psichologijos valstybinis-2005

1911 0

Psichologiios obiektas, šakos. kryptys, uždaviniai ir reikšmė, vieta mokslu sistemoje. Psichologija ir edukologija.

Žodis ‘psichologija’ kilęs iš dviejų senovės graikų kalbos žodžių psyche -siela ir logos – mokslas. Yra 3 žmogaus egzistencijos lygmenys – fizinis, psichinis ir dvasinis. Juos tyrinėja atskiros mokslo šakos: fizinį – medicina ir biologija, psichinį – psichologija ir dvasinį – teologija. Siekiant išvengti painiavos, vidiniams išgyvenimams, mintims ir troškimams įvardyti psichologijoje yra naudojamas ‘psichikos’ terminas. Psichologija pradėjo formuotis V a. prieš Kristų senovės Graikijos filosofų darbuose. XIX a. subrendo sąlygos psichologijai tapti atskiru mookslu/ kurio uždavinys – tirti ir nagrinėti žmogaus sielą (psichiką) laboratorijoje.

Psichologija – mokslas, tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę/ raidą/ reiškimosi formas ir

mechanizmus.

Psichologijai kaip mokslui budinga:

1.Kiekvienas mokslas siekia kaupti, analizuoti ir klasifikuoti faktus. Psichologija kaip savarankiškas mokslas remiasi empiriniu (gr. empeiria- pažinimas, paremtas patyrimu) tyrinėjimu. Empiriniai faktai, tai elgsena/ kuri gali būti tyrėjo užfiksuota elgsenos lygiai:

a) fiziologinės reakcijos (pulsas, nerviniai impulsai, prakaito išsiskyrimas/ kraujospūdis/ kvėpavimo dažnis ir pan.)

b) motorika ir judesiai

c) kalbinės reakcijos

d) gali būti fiksuojami ir elgsenos rezultatai (įvykdyta ar neįvykdyta užduotis, piiešimai ir kt.).

2.Mokslas siekia ir ne tik aprašyti surinktus faktus/ bet ir juos paaiškinti. Norint kažką suklasifikuoti, reikalingi dėsniai, kurie nusako būtinus esminius ir pasikartojančius faktus. Psichologija taip pat turi tikslą ieškoti dėsningumų/ keldama mokslines hipotezes ir jas tikrindama.

3.Kiekvienas mokslas tu

uri teorijas. Teorija – tai apibendrinantys teiginiai/ kurie leidžia aiškinti faktus, numatyti būsimų faktų pasirodymą bei interpretuoti būsimus faktus.

4.Psichologija turi savo mokslinius metodus t.y.būdus/ kuriais yra renkami ją dominantys faktai.

5.Kiekvienas mokslas turi specialius terminus – žodžius/ kurie turi tikslią apibrėžtą mokslinę reikšmę. Pvz.

psichologijoje žodis ‘suvokti’ – tai susidaryti šiuo metu veikiančio objekto vaizdą.

Psichologijos objektas-psichika: SĄMONĖ ir PASĄMONĖ.

Sąmonė – tai toji psichinių reiškinių dalis, kuri leidžia mums ne tik pažinti pasaulį ir save, bet ir žinoti apie šį pažinimą/prognozuoti būsimus tikrovės reiškinius (to nesugeba gyvūnai). Galima sakyti/ kad sąmonė yra tai/ apie ką žmogus gali duoti žodinę ataskaitą. Žmogus pažįsta ne tik išorinį pasaulį/ bet ir pats save, savo asmenybės, jos santykių su aplinka pažinimas, vadinamas savimone. Dar vaikystėje žmogus ima skirti save nuo kitų. Jis imma pažinti ir vertinti savo psichinius reiškinius (protą, jausmus/ valią), lyginti juos su kitų žmonių atitinkamais reiškiniais.

Pasąmonė – tai psichinių reiškinių dalis, kuri nepasiekia sąmonės arba yra iš jos išstumta. Tai sapnai, hipnozės reiškiniai. Visa, kas susiję su mūsų pagrindiniais gyvenimo įgūdžiais, pvz. ėjimu, rašymu, kalbėjimu ir t.t.taip pat glūdi pasąmonėje.

Psichologijos šakos:

I.Fundamentalioji:

l.Bendroji psichologija. Ji aiškina pagrindines psichologijos problemas/ jos tikslus, metodus ir kt, Z.Socialinė psichologija tyrinėja kaip žmonės veikia vienas kitą (kaip suvokiame, vertiname save bei kitus),

3-Amžiaus tarpsnių (raidos) psichologija du
uoda vaiko, paauglio, jaunuolio/ subrendusio ir senstančio Žmogaus psichikos pažinimą.

4.Zoopsichologija – gyvūnų psichikos tyrimas, bandant paaiškinti ir pažinti gyvūnų elgesį.

5.Medicininė psichologija nagrinėja įvairių susirgimų psichologinius aspektus. Ji tiria medicinos personalo ir ligonio santykius, psichologinių veiksnių įtaką ligai bei somatinės (kūno) ligos poveikį psichikai.

6-Patopsichologija nagrinėja žmogaus psichikos sutrikimus.

II.Taikomos:

1.Darbo ir inŽinierinė tyrinėja profesines asmenybės ypatybes, asmenybės tobulėjimo darbe galimybes ir pan.

2.Pedagoginė tiria mokymo ir auklėjimo psichologinius dėsningumus, santykių tarp moksleivių ir mokytojų ypatybes,

3.Šeimos – analizuoja partnerio pasirinkimo, Šeimos kūrimo, šeimos tarpusavio ryšius, tėvystės ir motinystės aspektus ir pan.

4.Kūrybos (arba inovacijų) – aiškina mokslinės, techninės/ meninės kūrybos procesų dėsningumą/ kūrybinių sugebėjimų struktūrą ir pan.

S.Sporto – atskleidžia sportininkų rengimo psichologines sąlygas, tiria sportininkų elgesį varžybose.

6.Vadovavimo tiria efektyvius vadovavimo būdus, moko spęsti konfliktus/ vesti derybas ir pan.

7,0rganizacinė – tiria konkrečioje organizacijoje vykstančius reiškinius ir jų ryšį su organizacijų veiklos efektyvumu. Šiandien intensyviai vystosi reklamos, teisės, ekologinė ir kitos psichologijos šakos,

Psichologiios krvptvs:

l.Struktūralizmas. Atstovai V.Vuntas, E.Tičineris. Jie teigė, kad psichologijos uždavinys – tirti žmogaus sąmonę, glaudžiai susijusią su patyrimu. Sąmonę galiam suskaidyti į elementus – pojūčius, vaizdus, jausmus, kurie jungdamiesi sudaro sąmonės turinį.

2,Funkcionalizmas. Atstovai V.Džeimsas, R.Vudvortsas/ F.Spenseris. Jie teigė, kad psichologijos uždavinys yra tirti tai, kaip psichika padeda žmogui prisitaikyti prie aplinkos.

3.Biheviorizmas. Atstovai Dž. Vatsonas/ E.Torndaikas. Jie iškėlė idėją/ kad, jog psichologija turi ty
yrinėti elgesį, kuris gali būti objektyviai stebimas.

4.Geštaltpsichologija. Atstovai V.Keleris, K.Kofka, M.Vertheimeris. Jie tyrė suvokimą. ir atmintį.

5.Psichoanalizė. Atstovai Z.Froidas. Bandė atskleisti ryšius tarp sąmonės ir pasąmonės. Žmogaus psichikoje išskiriami trys lygmenys: id (nesąmoningas), ego (pasąmonijinis) / superego(sąmoningas).

6-Neopsichoanalizė. Atstovai A. AdIeris, K. Jungas, K. Horm, E.Fromas, E. Eriksonas. Jie pabrėžė socialinės aplinkos įtaką asmenybės formavimuisi ir funkcionavimui. ARBA Jie, neatmesdami nesąmoningų reiškinių vaidmens psichikoje, iškėlė ir sodalinės bei kultūrinės aplinkos, kurioje gyvena žmogus, reikšmę.

7.Kognityvinė (šiuolaikinė psich. kryptis). Atstovai U.Neiseris, S.Stenbergas. Įrodė, kad subjekto elgsenoje svarbiausią reikšmę turi žinios ir pažinimo procesai.

S.Humanistinė. Atstovai A.Maslou, K.Rodžersas, V.Franklis. jie iškėlė asmenybės reikšmę, jos sugebėjimus siekti didelių vertybių/ pažinti save,(Uždavinys – rūpintis konkretaus žmogaus gyvenimo kokybe nei kurti teorijas). Šiuolaikinė psichologija yra žinių sistema, apimanti įvairias psichinės tikrovės sritis. Psichologija kaip daugiau ar mažiau objektyvus mokslas vis labiau plečiasi, apimdama vis daugiau įvairių gyvenimo reiškinių.

Psichologija ir edukologija?

2. Psichikos tyrimo galimybės ir būdai. Specifiniai raidos ir pedagoginės psichologijos tyrimo būdai

Galima išskirti mokslinius psichologinius tyrimus ir psichodiagnostiką. Psichodiagnostika – psichologo praktiko veikla. Naudojantis mokslo žiniomis, siekiama pažinti vieną kurį nors konkretų atvejį. Moksliniai psichologiniai tyrimai pasižymi, tuo kad psichologas turi tikslą nustatyti fakto būvimą, aprašyti, paaiškinti ryšius tarp įvairių faktų, reiškinių, suformuluoti dėsnius, kurti arba patikrinti psichologines teorijas. Moksliniais tyrimais siekiama pa
asiekti tai, kas nauja, nežinoma. Psichologijoje galime išskirti tris mokslinio tyrimo strategijas:

1. Aprašomoji arba stebėjimo strategija naudojama, kai norima gauti duomenų apie elgesį, savižiną ir t.t. Tokiu būdu gaunamos išvados nepaaiškina priežasčių ir tik konstatuoja faktus.

2. Eksperimentinė strategija, kai reiškiniai tiriami aktyviai juos veikiant, sudarant ir keičiant sąlygas. Ši strategija leidžia spręsti apie priežastis.

3. Koreliacinis tyrimas naudojamas tada, kai ieškomas ryšys tarp tam tikrų psichinių reiškinių, taikant matematinius statistinius metodus. Kiekl mokslas turi tam tikrų būdų. – metodų kuriais jis renka žinias apie savo tiriamus objektus. Galima išskirti šiuos duomenų rinkimo bei matavimo būdus-metodus:

1. Stebėjimas-tai objektyvus duomenų rinkimo būdas/ kai Žmogus savo jutimo organų pagalba tiksliai suvokia daiktus ir reiškimus. Kad stebėjimas būtų objektyvus, reikia naudotis aparatūra, stebimus duomenis tiksliai apibrėžti/ o faktus tiksliai fiksuoti bei klasifikuoti/ išreikšti juos skaičiais/ stebėti juos atitinkamais laiko tarpais.

Faktai gali būti renkami įvairiomis stebėjimo priemonėmis:

Pastebėjimas natūraliose gyvenimo sąlygose, kai nesikišame į stebėjimą/ situaciją t.y. tyrėjas nėra suvokiamas (pvz.tiriame vaikų elgesį. stebėjimas tyrėjo sudarytose sąlygose. kurios yra artimos natūralioms. Šiuo būdu naudojamės, kai norime aiškintis natūraliai vykstančius reiškinius, bet reiktų ilgai laukti, kol tos sąlygos susidarys. Todėl Šios sąlygos sukuriamos dirbtinai (pvz. vairuotojų elgesys, pamačius avariją ir t.t). stebėjimas kontroliuojamose sąlygose vyksta dirbtinėje aplinkoje/ laboratorijoje, kai tyrėjas yra suvokiamas savo instrukcijomis sukelia stebėjimo reiškinį, naudojant šį būdą sutaupoma daug laiko, procedūras galima kartoti. Reiškiniams sukelti ir registruoti pasitelkiama technika. Stebėjimas dalyvaujant tyrėjui. Tyrėjas siekia įeiti į kažkokią gr. [r stebėti tos gr, narius ‘iš vidaus’, Šis būdas labai tinka socialinio elgesio tyrimams, kai norime gauti informaciją apie tai, kas vyksta uždarose grupėse/ sektose ir pan.

2. Apklausa – duomenų rinkimas tiriamajam žodžiu ar raštu atsakant į pateiktus klausimus. apklausa raštu -įvairios anketos/ klausimynai, žodžiu – pokalbiai/ interviu. Šiuo būdu gauname informaciją apie žmogaus savęs pažinimą/ savęs vertinimą ir t.y. žinias iš savižinos srities. Tokių duomenų nesurinksi stebėdamas. Silpnoji pusė -tai subjektyvumas.

3. Psichologiniais testais įvertinami psichiniai reiškiniai, kurių negalima tiesiogiai stebėti. Testai gali būti naudojami tiriamųjų atrankai. Testas – tai standartinės užduotys/ iš kurių atlikimo pagal tam tikrus kriterijus galime įvertinti Žmogaus psichines savybes (intelektą, dėmesį ir t.t). Kuriant testą reikia nustatyti ryšį tarp tiriamos psichinės savybės ir užduočių atlikimo, t.y. išsiaiškinti ar testo užduotys iš tiesų atspindi tyrėja dominančią savybę (tai testo validumas). Testas turi tikti visiems konkrečios kultūros atstovams, todėl psichologus visad domina, ar norma yra patikimai nustatyta. Pagal matavimo sritį testus galima suskirstyti:

• žinių testai skirti nustatyti mokymo metodų efektyvumą;

• gabumų testai skirti būsimos veiklos rezultatų prognozavimui;

• asmenybės testai paprastai skirstomi į asmenybės klausimynus (sudaro klausimai, į kuriuos žmogus atsakydamas suteikia info apie savo elgesį, jausmus, potyrius, gali būti skirti matuoti vienai savybei/ pvz.nerimui) »r projekcinius testus (budingos nekonkreČios ir daugiaprasmės užduotys).

Pagal pateikiamų užduočių pobūdį projekciniai testai skirstomi į:

1. asociacinius. kuriuos sudaro neapibrėžti stimulai, pvz.įvairios formos, primenančios rašalo dėmes R-oršacho teste. Tiriamajam reikia išvardinti visas asociacijas, kurios kyla, suvokiant konkrečią rašalo dėmę.

2. interpretacinius. kuriuose tiriamasis turi užbaigti pateiktus sakinius, piešiniu arba įrašyti į nurodyto personažo lūpas žodžius, kuriuos jis ištartų panašioje situacijoje.

3. Ekspresyvinius testus, kuriuose užduotys susiję su laisva tiriamojo raiška. Pvz.tiriamam skiriama užduotis nupiešti namą, medį, žmogų arba fantastinį gyvūną (H – T – H testas). Tik projekcinių testų pagalba atskleidžiami psichikos gelmėje glūdintys asmenybės ypatumai. Tiriamasis dažniausiai negali įspėti testo panaudojimo tikslo, to dėl sumažėja duomenų iškreipimo tikimybė.

3. Asmenybė, jos struktūra, aktyvumo formos. Poreikių, kaip asmenybės raidos varomosios iėgos hierarchinė struktūra. Asmenybės motyvacinė sfera (kryptingumas).

Asmenybė pirmiausia reiškia atskirumą/ individualumą/ unikalumą. Asmenybė yra organizuota visuma, kuri turi ryšių su aplinka, taikosi prie jos/ adaptuojasi. Asmenybe negimstama/ o tampama. Asmenybė-vystymosi rezultatas. Aplinkos sąlygojamas socialinis vystymasis, tapimas visuomeniniu žmogumi vadinamas socializacija. Lemiamą vaidmenį šiame procese atlieka mikro (artimiausia žmonių bendrija) ir makroaplinka (miestas, rajonas). Socialinė aplinka veikia asmenybę tiesiogiai arba per įv.institucijas (darželį, mokyklą). Asmenybės formavimasis-ilgas procesas/ kurio užuomazgos pastebimos/ kai vaikas pradeda veikti savarankiškai, savo iniciatyva, atsisakydamas vyresniųjų pagalbos. 2-3 metais vaikas pradeda sakyti ‘aš pats’. Savarankiškumui didėjant, ryškėja individualybė. Mokykliniai metai – svarbus asmenybės brendimo laikas, bet ir po jų nesibaigia jos vystymasis. Asmenybės vystymąsi lemia daug veiksnių, kurie grupuojami:

1. endogeninius (vidinės kilmės). Tai yra paveldimumas ir brendimas. Iš ankstesniųjų kartų paveldimos tam tikros savybės, turinčios įtakos ne tik biologiniam, bet ir psichiniam vystymuisi. Brendimą skatina vidiniai augimo procesai, glaudžiai sąveikaujantys su aplinka. Yra įgimtų elgsenos būdų ir išmoktų, remiantis nesąlyginiais refleksais.

2. egzogeninius (išorinės kilmės). Tai aplinkos poveikiai, į kuriuos individas selektyviai reaguoja, vienus įsisavindamas, kitus atmesdamas. Šį reagavimo subjektyvumą lemia subjektas, kurio struktūrą sudaro įgymiai ir sudėtingos santykių su savimi ir išore sistemos. Nuo jų ir priklauso, ką individas įgyja. Išmokimas – svarbus asmenybės vystymosi veiksnys. Juo įgyjama individuali patirtis. Asmenybei vystantis, individualioji ir istorinė-visuomeninė patirtis susilieja į vieningą visumą. Išmokstama ne tik suvokiant aplinkos reiškinius, įvykius, santykius, bet ir dirbant, pertvarkant aplinką/ keičiant tuos santykius. Žmogus, santykiaudamas su visu tuo, ką veikia ir jaučia, formuoja savyje motyvaciją, kuri sudaro jo gyvenimiškąjį ir filosofinį-ideologinį kryptingumą bei nusistatymą/ jo santykių stilių – žmogaus charakterį. Tam tikru momentu žmoguje pradeda veikti prieštaravimų įveikimo mechanizmas, kurį sudaro saviaukla, vaizduotė ir kūryba, valia ir mąstymas. Esama įvairių prieštaravimų/ skatinančių asmenybės vystymąsi.’

1) asmenybės ir aplinkos prieštaravimai. Jie gali reikštis prieštaravimu tarp įsisavintų elgesio būdų ir naujų jos reikalavimų.

2) Esama ir vidinių prieštaravimų. Dažnai žmogaus aspiracijos neatitinka jo galimybių/ siekimai – sugebėjimų. Kitas pastebimas vidinis prieštaravimas mokykloje yra žinių ir įgūdžių įsisavinimo tempo skirtumai; įgimtų ir įgyjamų savybių neatitikimas.

3 asmenybės psichikos lygiai:

» id (yra impulsyvios, stichiškos žmogaus prigimties klodas. Tai žmogaus iracionalūs norai, potraukiai;

» ego – realybės lygmuo. Jis tramdo id.

» Superego – žmogaus idealų/ įsitikinimų, vertybių ir sąžinės sritis. Tai idealų viešpatija, todėl nuo tikrovės atitolusi. Superego ragina elgtis pagal sąžinę, o ego – kaip liepia blaivus protas. Asmenybėje g.b.labiau išreikštas kuris nors 1 komponentas. Jei dominuoja id – asmenybė nesuvaldoma, impulsyvi ir stichiška; jei ego – racionali/ blaiviai mąstanti, kontroliuoja savo emocijas/ o jei dominuoja superego – žmogus daug ką idealizuoja, yra atitrūkęs nuo tikrovės. Struktūrinės dalys:

• poreikių, motyvacijos ir valios sfera

• temperamentas ir charakteris

• sugebėjimai.

• sąžinė

Asmenybės kryptingumą (dominuojančius santykius) galime apibrėžti pagal:

1. požiūrį į kitus žmones

2. požiūrį į save

3. požiūrį į išorinį pasaulį.

Asmenybė formuojasi bendraudama su žmonėmis, Tuo ji patenkina poreikį bendrauti, reguliuoja savo elgesį. Asmenybės kryptingumą lemia ir individuali vertybių sistema. Kiekvienai asmenybei būdingos vertybinės orientacijos, pasireiškiančios per vertybes ir nuostatas. Vertybės susiformuoja auklėjimo ir paspirties dėka, yra pastovios ir kinta sunkiai.

Poreikiai skirstomi į biologinius ir socialinius. Bet kokio elgesio pradžia yra poreikis. Biologiniai poreikiai (maisto, vandens) susiję su biologine organizmo sandara/ jų patenkinimas būtinas gyvybei palaikyti. Socialiniai poreikiai (bendravimo, įsitvirtinimo/ saviraiškos) verčia žmogų augti kaip asmenybę. Nepatenkinęs socialinių poreikių, žmogus nežūsta, bet smarkiai nukenčia jo socialinis komponentas. Poreikiai yra orientuoti į tikslą. Tikslai esti artimi/ betarpiški ir tolimesni. Poreikiui patenkinti reikalingi betarpiški įgūdžiai. Pvz. Kūdikis turi daug norų, bet nemoka atitinkamų elgesio būdų, kurie tiktų norams patenkinti, todėl jam reikalinga tėvų pagalba. Motyvų hierarchija.

• Saviraiškos

• Įsitvirtinimo

• Afiliadjos

• Saugos

• Biologiniai

Motyvai plėtojasi nuo žemesnių link aukštesnių. Gyvybiškai svarbūs asmenybei biologiniai motyvai yra piramidės apačioje, kuo aukštesnis yra motyvas, tuo jis svarbesnis žmogui kaip asmenybei. Kai patenkinami žemesnieji motyvai, tik tada atsiranda aukštesnių. Todėl žmogui niekada neužtenka to, ką yra pasiekęs, jo troškimai beribiai. Dvejopo pobūdžio motyvai (poreikiai):

A – bazinis (potraukis artimiau bendrauti/ draugauti, meilė, įvairios gr.), B – būties (nukreipti į gėrį, grožį/ pažinimą). Būties motyvų žmogus negali patenkinti iki galo.

4.Temperamentas, charakteris ir sugebėjimai asmenybės struktūroje. Ugdymo individualizavimas

Asmenybė, kaip sudėtinga sistema/ yra unikali. Ji sudaro kiekvieno žmogaus apibrėžtumą ir skiria jį nuo kitų individų. Viena reikšmingiausių individualių ypatybių, pasižymi dideliu pastovumu ir turinti įtakos visoms kitoms žmogaus asmenybės savybėms, jo psichinėms būsenoms bei psichiniams procesams, yra temperamentas. Temperamentas nelemia žmogaus asmenybės visumos, turimo, tačiau turi didelę įtaką jų formai: atsiradimui, vystymuisi ir trukmei, intensyvumui, išorinei išraiškai. Todėl norint parodyti temperamento įtaką, būtina pabrėžti tokius skiriamuosius temperamento požymius:

1) temperamento ypatybės daro įtaką įvairioms žmogaus veiklos sritims ir tuo jos skiriasi nuo poveikio, kurį žmogaus veiklai daro asmenybės kryptingumas;

2) temperamento savybės nekinta ilgą žmogaus gyvenimo tarpsnį arba net visą gyvenimą;

3) temperamento savybės pasireškia ne atsietai, o yra dėsningai viena su kita susijusios, sudaro atitinkamą struktūrą/ būdingą temperamento tipui.

Temperamentu vadiname pastovias asmenybės savybes, pasireiškiančias psichinių reiškinių intensyvumu, tempais ir pastovumu. Temperamento ypatybės – pastovios individualios psichikos ypatybes, kurios lemia žmogaus psichinės veiklos dinamiką/ intensyvumą ir išorinę išraišką/ jos yra santykiškai pastovios, nepriklausomos nuo veiklos tikslų/ motyvų bei turinio ir dėsningai siejasi tarpusavyje, sudarydamos tam tikrą temperamento tipą. Temperamentas savotiškai nuspalvina asmenybės charakterį, valios ir sugebėjimų pasireiškimus, bendravimo manieras/ keičia veiklą.

Temperamento savybės didesne dalimi negu kitos savybės priklauso nuo įgimtų kūno anatominių ir fiziologinių ypatybių ir dėl to yra pačios pastoviausios. Socialinė aplinka ir ugdymasis mažai pakeičia. Kiekl žmogus turi įvairių ypatybių dominuojant kurio nors 1 temperamento savybėms. Kiekvieno temperamento žmonės gali įgyti teigiamų ir neigiamų savybių/ pasiekti aukšto lygio įvairiose veiklos rūŠyse. Temperamentų pakeisti neįmanoma ir nėra tikslo, nes geriau adaptuotis prie aplinkos ir vieni prie kitų būdami skirtingų temperamentų. Bet ugdymo ir saviugdos tikslas turėtų būti siekimas mažinti neigiamus kiekvieno temperamento pasireiškimus. Temperamento psichologinė charakteristika remiasi šiais pagrindimais požymiais:

1. Sensityvumas (jautrumas). Apie jį mes sprendžiame iš silpniausių išorinių poveikių/ kuriais galima sukelti kokią nors žmogaus reakciją. Tai gali būti silpniausias dirgiklis, reikalingas sukelti pojūtį (žemutinis pojūčio slenkstis)/ arba mažiausia nepatenkinta reikmė, sukelianti neigiamus pergyvenimus (kentėjimą).

2. Reaktyvumas. Apie jį sprendžiame iš to, kokio stiprumo emocijos sukelia žmogui išorinis arba vidinis to paties stiprumo poveikis.

3. Aktyvumas. Jį apibūdina tai, kaip aktyviai žmogus veikia, nugalėdamas išorines ir vidines kliūtis iškeltiems tikslams pasiekti.

4. Reaktyvumo ir aktyvumo santykis. Jį parodo vyraujantis veiklos variklis – nuo ko daugiau priklauso žmogaus veikla: nuo atsitiktinių išorinių ar nuo vidinių aplinkybių.

5. Reakcijų tempas. Apie jį sprendžiame iš greičio įvairių psichinių reakcijų ir procesų: judesių, kalbos, protinių veiksmų, orientacijos.

6. Plastiškumas ir priešinga jam savybė rigidiškumas. Juos apibūdina tai, kaip lengvai ir lanksčiai žmogus prisitaiko prie besikeičiančių išorinių poveikių.

7. Ekstravertiškumas ir priešinga jam savybė intravertiškumas. Apie juos sprendžiame iš to, kas daugiausia lemia žmogaus reakcijas ir veiklą – momento išoriniai įspūdžiai (ekstravertiškumas) ar vaizdiniai, mintys/ susiję su praeitimi bei ateitimi (intravertiškumas). Sangvinikas.

1. Labai reaktyvus, nesensityvus/ aktyvumo ir reaktyvumo pusiausvyra, labai plastiškas, ekstravertiškas.

2. Psichinių procesų tempai greiti. Labai energingas ir darbingas.

3. Emocijos kyla greitai ir ryškiai, pasireiškia veido mimika ir pantomimika. Budinga lengva interesų/ siekimų ir emocijų kaita.

4. Linksmas/ draugiškas, dėl to pageidaujamas draugijose, kuris jas kaip ekstravertas mėgsta.

5. Dažnai nėra pastovus: džiaugiasi ir juokiasi, tačiau greit nuliūsta iki ašarų/ supyksta dėl menkniekių ir greit pamiršta nuoskaudas. Tai smagūs, draugiški, nepastovūs žmonės. Garsiai kvatoja ir dėl nedidelės priežasties. Neesminis dalykas gali jį stipriai įpykinti. Gyvai, emocingai atsiliepia į viską/ kas patraukia dėmesį. Gyva veido išraiška ir judesiai. Iš veido lengva atspėti jo nuotaiką, požiūrį į daiktus ar žmones. Greitai sukaupia dėmesį, Aukštas jautrumo slenkstis. Labai silpnų garsų ir šviesos dirgiklių nejunta. Labai aktyvus, energingas ir darbingas/ gafi ilgai dirbti nepavargdamas/ energingai stveriasi naujo. Jį nesunku dtsdpliriLioti. Jis gerai tvarko savo jausmus ir nevalingas reakcijas. Greiti judesiai, kalbos tempas, greitai įsitraukia į naują darbą ir sukoncentruoja dėmesį. Greitos protinės operacijos ir orientacija. Jis lengvai suartėja su naujais draugais/ pripranta prie naujų reikalavimų ir aplinkos. Lankstaus proto. Greičiau atsiliepia į išorinius įspūdžius negu vadovaujasi vaizdiniais ir mintimis iš praeities bei apie ateitį, Cholerikas.

1. Sensityvumas nedidelis, didelis reaktyvumas ir aktyvumas/ tačiau reaktyvumas viršija aktyvumą.

2. Labai energingas, greitų reakcijų/ stiprių emocijų.su ryškiais išoriniais pasireiškimais žmogus. Cholerikai siekia pirmauti ir stipriai priešinasi viskam kas tam trukdo.

3. Didesnis polinkis į afektus ir jų prasiveržimus. Dažnai pusiausvyrą ir taktišką bendravimą prarandantys žmonės.

4. Lyginant su sangvinikais, cholerikai yra daug pastovesni savo siekimais ir emociniu gyvenimu.

Jis nekantrus, staigus. Rigidiškesnis negu sangvinikas. Tai lemia didelį jo siekimų ir interesų pastovumą/ didelę ištvermę, jam sunku perkelti dėmesį. Greitas psichinių procesų tempas.

Flegmatikas.

1. Nesensityvus ir neemocingas/ aktyvumas viršija reaktyvumą/ rigidiškas, intravertiškas.

2. Lėti psichinių procesų tempai, labai didelis pastovumas ir maža kaita.

3. Tai labai ramūs, lėti, uždari žmonės. Emocijos menkai tepasireiškia išoriškai.

4. Flegmatiško temperamento žmonės nerodo didesnio aktyvumo ieškodami veikimo tikslų, tačiau pradėtus darbus paprastai užbaigia ištvermingai ir tiksliai. Sunku prajuokinti, supykinti ar nuliūdinti. Ramus lieka ir turėdamas nemalonumų. Veidas ir judesiai neišraiškūs. Energingas/ ištvermingas darbe. Aktyvumas ryškiai dominuoja prieš reaktyvumą. Pasižymi kantrumu, ištverme/ susivaldymu. Lėtas kalbos ir judesių tempas, neišradingas. Palengva sukaupia ir su dideliu vargu perkelia dėmesį/ sunkiai prisitaiko prie naujos aplinkos bei keičia įgūdžius ir įpročius. Sunkiai susidraugauja su naujais žmonėmis, lėtai reaguoja į išorinius įspūdžius.

Melancholikas.

1.Labai sensityvus ir jautrus, reaktyvumas silpnas, rigidiškas/ intravertiškas.

2. Būdingiausias bruožas – labai didelis jautrumas. Emocijos gilios ir pastovios, tačiau jų išorinės išraiškos silpnos/ balsas tylus.

3.Dažnai trūksta energijos/ ištvermės ir pasitikėjimo savimi, tačiau dėl didelio jautrumo ir pastovumo melancholiško temperamento žmonės pasiekimais pralenkia kitus.

4.Labai intravertiški vengia draugijų, triukšmo, dėl to jiems sunku užmegzti kontaktus ir bendrauti didesnėse žmonių grupėse. Žemi pojūčių slenksčiai. Nereikšmingi įvykiai gali sujaudinti iki ašarų. Greitai užsigaunantis. Mimika ir judesiai neišraiškūs. Verkia tyliai. Retai kada garsiai juokiasi. Neaktyvus. Nepasitiki savimi, nedrąsus. Neenergingas, neatkaklus. Gretai pavargsta, neištvermingas darbe. Nepastovaus ir lengvai atitraukiamo dėmesio. Lėtų psichinių procesų.

Anglų psich. Aizenkas praplėtė temperamento sąvoką/ įgimtomis savybėmis laikydamas polinkį į ekstraversiją ir intraversija / emocinį stabilumą ir neurotizmą. Asmenybės savybės iš dalies priklauso nuo to, kuris iŠ didžiųjų galvos smegenų pusrutulių yra labiau išsivystęs, Kairysis kontroliuoja loginį mąstymą/ dešinysis – kūrybingumą. Charakteris formuojasi temperamento pagrindu.To paties temperamento žmonės, augantys skirtingoje aplinkoje, gali turėti visiškai skirtingus charakterius. Tai priklauso nuo to, kokios temperamento savybės buvo skatinamos ir kokios slopinamos. Nuo to priklauso/ kokie charakterio bruožai susiformuoja jiį. pagrindu. Charakteris – visuma asmenybės savitų individualių psichinių savybių/ pasireiškiančių asmenybei tipiškais veiklos būdais tipiškomis aplinkybėmis. Bruožai gali skirtingai pasireikšti įvairiose situacijose. Charakteris pasireiškia visoje asmenybės veikloje/ elgesyje, netgi išvaizdoje, kalboje, bendravime, Jo savybes gali formuoti ne tik aplinka, bet ir pats žmogus, jas sąmoningai keisdamas ir tobulindamas. Atskiri charakterio bruožai nėra atsitiktiniai – jie priklauso vienas nuo kito, yra tarpusavyje susiję ir vienas kitą lemia -sudaro charakterio bruožų organizaciją/ kuri vadinama charakterio struktūra.

1. Charakteris nėra įgimtas. Bet formuojasi įgimtų nervų sistemos ir kitu savybių pagrindu.

2. Charakterio pasireiškimai gali keistis priklausomai nuo situacijų/ asmenų, su kuriais bendraujama, emocinių būsenų ir kitų konkrečių poveikių. Išorinėmis išraiškomis žmogus gali ir maskuoti tikrus savo charakterio bruožus, bet dažniausiai ekstremaliomis sąlygomis jis nusiima kaukę.

3. Charakterio struktūrą sudaro asmenybės psichinių reiškinių individualių ypatybių (pažinimo, jausmų/ valios, temperamentų/ nuostatų/ sugebėjimų/ bendravimų/ veiklos manieros ir kt. junginys.

4. Artimiausius ryšius charakteris turi su temperamentu/ svarbią charakterio dalį sudaro nuostatos. Valia: laikoma charakterio stuburu, nes valingieji charakterio bruožai teikia jam tvirtumo, pastovumo, organizuotumo

savybių, Charakterį sudaro daugybė bruožų/ kurie turi savitarpio sąsajų. Visus charakterio bruožus siejančios savybės – charakterio vientisumas, pastovumas, aktyvumas ir tvirtumas. Charakterio formavimąsi veikia pasaulėžiūra. Jausmai, intelektas, aplinka. Sugebėjimais vadiname tokias individualias asmenybės savybes, kurios lemia tam tikros veiklos sėkmę ir pasireiškia savita šiai veiklai būtinų žinių/ mokėjimų ir įgūdžių dinamika. Sugebėjimai yra sąlygos tam tikrai veiklai atlikti/ todėl skiriami:

muzikiniai, literatūriniai, matematiniai, sportiniai ir pan.

Taip pat skiriami bendri ir specialieji sugebėjimai.

Pagal bendresnes psichinės ir fizinės veiklos savybes sugebėjimai skirstomi:

pedagoginius/ intelektinius, percepcinius ir motorinius. Sugebėjimus galima klasifikuoti ir Daaal iu išlavėjimo lygiai:

1) sugebėjimų užuomazgas, kaip prielaidą sugebėjimams lavėti;

2) daugiau ar mažiau budingus visiems žmonėms sugebėjimus;

3) talentą, pasireiškiantį tik nedaugelio konkrečios veiklos atstovų tarpe;

4) genialumą – išimtinius, daugiapusius sugebėjimus, įgalinančius padaryti reikšmingus mokslo atradimus,

sukurti meno šedevrus. Sugebėjimų grupės (Pagal Sternberaa’):

1. sugebėjimas mokytis iš patirties

2. sugebėjimas abstrakčiai mąstyti

3. sugebėjimas adaptuotis besikeičiančiame gyvenime

4. sugebėjimas motyvuoti save, operatyviai įgyvendinti savo tikslus Sugebėjimai nėra atsiję nuo kitų asmenybės savybių. Jų formavimuisi lemiamos įtakos turi asmenybės kryptingumo savybių- poreikių, interesų/ polinkių- buvimas arba stoka. Sugebėjimai nėra savarankiška asmenybės postruktūrė, o sudėtingas įvairių savybių junginys. Žinių, mokėjimų ir įgūdžių atžvilgiu sugebėjimai pasireiškia kaip potencialios galimybės, kaip prielaidos kokios nors veiklos atlikimui, meistriškumas – kaip reali tikrovė, įgyjama išmokimo procese.

Sugebėjimas turi įgimtų ir įgytu savybių. Į sugebėjimų struktūrą įeina reikšmingesnės asmenybės savybės. Interesai ir polinkiai padeda atsiskleisti ir išlavėti sugebėjimams, kurių formavimasis ir funkcionavimas glaudžiai siejasi su darbštumo, kantrumo, ištvermingumo ir kitais charakterio bruožais. Sugebėjimų skirtumai l.priklauso nuo temperamento ypatybių, Ugdymo individualizavimas?

5. Valia. Valios procesas ir savybės. Valios ugdymas.

Valios procesas gana įvairiai aiškinamas dėl to, kad jis mūsų sąmonėje visada reiškiasi kartu su kitais procesais.

1. valios kildinimas iš jausmų/ arba valios aiškinimas jausmais.Valia yra kliūtis nugalinčios jėgos jausmas; per jausmą aš žinau čia save patį kaip vidinę priežastį.

2. valios kildinimas iš pažinimo funkcijų, arba valios aiškinimas pažinimo funkcijomis. Intensyvus ko nors įsivaizdavimas tiesiogiai vedąs į atitinkamą veikimą. Žmogus dėl to atlieka sąmoningą veiksmą, kai jis prieš tai yra padaręs sprendimą, jog tą veiksmą naudinga arba tiesiog reikalinga atlikti.

3. valios kildinimas iš pažinimo funkcijų ir jausmų vyksmų sąveikos. Norėti reiškia gyvai įsivaizduoti tikslo vaizdinį ir jį sodriai jausmais nudažyti. Valios funkcijos:

• Stimuliavimo;

• Reguliavimo;

• Nelaikymo. Valios veiksmas reiškiasi savybėmis:

• Ryžtingumas (apsispręsti/ išrinkti),

• Atkaklumas (įveikd kiūtis, drąsa).

Valia disciplinuoja jausmų gyvenimą. Valios veiksmų įvairumas pareina nuo žmogaus siekiamų jų tikslų įvairumo. Valia sutelkia [r reguliuoja įvairius psichinius procesus norimam tikslui siekti(kai laikau egzaminą/ mano valia sukaupia mano dėmesį į tam tikrą specialią sritį ir priverčia atmintį atgaminti tiktai tam tikras/ duotąjį klausimą atitinkančias žinias). Esminė valios žymė yra siekimas, troškimas. Valia gali aktyvinti arba slopinti veik!ą/ nukreipti Ją į įsisąmonintą tikslą, pagrįstą konkrečiais motyvais. Valia prasideda tikslo pasirinkimu ir reiškiasi jo siekimu ir kliūčių nugalėjimu. Valios tvirtumu vadiname pastovų žmogaus sugebėjimą įvykdyti savo pasiryžimus bei nusprendimnus, nepaisant išorinių ar vidinių kliūčių.

Valios silpnumu laikome žmogaus nesugebėjimą įgyvendinti savo nusprendimų bei siekių, nesugebėjimą nugalėti sutinkamų išorinių bei vidinių kliučių. Kuo žmogus didesnis silpnavalis/ tuo ir mažiau savarankiškas, tuo mažiau sugeba atsispirti kitų įtakai. Silpnavališkumas – tai nesugebėjimas realizuoti savo sąmoningo nusistatymo. Silpnavaliui sunku ištesėti duotą žodį/ ištverti iki galo, ar užbaigti pradėtą darbą. Jis nebepasitiki savimi, savo jėgomis, nesusivaldantis, kitų lengvai patraukiamas. Silpnavalis gali būti ir aktyvus ir pasyvus. Aktyvus silpnavalis toks žmogus, kuris veikia kurios nors aistros, polinkio valdomas prieš savo paties valią. Jie nesusivaldantys/ daugelis antisocialūs. Pasyvus silpnavalis – kuriam trūksta sugebėjimo savarankiškai nuspręsti ir veikti. Jie neturi jėgos pasipriešinti kitų įtakai, dėl to nukenčia patys. Silpnavališkumo priežastys:

» įgimtieji valios defektai. Psichopatinio pobūdžio valios iškrypimai, isteriškumas, abulija, didieji valios trukumai » gyvenant įgytieji valios defektai. Gali būti įgyjami dėl:

1. blogos aplinkos įtakos,

2. netinkamo auklėjimo šeimoje bei mokykloje,

3. žmogaus klaidingo įsitikinimo bei nusistatymo,

4. persidirbimo, ligos arba kai kurių nelaimingų atsitikimų.

Valios ugdymas žmogus bręsta tik per savo valios veiksmus. Valia yra ugdoma. Su ja negimstama-pradžioje ją ugdo kt.žmonės. Valia interiorizuojama.

6. Asmenvbės emocinė sfera. Emociios ir iausmai, iu rūšvs ir raiŠkos formos.

Emocijomis ar jausmais išgyvename tam tikrus santykius su pažįstama tikrove. Žmogus negali būti abejingas aplinkos poveikiams, nes vienį jų padeda patenkinti poreikius (naudingi), kiti priešingai, kliudo patenkinti poreikius arba net yra kenksmingi fizinei ir dvasinei žmogaus egzistencijai. Žmonės neabejingi atskiroms daiktų ir reiškimų savybėms. Ryškiai skiriami malonūs ir nemalonūs kvapai, garsai, skoniai ir t.t. sudėtingesnius išgyvenimus sukelia daiktų visumos pažinimas. Saulėta diena, artimo žmogaus pasirodymas džiugina/ o rudens žvarba kelia liūdesį ir pan. Žmogaus saviraiškos galimybės yra dvejopos: įgimtos ir įgytos. Išreikšti savo emocijas mes stengiamės nuo pat mažumės. Žmogaus emocijų išraiška turi didelę biologinę ir socialinę reikšmę. Visi žmonių socialiniai ryšiai ir tarpusavio santykiai paremti emocijomis/ kurios kitų žmonių suprantamos jų išraiškos pagalba. Emocijų išraiška papildo ir praturtina žmonių bendravimą. Apie žmogaus išgyvenamas emocijas dažniausiai sprendžiame iš jo veido išraiškos. Veido išraiškos pasikeitimai vadinami mimika. Kūno judesiai – gestai/ laikysena/ eisena – pantomimika -taip pat išreiškia emocijas, Apie žmogaus išgyvenimus byloja ir įvairūs organizmo pakitimai (Širdies plakimas, paraudimas, ašaros, gilesnis kvėpavimas, drebulys).

Emocijos yra tam tikru momentu kylantys išgyvenimai, kurie parodo, kaip žmogus vertina situaciją, susijusią su jo poreikių patenkinimu tuo metu. Emocijos yra psichologinės reakcijos, kurias sudaro:

1) fiziologinis sužadinimas;

2) veiksmų išraiškos;

3) sąmoningos patirties sąveika.

Sužadinimas. Geriausiai atliekame užduotį tuomet/ kai esame vidutiniškai sužadinti, tačiau tai priklauso ir nuo užduoties sudėtingumo. Fizinį sužadinimą, kylantį kartu su viena emocija/ dažniausiai neįmanoma atskirti nuo sužadinimo kitos emocijos metu. Mokslininkams pavyko nustatyti smegenų takuose vykstanČių procesų ir hormonų skirtumus, susijusioms su skirtingomis emocijomis.

Emocijų raiška. Nežodinis bendravimas – tai kai mes bendraujam plaaai naudojam nežodinę kūno kalbą. Kai kurie gestai yra kultūros sąlygoti, tačiau veido išraiška, išgyvenant tokias emocijas kaip laimė ar baimė, yra vienodos visame pasaulyje. Bendruomeninėse kultūrose, kur ypač vertinami tarpusavio ryšiai, retai rodomos stiprios emocijos, galinčios pakenkti šiems ryšiams emocijos. Išraiška ne tik perteikia emocijas, bet taip pat sustiprina išgyvenamas emocijas ir yra ženklas kūnui atitinkamai reaguoti.

Emocijų įvairovė:

Teigiamos: džiaugsmas, euforija, simpatija, aktyvumas, palaima/ malonumas, žingeidumas, ramybė, meilė/ laimė, pergalė, aistra ir kt.)

Neigiamos: gailestis, baimė, gėda/ liūdesys, skausmas, panieka, kaltė, depresija, nerimas, pavydas/ skriauda/

neapykanta/ agresija ir kt.)

Iš visų emocijų/ kurias išgyvena žmogus, šios yra svarbios.

Baimė yra prisitaikymo emocija/ tačiau ji gali ir traumuoti. Žmonės turi biologinį polinkį bijoti kai kurių dalykų/ tačiau

mokymasis iš patirties geriausiai paaiškina labai įvairias baimes.

Pvktis. Dažniausiai pyktį sukelia tokie reiškimai/ kurie ne tik ardo mūsų pianus arba mus žeidžia, bet ir yra laikofnį sąmoningi ir neteisingi. Tokios neigiamos emodjos kaip nusiminimas taip pat palaiko pyktį. Iš tikrųjų pykčio raiška gali sukelti dardaugiau pykčio.

Laimė. Gera nuotaika praplečia pasaulio suvokimą ir norą padėti kitiems. Nuotaikas, kurias sukelia kasdieniniai geri ar

blogi dalykai, retai kada trunka ilgiau kaip dieną. Net ir dėl reikšmingų teigiamų įvykių, pvz., gerokai padidėjusių

pajamų/ žmogus retai kada ilgam tampa laimingas. Laimės santykinumą galima paaiškinti prisitaikymo lygio ir

santykinės netekties dėsniais. Tačiau kai kurie žmonės yra paprastai laimingesni už kitus, mokslininkai nustatė

veiksniu, kurie leidžia nuspėti žmogaus laimingumą

Paprasčiausios emocijos skiriamos į rūšis;

1. Pasitenkinimas-nepasitenkinimas (susiję su biologiniais poreikiais);

2. itempimas-atsipalaidavimas (siejasi su įprasto gyvenimo būdo pasikeitimais);

3. susįiaudįnimas-nusiraminimas (susiję su kokiais nors naujais impulsais/ kurie kelia neapibrėžtą pavojų

asmenybės savęs vertinimui, nuostatoms).

Emocijos klasifikuojamos ir atsižvelgiant į išgyvenimo trukmę, pasireiškimų stiprumą ir įtakas asmenybės veiklai. Imant pagrindu minėtus požymius, išskiriamos šios pagrindinės emocinės būsenos:

1. Nuotaikos. Tai ilgesnį laiką besitęsiancios/ apimandos tam tikrą laiką visą asmenybę ir nuspalvįnančios elgseną bei psichinius reiškmius būsenos.

2. Afektai. Staiga iškylančios, audringai pasireiškiančios, trumpai besitęsiančios jausminės būsenos (pykčio, džiaugsmo, išgąsao). Juos sukelia kokie nors reikšmingi stiprūs dirgikliai.

3. Aistros. Labai stiprios, ilgai besitęsiančios jausminės būsenos, susijusios su veiksmingu veržlumu, prie aistros objekto.

4. Stresai. Emocinės būsenos, sukeliamos ekstremalių asmenybei sąlygų (stresorių), pasireiškiančios įtampomis, judesių dezorganizacija, nepasitikėjimu pasirenkant veikimo kryptis, klaidingomis reakcijomis.

5. Frustracnos. Stiprus nervinis-psichinis žmogaus sukrėtimas, iškylantis tada/ kai, siekiant labai norimo tikslo, susiduriama su neįveikiama kliūtimi (objektyviai, subjektyviai). Jausmai yra žmogaus santykio su pažįstamais daiktais, reiškiniais, kitais žmonėmis ir pačiu savimi išgyvenimai.

Jausmai susiję su įvairiais organizmo pasikeitimais. Jie turi savo specifinę išraišką, iš kurios galima apytikriai pažinti, kokius jausmus žmogus patiria. Jausmai reiškiasi veido ir viso kūno judesiais (mimika), kalbos intonacijomis. Jausmai labai įvairuoja savo turiniu, reikšme asmenybei/ trukme ir patvarumu, santykiais su veikla ir kitomis savybėmis. Jausmai skirstomi

• teigiamus

• neigiamus.

Būdinga/ kad kiekvieną teigiamą jausmą atitinka neigiamas .Šis reiškinys vadinamas jausmų poliariškumu. Teigiamų ar neigiamų jausmų kyla priklausomai nuo jų ryšių su žmogaus poreikiais (ar jie tenkinami/ ar jie bus patenkinti ateityje). Tie patys objektai gali sukelti skirtingos kokybės jausmus priklausomai nuo poreikių (lietus). Priklausomai nuo jausmų įtakos veiklai jie skirstomi:

Steniniai – jausmai/ kurie padidina žmogaus aktyvumą/ pasitikėjimą savimi ir skatina veikti. Jie dažniausiai būna teigiami.

Asteniniai – tie, kurie mažina aktyvumą/ paralyžuoja valią/ nuteikia tik pasyvios gynybos reakcijomis – neigiami.

Būna sudėtingų jausmų, kada kartu susipina ir malonūs/ ir nemalonūs, arba steniniai ir asteniniai išgyvenimai. Tokias tarpines padėtis užimantys jausmai vadinami ambivalenciniais.

Aukštesnieji žmonių jausmai atsirado žmonių visuomenės evoliucijoje, tai socialinių sąlygų nulemti ir asmenybės vystymosi eigoje atsirandantys jausmai.

Dorinius jausmus sukelia priimtų elgsenos normų laikymasis ar jų pažeidimai(gėdos, sąžinės graužimo,

patriotiškumas).

Intelektiniai jausmai kyla išgyvenant santykius su protine veikla (ypač siejasi su kūrybine veikla).

Estetinių jausmų kyla pažįstant specifinę/ sudėtingą objektų savybę – grožį (dalyvauja intelektiniai ir doriniai jausmai).

Emocijų nuo protinio pažinimo ar loginio samprotavimo atskirti neįmanoma. Emocijos yra pagrindinis žmogaus

asmenybės energijos šaltinis.

•Atskirų asmenybių jausmų srities skirtumai pirmiausia pasireiškia emociniais lygiais (emocingi- šaltakraujiški).

• Esant vienodam emocionalumui, žmonės gali skirtis emociniu pastovumu,

•Skiriasi ir žmonių emocinio gyvenimo turinys, kuris labiau priklauso nuo gyvenimo sąlygų ir visos asmeninės patirties.

Intelektiniai jausmai: nustebimas, apstulbimas, smalsumas, abejonė, žinių troškimas, atradimo džiaugsmas. Tai jausmai, kylantys pažintinėje veikloje, sukeliami minties darbo, jo sėkmingumo. Praktiniai jausmai, atspindintys žmogaus veiklą ir santykį su ja: pareiga, sėkmės troškimas, nesėkmės vengimas. Religiniai jausmai kyla paimant kažką, kas mums turi absoliučios prasmės charakteristiką. Estetiniai jausmai: gėrėjimasis/ grožio pajautimas, didingumo, kilnumo, komiškumo ir tragiškumo jausmai Moraliniai jausmai. Jie atspindi žmogaus santykius su kitais žmonėmis ir pačiu savimi. Atsakomybės jausmas pradedamas ugdyti dar vaikystėje.

7.Dėmesvs ir dėmesingumas- Dėmesio rūšvs, vpatvbės irveiksniai.

Žmogaus ir gyvūno elgsena nėra chaotiškų reakcijų suma. Stebėjimas rodo, kad ji organizuota, jai būdingas kryptingumas. Tuo pačiu žmogus nereaguoja į visus aplinkos poveikius, o išskiria iš jų tuos, kurie Jam yra svarbiausi. Vienu metu veikloje vyrauja vieni procesai, kitu – kiti, vieną veiklą keičia kita. Šį psichinį veiklos organizuotumą ir galima vadinti dėmesiu. Dėmesys nėra atskiras psichinis procesas, kaip jutimas ir kt. Jis yra universali psichinė veiklos savybė, kuri padeda gyvam organizmui atrinkti iš savo vidinio ar aplinkinio pasaulio tai/ kas jam svarbiausia. Ši savybė apibūdinama kaip psichinės veiklos atrenkamumas (selektyvumas). Įsisąmoninta ir svarbiausia veiklos dalis vadinama dėmesio objektu, o visa tai, kas supa dėmesio objektą laike ir erdvėje – dėmesio fonu. Yra daug veiksnių lemiančių psichinės veiklos selektyvumą, vienų jos procesų suaktyvėjimą, o kitų slopinimą. 1. Suvokimo objektu virsta tiktam tikro intensyvumo poveikiai. Vos juntamus (slenkstinius) stimulus žmogus išskiria iš triukšmo valios pastangomis. Dėl to, priverstas ilgesnį laiką aptikinėti tokius stimulus, žmogus greitai pavargsta.

2. Kuo stimulai stipresni, tuo jie labiau patraukia dėmesį.

3. stimulo naujumas. Įprastoje aplinkoje nauji įvykiai sudomina žmones. Svarbus regimojo dėmesio veiksnys yra daiktų spalvingumas (pvz.vaikai teikia pirmenybę spalvotiems daiktams),

4. Stimulo struktūriškumas. Veiklos atskiros dalies tapimą dėmesio objektu palengvina jų. ryšys su veiklos tikslais. Dėmesys visada sutelkiamas į veiklos tikslus. Jei veiklos tikslas – konkretaus veiksmo išmokimas, tai šitas veiksmas ir bus dėmesio objektas. Jeigu veiksmas automatizuotas – tai taps dėmesio fonu. Kadangi žmogaus veiklos tikslai betarpiškai susiję su jo poreikiais ir interesais, yra glaudus ryšys tarp dėmesio ir asmenybės kryptingumo (poreikių/ interesų). Dėmesio objekto isskyrimas iŠ fono priklauso nuo konkreČios veikiančiojo būsenos (miegant neįmanomas psichinių procesųseiektyvumas).

Dėmesys yra psichinės veiklos nukreipimas ir jos sutelkimas ties tam tikrais objektais. •. Dėmesingumas – pastovi savybė, pasireiškianti dėmesio patvarumu, geru paskirstymu ir perkėlimu, atsparumu triukšmuK Išsiblaškymas -nesugebėjimas ilgiau susitelkti ir atsispirti pašalinėms įtakoms^ profesoriškas – dėl didelio dėmesio suteikimo prie pagrindinių objektų ir menko jo paskirstymo bei jo perkėlimo). Zmonės, sugebantys greitai susikaupti, iigai išlaikytj intensyvųdėmesįiratsispirti pašaliniam poveikiui laikomi dėmesingais. Dėmesys psichologijoje atlieka tris funkcijas:

1. atrenka iš sudėtingos aplinkos tuos poveikius, kurie dėl tam tikrų priežasčių yra reikšmmgesni už kitus;

2. koncentruoja ir palaiko psichines jėgas ties pasirinktais objektais;

3. reguliuoja išankstinį pasirengimą veiklai, jos vyksmą ir pertraukimą. Pagrindinės priežastis, dėl kuriųdaiktai bei reiškiniai tampa dėmesio objektais, yra:

1. Jie yra kažkuo reikšmingi ir dėl to samoningai pasirenkami pažinti;

2. Jie patys ryskiai išsiskiria iš fono (intesyvesni, naujesni). Dėmesio rūšys. Pgl.pasireiškimo sferas dėmesįgalima suskirstyti į:

» sensorinį (vizualinį, akustmį.taktilinį),

• intelektinį,

• motonnį,

• emocinį (afektinį). pgl. asmenybės iniciatyvos ir valios dalyvavimo lygius pasirenkant objektus ir susitetkiant ties jais: ^

– Nevalinaas dėmesys atsiranda be iŠankstinio tikslo/ o jam palaikyti nereikia pastangų. Jį sukelia išorinių ar vidinių dirgiklių ypatybės. Taigi nevalingą dėmesį veikia tokios stimulo savybės kaip naujumas, intensyvumas ir t.t. Dė! to ji vadinama dėmesiu – aidu/ t.y. dėmesiu, kurį lemia reikšmingi isorės poveikiai, Nevalingo dėmesio nervinis mechanizmas yra genetiškai determinuotas, t.y. stimulo/. kaip dėmesio objekto, išskyrimas yra paveldimas. TaČiau daugelis organizmo reakcijų į stimulus remiasi išmokimu. Genetiškai determinuotą nevalingą dėmesį galima pavadinti pirminiu/ o išmokimo determinuotą – antrimu. Antrinio dėmesio rūšys yra sąlygmis orientacinis refleksas

– Valingas dėmesys atsiranda turint isankstinį tikslą/ o jam palaikyti reikalingos pastangos. Jis pasireiškia visais atvejais, kai žmogus imasi nepatrauklios, bet būtinos veiklos. Valingas dėmesys – tai iš anksto numatytas dėmesio objektas išskyrimas iš fono valios pastangomis. Žmogui dažnai tenka sutekti dėmesį į objektą/ kurio nėra, bet kuris kiekvienu momentu gali pasirodyti. Toks atidumas vienam ar keliems signalams vadinamas vigilumu. Kuo vigilumas stipresnis, tuo daugiau aptinkama reikšmingų signalų. Vigilumas reikalauja valios pastangų. Todėl jis yra valingo dėmesio atmaina. Vigilumas priklauso nuo signalų pasirodymo tikimybės. Juo pastarųjų daugiau, tuo mažiau jų aptikimo klaidų ir atvirkščiai.

– Savaiminis dėmesys atsiranda turinfc išankstinį tikslą/ o J’am palaikyti nereikia pastangų savaimmis dėmesys dažnai pasireiškia po valingo. savotiška valingo dėmesio forma yra savaiminis (povalmis) dėmesys. Čia psichmiai procesai organizuojami ir atrenkami sąmoningai, bet vykti jie gali savaime, be didesnių valios pastangų. Dėmesio ypatybės.

l.intensyvumas. Juo dėmesys intensyvesms, tuo mažiau tepastebimos fono ypatybės (koncentracija). Dėmesio intensyvumas priklauso nuo to, kaip dėmesio objektas atitinka asmenybės kryptingumą/ ir fono pobūdŽio. Be to dėmesio koncentracija priklauso nuo elementų skaičiaus dėmesio objekte. Kuo tų elementų daugiau, tuo sunkiau į juos visus sukoncentruoti dėmesL ir atvirkščiai. Todėl tuomet/ kai dėmesio objektas susideda iš daugelio elementų/ panašaus turinio arba modafumo į fono elementus/ dėmesys išsiblaško,

2.patvarumas. Priklauso ir nuo to, kad kažką darant atsiranda dėmesio nuovargis. Dėmesio patvarumas apibūdinamas laiko tarpu, per kurį dėmesio objektas ir dėmesio fonas išlieka nepasikeitę vietomis.Tai santykinis apibūdinimas, nes: dėmesiui būdinga priešinga patvarumui savybė – dėmesio svyravimai, vykstantys savaime.Jų periodo trukmė 1-5s. Be to sudėtingoje veikloje/ kuri gali trukti ištisas valandas, dėmesio objektas nėra pastovus (pvz. knygoje: siužetas, terminas/ herojus)

3.apimtis – tai objektų kiekis, kuri gali apimti žmogus vienu metu per trumpą laiką.

4.paskirstymas. Yra daug veiklos rūšių/ kur vienu metu žmogus turi atlikti daugiau skirtingų operacijų. Kadangi atskirųasmenųdėmesio paskirstymas labai skirtingas/ įtai atsižvelgiama, atrenkant žmones profesijoms, kurios reikia nuolatinio dėmesio paskirstymo. Lengviau sekasi/ kai veikla įgūdžių formavimo metu yra automatizuoJ’ama ir nereikalauja nuoiatinės sąmonės kontrolės.

5.perkėlimas (perjungimas). Valingas (į naująveiklos sritį ar įjos operadjas) ar nevatingas (priklauso nuo iŠorinių dirgiklių) dėmesio objektų pakeitimas. Dėmesio perkėlimo srityje pastebimi dideli asmenybiniai skirtumai. Kai kuriė žmonės lengvai pakeičia vieną veiklos rūŠį į kitą ir pakankamai greitai į ją įsitraukia bei dirba visu pajėgumu; kitiems toks pasikeitnnas reikalauja daugiau laiko ir pastangų. Pastebėti ryšiai tarp dėmesio perkėlimo ir tempci-amento ypatybių. Perkėlimo ypatybės priklauso nuo veiklos išmokimo, perkėlimo treniruočių ir kitų patyrimo rezultatų. Sugebėjimas perkelti dėmesį rodo dėmesio judrumą. Dėmesio perkėlimo lengvumas priklauso nuo to, kuri veikla yra

įdomesnė. Dėmesio sutrikimai. Atsiranda kartu su kitų psichikos reiškinių -suvokimo, mąstymo/ valios/ charakterio – sutrikimais. Susilpnėjus dėmesiui sunku mokytis, bet dėmesingumo nepadidinsime/ nepašalinę jo pagrindinės priežasties – nepailsėję/ nenusiramine. Lavindami dėmesį/ galime išugdyti vertingasjo ypatybes. Pagrindiniai dėmesio lavinimo principai:

1. reikia prisiversti dirbti ramiai, dėmesingai/ nesiblaškant;

2. dėmesį lavina susidomėjimas veikla ir protims aktyvumas. Jei būsime labai susidomėję, dėmesio sutelkimo

problemų nekils;

3. nesistenkime sudaryti darbui «šiltnamio” sąlygų/ teks išsiugdyti atsparumą išorės poveikiams, dėmesio blaškymui.

8. Jutimas ir suvokimas. Poiūčiu ir suvokiniu rūšvs, savvbės ir vpatumai. Jutimo iautrumas, io kitimas, kompensaciia.

Pažinimo procesais vadinami tie psichikos reiškimai, kuriais žmogus gauna info apie išorinę tikrovę bei patį save.

Jutiminiu pažimmu laikomas tiesiogims daiktų bei reiškinių savybių (spalvų, garsų) ir tų daiktų bei reiškimų kaip

visumos (medžio, vėjo) paŽinimas, kai tie daiktai, reiškiniai veikia jutimo organus.

PojūČiais vadiname jutimimo pažimmo procesus, kuriais pažįstamos tikrovės daiktų ir reiškinių savybės, kai jos veikia jutimo organus. Pojūčiai yra spedfinės energijos, būdingos tam tfkriems jutimo organams, o ne daiktų savybių atspindžiai. Pojūcių turinį sudaro paties žmogaus organizmo ypatybės. Žmogus turi apie 20 skirtingų jutimo aparatų/ kuriais priimami išorinės ir vidinės aplinkos poveikiai/ sukeliantys pojūčius. Visa pojūčių įvairovė skirstoma į rūšis:

•Atsižvelgiant į dirgiklio ir receptoriaus kontaktyvumą/ skiriami kontaktiniaifskonio. lietimo, skausmo) ir distandniai (regejimo, girdėjimo, vibradjos) pojūčiai.

•Pagal receptorių išsidėstymą skiriami išoriniai fkurių receptoriai yra organizmo paviršiuje arba netoli jo (girdėjimo, regėjimo, lietimo), vidmiai DoiūČiai (kurių receptoriai yra organizmo viduje(alkio, troskulio, pusiausvyros ir kt.). Pojūcių rūšys.

1. Cheminiai pojūčiai: skonis ir uoslė. Šie pojūdai labai susiję. Netekus uoslės, maistas atrodo beskonis. Žmogus yra jautresnis kvapui negu skoniui. Skonio ir uoslės receptoriai reaguoja įchemines medžiagas.

2. Padėties pojūčiai: kūno padėties ir pusiausvyros. Jie informuoja apie žmogaus kūnojudėjimą. Kūno padėties

pojūčiai suteikia informadjąapie kūno dalių padėtįjudant.

Pusiausvyros pojūtis informuoja apie galvos padėtį irjudėjimąžemės atžvilgiu.

3. Odos pojūčiai: spaudimas, lietimas, šiluma, šaltis ir skausmas. Ši jutimo sistema informuoja apie objektų/ besiliečiančių su kūno paviršiumi, savybes. Jautriausia oda yra tų kūno dalių, kuriomis mes daugiausia tyrinėjame aplinką: rankų pirštų/ lūpų ir liezuvio.

4. Klausa. Tai antras pagal svarbąžmogaus pojūtis. Klausa suteikia mums galimybę kalbėtis su kitais žmonėmis, taigi ji yra bendravimo įrankis. Žmogus sugeba atskirti 400 000 skirtingųgarsų.

5. Regėjimas. Šis pojūtis mums teikia pagrindinę informaciją apie aplinką, įgalina mus savarankiškai veikti, lengvai orientuotis. Regimoji informacija papildo ir mūsų bendravimą kalba: padeda gauti informacijos apie kito žmogaus jausmus, ketinimus. Bendri visiems pojūciams dėsningumai:

1. Jautrumas ir slenksciai. Sugebėjimas pajusti dirginimą vadinamas jautrumu. Yra skiriamas absoliutinis ir skyrimo jautrumas. Absoliutmis – sugebėjimas pajusti silpnus dirgiklius/ o skyrimo jautrumas – sugebėjimas pajusti mažus dirginimų pasikeitimus.Absotiutiniam jautrumui apibūdinti naudojamės absoliutinio jautrumo slenksčio sąvoka. Absoliutinio jautrumo slenkstis yra mimmalus dirginimo dydis, sukeliantis vos pastebimą pojūtį. Skyrimo jautrumui aprasyti naudojamės skyrimo slenksčiu. Tai minimalus dirginimų pasikeitimas, kuris sukelia vos pastebimą pojūčių pasikeitimą. Tiek absoliutusisjautrumas, tiek skyrimojautrumas nėra pastovūs. Jie kinta nuo jutimo organus veikiančių dirgiklių/ nuo kitų tuo pačiu metu turimų pojūčių ir nuolatinių gyvenimo sąlygų.

2. Adaptacija yra jautrumo pakitimas, prisitaikant prie dirginimo stiprumo. Dažnai adaptacija pasireiskia jautrumo padidėjimu. Stipri adaptacįja regėjimo/ uodimo, lietimo irtemperatūros pojūčiuose, silpna – klausos, skausmo pojūČiuose.

3. Sensibilizacija. Jautrumas gali sumažėti ar padidėti dėl vidinių orgamzmo sąlygų įtakos. Jie vyksta dėl įvairių fiziologiniųorgamzmo pakitimų.

4. Pojūčių sąveika – vienų pojūčių jautrumo padidėjimas ar sumažėjimas dėl kitų tuo pačiu metu gaunamų pojūčių įtakos (nedidelis garsas padidina regėjimo jautrumą/ nes garso jutimas mobilizuoja ir kitus jutimo organus).

5. Sinestezijos pasireiŠkia tuo, kad vienos rūšies pojūčiai gali sukelti kitos rūšies pojūčių (garsai – spalvos -šviesus sopranas/ skonio).

Informadja apie pasauiį gali ateiti skirtingais^ keliais: mes matome vaizdus, girdime garsus, užuodžiame kvapus, jaučiame skonį/ šiurkštumą/ šilumą/ skausmą. Šiuos kanalus galime pavadinti langais į pasaulį – pro kiekl iš jų matyti labai skirtingi regimai. Šie kanalai vadinami jutimo sistemomis (klausos/ regos, lytėjimo ir kt.). Informacijos apie aplinką gavimo procesas vadinamas jutimu, o jo rezultatas yra įvairių rūšių pojučiai (regos, klausos, iytėjimo, uoslės). Tada, kai interpretuojame gaunamą info, tvarkome ją vadovaudamiesi savo patirtimi/ galime sakyti, jog suvokiame vieną ar kitą objektą. Suaugusiems žmonėms orientuotis padeda ne jutimas, o suvokimas.

Suvokimai yra daiktųir reiškinių/ veikiandųjutimo organus, paŽimmo procesas.

Suvokiant prie tiesbginių sensorinių įspūdžių prisijungia kai kas iš atmintyje turimos patirties. Suvokiamų objektų ypatybės priklauso nuo ankstesniųžiniųapiejuos. Suvokimai – įsisamoninti jutiminiai vaizdai, pasireiškia savybėmis:

1. iDrasminimas pasireiškia suvokiamų objektų įtraukimu įžinomųobjektųgrupes.

2. Priskiriant suvokiamus obj’ektus tam tikroms grupėms, yra būtina rasti bendrų savybių/ kurios jungtų į grupes – apibendnnimas.

3. VisvbiŠkumas pasireiškia tuo, kad atskm objektų elementai yra skiriami tam tikroms visuminėms strukfcuroms.

4. Suvokimo konstantiškumas pasireiškia tuo/ kad kintant pavieniams ispūdžiams, yra išlaikomas daugiau ar mažiau stabilus suvokiamo objekto vaizdas.

5. Suvokimai ne visada vienodai tiksliai atspindi aplinką. Neteisingi, iškreipti suvokimai yra vadinami iiiuziiomis. Jutimas – tai procesas, kai mūsų receptoriai ir nervų sistema fiziškai pateikia išorinę aplinką. Jutimus nagrinėjama ‘iš apaČios į viršų’: pradedant receptoriais ir baigiant aukštesniojo lygio apdorojimu. Jutimo dėsniai: slenksčiai. Gebėjimas justi yra visų organizmų įgimta savybė, padedant jiems išgyventi ir tobulėti. Mes juntame tik dalį mus supanČios energijos, bet šiai daliai mes esame ypač jautrūs. Mūsų absoliutus kiekl dirgiklič jutimo slenkstis yra mažiausias dirginimas, kurio reikia, kad mes aptiktume dirgiklį. Signalo aptikimo tyrinėtojai mano, kad mūsų individualūs absoliutūs slenksčiai keidasi keičiantis psichikos būsenai. Eksperimentai rodo, kad mes galime apdoroti kai kurią per silpnų atpažinti dirgiklių, informaciją. Tačiau ribotos sąlygos, kuriomis tai gaii įvykti. Organizmui iŠlikti ir gyvuoti būtini ir pakankamai žemi skirtumo slenksčiai, leidžiantys aptikti ir mažiausius svarbių dirgiklių pokyčius. Žmonių skirtumo slenksdai didėja propordngai dirgiklio stiprumui – Vėberio dėsnis. Jutimo adaptadja reiskiasi tuo, kad nukreipia mūsų dėmesį į kintandus dirginimus, sumažindama jautrumą nuolatiniams ir įprastiems kvapams, garsams ir prisElietimams.

Regos, kaip ir kitų mūsųjutimų užduotis yra priimti dirginimą/ paversti jį nervimais signalais ir nusiųsti šiuos nervinius praneŠimus į smegenis. Energija/ kurią mes juntame kaip regimą Šviesą/ yra siaura plataus elektromagnetinio spinduliavimo spektro dalis. Šviesos bangos, kurios į akis patenka pro lęšiuką, pasiekia tinklainę. Tinklainės receptoriai – stiebeliai ir kūgeliai – Šviesos energiją paverčia nerviniais impulsais, koduojamais tinklainėje, o paskui keliaujančiais regos nervu įsmegems.

Klausa. Oro virpesiai, kuriuos mes juntame kaip garsą/ skiriasi dažniu bei amplitude, taip pat atitinkamai suvoktu garso aukščiu ir garsumu. Garso bangos, keliaujanaos klausos kanalu, suvirpma ausies būgnelį. Sie virpesiai, per vidurinės ausies kaulelius perduoti į skysčiu užpildytą sraigę, priverčia judėti mažytes plaukuotąsias ląsteles ir neša nervinius pranešimus į smegenis. Tiriant, kaip mes suvokiame garso aukštį, buvo patvirtinta ir vietos teorija, kuri geriausia paaiškina aukštų tonų jutimą/ ir dažnio teoriJ’a/ gen’ausiai paaiškinanti/ kaip juntami žemi tonai, Garso vietą nustatome, aptikdami labai mažus kiekvieną ausį pasiekiančių garsų laiko ir garsumo skirtumus. Kiti jutimai: Lvta – spaudimo, šiiumos, šalčio ir skausmo pojūčiai, kurių derimai sukeiia kitus jutimus, pvz. ‘karščio’. Skausmas. Yra teigiama, kad nugaros smegenų. ‘vartai’ arba atsidaro, kad praleistų skausmo signalus, sklindančius smulkiomis nervų skaidulomis į smegenis, arba uzsidaro ir jų nepraleidžia. Skonis – cheminių medžiagų sukeltas jutimas/ susideda iš 4 pagrindiniu pojūČių – saldaus rūgštaus/ sūraus, kartaus – bei kvapų, sąveikaujančių su info iš skonio svogūnėlių. Uoslė – cheminių medžiagų jutimas, bet neskiriami atskirų kvapų pojūciai. Kvapai, kaip ir kiti dirgikiiai gali pažadinti prisiminimus bei jausmus. Kūno padėti’s bei iudėiimas – kmestezinis pojūtis, kuris pranesa smegenims apie kūno daliLį padėtį ir judėjimą/ bei pusiausvyros pojūtis, kuris kontroliuoja viso kūno padėtį ir judėjimą.

Regimosios erdvės suvokimo ypatumai. (nemanome, kad kitoje gatvės puseje stovintis automobilis tikrai yra mažesnis už stovintį šalia, nors tinklainėje pastarojo vaizdas daug maŽesnis). Tai ką mes matome, girdime, užuodžiame/ priklauso ne vien nuo suvokiamos medžiagos, bet ir nuo suvokėjo savybių. Suvokimą visada įtakoja ir suvokėjo asmenybė – tai, ką matome apiink save/ priklauso ir nuo mūsų vidinės būsenos, nuostatų/ motyvacijos (alkanas tiksliau ir greičiau atpažįsta rodomas maisto nuotraukas/ negu sotus). Suvokimą įtakoja ir profesinės žinios, darbo pobūdis (dailininkai geriau skiria spalvas). Atskira suvokimo sritis yra kito žmogaus suvokimas, įvairių kito žmogaus savybių pastebėjimas. Tai nagrinėja sodalmė psichologija.

9. Atmintis, ios procesai, rūšvs, formos ir tipai. Atminties veiksniai.

Atmintis yra ankstesnio patyrimo ‘atspindys, to kas anksčiau buvo pažinta/ išgyventa ir veikta. Be atminties kiekl pojūtis ir suvokimas būtų naujas/ žmogus negalėtų orientuotis tikrovėje. Mąstant be atmmties negalima būtų operuoti sąvokomis, vaizduotė neturėtų iš ko kurti naujų vaizdinių, nebūtų asmenybės ,,aš” su pastx»viais motyvais, nuostatomis ir t.t.isgyvenimų. Atmintis – aktyvi veikla/ dar vadinama mnemine veikla. Ji žmogaus pažimmo veikios sudedamoji daiis. Atminties procesai vyksta drauge su kitais psichiniais procesais: jutimu, suvokimu/ mąstymu ir t.t.

Atminties procesai

l.lsiminimas. Pirmasis mneminės veiklos etapas. Šiame etape suvokiama ir fiksuojama tai, kas vėliau bus atgaminta Priklausomai nuo tikslo ir pastangų dalyvavimo gali būti valinaas ir nevalinaas. Valingas įsiminimas(mokymasis) skirstomas į mechanini (kai medžiaga nesuprantama ar nenorima jos suprasti) ir prasmmi (kai įsimenama medžiaga yra suprasta/ kai ji susiejama su atmintyje turimu patyrimu, Vienais atvejais įsimmimas trunka labai trumpai (įsimenama momentiškai), kitais jis virsta sudėtinga veikla, susidedančia iš nuoseklių kartojimų/ medžiagos pertvarkymų ir t.t. Medžiagos įsiminimą palengvina mneminės veiklos atrenkamumas, kuris priklauso nuo įsimenančiojo poreikių ir interesų. Norint sėkmingai įsiminti, būtina, kad žmogaus veikioje įsimenama medžiaga būfų reikšminga, taptų centriniu jos objektu. Svarbus įsiminimo veiksnys yra įsimenančiojo būsena. Stiprūs teigiami ar neigiami emociniai pergyvenimai padeda įsiminti greičiau ir ilgesmam laikui. Budrus žmogus įsimena lengviau negu mieguistas ar nuvargęs. Įsiminimo efektyvumas priklauso nuo to, kiek medžlagos įsimenama ir nuo įvairių tos medžiagos savybių (jos elementų loginiai ryšiai, atskirų elementų panašumas, medžiagos vienodumas). Įsiminimą labiausiai palengvina asociacįjos. Psichologijoje skiriami įsiminimo būdai:

ištisinis, medžiaga perskaitoma nuo pradžios iki galo tiek kartų/ kiekto reikia visiškai įsiminti.

dalinis įsiminimas toks, kai medžiaga suskaldoma į dalis, kiekviena kurių įsimenama atskirai.

kombinuotas. Abu pirmieji būdai derinami: pradžioje vieną ar kefis kartus medžiaga perskaitoma ištisai, o atskiros (sunkesnės) vietos įsimenamos dalimis (tai efektyviausias būdas.).

Nedaug medžiagos Žmogus įsimena iš karto. Didesnės apimties medžiaga įsimenama tik kartojant Jo sėkmę lemia;

a) paties kartojimo įvairinimas

b) papildymas pavyzdžiais

c) derinimas su įvairiausiomis kitomis mnemotechnikos priemonėmis

d) įvairių suvokimo ryšių (girdėjimo/ regėjimo ir t.t.) derinimas

e) atgaminimas

f) teisingas kartojimo laiko paskirstymas (ši sąlyga bene svarbiausia kartojimui).

2.Laikvmas atmintyie yra informacijos, užkoduotos nervinėse ląstelėse ekeltrinių impulsų ar cheminnių medžiagU pakitimųsignalais, saugojimas. SJŠlaikymui priešingas, taČiau su juo sisijęs reiškinys yra užmiršimas. Jis, kaip ir įsiminimas, yra atrenkamojo pobūdžio reiškinys: užmirstama pirmiausiai tai, kas asmenybei lieka nereiksminga. Skiriamas daiinis ir visiskas užmiršimas. Užmiršimas atiieka adaptacijos funkdją. Užmiršimo tempas priklaLiso nuo: a) įsiminimo tvirtumo/b) užmiršimą skatinanČių poveikių stiprumo.

Pagrindinės skatinančios užmiršimą priežastys:

a) įsimintos medžiagos nepanaudojimas praktikoje

b) neigiamas perkėlimas arba interferencija

c) ‘atpratimas’

d) stimuliuojančios situacijos pasikeitimas

e) nuostatų pasikeitimas.

Atminties pėdsakai saugomi aktyviai panaudojant juos praktinėje veikloje. Slopinamojo pobūdžio ankstesniojo ir paskesniojo įsiminimų sąveika vadinama neigiamu perkėlimu arba interferencija. Ankstesnės mneminės veiklos neigiamas povdkis paskesmajai vadinamas proaktyviu slopinimu/ o vėliau įsimenamos medžiagos neigiamas poveikis tam/ kas jau įsisavinta-retroaktyviu( svarbu pedagogui). Atpratimas (pasireiškia kartu su mterferencija) yra tikslingas užmirsimas. UžmirŠimą skatina situacijos pasikeitimas, pvz.užmirštama,jei vyksta ne toje pačioje vietoje. 4.Atsiminimas yra medžiagos išvedimas iš atminties atsargų į sąmonės lauką. Skiriamos jo rūšys:

– atpažinimas (ateiminimas tik pakartotinai ją suvokiant);atminties pėdsakai atkuriami, veikiant objektui pakartotinai. Visiškas ir ryškus atpažinimas/ nereikalaujantisjokiųvalios pastangų, vadinamas nevalingu. atgaminimu yra vadinamas medžiagos atsimmimas be pakartotinio jos suvokimo; jį lemia pati veikla ir jos tiksiai/ kurie tiesiogiai gali būti nesusiję su atgamimmu. Gafi būti ir nevalingas atgaminimas. Valingas atgaminimas visada reikalauja tam tikrų mnemotechnikos priemonių, todėl dažnai jis dar vadinamas netiesioginiu arba atgaminimas pagal asociacijas. PanaŠumo asociadjos – tai toks reiškinys, kai vienas objektas ir jo pagrindu susiformavęs vaizdinys sukelia panašių požymių turinčio objekto vaizdmį. Kontrasto asodacija – sukelia pn’ešingas savybes turintys objektai ir jų vaizdiniai. Gretimumo asociadja – pasireiškia tuo, kad vienu laiku ir gretimai veikę objektai vieni kitus primena.

– pnsimjnimas – vaiingo prisimimmo rūšis, kai reikia pasinaudoti vaizdimais. Įvykių sekos atgaminimas

vadinamas atsimimmais.

Atminties rūšys. Jos nėra atsiskyrusios viena nuo kitos (vaizdinė atmintis gali būti valinga ir nevalinga ir pan.). Pagal turinį/ kuriuo operuoja atmintis:

1. Vaizdinė atmintis operuoja iš tikrovės gauta ar susikurta vaizdine medziaga (atkuriami veikusių daiktų ir reiškinių vaizdai vadinami atmmties vaizdiniais) – tai objektų, reišta’mu. ir jų savybių įsiminimas, saugojimas atmintyje ir atsiminimas (kaip atrodo mūsų draugai/ koks yra pažįstamo žmogaus balsas, koks yra mūsų namas ) Pagal modalumą vaizdinė atmintis skirstoma į regimąją, girdimają/ uodžiamąja/ lytėjimo ir skonio. Labiausiai išsivysčiusi-regimoji ir girdimoji.

2. Motorinė ( jiudėiimo) atmintis yra judesių ir jų sistemų įsimimmas, išlaikymas ir atgaminimas. Jis dalyvauja formuojantis įvairiemsjudėj(mo( darbiniams, sportiniams) mokėjimams ir įgūdžiams.

3. Žodinė-loainė atmintis pasi’reiškia žodžių, sąvokų/ teiginių ir jų. grupių įsimimmu, išiaikymu ir atgammimu. Žodine atmintimi yra paremtas sistemingas žinių įgijimas.

4. Emocinė atmintis išlaiko patirtus jausmus ir emodnes busenas. Ši atmintis siejasi su žmogaus dorovinc kultura, dalyvauja formuojantis įgūdžiams ir įpročiams/ išlaikant stabilius santykius su artimais žmonėmis. Mes atsimename ne vien tai, kad pykome ar džiaugėmės, bet ir savo vidinę būseną tuo metu. Įsiminti pergyvenimai tampa savotiškais signalais apie poreikių patenkinimą ar nepatenkimmą, apie santykius su apiinkos objektais ir reiškiniais. Žmogui nebereikia atsidurti baimę sukeiiančioje situacijoje: prisiminus situaciją/ atsigamina ir baimę lydinčios emodjos. Emocinė atmintis svarbi aktoriams.

Emocinė, vaizdinė ir motorinė atmintis būdinga gyvūnams, o žodinė atmintis yra žmogaus psichinės veiklos bruožas.

Atminties formos.

Pagal valios reguliavinno lygius:

Nevalinga atmintis pasireiškia tuo, kad žmogus ką nors įsimena ar atgamma nesistengdamas ar net nenorėdamas. Tokiu būdu sukaupiama nemaža gyvenimiška patirtis bejokių pastangų. » Valinga atmintis/ pasireiškianti tada, kai žmogus sąmoningai užsibrėžia tikslą ką nors įsiminti ar atgaminti ir tai daryti labai stengiasi. Būdingas valingos atminties požymis yra tam tikriį motyvų, kurie skatina įsimmimą ir atgaminimą/ daiyvavimas. atgaminimo ir įsiminimo veiksmai reikalauja tam tikrų juos palengvinandų priemonių (kartojimo, medžiagos sisteminimo ir t.t.). Visi valingi veiksmai yra sąmoningi, jie suteikia veiklai kryptingumo. Atmfntis aaf’i būt’i loainė arba mechaninė. Mechaninė tai tokia atmintis, kai įsimenama ir atgaminama neturinti prasmės medžiaga (pvz. nežinoma kalba parašytas tekstas). Įsimįnimui gali būti pateikta ir prasminga medžiaga, bet jei individas nesistengia arba neįstengia jos suprasti, įsimmimas lieka mechaninis. Loginė atmintis pagrįsta medžiagos, jos logimų mmČių supratimu

Pagal informacijos išlaikymo trukmę:

1) sensorinė (labai trumpalaikė atmintis);

2) trumpalaikė (skiriasi nuo sensorinės atminties ilgesniu mformadjos iŠlaikymu ir didesne įsimenamos medžiagos apimtnni). Medžiagos perkėlimas iš sensorinės atminties į trumpalaikę vyksta tada, kai į tą medžiagą nukrypsta dėmesys, kai įsimenandam ji kuo nors reikalinga. Savita trumpalaikės atminties atmaina yra operatyvi atmintis. Operatyvi atmintis padeda nuosekliai perskaitytus žodžius sujungti į vieną bendrą sakinį/ iŠryškinti jo mmtį.

3)ilgalaikė (į ją medžiaga pereina dėka pakartojimų/ kurių metu trumpalaikėje atmintyje esanti medžiaga įtraukiama į asiciacinį ryšių sistemą; saugojimo terminas – nuo valandos iki viso gyvenimo). Ji- mūsų žmių ir patirties pagrindas. Ilgalaikės atminties informacija naudojamės nuolatos. Atmindai funkcionuoti ir jai tobulėti yra būtinas normalus nuolatinis krūvis (įsiminimui ir atsimimmui), savo atminties ypatybių pažinimas/ įgūdziai logiškai struktūrinti medžiagą įsimenant ir atsimenant.

Individualūs atminties skirtumai.

Kadangi žmogus, kaip asmenybė – sistema, su savo mdividualiomis temperamento, charakterio, gebėjimų/ dėmesio, mąstymo, bendro patyrimo ir kitomis ypatybėmis, tai ir kiekvieno žmogaus atmmtis turi savų skirtumų.

1. Žmonės skiriasi atminties produktyvumu. Skiriasi atminties apimtis/ įsiminimo tempai, atminties tikslimas, išlaikymo ilgumas ir atminties pasirengimas.

2. Žmonių atmintis skiriasi atskirų jos rūšių dominavimu. Žmonių grupių skirtumai vadinami atminties tipais:

vaizdinės, žodinės-loginės ir pan. atminties tipai skiriasi ir pagal tai, kokiais jutimo organais medžiaga įsimenama. Skiriami regimojo, girdimojo, motorinio ir mišraus atmmties tipo žmonės.

3. Pasitaiko atminties patologiniai bruožai: amnezija – visiškas nesugebėjimas atsiminti ir hipermnezija -pasireiškianti kai kurių reiškimų padidintu atsiniinimu.

10. Mastvmas, io veiksmai (operaciios). Mastvmo turinio (minties) formos. Mastvmo rūšvs, Ivgiai, tipai. Mastvmas ir kalba.

Mąstymas – tai pažinimo procesas/ kurį sudaro atsietas, apibendrintas ir tarpiškas faktų bei reiškinių atspindėjimas/ jų savitarpio ryšių ir santykių nustatymas. Mąstymas – tai proto veikla, susijusi su informacijos supratimu, apdorojimu bei perteikimu.

Tikrovėje yra daiktų ir reiškinių/ kurie žmogaus jutimais (pojūdais ir suvokimais) negali būti pažįstami. Jutimais negalima pažinti reiškinių, vykstandų ateityje/ kaip ir buvusių praeityje. Pojučiais ir suvokimais negalima pažinti sudėtingų santykių tarp daiktų ir reiškinių. Jutimais nepažįstamas tikrovės sritis žmonės pažįsta mąstymu. Mąstymas yra jutimais nepažįstamLĮtikrovės daiktų ar reiškinių sudėtingų santykių pažinimo procesas. Jis labai išpleda aplinkos pažmimo galimybes ir patobulina žmonių adaptadją prie aplinkos. Mąstymas •• tai daiktų ar reiškimų santykių ir ryšių nustatymas/ santykio ar ryšio atspindys, Mastvmo procesas vra minties sukūrimas. Mąstymas – aplinkos atspindėjimas. Suvokdami ir mąstydami susidarome vientisą, pasaulio vaizdą. R.emdamiesi vaizdine ir kitokia medžiaga, mąstydami gauname naujos info/ nes mąstymu aptinkame tai/ ko negalima įžiūrėti arba kas lieka neaišku, neįsisąmoninta ir nesuprasta/ betarpiškai suvokiant daiktus ir jų ryšius. Mąstydamas žmogus kitaip pažiūri įžinomus dalykus, pastebi neaiskumus ir prieštaravimus/ stengiasi suprasti ir įvertinti visa tai, su kuo susiduria gyvenime. Taip atskleidžiami įvairių reiŠkmių vienovė, aptinkame pastovius, būtinus, esmingus daiktų tyšius bei santykius – bendruosius tikrovės dėsnius.

Mąstant, t.y. apibendrintai ir tarpiškai pažįstant tikrovę/ dalyvauja ir kiti pažimmo procesai: suvokimas, atmintis, kalba irkt Mąstymas organizuoja ir keičia kitus pažmimo procesus/ bet ir pats nuo jų prikJauso. Toks ryšys ypač r/Škus tarp mąstymo irjutimo atspindėjimo. Pojūčiai/ suvokiniai, vaizdimai genetiškai ankstesni už mąstymą. Jutiminiam pažinimui lavėjant, sudėtingiausia jo forma – vaizdiniai – priartėja prie mąstymo, prie elementarių, vaizdzių sąvokų. Bendruose

vaizdimuose išryškėja bendri ne tik dažnai suvoktųvienarūšių daiktUr bet iš daiies ir skirtingų rušių bruožai. Jutiminis pažinimas ir mąstymas – dvi reliatyviai savarankiškos, viena kitą papildančios bei praturtinancios pažinimo formos. Ne mažiau sudėtingi, įyairiapusiai rvšiai jungia mąstymą ir atmintį. Mąstymas – tarpiškas ir apibendrinantis (siejantis kelis apibendrinimo lygius) tikrovės vidinių/ dėsmngų ryšių pažinimas.

Problemų sprendimas. Susidūrę su nauja situacija/ kuriai netinka jokie gerai išmokti atsakymai, galima naudoti vįeną iš kelių strategijų/ pvz.mėginįmus ir klaidas/ algoritmus bei praktiškas euristikas. Būna, kad sprendimai paaiškėja staiga ‘nušvitus protui’. Deja, susiduriame su kliūtimis, trukdančiomis sėkmingai spręsti problemas. Polinkis ieškoti patvirtinimo kreipia mus patvirtinti hipotezes, o nejomis abejoti. Fiksadja, pvz.proto nuostatos ir funkcijųfiksavimas, gali neieisti pažvelgti į probiemą nauju žviigsmu. Problemų sprendime svarbiausias įrankis – mąstymas. Sprendimų priėmimas ir nuomonių susidarymas. Vadovaudamiesi euristikomis, pvz.tipiškumo ir pasiekiamumo, labai veiksmingai, bet kartais klaidingai, greitai nusprendžiame ir susidarome intuityvią nuomonę arba vertinimą. Mūsų polinkis siekti, kad hipotezė būti^ patvirtinta, ir naudotis greitais bei paprastais euristiniais būdais/ gali neleisti pastebėti mūsų silpnybės kiysti. Sis reiškinys vadinamas perdėta savikliova. Tai, kaip formuojasi klausimas, gali gerokai paveikti atsakymus. Šališkumas dėl įsitikimmų žmonių mąstyme išryskėja tada, kai logiŠkesnėmis laikomos išvados, kurios sutampa su jų įsitikimmais. Pasireiškia ir įsitikmimo tvarumas – atkakliai laikomasi savo idėjų, netgl paneigus jų pagrindą/ nes aiškimmas/ kurį laikome pagrįstu/ įstringa mūsų atmintin. Tadau žmogaus pažintinė veikla, nors kartais klaidinga ir šališka, yra nepaprastai veiksminga bei prisitaikanti. Kai ką nors pradedame gerai išmanyti ir įgyjame įgūdžių, išmokstame greitai bei įžvalgiai spręsti. Mąstymo veiksmai (operacijos) susiformuoja žmogui mąstant:

Anafizė- tai visumos (daikto ar reiškinio) skirstymas į dalis. Sintezė- atskirų elementų arba daliųjungimas į visumą.

Analizė ir sintezė – svarbiausios mąstymo operacijos. Be jų neapsieina daugelis mąstymo operacijų. Netgi mįntyse žmogus gali analizuoti ir sintetinti, vos tik susiduria su daikfcais.

Palygmimas- tai panašumo ir skirtumo tarp daiktų ar jų atskirų elementų bei pozymių nustatymas. Daiktus ir reiškinius galima lyginti pagal vieną kurį požymį arba ištisą grupę požymių ir savybių; pvz., dviejų šalių klimatągalima lyginti pagal vidutinę metinę temperatūrą, o galima ir pagal kritulių kiekį, orų pastovumą, vyraujančius vėjus, įtakągyventojųsveikatai ir pan.

– Abstrahavimas- minties atitrūkimas nuo daiktų daugelio savybių ir kurios nors vienos iš jų/ mums reikalingos, išskyrimas.

Konkretinimas- kai nurodome tam tikrą daiktą arba pabrėžiame konkretų šio daikto požymį. Apibencfrinimas- tai daiktų ir reiškinių sujungimas mmtimis, kurie turi bendrų savybių.

Mąstydami mes abstrahuojame – mintyse atmetame daugelį atsitiktinių detalių/ atrinkdami tai, kas pasikartoja ir pastovu visuose gimimškuose objektuose. Mąstymui būdingi keli, vis aukštesni, apibendrinimo lygiai. Apibendrinanf susidaro visybiški minties vienetai – sąvokos. Jos įyairaus apibendrimmo lygio. Mąstymu pažįstame ir bendra, ir atskira, o nuo vieno prie kito mintyse nuolat pereidami, pradedame suprasti jų dialektinį r/šį. Mąstymas atskleidžia vidinius, prieštaringus santykius tarp tikrovės daiktų bei reiškįmų – santykius tarp jų panaŠumo ir skirtumo, tarp bendra ir atskira ir kt. Mąstymo turinio (minties) formos

Sąvoka – tai mintis apie daiktą ar reiškinį, atspindinti bendrąsias ir, be to, esmines jo savybes. Pvz.matau daiktą kurį sudaro lenta, paguldyta ant 4 kojų, ir suprantu/ kokia šio daikto paskirtis, tai man ateina į galvą sąvoka “staias”. Sąvokos, sudedamosios mąstymo dalys/ supaprastina ir susistemina mformacijąapie pasaulįį kategorijų hierarchiją. Dažnai sąvokos sudaromos, remiantis prototipais arba geriausiais kategorljų pavyzdžiais.

Sprendimas – tai mąstymo forma, kuria kas nors teigiama arba neigiama. Pvz.”5 klasėje – visi skautai”, “Petras – šios mokyklos 5 klasės mokinys”. Remiantis pirmuoju ir antruoju sprendimais/ mes pareiškiame trečią sprendimą”Vadinasi/ Petras – skautas”.

Protavi’mas- tai mąstymo forma, kuria remiantis vienu (keliais) sprendimais, padaromas naujas sprendimas. Protavimas yra:

Induktyvi’m’s, arba i’ndukcija – tai toks protavimas/ kai, remiantis grupe atskirų faktų (išreikštų daliniais sprendimais), daroma išvada, bendras sprendimas. Pvz./ nustačius/ kad ir vienas, ir kitas, ir trečias, ir t.t. daiktai, panardinti į vandenį/ jame palengvėja, daroma išvada, kad kiekvienas kūnas, panardintas į vandenį, netenka tiek savo svorio, kiek sveria jo išstumtas vanduo (Archimedo dėsnis),

Deduktyvi’ms, arba dedukdja ~ tai toks protavimas, kai nuo bendrų teiginių einama prie dalinių išvadų. Antai, žinodami, kad visi kūnai šildomi plečiasi, galime padaryti išvadą/ kad ir geleŽiniai bėgiai per karščius kiek pailgėja.

Abiejų ruŠių protavimas ir indukcmis, ir dedukdnis padeda žmogui plėsti savo žinias apie pasaulį. Mąstymo rūšys, lygiai, tipai.

Mąstymo įvairovė labai didelė, dėl tojis klasiffkuojamas pagal įvairius požymius. 1. Mąstymas skirstomas rūšimis pagal atramos objektus/ su kuriais atliekamos mąstymo operacjos:

veiksminis mąstymas – vyksta atliekant fizinius veiksmus su daiktais, kurių santykius ar savybes norima pažinti. Pvz.negalėdamas užvesti automobilio, vairuotojas tikrina kuro, elektros ir kitas sistemas/ kol randa gedimo priežastį. (būdmgas vaikams)

Vaizdinis mąstymas – operuoja atmintyje turimais vaizdiniais. Pvz.buriuotojas iŠ anksto numato atsirasti su savo jachta optimaliausioje vietoje prie linijos prieš patį starto signalą.

– Abstraktus sąvokinis mąstymas- operuoja mintimis, žodžiais/ ar kitais ženklais. Abstrakčiu mąstymu kuriamos fizikos teorįjos, nustatomi logikos dėsniai, visatos kilmė bei sprendžiamos kitos, jutimais nepazįstamos problemos. Log’m’is mąstymas ~ kuriame protavimas griežtai grindziamas teisingais sprendimais, o mokslas apie taisyklingo mąstymo formas ir dėsnius vadmamas logika. Loginio mąstymo ypatybė yra išvadų logiškumas/ tvirtas jų argumentavimas. 2. Pagal problemųsprendimo metodus:

– d’iskursyvus-loginis mąstymas- vyksta nuosekliai/ žingsnis po žingsnio einant prie problemos sprendimo. intui’tyvus mąstymas’- sprendžia problemas nesąmoningų nuojautų, staigių”prašvytėjimų”būdu.

Mąstymo lygiai:

reproduktyvus mąstymas – vyksta tai atvejais, kai uždavinių sprendimo metodai, taisyklės, algoritmai yra žinomi, mąstymo procese užtenkajuos prisimmti (ar rasti žinynuose).

kūryb’iškas (kreatyvus) mąstymas – jo reikalauja naujos problemos, kurių sprendimo metodai nėra žinomi (kaip išvengti vėžiniųsusirgimų? ir pan.)

Mąstymo tipai – reliatyviai pastovūs mąstymo būdai. Vieniems būdmgas vaizdinis/ kitiems veiksminis, tretiems -abstraktus-sąvokims mąstymas. Mąstymo tipais pasireiskia ir savarankiškumo, originalumo, lankstumo ir tempų ypatybės. Mąstymo tipai priklauso, kaip ir visa asmenybė, tiek nuo įgimtų psichofiziologimiį, tiek nuo lavimmo/ profesme ar kita veikla įgytų savybių.

1. Mąstymo savarankiŠkumas. Tai gebėjimas pačiam įžvelgti problemas. Mąstymo savarankiškumas sięjasi su intelektualaus aktyvumo ir mąstymo išlavėj’imo lygiais. Ribotas intefektinis aktyvumas pasireiškia tuo, kad žmogui viskas aišku, nekyla problemų.

2. Mąstymo tempai labai skirtingi. Greiti mąstymo tempai būtini kai kuriomis ekstremaliomis situadjomis: karų įr stichinių nelaimių/ sportiniųvaržybų. metu ir kitur. Mokslimuose tyrimuose dėl skubotumo atsiranda klaidų.

3. Mąstymo originalumas pasireiškia naujų problemų ir jų sprendimo metodų atsiradimais. Origmalaus mąstymo asmenybės dažnai pabrėžtinai vengia stereotipiniųsprendimų/ pabrėžia savo intefektualinę nepriklausomybę.

4. Mąstymo lankstumas. Lankstaus mąstymo žmonės lengvįau keičia problemas/ jei jos neatitinka poreikių ir tikslų, greičiau atsisako fiksuotų sprendimo metodų, nepadedančių išspręsti problemų. Mastvmas ir kalba Mąstymas – tai betarpiškai susijęs su kalba socialiai sąlygotas psichinis procesas, kurio paskirtis yra atskleisti kažką naujo.

Bendra praktinė veikia/ dalijimasis mintimis su kitais kalbantis, galimybė mintimis bendrauti su visa žmonija suformuoja svarbius mąstymo ypatumus. Bendraudamas žmogus perima apibendrintas žinias/ sukauptas istorinėje žmonijos raidoje. Apibendrinti, susisteminti visuomenės istorinės patirties rezultatai yra mąstymo medžiaga. Bendravimu perduodami taip patžmiųįgijimo būdai bei priemonės. Minčiu perdavimas turi kelis etapus: jis prasideda poreikiu ar noru kažką pasakyti (sumanymu)/ pereina sudėtingą vidinio kalbėjimo etapą/ kuriame sumanymas aiškėja/ įgyja kontūrus, ir baigiasi minties realizavimu gramatiškai taisyklingu iŠoriniu kalbėjimu. Asmuo, kuriam šis praneŠimas skiriamas, eina atvirkštiniu – minties dekodavimo – keliu nuo išorinio kalbėjimo suvokimo prie vidinio kalbėjimo, kol pasiekiamas supratimas. Ir pranešimą koduojant ir dekoduojant mintys ne tik įšreiškiamos, formuluojamos, bet ir formuojamos. Ypač didelės reikšmės minČiųformavimui turi vidinė kalba.

Kalba – mūsų žodžiai ir tai, kaip mes juos deriname, norėdami perteikti prasmę. Ji padeda mąstyti [r isreikšti mūsų mintis. Vienas iš gamtos stebuklų yra vaiko gebėjimas išmokti kalbėti. Vaikai lengvai žengia pirmyn: gugavimas, vieno žodžio stadija, telegrafinė dviejų žodžių stadija ir t.t., svarstoma kaip jie tai pasiekia. Aiškinama, kad/ mokantis kalbos, veikia tie patys asodacijų/ mėgdžiojimo ir pastiprinimo dėsniai. Nors šiuo teiginiu verčia abejoti faktas/ kad vaikai yra biologiškai pasirengę išmokti žodžius ir vartoti gramatjką. Atlikdamas mintyse įvairias operacijas su žodžiais, vaikas mokosi įvaldyti ne tik kalbinius, bet kartu ir mąstymo veiksmus: juos planuoti, kontroliuoti ir koreguoti. Kalbėjimo mechanizmai – kalbiniai analizatoriai, kalbos centrai kairiajame smegenų pusrutulyje ir kabinių ryšių sistemos – yra būtina mąstymo anatominių-fiziologinių mechamzmų dalis. Kadangi kalba gali veikti mąstymą/ tai ugdant vaiką/ labai svarbu formuoti žodyną. Kafbos plėtra reiškia mąstymo gebėjimų plėtrą. Mažų vaikų mąstymas taip pat tobulėja kartu su kalba.

Kalbos įtaka mąstymui-neginČytina, kad žodžiai perteikia mintis ir kad dėl skirtingos kalbos skirtingai mąstome, Lingvistirno reliatyvumo hipotezė teigia, kad kalba veikia mąstymą/ kad turtingesnis žodynas gali pagerinti mąstymą^ atskleidžia žodžių poveikį.

Mąstymas be kalbos: kai kurios idėjos, pvz., gebėjimas suvokti ir įsiminti skirh’ngas spalvas, nepriklauso nuo kalbos. Kartais mąstome vaizdiniais, o ne žodžiais; be to sukuriama naujų žodžių naujoms idėjoms išreikšti. Taigi mąstymas veikia mūsų kalbą/ kuri veikia mūsų mąstymą.

11, Vaizduotė, ios rūšvs, Vaizdiniu perdirbimo vaizduotėie būdai. Vaizduotė ir emocijos. Vaizduotė, arba fantazija, yra naujų vaizdinių sudarymas/ pertvarkant atmintyJ’e turimąvaizdinę patirtį, Vaizduotės rūšys.

1. Priklausomai nuo to, kiek sąmoningų pastangų dalyvavo vaizdinių sudarymo procese:

-akįyvL(valinga). Žmogus veikia su tikslu.

-pasvvi. Žmogus neturi tikslo kurti vaizdinių, nededa sąmoningų pastangų, pvz.suvokiant meno kūrinį. Ypatingą vietąčia užima sapnai.

2, Pagal naujųvaizdiniLt kūrimo savarankiškumą:

– atkuriamąįa vaizduote vadinamas nesuvoktų vaizdimų sudarymas pagal kokią nors informacinę medžiagą: verbalimus aprašymus, objektų schemas, fotografijas ir pan.

– kuriamoii vaizduotė yra savarankiškas naujų vaizdinių sudatymas. Vaizdinių pertvarkymo būdai.

Vaizduotėje sudarant naujus vaizdinus/ pertvarkomi atmintyje tikę pojūčių ir suvokinių pėdsakai. Bendrausios Šio pertvarkymo rūšys – vaizdinių skaidymas ir jungimas – tarptautine termmologija vadinami asodadios ir disodadios procesais. Patyrimo skaidymas ir jungimas nėra tik vaizduotei būdingi procesai. Analizė ir sintezė mąstymo psichologijoje laikomos pagrindinėmis mąstymo operacijomis. Vaizduotėje pastebimas tas pats universalus žmogaus psichinės veiklos metodas – tikrovės įspūdžių skaidymas ir jų jungimas. Tik čia kalbama ne apie atskirų. pojūčių, abstrakdjų ar reiškinių ypatybių skaidymą, o apie operavimą visumimais tikrovės vaizdais ar atmintyje užfiksuotais vaizdiniais.

Šiuolaikimai tyrimai rodo, kad vaizdiniai – tai ne atmintyje išlaikytų paveikslų rinkinys, o tam tikros programos/ pagal kurias renkama informacija iš aplinkos. Kiekvieną kartąvaizdinys yra tarsi iš naujo persipiešiamas. Atminies vaizdiniais artėjama prie tikrovės vaizdo, dėt vaizduotės proceso atotrūkis nuo tikrovės gali labai padidėtL Vaizdiniams pertvarkyti naudojamos priemonės:

1. Agliutinacija – vadinamas skirtingų objektų, vaizdinių dalių sujungimas į naujas visumas. Akivaizdus vaizdiniųdisociadjos irasodadjos procesai.

2. Hiperbolizavimas – vaizduojamo objekto arba jo atskirų dalių padidinimas, sumažimmas, dalių pagausinimas.

3. Akcentavimas – objekto dalių pabrėžimas, išryškinimas.

4. Schematizavimas – objektų grupėms būdingų bruožų išryŠkinimas, atmetant indiv. savybes.

5. Tipizavimas – sudėtingas vaizdinių pertvarkymas/ išryškinant grupei būdingas ypatybes atskirais individais. Paprastai šie vaizdiniai ar objekto pertvarkymo būdai vaizduotės procese kyla ne pavieniui, o įvairiai kombinuojami.Tačiau tam reikalingas ir bendresnės mąstymo, vaizduotės ir emocinės schemos (yra retų išimcių, kai atsitiktinės kombinadjos duoda vertingų kūrinių).

Vaizduotė irasmenybės kūrybiškumas. Didesnis vaizduotės produktyvumaspasireiškia kurybimais gebėjimais bet kokioje asmenybės veikĮoje. Turtingesnės vaizduotės žmonių kūryba yra originalesnė. Atskirų žmomų vaizduotė gaii skirtis dominuojanaomis atmmtyje ir vaizduotėje vaizdinių rūšimis (dažniausiai dominuoja regėjimo ir girdėjimo vaizdiniai). Vaizduotės turinio skirtumai priklauso nuo asmenybės patirties skirtumų, nuo kūrybinės veiklos pobūdžio, konkrečios profesijos ypatumų. Užimdama reikšmingą padėtį visoje asmenybės struktūroje/ vaizduotė ypač susijusi su asmenybės gabumų/ charakterio/ emodjų. Jis kiekvienai asmenybei pasireiškia vis kitaip ir yra jos svarbiausias kūrybinio aktyvumo bei originalumo komponentas.

Vaizduotė – tarpiškas/ gyvenimo praktiką aplenkiantis, pažinimo procesas, kai, pertvarkant patirtį, kuriami asmens nesuvoktų ar tikrovėje neegzistuojančių objektų, žmogaus elgesio / veiklos bei jos rezultatų vaizdai, Pažmdamas tikrovę ir praktiškai joje veikdamas, žmogus nuolatos atskleidžia gyvenimo trūkumus ar jo ydingumą. Tai sukelia objekto nepasitenkinimą ir norą keisti pasauiį, o šitai savo ruožtu tampa vaizduotės varikliu. Vaizduotė padeda žmogui geriau pažinti pasaulb nes įsivaizduoti galima ir tai/ ko žmogus neturi galimybės netarpiškai suvokti. Veiksmų/ poelgių bei įvairiųgyvemmo situadjų įsivaizdavimu žmogus aplenkia jųrealųvyksmą/ psichologiškai jam pasiruošia. Vaizduotė padeda detaiizuoti mąstymu numatytą veiklos programą. Pats konkretus veiklos atlikimas taip pat reguliuojamas vaizduotės: veiksmus aplenkiančiais vaizdimais numatoma tolesnių judesių ir veiksmų forma, jų nuoseklumas. išankstinės vaizduotės vaizdiniai gali padėti patobulinti atliekamus veiksmus ar ištaisyti veiklos kiaidas, nes jie gali būti gretinami su įsivaizduojamais galutiniais rezuitatais. Šitaip atlikdama veiklos ir elgesio kontrolės bei korekdjos funkdjas, vaizduotė tuo pačiu yra jųtobulinimo sąiyga ir pati tobulėja veikloje. Vaizdinių kūrimo būdai Vaizduotės vaizdus žmogus kuria disociacijos ir asociacijos prindpais. Šie prindpai tarpusavyje glaudžiai susiję’;

Disodjuojant patirties duomenys tarsi suskaldomi į dalis, kurių vienos išryškinamos labiau už kitas, Šitaip iš patirties klodų iŠskiriama tai, kas asmenybei aktualu, ir atmetama tai, kas jai nereikšminga. Asodadjoje (jungimo prindpas) susiejami jvairūs skirtingi, o kartai ir labai tolimi patirties elementai. Naujo, neįprasto vaizdo visumos susidarvmas -asociadjos rezuitatas ir esmė. Asodadnė – disodadnė vaizduotės veikla, kuriant naujus vaizdus/ susideda iš keleto specifinių įsivaizdavimo veiksnių – operadjų: agliutinavimo, hiperbolizavimo, akcentavimo, tipizavimo ir kt. Agliutinavimas – viena paprastesmųjų vaizduotės operadjų, kai naujas vaizdas sukuriamas iš skirtingų objektų dalių, jas viena prie kitos prijungiant. Šiuo pagrindu buvo sukurta daug daiktų (grėblys – kauptukas). Akcentavimas -vaizduotės operadja, kai vaizde ryškinami arba išskiriami atskiri patirties eiementai. Nuo asmenybės sumanymų ir tikslų priklauso, kurie vaizdo bruožai pabrėžiami. Akcentavimo būdas dažnai naudojamas technikos įrengimų projektuose, šaržo ir karikatūros mene. Schematizavimas – vaizduotės veiksmas, kai vaizde išrvškinami bendri, pagrindiniai objektų bruožai, o ne tokie svarbūs/ šalutiniai jų požyiniai praleidžiami. Taip gali būti suartinti iš tikrųjų tolimi dalykai arba jų savybės. Technikos, architektūros srityse schematizavimo būdu modeliuojama erdvinė objekto konfigūradja, jo struktūros ir funkdjų savybės. Hiperbolizavimas yra kuriamo objekto vaizdo visumos ar atskirų dalių bei ypatybių padidinimas arba sumaŽimmas/ neatitinkantis realybės situadjų ar santykių sukeitimas. Hiperbolinių vaizdų gausu įvairių tautų pasakose ir kai kuriose mokslinėse teorijose. Tipizavimas – viena iš sudėtingiausių vaizduotės operadjų. Komponuojant naujo objekto vaizdą tipizavimo būdu/ parenkami pasikartojantys, išraiškingi ir

svarbūs vaizduojamo dalyko bruožai. Jie būdingi ne tik atskiram atvejui, individuaĮiam reiškiniui, bet visai jų grupei ar klasei. Tipiškais (bruožais) per atskirą vaizdą išreiškiamas bendras visuotinai svarbus reiskinys. Vaizduotės rūsys.

Priklausomai nuo vaizduotę skatinančių motyvų/ jų ryšio su asmens sąmone ir valinga veikla skiriamos kelios Šio proceso rūsys. Tokia vaizduotė, kurią sužadina siekimai pertvarkyti bei patobulinti gyvenimo tikrovę, vadinama aktyviąja. Priešingai vaizduotė, kurios vaizdai dėl kokių nors priežasčių kuriami neturint tokių ketinimų/ vadinama pasyviąja. Aktyvioji, o kartais ir pasyvioji vaizduotė yra susijusi su valia. Patirties pertvarkymas kun’ant naujus vaizdus vienu ir kitu atveju taip pat gali būti skirtingas; pagal tai skiriama atkuriamoji ir kuriamoji vaizduotė. Pasyvioji vaizduotė. Elementariausia iš visų vaizduotės rūšių yra pasyvioji nevalinga vaizduotė, kai žmogus kuria vaizdus miegodamas, snausdamas, apimtas afekto ar kliedėdamas. Sąmonė visų šių būsenų nekontroliuoja, subjektas nežino, kad jis įsivaizduOJ’a, neskiria vaizduotės nuo tikrovės (sapnai, haliudnadjos). Pasyvios vaizduotės vaizdiniai gali buti kuriami sąmoningai, bei valingai pertraukiant asmeninę patirtL tačiau nededant valios pastangųjuos įgyvendinti, Tie vaizdiniai gali būti patrauklus, malonūs ir džiaugsmingi, nors iliuzoriškai patenkmti realiai neįgyvendintą sėkmės, laimės troškimą. kai kada pasyvios vaizduotės veikla ir vaizdiniai gaii turėti pozityvios prasmės (pvz. sapnai paskatina kūrybiniai veiklai). Svajonė, patraukliomis formomis atspindi pageidaujamą ateitį/ užima tarpinę vietą tarp pasyvios ir aktyvios vaizduotės. Tarp realaus gyvenimo ir svajonės vaizdų nėra tiesioginio ryšio. Aktyviajai vaizduotei būdingas sąmoningas asmenybės tikslas įsivaizduoti tam tikrus objektus ar reiškinius, valingos pastangos kurti vaizdus, atitinkanČius iškeltą uždavinį ir stengimąsi Šiuos vaizdus įgyvendinti. Aktyvioji vaizduotė skirstoma į atkuriamąją ir kuriamąją. Anksčiau nesuvoktų objektų vaizdų kūrimas, remiantis pasakojimais, aprašyiriais ir vaizdinėmis schemomis, vadinama atkuriamaja vaizduote. Tų vaizdinių adekvatumas atkuriamiems obj’ektams priklauso nuo šių objektų sudėtingumo, ir nuo asmens patirties, ir nuo atkūrimo veiklos įgūdžių/ taip pat nuo žmogaus pastangų ir noro įsivaizduoti. Atkuriamosios vaizduotės negalima sutapatinti su atmintimi, nors panasumų tarp jų esama. Galima dvejopa atkuriamosios vaizduotės išraiška:

a) kai jau susidaryti vaizdiniai naujai pertvarkomi (pvz. įsivaizduojant įprastą darbą naujoje situacijoje);

b) kai, remiantis socialiniu patyrimu kuriami subjektyviai naujų objektų vaizdai (pvz. seniai išmirusių gyvūnų išvaizda pagaljųaprašymą). Taigi atkuriamoji vaizduotė tarnauja žmonėms įsisavinant žinias ir perimant didelę dalį visuomeninės patirties. Atsiradusi ir ištobulėjusi vįsuomenmio darbo procese, vaizduotė tapo kuriamosios veiklos komponentu. Atkurdamas tam tikrus daiktus ar situacijas, asmuo savo patirtį pertvarko/ reguliuojamas atitinkamo pavyzdzio, aprašymo ar schemos, o kurdamas naujus originalius vaizdus, jis savarankiškai panaudoja ir savo, ir kitų patirtį. Visos vaizduotės rušys tarpusavyje susijusios ir sudaro vieningą procesą/ kur iš pasyvių/ nevalingų išsivysto sudėtingesnės vaizduotės formos.

Dvejopa vaizduotė: atgaminamoji ir kuriamoji. Atgammamoji vaizduotė atgamina tai, ką esame jau pergyvenę, o kunamoji patiekia naujųvaizdų/ dar nematytųir nepergyventų. Pasyvi (nevalinga) – vaizdiniai susidaro lyg savaime, be sąmoningų pastangų, Jie gali kilti klausantis muzikos), aktyvi (valinga) – kai žmogus nori ką nors sukurti/ tada jis sąmoningai renka info, vaizduojasi būsimą kūrinį, taiso jį, kol gauna norimą rezultatą vaizduotė.

Svajonė – tokia vaizduotė/ kada kuriami trokštamos ateities vaizdai. Svajonėse vaizdingu būdu išreiškiami žmogaus norai/ kas jį traukia/ ko jis siekia. Svajonė nukreipta ne tik į dabarties/ bet į ateities veikfą. Procesą/ kuris sąmonėje prikelia buvusį pojūtį, nors paerzinimo jau ir nesama, vadiname atgaminimu. Galima atgaminti ir jausmus, tačiau atgamintieji jausmai yra ne tokie ryškūs ir gyvi kaip pergyvenamieji. Atgaminamoji vaizduotė yra individo patirties atgaminamoji funkcija. Atgaminamasis vaizdas turėjo būti kada nors ir kurs nors patirtas. Kiekvienas atgamintas vaizdas yra suristas su individo galvojimu: vaizdai atgaminamosios vaizduotės nėra mechaniškai iškeliami.

Kuriamoji vaizduotė kuria naujus, dar nematytus ir nesamus vaizdus. Ji rodo žmogaus kuriamąjį sugebėjimą. Kuriamasis vaizdavimasis- tai naujų vaizdų kombinavimas ne mechamškai, o grynai sintetiškai. Vaizdo detalės tik iš lėto įgyja savo formą. Naujas vaizdas iš pradžiųyra gana neaiškus, tik paskui išaiškėja, išryškėja. Svarbiausi vaizdinių atminties ypatumai:

1.vaizdiniai blankesni už suvokinius. Atmįnties vaizdinių ryškumo, gyvumo laipsniu žmonės skiriasi vieni nuo kitų. Vienų regimieji vaizdiniai labai blankūs, kitų būna net per ryskūs, Pvz.įsivaizduokite pažįstamą žmogų. Ryškumo, vaizdumo trūksta (vaizdas ne toks, koks yra kai stovite Šalia jo).

2.vaizdiniai yra fragmatiški (nepilni). Pvz.įsivaizduodami net ir labai gerai pažįstamo žmogaus veidą/ vis dėlto ryškiai ir aiškiai atgammame atskirus bruožus/ detales, o visa kita pakliūva į foną.

3.vaizdiniai yra nepatvarūs ir nepastovūs. Dar karfcą pabandykite įsivaizduoti tą patį veidą. Nepaisant pastangų/ jis greitai išnyksta.

12.Žmoqaus psichikos raida skatinantvs veiksniai. Tos raidos netolvdumas ir netolygumas. Sensitvvumo laikotarpiai žmogaus psichinėie raidoie, iu esmė ir reikšmė. truksta

Eriksonui buvo priimtini pagrindiniai Freudo teorijos teiginiai apie sąmonę ir pasąmonę, potraukius/ teorinius asmenybės komponentus, psichoseksualines raidos stadijas ir apie psichoanalitinę metodologiją. Jis praplėtė Freudo teoriją, pasiūlęs naują psichosodalmės viso ovvemmo raidos samprata vietoj Freudo teonjoje skn-iamų penkių psichoseksualinės raidos stadįjų/ pasibaigiančių paauglyste,

Eriksonas raidą į stadijas skirstė ne pagal kūno dalis ir su jomis susijusį malonumo jausmą/ o pagal kiekvieno asmens ryšį su socialine aplinka. Pabrėždamas socialinių ir kultūrimų veiksnių poveikį žmogaus raidai, Eriksonas savo teoriją pavadino žmogaus raidos psichosocialine teorija. Jo nuomone, žmogaus raidoje ir jos tyrimuose reikia skirti tris pagrindinius aspektus:

l.Somatinį; sudaro fizinės raidos stipriosios ir silpnosios pusės.

2.Asmeninį; žmogaus gyvenimo istorija ir tos stadijos/ kurioje tuo metu žmogus yra, analizė.

Nuo gimimo iki 1 metų. Sauoumas-nesauaumas. Vaikas išmoksta pasitikėti arba nepasitikėti kitais asmenimis/

kurie rūpinasi jo svarbiausfais poreikiais, pvz,, maitinimu, čiulpimu, šiluma, Švara ir fiziniu kontaktu.

1-3 metų. Autonomiškumas-gėda. Vaikas mokosi pats pasirūpinti savimi: mokosi naudotis tualetu, valgyti, vaikščioti

ir kalbėti arba abejoja savo sugebėjimais.

3-6 metų. Iniciatvvumas-kaltė. Vaikas nori atlikti daugelį veiksmų, ką moka ir atlieka suaugę, todėl jis kartais

peržengia tėvų nustatytas ribas ir dėl tojaučiasi kaltas.

7-11 metų. Meistriškumas-menkavertiškumas. Vaikas intensyviai mokosi, siekdamas būti kompetentingas ir

produkfcyvus, arba jauČiasi nepilnavertis, nesugebantis ką nors gerai padaryti.

Paauglystė. Identiškumas-vaidmenų neaiškumas. Paauglys nori išsiaiškinti, kas jis yra. Jis pasiekia seksualinį, etninį,

profesinį identiškumąarba neturi aiškaus supratimo apie ateityjejo iaukianČius vaidmenis.

Jaunystė. Intymumas-izoiiacna. Jaunas suaugęs žmogus siekia kito žmogaus meilės ir draugystės arba lieka

izoliuotas nuo kEtų/ yra vienišas.

Vidutinis amžius. Generatvvumas-stagnadja. Suaugęs yra produktyvus, dirba jam svarbų darbą/ puoselėja šeimą

arba tampa sustingęs.

Senatvė. Intearaciia-neviltis. Žmogus stengiasi suprasti, ar jo gyvenimas buvo prasmingas. Jis arba mato savo

gyvenimo svarbą, arba supranta/ kad nepasiekė savo gyvenimo tikslų.

3.5oda[inis aspektas apima kultūrines, istorines ir visuomemnes J’ėgas. Eriksonas teigė, kad psichologai, tirdami tas

sritis, turi ieškoti ne priežasčių ir pasekmių/ bet surasti jų tarpusavto ryšius ir priklausomybę. Jo teorijoje

akcentuojama, jog vaikystė nėra viso gyvemmo pagrindas, kaip dažnai manoma, asmenybė formuojasi visą gyvenimą,

Eriksonas teigė, kad asmenybė tampa vis labiau diferendjuota ir h’ierarchiška’i organizuota atsiskieidžiant jai tam

tikroje aplinkoje. Brendimas ir visuomeninės ekspektacijos kartu sukelia aŠtuonias gyvenimo krizes, kurias vaikas ar

vyresnis asmuo turi įveikti. Kiekviena sprendžiama problema yra geriau matoma tam tikroje stadijoje, taČiau ne tokia

ryškiji egzistuoja visągyvenimą.

Eriksono manymu, psichosociaiinė raida su kultūra, kurioje auga individas, yra susijusi dviem būdais:

1.Nors visur vaikai auga pagal tą pačią stadijų seką/ bet kiekviena kultūra turi savo veiksmingą būdą, kaip nukreipti bet kurio amžiaus vaiko elgesį reikiama linkme ir jį paskatinti. Vienas pagrindinių Eriksono teorijos teiginių yra tas, kad kiekviena kultūra sukuha skirtingus raidos būdus. nes kiekviena yįsuomenė funkcionuoja aehau, 1eį jos suaugusiems nariams būdingi tam tikri bruožai. ypatybės.

2.Yra tam tikras kultūrinis perimamumas, padedantis vaikui perimti ankstesnių kartų patyrimą/ vertybes ir kt. Tačiau kartais tos institijcijos, kurios buvo tinkamos vienai kartai, nebetinka kitai. Industrializadja/ urbanizadja, imigracija, ekonominė depresija, judėjimai už pilietines asmens teises ir kt. sukelia didelius pasikeitimus. kuriuos vaikas tun išmgkti įveikti. kad aalėtų bręsti kaip sveika asmenvbė tuo istorimu periodu. kuriuo ils ayvena.

T^OfaBįįr’

Pagal Freud individo raida vyksta stadijomis.

Oralinė stadija. (nuo gimimo iki lm.). maitinimas leidžia vaikui artimai bendrauti su motina ir fiziškai, ir emociškai. Bendraudamas su motina/ kūdikis pradeda suvokti pirmuosius kreipinius į save/ per juos patiria motinos reiškiamus meilės ar priešiškumojausmus. Vaikui tėvai perduoda tam tikrai visuomenei būdingus kultūros reikalavimus. Analinė stadija (1-3m.). nauji poreikiai sukelia naujus konfliktus tarp vaiko ir jį supanČio pasaulio. Didžiausią pasitenkinimąšio amžiaus vaikas patiria tuštindamasis ir stimuiiuodamas rektalinę zoną. Tačiau šiuo laikotarpiu vaikas pratinamas tuštintis ant puoduko. Jo troškimas patirti neatidėliotiną pasitenkinimą yra slopinamas. Taip vaikas pradeda konfliktuoti su suaugusiųjų visuomene. Konflikto aštrumas priklauso nuo to/ kaip vaikas prisitaiko prie jam keliamų reikalavįmų. Š!o amžiaus vaikui teigiama, kąjis turi ir ko neturi daryti, reikalaujama laikytis švaros. Falinė stadija (3-5 m,). tytiniai organai tiesioginiu malonumo šaltiniu tampa 5-6 gyvemmo m. probfemos kyla, kai seksualiniai vaiko troškimai yra nukreipti į priešingos lyties tėvus, Iš pradžių vaikas/ norėdamas užsitiknnti motmos meilę ir kartu patenkinti materialinius bei emodmus poreikius, stengiasi prisiderinti prie motinos reikalavimų. Vaikas motinos reikalavimus ir norus priima kaipsavo paties, perkeliajuos iš išorės įvidųtaip, kad jie pasidarytųjo gyvenimo dalis.

Latentinis periodas. (nuo 5 iki lytinio brendimo pradžios). Tai stadija/ o tik įzanga, kada seksualiniai poreikiai santykiškai ramūs ir vaikas gali nukreipti psichinę energiją mokymuisi arba žaidimams su tokios pat lyties, kaip ir jis, vaikas. Šio periodo metu vaikas įsisamonina naujus kognityvinius sugebėjimus, kultūrines vertybes, nes jį supantis pasaulis gerokai išsiplečia. Vaikas bendrauja ne tik su šeimos nariais, bet ir su mokytojais, kaimynais, bendraamžiais. Genitalinė stadija (paauglystė). Rimtį sutrikdo lytinis brendimas. Paauglys neigia savo šeimos nuomonę, skonį, įpročius/ tikslus. Jis mėgfna priversti tėvus nutraukti su juo emodnius rysius, manydamas, kad tai būtina padaryti. Paauglys/ kuriam pavyksta įtvirtinti savarankiskumą ir nukreipti savo seksualinius interesus į aplinką/ esanČią už šeimos ribų, gali normaiiai bendrauti su Šeima, patirdamas švelnumo ir priešiškumojausmus.

Fiksacijos. Jeigu kurioje nors stadijoje susižadinama per daug intensyviai, pasireiškia fiksacija/ t.y. vaikas priešinasi perėjimui į kitą raidos stadiją. Fiksadja gali pasireikšti, jeigu tam tikroje raidos stadijoje vaikas patiria per daug arba per mažai malonumo. Vaiko raidągali sulėtinti nepalankus patyrimas, kuris užblokuoja emocinį brendimą,

13. Žmoaaus pažintinės sferos raida. Ž.Piežė, Dž.Bruneris apie šios sferos raida, ios etapus

Vaikai ateina į šį pasaulį/ meko apiejį nežinodami. Taciau greitai isr/skėja įgimti refleksai, jutimai, įgimtas smalsumas. Tiek įgimti veiksniai/ tiek mokymasis lemia vaiko pažintinę raidą. Vaiko pažintinei raidai labai svarbios ir aplinkos sąlygos. Nepalankiomis sąlygomis augusių vaikų mtelekto raida dažnai sutrinka, gali atsirasti negrįžtamų pakitimų, Vaikų/ augančių izoliuotose teritorijose, nelankiusių mokyklos, protiniai sugebėjimai bus 3-5m. atsilikę nuo bendraamžių. Sodalinė patirtis gali pagreitinti arba sulėtinti umversalius pažintinius procesus. Brendimas ir mokymasis turi įtakos vaiko pažintinei raidai.

Piaget nuomone, vaikai patys siekia protinės pusiausvyros, norėdami suderinti naują patyrimą ir senas protines schemas. Vaikai patys aktyviai eksperimentuoja su aplinka ir susikuria naują požiūrį į pasaulį. Ne tik vaikas yra veikiamas apiinkos/ bet ir jis pats keičia ir kurią savo nuomonę apie aplinką. Piaget sensomotorinio intelekto raidą suskirstė į 6 fazes (stadijas):

1.Refleksų naudojimas. Nuo gimimo iki Imėn. Kūdikis naudoja daug įgimtų refleksų. (čiulpimo).

2.Pirmasis įgytas prisitaikymas. Kūdikis pritaiko savo refleksus prie aplinkos. Pvz. Skirtingai Čiulpdami įvairius daiktus (žinduką/ pirštus, maistą).

3-Siekimas pratęsti įdomius įspūdžius. 4-8mėn. Vaikas plečia savo akiratį. Vaikas mėgsta žaislus, kuriuos galima barškinti, suspausti, judinti. Atlikęs veiksmą mėgina jį pakartoti. Mėgstamas užsiėmimas mėtyti žaislus iš lovytės ir prašytijuos paduoti.

4.Naujas prisitaikymas ir numatymas. 8-12mėn. Jis numato ką ketina daryti, supranta kaip pasiekti norimą rezultatą. Vaikas dažnai mėgdžioja kitus. Suvokia ko nori ir ko nenori. Jis pamatęs ką gali ropoti prie to daikto, jei negauna – garsiai protestuoja rėkdamas.

5.Vaikas tyrinėja pasaulį, aktyviai eksperimentuodamas. 12-18mėn. Suranda naujus elgesio būdus. Išmoksta koordinuoti savo rankas ir kojas. Mėgina pažiūrėti kas atsitiks su vienu ar kt. daiktu (patems katę už uodegos/ apvers cukrinę).

6-Naujos reikšmės sukuriamos protiniais veiksmais. 18-24mėn. Pradedama manipuliuoti protiniais vaizdimais, vaikas gali įsivaizduoti daiktus, kurių tuo metu nėra jo akiratyje. Jis jau derina mintis, o ne veiksmus. Norėdamas pasiekti aukštai padėtus saldainius, gali sukonstruoti iš dėžių piramidęir daro tai teisingai / ant didesmų deda mažesnes. Ši stadija – pereinamasis periodas į kitą protinės raidos stadiją priesoperadnį mąstymą/ kai vaikas operuoja simboliais ir kalba.

Bruneris manė, kad suaugusieji turi skatinti vaiko žingeidumą/ kurdami turiningą aplinką ir specialiai jį lavindami. Taip galima pagreitinti vaiko pažintinę raidą/ kuriai ypač svarbi yra jo socialinė aplinka. Vaikas pradeda mokytis iš aplmkimų žmonių/ savo sodalinio pasaulio, kuris yra visų jo sąvokų, minčių, teiginių/ mokėjimų ir nuostatų šaltinis. Mokymas ir ugdymas yra visuomeniškai susiformavę žmogaus patirties perdavimo būdai, kurie skatina vaiką greičiau bręsti. Vaikas bręsta mokydamasis. Todėl mokytojas moko mokinį ne to, kąjis jau moka, o to/ ko jis dar nemoka. Bendradarbiaudamas su suaugusioju, vaikas pasiekia aukštesnį pažinties raidos lygį. Mokymas labai svarbus vaiko protiniams sugebėjimams. Protiniųsugebėjimų raida. 4 pagrindinės stadijos:

1.sensomotorinė. Nuo gimimo iki 2m.vaikas susipažįsfca su aplinka per veiksmus (čiulpimą, griebimą/ šliaužiojimą).

2.priešoperacinio mąstymo. 2-7m.vaikas pradeda naudotis kalba ir simboliais. Negali tinkamai klasifikuott, grupuoti.

3.konkretaus operacinio mąstymo. 7-llm.vaikas pradeda suprasti pn’ežasČiLĮ ir pasekmių tarpusavio ryšius, įsisamonina laiko, kiekio, masės, ilgio sąvokas. Tačiau mąsto labai konkrečiai.

4.formaliųoperacijųstadija. 11-14m.vaikai pradeda logiškai mąstyti/ naudoti abstrakcijas/ mąstyti moksliškai. Bruneris manė, kad suaugusieji turi skatinti vaiko žingeidumą/ kurdami turinmgą aplinką ir spedaliai jį lavindami. Taip galima pagreitinti vaiko pažintinę raidą. Galima skirti du kalbos komponentus: semantinį (prasminį) ir sintaksinį. Manoma/ kad visos tos pastovios taisyklės, kurios valdo žmogaus kalbos sintaksę/ išmokstamos per 2-3 m. nuo 2-ųjų iki 4-ųjų vaiko gyvenimo metų. Tuo metu mokymąsi veikia įgimtos ypatybės. Bruneris pabrėžė/ kad sintaksės įsisamoninimo formos yra Liniversalios, jos nebūdingos suaugusių žmonių kalbai. Kalbos raida. Tai kada vaikas pradės kalbėti ir kaip gerai kalbės/ priklauso nuo to, kaip jis buvo pastiprinamas ir skatinamas kalbėti. Kalbos įgūdžiai tobulėja nuo gimimo. Iš pradžių vaikas bendrauja garsais/ mimika, gestais, vėliau – vograudamas ir čiauškėdamas, 1-ų metų pabaigoje ištaria pirmuosius žodžius/ 2-ų metų pabaigoje – gali sujungti 2-3 žodžius į paprastąsakinį.

14. Moralės raida. Ž.Piežė, L. Kohlbergas apie moralės raidos Ivaius ir stadiias. Valios raida.

Maži vaikai yra priklausomi nuo savo tėvų ir auklėtojų moralinių normų. Tik nuo viduriniosios vaikystės pradžios vaikas daugiau vadovaujasi savo paties moraliniais sprendimais. Jis jau turi vidinę moralės sistemą/ kuri leidžia reaguoti nepriklausomai nuo kitų, vadovaujantis tuo, kas jam atrodo teisinga ir klaidinga. Vietoj priklausomybės nuo suaugusiųjų moralės (isorinės kontrolės) susiformuoja asmeninė vaiko(vidinė) moralė. Vidinės normos priklauso nuo to/ kaip tėvai kontroliuoja vaiko elgesį. Todėl vaikų moralė pnklauso nuo tėvų reikalavimų/ taip pat nuo visuomenės normų. Vaikas moralines normas perima/ norėdamas išvengti kaltės jausmą. Vaikas, kuriam nepavyksta elgtis taip, kaip turėtų/ patiria nerimojausmą/ kuris vadinamas kaltėsjausmu. Freudas manė, kad moralės raidai iabai svarbi ikimokyklimo amžiaus vaiko socializacija/ tačiau dabartiniai tyrimai rodo, kad ši raida yra taipsniškas procesas , kuriam svarbu ir tėvų elgesys/ ir paties vaiko bruozai. Moralės raida prasideda kūdikystėje irtrunka visą gyvenimą.

Moralinis funkcionavimas yra ypatinga žmogiško aktyvumo forma/ kuri priklauso nuo kiekvieno asmens raidos eigos. Moralinis elgesys įgyjamas taip pat, kaip ir bet kuri kita reakcijų sistema: per išmokimą/ pastiprinimą ir modeliavinimą. (vaikas, kuris demonstruoja savikontrolę ir leidžia kitam vaikui žaisti su jo mėgstamu žaislu, tėvų gali būti pastiprintas žodžiais: Kaip gražu/ kad tu daliniesi savo žaislais su kitais vaikais”). Vaikai moralines normas gali perimti modeliuodami ir imituodami tėvųelgesį. Piaget nustatė dvi moralės raidos stadijas:

1.Moralinio realizmo stadija. Ji būdinga 5-lOm. vaikams. Iki jos p

. . .

Rogersas| humanistinė | visiškassavęš(savo prigimties) aktualizavimas ir tapimas gerai funkcionuojančiu asmeniu, besąlygiškas savęs priėmimas ir atvirumas išgyvenimui.

Ugdymo priklausomybė nuo asmenybės sampratos

Sugebėjimais vadinarne tokias individualias asmenybės savybes/ kurios lemia tam tikros veiklos sėkmę ir

pasireiškia savita Šiai veiklai būtinų žinių, mokėjimų ir įgūdžių dinamika.

Sugebėjimai nėra savarankiska asmenybės postruktūrė/ o sudėtingas įvairių savybių junginys. Žinių, mokėjimų ir

įgūdžių atzvilgiu sugebėjimai pasireiskia kaip potencialios galimybės, kaip prielaidos kokios nors veiklos

atlikimui, meistriškumas – kaip reali tikrovė, įgyjama išmokimo procese.

Sugebėjimas turi igimtų ir iavtu savvbių. Į sugebėjimų struktūrą įeina reikšmingesnės asmenybės savybės. Interesai ir

polmkiai padeda atsiskleisti ir išlavėti sugebėjimams, kurių formavimasis ir funkcionavimas glaudžiai siejasi su

darbštumo, kantrumo, ištvermingumo ir kitais charakterio bruozais. Sugebėjimų skirtumai daug priklauso nuo

temperamento ypatybių. Kadangi sugebėjimai yra sąlygos tam tikrai veiklai atfikti, tai pirmiausia jų rūšys vadinamos

atitmkamos veiklos vardais: muzikiniai, literatūriniai, matematimai, sportiniai ir kiti sugebėjimai.

Kiekl žmogus turi įvairių ypatybių dominuojant kurio nors 1 temperamento savybėms. Kiekl temperamento

žmonės gali įgyti teigiamų ir neigiamų savybių, pasiekti aukšto lygio įvairiose veiklos rūšyse. Ugdymo irsaviugdos

tikslas – siekimas mažmti neigiamus kiekvieno temperamento pasireiškimus.

19. Išmokimo teoriios. Reakciios salvaoiamas, operantims, socialinis išmokimas. IŠmoktas beiėgiškumas.

Norint kryptingai mokyti ir kurti mokymosi, kuris baigiasi išmokimu, situacijas, svarbu teisingai suprasti išmokimo mechanizmus, dėsningumus ir etapus, taip pat žinoti jo sąlygas. Išmokimas tai jau įgytas elgesys:

– sistemingas elgesio pasikeitimas/ atsirandantis kartojantis tai pačiai stimulinei situacijai;

– elgesio pasikeitimas individualus (tai yra ne visai rūšiai būdingas pasikeitimas brendimo ar mutacijos pasekoje);

– atminties įjungimas;

– tie elgesio pasikeitimai turi būti susiję asociatyviniais ryšiais su atitinkamomis CNS sritimis;

– elgesio pasikeitimas turi būti adaptyvus ir pasireikšti ne tik kiekybiniais/ bet ir kokybiniais parametrais (nuovargis ir

psichmių procesų pokyčiai tam tikrų medžiagų poveikyje nesiskaito).

Skm’amos 2 pirmųjų ismokimo teorijų grupės. Viena jų turi rysį su geštaltine (svarbiausias vaidmuo tenka

suvokimui), kita – bihevioristine psichologija (reikšmė teikiama staigiam suvokimui).

Gestaltistai aiskina, kad išmokstama, kai susidaro ryšiai tarp ženklo ir pažyminČiojo. Pvz.vaikų/ kurie mokosi skaityti,

prašoma daug kartų suvokti raides, žodžius ir šias raides ar žodžius iliustruojančius objektus ar piešinius. Knygelėse

raidė, kurios norima išmokyti, išryškinama spalva.

Bihevioristinės teorijos šalininkai išmokimą apibūdina kaip ryšių tarp stimulo ir reakcįjos. Jie teigia, kad didžiulis

vaidmuo išmokstant tenka mėginimui. Išmokstama pratybų metuįper mėginimus ir klaidas). XX a.pr.Ši teorija padėjo

atsirasti mechaniniam mokymuisi ir mokymui. Vaikai mokomi skaityti pagal šią teorrją/ pirmiausia išmoksta tarti

garsus/ juos jungti į žodžius/ jiems leidžiama skiemenuoti. (Thordike teorija).

Hullas išmokimąsiejo su susidariusiu įgūdžiu/ o įgūdžio susidar/mą- su sąlygomi’s, buvusiomis prieš pastiprinimą. Ši

teorija padeda suprasti didžiulį mokymosi motyvacijos vaidmenį. Mokymasis visada yra patynmo pratęsimas.

Išmokimas – priežastis, atlikimas – pasekmė.

Skinnerio teorija. Jis išskyrė reaktyvųjį ir instrumentinį elgesį, Reaktyviajam turi įtakos stimulas, instrumentiniam –

individas. Jis atskirai tyrinėjo, kaip įšmokstama susidarant klasikiniams sąlyginiams refleksams ir kaip

išmokstama atsirandant instrumentiniams (operantiniams) refleksams, Klasikinis sąlyginis refleksas – tai ryšys

tarp naujo objektyvaus dirgiklio ir įgimtų reakcijų/ pagrįstas dirgiklių sutapimu laiko atžvilgiu. Instrumentinis refteksas

įsitvirtina atrenkant reikalingiausius veiksmus(mokytojo šypsena, pasakytas pagyrimas padeda išmokti). Skineris

pagrindė programuotą mokymą. Instrumentims išmokimas susijęs su mąstymu ir kalba.

Osgoodo tarpiškumo teorija. Jis vertino individualų patyrimą ir poreikį išmokti. Išmokimą sudaro du etapai:

1. įsisąmoninamos atskirų dirgikfių reikšmės;

2. kyla naujos reakcijos.

Piaget pusiausvyros teorija. IŠmokimą lemia naujų dalykų įsisąmoninimas, sąlygotas ankstesnės vaiko patiries, bet jo sistemingai nekontroliuojamas. Išmokimą visada parodo pakitęs elgesystomis patsituacijomis. Piaget isskyrė 2 ismokimo fazes:

Asimiliacnos. Į seną elgesio schemą įungiami nauji objektai.

Akomodacnos.Kartu su sėkmės pajutimu modifikuojasi pati veiksmo ar elgesio schema.

Išmokimo sąlygos:

Vįdįng_[subjekfcyvi) būtiniausia išmokimo sąlyga yra motvvaciia.

Išorinė (objektyvi) sąlyga – priklausomumas.

Išmokimas žymiai greitesnis ar efektyvesnis, kai neutralus dirgiklis asocijuojasi su kažkuo svarbiu, žinomu. Neutralus

dirgiklis dažniau susiejamas su tam tikra situacija/ kai yra labai stipn numatanti vertė, kai sąlygims stimulas patikimai

susijęs su nesąĮyginiu stimulu, (Dantisto kabinetas (sąlyginis/ neutralus dirgiklis) reguliariai asocijuojasi su skausmu

[nesąlyginis stimulas), reakcija – baimė. Taigi yra stipri indikacija (numatanti vertė). Jau vien tik įėjus į kabinetą/

jaučiama baimė).

Susidaro tokios sąlyginės reakcijos, kurios turi naudingą adaptyvmę reikšmę organizmui.

Sąlyginės reakcijos sudarymui reikalinga:

– kartojimas;

– sąlyginio ir nesąlyginio dirgiklių sutapimas taike;

Klasikims sąlygojimas – tai tik išmokimmas reaguoti (jau seniai esančiu, įprastu ar refleksiniu būdu) į nauJ’ą dirgiklį.

Reakdja gali būti bet kokia orgamzmo reakcija (pvz, seilių išsiskyrimas).

Operantinis, arba instrumentinis/ sąlygojfmas – kaį išmokstama visai naujo judesio (gali būti tik somatinė(kūno)

reakdja). Tai “tikresnis” išmokimas. Apdovanojimas (pastiprinimas) už visiskai naujai įgytą elgesį (katė išmoksta

nuspausti svertelį ir gauna maisto). Sąlygimų reakdjų funkdonavimo dėsniai. Gesimas (nykimas): kai neutralus

dirgiklis nebepasirodo arba kai nėra pastiprimmo, reakcija ima gesti. Gesimas nėra tikrasis reakcijos išnykimas, tai

naujos reakcijos susidarymas. Kuo reakcija buvo stipresnė (stiprus dirgiklis), tuo sunkiau nyksta. Kuo daugiau

kartojimų reikėjo jos sudarymui, reikės daug kartoti ir gesinant. Kuo sąlyginė reakcija greičiau užgęsta, tuo sunkiau ją

atstatyti iš naujo. Kuo daugiau reikėjo pastangų (ant svertelio – svoris), tuo greičiau reakdja užgęsta.

Stimuio generalizavimas – išmokstama bijoti panašių dalykų. Tačiau yra ir stimulo skyrimas (diferencijavimas). (Motina

atsibunda tik tada, kai verkia jos kūdikis/ o ne bet kokio triukšmo pasekoje). Teigiamas arba neigiamas pastiprinimas

(apdovanojimas arba bausmė) yra naudojami ir žmonių išmokime. Tokiu pastiprinimu gali būti net žvilgsnis ar

šypsena. Pažymiai, baudos, socialmis ignoravimas ir kt.

Svarbiausias žmogui yra iŠmokimas stebint/ mėgdžiojant, tam būtinos sąlygos:

-dėmesys;

-sugebėjimas atsiminti;

-galimybės(fizinės) atlikti elgesį;

-motyvacija.

Išmoktas bejėgiškumas (M.Seligman): išmoktas įsitikinimas/ jog esi nepajėgus kontroliuoti aplmkos, gali tik

prisitaikyti ir iškęsti.

Išmokimas ir sąlygojimo dėsningumai taikomi mokymo ir gydymo procese. Atsikratant blogų įproČių/ auklėjant,

siekiant kuo daugiau ar kuo greičiau išmokti, mokinant neįgalius vaikus. Taip pat išmokimas ir sąlygojimo

dėsningumai taikomi elgesio modifikadjai. Pvz.sutuoktmiai/ kurie kivirčijosi dėl niekų, mokėjo baudą vienas kitam.

Elgesio keitimo programa.

20. Mokvmosi obiektvvūs ir subiektvvūs veiksniai. Mokvmosi motvvacha, ios rūšvs. Išmokimo priklausomvbė nuo motvvaciios Ivaio.

Motyvacija – tai veiksmų bei elgesio žadmimas ir skatinimas/ vykstantys žmogaus psichikoje,

Motyvas – tai, kas atspindi žmogaus psichikoje vaizdo ar minties pavidalu ir nukreipia jo elgesį taip, kad būtų

patenkintas tam tikras poreikis. Motyvai sukuria bendrą nusiteikimą mokytis/ o nuo tikslų priklauso, kokie bus

konkretūs mokymosi veiksniai. Motyvai – veiksmų skatutiai/ lemiantys jų pobūdį ir kryptį. Jie visada yra susiję su

kuriuo noi-s stipriu poreikiu.

Motyvacija apima žmogaus poreikius, troškimus ir įsisąmonintus norus, interesus ir polmkius, vertybes, pažiūras ir

įsitikimmus. Motyvacija perkelia mus iš nuobodulio į susidomėjimą/ sukelia mumyse energiją ir padeda ją nukreipti

viena linkme. Jos branduolįsudaro kryptingumas irverzlumas.

Mokymosi motyvacija padeda mokiniui orientuotis į tikslą/ suvokti, kiek laiko reikės tikslui pasiekti, ar reikės

pastiprinimo ir kokio.

Mokymosi motyvacijos funkcijos:

Mokymosi motyvai atskleidžia vidinę mokymosi logiką. Jų nežinant/ negalima suprasti/ kodė! mokinys siekia arba nesiekia tikslo/ negalima atspėti jo poelgio prasmės. Motyvų gali būti daug ir prieŠtaringų. Kai taip yra / mokinys patiria vidinį konfliktą. Mokimo apsisprendimą lemia tai, koks motyvas nugali. Prieštaringų motyvų kova mokiniui gali būti labai skausminga. Kas Šlą kovą laimės, priklauso nuo asmenybės brandumo – mokinio vertybinių nuostatų/ idealų, įsitikinimų, valingumo ir aukštiijųjausmų/ taip pat nuo šeimos narių ir mokytojų elgesio. MOKYMOSI MOTYVACI30S RUŠYS Mokymosi motyvacija yra vidinė ir isorinė. Vidinė motyvacija skirstoma į:

1. Smalsumo motyvadja

2. Svarbiausi augimo poreikiai

3. Išmokimo džiaugsmas

4. Savipilda

5. Savigarba

6. Laimėjimai ir lūkesčiai

7. Kompetencija – pakankamumas

8. Konfliktuojantys motyvai

Smalsumo motyvacija labai ryški ankstyvosios vaikystės metais.Vaikai ieško naujų patyrimų/ mėgsta mokytis naujų

dalykų/ mėgaujasi spręsdami kryžiažodžius.

Mokymosi motyvai, visada yra susiję su svarbiausių/ fiziologinių ir aukštesniųjų/ dvasinio augimo, poreikių patenkinimu. Reikia, kad būtų patenkinti visi kiti žemesmo lygmens poreikiai. Stipriausiąvidinę mokymosi motyvacijąsukelia vidinis džiaugsmas, lydmtis išmokimą. Vadinama vidiniu pastiprinimu. Tai yra savipildos poreikio, kaip vidinės valios ir išmmties energijos skleidinnosi, įgyvendinimas. Veiksmingiausia ir prasmingiausia mokymosi motyvacna vra susnusi su gyvenimo prasmės iausmu ir paČiu žmoaiškiausių vertvbiu jsisąmonimu.Labai svarbu, kad vaikas pajustų, jog jis pats gali pasirinkti tikslą/ dėtų pastangas jam įvykdyti ir kontroliuotų, kaip pavyko veiksmai ir koks gautas rezultatas.

Saviaarbos motvvas stiprina pasitikėjnnąsavimi, pajėgumą/ įsitikinimą/ kad esi kitiems reikalingas ir naudingas. Kai šie siekimai ribojami, išgyvenamas silpnumas, bejėgiškumas arba menkavertiškumas. Laimėiimų motvvacnai priklauso viltis arba lūkestis/ kad tikslas bus pasiektas be nesėkmės. Dėl to laimėjimo motyvacijai būdingos sėkmės vi!ties ir nesėkmės baimės emocijos.

Kitas vidinis mokymosi motvvas – kompetenciia. Kuo dažniau mokinys mato savo įgūdžlų ar kitų mokymosi rezultatų gerą kokybę, tuo labiau stiprėja jo noras ir toliau gerai tai daryti.

Visi nori būti mylimi ir gerbiami. Dėl to mylintys, draugiški mokytojai mokiniams mielesni negu pernelyg santūrūs ir racionalūs. Tačiau reikia prisiminti, kad, susidarius tam tikrai bendravimo atmosferai klasėje, ypač paauglystės metais, dauguma moksteivių kenčia dėl konflikto tarp savo poreikių gauti gerus pažymius ir būti mylimtems. Išorinė motyvacija.

Neretai moksleiviai vadovaujasi motyvais, kurių pradžia sfypi jų aplinkoje, tarpusavio santykiuose. Dauguma moksleivių mokosi todėl/ kad “reikia”. Kita dalis vaikų ir jaunimo vadovaujasi dar negatyvesniu/ baimės, motyvu. Jie lanko mokyklą arba mokosi pamokas tik todėi/ kad bijo būti nubausti. Dauguma psichologų teigia kad tik tolima motyvacija – ateities, gyvenimo prasmės – teikia jėgų nugalėti kasdieninius sunkumus/ džiaugsmingai mokytis, augti harmoningai, dorai, išmintingai. Svarbu, kad vaikas ir žaisdamas, ir mokydamasis, ir dirbdamas jaustųsi esąs žmogus ir galėtų kiekvienąsyk žengti keturis žingsnius:

1. Įsisąmoninti save.

2. Savarankiškai apsispręsti, kąir kaip totiau daryti.

3. Išgyventi atsakomybę dėl savo pasirinkimo ir pasekmių.

4. Jaustis reikšmingų žmogumi, siekiančiu įprasminti save gyvenime.

L.B.Itelsono nuomone, vaikas nuolat norės mokytis tada, kai kuri nors mokymosi dalis taps jo veiklos motyvu. Tokie

motyvai gali būti:

1. Mokymosi rezultatai

2. Mokymosi tjkslai

3. Pats mokymosi procesas

Mokymosi motyvacijos žadinimo būdai:

1. Teigiamą motyvaciją skatina sėkmė. Visada labiau domimės tuo, kas sekasi. Mokymosi motyvaciją ypač sustiprina laukiama sėkmė. Manoma/ jog mažas nerimas ir nedidelė nesėkmės tikimybė turėtų būti, bet mokymasis kiekvienam turėtų baigtis sėkme – išmokimu.Nesėkmė ir bausmė mokymosi motyvaciją mažina.Bet koks nepasisekimas ir neigiamas kitų atsiliepimas apie poelgį sukelia nemalonų jausmą bei nepasitikėjimą ir mažina ryžtingumą naujam veiksmui.

2. Labai svarbu/ kad vaikas mokydamasis galėtų sužmoti ar jis taisyklingai atlieka veiksmus. GrįŽtamasis ryšys, naudojant patvirtinimo principą/ pagreitina mokymąsi ir priartina išmokimą. Grįžtamasis ryšys ir pastiprinimas kartu veikia mokymąsi irjo motyvaciją.

3. Teigiamas pastiprinimas žadina mokimo aktyvumą per jo pasitikėjimą savimi bei savigarbos jausmą/ sustiprina norą mokytis ir brandina mokymosi motyvaciją. Kritikavimą/ užgauliojimą/ barimą psichologai vadina neigiamu pastiprinimu. Dėt jo vaikui mokytis pasidaro dar sunkiau ir dar labiau sumažėja noras mokytis.

4. Mes labai maloniai įsitraukiame įveiklą/ kuriąsuvokiame kaip laisvai pasirinktą . Mes nemėgstame, kad kas nors mus kontroliuotų/ mums patinka patiems save kontrolEuoti. Mažiems vaikams ir paaugliams tai dar svarbiau. Svarbi’ausia / kad mokytoją ir tėvus vaikas jaustų kaip rūpestingus, mylinčius pagalbininkus, Jeigu jie vaiko akyse yra tik kontroleriai ir jo darbų vertmtojai, ryšio su vaikų jau nebėra. Mokiniui reikia pagalbos, kuria jis galėtų pasinaudoti. Sėkmingo mokymosi veiksnių klasifikacija:

1. veiksniai, susiję su pačiu mokiniu. Koks yra tas, kuris mokosi ir kaip jis mokosi.

2. mokymo turinio ir formos ypatybės. (programos/ vadovėliai, mokymo planai).

3. mokytojo asmenybė. Koks yra tas, kuris moko ir kaip moko.

4. visos mokyklinės situacijos: kaip mokiniai keliami į aukstesnę k!., kokie reikalavimai mokiniui, mokytojų tarpusavio santykiai).

5. mikrosocialinė aplinka: šeima/ giminės, kaimynai Oųelgesys, pažiūros/ bendravimas)

6. makroaplinka: užmokyklinės situacijos (kultūrinis, sodalinis-ekonommis gyvenimas),

Mokymosi motyvacijos veiksniai: teigiamą motyvaciją skatina sėkmė. Visada labiau domimės tuo, kas sekasi.

Mokymosi motyvadją ypaČ susfciprina iaukiama sėkmė, Nesėkmė ir bausmė mokymosi motyvaciją mažina. Bet koks

nepasisekimas sukelia neigiamus jausmus bei nepasitikėjimą ir mažina ryžtą naujam veiksmui.

Labai svarbu, kad mokydamasis vaikas galėtų sužinoti, ar jis tai’syklingai atlieka veiksmus. Grįžtamasis ryšys,

naudojant patvirtmimo principą/ pagreitina mokymąsi ir priartina išmokimą. Mokytojo pasakymai, kad atsakymas

klaidingas/ ir dar pakritikavimas, vaiką veikia kaip dviguba bausmė. 0 pasakydamas/ kad atsakymas teisingas, ir

pasidžiaLigimas/ pakiliai nuteikia silpnesnį.

Labai svarbu nepastiprinti klaidų. Žodžiais reiktų fiksuoti tik gerąją patirtį. Nereikia leisti vaikui kartoti kiaidingus atsakymus, tada klaida dar labiau įsitvirtma. Teigiamas pastiprinimas žadina mokinio aktyvumą, sustiprina norą mokytis ir brandina mokymosi motyvaciją. Kritikavimas, užgauliojimas – neigiamai veikia mokymosi motyvaciją.

21. Pedaaoao psichologinės savvbės. Bendrieii Dedaaoainiai mokėiimai ir JgūdŽiai. Pedagoainlai sugebėiimai. Pedagogo profesinės veiklos stadiios.

Pedagogo psichologinės savybės.

1.Nusiteikimas ugdyti asmenybę, žinant, kokia ji turi būti. Labai svarbų šitą nusiteikimą realizuoti veiksmais realiai ugdant asmenybę;

2.Tikrumas ir patrauklumas. Tai reiškia kad mokytojas rodo tokius jausmus, kokie yra, niekada jų objektyviai nevertindamas. Toks mokytojas visada yra savimi.

3-Mokytojo sugebėjimas sąmoningai suvokti ir priimti mokinio jausmus, pasitikėti mokinio asmenybe, atsižvelgti į mokinio nuomonę, jausmus. Toks mokytojas suvokia ir priima mokinių baimę, abejones, nerimą/ pasitenkinimą, džiaugsmą, asmenines problemas.

4.Įsijautimas į mokinio reakdjas arba empatija.

5.Mokytojas turi mokėti įsisąmoninti savo jausmus ir juos išreiksti nepaverčiant jų vertimmams ir nepriskiriant jų kitiems žmonėms.

PEDAGOGINIS TAKTAS – ypatingas vaiko, pedagogo tikslmgurno, visko, ką daro mokytojas, jausmų gebėjimas palaikyti teisingus/ gerus santykius su mokiniais. Pedagoginis taktas – pedagogo pedagoginės kultūros išraiška. Autoritetas – tam tikra asmenybės poveikio jėga, jį apsprendžia pedagoginis taktas/ meistriškumas. Tai įtaka, valdžia. Ypatinga mokytojo asmenybės poveikio jėga mokiniams – mokytojo autoritetas. Tuomet mokiniai stengiasi būti drausmingi, kuo geriau mokytis, skatina aktyviai veikti, stengiasi sekti tokiu mokytoju. Pedaaooo vaidmuo. iam keliami reikalavimai. io veiklos spedfika. Svarbiausia, kad pedagogai būtų. kūrybingos asmenybės – žmonės ugdytojai/ o ne vien tiktai dalykinių žinių perteikėjai, gebantys kuo pilniau išugdyti besimokančiojo žmogaus prigimties, fizines, psichmes ir dvasines galias/ sudaryti sąlygas laisvai skleisti individualias savybes ir tobulėti. Besimokančiojo ir pedagogo sayeika grindžiama partneryste, dialogu, dvasiniu bendravimu/ teisingumu, reiklumu/ pagarba, kūrybiškumu bei nuoširdumu. Siekiama, kad visų lygių ir pakopų švietimo įstaigų pedagogai būtų aukstos kuitūros, dorovės/ inteligendjos/ pedagoginės, dalykinės ir mokslinės kompetencijos. Nuo mokytojo iš esmės priklauso santykiai su mokiniais mokymo procese – nuo jo pedagogmio išprusimo ir kultūros Žinįų ir erudicijos, pedagogimo takto bendravimo su mokimais pobūdžio. Tai sąlygoja koks yra mokytojo požiūris į mokmius, taip pat irjo asmeninės savybės-atsakingumas, duoto žodžio laikymasis/ gebėjimas derinti pagarbąmokirro asmenybei su prindpingu jam reiklumu. Bendrieji pedagoginiai mokėjimai ir įgūdžiai. Informadniai mokėiimai irįgūdžiai:

0 didaktiškai perdirbti mokslo medžiagą į mokymosi dalyko medžiagą;

0 isskirti svarbiausius didaktimus vienetus (sąvokas, mokėjimus/ įsitikinimus)/ kurti būdusjiems formuoti, toliau vystyti ir paversti tam tikra moksleiviųžiniųsistema;

0 ne tik taikyti, bet ir tobulinti būdingiausius atitikimo mokyktoje dėstomo dalyko metodus;

0 taikyti technines mokymo priemones/ naudotis vaizdinėmis priemonėmis;

ū vartoti programuoto mokymo elementus;

0 kalbėtis su vaikaisjiems suprantamai/ logiskai, aiškiai, trumpai ir raiškiai;

0 būtinais atvejais mmtį išreikšti grafiškai nesudėtingais scheminiais piešiniai;

ū užtikrinti grįŽtamajį ryšį, t.y. įgytų žiniLĮ ir mokėjimų tikrinimą/ įvertinimą/ koregavimą ir įtvirtinimą moksleivių atmintyje;

ū organizuoti su vaikais ekskursijas į muziejų/ gamtą/ gamyklas, supažindinti juos su žemės ūkio darbais, atlikti užsiėmimus mokymo dirbtuvėse ir bandomuosiuose mokymo sklypuose. Mobilizuoiantvs mokėii’mai ir iaūdžiai:

• patraukti mokinių dėmesį ir ugdyti tvirtus jų mokymosi ir darbo interesus; mokyti juos mokytis; mokyti paruosti darbo vietą/ dirbti su knyga, įrankiais ir pan.;

• mokyti moksleivius taikyti žimas praktiniams uždavinlams spręsti;

• vadovauti kolektyvo augimui/ mokėti teisingai pasiskirstyti moksleivių kolektyvo jėgas, organizuoti juos bendram darbui atlikti;

• tiksliai planuoti darbą/ kontroliuoti jį ir objektyviai vertinti. Lavinantvs mokėiimai iriaūdžiai.’

• dėstant panaudoti stebėjimo metodus ir įyairius mokyklinius bandymus;

• taikyti visą dėstymo metodų įvairovę/ remiantis amžiaus fiziologijos/ psichologijos, pedagogikos ir mokyklinės higienos duomemmis;

• vadovauti moksleivių protinei veiklai, mokant ir formuojant protinių veiksmų bei pažiūrų į aplinką sistemą;

• mokant kurti problemines situacijas, reikalaujančias savarankiško vaikų mąstymo/ nustatyti priežasties ir pasekmės ryšius ir santykius tarp daiktų ir tikrovės reiškinių;

• formuluoti ir kelti moksleiviams klausimus, reikalaujančius pritaikyti anksčiau įgytas žinias/ lyginti ir savarankiškai protauti/ taip pat reikalaujančius aktyvios pažinimo veiklos;

• tobulinti moksleiviųkalbą. Orientacmiai mokėiimai ir iaūdžiai.’

• formuoti mokslinę pasaulėžiūrą, teigiamą pažiūrą į gamtą ir darbą;

• skiepyti moksleiviams nuolatinį domėjimąsi mokymusi ir mokslu, gamybiniu darbu ir profesine veikia, atsižvelgiant į visuomenės poreikius ir pačių vaikų polinkius bei galimybes;

• ugdyti moksleivių estetimus, politirnus/ aukštus dorovinės visuomenės idealus, lemiančius teisingą socialinę ir

profesinę kiekvieno mokinio orientaciją.

Nurodyti bendri pedagoginiai mokėjimai ir įgūdžiai neapima visų mokytojui-auklėtojui reikalingų mokėjimų ir įgūdžių. Mokytojas tai pat privalo turėti konstrukdnės/ organizacinės, komunikadnės ir tiriamos veiklos mokėjimų bei įgūdžių, kad gaiėtų kūrybiškai spręsti moksfeivių mokymo, ugdymo ir auklėjimo uždavinius. Mokytojo dalyko dėstymo veiklos struktūra turi savo specifiką, kurią sąlygoja dalykinis jo žinių/ mokėjimų ir įgūdžių turinys. Nuo tos specifikos tai pat priklauso mokymo ir auklėjimo pagerirumas, jo veiksmingumas. Praktinėje veikloje mokytojas visada reiškiasi kaip vientisa asmenybė/ kai sąmoningas subjektas ir aktyvus socialinės pažangos veikėjas, Todėl jo asmeninių savybių/ gabumų, dorovės įsitikinimų/ takto ir charakterio bruožų reikšmė nepaprastai didelė. Pedagoginiai sugebėjimai.

Pedagogimai sugebėjimai priklauso nuo tam tikrų asmenybės bruožų, atitinkančių mokymo ir auklėjimo reikalavimus. Pedagoginiai sugebėjimai – tai ne tik sėkmingos pedagoginės veikios sąlyga/ bet ir jo rezultatas. Pedagoginiai sugebėjnnai formuojasi ir vystosi kaip bendros psichmių mokytojo asmenybės savybių/ pažiūrų ir veiksmų struktūros elementas. Jie yra daugelio asmenybės proto, jausmų ir valios savybių sintezė. Pedagogimųsugebėjimų rūšys:

1. Didaktimai suaebėiimai. Leidžiantvs sėkmingai tobulinti žinių ir įgūdžių perteikimo moksleiviams metodu^;

remiantis bendrųjų mokymo dėsnmgumų supratimu. Šie sugebėjimai padeda mokytojui gerai planuoti ir rekonstruoti medžiagą, padaryti ją prieinamą moksleiviams/ kūrybiškai vesti pamokas, vystant vaikų mąstymą/ pratinantjuos dirbti savarankiškai.

2. Konstrukdniai suaebėiimai.Nuo jų prikiauso auklėjamojo asmenybės sėkmingas projektavimas ir formavimas, mokėjimas numatyti pedagogo darbo rezultatus/ iš anksto atspėti vaiko elgesį įvairiose situacijose.

3. Parcepciniai suaebėiimai.Pasireiškiantys adekvačiu vaiko psichologijos, taip pat jo psichinės būklės tam tikru momentu suvokimu ir supratimu. Šiems sugebėjimams priskiriamos ir mokytojo dėmesio ypatybės.

4. Ekspresvvimai suaebėiimai. t.y. sugebėjimai reikšti mintis, žinias, įsitikinimus ir jausmus pirmiausia kalba, taip pat mimika ir pantomima.

5. Komumkadniai suaebėi’imai.Padedantys nustatyti teisingus tarpusavio santykius su vaikais (pedagoginis taktas/ atsižvelgimas į individualias ir amžiaus ypatybes).

6. Organizaciniai suaebėiimai.

Pedagogo profesinės raidos stadijos.

Naujokas-daro pagal trafaretą/ tai 1-1,5 m. turintis darbo patirtį;

Pramokęs-2 darbo metai, pradeda jausti aplinką, kontekstą/ išmoksta išsirinkti kas naudinga;

Kompetentingas – 3-5 darbo m./ taiko savo Žinias, mokėjimus/ supranta savo ir mokiniųsavybes;

Patyręs-mato kiekl mokinį, taikojiems individualius metodus, sugeba suprasti ko vaikui labiausiai reikia;

Ekspertas-mato kiekl vaiko visą situaciją/ sugeba konstruoti, vadovauti, perkelti situacijas iš vienos į kitą.

Meistriškumas reikalingas, kad sėkmingiau organizuoti auklėjimą. Meistnškumas bet kurioje srityj’e – dldelis

sumanumas. Mokymo organizavimą lemia mokytojo savybės.

Meistriskumo sąlygos:

1.Gilios savo dėstomo dalyko žinios(turi žinoti naujoves)/ o dabar mokiniai yra ypatingi, nes gauna daugiau info;

2.Bendra mokytojo erudici’ja, visapusiskas išsilavinimas(mokytojas turi domėti įv.klausimais/ ypač šiuolaikinio gyvenimo aktualijomis);

3.Geras mokytojo pedagoginis-metodinis pasirengimas. Jo svarbiausias dalykas-prieinamai pateikti mokomą dalyką/ kad sunkiausi dalykai būtų suprantamai aiškinami. Tai viena sudėtingiausių didaktikos problemų-dalykų prieinamumas. Mokslai vis darosi sudėtingesni, info daugėja, todėl svarbu išrinkti tai, kas svarbiausia ir paaiškmti prieinamai/ aiškiai, paprastai. Pedagogikos mokslas turtėja, todėl pedagogas turi sekti naujienas;

4.Meistriškumas-taip pat suprasfci vaikus iš gestų/ veido išraiskos, balso ar vaikas supranta dėstomą dalyką/ ar jis kaltas, t.y. – pastabumas;

5.Meilė ir pagarba mokiniams. Sunku būtt geru darbuotoju, jei darbas žmogų vargina. Mokytoju dirbti neįmanoma, jei jo vaikai nejaudina. Meilė savo darbui/ meilė vaikams, meilė savo profesijai.

6.Reiklumas sau ir mokiniams. Pedagogo darbas-mokymo ir auklėjimo procesas, visada prasideda nuo mokytojo keliamųreikalavimų, Tai yra variklis/ skatina kruopščiai dirbti/ reikalavimas turi remtls geranoriškumu, pagarba. Realūs reikafavimai yra vykdomi/ kai mokytojas yra reiklus sau(geras pasirengimas užsiėmimui/ dalyvavimas mokyklos įv.veiklose).

22. Grupės psichologinis apibūdmimas.Grupiu rūšvs.Referentinė grupė. Sociometriniai metodai.

Asmenybė yra grupių/ is kurių susidaro visuomenė, narys. Žmonės jungiasi į grupes, kad lengviau galėtų patenkinti įvairius savo poreikius. Dėl to kiekvienos kulturos visuomenėje randama daug grupių, besiskiriančiųsavo funkdjomis. Grupių rūšys. Realios irsalvainės,

realios – tai tos grupės, kurių nariai veikia bendroje erdvėje, palaikydami tam tikrus kontaktus.

– sąlyginės – teoriškai sudaromos grupės pagal kokius nors bendrus požymius (inteligentai, jaunimas).

Sąfyginėse grupėse nėra bendros veikfos irsavitarpio kontaktų. Pagal narių skaičių ir kai kurias ypatybes grupės skirstomos į makro ir mikro grupes:

makrogrupės yra didelės, jų nariams nebūtini tarpasmeniniai santykiai. Jos gali būti realios (gamykios

darbininkai) ar sąlyginės.

mikrogrupės yra nedidelės grupės, kuriose nariai pasiskirstę rolėmis. Jose vyksta rolių atlikimo savitarpio

kontrolė, tarp grupės narių nustatyti tam tikri oficialūs santykiai (įmonės subordinadja). Grupės skirstomos į formalias ir neformalias:

– formalios – grupės, sudarytos pagal tam tikras taiksykles kokiems nors uždaviniams įvykdyti. Čia yra nustatyti tam tikri formalūs tarpusavio santykiai, kurie remiasi kokiomis nors taisyklėmis Ouridiniais aktais ir pan.). neformalios grupės formuojasi be iŠorinės organizacijos pagal narių poreikius. Laiko atžv/lgi’u skiriamos nuolatinės (mokyklos, organizacijų – nariai keičiasi, o grupės lieka) ir atsitiktinės grupės (autobuso keleiviai).

Pati artimiausia ir brangiausia asmenybei grupė yra vadinama referentine. Asmenybė irgrupė.

Grupė turi savo elgsenos taisykles, vertybių sistemas, veikimo tikslus ir kitas ypatybes, susiformavusias anksčiau, kai asmenybė dar nebuvo tos grupės narė. Asmenybė, kaip sudėtinga sistema, susiduria su kita sudėtmga sistema -mikrogrupe.

Abi šios sistemos daro įtaką viena kitai. Kadangi mikrogrupės susiformuoja anksčiai (mokyklos, ikimokyklinės, šeimos) irjos yra makrogrupių ir visos tam tikros kultūros visuomenės struktūriniai padaliniai, tai jų poveikis individui yra didesnis, negu individo grupei. Mikrogrupėse/ užimdamas pozidjas ir atiikdamas roles, individas perima visuomenės kultūrą ir tampa jos nariu.

Kaibant apie individo poreikį grupei ir visuomenei, kyla klausimas/ kiek asmenybė gali būti savarankiška grupės atžvilgiu. Asmenys, prisitaikantys prie vyraujančių vertinimų, esamos tvarkos vadinami konformistais, o autonomiški individai – nonkonformistais. Yra atvejų, kai teisingesnis yra individas, nei grupė – naujos idėjos, mokslo atradimai, meno kūriniai nesuformuojami daugumos protų.

Asmenybės statusas gali būti aukštesnis arba žemesms. To paties individo statusas gali būti skirtingas priklausomai nuo atliekamų grupėje rolių skirtumų. Skmamas subjektyvus (kokią vietą tarp grupės nariLĮ vaizduojasi patsi individas) ir obiektvvus statusas. Normalu/ kai jie abu grupėje panašūs. Grupės darna.

Grupės nariai/ veikdami Šaiia ir kartu vieni su kitais, daro vieni kitiems įvairiausią poveikį. Supaprastinus šias sąvokas, galima sakyti, kad grupės nariaf vieni kitiems padeda, yra naudmgisv^ trukdo vieni kitiems – yra žaling/. Dėl to tarp grupės narių atsiranda draugiškumo ir priešiškumo, meilės ir neapykantos, pagarbos ir paniekos bei daugybė kitokių tarpasmeninių santykių.

Pagal ^a

Join the Conversation

×
×