos metu kylantys konfliktai neretai atsiranda dėl to, kad žmogaus poelgiai neatitinka grupės kolektyve priimtų normų ir gyvenimiškų vertybių. Tarkime, žmogaus siekis daugiau uždirbti, o tam, aišku, daugiau ir intensyviau dirbti, gali būti nesuprastas tinginčių grupės narių daugumos.
Darbo proceso metu konfliktai gali kilti ir dėl tikslių pareigybių aprašymų nebuvimo. Tada neaišku kas ką turi daryti ir už ką yra atsakingas.
Dabar apie kitą konfliktų priežasčių grupę – priežastis, iššauktas psichologinių žmonių santykių ypatumų.
Atrodytų, kad palyginti nekaltas faktorius “simpatija – antipatija” gali turėti gilesnių pasekmių grupei. Juk neretai paaukštinimai tarnyboje kaip tik ir remiasi šiuo principu, aišku šiek tiek transformuotu į “savas – nesavas”. “Savam žmogui” atsiveria visos karjeros galimybės, o “svetimam” jos yra blokuojamos. Šitoks neteisingumas paaštrina tarpusavio santykius ir gali sukelti konfliktus. Giminingos šiai priežasčiai dar yra šios:
a) nepalanki psichologinė atmosfera kolektyve (ji gali būti sukelta kultūrinių skirtumų, vadovo veiksmais ir t.t.);
b) bloga psichologinė komunikacija (t.y. žmonės nesupranta, neįvertina vienas kito ketinimų, nesiskaito su kiekvieno reikmėmis ir t.t.); Konfliktai šeimoje
Žmogus – būtybė, kurios viena iš pagrindinių ypatybių yra itin ryškus sugebėjimas jausti savo silpnuma ir netobulumą. Ar šis gamtos valdovas iš tikrųjų yra silpnas ar jam taip tik atrodo? Taip, jo silpnumas realus, nes dažnai jo potencialios galimybės neatitinka tikrųjų. Paprastai tuo ar kitu akimirksniu junta, jaučia, trokšta, žino daugiau, negu sugeba, negu gali nuveikti savo pojučiams, troškimams, žinioms realizuoti. Todėl jis neretai patiria nesėkmę.

Netrūksta priežasčių, dėl kurių gali kilti sunkumų šeimyniniame gyvenime. Viena jų- skirtingas vyro ir moters socialinių vaidmenų supratimas ir šių vaidmenų atlikimo konfliktas. Kiekvienas žmogus yra unikalus, tuo labiau unikali yra dviejų žmonių sąjunga, todėl tipiškų konfliktų išskyrimas yra gana sąlygiškas. Statistika rodo, kad jaunoje šeimoje konfliktai kyla ypač dažnai ir yra sunkiai sprendžiami. Daug skyrybų įvyksta pirmaisiais šeimyninio gyvenimo metais. Galima sakyti, kad šeima kaip ir bet kuris kitas organizmas yra silpniausia gimimo metu.

Nesėkmingų vedybų motyvai būna įvairiausi : tėvų prašymas, materialiniai išskaičiavimai, noras nustebinti pažįstamus, vienišumo baimė, bandymas vieną neišsipildžiusi ketinima kompensuoti kitu ir t.t. Nerasime tik tvirto pasiryžimo susieti savo likimą su pasirinktu zogumi visam gyvenimui, noro įveikti visus šeimyninius sunkumus. Tokios šeimos kuriamos lengvabūdiškai, todėl ir skirybas galime traktuoti, kaip išsivadavimą nuo blogio, kaip gyvenimo klaidos “ištaisymą”, kuri vis vien palieka pėdsakus žmonių sielose.
Kad šeima būtų stabili, nepakanka, kad vyrą ir moterį sietų tik bendra pavardė. Stbiliai šeimai būtinos šios dvasinės sąjungos rūšys tarp vyro ir žmonos.

1.Buitinė- ekonominė sąjunga, sudaryta patenkinti vartojimo ir buitinio

aptarnavimo poreikiams;

2.Seksualinė sąjunga, garantuojanti lytinio poreikio patenkinimą;

3.Šeiminė sąjunga, sudaryta gimdyti, prižiūrėti ir auklėti vaikus;

4.Psichologinė sąjunga- moralinė ir emocinė parama vieno kitam,..

asmenybių pagarba, atidumas, laisvalaikio organizavimas ir pan.

Nesutarimai dažnai kyla, kai vienas iš sutuoktinių nori panašaus į tradicinėje šeimoje buvusį buitinių pareigų pasidalijimą, o kitas supranta šeimą kaip lygių partnerių sąjungą. Tačiau galima įžvelgti ir psichologinį pagrindą- nei vienas nenori nusileisti ir atiduoti viršų kitam.

Konfliktai, kylantys šeimoje dėl vaikų gimimo, dažniausiai priklauso nuo nemokėjimo reguliuoti nėštumus, t.y. nuo nesugebėjimo teisingai pasirinkti tėvo ir motinos vaidmenį. Be to, dalis moterų iš yrančių šeimų, priimdamos svarbų abiems sutuoktiniams sprendimą,- gimdyti ar ne,- dažnai neatsižvelgdavo į vyro nuomonę, arba net visai su juo nesitardavo. O juk daugelyje šeimų laimės “laidas” ir yra vaikas. Jeigu vaikas bus abiejų pusių trokštamas ir mylimas, tai ir atsiradus problemoms daugiau padės sutuoktiniams likti kartu.

Kita šeimyninių santykių sritis, kurioje vilčių ir realios padėties neatitikimas sukelia ypač skaudžius išgyvenimus, yra šeimos, kaip seksualinės sąjungos, pažeidimas. Nagrinėjant konfliktus dėl nepasitekinimo seksualiniais santykiais, reikia pasakyti, kad ši tarpusavio santykių sritis yra labai intymi, savita, tačiau sutuoktiniams kylančios problemos yra panašios. Dažnai skiriamasi dėl seksualinio neatitikimo. Būna lūkesčiai, siejami su intymiais santykiais šeimoje, kurie realybėje ne visada išsipildo. Nesuprantu tų, kurie vadovaujasi fraze- “tik po vestuvių”. Kam to reikia, jei po vestuvių partneriai vienas kitu nusivilia ir net griūna šeimos? Šiais laikais daugelis toleruoja ikivedybinį lytinį gyvenimą. Žinoma, proto ribose, kad paskui vien “dėl to”nereikėtų kelti vestuvių.

Išsiskyrimų istorijos beveik visada liūdnos, čia mažai kas keičiasi, nors būna ir kitokių pavyzdžių, kai buvę sutuoktiniai kartu tariasi dėl vaikų ateities, esant reikalui vienas kitam padeda. Atrodo neimanoma, bet pakviečia vienas kitą net kartu pavakarieniauti. Tokie žmonės neturi keršto ir ne.apykantos jausmo. Jie pabandė- jiems paprasčiausiai nepasisekė, juk neverta viens kitam nuodyti likusį gyvenimą. Konfliktų sprendimo būdai
Konfliktai, įtampos, problemos yra neišvengiami kiekvienoje organizacijoje. Žmonės yra skirtingi: jie turi skirtingus požiūrius įvairiais klausimais, savus problemų sprendimo būdus. Tarpasmeniniai konfliktai kyla iš nesutarimų tam tikrais klausimais. Žmonės gali ir toliau nemėgti vienas kito net ir po vieningo sprendimo vien dėl neteisingo derybų būdo. Tada kyla klausimas, ar jie darys tai, ką nusprendė? Jeigu ne, tai gali sąlygoti tolesnius konfliktus.
Teoretikai susitaria, jog konstruktyvus konfliktų sprendimas priklauso mažiausiai nuo 4 faktorių:
1) konflikto suvokimo adekvatumas;
2) atvirumo ir efektyvaus bendravimo;
3) abipusio pasitikėjimo ir bendradarbiavimo atmosferos sukūrimo;

konflikte esmės nustatymas.

Kas liečia konflikto suvokimo adekvatumą, tai čia turimas omenyje pakankamai tikslus, neiškreiptas asmeninių polinkių, tiek savo, tiek oponento veiksmų, ketinumų, pozicijos vertinimas. Tiesa pasakius, tokį įverinimą gauti nelengva. Reikia išvengti neigiamos nuostatos oponento atžvilgiu, o tai padaryti siaučiant emocijoms labai sunku. Čia tinka tik patarimas neskubėti vertinti oponentą.
Kadangi atvirumas – tai ne tik jausmų rodymas, tai kiekvienas iš oponentų galėtų nors dalinai pranešti kitam štai ką: ką aš norėčiau padaryti, kad išspręsti konfliktą? Kokių reakcijų laukiu iš priešininko pusės? Ką aš darysiu, jei oponentas elgsis ne taip? Kokių pasekmių aš tikiuosi, jei bus pasiektas susitarimas?
Jeigu žmonės pasiruošę dialogui, jei jie atviri vienas kitam, aišku, sukuriama tarpusavio pasitikėjimo ir bendradarbiavimo atmosfera. Bendradarbiavimas skamba šiek tiek keistai, bet kadangi problemą (konfliktą) sprendžia mažiausiai du, tai jis yra būtinas. Ir paskutinis paminėtas anksčiau konstruktyvaus konfliktų sprendimo faktorius – konflikto esmės nustatymas. Kad tai padaryti, konflikto dalyviai turi suderinti savo pažiūras į situaciją ir rasti atitinkamą elgesio strategiją. Manoma, kad šiuos veiksmus reikia daryti žingsnis po žingsnio.
1. Nustatyti pagrindinę problemą. Šitam etape reikia aiškiai išsiaiškinti, kur problemos pagrindinė priežastis.
2. Nustatyti antrines konflikto priežastis. Šios priežastys dažnai apsunkina analizę ir iškreipia tikrąją priežastį.
3. Ieškoti galimų konflikto sprendimo kelių. Tam reikia atsakyti į klausimus: ką aš galiu padaryti išspręsti konfliktui? Ką tam gali padaryti mano partneris?
4. Bendras sprendimas apie konflikto baigimą. Šitame etape reikia išsirinkti abi puses labiausiai patenkinantį sprendimą, t.y. rasti konsensusą.
5. Numatyto konflikto sprendimo būdo realizacija. Čia labai svarbu laikytis numatytos strategijos ir jos nežlugdyti neapgalvotais veiksmais.
6. Įvertinti pastangų, skirtų konflikto sprendimui, efektyvumą. Šitame etape problema arba laikoma išspręsta, arba daroma išvada apie tolesnio darbo su ja reikalingumą, kartais kartojant visus šiuos žingsnius iš naujo.

Čia reiktų pastebėti, kad šis laipsniškas konflikto sprendimo būdas neįmanomas be tokių faktorių kaip vykstančio proceso suvokimo adekvatumas, jų santykių atvirumas ir tarpusavio pasitikėjimo ir bendradarbiavimo atmosferos buvimas. Išvados
Konfliktai – neišvengiama mūsų gyvenimo dalis. Svarbu mokėti juos efektyviai įveikti

1. Konfliktai, esant didelei grupių, atskirų individų tikslų įvairovei, yra neišvengiami.
2. Skiriamos 3 pagrindinės konfliktų priežasčių grupės:
a) priežastys, sukeltos darbo proceso;
b) priežastys, susijusios su psichologinėmis žmonių tarpusavio santykių ypatybėmis;
c) priežastys, susijusios su kolektyvo narių psichologinėmis savybėmis.
3. Konfliktai turi būti sprendžiami.
4. Pasiūlyti vieną, efektyviausią būdą įveikti konfliktus neįmanoma. Konfliktinės situacijos tokios skirtingos, jog kiekvienam sprendimo bandymui reikalinga kruopšti padėties analizė.
5. Pagrindinė konflikto sprendimo prielaida – atvirumas, tarpusavio pasitikėjimas ir pasirengimas bendradarbiauti.
6. Daug, sprendžiant konfliktus, priklauso nuo tarpininko, kuriuo dažnai būna vadovas, asmeninių savybių, vadovavimo stiliaus, patirties.
7. Kiekvienai subrendusiai grupei konfliktai gali būti naudingi ir net reikalingi. Tam, be abejo, būtina aukšta grupės narių bendravimo kultūra, kokybė. Literatūra
1. KTU „Psichologija studentui“;
2. D. Gaigalienė, L. Bulotaitė, N. Sturlienė „Asmenybės ir bendravimo psichologija”

3. A. Jacikevičius. “Žmonių grupių (socialinė) psichologija”.

4. Shapiro ( vertė A. Sabonis ) “ Konfliktai ir bendravimas“

5. R. Želvys “ Bendravimo psichologija“

6. Intrenetas

Leave a Comment